latvių kalba

Politinės intrigosSkaitomiausios

Arvydas Valionis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

… vėl paslydo koja. Nuo kūlgrindos akmens. Iki juosmens panyrau į dumblą. Kranto nematyti. Vien liulanti bekraštė pelkė. Priešaky tarp baltų lelijų plūduriuoja pušelės it japoniški bonsai. Už nugaros alasas – vejasi griausmingai šaukdamas Laisvės partijos aktyvas, kodėl aš nepritariau vieno jų nario nuomonei, jog covid epidemija yra tarptautinės medikų mafijos afera, kodėl aš turėjau kitą nuomonę apie LGBT ir apie tai slapta pasikalbėjęs su socialdemokratu neva praradau savo partinę nekaltybę. Švininis vanduo, glitūs akmenys. Vėl išpylė karštis – jau trisdešimt devyni. Nejau covid? Dar dar iš paskutinių jėgų – tolumoje, regis, žalsvas krantas. Išlipęs atsisėdu ant akmens. Toli toli triukšmingai klega Seimo opozicijos eisena, tarsi M. K. Čiurlionio „Laidotuvių“ ciklo kopija. Opozicionieriai slinko lėtai, nes jų partinis reitingas buvo labai žemas – jokios galimybės patekti į Seimą per būsimus rinkimus.

O per kūną keliauja tai karštis, tai šaltis. Prakaitas žliaugia krūtine. Staiga imu prarasti nuovoką – kaktoje atsiveria trečioji akis ir ima nurodinėti: kvailumas – ne kvailio, o protingojo problema… emocijas fiksuok ant popieriaus iškart, kol įkvėpimas ieško tikrų žodžių… prisimink U. Eco ištarmę: „Atmintis  –  mūsų siela. Praradę atmintį prarandame sielą.“… įsidėmėk – mūsų gyvenimas pilnas absurdo, šis prasideda nuo juokingai mažų dalykėlių, o per durnumą jis materializuojasi į beveik neišsprendžiamą problemą… atsimink – masėms labai patinka vidutinio proto balsai… vadovaukis Merfiu – vaizduotė svarbesnė už protą… įsimink, kad asilas nesupranta ne tik lotynų, pagal Platoną, bet ir lietuvių kalbos…                             

Kalba, Tauta, Tėvynė – svarbiausi žodžiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Slogus sapnas pabudusį Gūtenmorgeną negreit sugrąžino į virusais knibždančią epidemiologinę ir politinę kasdienybę. Sukrėstas Gūtenmorgenas nepatikėjo apie jį užvaldžiusį trimatį regėjimą (politinį, socialinį, kultūrinį). Jo dvasinę būseną stiprino ištikimoji mokyklos metais įsisąmoninta mintis: gyvendamas naudokis neribotomis mąstymo ir įžvalgų galimybėmis. Kaip ir tas žavus A. Camus pastebėjimas „Didžios mintys ateina į pasaulį balandžių kojytėmis“. Gūtenmorgeną užvaldė neįtikėtinas kūrybinis įkvėpimas: rašysiu esė, interviu, dienoraščio knygą, kuri preliminariai vadinsis „Pyst! – ir aš Lietuvoje“. Mus, latvius, visad domino unikalūs lietuviški mąstymo, kultūros paveldo, politikos objektai ir subjektai. Pavyzdžiui, kaip lietuviai keturis dešimtmečius statė nacionalinį stadioną, kaip dešimt metų teismai jį griovė, kol nugriovė, ir vėl sostinės savivaldybė traukia statybos dainelę iš pradžių. Aš dar neįminiau lietuviškojo futbolo koncepcijos mįslės,  kaip galima laimėti rungtynes nė karto nesmūgiavus į varžovų vartus.

Gūtenmorgenas prisiekė pagal R. Barthesą – nebus „teksto be laiko žymės“, tad iš pradžių tobulinsiu lietuvių kalbos žinias.

Gūtenmorgenas dar nepamiršo vakarykščių pergalingų „Lietkabelio“ krepšinio rungtynių. Jį tiesiog suglumino užrašas ant krepšininkų marškinėlių PANEVEZYS, net ir patys krepšininkai, pasivadinę kažkokiais maldunais, lipkeviciais, griciunais… Važiuodamas iš Rygos į Vilnių, jis visad pravažiuoja pro Panevėžį. Jam net toptelėjo mintis, jog šia internetiška lietuviška prokalbe norima suklaidinti užsieniečius krepšininkus ir jų trenerius, kad šie ilgai ieškotų tokio miesto Lietuvoje su mažai žinomais krepšininkais, kuriems lietuviškąją tapatybę atėmė sportinė apranga. O gal toks klaidinantis manevras padėjo Panevėžio krepšinio komandai laimėti tarptautines rungtynes. Rungtynes dažnai palydi tokie sporto komentatorių tekstai: suvertė į krepšį 71 tašką, pralaimėję nori atkeršyti, sutrypė „Maccabi“ krepšininkus, o NBA rungtynėse komanda sukratė 151 tašką …

Katedros aikštė. Krepšinio turnyras. Slaptai.lt

Krepšinis, ta liguista lietuviškoji sporto religija, įdomi savo požiūriu į mus, latvius. Štai mūsų garsusis NBA krepšininkas Porziņģis lietuviškai, pagal baltiškąja tikrinių vardų rašybą, turėtų būti Puorzingis, o delfis jį pravardžiuoja – Porzingis, Porzingis, Porzingis… Susidariau nuomonę, kad lietuviškasis portalas mūsiškių pavardes verčia… iš anglų kalbos. Girdėjau, kaip vienos komercinės televizijos sporto komentatorius Krūminį per visas rungtynes neperstodamas vadino Krūminšu. Netgi kompozitorių Raimondą Paulą Lietuvoje kartais ima ir pavadina Paulsu.

Iškilmingai/skandalingai Kaune buvo atidarytas DARIAUS IR GIRĖNO STADIONAS. Džiaugiuosi, kad buvau pamalonintas latviškojo Delfi, kuris taisyklingai užrašė  šio stadiono tikrąjį (koks ir turėtų būti) pavadinimą: S. Dariaus ir S. Girėno stadionas. Man dingojasi, kad toks stadiono pavadinimas yra grynų gryniausias sovietinis šleifas, kuomet buvo stengiamasi nuasmeninti iškiliuosius lietuvių tautos žmones. Panašiai sovietmety, 1984 metais, pietvakarių Pamyre buvo įvardyta Dariaus ir Girėno viršukalnė, Vilniuje taip iškreiptai pavadinta link oro uosto vedanti gatvė. Šiandien netgi Respublikos Prezidentas teikia Dariaus ir Girėno medalį su lakūnų portretais, bet lakūnai medalio averse yra bevardžiai. Tarsi jie būtų iš Gedimino ar Vytauto laikų.

Valstybinė lietuvių kalbos komisija pritartų preciziškai tinkamai S. Dariaus ir S. Girėno rašybai, tačiau… „pavadinimą laiko tinkamu, nepeiktinu“. Štai kokia gyvybinga ir nepeiktina sovietmečiu iškreipta kalbinė informacija apie šiuos du iškilius lakūnus, kurių skrydį per Atlantą minėsime valstybiniu lygmeniu. Beje, kauniečiai Nepriklausomybės metais  įkūrė Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnaziją. Mat, švietimo darbuotojai yra kur kas raštingesni už sporto funkcionierius, savivaldybės klerkus.

Nekantraudamas laukiu Konstitucinio teismo verdikto dėl „trijų raidžių“ įstatymo, kuriuo Seimas pažemino Valstybinę lietuvių kalbos komisiją. Šis politinis kalbos sistemos pritempimas prie lenkų kalbos paniekino fundamentaliąją  ilgaamžę baltų kalbų prigimtį. Sužinojau, kad tai labai suglumino Kauno Vytauto Didžiojo universiteto docentą dr. Stefano M. Lanzą: „Nelieskite lietuvių kalbos. Išsilaikė gražiai netgi per okupacijos metus“… Politikams „kalbininkams“ jis primena: „tai ne tik nepagarba savo protėviams, bet ir atsainus požiūris į savo turtą.“  Vadinasi, į didžiausią konstitucinę vertybę – kalbą.

Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė

Pritariu S. M. Lanzai, kad lietuviai praranda priegaidžių nuovoką, nebemoka kirčiuoti. Tiesiog gėda klausytis seimūnų apie jų darbą komytetuose, parlaamente ginant saavininkų teises… Kaip ir Nacionalinis transliuotojas maistą visad pristato su tarp dantų grikšinčiais ingredientais…

Skaitydamas e. erdvėje  lietuviškų žodžių rašybą reklaminiuose skelbimuose – būnu visiškai pasimetęs. Nebesuprantu, kodėl veiksmažodį, prieveiksmį, būdvardį, net ir jungtuką, dizaineriai rašo didžiąja raide. Gal pagal šią reklamos tradiciją „Kalbėkime Angliškai“…

Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visa, kaip ir gyvoji gamta, turi tendenciją augti, didėti. Mažytis mažmožis per daugelį metų išauga, sustiprėja ir tampa velniškai rimta, kartais jau nebeišsprendžiama problema, tada imama skeryčiotis: nėra finansų, neturime specialistų… O kai kalba pakrypsta apie kalbą, ekonomikos ir inovacijų ministrė liepia „nemesti pinigų bet kur“. Užsispyrė ir jau metus įšaldė Europos Sąjungos lėšas skaitmeninei erdvei sulietuvinti. Balandžio 21-ąją Nacionalinis susivienijimas žada rinktis prie ministerijos ir ištarti ministrei „Ne“ dėl lietuvių kalbos niekinimo.

Žinau, kad po tokių atsivėrimų vėl sulauksiu piktų, net grasinančių komentarų: ko aš, ne lietuvis, kišuosi į lietuviškus reikalus. Gindamas savo nuomonę ar įžvalgą, pasitikėsiu savo biografu, dviejų knygų apie mane autoriumi, Baltijos Asamblėjos premijos laureatu Mariu Bėrziniu, ir  vadovausiuosi Diogeno Laertiečio išmintimi: jei koks asilas įspirtų, nejaugi duočiau jį į teismą. Bet dėl kaimynų kalbos– neliksiu abejingas.

Esu laimingas pirmomis įžvalgomis politikos srityje. Pavyzdžiui, kaip 2022 metais prasiplėtė Lietuvos demokratija: valstybei vadovavo du Ministrai Pirmininkai ir trys Krašto apsaugos ministrai… Tikiu, šiais metais mano pastebėjimų ir būsenų lauką paveiks slinktys link naujų įžvalgos dimensijų. Ypač po rytdienos susibūrimo prie Ekonomikos ir inovacijų ministerijos.

2023.04.20; 13:30

Trumposios naujienos

Latvijos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ryga, rugsėjo 29 d. (dpa-ELTA). Iki 2025 metų latvių kalba Latvijos darželiuose ir mokyklose palaipsniui taps vienintele mokomąja kalba. Parlamentas Rygoje ketvirtadienį pritarė vyriausybės pateiktoms švietimo įstatymo pataisoms. Šis perėjimas šalyje, kurioje gyvena didelė rusų mažuma, bus pradėtas nuo kitų mokslo metų.
 
Daug metų diskutuojama reforma ne kartą kėlė rusų mažumos, kuri sudaro daugiau kaip trečdalį iš dviejų milijonų Latvijos gyventojų, atstovų protestus. Remiantis nauja tvarka, nuo 2023 metų rugsėjo 1 dienos 1, 4, ir 7 klasėse mokomoji kalba galės būti tik latvių. Po metų tai galios ir 2, 5 bei 8 klasėms. Perėjimas prie latvių kalbos 3, 6 ir 9 klasėse įvyks nuo naujų mokslo metų 2025-aisiais.
 
Įstatymas galios ir valstybinėms, ir privačioms ugdymo įstaigoms. Ir profesinio mokymo įstaigose ateityje galės būti mokoma tik oficialiomis Europos Sąjungos (ES) kalbomis.
 
Rusų mažumos atstovams Latvijoje yra specialios mokyklos, kuriose iki šiol kai kurie dalykai  mokomi rusų kalba. To ateityje nebus. Vietoj to mažumų kalbos ir kultūros istorijos bus mokoma pagal užklasinio ugdymo programas.
 
Latvių kalba yra vienintelė valstybinė kalba su Rusija besiribojančioje šalyje, kuri po Antrojo pasaulinio karo iki 1991 metų ne savo noru buvo Sovietų Sąjungos dalis.
 
Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2022.09.30; 07:00
AktualijosSkaitomiausios

Julius Panka, šio komentaro autorius

Prieš savaitę Latvija šventė savo 99-ąsias gimimo metines, būtent 1918 metų lapkričio 18-ą dieną pasaulį išvydo nauja šalis – Latvijos Respublika.

Jos vyresnei sesei Lietuvai tada jau buvo mažiausiai 900 metų daugiau. Todėl kai latviai vienas kitą sveikina su valstybės gimtadieniu, tai skamba visiškai suprantamai, tačiau, kai kartais koks nelabai išsilavinęs lietuvis bando kalbėti apie tai, kad vasario 16-oji – Lietuvos gimtadienis, darosi ne tik liūdna, bet ir labai keista.

1918 metų vasario 16-ąją Lietuva dar kartą išgyveno atgimimą ir tam tikrą transformaciją, kažkada buvus karalyste, vėliau kunigaikštyste, dabar tapo respublika. Tačiau šis straipsnis ne apie Lietuvą, o daugiau apie Latviją ir jos naująją švietimo reformą. Kad ir kaip keistai skambėtų, bet Lietuvai yra labai daug ko pasimokyti iš savo beveik tūkstantmečiu jaunesnės sesutės. Bet apie viską iš eilės.

Tautinis klausimas Latvijoje yra kaip labai aštrus kirvis, stipriai skaldantis visuomenę. Dėl įvairių subjektyvių ir objektyvių priežasčių Latvija labiausiai nukentėjo nuo kolonizacijos Sovietų sąjungos okupacijos laikotarpiu. Nepriklausomybę 1991 metais latvių tauta pasitiko būdama vos ne mažuma savo pačių žemėje. 1990 metais Latvijoje buvo latvių tik 52 procentai, tai reiškia, kad 48 procentus šalies gyventojų sudarė kitataučiai, dauguma iš kurių buvo atvykę kaip kolonistai ir ekonominiai migrantai per paskutinius 50 metų. Latvijos sostinėje Rygoje 1990 metais latvių gyveno tik kiek daugiau nei trečdalis – 36 procentai.

Savaime aišku, tokios proporcijos ne tik kad netenkino latvių, bet tai tiesiog grėsė tautos išnykimu. Todėl iš karto po sovietinės kariuomenės išvedimo Latvijos visuomenėje prasidėjo aštri ir gyva diskusija apie tautinių mažumų mokyklas ir jų ateitį. Labai po truputį nuo kalbų buvo pereita prie darbų. 2004 metais buvo pradėta švietimo reforma, kuri sulaukė milžiniško pasipriešinimo iš kolonistų ir jų palikuonių bendruomenės, aišku, alyvos į ugnį įpilti neužmiršdavo ir Rusijos valdžia bei žiniasklaida. Tačiau kad ir koks didelis buvo priešinimasis, latviai savo pasiekė – tautinių mažumų mokyklose 10-12 klasėse ne mažiau nei 60 dalykų buvo pradėta dėstyti latvių kalba.

Atrask Latviją. Slaptai.lt nuotr.

Šių metų rudenį po ilgų ginčų ir diskusijų Latvijos valdančioji koalicija pagaliau susitarė dėl to, kad nuo 2020/2021 mokslo metų Latvijos mokyklose vyresnėms klasėms visi dalykai bus dėstomi tik valstybine latvių kalba, kitaip tariant, pradedamas galutinai naikinti senas sovietmečio rudimentas – tautinių mažumų mokyklos. Tiesa, tautinės bendrijos nuo to niekaip nenukentės, tėvų pageidavimu tose vietose, kur kompaktiškai gyvena kuri nors tautinė bendrija, mokiniai galės rinktis papildomas savo gimtosios kalbos pamokas. Kitaip tariant eilinėje Rygos mokykloje vyresnėms klasėms visi dalykai bus dėstomi latviškai, bet jei tėveliai pageidaus, kaip pasirenkamas dalykas mokykloje bus dėstoma ir rusų, lenkų, lietuvių ar kitos tautinės bendrijos kalbos pamokos.

Latvijos Švietimo ir mokslo ministerijos paruoštame projekte dėl tautinių bendrijų reformos siūloma, kad perėjimas prie visų dalykų dėstymo valstybine kalba vyktų etapais. Pirmasis etapas prasidės jau 2018 metais, jo metu bus atsisakyta naudoti tautinių bendrijų kalbas valstybinių egzaminų metu. Antrasis etapas vyks 2018 – 2019 mokslo metais, jo tikslas – pakeisti pagrindinės mokyklos mokymo modelį taip, kad baigdamas devintą klasę moksleivis ne mažiau 80 procentų dalykų mokytųsi valstybine kalba.

9-oje klasėje vykdomuose egzaminuose jau nuo 2019 metų taip pat teks atsakinėti tik latvių kalba. Trečiasis, paskutinis reformos etapas numatytas 2019-2020 mokslo metais, kai visi dalykai vyresnėse klasėse bus dėstomi tik latviškai. Reforma taip pat bus vykdoma ir ikimokyklinėse institucijose, jau nuo ateinančių mokslo metų vaikų darželiuose, kur ugdymas vyksta tautinių bendrijų kalbomis, bus įvesta intensyvaus latvių kalbos mokymo programa.

Tiek 2004-ųjų, tiek 2017-ųjų reformos pagrindinis vykdytojas Latvijos Švietimo ministras Karlis Šadurskis, šiuo metu priklausantis Latvijos liberalus atstovaujančiai ir milžinišką politinę krizę išgyvenančiai partijai „Vienybė“ (Vienotība). Nors ši partija šioje valdančiojoje koalicijoje yra didžiausia, tačiau pagal populiarumo tarp rinkėjų apklausas balansuoja ant patekimo į parlamentą kitais metais vykstančiuose rinkimuose.

Kai kurie politikos apžvalgininkai įžvelgia ryšį tarp šios reformos spartinimo ir partijos populiarumo kritimo. Tokiu būdu „Vienybė“ galėtų atsiriekti kažkurią dalį tautininkų partijos „Nacionalinis susivienijimas“ (Nacionālāapvienība) balsų. Pastaroji partija jau beveik dešimtmetį kalba apie radikalesnę tautinių bendrijų mokyklų reformą.

Partijos lyderis Raivis Dzintaras dar 2009 metais siūlė reformą pradėti nuo darželių: iš anksto sutartą datą panaikinant visus tautinių bendrijų kalbomis ugdymo paslaugas teikiančius darželius ir pereinant prie ikimokyklinukų ugdymo valstybine latvių kalba. Iš karto po darželių turėjo ateiti laikas mokykloms, pradedant ilgalaikę, 12 metų turėjusią tęstis reformą. Reformos esmė daug paprastesnė ir aiškesnė nei Karlio Šadurskio procentų kilnojimas, didinant valstybinės kalbos įtaką tautinių bendrijų mokymosi įstaigose.

Latvijas_herbas
Latvijos herbas

„Nacionalinis susivienijimas“ siūlė kiekvienais metais panaikinti po vieną tautinės mažumos mokyklos klasę, pradedant nuo pirmokų. Pavyzdžiui, nuo pasirinktų mokslo metų tautinių bendrijų mokyklose pirmoji klasė būtų formuojama tik kaip dėstoma valstybine kalba, nuo kitų metų vėl ir taip per 12 metų natūraliai išstumiant po vieną ne valstybine kalba dėstomą klasę, kol galų gale pirmą kartą visose mokyklose mokslus baigs karta, kurios visi atstovai išsilavinimą bus įgiję latviškai.

Ši reforma greičiausiai nesulaukė palaikymo iš koalicijos partnerių dėl savo konkretumo ir neatšaukiamumo. Juk jei dalini skirtingomis kalbomis dėstomus dalykus procentais į vieną pusę, pasikeitus valdžiai tuos procentus gali perdėlioti į kitą pusę, o moksleiviui, kuris, nors ir būdamas tautinės bendrijos atstovas, nuo pirmos klasės mokosi visų dalykų tik valstybine kalba, taiga jam būtų daug sunkiau pereiti prie mokymosi kita kalba, jau nekalbant apie mokytojus, kurių daliai tai būtų net neįmanoma dėl to, kad jie patys nebūtinai mokės tautinės bendrijos kalbą. Kitas dalykas, taip būtų panaikintos atskiros mokyklos ir tiek mokyklos, tiek klasės būtų mišrios tautiniu pagrindu, bet su vienoda dėstomąja kalba.

Visuomenė į naująją reformą reaguoja labai panašiai kaip ir 2004 metais, apklausos rodo, kad daugiau kaip 60 procentų gyventojų palaiko reformos idėją, o maždaug 35 procentai jai nepritaria. Šie skaičiai maždaug atitinka dabartines latvių ir kitataučių, gyvenančių Latvijoje, proporcijas.

2003 metais aktyviai kišantis Maskvos atstovams buvo sukurta visuomeninė organizacija „Rusiškų mokyklų gynimo štabas“, kuri per porą savo veikimo metų surengė daugiau kaip 200 piketų prieš švietimo reformą. Didžiausioje protesto akcijoje dalyvavo apie 30 tūkstančių žmonių, o tai vienas didžiausių protestuojančių žmonių susibūrimas per visą atkurtos Latvijos valstybės istorija. Buvo organizuojamos bado akcijos, rašomi pikti straipsniai, apibendrinant galima pasakyti, kad buvo mobilizuotos visos jėgos, kad sutrukdytų reformą, bet tai neišdegė.

Šiuo metu tie patys kolonistų lyderiai vėl bando įsiūbuoti politinę valtį, bet kol kas sunku pasakyti, ar jiems tai pavyks, nes įvyko keletas negausių protestų, kuriuose aiškiai matėsi „etatiniai“ protestuotojai, kuriems renginio pradžioje įbrukamas į rankas plakatas, o pasibaigus akcijai atseikėjami komisiniai.

Tačiau jau dabar politologai pastebi, kad situacija pasikeitusi, nes pati vadinamųjų rusakalbių bendruomenė yra susiskaldžiusi, dalis jų net išreiškia palaikymą reformai suprasdami, kad vaikai, baigę mokyklą, kurios vyresnėse klasėse dėstoma tik latvių kalba, bus labiau paklausūs darbo rinkoje.

Panašu, kad jei 2004 metais, nežiūrint milžiniško pasipriešinimo, reforma pavyko, tuo labiau ji turėtų pavykti ir 2017 metais. Ypač dėl to, kad esant padidėjusiai Rusijos agresijai yra labiau susitelkusi latvių tauta, o Vakarų šalys irgi neturėtų kreipti dėmesio į visokių Kremliaus išlaikomų „žmogaus teisių ekspertų“ pareiškimus. 

Latvijos vėliavos

Tuo labiau, kad paskutiniu metu Latvijos vyriausybė išmetė dar vieną kozirį dėl reformos reikalingumo. Švietimo ir mokslo ministras pareiškė, kad reforma padės sutaupyti kelias dešimtis milijonų eurų, o premjeras viešai pažadėjo, kad šie pinigai bus skirti mokytojų atlyginimams kelti.

Baigiant šį straipsnį norėtųsi retoriškai paklausti – kada Lietuva turės tokią valdžią, kuri bent pradėtų rimtai kalbėti apie tautinių bendrijų mokyklų, kaip atgyvenusio sovietinio balasto ir nelojalumo židinių, atsisakymą? Pažvelgus į savęs negerbiantį Seimą, kuriame puikiai jaučiasi antivalstybiškai nusiteikusios „Lenkų rinkimų akcijos“ nariai, o jų atstovė net vadovauja Etikos ir procedūrų komisijai, atsakymas peršasi pats – dar negreitai.

Nieko, palauksim, tikiuosi, jei ne mes, tai mūsų vaikai ir anūkai sulauks tos dienos. Juk tam, kad visi Lietuvos piliečiai būtų lojali ir vieninga bendruomenė, jų negalima skaldyti nuo darželio gimtosios kalbos pagrindu. Lietuva yra viena, valstybinė kalba irgi viena, supraskime, kad valstybinėse švietimo įstaigose (apie privačias galima diskutuoti atskirai) ugdymas privalo vykti irgi viena – lietuvių kalba.

2017.11.24; 05:23

AktualijosSkaitomiausios

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atėjęs iš Rytų priežodis šunys loja, o karavanas eina taikytinas tik tuomet, kai karavanas ir šunys tikri. Tačiau dažnai priežodis pavartojamas ir tuomet, kai karavanu apsišaukia keli kupranugariai, o šunimis laikomi jų varovai ar net šeimininkai.

Ir jau visiškai nepriimtina kai tikri darbiniai drambliai įsijaučia karavanu esą, o darbdavius šunimis laiko. 

Prieš kiekvienus Seimo ar vietos savivaldos rinkimus stebime viešus spektaklius – vienašales derybas darbinio dramblio vietai užimti; derybose viena pusės duoda tik pažadus, kita – vietai užimti savo balsą. Kadangi pažadai negrindžiami jokiomis garantijomis, derybos tampa vienašalėmis, tapę darbiniais drambliais, jie ambicingai apsišaukia karavanu, darbdavių reikalavimų nebepaiso.

Beveik trijų dešimtmečių patirtis liudija mūsų demokratijos ydas ir grimasas, kuomet darbiniai drambliai imasi savo šeimininkus valdyti.

Blogiausia tai, kad tie drambliai kėsinasi ne jų straubliams tinkamus reikalus tvarkyti, o pastaruoju metu panūdo Lietuvos porceliano lentyną darkyti. 

Mitingas, kurio dalyviai reikalauja ginti lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Politikams tolima, specifinio išmanymo reikalaujanti lietuvių kalbos ir jos rašybos sistema Seime atsidūrė ant politinio prekystalio. Neva mainais kelių lenkų tuščias ambicijas tenkindamas apsišaukėlis karavanas, pagerins Lietuvos santykius su kaimynine Lenkija. Į politinį turgelį, proteguodami lietuvių kalbos darkymą, įsitraukė Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis (kas per laikai, kas per papročiai!).

Septynios dešimtys mūsų išrinktųjų į Seimą, regis, vadovaujami TS-LKD buvusio ir esamo pirmininkų, 2017 m. balandžio 4 d. Lietuvos Respublikos Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose pasirašė lenkų ambicijas tenkinantį įstatymo projektą. Numatytas balsavimas.

Apie lietuvių kalbai iškilusius pavojus pasakoja kalbininkas Kazimieras Garšva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Štai tie pažadukai, kurie, padėję rankas ant LR Konstitucijos, prisiekė jos laikytis, tačiau po keturių mėnesių pasišovė priesaiką sulaužyti: Gabrielius Landsbergis, Mykolas Majauskas, Emanuelis Zingeris, Mantas Adomėnas, Monika Navickienė, Julius Sabatauskas, Dovilė Šakalienė, Rasa Juknevičienė, Edmundas Pupinis, Ingrida Šimonytė, Andrius Kubilius, Kęstutis Glaveckas, Virgilijus Alekna, Eugenijus Gentvilas, Vytautas Kernagis, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Aušrinė Armonaitė, Arūnas Gelūnas, Gintaras Vaičekauskas, Antanas Matulas, Juozas Olekas, Tadas Langaitis, Mindaugas Bastys, Gediminas Kirkilas, Gintarė Skaistė, Dainius Kreivys, Sergejus Jovaiša, Simonas Gentvilas, Jonas Varkalys, Algirdas Butkevičius, Žygimantas Pavilionis, Vitalijus Gailius, Linas Balsys, Aušra Maldeikienė, Algimantas Salamakinas, Algirdas Sysas, Jonas Liesys, Andrius Palionis, Rimantė Šalaševičiūtė, Raminta Popovienė, Rimantas Sinkevičius, Antanas Vinkus, Kęstutis Masiulis, Valentinas Bukauskas, Kazys Starkevičius, Irena Degutienė, Saulius Skvernelis, Virginijus Sinkevičius, Dainius Gaižauskas, Stasys Jakeliūnas, Virgilijus Poderys, Vytautas Bakas, Guoda Burokienė, Mindaugas Puidokas, Zenonas Streikus, Virginija Vingrienė, Valerijus Simulik, Robertas Šarknickas, Vida Ačienė, Tomas Tomilinas, Raimundas Martinėlis, Gediminas Vasiliauskas, Rūta Miliūtė, Justas Džiugelis, Bronislovas Matelis, Arvydas Nekrošius, Kęstutis Smirnovas, Aurelijus Veryga, Bronius Markauskas. (Pavardės viešinamos specialiai, nes jų gal prisireiks prieš būsimus rinkimus į Seimą).

Kunigas Robertas Grigas – tarp tų, kurie reikalauja nedarkyti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ar turi teisę šie seimūnai vadintis karavanu, o 70 tūkstančių pasirašiusiųjų peticiją dėl lietuvių kalbos išsaugojimo laikyti lojančiais šunyčiais? Ar gali piliečių samdiniai-seimūnai tapti darbdaviu-šeimininku ir veikti pagal savo valią?

Į šiuos klausimus atsakė neigiamai rugsėjo 22 d., Baltų vienybės dieną, Lietuvos Mokslų akademijos Didžiojoje salėje, Lietuvos piliečių iniciatyvinė grupės „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“ surengta konferenciją-pasitarimas „Apginkime baltų kalbas“ ir mitingas „Už baltų tautų vienybę ir valstybinės lietuvių kalbos išsaugojimą“ prie V. Kudirkos paminklo.

Konferencija-pasitarimas parodė, kad minėtas 70-tukas drauge su Skverneliu ir Pranckiečiu nėra karavanas, o tariami šunys yra Tautos balsas. Todėl teįsidėmi kalbos darkymo iniciatoriai ir jų klapčiukai, kad už prekybą Tautos vertybėmis jie pelno nulaipinimą nuo patogių Seimo laktų ir nudaigojimą į politikos patvorį.

2017.09.29; 06:30

Aktualijos

Vytautas Sinica, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kalba, pasakyta 2017 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos mokslų akademijoje vykusioje konferencijoje „Ar apginsime baltų kalbas?“, kurios metu įsteigta TALKA kalbai ir tautai

Ką mes padarėme? Viena vertus, TALKA nepasiekė savo tikslo. Latviškas projektas nepriimtas, o antikonstituciniai kubilių ir kirkilų projektai niekur nedingo. Dar ir sulaukė premjero palaikymo.

Kita vertus, TALKA pasiekė labai daug. Įkvepiančiai daug! Kone pirmąkart po nepriklausomybės atkūrimo piliečiams pavyko pasinaudoti įstatymo iniciatyvos teise ir surinkti tuos 50 000 parašų. Bijodami nesėkmės, surinkome 70 000.

Kas rinko parašus, žino, koks velniškas tai darbas. Daug kam Lietuvoje, nukabinusiems nosis ir burbantiems virtuvėse, tai turėjo priminti ir priminė, kad piliečiai Lietuvoje dar kažką gali. Kai susiburia, kai išdrįsta, kai nelaukia, kad padarytų kiti. Tokiuose renginiuose kaip šis visada girdėdavau burbėjimą, kad reikia ne kalbėti, o daryti. „Ką daryti?“ – niekada nežinodavo. O TALKA šį tą padarė. Mažo ir kartu didelio.

Kodėl buvo pasirinkta kalba ir pasų klausimas? Juk dangus negriūtų įteisinus lenkiškus paso įrašus. Ir tikriausiai ne taip daug lenkakalbių tuos pasus išsiimtų. Kailį išvertę „ekspertai“ – visokie Valatkos ir Bumblauskai – mus taip ir ramina. Ar jums gaila? – klausia jie. Taip, mums gaila. Gaila, nes valstybinė lietuvių kalba yra visų pirma simbolis. Simbolis mūsų tautinės tapatybės – to, kas esame. Simbolis mūsų suverenumo – to, kad patys nustatome savo tvarką savo valstybėje. Simbolis mūsų savigarbos – to, kad niekas mums nediktuos, kaip turime gyventi.

Bet Seimas ir Vyriausybė antrą kadenciją bando apeiti Konstituciją, kad galėtume parduoti Lenkijai savo valstybinę kalbą. Pirma pasus, tada vietovardžius. Tuo pačiu parduoti istoriją, nes tai baltiški mūsų etninių žemių vietovardžiai ir lietuviškos lietuvių palikuonių pavardės. Jų paaukojimas niekada nepelnys mums jokios draugystės. Priešingai, atneš didžiulę Lenkijos panieką. Tai parodys, kad esame neverti savo valstybės, ką lenkai, beje, kartojo visą XX amžių. Tai privers mus pačius gėdytis savo valdžios. Jau privertė! Negalima to leisti.

Tačiau neįmanoma apginti kalbos, kai griūva visa kita. Signataras ir rezistentas Algirdas Endriukaitis neseniai apie TALKĄ pasakė: „jei liksi be galvos, nebesvarbu, ar ant galvos liks plaukai“. Tokia ir yra mūsų situacija. Šiuo atveju kalba yra mūsų plaukai. Bet suverenumas yra mūsų galva. Turime saugoti galvą. Konstitucija skelbia, kad „suverenitetas priklauso Tautai“. Šiandien Lietuvoje vis sunkiau tuo patikėti. Ne tik dėl pražūtingų Europos federacijos idėjų, bandymų sunaikinti tautas, valstybes ir sienas. Pati Lietuva, kiek dar yra suvereni valstybė, nepasiduoda valdoma savo piliečių. TALKOS darbas tai savaip liudija. Padarėme viską, bet atsitrenkėme į sieną. Valdžios keičiasi, bet situacija nesikeičia. Daugumos gyventojų nuomonė dėl kalbos, dėl migrantų, dėl šeimos, dėl Vyčio Lukiškių aikštėje yra ignoruojama. Šuns balsas į dangų neina.

Todėl TALKA negali apsiriboti kova už asmenvardžius. Ji niekada nelaimės tokios kovos, jei Lietuvoje klestės valdžios savivalė be atsakomybės ir be žmonių baimės. Jums nepasigirdo. Valdžia turi bijoti tautos. TALKA niekada nieko neapgins, jei Lietuvoje apskritai nebus tautos kaip solidarios bendruomenės. Norint išsaugoti valstybę, pirmiausiai reikia išsaugoti tautą.

Istoriškai susiklostė, kad lietuvių tauta remiasi kalba. Ant kalbos mūro pastatėme savo modernų tautiškumą ir tautinę valstybę. Kalbòs pagrindu apsibrėžėme sienas prieš šimtą metų eidami į Vasario 16-osios Lietuvą. Kalbòs – vienòs pirmųjų – pareikalavome prieš trisdešimt metų eidami į Kovo 11-osios Lietuvą.

Kalba lietuviui yra savaip šventa. Bet nebesugebame pareikalauti. Visi žinote, kad VU panaikino visas lituanistikos katedras. Tai ne atsitiktinumas, o tendencijos atspindys. Naujòs kartòs kalbininkės skelbia, kad lietuvių kalbą reikia išlaisvinti iš norminimo. Kalba turi būti laisva ir atvira, spontaniškai kurtis pati. TALKA privalo matyti šias grėsmes ir negali apsiriboti asmenvardžiais. Tai pirmas žingsnis.

Tačiau TALKA privalo žvelgti dar plačiau. TALKA turi vienyti ir burti žmones, kuriems rūpi išsaugoti modernią tautinę Lietuvos valstybę, kurioje gyventų lietuviai. Tautą sieja ne vien kalba. Sieja jos paveldas, jos istorinė atmintis, jos simboliai, jos ryšys su gamta. Apsidairę matome, kad visa tai žlugdoma, o tauta bejėgiškai priešinasi mažais būreliais, kiekvienas gindamas vis kitą frontą:

1) Paveldas griaunamas. Misionierių sodus bandoma pakeisti stikliniais kotedžais. Verslas grasina valstybei 40-čia milijonų nuostolių. Galimai išsigąs. Priešinasi būrelis žmonių.

2) Istorinė atmintis trinama. Ne pirmus metus lietuviams bandoma primesti kolektyvinę kaltę dėl holokausto, paniekinti birželio sukilimą, partizanus, neigiama Vilniaus okupacija. Priešinasi būrelis žmonių.

3) Valstybė pati baidosi savo simbolių. Basanavičiui vis neatsiranda vietos. Vyčio paminklą Lukiškių aikštėje turėjo pastatyti save gerbianti valstybė. Kai valstybė savęs negerbia, Vytį finansuoti siūlosi visuomenė. Tačiau Vytis toliau sabotuojamas ir ministrės, ir mero. Priešinasi būrelis žmonių.

Mažais būreliais neišliksime. Suskaldyti, supriešinti ir išvaikyti tautą lengvą. Didžiąją dalį darbo padarė sovietmetis, likusį darbą tęsia naujieji raudoni liberalai. Emigracija yra gyvas lietuvių kapituliacijos įrodymas. Sutelkti tautą daug sunkiau. Lietuviui tarytum svetimas visumos suvokimas, svetimas solidarumas. Kiekvienam pirma turi būti būtent jo problema. Protestuojantys dėl algų mokslininkai nesusipranta protestuoti dėl neteisingos, tautą skurdinančios mokesčių sistemos. Protestuojantys pensininkai nesusipranta kovoti už sąžiningas dirbančiųjų algas. Visų rūpestis gauti iš biudžeto, bet ne kaip teisingai jį surinkti. Nepagalvokite, kad nukrypau. Tai esmingai susiję. Tik matydami, kaip ekonomika, socialinio teisingumo nebuvimas, gėrybių sutelkimas mažumos rankose mus silpnina ir žlugdo, prirakina prie buities, galėsime efektyviai tam priešintis.

Trūksta ne tik solidarumo. Trūksta vienijančios pasaulėžiūros, idėjinio pagrindo. Be to negali būti jokio atgimimo. Be jo visos konkrečios problemos atrodo nesusijusios. Kas bendro tarp Vyčio, Misionierių ir paso įrašų? Nieko, kol nepažiūri į juos kaip į skirtingus tautinės sąmonės ir suvereniteto nykimo požymius. Tik vieninga pasaulėžiūra gali sutelkti ir leisti išvengti skaldymosi. Misionierius kaip pasaulio kultūros paveldą, o miškus kaip motiną žemę gali ginti ir beviltiški kosmopolitai. Tačiau su tokiais bendražygiais niekur nenueisi. Be vieningos pasaulėžiūros vienintelis įmanomas veikimas ir yra pavieniai būreliai.

Kas nors salėje jau turėtų burbėti klausimą: „ką daryti?“; „kas suvienys?“. Drįstu iškelti begėdišką mintį. O jei suvienys TALKA? Ne todėl, kad mes būtume geriausiai žinantys. Laikas parodys. Tačiau TALKA turi pareigą ir būtinybę telkti. Turi pareigą, nes jau pabandė, patyrė ir įrodė, kad gali daug nuveikti, gali suvienyti. O iš kiekvieno gebėjimo kyla pareiga juo pasinaudoti kuo didesniam valstybės gėriui. TALKA turi ir būtinybę, nes politikoje jokia organizacija neišgyvena stovėdama vietoje. Ji gali arba augti, arba mirti. Sustingusi TALKA mirs ir taps dar viena neišnaudota proga. Manau, TALKOS žmonės sutiks, kad šiemet patys tai patyrėme. Būtent tą supratę ir žengėme link įsisteigimo.

Nes telktis būtina. Nes asmevardžių neapginsime, neapgynę kalbos kaip visumos. Nes kalbos neapsiginsime neapgynę tautos, vadinasi viso to, kas ją laiko drauge. Nes tautos neišsaugosime nepažadinę solidarumo ir mąstymo apie valstybės visumą. Ir tik tada „Suverenitetas priklauso tautai“ taps daugiau nei deklaracija. Taps tiesa.

TALKA negali ir nežada padaryti viso to viena. Jūs negavote leidimo eiti namo galvodami, kad kažkas padarys už jus. Bet TALKA gali pradėti. Todėl turėtume neužsidaryti ties vienu kalbos klausimu. Priešingai, nepamiršdami savo tikslo – apginti kalbą, – pasiliekame atviras duris vienytis ir vienyti dėl to, kas atrodys svarbiausia valstybės išsaugojimui. Ir kviečiame žengti kartu.

2017.09.26; 06:13

Aktualijos

Piliečių iniciatyvinė grupė „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“ rugsėjo 22-ąją, Baltų vienybės dieną, kviečia į viešą akciją-mitingą „Už baltų tautų vienybę ir valstybinės lietuvių kalbos išsaugojimą“ aikštėje priešais Vyriausybės rūmus, prie Vinco Kudirkos paminklo.

Prieš tai Mokslų akademijos Didžiojoje salėje rengiamas pasitarimas „Apginkime baltų kalbas“. 

Kas apgins lietuvių kalbą nuo polonizacijos? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Viešame pasitarime „Apginkime baltų kalbas“ bus skaitomi pranešimai apie kalbos politikos padėtį Lietuvoje, susipažindinama su Latvijos patirtimi ir pasiekimais šioje srityje. Antroje renginio dalyje bus priimti sprendimai, TALKOS judėjimą įteisinantys kaip juridinį asmenį, tariamasi dėl šio judėjimo tikslų, uždavinių ir veiklos būdų.

„Į šį viešą pasitarimą pirmiausiai kviečiame piliečius, prieš dvejus metus prisidėjusius prie parašų rinkimo teikiant Seimui TALKOS įstatymo projektą dėl nelietuviškų asmenvardžių rašybos, bet taip pat visus tuos, kas palaiko siekį išsaugoti ir plėsti lietuvių bei latvių kalbų vartojimą, puoselėti giminiškas mūsų kalbų sistemas, saugant jų savitumą bei tradicijas. Susitelkę draugėn gebėsime geriau atremti grėsmes bei geopolitinius iššūkius“, – sakė vienas iš TALKOS iniciatyvinės grupės narių politologas V. Sinica.

TALKA siekia, kad nelietuviški asmenvardžiai Lietuvos oficialiuose dokumentuose būtų rašomi taip kaip Latvijoje. Primename, kad piliečių iniciatyvinė grupė „Talka: Už Lietuvos valstybinę kalbą“, 2015 m. surinkusi bemaž 70 tūkstančių piliečių parašų, kurie VRK buvo pripažinti galiojančiais, Seimui Lietuvos piliečių vardu pateikė svarstyti įstatymo projektus, pagal kuriuos nelietuviškais rašmenimis pavardes būtų galima rašyti ne vietoj įrašo valstybine kalba, bet kitame paso įrašų skyriuje arba kitoje asmens tapatybės kortelės pusėje.

TALKOS projektui tais pačiais metais Seimas pritarė po pateikimo, tačiau tolesnis šio įstatymo projekto svarstymas buvo pristabdytas, todėl Seimo narys Audronius Ažubalis ir grupė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos narių Seimui pateikė kitą iš esmės TALKOS siūlymus atitinkantį nelietuviškų asmenvardžių rašybos įstatymo projektą. Gegužės 9 d. Seimas šį bei Gedimino Kirkilo ir Andriaus Kubiliaus projektą priėmė svarstymui po pateikimo.

Nors Seimo rinkimus laimėjusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų Sąjunga (LVŽS) bei jos lyderiai prieš Seimo rinkimus aktyviai dalyvavo visuomeninėje „TALKOS už Lietuvos valstybinę kalbą“ iniciatyvoje, kuri buvo viena iš sėkmių, atvedusių LVŽS į Seimo rinkimų pergalę, naujajame Seime iki šiol TALKOS siūlomas projektas nėra nagrinėjamas.

Iniciatyvinės grupės „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“ narys, Jonas Vaiškūnas apgailestauja, kad LVŽS vadovybė dabar nesistengia ar neįstengia įtikinti savo partijos bendražygių vieningai palaikyti TALKOS siūlymų asmenvardžius rašyti nelietuviškais rašmenimis paso papildomų įrašų skyriuje bei kitoje tapatybės kortelės pusėje išsaugant ir pagrindinį įrašą valstybine kalba.

„LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis nors ir vadina šį klausimą „vertybiniu“, deja, aktyviai neragina savo partijos kolegų palaikyti TALKOS iniciatyvą ir nesipriešina savo bendražygių Sauliaus Skvernelio ir Viktoro Pranckiečio veiksmams, proteguojant antikonstitucinį Kirkilo-Kubiliaus įstatymo projektą. Dar daugiau, LVŽS vicepirmininkas, neprieštaraujant valstiečių ir žaliųjų vadovybei Seime, jau įregistravo TALKOS iniciatyvos neatitinkantį asmenvardžių rašybos projektą, kuriuo siekiama suteikti privilegiją tam tikroms išskirtinėms Lietuvos piliečių grupėms atsisakyti įrašų valstybine kalba pirmame, oficialiame asmens dokumento puslapyje. Tam nepritaria ne tik TALKA, bet jau ir tautinių mažumų atstovai pareiškę, kad šis LVŽS siūlymas yra nedemokratiškas, antikonstitucinis ir Lietuvos piliečius diskriminuojantis. O LVŽS vadovybė tyli – vadinasi tam pritaria“, – sako J.Vaiškūnas.

Pasak renginio „Apginkime baltų kalbas“ rengėjų, TALKOS iniciatyvinė grupė Baltų vienybės dieną sutelkusi lietuvių ir latvių kalbų likimui neabejingus piliečius į oficialų judėjimą, dar kartą paragins valdžioje esančius LVŽS narius laikytis įsipareigojimų, su kurias jie laimėjo rinkimus ir atėjo į Seimą. Kitų partijų atstovai Seime taip pat bus raginami būti ištikimais Seimo nario priesaikai ir Konstitucijai – neleisti Lietuvos valstybinės kalbos paversti politinių sandorių objektu ir politinių interesų įkaite.

Asmenvardžiai kitame paso įrašų skyriuje bei kitoje tapatybės kortelės pusėje nevalstybine kalba jau kurį laiką rašomi Latvijoje. Nei Lenkijos Respublika, nei kitos užsienio valstybės Latvijai jokių pastabų dėl to niekada nepareiškė.

Tą pačią dieną 9 val. ryto Seimo spaudos konferencijų salėje įvyks ir spaudos konferencija „Apginkime baltų kalbas“. Joje bus glaustai aptarta padėtis kalbos politikos srityje, TALKOS už valstybinę kalbą planai, renginių programa, politinės situacijos vertinimas. Spaudos konferencijoje dalyvaus „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“ iniciatyvinės grupės pirmininkas, Seimo narys, akademikas Eugenijus Jovaiša, šios inciatyvinės grupės nariai politologas Vytautas Sinica ir Vilniaus rajono tarybos narys Gintaras Karosas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.19; 09:05

Trumposios naujienos

VDU Letonikos centro vadovui, Lituanistikos katedros profesoriui dr. Alvydui Butkui skirta Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko kultūros premija. 

Prof. Alvydas Butkus. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Premijos įteikimo iškilmės rengiamos kovo 11 d., šeštadienį, 11 val., Signatarų namų salėje (Pilies g. 26, Vilnius).

Premijos įteikimo renginyje prof. dr. Alvydas Butkus perskaitys savo naujausią pranešimą – „Identitetas, istorija ir politika“.

Kodėl Lituanistikos katedros profesorius dr. Alvydas Butkus pagerbtas būtent D.Malinausko premija? 1918 –ųjų Nepriklausomybės akto signataro Donato Malinausko premija skiriama asmeniui, kuris ženkliai prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės stiprinimo, laisvės idėjų platinimo, valstybės istorijos garsinimo bei kuriam artimos paties D. Malinausko puoselėtos vertybės.

Keletas žodžių apie lietuvių – latvių draugystės puoselėtoją Alvydą Butkų

Alvydas Butkus (g. 1950 m. liepos 9 d. Kaune) – Lietuvos kalbininkas, baltistas, Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, profesorius, asociacijos „Lietuvos ir Latvijos forumas“ pirmininkas.

Prof. Alvydas Butkus, Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. Slaptai.lt nuotr.

1968 m. baigė Kauno I vidurinę mokyklą (dab. „Aušros“ gimnazija) ir kurį laiką dirbo pagalbiniu darbininku statybose. 1969-1975 m. dirbo Lietuvos miškų institute laborantu, studijavo lituanistiką Vilniaus universiteto Kauno vakariniame fakultete (VU KVF). 1975 m. – Kauno prekybos reklamos biuro redaktorius. 1976-1990 m. dirbo VU KHF Lietuvių kalbos ir literatūros katedroje, dėstė lietuvių dialektologiją, akcentologiją, kalbos kultūrą, latvių kalbą. Nuo 1976 m. asistentas, nuo 1986 m. vyr. dėstytojas, nuo 1989 m. docentas. 1984 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją „Lietuvių pravardės“.

Nuo 1988 m. aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, buvo Kauno iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio I Seimo narys (1988–1990). Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamosios tarybos, vėliau Atkuriamojo Senato narys (1990-1996). Inicijavo lituanistikos studijų atkūrimą (1990) ir Letonikos centro įkūrimą (1995) Vytauto Didžiojo universitete.

1990-1993 m. vadovavo VDU Lituanistikos katedrai, 1993-1995 m. – Lietuvių kalbos katedros pagrindinėms studijoms, nuo 1995 m. vadovauja VDU Letonikos centrui. 2009 m. atliko habilitacijos procedūrą (gintasis darbas – „Nominacija ir identitetas“). Rūpinasi VDU ir Latvijos universitetų studentų mainais – pirmieji įvyko 1991 m. pavasarį.

Nuo tada VDU pasirašė sutartis su Latvijos universitetu, Latvijos kultūros akademija, Daugpilio universitetu, Rėzeknės aukštąja mokykla, Liepojos universitetu, taip pat su Stokholmo universitetu. Yra skaitęs paskaitų minėtuose universitetuose, taip pat Tamperės (Suomija) universitete.

Profesoriaus išleistos knygos: Mūsų broliai latviai (1990), Lietuvių pravardės (1995), Lietuvių-latvių kalbų vadovas (1987, 1996, 2002; pirmieji du leidimai parengti drauge su dr. Albertu Sarkaniu), Latviai (1995), Latvių-lietuvių kalbų žodynas (2003), Latvių kalba: gramatika ir pratimai (2005, 2008), Čekų-latvių-lietuvių kalbų vadovas (2008; bendraautoriai A. Sarkanis, D. Šelelyová), Baltiškos impresijos (elektroninis leidimas 2008, spaustuvinis leidimas 2012), Sparnuotieji žodžiai (elektroninis ir spaustuvinis leidimas 2009), Lietuvių pravardžių atvirkštinis žodynas (elektroninis leidimas 2009), Nominacija ir identitetas (elektroninis leidimas 2009), Lietuvių-latvių, latvių-lietuvių kalbų žodynas (2011).

Alvydas Butkus verčia latvių grožinę literatūrą. Pirmieji vertimai iš latvių kalbos periodikoje pasirodė 1976 m. Paskelbė I. Zieduonio, E. Rudzyčio, J. Laganovskio ir kt. autorių kūrinių. Išleido H. Galinio apysaką „Laikas sėti rugius“ (1986), latvių novelių rinkinį jaunimui „Namas su kiškio ausimis“ (2001).

Prof. Alvydas Butkus įvertintas šiais svarbiais, garbingais valstybės apdovanojimais:

2000 m. – Lietuvos Nepriklausomybės medalis; 2000 m. – Latvijos Trijų Žvaigždžių ordinas (Karininko kryžius); 2003 m. – Ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“ (Riterio kryžius); 2011 m. – Baltijos Asamblėjos medalis.

2017.03.05; 04:54

Aktualijos

Lietuvos edukologijos universitete (LEU) jau dešimtą vasarą susirenka žmonių iš įvairių šalių, norinčių išmokti lietuvių kalbą ir pažinti Lietuvos kultūrą. Šiemet čia atvyko 62 studentai iš 15 valstybių.

Peng Qiaoyun (kursų organizatorių pavadinta Rūta) iš Kinijos Pekino užsienio studijų universitete (Beijing Foreign Studies University – BFSU) studijuoja rusų kalbą ir literatūrą. Merginą galima kalbinti kinų, rusų, anglų, japonų, latvių kalbomis, o dabar sulauktume jau ir lietuviško atsakymo.

Continue reading „Mokytis lietuvių kalbos atvyko iš Kinijos” →

Gerbkime lietuvių kalbą

Šis nedidelis Latvijos Saeimos narės, kalbininkės prof. Inos Druvietės komentaras skiriamas būtent tiems lietuviams, kurie linkę išduoti Lietuvių kalbą – ragina nusileisti brukte brukamai polonizacijai.

Taigi: jei kam Lietuvoje trūksta kalbinio ir valstybinio orumo, semkimės principingumo iš Latvijos. Latviai – principingesni, įžvalgesni, kietesni už, pavyzdžiui, mūsų socialdemokratus Gediminą Kirkilą ir Irenią Šiaulienę.

Štai kaip gražiai, giliai ir prasmingai apie latvių kalbą pasakoja prof. Ina Druvietė, kalbininkė, Latvijos Saeimos narė, Latvijos švietimo ir mokslo ministrė:

Continue reading „Jei kam Lietuvoje trūksta kalbinio ir valstybinio orumo, broliai latviai gali paskolinti” →

Aktualijos

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia antrąją pokalbio su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lietuvių kalbos katedros profesoriumi, VDU Letonikos centro vadovu Alvydu BUTKUMI dalį. Prof. Alvydas Butkus – nuoširdus Latvijos bičiulis, aistringas Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas.

Tad šios diskusijos tikslas – kuo nuodugniau ir išsamiau išsiaiškinti, kas, kaip ir kodėl trukdo nuoširdesnei, konkretesnei Lietuvos – Latvijos draugystei.

Prof. A.Butkui pateikėme, regis, visus svarbiausius klausimus – ir dėl latviškų legionierių eitynių, ir dėl Lenkijos ir Rusijos ambasadorių spaudimo, ir dėl lietuvių chuliganų siautėjimo latviškuose miesteliuose, ir dėl bandymų prikergti neonacių etiketes, ir dėl turizmo perspektyvų, ir dėl Dieveniškių stovyklos, ir dėl niekaip neįgyvendinamų televizinių mainų, ir dėl skirtingų tautinių bendrijų įstatymo, ir dėl nesureguliuotos valstybinės sienos…

Apie Lietuvos – Latvijos santykius su prof. Alvydu BUTKUMI kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Lenkams tikriausiai labai nepatinka, kad lietuviai ieško rimtesnių kontaktų su latviais? Oficialiai Lenkija tokios nuostatos, be abejo, nerodo. Savo tikruosius ketinimus slepia. Tačiau užkulisinių žaidimų pagalba greičiausiai kurpia ypatingai gudrias intrigas…

Galima taip tvirtinti. Tokia nuomonė – galima. Bet pirmiausiai aš noriu pagirti lenkus už tai, kaip jie atkaklia plečia lenkų kalbos ir kultūros arealą. Lenkai turėtų tapti mums puikiu pavyzdžiu, kaip dera ginti ir stiprinti savąją kalbą.

Prof. Alvydas Butkus, Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. Slaptai.lt nuotr.

Pateiksiu tik vieną, ne itin į akis krentantį atvejį. Lenkų institutas Vilniuje skiria vienkartines stipendijas kiekvienam VDU studentui, kuris renkasi lenkų kalbą kaip discipliną. Kiekvienam studentui. Stipendija – 150 litų dydžio.

Ši politika byloja, kad lenkai rodo ypatingą dėmesį tiems, kurie tik pareiškia norą mokytis jų gimtosios kalbos.

Tokį lenkišką įžvalgumą mums derėtų perimti bendraujant su latviais. Jei lietuvis studentas mokosi latvių kalbos – jam irgi skirkime stipendiją. Jei latvis mokosi lietuvių kalbos – toks studentas taip pat tegul bus vertas finansinės paramos. Nejaugi Latvija ir Lietuva nepajėgios surasti tokių nedidelių pinigų, kokius suranda Lenkija? Nejaugi abi šalys žymiai skurdesnės už Lenkiją?

Dar privalau pastebėti, kad Lenkijos ambasada labai aktyvi čia, Lietuvoje. Ji aktyvi ir Kaune. Būtent Lenkijos ambasados pastangomis Vytauto Didžiojo universitete įkurtas Adomo Mickevičiaus lenkų studentų klubas.

O štai dabartinė Latvijos ambasada Lietuvoje negali pasigirti tokiu aktyvumu kaip lenkų diplomatai. Kodėl Lietuvoje lenkų ambasadoriai darbštesni nei latvių dabartiniai ambasadoriai, – nežinau.

Beje, atsakydamas į klausimą, ar Lenkijai paranki Lietuvos ir Latvijos bičiulystė, raginu į šį reiškinį pažvelgti lenkų akimis. Akivaizdu, kad Varšuvai nepriimtina rimtesnė Lietuvos – Latvijos draugystė, nes būtent Lenkija nori mus priglausti po savo lenkišku sparnu.

O dabar privalau atskleisti itin nemalonų dalyką. Pastebiu, matau, kaip į prolenkiškąjį vajų įtraukiama ir Lietuvos akademinė bendruomenė. Pavyzdžiui, VDU dėstoma Lietuvos tapsmo disciplina. Šį dalyką mūsų studentai gali pasirinkti kaip vieną iš privalomųjų. Tą discipliną kuruoja mūsų Istorijos katedra. Sykį pasidomėjau, kas gi tų paskaitų metu dėstoma. Ogi vienas docentas, jau liūdnai pagarsėjęs dėl lietuviams nepalankių paskaitų Baltarusijoje, tvirtina, esą 19-ame amžiuje Lietuvoje nebūta grožinės literatūros. Nors tose pačiose VDU auditorijose dėstoma 19-ojo amžiaus lietuvių literatūros disciplina. Daliai tų pačių studentų.

Be kita ko, tas pats docentas teigia, kad anuometinė valdžia protegavo lietuvių valstiečius lenkų sąskaita. Galiu tik retoriškai nusistebėti: kaip protegavo – Kražių skerdynėmis, spaudos draudimu, lietuviškų mokyklų uždarymu, draudimu viešai kalbėti lietuviškai? To docento paskaita užbaigiama itin originaliai. Esą per pastaruosius du dešimtmečius Estija ir Latvija nutolo nuo Lietuvos, užleisdamos vietą Lenkijai. Ir Lietuva, tik pamanyk, tampa jau nebe Baltijos šalimi, o Rytų ir Vidurio Europos kraštu. Net ne valstybe, o kraštu.

Tokie atvejai – pavieniai, ar jau galima manyti, kad jie tampa masiški? Ar daug tokių dėstytojų turi mūsų universitetai ir aukštosios mokyklos?

Laimė, kol kas tokie atvejai, man regis, pavieniai. Daugumos dėstytojų pažiūros tikrai ne tokios kaip liūdnai pagarsėjusio docento. Bet kartas nuo karto yla iš maišo išlenda.

„Facebook“o erdvėje susidūriau su Istorijos katedros doktorantu, kuris mane nei iš šio, nei iš to apšaukė neonaciu.  Esą visiems žinoma, kad aš esu neonacis. Buvau šokiruotas, sulaukęs tokio įvertinimo. Teko tarpusavio santykius aiškintis Katedros vedėjos ir prodekano akivaizdoje. Nei jis, nei aš savo pozicijų nepakeitėme. Aš jį apkaltinau vartojant bolševikinę leksiką. Tada jis perspėjo, kad atsiminčiau, jog abu vaikščiojame tais pačiais koridoriais. Tokie jo žodžiai buvo panašūs į grasinimą. Bent jau man pasirodė, jog grasinimo elementų vis tik esama. Taip ir išsiskyrėme, neradę sutarimo.

Beje, aš nuoširdžiai bandžiau suprasti, kodėl jis mane laiko neonaciu. Pasirodo, jis įsitikinęs, kad visi, kas priklauso Tautininkų sąjungai, yra fašistuojantys. Tautininkai esą tarpukario metais kolaboravo su Kremliumi, buvo Kremliaus finansiškai remiami. Vadinasi, jo akimis žvelgiant, šiandieniniai tautininkai tęsia tą pačią politiką. Esą jie siekia, kad į Lietuvą ateitų Vladimiro Putino valdžia.

Nesiginčiju, tarpukario Lietuvoje buvo tautininkų, kuriuos rėmė Rusija, nes ji buvo suinteresuota Lenkijos sukeltu konfliktu dėl Vilniaus. Bet ar tai leidžia manyti, jog visi, kurie puoselėja tautiškas vertybes ir papročius, dabar yra Kremliaus šalininkai?

Ar esama pavojaus, kad prolenkiška kryptis stiprės?

Sunku pasakyti. Nežinau. Bet VDU turi prolenkiška kryptimi pagarsėjusių dėstytojų ir padalinių vadovų. Pasidomėkit, kokių politinių pažiūrų žmonės vadovauja Politinių mokslų ir diplomatijos fakultetui, Politologijos katedrai. Orientacija Lenkijos pusėn gal ir nėra labai stipri, bet nėra ir silpna.

Kodėl reikalingos Dieveniškių stovyklos? Kodėl tokio pobūdžio stovyklų turėtų būti daugiau?

Pirmiausia papasakosiu apie juodąsias informacines technologijas. Esu liudininkas to garsiojo skandalo, esą stovyklos organizatoriai neva viešai pagrasino ūkišku muilu plausią burnas tiems, kurie Dieveniškėse kalbės rusiškai ir lenkiškai. Dalyvavau stovyklos atidaryme ir girdėjau instruktažą. Buvo pasakyta, kad stovyklos tikslas – populiarinti latvių ir lietuvių kalbas. Todėl stovyklos metu būtina stengtis kalbėti vien lietuviškai arba latviškai.

Stovyklos taisyklės taip pat bylojo, jog negalima vartoti alkoholio, rūkyti bei keiktis. Sparnuotasis posakis apie „burnos plovimą ūkišku muilu“ buvo taikomas būtent keikūnams, o ne tiems, kurie nesilaikys susitarimo kalbėti tik latviškai ir lietuviškai.

Tačiau Lietuvos žiniasklaidoje šis perspėjimas buvo perteiktas iškraipytai. Esą vaizdingojo posakio apie „burnos plovimą ūkišku muilu“ autoriai šiuos žodžius skyrę tiems, kurie kalbėsią rusiškai ir lenkiškai. Šią „antį“ tą pačią stovyklos atidarymo dieną paleido Delfi.lt. Apmaudu, bet dezinformaciją kaip tikrą informaciją priėmė ir tuometinio premjero Andriaus Kubiliaus tarnybos. Suklaidintas premjeras paskubėjo pasmerkti tokius neva Dieveniškių stovyklos organizatorių ketinimus, o Rusijos žiniasklaida šį pasmerkimą  netruko išplėtoti dar savaip: „Lietuvos premjeras pasipiktino lietuvių nacionalistų ketinimu ūkišku muilu plauti burnas lenkams ir rusams“.

O Dievieniškių stovyklos turėjo ir turi didelį pasisekimą. Pabendrauti su stovyklaujančiais lietuviais ir latviais noriai atvyksta ne tik vietiniai lietuviai, bet ir  lenkai, ir baltarusiai. Jokių kivirčų, nesusipratimų. Stovykloje puikiai visi sutardavo. Dar daugiau – vietiniai lenkų ir baltarusių vaikai labai domėdavosi Dieveniškių stovykla. Jiems ši stovykla patiko. Jie norėtų daugiau tokių stovyklų.

Tačiau apie Dieveniškių stovyklą buvo paskleista ypač daug iš piršto laužtų gandų, prasimanymų…

Tautiškumo kritikai vartoja tą pačią leksiką ir laikosi tų pačių nuostatų, kurių, prisimenu, laikėsi sovietinė bolševikinė valdžia. Tautiškumo puoselėtojams bandoma prikergti tas pačias etiketes, kurias sovietmečiu bandė klijuoti sovietiniai politrukai. Kuo gi buvo kaltinami lietuvybę puoselėjantys žmonės? Jie buvo traktuojami kaip prakeikti nacionalistai, fašistai, „nesuprantantys internacionalizmo būtinybės“.

O dabar prisiminkime, kas gi iškovojo Lietuvai nepriklausomybę 1990-aisiais? Kosmopolitai, liberalai, sovietiniai politrukai? Nepriklausomybės idėją puoselėjo kitokių nusiteikimų žmonės. Šito negalima pamiršti.

Ano meto sovietiniai politrukai mums trukdė ateiti į Kovo 11-ąją, o dabartiniai kosmopolitai ir liberalai trukdo stiprinti lietuviškumą. Tokia tendencija mane ir neramina. Šias bėdas labai taikliai aprašė Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė knygoje „Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba Kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis“.

Portalui Slaptai.lt rūpi išgirsti Jūsų nuomonę, kaip derėtų vertinti Imanto Meliano publikacijas? Ko jis siekia?

Jį labai gerai suprantu. Žmogus rengė savąjį tautinių bendrijų įstatymo projektą. To projekto nepavyko įgyvendinti. Dabar šį darbą iš jo perėmė dar radikalesnis Edvardas Trusevičius. I.Melianui apmaudu, kad bandoma įgyvendinti ne jo, o kito žmogaus projektą. Nors didelio skirtumo tarp I.Meliano ir E.Trusevičiaus variantų nėra. I.Melianą ir E.Trusevičių vienija bendras tikslas: sudaryti sąlygas Lietuvos lenkams dar labiau izoliuotis nuo Lietuvos. Į pagalbą pasitelkiami įvairiausi reikalavimai – turėti lenkiškus gatvių, įstaigų užrašus, suteikti lenkų kalbai regioninės kalbos statusą ir t.t.

Apie tai daug rašiau, nekartosiu, kas jau buvo išguldyta viešai. Bet ši jų politika – tai valstybės skaldymas iš vidaus. Toks būtų trumpas apibendrinimas.

Jei, neduok Dieve, bus priimtas I.Meliano ar E.Trusevičiaus tautinių bendrijų įstatymo projektas, mes netiesiogiai išduosime Latviją?

Būtent – šitaip nuolaidžiaudami mes nusispjauname į savo brolius latvius. Latviai labai sunerimę dėl Lietuvos neprincipingos laikysenos Lietuvos lenkų atžvilgiu. Kol kas oficialioji Ryga savo nerimo garsiai nereiškia. Nenori kištis į Lietuvos vidaus reikalus.

Bet jei I.Meliano – E.Trusevičiaus proteguojamas įstatymas, plačiai atveriantis vartus dvikalbystei, įsigalės Lietuvoje, mes išduosime ne tik Lietuvą, bet ir Latviją. Palaiminę šių vyrukų brukte brukamus antilietuviškus potvarkius, išprovokuosime Latvijos rusakalbius radikaliai siekti tokios pat tvarkos Latvijoje. Vaizdžiai tariant, pakenksime visam regionui, nes tokios pat lietuviškos tvarkos gali paprašyti ir Latvijos, ir Estijos rusakalbiai. Ir rusakalbiai būtinai prašys. Ne tik prašys, bet ir reikalaus.

Beje, šitokio posūkio Kremlius kaip tik ir siekia. Kremliaus tikslai akivaizdūs – ilgainiui sukurti rusakalbes Baltijos valstybes nuo Kaliningrado iki pat Talino.

Baltų kalbos silpsta ir dėl migracijos, ir dėl menko gimstamumo, o slavų rezervas – milžiniškas. Ilgainiui jie sieks įteisinti rusų kalbą kaip antrąją valstybinę kalbą visose trijose Baltijos valstybėse. Rusų kalba de facto jau yra antroji valstybinė kalba tiek Latvijoje, tiek Estijoje. Rusai puikiai išsiverčia Estijoje ir Latvijoje nemokėdami nei latviškai, nei estiškai. Jiems užtenka rusų kalbos.

Rusai, kaip bebūtų skaudu, pagrįstai svarsto, kam jiems mokytis estų, latvių ir lietuvių kalbų, jei visose trijose valstybėse visur įmanoma susišnekėti vien rusiškai.  Jie kelia gudrius klausimus: ar ateiviai britai mokėsi Australijos aborigenų kalbos? Jie taip pat klausia, ar britai, prancūzai, ispanai, portugalai, atvykę į Ameriką, mokėsi vietinių indėnų kalbų? Žodžiu, slavai save laiko aukštesnės kultūros nešėjais ir yra įsitikinę, jog mes privalome taikytis prie jų gyvenimo taisyklių.

Štai kodėl pavojingas įstatymas, kurį parengė arba E.Trusevičius, arba I.Melianas. Skirtumų tarp abiejų variantų – mažai. Ta pati panelė, tik kita suknelė.

Galėčiau dar priminti viešą paslaptį – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovai noriau bendrauja ne su Latvijos lenkais, bet su Latvijos rusais. Kas jungia Lietuvos lenkus su Latvijos rusais apeinant Latvijos lenkus, kurie yra lojalūs Latvijos valstybei? Vienija bendri tikslai ir tų tikslų siekimo metodai bei argumentai.

Ko galėtume pasimokyti iš latvių ginant gimtąją kalbą?

Mane žavi latvių principingumas. Imkime pavyzdį iš latvių, kaip galima savo interesus ginti remiantis kad ir įstatymų baze. Po rusakalbių surengto referendumo 2012 m. vasarį, kurio įkvėpėjai akivaizdžiai troško rusų kalbą įteisinti kaip antrąją valstybinę kalbą, latviai suskubo stiprinti savo įstatyminę bazę. Pavyzdžiui, latviai parengė ir neseniai apsvarstė Konstitucijos išplėstą preambulę, užkertančią kelią bet kokioms dvikalbystėms. Tuo tarpu Lietuva kažkodėl nestiprina įstatymų, ginančių lietuvybę.

Lietuviai ir latviai turėtų laikytis išvien: užkabinai lietuvį – vadinasi, įžeidei ir latvį, įžeidei latvį – vadinasi, įskaudinai lietuvį. Kartu, drauge su latviais, mes jau galime tapti kietu riešutu mus asimiliuoti siekiančios jėgoms.

Latviai nuoširdžiau, draugiškiau švenčia net savo Nepriklausomybės dieną?

Nepriklausomybės dienos Latvijoje švenčiamos tikrai įspūdingiau, nuoširdžiau nei Lietuvoje. Paskutinioji Latvijos nepriklausomybės šventė Rygoje buvo ypač didinga. Tądien Rygoje būta išties didingo renginio ir didingo reginio. Taigi iš latvių galime pasimokyti, net kaip privalu švęsti Vasario 16-ąją ir Kovo -11-ąją – nuoširdžiai, visiems susibūrus į vieną kumštį, neskirstant savęs nei į valdžios elitą, nei į prastuomenę. Latvijos gimimo diena prisimenama ne valdžios tribūnose, o sostinės gatvėse ir aikštėse, drąsiai skanduojant šūkį „Aš esu latvis”. Mums gi koją kaišioti bando neokomjaunuoliai, isteriškai sapaliojantys apie kažkokį lietuvišką nacionalizmą ar fašizmą.

Atvirai kalbant, Latvijos politinis, ekonominis, kultūrinis elitas sąmoningesnis nei mūsiškis. Mūsų elitas verkšlena, esą dabartinė Lietuva susikūrė atmetusi savuosius intelektualus ir inteligentus. Tik pamanyk – dabartinę Lietuvą sukūrė valstiečiai! Bet ar tai – rimtas trūkumas? Estai ir latviai seniai nebeturėjo savosios diduomenės – jų kunigaikščiai buvo išnaikinti dar 13-14 amžiuje. Bet ar tai reiškia, kad valstiečių sukurta dabartinė Latvija ir Estija – neperspektyvios, stovinčios ant silpnų pamatų?

Priklausomybė tik vienam – valstiečių – luomui latvius ir estus konsolidavo labiau nei lietuvius, kurios aristokratija buvo šizofreniškai susidvejinusi. Na ir kas, kad mes turėjome bajorus, kurių didelė dalis po 19-ojo amžiaus lūžio lenkiškumo pusėn nebesusigaudė, kas esą – lietuviai ar lenkai. 20-ojo amžiaus pradžioje, kai visur aplink kūrėsi nacionalinės valstybės, šie retrogradai stengėsi gaivinti 16 a. zombį – Abiejų Tautų Respubliką, kurios gyvavimas, beje, baigėsi 1791 m. gegužės 3-iosios konstitucijos priėmimu. Lenkiškos konstitucijos, įteisinusios lenkų tautos hegemoniją ir luominę santvarką, Prancūzijos revoliucijos tuo metu jau išmestą į istorijos šiukšlyną.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lietuvių kalbos katedros profesorius, VDU Letonikos centro vadovas Alvydas BUTKUS.

(Bus daugiau)

2013.12.10

zivile-makauskiene-ausra
Aktualijos

Lenkija negaili komplimentų Rygai dėl ypatingos, kaip teigiama, Latvijoje gyvenančių lenkų globos. Pabrėžiama, kad Latvijoje gyvenantys tautiečiai yra lojalūs piliečiai, labai gerai integruoti į šalies gyvenimą.

Viešėdamas šiais metais Rygoje, Lenkijos prezidentas Bronislavas Komorovskis (Bronisław Komorowski) sakė, kad Latvijos lenkų reikalai šioje šalyje yra sprendžiami pavyzdingai, o taip yra ne visur ir ne visada. Kaip pabrėžė lenkų žiniasklaida, ši pastaba buvo skirta Lietuvai.

Taip pat š. m. gegužę Rygoje lankydamasi Lenkijos Seimo pirmininkė Eva Kopač(Ewa Kopacz) dėkojo už ypatingai gerus Latvijos valstybės ir ten gyvenančių lenkų santykius. Pasak jos, net ir ekonominės krizės laikais lenkų mokyklos Latvijoje laikosi gerai. Ir šįkart neapsieita be užuominos apie Lietuvą.

Continue reading „Latvijos pamokos Lietuvai” →

g.visockas-portretas
Aktualijos

Kiek daug Lietuva prarado, atsidūrusi Lenkijos įtakoje, ir kiek daug laimėjo latviai, kuriems likimas leido artimiau bendradarbiauti su vokiečiais…

Lietuva tarsi pamiršusi, jog turi vienintelius šioje Žemėje brolius – latvius. Jei dėl santykių su Lenkija mes pasidalinę į kategoriškai priešiškas stovyklas, tai lietuviškasis požiūris į Latviją – kur kas vieningesnis. Nėra lietuvių, kurie priešiškai žvelgtų į latvius. Bet tuo pačiu gyvename taip, tarsi neturėtume brolių baltų…

Tik nenumaldomai artėjant lemiamiems 1940-ųjų įvykiams Baltijos šalių vadovai aiškiau suprato šio regiono kraštų vienybės būtinumą. Šiandien graudžiai juokinga skaityti apie Baltijos federacijos projektą 1940 metų birželio mėnesio spaudoje…

Latvija privalo būti brangi kiekvienam lietuviui. Taip ir yra. Tačiau kol kas Lietuvoje kuriama informacinė erdvė, kurioje nėra vietos nei latviškoms žinioms, nei latviškoms dainoms, nei latviškiems filmams. Ukrainietiški, rusiški, lenkiški, baltarusiški, net korėjietiški TV kanalai egzistuoja, latviško – nė vieno…

Continue reading „Ar tikrai Latvija – silpnoji Baltijos šalių grandis?” →

silvestras-gaiziunas
Aktualijos

Gegužės 4-ąją Seime buvo surengta konferencija “(Ne)gęstanti Lietuvos ir Latvijos brolybė”, skirta Latvijos nepriklausomybės atkūrimo deklaracijos dienai paminėti. Pranešimus konferencijoje skaitė filosofas dr. Arvydas Juozaitis, VDU Letonikos centro vadovas prof. Alvydas Butkus, Seimo narys, Baltijos Asamblėjos prezidentas dr. Paulius Saudargas. Sveikinimo kalbą tarė Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis. Diskusijai vadovavo Seimo pirmininkės patarėjas dr. Laurynas Kasčiūnas.

Artimiausiu metu visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt paskelbs žurnalisto Gintaro Visocko komentarus šia neabejotinai aktualia tema. O dabar skelbiame 1991-ųjų metų birželio 6-ąją dieną tuometiniame “Lietuvos aide” publikuotą žurnalisto G.Visocko interviu su Lietuvos latvių brolijos pirmininku Silvestru GAIŽIŪNU.

Continue reading „Vienybė: tikra ir tariama” →

vladimir_linderman
Politinės intrigos

„Referendumo rezultatus mes vertiname kaip didelę sėkmę. Panašius rezultatus mes ir prognozavome. Balsavimas sutelkė Latvijos rusakalbių bendruomenę“. Taip interviu agentūrai „Interfax“ įrodinėjo vienas iš referendumo iniciatorių Vladimiras Lindermanas.

Jis demagogiškai teigė, jog referendumas buvo savotiška šoko terapija vietos valdžiai, kuriai dabar bus sunkiau ignoruoti rusakalbių šalies gyventojų nuomonę. Jeigu rusakalbių nuomonė bus ignoruojama, V.Lindermanas žada, jog bus rengiamos masinės, triukšmingos, nuolatinės protesto akcijos.

Continue reading „Rusijos politikai nesiliauja aršiai kritikavę Latvijos referendumo” →

novodvorskaja_dar
Aktualijos

Lietuvos spaudoje kaip niekad daug buvo rašoma apie neseniai Latvijoje įvykusį referendumą dėl antrosios valstybinės kalbos. Šio referendumo priežastys, rezultatai bei pasekmės buvo analizuojamos itin įvairiai.

Mūsų politikus, politologus, žurnalistus galima sąlyginai suskirstyti į keletą grupių. Vieni tvirtino, jog latviai pasiekė įtikinamą pergalę, kiti gi perspėdavo, esą karas dėl latvių kalbos statuso išsaugojimo dar tik prasideda. Tiesa, būta ir tokių lietuvių komentatorių, kurie šaukte šaukė, esą Latvijos rusakalbiai savo interesus gina išskirtinai civilizuotomis, teisinėmis priemonėmis. Suprask, Rusijos slaptųjų tarnybų intrigos čia nieko dėtos.

Continue reading „Valerija Novodvorskaja: rusai turi atgailauti prieš Latviją” →

freiberga
Politinės intrigos

Nenumaldomai artėja diena, kai Latvijoje bus surengtas referendumas dėl latvių kalbos statuso. Tiksliau tariant, dėl rusų kalbos vietos Latvijoje.

Šis referendumas Latvijai labai svarbus. Mat Latvijos rusakalbiai bet kokia kaina siekia, jog šalyje rusų kalba būtų įteisinta kaip antroji valstybinė kalba. Šiuos jų siekius ir slapta, ir atvirai remia Kremlius, trokštantis Latvijoje turėti dar didesnės įtakos nei dabar. Akivaizdu, kad pralaimėjimo atveju latvių kalba būtų nustumta į antrąjį planą. Jau ir dabar latvių kalba ne visur ir ne visada naudojama, mat latviai savo žemėje sudaro labai nežymią daugumą.

Continue reading „“Neapgynus latvių kalbos tektų atsisveikinti su nacionaline valstybe”” →

esamkopa
Aktualijos

Dabar valstybinių švenčių metas. Tai laikas, kada švenčiame ne tik Latvijos gimimo dieną, bet ir prisimename, kokia sunkia kova sukūrėme valstybę, kiek prakaito ir kraujo už ją praliejome.

Taip pat tai laikas, kada dažnai kalbama apie dialogą ir jo trūkumą tarp latvių ir kitų tautybių gyventojų. Aš noriu dialogo. Aš noriu kalbėti, išgirsti ir būti išgirstas. Aš noriu, kad mano du sūnūs augtų saugioje visuomenėje, kurią valdo pasitikėjimas ir bendros vertybės.

Continue reading „Laiškas Latvijos gyventojams, kurių gimtoji kalba nėra latvių kalba” →

dieveniskes_2
Aktualijos

Ketvirtus metus iš eilės Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga rengia vasaros stovyklą jaunimui.

Kaip ir praėjusiais metais, taip ir šiemet, vykdome tęstinį projektą – stovyklą „Mūsų šaknys – baltai“ Dieveniškėse. Šiais metais – pagal projektą „Baltų amatai, kultūra ir kalbos”.

Tautinio jaunimo suvažiavimai kasmet gausėja ir kokybiškėja, todėl džiaugiamės galėdami pristatyti pačią sėkmingiausią mūsų stovyklą, vykusią Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos bazėje.

Continue reading „Nepamirškite, jog mūsų šaknys – baltai!” →

poronia
Aktualijos

Latvijai būtinas harmoningas vystymasis į šiuolaikinę, stabilią ir demokratinę Europos valstybę su integruota, aktyvia pilietine visuomene ir latvių kalba kaip vienintele valstybine kalba. Turėdama tai omenyje, pateikiu keletą pastebėjimų ir pasiūlymų, remdamasi savo Latvijos ir tarptautiniu mastu atliktais tyrimais.

Jau sociolingvistikos klasikas Džošua Fišmanas (Fishman) nustatė ryšį tarp valstybių ekonominės raidos ir jų vienkalbio arba daugiakalbio modelio. Vienkalbystė visuomeniniu mastu yra valstybėse su aukštesniu švietimo lygiu, ekonomiškai labiau išsivysčiusiose, politiškai modernesnėse ir stabilesnėse.

Continue reading „Europos Komisijos tyrimas atskleidė latvių diskriminaciją dėl kalbos” →