Kosmopolitai

AktualijosSkaitomiausios

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos Respublikos Seimas, minėdamas Romualdo Ozolo 80-ąsias gimimo metines, kviečia į konferenciją „Romualdas Ozolas – valstybės kūrėjas“. Konferencijos pradžia – sausio 31 dieną, 11 valandą Seimo Kovo 11-osios salėje (Seimo I rūmai). Organizatoriai – Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija. 
 
Konferencijoje pranešimus skaitys Romualdo Ozolo mokslinės ir politinės veiklos bendražygiai – redaktorius ir leidėjas Antanas Rybelis, filosofas prof. Vytautas Radžvilas, rašytojas Romas Gudaitis, istorikas prof. Arūnas Gumuliauskas, politologas Alvydas Medalinskas. Analitinius pranešimus taip pat pristatys istorikė prof. Rasa Čepaitienė, politologai doc. Algimantas Jankauskas ir dokt. Vytautas Sinica. 
 
„Ateis diena, kai bus pasakyta tiesa – Romualdas Ozolas faktiškai yra dabartinės Lietuvos Respublikos atkūrimo tikrasis ideologas. Būtina skaityti jo tekstus. Tai žmogus, kuris matė ateitį 15-20 metų į priekį. Jis turėjo pranašo dovaną. O tai, kad mes jo neįvertiname, yra jau ne paties Ozolo nelaimė, o mūsų tautos tragedija“, – apie Romualdą Ozolą teigia Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, filosofas, Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Radžvilas.
 
Šia proga slaptai.lt skelbia Vytauto Visocko prisiminimus apie Romualdą Ozolą, skelbtus 2017-aisiais metais.
 
XXX

Vytautas Visockas

Su Romualdu Ozolu mano pažintis ilga – nuo 1957-ųjų rugsėjo 1-osios iki paskuginio susitikimo  2014-ųjų gruodžio mėnesį Santariškių ligoninės palatoje, kai aš dar nežinojau, kad daugiau nepasimatysime. Tiesa, 2015-ųjų pradžioje dar kelis kartus kalbėjomės telefonu. Ne apie ligas – apie „Nepriklausomybės sąsiuvinių“ leidybinius reikalus. Dirbo jis turbūt iki paskutinio atodūsio.

„Giriant be saiko ir stiprios prigimties žmogų galima išvesti iš tiesaus kelio. Tikri draugai turi kalbėti tiesą, kad ir kokia karti ji būtų, – skaitau R.Ozolo „Supratimuose“. Tai beveik pati pirmoji mintelė, užrašyta 1956-aisiais, dar vidurinės mokyklos abituriento.

Šiuose mano atsiminimuose pasistengsiu jo negirti be saiko, nors rašysiu apie įvairių pagyrimų vertą tikrai stiprios prigimties Lietuvai daug nusipelniusį žmogų, juo labiau, kad nebuvau jam nei tikras, nei netikras draugas. Sprendžiant iš įrašų man padovanotose knygose, buvome bendraminčiai, bendražygiai, bendradarbiai, bičiuliai…

Vilniaus universitete

Jeigu studijų Vilniaus universitete laikais nebūtumėm gyvenę viename „Tauro“ bendrabučio kambaryje, apie Ozolą kaip studentą, kurso draugą beveik nieko negalėčiau papasakoti. Tiesą sakant, ir dabar ne kažin ką, nes jis nei su kambario, nei su kurso draugais, man regis, artimiau nebendravo.

Atsiminimų knygoje „Lituanistai“, kurią jam įteikiau ligoninės palatoje, Ozolas rašo: „Kurse jaučiuosi laikinas. Įstojau į lituanistiką tik todėl, kad, pavėlavęs su dokumentais, į žurnalistiką būčiau turėjęs laikyti egzaminus, o lituanistų kurse medalininkų vieta dar buvo  (medaliu baigusiems vidurinę stojamųjų egzaminų laikyti tąsyk dar nereikėjo), rektorius Juozas Bulavas, neįtikinęs rinktis teisę, suteikė galimybę užimti laisvą medalininko vietą pas lituanistus. Toks ilgą laiką ir buvau: užėmęs vietą“.

Romualdas Ozolas – studentas

Turbūt dauguma kurso draugų, stodami į Universitetą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, rašė eilėraščius ir svajojo būti poetais. Negaliu tvirtinti, bet manau, kad Romas eilėraščių nerašė, buvo prozininkas. Bendrabučio kambaryje ir kurse mes jį draugiškai pravardžiuodavom Skriptorium, Rašytoju. Nepyko. Man skirtoje nuotraukoje (su kefyro buteliu vienoje rankoje, duonos kriaugžliu – kitoje) juokaudamas užrašęs: „O buvo laikai, kai ir rašytojai mito duona ir vandeniu“. Netiesa: beveik visada spintos lentynoje pūpsojo labai storų skanių lašinių bryzas, Romo parsivežtas iš tėviškės. Juo domėjomės beveik visi kambario draugai, ypač paskutinėm dienom iki stipendijos.

„Lituanistuose“ pats prisipažįsta, kad nuo antro kurso buvo beveik pražuvęs Universiteto dainų ir šokių ansamblyje, kuris tada vadinosi Vilniaus valstybinio V.Kapsuko vardo universiteto LTSR nusipelnęs dainų ir šokių liaudies ansamblis. Į bendrabutį pareidavo tik pernakvoti.

Turbūt pirmasis iš kurso draugų išleido knygelę: apie šį ansamblį. Su Liaudies instrumentų sekstetu buvo išvykęs į septintąjį pasaulio jaunimo ir studentų festivalį Vienoje; grįžo su aukso medaliu ir mano studentiška kepuraite, nusagstyta įvairiausiais ženkliukais. Tos kepuraitės jis man, suprantama, negrąžino, suieškojo kitą, ne tokią ypatingą.

Kurso draugų susibūrimuose beveik nedalyvaudavo. Nėra jo tuos pasilinksminimus atspindinčiose mano nuotraukose. Turiu vieną kitą, darytą bendrabučio kambaryje. Pats fotografuodavo daug, beje, visą gyvenimą nesiskyrė su mažyčiu fed‘u. „Fotografavimas – ne tik mechaninė žmogaus akis. Fotomenas todėl yra lygus kitiems“ (iš 1959 m. dienoraščio). Turėjo draugų Dailės institute (dabar – Dailės akademija). Į kambarį bendrabutyje dažnai užeidavo būsimasis dailininkas ir fotomenininkas Rimantas Dichavičius. Tik po daugelio metų, kai 2010-aisiais Signatarų namuose politikai, menininkai, filosofai gyrė jo neseniai pasirodžiusius dienoraščius „Aušros raudonis“, sužinojau, kad Ozolas pats neblogai piešė. Tada filosofas Arvydas Šliogeris stebėjosi gausiais Ozolo talentais, minėdamas jį taip pat ir kaip dailininką, dailės, fotomeno žinovą. Tiesa, atrodo, kad daugiau kaip prieš 20 metų Šliogeris Ozolą vertino santūriau: „Mano žmona […] negali Šliogerio matyti – vaikšto per pažįstamus ir šneka, koks Ozolas kvailas ir nieko nenutuokia filosofijoj. Aš tik šypsaus“, – rašoma 1987-ųjų dienoraštyje.

Turbūt Ansamblis kaltas, kad lituanistikai Ozolas neskyrė didesnio dėmesio, greičiau ne tiek studijavo, kiek mokėsi pažymiui. Labai gabiam jaunuoliui nebuvo sudėtinga gerai išlaikyti egzaminus ir domėtis pašaliniais dalykais, kurie jį ilgainiui padarė tokį, kokį dabar turime – vieną ryškiausių Atgimimo, Kovo 11-osios asmenybių.

Valstybinis lietuvių kalbos egzaminas. Egzaminatorius – kalbininkas Jonas Palionis, tuo metu, berods, filologijos fakulteto dekanas. Aš dar ruošiuosi, Ozolas jau atsakinėja. Man nerūpi, ką ir kaip kurso draugas pasakoja, bet kai egzaminatorius ėmė Ozolą auklėti, norom nenorom suklusau. Dabar, po penkiasdešimt penkerių metų, sunku tiksliai papasakoti, kokių priekaištų jam tada pažėrė dėstytojas, bet esmė tokia: galėtum būti kuklesnis, aš irgi esu buvojęs užsieniuose, daug pasaulio matęs.

Šitą frazę gerai atsimenu. Ir man, tikriausiai ir Ozolui, tie priekaištai tada buvo labai netikėti, nevietoje ir nelaiku. Ar pagrįsti? Manau, kad ne iš piršto laužti. Su Universiteto ansambliečiais, su sekstetu studijų metais Ozolas jau buvo lankęsis Austrijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, koncertavęs Maskvos Kremliaus teatre, Suvažiavimo rūmuose, Čaikovskio konservatorijoje… Nebuvo jis labai kuklus, dėmesingas – sakau tai todėl, kad „tikri draugai turi kalbėti tiesą“.

„Lituanistuose“ mūsų kurso draugė Bronė Liniauskienė, vėliau – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė, Lietuvos Rašytojų sąjungos narė, Kretingos rajono Garbės pilietė, rašo: „Atgimimo pradžioje stovėjome vieno rajono šventėje, laukėme, kol pakvies kalbėti. Ozolas ilgokai stovėjo šalia manęs, bet nei sveikas, nei sudie. „Romai, ar tu manęs nepažįsti?“ – „Pažįstu, kodėl nepažįstu.“ – „Tai kodėl nepasisveikini?“ – „Aaa…“ – numojo ranka. Taigi, suprask: aš – Ozolas. Pastovėjo šalia valdžios, pakvėpavo tuo oru ir pasijuto pusdieviu“.

Šį gabaliuką Bronė leido iš jos atsiminimų išmesti, bet aš žinau, koks Ozolas negailestingas kai kuriems žmonėms savo dienoraščiuose, todėl palikau. Didelių žmonių ir ydos didelės. Manęs jis taip pat kartą „nepažino“, kai jau buvo Nepriklausomybės akto signataras. 

1962 m. studijos baigtos; ir Ozolui, tarsi kokiam vidutiniokui, tenka provincijos mokytojo dalia. „Baigus Universitetą esu kviečiamas dirbti komjaunimo centro komitete, bet, pasirodo, nesu komjaunuolis. Baudai gaunu paskyrimą į rajono mokyklą, nors jau dirbu Vilniuje“, – skaitome jo biografijos papildymuose („Mano kelias į nepriklausomybę. Kas biografijoje nepažymėta“).  

Apie darbą Valkininkų mokykloje man jis yra pasakojęs. Atsimenu tik tiek, kad tada, vasarą vaikštinėdamas parugėm, gėrėdavęsis nuostabia Lietuvos gamta ir daug mąstydavęs: apie pasaulį, gyvenimo prasmę, lietuvių tautos likimą.

 „Mintyje“

1962-aisiais išsiskirstėme kas sau. Su Ozolu likimas vėl suvedė po aštuoniolikos metų, 1980-aisiais, „Minties“ leidykloje. Aš ten jau kelerius metus dirbau redakcijos vedėju, o jis buvo paskirtas vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Vienas iš mano viršininkų – kurso draugas. Kaip manote, mano gyvenimas palengvėjo ar pasunkėjo? Neretai tokiais atvejais pavaldinio gyvenimas palengvėja. Panašių santykių tuo metu leidykloje buvo: vyriausiasis redaktorius bičiuliavosi su vienu redakcijos vedėju, direktorius – su kitu. Mano atžvilgiu Ozolas iškart leido suprasti: nesitikėk jokių nuolaidų. Ir už tai aš jam esu dėkingas. Ne tik man pasisekė, kad teko dirbti su tokios plačios erudicijos intelektualu, pasisekė ir leidyklai. Drįsčiau sakyti – ne tik leidyklai.

Romualdas Ozolas (ketvirtas iš kairės) su kurso draugais
Romualdas Ozolas (ketvirtas iš kairės) su kurso draugais

Knygų leidyboje Ozolo nuopelnai dideli, tačiau aš čia net nebandysiu jų atskleisti. Reikėtų nemažos monografijos, pasakojančios apie devintajame dešimtmetyje ir dešimtojo pradžioje išleistas veringiausias knygas, prie kurių pasirodymo tais gūdžiais laikais (tamsiausia būna prieš aušrą) prisidėjo „Minties“ leidyklos vyrausiojo redaktoriaus pavaduotojas Romualdas Ozolas. Į leidyklą jis įsiveržė kaip gaivus vėjo gūsis, iš esmės pakeitęs dešimtmečiais nusistovėjusį leidybinį klimatą, nustelbęs visus buvusius tos leidyklos leidėjus.

Kas jis toks? Dar vienas nomenklatūrininkas iš rūmų šalia Lenino aikštės. Kai perskaitėme jo „etnologinius užrašus“ apie darbą pas Česnavičių – „Pilkieji rūmai“, – ne visi leidykloje patikėjo, kad tie užrašai nuoširdūs, atsiradę tais laikais. Ką jis išmano apie knygų leidybą? Kai kurie redaktoriai ir redakcijų vedėjai pradžioje galvojo panašiai ir tarpusavyje tyliai apie tai pasikalbėdavo. Kartą po vienos kitos taurelės (leidykloje tais laikais puotaujama buvo dažnai, net labai triukšmingai) Ozolas kelis mus pasikvietė į savo butą Kačialovo gatvėje. Norėjo parodyti ir įrodyti, kad į leidyklą jis atėjo šiam darbui pasirengęs, daug mąstęs, kad dirbti ketina rimtai. Aš juo patikėjau. Jau tuo metu Ozolas turėjo didelę vertingų knygų biblioteką. Kai Universitete kurso draugai buvome susirinkę po 50 metų, jis mus paragino ne tik išleisti atsiminimų knygą, bet ir savo asmeninių bibliotekų lituanistiką padovanoti gimtosiosioms mokykloms. Jis taip jau buvo padaręs.

Ozolui dirbant „Mintyje“, beveik visos leidžiamos knygos atsidūrė didesnėse mažesnėse serijose, cikluose, blokuose. Visos redakcijos turėjo didelius perspektyvinius leidybinius planus. Paminėčiau serijas „Raštijos paminklai“, „Iš filosofijos palikimo“, „Iš Lietuvos istorijos palikimo“, eseistikos knygų ciklą ir kt. Man teko leisti didžiuosius ir mažuosius turistinius žinynus, skirtus miestams, turistinius maršrutus, serijuotas knygas apie rajonus, miestelius, kultūros, istorijos paminklus. Tik maža dalis tų sumanymų buvo įgyvendinti, nes knyga nūnai tapo pirmiausia preke, o prekė turi būti paklausi ir pelninga.

x  x  x

Vyksta partinis susirinkimas, kuriame dalyvauja Spaudos komiteto žmogus. Ozolas susimąstęs, kartais kažką pasižymi užrašų knygelėje, paskui pats taria žodį. Po susirinkimo gamybininkas V. manęs klausia: ar tu supratai, ką Ozolas norėjo pasakyti? Aš nieko nesupratau. Turėjo jis tokį bėdą, kartą viešai yra apie tai kalbėjęs, žadėjo pasitaisyti. Tąkart aš pagalvojau: vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas taip kalba todėl, kad susirinkime dalyvauja  žmogus iš komiteto. Politikai kartais sugeba daug kalbėti ir nieko nepasakyti, kai nori įtikti ir vieniems, ir kitiems arba nuslėpti savo pažiūras, įsitikinimus.

Tada Ozolas dar nebuvo politikas tikrąja šio žodžio prasme. O kai buvo, man patikdavo, kad jis kalba taip, tarsi skaitytų pasirašytą tekstą – taisyklingais, užbaigtais sakiniais. Nemalonu, kai prezidentas arba koks kitas aukštas politikas nesugeba atsikratyti įkyrių priežodžių, nevartotinų žodžių, daro daug elementarių literatūrinės kalbos klaidų. Mane žavėjo ir tebežavi Vytauto Landsbergio tekstai ir kalbos.

Dar vienas Ozolo oratorinių sugebėjimų vertinimas. Pažįstamas Užsienio reikalų ministerijos darbuotojas M., mitinge stovėjęs šalia manęs, po Ozolo kalbos šypsodamasis sako: kartais atrodo, kad šį kartą ilgo ir sudėtingo sakinio taisyklingai užbaigti jis nesugebės, turės pasitaisyti, pakeisti linksnį, pradėti iš naujo. Bet taip niekada neatsitinka, visada jis randa išeitį.

Mokėjo Ozolas ir kalbėti, ir rašyti apie sudėtingus dalykus, daug aforizmų galima būtų išrinkti iš jo supratimų, sugyvenimų, kalbėjimų mitinguose ir televizijose.

Kai jis dar buvo „Minties“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, bet leidykloje jau pasirodydavo retai, kartą mes jį pasikvietėm į salę papasakoti, kas girdėti kasdien kintančiame pasaulyje, kuriame Lietuva jau buvo pabudusi ir kėlėsi. Iki šiol atsimenu kai kuriuos vaizdingus jo pasakymus apie Rusiją: byrant imperijai, į kurią pusę ji virs, užgrius mus visu savo svoriu ar neužgrius? Ozolas tada dar nežinojo. Tik dabar galutinai paaiškėjo, kad griūva ant mūsų.

Pradedant 1988-aisiais Ozolas jau nebuvo vien „Minties“ leidyklos darbuotojas. Neperdedant galima sakyti, kad kasdien jis vis labiau panašėjo į vieną talentingiausių redaktorių, taisantį ir redaguojantį visos Lietuvos gyvenimo knygą. Tačiau kuklų atlyginimą už darbą be poilsio dienų, be atostogų, beje, tuo metu dar ir labai pavojingą, kurį laiką kiekvieną mėnesį jis atsiimdavo leidyklos buhalterijoje. Leidyklos direktorius ir vyriausiasis redaktorius – partinės nomenklatūros atstovai – toleravo Lietuvoje prasidėjusį Sąjūdį ir Ozolo aktyvią veiklą jame.

x  x  x

Nusprendėme išleisti turistinį leidinį apie automagistralę Vilnius – Klaipėda. Tuo metu ji buvo ką tik užbaigta. Prikalbinome šio darbo imtis prof. Česlovą Kudabą. Važiuojame pasižvalgyti, ką kur reikėtų aprašyti, fotografuoti. Profesorius įdomiai pasakoja apie Smetonos laikais atliktus dielius kelio statybos darbus, pakelėse vykusias įnirtingas kovas Antrojo pasaulinio karo metais, o  Ozolas man sąsiuvinyje pažymi privalomai fotografuotinas vietas. Jis juk buvo meninės fotografijos vertintojas. Tą pačią vasarą kelininkų sunkvežimis kelis kartus mane vežė iki Klaipėdos, Palangos, Ozolo nurodytose vietose pakeldamas panoraminei nuotraukai. Net iš lėktuvo teko fotografuoti automagistalę. Deja, prof. Kudaba, tapęs Seimo nariu, šio darbo nepadarė. Apgavome kelininkus, kurie mus vežiojo, Palangoje maudė suomiškoje pirtyje, vaišino. Prisimenu,  viešbutyje tada jaudindamiesi stebėjome „Žalgirio“ krepšininkų dvikovą su Maskvos CSK. Lemiamais momentais Ozolas neatlaikydavo įtampos ir pasitraukdavo nuo televizoriaus ekrano. Tada krepšinis mums buvo ne tiek sportas, kiek kova su okupantais.

Romualdas Ozolas mitinge

Turistinei literatūrai reikėjo daug nuotraukų, o fotografų, galinčių kokybiškai iliustruoti rajonus, miestus ir miestelius, surasti būdavo nelengva. Ozolas dažnai atmesdavo pateiktas nuotraukas, reikalaudavo dar ir dar kartą fotografuoti.

CK pareikalavo skubiai pakartotinai rusų kalba išleisti knygelę apie Kauno IX fortą. Ozolui žinomo fotografo nuotrauka viršeliui netinka, reikia panoraminės, geriausia būtų – iš lėktuvo. Kur aš gausiu tą lėktuvą! Čia jau tavo problemos. Ieškojom (ir radom!) lėktuvą.  

Beje, Ozolas man yra sakęs: meninė fotografija gali būti tik juodai balta. Jis labai skeptiškai vertino pasirodžiusius spalvoto vaizdo televizorius, tokio jis niekada nepirksiąs. Peikė ir rašymą kompiuteriu, šia prasme buvo mažai raštingas. Ranka rašytame tekste braukymai, taisymai daug pasako apie autoriaus kūrybinį darbą, minčių vingius, o iškart kompiuteriu rašant viso to nelieka, – teigė jis. Taip, naujovės sukuria ir naujų problemų, tačiau pastaroji – ne pati didžiausia.

 „Minties“ leidykla šiandien jau ryžtasi išleisti knygą, kurios „pamatiniai teiginiai, raudona gija einantys per visą monografiją, negali nestebinti, netgi nestulbinti visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu.“ Taip profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys emeritas Romualdas Grigas ką tik pasirodžiusioje knygoje „Nutylėtų tiesų sakymai“ rašo apie „Mintyje“ išleistą  istoriko Henriko Šadžiaus monografiją „Tautos drama (1939-1953)“. Profesorius spėlioja, kas galėų būti tokios knygos, labai palankios V.Putino Rusijai, rėmėjas, „kas autoriui padėjo rašyti?“ Visai atsitiktinai sužinojau kur šuo pakastas. Gerai, kad Romualdas Ozolas jos nesulaukė, būtų jautęsis labai įskaudintas.

x  x  x

Leidome gamtininko, Žuvinto rezervato direktoriaus Vytauto Nedzinsko knygas, todėl ne vieną kartą su direktorium plaukiojom šiame paukščių ir žuvų ežere. Ir Ozolas panoro jį pamatyti iš arti. Spalio mėnesį vežiau jį su sūnumi Džiugu savo automobiliu. Diena trumpa. Pusvalandį paplaukiojom, grįždami Alytuje mano gimtajame name pavalgėme vėlyvus mamos pagamintus pietus ir temstant jau buvome Vilniuje. Ozolo sūnus visą laiką tylėjo, mintyse aš tuo net stebėjausi. Negalėjau suprasti, ar jam ta kelionė buvo bent kiek įdomi.

Antrą kartą Ozolo Džiugą pamačiau karste. Su sūnumi Gintaru atėjome užjausti sielvarto prislėgtus tėvus (Irena Ozolienė taip pat mano kurso draugė). Tai tu dar gyvas? – žiūrėdamas į mano sūnų, netikėtai paklausė Ozolas. Labai keistas klausimas. Ką tai galėtų reikšti? Vėliau jis man paaiškino: kai buvo ieškomas Džiugas, Misiukonis jam sakęs, kad morge ne Džiugo, o Gintaro Visocko kūnas. Mano sūnus tada dirbo „Lietuvos aide“.

Politikoje

Pasibaigus „Minties“ laikotarpiui, Ozolą jau mačiau tik tokį, kokį jį matė visi Lietuvos gyventojai, įdėmiai stebėję, kas dedasi Seime, Vyriausybėje, žiniasklaidoje… Kovo 11-osios akto signataras, buvęs vicepremjeras, buvęs TSKP narys, buvęs LKP CK narys, Centro partijos įkūrėjas, publicistas, politologas, beletristas… Ar viską, ką jis darė ir padarė, galėčiau vertinti tik aukščiausiu pažymiu?

Romualdas Ozolas Kovo 11-osios eitynėse

„Klydom visi. Savaip. Bet kas buvo – buvo. Todėl nebegaliu pakeisti to fakto, kad tada galvojau būtent taip, o ne kitaip, ir nepriklausomai nuo to, kad dabar labai norėtųsi, jog būčiau buvęs protingesnis ar bent įžvalgesnis, tenka sutikti su tuometiniu savo ribotumu, tendencingumu, naivumu ir t.t., ir su apgailestavimu tarti: tada taip galvojau“, – rašoma „Sugyvenimų“ (1990-1992 metų dienoraščių puslapiai) pratarmėje.

Nelengva dabar pasakyti, kur, Ozolo nuomone, jis klydo, buvo nepakankamai protingas, įžvalgus, buvo ribotas… Gal jautėsi šiek tiek kaltas, kad taip greitai valdžia atsidūrė partinės nomenklatūros rankose, kurios ji nepaleidžia iki šiol? Dalis jo klaidų surašyta 1990-1992 m. dienoraščiuose. Kai „Aušros raudoniai“ buvo pristatyti Signatarų namuose, Rašytojų sąjungos leidyklos, išleidusios šią knygą, vadovas Valentinas Sventickas šypsodamasis pasakė: Vytautas Landsbergis čia paminėtas 700 kartų. Daugoka pašaipų, ironijos, net neapykantos Sąjūdžio bendražygio adresu. Tais metais Ozolas ir aš buvome skirtingose barikadų pusėse, tik aš – nežinomas ir nereikšmingas įvykių stebėtojas, o jis – įnirtingas kovotojas prieš „beveik neribotą valdžią įgijusį faktiškąjį valstybės vadovą“, kad jis „netaptų A.Smetonos tipo autokratu ir nesukliudytų Respublikos demokratinei plėtotei“. Netapo, bet Ozolui nuo to ne lengviau: „Jeigu būčiau žinojęs, į ką ta demokratija išvirs!“ 

Mūsų keliai vėl suartėjo, kai abu pamatėm, kad, įstojus į išsvajotoją Europos Sąjungą, lietuvių tautos egzistencijai iškilo pavojus, iki šiol nuolat stiprėjantis. Jis buvo vienas iš nedaugelio ES skeptikų. Dauguma matėme vien privalumus, Ozolas matė tai, ką kai kurie ėjimo entuziastai mato tik dabar, kai netekome trečdalio tautos. Portale Slaptai.lt mes skelbėme jo straipsnius, ėmėme interviu, propagavome jo knygas, ypač „Supratimus“ (Parinktos 1956-2006 metų metafizinio dienoraščio mintys). Savo tekstuose jis įtikinamai ir vaizdžiai atskleidžia kosmopolitizmo, globalizacijos, vadinamosios tolerancijos ir tolerantiškumo, žmogaus teisių deklaracijos (kuri yra ne kas kita, o Komunistų partijos manifesto vertimas), esmę. Jis nebijojo save vadinti nacionalistu, nes, pasak Ozolo, nacionaliozmas, o ne kas kita yra jo jėgų šaltinis.

Kai paskutinį kartą aplankiau jį ligoninėje, net mirties patale jis nesiliovė galvoti apie darbus, kuriuos dar privalėtų atlikti. Norėtų rimtai padiskutuoti su kosmopolitu Tomu Venclova, kuris jį nuolat kritikuojąs, apie pastarųjų dešimtmečių Lietuvos politinį gyvenimą parašyti romaną…

Kadangi su Tomu Venclova jis jau daugiau nesusirems, iš „Supratimų“ (1995) pateikiu bent trumpą ištraukėlę, kur paminėtas šis intelektualas, ideologinis  Ozolo priešininkas:

„Kosmopolitizmas – taip pat tautiškumas, Kosmopolitizmas yra betautis patriotizmas, betautis tautiškumas… Visi kosmopolitai pripažįsta savo tautinę kilmę. Tačiau visi jie nepripažįsta savo įsipareigojimų tautinei kilmei, taigi ir tautai… Kad ir ką kalbėtų apie gėrį gyventi „be tautos“, jis renkasi vieną iš jų – kokią nors emigrantų tautą, kaip T.Venclova JAV, arba bastūnų, kaip V.Žirinovskis pasirinko Rusiją, ir jas šlovina pagal nustatytą „garbės kodeksą“.

Šiandien Ozolo mums labai trūksta. Kaip atsvaros, kaip stabdžio, Lietuvai ritantis į nežinią.

Vytauto Visocko nuotr.

2017-03-15

Aktualijos

Emilijos Liegutės knygoje eilėraščių knygoje „Prieš didelį dangų“ žodis visada turi savo vietą. Dažnai autoriai, parašę ar straipsnį, ar knygą, ilgai suka galvą, ieškodami tinkamo pavadinimo. Pavykusioje antraštėje atsispindi pagrindinė teksto idėja, mintis. Antraštė – raktas, leidžiantis atsirakinti veikalo spyną ir įeiti į jo vidų. Pasitaiko ilgai knebinėtis su raktu ar nevykusia spyna. Pavyzdžiui, muzikologo, publicisto, aktyvaus piliečio ir politiko Kazimiero Šiaulio naujoji publicistikos knyga pavadinta tiesiai šviesiai, be užuolankų: „Tauta tarp kosmopolitų ir barbarų“ (Išleista „Petro ofseto“ leidyklos; recenzija buvo išspaudinta savaitraštyje „Literatūra ir menas“).

Nuo pavadinimo „įpareigojimo“ nenukrypta į kitas tematines lankas. O vienas iš 29 straipsnių pakartoja knygos pavadinimą. Tai – programinis autoriaus straipsnis. Jo preambulę verta pacituoti: „Pagrindinės mūsų pilietinę visuomenę ir tautinę sąmonę veikiančios grėsmės yra globalizacijos lydimas kosmopolitizmas – iš vienos pusės ir vietinė pragmatinė barbarybė – iš kitos. Žmonių susvetimėjimą ir politinį abejingumą galima įveikti tik per kultūrą ir tautinį ugdymą“. Viskas yra daroma tam, kad sukritikuotų, kasyra skelbiama…

O E. Liegutės knygoje, – kad visa tai būtų išaukšinta. Nes autorė parašė penktą savo knygą; senatvėje autorė įsižiūri į savąjį likimą, ir kiekvieną žodį reikia tarti su įkvėpimu, o jis negali būti atsitiktinis. Estetinėje kultūros bibliotekoje yra daug pavyzdžių, rodančių kad apie tai mąstoma plačiai. Italų filosofo Benedetto Kročės įsitikinimu, intuicija (tikrovės reiškinių vaizdas) mene yra glaudžiai susypinusi su menininko jausmais, jo subjektyviu santykiu su vaizduojama tikrove ir todėl gali būti vadima „lyrine intuicija“. 

Eilėraštis pavadintas „Širdažole“, paskirtas dukrai Eglei. Nors beveik visi žodžiai tik apie save.

Paskaitykim jo pradžią:

Ateinu iš tolių toliausių.

                                             Smulkiažedė burtažolė

mirguliuoja žydrai-geltonai,

kreipia mano žvilgsnį

tolyn.

                                            Regiu – skrenda paukštis

                                            išilgai mano žvilgsnio                                     

Retas palyginimas su paukščiu, skrendančiu „išilgai žvilgsnio“. Ką tai duoda eilėraščiui? Nes jis (eilėraštis) atsirems  į atramą

Ir kelio vienišumas man 

                          nebaisus.

Sodininkė mirtis čia

                           neateis.

                           Čia žydi širdalžolė, plaška –

                            Nebijau veidu stoti į savo

                                                             likimą.             

Pagal žodžio reikšmę, pagal jo svorį, – tai vienas pačių nuostabiausių Emilijos Liegutės eilėraščių. Eilėraštis pagal motinos širdį, – tokia yra gėlė „širdažolė“. Filosofinis apibendrinimas pagaunamas iš karto, matosi, kad su juo autorė ne kartą gulė ir kėlėsi.

 Yra ir kitų, visai gerų eilėraščių: prie tokių priklauso ir „Prieš didelį dangų“…

Veiksmas vyksta „senam sode“:

Ar  paukščio giesmė

                                   atskiria mus?

           Mes apsikabinę

                        suklumpam

prieš didelį dangų tarp

                                              usnių dygių.

Tad filsosofija – praktine ir perkeltine reikšme. Pagal žmones, taip būna, taip nutinka, pagal filosofiją taip įvyksta , kai kelio kliūtys atrodo mažos, trumpalaikės… Kaip ir kitame, miniatiūriame eilėraštyje „Sodas atgijo“, kuriame dar yra palikta vietos ir autorės balso šūkaliojimams. Bet jame nepalikta vietos „juodajam“ autorės veidui. „Tarsi vaikai“- pagrečiui einantis kitas eilėraštis; ne veltui sakoma, kad būdamas vaikas, turi patirti angeliškus jausmus.

  Kaip ir tame kūrinyje apie mirtį, pavadintame „Skrendu“:

Lenkis laikui, bet išliki

artumu. Tavo juoko – dar pilna

                            erdvė. Ir Tavo juokas ir mintys…

O kai žemė skubėdama

                    Paliks tave,

               Sakyk upokšniui – „čiurlenu“.

       O paukščio skrydžiui pasakyk:

                                        „skrendu“.

Anot kai kurių filosofų, ir mintys gali būti mąstomos. O veiksmas – tai mąstymo veiksmas. Taip pat mąstyti ir norėti yra neperskiriami dalykai. Kaip ir eilėraštyje„Žvelgiu į save“:

Savo dvasią mylėjau

Kaip pirmykštę sužėlusią

girią.

Tas, upes, jų šniokštimą, krioklių nesustabdomą

virsmą.

 Ir pirmykštes uolas, tarpekliais gūdžias išraižytas

Ir vienintelę  gėlę, plevenančią vėjy ant kalno…

Pasiilgstu aš jų – milijonus metų laukiančius

manojo žvilgsnio uolose,

upių slėniuose, giriose.

Jie laukė manęs ir sulaukė –

// savo dvasia esu ten…

XXX

Ši prozininkės ir vaikų  rašytojos knyga suskirstyta du skyrius. Tarp jų nesijaučia pranašumo, kiekviename yra labai gerųeilėraščių. Iš antrojo: „Keista“, „Pažintis“, „Žmogus“, „Muzika“, „Tik užauginti“… Maža žodžių – didelė erdvė autorei būti gyvenimo neprsispaustai, buities nesuvaržytai. Jeigu būtų Laiko , tai iš Emilijos Liegutės galima laukti Justino Marcinkevičiaus, Vacio Reimerio tipo poezijos (juvelyrinės, katreninės)… Viskas yra  Laiko judesyje, kuriamear vyksmas, ar mintis, ar fantazija atsiremia į Jį… .

XXX

*Emilija Liegutė„Prieš didelį dangų“. Eilėraščiai. 2016 , Redaktorė Teresė Gužauskienė, L-kla „Homo liber“. Tiražas 150 egz.

2018.04.20; 00:30

SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.

Lapkričio 17-ąją, jei nekils nenumatytų trukdžių, pavyzdžiui, sostinės nesupurtys galingas žemės drebėjimas, pietų metu ketinu ateiti į Lukiškių aikštę Vilniuje.

Negaliu neateiti, nes tądien didingo Laisvės paminklo šalininkai organizuoja, mano supratimu, prasmingą susibūrimą. Jie dar sykį bandys įtikinti visas Lietuvos valdžias, kad be įspūdingo lietuvio kario paminklo ši aikštė bus tuščia ir nyki, tegul ir su nuostabiausiais fontanais, žaliomis vejomis ar kalneliais.

Taigi eidamas į aikštę demonstruosiu pritarimą tiems, kurie įsitikinę, jog viešosiose Lietuvos miestų ir miestelių erdvėse pirmiausiai turi stovėti aiškiai, ryškiai, suprantamai mūsų istoriją bylojantys paminklai. Kodėl – lengva suvokti: tokių paminklų mums statyti ilgai neleido. Šią spragą dabar privalome užpildyti. Kai kompensuosime rusų, vokiečių, lenkų okupacijų metais patirtas spragas – kai pasivysime kitas tautas, tada galėsime imtis ir vadinamųjų laisvųjų temų.

Ir visai nesvarbu, koks šiandien amžius – 19-ojo pabaiga ar 21-ojo pradžia. Šimtmečiai bėga, o žmogaus dvasia ar keičiasi? O gal kosmopolitai ir liberalai nori pasakyti, kad, bėgant metams, keičiasi tautų, nacijų lūkesčiai?

Tiesa, ne itin tikiu, kad susibūrimo organizatoriams pavyktų globalistus, liberalus bei vadinamojo šiuolaikinio meno gerbėjus perkalbėti. Noras kuo greičiau atsikratyti visko, kas bent mažumėlę primintų Lietuvą, – labai stiprus. Dabar madinga nebūti lietuviu, nemylėti Lietuvos. Bent jau iki šiol nesu girdėjęs, kad jie, kaltinantys mus bjauriausiomis nuodėmėmis (jų akimis žvelgiant, esame atsilikėliai, nesusipratėliai), patys bent sykį viešai susimąstytų, o gal klysta jie – gal jų gyvenimai beprasmiai? Argi garsiojo Čingizo Aitmatovo romanuose aprašyti mankurtai panašūs į pažangius žmones?

Štai „Lietuvos žiniose“ viena daili panelė rašo: „Vyties monumentas Lukiškėse tiek turistui, tiek lietuviui pasakytų lygiai … nieko“. Bandant perprasti tokias „gilias“ mintis apima neviltis. O kas tada turistui ir lietuviui gali tapti kelrode žvaigžde? Krantinėje suraitytas kanalizacijos vamzdis?

2017.11.11; 05:35

Aktualijos

Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar kartą apie mūsiškąją esatį

Skaitytojui prisipažinsiu: platesnis pokalbis apie anų laikų ir dabartyje gyvenančiųjų socialinę jungtį arba bendruomeninį sutarimą gimė skatinamas dviejų gana aiškių priežasčių. Visų pirma pabrėžtina, kad pilėniečių bendruomenės buvo kompaktiškos. Buvo aiškus supratimas, kas yra sava ir kas yra svetima.

Gal per daug neįžeisiu pilėniečių (iš Dausų žvelgiančių į mane, kaip jų gynėją…), išsakęs aną metaforišką palyginimą. Jūsų pasaulis pagal socialinių santykių pobūdį ir sklaidos erdvę labiau primena Mažąją planetą.

O mūsiškasis? Kitaip jo neįvardinsi kaip Didžioji planeta, kurioje susiformavo ir toliau plėtojasi ne tik neįtikėtina socialinių santykių ir interesų raizgalynė, bet ir jos kaita. Daugelio žmonių gyvenimas tapo eksteritorialus.

Aiškiau išsireiškus – praradęs prigimtinį prisirišimą prie vietovės, prie savo protėvių ir tėvų kapų… Eksteritorialumas gali sėkmingai pasireikšti ir sėdint savo namuose. Televizorius ir internetas, mobilusis telefonas ir radijas atlieka žmogaus nuteritorinimo (inkaro ištraukimo iš savo žemės) darbą. Retam moksleiviui besuprantama Tėviškės sąvoka tikrąja jos prasme. Ypač tam, kuris pamėgęs naršytis po informacinę erdvę pasinaudodamas moderniausia „ginkluote“.

Antroji aplinkybė, kuri man „įsiūlė“ prašnekti apie socialinę jungtį ir dabarties jos vaizdą, – siauresnė.

Žmogaus gyvenime egzistuoja tai, kas gali būti įvardinta kaip subtilusis pasaulis, subtilieji jausmai. Žmogus trokšta prisiliesti prie kito. Trokšta su juo pabendrauti širdies ir sielos pajauta. Kartu išgyventi bendras dvasines moralines vertybes… Beje, štai taip kalbu sąmoningai apeidamas visiems įprastas prigimtines moters ir vyro traukos jėgas, vienas kito papildymą. Kalbu pačia plačiąja prasme. Kalbu na kad ir apie elementarų kiekvieno žmogaus siekį įsitvirtinti ten, kur, tarkim, vieno jėgomis būtų pernelyg sunku. Arba tektų, prieš savo prigimtį, siaurinti, o gal ir visai atsisakyti prasmingų išgyvenimų, kurie grįsti amžinosiomis Gėrio ir Tiesos, Darnos ir Santalkos vertybėmis. 

Lietuvos kaimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinome, visi žinome, kad egzistuoja įvairūs klubai; rengiami įvairūs, dažnai neskaitlingi vienkartiniai susibėgimai; įvyksta mini seminarai, mini diskusijos; meno kūrinių, tarp jų ir literatūros veikalų pristatymai, įdomūs jų aptarimai. Organizuojami susitikimai su originalų, turiningą gyvenimą gyvenusiomis (ir tebegyvenančiomis) asmenybėmis ir pan. Egzistuoja mini centrai ir tų centrų gravitaciniai traukos laukai. Tačiau bendros visus jungiančios tinklainės lyg ir pasigendama.

Kartais netyčia patenki į kokį nors vadinamos provincijos užkampį ir nustembi: kiek dar daug Meilės ir Gėrio žmonės yra išsaugoję ir su užslėpta sielograuža siekia turimą dvasinį turtą pratęsti, pasidalinti juo su kitais! Plačiajai visuomenei tai dažniausiai lieka nežinoma…Bet visi suprantame, kad ir išmintingiausias atsiskyrėlis, jeigu jis lieka nepastebėtu, užmirštu, kitiems poveikio nepadarys ir nepaliks pėdsako bendrame kultūros aruode…

Tokias ir panašias liūdnesnes mintis provokuoja masinė žiniasklaida, jos aiškus polinkis palaikyti „profaniškąjį“, t. y. pragmatiškąjį, vien apčiuopiamą naudą duodantį pasaulį. Subtilusis pasaulis jai neįdomus: bespalvis, begarsis, bekvapis. Nebent, sekant labiau civilizuotu pasauliu, dera laikas nuo laiko „kažką“ parodyti, nuraminti maištaujančius „sielovadininkus“…

Ne vienas mąstome apie masinės informacijos kanalų „išsikovotas“ pozicijas. Apie tų pozicijų suaugimą ne tik su besieliu verslu, bet ir su mūsų visų renkamų politikų (žinoma, ir „valstybininkų“) taip pat aiškiu polinkiu suvokti ir domėtis vien pragmatiškuoju, „profaniškuoju“ pasauliu. Subtilusis pasaulis, sakralinė jo dvasia paliekama be deramo jų dėmesio ir palaikymo – paliekama grupelėms entuziastų, pasišventėlių… Taip kalbėdamas aš nenorėčiau „įžeisti“ valstybės sostinės Vilniaus. Čia sakralinės paskirties, t. y. dvasinius poreikius tenkinančių renginių ypač gausu. Nes gausu ir kuriančios, socialinį dramatizmą išgyvenančios inteligentijos. Tačiau su nenuslepiamos širdgėlos gaidele kalbu įsivaizduodamas visą šalį, ypač savaip skriaudžiamą provinciją ir tuos informacijos kanalus, kuriais ji „pamaitinama“…Kalbu įsivaizduodamas ir tą daugybę žmonių, kurie gyvena užsidarę savo šeimos „tvirtovėje“, iškritę iš dvasiniais saitais susaistytos bendruomenės (kurios gal šalia jų ir nėra…).

Priešais Lietuvos Karaliaus Gedimino paminklą – improvizuotos viduramžių kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

Nereikia didelės išminties susimąstymui, kad visa tai prisideda prie tautos, kaip pasaulyje unikalaus socialinio organizmo, ardos. Prisideda ir prie tautos vardu vadinamos valstybės ne tik moralinio, bet ir fizinio nunykimo.

Na, o jeigu prie ką tik nupiešto vaizdo pridurtume dar keletą, tarkim, atsitiktinai, lyg iš loterijos ištrauktų bruožų?

Pavyzdžiui, kokia dvasia alsuoja įvairių anonimų pasisakymai, kai interneto portale užsimezga aktuali diskusija? Skaitai kai kuriuos pasažus ir galvoji: pykčio, paniekos kitaip mąstančiam, kitokią nuomonę turinčiam tampa kai kam bene komfortabiliausia forma, kuria jisai išreiškia savaip suprantamą savo pilietiškumą. Toks internetinis anonimas vargu ar suvokia, kad taip elgdamasis jisai demonstruoja ne tik anarchistinį individualizmą, bet ir nepridengtą chamizmą..

Dar nejaukiau pasijauti, kai panašaus elgesio „kultūrą“ regi kai kuriuose žurnalistų rengiamose ir netgi tokią elgseną skatinančiose televizijos laidų diskusijose. Matai nenuslepiamą pergalės pojūtį tos diskusijos dalyvio veide, kuriam pasisekė įskaudinti, pažeminimu apstulbinti savo oponentą. Dažni būna atvejai, kai pasinaudojama gatvėje vartojamu leksikonu… Dar blogiau, kai matai, kai diskusijos vedėjas ar moderatorius, vietoj drausminančio žodžio, trina rankas: „štai kaip man sekasi suintriguoti, pritraukti prie ekrano žiūrovą!..“

Dviveidiškumu, gal net cinizmu dvelkia ir iš tų pačių ekranų išsakomi kvietimai tramdyti mokyklose paplitusį psichologinį ar kitokį smurtavimą, kaip įprasta, dažniausiai nukreiptą prieš silpnesnį, jautresnį ir dvasingesnį. Visuotinai žinomas ne vienas atvejis, kai smurtą išgyvenantis baigia savo gyvenimą savižudybe… Visi žiniasklaidos kanalai privalėtų vadovautis principine santaikos palaikymo ir jos skleidimo nuostata. Atvirkštinė elgsena priskirtina tautoardai…

Tas mintis išdėstau dėl bendro, platesnio ir gilesnio mūsų praeities ir dabarties skirtybių supratimo. Dėl aiškaus, nebediskutuojamo moralinės kultūros stygiaus dabartiniame tautos gyvenime. Dėl aiškesne išmintimi pagrįstų politinių ar kitokių sprendimų priėmimo stygiaus. Ir – ne aklo, bet išradingumu alsuojančio jų įgyvendinimo stygiaus.

Anais, piliakalnių epochos laikais, visiems rūpėjo ir buvo praktikuojamas (žinoma, šalia buitiškojo) sudvasintas, susakralintas gyvenimas. Jisai buvo įsigėręs į pilėniečių bendruomenę panašiai taip, kaip kempinė sugeria švarų šaltinio vandenį. Dabar gi visuomenę (tautą), jos struktūras ir atskirą pilietį (asmenį) yra apnikęs ne tik jau aukščiau apibūdintas anarchistinis individualizmas, bet ir jo artimiausias giminaitis ekonominis determinizmas. Tai yra vos ne visų gyvenimo pusių vertinimas, kuris yra grindžiamas pinigais, t. y. grynai sumaterialintais savinaudos motyvais bei kriterijais. Be išlygų deklaruojama verslo laisvė, ir atvira rinka diktuoja savo galias. Neretai matome, kaip politikas ar valstybininkas, siekiantis būtent tokiai amoralumo bangai pasipriešinti, lieka neišgirstas, nustumiamas į nuošalę. Paverčiamas tyleniu arba atvirai kalbančiu tik artimųjų ratui; tiems, kurie gyvena „antrame plane“. Kurie patys yra bejėgiai kaip nors keisti situaciją.

Žinau… Visais šiais savo pastebėjimais ir apmąstymais ypač erzinu modernistą. Ir – šalia jo stovintį kosmopolitą. Jie abu man pasakytų: „Gerbiamasis, ar nesusigaudai, kad anais laikais žmogus gyveno taip, tarsi būtų apraizgytas lipniais, dulkėmis nusėstais voratinklio siūlais… Žmogus dabar laisvas kaip paukštis!.. Jis gali skraidyti kada nori ir kur nori…“ Žvelgiant iš panašių metaforinio mąstymo pozicijų, abu mano oponentai būtų lyg ir teisūs. Bet… Ir vis dėlto… Kodėl skaičiuojame tūkstančiais, net dešimtimis tūkstančių Tėvynėje pasklidusių varguolių, ypač vadinamosios socialinės rizikos šeimų! Visi jie gyvena iškritę iš pilietinės ir moralinės kultūros rėmų. Visi jie gyvena, teisingiau – egzistuoja apraizgyti ne mažiau lipniu, tik kitu voratinkliu, kuris vadinasi „savinaika“… Tas voratinklis skleidžia ėduonies virusą ir kitiems, aplinkiniams.

Nenoriu kartotis primindamas oponentui skaudžia lietuvių tautos drama (gal katastrofa?) tapusią emigraciją…

Paminklas Vincui Kudirkai. Vilnius. Skulptorius – Arūnas Sakalauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet… Aš nelinkęs visas aukščiau įvardintas (ir neįvardintas) bėdas priskirti prie išskirtinių, tik Lietuvai būdingų bruožų. Įvairių varguolių, sukčių ir vadinamų socialinės rizikos šeimų – valstybės išlaikytinių (ir pačios valstybės ardytojų) gausėja ir Laisvės fakelu pasipuošusioje šalyje – JAV.

Bet irzlia tonacija prašnekau vedinas savo paties paleistos metaforos: apie prieštaravimais kunkuliuojančią Žemę ir nuo jos nutolusį ir savo „prigimtines“ galias nusinešusį Mėnulį. Prašnekau taip dar ir dėl to, kad mūsų Tėvynės himne (V. Kudirkos „Tautiškoje giesmėje“) įsprausta frazė (ideologema): „iš praeities mes stiprybę semiam“ tapo nebeveiksni. Nebeįkvepianti. Ne tik dėl „senaties termino“, bet ir dėl savaime, o taip pat ir piktybiškai apnešto nuosėdų sluoksnio.

Man turbūt dera atsiprašyti šių, t. y. apybraižos paskutiniojo paragrafo eilučių skaitytojo, už atvirą „politikavimą“. Bet kaip čia nuo to susilaikysi, jeigu tokia būsena tapo mūsų kasdienio dvasinio gyvenimo praktika. Ar ne ji nuo anksčiausio ryto iki vėliausio vakaro ataidi mūsų ausyse ir regoje?.. Geriausia išeitis būtų gyventi savąjį, kitomis prasmėmis užpildomą gyvenimą. Betgi tokiems, kaip aš, užsidarius nuo socialinio šurmulio, regis, ir pati gyvenimo prasmė išsprūstų. Nunyktų ir manoji esatis…

Bet grįžkime prie pamatinės temos.

Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai gal vis dėlto įsiklausykime ne tik į Vincą Kudirką, Joną Basanavičių ar pasaulinį pripažinimą įgijusius semiotiką Algirdą Greimą, archeologę Mariją Gimbutienę. Bet ir patys savo protu įsiklausykime, savo širdimi įsijauskime į mūsų gyvenimo tarpsnyje įvykusius ir vykstančius dramatiškus tautos sukrėtimus. Ir – apsidairykime: kuo ir kur mes esame pajėgūs? Gal bendromis pastangomis gaivinkime piliakalnių dvasią, anų laikų iškilios, moralios dvasinės kultūros atmintį? Gal tos pastangos nors per aršiną prisidės suartinant nutolusias viena nuo kitos – valstybę ir tautą? Gal toji atmintis gali suglaudinti nuolat susipriešinančias, tarp savęs kalbos nebesurandančias grupes? Ypač jaunųjų ir vyresniųjų kartas? Gal nors keliomis myliomis sumažėtų nuotolis, skiriantis Žemę nuo Mėnulio?..

O svarbiausia – gal atsirastų daugiau priešnuodžio prieš plintantį tautos išsivaikščiojimo, jos nunykimo virusą…

Savo pesimistinius pamąstymus atskiesiu optimistinėmis mintimis ir pastebėjimais. Tik kalbėsiu lakoniškiau.

Maišiagalos piliakalnio papėdėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017-jų liepos pradžia… Aš manau, kad nuostabą daugeliui sukėlė masiniu tapęs žmonių susidomėjimas piliakalniais. Jų sueigos Mindaugo karūnavimo dieną. Štai konkretus pavyzdys. Daugiau nei kilometrine vora buvo nutįsusi sustatytų automobilių kavalkada prieigose prie Dubingių piliakalnio.

Šalia Maišiagalos esantis aiškiai gynybinės paskirties piliakalnis buvo sėte nusėtas ne tik pavienėmis žmonių grupelėmis, bet ir dainuotojų ansambliais… Tęsti panašų pasakojimą galėčiau, bet ir to pakanka teiginiui: esama aiškių ženklų apie naują tautinio, patriotinio atgimimo bangą. Ir kas dar labai džiugina: toje dvasią gaivinančioje bangoje regime ypač daug jaunimo…

(Bus daugiau)

2017.10.16; 03:00

SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.

Beveik nežiūriu lrt.lt televizijos laidos „Emigrantai“. Esu matęs tik vieną kitą pokalbį su ne Tėvynėje gyvenančiais lietuviais „iš įvykio vietos“, t.y. iš ten, kur jie gerai įsikūrė arba skursta, vargsta.

Labai nepatinka kai kurios diskusijų laidos: banalios, lėkštos, primityvios, kartais tiesiog šleikščios. Bet „Emigrantų“ negalėčiau lyginti su pokalbiais apie tai, kaip jauni vyrai „melžia“ pagyvenusias turtingas moteris, arba atvirkščiai – moterys pagyvenusius vyrus ir pan.

„Emigrantai“ būtų įdomi, prasminga laida, jeigu…

Apie tą jeigu čia ir noriu pasamprotauti.

Žiniasklaida vos ne kasdien narplioja šią skaudžią, gyvybiškai pavojingą temą: pernai iš Lietuvos išvyko tiek, užpernai tiek, per visą nepriklausomybės laikotarpį (baisu ir pagalvoti!) beveik milijonas. Gal tik užkietėjusius liberalus, kosmopolitus tas džiugina, geriausiu atveju – dėl to jiems nei šilta, nei šalta. Koks skirtumas, kas šiame  lopinėlyje gyvens! Žmonių Žemėje juk daugėja, o gamta tuštumos nepripažįsta. Į ištuštėjusius miestus ir miestelius pasikviesim žydus, kurių protėvius iššaudėme; Izraelyje jiems gyvenimas nesaldus – pavojinga, karšta, o čia gaivu – Lietuvoj juk lietūs lyja. Ir dykumų beveik nėra, tik Kuršių nerija. Dar lenkams labai patiktų, kad Lietuvoje kuo mažiau būtų lietuvių, atėmusių iš jų Vilnių ir Vilniaus kraštą. Dar rusams, kuriems žūt būt reikia visos pribaltikos, Krymo, Abchazijos ir Pietų Osetijos neužtenka, juk siberijoje šalta, amžinas įšalas.

Šiek tiek nukrypau į šalį.

Taigi, esame susirūpinę, kad lietuviai bėga iš savo Tėvynės neatsigręždami. Buvusios ir esamos valdžios nieko negali padaryti. Ar tikrai negali? Gal nelabai nori? Turbūt yra visko.

Bet prie ko čia LRT laida „Emigrantai“, kuri man nepatinka, nes, mano supratimu, eina ne tuo keliu. Iš tiesų galėtų žymiai daugiau padėti ir tiems, kurie jau anglėja, ir tiems, kurie dar tik ketina suanglėti, ypač jaunoji karta, iš kurios liberalai atėmė Tėvynės meilę.

Moteris pasakoja, kaip ji, palikusi šeimą, išvyko nelegaliai į Angliją, kai dar nebuvome Europos Sąjungoje. Kaip pavojinga ir sunku buvo gyventi. Tačiau jai pasisekė: susirado kitą vyrą, tikrą britą, už ją penkeriais metais jaunesnį. Dabar pasiturinčiai gyvena. Ir dukra pasekė motinos pėdomis, jau ištekėjo už anglo. Lietuva jai jau šalis, į kurią retsykiais atvažiuojanti kaip į svečius. Labai greit pasiilgstanti naujųjų namų, nes čia, Lietuvoje, šalta, nemiela. Apie sugrįžimą niekada nepagalvojanti, vyras jos gimtinėje nėra buvęs ir neturi jokio noro apsilankyti.

Trumpai papasakojau paskutinės mano matytos „Emigrantų“  laidos turinį. Ir noriu nusistebėti žurnalistės pozicija. Taip, kaip buvo pateikta sėkmingai Tėvynės išsižadėjusios moters gyvenimo istorija – tikrų tikriausia agitacija emigruoti. Įsidėmėkite, štai kaip galima gyventi išsižadėjus Tėvynės!

Šiais spaudos, žodžio laisvės laikais patiriame daug draudimų. Negalima nepagarbiai viešai kalbėti ir rašyti apie seksualines mažumas, negalima negrų vadinti negrais, čigonų – čigonais, negalima sakyti, kad lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir t.t. O štai tiesiogiai ir netiesiogiai agituoti iš Tėvynės išvykti, emigruoti – galima. Valdžia kuria realius ir nerealius planus sustabdyti emigraciją, o visuomeninis transliuotojas, išlaikomas Lietuvoje dar gyvenančiųjų, neemigravusiųjų lėšomis, pastoviai ragina: štai kokiu būdu jūs galite susitvarkyti savo gyvenimą! Palikite šeimą, tėvus, gimtinę – ir nesigailėsite, Anglijoje, Norvegijoje jūs uždirbsite dešimt kartų daugiau.

Omenyje aš turiu žurnalistų abejingumą, nepatogių klausimų reportažo herojams vengimą. Mano reikalas tik užfiksuoti objektyvią tikrovę, savo nuomonės aš neturi arba neviešinu, – turbūt panašiai mąsto reportažų, pokalbių su emigrantais kūrėjai.

Ir minėtoje „Emigrantų“ laidoje, ir kitose aš pasigendu pokalbio ne vien apie turtus ir pinigus. Žurnalistai retai paklausia: o kaip tu jautiesi be gimtinės, be artimųjų. Nejaugi nepasiilgsti tėvų namų, motinos kalbos? Ar tau žinomas nostalgijos, ilgesio jausmas?

Kur žurnalisto, visuomeninio transliuotojo pozicija, įvykių vertinimas? Be šito, man regis, tos laidos, nori nenori, atlieka negatyvų vaidmenį, nors tikslas turėtų būti –  pažaboti emigraciją.

Vytautas Visockas, straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Sovietmečiu buvo visaip koneveikiami Smetonos laikai. Valdžiai prikaišiota, kad ji skatinusi išvykti į svečias šalis. Tada įvairūs agentai ragino plaukti į Ameriką, žadėdami aukso kalnus. Tačiau juk anais laikais didžioji tautos dalis gyveno kaimuose, šeimose augo ne vienas du vaikai, ir tik vyriausiasis sūnus pasilikdavo ūkyje.

Dabar visai kiti laikai, o žurnalistų parengti reportažai neretai į tai neatsižvelgia. Kiekvienas pasakojimas apie sėkmingą karjerą svetur dešimtims jaunuolių gali būti tas paskutinis lašas, verčiantis apsispręsti ir krautis lagaminus.

Nesakau, kad visai nereikia laidos „Emigrantai“ arba kitų panašių laidų – reikia, bet kitokių, tautiškai, valstybiškai tendencingų, skatinančių susimąstyti ir pagalvoti ne vien apie pinigus.

Man beveik vienodai sunku matyti tėvynainius, nesėkmingai įsikūrusius arba besikuriančius toli nuo Tėvynės, nuo gimtųjų namų, ir sėkmės džentelmenus, ciniškai sakančius: ketinimų sugrįžti namo mano planuose nėra. Ką jūs, jūsų valdininkai tokie nedraugiški! O ir mano vaikai jau nekalba lietuviškai, jiems būtų sunku pas jus pritapti. Ką jūs!

Į tokias kalbas bent jau visuomeninis transliuotojas, jo žurnalistai turėtų reaguoti iš tautos pozicijų.  

2017.08.19; 06:14

Videonaujienos

Slaptai.lt skelbia videointerviu su Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, Vydūno draugijos garbės pirmininku, humanitarinių mokslų daktaru Vaciu Bagdonavičiumi. Dr. Vacys BAGDONAVIČIUS svarsto, ar mūsų neištiks prūsų tautos likimas.

Tai – antroji pokalbio „Mankurtai mums nereikalingi“ dalis. Artimiausiu metu bus paskelbtos likusios dalys.

2017.08.06; 05:00

Aktualijos

Vytautas Visockas

Neseniai Andrius Kubilius angliškai kalbėdamas (nesitikėjau, kad jis taip gerai moka speakinti) tarptautinėje konferencijoje retoriškai klausė: kur mes dabar būtumėm, kas mes dabar būtumėm, jeigu ne Europos Sąjunga? Maždaug taip pasakė.  Aš irgi dažnai apie tai pagalvoju. Kai dar tik norėjome tapti išsvajotosios Sąjungos nariais, su Vilniaus Vytautų klubu važinėjome po mokyklas ir moksleiviams pasakodavome, kaip gerai bus, jeigu įstosime, jeigu būsime priimti. Galėsime laisvai važinėti po visą Sąjungą! Į Paryžių, į Londoną, į Romą, Berlyną… be jokių problemų. Fantastika! Šis argumentas, kiek prisimenu, buvo pagrindinis. Griuvus geležinei uždangai, jis darė įspūdį. Šalčininkų rajono moksleiviai mūsų klausėsi išsižioję.

LRT televizijoje įvairaus išsilavinimo žmonės karts nuo karto atsako į klausimą, kaip jie supranta Laisvę, kas jiems yra Laisvė? Tipiškas atsakymas: Laisvė – tai kai gali važiuoti, kur nori, kalbėti, ką nori, daryti, ką nori. Europos Sąjunga buvo (ir tebėra?) Laisvės simbolis.

Buvau gerai pažįstamas su Romualdu Ozolu. Tada, kai aš agitavau Šalčininkų moksleivius referendume balsuoti už stojimą į ES, jis buvo daugiau negu skeptikas. Ne kartą šiuo klausimu buvome susiginčiję. Aš nemačiau geresnės išeities, o jis 2004-ųjų balandžio 28 d. rašė: “Kad būčiau galėjęs pagalvoti, jog Antroji Respublika išsilaikys tik 14 metų! Niekada! O dabar štai aišku: šių metų gegužės 1 dieną, išsilaikiusi vos vos daugiau kaip keturiolika metų, Respublika baigsis, prasidės nauja sąjunga, šįkart – Europos Sąjunga, o iš tiesų – sąjunga su Vokietija, kaip anais laikais po Tarybų Sąjunga slėpėsi sąjunga su Rusija. Toks staigus mūsų valstybės sunaikinimas kelia klausimų: negi Lietuvai amžinai lemta griuvinėti iš vienos priklausomybės į kitą? Negi išbarsčiusi savo imperiją ji prarado ir savo perspektyvą? Negi jai skirtos tik ilgesnės ar trumpesnės pabaigos konvulsijos?”  Jis manė, kad baisiausias po 1990 metų Nepriklausomybės atkūrimo patirtas pralaimėjimas yra mūsų nesugebėjimas rasti geresnės išeities, nei, vos išsivadavus iš vienos sąjungos, stojimas į kitą. “Tai dar baisesnė priklausomybė, nei buvo ištikusi mus Liublino unijos metu“.

Taigi, kuo ir kur dabar būtumėm, jeigu būtų laimėjęs ne A.Kubilius, o R.Ozolas? Sunku įsivaizduoti, kaip būtų  buvę be ES, bet tada taip pat negalėjome įsivaizduoti, kad  bus taip, kaip dabar yra, kai esame ES. Buvom naivūs kaip kūdikiai. 

Turbūt galima neabejoti, kad, jeigu ne ta laisvė ką noriu daryti, ką noriu kalbėti, kur noriu važiuoti, tie 800 000, o gal net visas 1000 000 šiandien būtų namie. Mažiau turėtumėm milijonierių, mažiau automobilių, viadukų, sporto salių, apžvalgos bokštų… O alkoholikų, narkomanų, žmogžudžių, vaikžudžių, savižudžių, bedarbių, patiltėse gyvenančiųjų? O patyčių mokyklose, o prabangių vilų draustiniuose, pajūryje, paupiuose, paežerėse? O laisvės (ką noriu, tą darau) būtų daugiau ar mažiau? O tautiškumo, patriotiškumo, lietuvių kalbos?

A.Kubilius žino, kaip būtų buvę, aš nežinau. Tikrai šiandien sunku (man atrodo – neįmanoma) pasakyti, kaip gyventumėm Lietuvoj su sostine Vilniuje, o ne Briuselyje. Aš nepamiršau milijardų, kuriuos iš to Briuselio gavome ir dar gauname, bet ar jie gali nusverti praradimus, kuriuos dabar matome, apie kuriuos kas valandą informuoja žiniasklaida? Juk abejojančiųjų lietuvių tautos išlikimu kaskart vis daugiau.

Ir Briuselyje, ir Lietuvoje (Seime, Vyriausybėje) jau matomos, kartais pripažįstamos didžiulės negerovės, bet apie tikrąsias jų priežastis kalbėti vengiama. Mano akimis, didžiausia ES klaida – kad ji pasikėsino į titulines tautas (ypač mažas), į šeimas, į tautines valstybes, paniekino tautiškumą ir suabsoliutino pilietiškumą. Kas naudinga Didžiajai Britanijai, Vokietijai – kartais pražūtinga Lietuvai. Gydytojai iš Vokietijos į Lietuvą nebėga, bedarbiai iš Anglijos darbo Lietuvoje neieško. Mus žudo vienodos kainos, tačiau nevienodi atlyginimai ir pensijos. Bet apie tai net užsiminti vengiama. O tie, kurie užsimena, apšaukiami nacionalistais, antidemokratais. Kosmopolitui Tomui Venclovai, dažnai apsilankančiam Lietuvoje, visada suteikiama galimybė plačiai skleisti savo pažiūras, o tiems, kuriuos jis vadina nefilosofais, – didžiųjų žiniasklaidos priemonių durys uždarytos, nes jie naudingi populistams, o pavojingi – elitui, liberalams, kosmopolitams.

Vis dėlto didžiausia Lietuvos netektis – jaunoji karta (turbūt didelė  jos dalis), išauklėta be meilės savo tautai, savo Tėvynei, savo kalbai. Dabar norima šią netektį sušvelninti, bet patriotų jėgos, ko gero, jau silpnesnės už tų, kurių rankose liberalioji žiniasklaida.

Skiname vaisius, liberalų, kosmopolitų užmegztus tuoj po įstojimo į ES: po Kovo 11-osios gimusios motinos žudo savo vaikus, vaikai, tėvų palikti senelėms, gatvei, žiauriausiais būdais žudo dėl prabangaus automobilio. Psichologinis ir fizinis smurtas, dvasinis ir materialinis skurdas taip išsikerojo, kad apima neviltis. Bet kas dėl to kaltas? Policininkas, laiku neatvažiavęs ginti mušamos žmonos, socialinis darbuotojas, numojęs ranka į darželinuko mėlynes veide? Čia pasekmės, o priežasčių reikėtų ieškoti ne tik Vilniuje, bet ir toli Briuselyje. Ir tautos jų jau ieško. Londone, Paryžiuje, Berlyne,  Amsterdame galvas kelia vadinamieji populistai. Bet kas yra populizmas?  Idėjos, šūkiai, atitinkantys daugumos lūkesčius, nukreipti prieš savanaudišką elitą.

Europos Sąjungos ideologų klaidas jau mato dar nesunaikintos į ją įeinančiųjų valstybių titulinės tautos. Liberalizmas,kosmopolitizmas – bevaisis kaip mulas, – rašė Ozolas. Taigi – anksčiau ar vėliau jam teks numirti, nepalikus nieko pozityvaus. Europa jau keičiasi, sugrįžta į tradicines vertybes. Jau nebijoma pasakyti, kad Anglija, Prancūzija, Vokietija…  – pirmiausia anglams, prancūzams, vokiečiams, o tik paskui tautinėms mažumoms ir emigrantams. Taip, kaip buvo pastaraisiais dešimtmečiais, jau nebus, o kaip bus – jaunoji karta pamatys. Duok Dieve, kad toje ateityje Lietuva, lietuvių tauta dar kartą išliktų. Nes Putino Rusija ne juokais ketina pirmiausia būtent mus, Baltijos valstybes, praryti su visais nacionalistais, liberalais ir kosmopolitais. Labiausiai kalti būtų pastarieji, nes būtent jie mus vertė daryti ne ką reikia, kad išliktumėm, o kas naudinga jiems vieniems.

2017 03 16

Politinės intrigos

Aną dieną poliklinikos koridoriuje klausiausi dviejų vyrų ir kelių moterų diskusijos apie nūdienos gyvenimą. Visi, aišku, koneveikė valdžią, vardijo negeroves. Smulkus verslininkas (taip jis prisistatė diskusijos dalyviams), pusamžis vyras buvo linkęs matyti ir teigiamų reiškinių. Aš nesiskundžiu, turiu versliuką, esu pavalgęs, apsirengęs. 

Pesimistas jam piktai metė: jeigu jūs toliau savo nosies nematot, tada, žinoma, mums nėra apie ką kalbėti. Atsakydamas verslininkas paklausė: o jūs šalia negerovių ar galėtumėt paminėti bent kelis teigiamus mūsų gyvenimo reiškinius? Pesimistas supyko ir toliau nesileido į kalbas: aš jums ne koks mokinukas, kad atsakinėčiau į tokius klausimus.

Tą dieną, prisiminęs diskusiją poliklinikos koridoriuje, ne vieną kartą pagalvodavau: o jeigu manęs verslininkas būtų paklausęs?

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.

Po kelių dienų televizijoje klausiausi dviejų intelektualų – turkų dramaturgo ir lenkų režisieriaus – samprotavimų apie globalius procesus, vykstančius pasaulyje, musulmonų antplūdį į Europą globalizacijos fone, skurdo ir sunkiai įsivaizduojamos prabangos fone. Ką reikia daryti? Kuo visa tai baigsis? Kokios tendencijos?

Galima kalbėti atskirai apie mano, mano šeimos gerovę arba negerovę, mano tautos, mano valstybės, ir mano Žemės būklę ir jos likimą. Akivizdu, kad visi šie indai tarpusavyje yra daugiau mažiau susiję.

Aukso amžius, kai Vakarų pasaulis maudėsi taikoje, ekonominiame pertekliuje, baigėsi, turbūt, pernai, kai į Europą patraukė pirmieji šimtai tūkstančių alkanų taikos ir geresnio gyvenimo ieškotojų iš musulmoniškų kraštų. Turkas dramaturgas sako, kad tai tik pradžia. Ten trūksta ne naftos, o vandens, kurio pas mus užtektinai. Mums reikia siekti, kad musulmonai gimdytų tik tiek vaikų, kiek gali išmaitinti ir išauklėti, remiantis pirmiausia ne religijos, o mokslo žiniomis. Tik apie 40 proc. musulmonų savo pasaulėžiūra yra artimi, palankūs Vakarams. Jeigu norim išlikti nesutrypti, privalom jiems padėti ne karais, ne prievarta, bet auklėjimu, derybomis, materialine parama jų pačių šalyse. Vakaruose atsidūrę pabėgėliai ilgainiui, kai liausis kariniai konfliktai, turi būti sugrąžinti namo, kur jų šaknys.

Lenkas režisierius mano, kad dabar pasaulyje badaujančiųjų mažiau negu bet kada anksčiau. Galbūt, tačiau mirštančiuosius iš bado dabar ši tiesa (jeigu tai tiesa) vargu ar gali paguosti. Panašu, kad mums teks juos ne tik pamaitinti, bet ir pagirdyti, ir ne bet kur, o Vakaruose. Nepajėgsime, nes jėgos nelygios.

Už klaidas anksčiau ar vėliau tenka brangiai sumokėti. Tos klaidos globalios, primenančios komunistinių utopijų klaidas, pražudžiusias daug milijonų. Vakarų pasaulis antrą kartą užlipo ant grėblio. Atrodo, 2017-ieji bus didžiųjų suiručių, skausmingų permainų pradžia. Omenyje turiu nuo sausio 20-osios labai pasikeitusias Jungtines Amerikos Valstijas, taip pat šalis – Europos Sąjungos lyderes, Rusiją…

Sunku tikėtis gerų permainų, kai pasaulį valdo „Davoso žmogus“ – uždaros kosmopolitinės superklasės atstovas, kuriam yra „mažareikšmis tautinis lojalumas, jis žvelgia į nacionalines sienas kaip į kliūtis, kurios, laimei, nyksta, ir mato nacionalines vyriasybes kaip praeities liekanas, kurių vienintelė naudinga funkcija yra palengvinti elitų globalias operacijas“ (Žymus politikos teoretikas Samuelis Huntingtonas).

2017-ųjų Davoso forumas, – apie kurį galimai būsimoji Prancūzijos prezidentė Marine le Pen pasakė, kad jo „ideologija yra paprasta: suardyti tautas, liaudį ir demokratiją, paliekant atvirą vietą rinkoms, didiesiems finansams ir privalomam multikultūralizmui“ – ne tik nerimauja dėl augančio populizmo, bet mato ir kelias dešimtis grėsmių bei keliolika tendencijų: orų permainos, stichinės nelaimės, teroras, tarpvalstybiniai konfliktai, technologinės grėsmės, kibernetinės atakos, priverstinė migracija, senstanti planetos visuomenė, turtinės nelygybės didėjimas, pramonės revoliucija ir t.t.

Bet laikas grįžti namo ir atsakyti į smulkaus verslininko klausimą: o kas gero mūsų padangėje? Atsakyčiau taip: gerai, kad dar ne visi emigravome iš Lietuvos, kad dar kartais kalbame ir dainuojame lietuviškai, kad gal dar nepasirašytas Trumpo ir Putino paktas, lemsiantis Baltijos šalių likimą, kad JAV prezidentas dar neatšaukė savo karių iš Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių, kad dar egzistuoja ir NATO, ir ES, kad prekių ir paslaugų kainos Lietuvoje jau pasivijo vakarietiškąsias, kad ne visi medikai išgirdo D.Britanijos kvietimą gydyti ne lietuvius, o anglus, kad artimiausiu metu nebūsime girtuoklių tauta, nes neturėsime ko gerti, kad Valstiečių ir žaliųjų partijos lyderio pavaduotoja išėjo iš Seimo…

Tęsti? Ar verta? Daug gerų dalykų galima surašyti, jeigu esi optimistas ir nesi „Davoso žmogus“.

2017.01.24; 13:58

Aktualijos

Tautos egzistencijos pamatas – jos kalba ir kultūra.  Nustojusi puoselėti savo kultūrą, tauta išnyksta – išlieka tik istorijos analuose. Šis procesas akivaizdus: vienos tautos, naikindamos kaimynus, didėjo, kitos naikinosi pačios. 

Verta tai prisiminti ir aptariant savo istoriją: rasime epizodų, kai mus siaubė kaimynai ir kai patys nenorėjome būti savimi. Apie kaimynų skriaudas nemažai rašyta. O apie pačių norą atsisakyti savasties? Prisiminkime  XVIII amžiaus pabaigą ir palyginkime ją su vykstančiais procesais šiuolaikinėje Lietuvoje.

Continue reading „Istorikai Lietuvos istorijoje” →

Fotoreportažai

« ‹ 2 iš 2 › »

Minint Viliaus Bražėno 100-ąsias gimimo metines

Grįžęs iš Viliaus Bražėno 100-ųių gimimo metinių minėjimo Vilniaus karininkų ramovėje, iškart  ėmiau vartyti  jo jubiliejui  išleistą knygą „Kova dar nebaigta…” (sud. prof. Ona Voverienė). Politikos apžvalgininko tarptautininko , antikomunisto, antiglobalisto vienminčiai į šį rinkinį sudėjo jo straipsnius,  neįėjusius  į ankstenes knygas; beveik visus  juos atrinko dar pats autorius. Knygoje analizuojamos trys  pagrindinės temos: globaliniu mastu – antikomunizmas ir antiglobalizmas, Lietuvos mastu – patyrusio politiko argumentuoti patarimai, kaip išvengti Tautai ir Lietuvos valstybei nepagaidaujamų globalizmo pasekmių.

Nemažas skyrius – jo bendražygių tekstai žiniasklaidoje apie V. Bražėno publicistiką, visuomeninę veiklą.  Įdomu tai, kad knygos leidybą parėmė įvairios visuomeninės organizacijos, kurias, kaip supratau, žymiai dosniau  testamentu parėmė pats V.Bražėnas (pasak sudarytojos O.Voverienės, trylika organizacijų gavo po trylika tūkstančių litų).

Su iškiliuoju politologu esu daug važinėjęs po Lietuvą, ne kartą lankęsis jo namuose, padaręs, kaip netrukus paaiškėjo, paskutinę jo nuotrauką (sūnus Gintaras filmavo jo, sugrįžusio iš ligoninės po pirmo vos ne mirtino likimo smūgio, gelbstint sraigę,  pokalbį su Nepriklausomybės akto signataru Romualdu Ozolu); dalyvavau  ir paskutinėje jo žemiškojoje kelionėje… Šiam tekstui iliustruoti atrinkau kelias dešimtis įvairių susitikimų nuotraukų, o štai laidotuvių nuotraukos dingo kaip į vandenį. Peržiūrėjau didžiąją dalį kompiuterinių diskų, sugaišau daug laiko  – nėra. Ir tada prisiminiau prof. O.Voverienės minėjime pasakytus žodžius: jeigu žmogus peržengia savo šimtmetį ir jis dar  neužmirštas, minimas – toks žmogus gyvens ilgai. Maždaug taip ji pasakė.

Ir iš tiesų – kam reikalingos tos laidotuvių nuotraukos?  Mums, artimiau jį pažinojusiems, sunku įsivaizduoti, kad šio žavaus žmogaus, iki paskutinių gyvenimo dienų labai šviesaus, išmintingo, jaunatviškai energingo, jau nebėra, juo labiau, kad  šimtmečio minėjime jis mus mokė suprasti kiekvieną Vinco Kudirkos „Tautinės giesmės” žodį (ekrane matėme Albino Kentros nufilmuotą V.Bražėno gimtadienį 2008-ųjų balandžio 6-ąją). Parašiau žodį išmintingas ir prisiminiau jo susitikimą su Marijampolės visuomene. Po įsimintinos kalbos marijampoliečiai garbingam svečiui linkėjo sveikatos, ilgų gyvenimo metų. Visiems netikėtai  jis  įsiterpė: Linkėkite ne tik sveikatos, bet ir išminties, nes sveikas durnius gali daug bėdos pridaryti.  O dėl ilgų gyvenimo metų ne kartą yra tarsi atsiprašinėjęs: Aš ir taip Dievui jau esu labai skolingas...

Iš tiesų, juk gyvenimas matuojamas ne metais. Ir ne pinigais, ne turtais.  Savo litus ar dolerius jis išdalino tiems, kurie tęsia jo darbus. Kova dar nebaigta, – byloja jubiliejinė V.Bražėno monografija. Nepalyginamai didesnį savo turtą, išmintį jis išdalino paskaitų, knygų pavidalu. Pats V.Bražėnas tądien iš ekrano pasakė, kad jo knygų galima rasti M.Mažvydo, Vilniaus Universiteto, Mokslų akademijos, Adomo Mickevičiaus bibliotekose, bet prof. O. Voverienė, kalbėdama apie išmintingąjį šimtametį, reikšmingai įspėjo: minėtose bibliotekose jo knygų dar yra. Ir iš tiesų: jeigu būsime abejingi savo Tėvynei, nekovosime dėl jos likimo, globalistai, kosmopolitai gali tas knygas  jeigu ne sudeginti, tai bent uždaryti į specfondus. Juk V.Bražėnas, bendraudamas su jaunimu, yra ne kartą drumstęs moksleivių protus. Jis sakydavo: Visus Lietuvos (ir ne tik) kosmopolitus reikia susodinti į kosminį laivą ir išsiųsti į kosmosą! Jūs tik pagalvokit, koks įžūlumas!

Arba štai:

Šėtonas turėtų stebėtis žmonių sukurta pragariška sistema – komunizmu. Jis galėtų sakyti: „Net aš pats negalėčiau sugalvoti nieko geresnio”. Teroras, masiniai kapai, Sibire išbarstyti kankinių kaulai, jų kančios, našlių ir našlaičių ašarų jūra yra tik dalis komunizmo apraiškų. Komunizmas gali didžiuotis savo brutalia jėga, galėjimu naikinti žmogaus dvasią, savigarbą, garbės jausmą, žmogaus-žvėries paleidimu nuo moralinės grandinės.

Globalizmas yra milžiniško masto utopija. Nėra nieko baisesnio už utopiją su ginklu. Ši utopija yra neregėtas siaubas, nes apginkluotas baisiausiais ginklais. Globalizmas – tai tautų „gripo” ideologija, skleidžianti visuotinį kosmopolitizmą: ji žudo tautas, kurios pasaulio gobšiems susimokėliams bando pastoti kelią siekiant pasaulinės politinės valdžios.

Globalizmas – pasaulinės timokratijos sudarymas  – būtų Lenino, Stalino, Hitlerio svajonių įgyvendinimas, tik su kitais šūkiais ir kitomis priedangomis. Tokiame pasaulyje gerai jaustųsi tik KGB ir gestapo tipo kosmopolitai…

Ir taip toliau, ir taip toliau… Labai pavojinga knyga „Kova dar nebaigta…”, kurioje knibždėte knibžda tokios maištingos mintys.

V.Bražėnas ne kartą man skundėsi, kad niekaip negali patekti į televiziją. Amerikoje galėdavo (pats mačiau nufilmuotus jo pokalbius tūkstantinėse auditorijose), o Lietuvoje – labai atsiprašom, mums užtenka  etatinių  specialistų, patikimų, valdomų, nė neketinančių skristi į kosmosą.

Didžiuokitės, Sesės ir Broliai, savimi. Tačiau ypač didžiuokitės savo tauta, savo Tėvyne Lietuva. Lietuvos žemės syvai tūkstantmečiais išlaikė kovingais Lietuvos dvasios ir kardo karius. Didžiuokitės savo tauta, nepaniekindami  kitų. Visais istoriniais momentais tie kariai – Didvyriai ir Didmoterės – atsiliepė į patriotinio šauklio trimito garsus ir atsistojo ton vieton, kurią Tėvynės Pirštas nurodė. Tokiose istorinėse akimirkose nebuvo, ir šiandien neturėtų būti, kalbų apie “žmogaus teises”. Mūsų istorijoje pirmavo, ir toliau turėtų pirmauti, “PAREIGA TĖVYNEI”…Mūsų širdis ir dvasias mato kovose žuvusių lietuvių vėlės. Mūsų žodžius su mūsų darbais lygina mus stebintis jaunimas.

Pateikiau kelis sakinius iš V.Bražėno knygos “Priminimai bendražygiams”, padovanotos Kėdainių Šviesiajai gimnazijai (“Gimnasium Iliustre”), kurios moksleiviai labai susidomėję, šiltai sutiko garbųjį svečią, mielai su juo fotografavosi.  Bet ar galima šiais laikais prie jaunimo prileisti žmogų, kuris ragina didžiuotis savo tauta, savo Tėvyne ir pirmenybę teikia  ne žmogaus teisėms, o pareigai Tėvynei?!  Ar tik ne V.Bražėnas kaltas, kad į gatves išeina  vis daugiau jaunimo su Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus, Maironio, Valančiaus, Vytauto Didžiojo  atvaizdais, skanduodami Justino Marcinkevičiaus išmokytą žodį  Lie-tu-va?

Reikia užbarikaduoti Gedimino prospektą ir išimti iš bibliotekų  V.Bražėno knygas. Tačiau bėda ta, kad nemažai jo knygų išdalinta privatiems asmenims, mokyklų mokytojams, daug straipsnių paskelbta internete. Prof. O.Voverienė  papasakojo, kad V.Bražėno šimtmetį labai gražiai paminėjo būtent Tautinio jaunimo sąjunga. Dar vienas minėjimas įvyko Mokslų Akademijos bibliotekoje.

Tai ką vis dėlto V.Bražėnas kalbėjo Kėdainių Šviesiosios gimnazistams? Jis papasakojo, kaip 1974 m. Chicago Tribune, didžiulis laikraštis, paskelbė Stalino receptą, kaip galima sunaikinti tautą. Stalinas komunistams yra sakęs: norint sukurti pasaulinę valdžią, reikia naikinti patriotizmą, pasididžiavimą savo tauta. Jeigu mums pavyks sunaikinti bent vienos generacijos pasididžiavimą savo tauta, mes ją būsime nužudę. Paprastas receptas. Bet kardas dviašmenis. Pažvelkime į Stalino receptą iš kitos pusės – ir mes jau žinome, kaip galima išgelbėti tautą. Kelkime patriotizmą, pasididžiavimą savo tauta!. Galime būti pavyzdys kitoms Europos tautoms, Europa, savo ruožtu, gali būti pavyzdžiu kitų kontinentų tautoms. Mes turime misiją įkvėpti kitas tautas kovoti su tautų naikintojais. Kodėl mes? Todėl, kad nėra kitos tautos, kuri būtų buvusi taip trypiama, naikinama, kaip lietuvių tauta. Bet ji išliko! Nes turėjo giliai įleistas kario ir valstybės kūrėjo šaknis. Jūs esate deimantiniai vaikai, nes daimantai susidaro milžiniškoms jėgoms slegiant anglį, – Šviesiosios salėje-vidiniame kiemelyje kalbėjo V.Bražėnas.

Pateikiau ištraukėlę iš savo rašinio. Sunkiai vaikštantis senukas negailėjo nei laiko, nei jėgų – važinėjo po Lietuvos mokyklas ir demaskavo sveikų durnių pastangas naikinti patriotizmą, pasididžiavimą savo tauta, moksleivius vadino deimantiniais vaikais, nes puikiai matė, kokią įtaką jiems daro bulvarinė žiniasklaida, pagal Stalino receptą sukurpti istorijos ir literatūros vadovėliai.

Bijau, kad sveiki durniai , du dešimtmečius žaloję Lietuvą, ypač  jos jaunimą, padarę sunkiai bepataisomos žalos, į V.Bražėną atsigręš tik tada, kai jau bus sunku ką nors pakeisti. Jie labai panašūs į tuos, kurie daugiausia dėl durnumo važiavo parvežti Stalino saulės, o paskui, sugrįžę iš motinos Rusijos, toliau klimpo į savo niekšybes iki pat Atgimimo, iki šiol. Dabar jie rašo memuarus, bandydami  nusiplauti tautos kraują ir ašaras, klastodami istoriją, žalodami vaikų sielas.

Bet viltis miršta paskutinė. V.Bražėnas buvo optimistas. Nepraraskime vilties ir mes. Kova dar nebaigta, dar ne viskas prarasta. Antikomunisto ir antiglobalisto 100-mečio minėjime apie pavojus tautai, apie niekingą Vyriausybės Globalios Lietuvos programą, kuria siekiama, kad mes greičiau ištirptume, kalbėjo prof. Romualdas Grigas. Nė viena tauta nesielgia taip neatsakingai. Mes šiandien gyvename su iškrypusiu stuburu. Nuo Mindaugo laikų, deja, pasigendame reikiamo dėmesio etniniams lietuviams. V.Bražėnas tarsi koks apaštalas sugrįžo į Lietuvą ir bandė atverti mums akis, – kalbėjo R.Grigas, prieš tai įvertinęs jo asmenį ir visą jo raštiją.

Minėjime kalbėjęs pranciškonas kunigas Paulius Vaineikis žavėjosi V.Bražėno asmenybe, jo įžvalgomis apie pasaulį. Reikėtų Viliaus Bražėno gatvės Vilniuje, ir ne bet kokios, reikėtų regėti jį maldose, reikėtų mums, vyresniesiems, daryti didesnę įtaką jaunimui, kuris jau mūsų nepaiso, neklauso, elgiasi  rizikingai ir pavojingai, kaip mokė V.Bražėnas. Būkime su jais, skęstančius gelbėkime. Šioje salėje, deja, jaunų žmonių nėra, mes patys save agituojame. Daug sunkiau agituoti tuos, kurie tau priešiški, kurie tavęs nesupranta, iš tavęs pasišaipo, bet tik šitaip galime išlikti, išsaugoti savo tapatybę.

„Varpo” redaktorius Algimantas Zolubas V.Bražėną pavadino Kolumbu Lietuvai. Jis parodė mums dvi Amerikas – komunistinę ir demokratinę. Ir dvi mūsų išeivijos puses. Santara -Šviesa buvo veidu atsisukusi į Lietuvą, bet nugarą rodė Lietuvos nepriklausomybei. V.Bražėnas laikėsi kitokių nuostatų. Grįžęs į Lietuvą, jis skatino bendruomenių kūrimą, savivaldą. Vienu pirštu galima tik parodyti, dviem purštais net špygos neišlankstysi, o penki pirštai – jau kumštis. Reikia eiti į rinkimus ir atsivesti bent kelis abejinguosius, pasyviuosius, nes būtent jie, nebalsuojantieji, išrenka mums valdžią, kuri ir skandina Lietuvą. Priimkim V.Bražėno nuostatas ir su jomis eikim į priekį, – sakė A.Zolubas.

Minėjime dar kalbėjo Lietuvos Laisvės Kovotojų sąjungos pirmininkas Jonas Burokas, LPD pirmininkas Juozas Dingelis, Lietuvos moterų lygos vadovė prof. Ona Voverienė. Jos tekstą „Kryptingas žvilgsnis į Lietuvos ateitį”  paskelbsime vėliau.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.04.08

Aktualijos

Delfi 2013-03-10 paskelbė Artūro Zuoko rašinį „Vytautas Didysis LDK istorijos nekūrė šaukdamas „Viskas tik lietuviams“.

Politiniai neišmanėliai, panašūs į straipsnio autorių, nesuvokiantys kas yra lietuviai Lietuvoje, tačiau turintys galią leisti ar neleisti valstybinių švenčių proga patriotines eitynes, demonstruoja patį tikriausią absurdą, kelia piliečių pasipiktinimą, kursto ir provokuoja patriotinį jaunimą nepaklusti absurdiškiems sprendimams. Ir į absurdo spektakliuką dar įvelia, pasirodo, tiek pat, kaip ir meras, išmanančią policiją.

Continue reading „Lietuvos sostinės meras nežino, kas yra lietuviai?” →

Aktualijos

11. Grįžimas į Protėvių žemę

Maža to – mūsų dienomis, XXI a. tebesitęsia intensyvus žydų grįžimas į savo istorinę Tėvynę, kurioje dabar atkurta Izraelio valstybė. Kartoju, šiuo atveju tenka palikti nuošalyje politinius Izraelio valstybės egzistencijos aspektus, kurie dėl politikų bukumo, neapdairumo ir intrigų neretai įgauna Palestinos arabų naikinimo, persekiojimo ir žeminimo pobūdį, neminint nuolatinės žydų–arabų karo Artimuosiuose Rytuose grėsmės.

Šiuo atveju man svarbu ne sionizmo ideologija ir ne antisemitizmo apraiškos. Mane domina nesugriaunama žydų tautos ištikimybė savo biblinių protėvių žemei.

Continue reading „Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose ( V )” →

Aktualijos

8. Keistas negalavimas – nostalgija

Dar 1688 m. šveicarų medikas Johanesas Hoferis (Johannes Hofer) sukūrė terminą keistam negalavimui nusakyti: nostalgia (sen. gr. nostos – grįžimas į tėvynę ir algos – ilgesys, kančia). Ir šį terminą Europos medikai kelis šimtus metų (XVII–XIX a.) naudojo kaip mokslinę diagnozę keistai ligai nusakyti ir gydyti, grąžinant kenčiantį žmogų į jo tėvynę.

Įvairios tautos susikūrė savus terminus, prancūzai sako mal du pays (tėvynės liga), vokiečiai – Heimweh (tėvynės ilgesys), ispanai – el mal de corazón (širdies skausmas).

Continue reading „Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose ( IV )” →

g.visockas-portretas
Aktualijos

Karts nuo karto Vilniaus centre tenka sutikti buvusį Vilniaus universiteto dėstytoją, mums, žurnalistams, dėsčiusį senąją lietuvių literatūrą. Jo paskaitos buvo gilios, įsimintinos, prasmingos. Docento laipsnį turėjęs dėstytojas visomis išgalėmis stengėsi, jog mes, būsimieji korespondentai, publicistai, politikos apžvalgininkai, kaip galima giliau pažintume tokius nūnai primirštus rašytojus kaip Vaižgantas, Biliūnas ar Kudirka.

Jis skiepijo mintį, jog mūsų 18-ojo, 19-ojo ar 20-ojo amžiaus pradžios rašytojai nėra prastesni už ano meto prancūzų, vokiečių ar britų rašytojus. Tiesiog gausesnės, skaitlingesnės pasaulio tautos turėjo palankesnes sąlygas kurti. Joms nereikėjo skirti tiek daug jėgų priešinantis polonizacijai, germanizacijai ar rusifikacijai. Taigi dabar jos, nepatyrusios ilgalaikių kataklizmų, mums primeta savas madas. O tuo pačiu – slapčia skiepija nepilnavertiškumo kompleksą. Esą lietuviškasis literatūrinis aruodas – skylėtas, seklus, mažiau imponuojantis.

Continue reading „Salotų valgymas nėra valstybės interesų gynimas” →

patackas_algirdas
Aktualijos

Jūs, jauni lietuviai iš viso pasaulio, atvykote į Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimą netoli Prienų, norėdami pabūti drauge, atgaivinti lietuviškas savo šaknis, susipažinti su nūdienos Lietuva.

Tačiau tikros, pilnakraujės Lietuvos jūs neišvysite.

Jūs sužinosite, kad Vilnius – jau beveik Amsterdamas, kur švyti vaivorykštinės vėliavos, klesti striptizo klubai, lošimo namai, o protus valdo laisvosios rinkos pranašai ir supermarketų magnatai.

Per koncertus neišgirsite nei sutartinių, nei Aistės Smilgevičiūtės dainų apie partizanus, nei patriotiškujų Thundertales‘ų – vietoj to galėsite pasimokyti show dance, dalyvauti „Kouk sun do užsiėmimuose su Koh Nam Jun (Pietų Korėja)“ ar pasigaminti „lietuviškų patiekalų su čiop čiop“…

Continue reading „Tikros Lietuvos jūs nematysite” →

dirgela_asmenine
Aktualijos

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia žurnalisto Gintaro Visocko interviu su rašytoju Petru Dirgėla, darytu 1990-ųjų metų vasario mėnesį.

Tiksliau tariant, interviu "Ne wienas szmogus teneischeik pra wartus sawa namu…” buvo paskelbtas tuometiniame “Literatūros ir meno” savaitraštyje.

Tiksli paskelbimo data: 1990-ųjų vasario 10-oji diena. Iki Kovo 11-osios Akto paskelbimo tebuvo likęs vos vienas mėnuo. Pokalbis parengtas P.Dirgėlos istorinio romano “Joldijos jūra” pagrindu.

Continue reading „“Ne wienas szmogus teneischeik pra wartus sawa namu…”” →

zigmas_zinkevicius
Aktualijos

Tikėjausi, kad prezidentas Adamkus nepasiduos kosmopolitų spaudimui

Puolimas prieš mane labai sustiprėjo nuo 1998 m. pradžios, galbūt ryšium su politinio aktyvumo padidėjimu renkant naująjį prezidentą. Kaip ir anksčiau, buvau kaltinamas visomis galimomis ir negalimomis “nuodėmėmis”, tik intensyviau ir pikčiau.

Įnirtėjant išpuoliams prieš mane, stichiškai atsirado ir gynyba. Tauta priešinosi kosmopolitizmui. Gavau daugybę laiškų, pritariančių mano siekiams ir raginančių nenuleisti rankų, dar atkakliau dirbti. Rašė nepažįstami žmonės iš įvairių Lietuvos miestų, net iš nedidelių miestelių, taip pat iš užsienio.

Continue reading „Prie Lituanistikos židinio ( 8 )” →

zigmas_zinkevicius
Aktualijos

Kuolio ir jo grupuotės puolimai prieš mane, sinchronizuoti su lenkų ekstremistų puolimais, gerokai trukdė Pietryčių Lietuvos švietimo tvarkymą, tuo pačiu padėjo lenkų ekstremistams.

Mane stebino tai, kad šmeižikišką akciją prieš Ministeriją iš pat pradžių rėmė Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Žibartas Jackūnas, mėgęs kalbėti viso Komiteto vardu (plg. Dialoge, 1997 08 29 apžvalginio straipsnio antraštę “Išryškėjo skiringos Seimo komiteto ir ministerijos nuostatos”), nors anaiptol ne visi to Komiteto nariai Jackūną palaikė ir manė būtent taip, kaip jis, pvz., rašytojas Jonas Avyžius, Romualda Hofertienė ir ypač Kultūros pakomitečio pirmininkas Zigmas Pocius, labai blaivaus proto, visuomet mane rėmęs.

Continue reading „Prie Lituanistikos židinio ( 6 )” →

zigmas_zinkevicius
Aktualijos

Mūsų švietimo reformos strategai nuėjo kosmopolitizmo keliu. Pradžią padarė Darius Kuolys

Šioje ištraukoje buvęs švietimo ir mokslo ministras atskleidžia priežastis, lėmusias tautiškumo susilpnėjimą, o dalies jaunimo ir visišką praradimą. Įvardina kai kuriuos to meto politikus ir švietimo ideologus, tyčia ir netyčia labai pakenkusius lietuvių tautai. Tik kai kuriuos. Reikia tikėtis, kas nors kada nors parašys išsamią studiją su visų tautiškumo ir patriotiškumo niekintojų ir naikintojų pavardėmis, ypač tų, kurie dabar tarsi atsisuko patys prieš save ir bando paslėpti padarytas klaidas ir jų pasekmes.

Praradimai milžiniški ir vargu ar pataisomi. Tad juo didesnė kaltė tų, kurie visokiais būdais trukdė ugdyti “sąmoningus valstybės piliečius, gimtojo krašto patriotus”.

Continue reading „Prie Lituanistikos židinio (4)” →

zigmas_zinkevicius
Aktualijos

Lenkų veikėjai rėmė LDDP atėjimą į valdžią. Šie atsidėkodami paliko Pietryčių Lietuvoje vietinei lenkiškai valdžiai veikimo laisvę.

Nelengvai sekėsi išjudinti Kultūros ministeriją, bet pagaliau ir ji prisidėjo su savo kultūrinėmis programomis, skirtomis Pietryčių Lietuvai. Viename kitame jų renginyje teko dalyvauti.

Taigi lietuviško švietimo srityje Pietryčių Lietuvoje pavyko nemaža nuveikti. Šiame darbų bare įvyko lūžis. Svarbiausia, pasikeitė vietos gyventojų požiūris į lietuvišką švietimą. Įsigijome jų pasitikėjimą. Tėvai nebebijojo leisti vaikų į lietuviškas mokyklas, nes matė, kad Vyriausybė tomis mokyklomis rūpinasi, kad jos nebus uždarytos ir vaikams nereikės grįžti į lenkiškas mokyklas, ko jie labiausiai bijojo, nes tuo atveju juos kiti vaikai badytų pirštais: štai ką “litvinai” jums padarė!

Continue reading „Prie Lituanistikos židinio ( 3 )” →