Liepos 18 dieną, sekmadienį, vyks Prisikėlimo apygardos štabo skyriaus viršininko Pranciškaus Prusaičio–Lapės laidotuvės.
Pranciškus Prusaitis–Lapė buvo paskutinysis partizanas, sovietų valdžios nubaustas mirties bausme. Prieš 58 metus Vilniuje, KGB kalėjime, 35 m. Pranciškus Prusaitis-Lapė buvo sušaudytas, jo palaikai paslėpti.
Pranciškaus Prusaičio–Lapės palaikai rasti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui vykdant partizanų paieškas Vilniaus miesto Antakalnio kapinių teritorijoje, vadinamose „Našlaičių“ kapinėse.
Atsisveikintisu Pranciškumi Prusaičiu–Lape bus galima 2021 m. liepos 18 d. nuo 9 iki 12 val. Gudžiūnų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje (Gudžiūnų sen., Kėdainių raj.).
12-13 val. – Šv. Mišias aukos vyskupas Jonas Kauneckas ir dekanas kun. Norbertas Martinkus.
13.15 val. iškilmingos laidotuvės Gudžiūnų kapinėse.
Pranciškus Prusaitis-Kiaunė, Kęstutis, Lapė
1928 01 09-1963 07 13
Pranciškus Prusaitis gimė 1928 m. sausio 9 d. Grinkiškio miestelyje (dabar Radviliškio raj.) smulkaus ūkininko 4 vaikų šeimoje. Dviejų metų neteko mamos, nuo vaikystės sunkiai dirbo.
1948 m. gegužę, nenorėdamas tarnauti okupacinėje kariuomenėje, įstojo į partizanų gretas – Kudirkos rajono Romualdo Šukio-Jogailos būrį.
1949 m. rugpjūtį P.Prusaitis-Lapė su kitais partizanais į Pietų Lietuvą lydėjo LLKS Gynybos pajėgų štabo Organizacinio skyriaus viršininką Petrą Bartkų-Žadgailą. Žygio metu partizanus apsupo gausios okupantų pajėgos. Užpelkių kautynėse žuvo garsūs partizanai P. Bartkus-Žadgaila, B. Liesys-Naktis, V. Šniuolis-Svajūnas ir dalis palydos. P. Prusaičiui-Lapei su keliais partizanais pavyko prasiveržti.
P. Prusaičiui pavyko prasiveržti ir po mėnesio Pilionių kaime patekus į rusų kareivių pasalą. Susidūrimo metu kulka P. Prusaičiui nutraukė didįjį pirštą, todėl kurį laiką teko slapstytis ir gydytis plaštaką.Po šio įvykio jam buvo suteiktas grandinio laipsnis.
1950 m. rugpjūčio 9 d. žuvus Jaunučio būrio vadui R. Šukevičiui-Jogailai, P. Prusaitis-Lapė buvo paskirtas būrio vadu, o dar po metų – Prisikėlimo apygardos štabo ryšių įgaliotiniu, aprūpinimo skyriaus vadu.
Partizano P. Prusaičio-Lapės veikla aukštesniųjų vadų buvo labai vertinama. Partizanų Vyriausiosios vadovybės Visuomeninės dalies viršininkas J. Šibaila-Merainis, atestavęs P. Prusaitį, rašė: „yra rūpestingas, savarankiškas ir nuovokus, nepriekaištingai vykdo savo viršininkų įsakymus. Vertas aukščiausio Laisvės Kovotojo garbės apdovanojimo.“
1952 m. vasario 16 d. P. Prusaitis už drąsą kautynėse buvo apdovanotas pirmos rūšies laisvės kovos 3 laipsnio kryžiumi.
Dėl partizanų žūčių jų gretos katastrofiškai mažėjo, todėl 1952 m. pavasarį Prisikėlimo apygardos štabą sudarė tik trys pareigūnai: J. Paliūnas-Rytas, A. Juška-Kariūnas, ir P. Prusaitis-Lapė. Gegužės mėn. Prisikėlimo apygarda buvo visai panaikinta, J. Paliūnas-Rytas paskirtas Povilo Lukšio rinktinės vadu, o pati rinktinė įtraukta į Kęstučio apygardos sudėtį. P. Prusaitis-Lapė rinktinės štabe ėjo aprūpinimo skyriaus viršininko pareigas.
Dėl konspiracijos J. Paliūnas-Rytas ir P.Prusaitis-Lapė pakeitė štabo bunkerio vietą įsikurdami Padotnuvio kaime. Štabo perkraustymo reikalais rūpinosi Lapė, į naują bunkerį buvo pernešti ginklai, rotatorius, rašomosios mašinėlės ir spausdinimo priemonės, radijo imtuvas, fotoaparatai, štabo dokumentai ir net 20 kg. popieriaus.
Deja, rinktinės štabui MGB sugebėjo pakišti savo agentą Čestnyj, kuris buvo priimtas į rinktinės štabą darbui su pogrindine spauda. 1952 m. išėjo paskutinis periodinio apygardos leidinio „Prisikėlimo ugnis“ numeris.
1952 m. rugsėjo pabaigoje ryšių punktų tikrinimo metu agentas Čestnyj partizanus P. Prusaitį-Lapę ir L. Jušką-Kariūną pavaišino apnuodytu hematogenu. Lapei ir Kariūnui pasidarius bloga, agentas pasiūlė vandens, nuo kurio dar pablogėjo. Patyręs ir nuovokus Lapė suprato klastą ir nedelsdamas MGB agentą Čestnyj nušovė, o pats kartu su Kariūnu stengėsi kuo greičiau pasitraukti iš tos vietos. Tačiau tą patį vakarą MGB suėmė dar apsvaigusį, į koją sužeistą Kariūną, o kitą dieną čekistams apsupus vadavietės bunkerį nusišovė J. Paliūnas-Rytas.
Likęs vienas, sovietų persekiojamas P. Prusaitis 10 metų slapstėsi pas patikimus partizanų rėmėjus. Slapstymosi metu dirbo žemės ūkio darbus, drožinėjo meniškus kryželius, kuriuos palikdavo savo globėjams kaip padėką.
1962 m. Kėdainių kagėbistams pavyko P. Prusaitį-Lapę areštuoti. Kagėbistai tardė visą pusmetį, o po to LSSR Aukščiausiasis Teismas jam paskelbė mirties nuosprendį. 1963 m. liepos 13 d. Vilniuje, KGB kalėjime, 35 m. Pranciškus Prusaitis-Lapė buvo sušaudytas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Pranciškus Prusaitis-Lapė apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties), jam suteiktas Kario savanorio statusas ir majoro laipsnis.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Manoma, kad po buvusių Vokietijos ir Austrijos kanclerių dabar dar ir Fransua Fijonas taps turtingos Rusijos naftos kompanijos direktorių tarybos nariu. Šitaip rašo prancūziškasis „Le Figaro“.
Tai būtų pirmasis stambaus kalibro Prancūzijos politikas, kurį Kremliaus šeimininkui pavyko įvilioti į savo tinklus. Fransua Fijonas – buvęs Prancūzijos premjeras, kurį Maskva pakvietė tapti kompanijos „Zarubežneft“ direktorių tarybos nariu. „Zarubežneft“ – naftos kompanija, kuri priklauso Rusijos Federacijai. 100 proc. akcijų priklauso Rusijai. Kad ši žinia – tikra, byloja ir Rusijos premjero Michailo Mišustino parašas. Štai kokias intrigas atskleidžia publikacijos autorė Izabel Lasser.
Austrijos užsienio reikalų ministrė šoka su Vladimiru Putinu. EPA-ELTA nuotr.
Įsimintina, kad V.Putinui pavyko suvilioti būtent vieną iš Prancūzijos buvusių aukšto rano politikų. Iki šiol Kremliaus valdovui pavykdavę surast vadinamųjų „įtakos agentų“ Vokietijoje ir Austrijoje. Omenyje turima, kad V.Putinas priviliodavo į turtingas Rusijos naftos ir dujų kompanijas buvusius Vokietijos ir Austrijos politikus. Pavyzdžiui: Volfgangas Šiuselis, buvęs (2000-2007) kancleris, „Lukoil“ naftos kompanijos vienu iš vadovų tapo 2019-aisiais. Alfredas Guzenbaueris, buvęs kancleris (2007-2008), tapo „Civilizacijų dialogo“ nariu. Priminsime, „Civilizacijų dalogas“ – tai V.Putino bičiulio KGB karininko Vladimiro Jakunino vadovaujama organizacija, kurios tikslas – rusišką įtaką plėsti visoje Europoje.
Galų gale prisiminkime, kaip buvusi užsienio reikalų ministrė (2017-2019) Karina Knaisel pakvietė V.Putiną pašokti valsą jos vestuvėse 2018-aisiais metais. Netrukus ji buvo pakviesta tapti kompanijos „Rosneft“ direktorių tarybos nare.
A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Kodėl V.Putinui taip puikiai sekasi žvejoti Austrijos vandenyse? Austrija nėra NATO narė. Austrija labai pakanti Rusijos išdaigoms. Austrijai užsienio politika ne itin svarbi. Viena pasiruošusi bendradarbiauti su bet kuo, jei tik įžvelgia naudos. Austrija nebijo bičiuliautis nei su Rusija, nei su Kinija. Ypač, jei to paprašytų Vokietija. Austrija užsienio politikoje dažiausiai elgiasi lygiai taip pat, kaip ir Vokietija. Tokios nuomonės yra publikacijoje cituojamas Antonas Šehovcovas, „Center for Democratic Integrity“ organizacijos direktorius ir knygos „Rusija ir kraštutiniai dešinieji. Juodasis tango“ autorius.
Taigi Vokietija ir Austrija – tai šalys, kur V.Putinui sekasi medžioti. Tereikia paminėti buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio pavardę. Šis vokiečių politikas 2005-aisiais tapo svarbia figūra Šiaurės dujotekio valdymo struktūrose, o 2017-aisiais įkėlė koją ir į „Rosneft“ direktorių tarybą kaip pilnateisis narys. V.Putinas taip pat pasirūpino, jog „Nord Stream 2“ vienu iš svarbiausių vadovų taptų buvęs Štazi agentas Drezdeno mieste (kur dirbo ir V.Putinas) Matiasas Varnigas.
Tokiu būdu V.Putinas stiprina rusiškų naftos ir dujų kompanijų įtaką Vakaruose, randa įtakingų lobistų, padeda sušvelninti Vakarų kritiką, adresuojamą Kremliui. Kremlius įsitikinęs, jog kur kas naudingiau papirkinėti įtakingus politikus po vieną, nei ginčytis su Europos Sąjungos vadovybe.
Liepos 4 dieną, sekmadienį, įvyks partizano, Sartų partizanų rajono štabo viršininko Vytauto Kazimiero Miškinio-Viesulo laidotuvės. Į gimtinę partizanas Vytautas Kazimieras Miškinis-Viesulas parvežamas po 59 metų: 1962 m. balandžio 23 d. sovietų valdžia jį sušaudė Vilniaus KGB kalėjimo egzekucijų kameroje ir paslėpė palaikus.
Vytauto Kazimiero Miškinio-Viesulo palaikai rasti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui vykdant partizanų paieškas Vilniaus miesto Antakalnio kapinių teritorijoje, vadinamose „Našlaičių“ kapinėse.
11.00 val. – Šv. Mišios, 12.00 val. išnešamas karstas.Vytautas KazimierasMiškinis-Viesulas bus palaidotas Vajasiškio kaimo kapinėse, šeimos kapavietėje.
Vytautas Kazimieras Miškinis gimė 1928 m. lapkričio 3 d. Zarasų apskrities Salako valsčiaus Trinkuškių kaime.
Mokėsi Vajasiškio pradžios mokykloje, Degučių mokykloje, vėliau Zarasų ir Salako gimnazijose. Priklausė pogrindinei Salako miestelio jaunimo organizacijai, nuo 1947 m. palaikė ryšius su Vytauto apygardos Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanais. Sovietų saugumas MGB įtarė Miškinį dalyvaujant pogrindyje, todėl jįsekė.
Kaip pažangiausiam Salako gimnazijos mokiniui sovietinės šventės metu jam buvo liepta nešti Stalino portretą. Vytautui atsisakius ir trenkus portretą į žemę, buvo pašalintas iš gimnazijos. Po šio įvykio vengdamas suėmimo Miškinis 1948 m. nuginklavo sovietinį aktyvistą ir įstojo į partizanų gretas – kartu su kovos draugais J. Dudėnu-Vynu, V. Rusakevičiumi-Tigru ir P. Pošiumi-Gediminu sudarė Laisvės partizanų būrio branduolį.
1950 m. gegužę reorganizavus Laisvės būrį į Žalgirio kuopą, buvo paskirtas Žvalgybos skyriaus viršininku, tuo pačiu metu ėjo ir Sartų partizanų rajono (buvusių Dusetų, Zarasų ir Dūkšto valsčių sankirta) štabo viršininko pareigas. Buvo drausmingas ir pareigingas kovotojas – apie tai liudija paskyrimai į aukštas pareigas ir suteiktas partizanų puskarininkio laipsnis.
Iki 1951 m. Žalgirio kuopos partizanai aktyviai kovojo prieš sovietinius okupantus ir vietinius jų kolaborantus, deja, tų metų pabaigoje MGB pavyko nužudyti arba suimti beveik visus Žalgirio kuopos laisvės kovotojus. Gyvi liko ir kovą tęsė tik Vytautas Kazimieras Miškinis-Viesulas ir Petras Pošius-Gediminas.
1957 m. patikėjęs okupacinės sovietų valdžios pažadais Miškinis-Viesulas legalizavosi. MGB iškart jo nesuėmė – kurį laiką leido gyventi laisvai, taip bandydama iš miškų išvilioti kitus, ginklų dar nesudėjusius partizanus. Tuo pasinaudojęs Miškinis išvyko į Krasnojarsko kraštą pas ištremtus tėvus, o 1961 m. pavasarį kartu su tėvais iš tremties grįžo į Lietuvą.
1961 m. spalio 6 d. kartu su kitais, sovietų pažadais patikėjusiais ir legalizavusiais partizanais, Miškinis buvo suimtas.
1962 m. kovo 14 d. Miškinis-Viesulas LSSR Aukščiausiojo teismo buvo nuteistas mirties bausme. Mirties bausmė 33 metų Vytautui Kazimierui Miškiniui-Viesului buvo įvykdyta 1962 m. balandžio 23 d. Vilniaus KGB egzekucijų kameroje.
1998 m. lapkričio 23 d. Vytautui Kazimierui Miškiniui-Viesului pripažintas Kario savanorio statusas, 1999 m. sausio 11 d. suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis. Po ilgų paieškų 2020 m. lapkričio 28 d. Lietuvo sgyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Vilniaus našlaičių kapinėse surado paslėptus Vytauto Kazimiero Miškinio-Viesulo palaikus: taip buvo išpildytas jo mamos Uršulės Miškinienės priesakas šeimai – suraskiteVytautą ir palaidokite kaip žmogų.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Ramanas Pratasevičius. EPA -ELTA nuotr.
Baltarusijos opozicija užsienyje penktadienį pranešė, kad disidentas žurnalistas Ramanas Pratasevičius, kuris buvo dramatiškai sulaikytas nutupdžius keleivinį lėktuvą Minske, perkeltas į namų areštą.
26 metų R. Pratasevičius buvo suimtas gegužę kartu su savo drauge ruse 23 metų Sofija Sapega, kai Baltarusijos valdžia privertė Minsko oro uoste nusileisti „Ryanair“ lėktuvą, skridusį iš Graikijos į Lietuvą, jam esant Baltarusijos oro erdvėje.
Abu sulaikytieji kaltinami padėję koordinuoti antivyriausybinius protestus, kurie kilo pernai po to, kai po rinkimų, kuriuos Vakarai laiko suklastotais, Aliaksandras Lukašenka pasiskelbė prezidentu šeštai kadencijai.
Penktadienį opozicijos lyderės Sviatlanos Cichanouskajos patarėjas sakė, kad jis kalbėjosi su R. Pratasevičiaus tėvais, kurie informavo, kad jų sūnus perkeltas į namų areštą.
„Bet tai nėra laisvė. Tai yra kitokio tipo kalėjimas. KGB žmonės gyvena viename kambaryje su juo“, – socialiniame tinkle „Twitter“ rašė Franakas Viačorka, turėdamas omenyje Baltarusijos nacionalinę žvalgybos agentūrą.
Šie komentarai patvirtino ankstesnį BBC rusų tarnybos pranešimą, kuriame cituojamas R. Pratasevičiaus tėvas Dmitrijus, sakęs, kad jo sūnus buvo perkeltas į namų areštą.
BBC taip pat pranešė, kad S. Sapega taip pat buvo perkelta į namų areštą. Tą patį patvirtino ir Rusijos naujienų agentūros „Interfax“ ir „RIA Novosti“.
Grupė iškiliausių antisovietinio pasipriešinimo dalyvių, Laisvės premijos laureatų, kartu su dar keliais rezistencijos įamžinimu besirūpinančiais bendraminčiais kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) direktorių, prašydami leisti ant Centro valdomo KGB muziejaus pastato Aukų g. 6 Birželio sukilimo metinių proga pakabinti atminimo lentą pirmajam savanoriui ir Sukilimo organizatoriui pulkininkui Kaziui Škirpai.
„Kazys Škirpa (1895-1979) buvo pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, faktinis Vilniaus karo komendantas, Vėliavos diena tapusio Trispalvės iškėlimo Gedimino pilies bokšte organizatorius, Steigiamojo Seimo narys, ambasadorius, Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) įkūrėjas ir Birželio sukilimo organizatorius. Lietuvos valstybės istorijoje mažai taip pasiaukojamai visą gyvenimą tėvynės reikalams atsidavusių asmenų. 1918 metų pabaigoje dabartinio KGB muziejaus pastate buvo įsikūrusi Vilniaus miesto komendantūra, jai faktiškai vadovavo (ėjo pavaduotojo pareigas) ir čia dirbo Kazys Škirpa. Prašome […] leisti ant šio pastato sienos Aukų gatvės pusėje pakabinti su mūsų pritarimu jaunimo sambūrio „Pro Patria“ iniciatyva ir lėšomis pagamintą pulkininko Kazio Škirpos atminimo lentą.“, – rašoma prašyme.
Raštą pasirašo Laisvės premijos laureatai Jonas Kadžionis-Bėda, Albinas Kentra-Aušra, Bronislovas Juospaitis-Direktorius, Juozas Mocius-Šviedrys, kardinolas Sigitas Tamkevičius, Nijolė Sadūnaitė ir Antanas Terleckas, taip pat rezistentai vyskupas Jonas Kauneckas, kunigas Robertas Grigas, Petras Plumpa, Jonas Burokas, partizano Juozo Lukšos-Daumanto žmona Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė, skulptorius prof. Gediminas Karalius, architektas prof. Algis Vyšniūnas, istorikas prof. Bronius Makauskas, Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas Besagirskas.
Pulkininkas Kazys Škirpa
Prašyme atkreipiamas dėmesys, jog pastarąjį dešimtmetį Kazys Škirpa patyrė daug šmeižto dėl tariamo antisemitizmo, nors nėra jokių konkrečiai jo veiksmų ar asmeninių pasisakymų, palaikančių Holokaustą Lietuvoje. „Priešingai, iškilus Lietuvos žydas Vitalijus Karakorskis yra radęs dokumentų, liudijančių Kazį Škirpą gelbėjus Vokietijos žydus nuo nacių persekiojimo“, – teigiama rašte.
LGGRTC direktorius atsakydamas nurodė, kad negali spręsti šio klausimo, nes dėl atminimo lentų kabinimo esą reikalinga kreiptis ne į pastato valdytoją, o į Vilniaus miesto savivaldybę ir Kultūros paveldo departamentą.
Atminimo lentos Kaziui Škirpai iniciatyvą iniciavęs „Pro Patria“ sambūris primena, kad 2019 metais jau pakabino atminimo lentą kitam Birželio sukilimo dalyviui, nacių kalintam ir sovietų nužudytam Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai. Jie akcentuoja, kad tada atminimo lentos kabinimas derintas tik su pastato valdytoju ir Kultūros paveldo departamentu, o į savivaldybę dėl leidimo nesikreipė.
„Vilniaus miesto valdžios atsakymas į kovai už tautos laisvę ir valstybės atkūrimą savo gyvenimus paskyrusių rezistentų prašymą atskleis tikrąjį Lietuvos ir sostinės valdančiųjų požiūrį į visą antisovietinio pasipriešinimo judėjimą, jo dalyvius ir organizatorius bei vadovus“, – sako „Pro Patria“ pirmininkas politologas Vytautas Sinica.
Šių metų gegužės 21 d. paminėtas vieno žinomiausių Sovietų Sąjungos disidentų, žmogaus teisių gynėjo, fiziko, akademiko, Nobelio taikos premijos laureato Andrejaus Sacharovo (1921–1989) gimimo šimtmetis. Ši sukaktis visą gegužę bus minima daugelyje pasaulio šalių, Lietuvoje šia proga taip pat vyks ne vienas renginys: bus parodų, konferencijų, filmų peržiūrų.
O leidykla „Briedis“ pristato turbūt patį autentiškiausią kūrinį – jo autobiografinę knygą „Prisiminimai“.
Pats A. Sacharovas savo gyvenimą kartais lygino su Sizifo: jo kopimas į kalną – tai fizikos studijos Maskvos universitete, kuris alkanais karo metais buvo perkeltas į Ašchabadą, kasdieniniai nepritekliai ir sunkus darbas šovinių gamykloje, tada aspirantūra ir jo, kaip perspektyvaus fiziko, įvertinimas – paskyrimas dirbti į slaptą SSRS branduolinių tyrimų centrą Arzamase‑16 (dabar Sarovas, Žemutinio Naugardo sritis).
Šiek tiek apsilaižiusios karo žaizdas didžiosios pasaulio šalys stoja į kitokią kovą ir siekia sukurti kuo galingesnį ginklą. Prasideda branduolinio ginklavimosi varžybos, kuriose SSRS nori groti vienu pirmųjų smuikų, todėl skatina ir remia karo pramonei galinčius pasitarnauti mokslinius tyrimus.
1953 m. sėkmės sulaukia vandenilinė bomba, kurios pagrindinis kūrėjas – A. Sacharovas, Arzamase‑16 tobulinami valdomos termobranduolinės sintezės reakcijos tyrimai, 1954 m. pastatomas pirmasis SSRS tokamakas (uždara tuščiavidurė riestainio formos magnetinė gaudyklė, kurios paskirtis – sulaikyti plazmą vykstant termobranduolinei sintezei), kurio idėjos autorius – irgi A. Sacharovas.
Tapti socialistinio darbo didvyriu, Mokslų akademijos nariu, sulaukti visuotinio kolegų pripažinimo, būti sveikinamam ir apdovanojamam Kremliuje, turėti galimybę pabendrauti su pačiais aukščiausiais SSRS vadovais – atrodytų, štai ji, ta tikrojo SSRS piliečio gyvenimo viršūnė.
Bet daugėjant branduolinių bandymų A. Sacharovą lyg kirminas ima graužti vis gilesnis suvokimas, kad branduoliniai bandymai reiškia šimtų tūkstančių niekuo dėtų žmonių mirtis, jo darbas taip pat stumia žmoniją ir Žemę katastrofos link, o SSRS ir Vakarų konfrontacija gali baigtis branduoliniu karu ir žmonijos susinaikinimu.
Ši prieštara pastūmėjo jį atsitraukti nuo branduolinių bandymų, stoti prieš oficialiąją valdžios poziciją, siekti pasirašyti Branduolinių bandymų uždraudimo sutartį, atrasti kitaminčiais vadinamus disidentus, tapti vienu Žmogaus teisių ir politinio teismo aukų gynimo komiteto įkūrėjų.
Ką reiškė ano amžiaus septintąjį–devintąjį dešimtmetį SSRS ginti žmogaus teises, dalyvauti disidentų teismo procesuose, sakyti tiesą apie SSRS teismus, valdžią, politiką, visagalio KGB darbo metodus? Tai reiškė sparčiai ristis į nuokalnę: netekti visų valstybinių apdovanojimų, privilegijų, kęsti juodinimo kampaniją (ne tik SSRS, bet ir užsienyje), KGB persekiojimą, grasinimus (asmeninius ir nutaikytus į artimuosius) ir galiausiai septynerių metų tremtį – visišką izoliaciją, beteisiškumą ir KGB kontrolę.
Nepaisant to, A. Sacharovas liko ištikimas žmogaus teisių, teisės rinktis gyvenamąją šalį ir vietą, žodžioir kitų prigimtinių laisvių gynėjas.
Šiuos „Prisiminimus“ jam galiausiai pavyko parašyti iš trečio karto – pirmuosius du rankraščius brutaliai pavogė ir sunaikino KGB.
Lietuvos diplomatijos vadovas Gabrielius Landsbergis, dalyvaudamas neformaliame Europos Sąjungos (ES) užsienio reikalų ministrų susitikime Lisabonoje, aptardamas ES veiksmus Baltarusijos atžvilgiu po civilio lėktuvo priverstinio nutupdymo Minske, pastebėjo, kad ES reagavo greitai ir vieningai, o dabar būtina nedelsiant įgyvendinti pirmadienį priimtus Europos vadovų sprendimus Minsko atžvilgiu.
ES užsienio reikalų ministrų susitikime ketvirtadienį aptariamas ES Vadovų Tarybos sprendimų įgyvendinimas dėl Baltarusijos, konfliktai ES Rytų kaimynystėje, ES – Afrikos santykiai, Indijos – Ramiojo vandenynų regiono strategija.
„Neturėtume izoliuotai vertinti praėjusio sekmadienio oficialaus Minsko išpuolio – tai nėra pavienis veiksmas, tai nuo praeito rugpjūčio tebesitęsiančios eskalacijos dalis, dar vienas A. Lukašenkos režimo bandymas bet kokiomis priemonėmis išsilaikyti valdžioje, keliantis vis didesnę saugumo problemą visai ES. Baltarusijos režimo terorizmo veiksmai negali likti nenubausti. Nedelsdami svarstykime ir sutarkime dėl ekonominių sektorinių sankcijų. Svarstykime naftos produktų, finansų, energetikos, tabako sektorius,” – sakė ministras ir pabrėžė, kad stiprus tarptautinės bendruomenės atsakas siųstų žinią ir kitiems autoritariniams režimams: „ES turi pasiųsti stiprų signalą Rusijai, kad Europa neužsimerks, vykstant Baltarusijos aneksijai”.
Kalbėdamas apie įšaldytus konfliktus Rytų kaimynystėje, G. Landsbergis atkreipė dėmesį, kad visos Rytų Partnerystės šalys – Ukraina, Moldova, Sakartvelas, Armėnija, Azerbaidžanas – yra stipriai paveiktos konfliktų, kurie tik politiškai įšaldyti, tačiau bet kuriuo metu gali tapti karštais.
„Šie anklavai – įšaldytų konfliktų teritorijos – primena Kaliningrado srities situaciją: Rusija militarizavusi teritorijas visose buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse ir gali lengvai instrumentalizuoti situaciją – per militarizaciją, pasportizaciją, borderderizaciją, ar pradėdama aktyvią operaciją. Ji nebando ir nenori spręsti įšaldytų konfliktų. Greičiau naudojasi jais, siekdama geopolitinės naudos sau, keldama grėsmę šio regiono stabilumui ir atskirų šalių norui bendradarbiauti su ES”, – sakė ministras ir pabrėžė, kad visos šios konfliktų paveiktos šalys nori daugiau Europos, todėl didesnis ES įsitraukimas – tai tinkamiausias atsakas į destruktyvų Rusijos vaidmenį.
Diskusijoje apie ES Indijos – Ramiojo vandenynų regiono strategiją ES diplomatijos vadovas pabrėžė šios strategijos savalaikiškumą ir poreikį gilinti ES bendradarbiavimą su bendraminčiais partneriais bei regiono šalimis.
Pasak G. Landsbergio, strateginis ES požiūris į Indijos ir Ramiojo vandenynų regioną padėtų išlaikyti geopolitinę pusiausvyrą regione, atsverti globalius Kinijos siekius, diversifikuoti tiekimo grandines. Be to, svarbu rasti tinkamą pusiausvyrą tarp vertybinių, ekonominių, saugumo ir geopolitinių interesų.
Lietuvos Vyriausybė sekmadienį pareiškė, kad Minsko sprendimą prievarta nutupdyti į Vilnių skridusį lėktuvą vertina kaip „valstybinio terorizmo veiksmą“ ir žada siekti, kad Baltarusijos oro erdvės būtų uždaryta tarptautiniams skrydžiams.
„Tai beprecedentė ataka prieš tarptautinę bendruomenę – pasitelkus karinę jėgą buvo sulaikytas civilinis lėktuvas ir jo keleiviai, taip pat pagrobtas Baltarusijos pilietis, kurio gyvybei ir sveikatai gresia pavojus.
Nepateisinama, kad įvairių šalių paprasti keliautojai buvo paversti režimo agresijos įkaitais.
Tai valstybinio terorizmo veiksmas nukreiptas prieš Europos Sąjungos ir kitų šalių piliečių, prieglobsčio nuo režimo persekiojimo ieškančių Baltarusijos pilietinės visuomenės atstovų, taip pat tarptautinės civilinės aviacijos saugumą“, – teigiama sekmadienio vakarą išplatintame pranešime.
„Lietuva reikalaus aiškaus ir bekompromisio tarptautinės bendruomenės atsako.
Baltarusijos oro erdvė yra nesaugi visiems. ES turi imtis veiksmingų priemonių apginti visus asmenis, kad ir kokios šalies piliečiai jie bebūtų, kuriems gręsia pavojus dėl neadekvačių režimo veiksmų. Kartu su tarptautiniais partneriais sieksime, kad Baltarusijos oro erdvė būtų uždaryta tarptautiniams skrydžiams.
Tai, kas šiandien įvyko, yra išpuolis ne tik prieš Lietuvą, tai ženklas visai Europos Sąjungai ir tarptautinėms organizacijoms“, – pažymi Lietuvos Vyriausybė.
Vilniuje – A. Sacharovo atminimui skirta paroda. Organizatorių nuotr. Ketvirtadienį Vilniaus rotušėje atidaryta žmogaus teisių aktyvistui, talentingam fizikui ir Nobelio taikos premijos laureatui Andrejui Sacharovui skirta paroda. Ja prasideda A. Sacharovo 100-mečio renginių ciklas. Renginius organizuoja A. Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras prie VDU.
Nobelio kalbos klausėsi būdamas Vilniuje
Amerikietis žurnalistas Davidas Satteris atsimena: „Kiek pažinojau Sacharovą, jis ne tik viešai kalbėjo apie politinių represijų atvejus, bet ir pasirodydavo už teismo rūmų, kuriuose vykdavo disidentų teismas, durų, taip išreikšdamas savo palaikymą jiems.“
Prie teismų rūmų Andrejus Sacharovas pasirodė ir Vilniuje 1975 m., būtent tomis dienomis, kai Osle jam turėjo būti įteikta Nobelio taikos premija. Sovietų valdžia neleido išvykti už sąjungos ribų, todėl premiją atsiimti ir kalbą perskaityti jis patikėjo savo žmonai Jelenai Bonner. Kalboje minėdama politinius kalinius J. Bonner perskaitė ne vieną lietuvišką pavardę, tarp kurių buvo Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, Petras Paulaitis, Liudvikas Simutis, Viktoras Petkus ir kiti. A. Sacharovo dėka šias pavardes išgirdo visas pasaulis, o jis pats ceremonijos klausėsi per radiją būdamas Vilniuje.
„A. Sacharovas ne tik nuolat kėlė mažųjų šalių savarankiškumo ir nepriklausomybės bei visų visuomenių lygybės klausimus tarptautiniu mastu, bet ir asmeniškai kovojo už lietuvių politinių kalinių išvadavimą, rėmė pastangas atkurti Lietuvos nepriklausomybę“, – aiškina VDU dėstytojas dr. Dainius Genys.
Europos Parlamento pirmininkas Davidas Maria Sassoli teigia: „1989 m. vasarį, kai buvo įteikta pirmoji Sacharovo premija, tuometis Europos Parlamento pirmininkas Lordas Plumbas paaiškino naujai sukurto prizo ir jo pavadinimo prasmę. Pasak jo, apdovanojimas skirtas pagerbti minties laisvę ginančius asmenis, o Europos Parlamentui šią kovą įkūnija Andrejus Dmitrijevičius Sacharovas. Tas pats galioja ir šiandien, jo šimtmečio metais.“
Parodoje – filmų ištraukos ir originalūs „samizdatai“
Parodos Vilniaus rotušėje pagrindas buvo sukurtas A. Sacharovo centro Maskvoje, į anglų kalbą medžiagą išvertė Cathy Fitzpatrick, ekspoziciją žymiai papildė A. Sacharovo premiją teikiantis Europos Parlamentas ir A. Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras Kaune. Parodą remia Vokietijos ir Norvegijos ambasados.
Parodoje „Andrejus Dmitrevičius Sacharovas – epochos žmogus“ lankytojai pamatys nuotraukas iš Sacharovo gyvenimo, jo ir apie jį išleistas knygas, vietoje veiks ir nedidelis kino teatras, kuriame bus rodomi neilgi filmukai: Josifo Pasternako filmo apie Sacharovą ištraukos, prancūzų žurnalisto Nicolaso Miletičiaus ir ukrainiečių filmų kūrėjos Lesios Charčenko klipas iš disidentų interviu, interviu su A. Sacharovo anūke Marina Sacharov-Liberman ir keturi filmukai, kuriuos A. Sacharovo šimtmečiui sukūrė Europos Parlamentas.
Apsilankę Vilniaus rotušėje galės pamatyti ir kelis asmeninius A. Sacharovo daiktus, savilaidžio dar kitaip vadinamo „samizdato“ kūrimo priemones, sužinos, kaip jis buvo gabenamas į Vakarus, pamatys originalius „samizdatus“.
Sacharovo reikšmė pripažįstama iki šiol
Už žmogaus laisves Sovietų sąjungoje kovojusį mokslininką prisimena daugelis. „Mums Sacharovas buvo moralinė figūra, Sovietų sąjungos sąžinė. Niekas nevadino jo Sacharovu, tik Andrejumi Dmitrevičiumi. Žmogus su tokiu nuostabiu protu ir visomis galimybėmis būti Sovietų sąjungos nomenklatūroje, bet visko atsisakė tik dėl to, kad vadovavosi savo sąžine“, – pažymi A. Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro direktorius prof. Robertas van Vorenas. Vilniaus rotušėje – paroda Nobelio taikos premijos laureatui A. Sacharovui atminti. Organizatorių nuotr.
Publicistas, „The Economist“ bendradarbis Edwardas Lucasas teigia: „Andrejus Dmitrijevičius Sacharovas savo pavyzdžiu parodė, kaip reikia atsispirti pagundai nuleisti rankas. Jo kova leido suprasti, kad ir Rusijos žmonės buvo komunizmo belaisviai. (…) Dėl savo neprilygstamų intelektualinių pasiekimų A. Sacharovas negalėjo būti nurašytas kaip koks hipis ar netikėlis. Jis priešinosi sovietinei melo ir žiaurumo citadelei iš vidaus, iš pačios gerbiamos mokslo įstaigos širdies. Žinoma, KGB būtų galėjusi jį nutildyti, tačiau nebūtų galėjusi jo sugniuždyti, kaip ir nebūtų buvusi pajėgi uždrausti mums juo žavėtis.“
„Sacharovas gynė mus, sovietų politinius kalinius. Visus. Jis kvietė civilizuotą pasaulį siekti visų mūsų, demokratų, nacionalistų, religinių aktyvistų, išlaisvinimo. Už tai jis iš esmės ir buvo be teismo nubaustas. Andrejus Sacharovas buvo šviesus, išmintingas ir labai kuklus žmogus“, – teigia buvęs disidentas Ukrainoje, psichiatras Semionas Gluzmanas.
Gegužę Vilniuje numatytos dvi filmų apie A. Sacharovą peržiūros, tarptautinė konferencija, kurioje dalyvaus įvairūs mokslininkai ir A. Sacharovo anūkė bei įdukra, gimtadienio koncertas, kurį surengs pianistas iš Ukrainos Aleksėjus Botvinovas, ir karikatūrų paroda. Visi renginiai, išskyrus koncertą, yra nemokami, į juos registruotis galima www.sacharovosimtmetis.lt
Paroda – KGB sulaikyti užsienio žvalgai. Fiktyvių dokumentų pavyzdžiai
Šaltasis karas tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų demokratinių valstybių aktyviai reiškėsi ne tik politikos srityje, ginklavimosi varžybose, bet ir visuomenei nematomoje specialiųjų tarnybų tarpusavio kovoje. Šios tarnybos stengėsi išaiškinti varžovų paslaptis ir kartu apsaugoti savąsias.
Represijomis ir bauginimais padėjęs sovietų valdžiai kontroliuoti visuomenę, KGB aktyviai veikė ir vykdydamas žvalgybinę veiklą užsienyje bei kontržvalgybinę – šalies viduje. Sovietai tam skyrė ypač daug dėmesio ir finansų, todėl KGB tapo viena galingiausių ir žinomiausių specialiųjų tarnybų pasaulyje.
Šnipinėjimu užsienio valstybėse užsiėmė SSRS KGB Pirmoji vyriausioji valdyba – PGU. Ją sudarė daug įvairių padalinių, kurie rūpinosi žvalgybinių operacijų planavimu, techninėmis priemonėmis, agentų darbu, dokumentais, radijo ryšiu, šifravimu, gautų duomenų analize.
Antra, ne ką mažiau svarbi sovietų saugumo užduotis, buvo kova su užsienio žvalgybų veikla Sovietų Sąjungos viduje. Už kontržvalgybą buvo atsakinga KGB Antroji vyriausioji valdyba.
„Amerikiečių žvalgas – Diplomatas Smitas ir jo įranga. Smitas buvo demaskuotas jam bandant nufotografuoti karinį objektą”
Atskiri skyriai sekė į SSRS atvykusius užsieniečius – turistus, žurnalistus, studentus, įvairių sričių specialistus, sporto, kultūros renginių dalyvius. Į kiekvieną iš jų buvo žiūrima kaip į potencialų užsienio specialiosios tarnybos agentą. Užsieniečiams buvo skirti atskiri viešbučiai ir restoranai su paslėpta sekimo įranga ir KGB „parengtu“ personalu, lankytis galima buvo tik leistinose teritorijose.
Nuolatos buvo stebimos „kapitalistinių“ valstybių ambasados ir jų darbuotojai. Diplomatinis imunitetas buvo labai palanki priemonė žvalgybinei veiklai pridengti, dėl to ambasados dažnai tapdavo pagrindiniais žvalgybos centrais.
Sovietų valdžia, KGB vadovybė mėgdavo pasigirti pagautais šnipais – tai buvo svarbi propagandinio karo ir komunistinės ideologijos dalis.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras parengė virtualią parodą „KGB sulaikyti užsienio žvalgai ir jų įranga“, kurioje demonstruojamas propagandiniams ir mokomiesiems tikslams KGB parengtas fotografijų ciklas apie sugautus užsienio žvalgus, iš jų atimtą įrangą ir ginklus. Parodą galima rasti čia:
„Amerikiečių agento buitiniai daiktai. Spiningo ritėje jis saugojo bloknotą su šifrais ir šnipo užrašais, suomiško peilio rankenoje – instrukciją, skutimosi teptuke – slaptaraiščiui naudotas tabletes“„Wadie“ modelio pistoletas ir rašiklių bei automatinių pieštukų pavidalo ginklai su įvairiais cheminiais preparatais užtaisytais šoviniais“
Virtualioje parodoje naudojama medžiaga saugoma Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinyje „Sovietų represinių žinybų veikla“.
Nuotraukos iš LGGRTC archyvo
Užrašai ant nuotraukų:
„Amerikiečių žvalgas – Diplomatas Smitas ir jo įranga. Smitas buvo demaskuotas jam bandant nufotografuoti karinį objektą”
„Amerikiečių agento buitiniai daiktai. Spiningo ritėje jis saugojo bloknotą su šifrais ir šnipo užrašais, suomiško peilio rankenoje – instrukciją, skutimosi teptuke – slaptaraiščiui naudotas tabletes“
„Wadie“ modelio pistoletas ir rašiklių bei automatinių pieštukų pavidalo ginklai su įvairiais cheminiais preparatais užtaisytais šoviniais“
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Lietuvos apeliacinis teismas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Sausio 13-osios byloje nuteistojo Jurijaus Melio advokatas Ryšardas Burda teigė, kad nuteistajam nepalankus Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas bus skundžiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
„Mano galva, mes skųsime (sprendimą – ELTA) Aukščiausiajam Teismui, eisime toliau iki Strasbūro. Pažiūrėsime, kaip kitos teismo instancijos nagrinės“, – žurnalistams sakė R. Burda.
J. Meliui ir KGB grupės „Alfa“ vadovui Michailui Golovatovui atstovaujantis advokatas taip pat pažymėjo apie esą Lietuvos teismų daromą „loginę klaidą“.
„Teismo pranešimas iš vienos pusės buvo logiškas. Atsižvelgiant į tai, kiek buvo ir kokios paskirtos bausmės eiliniams tankistams ir kitiems žmonėms. Bet toji logika remiasi klaidingu požiūriu, kad apskritai galėjo būti veika, kvalifikuota pagal nusikaltimus žmogiškumui 2011 m.“, – teigė advokatas.
„Mūsų teismai daro loginę klaidą, aiškindami, kad 1946 m. Niurnbergo procesas yra taikytinas ir 1991 m. įvykiams ar kad tie patys principai automatiškai gali būti perkelti, nors sudėtys ar atskiri elementai yra visiškai nauji“, – pridūrė jis.
Advokato teigimu, tiek M. Golovatovas, tiek J. Melis teismo sprendimą vertina neigiamai.
„Jis (M. Golovatovas – ELTA) neigiamai vertina šią situaciją, lygiai taip pat neigiamai vertina ir Jurijus Melis. Dėl to jis, matydamas ir prognozuodamas, kad situacija bus priimta ne jo naudai, atsisakė dalyvauti teismo posėdyje“, – sakė advokatas.
R. Burda taip pat teigė neįsivaizduojantis, kaip Lietuva spręs neturtinės žalos atlyginimą, kurį priteisė teismas.
„Dėl valstybei padarytos žalos, tai yra tarpvalstybinis susitarimas ir čia – Lietuvos Vyriausybės galvos skausmas“, – sakė jis.
Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė neturtinės žalos Lietuvai atlyginimui iš visų nuteistųjų priteisti 10,8 mln. eurų.
Teismas taip pat nusprendė sugriežtinti bausmes nuteistajam Rusijos piliečiui J. Meliui ir nuteistajam buvusiam sovietų karininkui Genadijui Ivanovui.
Bylą nagrinėjo teisėjų kolegija, susidedanti iš Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Ernestos Montvidienės, Justo Namavičiaus ir Egidijos Tamošiūnienės. Byla savo apimtimi, nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų skaičiumi yra viena didžiausių baudžiamųjų bylų, nagrinėtų šalies teismuose. Šioje byloje nukentėjusiaisiais pripažinta daugiau kaip 700 asmenų.
Sausio 13-osios byloje baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenys yra kaltinami dėl tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymo, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimo, kankinimo ar kitokio nežmoniško elgesio su jais ar jų turto apsaugos pažeidimo, draudžiamos karo atakos, uždraustų karo priemonių naudojimo.
1991 m. sovietų kariniams daliniams mėginant užimti Televizijos bokštą, Spaudos rūmus ir Lietuvos radijo bei televizijos pastatą, iš viso žuvo 14 žmonių.
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.
Taip jau susiklostė, kad vasario 16-oji visai šalia kovo 11-osios. Bet kaip jos nutolę viena nuo kitos, 103 ir 31, net 72 metai. Nors fizikai dabar teigia, kad laikas sąlyginis dalykas. Gal ir taip. Tačiau žmogaus gyvenimas gan aiškiai apibrėžtas įrėmintas laike – gimei – mirei. O kas buvo tarp šių datų, retai ir prisimeni, nes atrodo, kad viskas pralėkė kaip viena diena.
Taip dabar masto ir jauni gimę po kovo 11. O kas tas Sąjudis, o kam jis buvo reikalingas. Jiems sunku suprasti, o kodėl vyresni žmones lygina, kas buvo anksčiau ir dabar. Ir dar nežinia, ko tie vyresni nepatenkiti. Juk dabar – LAISVĖ. Ką noriu, tą ir darau. Noriu mokausi, noriu ne. Noriu dirbu, noriu – tinginiauju. Noriu – elgiusi padoriai, noriu ne. Juk aš jaunas ir man viskas galima. Aš laivas kaip tas vėjas. Mane privalo gerbti ir aptarnauti. Visi priklauso nuo mano norų. Ir jokios prievartos. Niekas neturi teisės suvaržyti mano TEISIŲ. Kas gali priversti mane eiti į mokyklą? Tėvai? Jukaujate. Moment apskųsiu už smurtą (psichologinį) šeimoje ir priekabiavimą. Ir tiek žinių.
Sakysite, buvo sovietmečiu toks Pavlikas Morozovas, kuris savo tėvą valdžiai paskundė, tai valdžia tėvą į kalėjimą įkišo. O ką – mūsų žmogus buvo. Jis jau tada suprato, kad vyresni neturi jokių galių prieš jaunimą. Vyresnių vieta tik istorijos šiūkšlyne arba kalėjime. Dabar mūsų, jaunų valdžia, jiems naują (kalėjimą) žada pastatyti. Lai sau sėdi su savo pasenusiomis tiesomis. Juk kiek galima tas seniai pasenusias tiesas apie pareigas, atsakomybę, vyresniųjų gerbimą mums, jauniems, į galvą brukti. Tai opiumas liaudžiai, kaip mėgdavo sąkyti marksizmo klasikas. Jis nedurnas „bičas“ buvo. Juk būtent jis ir jo „chebrytė“ apie laisvą meilę prabilo pirmieji. Ką ten hipiai. Jie tik po pusės šimtmečio pabudo. O bolševikai iškart laisvą meilę ir jokių šeimyninių įsipareigojimų – paskelbė. Ką ten paskelbė, net praktikavo. Tikrai pagal mus. Tik vėliau tie durniai seniai apie šeimą prabilo. Va matote, tai tikrai iš sovietyno atitemta atgyvena…Ką, sakysite neteisus, o gi visi jauni tai suprato ir jokių šeimų nekuria ir sau smagiai gyvena. O vaikai tai čia jų pačių problema, kaip nors išaugs. Juk kiekvienas dėl savęs gyvena. Nori gyveni, nori ne. Štai Norvegijoje jau seniai visi vaikai bendri, jie valstybės nuosavybė. Matote, kokie čia Lietuvoje atsilikę. Švietimas kaltas, ne tas Tiesas dėsto!
Vaikai Gedimino prospekte Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Labai dažnai valdžia mėgsta per šventes apie vertybes porinti. Jie vis bruka pasenusias tiesas apie pareigą, kad reikia dėl valstybės stengtis. Nu jie visai jau nusivažiavo. Mums, jauniems, tikrosios vertybės tai LAISVĖ! Sakote, iškovojote. Gal ir taip, o mes ja pasinaudosime kaip manome mums reikalinga, jūsų nepaklausime. Juk dabar mūsų laikai ir mūsiškiai valdžioje. Net Laisvės partija yra. Jie sutvarkys, kad jokios prievartos niekas mums negalės taikyti. Vien tik pamąsčius apie tai jus iškart nupurtys kaip elektros šoku. Štai gera mintis. Reikia tas senienas iš jų galvų išguiti taikant modernų gydymo būdą – elektrošoko terapiją. Mūsų deleguoti bendraminčiai tuoj legalizuos narkotikus, visų rūšių seksą, kada noriu, kur noriu ir su kuo noriu. Juk jau mokslininkai įrodė, kad susilaikymas kenkia sveikatai.
Sakote, reikia mokytis, o kam. Mes naršydami internete visko iškmokstame. Sakote, dirbti reikia. O kam? Juk valdžia turi pašalpomis aprūpinti. O dar kriptovaliutos „pasikasime“. Dar vyresni, nupušę nuo darbų, savanoriškai mums į „piramides“, kaip pašto karveliai, suneš savo santaupas. Baikite jūs juk LAISVĖ!
A dar sakote pareiga, teisėsauga privers. Baikite juokauti. O ką už beribės mano asmeninės laisvės kasdienį šventimą išdrįso per šiuos 31 metus nubausti. Ką ten nubausti – sutramdyti už jaunatvišką šėlsmą ir tai bijosi. Štai per pačio karantino įkarštį, kai vyresni, kaip kokių drignių apsiriję verkia, kad dirbti negali, važinėti neleidžia. Mūsiškiai šimtadienius švenčia. Ir ką jūs manote, labai išgąsdino baudomis? Baikite parintis. Niekas jų nemokės. O ką jie mums padarys. Ką padarė, kai už valstybinius pinigus mūsų vadukai pliažą be vandens įrengė. Ir dar ten, kur kažkokio sukilimo vadus šaudė. Dar kažkas bandė sakyti, kad ten šalia žmones kankino. Kad taip elgtis žema ir niekšinga. Ir ką, o gi seniai patriukšmavo ir pšyk… Juk Laisvė…
Šoka vaikai. Slaptai.lt nuotr.
Kažkaip panašiai gan didelė dalis mūsų jaunosios ir net viduriniosios kartos atstovų masto ir panašiu slengu postringauja. Baisiausia, kad taip masto ir jų balsais į aukščiausią valdžios olimpą atvesti parlamentarai. Laisvė be jokių stabdžių. Laisvė jiems asocijuojasi su pilnu savo įnorių tenkinimu, bet kokia kaina. Tai tas visuomenės dalį apėmęs puvėsis, kuris kaip vėžys ėda visą mūsų valstybės kūną.
Moralė, atjauta, pareiga, dorovė, pasiaukojimas jiems ne šio pasaulio dimensijos. Tai atgyvenos, kurias kaip mantrą kartoja jau nurašyti seniai. Ir jeigu pasiskaitysite influenciarių tekstų, suprasite, kad tai, ką parašiau, deja, skaudi TIESA!
Labai įdomu, kaip tai korosponduojasi su vasario 16 ir kovo 11 Lietuvos valstybę kūrusių vyrų ir moterų puoselėtomis, deklaruotomis vertybėmis, planuotais siekiais. Kaip tai vertintų už Lietuvą galvas sudėję jauni, baisiomis sąlygomis gyvi žeminėse žiemomis puvę, mūsų Tėvynės partizanai. Ką galėtų pasakyti savo gyvenimus sovietiniuose lageriuose praleidę mūsų tautiečiai, svajoję apie klestinčią dorą, visiems teisingą, nepriklausomą Lietuvą. Jeigu atliktume skaidrią, viešą visuotinę Tautos apklausą. Labai įdomu, ką jie pasakytų. Ar partizanai už tokią Lietuvą kovojo? Ar visa Lietuva tapusi Sąjudžiu tokios Lietuvos siekė. Ar apie tai svajojo mūsų patriarchas Jonas Basanavičius su dar 19 savo bendraminčių prieš 103 metus?
Specialiai supriešinta, pastoviai kiršinama, blizgančių parduotuvių vitrinų Lietuva turi daug kuo pasigirti. Pavyzdžiui, kaip sovietmečiu sukurtas milijardines vertybes leido vagims išsidalinti arba apsukriems užsienio vertelgoms už centus prispirkti. O masę nuoširdžiai, sąžiningai dirbusių žmonių, iš darbų ir ne tik, iš Tėvynės prievarta išvaryti. Iš sovietų LTSR valdžia perėmė beveik 4 milijonus gyvenančių Lietuvoje. Ir tai po visų trėmimų, vežimų į Sibirus, žudymų nacių ir sovietų. O po 31 Nepriklausomybės meto vos 2,8 milijono besuskaičiuojame. Galime „didžiuotis“, kad turime 485 milijonierius ir nelabai dižiuotis 600 000 balansuojančių ant skurdo ribos, praktiškai skurstančių. Per šiuos 31 metus nei vienas rimtas kyšininkas ar vagis, nei vienas valdžios vyras ar moteris, pridariusieji aibes nuostolių valstybei ir net ją išdavę nesėdi kalėjime. Jie nepakaltinami ir neteisiami. Ką ten teisiami. Jie net nepasmerkiami. Aferos didesnės ar mažesnės vyksta pastoviai, praktiškai nenutrūkstamu konvejeriu. Net pandemija jų neišgąsdino. Atvirkščiai atvėrė naujas galimybes. Retkarčiais viešai sukeliamas triukšmas. Bet dar nebuvo nė vieno atvejo, kad kalti būtų nubausti. Arba apsimelavusiems triukšmadariams būtų duotas deramas atsakas. Ką ten nubausti, jie net viešai NEPASMERKIAMI. Kad kiti įsisamonintų, jog taip daryti negalima. O dabar pasirodo, kad galima. Ir ypač skatinamas MELAS, PATYČIOS, SPECIALIAI KELIAMI SKANDALAI. Juk kaip liaudies išmintis sako…drumzliname vandenyje žuvytės geriau gaudosi… O jie ir „gaudo“ savo naudą, mūsų visų kitų sąskaita. Ir prisigaudę, naujus planus kuria, kaip dar daugiau prisgaudyti, nes gobšumui ribų nėra.
Vaikai ant ledo lyčių. Ar nepražus?Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ir nors pirmoji šio rašinio dalis panaši į pamfletą. Deja reikia su apmaudu pripažinti, tai tikrovė, tik truputį susaržuota.
Apie skurdo, socialinės nelygybės ir ypač skaudžios temos – teisingumo nebuvimo valstybėje problemas, praktiškai niekas nekalba. Niekas net nebando pripažinti, kad tai jau tapo kolosialia problema, kuri gresia ne tik valstybės nacionaliniam saugumui. Nes tokioje korumpuotoje ir chaotiškai besitvarkančioje valstybėje idealu savo ardomąją veiklą vykdyti priešiškų valstybių specialiosioms tarnybomis. Iš stambių kyšininkų, vagių, seniau egzistuojančių buvusių KGB slaptųjų bendradarbių bei jų atžalų jau sukurta galinga penktoji kolona. Šios šutvės – klano nariai pralindę į valstybės aukščiausius valdymo postus, užvaldę žiniasklaidą ir socialinius tinklus. Būtent jie surezga ir diriguoja vykdant amžiaus aferas silpninančias mūsų valstybę, nuskurdinančias jos gyventojus, kelia sumaištį ir supriešina žmones. Jie vykdo lietuvių tautos genocidą ir jos valstybės tylų griovimą. Taip gali nebereikėti nei priešiškų valstybių akyvaizdaus įsikišimo. Jei taip ir toliau viskas vyks. Jei mūsų aukščiausios valdžios vyrai ir moterys iš baimės apie tai atvirai prabilti ir toliau bandys viską nuslėpti, mūsų valstybė supus iš vidaus ir praras savo egzistencinę prasmę. Kai nebeliks vertybių, nebeliks ir valstybės. Nebeliks ir lietuvių Tautos. Tai baisūs žodžiai, bet juos privalu garsiai pasakyti, nes bijau, kad gali būti per vėlu.
Politika – kaip korida. Slaptai.lt nuotr.
Šventinės datos ne tik gražios kalbos. Šventinės datos tai atviros krajuojančios žaizdos ant Tautos kūno, dėl mūsų visų abejingumo ir pakeliui pamestų idealų pasekmė. Ar dar sugebėsime žaizdas užgydyti o idealus prikelti iš pelenų. Klausimas, kaip sakoma vertas milijono… Pavyzdžiui, aš pats žinau viena – Laisvė be ATSAKOMYBĖS yra Anarchija, kuri veda į susinaikinimą… o gal tai Lemtis?
P.S. šių eilučių autorius nėra nusiteikęs prieš visą jaunimą. Lietuva turi dar daug gražaus ir doro jaunimo. Deja, ši gražioji jo dalis yra per daug kukli. O ta mažoji arogantiška yra ciniškai agresyvi. Jie daro viską, kad prievarta primestų mums savo „vertybes“, kurios veda į degrdaciją ir išsigimimą, o ne į Kūrybą ir suklestėjimą bei Tikrąją Laisvę.
Daktaras Algimantas Matulevičius yra LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės pirmininkas, Verslo ir politikos ekspertas
Rytoj – Vasario 16-oji. Lietuviui – labai svarbi šventė. Šiomis dienomis mūsų spaudoje, televizijoje, radijoje laidose – gausu su 1918-ųjų vasario 16-ąja susijusių komentarų. Ši diena pelnytai atiduodama istorijai, politikai.
Nepriklausomybės eisena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau džiaugdamasis padidėjusiu susidomėjimu istorija, turiu pripažinti, jog Lietuva, deja, nepriskirtina valstybėms, kuriose istorinės temos būtų nagrinėjamos itin objektyviai, sąžiningai. Lietuviškoje erdvėje – gausu nutylimų, tendencingumų. Lietuvoje esama net ujamų istorikų, mat viešumon jie, užuot patylėję, tempia nemalonius, nepatogius faktus.
Todėl leiskite ir man tarti Vasario 16-osios apmąstymams skirtą žodį. Deja, ne itin džiugų. Švenčių metu priimta linksmintis, didžiuotis. Tačiau kodėl turėčiau krykštauti iš džiaugsmo, jei jo – ne tiek daug?
Monografijų apie dušanskius, raslanus ir zimanus vis dar neturime
Pirmiausia į akis krenta, kaip Lietuva nagrinėjanti žydų bendruomenei nemalonias temas. Ogi niekaip. Tabu. Mirtina tyla. Visi, kas tik apie jas užsimena, – užpuolami, kritikuojami ir galų gale krenta. Sutinku, privalome žinoti savo niekadėjų nusikaltimus. Nesiginčiju – visi klystkeliai turi būti registruoti, išsamiai aprašyt. Lietuviškųjų nuodėmių nevalia slėpti. Tačiau savo istorikų ar istorija besidominčių publicistų, rašytojų stumti į šalį vien už tai, kad jie iškelia ne tik lietuviams, bet ir žydams nepatogius klausimus, – argi tai demokratiška?
Istorikas Valdas Rakutis nepasakė nieko smerktino, ragindamas žvelgti į Antrojo pasaulinio karo istoriją iš abiejų pusių. Vienintelė mažytė nuodėmė – galbūt raginimą derėjo išdėstyti ne Holokausto dienos proga. Tačiau demokratinė valstybė tokią „nuodėmę“ privalo toleruoti. Mat tokiais atvejais svarbiausia, ar tai tiesa: jei atkakliai smerkiame bent šiek tiek su fašistine Vokietija susijusius asmenis, registruokime ir su Kremliaus režimu bendradarbiavusius.
Mus ragina, kad sąžiningai analizuotume savųjų biografijas, pro padidinamąjį stiklą peržvelgtume net menkiausią įtarimą. Tik kodėl anoji pusė iki šiol nei parengė, nei ruošiasi rengti mokslinių monografijų, sakykim, apie dušanskių, raslanų, zimanų nusikaltimus? Kaip mums elgtis, jei fiksuojame kiekvieną savo tikrą ar tariamą nuodėmę, o kiti savas nuodėmes nutyli, slepia? Jei anoji pusė remiasi KGB archyvais priimdama juos už gryną pinigą, kodėl mes negalime analizuoti, kas vokiškos okupacijos metais buvo parašyta „Lietuvių archyve“?
Štai istorikas Arūnas Gumuliauskas pasiūlė priimti rezoliuciją, skelbiančią lietuvių tautą nesant žydžaudžių tauta. Tokia rezoliucija buvo labai reikalinga. Bet jį nutildė tvirtindami, jog lietuvių tautos šia fašistinei Vokietijai priskirtina nuodėme niekas nekaltina. Ar tikrai – niekas nepriekaištauja, niekas nebara, niekas nesmerkia?
Iš Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro išstumtas profesionaliai istorija besidomintis publicistas Vidmantas Valiušaitis, savo knygose, straipsniuose, videokomentaruose pažėręs akivaizdžių faktų, kaip mūsų didvyriai Jonas Noreika ir Kazys Škirpa nepagrįstai kaltinami simpatijomis fašistinei Vokietijai.
Kas kris kitas? Nejaugi LGGRTC darbuotojas Dalius Stancikas, parašęs labai reikalingą knygą „Kūju per Lietuvos istoriją“? Juk ir jis neskuba to meto lietuvių veikėjams kabinti žydžaudžių etiketės…
Baltarusiški akcentai
Kita tema – baltarusiška. Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanauskaja mūsų šalyje ir giriama, ir palaikoma. Tai – teisinga laikysena. Taip mušti protestuotojų, kaip elgiasi Aliaksandras Lukašenka, – negalima. Lietuva privalo ištiesti pagalbos ranką baltarusių protestuotojams.
Bet man neteko girdėti, kad kas nors iš mūsiškių žurnalistų ir politikų šios ponios būtų viešai ir atvirai paklausę apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Astravo atominę elektrinę. Man labai rūpi žinoti, ką apie LDK kilmę mananti ši ponia ir ar ji sutinkanti, jog Astravo atominę elektrinę būtina kuo greičiau stabdyti? O jei net ir pasakė, kad LDK kilmė – lietuviška, net jei patvirtino, jog „Astravo AE būtina sustabdyti, nes ji kelia grėsmę Vilniui“, ar mūsų žvalgybos guldo galvą, jog privačių pokalbių metu ši ponia nekalba priešingai?
Ką žinome apie Aleksejų Navalną?
Panaši ir Aleksejaus Navalno istorija. Be abejo, jis drąsus vyras. A.Navalno dokumentiniai filmai, pasakojantys, kaip Rusijos žvalgybos atstovai nuodijo jį „Novičioku“, arba ta juosta, susukta apie pasakiškus Vladimiro Putino rūmus, – verti dėmesio, pagarbos.
Aleksejus Navalnas. EPA – ELTA nuotr.
Bet man pirmiausia rūpi išsiaiškinti, ką A.Navalnas yra sakęs, kai Rusija užuolė Gruziją, Ukrainą. Jei jis tikrai tvirtino, esą tuos gruzinus vertėtų užmėtyti sparnuotosiomis raketomis, jei jis tai tvirtino nuoširdžiai, niekieno neverčiamas, tai didelė tikimybė, kad sparnuotosiomis raketomis šis jaunuolis kada nors panorės apmėtyti ir Lietuvą. Tikiuosi, kad Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, neseniai prie Rusijos ambasados dalyvavęs A.Navalną remiančiame mitinge, žinąs atsakymą į šį klausimą?
Korupcijos pažabojimas Rusijoje – svarbi tema. Bet ne mažiau svarbu žinoti, ar nenuilstančio kovotojo su korupcija širdis nėra sukaustyta imperinio mąstymo ledkalnių.
Kada bus įvertina ASALA veikla?
Štai propatria.lt leidinyje skelbiama ištrauka iš Gatestono instituto vyresniojo bendradarbio Raymondo Ibrahimo (knygos „Kardas ir scimitaras: keturiolika šimtmečių tarp islamo ir Vakarų“ autorius) teksto, kuriame skambiai šaukiama, esą „net 340 milijonų krikščionų pasaulyje patiria didžiulius persekiojimus“. Ten rašoma, jog šiandien pasaulyje dėl religinių įsitikinimų kiekvieną dieną nužudoma 13 krikščionių, 5 krikščionys pagrobiami, užpuolama 12 bažnyčių.
Mums būtina žinoti šią liūdną statistiką. Bet ar jūs nepasigendante lyginamosios analizės? Kodėl nepateikta skaičių, kiek pasaulyje kasdien nužudoma žmonių vien dėl to, kad jie – musulmonai? Tuomet antimusulmoniškus faktus palyginčiau su išpuoliais prieš krikščionis ir matyčiau tikrąją padėtį. Dabar gi atrodo, kad pučiama tik į vieną pusę – tik musulmonai skriaudžia krikščionis, o štai krikščionys – musulmonų niekad niekur neskriaudė ir nė nesiruošia skriausti.
Paminklinė lenta prie įėjimo į Baku metropoliteną. Ji primena, kad čia dar ne taip seniai buvo surengtas teroro aktas. Slaptai.lt nuotr.
Bet juk tai – netiesa. Prisiminkime Kryžiaus karus, Alžyro okupaciją, prisiminkime karą prieš Afganistaną, Irako bombardavimus, išpuolius prie Balkanų musulmonus, su žeme sulygintą Čečėnijos sostinę Grozną.
Galų gale prisiminkime, kiek nuo 1975 iki 2002 metų Europos sostinėse armėnų teroristinės organizacijos ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak nužudė turkų diplomatų, rezidavusių Vienoje, Madride, Paryžiuje, Berlyne, Kopenhagoje? Surengti 235 teroro aktai, surengta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas. Šių išpuolių metu žuvo 524 asmuo, įskaitant 105 įkaitą.
Azerbaidžano miestas Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Prisiminkime, kaip 2020-ųjų antroje pusėje Armėnijos ginkluotosios pajėgos apšaudė Azerbaidžano miestus Bardą, Giandžą ir Terterą (šių išpuolių metu žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai, dar 322 buvo sužeisti).
Ar šie skaičiai įtraukiami į ataskaitas apie religinį nepakantumą? Ar mes žinome, kad liūdnai pagarsėjusi ASALA, prieš kelis dešimtmečius persekiojusi turkų diplomatus, 2019-ųjų sausio 1 dieną yra nusiuntusi bauginantį laišką Beirute (Libanas) rezidavusiam turkų diplomatui, prie ambasados pastato sudegino Turkijos vėliavą (Turkijos vėliavos buvo deginamos ir kitose šalyse prie diplomatinių Turkijos misijų)? Ar žinome, kad 2021 metų sausio 20 dieną ASALA išplatino pareiškimą, jog organizacijos nariams nedraudžiama imtis teroro prieš Kalnų Karabachą 2020-ųjų pabaigoje atsiėmusius Azerbaidžano ir jam talkinusios Turkijos piliečius?
Pabandykite šiuos faktus paskelbti lietuviškoje žiniasklaidoje, ir pamatysite, kad tai – ne taip paprasta. Kritikuoti musulmonus – kiek tik širdis geidžia, priekaištauti krikščionims – nevalia! Nors, pavyzdžiui, tarptautinė bendruomenė pripažįsta, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Tačiau Lietuva nepasveikino Azerbaidžano, susigrąžinusio prieš kelis dešimtmečius dėl Armėnijos agresijos prarastas žemes, įskaitant ir tuos septynetą gretimų rajonų, niekaip nesusijusių su Kalnų Karabachu. Nepasveikino ir Turkijos, kuri padėjo azerbaidžaniečiams susigrąžinti tai, kas Azerbaidžanui priklauso pagal tarptautinę teisę. O juk tai – svarbus, reikšmingas įvykis.
Kas slepiama armėniškuose archyvuose?
Susiraskite LRT paskelbtą „Radio Free Europe /Radio Liberty (RFE/RL) tekstą – RL Armėnijos tarnybos direktoriaus Harry Tamraziano pokalbį su „Carnegie Europe“ Kaukazo ekspertu Thomu de Waalu. Ten – nė menkiausios užuominos, kad, remiantis tarptautine teise, Kalnų Karabachas yra neginčijama Azerbaidžano teritorija. Kai šis faktas nutylimas, beprasmės visos kitos diskusijos. Bent man taip atrodo.
Antiturkiškos propagandos pavyzdžiai
Prisiminkime, kaip Lietuvos Mokslų Akademija neįsileido Turkijos ambasados pakviestų istorikų, kad šie išdėstytų savąją poziciją apie tragiškus 1915-uosius, o Armėnijos ambasados pakviestiems svečiams – atlapojo duris? Štai ir nežinome, kad turkams itin nepalankią ataskaitą „Armėnų tautos tragedija“ parašęs JAV ambasadorius Henris Morgentau, rezidavęs Stambule 1913-1916-aisiais, iš viso – 780 parų, grubiai iškraipė faktus. Per savo rezidavimą Osmanų imperijoje jis nebuvo išvykęs iš Stambulo nė į vieną problemišką regioną – apsiribojo poilsinėmis, pramoginėmis kelionėmis po tuometinę Osmanų imperiją. Tad jau vien dėl to jo ataskaita nelaikytina objektyvia.
Bet yra ir kita priežastis, kodėl tos ataskatos neverta laikyti objektyvia. Šią ataskaitą rašyti jam padėjęs vertėjas, patarėjas, laikytas dešiniąja ranka – Aršagas Simavonianas. O jo sekretorius buvo Akopas Andonianas. Svarbu ne tai, kad tiek patarėjas, tiek sekretorius buvo armėnų kilmės. Svarbu, kad abu šie armėnai nekentė turkų ir visko, kas turkiška. Todėl buvo grubiai tendencingi.
O ką galima pasakyti apie Johanes Lepsius veikalą „Vokietija ir Armėnija 1914 – 1918. Diplomatinių depešų rinkinys“? Nejaugi ir juo verta aklai pasitikėti? Apie šį asmenį žinoma, kad jis buvo aklai proarmėniškai nusiteikęs ir patalogiškai nekentė turkų. Jis į savo depešas, pavyzdžiui, neįtraukė specialaus kaizerio agento Lois Mozel ir karininko Felikso Guso pranešimų, kaip armėnų ginkluotosios formuotės bičiuliavosi su Osmanų imperijos prieše carine Rusija, iš Rusijos carų gaudavo ginklų, su rusais derino savo išpuolius prieš turkus.
Tokių tendencingų nutylėjimų, iškraipymų – labai daug. Bet Lietuva nenorinti jų žinoti. Vengianti net užsiminti, kad 2005 metais būtent Turkija pasiūlė Armėnijai suburti bendrą istorikų komisiją, kuri ištirtų visas 1915 metų tragedijos priežastis ir pasekmes. Oficialusis Jerevanas – kategoriškai atsisakė. Matyt, bijo, kad į paviršių iškils daug nemalonių faktų.
Donaldas Trampas ir cenzūra
Žodžiu, Lietuvoje iki tikros demokratijos – dar toloka. Dar daug draudžiamų, ignoruojamų, nutylimų temų.
Donaldas Trampas (Donald Trump)
Vienintelė paguoda – ne tik Lietuva turinti sunkumų. Delfi.lt portale perskaičiau įdomų Vido Rachlevičiaus straipsnį „Didysis lūžis: amerikietiškosios svajonės pabaiga“. Prisipažinsiu: Donaldas Trampas man niekad nepatiko. Ypač tuomet, kai Helsinkyje pataikavo Vladimirui Putinui. Neįtikinami atrodė ir D.Trampo priekaištai dėl suklastotų rinkimų. Prisimenu ir gordonua.com portale paskelbtą interviu su į Ameriką senokai pasitraukusiu buvusiu KGB darbuotoju Jurijumi Švecu, kuris tvirtino, jog Rusijos specialiosios tarnybos buvo nusižiūrėjusios D.Trampą jau senų seniausiai.
Ir vis tik blokuoti D.Trampo paskyrų socialiniuose tinkluose – negalima. Ginčykimės su juo, kritikuokime jį, demaskuokime jį, bet tik neribokime jo teisės į žodžio laisvę.
Pritariu V.Rachlevičiui, manančiam, jog D.Trampo paskyrų blokavimas – antidemokratiškas žingsnis. Pritariu V.Rachlevičiui, jog tikroji demokratija ir žmogaus teisės prasideda nuo žodžio laisvės.
Žodžio laisvė – neliečiama ir nekvestionuojama jokiomis formomis. Žodžio laisvė – be jokių „su sąlyga“, „jeigu“, „bet“.
Tomorrow is February 16th. It is a very important holiday for Lithuania. During these days, in our press, on television, on radio, there are many comments about February 16, 1918. This day is given to history, to politics.
However, while welcoming the increased interest in history, I must admit that Lithuania is unfortunately not one of the countries where historical topics are examined very objectively, honestly. There are many silenced moments and biased approaches. There are even nagged historians in Lithuania, because instead of being silent, they draw unpleasant, uncomfortable facts in public.
So let me also say a word for the reflection on February 16th. Unfortunately, not very happy. It is common to have fun and be proud during the holidays. But why should I be overwhelmed with joy, if not so much of it is around?
We still do not have monographs on dushanskis, raslans and zimanas
(Jewish collaborators of the Soviet regime participating in the killing and deportation of Lithuanians – T.P. )
First of all, it is striking how Lithuania deals with topics that are unpleasant for the Jewish community. It simply does not. It is a taboo. Deadly silence. Everyone who mentions them is attacked, criticized and eventually falls. I agree, we must know the crimes of our bad guys. I do not dispute – all mistakes must be registered, described in detail. Lithuanian sins must not be hidden. However, pushing aside our historians or publicists interested in history of the country simply because they raise issues that are inconvenient not only for Lithuanians, but also for Jews, is that democratic?
Historian Valdas Rakutis did not say anything reprehensible, urging to look at the history of the Second World War from both sides. The only minor sin was that the call should not have been made on the Holocaust Day. But a democracy must tolerate such „sin.” After all, in such cases, the most important thing is whether this is true: if we stubbornly condemn people who were at least somewhat related with fascist Germany, let us also register those who cooperated with the Kremlin regime.
We are urged to honestly analyze our peoples’ biographies, to look through the magnifying glass at the slightest suspicion. Just why has the other side so far neither prepared nor has plans to prepare scientific monographs on, say, the crimes of the dushanskis, raslans, zimanas? What should we do if we record every one of our real or perceived sins and others hide their own sins? If that side relies on the KGB archives and accept them as true facts, why can’t we analyze what was written in the Lithuanian Archives during the years of German occupation?
Historian Arūnas Gumuliauskas proposed to adopt a resolution declaring that the Lithuanian nation is not the nation of Jewish killers. There was a real need for such a resolution. But he was silenced, claiming that no one blames the Lithuanian nation for this sin attributable to the fascist Germany. Is it true that no one reproaches, no one rebukes, no one condemns?
Vidmantas Valiušaitis, a publicist interested in history, has been expelled from the Lithuanian Center for Genocide and Resistance, in his books, articles and video comments presented the obvious facts about how our heroes Jonas Noreika and Kazys Škirpa are unjustifiably accused of sympathizing with fascist Germany.
What will fall next? Will it be Dalius Stancikas, an LCGR employee, who wrote the much-needed book „Hammering the history of Lithuania”? After all, he is not in a hurry to hang the labels of Jewish killers on Lithuanian characters of that time…
Belarusian accents
Another topic is Belarusian. The leader of the Belarusian opposition, Sviatlana Tsikhanouskaya, is both praised and supported in our country. This is the right posture. It is not possible to beat the protesters in this way, as Alexander Lukashenka is doing. Lithuania must lend a helping hand to Belarusian protesters.
Sviatlana Tsikhanouskaya. EPA-ELTA foto.
But I have not heard that any of our journalists and politicians have publicly and openly asked that lady about the Grand Duchy of Lithuania and the Astravec nuclear power plant. I am very interested to know what this lady thinks about the origin of the Grand Duchy of Lithuania and whether she agrees that it is necessary to shut down the Astravec nuclear power plant as soon as possible? And if she even said that the origin of the Grand Duchy of Lithuania was Lithuanian, even if she confirmed that „the Astravec NPP must be stopped because it threatens Vilnius”, is our intelligence certain that this lady does not speak the opposite during private conversations?
What do we know about Alexei Navalny?
The story of Alexei Navalny is similar. Of course, he is a brave man. Navalny’s documentaries, which tell how Russian intelligence poisoned him with „Novichok”, or that film about Vladimir Putin’s fabulous palace, are noteworthy and respectful.
Alexei Navalny. EPA – ELTA nuotr.
But my first concern is to find out what Navalny said when Russia invaded Georgia, Ukraine. If he really claimed that it would be worthwhile to throw those Georgians with cruise missiles, if he claimed this sincerely, without being forced by anyone, then there is a high probability that this man will want to throw cruise missiles on Lithuania. I hope that the Member of the Seimas Laurynas Kasčiūnas, who recently participated in the rally in support of A. Navalny in front of the Russian Embassy, knows the answer to this question?
Curbing corruption in Russia is an important issue. But it is no less important to know that the heart of the tireless anti-corruption fighter is not trapped in the icebergs of imperial thinking.
When will the activities of ASALA be evaluated?
Here is an excerpt from the text of Rayat Ibrahim, a senior fellow at the Gateston Institute (author of the book “The Sword and the Scythian: Fourteen Centuries between Islam and the West”), which prophesies that „as many as 340 million Christians in the world are being persecuted”. It says that in the present world, 13 Christians are killed, 5 Christians are abducted and 12 churches are attacked every day for their religious beliefs.
We need to know these sad statistics. But aren’t you missing a comparative analysis? Why is there no figure for how many people are killed every day in the world just because they are Muslims? I would then compare the anti-Muslim facts with the attacks on Christians and see the real situation. Now it seems that the blowing is only one way – only Muslims are hurting Christians, and the Christians have never hurt Muslims anywhere and are not going to hurt them.
ASALA
But this is not true. Let us remember the Crusades, the occupation of Algeria, the war against Afghanistan, the bombings of Iraq, the attacks on Muslims in the Balkans, the equated Chechen capital, Grozny.
Finally, let’s remember how many Turkish diplomats residing in Vienna, Madrid, Paris, Berlin, and Copenhagen were killed by the Armenian terrorist organizations ASALA, Dasnakcutiun, Gncak in the European capitals from 1975 to 2002? There were 235 terror acts, 70 murder and 41 assault cases. 524 people were killed during these attacks, including 105 hostages.
Let’s recall how in the second half of 2020, the Armenian armed forces fired on the Azerbaijani cities of Bard, Gianja and Terter (69 civilian Azerbaijanis were killed and another 322 were injured in these attacks).
Are these figures included in reports of religious intolerance? Do we know that the infamous ASALA, who persecuted Turkish diplomats a few decades ago, sent a scary letter to a Turkish diplomat residing in Beirut (Lebanon) on January 1, 2019, and burned a Turkish flag near the embassy building (Turkish flags were burned in other countries as well, near the Turkish missions)? Do we know that on January 20, 2021, ASALA issued a statement that members of the organization are not barred from committing terror against the citizens of Azerbaijan and Turkey, who took back Nagorny Karabakh in the end of 2020?
Try to publish these facts in the Lithuanian media, and you will see that it is not so simple. It is allowed to criticize Muslims – as much as the heart desires, but not to blame Christians! Although, for example, the international community recognizes that Nagorny Karabakh belongs to Azerbaijan. However, Lithuania did not congratulate Azerbaijan, which recovered the lands lost decades ago due to the Armenian aggression, including those seven neighboring districts that had nothing to do with Nagorny Karabakh. Also it did not congratulate Turkey, which helped the Azerbaijanis to regain what belongs to Azerbaijan according to the international law. After all, this is an important, significant event.
What is hidden in the Armenian archives?
Find the text of Radio Free Europe / Radio Liberty (RFE / RL) published by LRT – a conversation between Harry Tamraziano, Director of the RL Armenian Service, and Thom de Waalu, a Caucasus expert at “Carnegie Europe”. There is not the slightest hint that, under international law, Nagorny Karabakh is an indisputable territory of Azerbaijan. When this fact is silenced, all other discussions are meaningless. At least that’s what it seems to me.
Remember how the Lithuanian Academy of Sciences did not allow historians invited by the Turkish Embassy to present their position on the tragic 1915s, and opened doors for guests invited by the Armenian Embassy? That is why we do not know that the US Ambassador Henri Morgentau, who resided in Istanbul in 1913-1916, for a total of 780 days, wrote a report extremely unfavorable to the Turks, entitled „The Tragedy of the Armenian People”, grossly distorted the facts. During his residence in the Ottoman Empire, he did not leave Istanbul in order to visit any problematic region – he limited himself to leisure, recreational trips around the then Ottoman Empire. Therefore, his report cannot be regarded as objective.
But there is another reason why his reports should not be considered objective. The translator, an adviser, considered his right-hand was Arshag Simavonian, helped him write this report. And his secretary was Acopus Andonian. What matters is not that both the adviser and the secretary were Armenians. It is important that both these Armenians hated the Turks and everything Turkish. They were therefore grossly biased.
Turkish flag
And what about Johannes Lepsius’ work „Germany and Armenia 1914 – 1918. Collection of Diplomatic Mail”? Is it worth to trust it blindly? This person is known to have been blindly pro-Armenian and pathologically hated the Turks. He did not include in his mail, for example, reports from Lois Mozel, a special Caesar agent, and Felix Gus, officer, informing that Armenian armed formations befriended the enemy of the Ottoman Empire, Tsarist Russia, receiving weapons from Russian Tsar, and coordinating their attacks against the Turks with the Russians.
There are a lot of such tendentious defaults and distortions. But Lithuania does not want to know them. Avoiding even mentioning that in 2005 it was Turkey that proposed Armenia to convene a joint commission of historians to investigate all the causes and consequences of the 1915 tragedy. Official Yerevan – categorically refused. Apparently, there are fears that a lot of unpleasant facts will come to the surface.
Donald Trump and censorship
So Lithuania is still a long way from a real democracy. There are many forbidden, ignored, and silent topics.
The only consolation is that not only Lithuania is in difficulty. On the Delfi.lt portal, I read an interesting article by Vidas Rachlevičius „The Big Break: the End of the American Dream”. I will admit: I never liked Donald Trump. Especially when he pandered Vladimir Putin in Helsinki. Trump’s accusations of rigged elections were also unconvincing. I also remember an interview published on the gordonua.com portal with Yuri Schwec, a former KGB employee who had left for America a long time ago, who claimed that the Russian special services had been eyeing Trump for a long time.
Donald Trump
And still, Trump’s accounts on social networks should not be blocked. Let us argue with him, criticize him, unmask him, but let us not restrict his right to freedom of expression.
I agree with V. Rachlevičius, who believes that blocking D. Trump’s accounts is an anti-democratic step. I agree with V. Rachlevičius that real democracy and human rights start with freedom of speech.
Freedom of speech is inviolable and unquestionable in any form. Freedom of speech – without any „provided”, „if”, „but”.
Freedom of speech either exists or does not exist.
Apie tai britų laikraščiui „Guardian“ papasakojo buvęs KGB šnipas Jurijus Švecas, kurį Sovietų Sąjunga praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje buvo išsiuntusi veikti Vašingtone. Švecas palygino Trumpą su „Kembridžo penketuku“ – britų šnipų grupe, kuri Antrojo pasaulinio karo ir Šaltojo karo pradžioje perduodavo Maskvai valstybės paslaptis.
67 metų Švecas buvo svarbus žinių šaltinis Craigo Ungero knygai „American Kompromat“ („Amerikiečių kompromatas“, 2021), kurioje aptariami Trumpo santykiai su mirusiu finansininku Jeffrey‘iu Epsteinu. 2018 m. išėjo kita Ungero knyga „House of Trump, House of Putin“ („Trumpo namai, Putino namai“).
„Tai pavyzdys, kaip verbuojami žmonės, kai jie dar buvo studentai, kad po to iškiltų iki reikšmingų pareigybių; panašiai nutiko su Trumpu“, – pasakė Švecas telefoniniame pokalbyje iš savo būsto Virdžinijos valstijoje.
KGB majoras Švecas devintąjį dešimtmetį dirbo Vašingtone. Kaip priedanga pasinaudojo TASS‘o agentūros korespondento darbu. 1993 m. jis apsigyveno JAV ir gavo JAV pilietybę, dirbo saugos tarnybos tardytoju, buvo 2006 metais Londone nužudyto Aleksandro Litvinenkos partneris.
Ungeras naujausioje knygoje aprašo, kaip Trumpas patraukė sovietinių tarnybų dėmesį, kai jis 1977 m. pirmąkart vedė čekų modelį Ivaną Zelničkovą. Trumpas tapo verbavimo operacijos taikiniu. Veiksmus vykdė Čekoslovakijos žvalgyba, bendradarbiaudama su KGB.
1980 metais renovuotame Niujorko viešbutyje „Grand Hyatt New York“ buvo atidaryta Trumpo bendrovė „Trump Organization“ – jo pirmas didžiulis darbas nekilnojamojo turto rinkoje. Trumpas šiam viešbučiui nupirko 200 televizorių iš sovietinio emigranto Semiono Kislino, elektronikos bendrovės „Joy-Lud“ bendrasavininkio Niujorko Penktojoje aveniu.
Jurijus Švecas
Švecas mano, kad bendrovę „Joy-Lud“ kontroliavusi KGB, o Kislinas veikęs kaip „agentas stebėtojas“, identifikavęs jauną perspektyvų verslininką Trumpą kaip potencialų aktyvą. Kislinas neigia sąsajas su KGB.
1987 metais Trumpas su žmona Ivana pirmąkart lankėsi Maskvoje. Švecas mano, kad tuomet KGB stengėsi paveikti Trumpo pažiūras. KGB operatyvininkai, meilikaudami Trumpui, pakišo mintį, kad jis turėtų užsiimti politika.
„KGB buvo surinkusi daug informacijos apie jo asmenybę, vadinasi, asmeniškai žinojo, kas jis toks. Pojūtis toks, jog jis buvo labai neapsaugotas intelektine, psichologine prasme ir pasidavė meilikavimui“, – Švecas pasakoja savo atsiminimuose.
„Jie tuo pasinaudojo. Jie žaidė žaidimą, kad jiems padarė didelį įspūdį jo asmenybė ir jie matantys Trumpą, tą vaikiną, kuris vieną dieną galėtų tapti Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu, kad tik tokie žmonės, kaip jis, gali pakeisti pasaulį. Jį „pamaitino“ šiomis aktyviomis sumanymų frazėmis, ir tai įvyko. Tuomet tai buvo didelis tuometinės KGB veiklos pasiekimas“, – tvirtina Švecas.
Sugrįžęs į JAV, Trumpas pradėjo domėtis galimybe būti nominuotas JAV prezidento rinkimams nuo Respublikonų partijos, net surengė kampanijos mitingą Niuhempširo valstijos Portsmuto mieste. Šiai akcijai paskyrė puslapio dydžio reklamą laikraščiuose „New York Times“, „Washington Post“ ir „Boston Globe“, skleidžiusią skepticizmą dėl JAV dalyvavimo NATO, apkaltinusią Japoniją išnaudojant JAV.
Švecas pasakojo, kad toks požiūris apie gynybą sujaudinęs Maskvą. Tuomet jis ką tik buvo grįžęs iš JAV į gimtinę ir KGB pirmojoje vyriausiosios direkcijos būstinėje Jeseniove gavęs telegramą, charakterizuojančią šią reklamą kaip veiksmingą „aktyvo planą“, kurį įvykdė naujas KGB aktyvas.
EPA – ELTA nuotraukoje – specialusis prokuroras Robertas Miuleris
„Buvo sunku patikėti, kad kas nors tai paviešintų savo vardu ir kad tai paliktų įspūdį rimtiems žmonėms Vakaruose, bet taip įvyko ir pagaliau šis vaikinas tapo prezidentu“, – sako buvęs KGB šnipas.
Maskva teigiamai atsiliepė apie Trumpo rinkimų pergalę 2016 metais. Ypatingojo prokuroro Roberto Millerio tyrime neaptariamas slaptas Trumpo kampanijos bendrininkų pokalbis su Rusijos atstovais.
Švedas laikraščiui „Guardian“ pasakoja apie savo atliktą tyrimą: „Man Millerio pranešimas teikė didelių vilčių, nes žmonės laukė, kad bus iš esmės ištirti visi Trumpo ryšiai su Maskva, bet buvo tirta tik nusikaltimą liečiantys klausimai. Tenai nebuvo jokių papildomų tyrimo aspektų dėl Trumpo ir Maskvos santykių.“
„Mes nusprendėme tuos pamatus tvirtinti. Todėl aš atlikau savo tyrimą ir tada susitikau su Craigu. Mes nusprendėme šioje knygoje parašyti tai, ką paliko neištyręs Milleris“, – pridūrė Švecas.
Septynių knygų autorius ir buvęs žurnalo „Vanity Fair“ redaktorius Ungeras sakė, kad Trumpas buvo Rusijos „aktyvas“. „Tai prasidėjo devintąjį dešimtmetį, kai rusai kaip patrakę ėmė verbuoti ir stengėsi patraukti dešimčių dešimtis žmonių“.
„Trumpas buvo tobulas taikinys daugeliu atvejų: jo išdidumas ir narcisizmas padarė jį natūraliu verbavimo taikiniu. Tai buvo kultivuojama ilgiau nei 40 metų, iki pat jo išrinkimo“, – tvirtina naujos knygos autorius.
Apie pirmą Trumpo kelionę į Maskvą ir galbūt ryšį su KGB yra rašęs ir „Guardian“ užsienio korespondentas L. Hardingas savo 2017 m. išleistoje knygoje „Collusion: Secret Meetings, Dirty Money, and How Russia Helped Donald Trump Win“(„Sąmokslas: Slapti susitikimai, nešvarūs pinigai, ir kaip Rusija padėjo Donaldui Trumpui nugalėti“).
Lubianka – buvusi KGB būstinė. EPA – ELTA nuotr.
Hardingas, pateikdamas ištraukas iš savo knygos internetiniame žurnale „Politico“, detaliau apibūdino tuometinę situaciją KGB ir Sovietų Sąjungoje.
Hardingas rašė, kad KGB neturėjo didelių pasisekimų veikiant prieš JAV, todėl norint pagerinti veiklą buvo pasitelktos „draugiškos žvalgybos“, pavyzdžiui, Čekoslovakijos ir Rytų Vokietijos. Autorius daro prielaidą, kad KGB sudarė Trumpo dosje jau 1977 metais, kai jis vedė 28 metų Čekoslovakijos modelį Ivaną Zelničkovą. Jo pirmąja žmona, kaip komunistų valdomos šalies piliete, domėjosi tiek šalies žvalgyba, tiek JAV Federalinis žvalgybos biuras (FBI), tiek Centrinė žvalgybos valdyba (CIA).
Šaltojo karo metais čekų ir vengrų šnipai garsėjo savo profesionalumu ir buvo dažnai panaudojami užsienio valstybių operacijose, ypač JAV ir Lotynų Amerikoje, nes buvo ne tokie pastebimi kaip Maskvos siųsti šnipai.
Zelničkovos pirmoji santuoka buvo sudaryta su Austrijos nekilnojamojo turto agentu. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje ji persikėlė į Kanadą – pas draugą slidinėjimo instruktorių, nes tuo metu likti Čekoslovakijoje buvo „neįsivaizduojamai sunku“. Po to Zelničkova persikėlė į Niujorką ir 1977 metų balandį susituokė su Trumpu.
2016 m. Čekijoje atskleistose bylose paaiškėjo, kaip Čekoslovakijos šnipai sekė Trumpą ir skaitė laiškus, kuriuos Ivana Trumpa siuntė savo tėčiui inžinieriui Milošui. Paaiškėjo, kad Ivana Trumpa yra paminėjusi savo vyro susidomėjimą politika.
Sugrįždamas į 1987 metus, Hardingas rašo, kad Trumpo vizitą į Maskvą sovietų diplomatinė tarnyba aukščiausiu lygiu suderino su KGB. Tai įvyko tuo metu, kai KGB užsienio žvalgybos tarnybos vadovas Vladimiras Kriučkovas norėjo, kad KGB darbuotojai užsienyje užverbuotų kuo daugiau amerikiečių.
Pats Trumpas pasakojo, kad jo pirmos kelionės į Maskvą idėja gimė 1986 metų rudenį, kai vieno verslininko renginyje sėdėjęs šalia Sovietų Sąjungos ambasadoriaus Jurijaus Dubinino ir kalbėjosi apie didelio ištaigaus viešbučio statybą šalia Kremliaus. Dubinino dukra „buvo skaičiusi apie Trumpo Bokštą ir viską žinojo apie jį“, – rašė Trumpas savo 1987 m. išleistame biuletenyje „The Art of the Deal“ („Sandėrio menas“). Natalija Dubinina pasakoja, kad Trumpas jos tėvą sutikęs 1986 metų kovą Trumpo Bokšte ir ambasadorius sužavėjęs Trumpą kaip puikus anglų kalbos žinovas ir nuostabus pokalbio draugas.
Centrinės Amerikos žvalgybos (CŽV) emblema JAV vėliavos fone
Trumpas rašė, kad 1987 metų sausį gavęs Dubinino laišką, jog sovietų tarptautinė turizmo agentūra „Inturist“ susidomėjusi viešbučio statyba. Dubininas suderino kelionę, ir Trumpas su žmona Ivana ir jos asistentu 1987 metų liepos 14 d. išskrido į Maskvą, kur jis buvo nuoširdžiai priimtas. Per šią kelionę Trumpas aplankė ir Leningradą.
Hardingas pažymi, kad po šios ir būsimų kelionių į Maskvą nieko nebuvo pasiekta dėl verslo galimybių Rusijoje, bet Trumpas sugrįžo į Niujorką su nauju strateginiu tikslu – kurti politiko karjerą aukščiausiu lygiu, kaip JAV prezidento.
Ištrauka iš Daliaus Stanciko knygos „Kūju per Lietuvos istoriją”
Genocido tyrimo centrui paskelbus pažymą, [susijusią su kun. J. Borevičiaus liudijimu apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros pogrindine antinacine veikla ir žydų gelbėjimu], Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis šią pažymą paskelbė… niekine.
Anot A. Nikžentaičio, „pažymos pagrindą sudaro kunigo Jono Borevičiaus paliudijimas JAV teisme, duotas 1986 m., t.y. praėjus daugiau nei 40 metų nuo tų įvykių, apie kuriuos buvo pasakojama.
Tokiais šaltiniais remtis yra labai pavojinga, nes žmogus tikrai negali atsiminti visų detalių, vykusių prieš tiek metų, o jo atsiminimuose neretai įsiterpia kita informacija, kurią jis gavo iš kitų šaltinių. Nebuvo įvertintos ir aplinkybės, kokiomis buvo duoti šie parodymai. Jie šiuo atveju yra svarbūs. XX a. 8–9 dešimtmetyje, atnaujinus ekstradicijos bylas prieš lietuvius JAV, Didžiojoje Britanijoje jų tautiečiai stengdavosi duoti tik naudingus kaltinamajam parodymus. Nebuvo išimtis ir J.Borevičius“.
Tačiau labiausiai istoriką A. Nikžentaitį šokiravo ne pats liudijimas, o „iš šio liudijimo daromos išvados“. Pasirodo, pagal A. Nikžentaitį, po 40 metų, kai nebėra jokių liudininkų, privalėjau išsiaiškinti pokalbio laiką, aplinkybes, asmenis, dariusius įtaką kunigui, ir pan. O kadangi tai neįmanoma (prisiminkime Jono Noreikos bendražygio žydų gelbėtojo Domo Jasaičio perspėjimą istorikams: „Slaptumas – didelė pagalba sėkmingai pogrindinei veiklai, bet didžiausias istorijos priešas, nes paprastai nepalieka dokumentuotų duomenų.“), tai to fakto ir nėra.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
A. Nikžentaitis: „Su tam tikromis išlygomis faktu galima laikyti įvykusį pokalbį tarp kunigo ir J. Noreikos, kurio metu jis išgirdo J. Noreikos prašymą padėti Šiaulių gete esantiems žydams. Žinoma, galima manyti, kad būtent po šio pokalbio kunigas J. Borevičius ėmėsi pagalbos Šiaulių geto žydams, tačiau galimai jo veiksmams įtakos turėjo ir kiti asmenys ar įvykiai. Tyrėjas šiuo atveju privalėjo pabandyti nustatyti galimą įvykusio pokalbio laiką, sulyginti tą data su J. Borevičiaus pagalbos žydams pradžia, išanalizuoti kitas istorines aplinkybes, galėjusias turėti įtakos kunigo apsisprendimui. (…). Akivaizdu, kad pažymos autorius yra neįsisavinęs net istorinių šaltinių kritikos pradžiamokslio, o dažnai nesugeba ir logiškai samprotauti. Tokių faktų šviesoje ir galutinė daroma išvada, esą J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo, yra ne tik mano, bet irdaugelio kitų istorikų nuomone, niekinė.“
Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
Ir taip samprotauja LDK laikų tyrėjas? Kokiais šaltiniais remiantis jis nustato, ką mūsų valdovai veikė XIV ar XV šimtmetyje? Kiek yra tų šaltinių? Ar savo šaltiniams taiko tokius pačius griežtus reikalavimus – juk tokiu atveju, greičiausiai, išvis neturėtume senosios Lietuvos istorijos? Kaip A. Nikžentaitis vertina Naująjį Testamentą, kuriame įvykiai užrašyti dar seniau nei Borevičiaus liudijimas – jis taip pat kaip niekinis?
Visą šią painią pono A. Nikžentaičio logiką būtų galima nurašyti į asmeniškumus arba į kitokią nuomonę, jei ne vienas momentas, verčiantis rimtai abejoti tyrėjo objektyvumu šia tema.
Prieš penkiolika metų savaitraštyje „Atgimimas“ buvo išspausdintas interviu pavadinimu: „A.Nikžentaitis: Pagal įstatymą būčiau pripažintas agentu.“ Šiame interviu Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis pasakoja, kaip sovietmečiu jį verbavo sovietų karinė žvalgyba GRU, bet jis neva atsilaikė. Tik kažkodėl pagal įstatymą, anot jo, vis tiek gali būti laikomas agentu.
„Aš pasakysiu atvirai: kai svarsčiau pasakyti „taip” arba „ne”, abiem atsakymams tada daviau po 50 procentų. Maždaug 1986–1987 m. prasidėjo tas vadinamasis „gundymo” laikotarpis. Kas ta karinė žvalgyba, aš neturėjau ypač gero supratimo, bet man buvo įtartina… Tai, kad aš pasakiau „ne”, nulėmė visiškas atsitiktinumas. Mano vieno kolegos pusbrolis buvo vienas iš Vilniaus karinio komisariato vadų. Aš tiesiog jo paprašiau, kad jis pasidomėtų, ką tai reiškia. Atsakymas buvo toks: „Nežinau, bet man atrodo, kad jei jis sutiks, tai įklimps visam gyvenimui…” Man būtent šitas motyvas, ta papildoma informacija ir nulėmė. Manau, kad buvau verbuojamas ne į KGB, o į GRU rezervą. Aš tada pasakiau, kad norėčiau pagalvoti, jog man duotų metus laiko apsispręsti. Ką aš tuo laimėjau? Paprašiau metus laiko pagalvoti ir jau maniau, kad jie mane užmiršo. Pasirodo, neužmiršo…
– Vadinasi, vėliau tie ryšiai tęsėsi. Norime to ar ne, tačiau dabartinis Liustracijos įstatymas numato, kad tokius ryšius turėjote skelbti oficialiai…, – klausia žurnalistas.
– Šis įstatymas yra gana kvailas, nes pagal jį aš taip pat galiu būti pripažintas KGB agentu. Nes įstatyme yra pasakyta, kad jei žmogus turėjo du ar daugiau ryšių su KGB, tada tai yra kaip įtarimo pagrindas… Tiesa, aš su jais susitikinėjau ne KGB rūmuose, o neutralioje aplinkoje. Buvau kviečiamas tris ar keturis kartus į susitikimą su operatyvininku… Dėl to ir sakau, kad reikia tiems žmonėms dar suteikti galimybę papasakoti, galbūt be jokių padarinių. Ši medžiaga būtų įdomi ir tyrinėtojams. (…).
Prof. Alvydas Nikžentaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Žinau, kad kelis kartus buvo bandoma apie mane surinkti „kompromatą”. Tiesiog buvo mėginama mane šantažuoti ir net tokiu dalyku: 1988 m. vasario 16 dienos proga partijos komitete buvo sukviesta apie 300 žmonių, sovietinės spaudos atstovai ir t.t. Tos konferencijos tikslas buvo išaiškinti vadinamųjų „buržuazinių” švenčių žalą, taip pat paneigti Ribentropo-Molotovo paktą ir pan. Visos šios 300 pavardžių minimos saugumo komiteto sąrašuose, tarp jų ir mano pavardė. Tačiau buvo vienas niuansas: aš ir dar vienas buvęs V. Adamkaus patarėjas atsisakėme ten dalyvauti. Aš pasakiau, kad man po poros mėnesių reikia gintis disertaciją ir taip gavau oficialų atleidimą. Šituo faktu mane buvo bandoma šantažuoti…
– Disertacijos gynimas, kiek įsivaizduoju, KGB operatyvininkui negalėjo būti joks argumentas nekviesti jūsų į susitikimus. Ar jūsų minėtas šantažas buvo su tuo susijęs? – abejoja žurnalistas.
– Taip, tų susitikimų dar buvo ir po šio minėjimo… Tačiau tam tikra moralumo riba buvo aiški ir tuo metu. Aš jutau didelę baimę dėl tų pokalbių su saugumiečiais, kad vėliau būsiu įtartas bendradarbiavimu…
Turėjau porą draugų, kuriems viską papasakodavau apie tuos susitikimus. Taip apsidraudžiau ateičiai. Ir tokia mano strategija labai padėjo. Kai tik atėjau į instituto direktoriaus vietą ir pakalbėjau žydų tema, buvo bandoma vėl eskaluoti KGB istorijas… Tada tie liudininkai buvo apklausti ir šantažuotojams nusviro rankos – jie suprato, kad tai beviltiška.“
Ponas A. Nikžentaitis tikrai teisus: „ši medžiaga būtų įdomi tyrinėtojams“. Ir todėl, kad A. Nikžentaitis vadovauja svarbiai valstybinei įstaigai, tyrinėjančiai istoriją, ir todėl, kad, kaip pats sako, pagal įstatymą turėtų būti pripažintas KGB agentu, ir todėl, kad, kaip pats tvirtina, jį pradėjo šantažuoti „pakalbėjus žydų tema“. Ir dar todėl, kad šis pasakojimas nenuoširdus, neįtikinantis ir vertintinas kaip niekinis.
Visi, bent kiek įsisavinę istorinių šaltinių kritikos pradžiamokslį ir sugebantys logiškai samprotauti, suvokia, kad toks verbavimo atvejis, kokį papasakojo A. Nikžentaitis, būtų unikalus KGB, o tuo labiau vienos slapčiausių pasaulyje organizacijų GRU (užsienyje veikusi sovietų karinė žvalgyba) verbavimo istorijoje. Esmė ta, kad bet kokį verbavimo atvejį sovietų slaptosios tarnybos (ir ne tik sovietų) nurodydavo verbuojamiesiems laikyti griežtoje paslaptyje. O šiuokart, neįtikėtina, A. Nikžentaitis neva tarėsi – užsiverbuoti ar ne – su savo kolega, šis su savo pusbroliu – Vilniaus karinio komisariato vadu(!) ir t.t.
GRU būstinės foje
O toliau dar įdomiau: kaip alibi (prieš ką tas alibi –negi A. Nikžentaitis jau tada numatė SSRS žlugimą?) savo draugams neva pasakojo apie susitikimus su GRU darbuotojais ir – nieko: nei verbuojamam, nei komisariato vadui, nei draugams… Nors, kaip žinome, GRU už paslapčių nesilaikymą baudžia negailestingai: tai patvirtina vien buvusių GRU darbuotojų Aleksandro Litvinenkos ir Sergejaus Skripalio nuodijimai.
Vertinant šią istoriją pagal A. Nikžentaičio pateiktus tyrėjui reikalavimus, ponas A. Nikžentaitis turėtų paaiškinti šiuos loginius prieštaravimus: jei „moralumo riba ir tuo metu buvo aiški“, kodėl atsisakymą šnipinėti sovietams „nulėmė visiškas atsitiktinumas“? Jei jis nebuvo užverbuotas, kaip pateko į sąrašą įtakos agentų, 1988 m. vasario 16 dienos proga sukviestų partijos komitete? Kiek buvo susitikimų su GRU darbuotojais? Ar apie juos pranešė Lietuvos saugumui? Kur buvo ta „neutrali“ susitikimų aplinka? Kodėl bijojo būti įtartas bendradarbiavimu, jei nebendradarbiavo? Kaip nustatė, kad jį verbuoja ne KGB, o GRU? Kaip suprato, kad bus įrašytas „į rezervą“? Kodėl mano, kad jį šantažuoja „pakalbėjus žydų tema“? Jei jo tyrimų objektas yra LDK laikai, kodėl tiek daug reiškiasi tema, po kurios yra šantažuojamas? Ar jis pats, logiškai samprotaujantis, patikėtų tokiu pasakojimu, kurį išdėstė kitiems? Ar su tokia praeitimi, kuria galima šantažuoti, dera kandidatuoti į valstybės įstaigos direktorius?
Ir, galiausiai – kaip po tokio pasakojimo patikėti, jog A. Nikžentaitis – objektyvus istorijos tyrėjas ir sąžiningas žmogus?
Aleksėjus Navalnas – drąsus žmogus. Po apnuodijimo „Novičioku“ grįžti į Rusiją, kur tavęs laukia areštas, – ne kiekvienas drįstų. Ne kiekvienam užtektų dvasios stiprybės ir youtube erdvėje atskleisti samdomų žudikų komandos narių nuotraukas, pavardes. Ar užtektų smarvės skambinti, prisidengus Kremliaus atstovu, t.y. saviškiu, tiems, kurie tave nuodijo, ir juos kvosti, kaip rengta žudymo operacija, o paskui visa tai – viešai skelbti internete?
Kodėl verta prisiminti Ukrainos lakūnę Nadieždą Savčenką
A.Navalno susuktas dokumentinis filmas apie Vladimirui Putinui priklausančią įspūdingų dydžių vilą Gelendžike prie Juodosios jūros – taip pat įspūdingas. Kaltinti Rusijos prezidentą korupcija žinant, koks jis kerštingas, klastingas, kokios jo didelės galimybės pakratyti už atlapų oponentus, – vėl, sutikit, reikalinga drąsa.
Aleksejus Navalnas. EPA-ELTA nuotr.
Bet tai – tik pirmasis įspūdis. Neramina būtent A.Navalno drąsa. Ar tai – ne apsimestinės akcijos? Lietuvos televizijose, radijo laidose, internetiniuose portaluose gausu pareiškimų, esą Navalnas tvojo tokį antausį Putinui, kurio šis dar nebuvo gavęs per visą XXI amžių“ (pavyzdžiui, Vladimiras Laučius, delfi.lt). Gal ir tvojo. Bet ar ilgainiui nepaaiškės, kad „Navalnas – Kremliaus projektas?“ Kiek istorija žinanti klastingų operacijų mėtant pėdas, keičiant įvaizdžius, piktnaudžiaujant visuomenės patiklumu? Kiek istorija užfiksavusi nutikimų, kai KGB karininkas pasirodė esąs CŽV agentas, o Amerikos žvalgybininkas uoliai tarnaudavo KGB? Kiek sykių mus jau mulkino prisidengdami demokrato kauke, o vėliau paaiškėdavo – nė velnio! Nejaugi V.Putino žodžiuose „jei būtume norėję, būtume nunuodiję“nėra nė kruopelytės tiesos?
Žvelgdamas į A.Navalną televizijos ar interneto ekranuose dažnokai prisimenu Ukrainos lakūnę didvyrę Nadieždą Savčenko. Ji irgi elgėsi drąsiai, principingai. Taip pat kalėjo Rusijos kalėjimuose, skelbė bado streikus, iš už grotų rodė pergalės ženklus. Ukraina dėjo titaniškas pastangas, kad ją išlaisvintų, o išlaisvinusi – paskelbė didvyre. Bet netrukus paaiškėjo, kad N.Savčenko – visai ne tas, kuo įsivaizdavome ją esant. Šiandien Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei ir mūsų kariškiams tikriausiai labai gėda, jog kadaise fotografavosi drauge su N.Savčenko.
Štai kodėl politikams, dievinantiems A.Navalną, patarčiau elgtis santūriau, atsargiau. Kad nenutiktų taip, kai apsijuokėme, besąlygiškai pasitikėdami ukrainiečių lakūnės padorumu. Apimti euforijos kažkodėl pamiršome, kaip Rusijos slaptosios tarnybos moka palaužti, užverbuoti, supančioti, ypač žmogų, pakliuvusį į rusiškąjį tardymo izoliatorių.
Ukrainos lakūnė Nadija Savčenko ir Lietuvos Prezidentė Dalia GrybauskaitėMarius Laurinavičius. Slaptai.lt nuotr.
Tie protestai Vilniuje prie Rusijos ambasados, kurių metu kritikuota Rusijos valdžia, areštavusi iš Vokietijos sugrįžusį sveiką ir gyvą A.Navalną, – reikalingi. Bet nepamirškime Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitiko Mariaus Laurinavičiaus keliamų abejonių: A.Navalnas nepasmerkė nei Krymo, nei Sakartvelo teritorijų okupacijos, kilus Gruzijos – Rusijos karui, teigė, jog gruzinus reikėtų užmėtyti sparnuotosiomis raketomis, tvirtino, jog galėtų kartu vienoj komandoj darbuotis su Baltijos šalis nuolat okupuoti grasinančiu Vladimiru Žirinovskiu. M.Laurinavičius, duodamas interviu įvairiems mūsų leidiniams ir televizijoms (pavyzdžiui, TV3 laidai „Dienos pjūvis“), kėlė ir tokį klausimą: kas finansiškai remia antiputiniškas A.Navalno akcijas, ar tie oligarchai nėra iš buvusių V.Putinui lojalių turtuolių komandos?
Be kita ko, ir režisierius Oskaras Koršunovas taikliai svarstė, abejojo, lygino: ar Navalnas galįs būti demokratas, jei palaiko Krymo ir Sakartvelo okupacijas; koks būtų Kremlius, jei V.Putiną pakeistų A.Navalnas (delfi.lt)? Juk A.Navalno svajonė – galinga Rusija, tik jis galbūt manąs, jog V.Putinas tai daro neefektyviai?
Man regis, vien šių klausimų užtenka, kad Lietuva atsargiai žvelgtų į V.Putiną kritikuojantį A.Navalną. Žinoma, neverta pamiršti ir V.Žirinovskio viešų burnojimų iš Rusijos valstybės Dūmos tribūnos, girdi, A.Navalnas esąs kelių įtakingų Vakarų žvalgybų žmogus. Jei tai – tiesa, tai turime dar vieną sudėtingą, painią versiją. Tačiau vis tik paaiškinkite, kodėl man, lietuviui, turi rūpėti A.Navalno, nesmerkiančio Kremliaus už svetimų žemių okupacijas, likimas? Kodėl neturėtume atkreipti dėmesio į M.Laurinavičiaus pastabas, kad Kremlius kuria naujus lyderius tam laikotarpiui, kai išauš valdžios pasikeitimo diena.
Kaip A.Navalną yra pavadinusi V.Novodvorskaja?
Galų gale prisiminkime, kaip A.Navalną yra apibūdinusi disidentė, demokratė Valerija Novodvorskaja. Ogi pavadino fašistu, kritikuodama jo dalyvavimą nacionalitiniame „Rusų marše“ prieš dešimt metų – 2011-aisiais. Žinoma, galima A.Navalną teisinti, jog „bet kuris Rusijos politikas, pažadėdamas Krymą atiduoti Ukrainai, tą pačią akimirką liautųsi buvęs Rusijos politiku“. Bet jei bandome suprasti A.Navalno elgesio motyvus, supraskime ir tuos, kurie „A.Navalną laiko Kremliaus projektu“ – neskuba į protesto akcijas prie Rusijos ambasados Vilniuje.
Valerija Novodvorskaja
Tas A.Navalno komandos susuktas filmas apie V.Putino dvarą Gelendžike, net 39 kartus didesnį už Monaką, akylai saugomą FSB ir kaštuojantį milijardus dolerių, drįstu manyti, – ne itin aktualus. Visi puikiai žinome, kad V.Putinas neskursta, kad turįs daug kilnojamojo ir nekilnojamojo turto. Puikiai numanome, kad visa tai – įsigyta neteisėtai. Neatmestina, kad tuos apartamentus prie Gelendžiko tikrai V.Putinas pasistatė tam, kad turėtų kur ramiai sulaukti gilios senatvės išėjus į pensiją. Susirentė apiplėšdamas, nuskurdindamas milijonus savo tautiečių.
Kas svarbiau – Vladimiro Putino vila ar Nord Stream 2 dujotiekis?
Tačiau toji vila – Rusijos vidaus reikalas. Man asmeniškai labiau rūpi galima politinė korupcija, tarkim, tiesiant Nord Stream 2 dujotiekį. Štai kur derėtų mums koncentruoti smalsumą: ar rusiški korupcijos čiuptuvai nėra apraizgę Vokietijos politikų, vokiečių verslininkų? Vokietijos kanclerė Angela Merkel labai pergyvenanti, kad Rusija, gink Dieve, nepažeistų A.Navalno ir jo rėmėjų teisių. Už tai ją giriu, net į žanduką galėčiau švelniai pabučiuoti. Žmogaus teisės – svarbu.
Bet ta pati A.Merkel kažkodėl nesipriešina rusiškų dujų antplūdžiui į Europą, šitaip akivaizdžiai stiprindama žmogaus teises ignoruojantį, svetimas valstybes puldinėjantį V.Putiną. A.Merkel rūpi A.Navalno teisės, bet jai nusispjauti į Nord Stream 2 dujotiekį kritikuojančių lietuvių prašymus nestiprinti dabartinio Kremliaus režimo perkant rusiškas dujas!
Taigi man būtų įdomiau, jei A.Navalnas skalbtų būtent rusiškomis dujomis dvokiančius vokiškus skalbinius. Džiaugčiausi ir tuomet, jei A.Navalnas analizuotų asmeninę V.Putino atsakomybę puldinėjant Sakartvelą ir Ukrainą. V.Putino nusikaltimai stumiant Berlyno link dujotiekį Nord Stream 2 ir okupuojant svetimas žemes – kur kas svarbiau nei toji vila, juolab kad jos V.Putinas į kapus tikrai nenusitemps (vėliau bus galima įrengti korupcijos muziejų).
Europos atsakomybė
Net ir tie gausūs europietiški užkeikimai ginant protestuojančių prieš Aliaksandro Lukašenkos režimą teises neatrodo labai nuoširdūs. Taip elgtis su protestuotojais, kaip su jais elgiasi A.Lukašenkos jėgos struktūros, – nežmoniška, barbariška, nusikalstama. Bet Vakarai juk nesiėmė taikyti jokių rimtų ekonominių sankcijų Baltarusijos diktatoriui pažaboti. Tik kosmetines, tik paviršutiniškas sankcijas. Savo veidmainiškumą ir bejėgiškumą Europa labai gražiai pridengia gausiomis kalbomis apie būtinybę rūpintis žmogaus teisėmis.
Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Ką dėl žiaurumų Baltarusijoje yra pasakęs Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas Edvardas Lukasas (Edwardas Lucasas)? BNS paskelbusi jo rašinį „Protestai pabrėžia opozicijos silpnybę, o ne jos stiprybę“. Šiame tekste radau daug įdomių minčių. Pavyzdžiui, E.Lukasas klausia, kodėl Vakarai neįšaldo ne tik V.Putino ir A.Lukašenkos, bet ir visų jų patarnautojų, bankininkų, teisininkų, buhalterių sąskaitų? Šį sykį sunku nesutikti su E.Lukasu: įšaldę kelias dešimtis ar net kelis šimtus sąskaitų nieko nepasieksime. Finansiškai turi kentėti tūkstančiai tiek V.Putino, tiek A.Lukašenkos aplinkos žmonių. Deja, E.Lukasas nusiteikęs pesimistiškai: „Jei dėl savo bailumo ir godumo to nesiimame, drąsių ir idelistiškų žmonių likimas gula ant mūsų sąžinės“.
Kodėl nepasveikinome Azerbaidžano?
Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui, užuot visą dėmesį koncentravus į A.Navalno ir kelių tūkstančių jo rėmėjų likimus ar įvykius Baltarusijoje, derėtų žvelgti plačiau. Viena žioplumo klaida jau padaryta. Praėjusių metų pabaigoje Azerbaidžanas susigrąžino prieš tris dešimtmečius prarastą Kalnų Karabachą ir septynetą gretimų rajonų. Susigrąžino tai, kas jam priklauso pagal tarptautinę teisę, jei vadovaujamės Vakarų pripažįstamomis teritorinio vientisumo taisyklėms, o ne Jerevano pasakomis apie kadaise egzistavusią „Didžiąją Armėniją nuo jūrų iki jūrų“. Dešimtys, šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių atgavo teisę grįžti į gimtuosius namus, į Tėvynę. Tačiau šią teisę – susigrąžinti teritorijas, grįžti namo, į tėvų ir senelių namus – mes tarsi ignoruojame.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Suprantu, sveikinti Azerbaidžaną – keblu. Mažumėlę pikta, pavydu. Juk ši Rytų Europos partnerystės programoje dalyvaujanti musulmoniška valstybė sėkmingų pergalių pasiekė be Europos Sąjungos pagalbos. Galima dar griežčiau tarti – laimėjo nepaisydama pačių įvairiausių europietiškų išdavysčių ir tendencingumų, kai daugelis Prancūzijos, įskaitant ir Lietuvos, politikų, viešai niekaip nedrįsdavo ištarti keturių žodžių „Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė“.
Europai nekylanti ranka sveikinti Azerbaidžano dar ir todėl, kad 2020-ųjų metų pabaigos azerbaidžanietiškos pergalės Kalnų Karabacho fronte – pretekstas susimąstyti Moldovai, Sakartvelui ir Ukrainai. Nei Moldova, nei Sakartvelas, nei Ukraina, labai garsiai remiamos Europos, savo teritorinio vientisumo neatkūrė. Tai padarė tik Europos dažnai kritikuotas Azerbaidžanas.
Taip, žmoniškai sunku pripažinti savas klaidas, kitų pranašumus. Ir vis tik, jei gerbiame žmogaus teises, Lietuvos diplomatija privalėjo pasveikinti Azerbaidžaną. Dešimtys, šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių atgavo teisę į Tėvynę. Tai – taip pat žmogaus teisės. Tai – ne tušti žodžiai.
Filipo Ekozjanco pasveikinimas
Filipas Ekozjancas. Slaptai.lt nuotr.
Būtų užtekę bent jau tokio sveikinimo, kokį paskelbė armėnų kilmės tyrinėtojas Filipas Ekozjancas. Armėnų kilmės istorijos tyrinėtojas, knygos „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius Filipas Ekozjancas pasveikino Azerbaidžaną atkūrus teritorinį vientisumą savo asmeniniame youtube.com kanale. Jis pasveikino ir Armėniją, pabrėždamas, kad nuo šiol ji „pradedanti nusimesti nereikalingą melo naštą“, taip pat išreiškė pagarbą visiems minėtame kare žuvusiems kariams ir civiliams, nepaisant tautybės ir religijos.
F.Ekozjancas pasielgė kaip tikras istorikas, tikras tyrinėtojas, kuriam nuoširdžiai rūpi tiesa, teisingumas, žmogaus teisės.
Kas sutrukdė Lietuvos politikams žengti panašų žingsnį?
Kapitolijaus šturmas Vašingtone sausio 6-ąją – per daug rimtas įvykis, kad jį būtų galima pamiršti deramai neišanalizavus. Slaptai.lt nusprendė remtis dviem autoriais – buvusiu KGB darbuotoju Jurijumi Švecu ir buvusiu Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėju ekonomikos klausimais Andrejumi Ilarionovu.
Beje, šie analitikai laikosi kardinaliai priešingos nuomonės. Dėl savo pozicijos A.Ilarionovas net buvo atleistas iš JAV Katono instituto, kur dirbo vyriausiuoju analitiku.
Pirmiausia persispausdinome iš echomoskvy.ru portalo A.Ilarionovo komentarą „Reichstago padegimas“ – 2021″. Dabar jūsų dėmesiui – gordonua.com paskelbtas J.Šveco interviu. Slaptai.lt skaitytojai tegul patys sprendžia, kurioj pusėj – tiesa.
Jurijus Švecas. D.Trumpas įvarė save į tą patį kampą kaip ir V.Putinas
Jelena POSKANNAJA
V. Putino bendrakursis, KGB eksžvalgybininkas J. Švecas: D. Trumpas įvarė save į tą patį kampą kaip ir V. Putinas
Jurijus Švecas. Aleksandro Chomenkos (gordonua.com) nuotr.
Interviu leidiniui „Gordon“ buvęs TSRS KGB žvalgybininkas, Rusijos prezidento Vladimiro Putino KGB instituto bendrakursis Jurijus Švecas, gyvenantis Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), papasakojo, kaip pasikeitė politinių jėgų pasiskirstymas po to, kai prezidento Donaldo Trumpo šalininkai šturmavo Kapitolijų, kaip su šiais įvykiais gali būti susijusios Rusijos specialiosios tarnybos, per kokias organizacijas Rusijos federalinė saugumo tarnyba (Федеральная служба безопасности (FSB)) veikia Amerikos rusakalbę diasporą ir kaip Rusijos Federacija (RF) bandė įtraukti Ukrainą į 2020 metų prezidento kampaniją.
J. Švecas: „Stipriai triukšmauja tik viena potrampinė socialinė grupė – rusakalbiai Amerikos emigrantai“.
Niekada prieš tai JAV istorijoje svarbiausia nacionalinio saugumo grėsme nebuvo vidinis terorizmas, kurio kurstytojas yra kol kas dar pareigas einantis JAV prezidentas.
– Kokia dabar situacija JAV po sausio 6 d. įvykių Vašingtone?
– Tai, kas įvyko, turiu omenyje Kapitolijaus šturmą, buvo bandymas įvykdyti valstybinį perversmą. Jo tikslas buvo neleisti ateiti į valdžią teisėtai išrinktam prezidentui Joe Bidenui ir palikti valdžią apsišaukėliui, žmogui, kuris pralaimėjo, bet vis dar skelbia, kad jis laimėjo, – D. Trumpui.
Federalinis tyrimų biuras (FTB) tiria šį įvykį kaip vidinio terorizmo apraišką ir mano, kad tai didžiausia JAV saugumo grėsmė. Suimta daugiau nei 100 žmonių, bet tai tik pradžia. Kol kas suimami tik tie, kas išsidavė Kapitolijaus vestibiulyje. Įdomūs aukštesni pareigūnai, dėl kurių šis šturmas tapo įmanomas. Juos irgi anksčiau ar vėliau suras.
Trims žmonėms, kurie įsiveržė į Kapitolijų, pateikti kaltinimai. EPA-ELTA nuotr.
To, kas įvyko, išsigando net respublikonai. Daugelis iš jų laikosi distancijos nuo D. Trumpo. Bendrovės, susijusios su socialiniais tinklais ir platformomis, blokuoja jam priėjimą. Nuo jo ir nuo Respublikonų partijos laikosi distancijos ir didžiausi finansiniai donorai. Vakar gautas pranešimas, kad Vokietijos bankas „Deutsche Bank“ pasirengęs dovanoti D. Trumpui 300 mln. JAV dolerių skolos, kad tuojau pat nutrauktų su juo ryšius. Ir „Signature Bank“, kuris aptarnavo D. Trumpą ir jo šeimą, taip pat nutraukia su juo ryšius.
– Kaip jūs galvojate, ko būtent D. Trumpas norėjo pasiekti, ko tikėjosi?
– D.Trumpas ilgai kaitino žmones pasakėčiomis apie tai, kad rinkimai buvo falsifikuoti, ir faktiškai nukreipė juos į Kongresą. Visa tai dokumentuota. Kiekvienas, kas supranta anglų kalbą ir matė per televiziją nufilmuotą vaizdo įrašą, negali neigti šio fakto.
Sprendžiant iš visko, gana aukštame, kariuomenės vadovybės, Nacionalinės gvardijos vadovo lygmenyje, o taip pat slaptųjų tarnybų (tarnybų, užtikrinančių prezidento, administracijos, vyriausybinių įstaigų apsaugą) vadovybėje buvo tam tikro pobūdžio sąmokslas, dėl kurio susiklostė situacija, kai sukilėliai prasiveržė į Kongresą. Kadangi juos turėjo sustabdyti gatvėje dar gerokai iki prieinant Kapitolijų, bet kelias buvo atviras. FTB vertinimu, Kapitolijų šturmavo apie 8 tūkst. maištininkų, o jiems priešinosi apie 1,4 tūkst. policininkų, kurie, iš esmės, neturėjo šansų.
Kalbomis, kad rinkimai sufalsifikuoti, tiki tik apkvailinti D. Trumpo šalininkai. Daugiau nei 60 teismų išmetė D. Trumpo komandos ieškinius dėl falsifikacijos į šiukšliadėžes. Čia tai vadinama „frivoliškais teismo ieškiniais“. Tai yra tokie ieškiniai, kurie pateikiami be jokio „faktažo“ ir įrodymų.
Priminsiu, kad per ketverius vadovavimo metus D. Trumpas paskyrė 25 proc. teisėjų. Jo šalininkai gyrėsi, kad jis faktiškai pradėjo kontroliuoti šalies teismų sistemą. JAV Aukščiausiajame Teisme iš devynių teisėjų dauguma – konservatoriai, tai yra respublikonai, o tris iš jų paskyrė būtent D. Trumpas, beje, jam tai kainavo daug pastangų. Ir vis dėlto visi teismai kaip niekam nereikalingus popierius išmetė D. Trumpo komandos ieškinius, nes jokių rinkimų masinės falsifikacijos įrodymų nebuvo.
Sąmokslininkai turėjo tokį planą: 8 tūkst. šturmuoja Kongresą, grobia senatorius ir kongresmenus, kurie tuo metu formaliai skaičiavo balsus. Pagal įstatymą Kongresas privalo tik užfiksuoti (kaip sąskaitininkas) savo dokumentuose skaičių rinkėjų, atidavusių savo balsus valstijų lygmenyje. Nei aptarinėti, nei kelti abejonių, nei imtis kokių nors kitų diskretiškų veiksmų už arba prieš šiuos balsus nei Senatas, nei Atstovų Rūmai neturi teisės.
Trims žmonėms, įsiveržusiems į JAV Kapitolijų, pateikti kaltinimai. EPA-ELTA nuotr.
D. Trumpo šalininkų apskaičiavimu, du senatoriai respublikonai – vienas iš Teksaso, kitas – iš Misūrio – sugalvojo, jų nuomone, genialų planą ir pasiūlė: „Mes nesakome, kad buvo masinės falsifikacijos, bet jūs juk matote, žmonės suskilę, todėl įkurkime laikiną taikinamąją komisiją, kuri išnagrinės šiuos klausimus ir taip mes sutaikysim šalį“.
Tai buvo Nikolo Makiavelio stiliaus planas, nes nėra nieko pastovesnio nei laikina komisija, kaip rodo daugelio šalių istorija. Komisija būtų dirbusi 10 dienų, dvi savaites, o D. Trumpas visą tą laiką sėdėtų. Artėja naujo prezidento inauguracijos laikas, o komisija dirba ir D. Trumpas sėdi Baltuosiuose rūmuose. Paskui jie atneša D. Trumpui išnagrinėti bet kokį rezultatą, o jis teigia, kad nesutinka su išvadomis, ir komisija vėl tęsia darbą. Ir taip visus artėjančius ketverius metus. Tai yra sistema lūžta. Štai kam visa tai buvo numatyta.
Žlugo planas tik dėl vienos priežasties: kol šturmuotojai užiminėjo Kapitolijų, slaptosios tarnybos spėjo išvesti kongresmenus ir senatorius požeminėmis perėjomis į saugią vietą. Šturmuotojams nieko nepavyko užimti.
D. Trumpas, matyt, kurį laiką pats išsigando. Po šio įvykio kilo rimtas įtarimas dėl jo psichinės būklės. Jis save beveik įvarė į tą patį kampą kaip ir V. Putinas. Ir vienas, ir kitas supranta, kad vienintelis jų saugumo šaltinis – turėti valdžią. Nuėjai į šoną, ir viskas. Ir tai veikia jo psichiką.
Kitą dieną po Kapitolijaus šturmo JAV psichiatrų asociacija nusiuntė laišką į Kongresą prašydama nušalinti D. Trumpą nuo valdžios, nes jis prarado nuovoką. Nepakaltinamas žmogus, galintis prieiti prie raudonojo mygtuko, atominio ginklo, tampa pavojingas ne tik savo šaliai, bet beveik visam pasauliui.
D. Trumpas iš pradžių prigulė po kerplėša, pritilo ir net apkaltino savo šalininkus, kuriuos dar neseniai kvietė eiti šturmuoti Kapitolijų, ir pažadėjo jiems priklausančią bausmę. Kitą dieną dezavavo šį pareiškimą. Trumpai tariant, žmogus kaip nesavas.
Tuomet FTB ir teisėsaugos organai kartkartėmis paskelbia pareiškimus. Jie neatmeta tikimybės, kad iki sausio 20 d. D. Trumpo šalininkai gali suorganizuoti panašių, o gal ir pavojingesnių akcijų. Vienas iš scenarijų, kuris būtent vakar buvo įgarsintas teisėsaugos organų: apsupti Kapitolijų, JAV Aukščiausiąjį Teismą, kitas įstaigas ir suteikti respublikonams galimybę užimti valdžią organizavus valstybinį perversmą. Manau, tai nepavyks. Vašingtonas bus visiškai izoliuotas, apsaugotas, ir saugumas bus užtikrintas.
Tačiau lieka grėsmė, kad panašūs prasiveržimai gali įvykti 50 JAV valstijų. Tuomet teisėsaugos sistema bus perkrauta. Ji tiesiog neturės jėgų, kad užtikrintų saugumą.
Svarbiausia šioje situacijoje štai kas: niekuomet prieš tai JAV istorijoje svarbiausia nacionalinio saugumo grėsme nebuvo vidinis terorizmas, kurio kurstytojas yra kol kas dar pareigas einantis prezidentas. Tai precedento neturintis atvejis.
– Jūsų nuomone, ar įsivėlė į šią situaciją Rusijos specialiosios tarnybos?
– Tai, kas įvyko, sukrėtė Ameriką. Rinkimai įvyko. Visuose lygmenyse net respublikonai pripažino J. Bideno pergalę. Liaudis iš esmės aprimo. Yra tik viena gyventojų socialinė grupė šioje šalyje, mano pastebėjimais, kuri yra egzaltuotos, įsiaudrinusios būsenos ir baisiai triukšmauja. Tai Amerikos rusakalbių emigrantų grupė.
Rusijos slaptoji tarnyba FST (FSB). Slaptai.lt foto
Normalų išsilavinimą turintys žmonės, kurie sugebėjo įsikurti ir realizuoti save šioje šalyje, yra ramūs. Tačiau, kuo žemesnis išsilavinimas, kuo prasčiau įsikūrę, tuo jie agresyvesni ir protrampiškai nusiteikę. Vietiniai ekspertai aiškina, kad didžioji dalis rusų emigracijos – tai vadinamoji dešrinė emigracija, kuri dėl savo mentaliteto, prichotipo pavaldi išorinėms manipuliacijoms.
Tačiau aš manau, kad problema ne tik ši, bet dar ir tai, kas vadinama „Maskvos ranka“. JAV, be ambasados, Rusijos valstybę pristato organizacija, kuri vadinasi Rusijos mokslo ir kultūros centras. Jis pavaldus agentūrai „Rossotrudnichestvo“. O „Rossotrudnichestvo“ tęsia Tarybinių draugystės su užsienio šalimis draugijų sąjungos (Союз советских обществ дружбы с зарубежными странами (ССОД)) tradicijas ir yra jų paveldėtojas. Ši organizacija buvo kuriama TSRS kaip KGB išorinės žvalgybos stogas, priedanga. Aš tai žinau kaip faktą.
„Rossotrudnichestvo“ visose išsivysčiusiose šalyse, palaikančiose diplomatinius santykius su RF, laiko vadinamuosius Mokslo ir kultūros centrus. Tai FSB stogas arba priedanga. Organizacija užsienio šalyse kuria ir valdo penktąją koloną.
FSB agentūra įsiskverbė į rusų emigraciją. Čia sukasi labai dideli pinigai. Rusų emigracijoje yra visas tarpsluoksnis žmonių, kurie gyvena išskirtinai iš kešo, gaunamo iš šių centrų. Situacija tiesiog idiotiška iš JAV pusės. Tai prasidėjo dar Billo Clintono laikais ir tęsiasi iki šių dienų, nors Rusijos valdžia išvarė iš šalies visas užsienio organizacijas, susijusias su vyriausybėmis. Tarp jų British Council, ISAID ir t. t. Tačiau JAV iki šiol veikia rusų centras.
Vladimir Putin and Donald Trump. EPA – ELTA foto
Žinoma, ne visa rusų emigracija yra potrampinės būsenos. Tačiau socialiniuose tinkluose, kad visi pradėtų spiegti, daug nereikia. Pakanka kelių žmonių, kurie gražbyliaus (tuščiažodžiaus), ir kelių trolių, kurie visa tai palaikys, kuo, tiesą sakant, jie ir užsiima.
Beje, jeigu atkreipėte dėmesį, prieš kelias dienas kelis Ukrainos atstovus įtraukė į juoduosius sąrašus už jų dalyvavimą prezidento rinkimuose JAV-2020 Rusijos specialiųjų tarnybų pusėje. Įdomus momentas. Įtariu, kad ne visi supranta, todėl paaiškinsiu.
Svarbiausia Rusijos įsikišimo į 2016 m. Amerikos rinkimus kryptis buvo tokia: programišiai įsilaužė į JAV serverius ir per „WikiLeaks“, kurią per Julianą Assangą kontroliavo Rusijos specialiosios tarnybos, nutekino pavogtą informaciją. 2020 m. rinkimuose buvo planuota, kad „WikiLeaks“ vaidmenį atliks grupė „draugų“ iš Ukrainos, per kuriuos Rusijos specialiosios tarnybos nutekins informaciją. Šį kartą amerikiečiai padarė tai, ką derėjo padaryti anksčiau. O derėjo iš karto pasakyti: „Bičiuliai, tai, ką nutekina „WikiLeaks“, – tai Rusijos specialiųjų tarnybų darbo rezultatas“.
Tačiau 2016 m. tas nebuvo padaryta. Todėl gavo tai, ką gavo. Bet šį kartą, kai tik Kijeve pradėjo veikti aktyvistų grupė, kuriems vadovavo draugas A. Derkačius, JAV į tai iš karto atkreipė dėmesį, iš karto visi suprato ir bandymą neutralizavo gemalo stadijoje. Tai vienintelė priežastis, kodėl Ukraina nebuvo įtraukta į 2020 m. rinkimus pagal visą programą su visais negatyviais padariniais, kurių pasitaikytų, jeigu „draugų“ planą pavyktų įgyvendinti.
– Tai reiškia, kad Kremliaus ranka, nors ir po priedanga, bet visgi pasiekė JAV prezidento rinkimus?
Julianas Assange. EPA – ELTA nuotr.
– Be abejo. Ši JAV rusų diasporos egzaltacija ir bandymas naudoti Ukrainą „WikiLeaks“ vaidmenyje tik patvirtina šį faktą.
– Ir kaip, jūsų nuomone, susidariusi situacija gali išsispręsti?
– JAV teisėsauga ir FTB labai sunerimę dėl šalyje susidariusios situacijos. Manau, kad tyrimo mastai bus neregėti. Ir pagaliau bus imtasi priemonių, kurių seniai reikėjo imtis.
Amerikiečiai visgi vykdo įstatymus. Bepročių nėra daug. Branduolį ekstremistų, kurie dabar daro betvarkę, aš palyginčiau su sektantais. Su jais neįmanoma diskutuoti. Jie tiki, ir viskas. Jie bus sugniuždyti. Man susidarė įspūdis, kad daugelis jų jau patys suprato, kad D. Trumpas pasirodė esąs netikras pranašas, kuris gali nuvesti dievai žino kur.
Didžiausia auka bus Respublikonų partija. Jeigu pažiūrėtume į praėjusių rinkimų žemėlapį, pamatysime, kad Respublikonų partija atstovavo daugiausiai depresyvios ekonomikos valstijoms ir žmonėms, kurie gyveno Amerikos žemės ūkio regionuose. Miestai ir valstijos, kurių ekonomika yra pažengusi ir šiuolaikinė, palaikė demokratus. Ir pastarieji Kapitolijaus įvykiai paaštrins Respublikonų partijos padėtį.
Kaip jau sakiau, dabar nuo jų bėga finansiniai donorai – didžiausios Amerikos korporacijos ir bankai. T. y. D. Trumpo dėka Respublikonų partija gali virsti marginaline organizacija ir atsidurti Amerikos politinio gyvenimo pakraštyje.
Analitikai, kuriuos aš pažįstu kelis dešimtmečius ir stipriai gerbiu, tikiu jų išmintimi, sako, kad demokratai atėjo į valdžią mažiausiai 10-iai metų. Demokratai gavo vietą Baltuosiuose rūmuose ir abiejuose Parlamento rūmuose. Jie sukurs dvi naujas valstijas – Kolumbijos apygardą ir Puerto Riką – ir gaus dar keturis senatorius demokratus. Jie praplės Aukščiausiojo Teismo sudėtį iki 15 žmonių ir dar paskirs ten savo demokratų.
– O kaip ši istorija gali baigtis Maskvai?
– Čia nebus nieko gero. Rusijos centro aktyvumo pliūpsniai Amerikoje vis dar išsiveržia, tačiau aš manau, kad jie bus užgesinti. Jungtinėse Amerikos Valstijose aiškiai, iš esmės suvokia ir specialiosios tarnybos, ir su užsienio politika susijusios valstybinės agentūros, kad štai už tokią „dovaną“ kaip D. Trumpas, kurią gavo Amerika pastariesiems ketveriems metams, ji turi būti dėkinga Kremliui. Taigi niekas nebus pamiršta.
Karo korespondento išpažintis. Kauno tardymo izoliatoriaus paslaptis
Vilniaus autobusų stoties duris specialiai pravėriau gerokai anksčiau nei reikėjo. Tikėjausi pirmoje pasitaikiusioje stoties kavinėje ramiai apmąstysiąs, kaip elgsiuosi, jei kelionėje persekios bėdos. Tačiau manęs jau laukė. Pasirodo, keturiolikmetis Aslambekas atlėkęs iš Kauno greituoju autobusu, vadinamuoju „ekspresu“. Baiminosi, kad nepavėluotų. Tad dabar beveik valanda, kai nuobodžiauja slampinėdamas po stotį.
Iškart pasiteiravau, ar nepamiršęs dokumentų. Ne, neužmiršęs, dokumentai saugiai sugrūsti į vidinę striukės kišenę. Tada čečėnų berniuką pakviečiau pasistiprinti. Mūsų laukianti sunki naktis. Aslambekas kukliai padėkojo: ragausiąs viską, kuo jį vaišinsiu, tik neprisiliesiąs prie kiaulienos patiekalų.
Kai abu šveitėme žuvies kotletus, vaikis lyg tarp kitko, nesureikšmindamas, prasitarė, esą iki Vilniaus visąlaik paskui autobusą vilkęsis paslaptingasis „mersedesas“ tamsiais langais. Tas pats automobilis, kurį kelis kartus matęs prie savo namų. Čečėnų berniukas įsitikinęs, kad tai buvo tie, apie kuriuos man jau ne sykį užsiminęs. Išlipęs Vilniaus autobusų stotyje jis, be abejonės, „mersedesą“ pametęs iš akių. Bet negalįs guldyti galvos, jog „mersedesu“ atsidanginę vyrai nepasilikę Vilniuje. Gal jie iš už kampo dabar akylai stebi, kaip pigioje stoties valgykloje užkandžiaujame. Tik mes jų nematome, o jie mus regi kaip ant delno. O gal pasielgta kur kas klastingiau – juos pakeitę vilniečiai, apie kuriuos neturime nė menkiausio supratimo?
Įsitempiau. Berniukui derėjo apie tai papasakoti iškart, vos tik susitikome. Jei būčiau žinojęs, tikriausiai būčiau pasirinkęs kitą, labiau uždarą valgyklėlę. Bet gerai, kad mažakalbis Aslambekas vis tik pasidalinęs įtarimais, nenutylėjęs. „Jie lipa mums ant kulnų, vadinasi, jiems rūpi, jiems skauda. Nejaugi viskas taip rimta?“, – tyliai mąsčiau.
Bandžiau įsivaizduoti, kaip elgčiausi jų vietoje, jei turėčiau griežtą nurodymą bet kokia kaina sužlugdyti Aslambeko spaudos konferenciją Helsinkyje. Sumečiau, kad spąstus greičiausiai paspęsčiau pasienyje, kur kertama Lietuvos – Latvijos arba Latvijos – Estijos siena. Pasieniečiai turį puikią progą prisikabinti, girdi, čečėnų paauglio dokumentai netvarkingi, trūksta mažyčio brūkšnelio ar taškelio. Tad išlaipinsią berniuką, neleisią jam tęsti žygio.
Taip jiems būtų lengviausia sužlugdyti susitikimą su suomių korespondentais, apžvalgininkais, komentatoriais. Be paauglio parodymų konferencija Suomijos sostinėje ne taip garsiai skambėtų. Galų gale jei Aslambeką pasienyje sulaikytų, kaip elgtis man? Vis tiek strimgalviais skubėti į Helsinkį? Tikriausiai tai – vienintelis protingas pasirinkimas. Bent jau suomių žurnalistams aš paporinčiau, kas nutikę, ir, svarbiausia, parodyčiau prieš keletą dienų Kaune nufilmuotą Aslambeko pprisipažinimą, ko gi iš jo norėję saugumiečiai. Palikčiau net keletą filmo kopijų. Lai žiūri, platina, kam įdomu.
Čečėnų berniuko išpažintis verta žurnalisto plunksnos, verta pirmųjų puslapių. Slaptosios saugumo tarnybos pažymėjimus prieš nosį kaišioję vyrai grasino berniūkščiui, kad, jei spyriosis, neklausys suaugusių dėdžių, neteks teisės įvažiuoti nė į vieną Europos Sąjungos šalį ir bus ištrenktas iš Lietuvos. Tuomet paauglį neabejotinai deportuotų atgal į gimtinę, kur šeimininkauja ne tie, kuriems, regis, simpatizuoja jį įvaikinusi šeima. O tai – jau pavojinga gyvybei. Dabartinė Čečėnijos valdžia nepaglostysianti oponentų įvaikinto berniuko, o jei glostytų, tai tik prieš plauką, ir dar – dratiniu šepečiu. Ar verta priminti, jog užsienio spaudoje jau prasprūsdavę pranešimų apie Turkijoje, Vokietijoje, Norvegijoje šaltakraujiškai nužudytus Džocharo Dudajevo šalininkus.
Tačiau išdidusis Aslambekas slapukams atkirtęs, jog nešmeišiąs savo tėvų, nors jie ir netikri, ir neprisigalvosiąs pasakų apie „smurtą artimojoje aplinkoje“.
Nuogąstavimais apie įmanomus nesusipratimus pasienyje su vaikiu nepasidalinau. Kam iš anksto jaudinsiąs berniuką? Čečėnų paauglys laikėsi vyriškai, nė vienu judesiu neišsidavė, kad jaučiasi sutrikęs. Karą Čečėnijoje ištvėrusių, tėvų netekusių čečėnų paauglių taip lengvai neįbauginsi. Jie matę tiek, kad patys bet ką išgąsdintų. Tačiau ką gali žinoti, kas iš tiesų dedasi jo galvelėje. Dar labai jaunas, liesutis, vieni kaulai ir skūra, veidas – liūdnai papilkėjęs. Juoduose plaukuose – keletas žilų plaukų kuokštų. Vis tik per bombardavimą Grozno turgavietėje žuvę tėvai, motina jam mirusi tiesiai ant rankų, jis likęs vienas kaip pirštas, prieš keletą metų jį atvežė į šalį, kuri visiškai nepanaši į gimtąją Čečėniją. Kaip jausčiausi aš, atsidūręs jo kailyje, – ištižčiau, pravirkčiau?
Buvau tvirtai nusprendęs Aslambekui kuo mažiau porinti apie pavojus, kurie tykos artimiausias keletą dienų. Nors padėtis – labai sujaukta. Aslambeką įvaikinę čečėnai Bekas ir Bela iki teismo uždaryti Kauno tardymo izoliatoriuje. Net keliems mėnesiams. Tokia štai kardomoji priemonė. Jie kaltinami mušę savo globotinius, ypač mergaitę. O kaunietis, paprašęs, kad užfiksuočiau Aslambeko pasakojimą, kaip mūsų džeimsai bondai prievartauja vaikiną duoti melagingus parodymus, mainais viliodami migracinėmis lengvatomis, – areštuotas dviems savaitėms. Kad niekur nepaspruktų, kad nesumanytų paveikti liudytojų. Jis oficialiai kaltinamas finansinėmis machinacijomis, kurias neva kurpė prisidengdamas tėvų netekusių vaikų priežiūra.
Žodžiu, pasitarti, kaip elgtis iškilus nesusipratimams kelyje, neturėjau su kuo. Naudos iš leidinio, kuriam žadėjau reportažą iš Helsinkio, – nė menkiausios. Redaktorius išspaudęs nenuoširdžią šypsenėlę: privalau vadovautis sava galva, juk ne kvailas esąs. Bet jei kas nors pakryptų ne ton pusėn, nujaučiau, pirmasis atsižegnotų, nepažintų, iškeiktų.
Skurdžių žinių teturėjau ir apie Helsinkio jūrų uoste lauksiančius suomius. Kelioms paroms apsistosime pas kažin kokį žmogaus teisėmis besirūpinantį žinomą aktyvistą Hansą. Bet gal žmogaus teises ginanti organizacija Suomijoje tėra fikcija, tik priedanga? Kiek skandalingų istorijų užfiksuota žvalgybos istorijų vadovėliuose: pavadinimas – gražiausias, solidžiausias, gausu nuorodų į demokratiją, lygybę, brolybę, o iš tikrųjų kyšo KGB ausys. Tereikia mokėt jas pastebėti.
Suomijos vėliava (Finland)
21 valandą vakaro su Aslambeku jau sėdėjome autobuse „Vilnius – Ryga – Talinas“. Keleivių – vos keletas. Autobusas – pustuštis. Mes įsitaisėme ten, kur atrodė bus patogiausia praleisti ilgą žiemos naktį. Už autobuso lango – tamsu tarsi niūriausiame rūsyje. Kad ir kaip atidžiai dairiausi, niekur nemačiau paslaptingojo „mersedeso“. Nė vienas į autobusą įsiropštęs keleivis neatrodė įtartinas, nė vienas nepriminė to, kuris priklausyti seklių komandai. Bet ką gali žinoti ! Aš juk neišmaniau žvalgybų specifikos. Jei ką ir nutuokiau, tai tik iš knygų, enciklopedijų, iš žvalgybininkų memuarų, meninių filmų. Kokių netikėčiausių triukų sugeba iškrėsti šiandien plušantys kontorose – nė menkiausio supratimo.
Aslambekas iškart užmigo, atsirėmęs į minkštos sėdynės atlošą. O mano galvoje pynėsi įtarimai ir abejonės. Visiškai atmesti tikimybės, jog čečėnų mažylius įvaikinę įtėviai grubiai prižiūrėję savo auklėtinius, – neverta. Čečėnai vaikus auklėja kiek kitaip, nei mes, lietuviai. Nors tai – jokia nuodėmė.
Kvailoka šventai pasitikėti, žinoma, ir kauniečiu, kuris supažindinęs su duoti viešą išpažintį sutikusiu čečėnų berniūkščiu. Gal tas nedidukas kaunietis iš Laisvės alėjoje įsikūrusio biuro tikrai neteisėtai pelnėsi, manipuliuodamas iš Vakarų gaunamomis labdaros siuntomis.
Bet tai – jo valia. Aapmaudžiausia būtų, jei paaiškėtų, jog ir Aslambekas – nenuoširdus. Kur slėpčiausi iš gėdos, jei pasirodytų, jog vaikis, kurio parodymus vežiau net Suomijon, vis tik nepelnytai koneveikia saugumiečius? Maniau, protingiausia būsią laikytis principo, jog žvalgyba – tai toks specifinis užsiėmimas, kada niekuo negalima pasitikėti. O jei niekuo, tai ir čečėnų berniuko neturėčiau išbraukti iš įtariamųjų sąrašo.
Ir vis tik pats didžiausias galvosūkis, niekaip neleidžiantis atsipalaiduoti, – kodėl akivaizdžiai buitine istorija taip atkakliai susidomėjusios mūsų specialiosios tarnybos? Nuo kada lietuvių agentams parūpę drausminti vaikus mušančius tėvus? Jaučiau, jog čia – kažin kokia paslaptis, kurios man nepavyksta perprasti. Kai kreipiausi į Kauno tardymo izoliatoriaus viršininką, oficialiai prašydamas, kad šis bent valandžiukei leistų susitikti su nūnai uždarytais Beku ir Bela, – sulaukiau griežto atkirčio. Gal aš kvanktelėjęs, jei viliuosi sulaukti leidimo? Maždaug toks atsakymas atkeliavęs.
Atžagarus pareiškimas, jog žurnalistams griežčiausiai draudžiama net artintis prie bloko, kuriame uždaryti čečėnai, įnešė dar daugiau sumaišties. Įtariau, kad įkalintieji turį ką papasakoti. Todėl ir trukdoma su jais susitikti. Taip pat neabejojau, kad, prieš atsiųsdamas neigiamą atsakymą, Kauno tardymo izoliatoriaus viršininkas tarėsi su Laikinojoje sostinėje reziduojančiais saugumiečiais. Kaip gi be slaptų pasišnabždėjimų?
Snūduriavau į Taliną lekiančiame autobuse ir visąlaik pergyvenau, kad per savo naivumą ar neatsargumą nebūčiau susidėjęs su blogiukais. Dievas mato, nenorėjau pakenkti Lietuvos specialiosioms tarnyboms. Vadovavausi nuostata, jog kiekvienas doras pilietis, jei tik atsiranda rimta priežastis, privaląs talkinti saviesiems slapukams. Tačiau nė kiek neabejojau, jog ten, Vilniaus pakraštyje įsikūrusioje tarnyboje, greičiausiai esama įvairiausio plauko avantiūristų. Net ir tokių, kurie stuksena priešiškoms žvalgyboms. Taip negali būti, kad prie Vilniaus aukštomis tvoromis aptvertoje kontoroje neatsirastų nė vieno patogiai įsitaisiusio dvigubo agento, vogčiom besibičiuliaujančio, pavyzdžiui, su Maskva ar Minsku. Amerikos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Estijos, Latvijos žvalgybose – knibždėte knibžda niekšelių, o štai lietuviškoji – skaisti kaip jaunamartė!
Todėl dingojosi, jog čečėnų persekiojimo Lietuvoje operacija, kuria intensyviai domėjausi jau keletą savaičių, – tai tų, su Rusijos slaptosiomis tarnybomis flirtuojančiųjų provokacija. Rusijai negali patikti, jog į Vakarus pasitraukė tiek daug čečėnų, ir jie visur, kur tik įmanoma, kloja tiesą, kaip iš tiesų rusų kariškiai elgėsi užimtame Grozne. Štai ir sumislijo FSB ar GRU agentai klastingų būdų, kaip sukompromituoti liežuvio už dantų nelaikančius čečėnus Paryžiuje, Osle ar Stambule. Lietuvoje pagalbon pasitelkta legenda, bylojanti, kokie bjaurūs čečėnai, priglaudę našlaičius – jie vaikučius net tik finansiškai išnaudoja, bet dar ir muša juos, iš jų tyčiojasi.
Kad ir kaip laužiau galvą, nepajėgiau perprasti, kodėl lietuviškieji džeimsai bondai, jei viskas sąžininga ir švaru, reikalavę, jog čečėnų našlaitis purvais drabstytų jį priglaudžiusius žmones. Tai juk – pati tikriausia kiaulystė. O jei paaiškėtų, jog mūsų džeimsai bondai čečėnų name tikrai sumontavo slaptą filmavimo kamerą, kryptingai jauną čečėnaitę pykdė su įtėviais, nuolat kurstė, kad ši erzintų patėvį, pavyzdžiui, kiaurą naktį negrįždama namo arba demonstratyviai rūkydama, gurkšnodama vyną, – tai jau turėtume dvigubą kiaulystę.
Tad pats svarbiausias, jau keletą savaičių ramybėje nepaliekantis klausimas, – kodėl saugumui parūpusi byla, kurios imtis pritiktų vaikų teisių apsaugos kontorai? Vienintelis logiškas paaiškinimas – vaikus įvaikinę čečėnai įtariami tarnaujantys Rusijos slaptosioms tarnyboms arba prorusiškai Čečėnijos valdžiai. Tokiu atveju pateisinama, kodėl Bekas ir Bela sukišti į kalėjimą. Tik nebesuprantama, kodėl VSD atvirai nepareiškia, kokios tikrosios persekiojimo priežastys?
Egzistuojanti ir dar viena versija: saugumas bandęs užverbuoti čečėniukus globojusius vyrą ir moterį, bet šie atsisakę, todėl jiems dabar kerštaujama. Bet jei kenkiama tiems, kurių nepavyko užverbuoti, – ar taip turėtų elgtis solidi, garbinga, tegul ir slapta, organizacija? Nepavyko – tai nepavyko, ieškok kitų kandidatų. Lietuvos žvalgybai čečėnai talkinti nepanoro galbūt tik todėl, kad nepasitiki mumis, lietuviais. Baiminasi būti išduoti prie Vilniaus įsikūrusioje kontroroje plušančių dvigubų agentų. Įtaria, kad vos tik puls bičiuliautis, ši informacija nedelsiant keliaus Maskvon. Tuomet – peilis po kaklu, vos tik atsidurtų Rusijos Federacijos teritorijoje. Ką gali žinoti, gal ir Kaune patrenktų sunkvežimis, sumaniai iš nelaimės vietos pasprukdamas, skradžiai žemę prapuldamas. Labai panašiai, kaip nutikę kunigui Broniui Laurinavičiui judrioje Kalvarijų gatvėje Vilniuje.
Štai kokia painiava, kurią vyliausi iškuopti. Snausdamas monotoniškai ūžiančiame autobuse vyliausi, kad bent kiek daugiau paaiškėsią, jei su Aslambeku sėkmingai pasieksime Helsinkį. Tereikia mažumėlės kantrybės.
Lietuvos – Latvijos pasienyje dokumentus tikrinę pasieniečiai prie Aslambeko neprisikabinę. Latvijos – Estijos pasienyje Aslambeko popierius tikrinusiems pareigūnams irgi niekas neužkliuvę.
Kiek lengviau atsipūčiau. Gal velnias – ne toks juodas, ne toks raguotas, kaip mes jį įsivaizduojame? Su čečėnų berniuku sėkmingai pasiekėme jūrų uostą. Sulipome į Baltijos jūros bangų viršūnėmis švilpsiantį keltą. Dar niekad nebuvau plaukęs Baltijos jūra žiemą. Nors jūra kaip pašėlęs prerijų mustangas rimtai pyko, siuto, draskėsi, tačiau supimo nejautėme. Ant specialių milžiniškų pagalvių įtaisytas keltas lengvai, tarsi sviestu slydo per putojančias bangų keteras. Retsykiais pakratydavo, bet vos vos, tarsi lėktume per juokingai mažytes duobes.
XXXX
Helsinkio jūrų uoste mus pasitiko Žmogaus teisių gynimo organizacijos vadovas – vidutinio amžiaus energingas, nutrintą odinę striukę dėvintis vyriškis. Šalia Hanso mindžikavo moteriškė, kuri padėsianti susišnekėti. Puiku. Nes be vertėjo – kaip be rankų. Nei Aslambekas, nei aš nemokėjau deramai angliškai, tik rusiškai, o suomiai, žinoma, porino vien suomiškai ir angliškai.
Mus iškart nuvežė į Helsinkio centrą pietauti. Paskui – į ofisą. Spaudos konferencija numatyta rytoj 10 valandą ryto populiarioje žurnalistų konferencijų salėje. Pažadėję dalyvauti visų stambiausių suomiškų leidinių atstovai. Po konferencijos aš visiems jiems išdalinsiąs diskelius, kuriuose įamžinta Aslambeko išpažintis, kaip man dingojosi, akivaizdžiai demaskuojanti amoralias saugumo aferas.
Vakarop žmogaus teisių gynėjas mus nuvežė į kavinę mažumėlę pasistiprinti. Bet prašė per daug neprisikimšti, nes žmona ruošianti žuvies vakarienę – galėsime ragauti rečiausių Baltijos jūros žuvų. Virtų, keptų, garintų. Po to – pakursiantis pirtį, kur kaitinsimės su svečiuosna sugužėjusiais jo šeimos bičiuliais ir, išskyrus Aslambeką, gurkšnosime alų.
Ar begali būti geriau? Suklusau tik tuomet, kai netyčia perpratau, kas toji mums priskirta vertėja. Regis, ji – ne vietinė, ne suomė. Ji – iš Nižnij Novgorodo į Vakarus pabėgusi Kremliaus kritikė. Rusijos opozicionierė. Gal pasidariau per daug įtarus, tačiau mintyse savęs pasiteiravau: tai būtų juoko pro ašaras, jei kada nors paaiškėtų, jog dama tik apsimeta esanti Kremliaus kritikė. Jos tikroji darbovietė – ten, Lubiankoje.
Užkandžiaujant kavinėje prieš žuvies balių atkreipiau dėmesį į dar vieną niuansą. Pasirodo, vertėjos pareigas atliekanti Ana į Helsinkį pabėgusi su dukra. Toji dukra, maždaug tiek pat metų turinti, kaip ir Aslambekas, atlėkė į kavinę ir mamai pasigyrė nusipirkusi naujausio modelio mobilųjį telefoną, kuris ne vien naujausias, bet, regis, ir daugiausiai kaštuojantis. Motina nieko neatsakiusi. Iš motinos veido mimikos supratau, kad ji jaučiausi sutrikusi. Ana buvo graudžiai pasakojusi, net verkšleno, kaip iš Rusijos spruko viską palikusi, net dantų šepetėlio neturėjusi. Dabar gi aiškėja, kad jos nepilnametė dukrelė perkanti pačius brangiausius mobiliuosius telefonus, nors puikiausiai galėjusi išsiversti naudodama senąjį! Stengiausi neparodyti savosios nuostabos. Bet Ana, regis, suprato, jog įsidėmėjau, ką jos dukrelė čiauškė apie patį madingiausią šių dienų mobilųjį telefoną.
XXX
Į konferencija sugužėjo daug suomių žurnalistų. Meluočiau, jei tvirtinčiau, jog nejaučiau jaudulio. Kaip gi kitaip – jaudinausi. Džinas sprunka iš butelio. Po suomiškus laikraščius greit pasklisiančios informacijos nebeiškaposi net pačiu aštriausiu kirviu. Žinoma, aš šito sąmoningai siekiau – tegul kuo daugiau išgirsta apie nenuoširdų Lietuvos saugumo susirūpinimą tėvų ir vaikų barniais. Kokia gėda – mūsų agentai įsidarbinę lopšelių ir darželių auklėmis ! Bet jei esu vedžiojamas už nosies, mano žurnalistinė karjera nebepataisomai žlugusi.
Konferencija prasidėjo. Kelio atgal nebėra. Aslambekas savąją versiją išguldė vykusiai: nuoširdžiai, logiškai, įtikinamai. Tuo metu būtų buvę šventvagiška abejoti berniuko pasakojimu. Suomiai atidžiai peržiūrėjo mano susuktą filmuką, kuriame pagrindinis herojus – lietuvių saugumiečių persekiojamas čečėnų našlaitis. Žmogaus teisių gynėjai įtarė, kad Aslambeką įvaikinusius čečėnus persekioja Rusijos specialiosios tarnybos. Tai jos atlieka, kaip bebūtų gėda, lietuviškojo saugumo rankomis. Man teko viešai pripažinti, kad tai – panašu į tiesą.
Vakare suomio namuose, valgydami tikrai labai skaniai pagamintą žuvį, žiūrėjome suomišką televiziją. Visi pagrindiniai kanalai parodė ištraukų iš konferencijos ir maniškio filmo. Suomis plojo rankomis ir šūkčiojo „all right“. Kitą dieną suomis atvežė šūsnį laikraščių, kuriuose apie spaudos konferenciją paskelbta solidžių reportažų. Žvelgiant į antraštes ir nuotraukas buvau tikras, kad nuo šiol visa Suomija žinanti apie keistą Lietuvos saugumo operaciją. Suomis kartojo ir kartojo „all right“. Aš irgi džiūgavau. Bet stengiausi džiaugtis kuo santūriau. Mintyse kirbėjo tas pats blogiausias variantas – o jei mane vis tik pakišo?
Rusijos žvalgybos ženklas. Slaptai.lt nuotr.
Vakare mums aprodė Helsinkį. Bevaikščiojant Suomijos sostinės gatvėmis paprašiau, kad nuvestų prie Rusijos ambasados. Tai, regis, būta vieno iš didžiausių pastatų visame mieste. Kol apėjome aukštomis tvoromis iš visų pusių aklinai asuptą mūrą, net pailsome. Į mano klausimą, kodėl Rusijai prireikė tokioje nedidelėje šalyje išlaikyti įspūdingai milžinišką ambasadą, suomiai atsakė: pats turėčiau susiprasti…
XXX
Po paros su Aslambeku vėl stovėjome Vilniaus autobusų stotyje. Abu nusijuokėme, girdi, kažko trūksta – niekur nematyti įtartinojo „mersedeso“. Tikriausiai už tamsintų langų besislapstę vyriškiai pridirbo į kelnes, pabūgę viešumo. Taip juokavome. Tačiau man buvo neramu.
Aslambekas išvažiavo atgal į Kauną. Aš nuskubėjau namo. Peržiūrėjęs elektroniniame pašte susikaupusius laiškus radau Kauno tardymo izoliatoriaus viršininko, jau, beje, kito, patikinimą, jog verdiktas „neleist susitikti su Beku ir Bela“ atšaukiamas. Aš galįs iš įkalintų čečėnų paimti videointerviu kada tik panorėsiąs
Strimgalviais, tarsi išdegęs akis, lėkiau į Kauną. Troškau kuo greičiau susitikti su įkalintais čečėnais. Kad tik nepersigalvotų. Tardymo izoliatoriaus vadovybė nepersigalvojo – šnekučiuotis leido į valias. Kamantinėjau Beką ir Belą ištisą valandą. Viską nufilmavau. Dabar jau žinojau jų versiją. Bekas manąs, kad nemalonumai prasidėję tuomet, kai jis atsisakęs talkinti lietuviams. Atsisakęs ne todėl, jog nenorėtų pagelbėti jį priglaudusiai šaliai. Tiesiog jaučiasi labai pavargęs. Vis tik pergyveno du kruvinus karus. Tokiems žaidimams jaučiasi per senas. Ką bekalbėti, bijąs ir šūvių, paleistų iš pasalų, jei vėl tektų važiuoti į Kaukazą.
XXX
Tuomet, kai montavau videointerviu iš Kauno tardymo izoliatoriaus, laišką elektroniniu paštu atsiuntė vienas parlamentaras, įsitaisęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Jis porino, jog mano įtarimai dėl lietuviškųjų slaptųjų tarnybų nederamo elgesio persekiojant čečėnus – iš piršto laužti. Pramanai, nesąmonė. Aš neturįs tiek informacijos, kad galėčiau daryti griežtus apibendrinimus. Jis raginantis mesti šią temą, kol dar neapsijuokiau, kol dar iki galo nesusikompramitavau.
Vis tik videointerviu iš Kauno tardymo izoliatoriaus, ilgai nesvastęs, paskelbiau savo asmeninėje internetinėje svetainėje. Greta Aslambeko išpažinties. Peržiūrų – daugiau nei tikėjausi. Jaučiausi padaręs viską, ką privalėjau nuveikti.
XXX
Ilgainiui šia tema nebesidomėjau. Ką daugiau begalėjau nuveikti? Kai po keliolikos metų Beką ir Belą atsitiktinai pastebėjau Vilniuje einant prie užsienio reikalų ministerijos, supratau, jog tai akivaizdus ženklas, jog jie nėra Rusijos šnipai. Jei būtų užverbuoti FSB ar GRU, argi mūsų tarnybos leistų jiems vaikštinėti po Vilniaus centrą? Susenę, sublogę čečėnai prisipažino, kad mano kelionė su jų auklėtiniu į Suomiją šauniai pagelbėjusi. Aukščiausi Lietuvos teismai juos beveik išteisinę. Palikę galioti tik kaltinimus dėl netinkamos vaikų priežiūros. Nė menkiausių užuominų apie ryšius su Rusijos slaptosiomis tarnybomis. Suomija jiems galbūt suteiksianti politinį prieglobstį.
Po šių Beko ir Belos patikinimų lengviau atsipūčiau. Kaip akmuo nuo širdies nusirito. Klaidos nepadaręs.
Tačiau didelio džiugesio taip pat nejaučiau. Juk pačio svarbiausiojo, nors užmušk, vis tiek nežinąs. Neturiu konkretaus patikinimo, kodėl į tos musulmoniškos šeimos tarpusavio santykius kišosi mūsų saugumas.
Guodžiau save, kad, skirtingai nei mano kolegos, aš bent ieškojau, bent pabandžiau. Toji moteriškė iš įtakingo internetinio leidinio juk net į kalbas nesileido, kai pasiūliau jos leidiniui paskelbti sensacingąjį čečėnų berniuko pasakojimą. O ir kitų leidinių redaktoriai, kuriems užsimindavau apie Beko ir Belos bylą, kratėsi jos visomis keturiomis.
Buvęs Baltarusijos specialiųjų pajėgų karininkas Igoris Makaras, išplatinęs garso įrašą, kuriame Baltarusijos KGB pareigūnai diskutuoja apie galimybę nužudyti žurnalistą Pavelą Šeremetą, paskelbė apie savo pasirengimą duoti parodymus šioje byloje Ukrainoje.
Pavlas Šeremetas
„Mano anoniminis šaltinis, kuris dabar yra Europos Sąjungoje, padarė įrašą. Aš dabar šį įrašą paviešinau, pateikiau skelbti” EUobserver „. Ten buvo atlikti visi galimi tyrimai. Buvo atlikta tarptautinė ekspertizė, kuri patvirtinama. Taip pat vėliau, jei reikės, bus atliekamas biometrinis tyrimas. Ir svarbiausia yra tai, kad vyras, buvęs KGB darbuotojas, tiesiogiai susijęs su tais žmonėmis, su kuriais kalbasi Zaicevas (buvęs Baltarusijos KGB vadovas – red.), dabar yra ES valstybėje ir yra pasirengęs liudyti Europos tarptautiniame teisme ir Ukrainos generalinėje prokuratūroje “, – sakė Makaras.
Pasak jo, garso medžiaga jį pasiekė 2012 m.
„2012 m. klausiausi šio įrašo ir ten girdėjau savo draugo vardą. Tai Olegas Alkajevas (Alkajevas yra buvęs Minsko SIZO vadovas, mirties bausmę vykdančios „egzekucijos grupės” vadovas. Alkajevas paliko Baltarusiją 2001 m., tapo Lukašenkos režimo kritiku. 2007 m. Pavelas Šeremetas išleido Alkajevo knygą „Šaudymo būrys“ – red.). Po to supratau, kad man reikia išgelbėti jo (Alkajevo) gyvybę.
Olegas Alkajevas ir jo knyga „Rastrelnaja komanda”
Aš pirmiausia atidaviau (įrašus – red.) Amerikos specialiosioms tarnyboms, kad išgelbėčiau Alkajevo gyvybę, jis dabar yra gyvas. Taip pat, to dėka Borodachas ir Dudkinas išlieka gyvi (įraše pašnekovai, taip pat, aptaria buvusį specialiųjų pajėgų brigados vadą Vladimirą Borodachą ir Baltarusijos Vidaus reikalų ministerijos antikorupcinio skyriaus vadovą Viačeslavą Dudkiną – red.). Taip pat buvo planuota fiziškai pašalinti Andrejų Suzdalcevą (Rusijos politologas – red.), jis gyvas. Bet, deja, Pavelo Šeremeto nebėra su mumis “, – sakė Makaras.
Buvęs specialiųjų pajėgų karininkas teigia, kad pokalbio įrašą jis paskelbė tik dabar, nes nori padėti Baltarusijos žmonėms kovoje su Lukašenkos diktatūra: „Jei 2016 m., kai buvo susprogdintas Pavelas Šeremetas, aš būčiau paskelbęs šiuos duomenis, manau, tai, galbūt, būtų padėję išaiškinti nusikaltimą, tačiau tuomet šiandien nebūčiau galėjęs padėti savo Baltarusijos žmonėms susidoroti su šiuo šalyje egzistuojančiu diktatorišku režimu “.
Makaras, taip pat, sakė, kad perdavė visą medžiagą Ukrainos teisėsaugos pareigūnams ir buvo pasirengęs atvykti liudyti Ukrainoje.
„Mes padarėme viską, kad tai būtų paviešinta, ir svarbiausia – užsibaigtų šio nusikaltimo tyrimas, įrodanti, kad Baltarusijos specialiosios tarnybos dalyvavo jame. Įrašus (Ukrainos teisėsaugos pareigūnams – red.) perdaviau maždaug gruodžio mėnesį.
Oficialaus tardymo nebuvo, tačiau šiandien Ukrainos specialiosios tarnybos susisiekė su manimi. Kalbėjausi ir daviau sutikimą bendradarbiauti. Būsiu pasirengęs duoti parodymus Ukrainos Generalinėje prokuratūroje. Taip pat, pasakiau, kad buvęs darbuotojas, dabar išvykęs į ES šalį, bus pasirengęs pateikti įrodymus.
Planuoju skristi į Kijevą. Nežinau, kada. Tai priklauso nuo specialiųjų Ukrainos tarnybų. Dabar situacija su COVID yra labai bloga, todėl viskas priklauso nuo jų ir, matyt, nuo tyrimo. Kai bus toks poreikis, bus kokie nors faktai, žinoma, pranešiu, o kai Ukrainos pusė bus pasirengusi mano atvykimui ir parodymų davimui, aš esu pasirengęs “, – pabrėžė Makaras.
Primename, kad žurnalistas Pavelas Šeremetas žuvo 2016 m. liepos 20 d. rytą dėl automobilio sprogimo. Išankstiniai tyrėjai šį įvykį kvalifikavo kaip tyčinį nužudymą.
2019 m. gruodžio 12 d. dėl žurnalisto Pavelo Šeremeto nužudymo Ukrainos policija sulaikė tris įtariamuosius. Tai karo slaugytoja Yana Dugar, savanorė Julija Kuzmenko, Antiteroristinių operacijų (prieš Rusijos teroristus) veteranas Andrejus Antonenko. Tyrėjai mano, kad įtariamųjų motyvas buvo bandymas destabilizuoti socialinę ir politinę situaciją Ukrainoje.
Parengiamasis teismo posėdis Šeremeto nužudymo byloje įvyko 2020 m. rugpjūčio 25 d. Teismo sprendimu Antonenko buvo sulaikytas, Kuzmenkai paskirtas kasdieninis 24 valandų namų areštas, iš Dugar teismas paėmė 168 160 grivinų užstato ir paskyrė jai papildomas prievoles.
Gruodžio 10 d. Kijevo Ševčenkos apygardos teismas pratęsė Kuzmenko, Antonenko ir Dugar užkardymo priemones.
