Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Šiandien išklausiau LRT radijo laidą „Džiazuojanti istorija“ apie Tadą Blindą ir…. Vytautą Landsbergį, kaip buvo skelbta anonse:
 
Nujaučiau, kad Vytauto Landsbergio vardas paminėtas kaip Balandžio 1 šposas. Iš tiesų, buvo prisimintas jo senelis Gabrielius Žemkalnis – Landsbergis, parašęs dramą „Blinda – svieto lygintojas“.
 
Pirmu smuiku laidoje grojo istorikas dr. Tomas Balkelis.
 
Jis, remdamasis carinės Rusijos Lietuvoje žandarmerijos pranešimu, įvardino Tadą Blindą kaip paprasčiausią plėšikų gaujos vadą, arkliavagį, pardavinėjusį vogtus arklius Prūsijoje. Pagal tą pranešimą, neapsikentę vietos gyventojai surengė jam Linčo teismą, mirtinai jį sudaužydami Luokės miestelio aikštėje.
 
Štai ką apie Tadą Blindą pateikia Vikipedija.
 
Tado Blindos asmenybė apipinta padavimais ir istorijomis, o jo biografija istoriškai netyrinėta ir tėra labai maža žinių. Gimė Luokės parapijos Kinčiulių kaime 1846 m. sausio 15 d. (pagal Julijaus kalendorių), pasiturinčio valstiečio Tado ir Elžbietos Bukontaitės Blindų šeimoje. Yra žinoma, kad jo tėvas buvo valakinis ūkininkas ir Viekšnių dekano medininkas. Turėjo du sūnus, vyresnįjį Juozapą ir jaunesnįjį Tadą, kuris buvo krikštytas Ubiškėje. Ūkiu daugiausia rūpinosi motina. Vyresnysis sūnus Juozapas mokėsi kunigų seminarijoje, tačiau iš ten buvo pašalintas ir ištremtas į Sibirą, iš kur nebegrįžo. Tadui Blindai motina ūkį užrašė 1867 m. sausio 15 d. sau pasilikdama išimtinę. Tais pačiais metais vasario 7 d. vedė Barborą Viktoravičiūtę, susituokė Luokės bažnyčioje. Augino tris dukras (Ievą, Oną, Marijoną). Ūkį nuomojo, pats žemės nedirbo.
 
Su plėšikų gauja veikė Raseinių, Šiaulių ir Telšių apskrityse. 1877 m. balandžio 22 d. per Švento Jurgio jomarką pagautas ir minios užmuštas Luokės turguje. Prie to prisidėjo ir grafo Oginskio tarnai. Carinės žandarmerijos raporte nurodyta, kad jo mirties priežastis buvo daugybiniai kūno sumušimai.
 
Rašytoja Lazdynų Pelėda apie 1900 m. surinko žmonių pasakojimus apie Tadą Blindą ir buvo pradėjusi rašyti kūrinį „Sulygintojas svieto“, tačiau vėliau persigalvojo, ir visą turimą medžiagą perdavė Gabrieliui Landsbergiui-Žemkalniui.
 
Tadą Blindą išgarsino 1907 m. Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio drama „Blinda, svieto lygintojas“, parašyta pagal Lazdynų Pelėdos surinktus pasakojimus. 1973 m. sukurtas 4 serijų TV filmas „Tadas Blinda“ (režisierius Balys Bratkauskas, scenarijaus autorius Rimantas Šavelis, pagrindiniame – Tado Blindos – vaidmenyje Vytautas Tomkus).
Kadras iš meninio filmo „Tadas Blinda“
 
2004 m. muzikantas Andrius Mamontovas pastatė miuziklą „Tadas Blinda“.
 
Po beveik 40 metų pertraukos nuo originalaus kūrinio atsiradimo nufilmuotas pirmas lietuviškas nuotykinis istorinis veiksmo filmas nepriklausomos Lietuvos istorijoje Tadas Blinda. Pradžia – didžiuosius ekranus pasiekęs 2011 m. rugsėjo mėnesį. Tai tapo žiūrimiausia juosta Lietuvos istorijoje. Vien per pirmąjį savaitgalį į kino sales susirinko daugiau nei 40 tūkst. žiūrovų.
 
Pasigedau dr. T. Balkelio kritiško žandarmerijos raporto įvertinimo. Tik ką įvyko 1863 metų sukilimas („Vyresnysis sūnus Juozapas mokėsi kunigų seminarijoje, tačiau iš ten buvo pašalintas ir ištremtas į Sibirą, iš kur nebegrįžo“).
 
1863 m. Valstiečių sukilimas Lietuvoje. Konstantino Bogdano istorinė kompozicija. Slaptai.lt nuotr.

Dr. T. Balkeliui, tur būt, žinoma, kad vėlesnė „žandarmerija“ – KGB SSRS mūsų partizanų nevadino kitaip, negu banditais. Kaip ir carinė žandarmerija, KGB siųsdavo tokius raportus Maskvai, kuriuose stengėsi įrodyti, kad su partizanais susidorodavo „tarybinė liaudis“, mums gerai žinoma stribų pavadinimu, su visokiomis išgalvotomis istorijomis.
 
Lazdynų Pelėda surinko atsiminimus apie Tadą Blindą praėjus vos 33 metams po T. Blindos mirties. Kodėl mes turėtume abejoti tais prisiminimais, labiau pasitikėdami okupanto, žiauriai numalšinusio 1863 sukilimą, raportu? Net jei Tadas Blinda, kuris pats pasiturinčiai gyveno, rekvizavo arklius kokiam nors fondui, tai ar negalėjo tas fondas būti skirtas tolimesnei kovai už Nepriklausomybės atkūrimą? Negi žandarmerija paminėtų tokį faktą?
 
Manau, kad mūsų istorikų bandymas pūsti į vieną dūdą su okupantų „šaltiniais“ neišlaiko kritikos.
 
2020.04.02; 20:00

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pristato atnaujintą archyvinių dokumentų svetainę anglų kalba www.kgbdocuments.eu. Sukurtas naujas dizainas, patogesnė paieškos sistema, patalpinta daugiau informacijos apie KGB veiklos sferas, struktūrą, metodus, KGB vadovus. Šiame dokumentų viešinimo etape bus koncentruojamasi į 1954–1990 m. laikotarpį.

Rusijos vykdomi informaciniai karai Baltijos šalyse ir Vakaruose sudėtingą XX amžiaus istoriją interpretuojant sau naudinga linkme ir vykdant šmeižto bei kompromitavimo akcijas skatina istorikus nelikti nuošalyje. Sovietinių represinių institucijų dokumentų (toliau – KGB dokumentai) viešinimas turėtų prisidėti prie istorinės tiesos sklaidos ir melo neutralizavimo, sovietinės sistemos bei jos vykdytų nusikaltimų pažinimo.

Baltijos šalyse ar Ukrainoje dalinai išlikę KGB dokumentai atskleidžia sovietinio režimo esmę, veiklos principus (prievarta, kontrolė, baimė, teisinis nihilizmas), platų okupantų nusikaltimų spektrą ir nepagražintą sovietinio gyvenimo realybę. Priešingai nei Rusijoje, kurios archyvuose saugomi sovietinio saugumo dokumentai yra įslaptinti, Lietuvos archyvų dokumentai su tam tikromis išimtimis yra viešai prieinami visuomenei ir istorikams. Siekiant palengvinti prieigą prie šių dokumentų, 2007 m. bendradarbiaujant Lietuvos, Latvijos, Estijos istorikams pradėjo veikti internetinė svetainė www.kgbdocuments.eu. Svetainėje viešinami KGB veiklos dokumentai, geriausiai atspindintys šios sovietinės represinės struktūros veiklą ir įvykdytus nusikaltimus. Tai aktualu ir svarbu ne tik Baltijos šalių visuomenei, mokslininkams, bet ir pačios Rusijos ar Vakarų valstybių mokslininkams, kurie tyrinėja sovietinę sistemą, KGB ar slaptųjų tarnybų veiklą bendrai.

Viešam naudojimui pristatoma atnaujinta svetainėwww.kgbdocuments.eu: sukurtas naujas dizainas, patogesnė paieškos sistema, patalpinta daugiau informacijos apie KGB veiklos sferas, struktūrą, metodus, KGB vadovus. Šiame dokumentų viešinimo etape bus koncentruojamasi į 1954–1990 m. laikotarpį. Ateityje planuojama viešinti 1940–1953 m. dokumentus, atspindinčius Baltijos šalių sovietizaciją, represijas, ginkluotą rezistenciją ir jos slopinimą.

Dokumentai atrenkami ir viešinami pagal numatytus kriterijus. Šiuo metu pateikiami direktyvinio pobūdžio dokumentai, kurie atspindi KGB veiklos ir organizavimo principus. Internetinės svetainės pagrindinė kalba – anglų, kuria nurodomos dokumentų antraštės ir santrumpos, o dokumentai skelbiami originalo – rusų – kalba. Ateityje prie šio projekto planuoja prisijungti ir Ukrainos istorikai.

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2020.03.25; 18:00

Jurijus Švecas. Aleksandro Chomenkos (gordonua.com) nuotr.

Buvęs KGB žvalgybos agentas Jurijus Švecas tvirtina, kad kai Vladimiras Putinas pasitrauks, CŽV vadovybė savo šlovės muziejuje privalės pastatyti jam padėkos žvaigždę su užrašu „Ačiū tau, agente „Nuorūka“.

Iš kur tokia netikėta versija? Rusijos prezidento Vladimiro Putino (Владимир Путин) dėka buvo padarytas šuolis plėtojant Amerikos karinį-pramoninį kompleksą, Pentagono biudžetas išaugo iki rekordinių 738 milijardų JAV dolerių, o didžiausios šalies karinės kompanijos yra užpildytos užsakymais, – interviu GORDON leidiniui sakė buvęs sovietų žvalgybos pareigūnas, V.Putino kolega KGB (КГБ) institute Jurijus Švecas (Юрий Швец), šiuo metu gyvenantis ir dirbantis JAV.

Jurijus Švecas: „Esu giliai įsitikinęs, kad Kremliuje dabar sėdi tie vadinamieji „naudingi idiotai“, kurie labiausiai kenkia Rusijai ir tuo pačiu padeda stiprinti JAV bei NATO.

Centrinės Amerikos žvalgybos (CŽV) emblema JAV vėliavos fone.

„Dėl CŽV padėkos ponui V.Putinui – aš rimtai. Taip galvoju. Po SSRS žlugimo JAV karinis-pramoninis kompleksas buvo susitraukęs iki minimumo. NATO tapo popierine organizacija. Ir tik dėka titaniškų Kremliaus pastangų žvanginant ginklais Pentagono biudžetas šiais metais išaugo iki rekordinio 738 milijardų JAV dolerių, o didžiausios JAV gynybos kompanijos dabar vos spėja atlikti visus karinius užsakymų. Agresyvi V.Putino veikla sustiprino JAV kariniu požiūriu ir taip pat privertė atsibusti NATO“. Taip sakė Dmitrijui Gordonui Amerikoje nuo 1993-ųjų įsikūręs buvęs KGB darbuotojas J.Švecas, kadaise mokęsis su V.Putinu toje pat KGB mokykloje (Jurijaus Andropovo vardo KGB institute) ir tvirtinantis, kad V.Putinui tame institute buvo prilipusi nepagarbi „Nuorūkos“ pravardė.

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

„Amerikos kompanijos Raytheon ir Lockheed gauna iš Pentagono ilgai lauktą kontraktą kurti naujos kartos sistemas. Skirtingai nuo Rusijos Federacijos, tai yra tikras, o ne animacinis ginklas. Kremliaus propagandistai klausia su patosu: „Ar esate pasirengęs mirti už Tartu?“ O NATO, reaguodamas į Kremliaus agresyvų elgesį, atgimsta kaip Fenikso paukštis, pradeda didžiausias pratybas per pastaruosius 25 metus prie pat Rusijos Federacijos sienų (jos niekada nebuvo surengtos taip arti Maskvos) ir sukuria galingą karinę grupę, kuri ten liks visam laikui.“ Tai – dar viena ištrauka iš J.Šveco interviu, duoto Gordonua.com leidiniui.

J.Švecas taip pat prisiminė, kad būtent V. Putinui mosuojant antiamerikietišku kumščiu Amerikoje buvo demaskuota dešimt Rusijos nelegalių žvalgybos agentų, įskaitant Sovietų Sąjungos didvyrį Michailą Vasenkovą (Михаил Васенков), dirbusį nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Pasak J.Šveco, Michailas Vasenkovas gyveno JAV teritorijoje maždaug nuo 1970-ųjų. Jis buvo vadinamasis KGB agentas nelegalas. JAV žvalgyba sugebėjo šio nelegalo bylą pavogti iš SVR (Služba vnešnej razvedki) būstinės Jaseneve ir slapta atsigabenti į JAV. O juk toji byla – 400 puslapių storio folijantas. Tokio skandalo Rusijos žvalgybų struktūrose nebuvo nuo pat 1917-ųjų. Bet Rusijos žvalgyba vis tik apsijuokė, ir tai nutiko tik todėl, kad valstybei vadovauja buvęs KGB agentas nevykėlis, pravarde „Nuorūka“.

J.Švecas taip pat atkreipia dėmesį, kad V.Putinui valdant į Vakarus (daugiausia į JAV) buvo pervesta iš Rusijos apie vieną trilijoną JAV dolerių. Už tuos pinigus, kuriuos valdininkai slapta pervedė į sąskaitas JAV bankuose, Rusijoje buvo galima sukurti Rojų. Bet V.Putinui valdant šis trilijonas stiprina ne Rusijos, o JAV ekonomiką.

Informacijos šaltinis – Gordonua.com

2020.03.22; 10:30

Jurij Andropov. Espionagehistoryarchive.com

Istorija kupina visokių keistų nutikimų. Dažniausiai jie atskleidžiami per įvairias sukaktis. Štai kad ir šis.

1970 m. kovo 13 d. KGB pirmininkas Jurijus Andropovas pasiūlė L. Brežnevui sunaikinti Adolfo Hitlerio, Jozefo Gebelso ir jų šeimų narių – iš viso 10 – palaikus. Jis nusiuntė savo viršininkui slaptą raštą 655/A/ov serija K su grifu „Ypatingos svarbos. Visiškai slaptai“. Iniciatyvai pritarė ne tik SSKP CK generalinis sekretorius, bet ir kiti sovietiniai vadovai. Jau balandžio pradžioj J. Andropovas nurodė pradėti slaptą palaikų naikinimo operaciją, pavadintą „Archyvas“.

Kaip praneša portalas Gazeta.ru, dokumento slaptumas tame, kad laiške atspausdinto teksto nėra, o tik rašytas ranka. Taip buvo išlaikyta paslaptis nuo mašinininkių. J. Andropovas rašė, kad „1946 m. vasarį Magdeburge, KGB 3-os smogiamosios armijos užimtoje karinio miestelio teritorijoje, buvo palaidoti Hitlerio, Evos Braun, Gebelso, jo žmonos ir vaikų lavonai – viso 10 kūnų. Šis karinis miestelis perduodamas Vokietijos valdžiai. Kadangi jame gali būti atliekami statybos ir žemės kasimo darbai, tikslinga iškasti palaikus ir juos sunaikinti. Tai bus atlikta ypač slaptai KGB ypatingojo skyriaus operatyvinės grupės karių rankomis“.

Tuo metu Magdeburgas labai nukentėjo nuo sąjungininkų bombardavimų. Mieste žuvo apie pustrečio tūkstančio žmonių. Balandžio 19 d. vakarinę miesto dalį užėmė amerikiečiai, o gegužės 5-ąją į rytinę įžengė Raudonoji armija. Liepos 1 d. jos žinioje buvo visas Magdeburgas. Nuo 1949 m. iki 1990 m. spalio 3 d. jis įėjo į VDR sudėtį. Nacistinių lyderių palaikai čia papuolė po keleto perlaidojimų.

Hitleris ir Braun nusižudė 1945 m. balandžio 30 d., o Gebelsas – gegužės 1-ąją. Jų kūnai vokiečių buvo sudeginti. Tačiau gegužės 5 d. jų apdegę kaulai buvo aptikti vyr. leitenanto Aleksėjaus Panasovo vadovaujamų sovietinių karių. Kūnai buvo atpažinti ir po keleto ekspertizių užkasti prie Bucho miesto, kuris dabar yra Berlyno priemiestis. Paskui sovietinis SMERŠ žvalgybos padalinys keitė dislokacijos vietą, ir kaulai buvo pervežti į Finovo miesto apylinkes (1970 m. tapo Ebersvaldės miesto rajonu). Po to palaikai atsidūrė Ratenove – 70 km į vakarus nuo Berlyno. Ten juos užkasė medinėse dėžėse 1,7 m. gylyje.

1946 m. vasarį beveik sunykusius palaikus išgabeno į Magdeburgą ir užkasė 2 m. gylyje Vestendo gatvėje namo Nr. 36 kieme 25 m. nuo garažo. Vieta buvo sulyginta su žeme ir užmaskuota kaip natūrali kiemo aplinka. Bet sovietiniams lyderiams išliko neramu, kad apie šią vietą sužinos vokiečiai, ir čia pradės rinksis revanšistai…

J.Andropovo iniciatyvai pritarė tiek Ministrų tarybos pirmininkas A. Kosyginas, tiek Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkas N. Podgornas. Kovo 18 d. jai pritarė ir L. Brežnevas, pasirašęs „Priemonės „Archyvas“ vykdymo planą“.

Hitlerio ir Stalino „vestuvės“. 1939-ųjų metų karikatūra.

Kiemo dalis buvo apsupta kareivių, laidojimo vietoje stovėjo dengta iš viršaus palapinė. Jei būtų įsitikinta, kad kažkas seka kasimo darbus, specialus padalinys tuos žmones turėjo sunaikinti. Visiems buvo sakoma, kad ieškoma esesininkų archyvų. Kovo 26 d. naktį darbai buvo atlikti: penkios medinės dėžės buvo visai sutrūnijusios. Darbų akte net Magda Gebels ir vaikai buvo įvardijami kaip nusikaltėliai, tačiau Hitlerio vardas neminimas. Balandžio 5 d. vėl buvo iškasta duobė, kaulai sukrauti į Kalašnikovo automatų dėžę, sudeginti už 11 km nuo Magdeburgo esančio Šensbeko miestelio dykynėje, o pelenai išbarstyti, gi likę degėsiai išmesti į Budevico upę.  

Apie tai laikraščiui „Trud“ prieš 20 metų papasakojo darbus vykdęs KGB operatyvinės grupės narys Vladimiras Gumeniukas, kuris iki 2000 m. išsaugojo tų laikų kario daiktų maišelį.

Taigi, būtent KGB vadovas J. Andropovas padėjo tašką nacistinės Vokietijos lyderių istorijoje. Gazeta.ru priduria, kad iki mūsų dienų FST archyve išsaugoti Hitlerio dantų protezai ir kaukolės dalis, kurioje matyti kulkos padaryta išeinamoji skylė, taip pat šoninės sofos rankenėlės iš Hitlerio bunkerio, kuriose likusios kraujo žymės.

2020.03.16; 06:00

Įvažiavimas į Sumgaitą. Slaptai.lt nuotr.

Rusijoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius, duodamas interviu radijui „Govorit Moskva“, pareiškė, kad kreipėsi į Rusijos Generalinę prokuratūrą. Diplomatas pareikalavo, kad Rusijos teisėsauga pradėtų tyrimą dėl nacionalinės ir religinės nesantaikos kurstymo bei ksenofobijos. Labai panašų laišką, remiantis žiniasklaidos pranešimais, Rusijos Generalinei prokuratūrai nusiuntė ir Rusijos armėnų diasporą vienijanti visuomeninė organizacija.

Nepatiko Levo Askerovo straipsnis

Kas gi nutiko? Armėnijai labai nepatiko „Nezavisimaja gazeta“ laikraštyje pasirodęs Levo Askerovo straipsnis „Sumgaitskaja tragedija“.

Armėnijos nepakantumas kitai nuomonei ne tik stebina, ne tik glumina, bet kelia nemalonių asociacijų. Argi istorinės tiesos nustatomos teismo salėje? Nejaugi teisingų faktų ieškoma mojuojant baudžiamojo kodekso straipsniais? Argi padoru, vyriška, demokratiška, sąžininga savo oponentus bauginti finansinėmis baudomis, antrankiais?

Atidžiai perskaičiau L.Askerovo straipsnį „Sumgaitskaja tragedija“ (jo internetinę versiją dabar galima perskaityti čia https://minval.az/news/123963944). Neradau nieko tokio, ko nebūtų galima spausdinti demokratinėje, žodžio laisvę gerbiančioje, istorija besidominčioje  visuomenėje.

Be kita ko, L.Askerovo publikacija labai įdomi. Teksto autorius pasakoja, kaip 1990-aisiais metais, kai byrėjo Sovietų Sąjunga, Lubiankoje (KGB irštva) pavyko nusikopijuoti keletą su Azerbaidžanu ir Armėnija susijusių dokumentų. Omenyje turimas tuometinio Azerbaidžano SSR KGB kontržvalgybos pulkininko Tomo Karičadzės tarnybinis pranešimas, adresuotas tuometiniam SSRS KGB generolui – pulkininkui Vladimirui Semičastnui.

KGB karininko tarnybinis pranešimas

KGB būstinė Lubiankos aikštėje Maskvoje, kai ten dar stovėjo čekisto kraugerio Felikso Dzeržinskio paminklas.

Laiškas rašytas 1963 metais. T.Karičadzė piktinosi, kad tiesioginiai jo viršininkai nereaguoja į jo ataskaitas, kuo iš tiesų užsiima Azerbaidžane veikiančių religinių armėnų organizacijų vadovai. Užuot progagavę religines tiesas tie šventikai skelbia antiazerbaidžanietiškas nuotaikas. Ne tik kursto neapykantą musulmonams azerbaidžaniečiams, bet ir ruošia profesionalius smogikus, kurių tikslas – jėga išstumti visus azerbaidžaniečius iš Didžiąjai Armėnijai reikalingų teritorijų. Jie, remiantis į šias religines bendruomenes tuomet infiltruotų agentų pranešimais, skelbia ne Dievo žodį, o būtinybę kurti Didžiąją Armėniją. Tvirtina, jog šis tikslas pateisina bet kokias priemones. Kritikuoja armėnus, kurie nenori mokėti piniginių įnašų į vadinamąją Didžiosios Armėnijos sukūrimo kasą. Tokie armėnai vadinami išdavikais.

Tuometinis KGB karininkas T.Karičadzė stebėjosi, kodėl apie 1950-1960-uosius metus iš užsienio atkeliami armėnai būtinai apgyvendinami gausiai azerbaidžaniečių gyvenamosiose teritorijose tuo tarsi specialiai kuriant sąlygas nesutarimams nacionaliniu pagrindu.

Koks likimas ištiko šio laiško autorių? Karininkas netrukus buvo palydėtas į pensiją, o po kelerių metų – mirė. Ar mirtis natūrali, – nežinoma. Tik nereikia pamiršti, kas 1963-aisiais metais buvo itin įtakingas Kremliuje. Tai – Anastasas Ivanovičius Mikojanas, didysis Azerbaidžano ir azerbaidžaniečių priešas. Jis maždaug tuo metu ruošėsi užimti SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko postą. O čia kažkoks KGB pulkininkas kaltina jį palaikius ir rėmus karingą, didelių tikslų turėjusį armėnų nacionalistų – separatistų pogrindį…

Viso L.Askerovo straipsnio perpasakoti neįmanoma – jis labai ilgas, išsamus. Tepridursiu, kad jame rašoma ir apie tai, jog 5-ąjame XX amžiaus dešimtmetyje iš Armėnijos buvo brutaliai išvyta apie 200 tūkst. azerbaidžaniečių (azerbaidžaniečiai masiškai iš Armėnijos ir Kalnų Karabacho vyti ir apie 1970- 1980 uosius metus). Daug vietos L.Askerovo publikacijoje skirta etniniam Azerbaidžano armėnui Eduardui Grigorianui, kuris, apsimetęs azerbaidžaniečiu, ne tik pats žudė, bet ir vadovavo Sumgaite surengtoms žudynėms, rašoma apie tai, kaip 1988-aisiais buvo blokuojama bet kokia Armėnijai nepalanki informacija, prisimenama dviejų šimtų Azerbaidžano mokslininkų, visuomenininkų, inteligentų pasirašyta telegrama, adresuotą tuometinei Armėnijos SSR valdžiai prašant liautis kursčius antiazerbaidžanietišką isteriją, informuojama buvus kolektyvinį iš Armėnijos išvytų azerbaidžaniečių skundą, kurį Michailas Gorbačiovas begėdiškai ignoravo…

Kur derėtų ieškoti istorinės tiesos? 

Taigi L.Askerovas viename iš įtakingų Rusijos leidinių paskelbė savo versiją. Kas čia smerktino? Regis, viskas taip paprasta: jei Armėnija nuoširdžiai nori žinoti, kas nutiko 1988-ųjų metų vasario 27-28 dienomis netoli Baku prie Kaspijos jūros įsikūrusiame Sumgaito mieste, L.Askerovo teiginius tegul analizuoja mokslinėse konferencijose, viešose diskusijose, ginčijasi laikraščių, internetinių portalų puslapiuose, rašo knygas, dirba archyvuose, montuoja dokumentines juostas, kuria meninius filmus… Bet kam mojuoti kuoka ir vėzdu?

Daugiau nei trisdešimties metų sukaupta žurnalistinė patirtis byloja: ne visuomet teisūs tie, kurie teismuose dedasi labai įsižeidę ir triukšmingai gina savo garbę. Žurnalistinė patirtis taip pat nuolat primena: teismų salėse ne visuomet triumfuoja tiesa. Kartais tiesiog nepalankiai susiklostydavo politinė konjunktūra, ir tiesa būdavo iškeičiama į politinę naudą. Nes teisėjai – taip pat žmonės. Jie irgi klysta, jie irgi bijo.

Dar net neprasidėjus teisminiams ginčams įtariu, jog ginčą narpliosiantys Rusijos teisėsaugos atstovai (jei Armėnijos ambasadoriaus pareiškimas nebus atmestas) gali būti tendencingi. Juk Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė (Azerbaidžane nėra Rusijos karinės bazės). Akivaizdu, kad Armėnija – Rusijos sąjungininkė. Tai – rimtas argumentas teisėjams, kurią pusę jiems derėtų palaikyti.

Taip pat žinoma, kad Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu per pastaruosius kelerius metus susitiko mažų mažiausiai devynetą kartų. Tai dar vienas akivaizdus argumentas, kodėl Armėnija ir Rusija yra bičiuliai, partneriai, draugai. Argi Rusijos teisėsauga drįs atmesti Rusijos sąjungininkės poziciją?

Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje

Be to, jei tuometinė Sovietų Sąjungos slaptoji tarnyba 1988-ųjų vasarį organizavo prieš Azerbaidžaną nukreiptą provokaciją, vadinasi, šiai tiesai išplaukus į paviršių bus didžiai asmeniškai nepatenkintas Sovietų Sąjungos žlugimą katastrofa laikantis V.Putinas. Kad ir kaip žiūrėsime į šį galvosūkį, Kremlius negali džiūgauti, jei išplistų informacija apie vos prieš tris dešimtmečius sukurptą KGB provokaciją, nusinešusią žmonių gyvybių. Juolab sunku patikėti, kad 1988-aisiais metais KGB nieko nežinojo, nieko neįtarė, nieko nenujautė dėl Sumgaite bręstančių nacionalinių įtampų.  

Nederėtų pamiršti ir dar vienos svarbios aplinkybės. Nei Gruzijai (1989), nei Azerbaidžanui (1990), nei Lietuvai (1991) nepavyko išvengti sovietų armijos siautėjimų. Ypač dėl sovietų kariaunos nukentėjo gruzinai (vadinamojo „kastuvėlių baliaus“ metu užudyta apie 30 žmonių, daugiausia moterų) ir azerbaidžaniečiai (139 žuvę, 612 suluošintų). O štai Armėnija tokio išpuolio išvengė.

Armėnija – Kremliaus numylėtinė

Kai kurie istorikai (pavyzdžiui, Algimantas Kasperavičius) yra rašę, esą 1990-aisiais į Azerbaidžano sostinę Baku sovietų kariuomenė buvo įvesta tam, kad apsaugotų ten gyvenusius armėnus nuo azerbaidžaniečių išpuolių.

Žinoma, tai – demagogija. Bet vadovaujantis A.Kasperavičiaus logika būtų galima paklausti: o kodėl sovietų kariauna nebuvo įvesta į Armėniją, kai iš Jerevano ir kitų Armėnijos rajonų buvo masiškai vejami dešimtys tūkstančių azerbaidžaniečių tautybės žmonių? Kodėl Maskva į Sumgaitą tirti 1988-ųjų vasario mėnesio incidento atsiuntė gausią tyrėjų, tardytojų, ekspertų grupę, o kai azerbaidžaniečiai buvo brutaliai išstumiami iš Jerevano, į Armėniją nepasiuntė nė vieno tyrėjo? Šis klausimas, man regis, iškalbingas.

Armėnijos ambasadoriaus Rusijoje sprendimas keistas dar ir dėl to, kad Rusijos spaudoje azerbaidžanietiškąją versiją apie Sumgaite nutikusius tragiškus įvykius skelbiančių publikacijų neteko pastebėti (žinoma, visos Rusijos spaudos aprėpti neįmanoma). Tad „Nezavisimaja gazeta“ puslapiuose pasirodęs L.Askerovo tekstas, pateikiantis Azerbaidžanui palankius argumentus, Rusijos spaudoje skelbiamas bene pirmą kartą per 32 metus. Pirmą sykį Rusijos spaudoje pateikiama kita nei Jerevano peršama nuomonė: 1988 metų vasario 27-28 dienomis Sumgaite pogromus prieš armėnų tautybės žmones organizavo ne azerbaidžaniečių nacionalistai (azerbaidžaniečiai tebuvo akli vykdytojai, kuriais gudriai pasinaudota). Remiantis L.Askerovu, prieš Azerbaidžaną sukurptą provokaciją parengė ranka rankon dirbusios tuometinė SSRS slaptoji tarnyba KGB, Kremlius ir separatistinės Armėnijos organizacijos. Šios jėgos pasaulio visuomenės akyse siekė sukurti žiaurių, fanatiškų azerbaidžaniečių, su kuriais neįmanoma kartu gyventi, įvaizdį. Kitas tikslas – įbauginti armėnus, kurie nepalaikė separatistinių Armėnijos organizacijų, kursčiusių planus nuo Azerbaidžano atplėšti Kalnų Karabachą.

Separatizmas – mitas ar tikrovė?

Sumgaitas: 1988. Azerbaidžanietiška versija. Slaptai.lt nuotr.

Šią versiją, žinoma, sustiprina dar ir tai, kad 1988-ųjų kovo 1 dieną buvo suimtas pogromuose prieš armėnų tautybės piliečius dalyvavęs armėnų kilmės vyras Eduardas Grigorianas. Proarmėniškoje spaudoje tvirtinama, kad E.Grigorianas tebuvo eilinis politika neužsiimantis chuliganas. Azerbaidžano teisėsauga įrodinėja priešingai – jis buvo vienas iš tų, kurie vadovavo pogromams.

Įsidėmėtina ir tai, kad, remiantis viešojoje erdvėje skelbiama informacija, pogromuose dalyvavusiam E.Grigorianui kur kas labiau pasisekė nei azerbaidžaniečiams. Jis nebuvo nei sušaudytas, nei nuteistas ilgus dešimtmečius kalėti. Jis buvo uždarytas į belangę 12 metų, bet paskui perduotas Armėnijai ir 1992-aisiais sulaukė Armėnijos malonės. Armėnija paleido jį į laisvę. Armėnai amnestuoja savo tautietį, kuris mušė, prievartavo, žudė Sumgaite gyvenančius … armėnus! Argi nėra keista?

Tiems, kurie susidomės šia istorija, siūlau perskaityti ne tik L.Askerovo straipsnį, bet ir Eiruzo Mamadovo ir Ramazano Mamadovo veikalą „Sumgaitas, 1988“, kuris buvo išleistas 2014 metais.

Apie jį jau esame rašę publikacijoje „Sumgaito detektyvas“ (https://slaptai.lt/sumgaito-detektyvas/).

Dėmesio verta knyga.

2020.03.06; 08:09

Paminklas Antanui Vienuoliui. Skulptorius – Petras Aleksandravičius. Vytauto Visocko nuotr.

Paskelbtas A.Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių epistolinis palikimas

Tuos, kuriuos domina praėjusio šimtmečio sovietinės okupacijos laikotarpio mūsų tautos kultūrinio, visuomeninio gyvenimo realijos, nudžiugins A.Baranausko ir A.Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus išleista knyga, kuri pavadinta poeto Kazio Inčiūros iš tremties rašyto laiško Antanui Vienuoliui – Žukauskui sakinio žodžiais „Per Tamstos laišką į mane padvelkė tikras pavasaris“.

Naujasis leidinys džiugina ne tik puikia poligrafija, bet ir turinio pateikimo akademiniu lygiu. Tasai turinys – tai Antano Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių ir jų artimųjų epistolinis palikimas. Šią įspūdiną ir reikšmingą, nesenstančią knygą sudarė ir parengė spaudai Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento Rankraščių skyriaus vadovė dr. Inga Liepaitė, Antano Baranausko ir Antano Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas.

Sudarytojai daug pastangų ir ryžto pareikalavusį darbą pavadino šaltinių publikacija. Jiems tų šaltinių, A.Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių ir jų artimųjų epistolinio palikimo, teko ieškoti Lietuvos centriniame archyve, Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos bibliotekos rankraštyne, Lietuvos nacionalinės bibliotekos Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų, ir rankraščių skyriuje, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, Maironio lietuvių literatūros, Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio- Žukausko muziejų fonduose. Surasta trisdešimt keturių (neskaičiuojant paties A.Vienuolio – Žukausko) adresantų 175 laiškai, atvirlaiškiai, atvirlaiškiai – perlaidos, telegramos ir sveikinimai, rašyti 1944 -1957 metais. Šių radinių faksimiles matome knygos puslapiuose. Dauguma laiškų niekur neskelbta.

Anykščių garbės piliečiai rašytojai Milda ir Vygandas Račkaičiai. Vytauto Visocko nuotr.

Publikuojamų laiškų A. Vienuoliui – Žukauskui, rašytojui ir Lietuvos SSR Aukščiausios Tarybos deputatui autoriai, žymūs tarpukario Lietuvos teisininkas Zigmas Tolušis, poetas Kazys Inčiūra, buvęs „Naujosios Romuvos“ redaktorius Juozas Keliuotis, atsidūrę tremtyje, lageriuose buvę aukšti valdžios pareigūnai, mokytojai, rašytojui pažįstami vaistininkai, gydytojai, artimesni ar tolimesni giminaičiai.

Prašydami knygų, vienokios ar kitokios pagalbos kreipėsi į A. Vienuolį – Žukauską ir nepažįstami asmenys. Rašytojas negalėjo likti abejingas nuskriaustų tėvynainių prašymams, negalėjo nejaudinti jų, tapusių tremtiniais, politiniais kaliniais, patirtos kančios, slogi kasdienybė. Knygoje skelbiami laiškai, adresantų godos ir padėkos žodžiai liudija, kad rašytojas tiek dvasiškai, tiek materialiai rėmė tremtinius, politinius kalinius. Rašė jiems paguodos ir atjautos laiškus, siuntė pinigų perlaidas, vaistus, maisto siuntinius ir knygas.

Knygos sudarytojai prieš kiekvieno adresanto laiškų publikacijas talpina paties adresanto biogramą su nuotrauka. Jį pristatydami nurodo, dėl ko buvo suimtas ir nuteistas lagerio, tremties bausme, išsiaiškina, kaip susiklostė likimas atlikus bausmę ir grįžus į Lietuvą, pasidomi šeimynine padėtimi. Lietuvos  ypatingojo archyvo KGB ir VRM skyriuose atrastus pagrindinius duomenis reikėjo patikslinti ir papildyti, gilintis į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro išleistus tomus, perversti įvairius žinynus, enciklopedijas bei kitus leidinius, ieškoti buvusių tremtinių ir politinių kalinių palikuonių, su jais susitikti, kalbėtis.

Šaltinių publikacijas lydi išsamūs komentarai. Komentuojami laiškuose minimi asmenvardžiai, vietovardžiai, įvykiai, atvejai… (kone pusaštunto šimto išnašų!) 480 knygos puslapiuose paskelbta rengėjų surinktas A.Vienuolio – Žukausko  ir tremtinių bei politinių kalinių epistolinis palikimas – laiškai, kaltinamųjų tardymo protokolai, arešto, kratų orderiai, tremties paskyros bei kita vaizdinė dokumentinė medžiaga.

Pavyko knygos rengėjams rasti ir rašytojo sūnaus Stasio Žukausko, vargusio Rusijos lageriuose, laiškų. Baimė dėl sūnaus likimo keletą metų gildė tėvo širdį. Daug pastangų dėjo A. Vienuolis Žukauskas, kad būtų išlaisvintas sūnus, rašė prašymus J. Paleckiui, M. Šumauskui, K.Korsakui ir kitiems sovietų valdžios šulams. Tačiau jie neskubėjo tesėti pažadų.

Patyręs širdgėlą dėl savo sūnaus tremties, A.Vienuolis – Žukauskas negalėjo neatjausti, nesuprasti atskirtų nuo artimųjų tremtinių, politinių kalinių skausmo ir nevilties, prašantiems pagalbos stengėsi kaip galėdamas padėti. Jis ryžosi pasakyti kalbą tremtinių grąžinimo į Lietuvą klausimu Lietuvos SSR Aukščiausios Tarybos sesijoje, bet apie tai kalbėti nebuvo leista. Dabar šios kalbos tekstą randame išleistoje knygoje.

Perskaitę šaltinių publikacijas įsitikiname, kokie sunkūs buvo mūsų literatūros klasikui praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio metai, jau paskutinieji jo gyvenimo ir kūrybos kelyje, kiek reikėjo jėgų, ištvermės ir ryžto, kad nepalūžtų dvasia, nepultų neviltin. Būdamas jau senyvo amžiaus, kamuojamas ligų, turėdamas nemažai įsipareigojimų Antanas Vienuolis – Žukauskas rasdavo laiko tarpininkauti tremtiniams su prašymais grįžti į Lietuvą, rašyti laiškus, siųsti siuntinius.

Muziejinės nuotraukos, pasakojančios apie Anykščius. Vytauto Visocko nuotr.

Ačiū Ingai Liepaitei ir Antanui Verbickui, kad užteko kantrybės ir pasišventimo ieškant ir rengiant spaudai su rašytoju Antanu Vienuoliu – Žukausku susijusį epistolinį palikimą. Ši unikali knyga – rašytinis paminklas tėviškėnui rašytojui.

Šaltinių publikacijos mums byloja apie Antano Vienuolio – Žukausko asmenybės šviesą, tėvynės meilę, vienijusią su ištremtais, į politinių kalinių lagerius patekusiais tautiečiais, kurių laiškai liudija apie patirtas kančias, tėvynės ilgesį, laisvės troškimą.

Tikėtina, kad dar liko nerastų laiškų, liudijančių A.Vienuolio – Žukausko paramą tremtiniams bei politiniams kaliniams. Knygos rengėjai prašo atminties institucijų darbuotojus, akademinės bendruomenės narius ir visus kitus asmenis, publikacijų skaitytojus informuoti juos apie naujai surastą ar jiems nežinomą (ar neprieinamą) A.Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių ir jų artimųjų epistolinį palikimą ir bet kokius kitus šaltinius, liudijančius rašytojo kontaktą su jais.

2020.02.13; 06:20                            

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Pasiūliau keisti Lietuvos kelio ženklų dizainą, kuris yra beveik nepakitęs nuo sovietmečio, ir iškart sulaukiau kai kurių žmonių pasipiktinimo, argi galima? Tikrai, argi galima laisvoje Lietuvoje kalbėti apie viską? O gal visgi būtina!? Rodos, vis dar nebaigėme diskusijos kaip vertinti mūsų valstybę Sovietų Sąjungos sudėtyje? Kada pagaliau atsakysime į garsųjį klausimą „Tai ir tada dirbome Lietuvai?“

Sovietų Sąjunga – blogio imperija

Vokietija yra aiškiai atsakiusi sau, kad visiškai atsiriboja nuo nacistinės savo praeities ir viskas, kas su tuo susiję, yra bjauru. Todėl bet kokie paaiškinimai apie tų laikų gerus kelius ar automobilių pramonės laimėjimus bendro negatyvaus režimo vertinimo nekeičia, nes blogio šalyje bet kokia kūryba ir bet kokia veikla galų galiausiai buvo nukreipta blogiui. Ar pastatyta gera autostrada bent kiek gali keisti požiūrį į diktatūrą, jei jos statybai buvo pasitelkiamas prievartinis darbas, o piliečiai kankinami kalėjimuose ir kartu statomos koncentracijos stovyklos? Vokietija supranta savo istoriją, tačiau jos neišsižada ir nepamiršta.

O kaip yra Lietuvoje? Vis dar atsiranda aiškinančių, kad sovietmečiu buvo visai neblogai gyventi, kad visi buvo lygūs, o architektūra ir menas pasiekė aukštumas.. Kaip į tokias kalbas reaguoti bendrapiliečiui, kuris buvo daužomas KGB rūsyje, išvežtas gyvulių vagone į tremtį, iš kurio atimtas visas turtas, kuris už savo pažiūras buvo uždarytas psichiatrinėje ligoninėje, kuriam buvo uždrausta siekti išsilavinimo, neleidžiama skaityti norimos literatūros, klausyti geidžiamos muzikos, keliauti?

Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ant Žaliojo tilto stovėjo ideologizuotos skulptūros. Kai pradėjau reikalauti jų pašalinimo, tuoj atsirado gynėjai, aiškinantys apie aukštą meninį lygį. Sutinku, kad Juozas Mikėnas buvo talentingas menininkas, bet jo ideologizuotos skulptūros negali būti atsietos nuo Sistemos. Štai jo sukurta skulptūrinė kompozicija „Besimokantis jaunimas“ idealizuoja tų laikų jaunimą ir mokslą, o juk jaunuoliai buvo verčiami tapti spaliukais ir komjaunuoliais, mokytis dainų apie Staliną, mokytis beprasmių komunizmo tiesų, cituoti Leniną, Marksą, daug kas negalėjo apskritai stoti į universitetą, nes tėvai buvo nelojalūs režimui, buožės ir t.t. Tai ko verta ta melagingą turinį spinduliuojanti skulptūra „Besimokantis jaunimas“?

O kokia taip pat neadekvačiai kultūros paveldu pripažintų Sporto rūmų architektūrinė vertė? Ar padoru žavėtis vantiniu stogu, kai šie rūmai pastatyti ant žydų kaulų, ant vieno iš iškiliausių visų laikų – Vilniaus Gaono kaulų?

Pasauliui prisistatome simboliais

Kol Lietuva vis dar sunkiai susitaria su savo praeitimi, tol sunkiai sekasi laisvai diskutuoti apie dabartį. Mano pasiūlymas dėl kelio ženklų keitimo kyla iš įsitikinimo, kad laisvoje šalyje nėra temų, kuriomis nebūtų galima laisva diskusija. Visi simboliai – tiek akivaizdesnio turinio meno kūrinai, monumentaliosios skulptūros, tiek abstraktūs simboliai, pasireiškiantys tik dizaino ir spalvinių sąskambių skirtumais – turi didelį poveikį visuomenei, jos kultūrai ir nacionaliniam identitetui. Visai neatsitiktinai britai taip griežtai saugo net keistus, atrodo, anachronistinius simbolinius savo identiteto pasireiškimus, pradedant buityje naudojamais matavimo vienetais ir baigiant dviem čiaupais virš kriauklės. Vienas iš svarių argumentų britams palikti ES, buvo pasipiktinimas Briuselio bandymu kištis į jų nacionalinį identitetą išlaikančių simbolių prasmę.

Pavojingas posūkis į kairę ir dešinę. Slaptai.lt nuotr.

Kelio ženklai irgi yra tokie pat simboliai, tai nėra Dievo duotybė, jų dizainas nėra bereikšmis, jis gali turėti skirtumų. Kaip jie atrodys, tai yra tik tos šalies, taip pat ir mūsų šalies apsisprendimas. Nėra jokio privalomumo laikytis sovietinio dizaino stilistikos. Aš siūlau keisti dizainą, būtent todėl, kad mes nesitapatintume su Blogio imperija, kad ir šių, visur esančių ženklų dizainu būtumėm laisvi, lietuviški, o ne postsovietinai. Kad bet kuris vairuotojas, kirtęs Lietuvos – Baltarusijos sieną galėtų pasakyti, čia kitaip! O iki šiol iš Rytų atvykęs žmogus mato, kad skirtingai ženklai yra Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, net ne Lietuvoje.

Kelio ženklai irgi gali būti kitokie

Tarptautinės sutartys numato, kad kelio ženklai visame pasaulyje turi būti funkciškai tokie pat, bet dizainą pasirenka kiekviena šalis. Štai Lietuvoje kelio ženkle raudoni apvadai, reiškiantys draudimą, yra plonos skaisčiai raudonos linijos, o Vokietijoje storos, sodriai raudonos. Lietuvoje mėlyna yra sodrios spalvos, Nyderlanduose tamsios, o Jungtinėje Karalystėje šviesios ir t.t.

Perspėjantis kelio ženklas – laiptai žemyn. Slaptai.lt nuotr.

Visa buvusi Sovietų Sąjunga paveldėjo vienodus kelio ženklus. Lietuva kartu su Rusija, Baltarusija, Ukraina, Moldova ženklus išsaugojo beveik identiškus. Daugiausiai šioje srityje pasistūmėjo Estija, kuri be didelių kalbų nemažai kelio ženklų pakeitė iš esmės. O Lietuvoje net diskusija šia tema kelia įtampų. Kodėl? Viešai pasiūlęs padiskutuoti šia tema daugiausiai dėmesio sulaukiau iš Kremliaus valdomų portalų. Tai jei tai tik funkciniai ženklai, kam plyšauti?

Naujo dizaino sukūrimas ir ženklų keitimas nebūtų brangus, kaip teigia kritikai. Ženklai galėtų būti keičiami tik tuomet, kai jie nusidėvi, kai ateina laikas juos atnaujinti, kai vykdoma kelio rekonstrukcija, keičiamas eismo organizavimas. Nebūtina tai daryti vienu ypu. Taip per keletą metų ar dešimtmetį visas kelių simbolių vaizdas pasikeistų iš esmės.

Esame laisvi spręsti dėl savo šalies, todėl esame laisvi apsispręsti ir dėl kelio ženklų. Ar liekame postsovienėje simbolių erdvėje, ar sukaupsime jėgų būti savarankiški?

2020.02.10; 18:00

Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka antradienį patvirtino, kad šalies Valstybės saugumo komitetas (KGB) sulaikė visų keturių Baltarusijos cukraus fabrikų direktorius.
 
„To Baltarusijoje dar nebuvo. Jie (įmonių vadovai) įkūrė Maskvoje „tarpiklį“ – prekybos namus. Įtaisė ten saviškius. Baltarusiškas cukrus prekybos namams buvo parduodamas pusvelčiui. O tie, padidinę kainą, pardavinėjo jį rinkoje. Skirtumas kyšių pavidalu buvo atiduodamas direktoriams“, – pareiškė antradienį A. Lukašenka, kurį cituoja valstybinė naujienų agentūra „BelTA“.
 
Prezidentas pridūrė, kad artimiausiomis dienomis Baltarusijos KGB išsamiai papasakos apie šią bylą.
 
Apie visų Baltarusijos cukraus fabrikų direktorių sulaikymą sužinota sausio pabaigoje. Žiniasklaidos duomenimis, Baltarusijos pareigūnai sulaikė 11 žmonių. Kaip pranešė portalas „tut.by“, sulaikyti Skidliaus cukraus kombinato direktorius Dmitrijus Jegorovas, Gorodėjos cukraus kombinato direktorius Michailas Krištapovičius, Slucko cukraus rafinado gamyklos direktorius Nikolajus Prudnikas ir Žabinkos cukraus fabriko direktorius Viktoras Mironovas.
 
Taip pat buvo pranešta, kad „cukraus bylos“ figūrantas yra ir Baltarusijos cukraus kompanijos vadovas Dmitrijus Kirilovas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.04; 02:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Dažniausiai žmonės įsijungia į diskusijas viešojoje erdvėje, kai jaučia norą ar pareigą pasidalinti savo įžvalgomis. Kas be ko, neretai čia vyksta ne tik draugiškas apsikeitimas savo nuomonėmis, bet prasideda ir užsitęsia rimti pasistumdymai dėl proteguojamos tiesos didesnio triumfo, diskusijos dalyviams siekiant primesti savo nuomonę vienas kitam, užginčyti oponentą. 

Neatmestina, kad ir šių eilučių autoriui galima būtų papriekaištauti dėl kartas nuo karto prasikišančio nekantrumo, užskubant į priekį su savo išvadomis, suabejoti dėl pernelyg staigaus, nesuvaldyto kategoriškumo. Tačiau šįkart, skirtingai nei įprasta, esu pasiryžęs išpažinti savo radikalų nežinojimą, suglumimą, nesugebėjimą atsakyti į klausimą „kodėl“, susidūrus su iracionalių stichijų padiktuotomis situacijomis. Išties kalbu apie tą atvejį, kai klausimas „kodėl“ toli gražu yra ne retorinė figūra, o greičiau nuoroda į racionaliai artikuliacijai pavaldaus pasaulio užbaigą, kai tokio klausimo ištarime tarpusavyje persipina nusiminimas ir sumišimas.

Kodėl Seimo Laisvės kovų ir  valstybės istorinės atminties komisijos pirmininko pasiūlymas pavasario sesijos metu priimti deklaraciją dėl fakto, kad Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta nedalyvavo Holokauste, nes tuomet krašte vyravo okupacinis režimas, kuris visų pirma ir yra atsakingas už nusikaltimus žmonijai, susilaukė tokios neadekvačiai piktos reakcijos? Štai žinomas, beveik legendinės charizmos žurnalistas daug nesivaržydamas tvirtina, kad komisijos pirmininko Arūno Gumuliausko užmačios pateikti Seimui tokios rezoliucijos projektą rodo apie jo nusiteikimą perrašyti istoriją, imant pavyzdį iš paties Vladimiro Putino https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/rimvydas-valatka-musu-bukinanti-ir-buka-lietuviska-valdzia.d?id=83191313.

Kaip matome, žurnalisto sugretinimai plačios apimties ir labai gremėzdiški. Kita vertus, jeigu imtume už gryną pinigą Rimvydo Valatkos ironiškas pastabas, būtume įpareigoti manyti, kad Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta dalyvavo Holokauste, ne kitaip. Ar taip ir turėtume suprasti R.Valatkos nebevaržomą jokių ribų mandrumą? Tačiau net Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, paprastai nepraleidžianti progos pasakyti atžagarų žodelytį bendrapiliečių lietuvių atžvilgiu, TV reportaže užtikrina, kad niekas iš pasaulinės žydų bendrijos niekados netvirtino ir nesiruošia kažką įtikinėti, kad neva Holokauste dalyvavo Lietuvos valstybė ar tauta, neneigiant fakto, kad yra lietuvių, susitepusiu žydu krauju tais baisiais laikais.

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

O gal yra taip, kad nežiūrint kvalifikacinės normos, kad tauta in corpore nedalyvavo, galima kalbėti apie tautos dalyvavimą nusikalstamose akcijose siauresne kiekybine prasme, manipuliuojant skaičiais, tokiu būdu bandant įpiršti nuomonę, kad lietuvių, susitepusių žydų krauju, yra neapskaičiuojama daugybė? Tarkime, etatinis lietuvių populiacijos nuodėmingumo ekspertas, žydų tautybės lietuvių sąžinės prievaizdas Arkadijus Vinokuras pateikia iš lubų tokius neįtikėtinus neva dalyvavusių žudynėse lietuvių vyrų paskaičiavimus, kad čia pat kyla klausimas – ar nurodytas lietuvių tautybės karo nusikaltėlių skaičius apskritai neviršija to meto lietuvių populiacijos skaitlingumo?

A.Vinokuras tikriausiai taip pat pripažintų, kad lietuvių tauta in corpore nedalyvavo Holokauste, tačiau jo atlikta matematinė redukcija, nori nenori, veda prie išvados, kad kiekybine prasme lietuvių tauta neva dalyvavo žydų žudynėse su kaupu, t. y. net viršydama savo kiekybinius išteklius. Kažkokia nesąmonė, ar ne?

Kažkada esu net taip formulavęs klausimą – kodėl ne lietuviai laimėjo antrąjį pasaulinį karą, jeigu jie, pagal A. Vinokuro apskaičiavimus, tuo metu disponavo tokiomis įspūdingomis apsiginklavusių vyrų pajėgomis, parengtyje laikė ne vieną viską nušluoti savo kelyje pasiruošusią žudikų diviziją?

Bala nematė to A.Vinokuro, rėksmingais pareiškimais bandančio susireikšminti menko, nieko daugiau nesugebančios kaip pūsti melagingus burbulus žmogelio. Netiesioginė, bet labiau įsakmi lietuvių skaitlingo dalyvavimo žydų žudynėse nuoroda turėtų būti tas faktas, kad už būtus ir nebūtus lietuvių nusikaltimus žydų atžvilgiu Izraelio Knesete prieš keletą dešimtmečių atsiprašė prezidentas Algirdas Brazauskas.

Tai labai subtilus klausimas, tiesa? Apie tai būtinai plačiau pakalbėsime kitą kartą, o dabar prabėgomis pastebėsiu tik tai, kad sugebėjimas atsiprašyti už nusižengimus, juolab nusikaltimus, nuoširdi atgaila yra labai puiki katalikiška dorybė, tačiau drauge kyla klausimas – ar turėjo teisę A.Brazauskas atstovauti visos Lietuvos atgailaujančiai sąžinei, pats prieš tai neapvalęs savo sąžinės, neatsiprašęs lietuvių tautos už košmariškus komunistų nusikaltimus? Ar nebūtų pageidautina, kad į tokią šventą vietą kaip Knesetas turėtų teisę atvykti tik visų pirma asmeniškai apsivalę, sąžinės ataskaitą sau pateikę svečiai?

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O gal iš tiesų  komunistas yra epochos garbė, sąžinė ir protas, nes už lietuvių tautą labiausiai lengva ranka atsiprašyti yra linkę būtent iš komunistinės praeities atkeliavę personažai, ta proga dėl konteksto prisimenant ir Liną Linkevičių, aną kartą išdegusiomis akimis puolusį atsiprašinėti lenkų nežinia už ką (jaučiu didelį nesmagumą tai primindamas, nes drauge nekvestionuoju  nemenkų L. Linkevičiaus nuopelnų ministro poste kituose veiklos baruose). Taigi, kaip atrodo, beliko atsiprašyti tik rusų, siekiant laimėti labiausiai atsiprašinėjančios pasaulyje tautos titulą, tačiau nematau jokių ženklų, kad koks nors kaimyninės šalies atstovas  puoselėtų ketinimus atsiprašyti lietuvių tautos už okupacijas, trėmimus, žudymus, fizinį ir moralinį naikinimą, už begėdišką melą,  nenuslūgstančias dezinformacijų kampanijas ir klastotes.

O dabar paklauskime štai taip – jeigu niekas nesiruošia teigti, kad Lietuvos valstybė ir lietuvių  tauta dalyvavo Holokauste, kodėl reikėtų nei iš šio, nei iš to Seime priimti deklaraciją, kad Lietuva tokiais savo pavidalais, t. y. kaip valstybė ir tauta, nedalyvavo žudynėse? Tarkime, tik didžiausiam nesusipratėliui galėtų šauti į galvą mintis, kad Seime reikėtų dokumentuoti tokią akivaizdžią duotybę, kad šiandien yra antradienis, o už lango Kaune lynoja. Dar daugiau, – buvęs A.Brazausko patarėjas bando įtikinti TV žiūrovus, kad tokios deklaracijos dėl Holokausto aplinkybių okupuotoje Lietuvoje paskelbimas Seime būtų tik bereikalingas šašo draskymas, didinantis šalies priešų gretas.

Žinia, A.Gumuliausko iniciatyva nėra visai originali, ogi Lenkijoje dar kiek anksčiau užsimota priimti įstatymą, kuriame būtų nurodoma, kad bandymai įpiršti nuomonę, jog Lenkija dalyvavo Holokauste, užtraukia baudžiamąją atsakomybę, tokia veika yra kriminalizuojama. Kaip taip pat visi gerai žinome, dėl tokios tikrai vertos dėmesio ir platesnio diskusinio aptarimo Lenkijos teisininkų formuluotės kilo diplomatinis apsižodžiavimas tarp Varšuvos ir Tel Avivo.

Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia“. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas

Kita vertus, negirdėjau jokių užuominų, kad savo ruožtu A. Gumuliausko deklaracijos projekte būtų kabama apie teisinę Lietuvą dergiančių personažų atsakomybę, tačiau tokia deklaracija būtų labai svarbiu moraliniu atsparos tašku, siekiant užkirsti kelią išpuoliams prieš Lietuvą, ypač tokiu atveju, kai Lietuvos juodinimas vyksta remiantis dar KGB pateiktomis anais laikais klastotėmis, KGB budelių sukurptomis pažymomis, o į priekį Lietuvos šmeižikiško užpuolimo akcijose stoja KGB budelių palikuonys, bendražygiai ir bendraminčiai. JAV Lietuvių bendruomenės Taryba (LBT) atkreipia dėmesį į tokių Lietuvą dergiančių akcijų paūmėjimą pastaruoju metu ir kviečia taip pat ir Tėvynėje gyvenančius gentainius reaguoti labiau principingai http://www.propatria.lt/2019/11/violeta-rutkauskiene-kodel-smeiziama.html.

Kas be ko, labai svarbu būtų praplėsti naujosios Lietuvos draugų ratą arba bent nebeaitrinti naujomis aplinkybėmis senų žaizdų, tačiau vis tik pernelyg didelė kaina dėl tokio įsivaizduojamo gėrio būtų savigarbos likučių atsisakymas, taikstymas su melu ir paklusimas reikalavimui atsisakyti savo tautos didvyrių, nesuteršusių lietuvio vardo nusikaltimais žmonijai. Iš tiesų, kyla klausima – kam išvis mums yra reikalinga ta nepriklausomybė, jeigu esame stumiami paklusti svetimai valiai, iš naujo atrasti savo prigimtyje baudžiauninko kompleksus?

Kad ir kaip žiūrėtume, antisemitizmas yra blogis, juolab kyla klausimas – kodėl naujoje Lietuvoje antilietuviškumas tampa vis labiau pozityviai vertinimu nusiteikimu, kodėl toks antilietuviškas nusiteikimas tampa naujosios nomenklatūros atpažinimo kodu ir firminiu ženklu, kitu atveju – mada, kurią siekiama pamėgdžioti, pagal kurią beždžioniaujama net platesniame apie naująją nomenklatūrą besisukiojančių žmonių tarpsluoksnyje?

Žinoma delfi.lt apžvalgininkė antai tvirtino (cituoju iš atminties), kad lietuviškumas jokio savarankiško turinio neturi, geriausiu atveju tai esą yra tik mėšlinos klumpės. Kas be ko, požiūriai į unikalią lietuviško kaimo kultūrą gali būti skirtingi, vienam svarbiausias tokios kultūros akcentas yra mėšlinos klumpės, kitam – Lietuvos kaimas gali pasivaidenti, iškilti iš vaizduotės gelmių kaip Karalių pasaka. Vizijos taip pat būna ne vienodai talpios. Bet kuriuo atveju visi mes esame didesniu ar mažesniu laipsniu mėšlini: vieni savo klumpėmis, kiti – liežuviu.

1909-aisiais tapyto Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo „Karalių pasaka“ fagmentas

Labiausiai nesmagu bent man šiame kontekste yra paminėti tą patį R. Valatką, kūrybingą žmogų, žurnalistą – tikrą profesionalą ir Redaktorių nuo Dievo (kaip atrodo bent man), kuris nurodytame anksčiau straipsnelyje taip pat su netramdomu sarkazmu skelbia, kad visas lietuviškumas susiveda į cepelinus ir kugelį, taigi į du lietuviškos virtuvės patiekalus, kurie yra nelietuviškos prigimties.

Nepulsiu tvirtinti, kad yra dvi Lietuvos – pirmoji ir antroji. Kaip atrodo bent man, greičiau yra taip, kad vienoje ir toje pačioje Lietuvoje vyrauja du paraleliniai pasauliai, jeigu norite, du eonai t. y. Žemės gyventojų Lietuva ir paralelinė  beždžionių planeta, atsiradusi išgalvoto pavyzdžio pamėgdžiojimo utilitariniais sumetimais pagrindu. 

Naujoji Lietuvos nomenklatūra ir yra besisukanti Lietuvos orbitoje beždžionių planeta.

2020.01.07; 17:16

Tolumoje – FSB (buvęs KGB) pastatas

Ketvirtadienį Lubiankos aikštės rajone Maskvos centre nežinomas ginkluotas vyras pradėjo šaudyti. Yra nukentėjusiųjų. Tai naujienų agentūrai „Interfax“ pranešė Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) ryšių su visuomene centro atstovai.
 
Pasak jų, piktadarys neutralizuotas, dabar stengiamasi nustatyti jo tapatybę.
 
Anot „Interfax“ korespondento, iš Lubiankos aikštės, kur ir įsikūrusi FSB būstinė, buvo evakuojami žmonės. Policininkai prašė praeivius palikti aikštę dėl jų pačių saugumo.
 
Agentūros „Moskva“ duomenimis, per šaudynes Maskvos centre žuvo du žmonės. Žuvo Federalinės apsaugos tarnybos darbuotojas ir vienas iš žmonių, užpuolusių Federalinės saugumo tarnybos priimamąjį.
 
Tuo tarpu kanalas „112“ pranešė apie tris nušautus pareigūnus, o agentūros „Lenta.ru“ šaltinis patvirtino, kad per ataką žuvo Federalinės saugumo tarnybos komendantūros darbuotojas.
 
Anksčiau FSB pareigūnai pranešė, kad ugnį paleidęs vyras neutralizuotas, dabar stengiamasi nustatyti jo tapatybę. Jie taip pat informavo, kad per šaudynes nukentėjo keli žmonės.
 
Agentūros TASS duomenimis, du FSB pareigūnai sužeisti labai sunkiai.
 
Pasak Kremliaus atstovo Dmitrijaus Peskovo, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas informuotas apie šį incidentą.
 
Lubiankos aikštėje budi didelės policijos pajėgos, taip pat daugybė greitosios pagalbos automobilių.
 
Uždaryta Lubiankos metro stotis, nutrauktas transporto eismas aplinkinėmis gatvėmis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.20; 05:50

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Lemiamas liudijimas

Sunku nuspėti, kiek Rūtos Vanagaitės, neteisingai apkaltinusios savo senelį Vanagą dalyvavimu Holokauste, pavyzdys paveikė Jono Noreikos anūkę Silvia Foti, tačiau užsienio žiniasklaidai S. Foti vaidmuo atrodė labai įtikinamas: kas gali būti stipriau už pačios vaikaitės nuosprendžius? Ir dar kokius nuosprendžius!

BBC World Service radijo laida „Outlook“ pasikalbėjo su kapitono Jono Noreikos anūke Silvia Foti ir jo aukų giminaičiu Grant Gochin. 23 minučių pasikalbėjimo anglų kalba klausėsi 75 milijonai klausytojų, tai yra, 1% žmonijos. Laida pavadinta „Tiesa apie mano senelį didvyrį“, – „Vakarų eksprese“ skelbia litvako G.Gochino samdomi tyrėjai. Ir kaip visuomet – skambus melas: tie 75 milijonai yra ne tos laidos klausytojai, bet BBC tinklapio gerbėjai. „Mano senelis–brutalus kolaborantas“, „Kas buvo mano motina? Mano močiutė? Kas aš?“, „Amerikietė pasmerkė Lietuvą už jos senelio-nacisto heroizavimą“ (čia jau Kremliaus ruporų džiugesys) – tokios ir panašios antraštės pasipylė po pasaulį.

O vasarop perskaitėme štai tokį pareiškimą:

Esu Silvia Foti, Jono Noreikos anūkė. Faktai apie mano Senelį tikrai akivaizdūs. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išsisukinėjimai, neigiantys jo kaltę, dergia Tautą ir žeidžia mano Senelio aukų atminimą ir orumą. 

Negaliu abejingai stebėti, kaip Lietuvos Valdžia apgaulingai iškraipo ir perrašinėja istoriją su tikslu pateisinti savo sumanymą mano Senelį paversti tautos didvyriu. Jis toksai nebuvo. Mano Senelis buvo Holokausto kaltininkas, ir jis buvo ne vienintelis. Lietuva turi laisvę ir kartu atsakomybę pažvelgti į lietuvių veiksmus Holokausto metu. Turime pamatyti savo senelių nusižengimus. Jau laikas. Raginu Lietuvos Valdžią pasakyti tiesą ir pašalinti visus mano Senelio apdovanojimus. Tiesiog, tokiu būdu pagerbti jo aukas. Prašau visus laisvę ir taiką mylinčius lietuvius pasirašyti šią peticiją vardan Jono Noreikos aukų, dėl jų gailestauti, jų gedėti, juos gerbti.

Garbės signatarais sutiko būti J.Noreikos aukų [!] giminaičiai, taip pat pagarbūs žydai šviesuoliai, stebėję istorinį teismo posėdį [čia turbūt turimas omeny Dovydas Kacas – apie jo vaidmenį sustabdant A. Ramanausko-Vanago paminklo statybą New Britaine jau rašėme]. Kartu su S. Foti pasirašė jos vyras, katalikų parapijos diakonas Franco Foti, ir jų sūnus Gabriel Foti [taigi, J. Noreikos provaikaitis], kartu su G. Gochinu pasirašė jo vyras, Russell JamesLyon, jų sūnus, Lietuvos pilietis Bryce Gochin-Lyon“…

„Garbės (!) signataru“ taip pat panoro būti Tomas Venclova, atkakliai ginantis savo dėdės – Petro Cvirkos (kuris kartu su jo tėvu Antanu Venclova pasirašė sovietų okupantų deklaraciją dėl Lietuvos „įstojimo“ į sovietų imperiją) įamžinimą, Rūta Vanagaitė ir jos „Mūsiškių“ bendraautorius  Efraimas Zuroffas, litvakų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Šią liepą minint Šiaulių geto sunaikinimo 75-etį Šiauliuose buvo atidengta atminimo lenta žydų gelbėtojui kunigui Jonui Borevičiui. Iškilmingoje ceremonijoje kalbėjusi litvakų pirmininkė Faina Kukliansky ironizavo dėl netikrų žydų gelbėtojų vilko kailyje – taikė Jonui Noreikai, kurį Genocido tyrimo centras, remdamasis Domo Jasaičio ir kitais šiauliečiais liudytojais, pavadino žydų gelbėtojų „stogu“. Žavi likimo ironija: p. Kukliansky, organizavusi tarptautinį pasipriešinimą prieš J. Noreikos atminimo lentą, pati to nenutuokdama, ir parodė vartus, į kuriuos, perfrazuojant Šventraštį, ir reikia belstis. Būtent kunigas jėzuitas Jonas Borevičius, Gaono žydų muziejaus siūlymu už žydų gelbėjimą apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, ir saugojo didžiąją Jono Noreikos paslaptį!

Lietuvos jėzuitų provincijos archyve guli dokumentuoti 1986 m. kun. Jono Borevičiaus liudijimai, pasakyti Čikagos teisme, byloje Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Antaną Virkutį. Ši byla, į kurią kun. J. Borevičius buvo pakviestas kaip tų laikų liudininkas, nėra niekaip susijusi su Jonu Noreika ir jo vardo greičiausiai J. Borevičius net nebūtų ištaręs, jei ne amerikiečių nepatiklumas. Jie taip atkakliai tardė kun. J. Borevičių, bandydami įsitikinti, ar jis tikrai buvo Šiaulių pogrindžio dalyvis, ar tikrai gelbėjo žydus, taip ilgai klausinėjo visokiausių smulkmenų – kas, kada ir kaip – kad vienu momentu tėvas Borevičius net pyktelėjo: „prieš Jus juk sėdi inteligentiškas žmogus, kunigas“. Po to atsiprašė… Užtat mes turime būti dėkingi amerikiečiams už tą įkyrų naivumą.

„Tėve Borevičiau, ar Jūs žinote apie pogrindinį judėjimą, vykusį Lietuvoje nacių okupacijos metais?“ „Taip, žinau. Jis buvo aktyvus. O vieną dieną, pogrindžio vadas susitiko su manimi ir paprašė bendradarbiauti“. „Tas vadas, apie kurį kalbate, koks buvo jo vardas?“ „Jonas Noraika [Noreika].“ „Ar jis vadovavo visos Lietuvos mastu?“ „Ne. Tik Vakarų Lietuvos.“ „Šiaulių srities?“ „Vakarų Lietuvos, tai daugiau nei Šiaulių.“  „Ar tai apėmė ir Šiaulių sritį?“ „Vakarinę dalį, ponia“. „Koks buvo pogrindžio tikslas?“ „Kai jis manęs paprašė dalyvauti tame [pogrindžio] darbe, aš jam pasakiau, jog man priimtina tik labdaringa, o ne politinė ar karinė veikla. Ir jis sakė, jog su tuo sutinka. Ir paprašė sutelkti nedidelę kunigų grupelę, kuri tiesiogiai padėtų žydams Šiaulių gete.“ „Ar galite paaiškinti, kodėl pasakėte p. Noraikai [Noreikai], jog nenorite dalyvauti politiniuose arba kariniuose reikaluose?“ „Labai paprastai. Aš esu katalikų kunigas, ponia. Taigi, pasakiau jam, jog užsiimu socialiniu, o ne politiniu ar kariniu darbu.“ „Kaip suorganizavote šią kunigų grupelę?“ „Labai paprastai…“

Kun. J. Borevičius. LJPA nuotrauka

Kun. J. Borevičius, matyt, pamokytas J. Noreikos, žydų gelbėjimo grupelę suorganizavo pagal antinacinio pasipriešinimo organizacijoje „Lietuvių frontas“ veikusią griežtą konspiracinę taisyklę pogrindžio grupes sudaryti tik iš 3 asmenų. Kun. J.Borevičius kitus du kunigus pasirinko ne tik pagal patikimumą, bet ir pagal jų gyvenamas vietas, tinkamas žydus išvesti iš miesto. Šiaulių žydų getas buvo netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, tad šios bažnyčios kunigas P. Dzegoraitis naktį per geto tvoros skylę išvesdavo žydus ir atvesdavo prie miesto centre esančios Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios, kur kunigavo J. Borevičius. Keletą valandų pailsėję jėzuitų rezidencijoje, apie 2-3 nakties žydai iškeliaudavo į Kužius, esančius 12 km. nuo Šiaulių, kur apsistodavo Kužių klebono A. Kleibos pastogėje. Joje kartais buvo slepiama net iki 15–20 žydų šeimų, kol kun. A. Kleibai pavykdavo surasti juos priimančius ūkininkus. 

Paklaustas, ar be šių trijų kunigų dar kas nors dalyvavo gelbėjimo grupelėje, kun. J. Borevičius atsakė: „Pogrindyje dirbama trise. Trys ir trys, ir trys… Nes, jeigu tave pagaus ir kankins, ir jei prarasi šaltakraujiškumą, stiprybę, tuomet papasakoti gali tik apie kitus du. Jeigu apie tai žinotų didesnė žmonių grupė, tuomet būtų sunku išlaikyti paslaptį, ir mūsų sunkiai, bet pasitenkinimą teikiančiai užduočiai padėti vargšams žmonėms, iškiltų didžiulis pavojus; naciai juk galėjo viską sunaikinti ir, Dievulėliau, tėvą Zigoraitą, tėvą Kleibą ir mane nušauti.“

Amerikiečiams teisininkams tas ypatingas slaptumas atrodė įtartinas: „Aš suprantu, kad Jums tai atrodo akivaizdu, nes gyvenote tuo laikotarpiu. Bet ar galite paaiškinti teismui, kodėl sakote, jog tai buvo tokia paslaptis, kad niekieno neklausėte apie jų įstraukimą į pogrindžio veiklą?“„Pogrindis – labai griežta paslaptis, ponia. Vadovybė nurodo, ką turi daryti ir viskas. Pogrindyje kiekviena grupė turi savo užduotį. Tik mes trys žinojome šį faktą. Kiti nujautė, kad kažkas vyksta. Bet tai buvo slapti reikalai. Ponia, jeigu apie faktą žinos tik vienas žmogus – tai bus paslaptis. Jeigu du žmonės – tai jau rizika. Jeigu trys žmonės – didelė rizika.“

Paklaustas, ar gelbėjant žydus sulaukdavo kokios nors paramos iš kitų šiauliečių, atsakė: „Buvo keli mano draugai, gydytojai. Viena gydytoja Šiauliuose mano prašymu įtaisė vieną žydų vaiką, tiesiog kaip pagalbininką ligoninėje [kun. J. Borevičius pasakojo apie iš Kauno geto pabėgusios G. Perienės sūnų, kurį J. Borevičius atsiuntė Sofijai Jasaitienei, o ši per daktarę Janiną Luinienę priglaudė ligoninėje. Šis G. Perienės pasakojimas buvo aprašytas sovietmečiu, 1967 m., išleistoje knygoje „Ir be ginklo kariai“ ir šią knygą teismo metu kun. J. Borevičius pateikė kaip įrodymą apie jo gelbėtus žydus Šiauliuose]. Paklaustas, ar kas nors jam pasakojo apie politinę pogrindžio veiklą Šiauliuose, kun. J. Borevičius atsakė: „Aš niekieno neklausiau, nes niekas man ir nepasakotų. Tai buvo itin griežta paslaptis.“

Kun. J. Borevičius nurodė atvejį, kuo baigėsi griežtos konspiracijos nesilaikymas: „Tėvo Poschelos draugas ruošė daugybę gimimo liudijimų, bet [kažkam išdavus] naciai jį pakorė“. Į klausimą „kada pradėjo tarnauti pogrindyje“, kun. J. Borevičius atsakė: „Atėjus vokiečiams, beveik tuo pat metu, aš sutikau dirbti pogrindyje su tais dviem kolegomis gelbstint žydus.“ Paklaustas „Ar kada sakėte pamokslus, nukreiptus prieš tai, kaip naciai elgiasi su žydais?“, kun. J. Borevičius atsakė: “Mano metodas buvo daryk ką nors, o ne kalbėk. Galbūt buvo žmonių, kurie tik kalbėjo, bet nieko nedarė.“

Štai ir viskas – labai reikšmingas kun. Jono Borevičiaus liudijimas sudėjo, kaip sakoma, visus taškus ant „i“, grandinė užsidarė, beliko surašyti išvadas.

Svarbiausioji iš jų vėl sulauks oponentų tūžmasties, bet juk negalime netikėti tais garbingais ir kilniadvasiais žmonėmis, žydų gelbėtojais, nes tai reikštų netikėti ir jų darbais.

Todėl pirmoji išvada būtų tokia – Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo. Kun. J. Borevičiaus liudijimą dėl J. Noreikos pastangų gelbėti Šiaulių žydus papildo daugelio Šiaulių žydų gelbėjimo operacijų organizatorės Sofijos Jasaitienės, apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, liudijimas, kad Frenkelio odos fabriko meistro sūnus Jonukas „gelbėjimo tikslu buvo išvežtas į Vaiguvos vaikų prieglaudą“ – ši prieglauda buvo tiesiogiai pavaldi ir jai finansavimą skyrė J. Noreikos vadovaujama apskrities valdyba. Šiaulių aps. finansų sk. vedėjas Antanas Gurevičius liudija, kad Vaiguvos vaikų prieglaudoje „buvo slapstomi 7 žydų vaikai bei suaugusi žydaitė, ten ėjusi prieglaudos sekretorės pareigas“. Visa tai vyko J. Noreikos pastangomis, todėl A. Gurevičius J. Noreiką įtraukė į žydų gelbėtojų sąrašą.

Kaip jau minėta, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas dr. Domas Jasaitis liudija, kad Šiaulių miesto ir apskrities rezistencinė taryba (Šiaulių skyriui vadovavo dr. D. Jasaitis, o Šiaulių apskričiai – Jonas Noreika) leido pogrindinį laikraštį „Lietuva“, „kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir buvo priminta, kad visi, prisidedą prie tų įvykių, Lietuvai atsistačius bus patraukti teismo atsakomybėn ir teisiami už padarytas žmogžudystes ar už bendradarbiavimą jas vykdant“.

Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė

Antroji išvada: Jonas Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios. Kun. J. Borevičiaus liudijimas, kad J. Noreika jį pakvietė dirbti pogrindžiui „beveik tuo metu, kai atėjo vokiečiai“, ir kitos anksčiau išdėstytos istorinės aplinkybės, kuriomis Jonas Noreika buvo paskirtas Šiaulių apskrities viršininku, leidžia teigti, kad Jonas Noreika šias pareigas pasirinko kaip priedangą veikimui pogrindyje.

Trečioji išvada: iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika nesuprato, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų.   

Paradoksą, kodėl J. Noreika perdavinėjo nacių nurodymus dėl Žagarės geto steigimo, tačiau vėliau organizavo žydų gelbėjimą iš Šiaulių geto, taip rizikuodamas ne tik savo, bet ir mažametės dukrelės bei žmonos gyvybėmis, galima paaiškinti tik vienu būdu: iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika ir kiti šiauliečiai manė, kad žydai galės būti saugūs tik getuose. Tokią išvadą patvirtina ir kitos aplinkybės.

Okupuotoje Lietuvoje (kaip ir kitur) naciai žydams paliko tik vieną galimybę likti gyviems – gyventi gete, nes už geto ribų pagautas žydas, neturėjęs specialaus leidimo, buvo baudžiamas mirties bausme.

Buvęs Šiaulių geto kalinys Leiba Lipšicas liudija: „1941 m. rugpjūčio 15 d. mūsų šeima buvo įkalinta Šiaulių gete. Bandžiau slapstytis pas pažįstamus ūkininkus Deivių kaime, bet buvau priverstas juos palikti. Neturėdamas kitokios išeities nutariau patekti į [Šiaulių] getą. Jeigu žydas turi Vermachtui naudingą profesiją, gali gaminti karui reikalingą produkciją, jis reikalingas ir apgyvendinamas gete. Kiti – likviduojami“.

Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke, vienas iš Žagarės ir Šiaulių getų iniciatorių ir organizatorių, po karo taip pat teigė tuo metu nesupratęs, kad getai baigsis žydų sunaikinimu. 1969 m. Liubeko (Vokietija) teismas atmetė H. Geweckei ir jo pavaduotojui Evaldui Bubui pateiktus kaltinimai dėl Holokausto; E. Bubas (kurį D. Jasaitis apibūdina kaip rafinuotai žiaurų) buvo visiškai išteisintas, o H. Gewecke nuteistas puspenktų metų kalėti už tai, kad jo nurodymu Šiaulių gete buvo pakartas B. Mazoveckis, paslapčia į getą įsinešęs maisto.   

Ir paskutinė svarbi išvada: tiek Joną Noreiką, tiek 1941 m. Birželio sukilėlius ar partizanus kompromituoti sovietai skyrė daug lėšų ir pastangų, o šį darbą KGB pulkininko V. Putino vadovaujamas Kremlius tebevykdo iki šiol. Ryškiausias Jono Noreikos-Generolo Vėtros kompromitavimo pavyzdys yra 1973 m. KGB užsakymu išleista knyga „Masinės žudynės Lietuvoje“, kurios redaktoriai – Boleslovas Baranauskas, 1940 m. buvęs NKVD Šiaulių apygardos viršininkas, vėliau – LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojas ir Eusiejus Rozauskas (Ovsiej Rozovskij) – LSSR NKGB Tardymo skyriaus viršininkas, nuo 1960 m. – Archyvų valdybos prie LTSR Ministrų tarybos viršininkas. Šioje knygoje prieš J. Noreiką ar kitus lietuviškos savivaldos darbuotojus panaudotos netiesos klišės beveik pažodžiui taikomos ir šiandien.

Kaip rašo buvusi Kauno karo muziejaus istorikė Violeta Rutkauskienė, „siekiant kompromituoti antisovietinio pasipriešinimo judėjimo dalyvius, LKP CK nutarimu 1959 m. pradžioje buvo įkurta speciali archyvinių dokumentų skelbimo redakcija. Jai vadovavo buvęs NKVD/KGB tardytojas Boleslovas Baranauskas, redakcijai aktyviai talkino KGB operatyvinių darbuotojų grupė, atrinkinėjusi KGB saugomus archyvinius dokumentus, daiktinius įrodymus, rinko ir sistemino archyvinę medžiagą, atskleidžiančią „nacionalistų veiklą“, skelbė dokumentus, kompromituojančius pasipriešinimo dalyvius ir Laisvės kovotojus, partizanus. Vien šiais tikslais 1959-1960 m. respublikiniuose laikraščiuose KGB duomenimis buvo paskelbta per 452 straipsniai, dokumentinės apybraižos, kuriose negatyvių faktų pagrindu buvo niekinama antisovietinio pasipriešinimo ir jo organizacijų, Lietuvos Respublikos politinių institucijų veikla. KGB selektyviai parinktos archyvinės medžiagos pagrindu išleistos knygos „Žudikai bažnyčios prieglobstyje“ (1960), „Archyviniai dokumentai apie nacionalistų antiliaudinę veiklą“ (1961), „Hitlerininkų penktoji kolona Lietuvoje“ (1961), „Masinės žudynės Lietuvoje (1941–1944)“, „Hitleriniai parašiutininkai“ (1966), serija „Faktai kaltina“. Šios ir dar daugelis kitų šios redakcijos leistų knygų dar ir dabar plačiai naudojamos rašant skaudžią karo metų Lietuvos istoriją.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Pavyzdys autorių kolektyvo JAV Holokausto muziejaus 2012 m. leidinys – “ Encyclopedia of camps and Ghettos 1933-1945″ tomas 2. Puslapiai 1032 – 1157 skirti Lietuvai, jos miesteliams ir vietovėms ir ten įkurtų žydų getų ir lagerių istorijai aprašyti. Šioje enciklopedijoje NKVD tardytojų – Eusiejaus Rozausko ir Bronislovo Baranausko knygos kaip pirminiai šaltiniai panaudoti net 82 kartus, tuo tarpu šiuolaikiniams Lietuvos mokslininkams, besispecializuojantiems to laiko istorijoje dėmesys gerokai mažesnis: A. Bubnio tyrimais pasiremta -35 kartus, o A. Eidintu tik apie 20 kartų. Nemažiau didesnį nusistebėjimą kelia tai, kad šios ir panašios knygos, atrodo, yra kaip tyrimų kelrodis J. Noreikos- Generolo Vėtros anūkei Silvijai Foti, rašančiai knygą apie savo senelį, ir jos pačios seneliui keliamus kaltinamus dėl nusikaltimų prieš žmogiškumą. 

Beveik nėra abejonių, kad šių dienų įvykiai iškylantys dėl Škirpos, Ramanausko, J. Noreikos- Gen. Vėtros yra šių veikėjų paskleisto melo ir šių asmenų aktyvios veiklos pasekmė.

(Bus daugiau)

2019.12.19; 06:00

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Artėjant Lietuvos komunistų partijos (LKP) atsiskyrimo nuo SSKP 30-mečiui, pasigirsta ir nuožmios kritikos šiai su „kagėbė“ glaudžiai susijusiai organizacijai, ir ilgesingų trelių, šlovinančių ją ir liejančių graudžias ašaras dėl jos išnykimo iš politinės arenos. Vienas garbus ekonomikos profesorius savo veidaknygės paskyroje sakosi išlenksiąs taurelę už numirėlę, bet kokiame nors rūsyje, nes skundžiasi, girdi, kad dabar LKP netoleruojama…

Akivaizdu, kad savo komunistinės praeities ilgisi tie, kas tuomet buvo „prie lovio“, priklausė visagalei partinei nomenklatūrai ir vartėsi taukuose, gyvendami ištaiginguose, išskirtiniuose, visa ko aprūpintuose miestų rajonuose, medžiojo savo miškų plotuose, gėrė tik konjaką ir šlamštė juodą ikrą. Gal šiek tiek sutirštinu spalvas, bet toks šios kompartijos įvaizdis liko iki šių dienų. Žinoma, ne visi naudojosi išskirtinėmis privilegijomis, buvo daug partijos narių, priimtų tik dėl skaičiaus, dėl masiškumo, suviliotų visokiais pažadais ir pertekliniu gyvenimu, klasta įtrauktų į nusikalstamą komunistinę veiklą.

Komunistų viliojimo menas

Šių eilučių autorių, vos baigusį studijas, taip pat pasigavo seni kompartijos vilkai. Jaunam specialistui, vos atėjusiam į Lietuvos radiją, jeigu jis įstos į „šlovingąją“ tada dar SSKP, buvo žadama viskas – karjera, atlyginimas, greita eilė butui, nes juk jauna šeima nuomoja kambarį pas alkoholikus, lengvai gaunami talonai šaldytuvui ir automobiliui, daug kitų gėrybių. Dabar tas pažadukas, kaip profesorius besiilgintis senų laikų (buvęs redakcijos vadovo pavaduotojas; visų jų pavardžių neminiu sąmoningai), taip pat žada pakelti už LKP „briaunuotą stiklinę“ karčiosios…

Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Iš visų tų gausių pažadų išsipildė tik vienas – trijų asmenų šeima gavo kambarėlį bendrabutyje. Karjera? Taip ir likau redaktoriumi, žurnalistu ir, 1992 m. rudenį rinkimus laimėjus LDDP, kitų metų pavasarį buvau išgrūstas iš TVR, nes, girdi, savo laidoje kalbinau prof. V. Landsbergį, rengiau interviu su buvusia A. Smetonos šeimininke, važinėjau į Čečėniją ir kalbinau Dž. Dudajevą ir t.t., ir pan. Vėlgi neminiu pavardžių tų ano meto TVR vadovų, kurie pasakė tiesiai šviesiai: nereikia tavo laidų, tad ir tavęs nereikia…

Gerokai prieš tai, berods, tų pačių 1989 m. pabaigoje, pradėjęs rašyti komentarus tuometinėje „Komjaunimo tiesoje“, viešai atsižegnojau kompartijos, kaip „supuvusio represinio relikto“. Viename savo interviu su LKP CK pirmuoju sekretoriumi A. M. Brazausku (jis buvo parengtas sovietiniams baudėjams jau užgrobus TVR pastatus ir televizijai įsikūrus AT rūmuose) jo paklausiau: „Koks tolesnis Jūsų suplėkusios partijos likimas?“. Sekretorius pasipiktino tokiu klausimu, bet su jam būdingu atlaidumu vėliau to niekada nepriminė…

Suknelė pakeista, bet mergelė liko ta pati…

Taigi, prieš 30 metų, gruodžio 20 d., 20-ojo suvažiavimo metu 1033 prieš 160 balsų LKP atsiskyrė nuo SSKP, o dar beveik po metų, gruodžio 8 d., pakeitė pavadinimą į Lietuvos demokratinę darbo partiją (LDDP). Atsiskyrimo dienos vakarą tam nepritarę LKP nariai paskelbė liekantys ištikimi SSKP ir įkūrė LKP „ant SSKP platformos“, žmonių vaizdžiai pavadinti „platformininkais“ arba „burokevičininkais“. Po 1991 m. rugpjūčio pučo šie atskalūnai buvo uždrausti.

Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet „savarankiška“ LKP liko. Istorikas Algimantas Liekis savo apybraižoje „LKP agonijos kronika“ rašo, kad „Lietuvoje pirmoje iš okupuotųjų kraštų buvo pamėginta padaryti ne tokią kenksmingą ir kone „šventų švenčiausiąją“ Lietuvos partinę organizaciją, einančią kartu su lietuvių tauta ar bent jau nekovojančią prieš jos laisvės ir nepriklausomybės siekius“. Atsiskyrusios LKP geranoriškumą neva paryškino radikalus LKP „ant SSKP platformos“ pasirinkimas.

Garbus istorikas, deja, mus neseniai palikęs, savo analizėje tvirtina, kad komunistų partija, kokiu šventumu ji besidangstytų, nenusiplaus savo antitautinio pobūdžio, represinės paskirties ir sąsajų su KGB, kurie visi drauge po 1990 m. kovo 11 -osios priimto Nepriklausomybės akto stengėsi pasmaugti atsikūrusią jauną valstybę. Jau yra įrodyta, kad tiek pokario partizaninio judėjimo metu, tiek tremiant į lagerius Lietuvos žmones, tiek atstovaujant sovietinę valdžią, komunistų partija dirbo ranka rankon su KGB, vykdė Maskvos nurodymus ir lietuvių tautos genocidą.

„Įveikus ginkluotą partizaninį pasipriešinimą ir po stalinizmo eros pabaigos KGB vaidmuo kiek pasikeitė, bet jis ir toliau turėjo stiprinti ir nuo „grėsmių“ saugoti sovietinį režimą. Todėl pagrindinės vykdomos funkcijos liko tos pačios – užsienio žvalgyba, kova su užsienio specialiųjų tarnybų veikla („kontržvalgyba“) ir kova su „nacionalizmu ir antisovietine veikla“, rašė istorikas Tomas Vaisieta. KGB dešinioji ranka, o kartais ir vadovaujanti, buvo komunistų partija. Tai buvo po visas įmones ir organizacijas išsikerojusi hidra, kuri represinėms struktūroms užtikrino laisvą veiklą ir teikė visokeriopą pagalbą, užgniaužiant tautinio pasipriešinimo recidyvus.

Algimantas Zolubas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Publicistas Algimantas Zolubas mano kitaip: būtent LKP buvo represijų užsakovė, kitaip tariant, „kagėbistai buvo torpedos, o partiečiai ir ypač jų vadai – torpedų paleidėjai“. Štai kodėl prieš pusantrų metų Seime įregistruotas įstatymas dėl LKP įvardijimo nusikalstama organizacija, kaip pernai rugpjūtį pareiškė Vilniaus forumas, turi būti rimtai svarstomas.

Ar atgis LKP?

Dar 1991 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos AT nutarimu buvo uždrausta LKP „ant SSKP platformos“, o atsiskyrusioji LKP apsimetė tautos atstove, burkavo su Sąjūdžiu ir iki šiol liko neįvertinta. „Ji be kalčių išpažinimo, atgailos (teisminio įvertinimo) įsiropštė į Seimą, valstybines institucijas, buvęs pirmasis LKP CK sekretorius A. Brazauskas tapo prezidentu. Taigi, 1990 m. kovo 11 d. formaliai atgauta nepriklausomybė faktiškai pasiliko priklausomybėje nuo komunistinio paveldo su jame įsišaknijusiu tos pačios SSRS KP turiniu“, – pastebi A. Zolubas, reikalaujantis „antrojo Niurnbergo“ šiai nusikalstamai represinei organizacijai pasmerkti ir nuteisti.

Bet atvirkščiai: yra jėgų, kurios nuolat ragina legalizuoti komunistų partiją, ir ne bet kurią, o aną – „ant SSKP platformos“. Negausi socialistų partija (jai vadovavo Algirdas Paleckis) 2001 m. rugsėjo mėnesį viešai kreipėsi į Lietuvos socialdemokratų partijos vadovus ir tuomet valdžiusią socialdemokratų ir socialliberalų daugumą, ragindama legalizuoti komunistų partiją arba kreiptis dėl jos uždraudimo teisėtumo į Konstitucinį Teismą, nes, girdi, tas uždraudimas yra „teisiniu požiūriu įstatymiškai neteisėtas, o politiniu – antidemokratiškas aktas“.

Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Įstatymų leidėjai nesiryžo revizuoti 1991 m. teisės akto, bet tik viena kita rezoliucija (pavyzdžiui, Seimo priimta 2017 m. birželio 27 d.) įvertino, jog „Lietuvos Komunistų partijos veikloje galimai (paryškinta Č.I.) yra nusikalstamos veiklos požymių, organizuojant ir per pavaldžias represines struktūras vykdant nusikaltimus prieš Lietuvos gyventojus – genocidą, nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus“. Taigi, galimai…

Nesant aiškiai apibrėžtos ir vienareikšmės teisinės pozicijos prieš 30 metų atsiskyrusios ir taip prie tautinio Atgimimo prisitaikiusios LKP atžvilgiu, visokie jos simpatikai ir šiandien kelia galvas, giria ir ilgisi savo komunistinės praeities. Jie jaučia, kad galbūt jų šlovės valanda dar išmuš.

O gal tikrai?

2019.12.13; 06:00

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Antinacinis pasipriešinimas

Atsakas į keblius klausimus gyvenime neretai styro panosėje, bet to nepastebime. 

Vartant sovietų sukurptą Jono Noreikos-Generolo Vėtros baudžiamąją bylą užkliuvo vienas, regis, nežymus, tačiau iškalbingas faktas: sakydamas baigiamąją kalbą sovietų teisme J. Noreika sutiko su visais kaltinimais dėl pasipriešinimo sovietų valdžiai, išskyrus kaltinimą dėl „savanoriško tarnavimo vokiečiams“. Jis pabrėžtinai prašė sovietų teismo išteisinti tik pagal šį kaltinimą.

Būdamas aukšto lygio teisininkas J. Noreika turėjo suprasti, jog jam mirties bausmę lems ne kaltinimas „tarnavus vokiečiams“ (tardymo metu KGB šiam jo gyvenimo etapui skyrė nedaug dėmesio; prieš J.Noreiką buvęs Šiaulių apskrities viršininkas Ignas Urbaitis, vykdęs nacių nurodymą įsteigti Žagarės getą, nepasmerktas myriop), bet kaltinimai dėl antisovietinio pogrindžio kūrimo. Ir štai tokią lemtingą būties – nebūties akimirką kalinys prašo sovietų teismo išteisinti tik dėl neesminio kaltinimo, kuris, jo manymu, yra neteisingas!

Reikia pripažinti, kad tarp tūkstančių politinių bylų tokių laikysenų nėra daug. Pakliuvus mirtinam ir ypač nuožmiam priešui į rankas, fiziškai ir dvasiškai traiškomam, uždarame kelių asmenų teisme, sprendžiančiame, kada perkirpti tavo gyvybės siūlą, taip atkakaliai ginti savo garbę gali tik išskirtinė asmenybė. Asmenybė, kuri tikrai žino, jog iki šiol tos garbės nesutepė jokiais neleistinais veiksmais – vadinasi, tikrai nesijautė tarnaujanti rudajam okupantui.

(Liudininkai teigia, kad šitaip Jonas Noreika-Generolas Vėtra laikėsi iki pat sušaudymo. „Man pavyko priglusti prie mirtininkų dėžės. Rėkiant galima buvo su mirtininku susikalbėti. Dėžutėje buvo kapitonas Noreika – svarbiausia asmenybė iš Lietuvos tautinės tarybos bylos. Apie ją žinojo visas miestas ir kalėjimas. Saugume per sanitarinį mazgą, krapštydamas vamzdį, sužinojau, kad Maskvos Aukščiausioji taryba priėmusi nutarimą panaikinti mirties bausmes. Greitai jis turėjo įsigalioti ir Lietuvoje. Pavyko šią svarbią žinią pranešti Noreikai. Raginau rašyti kasacinį skundą, malonės prašymą ar ką – reikėjo laimėti laiko. Tyla. Vėl pakartoju pranešimą. Supratau: „Ne. Nerašysiu, kategoriškai draudžiu rašyti mano vardu. Mano teismas neteisėtas. Esu karo belaisvis. Vykdžiau savo – kario priesaiką ir pareigą. Esu perėmęs vyriausiojo laisvės kovų vado pareigas ir paklustu tik Tautinei tarybai. Prašydamas malonės, pripažinčiau okupantų valdžią ir nutraukčiau Lietuvos valstybės nepriklausomybės egzistavimo tęsinį. Praneškite Tarybos nariams. Kariai tesprendžia pagal kovos situaciją ir sąžinę“, – toks yra bendrabylio S. Gorodeckio liudijimas.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Naručio liudijimu, paskutinis J. Noreikos pageidavimas buvęs labai konkretus: „Noriu mirti Vasario šešioliktąją“.

Noreikos byloje yra ir dar viena svarbi žinia – jo paties žodžiai vieno tardymo metu: „Tautine veikla buvau artimai susijęs tiktai su Šiaulių ligoninės direktoriumi Jasaičiu. Mes svarstydavome politinius klausimus, susijusius su Lietuvos ateitimi. Svarstėme tarptautinę padėtį ir padarėme išvadas, kad vokiečiai pralaimės šį karą, bet mūsų interesas buvo palaikyti su jais atsargius kontaktus, kad anglai ir amerikiečiai pirmieji užimtų Vokietiją ir su jų pagalba Lietuva galėtų atsilaikyti prieš Sovietų sąjungą. Siekiant šių tikslų mes susitarėme su Jasaičiu aktyviai veikti kur bebūtume.“ Kito tardymo metu J. Noreika pasako, kad pasiųstam į Vakarus studentui Varneckiui nurodė pirmiausia surasti Domą Jasaitį ir per jį užmegzti ryšį su užsienio lietuvių organizacijomis.

Neįtikėtina – „savanoriškas okupantų tarnas“ (anot sovietų teismo), „kolaborantas, kurio bendradarbiavimas su nacių okupantu neginčijamas ir tiesiogiai, ir per kolaboracines struktūras, tapęs apskrities viršininku po voldemarininkų demaršo prieš Lietuvos laikinąją vyriausybę, pasibaigusio šios pasitraukimu“ (anot Vilniaus universiteto docento N. Šepečio), artimai bendrauja ir aptarinėja slaptus politinius klausimus su daktaru Domu Jasaičiu – vienu iš antinacinio pogrindžio vadovų?! (D. Jasaitis buvo vienas iš dvylikos antinacinio pogrindžio Lietuvių frontas kūrėjų).

Bet gal J. Noreika klysta, gal D. Jasaitis tik naudojosi juo, kaip Šiaulių apskrities viršininku, ir tas J. Noreikos įsivaizduojamas „artumas“ tebuvo vienpusis?  

Atkakaliai rausiuosi po Domo Jasaičio archyvą, jo prisiminimus apie antinacinį pogrindį ir štai paties D. Jasaičio vertinimas: „Mano nuomone, Bubas yra atsakingas už Šiaulių apskrities [viršininko] Jono Noreikos, didelio patrioto ir rezistento, suėmimą 1943 m. kovo mėn. ir išvežimą į Štuthofą.“

Taigi – patrioto ir rezistento.

Stipru, bet tai tik vienas sakinys.Verčiu Bostone leistą „Lietuvių enciklopediją“, kurios vienas iš redaktorių buvo Domas Jasaitis. Taip, yra: „J. Noreika 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės buvo paskirtas Šiaulių aps. viršininku. Eidamas šias pareigas susirišo su pogrindžiu ir griežtai gynė krašto reikalus prieš okupantus. 1943 m. po propagandinės kelionės į Vokietiją išspausdino lietuviškoje spaudoje straipsnį „Šių dienų Vokietija“, kuris buvo gan nepalankus nacių režimui“. Be abejo, tai taip pat D. Jasaičio vertinimas, nes kiti redaktoriai tokių pogrindinių dalykų negalėjo žinoti.

Reikia sutikti su šių dienų Jono Noreikos persekiotojų G. Gochino ir A. Kulikausko teiginiu, kad J.Noreika „pasižymėjo ypatingu paslaptingumu“. Bet tą paslaptingumą pirmiausia lėmė pogrindžio taisyklės: saugumo tikslais organizacija buvo sudaryta iš taip vadinamų trejetukų – aš žinau tik tą, kuris mane užverbavo (prikalbino) ir tą, kurį aš pats užverbavau. Tokia griežta sistema garantavo, kad kažkuriam nariui paslydus nebus susekta visa organizacija.

Šie ir panašūs konspiraciniai veiksmai labai apsunkina tiesos paieškas, tad žinias apie J. Noreikos antinacinę veiklą teko rankioti po kruopelytę. Bet iš išlikusių liudijimų pagaliau susidarė štai toks vaizdas.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

1941 m. rugpjūčio 1 dieną sutikdamas tapti Šiaulių apskrities viršininku Jonas Noreika negalėjo nesuvokti, kad žengia labai rizikingą žingsnį, kad šios pareigos jam tebus priedanga veikimui pogrindyje. Tokia prielaida darytina štai dėl kokių aplinkybių. Jau birželio pabaigoje iš Berlyno į Lietuvą parskraidintam generolui S. Raštikiui vokiečiai prasitarė, kad Laikinoji vyriausybė bus greitai nušalinta. Tą patį Laikinosios vyriausybės vadovui J. Ambrazevičiui liepos 11 d. pakartojo į Kauną atvykęsnacių ideologas Peteris Kleistas, o SS majoras dr. Greffe davė pusės dienos terminą Vyriausybei atsistatydinti – kitaip seks represijos. Dr. Peteris Kleistas savo knygoje „Zwischen Hitler und Stalin“ rašo, kad nuo arešto Vyriausybės narius išgelbėjo tik vokiečių kariuomenės vadas Lietuvoje, generolas von Roques (greičiausiai baimindamasis visuotinio lietuvių pasipriešinimo – kas tuomet vokiečių kariuomenę aprūpins maistu?).

Tuomet  SS griebėsi tos pačios taktikos, kurią jau naudojo ir smurtui prieš žydus – pabandė Vyriausybę nuversti kai kurių lietuvių rankomis. Tačiau liepos 23-24 voldemarininkų pučas nepavyko, o Vyriausybė atkakliai atsisakinėjo savo noru trauktis („savo valia neišduosim nepriklausomybės, laimėtos sukilėlių kraujo ir gyvybės aukomis“). Ir štai tokiomis aplinkybėmis į Kauną, į Laikinosios vyriausybės rezidenciją, atvyksta LAF Telšių apskrities vadas Jonas Noreika, atveždamas šimtų žemaičių pasirašytą peticiją, įrodančią vokiečiams, kaip visuotinai remiama jų pasmerktoji Vyriausybė. Būtent ten ir tada vidaus reikalų ministras Jonas Šlepetys susitinka J. Noreiką (pažįstamą dar nuo kariuomenės laikų) ir jam pasiūlo užimti Šiaulių apskrities viršininko vietą.

Naivu būtų manyti, kad tokiomis labai sudėtingomis aplinkybėmis J. Šlepetys nepapasakojo J. Noreikai, kodėl iš pareigų jau tris savaites prašosi atleidžiamas esamasis Šiaulių apskrities viršininkas I. Urbaitis, naivu būtų manyti, kad abu vyrai neaptarė, kiek dar dienų ar valandų beliko Laikinajai vyriausybei ir ką teks daryti po jos pasitraukimo. Būdamas LAF Telšių apskrities vadu J. Noreika greičiausiai žinojo (arba sužinojo Kaune), jog prieš kelias dienas sušauktame Lietuvių aktyvistų fronto štabo posėdyje nuspręsta: „pats laikas viešąją Lietuvių aktyvistų fronto veiklą sustabdyti ir pereiti į priešnacinės rezistencijos pogrindį„. Pagaliau ir vienas iš dvylikos antinacinio pogrindžio Lietuvių fronto vadų D. Jasaitis labai aiškiai rašo: „Eidamas šias pareigas [J.Noreika] susirišo su pogrindžiu ir griežtai gynė krašto reikalus“.

Būtent šių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad J. Noreika sutiko tapti Šiaulių apskrities viršininku labai sąmoningai suvokdamas, kad jam tenka itin sudėtingas ir rizikingas uždavinys organizuoti ir pridengti antinacinį Šiaulių krašto pasipriešinimą. Šios aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad J. Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrityje pradžios, o ne nuo 1942 m., kaip manyta iki šiol. Šios aplinkybės galiausiai mums leidžia suvokti, kodėl lemtingiausią gyvenimo minutę okupaciniame sovietų teisme J. Noreikai buvo taip svarbu pabrėžti niekada (nei dienos!) netarnavus vokiečiams.

Lemtingas sutapimas – rugpjūčio 5 d. priverstinai atsistatydina Laikinoji Vyriausybė ir tą pačią rugpjūčio 5 d. J. Noreika pradeda vadovauti Šiaulių apskričiai – neįsigilinusiems istorikams gali atrodyti, kaip išdavystė. Tačiau į pogrindį pasitraukęs Vyriausybės ir LAF branduolys, pasiskelbęs pogrindiniu antinaciniu judėjimu Lietuvių frontas, lieka ištikimas savo  ankstesnei strategijai: „iki paskutiniųjų nesitraukti iš užimtų įstaigose pozicijų“, neatiduoti vokiečiams nei pėdos, nei vienos vietos taip sunkiai ir skausmingai (per 1941 m. sukilimą žuvo daugiau Lietuvos piliečių, nei per 1918-1919 m. laisvės mūšius) iškovotos, tegul ir kasdien vis labiau varžomos lietuviškos savivaldos. Ir J. Noreika šios strategijos besąlygiškai laikėsi.

1973 m. sovietų propagandinėje knygiūkštėje „Masinės žudynės Lietuvoje“ yra toks teisiamojo Antano Gedvilo, buvusio Joniško burmistro parodymas: „Noreika sakė, kad reikia skubėti paskirti į darbą buvusius lietuvius veikėjus, nes jeigu vokiečiai paskirs savo žmones, tada valdžią iš jų bus sunku perimti.“

Ar bus apginta Jono Noreikos garbė? Slaptai.lt nuotr.

Stepas Kontrimas, pogrindinės LLA Šiaulių skyriaus vadas, liudijo: „Pradėjus kurtis vietos valdžiai, aš įsidarbinau Šiaulių amatų mokykloje direktoriaus pavaduotoju. Direktoriaus pareigų atsisakiau, nes turėjau savų slaptų projektų. Į Šiaulius atvažiavo naujai paskirtas Šiaulių apskrities viršininkas kpt. Jonas Noreika. Greitai abudu susibičiuliavome. J. Noreika paskyrė mane antraeilėms pareigoms Radviliškio gaisrinės viršininku. Susitarėme, kad, dirbant tose pareigose, bus proga pasinaudoti gaisrine mašina pervežant ir kaupiant ginklus ateičiai. Abudu labai gerai sutarėm ir visada padėdavom vienas kitam. Vokiečių okupacijos metais jau buvau įsigijęs penkias radijo stotis. Turėjau artimus ryšius su vokiečių kariuomenės antrojo skyriaus vadovais. Noreika kitais keliais taip pat gaudavo iš vokiečių ginklų – kariniuose sandėliuose turėjo savo žmogų. Gautus ginklus, dažnai panaudodami gaisrines mašinas, išvežiodavom po visą Lietuvą. J. Noreika buvo kilni, tauri asmenybė kaip karys ir kaip žmogus“.

Taigi, Jonas Noreika buvo ne tik aktyvus pogrindinės antinacinės organizacijos Lietuvių frontas dalyvis– platino draudžiamą Lietuvių fronto spaudą, prisidėjo prie pogrindinio Šiaulių apskrities laikraščio leidimo, bet 1942 m. Lietuvių frontui įkūrus karinį padalinį „Kęstutis“, tapo „Kęstučio“ Šiaulių apygardos štabo vadu ir slapta kaupė ginklus dar vienam būsimam lietuvių sukilimui. Pažymėtina, kad jei Lietuvių frontas, panašiai kaip ir XX amžiaus pabaigos Sąjūdis, neturėjo griežtos visuotinos narystės, tai jo karinis „Kęstučio“ padalinys buvo išimtis: čia buvo ne tik narystė, priesaika, bet ir griežtas reikalavimas: susitepę kolaboravimu (nesvarbu raudonuoju, ar ruduoju) nebuvo priimami.

Vytautas Stonis, vienas iš Kęstučio karinio dalinio organizatorių, liudijo, kad 1942 m. Lietuvių Fronto vadovybės siuntimu lankėsi Šiauliuose ir pranešė J. Noreikai nurodymą vadovauti LF pogrindžiui ne tik Šiaulių, bet ir Mažeikių apskrityje.Pasak V. Stonio, Lietuvių Fronto vadovybė buvo numačiusi artimiausiu metu pavesti J. Noreikai vadovauti ir visos Žemaitijos LF organizacijai, tačiau nebespėjo. Už „vadovavimą lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypatingai kurstymą prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją” (SS legiono steigimą Lietuvoje) J. Noreika buvo įkalintas žiaurioje Štuthofo koncentracijos stovykloje, kur iškalėjo iki karo pabaigos.

Apie J. Noreikos areštą, kaip svarbų pogrindžiui įvykį, 1943 m. pranešė antinacinis pogrindžio leidinys „Į Laisvę“. Liudininkų teigimu, suėmus J. Noreiką, buvo suimta ir jo nuomoto buto šeimininkė, o vokiečiai dvi savaites buvo įrengę pasalą, bandydami išaiškinti ir sunaikinti visą Šiaulių antinacinį tinklą. Tačiau jiems nepavyko – J.Noreika nieko neišdavė, o griežtos konspiracinės taisyklės pasiteisino.

(Bus daugiau)

2019.11.21; 04:30

Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.

Jurijaus Šveco pavardė portalo slaptai.lt skaitytojams žinoma. Ne sykį iš ukrainietiško leidinio gordonua.com esame persispausdinę interviu su šiuo buvusiu sovietų žvalgu, prieš 25-erius metus pasitraukusiu į Vakarus ir iki šiol Amerikoje sėkmingai dirbančiu verslo analitiku.

Šiandien mums rūpi, ką J.Švecas manąs apie vadinamąją „Steinmeierio formulę“, kurią Ukrainai perša tiek Vakarai, tiek Rusija. J.Švecas neigiamai vertina „Steinmeierio formulę“ (kurią 2016-aisiais sugalvojo Vokietijos prezidentas Frankas – Walteris Steinmeieris).

J.Švecas perspėja, kad Ukrainai susivienijus su Rusijos nuteriotomis Rytų Ukrainos sritimis iš Donbaso ir Luhansko vakarų kryptimi legaliai plūstels tūkstančiai potencialių Rusijos agentų – teroristų, separatistų, samdomų žudikų. Todėl vokiška formulė – tai „kontrolinis Ukrainos šūvis sau į smilkinį“. Būtent tokį terminą pavartojo J.Švecas.

J.Švecas pritaria tiems, kurie mano, jog būtina atsisakyti beprotiškos idėjos surengti „laisvus rinkimus“ Rusijos okupuotame Donbase ir Luhanske.

J.Švecas įsitikinęs, kad jei tik bus atidaryta siena su okupaciją išgyvenusiomis sritimis, Ukraina nustos egzistavusi kaip nepriklausoma valstybė, o jos piliečių gyvenimas pavirs pragaru. Kodėl?

Užėmusi Donbaso ir Luhansko teritorijas Rusijos žvalgyba pasirūpino užverbuoti tūkstančius vietinių gyventojų. Okupacijos metu Rusijos žvalgybos tarnybos supančiojo šimtus vietinių gyventojų. Kai kurie iš jų į ginkluotas separatistų pajėgas patraukė verčiami bado – juk reikėjo kaip nors maitinti šeimą. Vienintelis apmokamas darbas tuo metu – stoti į Rusijos kontroliuojamų separatistų gaujas. O ten – ne pyragai. Nori gauti atlyginimą – šaudyk į ukrainiečius.

V.Zelenskis – naujasis Ukrainos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Pasak J.Šveco, šiuo konkrečiu atveju naudinga prisiminti, kad vienas pirmųjų sovietų valdžios aktų buvo įsakymas panaikinti atlyginimą caro armijos karininkams. Tie, kuriems reikėjo maitinti savo šeimas bado sąlygomis, turėjo kreiptis į bolševikų tarnybą. Todėl iš 150 tūkstančių caro armijoje tarnavusių karininkų 75 tūkstančiai įstojo į darbininkų ir valstiečių Raudonąją armiją – dvigubai daugiau nei tų, kurie prisijungė prie Baltosios gvardijos.

Kažkas panašaus nutiko, tvirtina J.Švecas, ir Rytų Ukainoje. Pirmiausia ten nuvyko Igorio Girkino (Strelkovo) teroristai ir išdalino ginklus vietiniams nusikaltėliams, kurie jau seniai palaikė glaudžius ryšius su Rusijos Federacijos specialiosiomis tarnybomis. Likusius gyventojus teroristais ir separatistais pavertė mokėdami atlyginimą. Buhalterija itin paprasta: ekonomika yra sužlugdyta, todėl jei norite pamaitinti savo žmoną ir vaikus, stokite į mūsų gretas ir nušaukite bent vieną vadinamąjį „benderininką“.

Taigi Rusijos slaptosios tarnybos Rytų Ukrainoje gyvenusius žmones supančiojo priversdamos juos daryti nusikaltimus, įskaitant žmonių žudymą ir kankinimą. Dabar šie neturi kur trauktis: jei pasiduos Kijevui, sės į kalėjimą, jei ne – privalės dirbti Kremliaus agentais. Tokia verbavimo taktika labai gerai žinoma Rusijos banditams. Pats Vladimiras Putinas ja naudojasi nuo 1990-ųjų. Beje, krauju supančiotus agentus Rusijos žvalgyba labai vertina. Esą jie niekur nepabėgs, neišduos. Tokiems gali būti patikėta bet kokia užduotis, net pati kruviniausia.

J.Švecas įsitikinęs, kad kai įvyks okupuotų ir okupacijos nepatyrusių žemių „susivienijimas“, net ne V.Putinas, o žymiai žemesnio rango Kremliaus darbuotojai skambins Ukrainos prezidentui ir duos nurodymus, ką ir kaip reikia daryti. Jei V.Zelenskis atsisakys, jei blaškysis, šimtai potencialių teroristų legaliai pateks į Ukrainos miestus vakarų ir centrinėje dalyse ir pradės žudyti, sprogdinti, bauginti. Sprogdins Ukrainos patriotus Dniepropetrovske, Zaporožėje, Lvove, Kijeve, Odesoje. Prie jų prisijungs prokremliškos ilgametės slaptosios tarnybos, įsitvirtinusios Ukrainos elite nuo KGB laikų.

Dėl pavienių, tačiau dažnų teroro aktų garsūs Ukrainos žmonės žus vienas po kito. Po kiekvieno tokio atvejo Kremlius skambins V.Zelenskiui ir teirausis: „Na, berniuk, ar viską supratai?“

Tuo pat metu ukrainiečiai nustebs, kad Ukrainos žvalgyba SBU yra nepajėgi atremti priešiškos žvalgybos diversijų. Tada Kremliaus propagandistai dar garsiau rėks, kad Ukraina yra žlugusi valstybė, o Vokietija ir Prancūzija dar kartą pareikš gilų susirūpinimą.

Tokią Ukrainos ateitį mato J.Švecas, jei Ukraina pasirinks „Steinmeierio formulę“.

Be kita ko, J.Šveco manymu, Rusijos žvalgybos agentūra neapsiribos teroro akcijomis Ukrainoje. Ji išnaudos Ukrainą kaip trampliną rengiant žudymus Vakaruose, už tai kaltindama „kažkokius mistinius banderovcininkus“. Žinoma, tai – melas. Bet Pancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel tuo noriai patikės…

J.Švecas atkreipia dėmesį: „jei kas nors sako, kad to niekada negali nutikti, atsiminkite, jog Rusijos specialiosios tarnybos jau sugebėjo susprogdinti gyvenamuosius namus su taikiais gyventojais savo sostinėje ir kituose Rusijos miestuose“. Ir niekas, žinoma, negalėjo patikėti, kad FSB ir GRU atliks teroristinius išpuolius NATO šalies sostinėse naudodamos masinio naikinimo ginklus (radioaktyviuoju poloniu ir Novičioku)…

Ukrainos gynybos pozicijos. EPA-ELTA nuotr.

J.Švecas neabejoja: Kremliaus strateginiame plane yra nedeklaruoto karo perkėlimas į Ukrainos miestus masinio teroro pagalba. Taigi Vakarų Ukrainos „susijungimas“ su Rytų Ukraina ir sienų su ja atvėrimas nėra vien tik vėžio ląstelių implantavimas į sveiką organizmą. Tai – kontrolinis šūvis sau į galvą.

Jei Ukraina įsileis į savo teritoriją vadinamuosius „krauju parištus“ teroristus, tai bus beprotiška, savižudiška kvailystė.

Dabar Ukraina grumiasi Minske pagal formulę „vienas prieš tris“. VZelenskio pažadas pasiekti taiką nereiškia, kad tai turi būti padaryta nusižudant.

Prašoma, kad Ukraina atleistų…

J.Švecas pripažįsta, kad už uždarų durų Ukrainos delegacija patiria didžiulį spaudimą. Sprendžiamas klausimas, ar ji išliks Ukraina. Ukrainos likimas neturėtų būti nagrinėjamas užkulisiuose. Derybos turėtų būti kuo skaidresnės.

Ši byla turėtų baigtis klausimu: ar Frau Merkel ir Monsieur Macron (o jų asmenyje – Vokietija ir Prancūzija) yra pasirengę sutartimi garantuoti, kad Ukrainos „susijungimo“ su Rytų sritimis atveju šalis netaps masinio teroro teritorija iš Rusijos specialiųjų tarnybų ir jų agentų pusės? Kadangi tikrai nebus teigiamo vokiečių ir prancūzų atsakymo, Ukrainos draugai turėtų mandagiai siūlyti sustabdyti kvailą „Steinmeierio formulę“ ir pradėt analizuoti praktinį klausimą, kaip sukurti veiksmingą demilitarizuotą zoną, pakankamai plačią, kad teroristai per ją niekaip negalėtų pasiekti Ukrainos kariuomenės.

Tarp Vakarų intelektualinio elito, taip pat ir tarp Vakarų politikų, vienas triukas jau seniai populiarus – kalbant apie Rusiją apsimesti idiotais, neva nesuprantančiais, kad V.Putinas yra banditas, o jo režimas – nusikalstamas. 

Štai tokios liūdnos J.Šveco prognozės, jei oficialusis Kijevas priimtų „Steinmeierio formulę“

Jurijaus Šveco interviu pateikiame sutrumpintą. Informacijos šaltinis – gordonua.com portalas, leidžiamas Ukrainoje.

2019.10.27; 15:51

Lietuvos Respublikos Seimo rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimas imasi svarstyti siūlymą visuose rinkimus reglamentuojančiuose įstatymuose numatyti kandidatų prievolę viešai paskelbti, jeigu ne pagal savo kilmės valstybės užduotis yra sąmoningai bendradarbiavę su kitos valstybės specialiosiomis tarnybomis.
 
Seimas po pateikimo antradienį parėmė tokias Prezidento, Seimo, Savivaldybių tarybų rinkimų ir Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo pataisas, kurias pateikė Seimo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) frakcijos narys Zbignevas Jedinskis.
 
Po pateikimo joms pritarė 79 Seimo nariai, prieš buvo 1, susilaikė 8 parlamentarai. Po svarstymo komitetuose Seimas lapkričio 21 d. vėl ketina svarstyti šią iniciatyvą Seimo plenarinių posėdžių salėje.
 
Z. Jedinskis siūlo užtikrinti, kad rinkimų įstatymai neprieštarautų Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo nuostatoms.
 
„Priėmus įstatymų pataisas būtų užtikrinta, kad kandidatų, nuslėpusių nuo rinkėjų slapto bendradarbiavimo su užsienio valstybių specialiosiomis tarnybomis faktus, mandatai būtų panaikinami atitinkamo rinkimų įstatymo nustatyta tvarka“, – sako Seimo narys Z. Jedinskis.
 
Pasak jo, šiuo metu rinkimų įstatymuose nėra suderinti reikalavimai kandidatams pateikti informaciją apie bendradarbiavimą su užsienio valstybių specialiosiomis tarnybomis.
Iš serijos „Slaptieji agentai“. Slaptai.lt nuotr.
 
Seimo rinkimų įstatyme yra nuostata, kuri numato, kad kiekvienas kandidatas į Seimo narius turi viešai paskelbti, jeigu ne pagal Lietuvos Respublikos užduotis yra sąmoningai bendradarbiavęs su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis.
 
Prezidento rinkimų įstatymas numato, kad pretendentas būti kandidatu į Respublikos prezidentus po to, kai Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) priima sprendimą išduoti jam rinkėjų parašų rinkimo lapus, privalo iki įregistravimo kandidatu į Respublikos prezidentus pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai duomenis apie savo darbą SSRS ar buvusių sovietinių respublikų NKVD, NKGB, MGB, KGB ir kitų užsienio valstybių atitinkamose tarnybose (struktūrose).
 
Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymas numato prievolę kandidatui viešai paskelbti, jeigu ne pagal savo kilmės valstybės narės užduotis yra sąmoningai bendradarbiavęs su kitos valstybės specialiosiomis tarnybomis.
 
Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas nenumato prievolės kandidatui paskelbti rinkėjams, jeigu ne pagal savo kilmės valstybės užduotis yra sąmoningai bendradarbiavęs su kitos valstybės specialiosiomis tarnybomis.
 
„Tačiau Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatyme numatyta, jog keliamas kandidatu į savivaldybės tarybos narius asmuo Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikia informaciją apie savo slaptą bendradarbiavimą su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, kas šiuo metu faktiškai nevyksta, kadangi šie abu įstatymai nėra suderinti tarpusavyje“, – sako projektus parengęs LLRA-KŠS frakcijos narys Z. Jedinskis.
Slaptieji agentai
 
Atsižvelgiant į susidariusią situaciją, jis siūlo tarpusavyje suderinti rinkimų įstatymus ir taikyti vienodus reikalavimus kandidatams.
 
Beje, įstatymų pataisas, kurios antradienį pasiekė Seimo plenarinių posėdžių salę, Z. Jedinskis yra registravęs prieš metus, 2018 metų rugsėjį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.25; 07:32

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Karas su KGB tęsiasi

„Okupantai mėgdavo mus vadinti lietuvių vokiškaisiais nacionalistais. Taip jie mus vadindavo norėdami sukompromituoti krašte ir užsienyje — gal atsiras tokių, kurie patikės, kad mes kovojame už nacių reikalus, išduodame savo Tėvynę“,  – 1955 m. savo atsiminimuose perspėjo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotojų pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai nukankintas ir sušaudytas 39-erių metų.

Praėjo pusė amžiaus, bet tie patys kaltinimai A. Ramanauską-Vanagą ir kitus mūsų pasipriešinimo dalyvius persekioja iki šiolei, nepriklausomoje Lietuvoje.

Pirmoji į A. Ramanausko-Vanago kompromitavimo trasą įšoko Rūta Vanagaitė (koks paradoksalus pavardės ir slapyvardžio sutapimas!) 2018 m. pradžioje, kai tik sužinojo, kad A. Ramanausko-Vanago gimimo šimtmečio proga Seime norima 2018-uosius paskelbti A. Ramanausko-Vanago metais:„Kai dar rašiau knygą „Mūsiškiai“, peržiūrėjau A. Ramanausko-Vanago bylą. Ne visą 20 tomų, bet dalį jos, ir radau labai įdomių dalykų. Nenoriu, kad šie metai būtų pavadinti KGB agento ir Tarybų Sąjungos apologeto vardu“.

Adolfas Ramanauskas – Vanagas

R. Vanagaitė taip pat porino, jog į Lietuvą esą turėtų atvykti vadinamasis „nacių medžiotojas“, Simono Wiesenthalio centro Jeruzalėje direktorius E. Zuroffas ir pateikti duomenų apie menamą A. Ramanausko-Vanago dalyvavimą žydų žudynėse. „Nežinau, ar jis dalyvavo žydų žudynėse. Apie jas duomenų neradau. Radau, kad vadovavo baltaraiščių būriui, bet jie tik saugojo objektus. Taigi tokių duomenų neturiu, bet radau dokumentus, kurie, manau, taip pat skandalingi. Tuo pat metu vyko žydų žudynės. Jei buvo baltaraiščių būrio vadas, bent jau tikrai žinojo, gal pats nešaudė ir neorganizavo, tačiau buvo tų procesų dalyvis“, – žurnalistų paprašyta pateikti įrodymus visaip vartėsi skandalingoji rašytoja.

Šie žodžiai susilaukė neįtikėtino atgarsio Lietuvoje ir užsienyje – Vanagaitė tuo metu buvo „ant bangos“ dėl 2016 m. išleistos knygos „Mūsiškiai“. Knygos pavadinimas keistai sutapo su 1991 m. liūdnai pagarsėjusio Kremliaus propagandisto A. Nevzorovo filmo pavadinimu „Našy“ („Mūsiškiai“). Nevzorovo filme buvo rodoma, kaip sovietų spec. padaliniai OMON naikino „lietuvių nacionalistus“ – pirmuosius Lietuvos pasienio saugotojus; jo tikslas buvo kompromituoti, pašiepti Lietuvos išsilaisvinimą XX amžiaus pabaigoje.

Rūta Vanagaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Vanagaitės knygoje pasakojama apie siaubingą 1941 m. žydų tragediją Lietuvoje, bet ją skaitant ir ypač girdint poknyginius autorės komentarus negali atsikratyti įspūdžio, kad visa tai skirta 1941 m.sukilėlių bei partizaninio pasipriešinimo kompromitavimui. Nevzorovas savo filme „mūsiškiais“ vadina sovietų smogikus – nusikaltėlius, Vanagaitės „mūsiškiai“ – lietuviai žydšaudžiai, nacių kolaborantai ir… – Birželio sukilimo dalyviai.

R. Vanagaitės „Mūsiškiai“ stebina dėl dviejų dalykų: pirma – kažkodėl autorės „istoriniai“ tyrimai labai panašūs į sovietinės propagandos (dėl kurios perspėjo A. Ramanauskas-Vanagas) atgaivinimą: joje bandoma įpiršti neva 1941 m. birželio sukilimo dalyviai yra tolygu Holokausto dalyviams. Antra– neįtikėtinas knygos populiarumas, tiksliau – išpopuliarinimas užsienyje.

Štai ką apie R. Vanagaitės „istorinius tyrimus“ pernai rašė įtakingiausia britų žiniasklaida BBC:

Rūta Vanagaitė tvirtina, kad žydų sunaikinimas 1941 m. buvo dalis lietuviškos politikos. „Etninė Lietuva be žydų, be rusų, be lenkų buvo tų metų mano šalies svajonė“, – pasakoja Vanagaitė. Pirmiausia buvo idėja žydus išvaryti, o po to po truputį, po truputį… juos išvarė giliai po žeme“.

O štai 2017 m. rugsėjo 23 d. (minint Holokausto dieną (!) Rusijos informacijos agentūra „Sputnik“ pranešė: „Rūta Vanagaitė, knygos apie Holokaustą Lietuvoje, pavadintos „Mūsiškiai“, autorė, Lietuvos eksprezidentą Valdą Adamkų vadina masinių žudynių dalyviu“ (V. Adamkus taip pat buvo Birželio sukilimo dalyvis). 

Kad atrodytų įtikinamesnė ir nuoširdesnė į „mūsiškių“ sąrašą R. Vanagaitė pirmiausia įrašo savo senelį, 1941 m. sukilimo dalyvį, politinį kalinį Joną Vanagą – neva senelis buvęs „nacių teisminės komisijos narys“, nurodęs sušaudymui 10 Kavarsko žydų, taigi akivaizdus Holokausto dalyvis. Tačiau atidus knygos skaitytojas nesunkiai perkąs šią fake news (suklastotą naujieną): iš tiesų Jonas Vanagas nurodė sukilėlių teismui, t.y. karo lauko teismui, ne 10 žydų, o 10 sovietinių veikėjų (tarp kurių būta ir žydų), prisidėjusių prie lietuvių žudymų ir tremčių. Jaučiate esminį skirtumą?

Buvęs nepriklausomos Lietuvos ministras kun. Mykolas Krupavičius, kartu su buvusiu prezidentu Kaziu Griniumi ir buvusiu ministru Jonu Aleksa, lietuvių tautos vardu nacių valdžiai reiškęs protestą dėl žydų naikinimo, savo prisiminimuose rašė: „Tautos reakcijos [sukilimo] metu buvo nužudyta žydų, tačiau juos žudė ne kaip žydus, bet kaip bolševikus. Nuo šio tautos keršto daugiau nukentėjo lietuvių, negu žydų. Buvo lietuvių moralinių supuvėlių, kurie talkino naciams žudyti žydus ir plėšti jų turtą, bet tokių buvo, palyginti, nedaug. Rabinas Sniegas, kuris dažnai užeidavo pas vysk. V. Brizgį, ne kartą žodžiu dėkojo už visų katalikų, ypač dvasininkijos, laikymąsi, pareikšdamas, kad katalikų laikysena negalės būti žydų kada nors pamiršta. Naciai dėl kažkokių sumetimų pasauliui paskelbė, kad žydus Lietuvoje naikiną ne jie, bet patys lietuviai. Tuo reikalu jie rengė net knygas — „Kaip lietuviai žudė žydus”. Jas buvo pavesta parašyti žydui gestapininkui, žydų spaudos žurnalistui Serebrovičiui, kuris visą laiką, kai jo tautiečiai sėdėjo getuose ir masiškai buvo žudomi, laisvas vaikščiojo su prigrūstu portfeliu po Kauno gatves“.

Atkreipkim dėmesį į esminę Vanagaitės išvadą, paskelbtą BBC: „žydų sunaikinimas 1941 m. buvo dalis lietuviškos politikos“. Šią melagingą ir labiau išplėstą versiją po pasaulį skleidžia ir jaunoji E. Zurofo pamaina, JAV ir Lietuvos pilietis G. A. Gochinas su savo samdomais „istorijos tyrėjais“ – jie bando įpiršti mintį, neva lietuviai (o ne vokiečiai) K. Škirpos asmeny sumąstė Holokaustą, o J. Noreikos asmeny pirmieji Europoje pradėjo masinį žydų naikinimą (plačiau apie tai – kituose tekstuose).

zurof_2
Efraimas Zurofas

Iki šiol lygybės ženklą tarp Birželio sukilėlio ir nusikaltėlio dėjo tik sovietinių okupantų režimas, tačiau net jis nedrįso žydų masinio naikinimo idėjos priskirti lietuviams.

LSSR KGB viršininko Liaudžio ir KGB 4 valdybos viršininko Obukausko 1957 m. pažymoje apie „buržuazinio – nacionalistinio pogrindžio ir jo ginkluotųjų gaujų kilmę ir veiklą LSSR“ rašoma: „Lietuvoje įsisteigė įvairios nacionalistinės organizacijos, kurias Škirpa vėliau suvienijo į „Lietuvių aktyvistų frontą“, turėjusį sukilimo centrą Lietuvoje. Tuos junginius, sudarytus iš keleto tūkstančių buvusių buržuazinės Lietuvos kariuomenės karininkų, įstaigų valdininkų, reakcinių partijų ir organizacijų narių subsidavo užsienio žvalgybos, o ypatingai fašistinės Vokietijos žvalgyba. Tačiau vokiškieji okupantai nepateisino lietuviškųjų nacionalistų vilčių. Nes „frontui“ [Lietuvių aktyvistų frontui – Birželio sukilimo organizatoriui] vokiečiai jokių išimčių nedarė ir net negalvojo duoti „Lietuvai“ taip vadinamos „nepriklausomybės“. Todėl vokiečių okupacijos metais pradėjo organizuotis kiti nacionalistiniai centrai ir grupės, kurie tikėjosi Anglijos ir Amerikos paramos“.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Partizaninį pasipriešinimą komunistai taip pat vertino kaip nacizmo tąsą – štai citata iš sovietų teismo nuosprendžio Adolfui Ramanauskui-Vanagui 1957 m.: „Ginkluotų nacionalistinių jėgų branduolį sudarė įvairūs asmenys, bendradarbiavę su vokiečių okupacine valdžia, tarnavę jos policijoje, kariuomenėje ir baudžiamuosiuose būriuose. Prie šio branduolio vėliau pritapo buožiniai elementai ir vengiantieji tarnybos Raudonojoje armijoje“.

Deja, net praėjus 30 metų nuo Sovietų imperijos griūties, šiandieninis Kremlius, vadovaujamas KGB pulkininko V. Putino, skelbia pasauliui tą pačią istorijos sampratą. Tragiškas žydų likimas Kremliui, suprantama, rūpi mažiausiai. Visa esmė – užgauta šimtamečio okupanto ambicija: kaip 1941 m. net armijos neturėjusi maža tautelė vienintelė Europoje išdrįso varyti juos iš jų (okupuotų) žemių?! Ir dar šiandien didžiuojasi tuo savo sukilimu? Taip nebus – istoriją gali rašyti tik jie – Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai! Todėl ir rašo toliau: tiek Kremliuje, tiek su savo pagalbininkais už Rusijos ribų.

Pirmasis NKVD kontržvalgybos viršininkas sovietų okupuotoje Lietuvoje Aleksandras Slavinas už 1941 sukilimą lietuvius paniekinamai vadino pigmėjų (atsieit, neūžaugų, menkystų) tauta. 1989 m. pajutęs galimą pavojų A. Slavinas su šeima spruko į Vakarus: pradžioje į Vokietiją, vėliau persikėlė į Izraelį. 1993 m. įtakingame vokiečių savaitraštyje „Die Zeit“ A. Slavinas straipsnyje „Inscenizuotas sukilimas“  (neva nacių organizuotas) eilinį kartą apjuodino 1941 m. Birželio sukilimą ir Lietuvos Laikinąją vyriausybę, o taip pat ir atgimstančią Lietuvos valstybę, pagerbusią šią reikšmingą Lietuvai istorinį įvykį.

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas

Kitas Lietuvoje genocidą vykdęs, A. Ramanauską-Vanagą sadistiškai kankinęs KGB karininkas Nachmanas Dušanskis 1989 m. taip pat spėjo pasislėpti Izraelyje. Manoma, kad būtent jis ten ir paskleidė šiandien skambantį melą, neva A. Ramanauskas-Vanagas  1941 m. birželį „iki vokiečių atėjimo suorganizavo baltaraiščių būrį, kuris sušaudė daug žmonių“ – tokia versija yra įrašyta KGB archyvuose saugomame N. Dušanskio užrašų sąsiuvinyje.

Tačiau šią melagingą versiją 1957 m. atmetė net patys KGB-istai ir A. Ramanauską-Vanagą teisęs sovietinis teismas.

(Bus daugiau)

2019.09.19; 06:00

Vytautas Radžvilas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Smulkios nuoskaudos greitai užsimiršta. Bet pasaulyje būna tokio blogio, kurio padariniams ištaisyti reikia ištisų dešimtmečių, sutelkto kartų darbo, didžiulės išminties ir kantrybės. Blogis, kuris mus ištiko, buvo Molotovo-Ribentropo paktas. Mes jį minėjome pernai, minėjome šiais metais, galų gale minėjome jį per tą lemtingą mitingą Vingio parke, kuris grąžino mums istorinę atmintį.

Šito blogio šešėlis šiandien tvyro čia, virš mūsų sostinės, ir todėl reikia labai tiksliai įvardyti, kas tai yra. Birželio sukilimas iš tiesų yra didis mūsų istorijos momentas ir kartu didelės tragedijos pradžia. Kiekvienas, turintis nors lašelį sąžinės ir krislelį sveiko proto, žmogus sutiks, kad mūsų bendrapiliečių žydų kančios buvo iš tikrųjų didelė ir tie, kurie sutepė savo rankas kaimynų krauju, kurie nešiojosi jų daiktus, yra padugnės ir tautos atmatos, nevertos atleidimo. Tie, kurių nepasiekė teisingumo ranka, tikėkime, sulaukė jo stodami prieš Aukščiausiojo teismą. Mes esame atviri ir nebijome istorinės tiesos. Esame pasiryžę apie ją kalbėti.

Tačiau istorinės tiesos paieškos virsta visai kitkuo, kai jas įkvepia kerštas ir neapykanta. Būtent kerštas ir neapykanta, kurie užtemdė tas paieškas ir iš tikrųjų sutrukdė žaizdų gijimą ir susitaikymą, atvedė mus į šitą aikštę. Reikia aiškiai suprasti, kad Kazio Škirpos ar Generolo Vėtros puolimas nėra asmenų puolimas.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Mes, lietuviai, dar nesuvokiame, kas įvyko lemtingą 1941 metų birželio dieną, kai sukilome. Mes buvome vienintelė Sovietų Sąjungos pavergta tauta, kuri sugebėjo sukilti ir net paskelbti savo valstybės nepriklausomybės atkūrimą. Štai kodėl per visą Šaltąjį karą ir iki šios dienos šis sukilimas yra klaikios Kremliaus neapykantos taikinys. Kremlius žino, kad tautos atmintyje jis dar nėra galutinai išdildytas ir todėl urmu viso sukilimo pasmerkti neįmanoma.

Todėl Kremlius pasirinko šėtoniškai klastingą taktiką – jie puola šio sukilimo vadus, apkaltindami juos tuo, ko šie niekada nepadarė. Šios taktikos esmė yra išvirkščias komunistinis triukas. Kadaise jie kalbėjo, kad „mes visi dirbame Lietuvai“ – tiek Lietuvos išdavikai, tiek jos patriotai. Dabar šitą suktą argumentą jie išvertė kaip pirštinę ir sako: „atsiribokime nuo visų, kas bendradarbiavo su okupaciniais režimais“.

Į šį „argumentą“ labai paprastai atsakau klausimu tiems, kas jį pateikia. Pasakykite man nors vieną komunistinį kolaborantą, kuris parvežė Stalino saulę iš Maskvos ir kuris būtų sulaikytas Maskvoje ir jam būtų neleista grįžti į Lietuvą, kaip kad buvo neleista grįžti į Lietuvą Birželio sukilimo organizatoriui Kaziui Škirpai.

Pasakykite man nors vieno sovietinio kolaboranto pavardę, kuris neva dirbdamas Lietuvai, būtų atsidūręs GULAG`e ir patyręs baisias kančias ar miręs kankinio mirtimi, kaip kad nacių stovyklose kentėjo Birželio sukilimo dalyviai, įskaitant tą patį Joną Noreiką. Kasdienės propagandos išplautam protui užtektų vien šito, kad suprastų, kas iš tiesų vyksta.

Yra kitas labai svarbus dalykas, kurį Lietuva turi pagaliau suvokti. Šiandien sakoma, kad Generolas Vėtra steigė žydų getus.

Mes iš tiesų šviesmečiais atsiliekame nuo Lenkijos, nes nesugebame pasakyti, ką sugebėjo ji. Kai buvo prabilta apie lenkų mirties stovyklas, lenkai, neneigdami, kad daug jų tautiečių kaip ir mūsiškių dalyvavo nusikaltimuose, suprato, kad tada Lenkijos kaip valstybės nebuvo. Juk šio propagandinio žaidimo esmė yra atskirų žmonių kaltes suversti ištisoms valstybėms ir jas po to šantažuoti.

Tad jeigu kalbame apie Joną Noreiką, mums kaip pavyzdys nuolatos primenamas vienas žmogus, kuris prieš Noreiką atsisakė tapti Šiaulių apskrities viršininku.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

O gal mąstykime nestandartiškai ir kitaip? Gal kaip tik tai buvo padorus, sąžiningas, bet silpnas žmogus, kuris sunkiausią Lietuvai valandą nesugebėjo prisiimi atsakomybės?

Ką turiu omenyje. Kiekviena tauta, kai ją pavergia okupantas, gelbsti ką gali. Viena iš galimybių išgelbėti, ką tik gali, yra įtaisyti savo žmones okupacinėse struktūrose, kad jie sušvelnintų okupacijos siaubą šalies piliečiams. Nežinau, ar Generolas Vėtra pats asmeniškai išgelbėjo žydų tautybės bendrapiliečius. Tačiau niekas, net didžiausi Lietuvos priešai, negali paneigti, kad Noreika žinojo laisvėje vykstant žydų gelbėjimo akcijas.

Sveiko proto žmogus turėtų susimąstyti ir savęs paklausti: kada lengviau išgelbėti žmones, virš kurių kybo mirties pavojus? Ar tada, kai viskam vadovauja užkietėjęs nacių kolaborantas, ar kai tą daro Lietuvos patriotas, kuris nemato gelbėjimo operacijų?

Iki kokio cinizmo turime prieiti, kad nesuvoktume, jog tokio patrioto kaip Vėtros ryžtas užimti pareigas šitokiomis aplinkybėmis daugybei žmonių realiai reiškė bilietą į gyvenimą?

Nors Lietuvoje nacionalsocializmas nebuvo populiarus, nors Lietuva buvo vienintelė Europoje nacius prieš karą nuteisusi valstybė, pripažinkime, kad tokios pasaulėžiūros žmonių buvo. Jeigu į šias pareigas nebūtų ėję Lietuvos patriotai, žmonės kaip Noreika ar Škirpa, tikrieji „Hitlerio šunys“ būtų tvarkę Lietuvą.

Tačiau mes šiandien leidžiamės mulkinami, nes nebesuvokiame realių dalykų. Viena yra fotelinis humanizmas, teisiantis iš istorijos perspektyvos, kitkas yra realus žmogiškas humanizmas, kuris suvokia, koks buvo to meto pasirinkimas.

Tas pasirinkimas buvo arba naciai visose administracinėse pareigose, kurie negailestingai naikintų Lietuvą ir žydų bendruomenę, arba lietuviai patriotai, kurie suprasdami, kad tie žmonės galbūt pasmerkti, nepavertė jų paskutinių dienų pragaru ir daugelį jų dar išgelbėjo sabotuodami sprendimus.

Tai ne viskas. Ši propagandinė operacija prieš Lietuvą ir jos Sukilimą neatsitiktinai vyksta dabar, kai akyse byra geopolitinė pasaulio tvarka. Maskva nori ne tik atkeršyti Škirpai ir Sukilimui. Ji puikiai supranta, ką laimėtų, jei mes šiandien pralaimėtume.

Vyksta žūtbūtinis parengiamasis mūšis, kurio tikslas yra įtikinti pasaulį ir pačių lietuvių rankomis pripažinti, kad mūsų Sukilimas buvo viso labo nacių pakalikų sąmokslas prieš teisėtą Sovietų Sąjungos valdžią.

Meluoja tie, kurie sako, kad reikalauja panaikinti viešą atminimą tik tų žmonių, kurie tariamai dalyvavo nacių nusikaltimuose ir bendradarbiavo su okupaciniu režimu.

Piketas Europos aikštėje; ginama Kazio Škirpos garbė ir orumas. Slaptai.lt nuotr.

Logika yra labai aiški: jeigu Birželio sukilimas bus diskredituotas, Ramanauskas-Vanagas, kuris šiandien dar mandagiai vadinamas tikrųjų-nesuteptųjų Lietuvos patriotų vadu, anksčiau ar vėliau bus įvardintas kaip vadovavęs žydšaudžių gaujoms Lietuvos miškuose. Zurofas su Vanagaite tą jau pabandė, tačiau žengė per anksti ir per toli, prieš tai nebaigę naikinti Sukilimo atminimo.

Šis strateginės propagandos planas parengtas tiesiog tobulai. Lietuvos nelaimė ta, kad beveik neturime žmonių, kurie sugeba perskaityti tokias operacijas. Todėl priešiškos jėgos su mumis žaidžia kaip katė su pele. Kodėl visa tai gali atsitikti?

Mes užmirštame, kad esame replėse, o puolimas vyksta iš dviejų pusių. Maskva mums primetinėja valią mūsų vakariečių sąjungininkų rankomis. Siekiame ir sieksime artumo su Vakarais, norime būti Vakarų sąjungininkais. Tačiau negalime nematyti, kad ES vyriausiasis vadovas lyg niekur nieko atidenginėja paminklus Karlui Marksui, kai visi žinome, kad nežmogiška ir nusikalstama nacionalsocializmo ideologija tam tikra prasme buvo atsakas į komunistinį marksizmą. Šis komunistinis marksizmas atėjo į Lietuvą ir čia pasiekė labai daug.

Šiandien žiūrėdamas Lietuvos radiją ir televiziją, sekdamas akademines diskusijas, apskritai stebėdamas žiniasklaidą jaučiuosi lyg gyventume 1987-1988 metais. Iš visur sklinda sovietinio komunizmo tvaikas. Yra kartojamos tiesos ir tai daroma tais pačiais žodžiais, nuo kurių darėsi negera jau tada ir kurių tarėmės atsikratę visiems laikams. Senąją nusikalstamą ideologiją sugebėta įvilkti į vadinamųjų vakarietiškų ar europinių vertybių rūbą. Žmonės iš tiesų to neatpažįsta.

Veikiant milžiniškam propagandos aparatui jau trisdešimt metų, vos tik atkūrus valstybę ypač mūsų jaunimui pradėta sėti tai, kas vadintina sielos nuodais.

Paprastas pavyzdys – garsusis Ivaškevičiaus romanas, kuriame mūsų partizanai vaizduojami kaip niekingos būtybės, apsėstos keistos idėjos turėti kažkokią Lietuvos valstybę. Kaip bus eilinį kartą apgavo ir suviliojo postmodernistinis romanas.

Autoriui užteko vaizduotės nutapyti labiausiai atstumiančius mūsų herojų bruožus. Tačiau niekas neprabilo apie tai, kad šios vaizduotės autoriui staiga pritrūko lemiamoje vietoje – nepavyko sugalvoti pramanytų herojų vardų. Partizanų vardai knygoje tikri. Ką tai reiškia?

Suprasti galima prisimenant vieną Rusijos imperijos tradiciją, kurią tęsė SSRS, jos KGB ir dabartinė Rusija iki mūsų dienų. Pagal ją nepakanka fiziškai nužudyti priešus, jų kūnus. Siekiama juos antrą kartą nužudyti dvasiškai.

Rugsėjo 5-oji. Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.

Ką gali prieš tokio romano įtaką (o menas visada remiasi jausmais) padaryti teisingos, bet sausos frazės ir faktai, apie tai, kas iš tiesų buvo ir ką darė mūsų partizanai.

Tokiomis knygomis norimi dalykai įspraudžiami į sąmonę skaitytojui to nesuvokiant. Toks žaidimas įgauna vis didesnį mastą.

Todėl manau, kad jeigu kalbame apie Lietuvos išlikimą, žinokime, kad prieš Lietuvą vykdoma milžiniška hibridinio karo operacija. Jeigu nieko nedarysime, tikrai sulauksime dienos, kai mūsų šaunioji LRT rodys šitą mitingą ir sugebės pasakyti, kad jo dalyviai reikalavo ne išsaugoti Škirpos ir Noreikos atminimo ženklus, o juos nuimti. Mes tikrai nenumaldomai slenkame link to. Esu tikras, kad mus gali prikelti nuostabūs prieš daugybę metų parašyti žodžiais:

O, juk bus ta diena…
Kai pro vėliavų
Plazdantį mišką
Baltas Vytis pakils
Ir aukštai danguje suspindės…

Manau, kad šitame danguje užteks vietos spindėti ne tik Vyčiui. Jame užteks vietos visų Lietuvos tautinių bendrijų ženklams, taip pat ir Dovydo žvaigždei.

Bet mes turime padaryti vieną dalyką. Mums susitaikyti neturi trukdyti tie, kurie 50 metų naikino Lietuvą. Turime iškelti klausimą, kodėl istorinės atminties klausimus sprendžia ir didžiausi ekspertai yra žmonės su sovietine praeitimi.

Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.

Jeigu mes norime sudarinėti komisijas, tai pirmas reikalavimas turėtų būti patikrinti, ar šitie žmonės ir jų artimieji neturėjo sąsajų su okupaciniu režimu ir jam netarnavo.

Mes turime suprasti, kad praeitis niekada nesibaigia. Praeitis yra jėga, kuri mus stumia į ateitį.

Ir aš manau, kad praeitis mus tikrai nuves į ateitį. Mes rasime sutarimą, supratimą su visais mūsų piliečiais. Sugebėsime, galų gale, visam laikui ištiesti susitaikymo ranką ir mūsų žydų bendruomenei tada, kai vadovausimės tiesa, bet šitos tiesos paieškas įkvėps sąžinė, meilė ir ištikimybė Lietuvai.

2019.09.14; 06:37

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kastytis STALIORAITIS

Man regis, kuri nors miesto deputatų frakcija, pavieniai deputatai ar visuomeninė organizacija, pavyzdžiui, LLKS, turėtų kreiptis į teismą (teisininkai patars, į kokį), reikalaujant pripažinti paties klausimo svarstymą savivaldybėje neteisėtu ir neturinčiu pasėkmių. Juo labiau, kad tai pirmas toks „unikalus“ atvejis Lietuvos Didžiosios  Kunigaikštystės ir Lietuvos Respublikos istorijoje, kai vietinė savivaldybė, kaimas, imasi kaltintojo vaidmens visos valstybės istorinio veikėjo atžvilgiu su teisinėmis pasekmėmis.

Neteisėtumas akivaizdžiai matomas kad ir iš Kauno savivaldybės lūkuriuojančios pozicijos K. Škirpos atžvilgiu. Jei ji nieko nesiims, arba, dar daugiau, surengs posėdį tuo pačiu klausimu savo parapijoje ir balsavimu nutars, kad K. Škirpa ano meto sąlygose nenusikalto padorumui ir vertas jo atminimo įamžinimo bet kokiu būdu, o rytoj jau kitos sudėties savivaldybė, Vilniuje, Kaune, Pasvalyje ar dar kitur, vėl atkeis prieš tai buvusios sprendimą ir taip be galo, tai ar ne graudžiai juokinga visa tai atrodys visiems Lietuvos piliečiams?

Piketuotojai gina Kazio Škirpos garbę. Vilnius, Europos aikštė, liepos 10 diena. Slaptai.lt nuotr.

Ir dar. 

Dokumentas, kuris svarstomas miesto savivaldybės Taryboje, vadinasi nekaltai: „DĖL TRISPALVĖS VARDO SUTEIKIMO ALĖJAI IR JOS RIBŲ“. Ne pervadinimo. Galima net pagalvoti, kad ta Alėja bus padalinta į dvi dalis – Kazio Škirpos ir Trispalvės su atitinkamomis ribomis. Bet juokas juokais, o niekas kol kas nekalba apie ankstesnio, 1998 m. sprendimo, kuris suteikė alėjai Kazio Škirpos vardą, pripažinimą negaliojančiu. Ir kaip jis skamba. Juk jame turėjo būti surašytas šio teisės akto pagrindimas. Bandžiau per google surasti, bet nepavyko (tikriausiai – negabus). Tik akivaizdu, kad, kol nebus panaikintas ankstesnis sprendimas, formaliai galios abu, kol teismas nenuspręs kitaip.

Galima pasvarstyti, gal geriau pakeisti svarstomo klausimo pavadinimą tokiu: „DĖL KAZIO ŠKIRPOS ALĖJOS PERVADINIMO Į KAZIO ŠKIRPOS TRISPALVĖS ALĖJĄ“?

Tai, kad jam asmeniškai vadovaujant Trispalvė buvo iškelta Gedimino pilies bokšte (jei neklystu, vėliavą iškėlė jis asmeniškai), yra nepaneigiamas istorinis faktas, ir motyvuotas buvo sprendimas pavadinti alėją jo vardu 1998 m. būtent Gedimino kalno papėdėje. Bandymas tą faktą nutylėti ar neįamžinti visos tiesos yra istorijos klastojimas.  

Tokiu būdu išsprendus klausimą atkristų galimas teisminis ginčas.

O istorikai (ne politikai) tegul toliau tyrinėja Kazio Škirpos biografiją ir naujus atradimus pateikia visuomenei.

Gal suras, kad jis buvo paieškomas Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolui, bet pasislėpė: slapta amerikiečių buvo evakuotas į Paryžių, vėliau slėpėsi Airijoje pramanytomis pavardėmis, o 1949 m. slapta persikėlė į JAV ir apgaulės būdu gavo darbą Kongreso bibliotekoje Vašingtone.

Jei tai pasitvirtins, ne vietinės savivaldybės, o įgaliota tam valstybinė institucija galės įpareigoti visas savivaldybes in corpore pašalinti visus jo atminimo ženklus.

Susibūrimas, kurio dalyviai gynė Kazio Škirpos garbę. Vilnius, Europos aikštė, liepos 10-oji. Slaptai.lt nuotr.

Kol kas esmė, mano nuomone, tokia. Vikipedijoje rašoma štai kas: „1944 m. įteikė (Kazys Škirpa) Reicho vyriausybei memorandumą, kuriame reikalaujama atšaukti okupaciją Lietuvoje. Birželio 14 d. vokiečių suimtas ir išsiųstas į politinių internuotųjų stovyklą. Karui pasibaigus, amerikiečių evakuotas į Paryžių. 1946 m. persikėlė į Airiją, 1949 m. emigravo į JAV, dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone. 1957–1958 m. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) komisijos, siekusios suvienyti visas partijas ir rezistencinius sambūrius, pirmininkas.“

Tai, ką, mano nuomone, sugalvojo R.Šimašius, R. Vaisbrodas ir kiti, teisti po mirties žmogų, kurį gelbėjo amerikiečiai, kurie leido jam gyventi JAV (kuriose R. Šimašiaus, R. Vaisbrodo tautiečiai JAV politiniame gyvenime ir anuomet vaidino ne paskutinį vaidmenį) ir dar sukurti VLIKĄ, yra mažų mažiausiai įtartina. 

Štai šito Vladimiras Putinas ir jo bendraminčiai Lietuvoje, matyt, niekaip negali K. Škirpai ir to meto amerikiečiams iki šiol atleisti. Puikiai prisimenu sovietmetį, kai ant VLIKO buvo Sovietų Sąjungoje pilamas toks purvas, taip pat ir antisemitinio pobūdžio, kad dabar net sunku įsivaizduoti.  

NKVD-KGB-FST?

2019.07.12; 20:30

Arūnas Stakišaitis, šios analizės autorius

Davoso forume pradėdama Rusijai skirtą diskusiją, Amerikos žurnalistė T.Rubin 2000 m. Rusijos delegacijos atstovų paklausė: „Kas yra ponas Putinas?“ Atsakyti nesiryžo niekas, ir salė ėmė juoktis. Suprasti tada reikėjo tiesmukiškai – 1999 m. pabaigoje prezidento B.Jelcino paliktas įpėdiniu ir naujuoju Rusijos prezidentu tapęs žmogus buvo mažai žinomas.

Klausimas „Who is Mr. Putin?“ tapo istoriniu ir yra populiarus iki šiol. Autokratinio V.Putino vykdoma politika, kenksminga net Rusijai, sprendimai, jo nesukalbamumas derybose tebeskatina domėtis, kodėl ir kaip jis tapo prezidentu, kokia asmenybė jis yra.

Karjeros laiptai: KGB – mokslinė veikla – federacinė valdžia

Kaip nurodoma V.Putino biografijoje[1], 1970 m. jis įstojo į Leningrado universiteto Teisės fakultetą. Būdamas studentu, tapo komunistu. Po studijų 1975 m. buvo pasiųstas į KGB mokyklą Ochtoje. Po pusmečio darbo KGB valdyboje Leningrade mokėsi aukštojoje KGB mokykloje Maskvoje, o dar po pertraukos –  KGB Andropovo institute. 1986-1990 m. buvo pasiųstas į KGB atstovybę prie Rytų Vokietijos Saugumo ministerijos arba Štazi (vok. Stasi) Drezdene. Po Vokietijos susivienijimo 1990 m., turėdamas papulkininkio laipsnį, V.Putinas grįžo į Leningradą ir tapo Leningrado universiteto rektoriaus padėjėju tarptautiniams reikalams. Rusijoje tai buvo postas, kurį užimdavo saugumietis. 1991 m. rugpjūčio mėnesį (pučo mėnuo) V.Putinas pasitraukė iš KGB, tapdamas atsargos pulkininku.

Maskvoje atidaryta Rusijos prezidentą V. Putiną šlovinanti paroda „Superputin“. EPA-ELTA nuotr.

Biografijoje[2], kurią skelbia Kremliaus interneto svetainė, Rytų Vokietijos laikotarpis apibūdinamas V.Putino žodžiais: „Darbas man sekėsi gerai“. Tačiau po komandiruotės užsienyje jam buvo patikėtos nereikšmingos pareigos. Akivaizdu, kad turėjo egzistuoti priežastis.

Vokietijos vyriausybės archyvų tarnybos atstovas J.Legneris, remdamasis Rytų Vokietijos slaptosios policijos Stasi dokumentais, 2000 m. teigė, kad V.Putinas yra atsakingas už jo organizuoto šnipų tinklo sužlugdymą.

V.Putinui buvo pavesta verbuoti asmenis, kurie po 1989 m. Berlyno sienos žlugimo turėjo ir toliau teikti informaciją Maskvai. Tinklas driekėsi nuo Drezdeno iki Miuncheno Vakarų link. Jo koordinatorius po dviejų mėnesių tapo Vakarų Vokietijos kontržvalgybos agentu ir išdavė visą grupę. Todėl J.Legneris V.Putiną pavadino nevykėliu. Pasak jo, toks karininkas, netinkamai parinkęs centrinį asmenį, po to turėtų daug problemų ne tik Londone, Vašingtone, bet ir bet kurioje pasaulio dalyje[3].

Universitete V.Putinas neužsibuvo. Dar tais pačiais 1990 m. jis tapo Leningrado tarybos pirmininko A.Sobčako patarėju. Biografijoje nurodoma, kad to paprašė vienas V.Putino draugų iš teisės fakulteto. A.Sobčaką 1991 m. išrinkus St.Peterburgo meru, V.Putinas tapo merijoje įsteigto Užsienio ryšių komiteto vadovu, o nuo 1994 m. St.Peterburgo vyriausybės pirmininko pirmuoju pavaduotoju. A.Sobčakui pralaimėjus 1996-07-03 rinkimus, V.Putinas iš miesto valdžios struktūrų pasitraukė. 1996-08-03 įvyko antrai kadencijai išrinkto prezidento B.Jelcino inauguracija, o tą patį mėnesį prezidento reikalų tvarkytojas P.Borodinas (beje, kaip „Sovietų Sąjungos komunistas“ 2010 m. pareiškęs, kad pasitinkant bolševikų revoliucijos Rusijoje 100-sias metines turi būti atkurta visa posovietinė erdvė[4]) pasiūlė jam tapti savo pavaduotoju. Būdamas federacinės valdžios darbuotoju, V.Putinas 1997 m. St.Peterburgo kalnakasybos institute apgynė ekonomikos mokslų kandidato disertaciją „Strateginis regiono mineralinių išteklių bazės atkūrimo planavimas rinkos formavimo sąlygomis: St.Peterburgas, Leningrado sritis“[5].

Vladimiras Putinas – KGB karininko uniforma

Amerikos mokslininkai nustatė[6], kad disertacijos ištisos dalys yra plagiatas. Joje pateikiamos 6 diagramos ir lentelės savo forma ir turiniu sutampa su skelbiamomis Pitsburgo universiteto (University of Pittsburgh) profesorių W.R.Kingo ir D.I.Clevelando 1978 m. knygoje „Strateginis planavimas ir politika“. Knygos rusišką vertimą paskutiniojo dešimtmečio pradžioje išleido su KGB susijęs institutas. Pagrindinėje disertacijos dalyje iš 20 puslapių 16 yra pažodžiui arba su mažyčiais pakeitimais nurašyti iš šios knygos. Brukingso instituto vyresnysis bendradarbis C.G.Gaddy teigia, kad Amerikoje tai būtų plagiatas, net jeigu darbas būtų ne disertacija, o kolegijos lygio darbas. V.Putino tolesnei karjerai šie atradimai negalėjo sutrukdyti, nes jie buvo nustatyti tik 2006 m.

Kaip rodo prezidento V.Putino buvusio patarėjo A.Ilarionovo tyrimas[7], prezidentui B.Jelcinui patyrus infarktą ir susidūrus su sunkia liga, dėl ko sumažėjo jo darbingumas, dalį valdžios perėmė nekonstitucinės konsultacinės aplinkos grupės. Kartu pradėta galvoti apie įpėdinį. Didžiausias vaidmuo, jį parenkant, priskiriamas prezidento administracijos vadovui, o vėliau patarėjui V.Jumaševui ir administracijoje dirbusiai B.Jelcino dukrai T.Djačenko (V.Jumaševas nuo 2002 m. tapo trečiuoju jos vyru). V.Jumaševas pirmenybę teikė slaptųjų tarnybų atstovams, ir todėl būtent jiems 1998-1999 m. atiteko daugelis aukštų postų federacinėje valdžioje. Rekomendavus V.Jumaševui ir premjerui S.Kirijenkai, V.Putiną 1998 m. liepą prezidentas B.Jelcinas paskyrė FSB direktorium. 1999 m. rugpjūčio viduryje V.Putinas Valstybės Dūmos sprendimu buvo patvirtintas Rusijos premjeru. „Šeimos“ interesą, skiriant įpėdinį, rodo laikinai einančiojo prezidento pareigas V.Putino pirmojo 1999-12-31 įsako Nr.1763 pavadinimas: „Rusijos Federacijos Prezidento, baigusio vykdyti savo įgaliojimus, ir jo šeimos narių garantijos“.

V.Putino išrinkimui neabejotinai padėjo daugiabučių namų sprogdinimas 1999 m. rugsėjo 4-16 dienomis Buinakske, Maskvoje ir Volgodonske. Riazanėje budriems gyventojams pastebėjus į namo rūsį nešamus maišus su sprogmenimis ir sprogdikliais, po nesuprantamai ilgo delsimo buvo paaiškinta, kad vyko FSB pratybos[8]. Dėl sprogdinimų spalio 11 d. V.Putinas pateikė ultimatumą Čečėnijos prezidentui A.Maschadovui, reikalaudamas išduoti terorizmo aktų organizatorius. Nesulaukęs norimo atsako, įsakė bombarduoti Grozną. Komentuodamas sprendimą, V.Putinas spaudos konferencijoje pareiškė, kad banditus reikia skandinti tualete (rus. „в сортире их замочим“). Biografijoje pažymima, kad V.Putino 2000 m. kovo 20 d. skrydis iš Krasnodaro į užimtą Grozną, sėdint prie naikintuvo Su-27 vairalazdės, padidino kandidato į prezidentus populiarumą, dėl ko jis kovo 26 d. rinkimus laimėjo jau pirmajame rate.

Austrijos užsienio reikalų ministrė šoka su Vladimiru Putinu. EPA-ELTA nuotr.

Kelią į prezidento postą V.Putinui palengvino Jungtinės Karalystės karinė žvalgyba MI6. Prieš 2000 m. prezidento rinkimus vienas aukštas KGB karininkas Londone kreipėsi į šios tarnybos vadovą R.Dearlove, prašydamas, kad jų valstybės premjeras T.Blairas kartu su V.Putinu apsilankytų S.Prokofjevo operos „Karas ir taika“ premjeroje St.Peterburgo Marijos teatre. Po ilgo svarstymo MI-6 nuspręsta kvietimu pasinaudoti. Taip žiniasklaidoje pasklido greta vienas kito sėdinčių politikų fotografija. Dėl sprendimo Londone dabar labai apgailestaujama. R.Dearlove aiškina, kad B.Jelcino laikais būta gerų santykių su Rusija, o siūlymas priskirtas smulkmenoms. Gi paaiškėjo, kad šio pretendento sureikšminimas nebuvo smulkmena – tai virto rimta problema[9].

Elgesio savitumas

V.Putinas  specialiai stengiasi atkreipti dėmesį į save. Jis nuolat pozuoja objektyvui, vaizduodamas save kaip narą, jūroje „randantį“ specialiai jam padėtas antikines amforas, pilotuodamas lėktuvą ar sėdėdamas už lenktyninės mašinos vairo, rodydamas įgūdžius dziudo ar sėdėdamas iki pusės išsirengęs ant arklio, parodomosiose ledo ritulio rungtynėse įmušdamas 10 įvarčių, ar rodydamasis visai Rusijai specialiai jam sukurtoje savaitinėje televizijos laidoje „Maskva. Kremlius. Putinas“. Toks elgesys pirmiausia gali būti suvoktas kaip Rusijos prezidento narcisizmas.

Narcisizmas paprastai veikia kaip kompensacinis nepilnavertiškumo komplekso mechanizmas. Tai asmens charakterio savybė, kuriai būdingas savo reikšmės pervertinimas ir didelis noras, kad juo būtų žavimasi. Narcizai nesugeba suprasti priešingos nei jų nuomonės egzistavimo galimybės, todėl kitokios nuomonės konfrontaciją dažnai lydi pykčio, o kartais net ir agresijos protrūkiai. Taip su narcisistinio asmenybės sutrikimo samprata, glaustai pakartodama specializuotų psichiatrijos interneto svetainių teiginius, supažindina lietuviškoji Vikipedija.

Dublino Švenčiausiosios Trejybės koledžo (Trinity College, Dublin) psichologijos profesorius I.Robertsonas, tyręs V.Putino elgesį, teigia, kad neribota valdžia jį padarė lengvabūdžiu, godžiu, narcistiniu, pervertinančiu savo nuomonę ir ribotos savivokos žmogum[10]. Rusijos prezidento psichiką jis iliustravo keliais pavyzdžiais.

V. Putinas atostogauja Sibire. EPA-ELTA nuotr.

2005 m. birželio mėnesį JAV verslininkų delegacijos vizito St.Peterburge metu, ant New England Patriots komandos savininko R.Krafto rankos pamatęs deimantais nusagstytą Nacionalinės futbolo lygos supertaurės nugalėtojo žiedą, V.Putinas paprašė jį parodyti. Pasimatavęs pasakė: „Aš galėsiu juo ką nors užmušti“. Po to tariamai dėdamasis jį į kišenę netikėtai išėjo iš kambario.

V.Putinui lankantis Gugenheimo muziejuje Niujorke, jam buvo parodyta Kalašnikovo automato kopija, pripildyta degtinės. V.Putinui linktelėjus vienam savo apsaugininkų, šis eksponatą pasiėmė.

ES tarybos susitikimo 2007 m. Sočyje metu, žinodamas, kad Vokietijos kanclerė A.Merkel bijo šunų, į patalpą, kurioje buvo ji, V.Putinas įsivedė milžinišką juodą šunį.

Mąstymo ribos

Kiekvienas televizijos žiūrovas lengvai pastebės, kad V.Putinui žygiuojant jo dešinė ranka tarsi kabo, o kairė juda natūraliai. Vaizdo įrašą žiūrint sulėtintai, judėjimo ypatybių išryškėja daugiau. Jas The Atlantis žurnalistui atpažinti padėjo  JAV karinių jūros pajėgų koledžo Niuporte (United States Naval War College, Newport) strateginių tyrimų departamento vyresnioji bendradarbė, atestuota kūno judesių analitikė B.L.Connors[11].

V.Putinui žingsniuojant raudonu kilimu, jo kairė ranka ir koja juda lengvai, natūraliu ritmu. Tačiau dešinė ranka, šiek tiek sulenkta per alkūnę, atrodo suakmenėjusi, tarsi judėtų nuo peties. Dešinė koja yra velkama ir neabsorbuoja viso svorio. Visas judėjimo momentas ir energija, V.Putinui einant, atsiranda iš kairės kūno pusės, o dešinė pusė kaip raitelis keliauja kartu su ja. Netgi dešinė torso dalis atrodo lyg būtų įšalusi. Kai V.Putinas laiko rašiklį, jo dešinė ranka atrodo nepatogiai, ji laiko jį silpnai.

Į V.Putino judėjimo savitumus specialistai atkreipė dėmesį jau per pirmuosius viešus jo pasirodymus 2000 m., o 2008 m. JAV gynybos departamento analitinė Bendrųjų vertinimų tarnyba (Office of Net Assessment) pateikė specialaus tyrimo ataskaitą[12].

Kadangi kūno dešinės – smegenų kairiojo pusrutulio ryšio funkcijos susiformuoja maždaug per 10 pirmųjų gyvenimo mėnesių, tyrime dalyvavę JAV neurologai tvirtina, kad V.Putinas labai anksti, gal būt, dar būdamas negimęs, patyrė žymią smegenų pusrutulio traumą (vyrauja nuomonė, kad tai buvo insultas) kaktinės žievės kairiojo smilkinio srityje, su kuria ir yra susijusios tiek centrinė, tiek periferinė nervų sistemos, dešiniosios pusės (galva, krūtinės ląsta, ranka ir koja) bendroji motorinė funkcija, veido mikro išraiškos, žvilgsnis, klausa, balsas ir viskas kartu. Remdamiesi V.Putino judesių analize, neurologai neabejoja, kad kūdikystėje V.Putinas nešliaužiojo. Tai reiškia, kad kontralateralinio judėjimo (vienos pusės rankos judesį keičia kitos pusės kojos judesys) ir kitų neurologinių struktūrų, kurios susiformuoja per maždaug 10 pirmųjų mėnesių ir integruoja smegenų dešinės kairės funkciją, V.Putinas neturi. Jo galvos smegenų apatinės dalies ir stuburo refleksai yra daliniai.

Vladimiras Putinas – dziudistas. EPA – ELTA nuotr.

Žmogaus judesiai leidžia spręsti apie smegenų būklę, nes vystymosi metu judėjimo ir smegenų įtaka vienas kitam yra abipusė. Judėjimas skatina bendrą žmogaus vystymąsi, įskaitant smegenų funkciją, o nuo smegenų priklauso judesių stilius. Pastarasis įsitvirtina gyvenimo pirmaisiais metais ir yra individualus. Toks jis išlieka visą gyvenimą. Šis vystymosi procesas asmeniui lemia suvokimą, supratimą ir veiksmus, kurių reikia sprendimų priėmimo eigoje. Tad judesiai gali atskleisti žmonių savitumą ir galiausiai pasiūlo žemėlapį, rodantį, kaip veikia jų smegenys, ir kaip jie priima sprendimus. Dabartiniais laikais judėjimo ir smegenų sąsają tiksliau atsekti ir apibūdinti padeda magnetinio rezonanso tomografija ir smegenų skenavimas.

Galutines išvadas V.Putinui padėtų padaryti ištyrimas būtent minima aparatūra. Galimybės neturint, papildomo aiškumo suteikia V.Putino tipo sutrikimus turinčių suaugusiųjų judesių analizė. Ji aiškiai rodo, kurios schemos yra visiškai susiformavę, kurios vyrauja ir kurios yra užslėptos. Specialistai teigia, kad Rusijos prezidentas turi neurologinę anomaliją, sudėtingą elgesio problemą. Tai yra autizmo sutrikimo forma, vadinama Aspergerio sindromu. Sutrikimą taip pat atspindi V.Putino žvilgsnis, veido išraiška, balsas, klausa. Visa tai rodo žymias V.Putino nesąmoningo grėsmės ar saugumo suvokimo problemas, kas turi įtakos visiems jo sprendimams.

Dėl sustabdyto nervinės sistemos formavimosi šis asmuo liko primityvioje evoliucinėje vystymosi stadijoje, kai spręstina situacija sukelia reakciją, psichoneurologų vadinamą „mušk arba bėk“. Jos metu organizmas mobilizuojasi, stengdamasis pašalinti grėsmę. Gi aukštesni evoliuciniai socialinės įtraukties procesai V.Putinui liko nepasiekti. Tad, susidūrus su iššūkiu, jam terūpi nustatyti tvarką, o pagrindine strategija lieka kontrolė. Dėl šios priežasties, V.Putinui priėmus sprendimą, gali būti labai sunku įtikinti jį veikti kitaip. Tai gali turėti didelių pasekmių asmeniškai dalyvaujant, priimant sprendimus ir ypač dalyvaujant krizių valdyme. Jis gali būti užsispyręs, stabdantis krizių sprendimą. Iš jo taip pat galima laukti gynybinės reakcijos, kuri pereina į agresiją.

Ataskaitoje V.Putino reflekso „mušk arba bėk“ pavyzdžiu nurodomas tuometinis Rusijos verslininko M.Chodorkovskio įkalinimas, kai jis viešai prakalbo apie korupciją valdžioje. Taip V.Putinas reagavo į atsiradusią grėsmę arba nepatogumą. V.Putinui taip pat neatsirado socialinės įtraukties poreikio atominio povandeninio laivo Kursk nelaimės metu.

Įtaka

Karališkojo saugumo ir gynybos tyrimų instituto Londone vyresnysis bendradarbis  M.Galeotti daro prielaidą, kad V.Putino autokratija virsta šnipų įtakojamu valdymu, dėl ko turėtų sunerimti Rusija ir pasaulis[13].

Ekspertas teigia, kad V.Putinas karjeros KGB metu tebuvo vidutinis kabinetinis karininkas, o 13 mėnesių laikotarpiu 1998-1999 m. – neįsimintinas FSB direktorius. KGB tarnyboje per 16 metų jo pagrindinis pasiekimas buvo veikla komunistinėje Rytų Vokietijoje, kur valandomis turėdavo sudarinėti ataskaitas, rinkti spaudos iškarpas, skirtas studijuoti kitiems. Vakarų misijose nebuvo, negavo apdovanojimų, nevadovavo.

Putinui – ne. Mitingas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.

Galima būtų dar pridurti, kad veikla Stasi prieglaudoje turėjo būti saugi. O apdovanotas V.Putinas vis tik buvo. Rytų Vokietija jį įvertino bronzos medaliu „Už nuopelnus VDR nacionalinei liaudies armijai“. Tačiau šį medalį, pasak Stasi vadovo M.J.Wolfo, gaudavo kiekviena sekretorė, jeigu ji nepadarydavo šiurkščių nusižengimų.

M.Galeotti teigia, kad Rusijos prezidentas B.Jelcinas V.Putiną pasirinko FSB direktoriumi ne dėl kompetencijos, bet dėl politinio lojalumo, norėdamas turėti patikimą vadovą, kuris dangstytų nedidelius savo viršininko nusižengimus.

Kaip straipsnio autoriui nurodė aukštesniąsias pareigas FSB užėmęs asmuo, V.Putinui liko nepažįstama šios tarnybos veikla aukštesniame lygmenyje. Būdamas amatininku, V.Putinas apsistatė aukštas pareigas užėmusiais žvalgybų veteranais, kurie aiškina jam apie pasaulį, kurio jis liko nepažinęs. O šie varžosi tarpusavyje, norėdami jam įtikti. Jie suvokė, kad V.Putinui niekas daugiau nepatiks už tai, ką jis nori girdėti. Vienas ankstesnis Rusijos žvalgybos pareigūnas autoriui sakė, kad „blogų naujienų savo carui geriau neminėti“.

Rusijos slaptosios tarnybos turi didelę įtaką V.Putino pasaulėžiūrai. Prezidento administracijos šaltiniai nurodė konkretų pavyzdį. Kai Euromaidano revoliucijos Ukrainoje metu Rusijos Užsienio žvalgybos tarnyba (UŽT) pranešė, kad tuometiniam prezidentui V.Janukovičiui gresia rimtas pavojus, FSB V.Putinui teigė atvirkščiai – esą padėtis lieka visiškai kontroliuojama. Atėjus momentui, kai V.Janukovičius turėjo bėgti į Rusiją, UŽT vietoje pagyrimo liko nubausta – keli jos pareigūnai buvo atleisti, o FSB išvengė atsakomybės. Atrodo, kad V.Putinas priėmė FSB aiškinimą, kad Ukrainos revoliuciją inspiravo Vakarų žvalgybos, o UŽT apie tai jo neinformavo.

Todėl nenuostabu, kad Rusijos žvalgybų varžymasis dėl įsiteikimo vadui tampa kanibalistiniu. Rusija neturi britų pavyzdžio vyriausybinės žvalgybų organizacijos, kuri sintetintų atskirų žvalgybų skirtingus požiūrius ir bandytų išspręsti prieštaravimus, prieš pateikiant informaciją politikams. Rusijos žvalgybos prezidentą informuoja raštu ir žodžiu atskirai. O rezultatas yra politizuotos žvalgybos eskalavimas, nes žvalgybos varžosi tarpusavyje ir bado viena kitai į nugarą, norėdamos pateikti ideologiškai tinkamiausius požiūrius.

Plakatas skelbia: Putinui – ne. Mitingas Rusijoje. EPA – ELTA nuotr.

M.Galeotti pastebi, kad V.Putinas paskutiniaisiais metais kaip ir dauguma autokratinių vadovų pasidarė mažiau tolerantiškas alternatyvioms nuomonėms ir savo aplinką susiaurino iki sakančių „taip“ ir savo draugų vanagų. Šių vaidmuo V.Putino dienotvarkės sudaryme yra nenormaliai didelis. Žvalgybų nuomonė jam yra viršesnė už kitų institucijų informaciją ir patarimus. Pastaruoju metu V.Putinas retai keliauja, daugiausia laiko praleisdamas kabinetuose Maskvoje ir sužinoti tikrąją padėtį vietoje neturi galimybės.

Tokiomis sąlygomis padaryta akivaizdžių klaidų.

Po Krymo aneksijos FSB ir GRU įtikinėjo V.Putiną tęsti karinį konfliktą pietryčių Ukrainoje, sakydamos, kad Kijevas greitai kapituliuos.

Rusijos parlamentiniai šaltiniai nurodė, jog FSB buvo tikra, kad pensijų reformą rusai priims nuolankiai.

S.Skripalio nuodijimas Jungtinėje Karalystėje, GRU ir UŽT nuomone, turėjo sukelti tik laikiną įtampą.

Vladimiras Putinas automobilyje – pirmas iš kairės. EPA – ELTA nuotr.

Vienas Rusijos Užsienio reikalų ministerijos (URM) buvęs darbuotojas atskleidė, kad V.Putinas URM informaciją priima pagal jam pateiktus Saugumo tarybos sekretoriaus N.Patruševo ir specialiųjų tarnybų aiškinimus. Jeigu ministerija žvalgybų stumiamą politinį lunatizmą kritikuoja, V.Putinas neklausia, kodėl jos jį dezinformuoja – jis tiesiog sako, kad ministerijoje galvojama naiviai.

Pavojų britų ekspertas įžvelgia dėl to, kad gerą patarimą nustelbia šnipų kova dėl V.Putino ausies. Tai užkerta kelią alternatyvai. Tai priverčia net racionalios politikos šalininkus imtis blogų sprendimų. M.Galeotti pastebi, kad daugelį karų lėmė bloga žvalgyba.

2019.06.11; 09:00

[1] Президент России Владимир Владимирович Путин Биография: http://www.biograph.ru/index.php?option=com_content&view=category&layout=blog&id=45&Itemid=98

[2] Владимир Путин. Биография: http://putin.kremlin.ru/bio

[3] Putin Botched Spy Ring Mission, Berlin Official Says: http://old.themoscowtimes.com/news/article/tmt/262767.html

[4] Бородин: Европа войдет в состав обновленного СССР к 2017 году: https://vz.ru/news/2010/11/23/449582.html

[5] Стратегическое планирование воспроизводства минерально-сырьевой базы региона в условиях формирования рыночных отношений: Санкт-Петербург и Ленингр. Обл: https://www.dissercat.com/content/strategicheskoe-planirovanie-vosproizvodstva-mineralno-syrevoi-bazy-regiona-v-usloviyakh-for

[6] Researchers peg Putin as a plagiarist over thesis: http://www.washingtontimes.com/news/2006/mar/24/20060324-104106-9971r/#ixzz2Ltsm0Pjx

[7] Почему и как они придумали Путина?: https://echo.msk.ru/blog/aillar/2441461-echo/

[8] ФСБ ВЗРЫВАЕТ РОССИЮ. Провал ФСБ в Рязани: http://2001.novayagazeta.ru/nomer/2001/61n/n61n-s04.shtml

[9] MI6 regrets helping Vladimir Putin to win power, says ex-spy chief: https://www.thetimes.co.uk/edition/news/mi6-regrets-helping-vladimir-putin-to-get-elected-says-ex-spy-chief-tbttxxljf

[10] Inside the mind of ‘reckless narcissist’ Vladimir Putin: https://www.heraldscotland.com/news/16252688.inside-the-mind-of-reckless-narcissist-vladimir-putin/

[11] The Accidental Autocrat: https://www.theatlantic.com/magazine/archive/2005/03/the-accidental-autocrat/303725/

[12] A Technical Report on the Nature of Movement Patterning, The Brain and Decision-making, the President of Russia, Vladimir Putin: http://www.naegele.com/documents/2008report.pdf

[13] Spooks in the Kremlin: https://foreignpolicy.com/2019/04/27/spooks-in-the-kremlin-russia-putin-future-of-espionage/

Dr. advokatas Antanas Bartusevičius, šios analizės autorius

Pastaruoju metu itin padažnėjo vadinamųjų nacinių karo nusikaltėlių pasimėgaujantis vienpusiškas ketvirčiavimas spaudoje, televizijoje, internete, būtinai prie jų kategoriškai ir beatodairiškai priskiriant Lietuvos pasipriešinimo sovietiniams okupantams partizaninės kovos vadovus bei kitus žymius lietuvius.

Viena vertus, tiems, kurie daugiau ar mažiau domisi politika, tai nieko naujo ar baisaus. Antra vertus, pagrįstai kelia susirūpinimą tai, kaip matysime, kad „teisingumui“ įvairiose valstybėse Rytų Europoje, Lietuvoje ar už Atlanto talkininkauja vis tos pačios liūdnai pagarsėjusios Sovietų Sąjungos institucijos: prokuratūra, KGB ir teismai. Jų turtingi ir kraupūs, kupini klastočių archyvai, iki šiol geba, kai politiškai kažkam reikalinga, bet ką apšaukti ir padaryti nusikaltėliu, pateikti sufabrikuotus „įrodomuosius dokumentus“ (sąrašas „polietileniniame maišelyje“, R. Vanagaitė), į liudytojų ir net kaltinamųjų lūpas įsprausti tokius „parodymus“ bei „prisipažinimus“, kokie reikalingi konkrečiai pasirinktai aukai likviduoti.

Šiame straipsnyje anaiptol neketinama užtarti ar ginti tikrųjų nacinių karo nusikaltėlių, nes tokių buvo. Tačiau čia daugiausiai kalbėsime apie „tariamą teisingumą“, apskritai nederantį su civilizuotojo pasaulio teisingumo principais, nesvarbu, kur tai vyktų – dabartinėje Lietuvoje, JAV ar kurioje nors kitoje demokratinėje teisinėje valstybėje. Jeigu tai prieštarauja mūsų Kostitucijoms, įstatymams, asmens procesinėms teisėms, kurios turi būti suteiktos kaltinamajam asmeniui apsiginti nuo būtų ar tariamų ir nepagrįstų kaltinimų, aklai pasikliaujant Sovietų Sąjungos represinių įstaigų dažnais atvejais paslaugiai pateiktais suklastotais „dokumentiniais įrodymais“. Tokios Sovietinių institucijų paslaugos – kitų valstybių įstaigų aprūpinimas sovietiniais „įrodymais“, užuot siekusios teisingumo, turi visiškai kitas užmačias – iš vienos pusės kompromituoti Sovietų Sąjungai (dabar – Rusijai ar dar kažkam) nepatinkančias valstybes ir jų piliečius, o iš antros pusės – diskredituoti tų valstybių teisingumo organus ir kitas įstaigas.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Truputis užatlantinės istorijos

JAV Atstovų Rūmų Teisių Komiteto nariams Elizabeth Holtzman’aitei ir Joshua Eilberg’ui 1974 metais pavyko nacinių karo nusikaltėlių klausimą įterpti JAV Kongreso darbotvarkėn. Ta proga priekaištauta Imigracijos ir Pilietybės Tarnybai (INS), kad po Antrojo pasaulinio karo nesirūpinta į JAV emigravusių „nacinių karo nusikaltėlių“ deportavimu. Nors iš tikrųjų toks priekaištas buvo perdėtas.

Dar 1951 m. gegužės 9 d. iškelta deportacijos byla buvusiam Kroatijos Vidaus reikalų ir teisingumo ministrui Andrija Artukovič’ui, kurią perėmė ir tęsė 1979 m. įsteigtoji Specialiųjų tyrimų tarnyba (Office of Special Investigations – OSI).

1973 m. po ilgo tąsymosi po teismus išduota Vakarų Vokietijos teisingumo organams nacių koncentracijos stovyklų prižiūrėtoja Hermine Braunsteiner-Ryan (tai vienas iš nedaugelio nacinių karo nusikaltėlių deportacijos ekstradicinis atvejis).

Jono Noreikos pagerbimo akcija prie Vrublevskių bibliotekos. Slaptai.lt nuotr.

Be to, Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba kėlė išpilietinimo ir deportacijos bylas federaliniuose ir imigracijos administraciniuose teismuose (Frankui Valui, Boleslovui Maikowskiui, Broniui Kaminskui, Viliui Herneriui, etc.), vykdė su įtariamais naciniais karo nusikaltėliais susijusias kvotas, tyrinėjo ir sprendė tos rūšies skundus, dar prieš įsteigiant ne tik Specialiųjų tyrimų tarnybą (OSI), bet net ir Specialaus Proceso Vienetą (Special Litigation Unit – SLU), 1977 m. (In: Bronius Nemickas. Raganių medžioklė. – Lietuvių spaudos žvilgsnis į OSI. Ethnic community services, Morkūnas Printing. Co. 3001 West 59th Street, Chicago, Illinois,1985, p. 9-15).

Izraelio slaptoji tarnyba MOSSAD

Atstovų Rūmuose prasidėjusi „raganių“ medžioklė viešai skleidė garsą, kad „naciniai karo nusikaltėliai“ yra emigravę į JAV prisidengę apgaule – nuo imigracijos įstaigų nuslėpę karo metu savo nusikalstamą veiklą – ir Amerikos pilietybę gavo neteisėtai. Priekaištauta visai grupei JAV valdžios įstaigų (Valstybės departamentui, Armijos, Laivyno ir Aviacijos žvalgyboms, CIA, FBI, Radio Free Europe, Radio Liberty, et.), kad jos, žinodamos jų praeities veiklą, padėjusios kai kuriems naciniams karo nusikaltėliams imigruoti į šį kraštą ir naudojusios jų paslaugas šaltajame kare.

Šiuos priekaištus spauda ir televizija nuolat kartojo. Ilgainiui  nacinių karo nusikaltėlių persekiojimo ir deportavimo mintis susilaukė vis daugiau palankumo abiejuose Kongreso rūmuose. Atstovų rūmai 1978 m. rugsėjo 26 d., Senatas 1978 m. spalio10 d. priėmė pagrindinio 1952 m. Imigracijos ir Pilietybės Akto atitinkamų nuostatų pakeitimus, be kitų dalykų, suteikiančius teisę Generaliniam prokurorui deportuoti nacinius karo nusikaltėlius, naujai priimtojo įstatymo pakeitimo žodžiais tariant: „Kiekvieną svetimšalį, kuris (…) nacių vyriausybės pavestas ar su ja bičiuliaudamasis, – įsakė, paskatino, parėmė žmonių persekiojimą dėl jų rasės, religijos, tautinės kilmės arba kitu būdu prie to prisidėjo“.

Elizabeth Holtzman’aitės vadovaujamoms jėgoms akstinant,  Imigracijos ir Pilietybės Tarnyboje ir buvo įsteigtas Specialaus Proceso Vienetas. Tuo nepasitenkinta. Vėliau, 1979 m. jau atitinkamai pakeitus ir papildžius Imigracijos ir Pilietybės Aktą,  nacinių karo nusikaltėlių reikalai išimami iš Imigracijos ir Pilietybės Tarnybos, perkeliant į Teisingumo departamento Kriminalinį skyrių ir jų rūpinimasis nepaprastai sustiprinamas. Minėtame Kriminaliniame skyriuje įstegiama Specialiųjų Tyrimų Tarnyba (OSI), kurios vienintelis uždavinys – surasti ir persekioti nacinius karo nusikaltėlius. Specialiai šiai Tarnybai kasmet skiriamas vis didesnis finansavimas. Įstaigos autonomiškumas sustiprintas, išplėstas. Joje dirba 50 tarnautojų: teisininkų, istorikų, etc.

Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) direktorius Walter Rockler ir jo pavaduotojas Allan A. Ryan, Jr. 1980 m. sausyje lankėsi Maskvoje prašyti, kad Sovietų Sąjungos Vyriausybė leistų OSI advokatams ir tardytojamas, bei kai reikia, gynybos advokatui atvykti Sovietų Sąjungon šnekėtis su liudytojais ir paimti jų parodymus, kurie galėtų būti pateikiami kaip įrodymai JAV teismams naciniams karo nusikaltėliams iškeltose bylose. Kaip matyti iš JAV Prezidentui 1981 m vasario 6 d. adresuoto rašto, pasirašyto 104 Atstovų Rūmų narių J. Carterio Vyriausiasis Prokuroras: „Mr. Civiletti rado laiko matytis su Sovietų Sąjungos ir kitų vyriausybių aukščiausiaisiais pokuratūros ir teismo pareigūnais, kad paprašytų pagalbos – parūpinti liudytojų ir įrodymų šiose bylose“ (Iš Atstovų Rūmuose jų nario William Lehman’o pasakytos kalbos: Congressional Record, March 2, 1982, E 692). Specialiųjų Tyrimų Tarnybos vadovai Maskvoje susitarė su Sovietų Sąjungos Generaliniu prokuroru, kad sovietinės įstaigos parūpins dokumentų ir liudytojų bylose prieš nacinius karo nusikaltėlius, gyvenančius JAV, daugumoje Amerikos piliečius. (Apie Sovietų liudytojų ir dokumentų patikimumą bei sovietinių paslaugų pavojus dar pakalbėsime).

Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) veikla

Dosniai finansuojama (apie 3 mln. JAV dolerių per metus), prisisamdžiusi tarnautojų, užsitikrinusi Sovietų Sąjungos atitinkamų įstaigų paslaugas, Izraelio policijos ir kai kurių privačių institucijų (kaip Simono Wiesenthalio, Vienoje, Austrijoje) paspirtį, Teisingumo departamento Kriminaliniame skyriuje įsteigta Specialiųjų Tyrimų Tarnybos įstaiga labai suintensyvino savo veiklą. Naciniams karo nusikaltėliams teismuose iškeltųjų bylų skaičius padvigubėjo, o tardytų asmenų persirito per 400 (1980 m. sausyje).

Simono Vyzentalio centro iškaba

Tos įstaigos pastangomis JAV federaliniai teismai pilietybę atšaukė 6 asmenims. Jų bylos, išskyrus 1 (mirusiojo Wolodymir Osidach), perduotos į atitinkamus imigracijos administracinius teismus, kad pastarieji nutartų juos deportuoti. Ligi 1985 m. balandžio mėnesio nebuvo nė vieno deportuoto. Deportacinės bylos užtrunka ilgai (e.g., seniausia buvo A. Artukovič’iaus byla: ji tęsėsi nuo 1951 m. gegužės 9 d.). Išpilietinimo bylas svarsto JAV federaliniai teismai, o deportacijos – imigracijos administraciniai teismai. Išpilietinimo ir deportacijos bylos svarstomos be JAV teisingumo tradicijai būdingos prisiekusiųjų institucijos. Išpilietinimo ir deportacijos bylos nelaikomos baudžiamosiomis bylomis. Teismo išlaidų mokėti neišgalintiems įtariamiems kaltinamiesiems nepripažįstami ir neskiriami valstybės lėšomis apmokami advokatai ir neatlyginamos kitos bylinėjimosi išlaidos.

Esant tokiai padėčiai, kad apkaltintiems tautiečiams būtų suteikta būtinai reikalinga finansinė pagalba, trys Amerikos lietuvių organizacijos: VLIK’as, ALT’as ir JAV LB – sukūrė Jungtinį lietuvių teisėms ginti komitetą. (In: „Draugas“, 1983 m. lapkričio 16 d.).

Sovietinių teisinių paslaugų pavojai

JAV Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) susitarimas su Sovietų Sąjungos įstaigomis, – kad jos parūpintų dokumentų ir liudytojų prieš nacinius karo nusikaltėlius, kuriems keliamos bylos JAV teismuose, – buvo nepaprastai pavojingas.

Senas ir akivaizdus faktas, kad Sovietų Sąjungos įstaigos klastoja ir padirbinėja dokumentus, „apšlifuoja“ liudytojus arba vietoje jų „pastato“ pasamdytus savo tarnybų agentus, kurie „paliudija“ tai, kas jiems liepiama.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Antai, JAV LB visuomeniniams reikalams tarybos patarėjas advokatas Ernestas C. Raskauskas, Jr. 1981 m. paaiškino, kaip būtų atlikta 4 liudininkų apklausa Vilniuje: apklausa vykdoma remiantis sovietine teismine procedūra; liudytojų parodymus į anglų kalbą verstų sovietų paskirtas vertėjas; tik sovietų valdžios patvirtintam amerikiečiui advokatui būtų leista atstovauti kaltinamąjį apklausos metu; visa teisinė procedūra vyktų sovietiniame teisme. Advokato E. Raskausko, Jr. teigimu, „Jei kaltinamasis amerikietis nutartų stebėti liudytojų apklausą (ką jam garantuoja JAV įstatymai), jį, nuvykus į Vilnių, sovietiniai saugumo organai galėtų suimti“. Tikėtina, kad tai nebuvo ir nėra paslaptis JAV Teisingumo departamentui bei jo įstaigoms.

Vadinasi, sovietai aprūpino ir ateityje aprūpins Specialiųjų Tyrimų Tarnybą (ar kitas įvairių valstybių institucijas) suklastotais ir padirbtais dokumentais bei netikrais liudytojų parodymais.

Kruvinosios KGB tarnybos ženklas

Tokie „įrodymai“ arba, kaip dabar mėgsta dažnai išsireikšti JAV Prezidentas Donald’as Trump’as – „fake news“, priimti JAV teismų, lėmė ir turbūt lems likimą dažnais atvejais nekaltų žmonių, nepagrįstai tąsomų, ekonomiškai ir moraliai naikinamų.

Antra vertus, sovietinių „įrodymų“ naudojimas JAV teismuose atvėrė vartus JAV teritorijoje vykdančių operatyvinę žvalgybinę veiklą sovietų agentams naują veiklos barą – ieškoti būdų įskųsti  Specialiųjų Tyrimų Tarnybai kiek galima daugiau antisovietiškai nusiteikusių ateivių iš Rytų Europos, kad šie, remiantis Maskvos parūpintais „dokumentais“ ir „liudytojų“ parodymais, būtų deportuoti į Sovietų Sąjungą ir tada sovietų sunaikinti.

Net šiandien niekas negali numanyti, kiek nekaltų aukų pareikalaus sankalba su sovietinėmis įstaigomis ir kam lems Frank Walaus (Walus) nelaimės ir kentėjimų dalią. (Šiuo atveju prisimintina Rūtos Vanagaitės-Zuroff, etc., atgaivinta šmeižto kampanija partizaninio pasipriešinimo sovietinei okupacijai vadovams. Pavyzdžiui, Lietuvos karininkams, partizanų vadams: Jonui Žemaičiui – Vytautui – dimisijos brigados generolui, Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, Adolfui Ramanauskui-Vanagui, Laikinosios Vyriausybės ministrui pirmininkui Kaziui Škirpai, etc. Bet apie tai pareikšime įvairias nuomones truputį vėliau.).

Dabar trumpai susipažinkime su viena itin įdomia teisiniu požiūriu byla. Frank Walus, susipykus su jo nuomininku Michael Alper, 1974 m. buvo įskųstas Čikagos žydų agentūrai. To pakako, kad F. Walus byla atsidurtų teisme. Skundikas ir jo žmona liudijo, kad F. Walus, jiems bendrai gyvenant, pasakojęs apie savo bendrininkavimą su naciais, vykdant žiaurybes Lenkijoje. Vienok, teismas liudytoja nepatikėjo, nes nė vienas jų negalėjo paaiškinti, kodėl taip ilgai tylėta.

Tačiau  F. Walus bėdos tuo nesibaigė. Pagarsėjęs Vienos nacių gaudytojas Simon Wiesenthal’is jį apšaukė „Čikagos lenku, kuris vykdė savo pareigas su gestapu Čenstakavos ir Kielcų getuose bei išdavė keletą žydų gestapui“.  Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba, paakinta Wiesenthal’io mestų kaltinimų, Izraelio policijai nusiuntė Frank Walus fotografiją. Ši, dar nuo savęs Frank Walus paaukštinusi iš bendradarbio į tikrus gestapininkus, Izraelio laikraščiuose paskelbė, kad ieškoma liudytojų gestapo valdininko Frank Walus Čenstakavos ir Kielcuose padarytiems nusikaltimams įrodyti. Iš 44  galimų liudytojų, kuriems buvo parodytos fotografijos, 7 pareiškė, jog teisme jie „identifikuosią“ Frank Walus.

Negana to, E. Holzman’aitės spaudžiama, Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba 1976 m. sausyje pasiuntė Izraelin savo tardytojus. Jie, kaip ir Izraelio policija, visai nekreipė dėmesio, kad Europos archyvai nerodė Frank Walus buvus karo nusikaltėliu, vokiečių okupacijos metu gyvenusį Lenkijoje, turėjusį bet kokių ryšių su gestapu. Tačiau užteko to, kad 7 Izraelyje gyveną asmenys „identifikuotų“ vos įžiūrimą Frank Walus veidą 20-ties metų amžiaus fotografijoje su gestapo žudiko, kurį jie matė prieš 35 metus, veidu.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Frank Walus advokatas Bob Korenkiewicz, nuvykęs Vokietijon ir pasisamdęs Miuncheno advokatą, parūpino tokius kaltinimą paneigiančius įrodymus: a) Visuotinių vietinių ligonių kasų (Allgemeine Orts- Krankenkasse-AOK) dokumentus, rodančius, kad Frank Walus karo metu gyveno Vokietijoje; b) Raudonojo Kryžiaus įsteigtos tarptautinės nacių ieškojimo organizacijos pažymėjimą, paliudijantį AOK dokumentų autentiškumą; c) Berlyno Dokumentų centro (sąjungininkams patekusių nacių dokumentų rinkinys) raštą, pažymintį, kad ten nėra jokių žinių apie Frank Walus priklausymą gestapui; d) 12  Frank Walus pažinusių Lenkijos gyventojų pareiškimus, kad jie niekada nėra jo dėvint vokiečių uniformą ir nieko nežino apie jokį jo bendradarbiavimą su naciais; e) įrodymą, kad SS nacių minimalus ūgis buvo nustatytas 5 pėdos 6 coliai (Frank Walus buvo 2 coliais žemesnis).

Be to, kaltintojams buvo žinoma, kad Vokietijoje yra daug liudytojų, pasiruošusių prisiekti  Frank Walus gyvenus kartu su jais Vokietijoje visą karo metą. (Taigi, jis negalėjo būti tuo pačiu metu Lenkijoje).

Šiuos įrodymus gynybos advokatas 1977 m. spalyje įteikė teismui ir prašė bylą nutraukti. Kaltintojai ne tik kad neatsisakė nuo tolimesnio bylinėjimosi, bet net nesistengė jų patikrinti (Išpilietinimo bylose įstatymas onus probandi (įrodinėjimo pareiga) prievolę uždeda valstybei, ne teisiamajam). Kaltintojų atstovas John Gubbins tvirtino, jog jis manąs (jo prievolė tai įrodyti), kad AOK dokumentai esą padirbti po karo, siekiant sudaryti Frank Walus alibi, o visi jo liudytojai meluoja, gelbėdami savo draugą nacį.

Frank Walus teismo posėdžiai vyko Čikagoje 1978 kovo mėnesį su visomis nacinių karo nusikaltėlių žeminančiomis spaudos ir televizijos „iškilmėmis“. Iš Vokietijos atvyko 6 liudytojai. Jie teisme patvirtino minėtų dokumentų tikrumą ir Frank Walus kaltinimo nepagrįstumą. Tačiau teisėjas Julius Hoffman‘as patikėjo ne jais, bet Izraelio liudytojais ir kaltintojų prielaidomis. Teismo sprendimas buvo paskelbtas 1978 m. gegužę kaltintojų naudai.

Iš spaudos sužinojęs apie  Frank Walus nedalią, atsiliepė prancūzas Andre Bosserdet, kuris 1941 ir 1942 metais būdamas belaisvis Vokietijoje, jį pažinojo. Atsirado dar 5  liudytojai iš Lenkijos, kurie karo metu buvo išvežti priverčiamiesiems darbams į Vokietiją ir ten pažinojo Frank Walus. Šiuos ir kitus įrodymus gynybos advokatas Bob Korenkiewicz 1978 m. spalio 30 d. įteikė teismui ir prašė panaikinti ankstesnį sprendimą, padarytą Frank Walus nenaudai. Tačiau tas pats teisėjas J. Hoffman‘as prašymą atmetė.

Pulkininkas Kazys Škirpa. LGGRTC nuotr.

Apeliacinis teismas 1980 m. vasaryje pripažino kaltintojų poziciją „silpna“, o gynybos advokato įrodymus „nenuginčijamus“ (compelling). Tik po to buvo susirūpinta reikiamai ištirti gynybos pateiktuosius įrodymus. Po jo Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) atstovai – Allan A. Ryan, Jr. ir advokatas Tom Sullivan 1980 m. lapkričio 26 d. pareiškė šią bylą gavusiam teisėjui Prentice H. Marshall, kad JAV nebekaltins Frank Walus.

Vadinasi, Frank Walus bylą laimėjo. Tačiau kone 7-erių metų tąsynės gerokai suardė jo sveikatą, sužlugdė jį ekonomiškai ir moraliai. Šių nuoskriaudų jam niekas nebeatitaisė. (Beje, analogiškoje byloje išteisintajam lietuviui Juozui Kungiui advokatų Ivars Berzins ir Donald Williamson paslaugos kainavo 200 000 dolerių.). (In: Viena kregždė – ne pavasaris. „Draugas“, 1983 m. lapkričio 18 d.). Sovietų įstaigoms savo paslaugomis įsiterpus į raganių medžioklę, daugelio likimas bus baisesnis už Frank Walus ir Juozo Kungio. Bylų kėlėjai net spaudoje skelbė tokį savo credo: „Gaudykime nacius, kol dar jie nėra mirę“.

Savo ruožtu, 8 tautybių atstovai, tarp jų lietuviai, latviai, estai, gudai, ukrainiečiai, rumunai ir kiti įkūrė savo organizaciją – Americans for Due Process (ADP), jos koordinatore tapo p. Rasa Razgaitienė. ADP tikslas – informacijos telkimas ir teikimas, koordinacinė veikla siekiant kaltinamiesiems teisingo proceso, pagalba surandant advokatus gynybai, objektyvus OSI metodų, tikslų ir darbų skelbimas.

Apie naudojimąsi sovietinėmis „teisinėmis“ paslaugomis, vienu ar kitu aspektu susijusiomis su Baltijos valstybėmis – Lietuva, Latvija ir Estija bei jų žmonėmis, tenka pažymėti, kad minėtos valstybės buvo okupuotos ir inkorporuotos į Sovietų Sąjungą. Jos nebuvo kombatantės. Šių valstybių žmones iš abiejų pusių persekiojo ir žudė naciniai ir sovietiniai okupantai. Tai suponuoja specialias išvadas. Turint omenyje tai, kad nors anuo metu Sovietų Sąjunga buvo po arabų labiausiai antisemitinė šalis, tačiau KGB per OSI dėjosi žydų draugais ir kėlė nesantaiką tarp rytų europiečių ir žydų etninių bendruomenių. Tačiau JAV Kongreso atstovės Elizabeth Holtzman’aitės iškeltoji nacių karo nusikaltėlių gaudymo ir deportavimo mintis, iki šiol remiama tam tikrų visuomenės sluoksnių ar pavienių asmenų, tebėra  populiari ir gaji, todėl ir čia aprašytieji to užmojo įgyvendinimo metodai ilgainiui tapo ne tik nekaltai apkaltintiems žmonėms atgrasūs, bet taip pat priešingi teisingumo principams. 

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.

Net oficialiuose raštuose kriminaliniais karo nusikaltėliais vadinamų asmenų bylos iš esmės yra baudžiamosios bylos, bet jos paruošiamos, nagrinėjamos ir sprendžiamos civilinės teisenos tvarka, tuo būdu nepaprastai sumenkinant teisiamųjų apsigynimo galimybę. Teismams pateikiami sovietiniai „įrodymai“ (dokumentai ir sovietinių liudytojų parodymai), kurių patikrinimas gynybai nėra prieinamas. Specialiųjų Tyrimų Tarnyba (OSI), siekdama iškelti savo vaidmenį, pateisinti ir kiek galint ilgiau pratęsti savo gyvavimą (tai jai pavyko, nes įsteigta 1979 metais veikė iki 2010 metų kovo, kai buvo transformuota į Žmogaus teisių ir specialaus persekiojimo skyrių (Human Rights and Special Prosecutions Section). Taigi OSI nuolat griebėsi naujų aukų ir be adairos apeliavo pralaimėtas bylas. Tai išryškina OSI direktoriaus  Allan A. Ryan, Jr., pareiškimas: „Jei rytoj iškeltume labai aiškią bylą prieš natūralizuotą JAV pilietį ir nebūtų teismo atidėliojimų, tai vistiek reikėtų 8 -erių metų, kol ji užsibaigtų“.(In: J.T.A. Daily News Bulletin, 1980  m. birželio 3 d.).

Skausmingosios bylos 

Čia norėtume paminėti dar keletą bylų dėl lietuvių išpilietinimo ir deportacijos iš JAV. „The Washingtone Post“, August 14, 1980, Tomo O. Toole straipsnyje „Citizen Accused as Death Camp Guard“ (Pilietis apkaltintas kaip Mirties stovyklos sargybinis), informavo, kad: „Liudas Kairys Čikagos teisme neteko JAV pilietybės. (…). Jis tarnavo SS Oberwachmann’u (SS vyr. prižiūrėtoju, sargybiniu) Treblinkos konclageryje nuo 1943 kovo iki 1944 liepos mėnesio. Jo pavardė iškilo kito Treblinkos sargybinio Franz Swidersky byloje. Civiliniame ieškinyje Kairys nekaltinamas žydų egzekucijomis. Paprastai tariant, jo tarnyba buvo dalimi apsaugos, palydos persekiojamų civilių kalinių žydų“ („The suit does not charge Kairys with the execution of Jews. It says simply that his service „constitued assistance in the persecution of Jewish civilian prisoners“.)

Liudą Kairį gynė garsios JAV advokatų firmos „Kirkland & Ellis“ 4 advokatai. Du iš jų dirbo pilnu laiku. Jeigu apie 1985 metus advokatų firma būtų pateikusi sąskaitą, tai kaina suktųsi apie 750 000 JAV dolerių. L. Kairys negalėjo tiek sumokėti. Šiuo atveju, jam padėjo tai, kad Amerikoje įprasta, jog tam tikros didelės advokatų firmos mažą savo klientų dalį apie 10 proc. gintų veltui pro bono publico. Tai klientai, kurie už savo gynybą patys nepajėgia sumokėti. Tuos klientus šioms firmoms jų laisvu sutikimu priskiria teisėjai.

Tokiu būdu čikagietis Liudas Kairys ir gavo didžiosios advokatų firmos „Kirkland & Ellis“ teisines paslaugas. Toliau L. Kairio atveju, spaudoje tokie pranešimai. JTA (Jewish Telegraph Agency), April 12, 1993 metais pranešė: „Liudas Kairys baigė 13 metų trukusį bylinėjimasi ir praeitą penktadienį buvo deportuotas į Vokietiją“. Taip pat, pranešimas iš WASHINGTON, April 9 /U.S. Newswire/ — The Department of Justice announced today that Liudas Kairys, 72, of Chicago was deported to Germany last night for his role as an armed Nazi SS guard and platoon commander at the Treblinka labor camp [Treblinka I, the muderous labour camp. knm] during World War II. „The Washingtone Poste“: „Liudas Kairys, 72 m. amžiaus deportuotas į Vokietiją“. Vadinasi, bylinėjimas ir deportacija truko apie 13  metų.

Dar viena skausminga lietuvio Kazio Palčiausko byla. Jo byloje vienintelis klausimas, kurį sprendė teisėjas, buvo tas: ar nacių okupacijos laikotarpiu K. Palčiauskas buvo Kauno burmistras? Įrodžius, kad jis tokį titulą tikrai nešiojo (ir kad jis tą faktą pilietybės prašydamas buvo „nuslėpęs“, pažymėdamas tik tiek, kad buvo Kauno savivaldybės tarnautojas, teisėjas jį ir rado kaltu, visiškai nesvarstęs klausimo, ar K. Palčiauskas kaip burmistras būtų turėjęs nors kiek galios sustabdyti ar pristabdyti žydų naikinimą, nei klausimo, ar K. Palčiauskas buvo asmeniškai kuo nors prie to naikinimo tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjęs.

Kazys Palčiauskas buvo išpilietintas ir priimtas sprendimas jį deportuoti. (In: Melagiai drebės, kol kojas išties. Kokie melagiai ir kodėl? „Draugas“, 1983 m. lapkričio 1 d.).

Kazio Palčiausko gynybos advokatu buvo advokatas Ernestas C. Raskauskas, Jr. Beje, vėliau, 1991-1992 metais jis buvo vienas iš pagrindinių Pirmojo Pasaulio lietuvių teisininkų Kongreso aktyvių organizatorių JAV, šio Kongreso įvykusio Vilniuje 1992 m. gegužės 25- 30 dienomis, Pirmojo Pasaulio lietuvių teisininkų organizacinio komiteto Pirmininko Pirmuoju pavaduotoju.

Kam naudinga raganių medžioklė?

Šio straipsnio pradžioje mes užsiminėme, kad kažkam tokia raganių medžioklė – tai ne tik teisingumo siekimas, bet ir materialinės naudos troškimas. Žemiau pateiksime keleto autorių nuomones, kurie atvirai ir tiesiai įvardina kas slypi po tuo paslaptinguoja kažkas. Tai strategija ir taktika.

Seime surengtos parados apie Lietuvos partizanų kovas su sovietais akimirka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Štai, Dr. Algimantas Lebionka straipsnyje: „Koks Vanagaitės-Zuroffo antisemitizmo kurstytojų ir lietuvių tautos juodintojų kartelio tikslas? Qui prodest? (Kam naudinga?)“. Dr. A. Lebionkos nuomone, galimas dalykas, kad Vanagaitės-Zurofo pora, šmeižianti mūsų Tautą, jos didvyrius, juodinanti mus užsienyje, turi daug gilesnį ir pragmatiškesnį tikslą. Gali būti, kad šis tikslas – begalinė istorija dėl žydų turto. Tam buvo reikalinga ir įteisintos „išimtys“ suteikti Lietuvos pilietybę tarpukaryje išvykusių žydų palikuonims. Turto grąžinimo bombą po mūsų valstybės pamatu padėjo dar Algirdas Mykolas Brazauskas. Tuometinis premjero patarėjas privatizavimo klausimams „A.D.“ dr. Algimantui Lebionkai privačiame pokalbyje pasakė: „Religinių bendruomenių turto grąžinimas – yra bomba. Krikščionių religinės bendruomenės – kelios dešimtys vienuolynų, namų, bažnyčių. Pas žydus kitaip, visas jų turėtas turtas – religinės bendruomenės: ligoninės, mokyklos, kirpyklos, skerdyklos, parduotuvės ir t.t. Palauks, kol bus atstatyta, suremontuota, kol Lietuva praturtės, tada atsiims“.

Kaip geriau pasiekti šio tikslo? Kuo labiau apjuodinti pasaulyje mūsų tautą. Rėkti: „žiūrėkite, ši „žydšaudžių tauta“ nenori grąžinti aukoms turto! „Žydšaudžių tauta“ – ši etiketė mūsų tautai klijuojama nuolatos. Taip mus yra pavadinęs prieš dešimtmetį net Izraelio ambasadorius Lietuvai, tuomet rezidavęs Rygoje. Mūsų konformistinė valdžia tada tyliai nurijo šitą  šmeižtą.

Kova dėl turto

Kad veiksmas su vanagaitėmis ir zurofais vystosi būtent tokia linkme, papildomą įrodymą pateikė pranešimas Izraelio spaudoje. Izraelio portalas 9 tv. paskelbė pranešimą: „Izraelyje pasipiktinę: Lenkija daro viską, kad negrąžintų žydų turto“. Pranešime rašoma: „Izraelio užsienio reikalų ministerija nusiuntė oficialų protestą Lenkijai dėl naujojo Restitucijos įstatymo projekto, kuris daro beveik neįmanomu grąžinti turtą aukų, nukentėjusių holokausto metu ar jų įpėdiniams.“

Naujas įstatymo projektas numato „grąžinti turtą, konfiskuotą nacistinės Lenkijos okupacijos ar jį pakeitusio prokomunistinio Lenkijos darbo partijos (PZPR) valdymo periodu ir tiktai šalies piliečiams arba asmenims, gyvenusiems Lenkijoje okupacijos metu ir po jo. Akivaizdu, kad šios sąlygos daugumai žydų išeivių iš Lenkijos yra neįvykdomos, nes jie išvyko iš šalies iki nacių okupacijos, jos metu ar po kurio laiko po Vermachto sutriuškinimo. Be to, teisę į turto grąžinimą turi tiktai tiesioginiai paveldėtojai – vaikai ir anūkai, tuo metu kai daugeliu atvejų gyvenantys įpėdiniai holokausto metu žuvusių žydų yra žuvusiųjų žydų broliai, seserys ar sūnėnai. Naujasis Restitucijos įstatymo projektas taip pat nenumato kompensacijos už vertę įmonių akcijų, kurias turėjo Lenkijos žydai iki okupaciniu periodu. Be to, nustatant terminą paraiškų dėl nuosavybės grąžinimo – per metus nuo įstatymo įsigaliojimo momento, Lenkijos vyriausybė nepalieka laiko surinkti visus reikiamus dokumentus.“

Dėl šio Restitucijos įstatymo projekto Izraelio užsienio reikalų ministerija įteikė protesto notą Lenkijos ambasadoriui Izraelyje. Dr. A. Lebionkos nuomone, Izraelio ir žydų organizacijų tikslas – pasitelkus „Holokausto industriją“ amžinai melžti Rytų europiečių tautas, o Vanagaitės-Zurofo kartelis – tėra šio mechanizmo sraigtelis, senutėlė sudedamoji dalis.

In:

http://9tv.co.il/news/2017/10/26/249676.html

http://lebionka.blogspot.lt/2017/02/holokaustas-tarp-tiesos-ir-netiesos.html

Gelbėjimosi ratas R. Vanagaitei – Zuroff

Labai teisingai pastebėjo  Vidmantas Valiušaitis: T. Venclovos mestas „gelbėjimosi ratas“ R. Vanagaitei, esą ją kritikuojantieji „tarnauja Putinui“, stulbina. Ne, ne pačiu „ištiestos rankos“ judesiu, ką galima suprasti, bet argumentacija, kuri negali nekelti nusistebėjimo: ne R. Vanagaitė daro paslaugą V. Putinui, bet jos kritikai!

 Kremliaus istorikas Aleksandras Diukovas, kurio prieš porą metų Lietuva apdairiai neįsileido platinti čia savo propagandos, rafinuotai manipuliuojantis istorijos faktais, orkestruojantis juos pagal V. Putino politinės strategijos reikmes, sudarinėjantis ir leidžiantis Lietuvą diskredituojančias knygas, be abejo, daro Lietuvai žalos. Jis kalba iš esmės tą patį, ką ir R. Vanagaitė, tik nuosaikiau. Tačiau A. Diukovo daroma žala sąmonės deformacijoms, lyginant su ta, kurią tam tikrai daliai Lietuvos ir užsienio auditorijų daro „Mūsiškių“ autorės neatsakingi rašinėjimai ir kalbėjimai istorijos temomis, yra minimali. Kadangi visiems aišku, kad tai V. Putino režimo janyčaro pastangų vaisius. R. Vanagaitės „įnašas“ – nepalyginamai didesnis. Nes čia – „mūsiškė“. Galimybių manipuliuoti jos išvedžiojimais istorijos analfabetų auditorijose – daugiau. („,) „Mūsiškiai“ yra moralizavimo himnas. Pretenzingo, pedagoginiu patosu, aikštingu savęs eksponavimu persmelkto moralizavimo. Tokiu tonu parašytą kokią nors „lietuviško patriotizmo“ knygą skaityti būtų tiesiog koktu. Bet svarbiausia, kad tas moralizavimas grindžiamas iš dalies tariamais, iš dalies nutylėtais faktais ir neišmanėliškais įvykių aiškinimais. Todėl tėra tik masalas lengvatikiams ir PR įspūdžio įkaitams. Tai nieko bendra neturi su „cenzūra” ar asmeninių laisvių „varžymu“. Autorė laisva spausdinti knygas toliau ir platinti savo lėšomis bei nuožiūra. (…) T. Venclova – ne toks. Bet jeigu tokios rūšies lektūrą jis vertina, tai daro ne dėl jos kokybės savyje, bet dėl „antrame plane“ palikusio dunksoti jo paties intereso: kai aršiai ir beatodairiškai puolami rezistentai bei kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę, net mirusiems nedovanojama ir jie keliami iš kapo pastatyti prie sienos sušaudymui visuotine užmarštimi, bent iš dalies tuo pateisinami ar nors sumenkinama atsakomybė tų, kurie Lietuvą 1940 m. išdavė.

O visuomenės reakcijomis į R. Vanagaitės knygą galima tik pasidžiaugti. Jomis kaip tik buvo parodyta, kad pilietinė visuomenė Lietuvoje egzistuoja ir moralinės raudonos linijos, kurių peržengti padorumo nepraradusiam žmogui nevalia, vis dėlto yra. Ir tai parodė ne tik žmonės, išreiškę savo asmeninį požiūrį socialiniuose tinkluose, spaudoje, televizijoje.(…)  Tuo metu visuomenė šiuo atveju tik nusigręžė nuo kalbėjimų ir išvedžiojimų, kurie pasirodė tai visuomenei aiškiai „už raudonos linijos“, palikusi jų autorę vieną pačią su savo „atradimais“, „sensacijomis“, „nesuprastu humoru“ ir „viešųjų ryšių“ kampanijomis.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/v-valiusaitis-t-venclovos-gelbejimosi-ratas-r-vanagaitei-stulbina.d?id=76196507

Manytume, kad Arnoldas Aleksandravičius savo straipsnyje taikliai atkreipia dėmesį į tai, jog šiais laikais nuolat svarstoma, kaip Europos tautos prieš 75 metus išlaikė holokausto egzaminą. Izraelio Simono Vyzentalio (Simon Wiesenthal) centro Jeruzalės skyriaus vadovas Efraimas Zurofas (Efraim Zuroff) ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino sukurtos organizacijos „Pasaulis be nacizmo“, kurios paskirtis – apšmeižti Lietuvos 1941 m. Birželio sukilimą ir lietuvių antisovietinių partizanų atminimą, valdybos pirmininkas Rusijos oligarchas Borisas Špygelis tvirtina, kad lietuviai susikirto, pradėję žudyti vietinius žydus anksčiau negu pabėgo Raudonoji armijai ir atėjo Vermachtas, nesiliovė iki pat tos dienos, kai sovietai antrą kartą okupavo Lietuvą. Tačiau vienas dokumentas, kuriam šiomis dienomis sukanka 75 metai, įrodo, kad buvo visiškai priešingai – Lietuva labai garbingai laikėsi ir veikė Hitlerio ir Stalino karštos draugystės, virtusios abipuse neapykanta, apnuodytoje Europoje.

Trijų politikų memorandumas

Tuo metu, kai  Vokietijos karo mašina, sutraiškiusi Vakarų Europą, beveik nustūmė sovietų kariuomenę į Volgos upę, giliame Trečiojo reicho užnugaryje trys Lietuvos Respublikos, prieš metus paverstos nacionalsocialistinės Vokietijos generaline sritimi, žinomi politikai – buvęs valstybės vadovas Kazys Grinius ir du buvę žemės ūkio ministrai Jonas Pranas Aleksa bei Mykolas Krupavičius, jau nebejauni žmonės, 1942 m. lapkričio 9 d. pasiuntė registruotą laišką okupacinės administracijos vadovui, Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos funkcionieriui Teodorui Adrianui von Rentelnui (Theodor Adrian von Renteln)“. Tai nebuvo graudus prašymas, bet memorandumas, ultimatumas. Trys lietuvių inteligentai viešai, argumentuotai pareikalavo liautis lietuviškas žemes apgyvendinti vokiečių kolonistais, tuoj pat nutraukti visų Lietuvos piliečių genocidą, nepriešinti lietuvių su kitataučiais Lietuvos gyventojais. (In: A. Aleksandravičius. Sąžinės balsas tautų naikinimo laikais, arba ką nutyli Vanagaitė su Zurofu? A. Aleksandravičius, alkas.lt/2017/11/15/Arnoldas Aleksandravičius, http://ukininkopatarejas.lt/ ).

Tačiau ne tik visuomenė, bet ir valstybės teisėsaugos institucijos neturi likti nuošalyje, nusišalinti nuo tokių klausimų sprendimo. Priešingai, reikia imtis sisteminių darbų legalizuoto blogio nekaltoms aukoms gelbėti. Atsibuskite tie, kurie laikote save esančiais aukštai viršuje virš mūsų. Bet ne virš Dievo. Valstybės institucijos turi ginti savo valstybės žmones, kuriems atimta apsigynimo teisė, nes jie – Anapilyje.

2017 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Konstitucinis teismas svarstė uždarame posėdyje vieno Lietuvos Seimo nario seksualinio priekabiavimo bylą. Ar tokie klausimai turi būti svarstomi Konstituciniame teisme? O kodėl tokia neglegentia (lot. abejingumas, nepaisymas, negerbimas) per Pasaulį skleidžiamam lietuvių kaip „žydšaudžių tautos“ mitui? Regis, per visą savo veiklos laikotarpį iki šių dienų OSI veiklos rezultatas – 43 JAV pilietybės netekę ir 35 deportuoti asmenys. Lietuvių jų tarpe nedaug. Manyčiau, turėtų rastis Lietuvos Respublikos Seimo narys/ė ar jų grupė ir pateikti paprastą klausimą Lietuvos Konstituciniam teismui: „Ar lietuviai yra „žydšaudžių tauta“ ir ar tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kitoms tarptautinės teisės normoms?“ Manyčiau, jeigu kiltų tokia byla, tai ji turėtų būti svarstoma viešame Konstitucinio teismo posėdyje, tiesiogiai transliuojama per radiją, televiziją ir internetą.

Šį straipsnį norėčiau baigti p. Rasos Razgaitienės nuostabiais žodžiais: „Jei pasaulis, kuriame mes gyvename, kalba apie mus, moraliai vertina mūsų praeitį ir šmeižia mus, mes neturime teisės pasilikti savo uždarame, saugiame ratelyje ir tarpusavyje skųstis, kad mes esame skriaudžiami. Ši problema yra aštri ir reikalaujanti sumanumo, politinių sugebėjimų, pasišventimo ir gilaus įsitikinimo, kad tai, kas yra daroma mums, yra neteisinga“. (In: Rasa Razgaitienė. Iliuzijos ir faktai. „Draugas“, 1984 m. spalio 27 d.).

Rašant šį straipsnį, naudotasi:

Bronius Nemickas. Raganių medžioklė. – Lietuvių spaudos žvilgsnis į OSI. Ethnic community services, Morkūnas Printing.Co. 3001 West 59th Street, Chicago, Illinois,1985, p. 9-15.

Dr. Algimantas Lebionka. Koks Vanagaitės-Zuroffo antisemitizmo kurstytojų ir lietuvių tautos juodintojų kartelio tikslas? Qui prodest? (kam naudinga?). 2017.

Rasa Razgaitienė. Iliuzijos ir faktai. „Draugas“, 1984 m. spalio 27 d.).

A. Aleksandravičius. Sąžinės balsas tautų naikinimo laikais, arba ką nutyli Vanagaitė su Zurofu? A. Aleksandravičius, alkas.lt/2017/11/15/Arnoldas Aleksandravičius, http://ukininkopatarejas.lt/ .

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/v-valiusaitis-t-venclovos-gelbejimosi-ratas-r-vanagaitei-stulbina.d?id=76196507

Melagiai drebės, kol kojas išties. Kokie melagiai ir kodėl? „Draugas“,1983 m. lapkričio 1 d.

http://9tv.co.il/news/2017/10/26/249676.html

http://lebionka.blogspot.lt/2017/02/holokaustas-tarp-tiesos-ir-netiesos.html

2017.11.22; 07:00