Rusija bando sutrukdyti vieną svarbiausių pastarojo dešimtmečio energetikos projektų – Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizaciją su kontinentine Europa.
Pirmadienį paskelbtoje Valstybės saugumo departamento ataskaitoje teigiama, kad Baltarusijoje statoma Astravo atominė elektrinė, taip pat Karaliaučiuje esantis Baltijskajos AE projektas yra skirti dominuoti regiono elektros sektoriuje ir taip „sutrukdyti jo integracijai į Europos energetikos sistemą“.
Anot ataskaitos, Baltarusija šalia Lietuvos sienos statomos Astravo atominės elektrinės (AE) elektrą tikisi eksportuoti į Europos Sąjungą. Todėl vykdoma aktyvi lobistinė veikla ES institucijose bei kitose Europos valstybėse.
„Rusija taip pat siekia padaryti įtaką sprendimams dėl Baltijos šalių elektros sistemų sinchronizacijos su kontinentinės Europos tinklais. Siekdama šio tikslo, Rusija bando įtraukti Baltijskajos AE projektą į Baltijos šalių sinchronizacijos su KET procesą“, – teigiama ataskaitoje.
Tačiau, VSD nuomone, lobistinė veikla kol kas nebuvo sėkminga ir Rusijai nepavyko paveikti sprendimų dėl sinchronizacijos.
„Viešojoje erdvėje Baltijos šalių desinchronizacijos su Rusijos tinklais planus ji pristato kaip grėsmę Kaliningrado srities energetiniam saugumui. Kartu Rusija jau nuo 2014 metų vykdo savo energetikos sistemos pertvarką, kuri užtikrins srities sistemos galimybę veikti izoliuotai“, – rašoma ataskaitoje.
Tuo pačiu atkreipiamas dėmesys, kad visus elektros tinklų rekonstrukcijos projektus bei naujų elektrinių statybas Rusija siekia užbaigti dar gerokai iki Baltijos šalių atsijungimo nuo Rusijos, kuris įvyks 2025 metais. Rusija planuoja darbus užbaigti 2020 metais.
VSD teigimu, Rusija taip pat sieks susigrąžinti dujų milžinės „Gazprom“ įtaką Lietuvoje. Neatmetama, kad įmonė bandys manipuliuoti dujų kainomis Lietuvoje per lojalius prekybos partnerius, sudarydama jiems ypač palankias sąlygas. Taip, pasak žvalgybos, gali būti stiprinama Rusijos politinė ir ekonominė įtaka Lietuvoje.
Prieš ketverius metus Rusija aneksavo Krymą. 2014 m. vasario 27 d. „žalieji žmogeliukai“ įžengė į pusiasalį. Kovo 18 d. aneksija buvo baigta.
Bet Rusijos prezidentas V. Putinas Krymo pusiasalio aneksijos klausimą iškėlė savaite anksčiau – per pasitarimą siaurame rate, vykusį prieš ketverius metus, naktį iš vasario 22-osios į 23-ąją, neseniai pareiškė buvęs Valstybės Dūmos deputatas Ilja Ponomariovas. Prezidentas buvo susijaudinęs ir įsiutęs: prieš tai, 22-ąją, vos nepateko į sraigtasparnio avariją Sočyje, kurą jis laikė užsienio specialiųjų tarnybų įvykdytu pasikėsinimu.
V. Putinas aiškiai skubėjo. Jo nuotaika buvo prasta. Tą pačią dieną iš Kijevo pabėgo V. Janukovyčius. Maidanas kunkuliavo, o Maskvos remiami separatistai niekaip negalėjo nuslėpti, kad į Ukrainos rytus veržiasi iki dantų ginkluoti Rusijos kareiviai, gabenama ginkluotė. Reikėjo užsitikrinti geras geopolitines pozicijas Juodosios jūros regione, motyvuojant tai JAV ir NATO interesais regione.
Paskui jis melavo. Kad į Rytų Ukrainą rusų savanoriai atvyksta pakariauti atostogų metu, o „žalieji žmogeliukai“ – tai vėlgi „entuziastai“, kurie esą komufliažinę uniformą gali nusipirkti bet kurioje karo reikmenų parduotuvėje. Nerangus buvo tas humoras, bet V. Putinas spaudos konferencijoje ir neslėpė pokštaująs. Juk visi žinojo: specialios paskirties būriai be atpažinimo ženklų įžengė į Krymą tam, kad užtikrintų referendumo spektaklį, izoliuotų ir šiaip bejėgius Ukrainos karinius dalinius ir užčiauptų burnas nepatenkintiems.
V. Putinas okupacijos ir aneksijos tempais pralenkė J. Staliną. KGB papulkininkis Krymo aneksiją įvykdė per pustrečio karto trumpesnį laiką, nei J. Stalinas tai padarė su Baltijos valstybėmis 1940 metų vasarą. Rusijos kariuomenė į Krymą įžengė vasario pabaigoje. Krymo aneksija buvo užbaigta kovo 18 dieną. Maždaug trys savaitės. J. Stalino sakalai į Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritoriją įžengė 1940 m. birželio 15 dieną. Lietuva buvo aneksuota ir inkorporuota į SSRS sudėtį rugpjūčio 3 dieną, t.y. net po 49 dienų.
Paskui V. Putinas girsis, kad referendume už pusiasalio prijungimą prie Rusijos balsavo 95 proc. Krymo gyventojų. Tiesa, čia J. Stalino jis nepralenkė: SSRS generalisimą išrinkdavo 99,99 proc. sovietų rinkėjų. Bet kaip ir jo pirmeivis, V. Putinas žadėjo, kad priims sprendimus, jog Kryme šalia ukrainiečių ir rusų būtų gera gyventi ir totoriams, kurių kalbą aiškino paskelbsiąs valstybine.
Totoriams jis priėmė kitokį nuosprendį: jų parlamentą – medžlisą – paskelbė teroristine organizacija ir išvaikė, totorių bendruomenės vadovus – teroristais ir neįsileido į pusiasalį. Apie Krymo totorių kalbą, priklausančią senai tiurkų kalbų grupei, žinoma, pamiršo.
Ar kitaip elgėsi J. Stalinas? Gal neatsitiktinai kone tuo pačiu metu, tik prieš 70 metų, 1944 m. gegužę apie 200 tūkstančių Krymo totorių buvo deportuota į Vidurinę Aziją, jų būstus užėmė atėjūnai. JAV leidinys „American Journal of Political Science“ rašė, kad kelionėje į tremties vietas ir pirmaisiais jos metais mirė apie 46 proc. Kryme gyvenusių totorių. Tik 1989 m., kai SSRS ėmė byrėti, jiems buvo leista grįžti į pusiasalį.
Krymo totoriai
Savo nugalėtojiškoje kalboje 2014 m. kovo 18 d. V. Putinas apgailestavo, kad Nikita Chruščiovas atidavė Krymą Ukrainai. Kremliaus ideologai ir šiandien kalba, jog tuometinis SSKP CK generalinis sekretorius tai padarė lengva ranka, netgi lengvai apgirtęs, esą gerokai padauginęs per iškilmes, skirtas 300-osioms Pereslavlio sutarties prijungti Ukrainą prie Rusijos metinėms…
Bet neseniai išleistoje Vitalijaus Portnikovo knygoje „Krymas. Realijos“ rašoma, kad tai buvo ne N. Chruščiovo, o tuometinio Ministrų Tarybos pirmininko Georgijaus Malenkovo – J. Stalino įpėdinio – dovana. Į tokias naujai sugalvotas pareigas N. Chruščiovas buvo paskirtas 1953 m. rugsėjį, jau po J. Stalino mirties, ir kitų metų pavasarį vykusiam prezidiumo posėdžiui jis dar nevadovavo.
N. Chruščiovas 11 metų dirbo Ukrainoje, bet nebuvo ukrainietis: jis rusas iš Kursko srities. Bet V. Putinui tai nė motais: paprastai Rusijos liaudžiai ir šis menkas melas tiko pagardinti Krymo aneksijos šou. Apžvalgininkai ironizuoja, kad anglišką Krymo pavadinimą (Crimea) Rusijos lyderis neatsitiktinai tapatina su crime (angl. nusikaltimas, kriminalas)…
***
Ketinau apsiriboti tik Krymo aneksijos tema ir V. Putinui priimtinomis „zekų“ (kalinių) manieromis, bet kaip ir anuomet, taip ir dabar dėmesį patraukė „lietuviškas“ niuansas: vasario pabaigoje trims Lietuvos piliečiams buvo paskelbtas nuosprendis, apkaltinus juos antivalstybine veikla. Jų nuoseklus raginimas priešintis eurui, Lietuvos narystei ES ir NATO, skalūninių dujų išgavimui Žygaičiuose, valdžios kritika, įvairių proklamacijų platinimas – dar pusė bėdos. Kai kuriuos jų veiksmus galima vertinti kaip radikalių nuomonių raišką.
Būtent prieš Kovo 11-ąją minėti veikėjai, susibūrę į 2013 m. spalį į Klaipėdos savivaldybėje registruotą viešąją įstaigą – judėjimą „Būkime vieningi“, šiaip jau pasisakę už pasaulio žemaičių vienijimąsi ir Žemaitijos karalystės paskelbimą, ėmė platinti provokacinę peticiją. Ją paskelbė Amerikoje registruotas 2007 m. sausį įsikūręs portalas Avaaz.org, kuris save įvardija žmogaus teisių gynėju. Šios organizacijos lyderis – žydų kilmės Kanadoje gimęs 41-rių metų Rickenas Patelis (tėvas gimęs Kenijoje, motina – britė), beje, turintis juodąjį karatisto diržą, giriasi, kad jos gretose yra apie 20 mln. žmonių visame pasaulyje, ir ji atstovauja „patiriančius neteisybę piliečius“. „Avaaz“ iš sanskrito kilęs hindi kalbos žodis reiškia „balsą“. Per JAV prezidento rinkimų kampaniją R. Patelis oponavo D. Trumpui.
Netrukus peticija atsirado ir judėjimo „Būkime vieningi“ portale, bet prieš tai, 2013-ųjų rugpjūtį, jo lyderiai sukurpė ir V.Putinui bei A. Lukašenkai išsiuntė laišką, prašydamas apginti nuo laukiamos ekologinės katastrofos, išgaunant skalūnines dujas Žygaičiuose. Nepriklausomybės metinių proga rūpestis dėl ekologijos virto didžiuliu galvos skausmu, kad Krymo aneksijos pavyzdžiu Klaipėdos kraštas, šimtmečiais ėjęs iš rankų į rankas, atiteks Rusijai. Kartu su Karaliaučiaus sritimi tai taptų strateginiu placdarmu kovoti su „agresyviomis Vakarų užmačiomis rytinėje fronto linijoje“. Kitaip sakant, Krymo ir Rytų Ukrainos frontas galėtų persikelti ir prie Baltijos krantų… Minėtos ir jau neegzistuojančios viešosios įstaigos tinklalapis internete buvo atvirai prorusiškas, jame naujoji Ukrainos valdžia buvo vadinama fašistais, o konfliktas Kryme – JAV ir ES karu prieš Rusiją. Po keleto dienų paskelbta, kad po peticija jau surinkta daugiau nei 100 parašų. Organizatorių tikslas – surinkti 10 000 parašų.
Parašų rinkimo organizatoriai, aiškindami, kodėl Klaipėdos kraštas turėtų būti atplėštas nuo Lietuvos, teigė, kad Rusija tam turi ir juridinę, ir moralinę teisę. Esą paskutiniais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais 1945 metais, vaduodami Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos nacių kariuomenės, žuvo apie 130 tūkst. sovietų karių. Bet vienos iš Klaipėdos miesto taryboje atstovautų politinių partijų „Rusų aljansas“ narys Aleksandras Michailovas tąkart atsiribojo nuo šios akcijos ir vadino ją provokacija.
Panašiai kaip Klaipėdos krašto gyventojai tuomet buvo kurstomi ir kaimynai latviai. Visi Latvijos gyventojai, tarp kurių rusų didesnė dalis negu Lietuvoje, taip pat buvo raginami pasirašyti peticiją dėl Latvijos stojimo į Rusijos Federacijos sudėtį. Parašų rinkėjai tikino, kad jei Latvija „vėl taptų Rusijos Federacijos dalimi“ (iš tikrųjų Latvija buvo okupuota Sovietų Sąjungos), tada visiems Latvijos gyventojams atsivertų didelės perspektyvos, daug didesnės negu dabar, kai Latvija yra ES narė. Buvo tikinama, kad išaugs darbo užmokestis, pensijos ir išmokos, o jau nafta ir dujos, kaip Kryme žadėjo Vladimiras Žirinovskis, bus tiekiamos kone nemokamai…
Akivaizdu, kad tokią provokacinę veiklą reikėjo nutraukti. Pernai balandį Klaipėdos apygardos teismas ėmėsi antivalstybine veikla kaltinamų trijų vyrų bylos. Neseniai paskelbtas nuosprendis, kurį puolė smerkti Rusijos propagandiniai kanalai, tokie kaip Sputnik ar Rusijos televizijos…
Neabejotina, kad panašūs eksperimentai, nors ir pridengiami patriotizmu, yra provokaciniai. Jie nėra nekalti, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, o zonduoja visuomeninę nuomonę, ruošia propagandinio karo dirvą, kursto separatines nuotaikas ir ieško ne tik rusakalbių bendruomenėje silpnų vietų. Šitaip formuojama intervencijos aplinka. Atrodytų, XXI a. nebėra vietos praėjusių šimtmečių karų metodams ir dingstims juos pradėti, tačiau Rusijos agresija Gruzijoje, Rytų Ukrainoje, Krymo aneksija rodo, kad, uždangsčius agresiją permatomu šydu, padedant Penktajai kolonai, galima viduramžiškais būdais susigražinti prarastas ir geidžiamas teritorijas.
JAV Gynybos ministerija apgailestauja, kad Rusija Kaliningrado srityje ėmė dislokuoti vidutinio nuotolio raketas „Iskander“, nes tai – destabilizuojantis žingsnis, praneša naujienų agentūra TASS.
JAV Gynybos ministerijos atstovas spaudai Johnny’is Michaelas teigė, kad balistinių raketų sistemų „Iskander“ buvimas Kaliningrade destabilizuoja saugumo situaciją, ypač turint omenyje, kad tai yra puolamojo pobūdžio ginklas, o šalia yra keletas Jungtinių Valstijų NATO sąjungininkių.
Gynybos ministerijos atstovas pridėjo, kad nors šis žingsnis ir nepažeidžia dvišalių susitarimų tarp JAV ir Rusijos, bet didina įtampą tarp Rusijos ir kaimyninių šalių.
„Mes ir toliau stebėsime bet kokių raketų dislokavimą ir vertinsime tai atitinkamai“, – sakė J. Michaelas.
TASS primena, kad Lietuvos krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis anksčiau teigė, jog NATO teks parengti atsaką į „Iskander“ buvimą Kaliningrade.
Anksčiau informaciją apie balistinių raketų „Iskander“ siuntimą į Kaliningradą patvirtino Rusijos Dūmos gynybos komiteto pirmininkas Vladimiras Šamanovas. Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas komentuodamas šį žingsnį aiškino, kad įvairios ginkluotės buvimas Rusijos teritorijoje neturėtų kelti nerimo kaimyninėms valstybės, nes „Maskva niekam nekelia pavojaus“.
„Iskander“ gali pasiekti taikinius 500 km nuotoliu ir yra skirta naikinti artilerijos kompleksus, vadavietes ir ryšių sistemas, taip pat lėktuvus ar sraigtasparnius oro uostose.
Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas teigia, kad „Iskander“ raketų kompleksų dislokavimas Kaliningrade yra suvereni Rusijos teisė ir niekam pavojaus nekelia, tačiau politikai ir ekspertai mano, kad pirmadienį paviešintas Rusijos žingsnis stipriai keičia saugumo situaciją Baltijos jūros ir, konkrečiai, Baltijos šalių regione.
Ekspertai ragina atkreipti dėmesį į tai, kad dislokuotos raketos yra platesnės Rusijos strategijos Vakarų atžvilgiu bei Maskvos siekio susigrąžinti prarastą globalią įtaką dalis.
Todėl pavojų kelia ne tiek branduolinį ginklą gabenti galinčios raketos, kiek reakcijos, kurias po Kremliaus žingsnio atliks Vakarai.
Anot buvusio Europos Sąjungos (ES) ambasadoriaus Rusijoje Vygaudo Ušacko, dislokuodama „Iskander“ raketas Kaliningrade, Rusija siekia derybinių svertų kalbantis su Vakarais ir JAV. Todėl Lietuvai labai svarbu, kad Vakarai, reaguodami į šį Rusijos žingsnį, išliktų vieningi. Tačiau tai, pabrėžė V. Ušackas, nebus paprasta.
Kaliningrado simbolis – tankas.
Buvęs Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje, komentuodamas Kaliningrado srityje dislokuotas „Iskander“ raketas teigia, kad Rusija siekia parodyti savo politinę valią bei ryžtą.
„Iš esmės, kaip ekspertas, tai vertinu kaip siekį pozicionuoti „didžiąsias derybas“ su JAV, dėl įtakos zonų ir dėl ginkluotės sutarčių, ypač INF (Intermediate-Range Nuclear Forces Treaty), kuri jau 30 metų galioja ir buvo pasirašyta dar Reigano ir Gorbačiovo ir kuri yra viena iš pasaulinio saugumo ašių“, – kalbėjo V. Ušackas.
Kartu, jis pažymėjo, dislokuotos „Iskander“ raketos reiškia ir tai, kad Rusija tokiu būdu siekia atkovoti savo pasaulinės galios statusą. Anot jo, kai susikaups eilė klausimų, nuo karo Donbase iki Šiaurės Korėjos ir Sirijos, tikimasi derybų su JAV ir kitomis didžiosiomis Vakarų valstybėmis.
Buvęs Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Kita vertus, pabrėžė buvęs ES ambasadorius, tai rodo ir Rusijos revanšizmo politikos gaires. „Prezidentas Vladimiras Putinas ar dėl įsitikinimo, ar dėl patogumo yra pozicionavęs viešąją nuomonę tarsi Rusija yra puolama Amerikos hegemonizmo bei Vakarų Europos. Tokiu būdu V. Putinas save pastato į gynybinę poziciją, siekdamas iškovoti pagarbą Rusijai ir tai, kad JAV pripažintų Rusiją kaip pasaulinę galią, ką Rusija ir buvo praradusi po Sovietų Sąjungos subyrėjimo“, – detalizavo V. Ušackas.
Lietuvos karo akademijos (LKA) docentas Giedrius Česnakas Kaliningrade dislokuotas raketas taip pat vertino platesnės Rusijos strateginės elgsenos kontekste.
„Šį Rusijos žingsnį būčiau linkęs vertinti kaip tam tikrą atsaką į neseniai paskelbtą JAV Branduolinio panaudojimo ginklo strategiją, kurioje JAV, reaguodamos į Rusijos vykdomą branduolinę programą, vėl grįžo prie mažųjų branduolinių ginklų galimo naudojimo, esant poreikiui. Tuo tarpu Rusija į tai sureagavo ir, tikriausiai, bando pakelti temperatūrą iki tam tikro lygio, kad vėl būtų sukurta būtinybė kalbėtis su Vakarų didžiosiomis valstybėmis. Čia yra didelis žaidimas, kuriame Baltijos jūros regionui tenka didelis vaidmuo ir kartu nesaugumas“, – pasakojo LKA docentas.
Vertindamas galimas Vakarų reakcijas į Rusijos žingsnius Baltijos jūros regione, V. Ušackas teigė, kad Europos ir JAV vienybė Rusijos politikos atžvilgiu yra svarbiausia, bet to pasiekti nebus labai lengva.
„Patys Vakarai nėra vienalyčiai. Egzistuoja skirtumai dėl to, kaip JAV ir ES įsivaizduojami santykiai su Rusija, ypač kai kalbama apie ginklavimosi varžybas. Tai rodo ir Šaltojo karo patirtis. Mano asmenine nuomone, svarbu, kad būtų vieninga Amerikos ir Europos pozicija dėl to, kaip atsakyti į Rusijos grėsmę. O tai pasiekti nebus lengva. Ypač kai vyksta koalicijos formavimo procesas Vokietijoje. Socdeminė pozicija Vokietijoje ryškėja, ir tas noras bei nuotaikos susitaikyti su Rusija gali dar labiau populiarėti su artėjančiais rinkimais Italijoje“, – kalbėjo V. Ušackas ir pabrėžė, kad būtina aktyviau išnaudoti diplomatinius kanalus, dirbant ne tik su Amerika ar Vokietija, bet ir su Pietų Europos šalimis.
Tačiau ambasadorius ragino Lietuvai nepulti į paranoją ir negąsdinti savęs dėl galimo Baltijos valstybių užpuolimo.
„Iš savo 30 metų patirties diplomatinėje tarnyboje dirbant su Rusija, Amerika ir Europa aš galiu tik vieną pasakyti ir nuraminti, kad tai yra pozicionavimas didžiosioms deryboms“, – sakė V. Ušackas.
Taip pat V. Ušackas teigė manantis, kad Kremliaus vadovai puikiai supranta „raudonąsias linijas“, kurios, pasak jo, ir yra NATO teritorija. „NATO ir ES istorija rodo, kad nuo šių organizacijų įsikūrimo pradžios nė viena joms priklausant valstybė nebuvo užpulta“, – pridėjo politikas.
Kalbėdamas apie tai, kokią politiką Rusijos atžvilgiu reikėtų tęsti ateityje, V. Ušackas minėjo dvikryptę strategiją.
„Viena vertus, turėtų būti padidintas NATO karių buvimas ir oro apsauga Baltijos šalyse. Antra vertus, diplomatijoje turime siekti santykių deeskalavimo. Diplomatai, siekdami išvengti karinėje srityje nesusipratimų ar galimų atsitikimų, turi palaikyti tam tikrus kontaktus. Kitaip tariant, dviguba politika turėtų, viena vertus, sustiprinti mūsų saugumą ir, kita vertus, užtikrinti, kad ta įtampa nevirstų į atsitiktinumus su labai žiauriomis pasekmėmis“, – detalizavo V. Ušackas.
Tuo tarpu Lietuva, pasak V. Ušacko, taip pat turi išlaikyti vieningą poziciją Rusijos klausimu.
„Prezidentė ir Premjeras turi dainuoti iš tų pačių natų. Tai yra Lietuvos nacionalinio saugumo klausimas. Netgi jei Premjero iniciatyvos, rodo apklausos, atitinka Lietuvos piliečių lūkesčius, mes negalime turėti atskiros politikos Vyriausybėje ir Prezidentūroje. Šios valdžios privalo kalbėti vienu balsu“, – apibendrino politikas.
G. Česnako nuomone, analizuojant „Iskander“ raketų dislokavimo pasekmes ir besikeičiančią saugumo situaciją Baltijos jūros regione, konkrečiai Baltijos valstybėse, iš esmės galima kalbėti apie du galimus scenarijus.
Lietuvos karo akademijos docentas Giedrius Česnakas. Asmeninio archyvo nuotr.
„Pirmiausia, Baltijos jūros regionas ir Baltijos šalys gali būti toliau JAV ir kitų NATO partnerių stiprinamos. Kitaip tariant, siekiant atgrasyti Rusiją, toliau suteikiama pagalba Baltijos šalims ir stiprinamos oro, priešraketinės gynybos sistemos. Iš esmės JAV priimta Branduolinė strategija jau dabar tarnauja Baltijos šalių interesams.
Pagal antrąjį galimą scenarijų Baltijos valstybės gali ilgainiui tapti tam tikru Vakarų, JAV ir Rusijos susitarimo objektu, kuriame nei JAV, nei NATO partneriai, nei Rusija nedidins karinio buvimo ir nebeeskaluos įvykių. Tai būtų lyg ir tam tikras susitarimas, siekiant nuraminti abi puses. Tačiau, jeigu tokie susitarimai prasideda, lieka neaišku, kur jie gali baigtis. Tad šis scenarijus yra pakankamai pavojingas“, – kalbėjo G. Česnakas.
Eksperto nuomone, panašu, kad JAV labiau nusiteikusi pirmajam scenarijui ir siekia užtikrinti sąjungininkams gynybos įsipareigojimus.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė Niujorke susitiko su Jungtinių Tautų (JT) generaliniu sekretoriumi Antonijumi Guterešu (Antonio Guterres) ir jį tiesiogiai informavo apie Rusijos veiksmus Lietuvos pasienyje, saugumo padėtį regione ir Rusijos rengiamų pratybų „Zapad 2017“ keliamą grėsmę pasauliui. Taip praneša Prezidentės spaudos tarnyba.
Pasak Lietuvos vadovės, realaus konflikto su NATO valstybėmis modeliavimas, slepiamas pratybų mastas ir scenarijai, karių ir taktinės ginkluotės dislokavimas, nekonvenciniai veiksmai liudija agresyvų ir puolamąjį „Zapad“ pobūdį. Kaliningrade sutelkti branduolinių ginklų, artilerijos ir raketų pajėgumai galintys pasiekti net Lisaboną.
D. Grybauskaitė įsitikinusi, kad pasaulis turi išmokti Krymo, Padniestrės, Pietų Osetijos ir Abchazijos pamokas ir į agresyvius veiksmus nežiūrėti pro pirštus. Nuolaidžiaujant smurtautojai tik paskatinami eiti toliau. JT vaidmuo užtikrinant taiką ir saugumą esąs ypač svarbus.
Prezidentė išreiškė palaikymą naujojo JT vadovo siekiams reformuoti šią tarptautinę organizaciją, kad ji turėtų realius svertus saugoti pasaulį nuo karų. Pasak Prezidentės, pastaraisiais metais organizacijos reakcija į tarptautinės teisės pažeidimus nepakankama ir ji iki galo nebeatlieka savo misijos.
Prezidentės spaudos tarnybos teigimu, šiemet JT vadovu tapęs buvęs Portugalijos premjeras A. Guterešas gerai supranta Europai kylančias grėsmes ir vertina Lietuvos pastangas atkreipiant pasaulio dėmesį į saugumo iššūkius mūsų regione. D. Grybauskaitė taip pat informavo apie Lietuvos pasirengimą grėsmių atgrasymui, NATO sąjungininkų pajėgas regione ir aptarė galimą tarptautinės bendruomenės indėlį užtikrinant taiką mūsų žemyne.
Prezidentė su JT vadovu taip pat aptarė bendradarbiavimą ginant moterų teises, sprendžiant lyčių lygybės klausimus ir globalią smurto prieš moteris problemą. Trečius metus Moterų pasaulio lyderių tarybai vadovaujanti D. Grybauskaitė prisijungė prie JT generalinio sekretoriaus A. Guterešo buriamos pasaulio lyderių grupės, kurios tikslas – užkirsti kelią seksualinei prievartai prieš vietos gyventojus JT taikos palaikymo misijose.
Lietuvos Prezidentė taip pat pakvietė JT generalinį sekretorių kitąmet atvykti į Valstybės atkūrimo šimtmečio renginius Lietuvoje.
Praėjusią savaitę, rugpjūčio 21-27 dienomis, NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai keturis kartus kilo atpažinti ir lydėti tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusių Rusijos Federacijos karinių orlaivių, praneša Krašto apsaugos ministerija.
Rugpjūčio 22-ąją NATO naikintuvai perėmė ir lydėjo du „Su-27“ tipo orlaivius, skraidžiusius iš Rusijos žemyninės dalies virš Baltijos jūros ir atgal. Orlaiviai skrido be įjungtų atsakiklių, be iš anksto pateiktų skrydžių planų, ryšio su regioniniais skrydžių valdymo centrais nepalaikė.
Rugpjūčio 24-ąją NATO naikintuvai lydėjo orlaivį „Il-22“ ir du orlaivius „Su-27“. Orlaivis „Il-22“ skrido iš Kaliningrado srities į Rusijos žemyninę dalį su iš anksto pateiktu skrydžio planu, be įjungto atsakiklio, ryšį su regioniniu skrydžių valdymo centru palaikė. Du „Su-27“ orlaiviai skrido iš Kaliningrado srities ir atgal be įjungtų atsakiklių, be skrydžių planų, ryšio su regioniniu skrydžių valdymo centru nepalaikė.
Rugpjūčio 26-ąją NATO naikintuvai du kartus kilo palydėti Rusijos orlaivių. Pirmuoju pakilimu buvo perimtas vienas „An-72“, trys „An-12“ ir trys „Su-27“ tipo orlaiviai, skridę iš Rusijos žemyninės dalies į Kaliningrado sritį. Orlaivis „An-72“ skrido su įjungtu atsakikliu, pagal skrydžio planą, ryšį su regioniniu skrydžių valdymo centru palaikė. Trys „An-12“ orlaiviai skrido be įjungtų atsakiklių, pagal skrydžių planus, ryšį su regioniniu skrydžių valdymo centru palaikė. Trys „Su-27“ tipo orlaiviai skrido be įjungtų atsakiklių, be skrydžių planų, ryšio su regioniniais skrydžių valdymo centrais nepalaikė.
Antru pakilimu buvo perimti trys orlaiviai „An-12“, skridę iš Kaliningrado srities į Rusijos žemyninę dalį. Orlaiviai skrido be įjungtų atsakiklių, pagal skrydžių planus, ryšį su regioniniu skrydžių valdymo centru palaikė.
Rugpjūčio 7-13 dienomis NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai 8 kartus kilo atpažinti ir lydėti tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusių Rusijos Federacijos karinių orlaivių.
Rugpjūčio 7 d. NATO naikintuvai atpažino, perėmė ir palydėjo du Rusijos Federacijos orlaivius „Su-27“, skridusius iš Kaliningrado srities tarptautine erdve virš Baltijos jūros. Orlaiviai skrido be įjungtų atsakiklių, be skrydžių planų, ryšio su regioniniais skrydžių valdymo centrais nepalaikė.
Tuo pačiu kilimu NATO naikintuvai perėmė orlaivį „Tu-134“, skridusį iš Rusijos žemyninės dalies į Kaliningrado sritį. Orlaivis skrido su įjungtu atsakikliu, pagal skrydžio planą, ryšį su regioniniu skrydžių valdymo centru palaikė.
Rugpjūčio 8 d. NATO naikintuvai du kartus kilo palydėti Rusijos Federacijos orlaivių. Pirmuoju pakilimu buvo perimtas orlaivis „Tu-134“, skridęs iš Kaliningrado srities į Rusijos žemyninę dalį, ir du „Su-27“, skraidę iš Kaliningrado srities tarptautine oro erdve virš Baltijos jūros ir atgal. Orlaivis „Tu-134“ skrido su įjungtu atsakikliu, pagal skrydžio planą, ryšį su regioniniu skrydžių valdymo centru palaikė. Orlaiviai „Su-27“ skrido be įjungtų atsakiklių, be skrydžių planų, ryšio su regioniniu skrydžių valdymo centru nepalaikė. Antruoju pakilimu buvo perimtas orlaivis „An-26“, skridęs iš Rusijos žemyninės dalies į Kaliningrado sritį. Orlaivis skrido be įjungto atsakiklio, pagal skrydžio planą, ryšį su regioniniu skrydžių valdymo centru palaikė.
Rugpjūčio 9 d. NATO naikintuvai perėmė ir lydėjo du orlaivius „An-26“, skridusius iš Rusijos žemyninės dalies į Kaliningrado sritį. Abu orlaiviai skrido be įjungtų atsakiklių, pagal skrydžio planą, ryšį su regioniniu skrydžių valdymo centru palaikė. Tuo pačiu kilimu NATO naikintuvai perėmė du orlaivius „Su-27“, skridusius tarptautine oro erdve iš Kaliningrado virš Baltijos jūros ir atgal be įjungtų atsakiklių, be skrydžių planų, orlaiviai ryšio su regioniniais skrydžių valdymo centrais nepalaikė.
Rugpjūčio 10 d. NATO naikintuvai tris kartus kilo palydėti Rusijos Federacijos orlaivių. Pirmuoju pakilimu buvo perimti orlaivis „Tu-154“ ir du orlaiviai „Su-27“, skridę iš Rusijos žemyninės dalies į Kaliningrado sritį. Antru pakilimu perimti orlaivis „Tu-154“ ir du orlaiviai „Su-27“, skridę iš Kaliningrado srities į Rusijos žemyninę dalį. Trečiuoju pakilimu buvo perimtas orlaivis „Tu-134“, skridęs iš Kaliningrado srities į Rusijos žemyninę dalį, ir du orlaiviai „Su-27“, skridę iš Kaliningrado virš Baltijos jūros ir atgal. Abu „Tu-154“ ir „Tu-134“ skrido su įjungtais atsakikliais, pagal skrydžių planus, ryšį su regioniniu skrydžių valdymo centru palaikė. Orlaiviai „Su-27“ skrido be įjungtų atsakiklių, be skrydžių planų, ryšio su regioniniais skrydžių valdymo centrais nepalaikė.
Rugpjūčio 11 d. NATO naikintuvai perėmė ir lydėjo orlaivį „An-26“, skridusį tarptautine oro erdve iš Kaliningrado srities į Rusijos žemyninę dalį. Orlaivis skrido be įjungto atsakiklio, pagal skrydžio planą, ryšį su regioniniu skrydžių valdymo centru palaikė.
Praėjusią savaitę, liepos 31-rugpjūčio 6 dienomis, NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai 8 kartus kilo atpažinti ir lydėti tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusių Rusijos Federacijos karinių orlaivių.
Rugpjūčio 1 d. NATO naikintuvai keturis kartus kilo atpažinti, perimti ir palydėti Rusijos Federacijos orlaivių, skridusių tarptautine oro erdve virš Baltijos jūros: pirmuoju kilimu buvo perimtas orlaivis „An-26“, skridęs iš Rusijos Federacijos žemyninės dalies į Kaliningrado sritį (orlaivis skrido su įjungtu atsakikliu, pagal skrydžio planą, ryšį su regioniniu skrydžių valdymo centru palaikė), ir du orlaiviai „MiG-31“, skridę iš Rusijos Federacijos žemyninės dalies (orlaiviai skrido be įjungtų atsakiklių, be skrydžių planų, ryšio su regioniniais skrydžių valdymo centrais nepalaikė).
Antrą kartą naikintuvai kilo perimti dviejų orlaivių „Su-27“, skridusių tarptautine erdve virš Baltijos jūros iš Rusijos Federacijos žemyninės dalies (skrido be įjungtų atsakiklių, be skrydžių planų, ryšio su regioniniais skrydžių valdymo centrais nepalaikė). NATO naikintuvai taip pat kilo perimti orlaivių „Su-33“, skridusių iš Rusijos žemyninės dalies (be įjungtų atsakiklių, be skrydžių planų, ryšio su regioniniais skrydžių valdymo centrais nepalaikė). Tą pačią dieną buvo perimti ir keturi „Su-27“, skridę iš Rusijos Federacijos žemyninės dalies į Kaliningrado sritį – skrido be įjungtų atsakiklių, nepateikę skrydžių planų, ryšio su regioniniu skrydžių valdymo centru nepalaikė.
Rugpjūčio 2 d. NATO naikintuvai du kartus kilo palydėti Rusijos Federacijos orlaivių „Tu-142“ ir „Il-38“, skridusių po du tarptautine oro erdve virš Baltijos jūros iš Rusijos Federacijos žemyninės dalies. Abiem atvejais orlaiviai skrido be įjungtų atsakiklių, be skrydžių planų, ryšio su regioniniais skrydžių valdymo centrais nepalaikė.
Rugpjūčio 3 d. NATO naikintuvai kilo vieną kartą perimti dviejų orlaivių „Il-38“, skridusių tarptautine oro erdve virš Baltijos jūros iš Rusijos žemyninės dalies. Orlaiviai skrido be įjungtų atsakiklių, be skrydžių planų, ryšio su regioniniais skrydžių valdymo centrais nepalaikė.
Rugpjūčio 5 d. NATO naikintuvai perėmė orlaivį „An-26“, skridusį tarptautine oro erdve virš Baltijos jūros iš Rusijos Federacijos žemyninės dalies į Kaliningrado sritį. Orlaivis skrido be įjungto atsakiklio, su skrydžio planu, ryšį su regioniniu skrydžių valdymo centru palaikė.
Šis retorinis klausimas jau seniai skamba mano ausyse.
Pagaliau mūsų „pliką“ padangę pradės ginti rimčiau. Puikiai žinome, jog šiuolaikiniame kariniame konflikte dažniausiai laimi ne tas, kuris turi daugiau gyvosios jėgos ar konvencinės ginkluotės , o tas, kas turi pranašumą „ore“, t. y. aviacijoje, priešlėktuvinėje ar priešraketinėje gynyboje. Kadangi Lietuva yra ir jūrinė valstybė, tai dar prisideda ir jūrų pajėgų galia.
Lietuva šiandien tokių pajėgumų neturi ir įsigyti ar sukurti taip pat neišgali, tai turime būti dėkingi savo NATO partneriams, kurie mus remia. Manau, jog JAV žengė šį žingsnį neatsitiktinai, o dėl „Kremliaus karinės galios“ demonstravimo Sirijoje bei Ukrainoje. „Kremliaus virusas“ padaryti Rusiją vėl imperine valstybe užkrėtė ir JAV, kur pagrindiniu D. Trumpo rinkiminiu lozungu tapo „make America great again“.
Panašus noras, kaip ir Rusijoje, tapo rinkiminiu leitmotyvu, kuris ir padėjo laimėti rinkimus. Kurios šalies piliečiai nenorėtų didžiuotis savo valstybe? Mūsų valstybė, karinio potencialo požiūriu yra silpna, todėl mūsų privalumas yra patriotizmas, t. y. noras ir mokėjimas gintis bei ginti savo bei šalies vertybes. Šias vertybes lietuvių tauta gynė ir gina jau per tūkstantį metų, todėl ir mes jaunajai kartai, privalome jas įskiepyti. Tokia yra mūsų tautos išlikimo kaina.
Valstybė gali išlikti, tačiau tautai gresia išnykimo pavojus. Statistika negailestinga, joje konstatuojama, kad šiemet Lietuvą paliko dešimčia tūkstančių daugiau piliečių nei pernai per tą patį laikotarpį. Galime teigti, jog Lietuvos egzistencijai iškilo grėsmė, todėl skubiai reikia esamą situaciją keisti iš pagrindų, kitaip tikrai neliks nei kam dirbti, nei kam ginti.
Vyresnieji patriotai baigia išmirti, o jaunesnieji baigia palikti mūsų šaly, t. y. bėga kaip „žiurkės“ iš skęstančio laivo. Aš jų nekaltinu, tai mes patys kalti, jog nesugebėjome išsirinkti tokių politikierių, kurie savo darbais įrodytų, kad tarnauja savo tautos ir valstybės gerovei, o ne savo klanui ar kišenei.
Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.
Aš nenoriu neigti Lietuvos integracijos į ES ar NATO privalumų, tačiau šis procesas neturi užgožti Lietuvos kaip valstybės išlikimo. Besidžiaugdami ir būdami euforijoje, nepastebimai užsimirštame, kad čia gyvena mūsų tautiečiai, kurie nori gyventi taip, kaip tūlas vakarų europietis.
Tačiau Lietuvos tauta nėra nei kvaila, nei naivi, kad aklai tikėtų politikierių žodžiais. Dvigubų standartų taikymas, pažadų bei atliktų darbų vertinimas, ir po tokios gyvenimo realybės norisi „užsimiršti“ arba palikti šią „ašarų pakalnę“. Taigi turime, ką turime. Kas toliau? Valdančiųjų reitingai krinta, opozicijos auga. Suprantama, jog sunku būti geru visiems, bet būti geru tik sau ir saviems yra dar blogiau. Išskirtiniai išrinktųjų pažadai tampa eiliniais plepalais, kurie dar labiau stumia mūsų tautą į neviltį.
Tačiau grįžkime prie temos apie priešlėktuvinę ir priešraketinę gynybą.
Žinome, jog panašios sistemos yra ar bus dislokuotos Europos šalyse, kurios suteiks daugiau saugumo bei pasitikėjimo savimi. Įvairių modifikacijų „Patriot“ be JAV turi įsigijusios Vokietija, Graikija, Nyderlandai, Ispanija, Izraelis, Japonija, Pietų Korėja, Taivanas, Kataras, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kuveitas ir Jordanija. Naujieji JAV priešraketinės gynybos kompleksai pradėti kurti Lenkijoje, Rumunijoje ir Čekijoje. Norisi tikėti, jog į Lietuvą pratyboms atgabentas „Patriot“ kompleksas liktų čia neribotam laikotarpiui.
Lenkija, Lietuva ir kitos šio regiono šalys nejaukiai jaučiasi žinodamos, kad Kaliningrado srityje dislokuotos Rusijos trumpojo nuotolio balistinės, o gal ir kitokios iš sausumos leidžiamos sparnuotosios raketos galėtų būti panaudotos greitos atakos metu.
Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Kodėl Rusija iš viso turėtų prieštarauti dėl „Patriot“, jei pati yra dislokavusi ilgojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemas S-300 ir S-400 Kaliningrado srityje – prie pat NATO valstybių sienos?
Šių raketų smūgis į NATO šalių vadavietes, amunicijos sandėlius, oro uostus ir kitus strateginius objektus galėtų trumpam ar visam laikui paralyžiuoti atakuojamų šalių karines pajėgas bei politinę vadovybę. Kad Rusija treniruojasi būtent tokioms atakoms, parodė ankstesnės pratybos „Zapad“, kai Rusija imitavo balistinių raketų su branduoliniais užtaisais smūgį Varšuvai. Kitos šiame regione vykusios karinės pratybos dar kartą įrodė, kad Kremlius vykdo NATO šalių karinių pajėgumų patikrą bei demonstruoja savo „raumenis“.
Suprantamas Kremliaus noras demonstruoti savo jėgą ne tik atgrasymo tikslais, bet ir kaip bauginimo priemonę, ypač, kai pati vykdo agresinę karinę politiką. Nepaisant džiugių naujienų, stiprinant mūsų šalies bei NATO valstybių saugumą bei gynybinius pajėgumus, mane labiausiai jaudina demografinė Lietuvos situacija. Ar dar ilgam mums užteks Lietuvos patriotų? Kitaip tariant, ar išliks lietuviai kaip tauta?
Praėjusią savaitę – gegužės 22-28 dienomis – NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai šešis kartus buvo pakelti lydėti tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusių Rusijos Federacijos karinių orlaivių.
Gegužės 22-ąją Baltijos šalių oro erdvę saugantys NATO naikintuvai atpažino ir palydėjo tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusį Rusijos Federacijos orlaivį „An-26“. Jis skrido iš Rusijos žemyninės dalies į Kaliningrado sritį. „An-26“ skrydį vykdė be įjungto atsakiklio, pagal iš anksto pateiktą skrydžio planą, ryšį palaikė.
Tą pačią dieną NATO naikintuvų pilotai palydėjo tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusį kitą Rusijos orlaivį „An-26“. Jis skrido su įjungtu atsakikliu, pagal klaidingą skrydžio planą, ryšį palaikė.
Gegužės 23-iąją NATO naikintuvams teko lydėti tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusį Rusijos orlaivį „Tu-134“. Skrisdamas iš Rusijos žemyninės dalies į Kaliningrado sritį „Tu-134“ skrydį vykdė be įjungto atsakiklio, pagal pavėluotai pateiktą skrydžio planą, ryšį palaikė.
Gegužės 25-ąją NATO naikintuvai palydėjo Rusijos orlaivį „IL-20“. Jis skrydį vykdė be įjungto atsakiklio, be skrydžio plano, ryšio nepalaikė.
Gegužės 26-ąją NATO naikintuvai lydėjo tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusius Rusijos orlaivius „Tu-134“ ir „2x Su-27“. „Tu-134„iš Kaliningrado srities į Rusijos žemyninę dalį skrido su įjungtu atsakikliu, pagal iš anksto pateiktą skrydžio planą, ryšį palaikė. „2x Su-27“ palydėjo „Tu-134“ iki Suomijos įlankos ir grįžo atgal į Kaliningrado sritį.
Gegužės 28-ąją NATO naikintuvai palydėjo tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusius Rusijos orlaivius „An-72“ ir „2x Su-27′. Iš Rusijos žemyninės dalies į Kaliningrado sritį „An-72“ skrido su įjungtu atsakikliu, pagal skrydžio planą, ryšį palaikė. Antrasis orlaivis skrido be įjungtų atsakiklių, be skrydžių planų, ryšio nepalaikė.
Informacijos šaltinis – ELTA ir Krašto apsaugos ministerija
Kovo 20-26 d. NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai du kartus buvo pakelti atpažinti ir lydėti tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusių Rusijos Federacijos karinių orlaivių.
Kovo 24 d. NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai atpažino ir palydėjo Rusijos Federacijos orlaivį An-26, skridusį iš Kaliningrado srities į Rusijos Federacijos žemyninę dalį. An-26 orlaivis skrydį vykdė be skrydžio plano, be įjungto autoatsakiklio ,tačiau ryšį su skrydžių valdymo centrais palaikė.
Kovo 25 d. NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai atpažino ir palydėjo Rusijos Federacijos orlaivį Il-18, skridusį iš Rusijos Federacijos žemyninės dalies į Kaliningrado sritį. Il-18 skrydį vykdė pagal pateiktą skrydžio planą, su įjungtu autoatsakikliu ir ryšį su skrydžių valdymo centrais palaikė.
Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija.
Ironiškai ar be ironijos? Moksliškai ar laisvu stiliumi? O gal – pasąmonės srautu? Kad ir kaip, kad ir ką parašyčiau – ar tai ką nors pakeis mūsų padangėje? Bent jau danguje – nieko.
Atsakymo nežinau kaip ir mano katė, kuri laipioja kompiuterio klavišais ir padeda kaip moka. Atsakymą žino tik sugebantieji prie visų valdžių ir pokyčių išlikti vandens paviršiuje, tie drąsieji kiškiai, prasikūrę ir pasigarsinę, kuriems didžiausias išbandymas – patampyti liūtą už ūsų taip, kad jis nesupyktų, ir kad mieganti sąžinė būtų nuraminta bent kruopele tiesos. Pavyzdžiui, išplaukus į plačius vandenis ant libertarizmo srovės ir apkapojus idėjinį kontekstą bei atsisakius objektyvios analizės, išdrįsti pasakyti, kad vien į ekonomizmą linkęs neoliberalizmas – niuniu, o kur dėmesys kultūrai?
Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.
Tada ir vėl galima drąsiai rieškučiomis žarstyti niekam nepavojingas mintis, cituoti garsenybes. Pasislėpti už galingųjų pečių ir atrodyti autoritetu mūsų šalyje, kur kailis sušukuotas ne tik opozicijai, bet ir laisvai mąstantiems intelektualams. Įvairių krypčių oportunistai tokiomis sąlygomis vienas kitam į ranką nekanda, nes reikia laikyti nosį pavėjui. Sąlygomis, kurias diktuoja nesibaigianti reforma ir krizė, naudinga bet kuriai valdžios struktūrai bet kur pasaulyje. Pavykus sukurti ir karinės grėsmės šešėlį tampa aišku, jog kritika gali pasinaudoti priešas, todėl reikia būti stipresniojo pusėje, o jei neturi savarankiškos karinės galios – tai negali turėti ir savarankiškos politikos ir, žinoma, minties.
Dvidešimt penkeri metai naujos epochos, kurios pradžioje keletą metų švietė autentiškos lietuvybės atgimimo spindulys, virto sustingusia ir niekur nevedančia pelke, kai jau įvykę, artėjantys ir praeisiantys rinkimai nežada jokios rimtesnės intrigos, išskyrus visiškai nebesigėdijant rinkėjų, užsakytus nepatogių partijų ar asmenų kompromitavimo procesus. Tegu užgožia problemas, kurių nepajėgiame spręsti – geriau „mirti su daina“.
Prieš ketvirtį amžiaus, byrant sovietams, specialiai išvykau į JAV pasidomėti, kas mūsų laukia, kaip sukonstruotas kapitalizmas, kam rengtis. Nuo to laiko daug kas pasikeitė ne tik šioje laisvės ir demokratijos citadelėje, tačiau paaiškėjo, kad Lietuva per šį laikotarpį neįsitvirtino kaip nepriklausomą nuomonę turinti šalis, o nekritiškai perima tiek teigiamus, tiek neigiamus pokyčius iš Vakarų. Ir, suprantama, nieko čia nepasakysi: itin svarbioje geopolitinėje padėtyje esančios šalys visada bus įvairių galios struktūrų taikiniu. Todėl būtina išgyventi. Jei neturi didelių gamtos išteklių ir nemoki derėtis – vargas tau ir tavo vaikams iki septintos kartos. Juk nenorime būti sirais, visą šimtmetį ginklu kovojančiais už nepriklausomą nuo visų galių demokratinę valstybę ir iki šiol mokančiais kruviną kainą. Mat mūsų ginklas – gandiškasis nesipriešinimas. Mes XX a. jau sudėjome neišmatuojamas aukas, taip ir nesulaukę pagalbos iš Vakarų. Buvome dar blogesnėje padėtyje, nei Sirija, kuri pasirėmė britų pagalba, įveikė marionetinę Prancūzijos Vichi valdžią savo šalyje, paskelbė karą nacių Vokietijai ir Japonijai, tapo Jungtinių Tautų nare, po II pasaulinio karo sukūrė nepriklausomą valstybę ir atsikratė kolonijinio jungo.
Kas vyko šioje šalyje prieš tai ir vyksta dabar, verta atskiros studijos, nes liudija pasikartojančius grobuoniškų galingųjų interesų ekscesus, pamokomus visoms šalims, esančioms svarbių geopolitinių sankirtų vietose. Prezidentui Antanui Smetonai jau sukabintos visos menkinamosios etiketės dėl neutralumo politikos, nutylint ne tik karininkijos bei kultūrinio elito viršūnių parsidavimą SSRS ir korupciją, bet suniekinant ir unikalią vėlesnę rezistenciją prieš galybę, kurią garbstė net Winstonas Churchill‘is ir tie patys Vakarų intelektualai. Tačiau ar gyvenimą apibūdina tik vegetacija? Ar dalis tiesos – būtent, kad Rusija šiuo metu išties yra didžiausia grėsmė per savo strategines pozicijas Kaliningrade ir Baltarusijoje ir pragarišką melagingą propagandą– nubraukia galimybę kalbėtis su Vakarų partneriais kaip su lygiais (bent jau formaliai esame ES ir NATO) ir priversti juos atidžiau pažvelgti į nesąžiningas sutartis, dėl kurių nukentėjo Rytų Europa, o globalizacijai greitėjant ir didžiojo žaidimo pasauliui vėl pavojingai priartėjus prie Lietuvos, Latvijos ir Estijos, reiškia grėsmių tautinei tapatybei ir autochtonų kultūrai nematymą?
Šios grėsmės – nevienodos savo kilme ir padariniais, tačiau vis dėlto jos yra ne tik grėsmės, bet ir susijusios sunkiai atsekamais tarpusavio saitais. Pirmiausia dėl to, kad labai daug žmonių šaltojo karo metais išaugo komunizmo įtakoje, pasklido po pasaulį ir, sąmoningai ar nesąmoningai naudodamiesi savo įtaka, toliau garbsto tariamą sovietizmo-maoizmo kultūrinį unikalumą, ignoruodami tai, kad šios ideologijos transformuotomis formomis ypač atvirai ir agresyviai griauna pasaulio tautų savitumą, tarp jų ir rusų, nespėjusių sudemokratėti, subręsti ir baisiausiai nukentėjusių nuo socialinių eksperimentų, kai tuo tarpu maoistinio paveldo slegiamą Kiniją gelbsti tūkstantmetė savita kultūra.
Oportunistams svarbu naudotis visais demokratijos plyšiais, nors plika akimi matyti, kad stalinizmo bacila yra ypač atšiauri ir jos veikiami režimai, net jei išoriškai tarptautiniuose santykiuose naudojasi tomis pačiomis priemonėmis (humanitarinė pagalba, atsakomybė ginti pagalbos tikslais, dalyvavimas Jungtinėse Tautose, įvairios derybos ir pan.), išsiskiria vulgarumu, žiaurumu, klasta ir nepagarba žmoniškumui, sutarčių laužymu ir faktų slėpimu. Kalbant apie naujausius laikus, visur, kur tik prisiliečia stalinizmo šmėkla, išprovokuojami baisūs ilgamečiai pilietiniai karai, nusikaltimai žmogaus teisėms, supriešinamos ilgus šimtmečius darniai koegzistavusios kultūros bei religinės bendrijos. Vakarai įtraukiami į šį žaidimą ir, net jei patys žaidžia daug civilizuočiau, pralaimi prieš blogio dvasią, kuriai dar teks nukaldinti pavadinimą, nes Stalino šmėkla terminologiškai, regis, tikisi likti nenugalėta.
Kita vertus, tą civilizuotumą dar teks tikrinti ne kartą, ypač turint galvoje, kad ir nūdienė Prancūzija privertė ES sandraugos šalis būti jos pusėje surengiant masinį gedulą dėl garsiųjų karikatūristų, kelintą kartą pasityčiojusių iš musulmonų jausmų, aukų. Tačiau aukos, kurias patyrė, pavyzdžiui, Sirijos gyventojai 1920 metais ir vėliau, prancūzams suskaldžius šalį geografiškai ir religiniu pamatu, sugriovus ekonomiką, nacionalinius sukilimus numalšinus iki pamatų sugriaunant miestus, išžudant belaisvius, o vadus įkalinus, ištrėmus ir šimtų aukų, demonstratyviai nužudytų miestų aikštėse, kūnus palikus jose patyčioms ir įbauginimui – priminti europiečiui šiukštu negalima? Nurodyti sąsajas tarp visų tų įvykių – nusižengimas realiai politikai?
Lietuviui tai iš tikro daug ką primena, daug kas pažįstama ir savo kailiu patirta… Tačiau netgi naiviai tikintis, jog kolonijinės šalys praūžus dviem pasauliniams karams per plauką pagerėjo, išlieka esminis kultūrų skirtumas, todėl kritikos neostalinizmui ir neoliberalizmui, taip pat Rusijos ar Vakarų politikos tiesmukai lyginti negalima, kaip negalima ant vienų svarstyklių dėti liūto ir hienos medžioklės taisyklių. Bet kritikuoti – būtina, ir ne tik dėl to, kad iš Vakarų atėjusi ir vėl į juos persimetusi mutavusi internacionalinė marksistinė-komunistinė bacila griauna jų vertybes jų pačių rankomis, o ir todėl, kad rytų europiečiai, kaip ir daugelis kitų į antrarūšę padėtį įstumtų tautų ir šalių atsidūrę tarp kūjo ir priekalo, ir jų ateitis toli gražu nėra stabili.
Nestabilumą Lietuvoje ryškiai rodo neproporcingai dideli lietuvių emigracijos mastai ir menka imigracija. Dar gerai, kad tokia strateginė šalis netapo realių kovų židiniu, nors parengiamieji propagandiniai karai – pačiame įkarštyje. Tačiau straipsnio tikslas – atskirti sąmoningą oportunistą nuo tiesiog klystančio, suklaidinto ir pagaliau prareginčio žmogaus. Galima suprasti sovietmečio besiilginčius keistuolius, kurie gyveno rezervate su tam tikromis garantijomis, ir tuos, kurie tą rezervatą kūrė ir perrašinėja istoriją. Naivūs ir gudrūs, jie sudaro masę, kuri priešinasi moderniosios respublikos kūrimui savo pagrindu. Banga, ateinanti iš Vakarų ir Šiaurės, neša visai nebūdingus, nepažįstamus kultūros modelius. Tokius besąlygiškai priimti gali tik naująją Lietuvos istoriją nuo nulio pasiryžę rašyti pažangiečiai. Ši banga, sukelta revoliucijų psichologijos, teisės ir sociologijos srityse, mato žmogų atsietą nuo klasikinio lavinimo mėginant suteikti engiamoms mažumoms išskirtines galimybes realizuoti savo vertybes.
Sutinku: tie, kas suspės pasinaudoti šios galios teikiamomis privilegijomis, duonos kąsnio nestokos. Ir negali poeto žodžiais byloti: kur pažvelgsi, visur balta, nes bet kuris pasirinkimas yra supakuotas į vieną pakuotę, į kurią įdėta prievarta brukama blogybė ar juodulys. Nori demokratijos – mokyk savo vaikus apie trečiąją lytį, nors tavo gimtojoje kalboje net apibūdinimo nėra reiškiniui, kurio todėl ir nėra, tikrovėje jis neegzistuoja. Ryjame deguto šaukštą medaus statinėje? Taip pat sėkmingai socialinę inžineriją galima taikyti ir gyvūnams. Kas žino, galbūt gyvūnų globos tarnybos, kovodamos už pažeistas jų teises, to netrukus ir imsis. Mano katei būtų galima sukonstruoti trečiosios lyties tapatybę, kad ji nekentėtų dėl morčiaus, nereikėtų daryti operacijos ar rydyti sveikatai kenkiančių vaistų…
Tokia padėtis ragina bent apibendrintai įvertinti priežastis, kodėl ji nusistovėjo. Nesavarankiškų šalių elitai, ypač spaudžiami priklausomybės tarptautinėms sandraugoms, anksčiau ar vėliau būna priversti paklusti stipresniųjų diktatui. „Dvi Lietuvos“ – tai reiškinys, kuris nesusikūrė savaime, ir kuris nereiškia, kad viena iš tų lietuvų yra visiškai teisinga ir gera. Nepriklausomybės kūrėjai iš pat pradžių neįveikė vienos, senosios Lietuvos, kurios buvęs elitas perėmė okupuotos šalies valdžios ir turto mechanizmus (daugelio padėtis tik pagerėjo), įsitvirtino galios viršūnėse ir toleruoja akivaizdžiai antivalstybines partijas, sudarytas niekur negirdėtu tautiniu pagrindu. Šis anachronizmas pareina iš fakto, jog Lenkijai buvo pripažintos XX a. pradžioje padedant tiems patiems prancūzams okupuotos rytų Lietuvos teritorijos, o sovietų administruojamo Karaliaučiaus klausimas buvo „išspręstas“ taip pat neeskaluojant tarptautinio konflikto, todėl turime Rusijos anklavą, kuris nepriklausomybę daro labai trapią. Ir negali sakyti, kad toks padėties keblumas ir jo pasekmės nebuvo suvoktos iš pat pradžių. Turbūt lėmė noras neprarasti privilegijų arba jas įgyti, žaisti dvigubą žaidimą su galingais kaimynais ir savais piliečiais.
Antroji Lietuva, ta modernioji, kuri paradoksaliai leidžia ES teisei, užsienio bankams ir korporacijoms šeimininkauti šalyje suteikiant pirmenybę viršvalstybiniams dariniams nesilaikant Konstitucijos, slopinant opoziciją, žmonių daugumos valią (referendumai) ir net sveiką protą (leidimas pardavinėti žemę užsieniečiams, savivaldos grandžių sunaikinimas) rodo tiek tragišką ne visai sąmoningą prisitaikėliškumą, tiek politinę trumparegystę, nes besąlygiškas pasitikėjimas ES, neturint plano B, jeigu sąjunga iširtų, palieka Lietuvos piliečius gūdžioje nežinioje. Vietinis elitas palaipsniui tapo užsienio įtakų ir institucijų įkaitu ir valios vykdytoju – bruožas, būdingas kolonijoms arba neokolonializmo veikiamoms trečiosioms šalims.
Todėl mėginimas okupuotų ir kolonizuotų šalių traumines patirtis suvienodinti savaime yra nesąžiningas mėginimas pridengti faktą, kad išoriškai (de jure) tapatinantis su „didžiosiomis“ valstybėmis, kurių didumą pirmiausia lemia kariniai pajėgumai ir vis atgyjantys kontroliavimo apetitai, nutylima tikroji padėtis, kurią vienareikšmiškai rodo gyventojų pragyvenimo lygis ir teisės. Įvykus eiliniam kainų pabrangimui, smurto aktui ar išlindus bet kuriam kitam piliečių teisių pažeidimui, tuščiažodžiautojai mėgsta juokauti: „Palaukime, kol bus dar blogiau: tada jau lietuvis neištvers“.
Tokie pokštai skamba kaip patyčia, nes lietuvis visada ir viską ištveria, net su baltomis meškomis alų geria, o visiškai atšilus klimatui Sibire gali būti smagu, kaip kurorte. Tačiau štai kaip sustabdyti tuos, kurie jį žemina – kad ir kiek krapšto galvą, nesumano. Tik prisitaikyti, kaip nors išgyventi. Nereikia istorinių pamokų ir savos vertės kėlimo, nes tai – nepriimtina tokiomis sąlygomis, kai mat net stipresnieji susigūžia ir mėgina išlaviruoti. Todėl oportunisto šūkis – „niekada negyvenom taip gerai, kaip dabar“. Iš tiesų, jo atveju tai didi tiesa, ir ar jam rūpi, kokia kaina ir kieno sąskaita jis taip gerai gyvena?
Gruodžio 12- 18 d. NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai 2 kartus kilo atpažinti ir palydėti Rusijos Federacijos karinių orlaivių, skridusių tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros.
Gruodžio 13 d. NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai atpažino ir palydėjo Rusijos Federacijos orlaivį Su-30SM, skridusį iš Rusijos Federacijos žemyninės dalies į Kaliningrado sritį. Taip pat atpažinti du Rusijos Federacijos orlaiviai Su-27, skridę iš Kaliningrado srities į tarptautinę oro erdvę virš Baltijos jūros.
Visi trys Rusijos Federacijos kariniai orlaiviai ryšio su skrydžių valdymo centrais nepalaikė, auto atsakikliai buvo išjungti, tačiau skrydžių planus turėjo.
Gruodžio 15 d. NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse atliekantys naikintuvai atpažino ir palydėjo iš Kaliningrado srities tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusį Rusijos Federacijos karinį orlaivį SU-24. Orlaivis skrido be skrydžio plano, ryšio su skrydžių valdymo centrais nepalaikė, autoatsakiklis buvo išjungtas.
Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija.
Lenkijos analizės centro Polityka karinis ekspertas Marekas Ščverčinskis mano, kad ginkluotė, kurią Rusija dislokuoja Kaliningrado srityje, karo atveju yra pavojingas ir ypač efektyvus arsenalas. Tokią nuomonę jis išsakė interviu vokiečių leidiniui Bild.
„Kas mums ypač kelia nerimą, tai toji ginkluotės sistemų, kurios ten dislokuojamos pastaraisiais mėnesiais, kombinacija, – pabrėžė specialistas. – Tai balistinės raketos „Iskander“ ir sparnuotosios raketos „Iskander“, kurias galima aprūpinti branduolinėmis galvutėmis, o taip pat šiuolaikiški priešlėktuvinės gynybos kompleksai S-400 ir pakrančių raketinis kompleksas „Bastion“. Tie trys komponentai, pasak Ščverčinskio, sudaro „vadinamąją A2/AD kombinaciją, kurios taip nemėgsta kariškiai: jie apriboja arba draudžia priėjimą ir manevrus žemėje, vandenyje ir ore 500 km spinduliu aplink Kaliningradą“.
„Sukūrusi tokią kombinaciją Kaliningrade, kilus naujai krizei, Rusija galės neleisti NATO lėktuvams ir laivams ginti Rytų Europos ir Pabaltijo. Savo ruožtu, vietiniai laivynai, įskaitant Lenkijos, per silpni, kad deramai pasipriešintų Rusijos ginkluotosioms pajėgoms“, – įsitikinęs analitikas.
„Maža to, primenu, kad NATO priešraketinės gynybos sistema Lenkijoje bus dislokuota ne anksčiau 2018 metų pabaigos. O iki tol, kol neturėsime modernios priešraketinės gynybos sistemos, pasyviai stebėsime, kaip Rusija stiprina karinę galią mūsų pasienyje“, – pabrėžė Ščverčinskis. O ir po 2018 metų „NATO sistema bus visiškai nenaudinga Kaliningrade dislokuotų raketų atžvilgiu, nes ji efektyvi tik prieš taikinius, kurie skrenda virš Lenkijos viršutiniuose atmosferos sluoksniuose“.
Ir vis dėlto, ekspertas netiki, kad Rusija rengia puolimą iš Kaliningrado srities. „Jeigu aš rengčiau puolimą, to nedaryčiau viso pasaulio akyse. Be to, „Bastionų“ panaudojimas Sirijoje greičiau demonstruoja jėgą žiniasklaidai, o ne liudija realų rengimąsi karui“, – sakė Ščverčinskis.
Tomas Parfitas, Ketrin Fil, Bruno Voterfildas, Maiklas Sevedžas / The Times
Vladimiras Putinas perkelia savo raketas į buvusią Mažąją Lietuvą, ir tai – nauja rimta grėsmė visai Europai.
Aukšto rango Rusijos parlamento atstovas iš oficialios tribūnos tvirtino, kad raketos, galinčios nešti branduolinius užtaisus, perkeltos į Kaliningrado sritį visiems laikams. Tas rusų politikas dar demagogiškai pridūrė, esą tai atsakas į agresyvius NATO veiksmus ginkluojant Rytų Europą.
Iskander, S-400, Topol ir kitos Rusijos raketos
Nerimą keliančią žinią apie Rusijos sprendimą dar labiau militarizuoti Mažąją Lietuvą (dabartinė Kaliningrado sritis, skirianti NATO nares Lietuvą ir Lenkiją nuo kitų NATO šalių) pranešė Tomas Parfitas, Ketrin Fil, Bruno Voterfildas ir Maiklas Sevedžas leidinyje „The Times“.
JAV valstybės departamento spaudos sekretorius Džonas Kirbis pabrėžė, kad Kaliningrado sritin perkeltos raketos „Iskander“ ir S-400 destabilizuoja nusistovėjusią jėgų pusiausvyrą Europoje tarp NATO ir Rusijos.
Pentagono atstovai pastebėjo, kad žinia aie Rusijos ketinimus visiems laikams palikti galingąsias raketas Kaliningrado anklave yra labai nemalonus destabilizuojantis veiksnys. NATO oro gynybos sistemos, kurios neva neramina Rusiją ir dėl kurios Rusija neva priversta minėtas raketas perkelti į Kaliningradą, nėra nukreiptos prieš Rusiją. Toji NATO sistema – grynai gynybinio pobūdžio. Taip pat ir visi kiti kariniai NATO daliniai, dislokuoti Rytų Europoje, tėra gynybinio pobūdžio.
Publikacijos autoriai mano, kad šis Rusijos manevras yra iššūkis naująjam JAV prezidentui Donaldui Trampui, kurio reakciją į rusiškas ginklavimosi varžybas kol kas keblu numatyti. Royal United Services Institute (Didžioji Britanija) dirbantis Rusijos ekspertas Igorius Sutiaginas pabrėžė, kad tai – pavojingas momentas.
Raketos „Iskander“, pajėgios nešti atominius užtaisus, Kaliningrado srityje buvo dislokuoti dar spalio mėnesį. Bet tik dabar Rusijos Dūmos gynybos komiteto pirmininkas Viktoras Ozerovas prisipažino, kad šie ginklai Kaliningrado anklave bus nuolat dislokuoti. Jo žodžiais remiantis, „Iskander“ ir S-400 atgabenti į anklavą tik tam, kad neutralizuotų NATO keliamas grėsmes dėl šio Aljanso oro gynybos sistemų Rytų Europoje. Omenyje jis turėjo karinius įrenginius, kuriuos NATO šių metų gegužę dislokavo Rumunijoje bei artimiausiu metu dislokuos Lenkijoje. Ponas V.Ozerovas nenorėjo prisiminti, kad Rumunijoje ir Lenkijoje dislokuojamos NATO oro gynybos sistemos skirtos gynybos reikmėms, taip pat – apsisaugoti nuo galimų Irano atakų.
Beje, šių metų gegužės mėnesį Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas baugino Europos šalis, įsileidžiančias NATO oro gynybos sistemas. V.Putinas tvirtino, esą Rumunija dar supras, ką reiškia gyventi jaučiant nuolatinę baimę, mat į tave žvelgiama pro galingo ginklo taikiklį…
Mūsų tauta neturės ateities, jei neprisimins savo praeities. Prieš keletą dienų minėjome Mažosios Lietuvos genocido dieną, tačiau šiemet jos niekas neatsiminė, nei Prezidentė, nei Vyriausybė, nei Seimo nariai, nei didžioji dauguma žiniasklaidos.
O ši data yra tikrai ne mažiau svarbi nei trėmimų, partizanų žūčių ar holokausto minėjimai.
Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga ir Tautininkų Sąjungos aktyvistai organizuoja Mažosios Lietuvos genocido dienos minėjimą.
2016-10-19 dieną, 12.00 valandą Vilniuje, prie Rusijos Federacijos ambasados išskleisime 6 metrų Mažosios Lietuvos vėliavą ir uždegsime atminimo žvakutes.
1944–1949 metais pagrindinėje Mažosios Lietuvos dalyje – Karaliaučiaus krašte Maskvos Kremliaus nurodymu buvo žvėriškai nužudyta per 300 tūkst. civilių gyventojų, o ir likę 100 tūkst. gyvųjų deportuoti.
Sovietų sąjunga, norėdama užmaskuoti nusikaltimus, ištrinti šios vietos nužudytų žmonių palikimą, neteisėtai kolonizavo Karaliaučiaus kraštą, o jo vietovardžius pakeitė į rusiškus.
Antrojo pasaulinio karo metu Klaipėdos kraštas priklausė tuometinei hitlerinei Vokietijai. 1944 m. spalį į jį įžengė sovietinė armija. Armijos tankai važiavo per visa, kas pasitaikydavo kelyje – per vežimus, arklius, bloškė bėgančius žmones. Dauguma krašto vyrų tuo metu buvo patekę į nelaisvę arba žuvę, tad visa sovietinės armijos neapykanta ir kerštas teko Klaipėdos krašto moterims, vaikams ir seneliams.
Ten, kur praeidavo sovietų kariuomenė, pakelėse likdavo į pakaušius nušautų pabėgėlių kūnai, o kaimuose – išprievartautos moterys ir net mažos mergaitės.
Tūkstančiai Mažosios Lietuvos pabėgėlių nuskendo Baltijos jūroje, sovietų torpedoms nuskandinus laivus.
Neturime to užmiršti, tai mūsų tautiečių genocidas!
Pranešimo autorius – LTJS vicepirmininkas Julius Panka.
(Reagavimo į orlaivius prie Baltijos valstybių sienų duomenys 2016 10 03 – 2016 10 09)
Spalio 3-9 d. NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai dvidešimt kartų kilo atpažinti ir lydėti tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusių Rusijos Federacijos karinių orlaivių.
Spalio 4 d. NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai atpažino ir palydėjo tarptautine oro erdve virš Baltijos jūros iš Rusijos Federacijos žemyninės dalies į Kaliningrado sritį skridusį Rusijos Federacijos orlaivį IL-20. Orlaivis skrido pagal skrydžio planą, ryšį su skrydžių valdymo centrais palaikė, tačiau skrido be įjungto atsakiklio.
Spalio 5 d. NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai atpažino ir palydėjo tarptautine oro erdve virš Baltijos jūros pakilusį iš Kaliningrado srities ir sugrįžusį į Kaliningrado sritį skridusį Rusijos Federacijos orlaivį IL- 20. Orlaivis skrido be suderinto skrydžio plano, nepalaikė ryšio su skrydžių valdymo centrais ir skrido be įjungto atsakiklio.
Spalio 6 d. NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai atpažino ir palydėjo tarptautine oro erdve virš Baltijos jūros skridusius Rusijos Federacijos orlaivius dešimt kartų:
– Orlaiviai Su 27 aštuonis kartus kilo iš Rusijos Federacijos žemyninės dalies ir grįždavo į RF žemyninę dalį. Orlaiviai skrido be suderinto skrydžio plano, nepalaikė ryšio su skrydžių valdymo centrais ir skrido be įjungtų atsakiklių.
– Orlaivis An26 skrido iš Rusijos Federacijos žemyninės dalies į Kaliningrado sritį. Orlaivis skrido pagal skrydžio planą, ryšį su skrydžių valdymo centrais palaikė, tačiau skrido be įjungto atsakiklio.
– Orlaivis Su27 kilo iš Kaliningrado srities ir grįžo į Kaliningrado sritį. Orlaivis skrido be suderinto skrydžio plano, nepalaikė ryšio su skrydžių valdymo centrais ir skrido be įjungto atsakiklio.
Spalio 7 d. NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai atpažino ir palydėjo tarptautine oro erdve virš Baltijos jūros skirdusius Rusijos Federacijos orlaivius septynis kartus:
– Orlaivis An 26 skrido iš Kaliningrado srities į Rusijos Federacijos žemyninę dalį. Orlaivis skrido be suderinto skrydžių plano, be įjungto atsakiklio, tačiau palaikė ryšį su skrydžių valdymo centrais.
– Orlaiviai Su 27 tris kartus kilo iš Kaliningrado srities ir grįždavo į Kaliningrado sritį. Orlaiviai skrido be suderinto skrydžio plano, nepalaikė ryšio su skrydžių valdymo centrais ir skrido be įjungto atsakiklio.
– Orlaivis Su 24 skrido iš Kaliningrado srities ir sugrįžo į Kaliningrado sritį. Orlaivis skrido be suderinto skrydžio plano, nepalaikė ryšio su skrydžių valdymo centrais ir be įjungto atsakiklio.
– Orlaivis Il 20 skrido iš Kaliningrado srities į Rusijos Federacijos žemyninę dalį. Orlaivis skrido pagal skrydžio planą, ryšį su skrydžio valdymo centrais palaikė, tačiau skrido be įjungto atsakiklio.
– Orlaivis An 12 skrido iš Rusijos Federacijos žemyninės dalies į Kaliningrado sritį. Orlaivis skrido pagal skrydžio planą, ryšį su skrydžių valdymo centrais palaikė, tačiau skrido be įjungto atsakiklio.
Spalio 8 d. NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai atpažino ir palydėjo tarptautine oro erdve virš Baltijos jūros skridusį iš Kaliningrado srities į Rusijos Federacijos žemyninę dalį orlaivį An-12. Orlaivis skrido pagal skrydžio planą, ryšį su skrydžių valdymo centrais palaikė, tačiau su išjungtu atsakikliu.
Informacijos šaltinis – Lietuvos krašto apsaugos ministerija.
„Paskutiniuoju metu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pašalino iš postų daugelį aukštas pareigas užėmusių valdininkų. Pašalintųjų įpėdinius vienija tai, kad visi jie yra seni V.Putino bendražygiai, turintys mįslingą praeitį, ir ypač trumpas biografijas, iš kurių nieko nesuprasi“, – rašo Vokietijos laikraščio „Die Welt“ korespondentė Julija Smirnova.
Naujasis Kaliningrado srities gubernatorius Jevgenijus Ziničevas.
Taigi naujasis Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) gubernatorius Jevgenijus Ziničevas nemėgsta viešai rodytis publikai. Jo pirmas pasirodymas spaudoje truko tik 49 sekundes. Kuklus 49 metų vyras, pražilusiais smilkiniais.
Oficialiame regiono tinklalapyje pateiktoje biografijoje ne tiek jau daug žinių apie naująjį gubernatorių: gimė Leningrade, nuo 1984 iki 1986 metų tarnavo armijoje, gavo aukštojo išsilavinimo diplomą. Periodas nuo 1987 iki 2015 m. apibūdintas trumpa fraze: „Dirbo įvairiose pareigose valstybės saugumo organuose“.
Kai kuriose archyvinėse fotografijose (2006 – 2010 metai) J.Ziničevą galima pamatyti kartu su V.Putinu. J.Ziničevas lydėdavo prezidentą vizitų metu kaip Federalinės saugumo tarnybos darbuotojas (Rusijos spauda netgi pakrikštijo jį V.Putino „adjutantu“), kuris, tarp kitko, rinkdavo jam ir filtruodavo informaciją, o taip pat supažindindavo su įvairiais žmonėmis. Jo artimumą Kremliui liudija ir tas faktas, kad J.Ziničevo žemės sklypas – šalia V.Putino rezidencijos Valdajuje, teigiama straipsnyje.
„Rusijoje dažnai į aukštus postus, taip pat ir regionų vadovais, skiriami žmonės, panašūs į J.Ziničevą, t.y. lojalūs ir be viešų biografijų,“ – tęsia J.Smirnova, primindama, kad praėjusią savaitę V.Putinas paskyrė keturis naujus gubernatorius, naują Muitinės tarnybos vadovą ir naujus federalinių apygardų atstovus. Tuomet ir paaiškėjo, kad iš keturių paskirtų gubernatorių trys dirbo specialiosiose tarnybose.
Politologas Jevgenijus Minčenko perstatymų karuselę vertina kaip „specialiųjų tarnybų stiprinimą“ ir pabrėžia, kad Rusijos valdžia jau kelerius metus iš eilės panašėja į naująją „politbiuro“ versiją, kurioje V.Putinas – tarsi tarpininkas tarp skirtingų grupuočių. Šiuo metu, kaip mano J.Minčenko, į „šį politbiurą įžengė ir slaptosios tarnybos,“ – teigia J.Smirnova.
Ekonomikos laikraštis „Vedomosti“ rašo, kad specialiųjų tarnybų bendradarbiai yra svarbus V.Putino rezervas, o valdininkų personalas iš biznio ir civilinių žinybų tampa nereikalingas. Kaip ir 2000 – ųjų pradžioje, V.Putinas žinybų vadovavimui skiria išimtinai išėjūnus iš spectarnybų. Tada jie ne visada efektyviai vadovaudavo jiems patikėtuose regionuose ir žinybose, „bet Maskvai, galų gale, efektyvumas ne toks svarbus, svarbiausia – kontrolė,“ – rašo J.Smirnova.
Tokiu būdu kadriniai pakeitimai, likus tik dviems mėnesiams iki rinkimų į Valstybės Dūmą, – ne kas kita, kaip signalas vietinėms valdžioms, kad jos per daug neatsipalaiduotų.
Tai, ką neseniai pranešė Lietuvos specialiosios tarnybos, – labai svarbu. Kaltinimai dėl kenkimo mūsų valstybei pateikti solidų postą užėmusiam Rusijos žvalgybos pareigūnui.
Gintaras Visockas, Slaptai.lt portalo redaktorius, šio komentaro autorius.
Galima pasidžiaugti, kad į Lietuvos kontržvalgybos pinkles pakliuvo ypač aukšto rango Rusijos žvalgybininkas – Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis ypatingai svarbiems reikalams. Lietuvos žvalgybos istorijoje – tai, berods, pirmasis toks atvejis.
Rusijos šnipui pateiktuose kaltinimuose nurodomos rimtos pretenzijos: šnipinėjimas prieš Lietuvą, dokumentų klastojimas, padirbtų dokumentų naudojimas, neteisėtas valstybinės sienos kirtimas. Žodžiu, koks suimtojo rangas – tokie ir kaltinimai.
Apie įvykio išskirtinumą netiesiogiai byloja ir oficialiuose Lietuvos valstybės institucijų pranešimuose įslaptinta kaliningradiečio tapatybė – nenurodytas nei vardas, nei pavardė. Tik inicialai. Taigi nesusipažinusiems su Kaliningrade (buvusiame Karaliaučiuje) esančių Rusijos žvalgybos pareigūnų sąrašais, belieka spėlioti, kas gi tas paslaptingasis F.N., suėmimo metu turėjęs auktas pareigas Rusijos slaptųjų tarnybų chierarchijoje.
Sprendžiant iš Lietuvos Generalinės prokuratūros ir Lietuvos VSD pranešimų, paslaptingasis F.N. prieš Lietuvą aktyviai darbavosi keletą metų. Nuo 2011-ųjų rudens iki 2014 – ųjų pabaigos.
Verta atkreipti dėmesį ir į aplinkybę, kad ponas F.N. jau senokai kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje Vilniuje – nuo 2015-ųjų metų balandžio 29-osios, kai buvo sulaikytas tranzitiniame traukinyje, iš Kaliningrado per Lietuvą važiuojančiame į Baltarusiją. O triukšmo, juolab didelio triukšmo, nei lietuviškoje, nei rusiškoje žiniasklaidoje beveik nėra. Vadinasi, mūsų „džeimsai bondai“ sugebėjo šią operaciją išlaikyti didžiausioje paslaptyje. Panašu, kad visuomenė apie sulaikymą sužinojo tik tuomet, kai viešumas tapo neišvengiamas – byla pateko į teismą.
Kokių dar minčių sukėlė ši tik dabar dienos šviesą išvydusi istorija? Paslaptingasis F.N. darbavosi prieš Lietuvą ne vienas. Jam talkino Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus viršininkas. Ir vėl nurodomi tik inicialai – I. G. Be to, paslaptingajam F.N. padėjo šnipinėti ir vienas Lietuvos pilietis. Rusijos slaptosioms tarnyboms talkinusio mūsų piliečio pavardė taip pat nenurodoma. Vien inicialai.
Remiantis šiuo metu turimais duomenimis, Lietuva atliko puikią kontržvalgybinę operaciją. Jos metu pavyko išsiaiškinti, kad 2011 – 2014-aisiais tiek F.N., tiek jo sėbrai rengė slaptus susitikimus keliose užsienio valstybėse, kurių metu mėgino užverbuoti Lietuvos piliečių, turėjusių arba tebeturinčių ryšių su aukšto rango Lietuvos valstybės politikais bei pareigūnais. Rusijos šnipai už vertingas žinias būsimiesiems informatoriams siūlė vertingą piniginį atlygį.
Tik šį sykį svarbiausias rusų taikinys, pasirodo, buvo ne Lietuvos kariuomenė, ne seimūnai, ne ministrai, o … Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Rusijos žvalgybos informatoriams kelti labai rimti uždaviniai – rinkti slaptą informaciją apie Vadovybės apsaugos darbuotojus, kurie galėtų padėt kuo arčiau prieiti prie pirmojo Lietuvos asmens – Prezidentės. Užsimota plačiai – siekta turėti vadinamųjų „kurmių“, kurie darbuotųsi būtent Vadovybės apsaugos departamente arba pajėgtų rasti kontaktų su mūsų Prezidentę saugančiais pareigūnais.
Rusijos žvalgybą domino daug dalykų: ar pirmuosius valstybės asmenis saugantys sargybiniai turi silpnųjų vietų, pavyzdžiui, ar juos įmanoma šantažuoti, papirkti, įbauginti?
Rusijos žvalgybininkams nepasisekė. Jų tikslai demaskuoti. Jiems nepavyko įsitaisyti Lietuvos vadovės aplinkoje, nors ir buvo pasiryžę mokėti didelius pinigus bet kam, kas tik sugebėtų teikti subtilios informacijos.
Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad „kaltinamasis, siekdamas gauti slaptos informacijos, verbuojamiems Lietuvos Respublikos piliečiams teikė technines priemones, konsultacijas, instrukcijas, nurodymus bei pinigus ryšio priemonėms, trečiųjų šalių vizoms įsigyti“.
Žinoma ir tai, kad „N. F. ne kartą naudojosi suklastotais asmens dokumentais, palaikė ryšį su verbuojamais asmenimis specialiai sukurtomis socialinių tinklų bei nuotoliniam bendravimui skirtų kompiuterinių programų paskyromis netikrais vardais ir išgalvotais pavadinimais“.
Bet tai – techninės detalės. Svarbiausia, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriuos siekta užverbuoti, elgėsi pilietiškai, patriotiškai. Jie ne tik neišdavė Lietuvos, bet ir „ženkliai prisidėjo prie to, kad mūsų valstybė būtų apsaugota nuo grėsmių, kurias gali sukelti užsienio šnipų veikla“.
Beje, Rusijos žiniasklaida apie šią istoriją pasakojo nenoriai, sausai. Akivaizdu, kad 2015-ųjų balandžio 29-osios areštas Rusijai – tarsi antausis šlapiu skuduru per veidą. Aprašydami šį suėmimą dauguma Rusijos žiniasklaidos priemonių būtinai pridurdavo, esą „Lietuvai visur vaidenasi rusų šnipai“. Rusijos žiniasklaida ironizavo: o ar gali būti kitaip, juk Lietuvos prezidentė – pikta Rusijos kritikė, tikra rusofobė.
Komentuodami Lietuvos kontržvalgybos sėkmę, rusų žurnalistai pridurdavo ir pasakojimų apie incidentus, kai Rusijoje neva buvo sulaikomi Lietuvos šnipai. Nors lietuviškųjų šnipų sulaikymo Rusijoje aplinkybės tikrai keistos, abejotinos, Rusijos masinių informavimo priemonių atstovai vienintele teisinga versija įvardindavo būtent šią: „Rusija nešnipinėja Lietuvoje, tai NATO narė Lietuva masiškai siunčia savo agentus į Rusiją, nes nori įsiteikti Vašingtonui“.
Mums ši istorija pirmiausia svarbi kaip prevencinė priemonė. Rusų šnipams bus sunkiau dirbti Lietuvoje, kuri dar visai neseniai vertinta kaip „pereinamasis rusų šnipų kiemas“ arba „patogus poligonas rusų šnipų apmokymams“. Dabar akivaizdu, jog lietuviškosios slaptosios tarnybos pajėgios profesionaliai atlikti pačias sudėtingiausias užduotis. Vaizdžiai tariant, Lietuvos VSD nušluostė nosį galingiausios pasaulyje žvalgybos reputaciją turintiems atstovams.
Sėkminga mūsų kontržvalgybos operacija taip pat byloja, kad Lietuvos prezidentė – solidus tarptautinės politikos žaidėjas. Juk ne kiekvienos užsienio valstybės vadovai nusipelno tokio Rusijos žvalgybos dėmesio.
Kad ir kaip bežvelgsi į šį nutikimą, tai – antausis ir tiems mūsiškiams politologams, kurie kaltino Lietuvos vadovę neturint rimtos politikos Rusijos atžvilgiu arba bandė įtarti, jog griežta Prezidentės kritika Rusijai – apsimestinė.
Kol kas lietuviškoje spaudoje neaptikau platesnių D.Grybauskaitės oponentų komentarų. Nei palankių, nei kritiškų. Tyli. Net buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus, dažnusyk priekaištaudavęs Prezidentei dėl neva niekam tikusios užsienio politikos Rytų kryptimi, dar nepaskelbė, regis, nė vieno išsamesnio komentaro. Gal ir neparašys, nes tektų pripažinti, jog Rusijos žvalgybos pastangos prasiskverbti būtent į Prezidentės aplinką – iškalbingos. Bent jau netiesiogiai paneigiančios daugelį Prezidentei iki šiol adresuotų priekaištų.
Belieka smalsauti, kaip gi karštligiškus Rusijos žvalgybos bandymus įkelti bent vieną koją Daukanto aikštėn vertina apie neva netinkamą D.Grybauskaitės prezidentavimą daug rašęs politologas Lauras Bielinis, palankumo Kremliui apraiškų prezidentės elgesyje nuolat ieškojusi Rūta Janutienė, temperamentingasis painių sąmokslų narpliotojas Arnas Klivečka…
Kol kas – mirtina tyla. Tikriausiai neturi ką pasakyti…
Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentas perdavė Vilniaus apygardos teismui svarbią baudžiamąją bylą.
Joje kaltinimai šnipinėjimu, dokumentų klastojimu, suklastotų dokumentų panaudojimu ir daugkartiniu neteisėtu valstybės sienos kirtimu pateikti Rusijos Federacijos piliečiui N. F.
Rusijos šnipo šešėlis.
Šis asmuo nusikalstamų veikų padarymo metu dirbo Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu ypatingai svarbiems reikalams.
N. F. kaltinamas tuo, kad būdamas užsienio valstybės žvalgybos pareigūnu bei veikdamas organizuotoje grupėje su kitu Rusijos Federacijos piliečiu – Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus viršininku I. G. bei vienu Lietuvos Respublikos piliečiu V. S., kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas šiuo metu yra dar tęsiamas, nuo 2011 m. spalio iki 2014 m. pabaigos keliose užsienio valstybėse vykusių susitikimų su Lietuvos Respublikos piliečiais metu, kurstė, verbavo šiuos asmenis šnipinėti prieš Lietuvos Respubliką – rinkti ir perduoti užsienio valstybės žvalgybos institucijai ją dominančią informaciją, kitaip aktyviai dalyvavo tokios veiklos organizavime ir mokėdavo už tokią informaciją.
Į teismą perduotos bylos duomenimis, atskirai vienas nuo kito ir skirtingu metu šnipinėti buvo verbuojami keli Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybą sudomino dėl anksčiau turėtos darbinės patirties ir turimų plačių ryšių su buvusiais ir esamais įvairių Lietuvos institucijų tarnautojais.
Jiems buvo formuluojamos užduotys už piniginį atlygį rinkti ir teikti informaciją, susijusią su Vadovybės apsaugos departamento darbuotojais, jų darbo organizavimu, detalia kontaktine informacija, profesinėmis bei asmeninėmis charakteristikomis, taip pat – Vadovybės apsaugos departamento saugomų valstybės vadovų asmenine bei patalpų apsauga, naudojama tam technine įranga bei kita tokio pobūdžio informacija.
Ypatingas dėmesys buvo skiriamas galimybei gauti bet kokią privačią, techninę ir kitokią informaciją apie Lietuvos Respublikos Prezidentės asmeninę bei darbo, gyvenamųjų patalpų apsaugą ir užmegzti ryšius su betarpiškai tai vykdančiais ir saugumo sistemas prižiūrinčiais pareigūnais.
Taip mes įsivaizduojame Rusijos šnipą?
Juos buvo tikimąsi užverbuoti siekiant slapta Lietuvos Respublikos Prezidentūroje bei Lietuvos Respublikos Prezidentės gyvenamosiose patalpose įrengti specialias pasiklausymo priemones.
Tyrimo metu taip pat gauti duomenys apie tai, kad kaltinamasis bei su juo kartu nusikalstamais tikslais veikę asmenys aktyviais veiksmais siekė gauti kuo išsamesnę informaciją apie esamus ir buvusius Valstybės saugumo departamento pareigūnus, juos charakterizuojančius, galimai kompromituojančius, duomenis, konkrečius tam tikrų institucijų buvusius vadovus, pareigūnus vienijančių visuomeninių organizacijų narius ar su jais susijusius asmenis.
Siekdamas gauti tokio pobūdžio informaciją, turimais duomenimis, kaltinamasis su kitais asmenimis teikė jų verbuojamiems Lietuvos Respublikos piliečiams technines ir kitas priemones, konsultacijas, instrukcijas, nurodymus bei pinigus ryšio bei kitoms priemonėms, trečiųjų šalių vizoms įsigyti.
Vykdydamas nusikalstamas veikas, kuriomis yra kaltinamas, N. F. ne kartą naudojosi suklastotais asmens ir kitais dokumentais, palaikė ryšį su verbuojamais asmenimis specialiai sukurtomis socialinių tinklų bei nuotoliniam bendravimui skirtų kompiuterinių programų paskyromis netikrais vardais ir išgalvotais pavadinimais.
Kaltinamasis buvo sulaikytas vykstantis tranzitiniu traukiniu per Lietuvą iš Kaliningrado srities į Baltarusiją ir nuo praėjusių metų balandžio 29 d. laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime.
Šis ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas gavus iš Valstybės saugumo departamento Žvalgybos ir Kriminalinės žvalgybos įstatymuose numatytomis priemonėmis surinktą medžiagą.
Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriuos buvo siekiama užverbuoti, veikdami itin pilietiškai ir atsakingai, ženkliai prisidėjo prie to, kad mūsų valstybė būtų apsaugota nuo grėsmių, kurias gali sukelti užsienio šnipų veikla.
Tyrimas buvo atliekamas Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamente, aktyviai bendradarbiaujant su Valstybės saugumo departamentu, Lietuvos kriminalinės policijos biuru bei užsienio valstybių teisėsaugos ir vidaus saugumo institucijomis.
Informacijos šaltinis – Bendras Generalinės prokuratūros ir Valstybės saugumo departamento pranešimas.
