Azerbaidžanas įsitikinęs, kad kovo 5-osios incidentas Lačino kelyje, kuomet iš Armėnijos pusės į Azerbaidžano ekonominį Karabacho regioną mėgino neteisėtai įvažiuoti karinę amuniciją gabenę armėnų separatistų automobiliai, – neatsitiktinis. Tai – pati tikriausia provokacija (susišaudymo metu žuvo du Azerbaidžano kariuomenės kariškiai), nes surengta Azerbaidžano ir Armėnijos lyderių susitikimo Briuselyje išvakarėse.
Oficialusis Baku tvirtina: kovo 5-osios susišaudymas Lačino regione byloja, jog Armėnijos pusė visiškai nesilaiko savo įsipareigojimų, duotų 2020-ųjų lapkričio 9-ąją. Tądien Armėnija pažadėjo iš Azerbaidžanui pagal tarptautinę teisę priklausančio Karabacho išvesti visas savo karines pajėgas. Bet šių savo pažadų ji nesilaikė visus pastaruosius trejetą metų. Neteisėtos karinės grupuotės vis dar tebedislokuotos Azerbaidžanui priklasančio Karabacho rajonuose.
Maža to, Armėnija į Karabachą nuolat mėgina slapta įvežti papildomų karinių pajėgų ir papildomos karinės amunicijos. Tokių atvejų 2020 – 2023-aisiais buvo užfiksuota daug. O vadinamieji „rusų taikdariai“, kuriems, remiantis ta pačia 2020-ųjų lapkričio 9-osios sutartimi, privalu prižiūrėti, jog Armėnija į Karabachą negabentų nei savo kariškių, nei ginklų, nei minų, – į šias pareigas žiūri pro pirštus. Vadinamieji „rusų taikdariai“ akivaizdžiai palaiko Armėnijos pusę.
Oficialusis Baku daro išvadą, jog Azerbaidžano ekonominiame Karabacho regione tebesiautėja neteisėtos ginkluotos armėnų gaujos, o ten laikinai dislokuoti „rusų taikdariai“ jų netramdo specialiai.
Kovo 5-oji. Lačino kelyje incidento metu
Todėl Azerbaidžano kantrybė išseko. Neoficialiais duomenimis, Azerbaidžanas planuoja surengti karinę operaciją, kurios tikslas – sunaikinti visus armėnų separatistų punktus, esančius vadinamųjų „rusų taikdarių“ atsakomybės zonoje Karabache. Azerbaidžano kariuomenė, nepasitikėdama nei Armėnijos duotais pažadais, nei vadinamųjų „rusų taikdarių“ vadovybe, planuoja Lačino kelyje įrengti savus, azerbaidžanietiškus, kontrolės punktus (kur nubrėžta sąlyginė, laikinoji zona, skirianti Azerbaidžaną ir Armėniją). Azerbaidžanas taip pat sieks kuo greičiau perimti savo žinion visą Lačino rajoną. Nuo šiol Azerbaidžanas pradės patruliuoti visuose keliuose, esančiuose vadinamųjų „rusų taikdarių“ kontroliuojamoje zonojo 5 kilometrų atstumu tiek į vieną, tiek į kitą pusę.
Remiantis nepatvirtintais duomenimis, Azerbaidžanas šių drastiškų priemonių imsis artimiausiu metu.
Kelyje Hankendi – Halfali – Turšsu. Kovo 5-osios incidento metu
Saulius Kizelavičius
Kovo 5 dieną ryte kelyje Hankendi – Halfali – Turšsu aidėjo šūviai. Kovo 5-osios rytą šiuo neasfaltuotu keliu armėnų separatistai iš Armėnijos į Azerbaidžanui pagal tarptautinę teisę priklausantį Karabacho ekonominį regioną pamėgino įvežti karinės amunicijos ir savų kariškių.
Slaptai.lt skaitytojams priminsime: vienintelis kelias, kuris dabar jungia Azerbaidžanui pagal tarptautinę teisę priklasantį Karabacho regioną su Armėnija, – tai Hankendžio – Lačino kelias. Bėda ta, kad nors Karabachas – Azerbaidžano žemė, azerbaidžaniečių pajėgos kontroliuoja dar ne visą Karabachą. Keliolika procentų Karabacho vis dar – armėnų separatistų rankose. Be to, juos karinėms diversijoms slapta nuolat kursto oficialusis Jerevanas.
Tą kelio atkarpą, kur kovo 5-ąją sutratėjo automatų pabliūvos, saugojo vadinamieji „rusų taikdariai“. Remiantis Jerevano, Baku ir Maskvos pasirašyta trišale sutartimi, rusų kariškiai privalėjo nuodugniai patikrinti armėnų automobilius. Jei krovinys civilinės paskirties, – reikėjo palinkėti laimingo kelio. O jei ten paslėpti ginklai, – turėjo sulaikyti.
Bet vadinamieji „rusų taikdariai“ nepasielgė taip, kaip juos įpareigojo pasirašyta trišalė sutartis. Tad krovinius teko tikrinti azerbaidžaniečių kariams. Kaip tik tą akimirką į azerbaidžaniečius imta šaudyti iš automobilių. Azerbaidžaniečių kariai atsakė tuo pačiu – šūviais.
Incidento akimirka. Kovo 5 diena. Kelyje Hankendi – Halfali – Turšsu
Neoficialiais duomenimis, susišaudymo metu žuvo du Azerbaidžano reguliariosios kariuomenės kariškiai ir trys vadinamieji armėnų separatistų „policininkai“.
Oficialusis Baku pranešė, jog tai – nebe pirmas kartas, kai armėnų separatistai mėgina į Azerbaidžanui priklausantį, bet dar ne iki galo Azerbaidžano kontroliuojamą Karabachą permesti ginklų, šaudmenų, minų. Baku taip pat pabrėžia, kad vadinamieji „rusų taikdariai“ savo pareigą atidžiai apžiūrėti į Karabachą keliaujančius automobilius atlieka atmestinai, aiškiai palaikydami Armėnijos pusėje.
Tad Azerbaidžanui nieko kito nebeliks, kaip kelyje Hankendis – Lačinas įrengti savo kontrolės punktus. O jei Armėnija vis tiek mėgins Karabache esančius saviškius aprūpinti ginklais, Azerbaidžanas bus priverstas surengti dar vieną karinę operaciją. Tuomet taikiai iš Karabacho pasitraukti nenorinčiai Armėnijai nebepadės nė Prancūzija (Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas savo vizitų metu nuolat prašo Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono paramos).
Kaip praneša Belgijos laikraštis „Le Soir“ ir Italijos „La Repubblica“, dėl sunkių kaltinimų korupcija praėjusių metų gruodžio 9 dieną sulaikyta buvusi Europos Parlamento vicepirmininkė Eva Kaili dar dviem mėnesiams liko už grotų. Tokį griežtą sprendimą kovo 3-iąją priėmė Briuselio teismas. Vienam mėnesiui pratęstas ir belgų europarlamentaro Marco Tarabellos suėmimas.
Eva Kaili byla
Lietuviškoji informacijos agentūra ELTA primena, kad 2022-ųjų gruodį Europos Parlamentą supurtė rimtas korupcijos skandalas. Belgijos policija paskelbė pradėjusi tyrimą dėl spėjamo kyšininkavimo, pinigų plovimo ir prekybos poveikiu su Kataru ir Maroku. Be E. Kaili buvo sulaikyti dar keli asmenys. Po šios žinios Europos Parlamentas iš E. Kaili atėmė visus įgaliojimus ir atsakomybes bei atleido iš Parlamento vicepirmininkės pareigų.
Kasparas Karampetianas ir Eva Kaili. Caliber.az foto montažas
Kad EP mėgina apsivalyti nuo korupcijos apraiškų, – puiki žinia.
Tiesa, Vakarų spaudoje – ir vėl nė žodžio apie armėniškąjį pėdsaką. Kodėl nuošalėje lieka armėniškoji linija? Juk ši moteris, dirbdama EP, pasižymėjo ir tuo, jog labai „myli Armėniją ir nekenčia Azerbaidžano“.
Slaptai.lt primena, kad ji – viena iš tų 33-jų EP narių, kurie priklauso Draugystės su Armėnija grupei. Toji grupė pastaruosius kelerius metus vieną po kito kepė proarmėniškas ir antiazerbaidžanietiškas rezoliucijas, pareiškimus. Pavyzdžiui, 2020-ųjų rudenį, kai Azerbaidžanas nusprendė jėga susigrąžinti jam priklausantį Karabachą, E.Kaili savo socialinių tinklų paskyras pavertė pačia tikriausia „fronto linija“, kur buvo žeriami nepagrįstai, nesąžiningai Azerbaidžaną kaltinantys pareiškimai, siunčiami įvykius iškreipiantys laiškai Europos Sąjungos vadovybei (Tarptautinė bendruomenė Karabachą laiko neatsiejama Azerbaidžano dalimi, tad, vadovaujantis ir sveika logika, ir tarptautine teise, azerbaidžaniečiai turi teisę susigrąžinti savo teritorijas; lygiai taip pat, kaip ir Ukraina, laisvindama savas žemes karinėmis, diversinėmis, politinėmis priemonėmis).
Įsidėmėtina ir tai, kad EP Draugystės su Armėnija grupė, kuriai priklausė E.Kaili, bičiuliavosi (bent iki paskutiniųjų įvykių) su Europos armėnų ir organizacijomis. Vienai iš armėniškųjų organizacijų vadovauja labai turtingas Kasparas Karampetianas.
Eva Kaili. Įrašas socialiniuose tinkluose. Reiškiama parama agresorei Armėnijai
Slaptai.lt portalas jau ne sykį teiravosi, kodėl Lietuvos skaitytojui, o tuo pačiu – ir Briuseliui, neįdomu, kas tas paslaptingasis Kasparas Karampetianas? Apie šį paslaptingąjį vyrą nerasite daug faktų. Žinoma tik tiek, kad vaikystė prabėgo Beirute, kur siautėjo teroristinių armėnų organizacijos ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun. Šiandien jis turi Graikijos pilietybę. Dažnai vieši Briuselyje. Belgijoje įsteigęs prabangių juvelyrinių parduotuvių, kurios prekiauja ne tik aukso, sidabro dirbiniais, bet ir deimantais.
Jau esu rašęs, kad, remiantis pranešimais Azerbaidžano spaudoje, 2017-ųjų kovo mėnesį viename iš Strasbūro restoranų jis buvo pakvietęs papietauti keliolika EP narių. Keletas iš pietavusiųjų netrukus išsiruošė į Karabachą (aplenkdami Azerbaidžaną), kad „patys neva savo akimis pamatytų, kaip kenčia armėnai, baimindamiesi žiauraus Azerbaidžano atakų“.
Beje, pono K.Karampetiano šiandien ieško Azerbaidžano teisėsauga. Paieška paskelbta 2018-aisiais. K. Karampetianas kaltinamas, kad 2014- 2018 metais neteisėtai siuntė Europos politikus į Karabachą (vadovaujantis tarptautine teise, visi, kurie nori įžengti į Karabachą, privalo gauti Azerbaidžano leidimą – azerbaidžanietiškąją vizą). Šį įstatymą K.Karampetianas akivaizdžiai ignoravo (į Karabachą siųsdavo Europos politikus iš Armėnijos pusės).
Tad dar sykį kartoju: jei norime E.Kaili istoriją išnarplioti nuodugniai, iki paskutiniojo siūlelio, turėtume atidžiai peržiūrėti ir jos entuziazmą ginant tarptautinėje arenoje nesąžiningai besielgiančią Armėniją.
Baronienės Kerolain Koks istorija
Beje, kol Belgijos teisėsauga nagrinėja, ką per pastaruosius kelerius metus yra įtartino nuveikusi politikė E. Kaili, užsienio spaudoje išniro dar viena pavardė. Omenyje turiu Didžiosios Britanijos politikę grafienę Kerolain Koks, garsėjančią savo proarmėniškomis pažiūromis. Ja irgi susidomėjo spauda. Sky News praneša, kad viešumoje imta svarstyti, o kas gi grafienę finansiškai remia? Kas tie antiislamiškai, antimusulmoniškai nusiteikę filantropai? Taigi baronienė, regis, bus priversta deklaruoti savuosius finansinius – politinius interesus. Tikėkime, jog britų teisėsauga atidžiai patikrins visus faktus. Juk armėniškoji spauda džiūgauja, esą baronienė viešėjo Armėnijoje … 85 kartus. Sutikite – daugoka!
Kerolain Koks. Baronienė. Sky News ir APA.az
O kol kas Armėnijos leidinyje armenpress.am didžiuojamasi lordų rūmų nare baroniene Kerolain Koks, raginančia oficialųjį Londoną pripažinti buvus vadinamąjį „armėnų genocidą“. Remiantis armėniškąja spauda, K. Koks net yra pareiškusi, jog Vakarai privalo žiauriai nubausti Turkiją ir Azerbaidaną. Armėniją jį laiko drąsia kovotoja už taiką.
Taigi baronienė K. Koks nė žodžiu niekur niekada nėra užsiminusi, kokia tauta pastaruosius keletą šimtų metų buvo aklai ištikima Maskvos sąjungininkė, kas 1915-aisiais ištiesė pagalbos ranką Rusijos imperijai, dėl kokių priežasčių 1915-aisias žuvo keli milijonai turkų, kaip žiauriai iš šiandieninės Armėnijos teritorijos buvo išvyti šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių, kas ir kaip 1988- 1994 aisiais okupavo pagal tarptautinę teisę bei moralę Azerbaidžanui priklausantį Karabachą, kas 1992-ųjų vasario mėnesį išžudė visus Hodžaly miesto gyventojus azerbaidžaniečius, kodėl Armėnijos mieste Giumri iki šiol dislokuota Rusijos karinė bazė?
Taigi vakar – Eva Kaili, šiandien – Kerolain Koks, o kas – rytoj?
Būna knygų, kurių antraštės intriguoja, nes yra kiek keistos, netaiklios (ir kartu – paradoksaliai gerai nutaikytos), gal pernelyg abstrakčios, kol jų neprisijaukini. Ką gi, ir jos autoriaus valia būna sugalvotos ir užrašytos, ir jos priklauso kūriniui, tad recenzentas negali jų ignoruoti. Perskaitęs knygą iki pabaigos, supranti, kad intrigavo būtent tas kažkaip neakivaizdus, paslėptas leidinio egzistencinis modalumas. O tai jau šis tas. Taip, manau, bus nutikę ir šį kartą[1]. Neskubėkim knygos pavadinimo supeikti, įžvelgti vien paviršutiniškas jo reikšmes. Pavyzdžiui, nemanykim, kad recenzuojamo rinkinio autorius / protagonistas – mums iki šiol dar nežinomas talentas, arba beletristiką išbandęs ir ja nusivylęs, ją pamiršęs žurnalistas.
Ir taip, ir ne. Viskas sudėtingiau ir kartu paprasčiau. Gintaro Visocko knygos antraštė Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju – neatsitiktinė ir nemažai pasakanti. Žodis „anuomet“ joje nėra vien praeitis, greičiausiai tai netgi ne laiko matmuo, o nuoroda į erdvę, būseną, rašymo būdą. Žodžiai „svajojau tapti rašytoju“ – viešai ir tvirtai išreikštas autoriaus troškimas, kiek senovinis, romantinis, bet nuoširdus ir prasmingas, nors skaitytojui ne itin reikšmingas, beveik postmodernus feikas – buvęs nebuvęs. Tačiau svarbu, kad ne vien knygos pavadinimu autorius pripažįsta svajonės modalumą – jį esant nurodo ir leidinio tekstu, ir jo epitekstais (įžanga, faksimilių koliažu, ankstyvesnių knygų foto montažu ir anotacija viršelio 4-me puslapyje). Net temų iliustracijomis: jos – iš vyresniojo, žinomo leidėjo, Vytauto Visocko (tėvo) fotografijų.
Ir klausimas būti, ar nebūti rašytoju, tik iš pirmo žvilgsnio yra tarytum iš vakarykštės dienos. Intrigą jis kelia, ir ji gana šiuolaikė, nes santykinė ir daugiaveidė. Tą autoriui rūpimą klausimą galima pakeisti kitais, ne tokiais spekuliatyviais, užtat skaitytojui daug aktualesniais ir suprantamesniais. Manau, kad šiandien, kai rašytojo statusas yra daugybinis – žodis rašytojas tėra įvairiausių žanrų tekstus rašančiojo / autoriaus sinonimas, kai visų tyliai sutariama „kaip bepavadinsi, taip nepagadinsi“, kai sunku pasverti ar suskaičiuoti, kiek aukso smilčių vienoje novelėje ar esė, klausimas, kuris labiau rūpėtų knygos skaitytojui, iš tiesų būtų kitas ir labai paprastas: skaityti šitą žanro požiūriu nevienalytę, ne itin profesionalaus dizaino knygą, ar atidėti į šalį?
Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju. Slaptai.lt foto
Kitaip – domėtis ja, ar ne? O jeigu domėtis, tai kokiomis jos pusėmis, moksliškai tariant – aspektais. Ir panašiai. Ką gi, pasvarstykim, juk knygas laisvai pasirenkam. O jų – aukštas kalnas.
Šita knyga patraukli būtų tiems, kurie šiandien vis dažniau šalinasi storų foliantų. Joje – tik pusantro šimto puslapių. Perskaityti ilgai neužtruktų. Turinyje – vos septynetas trumpų pašnekesių ir tiek pat autoriaus novelių. Abi šitas dalis, „Pokalbius su rašytoju Petru Dirgėla“ ir „Gintaro Visocko apsakymus“, skiria šeši puslapiai – faksimilės iš autoriaus paskelbtų interviu su kitais rašytojais. Be komentarų. Pašnekovų – dvylika, beveik visų, išskyrus šių eilučių autorių, nėra gyvųjų tarpe. Pagarba jiems išreikšta bendru tos dalies pavadinimu – „Prasmingi susitikimai“. Tiesa, ir tie šykštūs puslapiai – foto montažas, iliustracijos, skirtos ne skaityti, o prisiminti. Rinkinys labiau diptikas, negu triptikas: istoriniai politiniai pašnekesiai su Dirgėla, 1990-92 metais skelbti „Literatūroje ir mene“ ir „Lietuvos aide“, jaunesniųjų skaitytojų tikriausiai neperskaityti, o vyresniųjų jau primiršti, ir nedrąsūs Visocko, galima sakyti, šiandieniai bandymai pačiam parašyti novelę.
Pasakiau – „šiandieniai“, bet yra išimtis. Pirmoji novelė „Traukiniai važiuoja į niekur“ rašyta ir paskelbta senokai, 1988-ais metais. Jos ir novele vadinti negalima, greičiau tai tik pradedančiojo literato trumposios prozos bandymas – vaizdelis, fragmentas, etiudas. Jo siužetas vienu sakiniu: svečioje šalyje, tramvajuje, vyriškis išgirsta lietuviškai kalbant berniuką ir mergaitę, pašnekina tėvynainius, sužino, kad tiedu su tėvais tuoj grįš į gimtinę, susijaudinęs apdovanoja juos nusisegtu nuo rankos laikrodžiu, mainais dovanų iš mergaitės gauna gintarinę gėlytę… Protagonisto sentimentai vaikystei, užuomina į Oginskio muzikos garsus. Paprasta ir skaidru, lyg laimingo vaiko sapne. Kaip autentiškas laiko ženklas, palikęs žurnalisto kelyje, kai, matyt, buvo pradėta svajoti apie rašytojo karjerą.
Aišku, kad tokiu kūriniu skaitytojo šiandien nesuviliosi. Jis galėjo likti autoriaus stalo stalčiuje.
Interviu su rašytoju Petru Dirgėla perskaičius romaną „Joldijos jūra”
Didžioji vilionė yra autoriaus pašnekesiai su Petru Dirgėla (1947–2015) – visuomenės veikėju, publicistu, rašytoju – eseistu ir novelistu, istorinių romanų Kūlgrinda, Joldijos jūra, Anciliaus ežeras ir istorinių veikalų ciklo Karalystė: Žemės keleivių epas autoriumi. Po to, kai 2016 m. išėjo filosofo Viliaus Bartninko parengta pašnekesių su rašytoju knyga[2], šį talentingą ir titaniškus istorinius grožinius veikalus parašiusį prozininką, Nacionalinės kultūros ir meno premijos (2003) laureatą, prisimename, deja, retai. Tiesa, pakabinome atminimo lentą prie namo Žirmūnuose, kur jo ilgai gyventa. Gintaras Visockas ne tik prisimena, bet ir tekstais įrodo, kad šio rašytojo politinės, kultūrinės, istorinės ir literatūrinės įžvalgos, užrašytos 1990–1992 metais, tebėra įdomios ir gyvos, aktualios mūsų dienomis.
Rengdamas spaudai knygą, autorius ne tik pri(si)pažino, kad mėgsta Dirgėlos eseistiką / prozą ir žavisi jo asmenybe, bet norėjo ir galbūt tebenorėtų sekti jo literatūrinės kūrybos pėdomis. Juo labiau kad gyvenimas juodu suvedė „anuomet“, kai jaunas žurnalistas, dar studentas, labai nedrąsiai svajojo tapti rašytoju. Nutiko tai apie 1990-uosius, dabar jau vadintinus istoriniais. Nuo rašytojo vardo anuomet, lūžio metais, dar nebuvo nuplėšta tiesos pranašo, paslaptingo mistiko, Dangaus / Dievo apdovanoto genijaus ir panašios aureolės. Bet permainos atėjo: literatūra išsilaisvino iš tradicinių suvaržymų, politinės cenzūros, praturtėjo naujais vardais ir kūriniais, tapo marga kaip kasdienybė. Kiti populiarumo švyturiai, kai jų dar matyti, veda rašytojus ir skaitytojus. Tačiau, kaip ir kadaise, autoriaus, ypač mažiau žinomo, biografija, jo kelias į literatūrą išliko viena paskatų, kurios gali / traukti sudominti skaitytoją.
Gintaras Visockas yra profesionalus žurnalistas, 1991 m. baigęs Vilniaus universitetą, tad jo vardas jau 30 metų matomas lietuviškoje žiniasklaidoje. Be to, jo biografija – neordinarinė, išskirtinė. Žurnalisto karjerą pradėjo Sąjūdžio ir pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais. Dirbo Literatūroje ir mene,Atgimime, Respublikoje, Valstiečių laikraštyje, Lietuvos aide, XXI amžiuje. Daug rašė Lietuvos partizanų kovos tematika, organizavo jos tyrimų leidybą. Dėmesys visuomeniniams politiniams įvykiams nuvedė jį iki Ičkerijos ir Karabacho. Rašydamas (1994-95) iš ten reportažus, turbūt teisėtai vadino save „karo žurnalistu“. Dvejus metus praleido gyvendamas ir dirbdamas Didžiojoje Britanijoje ir Danijoje. Grįžęs į Lietuvą, įsteigė visuomeninį politinį tinklaraštį Slaptai.lt. Jame ir tebedirba. Vienas! Tiesa jam teberūpi. Rašo principingas ir provokatyvias, bet argumentuotas politines įžvalgas.
Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis
Visocko išleistų rinkinių sąraše – šešetas knygų. Net keturios jų – apie „Juodąjį sodą“ – Karabachą, jo istorinę lemtį. Autobiografinio turinio knyga Ieškau kelrodės žvaigždės: Žurnalisto išpažintis (2021) buvo akivaizdus bandymas pradėti trinti ribą tarp dokumentikos / publicistikos ir beletristikos. Priešpaskutinė knyga Ilga kelionė į Hankendį (2022) – dar platesnis ir ryžtingesnis žingsnis į grožinės kūrybos pusę. Autobiografiniai faktai, autentiškos patirtys šioje knygoje yra tik tekstų šaltinis, bet ne rašymo tikslas. Taip žingsnis po žingsnio buvo priartėjama prie novelistikos, kuri sudėta į recenzuojamą knygą.
Kokia novelių meninė vertė? Apie vienos jų jau prasitarta – jos vietą rinkinyje įteisina ir pateisina tik knygos antraštės semantikoje paslėptas kelio į svajonę algoritmas. Aukso smilčių joje nėra. Kitos penkios novelės išlaiko kur kas didesnius iššūkius grožiniams tekstams. Paisoma gerai novelei būdingų „vieno įvykio“, netikėtos pabaigos, psichologinio realistinio įtaigumo reikalavimų. Vertinama asmeninė patirtis, stiliaus vaizdingumas. Iš ankstyvesnių knygų bent į porą novelių („Lūžusi ranka“, „Miūrivahės gatvės paslaptis“) persikėlęs pasakotojas Mikis yra akivaizdus autoriaus žurnalisto alter ego – fabulos autobiografinės, neišgalvotos, pagrįstos autentiškais įvykiais, mokyklos laikų ar sovietinės armijos „rekrūto“ išgyvenimais. Kitose novelėse („Čečėniška rožė“, „Sodyba Voronių kaime“, „Kruvina korida Barselonoje“, „Pastumdėlis“) pasakotojų vardai keičiasi (tampa Tomu ir Giedriumi), bet protagonistai nenutolsta nuo autoriaus patirčių, jo gyvenimo faktų. Tikrovė čia įvairesnė, padaugėja antrojo plano veikėjų.
Bene labiausiai patiko paskutinė rinkinio novelė „Pastumdėlis“. Joje papasakota istorija apie studentą Tomą, pradėjusį dirbti literatūriniame savaitraštyje, niekur nespėjantį, besiblaškantį tarp paskaitų ir darbovietės, atliekantį pirmąsias redaktoriaus užduotis, deja, redakcijos senbuvių stumdomą – „įprašomą“ tai išplauti puodelius po rytinės kavos su tikrais rašytojais, tai parnešti bandelių iš „Alumnato“ kavinės kolegoms. Fabula ir siužetas novelėje gana vykusiai / prasmingai supinti, tad parengia skaitytoją pagrindiniam įvykiui ir pasakojimo pabaigai: paskutinę valandą redaktorius gauna Tomo interviu su žymiu rašytoju, nes tas rašytojas patalkina žaliam korespondentui – atneša surašytą atsakymų į Tomo klausimus tekstą. Ištinka „blyksnis“ visos „pastumdėlio“ istorijos ir jos detalių kitokio supratimo, be to, skaitytojas, pradėjęs skaityti knygą nuo dokumentinių autoriaus pašnekesių su Dirgėla, giliau supranta, kodėl ir kaip anuomet prasidėjo jauno žurnalisto ir patyrusio prozininko bičiulystė.
Rašymas. Slaptai.lt nuotr.
Kokių patarimų ar išvadų? Šitą knygą, kaip sakyta, skaitytojas turi dėl ko pastebėti ir atsiversti. Kita tiesa: kol kas autorių gelbsti senas jo bičiulis / mokytojas a. a. Petras Dirgėla. Interviu – amžinai auksinis žanras. Ar verta autoriui stengtis, toliau rašyti novelistiką? Manau, verta. Publikuotose novelėse palikę abstraktaus, skuboto, žurnalistiniam pasakojimui būdingo vaizdo pėdsakų. Pasiektam stiliaus paprastumui ir aiškumui labiau turėtų talkinti kur kas vaizdingesnė kalba, retesnės, įspūdingesnės detalės, gilesnės potekstės, perkeltinės vaizdų ir žodžių reikšmės – metaforos, visa senoji, klasikinė novelės „amunicija“. Postmodernių vėjų ieškoti nereikia, jie patys įsiverš ne pro duris, o pro langus.
Juk nieko nauja, kad rašytojo plunksna, pasirodo, nėra ta pati, kokia rašo žurnalistas. Svajonė tapti rašytoju gali išsipildyti vaikystėje, bet gali užsitęsti trisdešimt metų ir ilgiau. Novelės prabą nustato ne autorius ir net ne redaktorius, o skaitytojas. Ypač geros, klasikinės, novelės aukso praba įrašoma ne skaičiais, o vardais. Yra Žemaitės, Vaičiulaičio, Apučio ar Vilimaitės novelė – sulydyta iš aukso grūdelių, pri(si)rinktų iš kalno (gyvenimo) smėlio. Visocko novelės kelias iki vardinės prabos, matyt, bus kiek ilgesnis negu autoriaus jau nueitas. Arba pakiš koją žurnalisto pagundos. Bet linkėčiau nesustoti.
Literatūra ir menas
Vytautas Martinkus – filosofas, rašytojas, literatūros kritikas, kultūrologas, visuomenės veikėjas, 2018-ųjų metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas
Keisti sutapimai. Vos tik į Armėniją atsibeldė gausi Europos Sąjungos stebėtojų misija, kurios uždavinys – neleisti naujiems karo įsiplieskimams tarp azerbaidžaniečių ir armėnų kariškių, Pietų Kaukaze kilo rimta įtampa. Paskutinėmis vasario dienomis, tiksliau tariant, nuo vasario 21 iki vasario 22-osios, armėnų karinės struktūros apšaudė Azerbaidžano kariuomenės dalinius, dislokuotus Tovyzo rajone ir Sadarakso regione Nachičevanėje, o taip pat – Hodžavendo, Šušos bei Kialbedžaro kryptimis. Taip pat iš sunkiųjų pabūklų armėnų karinės formuotės pliekė į teritorijas, kurias šiuo metu laikinai kontroliuoja vadinamieji „rusų taikdariai“.
Taigi iš tiesų keista: vos tik į Armėniją atvyko ES stebėtojų misija, kurios šventa pareiga – neleist įsiplieksti naujiems karo židiniams aplink Karabachą ir pačiame Karabache, armėnų pajėgos čia pat ėmė šaudyti iš stambiųjų ginklų. Vos per vieną parą (vasario 21 – vasario 22) armėnų kariškiai apšaudė azerbaidžaniečių dalinius 15 kartų!
Ką tai galėtų reikšti? Azerbaidžaniečių spaudoje gausu pastebėjimų, jog Europos Sąjungos stebėtojų misijos vadovai slapta suteikė Jerevanui teisę elgtis agresyviai. Esą bet kokiu atveju už šaudymus kaltė bus suversta Azerbaidžanui. ES stebėtojai tarsi specialiai kursto armėnų separatistus elgtis agresyviai provokuojant Azerbaidžano kariuomenę atsakomiesiems žingsniams. ES stebėtojai laukia nesulaukia galimybės apkaltinti būtent Baku nesilaikant taikos paliaubų.
Tuomet, nors pagal tarptautinę teisę Karabachas yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija, ir Azerbaidžanas elgiasi teisėtai, iš Karabacho stumdamas lauk visas karines armėnų pajėgas, įskaitant ir neteisėtas karines formuotes, bus bandoma iš Azerbaidžano išpešti nuolaidų Armėnijai. Tokia azerbaidžaniečių politikų, karinių komentatorių, žurnalistų versija. Nes ES misijos Pietų Kaukaze vadovas Markus Riter nepastebėjo vasario 21 – 22 dienomis surengtų karinių Armėnijos išpuolių prieš Azerbaidžano pajėgas. Tarsi nė nebūtų penkiolikos rimtų apšaudymų (šaudyta juk ne iš automatų ir pistoletų).
Su Azerbaidžano versija dėl tikrųjų ES misijos tikslų Pietų Kaukaze negaliu nesutikti. Labai panašu į karčią tiesą: europietiškoji misija veržėsi į Pietų Kaukazą ieškoti ne teisybės. ES misijos tikrasis tikslas – palaikyti ne teisiąją pusę (Azerbaidžaną, kuris susigrąžina iš jo 1988 – 1994 –aisiais metais politinėmis ir karinėmis priemonėmis atimtą Karabachą), o agresorių (Armėniją, kuri jai nepriklausantį Karabachu vadinamą regioną neteisėtai valdė pastaruosius tris dešimtmečius). Taigi armėnų separatistai, provokatoriai ir revanšistai prisidengia gražiomis ES vėliavomis.
ES stebėtojų misija Pietų Kaukaze. Ar teisingai elgiamasi?
Šiuos įtarimus sustiprina ir žinia, jog stebėtojų grupę, kurioje – 100 darbuotojų, sudaro išskirtinai Prancūzijos ir Vokietijos atstovai. Abi valstybės visus pastaruosius tris dešimtmečius aktyviai palaikė agresyviąją, svetimas žemes iš Azerbaidžano neteisėtai atplėšusią Armėniją. Šis faktas byloja, jog stebėtojai atvyko iš Azerbaidžanui priešiškų valstybių (tereikia prisiminti paskutiniuosius Prancūzijos prezidento Emanuelio Makarono pataikavimus Armėnijos premjerui Nikolui Pašinianui bei Prancūzijoje gyvenančiai armėnų diasporai).
Dar viena svarbi pastaba: ši ES misija Pietų Kaukaze sudaryta ne vien iš civilių. Joje – daug Prancūzijos policininkų („žandarmerija) ir Vokietijos karinės policijos atstovų. Beje, dėl tokio ES kišimosi į Pietų Kaukazo reikalus visiškai neprieštaravo Europos nekenčiantis Iranas.
Ką į šias politines Europos intrigas atsakė oficialusis Baku? Azerbaidžano valdžia pabrėžė: daugiau jokių nuolaidų, atsitraukimų, dvejonių nebus. Azerbaidžanas užtektinai ilgai laukė, kuomet neva visuomet teisybės ieškanti Europa įtikins armėnų separatistus gražiuoju pasitraukti. Azerbaidžano kantrybė išseko. Į ugnį atsakys ugnimi. Ir tai bus ne Azerbaidžano, o slapta agresorę Armėniją palaikančios ES misijos kaltė.
Reitingų agentūra Fitch praneša, kad šiuo metu Iranas, koordinuodamas savo veiksmus su Armėnija, gali surengti karinius išpuolius prieš Azerbaidžaną. Baku privalo būti budrus.
Kodėl šių eilučių autoriui taip pat atrodo, kad karinio konflikto tikimybė – didelė? 2023 metų sausio 27-ąją Irane ne šiaip sau buvo užpulta Azerbaidžano ambasada (nužudytas ambasados apsaugos viršininkas Orchanas Askerovas, dar vienas pareigūnas – sužeistas). Nors oficialusis Teheranas savo žmonėms ir pasauliui perša nuomonę, esą iranietis į Azerbaidžano ambasadą Teherane veržėsi dėl „šeimyninių motyvų“, tik todėl, kad niekaip negalėjo susitikti su Azerbaidžane esančia žmona, todėl, apimtas sielvarto, neva griebėsi primityvaus keršto, Azerbaidžano slaptųjų tarnybų specialistai turi kitą versiją.
Upuolimo akimirka. Šis vaizdas užfiksuotas Azerbaidžano ambasados Teherane vidaus filmavimo kamera
Azerbaidžano analitikai išanalizavo visus išorės ir vidaus kameros vaizdus sekundžių tikslumu. Atidžiai peržiūrėjus nufilmuotą medžiagą akivaizdu, jog Azerbaidžano ambasadą saugojantis Irano pareigūnas praleidžia automatu „Kalašnikov“ ginkluotą žmogų visai netikrindamas nei jo dokumentų, nei apžiūrėdamas, ką jis slepia už striukės skvernų. Dar viena nuodėmė: nesiteikė pasiteirauti telefonu, ar Azerbaidžano diplomatinės atstovybės darbuotojai sutinka priimti atvykusįjį. Užfiksuoti kadrai byloja, jog prie Azerbaidžano ambasados budėjęs Irano jėgos struktūrų sargybinis derama neatliko savo pareigų. Jis elgėsi taip, tarsi pašalinio asmens mėginimas įsibrauti tądien – jam joks netikėtumas. Jis tarsi sutartą valandą laukė įsiveržėlio, tarsi buvo pasiruošęs jį praleisti.
Teroristo rankose – automatas. Veržiamasi į Azerbaidžano ambasadą Teherane.
O ir į azerbaidžaniečių diplomatinę atstovybę įsibrovęs vyriškis nesielgia taip, tarsi būtų pamišęs, apimtas efekto būsenos, nesusigaudytų, kur jis ir ką jis čia veikia. Jis nesiblaško. Užpuolikas veržiasi vidun taip, tarsi būtų žinojęs, kur bėgti, kas jį kur pasitiks, kokias duris jam pirmiausia atidaryti. Galima daryti net išvadą, jog jis treniravosi atlikti tuos žingsnius, kuriuos nuėjo Azerbaidžano diplomatinėje atstovybėje.
Beje, Iranas savo piliečiams neparodė visų išorės ir vidaus kamerų užfiksuotų vaizdų, kaip teroristas puola Azerbaidžano ambasados pareigūnus į juos šaudydamas iš automatinio ginklo. O tų vaizdų, kuriuos parodė, nelydėjo vertimai į svarbiausias Irane gyvenančių tautinių mažumų kalbas. Tad daugelis Irane nesuprato, kokie komentarai lydi nufilmuotą medžiagą.
Žodžiu, Iranas sausio 27-osios išpuoliu pirmiausia pamėgino atitraukti savo šalies piliečių dėmesį nuo vidaus problemų (infliacija, bedarbystė, įvairiausi draudimai, suvaržymai, korupcija, religinis fanatizmas). Teheranas baiminasi, kad visuotiniai, masiniai protestai, kilę po 22 metų kurdės Mashos Amini mirties dorovės policijos kalėjime 2022-ųjų rugsėjo 16-ąją (suimta buvo rugsėjo 13-ąją tik todėl, kad netinkamai dėvėjo drabužį), gali taip stipriai įsisiūbuoti, jog kris visa valdžios vertikalė (griebdamasi represijų Irano valdžia jau nužudė per 500 laisvių ir demokratijų reikalavusių protestuotojų, tūkstančiai permainų reikalavusiųjų – vis dar suimti ir kalinami itin žiauriomis sąlygomis). Ypač Iranas baiminasi, jog maišto nekeltų apie trisdešimt milijonų šalyje gyvenančių azerbaidžaniečių, matančių, kad Baku nei teheranas kur kas sėkmingiau tvarkosi ir politiškai, ir ekonomiškai.
Irano kariuomenė Persijos įlankoje. EPA-ELTA nuotr.Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas – Irano sostinėje Teherane
Tačiau esama ir kitų priežasčių, kodėl Iranas surengė išpuolį prieš Azerbaidžaną, – tai mėginimas patikrinti, kaip reaguos azerbaidžaniečiai. Iranui labai nepatinka 2020-ųjų Azerbaidžano karinė pergalė susigrąžinant beveik visą Karabachą.
Prisiminkime, Iranas – senas Armėnijos sąjungininkas. Tai byloja kad ir ši detalė: Irane gyvena kur kas mažiau armėnų nei azerbaidžaniečių (keliolika tūkstančių), bet armėnai turi armėniškų mokyklų, o 30-imt milijonų azerbaidžaniečių – nė vienos. Iranas nenori, kad ir Zangezuro koridorius priklausytų Azerbaidžanui, ir kad transporto koridorius „Šiaurė – Pietūs“ driektųsi Azerbaidžano žeme. Jei taip nutiks, tai reikštų, kad būtent Azerbaidžanas kontroliuoja ir visus svarbiausius transporto kelius į Europą. Teheranas visomis priemonėmis tam priešinasi. Tam priešinasi ir Armėnija. Azerbaidžano susigrąžintas Karabachas (pagal tarptautinę teisę Karabachas – Azerbaidžano žemė) tiek Jerevanui, tiek Teheranui – tarsi peilis po kaklu.
Turkija dėl žemės drebėjimų patyrė milžinišką žalą. EPA-ELTA nuotr.
Todėl tikimybė, jog Iranas rengdamas karines provokacijas sieks ne vien atitraukti saviškių dėmesį nuo vidinių problemų, bet ir pakenkti vis ryškesnę įtaką regione įgyjančiam priešininkui Azerbaidžanui, – labai didelė.
Šiuos pavojus sustiprina Turkiją (taip pat ir Siriją) vasario 6 dieną sukrėtęs net 7,8 balų stiprumo žemės drebėjimas. Paskutiniaisiais duomenimis aukų – per 40 tūkst. žmonių. Azerbaidžano sąjungininkė Turkija šiuo metu turi rimtų humanitarinių bėdų: ištisi miestų kvartalai nušluoti nuo žemės paviršiaus, dešimtys tūkstančių – sužeistų, dingusių be žinios, tūkstančiai žmonių neturi stogo virš galvos. Todėl Iranas tikisi, jog, jei surengs karines provokacijas prieš Azerbaidžaną, Turkija galbūt nepajėgs suteikti azerbaidžaniečiams deramos pagalbos.
Irano prezidentas Ebrahimas Raisis ir Kinijos prezidentas Xi Jinpingas. EPA – ELTA foto
Juolab kad vasario 14-ąją Irano prezidentas Ebrahimas Raisis viešėjo Kinijoje, ir sulaukė Kinijos prezidento Xi Jinpingo paramos.
Ši Irano vadovo E. Raisio viešnagė yra pirmasis Irano prezidento valstybinis vizitas Kinijoje per daugiau kaip 20 metų. Labai svarbus vizitas. Xi Jinpingas, anot valstybinės Kinijos stoties CCTV, pabrėžė, kad Kinija remia Iraną „saugant nacionalinį suverenumą, nepriklausomybę, teritorinį integralumą ir nacionalinį orumą“. Pekinas taip pat pasisakė prieš „išorės jėgas, kurios kišasi į Irano vidaus reikalus“ ir „kenkia Irano saugumui bei stabilumui“. Pekinas toliau sieks, kad Irano branduoliniu klausimu būtų pasiektas greitas ir deramas sprendimas.
Tai reiškia, jog Iranas užsitikrinęs bent minimalią Kinijos paramą.
Korupcijos pančiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kas naujo nutiko Europos Parlamentą praėjusių metų gruodį sukretusiame korupcijos skandale?
Vasario 12-ąją informacinė agentūra dpa-ELTA pranešė, jog namų areštas paskirtas Italijos politikui Andrea Cozzolino.
Neapolio teisėjas nurodė 60 metų A. Cozzolino paleisti iš policijos areštinės, bet liepė jam taikyti namų areštą. A. Cozzolino buvo suimtas penktadienį pagal Belgijos valdžios institucijų išduotą Europos arešto orderį. Italijos teismai šiuo metu svarsto Belgijos prokurorų ekstradicijos prašymą, todėl teisėjas nusprendė, kad nėra rizikos, jog A. Cozzolino bėgs.
Belgijos tyrėjai apkaltino Italijos politiką ėmus kyšius iš trečiųjų šalių – Kataro ir Maroko – mainais už tai, kad pasinaudotų savo kaip ES teisės aktų leidžiamosios valdžios atstovo įtaka.
Italijos apeliaciniame teisme Neapolyje vasario 14-ąją numatytas posėdis dėl galimos A. Cozzolino ekstradicijos į Belgiją.
Pasak naujienų agentūros „Ansa“, A. Cozzolino advokatai jo areštą bei įkalinimą vadina „žeminančiu ir nepagrįstu“. Advokatas tvirtino, kad A. Cozzolino sutiko bendradarbiauti su tyrėjais nuo pat 2022-ųjų gruodį kilusio korupcijos skandalo pradžios.
Italijos politikas yra vienas iš penkių europarlamentarų, kurie įtariami prekyba poveikiu byloje.
O vasario 10-ąją, keliomis dienomis anksčiau nei namų arešto sulaukė Italijos politikas A. Cozzolino, Belgijos policija apklausai sulaikė Europos Parlamento narį Marcą Tarabellą. AFP – ELTA praneša, kad tyrėjai domėjosi Belgijos politikui priklasančiu banko seifu. Bet ne tik juo. Belgijos federaliniai prokurorai skelbė, kad iš viso buvo surengti „keli reidai“, nukreipti į įstatymų leidėjo M. Tarabellos seifą Lježo mieste ir biurus Anthisneso miesto Rotušėje (M. Tarabella – Anthisneso miesto meras).
Politinė korupcija
AFP – ELTA dar nurodė, kad 59 metų įstatymų leidėjas M. Tarabella buvo „sulaikytas apklausai“, o bylą kuruojantis teisėjas artimiausiu metu spręs, ar socialistas europarlamentaras turėtų pasirodyti teisme.
Paėjusią savaitę Europos parlamentas balsavo už tai, kad būtų atimta M. Tarabellos teisinė neliečiamybė nuo baudžiamojo persekiojimo. Belgijos tyrėjams pareikalavus, atimtas ir jo kolegos italo europarlamentaro A. Cozzolino imunitetas.
Taigi Belgijos valdžia jau turi penketą įtariamųjų. Be A. Tarabellos ir A. Cozzolino dar sulaikyta Europos Parlamento narė iš Graikijos Eva Kaili, buvusi viena iš 14 parlamento vicepirmininkų, jos vaikinas Francesco Giorgi, parlamente dirbęs padėjėju, ir buvęs europarlamentaras Pieras Antonio Panzeri, įkūręs su parlamentu dirbusią nevyriausybinę organizaciją.
Svarbi detalė: 2023-ųjų sausį P. A. Panzeri sudarė susitarimą su prokurorais mainais į švelnesnę bausmę, pažadėjęs atskleisti kyšius davusias šalis ir žmones, kuriems jis mokėjo. Belgijos žiniasklaida pranešė, kad P. A. Panzeri tyrėjams sakė davęs M. Tarabellai „120 tūkst.–140 tūkst. eurų“ už pagalbą tvarkant su Persijos įlankos valstybe Kataru susijusius reikalus.
Vadinamasis Katargeito skandalas sukėlė rimtą šoką Europos Sąjungos institucijose ir paskatino parlamentą skubiai imtis reformų siekiant apriboti įtaką Europos valdžios institucijoms iš išorės. Skandalas sukrėtė Europos Parlamentą, kai Belgijos valdžios institucijos tuometinę EP pirmininko pavaduotoją Evą Kaili apkaltno korupcija ir pinigų plovimu. Kratų metu pas įtariamuosius surasta 1,5 mln. eurų grynųjų.
Taigi Europos teisėsaugos dėmesys Katergeitui – rimtas. Turėtume džiaugtis. Korupcija – nepriimtinas reiškinys.
Eva Kaili. EPA – ELTA foto
Tačiau nesuprantama, kodėl Belgijos tyrėjai visą dėmesį sukoncentravę vien į įtariamųjų ryšius su Kataru, Maroku? Kur – Armėnija? Kodėl nutylima Armėnijos sostinė Jerevanas, kodėl neprisimenama po pasaulį išsibarsčiusi armėnų diaspora? Jau keletą sykių esu minėjęs, šiandien dar sykį verta prisiminti: E.Kaili priklausė „Draugystės su Armėnija grupei“.
Kuo ši grupė įsidėmėtina? Kuomet ji minima, dažnai prisimenamos ir kitos stambios armėnų diasporos organizacijos Vakaruose. Kas joms visoms vadovauja? Azerbaidžano žvalgybos žino tą asmenį. Jo titulas – „armėnų mafijos Belgijoje krikštatėvis, užsiimantis deimantų verslu“. Asiverskite bet kurį Azerbaidžano leidinį, ir ten išvysite armėnų mafijos Belgijoje krikštatėvio portretą.
Žinoma, priklausyti draugystės grupei su Armėnija – joks nusikaltimas. Tačiau E.Kaili – viena iš tų 33-jų europarlamentarų, kurie pasirašė pareiškimą, kaltinantį Azerbaidžaną, kodėl šis jėga susigrąžino pagal visas tarptautines normas jam priklausantį Karabachą. Tokie priekaištai Azerbaidžanui – nepagrįsti, demagogiški, jei norite – idiotiški. Visa tarptautinė bendruomenė pripažįsta, jog armėnų separatistai šį regioną iš azerbaidžaniečių 1992 – 1994 metais atėmė neteisėtai, naudodami smurtą, karines priemones, apgaulę. Pripažįstama ir aplinkybė, jog beveik tris dešimtmečius trukusios Vakarų inicijuotos taikos derybos dėl Karabacho buvo bevaisės (nepavyko iš Karabacho išprašyti armėnų kariuomenės). Tad ar nuostabu, kad Azerbaidžanas, netekęs kantrybės, 2020-ųjų rudenį jėga susigrąžino beveik visą Karabachą?
Armianskaja mafija
Kaltinti oficialųjį Baku dėl to, kad jis jėga išstūmė karines armėnų separatistų grupuotes, tai tas pats, tarsi kaltinti Ukrainą, kodėl ši naudoja jėgą prieš į jos teritoriją įsiveržusius Rusijos karius. Paralelės tarp Karabachą nuo armėnų ginkluotų dalinių vaduojančio Azerbaidžano ir iš savo žemių Rusijos kariauną vejančios Ukrainos – akivaizdžios. Tik aklas arba tendencingas politikas šito nemato.
E. Kaili – viena iš tų, kurie arba nuoširdžiai nematė, arba specialiai užmerkė akis. Ji ir dar kelios dešimtys jos kolegų pietų Kaukaze apkaltino ne agresorių, bet auką. Štai kodėl E.Kaili istorija verta dėmesio ne vien dėl Kataro, Maroko ir Šiaurės Makedonijos. Šnekant apie E.Kaili draugystes privalu atidžiai ištirti dar ir armėniškąjį pėdsaką – kiek ten nuoširdumo bei sąžiningumo?
Dpa-ELTA informacinės agentūros sausio 30-ąją pranešė, kad Armėnija kreipėsi į Tarptautinį Teisingumo Teismą (TTT), prašydama pagalbos padedant nutraukti Azerbaidžano šiuo metu vykdomą ginčijamo Karabacho blokadą.
Ko iš tiesų siekia Jerevanas? Armėnija trokšta, kad TTT oficialiai lieptų Azerbaidžanui nutraukti blokadą, dėl kurios, pasak Jerevano, į Karabachą nepatenka gyvybiškai svarbios atsargos, įskaitant maistą, vaistus ir degalus. Armėnijos teigimu, taip Azerbaidžanas šiame regione, kuriame gyvena apie 120 tūkst. etninių armėnų, vykdo „etninį valymą“.
TTT nuosprendžio šiuo klausimu tikimasi per kelias savaites.
Azerbaidžanas savo ruožtu kaltina Armėniją mėginant į Karabachą perkelti įvairios ginkluotės, tvirtina, jog civilių prekėms nėra jokios blokados. Baku sako, kad azerbaidžaniečiai nedaro nieko tokio, kas pažeistų dabartinių paliaubų sąlygas.
Azerbaidžaniečiai protestuoja Lačino kelyje
Ši nedidelė informacija byloja, kad Nikolas Pašinianas vėl begėdiškai meluoja. Pirma, Karabachas, remiantis tarptautine teise, priklauso Azerbaidžanui. Tad oficialusis Baku niekaip negali blokuoti jokių kelių ir keliukų Karabacho regione. Tie keliai ir keliukai – tai Azerbaidžano teritorija. Antra, Baku nevykdo jokio etninio valymo. Azerbaidžaniečiai neišvijo iš Karabacho lauk nė vieno taikiai nusiteikusio civilio armėno: gyvenkite, bet privalote susitaikyti, jog Karabachas yra Azerbaidžano teritorija. Tik tiek. Trečia, civiliams žmonėms gyvybiškai svarbios prekės, įskaitant maistą, vaistus ir degalus, tikrai įvežamos bei išvežamos be trukdžių. Azerbaidžanas neleidžia įvežti tik draudžiamų daiktų – ginklų, šaudmenų, minų, narkotikų. Azerbaidžanui rūpi, kad slapta nepatektų įvairiausio plauko šnipai ir teroristai. Azerbaidžanas stebi, jog iš Karabacho be jo leidimo nebūtų išvežamos naudingosios iškasenos.
Tačiau Armėnijos premjeras svaidosi nepagrįstais kaltinimais šiandien ne tik į kairę, bet ir dešinę. Jam jau neužtenka Tarptautinio Teisingumo Teismo. Kaip skelbia AFP-ELTA, N. Pašinianas sausio 31-ąją paragino Rusijos vadovą Vladimirą Putiną imtis „būtinų“ veiksmų, kad šis padėtų atidaryti svarbų koridorių į Karabachą. Antradienį per pokalbį telefonu su V. Putinu ponas N. Pašinianas „pabrėžė, kaip svarbu, kad Rusija imtųsi būtinų veiksmų“ krizei įveikti.
Ką reiškia toks prašymas? N. Pašinianas norėtų, kad Rusija savo tankais pultų azerbaidžaniečių protestuotojus, prižiūrinčius vienintelį kelią į Karabachą iš Armėnijos pusės? Žvelgiant pro demokratijos akinius, azerbaidžaniečiai nedaro nieko blogo: jie protestuoja prieš neteisėtas armėnų verslininkų kasybas Karabache (per tris dešimtmečius, kol Karabachas buvo armėnų separatistų rankose, armėnų verslininkai darė, ką norėjo: pelnėsi išveždami naudingąsias iškasenas, įskaitant auksą, masiškai kirto miškus, puoselėjo taršias gamybas).
Azerbaidžaniečiai pasipiktinę vadinamaisiais rusų taikdariais, neleidžiančiais patikrinti, kas dedasi kasyklose
Taigi akivaizdu, kad N. Pašinianas tiesiog primityviai meluoja, skelbdamas pavojus dėl „humanitarinės katastrofos“ Karabache. Ar Vakarai patikės šiais melais? Vienintelė išeitis: Jerevanui reikia susitaikyti su karčia tiesa – Karabachas niekad nebuvo armėnų, Karabachas visuomet priklausė Azerbaidžanui. Šiandien Karabachas po trijų dešimtmečių neteisėtos okupacijos grįžta tikriesiems šeimininkams. Tvirtinti, esą azerbaidžaniečiai vykdo „etninį valymą“, – didžiausia niekšybė. Tai Jerevanas per pastaruosius dešimtmečius pačiais žiauriausiais būdais vijo azerbaidžaniečius – vijo ne tik iš Karabacho, bet ir iš Jerevano.
Vakarams būtina įsidėmėti visiems laikams: reikalaudamas pagalbos iš karinio nusikaltėlio V. Putino ponas N. Pašinianas atskleidė savo tikrąjį veidą.
Ar po šių pareiškimų NATO ir Europos Sąjunga turi bent menkiausią teisę pasitikėti N. Pašinianu? Taip, Maskvos interesai akivaizdūs – siekia išlaikyti savo kaip tarpininkės tarp buvusių sovietinių respublikų vaidmenį. Bet kur atvedė Maskvos politika, puikiai pamatėme praėjusių metų vasario mėnesį, kuomet Kremlius pradėjo plataus masto karinę invaziją į Ukrainą.
Kur gali atvesti paskutinieji N. Pašiniano maldavimai – taip pat akivaizdu. Vardan galimybės išlaikyti savo rankose Armėnijai niekad nepriklausiusį Karabachą ponas N. Pašinianas kursto naują karą?
Straipsnyje „Slaptoji Irano žvalgybos operacija“ (sausio 29-oji) jau rašiau, kad Azerbaidžano ambasados Teherane užpuolimą greičiausiai organizavo Irano slaptosios tarnybos. Publikacijoje minėjau, jog teroro aktą iraniečiai pridengė pasaka, neva į Azerbaidžano ambasadą veržėsi ir į apsaugos darbuotojus iš automato „kalašnikov“ šaudė nestabilios psichikos iranietis. Suprask, jokios politikos čia nėra.
Ką dar žinome apie Azerbaidžano ambasados Teherane užpuolimą?
Teroristas rodo ženklą Irano policijos darbuotojui
Tuo tarpu šiandien esama dar daugiau įtarimų, jog išpuolis prieš Azerbaidžaną – tai Irano žvalgybų operacija. Kuo remiuosi tai sakydamas? Azerbaidžano žiniasklaida išplatino vaizdus, bylojančius, kas dėjosi ne tik ambasados viduje (matyti, kaip įsiveržėlis šaudo, vienas azerbaidžanietis krenta ant žemės, o kitas susigrumia su užpuoliku). Viešojoje erdvėje jau esama vaizdo įrašų, kaip įvykiai sausio 27-osios rytą klostėsi pirmosiomis agresijos akimirkomis lauke, prie ambasados. Užfiksuotuose kadruose puikiai matyti, kaip užpuolikas atlekia automobiliu prie ambasados ir trenkiasi į priešais stovėjusį automobilį. Tuomet iššoka iš automobilio rankose laikydamas automatą „kalašnikov“. Ginklo jis beveik neslepia po drabužiais. Tuomet veržiasi vidun.
Vaizdo kamera užfiksuoti kadrai atkreipia dėmesį į tai, kaip keistai elgiasi prie diplomatinės atstovybės specialioje būdelėje sėdėjęs oficialus Irano saugumo tarnybų darbuotojas. Prie Azerbaidžano ambasados automobilių avariją sukėlusio vyriškio, kuris, rankose laikydamas automatą lekia tiesiai į ambasadą, jis nė nebando sulaikyti. Iššokęs iš sargybinio būdelės jis tarsi pasisveikina, tarsi duoda leidimą – pirmyn. Jokių tramdomųjų, jokių sulaikymo veiksmų. Įspūdis būtent toks, jog Irano sargybinis žinojo, esą automatu „kalašnikov“ (ne mažyčiu pistoletu, o būtent stambiu automatu) apsiginklavęs vyriškis mėgins patekti vidun, tačiau jam trukdyti – negalima.
Šis įvykis neramina. Pastaruoju metu tarp Irano ir Azerbaidžano – labai įtemta padėtis. Ji galinti perraugti į stambius karinius konfliktus. Deja, Lietuvoje vis dar esama naivuolių, kurie įsitikinę, jog Iranas ir Azerbaidžanas – tai neišskiriami draugai, nes abi šalys – musulmoniškos. Tuo tarpu tikrovė – visai kita. Prieš kelis šimtus metų tuometinė Persija (šiandieninis Iranas) yra okupavusi tuometinį pietinį Azerbaidžaną. Dėl šios priežasties Irane šiandien gyvena apie trisdešimt milijonų etninių azerbaidžaniečių. Kaip bežiūrėsi – jėga. Teheranas paniškai bijo, kad šie nesugalvotų prisijungti prie žymiai sėkmingiau politiškai ir ekonomiškai besitvarkančio Azerbaidžano. Nors, tiesą sakant, Azerbaidžanas nekelia Iranui jokių teritorinių pretenzijų. Oficialusis Baku nedavė nė mažiausio preteksto Iraną valdantiems politikams manyti priešingai.
Teroristo rankose – automatas
Tačiau Iranas ypač nervingai reagavo, kai Azerbaidžanas karinės operacijos metu 2020-ųjų rudenį sėkmingai susigrąžino 1992 – 1994-aisiais armėnų separatistų neteisėtai okupuotą Karabachą. Tad lietuviškiems naivuoliams tikriausiai dar sykį verta priminti: remiantis tarptautine teise, Karabachas – neatsiejama Azerbaidžano teritorija, ją armėnai privalo grąžinti Azerbaidžanui. Tiksliau tariant, Azerbaidžanas – teisus, o Armėnija – agresorė, okupantė. Tačiau Iranas demonstratyviai palaiko su Azerbaidžanu konfliktuojančią Armėniją. Palaiko ne žodžiais, o darbais: slapta tiekdamas ginklus, slapta prekiaudamas. Pavyzdžiui, Iranas kategoriškai prieštarauja Zangezuro koridoriaus, kuris sujungtų Azerbaidžaną su Nachičevanės regionu, atidarymui (dabar dėl Armėnijos priešiškumo Azerbaidžanas neturi sausumos ryšio su Nachičevane).
Kas ir kaip pareiškė užuojautą?
Kaip Lietuva reagavo į šį teroro aktą? Atvirai kalbant – niekaip. Tiesa, Lietuvos vėliava puikuojasi tarp 35 valstybių, kurios pareiškė Azerbaidžanui užuojautą (užuojautą taip pat skelbė Jungtinės Tautos, Europos Sąjunga). Taigi Lietuva, kaip ir JAV, Didžioji Britanija, Lenkija, Estija, Latvija, Vokietija, Čekija ar Prancūzija, neliko nuošaly. Tačiau lietuviškoji užuojauta išguldyta tik Twitterio erdvėje. Ją brūkštelėjo Azerbaidžane reziduojantis Lietuvos ambasadorius. Jokių specialių pareiškimų dėl sausio 27-osios tragedijos netarė nei Lietuvos prezidentas, nei Lietuvos užsienio reikalų ministras. Tarsi ambasados užpuolimas būtų ne itin svarbus įvykis.
Paminklas Sausio 20-osios aukoms atminti Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.
Beje, Lietuva panašiai elgėsi ir šių metų sausio 20-ąją, kai Azerbaidžanas minėjo itin panašią tragediją, kaip mūsų 1991-ųjų sausio 13-oji. Skirtumas toks, kad azerbaidžaniečiai anuomet patyrė žymiai daugiau aukų: 1990-aisiais metais į Baku miestą įsiveržė apie 30 tūkst. iki dantų ginkluotų sovietų armijos kareivių su automatais, sunkiaisiais kulkosvaidžiais, šarvuočiais ir tankais. Prisidengdama demagogiška versija, esą taip bandoma „sureguliuoti nacionalinį klausimą“, sovietinė kariauna darė ką norėjo. Prieš azerbaidžaniečių tautą surengto karinio nusikaltimo duomenys: 137 žuvusieji, 744 sužeisti, 841 neteisėtai suimtas ir įkalintas. Ta tragedija Azerbaidžane gavo “Juodojo Sausio” pavadinimą. Tačiau analizuodamas viešąją erdvę aptikau tik gražų, jausmingą Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos specialų įrašą twitteryje.
Iš kur tokie lietuviškieji santūrumai, kai kalbama apie Azerbaidžaną? Šiandien gal tai susiję su premjero Nikolos Pašiniano pareiškimais, esą Armėnijoje dislokuotos rusų karinės bazės kelia pavojų šalies saugumui? Omenyje pirmiausia turima Giumri mieste dislokuota 102-oji rusų karinė bazė. Viešojoje erdvėje radau pranešimų, jog prie šios bazės armėnai jau surengė keletą protesto mitingų (protestuotojai reikalauja išvykti Rusijos kariuomenės atstovams iš Armėnijos).
Tik tokia kardinaliai pasikeitusi Armėnijos premjero pozicija nekelia pasitikėjimo: tris ilgus dešimtmečius Rusija armėnų separatistams buvo ir draugas, ir užtarėjas, ir gelbėtojas, ir ekonominis partneris, o štai dabar staiga – mirtinas priešas? Greičiausiai turime naują Nikolos Pašiniano klastą: staiga kardinaliai pakeitęs kryptį jis siekia suaktyvinti savuosius rėmėjus Europoje, kad šie kur kas rimčiau padėtų jam įgyvendinti Jerevano revanšistinius planus negrąžinant Azerbaidžanui pagal visas tarptautines normas priklausančio Karabacho. Kol Armėnija flirtavo su Kremliumi, Vakarai per daug atvirai negalėjo remti neteisingai tarptautinėje arenoje besielgiančios Armėnijos. Dabar, kai Armėnija nusisuka nuo Rusijos (armėnai šiandien Kremliui tikrai nerūpi), proarmėniškai nusiteikusios Vakarų šalys įgauna daugiau galimybių viešai ginti armėnų separatistus. Ypač, matyt, suaktyvėsianti Prancūzija. Juk Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas senų seniausiai palaiko neteisiąją pusę – svetimų žemių besigviešiančią Armėniją.
Jerevanas ir Teheranas – neatskiriami draugai
Nikolas Pašinianas – Irano sostinėje Teherane
Bet kur tada dėti N. Pašiniano flirtus su dabartinio Irano valdžia? Vakarai neturėtų pamiršti, jog N. Pašinianas, tarsi nutraukdamas ryšius su Kremliumi (jei Vladimiras Putinas nugalėtų Ukrainą, didelė tikimybė, jog N. Pašinianas vėl pultų Maskvai į glėbį), dar draugauja su Vakarų smerkiamu Iranu. Draugysčių su žiauriai šalyje protestus malšinančiu, slapta ginklais Rusiją remiančiu Iranu nei N. Pašinianas, nei armėnų separatistai neatsisakė.
Štai kokios paskutiniosios žinios plaukia iš Irano. Kaip spalio 23-iąją skelbia AFP-ELTA, „Irano valdžios institucijos per pastarąsias dvi dienas suėmė tris žurnalistes – Melika Hashemi, Saideh Shafiei ir Mehrnoush Zarei. Šalyje jau kelis mėnesius ūžia protestai, kuriuos sukėlė 22 metų kurdės Mahsos Amini mirtis areštinėje 2022-ųjų rugsėjo mėnesį. Oficialios valdžios institucijos teigia, kad žuvo šimtai žmonių, įskaitant saugumo pajėgų narius, o tūkstančiai buvo suimti per neva „riaušes“, kurias kursto islamo respublikos „priešai“.
Laikraštis „Etemad“, remdamasis Teherano žurnalistų sąjunga, teigė, kad visos trys moterys uždarytos į Evino kalėjimą, kuriame laikoma daug suimtų protestuotojų. Jo skaičiavimais, nuo neramumų šalyje pradžios prieš keturis mėnesius buvo suimta apie 80 žurnalistų. Jokios informacijos apie naujausių suėmimų priežastis nepateikta.
S. Shafiei yra laisvai samdoma žurnalistė ir rašytoja, M. Zarei rašo įvairiems reformistiniams leidiniams, o M. Hashemi dirba leidiniui „Shahr“, pranešė vietos žiniasklaida.
Irano smogikai
Spalio pabaigoje daugiau kaip 300 Irano žurnalistų pasirašė pareiškimą, kuriame kritikavo valdžios institucijas dėl „kolegų suiminėjimo ir jų pilietinių teisių atėmimo“.
Tad, atvirai kalbant, nesuprantu, kodėl Vakaruose ponas N. Pašinianas laikomas vos ne „demokratijos etalonu“, kodėl jį Paryžiuje visuomet meiliai priima E. Macronas, kodėl Lietuva vengia jam tarti bent kiek aštresnį žodį?
Po Azerbaidžano ambasados Teherane užpuolimo sausio 27-ąją prabėgo kelios dienos. Kokios tendencijos ima ryškėti?
Irano slaptųjų tarnybų braižas
Azerbaidžano ambasada Teherane
Irano režimas skleidžia versiją, jog dėl kruvinos atakos prieš azerbaidžaniečių diplomatus kaltas asmeninių bėdų turėjęs vienišius iranietis. Girdi, jo žmona – azerbaidžanietė, su kuria ilgokai negalėjo susitikti dėl sudėtingų Baku ir Teherano santykių. Todėl neva ėmė keršyti šaudydamas iš automato „kalašnikov“ (užmušdamas Azerbaidžano ambasados apsaugos viršininką Orchaną Askerovą, o dar du apsaugos darbuotojus – sužeisdamas).
Tuo tarpu, kaip perduoda Kavkazcenter, Azerbaidžanas įsitikinęs, kad šis užpuolimas – ne dėl asmeninių priežasčių (ne todėl, kad vyras ir žmona – vienas nuo kito atskirti). Baku įsitikinęs, jog tai – Irano slaptųjų tarnybų išpuolis. Tai – tarsi bandymas grasinti Azerbaidžanui ir jo sąjungininkei Turkijai.
Priminsime keletą šios versijos argumentų. Pirma, Irane gyvena apie 30 milijonų etninių azerbaidžaniečių, tad Teheranas paniškai bijo, kad šie nesugalvotų prisijungti prie žymiai sėkmingiau politiškai ir ekonomiškai besitvarkančio Azerbaidžano. Antra, Iranas palaiko su Azerbaidžanu pastaruosius tris dešimtmečius konfliktuojančią Armėniją, kuri po sėkmingos azerbaidžaniečių karinės operacijos 2020-ųjų rudenį buvo priversta šiems grąžinti 1992 – 1994-aisiais neteisėtai okupuotą Karabachą (Baku beliko atsiimti vos keletą nedidelių rajonų). Trečia, Iranas kategoriškai prieštarauja Zangezuro koridoriaus, kuris sujungtų Azerbaidžaną su Nachičevanės regionu, atidarymui (dabar dėl Armėnijos priešiškumo Azerbaidžanas neturi sausumos ryšio su Nachičevane).
Irano – Rusijos vėliavos
Taip pat nereikia pamiršti, jog per pastaruosius tris dešimtmečius Teheranas slapta rėmė Armėniją ginklais – labai panašiai, kaip dabar padeda Rusijai siųsdamas bepiločius orlaivius.
Tad egzistuoja įtarimai, jog Azerbaidžano atstovybę užpuolęs šeimyninių problemų turėjęs nestabilios psichikos vyriškis, – tėra priedanga (dar verta pasiteirauti, iš kur gavo automatą „kalašnikov“, kodėl jo prie įėjimo vidun nesulaikė Azerbaidžano ambasadą oficialiai saugojęs Irano policijos atstovas?).
Kad padėtis – rimta, byloja ir Azerbaidžano sprendimas iš Irano evakuoti visus ambasados darbuotojus. Azerbaidžano ambasada Teherane uždaroma.
Nikolai Pašinianui derėtų prikąsti liežuvį
Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Beje, šis antiazerbaidžanietiškas išpuolis sutampa su desperatiškais Jerevano žingsniais bet kokia kaina vilkinti taikos derybas su Azerbaidžanu. AFP-ELTA sausio 26-ąją pranešė, kad „Armėnija apkaltino didžiausią savo priešą Azerbaidžaną vykdant „etninio valymo politiką“ ir verčiant etninius armėnus išvykti iš atsiskyrusio Karabacho regiono“.
AFP-ELTA tvirtinimu, Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas apkaltino Baku darant „ekonominį ir psichologinį spaudimą, kad išprovokuotų armėnus išvykti iš Karabacho“. Pasak N. Pašiniano, dėl blokados Karabache uždaryti vaikų darželiai, mokyklos ir universitetai, tūkstančiams studentų „atimta teisė į mokslą“.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas atmetė kaltinimą kaip „nepagrįstą, melagingą ir absurdišką“. Azerbaidžano vadovas sakė, kad Rusijos taikdariai ir Raudonasis kryžius garantuoja prekių pristatymą civiliams Karabache. „Nuo gruodžio 12 d. į Karabachą įvažiavo ir iš jo išvažiavo tūkstančiai civilių automobilių“.
Komentuojant N. Pašinianą verta prisiminti lietuvišką patarlę: kuo pats kvepia, tuo kitą tepa. Slaptai.lt portalo nuomone, dėl etninių valymų Armėnijos premjeras N. Pašinianas turėtų prikąsti savo ilgą liežuvį. Armėnija – viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, kurioje nėra kitataučių. Armėnai šioje Kaukazo respublikoje sudaro 99, 99 proc. Sutikit, tokia padėtis – labai įtartina. O štai Azerbaidžanas – daugiatautė valstybė, kurioje gyvena ne tik azerbaidžaniečiai (apie 90 proc.), bet ir žydai, kurdai, lezginai, talyšai, avarai, turkai, armėnai, totoriai, ukrainiečiai.
Be to, prieš kaltinant Azerbaidžaną dėl etninių valymų ponui N. Pašinianui derėtų prisiminti, kaip nuo 18 iki 20-ojo amžių azerbaidžaniečiai buvo vejami iš Karabacho, Jerevano, Nachičevanės regionų. Gal ponas N. Pašinianas norėtų prisiminti tuos metus, kuomet Jerevanas buvo išskirtinai azerbaidžaniečių miestas, kuomet ten stovėjo vien mečetės – musulmonų religiniai pastatai?
Štai tik keli ryškiausi pavyzdžiai iš Jerevano miesto istorijos. Anksčiau šis miestas buvo vadinamas Iravanu, Erivanu. 1918-aisiais metais šį miestą azerbaidžaniečiai perdavė Armėnijai. Perdavė ne savo noru. Juos privertė taip pasielgti sovietinė Rusija.
O iki 1828 metų absoliučią šio miesto gyventojų daugumą sudarė azerbaidžaniečiai. Jie – tai 75,6 proc. šio miesto gyventojų. Armėnų tuomet ten gyveno tik 24,4 proc.
Bet 1916-aisiais metais jau viskas kardinaliai pasikeitę – azerbaidžaniečių liko tik apie 24 proc. Po 1918 – 1920-ųjų karų ir deportacijų azerbaidžaniečių ten tebuvo likę tik apie 7,6 proc. 1970-aisiais metais šiame mieste azerbaidžaniečių beveik nėra – gyveno vos 0,4 proc. 1988-aisiais jų ten visai neliko.
Belieka ironiškai spėlioti, kodėl azerbaidžaniečiai išsikraustė iš Jerevano? Gal armėnai buvo tokie įkyriai draugiški, meilūs, kad azerbaidžaniečiams nieko kito nebeliko, kaip bėgti iš gimtųjų namų neapsikentus armėniškų draugiškumų?
Rusijos slaptųjų tarnybų pėdsakas
Išpuolį prieš Azerbaidžano ambasadą Teherane reikėtų analizuoti turint omenyje dar ir išpuolius prieš Koraną.
GRU būstinės foje
2023 metų sausio 21 dieną kraštutinių dešiniųjų atstovas Rasmusas Paludanas viešai sudegino Koraną prie Turkijos ambasados Stokholme. Švedijos televizijos kanalo SVT duomenimis, tai padaryti R. Paludanui pasiūlė vietos žurnalistas Changas Johannesas Frickas.
Tikėtina, kad Rusijos karinė žvalgyba pasinaudojo nieko neįtariančiu R. Paludanu, tarpininkaujant Ch. J. Frickui, kuris, kaip rodo daugybė požymių, yra GRU agentas, užverbuotas psichologinėms operacijoms. Vieta – teritorija prie Turkijos ambasados Stokholme – buvo pasirinkta specialiai, nes veiksmas buvo nukreiptas prieš Ankarą. Operacija surengta prieš numatytą Turkijos gynybos ministro vizitą į Švediją.
Kaip rašoma Roberto Lansingo instituto (RLI) analizėje, Ch. J. Frickas (iki 1995 metų – Changas Georgas Lindbergas) valdo naujienų portalą „Nyheter idag“ ir veda laidą televizijos kanale „SD Riks“ (kurį finansuoja Švedijos demokratų partija, t. y. kraštutiniai dešinieji). Yra daugybė požymių, rodančių, kad šis vyras slapta bendradarbiauja su Rusijos karine žvalgyba GRU ir yra su ja susijęs. Anksčiau jis daugiau nei metus dirbo Rusijos valstybinėje naujienų agentūroje „Ruptly“ – „RT/Russia Today“ dukterinėje įmonėje – kaip „laisvai samdomas darbuotojas su nuolatinėmis užduotimis“. Su Rusijos gynybos ministerija ir karine žvalgyba susijusi RT, be kita ko, atliko aktyvų vaidmenį koordinuojant pastangas sukompromituoti tarptautinį MH17 lėktuvo numušimo 2014 metais tyrimą.
GRU emblema
RLI manymu, Rusija pasirinko R. Paludaną tokiai akcijai todėl, kad jis jau anksčiau yra dalyvavęs Korano deginimo akcijose Danijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje, taip pat demonstravęs pranašo atvaizdą, kas islame yra griežtai draudžiama.
Kaip praneša portalas „Guild Hall“ ir ELTA, prorusiškos pajėgos ir toliau aktyviai imasi priemonių pakenkti Ukrainos sąjungininkių Vakaruose vienybei. Po Korano deginimo akcijos Švedijoje oficialioji Maskva eskaluoja situaciją Nyderlanduose, kur su Rusija susijusios ekstremistinės organizacijos lyderis sekmadienį Hagoje surengė panašią provokaciją – ten Koranas buvo suplėšytas.
Taigi Roberto Lansingo institutas (RLI), regis, teisus: Rusijos slaptosios tarnybos, pasitelkdamos į pagalbą „naudingus idiotus“, sėkmingai žlugdo Švedijos integracijos į NATO planus, kiršina Švediją su įtakinga NATO nare Turkija…
Parengta remiantis: Kavkazcenter, AFP, ELTA, Roberto Lansingo institutas (RLI), Guild Hall, Švedijos televizijos kanalas SVT, slaptai.lt informacija
Jau esu ne sykį užsiminęs: Pasaulį stebime, vertiname iš įvairiausių kampų. Tačiau man atrodo, jog pats tikriausias tarptautinių santykių vertinimo kriterijus, nors šiandien ne itin populiarus, – teisinga ar neteisinga. Visos kitos temos – apsižioplino ar veikė sąmoningai, turėjo išeičių ar ne, – šalutinės. Pirmiausia atsakykime į klausimų klausimą – teisinga ar klaidinga?
Šiandien jūsų dėmesiui – trys pavyzdžiai.
Jurijaus Felštinskio argumentai
Jurij Felštinskij. Slaptai.lt foto
Štai JAV šiuo metu gyvenantis rusų istorikas Jurijus Felštinskis keliuose viešuose savo komentaruose minėjo, jog didžiosios NATO ir Europos Sąjungos valstybės buvo nutarusios paaukoti Ukrainą. Vakarai manė, jog Rusija – labai stipri, o Ukraina – silpna, todėl laikėsi taktikos, jog Kijevui neverta padėti, mat po kelių dienų ar kelių savaičių jis neabejotinai kris. Vašingtonas, Berlynas bei Paryžius buvo įsitikinę, jog jiems ir vėl teks derėtis su Kremliumi, nes Ukrainos tiesiog nebebus.
Štai kodėl JAV ir kitos NATO šalys deramai neparėmė Ukrainos rimtais ginklais karo išvakarėse. Štai kodėl Vakarai net dabar neduoda Ukrainai pačių svarbiausių ginklų – puolamosios ginkluotės, įskaitant tankus, toliašaudę artileriją ir naikintuvus. Jie tiesiog neatsikvošėję po patirto šoko, kai Ukraina užtektinai lengvai pasipriešino Rusijos agresijai puikiai parodydama, kad Velnias – ne toks juodas, kaip buvo galima manyti.
Tačiau Vakarai vis dar paniškai bijo Rusijos, todėl kiekvienas Vladimiro Putino pagrūmojimas net mažiausiu piršteliu verčia juos iš baimės tūpčioti, aikčioti, griebtis už galvos.
Esama vilčių, jog Vakarai po truputį atgauna žadą vis giliau suprasdami, esą Rusija, jei šiandien jos nesutramdysime, netrukus kels dar bjauresnių problemų. Tačiau tai, kad Vašingtonas, Paryžius ir Berlynas 2022-ųjų vasario pradžioje buvo nusprendę paaukoti Ukrainą lygiai taip pat, kaip kadaise aukojo Čečėniją, Moldovą, Gruziją (Sakartvelą), – didelė jų nuodėmė. Vakarai nebeturi nė menkiausios teisės vadinti savęs demokratais, kuriems pirmiausia – padorumas, sąžiningumas, garbė, tiesa. Vakarai pasirodė esą maždaug tokie pat cinikai, kaip ir tos valstybės, kurias jie kaltina korupcija, amoralumu ar žiaurumu. Ar šią mirtiną vakarietišką nuodėmę kada nors bus galima pamiršti, ją dovanoti nurašant į praeitį? – nežinau. 2022-ieji metai parodė, kad iki tikro nuoširdumo bei padorumo – dar labai toli.
Vokietijos kanclerio išdavystė
Būtent tokiu žvilgsniu vertinu Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo delsimą paremti Ukrainą moderniais Leopard 2 tankais. Man atrodo, jog Vokietijos politikas elgiasi gėdingai, bjauriai, neteisingai. Net jei rytoj ar poryt Vokietijos kancleris atsikvošės, šios nuodėmės jau niekad nenusiplaus. Nes kiekviena uždelsta diena – tai skaitlingos ukrainiečių netektys.
Olafas Scholzas. EPA – ELTA nuotr.
Visus Berlyno pasiteisinimus (vengia atominės tragedijos, neturi užtektinai ginkluotės, jau ir taip daug padeda ukrainiečių kariams, derina savo žingsnius su amerikiečiais, kaltina ukrainiečius korupcija) metu į šiukšlių kibirą. Vokietija neturi nė vieno bent kiek rimtesnio pasiteisinimo. Rusija senų seniausiai demonstravo agresyvumą. Tik kvailiai, idiotai ir Kremliaus agentai šito nematė. O kaip tuomet elgėsi Angela Merkel? Ji išsijuosusi griovė Vokietijos ginkluotąsias pajėgas: jos valdymo metais iš, regis, 26 stambių karinių junginių liko vos 6 ar 8 junginiai. Ponia Merkel savo kariuomenę sumažino beveik keturis sykius!
Puikiai prisimenu, kaip anuomet, būdamas jaunas žurnalistas, džiaugiausi, kai Lietuva sėkmingai įstojo į Europos Sąjungą ir NATO. Džiaugsmas liejosi per kraštus. Dabar puikiai matau, jog preteksto dideliems džiūgavimams nebuvo. Šios dvi organizacijos – labai gražios, puikios. Bet tik – šiltnamio sąlygomis. Užtenka Rusijai pradėt mojuoti savo kuokomis, ir europietiškos institucijos tampa bedantės, bailios, ištižusios.
Kai giliau žvelgiu vidun, matau vien klaidas ir klystkelius.
Europietiška korupcija
Štai Belgijos teismas atsisakė paleisti iš kardomojo kalinimo Graikijos europarlamentarę Evą Kaili, kuri viena iš svarbiausiųjų figūrų plačiai nuskambėjusioje Europos Parlamento korupcijos byloje.
Priminsiu: E. Kaili ir kiti trys sulaikytieji, įskaitant vieną, kuris tapo valstybiniu liudytoju, nes pripažino, kad skirstė kyšius, gautus iš Kataro ir Maroko, kaltinami korupcija. 44 metų buvusi žinių vedėja jau daugiau kaip mėnesį laikoma Belgijos areštinėje, nors ir pasisiūlė nešioti elektroninę sekimo apyrankę, jei bus laikinai paleista į laisvę iki teismo. Tačiau paskutiniojo teismo posėdžio metu Briuselio teisėjai paliko ją sulaikytą, nes prokurorai perspėjo, kad ji gali bandyti pabėgti, sunaikinti įrodymus arba susimokyti su kitais įtariamaisiais. E. Kaili suėmimo metu buvo EP vicepirmininkė, kaltinama gavusi dideles grynųjų pinigų sumas iš užsienio valstybių, norėjusių daryti įtaką EP pozicijoms ir gauti sau palankių sprendimų.
Kasparas Karampetianas ir Eva Kaili. Caliber.az foto montažas
Kad Europa demaskuoja savus kyšininkus, – puiku. Tačiau E. Kaili tema tarsi byloja, jog Europa mažai kuo skiriasi nuo tų šalių, kurias pastaruosius keletą dešimtmečių įkyriai kaltino korupcija. Pasipūtusi, išdidi Europa nurodinėjo kitoms šalims, kokius įstatymus šios privalo priimti, kokius saugiklius naudoti, kokias bausmes skirstyti. Dabar akivaizdu, jog pirmiausia derėtų apsišluoti savo kieme, ir tik po to – ieškoti svetimų nuodėmių. Lietuviai turi puikią patarlę: „Juokiasi puodas, kad katilas juodas“.
Tačiau net E. Kaili byloje europiečiai elgiasi ne iki galo nuosekliai. Kodėl nagrinėjami vien E. Kaili ryšiai su Kataru ir Maroku. Kodėl nuošalėje lieka armėniškoji linija? Juk ši moteris, dirbdama EP, pasižymėjo ir tuo, jog labai „myli Armėniją ir nekenčia Azerbaidžano“. Ji – viena iš tų 33-jų EP narių, kurie priklausė Draugystės su Armėnija grupei. Toji grupė pastaruosius kelerius metus vieną po kito kepė proarmėniškas ir antiazerbaidžanietiškas rezoliucijas, pareiškimus. Pavyzdžiui, 2020-ųjų rudenį, kai Azerbaidžanas nusprendė jėga susigrąžinti jam priklausantį Karabachą, E.Kaili savo socialinių tinklų paskyras pavertė „fronto linija“, kur buvo žeriami nepagrįstai, nesąžiningai Azerbaidžaną kaltinantys pareiškimai, siunčiami įvykius iškreipiantys laiškai Europos Sąjungos vadovybei (Tarptautinė bendruomenė Karabachą laiko neatsiejama Azerbaidžano dalimi, tad, vadovaujantis ir sveika logika, ir tarptautine teise, azerbaidžaniečiai turi teisę susigrąžinti savo teritorijas; lygiai taip pat, kaip ir Ukraina, laisvindama savas žemes karinėmis, diversinėmis, politinėmis priemonėmis).
Įsidėmėtina ir tai, kad EP Draugystės su Armėnija grupė, kuriai priklausė E.Kaili, bičiuliavosi (bent iki paskutiniųjų įvykių) su Europos armėnų ir organizacijomis. Vienai iš armėniškųjų organizacijų vadovauja labai turtingas Kasparas Karampetianas.
Nejaugi Belgijos teisėsaugai neįdomu, kas tas paslaptingasis Kasparas Karampetianas? Beje, apie jį nerasite daug faktų. Žinoma tik tiek, kad vaikystė prabėgo Beirute, kur siautėjo teroristinių armėnų organizacijos ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun. Šiandien jis turi Graikijos pilietybę. Dažnai vieši Briuselyje. Belgijoje įsteigęs prabangių juvelyrinių parduotuvių, kurios prekiauja ne tik aukso, sidabro dirbiniais, bet ir deimantais. Dar žinoma, kad 2017-ųjų kovo mėnesį viename iš Strasbūro restoranų jis buvo pakvietęs papietauti keliolika EP narių. Keletas iš pietavusiųjų netrukus išsiruošė į Karabachą (aplenkdami Azerbaidžaną), kad „patys neva savo akimis pamatytų, kaip kenčia armėnai, baimindamiesi žiauraus Azerbaidžano atakų“.
Beje, pono K.Karampetiano šiandien ieško Azerbaidžano teisėsauga. Paieška paskelbta 2018-aisiais. K.Karampetianas kaltinamas, kad 2014- 2018 metais neteisėtai siuntė Europos politikus į Karabachą (vadovaujantis tarptautine teise, visi, kurie nori įžengti į Karabachą, privalo gauti Azerbaidžano leidimą – azerbaidžanietiškąją vizą). Šį įstatymą K.Karampetianas ignoravo (į Karabachą siųsdavo Europos politikus iš Armėnijos pusės).
Tad, jei norime E.Kaili istoriją išnarplioti iki paskutiniojo siūlelio, turėtume atidžiai peržiūrėti ir jos entuziazmą ginant tarptautinėje arenoje nesąžiningai besielgiančią Armėniją. Kaip bežiūrėsi, Armėnija – agresorė. Visos draugystės su armėnų separatistais ir juos palaikančiomis įtartinomis europietiškomis organizacijomis Europos Parlamente turėtų būti smerkiamos.
Tačiau šią temą šiandien atidžiai nagrinėja, regis, tik Azerbaidžano spauda.
Švediška kvailystė
Kurdų karinė grupuotė
Kita europietiška nesąmonė, kurią užfiksavau, – Švedijoje. Prie Ankaros ambasados Stokholme buvo sudegintas Koranas – musulmonams šventa knyga. Keista, kad išsilavinusi Švedija nemato nieko blogo, kai viešai deginamos knygos. Juolab keista, jog išsilavinusi Švedija nesutrukdė prieš islamą nusiteikusiam politikui Rasmusui Paludanui viešai deginti Korano teisindamasi neva „plačia savo šalies žodžio laisvės samprata“. Tiesa, Švedijos politikai smerkė Koraną išniekinusį kraštutinių dešiniųjų pažiūrų aktyvistą. Tačiau tvirtino, jog būtent tokia „žodžio laisvės samprata“. O man atrodo, kad šiuo konkrečiu atveju teisesnis Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, įsitikinęs, jog Korano deginimas yra „neapykantos nusikaltimas“, jog „niekas neturi teisės tyčiotis iš šventųjų“.
Nesuprantu švedų net tada, kai jie leido Švedijoje gyvenantiems kurdams prie Stokholmo rotušės žemyn galva pakabinti R. T. Erdoganą vaizduojančią lėlę. Jei Turkijos prezidento iškamšą Švedijoje būtų išniekinę švedai, – būtų viena byla. Dabar gi įsidėmėkime: Turkijos prezidentą įžeidinėja ne švedai, o į Švediją atvykę kurdai. Įžeidinėja būtent tuo metu, kai Stokholmui verkiant reikia Turkijos pritarimo stojimui į NATO.
Kaip į tokius antiturkiškus, antimusulmoniškus išpuolius reaguoja oficialioji Ankara? Akivaizdu, jog turkai įsižeidę. Suprantama, jog Turkijoje reziduojantys švedų diplomatai buvo iškviesti pasiaiškinti dėl antiturkiškų išpuolių. Nenuostabu ir tai, kad Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas pareiškė: „Tegul Švedija nesitiki mūsų paramos siekdama įstoti į NATO“.
Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.
Tad kaip dabar bus, jei Turkija tikrai mirtinai supyko ir niekad niekaip nepritars Švedijos narystei NATO aljanse? Beje, nepritardama Turkija teisi: jei sėdime vienoje valtyje, privalome tarpusavy derinti savus interesus. Jei Švedijai nusispjauti į turkiškas problemas, turkai turi teisę nusispjauti į švediškas problemas. Turkai turi teisę pareikšti: „dabar švedus nuo galimos Rusijos agresijos tegul gina kurdai“.
Visiems aišku, jog kurdai niekad negins Švedijos. Švedijos saugumas jiems tiek ir terūpi. Bet gal tai ir yra didžioji Kremliaus afera: kurdų pagalba Švediją sukiršinti su Turkija?
Labai paprasta, genealu, jei naivieji švedai Rusijos žvalgybinėje operacijoje temato „žodžio laisvę“…
Ukrainos armėnų sąjungos vykdomasis direktorius Ovakimas Arutunianas – dešinėje
Viešojoje erdvėje aptikau video interviu, kuris privertė suklusti. Ukrainos armėnų sąjungos vykdomasis direktorius Ovakimas Arutunianas tvirtina, jog Ukrainos dronai armėnų kariškių išvežami į Armėniją.
Štai kaip skamba į lietuvių kalbą išverstas jo pareiškimas: „Mes privalome ir ateityje padėti savo tėvynei, tai mes dabar ir darome. Mes, atvirai kalbant, privačiai nusiuntėme žvalgybinių dronų (bepilotės skraidyklės) į Armėniją. Aš žinau tokių armėnų, kurie mūsų pagalbą siuntė lėktuvais. Siuntėme lėktuvais, skrendančiais maršrutu „Varšuva – Jerevanas“. Siuntėme daug pagalbos mūsų armijai Armėnijoje tiesiai iš Ukrainos. Įsivaizduokite paradoksą: pas mus čia karas, bet mūsų armėnai įsigudrina padėti Armėnijai. Be to, mūsų kariškiai, tie, kurie kariauna Ukrainos pusėje, sugeba savo broliams Armėnijon nusiųsti pagalbos, įskaitant ir dronus, kadangi šiuolaikinis karas – technologijų karas“.
Jei Ukrainos armėnų bendruomenės vadovas vien tik giriasi, siekdamas susireikšminti, – viena tema. Bet jei jis sako tiesą, tai reikštų, jog Ukrainos armėnai išveža iš nuo Rusijos agresijos besiginančios šalies svarbią karinę techniką – dronus. Ukrainai velniškai sunku, ukrainiečių kariams trūksta ginkluotės, Ukraina, remiantis įvairių šalių žvalgybų ekspertų perspėjimais, laukia dar vieno gausaus rusų kariuomenės puolimo, o štai Ukrainos armėnai sugeba iš Ukrainos į Jerevaną lėktuvais permesti kovinėms reikmėms reikalingų bepiločių skraidyklių (dronų). Vaizdžiai tariant, apiplėšia ukrainiečius, kenkia jiems. O tai – akivaizdus nusikaltimas. Iš Ukrainos, kurios vadovai nuolat prašo didesnės Vakarų karinės pagalbos, slapta į Jerevaną išgabenama dronų, – vadinasi, tokiais žingsniais silpninama Ukrainos karinė galia.
Taigi būtų labai įdomu išgirsti Ukrainos slaptųjų tarnybų, įskaitant ir karinę žvalgybą bei kontržvalgybą, komentarą, ar tiesą sako Ukrainos armėnų sąjungos vadovas.
Atkreipiu dėmesį į dar vieną niuansą. Jei tikrai iš Ukrainos į Jerevaną permetami dronai, tai jie, be abejo, skirti karui prieš Azerbaidžaną. Priminsime: Azerbaidžanas didelių pastangų ir susitelkimo dėka 2020-ųjų pabaigoje susigrąžino beveik visą Karabachą, kurį 1988 – 1994-aisiais iš jo neteisėtai atėmė armėnų separatistai. Beliko susigrąžinti dar keletą Karabacho rajonų, ir visas Karabachas galų gale sugrįš Azerbaidžanui. Azerbaidžanas tuomet bus iki galo atkūręs savo teritorinį vientisumą. Pietų Kaukaze galėtų įsivyrauti taika ir ramybė. Juk Karabachas, remiantis tarptautine teise, – Azerbaidžano teritorija. Tai pripažįsta visa tarptautinė bendruomenė, taip pat – ir oficialusis Kijevas. Šią tiesą neigia tik armėnų separatistai, kurių dauguma priklauso vadinamajam Karabacho klanui. Todėl Ukraina turėtų būti suinteresuota nekenkti teritorinį vientisumą atkūrusiam Azerbaidžanui. Karabachą susigrąžinęs Azerbaidžanas labai panašus į Ukrainą, kuri karinėmis pastangomis stengiasi atkurti savąjį teritorinį vientisumą.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. LR Prezidento komunikacijos grupės nuotr.
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, dalyvaujantis Šveicarijoje vykstančiame Davoso pasaulio ekonomikos forume, susitiko su Azerbaidžano Prezidentu Ilhamu Alijevu ir aptarė daugiašalius bei dvišalius valstybių santykius ir saugumo situaciją regione.
Prezidentas pabrėžė Europos Sąjungos ir Azerbaidžano bendradarbiavimo svarbą ir akcentavo, kad naujas ES ir Azerbaidžano susitarimas išlieka prioritetu.
„Tikimės, kad derybos netrukus bus baigtos. Šis susitarimas yra svarbus siekiant ekonominių santykių tarp ES ir Azerbaidžano plėtros bei remiant Azerbaidžano vyriausybės siekį diversifikuoti šalies ekonomiką“, – sakė Prezidentas, taip pat pasveikinęs ES ir Azerbaidžano susitarimą dėl dujų importo ir akcentavęs Azerbaidžano svarbą diversifikuojant dujų tiekimą Europos Sąjungai ir atsisakant Rusijos energetinių išteklių importo.
Lietuvos ir Azerbaidžano Prezidentai susitikime taip pat aptarė saugumo situaciją Kaukazo regione ir taikaus konfliktų sprendimo galimybes.
Lietuvos vadovas pakvietė Azerbaidžano Prezidentą kartu su verslo delegacija atvykti atsakomojo vizito į Vilnių. Lietuvos Prezidento vizito Baku 2022-aisiais metu įvyko Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forumas, kuriame abiejų šalių universitetų ir įmonių atstovai pasirašė septynis glaudesnio bendradarbiavimo memorandumus prekybos, technologijų, skaitmenizavimo, transporto ir logistikos, inovacijų, smulkiojo ir vidutinio verslo srityse.
Informacijos šaltinis – LR Prezidento komunikacijos grupė
Šioje publikacijoje – septynetas pasvarstymų tarptautinėmis temomis. Nepretenduoju į absoliučią tiesą. Sutinku, jog neturiu visos informacijos, kuria, sakykim, naudojasi prezidentai, parlamentarai, ministrai ir ambasadoriai. Ir vis tik kai kurių momentų niekaip negaliu suvokti: jei išties ieškome tiesos, teisingumo, jei dedamės esą demokratai iki kaulo smegenų, tai ir elkimės teisingai visur ir visada, o ne tik tuomet, kai tai dėl vienokių ar kitokių priežasčių „taip reikia“…
Keisti mainai
Ginklų prekeivis Viktoras Butas. AFP nuotr.
Praėjusių metų pabaigoje JAV pasikeitė su Rusija įkalintais asmenimis. Tarsi – humaniškas žingsnis iš abiejų pusių. Bet ar JAV prezidentas nepadarė grubios klaidos? Juk tai – akivaizdžiai nelygiaverčiai mainai. Nelegalia ginklų prekyba kaltintą ir kalėti ilgus dešimtmečius nuteistą Viktorą Butą iškeitė į Rusijoje dėl narkotikų laikymo sučiuptą JAV krepšininkę. Kaip bežiūrėsi, Kremlius apgavo poną Joe Bideną. V.Butas – tokia bjauri persona, kurią, mano supratimu, derėjo mainyti nebent į Rusijoje sučiuptus aukšto rango JAV slaptųjų tarnybų darbuotojus. Tačiau amerikiečių lyderis J.Bidenas iškeitė V.Butą į narkotinėmis medžiagomis piktnaudžiavusią juodaodę, netradicinės seksualinės orientacijos sportininkę ir tuo pačiu pademonstravo, kad šiuo konkrečiu žingsniu ieško ne teisybės, ne tiesos, o tiesiog primityviai medžioja būsimų rinkėjų balsus. Dabar jo demokratai gali tikėtis seksualinių mažumų, juodaodžių ir krepšinį dievinančiųjų simpatijų.
Taigi J.Bidenas, regis, bus išdavęs demokratijos, padorumo, teisingumo principus. Amerikiečiams turėtų būti gėda dėl tokių mainų.
Ginčai dėl Vokietijos brigados
Prisimenate kilusius ginčus, kokiomis sąlygomis Lietuvoje bus dislokuoti Vokietijos kariai? Jei Vokietija – demokratinė, civilizuota šalis, oficialusis Berlynas neturėjo nė mažiausios teisės piktintis kilusiomis lietuvių abejonėmis: brigada nuolat budės mūsų žemėje ar atvyks tik tuomet, kai Lietuvai iškils mirtinas pavojus? Sutikite, labai svarbus klausimas. Nes jei Lietuvoje bus dislokuota tik brigados vadovybė, tik ponai generolai, nelaimės atveju vokiečių kariai gali nebespėti atvykt į Ruklos ir Pabradės karinius poligonus. Galima net tokia gudrybė: įtampos dienomis Bundestagas specialiai vilkins vokiečių karių permetimą į Lietuvą (o kam mums guldyti galvą dėl Baltijos šalių?).
Vokietijos ambasadorius Matthias Sonn. Vilnius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) foto
Ne mažiau svarbus galvosūkis: o jei brigada net nuolat bus dislokuota Lietuvoje, kokios garantijos, kad, bręstant rimtam kariniam konfliktui su Rusija, Berlynas nepabūgs – neatšauks savo tankų ir tankistų iš Lietuvos? Juk tokia išdavystė – įmanoma.
Mano supratimu, jei Vokietija ir Lietuva – partnerės ne tik NATO aljanse, bet ir Europos Sąjungoje, nei Berlynas, nei Vilnius neturėtų vengti net pačių triukšmingiausių diskusijų. Išsiaiškinkime viską iki smulkmenų. Bet štai Lietuvoje reziduojantis Vokietijos ambasadorius Matthias Sonn, remiantis ELTA pranešimu, yra pažymėjęs, jog kalbos, esą „Vokietija atsitraukia nuo savo įsipareigojimų dėl brigados, yra įžeidžiančios, o viešai reiškiamas nepasitenkinimas neatsiųs nė vieno papildomo kario į Lietuvą“.
Šį Vokietijos ambasadoriaus leptelėjimą vertinu kaip grubų bandymą užčiaupti lietuviams burną. Girdi, Lietuva neturi teisės nei abejoti, nei piktintis, nei svarstyti. Tik pamanyk, vienintelė Lietuvos teisė – džiaugtis tuo, ką Berlynas duoda ir kaip duoda. O jei oficialusis Vilnius vis tiek purkštaus, abejos, tai Berlynas visai mums nieko neduos? Taip tikri partneriai nesielgia, pone ambasadoriau M. Sonn !
Beje, šis Vokietijos ambasadorius – neoriginalus. 1990-aisiais mus Berlynas jau prievartavo tylėti: esą išsišokėliai lietuvai, sumanę skelbti nepriklausomybę, kenkia Sovietų imperiją reformuojančiam Michailui Gorbačiovui, laiminančiam Vakarų ir Rytų Vokietijų susivienijimą. Vokietijos kancleris anuomet mums atvirai priekaištavo: vardan Berlyno sienos griūties lietuviai turi atsitraukti nuo Kovo 11-osios Akto. Maždaug taip.
Lenkiškas cinizmas
Gitanas Nausėda Varšuvoje susitiko su Lenkijos Prezidentu. EPA-ELTA nuotr.
Viešojoje informacinėje erdvėje paskelbta, kad Lenkija piktinasi, kaip ukrainiečiai gerbia Stepaną Banderą.
Štai ocicialus ELTA pranešimas:
„Įrašas Ukrainos Aukščiausiosios Rados „Twitter“ paskyroje, skirtas Stepano Banderos gimimo 114-osioms metinėms, buvo pašalintas po Ukrainos ir Lenkijos premjerų pokalbio. Tai antradienį pareiškė Lenkijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Arkadiuszas Mularczykas, praneša PAP… „Tai ženklas, kad ukrainiečiai išgirdo mūsų balsą. Noriu aiškiai pasakyti, jog Lenkijos valstybei nepriimtinas S. Banderos, ukrainiečių nacionalistų, nužudžiusių Voluinėje dešimtis tūkstančių lenkų, ideologo šlovinimas“, – sakė diplomatas… A.Mularczykas pridūrė, jog ukrainiečiai turėtų suprasti, kad tai, ką dabar daro Lenkijos vyriausybė ir lenkai, turi kur kas didesnę reikšmę nepriklausomai, suvereniai Ukrainai… Anksčiau PAP pranešė, kad sausio 1 d. Aukščiausiosios Rados tviteryje buvo paskelbta Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado generolo Valerijaus Zalužno nuotrauka, kurioje jis stovi po S. Banderos portretu, ir kelios citatos iš S. Banderos knygų. Sausio 2 d. Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis pareiškė apsvarstysiąs su savo kolega Ukrainos ministru pirmininku Denysu Šmyhaliu S. Banderos „heroizavimo“ oficialiuose Ukrainos valdžios institucijų tinklalapiuose klausimą… S. Banderos figūra ir anksčiau temdė Lenkijos ir Ukrainos santykius.“
Kokios mintys kilo perskaičius šį pranešimą? Pirmiausia šauna į galvą: jei Ukraina nuspręs tebegarbinti savo politinį – karinį veikėją, – kas nutiks tuomet? Lenkija nustos Kijievui tiekti karinę, finansinę, moralinę pagalbą?
Pirmasis „Vilniaus golgotos”, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.
Tokie lenkiški nurodinėjimai – itin negarbingas Lenkijos žingsnis. Pirma, Lenkija nė žodeliu neužsimena apie savąsias nuodėmes kadaise okuopuojant ukrainietiškas žemes. Jei Varšuva stengiasi laikytis tiesos, padorumo ir sąžiningumo, oficialioji Varšuva privalo viešai atsiprašyti už tai, ką blogo anuomet padarė ukrainiečiams. Istorija tokia: pirmiausia lenkai užpuolė ukrainiečius, o ne atvirkščiai, ir tik tada sulaukė ukrainiečių atsako į savo itin žiaurų, bjaurų elgesį.
Antra, Lenkija ciniškai naudojasi sudėtinga šiandiene Ukrainos padėtimi, prievartaudama Kijevą žvelgti į istoriją Lenkijos akimis. Tiksliau sakant, kišasi į Ukrainos vidaus reikalus, pati labai piktindamasi, kai ES kišasi į jos vidaus reikalus. Pavyzdžiui, nurodinėja, kokie turėtų būti lenkiški teismai.
Trečia, jei jau Lenkija drįsta nurodinėti Ukrainai, kokius didvyrius jai galima mylėti, tai ir Lietuva, vadovaujantis tuo pačiu veidrodžio principu, galėtų priekaištauti Lenkijai: liaukitės garbinę pilsudskius ir želigovskius, kadaise teriojusius Vilniaus kraštą (Pietryčių Lietuvą). Bet Lenkija ne tik kad nesiliauja mylėjusi Pilsudskį ir Želigovskį, bet prievartauja Lietuvą pamilti šiuos Lenkijos veikėjus. Visokiausiomis konferencijomis, istoriniais tyrinėjimais, knygomis, televizijos laidomis mums, lietuviams, bando įpiršti nuomonę, esą mes ne itin giliai perpratome Pilsudskio ir Želigovskio genialųjį planą, esą galų gale turime liautis žiūrėję į savo istoriją pro lietuviškus akinius, nes vienintelis teisingas žvilgsnis – lenkiškasis.
Stepanas Bandera. Paminklas Ukrainoje. EPA – ELTA foto
Dar, žinoma, primena sudėtingą geopolitinę situaciją. Akivaizdu, kad Lietuvai, vos tris milijonus gyventojų turinčiai šaliai, labai reikalinga Lenkijos (turi apie 30 milijonų gyventojų) karinė parama. Todėl Lenkija bjauriai naudojasi savo minkštąja galia, subtiliai prievartaudama lietuvius pamiršti Vilniaus Golgotą. Ką jau bekalbėti apie Armijos Krajovos „žygdarbius“ Pietryčių Lietuvoje…
Beje, kai kurios Lenkijos partijos reikalauja, kad Vokietija atlygintų jai padarytus nuostolius Antrojo pasaulinio karo metais. Aš – už tai, kad mes, NATO ir ES valstybės, nebijotume, nevengtume tarpusavyje ginčytis pačiais sudėtingiausiais klausimais. Tačiau aš sunkiai įsivaizduoju Lietuvą, reikalaujančią lenkus atlyginti žalą, patirtą per tuos du dešimtmečius, kai Varšuva buvo okupavusi mūsų sostinę ir aplinkinius rajonus.
Bet jei Lenkijai leidžiama kibti į atlapus ir Vokietijai, ir Ukrainai, kodėl Lietuvai negalima pareikšti pretenzijų bent jau popieriuje? Atsakymas skaudus: nei NATO, nei ES nėra lygybės, ten vyrauja dvigubi standartai, ten piktnaudžiaujama savo dydžiu, įtaka ir galia. Briuselis ir Strasbūras karų nepradeda, bet mėgsta nutildyti savo mažesniuosius, silpnuosius brolius, tokius kaip Baltijos šalys.
Ką byloja 1991-ųjų metų Lietuvos ir Kinijos sutartis?
Lietuva taip pat nėra tiesos, teisingumo, padorumo etalonas. 1991-aisiais metais, siekdamas Pekino pripažinimo, oficialusis Vilnius pasirašė su Kinija specialius įstatymus. Tąsyk Kinija pripažino Lietuvos nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. Lietuva įsipareigojo gerbti Kiniją. Ypač svarbi detalė: Lietuva įsipareigojo Kinijai, jog, panorėjusi bendradarbiauti su Taivaniu, ji pirmiausia turės sulaukti Pekino palaiminimo. Tiksliau tariant – Lietuva bičiuliausis su Taivaniu tik per Pekiną.
Šį savo įsipareigojimą Lietuva visai neseniai sulaužė. Sulaužė vienašališkai.
Sutinku, nėra nieko amžino. Jei jau pribdrendo reikalas koreguoti savo santykius su Kinija, Lietuva pirmiausia turėjo kiniečiams apie tai oficialiai pranešti, išsamiai paaiškinti savo motyvus ir tik tuomet – keisti 1991-ųjų nuostatas.
Bet Lietuva šiandien apsimeta, kad ji nesulaužė 1991-aisiais Kinijai duotų pažadų.
Nesuprantamas padlaižiavimas agresyvią politiką pasirinkusiai Armėnijai
Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Slaptai.lt fotografija
Kitas lietuviškas nesusipratimas – dėl Armėnijos. Visos pasaulio tarptautinės organizacijos įvairiausiomis formomis įtakingiausiose pasaulinėse diskusijose tvirtina, jog Karabachas – neatsiejama Azerbaidžano teritorija. Lietuva oficialiai laikosi tokios pat pozicijos: Karabachas – tai Azerbaidžanas. Tačiau neoficialus Lietuvos elgesys – nesuprantamas, nepateisinamas. Štai kokį klausimą noriu adresuoti Lietuvos užsienio reikalų ministerijai: ar mes per pastaruosius tris dešimtmečius bent sykį priekaištavome Jerevanui, kad armėnų separatistai, remiami Rusijos karinių pajėgų, 1992 – 1994-aisiais užgrobė Karabachą ir septynetą gretimų rajonų; ar piktinomės, kad Jerevanas iš Karabacho neišveda savo karinių pajėgų; ar liūdėjome, kad dėl agresyvių armėnų sukarintų formuočių spaudimo maždaug 800 tūkst. azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais; ar kėlėme triukšmą, kai Karabache buvo griaunami azerbaidžaniečių istorijos, kultūros, religijos paminklai; ar fiksavome, kuomet Karabache barbariškai buvo kertami miškai, grobstomos naudingosios iškasenos?
Beveik du dešimtmečius tarptautinės organizacijos, kurioms priklauso ir Lietuva, iki užkimimo šaukė, esą ginčą dėl Karabacho būtina likviduoti taikiomis priemonėmis. Bet Vakarų lyderiai nė sykio nepasakė, kaip privalu elgtis, jei svetimas teritorijas užgrobęs agresorius gera valia nepasitraukia. Vakarų lyderiai, įskaitant ir Lietuvą, pastaruosius du dešimtmečius nesakė visos teisybės: jei agresorius laisva valia nepasitraukia iš neteisėtai užgrobtų žemių, auka turi teisę ginti savo teritoriją (juk šiandien niekas nepriekaištauja Ukrainai, kad ši visomis priemonėmis narsiai priešinasi Kremliaus banditams). Vakarai elgėsi taip, tarsi jiems būtų naudingas įšaldytas konfliktas dėl Karabacho. Priešingu atveju Armėnijai būtų taikę bent ekonomines, politines sankcijas.
Taigi priekaištų iš Vakarų dažniausiai sulaukdavo … auka tapęs Azerbaidžanas. Tai per mažai demokratijos, tai per daug korupcijos, tai kelia per didelius reikalavimus, tai neva apšaudė armėnų karių pozicijas. Armėnijai – nė menkiausio pagrūmojimo pačiu mažiausiu piršteliu. Lyg Armėnija būtų pati teisingiausia, gražiausia, padoriausia valstybė visoje Visatoje.
Net tuomet, kai Armėnija 2020-aisiais apšaudė su Karabachu nieko bendro neturinčius tris didelius azerbaidžanietiškus miestus – Bardą, Terterą ir Giandžą, – mirtina tyla (kai Lenkijos teritorijoje 2022-ųjų pabaigoje nukrito raketa ir pražudė du ūkininkus, kokio būta triukšmo?; o kai 2020-aisiais Azerbaidžane žuvo ir buvo sužeista šimtai civilių bei sugriauta dešimtys gyvenamųjų namų, – nė menkiausios užuojautos azerbaidžaniečiams ir nė menkiausio pagrūmojimo Armėnijos kariškiams). Kai Azerbaidžanui nusibodo laukti Vakarų pagalbos narpliojant Karabacho mazgą ir jis ėmėsi karinių priemonių, Vakarų lyderiai puolė kaltinti azerbaidžaniečius, kad taip „konfliktai nenarpliojami“. Tarsi visos pasaulio valstybės turi teisę ginti savo teritorinį vientisumą jėga, o štai Pietų Kaukaze esantis Azerbaidžanas – ne.
Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Net kai Azerbaidžanas oficialiai pateikė daugybę įrodymų, kaip pastaraisiais metais Armėnija slapta bendradarbiauja su Iranu (ekonomikos ir karybos srityse), Vakarai, įskaitant ir Lietuvą, – apsimetė neišgirdę. Teisinga, kai NATO ir ES lyderiai smerkia tuos, kurie dabar bičiuliaujasi su Teheranu, nes Iranas ne tik žiauriai malšina savo teritorijoje kilusius protestus, bet dar Rusijai tiekia bepiločius orlaivius karui su Ukraina. Tačiau dėl nesuprantamų priežasčių priekaištai dėl flirto su Irano režimu netaikomi nei Armėnijos prezidentui, nei Armėnijos premjerui, nei Armėnijos parlamentui. Armėnija turi kažin kokį imunitetą, išskirtinį statusą.
Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo 2020-ųjų rudenį
Pastarieji įvykiai dėl Lačino vėl byloja keistas tendencijas: Karabachas – Azerbaidžano teritorija, bet vadinamieji rusų taikdariai ir armėnų separatistai neleidžia azerbaidžaniečiams įžengti į savas žemes apžiūrėti, sakykim, kas dedasi aukso ir molibdeno kasyklose (pati 2022-ųjų metų pabaiga). Mano supratimu, Vakarai, taip pat ir Lietuva, privalo piktintis tik dėl vienos priežasties – kodėl Azerbaidžano atstovai iki šiol negali vaikščioti savo žeme visame Karabache. Bet Lietuvos užsienio reikalų ministerija skelbia, esą Lietuvos diplomatai ir politikai „susirūpinę dėl Lačino koridoriaus Karabache blokados”, dėl galimos “humanitarinės katastrofos Kalnų Karabache” ir dėl neva „griaunamo viso taikos proceso Pietų Kaukaze”. Lietuvos URM teigimu, vėl kalti … azerbaidžaniečiai. Karabachas – azerbaidžaniečių, bet azerbaidžaniečiams draudžiama pasiekti visus Karabacho kampelius; jei azerbaidžaniečiai pamėgina žengti bent žingsnį, kuris erzina armėnų separatistus, azerbaidžaniečiai iškart tampa agresoriais.
Prancūzijos prezidentui nerūpi tiesa
Ypač bjauri Prancūzijos prezidento Emanuelio Macrono laikysena. Šis net neslepia, kad pataikauja Armėnijai, nenorinčiai grąžinti Azerbaidžanui jo žemių – Karabacho. Prancūzijos vadovas visomis įmanomomis priemonėmis remia neteisingai tarptautinėje arenoje besielgiančią Armėniją, o savo teritorines žemes teisėtai ginančiam Azerbaidžanui kaip išmanydamas kenkia. Omenyje turiu prancūzų politikų pareiškimus, esą Azerbaidžaną būtina nubausti, svarstymus, jog Armėnijai privalu tiekti prancūziškus ginklus, diskusijas, jog apie „armėnų vargus“ būtina informuoti tarptautines organizacijas.
Kodėl nutylimi prie Baltųjų rūmų rengiami piketai?
Piketas prie Baltųjų rūmų. Susirinkusieji reikalauja, kad Joe Bidenas duotų Ukrainai kur kas daugiau ginklų nei iki šiol
Viena iš paskutiniųjų keistenybių: Lietuvos informacinėje erdvėje labai mažai informacijos apie prie Baltųjų rūmų Vašingtone rengiamus piketus. Susirinkusieji prie Baltųjų rūmų nuo šių metų sausio 1-osios priekaištauja JAV prezidentui Joe Bidenui, kad šis neduoda Ukrainai ginklų tiek, kad ukrainiečiai pajėgtų greitai sumušti Vladimiro Putino kariauną. Piketuotojai taip pat klausia, kodėl J.Bidenas nesiunčia Ukrainai ginklų naudodamasis lendlizo įstatymo suteikiamomis galimybėmis (daug ir sparčiai, be biurokratinių patvirtinimų). Tas įstatymas prezidento pasirašytas 2022-ųjų gegužės 9-ąją, bet jo pagalba į Ukrainą nenukeliavo nė vienas šovinys.
Mano klausimas – kaip Lietuvos užsienio reikalų ministerija vertina tuos piketuotojus?
————————————————————————————————————–
P.S. Žodžiu, tarptautinėje erdvėje regiu daug neteisybės, dviveidystės, dvigubų standartų. Beje, kai kurių reiškinių niekaip nepajėgiu suvokti, net vadovaudamasis sveiku protu.
Nikolos Pašiniano karikatūra
Jerevanas, gruodžio 29 d. (AFP-ELTA). Ketvirtadienį Armėnija apkaltino Rusijos taikdarius negebėjimu apsaugoti etninių armėnų kaimyninio Azerbaidžano Kalnų Karabacho regione ir paragino įsikišti daugianacionalines taikos palaikymo pajėgas.
„Rusijos taikdarių elgesys mums nepriimtinas. Jie tapo tyliais stebėtojais (Karabache)”, – sakė Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas.
Maskva kritiką atmeta.
Rusija dislokavo taikdarius Karabache pagal 2020 m. jos tarpininkautas paliaubas, kuriomis baigėsi šešias savaites trukęs Armėnijos ir Azerbaidžano karas dėl seniai ginčijamo anklavo. Anksčiau šį mėnesį Armėnija apkaltino Azerbaidžaną blokuojant vienintelę kalnuoto anklavo sausumos jungtį su Armėnija ir taip sukėlus humanitarinę krizę Karabache.
120 tūkst. Karabacho gyventojų yra daugiausia etniniai armėnai ir priklauso nuo gyvybiškai svarbios sausumos jungties, vadinamos Lačino koridoriumi. Dėl blokados anklave, kurį nuo 1991 m., kai teritorija atsiskyrė nuo Azerbaidžano, kontroliuoja armėnų separatistai, pritrūko maisto produktų ir vaistų.
„Armėnija ir Kalnų Karabachas tikisi, kad Rusija pasakys, kaip ji planuoja atblokuoti Lačino koridorių“, – ketvirtadienį per vyriausybės posėdį sakė N. Pašinianas. Jo teigimu, Rusija „įsipareigojo garantuoti Kalnų Karabacho žmonių saugumą“.
Tarsi numanydamas, kad Maskva negali arba nenori vykdyti savo įsipareigojimų, N. Pašinianas pareiškė, kad Armėnija turėtų siekti Jungtinių Tautų mandato pasiųsti taikdarius, kurie turėtų daugiau įgaliojimų veikti, arba įleisti į regioną „daugiašalį taikos palaikymo kontingentą“.
Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova atmetė N. Pašiniano kaltinimą. „Rusijos taikdarių kritika šioje situacijoje yra nepriimtina, – sakė ji. – Rusijos taikdariai daro viską, kas įmanoma, kad pagerintų padėtį vietoje“.
Azerbaidžano aplinkosaugos aktyvistai daugiau nei dvi savaites blokuoja Lačino koridorių, protestuodami prieš, jų teigimu, nelegalią kasybą Karabache. Azerbaidžano vyriausybė teigia, kad protestas yra spontaniškas ir netrukdo civiliniam transportui laisvai judėti tarp Armėnijos ir Karabacho abiem kryptimis. Tačiau Jerevanas kaltina Baku, kad šis režisuoja demonstracijas.
Ketvirtadienį armėnų separatistų valdžia Karabache pareiškė, kad stabdo Armėnijos pramonės grupės aukso ir vario bei molibdeno gavybą anklave.
Karabachas atsiskyrė nuo Azerbaidžano, kai 1991 m. subyrėjo Sovietų Sąjunga. Per kilusį konfliktą žuvo maždaug 30 tūkst. žmonių.
2020 m. rudenį Armėnija ir Azerbaidžanas dėl šios teritorijos vėl kariavo. Mūšiai pareikalavo daugiau nei 6 500 gyvybių ir baigėsi Rusijos tarpininkautomis paliaubomis, o Jerevanas turėjo atiduoti Baku dešimtmečius kontroliuotas teritorijas.
Minval.az. Kritikuojama Lietuvos užsienio politika dėl Azerbaidžano – Armėnijos konfliktų
Azerbaidžane paskelbtas dar vienas straipsnis, kritikuojantis Lietuvos užsienio politiką Pietų Kaukaze. Šį sykį mūsų dėmesys krypsta į internetinį portalą Minval.az. Jame rasite gruodžio 20-ąją išspausdintą A.Šakiro rašinį „Kodėl Lietuva neturi teisės mokyti Azerbaidžano, kaip jis privalo elgtis“. Sutikite – pavadinimas piktokas. Bet Azerbaidžanas – teisus. Tūkstantį sykių teisus.
Žinoma, galima gūžčioti pečiais, kodėl trumputis Lietuvos URM įrašas socialiniuose tinkluose (Twitter), esą Lietuva labai susirūpinusi Lačino koridoriaus blokada, esą azerbaidžaniečių piketai Lačino kelyje gali sukelti humanitarinę katastrofą, esą protestuodami azerbaidžaniečiai neva žlugdo taikius procesus Pietų Kaukaze, – nevertas tokio rimto dėmesio.
Bet šių eilučių autoriui, besidominčiam Pietų Kaukazo reikalais jau daugiau nei dešimt metų, – viskas aišku ir akivaizdu. Azerbaidžaniečiai neteko kantrybės. Azerbaidžaniečiams nusibodo dvigubi Lietuvos standartai, nusibodo lietuviškos dviprasmybės ir lietuviški tendencingumai. Pastaruosius dešimt metų oficialusis Baku labai atsargiai, mandagiai, kukliai ragino oficialųjį Vilnių atkreipti dėmesį į Armėnijos nuodėmes, klystkelius, nusikaltimus. Azerbaidžanas ištisą dešimtmetį mėgino Lietuvai papasakoti apie Armėnijos sukeltas agresijas, Jerevano melus bei dezinformacijas. Bet Lietuva nenorėjo girdėti azerbaidžanietiškos versijos – jai terūpėjo armėniškoji. Į Azerbaidžaną visai neseniai buvo pakviesti Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Lietuvos URM vadovas Gabrielius Landsbergis. Bet mūsų aukštojo rango politikai, regis, taip nieko ir nesuprato. Deja, Lietuva iki šiol elgiasi maždaug taip: „Karabachas – Azerbaidžano žemė, bet Azerbaidžanas kaltas, nes, tik pamanyk, nesiteikia Karabacho padovanoti armėnams“.
Belieka teatrališkai skėstelėti rankomis: o kodėl azerbaidžaniečiai turėtų atiduoti gabalą savo žemių Armėnijai? Vadovaujantis šia logika, Ukraina taip pat galėtų palikti Rusijos rankose Krymą, Donbasą ir Luhanską, ir 2022-ųjų vasarį prasidėjęs žiaurus karas greičiausiai liautųsi. Ir Lietuvos istorijoje užfiksuota daug akimirkų, kuomet galėjome svetimiesiems atiduoti Klaipėdą, Vilniaus kraštą. Bet juk neatidavėme – kariavome. Ir tai – labai gražu, šaunu, prasminga, kad neatiduodavome savo teritorijų. Gražūs ir ukrainiečiai, ginantys savo žemes. Taigi mums turėtų būti gražūs ir azerbaidžaniečiai, nes jie visomis priemonėmis, ir karinėmis, ir diplomatinėmis, stengiasi susigrąžinti pagal galiojančius tarptautinius teritorinio vientisumo principus jam priklausantį Karabachą. O štai Armėnija – labai negraži. Nes ji visomis priemonėmis, įskaitant karines diversijas, apgaulę, dezinformaciją, siekia išsilaikyti jai nepriklausančiose žemėse. Armėnija tokia pat negraži kaip ir Rusija, mėginanti okupuoti Ukrainą, kiek anksčiau atplėšusi žemių iš Sakartvelo (Gruzija), Moldovos.
Viskas akivaizdu – tarsi ant delno. Didžiausia bėda, kad Lietuva ne visuomet ieško Pietų Kaukaze tiesos ir teisingumo. Minėtame A.Šakiro rašinyje primenama, kaip 2013-aisiais prieš pat Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės susitikimą youtube.com erdvėje buvo nutekinti kelių Lietuvos diplomatų, rezidavusių Azerbaidžane ir Vengrijoje, privatūs pokalbiai. Vienas iš Lietuvos diplomatų prasitarė, jog armėnus jis palaiko todėl, kad šie … krikščionys. Maždaug taip. O ar Armėnija teisi, kalta – nusispjauti? Sutikit, išgirdus tokį argumentą net nupurto: nejaugi gyvename viduramžiais, kuomet Lietuvą puldinėjo kryžiuočiai ir kalavijuočiai?
Tiesa, tie Lietuvos diplomatai po paviešintų atviravimų atsistatydino iš pareigų.
Mano supratimu, taip ir turėjo nutikti. Tokiais atvejais atsistatydinimas – neišvengiamas. Jei tau nerūpi tiesa, tu neturi teisės dirbti Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje.
Lietuvos dioplomatė Inga Stanytė – Toločkienė ir Armėnijos Nacionalinės Asamblėjos pirmininkas Ararat Mirzoyan. URM nuotr.
Po incidento (tuometinis Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pavadino jį „informacine provokacija“) prabėgo beveik dešimt metų. Ir vis tik įtarimai, jog J.T.Vaižganto gatvėje Vilniuje įsikūrusioje Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje dar esama tokių, kuriems nusišvilpt į tiesą ir teisingumą, – neduoda ramybės.
Šį retorinį klausimą (ar Lietuvos URM apsivalė nuo visų, kuriems tiesa ir teisingumas nė motais?) adresuoju ne vien Lietuvos diplomatijos šefui Gabrieliui Landsbergiui. Jį skiriu ir Lietuvos URM politikos direktorei Ingai Stanytei – Toločkienei, kuri iki tol ilgokai dirbo Lietuvos ambasadore Armėnijoje, kuri rūpinosi URM Rytų kaimynystės politikos gairėmis ir kuri apdovanota Lietuvos URM 3-iojo laipsnio medaliu „Už nuopelnus Lietuvos diplomatijai”.
P.S.
Šiuo metu Azerbaidžano spaudoje paskelbti šie Lietuvos užsienio politiką Pietų Kaukaze kritikuojantys straipsniai ir videokomentarai: leidinyje Caliber.az publikuojamas Azerbaidžano Užsienio reikalų ministerijos spaudos tarnybos vadovo Aichano Gadžizadės komentaras „Lietuvos pareiškimas dėl Karabacho kelia nuostabą ir apgailestavimą“; Caliber.az publikuotas rašinys „Lietuva: „Baltijos“ susirūpinimas dėl Karabacho separatistų“; Caliber.az ženklu pažymėtas video reportažas “Akcija Lačino kelyje: kam skambina varpai“; dabar gi – Minval.az straipsnis „Kodėl Lietuva neturi teisės mokyti Azerbaidžano, kaip jis privalo elgtis“.
Azerbaidžano spaudoje paskelbti dar keli Lietuvos užsienio politiką Pietų Kaukaze kritikuojantys straipsniai. Turiu omenyje leidinyje Caliber.az publikuotą rašinį „Lietuva: „Baltijos“ susirūpinimas dėl Karabacho separatistų“ bei Caliber.az ženklu pažymėtą video reportažą “Akcija Lačino kelyje: kam skambina varpai“ (apie pirmąją kritišką azerbaidžaniečių tekstą rašiau straipsnyje „Lietuva dėl Azerbaidžano vėl susimovė“).
Sakote, ši tema mums, lietuviams, – neaktuali? Maža kas kur kritikuoja Lietuvą? Taip, visų tarptautinėje arenoje pasirodančių publikacijų apie Lietuvą nesužiūrėsi. Tačiau šiuo konkrečiu atveju – kiek kitaip. Kad ir kaip nemalonu pripažinti, bet Azerbaidžanas – teisus! Tūkstantį kartų teisus! Oficialusis Baku pagrįstai piktinasi neseniai paskelbtu Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pareiškimu, esą Lietuvos diplomatai ir politikai „susirūpinę dėl Lačino koridoriaus Karabache blokados”, dėl galimos “humanitarinės katastrofos Kalnų Karabache” ir dėl neva „griaunamo viso taikos proceso Pietų Kaukaze”.
Pirma, mūsų URM nežino, jog pavadinimo “Kalnų Karabachas“ jau nėra. Šį regioną Azerbaidžanas vadina Karabachu. Tokio niuanso nežinoti – tai tas pats, kaip nežinoti, jog Gruzija nūnai turi kitą pavadinimą – Sakartvelas. Nebent šitaip Lietuvos URM subtiliai pataikauja armėnų separatistams, mėgstantiems naudoti Kalnų Karabacho pavadinimą.
Azerbaidžaniečiai. Lačino kelyje
Antra. Reikšti susirūpinimą solidžiai įstaigai derėtų tik tuo atveju, jei jis – pagrįstas, be melo, be dvigubų standartų, be tendencingumų. Lietuva gi Pietų Kaukaze keliauja į lankas. Žvelgiant atidžiau, azerbaidžaniečiai nedaro nieko bjauraus ir nusikalstamo. Tiesiog kelyje Lačinas – Šuša – Hankendis jie nuo gruodžio 12-osios rengia mitingus. Visuomeninės, ekologinės pakraipos organizacijos, kuriose daug – šalies likimui neabejingo jaunimo, reikalauja, jog vadinamieji „rusų taikdariai“ leistų jiems pasižiūrėti, kas dedasi Gyzylbulag ir Demirli rajonuose. Azerbaidžaniečiai įtaria, kad armėnų separatistai, suprasdami, jog vis tiek jiems teks palikti šias teritorijas, barbariškai plėšia aukso, vario ir molibdeno kasyklas, specialiai, vedini keršto, teršia unikalią Karabacho gamtą. Esama įtarimų, kad ten net kaišioja minas, kad azerbaidžaniečiams būtų kuo sunkiau atkurti kraštą.
Azerbaidžanietiškas straipsnis, kuriame kritikuojama Lietuvos diplomatiją
Kur čia, sakykite, esama nusikaltimo požymių? Remiantis tarptautine teise, visas Karabachas – tai neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Tai – visiems žinoma. Taip pat žinoma ir Lietuvos URM vadovui Gabrieliui Landsbergiui. Vadinasi, Lačino kelias į Šušą ir Hankendį – Azerbaidžano teritorijoje. Šį kelią už savo pinigus, be kita ko, tiesia ir remontuoja Azerbaidžanas. Bet azerbaidžaniečiai, tik pamanyk, neturi teisės patekti į ten esančias kasyklas?! Neturi teisės net piktintis, rengti mitingų? Kodėl Lietuvos URM vadovybė nereiškia, pavyzdžiui, susirūpinimo dėl „rusų taikdarių“ šališkumo, kodėl Lietuvos diplomatai nesipiktina armėnų separatistais, nesitraukiančiais iš Karabacho?
Lietuvos susirūpinimai, girdi, azerbaidžaniečių mitinguotojai trukdo į Hankendį patekti humanitariams kroviniams, o tai neva reiškia, jog Hankendyje gyvenantys žmonės būtinai liks be vandens, maisto, vaistų, – iš piršto laužti. Azerbaidžaniečiai tokius krovinius praleidžia. Azerbaidžaniečiai baiminasi, jog į Hankendį nepatektų minos, ginklai, neatvažiuotų diversinės grupės, sakykim, iš Irano. Azerbaidžaniečiai rūpinasi, kad iš jų žemių nebūtų išvežtas varis, auksas, molibdenas, daugiau nebūtų teršiami vandenys. Tik tiek. Ar tai – daug? Jei vis tiek priekaištausime azerbaidžaniečiams, prisiminkime Lietuvos teisę tikrinti ir sulaikyti iš Rusijos į Kaliningradą keliaujančius krovinius. Mums – galima, azerbaidžaniečiams – ne?
Lietuvos susirūpinimas Hankendyje likusiais armėnais ciniškas dar ir dėl to, kad azerbaidžanietiška Nachičevanė beveik tris dešimtmečius buvo beveik aklinai atskirta nuo Azerbaidžano (neturi tiesioginių sąlyčio taškų su Azerbaidžanu). Bet nė vienam Lietuvos užsienio reikalų ministerijos klerkui kažkodėl nekilo mintis pasidomėti, ar dėl Armėnijos blokados Nachičevanėje gyvenantiems azerbaidžaniečiams netrūksta geriamo vandens, vaistų, maisto?
Azerbaidžaniečiai turi teisę kreivai žiūrėti ir į Freedom House. Ši tarptautinė organizacija visur sveikina pilietinę visuomenę, gerbia žmogaus teises, tačiau kai azerbaidžaniečių jaunimas susiburia į visuomeninę organizaciją ir puola ginti savo, pagal tarptautinę Azerbaidžanui priklausančią, žemę, – blogai.
Azerbaidžaniečiai teikia ekologinius reikalavimus
Sąrašas, kuomet Lietuva elgėsi nei šiaip, nei taip – ilgas. Azerbaidžanietiškoje spaudoje vis dažniau ir garsiau prisimenama, kaip Lietuva gerbia „armėnų genocido aukas 1915-aisiais“ ir kaip atsainiai žvelgia į „azerbaidžaniečių aukas Hodžaly mieste 1992 metais“, kaip nė sykio rimtai nesusidomėjo, kokiais rūpesčiais gyvena milijonas azerbaidžaniečių pabėgėlių, 1988-1994-aisiais išvytų iš Armėnijos teritorijos ir azerbaidžanietiškojo Karabacho, nesipiktino, kad armėnų sepataristai Karabache griauna azerbaidžanietiškus istorijos, kultūros, religijos paminklus, nepastebėjo azerbaidžaniečių skausmo, kai 2020-aisiais armėnų kariškiai apšaudė Giandžą, Bardą ir Terterą iš stambiųjų pabūklų.
Lietuva net piktinosi, kodėl Azerbaidžanas išdrįso po beveik tris dešimtmečius trukusių bevaisių derybų jėga susigrąžinti beveik visą Karabacho teritoriją. Nors, vadovaujantis sveiku protu, Azerbaidžanas 2020-ųjų rudenį per 44 dienų karą elgėsi lygiai taip pat, kaip šiandien elgiasi Ukraina, vaduodama savas žemes iš rusų okupantų.
Jei atvirai, diplomatinės Lietuvos nesąmonės dėl Pietų Kaukazo nei suprantamos, nei pateisinamos. Armėnija – tokia pat agresorė kaip ir Rusija. Kvaila, primityvu šito nematyti.
Azerbaidžano URM spaudos tarnybos vadovas Aichanas Gadžizadė
Azerbaidžano spaudoje gruodžio 18 dieną aptikau įdomų straipsnį. Leidinyje Caliber.az publikuojamas Azerbaidžano Užsienio reikalų ministerijos spaudos tarnybos vadovo Aichano Gadžizadės komentaras. Išvertus pavadinimą į lietuvių kalbą turėtume štai ką: „Lietuvos pareiškimas dėl Karabacho kelia nuostabą ir apgailestavimą“.
Kas ten rašoma? Oficialus Azerbaidžano URM pareigūnas apgailestauja, kad Lietuva, su kuria oficialusis Baku bendradarbiauja plačiai ir pačiose įvairiausiose srityse ir kuri ypač jautri bei principinga tarptautiniams teritorinio vientisumo principams bei taisyklėms, paskelbė tokį dviprasmišką pareiškimą. Kokį dviprasmišką pareiškimą? Omenyje turima įtampa, kilusi Gyzylbulag ir Demirli rajonuose, į kuriuos azerbaidžaniečiai vis dar vadinamųjų „rusų taikdarių“ ir armėnų separatistų neįleidžiami (Azerbaidžano pareigūnai mano, kad ten armėnų separatistai, užmerkiant akis rusų kariškiams, neteisėtai plėšia aukso, vario ir molibdeno kasyklas; azerbaidžaniečiai prie „rusų taikdarių” postų ėmė rengti protesto mitingus).
Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija stebisi dar ir dėl to, kad šių metų gegužės mėnesį oficialaus vizito metu į Baku buvo atvykęs Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, kuris buvo supažindintas su Karabacho problemomis: šiandien nėra tokio regiono kaip „Pribaltika“, tad neturėtų būti sunku įsiminti, jog dabar nebeegzistuoja ir toks teritorinis regionas kaip „Kalnų Karabachas“, primestas gūdžiais sovietiniais laikais. Šiandien azerbaidžaniečiai šią teritoriją vadina tiesiog Karabachu. Žodžių darinį „Kalnų Karabachas“ vartoja tik armėnų separatistai, neteisėtai šį kraštą okupavę 1992-1994 metais ir jį laikę savo rankose iki 2020-ųjų rudens, kai Azerbaidžanas, beveik 30 metų kanrtriai laukęs Vakarų diplomatinės pagalbos, bet taip jos ir nesulaukęs, susigrąžino šias žemes jėga. Taigi šiandien Karabachą vadinti Kalnų Karabachu – pataikauti separatistams, negerbiantiems tarptautinės teisės, apibrėžiančios teritorinio vientisumo principus.
Azerbaidžanui kelia nuostabą ir tai, kad Lietuva reiškia susirūpinimus dėl galimos humanitarinės katastrofos (esą azerbaidžaniečių mitinguotojai blokuoja Lačino kelią ir armėnų separatistai tuoj neturės ko valgyti). O tai, kad armėnų separatistai, saugomi „rusų taikdarių“, plėšia Azerbaidžano gamtos turtus, – Lietuvai nerūpi. Dėl šios problemos Lietuva neapgailestauja, nesipiktina. Kodėl?
Azerbaidžano leidinys Caliber.az
Azerbaidžano URM spaudos tarnybos vadovas minėtame straipsnyje pabrėžia, kad azerbaidžaniečių protestuotojai badu nieko nemarina. Azerbaidžaniečiai nieko neteisėto nereikalauja. Jie – savo teritorijoje. O ką ten veikia armėnų separatistai ir „rusų taikdariai“? Taigi Lietuvai derėtų visiems laikams įsikalti į galvą, jog, remiantis tarptautine teise, Karabachas yra neatsiejama Azerbaidžano teritorija. Jei kas ir gali naudoti šio turtingo regiono iškasenas – tai tik oficiali Azerbaidžano valdžia. O štai neįsileisti azerbaidžaniečių į vis dar armėnų separatistų ir „rusų kariškių” kontroliuojamus rajonus – nusikaltimas!
Ar Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos vadovybė, pradedant ministru Gabrieliumi Landsbergiu, kuris, beje, taip pat yra viešėjęs Azerbaidžane, sugebės susigaudyti, jog „Kalnų Karabacho“ laikai seniai praėję? Ar Lietuvos Seimo Užsienio reikalų komiteto vadovybė supranta, jog Lietuvai pirmiausia turėtų rūpėti, kodėl Azerbaidžano valdžios atstovai neįleidžiami į kai kurias Karabacho teritorijas? Ar Lietuvos prezidento patarėjai vieną kartą išdrįs garsiai tarti: visi separatistai ir neteisėtos karinės formuotės privalo nešdintis lauk iš Azerbaidžanui priklausančio Karabacho?
Ar vis tik lietuviams teisybė Ukrainoje, Sakartvele (Gruzija), Moldovoje – rūpi, o štai Pietų Kaukaze – vadovaujamės dvigubais standartais?
P. S. Čia pridedame informaciją apie paskutiniąsias įtampas Karabache, slaptai.lt portale paskelbtą gruodžio 15-ąją
Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija nusiuntė protesto notą Rusijai. Oficialusis Baku pasipiktinęs vadinamųjų „rusų taikdarių“ savivale Karabache. Taip, pagal 2020-ųjų rudens susitarimus „rusų taikdariai“ dislokuoti keliuose Karabacho rajonuose (terminas – tik iki 2025-ųjų). Jų prievolė – žiūrėti, jog tarp azerbaidžaniečių ir armėnų nekiltų susidūrimų. Tačiau „rusų taikdariams“ neleidžiama trukdyti Azerbaidžano valdžios atstovams apžiūrėti regionų.
Kaip klostėsi įvykiai? Azerbaidžano ekonomikos, ekologijos ir gamtos išteklių ministerijų atstovai gruodžio 3 ir gruodžio 7 dienomis informavo rusų kariškius, jog gruodžio 10-ąją atliks specialų kelių rajonų monitoringą, ar ten nėra vagiami Azerbaidžano gamtos ištekliai. Omenyje turimi Gyzylbulag (aukso klodai) ir Demirli (vario, molibdeno kasyklos). Taip pat teigė, jog atliks specialius tyrimus, koks šiose vietovėse užterštumas.
Tačiau gruodžio 10 dieną Azerbaidžano valdžios atstovams vadinamieji „rusų taikdariai“ neleido patekti į šias vietoves ir išsiaiškinti tikrąją padėtį (oficialusis Baku turi įtarimų, jog armėnų separatistai puikiai supranta, jog anksčiau ar vėliau jiems teks trauktis iš viso Karabacho, tad dabar karštligiškai vagia, plėšia, teršia, kas tik pasitaiko po ranka).
Azerbaidžaniečiai pasipiktinę vadinamaisiais rusų taikdariais, neleidžiančiais patikrinti, kas dedasi kasyklose
Pasipiktinę azerbaidžaniečiai prie rusų taikdarių postų ėmė rengti protesto akcijas. Protestuojama tuose keliuose, kurie iš Šušos driekiasi į Hankendį, taip pat omenyje turimas Lačino koridorius. Azerbaidžaniečiai reikalauja, kad rusų taikdariai žiūrėtų … tvarkos. Tiksliau tariant, reikalauja, kad leistų Azerbaidžano ekspertams apžiūrėti aukso ir vario bei molibdeno kasyklas, neleistų armėnams savivaliauti. Bet kol kas azerbaidžaniečiams nepavyksta patekti į kasyklas. Kelią jiems pastoję rusų kariškiai, vadovaujami generolo majoro Andrėjaus Volkovo. Rusų taikdariai turėtų būt neutralūs, tačiau jie akivaizdžiausiai palaiko armėnų pusę. Pasitaikė net atvejų, kai rusų kariškiai baugino mitingą filmuojančius azerbaidžaniečių žurnalistus.
Armėnijai priklausančiuose leidiniuose pasirodė dezinformacijos, esą azerbaidžaniečių protestuotojai blokuoja Lačino kelią – neleidžia pravažiuoti automobiliams su maistu, vandeniu, šiltais drabužiais. Žodžiu, kaltina azerbaidžaniečius, esą šie bando sukelti „humanitarinę katastrofą“.
Perprasti, kodėl Iranas bičiuliaujasi ne tik su Rusija, bet ir Armėnija, o štai Azerbaidžaną laiko savo priešu, – nėra lengva. Tačiau šias subtilybes Europai būtina suprasti. Kitaip tarptautinėje arenoje įmanoma pridaryti grubių klaidų.
Slaptai.lt tęsia pasakojimą apie sudėtingus Irano, Azerbaidžano, Turkijos, Rusijos ir Armėnijos tarpusavio santykius. Tai – 3-ioji dalis.
XXX
Iranui priklausančioje Kiš saloje gruodžio pradžioje buvo surengta 11-oji tarptautinė aviacijos paroda, į kurią savo naujausius orlaivių modelius atgabeno ne tik Irano kompanijos, bet ir Rusijos, Kinijos, Etiopijos lėktuvų gamintojai, verslininkai. Šioje parodoje rusai su iraniečiais tarėsi dėl bendrų projektų kuriant ir statant modernius lėktuvus bei sraigtasparnius.
XXX
Antivyriausybinių protestų nariams Irane – mirtinas pavojus. Suimtiesiems gresia mirties bausmė už tai, kad jie „pradėjo karą prieš Dievą“. Pavyzdžiui, gruodžio 10 dieną Irano leidinys Eternad pranešė, kad mirties bausmės laukia net 25 protestuotojai. O štai reperis Mohsenas Šakari buvo nužudytas viename iš Irano kalėjimų dar gruodžio 8-ąją. Jam mirties nuosprendis įvykdytas neva dėl to, kad jis protestų metu užpuolė Irano pareigūną iš karinės struktūros „Basidži“.
Užsienyje gyvenantys iraniečiai socialiniuose tinkluose skelbia pranešimus, jog Irano valdžia „sulauks jų keršto“.
XXX
Iranas šiandien baiminasi dėl trijų salų Persijos įlankoje likimo. Trys salos – Didysis Tombas, Mažasis Tombas ir Abu-Musa – šiandien priklauso Iranui. Šias salas Iranas 1971-aisiais metais atėmė iš besikuriančių Jungtinių Arabų Emyratų (JAE). Manė, kad salos jam priklausys amžinai. Bet štai kas nutiko: Saudo Arabijos sostinėje gruodžio mėnesį viešėjo Kinijos lyderis Xi Jinpingas. Pekinas ir Abu Dabis sutarė, kad stiprins prekybos ryšius. Štai tik keli skaičiai: nuo 36,7 milijarų dolerių 2004 metais prekyba išaugo iki 330 milijardų dolerių 2021-aisiais metais. Panašiai klostosi Kinijos santykiai su Saudo Arabija. 2017 metais Kinijoje viešėjo Saudo Arabijos karalius Salmanas ibu Abdula – Azizas. Akivaizdu, jog Kinija iš Artimųjų Rytų mėgina išstumti ne tik Didžiąją Britaniją, bet ir Europos Sąjungą bei JAV. O štai Irano, kurį dar visai neseniai vadino strateginiu partneriu, nė neprisimena. Todėl Teheranas baiminasi, kad Kinijos ir arabų pasaulio draugystė ilgainiui taip sustiprins JAE ir Saudo Arabiją, kad šios pajėgs tris salas susigrąžinti jėga.
XXX
Spaudoje pasirodė pranešimų, kad Armėnija kuria Išorės žvalgybą. Ši slaptoji tarnyba priklausytų šalies premjerui. Šį Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano sprendimą dar turi patvirtinti Armėnijos parlamentas.
Armėnijos žvalgyba
Jei Armėnijos parlamentas parems premjerą dėl Išorės žvalgybos, tai bus ženklas, jog Armėnijos slaptosios tarnybos, iki šiol veikusios po vienu stogu, dabar skaidomos į kelias nepriklausomas struktūras. Dabartinė Armėnijos žvalgyba, remiantis Jerevano ekspertais, nėra efektyvi. Ten viskas susimaišę: ir žvalgyba, ir kontržvalgyba, ir pasienio kariuomenė, ir asmeninė premjero apsauga. Per daug struktūrų – vienose rankose. Vienose rankose – per daug galios.
Iki šiol Armėnijos išorės žvalgyba buvo silpna. Ji labai priklausė nuo armėnų diasporų užsienio šalyse. Ką JAV, Prancūzijos, Irano, Vokietijos ar Didžiosios Britanijos armėnų diasporų lyderiai papasakodavo, tą Armėnijos išorės žvalgyba težinodavo. Pati gauti konfidencialių žinių, verbuoti įtakingų agentų, surengti dezinformacinių ir klaidinimo operacijų nepajėgdavo. Beje, trūkdavo lėšų, specialistų. Tačiau diasporų lyderiai, trokšdami dėmesio bei garbės, dažnai priskaldydavo malkų. Persistengdavo, todėl kitoms pasaulio žvalgyboms gretai paaiškindavo, ką armėnų „džeimsai bondai“ sugalvoję.
Bet ar naujoji Armėnijos žvalgyba sugebės tapti įtakinga organizacija? Neatmetama versija, jog Armėnijos Išorės žvalgyba iš tiesų dirbs tik kaip Rusijos, Prancūzijos ar Irano žvalgybų padalinys, priklausantis ne tiek Jerevanui, o Maskvai, Paryžiui ar Teheranui.
XXX
Azerbaidžaniečiai pasipiktinę vadinamaisiais rusų taikdariais
Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija nusiuntė protesto notą Rusijai. Oficialusis Baku pasipiktinęs vadinamųjų „rusų taikdarių“ savivale Karabache. Taip, pagal 2020-ųjų rudens susitarimus „rusų taikdariai“ dislokuoti keliuose Karabacho rajonuose (terminas – tik iki 2025-ųjų). Jų prievolė – žiūrėti, jog tarp azerbaidžaniečių ir armėnų nekiltų susidūrimų. Tačiau „rusų taikdariams“ neleidžiama trukdyti Azerbaidžano valdžios atstovams apžiūrėti regionų.
Kaip klostėsi įvykiai? Azerbaidžano ekonomikos, ekologijos ir gamtos išteklių ministerijų atstovai gruodžio 3 ir gruodžio 7 dienomis informavo rusų kariškius, jog gruodžio 10-ąją atliks specialų kelių rajonų monitoringą, ar ten nėra vagiami Azerbaidžano gamtos ištekliai. Omenyje turimi Gyzylbulag (aukso klodai) ir Demirli (vario, molibdeno kasyklos). Taip pat teigė, jog atliks specialius tyrimus, koks šiose vietovėse užterštumas.
Tačiau gruodžio 10 dieną Azerbaidžano valdžios atstovams vadinamieji „rusų taikdariai“ neleido patekti į šias vietoves ir išsiaiškinti tikrąją padėtį (oficialusis Baku turi įtarimų, jog armėnų separatistai puikiai supranta, jog anksčiau ar vėliau jiems teks trauktis iš viso Karabacho, tad dabar karštligiškai vagia, plėšia, teršia, kas tik pasitaiko po ranka).
Pasipiktinę azerbaidžaniečiai prie rusų taikdarių postų ėmė rengti protesto akcijas. Protestuojama tuose keliuose, kurie iš Šušos driekiasi į Hankendį, taip pat omenyje turimas Lačino koridorius. Azerbaidžaniečiai reikalauja, kad rusų taikdariai žiūrėtų … tvarkos. Tiksliau tariant, reikalauja, kad leistų Azerbaidžano ekspertams apžiūrėti aukso ir vario bei molibdeno kasyklas, neleistų armėnams savivaliauti. Bet kol kas azerbaidžaniečiams nepavyksta patekti į kasyklas. Kelią jiems pastoję rusų kariškiai, vadovaujami generolo majoro Andrėjaus Volkovo. Rusų taikdariai turėtų būt neutralūs, tačiau jie akivaizdžiausiai palaiko armėnų pusę. Pasitaikė net atvejų, kai rusų kariškiai baugino mitingą filmuojančius azerbaidžaniečių žurnalistus.
Armėnijai priklausančiuose leidiniuose pasirodė dezinformacijos, esą azerbaidžaniečių protestuotojai blokuoja Lačino kelią – neleidžia pravažiuoti automobiliams su maistu, vandeniu, šiltais drabužiais. Žodžiu, kaltina azerbaidžaniečius, esą šie bando sukelti „humanitarinę katastrofą“.
Europos Parlamento narė iš Graikijos Eva Kaili. EPA – ELTA foto
Šiandien Evos Kaili pavardę žinome visi.
Štai trumpa jos dosje. Eva Kaili – Europos Parlamento narė iš Graikijos.
Prieš keliolika metų Eva Kaili dirbo televizijoje (populiarioje laidoje pranešdavo naujienas). Vėliau ji buvo laikoma Graikijos socialistų partijos PASOK žvaigžde. Kaip teigiama AFP ir ELTA pranešimuose, „iš antrojo pagal didumą Graikijos Salonikų miesto kilusi E. Kaili jauna įsitraukė į politiką; ankstyvoje paauglystėje prisijungė prie PASOK jaunimo judėjimo ir 1998 m., būdama vos 20 metų ir dar studentė, tapo Salonikų vietos tarybos nare; įgijusi architektūros bakalauro laipsnį, siekė žurnalistės karjeros, kartu studijuodama tarptautinių ir Europos reikalų magistrantūroje“.
Evos Kaili politinė karjera tikrai įspūdinga. Štai Viljama Sudikienė, remdamasi AFP informacija, rašo: „Dauguma graikų pirmą kartą sužinojo apie E. Kaili, kai ji 2004–2007 m. dirbo naujienų pranešėja viename didžiausių privačių televizijos kanalų „Mega“. Tačiau potraukio politikai ji neprarado ir 2007 m. tapo jauniausia PASOK įstatymų leidėja Graikijos parlamente, išrinkta 29 metų. Siekdama didesnių tikslų 2014 m. ji tapo Europos Parlamento (EP) nare, priklausė socialistų ir demokratų frakcijai. 2019 m. buvo perrinkta. 2018 metais E. Kaili buvo įtraukta į žurnalo „Politico Europe“ „Moterų, kurios formuoja Briuselį“ sąrašą. Šias moteris žurnalas apibūdino kaip „turinčias galių skatinti diskusijas ir įtakoti politiką“.
2022 m. sausį ji buvo išrinkta viena iš 14-os Europos Parlamento vicepirmininkių. Tiksliau tariant, tapo viena iš svarbiausių Europos Sąjungos vadovių. Tačiau neprabėgo nė vieneri metai, ir ji tapo įtariamoji tarptautinės korupcijos byloje. 44 metų E. Kaili yra aukščiausio rango pareigūnė, sekmadienį suimta dėl kaltinimų kyšių ėmimu iš pasaulio čempionato šeimininko Kataro. Jos namuose tyrėjai aptiko „maišus su grynaisiais“. Socialistės europarlamentarės ir jos, kaip vicepirmininkės, įgaliojimai buvo sustabdyti gruodžio 10-ąją, kitą dieną, kai buvo suimta. Ji yra viena iš keturių įtariamųjų, apkaltintų dalyvavimu nusikalstamoje organizacijoje, pinigų plovimu ir korupcija.
Beje, jos partneris Francesco Giorgi, Italijos parlamento socialistų ir demokratų frakcijos padėjėjas, taip pat suimtas dėl kaltinimų kyšininkavimu. Pora augina dvejų metų dukrą.
Korupcijos pančiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kas dar svarbu? Žinotina, kad 2018 m. ji sukritikavo tuometinės kairiosios Graikijos vyriausybės ir kaimynės buvusios Jugoslavijos Makedonijos Respublikos susitarimą, užbaigusį 27 metus trukusį ginčą dėl pavadinimo. Šalis pakeitė pavadinimą į Šiaurės Makedoniją, kad jis nesutaptų su besiribojančia Graikijos Makedonijos provincija. E. Kaili sakė, kad jai „gėda dėl tokio susitarimo”.
Įsidėmėtina ir tai, kad prieš pat prasidedant pasaulio čempionatui E. Kaili lankėsi Katare. „Šiandien pasaulio futbolo čempionatas Katare iš tikrųjų įrodo, kad sporto diplomatija gali pasiekti istorinę šalies transformaciją per reformas, kurios įkvepia arabų pasaulį“, – sakė ji ES asamblėjoje lapkričio 22 dieną.
Lapkritį parlamente ji viešai pareiškė, kad Kataras yra „lyderis darbo teisių srityje“, nepaisant visuotinio pasipiktinimo tuo, kaip ši Persijos įlankos šalis išnaudojo darbininkus, stačiusius stadionus tarptautiniam futbolo turnyrui.
Tarptautinė žiniasklaida savo skaitytojams dar primena, kad E. Kaili „suėmimo metu priklausė parlamentinei delegacijai ES santykiams su Arabų pusiasaliu plėtoti“.
Skandalas, kurį sukėlė E.Kaili suėmimas, – ne vienintelis kartas, kai europarlamentarams reiškiami įtarimai dėl vienos ar kitos šalies rėmimo. Graikės E.Kaili byla – ne išimtis.
Armianskaja mafija
Tačiau Vakarų žiniasklaida kažkodėl nutyli dar vieną, mano supratimu, svarbų faktą iš E.Kaili biografijos. Šį faktą viešumon kelia Azerbaidžano spauda. Ne visi žinome, kad E.Kaili – viena iš tų keliolikos europarlamentarų, kurie pasirašė pareiškimą, kaltinantį Azerbaidžaną. Tik pamanyk, 33 europarlamentarai piktinosi Azerbaidžanu, kodėl šis jėga susigrąžina pagal visas tarptautines normas jam priklausantį Karabachą. Tokie priekaištai Azerbaidžanui – iš piršto laužti, nepagrįsti, demagogiški, jei norite – idiotiški. Visa tarptautinė bendruomenė pripažįsta, jog armėnų separatistai šį regioną iš azerbaidžaniečių 1992 – 1994 metais atėmė neteisėtai. Pripažįstama ir aplinkybė, jog beveik tris dešimtmečius trukusios taikos derybos buvo bevaisės (nepavyko iš Karabacho išprašyti armėnų kariuomenės). Tad ar nuostabu, kad Azerbaidžanas, netekęs kantrybės, 2020-ųjų rudenį jėga susigrąžino beveik visą Karabachą. Kaltinti oficialųjį Baku dėl to, kad jis jėga išstumia pasitraukti nenorinčias karines armėnų separatistų grupuotes, tai tas pats, tarsi kaltinti Ukrainą, kodėl ši naudoja jėgą prieš į jos teritoriją įsiveržusius Rusijos karius. Paralelės tarp Karabachą nuo armėnų ginkluotų dalinių vaduojančio Azerbaidžano ir iš savo žemių Rusijos kariauną vejančios Ukrainos – akivaizdžios. Tik aklas arba tendencingas politikas šito nemato.
Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija. Slaptai.lt foto
Be kita ko, E.Kaili priklausė „Draugystės su Armėnija grupei“. O kuomet minima ši grupė, dažnai prisimenamos ir kitos stambios armėnų diasporos Vakaruose organizacijos. Kas joms vadovauja? Azerbaidžano žvalgybos žino tą asmenį. Jo titulas – „armėnų mafijos Belgijoje krikštatėvis, užsiimantis deimantų verslu“. Asiverskite bet kurį Azerbaidžano leidinį, ir ten išvysite armėnų mafijos Belgijoje krikštatėvio portretą.
Taigi E.Kaili istorija – verta dėmesio ne vien dėl Kataro ar Šiaurės Makedonijos. Šnekant apie E.Kaili derėtų atidžiai ištirti ir armėniškąjį pėdsaką – kiek ten nuoširdumo ir sąžiningumo?
O Europa nuo šiol turėtų elgtis žymiai žymiai kukliau. Briuseliui pravartu liautis korupcija be perstojo kaltinti kitas šalis. Pirmiausia apsikuopkime savo darže. Kritikos iš Briuselio dažnai sulaukdavęs Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas šiandien pagrįstai šaiposi iš „sąžiningiausio, principingiausio, padoriausio, gražiausio, mieliausio, šviesiausio, labiausiai teisę ir teisingumą visame pasaulyje gerbiančio Europos Parlamento“.
