Nuo penktadienio Klaipėdos uoste lankysis NATO valstybių sąjungininkių laivai, besirengiantys istorinių minų paieškos ir nukenksminimo operacijai Baltijos jūroje DEUSQUADEX 19-1/BALTEX, vyksiančiai balandžio 8-10 dienomis.
Penktadienį į Klaipėdos uostą trijų dienų vizitui planuoja švartuotis aštuoni užsienio valstybių karo laivai: priešmininiai laivai – „Weilheim“ (Vokietija), „Bad Rappenau“ (Vokietija), „Talivaldis“ (Latvija), „Rauma“ (Norvegija), „Bukowo“ (Lenkija) ir vadovavimo bei logistinio aprūpinimo laivai „Rhein“ (Volkietija), „Donau“ (Vokietija) ir „Virsaitis“ (Latvija).
Vizito programoje numatytas laivų vadų susitikimas su Klaipėdos miesto meru bei Lietuvos Karinių jūrų pajėgų vadovybe. Prieš numatomą istorinių sprogmenų paieškos ir neutralizavimo operaciją DEUSQUADEX 19-1/BALTEX, Klaipėdoje vyks šios operacijos parengiamoji konferencija.
Klaipėdiškiai ir miesto svečiai šeštadienį ir sekmadienį nuo 13.00 iki 15.00 val. kviečiami aplankyti užsienio karo laivus, prišvartuotus Klaipėdos kruizinių ir karo laivų terminale.
Vokietijos karinio jūrų laivyno vadovaujama istorinių minų paieškos ir neutralizavimo operacija DEUSQUADEX 19-1/BALTEX Lietuvos teritoriniuose vandenyse ir išskirtinėje ekonominėje zonoje balandžio 8-10 d. vyks pirmą kartą. Prieš laivams atvykstant į Lietuvą tokia operacija vyko Latvijos teritoriniuose vandenyse ir išskirtinėje ekonominėje zonoje. Išminavimo operacijoje Lietuvos vandenyse prie užsienio karo laivų taip pat prisijungs ir Lietuvos karinių jūrų pajėgų priešmininis laivas „Skalvis“.
Tradiciškai Lietuvoje kas treji metai jūroje vyksta NATO vadovaujama tarptautinė istorinių minų paieškos ir nukenksminimo operacija „Open Spirit“ (liet. „Atvira dvasia“), kurioje dalyvauja didelis skaičius NATO šalių ir partnerių karinių laivų. Šiemet išminavimo operacija „Open Spirit 2019“ vyks Lietuvoje gegužės mėn. Paskutinės tarptautinės išminavimo operacijos „Open Spirit 2016“, vykusios Lietuvos teritoriniuose vandenyse ir išskirtinėje ekonominėje zonoje metu, buvo išžvalgytas 54 kvadratinių jūrmylių plotas, surasta 15 jūrinių minų, 3 torpedos ir 3 nuskendusių laivų liekanos.
Šeštadienį sukanka lygiai ketveri metai, kai pro Klaipėdos uosto vartus įplaukė suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) laivas-saugykla „Independence“, užtikrinęs Lietuvai galimybę dujų įsigyti konkurencingomis rinkos kainomis.
Kaip teigė energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas, prieš ketverius metus į Klaipėdos uostą įplaukęs SGD laivas-saugykla „Independence“ atnešė ne teorinę ar simbolinę, bet labai praktinę ir akivaizdžią energetinę nepriklausomybę.
„Šis laivas mūsų rankose tapo svertu, išjudinusiu gamtinių dujų monopolijos akmenį, slėgusį visus vartotojus. Šiandien, praėjus ketveriems metams, rezultatas akivaizdus – ketvirčiu mažesnė kaina visiems vartotojams bei daugiau lankstumo, skaidrumo ir konkurencijos“, – Eltai sakė Ž. Vaičiūnas.
Energetikos ministras džiaugėsi, kad pasiekti rezultatai yra būtini sveikai ir efektyviai veikiančiai rinkai, o dėl to terminalas dabar turi galimybę tiekti dujas tiems, kuriems anksčiau to padaryti nebuvo įmanoma.
„Lygiai prieš metus veiklą Klaipėdos uoste pradėjo SGD perkrovos stotelė, tad dabar SGD terminalas yra ne tik konkurencijos instrumentas, bet ir tapo galimybe Lietuvai plėsti SGD veiklas bei kurti naudą transporto ir laivybos sektoriuose, dujas tiekti tiems vartotojams, kuriems anksčiau to tiesiog fiziškai nebuvo galima padaryti. Šiomis aplinkybėmis ilgalaikis SGD tiekimas ir po 2024 m. tampa tiesiog racionalaus pasirinkimo klausimu“, – Eltai teigė Ž. Vaičiūnas.
2013 m. Lietuvoje gyventojai už dujas mokėjo praktiškai tiek pat, kiek ir Vokietijoje – 5,07 euro cento už kilovatvalandę (kWh). Tačiau nuo 2014 m., kaip skelbia „Klaipėdos nafta“, kai atsirado SGD terminalas, gamtinės dujos Lietuvoje atpigo ketvirtadaliu.
Taip nutiko, nes, pradėjus veikti terminalui, Lietuva gavo priėjimą prie bet kurio dujų pardavėjo pasaulyje ir taip žymiai sumažino energetinę priklausomybę nuo Rusijos.
Slaptai.lt skelbia dar keletą video siužetų iš Lietuvos jūrų muziejaus Klaipėdoje. Aplankyti šį muziejų tikrai verta. Tikrai nesigailėsite. Daug neišdildomų įspūdžių palieka viešnagė šiame muziejuje.
Slaptai.lt skelbia keletą video siužetų iš Lietuvos jūrų muziejaus Klaipėdoje. Aplankyti šį muziejų tikrai verta. Nuobodžiauti netektų. Daug neišdildomų įspūdžių palieka viešnagė šiame muziejuje.
Viktoro Suvorovo – Rezuno trilogija apie sovietų imperijos grobuoniškumą
Jau nebe pirmą kartą kartoju: savo šalies istorijos pažinimas yra kertinis akmuo, ant kurio statomas būsimų kartų, tautos ir valstybės ateities rūmas. Lemtingas 1939-ųjų rugpjūtis – gera proga tai dar kartą priminti. O priminti dera ne dėl to, kad ugdytume aklą senų nuoskaudų ar atsako jausmą, bet kad pasimokytume iš istorijos klaidų ir mokėtume skirti bičiulį nuo priešo.
Atrodo, senos tiesos, bet jos iki šiol ginčijamos ne tik užsienio oponentų, bet ir saviškių.
Dingstį šiems samprotavimams davė naujas Berlyno Humboldto universiteto polonistikos profesoriaus emerito Heinricho Olschowsky‘o straipsnis vokiečių laikraštyje „Der Tagesspiegel“ (http://www.tagesspiegel.de/meinung/hitler-stalin-pakt-der-weisse-fleck/8653986.html), kuriame pagrindžiama, kodėl 2009 m. balandį Europarlamentas sulygino fašizmo ir stalinizmo nusikaltimus ir paskelbė Nacizmo ir stalinizmo aukų atminimo dieną Europoje. Autorius primena, kad ši idėja buvo paskelbta Prahos deklaracijoje 2008-ųjų birželį, kurią pasirašė Vaclavas Havelas, Joachimas Gauckas, Vytautas Landsbergis ir kiti (Prahos deklaracija „Dėl Europos sąžinės ir komunizmo“ lietuviškai paskelbta http://www.komisija.lt/download_file.php?id=153 ).
Nuo pat Petro I laikų Rusija nesulaikomai veržėsi į Europą ir pasaulį. Ūkio reformų pasimokęs iš kolonijinių Vakarų valstybių, Rusijos imperatorius pastatė galingą laivyną ir sukūrė didžiulę kariuomenę. Bet jam nepavyko įveikti turkų, užimti Krymo ir per Juodąją jūrą patekti į Europą. Karas su Švedija taip pat išsekino.
Kitų Rusijos carų globaliems planams sutrukdė nuolatiniai perversmai, rūmų intrigos ir karai su kaimynais. Nors iki I pasaulinio karo galingas karo carinės Rusijos koziris buvo grūdų eksportas, kaip dabar energetiniai resursai, tačiau lemiama ekspansijos į Vakarus jėga buvo karinė.
Germanai nuo seno puoselėjo viltis užkariauti jeigu ne visą pasaulį, tai bent Europą ir nuo kryžiuočių laikų vis siuntė savo riterius į Rytus. Bet 1410 m. liepos 15 d. netoli Tanenbergo ir Griunvaldo vykęs Žalgirio mūšis tarp jungtinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pajėgų ir Teutonų ordino padarė galą šiai du šimtmečius trukusiai kryžiuočių invazijai. Netrukus pagal Torūnės taikos sutartį Žemaitija iki gyvos galvos užleista kunigaikščiui Vytautui, Lenkijai atiteko Dobrynė, Kryžiuočių ordinas Lenkijai ir Lietuvai sumokėjo šešių milijonų grašių kontribuciją. Ir nors lietuviai neįveikė daugybės kryžiuočių pilių Prūsijoje, jiems teko pasitraukti iš kai kurių užimtų žemių, atokvėpis atėjo. Žinoma, istoriniu laiko matmeniu – neilgam.
Viktoras Suvurovas – Rezunas. Gordonua.com nuotr.
XX a. dvi galingos jėgos – vokiečiai ir rusai – vėl susidūrė. I pasaulinis karas, sutrypęs pocarinę Lietuvą, vėl nuginė kaizerio kariuomenę į savo urvą. Reichą iš pelenų prikėlė austrų kilmės iš esmės bemokslis politikas, save laikęs mąstytoju, filosofu ir menininku, Adolfas Hitleris. III reichą jis pasuko irgi į Rytus.
Bet čia atsirado jo dvynys, pravarde Plieninis, kuris net buvo krimtęs kunigų seminarijos mokslų, jaunystėj dailiai rašė eiles, mėgo vaikučius ir taip pat turėjo vedlio charizmą. J.Stalinas buvo beveik 10 metų vyresnis už A.Hitlerį, todėl laikė save gudresniu. Nepaisant skirtingų ideologinių įsitikinimų, abu „gudruoliai“ lošė iš prieškario Europos likimo rizikinga korta, skaniai užsigerdami tautų vargais ir netektimis.
Mums, lietuviams, daugiau nelaimių atnešė vienas lošėjas su aklinai užsagstytu munduru ir pypke dantyse. Tai savo knygose „Ledlaužis“ ir „Paskutinė respublika“ pabrėžė ir sovietmečiu į Didžiąją Britaniją pabėgęs buvęs žvalgas Viktoras Suvorovas (Vladimiras Rezunas), kuris rašė, jog būtent J.Stalinas, o ne A.Hitleris inicijavo Molotovo – Ribbentropo pakto pasirašymą.
Taip, mes dabar jau nemažai žinome apie 1939-ųjų rugpjūčio 23-ąją Maskvoje pasirašytą Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartį, dar vadinamą Molotovo – Ribbentropo paktu. Bet minėtame DELFI straipsnyje pastebėjau, kad iš tikrųjų J.Stalino ir A.Hitlerio sąmokslas pasidalinti Europą tebuvo 1920 m. nepavykusios akcijos sėkmingesnė tąsa. Abiem atvejais Lietuvos vaidmuo – didžiųjų grobuonių auka. Skirtumas tik tas, kad, pavyzdžiui, su Lenkija Lietuva 226 metus turėjo Abiejų Tautų Respubliką (ATR egzistavo 1569 – 1795 m.), bet po I pasaulinio karo Jozefas Pilsudskis, įkvėptas sėkmingo karo prieš vokiečius išvijusią Raudonąją armiją, sumanė atgaivinti Žečpospolitą iki I-ojo jos padalinimo 1772 m. buvusiose sienų ribose, bet jau dabar Lietuva būtų buvusi ne partnerė, o aneksuota Lenkijos tarnaitė.
Europos geopolitinis likimas taip susiklostė, kad II pasaulinio karo išvakarėse Lenkija tapo karščiausiu Rytų fronto epicentru. Naciams 1939 m. rugsėjo 1-ąją užpuolus Lenkiją, buvo įvykdytas, Bertoldo Brechto žodžiais, „ketvirtasis Lenkijos padalijimas“, o netrukus, po 17 dienų, Raudonajai armijai užėmus rytinius jos rajonus ir visą sovietinį pakraštį, prie SSRS buvo prijungtos Baltijos šalys. Rugsėjo 28-ąją beliko sukurpti dar vieną sąmokslą – pasirašyti SSRS ir Vokietijos „Draugystės ir sienų sutartį“ su vienu konfidencialiu ir dviems slaptaisiais protokolais.
Molotovo – Ribentropo pakto pasirašymas. Dešinėje – Josifas Visarionovičius Stalinas.
Pirmuoju Lietuva buvo išmainyta į Liublino ir dalį Varšuvos vaivadijų, o vokiečiai sau pasiliko Sūduvą. Tik vėliau, 1940 m. sausio 10 d., savitarpio pagalbos sutartimi kraštas buvo perduotas SSRS už 7,5 mln. dolerių.
Istorikai Algis Kasperavičius ir Nerijus Šepetys atidžiai išnagrinėjo šių paktų atsiradimo aplinkybes ir padarė išvadą, kad sąmokslas su naciais J.Stalinui buvo labiau reikalingas negu Berlynui. Bet jie taip pat įrodė, kad SSRS neišnaudojo vadinamojo „atokvėpio laikotarpio“ savo karinei galiai prie vakarinių sienų sutelkti. Vokiečiai per keletą pirmųjų karo mėnesių pasiekė Maskvos prieigas.
Taigi, daugiau kaip mėnuo tarp rugpjūčio 23-osios ir rugsėjo 28-osios sutarčių Maskvai ir Berlynui buvo reikalingas persidalinti Rytų Europą naujomis sąlygomis. A.Kasperavičius tvirtina, kad Baltijos šalių sostinėse jau įtarė, kad jos gali pereiti SSRS globon, tačiau pasipriešinti tam, ypač neturint patikimos informacijos, jos negalėjo. Lietuva, lyg liepsnojančioje jūroje plūduriuojantis laivelis, vis dar tikėjosi likti neutrali arba prisiglausti vokiečių farvateryje, tačiau jos likimas, kaip kai kas mano, nebe susitaikėliškos Lietuvos diplomatų ir vadovų kaltės, pasisuko kitaip…
Dabar ši mėsmalė tarsi pamirštama: žmogui būdinga, kad laikas pirmiausia ištrintų slogius prisiminimus. O čia dar savo trigrašį įkiša kokie paleckininkai, visokie „leftai“, anarchistai ir panašūs šiuolaikiniai „skrebukai“, kurie antrina ciniškiems rusų ir ne tik rusų istorikų postringavimams, esą Lietuva turėtų „tylėti ir Dievą mylėti”, nes tada juk susilaukė didelės naudos iš Molotovo – Ribbentropo pakto: atgavo Vilnių, vėliau – ir Klaipėdą. Gi tautiečiai graudenasi: antai, Suvalkai iki šiol priklauso Lenkijai, o didžiausias, gražiausias senojoje Lietuvoje Naručio ežeras ir Vytauto Didžiojo reprezentacinis Gardino pilių kompleksas – Baltarusijai…
Sunku ištrinti senas nuoskaudas. Kad tik neatsirastų naujų…
NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.
Išvadinti partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą taikių žmonių žudiku buvo Viačeslavo Titovo politinis žaidimas bei įsiteikimas savam rinkėjui, diskusijoje „Žinių radijuje“ teigė politikos apžvalgininkai. Pasak politologės Rimos Urbonaitės, V. Titovas tikriausiai numanė, kad žaidžia jautria tema, kuri iškilusi į viešumą gali duoti impulsą didesniam supriešinimui tarp rusų ir lietuvių tautybės žmonių.
Pasak politologės, su auditorija, į kurią taiko V. Titovas, yra sunku diskutuoti. Jie, anot MRU dėstytojos, yra kelerių metų Rusijos propagandos padarinys.
„Jie (V. Titovui pritariantys gyventojai, – ELTA) yra šioje valstybėje, bet su tokia distancija. Jie žiūri į Lietuvą kaip į valstybę, kurioje, beje, patys gyvena su didžiule panieka, ir jie bando tarsi čia susirasti tą savo erdvę ir ją išsikovoti. Tai man tos diskusijos rodo, kad mes tikrai su šita tautinių mažumų integracija turime labai rimtas spragas. Diskusijos su žmonėmis rodo, kad jie jaučia padidėjusį diskomfortą nuo 2014 metų. Tu niekaip negali jiems įrodyti, kad tai susiję su Krymo aneksija. Kitaip tariant, nei dažniausiai faktai, nei skaičiai tokiose diskusijose nebepadeda. Nes tų kelerių metų intensyvi Rusijos propaganda padarė tai, kad tie žmonės šiandien jaučiasi pakankamai izoliuoti“, – „Žinių radijui“ teigė R. Urbonaitė.
Anot politologės, Lietuva turėtų pradėti rimčiau žiūrėti į tautinių mažumų integraciją bei pasistengti šiuos žmonės paversti piliečiais.
„Mes juos norime matyti kaip piliečius, bet ar jie jaučiasi piliečiais, čia yra didžiulė problema. Mums nereikėtų galvoti apie kažkokį patriotizmo ugdymą, mums reikia galvoti apie pilietiškumo ugdymą, tai yra dvi skirtingos sąvokos. Ko mes nepadarom, tai nepasistengiame tų žmonių paversti piliečiais“, – sakė R. Urbonaitė.
Tuo tarpu dienraščio „Lietuvos rytas“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris sako, kad su tokia V. Titovo pasekėjų auditorija dialogas nėra įmanomas. Taip pat, pasak apžvalgininko, tikėtina, kad V. Titovas savo tokį išstojimą yra su kažkuo paderinęs.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
„Neįmanoma jų integruoti, neįmanomas dialogas. Jeigu tu dialogu bandysi kažkokį taikingumą demonstruoti, tai jie supras kaip silpnumą. Faktas, kad ir kaip žiauriai beskambėtų, tai yra mūsų valstybės piliečiai, bet taip pat ir mūsų valstybės priešai. Jie yra nelojalūs tai valstybei ir nusiteikę prieš vakarietišką, nepriklausomą, NATO narę – Lietuvos valstybę. Tai yra imperialistinės, agresyvios, diktatūros pavaldiniai, agentai, ir V. Titovas yra tipiškas jų atstovas. (…) Labai neatmestina, kad su kažkuo tai yra ir paderinta, dažnai už tokių veikėjų nugarų kažkas stovi. Tai tokie „titovai“ mums primena žiaurų ir liūdną dalyką. Su tokiais kalbėti yra beprasmiška“, – sakė V. Bruveris.
Apžvalgininkas taip pat įspėja, kad, jei Lietuva labai stipriai sureaguos, Rusijai to ir reikia, kad galėtų toliau plėtoti propagandą, kaip Lietuvoje ribojama tautinių mažumų laisvė. V. Titovą apmėtyti miltais galėtų duoti impulsą Rusijos „propagandiniam vaizdeliui, kokia Lietuva iš tiesų yra agresyvi “kitai nuomonei“, kaip jie sako, „diskusiniam klausimui nepakanti visuomenė“.
Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Simono Minkevičiaus reikalavimu pirmadienį pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl V. Titovo pasisakymų apie Lietuvos partizanų vadą A. Ramanauską-Vanagą.
Ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal Baudžiamojo kodekso 313 straipsnio 2 dalį – mirusiojo atminimo paniekinimas.
Sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą priimtas po praėjusią savaitę viešojoje erdvėje pasirodžiusios informacijos, kad šių metų liepos 18 dieną Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys V. Titovas diskusijoje dėl partizanų vado A. Ramanausko-Vanago atminimo įamžinimo viešai pareiškė, kad A. Ramanausko-Vanago iniciatyva buvo nužudyti 8 tūkstančių piliečių ir vaikų, o pats Vanagas asmeniškai skelbdavo mirties nuosprendžius.
Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.
Ikiteisminio tyrimo metu bus įvertinti ir teiginiai apie Lietuvos partizanų vadą A. Ramanauską-Vanagą, paskelbti liepos 19 d. V. Titovo profilyje socialiniame feisbuko tinkle.
Ketvirtadienio rytą prie Klaipėdos savivaldybės piketą su plakatais rankose surengę klaipėdiečiai susiskirstė į dvi grupes – vieni keiksnojo, kiti palaikė skandalą dėl Adolfo Ramanausko-Vanago pradėjusį miesto tarybos narį V. Titovą. Tik per plauką neįvyko muštynės. Vos pasirodžius Lietuvos rusų sąjungos atstovui V. Titovui, minia ėmė skanduoti „gėda“, „okupantai, lauk“, „okupantas – utėlė“. Tuo metu kitas tarybos narys Audrius Vaišvila šveitė į V. Titovą saują miltų. Vėliau jis savo elgesį aiškino, sakydamas, kad norėjo, jog didvyrį įžeidinėjęs V. Titovas pasijustų nepatogiai.
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.
Prastas miesto planavimas, silpna strategija, ambicijų trūkumas ir politinės rietenos pradėjo duoti savo tamsių vaisių. Šiauliai jau atsilieka nuo kitų, net mažesnių miestų. Pagal vidutinį atlyginimą Saulės miesto gyventojai jau nusileidžia Panevėžiui ir Alytui. Atlyginimų augimas 2017 m. buvo mažesnis nei kitur Lietuvoje, todėl lyginant visas savivaldybes, šiauliečiai yra tik 16 vietoje, kai Vilnius, Klaipėda ir Kaunas užima pirmas tris.
Miestui trūksta ambicijų
Šiauliai, kaip ketvirtasis Lietuvos miestas, turėjo būti Lietuvos viltis, kuri kels šalies ūkį, bus patraukli vieta kurti ir pritrauks naujų gyventojų. Deja, taip nėra. Pagal daugelį rodiklių miestas atsilieka ir situacija tik blogėja. Miesto valdžia per mažai skiria dėmesio urbanistinei vizijai, o yra susitelkusi į kasdienę veiklą. Šiaulių strategijoje 2015–2024 m. kalbama apie smulkius dalykus: BMX trasas, mokyklų remontą, civilinės saugos sistemos gerinimą ir t.t. Šie dalykai irgi svarbūs, bet tai yra kasdienis rutininis savivaldybės rūpestis, o strategija turi spręsti strateginius, t.y., pagrindinius klausimus – gyventojų mažėjimą, prastą ekonominę būklę, gyventojų išsikėlimą į užmiestį, mažus atlyginimus, jaunimo emigraciją.
Trys didieji Lietuvos miestai sugebėjo rasti savo specializaciją. Vilnius pasirinko paslaugų plėtrą, Kaunas industriją ir pramonę, Klaipėda – jūrą, o ką pasirinko Šiauliai? Meras sako, kad Šiauliai tai – saulės miestas. Gražu, bet su tokiu šūkiu miestas per keletą metų prarado dar kelis tūkstančius gyventojų. Būtina nuo kalbų pereiti prie konkrečių projektų, kaip padidinti Šiaulių patrauklumą.
Kaip pastebi ekspertai, Šiauliams labai trūksta investicijų ir naujų gerai apmokamų darbo vietų. Dėl to ir vidutiniai atlyginimai yra vos 16 vietoje tarp šalies savivaldybių, o gyventojai, ypač jaunimas, nemato prasmės pasirinkti gyvenimą mieste.
Šiaulių savivaldybės administracija galėtų atkreipti dėmesį į Klaipėdos patirtį. Visai neseniai Klaipėdos valdžia priėmė strateginį sprendimą siekti, kad miestas taptų jūros ekonomikos centru. Tam susitelkė savivaldybė, jūrų uostas, universitetas, laisvosios ekonominės zonos valdytojai, verslininkai ir visuomenininkai. Iššūkis nemažas, iki 2030 m. pasiekti, kad būtų sukurta 25 tūkst. naujų darbo vietų, atsirastų 2000 naujų įmonių, pritraukti 1,5 mlrd. eurų investicijų ir išauginti eksportą 200 proc. Atitinkamai parengtas planas kaip pasiekti šiuos tikslus. Klaipėda nesiruošia degraduoti ir turi norą veržtis į priekį, tokio pat noro reikia ir Šiauliams!
Kaip naudojamos ES investicijos?
Miestams tolygiai vystytis ir siekti savo strateginių tikslų labai padeda ES investicijos. Tam specialiai veikia URBAN programa. Jos tikslas yra pritraukti daugiau investicijų į nepatrauklias miestų vietas ir paskatinti jas tapti augimo taškais. Ši programa veikia visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir kiekviena savivaldybė pati pasirenka kuriuos atsiliekančius kvartalus nori vystyti.
Šiauliai pasielgė labai keistai, nes vietoj to, kad susikoncentruotų į svarbiausias problemas, pasirinko už programos lėšas sutvarkyti Prisikėlimo aikštę, Saulės laikrodžio aikštę, kelias centrines gatves ir Talkšos ežero pakrantę. Tai sulaukė labai neigiamų atsiliepimų Vidaus reikalų ministerijoje, tačiau po susirašinėjimo, ministerija leido skelbti konkursus, nes pamatė, kad kyla grėsmė ES lėšų išvis nepanaudoti.
Ar suremontuota pagrindinė aikštė ir Laikrodis spręs strategines miesto problemas?
Galbūt reikėjo paklausti gyventojų, ko jiems reikia? Trūksta verslo investicijų? Tam galima sukurti patrauklią infrastruktūrą. Emigruoja jaunimas? Gal reikia municipalinių būstų jaunoms šeimoms. Gyventojai išsikelia į užmiestį? Galima paruošti sklypų, kad žmonės statytų namus mieste? Žmonės nenori gyventi butuose? Būtinos naujos automobilių stovėjimo vietos, apšvietimas ir pan.?
Miesto valdžiai rūpi tik politinės rietenos
Net ir pasirinkę tokius keistus prioritetus, Šiauliai nesugebėjo per 2017 m. panaudoti ES pinigų. Gal savivaldybės specialistai yra nekompetentingi, gal jų trūksta, o realiausias variantas, kad blogai organizuojamas darbas. Šiaulių savivaldybės politikai per daug susitelkę į skandalus ir ginčus, todėl trūksta laiko atsakingiems sprendimams.
Kuo ES investicijos greičiau panaudojamos, tuo greičiau gaunamas efektas, tačiau, kita vertus, mažai tikėtina, kad kas nors pasikeis, kai Šiauliai sutvarkys Prisikėlimo aikštę. Nei emigracija sumažės, nei atlyginimai pakils.
Ar galima buvo kitaip panaudoti URBAN lėšas? Užsienyje gausu pavyzdžių kaip panaudojus viešąsias investicijas atgimsta degradavę rajonai. Hamburge uosto kvartalas, Kopenhagoje Popieriaus sala, Malmėje vakarinis uostas. Lietuvos savivaldybėms sunkiai sekasi efektyviai panaudoti investicijas, nors yra bandymų.
Vilniuje prie Vilnelės dar nuo sovietmečio gražioje vietoje ilgai buvo apleistas pramoninis kvartalas, kuriame rinkosi valkatos ir girtuokliai. Vilniaus miestas URBAN pinigais apsiėmė nutiesti naują Aukštaičių gatvę, sutvarkyti šalia esančius Misionierių sodus, upės pakrantę, iškuopti gretimus tvenkinius. Taip teritorija tapo patraukli verslui, kuris ėmėsi statyti naujus gyvenamuosius namus, tuomet šalia atsiras poreikis smulkiam verslui kavinėms, kirpykloms, darželiams ir kt. Taip Vilniuje vietoj apleistos erdvės bus pritrauktos privačios investicijos, apsigyvens žmonės ir atsiras naujas Paupio kvartalas. Be viešųjų investicijų nekilnojamasis turtas Paupyje būtų per brangus ir neatsirastų pakankamai pirkėjų, todėl ta teritorija galėjo stovėti neišvystyta dar daugybę metų.
Kol trys didieji Lietuvos miestai rūpinasi savo ateitimi, Šiauliai tyliai grimzta į užmarštį. Net Panevėžys ir Alytus daugeliu rodikliu jau lenkia kol kas dar 4 pagal gyventojų skaičių regiono centrą. Miesto valdžiai būtina aktyviau siekti lyderystės, nes nieko nedarant Šiauliai nebeturi perspektyvos.
Birželio 30-liepos 3 d. Klaipėdos uoste su draugišku vizitu lankosi Jungtinių Amerikos Valstijų karinio laivyno laivas „USS Mount Whitney”.
Viešnagės Klaipėdoje metu JAV laivo vadas ir jį lydinti delegacija susitiks su Karinių jūrų pajėgų vadu, Klaipėdos miesto meru, vyks kiti oficialūs renginiai.
Kpt. ltn. Antano Brenčiaus nuotraukoje: JAV karinis laivas „USS Mount Whitney“.
Klaipėdoje viešinčio JAV laivo įgula ir Lietuvos karinių jūrų pajėgų kariai lankysis vieni kitų kariniuose laivuose, dalyvaus socialiniame projekte su SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija.
JAV kariniai laivai Klaipėdos jūrų uoste apsilanko kasmet. Pastarąjį kartą JAV karinis laivas Klaipėdoje lankėsi š. m. balandžio 14-16 d., tai buvo JAV karinio laivyno laivas „USS Donald Cook”.
2015 m. Klaipėdoje lankėsi JAV karo laivyno eskadrinis minininkas „USS John Dunham”, o 2014 m. – JAV karo laivyno eskadrinis minininkas „USS Oscar Austin”.
„USS Mount Whitney“ birželį Baltijos jūroje dalyvavo pratybose BALTOPS 2016, kurios skirtos didinti šalių pajėgų tarpusavio bendradarbiavimą ir pademonstruoti sąjungininkų ryžtą ginti Baltijos jūros regioną.
Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija.
Nuotraukoje: JAV karinis laivas „USS Mount Whitney“. Nuotraukos autorius – kapitonas leitenantas Antanas Brenčius.
Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis patvirtino Klaipėdos miesto integruotą teritorijų vystymo (ITV) programą, pagal kurią miesto plėtrai numatyta skirti daugiau nei 77 mln. eurų.
Klaipėdos uostamiestis yra vienas svarbiausių visos Lietuvos ekonomikos garvežių, užtikrinantis darbo vietas ir paslaugas nemažai šalies gyventojų daliai (ir neabejotinai, tokiu išliks ateityje).
Internete pasirodė planas, kaip Moldovai bus grąžinta atplėšta Padniestrė. Rusijos naujienų agentūra „RIA Novosti“, remdamasi nepripažintos Padniestrės KGB (Valstybės saugumo komitetas) informacija, teigia, kad yra labai rimtai analizuojama Moldovos vidaus reikalų ministro Dorino Rečano konfidencialaus laiško kopija, adresuota vicepremjerui Jevgenijui Karpovui.
Toje kopijoje neva minimas slaptas Padniestrės prisijungimas prie Moldovos. Laiško kopijoje tvirtinama, kad pagal šį planą (Reintegracijos strategijos 2012–2014 m. įgyvendinimo planas) sudarytos sąlygos Benderų miestui ir jo apylinkėms pereiti į Moldovos pavaldumą.
Pateiktoje laiško kopijoje taip pat rašoma, kad su Moldovos slaptųjų tarnybų pagalba bus trukdoma priimti kai kuriuos įstatymus Padniestrėje.
Lietuva – jūrinė valstybė. Šį teiginį sunku paneigti. Tačiau atgavę nepriklausomybę mes praradome beveik visą savo prekybinį ir žvejybinį laivyną. Arba laivus itin pigiai pardavėme užsieniečiams, arba juos supjaustėme kaip metalo laužą. Tiksliau tariant, užtektinai galingus, modernius, pelną mums nešti galėjusius laivus pardavėme pusvelčiui. Arba atsisakėme jų tam, kad … būtume kuo greičiau priimti į NATO. Žodžiu, buvome tiesiog apgauti. Todėl nenuostabu, kad danai šiandien stintomis šeria kiaules, o mes stintas laikome delikatesu.
Šis videointerviu – apie tai, kas, kaip ir kodėl mus apmulkino, versdamas atsisakyti prekybinių bei žvejybinių laivų. Pokalbio dalyviai – klaipėdietis, verslininkas, Žemaičių partijos pirmininko pavaduotojas Stasys GVAŽIAUSKAS ir Tautos Ateities Forumo (TAF) lyderis Algimantas MATULEVIČIUS. Ponas S.Gvažiauskas taip pat išdėstė savąją nuomonę, kodėl buvo įkurta Žemaičių partija ir kodėl jos nemėgsta Lietuvos VSD.
Prieuosčio geležinkelio stoties rekonstrukcijos plane numatyta įrengti mažiausiai 15-lika geležinkelio kelių, skirtų pramonės objektų aptarnavimui. Praktiškai tam reikėtų paaukoti visą Girulių girią. Jau dabar miškas dvokia nafta, o likusį, sakais kvepiantį mišką, numatyta sunaikinti. Dar 1993-1994 metais buvo planuojama statyti giliavandenį uostą Melnragėje, su visa tam reikalinga infrastruktūra. Klaipėdos miesto savivaldybė, kaip šio projekto užsakovė, padedant mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomiems gamtosaugininkams, atims iš klaipėdiečių paskutinį gaivaus oro gurkšnį! Tai – barbariškas nusikaltimas! To nedrįso daryti net sovietinė valdžia! Priešingai, ji rūpinosi šio miško išsaugojimu.
