Andrėjus Piontkovskis, politikos apžvalgininkas

Saulius Kizelavičius

Po Vokietijos kanclerės Angel Merkel vizito į Kremlių pas Vladimirą Putiną ir į Kijevą pas Volodymirą Zelenskį tegalime brėžti pesimistines išvadas.

Paskutinėmis savo buvimo valdžioje dienomis A.Merkel tapo aktyvia diktatoriaus V.Putino advokate. 2021-aisiais ši ponia akivaizdžiai perbėgo į kitą barikadų pusę. Ji išdavė Ukrainą, o tuo pačiu – demokratiją, padorumą, sąžiningumą, pagarbą teritorinio vientisumo taisyklėms.

Taip, A.Merkel nuo seno palaikė ryšius V.Putinu. Jai nebuvo sunku palaikyti bent formaliai draugiškų santykių su tarptautinėje arenoje chuliganiškai besielgiančiu Rusijos prezidentu, nes ji puikiai mokėjo rusų kalbą, buvo studijavusi Tolstojaus, Dostojevskio kūrybą, dirbo Demokratinėje Vokietijos Respublikoje komjaunimo organizacijose, jai net teko bendrauti su gimtąjame mieste Templine dislokuotais sovietų kareiviais; sovietmečiu ji kaip Sovietų Sąjungai draugiškos VDR komjaunuolė keliavo po Kaukazą.

A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Europos Sąjungoje vargu ar surasite bent kiek giliau Rusiją pažįstančių nei A.Merkel. Išbuvusi Vokietijos kanclerio pareigose beveik du dešimtmečius ji dažnai viešėdavo pas V.Putiną, su juo labai dažnai kalbėdavo telefonu. Pavyzdžiui, nuo 2012 metų iki 2020-ųjų metų A.Merkel ir V.Putinas šnekučiavosi telefonu 67 kartus ir 24 sykius buvo susitikę akis į akį. 2014-aisiais, kai buvo okupuotas Krymas, A.Merkel su kaimyninę valstybę užpuolusiu karo nusikaltėliu tarėsi 30 kartų.

Tačiau ji, kaip nekeista, tuomet, iki 2021-ųjų, dar spaudė V.Putino valdomą Rusiją elgtis padoriai, sąžiningai. Ji nevadino Rusijos „regioninio lygio valstybe“ kaip ponas Barakas Obama, tačiau bandė tramdyti Maskvą ekonominės sankcijomis, įtikinėjo V.Putiną pakeisti savo elgesį. Prisiminkime, kaip ji piktai reagavo, kai Vokietijos žvalgyba nustatė buvus rusų programišių ataką prieš Bundestagą, kaip piktinosi, kai 2019-aisiais Berlyne buvo nužudytas Kremliui ir dabartiniam Čečėnijos valdovui Ramzanui Kadyrovui neįtikęs čečėnas, kaip gelbėjo cheminiu ginklu apnuodyto Aleksejaus Navalno gyvybę.

A. Merkel ir V. Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Be jokios abejonės, jos laikysena buvo dviprasmiška. Kritikuodama V.Putiną ji kažin kodėl netrukdė Vokietijos verslininkams tiesti Ukrainos, Lenkijos ir Baltijos šalių interesus pažeidžiančio dujotiekio „Nord Stream 2“, ji neliepė Bundestagui skirti reikiamo finansavimo karinėms reikmėms, ji įtikinėjo ES surengti aukščiausio lygio susitikimą su V.Putinu, kuris nesurengtas tik aršiai pasipriešinus Rytų Europos šalims. Ir vis tik iki 2020-2021-ųjų ponios A.Merkel nebuvo galima vadinti ištikima V.Putino sąjungininke. Dabar kažkas pasikeitė. Susitikusi su V.Putinu ši ponia taip lankstėsi, taip klusniai antrino kiekvienam V.Putino pareiškimui, kad buvo akivaizdu, kodėl ji skrenda į Kijevą. Ji skuba į Ukrainą, vaizdžiai tariant, tik tam, kad perduotų V.Zelenskiui kategoriškus Kremliaus ultimatumus: griežtai laikytis Ukrainai pražūtingų Minsko susitarimų, vadovautis Štaimajerio formule, suteikti Donbasui ir Luhanskui specialųjį statusą (įteisinti Rusijos įtaką), atsisakyti stojimo į NATO, atsisakyti planų ateityje susigrąžinti Krymą.

Gal išėjusi į pensiją A.Merkel svajoja įsidarbinti V.Putino kontroliuojamose dujų ir naftos kompanijose kaip, sakykim, buvęs Vokietijos vadovas Gerchardas Šrioderis? Tokių pavyzdžių esama ir daugiau – V.Putinui pavyko prisivilioti dar ir aukšto rango buvusius Austrijos bei Prancūzijos politikus.

Tokias uniformas devėdavo Štazi pareigūnai
stazi_emblema
Štazi emblema

Politikos apžvalgininkas, komentatorius Andrėjus Piontkovskis neatmeta versijos, jog A.Merkela, žinoma, svarsto, kuo gi užsiimti išėjus į pensiją. Finansiniu požiūriu būtų labai naudinga plušėti patarėja ar analitike tokiose įmonėse kaip, sakykim, „Gazprom“ arba „Nord Stream – 2“. Tačiau viename videointerviu A.Piontkovskis padarė prielaidą, jog buvęs KGB karininkas V.Putinas galbūt sovietinės VDR žvalgybos „Štazi“ archyvuose surado A.Merkel kompromituojančių dokumentų. Štai ponia ir išsigando, jog, jai neišdavus Ukrainos, bus viešai papasakota, kas 16 metų be perstojo vadovavo Vokietijai ir Europai.

A.Piontkovskis mano, kad tuometinė sovietinė VDR žvalgyba „Štazi“ buvo galinga slaptoji tarnyba, ji rinkusi medžiagą apie visus ir visur – kaip ir tuometinė KGB.

2021.08.23; 09:00

KGB zaidzia sachmatais

Leidyklos „Briedis“ išleista knyga „KGB žaidžia šachmatais“ – kelių autorių bendras darbas, prie kurio prisidėjo Vakaruose gyvenantys Sovietų Sąjungos didmeistriai Borisas Gulko ir Viktoras Korčnojus, buvęs Valstybės saugumo komiteto papulkininkis Vladimiras Popovas ir istorikas Jurijus Felštinskis.

Sovietų Sąjungoje nebuvo tokios sferos, kurios nekontroliuotų KGB. Galingojo Valstybės saugumo komiteto dėmesys neaplenkė ir sporto, kuris, be viso kito, vertintas kaip ideologinės kovos ir propagandos priemonė.

Vadinamoji sovietinė šachmatų mokykla visada buvo Komunistų partijos ir vyriausybės pasididžiavimas, o sovietų šachmatininkų pergalės tarptautinėje arenoje vertinos kaip sistemos pranašumo prieš „supuvusį kapitalistinį pasaulį“ įrodymas. Tačiau tarp stipriausių SSRS šachmatininkų atsirado tokių, kurie nepanoro žengti koja kojon su ideologija. Į tokius „išdavikus“ ir „atskalūnus“ KGB sutelkė visą velniškų „poveikio priemonių“ arsenalą.

Pirmosiose knygos dalyse pasakojama apie glaudų KGB ryšį su pagrindiniais sovietų sporto funkcionieriais, Valstybės saugumo komiteto padalinius, kurie buvo atsakingi už „sportininkų“, tarp jų ir šachmatininkų, „kuravimą“ bei verbavimą. Skaitant sunku patikėti, kiek lėšų ir jėgų buvo mesta, siekiant užtikrinti SSRS dominavimą šachmatų pasaulyje, persekiojant ir terorizuojant visus neįtikusius sportininkus, tuo pat metu globojant režimui lojalius. Komunistų partijos liepiama KGB iš visų jėgų stengėsi ne tik visiškai kontroliuoti sovietų šachmatininkus, bet ir šantažuoti į Vakarus pabėgusius didmeistrius, tokius kaip V. Korčnojus, daryti spaudimą Tarptautinei šachmatų federacijai.

Antroji knygos dalis – pasaulinio lygio šachmatininko, daugelio prestižinių turnyrų nugalėtojo Boriso Gulko prisiminimai. Norėdamas legaliai emigruoti iš SSRS su žmona, taip pat garsia šachmatininke, jis pateikė pareiškimą išvykti, bet net nenumanė, kokius pragaro ratus teks pereiti. Gulko šeimą bandyta paveikti ideologiškai ir psichologiškai, jie šalinti iš turnyrų, neteko visų pajamų, įrašinėti jų bute vykstantys pokalbiai, sutuoktinius bandyta išskirti, kurpiant tariamos neištikimybės „įrodymus“. Tačiau Gulko nepasidavė. Jis skelbė bado akcijas, rengė viešus protestus, visais įmanomais būdais mėgino pranešti apie savo padėtį Vakarų visuomenei. Pagaliau septynerius metus kovos vainikavo pergalė. Perestroikos laikais atkakliai šeimai vis dėlto leista išvykti.

Knyga „KGB žaidžia šachmatais“ parašyta be galo įtraukiančiu, kartais net žaismingu stiliumi. Nemažai dėmesio skiriama pagrindinių saugumiečių „sporto kuratorių“ biografijoms, neretai pateikiami neįtikėtini, netgi absurdiški jų gyvenimo faktai. Vienas pagrindinių knygos antiherojų – partijos ir KGB numylėtinis didmeistris Anatolijus Karpovas, kurio pergalėmis sovietų valdžia buvo ypač suinteresuota.

Mūsų dienomis A. Karpovas yra Rusijos dūmos deputatas, „Vieningosios Rusijos“ frakcijos narys ir didelis V. Putino politikos šalininkas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2021.07.23; 08:15

Pranciškus Prusaitis – Lapė

Kėdainių rajone, Gudžiūnų kapinėse, sekmadienį palaidotas Prisikėlimo apygardos štabo skyriaus viršininkas Pranciškus Prusaitis-Lapė – paskutinysis partizanas, sovietų valdžios nubaustas mirties bausme ir 1963 m. Vilniuje, KGB kalėjime, sušaudytas.
 
35-erių metų sušaudyto partizano P. Prusaičio-Lapės palaikai buvo paslėpti, o Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui vykdant partizanų paieškas Vilniaus miesto Antakalnio kapinių teritorijoje, vadinamose „Našlaičių“ kapinėse, rasti ir identifikuoti.
 
„Dauguma partizanų ginkluotą kovos kelią pasirinko sąmoningai, pasiryžę kovoti tol, kol bus atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė.
 
Dešimt metų vykęs pasipriešinimas yra išskirtinis Lietuvos istorijoje pagal trukmę, visuotinumą ir partizanams nepalankų jėgų santykį. Praeities laisvės kovos mus įkvepia ir primena, kokia didžiulė yra nepriklausomybės kaina“, – sako krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, pabrėždamas istorijos pažinimo ir deramos pagarbos partizanams, kovojusiems už Lietuvos laisvę, svarbą.
 
Laidotuvių ceremonijoje dalyvavo Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos kariuomenės vadovybės atstovai. Šv. Mišias Gudžiūnų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje aukojo vyskupas Jonas Kauneckas ir dekanas kun. Norbertas Martinkus. Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai iššovė pagarbos ir atminimo salves, skambėjo Karinio oro pajėgų orkestro trimitininko atliekamos melodijos, praneša Krašto apsaugos ministerija.
 
1948 m. nenorėdamas tarnauti okupacinėje kariuomenėje, 20-metis P. Prusaitis įstojo į partizanų gretas – Kudirkos rajono Romualdo Šukio-Jogailos būrį. 1949 m. rugpjūtį P. Prusaitis-Lapė su kitais partizanais į Pietų Lietuvą lydėjo LLKS Gynybos pajėgų štabo Organizacinio skyriaus viršininką Petrą Bartkų-Žadgailą. Žygio metu partizanus apsupo gausios okupantų pajėgos.
 
Užpelkių kautynėse žuvo garsūs partizanai P. Bartkus-Žadgaila, B. Liesys-Naktis, V. Šniuolis-Svajūnas ir dalis palydos. P. Prusaičiui-Lapei su keliais partizanais pavyko prasiveržti. 1952 m. vasario 16 d. P. Prusaitis už drąsą kautynėse buvo apdovanotas pirmos rūšies laisvės kovos 3 laipsnio kryžiumi.
 
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę P. Prusaitis-Lapė apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties), jam suteiktas Kario savanorio statusas ir majoro laipsnis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.07.19; 07:00

Pranciškus Prusaitis – Lapė

Liepos 18 dieną, sekmadienį, vyks Prisikėlimo apygardos štabo skyriaus viršininko Pranciškaus Prusaičio–Lapės laidotuvės.

Pranciškus Prusaitis–Lapė buvo paskutinysis partizanas, sovietų valdžios nubaustas mirties bausme. Prieš 58 metus Vilniuje, KGB kalėjime, 35 m. Pranciškus Prusaitis-Lapė buvo sušaudytas, jo palaikai paslėpti.

Pranciškaus Prusaičio–Lapės palaikai rasti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui vykdant partizanų paieškas Vilniaus miesto Antakalnio kapinių teritorijoje, vadinamose „Našlaičių“ kapinėse.

Atsisveikintisu Pranciškumi Prusaičiu–Lape bus galima 2021 m. liepos 18 d. nuo 9 iki 12 val. Gudžiūnų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje (Gudžiūnų sen., Kėdainių raj.).

12-13 val. – Šv. Mišias aukos vyskupas Jonas Kauneckas ir dekanas kun. Norbertas Martinkus.

13.15 val. iškilmingos laidotuvės Gudžiūnų kapinėse.             

Pranciškus Prusaitis-Kiaunė, Kęstutis, Lapė

1928 01 09-1963 07 13

Pranciškus Prusaitis gimė 1928 m. sausio 9 d. Grinkiškio miestelyje (dabar Radviliškio raj.) smulkaus ūkininko 4 vaikų šeimoje. Dviejų metų neteko mamos, nuo vaikystės sunkiai dirbo.

1948 m. gegužę, nenorėdamas tarnauti okupacinėje kariuomenėje, įstojo į partizanų gretas – Kudirkos rajono Romualdo Šukio-Jogailos būrį.

1949 m. rugpjūtį P.Prusaitis-Lapė su kitais partizanais į Pietų Lietuvą lydėjo LLKS Gynybos pajėgų štabo Organizacinio skyriaus viršininką Petrą Bartkų-Žadgailą. Žygio metu partizanus apsupo gausios okupantų pajėgos. Užpelkių kautynėse žuvo garsūs partizanai P. Bartkus-Žadgaila, B. Liesys-Naktis, V. Šniuolis-Svajūnas ir dalis palydos. P. Prusaičiui-Lapei su keliais partizanais pavyko prasiveržti.

P. Prusaičiui pavyko prasiveržti ir po mėnesio Pilionių kaime patekus į rusų kareivių pasalą. Susidūrimo metu kulka P. Prusaičiui nutraukė didįjį pirštą, todėl kurį laiką teko slapstytis ir gydytis plaštaką.Po šio įvykio jam buvo suteiktas grandinio laipsnis.

1950 m. rugpjūčio 9 d. žuvus Jaunučio būrio vadui R. Šukevičiui-Jogailai, P. Prusaitis-Lapė buvo paskirtas būrio vadu, o dar po metų – Prisikėlimo apygardos štabo ryšių įgaliotiniu, aprūpinimo skyriaus vadu.

Partizano P. Prusaičio-Lapės veikla aukštesniųjų vadų buvo labai vertinama. Partizanų Vyriausiosios vadovybės Visuomeninės dalies viršininkas J. Šibaila-Merainis, atestavęs P. Prusaitį, rašė: „yra rūpestingas, savarankiškas ir nuovokus, nepriekaištingai vykdo savo viršininkų įsakymus. Vertas aukščiausio Laisvės Kovotojo garbės apdovanojimo.“ 

1952 m. vasario 16 d. P. Prusaitis už drąsą kautynėse buvo apdovanotas pirmos rūšies laisvės kovos 3 laipsnio kryžiumi.

Dėl partizanų žūčių jų gretos katastrofiškai mažėjo, todėl 1952 m. pavasarį Prisikėlimo apygardos štabą sudarė tik trys pareigūnai: J. Paliūnas-Rytas, A. Juška-Kariūnas, ir P. Prusaitis-Lapė. Gegužės mėn. Prisikėlimo apygarda buvo visai panaikinta, J. Paliūnas-Rytas paskirtas Povilo Lukšio rinktinės vadu, o pati rinktinė įtraukta į Kęstučio apygardos sudėtį. P. Prusaitis-Lapė rinktinės štabe ėjo aprūpinimo skyriaus viršininko pareigas.

Dėl konspiracijos J. Paliūnas-Rytas ir P.Prusaitis-Lapė pakeitė štabo bunkerio vietą įsikurdami Padotnuvio kaime. Štabo perkraustymo reikalais rūpinosi Lapė, į naują bunkerį buvo pernešti ginklai, rotatorius, rašomosios mašinėlės ir spausdinimo priemonės, radijo imtuvas, fotoaparatai, štabo dokumentai ir net 20 kg. popieriaus.

Deja, rinktinės štabui MGB sugebėjo pakišti savo agentą Čestnyj, kuris buvo priimtas į rinktinės štabą darbui su pogrindine spauda. 1952 m. išėjo paskutinis periodinio apygardos leidinio „Prisikėlimo ugnis“ numeris.

1952 m. rugsėjo pabaigoje ryšių punktų tikrinimo metu agentas Čestnyj partizanus P. Prusaitį-Lapę ir L. Jušką-Kariūną pavaišino apnuodytu hematogenu. Lapei ir Kariūnui pasidarius bloga, agentas pasiūlė vandens, nuo kurio dar pablogėjo. Patyręs ir nuovokus Lapė suprato klastą ir nedelsdamas MGB agentą Čestnyj nušovė, o pats kartu su Kariūnu stengėsi kuo greičiau pasitraukti iš tos vietos. Tačiau tą patį vakarą MGB suėmė dar apsvaigusį, į koją sužeistą Kariūną, o kitą dieną čekistams apsupus vadavietės bunkerį nusišovė J. Paliūnas-Rytas.

Likęs vienas, sovietų persekiojamas P. Prusaitis 10 metų slapstėsi pas patikimus partizanų rėmėjus. Slapstymosi metu dirbo žemės ūkio darbus, drožinėjo meniškus kryželius, kuriuos palikdavo savo globėjams kaip padėką.

1962 m. Kėdainių kagėbistams pavyko P. Prusaitį-Lapę areštuoti. Kagėbistai tardė visą pusmetį, o po to LSSR Aukščiausiasis Teismas jam paskelbė mirties nuosprendį. 1963 m. liepos 13 d. Vilniuje, KGB kalėjime, 35 m. Pranciškus Prusaitis-Lapė buvo sušaudytas.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Pranciškus Prusaitis-Lapė apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties), jam suteiktas Kario savanorio statusas ir majoro laipsnis.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2021.07.12; 12:30

Izabel Lasser / Le Figaro

Manoma, kad po buvusių Vokietijos ir Austrijos kanclerių dabar dar ir Fransua Fijonas taps turtingos Rusijos naftos kompanijos direktorių tarybos nariu. Šitaip rašo prancūziškasis „Le Figaro“.

Tai būtų pirmasis stambaus kalibro Prancūzijos politikas, kurį Kremliaus šeimininkui pavyko įvilioti į savo tinklus. Fransua Fijonas – buvęs Prancūzijos premjeras, kurį Maskva pakvietė tapti kompanijos „Zarubežneft“ direktorių tarybos nariu. „Zarubežneft“ – naftos kompanija, kuri priklauso Rusijos Federacijai. 100 proc. akcijų priklauso Rusijai. Kad ši žinia – tikra, byloja ir Rusijos premjero Michailo Mišustino parašas. Štai kokias intrigas atskleidžia publikacijos autorė Izabel Lasser.

Austrijos užsienio reikalų ministrė šoka su Vladimiru Putinu. EPA-ELTA nuotr.

Įsimintina, kad V.Putinui pavyko suvilioti būtent vieną iš Prancūzijos buvusių aukšto rano politikų. Iki šiol Kremliaus valdovui pavykdavę surast vadinamųjų „įtakos agentų“ Vokietijoje ir Austrijoje. Omenyje turima, kad V.Putinas priviliodavo į turtingas Rusijos naftos ir dujų kompanijas buvusius Vokietijos ir Austrijos politikus. Pavyzdžiui: Volfgangas Šiuselis, buvęs (2000-2007) kancleris, „Lukoil“ naftos kompanijos vienu iš vadovų tapo 2019-aisiais. Alfredas Guzenbaueris, buvęs kancleris (2007-2008), tapo „Civilizacijų dialogo“ nariu. Priminsime, „Civilizacijų dalogas“ – tai V.Putino bičiulio KGB karininko Vladimiro Jakunino vadovaujama organizacija, kurios tikslas – rusišką įtaką plėsti visoje Europoje.

Galų gale prisiminkime, kaip buvusi užsienio reikalų ministrė (2017-2019) Karina Knaisel pakvietė V.Putiną pašokti valsą jos vestuvėse 2018-aisiais metais. Netrukus ji buvo pakviesta tapti kompanijos „Rosneft“ direktorių tarybos nare.

A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Kodėl V.Putinui taip puikiai sekasi žvejoti Austrijos vandenyse? Austrija nėra NATO narė. Austrija labai pakanti Rusijos išdaigoms. Austrijai užsienio politika ne itin svarbi. Viena pasiruošusi bendradarbiauti su bet kuo, jei tik įžvelgia naudos. Austrija nebijo bičiuliautis nei su Rusija, nei su Kinija. Ypač, jei to paprašytų Vokietija. Austrija užsienio politikoje dažiausiai elgiasi lygiai taip pat, kaip ir Vokietija. Tokios nuomonės yra publikacijoje cituojamas Antonas Šehovcovas, „Center for Democratic Integrity“ organizacijos direktorius ir knygos „Rusija ir kraštutiniai dešinieji. Juodasis tango“ autorius.

Liūdnai pagarsėjęs Gerhardas Šrioderis. EPA – ELTA nuotr.

Taigi Vokietija ir Austrija – tai šalys, kur V.Putinui sekasi medžioti. Tereikia paminėti buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio pavardę. Šis vokiečių politikas 2005-aisiais tapo svarbia figūra Šiaurės dujotekio valdymo struktūrose, o 2017-aisiais įkėlė koją ir į „Rosneft“ direktorių tarybą kaip pilnateisis narys. V.Putinas taip pat pasirūpino, jog „Nord Stream 2“ vienu iš svarbiausių vadovų taptų buvęs Štazi agentas Drezdeno mieste (kur dirbo ir V.Putinas) Matiasas Varnigas.

Tokiu būdu V.Putinas stiprina rusiškų naftos ir dujų kompanijų įtaką Vakaruose, randa įtakingų lobistų, padeda sušvelninti Vakarų kritiką, adresuojamą Kremliui. Kremlius įsitikinęs, jog kur kas naudingiau papirkinėti įtakingus politikus po vieną, nei ginčytis su Europos Sąjungos vadovybe.

Informacijos šaltinis: Le Figaro

2021.07.05; 08:00

Vytautas Miškinis – Viesulas

Dalius Stancikas

Liepos 4 dieną, sekmadienį, įvyks partizano, Sartų partizanų rajono štabo viršininko Vytauto Kazimiero Miškinio-Viesulo laidotuvės. Į gimtinę partizanas Vytautas Kazimieras Miškinis-Viesulas parvežamas po 59 metų: 1962 m. balandžio 23 d. sovietų valdžia jį sušaudė Vilniaus KGB kalėjimo egzekucijų kameroje ir paslėpė palaikus.

Vytauto Kazimiero Miškinio-Viesulo palaikai rasti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui vykdant partizanų paieškas Vilniaus miesto Antakalnio kapinių teritorijoje, vadinamose „Našlaičių“ kapinėse.

Oficialus atsisveikinimas su Vytautu Kazimieru Miškiniu-Viesulu (1928-11-03 – 1962-04-23) vyks 2021 m. liepos 4 d. nuo 9.00 val. Vajasiškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, Alksno g.5, Vajasiškio kaimas, Degučių sen., Zarasų r.

11.00 val.  – Šv. Mišios, 12.00 val. išnešamas karstas.Vytautas KazimierasMiškinis-Viesulas bus palaidotas Vajasiškio kaimo kapinėse, šeimos kapavietėje.

Vytautas Kazimieras Miškinis gimė 1928 m. lapkričio 3 d. Zarasų apskrities Salako valsčiaus Trinkuškių kaime.

Mokėsi Vajasiškio pradžios mokykloje, Degučių mokykloje, vėliau Zarasų ir Salako gimnazijose. Priklausė pogrindinei Salako miestelio jaunimo organizacijai, nuo 1947 m. palaikė ryšius su Vytauto apygardos Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanais. Sovietų saugumas MGB įtarė Miškinį dalyvaujant pogrindyje, todėl jįsekė.

Kaip pažangiausiam Salako gimnazijos mokiniui sovietinės šventės metu jam buvo liepta nešti Stalino portretą. Vytautui atsisakius ir trenkus portretą į žemę, buvo pašalintas iš gimnazijos. Po šio įvykio vengdamas suėmimo Miškinis 1948 m. nuginklavo sovietinį aktyvistą ir įstojo į partizanų gretas – kartu su kovos draugais J. Dudėnu-Vynu, V. Rusakevičiumi-Tigru ir P. Pošiumi-Gediminu sudarė Laisvės partizanų būrio branduolį.

1950 m. gegužę reorganizavus Laisvės būrį į Žalgirio kuopą, buvo paskirtas Žvalgybos skyriaus viršininku, tuo pačiu metu ėjo ir Sartų partizanų rajono (buvusių Dusetų, Zarasų ir Dūkšto valsčių sankirta) štabo viršininko pareigas. Buvo drausmingas ir pareigingas kovotojas – apie tai liudija paskyrimai į aukštas pareigas ir suteiktas partizanų puskarininkio laipsnis.

Iki 1951 m. Žalgirio kuopos partizanai aktyviai kovojo prieš sovietinius okupantus ir vietinius jų kolaborantus, deja, tų metų pabaigoje MGB pavyko nužudyti arba suimti beveik visus Žalgirio kuopos laisvės kovotojus. Gyvi liko ir kovą tęsė tik Vytautas Kazimieras Miškinis-Viesulas ir Petras Pošius-Gediminas.

1957 m. patikėjęs okupacinės sovietų valdžios pažadais Miškinis-Viesulas legalizavosi. MGB iškart jo nesuėmė – kurį laiką leido gyventi laisvai, taip bandydama iš miškų išvilioti kitus, ginklų dar nesudėjusius partizanus. Tuo pasinaudojęs Miškinis išvyko į Krasnojarsko kraštą pas ištremtus tėvus, o 1961 m. pavasarį kartu su tėvais iš tremties grįžo į Lietuvą.

1961 m. spalio 6 d. kartu su kitais, sovietų pažadais patikėjusiais ir legalizavusiais partizanais, Miškinis buvo suimtas.        

1962 m. kovo 14 d. Miškinis-Viesulas LSSR Aukščiausiojo teismo buvo nuteistas mirties bausme. Mirties bausmė 33 metų Vytautui Kazimierui Miškiniui-Viesului buvo įvykdyta 1962 m. balandžio 23 d. Vilniaus KGB egzekucijų kameroje.

1998 m. lapkričio 23 d. Vytautui Kazimierui Miškiniui-Viesului pripažintas Kario savanorio statusas, 1999 m. sausio 11 d. suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis. Po ilgų paieškų 2020 m. lapkričio 28 d. Lietuvo sgyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Vilniaus našlaičių kapinėse surado paslėptus Vytauto Kazimiero Miškinio-Viesulo palaikus: taip buvo išpildytas jo mamos Uršulės Miškinienės priesakas šeimai – suraskiteVytautą ir palaidokite kaip žmogų. 

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2021.06.28; 10:44

Ramanas Pratasevičius. EPA -ELTA nuotr.

Baltarusijos opozicija užsienyje penktadienį pranešė, kad disidentas žurnalistas Ramanas Pratasevičius, kuris buvo dramatiškai sulaikytas nutupdžius keleivinį lėktuvą Minske, perkeltas į namų areštą.
 
26 metų R. Pratasevičius buvo suimtas gegužę kartu su savo drauge ruse 23 metų Sofija Sapega, kai Baltarusijos valdžia privertė Minsko oro uoste nusileisti „Ryanair“ lėktuvą, skridusį iš Graikijos į Lietuvą, jam esant Baltarusijos oro erdvėje.
 
Abu sulaikytieji kaltinami padėję koordinuoti antivyriausybinius protestus, kurie kilo pernai po to, kai po rinkimų, kuriuos Vakarai laiko suklastotais, Aliaksandras Lukašenka pasiskelbė prezidentu šeštai kadencijai.
 
Penktadienį opozicijos lyderės Sviatlanos Cichanouskajos patarėjas sakė, kad jis kalbėjosi su R. Pratasevičiaus tėvais, kurie informavo, kad jų sūnus perkeltas į namų areštą.
 
„Bet tai nėra laisvė. Tai yra kitokio tipo kalėjimas. KGB žmonės gyvena viename kambaryje su juo“, – socialiniame tinkle „Twitter“ rašė Franakas Viačorka, turėdamas omenyje Baltarusijos nacionalinę žvalgybos agentūrą.
 
Šie komentarai patvirtino ankstesnį BBC rusų tarnybos pranešimą, kuriame cituojamas R. Pratasevičiaus tėvas Dmitrijus, sakęs, kad jo sūnus buvo perkeltas į namų areštą.
 
BBC taip pat pranešė, kad S. Sapega taip pat buvo perkelta į namų areštą. Tą patį patvirtino ir Rusijos naujienų agentūros „Interfax“ ir „RIA Novosti“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.06.26; 09:29

Kazys Škirpa – tautos didvyris. Slaptai.lt nuotr.

Grupė iškiliausių antisovietinio pasipriešinimo dalyvių, Laisvės premijos laureatų, kartu su dar keliais rezistencijos įamžinimu besirūpinančiais bendraminčiais kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) direktorių, prašydami leisti ant Centro valdomo KGB muziejaus pastato Aukų g. 6 Birželio sukilimo metinių proga pakabinti atminimo lentą pirmajam savanoriui ir Sukilimo organizatoriui pulkininkui Kaziui Škirpai. 

„Kazys Škirpa (1895-1979) buvo pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, faktinis Vilniaus karo komendantas, Vėliavos diena tapusio Trispalvės iškėlimo Gedimino pilies bokšte organizatorius, Steigiamojo Seimo narys, ambasadorius, Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) įkūrėjas ir Birželio sukilimo organizatorius. Lietuvos valstybės istorijoje mažai taip pasiaukojamai visą gyvenimą tėvynės reikalams atsidavusių asmenų. 1918 metų pabaigoje dabartinio KGB muziejaus pastate buvo įsikūrusi Vilniaus miesto komendantūra, jai faktiškai vadovavo (ėjo pavaduotojo pareigas) ir čia dirbo Kazys Škirpa. Prašome […] leisti ant šio pastato sienos Aukų gatvės pusėje pakabinti su mūsų pritarimu jaunimo sambūrio „Pro Patria“ iniciatyva ir lėšomis pagamintą pulkininko Kazio Škirpos atminimo lentą.“, – rašoma prašyme. 

Raštą pasirašo Laisvės premijos laureatai Jonas Kadžionis-Bėda, Albinas Kentra-Aušra, Bronislovas Juospaitis-Direktorius, Juozas Mocius-Šviedrys, kardinolas Sigitas Tamkevičius, Nijolė Sadūnaitė ir Antanas Terleckas, taip pat rezistentai vyskupas Jonas Kauneckas, kunigas Robertas Grigas, Petras Plumpa, Jonas Burokas, partizano Juozo Lukšos-Daumanto žmona Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė, skulptorius prof. Gediminas Karalius, architektas prof. Algis Vyšniūnas, istorikas prof. Bronius Makauskas, Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas Besagirskas. 

Pulkininkas Kazys Škirpa

Prašyme atkreipiamas dėmesys, jog pastarąjį dešimtmetį Kazys Škirpa patyrė daug šmeižto dėl tariamo antisemitizmo, nors nėra jokių konkrečiai jo veiksmų ar asmeninių pasisakymų, palaikančių Holokaustą Lietuvoje. „Priešingai, iškilus Lietuvos žydas Vitalijus Karakorskis yra radęs dokumentų, liudijančių Kazį Škirpą gelbėjus Vokietijos žydus nuo nacių persekiojimo“, – teigiama rašte. 

LGGRTC direktorius atsakydamas nurodė, kad negali spręsti šio klausimo, nes dėl atminimo lentų kabinimo esą reikalinga kreiptis ne į pastato valdytoją, o į Vilniaus miesto savivaldybę ir Kultūros paveldo departamentą. 

Atminimo lentos Kaziui Škirpai iniciatyvą iniciavęs „Pro Patria“ sambūris primena, kad 2019 metais jau pakabino atminimo lentą kitam Birželio sukilimo dalyviui, nacių kalintam ir sovietų nužudytam Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai. Jie akcentuoja, kad tada atminimo lentos kabinimas derintas tik su pastato valdytoju ir Kultūros paveldo departamentu, o į savivaldybę dėl leidimo nesikreipė. 

„Vilniaus miesto valdžios atsakymas į kovai už tautos laisvę ir valstybės atkūrimą savo gyvenimus paskyrusių rezistentų prašymą atskleis tikrąjį Lietuvos ir sostinės valdančiųjų požiūrį į visą antisovietinio pasipriešinimo judėjimą, jo dalyvius ir organizatorius bei vadovus“, – sako „Pro Patria“ pirmininkas politologas Vytautas Sinica.

Informacijos šaltinis – propatria.lt

2021.06.22; 05:25

Andrejus Sacharovas. Prisiminimai

Šių metų gegužės 21 d. paminėtas vieno žinomiausių Sovietų Sąjungos disidentų, žmogaus teisių gynėjo, fiziko, akademiko, Nobelio taikos premijos laureato Andrejaus Sacharovo (1921–1989) gimimo šimtmetis. Ši sukaktis visą gegužę bus minima daugelyje pasaulio šalių, Lietuvoje šia proga taip pat vyks ne vienas renginys: bus parodų, konferencijų, filmų peržiūrų.

O leidykla „Briedis“ pristato turbūt patį autentiškiausią kūrinį – jo autobiografinę knygą „Prisiminimai“.

Pats A. Sacharovas savo gyvenimą kartais lygino su Sizifo: jo kopimas į kalną – tai fizikos studijos Maskvos universitete, kuris alkanais karo metais buvo perkeltas į Ašchabadą, kasdieniniai nepritekliai ir sunkus darbas šovinių gamykloje, tada aspirantūra ir jo, kaip perspektyvaus fiziko, įvertinimas – paskyrimas dirbti į slaptą SSRS branduolinių tyrimų centrą Arzamase‑16 (dabar Sarovas, Žemutinio Naugardo sritis).

Šiek tiek apsilaižiusios karo žaizdas didžiosios pasaulio šalys stoja į kitokią kovą ir siekia sukurti kuo galingesnį ginklą. Prasideda branduolinio ginklavimosi varžybos, kuriose SSRS nori groti vienu pirmųjų smuikų, todėl skatina ir remia karo pramonei galinčius pasitarnauti mokslinius tyrimus.

1953 m. sėkmės sulaukia vandenilinė bomba, kurios pagrindinis kūrėjas – A. Sacharovas, Arzamase‑16 tobulinami valdomos termobranduolinės sintezės reakcijos tyrimai, 1954 m. pastatomas pirmasis SSRS tokamakas (uždara tuščiavidurė riestainio formos magnetinė gaudyklė, kurios paskirtis – sulaikyti plazmą vykstant termobranduolinei sintezei), kurio idėjos autorius – irgi A. Sacharovas.

Tapti socialistinio darbo didvyriu, Mokslų akademijos nariu, sulaukti visuotinio kolegų pripažinimo, būti sveikinamam ir apdovanojamam Kremliuje, turėti galimybę pabendrauti su pačiais aukščiausiais SSRS vadovais – atrodytų, štai ji, ta tikrojo SSRS piliečio gyvenimo viršūnė.

Bet daugėjant branduolinių bandymų A. Sacharovą lyg kirminas ima graužti vis gilesnis suvokimas, kad branduoliniai bandymai reiškia šimtų tūkstančių niekuo dėtų žmonių mirtis, jo darbas taip pat stumia žmoniją ir Žemę katastrofos link, o SSRS ir Vakarų konfrontacija gali baigtis branduoliniu karu ir žmonijos susinaikinimu.

Ši prieštara pastūmėjo jį atsitraukti nuo branduolinių bandymų, stoti prieš oficialiąją valdžios poziciją, siekti pasirašyti Branduolinių bandymų uždraudimo sutartį, atrasti kitaminčiais vadinamus disidentus, tapti vienu Žmogaus teisių ir politinio teismo aukų gynimo komiteto įkūrėjų.

Ką reiškė ano amžiaus septintąjį–devintąjį dešimtmetį SSRS ginti žmogaus teises, dalyvauti disidentų teismo procesuose, sakyti tiesą apie SSRS teismus, valdžią, politiką, visagalio KGB darbo metodus? Tai reiškė sparčiai ristis į nuokalnę: netekti visų valstybinių apdovanojimų, privilegijų, kęsti juodinimo kampaniją (ne tik SSRS, bet ir užsienyje), KGB persekiojimą, grasinimus (asmeninius ir nutaikytus į artimuosius) ir galiausiai septynerių metų tremtį – visišką izoliaciją, beteisiškumą ir KGB kontrolę.

Nepaisant to, A. Sacharovas liko ištikimas žmogaus teisių, teisės rinktis gyvenamąją šalį ir vietą, žodžioir kitų prigimtinių laisvių gynėjas.

Šiuos „Prisiminimus“ jam galiausiai pavyko parašyti iš trečio karto – pirmuosius du rankraščius brutaliai pavogė ir sunaikino KGB.

2021.05.28; 08:00

Lietuvos diplomatijos vadovas Gabrielius Landsbergis, dalyvaudamas neformaliame Europos Sąjungos (ES) užsienio reikalų ministrų susitikime Lisabonoje, aptardamas ES veiksmus Baltarusijos atžvilgiu po civilio lėktuvo priverstinio nutupdymo Minske, pastebėjo, kad ES reagavo greitai ir vieningai, o dabar būtina nedelsiant įgyvendinti pirmadienį priimtus Europos vadovų sprendimus Minsko atžvilgiu.
 
ES užsienio reikalų ministrų susitikime ketvirtadienį aptariamas ES Vadovų Tarybos sprendimų įgyvendinimas dėl Baltarusijos, konfliktai ES Rytų kaimynystėje, ES – Afrikos santykiai, Indijos – Ramiojo vandenynų regiono strategija.
 
„Neturėtume izoliuotai vertinti praėjusio sekmadienio oficialaus Minsko išpuolio – tai nėra pavienis veiksmas, tai nuo praeito rugpjūčio tebesitęsiančios eskalacijos dalis, dar vienas A. Lukašenkos režimo bandymas bet kokiomis priemonėmis išsilaikyti valdžioje, keliantis vis didesnę saugumo problemą visai ES. Baltarusijos režimo terorizmo veiksmai negali likti nenubausti. Nedelsdami svarstykime ir sutarkime dėl ekonominių sektorinių sankcijų. Svarstykime naftos produktų, finansų, energetikos, tabako sektorius,“ – sakė ministras ir pabrėžė, kad stiprus tarptautinės bendruomenės atsakas siųstų žinią ir kitiems autoritariniams režimams: „ES turi pasiųsti stiprų signalą Rusijai, kad Europa neužsimerks, vykstant Baltarusijos aneksijai“.
 
Kalbėdamas apie įšaldytus konfliktus Rytų kaimynystėje, G. Landsbergis atkreipė dėmesį, kad visos Rytų Partnerystės šalys – Ukraina, Moldova, Sakartvelas, Armėnija, Azerbaidžanas – yra stipriai paveiktos konfliktų, kurie tik politiškai įšaldyti, tačiau bet kuriuo metu gali tapti karštais.
 
„Šie anklavai – įšaldytų konfliktų teritorijos – primena Kaliningrado srities situaciją: Rusija militarizavusi teritorijas visose buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse ir gali lengvai instrumentalizuoti situaciją – per militarizaciją, pasportizaciją, borderderizaciją, ar pradėdama aktyvią operaciją. Ji nebando ir nenori spręsti įšaldytų konfliktų. Greičiau naudojasi jais, siekdama geopolitinės naudos sau, keldama grėsmę šio regiono stabilumui ir atskirų šalių norui bendradarbiauti su ES“, – sakė ministras ir pabrėžė, kad visos šios konfliktų paveiktos šalys nori daugiau Europos, todėl didesnis ES įsitraukimas – tai tinkamiausias atsakas į destruktyvų Rusijos vaidmenį.
 
Diskusijoje apie ES Indijos – Ramiojo vandenynų regiono strategiją ES diplomatijos vadovas pabrėžė šios strategijos savalaikiškumą ir poreikį gilinti ES bendradarbiavimą su bendraminčiais partneriais bei regiono šalimis.
 
Pasak G. Landsbergio, strateginis ES požiūris į Indijos ir Ramiojo vandenynų regioną padėtų išlaikyti geopolitinę pusiausvyrą regione, atsverti globalius Kinijos siekius, diversifikuoti tiekimo grandines. Be to, svarbu rasti tinkamą pusiausvyrą tarp vertybinių, ekonominių, saugumo ir geopolitinių interesų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.05.28; 00:01

Lietuvos Vyriausybė sekmadienį pareiškė, kad Minsko sprendimą prievarta nutupdyti į Vilnių skridusį lėktuvą vertina kaip „valstybinio terorizmo veiksmą“ ir žada siekti, kad Baltarusijos oro erdvės būtų uždaryta tarptautiniams skrydžiams.
 
„Tai beprecedentė ataka prieš tarptautinę bendruomenę – pasitelkus karinę jėgą buvo sulaikytas civilinis lėktuvas ir jo keleiviai, taip pat pagrobtas Baltarusijos pilietis, kurio gyvybei ir sveikatai gresia pavojus.
 
Nepateisinama, kad įvairių šalių paprasti keliautojai buvo paversti režimo agresijos įkaitais.
 
Tai valstybinio terorizmo veiksmas nukreiptas prieš Europos Sąjungos ir kitų šalių piliečių, prieglobsčio nuo režimo persekiojimo ieškančių Baltarusijos pilietinės visuomenės atstovų, taip pat tarptautinės civilinės aviacijos saugumą“, – teigiama sekmadienio vakarą išplatintame pranešime.
 
„Lietuva reikalaus aiškaus ir bekompromisio tarptautinės bendruomenės atsako.
 
Baltarusijos oro erdvė yra nesaugi visiems. ES turi imtis veiksmingų priemonių apginti visus asmenis, kad ir kokios šalies piliečiai jie bebūtų, kuriems gręsia pavojus dėl neadekvačių režimo veiksmų. Kartu su tarptautiniais partneriais sieksime, kad Baltarusijos oro erdvė būtų uždaryta tarptautiniams skrydžiams.
 
Tai, kas šiandien įvyko, yra išpuolis ne tik prieš Lietuvą, tai ženklas visai Europos Sąjungai ir tarptautinėms organizacijoms“, – pažymi Lietuvos Vyriausybė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.05.24; 00:30

Vilniuje – A. Sacharovo atminimui skirta paroda. Organizatorių nuotr.

Ketvirtadienį Vilniaus rotušėje atidaryta žmogaus teisių aktyvistui, talentingam fizikui ir Nobelio taikos premijos laureatui Andrejui Sacharovui skirta paroda. Ja prasideda A. Sacharovo 100-mečio renginių ciklas. Renginius organizuoja A. Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras prie VDU.
 
Nobelio kalbos klausėsi būdamas Vilniuje
 
Amerikietis žurnalistas Davidas Satteris atsimena: „Kiek pažinojau Sacharovą, jis ne tik viešai kalbėjo apie politinių represijų atvejus, bet ir pasirodydavo už teismo rūmų, kuriuose vykdavo disidentų teismas, durų, taip išreikšdamas savo palaikymą jiems.“
 
Prie teismų rūmų Andrejus Sacharovas pasirodė ir Vilniuje 1975 m., būtent tomis dienomis, kai Osle jam turėjo būti įteikta Nobelio taikos premija. Sovietų valdžia neleido išvykti už sąjungos ribų, todėl premiją atsiimti ir kalbą perskaityti jis patikėjo savo žmonai Jelenai Bonner. Kalboje minėdama politinius kalinius J. Bonner perskaitė ne vieną lietuvišką pavardę, tarp kurių buvo Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, Petras Paulaitis, Liudvikas Simutis, Viktoras Petkus ir kiti. A. Sacharovo dėka šias pavardes išgirdo visas pasaulis, o jis pats ceremonijos klausėsi per radiją būdamas Vilniuje.
 
„A. Sacharovas ne tik nuolat kėlė mažųjų šalių savarankiškumo ir nepriklausomybės bei visų visuomenių lygybės klausimus tarptautiniu mastu, bet ir asmeniškai kovojo už lietuvių politinių kalinių išvadavimą, rėmė pastangas atkurti Lietuvos nepriklausomybę“, – aiškina VDU dėstytojas dr. Dainius Genys.
 
Europos Parlamento pirmininkas Davidas Maria Sassoli teigia: „1989 m. vasarį, kai buvo įteikta pirmoji Sacharovo premija, tuometis Europos Parlamento pirmininkas Lordas Plumbas paaiškino naujai sukurto prizo ir jo pavadinimo prasmę. Pasak jo, apdovanojimas skirtas pagerbti minties laisvę ginančius asmenis, o Europos Parlamentui šią kovą įkūnija Andrejus Dmitrijevičius Sacharovas. Tas pats galioja ir šiandien, jo šimtmečio metais.“
 
Parodoje – filmų ištraukos ir originalūs „samizdatai“
 
Parodos Vilniaus rotušėje pagrindas buvo sukurtas A. Sacharovo centro Maskvoje, į anglų kalbą medžiagą išvertė Cathy Fitzpatrick, ekspoziciją žymiai papildė A. Sacharovo premiją teikiantis Europos Parlamentas ir A. Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras Kaune. Parodą remia Vokietijos ir Norvegijos ambasados.
 
Parodoje „Andrejus Dmitrevičius Sacharovas – epochos žmogus“ lankytojai pamatys nuotraukas iš Sacharovo gyvenimo, jo ir apie jį išleistas knygas, vietoje veiks ir nedidelis kino teatras, kuriame bus rodomi neilgi filmukai: Josifo Pasternako filmo apie Sacharovą ištraukos, prancūzų žurnalisto Nicolaso Miletičiaus ir ukrainiečių filmų kūrėjos Lesios Charčenko klipas iš disidentų interviu, interviu su A. Sacharovo anūke Marina Sacharov-Liberman ir keturi filmukai, kuriuos A. Sacharovo šimtmečiui sukūrė Europos Parlamentas.
 
Apsilankę Vilniaus rotušėje galės pamatyti ir kelis asmeninius A. Sacharovo daiktus, savilaidžio dar kitaip vadinamo „samizdato“ kūrimo priemones, sužinos, kaip jis buvo gabenamas į Vakarus, pamatys originalius „samizdatus“.
 
Sacharovo reikšmė pripažįstama iki šiol
 
Už žmogaus laisves Sovietų sąjungoje kovojusį mokslininką prisimena daugelis. „Mums Sacharovas buvo moralinė figūra, Sovietų sąjungos sąžinė. Niekas nevadino jo Sacharovu, tik Andrejumi Dmitrevičiumi. Žmogus su tokiu nuostabiu protu ir visomis galimybėmis būti Sovietų sąjungos nomenklatūroje, bet visko atsisakė tik dėl to, kad vadovavosi savo sąžine“, – pažymi A. Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro direktorius prof. Robertas van Vorenas.
Vilniaus rotušėje – paroda Nobelio taikos premijos laureatui A. Sacharovui atminti. Organizatorių nuotr.
 
Publicistas, „The Economist“ bendradarbis Edwardas Lucasas teigia: „Andrejus Dmitrijevičius Sacharovas savo pavyzdžiu parodė, kaip reikia atsispirti pagundai nuleisti rankas. Jo kova leido suprasti, kad ir Rusijos žmonės buvo komunizmo belaisviai. (…) Dėl savo neprilygstamų intelektualinių pasiekimų A. Sacharovas negalėjo būti nurašytas kaip koks hipis ar netikėlis. Jis priešinosi sovietinei melo ir žiaurumo citadelei iš vidaus, iš pačios gerbiamos mokslo įstaigos širdies. Žinoma, KGB būtų galėjusi jį nutildyti, tačiau nebūtų galėjusi jo sugniuždyti, kaip ir nebūtų buvusi pajėgi uždrausti mums juo žavėtis.“
 
„Sacharovas gynė mus, sovietų politinius kalinius. Visus. Jis kvietė civilizuotą pasaulį siekti visų mūsų, demokratų, nacionalistų, religinių aktyvistų, išlaisvinimo. Už tai jis iš esmės ir buvo be teismo nubaustas. Andrejus Sacharovas buvo šviesus, išmintingas ir labai kuklus žmogus“, – teigia buvęs disidentas Ukrainoje, psichiatras Semionas Gluzmanas.
 
Gegužę Vilniuje numatytos dvi filmų apie A. Sacharovą peržiūros, tarptautinė konferencija, kurioje dalyvaus įvairūs mokslininkai ir A. Sacharovo anūkė bei įdukra, gimtadienio koncertas, kurį surengs pianistas iš Ukrainos Aleksėjus Botvinovas, ir karikatūrų paroda. Visi renginiai, išskyrus koncertą, yra nemokami, į juos registruotis galima www.sacharovosimtmetis.lt
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.05.07; 06:33

Paroda – KGB sulaikyti užsienio žvalgai. Fiktyvių dokumentų pavyzdžiai

Šaltasis karas tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų demokratinių valstybių aktyviai reiškėsi ne tik politikos srityje, ginklavimosi varžybose, bet ir visuomenei nematomoje specialiųjų tarnybų tarpusavio kovoje. Šios tarnybos stengėsi išaiškinti varžovų paslaptis ir kartu apsaugoti savąsias.

Represijomis ir bauginimais padėjęs sovietų valdžiai kontroliuoti visuomenę, KGB aktyviai veikė ir vykdydamas žvalgybinę veiklą užsienyje bei kontržvalgybinę – šalies viduje. Sovietai tam skyrė ypač daug dėmesio ir finansų, todėl KGB tapo viena galingiausių ir žinomiausių specialiųjų tarnybų pasaulyje.

Šnipinėjimu užsienio valstybėse užsiėmė SSRS KGB Pirmoji vyriausioji valdyba – PGU. Ją sudarė daug įvairių padalinių, kurie rūpinosi žvalgybinių operacijų planavimu, techninėmis priemonėmis, agentų darbu, dokumentais, radijo ryšiu, šifravimu, gautų duomenų analize.

Antra, ne ką mažiau svarbi sovietų saugumo užduotis, buvo kova su užsienio žvalgybų veikla Sovietų Sąjungos viduje. Už kontržvalgybą buvo atsakinga KGB Antroji vyriausioji valdyba.

„Amerikiečių žvalgas – Diplomatas Smitas ir jo įranga. Smitas buvo demaskuotas jam bandant nufotografuoti karinį objektą”
„Amerikiečių žvalgas – Diplomatas Smitas ir jo įranga. Smitas buvo demaskuotas jam bandant nufotografuoti karinį objektą”

Atskiri skyriai sekė į SSRS atvykusius užsieniečius – turistus, žurnalistus, studentus, įvairių sričių specialistus, sporto, kultūros renginių dalyvius. Į kiekvieną iš jų buvo žiūrima kaip į potencialų užsienio specialiosios tarnybos agentą. Užsieniečiams buvo skirti atskiri viešbučiai ir restoranai su paslėpta sekimo įranga ir KGB „parengtu“ personalu, lankytis galima buvo tik leistinose teritorijose.

Nuolatos buvo stebimos „kapitalistinių“ valstybių ambasados ir jų darbuotojai. Diplomatinis imunitetas buvo labai palanki priemonė žvalgybinei veiklai pridengti, dėl to ambasados dažnai tapdavo pagrindiniais žvalgybos centrais.

Sovietų valdžia, KGB vadovybė mėgdavo pasigirti pagautais šnipais – tai buvo svarbi propagandinio karo ir komunistinės ideologijos dalis.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras parengė virtualią parodą „KGB sulaikyti užsienio žvalgai ir jų įranga“, kurioje demonstruojamas propagandiniams ir mokomiesiems tikslams KGB parengtas fotografijų ciklas apie sugautus užsienio žvalgus, iš jų atimtą įrangą ir ginklus. Parodą galima rasti čia:

https://slides.com/lggrtc/kgb-sulaikyti-uzsienio-zvalgai-ir-ju-iranga/fullscreen?token=q-a_eBhC

„Amerikiečių agento buitiniai daiktai. Spiningo ritėje jis saugojo bloknotą su šifrais ir šnipo užrašais, suomiško peilio rankenoje – instrukciją, skutimosi teptuke – slaptaraiščiui naudotas tabletes“
„Amerikiečių agento buitiniai daiktai. Spiningo ritėje jis saugojo bloknotą su šifrais ir šnipo užrašais, suomiško peilio rankenoje – instrukciją, skutimosi teptuke – slaptaraiščiui naudotas tabletes“
„Wadie“ modelio pistoletas ir rašiklių bei automatinių pieštukų pavidalo ginklai su įvairiais cheminiais preparatais užtaisytais šoviniais“

Virtualioje parodoje naudojama medžiaga saugoma Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinyje „Sovietų represinių žinybų veikla“.

Nuotraukos iš LGGRTC archyvo

Užrašai ant nuotraukų:

  1. „Amerikiečių žvalgas – Diplomatas Smitas ir jo įranga. Smitas buvo demaskuotas jam bandant nufotografuoti karinį objektą”
  2. „Amerikiečių agento buitiniai daiktai. Spiningo ritėje jis saugojo bloknotą su šifrais ir šnipo užrašais, suomiško peilio rankenoje – instrukciją, skutimosi teptuke – slaptaraiščiui naudotas tabletes“
  3. „Wadie“ modelio pistoletas ir rašiklių bei automatinių pieštukų pavidalo ginklai su įvairiais cheminiais preparatais užtaisytais šoviniais“

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Dalius Egidijus Stancikas yra Vyriausiasis  specialistas (Strateginio vystymo ir komunikacijos skyrius)

2021.04.30; 12:00

Lietuvos apeliacinis teismas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Sausio 13-osios byloje nuteistojo Jurijaus Melio advokatas Ryšardas Burda teigė, kad nuteistajam nepalankus Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas bus skundžiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
 
„Mano galva, mes skųsime (sprendimą – ELTA) Aukščiausiajam Teismui, eisime toliau iki Strasbūro. Pažiūrėsime, kaip kitos teismo instancijos nagrinės“, – žurnalistams sakė R. Burda.
 
J. Meliui ir  KGB grupės „Alfa“ vadovui Michailui Golovatovui atstovaujantis advokatas taip pat pažymėjo apie esą Lietuvos teismų daromą „loginę klaidą“.
 
„Teismo pranešimas iš vienos pusės buvo logiškas. Atsižvelgiant į tai, kiek buvo ir kokios paskirtos bausmės eiliniams tankistams ir kitiems žmonėms. Bet toji logika remiasi klaidingu požiūriu, kad apskritai galėjo būti veika, kvalifikuota pagal nusikaltimus žmogiškumui 2011 m.“, – teigė advokatas.
 
„Mūsų teismai daro loginę klaidą, aiškindami, kad 1946 m. Niurnbergo procesas yra taikytinas ir 1991 m. įvykiams ar kad tie patys principai automatiškai gali būti perkelti, nors sudėtys ar atskiri elementai yra visiškai nauji“, – pridūrė jis.
 
Advokato teigimu, tiek M. Golovatovas, tiek J. Melis teismo sprendimą vertina neigiamai.
 
„Jis (M. Golovatovas – ELTA) neigiamai vertina šią situaciją, lygiai taip pat neigiamai vertina ir Jurijus Melis. Dėl to jis, matydamas ir prognozuodamas, kad situacija bus priimta ne jo naudai, atsisakė dalyvauti teismo posėdyje“, – sakė advokatas.
 
R. Burda taip pat teigė neįsivaizduojantis, kaip Lietuva spręs neturtinės žalos atlyginimą, kurį priteisė teismas.
 
„Dėl valstybei padarytos žalos, tai yra tarpvalstybinis susitarimas ir čia – Lietuvos Vyriausybės galvos skausmas“, – sakė jis.
 
Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė neturtinės žalos Lietuvai atlyginimui iš visų nuteistųjų priteisti 10,8 mln. eurų.
 
Teismas taip pat nusprendė sugriežtinti bausmes nuteistajam Rusijos piliečiui J. Meliui ir nuteistajam buvusiam sovietų karininkui Genadijui Ivanovui.
 
Bylą nagrinėjo teisėjų kolegija, susidedanti iš Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Ernestos Montvidienės, Justo Namavičiaus ir Egidijos Tamošiūnienės. Byla savo apimtimi, nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų skaičiumi yra viena didžiausių baudžiamųjų bylų, nagrinėtų šalies teismuose. Šioje byloje nukentėjusiaisiais pripažinta daugiau kaip 700 asmenų.
 
Sausio 13-osios byloje baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenys yra kaltinami dėl tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymo, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimo, kankinimo ar kitokio nežmoniško elgesio su jais ar jų turto apsaugos pažeidimo, draudžiamos karo atakos, uždraustų karo priemonių naudojimo.
 
1991 m. sovietų kariniams daliniams mėginant užimti Televizijos bokštą, Spaudos rūmus ir Lietuvos radijo bei televizijos pastatą, iš viso žuvo 14 žmonių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.31; 14:32

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.

Taip jau susiklostė, kad vasario 16-oji visai šalia kovo 11-osios. Bet kaip jos nutolę viena nuo kitos, 103 ir 31, net 72 metai. Nors fizikai dabar teigia, kad laikas sąlyginis dalykas. Gal ir taip. Tačiau žmogaus gyvenimas gan aiškiai apibrėžtas įrėmintas laike – gimei – mirei. O kas buvo tarp šių datų, retai ir prisimeni, nes atrodo, kad viskas pralėkė kaip viena diena.

Taip dabar masto ir jauni gimę po kovo 11. O kas tas Sąjudis, o kam jis buvo reikalingas. Jiems sunku suprasti, o kodėl vyresni žmones lygina, kas buvo anksčiau ir dabar. Ir dar nežinia, ko tie vyresni nepatenkiti. Juk dabar – LAISVĖ. Ką noriu, tą ir darau. Noriu mokausi, noriu ne. Noriu dirbu, noriu – tinginiauju. Noriu – elgiusi padoriai, noriu ne. Juk aš jaunas ir man viskas galima. Aš laivas kaip tas vėjas. Mane privalo gerbti ir aptarnauti. Visi priklauso nuo mano norų. Ir jokios prievartos. Niekas neturi teisės suvaržyti mano TEISIŲ. Kas gali priversti mane eiti į mokyklą? Tėvai? Jukaujate. Moment apskųsiu už smurtą (psichologinį) šeimoje ir priekabiavimą. Ir tiek žinių.

Sakysite, buvo sovietmečiu toks Pavlikas Morozovas, kuris savo tėvą valdžiai paskundė, tai valdžia tėvą į kalėjimą įkišo. O ką – mūsų žmogus buvo. Jis jau tada suprato, kad vyresni neturi jokių galių prieš jaunimą. Vyresnių vieta tik istorijos šiūkšlyne arba kalėjime. Dabar mūsų, jaunų valdžia, jiems naują (kalėjimą) žada pastatyti. Lai sau sėdi su savo pasenusiomis tiesomis. Juk kiek galima tas seniai pasenusias tiesas apie pareigas, atsakomybę, vyresniųjų gerbimą mums, jauniems, į galvą brukti. Tai opiumas liaudžiai, kaip mėgdavo sąkyti marksizmo klasikas. Jis nedurnas „bičas“ buvo. Juk būtent jis ir jo „chebrytė“ apie laisvą meilę prabilo pirmieji. Ką ten hipiai. Jie tik po pusės šimtmečio pabudo. O bolševikai iškart laisvą meilę ir jokių šeimyninių įsipareigojimų – paskelbė. Ką ten paskelbė, net praktikavo. Tikrai pagal mus. Tik vėliau tie durniai seniai apie šeimą prabilo. Va matote, tai tikrai iš sovietyno atitemta atgyvena…Ką, sakysite neteisus, o gi visi jauni tai suprato ir jokių šeimų nekuria ir sau smagiai gyvena. O vaikai tai čia jų pačių problema, kaip nors išaugs. Juk kiekvienas dėl savęs gyvena. Nori gyveni, nori ne. Štai Norvegijoje jau seniai visi vaikai bendri, jie valstybės nuosavybė. Matote, kokie čia Lietuvoje atsilikę. Švietimas kaltas, ne tas Tiesas dėsto!

Vaikai Gedimino prospekte Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Labai dažnai valdžia mėgsta per šventes apie vertybes porinti. Jie vis bruka pasenusias tiesas apie pareigą, kad reikia dėl valstybės stengtis. Nu jie visai jau nusivažiavo. Mums, jauniems, tikrosios vertybės tai LAISVĖ! Sakote, iškovojote. Gal ir taip, o mes ja pasinaudosime kaip manome mums reikalinga, jūsų nepaklausime. Juk dabar mūsų laikai ir mūsiškiai valdžioje. Net Laisvės partija yra. Jie sutvarkys, kad jokios prievartos niekas mums negalės taikyti. Vien tik pamąsčius apie tai jus iškart nupurtys kaip elektros šoku. Štai gera mintis. Reikia tas senienas iš jų galvų išguiti taikant modernų gydymo būdą – elektrošoko terapiją. Mūsų deleguoti bendraminčiai tuoj legalizuos narkotikus, visų rūšių seksą, kada noriu, kur noriu ir su kuo noriu. Juk jau mokslininkai įrodė, kad susilaikymas kenkia sveikatai.

Sakote, reikia mokytis, o kam. Mes naršydami internete visko iškmokstame. Sakote, dirbti reikia. O kam? Juk valdžia turi pašalpomis aprūpinti. O dar kriptovaliutos „pasikasime“. Dar vyresni, nupušę nuo darbų, savanoriškai  mums į „piramides“, kaip pašto karveliai, suneš savo santaupas. Baikite jūs juk LAISVĖ!

A dar sakote pareiga, teisėsauga privers. Baikite juokauti. O ką už beribės mano asmeninės laisvės kasdienį šventimą išdrįso per šiuos 31 metus nubausti. Ką ten nubausti – sutramdyti už jaunatvišką šėlsmą ir tai bijosi. Štai per pačio karantino įkarštį, kai vyresni, kaip kokių drignių apsiriję verkia, kad dirbti negali, važinėti neleidžia. Mūsiškiai šimtadienius švenčia. Ir ką jūs manote, labai išgąsdino baudomis? Baikite parintis. Niekas jų nemokės. O ką jie mums padarys. Ką padarė, kai už valstybinius pinigus mūsų vadukai pliažą be vandens įrengė. Ir dar ten, kur kažkokio sukilimo vadus šaudė. Dar kažkas bandė sakyti, kad ten šalia žmones kankino. Kad taip elgtis žema ir  niekšinga. Ir ką, o gi seniai patriukšmavo ir pšyk… Juk Laisvė…

Šoka vaikai. Slaptai.lt nuotr.

Kažkaip panašiai gan didelė dalis mūsų jaunosios ir net viduriniosios kartos atstovų masto ir panašiu slengu postringauja. Baisiausia, kad taip masto ir jų balsais į aukščiausią valdžios olimpą atvesti parlamentarai. Laisvė be jokių stabdžių. Laisvė jiems asocijuojasi su pilnu savo įnorių tenkinimu, bet kokia kaina. Tai tas visuomenės dalį apėmęs puvėsis, kuris kaip vėžys ėda visą mūsų valstybės kūną.

Moralė, atjauta, pareiga, dorovė, pasiaukojimas jiems ne šio pasaulio dimensijos. Tai atgyvenos, kurias kaip mantrą kartoja jau nurašyti seniai. Ir jeigu pasiskaitysite influenciarių tekstų, suprasite, kad tai, ką parašiau, deja, skaudi TIESA!

Labai įdomu, kaip tai korosponduojasi su vasario 16 ir kovo 11 Lietuvos valstybę kūrusių vyrų ir moterų puoselėtomis, deklaruotomis vertybėmis, planuotais siekiais. Kaip tai vertintų už Lietuvą galvas sudėję jauni, baisiomis sąlygomis gyvi žeminėse žiemomis puvę, mūsų Tėvynės partizanai. Ką galėtų pasakyti savo gyvenimus sovietiniuose lageriuose praleidę mūsų tautiečiai, svajoję apie klestinčią dorą, visiems teisingą, nepriklausomą Lietuvą. Jeigu atliktume skaidrią, viešą visuotinę Tautos apklausą. Labai įdomu, ką jie pasakytų. Ar partizanai už tokią Lietuvą kovojo? Ar visa Lietuva tapusi Sąjudžiu tokios Lietuvos siekė. Ar apie tai svajojo mūsų patriarchas Jonas Basanavičius su dar 19 savo bendraminčių prieš 103 metus?

Specialiai supriešinta, pastoviai kiršinama, blizgančių parduotuvių vitrinų Lietuva turi daug kuo pasigirti. Pavyzdžiui, kaip sovietmečiu sukurtas milijardines vertybes leido vagims išsidalinti arba apsukriems užsienio vertelgoms už centus prispirkti. O masę nuoširdžiai, sąžiningai dirbusių žmonių, iš darbų ir ne tik, iš Tėvynės prievarta išvaryti. Iš sovietų LTSR valdžia perėmė beveik 4 milijonus gyvenančių Lietuvoje. Ir tai po visų trėmimų, vežimų į Sibirus, žudymų nacių ir sovietų. O po 31 Nepriklausomybės meto vos 2,8 milijono besuskaičiuojame. Galime „didžiuotis“, kad turime  485 milijonierius ir nelabai dižiuotis 600 000 balansuojančių ant skurdo ribos, praktiškai skurstančių. Per šiuos 31 metus nei vienas rimtas kyšininkas ar vagis, nei vienas valdžios vyras ar moteris, pridariusieji aibes nuostolių valstybei ir net ją išdavę nesėdi kalėjime. Jie nepakaltinami ir neteisiami. Ką ten teisiami. Jie net nepasmerkiami. Aferos didesnės ar mažesnės vyksta pastoviai, praktiškai nenutrūkstamu konvejeriu. Net pandemija jų neišgąsdino. Atvirkščiai atvėrė naujas galimybes. Retkarčiais viešai sukeliamas triukšmas. Bet dar nebuvo nė vieno atvejo, kad kalti būtų nubausti. Arba apsimelavusiems  triukšmadariams  būtų duotas deramas atsakas. Ką ten nubausti, jie net viešai NEPASMERKIAMI. Kad kiti įsisamonintų, jog taip daryti negalima. O dabar pasirodo, kad galima. Ir ypač skatinamas MELAS, PATYČIOS, SPECIALIAI KELIAMI SKANDALAI. Juk kaip liaudies išmintis sako…drumzliname vandenyje žuvytės geriau gaudosi… O jie ir „gaudo“ savo naudą, mūsų visų kitų sąskaita. Ir prisigaudę, naujus planus kuria, kaip dar daugiau prisgaudyti, nes gobšumui ribų nėra.

Vaikai ant ledo lyčių. Ar nepražus?Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir nors pirmoji šio rašinio dalis panaši į pamfletą. Deja reikia su apmaudu pripažinti, tai tikrovė, tik truputį susaržuota.

Apie skurdo, socialinės nelygybės ir ypač skaudžios temos – teisingumo nebuvimo valstybėje problemas, praktiškai niekas nekalba. Niekas net nebando pripažinti, kad tai jau tapo kolosialia problema, kuri gresia ne tik valstybės nacionaliniam saugumui. Nes tokioje korumpuotoje ir chaotiškai besitvarkančioje valstybėje idealu savo ardomąją veiklą vykdyti priešiškų valstybių specialiosioms tarnybomis. Iš stambių kyšininkų, vagių, seniau egzistuojančių buvusių KGB slaptųjų bendradarbių bei jų atžalų jau sukurta galinga penktoji kolona. Šios šutvės – klano nariai pralindę į valstybės aukščiausius valdymo postus, užvaldę žiniasklaidą ir socialinius tinklus. Būtent jie surezga ir diriguoja vykdant amžiaus aferas silpninančias mūsų valstybę, nuskurdinančias jos gyventojus, kelia sumaištį ir supriešina žmones. Jie vykdo lietuvių tautos genocidą ir jos valstybės tylų griovimą. Taip gali nebereikėti nei priešiškų valstybių akyvaizdaus įsikišimo. Jei taip ir toliau viskas vyks. Jei mūsų aukščiausios valdžios vyrai ir moterys iš baimės apie tai atvirai prabilti ir toliau bandys viską nuslėpti, mūsų valstybė supus iš vidaus ir praras savo egzistencinę prasmę. Kai nebeliks vertybių, nebeliks ir valstybės. Nebeliks ir lietuvių Tautos. Tai baisūs žodžiai, bet juos privalu garsiai pasakyti, nes bijau, kad gali būti per vėlu.

Politika – kaip korida. Slaptai.lt nuotr.

Šventinės datos ne tik gražios kalbos. Šventinės datos tai atviros krajuojančios žaizdos ant Tautos kūno, dėl mūsų visų abejingumo ir pakeliui pamestų idealų pasekmė. Ar dar sugebėsime žaizdas užgydyti o idealus prikelti iš pelenų. Klausimas, kaip sakoma vertas milijono… Pavyzdžiui, aš pats žinau viena – Laisvė be ATSAKOMYBĖS yra Anarchija, kuri veda į susinaikinimą… o gal tai Lemtis?

P.S. šių eilučių autorius nėra nusiteikęs prieš visą jaunimą. Lietuva turi dar daug gražaus ir doro jaunimo. Deja, ši gražioji jo dalis yra per daug kukli. O ta mažoji arogantiška yra ciniškai agresyvi. Jie daro viską, kad prievarta primestų mums savo „vertybes“, kurios veda į degrdaciją ir išsigimimą, o ne į Kūrybą ir suklestėjimą bei Tikrąją Laisvę.

Daktaras Algimantas Matulevičius yra LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės pirmininkas, Verslo ir politikos ekspertas

2021.02.17; 17:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Rytoj – Vasario 16-oji. Lietuviui – labai svarbi šventė. Šiomis dienomis mūsų spaudoje, televizijoje, radijoje laidose – gausu su 1918-ųjų vasario 16-ąja susijusių komentarų. Ši diena pelnytai atiduodama istorijai, politikai.

Nepriklausomybės eisena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau džiaugdamasis padidėjusiu susidomėjimu istorija, turiu pripažinti, jog Lietuva, deja, nepriskirtina valstybėms, kuriose istorinės temos būtų nagrinėjamos itin objektyviai, sąžiningai. Lietuviškoje erdvėje – gausu nutylimų, tendencingumų. Lietuvoje esama net ujamų istorikų, mat viešumon jie, užuot patylėję, tempia nemalonius, nepatogius faktus.

Todėl leiskite ir man tarti Vasario 16-osios apmąstymams skirtą žodį. Deja, ne itin džiugų. Švenčių metu priimta linksmintis, didžiuotis. Tačiau kodėl turėčiau krykštauti iš džiaugsmo, jei jo – ne tiek daug?

Monografijų apie dušanskius, raslanus ir zimanus vis dar neturime

Pirmiausia į akis krenta, kaip Lietuva nagrinėjanti žydų bendruomenei nemalonias temas. Ogi niekaip. Tabu. Mirtina tyla. Visi, kas tik apie jas užsimena, – užpuolami, kritikuojami ir galų gale krenta. Sutinku, privalome žinoti savo niekadėjų nusikaltimus. Nesiginčiju – visi klystkeliai turi būti registruoti, išsamiai aprašyt. Lietuviškųjų nuodėmių nevalia slėpti. Tačiau savo istorikų ar istorija besidominčių publicistų, rašytojų stumti į šalį vien už tai, kad jie iškelia ne tik lietuviams, bet ir žydams nepatogius klausimus, – argi tai demokratiška?

Istorikas Valdas Rakutis. Slaptai.lt nuotr.
Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.

Istorikas Valdas Rakutis nepasakė nieko smerktino, ragindamas žvelgti į Antrojo pasaulinio karo istoriją iš abiejų pusių. Vienintelė mažytė nuodėmė – galbūt raginimą derėjo išdėstyti ne Holokausto dienos proga. Tačiau demokratinė valstybė tokią „nuodėmę“ privalo toleruoti. Mat tokiais atvejais svarbiausia, ar tai tiesa: jei atkakliai smerkiame bent šiek tiek su fašistine Vokietija susijusius asmenis, registruokime ir su Kremliaus režimu bendradarbiavusius.

Mus ragina, kad sąžiningai analizuotume savųjų biografijas, pro padidinamąjį stiklą peržvelgtume net menkiausią įtarimą. Tik kodėl anoji pusė iki šiol nei parengė, nei ruošiasi rengti mokslinių monografijų, sakykim, apie dušanskių, raslanų, zimanų nusikaltimus? Kaip mums elgtis, jei fiksuojame kiekvieną savo tikrą ar tariamą nuodėmę, o kiti savas nuodėmes nutyli, slepia? Jei anoji pusė remiasi KGB archyvais priimdama juos už gryną pinigą, kodėl mes negalime analizuoti, kas vokiškos okupacijos metais buvo parašyta „Lietuvių archyve“?

Štai istorikas Arūnas Gumuliauskas pasiūlė priimti rezoliuciją, skelbiančią lietuvių tautą nesant žydžaudžių tauta. Tokia rezoliucija buvo labai reikalinga. Bet jį nutildė tvirtindami, jog lietuvių tautos šia fašistinei Vokietijai priskirtina nuodėme niekas nekaltina. Ar tikrai – niekas nepriekaištauja, niekas nebara, niekas nesmerkia?

Iš Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro išstumtas profesionaliai istorija besidomintis publicistas Vidmantas Valiušaitis, savo knygose, straipsniuose, videokomentaruose pažėręs akivaizdžių faktų, kaip mūsų didvyriai Jonas Noreika ir Kazys Škirpa nepagrįstai kaltinami simpatijomis fašistinei Vokietijai.

Kas kris kitas? Nejaugi LGGRTC darbuotojas Dalius Stancikas, parašęs labai reikalingą knygą „Kūju per Lietuvos istoriją“? Juk ir jis neskuba to meto lietuvių veikėjams kabinti žydžaudžių etiketės…

Baltarusiški akcentai

Kita tema – baltarusiška. Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanauskaja mūsų šalyje ir giriama, ir palaikoma. Tai – teisinga laikysena. Taip mušti protestuotojų, kaip elgiasi Aliaksandras Lukašenka, – negalima. Lietuva privalo ištiesti pagalbos ranką baltarusių protestuotojams.

Sviatlana Cichanouskaja. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Bet man neteko girdėti, kad kas nors iš mūsiškių žurnalistų ir politikų šios ponios būtų viešai ir atvirai paklausę apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Astravo atominę elektrinę. Man labai rūpi žinoti, ką apie LDK kilmę mananti ši ponia ir ar ji sutinkanti, jog Astravo atominę elektrinę būtina kuo greičiau stabdyti? O jei net ir pasakė, kad LDK kilmė – lietuviška, net jei patvirtino, jog „Astravo AE būtina sustabdyti, nes ji kelia grėsmę Vilniui“, ar mūsų žvalgybos guldo galvą, jog privačių pokalbių metu ši ponia nekalba priešingai?

Ką žinome apie Aleksejų Navalną?

 Panaši ir Aleksejaus Navalno istorija. Be abejo, jis drąsus vyras. A.Navalno dokumentiniai filmai, pasakojantys, kaip Rusijos žvalgybos atstovai nuodijo jį „Novičioku“, arba ta juosta, susukta apie pasakiškus Vladimiro Putino rūmus, – verti dėmesio, pagarbos.

Aleksejus Navalnas. EPA – ELTA nuotr.

Bet man pirmiausia rūpi išsiaiškinti, ką A.Navalnas yra sakęs, kai Rusija užuolė Gruziją, Ukrainą. Jei jis tikrai tvirtino, esą tuos gruzinus vertėtų užmėtyti sparnuotosiomis raketomis, jei jis tai tvirtino nuoširdžiai, niekieno neverčiamas, tai didelė tikimybė, kad sparnuotosiomis raketomis šis jaunuolis kada nors panorės apmėtyti ir Lietuvą. Tikiuosi, kad Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, neseniai prie Rusijos ambasados dalyvavęs A.Navalną remiančiame mitinge, žinąs atsakymą į šį klausimą?

Korupcijos pažabojimas Rusijoje – svarbi tema. Bet ne mažiau svarbu žinoti, ar nenuilstančio kovotojo su korupcija širdis nėra sukaustyta imperinio mąstymo ledkalnių.

Kada bus įvertina ASALA veikla?

Štai propatria.lt leidinyje skelbiama ištrauka iš Gatestono instituto vyresniojo bendradarbio Raymondo Ibrahimo (knygos „Kardas ir scimitaras: keturiolika šimtmečių tarp islamo ir Vakarų“ autorius) teksto, kuriame skambiai šaukiama, esą „net 340 milijonų krikščionų pasaulyje patiria didžiulius persekiojimus“. Ten rašoma, jog šiandien pasaulyje dėl religinių įsitikinimų kiekvieną dieną nužudoma 13 krikščionių, 5 krikščionys pagrobiami, užpuolama 12 bažnyčių.

Mums būtina žinoti šią liūdną statistiką. Bet ar jūs nepasigendante lyginamosios analizės? Kodėl nepateikta skaičių, kiek pasaulyje kasdien nužudoma žmonių vien dėl to, kad jie – musulmonai? Tuomet antimusulmoniškus faktus palyginčiau su išpuoliais prieš krikščionis ir matyčiau tikrąją padėtį. Dabar gi atrodo, kad pučiama tik į vieną pusę – tik musulmonai skriaudžia krikščionis, o štai krikščionys – musulmonų niekad niekur neskriaudė ir nė nesiruošia skriausti.

Paminklinė lenta prie įėjimo į Baku metropoliteną. Ji primena, kad čia dar ne taip seniai buvo surengtas teroro aktas. Slaptai.lt nuotr.

Bet juk tai – netiesa. Prisiminkime Kryžiaus karus, Alžyro okupaciją, prisiminkime karą prieš Afganistaną, Irako bombardavimus, išpuolius prie Balkanų musulmonus, su žeme sulygintą Čečėnijos sostinę Grozną.

Galų gale prisiminkime, kiek nuo 1975 iki 2002 metų Europos sostinėse armėnų teroristinės organizacijos ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak nužudė turkų diplomatų, rezidavusių Vienoje, Madride, Paryžiuje, Berlyne, Kopenhagoje? Surengti 235 teroro aktai, surengta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas. Šių išpuolių metu žuvo 524 asmuo, įskaitant 105 įkaitą.

Azerbaidžano miestas Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių

Prisiminkime, kaip 2020-ųjų antroje pusėje Armėnijos ginkluotosios pajėgos apšaudė Azerbaidžano miestus Bardą, Giandžą ir Terterą (šių išpuolių metu žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai, dar 322 buvo sužeisti).

Ar šie skaičiai įtraukiami į ataskaitas apie religinį nepakantumą? Ar mes žinome, kad liūdnai pagarsėjusi ASALA, prieš kelis dešimtmečius persekiojusi turkų diplomatus, 2019-ųjų sausio 1 dieną yra nusiuntusi bauginantį laišką Beirute (Libanas) rezidavusiam turkų diplomatui, prie ambasados pastato sudegino Turkijos vėliavą (Turkijos vėliavos buvo deginamos ir kitose šalyse prie diplomatinių Turkijos misijų)? Ar žinome, kad 2021 metų sausio 20 dieną ASALA išplatino pareiškimą, jog organizacijos nariams nedraudžiama imtis teroro prieš Kalnų Karabachą 2020-ųjų pabaigoje atsiėmusius Azerbaidžano ir jam talkinusios Turkijos piliečius?

Pabandykite šiuos faktus paskelbti lietuviškoje žiniasklaidoje, ir pamatysite, kad tai – ne taip paprasta. Kritikuoti musulmonus – kiek tik širdis geidžia, priekaištauti krikščionims – nevalia! Nors, pavyzdžiui, tarptautinė bendruomenė pripažįsta, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Tačiau Lietuva nepasveikino Azerbaidžano, susigrąžinusio prieš kelis dešimtmečius dėl Armėnijos agresijos prarastas žemes, įskaitant ir tuos septynetą gretimų rajonų, niekaip nesusijusių su Kalnų Karabachu. Nepasveikino ir Turkijos, kuri padėjo azerbaidžaniečiams susigrąžinti tai, kas Azerbaidžanui priklauso pagal tarptautinę teisę. O juk tai – svarbus, reikšmingas įvykis.

Kas slepiama armėniškuose archyvuose?

Susiraskite LRT paskelbtą „Radio Free Europe /Radio Liberty (RFE/RL) tekstą – RL Armėnijos tarnybos direktoriaus Harry Tamraziano pokalbį su „Carnegie Europe“ Kaukazo ekspertu Thomu de Waalu. Ten – nė menkiausios užuominos, kad, remiantis tarptautine teise, Kalnų Karabachas yra neginčijama Azerbaidžano teritorija. Kai šis faktas nutylimas, beprasmės visos kitos diskusijos. Bent man taip atrodo.

Antiturkiškos propagandos pavyzdžiai

Prisiminkime, kaip Lietuvos Mokslų Akademija neįsileido Turkijos ambasados pakviestų istorikų, kad šie išdėstytų savąją poziciją apie tragiškus 1915-uosius, o Armėnijos ambasados pakviestiems svečiams – atlapojo duris? Štai ir nežinome, kad turkams itin nepalankią ataskaitą „Armėnų tautos tragedija“ parašęs JAV ambasadorius Henris Morgentau, rezidavęs Stambule 1913-1916-aisiais, iš viso – 780 parų, grubiai iškraipė faktus. Per savo rezidavimą Osmanų imperijoje jis nebuvo išvykęs iš Stambulo nė į vieną problemišką regioną – apsiribojo poilsinėmis, pramoginėmis kelionėmis po tuometinę Osmanų imperiją. Tad jau vien dėl to jo ataskaita nelaikytina objektyvia.

Bet yra ir kita priežastis, kodėl tos ataskatos neverta laikyti objektyvia. Šią ataskaitą rašyti jam padėjęs vertėjas, patarėjas, laikytas dešiniąja ranka – Aršagas Simavonianas. O jo sekretorius buvo Akopas Andonianas. Svarbu ne tai, kad tiek patarėjas, tiek sekretorius buvo armėnų kilmės. Svarbu, kad abu šie armėnai nekentė turkų ir visko, kas turkiška. Todėl buvo grubiai tendencingi.

O ką galima pasakyti apie Johanes Lepsius veikalą „Vokietija ir Armėnija 1914 – 1918. Diplomatinių depešų rinkinys“? Nejaugi ir juo verta aklai pasitikėti? Apie šį asmenį žinoma, kad jis buvo aklai proarmėniškai nusiteikęs ir patalogiškai nekentė turkų. Jis į savo depešas, pavyzdžiui, neįtraukė specialaus kaizerio agento Lois Mozel ir karininko Felikso Guso pranešimų, kaip armėnų ginkluotosios formuotės bičiuliavosi su Osmanų imperijos prieše carine Rusija, iš Rusijos carų gaudavo ginklų, su rusais derino savo išpuolius prieš turkus.

Tokių tendencingų nutylėjimų, iškraipymų – labai daug. Bet Lietuva nenorinti jų žinoti. Vengianti net užsiminti, kad 2005 metais būtent Turkija pasiūlė Armėnijai suburti bendrą istorikų komisiją, kuri ištirtų visas 1915 metų tragedijos priežastis ir pasekmes. Oficialusis Jerevanas – kategoriškai atsisakė. Matyt, bijo, kad į paviršių iškils daug nemalonių faktų.

Donaldas Trampas ir cenzūra

Žodžiu, Lietuvoje iki tikros demokratijos – dar toloka. Dar daug draudžiamų, ignoruojamų, nutylimų temų.

Donaldas Trampas (Donald Trump)

Vienintelė paguoda – ne tik Lietuva turinti sunkumų. Delfi.lt portale perskaičiau įdomų Vido Rachlevičiaus straipsnį „Didysis lūžis: amerikietiškosios svajonės pabaiga“. Prisipažinsiu: Donaldas Trampas man niekad nepatiko. Ypač tuomet, kai Helsinkyje pataikavo Vladimirui Putinui. Neįtikinami atrodė ir D.Trampo priekaištai dėl suklastotų rinkimų. Prisimenu ir gordonua.com portale paskelbtą interviu su į Ameriką senokai pasitraukusiu buvusiu KGB darbuotoju Jurijumi Švecu, kuris tvirtino, jog Rusijos specialiosios tarnybos buvo nusižiūrėjusios D.Trampą jau senų seniausiai.

Ir vis tik blokuoti D.Trampo paskyrų socialiniuose tinkluose – negalima. Ginčykimės su juo, kritikuokime jį, demaskuokime jį, bet tik neribokime jo teisės į žodžio laisvę.

Pritariu V.Rachlevičiui, manančiam, jog D.Trampo paskyrų blokavimas – antidemokratiškas žingsnis. Pritariu V.Rachlevičiui, jog tikroji demokratija ir žmogaus teisės prasideda nuo žodžio laisvės.

Žodžio laisvė – neliečiama ir nekvestionuojama jokiomis formomis. Žodžio laisvė – be jokių „su sąlyga“, „jeigu“, „bet“.

Žodžio laisvė arba yra, arba jos nėra.

2021.02.15; 07:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Tomorrow is February 16th. It is a very important holiday for Lithuania. During these days, in our press, on television, on radio, there are many comments about February 16, 1918. This day is given to history, to politics.

However, while welcoming the increased interest in history, I must admit that Lithuania is unfortunately not one of the countries where historical topics are examined very objectively, honestly. There are many silenced moments and biased approaches. There are even nagged historians in Lithuania, because instead of being silent, they draw unpleasant, uncomfortable facts in public.

So let me also say a word for the reflection on February 16th. Unfortunately, not very happy. It is common to have fun and be proud during the holidays. But why should I be overwhelmed with joy, if not so much of it is around?

We still do not have monographs on dushanskis, raslans and zimanas

(Jewish collaborators of the Soviet regime participating in the killing and deportation of Lithuanians – T.P. )

First of all, it is striking how Lithuania deals with topics that are unpleasant for the Jewish community. It simply does not. It is a taboo. Deadly silence. Everyone who mentions them is attacked, criticized and eventually falls. I agree, we must know the crimes of our bad guys. I do not dispute – all mistakes must be registered, described in detail. Lithuanian sins must not be hidden. However, pushing aside our historians or publicists interested in history of the country simply because they raise issues that are inconvenient not only for Lithuanians, but also for Jews, is that democratic?

Historian Valdas Rakutis did not say anything reprehensible, urging to look at the history of the Second World War from both sides. The only minor sin was that the call should not have been made on the Holocaust Day. But a democracy must tolerate such „sin.“ After all, in such cases, the most important thing is whether this is true: if we stubbornly condemn people who were at least somewhat related with fascist Germany, let us also register those who cooperated with the Kremlin regime.

Valdas Rakutis. Slaptai.lt nuotr.
Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt foto

We are urged to honestly analyze our peoples’ biographies, to look through the magnifying glass at the slightest suspicion. Just why has the other side so far neither prepared nor has plans to prepare scientific monographs on, say, the crimes of the dushanskis, raslans, zimanas? What should we do if we record every one of our real or perceived sins and others hide their own sins? If that side relies on the KGB archives and accept them as true facts, why can’t we analyze what was written in the Lithuanian Archives during the years of German occupation?

Historian Arūnas Gumuliauskas proposed to adopt a resolution declaring that the Lithuanian nation is not the nation of Jewish killers. There was a real need for such a resolution. But he was silenced, claiming that no one blames the Lithuanian nation for this sin attributable to the fascist Germany. Is it true that no one reproaches, no one rebukes, no one condemns?

Vidmantas Valiušaitis, a publicist interested in history, has been expelled from the Lithuanian Center for Genocide and Resistance, in his books, articles and video comments presented the obvious facts about how our heroes Jonas Noreika and Kazys Škirpa are unjustifiably accused of sympathizing with fascist Germany.

What will fall next? Will it be Dalius Stancikas, an LCGR employee, who wrote the much-needed book „Hammering the history of Lithuania“? After all, he is not in a hurry to hang the labels of Jewish killers on Lithuanian characters of that time…

Belarusian accents

Another topic is Belarusian. The leader of the Belarusian opposition, Sviatlana Tsikhanouskaya, is both praised and supported in our country. This is the right posture. It is not possible to beat the protesters in this way, as Alexander Lukashenka is doing. Lithuania must lend a helping hand to Belarusian protesters.

Sviatlana Tsikhanouskaya. EPA-ELTA foto.

But I have not heard that any of our journalists and politicians have publicly and openly asked that lady about the Grand Duchy of Lithuania and the Astravec nuclear power plant. I am very interested to know what this lady thinks about the origin of the Grand Duchy of Lithuania and whether she agrees that it is necessary to shut down the Astravec nuclear power plant as soon as possible? And if she even said that the origin of the Grand Duchy of Lithuania was Lithuanian, even if she confirmed that „the Astravec NPP must be stopped because it threatens Vilnius“, is our intelligence certain that this lady does not speak the opposite during private conversations?

What do we know about Alexei Navalny?

The story of Alexei Navalny is similar. Of course, he is a brave man. Navalny’s documentaries, which tell how Russian intelligence poisoned him with „Novichok“, or that film about Vladimir Putin’s fabulous palace, are noteworthy and respectful.

Alexei Navalny. EPA – ELTA nuotr.

But my first concern is to find out what Navalny said when Russia invaded Georgia, Ukraine. If he really claimed that it would be worthwhile to throw those Georgians with cruise missiles, if he claimed this sincerely, without being forced by anyone, then there is a high probability that this man will want to throw cruise missiles on Lithuania. I hope that the Member of the Seimas Laurynas Kasčiūnas, who recently participated in the rally in support of A. Navalny in front of  the Russian Embassy, knows the answer to this question?

Curbing corruption in Russia is an important issue. But it is no less important to know that the heart of the tireless anti-corruption fighter is not trapped in the icebergs of imperial thinking.

When will the activities of ASALA be evaluated?

Here is an excerpt from the text of Rayat Ibrahim, a senior fellow at the Gateston Institute (author of the book “The Sword and the Scythian: Fourteen Centuries between Islam and the West”), which prophesies that „as many as 340 million Christians in the world are being persecuted”. It says that in the present world, 13 Christians are killed, 5 Christians are abducted and 12 churches are attacked every day for their religious beliefs.

We need to know these sad statistics. But aren’t you missing a comparative analysis? Why is there no figure for how many people are killed every day in the world just because they are Muslims? I would then compare the anti-Muslim facts with the attacks on Christians and see the real situation. Now it seems that the blowing is only one way – only Muslims are hurting Christians, and the Christians have never hurt Muslims anywhere and are not going to hurt them.

ASALA

But this is not true. Let us remember the Crusades, the occupation of Algeria, the war against Afghanistan, the bombings of Iraq, the attacks on Muslims in the Balkans, the equated Chechen capital, Grozny.

Finally, let’s remember how many Turkish diplomats residing in Vienna, Madrid, Paris, Berlin, and Copenhagen were killed by the Armenian terrorist organizations ASALA, Dasnakcutiun, Gncak in the European capitals from 1975 to 2002? There were 235 terror acts, 70 murder and 41 assault cases. 524 people were killed during these attacks, including 105 hostages.

Let’s recall how in the second half of 2020, the Armenian armed forces fired on the Azerbaijani cities of Bard, Gianja and Terter (69 civilian Azerbaijanis were killed and another 322 were injured in these attacks).

Are these figures included in reports of religious intolerance? Do we know that the infamous ASALA, who persecuted Turkish diplomats a few decades ago, sent a scary letter to a Turkish diplomat residing in Beirut (Lebanon) on January 1, 2019, and burned a Turkish flag near the embassy building (Turkish flags were burned in other countries as well, near the Turkish missions)? Do we know that on January 20, 2021, ASALA issued a statement that members of the organization are not barred from committing terror against the citizens of Azerbaijan and Turkey, who took back Nagorny Karabakh in the end of 2020?

Try to publish these facts in the Lithuanian media, and you will see that it is not so simple. It is allowed to criticize Muslims – as much as the heart desires, but not to blame Christians! Although, for example, the international community recognizes that Nagorny Karabakh belongs to Azerbaijan. However, Lithuania did not congratulate Azerbaijan, which recovered the lands lost decades ago due to the Armenian aggression, including those seven neighboring districts that had nothing to do with Nagorny Karabakh. Also it did not congratulate Turkey, which helped the Azerbaijanis to regain what belongs to Azerbaijan according to the international law. After all, this is an important, significant event.

What is hidden in the Armenian archives?

Find the text of Radio Free Europe / Radio Liberty (RFE / RL) published by LRT – a conversation between Harry Tamraziano, Director of the RL Armenian Service, and Thom de Waalu, a Caucasus expert at “Carnegie Europe”. There is not the slightest hint that, under international law, Nagorny Karabakh is an indisputable territory of Azerbaijan. When this fact is silenced, all other discussions are meaningless. At least that’s what it seems to me.

Remember how the Lithuanian Academy of Sciences did not allow historians invited by the Turkish Embassy to present their position on the tragic 1915s, and opened doors for guests invited by the Armenian Embassy? That is why we do not know that the US Ambassador Henri Morgentau, who resided in Istanbul in 1913-1916, for a total of 780 days, wrote a report extremely unfavorable to the Turks, entitled „The Tragedy of the Armenian People“, grossly distorted the facts. During his residence in the Ottoman Empire, he did not leave Istanbul in order to visit any problematic region – he limited himself to leisure, recreational trips around the then Ottoman Empire. Therefore, his report cannot be regarded as objective.

But there is another reason why his reports should not be considered objective. The translator, an adviser, considered his right-hand was Arshag Simavonian, helped him write this report. And his secretary was Acopus Andonian. What matters is not that both the adviser and the secretary were Armenians. It is important that both these Armenians hated the Turks and everything Turkish. They were therefore grossly biased.

Turkish flag

And what about Johannes Lepsius’ work „Germany and Armenia 1914 – 1918. Collection of Diplomatic Mail“? Is it worth  to trust it blindly? This person is known to have been blindly pro-Armenian and pathologically hated the Turks. He did not include in his mail, for example, reports from Lois Mozel, a special Caesar agent, and Felix Gus, officer, informing that Armenian armed formations befriended the enemy of the Ottoman Empire, Tsarist Russia, receiving weapons from Russian Tsar, and coordinating their attacks against the Turks with the Russians.

There are a lot of such tendentious defaults and distortions. But Lithuania does not want to know them. Avoiding even mentioning that in 2005 it was Turkey that proposed Armenia to convene a joint commission of historians to investigate all the causes and consequences of the 1915 tragedy. Official Yerevan – categorically refused. Apparently, there are fears that a lot of unpleasant facts will come to the surface.

Donald Trump and censorship

So Lithuania is still a long way from a real democracy. There are many forbidden, ignored, and silent topics.

The only consolation is that not only Lithuania is in difficulty. On the Delfi.lt portal, I read an interesting article by Vidas Rachlevičius „The Big Break: the End of the American Dream“. I will admit: I never liked Donald Trump. Especially when he pandered Vladimir Putin in Helsinki. Trump’s accusations of rigged elections were also unconvincing. I also remember an interview published on the gordonua.com portal with Yuri Schwec, a former KGB employee who had left for America a long time ago, who claimed that the Russian special services had been eyeing Trump for a long time.

Donald Trump

And still, Trump’s accounts on social networks should not be blocked. Let us argue with him, criticize him, unmask him, but let us not restrict his right to freedom of expression.

I agree with V. Rachlevičius, who believes that blocking D. Trump’s accounts is an anti-democratic step. I agree with V. Rachlevičius that real democracy and human rights start with freedom of speech.

Freedom of speech is inviolable and unquestionable in any form. Freedom of speech – without any „provided“, „if“, „but“.

Freedom of speech either exists or does not exist.

2021.02.15; 00:30

Vladimir Putin and Donald Trump. EPA – ELTA foto

Apie tai britų laikraščiui „Guardian“ papasakojo buvęs KGB šnipas Jurijus Švecas, kurį Sovietų Sąjunga praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje buvo išsiuntusi veikti Vašingtone. Švecas palygino Trumpą su „Kembridžo penketuku“ – britų šnipų grupe, kuri Antrojo pasaulinio karo ir Šaltojo karo pradžioje perduodavo Maskvai valstybės paslaptis.

67 metų Švecas buvo svarbus žinių šaltinis Craigo Ungero knygai „American Kompromat“ („Amerikiečių kompromatas“, 2021), kurioje aptariami Trumpo santykiai su mirusiu finansininku Jeffrey‘iu Epsteinu. 2018 m. išėjo kita Ungero knyga „House of Trump, House of Putin“ („Trumpo namai, Putino namai“).

„Tai pavyzdys, kaip verbuojami žmonės, kai jie dar buvo studentai, kad po to iškiltų iki reikšmingų pareigybių; panašiai nutiko su Trumpu“, – pasakė Švecas telefoniniame pokalbyje iš savo būsto Virdžinijos valstijoje.

KGB majoras Švecas devintąjį dešimtmetį dirbo Vašingtone. Kaip priedanga pasinaudojo TASS‘o agentūros korespondento darbu. 1993 m. jis apsigyveno JAV ir gavo JAV pilietybę, dirbo saugos tarnybos tardytoju, buvo 2006 metais Londone nužudyto Aleksandro Litvinenkos partneris.

Ungeras naujausioje knygoje aprašo, kaip Trumpas patraukė sovietinių tarnybų dėmesį, kai jis 1977 m. pirmąkart vedė čekų modelį Ivaną Zelničkovą. Trumpas tapo verbavimo operacijos taikiniu. Veiksmus vykdė Čekoslovakijos žvalgyba, bendradarbiaudama su KGB.

1980 metais renovuotame Niujorko viešbutyje „Grand Hyatt New York“ buvo atidaryta Trumpo bendrovė „Trump Organization“ – jo pirmas didžiulis darbas nekilnojamojo turto rinkoje. Trumpas šiam viešbučiui nupirko 200 televizorių iš sovietinio emigranto Semiono Kislino, elektronikos bendrovės „Joy-Lud“ bendrasavininkio Niujorko Penktojoje aveniu.

Jurijus Švecas

Švecas mano, kad bendrovę „Joy-Lud“ kontroliavusi KGB, o Kislinas veikęs kaip „agentas stebėtojas“, identifikavęs jauną perspektyvų verslininką Trumpą kaip potencialų aktyvą. Kislinas neigia sąsajas su KGB.

1987 metais Trumpas su žmona Ivana pirmąkart lankėsi Maskvoje. Švecas mano, kad tuomet KGB stengėsi paveikti Trumpo pažiūras. KGB operatyvininkai, meilikaudami Trumpui, pakišo mintį, kad jis turėtų užsiimti politika.

„KGB buvo surinkusi daug informacijos apie jo asmenybę, vadinasi, asmeniškai žinojo, kas jis toks. Pojūtis toks, jog jis buvo labai neapsaugotas intelektine, psichologine prasme ir pasidavė meilikavimui“, – Švecas pasakoja savo atsiminimuose.

„Jie tuo pasinaudojo. Jie žaidė žaidimą, kad jiems padarė didelį įspūdį jo asmenybė ir jie matantys Trumpą, tą vaikiną, kuris vieną dieną galėtų tapti Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu, kad tik tokie žmonės, kaip jis, gali pakeisti pasaulį. Jį „pamaitino“ šiomis aktyviomis sumanymų frazėmis, ir tai įvyko. Tuomet tai buvo didelis tuometinės KGB veiklos pasiekimas“, – tvirtina Švecas.

Sugrįžęs į JAV, Trumpas pradėjo domėtis galimybe būti nominuotas JAV prezidento rinkimams nuo Respublikonų partijos, net surengė kampanijos mitingą Niuhempširo valstijos Portsmuto mieste. Šiai akcijai paskyrė puslapio dydžio reklamą laikraščiuose „New York Times“, „Washington Post“ ir „Boston Globe“, skleidžiusią skepticizmą dėl JAV dalyvavimo NATO, apkaltinusią Japoniją išnaudojant JAV.

Švecas pasakojo, kad toks požiūris apie gynybą sujaudinęs Maskvą. Tuomet jis ką tik buvo grįžęs  iš JAV į gimtinę ir KGB pirmojoje vyriausiosios direkcijos būstinėje Jeseniove gavęs telegramą, charakterizuojančią šią reklamą kaip veiksmingą „aktyvo planą“, kurį įvykdė  naujas KGB aktyvas.

EPA – ELTA nuotraukoje – specialusis prokuroras Robertas Miuleris

„Buvo sunku patikėti, kad kas nors tai paviešintų savo vardu ir kad tai paliktų įspūdį rimtiems žmonėms Vakaruose, bet taip įvyko ir pagaliau šis vaikinas tapo prezidentu“, – sako buvęs KGB šnipas.

Maskva teigiamai atsiliepė apie Trumpo rinkimų pergalę 2016 metais. Ypatingojo prokuroro Roberto Millerio tyrime neaptariamas slaptas Trumpo kampanijos bendrininkų pokalbis su Rusijos atstovais.

Švedas laikraščiui „Guardian“ pasakoja apie savo atliktą tyrimą: „Man Millerio pranešimas teikė didelių vilčių, nes žmonės laukė, kad bus iš esmės ištirti visi Trumpo ryšiai su Maskva, bet buvo tirta tik nusikaltimą liečiantys klausimai. Tenai nebuvo jokių papildomų tyrimo aspektų dėl Trumpo ir Maskvos santykių.“

„Mes nusprendėme tuos pamatus tvirtinti. Todėl aš atlikau savo tyrimą ir tada susitikau su Craigu. Mes nusprendėme šioje knygoje parašyti tai, ką paliko neištyręs Milleris“, – pridūrė Švecas.

Septynių knygų autorius ir buvęs žurnalo „Vanity Fair“ redaktorius Ungeras sakė, kad Trumpas buvo Rusijos „aktyvas“. „Tai prasidėjo devintąjį dešimtmetį, kai rusai kaip patrakę ėmė verbuoti ir stengėsi patraukti dešimčių dešimtis žmonių“.

„Trumpas buvo tobulas taikinys daugeliu atvejų: jo išdidumas ir narcisizmas padarė jį natūraliu verbavimo taikiniu. Tai buvo kultivuojama ilgiau nei 40 metų, iki pat jo išrinkimo“, –  tvirtina naujos knygos autorius.

Apie pirmą Trumpo kelionę į Maskvą ir galbūt ryšį su KGB yra rašęs ir „Guardian“ užsienio korespondentas L. Hardingas savo 2017 m. išleistoje knygoje „Collusion: Secret Meetings, Dirty Money, and  How Russia Helped Donald Trump Win“(„Sąmokslas: Slapti susitikimai, nešvarūs pinigai, ir kaip Rusija padėjo Donaldui Trumpui nugalėti“).

Lubianka – buvusi KGB būstinė. EPA – ELTA nuotr.

Hardingas, pateikdamas ištraukas iš savo knygos internetiniame žurnale „Politico“, detaliau apibūdino tuometinę situaciją KGB ir Sovietų Sąjungoje.

Hardingas rašė, kad KGB neturėjo didelių pasisekimų veikiant prieš JAV, todėl norint pagerinti veiklą buvo pasitelktos „draugiškos žvalgybos“, pavyzdžiui, Čekoslovakijos ir Rytų Vokietijos. Autorius daro prielaidą, kad KGB sudarė Trumpo dosje jau 1977 metais, kai jis vedė 28 metų Čekoslovakijos modelį Ivaną Zelničkovą. Jo pirmąja žmona, kaip komunistų valdomos šalies piliete, domėjosi tiek šalies žvalgyba, tiek JAV Federalinis žvalgybos biuras (FBI), tiek Centrinė žvalgybos valdyba (CIA).

Šaltojo karo metais čekų ir vengrų šnipai garsėjo savo profesionalumu ir buvo dažnai panaudojami užsienio valstybių operacijose, ypač JAV ir Lotynų Amerikoje, nes buvo ne tokie pastebimi kaip Maskvos siųsti šnipai.

Zelničkovos pirmoji santuoka buvo sudaryta su Austrijos nekilnojamojo turto agentu. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje ji persikėlė į Kanadą – pas draugą slidinėjimo instruktorių, nes tuo  metu likti Čekoslovakijoje buvo „neįsivaizduojamai sunku“. Po to Zelničkova persikėlė į Niujorką ir 1977 metų balandį susituokė su Trumpu.

2016 m. Čekijoje atskleistose bylose paaiškėjo, kaip Čekoslovakijos šnipai sekė Trumpą ir skaitė laiškus, kuriuos Ivana Trumpa siuntė savo tėčiui inžinieriui Milošui. Paaiškėjo, kad Ivana Trumpa yra paminėjusi savo vyro susidomėjimą politika.

Sugrįždamas į 1987 metus, Hardingas rašo, kad Trumpo vizitą į Maskvą sovietų  diplomatinė tarnyba aukščiausiu lygiu suderino su KGB. Tai įvyko tuo metu, kai KGB užsienio žvalgybos tarnybos vadovas Vladimiras Kriučkovas norėjo, kad KGB  darbuotojai užsienyje užverbuotų kuo daugiau amerikiečių.

Pats Trumpas pasakojo, kad jo pirmos kelionės į Maskvą idėja gimė 1986 metų rudenį, kai vieno verslininko renginyje sėdėjęs šalia Sovietų Sąjungos ambasadoriaus Jurijaus Dubinino ir kalbėjosi apie didelio ištaigaus viešbučio statybą šalia Kremliaus. Dubinino dukra „buvo skaičiusi apie Trumpo Bokštą ir viską žinojo apie jį“, – rašė Trumpas savo 1987 m. išleistame biuletenyje „The Art of the Deal“ („Sandėrio menas“). Natalija Dubinina pasakoja, kad Trumpas jos tėvą sutikęs 1986 metų kovą Trumpo Bokšte ir ambasadorius sužavėjęs Trumpą  kaip puikus anglų kalbos žinovas ir nuostabus pokalbio draugas.

Centrinės Amerikos žvalgybos (CŽV) emblema JAV vėliavos fone

Trumpas rašė, kad 1987 metų sausį gavęs Dubinino laišką, jog sovietų tarptautinė turizmo agentūra „Inturist“ susidomėjusi viešbučio statyba. Dubininas suderino kelionę, ir Trumpas su žmona Ivana ir jos asistentu 1987 metų liepos 14 d.  išskrido į Maskvą, kur jis buvo nuoširdžiai priimtas. Per šią kelionę Trumpas aplankė ir Leningradą.

Hardingas pažymi, kad po šios ir būsimų kelionių į Maskvą nieko nebuvo pasiekta dėl verslo galimybių  Rusijoje, bet Trumpas sugrįžo į Niujorką su nauju strateginiu tikslu – kurti politiko karjerą aukščiausiu lygiu, kaip JAV prezidento.

Parengta pagal LETA

2021.02.05; 14:34

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Ištrauka iš Daliaus Stanciko knygos „Kūju per Lietuvos istoriją”

Genocido tyrimo centrui paskelbus pažymą, [susijusią su kun. J. Borevičiaus liudijimu apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros pogrindine antinacine veikla ir žydų gelbėjimu], Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis šią pažymą paskelbė… niekine.

Anot A. Nikžentaičio, „pažymos pagrindą sudaro kunigo Jono Borevičiaus paliudijimas JAV teisme, duotas 1986 m., t.y. praėjus daugiau nei 40 metų nuo tų įvykių, apie kuriuos buvo pasakojama.

Tokiais šaltiniais remtis yra labai pavojinga, nes žmogus tikrai negali atsiminti visų detalių, vykusių prieš tiek metų, o jo atsiminimuose neretai įsiterpia kita informacija, kurią jis gavo iš kitų šaltinių. Nebuvo įvertintos ir aplinkybės, kokiomis buvo duoti šie parodymai. Jie šiuo atveju yra svarbūs. XX a. 8–9 dešimtmetyje, atnaujinus ekstradicijos bylas prieš lietuvius JAV, Didžiojoje Britanijoje jų tautiečiai stengdavosi duoti tik naudingus kaltinamajam parodymus. Nebuvo išimtis ir J.Borevičius“.

Tačiau labiausiai istoriką A. Nikžentaitį šokiravo ne pats liudijimas, o „iš šio liudijimo daromos išvados“. Pasirodo, pagal A. Nikžentaitį, po 40 metų, kai nebėra jokių liudininkų, privalėjau išsiaiškinti pokalbio laiką, aplinkybes, asmenis, dariusius įtaką kunigui, ir pan. O kadangi tai neįmanoma (prisiminkime Jono Noreikos bendražygio žydų gelbėtojo Domo Jasaičio perspėjimą istorikams: „Slaptumas – didelė pagalba sėkmingai pogrindinei veiklai, bet didžiausias istorijos priešas, nes paprastai nepalieka dokumentuotų duomenų.“), tai to fakto ir nėra.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

A. Nikžentaitis: „Su tam tikromis išlygomis faktu galima laikyti įvykusį pokalbį tarp kunigo ir J. Noreikos, kurio metu jis išgirdo J. Noreikos prašymą padėti Šiaulių gete esantiems žydams. Žinoma, galima manyti, kad būtent po šio pokalbio kunigas J. Borevičius ėmėsi pagalbos Šiaulių geto žydams, tačiau galimai jo veiksmams įtakos turėjo ir kiti asmenys ar įvykiai. Tyrėjas šiuo atveju privalėjo pabandyti nustatyti galimą įvykusio pokalbio laiką, sulyginti tą data su J. Borevičiaus pagalbos žydams pradžia, išanalizuoti kitas istorines aplinkybes, galėjusias turėti įtakos kunigo apsisprendimui. (…). Akivaizdu, kad pažymos autorius yra neįsisavinęs net istorinių šaltinių kritikos pradžiamokslio, o dažnai nesugeba ir logiškai samprotauti. Tokių faktų šviesoje ir galutinė daroma išvada, esą J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo, yra ne tik mano, bet irdaugelio kitų istorikų nuomone, niekinė.“

Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Ir taip samprotauja LDK laikų tyrėjas? Kokiais šaltiniais remiantis jis nustato, ką mūsų valdovai veikė XIV ar XV šimtmetyje? Kiek yra tų šaltinių? Ar savo šaltiniams taiko tokius pačius griežtus reikalavimus – juk tokiu atveju, greičiausiai, išvis neturėtume senosios Lietuvos istorijos? Kaip A. Nikžentaitis vertina Naująjį Testamentą, kuriame įvykiai užrašyti dar seniau nei Borevičiaus liudijimas – jis taip pat kaip niekinis?

Visą šią painią pono A. Nikžentaičio logiką būtų galima nurašyti į asmeniškumus arba į kitokią nuomonę, jei ne vienas momentas, verčiantis rimtai abejoti tyrėjo objektyvumu šia tema.

Prieš penkiolika metų savaitraštyje „Atgimimas“ buvo išspausdintas interviu pavadinimu: „A.Nikžentaitis: Pagal įstatymą būčiau pripažintas agentu.“ Šiame interviu Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis pasakoja, kaip sovietmečiu jį verbavo sovietų karinė žvalgyba GRU, bet jis neva atsilaikė. Tik kažkodėl pagal įstatymą, anot jo, vis tiek gali būti laikomas agentu.

„Aš pasakysiu atvirai: kai svarsčiau pasakyti „taip” arba „ne”, abiem atsakymams tada daviau po 50 procentų. Maždaug 1986–1987 m. prasidėjo tas vadinamasis „gundymo” laikotarpis. Kas ta karinė žvalgyba, aš neturėjau ypač gero supratimo, bet man buvo įtartina… Tai, kad aš pasakiau „ne”, nulėmė visiškas atsitiktinumas. Mano vieno kolegos pusbrolis buvo vienas iš Vilniaus karinio komisariato vadų. Aš tiesiog jo paprašiau, kad jis pasidomėtų, ką tai reiškia. Atsakymas buvo toks: „Nežinau, bet man atrodo, kad jei jis sutiks, tai įklimps visam gyvenimui…” Man būtent šitas motyvas, ta papildoma informacija ir nulėmė. Manau, kad buvau verbuojamas ne į KGB, o į GRU rezervą. Aš tada pasakiau, kad norėčiau pagalvoti, jog man duotų metus laiko apsispręsti. Ką aš tuo laimėjau? Paprašiau metus laiko pagalvoti ir jau maniau, kad jie mane užmiršo. Pasirodo, neužmiršo…

– Vadinasi, vėliau tie ryšiai tęsėsi. Norime to ar ne, tačiau dabartinis Liustracijos įstatymas numato, kad tokius ryšius turėjote skelbti oficialiai…, – klausia žurnalistas.

– Šis įstatymas yra gana kvailas, nes pagal jį aš taip pat galiu būti pripažintas KGB agentu. Nes įstatyme yra pasakyta, kad jei žmogus turėjo du ar daugiau ryšių su KGB, tada tai yra kaip įtarimo pagrindas… Tiesa, aš su jais susitikinėjau ne KGB rūmuose, o neutralioje aplinkoje. Buvau kviečiamas tris ar keturis kartus į susitikimą su operatyvininku… Dėl to ir sakau, kad reikia tiems žmonėms dar suteikti galimybę papasakoti, galbūt be jokių padarinių. Ši medžiaga būtų įdomi ir tyrinėtojams. (…).

Prof. Alvydas Nikžentaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Žinau, kad kelis kartus buvo bandoma apie mane surinkti „kompromatą”. Tiesiog buvo mėginama mane šantažuoti ir net tokiu dalyku: 1988 m. vasario 16 dienos proga partijos komitete buvo sukviesta apie 300 žmonių, sovietinės spaudos atstovai ir t.t. Tos konferencijos tikslas buvo išaiškinti vadinamųjų „buržuazinių” švenčių žalą, taip pat paneigti Ribentropo-Molotovo paktą ir pan. Visos šios 300 pavardžių minimos saugumo komiteto sąrašuose, tarp jų ir mano pavardė. Tačiau buvo vienas niuansas: aš ir dar vienas buvęs V. Adamkaus patarėjas atsisakėme ten dalyvauti. Aš pasakiau, kad man po poros mėnesių reikia gintis disertaciją ir taip gavau oficialų atleidimą. Šituo faktu mane buvo bandoma šantažuoti…

Disertacijos gynimas, kiek įsivaizduoju, KGB operatyvininkui negalėjo būti joks argumentas nekviesti jūsų į susitikimus. Ar jūsų minėtas šantažas buvo su tuo susijęs? – abejoja žurnalistas.

– Taip, tų susitikimų dar buvo ir po šio minėjimo… Tačiau tam tikra moralumo riba buvo aiški ir tuo metu. Aš jutau didelę baimę dėl tų pokalbių su saugumiečiais, kad vėliau būsiu įtartas bendradarbiavimu…

Turėjau porą draugų, kuriems viską papasakodavau apie tuos susitikimus. Taip apsidraudžiau ateičiai. Ir tokia mano strategija labai padėjo. Kai tik atėjau į instituto direktoriaus vietą ir pakalbėjau žydų tema, buvo bandoma vėl eskaluoti KGB istorijas… Tada tie liudininkai buvo apklausti ir šantažuotojams nusviro rankos – jie suprato, kad tai beviltiška.“

Ponas A. Nikžentaitis tikrai teisus: „ši medžiaga būtų įdomi tyrinėtojams“. Ir todėl, kad A. Nikžentaitis vadovauja svarbiai valstybinei įstaigai, tyrinėjančiai istoriją, ir todėl, kad, kaip pats sako, pagal įstatymą turėtų būti pripažintas KGB agentu, ir todėl, kad, kaip pats tvirtina, jį pradėjo šantažuoti „pakalbėjus žydų tema“. Ir dar todėl, kad šis pasakojimas nenuoširdus, neįtikinantis ir vertintinas kaip niekinis.

Visi, bent kiek įsisavinę istorinių šaltinių kritikos pradžiamokslį ir sugebantys logiškai samprotauti, suvokia, kad toks verbavimo atvejis, kokį papasakojo A. Nikžentaitis, būtų unikalus KGB, o tuo labiau vienos slapčiausių pasaulyje organizacijų GRU (užsienyje veikusi sovietų karinė žvalgyba) verbavimo istorijoje. Esmė ta, kad bet kokį verbavimo atvejį sovietų slaptosios tarnybos (ir ne tik sovietų) nurodydavo verbuojamiesiems laikyti griežtoje paslaptyje. O šiuokart, neįtikėtina, A. Nikžentaitis neva tarėsi – užsiverbuoti ar ne – su savo kolega, šis su savo pusbroliu – Vilniaus karinio komisariato vadu(!) ir t.t.

GRU būstinės foje

O toliau dar įdomiau: kaip alibi (prieš ką tas alibi –negi A. Nikžentaitis jau tada numatė SSRS žlugimą?) savo draugams neva pasakojo apie susitikimus su GRU darbuotojais ir – nieko: nei verbuojamam, nei komisariato vadui, nei draugams… Nors, kaip žinome, GRU už paslapčių nesilaikymą baudžia negailestingai: tai patvirtina vien buvusių GRU darbuotojų Aleksandro Litvinenkos ir Sergejaus Skripalio nuodijimai.

Vertinant šią istoriją pagal A. Nikžentaičio pateiktus tyrėjui reikalavimus, ponas A. Nikžentaitis turėtų paaiškinti šiuos loginius prieštaravimus: jei „moralumo riba ir tuo metu buvo aiški“, kodėl atsisakymą šnipinėti sovietams „nulėmė visiškas atsitiktinumas“? Jei jis nebuvo užverbuotas, kaip pateko į sąrašą įtakos agentų, 1988 m. vasario 16 dienos proga sukviestų partijos komitete? Kiek buvo susitikimų su GRU darbuotojais? Ar apie juos pranešė Lietuvos saugumui? Kur buvo ta „neutrali“ susitikimų aplinka? Kodėl bijojo būti įtartas bendradarbiavimu, jei nebendradarbiavo? Kaip nustatė, kad jį verbuoja ne KGB, o GRU? Kaip suprato, kad bus įrašytas „į rezervą“? Kodėl mano, kad jį šantažuoja „pakalbėjus žydų tema“? Jei jo tyrimų objektas yra LDK laikai, kodėl tiek daug reiškiasi tema, po kurios yra šantažuojamas? Ar jis pats, logiškai samprotaujantis, patikėtų tokiu pasakojimu, kurį išdėstė kitiems? Ar su tokia praeitimi, kuria galima šantažuoti, dera kandidatuoti į valstybės įstaigos direktorius?

Ir, galiausiai – kaip po tokio pasakojimo patikėti, jog A. Nikžentaitis – objektyvus istorijos tyrėjas ir sąžiningas žmogus?

2021.02.03; 18:00

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Aleksėjus Navalnas – drąsus žmogus. Po apnuodijimo „Novičioku“ grįžti į Rusiją, kur tavęs laukia areštas, – ne kiekvienas drįstų. Ne kiekvienam užtektų dvasios stiprybės ir youtube erdvėje atskleisti samdomų žudikų komandos narių nuotraukas, pavardes. Ar užtektų smarvės skambinti, prisidengus Kremliaus atstovu, t.y. saviškiu, tiems, kurie tave nuodijo, ir juos kvosti, kaip rengta žudymo operacija, o paskui visa tai – viešai skelbti internete?

Kodėl verta prisiminti Ukrainos lakūnę Nadieždą Savčenką

A.Navalno susuktas dokumentinis filmas apie Vladimirui Putinui priklausančią įspūdingų dydžių vilą Gelendžike prie Juodosios jūros – taip pat įspūdingas. Kaltinti Rusijos prezidentą korupcija žinant, koks jis kerštingas, klastingas, kokios jo didelės galimybės pakratyti už atlapų oponentus, – vėl, sutikit, reikalinga drąsa.

Aleksejus Navalnas. EPA-ELTA nuotr.

Bet tai – tik pirmasis įspūdis. Neramina būtent A.Navalno drąsa. Ar tai – ne apsimestinės akcijos? Lietuvos televizijose, radijo laidose, internetiniuose portaluose gausu pareiškimų, esą Navalnas tvojo tokį antausį Putinui, kurio šis dar nebuvo gavęs per visą XXI amžių“ (pavyzdžiui, Vladimiras Laučius, delfi.lt). Gal ir tvojo. Bet ar ilgainiui nepaaiškės, kad „Navalnas – Kremliaus projektas?“ Kiek istorija žinanti klastingų operacijų mėtant pėdas, keičiant įvaizdžius, piktnaudžiaujant visuomenės patiklumu? Kiek istorija užfiksavusi nutikimų, kai KGB karininkas pasirodė esąs CŽV agentas, o Amerikos žvalgybininkas uoliai tarnaudavo KGB? Kiek sykių mus jau mulkino prisidengdami demokrato kauke, o vėliau paaiškėdavo – nė velnio! Nejaugi V.Putino žodžiuose „jei būtume norėję, būtume nunuodiję“nėra nė kruopelytės tiesos?

Žvelgdamas į A.Navalną televizijos ar interneto ekranuose dažnokai prisimenu Ukrainos lakūnę didvyrę Nadieždą Savčenko. Ji irgi elgėsi drąsiai, principingai. Taip pat kalėjo Rusijos kalėjimuose, skelbė bado streikus, iš už grotų rodė pergalės ženklus. Ukraina dėjo titaniškas pastangas, kad ją išlaisvintų, o išlaisvinusi – paskelbė didvyre. Bet netrukus paaiškėjo, kad N.Savčenko – visai ne tas, kuo įsivaizdavome ją esant. Šiandien Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei ir mūsų kariškiams tikriausiai labai gėda, jog kadaise fotografavosi drauge su N.Savčenko.

Štai kodėl politikams, dievinantiems A.Navalną, patarčiau elgtis santūriau, atsargiau. Kad nenutiktų taip, kai apsijuokėme, besąlygiškai pasitikėdami ukrainiečių lakūnės padorumu. Apimti euforijos kažkodėl pamiršome, kaip Rusijos slaptosios tarnybos moka palaužti, užverbuoti, supančioti, ypač žmogų, pakliuvusį į rusiškąjį tardymo izoliatorių.

Ukrainos lakūnė Nadija Savčenko ir Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė
Marius Laurinavičius. Slaptai.lt nuotr.

Tie protestai Vilniuje prie Rusijos ambasados, kurių metu kritikuota Rusijos valdžia, areštavusi iš Vokietijos sugrįžusį sveiką ir gyvą A.Navalną, – reikalingi. Bet nepamirškime Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitiko Mariaus Laurinavičiaus keliamų abejonių: A.Navalnas nepasmerkė nei Krymo, nei Sakartvelo teritorijų okupacijos, kilus Gruzijos – Rusijos karui, teigė, jog gruzinus reikėtų užmėtyti sparnuotosiomis raketomis, tvirtino, jog galėtų kartu vienoj komandoj darbuotis su Baltijos šalis nuolat okupuoti grasinančiu Vladimiru Žirinovskiu. M.Laurinavičius, duodamas interviu įvairiems mūsų leidiniams ir televizijoms (pavyzdžiui, TV3 laidai „Dienos pjūvis“), kėlė ir tokį klausimą: kas finansiškai remia antiputiniškas A.Navalno akcijas, ar tie oligarchai nėra iš buvusių V.Putinui lojalių turtuolių komandos?

Be kita ko, ir režisierius Oskaras Koršunovas taikliai svarstė, abejojo, lygino: ar Navalnas galįs būti demokratas, jei palaiko Krymo ir Sakartvelo okupacijas; koks būtų Kremlius, jei V.Putiną pakeistų A.Navalnas (delfi.lt)? Juk A.Navalno svajonė – galinga Rusija, tik jis galbūt manąs, jog V.Putinas tai daro neefektyviai?

Man regis, vien šių klausimų užtenka, kad Lietuva atsargiai žvelgtų į V.Putiną kritikuojantį A.Navalną. Žinoma, neverta pamiršti ir V.Žirinovskio viešų burnojimų iš Rusijos valstybės Dūmos tribūnos, girdi, A.Navalnas esąs kelių įtakingų Vakarų žvalgybų žmogus. Jei tai – tiesa, tai turime dar vieną sudėtingą, painią versiją. Tačiau vis tik paaiškinkite, kodėl man, lietuviui, turi rūpėti A.Navalno, nesmerkiančio Kremliaus už svetimų žemių okupacijas, likimas? Kodėl neturėtume atkreipti dėmesio į M.Laurinavičiaus pastabas, kad Kremlius kuria naujus lyderius tam laikotarpiui, kai išauš valdžios pasikeitimo diena.

Kaip A.Navalną yra pavadinusi V.Novodvorskaja?

Galų gale prisiminkime, kaip A.Navalną yra apibūdinusi disidentė, demokratė Valerija Novodvorskaja. Ogi pavadino fašistu, kritikuodama jo dalyvavimą nacionalitiniame „Rusų marše“ prieš dešimt metų – 2011-aisiais. Žinoma, galima A.Navalną teisinti, jog „bet kuris Rusijos politikas, pažadėdamas Krymą atiduoti Ukrainai, tą pačią akimirką liautųsi buvęs Rusijos politiku“. Bet jei bandome suprasti A.Navalno elgesio motyvus, supraskime ir tuos, kurie „A.Navalną laiko Kremliaus projektu“ – neskuba į protesto akcijas prie Rusijos ambasados Vilniuje.

novodvorskaja_1
Valerija Novodvorskaja

Tas A.Navalno komandos susuktas filmas apie V.Putino dvarą Gelendžike, net 39 kartus didesnį už Monaką, akylai saugomą FSB ir kaštuojantį milijardus dolerių, drįstu manyti, – ne itin aktualus. Visi puikiai žinome, kad V.Putinas neskursta, kad turįs daug kilnojamojo ir nekilnojamojo turto. Puikiai numanome, kad visa tai – įsigyta neteisėtai. Neatmestina, kad tuos apartamentus prie Gelendžiko tikrai V.Putinas pasistatė tam, kad turėtų kur ramiai sulaukti gilios senatvės išėjus į pensiją. Susirentė apiplėšdamas, nuskurdindamas milijonus savo tautiečių.

Kas svarbiau – Vladimiro Putino vila ar Nord Stream 2 dujotiekis?

Tačiau toji vila – Rusijos vidaus reikalas. Man asmeniškai labiau rūpi galima politinė korupcija, tarkim, tiesiant Nord Stream 2 dujotiekį. Štai kur derėtų mums koncentruoti smalsumą: ar rusiški korupcijos čiuptuvai nėra apraizgę Vokietijos politikų, vokiečių verslininkų? Vokietijos kanclerė Angela Merkel labai pergyvenanti, kad Rusija, gink Dieve, nepažeistų A.Navalno ir jo rėmėjų teisių. Už tai ją giriu, net į žanduką galėčiau švelniai pabučiuoti. Žmogaus teisės – svarbu.

Bet ta pati A.Merkel kažkodėl nesipriešina rusiškų dujų antplūdžiui į Europą, šitaip akivaizdžiai stiprindama žmogaus teises ignoruojantį, svetimas valstybes puldinėjantį V.Putiną. A.Merkel rūpi A.Navalno teisės, bet jai nusispjauti į Nord Stream 2 dujotiekį kritikuojančių lietuvių prašymus nestiprinti dabartinio Kremliaus režimo perkant rusiškas dujas!

Taigi man būtų įdomiau, jei A.Navalnas skalbtų būtent rusiškomis dujomis dvokiančius vokiškus skalbinius. Džiaugčiausi ir tuomet, jei A.Navalnas analizuotų asmeninę V.Putino atsakomybę puldinėjant Sakartvelą ir Ukrainą. V.Putino nusikaltimai stumiant Berlyno link dujotiekį Nord Stream 2 ir okupuojant svetimas žemes – kur kas svarbiau nei toji vila, juolab kad jos V.Putinas į kapus tikrai nenusitemps (vėliau bus galima įrengti korupcijos muziejų).

Europos atsakomybė

Net ir tie gausūs europietiški užkeikimai ginant protestuojančių prieš Aliaksandro Lukašenkos režimą teises neatrodo labai nuoširdūs. Taip elgtis su protestuotojais, kaip su jais elgiasi A.Lukašenkos jėgos struktūros, – nežmoniška, barbariška, nusikalstama. Bet Vakarai juk nesiėmė taikyti jokių rimtų ekonominių sankcijų Baltarusijos diktatoriui pažaboti. Tik kosmetines, tik paviršutiniškas sankcijas. Savo veidmainiškumą ir bejėgiškumą Europa labai gražiai pridengia gausiomis kalbomis apie būtinybę rūpintis žmogaus teisėmis.

Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Ką dėl žiaurumų Baltarusijoje yra pasakęs Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas Edvardas Lukasas (Edwardas Lucasas)? BNS paskelbusi jo rašinį „Protestai pabrėžia opozicijos silpnybę, o ne jos stiprybę“. Šiame tekste radau daug įdomių minčių. Pavyzdžiui, E.Lukasas klausia, kodėl Vakarai neįšaldo ne tik V.Putino ir A.Lukašenkos, bet ir visų jų patarnautojų, bankininkų, teisininkų, buhalterių sąskaitų? Šį sykį sunku nesutikti su E.Lukasu: įšaldę kelias dešimtis ar net kelis šimtus sąskaitų nieko nepasieksime. Finansiškai turi kentėti tūkstančiai tiek V.Putino, tiek A.Lukašenkos aplinkos žmonių. Deja, E.Lukasas nusiteikęs pesimistiškai: „Jei dėl savo bailumo ir godumo to nesiimame, drąsių ir idelistiškų žmonių likimas gula ant mūsų sąžinės“.

Kodėl nepasveikinome Azerbaidžano?

Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui, užuot visą dėmesį koncentravus į A.Navalno ir kelių tūkstančių jo rėmėjų likimus ar įvykius Baltarusijoje, derėtų žvelgti plačiau. Viena žioplumo klaida jau padaryta. Praėjusių metų pabaigoje Azerbaidžanas susigrąžino prieš tris dešimtmečius prarastą Kalnų Karabachą ir septynetą gretimų rajonų. Susigrąžino tai, kas jam priklauso pagal tarptautinę teisę, jei vadovaujamės Vakarų pripažįstamomis teritorinio vientisumo taisyklėms, o ne Jerevano pasakomis apie kadaise egzistavusią „Didžiąją Armėniją nuo jūrų iki jūrų“. Dešimtys, šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių atgavo teisę grįžti į gimtuosius namus, į Tėvynę. Tačiau šią teisę – susigrąžinti teritorijas, grįžti namo, į tėvų ir senelių namus – mes tarsi ignoruojame.

Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.

Suprantu, sveikinti Azerbaidžaną – keblu. Mažumėlę pikta, pavydu. Juk ši Rytų Europos partnerystės programoje dalyvaujanti musulmoniška valstybė sėkmingų pergalių pasiekė be Europos Sąjungos pagalbos. Galima dar griežčiau tarti – laimėjo nepaisydama pačių įvairiausių europietiškų išdavysčių ir tendencingumų, kai daugelis Prancūzijos, įskaitant ir Lietuvos, politikų, viešai niekaip nedrįsdavo ištarti keturių žodžių „Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė“.

Europai nekylanti ranka sveikinti Azerbaidžano dar ir todėl, kad 2020-ųjų metų pabaigos azerbaidžanietiškos pergalės Kalnų Karabacho fronte – pretekstas susimąstyti Moldovai, Sakartvelui ir Ukrainai. Nei Moldova, nei Sakartvelas, nei Ukraina, labai garsiai remiamos Europos, savo teritorinio vientisumo neatkūrė. Tai padarė tik Europos dažnai kritikuotas Azerbaidžanas.

Taip, žmoniškai sunku pripažinti savas klaidas, kitų pranašumus. Ir vis tik, jei gerbiame žmogaus teises, Lietuvos diplomatija privalėjo pasveikinti Azerbaidžaną. Dešimtys, šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių atgavo teisę į Tėvynę. Tai – taip pat žmogaus teisės. Tai – ne tušti žodžiai.

Filipo Ekozjanco pasveikinimas

Filipas Ekozjancas. Slaptai.lt nuotr.

Būtų užtekę bent jau tokio sveikinimo, kokį paskelbė armėnų kilmės tyrinėtojas Filipas Ekozjancas. Armėnų kilmės istorijos tyrinėtojas, knygos „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius Filipas Ekozjancas pasveikino Azerbaidžaną atkūrus teritorinį vientisumą savo asmeniniame youtube.com kanale. Jis pasveikino ir Armėniją, pabrėždamas, kad nuo šiol ji „pradedanti nusimesti nereikalingą melo naštą“, taip pat išreiškė pagarbą visiems minėtame kare žuvusiems kariams ir civiliams, nepaisant tautybės ir religijos.

F.Ekozjancas pasielgė kaip tikras istorikas, tikras tyrinėtojas, kuriam nuoširdžiai rūpi tiesa, teisingumas, žmogaus teisės.

Kas sutrukdė Lietuvos politikams žengti panašų žingsnį?

2021.01.28; 07:54