Lietuvos Seimas. Slaptai.lt nuotr.

Politikos ekspertai pastebi, kad valdančiųjų „valstiečių“ ir opozicijoje esančių konservatorių santykiai, lyginant juos su ankstesniais pozicijos ir opozicijos konkuravimo pavyzdžiais, išsiskiria savo agresyvumu.

Principinė konservatorių ir socialdemokratų konkurencija nepriklausomos Lietuvos istorijoje, nepaisant ideologinių ir istorinių nesutarimų, turėjo kur kas nuosaikesnes formas. Tuo tarpu konservatorių ir „valstiečių“ rungtyniavimas neretai primena peštynes, ištrūkstančias iš įprasto ideologinio varžymosi rėmų. Susidaro įspūdis, kad partijos viena kitą vis dažniau mato ne per konkuravimo, bet atviro kariavimo perspektyvą.

Todėl politiką stebintiems apžvalgininkams didelės nuostabos nebekelia Seimo didžiausių frakcijų ginčuose nuskambantys abipusiai įžeidūs ir personalizuoti epitetai, kaltinimai prorusiškumu, kenkimu Lietuvai ar valstybės demokratinių pamatų griovimu. Ietis politikai suremia ne tik retorikoje. Inicijuojami parlamentiniai tyrimai, o jų epicentre – politiniai oponentai.

Vis dėlto demokratinėse valstybėse politinis konfliktas yra ne tik neišvengiamas, bet ir būtinas siekiant, kad tarpusavyje konkuruojančios politinės jėgos tobulintų ideologines ir programines nuostatas. Tačiau, akcentuoja LRT.lt portalo vyriausiasis redaktorius, politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius, reikėtų sunerimti, jei partinė konkurencija palaipsniui nutolsta nuo rungtyniavimo realizuojant politines ir ekonomines idėjas ir tampa tiesiog komercinių dviejų prekės ženklų varžybomis.

Tai, kad konfrontacija tarp konservatorių ir „valstiečių“ nėra vien esamų nesutarimų dėl politinių vertybių ar programinių nuostatų priežastis, aiškino Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Vytautas Dumbliauskas. Pasak jo, tvyranti aukšta įtampa tarp dviejų partijų yra sunkiai paaiškinama, jei remsimės tik politine logika. Daugeliu atžvilgiu, pabrėžė politologas, ginčas yra nulemtas politikų asmenybių savybių ir praeityje patirtų nuoskaudų. Vis dėlto MRU docentas neatmetė, kad vienas iš aštrios komunikacijos faktorių gali būti tai, kad didele politine patirtimi pasigirti negalintys „valstiečiai“ savo vertę ir išskirtinumą bando kurti juodinant sistemines politines partijas, pirmiausia, – konservatorius.

Politologo nuomone, aštri „valstiečių“ laikysena opozicijoje esančių konservatorių atžvilgiu, pirmiausia jiems patiems, kaip valdančiajai partijai, nėra naudinga. Pasak jo, „valstiečiai“ per daug laiko sugaišta asmeniniais virstančiais ginčams ir aštriam konfrontavimui su opozicija, kurios darbas ir yra kritikuoti valdančiuosius.

Tuo tarpu V. Laučius, aiškindamas didžiausių Seime esančių partijų nesutarimus, pirmiausia išskiria „valstiečių“ nusitaikymą į kai kurias konservatorių elektorato dalis. Jo teigimu, tai yra viena iš priežasčių, kodėl konservatoriai kur kas kritiškesni ir aštriau oponuoja „valstiečiams“, nei, pavyzdžiui, tai darė socialdemokratų dominuojamos valdžios atžvilgiu.

„Ankstesnės varžybos tarp pozicijos ir opozicijos tikrai būdavo švelnesnės. Konkurencija buvo švelnesnė pirmiausia dėl to, kad konservatoriai nesitaikė arba beveik nesitaikė į socialdemokratinį elektoratą. Lygiai taip pat socialdemokratai pernelyg nesistengė atimti rinkėjų iš konservatorių. Tad šios partijos beveik nepersidengė ir net nesistengė lįsti į viena kitos politinį daržą“, – aiškino V. Laučius.

Politikos apžvalgininko nuomone, į valdžią atėjus populistiškai tarp kairiųjų ir dešiniųjų vertybių laviruojantiems „valstiečiams“ situacija pasikeitė.

V. Laučius pastebi, kad „valstiečiai“ nusitaikė į „krikdemišką“ rinkėją, kurio vertybės yra pakankamai artimos Ramūno Karbauskio vedamų „valstiečių“ deklaruojamoms idėjoms. Tad, aiškino politikos apžvalgininkas, būtent dėl šitos elektorato dalies ir vyksta ūmi kova tarp Tėvynės sąjungos ir „valstiečių žaliųjų“.

LRT.lt portalo vyriausiojo redaktoriaus teiginiams pritarė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorė Ainė Ramonaitė.

Profesorė pabrėžė, kad skirtingiems elektoratams skirtingas žinutes siuntę „valstiečiai“ sugebėjo patraukti tiek kairės, tiek dešinės rinkėjus. Anot A. Ramonaitės, tokiu būdu valdžioje atsidūrę „valstiečiai“ šiek tiek net pakeitė iki tol pakankamai aiškią skirtį tarp kairiųjų ir dešiniųjų turėjusią Lietuvos partinės sistemos logiką.

TSPMI profesorė aiškino, kad „valstiečiai“ yra nusitaikę ne tiek į siaurą ir praktiškai nesiblaškančią Tėvynės sąjungos rinkėjų grupę, bet į mažiau mobilizuotą ir dabartiniams konservatoriams silpniau lojalų elektorato ratą, kurio nuostatos moralės klausimais persidengia su valdančios partijos deklaruojamomis konservatyviomis vertybėmis.

„Valstiečiai“ sugebėjo išlaviruoti, viena vertus, per vidurį, bet, kita vertus, siųsdami skirtingas žinutes skirtingam elektoratui. Žodžiu, „valstiečių“ rinkimų retorikoje kas ką norėjo, tas tą girdėjo“, – apibendrino A. Ramonaitė.

Profesorė taip pat pažymėjo, kad reikėtų atkreipti dėmesį, kad tiek konservatoriai, tiek „valstiečiai“ idėjine prasme nėra homogeniškos politinės jėgos. „Valstiečių“ partijoje, aiškino A. Ramonaitė, galima surasti tiek labai liberaliai mąstančių politikų, kaip ūkio ministras Virginijus Sinkevičius, tiek moraline prasme konservatyvių politikų, kaip Agnė Širinskienė ir partijos lyderis R. Karbauskis. Analogiškai, aiškino A. Ramonaitė, ir tarp konservatorių yra ir liberalių, ir itin radikalių politikų. Tad, apibendrino TSPMI profesorė, atskiros tiek vienos, tiek kitos partijos grupės bent jau idėjiškai nesunkiai surastų sutarimą viena pas kitą.

LRT.lt portalo vyriausiasis redaktorius, politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorė Ainė Ramonaitė. ELTA nuotr.

Tačiau itin aštrus konservatorių oponavimas „valstiečiams“ nėra nulemtas vien tik pastarųjų kėsinimosi dalies dešiniojo elektorato. Tėvynės sąjungos ganėtinai ilgas buvimas opozicijoje ir nelabai aiškios perspektyvos po kitų Seimo rinkimų formuoti valdžią yra taip pat veiksniai, veikiantys partijos retoriką ir elgseną.

V. Laučius pažymėjo, kad prie tvyrančių įtampų prisideda tai, kad Tėvynės sąjunga jau antrą kadenciją iš eilės yra priversta dirbti opozicijoje. Galbūt dėl to, aiškino apžvalgininkas, konservatoriai ir mėgina agresyviais būdais oponuoti valdantiesiems, kurie, savo ruožtu, atsako ne ką mažiau agresyviai.

Konservatoriams ne itin palankios prognozės 2020 metais formuoti valdančiąją koaliciją yra dar vienas įtampą tarp partijų keliantis faktorius. V. Laučius samprotavo, kad nusilpus liberalams konservatoriai praktiškai neturės partnerių, su kuriais galėtų formuoti centro dešinės valdančiąją koaliciją.

„Vienas iš faktorių, keliančių įtampą, yra tai, kad, žvelgiant į artėjančius 2020 rinkimus, bent jau kol kas, yra didesnė tikimybė, kad naujoji valdančioji koalicija bus labiau panaši į dabartinę, o ne į centro dešinės koaliciją, kurioje turėtų būtų konservatoriai. Ne tik todėl, kad jie gali surinkti tik tiek balsų, kiek gavo per šiuos rinkimus, bet pirmiausia jiems kils problemų su koalicijos partneriais“, – kalbėjo V. Laučius.

„Tėvynės sąjungoje yra pagrindo nerimauti dėl ateities, ir tai sukelia agresyvios elgsenos požymius“, – aiškino portalo LRT.lt vyriausiasis redaktorius.

V. Laučius, apibendrindamas politinę situaciją Lietuvoje, pabrėžė, kad konkurencija tarp politinių partijų vis labiau primena konkurenciją tarp įmonių prekės ženklų. Tokioje konkurencijoje, pasak jo, varžomasi ne tiek dėl aiškių politinių ir ekonominių raidos vizijų, kiek dėl savo prekės ženklo išreklamavimo ir oponento apjuodinimo.

„Tikrai tai nėra gera žinia demokratijai, bet toks procesas vyksta. Ir Lietuva jau nemenkai pažengusi tuo keliu“, – apibendrino V. Laučius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.06; 06:00

Gazprom. Scanpix nuotr.

Europos Komisija paskelbė išvadas tyrime dėl „Gazprom“ piktnaudžiavimo monopoline padėtimi Bulgarijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje 2004-2012 m.

Energetikos ministro Žygimanto Vaičiūno teigimu, Lietuvos iniciatyva pradėtas vienas didžiausių EK antimonopolinių tyrimų turės teigiamą įtaką nuolat kontroliuojant „Gazprom“ elgesį Europos dujų rinkoje. Tačiau Lietuvai, dėl iš esmės pasikeitusios situacijos dujų rinkoje, pasiekti įsipareigojimai mažiau aktualūs.

„Mes vertiname tai, kad Europos komisija atsižvelgė į nemažą dalį Lietuvos pateiktų pasiūlymų, kurie anksčiau pateiktus simbolinius „Gazprom“ įsipareigojimus pavertė realiai rinkoje veiksiančiais instrumentais. Jie privers „Gazprom“ laikytis europinių ir sąžiningos konkurencijos taisyklių, taikyti lankstesnes ir palankesnes dujų tiekimo sąlygas“, – teigia Ž. Vaičiūnas.

Pasak energetikos ministro, be to, kad bus sukuriama „Gazprom“ kainų kontrolės sistema bei užtikrinama galimybė keisti dujų pristatymo vietas, EK turės dar ir konkretų „Gazprom“ įsipareigojimų laikymosi kontrolės mechanizmą.

„Visą įsipareigojimų galiojimo laiką – aštuonerius metus – bus stebima, ar „Gazprom“ šių įsipareigojimų laikosi. Jei „Gazprom“ jų nesilaikys, be jokių papildomų tyrimų Rusijos bendrovei bus skiriama bauda. Žinoma, kad per tą ilgą laiką, kol vyko tyrimas, situacija Lietuvos dujų rinkoje pasikeitė iš esmės, nes pasistačius SGD terminalą Klaipėdoje, nebeliko rusiškų dujų monopolio ir nebeturime ilgalaikių dujų kontraktų su „Gazprom“. Todėl šie „Gazprom“ įsipareigojimai šiandien Lietuvai yra mažiau aktualūs. Vis tik Rusijos kompanijai tai yra labai aiškus signalas, kad diktuoti sąlygų taip, kaip buvo galima anksčiau, ji nebegalės“, – sako energetikos ministras.

Pasak ministro, EK pasiekimai leidžia užkirsti kelią „Gazprom“ piktnaudžiavimui ateityje, tačiau praeities klausimas – žalos kompensacija – lieka neišspręstas.

„Negalime nurašyti pusantro milijardo eurų žalos, kurią, mūsų vertinimu, Lietuvos vartotojams padarė „Gazprom“ piktnaudžiaudamas monopoline padėtimi rinkoje, todėl ieškosime būdų, kad „Gazprom“ ją atlygintų. Juo labiau, kad Europos Komisijos tyrimas ir pasiekti susitarimai tam kelio neužkerta“, – sako energetikos ministras.

EK tyrimas dėl „Gazprom“ dominuojamos pozicijos kai kuriose Europos valstybėse truko septynerius metus. Jo veiksmus aktyviai skatino Lietuvos Vyriausybė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.25; 06:05

Seimas sudarė laikinąją tyrimo komisiją dėl Lietuvos rinkai tiekiamų galimai žemesnės kokybės maisto produktų.

Antradienį už tai siūlantį nutarimą, kurį pateikė Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Kęstutis Mažeika, balsavo 61 Seimo narys, prieš buvo 3 Seimo nariai, susilaikė 5 parlamentarai.

Komisijoje dirbs 12 įvairioms Seimo frakcijoms atstovaujančių Seimo narių. Komisijos pirmininke paskirta „valstiečiams“ atstovaujanti Guoda Burokienė.

Seimas pavedė komisijai tyrimą atlikti iki kitų metų kovo 10 d.

Tyrimo komisija sieks išsiaiškinti faktines aplinkybes, dėl kokių priežasčių galimai atsiranda Lietuvos vartotojų diskriminavimas, ir bandys nustatyti, ar nėra pažeidžiamos Lietuvos vartotojų teisės ir teisėti lūkesčiai bei Europos Sąjungos bendrosios vidaus rinkos principai.

Seimas įpareigojo komisiją nustatyti „priežastis, kodėl skiriasi tuo pačiu prekės ženklu pažymėti Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių rinkoms tiekiami maisto produktai; ar nesiskiria tuo pačiu prekės ženklu pažymėti Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių rinkoms tiekiami ne maisto produktai“.

Komisija aiškinsis, ar Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) atliktas rinkos tyrimas, kurio metu nustatyta, kad Lietuvos rinką pasiekia kitokias savybes turintys tuo pačiu prekės ženklu pažymėti produktai nei kitas Europos Sąjungos valstybės nares, yra savalaikis ir pakankamas. Parlamentinio tyrimo metu ketinama nustatyti, ar Lietuvos Vyriausybė bei atsakingi ministrai ėmėsi tinkamų priemonių, kad išaiškintų ir užkirstų kelią susidaryti sąlygoms diskriminuoti Lietuvos vartotojus.

„Ar Lietuvos ir Europos Sąjungos valstybių narių rinkai tiekiant besiskiriančius tuo pačiu prekės ženklu pažymėtus produktus nėra vartotojų teisių pažeidimo ir (ar) nesąžiningos komercinės veiklos bei Europos Sąjungos bendrosios vidaus rinkos principų pažeidimo požymių“, – toks klausimas pateiktas komisijai.

Ji taip pat aiškinsis, kokių priemonių yra būtina imtis nacionaliniu bei Europos Sąjungos lygmeniu, kad būtų ištaisyta susidariusi padėtis bei užkirstas kelias galimoms diskriminacinėms praktikoms ateityje.

Kaip jau skelbta, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atliko tyrimą, kurio metu nustatyta, kad egzistuoja žinomų gamintojų maisto prekių, pirktų Lietuvoje ir Vokietijoje, skirtumai, kai Lietuvos ir Vokietijos rinkoms tiekti tuo pačiu prekės ženklu pažymėti produktai skiriasi ne tik sudėtimi, bet ir skoniu, spalva ar konsistencija.

„Iš tirtų produktų 70 proc. neatitinka kokybės reikalavimų, skiriasi sudėtis. Visuomenėje yra didelis susirūpinimas, žmonės nori žinoti, nori aiškumo. Komisija turėtų paliesti ne tik tuos klausimus, bet ir išsiaiškinti gal tam tikri asmenys, organizacijos ar tarnybos darė poveikį, kad informacija būtų laikoma slaptai ir nepateikiama visuomenei“, – sakė K. Mažeika.

Seimo narys konservatorius Edmundas Pupinis suabejojo, ar tai Seimo kompetencija. Jo nuomone, tai vykdomosios valdžios kompetencija, be to, Lietuva turi eurokomisarą, kuris atsakingas už maisto saugą, ir būtų galima kreiptis į atsakingas institucijas.

„Tvarkietis“ Vytautas Kamblevičius pasipiktino Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko pristatytu projektu, nes tai, jo įsitikinimu, Žemės ūkio ministerijos, Seimo Kaimo reikalų komiteto kompetencija. „Ne į savo daržą lendate“, – tvirtino V. Kamblevičius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.11; 00:02

Vyriausybės tinklapis 2017 07 20 paskelbė, kad Vyriausybės kanceliarija organizuoja apdovanojimus „Kryptis Lietuva“ ir kviečia visuomenę teikti iniciatyvas, kuriomis užsienio lietuviai skatinami sugrįžti ir dirbti Lietuvoje arba jiems padeda lengviau integruotis sugrįžus po daugelio metų, praleistų svetur. 

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Apdovanojimuose kviečiamos dalyvauti biudžetinės ir viešosios įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės, verslo įmonės ir privatūs asmenys. 

Bendrauju su išvykusia į JAV asmenybe, kuri, kiek man žinoma, ten dirba grynai Lietuvai naudingą darbą ir tik mažą savo laiko dalį skiria darbui savo buities reikmėms tenkinti. Kadangi ją domina reikalai Lietuvoje, jai pasiunčiau mūsų Vyriausybės kanceliarijos projektą „Kryptis Lietuva“.

Pasirodo, pasiųsta žinia smogiau jai į paširdžius, nes sulaukiau tokio atsakymo:

Ačiū  už informaciją. Keliolika minučių nerimavau, ar atsakyti Jums, ar vyriausybei ar iš viso šitą laišką ištinti. Mano darbo grafikas labiau negu pilnas ir jau daug ką darau miego sąskaita. 

Pasisakysiu.

Perskaičius, mane išpylė prakaitas. Kas ir kada vyriausybėje ir valstybės galvų lygyje supras, kad visos šios iniciatyvos „sudarančios spec. sąlygas diasporai grįžti“ yra ne kas kitas kaip tautos kiršinimas. Bolševikai per okupaciją kai pradėjo, tai dar nebuvo sustoję, aiškinti, kad diaspora yra išdavikai, ir tas yra pasėta tautos pasąmonėje, ir toliau laistoma. Argi nėra aišku, kad bet kuriam galą su galu vos suduriančiam LT gyventojui tokios iniciatyvos yra kaip spjūvis į veidą. Kodėl tam, kuris galėjo išvažiuoti ir atsistoti ant kojų, sudaromos spec. sąlygos, o jam, kuris negalėjo išvažiuoti (dėl sergančių tėvų ar mažų vaikų) ne tik nebuvo žmogiškų sąlygų gyventi, bet ir jis vėl tampa mažiau reikšmingu… Spjūvis į veidą yra ir man, gyvenančiai diasporoje, būtent dėl vienos priežasties, kad ši iniciatyva bolševikiškai nematomai ir nekaltai sudaro sąlygas LT gyventojui nekęsti manęs, ir kerta per švenčiausią tautos dalyką –  žmogiškus santykius … 

O kur Vyriausybės konkursas: „Vyriausybė skelbia apdovanojimus Kryptis LIETUVA ir kviečia visuomenę teikti iniciatyvas, kuriomis LIETUVOS GYVENTOJAI skatinami NEEMIGRUOTI ir LIKTI dirbti Lietuvoje  ir jiems padeda lengviau suprasti globalią ekonomiką ir persikvalifikuoti į geriau apmokamas specialybes“.

Tuo tarpu atsakymas yra labai paprastas. Ką mes visi (Valstybėje ir Diasporoje) galėtumėm padaryti, kad Lietuvoje gyventi būtų gerai, kad būtų vertinamas žmogus, kad būtų investuojama į žmogų (jo protą per švietimo sistemą), kaip į vienintelį lietuvių tautos turtą (Lietuva neturi naftos kraniuko), kad žmonės rinktųsi pačias inovatyviausias ir pažangiausias pasaulines specialybes, būtų patys inovatyvūs, ir Lietuva galėtų konkuruoti pasaulinėje rinkoje, kad visiems užtektų duonos ir niekas iš Lietuvos nevažiuotų, jeigu susikrovė lagaminus – išsikrautų, o jeigu išvažiavo, – sugrįžtų. 

Ir dar: 

– emigracija nėra nuotykis, tai yra didžiulė trauma tiek išvažiuojantiesiems, tiek pasiliekantiesiems, t.y. visai tautai;

– Lietuvai gyvybiškai reikalinga stipri diaspora – Atsarginė Lietuva. Visada buvo reikalinga, visada bus. 

Ką gi turėjau jai atsakyti?

Iš tikrųjų Amerika į negandas patekusiems lietuviams visais laikais buvo saugi pastogė ir ramybės uostas, prasigyvenimo savo buitį pagerinti Lietuvoje šaltinis. Juk nuo raudonojo tvano pasitraukę lietuviai išliko, likę laisvėje be Tėvynės, ją nešiojo širdyse, įvairiais būdais veikė nepriklausomybės atgavimo kryptimi. Tik ne kokie neišmanėliai, o tikri Lietuvos priešai teigia, kad Antanas Smetona pabėgo, kad Lietuvos inteligentija be reikalo emigravo, tarsi kūjis virš jos galvos ir pjautuvas po kaklu nieko nereiškė; tai patvirtino čia likusių ministrų, karininkų bei eilinių karių ir iškilių civilių gyventojų tragiški likimai.

Atsakiau taip:

Esu viena proga parašęs: „Kur lietuvis ar jo kapas, ten dalelė Lietuvos“. Todėl nesisielokite, Jūs esat dalelė Lietuvos.

Vyriausybė iš tikrųjų kurpia susirūpinimo ir veiklos regimybę, o iš tikrųjų kiršina čia pasilikusius ir išvykusius lietuvius, jokių pastangų užtvenkti bėgančią iš Lietuvos upę nededa.

Girdi, patys susigrąžinkite, nes nebebus kas uždirbti galėtų jums pensijas.

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiesioginiai procesai vyksta lengviau nei grįžtamieji: sudėti lengviau nei atimti, dauginti lengviau nei dalinti, eiti į priekį lengviau nei eiti atbulom, o yra procesų, grįžtamojo veiksmo neturinčių.

Sprogus bombai, ją sudarančios medžiagos neišnyksta, tačiau jų surinkti jau neįmanoma.

Beveik tris dešimtmečius valdžios vartėsi ir tebesivarto pertekliuje, stebėjo sprogstančią emigracijos bombą tarsi linksmą fejerverką ir staiga … „praregėjo“. Nematė lavininės emigracijos, žudymų ir savižudybių, neviltį malšinančiųjų alkoholiu.

Nuo krypties rodyklės sukiojimo ten ar atgal, keleivis savo kelio krypties nebepakeis, nes „kas tik klausė kvailo vado, tas tikrai nelaimę rado“ („Apuoko ir asilo“ moralas“).

Ne kanceliarija premijomis už siūlymus „grįžkit į Tėvynę“ turi rodykle manipuliuoti, o Vyriausybė turi išgirsti mano čia paminėtos „emigrantės“ balsą.

Teisi laiško autorė kad paskelbtos iniciatyvos yra ne kas kitas kaip tautos kiršinimas. Nuo savęs pridursiu, – blogai užmaskuotas skatinimas emigruoti, nes absurdiškas veiksmas sukelia atitinkamą atoveiksmį.

2017.08.11; 04:20

Finansų krizė, ekologinė katastrofa, net Donaldo Trumpo iškilimas – nė vienas šių įvykių neapsiėjo be neoliberalizmo indėlio. Kodėl politinei kairei nepavyko sugalvoti jokios kitos alternatyvos? 

George Monbiot, šios analizės autorius.

Įsivaizduokite, jei žmonės Sovietų Sąjungoje niekada nebūtų girdėję apie komunizmą. Šiandien daugelis negali įvardyti mūsų gyvenimuose dominuojančios ideologijos. Paminėkite ją pokalbio metu ir sulauksite tik gūžčiojimo pečiais, o net jei jūsų pašnekovai ir bus girdėję šį terminą anksčiau, jiems bus sunku jį apibrėžti. Neoliberalizmas: ar žinote, kas tai?

Neoliberalizmo anonimiškumas yra tiek jo galios išdava, tiek jos šaltinis. Jis vaidino reikšmingą vaidmenį sukeliant stebėtiną skaičių krizių: finansinį 2007-2008 m. krachą, užjūrinį turto ir galios telkimą (Panamos dokumentai viso labo paliečia tik šios aferos paviršių), lėtą viešosios sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos žlugimą, atsinaujinusį vaikų skurdą, vienatvės epidemiją, ekosistemų irimą, Donaldo Trumpo iškilimą. Mes reaguojame į šias krizes taip, tarytum tai būtų izoliuoti atvejai, nesuvokdami, kad jos buvo sukeltos ar pagilintos vienos ir nuoseklios filosofijos; filosofijos, kuri turi – ar bent jau turėjo – pavadinimą. Ar gali būti didesnė galia, nei gebėjimas veikti neatskleidžiant savo vardo?

Neoliberalizmas yra persmelkęs mūsų gyvenimus taip giliai, kad šiandien retai net suvokiame jį kaip ideologiją. Dažnai atrodo, kad šį utopišką tūkstantmetinį tikėjimą traktuojame kaip neutralią galią, savotišką biologinį dėsnį, visai kaip Darvino evoliucijos teoriją. Tačiau filosofija atsirado kaip sąmoningas mėginimas performuoti žmogaus gyvenimą ir pakeisti galios telkimosi tašką.

Neoliberalizmas konkurenciją laiko žmonių santykius charakterizuojančiu reiškiniu. Jis apibrėžia piliečius kaip vartotojus, kurių demokratinis apsisprendimas yra geriausiai išnaudojamas perkant ir parduodant – procese, apdovanojančiame nuopelnus ir smerkiančiame našumo stoką. Pasak jo, „rinka“ teikia naudą, kokios nebūtų įmanoma pasiekti planavimu.

Bandymai riboti konkurenciją yra laikomi priešiškais laisvei. Mokesčiai ir reguliavimas turėtų būti mažinami, viešosios paslaugos – privatizuojamos. Profsąjungų vykdomas darbo jėgos ir kolektyvinių derybų organizavimas yra pateikiamas kaip rinkos trikdis, stabdantis natūralios laimėtojų ir pralaimėtojų hierarchijos formavimąsi. Nelygybė yra vertinama kaip dorybė: apdovanojimas už naudingumo siekimą ir priemonė generuoti „žemyn varvantį“ turtą, galiausiai praturtinantį visus. Bet kokios pastangos kurti lygesnę visuomenę duoda priešingus, moraliai žalingus rezultatus. Rinka užtikrina, kad visi gautų tai, ko nusipelnė.

Mes perimame ir atkartojame šios ideologijos nuostatas. Turtingieji įtikina save, kad turtą jie įgijo dėka savo nuopelnų, ignoruodami įvairias privilegijas, tokias kaip išsilavinimas, paveldėjimas ir klasė, galimai padėjusias jiems įgyti tą turtą. Neturtingieji ima kaltinti save dėl savo nesėkmių, net jei iš tiesų jie negali pakeisti savo gyvenimo aplinkybių.

Velniop struktūrinį nedarbą: jei neturi darbo, tai todėl, kad esi neverslus. Velniop milžiniškus būsto komunalinius mokesčius: jei pasiekei savo kredito limitą, tai todėl, kad esi neatsakingas švaistūnas. Velniop tai, kad tavo vaikų mokykloje nebėra žaidimų aikštelės: jei jie nutuks, tai dėl tavo kaltės. Nepajėgiantieji varžytis konkurencijos valdomame pasaulyje yra laikomi nevykėliais; daugelis jų nevykėliais ima save laikyti ir patys.

Keletas tokio mąstymo pasekmių, kaip savo knygoje „O kaipgi aš?“ pastebi Paulas Verhaeghe, yra savęs žalojimo epidemija, mitybos sutrikimai, depresija, vienatvė, profesinis nerimas ir socialinė baimė. Turbūt nereikėtų stebėtis, kad Britanija, kurioje neoliberali ideologija buvo taikoma atkakliausiai, šiandien yra Europos vienatvės sostinė. Dabar mes visi esame neoliberalai.

***

Neoliberalizmo terminas buvo sugalvotas 1938 m. susitikimo Paryžiuje metu. Jo dalyvių tarpe buvo du tremtiniai iš Austrijos, kurie ir apibrėžė šią ideologiją – Ludwigas von Misesas ir Friedrichas Hayekas. Socialinę demokratiją, tuo metu įkūnytą Franklino Ruzvelto inicijuotos Naujojo kurso programos ir palaipsniui plėtojamo gerovės valstybės modelio Britanijoje, abu vyrai suvokė kaip kolektyvizmo išraišką, esančią tame pačiame spektre kaip nacizmas ar komunizmas.

1944 m. išleistoje knygoje „Kelias į baudžiavą“, Hayekas teigė, kad individualumą paminantis valstybės planavimas neišvengiamai ves prie totalitarinio valdymo. Kaip ir Miseso knyga „Biurokratija“, „Kelias į baudžiavą“ buvo plačiai skaitoma. Ji patraukė kai kurių labai turtingų žmonių dėmesį, kurie šioje filosofijoje įžvelgė galimybę išlaisvinti save iš mokesčių ir reguliavimo naštos. Kai 1947 m. Hayekas įsteigė Mont Pelerin bendruomenę, pirmąją neoliberalizmo ideologijos skleidimui sukurtą organizaciją, ją finansiškai rėmė įvairūs milijonieriai ir jų fondai.

Jų padedamas, Hayekas ėmė kurti tai, ką Danielis Stedmanas Jonesas savo knygoje „Visatos valdovai“ apibūdina kaip „tam tikrą neoliberalų internacionalą“: tarpatlantinį akademikų, verslininkų, žurnalistų ir aktyvistų tinklą. Turtingi judėjimo rėmėjai finansavo eilę ekspertų grupių, kurios tikslino šią ideologiją ir rūpinosi jos skleidimu, tokių kaip American Enterprise Institute, Heritage Foundation, Cato Institute, Institute of Economic Affairs, Centre for Policy Studies ir Adam Smith Institute. Jie taip pat finansavo kai kuriuos aukštųjų mokyklų skyrius, ypač Čikagos bei Virdžinijos universitetuose.

Jį plėtojant, neoliberalizmas tapo vis labiau girdimas. Hayeko požiūrį, kad valdžia turėtų reguliuoti konkurenciją, idant negalėtų kurtis monopolijos, pakeitė tikėjimas, kad monopolijų galia galėtų būti laikoma apdovanojimu už našumą; toks mąstymas vyravo „Amerikos apaštalų“, tokių kaip Miltonas Friedmanas, gretose.

Šio pokyčio metu nutiko dar kai kas: judėjimas neteko savo pavadinimo. 1951 m. Friedmanas su džiaugsmu apibūdino save kaip neoliberalą, tačiau netrukus po to terminas pamažu išnyko. Dar keisčiau buvo tai, kad nors ideologija tapo aiškesnė, o jos judėjimas – nuoseklesnis, prarastas pavadinimas nebuvo pakeistas jokia bendrai sutarta alternatyva.

Pradžioje, nepaisant gausaus finansavimo, neoliberalizmas liko politikos paraštėse. Pokerio metu egzistavo kone universalus sutarimas: Johno Maynardo Keyneso ekonominės rekomendacijos buvo plačiai taikomos, nedarbo mažinimas ir parama skurstantiems buvo bendri JAV ir didesnėje Vakarų Europos dalyje vykdomos politikos tikslai, viršutinės mokesčių normos buvo aukštos, o vyriausybės nesigėdydamos siekė visuomeninių rezultatų, kurdamos naujas viešąsias paslaugas ir socialinės apsaugos tinklus.

Tačiau 1970-aisiais, pradėjus reikštis keinsiškosios politikos trūkumams ir abi Atlanto puses ištikus ekonominei krizei, neoliberalios idėjos ėmė skverbtis į vyraujantį viešąjį diskursą. Kaip pastebėjo Friedmanas, „atėjus laikui keistis, […] alternatyva jau buvo paruošta“. Padedant prijaučiantiems žurnalistams ir politikos patarėjams, kai kurie neoliberalizmo elementai, ypač jo rekomendacijos pinigų politikos atžvilgiu, buvo perimtos Jimmy Carterio administracijos JAV ir Jameso Callaghano vyriausybės Britanijoje.

Į valdžią atėjus Ronaldui Reaganui ir Margaret Thatcher netrukus sekė ir likęs reformų paketas: didžiulės mokesčių lengvatos turtingiesiems, profsąjungų trypimas, reguliavimo mažinimas, privatizacija, darbo perkėlimai ir konkurencija viešajame sektoriuje. Pasitelktus TVF, Pasaulio Banką, Mastrichto sutartį ir Pasaulio Prekybos Organizaciją, neoliberalios politikos elementai buvo pritaikyti – dažnai be demokratinio pritarimo – daugelyje pasaulio šalių. Labiausiai stebino tai, kad juos perėmė ir kadaise politinei kairei priklausiusios partijos – pavyzdžiui, Leiboristai ir Demokratai. Kaip pastebi Stedmanas Jonesas, „sunku įvardyti geriau įgyvendintą utopiją“.

***

Gali atrodyti keista, kad pasirinkimą ir laisvę žadanti doktrina buvo reklamuojama šūkiu „kitų alternatyvų nėra“, tačiau kaip pastebėjo Pinočeto Čilę – vieną pirmųjų šalių, kuriose buvo nuosekliai įgyvendinama neoliberali programa – aplankęs Hayekas, „asmeniškai esu linkęs į liberalią diktatūrą, o ne demokratinę valdžią, stokojančią liberalizmo“. Neoliberalizmo siūloma laisvė, kuri, išreikšta bendra terminologija, skamba labai viliojančiai, iš tiesų reiškia laisvę lydekoms, ne smulkioms žuvelėms.

Laisvė nuo profsąjungų ir kolektyvinių derybų reiškia laisvę mažinti atlyginimus. Laisvė nuo reguliavimo reiškia laisvę teršti upes, versti darbininkus dirbti pavojingomis sąlygomis, reikalauti pasibaisėtinai didelių palūkanų ir kurti egzotiškas finansų politikos priemones. Laisvė nuo mokesčių reiškia laisvę nuo turto perskirstymo, ištraukiančio žmones iš skurdo.

Kaip savo knygoje „Šoko doktrina“ teigia Naomi Klein, neoliberalūs teoretikai pasisakė už krizių išnaudojimą įtvirtinant nepopuliarias politines reformas, kol žmonių dėmesys yra patrauktas kitur – pavyzdžiui, Pinočeto perversmo, Irako karo ir uragano Katrina sukeltų pasekmių kontekste, kurį Friedmanas Naująjame Orleane apibūdino kaip „progą radikaliai reformuoti švietimo sistemą“.

Ten, kur neoliberali politika negali būti įgyvendinama vidujai, ji primetama tarptautinėje erdvėje, pasinaudojant prekybos sutartimis, numatančiomis „ginčų tarp investuotojų ir valstybių sprendimą“, kai užjūriniuose tribunoluose korporacijos gali reikalauti socialinės gerovės ar aplinkosaugos reikalavimų panaikinimo. Parlamentams balsuojant už cigarečių prekybos apribojimus, vandens išteklių saugojimą nuo kasybos kompanijų, ar elektros sąskaitų užšaldymo, idant farmacijos įmonės negalėtų nesąžiningai išlaidauti valstybių sąskaita, korporacijos ne kartą iškėlė teisminius ieškinius, dažnai sėkmingai. Demokratija tampa teatru.

Dar vienas neoliberalizmo paradoksas yra tas, kad universali konkurencija reikalauja universalaus sukiekybinimo ir lyginimo. Tai reiškia, kad tiek dirbantieji, tiek ieškantieji darbo, o taip pat bet kokios viešosios paslaugos yra pajungiamos alinančiais pedantiškam vertinimo ir stebėsenos režimui, sukurtam atpažinti nugalėtojus ir bausti nevykėlius. Doktrina, Miseso teigimu turėjusi mus išlaisvinti iš biurokratinio centrinio planavimo košmaro, iš tiesų tik sukūrė naują.

Nors neoliberalizmas nebuvo sukurtas kaip savanaudiško reketo priemonė, jis netruko tokia tapti. Ekonominis augimas neoliberaliosios eros metais (JAV ir Britanijoje – nuo 1980 m.) buvo pastebimai lėtesnis, nei ankstesniais dešimtmečiais; bet tik ne turtingiesiems – dėl išardytų profsąjungų, mokesčių lengvatų, kylančių nuomos kainų, privatizacijos ir mažesnio reguliavimo, paskutinius 60 metų mažėjusi pajamų ir turto nelygybė staiga ėmė sparčiai augti.

Privatizavus ir marketizavus viešąsias paslaugas, tokias kaip elektros energija, vandentiekis, traukiniai, sveikatos apsauga, švietimas, kelių priežiūra ir kalėjimai, korporacijos galėjo apmokestinti ir išnuomoti būtinosios reikmės turtą tiek juo naudotis norintiems piliečiams, tiek vyriausybei. Nuoma yra dar vienas neuždirbtų pajamų pavadinimas. Mokėdami didesnę kainą už traukinio bilietą, tik dalis jūsų sumokėtos sumos kompensuos pinigus, kuriuos traukinio operatoriai išleidžia kurui, riedmenims, atlyginimams ir kitoms išlaidoms. Likusi dalis atspindi faktą, kad jie yra įrėmę mus į kampą.

Investuodami mažai, bet mainais reikalaudami daug, privatizuotų ir pusiau privatizuotų paslaugų savininkai ir tiekėjai Jungtinėje Karalystėje kaupia milžinišką pelną. Rusijoje ir Indijoje oligarchai mažomis kainomis įsigijo daug valstybinio turto. Meksikoje, į Carloso Slimo rankas buvo perleistas beveik visų žemyninio ir mobilaus telefonų ryšio paslaugų administravimas, ir jis greit tapo turtingiausiu pasaulio žmogumi.

Finansializacija, kaip savo knygoje „Kodėl negalime išlaikyti turčių“ teigia Andrew Sayeris, sukėlė panašių padarinių. „Kaip ir nuoma“, dėsto jis, „palūkanos yra […] neuždirbtos pajamos, kaupiamos neskiriant tam jokių pastangų“. Vargšams tampant dar vargingesniais, o turtuoliams lobstant ir toliau, pastarieji ima valdyti vis didesnę dalį dar vieno būtinosios reikmės turto – pinigų. Palūkanų įmokos daugiausiai yra pinigų pervedimas iš vargingiau gyvenančių žmonių kišenės į turtuolių sąskaitas. Dėl turto mokesčių ir mažėjančio valstybinio finansavimo, piliečių pečius ima slėgti vis didesnės skolos (pagalvokite vien apie stipendijų studentams pakeitimą studijų paskolomis), o bankininkai ir jų valdytojai iš to sau susišluoja pelną.

Sayerio manymu, paskutinius keturis dešimtmečius charakterizavo ne tik turto judėjimas iš varguolių pas turčius, bet ir turtingųjų gretose – iš tų, kurie pelną gauna gamindami prekes ar teikdami paslaugas, pas tuos, kurie valdo ir nuomoja egzistuojantį turtą ir pelnosi iš palūkanų rinkimo ar kapitalo prieaugio. Uždirbamas pajamas keičia neuždirbamos pajamos.

Neoliberalią politiką visur kamuoja rinkos žlugimo grėsmė. Šiandien jau ne tik bankai yra laikomi „per dideliais, kad žlugtų“, bet ir korporacijos, atsakingos už viešųjų paslaugų teikimą. Kaip savo knygoje „Nustekenta žemė“ pastebi Tony Judtas, Hayekas pamiršo, kad būtinosioms valstybinėms paslaugoms negalima leisti nutrūkti, o tai reiškia, kad konkurencija nebegali tęstis. Verslas pasiima pelną, valstybė prisiima riziką.

Kuo didesnio masto žlugimas gresia, tuo ekstremalesnė tampa ideologija. Vyriausybės naudoja neoliberalias krizes ir kaip pasiteisinimą, ir kaip progą mažinti mokesčius, privatizuoti likusias viešąsias paslaugas, badyti skyles socialinės apsaugos tinkle, mažinti korporacijų reguliavimą ir didinti piliečių reguliavimą. Savęs neapkenčianti valstybė šiandien leidžia savo dantis į bet kurį viešojo sektoriaus organą. 

Bene pavojingiausia neoliberalizmo pasekmė yra ne jo sukeltos ekonominės krizės, bet dėl jo kilusi politinė krizė. Mažėjant valstybės valdoms, mažėja ir mūsų gebėjimas keisti savo gyvenimo kryptį demokratinio balsavimo būdu. Vietoje to, kaip tvirtina neoliberali teorija, žmonės gali išreikšti savo apsisprendimo galią leisdami pinigus. Tačiau kai kurie gali leisti daugiau pinigų, nei kiti; didžiojoje vartotojų ir akcininkų demokratijoje, balsai nėra paskirstyti tolygiai. Dėl šios priežasties, žemesnioji ir vidurinioji klasės netenka daug galios, o tiek dešinės, tiek buvusios kairės politinėms partijoms apsiimant vykdyti panašią neoliberalią politiką, toks galios netekimas ima reikšti balsavimo teisės praradimą. Didelė dalis žmonių šiandien yra tiesiog pašalinti iš politikos.

Chrisas Hedgesas pastebi, kad „fašistiniai judėjimai savo bazę telkia ne iš politiškai aktyvių žmonių gretų, bet priešingai, iš politiškai neaktyvių „nevykėlių“ tarpo, kurie jaučia, ir dažnai teisingai, kad jų balsas ir dalyvavimas politikoje neturi jokios įtakos politinės sistemos kūrimui“. Kai politiniai debatai nebėra nukreipti į mus, žmonės tampa imlesni lozungams, simboliams ir sensacijoms – pavyzdžiui, žmonėms, besižavintiems Donaldu Trumpu, faktai ir argumentai atrodo nereikšmingi.

Judtas paaiškino, kad redukavus tankų valstybės ir piliečių tarpusavio santykių tinklą iki paprasčiausio paklusnumo autoritetui, vienintelė mus laikanti jėga yra valstybės galia. Totalitarizmas, kurio taip bijojo Hayekas, įsigalės dar greičiau, jei vyriausybės, praradusios iš viešųjų paslaugų tiekimo kylantį moralinį autoritetą, bus priverstos piliečių paklusnumo siekti „meilikavimu, garsinimu, o galiausiai ir prievarta“. 

***

Visai kaip komunizmas, neoliberalizmas yra dievas, kuris žlugo, tačiau suzombėjusi doktrina šlitiniuoja ir toliau; viena to priežasčių yra jos anonimiškumas, o veikiau – krūva įvairių anonimiškumų.

Nematoma doktrina, prilaikoma nematomos rankos ir finansuojama nematomų rėmėjų. Lėtai, labai lėtai, mums pavyko atskleisti keleto jų vardus. Sužinojome, kad Institute of Economic Affairs, žiniasklaidoje agresyviai agitavęs už stipresnį tabako pramonės reguliavimą, buvo slapčia finansuojamas British American Tabacco nuo pat 1963 m. Atskleidėme, kad Charlesas Kochas ir Davidas Kochas, vieni iš turtingiausių vyrų pasaulyje, įkūrė institutą, padėjusį pamatus JAV Arbatėlės judėjimui (angl. Tea Party). Nustatėme, kad Charlesas Kochas, steigdamas vieną iš savo ekspertų grupių, užsiminė, jog „siekiant išvengti nepageidaujamos kritikos, organizacijos struktūra ir valdymas neturėtų būti viešinami“.

Neoliberalizmo terminologija dažnai nuslepia daugiau, nei paaiškina. „Rinka“ skamba kaip natūrali sistema, kuri mus veikia vienodai, nelygu gravitacija ar atmosferos slėgis, tačiau iš tiesų ji yra persmelkta įvairių galios santykių. Tai, „ko nori rinka“, įprastai reiškia tai, ko nori korporacijos ir jų vadovai. „Investicija“, kaip pastebi Sayeris, reiškia du visiškai skirtingus dalykus: viena yra finansuoti produktyvią ir visuomenei naudingą veiklą, visai kas kita yra pirkti egzistuojantį turtą, o tada iš jo melžti nuomą, palūkanas, dividendus ir kapitalo prieaugį. To paties žodžio naudojimas kalbant apie skirtingas veiklas „maskuoja turto šaltinius“, ir verčia mus painioti turto išnaudojimą su turto kūrimu.

Prieš šimtmetį, naujai praturėję žmonės buvo peikiami tų, kurie savo pinigus buvo paveldėję. Ambicingi verslininkai siekė socialinio pripažinimo, apsimesdami turto nuomotojais. Šiandien, šis santykis tapo atvirkščias: turto nuomotojai ir paveldėtojai laiko save ambicingais verslininkais. Jie tikina, jog užsidirbo savo neuždirbamas pajamas.

Toks anonimiškumas ir neapibrėžtumas gerai dera su moderniu kapitalizmu, stokojančiu tiek vardo, tiek apibrėžtos vietos: frančizių modelis, užtikrinantis, kad darbuotojai nežinotų, kieno labui pluša; nežinia kam priklausančios įmonės, registruotos per užjūrinius paslaptingų režimų tinklus, kurių nepavyksta išnarplioti net policijai; vyriausybes mulkinančios mokestinės sąrangos; niekam nesuprantamos finansinės paslaugos.

Neoliberalizmo anonimiškumas yra aršiai saugomas. Paveiktieji Hayeko, Miseso ir Friedmano mokymo yra linkę atmesti šį terminą, teigdami, bent kažkiek sąžiningai, kad šiandien jis naudojamas tik kaip įžeidžiantis epitetas; tačiau jie nepasiūlo jokio pakaitalo. Kai kurie apibūdina save kaip klasikinius liberalus ar libertarus, tačiau tokios etiketės yra ne tik klaidinančios, bet ir dviprasmiškos, kadangi suponuoja, jog „Kelias į baudžiavą“, „Biurokratija“ ar net klasikinis Friedmano veikalas „Kapitalizmas ir laisvė“ nepasiūlė nieko naujo.

***

Turint visa tai galvoje, reikia pripažinti, kad neoliberalizmo projektas turi kažką, kas verčia juo žavėtis, bent jau ankstyvosiose jo fazėse. Tai buvo išskirtinė, inovatyvi filosofija, propaguota nuoseklaus mąstytojų ir aktyvistų tinklo, turėjusio aiškų veiksmų planą. Tai buvo kantrus ir atkaklus judėjimas. „Kelias yra baudžiavą“ tapo keliu į galią.

Neoliberalizmo triumfas taip pat atspindi politinės kairės nesėkmę. Laissez-faire principu grįstai ekonomikai nuvedus į 1929 m. katastrofą, Keynesas sukūrė išsamią ekonominę teoriją, turėjusią jį pakeisti. Išryškėjus keinsistinio paklausos valdymo trūkumams, alternatyva jau buvo paruošta. Tačiau neoliberalizmui subyrėjus į šipulius 2008 m., nebuvo… nieko. Dėl šios priežasties doktrinos zombis vis dar yra pajėgus šlitiniuoti aplink. Politinė kairė ir centras jau 80 metų nesugeba pateikti jokių naujų ekonominės minties gairių.

Kiekviena „viešpačiui Keynesui“ skirta malda reiškia nesėkmės pripažinimą. Siūlyti keinsistinius sprendimus XXI a. krizėms reiškia ignoruoti tris akivaizdžias problemas. Yra sunku telkti žmones aplink senas idėjas; jų trūkumai, atskleisti 1970-aisiais, niekur nedingo; o, svarbiausia, jie nieko nepasako apie kitą mūsų problemą – aplinkosaugos krizę. Keinsizmas skatina vartotojų paklausą, kad skatintų ekonominį augimą, tačiau vartotojų paklausa ir ekonominis augimas yra ekologinės destrukcijos varikliai.

Tiek keinsizmo, tiek neoliberalizmo istorija atskleidžia, kad neužtenka vien tik priešintis neveikiančiai sistemai. Būtina pateikti rišlią, nuoseklią alternatyvą. Pagrindinė užduotis Demokratams, Leiboristams ir plačiajai kairei turėtų būti ekonominės Apollo programos kūrimas, sąmoningas bandymas suprojektuoti naują sistemą, pritaikytą XXI a. poreikiams.

Versta iš The guardian.com

Informacijos šaltinis – propatria.lt portalas.

2017.01.06; 06:06

Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos Labdaros ir paramos, Vietos savivaldos, Konkurencijos ir Korupcijos prevencijos įstatymų pataisos šiandien, Tarptautinės antikorupcijos dienos išvakarėse, pristatomos Seime.

Įstatymų pataisomis siekiama sustabdyti šešėlinės paramos dalinimą valstybės ir savivaldybių valdomose įmonėse bei užtikrinti aukščiausius savivaldos skaidrumo ir viešumo standartus.  

Continue reading „Seime pristatomos Prezidentės iniciatyvos korupcijai naikinti“

Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos Labdaros ir paramos, Vietos savivaldos, Konkurencijos ir Korupcijos prevencijos įstatymų pataisos registruojamos Seime.

Į viešumą iškilę faktai apie piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, prekybą įtaka, artimųjų įdarbinimą, savivaldybių privilegijas savo įmonėms, protegavimą viešųjų pirkimų srityje, nemokamas paslaugas politikams, neskaidrią paramą, reikalauja imtis papildomų teisinių priemonių korupcijai pažaboti.

Continue reading „Prezidentės pataisos – korupcijos apraiškoms naikinti“

Šių dienų viešuosiuose diskursuose pastebiu daug susipriešinimo ir kovos tarp žmonių, vienaip ar kitaip vertinančių vykstančius regioninius konfliktus, valstybių ir jų susivienijimų elgesį šiame kontekste. Net, rodos, rimti politologai bei apžvalgininkai, užėmę vienokią ar kitokią poziciją ir imdami transliuoti emociškai nuspalvintus argumentus, tampa vis labiau panašūs į politinės propagandos darbuotojus (à la guerre comme à la guerre – kare kaip kare, reiškia, tikslas pateisina priemones).

Taip elgiantis, sunku tikėtis bent kiek objektyvesnio vertinimo bei analizės. Šiame tekste pabandysiu pažiūrėti į geopolitinius procesus kiek kitu rakursu, nei yra įprasta.

Continue reading „Už geopolitikos riboženklių“

Italijoje pastebimas sustiprėjęs susidomėjimas mokytis rusų, kinų ir arabų kalbų, rašo Irene Maria Scalise laikraštyje La Repubblica.

„Pastaraisiais mėnesiais daug italų nusprendė savo laiką skirti kinų, o taip pat – arabų ir rusų kalbų mokymuisi“, – rašoma leidinyje.

„Jau galima kalbėti apie ateities, kuri, atrodo, jau tapo dabartimi, kalbų bumą. Sunku pateikti tikslius statistikos duomenis, bet galima kalbėti apie dešimtis tūkstančių žmonių, kurie užsirašė į privačius kursus, namų šeimininkių kursus, universiteto kursus.

Continue reading „Jokios anglų, visi į kinų kalbos pamokas“