Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kastytis STALIORAITIS

Man regis, kuri nors miesto deputatų frakcija, pavieniai deputatai ar visuomeninė organizacija, pavyzdžiui, LLKS, turėtų kreiptis į teismą (teisininkai patars, į kokį), reikalaujant pripažinti paties klausimo svarstymą savivaldybėje neteisėtu ir neturinčiu pasėkmių. Juo labiau, kad tai pirmas toks „unikalus“ atvejis Lietuvos Didžiosios  Kunigaikštystės ir Lietuvos Respublikos istorijoje, kai vietinė savivaldybė, kaimas, imasi kaltintojo vaidmens visos valstybės istorinio veikėjo atžvilgiu su teisinėmis pasekmėmis.

Neteisėtumas akivaizdžiai matomas kad ir iš Kauno savivaldybės lūkuriuojančios pozicijos K. Škirpos atžvilgiu. Jei ji nieko nesiims, arba, dar daugiau, surengs posėdį tuo pačiu klausimu savo parapijoje ir balsavimu nutars, kad K. Škirpa ano meto sąlygose nenusikalto padorumui ir vertas jo atminimo įamžinimo bet kokiu būdu, o rytoj jau kitos sudėties savivaldybė, Vilniuje, Kaune, Pasvalyje ar dar kitur, vėl atkeis prieš tai buvusios sprendimą ir taip be galo, tai ar ne graudžiai juokinga visa tai atrodys visiems Lietuvos piliečiams?

Piketuotojai gina Kazio Škirpos garbę. Vilnius, Europos aikštė, liepos 10 diena. Slaptai.lt nuotr.

Ir dar. 

Dokumentas, kuris svarstomas miesto savivaldybės Taryboje, vadinasi nekaltai: „DĖL TRISPALVĖS VARDO SUTEIKIMO ALĖJAI IR JOS RIBŲ“. Ne pervadinimo. Galima net pagalvoti, kad ta Alėja bus padalinta į dvi dalis – Kazio Škirpos ir Trispalvės su atitinkamomis ribomis. Bet juokas juokais, o niekas kol kas nekalba apie ankstesnio, 1998 m. sprendimo, kuris suteikė alėjai Kazio Škirpos vardą, pripažinimą negaliojančiu. Ir kaip jis skamba. Juk jame turėjo būti surašytas šio teisės akto pagrindimas. Bandžiau per google surasti, bet nepavyko (tikriausiai – negabus). Tik akivaizdu, kad, kol nebus panaikintas ankstesnis sprendimas, formaliai galios abu, kol teismas nenuspręs kitaip.

Galima pasvarstyti, gal geriau pakeisti svarstomo klausimo pavadinimą tokiu: „DĖL KAZIO ŠKIRPOS ALĖJOS PERVADINIMO Į KAZIO ŠKIRPOS TRISPALVĖS ALĖJĄ“?

Tai, kad jam asmeniškai vadovaujant Trispalvė buvo iškelta Gedimino pilies bokšte (jei neklystu, vėliavą iškėlė jis asmeniškai), yra nepaneigiamas istorinis faktas, ir motyvuotas buvo sprendimas pavadinti alėją jo vardu 1998 m. būtent Gedimino kalno papėdėje. Bandymas tą faktą nutylėti ar neįamžinti visos tiesos yra istorijos klastojimas.  

Tokiu būdu išsprendus klausimą atkristų galimas teisminis ginčas.

O istorikai (ne politikai) tegul toliau tyrinėja Kazio Škirpos biografiją ir naujus atradimus pateikia visuomenei.

Gal suras, kad jis buvo paieškomas Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolui, bet pasislėpė: slapta amerikiečių buvo evakuotas į Paryžių, vėliau slėpėsi Airijoje pramanytomis pavardėmis, o 1949 m. slapta persikėlė į JAV ir apgaulės būdu gavo darbą Kongreso bibliotekoje Vašingtone.

Jei tai pasitvirtins, ne vietinės savivaldybės, o įgaliota tam valstybinė institucija galės įpareigoti visas savivaldybes in corpore pašalinti visus jo atminimo ženklus.

Susibūrimas, kurio dalyviai gynė Kazio Škirpos garbę. Vilnius, Europos aikštė, liepos 10-oji. Slaptai.lt nuotr.

Kol kas esmė, mano nuomone, tokia. Vikipedijoje rašoma štai kas: „1944 m. įteikė (Kazys Škirpa) Reicho vyriausybei memorandumą, kuriame reikalaujama atšaukti okupaciją Lietuvoje. Birželio 14 d. vokiečių suimtas ir išsiųstas į politinių internuotųjų stovyklą. Karui pasibaigus, amerikiečių evakuotas į Paryžių. 1946 m. persikėlė į Airiją, 1949 m. emigravo į JAV, dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone. 1957–1958 m. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) komisijos, siekusios suvienyti visas partijas ir rezistencinius sambūrius, pirmininkas.“

Tai, ką, mano nuomone, sugalvojo R.Šimašius, R. Vaisbrodas ir kiti, teisti po mirties žmogų, kurį gelbėjo amerikiečiai, kurie leido jam gyventi JAV (kuriose R. Šimašiaus, R. Vaisbrodo tautiečiai JAV politiniame gyvenime ir anuomet vaidino ne paskutinį vaidmenį) ir dar sukurti VLIKĄ, yra mažų mažiausiai įtartina. 

Štai šito Vladimiras Putinas ir jo bendraminčiai Lietuvoje, matyt, niekaip negali K. Škirpai ir to meto amerikiečiams iki šiol atleisti. Puikiai prisimenu sovietmetį, kai ant VLIKO buvo Sovietų Sąjungoje pilamas toks purvas, taip pat ir antisemitinio pobūdžio, kad dabar net sunku įsivaizduoti.  

NKVD-KGB-FST?

2019.07.12; 20:30

Arūnas Stakišaitis, šios analizės autorius

Davoso forume pradėdama Rusijai skirtą diskusiją, Amerikos žurnalistė T.Rubin 2000 m. Rusijos delegacijos atstovų paklausė: „Kas yra ponas Putinas?“ Atsakyti nesiryžo niekas, ir salė ėmė juoktis. Suprasti tada reikėjo tiesmukiškai – 1999 m. pabaigoje prezidento B.Jelcino paliktas įpėdiniu ir naujuoju Rusijos prezidentu tapęs žmogus buvo mažai žinomas.

Klausimas „Who is Mr. Putin?“ tapo istoriniu ir yra populiarus iki šiol. Autokratinio V.Putino vykdoma politika, kenksminga net Rusijai, sprendimai, jo nesukalbamumas derybose tebeskatina domėtis, kodėl ir kaip jis tapo prezidentu, kokia asmenybė jis yra.

Karjeros laiptai: KGB – mokslinė veikla – federacinė valdžia

Kaip nurodoma V.Putino biografijoje[1], 1970 m. jis įstojo į Leningrado universiteto Teisės fakultetą. Būdamas studentu, tapo komunistu. Po studijų 1975 m. buvo pasiųstas į KGB mokyklą Ochtoje. Po pusmečio darbo KGB valdyboje Leningrade mokėsi aukštojoje KGB mokykloje Maskvoje, o dar po pertraukos –  KGB Andropovo institute. 1986-1990 m. buvo pasiųstas į KGB atstovybę prie Rytų Vokietijos Saugumo ministerijos arba Štazi (vok. Stasi) Drezdene. Po Vokietijos susivienijimo 1990 m., turėdamas papulkininkio laipsnį, V.Putinas grįžo į Leningradą ir tapo Leningrado universiteto rektoriaus padėjėju tarptautiniams reikalams. Rusijoje tai buvo postas, kurį užimdavo saugumietis. 1991 m. rugpjūčio mėnesį (pučo mėnuo) V.Putinas pasitraukė iš KGB, tapdamas atsargos pulkininku.

Maskvoje atidaryta Rusijos prezidentą V. Putiną šlovinanti paroda „Superputin“. EPA-ELTA nuotr.

Biografijoje[2], kurią skelbia Kremliaus interneto svetainė, Rytų Vokietijos laikotarpis apibūdinamas V.Putino žodžiais: „Darbas man sekėsi gerai“. Tačiau po komandiruotės užsienyje jam buvo patikėtos nereikšmingos pareigos. Akivaizdu, kad turėjo egzistuoti priežastis.

Vokietijos vyriausybės archyvų tarnybos atstovas J.Legneris, remdamasis Rytų Vokietijos slaptosios policijos Stasi dokumentais, 2000 m. teigė, kad V.Putinas yra atsakingas už jo organizuoto šnipų tinklo sužlugdymą.

V.Putinui buvo pavesta verbuoti asmenis, kurie po 1989 m. Berlyno sienos žlugimo turėjo ir toliau teikti informaciją Maskvai. Tinklas driekėsi nuo Drezdeno iki Miuncheno Vakarų link. Jo koordinatorius po dviejų mėnesių tapo Vakarų Vokietijos kontržvalgybos agentu ir išdavė visą grupę. Todėl J.Legneris V.Putiną pavadino nevykėliu. Pasak jo, toks karininkas, netinkamai parinkęs centrinį asmenį, po to turėtų daug problemų ne tik Londone, Vašingtone, bet ir bet kurioje pasaulio dalyje[3].

Universitete V.Putinas neužsibuvo. Dar tais pačiais 1990 m. jis tapo Leningrado tarybos pirmininko A.Sobčako patarėju. Biografijoje nurodoma, kad to paprašė vienas V.Putino draugų iš teisės fakulteto. A.Sobčaką 1991 m. išrinkus St.Peterburgo meru, V.Putinas tapo merijoje įsteigto Užsienio ryšių komiteto vadovu, o nuo 1994 m. St.Peterburgo vyriausybės pirmininko pirmuoju pavaduotoju. A.Sobčakui pralaimėjus 1996-07-03 rinkimus, V.Putinas iš miesto valdžios struktūrų pasitraukė. 1996-08-03 įvyko antrai kadencijai išrinkto prezidento B.Jelcino inauguracija, o tą patį mėnesį prezidento reikalų tvarkytojas P.Borodinas (beje, kaip „Sovietų Sąjungos komunistas“ 2010 m. pareiškęs, kad pasitinkant bolševikų revoliucijos Rusijoje 100-sias metines turi būti atkurta visa posovietinė erdvė[4]) pasiūlė jam tapti savo pavaduotoju. Būdamas federacinės valdžios darbuotoju, V.Putinas 1997 m. St.Peterburgo kalnakasybos institute apgynė ekonomikos mokslų kandidato disertaciją „Strateginis regiono mineralinių išteklių bazės atkūrimo planavimas rinkos formavimo sąlygomis: St.Peterburgas, Leningrado sritis“[5].

Vladimiras Putinas – KGB karininko uniforma

Amerikos mokslininkai nustatė[6], kad disertacijos ištisos dalys yra plagiatas. Joje pateikiamos 6 diagramos ir lentelės savo forma ir turiniu sutampa su skelbiamomis Pitsburgo universiteto (University of Pittsburgh) profesorių W.R.Kingo ir D.I.Clevelando 1978 m. knygoje „Strateginis planavimas ir politika“. Knygos rusišką vertimą paskutiniojo dešimtmečio pradžioje išleido su KGB susijęs institutas. Pagrindinėje disertacijos dalyje iš 20 puslapių 16 yra pažodžiui arba su mažyčiais pakeitimais nurašyti iš šios knygos. Brukingso instituto vyresnysis bendradarbis C.G.Gaddy teigia, kad Amerikoje tai būtų plagiatas, net jeigu darbas būtų ne disertacija, o kolegijos lygio darbas. V.Putino tolesnei karjerai šie atradimai negalėjo sutrukdyti, nes jie buvo nustatyti tik 2006 m.

Kaip rodo prezidento V.Putino buvusio patarėjo A.Ilarionovo tyrimas[7], prezidentui B.Jelcinui patyrus infarktą ir susidūrus su sunkia liga, dėl ko sumažėjo jo darbingumas, dalį valdžios perėmė nekonstitucinės konsultacinės aplinkos grupės. Kartu pradėta galvoti apie įpėdinį. Didžiausias vaidmuo, jį parenkant, priskiriamas prezidento administracijos vadovui, o vėliau patarėjui V.Jumaševui ir administracijoje dirbusiai B.Jelcino dukrai T.Djačenko (V.Jumaševas nuo 2002 m. tapo trečiuoju jos vyru). V.Jumaševas pirmenybę teikė slaptųjų tarnybų atstovams, ir todėl būtent jiems 1998-1999 m. atiteko daugelis aukštų postų federacinėje valdžioje. Rekomendavus V.Jumaševui ir premjerui S.Kirijenkai, V.Putiną 1998 m. liepą prezidentas B.Jelcinas paskyrė FSB direktorium. 1999 m. rugpjūčio viduryje V.Putinas Valstybės Dūmos sprendimu buvo patvirtintas Rusijos premjeru. „Šeimos“ interesą, skiriant įpėdinį, rodo laikinai einančiojo prezidento pareigas V.Putino pirmojo 1999-12-31 įsako Nr.1763 pavadinimas: „Rusijos Federacijos Prezidento, baigusio vykdyti savo įgaliojimus, ir jo šeimos narių garantijos“.

V.Putino išrinkimui neabejotinai padėjo daugiabučių namų sprogdinimas 1999 m. rugsėjo 4-16 dienomis Buinakske, Maskvoje ir Volgodonske. Riazanėje budriems gyventojams pastebėjus į namo rūsį nešamus maišus su sprogmenimis ir sprogdikliais, po nesuprantamai ilgo delsimo buvo paaiškinta, kad vyko FSB pratybos[8]. Dėl sprogdinimų spalio 11 d. V.Putinas pateikė ultimatumą Čečėnijos prezidentui A.Maschadovui, reikalaudamas išduoti terorizmo aktų organizatorius. Nesulaukęs norimo atsako, įsakė bombarduoti Grozną. Komentuodamas sprendimą, V.Putinas spaudos konferencijoje pareiškė, kad banditus reikia skandinti tualete (rus. „в сортире их замочим“). Biografijoje pažymima, kad V.Putino 2000 m. kovo 20 d. skrydis iš Krasnodaro į užimtą Grozną, sėdint prie naikintuvo Su-27 vairalazdės, padidino kandidato į prezidentus populiarumą, dėl ko jis kovo 26 d. rinkimus laimėjo jau pirmajame rate.

Austrijos užsienio reikalų ministrė šoka su Vladimiru Putinu. EPA-ELTA nuotr.

Kelią į prezidento postą V.Putinui palengvino Jungtinės Karalystės karinė žvalgyba MI6. Prieš 2000 m. prezidento rinkimus vienas aukštas KGB karininkas Londone kreipėsi į šios tarnybos vadovą R.Dearlove, prašydamas, kad jų valstybės premjeras T.Blairas kartu su V.Putinu apsilankytų S.Prokofjevo operos „Karas ir taika“ premjeroje St.Peterburgo Marijos teatre. Po ilgo svarstymo MI-6 nuspręsta kvietimu pasinaudoti. Taip žiniasklaidoje pasklido greta vienas kito sėdinčių politikų fotografija. Dėl sprendimo Londone dabar labai apgailestaujama. R.Dearlove aiškina, kad B.Jelcino laikais būta gerų santykių su Rusija, o siūlymas priskirtas smulkmenoms. Gi paaiškėjo, kad šio pretendento sureikšminimas nebuvo smulkmena – tai virto rimta problema[9].

Elgesio savitumas

V.Putinas  specialiai stengiasi atkreipti dėmesį į save. Jis nuolat pozuoja objektyvui, vaizduodamas save kaip narą, jūroje „randantį“ specialiai jam padėtas antikines amforas, pilotuodamas lėktuvą ar sėdėdamas už lenktyninės mašinos vairo, rodydamas įgūdžius dziudo ar sėdėdamas iki pusės išsirengęs ant arklio, parodomosiose ledo ritulio rungtynėse įmušdamas 10 įvarčių, ar rodydamasis visai Rusijai specialiai jam sukurtoje savaitinėje televizijos laidoje „Maskva. Kremlius. Putinas“. Toks elgesys pirmiausia gali būti suvoktas kaip Rusijos prezidento narcisizmas.

Narcisizmas paprastai veikia kaip kompensacinis nepilnavertiškumo komplekso mechanizmas. Tai asmens charakterio savybė, kuriai būdingas savo reikšmės pervertinimas ir didelis noras, kad juo būtų žavimasi. Narcizai nesugeba suprasti priešingos nei jų nuomonės egzistavimo galimybės, todėl kitokios nuomonės konfrontaciją dažnai lydi pykčio, o kartais net ir agresijos protrūkiai. Taip su narcisistinio asmenybės sutrikimo samprata, glaustai pakartodama specializuotų psichiatrijos interneto svetainių teiginius, supažindina lietuviškoji Vikipedija.

Dublino Švenčiausiosios Trejybės koledžo (Trinity College, Dublin) psichologijos profesorius I.Robertsonas, tyręs V.Putino elgesį, teigia, kad neribota valdžia jį padarė lengvabūdžiu, godžiu, narcistiniu, pervertinančiu savo nuomonę ir ribotos savivokos žmogum[10]. Rusijos prezidento psichiką jis iliustravo keliais pavyzdžiais.

V. Putinas atostogauja Sibire. EPA-ELTA nuotr.

2005 m. birželio mėnesį JAV verslininkų delegacijos vizito St.Peterburge metu, ant New England Patriots komandos savininko R.Krafto rankos pamatęs deimantais nusagstytą Nacionalinės futbolo lygos supertaurės nugalėtojo žiedą, V.Putinas paprašė jį parodyti. Pasimatavęs pasakė: „Aš galėsiu juo ką nors užmušti“. Po to tariamai dėdamasis jį į kišenę netikėtai išėjo iš kambario.

V.Putinui lankantis Gugenheimo muziejuje Niujorke, jam buvo parodyta Kalašnikovo automato kopija, pripildyta degtinės. V.Putinui linktelėjus vienam savo apsaugininkų, šis eksponatą pasiėmė.

ES tarybos susitikimo 2007 m. Sočyje metu, žinodamas, kad Vokietijos kanclerė A.Merkel bijo šunų, į patalpą, kurioje buvo ji, V.Putinas įsivedė milžinišką juodą šunį.

Mąstymo ribos

Kiekvienas televizijos žiūrovas lengvai pastebės, kad V.Putinui žygiuojant jo dešinė ranka tarsi kabo, o kairė juda natūraliai. Vaizdo įrašą žiūrint sulėtintai, judėjimo ypatybių išryškėja daugiau. Jas The Atlantis žurnalistui atpažinti padėjo  JAV karinių jūros pajėgų koledžo Niuporte (United States Naval War College, Newport) strateginių tyrimų departamento vyresnioji bendradarbė, atestuota kūno judesių analitikė B.L.Connors[11].

V.Putinui žingsniuojant raudonu kilimu, jo kairė ranka ir koja juda lengvai, natūraliu ritmu. Tačiau dešinė ranka, šiek tiek sulenkta per alkūnę, atrodo suakmenėjusi, tarsi judėtų nuo peties. Dešinė koja yra velkama ir neabsorbuoja viso svorio. Visas judėjimo momentas ir energija, V.Putinui einant, atsiranda iš kairės kūno pusės, o dešinė pusė kaip raitelis keliauja kartu su ja. Netgi dešinė torso dalis atrodo lyg būtų įšalusi. Kai V.Putinas laiko rašiklį, jo dešinė ranka atrodo nepatogiai, ji laiko jį silpnai.

Į V.Putino judėjimo savitumus specialistai atkreipė dėmesį jau per pirmuosius viešus jo pasirodymus 2000 m., o 2008 m. JAV gynybos departamento analitinė Bendrųjų vertinimų tarnyba (Office of Net Assessment) pateikė specialaus tyrimo ataskaitą[12].

Kadangi kūno dešinės – smegenų kairiojo pusrutulio ryšio funkcijos susiformuoja maždaug per 10 pirmųjų gyvenimo mėnesių, tyrime dalyvavę JAV neurologai tvirtina, kad V.Putinas labai anksti, gal būt, dar būdamas negimęs, patyrė žymią smegenų pusrutulio traumą (vyrauja nuomonė, kad tai buvo insultas) kaktinės žievės kairiojo smilkinio srityje, su kuria ir yra susijusios tiek centrinė, tiek periferinė nervų sistemos, dešiniosios pusės (galva, krūtinės ląsta, ranka ir koja) bendroji motorinė funkcija, veido mikro išraiškos, žvilgsnis, klausa, balsas ir viskas kartu. Remdamiesi V.Putino judesių analize, neurologai neabejoja, kad kūdikystėje V.Putinas nešliaužiojo. Tai reiškia, kad kontralateralinio judėjimo (vienos pusės rankos judesį keičia kitos pusės kojos judesys) ir kitų neurologinių struktūrų, kurios susiformuoja per maždaug 10 pirmųjų mėnesių ir integruoja smegenų dešinės kairės funkciją, V.Putinas neturi. Jo galvos smegenų apatinės dalies ir stuburo refleksai yra daliniai.

Vladimiras Putinas – dziudistas. EPA – ELTA nuotr.

Žmogaus judesiai leidžia spręsti apie smegenų būklę, nes vystymosi metu judėjimo ir smegenų įtaka vienas kitam yra abipusė. Judėjimas skatina bendrą žmogaus vystymąsi, įskaitant smegenų funkciją, o nuo smegenų priklauso judesių stilius. Pastarasis įsitvirtina gyvenimo pirmaisiais metais ir yra individualus. Toks jis išlieka visą gyvenimą. Šis vystymosi procesas asmeniui lemia suvokimą, supratimą ir veiksmus, kurių reikia sprendimų priėmimo eigoje. Tad judesiai gali atskleisti žmonių savitumą ir galiausiai pasiūlo žemėlapį, rodantį, kaip veikia jų smegenys, ir kaip jie priima sprendimus. Dabartiniais laikais judėjimo ir smegenų sąsają tiksliau atsekti ir apibūdinti padeda magnetinio rezonanso tomografija ir smegenų skenavimas.

Galutines išvadas V.Putinui padėtų padaryti ištyrimas būtent minima aparatūra. Galimybės neturint, papildomo aiškumo suteikia V.Putino tipo sutrikimus turinčių suaugusiųjų judesių analizė. Ji aiškiai rodo, kurios schemos yra visiškai susiformavę, kurios vyrauja ir kurios yra užslėptos. Specialistai teigia, kad Rusijos prezidentas turi neurologinę anomaliją, sudėtingą elgesio problemą. Tai yra autizmo sutrikimo forma, vadinama Aspergerio sindromu. Sutrikimą taip pat atspindi V.Putino žvilgsnis, veido išraiška, balsas, klausa. Visa tai rodo žymias V.Putino nesąmoningo grėsmės ar saugumo suvokimo problemas, kas turi įtakos visiems jo sprendimams.

Dėl sustabdyto nervinės sistemos formavimosi šis asmuo liko primityvioje evoliucinėje vystymosi stadijoje, kai spręstina situacija sukelia reakciją, psichoneurologų vadinamą „mušk arba bėk“. Jos metu organizmas mobilizuojasi, stengdamasis pašalinti grėsmę. Gi aukštesni evoliuciniai socialinės įtraukties procesai V.Putinui liko nepasiekti. Tad, susidūrus su iššūkiu, jam terūpi nustatyti tvarką, o pagrindine strategija lieka kontrolė. Dėl šios priežasties, V.Putinui priėmus sprendimą, gali būti labai sunku įtikinti jį veikti kitaip. Tai gali turėti didelių pasekmių asmeniškai dalyvaujant, priimant sprendimus ir ypač dalyvaujant krizių valdyme. Jis gali būti užsispyręs, stabdantis krizių sprendimą. Iš jo taip pat galima laukti gynybinės reakcijos, kuri pereina į agresiją.

Ataskaitoje V.Putino reflekso „mušk arba bėk“ pavyzdžiu nurodomas tuometinis Rusijos verslininko M.Chodorkovskio įkalinimas, kai jis viešai prakalbo apie korupciją valdžioje. Taip V.Putinas reagavo į atsiradusią grėsmę arba nepatogumą. V.Putinui taip pat neatsirado socialinės įtraukties poreikio atominio povandeninio laivo Kursk nelaimės metu.

Įtaka

Karališkojo saugumo ir gynybos tyrimų instituto Londone vyresnysis bendradarbis  M.Galeotti daro prielaidą, kad V.Putino autokratija virsta šnipų įtakojamu valdymu, dėl ko turėtų sunerimti Rusija ir pasaulis[13].

Ekspertas teigia, kad V.Putinas karjeros KGB metu tebuvo vidutinis kabinetinis karininkas, o 13 mėnesių laikotarpiu 1998-1999 m. – neįsimintinas FSB direktorius. KGB tarnyboje per 16 metų jo pagrindinis pasiekimas buvo veikla komunistinėje Rytų Vokietijoje, kur valandomis turėdavo sudarinėti ataskaitas, rinkti spaudos iškarpas, skirtas studijuoti kitiems. Vakarų misijose nebuvo, negavo apdovanojimų, nevadovavo.

Putinui – ne. Mitingas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.

Galima būtų dar pridurti, kad veikla Stasi prieglaudoje turėjo būti saugi. O apdovanotas V.Putinas vis tik buvo. Rytų Vokietija jį įvertino bronzos medaliu „Už nuopelnus VDR nacionalinei liaudies armijai“. Tačiau šį medalį, pasak Stasi vadovo M.J.Wolfo, gaudavo kiekviena sekretorė, jeigu ji nepadarydavo šiurkščių nusižengimų.

M.Galeotti teigia, kad Rusijos prezidentas B.Jelcinas V.Putiną pasirinko FSB direktoriumi ne dėl kompetencijos, bet dėl politinio lojalumo, norėdamas turėti patikimą vadovą, kuris dangstytų nedidelius savo viršininko nusižengimus.

Kaip straipsnio autoriui nurodė aukštesniąsias pareigas FSB užėmęs asmuo, V.Putinui liko nepažįstama šios tarnybos veikla aukštesniame lygmenyje. Būdamas amatininku, V.Putinas apsistatė aukštas pareigas užėmusiais žvalgybų veteranais, kurie aiškina jam apie pasaulį, kurio jis liko nepažinęs. O šie varžosi tarpusavyje, norėdami jam įtikti. Jie suvokė, kad V.Putinui niekas daugiau nepatiks už tai, ką jis nori girdėti. Vienas ankstesnis Rusijos žvalgybos pareigūnas autoriui sakė, kad „blogų naujienų savo carui geriau neminėti“.

Rusijos slaptosios tarnybos turi didelę įtaką V.Putino pasaulėžiūrai. Prezidento administracijos šaltiniai nurodė konkretų pavyzdį. Kai Euromaidano revoliucijos Ukrainoje metu Rusijos Užsienio žvalgybos tarnyba (UŽT) pranešė, kad tuometiniam prezidentui V.Janukovičiui gresia rimtas pavojus, FSB V.Putinui teigė atvirkščiai – esą padėtis lieka visiškai kontroliuojama. Atėjus momentui, kai V.Janukovičius turėjo bėgti į Rusiją, UŽT vietoje pagyrimo liko nubausta – keli jos pareigūnai buvo atleisti, o FSB išvengė atsakomybės. Atrodo, kad V.Putinas priėmė FSB aiškinimą, kad Ukrainos revoliuciją inspiravo Vakarų žvalgybos, o UŽT apie tai jo neinformavo.

Todėl nenuostabu, kad Rusijos žvalgybų varžymasis dėl įsiteikimo vadui tampa kanibalistiniu. Rusija neturi britų pavyzdžio vyriausybinės žvalgybų organizacijos, kuri sintetintų atskirų žvalgybų skirtingus požiūrius ir bandytų išspręsti prieštaravimus, prieš pateikiant informaciją politikams. Rusijos žvalgybos prezidentą informuoja raštu ir žodžiu atskirai. O rezultatas yra politizuotos žvalgybos eskalavimas, nes žvalgybos varžosi tarpusavyje ir bado viena kitai į nugarą, norėdamos pateikti ideologiškai tinkamiausius požiūrius.

Plakatas skelbia: Putinui – ne. Mitingas Rusijoje. EPA – ELTA nuotr.

M.Galeotti pastebi, kad V.Putinas paskutiniaisiais metais kaip ir dauguma autokratinių vadovų pasidarė mažiau tolerantiškas alternatyvioms nuomonėms ir savo aplinką susiaurino iki sakančių „taip“ ir savo draugų vanagų. Šių vaidmuo V.Putino dienotvarkės sudaryme yra nenormaliai didelis. Žvalgybų nuomonė jam yra viršesnė už kitų institucijų informaciją ir patarimus. Pastaruoju metu V.Putinas retai keliauja, daugiausia laiko praleisdamas kabinetuose Maskvoje ir sužinoti tikrąją padėtį vietoje neturi galimybės.

Tokiomis sąlygomis padaryta akivaizdžių klaidų.

Po Krymo aneksijos FSB ir GRU įtikinėjo V.Putiną tęsti karinį konfliktą pietryčių Ukrainoje, sakydamos, kad Kijevas greitai kapituliuos.

Rusijos parlamentiniai šaltiniai nurodė, jog FSB buvo tikra, kad pensijų reformą rusai priims nuolankiai.

S.Skripalio nuodijimas Jungtinėje Karalystėje, GRU ir UŽT nuomone, turėjo sukelti tik laikiną įtampą.

Vladimiras Putinas automobilyje – pirmas iš kairės. EPA – ELTA nuotr.

Vienas Rusijos Užsienio reikalų ministerijos (URM) buvęs darbuotojas atskleidė, kad V.Putinas URM informaciją priima pagal jam pateiktus Saugumo tarybos sekretoriaus N.Patruševo ir specialiųjų tarnybų aiškinimus. Jeigu ministerija žvalgybų stumiamą politinį lunatizmą kritikuoja, V.Putinas neklausia, kodėl jos jį dezinformuoja – jis tiesiog sako, kad ministerijoje galvojama naiviai.

Pavojų britų ekspertas įžvelgia dėl to, kad gerą patarimą nustelbia šnipų kova dėl V.Putino ausies. Tai užkerta kelią alternatyvai. Tai priverčia net racionalios politikos šalininkus imtis blogų sprendimų. M.Galeotti pastebi, kad daugelį karų lėmė bloga žvalgyba.

2019.06.11; 09:00

[1] Президент России Владимир Владимирович Путин Биография: http://www.biograph.ru/index.php?option=com_content&view=category&layout=blog&id=45&Itemid=98

[2] Владимир Путин. Биография: http://putin.kremlin.ru/bio

[3] Putin Botched Spy Ring Mission, Berlin Official Says: http://old.themoscowtimes.com/news/article/tmt/262767.html

[4] Бородин: Европа войдет в состав обновленного СССР к 2017 году: https://vz.ru/news/2010/11/23/449582.html

[5] Стратегическое планирование воспроизводства минерально-сырьевой базы региона в условиях формирования рыночных отношений: Санкт-Петербург и Ленингр. Обл: https://www.dissercat.com/content/strategicheskoe-planirovanie-vosproizvodstva-mineralno-syrevoi-bazy-regiona-v-usloviyakh-for

[6] Researchers peg Putin as a plagiarist over thesis: http://www.washingtontimes.com/news/2006/mar/24/20060324-104106-9971r/#ixzz2Ltsm0Pjx

[7] Почему и как они придумали Путина?: https://echo.msk.ru/blog/aillar/2441461-echo/

[8] ФСБ ВЗРЫВАЕТ РОССИЮ. Провал ФСБ в Рязани: http://2001.novayagazeta.ru/nomer/2001/61n/n61n-s04.shtml

[9] MI6 regrets helping Vladimir Putin to win power, says ex-spy chief: https://www.thetimes.co.uk/edition/news/mi6-regrets-helping-vladimir-putin-to-get-elected-says-ex-spy-chief-tbttxxljf

[10] Inside the mind of ‘reckless narcissist’ Vladimir Putin: https://www.heraldscotland.com/news/16252688.inside-the-mind-of-reckless-narcissist-vladimir-putin/

[11] The Accidental Autocrat: https://www.theatlantic.com/magazine/archive/2005/03/the-accidental-autocrat/303725/

[12] A Technical Report on the Nature of Movement Patterning, The Brain and Decision-making, the President of Russia, Vladimir Putin: http://www.naegele.com/documents/2008report.pdf

[13] Spooks in the Kremlin: https://foreignpolicy.com/2019/04/27/spooks-in-the-kremlin-russia-putin-future-of-espionage/

Dr. advokatas Antanas Bartusevičius, šios analizės autorius

Pastaruoju metu itin padažnėjo vadinamųjų nacinių karo nusikaltėlių pasimėgaujantis vienpusiškas ketvirčiavimas spaudoje, televizijoje, internete, būtinai prie jų kategoriškai ir beatodairiškai priskiriant Lietuvos pasipriešinimo sovietiniams okupantams partizaninės kovos vadovus bei kitus žymius lietuvius.

Viena vertus, tiems, kurie daugiau ar mažiau domisi politika, tai nieko naujo ar baisaus. Antra vertus, pagrįstai kelia susirūpinimą tai, kaip matysime, kad „teisingumui“ įvairiose valstybėse Rytų Europoje, Lietuvoje ar už Atlanto talkininkauja vis tos pačios liūdnai pagarsėjusios Sovietų Sąjungos institucijos: prokuratūra, KGB ir teismai. Jų turtingi ir kraupūs, kupini klastočių archyvai, iki šiol geba, kai politiškai kažkam reikalinga, bet ką apšaukti ir padaryti nusikaltėliu, pateikti sufabrikuotus „įrodomuosius dokumentus“ (sąrašas „polietileniniame maišelyje“, R. Vanagaitė), į liudytojų ir net kaltinamųjų lūpas įsprausti tokius „parodymus“ bei „prisipažinimus“, kokie reikalingi konkrečiai pasirinktai aukai likviduoti.

Šiame straipsnyje anaiptol neketinama užtarti ar ginti tikrųjų nacinių karo nusikaltėlių, nes tokių buvo. Tačiau čia daugiausiai kalbėsime apie „tariamą teisingumą“, apskritai nederantį su civilizuotojo pasaulio teisingumo principais, nesvarbu, kur tai vyktų – dabartinėje Lietuvoje, JAV ar kurioje nors kitoje demokratinėje teisinėje valstybėje. Jeigu tai prieštarauja mūsų Kostitucijoms, įstatymams, asmens procesinėms teisėms, kurios turi būti suteiktos kaltinamajam asmeniui apsiginti nuo būtų ar tariamų ir nepagrįstų kaltinimų, aklai pasikliaujant Sovietų Sąjungos represinių įstaigų dažnais atvejais paslaugiai pateiktais suklastotais „dokumentiniais įrodymais“. Tokios Sovietinių institucijų paslaugos – kitų valstybių įstaigų aprūpinimas sovietiniais „įrodymais“, užuot siekusios teisingumo, turi visiškai kitas užmačias – iš vienos pusės kompromituoti Sovietų Sąjungai (dabar – Rusijai ar dar kažkam) nepatinkančias valstybes ir jų piliečius, o iš antros pusės – diskredituoti tų valstybių teisingumo organus ir kitas įstaigas.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Truputis užatlantinės istorijos

JAV Atstovų Rūmų Teisių Komiteto nariams Elizabeth Holtzman’aitei ir Joshua Eilberg’ui 1974 metais pavyko nacinių karo nusikaltėlių klausimą įterpti JAV Kongreso darbotvarkėn. Ta proga priekaištauta Imigracijos ir Pilietybės Tarnybai (INS), kad po Antrojo pasaulinio karo nesirūpinta į JAV emigravusių „nacinių karo nusikaltėlių“ deportavimu. Nors iš tikrųjų toks priekaištas buvo perdėtas.

Dar 1951 m. gegužės 9 d. iškelta deportacijos byla buvusiam Kroatijos Vidaus reikalų ir teisingumo ministrui Andrija Artukovič’ui, kurią perėmė ir tęsė 1979 m. įsteigtoji Specialiųjų tyrimų tarnyba (Office of Special Investigations – OSI).

1973 m. po ilgo tąsymosi po teismus išduota Vakarų Vokietijos teisingumo organams nacių koncentracijos stovyklų prižiūrėtoja Hermine Braunsteiner-Ryan (tai vienas iš nedaugelio nacinių karo nusikaltėlių deportacijos ekstradicinis atvejis).

Jono Noreikos pagerbimo akcija prie Vrublevskių bibliotekos. Slaptai.lt nuotr.

Be to, Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba kėlė išpilietinimo ir deportacijos bylas federaliniuose ir imigracijos administraciniuose teismuose (Frankui Valui, Boleslovui Maikowskiui, Broniui Kaminskui, Viliui Herneriui, etc.), vykdė su įtariamais naciniais karo nusikaltėliais susijusias kvotas, tyrinėjo ir sprendė tos rūšies skundus, dar prieš įsteigiant ne tik Specialiųjų tyrimų tarnybą (OSI), bet net ir Specialaus Proceso Vienetą (Special Litigation Unit – SLU), 1977 m. (In: Bronius Nemickas. Raganių medžioklė. – Lietuvių spaudos žvilgsnis į OSI. Ethnic community services, Morkūnas Printing. Co. 3001 West 59th Street, Chicago, Illinois,1985, p. 9-15).

Izraelio slaptoji tarnyba MOSSAD

Atstovų Rūmuose prasidėjusi „raganių“ medžioklė viešai skleidė garsą, kad „naciniai karo nusikaltėliai“ yra emigravę į JAV prisidengę apgaule – nuo imigracijos įstaigų nuslėpę karo metu savo nusikalstamą veiklą – ir Amerikos pilietybę gavo neteisėtai. Priekaištauta visai grupei JAV valdžios įstaigų (Valstybės departamentui, Armijos, Laivyno ir Aviacijos žvalgyboms, CIA, FBI, Radio Free Europe, Radio Liberty, et.), kad jos, žinodamos jų praeities veiklą, padėjusios kai kuriems naciniams karo nusikaltėliams imigruoti į šį kraštą ir naudojusios jų paslaugas šaltajame kare.

Šiuos priekaištus spauda ir televizija nuolat kartojo. Ilgainiui  nacinių karo nusikaltėlių persekiojimo ir deportavimo mintis susilaukė vis daugiau palankumo abiejuose Kongreso rūmuose. Atstovų rūmai 1978 m. rugsėjo 26 d., Senatas 1978 m. spalio10 d. priėmė pagrindinio 1952 m. Imigracijos ir Pilietybės Akto atitinkamų nuostatų pakeitimus, be kitų dalykų, suteikiančius teisę Generaliniam prokurorui deportuoti nacinius karo nusikaltėlius, naujai priimtojo įstatymo pakeitimo žodžiais tariant: „Kiekvieną svetimšalį, kuris (…) nacių vyriausybės pavestas ar su ja bičiuliaudamasis, – įsakė, paskatino, parėmė žmonių persekiojimą dėl jų rasės, religijos, tautinės kilmės arba kitu būdu prie to prisidėjo“.

Elizabeth Holtzman’aitės vadovaujamoms jėgoms akstinant,  Imigracijos ir Pilietybės Tarnyboje ir buvo įsteigtas Specialaus Proceso Vienetas. Tuo nepasitenkinta. Vėliau, 1979 m. jau atitinkamai pakeitus ir papildžius Imigracijos ir Pilietybės Aktą,  nacinių karo nusikaltėlių reikalai išimami iš Imigracijos ir Pilietybės Tarnybos, perkeliant į Teisingumo departamento Kriminalinį skyrių ir jų rūpinimasis nepaprastai sustiprinamas. Minėtame Kriminaliniame skyriuje įstegiama Specialiųjų Tyrimų Tarnyba (OSI), kurios vienintelis uždavinys – surasti ir persekioti nacinius karo nusikaltėlius. Specialiai šiai Tarnybai kasmet skiriamas vis didesnis finansavimas. Įstaigos autonomiškumas sustiprintas, išplėstas. Joje dirba 50 tarnautojų: teisininkų, istorikų, etc.

Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) direktorius Walter Rockler ir jo pavaduotojas Allan A. Ryan, Jr. 1980 m. sausyje lankėsi Maskvoje prašyti, kad Sovietų Sąjungos Vyriausybė leistų OSI advokatams ir tardytojamas, bei kai reikia, gynybos advokatui atvykti Sovietų Sąjungon šnekėtis su liudytojais ir paimti jų parodymus, kurie galėtų būti pateikiami kaip įrodymai JAV teismams naciniams karo nusikaltėliams iškeltose bylose. Kaip matyti iš JAV Prezidentui 1981 m vasario 6 d. adresuoto rašto, pasirašyto 104 Atstovų Rūmų narių J. Carterio Vyriausiasis Prokuroras: „Mr. Civiletti rado laiko matytis su Sovietų Sąjungos ir kitų vyriausybių aukščiausiaisiais pokuratūros ir teismo pareigūnais, kad paprašytų pagalbos – parūpinti liudytojų ir įrodymų šiose bylose“ (Iš Atstovų Rūmuose jų nario William Lehman’o pasakytos kalbos: Congressional Record, March 2, 1982, E 692). Specialiųjų Tyrimų Tarnybos vadovai Maskvoje susitarė su Sovietų Sąjungos Generaliniu prokuroru, kad sovietinės įstaigos parūpins dokumentų ir liudytojų bylose prieš nacinius karo nusikaltėlius, gyvenančius JAV, daugumoje Amerikos piliečius. (Apie Sovietų liudytojų ir dokumentų patikimumą bei sovietinių paslaugų pavojus dar pakalbėsime).

Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) veikla

Dosniai finansuojama (apie 3 mln. JAV dolerių per metus), prisisamdžiusi tarnautojų, užsitikrinusi Sovietų Sąjungos atitinkamų įstaigų paslaugas, Izraelio policijos ir kai kurių privačių institucijų (kaip Simono Wiesenthalio, Vienoje, Austrijoje) paspirtį, Teisingumo departamento Kriminaliniame skyriuje įsteigta Specialiųjų Tyrimų Tarnybos įstaiga labai suintensyvino savo veiklą. Naciniams karo nusikaltėliams teismuose iškeltųjų bylų skaičius padvigubėjo, o tardytų asmenų persirito per 400 (1980 m. sausyje).

Simono Vyzentalio centro iškaba

Tos įstaigos pastangomis JAV federaliniai teismai pilietybę atšaukė 6 asmenims. Jų bylos, išskyrus 1 (mirusiojo Wolodymir Osidach), perduotos į atitinkamus imigracijos administracinius teismus, kad pastarieji nutartų juos deportuoti. Ligi 1985 m. balandžio mėnesio nebuvo nė vieno deportuoto. Deportacinės bylos užtrunka ilgai (e.g., seniausia buvo A. Artukovič’iaus byla: ji tęsėsi nuo 1951 m. gegužės 9 d.). Išpilietinimo bylas svarsto JAV federaliniai teismai, o deportacijos – imigracijos administraciniai teismai. Išpilietinimo ir deportacijos bylos svarstomos be JAV teisingumo tradicijai būdingos prisiekusiųjų institucijos. Išpilietinimo ir deportacijos bylos nelaikomos baudžiamosiomis bylomis. Teismo išlaidų mokėti neišgalintiems įtariamiems kaltinamiesiems nepripažįstami ir neskiriami valstybės lėšomis apmokami advokatai ir neatlyginamos kitos bylinėjimosi išlaidos.

Esant tokiai padėčiai, kad apkaltintiems tautiečiams būtų suteikta būtinai reikalinga finansinė pagalba, trys Amerikos lietuvių organizacijos: VLIK’as, ALT’as ir JAV LB – sukūrė Jungtinį lietuvių teisėms ginti komitetą. (In: „Draugas“, 1983 m. lapkričio 16 d.).

Sovietinių teisinių paslaugų pavojai

JAV Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) susitarimas su Sovietų Sąjungos įstaigomis, – kad jos parūpintų dokumentų ir liudytojų prieš nacinius karo nusikaltėlius, kuriems keliamos bylos JAV teismuose, – buvo nepaprastai pavojingas.

Senas ir akivaizdus faktas, kad Sovietų Sąjungos įstaigos klastoja ir padirbinėja dokumentus, „apšlifuoja“ liudytojus arba vietoje jų „pastato“ pasamdytus savo tarnybų agentus, kurie „paliudija“ tai, kas jiems liepiama.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Antai, JAV LB visuomeniniams reikalams tarybos patarėjas advokatas Ernestas C. Raskauskas, Jr. 1981 m. paaiškino, kaip būtų atlikta 4 liudininkų apklausa Vilniuje: apklausa vykdoma remiantis sovietine teismine procedūra; liudytojų parodymus į anglų kalbą verstų sovietų paskirtas vertėjas; tik sovietų valdžios patvirtintam amerikiečiui advokatui būtų leista atstovauti kaltinamąjį apklausos metu; visa teisinė procedūra vyktų sovietiniame teisme. Advokato E. Raskausko, Jr. teigimu, „Jei kaltinamasis amerikietis nutartų stebėti liudytojų apklausą (ką jam garantuoja JAV įstatymai), jį, nuvykus į Vilnių, sovietiniai saugumo organai galėtų suimti“. Tikėtina, kad tai nebuvo ir nėra paslaptis JAV Teisingumo departamentui bei jo įstaigoms.

Vadinasi, sovietai aprūpino ir ateityje aprūpins Specialiųjų Tyrimų Tarnybą (ar kitas įvairių valstybių institucijas) suklastotais ir padirbtais dokumentais bei netikrais liudytojų parodymais.

Kruvinosios KGB tarnybos ženklas

Tokie „įrodymai“ arba, kaip dabar mėgsta dažnai išsireikšti JAV Prezidentas Donald’as Trump’as – „fake news“, priimti JAV teismų, lėmė ir turbūt lems likimą dažnais atvejais nekaltų žmonių, nepagrįstai tąsomų, ekonomiškai ir moraliai naikinamų.

Antra vertus, sovietinių „įrodymų“ naudojimas JAV teismuose atvėrė vartus JAV teritorijoje vykdančių operatyvinę žvalgybinę veiklą sovietų agentams naują veiklos barą – ieškoti būdų įskųsti  Specialiųjų Tyrimų Tarnybai kiek galima daugiau antisovietiškai nusiteikusių ateivių iš Rytų Europos, kad šie, remiantis Maskvos parūpintais „dokumentais“ ir „liudytojų“ parodymais, būtų deportuoti į Sovietų Sąjungą ir tada sovietų sunaikinti.

Net šiandien niekas negali numanyti, kiek nekaltų aukų pareikalaus sankalba su sovietinėmis įstaigomis ir kam lems Frank Walaus (Walus) nelaimės ir kentėjimų dalią. (Šiuo atveju prisimintina Rūtos Vanagaitės-Zuroff, etc., atgaivinta šmeižto kampanija partizaninio pasipriešinimo sovietinei okupacijai vadovams. Pavyzdžiui, Lietuvos karininkams, partizanų vadams: Jonui Žemaičiui – Vytautui – dimisijos brigados generolui, Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, Adolfui Ramanauskui-Vanagui, Laikinosios Vyriausybės ministrui pirmininkui Kaziui Škirpai, etc. Bet apie tai pareikšime įvairias nuomones truputį vėliau.).

Dabar trumpai susipažinkime su viena itin įdomia teisiniu požiūriu byla. Frank Walus, susipykus su jo nuomininku Michael Alper, 1974 m. buvo įskųstas Čikagos žydų agentūrai. To pakako, kad F. Walus byla atsidurtų teisme. Skundikas ir jo žmona liudijo, kad F. Walus, jiems bendrai gyvenant, pasakojęs apie savo bendrininkavimą su naciais, vykdant žiaurybes Lenkijoje. Vienok, teismas liudytoja nepatikėjo, nes nė vienas jų negalėjo paaiškinti, kodėl taip ilgai tylėta.

Tačiau  F. Walus bėdos tuo nesibaigė. Pagarsėjęs Vienos nacių gaudytojas Simon Wiesenthal’is jį apšaukė „Čikagos lenku, kuris vykdė savo pareigas su gestapu Čenstakavos ir Kielcų getuose bei išdavė keletą žydų gestapui“.  Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba, paakinta Wiesenthal’io mestų kaltinimų, Izraelio policijai nusiuntė Frank Walus fotografiją. Ši, dar nuo savęs Frank Walus paaukštinusi iš bendradarbio į tikrus gestapininkus, Izraelio laikraščiuose paskelbė, kad ieškoma liudytojų gestapo valdininko Frank Walus Čenstakavos ir Kielcuose padarytiems nusikaltimams įrodyti. Iš 44  galimų liudytojų, kuriems buvo parodytos fotografijos, 7 pareiškė, jog teisme jie „identifikuosią“ Frank Walus.

Negana to, E. Holzman’aitės spaudžiama, Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba 1976 m. sausyje pasiuntė Izraelin savo tardytojus. Jie, kaip ir Izraelio policija, visai nekreipė dėmesio, kad Europos archyvai nerodė Frank Walus buvus karo nusikaltėliu, vokiečių okupacijos metu gyvenusį Lenkijoje, turėjusį bet kokių ryšių su gestapu. Tačiau užteko to, kad 7 Izraelyje gyveną asmenys „identifikuotų“ vos įžiūrimą Frank Walus veidą 20-ties metų amžiaus fotografijoje su gestapo žudiko, kurį jie matė prieš 35 metus, veidu.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Frank Walus advokatas Bob Korenkiewicz, nuvykęs Vokietijon ir pasisamdęs Miuncheno advokatą, parūpino tokius kaltinimą paneigiančius įrodymus: a) Visuotinių vietinių ligonių kasų (Allgemeine Orts- Krankenkasse-AOK) dokumentus, rodančius, kad Frank Walus karo metu gyveno Vokietijoje; b) Raudonojo Kryžiaus įsteigtos tarptautinės nacių ieškojimo organizacijos pažymėjimą, paliudijantį AOK dokumentų autentiškumą; c) Berlyno Dokumentų centro (sąjungininkams patekusių nacių dokumentų rinkinys) raštą, pažymintį, kad ten nėra jokių žinių apie Frank Walus priklausymą gestapui; d) 12  Frank Walus pažinusių Lenkijos gyventojų pareiškimus, kad jie niekada nėra jo dėvint vokiečių uniformą ir nieko nežino apie jokį jo bendradarbiavimą su naciais; e) įrodymą, kad SS nacių minimalus ūgis buvo nustatytas 5 pėdos 6 coliai (Frank Walus buvo 2 coliais žemesnis).

Be to, kaltintojams buvo žinoma, kad Vokietijoje yra daug liudytojų, pasiruošusių prisiekti  Frank Walus gyvenus kartu su jais Vokietijoje visą karo metą. (Taigi, jis negalėjo būti tuo pačiu metu Lenkijoje).

Šiuos įrodymus gynybos advokatas 1977 m. spalyje įteikė teismui ir prašė bylą nutraukti. Kaltintojai ne tik kad neatsisakė nuo tolimesnio bylinėjimosi, bet net nesistengė jų patikrinti (Išpilietinimo bylose įstatymas onus probandi (įrodinėjimo pareiga) prievolę uždeda valstybei, ne teisiamajam). Kaltintojų atstovas John Gubbins tvirtino, jog jis manąs (jo prievolė tai įrodyti), kad AOK dokumentai esą padirbti po karo, siekiant sudaryti Frank Walus alibi, o visi jo liudytojai meluoja, gelbėdami savo draugą nacį.

Frank Walus teismo posėdžiai vyko Čikagoje 1978 kovo mėnesį su visomis nacinių karo nusikaltėlių žeminančiomis spaudos ir televizijos „iškilmėmis“. Iš Vokietijos atvyko 6 liudytojai. Jie teisme patvirtino minėtų dokumentų tikrumą ir Frank Walus kaltinimo nepagrįstumą. Tačiau teisėjas Julius Hoffman‘as patikėjo ne jais, bet Izraelio liudytojais ir kaltintojų prielaidomis. Teismo sprendimas buvo paskelbtas 1978 m. gegužę kaltintojų naudai.

Iš spaudos sužinojęs apie  Frank Walus nedalią, atsiliepė prancūzas Andre Bosserdet, kuris 1941 ir 1942 metais būdamas belaisvis Vokietijoje, jį pažinojo. Atsirado dar 5  liudytojai iš Lenkijos, kurie karo metu buvo išvežti priverčiamiesiems darbams į Vokietiją ir ten pažinojo Frank Walus. Šiuos ir kitus įrodymus gynybos advokatas Bob Korenkiewicz 1978 m. spalio 30 d. įteikė teismui ir prašė panaikinti ankstesnį sprendimą, padarytą Frank Walus nenaudai. Tačiau tas pats teisėjas J. Hoffman‘as prašymą atmetė.

Pulkininkas Kazys Škirpa. LGGRTC nuotr.

Apeliacinis teismas 1980 m. vasaryje pripažino kaltintojų poziciją „silpna“, o gynybos advokato įrodymus „nenuginčijamus“ (compelling). Tik po to buvo susirūpinta reikiamai ištirti gynybos pateiktuosius įrodymus. Po jo Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) atstovai – Allan A. Ryan, Jr. ir advokatas Tom Sullivan 1980 m. lapkričio 26 d. pareiškė šią bylą gavusiam teisėjui Prentice H. Marshall, kad JAV nebekaltins Frank Walus.

Vadinasi, Frank Walus bylą laimėjo. Tačiau kone 7-erių metų tąsynės gerokai suardė jo sveikatą, sužlugdė jį ekonomiškai ir moraliai. Šių nuoskriaudų jam niekas nebeatitaisė. (Beje, analogiškoje byloje išteisintajam lietuviui Juozui Kungiui advokatų Ivars Berzins ir Donald Williamson paslaugos kainavo 200 000 dolerių.). (In: Viena kregždė – ne pavasaris. „Draugas“, 1983 m. lapkričio 18 d.). Sovietų įstaigoms savo paslaugomis įsiterpus į raganių medžioklę, daugelio likimas bus baisesnis už Frank Walus ir Juozo Kungio. Bylų kėlėjai net spaudoje skelbė tokį savo credo: „Gaudykime nacius, kol dar jie nėra mirę“.

Savo ruožtu, 8 tautybių atstovai, tarp jų lietuviai, latviai, estai, gudai, ukrainiečiai, rumunai ir kiti įkūrė savo organizaciją – Americans for Due Process (ADP), jos koordinatore tapo p. Rasa Razgaitienė. ADP tikslas – informacijos telkimas ir teikimas, koordinacinė veikla siekiant kaltinamiesiems teisingo proceso, pagalba surandant advokatus gynybai, objektyvus OSI metodų, tikslų ir darbų skelbimas.

Apie naudojimąsi sovietinėmis „teisinėmis“ paslaugomis, vienu ar kitu aspektu susijusiomis su Baltijos valstybėmis – Lietuva, Latvija ir Estija bei jų žmonėmis, tenka pažymėti, kad minėtos valstybės buvo okupuotos ir inkorporuotos į Sovietų Sąjungą. Jos nebuvo kombatantės. Šių valstybių žmones iš abiejų pusių persekiojo ir žudė naciniai ir sovietiniai okupantai. Tai suponuoja specialias išvadas. Turint omenyje tai, kad nors anuo metu Sovietų Sąjunga buvo po arabų labiausiai antisemitinė šalis, tačiau KGB per OSI dėjosi žydų draugais ir kėlė nesantaiką tarp rytų europiečių ir žydų etninių bendruomenių. Tačiau JAV Kongreso atstovės Elizabeth Holtzman’aitės iškeltoji nacių karo nusikaltėlių gaudymo ir deportavimo mintis, iki šiol remiama tam tikrų visuomenės sluoksnių ar pavienių asmenų, tebėra  populiari ir gaji, todėl ir čia aprašytieji to užmojo įgyvendinimo metodai ilgainiui tapo ne tik nekaltai apkaltintiems žmonėms atgrasūs, bet taip pat priešingi teisingumo principams. 

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.

Net oficialiuose raštuose kriminaliniais karo nusikaltėliais vadinamų asmenų bylos iš esmės yra baudžiamosios bylos, bet jos paruošiamos, nagrinėjamos ir sprendžiamos civilinės teisenos tvarka, tuo būdu nepaprastai sumenkinant teisiamųjų apsigynimo galimybę. Teismams pateikiami sovietiniai „įrodymai“ (dokumentai ir sovietinių liudytojų parodymai), kurių patikrinimas gynybai nėra prieinamas. Specialiųjų Tyrimų Tarnyba (OSI), siekdama iškelti savo vaidmenį, pateisinti ir kiek galint ilgiau pratęsti savo gyvavimą (tai jai pavyko, nes įsteigta 1979 metais veikė iki 2010 metų kovo, kai buvo transformuota į Žmogaus teisių ir specialaus persekiojimo skyrių (Human Rights and Special Prosecutions Section). Taigi OSI nuolat griebėsi naujų aukų ir be adairos apeliavo pralaimėtas bylas. Tai išryškina OSI direktoriaus  Allan A. Ryan, Jr., pareiškimas: „Jei rytoj iškeltume labai aiškią bylą prieš natūralizuotą JAV pilietį ir nebūtų teismo atidėliojimų, tai vistiek reikėtų 8 -erių metų, kol ji užsibaigtų“.(In: J.T.A. Daily News Bulletin, 1980  m. birželio 3 d.).

Skausmingosios bylos 

Čia norėtume paminėti dar keletą bylų dėl lietuvių išpilietinimo ir deportacijos iš JAV. „The Washingtone Post“, August 14, 1980, Tomo O. Toole straipsnyje „Citizen Accused as Death Camp Guard“ (Pilietis apkaltintas kaip Mirties stovyklos sargybinis), informavo, kad: „Liudas Kairys Čikagos teisme neteko JAV pilietybės. (…). Jis tarnavo SS Oberwachmann’u (SS vyr. prižiūrėtoju, sargybiniu) Treblinkos konclageryje nuo 1943 kovo iki 1944 liepos mėnesio. Jo pavardė iškilo kito Treblinkos sargybinio Franz Swidersky byloje. Civiliniame ieškinyje Kairys nekaltinamas žydų egzekucijomis. Paprastai tariant, jo tarnyba buvo dalimi apsaugos, palydos persekiojamų civilių kalinių žydų“ („The suit does not charge Kairys with the execution of Jews. It says simply that his service „constitued assistance in the persecution of Jewish civilian prisoners“.)

Liudą Kairį gynė garsios JAV advokatų firmos „Kirkland & Ellis“ 4 advokatai. Du iš jų dirbo pilnu laiku. Jeigu apie 1985 metus advokatų firma būtų pateikusi sąskaitą, tai kaina suktųsi apie 750 000 JAV dolerių. L. Kairys negalėjo tiek sumokėti. Šiuo atveju, jam padėjo tai, kad Amerikoje įprasta, jog tam tikros didelės advokatų firmos mažą savo klientų dalį apie 10 proc. gintų veltui pro bono publico. Tai klientai, kurie už savo gynybą patys nepajėgia sumokėti. Tuos klientus šioms firmoms jų laisvu sutikimu priskiria teisėjai.

Tokiu būdu čikagietis Liudas Kairys ir gavo didžiosios advokatų firmos „Kirkland & Ellis“ teisines paslaugas. Toliau L. Kairio atveju, spaudoje tokie pranešimai. JTA (Jewish Telegraph Agency), April 12, 1993 metais pranešė: „Liudas Kairys baigė 13 metų trukusį bylinėjimasi ir praeitą penktadienį buvo deportuotas į Vokietiją“. Taip pat, pranešimas iš WASHINGTON, April 9 /U.S. Newswire/ — The Department of Justice announced today that Liudas Kairys, 72, of Chicago was deported to Germany last night for his role as an armed Nazi SS guard and platoon commander at the Treblinka labor camp [Treblinka I, the muderous labour camp. knm] during World War II. „The Washingtone Poste“: „Liudas Kairys, 72 m. amžiaus deportuotas į Vokietiją“. Vadinasi, bylinėjimas ir deportacija truko apie 13  metų.

Dar viena skausminga lietuvio Kazio Palčiausko byla. Jo byloje vienintelis klausimas, kurį sprendė teisėjas, buvo tas: ar nacių okupacijos laikotarpiu K. Palčiauskas buvo Kauno burmistras? Įrodžius, kad jis tokį titulą tikrai nešiojo (ir kad jis tą faktą pilietybės prašydamas buvo „nuslėpęs“, pažymėdamas tik tiek, kad buvo Kauno savivaldybės tarnautojas, teisėjas jį ir rado kaltu, visiškai nesvarstęs klausimo, ar K. Palčiauskas kaip burmistras būtų turėjęs nors kiek galios sustabdyti ar pristabdyti žydų naikinimą, nei klausimo, ar K. Palčiauskas buvo asmeniškai kuo nors prie to naikinimo tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjęs.

Kazys Palčiauskas buvo išpilietintas ir priimtas sprendimas jį deportuoti. (In: Melagiai drebės, kol kojas išties. Kokie melagiai ir kodėl? „Draugas“, 1983 m. lapkričio 1 d.).

Kazio Palčiausko gynybos advokatu buvo advokatas Ernestas C. Raskauskas, Jr. Beje, vėliau, 1991-1992 metais jis buvo vienas iš pagrindinių Pirmojo Pasaulio lietuvių teisininkų Kongreso aktyvių organizatorių JAV, šio Kongreso įvykusio Vilniuje 1992 m. gegužės 25- 30 dienomis, Pirmojo Pasaulio lietuvių teisininkų organizacinio komiteto Pirmininko Pirmuoju pavaduotoju.

Kam naudinga raganių medžioklė?

Šio straipsnio pradžioje mes užsiminėme, kad kažkam tokia raganių medžioklė – tai ne tik teisingumo siekimas, bet ir materialinės naudos troškimas. Žemiau pateiksime keleto autorių nuomones, kurie atvirai ir tiesiai įvardina kas slypi po tuo paslaptinguoja kažkas. Tai strategija ir taktika.

Seime surengtos parados apie Lietuvos partizanų kovas su sovietais akimirka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Štai, Dr. Algimantas Lebionka straipsnyje: „Koks Vanagaitės-Zuroffo antisemitizmo kurstytojų ir lietuvių tautos juodintojų kartelio tikslas? Qui prodest? (Kam naudinga?)“. Dr. A. Lebionkos nuomone, galimas dalykas, kad Vanagaitės-Zurofo pora, šmeižianti mūsų Tautą, jos didvyrius, juodinanti mus užsienyje, turi daug gilesnį ir pragmatiškesnį tikslą. Gali būti, kad šis tikslas – begalinė istorija dėl žydų turto. Tam buvo reikalinga ir įteisintos „išimtys“ suteikti Lietuvos pilietybę tarpukaryje išvykusių žydų palikuonims. Turto grąžinimo bombą po mūsų valstybės pamatu padėjo dar Algirdas Mykolas Brazauskas. Tuometinis premjero patarėjas privatizavimo klausimams „A.D.“ dr. Algimantui Lebionkai privačiame pokalbyje pasakė: „Religinių bendruomenių turto grąžinimas – yra bomba. Krikščionių religinės bendruomenės – kelios dešimtys vienuolynų, namų, bažnyčių. Pas žydus kitaip, visas jų turėtas turtas – religinės bendruomenės: ligoninės, mokyklos, kirpyklos, skerdyklos, parduotuvės ir t.t. Palauks, kol bus atstatyta, suremontuota, kol Lietuva praturtės, tada atsiims“.

Kaip geriau pasiekti šio tikslo? Kuo labiau apjuodinti pasaulyje mūsų tautą. Rėkti: „žiūrėkite, ši „žydšaudžių tauta“ nenori grąžinti aukoms turto! „Žydšaudžių tauta“ – ši etiketė mūsų tautai klijuojama nuolatos. Taip mus yra pavadinęs prieš dešimtmetį net Izraelio ambasadorius Lietuvai, tuomet rezidavęs Rygoje. Mūsų konformistinė valdžia tada tyliai nurijo šitą  šmeižtą.

Kova dėl turto

Kad veiksmas su vanagaitėmis ir zurofais vystosi būtent tokia linkme, papildomą įrodymą pateikė pranešimas Izraelio spaudoje. Izraelio portalas 9 tv. paskelbė pranešimą: „Izraelyje pasipiktinę: Lenkija daro viską, kad negrąžintų žydų turto“. Pranešime rašoma: „Izraelio užsienio reikalų ministerija nusiuntė oficialų protestą Lenkijai dėl naujojo Restitucijos įstatymo projekto, kuris daro beveik neįmanomu grąžinti turtą aukų, nukentėjusių holokausto metu ar jų įpėdiniams.“

Naujas įstatymo projektas numato „grąžinti turtą, konfiskuotą nacistinės Lenkijos okupacijos ar jį pakeitusio prokomunistinio Lenkijos darbo partijos (PZPR) valdymo periodu ir tiktai šalies piliečiams arba asmenims, gyvenusiems Lenkijoje okupacijos metu ir po jo. Akivaizdu, kad šios sąlygos daugumai žydų išeivių iš Lenkijos yra neįvykdomos, nes jie išvyko iš šalies iki nacių okupacijos, jos metu ar po kurio laiko po Vermachto sutriuškinimo. Be to, teisę į turto grąžinimą turi tiktai tiesioginiai paveldėtojai – vaikai ir anūkai, tuo metu kai daugeliu atvejų gyvenantys įpėdiniai holokausto metu žuvusių žydų yra žuvusiųjų žydų broliai, seserys ar sūnėnai. Naujasis Restitucijos įstatymo projektas taip pat nenumato kompensacijos už vertę įmonių akcijų, kurias turėjo Lenkijos žydai iki okupaciniu periodu. Be to, nustatant terminą paraiškų dėl nuosavybės grąžinimo – per metus nuo įstatymo įsigaliojimo momento, Lenkijos vyriausybė nepalieka laiko surinkti visus reikiamus dokumentus.“

Dėl šio Restitucijos įstatymo projekto Izraelio užsienio reikalų ministerija įteikė protesto notą Lenkijos ambasadoriui Izraelyje. Dr. A. Lebionkos nuomone, Izraelio ir žydų organizacijų tikslas – pasitelkus „Holokausto industriją“ amžinai melžti Rytų europiečių tautas, o Vanagaitės-Zurofo kartelis – tėra šio mechanizmo sraigtelis, senutėlė sudedamoji dalis.

In:

http://9tv.co.il/news/2017/10/26/249676.html

http://lebionka.blogspot.lt/2017/02/holokaustas-tarp-tiesos-ir-netiesos.html

Gelbėjimosi ratas R. Vanagaitei – Zuroff

Labai teisingai pastebėjo  Vidmantas Valiušaitis: T. Venclovos mestas „gelbėjimosi ratas“ R. Vanagaitei, esą ją kritikuojantieji „tarnauja Putinui“, stulbina. Ne, ne pačiu „ištiestos rankos“ judesiu, ką galima suprasti, bet argumentacija, kuri negali nekelti nusistebėjimo: ne R. Vanagaitė daro paslaugą V. Putinui, bet jos kritikai!

 Kremliaus istorikas Aleksandras Diukovas, kurio prieš porą metų Lietuva apdairiai neįsileido platinti čia savo propagandos, rafinuotai manipuliuojantis istorijos faktais, orkestruojantis juos pagal V. Putino politinės strategijos reikmes, sudarinėjantis ir leidžiantis Lietuvą diskredituojančias knygas, be abejo, daro Lietuvai žalos. Jis kalba iš esmės tą patį, ką ir R. Vanagaitė, tik nuosaikiau. Tačiau A. Diukovo daroma žala sąmonės deformacijoms, lyginant su ta, kurią tam tikrai daliai Lietuvos ir užsienio auditorijų daro „Mūsiškių“ autorės neatsakingi rašinėjimai ir kalbėjimai istorijos temomis, yra minimali. Kadangi visiems aišku, kad tai V. Putino režimo janyčaro pastangų vaisius. R. Vanagaitės „įnašas“ – nepalyginamai didesnis. Nes čia – „mūsiškė“. Galimybių manipuliuoti jos išvedžiojimais istorijos analfabetų auditorijose – daugiau. („,) „Mūsiškiai“ yra moralizavimo himnas. Pretenzingo, pedagoginiu patosu, aikštingu savęs eksponavimu persmelkto moralizavimo. Tokiu tonu parašytą kokią nors „lietuviško patriotizmo“ knygą skaityti būtų tiesiog koktu. Bet svarbiausia, kad tas moralizavimas grindžiamas iš dalies tariamais, iš dalies nutylėtais faktais ir neišmanėliškais įvykių aiškinimais. Todėl tėra tik masalas lengvatikiams ir PR įspūdžio įkaitams. Tai nieko bendra neturi su „cenzūra” ar asmeninių laisvių „varžymu“. Autorė laisva spausdinti knygas toliau ir platinti savo lėšomis bei nuožiūra. (…) T. Venclova – ne toks. Bet jeigu tokios rūšies lektūrą jis vertina, tai daro ne dėl jos kokybės savyje, bet dėl „antrame plane“ palikusio dunksoti jo paties intereso: kai aršiai ir beatodairiškai puolami rezistentai bei kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę, net mirusiems nedovanojama ir jie keliami iš kapo pastatyti prie sienos sušaudymui visuotine užmarštimi, bent iš dalies tuo pateisinami ar nors sumenkinama atsakomybė tų, kurie Lietuvą 1940 m. išdavė.

O visuomenės reakcijomis į R. Vanagaitės knygą galima tik pasidžiaugti. Jomis kaip tik buvo parodyta, kad pilietinė visuomenė Lietuvoje egzistuoja ir moralinės raudonos linijos, kurių peržengti padorumo nepraradusiam žmogui nevalia, vis dėlto yra. Ir tai parodė ne tik žmonės, išreiškę savo asmeninį požiūrį socialiniuose tinkluose, spaudoje, televizijoje.(…)  Tuo metu visuomenė šiuo atveju tik nusigręžė nuo kalbėjimų ir išvedžiojimų, kurie pasirodė tai visuomenei aiškiai „už raudonos linijos“, palikusi jų autorę vieną pačią su savo „atradimais“, „sensacijomis“, „nesuprastu humoru“ ir „viešųjų ryšių“ kampanijomis.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/v-valiusaitis-t-venclovos-gelbejimosi-ratas-r-vanagaitei-stulbina.d?id=76196507

Manytume, kad Arnoldas Aleksandravičius savo straipsnyje taikliai atkreipia dėmesį į tai, jog šiais laikais nuolat svarstoma, kaip Europos tautos prieš 75 metus išlaikė holokausto egzaminą. Izraelio Simono Vyzentalio (Simon Wiesenthal) centro Jeruzalės skyriaus vadovas Efraimas Zurofas (Efraim Zuroff) ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino sukurtos organizacijos „Pasaulis be nacizmo“, kurios paskirtis – apšmeižti Lietuvos 1941 m. Birželio sukilimą ir lietuvių antisovietinių partizanų atminimą, valdybos pirmininkas Rusijos oligarchas Borisas Špygelis tvirtina, kad lietuviai susikirto, pradėję žudyti vietinius žydus anksčiau negu pabėgo Raudonoji armijai ir atėjo Vermachtas, nesiliovė iki pat tos dienos, kai sovietai antrą kartą okupavo Lietuvą. Tačiau vienas dokumentas, kuriam šiomis dienomis sukanka 75 metai, įrodo, kad buvo visiškai priešingai – Lietuva labai garbingai laikėsi ir veikė Hitlerio ir Stalino karštos draugystės, virtusios abipuse neapykanta, apnuodytoje Europoje.

Trijų politikų memorandumas

Tuo metu, kai  Vokietijos karo mašina, sutraiškiusi Vakarų Europą, beveik nustūmė sovietų kariuomenę į Volgos upę, giliame Trečiojo reicho užnugaryje trys Lietuvos Respublikos, prieš metus paverstos nacionalsocialistinės Vokietijos generaline sritimi, žinomi politikai – buvęs valstybės vadovas Kazys Grinius ir du buvę žemės ūkio ministrai Jonas Pranas Aleksa bei Mykolas Krupavičius, jau nebejauni žmonės, 1942 m. lapkričio 9 d. pasiuntė registruotą laišką okupacinės administracijos vadovui, Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos funkcionieriui Teodorui Adrianui von Rentelnui (Theodor Adrian von Renteln)“. Tai nebuvo graudus prašymas, bet memorandumas, ultimatumas. Trys lietuvių inteligentai viešai, argumentuotai pareikalavo liautis lietuviškas žemes apgyvendinti vokiečių kolonistais, tuoj pat nutraukti visų Lietuvos piliečių genocidą, nepriešinti lietuvių su kitataučiais Lietuvos gyventojais. (In: A. Aleksandravičius. Sąžinės balsas tautų naikinimo laikais, arba ką nutyli Vanagaitė su Zurofu? A. Aleksandravičius, alkas.lt/2017/11/15/Arnoldas Aleksandravičius, http://ukininkopatarejas.lt/ ).

Tačiau ne tik visuomenė, bet ir valstybės teisėsaugos institucijos neturi likti nuošalyje, nusišalinti nuo tokių klausimų sprendimo. Priešingai, reikia imtis sisteminių darbų legalizuoto blogio nekaltoms aukoms gelbėti. Atsibuskite tie, kurie laikote save esančiais aukštai viršuje virš mūsų. Bet ne virš Dievo. Valstybės institucijos turi ginti savo valstybės žmones, kuriems atimta apsigynimo teisė, nes jie – Anapilyje.

2017 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Konstitucinis teismas svarstė uždarame posėdyje vieno Lietuvos Seimo nario seksualinio priekabiavimo bylą. Ar tokie klausimai turi būti svarstomi Konstituciniame teisme? O kodėl tokia neglegentia (lot. abejingumas, nepaisymas, negerbimas) per Pasaulį skleidžiamam lietuvių kaip „žydšaudžių tautos“ mitui? Regis, per visą savo veiklos laikotarpį iki šių dienų OSI veiklos rezultatas – 43 JAV pilietybės netekę ir 35 deportuoti asmenys. Lietuvių jų tarpe nedaug. Manyčiau, turėtų rastis Lietuvos Respublikos Seimo narys/ė ar jų grupė ir pateikti paprastą klausimą Lietuvos Konstituciniam teismui: „Ar lietuviai yra „žydšaudžių tauta“ ir ar tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kitoms tarptautinės teisės normoms?“ Manyčiau, jeigu kiltų tokia byla, tai ji turėtų būti svarstoma viešame Konstitucinio teismo posėdyje, tiesiogiai transliuojama per radiją, televiziją ir internetą.

Šį straipsnį norėčiau baigti p. Rasos Razgaitienės nuostabiais žodžiais: „Jei pasaulis, kuriame mes gyvename, kalba apie mus, moraliai vertina mūsų praeitį ir šmeižia mus, mes neturime teisės pasilikti savo uždarame, saugiame ratelyje ir tarpusavyje skųstis, kad mes esame skriaudžiami. Ši problema yra aštri ir reikalaujanti sumanumo, politinių sugebėjimų, pasišventimo ir gilaus įsitikinimo, kad tai, kas yra daroma mums, yra neteisinga“. (In: Rasa Razgaitienė. Iliuzijos ir faktai. „Draugas“, 1984 m. spalio 27 d.).

Rašant šį straipsnį, naudotasi:

Bronius Nemickas. Raganių medžioklė. – Lietuvių spaudos žvilgsnis į OSI. Ethnic community services, Morkūnas Printing.Co. 3001 West 59th Street, Chicago, Illinois,1985, p. 9-15.

Dr. Algimantas Lebionka. Koks Vanagaitės-Zuroffo antisemitizmo kurstytojų ir lietuvių tautos juodintojų kartelio tikslas? Qui prodest? (kam naudinga?). 2017.

Rasa Razgaitienė. Iliuzijos ir faktai. „Draugas“, 1984 m. spalio 27 d.).

A. Aleksandravičius. Sąžinės balsas tautų naikinimo laikais, arba ką nutyli Vanagaitė su Zurofu? A. Aleksandravičius, alkas.lt/2017/11/15/Arnoldas Aleksandravičius, http://ukininkopatarejas.lt/ .

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/v-valiusaitis-t-venclovos-gelbejimosi-ratas-r-vanagaitei-stulbina.d?id=76196507

Melagiai drebės, kol kojas išties. Kokie melagiai ir kodėl? „Draugas“,1983 m. lapkričio 1 d.

http://9tv.co.il/news/2017/10/26/249676.html

http://lebionka.blogspot.lt/2017/02/holokaustas-tarp-tiesos-ir-netiesos.html

2017.11.22; 07:00

Andrejus Sacharovas. J. Rosto nuotr.

Pasaulyje pagarsėjęs žmogaus teisių SSRS gynėjas, Nobelio taikos premijos laureatas akademikas Andrejus Sacharovas (1921–1989) iš pradžių dėl visų armėnų nelaimių Kalnų Karabache kaltino Azerbaidžaną. Gyvenimo pabaigoje prabilo kitais žodžiais. Jam nebuvo lemta pamatyti, kokia tragedija viskas baigėsi.

Pasakė ne kas nors, o pats Sacharovas!

Žurnalistai Kalnų Karabacho separatistų vadų kabinetuose matė kabant du portretus – Andrejaus Sacharovo ir Radovano Karadžičiaus – kovotojo, jų manymu, už Bosnijos serbų nepriklausomybę ir karinio nusikaltėlio – kaip nustatė Tarptautinis tribunolas Hagoje, 2016 metais skyręs jam 40 metų kalėjimo.

2001-ųjų pavasarį Armėnijos sostinėje Jerevane atidengė paminklą Rusijos mokslininkui, Nobelio taikos premijos laureatui Andrejui Sacharovui – beje, pirmą buvusios SSRS teritorijoje. Tuometis Armėnijos ministras pirmininkas pasakė armėnus prisimenant ir gerbiant „XX amžiaus didį humanistą, žmogų, kuris pirmas stojo ginti Kalnų Karabacho armėnų interesų…“

Kai armėnams prireikia pretenzijas į Kalnų Karabachą pagrįsti pasaulyje žinomo žmogaus žodžiais, tuoj prisimenamas Andrejus Sacharovas – juo labiau kad ir pasirinkimo nėra. Praėjusių metų vasaryje armėnų žiniasklaida parašė Armėnijos parlamento pirmininko pavaduotoją Eduardą Šarmazovą kalbėjus apie tai, kad lygiai prieš 30 metų Stepanakerte (tuometės Kalnų Karabacho autonominės srities Azerbaidžano SSR sudėtyje administraciniame centre) įvyko pirmas visos liaudies mitingas, ir ta proga priminus žinomo žmogaus teisių gynėjo, akademiko Andrejaus Sacharovo žodžius, esą pasakytus 1988 m. kovo 21 d.: „Arcacho armėnai kovoja už gyvenimą, teisingumą ir laisvę.“ Pačiame Stepanakerte įvyko mitingas „nacionalinio išsivadavimo judėjimo“ 30-mečiui paminėti, nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos prezidentas kalbėjo apie „išsivadavimą iš svetimo jungo“ ir priminė Sacharovo žodžius, kad ši kova armėnams yra gyvybės ir mirties klausimas, o Azerbaidžanui – tik ambicijų.

„Gyvybės ir mirties klausimą“ (kai kada „išlikimo“) ir „ambicijas“ (būna „prestižas“) aptinkame pačiose netikėčiausiose vietose. Antai 2016 metų pradžioje Australijos parlamente senatorius kalbėjo apie Karabacho žmonių teisę apsispręsti ir Azerbaidžano pastangas tam sutrukdyti. Priminė Sacharovo žodžius „Azerbaidžanui Karabachas – tai ambicijų klausimas, o Karabacho armėnams – gyvenimo ir mirties klausimas.“ Kaip susitarę – tomis pačiomis dienomis šis pasakymas iš vieno deputato lūpų  nuskambėjo ir Didžiosios Britanijos parlamente.

Šiuos Rusijos disidento Andrejaus Sacharovo žodžius primena britų kelionių svetainės „Wanderlust“ autorius, kviesdamas apsilankyti Kalnų Karabache – „šalyje, kurios nėra“ (For Azerbaijan the issue of Karabak his a matterof ambition; for the Armenians o fKarabakh, it is a matterof life or death). Greičiausiai autorius bus perskaitęs tai 1997 metais paskelbtame baronienės Karolinos Koks iš Kvinsberio tekste („Nagorno Karabakh: forgotten people in a forgotten war“). Ši Lordų rūmų narė ir visokių institutų ir organizacijų dalyvė, tarp jų ir Andrejaus Sacharovo fondo, artimai pasižinojo su akademiko sutuoktine Jelena Boner; pastarasis baronienės apsilankymas nepripažintoje Kalnų Karabacho respublikoje buvos 86-tas!

Jelena Boren. AFP/Scanpix nuotr.

Jelena Boner 1990-ųjų vasarą parašė straipsnį rinkiniui “Kova už laisvę” (Борьба за свободу), iš kurio sužinome akademiką šiuos žodžius pasakius “Aukščiausioje taryboje dvi savaitės prieš mirtį”. Azerbaidžaniečiai siuntė į redakcijas atsakomuosius laiškus, ir viename skaitome: „Velionis Andrejus Sacharovas, matyti, ne be jūsų prisidėjimo parašė: „Azerbaidžanui Karabachas – prestižo klausimas, o armėnams – gyvenimo ir mirties“. Deja, didysis mokslininkas klydo: kaip tik azerbaidžaniečių tautai Karabachas – gyvenimo ir mirties klausimas. Tai – mūsų žemė, ir mes mirsime, bet neatiduosime Karabacho, mūsų tėvų ir protėvių žemės.“

Rusijoje šiam Sacharovo pasakymui neteikė reikšmės ir pamiršo (gal manydami: kokios ambicijos ar prestižas, kai šitiek kraujo?), o štai armėnai į savo tekstus kaišioja iki šiol. Viena autorė prie jų priduria: gyvybės ir mirties klausimas ne tik Kalnų Karabachui, bet ir Armėnijai. Nes „netekę Arcacho, mes užversime paskutinį armėnų tautos istorijos puslapį“ – tai Montės Melkoniano (armėnams – „Didžiosios Armėnijos legendinio sūnaus“, pasauliui – tarptautinio teroristo) žodžiai. Jeigu kils karas, karingai baigia autorė, tai jis visiems pasaulio armėnams bus kova ligi paskutinio kraujo lašo.

Rusijos demokratų garbė ir sąžinė

1968 metais Andrejaus Sacharovo parašytą brošiūrą „Apmąstymai apie pažangą, taikų sambūvį ir intelektualinę laisvę“ išspausdino laikraštis „The New York Times“, perspausdino kitų šalių leidiniai ir ji išplito po pasaulį bendru 18 milijonų egzempliorių tiražu. Sovietinė vadovybė akademiką, vieną termobranduolinės bombos kūrėjų, nušalino nuo visų pareigų, susijusių su valstybės paslaptimis. 1978 metais jam paskirta Nobelio taikos premija (garbės ženklus atsiėmė sutuoktinė Jelena Boner, ji perskaitė ir paskaitą „Taika, pažanga, žmogaus teisės“, kurioje kalbama ir apie kitaminčių persekiojimą SSRS).

8-9 dešimtmečiais Sacharovas buvo labiausiai pasaulyje žinomas SSRS totalitarinės santvarkos kritikas ir žmogaus teisių gynėjas, Sovietų Sąjungoje bundančių demokratinių jėgų vedlys. 1979–1980 metų sandūroje Vakarų spauda skelbė jo griežtus pareiškimus dėl SSRS kariuomenės įvedimo į Afganistaną, ir netrukus Leonido Brežnevo vadovaujamas komunistinis režimas ištrėmė jį su žmona į užsieniečiams neprieinamą Gorkio miestą. Sovietų Sąjungoje „pertvarką“ pradėjęs Michailas Gorbačiovas 1986 metų pabaigoje leido jiems grįžti į Maskvą. 

Tais lemtingais metais „The Washington Post“ korespondentu Maskvoje dirbęs Devidas Remnikas po SSRS žlugimo išleistoje knygoje Sacharovą pavadino „bedieviu šventuoju“. Per Sacharovo laidotuves kitas garsus akademikas, Dmitrijus Lichačiovas, velionį pavadino pranašu, kurio tėvynainiai nesuprato ir „išvijo iš miesto“. Vienas rusų žurnalistas reportaže iš gedulingo minėjimo aprašė minioje matytą apšepusį, kepurėtą armėną. Braukdamas ašaras, jis garsiai aimanavo: jo namą sudegino ir dabar jis pabėgėlis. „Andrejus Dmitrijevičius, – vadino velionį vardu ir tėvavardžiu, – jis vienintelis mums Maskvoje padėjo, vienintelis! Mes prašėme jo: sužinokite, kur toji valiuta, kurią pabėgėliams žadėjo. Aš jums padėsiu, pasakė. O dabar nei Sacharovo, nei valiutos!..“

Kas darydavosi Sacharovui pakėlus balsą, bene geriausiai matome iš jo paties prisiminimų, kuriuos baigė rengti spaudai prieš pat savo mirtį. Kai 1989-ųjų vasarą Uzbekijoje riaušėse nukentėjusių turkų meschų pasiuntiniai kreipėsi į jį su prašymu padėti patekti pas Gorbačiovą, akademikas tuoj pat paskambino į SSRS vadovo sekretoriatą. Jam atsakė, jog Gorbačiovas negalįs priimti pasiuntinių, nes ruošiasi kelionei į Vokietijos Federacinę Respubliką susitikti su kancleriu Helmutu Koliu. Sacharovas pratrūko: „Perduokite Michailui Sergejevičiui, kad jis niekur nevažiuos. Aš paskambinsiu Koliui, kad Gorbačiovo vizitą atšauktų. Kaip galima priimti vadovą, kurio valstybėje leidžiamas genocidas!“ Gorbačiovas nurodė, kad turkus meschus priimtų SSRS ministrų tarybos pirmininkas…

Perduoti Maskvai – ar tai kova už laisvę?

1988 metų kovo 21-oji Sacharovo biografijoje tikrai susijusi Kalnų Karabacho reikalu. Tą dieną jis išsiuntė „atvirą laišką“ Gorbačiovui dėl Krymo totorių sugrąžinimo į gimtąsias vietas ir Kalnų Karabacho prijungimo prie Armėnijos. Kopiją perdavė savaitraščiui „Moskovskije novosti“, tačiau šis balandžio 3 d. tepaskelbė trumpą kreipimosi atpasakojimą („За спокойствие и мудрость”). Sacharovas rašė, kad vasario 20 d. Kalnų Karabacho autonominės srities tarybos deputatai priėmė sprendimą dėl srities perdavimo iš Azerbaidžano SSR pavaldumo į Armėnijos SSR pavaldumą, tačiau to nepaisoma nei Baku, nei Maskvoje. Azerbaidžano ir Armėnijos aukščiausiosios tarybos turi priimti atitinkamą konstitucinį sprendimą, o jeigu nuomonės išsiskirtų – tai paskutinis žodis priklauso SSRS aukščiausiajai tarybai…

Nei „Moskovskije novosti“ pranešime, nei pačiame laiške, paskelbtame jau po Sacharovo mirties, nerandame „kovos už laisvę“ – rašoma apie „kilusią viltį“.

Vėliau Sacharovas nekalba ir apie Kalnų Karabacho perdavimą Armėnijai. Antai 1988 metų liepos 18 d. Kalnų Karabacho reikalą rengėsi svarstyti SSRS aukščiausiosios tarybos prezidiumas. Sacharovas prisiminimuose rašo, jog posėdžio išvakarėse jie paskambino (Boner idėja – „kaip ir daugelis kitų organizacinių idėjų per mūsų bendro gyvenimo metus“) keliems vienminčiams Maskvoje ir Leningrade: patys pasiųskite ir pažįstamų paprašykite pasiųsti į Kremlių telegramas su reikalavimu išlaisvinti Kalnų Karabachą iš Baku priklausomybės ir „perduoti išimtinai Maskvai pavaldžiai administracijai“ (подчиненной лишь Москве администрации). Prieš posėdį akademikas ne kartą mėgino prisiskambinti Gorbačiovui, o šio sekretorius vis prašydavo laukti skambučio iš Kremliaus, tačiau per savaitę taip ir nesulaukė.

Tuo tarpu prezidiumas pasisakė prieš respublikų administracinių ribų keitimą. Kelios dešimtys telegramų, Sacharovo nuomone, vis dėlto turėjo prisidėti prie to, kad 1989 metų pradžioje Sovietų Sąjungos vadovybė įvedė Kalnų Karabache tiesioginį valdymą. Posėdyje kalbėjęs garsusis Dagestano liaudies dainius Rasulas Gamzatovas irgi siūlė: gal Kalnų Karabacho sritį vertėtų perduoti laikinai tiesioginiam SSRS aukščiausios tarybos ar ministrų tarybos pavaldumui? Sacharovas prisimena, kad posėdžio išvakarėse su žmona aplankė savo pažįstamus, taip pat ir Maskvon atvykusį Gamzatovą su prašymu palaikyti jų idėją – šis išsisukinėjo, bet posėdyje „kalbėjo puikiai“.

SSRS liaudies deputatų suvažiavime Konstitucinės komisijos nariu išrinktas Andrejus Sacharovas 1989 metų vasaros pradžioje prabilo apie „Europos ir Azijos respublikų sąjungos konstitucijos“ projektą: visos SSRS respublikos, autonominės sritys, nacionalinės apygardos, nepriklausomai nuo jų dydžio ir gyventojų skaičiaus, turi lygias teises ir laisva valia sudaro konfederaciją – kaip JAV (kai kas šį projektą pavadino „utopija“, dar kiti – „kliedesiu“). Autonominės sritys, aiškino Sacharovas, irgi tampa respublikomis: „Pavyzdžiui, Kalnų Karabacho respublika nepriklausys nei Armėnijai, nei Azerbaidžanui – ji bus savarankiška ir turės teisę megzti ekonominius ir kitokius santykius su kuo panorėjusi.“

Padovanokite Karabachą Armėnijai!

1988 metų gruodžio 21–26 dienomis Sacharovas su Boner ir keliais Maskvos mokslininkais lankėsi Baku ir Jerevane, taip pat pabuvojo Kalnų Karabache – šią kelionę vienas armėnų autorius savo knygoje pavadino „tikrąja tų žodžių prasme taikos tarpininkų misija“. Svečiai pristatė respublikų vadovams, mokslo ir kultūros veikėjams maskviškio Rytų instituto specialistų parengtą teritorijų mainų projektą: armėnų gyvenamas Azerbaidžano vietoves priskirti Armėnijai, pastarosios atitinkamus rajonus – Azerbaidžanui, o kur gyvenama mišriai – skelbti referendumą („misijoje“ dalyvavęs Andrejus Zubovas po keliolikos metų, būdamas gerai žinomas profesorius, kalbėjo tai buvus „sudėtingą projektą“).

Iš Sacharovo prisiminimų sužinome, jog Maskvos pasiuntinių pasiūlymai susilaukė ne tik nepritarimo, bet dargi neslepiamo priešiškumo – „net paties tarpininko asmenybės atžvilgiu“. Antai Jelena Boner sako: armėnus ištiko tokia nelaimė – žemės drebėjimas, o jūs skundžiatės, kad pasaulis nepastebi jūsų geranoriškumo – atiduokite armėnams Kalnų Karabachą ir visas pasaulis atsiklaupęs padėkos, dainose per amžius šlovins… Ir girdi atsakymą: žemės ne dovanojamos, o iškovojamos!

Kaip matyti iš susitikimo Azerbaidžano mokslų akademijoje 1988-ųjų pabaigoje vykusių pokalbių stenogramos, Sacharovas sakėsi atvažiavęs Gorbačiovo siunčiamas („Mes esame aklavietėje“) – kad sužinotų, kokios čia nuotaikos ir kokie pasiūlymai. Vienas akademiko palydovų tikrai paklausė: „Kokie jūsų pasiūlymai? Mano toks: gal atiduosite Karabachą?“ Iš stenogramos: „Zubovas trumpai pasakė: todėl siūlau variantą: 2-3 rajonus šen, O Karabachą – ten.“ Kai kita viešnia, tautinių santykių tyrinėtoja Galina Starovoitova, nutraukė vieną kalbėtojų („Jūs labai ilgai aiškinate, kalbėkime trumpiau ir konkrečiau“) ir pasiūlė: du Armėnijos rajonus – Azerbaidžanui, o Kalnų Karabachą – Armėnijai, pasigirdo šūksnis: „Provokacija!“

Baku atsisveikino tikrai nekaip, azerbaidžaniečiai palydėjo svečius tokiais žodžiais (iš stenogramos): „Jūs nesiteikiate išklausyti mūsų seniausio akademiko nuomonės, jums trūksta kultūros, todėl eikite, kur norite. Mes jūsų nelaikome.“ Jerevane juos priėmė gerai, tačiau apie kokius nors teritorijų mainus nė klausyti nenorėjo. Tomis dienomis iš Armėnijos jau buvo deportuoti beveik visi ten gyvenę azerbaidžaniečiai. 

Apie Azerbaidžaną – tik blogai

Ta pati pokalbių stenograma liudija Sacharovą pasakius: „Mano asmeninė nuomonė tokia: Kalnų Karabachas negali likti Azerbaidžano SSR sudėtyje. Kad ir ką jūs man sakytumėte.“ Ir kiek vėliau: „Sumgaitas – ant Azerbaidžano sąžinės.“ Kaip ir netiktų Nobelio taikos premijos laureatui toks kategoriškumas… Vienoje savo prisiminimų dalyje („Горький, Москва, далее везде“) jis rašo, kad azerbaidžaniečių išvarymą iš Armėnijos 1988-ųjų lapkritį–gruodį „lydėjo smurtas ir žudynės“. Pabrėžia tai buvus atsakymu į tokius pat Azerbaidžano veiksmus. Nurodo buvus nužudyta daugiau kaip 20 azerbaidžaniečių („tai – didelė tragedija“) ir vis dėlto nori skaitytojams įteigti azerbaidžaniečius esant kaip ir kaltesnius – jie pradėjo…

1992 metais išėjo Sankt Peterburgo rašytojo Jurijaus Pompejevo knyga apie baisiąją Karabacho pragarmę („Кровавый омут Карабаха“). Parašė per tris mėnesius. Pasak autoriaus, jį sujaudino ir privertė imtis plunksnos azerbaidžaniečių patirtos nelaimės (pirmieji pabėgėliai iš Armėnijos, sovietinė kariuomenė Baku ir ypač azerbaidžaniečių žudynės Chodžalyje). Dar jis norėjęs paneigti tada po buvusią Sovietų Sąjungą, neišskiriant ir Baltijos šalių, plitusius armėnų pramanus apie įvykius Azerbaidžane ir Karabache. AndrejusSacharovas, anot knygos autoriaus, „ne kartą pasinaudojo savo ypatinga padėtimi pasaulyje, kad paskleistų apie azerbaidžaniečius slogų įspūdį, kaip apie kokius raudonodžius iš Gustavo Emaro romano, tuo tarpu apie armėnus – kaip apie labai kentėjusią ir daug aukų patyrusią tautą“.

Tik 1992 metų rudenį „Nezavisimaja gazeta“ paskelbė neišsiųstą Sacharovo laišką Gorbačiovui, parašytą prieš daugiau kaip ketverius metus, po minėto SSRS aukščiausiosios tarybos prezidiumo posėdžio. Prezidiumo nutarimas, rašė jis neišsiųstame laiške, sukėlė didelį visos armėnų tautos nusivylimą, o Kalnų Karabache – „tiesiog neviltį“. Armėnai įsitikinę, jog autonominei sričiai nieku gyvu negalima (абсолютная невозможность) likti Azerbaidžano priklausomybėje – po Sumgaito įvykių iš viso nelikę „jokios moralinės galimybės“ apie tai kalbėti. Respublikos vadovai „Karabacho klausimu“ daugelį metų apsukriai dangstė nuo liaudies savo tamsius reikalus, o apsišaukėliai mokslininkai tam talkino. Socialiniai reikalai buvo apleisti. „Medvilnę augino ignoruodami ekologijos ir žmonių sveikatos reikalavimus.“ Veikė mafija ir vešėjo korupcija.

Iš Gorbačiovui neišsiųsto laiško matyti, kur akademikas tuo metu kreipė savo pastangas: sudaryti kuo blogesnę nuomonę apie Azerbaidžaną. Sacharovas negalėjo nežinoti, kokia išvadą padarė Tautų Lygos suburta teisininkų komisija dar tada, kai vyko ginčas dėl Alandų salų (nuo 1921 metų yra autonominė provincija Suomijos sudėtyje, apie 30 tūkstančių gyventojų, daugumą sudaro švedai, nėra kariuomenės). Tarptautinė teisė nepripažįsta tautinių grupių atsiskyrimo nuo valstybės, kurios dalimi jos yra, paprasto noro tai padaryti pareiškimu (teisė į secesiją yra galima tik kaip paskutinė priemonė – ultimumremedium).

Pavėluotas prisipažinimas klydus

Sovietinis žurnalas „Družba narodov“ (дружба народов – tautų draugystė) 1989-ųjų spalio mėnesio numeryje išspausdino azerbaidžaniečių rašytojo Maksudo Ibrahimbekovo publicistinį straipsnį „Rytoj bus vėlu“, kuriame autorius parašė ir apie savo pokalbį su Baku apsilankiusiu Sacharovu. Jis paklausęs akademiko: per radiją visam pasauliui pranešėte, kad Azerbaidžane vėl žudo armėnus, dabar Kirovabade (sovietinis Gandžios pavadinimas) užmušti 193 žmonės, sužeista 187.  Iš tikrųjų žuvo 8 žmonės, iš jų du armėnai. Irgi daug. O iš kur akademikas ėmęs, kad žuvo 193? Sacharovas prisipažino suklydęs.

Azerbaidžano žemėlapis. Slaptai.lt nuotr.

Vėliau prisiminimuose Sacharovas parašė, jog tai Liusė (Jelena Boner) paskambino jam iš Maskvos: Kirovabade (lapkričio 21 d.) prasidėjo pogromai prieš armėnus. Padėtis ten siaubinga, žuvo daug  armėnų. Vėliau išaiškėjo pranešimus plaukus iš vieno „ne visiškai atsakingo žmogaus“, tačiau Maskvą jie pasiekdavo įvairiais kanalais ir atrodė tikri. Žmonos pateiktus skaičius jis nurodęs telefonogramoje Miteranui (šis kaip tik viešėjo Maskvoje su oficialiu vizitu ir akademikas skambino naktį į Prancūzijos pasiuntinybę), viešuose pasisakymuose. „Tai buvo viena iš kelių mano pastaraisiais metais padarytų apmaudžių klaidų. Žinoma, reikėjo bent jau neskelbti konkrečių skaičių.“ (Sacharovas suklaidino ir dienraštį „New York Times”, pranešusį apie įvykius Azerbaidžane lapkričio 26 d.: „130 Died, Sakharov Says“.)

Be abejonės – prisipažinti (ir atsiprašyti) derėjo dar karštomis pėdomis. Andrejaus Sacharovo atsiminimų knygą 1990-aisiais išleido Niujorke ir kitur rusų ir kitomis kalbomis (Rusijoje juos spausdino žurnaluose, o knyga išėjo tik 1996-aisiais). Nesusipratimas dėl skaičių, kaip rašė Maksudas Ibrahimbekovas, išsiaiškintas dalyvaujant 40-50 žmonių, o apie masines žudynes buvo pranešta visam pasauliui!

1990-ųjų liepos pabaigoje „New York Times” paskelbė “Atvirą laišką pasaulio visuomenei dėl pogromų prieš armėnus Sovietų Sąjungoje”, kurį pasirašė 133 mokslininkai, rašytojai, dėstytojai, politikai, meno veikėjai iš Europos, Kanados ir JAV. Ne dažnai tokie pasirodo. Daugiau kaip prieš dvejus metus, buvo rašoma laiške, Azerbaidžane prasidėjo armėnų persekiojimas. Po skerdynių Sumgaite 1988 metų vasaryje sekė pogromai Kirovabade ir Baku bei kitose Azerbaidžano vietovėse. 1990-aisiais Azerbaidžane gyvenantys armėnai vėl tapo sąmoningo žvėriškumo ir neleistinų pogromų aukomis. Laiške nurodoma velionį Andrejų Sacharovą laikraščiui „New York Times“ (1988 10 26) sakius, kad šie pogromai „kelią tikrą sunaikinimo grėsmę armėnams, gyvenantiems Azerbaidžane ir Kalnų Karabacho autonominėje srityje, kur jie sudaro 80% gyventojų“. Laiškas baigiamas perspėjimu: abejingumas ir tylėjimas tokios grėsmės akivaizdoje gali tapti naujo genocido priežastimi.

Abejonės ir prakalba studentams

Sacharovas prisimena po Sumgaito pogromų pirmą kartą susimąstęs apie šio įvykio regimas ir nematomas priežastis. Dingstį visada galima rasti arba sufabrikuoti, dalijasi jis įžvalga, esant pakankamai galingų jėgų, siekiančių sukelti kruviną anarchiją, centrinei valdžiai nieko nedarant ir vietinei netiesiogiai palaikant (jo manymu, kaip matyti iš laiško Gorbačiovui, neramumus Azerbaidžane kurstė prieš „pertvarką“ sukilusi „vietinė mafija“). „Laikysimės tokio įvykių Sumgaite, Ferganoje ir kitose vietose modelio“, – rašo jis skliaustuose, – nors esama kai kurių nepatvirtintų faktų, kurie verčia manyti buvus kiek kitokių priežasčių“.

Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje

Kitoje prisiminimų vietoje autorius nenutyli aplinkybės („mums pranešė“), kuri esanti nepatikrinta ir todėl vertintina atsargiai: „Nufilmuotuose kruvinų įvykių Uzbekistane vaizduose, siautėjančioje minioje, pavyko atpažinti Armėnijos KGB darbuotojų grupę, jie kelios dienos iki šių įvykių buvo skubiai iškviesti į Maskvą. Jeigu šis pranešimas teisingas, tai galima įtarti KGB dalyvavus Ferganos provokacijoje.“ Autoriui daugiau nieko nepasakant, skaitytojai turėjo patys susimąstyti: jeigu Armėnijos saugumiečiai 1989 metų vasaros pradžioje buvo nusibeldę kažin kur į Uzbekiją, tai jie tikriausiai darbavosi ir Sumgaite…

Po ketverių metų „pertvarkos architektas“, vienu metu bene artimiausias Gorbačiovo bendražygis Aleksandras Jakovlevas teigė: „Sumgaito įvykiai buvo pirmiausia Valstybės saugumo komiteto provokacija. Tai buvo Gorbačiovo valdžios išmėginimas.“ KGB tada tebekontroliavo visa ir visur, 1991 metų valstybės perversmui užsimojo ir pučistus vedė ne kas kitas, o Valstybės saugumo komiteto pirmininkas.

Azerbaidžano mokslo ir kultūros veikėjai parašė ne vieną atsakomąjį laišką Sacharovui („Kaip jūs galite skelbtis nešališku žmogaus teisių gynėju, kai, pataikaudami vienai tautai, darote žalą kitos gyvybiniams interesams. Kaip galima kalbėti apie armėnų teises ir pamiršti azerbaidžaniečių teises?“), tačiau jie centrinėje spaudoje neišvydo dienos šviesos. Tiesa, kai ką paskelbė rusų emigrantų spauda. Akademikas negalėjo nežinoti apie jo pareiškimų dėl Kalnų Karabacho kritiką.

Dvi dienos po Andrejaus Sacharovo mirties laikraštis „Komsomolskaja pravda“ paskelbė, ką velionis sakė vienoje paskutinių savo viešų kalbų – susitikime su studentų forumo dalyviais. Akademikas vėl pareiškė, kad jam tautų apsisprendimo principas yra aukščiausias (kaip ir konstitucijos projekte). Tačiau šį kartą jis regi ir antrąją pusę: „Dabar labai svarbu, – sako, – kad abi tautos susilaikytų nuo smurtinių veiksmų. Kalbama apie dviejų tautų tragediją. Ir mes jau negalime jų šiuo požiūriu skirti.“

Visiškai kita kalba, palyginti su „Azerbaidžanui Kalnų Karabachas – prestižo reikalas…“ Tuo tarpu tai buvo tik pradžia – kruviniausių įvykių Sacharovui nebuvo lemta sulaukti.

2019.03.19; 10:30

Istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

15. Tiesą ir teisingumą  paliekant istorijai

Lenkijos vadai  pamatę, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos vals­tybės, sėkmingai eina savu nepriklausomybės keliu ir kad maža vilties, jog greitai pasisektų Rytų Lietuvą paversti tik lenkų kraštu, ėmė palankiau atsiliepti ir apie būtinumą pasirašyti su Lietuva bendradarbiavimo sutartį (nors Lietuvos nepriklausomas  valstybingumas buvo jau pripažintas beveik visos Europos ir pasaulio valstybių. Tiesa, Vasario 16 – osios Lietuvos valstybingumas taip ir nebuvo Lenkijos pripažintas de jure). 1994 m. kovo 2 d. neseniai Lietuvos Prezidentu išrinktas  Algirdas Brazauskas Lenkijos Prezidentui L. Valensai rašė:

„[…] Geri ir draugiš­ki Lietuvos ir Lenkijos santykiai turi visas galimybes artimiausiu laiku būti įforminti tarpvalstybine sutartimi […]. Bet tik nuo mūsų priklausys, ar suge­bėsime atsivėrusias galimybes išnaudoti savo naudai […]. Esu įsitikinęs, kad ateina laikas mažinti mus skiriančius barjerus ir pradėti įgyvendinti laisvą žmonių, prekių, pinigų ir paslaugų judėjimą per mūsų bendrą sieną […].

Derybos su Lenkija Lietuvai buvo pačios sunkiausios iš visų, vyku­sių po to, kai buvo paskelbtas nepriklausomos Lietuvos valstybės (Kovo 11-osios) atkūrimo Aktas. Pirmiausia, per daugelį metų į lenkų galvas kal­tas melas, jog Vilnius ir jo kraštas nuo amžių esąs „lenkų“. Lenkai dievino J. Pilsudskį, kuris Lietuvoje buvo laikomas tik vagimi ir  plėšiku, agresoriumi. Tapęs Lenkijos viršininku, diktatoriumi jis smurtu ir melu  okupavo ir aneksavo nuo amžių lie­tuvių žemes. Lenkai nelaikė, kad mūsų krašte jie tik atėjūnai, nors jų padermės židinėliai Rytų Lietuvoje ėmę atsirasti tik  nuo  XVIII a. Tokia tiesa dažnam lenkui tiek Lietuvoje, tiek pačioje Lenkijojoje buvo nepageidautina, ypač įsivaizdavusiems save kataliky­bės ir kultūros mesijais Lietuvoje, Rytų Europoje.

Dar daugiau nerimo lenkams kėlė min­tis, kad nepriklausomybę išsikovojusi Lietuva nepareikalautų pasmerkti J. Pilsudskio ir Armijos Krajovos banditų nusikaltimų, nepaprašytų atly­ginti už lietuvių Tautai ir Lietuvos valstybei padarytas skriaudas, kad ne­imtų kelti Sūduvos (Jotvingijos) ir kitų lietuvių protėvių žemių, kolonizuotų lenkais, klausimų. Kad užčiauptų lietuviams burnas, jie visaip kėlė tariamos „lenkų tautinės mažumos Vilniaus krašte“ persekiojimo Lietuvoje klausimus. Tam, kad pateisintų savo pretenzijas į Lietuvą, lenkų „vanagai“ ypač mėgo žongliruoti su tariamai dviejų tautų ir valstybių – lietuvių ir lenkų, Lietuvos ir Lenkijos istorija, žvelgiant į ją tik pro sau naudingą –  lenkinimo ir Lenkijos valstybės stiprinimo prizmę.

Po ilgų derybų, susirašinėjimų daugiausia Prezidento A. Brazausko pastangomis  ir Lenkijos prezidentas L. Valensa pagaliau 1994 m. balandžio 26 d. sutiko pasirašyti „Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį “. „Broliai lenkai“ buvo tarp paskutiniųjų Europoje pripažinę ir Kovo 11- osios Lietuvos valstybingumą. Ta Sutartis buvo pasirašyta tik su sąlyga, kad susitariančios šalys lieka prie „savųjų“ istorijos vertinimų. Tai akcentuota sutarties preambulėje: „[…] atsimin­dami sudėtingą abiejų tautų istoriją, ilgaamžį lietuvių ir lenkų artumą ir atsižvelgdami į galimybes abiem tautoms vertinti bendrą abiejų valstybių istoriją skirtingai […], reiškiame apgailestavimą dėl konfliktų tarp abiejų valstybių po Pirmojo pasaulinio karo. Po ilgos nelaisvės lietuviai ir lenkai ėmėsi kurti naują, nepriklausomą gyvenimą, taigi reikia smerkti smurto naudojimą, buvusį abiejų tautų tarpusavio santykiuose […], iškilmingai abi­pusiai patvirtinti viena kitos dabartinių teritorijų su sostinėmis Vilniumi ir Varšuva vientisumą dabar ir ateityje, nepriklausomai nuo jų sienų formavi­mosi proceso praeityje […].“

Kitaip sakant, istorijai turėjo likti visi buvę nesutarimai tarp Lietuvos ir Lenkijos, paliekant teisę savaip juos aiškinti ir vertinti. Tai buvo viena keisčiausia sutartis iš Lietuvos pusės, nes atsisakymas praeities faktų vertinimo reiškė įteisinimą ir Rytų Lietuvoje gyvenančių lenkiškai, tiksliau „paprastai“ šnekančiųjų 1988 – 1992 m. rengtą sąmokslą, vadovaujant TSKP,  KGB bei Lenkijos šovinistams, kad atplėšus Vilniaus kraštą nuo nepriklausomos Lietuvos valstybės, kaip ir pateisinti J.Pilsudskio  ir senesnių laikų lenkų agresijas ir aneksijas, lietuvių žemių šiauriau Vyslos kolonizavimą, nuožmią lenkinimo politiką net per bažnyčias ir t.t.

Lietuvių lakūnų Dariaus ir Girėno žūties vietoje. Prie paminklo – Lietuvos ir Lenkijos vėliavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Toje sutartyje buvo pažynmėta, kad pripažįstama ir esamų sienų tarp abiejų valstybių kaip nekeičiamumas, nors jos buvo nužymėtos tik Lietuvos okupantų – Lenkijos ir TSRS, nepaisant Suvereno – lietuvių Tautos valios ir istorinės tiesos. Bet lenkų valdantieji visais laikais istorinius įvykius ir procesus vertindavo „pagal reikalą“ – kaip jiems naudingiau. Neatsitiktinai žinomas ir Lenkijos veikėjas Ježy Gedroicas (Jerzy Giedroys) rašo, kad „Lenkijos istorija yra viena iš labiausiai pasaulyje melaginga, nutylint jai nepalankias temas ir įvykius  istorija“

Buvo sutarta santykius tarp valstybių plėtoti tik geros kaimynystės dvasia, nesikišant viena į kitos vidaus reikalus, besąlygiškai gerbiant viena kitos suverenumą ir teritorinį vientisumą. Abi šalys patvirtino, kad neturi viena kitai jokių teritorinių pretenzijų, taip pat nereikš tokių pretenzijų ateityje (sutarties 12 str.). 16 straipsnio 2 paragrafe buvo nurodyta, kad „kiekvienas asmuo, priklausantis lietuvių tau­tinei mažumai Lenkijos Respublikoje ir lenkų tautinei mažumai Lietuvos Respublikoje, privalo būti, kaip ir kiekvienas pilietis, lojalus valstybei, ku­rioje gyvena, ir vadovautis tik jos įstatymuose numatytomis pareigomis.“

1996 m. kovo 5 d. Lenkijos prezidento A. Kvasnievskio vizito Lietuvoje metu buvo pasirašyta sutartis dėl sienų bei tolesnio ben­dradarbiavimo, kurioje pabrėžta, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra geri. Šių dviejų valstybių suartėjimas lygintas su Prancūzijos ir Vokietijos suartėjimu po Antrojo pasaulinio karo, bet užmiršus, kad Vokietija atsiprašė už jos padarytas skriaudas II pasaulinio karo metais ir kompensavo Prancūzijai  didelę dalį patirtų skriaudų. Bet Lenkija ne tik nepripažįsta savo nusikaltimų Lietuvai ir lietuvių Tautai, bet reikalauja net garbinti pačius tuos nusikaltėlius, neišsiveža jų  – Lietuvos smaugėjų paminklų, bet ir stato naujus, leidžia buvusio okupanto organizacijų ir jų įkūrėjų ir dalyvių palikuoniams marširuoti su pilsudskininkų, „krajovcų“, dalyvaujant jų „dvasios broliams“ ir iš užsienio – Lenkijos su buvusių banditų uniformomis ir vėliavomis, Vilniaus ir jo krašto gyvenviečių gatvėmis, aiškinant tai „istorinės atminties“ išsaugojimo būtinumu. Išeitų, kad lenkams reikia išsaugoti „istorinę atmintį“ apie jų tėvų ir protėvių „žygius“, smaugiant lietuvių Tautą ir jos kuriamą nepriklausomą valstybę, o lietuviams, kaip priešinosi tiems agresoriams ir atėjūnams – ne !

Nuo 1997 m. tarp Lenkijos ir Lietuvos prasidėjo „naujas strateginės partnerystės“ etapas, kurio tikslas – abiem šalims tapti Europos Sąjungos ir NATO narėmis. Tais metais buvo įsteigtos trys bendros Lietuvos ir Lenkijos institucijos: Lietuvos ir Lenkijos prezidentų konsultacinis komitetas; abiejų valstybių seimų asamblėjos; abiejų valstybių vyriausybių bend­radarbiavimo tarybos. Planuota, kad Lietuva taps pagrindine grandimi susiejant Centrinės Europos valstybes su Baltijos ir Skandinavijos valstybėmis.

1998 m. buvo pradėta akcija dėl bendradarbiavimo sutarčių tarp Lietuvos ir Lenkijos miestų pasirašymo. Tų metų balandžio 1 d. tokia su­tartis buvo pasirašyta tarp Vilniaus ir Varšuvos bei dar tarp 30 Lietuvos ir Lenkijos miestų. Vos ne kasmet Lietuvos Respublikos vadovai vykda­vo į susitikimus su Lenkijos vadovais. Vyko bendradarbiavimas ir karinė­je srityje. Bendradarbiavimo protokolai tarp Lietuvos ir Lenkijos karinių vadovybių pasirašyti 2000 m. liepos 15 d., pagal juos Lietuva galėjo siųsti kasmet po 4 specialistus nemokamai studijuoti Lenkijos karinėse instituci­jose. Buvo susitarta dėl bendro karinio dalinio LITPOLBAT tarptautiniam saugumui ir taikai palaikyti sudarymo. Junginys dalyvavo NATO vadovau­jamose operacijose Kosove ir kitur.

16. Su viltimis į naują sąjungą

2002 m. lapkričio 21 d. NATO generalinis sekretorius Čarlis Džordžas Robertsonas (Charles George Robertson) Prahoje vykusia­me Aljanso valstybių vadovų posėdyje paskelbė, kad Lietuva, taip pat Bulgarija, Estija, Latvija, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija, yra kviečia­mos įstoti į NATO. Taigi išsipildė sena Lietuvos svajonė priklausyti Vakarų karinei sąjungai, dengtis jos skydu. Po poros dienų Lietuvą nudžiugino naujas įvykis – lapkričio 23 d. į Vilnių atvyko JAV Prezidentas Dž. V. Bušas (G. W. Buch). Kitą dieną susitikime su vilniečiais Rotušės aikštėje jis kalbėjo: „Baigėsi ilga ir tamsi baimės, netikrumo, vienatvės naktis. Jūs įstojote į stiprią ir augančią NATO šeimą. Mūsų sąjunga yra pasiryžusi ginti savo narius. Tie, kurie pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir Jungtinių Amerikos Valstijų priešu…“.

Kitas, ne mažiau malonus įvykis daugeliui Lietuvos žmonių buvo tas, kad 2003 m. balandžio 16 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas R. Paksas pasirašė įstojimo į Europos Sąjungą sutartį. Lietuvai tapus ES nare, Prezidentas R. Paksas 2003 m. birželio 11 d. verslininkų forume Lenkijoje, Augustave, kalbėjo: „… Santykiai su Lenkija mūsų užsienio politikoje užėmė ir užims ypatingą vietą […]. Narystė Europos Sąjungoje taps iššūkiu ir valdžios atstovams, ir verslininkams, ir paprastiems žmonėms. Mes einame į pasaulį, kurį dar tik bandom pažinti. Lietuva ir Lenkija jau įrodė, kad yra patikimos strateginės partnerės. Mūsų bendras darbas, siekiant narystės NATO ir ES, sprendžiant dvišalių santykių klausimus ir įveikiant praeities stereotipus, atnešė rezultatų.

Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kadangi visada žiūrėjome į ateitį, mus vienija bendri interesai ir bendros vertybės […]. Kol mūsų verslininkams ES rin­kos bus sunkiai prieinamos fiziškai, kol mūsų su Vakarų Europa nejungs modernūs keliai ir geležinkeliai, kol mes neįsiliesime į vieningą Europos Sąjungos energetinę erdvę, tol ES mes turėsime tik politinį statusą, tol mūsų verslininkų konkurencinės sąlygos, lyginant su kitų Europos Sąjungos ša­lių verslininkais, bus kur kas blogesnės […]. Todėl esu giliai įsitikinęs, kad tokie projektai, kaip automagistralė Via Baltica, geležinkelių Rail Baltica, energetinis tiltas, Baltijos energetinis žiedas – visa tai turi tapti Europos Sąjungos regioninės politikos dalimi. Šie projektai turi ne tik tiesioginę infrastruktūrinę, bet ir kur kas platesnę politinę, ekonominę ir socialinę reikšmę […]. Mano manymu, Baltijos jūros regionas ateityje gali tapti spar­čiausiai besiplėtojančiu regionu Europoje […].“

Lietuvos draugystės siekį su Lenkija labai  propagavo Prezidentas V. Adamkus, ypač po savo antrojo išrinkimo (prezidentą R. Paksą paša­linus iš pareigų 2004 m. gegužės mėnesį). Jis mėgdavo rodytis pro TV bučiuojantis su Lenkijos vadais, nuolat skelbti apie greitą su Lenkijos parama „strateginio pobūdžio“ problemų Lietuvai sprendimą. Tačiau praktiškai nė viena iš jų nebuvo išspręsta. Bet jeigu Lenkijos prezidentai A. Kvasnievskis, L. Kačinskis bent viešai demons­truodavo pagarbą nepriklausomai Lietuvai, to ypač pasigęsta iš prezidento Bronislovo Komarovskio (valdžiusio nuo 2010 08 06, žuvus L. Kačinskiui). Jis – istorikas, baigęs Varšuvos universiteto Istorijos fakultetą, buvęs Lenkijos gynybos ministras, Lenkijos Seimo pirmininkas. Pagal pažiūras buvo lenkų šovinistas, J.Pilsudskio šlovintojas ir įsivaizduojantis, kad tik Lenkijai turi priklausyti visos tos žemės, kuriose gyvenama lenkiškai kalbančių  žmo­nių, pirmiausia – Rytų Lietuvoje, kurią po Pirmojo pasaulinio karo buvo okupavusios Lenkijos viršininko J. Pilsudskio ordos. O svarbiausia visų Lenkijos vadų nepasitenkinimo priežastis – tariamas lenkų bendruomenės Rytų Lietuvoje nepasitenkinimas nepriklausoma Lietuvos valstybe. Apie lenkų vadų pretenzijų nepagrįstumą buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Povilas Gilys 2011 m. birželio 2 d. „Delfi“, interneti- niame puslapyje rašė:

„Buvo laikai, kai galėjome džiaugtis gerais santykiais su kaimyne Lenkija. Buvo laikai, kai man esant Lietuvos užsienio reikalų ministru, nei vienas iš mano lenkiškos pusės partnerių – diplomatijos šefų – Kšištofas Skubiševskis, Andžejus Olechovskis, Dariušas Rosatis, Vladyslavas Bartoševskis – nekėlė mums pretenzijų, nedemonstravo globėjiško elgesio iš viršaus, savo moralinio, intelektualinio ar kitokio pranašumo. Ano meto lenkų kolegos, iš kurių tik vienas priklausė tai pačiai, kaip ir aš, politinei krypčiai, visada buvo pasiruošę pagelbėti, pakonsultuoti. Buvo laikai, kai mes buvome abipusiai geranoriški, tegu ir nevienodo svorio, eu­ropinės politikos dalyviai. Buvo laikai, kai mes nebijojome pridėti – esame strateginiai partneriai. Tada mes vos ne kartu – lenkai paprastai bent vienu žingsniu priekyje – sprendėme labai panašius valstybingumo atkūrimo, įsiliejimo į pasauli­nę šalių bendruomenę klausimus. Tada buvome sutarę istorikams palikti mūsų sudėtingos, prieštaringai vertinamos, keletą šimtmečių trukusius bendro gyvenimo ir konfliktų pažymėtos tarpukario praeities klausimus. Tuo metu daugiausia orientavomės į bendro gyvenimo ATEITĮ.

Taip buvo prieš keliolika metų. Dabar padėtis visiškai kitokia. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis, kalbėdamas apie Lenkijos – Lietuvos santykius, arogantiškai išbraukė iš savo leksikono terminą „stra­teginis partneris“, tuo demonstruodamas didžiavalstybiškas ambicijas. Šiandien Lenkijoje ir pasaulyje (lenkų propagandinė, norėjau pasakyti, in­formacinė, mašina žymiai galingesnė nei Lietuvos) skleidžiama žinia, kad Lietuva smarkiai nusižengia demokratijos ir žmogaus teisių standartams, diskriminuodama vietinius lenkus, norėdama prievarta asimiliuoti taria­mai AUTOCHTONINĘ lenkų mažumą ir t.t. Neva drastiškai blogėjanti lenkų padėtis Lietuvoje nėra svarbiausia pa­saulinėje žiniasklaidoje cirkuliuojanti žinia, tačiau ji pasiekė tuos, kurie bent kiek politiškai ar ekonomiškai yra susiję su regionu, domisi šiuo regionu ar jame veikia. O tuo metu lenkų kaltinimai skamba vis garsiau ir, deja, pikčiau. Tuo tarpu mūsų, atsiprašant, informacinių, žiniasklaidos ar dar kartą atsipra­šant, valdžios moterų ir vyrų balsų praktiškai nesigirdi. Jie, spėju, ne vietoj ir ne laiku vadovaujasi šiaip jau teisinga patarle „Tyla – gera byla“. Tiesa, pastarosiomis dienomis padėtis šiek tik pagerėjo – pasigirdo bent keletas, kad ir nelabai rišlių, reakcijų iš Lietuvos pusės. Tačiau pagrindiniai šalies politikai ir visuomenės veikėjai praktiškai tyli.

Ne, tyla ne visuomet yra gera byla. Tyla šiuo atveju reiškia apsileidimą, manymą, jog tos problemos kažkaip savaime išsispręs, galimybės atsisaky­mą situacijai išsiaiškinti, o išsiaiškinus – spręsti problemas. Nesolidu, kai valstybę turintys valdyti žmonės išsislapstę ar kažką nerišliai mekena apie tai, ką turėtų aiškiai pasakyti […]“.

17. Pilsudsuskininkų vaikų ir anūkų išdavystė

Lietuvos Prezidentas V. Adamkus ypač mėgdavo kalbėti apie kasdie­ną stiprėjančią draugystę tarp Lietuvos ir Lenkijos, apie lenkų geranoriškumą, nors tai nieko bendro neturėjo su realiu gyvenimu. Ypač su lenkais Rytų Lietuvoje, kuriųnemaža dalis, nors ir netekusisavo tiesioginių rėmėjų – LKP(TSKP pagrindu), jedinstvininkų, TSKP CK iš Kremliaus – neatsisakė savo senų siekių. Tyliai remiami „broliškosios“ Lenkijos vadų, jie toliau varė antilietuviškąveiklą, kurios tikslas – paversti Rytų Lietuvą lenkišku kraštu, įsitvirtinti lietuvių žemėse.

 Jeigu iki komunistų ir jų šalininkų minėto pučo  pralaimėjimo Rusijoje (1991 m. rugpjūčio 19-22 d.), „vadovaujančiąja jėga“ lenkųšovinistams Lietuvoje  buvo lenkiškosios savivaldybės, LKP (TSKP pagrindu) bei TSKPCK, jedinstvininkų organizacijos, tai, jų veiklą uždraudus, kurį laikąjiems vadovavo Lietuvos lenkų sąjunga. Bet išryškėjus, kad ir toje sąjungoje sprendžiamą balsą turėjo probolševikai, kagėbistai ir pilsudskininkai, kad dėjosi su Nepriklausomybės išdavikais ir patys vykdė jų nurodymus, kad išlaikius  autoritetą tarp davatkiškųjų lenkų ir laimėjus rinkimuose, LLS V suvažiavime (1994 08 14) buvo sudaryta iniciatyvinė grupė įsteigti politinę tik lenkų partiją. Jai vadovauti išrinktas buvusio Lenkų autonominio krašto Rytų Lietuvoje įkūrimo Koordinacinės tarybos, LKP (TSKP pagrindu) ir Jedinstvos komiteto narys Valdemaras Tomaševskis. Norint sudaryti įspūdį apie lenkų veiklumą,naujoji jų partija užsimojo būti tik valdančiąja ir pasivadino Lietuvos lenkų rinkimine akcija (LLRA). Po keleto metų, 1999-aisiais, partijos iniciatorius V. Tomaševskis buvo išrinktas ir LLRA pirmininku.

Lenkai žygiuoja. Slaptai.lt nuotr.

Svarbiausiu tikslu LLRA, atrodo, laikė: įgyvendinti tai, kas nepasisekė Lenkų sąjungai ir lenkų šovinistams – bolševikams 1988 – 1992 m. – paskelbti kadaise J.Pilsudskio ordų okupuotą Rytų Lietuvą tik lenkų autonominiu kraštu, o vėliau, susidarius sąlygoms, prijungti jį prie Lenkijos. Ir iš LLRA įstatų, programos matyti, kad tai vienos tautinės grupės, teritoriniu principu ir vieno ar kelių ir nežinia kieno parenkamų veikėjų partija, kurios „skyriaus prezidiumas sudaro kandidatų atrankos komisiją, kuri siūlo perspektyvius kandidatus į Seimą, savivaldybių ta­rybas bei vietos valdžios valdymo struktūras. Kandidatų atrankos komisija atlieka ir stebėjimo pasiūlymus. “LLRA valdymas – griežtai centralizuotas: vyriausioji taryba, jos pirmi­ninkas, kuris net parenka kandidatus į visus renkamus postus.Savo esme LLRA gana menkai tesiskyrė nuo TSKP – jos viršūnėlės paskirti  va­dukai irgi parinkdavo kandidatus ir  į įvairius valdžios postus.

Toliau tęsti lenkų šovinistų siekius įpareigojo ir LLRA programos „Savivaldos“ skyriaus nurodymas: „LLRA suvokia savivaldą kaip tokią valstybės gyvenimo tvarką, kai aiškiai atribojamos valstybės centrinės ir vietinės valdžios kompetencijos. Vietinės valdžios organams suteikia­ma teisė spręsti visus vietinės reikšmės klausimus: savarankiškai tvar­kyti vietos ūkį, finansus, jiems pavaldžias švietimo bei kultūros įstaigas ir kt. LLRA mano, kad vienas svarbiausių šiandienos savivaldos tikslų – sukurti ūkinį mechanizmą, kuris veiktų savarankiškai, tenkindamas pirmiausia vietos gyventojų poreikius […]. Turi būti visiškai atsisakyta centro diktato ir atliktas aiškus pasiskirstymas kompetencija (funkcijo­mis)… “.

Ir LKP (TSKP pagrindu), TSKP CK, jedinstvininkai ir kiti panašūs asme­nys, kaip rašyta irgi  norėdami panaudoti lenkus Lietuvos sugrąžinimui į TSRS, irgi siūlė  suteikti  „vietos lenkams“ kuo daugiau „demokratinių teisių“, apribo­jant Lietuvos valstybės kišimąsi į tariamai tik jų, lenkų,  „vidaus reikalus“. Bet užtat, lyg Lietuvos lenkai būtų ne Lietuvos piliečiais, pripažįstant, kad  Lenkija turi būti jiems vadove ir kelorode.  LLRA programiniuose dokumentuose nėra net tokių sąvokų, kaip „nepriklausoma Lietuva“, neminimas Lietuvos valstybės suverenas – lietuvių Tauta, ir pan. Iš tų dokumentų atrodo, kad LLRA (Akcija Wyborcza Polakowa Litwy)  yra tik Lenkijos ir lenkų šovinistų  interesų išreiškėja ir gynėja Lietuvoje. Beje, ir tos lenkų partijos gimdytoja  – LLS,  dėl tariamo lenkų persekiojimo Lietuvoje, lenkų autonominio krašto ar net respublikos įkūrimo pagalbos ieškojo ne tik pas buvusius Tarybų Sąjungos komunistus, jedinstvininkus,bet ir,  kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare – Briuselyje, ES parlamente ir kt. Susirūpinimą kelia ir tai,  kad Rytų Lietuvoje ir  daugelis lenkų bei sulenkėjusių katalikų kunigų tebesilai­ko lenkų šovinistų nuostatų, remia LLRA, nepaisydami, kad jos šaknys bolševikinės – kagėbistinės.

Tiesa, LLRA gana sumaniai  žaidė ir žaidžia su kraš­to davatkomis. Pavyzdžiui, 2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuo­se reklamavo save ne tik kaip lenkų, bet ir kaip Katalikų bažnyčios gynėja, reikalaudama, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonai būtų patikėti Kristaus ka­raliaus globai. Apie tai jau anksčiau skelbė 2009 m. birželio 12 d. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kunigai. O Vilniaus rajono savivaldybėje visą valdžią savo rankose turintys lenkai priėmė įsakymą „Dėl Kristaus karaliaus intronizacijos akto Vilniaus rajone“. Girdi, „Kristus visada buvęs tik lenkų širdžių karaliumi.“ Beje, nors ir LLRA „tėvas“ buvo nuožmūs stalinstai ir TSRS išsaugojimo gynėjai su lenkų tariamų patriotrų kaukėmis, bet stengėsi sudaryti įvaizdį, kad esantys ir patys didžiausi katalikybės gynėjais, davatkų davatkomis. Tam dar ir sudvejino savo partijos pavadinimą, pridėdami Krikščioniškų šeimų sąjungos pavadinimą – LLRA – KŠS. Ir tos davatkas bevaidinančių partijos, pavyzdžiui, 2016 m. Seimo rinkimų progama pradedama Šv. Augustino citavimu: „Jei Dievas žmogaus širdyje, jo gyvenime yra pirmoje vietoje – visa kita savo vietoje …“.  Ir toliau: „ Mūsų partijos veiklos pagrindas yra krikščioniškos vertybės, kadangi visi žmonės yra Dievo vaikai ir prieš jį visi mes esame lygūs […]. Grįsdami savo veiklą Šventuoju Raštu […] dėl to nusprendėme ir paildyti mūsų partijos pavadinimą , kad jis kuo pilniau atspindėtų mūsų veiklos kryptį…“

Bet dievobaimingiesiems prosovietikams – tomaševininkams nepasisekė Vilniaus ir Šalčininkų rajonų paskelbti ir Kristaus karalyste. Būtų tuo galėję pasipuikuoti prieš savo bendraminčius Varšuvoje. Ten Seime 2006 m. irgi norėta visą Lenkiją paskelbti Kristaus kara­lija, bet didelė dalis seimūnų paprieštaravo: juk tokie aktai buvo būdingi tik viduramžiams, inkvizicijų siautėjimo laikams. Tiesa, nemaža dalis len­kų kunigėlių Vilniaus krašte ir toliau savo pamoksluose teigia, jog Aušros Vartų Dievo motina esanti tik „Lenkijos karalienė“ ir t.t. Po minėtų rinkimų į LR Seimą, kai LLRA kandidatai laimėjo planuotas vietas, lenkai kai ku­riose bažnyčiose laikė net padėkos pamaldas Aukščiausiajam. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kunigas savo lenkiškame pamoksle šį laimėji­mą aiškino, kaip Dievo palaimą: esą „[…] su ja LLRA pradeda savo sunkų darbą […].“

Lenkiškumą, sugrįžimą į Lenkijos glėbį savotiškai ir skatino 2013 m. gegužės pradžioje, minint Kauno arkikatedros 600-metį, iškilmingose pamaldose dalyvavęs Popiežiaus atstovas, Krokuvos arkivyskupas Stanislovas Dzivišas (Stanislav Dziwisz). Pamaldas jis laikė ir pamokslą sakė lenkiškai, teigdamas, kad Lietuva ir Lenkija turinti atsilaikyti „prieš Rytų įtaką“ ir, kad lietuviai ir lenkai gero sugyvenimo turėtų mokytis iš vyskupų tų šalių, tarp kurių santykiai itin geri.

Arkivyskupas žinojo, ką sakąs. Pirmiausia Rytų Lietuvoje lenkams ir su­lenkėjusiems kunigams ir šiandieną niekas netrukdo varyti juodos lenkini­mo politikos, būti lenkiškumo apaštalais, neretai paverčiančiais klebonijas ir bažnyčias lenkinimo štabais. Susidaro įspūdis, lyg lenkiškoji katalikų dva­sininkija nebuvo girdėjusi ir lenko Popiežiaus Jono Pauliaus II kalbos, pasakytos 1993 m. rugsėjo 3 d. vykusio vizito į Lietuvą metu. Susitikimuose su len­kų dvasininkija ir tikinčiaisiais jis sakė, kad jie yra ne lenkai Lietuvoje, o Lietuvos lenkai ir kad privalo rūpintis nepriklausoma Lietuva, būti jos patriotais. Gaila, kad nei lenkų kunigija, nei politikai neatgailavo dėl savo nusikaltimų lietuvių tautai ir jos iškovotai nepriklausomai Lietuvos valstybei.

Dėl nesiliaujančios lenkų „autonomininkų“ antilietuviškos veiklos Vil­niaus, Šalčininkų ir kituose rajonuose, „Vilnijos“ draugijos ir Lietuvos Są­jūdžio 2012 m. gruodžio 14 d. konferencijoje buvo priimtas kreipimasis į Lietuvos Respublikos Prezidentę D.Grybauskaitę, Seimo Pirmininką ir Ministrą Pir­mininką. Jame sakoma:

„Lietuvių raštijos kūrėjas M. Daukša dar 1599 m. kvietė saugoti savo kalbą, kurią dabar gina ir LR Konstitucijos 14 str. Ilga­amžės valstybės vertybės ir pagrindas jai išlikti ir yra įstatymų laikymasis, valstybinė kalba, šalies vientisumas, švietimas, valstybinė kalba, tradicinės nesiliaujančios kultūros išlaikymas, istorijos žinios. Dėl to 2012-08-22 d. kreipėmės į valdančiųjų partijų vadovus, prašydami atnaujinti LR parti jų sutartį dėl Rytų Lietuvos problemų sprendimo. Jokio atsakymo į tai iki šiolnegavome.

Vyriausybės programos projekte buvo numatyta pažeisti LR  Konstituciją, įstatymus, Konstitucinio ir kitų teismų sprendimus, valstybių sutartis dėl vardų ir pavardžių rašybos asmens dokumentuose, dėl gatvių ir vietovių pavadinimų rašymo, per valstybinį lietuvių kalbos egzaminą diskriminuoti abiturientus.2012-12-12 d. kreipėmės į Jus to nedaryti, bet kol kas daroma priešingai, pažeidžiant valstybės interesus.

Koalicinė sutartis su Lenkų rinkimų akcija Lietuvoje (LRA) pagal Konstitucijos 7, 35 str. nedelsiant turi būti nutraukta, kadangi jos frakcijos nariai pažeidė LR Seimo nario priesaiką – būti ištikimi Lietuvos Respublikai; gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, sau-
goti jos žemių vientisumą; visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.

Neatsisakyta Lenko kortos su ištikimybės priesaika užsienio valstybei. LR saugumo departamento nuomone, jokių svarbių Lietuvos Respublikos postų Lenkų kortos savininkai neturėtų užimti dėl to, kad negalės adekva­čiai vykdyti Lietuvos įstatymų. Seimo narys M. Mackevičius su Lenko korta patekęs net į LR Seimo Saugumo komitetą, bandė prieiti prie įslaptintų dokumentų.Vėl pakliuvę į Seimą per nepakankamai demokratiškus rinkimus (ne­įvertinus Rinkimų įstatymo pažeidimų ir koalicijai surinkus ne 7, o tik 5 proc. balsų), LRA nariai pažeidžia Konstitucijos 8 straipsnį. Mat garbina 1920-1939 m. Lietuvos okupaciją, vyriausiojo okupacinės kariuomenės vado J. Pilsudskio atminimą, stato jam nelegalius memorialus jo okupuo­toje teritorijoje – Zalave, Vilniuje. Ignoruojamos Lietuvos Respublikos Vy­riausybės 1993-06-14 d. potvarkiu Nr. 526 sudarytos Komisijos Armijos Krajovos veiklai Lietuvoje įvertinti išvados, verčiami Lietuvai būti nelojalūs pavaldiniai, mokiniai. Latvijoje ir kitur nelojalūs valstybei gyventojai ne­gauna pilietybės ir jokių strateginių pareigų negali užimti. LRA nariai neatsisakė teritorinės autonomijos ir visomis išgalėmis sie­kia įstatymais ją įteisinti dabartinėje Seimo kadencijoje. Taip pažeidžiamas LR Konstitucijos 10 str.LRA nariai reikalauja privilegijų prieš kitas tautines bendrijas ir tautos atstovus šmeižtais, dezinformacija, tautinės diskriminacijos kurstymu. Taip pažeidžiamas Konstitucijos 25, 29 straipsniai. LRA nariai palaiko ir melagingą LLRA nariai aktyviai kabina dvikalbius gatvių, vietovių užrašus, pažeis­dami Konstitucijos 14 str., Valstybinės kalbos įstatymo 14, 15 str., teismų sprendimus, t.y. užsiima antikonstitucine veikla.

Ant savo namo dvikalbį ga­tvės užrašą Maišiagaloje užsidėjo ir LRA frakcijos seniūnė R. Tamašiūnienė Lenkų sąjungos suvažiavime skelbta, jog svarbiausias tikslas esąs – sti­printi polonizaciją, gaivinti okupacijų padarinius ir Lietuvą integruoti į Lenkiją. „Mūrai griūva, kaip savo laiku sugriuvo žymiai stipresni. Taip turi būti ir mes tuo tikime. Su ta viltimi saugome jėgas“, – skelbė Seimo narys M. Mackevičius.

Lietuvos valstybę kuria Tauta ir tik jai priklauso suverenitetas. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis prieš visus, prievarta bekėsinančius į Lietuvos valstybes nepriklausomybę, į jos teritorijos vientisumą, konsti­tucinę santvarką. Valdžios galias riboja Konstitucija. Negalioja joks įstaty­mas, joks kitas aktas, priešingas Konstitucijai. LR Konstitucijos 2-7 str. šia linkme įpareigoja dirbti Lietuvos vadovus, Seimo narius, ministrus, vice­ministrus, visus piliečius.

Valdančioji koalicija ministrais ir viceministrais žadėjo skirti labai kompetentingus žmones. Bet ką apie energetiką išmano Šalčininkų rajono lenkiškų mokyklų tėvų komiteto pirmininkė R. Cytacka? Atitinkamoms jėgoms ji nusipelnė tuo, kad gerai rengė priešvalstybinius mitingus, rašė skundus, Jašiūnuose ant savo namo gatvės pavadinimą rašė tik Balinskiego.

Energetikos ministerijos viceministrė demonstratyviai su ministru kal­basi tik „po polsku“ ir ignoruoja kitus darbuotojus. Ji nekreipia dėmesio į tai, kad jos pareigas einančiam tarnautojui reikia labai gerai išmanyti spe­cialybės ir darbo specifiką, mokėti vieną iš trijų dabartinių ES kalbų, laiky­tis savo valstybės Konstitucijos bei įstatymų, Valdininkų etikos kodekso. Šį kodeksą R. Cytacka grubiai pažeidžia, demonstratyviai nesilaikydama Švietimo, Valstybinės kalbos ir kitų įstatymų bei nepagrįstai kurstydama gyventojus prieš savo valstybę.

Kuo visos Lietuvos kultūrai gali padėti Lenkų sąjungos sekretorius Trusevičius, pagal LRA programą reikalaujantis privilegijų tik lenkams ir kurstantis tautinę nesantaiką? Jo „prioritetinis tikslas“ yra pagal LRA programą Seime prastumti antikonstitucinį Tautinių mažumų įstatymo projektą („Kurier Wilenski“, 2012-12-15-17, p. 3).

Kodėl mokesčių mokėtojai turi išlaikyti į valstybinius postus pateku­sius Lenkų sąjungos sekretorius ir kitus jos darbuotojus, vykdančius lietu­vių etninės kultūros genocidą? Kam mokėti algas tiems, kurių kuruojamų sričių išmanymas ribojasi okupacijų padarinių gaivinimu, o gebėjimas ats­tovauti valstybei tarptautinėje erdvėje – melagingų skundų prieš Lietuvąrašymu? Būtent tą daro lenkų veikėjas V. Tomaševskis. Kaip į tokį Lietuvos „atstovą“ žiūri viso pasaulio lietuviai ir kokia mūsų valstybei iš to nauda?

Švietimo ir mokslo viceministre buvo siūlyta jų veikėja nusi­pelniusi tuo, kad, dirbdama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja, visada duodavo leidimus priešvalstybiniams mitingams, o signatarams leido rinktis tik Seimo automobilių aikštelėje. Savosios partijos mitinguose ji labai aktyviai dalyvaudavo, atsivesdama ir savo 16 metų sūnų.

V. Tomaševskio vadovaujamos partijos nariai ir dabar visaip proteguoja lenkiškas ir persekioja lietuviškas švietimo įstaigas, 2 proc. mokestį reika­lauja pervesti Lenkų sąjungai, „perka“ savo mokykloms vaikus, kai kurių švietimo įstaigų vadovus neteisėtai atleido iš darbo tik dėl to, kad, vykdydami įstatymus ir savo pareigas, jie priėmė tėvų pareiškimus į grupes vals­tybine kalba. Socialdemokratų partijos pirmininkas žadėjo neatiduoti atsa­kingų postų Švietimo ir mokslo ministerijoje LRA nariams. Bet, ministrui išvykus ar susirgus, jį pavaduoja viceministras

Į Žemės ūkio ministerijos viceministres siūloma 1995-2008 m. Vilniaus rajono mere buvusi Seimo narė L. Janušauskienė-Počikovska. Ji turėtų paaiš­kinti, kaip, gimusi Baltarusijoje, prie Žeimenos upės galėjo „paveldėti“ bran­gią žemę ir dar apie 10 sklypų (su vyru – per 20) nusipirkti. Kaip ji vykdytų Tomaševskio partijos politiką: ar pagal savų teisininkų Vilniaus rajono savi­valdybėje ir Lenkų kultūros centre nemokamai parengtus pareiškimus visada „grąžintų“ žemę partijos aktyvistams bei rėmėjams; ar pelningai atlygintų už nekilnojamąjį turtą Vilniaus mieste; ar V. Tomaševskiui ir jo giminėms „grą­žintų“ žemę Lazdynuose bei kitur? O gal kurtų žemės rejestrus, nurodydama, kam Lenkijos okupacijos laikotarpiu koks konkretus sklypas priklausė. Kaip būtų garantuota Lietuvos Respublikos piliečių lygybė, vienodas teisinis ap­tarnavimas žemės klausimais (LRA nemokamai konsultuoja tik lenkus)? Ar tikrai būtų laikomasi įstatymų ir žemės apiforminimas stabdomas Lenkijos kariams, iš okupacinio režimo gavusiems žemės dovanų už Lietuvos okupa­vimą? Ar būtų kritiškai vertinamos Lenkijos išduodamos pažymos?

Seimo nariai, ministrai, viceministrai, kiti valdininkai privalo mums būti pavyzdžiu, kaip reikia gerbti ir vykdyti valstybės Konstituciją, įstaty­mus, saugoti Lietuvos žemių vientisumą. Prašome pagal LR Konstituciją ir įstatymus pakoreguoti vyriausybės programą bei viceministrų kandidatū­ras, kad piliečiams dėl to nereikėtų kreiptis į ES institucijas“.

18. Įsileisti  kiaulę į bažnyčią

Lenkų šovinistai, Tarybų Sąjungos griūties metais siekę vėl užgrobti  rytines Lietuvos žemes,  užimti lietuvių sostinę Vilnių ir jo kraštą (1988 – 1992m.) Lietuvos valstybės teismų išvengė. Tačiau nenurimo, nerimsta ir toliau. Nusikaltėliams nepažįstamos tokios vertybės, kaip garbė, gailintis dėl savo ar savo gaujos nusikaltimų. Kadangi Lietuva, kaip Lenkija, yra tos pačios Europos Sąjungos narės, nebeišeina, kaip J. Pilsudskio laikais, oku­puoti ir aneksuoti Rytų Lietuvos. Dabar, dangstantis tariama žmogaus ir tautos teisių gynėjos vėliant lenkinimo politiką ir kurstanmt  lenkų ar sulenkėjusiųjų asmenų priešiškumas nepriklausomai Lietuvos valstybei. Ypač iškeliami vietovardžių ir pavardžių rašybos lenkų kalba ir panašūs klausimai. Viskas daroma tam, kad galima būtų pagrįsti savo teises į etnines lietuvių žemes.

Kadangi, kaip ne kartą minėta, nepriklausomos Lietuvos valstybėje nėra nė lopinėlio lenkų etninių žemių, mūsų valstybės suverenas yra tik lietuvių tauta, o valstybinė kalba – jos Suvereno – lietuvių kalba, ji turi. būti vartojama ir visų mūsų valstybės piliečių. Deja, lenkų šovinistai, tarsi būtų ne atsikėlėliai į lietuvių žemes, o jų, lenkų, žemės būtų buvusios įjung­tos į Lietuvos valstybę, reikalavo ir reikalauja, kad greta lietuvių kalbos vi­sur būtų vartojama jų, lenkų. Šalčininkų, Vilniaus rajonų lenkų vadukų reikalavimus svarstė ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas, kuris dar 1999 m. spalio 21 d. priėmė nutarimą, tvirtinantį, kad valstybinės – lietu­vių kalbos statusas reiškia, jog ji yra privaloma visame viešajame Lie­tuvos gyvenime. Kadangi visi informaciniai užrašai (vietovardžiai, gatvių, įstaigų ir kt. pavadinimai) priklauso viešajai valstybinės kalbos vartojimo sričiai, tai jie ir turi būti tik valstybine kalba.

Kiek vėliau, tų pačių metų lapkričio 6 d. LR Konstitucinis teismas pri­ėmė nutarimą ir dėl nelietuviškų pavardžių rašybos Lietuvos Respublikos piliečių dokumentuose. Nurodyta, LR piliečių dokumentuose pavardės bei vardai turi būti rašomi tik valstybine kalba. Tik vėliau (po įstojimo į ES) papildomame nutarime buvo pasakyta, jog paso ir kitų dokumentų ne pagrindiniuose puslapiuose gali būti ir originalo kalba įrašyti vardas ir pavardė, jei to pilietis pageidauja. Prieš tokius LR Konstitucinio teismo nutarimus buvo sukilę lenkų šovinistai, apskundę Lietuvą Europos Teisin­gumo Teismui dėl tariamo „tautinių mažumų teisių ignoravimo Lietuvoje“. 2011 m. gegužės 12 d. ES Teisingumo teismas priėmė sprendimą, kad Lietu­vos valstybėje asmenvardžių rašymo tvarka civilinės būklės dokumentuo­se neprieštarauja ES ir kitų tarptautinių institucijų nustatytoms teisinėms normoms, ir kad asmenvardžių rašymas piliečių dokumentuose – pačios valstybės vidaus reikalas. Tas pats pasakytina ir apie vietovardžių rašybą.

Vietovardžių pavadinimai negali būti keičiami pagal atskiras tautinių bendrijų ar jų mažumų užgaidas, tame tarpe ir lenkų . Tuo labiau, kad Europos Tarybos Tau­tinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijoje (ypač jos 20 str.), pabrėž­ta, jog tautinės mažumos privalo gerbti ir laikytis valstybės teisinių aktų, saugoti ir ginti jos palikimą. Tačiau vadinamoji lenkų tautinė mažuma stengėsi ir stengiasi sulenkinti savo apgyventas lietuviškas žemes. Ypač daug blogo padaryta, sulenkinant lietuviškus vietovardžius bei pavardes. Lenkų kunigai ir vienuoliai žmonėms piršo mintį, kad geras katalikas – tai, pirmiausia, geras lenkas. Lenkų ir sulenkėję kunigai Rytų Lietuvoje beveik nepasikeitė nuo J. Pilsudskio okupacijos metų – daug jų ir toliau per bažny­čias varo lenkinimo politiką.

Ypač daug dėmesio lenkų šovinistai skyrė ir skiria švietimui, laiky­damiesi principo: ką jaunas įgysi, tą senas surasi. Garbinama visa, kas lenkiška, ugdomas priešiškumas lietuviškumui. Propaguojama nuostata, kad tikroji jų tėvynė – Lenkija, kad Rytų Lietuva – ne etninė lietuvių žemė, neatskiriama Lietuvos dalis, o jų, lenkų, tik Antrojo pasaulinio karo pradžioje TSRS neteisėtai perduota Lietuvai. Deja, ir po Kovo 11-osios Lietuva (kaip prieš Antrąjį pasaulinį karą) ilgai nepertvarkė gausaus tame krašte lenkiškų mokyklų tinklo, kad jis taptų ne Lenkijos, o nepriklausomos Lietuvos patriotų ugdymo centru. O juk tokių mokyklų (lenkiškų) Lietuvoje yra santykinai daugiausia iš visų kitų valstybių, ku­riuose lenkų ar sulenkėjusių asmenų gyvenama. Ir jose, kaip nei vienoje kitoje pasaulio šalyje, visi dalykai dėstomi lenkų kalba. Ir Lietuva kasmet joms išlaikyti skiria milijonus eurų.

Galingoji JAV neskiria nė doleria, pavyzdžiui,  lietuviškoms mokykloms. Nėra nė vienos iš jų valstybės išlaikomos, nors JAV lietuvių apie 5 kartus daugiau, negu lenkais besivadinančiųjų Lie­tuvoje. Tuo tarpu tarptautinės teisės požiūriu tiek lietuviai JAV, tiek len­kai Lietuvoje yra tokia pati „tautinė mažuma“, kuriai galioja tie patys tarptautiniai teisės aktai. Nepaisant to, lenkų šovinistai iš Rytų Lietuvos rašė ir rašo laiškus į įvairias tarptautines organizacijas apie tariamą savo­sios „mažumos“ kultūrinį ir politinį engimą nepriklausomoje Lietuvoje. Jie priekaištauja, kad lenkų kalba nėra lygiateisė lietuvių kalbai, kad pasuo­se ir kituose dokumentuose pavardės rašomos ne lenkiškomis raidėmis, kad „trukdoma“ vietovardžius rašyti  lenkų kalba.

Skundžiasi, kad lenkiškoms mokykloms mėginama taikyti tuos pačius teisinius aktus kaip ir lietuviškoms, kad lenkų gyvenamuose rajonuose vilkinamas že­mės grąžinimas. Nors pastarojoje srityje, kaip nemažai kas teigia, klaidų buvo padaryta – žemė buvo grąžinama ir po J. Pilsudskio okupacijos atsikė­lusiems lenkams kolonizatoriams.Tai pasakytina ir apie kai kurių reikšmingų lietuvių Tautos istoriajai pasatų „grąžinimą“. Taip užpernai lenkų Gdansko provincijos parnciškonų vienuoliams iš Lenkijos  Lietuvos Vyriausybė perdavė net Mindaugo laikus menančių, dar prieš Atgimimą restauruotus Lietuvos lėšomis rūmus Vilniaus senamiestyje, įvardijamus Pranciškonų, kuriuose po Spaudos draudimo panaikinimo būsimo Prezidento A.Smetonos  pastangomis buvo įkurta  pirmoji lietuviška mokyklėlė, Lietuvių mokslo draugijos ir kitų lietuviškos bibliotekos, daugelio lietuviškų draugijų centrai.

Tik Vilnių okupavus J.Pilsudskio ordoms, lietuviai iš tų rūmų  išvyti ir tik 1938 m.okupantai lenkai juose įkurdino savo pagalbininkus pranciškonus iš Gdansko. Sovietmetyje tuose rūmuose buvo archyvai, mokslo ir technikos draugijos, kuriuos ten buvo likusios ir atkūrus Nepriklausomybę. Daug kas vylėsi, kad nepriklausomos Lietuvos valdžia atsižvelgs į lietuvių inteligentų siūlymus ir leis įrengti juose mūsų Tautos kovų dėl Nepriklausomybės, prieš okupantus lenkus  ir lietuviškojo švietimo ir mokslo muziejus. Bet, nors ir nepagrįstos Lenkijos pretenzijos į tuos rūmus, mūsų valdžiai, matyti, jos atrodė svarbesnės, negu Suvereno – lietuvių Tautos; tokiu „grąžinimu“ Lietuvos Vyriausybė lyg pateisno būtą Lenkijos okupaciją ir aneksij, parodydama baudžiaunišką nuolankumą engėjų šlėktų  palikoniams.

Antra vertus, Rytų Lietuvos savivaldy­bėse į postus atsisėdus daugiausia buvusiems „autonomininkams“, žemių grąžinimas ir kiti darbai buvo specialiai vilkinami, kaltinant tik nepriklau­somos Lietuvos vykdomą „antilenkišką politiką“, nors ji grąžinama net AK nariams, „pilsudskinikams“ ir „autonominikams“, kovojusiems prieš nepriklausomą Lietuvą. Beje, tie nepriklausomos Lietuvos priešai Vilniaus krašto lenkų mokyklose įvardinami kaip didvyriai. Tokiais dar daugelio lenkų ir sulenkėjusiųjų įvardinami ir minėti Armijos Krajovos banditai, Antrojo pasaulinio karo metais žudę ir persekioję tame krašte lietuvius, kad būtų galima šį kraštą, kaip lenkiš­ką, prijungti prie Lenkijos. Bet kalta ir Lietuvos valdžia, kuri vietoje  nuteisus juos  jų šlovintojus,  toliau Vilniaus krašte toleruoja,  tuo padedama  kurstyti lenkų šovinizmą ir priešišku­mą lietuvių Tautai ir jos nepriklausomai  Lietuvos valstybei. Nuolaidžiaujama net Varšuvos chuliganams, su Lenkijos vėliavomis žygiavusiems Lietuvos sostinės Vilniaus gatvėmis. Lenkijos vėliavos ir kita valstybinė atributika turi būti draudžiama – kaip ir kitų valstybių, buvusių okupantų – TSRS, nacių Vokietijos – atributika. Jei pati tauta nesaugoja savo garbės, negina savo žemių ir laisvės bei nepriklausomy­bės – ji neberspektyvi, savo noru eina  išnykimo keliu.

Apie tariamą lenkų diskriminaciją, sunkią jų padėtį Lietuvoje nuolat skelbė ir skelbia lenkų radijas, televizija, laikraščiai, internetiniai puslapiai.  2011 m.lenkų  buvo organizuotas ir  pasaulio lenkų parašų rinkimą, skirtą gelbėti „broliams“ Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, taip pat ginti lenkiškas mokyklas nuo valstybinės lietuvių kalbos. Beje, į lenkų organizuojamus mitingus neretai atvyksta ir gaujos smogikų, saugumiečių iš Varšuvos ir kitų miestų, tarsi Rytų Lietu­va būtų Lenkijos valstybės dalis. Dalyvauja ir Lenkijos ambasados darbuotojai.  Įdomu, kaip sureguotų Lietuvos valdžia ir ES, jei į kokį rusų proetsto mitingą atvyktų Rusijos ambasados darbuotojai?

 Nė vienoje kitoje pasaulio valstybėje, kurioje taip pat gyvena „lenkų tautinės bendruomenės“, pačios Lenkijos valdžia nesielgia taip akiplė­šiškai, kaip su Lietuva. Kodėl Lenkijos valdžia nereikalauja iš JAV, An­glijos, Vokietijos, Prancūzijos, Baltarusijos ir kitų valstybių papildyti savo abėcėlių lenkiškomis raidėmis, rašyti vietovardžius lenkiškai, leisti mokytis vien tik lenkų kalba, eiti į paradus tik su Lenkijos vėliavomis ir pan.? Ma­tyti, daugeliui šiandienos lenkų tebėra gyvas jų protėvių siekis paversti lietuvį lenku, o Lietuvos valstybę – Lenkijos provincija.

 Žinoma, dėl to kalti mes patys, mūsų renkamoji valdžia. Tai ir  iš praeities užsilikęs nuolanku­mas atėjūnams.  Neįsivaizduojama, kad vokiečiai, prancūzai, anglai ar amerikiečiai toleruotų tokias organiza­cijas, kaip Lietuvos lenkų rinkiminė akcija, Lietuvos lenkų sąjunga ir pa­našias, kad būtų renkami į aukščiausius valstybės postus veikėjai, kurie iš tikro kovoja prieš ją (tokie, kaip buvę  Vilniaus, Šalčininkų rajonų tarybų nariai – „autonominikai“, kaip LLRA pirmininkas Voldemaras Tomaševskis ir kiti. Beje, pastarajam „lenkų autonomijos arkliukas“ buvo ypač naudingas kopiant karjeros laiptais, su juo jis buvo įjojęs ir į Vilniaus rajono savivaldybės tarybą, valdy­bą, gavo LLRA pirmininko postą (1999 m.), tapęs Vilniaus savivaldybės vicemeru, LR Seimo nariu, o nuo 2009 m. – net Europos Sąjungos Parlamen­to nariu. Tie postai jam sudarė ir sudaro visas galimybes tariamai ginti lenkų interesus nuo lietuvių, spręsti lenkų kultūros ir gerovės klausi­mus, sukuriant aureolę, kad jei ne jie, ne LLRA, Lietuvos lenkų sąjunga ir kiti, lenkai Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose jau seniai būtų pražuvę, sugrąžinti į pagonybę. Ypač ES parlamentaro postas sudarė sąlygas ir vi­saip spausti, menkinti Lietuvą, sudaryti apie ją neigiamą nuomonę, sukurti nepasitikėjimo ja atmosferą. Turbūt nedaug yra valstybių, kurios patikėtų atstovauti ir ginti savo reikalus tarptautinėse institucijose asmenims, aiškiai pasisakantiems prieš tą valstybę ir jos Suvereną.

19. Tiesos žodžio baimė

Žinomas lenkų veikėjas ir nepriklausomos Lietuvos garbingas gynėjas Ryšardas Maceikianecas nesuabsoliuti­no LLRA ir jos pasekėjų vaidmens. Jis dar  2011 m. lapkričio 12 d. „Vorutos“ 2-ajame numeryje  rašė:

Ryšardas Maceikianecas, Pogon.lt portalo redaktorius. Slaptai.lt nuotr.

„[…]. Tai, kaip elgiasi dabartinė Lenkijos valdžia, naudodama Vilnių prieš­rinkiminės propagandos tikslams, yra tik rafinuotas tęsinys (ankstesnio antilietuviškumo), kurį toleravo tuometinė mūsų krašto valdžia […]. Visai neseniai Maja Narbutt iš „Rzeczpospolitos“ vieną moksleivę iš Šalčininkų, savo rašinyje kritiškai įvertinusią Želigovskio įvykdytą Vilniaus užgrobimą, palygino su sovietų pionieriumi Pavliku Morozovu, nes jis, girdi, išdavė „saviškius“. Prieš tai ta pati žurnalistė šlovino iš Švenčionių rajono, Prienų ra­jono LLRA veikėją, buvusį „Lenino priesakų“ kolūkio pirmininką Antonijų Jundo, kaip nepalaužiamą lenkų patriotą, kuris, nors ir būdamas Lietuvos pilietis, pareiškęs, kad po Trispalve vėliava niekada nestosiąs, tik po baltai raudona (Lenkijos – A. L.). Tiesa, tai jam nesutrukdė pasinaudoti užimama padėtimi, šalies įstatymais, supirkti iš buvusių pavergtų pavaldinių sklypus ir tapti kelių tūkstančių hektarų žemės savininku […]. Visa antilietuviška – tai triukšmingos Rinkimų Akcijos (LLRA – A. L.) kampanijos vaisiai […].Šios organizacijos ir jos dabartinio lyderio veikla, oficialiai vykdoma, prisidengus partijos pavadinimu, labiau primena organizuotą nusikalstamą grupuotę, o ne partiją (žmonių ir redak­cijų užpuolimai, kitokią nuomonę turinčių žmonių persekiojimai, trukdymas veikti krašte kitoms, nepriklausomoms nuo Rinkimų akcijos organizacijoms, informacinis teroras). Be abejonės, tai jau naujas reiškinys, neturintis nieko bendra su sukompromituota autonomijos idėja. Tai greičiau demokratinė­mis pasivadinusių struktūrų panaudojimas ne pagal pavadinimą, siekiant okupuoti teritoriją, atimti iš Europos centre gyvenančių žmonių pagrindines teises ir laisves […].

Lenkų tautinė mažuma nepagrįstai tapatinama su Rin­kimų akcija ir jos lyderiu. Minėtosios triukšmingos gaujos pagrindą sudaro tie, kurių tik pirmoji ir antroji karta gyvena Lietuvoje, užėmusi vietą tų, kurie dėl vadinamosios masinės repatriacijos išvyko į Lenkiją arba, bėgdami nuosovietų „rojaus“, – į kitas šalis. Kartu su šia grupe reiškiasi buvusių sovietinių kolūkių atstovai bei individai iš socialinio dugno […]. Tipiniu minėtos grupės atstovu –  ilgametis Lietuvos lenkų sąjungos „prezidentas“, Mas­kvos politinės akademijos prie TSKP CK auklėtinis, ilgametis sovietinio lei­dinio „Czerwony Sztandar“ partinės organizacijos sekretorius, žmogus, nu­skriaustas savo kilmės ir todėl, kaip susidaro įspūdis, norintis atkeršyti lenkų bendruomenei Lietuvoje […]. Galiausiai tai žmogus, labai mielai sutinkamas ir remiamas lenkų garsenybių, kurios kartu su draugija į save panašių, sega į atlapus ordinus už „lenkiškumo puoselėjimą“.

Nuo tada, kai 2000 m. Rinkimų akcija nusikalstamai ir jėga perėmė Lie­tuvos lenkų sąjungos vardą ir turtą […], taip iki šiol atkakliai, naudodamasi Lenkijos žiniasklaida, stengiasi įteigti pasauliui nuomonę, kad atstovauja vi­sai lenkų tautinei mažumai, nors iš esmės yra tik atvykėlių baltarusių, pas­taruoju metu intensyviai polonizuotų, sovietinių struktūrų ir vietinio pro­letariato derinys. Vietiniai, seniai čia gyvenantys Lietuvos lenkai skambiose minėtos triukšmingos gaujos veiklose dalyvauja nenoriai, tik priverstinai ir minimaliai. Tą įtikinamai liudija rinkimų rezultatai, rodantys, kad atskirose savivaldybėse už Rinkimų Akciją balsuoja žymiai mažiau nei pusė ten gyve­nančių Lietuvos lenkų. Ir tik Vilniaus rajone vos daugiau nei pusė, 51 proc. Ir tokia situacija Akcijos naudai nesikeičia. Neatsitiktinai Akcijos veikėjai vis dažniau ir garsiau kreipiasi pagalbos į rusų ir baltarusių prosovietiškai nusi­teikusį elektoratą, o Rinkimų Akcijos aplinka su finansine ir politine Lenkijos parama tampa akumuliacijos centru asmenims, puoselėjantiems Lietuvoje  antivalsty­bines nuotaikas ir prosovietinius polinkius. Galiausiai šiuo klausimu Akcijos lyderio pozicija yra vienareikšmiška – prieš keliolika dienų jis viešai televizi­joje pareiškė, kad prie sovietų jam buvę geriau, o iškart po išrinkimo į Euro­parlamentą dirbti savo patarėju priėmė buvusį KGB majorą, jau pensininką.

Nepaisant to, kad dirbant ambasadoriumi Janui Vidackiui, buvo imtasi praktikos valdyti ne savo valstybės piliečius, tai dar nebuvo blogiausi laikai. Varšuvos „Wspolnotos“ bei kitų įstaigų čiuptuvai nebuvo spėję pakankamai giliai įsiskverbti į Lietuvos lenkų aplinką. Kūrėsi vis naujos visuomeninės organizacijos, atsirado įvairių iniciatyvų, vyko diskusijos ir ginčai, teikdami vilties, kad lenkų bendruomenė natūraliu būdu suformuluos savo vertybes ir tikslus bei apibrėš savo ateitį tuometinėje Lietuvos realybėje.

Deja, tokia beveik idilė truko tik iki 1999 metų, kai Varšuvos „Wspolnota“, siekdama nuslėpti daugiamilijoninius finansinius iššvaistymus sta­tant Vilniaus lenkų namus, tikrąja to žodžio prasme nusamdė „akcijinių“ grupę, kad atakuotų tuos, kurie tuos namus statė ir siekė sutvarkyti lėšųapskaitą. Atsidėkojant akcijos lyderis imamas kelti į padebesius, o kai 2001 metais Lenkijos prezidentūros rūmuose sukelia skandalą ir atsisako priimti ordiną „Už Lenkijos ir Lietuvos santykių vystymą“ (matyt manydamas, kad apdovanojimas turi būti aukštesnio laipsnio), Aleksandras Kvasnievskis vei­kiai pats asmeniškai atveža ordiną į Vilnių ir įteikia. V. Tomaševskis jį maloningai priima. Daugelis tuomet galvojo, kad tai geriausias Lietuvos ir Lenkijos santykių laikotarpis, nesuprasdami, kad nusikaltimas gali pagimdy­ti tik nusikaltimą, ir su šia žyme pradėta veikla kitaip vystytis negali.

Būtent siekimas nuslėpti tuos nelaimingus 10 milijonų zlotų ir iki galo nebaigtas „Nasza Gazeta“ redakcijos užpuolimo tyrimas, mūsų nuomone, lėmė, kad nutrūko natūralus aplinkos vystymosi procesas, o kuriant Lietu­vos ir Lenkijos santykius, ėmė dalyvauti nusikalstamas elementas.

Visai neseniai žinomas Lietuvos istorikas iš esmės pakartojo mūsų bai­mes ir abejones, teigdamas, kad, jo nuomone, dabartinė įtampų ir antivals­tybinių elgesių situacija buvo iš anksto užprogramuota tada, kai dalį Lietu­vos piliečių ėmė valdyti ir finansuoti bei remti kita valstybė.

Neginčijamas įrodymas, kad vadinamoji polonijinė Lenkijos politika patyrė visišką fiasko, yra tas, jog dabartinę lenkų antikultūrą, įskaitant ir politinę, prisimins ne viena karta ir ne tik Lietuvoje. Žinoma, tai negatyviai atsilieps Lietuvos lenkų likimams.

Būtent todėl dabartinėje situacijoje ir minėtomis sąlygomis ne savo tautos klaidų ar fobijų ieškojimas, o teigimai, ką lietuviai turi daryti, o ko ne, niekur neveda. Todėl ragintume […] visus, kurie Lietuvai linki gero, kad pradėtų analizuoti situaciją savo šalyje ir pasinaudotų teise reikalauti iš valdžios pakeisti politiką į normalią, paremtą teise bei palankumu kaimy­ninėms valstybėms ir tautoms.

Pavyzdžiui, nereikia net būti teisininku, pakanka tik pažiūrėti į lenkų kalbos žodyną, kad suprastum, jog prievartinis teikimas Lietuvos lenkams vadinamosios Lenko kortos, liudijančios apie tariamą priklausymą lenkų tautai, yra gryniausia provokacija (paskaitykite Michako Romer‘io min­tis „Dwie teorie o Polakach litewskich“. Zeszyty Historyczne, Nr. 106. Rok 1993, Paryz),o dosnus Lenkijos senato biudžeto lėšų dalinimas prieštarau­ja Lenkijos Konstitucijai. Tuo labiau, kad šiais galingais finansiniais srautais siekiama Lietuvos lenkų dezintegracijos savo Tėvynėje, o apimtis vienpu­siškos negatyvios informacijos, skleidžiamos lenkų gyventojams Lietuvo­je per postkomunistinius leidinius, radiją „Znad Wilii“ bei „TV Polonia“ atstovybę už Lenkijos mokesčių mokėtojų pinigus, turi visus informacinio teroro bruožus. Tai tik kelios iš daugelio šiurkščiai akis rėžiančių temų, dėl kurių Len­kijos politikams ir veikėjams yra plati dirva pasirodyti […].

Protesto prieš šiandieninę Vilniaus polonizaciją plakatai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

Prieš kelias dienas savo gimtojoje gyvenvietėje stebėjau, kaip vėlų vaka­rą visai dar maži vaikai su ponia direktore priešakyje grįžta iš eilinės išvy­kos į Vilnių, kur „protestavo prieš bjaurius lietuvius“, kurie galiausiai nori gerai išmokyti oficialios mūsų šalies kalbos. Žiūrint į juos ir klausant jų kalbos, man nebuvo gaila nei per pastaruosius dvidešimt metų praleistų istorinių galimybių ir šansų kultūros srityje, nei per Akcijos teismų metus sunaikintų paminklų, nei sulaukėjusio krašto ir žmonių – o tik iki ašarų gaila tų vaikučių, kuriems nuo mažens skiepijamas nepalankumas savo Tė­vynei ir bendrapiliečiams. Ir kad štai su ta nepaprastai sunkia kupra jiems teks eiti per savo gyvenimą. Ir kad taip vyksta tik tam, kad organizuota asmenų grupė vis dar galėtų būti valdžioje ir tyčiotis iš bejėgių žmonių ten, kur yra ir mano gimtinė.

Tokioje situacijoje natūraliai lūpos veriasi retoriniam klausimui – kam išvis yra polonistikos centras ir mokyklos, jei neišugdo Žmogaus ir Piliečio, o tik vadinamąjį lenką, kurio tautiškumą dabar apibrėžia ne kultūros lygis, žinios ar tradicijos, o tik priklausymas tam tikrai partijai ar organizuotai grupei, remiamai oficialiosios Lenkijos.

Ir tai, mūsų nuomone, yra esminis klausimas, į kurį laikas duos atsakymus“.

(Bus daugiau)

2019.03.17; 22:00

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: istorikas Algimantas Liekis.

11. Internacionalas prieš Nepriklausomybę

LR AT Įstatymas dėl galimo tiesioginio valdymo įvedimo, sukėlė ne­rimą Rytų Lietuvą bandžiusiems užvaldyti lenkų šovinistams. Tačiau jo įgyvendinti nespėta dėl sustiprėjusios TSRS okupacinės kariuomenės, LKP (TSKP pagrindu), „Jedinstvos“ ir kitų smurtinių organizacijų puolimo prieš nepriklausomos Lietuvos institucijas, prieš lietuvių Tautą. Antilietu­viškos – okupacinės jėgos lemiamą smūgį laisvėn pakilusiai lietuvių tautai planavo smogti 1991 m. sausio 12-13 d., pirmiausia užimant radiją ir te­leviziją, Parlamento, Vyriausybės rūmus ir kitus objektus.

Pasklidus žiniai apie okupantų ir jų talkininkų planus, šimtai lietuvių rinkosi prie Parla­mento, radijo ir televizijos pastatų, kad apgintų juos, o tuo pačiu – ir Lie­tuvos nepriklausomybę. Nerimą didino tai, kad okupacinės kariuomenės daliniai dar intensyviau ėmė užiminėti valstybinius pastatus, kad dar akiplėšiškiau savo priešiškumą demonstravo rusų-lenkų organizacijos, pirmiausia Jedinstvo“, ir kad nemažai buvusių Lietuvos  milicininkų, vadovaujamų būrio štabo viršininko Boleslovo Makutinovičiaus, sausio 12-osios naktį pagrobę 15 policijos mašinų ir ginklų, perėjo į okupan­tų ir jų talkininkų pusę. Vakare, apie 23 val., okupantų sudarytas LTSR „Nacionalinio gelbėjimo komitetas“ (sudarytas iš LKP (TSKP pagrin­du) CK, „Jedinstvos“, Rytų Lietuvos lenkų) išplatino atsišaukimus, kuriuose kreipėsi per radiją į Lietuvą, į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Girdi, dabartinė valdžia nustūmusi Lietuvos liaudį prie bedugnės, nebekontroliuojanti pa­dėties Respublikoje, todėl šio komiteto pareiga esanti paimti į savo rankas visą valdžią Lietuvoje, kad tariamai  būtų išvengta brolžudiško karo ir ekonominio kracho, o ištikrųjų, kad Lietuvą išlaikytų savo naguose.

Tai ypač akivaizdu iš TSKP CK ir KGB organizuotų sąmokslų prieš Lietuvą po Kovo 11-osios Akto paskelbimo (1990 m.) ir iš 1991 m. rugpjūčio 18-23 d. pučo. Tada, prisidengus probolševikine LKP (TSKP pagrindu), antilietuviškomis rusų, lenkų organizacijomis – KGB, okupacinės kariuomenės struktūrų padali­niais, reikalauta, kad Lietuva ir toliau liktų TSRS sudėtyje, valdoma „vie­ningos“ komunistinės partijos ir sovietinės valdžios.

Toms, prokomunistinėms jėgoms, svarbią paramą teikė Vilniaus, Šalčininkų ir kai kurių kitų rajonų lenkai – šovinistai. Pasinaudodami ypač sunkia nepriklausomos Lietuvos padėtimi (kaip ir 1919-1920 m.), jie sten­gėsi sekti kareivos J. Pilsudskio pavyzdžiu ir atplėšti nuo Lietuvos jos rytinę dalį, paskelbiant ją lenkų autonominiu kraštu (sritimi). O jei Lietuva išstotų iš TSRS – tariamąjį lenkų kraštą palikti TSRS ar Baltarusijos TSR sudėty­je. Tokiam lenkų siekiui TSKP, LKP (TSKP pagrindu) bei KGB visiškai  pritarė ir ėmė teikti lenkams visokeriopą paramą, kad jie tik kuo giliau įvarytų lietuviams į nugarą savo užnuodytą durklą. Iš archyvinių dokumentų atrodo, kad talkininkais jiems  buvo ir kai kurie LTSR valdžios nomenklatūrininkai. Taip 1991 m. pradžioje  buvęs  LTSR Ministrų Tarybos pirmininkas V. Sakalauskas, jo pavaduotojas Vilius Kazanavičius, TSRS oro desantinės kariuomenės vado pirmasis pavaduotojas generolas Osvaldas Pikauskas ir divizijos vadas, ge­nerolas A. Žitnikovas tarėsi, kaip išsaugoti Lietuvą tarybine, TSRS sudėty­je. Tuomet suokalbininkai į Maskvą, į KGB pranešė, kad „jeigu būtų aiški Centro pozicija ir palaikymas, galima būtų duoti reikiamą atkirtį […]“.

Tuo laiku TSRS prezidentas ir TSKP CK generalinis sekretorius M. Gorbačiovas paskelbė įsaką „Dėl papildomų priemonių, įgalinančių užtikrinti tarybinių piliečių teises, apsaugoti TSR Sąjungos suverenu­mą Lietuvos TSR teritorijoje“. Įsake, be kitko, nurodė nepriklausomos Lietuvos vyriausybei paleisti savanorių formuotes, surinkti visus gy­ventojų turimus ginklus, sugriežtinti atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų iš Lietuvos kontrolę ir t.t.

Priedanga pasmaugti nepriklausomą Lietuvą buvo LKP (TSKP pagrin­du), rusų, lenkų organizacijos, taip pat 1990 m. balandžio 28 d. slapta su­darytas Lietuvos TSR nacionalinio gelbėjimo komitetas (LNGK), turėję perimti nuverstos nepriklausomos Lietuvos valdžios funkcijas.

Padėti pasmaugti laisvės siekiančias jėgas TSKP CK, jos „vietininko“ – LKP (TSKP pagrindu) CK įsakymu žiniasklaida privalėjo diskredituoti ne­priklausomos Lietuvos valdžią, jos pastangas suteikti lietuvių kalbai vals­tybinės kalbos statusą, sugrąžinti nepriklausomos Lietuvos valstybinę sim­boliką ir pan. Mėginta bauginti, pirmiausia svetimtaučius, kad Lietuvą norima paversti fašistine, o rusus, lenkus – beteisiais vergais; įrodinėta, kad, jei Lietuva išstosianti išTSRS, neteksianti Klaipėdos, Vilniaus ir jo kraštų, kuriuos perimsianti Lenkija bei Rusija.

Kad tariamai apgintų „tarybinių žmonių interesus“, nurodymais iš Kremliaus ginkluoti KGB, milicijos ir kariuomenės daliniai ėmė užimi­nėti valstybinių įstaigų pastatus (pirmiausia priklausiusiusbuvusiai LKP, persitvarkiusiai į Savarankišką LKP), saugoti paminklus (Lenino, TSKP veikėjų ir kt.). Gatvėse, pirmiausia Klaipėdoje, pradėjo patruliuoti kariškiai, kuriems buvo suteikta teisė bet ką suimti, iš­vaikyti mitingus ir demonstracijas.

Remiantis priedanga, kad reikia garantuoti jaunuolių ėmimą į sovietų kariuomenę, TSRS gynybos ministro D. Jazovo įsakymu į Lietuvą buvo įvesta Pskovo desantininkų divizija, o kartu su ja – ir KGB grupė „Alfa“.

1991 m. pradžioje ir LKP (TSKP pagrindu) CK pirmasis sekretorius M. Burokevičius savo laiške TSRS prezidentui M. Gorbačiovui reikala­vo nedelsiant Lietuvoje įvesti prezidentinį valdymą. Tikslas – kad būtųatkurta tarybų valdžia, o Lietuva toliau liktų TSRS sudėtyje. Taip pat jis siūlė paskelbti ypatingąją padėtį, kad tvarka Lietuvoje „būtų stabilizuota“.

1991 m. sausio 9 d. M. Gorbačiovas paskelbė ultimatumą nepriklau­somai Lietuvai: „[…] nedelsiant atkurti TSRS konstitucijos ir Lietuvos TSR konstitucijos galiojimus, atšaukti anksčiau priimtus antikonstitu­cinius aktus […]“.

Apie tai, kad prieš nepriklausomą Lietuvą bus mestos TSRS karinės pajėgos, dar sausio 7 d. TSRS Pabaltijo karinės apygardos vadas genero­las leitenantas F. Kuzminas telefonu pranešė Aukščiausiosios Tarybos pir­mininkui V. Landsbergiui, esą TSRS Gynybos ministro D. Jazovo įsaky­mu Lietuvoje pradėtas priverstinis jaunuolių ėmimas į TSRS kariuomenę, ir tam bus panaudota speciali desantininkų divizija. Kitą dieną, sausio 8-ąją, LKP (TSKP pagrindu) CK kartu su KGB ir  irparengtais civiliais de­santininkais, taip pat su lenkų, rusų draugovininkais organizavo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmų šturmą, paskelbė „darbo liaudies“ protestą prieš „fašistinę vyriausybę“ ir prieš kainų pakėlimą.

Lietuvos vyriausybė, supratusi, kad kainų pakėlimo klausimas – provo­kacija, jas atšaukė, o premjerė K. Prunskienė atsistatydino. Tačiau antivalsty­binės jėgos nenurimo. Jos ir toliau telkėsi nepriklausomai Lietuvai pasmaug­ti. Tiesa, pagal kai kuriuos šaltinius, prieš Kremliaus planus panaudoti TSRS kariuomenę pasisakė TSRS oro pajėgų kariuomenės vadas genero­las P. Gračiovas (jis 1982-1983 m. buvo 7-osios oro desanto divizijos vado pavaduotojas Kaune; po to vadovavo oro desanto divizijai Afganistane, kur net 8 kartus buvo sužeistas, už tai pelnė Tarybų Sąjungos didvyrio vardą). Nepaisant to, sausio 8 d. vakare Šiaulių aerodrome nusileido 30 TSRS desan­tininkų lėktuvų, o kitą – Vilniaus aerodrome – karinis transporto lėktuvas IL-76 su desantininkais iš Pskovo, taip pat lėktuvai su KGB specialios pa­skirties „Alfa“ grupės smogikais. Vilniuje, Šiaurės kariniame miestelyje buvo įrengtas tiesioginio kosminio ryšio su Maskvos Kremliumi punktas, matyt didelio masto karinių operacijų valdymui iš „centro“.

Vis akiplėšiškiau prieš nepriklausomą Lietuvą savo mitinguose rėkavo rusų, lenkų stalinistai – komunistai ir šovinistai. Tikslas – sudaryti „tinkamą situaciją“ pradėti okupacinės kariuomenės puolimui – tariamai „gelbėti darbo liaudį“.

Sausio 9 d. tautines mažumas, pirmiausias rusus, „apsiraminti“ ir pa­remti nepriklausomą Lietuvą per radiją ir televiziją kvietė Vilniaus stačia­tikių arkivyskupas Chrizostomas. Bet jo žodžių sąmokslininkai neklausė. Sausio 11 d. LKP (TSKP pagrindu) CK, KGB ir įvairių atėjūnų bei jų palikuonių atstovai savo organizuotame „Lietuvos demokratinių jėgų“ kongrese Vilniuje priėmė ultimatumą, raginantį Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą bei Vyriausybę atsistatydinti iki tos pačios dienos 15 valandos. O jei taip nebūsią padaryta, valdžią paimsiąs į savo rankas „Lietuvos TSR gelbėjimo komitetas“. Jis ir sugrąžinsiąs lietuvą į TSRS „tautų šeimą“. Tuo metu okupacinės kariuomenės ir KGB daliniai užėmė lietuvos Respublikos krašto apsaugos departamento patalpas Vilniuje, užė­mė „Spaudos“ rūmus, kuriuos šturmuojant, buvo sužeista jų gynėjų.

Okupacinės kariuomenės daliniai užiminėjo valstybinius pastatus ir Kaune, Šiauliuose, Alytuje bei kituose miestuose. Dėl miestuose vykusio didelio okupacinės kariuomenės dalinių, šarvuočių, tankų, sunkvežimių judėjimo Vilniaus garnizono vadas generolas V. Uschopčikas informavo Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, kad, girdi, vykstą  tik  kariniai manevrai bei be­sislapstančių nuo tarnybos tarybinėje kariuomenėje jaunuolių gaudymas.

Vadinamojo „Lietuvos demokratinių jėgų kongreso“ atstovams nesu­laukus iš Lietuvos Vyriausybės atsako į minėtą rytmetinį ultimatumą, 15 val. LKP (TSKP pagrindu) CK rūmuose surengtoje spaudos konferencijoje tos išdavikų  partijos Ideologinio skyriaus vadovas J. Jermalavičius paskelbė, kad Lietuvoje visą valdžią į savo rankas ima  lenkų, rusų „Lietuvos TSR gelbėjimo komitetas“.

Lietuvos miestuose toliau tebesiautėjo TSRS kariuomenės ir KGB daliniai: jie užėmė Vilniaus geležinkelio stoties dispečerinę, sustabdė traukinių eismą, o nak­tį iš sausio 11-osios į 12-ąją užgrobė Lietuvos Vidaus reikalų ministerijos Atskirojo ypatingosios paskirties milicijos būrio bazę Valakampiuose. Tąsyk Vilniuje apie 30 Lietuvos policininkų perėjo į nepriklausomybės smaugikų pusę. Tą naktį, kai dauguma jų grįžo iš budėjimo prie Aukščiausiosios Tarybos (Seimo), štabo viršininkas Boleslovas Makutinovičius ir būrių vadai V. Razvodovas ir A. Skliaras įkalbėjo daugelį jų pereiti TSRS VRM pavaldu­mo žinion. Suokalbininkai, paėmę iš sandėlių  80 automatų, 130 pistoletų, šautuvų, revolverių, guminių lazdų, neperšaunamų liemenių, antrankių, skydų, dujokaukių, rūbų, avalynės, radijo ir telefoninio ryšio priemonių ir viską susi­krovę į VRM ir Šiaurės miestelio okupacinės kariuomenės atsiųstus automobi­lius, nuvažiavo į Lietuvos policijos akademijos pastatus Valakampių gatvėje. Į juos patekę apgaulės būdu, užsibarikadavo ir pasirengė gynybai, pasiskelbdami kovosią už Lietuvą TSRS sudėtyje. Tokios didelės grupės omonininkų išdavystė, o svarbiausia, ginklų pagro­bimas buvo skaudus smūgis kovojančiai dėl savo nepriklausomybės Lietuvai.

Ankstyvą sausio 12-osios rytą iš TSRS Gynybos ministerijos atskrido ministro pavaduotojas generolas V. Ačalovas, turėjęs tariamai vadovau­ti vykstantiems okupacinės kariuomenės manevrams. Iš Kaliningrado įVilnių buvo permesta daug tankų ir šarvuočių su kariuomenės daliniais. Bet tūkstančiai žmonių ir toliau rinkosi prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės, prie Radijo ir televizijos komiteto, prie TV bokšto. Visur buvo šokoma ir dainuojama, laikomos šv. mišios. Tai šokiravo okupantus ir jų talkininkus, žiūrėjusius pro tankų ir šarvuočių taikiklius į lietuvių mi­nias, nebijančias net mirties vardan savo Nepriklausomos Tėvynės.

12. Ant Tėvynės aukuro …

Sausio 12 d. 22 val. okupacinės kariuomenės atsargos pulkininkas V. Šurupovas, sukvietęs rusų, lenkų aktyvistus – draugovininkus, LKP (TSKP pagrindu) narius, pasakė, kad naktį vyksią svarbūs įvykiai, todėl jie privalą būti pasirengę padėti „atstatyti Tarybų valdžią“. Tą dieną po keletą kartų per sąmokslininkų radiją „Tarybų Lietuva“ buvo perskaityti tokie jų dokumentai: M. Burokevičiaus atsišaukimas „Į Lietuvos liaudį“. Jame sakyta: „Lietuvos komunistų partijos CK biuras su pritarimu sutiko TSRS prezi­dento M. Gorbačiovo kreipimąsi į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą […]. Situacija Lietuvoje pateko į aklavietę. Išeiti iš susidariusios padėties galima tik imantis neatidėliotinų ir ryžtingų priemonių […]. Žmonės reikalauja įvesti respublikoje prezidentinį valdymą. Lietuvos komunistų partijos CK biuras pritaria visiems demokratiniams darbo žmonių reikalavimams […]. Vienintelė reali priemonė atkurti teisėtumą respublikoje – prezidentinis valdymas. Lietuvos KP CK biuras kviečia visos respublikos darbo žmones palaikyti prezidentinį valdymą“; Lietuvos TSR nacionalinio gelbėjimo komiteto kreipimasis į TSRS Aukščiausiąją Tarybą. Jame pareikšta: „Lietuvos darbo žmonių atstovų ir Demokratinių jėgų kongreso 1991 m. sausio 11 d. įkurtas „Lietuvos TSR nacionalinio gelbėjimo komitetas“ laiko pareiga paimti valdžią į savo ran­kas ir visomis priemonėmis siekti teisėtumo ir tvarkos atkūrimo“; Lietuvos TSR nacionalinio gelbėjimo komiteto kreipimasis į Lietuvos gyventojus. Jame tvirtinta: „Respublikos vyriausybė prarado įvykių raidos kontrolę ir tik melo bei demagogijos pagalba siekia išlaikyti savo įtaką. Ji nesugebėjo teisingai įvertinti TSRS prezidento M. Gorbačiovo 1991 metų sausio 10 dienos kreipimosi […]. Tokiomis sąlygomis Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komitetas […], siekdamas išvengti ekonominio žlugimo ir brolžudiško karo, į kurį stumia mus Respublikos Aukščiausioji Taryba, laiko savo pareiga paimti visą valdžią į savo rankas […]“. Ir kt.

Michailas Gorbačiovas lietuviams asocijuojasi su 1991-ųjų sausio 13-osios žudynėmis.

Užgrobti radijo ir televizijos pastatus Vilniuje kariauna  Šiaurės miestely  pasirengė sausio 12-osios vidurnaktį. Tuomet ten būta daug atsakingų TSRS gynybos, TSRS vidaus reikalų ministerijų, KGB darbuotojų. Tarp jų – TSRS gynybos ministro pavaduotojas V. Ačalovas, Pabaltijo karinės apygardos vado pavaduotojas, majoras V. Ovčarovas, TSRS vidaus reikalų ministro pavaduotojas N. Demidovas, su ministru B. Pugo palaikęs tele­foninį ryšį, KGB 3-iosios valdybos viršininko pavaduotojas J. Kalganovas, LTSR valstybės saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas S. Čaplinas ir daug kitų. Sąmokslininkai palaikė nuolatinį ryšį su TSRS gynybos mi­nistru gen. D. Jazovu, su TSRS KGB vadovu gen. V. Kriučkovu. Pastarųjų žodiniais įsakymais remiantis, pirma turėjo būti užimti radijas ir televi­zija, po to – Aukščiausiosios Tarybos ir kiti pastatai.

Beje, nieko bendra su tiesa neturėjo vėliau paskleisti gandai, kad dėl TSRS kariškių, KGB ir parti­nių veikėjų nusikaltimų Vilniuje nieko nežinojęs TSKP CK Generalinis sekretorius M. Gorbačiovas. Pasak liudininkų parodymų, pas V. Boldiną, M. Gorbačiovo padėjėją ir TSKP CK bendrojo skyriaus vedėją, 1991 m. sau­sio 8 d. vyko pasitarimas, kuriame dalyvavo M. Burokevičius, O. Šeninas (lenkų „autonomininkų“ tiesioginis vadas), R. Nišanovas, O. Baklanovas, B. Pugo, P. Jazovas, V. Kriučkovas ir kiti, ap­svarstę, kaip Lietuvą sugrąžinti į „TSRS šeimą“. Tame susitikime buvo ap­tarti ir TSRS prezidentinio valdymo įvedimo, „nacionalistinės“ Lietuvos vyriausybės nuvertimo ir kiti klausimai.

Sąmokslininkai žvalgybinį reidą, kaip užimti radijo, televizijos, Aukščiausiosios Tarybos pastatus, padarė sausio 12 d., apie 22 val. Tada iš Šiaurės karinio miestelio į sostinės centrą pajudėjo dvi kolonos tankų, šarvuočių ir sunkvežimių su desantininkais. Viena kolona važiavo link TV bokšto, kita – prie radijo ir televizijos pastatų Konarskio gatvėje. Tačiau smaugėjai, pamatę, kad prie abiejų objektų, kaip ir prie Aukščiausiosios Tarybos yra susirinkusios minios žmonių, o visos prieigos užstatytos sun­kvežimiais, autobusais, lengvaisiais automobiliais, grįžo į Šiaurės mies­telį pasirengti tikrajam šturmui. Apie tai TSRS gynybos ministerijos 107-osios motošaulių divizijos vadas V. Uschopčikas, kaip liudininkas, papasakojo Lietuvos prokurorams: V. Ovčarovas (TSRS gynybos ministe­rijos Pabaltijo karinės apygardos vado pavaduotojas – A. L.) įsakė desanti­ninkus operacijoje paremti 7 tankais su tuščiais šaudmenimis ir ekipažais, kurie buvo paskirti iš divizijos 106-ojo tankų pulko. Tiesiogiai tankistams vadovavo desantininkų vadas. Tankų ekipažai privalėjo išvalyti praėjimus kariškiams prie numatytų objektų, kurie buvo užstatyti smėlio barstytu­vais. Tankistai užduotį įvykdė puikiai. TSRS kariškiai ir tankai šaudė tuščiais šoviniais į viršų. Bet, anot V. Uschopčiko, „desantininkai buvę ginkluoti ir turėję po apkabą kovinių šovinių, kuriuos ir panaudoję ka­rinės operacijos metu“ (Baud. bylos T. 114. P. 1465). Tačiau į šią generolo    V.Uschopčiko užuominą mažai kas atkreipė dėmesį, dėl to visą laiką vengta aiškiai pasakyti, kas šaudė į beginklius žmones prie TV bokšto, radijo ir televizijos komiteto pastatų.

Apie okupacinės kariuomenės išankstinį  pasirengimą žudyti Vilniuje  radijo, televizijos pastatų gynėjus, Lietuvos prokuratūra buvo gavusi ir tokį  okupantų desantinės divizijos k/d nr. 74268 kuopos vado leitenanto S. Machovo raštiškąliudijimą: „[…] 1991 m. sausio 12 d. kapi­tonas S. Panikarovas davė mums užduotį užimti Lietuvos radijo ir televizi­jos pastatus, prasiveržti į 9-ąjį aukštą, užblokuoti įėjimus ir pašalinti iš ten dirbančius žmones. Apie 20 val. kariams išdavė ginklus ir šaudmenis – po vieną apkabą kovinių ir po dvi apkabas tuščių šovinių. Kuopoje dar buvo 4 šautuvai su  su koviniais šoviniais. Pats apsiginklavau automatu. 21 val. Sibiriakovas (bataliono vadas) įsakė užimti nurodytus objektus, instruk­tavęs, kaip veikti. Kareiviai buvo suskirstyti trejetais. Jiems buvo priskirta kovinė technika: tanketės Nr. 271, 273, 276, 277, šarvuotis BTRP-670, 2 tankai, automobiliai. Kovinės mašinos buvo pilnos šaudmenų komplektų.

Operacija prasidėjo sausio 13 d. apie 1 val. Tiesiogiai buvau pavaldus kapi­tonui Panikarovui. Išvažiavome kolonoje. Priekyje judėjo tankai. Kartu va­žiavo ir specialiosios paskirties kariai bei TSRS VRM vidaus kariuomenės kuopa. Prie objekto pamatėme daugybę civilių žmonių. Jų tarpe ginkluotų asmenų nebuvo. Kovinėmis mašinomis kariškiai privažiavo prie pat laiptų. Po komandos kariai iššoko iš mašinų, išsirikiavo „pleištu“ ir pradėjo veržtis pro žmonių minią į patalpas. Žmonės priešinosi ir neleido, bet prasiveržę prieangyje jau radome tris „specnazo“ karius. vienas iš jų įsakė nustum­ti nuo pastato žmones, kurie vėl priešinosi. Kariškiai mušė juos automatų buožėmis ir šaudė serijomis iš automatų. Tankai taip pat šaudė. Į kariškius niekas nešaudė. Po to jie apžiūrėjo užimtas patalpas ir išvedėme iš  ten dar buvu­sius žmones. Tą patį darė ir „specnazas“. (T. 123. B. 1. P. 1-70).

Po Sauio 13 – osios žudynių visas pasaulis reiškė užuojautą lietuvių Tautai, laiduojant nešė gėles daugybė organizacijų,  plaukė šimtai užuojautos ir okupantų smurtą smerkiančių laiškų, telegramų, tame tarpe  ir iš tūkstančių dorųjų Rusijos piliečių,  jų organizacijų. Tik tylėjo  „autonomininkai“ ir jie, kartu su „Jedinstveninkais“, okupantų kariuomenės vadais, toliau  kūrė planus, kaip „sugrąžinti“ Lietuvą ir kitas nepriklausomomis pasiskelbusias respublikas TSRS sudėtin, kaip  paskelbti  ir Rytų Lietuvą lenkų autonominiu kraštu, nors ir LTSR sudėtyje.

Borisą Jelciną lietuviai vertina palankiau nei Michailą Gorbačiovą.

„Autonomininkams“ padėti  pasmaugti nepriklausomą Lietuvą turėjo ir 1991m. vasario 15 d. TSRS valstybinio banko N. Vilnioje  įkurtaslenkų komercinis bankas – Asociacija, tarimai Rytų Lietuvos  įmonėms aptarnauti. Jam TSRS valstybinis bankas suteikė visasąjunginio banko statusą, atidarydamas sąskaitą paskyrė 280 mln. rublių kreditą 1991 metams.Ir bankas pirmiausia ėmė remti lenkus, siekusius atskirti Šalčininkų, Vilniaus ir kai ku­riuos kitus rajonus nuo nepriklausomos Lietuvos –  lenkų autonominio krašto kūrėjus. Banko apsaugą  perėmė TSRS okupacinė kariuomenė. Dar daugiau ta Asociacija buvo parengusi planus, kaip jai nepriklausančias „nelojalias“ įmo­nes bei įstaigas, remiančias Nepriklausomybę, atjungti nuo elektros ir dujų tiekimo sistemų, nutraukti  toms  įmonėms medžiagų ir komplektuojančiųjų dalių tiekimą ir t.t. Bankas finansavo ir grupės lenkų „autonomininkų“ kelionę į Moldaviją, kad  iš tenykščių  okupantų  ir jų pakalikų pasimokytų, kaip suskaldyti valstybę ir sukurti naujus jos darinius iš atskirų rajonų. LKP (TSKP pagrindu) CK narys S. Giedraitis parengė projektus, kaip į  TSRS gynėjų  ir to banko sudarytąją Laisvųjų verslininkų asociaciją įtraukti visus  kolūkius, tarybinius ūkius, žemės ūkio  ir kitas įmones ir išplėšti jas  iš pavaldumo nepriklausomos Lietuvos valstybei.

13. Žlugusios stalinistų viltys Rusijoje

Nors ir kaip besidraskė buvę sovietiniai okupantai ir jų pakalikai, nors ir kiek beužimdavo naujų pastatų, lietuvių Tauta nepasidavė, nebepripažino jų valdžios (išskyrus  lenkų šovinistų – autonomininkų gyvena­mus rajonus). Lietuvių Tauta, po daugiau kaip pusamžio vėl pajutusi Laisvės dvelks­mą ir savos Nepriklausomos valstybės kūrimo džiaugsmą, buvo pasiryžusi vardan jos viską  paaukoti. Bet visaip stiprino savo „gretas“ ir Nepriklausomybės priešai, ypač Rytų Lietuvos autonomininkai. Tačiau jiems didelį nerimą  sukėlė 1991 m. liepos 12 d. rinkimai Rusijoje, kurių metu Borisas Jelcinas buvo išrinktas Rusijos Federacijos prezidentu. Jis drąsiai stojo prieš TSKP vienvaldiškumą. Bet ir Rusijos stalinistai nesirengė pasiduoti. Jie, vadovaujami KGB pirmininko V. Kriučkovo, gynybos minis­tro D. Jazovas ir  kitų aukščiausioje TSRS valdžioje  buvusių politinių  veikėjų, 1991 m. rugpjūčio antroje pusėje, TSRS prezidentui M.Gorbačiovui išvykus poilsiui į Krymą,  surengė ginkluotą pučą, kad sugrąžinus  TSRS stalinistinį valdymą, pradžioje visoje TSRS teitorijoje paskelbus „ypatingąją padėtį“, visur iš kariškių, kagėbistų ir „išstikimųjų TSKP narių“ sudarant „vietos  ypatingosios padėties (VYPK) komitetus.

Planavo suimti ir Rusijos Federacijos prezidentą B. Jelciną, sugrįžtantį iš Kazachstano, bet jam pasisekė išvengti arešto ir ėmėsi vadovauti pasipriešinimui pučistams. 1991 m. naktį iš rugpjūčio 18-osios į 19-ąją įvyko pirma­sis viešas (transliuojamas ir per TV, radiją) tos Valstybės ypatingosios paskirties komiteto (VYPK) posėdis, dalyvaujant : TSRS viceprezidentuis Genadijui Janajevui (pirmininkas), TSRS gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui, Vidaus reikalų ministrui Borisui Pugo, KGB pirmininkui Vladimirui  Kriučkovui, TSRS Ministras Pirmininkui  Valentinui  Pavlovui, TSRS pre­zidento patarėjui Olegui Baklanovui, TSRS valstybinių įmonių asociaci­jos pirmininkui Aleksandrui Tiziakovui, TSRS valstiečių sąjungos pirmi­ninkui Vasilijui Starodubcevui, TSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Anatolijui Lukjanovui, TSKP CK sekretoriui (minėtam Vilniaus krašto lenkų – autonomininkų vadui) Olegui Šeninui, TSKP Maskvos komiteto pirmajam  sekretoriui Michailui Prokofjevui, Gynybos ministro pavaduotojams genero­lams Valentinui Varenikovui ir Vladislovui Ačalovui, M. Gorbačiovo patarė­jui Sergejui Achromejevui, TSKP CK skyriaus vedėjui Valerijui Boldinui, M. Gorbačiovo apsaugos viršininkui, KGB generolui  A. Medvedevui ir kitiems. Pučistų posėdis demonstruotas per TV, grojant ir rodant scenos iš baleto „Gulbių ežeras“. Visai TSRS ir užsieniui buvo paskelbtas VYPK nutarimas: “ […] kadangi Michailas Gorbačiovas negali eiti TSRS prezidento pareigų, remiantis TSRS Konstitucijos 127 straipsnio 7 punktu, TSR Sąjungos prezidento įgaliojimai atitenka viceprezidentui Genadijui Janajevui“. Ir toliau nurodyta, kad „atsižvelgiant į plačiųjų gyventojų sluoks­nių reikalavimus imtis kuo ryžtingiausių priemonių, kurios padėtų užkirsti kelią visuomenės žengimui į nacionalinę katastrofą, užtikrinti teisėtumą ir tvarką, nuo 1991 m. rugpjūčio 19 d. 4 val. Maskvos laiku  TSRS įvedama 6 mėnesiams ypatingoji padėtis […]“.

Tuo metu jau Maskvos centran, prie Rusijos vyriausybinių pasatų važiavo per 1000 tankų, tankečių, slinko desantininkų automobilių kolinos, smurtu buvo užimamos TV ir radijo stotys, laikraščių redakcijos. Tačiau pučistai užmiršo paimti savo kontrolėn telefono ir kitų ryšių valdymo punktus, nesugebėjo suimti RTFR prezidento B. Jelcino ir jo benražygių, kaip vicepprezidento A. Ruckojaus, Ministro Pirmininko I. Silajevo, Rusijos AT pirmininko R. Chasbulatovo ir jie ėmė kviesti doruosius rusus ginti demokatijos, rinktis prie RTFR vyriausybės pastatų. Ir tūkstančiai rusų, išgirdę tą kvietimą skubėjo ginti demokratijos, stojo rankomis susikabinę prieš pučistų ginluotąsias armadas, lipo ant tankų savo kūnais pridengdami stebėjimo ir šaudymo angas. Visa Maskva aidėjo nuo minių skandavimų: „Laisvė! Demokratija!“ O pats prezidentas B. Jelcinas, nors aplinkui girdėjosi šūviai ir švilpė kulkos, užlipęs ant pirmojo sustojusio tanko, kvietė visą demokratinę Rusiją nepabūgti pučistų ir ginti savo laisves ir teises. “Sąmokslininkų dienos suskaičiuo­tos. Rusija bus laisva! – drąsino nuo tanko rusų Tautą jos prezidentas Borisas Jelcinas. “Laisvė! Laisvė! – skandavo tūkstančiai dorųjų rusų, pasirengę verčiau žūti, bet neleisti sugrįžti šalies valdžion stalinistniams banditams. 

Toks masinis rusų pasipriešinimas, kai dešimtys vaikinų ir merginų tiesiog gulė po tankais, kad tik jie nepravažiuotų, palaužė ir pučistų pasiryžimą. Vienas pirmųjų, suabejojusių VYPK ir jo įsakymais, buvo   TSRS oro desanto pajėgų vadas generolas Pavelas Gračiovas. Jis, beje, visą laiką prieštaravo dėl kariuomenės panaudojimo prieš demonstrantus ir Lietuvoje, Vilniuje. Jis ir Maskvos gatvėse pamatęs tūkstančius protestuotojų, jų barikadas ir dešimtis jau žuvusiųjų po tankais ir nuo desantininkų kulkų bei kastuvėlių, grįžęs į štabą, pasakė:

– Aš rusas ir neleisiu, kad kariuomenė lietų savo tautos kraują…

Po jo, TSRS oro pajėgų vadas generolas Jevgenijus Šapošnikovas, nuėjęs pas TSRS Gynybos ministrą D. Jazovą, kur buvo ir kitų aukštųjų karininkų, pareiškė:

 – Atšaukite kariuomenės smurtą….

– Kaip atšaukti? – sunerimo D. Jazovas.

– Atšaukti iš Maskvos visą kariuomenę, – griežtai pasakė J. Šapošnikovas.

–  O kas tada bus su Valstybiniu ypatingosios padėties ko­mitetu? – klausė ministras.

– Paskelbti jį apsišaukėlių komitetu, nekonstituciniu ir išvaikyti, – atsa­kė gen. J. Šapošnikovas.

Ministrui nuo susijaudinimo išrasojo kakta, ir jis, nusiėmęs kaklaraiš­tį, kurį laiką tylėjo. Po to atsigręžė į savo pavaduotoją, vieną pagrindinių ir  Sausio 13-osios ginkluoto pučo Vilniuje ir visoje Lietuvoje organizatorių ir vadą, generolą Vladislovą Ačalovą:

– Eik į kabinetą ir siųsk įsakymą kariuomenei: „Stop…“

Ministro D. Jazovo „Stop“ sustabdė jau vėl pajudėjusius šturmuoti Baltuosius rūmus tankus, specialiosios paskirties KGB ir kitas kariuomenės dalis.

Gynybos ministro įsakymas KGB vadui V. Kriučkovui, TSKP CK se­kretoriui O. Šeninui, TSRS Prezidento patarėjui O. Baklanovui bei kitiems pučo organizatoriams buvo netikėtas. Rugpjūčio 22 d. apie 2 val. nakties Gynybos ministro pavaduotojas generolas V. Ačalovas ir V. Varenikovas buvo iškviesti pas KGB pirmininką V. Kriučkovą.

– Kas jūs per kariai, jeigu nieko nesugebate… – ėmė priekaištauti kagėbistas Nr.1

O. Baklanovas klausė, kodėl buvo nutrauktas puolimas, ko išsigąsta? Papriekaištauta, kad generolai blogai padarė, kad neatjungė Baltųjų rūmų nuo elektros, vandens tiekimo linijų. Bet V. Kriučkovas jį nutraukė, išrėždamas:

– Nėra ko čia aiškintis, Baltieji rūmai ir prezidentas B. Jelcinas su savo gauja bus greitai paimti Dzeržinskio ypatingosios motošaulių divizijos karių, jau einančių užimti Baltųjų rūmų…

Bet generolai V. Ačalovas ir V. Varenikovas ramiai KGB vadui paaiškino, kad ir dzeržinskiečių divizija atsisakė dalyvauti puolime ir jau grįžta į dislokacijos vietą. Bet O. Baklanovas, V.Kriučkovas nepasidavė ir toliau įrodinėjo, jog būtina bet kokiomis priemonėmis nors areštuoti Borisą Jelciną ir Rusijos vy­riausybę, nes „priešingu atveju jie mus visus iškars…“

Tačiau kariuomenės daliniai jau traukėsi iš Maskvos gatvių, kaip ir iš Leningrado ir kitų. Prezidento B. Jelcino bendražygiai užėmė vėl savo darbo vietas „Baltuosiuose rūmuose“ ir kitose įstaigose. RTFSR prezidentas B. Jelcinas savo dekretais uždraudė VYPK, o taip pat KGB, TSKP veiklą visoje TSRS, įsakė suimti pučo organizatorius ir aktyviausius veikėjus, iškelti jiems baudžiamąsias bylas. Kai kurie aktyviausi pučistai patys save nubaudė: taip rugpjūčio 22 d. vakare nusišovė TSRS vidaus reikalų ministras Borisas Pugo; M. Gorbačiovo patarėjas marša­las Sergejus Achromejevas užsimušė, iššokdamas pro langą; nusižudė TSKP CK reikalų vykdytojas Nikolajus Kručina (spėta, kad ir dėl TSKP turtų išvaistymo) ir t.t. KGB pirmininkas V. Kriučkovas ir Gynybos mi­nistras D. Jazovas parašė atsiprašymo laiškus M. Gorbačiovui ir B. Jelcinui, kad atleistų jiems už padarytą klaidą – pučo organizavimą. Rusijos teismai keletą šimtų  – pučistų nuteisė 7 – 10 metų kalėjimo, nors daugelis po metų kiti ir buvo paleisti. Rusų demokratų pergalė prieš stalinistus – pučistus išgelbėjo ir Lietuvos nepriklausomybę. 

14. Išsilaivinimas nuo svetimo raugo

Su didžiausiu džiaugsmu žinią apie ginkluotą pučą Rusijoje sutiko Lietuvoje „autonomininkai“, stalinistinės LKP nariai, įvairios lenkų, rusų antilietuviškosios organizacijos, ypač LTSR nacionalinio gelbėjimo komitetas ir „Jedinstvo“, sudarydamos ir VYPK padalinius, siuntė sveikinimus į Maskvą „centrinei VYPK“. Tad kai, kaip rašyta, rugpjūčio 19-osios ankstyvą rytą Maskvoje KGB ir kariuomenės vadai dar svarstė svarbiausių maskvietiškų objektų užėmimo taktiką ir strategiją, Lietuvoje okupacinė kariuomenė jau užėmė Kauno radijo ir televizijos redakciją, Sitkūnuose – radijo transliacijos stotį, taip pat Vilniaus tarpmiestinę telefono stotį, norėdama atskirti Lietuvą nuo pasaulio. Tačiau, atjungus te­lefonus, be ryšio liko ir okupacinės kariuomenės štabai. Teko vėl įjungti. Nepasisekė pučistams kontroliuoti ir nepriklausomos Lietuvos valdžios ir tarptautinių telefonų. Nors ir kaip stengėsi, jie nežinojo, kad Vilniaus tarpmiestinės telefono stoties pastato kieme, rūsyje, yra įrengtas ir rezervi­nis ryšio punktas, į kurį galima patekti tik pro gerai užmaskuotą ir mažai kam žinomą angą. Iš to požeminio punkto Lietuvos Vyriausybė  pučo dienomis ir palaikė ryšius su pasauliu.

Po pirmosios VYPK žinios iš Maskvos, Kauno, Klaipėdos ir kai kurių kitų okupacinių karinių įgulų vadai pasiskelbė komendantais. Buvo už­drausta įplaukti užsienio laivams į Klaipėdos uostą, Kaune šarvuočiai už­blokavo tiltus, o į okupantų pusę perėjęs specialiosios paskirties milicijos dalinys (OMON) užėmė Vilniaus taksi parką. Ypač skubėjo pasinaudoti situacija Šalčininkų, Vilniaus rajonų lenkai, kad greičiau atsiplėšus gabalą Lietuvos. Ypač aktyviai dėl „VYPK reikalo“ kovojo LR AT de­putatas Leonas Jankelevičius, Šalčininkų rajono tarybos pirmininkas Česlovas Visockis ir daugybė kitų. .

Kaip ir metų pradžioje, lemtingąją Sausio 13-tąją, taip ir pučo dienomis tūks­tančiai lietuvių rinkosi prie Aukščiausiosios Tarybos (Seimo), Vyriausybės pastatų. Vilniuje budėjo savanoriai, ginkluoti daugiausia armatūros stry­pais, padegamojo skysčio buteliais. Okupantai, atvažiavę su tankais, šar­vuočiais, ne kartą sustodavo, nesiryždami pulti šokančiųjų, dainuojančiųjų ar besimeldžiančiųjų, kunigui laikant mišias, žmonių.

Apie okupantų ir jų talkininkų nusikalstamą veiklą pučo dienomis by­loja Lietuvos prokuratūroje atlikti tyrimai, iškeltos baudžiamosios bylos. Dokumentuose nurodoma, kad Maskvoje įsikūrus VYP komitetui, LKP (TSKP pagrindu) CK, LTSR nacionalinio gelbėjimo komitetas ir dau­gelis kitų antilietuviškų organizacijų, „autonomininkai“ kreipėsi į okupacinės kariuomenės vadovybę, prašydamos suteikti pagalbą kovojant prieš tariamus „lietuvių nacionalistus“. Prokurorams tai po pučo paliudijo ir Pabaltijo karinės apy­gardos vadas generolas F. Kuzminas. Jis pats sakėsi vadovavęsis ne VYPK, o TSRS gynybos ministro įsakymais. Remiantis jais, kariuomenėje buvo paskelbta padidinta karinė parengtis, sustiprinta visų valstybinių objektų apsauga, iš atostogų atšaukti visi kariai. Ir dar 1991 m. rugpjūčio 19 d. rytą okupacinės kariuomenės daliniai užgrobė Kauno radijo ir televizijos redakcijos patalpas (Daukanto g. 28), te­levizijos retransliacijos centrą Kauno rajone, Juragiuose, Sitkūnų radijo stotį, radijo ir televizijos pastatų kompleksą Kaune, J. Tumo-Vaižganto g. 13 ir kt. Užgrobėjai aiškino, kad baigtas žaidimas su „Nepriklausomybe“ – Lietuva vėl būsianti „neatskiriama TSRS dalimi“. O stalinistinės LKP vadai – M. Burokevičius, J. Jermalavičius, V. Švedas ir kiti parengė net planą, kaip jie atkurs Tarybų valdžią Lietuvoje. ­Okupacinės kariuomenės komendantai miestų, rajonų ir apylinkių vadovanms įsakė  per porą dienų visą valdžią jų, komendantų, paskirtiems įgaliotiniams. Nuolat skelbta, kad visi Lietuvos gyventojai privalo paklusti tik VYPK ir jo padalinių įsakymams.

Lietuvos AT paskelbė, kad VYPK įsakymų vykdymas bus traktuotina kaip antivalstybinė veikla. Bet pučistams rugpjūčio 22 d.  Maskvoje ir kitose vietose pralaimėjus ir pasmerkus VYPK, KGB, TSKP, skubiai paliko užimtus pastatus ir okupacinė kariuomenmė Lietuvoje, krovėsi daiktus ir bėgo Baltarusijon ar kitur ir KGB, stalinistinės LKP  vadai, aršiausi „autonomininkai“. Rugpjūčio 23 d. vakare, minint 52-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto ir slaptųjų protokolų metines, Vilniuje, Lukiškių aikštėje, nuverstas ir Lenino paminklas ir išvežtas į šiukšlyną; kas 2 kilometrai nuo Vilniaus iki Talino buvo uždegti laužai – pergalės ir Laisvės simboliai.Ir kad jie susliepsnojo buvo didelis ir rusų Tautos nuopelnas.

Rusai demokratai visokeriopai rėmė ir Lietuvos Laisvės kovą. Vos ir Sausio 13-osios naktį gavę žinią apie sovietinių desantininkų vykdomas žudynes Vilniuje, prie TV bokšto, iš Leningrado atvyko “Demokratinės Rusijos“ atstovai Sergejus Bereznickis (laikraščio „Nevskij kurjer“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas), Aleksandras Vinikovas, Aleksandras Celiakovas, RTFSR liaudies deputatas, Leningrado miesto tarybos prezidiumo narys Nesterovas ir kiti. O jau dieną atvyko ir iš Maskvos TSRS Aukščiausiosios Tarybos delegacija: Borisas Oleinikas, Levonas Ter Petrosianas, Nikolajus Dementjevas, SSRS AT Žmogaus teisių ir viešumo komisijos pirmininkas Vladimiras Fotijevas ir kiti.

Drąsiai mus gynė ir pirmasis demokratinės Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas. Jis, atvykęs į Taliną drauge su Lietuvos AT pirmininku V. Landsbergiu, Latvijos – A. Gorbunovu ir Estijos – A. Riuiteliu, agre­sijos dieną – 1991 m. sausio 13-ąją – paskelbė pareiškimą, smerkiantį TSRS pradėtą agresiją. Pareiškime šių keturių respublikų vadovai rašė: „Pastarieji Tarybų Sąjungos vadovybės veiksmai Baltijos valstybių atžvil­giu sukėlė realią grėsmę jų suverenitetui, prievartos eskalaciją, atėmė žmo­nių gyvybes […]“. Vadovai ir toliau deklaravo, kad šalys pripažįsta viena kitos valstybinį suverenitetą, jų teisėtai išrinktas valdžias: „Latvija, Lietuva, Rusijos Federacija ir Estija patvirtina pasiryžimą plėsti santykius tarp savo valstybių, grindžiamus tarptautinės teisės principais ir tarpusavio susitari­mais. Šalys kviečia visas – ir įeinančias į TSRS, ir kitas pasaulio valstybes ryžtingai pasmerkti ginkluotos prievartos aktą prieš Baltijos valstybių ir jų taikių gyventojų savarankiškumą, nes tai – grėsmė demokratijai ir stabilu­mui TSRS, taip pat tarptautinėje bendrijoje […].“

RTRSR pirmoji iš didžiųjų valstybių pripažino ir Kovo 11 – osios Lietuvos valstybingumą de jure. Apie demokratinę Rusiją ir jos prezidentą B. Jelciną Lietuvos AT Pirmininkas V. Landsbergis rašė: „[…]. Šiame sudėtingame pasaulyje nau­josios Rusijos ir jos prezidento asmenyje mes sutikome tai, kas teikia vilties, esu tikras, ne vien tik Lietuvos piliečiams […]. Tebūnie Rusija geras pavyz­dys valstybėms ne tik Lietuvos atžvilgiu (kuo mes, žinoma, irgi suintere­suoti), bet ir iš principo; tebūnie ji geras pavyzdys, kaip galima eiti į ateitį, į pasaulį, kuriame bus daugiau teisingumo, vilties ir gerumo vienas kitam […]. Jūsų asmenyje, Pone Prezidente, mes matome šį teisingumo siekį, lai­kome Jus tikru žmogumi, gera linkinčiu ir ištikimu dorai, visų pirma poli­tikoje, o to apskritai ne taip dažnai pasitaiko.

Ačiū Jums ir Rusijos Federacijos delegacijai už tai, ką bendromis pa­stangomis pasiekėme.“

„Vyresniojo brolio“ malonė

Po pučo pralaimėjimo ir po to, kai Rusija pripažino nepriklausomą Lietuvos valstybingumą, nuo rugpjūčio 23 d. ėmė plaukti pranešimai iš įvairių šalių irgi  apie jų pripažinimą. Pagaliau rugpjūčio 30 d. ir Vatikanas paskelbė pripažįstąs ir sutinkąs pasirašyti bendrą de­klaraciją dėl Lietuvos ir Vatikano diplomatinių santykių atkūrimo. O po mėnesio, matyti, įsitikinę, kad nepriklausoma Lietuva nežlugs ir gal sudvejoję lenkų Lietuvoje galimybėmis įkurti Vilniaus krašto savo autonominį kraštą, pagaliau ir iš Varšuvos atkeliavo lenkų valdžios atstovo Jano Kšištofo Bieleckio (Jan Krzysztof Bielecki) pasirašytas laiškas, adresuotas Premjerui. Jame jis rašė: „[…]. Turiu garbės pranešti, kad šiandien Lenkijos Respublikos Ministrų Tarybos Prezidiumas priėmė nutarimą, kuriame reiškia pasirengimą už­megzti normalius tarpvalstybinius santykius su Lietuvos Respublika […].“

Tačiau, kaip įprasta, ir naujieji Lenkijos vadovai dar negalėjo susitaikyti, kad J. Pilsudskio nukariautoji Rytų Lietuva nebepriklausys jiems, tad ir šių santykių užmezgimas, jų nuomone, turėtų vykti tik dėl Lietuvos lenkų gerovės. Laiške rašoma: „[…]. Lenkijos Respublika tiki, kad lenkai, gyvenantys tarp Jūsų, pajus šias permainas kaip savo padėties pagerėjimą. žinoma, kad tai nelengva, bet būtina ir įmanoma, nes jie Lietuvos žemėse yra abiejų Tautų vaikai […].“

Po keleto dienų buvo gautas jau ir oficialus Lenkijos užsienio reikalų minis­tro Kšištofo Skubiševskio (Krzysztof Skubiszewski) raštas dėl diplomatinių santykių užmezgimo.Tačiau ir po pučistų pralaimėjimo nemažai Rytų Lietuvos lenkų ne­rimo, dar  persekiojo lietuvius bei kitų tautybių nepriklausomos Lietuvos šalininkus. Už tai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. rugsėjo 4 d. priėmė nutarimą dėl Vilniaus, Šalčininkų, Ignalinos rajo­no Sniečkaus gyvenvietės tarybų paleidimo ir tų tarybų pirmininkų – Č. Visockio ir jo pavaduotojo A. Monkevičiaus, A. Brodavskio ir jo pava­duotojo V. Kirkevičiaus, A. Kulakovo ir jo pavaduotojo S. Prachorenkos atleidimo iš darbo. O rugsėjo 12 d. LR AT priėmė nutarimą dėl tiesioginio valdymo įve­dimo Šalčininkų rajone ir Sniečkaus gyvenvietėje. Tai labai nepatiko Lenkijos valdžiai. Iš dalies tas nepasitenkinimas buvo jaučiamas ir Lenkijos prezidento Lecho Valensos laiške (1991 09 15) LR AT Pirmininkui V. Landsbergiui. Laiške Lenkijos prezidentas pasidžiaugęs, kad atnaujinami diplomatiniai santykiai tarp abiejų valstybių,  toliau rašė:

„[…]. Pastarųjų dienų įvykiai Lenkijoje sutikti su dideliu nerimu, mat smarkiai pablogėjo lenkų tautybės asmenų, gy­venančių Lietuvos Respublikoje, padėtis […]. Žinios, ateinančios iš Lietuvos, liudija, kad ten iš esmės apribotos lenkų bendrijų teisės. Daugiausia lenkų apgyvendintų Šalčininkų ir Vilniaus rajonų tarybų paleidimas, komisarinio valdymo įvedimas ir, pagaliau, savivaldos rinkimų termino atidėjimas – visi šie nutarimai pažeidžia lenkų tautinės mažumos teises […]. Neleistina taikyti kolektyvinės atsakomybės principų visai lenkų bendrijai. Lietuvos parlamento Lenkų frakcijos nariai taip pat abejoja dėl proce­dūros, taikytos, paleidžiant rajonų tarybas, teisinių pagrindų.

Man ne mažiau kelia nerimą tiesioginio valdymo įvedimo tose teritori­jose faktas. Dėl tokios padėties neįmanoma realiai ginti lenkų mažumos in­teresų Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose […]. Lenkų bendriją taip pat apėmęs didelis nerimas, kad, prieš sudarant naujas savivaldybes abiejuose rajonuo­se, bus padaryti negrąžinami ir jiems nenaudingi pakeitimai […]. Lenkų bendrijoje kilo būgštavimų, jog Lietuvos valdžia, įvesdama naują teritorinį susiskirstymą, norės siekti, kad šiose teritorijose pakistų tautinė struktūra […]. Lenkų mažumos poreikių ir aspiracijų tenkinimas, laikantis įprastinių bendrų tarptautinių standartų, yra bendras Lietuvos lenkų, Lietuvos vals­tybės, taip pat Lenkijos interesas […].“

Tuo metu Lietuvos ir Lenkijos užsienio reikalų ministerijų atstovai jau ėmė tartis dėl bendradarbiavimo deklaracijos.Po ilgų susirašinėjimų, atstovų pasitarimų 1992 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas ir Lenkijos užsienio reikalų ministras Kšištofas Skubiševskis pasirašė deklaraciją „Dėl draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo tarp Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos“. Joje šalys deklaravo, kad gerbs viena kitos suverenumą ir teritorinį vientisumą, lygiateisiškumą, nesikiš viena į ki­tos vidaus reikalus, ir kad šalys neturi viena kitai jokių teritorinių pretenzijų ir nekels jų ateityje. „Esamą ir teritorijoje nužymėtą sieną šalys pripažįsta ne­judinama dabar ir ateityje, sutinkamai su Helsinkio konferencijos (Helsinkio sutartis nebegaliojo nuo 1989 m. rudens, nugriovus Berlyno sieną ir apsijungus į vieną Rytų ir Vakarų Vokietijas, žlugus 1991 m. pabaigoje TSRS ir kt. – Helsinio sutartis garanatavo tik 1975 m. buvusių sienų tarp valstybių nekintamumą – A.L.) principais […]. Šalys reiškia įsitikinimą, kad asmenys, priklausantys abiems mažumoms, yra ir liks lojalūs valstybių, kuriose gyvena, piliečiai […].“

Tas lenkų vado laiškas, dėl savo agresyvumo, šovinizmo ir panieka mažesnei tautai ir jos valstybei – nepriklausomai Lietuvai, sukėlė ir dalies dorųjų  lenkų, gyvenančių Rytų Lietuvoje, pa­sipiktinimą. Keturiasdešimt vienas lenkas iš Vilniaus krašto  (J. Vaitulevičius, J. Gluchovskis, T. Gurskis, L. Daraševič, J. Tripinskis, S. Babičius ir kiti) 1992 m. sausio 27 d. nusiuntė lenkų prezidentui L. Valensai laišką, kuriame rašė:

„Didžiai gerbiamas pone Prezidente! Neseniai kai kurių Lietuvos laikraščių puslapiuose su dideliu susidomėjimu ir nuostaba perskaitėm Jūsų laišką Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui V. Landsbergiui. Deja, turime pažymėti, kad jis nepasitarnavo abipusiam supratimui ir nuoširdžiam dialogui tarp Lenkijos ir Lietuvos užmegzti. Jūsų, ponas Prezidente, laiške išdėstytas lenkų tautinės mažumos Vilniaus krašte politinės situacijos įvertinimas neatitinka tikrovės. Tokį Lenkijos valdžios požiūrį galima įvertinti kaip smūgį lietuvių tautai ir jos vadovybei. Dabartinė Lietuvos valdžia pagarbiai žvelgia ne tik į Lietuvoje gyve­nančius lenkus, bet ir į visų kitų tautybių žmones. Lenkai, rusai, baltarusiai, žydai ir kiti naudojasi visomis Konstitucijoje numatytomis piliečių teisė­mis, kaip ir lietuviai. Juo labiau lenkų niekas neskriaudžia ir nepersekioja. Tad labai apgailestaujame, jog Jūs, pone Prezidente, negavote objektyvios informacijos, o pasinaudojote prokomunistinių, Lietuvos valstybingumo atkūrimui priešiškų būrelių duomenimis.

Deputatai lenkai, atstovaujantys Vilniaus kraštą, nuo pat savo nepavykusios politinės akcijos pradžios visą laiką palaikė konservatyviąsias Kremliaus jėgas, buvo priešiški lietuvių tautos nepriklausomybės siekiams. Savo priešiš­ka veikla ypač pasižymėjo TSRS deputatai J. Cechanovičius ir A. Brodavskis. Organizuojant bolševikams  perversmą (1991 m.) rugpjūtį, dalyvavo beveik visi Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Lenkų frakcijos deputatai.

Po pučo pralaimėjimo ne tik jie, bet ir dauguma prosovietiškų komunistų perėjo į Lietuvos lenkų sąjungą ir ken­kia mūsų valstybei, priešinasi žemės ūkio politikai. Štai kodėl parlamentas nusprendė paleisti Šalčininkų, Vilniaus rajonų, Sniečkaus miesto prokomu­nistines savivaldybes, Prienų ir Vievio apylinkių tarybas. Šis nutarimas jokiu būdu nebuvo nukreiptas prieš šių vietovių gyventojus. Juo siekta sutrukdyti priešišką veiklą, kenkiančią valstybės ir vietinių gyventojų interesams. Ir mes, lenkai, ryžtingai pritariame šiai Respublikos vadovybės akcijai, nes nekenčia­mos tarybinės santvarkos jau esame prisisotinę, mus stebina Lenkijoje kai kurių politinių grupuočių sukelta antilietuviška kampanija. Lenkijos valdžios reikalavimas atšaukti šiuos nutarimus yra neįvykdomas. Nauji rajonų savi­valdybių rinkimai gali įvykti tik susinormalizavus situacijai šiuose rajonuose, įvykus desovietizacijai ir dekėgėbizacijai. Ir tai mūsų Respublikos gyvenime yra svarbiausia. Nors Tarybų Sąjunga jau nebeegzistuoja, KGB ir Komunistų partijos agitacinė veikla vyksta pogrindyje. Visų priešiškų jėgų sunaikinimas yra ne tik lietuvių tautos, bet ir mūsų, lenkų, reikalas.

Gerbiamas Pone Prezidente, kreipiamės į Jus, prašydami suprasti čia išdėstytas mūsų politines realijas ir vadovautis ne vadinamųjų Vilniaus krašto lenkų veikėjų melaginga informacija, bet visų gyventojų daugumos nuomone. Tuo pačiu kviečiame imtis iniciatyvos Lenkijos ir Lietuvos san­tykiams sureguliuoti.“

Lenkų  šovinistų valdomų Vilniaus krašto  savivaldybių nusikalstama veikla prieš nepriklau­somą Lietuvą matyti iš Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros dokumentų. Štai LR Generalinis prokuroras A. Paulauskas 1991 m. gruo­džio 10 d. rašo LR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui:

“Vilniaus ir Šalčininkų rajonų ir Sniečkaus gyvenvietės ta­rybos vykdė veiksmus, prieštaraujančius Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Savivaldos organams šiurkščiai pažeidinėjant Lie­tuvos įstatymus, piliečių konstitucines teises Generalinė proku­ratūra daug kartų reikalavo nutraukti neteisėtą veiklą, tačiau savivaldybės nereagavo. Todėl šių metų rugsėjo mėn. 12 d. jos Lietuvos AT Sutarimu paleistos (…). Jos siekė  įgyvendinti  KPSS CK ir LKP/KPSS CK organizacijų, o taip pat KGB struktūrų parengtus planus, pažeidžiant Lietuvos Respublikos suvėrenitetą, jos teritorijos  neliečiamuma, jėga nuversti Lietuvos Respublikos Laikinuoju Pagrindiniu įstatymu paremtą valstybinę val­džią.

Tam, be tiesioginio SSSR karinių pajėgų panaudojimo, pasireiškusio Lietuvos piliečių ir pareigūnų žudymu ir žalojimu, su­kurtos organizacinės ir ekonominės struktūros, kurios, per Lietuvoje neregistruotą Naujosios Vilnios komercinį banką, turėjo sužlugdyti Lietuvos ekonomiką, destabilizuoti visuomenę. LKP / KPSS spaudos buvo vykdomos Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų, socialinių grupių kiršinamas (…), paruošė lenkų  antivalstybinio pogrindžio Lietuvoje orga­nizacines prielaidas. Vilniaus, Šalčininkų rajonų aukštesniojo ir žemesniojo lygio savivaldybėse, Sniečkaus miesto taryboje LKP/KPSS nariai sudaro iki 90 % tarybose esančių depu­tatų ir viršaičių sudėties. LKP/KPSS aktyvistai sudaro daugumą ir Lietuvos lenkų sąjungoje (…)“.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Lietuvos prokurorai ištyrę lenkų „autonomininkų“ veiklą įvertino ją kaip  Lietuvos valstybės išdavikų, veikusių vadovaujant ir užsienio tarnybomis (KGB. TSKP ir kt.), kad pasmaugus ir Kovo 11 – osios Lietuvos valstybinę Nepriklausomybę. Tik rusų demokratams įveikus  stalinistų ginkluotą pučą išgelbėjo ir Lietuvą nuo  TSKP, KGB  ir lenkų – autonomininmkų sąmokslo   suokalbio  įvykdymo. O Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos prezidentams susitarus vietoje TSRS  buvo sudaryta Nepriklausomų valstybių sąjunga, panaikinant TSRS ir jos prezidentas  M. Gorbačiovas, likęs be valstybės, atsitatydino 1991 m. gruodžio 24 dieną.

Rusija pa­siskelbė esanti TSRS teisių ir pareigų perėmėja ir naujos demokratinės Rusijos Federacinės Respublikos kūrėja. Nuo 1992 m. vasario 27 d. prasidėjo ir Lietuvoje buvusių dislokuotos TSRS kariuomenės išvedimas. 1993 m. rugpjūčio 31 d. paskutinis Rusijos karinis ešelonas paliko Lietuvos te­ritoriją. Po metų, 1994 m. rugpjūčio 31 d. buvusi TSRS kariuomenė paliko Latviją bei Estiją. Tą dieną Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentai pasirašė bendrą pareiškimą, kad šios trys Baltijos valstybės vėl tapo tikrai nepriklausomomis.Prezidento Boriso Jelcino valdoma demokratinė Rusija pasirodė kaip tikrai garbinga ir mažąsias valstybes gerbianti šalis.

Mykolas Biržiška, „Vilniaus Golgotos“ autorius, narsiai kovojęs prieš Vilniaus krašto lietuvių lenkinimą.

1992 m. gegu­žės 11 d. Lietuva ir Europos Bendrija pasirašė Prekybos ir komercinio bei ekonominio bendradarbiavimo sutartį, kuri įsigaliojo 1993 m. va­sario 1 dieną. Pasirašė ir deklaraciją dėl politinio dialogo tarp Europos Bendrijos ir Lietuvos Respublikos. 1993 m. birželio 21-22 d. Kopenhagoje vykusiame Europos Bendrijos vadovų susitikime buvo aptarti ir Rytų bei Vidurio Europos valstybių narystės Europos Sąjungoje klausimai ir 1994 m. liepos 18 d. tarp Lietuvos ir ES pasirašyta laisvosios pre­kybos sutartis, kaip startas tapti nepriklauosmai Lietuvai ir ES.

(Bus daugiau)

2019.03.14; 09:00

2019 m. Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laimėtojos dr. Justinos Kozakaitės kalba iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime Seime.

Gerbiamieji Ekscelencijos, gerbiamasis Seimo Pirmininke, Nepriklausomybės Akto signatarai, visi susirinkusieji.

Dėkui už man suteiktą garbę tokią svarbią dieną stotis prie šios tribūnos ir kalbėti. Manau, tai nuostabus paradoksas, kai Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo minėjime tokia garbė teko tai, kuri neprisimena Lietuvos kitokios nei laisva ir nepriklausoma. Kuri augo turėdama viską, apie ką mano tėveliai ir jų tėvai tik galėjo pasvajoti.

Prieš jus stovi žmogus, kuris niekada neturėjo rinktis tarp laisvės ir mirties. Aš buvau ta ketverių metų mergaitė, kuri drauge su mylimiausia meška įsisuko į patalus nesuprasdama, kas vyksta už lango, kai riedėjo tankai ir išsijungė televizorius, o tėtukas vilkosi striukę skubėdamas laukan.

Prieš jus stovi žmogus, kuris kartais pamiršta, kad turi laisvę kurti, dirbti ir samdyti. Laisvę pykti, skųstis ir susikrauti lagaminą. Ir už nė vieną iš šių laisvių virš mano galvos neprazvimbė kulka, neteko paaukoti nei sveikatos, nei artimo kraujo.

Prieš jus stovi žmogus. O už jo visa karta, kuri nepažįsta Lietuvos kitokios nei laisva. Karta, kuri kartais gali būti karštakošė, netyčia nedėkinga, bet daug labiau tikėtina – pasimetusi ir dar neatradusi savęs mūsų šalies istorijoje.

Tokios mintys ir nuolatinė baimė taip ir neužsitarnauti laisvių, su kuriomis atėjau į šį pasaulį, mane seka nuolat ir rymo kaip tamsus šešėlis man už nugaros, kai su kolegomis iš nepažymėtos kapo duobės mėginame iškelti narsiausių mūsų šalies vyrų ir moterų palaikus.

Kai grįžusi į laboratoriją ant tyrimų stalo anatomine tvarka išdėlioju dar neatpažintą skeletą ir jau pirmieji žiauraus, kauluose palikusio nukankinimo ir nužudymo bruožai man byloja: priešais mane legenda – tokia kaip partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas ar Konstantinas Kalinauskas, štai tokiomis akimirkomis pasijuntu maža ir nenusipelniusi to, ką turiu.

Tokių jausmų apimtai lengva muštis į krūtinę ir sakyti: „Jei būtų karas, aš tikrai daryčiau taip, ir pati pirma krisčiau už Tėvynę. Kad tik netektų mano kaimynams, draugams ir artimiesiems.“ Bet iš tiesų tai kiek ir gėda pripažinti, kad man taip gera gyventi laisvos šalies taikos metais ir nekęsti to skausmo ir kankinimų, kuriais prieš mirtį buvo iškamuoti prieš mane gulintys kaulai.

Ir ką gi man daugiau belieka daryti nei giliai atsidusti, imti į rankas rašiklį ir registruoti toliau. Pasirūpinti, kad kiekvienas svarbus bruožas, patvirtinsiantis šių palaikų tapatybę, būtų aprašytas. Kad kiekvienas šiurpą keliantis sužalojimas nebūtų pražiūrėtas.

Greičiausiai tai mano misija, jei ateityje nebus kilnesnės. Mano ir mano kolegų tikslas – tapti nenuginčijamais metraštininkais, kurie šiuolaikiniais moksliniais metodais gali įrodyti okupacinių jėgų žiaurumą. Bet dar svarbiau – įrodyti mums svarbių istorinių asmenybių egzistavimą praeityje. Ir neleisti, kad jų legenda būtų užpilta melu nepažymėtoje kapo duobėje. Šioje kalboje jau ne pirmą kartą vartoju terminą „nepažymėta kapo duobė“. Tai, matyt, vienas populiariausių visų pasaulio režimų ginklų prieš tautą. O Sovietų Sąjungos atveju nepažymėtos kapo duobės ne tik turėjo amžiams laisvės kovotojų vardus paversti neapčiuopiamais ir nuginčijamais, bet ir apsaugoti patį režimą nuo pavergtos tautos maišto. Ypač tokios nepalaužiamos kaip mūsų.

Jūs tik pagalvokit – to jauno miškuose suimto vaikino, kuris buvo slapčia nukankintas ir nušautas KGB tardymo rūsiuose, kauliukai kėlė tokią baimę visai Sovietų Sąjungai ir jos specialiosioms tarnyboms, kad prisireikė juos apibarstyti kalkėmis ir užkasti taip toli ir taip giliai, kad patys nepajėgtų rasti.

Panašius atvejus galėčiau vardyti ir kalbėdama apie politinius kalinius ir netgi apie carinės Rusijos susidorojimą su mūsų sukilėliais.

Regis, tas režimas sąmoningai ir sistemingai beveik porą šimtmečių mėgina iš mūsų istorijos ištrinti viską, kas primintų, jog turime būti dėkingi ir nepriimti laisvės kaip privilegijos.

Taigi čia aš, tūkstantmečio kartos lietuvė, randu savo prasmę ir nusiraminimą – darydama darbą, kuri myliu ir moku geriausiai. Siekdama, kad kiekvieno už Lietuvos laisvę gyvybę atidavusio vardas būtų iškaltas akmenyje, o jo mirties aplinkybių nustatymas būtų paremtas pedantiškai atliktais moksliniais tyrimais ir nenuginčijamas.

Galiu tik būti dėkinga tiems, kam teko sunkesnio likimo našta, kad gavau tokią paprastą ir garbingą užduotį, kuri neleis mūsų vaikams ir anūkams pamiršti, iš kur pas mus tiek galimybių ir laisvės. O jei ir vėl Lietuvą išmėgintų ugnimi ir krauju, tai būtų iš kur pasisemti stiprybės, ir žinotų jie, kad lietuviai nepalaužiami. Juk tai beveik mokslinis faktas!

Baigdama šią kalbą sakau: nuoširdžiai noriu tikėti, jog mūsų kartos atstovai niekada neturės ginti savo Tėvynės ginklu, o savo indėlį į jos gerovę įneš darydami darbus, kuriuos moka geriausiai ir myli labiausiai. O didžiausias priešas, kurį turėsime įveikti, – tai laisvės nuvertinimas, dėl kurio renkamės lengviausius ir greičiausius problemų sprendimus iš nepritekliaus.

2019 m. Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laimėtojos dr. Justinos Kozakaitės kalba iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime Seime.

Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis pasveikino 2019 m. Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatę dr. Justiną Kozakaitę. Seimo kanceliarijos nuotr. (foto autorė – Džoja Gunda Barysaitė) 

 2019.03.12; 06:00

Buvęs Seimo narys Mindaugas Bastys apskundė Lietuvą Europos Žmogaus Teisių Teismui (EŽTT), penktadienį pranešė Lietuvos ryto televizija.

Mindaugas Bastys. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

„Tai buvo politinis šou, politinis susidorojimas, man nebuvo sudaryta galimybių ginti reputaciją“, – televizijai sakė M. Bastys. 

Konstituciniam Teismui pripažinus politiką šiurkščiai pažeidus Konstituciją, nuslėpus ryšius su buvusiu KGB pareigūnu, Seime buvo pradėtas apkaltos procesas. Buvęs socialdemokratas sprendimą trauktis iš Seimo priėmė po nesėkmingos apkaltos, kai po to prie parlamento buvo surengtas tūkstantinis mitingas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.23; 07:00

LLKS pirmininkas Jonas Burokas. Slaptai.lt nuotr.

Romano „Žali“ autorius Marius Ivaškevičius po ilgoko laiko, kai Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS) ir kitos visuomeninės patriotinės organizacijos, pradedant 2018- 12-06, pareiškė protestą, kad jam nebūtų skirta Nacionalinė literatūros ir meno premija, pasijuto “medžiojamas žvėries akimis“. Prie jo, gindami medžiojamąjį, stojo mūru Lietuvos rašytojų sąjunga, buvęs jos ilgametis pirmininkas Antanas Jonynas (jo tėvas 1952 m, parašė eiliuotą laišką „Draugui Stalinui“), Dramos teatras (direktorius Martynas Budraitis, įžymiojo sovietinio laikų filmo „Niekas nenorėjo mirti“ aktoriaus Juozo Budraičio sūnus – Paleckių giminės atstovai), na ir galų gale į Lietuvą šiomis dienomis atsikraustęs 2000 metų Nacionalinės premijos laureatas Tomas Venclova (jo tėvas ir dėdė Petras Cvirka važiavo į Maskvą atsivežti Stalino saulės).

Pastarasis, dar 2017 m. spalio 29 straipsnyje „R.Vanagaitės pjudymas labai primena sovietinius laikus“ ir 2019-01-29 D.Puslio straipsnyje „T.Venclova: bandymas pjudyti Ivaškevičių ne vienintelis atvejis“. M. Ivaškevičiaus už romaną „Žali“ „medžiojimas“ ir T.Venclovos straipsniuose su panašiais pavadinimais R. Vanagaitės ir M.Ivaškevičiaus“ pjudymas“, mums yra sunkiai suvokiamas. Atvirkščiai, be jokio pagrindo užsipuolami kaip sovietiniais laikais patriotiškai mąstantys žmonės, partizanai, išniekintųjų romane partizanų ir partizanių artimieji. T.Venclova tiesiai ir sako: „patriotai“ temoka ir tenori kaltinti, žeminti, nepaisyti logikos grandžių, iškraipyti ir nutylėti faktus, o pirmiausia rėkti ir skelbti priešininkus svetimų valstybių agentais, kuriems nėra vietos tėvynėje, o jeigu tai tik už grotų. Įžymusis disidentas vadina mus patriotiškai mąstančius siaurakakčiais fanatikais ir dažniausia apsišaukeliais ir veidmainiais. Jis dar gi mus moko, kad partizanų kanonizacija gali mums pakenkti, nes jokie didvyriai nebūna šimtaprocentiniai šventi ir kviečia nepamiršti fundamentalios Mindaugo Pociaus studijos „Kita medalio pusė“, kurioje vadovaujamasi sovietinių archyvų medžiaga.

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Kažkodėl M.Ivaškevičius nieko nerašo apie jų seksualines fantazijas, menkumą, žiaurumą… Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Pastarojo straipsnio pabaigoje T. Venclova solidarizuojasi gindamas M.Ivaškevičių su Lietuvos rašytojų sąjunga, Dramos teatru, o su Vytautu Landsbergiu, neigiamai įvertinusiu romaną „Žali“, griežtai nesutinka.Taigi nemedžiodamas žvėries žvilgsniu ir nieko nepjudydamas teikiu atsaką į mums teikiamus įžeidimus. Norėčiau pradėti  teiginiu: „Nuvainikuokite didvyrius ir jūs demoralizuosite visą Tautą“. Taip ir daro romano „Žali“ autoriaus gynėjai. Nacionalinė literatūros ir meno premija M. Ivaškevičiui skiriama tokiu metu, kai LRS 2018-06-30 nutarimu 2019 metai paskelbti Jono Žemaičio metais. Be to, mūsų valstybė 1992-02-12 Įstatymo 3 straipsniu pripažino, kad 1949 metų vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaracija yra Lietuvos valstybės teisės aktas. Mūsų valstybė garbingai pažymės Deklaracijos 70 metų sukaktį. Siūlyčiau pradedant knygos autoriui, T.Venclovai ir kitiems besiruošiantiems ginti romaną „Žali“, ar yra deklaracijoje nors vienas užgaulus žodis okupacinei ir marionetinei valdžiai. Labai taikliai 16 punkte pasakyta, kad komunistų partija, kaip diktatorinė, nelaikoma teisinė partija; 17 punkte – Asmenys bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę, bendradarbiavimu su priešu, pakenkę išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ir krauju yra atsakingi prieš Teismą.

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.

Šią istorinę deklaraciją pirmuoju pasirašė partizanų vadovas Jonas Žemaitis-Vytautas, kurio palaikai dula Butyrkų kalėjimo prieigose. Todėl norėčiau paklausti autoriaus ir jo gynėjų, kodėl savo romane išsityčiojote iš žuvusių Lietuvos partizanų vadų konkrečiomis pavardėmis. Romane rašai, kad „karas ėmė prastėti, į jį ėjo kaimo bernai, mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmoniškumą“, bet kažkodėl nusitaikėte ne į kaimo bernus, bet į partizaninio karo vadus, Lietuvos karininkus, kovojusį su okupacija Lietuvos valstybės vadovą generolą Joną Žemaitį-Vytautą, kuris su bedražygiais vyksta užmušti savo bendrapavardį Joną Žemaitį, nes jis gyvena kaip nieko nebuvę, tai mūsų neapykantos pagrindas… Jo mirties mums reikia, kaip būtino oro gurkšnio (psl. 26-30). Tai leidžia suprasti, kad partizanai žudė nekaltus žmones.

Nemažai dėmesio romane skiriama Jono Žemaičio seksualiniams nuotykiams, viename epizode jis mylisi su Elena, tame pačiame kambaryje esant kitai moteriai (272, 273 psl). Kitame epizode jau Paryžiuje, Jonas Žemaitis mylisi su Natalija “jos krūtys plekšnoja man į skruostus, iš jos tarpkojo vidine šlaunies dalimi į mane grįžta tai, kas pirma į ją buvo subėgę (222, 223 psl)“. Nesuprantu, kuo užkliūva net Jono Žemaičio motina apsižergusi kulkosvaidį ir minima jo žmona vardu Elena.

Adolfas Ramanauskas – Vanagas. LGGRTC nuotr.

Kitas romano herojus Kęstučio apygardos vadas karininkas, lakūnas, pabėgęs su lėktuvu iš sovietinės armijos ir žuvęs garbingoje kovoje Vyčio kryžiaus ordininkas, plk. ltn. Juozas Kasperavičius, kuris pristatomas kaip didžiausias nusikaltėlis. Jis pamato dviračiais važiuojančias dvi moteris, vieną jų griebia ir išprievartauja – „Kasperavičius turėjo jaustis kaip įsiutęs plėšrūnas, vienu šuoliu nuo bandos atsiplėšęs sau auką. Kasperavičius ją laikė už pažastų ir ji kojomis nelietė žemės. Taip ir susitiko (81 psl)“.

Kaip turėjo jaustis Jono Žemaičio sūnus ar Juozo Kasperavičiaus dukra (jie abu mirę) ar žuvusiųjų artimieji. Beje, Vida Kasperavičiūtė – Tereikienė dar prieš mirtį „Tremtinyje“ 2003-03-27 Nr. 3 parašė straipsnį „Atsakymas knygos „Žali“ autoriui“. Jos paskutiniai žodžiai M.Ivaškevičiui – „nebūsi, jaunasis žmogau, visą gyvenimą jaunas. Atmink mano žodžius, kad sąžinės balsas tau visą gyvenimą iki tavo mirties neduos tau žemiškos ramybės“.

Romane išjuokiamos ir partizanės, kurios didvyriškai kovojo kaip lygios su lygiais su vyrais, iš jų išsityčiojama. Didžiausiame partizanų  Kalniškio mūšyje partizanų vado žmona Albina Griškonytė-Pušelė, įlipusi į medį sėja mirtį reguliarios sovietų kariuomenės okupantams, tačiau pakirsta kulkos žūna. Diana Glemžaitė – Bulovienė, žymi partizanų poetė, pagarsėjusi savo eilėraščiu „Mes mokėsim numirt“ žūna bunkeryje su savo vyru Juozu Bulovu-Iksu. Vyras ragino įsikurti kitur, toliau mokytis, tačiau ji pasirenka mirtį ir kartu su savo vyru žuvo didvyrės mirtimi. Romane Ivaškevičius išjuokia partizanes, partizanų štabo ryšininkę, sklandytoją Niną Nausėdaitę-Rasą, kurią autorius pavadina „Pienine“. Ji lyg penkių vaikų mama, vienas iš jų “net nuo rusų leitenanto“. Jos jausmų pasaulis apibūdinamas taip: ji nuėjo į tankmę ir ilgai ten tupėjo. Niekada nesam matę jos verkiant, nes ji verkė kitu galu (175 psl). Žuvusi ji “dvokė šlapimu, bet tai buvo Pieninės ašaros“ (300 psl).

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Per visą knygos turinį vyksta akivaizdi partizanų vadovybės šmeižto kampanija. Tarp minėtų partizanų patenka 1949-02-16 deklaraciją pasirašęs partizanų poetas Petras Bartkus-Žadgaila.

Visų straipsnyje nesuminėsi. Komisija ir jos sprendimą ginanti Rašytojų sąjunga aiškina, kad autoriaus kūryba yra viena iš pamatinių žmogaus teisių, tai teisė į žodžio ir kūrybos laisvę, bet svarbesnė yra kūrėjo atsakomybė ir sąžinė, apšmeižus ir išniekinus, išgalvotais per nakties svaičiojimus, labai vulgariai ir neetiškai po mirties garbingus partizanų vadus. Ginantys autorių taip pat daro išvadas neparemtas jokiais konkrečiais  faktais. Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija 2018-12-13 dieną gavusi LLKS raštą „Dėl Nacionalinės kultūros ir meno premijos skyrimo Mariui Ivaškevičiui“ biurokratiškai atsakė, kad komisija susipažino su rašto turiniu ir dėkoja už nuomonę.

Nieko nenustebino ir komisijos pirmininkės Viktorijos Daujotytės požiūris į romano „Žali“ vertinimą. Tai parodo jos knyga „Gyvenu viena“ išleista 2012 metais (170-171 psl). 1945 m. liepos 25 d. kai NKVD kariuomenė kartu su Varnių stribais apsupo ir sudegino Antavičių, Gužauskų ir Dirmeikių sodybas. Bandę pabėgti iš degančių pastatų buvo nušauti, kiti sudegė. Vien Dirmeikių sudeginti 7 šeimos nariai. V.Daujotytės minėtoje knygoje esanti pastraipa aiškiai nurodo, kad egzekuciją atliko „atėję iš miško“. “Baisi ten vieta, gal ir šventa, žmones gyvus sudegino atėję iš miško, langus užkalė, visus, ir mažus, Dirmeikių šeimynos…“ O kas galėjo ateiti iš miško – tik partizanai, nors archyviniai dokumentai rodo, kad egzekuciją atliko NKVD kariuomenė su stribais. Jei V.Daujotytė specialiai apšmeižė partizanus, tai didelis blogis. Jei tai padarė iš nežinojimo (augo gretimame kaime), tai tokio aukšto lygio intelektualė, profesorė visai nesiorientuoja partizaninio karo istorijoje arba vadovaujasi sovietiniais archyvais.

Norėčiau autoriui priminti, kad niekas tavęs nemedžioja žvėries akimis, o T.Venclovai – niekas jo nepjudo. Mes giname garbingą partizanų vadų vardą. M.Ivaškevičius neprisimena partizanų medžioklių, dažniausia „ant palaukimo“, o Jūs, Tomai Venclova, gerai turėtumėte tokias medžiokles prisiminti. Lietuvos budelis Antanas Sniečkus ir dabar jo gerbėjų su sovietiniu paveldu vadinamas „Šeimininku“ su okupantų vadovybę nurodė, NKVD daliniams ir stribams medžioklėje „ant palaukimo“ pasaloje sėdėti tol, kol nebus sumedžioti visi „banditai“.

Ir vežė sumedžiotus mūsų miško brolius ir sesutes vežimais, ant šiaudų, nuautais batais, kad suguldytų miestų, miestelių skveruose išniekintus jų kūnus. Autorius su jį ginančiais tęsia tolimesnę medžioklę jau kitais moderniais būdais, išgalvodami įvairius pramanus, įvairius svaičiojimus, tuo labai skaudžiai įžeisdami artimuosius ir mus patriotus, kaip vadinate siaurakakčius. Labai gerai menu tuos laikus, kai stribas, Ukmergės mieste peršovė jaunuoliui ranką. Jaunimas dainavo partizanines dainas.

Prisimenu, kaip mano tėvelį stribai pastatė prie sienos ir reikalavo vežti juos į partizanų medžioklę, ruošėsi nušauti, bet nedrįso mieste tai daryti. Džiaugiuosi tėveliu, laisvės kovų dalyviu – budeliams nepakluso.

Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos visuomeninė taryba 2019-01-25 d. užregistravo skundą LR Generaliniam prokurorui dėl galimo nusikaltimo vertinant Lietuvos pasipriešinimo okupacijai partizaninę kovą ir jos vadovą Joną Žemaitį bei kitus partizanus. Šiuo skundu prašome pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones sustabdant Nacionalinės literatūros ir meno premijos teikimą Mariui Ivaškevičiui, kol baigsis tyrimas ir teismas. Visuomeninė taryba prašo skundą išnagrinėti ir įvertinti pagal jame minimus LR BK 170 pakelta 2 straipsnio 1 dalies ir 313 2 dalies straipsnius.  Skundą pirmieji pasirašė Jono Žemaičio sesers dukros, Lietuvos partizanai, ryšininkai, laisvės kovų dalyviai, tremtiniai, patriotinės visuomeninės organizacijos.

Seime kadaise buvo surengta paroda „Karas po karo“, pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Primenu autoriui, kad Visuomeninę tarybą ir kitas patriotines organizacijas atstovauja ne pavieniai, nereikšmingi žmonės, o per 50 tūkstančių tikrų patriotų. Nuvažiuokite rudenėjant į Ariogalą, praeikite partizanų keliais, mąstykite per naktis ne namuose, o pagyvenkite nors savaitę atnaujintuose partizanų bunkeriuose, gal nesisapnuos partizanų šmėklos, išbluks stribiškas mąstymas. Stalino premijų laureatų vaikų neliečiu, paliksiu kitam kartui. 

Tuo pačiu noriu „Žali“ autoriui paaiškinti, kad Sausio 13 dieną per iškilmingą Laisvės premijos įteikimą partizanui Jonui Kadžioniui-Bėdai niekas kalbos nekonsultavo. Jis nežiūrint garbaus amžiaus, jokių konsultantų nepripažįsta. Jis labai geras oratorius, savo kūnu ir siela pajutęs sovietinį terorą. Tuo pačiu linkiu visiems partizanams, laisvės kovotojams, tremtiniams stiprybės ir Dievo palaimos. Kova dar nebaigta. Vienykimės. Mes neremiame Lietuvos rašytojų sąjungos, dramos teatro, paties autoriaus Tomo Venclovos, Marko Zingerio bei kitų, kurie ruošiasi toliau šmeižti šventą partizanų kovą už Lietuvos laisvę.

LRS Laisvės kovų ir istorinės atminties Visuomeninės tarybos pirmininko pavaduotojas- Laisvės kovų dalyvis Jonas Burokas

2019.02.02; 15:02

Saulius Kizelavičius

Prieš keletą dienų portale slaptai.lt buvo paskelbta Gintaro Visocko publikacija „Sausio 13-oji ir Sausio 20-oji – tas pats Kremliaus braižas“.

Paminklas Sausio 20-osios aukoms atminti Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

Sausio 20-oji – išties puiki proga prisiminti, kas 1990-ųjų pradžioje nutiko Azerbaidžane. Ne vien dėl to, kad, kaip rašo žurnalistas G.Visockas, „tarp 1991-ųjų sausio 13-osios Vilniuje ir 1990-ųjų sausio 20-osios Baku, – daug panašumų“.

Esama ir skirtumų. Lietuvai paskelbus Kovo 11-osios aktą Kremlius bandė prieš lietuvius nuteikti gausiausias, įtakingiausias tautines bendrijas, ypač Lietuvoje gyvenančius rusus ir lenkus. Bet šis scenarijus žlugo. Taip, situacija buvo pavojinga, ir vis tik rusakalbiai bei lenkakalbiai Lietuvos gyventojai provokacijoms nepasidavė. Didžioji dauguma rusiškai ir lenkiškai kalbančiųjų palaikė Lietuvą arba bent jau netrukdė Lietuvai siekti visiškos nepriklausomybės nuo Maskvos. Kad ir kaip nertasi iš kailio, Kremliaus agentai prieš Kovo 11-osios Akto šalininkus nepajėgė pakelti užtektinai daug „jedinstvininkų“. Dėl tuometinės premjerės Kazimiros Prunskienės drastiškai pakeltų maisto kainų prieš mūsų parlamentą, kuriame dirbo tuometinės Aukščiausiosios tarybos pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, buvo bandyta surengti neva „nepatenkintos liaudies atstovų“ šturmą. Bet šturmas, kuriame pagrindiniu smuiku griežė „sovietiniai jedinstvininkai“, – greitai išsikvėpė.

Lietuvą gelbėjo ir lietuviškasis santūrumas. Tarp lietuvių ir kitataučių neįsiplieskė atviras, žmonių gyvybių pareikalavęs konfliktas. Tad Kremliaus vadovybė neturėjo preteksto įvesti į Lietuvą kariuomenės tam, kad ši „neva nuo įsisiautėjusių nacionalistų lietuvių apgintų rusakalbius“. Todėl ir Michailo Gorbačiovo bauginimai, kad iš Sovietų Sąjungos pasitraukdama Lietuva praras Vilniaus ir Klaipėdos teritorijas, nes ten gyvena daug ne lietuvių tautybės žmonių – teliko žodiniais grasinimais.

1990-ieji: sovietiniai tankai Azerbaidžano sostinėje Baku

Azerbaidžanui buvo kur kas sunkiau nei Lietuvai. Pirmiausia dėl respubliką geležiniais pančiais kausčiusios informacinės blokados. Lietuvai pavyko pralaužti sovietinę informacinę blokadą. Į Lietuvą pačiais įvairiausiais keliais tuo metu patekdavo Vakarų žurnalistų. Azerbaidžanas gi buvo toli ir aklinai blokuotas iš visų pusių. Kas iš tiesų dėjosi tuometiniame Baku, – labai mažai kas žinojo Vakaruose. Iki Azerbaidžano sostinės nusigauti Vakarų žurnalistams buvo beveik neįmanoma. Tad Kremlius apie įvykius Azerbaidžane galėjo meluoti kiek tinkamas.

Azerbaidžano padėtį sunkino ir tai, kad tuomet SSRS vadovavo liūdnai pagarsėjęs Gorbis, apsistatęs azerbaidžaniečių nekenčiančiais patarėjais, o azerbaidžanietis Heidaras Alijevas jau buvo praradęs politinę įtaką Maskvoje. Būtent tie Gorbio patarėjai greičiausiai ir pasiūlė sukurti „konfliktinę situaciją“ – Baku mieste surengti keletą provokacijų „nacionaliniu pagrindu“ ir pasiųsti kariuomenę neva konfliktams malšinti.

O iš tiesų 1990-aisiais metais azerbaidžaniečiai nieko blogo niekam nedarė. Jie kaip ir mes, lietuviai, troško laisvės. Jie rengė tokius pat taikius mitingus, kaip ir mes – Katedros aikštėje, Kalnų parke, Vingio parke. Tik jiems ir vėl buvo sunkiau. Įsimintinomis 1990-ųjų sausio dienomis azerbaidžaniečiai buvo priversti gintis – protestuoti dėl armėnų teroristinių ir separatistinių organizacijų bandymų atplėšti istoriniu ir kultūriniu požiūriu Azerbaidžanui labai svarbų regioną – Kalnų Karabachą. Azerbaidžano teritoriniam vientisumui tąsyk buvo iškilęs realus pavojus. Azerbaidžaniečiai pagrįstai piktinosi, kad Kremlius pro pirštus žiūri į armėnų teroristines ir separatistines organizacijas, kurios iš Kalnų Karabacho pačiomis įvairiausiomis priemonėmis, naudodamos net smurtą, bando išstumti azerbaidžaniečius (kaip dabar aiškėja, KGB specialiai jas globojo ir kurstė prieš Azerbaidžaną).  

1990-ieji: azerbaidžaniečiai laidoja žuvusiuosius

Akivaizdu, kad pranešimai, esą Azerbaidžano sostinėje skriaudžiami būtent armėnų tautybės asmenys, – tebuvo KGB dirbtinai sukurpta provokacija. Kremlius nedelsiant išplatino šią dezinformaciją po visą pasaulį, o Azerbaidžanas, patekęs į informacinės blokados pinkles, nieko dorai negalėjo paaiškinti nei SSRS respublikoms, nei tuo labiau – Vakarams.

Taigi naktį iš sausio 19-osios į sausio 20-ąją 1990-aisiais metais į Baku miestą įsiveržė apie 30 tūkst. iki dantų ginkluotų sovietų armijos kareivių, turėjusių ne tik automatus, sunkiuosius kulkosvaidžius, bet ir šarvuočius su tankais. Prisidengdama demagogiška versija, esą taip bandoma „sureguliuoti nacionalinį klausimą“, sovietinė kariauna darė ką norėjo. Prieš azerbaidžaniečių tautą surengto karinio nusikaltimo duomenys: 137 žuvusieji, 744 sužeisti, 841 neteisėtai suimtas ir įkalintas.

Žodžiu, nuo 1989-ųjų pradžios iki 1991-ųjų pavasario sovietų armijos agresiją patyrė trijų respublikų sostinės – Tbilisis, Baku ir Vilnius. Būtent prieš gruzinus, azerbaidžaniečius ir lietuvius Kremlius išliejo didžiausią savo pyktį.

1990-ieji: azerbaidžaniečių mitingas Baku centre

Svarbu ir tai, kad iš Kremliaus išstumtas Heidaras Alijevas (vėliau išrinktas Azerbaidžano prezidentu) dar 1990-ųjų sausio 21-ąją, tuoj po kruvinų žudynių Baku mieste, atėjo į Maskvoje esančią Azerbaidžano atstovybę ir pareiškė griežtą protestą Sovietų Sąjungos vadovybei, išpuolius Baku mieste pavadindamas „azerbaidžaniečių tautos genocidu“ bei „karo nusikaltimu, surengtu prieš Azerbaidžaną“. H.Alijevą išrinkus Azerbaidžano prezidentu šiam tragiškam istorijos puslapiui pradėta skirti ypač daug dėmesio. Azerbaidžanas yra sukaupęs užtektinai daug unikalios informacijos, kaip tuometinės sovietinės slaptosios ir specialiosios tarnybos prieš Azeraidžaną rengė provokacijas. Lietuvai, po metų patyrusiai labai panašų išpuolį, turėtų būti įdomūs azerbaidžanietiški archyvai. Nes būtent ten galima rasti daug svarbių dokumentų, bylojančių apie asmeninę M.Gorbačiovo ir jo patarėjų atsakomybę.

Be kita ko, Azerbaidžane apie tragišką 1990-ųjų sausio 20-ąją sukurtas filmas „Griausmas“ (režisierius – Elhanas Džafarovas, autorius – žurnalistas Agilis Abasas). Lietuvai šis filmas turėtų būti įdomus. Kodėl jo nepažiūrėjus Lietuvoje?

2019.01.19; 18:50

Sprendimas paskelbti dalį Latvijos SSR KGB archyvų kėlė daug abejonių, bet buvo teisingas. Tai trečiadienį pareiškė šalies ministras pirmininkas Maris Kučinskis.

Trėmimai Latvijoje. Slaptai.lt nuotr.

„Nors buvo daug abejonių, mūsų bendras sprendimas pagaliau padėti tašką šiuo klausimu buvo teisingas. Šiaip ar taip, aš tikėjausi dar didesnės visuomenės reakcijos į tai. Vieną sykį reikėjo padėti tašką, ir dabar kiekvienas gali pasakoti, kodėl jis ten buvo, bet mes galime būti tikri, jog ateityje mitai ir spekuliacijos baigsis. Tai tiesiog reikia persirgti, kiekvienas turi pasidaryti savo išvadas, ir reikia gyventi toliau“, – sakė premjeras interviu televizijos kanalui LNT.

Anot jo, anksčiau Latvijos specialiųjų tarnybų išsakyti būgštavimai dėl KGB archyvų publikavimo buvo šiek tiek perdėti. „Paaiškėjo, kad mūsų visuomenė kur kas labiau išsilavinusi ir suprantanti, bet, žinoma, ir smerkianti“, – pareiškė vyriausybės vadovas.

Latvijoje 2018 metų gruodžio 20 d. buvo paskelbta dalis Latvijos SSR KGB archyvų. Tarp paskelbtų dokumentų – KGB darbuotojų telefonų knygos, agentūros kartotekos, neetatinių darbuotojų kartoteka ir t. t. Susipažinti su jais gali visi pageidaujantieji, prieš tai užsiregistravę ir nurodę savo asmeninius duomenis, taip pat dokumentų naudojimo tikslą. Planuojama, kad nuo 2019 metų gegužės 1 d. bus prieinami ir kiti KGB dokumentai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.09; 15:00

Penktadienį paskelbti duomenys rodo, kad tarp latvių, Šaltojo karo metu bendradarbiavusių su KGB (Sovietų Sąjungos specialiąja tarnyba), yra buvęs šalies ministras pirmininkas, dabartinis Aukščiausiojo Teismo vyriausiasis teisėjas ir velionis katalikų kardinolas.

Po ketvirtį amžiaus trukusių ilgų teisinių ginčų Latvijos nacionalinis archyvas paskelbė su KGB bendradarbiavusių latvių sąrašus, iš kurių dauguma vis dar yra aktyvūs politikoje ir versle.

Nuo 1953 iki 1992 metų KGB užverbavo beveik 24 tūkst. latvių, kurie tapo KGB kolaborantais. 

Priešingai nei kitoms tuo metu sovietų valdžios valdytoms šalims, Latvijai pavyko apsaugoti savo KGB archyvą nuo sunaikinimo, kai 1991 metais šalis atgavo nepriklausomybę.

Archyve laikomas visų kolaborantų sąrašas, kodiniai jų vardai, tikrieji vardai, gimimo vietos ir kiti duomenys. 

Tarp žymių minimų žmonių yra du kartus Latvijos ministro pirmininko pareigas ėjęs ir Europos Parlamente dirbęs Ivaras Guodmanis, kuris šiuo metu yra didžiausios Latvijos farmacijos bendrovės valdybos narys. 

Sąraše taip pat minimas dabartinis Aukščiausiojo Teismo vyriausiasis teisėjas Ivaras Bičkovičas, velionis katalikų kardinolas Julijanas Vaivuodas, buvęs užsienio reikalų ministras Georgas Andrejevas ir ortodoksų Bažnyčios Latvijoje arkivyskupas Aleksandras Kudriašovas. 

Latvijoje daug metų vyko diskusijos, ar paskelbti su KGB bendradarbiavusių asmenų sąrašus. Tam nuolatos priešinosi asmenys, įtariami tuo, kad buvo KGB agentai. Tik 2015 metais šalyje buvo įkurta komisija, kurios užduotis buvo paruošti duomenis paviešinimui.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.22; 07:00

Seimo narys, istorikas dr. Arvydas Anušauskas trečiadienį Seimo skaitykloje pristatys savo naująją knygą – monografiją „Aš esu Vanagas“. 

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Susitikimo metu dr. A. Anušauskas atskleis dar negirdėtų faktų apie Adolfą Ramanauską-Vanagą. Knygos siužetas pirmiausia skirtas laikotarpiui, kurio Vanagas pats nebegalėjo aprašyti (1950-1957 m.). Knygoje aprašomos KGB regztos paieškos operacijos, specialiųjų metodų naudojimas, Vanago suėmimo ir kankinimo epizodai. Knygos autorius, pasitelkęs teismo medicinos, archeologijos, antropologijos, psichiatrijos, kriminalistikos, grafologijos ekspertus, išsiaiškino KGB klastotes. Knygoje atskleidžiama ir asmeninė įkalinto A. Ramanausko dvikova su KGB, kai reikėjo atlaikyti ir bandymus kompromituoti, ir atsispirti melui.

Knygoje „Aš esu Vanagas“ parodoma, kad kiekvienas herojus yra iš kūno ir kraujo, su jausmais ir emocijomis, su nevilties akimirkomis ir klystantis. Ir, kad net pasitinkantis savo lemtį, iki paskutinės akimirkos gali kovoti už tai, kas tuo metu jam svarbiausia – mylimos žmonos ir dukros ateitį. Ir Lietuvą…

2018 metai paskelbti Adolfo Ramanausko-Vanago metais. Adolfas Ramanauskas-Vanagas vadovavo vienam kovingiausių partizanų junginių – Dainavos apygardai, buvo išrinktas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadu, vienuolika metų su ginklu rankose priešinosi sovietinei okupacijai. 1956 m. buvo suimtas KGB, brutaliai kankintas ir okupantų teismo sprendimu sušaudytas. 2018 m., po kelis dešimtmečius trukusių paieškų, Vilniaus našlaičių kapinėse buvo atrasti A. Ramanausko-Vanago palaikai. A. Ramanauskas-Vanagas pripažįstamas ir faktiniu Lietuvos vadovu.

A. Ramanauskas-Vanagas pripažintas Lietuvos valstybės vadovu. Eltos nuotr.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.12; 06:30

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas iki Berlyno sienos griuvimo turėjo Vokietijos Demokratinės Respublikos saugumo struktūros „Stasi“ pažymėjimą. Dokumentas daug metų nepastebėtas gulėjo archyve, sakė „Stasi“ archyvų Drezdeno skyriaus vadovas Konradas Felberis.

Stasi[1]
Sovietinės Vokietijos slaptoji tarnyba STASI

Pažymėjimas buvo išduotas 1985 metų gruodžio 31 dieną ir iki 1989-ųjų vis pratęsiamas. V. Putinas tada buvo sovietų žvalgybos KGB karininkas Drezdene.

Turėdamas šį dokumentą, V. Putinas be nuodugnios kontrolės galėjo lankytis „Stasi“ biuruose, sakė K. Felberis. Tačiau tai esą „automatiškai nereiškia, kad V. Putinas dirbo „Stasi“.

„Sovietiniais metais KGB ir „Stasi“ buvo susibičiuliavusios tarnybos. Todėl neatmestina, kad buvo keistasi ir pažymėjimais“, – sakė V. Putino atstovas Dmitrijus Peskovas, kurį antradienį cituoja agentūra TASS. „Tai nedidelė sensacija. V. Putino pavardės nebuvo bylose, kuriose fiksuotas pažymėjimų išdavimas sovietų kariškiams“, – sakė K. Felberis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.12; 03:00

Istorikas, ekonomistas, visuomenininkas plk. ltn. Kęstutis Eidukonis. Slaptai.lt nuotr.

Daugeliui vakariečių iš tikrųjų sunku suvokti, kaip KGB pulkininko Vladimiro Putino protas veikia, bet mes privalome tai padaryti, jeigu norime suprasti, kas vyksta Jungtinėse Amerikos Valstijose sėkmingai Rusijos sėjamo ir šalį skaldančio chaoso akivaizdoje. Turime tai žinoti, kad galėtume nuspėti, kas mūsų laukia toliau.

Kalbant apie 2016-uosius, žinome tiesą apie tai, kad visas pasaulis su menkomis išimtimis buvo visiškai įtikėjęs, jog Hillary Clinton triuškinančiai laimės prezidento rinkimus! Tuo buvo įsitikinęs ir Putinas, ir visa Rusijos valdžia.

Šis faktas ir buvo priežastis kištis į rinkimus. Jie netikėjo, kad rinkimus laimės Donaldas Trumpas. Jei būtų tikėję, būtų parodę gerokai daugiau įžvalgos, nei mūsų pagrindinė žiniasklaida; bet jie to nepadarė. Kiekvienas tyrinėjantysis rusų dezinformaciją gerai žino, kad jų tikslas buvo diskredituoti visą Amerikos demokratiją, sukelti suirutę ir pridaryti nuostolių „išrinktajam prezidentui“ – Hillary, idant ji veiktų kaip silpnoji pusė. Kadangi Maskva to negalėjo daryti atvirai, jiems reikėjo Hillary sąskaita iškelti varžovą Donaldą Trumpą. Tai buvo visai nesunku! Skandalų apsupta Hillary palengvino šį darbą, o medijos, ieškančios tinkamo jauko, labai apsidžiaugė, gavusios Trumpą už dyką, nes pagal jų beribę išmintį Trumpas buvo kandidatas, kurį Hillary galėjo lengviausiai įveikti.

Kol visa tai vyko, Putiną labai džiugino mintis, kad prezidente taps Hillary. Ji buvo jo „mergina“[1]. Ji leido jam kontroliuoti „Uranium One“.[2] (Negi kas nors tiki, kad šis sandėris buvo sudarytas be Baracko Obamos žinios?) Ji leido rusų kompanijoms dalintis JAV technologijos paslaptimis, o Putinas per tarpininkus pervedinėjo pinigus į Clintono Fondą. Šiame fonde jai pavyko sutelkti savo štabo žmones dar iki rinkimų kampanijos tam, kad jie būtų prieinami per rinkimus. Jos vyras Maskvoje sakė kalbas už šimtus tūkstančių dolerių. Jis turi jos „trūkstamus“ elektroninius laiškus. Vadinamieji Stylo dosjė[3] „kompromatai“ tikriausiai yra apie Billą Clintoną. Gerai žinoma, kad Billas negali atsispirti pasimatymams su kitomis moterimis, nei Hillary. O kalbos Maskvoje – tikriausiai dar viena kompromituojanti medžiaga.

Putinas neturėjo jokio pagrindo manyti, kad Hillary netęs Obamos politikos. Trumpo išrinkimas Putinui buvo milžiniškas žingsnis atgal; juk Hillary buvo jo „mergina“, o Trumpas viską sugriovė.

Hilary Klinton

Hillary pradeda šaukti: „Rusija, Rusija, Rusija!“ Putinas iš pradžių smogia atgal, mėgina turėti reikalų su Trumpu, tikėdamasis jį nugalėti. Kadangi tai neveikia, būtina jį sunaikinti, nes jis yra žymiai pavojingesnis, negu Hillary. Įkandin seka „naudingi idiotai“, Obamos šalininkai valdžioje: Johnas Brennanas, Jamesas Clapperis, Robertas Muelleris, Adamas Schiffas, Rodas J. Rosensteinas, Jamesas Comey, Lisa Page… Putinas visiškai patenkintas, nes jis arba turi keletą reikalui vadovaujančių savo agentų „giliojoje valstybėje“,[4]arba tą patį savaime darančių „naudingų kvailių“. „Naudingi kvailiai“, savo veiksmais atliekantys Putino darbą ar šnipai – kas gali žinoti?

Nerasta jokio Rusijos Trumpo–Putino sąmokslo, tik daugybė veikiančių „naudingų kvailių“ arba agentų, ir rezultatas – visa šalis suskaldyta. Obama įkėlęs koją į Baltuosius Rūmus, nes tebeturi skaitlingą lojalių jam žmonių minią, iš kurios jis gali pasirinkti būsimo štabo narius. Ar jie apkerėti jo žavesio, jo nekenčiamos JAV ideologijos, ar jie yra šnipai? Prisiminkime Obamos vadovus, mokytojus ir ganytojus, tūlą Louis’ą Farrakhaną, ką jau kalbėti apie Billą Ayersą ir kitus kairiuosius, anarchistus arba net atvirus komunistus.

Obama buvo pagautas į mikrofoną sakantis Dmitrijui Medvedevui: „Pirma palaukime, kol mane perrinks, tada turėsiu daugiau galimybių padaryti, kad kas nors įvyktų. Visais šiais klausimais, bet ypač dėl raketų gynybos, tai, tai gali būti išspręsta, bet svarbu, kad jis man paliktų daugiau erdvės.“ Medvedevas: „Taaaip, suprantu. Suprantu jūsų žinutę apie erdvę. Daugiau erdvės jums…“ Obama: „Tai mano paskutiniai rinkimai. Po jų būsiu lankstesnis.“ Medvedevas: „Supratau. Informaciją perduosiu Vladimirui, ir aš esu jūsų pusėje.“

Vladimiras Putinas ir Donaldas Trampas. EPA – ELTA nuotr.

Apie kokius klausimus buvo kalbama? Su kokiais dar dalykais buvo sutinkama? Hillary ir Obama, kaip ir Putinas, manė, kad būtina dirbti kartu. Obama rėmė Hillary, kartu su ja vedė rinkiminę kampaniją, ją rekomendavo. Nemanau, kad ji būtų ėjusi prieš savo rėmėją. Bet koks ryškesnis dėmesys į į rinkimus įsipainiojusius „rusų rinkimus“ buvo menkinamas, kol nebuvo išrinktas Trumpas, ir kaip tik tada buvo užkurtas pragaras. Obama nedarė nieko tol, kol tikėjo, kad Hillary nuskins pergalę! Nebuvo reikalo drumsti vandenį.

Trumpą dažnai kaltina tuo, kad jis yra Putino įrankis, tačiau palyginkime Trumpą ir Obamą ne jų žodžiais, o darbais. Argi Trumpas ką nors renčia prieš Rusiją, ir argi Putinas daro užuominų, jog prieš jį ką nors turi? Trumpas stiprina kariuomenę, duoda Ukrainai mirtinus ginklus, sumažina naftos kainą ir tokiu būdu pakelia JAV ekonomiką, pasirašo sankcijas Rusijai, Venesuelai, nutraukia santykius su Kuba, priverčia NATO pakratyti kišenę ir skirti daugiau pinigų gynybai, uždeda tarifus Kinijai, mėgina plėsti NATO finansavimą bei narystę. Galiausiai panaikina sutartis su Rusija, kuri šių nesilaiko. Ar kurie nors iš šių veiksmų padeda Putinui?

Palyginkime visa tai su Obamos darbeliais, kurio dėka raketos ir radarai išvežti iš Lenkijos, leista okupuoti Krymą, netrukdyta Putinui apžioti kitas Ukrainos žemes. Obama sumažina kariuomenę, duoda pinigų Rusijos šalininkui Iranui ir atnaujina santykius su Kuba – kitu Rusijos sąjungininku. Išveda JAV pajėgas iš Europos, įskaitant tankus. Irake nusiplauna rankas ir pabėga, paskelbia pasitraukimą iš Afganistano. Įstumia JAV į dar didesnes skolas, sulėtina šalies ekonomiką, išleidžia visų rūšių pinigus savo politikos šalininkams remti. Prasižengusius bankus ir verslą priverčia finansuoti demokratus ir socialistus palaikančias organizacijas (joms „aukoti“), vietoj to, kad jiems būtų iškeltos bylos. JAV pajamų tarnybą, Federalinį tyrimų biurą ir žvalgybos organizacijas paverčia politinės represijos įrankiu, šnipinėja Trumpą kampanijos metu, panaudodamas žvalgybos agentūras.

Turime prisiminti, kas tuomet sudarė „giliosios valstybės“ narius – jei ne Obama, tai kas kitas būtų iškėlęs Johną Brennaną ir Jamesą Clapperį į tokias aukštas pozicijas? Brennanas[5] balsavo už komunistų kandidatą. Gusas Hallas išsikėlė nuo JAV komunistų partijos (CPUSA), finansuojamos Rusijos. Ir kaip jis galėjo praeiti bet kurį biografijos patikrinimą? Clapperis pasirodė kaip abejotinas lyderis, kai pats sulaužė priesaiką! Per Obamos kadenciją biografijos faktų patikros varžtai buvo taip atpalaiduoti, kad daug kas buvo paleista pavėjui. Aplaidžiai tikrinant duomenis, galimai prasmuko kai kurie aklai Obama tikintys žmonės, o gal jie net dirbo Rusijos naudai. Kaip kitaip paaiškinti greitą rusų šnipų deportaciją ir paleidimą, kad ir Annos Chapman? Ji buvo deportuota net išsamiai neapklausus.

Barakas Obama

Kas, jei kai kurie iš tų žmonių tebėra ten ir klauso įsakymų iš Rusijos? Ar tai įmanoma? Galbūt liko nedaug, vienas kitas organizatorius. Susiduriama su per daug nutekinimų, per daug nelojalumo, dalykų, iškeltų į viešumą, kurie jau būtų sunaikinę bet ką kitą, nei Trumpas.

Kodėl tokiems žmonėms, kaip Paulas Manifortas ar Michaelas Cohenas, buvo leista dirbti Trumpui, išvengiant FTB informacijos perdavimo Trumpui Dianos Feinstein ir jos kiniečio vairuotojo stiliumi? FTB išsiaiškino, kad Feinstein vairuotojas kinas buvo šnipas. Tada jį patyliukais atleido.

Kaip Obama išsisuko – su tokiais dalykais, kaip Irano sandėris,[6]operacija „Greiti ir įsiutę“[7]? Kas galvojo, kad duoti milijardus dolerių teroristų rėmėjams yra gera mintis, kas leido okupuoti Krymą, taip pat įleido rusus į Siriją? O kaip dėl paleistų į laisvę rusų agentų, ISIS ir Al Qaeda‘os teroristų, ištuštintos Gvantanamo karinės jūrų bazės, teroristų teisimo teismuose ir taip toliau, ir panašiai?[8]

capman
Ana Čapman. Rusijos šnipė – nelegalė Vakaruose. Ją demaskavus grįžo į Rusiją, kur veda televizijos laidas apie politiką, slaptas istorijas ir žvalgybas

Vienintelis klausimas prezidentui Trumpui būtų: „Ar nors vienas tokios galimos išdavystės ir sąmokslo atvejis buvo tiriamas?“ Jeigu nebuvo, galbūt mums reikia kontržvalgybai pavesti šį klausimą ištirti kuo greičiau. O gal ir žvalgybininkai buvo sukompromituoti „giliosios valstybės“?

Ar „naudingi kvailiai“, ar KGB/GRU agentai, bet stambūs žaidimai vyksta Rusijoje. Sulaukęs šešiasdešimt trejų miršta GRU vadovas,[9] Majamio spauda atkapsto Epsteino bylą.[10]Laivų krizė Ukrainoje, teisines „bombas“ mėtantis Muelleris[11] tuo metu, kai Trumpas išvykęs už vandenyno – tik sutapimas? Įdomu, ką atnaujinta Epsteino byla dar atskleis, nebent, kad Hillary ir Billas jau nebėra naudingi. Be Holivudo žvaigždžių pagalbos jie nepritraukia net dešimt nuošimčių dėmesio, kurį pelno Trumpas.

Antradienį (lapkričio 27 d.) ši pora Toronto teatre surengė kalbų turą, bet 20 000 vietų salėje buvo parduota tik apie 3000 atpigintų bilietų. Ko gero, Putinas numes ir ant jų po „bombą“. Turbūt Putinas išsiaiškino, kad jų niekada nebeprireiks. Gyvename iš tiesų įdomiu laiku.

Iš anglų kalbos vertė Daiva Tamošaitytė

2018 gruodžio 2 d.

[1]Amer. šnek. gal, iš girl – „mergina“, „tarnaitė“.  (vert. past.)

[2]„Uranium One“ – urano kasimu JAV užsiimanti Kanados kompanija, kurios kontrolinis paketas buvo parduotas „Rosatom“ui.  (vert. past.)

[3]Christopher Steele – buvęs MI6 pareigūnas, perdavęs FTB dosjė apie tariamus D. Trumpo finansinius ir asmeninius ryšius su Rusija. (vert. past.)

[4]Angl. Deep State – pažodžiui „gilioji valstybė“, arba „valstybė viduje“, „vidinė valstybė“; sąvoka, apibrėžianti slaptą klaną valstybėje, kuris susideda iš valdžios, biurokratijos, finansų, karinių ir žvalgybos tarnybų įtakingų atstovų, ir kuris manomai per išorines institucijas kontroliuoja valstybės politiką; kitais žodžiais, „šešėlinė valdžia“. Manoma, kad sąvoka kilo iš turkų k. („derin devlet“).  (vert. past.)

[5]Buvęs Centrinės Žvalgybos Valdybos vadovas Johnas Brennanas, davęs priesaiką sakyti teisybę, melavo Kongresui. Už tokį patį priesaikos sulaužymą dabar teisiamas Michaelas Cohenas. Šiuo metu J. Brennanas dirba CNN.

[6]Iranui davė milijardą grynųjų, jais finansuojami teroristai, rusų perkami radarai ir priešlėktuvinės raketos.

[7]Kalbama apie Obamos inicijuotą ATF (Alkoholio, tabako, ginklų ir sprogmenų biuro) operaciją prieš JAV teritorijoje veikiančius narkotikų prekeivius. Vietoj to 2000 ginklų gavo nusikaltėliai, prie pietinės sienos nužudę šimtus meksikiečių ir mažiausiai vieną JAV pasienietį. 2010 metais prasidėjusi istorija vis iškyla aikštėn, aiškėja, kad ginklai keliavo įvairiomis kryptimis ir dingdavo, tačiau prezidentui Obamai pareikalavus išskirtinės teisės neleisti Kongresui tirti operacijos veiklos, visi galai buvo užrišti. „Su operacija „Greiti ir įsiutę“ JAV valdžia de facto tapo prekiautoja ginklais su Meksikos narkotikų karteliais ir islamistų nusikaltėliais“, – daro išvadą 2016 sausio 22 d. straipsnio autorius Ianas Tuttle‘as („National Review“ info).

[8]Gvantanamo kaliniai turi įdomų statusą. Jie laikomi ne karo belaisviais, o teroristais, nelegaliais kovotojais. Karo belaisviai paleidžiami pasibaigus karui. Karo nusikaltėliai, kriminaliniai kaliniai turi būti teisiami. Kol kas JAV nenusprendžia, ar karo lauko, ar civiliniame teisme. O daugelis paleistųjų iš Gvantanamo grįžo kovoti prieš Vakarus.

[9]Generolas pulkininkas Igoris Korobovas. (vert. past.)

[10]Prieš 10 metų finansininkui Jeffry Epsteinui buvo iškelta seksualinio priekabiavimo byla, iš kurios jis lengvai išsisuko. Šiuo metu byla demonstratyviai siejama su Billu Clintonu ir princu Charlesu.

[11]Specialusis teisėjas Robertas Muelleris, po Padėkos dienos sugrįžęs į viešąją erdvę ir tiriantis galimus „Trumpo Bokšto“ statybų Maskvoje bei Rusijos įtakos JAV prezidento rinkimų kampanijai ryšius, per trumpą laiką paskelbė tiek naujų dokumentų, kad ši savaitė žurnalistų buvo praminta „bombų“ savaite (angl. k. bombshell – žodžių žaismas, reiškiantis ir „stulbinančias naujienas“). (vert. past.)

Česlovas Iškauskas. Slaptai.lt nuotr.

Štai ir ne tik kalendorinės, bet ir tikrosios žiemos pranašas – lengvas sniegutis. Jis nubalina stogus ir žemę, po baltu nuometu paslepia purvą ir šiukšles, atšviežina jausmus ir atgaivina viltis, kad apsivalysime, vėl viskas bus gerai, kad judėsime į priekį. Juk netrukus ir diena pradės ilgėti…

Dar prieš kelis dešimtmečius į Lietuvą atkeliaudavo štai tokios žiemos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O vis tik – keletas miestiečio lapkritinių pabambėjimų. Šįkart jų tik du.

I pabambėjimas

Lapkritis baigėsi mokytojų sukilimu. Dešimtys jų okupavo ŠMM rūmus, protestuodami prieš netikusią švietimo reformą ir „trijų krepšelių“ idėją, kuri netenkina pedagogų.

Miegmaišiai, picos, uždaryti tualetai, grasinimai policija, nuovargis ir kantrybė. Atėjo savaitgalis. Būrelis mokytojų nesitraukia. Ministrė ir ministerijos klerkai poilsiauja ir ramiai geria rytinę kavą: juk savaitgalis…

Taigi, jėgos nelygios. Šalyje streikuoja 73 ugdymo įstaigos – apie 3 proc. visų bendrojo lavinimo mokyklų, iš viso apie 1600 pedagogų iš visų 45 tūkst. dirbančių. Trys savaitės nemokomi mokiniai, o jų maždaug 16 tūkstančių. Netrukus kalėdinės atostogos. Nuo gruodžio 22 iki sausio 2-os, o gal dar ilgiau, valstybės įstaigų klerkai ir mokiniai išeis šventinių atostogų. Darbas apmirs ne tik ŠMM, bet ir Seime bei Vyriausybėje. Protesto ateitis miglota.

Abiejų šalių derybininkai kaltina vieni kitus nepagrįstomis ambicijomis ir reikalavimais. Vieniems netinka rugsėjį įvestas etatinis mokytojų apmokėjimo modelis, kiti gi tvirtina, kad protestuotojų reikalavimai pernelyg išpūsti ir nerealūs. Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos vadovas Andrius Navickas reikalauja padidinti mokytojų atlyginimus penktadaliu, ministrė Jurgita Petrauskienė atkerta, kad iš karto daugiau kaip 200 mln. eurų sumos biudžete neįmanoma rasti, ją galima numatyti tik kitų metų biudžete, kuris bus tvirtinamas Seime tik prieš šv. Kalėdas. Vadinasi, teigia ŠMM vadovai, mokytojų atlyginimų pakėlimas nukeliamas iki 2020 m.

Prie Seimo – mokytojų protesto akcija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tai netenkina mokytojų. Nesusikalbėjimas tęsiasi. Visa bėda, kad streikuojantys mokytojai neturi didelės paramos visuomenėje. Daugeliui žmonių apskritai neaiški reformos esmė ir kodėl ji suvedama į mokytojų atlyginimų didinimą. Nedirbantiems šioje srityje nesuprantama mokytojų apmokėjimo („trijų krepšelių“) esmė. Kai veidaknygėje to paklausiau žinomo filosofo, rašytojo ir edukologo Liutauro Degėsio, jis pasiūlė atskirti reformą ir apmokėjimą. „Su „reforma“ etatinis atlyginimas neturi nieko bendro. Tai buvo nevykęs, techniškai neapskaičiuotas bandymas imituoti mokytojų atlyginimų kėlimą… manau, kad daug efektyviau būtų buvę – nesupriešinant mokytojų, kai vieniems prideda, kitiems atima – visiems įvesti etato normą, standartą – pavyzdžiui, 18 pamokų – etatas, ir sumažinti mokinių skaičių klasėje – automatiškai atsirastų daugiau klasių, daugiau darbo vietų, daugiau etatų, ir mokytojai galėtų uždirbti daugiau. Ir problema paprasta – pinigų net nereikėtų daugiau, reikėtų tik nebandyti taupyti švietimo sąskaita, nes tikrai neaišku, kur švietimo pinigai. Nes: jeigu švietimui skiriama 2 procentai nuo BVP, o BVP padidėjo, o mokyklų skaičius sumažėjo, tai likusioms mokykloms turėjo likti daugiau. Klausimas: kur pinigai?“, – svarstė garsus edukologas (atsiprašau, kad šį jo pasažą be leidimo kopijuoju iš viešosios žiniasklaidos).

Tad iš tiesų: kur pinigai?

Tarp pedagogų irgi nėra visiško sutarimo. Pagaliau įsikišo ir Prezidentė. Penktadienį ji pareiškė: „Kaktomuša tarp Vyriausybės ir švietimo profesinių sąjungų užsitęsė per ilgai, o padėtis tampa nekontroliuojama. Vyriausybė kartu su profesinėmis sąjungomis turi užtikrini, kad moksleiviai kuo greičiau galėtų grįžti į klases, – sakė šalies vadovė. – Tokiomis aplinkybėmis tolesnis ministrės darbas kelia abejonių“, – pridūrė ji.

Iš tiesų, pertvarkos švietimo sistemoje, atrodo, ne pagal liaunus ministrės pečius. Tačiau ji nuduoda nesuprantanti Prezidentės užuominos ir nemano, kad reikia trauktis. O čia – savaitgaliai, šventės, atostogos… Laikymasis įsikibus ministrės kėdės, nesuprantama baimė bendrauti su streikuojančiais, nenoras įtikinti Premjerą, kad tam tikras nuolaidas daryti būtina, – štai tos asmeninės politikės ir „profesionalės“ ambicijos, kurios trukdo „minkštųjų“ derybų su protestuotojais eigai.

Beje, ar S. Skvernelis ir Seimo švietimo ir mokslo komiteto nariai, ypač jos pirmininkas E. Jovaiša, o gal ir pats parlamento vadovas gali užsukti į apgultą ministeriją? Klausimas daugiau negu retorinis.

II pabumbėjimas

Ar jūsų niekada neaplankė toks palyginimas: kaip siejasi Adolfo Ramanausko – Vanago tragedija su lapkričio 25 d. įvykdyta nauja Rusijos agresija Kerčės sąsiauryje? Lyg ir jokio ryšio…

A. Ramanauskas-Vanagas pripažintas Lietuvos valstybės vadovu. Eltos nuotr.

Kai perskaičiau mėnesio pabaigoje plačiai pristatytą istoriko Arvydo Anušausko knygą „Aš esu Vanagas“, pirmas buvo ne gedėjimo, gailesčio ir užuojautos aukai ir artimiesiems jausmas, bet įkyri mintis, kad sovietiniai paniekos, prievartos ir kitos tautos pavergimo metodai gajūs ir šiandien.

Koks nepaprastai platus buvo pokarinio meto sovietinių struktūrų parengtas kiekvieno Lietuvos žmogaus sekimo ir žeminimo tinklas! NKVD ir KGB nesitaikstė su priemonėmis, ištekliais ir būdais. Nei sekamojo amžius, nei lytis, nei padėtis visuomenėje A. Sniečkaus bendrams nebuvo kliūtis. Net partizanų vado dukrelei, kelerių metų Auksutei („дочь бандглаваря Раманаускаса Ауксуте“ – užrašas po mažametės nuotrauka) buvo sudaryta byla.

Sučiupti A. Ramanauską – Vanagą N. Dušanskio vadovaujami smogikai parengė begalę planų, sukūrė neįtikėtinai platų agentų tinklą, ir partizanas vienoj vietoj suklupo: artimiausias jo bičiulis, klasės draugas nuo 1941 m., užsimaskavęs KGB agentas A. Urbonas jį išdavė, ir atsargumą praradęs kovotojas 1956 m. spalio 12 d. buvo suimtas bei išvežtas į KGB įgaliotinio Kaune P. Raslano kabinetą…

Pastebėjote: A. Ramanauskas – Vanagas buvo sekamas ir sučiuptas beveik vien lietuvių ir jų pagalbininkų pastangomis. Rusiškų pavardžių A. Anušausko tyrime kur kas mažiau. Tad ar verta stebėtis, kad nemažam būriui tautiečių iki šiol kabinamos žydšaudžių etiketės…

Rusija įkalino devynis Ukrainos jūreivius. EPA-ELTA nuotr.

Taigi, pokario atėjūnų panieka tautos vertybėms, laisvei ir kovai prieš okupantus atsispindi ir šiandienos įvykiuose. Pagal 2003 m. gruodį pasirašytą Ukrainos ir Rusijos sutartį „Dėl bendradarbiavimo naudojantis Azovo jūra ir Kerčės sąsiauriu“ bet kokie Ukrainos laivai – ir prekybiniai, ir kariniai – turi teisę plaukioti numatytose zonose. Po Krymo aneksijos niekas sutarties neanuliavo. Tai kodėl po 15 metų Rusijos karinė armada staiga apšaudo Ukrainos laivus, užblokuoja sąsiaurį ir sulaiko 21 ukrainiečių jūreivį? Dabar jie tardomi garsiojoje Lubiankoje ir „Matroskaja tyšina“, kur anais laikais NKVD kankinimų mašiną yra išgyvenęs ne vienas ukrainietis, rusas, lietuvis…

Klasta, panieka kitai tautai, laisvės ir apsisprendimo paniekinimas gyvas ir šiandien. Argi lietuvių tautos genocidas, ar tremtys ir kalėjimai, ar šiuolaikinė įžūli agresija prieš Ukrainą – ne to paties „kagėbistinio“ krūmo raudonos uogos? Mes niekur toli nenužengėm. Teroristinė valstybė peri savo vaikus ir jiems iškart į rankas įbruka peilį.

2018.12.01; 15:47

Jevgenijus Prigožinas (dešinėje) ir Vladimiras Putinas. vitalidrobishev.livejournal.com

Nors imk ir statyk ne vienos serijos TV detektyvą. Ko, rodosi, bijoti šiam pažiūrėti visais atžvilgiais maloniam ponui, kurį nuotraukoje matome patarnaujantį Rusijos prezidentui prie vaišių stalo?

Dingo be žinios po susitikimo su žurnalistu

Spalio 2-osios vakarą šis Sankt Peterburgo gyventojas vienoje miesto kavinių susitiko su laikraščio „Novaja gazeta“ žurnalistu, o po to patraukė namo. Praėjus gerai valandai, paskambino žurnalistui: tai tavo žmonės mane seka, dviese… Ir nutilo. Dar po valandos jo telefonu atsiliepė nepažįstamas vyras ir pasakė žurnalistui netoli daugiabučio, kur gyvena, radęs du telefonus ir matęs pamestą batą. Kitą rytą žurnalistas kreipėsi į policiją. Vėliau Rusijos naujienų tarnyba „Interfax“ pranešė, kad Rusijos tyrimų komiteto Peterburgo valdyba atlieka patikrinimą dėl 61-erių Valerijaus Amelčenkos dingimo be žinios.

Šiuo paslaptingu dingimu labai susidomėjo vietinis leidinio „Nevskije novosti“ reporteriai. Policijoje jie sužinojo pareigūnus apžiūrėjus tą vietą, apklausus aplinkinių namų gyventojus: ne vienas tą vakarą kieme girdėję šūvį. „Nevskije novosti“ redakcijoje perskaitę žurnalisto Deniso Korotkovo, kuris ir pranešė policijai apie savo pašnekovo dingimą, pastarąsias publikacijas. Jis rašė leidiniams „Fontanka“ ir „Novaja gazeta“ apie privačias karines bendroves, „kai kada darydamas labai drąsias prielaidas ir skelbdamas įvairių žmonių asmens duomenis“. Po kai kurių publikacijų jis pranešdavo esąs sekamas. Neatmestina dingusį Amelčenką buvus jo informatoriumi kaip tik šiuo reikalu. „Nevskije novosti“ paskambinę Korotkovui, tačiau jis atsisakęs kalbėti apie paslaptingą savo informatoriaus dingimą. „Visus ką nors žinančius apie šį incidentą prašome paskambinti į redakciją.“

Spalio 14 d. tas „Nevskije novosti“ pranešė sulaukę neprisistačiusio vyro skambučio. Jis papasakojo kalbėjęs su dingusiojo giminaičiais, pažįstamais ir tie sakė Korotkovą jiems be perstojo grasinant. Jie nežino, kur Amelčenka, ir spėja žmogaus jau nesant gyvo. „Manau, kad į tai tiesiogiai įsivėlęs Korotkovas.“ Leidinys priminė, kad „Novaja gazeta“ žurnalistas pranešė apie dingusį informatorių spalio 3 d. – „jau tada būta įtarimo, kad, galimas dalykas, įvyko žmogžudystė ir į šią situaciją kažin kaip įsivėlęs pats žurnalistas.“

„Federalinė naujienų tarnyba“ po kelių priminė apie anonimo skambutį ir žurnalisto grasinimus informatoriaus šeimai („tai išsiaiškins pareigūnai“). Tačiau „dabar įdomiausia štai kas“: kodėl žurnalistas dirba, kaip nurodoma, konkrečiame laikraštyje, tačiau nieko nerašo? Nepaskelbė nei vienos žinelės. Kam federalinis leidinys (turima galvoje „Novaja  gazeta“ redakciją, į kurią Korotkovas atėjo rugsėjo mėnesį iš Sankt Peterburgo internetinio leidinio „Fontanka“ – red.) laiko darbuotoją su abejotina reputacija? Štai neseniai vienas Donbaso savanorių sąjungos narys pokalbyje su „Federalinės naujienų tarnybos“ žurnalistu pavadino jį „Rusijos išdaviku“, nes jis savo tyrimuose paskelbė Sirijoje dirbančių Rusijos karių asmens duomenis. Ir kodėl jis, kaip kalbama, tik laikomas dirbančiu redakcijoje, o iš tikrųjų rašo užsienio leidiniams, tarp jų BBC, ir bendradarbiauja su kai kuriais buvusiais Rusijoje teisto oligarcho Michailo Chodorkovskio darbuotojais?

„Federalinė naujienų tarnyba“ pati ir atsako į šį dar ir teksto antraštėje iškeltą klausimą („Журналист, который не пишет: почему «изменник Родины» Денис Коротков на новом месте не написал ни одной статьи“): greičiausiai žurnalistas, darantis konkrečią žalą Rusijai (asmens duomenų paskelbimas), ir užsienio leidiniai, suteikiantys žodį daugeliui opozicijos veikėjų, susivienijo abipusiai naudingo finansinio bendradarbiavimo pagrindu. Esama ir versijos Korotkovą ketinant išvažiuoti į užsienį ir iš ten toliau veikti prieš Rusijos interesus. Bet kuriuo atveju toks žurnalisto blaškymasis, miglota istorija apie galimą jo informatoriaus nužudymą verčia sekti jo veiklą.

Gedulo vainikas prie redakcijos durų

Spalio 17 d. prie pastato, kur įsikūrusi „Novaja gazeta“ redakcija, nežinomi asmenys paliko gedulo vainiką su baltame lape parašyta: „Denisas Korotkovas – Tėvynės išdavikas“. O rytojaus dieną žurnalistai rado pintinę su nupjauta avino galvą (Главному редактору „Новой газеты“ с приветом Вам и Короткову).

„Novaja gazeta“ paskelbė pareiškimą dėl šmeižto kampanijos, sukurstytos prieš leidinį ir jo žurnalistus socialiniuose tinkluose. Internete skelbiami grasinimai fiziškai susidoroti su žurnalistais, o prie redakcijos paliktos „dovanos“ pranašauja mirtį konkretiems asmenims. „Mes netylėsime, – rašo žurnalistai, – juo labiau kad kuo tikriausiai numanome, iš kur grasinama. Mes turime tik du ginklus: tai viešumas – todėl tęsiame savo darbą; ir įstatymas.“ Žurnalistai pareikalavo ištirti grasinimo faktus ir nubausti kaltuosius.

Gedulo vainikas ir pintinė su nupjauta avino galva – ‘dovanos“ liberalaus laikraščio redakcijai

„Novaja“ paskelbė vainiko ir pintinės su avino galva nuotraukas ir priminė, kas yra Denisas Korotkovas, kurio pavardė ten aiškiai matyti. Tai – žinomas Piterio žurnalistas, daug metų dirbęs leidinyje „Fontanka“. Kriminalinių tyrimų autorius. Daug laiko skyrė „Kremliaus virėjo“ Jevgenijaus Prigožino verslo imperijos ir Rusijos privačių karinių kompanijų veiklai tirti. Korotkovą puolė Prigožino „trolių fabrikas“, jam ne kartą grasinta fiziniu susidorojimu. Dėl to jis buvo priverstas išvažiuoti iš Rusijos. Grasinta ir „Fontanka“ vadovybei.

Kai kito liberaliu laikomo leidinio, „Meduza“, atstovai paklausė „Novaja gazeta“ leidėjo Dmitrijaus Muratovo, kas užpjudė žurnalistus, tas atsakė gerai numanąs: „Mums atsiuntė galvą, o viename restoranų – ir aš žinau, kas jo savininkas, – suvalgys kas liko…“

Jo žodžiais, pjudė vyrukai iš „Federalinės naujienų tarnybos“ aplinkos, artimos „trolių fabrikui“. Naujas laikraščio korespondentas Denisas Korotkovas dar nepaskelbė „Novaja“ nė vieno teksto, tačiau jie nori sukompromituoti autorių dar iki pasirodant jo pirmam rašiniui. „Manau, jie nujaučia – laikraštis kažką rengia.“

Radijui „Echo Moskvy“ Muratovas pasakė visa tai prasidėjus ne prieš dvi dienas, o daug anksčiau. Kadaise, kai leidinys tyrė rusų nacionalistinės organizacijos siautėjimą, gaudavo kiaulių galvas. Jau šiais metais jiems buvo atsiuntę žiurkę, papjautą didžiuliu durklu su svastikos ženklu… Leidėjas „Echo Moskvy“ žurnalistei sakė tą patį: gal Prigožino aplinka ar jo parankiniai „Federalinėje naujienų tarnyboje“ nugirdo „Novaja  gazeta“ ketinant paskelbti kažin ką, kas gali pakenkti jų darbdavio interesams. Denisas daug žino, pavyzdžiui, istoriją, kaip Prigožino kompanija („Euro Polis“) susitarė su Sirijos vyriausybe dėl dalies naftos gavyboje mainais į privačios karinės kompanijos būrį kovai su teroristais. Todėl iš anksto kompromituoja autorių ir leidinį. „Tai pati tikriausia išankstinė cenzūra, spaudimas žurnalistams, visuomeninei nuomonei, kliudymas žurnalistams vykdyti savo pareigą.“

Apie kai kurias „Prigožino struktūras“

2012 metų gegužę įvykusioje Rusijos prezidento Vladimiro Putino inauguracijoje vaišių stalą padengė kompanija „Konkord“, priklausanti Sankt Peterburgo verslininkui Jevgenijui Prigožinui. Šiam restoranų savininkui priskiriamų neaiškių „struktūrų“ veikimu žurnalistai susidomėjo po to, kai netrukus po rinkimų Kremliui paklusni televizijos kompanija NTV parodė opoziciją šmeižiantį filmą („Анатoмия протeста“). Jo autoriai tikino, jog opozicijos veikėjai provokacijomis siekia diskredituoti vėl išrinktą prezidentą Putiną palaikančius mitingus, o į jų pačių rengiamas protesto žmonės ateina tik todėl, kad jiems sumokama.

Netrukus „Novaja gazeta“ parašė opozicijos akcijose veikus Prigožino „agentus“, kurie, be kita ko, inscenizavo kai kuriuos „Protesto anatomijoje“ parodytus kadrus. Leidinys pateikė provokacijų vadovo ataskaitas Prigožinui. „Pasiūliau nemokamas maisto tiekimo paslaugas. Jie laimingi. Apskritai, pakliūti į organizacinį komitetą pasirodė labai lengva, jie ir dabar per socialinius tinklus renka aukas ir bus patenkinti bet kokia pagalba.“ Iš kitos ataskaitos: „Man pavyko duoti pinigų Aleksejui…“ Sužinota, kad Prigožinas skaitė „Protesto anatomijos“ scenarijų. Leidinio šaltinių teigimu, šio filmo kūrėjams nurodinėjo „restoranų savininkui artimas Rusijos vyriausybės valdininkas“.

Visame pasaulyje dabar pagarsėjęs „trolių fabrikas“ savo veikimą iš Sankt Peterburgo pradėjo „Internetinių tyrimų tarnybos“ pavadinimu. Žurnalistai šios „struktūros“ duris aptiko ir pravėrė apie 2013-ųjų vidurį. Ten keli šimtai žmonių ištisą parą sėdėjo prie kompiuterių ir pagal „technines užduotis“ rašė į socialinius tinklus Kremliaus politiką giriančius ir Rusijos priešus užsienyje bei šalies viduje pliekančius komentarus. „Novaja gazeta“ 2014 metų pradžioje paskelbė turinti įrodymų, kad „Internetinių tyrimų tarnybai“ pinigai pervedami per „struktūras“, įeinančias į kompanijų grupę „Konkord“.

Ilgainiui po „trolių fabriko“ stogu ėmė rastis oficialiai įregistruoti leidiniai. Žurnalas RBK 2017 metų pavasarį paskelbė tyrimą, rodantį, kaip „trolių fabrikas“ išvirto į „medijų fabriką“ su 36 milijonų skaitytojų auditorija. RBK priskaičiavo į „patriotinį holdingą“ įeinant bent 16 leidinių, tarp jų ir čia jau paminėtą leidinį „Nevskije novosti“. Irgi paminėtoji „Federalinė naujienų tarnyba“ pradėjo veiklą tame pačiame pastate, kaip ir „trolių fabrikas“ –  tai įvyko audringąjį 2014-ųjų pavasarį.

O apie 2012-ųjų vidurį Peterburge pradėta nemokamai dalyti „laikraštį apie laikraščius“ (Газетa о газетах), šaukiantį į kovą su „nesąžiningais leidiniais ir žurnalistais“. „Novaja“ paskelbė dokumentą, kuriame „Laikraščio apie laikraščius“ didžiausiu nuopelnu laikomas įrodymas leidinį „Argumenty i fakty“ spausdinant apmokamus tekstus. Šioje ataskaitoje žadama „iki 01/01/13 išleisti dar dvi provokacines publikacijas, demaskuojančias žurnalistus“. Nurodomas užmojis ne tik apšmeižti tam tikrus žurnalistus – jų demaskavimas gali tapti dingstimi reikalauti įstatymo dėl žiniasklaidos sugriežtinimo. Kam atsiskaitoma – nenurodyta.

Papasakojo ne viską

Spalio 22 d. „Novaja gazeta“ paskelbė, ką Denisas Korotkovas sužinojęs iš savo informatoriaus iki šiam paslaptingai dingstant („Повар любит поострее“). Amelčenka žadėjęs autoriui atskleisti dar kai kurias kompanijos „Konkord“ saugumo tarnybos, kurios užduotis vykdė 2012–2017 metais, padarytas piktadarystes – po to, kai atsidurs saugoje vietoje. Susitarta: jį ištikus kokiam fors major, „Novaja“ galės paskelbti jo pateiktus duomenis po spalio 20-osios. Iki tos dienos apie Amelčenkos dingimą nieko nepaaiškėjo, ir leidinys papasakojo, „kodėl Jevgenijaus Prigožino priešams ir oponentams nutinka nelaimės“ (Почему с врагами и оппонентами Евгения Пригожина случаются несчастья. История нескольких провокаций).

Gali būti, spėjo autorius, Amelčenka nusprendė suvaidinti esąs pagrobtas – pats vienas pasislėpti ir nuo buvusių bendrininkų keršto už pasakyta, ir nuo žurnalistų persekiojimo. Tačiau lygiai tikėtina jį susitikus su „kuratoriais“ ir dabar rengiantis paneigti savo žodžius. Korotkovas atkreipė dėmesį „Nevskije novosti“ iš Prigožino leidinių holdingo jau parašius, kad „pats žurnalistas galėjo susidoroti su savo informatoriumi“.

Amelčenka žurnalistui papasakojo, kad darbą jam pasiūlė pažįstamas, Michailovas, ir iš pradžių jis buvo pavaldus jam. Apie tai, kad visi jie dirba verslininkui pavarde Prigožinas, „girdėjo iš žmonių“. Apie save Amelčenka nieko nesakė ir apie jo praeitį žinoma nedaug: 1999 metais Peterburge dalyvavo apiplėšime, jį nuteisė kalėti 7 metus ir išleido į laisvę anksčiau laiko. O štai Andrejus Michailovas – žurnalistams gerai žinomas. Jie išaiškino jį dirbus „Prigožino struktūrose“ 2012–2014 metais ir kūrus „Internetinių tyrimų tarnybą“ su paskesniais leidiniais, tarp jų – ir „Laikraštį apie laikraščius“.

Vėliau Amelčenka buvo pavaldus tiesiogiai  kompanijos „Konkord“ saugumo tarnybos viršininkui (redakcijos duomenimis, kadaise dirbęs milicijoje). 2014–2016 metais jis su kitais „Konkord“ samdiniais daug laiko praleido Ukrainoje – Donecko ir Luhansko „liaudies respublikose“, taip pat centrinės valdžios kontroliuojamose teritorijose. Svarbiausius dalykus apie tai, ką ten veikė, ir apie nuotykius Sirijoje, kur jie Prigožino saugumo tarnybos nurodymu išvyko 2017 metų pradžioje, pažadėjo papasakoti vėliau, kai bus saugioje vietoje; tepapasakojo, kaip Sirijoje bandė kažin kokius nuodingus preparatus. 

Kremliuje irgi perskaitė

Ko gero pats pirmasis atsiliepė Permainų partijos pirmininkas Dmitrijus Gudkovas (tarp šios partijos kūrėjų yra buvusi kandidatė į prezidentus Ksenija Sobčak, tad ir partija turėtų būti panaši): „Labai trumpai ilgo straipsnio „Novaja“ apie Prigožiną esmė: jo pasamdyti žmonės bando nuodus su belaisviais ir sukilėliais. Šie nuodai naudojami opozicionieriams (bent jau – Rusijoje) žudyti. O vykdytojus po to užmuša.“

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Dvi ištraukos iš „Novaja“ skaitytojų tą dieną atsiųstų komentarų. Bet kurioje kitoje šalyje tokia publikacija būtų bomba valdžiai, bet tik ne mūsų. Manote, tuo susidomės teisėsauga? Susidomės… kaip gavo šią informaciją. – Mes vis juokaujame (kad baimė neparalyžiuotų), o mums prieš akis – informacija apie tikriausius ir valstybinius, ir tarptautinius nusikaltėlius, ir apie nusikaltimus prieš asmenį ir visuomenę. Iš straipsnio matyti, kad dauguma vykdytojų ir organizatorių yra išeiviai iš Piterio milicijos aplinkos, kur jie dirbo 10-ajame dešimtmetyje. Būtent tada susidarė glaudus ryšys ir bendradarbiavimas nusikaltėlių su milicija, KGB ir merijos valdininkais. Būtent šis banditinio Peterburgo aštuonkojis yra dabartinės valdžios pagrindas. Liūdniausia, kad jų rankose nelemtai pagarsėjęs raudonasis mygtukas, laukinių rankose.

„Kremliuje matė „Novaja gazeta“ publikaciją apie žmones, neva susijusius su verslininku Jevgenijumi Prigožinu, – pranešė Valstybinė naujienų tarnyba TASS. Laikraštis paskelbė straipsnį, kuriame teigiama, kad asmenys, susiję su verslininko Prigožino struktūromis, esą gali būti prisidėję prie užpuolimų ir kitų nusikaltimų ir Rusijoje, ir užsienyje. Prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas pasakė, kad tai – vienas iš daugelio žurnalistinių tyrimų. Kremliui tokiuose reikaluose svarbiausia detali atitinkamų teisėsaugos organų informacija. „Mums nežinoma, kad kompetentingi organai būtų patvirtinę paskelbtą informaciją.“

TV kanalas „Cargrad“ (atstovauja Rusijos radikaliesiems dešiniesiems, monarchistams) taip atpasakojo sekretoriaus pasakyta: „Nėra tikrų duomenų, todėl ir komentuoti, iš esmės, nėra ką“. Tačiau pirmiausia atpasakojo Gudkovo parašytą, tai yra „straipsnio esmę“, ir suteikė žodį Afganistano veteranų sąjungos  pirmininko pavaduotojui, atsargos pulkininkui. Šis užsipuolė „Novaja gazeta“. Patikėjus tuo, ką jie rašo, mes gyvename policinėje valstybėje – tiek to, dar pusė bėdos. Bet šioje policinėje valstybėje veikia kažin kokie mirties eskadronai, prisidengę kažin kokiomis struktūromis! Mūsų teisės aktuose numatyta baudžiamoji atsakomybė už šmeižtą, kitus kriminalinius nusikaltimus ir pagal juos turėtų atsakyti šis laikraštėlis.“

Paaiškėjus naujoms aplinkybėms

Tą pačia dieną Rusijos opozicijos veikėjas, Kovos su korupcija fondo vadovas Aleksejus Navalnas savo internetinėje svetainėje leidinio „Novaja gazeta“ paskelbtą tyrimą apie „Putino virėjo“ veiklą pavadino „sensacingu“. Navalnas priminė, kad 2016 metų rudenį nenustatytas asmuo užpuolė šio fondo teisininkės Liubovės Sobol sutuoktinį. Ir tada jis iš karto sakęs, kad Prigožino prisidėjimo prie to versija turi būti tiriama pirmiausia, nes ši teisininkė iškėlė aikštėn jo kartelinius sandorius. O dabar „Novaja gazeta“ nustatė, kad tas užpuolikas tarnavo Prigožinui ir vėliau mirė mįslingomis aplinkybėmis. Visa tai „Novaja“ pranešė informatorius, pats netrukus paslaptingai dingęs. Kovos su korupcija fondas dar kartą kreipiasi į Federalinę saugumo tarnybą ir Tyrimų komitetą, reikalaudamas nedelsiant imtis veiksmų. Viskas rodo, kad „Putino virėjas“ yra ne šiaip korupcijos veikėjas, o žudikas ir teroristas. Jis turi sėdėti teisiamųjų suole.

Aleksejus Navalnas. EPA-ELTA nuotr.

Iš tikrųjų – tada tebuvo praėjusios kelios dienos nuo šio užpuolimo, kai Navalnas kreipėsi į Tyrimų komitetą, Vidaus reikalų ministeriją ir prezidentą Vladimirą Putiną su prašymu iškelti baudžiamąją bylą dėl pasikėsinimo į gyvybę ir sveikatą. Jis nurodė tai galint būti susiję su verslininko Jevgenijaus Prigožino kontroliuojamų kompanijų veiklos tyrimu, kurį vykdė ir užpultojo sutuoktinė. Ji kreipėsi į atitinkamas valstybines žinybas dėl Prigožino patraukimo atsakomybėn. Navalnas šiuose laiškuose priminė leidinio „Fontanka“ bei BBC rusiškosios redakcijos tyrimų išvadas, kad Prigožinas gali būti susijęs ir su žurnalistų sekimu bei opozicijos veikėjų užpuolimais. (Šių metų vasarą nukentėjusiojo advokatas apskundė vienam Maskvos teismų policijos pareigūną, kuris keletą kartą atsisakė kelti baudžiamąją bylą dėl pasikėsinimo, ir teismas pripažino šį neveikimą neteisėtu. Skundas dėl šio policijos kapitono neteisėtų veiksmų pateiktas Europos žmogaus teisių teismui.)

Ar ne kitą dieną po kalbamo užpuolimo internete parodė vaizdo stebėjimo kameros įrašą, kuriame aiškiai matyti užpuoliko veidas prieš pat jam padarant nusikaltimą. Tada vienas komentatorių parašė: „Taip, apsišvietė. Vykdytoją greičiausiai irgi pašalins…“ Žurnalistams prireikė pusantrų metų užpuoliko asmenybei nustatyti, tačiau įtariamojo jau nebuvo tarp gyvųjų… Neturėjo nė 40-ies. Rado negyvą vonioje, ant grindų stovėjo nugertas butelis alkoholio, nors šiaip velionis nevartojo nei svaigalų, nei kokių kvaišalų. Jo laidotuvėse dalyvavęs Amelčenka, kaip parašė „Novaja“, prisipažino ne kartą vykęs į „operacijas“ kartu su šiuo žmogumi, anksčiau dirbusiu vaistinėje. Jis esą įšvirkštęs teisininkės sutuoktiniui kažin kokią medžiagą ir tuo siekta pagąsdinti būtent ją. Po to, kai kompanijos „Konkord“  saugumo tarnyboje atsirado šis provizorius, „operacijose“ imta dažniau naudoti cheminius preparatus.

Tą pačią spalio 22-ąją Pskovo politikas, partijos „Jabloko“ vietinio skyriaus pirmininkas Levas Šlosbergas irgi kreipėsi į Tyrimų komitetą su prašymu imtis veiksmų – iš „Novaja gazeta “ tyrimo paaiškėjus, kad dėl miesto visuomenės veikėjo Sergejaus Tichonovo mirties gali būti kalti Prigožino parankiniai. Anot Amelčenkos, 2016-ųjų vasarą jam su bendrais „kuratorius“ nurodęs pamokyti Pskove vieną interneto rašinėtoją. Jie patykoję šį 40–45 metų vyrą pakeliui į tarnybą, vienas įšvirkštęs jam kažin kokių nuodų ir „Greitoji pagalba“ niekuo negalėjusi jam padėti –  jis mirė ten pat gatvėje, netoliese savo namų. „Kuratorius“ reikalavęs tikrų jo mirties įrodymų ir Amelčenkai tekę suradus nufotografuoti jo kapą. Žurnalistai savo ruožtu patikrino ir įsitikino: velionio artimieji neabejoja medikų išvada jį mirus nuo širdies priepuolio.

Naktį į spalio 25-ąją „Fontanka“ pranešė, kad, „kaip tapo žinoma“ leidiniui, išvakarėse į miesto 64-tą policijos skyrių atėjo ieškomasis Valerijus Amelčenka ir dalyvaujant jo advokatui pareiškė, kad „nusikaltimo jo atžvilgiu nebuvo padaryta“. Tą pačią naktį internete pasirodė jo „pareiškimo policijos skyriaus viršininkui“ kopija.

(Bus tęsinys)

2018.11.21; 09:00

Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.

Stengiamės nepraleisti nė vieno viešojoje erdvėje pasirodančio buvusio KGB darbuotojo Jurijaus Šveco komentaro. Kai kurie Jurijaus Šveco, beje, kadaise žvalgybos mokslus krimtusio kartu su Vladimiru Putinu, tekstai jau paskelbti portale slaptai.lt lietuvių kalba.

Ir naujasis J.Šveco interviu, pasirodęs ukrainiečių leidinyje GORDONUA.com (interviu autorė – Natalija Dvali) lapričio 15-ąją, – svarbus. Omenyje turime tekstą, pavadintą „Putinui apibrėš teritoriją, kurioje jis gali vaikščioti“.

Kuo jis įdomus, svarbus, aktualus? Pateikiame keletą į atmintį įsirėžusių pastebėjimų. 

Slaptai.lt redakcija

XXX

Į akis pirmiausia krenta J.Šveco išvados: „Įsiveržimas į Ukrainą, nunuodijimai Solsberyje, bandymas koreguoti JAV prezidento rinkimus, kurių autorius – Vladimiras Putinas, privertė Vakarus suvokti, kad „Rusiją valdo granatą rankoje laikanti beždžionė, kuri, be kita ko, dar uždėjusi leteną ir ant raudonojo atominės bombos paleidimo pulto“. Aštrus palyginimas. Bet argi kas nors drįs sakyti, jog tai – netiesa?

Į Vakarus prieš 25-erius metus pasitraukęs ir ten dabar ekonomine žvalgyba besiverčiantis J.Švecas prognozuoja: Londonas daugiau nebebus vieta, kur plaunami nešvarūs rusų oligarchų pinigai, o Vašingtonas rimtai nusprendė Europoje dislokuoti vidutinio nuotolio raketas. Tuo tarpu Ukrainos politiniam – ekonominiam – kariniam elitui svarbu kuo greičiau apsispręsrti, su kuo jis – su Vakarais ar Rusija. Ironiška, bet V.Putinas daro viską, kad Ukraina taptų pilnateise, lygiaverte Vakarų pasaulio dalimi, o Ukrainos elitu besivadinantys – kad taip nenutiktų.  

Vidutinio ir artimojo nuotolio raketų skydas

Žodžiu, Vakarai rimtai galvoja, ką privalu nuveikti, kad V.Putinas daugiau nebegalėtų siautėti anapus Rusijos federacijos sienų. JAV prisiminė kadaise turėjusios galingų raketų „Peršing“, kurių naujausias modifikacijas ji galėtų be didelio vargu sustatyti Europoje, kuo arčiau Maskvos. Amerikos prezidentas Donaldas Trampas jau pareiškė besitraukiantis iš Sutarties dėl vidutinio ir artimojo nuotolio raketų likvidavimo.

Vladimiras Putinas rodo kumštį

Dabar mes matome istorinę akimirką, mano J.Švecas, kai Vašingtono požiūris į Kremlių kardinaliai keičiasi. Karinis – politinis amerikiečių elitas suprato, kad bendraudami su V.Putinu bendrauja su bepročiu, kuris dar – ir patologinis melagis.

Amerikiečiai jau suvokia, jog santykius su V.Putinu konstruoti būtina taip, kad ir idotui būtų visiškai aišku: „Rusija bus sunaikinta kur kas anksčiau, nei rusiškos atominės raketos atlėks iki Kalifornijos ar Floridos“.

Štai kodėl Baltieji rūmai prisiminė vidutiniojo nuotolio raketas, kurios iki Maskvos galėtų atskriti greičiau nei per 10 ar 12 minučių. Dabar naujosios „peršingų“ modifikacijo dar galingesnės: raketos iki Maskvos galėtų atskristi ir greičiau nei per 10 minučių.

2018-ųjų spalio mėnesį D.Trampas pareiškė vienašališkai nutraukiantis sutartį dėl vidutiniojo ir artimojo nuotolio raketų likvidavimo (tarp JAV ir SSRS ji buvo pasirašyta 1987 metais). Remiantis D.Trampo žodžiais, Amerikai nusibodo būti vienintele šalimi, kuri sutarties laikėsi.

Amerikiečių žingsnis dėl raketų dislokavimo – būtinas, neišvengiamas. Tai užtaisyto pistoleto vamzdžio pridėjimas prie bepročio smilkinio. Juk beprotį tramdyti būtina, nes beprotis tirtino, esą Ameriką gali paversti radioaktyvių pelenų sąvartynu, gyrėsi turįs ginklų – stebuklų.

J.Švecas mano, kad su V.Putinu daugiau niekas nesiruošia derėtis. JAV skubiai pasigamins vidutiniojo nuotolio raketų, greičiausiai – viršgarsinių, ir išdėstys jas kuo arčiau Maskvos. Ir tada konkrečiai nurodys, iki kurios linijos Kremliaus idiotas gali ardytis. Tokio griežtumo tikslas – atmušti V.Putinui norą šiukšlinti už Rusijos federacijos sienos ribų.

Solsberyje atsiskleidė V.Putino kvailumas ir nekompetencija

Solsberyje nutiko ne incidentas, o išpuolis prieš atominį ginklą turinčią NATO valstybę. Prieš Didžiąją Britaniją buvo panaudotas ne šiaip sau ginklas, o masinio naikinimo ginklas, kurį draudžia visos tarptautinės konvencijos. Kremlius visuomet stengėsi susidoroti su į Vakarus pabėgusiais savo slaptųjų tarnybų atstovais. Ryškiausias pavyzdys – Aleksandro Litvinenkos nunuodijimas radioaktyviuoju poloniu. Bet Vakarų kantrybės taurę perpildžiusiu lašu tapo būtent įvykiai Solsberyje. Solsberio nelaimė parodė, kad tai – V.Putino sukurta operacija. Jis ne tik slėpė jos įgyvendintojus, bet, greičiausiai, asmeniškai operacijai ir vadovavo. Gal net sugalvojo. Ir tuo pačiu pademonstravo savo kvailumą bei nekompetenciją.

Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad ši turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.

O juk į Vakarus pabėgusio agento Skripalio nunuodijimas turėjo tapti pavyzdine – parodomąja operacija, pademonstruoti V.Putino sukurptų specialiųjų tarnybų profesionalumą, puikia dovana 100 metų jubiliejų švenčiančiai GRU.

Bet taip nenutiko. Ir negalėjo taip nutikti. Nes V.Putinas patikėjo specialiųjų tarnybų kūrimą savo asmens sargybiniui. Turimas omenyje ne Viktoras Zolotovas, o ponas Aleksejus Diuminas, dabartinis Tulos srities gbernatorius, nuo 1999 iki 2007-ųjų vadovavęs asmeninei V.Putino apsaugai.

Bet, pasak J.Šveco, tik visiškas idiotas gali savo asmens sargybiniui patikėti slaptųjų tarnybų kūrimą. Asmens sargybiniai Rusijoje – specifinis kontingentas. Tai – poną aptarnaujantis personalas. Ten svarbiausia – įsiteikti. Dar iki šiol egzistuoja juokelis: „nenutaisykite labai protingo veido, jūs juk – karininkas“. Ši tradicija atkeliavo dar iš 1980-ųjų, kai SSRS valdė seniai, o juos saugojančiųjų svarbiausias uždainys buvo savo „objektus“ suspėt laiku pasodinti ant klozeto tualete, o paskui sėkmingai – nukelti, aprengti.

V.Putinui valdant asmens sargybiniai tapo žymiai svarbesni nei Brežnevo, Kosygino, Černenkos laikais, jiems patikėtos sudėtingesnės nei iki tol užduotys. Bet vis tik ne pačios svarbiausios. Kitaip ir būti negalėjo. Juk V. Putinas, dirbdamas Anatolijaus Sobčako padėjėju, taip pat buvo ir asmens sargybinis, ir aptarnaujantis personalas tuo pačiu metu – nešiojo A. Sobčako lagaminus, pirkdavo sumuštinius.

Taigi V. Putinas, nusižengdamas logikai ir nerašytoms taisyklėms bei sveikam protui, savo asmens sargybiniui patikėjo svarbią užduotį – sukurti specialiąsias pajėgas. Pirmą kartą jos atliko užduotį 2014-aisiais – iš Ukrainos slapta ir saugiai išvežė Viktorą Janukovičių.

Bet V. Janukovičiaus išgelbėjimas – nesudėtinga operacija. Kažkur Ukrainos stepėje nusileido sraigtasparnis ir paėmė privažiavusį V. Janukovičių. Štai ir visas sudėtingumas omenyje turint dar ir aplinkybę, jog Ukraina tuomet neturėjo nei normalios kariuomenės, nei normalios žvalgybos. Galų gale tai – nepalyginama su Oto Skorcenio atlikta operacija, kai iš arešto buvo išlaisvintas Benito Musolinis. Žiema, kalnai, pilis, saugoma italų kariškių. Bet Oto Skorcenis sugebėjo išlaisvinti Italijos diktatorių.

Taigi po sėkmingos opeacijos išlaisvinant V. Janukovičių ponas V. Putinas greičiausiai nusprendė šias pajėgas panaudoti užsienyje.

Išbandymas tikruose Vakaruose

Matyt, būtent po sėkmingo V.Janukovičiaus išgelbėjimo V.Putinas nusprendė – kodėl šių pajėgų neišbandžius tikrame užsienyje? Bet V. Putinas greičiausiai pamiršo, kaip 1960-aisiais sukurtos specialiosios – diversinės pajėgos, kurių užduotis – veikti užsienyje, 1971-aisiais buvo demaskuotos. Tai nutiko tuomet, kai į Londoną perbėgo KGB darbuotojas Olegas Lialinas, vadovavęs slaptam „V“ skyriui, kurio užduotis – rengti diversijas Amerikoje ir Vakarų Europoje. Tiek britus, tiek jų sąjungininkus sukretė tai, ką jiems papasakojo KGB dezertytas O.Lialinas. Vakarai nesitikėjo, kad SSRS planavo ir ruošė diversines operacijas ir teroristinius aktus Europoje planuojamo Trečiojo pasaulinio karo išvakarėse. Londonas, Vašingtonas, Berlynas, Roma, Madridas, Paryžius nė neįsivaizdavo, kad Vakaruose užsimaskavę agentai išaušus X valandai privalėjo pradėt rengti mirtį ir paniką nešančias operacijas – pavyzdžiui, paskandinti Londono metro arba nužudyti dešimtis britų politikų ir ministrų…

Olegas Lialinas

Kad britų kontržvalgyba sužinojo apie slaptąjį „V“ skyrių – didelė sovietų žvalgybos nesėkmė. Britai iš karto išsiuntė iš šalies dešimtis rusų diplomatais apsimetusių žvalgų, dešimtis tikrų diplomatų, o tuos, kurie liko, sėkė juos 24 vaalandas per parą taip atidžiai, kad nepastebėti jie net krustelėti nepajėgė. Ir SSRS vadovai nusprendė panaikinti šį skyrių, juolab kad tuo metu jau Maskva jautė, kad reikia su Vakarais bendrauti draugiškai, nes kitaip nieko gero nebus.

Boriso Jelcino laikais tokių specialiųjų pajėgų likimas susiklostė ne itin joms palankiai. J.Švecas mano, kad B.Jelcinas bijojo KGB – FSB. Jis nenorėjo jų visiškai sužlugdyti, bet siekė joms nuleisti kraujo, kad jos nebūtų labai pavojingos. Būtent todėl V.Putiną ir paskyrė vadovauti slaptosioms tarnyboms – kad jos nebūtų stiprios. Ir V.Putinas šią užduotį atliko. Kad Rusijos žvalgyba nėra stipri, įrodo jų įgyvendinta operacija Solsberyje (britai nesunkiai išsiaiškino, ne tik kaip ji atlikta, bet ir kas konkrečiai atliko juodą darbą).

Pinigai

Kodėl tada britai leido Londoną paversti rusiškų nešvarių pinigų plovykla?

Po Antrojo pasaulinio karo Didžioji Britanija nusprendė tapti pasauliniu finansiniu centru. Ir juo tapo, nes nežiūrėjo į pinigų kilmę. Priimdavo ir nusikalstamu būdu uždirbtus pinigus, ir net krauju suteptus. Jie nekreipė dėmesio, kas tikrasis milijardų šeimininkas – mafija ar KGB darbuotojas. Vadovavosi principu „pinigai nekvepia“.

Londono bankininkai gyrėsi: prieš dešimt metų mes gyvenome iš to, kad aptarnavome Artimųjų Rytų šeichų pinigus, šiandien gyvename rusų oligarchų dėka, o artimiausiu metu sočiai gyvensime naudodamiesi kinų milijardierių pinigais. Štai tokia ciniška politika.

Koks skirtumas tarp Litvinenkos ir Skripalio atvejų

Taip, Londonas nenorėjo rimtai tirti Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo. A.Litvinenka mirė 2006 metų lapkričio 23-iąją. Paskutiniąsias tris savaites jis praleido ligoninėje. Britų gydytojai niekaip nepajėgė nustatyti, kokia medžiaga jis nunuodytas. Tik paskutinėmis valandomis pavyko nustatyti, jog negalavimų priežastis yra radioaktyvusis Polinis – 210. Tiems britams, kurie teiravosi J.Šveco patarimo, šis atsakė: jei nenorite sulaukti naujų išpuolių, už A.Litvinenkos nužudymą reikia, vaizdžiai tariant, atkeršyti. Pati geriausia prevencinė priemonė – kad Kremlius žinotų, jog už viską reikės brangiai sumokėti. Jei už A.Litvinenkos mirtį Rusija liks nenubasta, ateityje bus tik dar blogiau. Bet britai vis tik tą bylą siekė užmiršti, kad nenukentėtų verslo santykiai.

Sergejų Skripalį sulaiko Rusijos slaptosios tarnybos

Tik dabar, po įvykių Solsberyje, oficialusis Londonas suprato padaręs strateginę klaidą. Tiek Londonas, tiek Vašingtonas padarė išvadą, kad šiandieninis Kremliaus šeimininkas supranta tik jėgos kalbą. Džentelmeniškai su juo šnekučiuotis nėra jokios prasmės.

Tikrai pamišęs ar tik apsimeta?

Beje, analizuodamas V.Putino elgesį J.Šecas prisiminė įdomų pavyzdį. Kadaise JAV prezidentui Niksonui apsimesti lengvai pamišusiu asmeniu, pasiryžusiu pradėti atominį karą, patarė tuometinis Baltųjų rūmų patarėjas Henris Kisendžeris. Sovietų sąjungos ambasadoriui JAV ponui Anatolijui Dobryninui buvo pamėtėta informacija, esą Niksonas truputį pamišęs, nepajėgus adekvačiai vertinti įvykių. Tai reiškia, kad jis linkęs pradėti atominį karą, jei Maskva nepadarys nuolaidų. Ir Kremlius išsigado, SSRS vadovai sutiko daryti kompromisus. Štai tokiu keistu būdu JAV priverstė rusus sėstis prie derybų stalo – atsitraukti.

Galima numanyti, kad šią Kisos (Henrio Kisendžerio pravardė KGB struktūrose) pamėtėtą strategiją dabar prieš Vakarus naudoja V.Putinas. Jis apsimeta norįs ir galįs pradėti atominį karą, jei Vašingtonas nesutiks su jo žaidimo taisyklėmis.

Solsberio pamokos

Atsakinėdamas į Gordonua.com žurnalistės N.Dvali klausimus J.Švecas pabrėžia, jog Vakarai perprato Kremliaus taktiką. Dabar Vakarai supranta, kad jų derybininkai – rimti idiotai. O pats vyriausiasis idiotas – V.Putinas. Juk jis ne tik leido savo žvalgams siautėti Solsberyje nesusikūrus bent kiek į tiesą panašesnio alibi, bet ir privertė juos pasirodyti televizijos ekranuose. Taigi Solsberyje nevykusiai nunuodijimo peraciją surengę GRU agentai ne tik „apsišvietė“ miesto stebėjimo kamerose, bet ir buvo priversti grįžę į Rusiją televizijoms duoti inteviu, ką gi jie veikė tame ūkanotame britų mieste.

Keisčiausia, kad jie papasakojo labai neįtikinamą, visiškai nelogišką versiją, ko gi jie buvo nusidanginę į tą miestą, kodėl buvo užfiksuoti prie Skripalio namų. Žodžiu, operacija sužlugo du kartus: pirmą, kai kai Londono kontržvalgyba išsiaiškino, kas vykdytojai; antrą sykį, kai V.Putinas liepė demaskuotiems agentams nemokšiškai, neįtikinamai teisintis televizijos ekranuose (reikėjo parinkti žymiai įtikinamesnę legendą, kuri panaši į tiesą arba kurios niekaip nepatikrisni).

Šis žlugimas parodė, koks kvailas V.Putinas ir jo sukurptos žvalgybos. Beje, jau nunuodijus A.Litvinenką Vakarai turėjo perprasti, koks tikrasis rusų žvalgybininkų neprofesionalumo lygis: juk radioaktyviuoju poloniu buvo paženklinta pusė Londono. Bet Solsberyje atlikta operacija pademonstravo, kad V.Putinas ne tik kvailai elgiasi, bet dar ir nesupranta, kad kvailai elgiasi.

Taip nutinka todėl, kad, pasak J.Šveco, V.Putinas niekas nebuvo rimtas žvalgybininkas, o tai, kad  į žvalgybos vadovus ėmė skirti savo buvusius asmens sargybinius, dar labiau sutvirtina nuomonę apie rusiškų žvalgybų nekompetenciją.

Didžiausia bėda ta, kad V.Putinas nesuvokia, kokias neigiamas pasekmes sukelia jo neva drąsūs, akiplėšiški žingsniai. Jis manė truputį pakvailioti Solsberyje, o paaiškėjo, kad jis surengė masinio naikinimo ginklo ataką prieš NATO valstybę, beje, disponuojančią atominiu ginklu.

Didžiosios Britanijos prokurorai šiems rusams pareiškė kaltinimus dėl Skripalių apnuodijimo. EPA-ELTA nuotr.

V.Putinas, tik pats V.Putinas kaltas, kad Rusijos žvalgyboms suduotas toks smūgis. Dar iki V.Putino pareiškimo, kad tie du įtariemieji patys paaiškins „Russian today“, kodėl važiavo į Solsberį, Kremlius galėjo šią istoriją užtušuoti. Bet po to, kai pats V.Putinas liepė duoti teleizijoms interviu, – žalos jau nebebuvo galima pataisyti. Juk kvailesnės legendos, kodėl jie ten važiavo, nesugalvosi. Gal V.Putinas nežinojo, kad parinkta tokia nesąmonė. Bet jam reikėjo pačiam išsiaiškinti, kokią legendą jie žada paskelbti. Tik jei jis išklausė legendą ir nesuprato, kokia ji kvaila ir primityvi, –  tai dar baisiau.

Dar nežinia, kad labiau pakenkė Rusijos žvalgybai – Sergejus Skripalis ar Vladimiras Putinas.

Tai – tik žiupsnelis minčių, kurios atėjo skaitant J.Šveco lapkričio 15-osios dienos komentarą.

2018.11.19; 12:43

Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. 1994-ųjų rugpjūtis. Groznas. Slaptai.lt nuotr.

Niekad atidžiai neskaičiau po straipsniais pasirodančių komentarų. Tiesiog jų nevertinu, rimtai į juos nežiūriu. Tokia nuostata vadovaujuosi ne todėl, kad tarp komentarų neįmanoma rasti prasmingų, vertingų pastebėjimų arba po publikacijomis gausiai pasirodantys anoniminiai burnojimai bei saldūs pagyrimai nieko nebylotų apie rašinio aktualumą, svarbą, politines nuotaikas.

Žinoma: kai kurias tendencijas galima apčiuopti. Ir vis dėlto daug dėmesio skirti komentarams, ypač anoniminiams, – kvaila. Kaip kvaila ieškoti vertingų daiktų sąvartynuose (rasti – įmanoma, bet ar rezultatas vertas įdėtų pastangų?). Juolab nežinai, ar teksto vertinimai pasirodė kilus natūraliam susidomėjimui, ar pastabas dirbtinai inspiravo pikta ranka. Taigi niekad negali būti tikras, kas slypi po anoniminėmis kaukėmis – nuoširdus skaitytojas ar tendencingas internetinis trolis.

O jei net ir ne slaptųjų tarnybų pasamdyti komentatoriai dergia tai, kas tau svarbu, ir liauspina tai, ką tu smerki, dažnusyk stebina komentatorių primityvumas. Atkreipkite dėmesį į komentatorių laikyseną. Jie dedasi visažiniais. Jie viską išmano, supranta. Jiems nėra sudėtingų temų. Jie visur ir visada turi nuomonę. Jie net neįsivaizduoja, kaip kvailai atrodo, ypač tie, kurie nesislepia po anonimiškumo skraiste. Juk jie panašūs į laidos „Klausimėlis“ dalyvius: užuot prisipažinę, jog nė velnio neišmano, jie vis tik aiškina, įrodinėja, svarsto. Užuot patylėję ar sprukę kuo toliau nuo televizijos kamerų, jie vis tik bando atrodyti išmintingi, išsilavinę. Jei tik atsiranda galimybė, jie išdėstys argumentus, kodėl Lietuvai reikalinga ar nereikalinga atominė jėgainė, jei tik iškelsi temą, ar Vilniui praverstų požeminis metro, jie čia pat puls šaukti, jog tramvajus – geriau, jei atsiras proga analizuoti Lietuvos žurnalistų tekstus – jie žinos, kurie plunksnos broliai nupirkti, papirkti arba perpirkti.

Kadaise vieną savo straipsnį iliustravau nuotrauka, kurioje užfiksuota akimirka, kaip 1994-aisiais metais rudenį Grozne iš tuometinio Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo imu interviu, – netrukus komentatoriai jau piršo nuomonę, jog galbūt esu „čečėnų mafijos atstovas Baltijos kraštams“. Kadaise domėjausi Lietuvos teismuose nagrinėjama Rygos omonininko Konstantino Michailovo – Nikulino byla, – tuoj pat buvau apšauktas Rusijos žvalgybos agentu. Bet ko norėti iš tokių, jei net po paskelbtos ištraukos iš istoriko Gintaro Vaičiūno knygos apie Anykščių krašto partizanus pasirodė komentaras: „banditai, o ne partizanai“.

O kaip jie puikiai nusimano JAV politinėse realijose – Barakas Obama buvo šaunuolis, o va Donaldas Trampas – kvailys, Kremliaus mulkinamas bei vedžiojamas už nosies. Nepaisant faktų, jog būtent D.Trampo vadovavimo metu sugriežtintos sankcijos Rusijai, jog būtent D.Trampui valdant oficialusis Vašingtonas pradėjo kalbėti apie būtinybę kur kas rimčiau žvelgti į gynybos reikalus, ėmė kritikuoti karinėms reikmėms per mažai pinigų skiriančią Europą…

Dabar oficialiai startuoja Lietuvos prezidento rinkimų kampanija, tad kai kurie vadinamieji etatiniai komentatoriai jau turi kategorišką nuomonę ir dėl šios aktualijos: filosofas Arvydas Juozaitis – geriausias, Ingrida Šimonytė – blogiausia. Kad gali būti ir kitaip, net visiškai kitaip – jiems nusispjauti.

Jie nesupranta, nenori suprasti, kad politika – kaip riešutas. Prieš praskeldamas jį nežinai, ką rasi viduje: sveiką banduolį ar supuvusį gniužulą. Karti gyvenimiška patirtis byloja, jog kartais pravartu reiškinius vertinti kardinaliai priešingai, nei jie atrodo iš pirmo žvilgsnio. Puikiai prisimenu, kokį įspūdį paliko į rankas patekęs azerbaidžaniečių tyrėjų pasakojimas apie tragiškus 1988-ųjų įvykius jų mieste Sumgaite. Dabar neketinu leistis į smulkmenas, juolab tai jau esu išsamiai aprašęs, tačiau negaliu neprisiminti Lietuvai oficialiai pirštos armėniškos versijos: tais metais neva sužvėrėję azerbaidžaniečiai pradėjo mušti, prievartauti ir žudyti mieste prie Kaspijos jūros gyvenusius armėnų tautybės žmones. Šioji nuostata atrodė įtikinama. Į Sumgaitą tuo metu perkelta daug iš Armėnijos išvarytų azerbaidžaniečių. Vadovaujantis sveika logika, jie galėjo pult keršyti už Armėnijoje patirtas skriaudas.

Eduardas Grigorianas, vadovavęs pogromams Sumgaito mieste

Bet kodėl Armėnijos pusė nutyli, kad prieš armėnus nukreiptiems pogromams prie Baku esančiame Sumgaito mieste vadovavo kriminalinės patirties turėjęs armėnas – Eduardas Grigorianas? Kaip tai gali būti: armėnas vadovauja … armėnų žudymams? Ir vis dėlto tai – nepaneigiama tiesa: 1959 metais gimęs Eduardas Grigorianas išties vadovavo Sumgaito pogromams – jo rankos suteptos mažų mažiausiai keliolikos asmenų (armėnų) krauju.

Štai po tokių į dienos paviršusių iškilusių „smulkmenų“ galvoje kirba dar daugiau rimtų klausimų: ar masinius pogromus 1988-aisiais metais įmanoma surengti be KGB žinios, kokios tautybės asmenys tuo metu sudarė daugumą Michailo Gorbačiovo aplinkoje, kodėl E.Grigorianas, tik truputį pasėdėjęs kalėjime, netrukus atsidūrė laisvėje, kodėl armėnų teroristinės organizacijos, sakykim, ASALA, nė sykio nesurengė prieš jį pasikėsinimo?  

Kai imi į šiuos įvykius gilintis rimtai, pradedi suprasti didžiąją politinę klastą: separatistinių nuotaikų apėmusiai Armėnijai buvo svarbu sukurti „žiaurių, nesukalbamų, barbariškų azerbaidžaniečių įvaizdį“. Antiazerbaidžanietiška propaganda separatistams buvo reikalinga tam, kad, išnaudojant naivių krikščioniškų Vakarų patiklumą, būtų prasminga įrodinėti: Kalnų Karabachą verta atimti iš Azerbaidžano ir prasminga atiduoti armėnams, nes armėnams, matot, nesaugu gyventi drauge su azerbaidžaniečiais. Deja, Vakarams nė į galvą nešovė pasiteirauti, kodėl 1988-aisiais metais Sumgaite buvo žudomi ne visi armėnai – tik tie, kurie draugiškai sugyveno su azerbaidžaniečiais ir kurie nemokėjo piniginių duoklių separatistinėms, teroristinėms armėnų organizacijoms, sakykim, Krunk. Taigi įsikalkime į galvas: žudomi tik tie, kurie nepritarė minčiai, jog reikia iš Kalnų Karabacho išvyti visus azerbaidžaniečius ir tada neva grynai armėnišką terotoriją – prijungti prie Armėnijos. 

Sumgaitas. Įvažiavimas į miestą. Slaptai.lt nuotr.

Žodžiu, 1988-aisiais Sumgaito mieste surengti žiaurumai, Sumgaito įvykiais apibūdinami, galėtų tapti tarptautiniu klastos sinonimu – sakykim, „Sumgaito klasta“ arba labai panašiai. Anksčiau ar vėliau taip, tikiu, nutiks. Sumgaito pavyzdys labai iškalbingas. Jis bus politikų naudojamas politinei klastai apibrėžti taip pat dažnai kaip ir tarptautiniai posakiai „Stokholmo sindromas“ ar „Trojos arklys“ – įkaitų nuotaikoms ir politinei išdavystei apibūdinti.   

Bet iki šio suvokimo – dar tolokai. Tikriausiai dar teks „sukramtyti“ ne vieną komentarą, kurį parašę „visažiniai“ kaltins autorių neišmanant Pietų Kaukazo istorijos.

Todėl ir svarstau – gal pats metas rengti kvailiausio komentatoriaus rinkimus? Juk kvailiausius politikų rinkimus jau turime. Kvailiausių nusikaltėlių rinkimai taip pat organizuojami. Kodėl šios „garbės“ nenusipelnė komentatoriai?

2018.11.13; 11:11

Iš serijos „Slaptieji agentai“. Slaptai.lt nuotr.

2017 – tai metai, kai galutinai išaiškėjo, kad senoms, 2000-aisiais metais suformuotoms Vladimiro Putino specialiųjų tarnybų taisyklėms atėjo galas. Nekontroliuojamų jėgos struktūrų, savo vadovų paverstų feodaliniais dvarais, rungtyniavimas ir tokia pat viduramžiška „naujos dvarininkijos“ kaip Rusijos elitas idėja – visa tai nebeaktualu. 2017 metais Putinas galutinai liovėsi žaisti su tuo postmodernistiniu projektu (o ir pats žodžių junginys „naujoji dvarininkija“ nebevartojamas) ir nusprendė grįžti prie schemos, kurią jis gerai atmena iš savo jaunystės laikų, kai vėlyvajame sovietmetyje dirbo KGB.

Ir tai pirmiausia reiškia, kad pasikeitė valstybės kontrolės metodai. Baigėsi epocha, kai prikomandiruoti prie valstybinių ir komercinių struktūrų – pradedant teatrais ir baigiant sporto žinybomis – FSB bendradarbiai privalėjo vaidinti svarbų vaidmenį jų valdyme. Ją pakeitė nauja epocha, ir dabar Kremlius kontroliuoja per renkamas represijas, kurių aukomis tapo gubernatoriai, valdininkai, ministrai ir teatro veikėjai. Šiuo atveju nebeturi didelės reikšmės tai, kokią poziciją užima prikomandiruotas FSB karininkas.

2017 metais pastebima, kad pasikeitė specialiųjų tarnybų kalba ir jų metodai.

Režisieriaus Kirilo Serebrianikovo byla – vos ne ryškiausias naujo požiūrio pavyzdys. Kaip žinoma, FSB bendradarbiai joje gyvai dalyvauja, ir, beje, kas įdomu, kad tai konstitucinės santvarkos apsaugos padalinio (buvusios Penktosios kovos su disidentais valdybos) karininkai – ir jie pasirodė ten, nes jiems „įprasta kuruoti inteligentiją“.

Akivaizdu, kad mes regime kaip grįžta sovietinis supratimas į specialiųjų tarnybų darbą. Kuravimas buvo praktikuojamas ir dešimtajame dešimtmetyje, ir šio šimtmečio pirmajame, bet tada tai faktiškai buvo priedanga specialiųjų tarnybų karininkų papildomam samdymui verslo konfliktams spręsti. Daugelį metų tai buvo labai patogu – turėti valstybinėje kompanijoje antroje-trečioje pozicijoje aukštą FSB karininką, mokant jam labai didelį atlyginimą, kuris motyvuotų jį padėti kompanijai, o ne specialiosioms tarnyboms. Neretai bankai ir kompanijos pačios kreipdavosi į Lubianką ir prašydavo komandiruoti jiems kuratorių. 2017 metais termino „kuravimas“ prasmė pasikeitė. FSB grąžino jam sovietinę prasmę – ir dabar kuratoriai faktiškai ieško tikslų pasirinktinėms represijoms.

Grąžintų į apyvartą sovietinių metodų sąrašas tuo nesibaigia. Įkalti į galvą kiekvienam, kad naujoje realybėje niekas, net ir pačios represinės struktūros, negarantuotas, jog išvengs represijų – tai visiškai atitinka sovietinių vadovų dvasią. 2017 metais vyko „valymai“ tiek Tyrimo komitete (Rusijos Tyrimų komiteto Savo saugumo valdybos viršininko Michailo Maksimenkos byla), tiek ir pačiame FSB. Beje, represijos vykdomos labai sovietiškai – iš pradžių vadovybė apibrėžia „probleminį barą“, o tada pradeda tą barą „valyti“. Pavyzdžiui, tęsiasi skandalas aplink Rusijos kišimąsi į Amerikos rinkimus, ir jo fone „valomas“ FSB pagrindinis kibernetinis komitetas – Informacinio saugumo centras (CIB). Pagal 2017 metų rezultatus jo vadovas Andrejus Gerasimovas atleistas, vienas pavaduotojas pasiųstas į atsargą (nuteistas liktinai trejiems metams už piktnaudžiavimą), antras pavaduotojas Sergejus Michailovas, tuo pačiu dirbęs ir paties didžiausio CIB padalinio – Operacijų valdybos – šefu, jau metus sėdi Lafortovo kalėjime dėl visai kito kaltinimo.

Slaptasis agentas. Slaptai.lt nuotr.

Tuo areštai FSB neapsiribojo – vasarą suimti iškart penki Maskvos valdybos bendradarbiai – už kyšio prievartavimą iš karinės pramonės komplekso Pamaskvio įmonės vadovo. Lapkritį suimtas karininkas, kuruojantis Rubliovką. Visa tai nepaprastai neįprasta ir visiškai nepanašu į tai, kaip būdavo tiriamos specialiųjų tarnybų darbuotojams 2000-aisiais metais iškeltos bylos.

Tada schema atrodė paprastai – jeigu jau darbuotojas įkliūdavo už nusikaltimą, į vietą išvažiuodavo savo saugumo žinybos tarnyba, greitai įtikindavo kaltininką pasirašyti vakarykščia data prašymą atleisti iš darbo, kad negadintų žinybos įvaizdžio ir išsaugotų slaptumą (tiesą sakant, kaip tik tam tikslui ir buvo steigiamos savo saugumo tarnybos – kad niekas neišplauktų už žinybos ribų). Atrodo, kad šiandien tas principas panaikintas.

Stulbinantis FSB direktoriaus Aleksandro Bortnikovo interviu VČK (Rusijos Ypatingoji komisija) šimtmečio proga ir nuoširdžiausi žodžiai apie Lavrentijų Beriją geriausiai patvirtina, kad FSB gerai suprato savo naują, iš tiesų tik užmirštą seną vaidmenį naujoje realybėje: pagrindinio instrumento vaidmenį sistemoje, kurioje valstybės valdymą užtikrina baimė.

Išspausdinta leidinyje „Ježednevnyj žurnal“, 2018 metų sausio 4 d.

2018.11.01; 09:33