www.iskauskas.lt

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Vilniuje surengtas masinis protestas baigėsi taikiai: Vyriausybės rūmų langai liko sveiki, riaušių neįvyko, nors policija turėjo darbo. Akcijos organizatoriai ragino sustabdyti antradienį numatomą kitų metų valstybės biudžeto priėmimą ir mokesčių reformą, skirti papildomų lėšų mokytojų atlyginimams kelti.

Šia jungtinių profsąjungų demonstracija norėta išreikšti paramą streikuojantiems mokytojams. Vyriausybės duomenimis, penktadienį streikavo 1115 pedagogų – tai sudaro 2,5 proc. visų pedagogų. Pedagogai gi tikina, kad jų kelis kartus daugiau.

Premjeras S. Skvernelis perspėjo, kad delsimas priimti biudžetą sukeltų chaosą, kad tuo suinteresuota opozicija, o konservatoriai turį slaptą planą, kaip nuversti valdžią. Dar teigiama, kad tokių akcijų iniciatorius ir aktyvistas Andrius Tapinas tarnauja destrukcinėms jėgoms. Viešojoje erdvėje pasipylė kaltinimai žinomam žurnalistui ir perspėjimai, kad ši akcija gali būti panaši į smurto proveržį Prancūzijoje…

Neramumai Paryžiuje. EPA – ELTA nuotr.

Taigi, turime ką turime: visuomenė įkaitinta nesiskaitymo su pedagogais, kurie trečia savaitė streikuoja Švietimo ir mokslo ministerijoje ir žada ten likti bent iki šv. Kalėdų arba „kiek reikia“. Į juos lygiuojasi ugniagesiai, medikai, kultūros darbuotojai, mokslininkai. Vyriausybė savo buldozeriu nori po Seimą prastumti 2019 m. metų biudžetą, kuriame nenumatyta mokykloms skirtas lėšas padidinti jų reikalaujamais 300 milijonų, na, bent puse šios sumos. Kitaip sakant, iki švenčių patvirtinsime biudžetą, išeisime kelių savaičių atostogų, ramiai kramtysime kūčiukus, o mokytojai bus priversti – kur jie dėsis? – sutikti jas savo namuose, savo šeimose. Iš tikrųjų, kur jie dėsis? – piktdžiugiškai svarsto koks ministerijos klerkas…

Pasakysiu atvirai: man gaila streikuojančių. Jie susiskaldę ir pralaiminčio padėtyje. Bet nusiteikę ryžtingai ir laukia nesulaukia plačiosios visuomenės paramos. Mokytojo darbas įtemptas, psichologiškai sunkus ir neišmatuojamas gamyklinėmis normomis, jokiomis detalėmis prie konvejerio. Gaunami grašiai jokiu būdu neprilygsta eilinio, šiltoje ministerijos kėdėje ar kitoje valstybės tarnyboje įsitaisiusio specialisto atlyginimui, jau nekalbant apie teisėjus ar finansininkus. Mano aplinkoje nemažai pedagogų, ir jie skundžiasi, kad tenka suktis it voverei, dirbti keliuose darbuose, kad jų pajamos bent iš dalies prilygtų popierius dėliojančio įstaigos klerko algai.

Mokytojų mitingas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Visa tai tiesa, bet…

Prisimenu 2009 m. sausio antrą pusę. Iš karto po tragiškojo Sausio 13-osios metinių – pliūpsnis smurto, agresijos prieš tuos pačius parlamento rūmus. Iš pradžių taiki akcija, kuria buvo siekiama stabdyti kai kurias valdančiosios koalicijos vykdomas reformas, apie 100 jaunuolių pastangomis peraugo į neramumus. Jų metu sužeisti 34 mitingo dalyviai ir keli pareigūnai. Pas sulaikytus chuliganus rasti peiliai, geležiniai strypai bei molotovo kokteiliai. Seimo langus daužė ir į policininkus akmenis, butelius bei žalius kiaušinius mėtė dešimtys aktyviausių jaunuolių. Nemažai jų buvo neblaivūs. 151 chuliganas buvo sulaikytas, 34 mitingo dalyviai sužeisti. VRM pranešimais, aiškiai matėsi, kad riaušės prie Seimo buvo išprovokuotos.

Tada už tokių mitinguotojų nugarų stovėjo Algirdas Paleckis, kurį mielai klausinėjo Rusijos televizija. LRT televizijai jis tvirtino, kad už riaušes turi atsakyti premjeras A. Kubilius, o Vyriausybė – atsistatydinti. Tuomet į Seimą nepatekusios partijos „Frontas“ lyderis, jau baustas už sovietinės agresijos neigimą per Sausio 13-osios pogromus, aiškino, kad policijai įsakinėjo A. Kubilius ir policijos generalinio komisaro pavaduotojas S. Skvernelis. Policininkai tvirtino, kad dalis aršiausių smurtautojų, besiveržiančių į Seimą, kaip 1991 m. sausio pradžioje, kalbėjo rusiškai ir galbūt buvo organizuotai prisišlieję prie profsąjungų rengto protesto bei juo pasinaudojo. Visa tai priminė „Jedinstvos“ mitingus tą neramų Sausį…

Sausio 19 d. smurtui prie Seimo skirtame straipsnyje rašiau, kad tokius nepatenkintų žmonių mitingus labai nesunku paversti nežabotomis riaušėmis. „Atrodo, kad gimė „Jedinstvo-2“. Ji jau ne tokia, kad, kaip 1991-ųjų sausio 10 dieną, šauktų nuo M. Mažvydo bibliotekos laiptų „Daloj fašistov, daloj landsabergistov“. Jie skiriasi nuo tų gamyklų darbininkėlių, kuriuos autobusais tą 1991-ųjų sausį gabeno prie televizijos ir radijo Konarskio gatvėje ir kurie buvo sovietinės kariuomenės „gyvasis skydas“. Už vieną tokią išvyką toks rusakalbis tekintojas gaudavo kokius 10 rublių ir taloną apsipirkti. Dabar jokiais talonėliais jaunimo nepaimsi. Bet principas tas pats. Liudininkams teko girdėti, kaip troleibuse link Seimo vienas vaikinukas rusiškai klausė kito: kokias „babkes“ už tai žadėjo? Anas linksmai spragtelėjo sau į pažiaunę ir nusijuokė: šito iki žemės graibymo užteks… Kelioms dešimtims tokių samdinių žemę graibyti privertė policija. Bet šiaip ar taip jų samdytojai rado gerą progą sukelti riaušes ten, kur prieš keletą dienų degė Sausio 13-osios aukų atminimo laužai, kur ne vienam ašarą spaudė anų laikų dainos…“, – rašiau straipsnyje (https://www.delfi.lt/spausdinti/?id=20175415).

riauses_seimas
Riaušės prie Lietuvos Seimo 2009-aisiais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Už tokias įžvalgas prieš 9 metus gavau pylos. Vieni ragino neteisinti A. Kubiliaus vyriausybės, A. Valinsko vadovaujamo parlamento bei ašarines dujas panaudojusios policijos, kiti teigė, kad be reikalo žmones gąsdinu atsigaunančia „Jedinstvo“. Dar ir šiandien kai kurie portalai ir garbūs profesoriai piktinasi, jog raginu pagaliau tobulinti ir vykdyti Liustracijos įstatymą, siūlau uždrausti komunistinę ideologiją, esą atstovauju „landsbergizmą“, kad perspėju, jog kolaboravimo su kaimynine valstybe virusas valstybės saugumui gali pakenkti iš vidaus.

Taip, šį sekmadienį profsąjungų surengta demonstracija buvo taiki. Minia žmonių (LTV teigimu, prie Vyriausybės buvo susirinkę keli tūkstančiai, o policininkų nuomone – apie 10 tūkstančių) reikalavo gerinti mokyklų finansavimą, atsisakyti mažo etatinio atlyginimo, „krepšelių“ sistemos, palaikė streikuojančius ŠMM. Bet policija buvo budri.

Tas budrumas neatsitiktinis. Nesiliauja smurto išpuoliai Prancūzijoje. Nors šalies vyriausybė paskelbė įšaldanti kuro kainų augimą, Paryžiuje ir kituose šalies miestuose nesiliauja pogromai, siaučia gaisrai, liejasi kraujas. Tarp mitinguotojų „geltonosios liemenės“ įsimaišę įvairiausio plauko provokatoriai, radikalai, pranešama, kad riaušininkus inspiruoja iš Rusijos plaukiantys raginimai nuversti esamą politinę struktūrą. Prancūzija paralyžiuota. Turistai ją aplenkia.

Tad visai suprantamas daugelio Lietuvos žmonių nuogąstavimas, kad tokiomis protesto akcijomis, nusižiūrėję į prancūzus, gali pasinaudoti priešiškos mūsų valstybei jėgos. Kol dialogas tarp profsąjungų ir valdžios struktūrų nebaigtas, kol jis nepateko į visišką aklavietę, geriausia išeitis – derybos už apskrito stalo. Protestuotojai pasilieka teisę į efektyvias nesmurtines spaudimo priemones.

O gaisrai ir kraujas gatvėse ir įstaigose – pilietinio karo ženklas, kuriuo rankas šildosi toli gražu ne šio dialogo dalyviai.

www.iskauskas.lt

2018.12.09; 18:35

Liutauras Vasiliauskas iškart po pučo pirmasis Maskvoje pasirodė vilkėdamas Lietuvos policijos uniformą. L. Vasiliausko archyvo nuotr.

Laisvės gynėjų dienos išvakarėse apdovanojimai „Už atliktą pareigą 1991 metais“ bus įteikti 50 tuomet tarnavusių policijos pareigūnų iš visos šalies. Seime apie Lietuvos policijos vaidmenį ginant nepriklausomybę kalbės buvęs pirmojo atkurtos valstybės policijos generalinio komisaro Petro Liuberto pavaduotojas, respublikinės policijos vyriausiasis komisaras Liutauras Vasiliauskas.

Šis žmogus iškart po pučo Maskvoje pirmasis pasirodė su atkurtos Lietuvos policijos uniforma.

„Praėjus vos porai dienų po pučo Rusijos vidaus reikalų ministras Viktoras Baranikovas sąjunginių respublikų Vidaus reikalų ministerijos (VRM) vadovus pakvietė į pasitarimą Maskvoje. Jau buvome nepriklausomi, bet stebėtojų teisėmis nusprendėme dalyvauti“, – Eltos korespondentei Ievai Urbonaitei-Vainienei pasakojo L. Vasiliauskas.

Pasak jo, tuomet buvo priimtas saliamoniškas sprendimas į Maskvą siųsti ne paties aukščiausio rango pareigūną, tačiau būtinai vilkintį naują Lietuvos policijos uniformą, su lietuviškais skiriamaisiais ženklais.

„Man įėjus stojo mirtina tyla. Sužinojus, kad esu Lietuvos VRM atstovas, kilo šurmulys. Visi puolė čiupinėti uniformą, ženklus, teiravosi, iš kokios valstybės juos gavome. Dar labiau nustebo sužinoję, kad uniformą susikūrėme ir pasigaminome patys. Jaučiausi kaip koks top modelis. Prasidėjus pasitarimui ministras V. Baranikovas nužvelgė mane, po to pagarbiai pasisveikino ir pasisodino šalia“, – prisiminė L. Vasiliauskas.

Pasitarimas vyko sklandžiai, nieko nereikėjo pasirašinėti. „Kai man buvo suteiktas žodis, pasakiau, kad visada pritarsime bendradarbiavimui, tačiau tik kaip lygiaverčiai partneriai ir tik pasirašius atitinkamus tarpvalstybinius dokumentus“, – sakė buvęs Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojas, per uniformą tuomet patekęs ir į Rusijos žinių laidą „Vremia“.

Po pučo siekį atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos deklaravo daugiau respublikų, 1992 m. sausį-1993 m. liepą Rusijos federalinei saugumo tarnybai vadovavęs V. Baranikovas nusišovė.

Nuotraukoje (iš kairės): buvęs pirmasis atkurtos valstybės policijos generalinis komisaras Petras Liubertas, buvęs policijos vyriausiasis komisaras Liutauras Vasiliauskas, buvęs Kelių policijos vyriausiasis komisaras Ramutis Oleka ir buvęs viešosios policijos vyriausiasis komisaras Vytautas Navickas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Kaip yra užfiksavęs atkurtos Lietuvos policijos generalinis komisaras P. Liubertas, 1991 metais vidaus reikalų sistemoje dirbo per 30 tūkst. pareigūnų, vien įkalinimo įstaigose Lietuvoje buvo per 15 tūkst. nuteistųjų laisvės atėmimo bausmėmis, kuriuos saugojo tuometės TSRS Vidaus reikalų ministerijos kariuomenė.

„Žvelgiant iš kelių dešimtmečių perspektyvos – stebuklas, kaip mums tuomet pavyko išlaviruoti, – sakė L. Vasiliauskas, akcentuodamas ne tik iššūkį apsaugoti žmones nuo kareivių, bet ir žmones nuo žmonių. – Vienoje pusėje – „Jedinstvo“, kitoje – ryžtingai nusiteikusios naujosios valdžios struktūros. Kaip „išsivynioti“, kad nebūtų iššautas nė vienas šūvis?“

Knygoje „Lietuva pasaulio galingųjų akiratyje 1988-1991“ rašoma, kad pasaulio lyderiai abejojo Lietuva. „(…) Lietuviai viską sužlugdys. Jie beveik niekada nebuvo laisvi. Kai buvo, tai režimas – diktatūra. Pasigailėjimo verti žmonės. Suprasčiau, jei M. Gorbačiovas turėtų griebtis jėgos“, – cituojamas Francois Mitterandas. Taip pat minimas kovo 7 dienos susitikime su Lietuvos Sąjūdžio vadovais, kuriame buvo informuota apie savaitgalį šaukiamą Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, tikriausiai paskelbsiančią Lietuvos nepriklausomybę, dalyvavęs tuometis JAV ambasadorius Rusijoje Jackas Matlockas, į klausimą, kokios pozicijos laikysis JAV, atsakęs: „(…) Nepriklausomybės paskelbimas automatiškai nebūtų pripažintas“ ir kelis kartus pakartojęs tai.

Kaip žinoma, tarptautinio pripažinimo Lietuva sulaukė beveik po metų. 1991 m. vasario 11 dieną pirmoji Lietuvą pripažino Islandija. Didžiosios pasaulio šalys – Prancūzija, Argentina, Italija, Kanada, Didžioji Britanija, Vokietija ir kitos atkurtą Lietuvos nepriklausomybę pripažino tik po 1991 m. rugpjūčio 19-osios pučo Maskvoje, o JAV – tų pačių metų rugsėjo 2 dieną.

Kovoje už nepriklausomybę asmenybės – svarbios, tačiau, L. Vasiliausko įsitikinimu, svarbiausia, kad laisvės idėją palaikė kritinė masė Lietuvos žmonių. „Mes, pareigūnai, jos dalis, nors sovietmečiu politvadovų buvome verčiami zombiais turbūt penkis kartus stipriau“, – sakė ekskomisaras.

Sovietmečiu milicija buvo vadinama ginkluotu partijos būriu. „Įsivaizduokite, kokį šoką 1987 metais sukėlė Sąjūdžio idėjos tuometėje Vidaus reikalų ministerijoje. Asmeniškai patyrėm, ką reiškia nepasitikėjimas ir spaudimas – juk tiek daug vilčių į mus buvo sudėta“, – sakė L. Vasiliauskas, pabrėždamas, kad VRM buvo viena pirmųjų institucijų, kurioje sustabdyta Komunistų partijos veikla.

Pasak buvusio Kelių policijos vyriausiojo komisaro Ramučio Olekos, paskelbus nepriklausomybę pareigūnai buvo puolami iš visų pusių. „Jedinstvininkų sąrašuose figūravo 300 žmonių, kuriuos numatyta izoliuoti. Tarp jų ir visi šie vyrai – tuometės policijos vadovai“, – sakė ekskomisaras.

Pasak buvusio policijos generalinio komisaro pavaduotojo L. Vasiliausko, bepigu krašto apsaugai, kurios pradžia – baltas popieriaus lapas. „Jie pradėjo nuo nulio, be jokių istorinių kuprų. O mes – kaip kupranugariai – su Romo Kalantos reikalais, mitingu Adomo Mickevičiaus skvere, „bananų baliaus“ ir kitais šleifais. Tai mūsų girnapusės, kryžiai, kuriuos reikia nešti mušantis į krūtinę – kad tu tikrai nesi kitoks, nesi nepilietis“, – Eltai sakė ekskomisaras.

Virsmo metais grėsmių valstybei buvo daug. Kalbėdamas apie vidines, L. Vasiliauskas minėjo organizuotas gaujas, kurios išsikerojo tarpulaikiu.

„Jeigu valstybėje netvarka ir chaosas, tuščios vietos nebūna, ją tuojau pat kažkas užima. Nenoriu nieko įžeisti, bet ne šiaip sakoma, kad pirmas milijonas – kruvinas. Lietuvoje 75 proc. verslų tuomet buvo nelegalūs. Verslininkai buvo pažeidžiami, o grupuotės jiems siūlė „stogavimą“. Nekalbant apie gryną fizinį reketą, „stogas“ verslininkams reiškė duoklės mokėjimą grupuotėms, kurias pripažino nusikalstamos rajono ar miesto struktūros. Vien dėl to jos galėdavo lengvai susirinkti duoklę iš esmės nieko nedarydamos“, – priminė L. Vasiliauskas.

Kriminogeninė padėtis buvo bloga visoje Lietuvoje, o ypač miestuose, kur aktyviai verslauta. „Pirmiausia tai Kaunas, Šiauliai ir Panevėžys. Panevėžio plastmasės, Šiaulių – siuvyklos, o Kaunas apskritai vertėsi viskuo. Nuolatiniai bruzdesiai vyko ir mūsų „knygnešių“ take – Šilutėje, Pagėgiuose, Tauragėje, Jurbarke“, – vardijo V. Vasiliauskas.

Problemų kėlė auganti prekyba žmonėmis, nekontroliuojamas prekių ir asmenų judėjimas. Tačiau pagrindinis uždavinys, L. Vasiliausko įsitikinimu, buvo įrodyti prosovietinėms jėgoms ir pasauliui, kad atgimstančios Lietuvos vidaus reikalų ir milicijos-policijos sistema pajėgi užtikrinti piliečių saugumą, išlaikyti visuomenės rimtį, kad nebūtų pagrindo Sovietų Sąjungos VRM ir čia dislokuotiems pareigūnams įvesti pajėgų su intencija apsaugoti žmones bei jų turtą.

„Juridiškai veikdami kaip policija, realiai buvome milicija: finansavimą, materialinį-techninį tiekimą gaudavome iš Maskvos, tad bambagyslė nebuvo nutrūkusi. Nepriklausomybė atkurta 1990 metų kovo 11-ąją, mes – prisiekę tarnauti atsikūrusiai valstybei, o finansavimas iki pat 1991-ųjų kovo buvo iš Maskvos“, – Eltai sakė nuo 1991 vasario 28 dienos iki 1994 lapkričio Lietuvos Respublikos VRM Policijos departamento generalinio komisaro pareigas ėjęs P. Liubertas.

Buvęs jo pavaduotojas L. Vasiliauskas atkreipė dėmesį, kad nurodymai, sprendimai, teisės aktai buvo leidžiami jaunos atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos, o jų vykdymą užtikrino pareigūnai, kas mėnesį gauną atlyginimą iš svetimos valstybės, dėvį svetimos valstybės uniformą, visą techninę amuniciją gauną iš Maskvos.

„Nepaisant to, meldėmės, kad visa tai nenutrūktų, nes vidaus ir išorės grėsmės buvo didžiulės“, – pakartojo respublikinės policijos vyriausiasis ekskomisaras.

Po beveik 30 nepriklausomybės metų L. Vasiliauskas mano, kad būtent taikus perėjimas prie naujos tvarkos, nesuteikiant preteksto priešiškos valstybės struktūroms „ginti žmones, nes Lietuva nepajėgia palaikyti tvarkos“, buvo svarbiausias pareigūnų uždavinys.

„Materialinis-techninis tiekimas – taip, Šalčininkų ir Vilniaus rajono problema milicijos virsme į policiją – taip, bet svarbiausia buvo suvaldyti išorines grėsmes“, – įsitikinęs L. Vasiliauskas.

Kelių policijos vyriausiasis ekskomisaras R. Oleka priminė 1989-ųjų Tbilisį, kur balandžio 9 dieną sovietų armijos ir specialiosios paskirties daliniai apsupo protesto akcijos dalyvius, kastuvais užkapojo 19 mitinguotojų. 1990-ųjų sausį 30 tūkst. sovietų kareivių Azerbaidžano sostinėje Baku ir kituose Azerbaidžano regionuose nužudė 134 taikius žmones ir sužeidė per 600.

Ypatinga situacija Lietuvoje, kurios bijojo politinė vadovybė po nepriklausomybės atkūrimo, buvo autonomiją paskelbę Šalčininkų ir Vilniaus rajonai. „Kaip reikėjo paveikti šių rajonų pareigūnus, kad 97-98 proc. pereitų į nepriklausomos Lietuvos policiją? Juk jie buvo vietinių bendruomenių nariai – šeimų tėvai, broliai, artimieji. Pareigūnai jautė didžiulį spaudimą iš vietos valdžios, sulaukdavo grasinimų“, – prisiminė L. Vasiliauskas.

Pasak jo, teko važinėti į vietas, nuoširdžiai kalbėtis su žmonėmis, aiškinti, įtikinėti, kad nėra nieko baisaus, nors iš pradžių tų rajonų žmonės šaukdavo: „landzbergistai“, „sąjūdistai“.

Komisaras P. Liubertas prisiminė, kaip Vilniaus rajono taryboje pristatant kandidatą į Vilniaus rajono policijos vadovus Mečislovą Poplavskį, skambėjo: „Kas čia per nepriklausomos Lietuvos generalinis komisaras? Mes turime savo!“

„ Maža ar didelė, bet svarbi pergalė, kad Šalčininkų ir Vilniaus rajonų policijos pareigūnai perėjo į mūsų pusę. Nenoriu nei girti, nei girtis – tačiau kažkoks likimo pirštas mus vedė. Neįsivaizduoju, kaip mums pavyko išsivynioti. Einam į naujas atkurtos valstybės struktūras – „skalbiami“, kaltinami būtais ir nebūtais dalykais, o darbą daryti tai reikia – kriminalinė situacija siaubinga. Vidaus ir išorės grėsmės auga geometrine progresija“, – sakė L. Vasiliauskas.

Kelių policijos vyriausiais komisaras R. Oleka tuometę pareigūnų situaciją įvardijo taip: „Mes buvome buferis tarp nepriklausomybės priešininkų ir šalininkų. Buvome blogi ir vieniems, ir kitiems, nes neleidome sueiti į krūvą. Tai būtų pasibaigę tragiškai“.

Pasak Kelių policijos ekskomisaro, nuo 1988 metų masinių renginių metu pareigūnai privalėjo užtikrinti eismo saugumą ir viešąją tvarką, nepaisant to, kas juos rengdavo – Sąjūdis ar „Jedinstvo“.

Po nepriklausomybės paskelbimo pareigūnai prisiekė tarnauti nepriklausomai Lietuvos Respublikai, tačiau vilkėjo sovietines milicijos uniformas. „Žmonės neskirdavo, ar mes sąjunginės milicijos, ar jau nepriklausomos Lietuvos policijos pareigūnai“, – prisiminė R. Oleka.

Pirmieji skiriamieji ženklai – kokardos ant kepurių ir sagos su nepriklausomos Lietuvos simbolika – visuomenei pristatyti 1990 m. balandžio 24 dieną. Birželį vietoj penkiakampių žvaigždžių ir sovietinių kokardų prie uniformų buvo prisiūtos sagos ir kokardos su Vyčiais.

„Pakeisti sovietines uniformas naujomis, savomis, tuomet nebuvo iš ko“, – patvirtino tuometis generalinis komisaras P. Liubertas.

Kaip pabrėžė buvęs viešosios policijos vyriausiasis komisaras Vytautas Navickas, nepriklausomybės priešaušriu ir vėliau ne viskas Vilniuje sprendėsi, tad derėtų įvertinti visos Lietuvos policijos pareigūnų buvimą tuo metu ir pastangas suvaldyti situaciją.

„Lietuva – ne tik Vilnius. Nepriklausomybė buvo apginta kartu. Vaikiškos ligos persirgtos, ir pagaliau reikėtų pripažinti, kad Nepriklausomybė – visos Lietuvos žmonių indėlis ir pergalė“, – sakė V. Navickas.

Teksto autorė – Ieva Urbonaitė-Vainienė (Eltos korespondentė)

2018.01.12; 08:00

Padėkoti už gerus darbus ir atsiprašyti už savo klaidas, be abejo, yra gero tono ženklas ir tam tikro kultūros lygio įrodymas. Tai taikytina ir privatiems asmenims, ir veikėjams, atstovaujantiems valstybėms bei tautoms.

Vis dėlto neseniai ministro Lino Linkevičiaus „viešas atsiprašymas“ sukėlė nepasitenkinimo audrą. Ir ne todėl, kad Lietuvos visuomenė neva nesuprato teigiamos tų žodžių ir gestų reikšmės.

O todėl, kad tam ne tik nebuvo priežasties, o netgi atvirkščiai – Lietuvoje jau daug metų tokio nuoširdaus gesto laukiama iš Lenkijos pusės dėl agresijos akto, kurį Pilsudskio įsakymu įvykdė Želigovskio vadovaujami padaliniai, ir devyniolika metų trukusios Lietuvos istorinės sostinės, Vilniaus, bei gretimų teritorijų okupacijos.

Neišsakytas oficialus viešo atsiprašymo poreikis kabėjo ore ir tuo metu, kai buvo rengiama tarpvalstybinė Sutartis, pasirašyta 1994 m. Deja, Lenkijos vadovas tų sakramentinių žodžių tada neištarė. Todėl neseną L. Linkevičiaus „išėjimą prieš traukinį“ Lietuvos visuomenė suvokė kaip poelgį, žeidžiantį šalies orumą, kaip ne savo kaltės prisiėmimą ir kartu tariamą Lenkijos atleidimą nuo pareigos viešai atsiprašyti už padarytą istorinę skriaudą.

Continue reading „Grįžtant prie viešo atsiprašymo temos“

jonas-burokas

Lietuvos Laisvės kovotojų sąjunga 2013 m. sausio 8 d. kreipėsi į Prezidentę, Seimo pirmininką, Premjerą ir į Seimo narius dėl teisinės atsakomybės už galimą priesaikos Valstybei sulaužymą ir dėl to gresiančią apkaltą.

Pateikiame kreipimosi tekstą:

Visi naujos kadencijos Lietuvos Respublikos Seimo nariai, premjeras ir vyriausybės ministrai iškilmingai, transliuojant per Lietuvos Televiziją ir Lietuvos Radiją, prisiekė saugoti Lietuvos Nepriklausomybę, kartodami kad saugos valstybės teritorinį vientisumą.

Lietuvą supančioje geopolitinėje aplinkoje tai ypač svarbi priesaikos norma, nes atkuriant Nepriklausomybę buvo labai ryškus iš užsienio palaikomas siekis suskaldyti Lietuvą gabalais ir ją politiškai dezintegruoti, kaip kad 1940 m. atsitiko Suomijoje ir jau mūsų laikais – Moldovoje.

Continue reading „LLKS perspėjimas dėl galimo priesaikos sulaužymo“

silvestras-gaiziunas

Gegužės 4-ąją Seime buvo surengta konferencija “(Ne)gęstanti Lietuvos ir Latvijos brolybė”, skirta Latvijos nepriklausomybės atkūrimo deklaracijos dienai paminėti. Pranešimus konferencijoje skaitė filosofas dr. Arvydas Juozaitis, VDU Letonikos centro vadovas prof. Alvydas Butkus, Seimo narys, Baltijos Asamblėjos prezidentas dr. Paulius Saudargas. Sveikinimo kalbą tarė Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis. Diskusijai vadovavo Seimo pirmininkės patarėjas dr. Laurynas Kasčiūnas.

Artimiausiu metu visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt paskelbs žurnalisto Gintaro Visocko komentarus šia neabejotinai aktualia tema. O dabar skelbiame 1991-ųjų metų birželio 6-ąją dieną tuometiniame “Lietuvos aide” publikuotą žurnalisto G.Visocko interviu su Lietuvos latvių brolijos pirmininku Silvestru GAIŽIŪNU.

Continue reading „Vienybė: tikra ir tariama“

mac 010

Daug kartų rašėme apie pragaištingą informacijos monopolio įtaką visuomenės ir žmonių grupių sąmonei. Juoba, kad tai prieštarauja Lietuvos Konstitucijos 44 str., draudžiančiam  politinėms partijoms, organizacijoms ir privatiems asmenims monopolizuoti informaciją.

Deja, tokia situacija jau kelerius metus egzistuoja Vilniaus regione, kuriame informacija lenkų kalba turi visus ne tiktai monopolio, bet netgi informacinio teroro bruožus, kai žmonių mažumos grupė, glaudžiai gyvenanti nedidelėje teritorijoje, laikoma uždarai, nepasirengusi permainoms, neturinti pakankamo išsilavinimo, yra veikiama vienašalės, nepaprastai koncentruotos propagandos.

Continue reading „Anūkėlis. Naujas veidas ir naujos praktikos “lenkiškoje žurnalistikoje”“

songaila_didelis

Šio pranešimo vienas iš tikslų – trumpai pristatyti prieš dvidešimt metų vykusius įvykius, kai nuo atsikuriančios Lietuvos valstybės buvo mėginama atplėšti jos rytinę dalį, paimant ir pačią sostinę į reples ir taip žlugdant valstybės atkūrimą – ne tik jos vientisumą, bet ir pačią Nepriklausomybę.

Panašus planas tuomet pavyko Padnestrėje, tačiau Tiraspolis – tai vis dėlto ne Vilnius, ir pasekmės Lietuvoje būtų buvusios dar rimtesnės. Teritorinės autonomijos Sovietų Sąjungos sudėtyje aplink Vilnių, o gal ir pačiame Vilniuje sukūrimas galėjo pakeisti pastarųjų dvidešimt metų rytų Europos, net visos Europos istoriją.

Continue reading „Autonomininkų spaudimas Lietuvai: prieš dvidešimt metų ir šiandien“

liub

Šiuo metu tapo priimta ne tik klaidinti Lietuvos gyventojus televizijos laidose, bet ir nesilaikyti įstatymų, jiems prieštarauti. Ir kai tai daro aukščiausio rango valdininkai – ministrai, tai tampa ne tik įstatymų pažeidinėjimu, bet ir Lietuvos valstybės interesų išdavyste.

Visai neseniai, kalbėdamas apie užsienietiškų pavardžių rašybą lietuviškuose pasuose, taip elgėsi teisingumo ministras, kurio teiginiai prieštaravo Konstitucinio Teismo nutarimui kitataučių pavardžių lietuviškuose pasuose rašymo klausimu. Keista, kai ministras pasijunta esąs viršesnis už Konstitucinį Teismą.

Kitas ministras – kultūros – irgi leido sau nepaisyti Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo, pasirengęs dvikalbiais pavadinimais pasitarnauti lenkų tautinei mažumai, kai tai mažumai priskiriami Rytų Lietuvos gyventojai sovietmečiu buvo rusinami, o dabar imti lenkinti (mokslininkų duomenimis, tikrų grynakraujų lenkų, kurių proseneliai, seneliai ir abu tėvai yra lenkai, Lietuvoje yra tik 1 proc.).

Continue reading „Kodėl klaidinama visuomenė?“

Polish-flag

Lietuvos visuomenę supykdė V.Tomaševskio pasakymas, kad lietuviai turi integruotis į Vilniaus krašto lenkų bendruomenę. Lietuvos dienraščiui komentuodamas Švietimo įstatymo pataisas, numatančias, kad nuo ateinančio rugsėjo tautinių mažumų mokyklose lietuviškai bus mokoma ne tik lietuvių kalbos, bet ir geografijos, istorijos bei pilietiškumo pagrindų, buvęs Lietuvos Seimo narys, europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis, ir Europos Parlamente, ir Lenkijoje skundžiantis Lietuvą, paklaustas, kaip lenkai, prastai mokėdami valstybinę lietuvių kalbą, integruosis į Lietuvos gyvenimą, atrėžė: “Kur integruotis? Kur mes turime integruotis? Mes čia gyvename visada./…/ Tai jūs turite šitame krašte integruotis, nes jūs čia atvažiavote. Jūsų protėviai turi čia integruotis. O mes neturime integruotis. Čia mūsų žemė. Nueikite Vilniuje į senas kapines – vien lenkiškos pavardės”.

Continue reading „Apie lenkišką išdidumą“

songaila_m

Artėjančios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga Alkas.lt portalo redaktorius Jonas Vaiškūnas kalbina Seimo narį Gintarą Songailą.

Parlamentaras  Gintaras Songaila išsamiai pasakoja apie Lietuvos lenkų politikų veiklą bei Lietuvos – Lenkijos santykius po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir šiandien.  

Tie santykiai – ir sudėtingi, ir keliantys pavojų tiek Lietuvai, tiek Lenkijai, tiek Lietuvos – Lenkijos partnerystei. Ir naudingi, matyt, tik Kremliui.

Continue reading „Parlamentaras Gintaras Songaila svarsto, ar Lenkijos politika jau Kremliaus rankose“

mac 010

Ir dar vienas nedviprasmiškas faktas. Jau kelerius metus kiekvienas dirbantis Lietuvos pilietis turi teisę 2 proc. savo mokesčių skirti savanoriškoms institucijoms, taip pat ir mokykloms, ikimokyklinėms įstaigoms, parapijoms ir pan. Išskyrus Vilniaus rajoną, kuriame mokyklų mokytojai, ikimokyklinių įstaigų auklėtojai, mokinių tėvai, jų seneliai ir t. t. ir pan. įpareigoti pervesti tas lėšas į vadinamosios Lenkų sąjungos Vilniaus rajono skyriaus sąskaitą.

O jam vadovauja … Lenkų rinkimų akcijos lyderis, šiandien – europarlamentaras, kartu su savo dėde iš liūdnai pagarsėjusių Lukiškių. Tą sistemą įtvirtino Jaroslavas Narkievičius, tuometis švietimo skyriaus vadovas, šiandien – LR Seimo narys, o privačiai – Lenkų rinkimų akcijos lyderio svainis. Taigi kasmet daugiau kaip 300 tūkst. litų nepasiekia lenkiškų mokyklų ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų, nes godumas ir noras dalytis svetimą, matyt, jau neturi ribų. Už tuos pinigus mokyklos galėtų įsirengti kompiuterių tinklus, įsigyti kitą reikalingą įrangą, panaudoti juos vietinėms mokyklų iniciatyvoms, tobulinant mokymo procesą, pasitaikius progai – sukurti mokyklos bendruomenę.

Continue reading „Ko imasi Lenkų rinkimų akcija – propaganda ir faktai ( 2 )“