
Klaipėdos apygardos teismui perduota nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje du Lietuvos piliečiai kaltinami šnipinėję Rusijai.


Nors ir gėlės šiuo metu yra nepigios, verta pripažinti, jog jų paklausa išlieka tokia pati. Gėlės yra perkamos įvairiomis progomis. Tai nebūtinai turi būti Valentino diena ar Moters diena, jog būtų galima įteikti mylimai moteriai gėles. Gėlės yra perkamos per gimtadienius, įvairias kitas šventes, dovanojamos mokytojams ir t.t. Pripažinkite, gėlės džiugina.
Tačiau dar labiau džiugina tuomet, kai tai yra netikėtas siurprizas. Visiems ir taip aišku, jog geriausia dovana yra ta, kuri yra padovanota be jokios priežasties. Jei norite nustebinti mylimą moterį ar mamą, galite tiesiog užsakyti gėles į namus. Gėlių pristatymas Klaipėdoje kainuoja labai nebrangiai. Reikia sumokėti vos kelis eurus ir brangus žmogus bus nustebintas ir nuotaika bus pagerinta visai dienai. Reikia pripažinti, jog moterims patinka gėlės. Jos gražios, raminančios. Todėl kiekvienai gali praskaidrinti nuotaiką ir padgedinti dieną.
Kokias gėles pirkti?
Pripažinkite, jog išrinkti mylimai moteriai gėles yra nelengvas darbas. Neretai pasitaiko, jog skoniai nesutampa. Turbūt moteris nepradės priekaištauti, jog nupirkote jai nepatinkančias gėles, tačiau vis tiek norisi parinkti tas, kurios moteriai patiks. Jei norite nustebinti moterį jai patinkančiomis gėlėmis, pagalvokite, kas jai patiks. Gėlės gali būti įvairios, galima nupirkti vieną rožę, daug rožių, galima pasirinkti puoštes. Kai kurioms moterims nepatinka rožės, nes atrodo per daug nuvalkiotos. Kitos moterys kaip tik mėgsta rožes. Kiekviena moteris turi skirtingą skonį, todėl išrinkti gali būti nelengva. Jei nežinote, kokias pasirinkti, paklauskite pardavėjos patarimo. Ji gali pasakyti, kurios yra dažniausiai pasirenkamos ir patarti, kurias įsigyti.
Jei norite tikrai palikti moteriai įspūdį, pasirinkite puokštes. Nors puokštės kainuoja nepigiai, moterys tikrai jų vertos. Pagalvokite, kaip moterims nudžiugs, kai gaus puokštę gėlių be jokios progos. Neretai gėlių salonai ruošia puokštes, pagal klientų užsakymus. Pagalvokite, kokios gėlės patiktų Jūsų mylimai moteriai ir pasirinkite jas.
Brangios puoštės gali siekti net 100 eurų, todėl moteris tikrai įvertins Jūsų pastangas ir galbūt kitą kartą Jus nustebins gardžia vakariene ar kita staigmena. Gėlės yra pati gražiausia ir romantiškiausia dovana moteriai. Dažnai moterys nenori brangių dovanų, o nori tik dėmesio. Jei norite, jog moteris būtų nudžiugtų, galite užsakyti ir nedidelę puokštę arba vieną gėlytę. Tam, jog suteikti moteriai džiaugsmo tikrai nereikia išleisti šimto ar daugiau eurų. Padovanokite gėlių ir pradžiuginkite moterį.
Floravitas.lt gėlių pristatymas Klaipėdoje.
2020.09.20; 07:22
Kviečiame keisti sprendimą dėl daugiafunkcio sporto centro prie parko
Klaipėdos rajono savivaldybė atsidūrė savitoje aklavietėje. Profesionalūs architektai, ekspertai nepalankiai įvertino visuomenei pristatytus pradinius Gargždų daugiafunkcio centro Kvietinių gatvėje projektinius pasiūlymus. Specialistai politikams ir valdininkams pakartojo tai, ką daugiau nei metus kalba Klaipėdos rajono visuomenė – vieta stadione, prie parko, Gargždų daugiafunkciniam sporto centrui netinkama.
Bus bereikalingai kertami medžiai, prastės eismo saugumo sąlygos šalia esančių švietimo įstaigų lankytojams ir darbuotojams, kantriai spūstis per kiekvienas „Bangos“ rungtynes ištveriantys gyventojai neteks kasdienos ramybės, centro lankytojai vargiai ras vietos pastatyti automobilį šalia.
Politikų užsispyrimas statyti daugiafunkcį centrą stadione pablogins lengvaatlečių treniruočių ir varžybų sąlygas, o pastatytas centras neatlieps ir kitų sporto bendruomenės atstovų lūkesčių. Pavyzdžiui, LKL krepšinio varžybos naujoje salėje negalės būti organizuojamos – per mažai vietos, tribūnų, per žemas salės aukštis.
Kaip per viešą daugiafunkcio centro projektinių pasiūlymų pristatymą Savivaldybėje taikliai įvardijo vienas senųjų gargždiškių: daugiafunkcio prie parko projektas – lyg bandymas įtaisyti dramblį vištidėje.
Tenka darsyk kreiptis į Klaipėdos rajono gyventojus ir visų mūsų išrinktus politikus atkakliai pakartojant tą patį: daug klausimų, abejonių ir dalies visuomenės nepasitenkinimą keliantis projektas neatitinka gargždiškių ir Klaipėdos rajono gyventojų lūkesčių.
Nėra „architektūrinės kokybės“
Piliečiams aktualu žinoti, kad Lietuvos architektų rūmų Tarybos ekspertai, įvertinę Sporto paskirties pastato Kvietinių g. 26, Gargžduose, statybos projektinius pasiūlymus, pateikė išvadą, kad „didžioji dauguma trūkumų kyla dėl per mažo statybai numatyto ploto programai realizuoti. (…) Tarybos nuomone, pateiktas pasiūlymas visumoje netenkina esminių architektūrinės kokybės reikalavimų.“
Architektūros ekspertai konstatavo ir keletą kitų svarbių detalių, kurias apie projektą politikams išsakė ir visuomenė: architektūrinei išskirtinio pagal paskirtį pastato išraiškai trūksta reprezentatyvumo bei estetinio išraiškingumo, ne visai pagrįsti medžių kirtimai kelia abejonę dėl automobilių statymo aikštelės, įvažiavimų įrengimo racionalumo, siūloma ieškoti galimybės mažinti numatytą programą arba didinti pastato užstatymo plotą, taip siekiant geriau spręsti funkcinę pastato struktūrą, siūloma efektyvinti pagalbinių patalpų planavimą ypač atkreipiant dėmesį į numatomam žiūrovų skaičiui galimai per mažą vestibiulinių patalpų grupę.
Be to, baseino takų skaičius (4 takai), Tarybos nuomone, yra per mažas. Siūloma ieškoti galimybės padidinti jų skaičių, kad efektyviai būtų išnaudojamos 25 m ilgio baseino įrengimo sąnaudos, tam atsisakant dalies pramoginių baseinų.
Taryba taip pat mano, kad automobilių aikštelę galima suplanuoti efektyviau, taip išsaugant bent dalį numatytų kirsti medžių, o, atsižvelgiant į pastato paskirties unikalumą, siūloma tobulinti pastato išraišką, siekiant išskirtinės estetikos, taip pat įvertinus ir tai, kad pastato „vijoklinis fasadas“ projektinį vaizdą pasieks tik po eilės metų.
Piliečiai gali keisti?
Priminsime, kad apie 170 tūkstančių eurų Klaipėdos rajono savivaldybės biudžeto lėšų kainavęs Gargždų daugiafunkcio centro projektas Dariaus ir Girėno gatvėje, kuriam buvo gauti palankūs architektų vertinimai ir yra išimti iki šiol galiojantys statybos leidimai, politikų valia, guli stalčiuje.
Priminsime, kad nepaisant iniciatyvinėje grupėje „Už sporto centrą su baseinu Dariaus ir Girėno gatvėje“ susivienijusių aktyvių piliečių ir Klaipėdos rajono verslininkų teiktų skundų Specialiųjų tyrimų tarnybai, Generalinei prokuratūrai, opozicijos iniciatyva atliktos Vietos gyventojų apklausoje išsakytos nuomonės, kai 95 procentų pasisakiusiųjų nesutiko perkelti daugiafunkcio sporto centro statybų prie parko, rimtų ir išsamių tyrimų pareigūnai nepradėjo.
Pagrindinis argumentas – sprendimą keisti daugiafunkcio statybos vietą priėmė Taryba, kitaip tariant, piliečių rinkti atstovai savivaldoje, o jų sprendimus piliečiai galės įvertinti per kitus rinkimus – balsuodami ir taip įvertindami politikų darbus visuomenei.
Tiesą sakant, piliečiai ir bendruomenė turi ir daugiau instrumentų veikti politikų sprendimus, nelaukdami kitų savivaldos rinkimų.
Ginami privatūs interesai?
Ar dar atsimenate, kai po politikų sprendimo statyti daugiafunkcį prie parko prasidėjo piliečių judėjimas prieš šį sprendimą, į iniciatyvinę grupę „Už sporto centrą su baseinu Dariaus ir Girėno gatvėje“ susivieniję Klaipėdos rajono verslininkai buvo viešai kaltinami, esą turi privačių ir verslo interesų dėl daugiafunkcio statybų Dariaus ir Girėno gatvėje?
Šiandien jau aišku, kad privatų interesą statyti daugiafunkcį prie parko turi kai kurie valdančiosios daugumos politikai.
Pernai, kai valdančioji politikų koalicija savo balsais priėmė sprendimą keisti daugiafunkcio statybos vietą, dar nebuvo aišku, kad sklypą šalia būsimo daugiafunkcio nusipirko politikas, Tarybos narys Vaclovas Macijauskas, šiandien jau suprojektavęs daugiabučius vietoje apleisto privataus namo prie pat būsimo daugiafunkcio.
Nebuvo žinoma ir apie planuojamą Savivaldybės sprendimą iš privataus asmens pirkti apleistų pamatų buvusio stadiono teritorijoje, esą galimoms Gargždų krašto muziejaus ir bibliotekos statyboms.
Nebuvo žinomos ir galimos vyriausiojo Klaipėdos rajono architekto sąsajos su aplink parką ir daugiafunkcį centrą verslus vystančiais verslininkais. Be to, iki šiol viešai prieinamas vaizdo įrašas iš viešo projektinių pasiūlymų pristatymo liudija, kad vyriausiasis architektas palaiko ne viešąjį interesą, visuomenės nuomonę, o Savivaldybės samdytus daugiafunkcio projektuotojus.
Prieš metus mieste piliečiai daugiau kalbėjo apie liberalų ir su liberalais siejamų verslininkų interesus. Jie beveik dešimtmetį atkakliai siekė, kad daugiafunkcis būtų statomas prie parko, kur vysto keletą verslų.
Iniciatyvinės grupės nariai šiandien svarsto, kad galima ir darsyk kreiptis į STT, Prokuratūrą, nes paaiškėjo naujų, galimai esminių aplinkybių, galbūt liudijančių viešųjų ir privačių interesų konfliktą, o ne visuomenės intereso gynimą.
Tenka pripažinti, kad neoficialiai nemažai gargždiškių tebėra pasipiktinę dėl sprendimo statyti daugiafunkcį prie parko, bet žmonės tiesiog nenori „veltis“ į dialogą ar prieštarą su valdžia. Keista, kad Nepriklausomoje Lietuvoje bijoma garsiai išsakyti savo nuomonę, nes baiminamasi, kad tai neigiamai atsilieps šeimos narių, giminaičių darbo santykiams, susijusiems su Savivaldybe, vaikų ugdymui, nenorima sakyti tiesos, vengiant galimų pasekmių.
Būtinas senas naujas sprendimas
Demokratinėje Lietuvoje, XXI amžiuje, visuomenė ne tik gali, bet ir privalo ginti viešąjį interesą. Būtinas civilizuotas, teisinis dialogas tarp valdžios ir piliečių, o prireikus – ir gynyba skundų, tyrimų, piketų bei protestų pagalba. Galingas ginklas yra ir viešumas. Būtent todėl į iniciatyvinę grupę susibūrę piliečiai nenuleidžia rankų, atidžiai seka įvykius, tariasi su teisininkais dėl galimybių keisti situaciją ir kalba apie tai viešai.
Klaipėdos rajono savivaldybės vadovams ir valdančiosios koalicijos nariams, išrinktiesiems politikams norime priminti ir šiuo viešu kreipimusi pabrėžti, kad kaip tik dabar, kai Gargždų daugiafunkcio sporto centro projektiniai pasiūlymai stadione išryškino tiek daug problemų, pagrįstai yra kritikuojami profesionalų ir visuomenės, pats laikas priimti naują seną sprendimą – statyti daugiafunkcį sporto centrą Dariaus ir Girėno gatvėje. Tereikia apsispręsti, šiek tiek pakoreguoti projektą ir paskelbti viešųjų pirkimų konkursą rangos darbams pirkti.
Kviečiame išgirsti visuomenės nuomonę ir atliepti lūkesčius, išmintingai dirbti bendruomenei, o ne atstovauti vien galimai siauriems privačių asmenų interesams.
Informacijos šaltinis – Iniciatyvinė grupė „Už sporto centrą su baseinu Dariaus ir Girėno gatvėje“
2020.08.25; 12:21
Vienas mano draugas klaipėdietis pasveikino mane su Šv. Velykom ir dar su miestais, kuriuose gyvename – Klaipėda bei Vilniumi.
Iš pradžių nesupratau, kuo čia dėti miestai. Pagalvojau – iš pagarbos jiems, todėl, kad juose gyvename. Ir staiga nupurtė šiurpas. Juk jei ne Antras Pasaulinis karas su tokia baigtimi, kokia ji buvo, šiandien geriausiu atveju būtume nepriklausoma Kauno Lietuva, kokia buvome karo išvakarėse, be istorinės sostinės ir jūrų uosto.
Atsiimti Klaipėdą iš Vokietijos, o Vilnių – iš Lenkijos? Per daug nelygios karinės pajėgos buvo. Be to, tai jau šiandien lietuviai Vilniuje sudaro 65 procentus visų gyventojų, o prieškaryje Vilniuje lietuvių skaičius nesiekė ir 1 procento, kai užsirašiusieji lenkais (žiauraus lenkinimo pasekmė) sudarė 65 procentus (likusieji – daugiausiai žydai). Klaipėdoje prieškaryje vokiečiai sudarė apie 60 proc. gyventojų. Todėl šansų atstatyti istorinį teisingumą nebuvo jokių.
Net jei II Pasaulinio karo nebūtų, o Vokietija bei Lenkija būtų tapusios demokratinėmis valstybėmis, su tokiomis tautinėmis gyventojų sudėtimis Vilniuje ir Klaipėdoje Vakarai vargu ar spaustų jas “atstatyti istorinį teisingumą”.
Mums II Pasaulinis karas baigėsi pergale 1990 m. kovo 11 dieną, į kurią mus atvedė Vytauto Landsbergio vadovaujamas Sąjūdis, su Vilniaus ir Klaipėdos kraštais.
Pavieniai susirėmimai, tiesa, dar tęsėsi (Sausio 13, Medininkų žudynės, Kremliaus gąsdinimai, kad Vilnius priklauso Baltarusijai, o Klaipėdos kraštas – sudėtinė Kaliningrado srities dalis ir t.t.), kol pagaliau mūsų diplomatijos pastangomis ir spaudžiant Vakarams iš Lietuvos, iš Vilniaus ir Klaipėdos kraštų, taip pat, buvo išvesta okupacinė kariuomenė. Aleliuja !
2020.04.14; 17:15
Manau, kad išpuolį Visagine prieš lietuvių kalbos mokytoją žiniasklaida nutylės. Nebus diskusijų, reportažų, nuomonių sklaidos, o rusų tautybės jaunuolio byla nebus rezonansinė. Nes kitaip mus kaltins nacionalinės neapykantos kurstymu, netolerancija nacionalinėms mažumoms ir demokratijos stoka. Lietuva šito, gink Dieve, negali leisti.
Psichiškai nesveikas?
Tiesą sakant, Lietuvos TV, radijas, portalai ir kita žiniasklaida tik šykščiomis žinutėmis supažindino, kas įvyko Visagine – šiame, kaip anksčiau sakydavo, daugianacionaliniame energetikų mieste. Tik tiek, kad 1966 m. gimusią Visagino mokyklos lietuvių kalbos mokytoją patykojęs sumušė iš Sankt Peterburgo į Visaginą prieš keletą metų atvykęs gyventi 24 metų vyras. Jis pats save laiko „politiniu pabėgėliu“ ir nenorįs mokytis lietuvių kalbos.
Prokuroras Genadijus Jefimovas šio įvykio nelinkęs sureikšminti. Jaunuolis nelaikomas už grotų, prokurorui rūpestį kelia jo psichinė sveikata. Kitaip sakant, tai galimai nestabilios sveikatos jaunuolio chuliganiška veika, ir į ją negalima žiūrėti rimtai. Be to, mokytojai padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas. Tai kas, kad atvykėlis niekina lietuvių kalbą, jos tyčia nesimoko, veltėdžiauja, rengia rasinius išpuolius, be to, savo vaizdo įrašų platformoje sukūręs begalę smurtą skatinančių „Youtube“ įrašų. Tikėtina, kad jis bus pripažintas nepakaltinamu ir jam bus pagrasinta piršteliu: daugiau taip nedaryk…
Esu toli nuo apibendrinimo, kad įvykį Visagine reiktų traktuoti kaip sąmoningą antilietuvišką išpuolį, inspiruotą iš šalies, arba kad jaunuolis kažkieno paveiktas. Tačiau taip pat nemanau, kad jį galima praleisti negirdomis ir nurašyti į eilines chuliganiškas veikas. Vis tik jauno nusikaltėlio motyvai yra aiškūs: nenoras mokytis lietuvių kalbos (nors pastaraisiais metais lankantis Visagine jau dažniau girdi kalbant lietuviškai), veltėdžiavimas, rasistinių nuotaikų skleidimas ir platinimas, agresija daugumos gyventojų atžvilgiu. Ar to maža?
Smogikų veisykla nuo jaunų dienų
Prieš ketverius metus VSD pateiktoje ataskaitoje buvo akcentuotas Maskvos dėmesys, nukreiptas į rusakalbių mokyklas, kuriose aktyviai veikia Rusijos tėvynainių draugijos. Grėsmių vertinime pabrėžiama, kad Visagine susiformavo komanda „Smogiamasis mirties batalionas“, kurią sudaro moksleiviai iš Visagino „Atgimimo“ ir „Verdenės“ gimnazijų bei „Gerosios vilties progimnazijos“. Visagino jaunimas dalyvavo Leningrado srityje vykusiame jaunųjų skautų sąskrydyje, kuriame paaugliai buvo apdorojami sovietų pergalės Antrajame pasauliniame kare (Maskva jį vadina „tėvynės“ karu) idėjomis.
Anksčiau, prieš beveik 10 metų, tapo žinoma, kad, kaip rašė laikraštis „Respublika“, iškart po Ignalinos atominės uždarymo socialiai neapsaugotus, darbo netekusius visaginiečius ėmė atakuoti mieste įsisteigęs neaiškios ideologijos Visagino atgimimo judėjimas (VAJ), viliojantis į savo gretas žmones pigesniais produktais ir viešai per rusų ir lietuvių kalbomis leidžiamą laikraštėlį “Pravda Visaginasa” (“Visagino tiesa”), žeminantis Lietuvos valstybę. Štai citata iš “Pravda Visaginasa”: “Nepriklausomos” Lietuvos piliečiams norėčiau pasakyti: “Jei ne Lenkija, Lietuvoje būtų badas (rusiškame tekste – golodomor). Jei ne Rusija, Lietuva išmirtų iškart, o jei ne pigaus etilo spirito kontrabanda, lietuviai prasiblaivytų ir iškart išeitų iš proto išvydę Lietuvos realybę”. Laikraštėlyje šaipomasi iš Sausio 13-osios. Esą žmones apgavo, vežė į Vilnių, nes ten dešrelių pigiau davė. Tetrūksta tik vieno dalyko. Kad Rusija, išgirdusi “Pravda Visaginasa”, imtų ginti Lietuvoje vargstančių savo piliečių ir tautiečių teises.
Klaipėdoje – antilietuviškumo židinys
Tuomet buvęs VSD direktorius Zigmas Vaišvila pagrįstai tvirtino, kad saugumiečiai apie šį judėjimą žino, bet nieko nedaro. Iki šiol nežinoma, kokios organizacijos ir kokie jų smogikai veikia šiame mieste. Nesiimu spręsti, ar bus ištirta minėto jaunuolio priklausomybė ne tik nuo narkotikų, bet ir nuo tokių antilietuviškų organizacijų. Tačiau Visaginas turi kelti tam tikrą rūpestį mūsų institucijoms.
Kaip ir Klaipėda, kurioje vis labiau reiškiasi prorusiškos destruktyvios jėgos, mėginančios įtraukti ir kitas tautines bendruomenes į savo antivalstybinę veiklą. Čia nuolatinius ryšius su Rusijos konsulatu palaiko Seimo narė Irina Rozova, šiomis dienomis kilo naujas šnipinėjimo skandalas, kai Klaipėdos tarybos narė Ela Andrejeva įtarta keliais šnipinėjimo epizodais, tęisasi teisminis procesas dėl tarybos nario V. Titovo partizaninį judėjimą juodinančių žinių.
Pernai Slaptai.lt rašiau, kaip politikai uostamiestyje įpinami į rusų žvalgybos tinklą (https://slaptai.lt/ceslovas-iskauskas-politikai-ipinami-i-rusu-zvalgybos-tinkla-uostamiestyje/): „Klaipėdoje nuo seno buvo stipri sovietinė rezidentūra, o sovietiniai kariškiai net atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ilgai užėmė antivalstybines pozicijas. Prieš penkerius metus Klaipėdos krašto viešoji įstaiga „Būkime vieningi“ (ji iki šiol skleidžia Lietuvos interesams priešingą informaciją) išplatino interneto portalo avaaz.org kreipimąsi į Klaipėdos gyventojus, raginantį rinkti parašus, kad Klaipėdos kraštas būtų atplėštas nuo Lietuvos bei prijungtas prie Rusijos. Šis kraštas pasirinktas neatsitiktinai. Jame gyvena gana gausi rusų bendruomenė (iš didžiųjų miestų – antra vieta: 19,6 %), turinti daug ryšių su Rusijos Karaliaučiaus sritimi bei jaučianti nostalgiją sovietinei praeičiai.“
Provokacija Visagine nori nenori išeina iš įprasto chuliganizmo ar smurto rėmų. Manau, kad prokremliniai Rusijos portalai puls ginti 24-metį jaunuolį kaip lietuvių nacionalistų susidorojimo auką. Tai dar kartą patvirtins, kad šis išpuolis yra tautinių mažumų paniekos demonstracija Lietuvai ir joje nuo seno gyvenančiai lietuvių daugumai.
Ar ilgai juos toleruosime?
2020.03.05; 19:20
Nesu heraldikos žinovas, nesu istorikas. Mano giminės šaknys – ne Klaipėdoje. Tad lyg ir neturėčiau pergyventi, koks bus pasirinktas Mažosios Lietuvos herbas.
Ir vis dėlto negaliu tylėti. Jaučiu turįs pilietinę pareigą veltis į ginčus, koks herbas labiausiai tiktų Mažosios Lietuvos regionui. Mat studijuodamas žurnalistiką Vilniaus Universiteto istorijos fakultete intensyviai domėjausi Prūsijos, Mažosios Lietuvos istorija. Esu išvažinėjęs visą dabartinę Kaliningrado sritį: Karaliaučius, Tilžė, Stalupėnai, Gumbinė, Ragainė, Tolminkiemis… Esu parašęs dešimtis straipsnių apie šio krašto praeitį tiek „Literatūroje ir mene“, tiek „Kaliningradskaja pravda“, tiek „Literaturnaja gazeta“ leidiniuose. Mano diplominis darbas, sėkmingai apgintas Vilniaus Universitete, vadinosi „Mažoji Lietuva šiandienos akimis“. Taip pat buvau oficialus Mažosios Lietuvos tarybos narys (tą patvirtins tuometinis Mažosios Lietuvos tarybos vadovas Vytautas Šilas). Štai kodėl neabejingas Mažąjai Lietuvai, štai kodėl turiu moralinę teisę tarti savo nuomonę.
O ji – tokia: esu nemaloniai nustebęs, kad į Mažosios Lietuvos herbą taip atkakliai brukamas … briedis arba briedį simbolizuojantys ragai.
Prieš keletą dienų „Vakarų Eksprese“ (ve.lt; „Briedis – geriausias simbolis Mažosios Lietuvos herbui?“) paskelbtas interviu su Lietuvos heraldikos komisijos nariu, seniausiai Lietuvos heraldikos srityje dirbančiu dailininku Arvydu Každailiu. Pabrėždamas, jog, nors ir yra Lietuvos heraldikos komisijos narys, bet tuo pačiu – ir pilietis, A. Každailis teigia pritariantis Klaipėdos visuomenininkams ir Klaipėdos universiteto istorikų prof. dr. Vyganto Vareikio ir doc. dr. Silvos Pocytės (konsultantai doc. dr. Vacys Vaivada, dr. Žydrūnas Vičinskas, dailininkas Kęstutis Mickevičius) parengtos studijos „Dėl Mažosios Lietuvos regiono simbolio“ teiginiams, esą Mažosios Lietuvos heraldikos simboliu turėtų tapti … briedis.
Vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl pirmenybė atiduodama briedžiui, nurodoma, jog „briedžio atvaizdas yra natūralus toteminis Mažosios Lietuvos gyvūnas“, jog „briedžių populiacija šis regionas garsėjo nuo neatmenamų laikų ir yra reliktiniai šio regiono gyvūnai, sutinkami iki šiol“, jog „prūsai ir jų kriviai briedį laikė šventu žvėrimi“.
Beje, briedis į Mažosios Lietuvos herbą brukamas jau seniai. Dar 2017 metais leidinyje „Klaipėda“ buvo paskelbtas interviu su Klaipėdos universiteto istorijos mokslų daktaru Arūnu Baubliu ir dalininke Jūrate Bizauskiene. Publikacijoje rašyta: „Iš prdžių buvo siūloma rinktis iš dviejų objektų – briedžio ir kurėno. Liepą buvo apsispręsta, kad tinkamesnis atrodo herbas su briedžiu. Remtasi ir dokumentais, kurie nurodė, kad 1939 metais briedžių populiacijos paplitimas Rytų Prūsijos teritorijoje buvo itin didelis, o ir dabar pajūrio savivaldybėse briedis yra dažnas reginys“.
Visa tai – tiesa. Briedis – gražus, stiprus gyvūnas, be kita ko, – ginkluotas ragais. Bet vis tik: kam jūs skiriate šį herbą – gamtininkų žurnalui, zoologijos vadovėliui? Jei šis herbas būtų ruošiamas kadaise ėjusiam žurnalui „Mūsų gamta“, tvirtinčiau, jog briedis puikiausiai reprezentuoja Mažosios Lietuvos gamtą. Bet Mažosios Lietuvos herbas – tai pirmiausia istorija. Kodėl Mažosios Lietuvos herbo projektuose pirmenybė atiduodama „šventam gyvūnui“, o ne praeičiai, ne istorijai?
Briedis gal ir gali būti Mažosios Lietuvos herbe, bet tik – ne centrinėje vietoje. Svarbiausiuoju akcentu turėtų būti istorija. Pavyzdžiui, garsusis Klaipėdos sukilimas, leidęs mums susigrąžinti uostamiestį. Kodėl vengiama pagerbti Klaipėdą išvadavusius sukilėlius? Galima numanyti: tai bus nemalonu Vokietijai. O gal ir prancūzams bus skaudu, nes, išlpėšdami iš okupantų rankų Klaipėdą, mūsų sukilėliai nušovė keletą prancūzų karių. Štai kodėl Mažosios Lietuvos herbe, mano supratimu, nėra nė užuominos į Klaipėdos sukilimą.
Beje, vienoje publikacijoje briedžio šalininkai prasitarė: „Pasak A.Baublio, siekta, kad herbas taptų santarvės ženklu tarp regione dabar gyvenančių ir anksčiau gyvenusių žmonių“ (ve.lt; „Mažosios Lietuvos herbe puikuosis briedis“).
Sutinku, dirbtinai kurstyti priešiškumo nedera. Bet taip pat negalima istorijos nei klastoti, nei nutylėti, nei iškraipyti. Jei 1923-aisiais sėkmingai surengėme sukilimą, kuris mums grąžino Klaipėdą, t.y. tapo vienu iš svarbiausių įvykių naujausioje Klaipėdos istorijoje, kodėl jį turime nutylėti? Protingi vokiečiai, protingi prancūzai mus supras. Mes juk nieko neišsigalvojame.
Mums tai – gyvybiškai svarbu.
Be kita ko, jei istorikas A.Baublys nuoširdžiai trokšta, kad „herbas taptų santarvės ženklu“, tai drįstu manyti, jog briedžio atvaizdas – ne itin tinka santarvės puoselėjimui. Briedžio ženklą labai mėgo ir tos vokiškos jėgos, kurios jėga ir ugnimi veržėsi į mūsų teritorijas. Atsiverskite Klaipėdos Universiteto parengtą studiją „Dėl etnografinio Mažosios Lietuvos regiono heraldinio simbolio“ (Klaipėdos universiteto istorikas prof. dr. Vygantas Vareikis ir Klaipėdos universiteto istorikė doc. Dr. Silva Pocytė; Klaipėda, 2019). Toje studijoje užsimenama: „Nacionalsocialistinė vokiečių propaganda taip pat naudojo briedžio simbolį tekstams ir Vokietijoje rengiamoms parodoms apie „atplėštos“ Klaipėdos krašto problemą iliustruoti. Tai galima pamatyti iliustracijoje apie 1934 m. Berlyne surengtos parodos vizualizaciją, kurios pagrindinis leitmotyvas – susirūpinimas vokišku išlikimu prie Nemuno“.
Tad nors minėtoje studijoje labai daug dėmesio skiriama briedžiui kaip lietuviškumo simboliui, labiausiai ramybės neduoda vokiški šio simbolio aspektai. Kas dabar supaisys, kas stipresnis – lietuviškas ar vokiškas dėmuo? Gal bandydami įteisinti briedžio simbolį mes tiesiog nejučiom pataikaujame Vokietijai, šiandieninei mūsų sąjungininkei? Gal manome, kad į Klaipėdą plūstantys turtingi vokiečų turistai noriau pirks marškinėlius su briedžio, „vokiško išlikimo prie Nemuno“, simboliu, o suvenyrai su Klaipėdos sukilimo ženklu bus mažiau paklausūs pasiturintiems svečiams iš Berlyno ir Miunheno? Ar nėra taip, kad pasirinkdami briedžio simbolį, mes pagerbiame germanizaciją, kadaise siautėjusią mūsų žemėse? Kodėl, užuot kūrę aiškiai su Lietuva susijusią heraldiką, paliekame vietos vokiškoms interpretacijoms?
Jei tikrieji motyvai – šie, tuomet – liūdna, skaudu, apmaudu.
Galų gale Mažoji Lietuva – tai ne tik Klaipėda. Į Mažąją Lietuvą derėtų žvelgti plačiau, nei vien į Klaipėdą, Neringą, Pagėgius, Šilutę, Tauragę ir Jurbarką. Mažoji Lietuva – tai Lietuvos etnografinis regionas, kuris apibūdinamas kaip istorinė teritorija tarp Priegliaus ir Nemuno žemupių. Drįstu manyti, jog Mažoji Lietuva – tai ir visa dabartinė Kaliningrado sritis, jei žvelgiame lietuviškomis akimis.
Būtent dėl šios priežasties Mažoji Lietuva man pirmiausia asocijuojasi su Didžiuoju prūsų sukilimu, jo vadu Herkumi Mantu, pirmąja lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmu“, Kristijono Donelaičio poema „Metai“, lietuviškomis spaustuvėmis, filosofu Vilhelmu Storosta – Vydūnu, parašiusiu knygą apie lietuvių – vokiečių tarpusavio santykius per pastaruosius kelis šimtus metų, knygnešiais, į didžiąją Lietuvą slapta gabenusiais lietuvišką spaudą, Klaipdėdą vaduojančiais sukilėliais…
Kai tariamas Mažosios Lietuvos vardas, mano akyse iškyla būtent šie vaizdai. Briedžio aš nematau. Ir, atvirai sakant, nesuprantu, kodėl tokiam istorija ir kultūra turtingam kraštui pagrindiniu simboliu parenkamas būtent gyvūnas?
2020.02.17; 10:05