Klausimų vis daugiau

Ačiū už straipsnį. Patiko ir filosofinė, ir analitinė dalis. Esate teisus – Lietuva turėtų neatsisakyti savo vertybinių pozicijų ir jas viešai deklaruoti net tada, kai tai „racionalių idiotų“ požiūriu kenkia jos interesams. Deja, tai gana sudėtinga.

Kai 1992 m. tuometinė AT pati nutarė atsistatydinti, niekas negalvojo, kad Sąjūdžio žmonės pralaimės rinkimus. Bet jie pralaimėjo ir į valdžia atėjo buvusieji. Tuomet ir baigėsi šviesi idealistų era – daugelis tų, kurie dirbo savo Valstybei, nesiryžo dirbti su naujuoju Seimu. Su kiekvienu, naujai išrinktu Seimu mes turime vis daugiau išsigimusių „europinių“ liberalų ir vis mažiau ginančių mūsų mažą, bet tvirtą Lietuvą. Daugelis intelektualų pasitraukė iš viešosios erdvės, nes socialinių tinklų leksika neatitinka jų išprusimo, o diskusija dažnai vyksta kaip aklo su kurčiu. Antrą vertus, išaugo  ne tik verslui gabaus jaunimo. Jų jau matome ir politikoje. Tikiu, kad jiems užteks tvirtybės netapti politinės karjeros vergais.

Laiškas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dabar – apie korupciją Ukrainoje. Manau, kiekvienas Ukrainos gyventojas supranta, kad jiems tai yra gyvybės ar mirties klausimas. Kito kelio jie neturi. Kadangi tai suprato ir Kremlius, tai pradėjo naudoti KGB šmeižikiškus ginklus. Ar paveiks ukrainiečius? šiuo metu, manau, dar ne, bet artėjant žiemai gali atsirasti nuovargio. Ar pasiduos Vakarai? Norėčiau pasakyti – ne, bet keistai jie elgiasi, o išlepinta visuomenė kažkodėl galvoja, kad jų patogi buitis yra svarbesnė už ukrainiečių gyvybes…

Nors, tiesą sakant, kas vyksta Europos užsienio ir saugumo politikos kuluaruose, paprastas mirtingasis nežino…

2022.06.05; 16:53

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Namų bibliotekėlėje ypatingai pagarbiai saugau rašytojo Petro Dirgėlos knygutę „Tranų pasaulyje“. Tai – 1989 metų lapkričio mėnesį užbaigta esė apie „vaikišką meilę namams ir kapams“. Ji išleista 1990-aisiais, kai dar nežinojome, ar pajėgsime įgyvendinti Kovo 11-osios Aktą. Apie šį filosofinį tekstą esu jau sykį užsiminęs „Drauge“. Tiesa, tai buvo labai seniai.

Tranų pasaulyje. Petras Dirgėla

Kodėl vėl prisiminiau „Tranų pasaulyje“? Šiame esė analizuojama itin svarbi tema – kaip Lietuva privalės elgtis, iškovojusi Nepriklausomybę? Ogi – visur ir visada ieškoti tiesos ir teisingumo. Taip žingsniuodama lietuvių tauta turi daug šansų išsaugoti savo Laisvę. Bet jei lietuviai mėgins mėgdžioti didžiąsias valstybes, dažnai ieškančias ne vien tiesos ir teisingumo, – prapulsime. Nes tik teisingai besielgiančios tautos turi moralinę teisę reikalauti, kad ir su jomis būtų elgiamasi teisingai.

Jei vietoj tiesos sieksime dar ir pragmatiškumo, naudos, gudrausime pagal vadinamosios „real politic“ taisykles, – prapulsime. Didieji pasaulio politikos veikėjai tiesiog mus praris, paaukos arba ištirpins asimiliacijos jūrose. Rašytojo P. Dirgėlos puoselėjama mintis aikivaizdi: jei mums priimtinas žaidimas „naudinga – nenaudinga“, tai ir JAV, Vokietija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Kinija turės teisę svarstyti, ar naudinga joms ginti, vaizdžiai tariant, Rusijos užpultą mažytę Lietuvą. Šitaip keliant klausimą galvoje kirba akivaizdus atsakymas – nenaudinga. Jei svarstysime, ar teisinga, sąžininga, pagirtina ginti Rusijos terorizuojamą mažytę Lietuvą, turėsime lietuviams palankų atsakymą: teisinga, sąžininga, pagirtina.

Taigi Lietuva privalo ginti teisybę net tuomet, jei taip elgtis jai galbūt dabar finansiškai ar politiškai nenaudinga. Jokių dvigubų standartų. Tiesą privalu rėžti tiesiai į akis visiems – priešams, draugams, partneriams. Tiesą sakyti reikia visuomet, visada.

Šiandien apžvelgsiu du suneraminusius pavyzdžius. Lietuva privalo reikalauti, jog Vakarai, ypač JAV, siųstų į Ukrainą kuo daugiau rimtos ginkluotės, ypač legendinius Himars, kurie daužo į šipulius Ukrainą puolančią Rusijos armiją.

Namas aukštyn galva. Slaptai.lt foto

Bet prisijungti prie vakariečių, kurie neva nuoširdžiai pergyvena, ar Ukrainoje nėra korupcijos „prekiaujant ginklais“, – nederėtų. Nes ši tema, man regis, išpūsta, dirbtina. Taip, ukrainiečių kilmės JAV politikė Viktorija Spartc šį klausimą kėlė Amerikos Senate ir Kongrese. Taip, Ukraina, raginama Vašingtono, sukūrė savo specialiąją komisiją Aukščiausioje Radoje. Taip, šią temą eskalavo Amerikoje senokai gyvenantis ir Amerikai senokai talkinantis buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas, turintis specialųjį kanalą Youtube.com erdvėje.

Tačiau šių eilučių autoriui tokia problema atrodo dirbtinai sukurta. Pirma, stambiosios ginkluotės, sakykim, Himarsų, neįmanoma parduoti nei į kairę, nei į dešinę. Visuose moderniuose vakarietiškuose tankuose, haubicose, naikintuvuose įmontuota speciali įranga, kurios nepajėgūs apgauti net ir rimčiausi Rusijos ir Ukrainos sukčiai. Jei bent vienas tankas ar haubica patektų „ne į tas rankas“, jų gamitojai iškart tai pamatytų savo kompiuterių ekranuose.

O pasakojimai, esą ukrainiečiai juodojoje ginklų rinkoje prekiauja smulkiaisiais ginklais (automatais, rankinėmis granatos ar snaiperiniais šautuvais), – vėl neįtikina. 1994-1995-aisiais metais teko truputį matyti karo baisumų Čečėnijoje. Jei anuomet būčiau spaudoje iškėlęs klausimą, ar čečėnų verslininkai slapta pardavinėja ginklus Rusijos kariškiams bei tarptautiniams ginklų prekeiviams, – būčiau išvadintas idiotu arba provokatoriumi. Jei kas tuomet ir prekiavo ginklais Šiaurės Kaukaze, tai tik – gražiais tikslais. Ką turiu omenyje? Pasitaikė daug atvejų, kai čečėnai perpirkdavo ginklų iš rusų kariškių arba iš tarptautinių nusikalstamų sindikatų. Bet kad Rusijos užpulti čečėnai tuomet už honorus dalintų ginklus rusų generolams bei tarptautiniams nusikaltėliams, – neteko girdėti. Juk čečėnams patiems buvo reikalingi ginklai. Tai buvo gyvybės arba mirties klausimas.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.

Todėl netikiu, jog Ukrainoje šiuo metu ukrainiečiai masiškai verstųsi ginklų prekyba. Žinoma, visiškai išvengti tokių atvejų įsiplieskus dideliam karui – neįmanoma. Tikriausiai Rusijos slaptosios tarnybos net rengia specialias provokacijas, kad pademonstruotų, kaip neva korumpuoti ukrainiečiai turguje prekiauja ginklais lyg močiutės turguje – kiaušiniais, mėsa ir bulvėmis.

Būkime budrūs. Kurie iki užkimimo keikia korupciją, tokiems nebūtinai rūpi pažaboti kyšininkus, finansinius sukčius, mokesčių vengėjus. Vakarietiškos ginkluotės bijančiam Kremliui svarbu sukelt Vakaruose abejones, ar Ukrainai tiekiami ginklai tikrai atiduodami tiems, kuriems buvo skirti. Tokioms abejonėms įpūsti tinka visi: naivuoliai, nuoširdžiai korupcijos neapkenčiantys teisuoliai, įtakos agentai.

Kita tema – JAV buvo bandoma sukelti abejonių pačiu Ukrainos prezidentu Volodymiru Zelenskiu. Tiksliau tariant, ne prezidentu, kiek jo aplinka. Esą jis iš visų pusių apsuptas nepatikimais asmenimis. J. Švecas, paskutiniuoju metu viešojoje youtube erdvėje itin eskalavęs ukrainietiškos korupcijos istorijas, atvirai priekaištavo Ukrainai ir dėl Andrėjaus Jermako, dešiniosios V. Zelenskio rankos. Girdi, V. Zelenkis praras Vakarų pasitikėjimą, jei neatsikratys asmenimis, į kuriuos bedamas rodomasis pirštas.

Taip, būtų kvaila manyti, jog Ukrainos prezidentūroje, Radoje, užsienio reikalų ministerijoje ar gynybos štabe nebūtų nė vieno Rusijai talkinančio šnipo. Jų tikriausiai net daugiau, nei įsivaizduojame pačiame slogiausiame sapne. Bet kaltinti Ukrainą, kad ši savo gretose neieško vadinamųjų Rusijos „bildukų“, – taip pat neteisinga. Ieško, gaudo, teisia. Ukrainos žvalgyba ir kontržvalgyba pluša nenuleisdama rankų.

Jurijus Švecas. Oficialus internetinis kanalas

Beje, ankstesnėse J. Šveco laidose buvo pasakojama, kiek Amerikoje esama skeptiškai į Ukrainą žvelgiančių kongresmenų, senatorių, žurnalistų, apžvalgininkų, patarėjų. Tik J. Švecas neragino į juos žvelgti rimtai, mat visiems senų seniausiai aišku, kas jie – Kremliui simpatizuojantys įtakos agentai.

Kai lyginu J. Šveco laidas apie Rusijos įtakos agentus Amerikoje ir rusų šnipus Ukrainoje, matau keistą neatitikimą. Remiantis J. Šveco komentarais, rusų šnipų Amerikoje net kur kas daugiau nei rusų šnipų – Ukrainoje. Maždaug tokį įspūdį galima susidaryti lyginant jo laidas apie vidaus problemas JAV ir Ukrainoje. Tačiau J. Švecas nepuola kaltinti JAV prezidento Joe Bideno, kodėl šis jais neatsikrato. J. Švecas priekaištauja tik V. Zelenskiui, kodėl šis nemėto įtartinųjų iš savo aplinkos.

Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis

Žodžiu, viešojoje erdvėje gausu tų, kurie nėra visiems vienodai reiklūs ir priekabūs. Jie tarsi perša nepilnavertiškumo kompleksą: tik Ukrainoje siautėja korupcija, tik Ukrainoje knibžda Rusijos slaptųjų tarnybų agentų, tik ukrainiečiai nemoka valdyti valstybės…

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org

2022.08.04; 12:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Istorija kartojasi. Prisiminkime: kai 1990-aisiais Lietuva paskelbė nepriklausomybę, kategoriškai atsiribodama nuo Sovietų imperijos, Berlyne, Paryžiuje ir Romoje kilo didelis sąmyšis. Prancūzijos, Vokietijos, Italijos lyderiai baiminosi, jog „karštakošiai lietuviai” neapgalvotais žingsniais pakenks „Gorbio perestroikai”. Vakarai tuomet balsiai reikalavo, kad vardan pasaulio ramybės lietuviai atsisakytų laisvės, bent jau palūkėtų – paklustų Michailo Gorbačiovo reikalavimams atšaukti Kovo 11-osios Aktą.

Net mano mylimos JAV neskubėjo pripažinti mūsų nepriklausomybės, nors iki tol Washingtonas visur ir visada tvirtino smerkiantis Baltijos šalių inkorporavimą į Sovietų Sąjungą. Jei žvelgsime priekabiai, Amerika palaimino Lietuvą esant nepriklausoma valstybe viena iš paskutiniųjų: gerokai po tragiškų Sausio įvykių ir jau po žlugusio pučo Maskvoje. Tai, žinoma, ne bailumas, būtent Amerika savo principinga politika išardė SSRS, ir vis tik formaliai Ameriką galima kaltinti bailumu.

Laimė, 1990–1991 metais prof. Vytautas Landsbergis nepakluso Vakarų spaudimui atsižvelgti į tuometinės Maskvos reikalavimus.

Panaši padėtis dabar klostosi dėl Ukrainos. Vardan Vakarų ramybės esą Kijivas privalo nusileisti Kremliaus ultimatumams – sudėti ginklus paaukodamas savų teritorijų. Būtent šitaip vertinu Vokietijos kanclerio, Prancūzijos prezidento ir Italijos premjero vizitą į Kijivą. Kokie tikrieji buvo šios trijulės planai Ukrainos sostinėje, netiesiogiai išduoda Kremliaus atstovo spaudai Dmitrijaus Peskovo pareiškimai, jog Europos bosai privalo įtikinti Volodymyrą Zelenskį kapituliuoti.

Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai

Sakote, jog meluoju, nes svečiuosna į Kijivą atskubėjusi trijulė nepuolė V. Zelenskiui piršti kapituliantiškų nuotaikų? Taip, akivaizdžiai neprievartavo pasiduoti V. Putinui. Bet moralė, padorumas ir sąžiningumas čia – niekuo dėti. Trijulė pamatė, koks tikrasis ukrainiečių nusiteikimas, ryžtas, drąsa. Todėl ir atsitraukė. Bet atsisakė savų planų juk ne dėl to, kad juos būtų ėmusi graužti sąžinė.

Taigi būkime budrūs. Jei Vokietija dislokuoja Lietuvoje savų kariškių, jei į Vilnių vokiečių kariškių aplankyti atskrenda pats Vokietijos kancleris, tvirtinantis, esą Rusijos agresijos atveju vokiečių kariškiai tikrai gins Lietuvą tarsi savo tėvynę, – tai kol kas tik gražūs žodžiai. Nes atėjęs į valdžią Olaf Scholz kalbėdamas iš svarbių tribūnų jau keletą sykių niekingai susipaniojo: girdi, vokiški ginklai keliauja į Ukainą, o iš tiesų ginklai tuo metu net nemanė keliauti.

Beje, O. Scholz gudravo net ir Vilniuje, kartu su Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda aiškindamas savo požiūrį bendroje spaudos konferencijoje. Klausydamasis jo pareiškimų susidariau nuomonę, jog Ukraina tiesiog užversta moderniais, galingais vokiškais ginklais. O juk tai – netiesa.

Todėl lietuviai turi teisę svarstyti, ko verti vokiški patikinimai dėl NATO įsipareigojimų nepalaužiamumo.

Žinoma, visur reikalingas saiko jausmas. Net ir kritikuojant kai kada būtina prikąsti liežuvį. Vien bardami potencialius draugus ir bičiulius už neryžtingumą pergalių nešvęsime. Už gerą darbą, tegul ir menkutį, privalu padėkoti. Kitaip tapsime panašūs į „nedėkingus prašytojus”. Tačiau kur toji riba, kuomet privalu sakyti tik tiesą, o kur galbūt derėtų net nusižeminti, prašant amerikietiškų, vokiškų, prancūziškų ar itališkų ginklų?

Senokai stebiu JAV gyvenančio buvusio KGB karininko Jurijaus Šveco videokomentarus. Jis – iš tų, kurie tvirtina, jog Amerika elgiasi teisingai, nedaro jokių klaidų ir padeda Ukrainai net daugiau, nei galima norėti. Viename iš paskutiniųjų interviu jis polemizuoja su klausytoju, vardinančiu, kaip mažai Amerika padeda Ukrainai. J. Švecas pažėrė rimtų argumentų, kodėl jis nekritikuoja nei Washingtono, nei
Joe Biden. J. Švecas baiminasi, jog Amerika galinti įsižeisti, ir tuomet pagalba Ukrainai dar sumažės. O be Vakarų ginklų Ukraina tikrai nelaimės dvikovos su Rusija. Būtent jis pavartojo sąvoką „nedėkingi prašytojai”. Jis nenorėtų, kad Ukrainai priliptų ši etiketė.

Jurijus Švecas. Oficialus internetinis kanalas

J. Švecas – teisus. Jei perlenksime lazdą, JAV gali įsižeisti. Beje, taip manančiųjų – daug. Ypač – Lietuvoje. Nepiktinkime, neerzinkime amerikiečių, nes bus dar blogiau.

Tokios abejonės, tokie svarstymai – svarbūs, vertingi. Tačiau nepersistenkime tiek kritikuodami, tiek dėkodami. Man regis, J. Švecas, pažerdamas rimtų kontrargumentų, persistengia būtent dėkodamas ir pataikaudamas. Ypač akis bado J. Šveco ironiškas klausimas, o kodėl JAV turėtų padėti Ukrainai.

Šių eilučių autoriui šis nusistebėjimas visiškai nepriimtinas. Šį J. Šveco retorinį gūžtelėjimą pečiais suprasčiau, jei JAV nebūtų padėjusios Vietnamui, Kuveitui, Kosovo albanams, nebūtų įsivėlusi į karus dėl Afganistano, Irako, nereikštų susirūpinimo Taivano ateitimi. Tuomet klausimas dėl pagalbos Ukrainaitikrai būtų kvailas. Amerika niekam nepadeda, Amerika niekur nesikiša. Bet Amerika tarptautinėje arenoje – labai aktyvi iki šiol. Bent kol kas Baltieji rūmai nepareiškė, esą nuo šiol jai nerūpi nei demokratijos, nei laisvės. Pasiuskite: Amerika užsidaro savyje. Taip J. Biden niekad niekur netvirtino.

Antra, Budapešto memorandumą pasirašydamas JAV prezidentas įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą, bet vėlesni JAV prezidentai nesugebėjo apsaugoti amerikietišku pažadu patikėjusio Kijivo. Trečia, visiems senų seniausiai aišku, kad jei V. Putinui pavyks ant kelių parklupdyti Ukrainą, Kremlius nesustos mėgindamas „atkurti SSRS”; tai reiškia, kad Washingtonas, per menkai padėdamas Ukrainai, silpnina savo rytinių sąjungininkių NATO aljanse padėtį.

Ketvirta, Ukraina ne sykį viešai prašė, kad ją priimtų į NATO ir Europos Sąjungą, skirtingai nei Kuveitas ar Vietnamas; todėl ukrainiečius reikėtų traktuoti kaip ypač artimus draugus…

Ypač keisti J. Šveco pamokymai, esą Ukraina pati labiau turėjo stengtis naikindama šalyje korupciją bei stiprindama savąją kariuomenę. Šie demagogiški virkavimai tarsi byloja, jog Amerika – ideali valstybė, o Ukraina – iki ausų korumpuota egoistė, panorusi laimėti svetimomis rankomis. Nejaugi buvusiam KGB darbuotojui nėra aišku, kaip pastaraisiais dešimtmečiais V. Putinas atkakliai mezgė Ukrainoje savų įtakos agentų tinklą? Vargu ar buvo galima labiau priešintis Kremliaus brukamiems šnipams nei tai pastaraisiais metais darė ukrainiečiai.

Aleksejus Arestovičius. Markas Feiginas. Videointerviu

Dažnokai lyginu pono J. Šveco komentarus su Ukrainos prezidento administracijos patarėjo kariniams reikalams Aleksejaus Arestovičiaus interviu, kuriuose jis tvirtina, jog už gerus darbus – dėkokime, o už tai, kad ginklų duodate du – tris sykius mažiau nei mums reikia, – piktinamės. Nes kiekviena uždelsta diena – tai šimtai žuvusių ukrainiečių karių ir civilių bei nuo žemės paviršiaus nušluoti ukrainietiškų miestų kvartalai.

Karinės žvalgybos ekspertas A. Arestovičius – teisus. Bepigu mums iš prašmatnių ofisų mokyti ukrainiečius gyvenimiškų tiesų. Iš požeminių bunkerių, apkasų, kurie nuolat apšaudomi, pasaulis atrodo visai kitaip nei pro Baltųjų rūmų langus. Ukraina turi moralinę teisę piktintis, kuomet Vakarai neskuba siųsti ginklų ar perša kapituliantiškus „taikos planus”. Beveik ketveri karo mėnesiai įrodė, jog ukrainiečiai brangina laisvę, garbę, o tai reiškia, kad jie myli ir demokratiją, padorumą, sąžiningumą. Galbūt netlabiau nei išlepinti, išpaikinti, ištižę Paryžiaus, Berlyno ir Romos ponai.

O štai Vakarams piktintis dėl ukrainietiškų priekaištų – nedera. Vakarams labiau tiktų analizuoti savas klaidas. Tų klaidų – labai daug ir jos labai bjaurios. NATO ir Europos Sąjunga neatliko svarbiausio savo darbo – nepažabojo kaimynines šalis skriaudžiančio V. Putino. Nors V. Putino tramdymui turėjo užtektinai ir laiko, ir jėgų.

Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org (2022.06.23)

2022.06.24; 08:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Gintaras Visockas

Slaptai.lt skaitytojai prisimena – į Ameriką pasprukusio KGB darbuotojo Jurijaus Šveco spaudoje skelbiamus komentarus stebiu nuo 2015-ųjų. Iki 2022-ųjų pradžios paskelbiau per trisdešimt savų pastabų apie J. Šveco įžvalgas. Negaliu sakyti, jog šio JAV įsikūrusio buvusio KGB agento pastebėjimai visuomet patikdavo, su visomis jo versijomis sutikdavau. Bet ten rasdavau vertingų palyginimų, sugretinimų, duomenų.

Tačiau kuo toliau, tuo labiau kildavo įtarimų, kodėl J. Švecas taip nepagarbiai, taip paniekinančiai atsiliepia apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Neva V. Putino jau gerokai anksčiau niekas negerbė, nelaikė rimtu saugumiečiu, rimtu politiku. Traktavo jį esant nevykėliu, vidutinybe. Pusiau atvirai, pusiau slapta V. Putiną net pakrikštijo paniekinančia „nuorūkos“ pravarde. Taip, V. Putinas – niekšas, menkysta, karo nusikaltėlis, kokių reta, tik koks jis „nuorūka“, jei taip ilgai išsilaikė didžiojoje politikoje ir iki šiol pagal savo išsigimimus šokdina visus Vakarus. V. Putinas – joks „nuorūka“, V. Putinas – Blogio genijus. Paniekinančiai „nuorūkos “ vardu derėtų vadinti Vakarų politikus, kurie kelis dešimtmečius V. Putinui tik pataikavo, lankstėsi prieš jį, nuolaidžiavo jam, dovanodavo baisiausius jo nusikaltimus. Pavyzdžiui, įsiveržimą į Gruziją, Krymo okupaciją, Aleksandro Litvinenkos nunuodijimą. „Nuorūkos“ – tai tie Vakarų politikai, kurie skambina ir skambina V. Putinui, naiviai tikėdami, jog V. Putinas vieną sykį liausis melavęs… 

Tad jau tada kildavo įtarimų, kodėl J. Švecas taip demonstratyviai menkina V. Putiną ir specialiai aukština NATO bei Europos Sąjungos lyderius? Gal šitaip slopinamas mūsų budrumas: neva neverta į Kremliaus šeimininką rimtai žiūrėti? O šis, kol mes į jį spoksojome kaip į suglamžytą „nuorūką“, sukėlė, vaizdžiai tariant, Trečiąjį pasaulinį karą. Užmigdyti pastebėjimų, esą V. Putinas – didžiausias nevykėlis, kokį tik galima įsivaizduoti, mes pamiršome, kad ir nuorūka retsykiais sukelia milžinišką gaisrą, pražudo tūkstančius žmonių, pelenais paverčia didžiausius, gražiausius namus.

Jurijus Švecas. Oficialus internetinis kanalas

Dabar, 2022-aisiais, J. Šveco komentarai dar labiau nepatinka. Suklusti verčia komentavimo maniera: ką daro Vakarai – viskas teisinga, padoru ir sąžininga, o Ukraina – nuodėminga, korumpuota, nepamatė to, nepastebėjo ano, per daug reikalauja iš kitų, pamiršta savo pareigas.

Ar tikrai  Vakarai – šventa karvė, o Ukraina – nevykėlių gauja?

Viename iš paskutiniųjų ypač nustebinusių interviu J. Švecas polemizuoja su klausytoju, pasipiktinusiu, kodėl Amerika taip mažai padeda Ukrainai. J.Švecas šį sykį labai atvirai pateikė argumentų, kodėl jis nekritikuoja nei Vašingtono, nei Joe Bideno. J. Švecas baiminasi, jog Amerika galinti įsižeisti, ir tuomet pagalba Ukrainai dar sumažės. O be Vakarų ginklų Ukraina nelaimės dvikovos su Rusija. Būtent J. Švecas pavartojo sąvoką „nedėkingi prašytojai“. Jis nenorėtų, kad Ukrainai priliptų ši etiketė.

Šios baimės, žinoma, ne iš piršto laužtos. Asmeninės simpatijos ir antipatijos – taip pat svarbus argumentas. Jei per daug įsiaudrinsime kritikuodami, priekaištaudami, JAV tikrai gali įsižeisti. Beje, taip manančiųjų – ne vien J. Švecas. Tokių esama visur – ir JAV, ir Lietuvoje. Nepiktinkime, neerzinkime amerikiečių, nes bus dar blogiau.

Tačiau persistenkti nederėtų tiek kritikuojant, tiek dėkojant. Man regis, J. Švecas persistengia būtent dėkodamas ir pataikdaudamas. Ypač akis bado J. Šveco ironiškas klausimas, o kodėl JAV turėtų padėti Ukrainai. Šių eilučių autoriui šis nusistebėjimas visiškai nepriimtinas. Šį J. Šveco retorinį gūžtelėjimą pečiais suprasčiau, jei JAV nebūtų padėjusios Vietnamui, Kuveitui, Kosovo albanams, nebūtų įsivėlusi į karus dėl Afganistano, Irako, nereikštų susirūpinimo Taivano ateitimi. Tuomet klausimas dėl pagalbos Ukrainai tikrai būtų kvailas. Amerika niekam nepadeda, Amerika niekur nesikiša. Tad atstokite nuo jos.

Bet Amerika tarptautinėje arenoje – labai aktyvi. Iki šiol. Bent kol kas Baltieji rūmai nepareiškė, esą dabar jiems jau nerūpi nei demokratijos, nei laisvės. Amerika užsidaro savyje. Taip juk J. Bidenas niekad niekur netvirtino.

Antra, Budapešto memorandumą pasirašydamas JAV prezidentas įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą, bet vėlesni JAV prezidentai nesugebėjo apsaugoti amerikietišku pažadu patikėjusio Kijevo. Kalbant priekabiai, Vašingtonas apgavo Kijevą, išviliodamas iš ukrainiečių atominį ginklą. Padorūs politikai mėgintų visomis išgalėmis ištaisyti šią klaidą.

Trečia, visiems senų seniausiai aišku, kad jei Vladimirui Putinui pavyks ant kelių parklupdyti Ukrainą, Kremlius nesustos – „mėgins atkurti visą SSRS“. O tai reiškia, kad Vašingtonas, per menkai padėdamas Ukrainai, silpnina savo rytinių sąjungininkių NATO alanse padėtį. Kuo silpnesnė Ukraina, tuo mažiau saugi Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija.

Ketvirta, Ukraina ne sykį viešai prašė, kad ją priimtų į NATO ir Europos Sąjungą, skirtingai nei Kuveitas ar Vietnamas; todėl ukrainiečius reikėtų traktuoti kaip ypač artimus draugus. Juolab jie įsikūrę ne kur nors anapūs jūrų ir kalnų. Juolab jų valstybė – turtinga ištekliais. Kodėl NATO ir ES nenori sustiprėti, įsileisdama Ukrainą?

Vladimiras Putinas. Išsigimėlis

Žodžiu, keistoki J. Šveco pamokymai. Ypač keistoki pastebėjimai, esą Ukraina pati labiau privalėjo stengtis naikindama šalyje korupciją bei stiprindama savąją kariuomenę. Tokie demagogiški virkavimai tarsi byloja, jog Amerika – ideali valstybė, o Ukraina – iki ausų korumpuota egoistė, panorusi laimėti svetimomis rankomis. Nejaugi buvusiam KGB darbuotojui nėra aišku, kaip pastaraisiais dešimtmečiais V. Putinas atkakliai mezgė Ukrainoje savų įtakos agentų tinklą? Vargu ar buvo galima labiau priešintis Kremliaus brukamiems šnipams nei tai pastaraisiais metais darė ukrainiečiai.

Ypač juoką kelia įrodinėjimai, esą per įsisenėjusią korupciją Ukraina nepajėgi pasiekti NATO ir Europos Sąjungos standartų. Tarsi korupcijos Vakaruose nebūtų nė trupinio. Jei giliau pažvelgtume į Vakarus pro „korupcijos prevencijos“ akinius, pamatytume, jog korupcijos kirminas mus visus graužia. Jei tokius reikalavimus, kokius keliam Ukrainai, keltume sau, tai Europos Sąjungoje neliktų akmens ant akmens. Norite pasakyti, jog Italija nėra korumpuota, jos pietuose nebesiautėja mafija? O gal tvirtinate, jog Slovakijoje nebuvo nužudytas žurnalistas, narpliojęs korupcinius ryšius tarp šalies politikų? Nejaugi Malta nepardavinėjo Rusijos turtuolams europietiškų pasų? O gal rusų oligarchai sąžiningai įsigijo nekilnojamojo turto Londone? Kokias paslaptis slepia Vatikano archyvai? Ar mes žinome, ką iš tiesų Ukrainoje veikė JAV prezidento Joe Bideno atžala verslininkas? Toje byloje – viskas skaidru, viskas gražu? O gal manote, jog Lietuva – be nuodėmių?

Vladimiro Putino advokatai: Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai

Šių eilučių autoriui labiau priimtini tie, kurie tvirtina, jog už gerus darbus – dėkokime, o už tai, kad ginklų duodate du sykius mažiau nei mums reikia, jog nuolat vėluojate, – leiskite piktintis. Nes kiekviena uždelsta diena – tai šimtai žuvusių ukrainiečių karių ir civilių.

Ukraina turi moralinę teisę piktintis, kuomet Vakarai neskuba siųsti ginklų ar perša kapituliantiškus „taikos planus“. Beveik ketveri karo mėnesiai įrodė, jog ukrainiečiai brangina laisvę, garbę, o tai reiškia, kad jie myli ir demokratiją, padorumą, sąžiningumą. Galbūt net labiau nei išlepinti, išpaikinti, ištižę Paryžiaus, Berlyno ir Romos ponai. Bepigu J. Švecui iš jaukių namų mokyti ukrainiečius gyvenimiškų tiesų. Iš požeminių bunkerių, apkasų, kurie nuolat apšaudomi, pasaulis atrodo visai kitaip nei pro Baltųjų rūmų langus.

O štai Vakarams nervuotis dėl ukrainietiškų priekaištų – nedera. Vakarams labiau tiktų analizuoti savas klaidas. Tų klaidų – labai daug ir jos labai bjaurios. NATO ir Europos Sąjunga neatliko svarbiausio savo darbo – nepažabojo kaimynines šalis skriaudžiančio V. Putino. Nors V. Putino tramdymui turėjo užtektinai ir laiko, ir jėgų.

2022.06.21; 09:13

Andrejus Babišas. EPA-ELTA nuotr.

Praha, birželio 14 d. (dpa-ELTA). Buvusio Čekijos ministro pirmininko Andrejaus Babišo bandymas pašalinti jo pavardę iš šaltojo karo laikų valstybės informatorių Slovakijoje sąrašo antradienį žlugo, Bratislavos teismui atmetus jo argumentus, pranešė naujienų agentūra TASR.
 
A. Babišas, iki praėjusių metų vadovavęs populistinei vyriausybei ir kilęs iš Slovakijos, kaip informatorius įtrauktas į dokumentus, kuriuos gavo Nacionalinis atminties institutas (UPN) – Slovakijos institucija, sekanti šaltojo karo laikų vyriausybės piktnaudžiavimus.
 
Pagal dokumentus A. Babišas turėjo kodinį pavadinimą „Bures“. Jis teigia, kad niekada sąmoningai nedirbo Čekoslovakijos slaptosioms tarnyboms (StB). Tačiau sprendimas reiškia, kad UPN negali būti įpareigota ištrinti jo vardo iš StB bendradarbių sąrašo.
 
Kaip ir kitos Rytų Europos šalys, po Antrojo pasaulinio karo patekusios į Sovietų Sąjungos įtakos zoną, Čekoslovakija rėmėsi informatorių, nuolat pranešdavusių slaptosioms tarnyboms apie bet kokius bandymus agituoti prieš vyriausybę, tinklu. Sovietų Sąjungai subyrėjus ir dokumentams apie slaptųjų tarnybų darbą iškilus į viešumą, daugelis žmonių buvo šokiruoti sužinoję apie draugus ir šeimos narius, šnipinėjusius vienas kitą. Tokios grupės kaip UPN renka šiuos dokumentus.
 
Teismas nusprendė, kad A. Babišas privalo atlyginti UPN teismo išlaidas. Buvęs ministras pirmininkas dabar grasina iškelti bylą Slovakijos vidaus reikalų ministerijai.
 
1993 m. Čekoslovakija suskilo į Čekiją ir Slovakiją. A. Babišas išlieka populiarus Čekijoje, kur jis dabar gyvena, ir manoma, kad kitų metų pradžioje kandidatuos į prezidentus. Kol kas jis oficialiai dar apie tai nepaskelbė.
 
Viljama Sudikienė (DPA)
 
2022.06.15; 07:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Nenoriu, kad mane vadintų juoduoju pranašu, bet, man regis, įsisiūbuoja bjaurios tendencijos. Pirmosiomis dienomis pamatę, jog Ukraina nė nemano pasiduoti agresoriui, jog sėkmingai kaunasi visuose frontuose, Vakarai tarsi nuoširdžiai puolė talkinti Kijevui. Tačiau prabėgo daugiau kaip trys kruvino karo mėnesiai, o galingų, modernių vakarietiškų ginklų Ukrainos kariuomenė vis dar neturi tiek, kiek reikėtų perlaužiant Rusijos stuburkaulį.

Žinoma, ginklų tiekimas – slapta misija. Kuo mažiau apie tai žinoma, tuo geriau auka tapusiai Ukrainai. Galbūt Vakarai specialiai apsimeta, jog ginklai vėluoja atkeliauti į Ukrainos kariuomenės sandėlius. Galbūt Kijevas tik dedasi supykęs, jog JAV, Vokietija, Prancūzija, Italija vangiai, tarsi nenoriai jiems siunčia toliašaudžius pabūklus. Gal ukrainietiški priekaištai – tik dūmų uždanga trokštant suklaidinti Kremliaus vadovus? Netikėtumo faktorius – labai svarbi karo dedamoji.

Ir vis tik toji į užsienį pasitraukusio rusų teisininko Marko Feigino laida, kurioje Vakarams keiksmažodžiais dėl vėlavimų priekaištavo Ukrainos prezidento administracijos patarėjas, karinės žvalgybos specialistas Oleksiejus Arestovičius, – įsiminė. Atsimenu ir O. Arestovičiaus apibūdinimą, jog Vokietijos kancleris Olaf Scholz – „unikalus žmogus”. Šis apibūdinimas buvo ištartas ironiškai, vos susilaikius nuo pačių pikčiausių keiksmų (Bundestagui kancleris pareiškia, jog ginklai keliauja į Ukrainą, o iš tiesų niekas niekur nenukeliavo).

Olaf Scholz. LRT televizijos kadras

Įsidėmėjau ir Amerikos atsargos karininko Gary Tabach internetinius komentarus, jog Ukrainos kariuomenė kol kas nieko rimto iš Washingtono nesulaukė – iš už vandenyno vis dar atkeliauja vien tik pažadai. Ypač nuvylė diskusija, ar galima Ukrainai patikėti ginklus, kurie bombas sviedžia 300 km atstumu, ar vis tik užteks 70 km į priekį šaudančių įrenginių? Ukraina turi daugiau nei tūkstančio kilometrų ilgio sieną su Rusija, taigi įtikinėti aplinkinius, jog ukrainiečių kariams užtenka 70 km, – niekšiška, išdavikiška. Tokia G. Tabach pastaba.

Imkime analizuoti į JAV pasitraukusio ekonomisto Andrejaus Ilarionovo piktas pastabas, esą JAV prezidentas Joe Biden savo paskutiniuosiuose viešuose pareiškimuose, įskaitant spaudą, tvirtina padėsiąs Ukrainai apsiginti, bet niekur nebesako, jog jis padėsiąs Ukrainai laimėti. Savo pareiškimuose J. Biden vis konkrečiau, tvirčiau pabrėžia, jog nesieks Vladimiro Putino pašalinimo iš valdžios, neleis ukrainiečių kariams apšaudyti Rusijos Federacijos teritorijų, dėl Ukrainos nesivels į karą su Rusija.

Dar pridėkime JAV slaptosios tarnybos CŽV vadovo William Burns sugalvojimą, jog „V. Putinas negali sau leist pralaimėti, mes jį turime suprasti”, – ir turėsime įspūdingą puokštę gėlių, kuri įteikiama agresoriui, o ne aukai. A. Ilarionovas mano, kad tokie pareiškimai byloja cinišką Ukrainos išdavystę.

Prisiminkime ir rusų apžvalgininko Andrejaus Piontkovskio argumentus, jog Vokietija, Prancūzija, Italija ir dabar dar Vengrija tapo ryškiomis Rusijos advokatėmis – vis ieško preteksto priverst Ukrainą kapituliuoti. Net suplukusios aiškinasi, kokių nuolaidų privalo padaryti Kijevas, kad V. Putinas liktų patenkintas. Italija jau rašinėja taikos planus, nors Kijevas neprašė tokios pagalbos. Ukraina prašo ginklų.

Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Atkreipkime dėmesį į Ukrainos prezidento administracijos patarėjo Michailo Podoliako atsargias pastabas, jog Vakarai remia Ukrainą, tačiau jau pasirodė pirmųjų nuovargio požymių. Taigi ima kelti galvas tie, kurie mano, jog bizniauti su banditu įmanoma, jog Ukraina galėtų vardan taikos paaukoti keletą savų teritorijų. Galų gale sukilo visa Vakaruose įsikūrusi slaptoji Kremliaus agentūra – ji ypač atkakliai perša nuostatą, jog V. Putinas privalo „išsaugoti savąjį veidą”.

M. Podoliakas įsitikinęs, jog Vakarai vis dar paniškai bijo Rusijos, nenori imtis personalinės atsakomybės, Vakaruose subujojusi tokia bjauri biurokratija, kad tiesiog neįmanoma žengti nė vieno rimto žingsnio.

Tiesa, esama ir tokių, kurie mano, jog Vakarai deda visas pastangas gelbėdami Ukrainą. Omenyje turiu į Ameriką pasitraukusį buvusį KGB agentą Jurijų Švecą (šio dabar oficialiai Vakarams talkinančio buvusio kagėbisto viešus komentarus stebiu nuo 2015-ųjų). Vakarai užtektinai vieningi remdami Ukrainą. Henry Kissinger tezės, jog Ukraina privalo nusileisti Maskvai, nes V. Putinui būtina išsaugoti savąją reputaciją, – tik pavieniai pareiškimai. Amerika skuba kuo greičiau nusiųsti į Ukrainą pačių moderniausių, galingiausių ginklų. Tik tai – ne taip paprasta. Užtat Ukrainos politikai, apžvalgininkai, kariniai ekspertai, kritikuodami Washingtoną dėl vėlavimų, kenkia prezidentui Volodymirui Zelenskiui. Atvirai kalbant, Washingtoną mėgina supykdyti su Kijevu. Kvailas užsiėmimas kritikuoti Vakarų lyderius, nuo kurių priklauso, ar Ukrainos kariai turės rimtų ginklų. Maždaug tokia J. Šveco pozicija.

Italijos premjeras Mario Draghis. EPA – ELTA foto

Kokia šių eilučių autoriaus pozicija? Vakarai, matydami ukrainiečių užsispyrimą, sunerimo. Būkime atviri: jie bijo ryškios, akivaizdžios Ukrainos pregalės. Nes Kijevui laimėjus nei NATO, nei Europos Sąjunga nebeliks tokios, kokios buvo iki šiol. Prancūzijai, Vokietijai, Italijai, o ir JAV teks susitaikyti su išaugusia Ukrainos įtaka, taip pat – ir su Rytų Europos, kuri mato iš Rusijos kylančius pavojus, nuomone. Tad senieji biurokratai, kuriems svarbiausia prekyba ir ramybė, nebežino, ko griebtis. Jie supranta, jog senoji Europa, du dešimtmečius nuolaidžiavusi Kremliui, griūna, žlunga.

O kartu iš pelningų, įtakingų postų Briuselyje ir Strasbūre privalės trauktis ir jie, ištižę bailiai, nes ateina karta politikų, kuriems svarbios tikrosios vertybės, kurie nelinkę pataikauti agresoriams, kurie dėl demokratijos pasiruošę ne vien rezoliuciją parašyti ar tarti gražią kalbą iš tribūnos…

Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org

2022.06.09; 08:18

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Šiandien norėčiau prisiminti Jurjų Švecą. Šio dabar oficialiai Vakarams talkinančio buvusio kagėbisto viešus komentarus stebiu nuo 2015-ųjų. Savo portale persispausdinęs į lietuvių kalbą išverstų šešiolika išsamių jo interviu. Anuomet J. Šveco viešuose svarstymuose man užkliūdavo dažniausiai tik viena aplinkybė – ar ne per daug menkinamas Vladimiras Putinas? Esą šis – niekam tikęs KGB mokinys, jo niekas Maskvoje rimtai nevertino, nemanė, kad galįs imtis svarbių darbų. J. Švecas savo tekstuose nevengė paniekinančiai vadinti V. Putino net „nuorūka“, kandimi. Nuolat kartojo, jog V. Putinas būtinai žlugs, jo galas – ne taip toli (o kas čia nuostabaus, juk mes visi – mirtingi).

V. Putinas atgrasus ir šių eilučių autoriui. Mano supratimu, taikliausiai V. Putiną apibūdino Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Iš Vakarų pasaulio lyderių ji, regis, vienintelė V. Putiną pavadino karo nusikaltėliu ir banditu dar gerokai iki 2022-ųjų vasario 24-osios, kai Kremlius ėmėsi plataus masto agresijos prieš Ukrainą.

Taigi analizuojant emocingus J. Šveco pareiškimus nuolat kildavo noras svarstyti, o kokia tikrovė? Tikrovė – priešinga tam, ką apie V. Putiną sakė ponas J. Švecas. Toji „nuorūka“ jau 22 metus vadovauja Rusijai. „Nuorūka“ sugebėjo išsilaikyti prezidento poste nurungdamas visus konkurentus, opozicionierius, oligarchus. Rusijoje du dešimtmečius tvarkėsi taip, kaip jam patiko. Deja, ir tai svarbiausia, „nuorūka“ visus pastaruosius du dešimtmečius šokdino ne vien savus, Rusijos piliečius. Jis šokdino visus Vakarus, įskaitant NATO ir Europos Sąjungą. Jis puolė Gruziją (Sakartvelas), atplėšdamas keletą jos teritorijų, pavergė savo žinion Baltarusiją, iš Ukrainos atėmė Krymą. O 2022-aisiais užsimojo okupuoti visą Ukrainą. Ir jau daugiau nei šimtą dienų griauna Ukrainą kaip tik įmanydamas.

Vakarai nesugebėjo jo niekur sustabdyti: nei žlugdant demokratiją Rusijoje, nei puldinėjant kaimynines šalis. Taip – V. Putinas niekšas, kraugerys, okupantas. Bet pravardžiuoti jį „nuorūka“ – netikslu. Jam labiau tiktų Blogio genijaus apibūdinimas. „Nuorūkomis“ ir kandimis labiau derėtų pravardžiuoti Vakarų politikus, kurie nuolaidžiavo V. Putinui.

Pagalbon pasitelksiu akivaizdžiausius pavyzdžius. Užfiksuoti net devyneri V. Putino vėlavimai susitinkant su Vakarų lyderiais: Popiežiumi Pranciškumi, Didžiosios Britanijos karaliene Elžbieta II, britų premjeru Tony Blairu, Ispanijos karaliumi Juanu Carlosu II, JAV prezidentu Baracu Obama, JAV valstybės sekretoriumi Johnu Keriu, Pietų Korėjos prezidentu Pak Kun He, Vokietijos kanclere Angela Merkel, „Normandijos ketvertuku“ (Prancūzijos, Vokietijos ir Ukrainos vadovai), Švedijos karaliumi Karoliu XVI…

Tie vėlavimai – tarsi nieko ypatingai baisaus, gyvenime visaip pasitaiko, nors V. Putinas vėluodavo ir valandą, ir net ilgiau. Ir vis tik keista: nė vienas iš Vakarų lyderių neįsižeidė, nesupyko. Popiežius Pranciškus kadaise įteikė net „Taikos angelo“ medalį (kokia Vatikano kvailystė !). O A. Merkel, kai į derybas V. Putinas atsivedė savo šunį, nors puikiai žinojo, jog Vokietijos kanclerė bijo keturkojų, šiai moteriškei pritrūko drąsos bei savigarbos ryžtingai nutraukti pokalbį patraukiant atgal į Berlyną. Prie šio sąrašo dar pridėkime šimtus Prancūzijos, Vokietijos, Italijos lyderių skambučių V. Putinui prašant liautis šantažavus kaimynines šalis ir griovus demokratiją, galų gale prisiminkime, kaip Helsinkyje V. Putiną liaupsino Donaldas Trumpas, kokių būta pirmųjų naujojo JAV prezidento Joe Bideno reakcijų, ir turėsime sodrų paveikslą, bylojantį, kas ko paniškai bijo, kas iš tikrųjų drebina kinkas.

V. Putinas į susitikimą su popiežiumi 2013 ir 2015 atvyko pavėlavęs daugiau nei 50 minučių. EPA-ELTA nuotr.
Vladimirą Putiną demaskuojantys leidiniai

Kita keista J. Šveco tezė pasirodė po 2022-ųjų vasario 24-osios – esą Vakarai gelbėja Ukrainą kiek įmanydami, deda visas pastangas, jog Kijevas laimėtų. Nesiginčysime – Vakarai išties padeda Ukrainai ir, tikiuosi, padės ateityje. Tačiau J. Šveco komentarus lyginu su Marko Feigino (iš Rusijos į JAV pasitraukęs teisininkas), iš Rusijos pasitraukusių politikos komentatorių Andrėjaus Ilarionovo, Andrėjaus Piontkovskio, JAV atsargos karininko Gario Tabacho, Ukrainos prezidento administracijos patarėjo Michailo Podoliako, Ukrainos žvalgybos karininko, Ukrainos prezidento administracijos patarėjo Oleksejaus Arestovičiaus viešais komentarais youtube.com erdvėje, ir matau, kad ne viskas slysta tarsi per sviestą. Keliuose komentaruose O. Arestovičius net keikėsi – kur žadėti ginklai, kodėl vėluojate, kodėl meluojate?

Žinoma, ginklų tiekimas – slapta misija. Kuo mažiau apie tai žinoma, tuo geriau auka tapusiai Ukrainai. Galbūt Vakarai specialiai apsimeta, jog ginklai neteikiami, nors jie iš tikrųjų slapta keliauja į Ukrainą. Ir vis tik toji laida, kurioje Vakarams keiksmažodžiais dėl vėlavimų priekaištavo Ukrainos prezidento administracijos patarėjas O. Arestovičiaus, – įsiminė. Mano supratimu, labai teisinga, kai ukrainiečiai atvirai kritikuoja sąjungininkus dėl vėlavimų. Juk mes – demokratai, privalom gerbti kritines pastabas, mums taikomas. Juolab prisiminkime žiaurias aplinkybes. Ukrainiečius užpuolė galinga Rusijos imperija, ir jei Ukrainos politikai pratrūksta keiksmažodžiais, – atleiskime jiems, supraskime juos. Įtampa – didžiulė. Kiekvieną dieną žūsta tiek ukrainiečių civilių, tiek ukrainiečių karių. Bepigu vakariečiams politkorektiškai politikuoti saugiuose miestuose, saugiose valstybėse, minkštuose krėsluose nebijant iš dangaus krintančių bombų.

J. Švecas tikrai be reikalo kabinėjasi prie aštresnių ukrainietiškų žodžių, esą taip elgtis didžiojoje politikoje negalima. Atvirkščiai – tik po kai kurių atviresnių ukrainietiškų epitetų kai kurie apkiautę Vakarų politikai sparčiau sujudo.

Dar viena keista J. Šveco tezė – esą Vakarai užtektinai vieningi remdami Ukrainą. Esą Henrio Kisindžerio tezės, jog Ukraina privalo nusileisti Maskvai, nes V. Putinui, tik pamanyk, svarbu išsaugoti savo reputaciją, – neva pavieniai pareiškimai. Tačiau O. Arestovičius pastebi, jog Vokietijos kancleris Olafas Scholzas plėšomas į dvi puses: vieni už tai, kad Berlynas padėtų Ukrainai, kiti – prieš rimtą pagalbą Ukrainai. A. Piontkovskis pastebi, kaip Vakaruose vis daugėja tvirtinančiųjų, jog neleistina žeminti Rusijos, jog Ukraina galėtų būti sukalbamesnė – tegul nusileidžia V. Putinui paaukodama vieną kitą rajoną.

Jurijus Švecas. Oficialus internetinis kanalas

Tokių pareiškimų daugėja ir televizijose, ir spaudoje, ir tarptautiniuose forumuose. Jei kiek anksčiau Vakarų politikai dievagojosi, jog sieks absoliučios Ukrainos pergalės, tai dabar jau prabyla, jog neleistina žeminti Kremliaus, jau užteks ir to, kad Ukraina nepralaimėtų. Ypač skeptiškas dėl JAV paramos besiginančiai Ukrainai ponas Andrejus Ilarionovas. Jis vis pabrėžia, kad Joe Bidenas sumažino pagalbą Ukrainai lyginant su Donaldo Trampo parama.

Žodžiu, keista, kad J. Švecas nemato Vakaruose sukilusių Kremliaus įtakos agentų, raginančių prievartauti būtent Ukrainą, o ne Rusiją. Buvęs KGB analitikas turėtų mažų mažiausiai nujausti, kiek daug visokių agentų agentėlių knibžda tiek NATO, tiek Europos Sąjungos erdvėse.

Žodžiu, po 2022-ųjų vasario 24-osios lioviausi  rimtai žvelgęs į J. Šveco komentarus. Per daug viskas gražu jo įžvalgose: V. Putinas neišvengiamai žlugs, Vakarai deda visas pastangas gelbėdami Ukrainą, Budapešto memorandumas, kuriuo JAV įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą – tik popiergalis, o štai Kijevas daro daug klaidų, priimdamas pagalbą, derėdamasis dėl pagalbos…

Toks būtų ironiškas paskutiniųjų J. Šveco komentarų apibūdinimas.

2022.06.06; 09:30

Albertas Žilinskas

Albertas Žilinskas gimė 1932 m. gegužės 31 d. Gudeliuose, tuometinėje Ukmergės apskrityje. Baigęs vidurinę mokyklą, 1950 m. įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademiją. Nors mokėsi labai gerai, buvo pašalintas iš trečio kurso, nes atsisakė stoti į komjaunimą. Jam apskundus akademijos rektoriaus sprendimą LSSR aukštojo mokslo ministerijai, po metų buvo grąžintas ir galėjo tęsti studijas, kurias baigė 1956 m., įgydamas žemės ūkio ekonomisto specialybę.

1956 m. per Vėlines Kauno miesto kapinėse dalyvavo masiškoje spontaniškoje demonstracijoje, kurią sukėlė Vengrijos revoliucijos įvykiai. Tuomet A. Žilinskas buvo milicijos sulaikytas ir administracine tvarka nubaustas dešimčia parų arešto.

1957 m. A. Žilinskas sukūrė atsišaukimo tekstą, skirtą jaunimui, suvažiavusiam į Maskvoje vykusį Tarptautinį jaunimo festivalį. Jame priekaištaujama festivalio dalyviams, kad jų šūkiuose minima tik taika ir draugystė, bet nėra laisvės sąvokos, kai dar tiek daug tautų pasaulyje kenčia svetimų valstybių priespaudą. Atsišaukime buvo akcentuojama, kad nebus pasaulyje taikos, kol pavergtos tautos, tarp jų ir komunistų okupuotos Pabaltijo valstybės, neatgaus savo laisvės. Nuvykęs su draugu į Maskvą 1957 m. rugpjūčio mėn. atsišaukimus bandė išplatinti. Lapkričio 6-ąją jo bute atliktos kratos metu buvo rasta Maskvos festivaliui parengto atsišaukimo juodraščių, prieškarinės Lietuvos knygų, žurnalų. Dėl to 1957 m. lapkričio 12 d. jis buvo suimtas ir 1958 m. sausio 29 d. nuteistas pagal 58-10 str. 1 d. šešis metus kalėti griežtojo režimo lageryje. Buvo kalinamas Javo lageryje Mordovijoje. Ten susipažino su daugelio SSRS pavergtų tautų atstovais, taip pat įkalintais už religinius ir politinius įsitikinimus rusų, ukrainiečių inteligentais, mokslininkais.

Atlikęs bausmę, A. Žilinskas 1963 m. grįžo į Lietuvą. Įstojo į Vilniaus universitetą ir dirbdamas darbininku Skaičiavimo mašinų, vėliau Elektros skaitiklių gamyklose neakivaizdiniu būdu baigė ekonomikos specialybę. Nuo 1975 m. perėjo dirbti į Komunalinio ūkio projektavimo institutą, dirbo inžinieriumi ekonomistu iki 1991 m.

Nuo 1972 m. A. Žilinskas įsijungė į „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“, vėliau kitų pogrindžio leidinių („Aušra“, „Perspektyvos“) platinimą. Palaikė ryšius su Maskvos ir kitų miestų disidentais, keisdavosi abipusiai naudinga informacija, platindavo iš jų gaunamus rusų pogrindžio leidinius, tarp jų ir „Chronika tekuščich sobytij“ („Einamųjų įvykių kroniką“).

KGB nujautė, kad A. Žilinskas dalyvauja pogrindžio veikloje, įtarė jį bendraujant su Sergejumi Kovaliovu. Prieš šio disidento areštą likus kelioms dienoms (suimtas Maskvoje 1974 m. gruodžio 27 d.) A. Žilinsko bute ir darbovietėje buvo atliktos kratos, kurių metu namuose rasta keletas egzempliorių „LKB Kronikos“ ir rusų disidentų pogrindžio leidinio „Chronika tekuščich sobytij“, taip pat keletas akademiko A. Sacharovo vadovaujamo Žmogaus teisių gynimo komiteto pareiškimų. Per kratą A. Žilinskas sugebėjo sunaikinti Stasio Stungurio išverstos Aleksandro Solženycino knygos „Gulago salynas“ dalies rankraštį. Tris paras buvo laikomas KGB rūsyje ir tardomas. Tačiau KGB tardytojams pritrūko įkalčių jį suimti ir po trijų parų buvo paleistas. Buvo imtasi kitokios akcijos – pasmerkimo per darbovietę – Komunalinio ūkio projektavimo institutą. Vėliau jis dar ne kartą buvo sulaikomas ir tardomas: 1976 m. vasario 6 d. ir 1984 m. birželio 19 d. jo bute atliekamos kratos.

Lietuvos Helsinkio grupės nariai sąjunginiame politinių kalinių suvažiavime. Pirmoje eilėje priklaupęs (iš kairės trečias) – Albertas Žilinskas. Leningradas (dab. Sankt Peterburgas), Rusija, 1990 m. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

Nuo 1976 m. A. Žilinskas talkino A. Solženycino fondo politiniams kaliniams šelpti atstovui Lietuvoje Valerijui Smolkinui. Padėjo jam skirstant Rusijos visuomeninio pagalbos politiniams kaliniams ir jų šeimoms fondo pašalpas Lietuvos politiniams kaliniams ir jų artimiesiems.

A. Žilinskas pasirašė po daugeliu protestų bei pareiškimų dėl neteisėtų lietuvių disidentų suėmimų (1977 m. dėl Viktoro Petkaus arešto, 1980 m. gruodį dėl Petro Cidziko sulaikymo Vytauto Skuodžio teismo metu, 1983 m. kovą dėl kun. Alfonso Svarinsko arešto ir kt.). 1981 m. gegužės mėn. suorganizavo Lietuvos disidentų pasveikinimą akademikui Andrejui Sacharovui 60-mečio proga. 1982 m. sausio mėn. po Povilo Pečeliūno, Gintauto Iešmanto ir Vytauto Skuodžio teismo proceso, A. Žilinskas su bendraminčiais parengė ir išleido 22-ąjį „Perspektyvų“ numerį, kuriame išsamiai buvo pateiktas teismo proceso aprašymas.

1988 m. birželio 3 d. A. Žilinskas dalyvavo Lietuvos mokslų akademijoje vykusiame Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamajame susirinkime, vėliau dirbo Sąjūdžio koordinacinėje taryboje, aktyviai prisidėjo prie jo veiklos plėtojimo. 1989 m. buvo vienas iš Lietuvos politinių kalinių sąjungos įkūrėjų, taip pat vienas iš Lietuvos žmogaus teisių asociacijos steigėjų ir šios asociacijos komiteto narys.

Albertas Žilinskas (kairėje) ir prof. Bronislovas Genzelis Venclovų namuose-muziejuje 2008 m. Algirdo Tarvydo nuotr. Iš Venclovų namų-muziejaus rinkinių

Nepriklausomoje Lietuvoje 1992–1996 m. dirbo patarėju Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komitete, 1992–1995 m. buvo Vyriausiosios rinkimų komisijos narys. A. Žilinsko atsiminimų apie Lietuvos antisovietinį pasipriešinimą paskelbta knygoje „Kažkas tokio labai tikro: nepaklusniosios sovietmečio visuomenės istorijos“ (2015).

Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. rugpjūčio 21 d. dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu – Riterio kryžiumi. Už dalyvavimą Vengrijos revoliucijos paskatintuose įvykiuose Vengrijos valstybės 2006 m. apdovanotas specialiu diplomu (padėkos raštu) ir medaliu.

Mirė A. Žilinskas 2020 m. sausio 10 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse.

Teksto autorius – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas Arvydas Gelžinis

2022.06.01; 04:00

  1.  

kalanta_romas
Lietuvos didvyris Romas Kalanta

Romas Kalanta gimė 1953 m. vasario 22 d. Alytuje, Elenos ir Adolfo Kalantų šeimoje, kurioje, be jo, augo dar du broliai, vyresnysis Antanas (g. 1945 m.) ir jaunesnysis Arvydas (g. 1958 m.). Iki 1963 m. R. Kalanta su tėvais ir broliais gyveno Alytuje, tuomet šeima persikėlė gyventi į Kauną, Vilijampolę. Romo tėvas dirbo Kauno politechnikumo direktoriaus pavaduotoju, vėliau sandėlininku, mama – Kauno 13-oje vidurinėje mokykloje, aptarnavimo sferoje.

1963–1968 m. R. Kalanta mokėsi Kauno 6-ojoje aštuonmetėje mokykloje, vėliau nuo 1968 m. Kauno 18-ojoje vidurinėje mokykloje. Jo mokyklinėse charakteristikose nurodoma, kad „buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara“, „lėtas, taikaus būdo, gana uždaras, mėgstantis analizuoti, nelinkęs atvirai bičiuliautis“, „kovojo su melu ir neteisybe“. R. Kalantai rūpėjo tautos egzistencijos problemos, jaudino tautinę ir asmenybės saviraišką varžanti visuomeninė politinė padėtis Lietuvoje. Buvo vienas iš to meto daugelio jaunuolių, kurie, protestuodami prieš sovietinį saviraiškos laisvės varžymą, nešiojo ilgus plaukus. Mėgo „The Beatles“ muziką. Religinga motina vaikus auklėjo katalikiška dvasia, todėl jis niekada neslėpė esąs praktikuojantis katalikas. Dėl jo religinių įsitikinimų ir visuomeninių pažiūrų mokykloje kildavo tam tikrų nesutarimų, 1971 m. jis buvo pašalintas iš komjaunimo. 1971 m. R. Kalanta turėjo baigti vidurinę mokyklą, tačiau jos nebaigė, neišlaikęs istorijos egzamino, nes nesirėmė marksistinėmis-lenininėmis istorijos dogmomis. Tikėtina, kad Romas jau buvo patekęs į KGB akiratį ir dėl to jam buvo sutrukdyta baigti mokyklą. Tuomet Romas perėjo mokytis į Kauno 5-ąją vakarinę (pamaininę) vidurinę mokyklą. R. Kalantos biografai pabrėžia, kad mokslai jam „nelabai sekėsi“. Kiek tai patikima informacija, šiandien sunku patvirtinti. Tačiau jo paskutinio trimestro pažymiai penkiabalėje sistemoje buvo tokie: lietuvių k. ir literatūra – 4, rusų k. ir literatūra – 4, algebra – 3, geometrija – 3, istorija – 3, visuomenės mokslai – 3, biologija – 5, fizika – 4, astromonija – 4, chemija – 4, užsienio kalba – 4. Tai liudija, kad R. Kalanta mokėsi vidutiniškai.

1972 m. gegužės 14 d. sekmadienio vidurdienį Kauno miesto sodelyje, prie Muzikinio teatro, netoli anuometinio Kauno m. vykdomojo komiteto, esančio Laisvės alėjoje, protestuodamas prieš sovietinį režimą, R. Kalanta apsipylė benzinu iš trijų litrų stiklainio ir, šaukdamas „Laisvę Lietuvai!“, padegė save. Atskubėję greitosios pagalbos medikai Romą į ligoninę išvežė jau netekusį sąmonės. Pastangos išgelbėti gyvybę buvo nesėkmingos, konstatuoti viso kūno II, III ir IV laipsnio nudegimai. Oficialiais duomenimis, R. Kalanta mirė 1972 m. gegužės 15 d., apie 4 val. ryto. Jo užrašų knygelėje, kuri pateko į KGB rankas, liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“.

To meto Lietuvos patriotiškas jaunimas iš užsienio radijo stočių žinojo, kad 1969 m. Prahoje protestuodamas prieš politinę santvarką susidegino Janas Palachas. Protestuodamas prieš Ukrainos rusifikaciją 1969 m. vasario 10 d. Kijeve bandė nusižudyti Nikolajus Bereslavskis. 1969 m. balandžio 13 d. Rygoje protestuodamas prieš žydų diskriminaciją ir reikalaudamas suteikti nepriklausomybę Čekoslovakijai susidegino žydų tautybės studentas Ilja Ripsas. Visa tai galėjo ir R. Kalantą pastūmėti tokiam sprendimui.

Nujausdama galimą R. Kalantos poelgio įtaką antisovietinių veiksmų proveržiui, ypač tarp jaunimo, sovietinė valdžia siekė užkirsti kelią viešam visuomenės pasipiktinimui per R. Kalantos laidotuves ir informacijos patekimui į užsienį. Todėl, įsikišus sovietiniam saugumui, laidotuvės įvyko gegužės 18 d., 14 val., dviem valandomis anksčiau, nei buvo numatyta, ir kitose, nei planavo artimieji, kapinėse – Romainiuose. 1972 m. gegužės 18 d. į 16 val. numatytas laidotuves prie R. Kalantos namų Panerių g. 34 susirinko gausus būrys žmonių. Paaiškėjus, kad laidotuvės jau įvyko, žmonės iš Panerių gatvės patraukė į Kauno miesto sodą, laidotuvėms skirtas gėles padėjo R. Kalantos žūties vietoje, iš tulpių sudėliojo žodį LIETUVA. Kauno politechnikumo pirmakursis Rimantas Baužys gegužės 18–osios pavakare susideginimo vietoje perskaitė prieš dieną parašytą Laisvojo Lietuvos jaunimo manifestą, kuriame kaltino jaunimą persekiojančią KGB ir sovietinę miliciją.

Kalantos Romo atminimas. JAV

R. Kalantos susideginimas sukėlė spontanišką antisovietinį pasipiktinimą, kuris Kaune, garsėjusiame lietuviška patriotine dvasia, rado tinkamą terpę. Tuo metu Lietuvos jaunimui darė įtaką vinilinės plokštelės su kitokiais, alternatyvios roko muzikos įrašais, sunkai pagaunami užsienio radijo stočių signalai, pasipiktinimą kėlė sovietinė nomenklatūra su savo beveik neribotomis galiomis, spec. poliklinikomis, spec. parduotuvėmis ir kitomis privilegijomis.

Jaunimo protesto žygis nuo R. Kalantos namų iki jo susideginimo vietos išsiplėtė į dvi dienas – gegužės 18-ąją ir 19-ąją – trukusias masines demonstracijas, susirėmimus su milicijos pareigūnais. Žinoma, kad šiose demonstracijose dalyvavo jaunimas ne tik iš Kauno ar Vilniaus, bet ir bendraamžiai iš Latvijos ir Estijos.

Prasiveržė ilgai slopintas protestas dėl Lietuvos pavergimo, rusinimo, žmogaus laisvių suvaržymo. Susirinkusieji, kurių buvo daugiau nei trys tūkstančiai, skandavo šūkius „Laisvę Lietuvai!“, „Šalin okupantus!“, „Rusai, lauk iš Lietuvos“. Mieste buvo platinami atsišaukimai „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“, „Tegyvuoja gegužės 18-oji!“ Šie antisovietiniai protestai Kaune tuo metu buvo vieni gausiausių SSRS mastu. Sovietų okupacinė valdžia prieš manifestantus, be milicijos, panaudojo ir SSRS kariuomenės desantininkų, ir Vidaus reikalų ministerijos specialius karinius būrius. Protestų malšinimų metu daugelis buvo žiauriai sumušti. Gegužės 20-ąją į „Laisvės“ kino teatrą Kaune buvo sukviesti aukštųjų ir vidurinių mokyklų vadovai, partorgai, komjaunimo lyderiai, profsąjungų aktyvistai. KGB pareigūnai jiems keletą kartų demonstravo 5–7 minučių juostą, kurioje buvo užfiksuotas jaunimas Laisvės alėjoje ir miesto sodelyje, ir užsirašinėjo atpažintų jaunuolių duomenis. Vėliau šie kadrai tokiu pačiu tikslu buvo rodomi „Planetos“ kino teatre įmonių vadovams. Per pačias protesto demonstracijas ir po šių atpažinimų iš viso buvo suimti 402 asmenys. KGB pareigūnai analizavo juos socialiniu lygmeniu, nustatė, kad iš šių suimtų 351 vyro ir 51 moters 97 buvo komjaunuoliai, 192 darbininkai, 37 tarnautojai ir kiti. Iš jų 33 buvo patraukti administracinėn atsakomybėn.

Aktyviausiems 1972 m. gegužės 18−19 d. Kauno įvykių dalyviams iškelta baudžiamoji byla, kurioje vykdyti tardymą buvo pavesta iš LSSR KGB Tardymo skyriaus sudarytai tardytojų grupei. Lietuvos SSR Aukščiausiojo teismo teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos 1972 m. spalio 3 d. nuosprendžiu aktyviausi Kauno protesto įvykių dalyviai ‒ Vytautas Kaladė, Antanas Kačinskas, Rimantas Baužys, Kazys Grinkevičius, Vytautas Žmuida, Jonas Prapuolenaitis, Juozas Macijauskas, Virginija Urbonavičiūtė – pagal LSSR baudžiamojo kodekso (BK) 193 straipsnį (grupinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, organizavimas arba dalyvavimas juose), 225 straipsnio 2 dalį (piktybinis chuliganizmas), 99 straipsnio 1 dalį (tyčinis valstybinio ar visuomeninio turto sunaikinimas arba sužalojimas) buvo nuteisti laisvės atėmimu nuo vienerių iki trejų metų, bausmes atliekant pataisos darbų kolonijoje. Be to, dalis protesto demonstracijose dalyvavusių studentų buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų ir paimti į sovietinę kariuomenę.

1972 m. susidegino ir daugiau asmenų, tikėtina, R. Kalantos pavyzdžiu. 1972 m. gegužės 29 d. Varėnoje, prieš tai iškėlęs Trispalvę, susidegino V. Stonys. Tų pačių metų birželio 3-iąją Kaune susidegino Andrius Andriuškevičius. Birželio 22-ąją Šiauliuose susidegino keturiasdešimtmetis Juozapas Baracevičius. Tačiau šie faktai buvo jau nuslėpti nuo visuomenės ir didesnio atgarsio nesulaukė. Ši kraštutinė protesto forma – savižudybė susideginant – neišnyko ir vėliau. 1976 m. rugpjūčio 10 d. sovietų kariuomenėje, kareivių akivaizdoje, susidegino Antanas Kalinauskas. Dėl laisvos Lietuvos siekio 1989 m. kovo 3 d. Klaipėdoje, prie Lenino paminklo, susidegino liaudies meistras, dailininkas marinistas Vytautas Vičiulis. 1990 m. balandžio 26 d., protestuodamas prieš Sovietų Sąjungos paskelbtą ekonominę blokadą, Maskvoje, Revoliucijos aikštėje, susidegino Stanislovas Žemaitis. Dėl tų pačių priežasčių žinomas skulptorius Rimantas Daugintis 1990 m. gegužės 9 d. susidegino prie SSRS ir Vengrijos sienos.

Kalantos Romo atminimas JAV

Siekiant sumenkinti R. Kalantos poelgį, 1972 m. KGB iniciatyva buvo sudaryta teismo medicinos ekspertų komisija, kuri nustatė, kad neva jis sirgo šizofrenija ir negalėjo suprasti tikrosios savo veiksmų prasmės. Tačiau tai įrodo tik tiek, kad dalis Lietuvos psichiatrų buvo verčiami bendradarbiauti su KGB, nusižengiant Hipokrato priesaikai. Jei R. Kalanta būtų sirgęs šizofrenija, jis jokiu būdu nebūtų galėjęs gauti leidimo lankyti treniruotes DOSAAF (sovietinė sukarinta visuomeninė organizacija) šaudymo sekcijoje. 1989 m. sudarytai psichiatrų komisijai nepavyko rasti jokių duomenų, kad jis būtų sirgęs psichikos liga.

Kauno demonstracijų aidas nuvilnijo per visą Lietuvą. Miestuose ir miesteliuose KGB fiksavo padidėjusį skaičių išplatintų antisovietinių atsišaukimų ir Trispalvės iškėlimo atvejų. 1972 m. birželio naktį prie Kauno–Klaipėdos plento, netoli Ariogalos, prie šaltinio ant Dubysos šlaito, Vilniaus studentai pastatė metalinį kryžių su užrašu: „Romui Kalantai, pasiaukojusiam už Lietuvą.“ Šis kryžius labai greitai sovietų valdžios nurodymu buvo sunaikintas. Lietuvos mokyklose moksleiviai švarko atlapų vidinėse pusėse ėmė segėti nepriklausomos Lietuvos simboliką, tokiais ir panašiais būdais tapatindamiesi su laisva Lietuva.

Šie įvykiai nuaidėjo ir per pasaulį, buvo plačiai nušviesti Vakarų spaudoje, kartu primenant ir Lietuvos inkorporavimo į SSRS aplinkybes. Jau 1972 m. gegužės 20 d. pasaulį pasiekė žinios apie Romo žūtį, neramumus Kauno mieste. Vėlesniais metais JAV lietuvių bendruomenės nariai kiekvienais metais prisimindavo R. Kalantos auką, kartu tai buvo dar viena proga priminti pasauliui apie Lietuvos nepriklausomybės siekį.

Įsidėmėtinas, bet dar menkai pabrėžiamas istorinis faktas, kad 1972 m. gegužės 22 d. Maskvoje prasidėjo JAV prezidento Ričardo Niksono vizitas. R. Kalantos susideginimas ir antisovietiniai protestai Kaune JAV Prezidento vizito SSRS išvakarėse akivaizdžiai griovė mitą apie klestinčią ir visas problemas išsprendusią imperiją, supurtė jos valdžios institucijas. Šis politinis įvykis skatino Lietuvos išsivadavimo siekį. Pasaulyje gyvenantys lietuviai rengė minėjimus, leido knygas, pašto ženklus, statė paminklus ir kitus atminimo simbolius lietuvių bendruomenių susibūrimo vietose. R. Kalanta tapo neginkluotojo antisovietinio pasipriešinimo simboliu.

Buvę KGB rūmai Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Laisvės šauklys, nacionalinis didvyris R. Kalanta, buvo deramai pagerbtas. 1990 m. gruodžio 27 d. buvo išleistas potvarkis jo kapą Kaune Romainių kapinėse laikyti vietinės reikšmės istorijos paminklu. Apie R. Kalantą ir vadinamąsias Kalantines 1990 m. pastatytas dokumentinis filmas „Fontano vaikai“ (rež. Raimundas Banionis ir Andrius Šiuša); parašytos knygos: Juozo Grušio-Žilvinio „Po ugnies ženklu“ (1999 m.), Egidijaus Aleksandravičiaus ir Kastyčio Antanaičio „Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris“ (2002 m.), Gintauto Iešmanto poezijos knygelė „Kauno elegija“ (1997 m.). Neramumai, vykę Kaune po R. Kalantos susideginimo, ekranizuoti filme „Emilija iš Laisvės alėjos“ (rež. Donatas Ulvydas, 2017 m.)

Lietuvos Respublikos Prezidento 2000 m. birželio 30 d. dekretu R. Kalanta (po mirties) apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius). 2002 m. gegužės 7 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Romo Kalantos aukos diena, gegužės 14-oji, buvo įtraukta į atmintinų dienų sąrašą ir paskelbta Pilietinio pasipriešinimo diena. 2002 m. gegužės 14 d. Kaune atidengtas žūties vietos įamžinimo paminklas „Aukos laukas“ ir įrašas grindinyje: „Romas Kalanta 1972“ (skulpt. Robertas Antinis jaunesnysis, arch. Saulius Juškys).

LGGRTC darbuotojai Raimundas Kaminskas ir Arvydas Gelžinis

2022.05.13; 08:00

Kvietimas. Nuo raudonojo teroro iki mafijinės valstybės

Leidykla „Briedis“ pristato negrožinės literatūros naujieną – Jurijaus Felštinskio ir Vladimiro Popovo knygą „Nuo raudonojo teroro iki mafijinės valstybės“. Tai drąsi, išsami, chrestomatinė Rusijos valstybės saugumo vykdyta valdžios užgrobimo istorija, prasidedanti 1917 m. gruodį VČK įsteigimu ir chronologiškai skaitytojus vedanti iki šių laikų.

Knygoje parodomos valstybės saugumo ir komunistų partijos mirtinos grumtynės: jų tarpusavio kova 1991 m. pasibaigė KGB pergale prieš SSKP, o 2000 m. – ir prieš visą šalį, kai Vladimiras Putinas, buvęs FST direktorius, tapo Rusijos prezidentu, o po 2020 m. konstitucijos pataisų užsitikrino savo viešpatavimą prezidento poste iki 2036-ųjų. Tik ar žiaurus Ukrainos naikinimas rusiškomis bombomis nesugriaus šio „rusų pasaulio“ architekto kruopščiai puoselėtų imperinių planų?

Visoje sovietinėje istoriografijoje, milijonuose sovietinės istorijos knygų nėra nė krislo tiesos, nes jos rašytos turint vienintelį tikslą – suklastoti XX amžiaus Rusijos istoriją, ją kaip įmanoma labiau supainioti ir pridėti įvairaus melo: stalininio, chruščiovinio, brežnevinio, putininio. Šios knygos autoriai atskleidžia ne vieną kruopščiai ir ilgai slėptą istorinį faktą ar peripetiją, todėl apie kai kuriuos dalykus čia perskaitysite pirmąkart.

Abu knygos bendraautoriai gimė ir užaugo Rusijoje, abu ne vieną dešimtmetį dabar yra iš jos emigravę. V. Popovas – buvęs KGB papulkininkis, savo darbo šioje struktūroje ypatumus aprašęs knygoje „Niekšų sąmokslas“ (ją išleido kartu su J. Felštinskiu).   

J. Felštinskis – rusų kilmės amerikiečių istorikas, istorijos mokslų daktaras, drąsių, atvirų veikalų apie SSRS ir Rusijos istoriją autorius arba bendraautorius (leidyklos „Briedis“ lietuvių k. išleistos jo knygos – „KGB žaidžia šachmatais“, jau minėtas „Niekšų sąmokslas“, „FST sprogdina Rusiją“, šiuo metu verčiama „Trečiasis pasaulinis: mūšis dėl Ukrainos“). 1978 m. išvyko studijuoti į JAV, gilinosi į įvairaus laikotarpio Rusijos istoriją, tapo istorijos mokslų daktaru. 1993 m. grįžo į Rusiją ir Mokslų akademijoje apgynė mokslo daktaro disertaciją. 1998 m. Maskvoje ėmė studijuoti šiuolaikinės Rusijos politiką, susipažino su FST agentu Aleksandru Litvinenka.

Jurijaus Felštinskio ir Vladimiro Popovo knyga „Nuo raudonojo teroro iki mafijinės valstybės“

Iš šios pažinties gimė didelio atgarsio sulaukusi knyga „FST sprogdina Rusiją“, kurioje pirmąkart drąsiai teigiama, kad per 2000 metų prezidento rinkimus norėdama užgrobti Rusijos Federacijos prezidento postą FST ryžosi susprogdinti keletą gyvenamųjų namų Rusijoje, pasėti paniką, šiais teroro aktais apkaltinti čečėnus ir sukelti antrąjį Čečėnijos karą. Knyga Rusijoje, suprantama, uždrausta.

2002-aisiais, kai pirmąkart buvo paviešintas šis kruvinas KGB-FST įgyvendintas planas, J. Felštinskio ir A. Litvinenkos (kuris po kelerių metų bus nunuodytas) iškeltos teorijos rodėsi sunkiai suvokiamos. Bet po dvidešimties metų jos atrodo labiau nei įtikinamos.

J. Felštinskis yra parašęs Lietuvai svarbių veikalų, iš kurių mokėsi mūsų istorikai ir politikai. Pavyzdžiui, 1989 m. tuometinėje Vilniaus leidykloje „Mokslas“ pusiau legaliai išspausdinta J. Felštinskio knyga apie Molotovo–Ribentropo paktą „TSRS–Vokietija 1939. Dokumentinė medžiaga“ (pirmąkart išleista 1983 m. nedidelėje JAV išeivijos leidykloje „Telex“). Įdomu tai, kad dalis iš 100 tūkst. Vilniuje išspausdintų egzempliorių (lietuvių ir rusų k.) iškeliavo į Maskvą ir buvo išsiųsti visiems SSRS Aukščiausiosios Tarybos nariams.

Kaip žinoma, neilgai trukus SSRS vadovybę sudrebino žinia, kad visos trys Baltijos respublikos, kurios buvo okupuotos Raudonosios armijos pagal 1939 m. rugpjūčio mėn. sovietų ir Vokietijos vyriausybių sudarytą slaptą sutartį, iškėlė klausimą dėl atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos. Ir kas galėtų paneigti, kad šios dokumentinės medžiagos paskelbimas neprisidėjo prie Sovietų Sąjungos žlugimo.

Jurijus Felštinskis. Gordonua.com nuotr.

Gegužės 18–20 d. J. Felštinskis viešės Lietuvoje ir pats pristatys knygą „Nuo raudonojo teroro iki mafijinės valstybės“. Vienas knygos pristatymas vyks gegužės 18 d., trečiadienį, 17 val. Istorinėje LR Prezidentūroje Kaune (Vilniaus g. 33). Kitas –gegužės 19 d., ketvirtadienį, 16 val. Vilniuje, Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso konferencijų salėje (Žirmūnų g. 1F). Renginių moderatorius – žurnalistas, politikos apžvalgininkas Vidmantas Valiušaitis.

Knygos pristatymuose dalyvausiantis J. Felštinskis, jau keletą dešimtmečių skaitytojams pasakojantis Kremliui nepatogią SSRS ir Rusijos istoriją, pasidalins savo įžvalgomis apie Ukrainoje pradėtą brutalų karą, kuris Rusiją neabejotinai pasuks kita kryptimi, atsakys į dalyvių klausimus. Renginys vyks rusų kalba.

Renginio metu galėsite įsigyti knygų.

Informacijos šaltinis – leidykla „Briedis“

2022.05.10; 15:53

Kunigai jėzuitai Jonas Boruta SJ (kairėje) ir Antanas Gražulis SJ (dešinėje), atvykę aplankyti kun. Sigito Tamkevičiaus SJ tremtyje. Tomsko sr. Krivošeino raj. Staro-Sainakovo k. 1988 m. birželio mėn. Iš svetainės lkbkronika.lt

Arvydas Gelžinis, LGGRTC istorikas

Antanas Gražulis gimė 1952 m. balandžio 28 d. Alytaus r. Mankūnų k. Monikos ir Antano Gražulių gausioje penkiolikos vaikų šeimoje.

Trys šios šeimos sūnūs tapo kunigais. 1978 m. A. Gražulis baigė Kauno kunigų seminariją. 1979 m. įstojo į pogrindinį jėzuitų ordino noviciatą Bijutiškyje (Molėtų r.), po kelerių metų tapo jėzuitų vienuolijos nariu. 1978–1988 m. buvo vikaras Prienuose, Alytuje, 1988 m. – Sangrūdoje (Marijampolės r.). 1978 m., paskirtas vikaru į Prienus, iš karto pradėjo darbą su jaunimu ir šeimomis. Rengė sovietinės valdžios draudžiamus jaunimo susirinkimus, rekolekcijas, katechezės pamokas, tautinių ir religinių švenčių minėjimus. Jaunimo susitikimus ne kartą išvaikydavo sovietiniai pareigūnai. Dėl to kai kurie susitikimai buvo organizuojami Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje. Šioje veikloje dalyvavęs jaunimas vykdė ir aktyvią antisovietinę veiklą – Vasario 16-osios proga slapta iškeldavo trispalves, rinkdavo parašus po įvairiais protesto pareiškimais, talkino naktimis statant kryžius.

Vėliau kunigaudamas Alytaus ir Sangrūdos parapijose kun. A. Gražulis taip pat organizavo katalikiško jaunimo religinį ir patriotinį švietimą.

Nuo 1978 m. kun. A. Gražulis rinko medžiagą pogrindinei spaudai, su kitais daugino ir platino „Aušrą“, „LKB kroniką“, „Tiesos kelią“ ir kitus pogrindinius periodinius leidinius bei religinę literatūrą. Nuo 1983 m. kun. Jonui Borutai SJ padėjo organizuoti „LKB Kronikos“ spausdinimą, aprūpindavo reikiama technine įranga – rašomosiomis mašinėlėmis, šriftu, nes tai dėl konspiracijos reikėdavo dažnai keisti.

Rūpinosi parengtų perduoti į Vakarus „LKB Kronikos“ mikrofilmų slėpimu suvenyruose, kurie būdavo perduodami į Lietuvą atvykstantiems JAV lietuviams. Pogrindžio leidiniui „Aušra“ parūpindavo popieriaus. Didelį dėmesį skyrė religinei spaudai. Savo tėviškėje, tėvų sodyboje, įkūrė pogrindinę spaustuvę. Čia kun. A. Gražulio rūpesčiu pogrindžio sąlygomis 10 000 egz. tiražu išleistas tikybos vadovėlis – katekizmas „Tikybos pirmamokslis“. Kardinolo Sigito Tamkevičiaus teigimu, anuo metu tokie katekizmai buvo ne mažiau svarbūs už antisovietinę literatūrą, nes ugdė ateities Lietuvą.

Kun. Antanas Gražulis. 1982 m. Iš svetainės lkbkronika.lt

1983 m. areštavus ir įkalinus Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto (toliau – TTGKK) narius kunigus A. Svarinską ir S. Tamkevičių, buvo sustabdyta vieša šio komiteto veikla. Tuomet kunigai J. Zdebskis ir A. Gražulis organizavo analogišką pogrindinį komitetą. Šio komiteto susirinkimuose be jų dalyvaudavo kunigai Gvidonas Dovidaitis, Petras Dumbliauskas Jonas Boruta ir Lionginas Kunevičius. Pogrindinio TTGKK nariai susirinkę aptardavo „LKB Kronikos“ ir „Aušros“ leidybos, jos perdavimo į Vakarus problemas. Taip pat buvo rengiami pareiškimai pogrindinio TTGKK vardu ir pasirašant slapyvardžiais siunčiami sovietų valdžiai. Su šiuo pogrindžio komitetu kun. A. Gražulis pasirašė keliolika pareiškimų dėl tikinčiųjų teisių pažeidimų, taip pat aktyviai dalyvavo disidentų teismuose, išreikšdamas jiems palaikymą.

Sovietinė valdžia prieš kun. A. Gražulį vykdė aktyvią šmeižto kampaniją, jį persekiojo ir baudė, LSSR KGB labai aktyviai jį sekė ir rinko įkalčius prieš jį. Iš pradžių jam buvo užvesta operatyvinio patikrinimo byla. 1980 m. KGB agentai pranešė, kad A. Gražulis savo namuose turi paskutinį „LKB Kronikos“ numerį. 1980 m. sausio 26 d. fiksuotas A. Gražulio apsilankymas Birštone pas Povilą Buzą, kur veikė nelegali spaustuvė. 1980 m. vasario 16 d. buvo iškrėsta kun. A. Gražulio mašina ir rasta 12 kg tipografinio šrifto. Po dviejų dienų buvo atlikta krata kunigo bute ir paimta 12 numerių pogrindžio leidinio „Tiesos kelias“ bei kita spausdinta ir rankraštinė medžiaga. KGB pareigūnai nustatė, kad kai kurie iš A. Gražulio konfiskuoti rankraščiai buvo publikuoti „LKB Kronikoje“ Nr. 41. Tolesnei kun. A. Gražulio pogrindžio veiklos operatyvinei dokumentacijai ir įrodymų paieškai buvo paskirti trys KGB agentai. 1980 m. gegužės 7–8 d. Prienų vikaras kun. A. Gražulis buvo tardomas Vilniaus KGB tardytojų.

Už religinę ir tautinę veiklą kun. A. Gražulis buvo baudžiamas administracinėmis baudomis, 1983 m. vėl tardomas KGB rūmuose Vilniuje. 1983 m. rugsėjo 8 d. Prienų prokuratūroje oficialiai įspėtas dėl gresiančios baudžiamosios atsakomybės. KGB pareigūnai jam užvedė operatyvinio tyrimo bylą, suteikė slapyvardį Lunatik. KGB dokumentuose jis vadintas kunigu ekstremistu. Taip pat prieš jį buvo vykdoma aktyvi šmeižto kompanija. Tačiau nuo sovietinės valdžios persekiojimo kun. A. Gražulį labai aktyviai gynė Prienų tikintieji, kurie po protesto pareiškimais dėl savo parapijos kunigo persekiojimo surinkdavo maždaug po 1500 parašų. 1987 m. Alytaus r. laikraštyje „Komunistinis rytojus“ išspausdintame straipsnyje kun. A. Gražulis kaltinamas tarybinių įstatymų pažeidinėjimu bei antitarybinių nuotaikų kurstymu. Protestuodami alytiškai parašė pareiškimą, kur pareikalavo, kad redaktorius atšauktų minėtą straipsnį, po pareiškimu pasirašė 1609 asmenys. Kun. A. Gražulio pavardė figūravo 1987 m. KGB iškeltoje baudžiamojoje byloje dėl „LKB Kronikos“ leidybos ir platinimo. Ši byla, prasidėjus Sąjūdžiui, nutraukta 1988 m. birželio 29 d.

Kun. Antanas Gražulis

Nuo 1989 m. kun. A. Gražulis SJ buvo Lietuvos skautų dvasios tėvas, Vilniaus arkikatedros vikaras, Lietuvos kariuomenės pirmasis kapelionas, Vilniaus mokyklų tikybos mokytojas. Grąžinus Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčią tikintiesiems, nuo 1991 m. buvo jos kunigas rezidentas. Aktyviai dalyvavo 1995 m. atkuriant Vilniaus jėzuitų gimnaziją, iki 2003 m. buvo šios gimnazijos direktorius. Nuo 2003 m. Čikagoje (JAV) buvo Šiaurės Amerikos jėzuitų Lietuvos ir Latvijos provincijos rezidencijos vyresnysis, jėzuitų bažnyčios prefektas, lituanistinės mokyklos kapelionas, Maironio mokyklos Lemonte (Ilinojaus valstija) mokytojas. Nuo 2017 m. Kulautuvos ir Paštuvos (Kauno raj.) parapijų klebonas.

Kun. A. Gražulis 1992 m. birželio 10 d. apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, 2000 m. birželio 30 d. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 2010 m. kovo 24 d. jam suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas.

2022.04.28; 16:30

Aurelija Juodytė (LGGRTC)

Lietuviai – Anderso armijoje su trispalve

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikų išanalizuoti ir pradėti viešinti dokumentai rodo, kad sąjungininkų prieš nacistinę Vokietiją gretose kovoję Didžiojoje Britanijoje iš Lenkijos Respublikos piliečių suformuoto Anderso armijos korpuso kariai pokariu sovietų nemalonę pelnė viešai palyginę gyvenimą demokratiniuose Vakaruose ir Sovietų Sąjungoje.

Be to, 1951 m. trėmimo operacijos „Sever“ („Šiaurė‘) neišvengė ir specialiais SSRS nutarimais iki šios armijos suformavimo amnestuoti Lenkijos pilietybę turėję kariškiai. Lietuvoje yra išlikę 50 buvusių Lenkijos kariškių ir jų šeimų trėmimo bylų. Iš 50 buvusių karių 25 – lenkų tautybės asmenys, 17 – lietuvių, 5 – rusų, 2 – totorių ir vienas baltarusis. Viešinami visi sprendimai ištremti, sovietinės pažymos apie tremiamus asmenis, sovietinio saugumo informatorių pranešimai apie Lenkijos kariškių pokalbius, jų pasisakymus apie gyvenimą Sovietų Sąjungoje. Skelbiami ištremtųjų laiškai su prašymais paleisti iš tremties ir valdžios atsakymai, kodėl jie neišleidžiami. Pateikiama ir dalis tardymo protokolų. Be to, paviešintuose dokumentuose publikuojamos ir tų žmonių nuotraukos, sąjungininkų kareivių knygelė. Kuo reikšmingi pradėti skelbti dokumentai?

Lietuviai – Anderso armijoje

„Visų pirma, tai istoriniai dokumentai, kurie rodo tuometės oficialios Maskvos dviveidiškumą ir požiūrį į savo sąjungininkus“, – sako Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius istorikas dr. Arūnas Bubnys. „Kai mūšiams trūksta kovotojų, tinka ir į lagerius kaip „priešiškas sovietinei armijai elementas“ išsiųsti politiniai kaliniai, amnestuojami ir kriminaliniai nusikaltėliai. Tačiau pergalė yra tik valdžiai, nes po karo artimųjų ilgesio į tėvynę atgintiems kariams pažadėtas „rojus“ tęsiasi neilgai: jau 1951 m. išleistas įsakas pradėti užsienį regėjusių ir su sovietine realybe jį lyginančių kariškių trėmimus.“

Pasak dr. A. Bubnio be kitų, tarp ištremtųjų iš Lietuvos buvo ir kolūkio pirmininkas, ir apylinkės deputatas, ir žmogus, laikraščiuose šlovinęs sovietinę valdžią, per radiją kvietęs kitus, tarnavusius Anderso armijoje, grįžti į tėvynę. Primintina, kad 1945 m. pasibaigus Antrajam pasauliniam karui abiejuose Anderso armijos Lenkijos korpusuose tarnavo 75 tūkst. kariškių. Iš viso iš Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos buvo ištremta 13–14 tūkst. žmonių.

Viešinami dokumentai yra svarbus susistemintas istorinis šaltinis. Nuodugnus susipažinimas su juo padeda dar geriau suprasti Putino režimo ištakas.

Trėmimas „Sever“ („Šiaurė“) pradėtas vykdyti naktį iš 1951 m. kovo 31 d. į balandžio 1 d., į ištremtųjų skundus nereaguota

Represuotasis Vladislavas Kazakas

1951 m. vasario 13 d. SSRS Ministrų taryba priėmė nutarimą Nr. 377-190 ss (ss – „soveršenosekretno“; liet. k. „visiškai slaptai“), nurodantį ištremti visus grįžusius iš Didžiosios Britanijos Lenkijos armijos kariškius ir jų šeimos narius. Kodinis buvusių Lenkijos kariškių ir jų šeimos narių trėmimas buvo pavadintas „Sever“ („Šiaurė“).

Represuotasis Vaitiekus Kašėta

Pasiruošimas trėmimams vyko iš karto gavus nutarimą. Smulkesnė informacija apie trėmimo vykdymą 1951 m. kovo 5 d. SSRS MGB įsakymu Nr. 00193 nurodė, kad kartu su Lenkijos kariškiais turėjo būti tremiami ir Jehovos liudytojai. Trėmimas prasidėjo naktį iš 1951 m. kovo 31 d. į balandžio 1 d. Iš viso iš Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos buvo ištremta 13–14 tūkst. žmonių. Lietuvoje yra išlikę 50 buvusių Lenkijos kariškių ir jų šeimų trėmimo bylų, kuriose užfiksuoti 187 ištremti asmenys. Dokumentai rodo, kad trėmė visus, net lojalius sovietinei valdžiai. Kartu su buvusiais Lenkijos kariškiais trėmė ir gimines, kurie kartu su tremiamaisiais gyveno, vedė bendrą namų ūkį. Tačiau kitų giminių, kurie gyveno atskirai, nepersekiojo, taip pat ir buvusių žmonų skyrybų atveju, arba jei pora juridiškai nebuvo apiforminusi savo santykių. Vis dėlto, trėmimų neišvengė ir tos šeimos, kurių vyrai dar prieš trėmimus buvo nuteisti ir kalėjo, nesvarbu, ar nuteisti buvo pagal politinį 58 straipsnį, ar už chuliganizmą.

Pirmieji ištremtųjų bandymai apskųsti trėmimo nuosprendį ir prašymai grįžti į tėvynę užfiksuoti 1955 m., kai buvo paskelbta amnestija vokiečių karo belaisviams bei sovietiniams piliečiams, kovojusiems vokiečių pusėje ir nepadariusiems karo nusikaltimų. Tačiau visi prašymai buvo atmesti motyvuojant, kad jie ištremti teisėtai, nes prieš fašistus jie kovėsi ne SSRS, o sąjungininkų gretose.

Kitas toks bandymas buvo 1956 m., po Sovietų Sąjungos Komunistų partijos XX suvažiavimo, kai buvo pasmerktas Stalino kultas. Nuo tada prasidėjo stalinizmo aukų reabilitavimas, tačiau jis nepalietė Lenkijos armijos kariškių, kariavusių prieš nacius sąjungininkų pusėje. Taigi 1957 m. vėl buvo atmesti visi tiek reabilitavimo, tiek paleidimo iš tremties prašymai.

Kodėl Lenkijos kariškiai sovietams atrodė baisesni už nacių kariškius, jų talkininkus?

Iš bylų dokumentų matome, kaip žmonės patekdavo į Anderso armiją. Vienas įdomesnių atvejų – tai lietuvio Alfonso Kiaulėno likimas. Gimęs Lietuvoje, Panevėžio apskrityje, jis 1926–1927 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, 1929 m. emigravo į Argentiną, kur 1942 m. savanoriu stojo į Didžiosios Britanijos karines pajėgas ir buvo pasiųstas į Lenkijos armiją, formuojamą Didžiojoje Britanijoje. A. Kiaulėnas dalyvavo kovose prieš nacius Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje. Buvo sunkiai sužeistas, apdovanotas Didžiosios Britanijos ir Lenkijos medaliais. 1947 m. grįžo į Lietuvą. A. Kiaulėnas –ne vienintelis lietuvis, užsienyje stojęs kovoti prieš nacius sąjungininkų gretose.

Edvardas Doveika, represuotas už tarnavimą Anderso armijoje

Kitas lietuvis – Leonas Lapinas – gyveno Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte, kur įsitraukė į lietuvybės puoselėjimą ir išsaugojimą, priklausė lietuvių kultūrinei Šventojo Kazimiero organizacijai, buvo šios organizacijos Švenčionių skyriaus pirmininkas. Kai Lietuva atgavo Vilnių, jis reikalavo, kad Sovietų Sąjunga grąžintų visas lietuvių žemes pagal 1920 m. Taikos sutartį, todėl 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, buvo nuteistas pagal 58 straipsnį už antisovietinę agitaciją, kaltinant tuo, kad nuo Sovietų Sąjungos bandė atplėšti jos teritoriją. 1941 m. prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, L. Lapinas iš kalėjimo buvo paleistas ir mobilizuotas į Anderso armiją kaip buvęs Lenkijos Respublikos pilietis. Kovėsi Italijoje. 1948 m. puikiai žinodamas, kas jo laukia Lietuvoje, vis tiek grįžo į tėvynę ir iš karto pradėjo antisovietines kalbas tarp vietos gyventojų, pasakojo tiesą apie paprastų žmonių gyvenimą Anglijoje. Už tai 1949 m. jį antrąkart Ypatingasis pasitarimas (t. y. be teismo) nuteisė 10 metų lagerio. Jo žmona buvo ištremta 1951 m.

Taigi faktiškai Lenkijos kariškiai buvo užsitraukę sovietų nemalonę dėl pokalbių apie gyvenimą demokratinėje Didžiojoje Britanijoje ir ypač – dėl gyvenimo palyginimo tarp demokratinių Vakarų ir Sovietų Sąjungos. Štai Liudvikas Avlasas gyvenimą Vakaruose prilygino gyvenimui rojuje. Tą patį tvirtino ir Justinas Cicėnas: esą Anglijoje jis gyveno gerai, o po karo grįžęs – blogai. Visi, kurie nebijojo išsakyti savo nuomonės, gyrė gyvenimą užsienyje ir peikė gyvenimo sąlygas Sovietų Sąjungoje. Ištrėmimo dokumentuose didžiajai daugumai buvo įrašyta, kad jie nusiteikę antisovietiškai, tarp gyventojų veda antisovietinę propagandą, giria gyvenimą užsienyje. Be to, dalis jų sakė, kad jeigu prasidėtų karas tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos, tai jie kariautų Vakarų pusėje.

Represuotasis Martynas Grigas

Paleisti iš tremties pradėta tik 1958 m., bet tremtinių nereabilitavo, neleido grįžti atgal į Lietuvą, todėl kai kurie jų, kaip buvusieji Lenkijos Respublikos piliečiai, su šeimomis išvyko gyventi į Lenkiją, tarp jų – ir dalis lietuvių.

Kaip buvo suformuota Anderso armija?

Prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos 1941 m. liepos 3 d. SSRS priėmė nutarimą formuoti karinius dalinius iš čekų, slovakų, jugoslavų ir lenkų. Liepos 11 d. Londone, susitarus tarp Anglijos, Lenkijos emigracinės vyriausybės (oficialus pavadinimas – Lenkijos Respublikos emigracinė vyriausybė; lenk. Rząd Rzeczypospolitej Polskiej na uchodźstwie) ir SSRS, priimtas nutarimas Sovietų Sąjungoje kurti autonominę Lenkijos armiją. Autonomine armija pavadinta todėl, kad ji nebuvo pavaldi sovietinėms institucijoms ir veikė pagal Lenkijos kariuomenės statutą bei Lenkijos įstatymus, tik kariniais klausimais liko pavaldi Maskvai. Liepos 30 d. gen. W. Sikorski, Lenkijos emigracinės vyriausybės vadovas, ir SSRS pasiuntinys Didžiojoje Britanijoje I. Maiskis pasirašė dokumentą dėl diplomatinių santykių atnaujinimo ir bendros kovos prieš nacistinę Vokietiją. Taip pat pasirašytas protokolas, kad SSRS skelbia visiems Lenkijos piliečiams amnestiją – karo belaisviams, nuteistiems kalėti ir tremtiniams. Kariuomenės vadu Sovietų Sąjungos teritorijoje buvo paskirtas generolas Vladislavas Albertas Andersas, kuris tuo metu buvo Sovietų Sąjungos nelaisvėje. Generolas V. A. Andersas į sovietų nelaisvę pateko sužeistas, buvo gydomas. Tai, ko gero, jam ir išgelbėjo gyvybę, nes daugumą lenkų karininkų sovietai 1940 m. kovo mėn. sušaudė. Po gydymo iki išlaisvinimo V. A. Andersasbuvo laikomas NKVD vidaus kalėjime Lubiankoje. Rugpjūčio 6 d. iš Liubiankos kalėjimo paleistas jis iš karto buvo paskirtas Lenkijos armijos vadu SSRS teritorijoje. Generolo asmenvardžiu buvo pavadinta su naciais kovoti suformuota armija.

Anderso armiją sudarė 2 korpusai, jų sudėtyje buvo ir lietuvių tautybės karių

Kariuomenės branduolį sudarė buvę Lenkijos kariuomenės karo belaisviai, tačiau į kariuomenę buvo mobilizuojami ir kiti buvę Lenkijos Respublikos piliečiai, tuo metu gyvenę Sovietų Sąjungoje. Dauguma jų buvo ištremti kaip priešiškas elementas sovietinei santvarkai. Tačiau prasidėjus karui tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos jiems buvo paskelbta amnestija. Sovietai juos mobilizavo į Anderso armiją, taip pat amnestavo net kalinčius kalėjime. Į Anderso armiją buvo mobilizuoti 75 tūkst. 491 karininkas ir kareivis, tarp jų – ir lietuviai, buvę Lenkijos Respublikos piliečiai, nepaisant to, kad 1939 m. jiems buvo suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, taip pat – ukrainiečiai, baltarusiai, rusai, kurie iki Lenkijos okupacijos turėjo Lenkijos pilietybę. Iš pradžių buvo planuojama, kad Anderso armija kariaus sovietų teritorijoje, bet 1942 m. ji buvo išvesta į Iraną, iš ten – į Iraką ir Palestiną. 1943 m. liepos mėnesį ji performuota į 2-ąjį Lenkijos korpusą. Kartu su kariškiais į Iraną pasitraukė ir 37 tūkst. civilių Lenkijos Respublikos piliečių.

Išvada dėl Edvardo Doveikos veiklos

Kitas lenkų korpusas buvo suformuotas Didžiojoje Britanijoje iš užsienyje gyvenančių Lenkijos piliečių. Į jį stojo taip pat lietuviai, Lietuvos Respublikos piliečiai, gyvenantys užsienyje. Karo metu korpusų sudėtį papildydavo išvaduotieji iš karo belaisvių ir koncentracijos stovyklų, išsiųsti į Vakarų Europą dirbti, tarnavę Vermachte Lenkijos piliečiai. Tarp jų buvo ir žmonių iš Vilniaus ir Vilniaus krašto.

Pasibaigus karui Lenkijos korpusuose tarnavo 75 tūkst. kariškių. 1947 m. Lenkijos daliniai buvo išformuoti, o visi juose tarnavę kariškiai grįžo į Didžiąją Britaniją. Nuo tada sovietai pradėjo agituoti, kad Lenkijos kariškiai, 1939 m. gyvenę teritorijose, kurios atiteko Sovietų Sąjungai, grįžtų atgal į savo tėvynę. Dalis buvusių kariškių, patikėję apie sovietinį „rojų“, grįžo į savo gimtinę, nors daugumai grįžusių svarbiausia buvo susitikti su savo šeimomis.

Šia tema svetainėje Kgbveikla.lt iš viso planuojama paviešinti apie 200 istorinių dokumentų. Juos parengė Centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiasis istorikas Gintautas Miknevičius.

Apie svetainę Kgbveikla.lt

Pažymėtina, kad svetainė Kgbveikla.lt sukurta 2011 m. vykdant LR Seimo papildytą Lietuvosgyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymą. Joje skelbiami Lietuvos ypatingajame archyve saugomi dokumentai, liudijantys apie sovietinės represinės įstaigos, kuri Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ pripažinta nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje, t. y. Valstybės saugumo komiteto (rus. KGB) – veiklą Lietuvoje.

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC)

2022.04.05; 10:40

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vilniaus universiteto (VU) Teatro salėje penktadienį Atminties diplomais bus pagerbti ir į universiteto bendruomenę grąžinti 27 buvę jos nariai, kurie dėl totalinių režimų veiklos negalėjo baigti universiteto prieš daugiau kaip aštuonis dešimtmečius.
 
„XX amžius buvo sudėtingų konfliktų ir naikinančių karų amžius. Galima dvejopai elgtis su šiuo paveldu – mėginti atsikratyti, užmiršti, ištrinti iš atminties arba mėginti jį naujai permąstyti, įtraukti į savo atmintį. Universitetas pasirinko antrąjį kelią. Tai mūsų žinia Lietuvos visuomenei ir tarptautinei bendruomenei, kad pajėgiame atvirai žiūrėti į save“, – sako VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.
 
Per VU gimtadienį rektorius asmeniškai įteiks du Atminties diplomus buvusiems studentams: fiziką studijavusiam Gediminui Juškevičiui ir lietuvių kalbą ir literatūrą studijavusiam Ričardui Pikeliui.
 
Kitus simbolinius diplomus atsiims nominantų artimieji, giminaičiai. Nesant ar iniciatyvos autoriams neradus giminių ar bičiulių, Atminties diplomai bus saugomi VU muziejuje ir lauks sugrįžimo į šeimas, jei diplomu pagerbtų asmenų giminės atsirastų.
 
Pasak vieno iš nominantų G. Juškevičiaus, nors studijuoti teko tik vienerius metus, VU turėjo didžiulę įtaką jo gyvenime: ten jis išmoko fizikos pagrindų, ten spausdino atsišaukimus Romo Kalantos žūties metinėms, transliavo bendrabučio gyventojams užsienio radijo stotis, sutiko ir būsimą žmoną.
 
Vilniaus Universitetas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Dėl atsisakymo tarnauti armijoje G. Juškevičius buvo persekiojamas Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų (KGB), pašalintas iš VU ir nuteistas dvejiems metams kalėjimo įvairiose Gruzijos kalinimo vietose, bet likimo nepeikia ir nuoskaudų neturi.
 
„Nieko blogo iš kalėjimo laikų neprisimenu. Mane gyvenime lydėjo tam tikra sėkmė, nes nesusilaukiau, o galėjau susilaukti, žymiai blogesnių dalykų“, – sako ponas Gediminas.
 
Prieš šešerius metus VU įsteigtas Atminties diplomas ir vieša jų teikimo ceremonija yra istoriniu tyrimu paremtos iniciatyvos „Grįžtanti atmintis“ dalis. Jos tikslas – įvertinti totalitarinių režimų poveikį VU bendruomenei, atrasti nuo jų nukentėjusius asmenis ir simboliškai grąžinti juos į bendruomenę.
 
Šiuo metu jau rasta ir simboliniais diplomais pagerbta per pusantro šimto asmenų. Tačiau į Atminties diplomą galėtų pretenduoti dar daugiau kaip tūkstantis žmonių: lietuviai, lenkai, žydai. Nominantų yra ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, Izraelyje, Lenkijoje, Prancūzijoje, jų gali būti ir kitose Europos ir pasaulio šalyse.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.04.01; 08:00

LGGRTC. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sprendimai teisėti ir taikūs – rodo metinė teisinių ginčų ir teisminių procesų apžvalga

 „Teismai prasideda, kai nepavyksta susitarti – pareikštą poziciją pripažinti, abiem šalims ją keisti darant nuolaidas ir galiausiai priimti kaip savo atstovaujamą bei atitinkamai toliau elgtis,laikantis įstatymų nuostatų,“ – rodo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro praėjusių metų teisminių procesų rezultatai.

Nors teisinių ginčų stadiją pasiekusių konfliktų buvo daug – nuo darbo ginčų su darbuotojais, dviejų profsąjungų reikalavimų iki pretenzijų žiniasklaidos atstovams, įskaitant įtampos dėl aptarnavimo kokybės ir paviešintų centro veiklos duomenų atvejus – teismų patvirtinti taikos susitarimai ir paskutinę 2021 metų dieną gautas pirmosios instancijos teismo sprendimas, jog informacija apie tariamą S. Sondeckio bendradarbiavimą su KGB paskelbta teisėtai, rodo pasiteisinusį centro vadovų ir teisininkų indėlį plėtoti dialogą.

Kokios buvo ryškiausios praėjusių metų pamokos?

Skelbdami KGB agentų žurnalą centro darbuotojai veikė pagal įstatymą

Paskelbęs KGB agentų žurnalą, kuriame yra ir tariamų/ verbuotų asmenų pavardės, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras vykdė įstatymu jam numatytas pareigas. Teismas atkreipė dėmesį, kad paviešintas ne centro sukurtas turinys. Be to, centro istorikai teikė paaiškinimus, kaip skaityti ir suprasti paviešintą žurnalą. Teismas nenustatė, kad centro darbuotojai, viešindami informaciją apie žinomą dirigentą, būtų nevykdę jiems priskirtų funkcijų ar jas vykdydami veikę nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie būtų vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas, todėl, pasak teismo, 0,6 mln. valstybei siekę ieškiniai atmestini.

KGB archyvų paslaptys

Centras – atviras ir piliečiams, ir Nepriklausomybės Akto Signatarams

Vertinant teisinių ginčų sprendimų pozityvius rezultatus paminėtina, kad pavyko sutarti dėl ilgalaikių kaltinimų, jog nevykdomos įstatymo dėl Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją pasirašiusių asmenų statuso nuostatos, ir galiausiai taikos sutarimu tarp šalių nutraukti šį teisinį procesą.

Teisinis ginčas buvo pradėtas signataro Zigmo Vaišvilos su kitais asmenimis kreipimusi į teismą, prašant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą atsakyti į jų nuo 2018 m. teikiamus raštus, į kuriuos, jų nuomone, buvo tinkamai neatsakyta, atsiprašyti tam tikrų asmenų, būti priimtiems centro vadovų ir išpildyti kitus jų reikalavimus. Generalinis direktorius susitikimų su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru ir buvusiu Lietuvos Respublikos Seimo nariu metu sutarė bendradarbiauti, ieškovai atsiėmė savo reikalavimus ir todėl buvo sudaryta taikos sutartis, kurią teismas 2021 m. birželio 21 d. nutartimi patvirtino ir administracinę bylą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atžvilgiu nutraukė.

Pasiektas susitarimas su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo darbuotojų profesinės sąjungos nariais

Centre nuo 2021 m. vasario 24 d. įsteigta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojų profesinė sąjunga Darbo ginčų komisijoje atstovavo savo trijų narių interesams individualiame darbo ginče dėl šių darbuotojųmetinės veiklos įvertinimo ir galimos diskriminacijos. Darbo ginčų komisija 2021 m. birželio 29 d. sprendimu patvirtino nuolaidų būdu pasiektą taikos sutartį ir darbo bylą nutraukė darbdaviui sutikus pakeisti šių darbuotojų metinės veiklos vertinimą iš „gerai“ į „labai gerai“, nustatyti jiems piniginės algos kintamąsias dalis atitinkamai – po 15 ir 20 procentų – bei sumokėti jiems neišmokėtas piniginės algos dalis – atitinkamai 5 ir 10 procentų dydžio dalies priedus.

Apginkime LGGRTC direktorių Adą Jakubauską. A.Jakubauską palaikantys mitinguotojai prie Seimo. Slaptai.lt nuotr.

Pradėtas dialogas dėl Lietuvos istorijos tyrimų ir atminties kultūros darbuotojų profesinės sąjungos reikalavimų

Centro vadovų pasikeitimo metu centre įsisteigė Lietuvos istorijos tyrimų ir atminties kultūros darbuotojų profesinė sąjunga. Profsąjungos valdybos ir centro administracijos susitikimuose iškelta daug darbuotojams aktualių problemų, kurios palaipsniui sprendžiamos. Naujos profsąjungos veiklai vykdyti leista naudotis centro patalpomis ir priemonėmis, tol, kol bus pasiektas sutarimas dėl šios profesinės sąjungos paruoštos kolektyvinės sutarties, profsąjungos nariams taikomos 2022 metų Nacionalinės kolektyvinės sutarties nuostatos. Pagal Valstybinės darbo inspekcijos rekomendacijas, šiuo metu atliekamas psichosocialinių veiksnių tyrimas, kad būtų pagerintos darbuotojų darbo sąlygos, pagerėtų jų pasitenkinimas darbu.

Į viešumą – su darbuotojais išdiskutuotos pozicijos

Naujai paskirtas centro generalinis direktorius taikos sutartimi baigėskambiai nušviestą darbuotojo atleidimo istoriją. Darbo ginčų komisija 2021 m. gegužės 12 d. sprendimu patvirtino nuolaidų būdu pasiektą taikos sutartį ir darbo bylą nutraukė. Darbdavys pripažino darbuotojui kilusias sąsajas, kad už viešą kritiką buvo neteisėtai įspėtas dėl darbo pareigų pažeidimo, neteisėtai per žemai įvertinta jo metinė veikla bei neteisėtai atleistas iš pareigų. Taip pat darbuotojo prašymu paviešintas pranešimas dėljo persekiojimo už viešą kritiką. Pranešime atkreiptas dėmesys, jog darbuotojo viešai skleista informacija buvo tiksli ir teisinga. Pažymėtina, kad darbuotojas grąžintas į tas pačias pareigas ir tomis pačiomis sąlygomis, kurios galiojo darbuotojo atleidimo iš pareigų dieną. Darbuotojui buvo sumokėta 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka, 15 procentų dydžio dalies priedas ir neturtinės žalos kompensacija.

Informacija apie darbuotojų atlygį už darbą ne visuomet konfidenciali

Knygos, kurias apie sovietinės okupacijos baisumus išleido LGGRTC. Slaptai.lt nuotr.

Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija nagrinėjo, ar teisėtas darbuotojo autorinės sutarties asmens duomenų atskleidimas LR Seimo posėdžio metu. Sprendime ši institucija pažymėjo, kad vertinant autorinio atlygio dydžio paviešinimo Seimo posėdžio metu aplinkybes, buvo spręsta, ar centro ir jo vadovo kaip duomenų valdytojo interesas buvo siejamas su centro, kaip institucijos, reputacijos gynimu, su vadovo teise gintis, o taip pat ir su visuomenės interesu žinoti šalių argumentus. Prieita išvados, jog darbuotojo autorinio atlygio dydžio atskleidimas buvo teisėtas ir negalėjo sukelti darbuotojui neigiamų pasekmių. Duomenų apsaugos institucija konstatavo, kad Seimo posėdyje buvusio centro vadovo išsakyta frazė apie atlyginimo dydį nebuvo atsitiktinė ir (ar) pateikta savo iniciatyva, kad atlyginimo dydis Seimo nariams paviešintas atsakant į Seimo nario prašymą – paaiškinti atleidimo priežastis. Šiuo atveju centro, jo vadovo ir visuomenės interesai buvo viršesni už darbuotojo teisę į posėdžio metu paskelbtų asmens duomenų apsaugą.

Jautrūs bendruomenėms

Ne tik specialiose Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro interneto svetainėse, bet ir institucijos socialinio bendravimo platformose paskelbtas dokumentas turi savo skaitytojų ratą. Nepaisant to, kas yra dokumento sudarytojas, centrui tenka pareiga spręsti teisinius klausimus, jei paskleista informacija turi poveikį fizinių ar juridinių asmenų dalykinei informacijai. Praėjusiais metais atsakant į Kauno miesto musulmonų religinės bendruomenės pretenziją, nuspręsta pašalinti iš viešumos metų pradžioje paviešintą Lietuvos totorių bendruomenių atsaką, kuriame būta kritinių pastabų regioninei musulmonų bendruomenei. Šis sprendimas leido išvengti trečiųjų asmenų tarpusavio ginčo dėl neatitinkančios tikrovės informacijos viešoje erdvėje sklaidos.

Siekti pozicijos nušvietimo

2021 m. gegužės pabaigoje Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai buvo pranešta, kad centrui nebeaktualūs ginčai dėl tikrovės neatitinkančių faktų pavienėse publikacijose tikintis, kad tai padės pareigūnui priimti teisėtus ir LR įstatymus atitinkančius sprendimus. Sutarta operatyviai reaguoti į greitame žurnalistų darbe pasitaikančius netikslumusjiems laiku pateikiant centro poziciją – ypač kai reikalingas ir būtinas institucijos požiūrio nušvietimas.

Informacijos šaltinis – LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRAS

2022.02.02; 11:30

Istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Įspūdžiai iš diskusijos „Komplikuotos biografijos tarp istorijos, atminties, politikos ir teisės“ (diskusijos objektas – partizanų vado J.Krištaponio (J.Krikštaponio) biografijos faktai ir veikla“

Ukmergės savivaldybė vis aktyviau valstybės institucijų spaudžiama išmontuoti paminklinį akmenį, skirtą Lietuvos laisvės gynėjui, Vyties apygardos partizanų vadui kapitonui Juozui Krikštaponiui. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 ir šiais metais kreipėsi į Ukmergės savivaldybę prašydama išmontuoti paminklinį akmenį J.Krikštaponiui, todėl kad Lietuvos žydų bendruomenės ir, istorikų profesionalų nuomone, kurie atstovauja Lietuvos istorijos institutą ir LGGRTC, tai yra institucijas, turinčias teisę vykdyti ekspertizes istoriniais klausimais, J.Krikštaponis dalyvavo žydų žudynėse. Ukmergės rajono meras Rolandas Janickas savo rašte atsakydamas Lietuvos Respublikos kanceliarijai ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai nurodė, kad iš istorikų gautoje istorinėje bei archyvinėje medžiagoje nėra pateikta nenuginčijamų ir aiškių bei visuotinai pripažintų įrodymų dėl Krikštaponio dalyvavimo žudynėse. Dėl to Ukmergės rajono savivaldybė Mero iniciatyva, suderinus su Lietuvos istorijos instituto vadovybe, buvo nutarta organizuoti viešų diskusijų ciklą, pavadintą „Komplikuotos biografijos tarp istorijos, atminties, politikos ir teisės“.

Ginčytini J.Krištaponio biografijos faktai

Diskusijos pagrindu tapo Lietuvos istorijos instituto mokslų daktaro Mindaugo Pociaus pranešimas ir jo parengta pažyma „Apie J.Krištaponio (J.Krikštaponio) biografiją ir veiklą“. Savo pranešime istorikas akcentavo, kad archyviniuose dokumentuose J.Krištaponis ne kartą paminėtas kaip Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo bataliono 2-os kuopos vadas. Tai patvirtino net 9 buvę šio bataliono policininkai per savo duotus parodymus KGB-bistams (M.Pocius savo pranešime dėl laiko stokos nekonkretizavo, kokius konkrečiai parodymus apie J.Krikštaponį davė šie policininkai, pažymoje smulkiau išnagrinėjo tik 3 iš 9 liudininkų parodymus apie J.Krikštaponio veiklą vokiečių okupacijos metais), taip pat šį faktą, M.Pociaus teigimu, patvirtina išlikę 2-ojo policijos bataliono dokumentai. M.Pociaus pažymoje nurodyta, kad šis batalionas 1941 m. spalio-gruodžio mėnesiais daugiau nei penkiolikoje Baltarusijos vietovių sušaudė 15 452 žydus ir ne mažiau kaip 2360 karo belaisvių. Žudynėse dalyvavo visos trys bataliono kuopos, o 2-ai šio bataliono kuopai likviduojant Rudensko getą 1941 m. spalio 10 d. vadovavo J.Krikštaponis. Kad jis tuo metu ėjo 2-os kuopos vado pareigas, patvirtina Kauno policijos komendantūros dokumentai ir 2-osios kuopos policininko Martyno Kačiulio 1980 m. duoti pakartotini parodymai (pirmą kartą duodamas parodymus KGB-istams jis tvirtino, kad tuo metu 2-ai kuopai vadovavo Nikodemas Reikalas; taip ir neaišku, kodėl M.Kačiulis po 32 metų pakeitė parodymus).

Juozas Krikštaponis. Visuotinė lietuvių enciklopedija

Kitas M.Pocius pažymoje nurodytas J.Krikštaponio dalyvavimo žudynėse faktas – Minsko karo belaisvių lagerio Nr. 352 kalinių sušaudymas. Apie tai, kad J.Krikštaponis dalyvavo šiose žudynėse, patvirtino 2-os kuopos policininkas Stasys Rutkauskas per KGB apklausą 1961 metais ir 2-ojo bataliono 1-os kuopos vadas kpt. Juozas Ūselis, kuris savo 1962 m. duotose parodymuose KGB parodė, kad tuo metu, kai vyko karo belaisvių stovyklos naikinimo operacija, J.Krikštaponis vadovavo antrajai kuopai, tai pat paminėjo ir J.Krikštaponio padėjėjo Tamošiūno pavardę. Svarbus faktas, įrodantis J.Krikštaponio kaltę, M.Pociaus nuomone, yra Kauno policijos komendantūros dokumentai, 2-ojo policijos bataliono dokumentai, patvirtinantis, kad tuo metu, kai buvo likviduojamas Rudensko getas ir Minsko karo belaisvių lageris Nr. 352, J.Krikštaponis vadovavo 2-ojo bataliono 2-ajai kuopai, taip pat šių žudynių liudininkų ir dalyvių M.Kačiulio, S.Rutkausko, J.Ūselio ir dar 6 M.Pociaus nekonkretizuotų nei jo pažymoje, nei pranešime liudininkų parodymų KGB-istams.

Sulyginęs šiuos dokumentus M.Pocius padarė galutinę išvadą: „Dėl J.Krikštaponio dalyvavimo žudynėse nėra abejonių ir čia reikia dėti tašką“. Baigdamas apkaltino valstybės institucijas bei oponentus: „Grįžtant prie J.Krikštaponio istorinio atminimo problemos dera pasakyti, kad ji byloja apie kai kurių valstybinių įstaigų politinės valios nebuvimą, nepasitikėjimą valstybės ekspertinėmis institucijomis, specialistais, kartu atskleidžia dalies visuomenės istorinės sąmonės nebrandumą, abejingumą, pasyvumą, bendražmogiškų vertybių stoką. Institucijų sprendimai ar neveiklumas dėl J.Krikštaponio veiklos yra indikatorius, rodantis ir ateityje parodysiantis mūsų įstaigų vadovų refleksiją ir sąmoningumo lygmenį holokausto politinės atminties ir valstybės istorinės atminties būklę“. Baigdamas šį pranešimą istorikas M.Pocius pasiūlė demontuoti Ukmergės centre stovintį paminklą Vyties apygardos partizanų vadui J.Krikštaponiui.

Išklausius istoriko M.Pociaus pranešimą diskusijoje atsirado ir jam oponuojančių klausytojų. Daugiausiai M.Pociui buvo oponuojama dėl J.Krištaponio asmenybės nustatymo. Pranešimą skaitęs Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos (NOKT) pirmininkas Audrius Skaistys pastebėjo, kad įvairiuose dokumentuose partizanų vado pavardė rašoma skirtingai: Krikštaponis ir Krištaponis, kartais jis vadinamas ne Juozu, bet Jonu, vienuose dokumentuose jis įvardintas Jono sūnumi, kituose – Karolio sūnumi.

Alfonsas Vaišvila. Slaptai.lt nuotr.

Pranešimą skaitęs teisės mokslų habilituotas daktaras, profesorius, žinomas teisės teoretikas ir filosofas Alfonsas Vaišvila pabrėžė, kad diskusijos metu turi būti atsakyta į visus klausimus nieko nenutylint. Jis savo pranešimą pavadino “kelias į susikalbėjimą yra mąstymas nuo abstraktaus prie konkretaus” ir konstatavo, kad šią problemą būtina įvertinti visapusiškai ne tik iš istorinės, bet ir teisinės pusės. Pranešėjo nuomone, tai, ką istorikai įrodys ar kas bus pasakyta dėl J. Krikštaponio veiklos, bus tik privačios nuomonės, neturinčios oficialumo ir todėl neįpareigojančios. Teisingumas teisinėje valstybėje vykdomas ne pažymomis, o teismo sprendimu. Tai nurodo mūsų konstitucija, kuri sako ”asmuo nekaltas, kol jo kaltumo neįrodys įstatymų nustatyta tvarka ir jo kaltumas bus pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu” Šis klausimas yra grynai teisminis, ir tie oficialūs asmenys, kurie J.Krikštaponį vadina žudiku, viešai skelbiasi gyvenantis neteisinėje autoritarinėje valstybėje, kur atskiri pareigūnai ar šiaip asmenys gali pavaduoti teismus ir patys spręsti, kas yra kaltas, kam ir už ką gali būti statomi ir nestatomi paminklai. Demokratinėje valstybėje kiekvienas gali turėti savo nuomonę, taip pat ir apie J.Krikštaponį, ar jis kaltas ar ne, bet kartu kiekvienas privalo žinoti, kad, jo nuomone tik privati, o privačiomis nuomonėmis teisinėje valstybėje nėra valdoma.

Profesorius A.Vaišvila pažymėjo, kad svarbu išsiaiškinti, kokie yra žinomi dokumentai ir šaltiniai ir kiek jie yra patikimi ir ar patys šaltiniai yra pakankami J.Krikštaponiui metamiems kaltinimams pagrįsti, nes KGB tardytojai, vykdydami savo viršininkų valią, sukurpdavo jiems naudingus dokumentus, pvz., visiems žinomą plataus masto nusikaltimą sušaudant lenkų karininkus Katynėje KGB-istai priskyrė vokiečiams, net surado virš 100 liudininkų bei ekspertų kurie patvirtino šią išvadą. KGB-istai nuslėpė žiaurius A.Ramanausko-Vanago kankinimus dokumentuose įvardindami, kad sužalojimus sau padarė pats kalinys, ir daugelis kitų atvejų, todėl naudoti šiuos protokolus istoriniuose tyrimuose reikia ypač atidžiai ir atsakingai.

Įvertindamas istoriko M.Pociaus pranešimą A.Vaišvila pastebėjo, kad savo pranešime istorikas labai neatsargiai užsiminė, kad kai kurie dokumentai dar nėra pakankami, jog galima būtų padaryti kategorišką išvadą dėl J.Krikštaponio kaltės,

Evaldas Pašilis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Pranešimą skaitęs buvęs Lietuvos generalinis prokuroras, teisėjas, Ukmergės teisininkų bendruomenės atstovas Evaldas Pašilis atkreipė į daktaro M.Pociaus pažymoje esančius prieštaravimus paskaitęs šią ištrauką: „Asmenvardžio naudojimo faktai neleidžia daryti galutinės išvados (reikia papildomų tyrimų), bet galima daryti atsargią prielaidą, kad tikrasis J. Krikštaponio (Krištaponio) asmenvardis buvo Krištaponis. Galima prielaida, atgavus nepriklausomybę tikrasis asmenvardis Krištaponis dėl dokumentuose pasitaikančių įvairių variacijų pradėtas klaidingai rašyti kaip Krikštaponis. Tai neturėtų klaidinti dėl asmens tapatybės. Tai vienas ir tas pats asmuo“. E.Pašilis atkreipė dėmesį, kad pažymos autorius, išreikšdamas abejonę, kad „asmenvardžio naudojimo faktai neleidžia daryti galutinės išvados (reikia papildomų tyrimų)“, o po to tvirtindamas, kad tai vienas ir tas pats asmuo, tuo pasako, kad ir jis pats nėra galutinai išsitikinęs, ar būtent partizanų vadas J.Krikštaponis yra tas pats asmuo, tarnavęs Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo batalione Baltarusijoje.

E.Pašilio nuomone, asmenvardžio nustatymo faktas yra esminis bet kokios ekspertizės išvadoje teisme, bet teismui ekspertizės išvados yra tik rekomendacinės ir nėra privalomos. E.Pašilis taip pat pastebėjo, kad ne vien tik J.Krikštaponis vadovavo 2-ojo bataliono 2-os kuopai, jį šiose pareigose keisdavo Nikodemas Reikalas, todėl M.Pocius pažymoje parašė, kad dėl šio fakto nustatymo reikalingi papildomi tyrimai. E.Pašilys atkreipė dėmesį, kad apie J.Krikštaponio dalyvavimą žudynėse paliudiję 2-jo bataliono policininkai šiuos parodymus davė ne laisva valia. Tai pat atkreipė dėmesį į policininko Martyno Kačiulio parodymus, kuris 1948 m. vasarą tardymo metu parodė, kad 1941 m. spalio- lapkričio mėnesiais (kai vyko žudynės) 2-ojo bataliono 2-os kuopai vadovavo ltn. Nikodemas Reikalas, o per 1980 m. vykusią apklausą tas pats M.Kačiulis tvirtino, kad kuopai vadovavo J.Krištaponis. Pažymos autorius M.Pocius tai pat pastebėjęs šį prieštaravimą parašęs „Kodėl M.Kačiulio parodymai prieštaringi, neaišku, reikalingi papildomi tyrimai“. Įvertinęs daktaro M.Pociaus pažymą iš teisinės pusės E.Pašilys pasiūlė rašyti tokią išvadą: „Pateikti faktai negali patvirtinti galutinės išvados dėl J.Krikštaponio kaltės, reikia papildomų tyrimų“.

Po pranešėjų trumpai pasisakęs LR Seimo narys, istorijos mokslų daktaras, prof. dr. Valdas Rakutis pažymėjo, kad dirbdamas prie Lietuvos kariuomenės karininkų vardyno jis rado ne vieną besidubliuojančią pavardę, tarp jų surado ir kelis Krištaponius bei Krikštaponius. Patarė pažymos autoriui M.Pociui panagrinėti ir prie sovietų 1940-1941 m. baigusių Kauno karo mokyklą karininkų sąrašą. Pažymėjo, kad šioje srityje istorikai iki galo neatliko savo darbų, būtina iki galo atlikti J.Krištaponio asmenybės indentifikaciją ir patarė  nekaltinti kitų, bet girdėti ir kitos pusės argumentus.

Po pranešimų prasidėjo diskusijos, kuriose dalyvauti užsirašė (buvo pakviesti) istorikas Petras Stankeras, LGGRTC istorikas, mokslų daktaras Alfredas Rukšėnas, dienraščio “Lietuvos rytas” žurnalistas Vytautas Bruveris ir Vilniaus Universiteto docentas, istorijos mokslų daktaras Nerijus Šepetys.

Stendas, pasakojantis apie sunkią Lietuvos partizanų kovą prieš sovietinius okupantus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Diskusiją pradėjęs  P.Stankeras pastebėjo, kad Lietuvoje prasidėjo kova su preitimi ir ši veikla labiausiai pastebima demontuojant paminklus. Jis pasiūlė saugoti visus paminklus, nesvarbu kam jie bebūtų pastatyti ir pateikė paminklų asmenybėms, kurios vertinamos nevienareikšmiškai, pavyzdžius – pastatyti paminklai iki šiol saugomus demokratinėse Vakarų šalyse.

LGGRTC istorikas Alfredas Rukšėnas labiausiai iš visų istorikų Lietuvoje ištyręs J.Krikštaponio veiklą vokiečių okupacijos metais detaliai išdėstė visus šaltinius ir juose surastą informaciją apie J.Krikštaponį. Jo nuomone, J.Krikštaponis nebuvo blogietis, nes prasidėjus karui nuo pirmos dienos pasitraukė iš Raudonosios armijos, nuo 1943 metų antinacinės rezistencijos dalyvis, buvo Lietuvos partizanų vadu, tačiau tiesiog buvo patekęs į nedėkingas aplinkybes. A.Rukšėnas išsamiai paaiškino susirinkusiems, kad istorikams užtenka faktų archyviniuose dokumentuose tvirtinti, kad buvo tik vienas Lietuvos karininkas Juozas Krikštaponis nežiūrint, kad kai kuriuose dokumentuose ši pavardė rašoma skirtingai – Krikštaponis ir Krištaponis. Istorikas paminėjo, kad J.Krikštaponis buvo išvykęs į Baltarusiją Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo bataliono sudėtyje ir ten pakaitomis 1941 m. spalio-gruodžio mėnesiais su Lietuvos kariuomenės karininku Nikodemu Reikalu vadovavo 2-ajai šio bataliono kuopai. A.Rukšėnas nedetalizavo archyviniuose dokumentuose surastos informacijos apie konkrečią J.Krikštaponio veiklą Baltarusijoje, bet pažymėjo kad esamos gausios informacijos iš pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo bataliono dokumentų bylos ir buvusio šio bataliono policininkų tardymo ir apklausos protokolų užtenka tvirtinti, kad J.Krikštaponis tikrai buvo Baltarusijoje ir vadovavo 2-ojo bataliono 2-ajai kuopai, kai šį kuopa šaudė Rudensko žydus ir Minsko karo belaisvių lagerio kalinius. A.Rukšėnas pažymėjo, kad šios išvados daromos sugretinus ir išanalizavus dviejų rūšių dokumentus, vokiečių okupacijos metais sudarytus 2-ojo policijos bataliono dokumentus ir sovietinės okupacijos metų surašytus buvusių šio bataliono policininkų tardymo ir apklausos protokolus.

Jeigi nesimokėte istorijos – išmintingai patylėkite. Slaptai.lt nuotr.

VU docentas Nerijus Šepetys savo kalboje daug dėmesio skyrė koloboravimo problemai. Jis kaip ir M.Pocius kritikavo diskusijoje dalyvavusių teisininkų argumentus. Jo nuomone, vienų ar kitų Lietuvos žmonių bendradarbiavimas su okupaciniu režimu jau nebėra teisinė problema, nes tai įrodo Lietuvos teismų praktika, kai tokios bylos sprendžiamos, bet kokių istoriniu klausimu ekspertai teismuose yra tik istorikai, nes niekas kitas nėra kompetentingas paaiškinti šiuos klausimus. Žmogus, kuris duoda įsakymą, yra didesnis ir svarbesnis nusikaltėlis, negu tas, kuris laiko ginklą. Istorikai remiasi faktais, kurie yra gyvenimo tiesos ir akivaizdumo dalykas. Pagrindinė šio klausimo pusė moralinė. J.Krikštaponis buvo ir Lietuvos laisvės kovotojas, ir karo nusikaltėlis. Gali būti ir komunistinis veikėjas, dalyvavęs žydų žudynėse. Gali būti ir žydas, dalyvavęs karo nusikaltimuose, tiesa, priverstas prieš savo tautiečius. Gali būti buvęs nacis, paskui padėjęs gelbėti žydus. O mes nutarėme blogus darbus nutylėti ir pripažinti tik gerus darbus. J.Krištaponis bendradarbiavo su vokiečių okupacine administracija, todėl jis buvo koloborantas.

Lietuvos partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Diskusijoje dalyvavęs „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris pabrėžė, kad tai nėra vien J.Krikštaponio atvejis, panašių istorijų yra daugiau, ir nupasakojo, kad net partizanų vadų 1949 m. vasario 16 akto signatarų tarpe galimai 2 yra prisidėję prie holokausto. Tai esą nustatė LGGRTC istorikai, rengdami leidinį apie partizanų akto signatarus. Vienas iš tokių pagrindinis 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos autorius Juozas Šibaila-Merainis. „Yra istorinių duomenų, kurie leidžia teigti, kad J.Šibaila-Diedukas galėjo dalyvauti konvojuojant žydų tautybės asmenis iš Balninkų į jų žudynių vietą prie Ukmergės“. Apžvalgininkas iškėlė klausimą apie holokaustą ir pats į jį atsakė. Tai buvo milžiniška industrija, tam reikėjo viso aparato, nebūtinai dalyvavę šiame nusikaltime tik žudė. Mes turime išrinkti iš savo panteono tuos kovotojus už laisvę, kurie prisidėjo prie holokausto, tuo mes susilpninsime priešo (rusų) pozicijas. Mes pademonstruosime, kad mūsų patriotizmas blaivus ir atviras. Rusų propogandoje žydų žudynės Pabaltijo šalyse esminė tema. Pagrindinis to tikslas – kompromituoti mus Vakarų partnerių akyse vis dar kaip antisemitinę naciją, meluojančią ir kažką slepiančią. Kai parodysim, kad mes patys išsiaiškinom, va mes turime duomenis ir tuo būdu išmušim pagrindines kortas priešams iš rankų.

Nuotrauka, kurioje užfiksuoti 1945 m. gruodį Žagarės aikštėje išniekinti partizanų kūnai. Lietuvos ypatingasis archyvas

Tai niekaip nediskredituoja partizanų kovos,bet kaip tik ją sustiprina. „Ar, mūsų nuomone, kaip valstybės ir visuomenės nuomone, tokie žmonės pagrįstai galėjo būti ar galimai yra susitepę vienokiu ar kitokiu dalyvavimu holokausto procese? Ar jie turi būti gerbiami, įamžinami valstybės ar savivaldybės institucijų rankomis?“ Baigdamas V.Bruveris nepritariančius jo nuomonei oponentus ir dalį nebrandžios visuomenės apibūdino kaip žmones, kuriems būdingas banalus antisemitizmas, iškreiptas infantilus ir visiškai  nebrandus patriotizmas, akla kietakaktiška gynyba, empatijos Lietuvos piliečiams, kurių nužudyta beveik 200 000, nebuvimu.

Baigdamas diskusiją Ukmergės rajono savivaldybės meras Rolandas Janickas pasidžiaugė, kad pavyko suorganizuoti šį renginį, padėkojo visiems atvykusiems ir kalbėjusiems diskusijose ir paklausė „Kas toliau, kaip mes Lietuvoje turime dėlioti išėjimą iš šios situacijos, nes kitos tautos žuvusius už savo Tėvynės laisvę laiko didvyriais ir turi savo strategija šiuo klausimu. Todėl ir mums būtina suformuoti šią strategiją kurios šiuo metu nėra. 

Išklausius diskusijos dalyvių, kurie visapusiškai iš istorinės, teisinės ir moralinės pusės nagrinėjo partizanų vado J.Krištaponio (J.Krikštaponio) biografijos faktus ir veiklą bei išnagrinėjus istorijos mokslų daktaro M.Pociaus pažymą apie J.Krikštaponio veiklą man kaip šios diskusijos klausytojui kilo tokių minčių ir įžvalgų.

Sovietinių budelių aukos Rainių miškelyje. Slaptai.lt nuotr.

Iš istorinės pusės

  1. LK majoro A.Impulevičiaus vadovaujamas Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos 2-asis batalionas nebuvo savarankiškai veikiantis lietuvių policijos organizacinis vienetas, jis klausė nacių okupacinės vadovybės. Tiesiogiai lietuvių policijos batalionas buvo pavaldus vokiečių 11-ajam rezerviniam policijos tarnybos batalionui bet istorijos mokslų daktaro M.Pociaus pažymoje tik užsimenama apie A.Impulevičiaus bataliono pavaldumą, bet nesinaudojama archyviniais dokumentais, kuriuose galima būtų rasti informacijos apie vokiečių 11-ojo rezervinio policijos tarnybos bataliono veiklą ir išsiaiškinti apie šio bataliono vokiečių policininkų vykdytas žydų ir karo belaisvių žudynes. Išnagrinėjus visus žinomus šaltinius, ypač vokiečių archyvų dokumentus apie jų rezervinių policijos dalinių veiklą Baltarusijoje, galima būtų atsakyti į šiuos esminius klausimus J.Krikštaponio „byloje“; 
  1. Kokią įtaką ir galią turėjo lietuvių policijos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo  bataliono, šių batalionų kuopų ir būrių vadai (tarp jų ir J.Krikštaponis) paskiriant jiems pavaldžius policininkus į „šaudymo“ komandas ir jiems vadovaujant šaudymų metu.  
  2. Kieno įsakymu, (žodiniu nurodymu) vokiečių 11-ajam rezervinės policijos tarnybos bataliono vadovybės narių ar Lietuvos pagalbinės  policijos tarnybos 2-ojo policijos tarnybos bataliono vadovybės narių (tarp jų ir J.Krikštaponio) buvo atrenkami į                         „ šaudymo“ komandas lietuvių policininkai.
    Telšių kalėjimas, iš kurio NKVD išvežė politinius kalinius į Rainių miškelį ir ten žiauriai nukankino. Slaptai.lt nuotr.
  3. Istoriko M.Pociaus pažymoje kaip žydų ir karo belaisvių žudikai nurodytos LK majoro A.Impulevičiaus vadovaujamos Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos bataliono trys kuopos. Tarp jų ir 2-oji kuopa, vadovaujama J.Krikštaponio. M.Pocius savo pažymoje naudoja klaidingą išsireiškimą – „kuopa šaudė“. Karinį dalinį – kuopą sudaro 3 būriai ir 90-120 karių. Kaip rodo kiti istoriniai šaltiniai, „šaudymo“ komandas visada sudarydavo tik savanoriai. Todėl pilnos sudėties  2-oji kuopa (apie 100 policininkų) negalėjo šaudyti. ,šaudė tik dalis šios kuopos policininkų ir jiems, matyt, vadovavo ne kuopos vadas J.Krikštaponis, bet žemesnio rango kuopos pareigūnas, toks kaip ne vieno policininko per apklausas paminėtas LK leitenantas, kuopos ginklininkas Nikodemas Reikalas, tai pat LK leitenantas kuopos vado J.Krikštaponio padėjėjas J.Tamošiūnas. M.Pociaus pažymoje nurodoma, kad 2-oji kuopa (apie 100 policininkų) sušaudė apie 70 Rudensko geto žydų, (pvz., Vilniaus ypatingąjį būrį, kuris sušaudė Paneriuose prie Vilniaus apie 70 000 žmonių, sudarė tik 70 šaudytojų, vėliau būrys sumažintas iki 40 asmenų.) Todėl būtina išsiaiškinti šiuos klausimus:
  4. Ar lietuvių policijos pagalbinės  policijos tarnybos 2-ojo  bataliono dokumentuose  yra informacijos apie policininkus, kuriems buvo mokami atlyginimų priedai po šaudymų?.
  5. Kodėl 2-osios  kuopos ginklininkui N.Reikalui buvo mokomas kuopos vado atlyginimas ir kokias pareigas jis tiesiogiai privalėjo vykdyti?
  6. Ar 2-ojo  bataliono dokumentuose yra išlikę sąrašai policininkų, kuriems buvo nemokamai išduodama degtinė (šio produkto nemokamai išduodavo šaudymuose dalyvavusiems asmenims)?
  7. Istorikai A.Rukšėnas ir M.Pocius, vadovaudamiesi lietuvių policijos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo  bataliono dokumentais nustatė, kad  J.Krikštaponis 1941 m. spalio mėnesio 6 d. buvo komandiruotas į Baltarusiją. Taip pat šie istorikai, jau vadovaudamiesi kitais dokumentais – buvusių šio bataliono policininkų  parodymais, KGB tardytojams duotais 1962-1982 metais, nustatė, kad spalio 10 d. J.Krikštaponio vadovaujama 2-oji kuopa Rudenske šaudė žydus, o spalio 16 dieną jo vadovaujama kuopa šaudė karo belaisvius greta Minsko. Šiuos dokumentus sugretinę jie daro išvadą, kad J.Krikštaponis tuo metu dalyvavo šaudymuose, nes vadovavo 2-ajai šio bataliono kuopai. Manau kad ši išvada negali būti galutinė ir nėra teisinga. Norint ją pagrįsti būtina atsakyti į šiuos klausimus;
    Petras Raslanas, NKVD tardytojas, Rainių žudynių organizatorius
  8. Kodėl istorikai, darydami galutinę išvadą apie J.Krikštaponio vadovavimą šaudymams remiasi tik 1962-1982 pakartotinų tardymų metu sudarytais buvusių policijos tarnybos 2-ojo bataliono policininkų apklausos protokolais ir J.Krikštaponio kaltės įrodymų neranda Stalino režimo metais rašytuose to paties bataliono policininkų apklausų protokoluose?.  Nuo 6-ojo dešimtmečio KGB keitė taktiką ir kovai su savo priešais vis aktyviau pasitelkdavo kompromitavimą ir dezinformacija. Taikant šiuos metodus buvo stengiamasi formuoti viešąją nuomonę. Kompromituojanti informacija dažnai buvo pačių KGB-istų kūrinys siekiant apjuodinti gerą žmogaus vardą, todėl KGB tardytojams buvo keliami ir informacinio karo uždaviniai. Postalininiu laikotarpiu iš tardomųjų gauta informacija apklausų protokoluose buvo surašoma taip, kad tiktų KGB priešų kompromitacijai. Šie protokolai buvo pradėti spausdinti propogandinėse knygose, KGB parengtuose dokumentų rinkiniuose, pvz. „faktai kaltina“ rajonų spaudoje. Tokie informacinio karo specialistų parengti dokumentai buvo pateikiami ir vykdant JAV Teisingumo ministerijos Specialiųjų tyrimų skyriaus pagalbos prašymus nagrinėjant asmenų, įtariamų karo nusikaltimais, bylas. Pagrindinis to tikslas – trukdyti kelti išeiviams Lietuvos laisvinimo bylą Vakaruose. Tą labai gerai iliustruoja 2-ojo bataliono, 2-osios kuopos policininko M.Kačiulio parodymai. Jeigu 1948 m. jis tvirtino, kad civilių asmenų šaudymui Rudenske ir greta Minsko vadovavo 2-osios kuopos ginklininkas Nikodemas Reikalas, tai po 32 metų apklausos metu jis “prisiminė”, kad tuo metu kuopai vadovavo J.Krikštaponis. Parodymus jis davė 1982 m. rugpjūčio 16 d. vykdant SSRS generalinio prokuroro pavedimą dėl JAV Teisingumo ministerijos Specialiųjų tyrimų skyriaus pagalbos prašymo 2-ojo bataliono 2-os kuopos 3-ojo būrio vado Jurgio Juodžio byloje. 
  9. Kodėl istoriko M.Pociaus pažymoje neišanalizuoti visų 2-ojo bataliono policininkų tardymo ir apklausų protokolai ir neatsakyta į šiuos klausimus; kiek iš viso policininkų nurodė, kad J.Krikštaponis vadovavo šaudymams ir kiek 2-ojo bataliono policininkų, duodami parodymus, neminėjo V.Krikštaponio pavardės?
    NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.
  10. Kodėl istorikas M.Pocius, skaitydamas pranešimą, akcentavo, kad yra net 9 buvusių 2-ojo bataliono policininkų parodymai apie J.Krikštaponio dalyvavimą civilių gyventojų šaudymuose, nors jo pažymoje pateiktos ištraukos tik iš trijų liudininkų 2-ojo bataliono policininkų; Martyno Kačiulio, Stasio Rutkausko ir Juozo Ūselio pakartotinų apklausų vykdytų 1961-1962 ir 1980-1982 protokolų?
  11. Kodėl daugiausiai apie J.Krikštaponio veiklą per apklausas papasakojusio liudininko Martyno Kačiulio parodymai prieštaringi (skiriasi 1948 ir 1980 m. parodymai dėl J.Krikštaponio)?
  12. Koks buvo 2-ojo bataliono 2-osios kuopos policininkų, kurie buvo apklausiami kaip liudininkai ar kaltinamieji, likimas. Ar visi jie buvo nuteisti, kur gyveno ir dirbo atlikę bausmę? Kaip susiklostė pagrindinių liudininkų Martyno Kačiulio, Stasio Rutkausko ir Juozo Ūselio likimas?
  13. Ar keitėsi ir kaip šiems liudininkams pateikti kaltinimai jiems iškėlus bylas ir ar išliko tie patys kaltinimai jų nuosprendžiuose?

Iš teisinės pusės

Istorikų pasisakymuose, pritrūkus konkretumo ir tikslumo vertinant J.Krikštaponio veiklą, pačią šios problemos esmę savo pasisakymuose nurodė teisininkai; teisės mokslų habilituotas daktaras, profesorius Alfonsas Vaišvila ir buvęs Lietuvos Generalinis prokuroras, teisėjas Evaldas Pašilis. Jie atkreipė dėmesį, kad J.Krikštaponis be teisinio pagrindo kaltinamas sunkiais nusikaltimais žmoniškumui bei karo nusikaltimais ir pabrėžė, kad šis klausimas yra grynai teisminis. Teisingumas teisinėje valstybėje vykdomas ne pažymomis, o teismo sprendimu. Tai nurodo Lietuvos Respublikos konstitucija, kuri sako ”asmuo nekaltas, kol jo kaltumo neįrodys įstatymų nustatyta tvarka ir jo kaltumas bus pripažintas įsiteisėjusių teismo nuosprendžiu”. Demokratinėje valstybėje kiekvienas gali turėti savo nuomonę, taip pat ir apie J.Krikštaponį, ar jis kaltas ar ne, bet kartu kiekvienas privalo žinoti, kad jo nuomonė tik privati, o privačiomis nuomonėmis bei pažymomis teisinėje valstybėje nėra valdoma.

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas

Profesorius A.Vaišvila siūlė išsamiai panagrinėti šaltinius apie J.Krikštaponio veiklą ir jų sudarymo aplinkybes. Svarbiausia, kiek jie yra patikimi ir ar patys šaltiniai yra pakankami J.Krikštaponiui metamiems kaltinimams pagrįsti. E.Pašilis papildė profesorių atkreipdamas dėmesį, kad apie J.Krikštaponio dalyvavimą žudynėse paliudiję 2-jo bataliono policininkai šiuos parodymus davė ne laisva valia, todėl iškyla jų parodymų legitimumo klausimas. Teisininkai buvo vieningos nuomonės, kad istorikų pateiktoje informacijoje apie J.Krikštaponio veiklą nėra nenuginčijamų ir aiškių bei visuotinai pripažintų įrodymų, kuriais vadovaujantis galima būtų kategoriškai teikti, kad J.Krikštaponis dalyvavo civilių asmenų žudynėse ir yra karo nusikaltėlis. E.Pašilis teisiškai išnagrinėjęs istoriko M.Pociaus pažymą apie J.Krištaponio veiklą pasiūlė istorikui šiai pažymai parašyti tokią galutinę išvadą: „Pateikti faktai negali patvirtinti galutinės išvados dėl J.Krikštaponio kaltės, reikia papildomų tyrimų“. Lietuvos Respublikos Seimo narys, istorijos mokslų daktaras, profesorius Valdas Rakutis, apibendrindamas istoriko M.Pociaus pasisakymą bei jo sudarytą pažymą apie J.Krikštaponio veiklą bei įvertinęs teisininkų pastabas, išsakė tokią savo nuomonę; istorikai iki galo neatliko savo darbų ir patarė nekaltinti kitų, bet girdėti ir kitos pusės argumentus.

Atsakydamas į kritiką M.Pocius pabrėžė, kad jis vykdo ne ikiteisminį tyrimą ir nėra prokuroras, bet vykdė istorinį tyrimą, kurio rezultatas jam aiškus: J.Krikštaponis dalyvavo žudynėse, čia nėra jokių abejonių, ir kad istorikų nuomonė šiuo klausimu vieninga – J.Krikštaponis dalyvavo civilių asmenų žudynėse.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Mano, kaip eilinio diskusijos klausytojo, nuomone, istoriniu požiūriu tyrimas dėl J.Krikštaponio veiklos bus nebaigtas, kol bus neatsakyta į šiame straipsnyje mano pateiktus ir daugelio besidominčių Lietuvos laisvės kovų istoriją piliečių klausimus.

Teisiniu požiūriu problemos nėra – žmogaus kaltumą ar jo nekaltumą, taip pat ir J.Krikštaponio, gali įrodyti tik teismas.

Moraliniu požiūriu, jeigu mes pradėsime vertinti mūsų laisvės kovų didvyrius vadovaudamiesi tik čekistų tardymų metu surašytais apklausų protokolais ir juos vertinsim nekritiškai, o kaip gryną tiesą, tai dauguma 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių bus vertinami tik kaip nacių talkininkai ir holokausto dalyviai, o tie Lietuvos partizanai, kurie 1941 m. buvo dar per jauni dalyvauti sukilime, bus įvardinti kaip nekaltų civilių Lietuvos gyventojų žudikai. Bet moralistai pamiršta, kad dėl visų Lietuvos bėdų kalti okupantai, kurių užrašyti “faktai” kai kuriems istorikams tampa nenuginčijama tiesa, kuriuos jie įvardina gyvenimo tiesos ir akivaizdumo dalyku.   

Labai taikliai diskusiją baigė Ukmergės rajomo savivaldybės meras Rolandas Janickas: „Kas toliau kaip mes Lietuvoje turime dėlioti išėjimą iš šios situacijos, nes kitos tautos žuvusius už savo Tėvynės laisvę laiko didvyriais ir turi savo strategiją šiuo klausimu. Todėl ir mums būtina suformuoti šią strategiją kurios šiuo metu nėra“. 

2021.12.22; 07:00

Režisierius Jonas Jurašas. Vytauto Visocko nuotr.

Kaunas, gruodžio 16 d. (ELTA). Legendinio spektaklio „Barbora Radvilaitė“ 50-mečio išvakarėse pristatyta paroda apie režisierių Joną Jurašą. Tarp vertingų eksponatų – nuotraukų, laiškų, rankraščių – Barboros Radvilaitės suknelė su karūna, kuria spektaklyje puošėsi aktorė Rūta Staliliūnaitė, Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo kopija. Tai galima pamatyti Nacionalinio Kauno dramos teatro fojė, kur Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus kitoje aplinkoje įkurdino neeilinę parodą „Jonas Jurašas. Būties kaina“. Parodos architektai – Saulius Valius ir Ona Vėliūtė, dizainerės – Ona Vėliūtė ir Jūratė Šatūnė. 
 
Anot teatro atstovės Jolantos Garnytės-Jadkauskienės, paroda skirta Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui, teatro režisieriui J. Jurašui, šiais metais mininčiam garbingą 85-erių metų jubiliejų, ir kitų metų sukakčiai – J. Jurašo pastatytos Juozo Grušo dramos „Barbora Radvilaitė“ (1972), lėmusios režisieriaus likimą, 50-mečiui. Paroda teatre atidaryta vieną gruodžio vakarą prieš režisieriaus J. Jurašo spektaklį „Balta drobulė“ pagal A. Škėmos to paties pavadinimo romaną, dalyvaujant pilnutėlei salei jaunimo, – šis kūrinys traukia abiturientus pamatyti spektaklį, o nuo šiol jie daugiau sužinos ir apie jo kūrėjo asmenybę.
 
Įkurdinti parodą ne muziejuje, o teatre, pasak Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejaus direktorės Nidetos Jarockienės, buvo kartu iššūkis ir svajonė, kuri išsipildė. Parodos kuratorė Liucija Armonaitė teigė: „Ir šiandien J. Jurašas kai kam nepatogus, nes vadovaujasi nekintančiomis pamatinėmis vertybėmis: visur ir visada, gyvenime ir kūryboje, elgtis pagal savo sąžinę. Laisvo žmogaus sąžinę. Dėl to verti dėmesio J. Jurašo gyvenimas ir darbai, skatinantys mąstyti apie menininko kūrybą, jo vietą visuomenėje. Džiugu matyti tiek daug jaunų ir šviesių veidų, kurie, manau, žiūrėdami parodą, pajaus ir asmenybę, ir laikmetį.“
 
Ekspozicijoje pirmą kartą taip išsamiai pristatomas J. Jurašo gyvenimas ir kūryba. Apžvelgiant daugiau kaip penkiasdešimt J. Jurašo spektaklių, pastatytų sovietmečio cenzūros laikais Lietuvoje ir Rusijoje, Vakarų pasaulio scenose (JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Belgijoje, Japonijoje), nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, skleidžiasi ryški kūrėjo asmenybė, jo darbų išskirtinumas ir svarba.
 
„Simboliška, kad per Lietuvą dvejus metus keliausianti paroda visų pirma atidaryta Nacionaliniame Kauno dramos teatre – išskirtinėje erdvėje, kur J. Jurašas patyrė svaiginamų kūrybos aukštumų, didžiulį tautos pripažinimą ir meilę, kur išgyveno tragiškų likimo momentų.
 
Tada, kai 1972-ųjų pavasarį Kauno dramos teatre J. Jurašas pastatė J. Grušo „Barborą Radvilaitę“ (dail. Janina Malinauskaitė), jis tapo Lietuvos kultūros legenda. Valdžia, susidorodama su „nepatogiu, per daug dvasingu ir nacionalistiniu“ režisieriumi, griežtai nurodė spektaklio finale atsisakyti Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo. Režisierius, protestuodamas prieš nuolat jo spektaklius darkiusią cenzūrą, parašė atvirą laišką tuometiniam LTSR kultūros ministrui. Tai buvo pirmas toks protesto laiškas sovietinio režimo metais Lietuvoje. J. Jurašas, išdrįsęs pasipriešinti sovietinei sistemai, buvo pašalintas iš Kauno dramos teatro vyriausiojo režisieriaus pareigų be teisės dirbti teatre, 1974 m. jį kartu su šeima KGB išprašė iš Tėvynės“, – pasakojo Nacionalinio Kauno dramos teatro atstovė.
 
Šiame teatre įkurdinta ekspozicija – lankytojams atvira prieš spektaklius, atėjus su bilietu arba teatro tinklalapyje užsiregistravus į ekskursiją su gidu. Paroda nemokama, veiks iki teatrinio sezono pabaigos, kitų metų gegužės 22-osios.
 
Birutė Mačienė (ELTA)
 
2021.12.16; 00:30

Džonas Kenedis su žmona Žaklina Dalase, iki nelaimės likus vos kelioms akimirkoms. EPA – ELTA nuotr.

Niujorkas, gruodžio 16 d. (tca/dpa-ELTA). JAV prezidento Joe Bideno administracija išslaptino beveik 1 500 dokumentų, susijusių su 1963 metais įvykdytu prezidento Johno F. Kennedy (JFK) nužudymu.
 
Bene didžiausias atradimas yra tas, kad, likus kelioms savaitėms iki 1963 metų lapkričio dienos, kai buvo nušautas JFK, būsimasis žudikas Lee Harvey Oswaldas buvo susitikęs su KGB pareigūnu SSRS ambasadoje Meksikoje.
 
Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) ataskaitoje aiškėja, kad ji žinojo, jog L. H. Osvaldas lankėsi SSRS ambasadoje su prašymu išduoti pasą ar vizą, tačiau nelaikė jo didele grėsme.
 
Dokumentai paviešinami praėjus dviem mėnesiams po to, kai J. Bidenas atidėjo planuotą JFK medžiagos atskleidimą, siekdamas „apsisaugoti nuo galimos žalos karinei gynybai, žvalgybos operacijoms, teisėsaugai ar užsienio santykių palaikymui, nes ji yra tokia rimta, kad nusveria visuomenės interesą nedelsiant ją paskelbti“.
 
Trečiadienį paskelbus dokumentus bus atlikta išsami likusių įslaptintų dokumentų, kurių yra apie 10 tūkst., saugumo patikra, tačiau jos vykdymo terminas nenustatytas.
 
Dauguma trečiadienį paskelbtų dokumentų yra susiję su L. H. Oswaldu.
 
Tiek J. Bidenas, tiek buvęs prezidentas Donaldas Trumpas FTB, CŽA ir kitų nacionalinio saugumo agentūrų nurodymu atidėjo JFK dokumentų paskelbimą. 1992 metais Johno F. Kennedy nužudymo dokumentų rinkimo akte buvo nurodyta, kad visi su nužudymu susiję dokumentai turi būti paviešinti iki 2017 metų spalio, tačiau tai dar nebuvo padaryta.
 
Daugumoje dokumentų, kurie buvo paviešinti po to termino pabaigos, atliktas tam tikras redagavimas.
 
Prieš trečiadienio paviešinimą Nacionalinis archyvas apskaičiavo, kad jau išslaptinta daugiau kaip 90 proc. vyriausybinių bylų, susijusių su nužudymu.
 
Živilė Aleškaitienė (DPA)
 
2021.12.16; 12:16

Slaptieji agentai

Varšuva, gruodžio 9 d. (dpa-ELTA). Baltarusijos KGB pareigūnas buvo Minsko oro uosto skrydžių valdymo bokšte tuo metu, kai buvo nutupdytas „Ryanair“ lėktuvas su disidentu tinklaraštininku Romanu Protasevičiumi, ketvirtadienį pranešė Lenkijos vyriausybė.
 
„Jis davė nurodymus darbuotojui, kuris palaikė ryšį su pilotu“, – sakoma Lenkijos slaptosios tarnybos ABW ir generalinio prokuroro pranešime.
 
Tyrėjai taip pat nustatė, kad, priešingai nei pilotas buvo įspėtas skrydžių valdymo tarnybos, skrydžio metu nebuvo jokios bombos grėsmės. Apie tariamą grėsmę buvo pranešta dar prieš išsiunčiant elektroninį laišką, kuriame buvo teigiama, kad lėktuve yra sprogmenų, sakoma pranešime.
 
Išvados grindžiamos pokalbiais su keleiviais ir oro linijų atstovais, atlikta orlaivio apžiūra ir įrašytų pokalbių analize.
 
„Ryanair“ lėktuvas registruotas Lenkijoje, todėl Varšuva inicijavo tyrimą.
 
Gegužės 23 dieną Baltarusijos valdžios institucijos privertė iš Atėnų į Vilnių skridusį „Ryanair“ keleivinį lėktuvą nusileisti Minske, teigdamos, kad buvo gautas grasinimas susprogdinti bombą.
 
Lėktuvu skrido vienas iš opozicinio „Telegram“ kanalo „Nexta“ įkūrėjų R. Protasevičius ir jo draugė Sofija Sapega. Abu jie buvo suimti nusileidus lėktuvui.
 
Po šio incidento ES, Didžioji Britanija ir JAV atnaujino sankcijas Baltarusijai.
 
Živilė Aleškaitienė (DPA)
 
2021.12.10; 05:10

Juozas Krikštaponis. Wkipedija.lt
Juozas Krikštaponis. Wikipedija.lt
Jonas Burokas. Šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Jonas BUROKAS

Akivaizdžią šmeižto kampaniją prieš atkuriamą Lietuvos valstybę, prieš Parlamento gynėjus, laisvės kovotojus skleidė „Jedinstvos“, Socialistinio liaudies fronto, „Lietuva be nacizmo“ organizacijos, vadovaujamos Valerijaus Ivanovo, Algirdo Paleckio, Giedriaus Grabausko, įžūliai meluodamos, neva žuvusieji prie televizijos bokšto 1991 m. sausio 13 dieną yra ne OMON, o landsbergininkų aukos, neva „savi šaudė į savus“.

Panašios provokacijos nuo pirmų atkurtos Lietuvos valstybės laikų tęsiasi iki šiol. Pastaruoju metu ypač suaktyvėjo šmeižto kampanija prieš  1941 sukilėlius, Lietuvos partizanų vadus, politinius kalinius, laisvės kovų dalyvius, nepelnytai juos paskelbiant prie „Holokausto pridėjusiais asmenimis“. Nei iš šio, nei iš to kažkoks Stanislovas,  užsilipęs ant kopėčių, su kūju sudaužė ant Vrublevskio bibliotekos fasadinės sienos pritvirtintą Jono Noreikos- Generolo Vėtros atminimo lentą. Greičiausiai šiam vandalizmo aktui Stanislovą paskatino išvakarėse Emanuelio Zingerio organizuotas sušaudytų žydų pavardžių  skaitymas prie Vrublevskio bibliotekos. Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus pastangomis Vilniuje buvo panaikintas pirmojo Lietuvos savanorio, iškėlusio Gedimino bokšte trispalvę vėliavą, 1941 m. sukilimo  vadovo pulkininko Kazio Škirpos alėjos pavadinimas. Rūta Vanagaitė kartu su „žydšaudžių medžiotoju“ E. Zurofu pasidarbavo, kad partizanų vadui Adolfui Ramanauskui–Vanagui nebūtų pastatytas paminklas jo gimimo vietoje JAV. Minint kito legendinio partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto 100-metį žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky be jokių įrodymų viešai jį apkaltino prisidėjus prie Holokausto. Šią šmeižto kampaniją apvainikavo kultūros ir meno premijos įteikimas Mariui  Ivaškevičiui, kurio knygoje „Žali“ buvo apšmeižtas, išjuoktas partizanų vyriausias vadas, valstybės vadovas sovietų okupacijos metu Jonas Žemaitis-Vytautas ir jo bendražygiai. Pastarosiomis dienomis M. Ivaškevičiui dar kartą „atsilyginta“ už drąsą – jis tapo Lietuvos nacionalinio dramos teatro dramaturgu.

Lietuvos visuomeninės patriotinės organizacijos kreipėsi į visas aukščiausias Lietuvos valstybės institucijas, bažnyčios hierarchus, kviesdamos viešai ir iškilmingai paminėti 1941 m. birželio sukilimo 80 metų sukakties jubiliejų, prašydamos, kad visose Lietuvos bažnyčiose 2000 sukilėlių žūties garbei suskambėtų varpai. Tačiau Seimas atsisakė viešai pagerbti žuvusius už Lietuvos laisvę ir apsiribojo  tik uždaromis diskusijomis konferencijų salėje. Todėl šiais metais sukilimo sukaktis, kaip ir kasmet, suskambus Pilypo ir Jokūbo bažnyčios varpams,  dalyvaujant iš visos Lietuvos atvykusiems rokeriams, buvo paminėta Lukiškių aikštėje prie Šimtmečio rato ir Seimo aikštėje pakeliant vėliavas bei nuskambant Lietuvos himnui.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Įžengėme į ketvirtą nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį, tačiau Vilniuje, centrinėje Lukiškių aikštėje, vis dar nėra paminklo kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę. Garbių architektų, visuomeninių patriotinių organizacijų pastangomis aikštėje suformuotas Šimtmečio ratas, jo centro nišoje užkastos ir pašventintos iš visos Lietuvos suvežtos kovų relikvijos, tačiau taip ir nesugebėta pastatyti visus vienijančio Lietuvos simbolio – Vyties. Atvirkščiai, Vilniaus meras R Šimašius išsityčiojo iš kilnios idėjos ir greta Šimtmečio rato, relikvijų, privežęs smėlio įrengė „pliažą“. Praėjusios kadencijos Seimas priėmė įstatymą, kad Lukiškių aikštėje turi stovėti žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklas – Lietuvos simbolis Vytis, įstatymą patvirtino ir Prezidentas. Deja, šios kadencijos atstovas, Seime užsisėdėjęs Eugenijus Gentvilas, paruošė projektą šį įstatymą atšaukti. 

Ne kartą kreipiamės į Prezidentą, Seimo, Vyriausybės  vadovybę, kad iš pagrindų būtų pagerinta Tarptautinės nacių ir sovietinių nusikaltimų įvertinimo komisijos veikla, kuriai kažkodėl daug metų vadovauja politikas E. Zingeris – rekomendavome paskirti kitą, mažiau angažuotą, pirmininką. Deja,  ir toliau E. Zingeris lieka nepajudinamas, o komisija – neobjektyvi, itin šališka. Politinė kova dėl istorinių vertinimų ypač išryškėjo, kai LGGRTC generaliniu direktoriumi buvo paskirtas prof. Adas Jakubauskas, ėmęsis reikalingų pertvarkų Centre.

Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Nepaisant patriotinių visuomeninių organizacijų palaikymo A. Jakubausko reformos buvo sustabdytos, o jis pats iš LGGRTC vadovų atstatydintas. Neapsikentęs nepagrįstų puolimų atsistatydino ir A. Jakubausko patarėjas,  daugiametis istorijos tyrėjas, Vakarų šalyse esančių lietuviškų archyvų analitikas, žinomas žurnalistas Vidmantas Valiušaitis. Panašaus likimo susilaukė ir Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininkas, istorikas  prof. Valdas Rakutis: jam užsiminus apie žydus, dalyvavusius sovietiniuose  nusikaltimuose ir Holokauste, E. Zingeriui pareikalavus, buvo priverstas atsistatydinti.  Jau tris dešimtmečius Seime sėdintis E. Zingeris  taip pat reikalauja atlikti ir buvusiuose KGB rūmuose sušaudytų, nukankintų asmenų analizę, teigdamas, neva kai kurių sušaudytų, nukankintų asmenų vardai ir pavardės, iškaltos ant  rūmų cokolio, nevertos pagarbos.

Štai taip po trijų nepriklausomybės dešimtmečių Lietuvoje keičiasi požiūris į laisvės kovas ir istorinę atmintį, štai tokią pagarbą naujoji Seimo dauguma reiškia tiems, kurie paaukojo savo sveikatą ir gyvybę kovoje už Tėvynės laisvę. Ir šios kaitos geriausias pavyzdys yra kario savanorio, pulkininko, Lietuvos karininko, Prezidento Antano Smetonos sūnėno, žuvusio kovoje su NKVD kariuomene, Juozo Krikštaponio gyvenimo pagerbimo istorija.

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Ukmergėje, Vytauto gatvėje, prie bibliotekos stovintis paminklinis akmuo su  partizanų Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio bareljefu tapo radikalių, antivalstybinių organizacijų taikiniu. Jau beveik dešimtmetis, kai reikalaujama paminklą iškelti už Ukmergės miesto ribų. Netikėta simbiozė: prie radikalių „Lietuva be nacizmo“ ir panašių organizacijų, prie buvusio užsienio reikalų ministro, VLKJS CK komjaunimo sekretoriaus Lino Linkevičiaus pastaruoju metu prisijungė ir TS-LKD vadovybė. Šių metų balandžio 28 d. Ukmergės meras Rolandas Janickas gavo TS-LKD pirmininko, užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio raštą, kuriame prašoma, kad, nepaisant J. Krištaponio nuopelnų, jam skirtas paminklinis akmuo būtų iškeltas už Ukmergės ribų. Neva autoritetingų Lietuvos ir tarptautinių istorikų tyrimai rodo, kad J. Krištaponis, būdamas Tautinio darbo apsaugos bataliono 2 kuopos vadu, asmeniškai prisidėjo prie nacistinės Vokietijos organizuoto civilių asmenų, daugiausia žydų tautybės, žudymo. Ministro raštas nuostabą kelia ne tik dėl to, kad kalbėdamas apie nusikaltimus žmoniškumui jis remiasi ne teisininkų, o neįvardintų istorikų išvadomis, bet ir dėl to,  kad jo minimam asmeniui KriŠtaponiui Ukmergėje nėra jokio paminklo. Ukmergėje paminklas pastatytas Juozui KriKŠtaponiui, žuvusiam 1945-01-12d. kautynėse su gausia NKVD kariuomene, kuriam po  mirties Lietuvos valstybė suteikė kario savanorio statusą ir pulkininko laipsnį. Taigi, paminklo KriKŠtaponiui iškėlimas, kaip to reikalauja ministras, reikštų Lietuvos, kaip teisinės valstybės, neigimą ir tai padariusiems iniciatoriams užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.  Nesulaukęs iš mero  atsakymo G. Landsbergis pasiuntė į kovą savo viceministrą Mantą Adomėną, kuris jau nebeprašė, o viršydamas savo kompetenciją (jis Ukmergės miesto vadovus pavadino („valdžiuke“), griežtai pareikalavo jam nepavaldžių miesto vadovų iškelti paminklą.

Amerikos ambasadorius Lietuvoje ponas Robert S. Gilchrist

Manau, tokie Užsienio reikalų ministerijos vadovybės demaršai  yra neatsitiktiniai, jie vykdomi  dėl užsienio valstybių diplomatų spaudimo. Šiemet rugpjūčio 23 d. JAV ambasadorius Lietuvoje R. S. Gilchrist, kreipėsi į merą aiškindamas, kad Krištaponis jau žudė ne tik Baltarusijos, bet ir Lietuvos žydus (įrodymų šiam teiginiui pagrįsti nepateikė). O Izraelio ambasadorius Lietuvai Yossefas Lewy rugsėjo 23 d. Paneriuose, minint žydų genocido 80 sukaktį, kalbėjo dar neatsakingiau: neva Ukmergėje stovi paminklas, skirtas pagerbti masinį žudiką, provokiško bataliono savanorį, „savo rankomis skerdusį močiutes ir kūdikius netoli Minsko“.

Izraelio ambasadorius Lietuvoje ponas Yossef Levy

Kodėl mūsų Užsienio reikalų ministerija nereaguoja į tokį akivaizdų šmeižtą prieš Lietuvos pilietį ir visą valstybę, kodėl nepareikalauja diplomatų pagrįsti įrodymais tokius teiginius? Kita vertus, kas užsienio valstybių atstovus „maitina“ tokia dezinformacija – gal mūsų laisvės kovotojus šmeižianti žydų bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky, neseniai pažadėjusi, kad paminklas Ukmergėje J. Krištaponiui bus nugriautas? Ko verta valstybė ir jos politikai, kurie savo istoriją patiki užsienio valstybėms arba antivalstybiškai nusiteikusiems, sovietinio paveldo neatsisakiusiems asmenims?

Siekdamas nuo nepagrįstų, užsakomųjų kaltinimų apginti garbingą Lietuvos karininką Juozą Krikštaponį pateikiu šiuos argumentus:

  • Juozas Krikštaponis kaltinamas dalyvavęs šaudant žydus Baltarusijoje. Kaltinimai paremti vien sovietų (KGB) dokumentais. KGB užsiėmė ne tik žmonių prievartavimais, kalinimais ir žudymais, bet ir propagandine veikla. Tad ar jų protokolai yra patikimas, pakankamas šaltinis galutinėms išvadoms? Nuo kada Lietuvoje teisinius verdiktus skelbia ne teismai, o politikai, diplomatai ir istorikai? Ar tokiais veiksmais mes labai skiriamės nuo sovietų Lietuvos „teisingumo“?
  • 1948-1949 m. už sovietinių piliečių naikinimą sovietai nuteisė 40 bataliono karių, tačiau tardymų metu nei vienas jų nepaminėjo J. Krikštaponio. Tik praėjus 20-40 metų, t.y.1961 m.,1980-1982 m., du iš 14 apklausiamųjų (ne tardomų bataliono karių) prisiminė J. Krištaponį neva dalyvavus žydų žudynėse.
  • Ukmergėje paminklas pastatytas Juozui KriKŠtaponiui, Jono sūnui. O KGB dokumentuose žydų žudymu vienoje vietoje kaltinamas Juozas KriŠtaponis, Karolio sūnus, kitose – Jonas Krištaponis, ltn. Juozas Krištaponis, kpt. J.Krištapavičius. Noriu priminti, kaip pavojinga remtis tokiais nepatikimais šaltiniais: praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje remdamiesi KGB šaltiniais pasaulinė spauda, politikai, buvo viešai nuteisę JAV gyvenantį ukrainietį Ivaną Demjanuką, vadino jį „Ivanu rūsčiuoju“, iš jo buvo atimta JAV pilietybė, nes jis neva vesdavo į mirties (dujų) kameras konclageryje kalinčius žydus. Ir tik Izraelio Aukščiausiasis Teismas išteisino Demjanuką, kai buvo pateikti įrodymai, kad KGB sąmoningai supainiojo asmenybes.
  • Giminės, artimieji, kaimynai pripažįsta, kad J. Krikštaponis buvo įtrauktas į nacistinės Vokietijos tautinį darbo batalioną, tačiau 1944 m. pabaigoje tardoma J. Krikštaponio sesuo Veronika Juodienė teigė, kad brolis visą laiką buvo Lietuvoje, nebuvo išvykęs į Baltarusiją, tarnavo generolo Povilo Plechavičiaus armijoje – Vietinėje rinktinėje ir savo tėviškėje net slapstėsi nuo raudonųjų partizanų. J. Krikštaponio dukterėčia pasakojo, kad jis pabėgo iš bataliono, nes netikėjo nei sovietais, nei vokiečiais. Vienas tardomas bataliono karys teigė, kad iš bataliono dezertyravo 57 asmenys.
    Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.
  • Vokiečių okupacijos metu Juozas Krikštaponis išgelbėjo Bagnapolio kaimą nuo sudeginimo, o jo gyventojus nuo sušaudymo. Apie tai man ir kitiems liudijo mano klasės draugas Julius Čeponis. Raudonieji partizanai netoli kaimo nušovė 2 vokiečių karius, todėl vokiečiai, manydami, kad tai kaimiečių darbas, suvarė visus kaimo gyventojus ir ruošėsi sušaudyti. Tai sužinojęs Juozas Krikštaponis ir Lėno klebonas skubiai atvyko į būsimos egzekucijos vietą ir įtikino vokiečius, kad kaimo gyventojai nekalti.
  • Pasak liudijimų, J. Krištaponis nekentė vokiškųjų okupantų. Ukmergės restorane vokiečiams pavadinus valstiečius lietuviškomis kiaulėmis, Krikštaponis pagriebė už sprando 2 vokiečių karininkus ir ištrenkė pro duris nuo laiptų lauk. J. Krikštaponis 1942 metais vadovavo Ukmergės apskrities antinaciniam tautiniam frontui. Ukmergės krašto gyventojas M. Dirsė liudijo, kad artėjant antrajai sovietų okupacijai J. Krikštaponis buvo raginamas trauktis į Vakarus, bet atsisakė: liks tėviškėje ir kaip garbingas Lietuvos karininkas kovos už savo tėvynės laisvę.
  • 1944 m. pabaigoje – 1945 m. pradžioje Juozas Krikštaponis tapo partizanų Vyčio apygardos vadu, apginklavo partizanus geriausiais ginklais ir 1945 m. sausio 12 d.  didvyriškai žuvo mūšyje su NKVD kariuomene. Mūšyje žuvo 18 partizanų ir per 100 NKVD karių. Dar 12 partizanų sugebėjo iš apsupties žiedo pasitraukti. Vado brolis Jonas Krikštaponis buvo sunkiai sužeistas. Juos abu – žuvusio vado lavoną ir sunkiai sužeistą brolį – NKVD kariai išvežė į Ukmergę. Jų palaikų užkasimo vieta iki šiol nežinoma. Po mūšio kaimo žmonės iš ryto buvo išvaryti rinkti rusų karių lavonų: rinko juos po mišką, vežė prie kelio, o nuo kelio – į Taujėnus.
  • 1945 m. sausio 12 d. NKGB generolas majoras P. Kapralovas pranešė generolui I. Tkačenkai, kad sunaikintas Krištaponio 30-ies partizanų  būrys, nukautas vadas Jonas Krištaponis, Jono, 1912 m. gimimo, buvusios Lietuvos kariuomenės leitenantas, kuris vokiečių okupacijos metais buvo suimtas gestapo ir 3 mėnesius kalėjo Kauno kalėjime. Tačiau iš tiesų buvo nukautas Juozas Krikštaponis, o jo brolis Jonas buvo sunkiai sužeistas į krūtinę. Šis dokumentas yra ne tik dar vienas patvirtinimas apie abiejų brolių Krikštaponių didvyrišką kovą už Lietuvos laisvę, bet ir akivaizdus įrodymas, kaip kagėbistai painiodavo asmenis.  
  • Žuvus Juozui Krikštaponiui jo graži sodyba liko tuščia. Atėjus pavasariui, iš Taujėnų atjojo rusų garnizono kariai uždegė trobesius, daržinę su javais, iškirto vaismedžius. Taip okupantai atkeršijo Lietuvos didvyriui, Lietuvos karininkui  už  neapsakomą meilę savo Tėvynei, savo kraštui.
Lietuvos partizanai. Slaptai.lt nuotr.

2015 m. Generalinė prokuratūra, įvertinusi Juozui Krikštaponiui mestus kaltinimus dėl tariamo žydų naikinimo, pranešė, kad tokie kaltinimai „nelaikytini abejonių nekeliančiais ir pakankamais įrodymais“. Pagal mūsų Konstituciją teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai, o valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose pateikia tik prokurorai, o ne politikai ar kitų valstybių ambasadoriai. Jei prokurorams neužtenka įrodymų, kad Juozas Krikštaponis kažkuo nusikalto, tai kodėl jo kova už Lietuvos laisvę turi būti paniekinta, o paminklas nukeltas? Kodėl Juozas Krikštaponis kai kurių politikų (E. Zingerio, L. Linkevičiaus, G. Landsbergio, M. Adomėno ir kt.) daromas kaltu be teismo sprendimo? Kodėl tokiu būdu ardomi valstybės konstituciniai pamatai ir šmeižiama Lietuvos laisvės kovų istorija?

Išleidžiamas trečiasis pašto ženklų blokas partizanams

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės filialas 2021-09-11 organizavo žygį Vyčio apygardos partizanų kovoms atminti. Žygio pradžia prasidėjo prie paminklinio akmens, skirto pirmajam Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio, žuvusio 1945 m. Užulėnio miške, Taujėnų vlos, Ukmergės aps. atminimui. Dėkoju LPKTS Ukmergės filialo pirmininkei Aldonai Kalesnikienei už man suteiktą, pradedant žygį, įžanginį žodį. Džiaugiausi prie paminklo susirinkusių ukmergiškių, atvykusių ir kitų rajonų delegacijų gausa, ypač jaunimu. Prie paminklo buvo padėtos gėlės, uždegtos žvakės. Kviečiu visus savo gimtojo miesto piliečius, šaulius, mokytojus, moksleivius nepraeiti abejingai pro didvyrio paminklą, sustoti prie jo, nulenkti galvą, padėti gėlelę, uždegti žvakutę, o svarbiausią apginti nuo besikėsinančių iškelti paminklą už Ukmergės ribų.

Jonas Burokas, Laisvės kovų dalyvis

2021.11.30; 06:00

Putino žmonės. Kaip KGB susigrąžino Rusiją

Leidykla „Briedis“ pristato skandalingai pagarsėjusią Catherine Belton knygą „Putino žmonės. Kaip KGB susigrąžino Rusiją, o tada susirėmė su Vakarais“.

Prieš pusantrų metų originalo kalba pasirodęs kūrinys kaipmat sulaukė ne tik skaitytojų, bet ir nemalonaus knygoje aprašytų veikėjų dėmesio. Knygos autorei ir leidyklai „HarperCollins“ iškeltos bylos dėl šmeižto ir duomenų apsaugos. Londono teismuose ieškinius vieną po kito pateikė tokie Rusijos milijardieriai kaip Romanas Abramovičius, Michailas Fridmanas, Piotras Avenas, Šalva Čigirinskis ir Kremliaus kontroliuojama naftos bendrovė „Rosneft“. Susitarę su leidėju, kad ginčytinos knygos vietos bus pakoreguotos, M.Fridmanas ir P.Avenas savo ieškinius vėliau atsiėmė, o teismai su kitais ieškovais tebevyksta. Galutinio verdikto dar laukiama, tačiau leidykla pasiryžusi ginti savo kompetentingą autorę ir žodžio laisvę.

Buvusi „Financial Times“ korespondentė Maskvoje ir tiriamosios žurnalistikos atstovė C. Belton bestseleriu tapusiame kūrinyje atskleidžia tai, kas iki šiol buvo nepasakyta apie Vladimiro Putino iškilimą ir jį supančius rinktinius asmenis iš KGB. Itin gerai į Kremliaus funkcionavimą įsigilinusi autorė aprašo svarbiausius slaptus žaidėjus ir parodo, kaip nerūpestingus Jelcino epochos magnatus Putinas pakeitė sau lojalių oligarchų karta ir kaip šie pasisavino šalies ekonomiką bei teisinę sistemą, o tada jų akiratyje atsidūrė Vakarai.

Knyga „Putino žmonės“ yra šiurpą keliantis KGB atgimimo demaskavimas. Tai istorija, prasidėjusi Sovietų Sąjungos žlugimo prieblandoje, kai slaptųjų agentų tinklai turėjo galimybę iš Sovietų Sąjungos į Vakarus perpumpuoti milijardus dolerių. Remdamasi ne vienerius metus trukusiais tyrimais, C. Belton pasakoja apie negailestingą privačių kompanijų užgrobimą, taip pat apie pelningiausių, aukščiausių postų dalijimą artimiausiems Putino žmonėms. Šių žmonių metodai siekiant valdžios buvo tokie nuožmūs, kad Kremliui iškilo naujų problemų. Galiausiai Putinas nusprendė imtis konstitucinių pataisų, kurios leistų jam valdyti Rusiją iki gyvos galvos.

Prezidentas, keičiantis įstatymus, kad išliktų valdžioje, kišimasis į Jungtinių Valstijų rinkimus, ekstremistinės politikos Europoje finansavimas, karas Ukrainoje – tai tik dalis Putino režimo „nuopelnų“. Putino kagėbistai save laikė naujaisiais imperialistiniais šalies valdovais, teisėtais jos išteklių šeimininkais. Jie manė, kad šalies turtus reikia išdalyti Kremliaus favoritams, kurie dirbs valstybės naudai ir, žinoma, mokės duokles savo šeimininkams. Kartu buvo siekiama sunaikinti nepriklausomą žiniasklaidą. Versdami magnatus atsisakyti savo žiniasklaidos priemonių, Putino žmonės teisėsaugos sistemą naudojo kaip atviro šantažo priemonę.

Kadaise padėjęs Putinui ateiti į valdžią, o dabar Kremliaus sukurtos mašinos persekiojamas Sergejus Pugačiovas knygoje teigia, kad daugybė Putino priimtų sprendimų remiasi patriotizmu: „Kai jis sako, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo tragedija, jis tuo tikrai tiki. <…> Tiesiog tokios yra jo vertybės. Tai, ką jis daro, daro nuoširdžiai. Ir klysta jis nuoširdžiai.“ Savo asmeninę situaciją bendraujant su Rusijos prezidentu S. Pugačiovas apibūdino taip: „Tu tarsi esi automobilyje užrakintomis durimis ir matai, jog vairuotojas yra pusiau išprotėjęs. Bet durys užrakintos, o automobilis jau lekia visu greičiu. Ir tau reikia nuspręsti, kas pavojingiau: pasilikti automobilyje ar šokti iš jo. Tas momentas, kai galėjai ramiai išlipti iš automobilio, jau praėjo.“

Apimtimi ir faktų gausa pribloškiantis kūrinys yra intriguojantis ir bauginantis pasakojimas apie tai, kaip buvo sužlugdytos su naująja Rusija siejamos viltys, ir Putino sukurtos sistemos padarinius, kuriuos vis labiau jaučia visas pasaulis.

Knygą iš anglų kalbos vertė Edmundas Juškevičius.

2021.11.17; 14:31