2016 m. gruodžio 10 d. Punske vyks Istorijos paveldo konferencija ir „Jotvingių krašto“ metraščio 8 tomo sutiktuvės.
„Terra Jatwezenorum“ („Jotvingių kraštas“) – tai tęstinis tarpregioninis, tarpvalstybinis jotvingių krašto istorijos paveldo metraštis, kurio leidybą remia Lietuvos spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
Visam laikui nutilo jotvingių šneka, giesmės ir raudos, buvo sunaikintos jų gyvenvietės ir sudegintos pilys. Liko piliakalniai, pilkapiai, pasakojantys apie narsiausios iš narsiausių baltų genčių gyvenimą ir lemtį. Lenkijos lietuvių „Aušros“ leidyklos Punske rūpesčiu jotvingiai žiemos pradžioj išnyra iš istorijos ūkų – jau aštuntus metus iš eilės.
„Jotvingių krašto“ rengėjams pavyko sutelkti gražų autorių kolektyvą – kalbininkų, istorikų, kraštotyrininkų, kultūrologų, publicistų iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių. Jie leidinio puslapiuose gilinasi į žuvusios tautos paslaptis arba kalba apie vėlesnius jotvingių krašto istorijos vingius. Kiekviename metraščio tome dešimtys straipsnių, atsiminimų, apybraižų, kurios gali būti įdomios visiems, besidomintiems savo šaknimis.
„Jotvingių krašto“ metraščio 8 tomo sutiktuvių programa (Lenkijos laiku):
8.40 val. – Lietuvos partizanų Jurgio Krikščiūno-Rimvydo ir jo adjutanto Vytauto Prabulio-Žaibo pagerbimas jų žuvimo vietoje. Autobusas, pastatytas prie Punsko valsčiaus pastato, išvyks į Šlynakiemį 8.20 val. Dalyvaus Punsko vokalinis ansamblis „Tėviškės aidai“ (vadovas Gediminas Kraužlys).
9.30 val. – Istorijos paveldo konferencija Punsko savivaldybės salėje:
Teklės Pauliukonytės-Kalvinskienės knygos „Buvau partizanų ryšininkė“ pristatymas;
Kęstučio Žemaičio pranešimas „Petras Dvaranauskas – kunigas ir visuomenės veikėjas“;
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Baltarusijoje, Lenkijoje, Latvijoje ir Kaliningrado srityje veikiančių lietuviškų mokyklų mokiniais ir mokytojais.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su užsienyje gyvenančių lietuvių vaikais.
Tradiciniame, jau 8-ą kartą vykusiame kalėdiniame susitikime dalyvavo beveik 150 vaikų ir jų mokytojų iš kaimyninių šalių.
Viešėdami Prezidentūroje vaikai kartu su skautais mokėsi lietuviškų dainų, drauge su gyvosios istorijos puoselėtojais „Vikingų kaimas“ žaidė tradicinius žaidimus, aplankė Valstybės pažinimo centrą.
Piešti lietuviškų motyvų piešinius vaikams padėjo Prezidentės inicijuotos nacionalinės kampanijos „Už saugią Lietuvą“ ambasadoriai Algirdas ir Remigijus Gataveckai. Pasak Prezidentės, prie saugios Lietuvos kūrimo turi ir gali prisidėti viso pasaulio lietuviai.
Šalies vadovė taip pat pabrėžė, jog Lietuvai svarbus ir reikalingas kiekvienas vaikas, kad ir kur gyventų. Užsienio lietuviai visuomet brangino savo kalbą ir kultūrą, o užsienyje veikiančios lietuviškos mokyklos padeda šias vertybes perduoti ir jaunajai kartai. Su Lietuva širdyje augantys vaikai – neatsiejama mūsų šalies dalis.
Prasmingas susitikimas: Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Kaliningrado srityje, Lenkijoje, Latvijoje ir Baltarusijoje gyvenančių lietuvių vaikais.
Šiais metais vaikams įteiktos ypatingos dovanos – Lietuvos moksleivių kurti žaisliukai su asmeniniu laišku, kviečiančiu draugauti.
Prezidentė palinkėjo vaikams, kad su bendraamžiais Lietuvoje užsimezgusi draugystė paskatintų dar labiau domėtis Tėvyne, jos tradicijomis ir istorija. Šalies vadovė jauniesiems užsienio lietuviams taip pat padovanojo Lietuvos nacionalinį atlasą ir knygų jų mokyklų bibliotekoms.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Lietuvos Respublikos kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Slaptai.lt portale perskaičiau dėmesio vertą rašinį „Keistas Varšuvos nustebimas“. Man regis, tas tekstas, beje, parengtas remiantis ukrainietiškais informacijos šaltiniais unian.net ir gordonua.com, atskleidžia tikrąją šiandieninės Lenkijos prigimtį.
Kad ir kaip skaudu pripažinti, bet šiandieninė Varšuva su savo silpnosiomis ar bėdon pakliuvusiomis partnerėmis elgiasi taip pat grobuoniškai, kaip ir Vladimiro Putino kontroliuojamas Kremlius bendrauja su Gruzija, Moldova ir Ukraina. Skirtumas tik toks – prieš mažiau skaitlingus partnerius, kolegas ir kaimynus lenkai nenaudoja karinės jėgos. Norėtųsi tikėti, jog nenaudos ir ateityje…
O visa kita, pavyzdžiui, politinis šantažas reikalaujant išskirtinių privilegijų lenkų tautybės mažumai, – toks pat atkaklus, kryptingas, agresyvus, kaip ir Kremliaus priekaištai dėl neva Latvijoje bei Estijoje skriaudžiamų rusakalbių.
Taigi skaitome: „Lenkijos užsienio reikalų ministerijos vadovai nustebę dėl Ukrainos parlamentaro Olego Musij pasiūlymo lenkų bendravimą su ukrainiečiais 1919 – 1951 metais vertinti kaip prieš ukrainiečius nukreiptą genocidą“. Galvoje kirba natūralus klausimas – ar Lenkija turi bent mažiausią moralinę teisę piktintis šia ukrainiečių iniciatyva? Juk akivaizdu, kad tai – priverstinis bei atsakomasis žingsnis į šių metų liepos 22-ąją Lenkijos Seime priimtą nutarimą, kuriuo oficialioji Varšuva įvykius Volynėje 1943 – 1945 metais traktuoja kaip „genocidą, įvykdytą ukrainiečių nacionalistų prieš II – osios Žečpospolitos gyventojus“.
Bjauriausia, kad Lenkijai neužtenka net „oficialaus genocido“. Lenkijos Seimas skelbia, kad nuo šiol liepos mėnesio 11-oji – tai diena, kai lenkai pagerbs ukrainiečių sukeltų „represijų“ aukas.
Mums belieka gūžčioti pečiais iš nuostabos: kodėl Lenkijos politikai elgiasi taip, tarsi nežinotų, kad jie, lenkai, pirmieji pridarė milžiniškų skriaudų ukrainiečiams, ir tik po to, susidarius bjaurioms aplinkybėms (prasidėjus Antrąjam pasauliniui karui), sulaukė atsako. Slaptai.lt brėžia logišką išvadą: jei lenkai nebūtų 1919-1941-aisiais ciniškai engę ukrainiečių, tai nebūtų ir žudynių Volynėje 1943 – 1945-aisiais, kai ukrainiečiai prisiminė jiems padarytas skriaudas.
Drįstu manyti, kad jei Lenkija būtų padori valstybė, ji tiesiog atsiprašytų ukrainiečių už jiems 1919 – 1941-aisiais pridarytas kiaulystes ir pripažintų, jog dėl tragiškų įvykių Volynės krašte 1943 – 1945-aisiais kalti pirmiausia jie patys, kadaise netinkamai pasielgę. Žodžiu, Volynės tragedijos temos lenkai nekeltų į viešumą bent dabar, kol Ukrainą puola Rusijos kariuomenė ir oficialusis Kijevas neturi nei laiko, nei jėgų pasverti, kuris genocidas buvo žiauresnis bei skaudesnis.
Ukrainiečių parlamentaro O.Musij iniaciatyva tikrai neatrodo panaši į provokaciją prieš Ukrainos partnerę Lenkiją. Pati Lenkija elgiasi taip, tarsi būtų mažesnioji agresyviosios Rusijos kopija.
Todėl Lietuva išmintingai elgiasi, atsargiai, santūriai, rezervuotai bendraudama su Lenkija. Norėtųsi su Lenkija rimčiau draugauti, bet – neįmanoma. Neįmanoma vien dėl ciniškų nurodinėjimų, kaip lietuviai privalo rašyti lenkiškas pavardes.
Bet štai aštrią plunksną sumaniai valdantis Rimvydas Valatka portale delfi.lt ir vėl kelia didžiausią triukšmą: „kiek dar ilgai iš Vilniaus nebus matyti Varšuvos ir atvirkščiai?“ Šis akiaizdus lenkų mylėtojas piktinasi, jog Lietuva niekaip nepastebėjo, kad Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda baigė jau pirmuosius kadencijos metus. O kodėl mes turėtume prisiminti Lenkijos vadovą A.Dudą? Gal jis atsiprašė už kadaise želigovskių ir pilsudskių įvykdytą Vilniaus okupaciją, gal užjaučia Punske ir Seinuose skriaudžiamus lietuvius bei pažadėjo jiems geresnių sąlygų puoselėjant lietuviškumą, gal pasipiktino Vilniaus krašte siautėjančio Valdemaro Tomaševskio elgesiu?
Centre – Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda.
Visa kita R.Valatkos publikacijoje – pasenę, pabodę, net juokingi priekaištai saviškiams. Pavyzdžiui, „prie tarpvalstybinių santykių atšalimo labiausiai prisidėjo Lietuva“. Arba: „Lietuvos politikai neįstengė išspręsti nė vieno lenkų mažumai rūpimo klausimo“.
Niekaip nesuprantu, nesuvokiu, negaliu pateisinti, kodėl, lietuviams pradėjus bendrauti su lenkais, į paviršių visuomet veržte veržiasi lietuviškasis nuolankaus vergo sindromas. Kodėl agresyvias Rusijos užmačias matome, o Lenkijos paslėptų, bet ne mažiau pavojingų užmačių, – nematome.
Bet aš vis dar laukiu, kada gi R.Valatka atsikvošės ir ims klausinėti: kodėl Lietuva privalo tenkinti išskirtinių privilegijų užsigeidusios lenkų tautinės mažumos užgaidas, jei Lenkija netenkina elementariausių, minimaliausių Seinuose ir Punske lenkinamų lietuvių maldavimų?
Noriu tikėti, jog kada nors R.Valatka vis tik praregės ir nustos rašyti, esą „Lietuvos gynybos raktas nuo galimos agresijos iš Rytų yra dviejose pasaulio sostinėse – Varšuvoje ir Vašingtone“. Daugiau nei dvidešimt metų politiką analizuojančiam žurnalistui turėtų būti aišku, kad bent jau šiuo metu Lietuvos gynybos raktas tėra JAV sostinėje Vašingtone.
O štai iš žurnalisto Virginijaus Savukyno jau nieko nebesitikiu. Negaliu sakyti, kad jo per LRT televiziją rodomi „Istorijos detektyvai“ – niekam tikę. Kai kurios serijos – ir įdomios, ir vertingos. Bet pakraipa, nuostatos vis tik aiškios: į dienos šviesą subtiliai vilkti viską, kas Lietuvą menkina, žemina, skaudina. Ypač į akis krito jo laida apie Juzefą Pilsudskį, kuris, pasirodo, nors ir atnešė milžiniškos žalos Lietuvai, bet vis tik Lietuvą „savaip mylėjo“, ir mes, lietuviai, privalome tą J.Pilsudskio keistąją meilę gerbti, saugoti, puoselėti.
Niekad nedaryčiau tokios laidos, kokią šis žurnalistas sukurpė apie J.Pilsudskį. Kam populiarinti Lietuvai nusikaltusį asmenį? Kam kelti užuominas, esą Lietuvai galbūt reikėtų ryškiau paženklinti J.Pilsudskio pėdsakus Lietuvoje? Nejaugi greta šių klausimų negalima iškelti tokio – jei jau vadinamiesiems strateginiams partneriams šis tiek daug mums blogo atnešęs vyras toks brangus, tegul Rasų kapinėse besiilsinčią J.Pilsudskio širdį išsiveža Lenkijon ir ten garbina, kiek tik širdis geidžia. Lietuviai tikrai nepuls raudoti, tikrai nepasiges.
O ir patiems lenkams bus ramiau – negalės skųstis, jog „didžiojo Lietuvos mylėtojo“ širdis Vilniuje per mažai gerbiama.
Bet argi V.Savukynas išdrįs „Istorijos detektyvuose“ apie J.Pilsudskį pasakyti bent vieną blogą žodį. Jam niekas neleis.
Po to, kai buvo paskelbta, kad „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“ surinko daugiau kaip penkiasdešimt tūkstančių parašų, pasirodė didelis Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekano dr. Antano Smetonos straipsnis, pasak jo autoriaus, „dėl trijų nelemtų raidelių“ – „Kaip 150 visuomenės veikėjų kalbą gelbėjo“ (Delfi, 2015 m. lapkričio 5 d.).
Mano supratimu, tai ženklas, kad Lenkijos reikalavimai Lietuvos lenkų pavardes, taip pat gatvių ir vietovių pavadinimus Pietryčių Lietuvoje rašyti lenkiškai mūsų valdžia bandys įgyvendinti bet kokia kaina, nepaisant jokių parašų, jokių argumentų, jokių prieštaravimų.
Mūsų polonofilai, minėdami neegzistuojančius pavardžių rašymo pasuose „Europos standartus“, dažnai pavyzdžiu mėgsta nurodyti kaimyninę Lenkiją. Kurioje prieš kelis metus valdžia leido savo negausioms tautinėms mažumoms įsirašyti pasuose vardus bei pavardes kitų kalbų raidėmis.
Girdi, ir mums reikėtų nedelsiant taip padaryti, kaip Lenkijoje. Tuomet Valdemaro Tomaševskio šutvė bus laiminga ir taps pačia lojaliausia Lietuvai jėga.
Labai norėčiau, kad buvusio Lietuvos premjero Andriaus Kubiliaus lūkesčiai dėl naujai išrinkto Lenkijos prezidento naujos politikos kaimynų atžvilgiu išsipildytų. A. Kubilius jau ne kartą ragino Lenkiją mažiau kalbėti apie Pilsudskį, o daugiau apie „iPhone“.
Kitaip sakant, norėtų, kad Lenkija nebūtų pamokslautoja, bet regiono lyderė, kuri aplink save burtų silpnesnes kaimynes ir taip mažintų Rusijos norą laikyti jas „artimu užsieniu“. Pasak jo, tokią politiką vykdė buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis (Lech Kaczyński). Jo prezidentavimo laikotarpis pasižymėjo nuoširdžiais ir draugiškais Lietuvos santykiais su kaimyne Lenkija.
Birželio 1 d. prie Vyriausybės susirinkusi apie 700 žmonių minia reikalavo nenaikinti vidurinių mokyklų, bent jau tų, kuriose mokoma tautinių mažumų kalbomis – lenkų ir rusų.
Žinoma, kad kai kurios mokyklos uždarinėjamos arba jungiamos su kitomis dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus. Tačiau čia kyla klausimas, kodėl akcentuojamas žmogaus teisių (ŽT) pažeidimas, kodėl akcentuojamos rusų ir lenkų mokyklos. Jei būtų reikalaujama nenaikinti čigonų ar karaimų tautinių mažumų (TM) mokyklų, kurių Lietuvoje net nėra, dėmesį reikėtų atkreipti. Bet iš kur kyla tokie reikalavimai?
Gegužės pradžioje vietos spauda paskelbė, kad Seinuose veikiančio „Pogranicze“ centro steigėja, vadovo Kšištofo Čiževskio (Krzysztof Czyżewski) žmona Malgožata Čiževska (Małgorzata Czyżewska) buvo apdovanota Lietuvos užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“ už Lietuvos ir Lenkijos kultūrinių santykių plėtojimą. Apdovanojimą įteikė Lietuvos Respublikos konsulato Seinuose vadovė Vida Bagdonavičienė Kaimynų dialogo forume, kurį surengė LR konsulatas Seinuose, Kauno LDK institutas bei minėtas „Pogranicze“ centras.
Apie „Pogranicze“ daug rašo centrinė ir regioninė spauda, tad daugiau ar mažiau jo veikla žinoma ir vietos lietuviams. Centras pasižymi ypač tarptautinių renginių – seminarų, konferencijų, kuriuose dažnai dalyvauja ir lietuviai, gausa, kas nestebina, turint omenyje milžinišką šios institucijos biudžetą.
Tačiau minėto renginio metu paaiškėjo, kad „Pogranicze“ centras turi ir kitokių ambicijų.
Viena iš labiausiai nuliūdinusių, nustebinusių, net šokiravusių pastarojo meto publikacijų – tai brolio Astijaus svarstymai, kas nutiks jo mamai Vydmantuose, jei kur nors Švenčionyse prie lietuviškų užrašų atsirastų lenkiški pavadinimai (portalas 15min.lt).
Net nežinau, kaip derėtų vertinti šį brolio Astijaus pareiškimą. Kaip nesusipratimą, kaip nesusigaudymą, kaip naivumą? Tokius klausimus galėtų kelti nebent kosmopolitai, kuriems nusispjauti, žlugs ar išliks Lietuva.
Bet juk brolis Astijus, viliuosi, nepriklauso šiai kategorijai. Savo velykiniuose sveikinimuose jis lyg ir svarsto, kada sugriūna ir kada išlieka valstybės. Vadinasi, jam Lietuvos likimas rūpi. Jei nerūpėtų, nesvarstytų, kada valstybė žlunga, kada – stiprėja.
Akivaizdu, kad 1918 metų vasario 16 dieną paskelbus nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ne baigėsi, o tik prasidėjo tikrieji valstybingumo atkūrimo ir ypač jo įtvirtinimo darbai. Apie tai, koks tai buvo sudėtingas laikotarpis, rašė ne vienas istorikas ir publicistas. Parašyta daugybė straipsnių, mokslinių darbų, surengta konferencijų. Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas daugiau ar mažiau palietė kiekvieną lietuvį, nepaisant to, kuriame pasaulio žemyne jis gyveno.
Kūrėsi visai kitokia Lietuva, kokios ankstesnės kartos net neįsivaizdavo. Kiekvienas, nepaisant kilmės, išsilavinimo ar tikėjimo, galėjo prie valstybės atkūrimo prisidėti. Todėl vieni tapo kuriamos kariuomenės savanoriais, kiti iš emigracijos siuntė lėšas valstybei paremti, treti steigė ir leido laikraščius, dar kiti visomis išgalėmis saugojo iš tėvų paveldėtą žemę.
Slaptai.lt skelbia Istoriko Petro Maksimavičiaus pranešimą, perskaitytą Seinuose vykusioje Lietuvos ir užsienio lietuviškų mokyklų lituanistų konferencijoje „Mūsų kalba – mūsų tekstai – mūsų gyvenimai“, skirtoje Meilės Lukšienės 100-osioms gimimo metinėms.
Slaptai.lt redakcijos manymu, šis pranešimas itin aktualus. Istorikas P.Maksimavičius prisipažįsta, jog Lenkijos lietuvių bendruomenė yra pavargusi, bet tuo pačiu metu ieško priežasčių bei priemonių, kaip tą nuovargį pašalinti.
Taigi svarbu ne tik konstatuoti bėdas bei vargus, bet ir ieškoti išeičių, kaip jas pašalinti. Nors nuotaikos – pesimistiškos, tačiau nėra nieko neįmanomo. Geriau karti tiesa, nei saldus melas. Būtent karti tiesa, o ne saldus melas skatina dirbti, veikti, kovoti.
„Kiek Seinų gyventojų turi lietuviškas šaknis? Beveik visi“ – pusiau juokais pusiau rimtai atsako Seinų „Žiburio“ mokyklos direktorius Algirdas Vaicekauskas. Tačiau kilmė šiuo atveju niekaip neaspindi dabartinės gyventojų tautinės sudėties – per paskutinį gyventojų surašymą iš beveik septynių tūkstančių gyventojų lietuvių tautybę deklaravo vos keli šimtai seiniškių. Žymiai daugiau lietuvių gyvena aplinkiniuose kaimuose.
Kai po 85-ečio lietuviško švietimo Seinuose nebuvimo atgimė „Žiburio“ mokykla, buvo abejonių, ar po tokios ilgos pertraukos susirinks norinčių mokytis lietuviškai. Juk paskutinį kartą Seinų mokykloje lietuviškas žodis skambėjo 1919 m. rugsėjo 23 d., kai Seinus užėmė lenkų POW daliniai. Tuomet berniukų ir mergaičių „Žiburio“ gimnazijose mokėsi 223 mokiniai, pradinėje Seinų lietuvių mokykloje – 75 mokiniai. Nuo 1919 m. rudens Seinų „Žiburio“ gimnazija (tokiu pat pavadinimu) darbą tęsė tremtyje – Lazdijuose.
Neseniai „Aušra“ rašė apie Berznyko kapines ir ten vykdomą neįprastą istorinės atminties žadinimo politiką. Daug kas sako, kad tokiu būdu ir tokioje vietoje jokios politikos vykdyti nederėtų. Kapinės ir mirusiųjų pagerbimas užima svarbią vietą Europos (o gal reikėtų sakyti – mūsų įsivaizduojamo civilizuoto pasaulio) kultūroje.
Dėl Berznyke vykdomos istorinės atminties politikos girdėjome įvairių komentarų. Vieni išsakomi viešai, kiti – ne. Tie, kurie komentuoja viešai, beveik vienbalsiai pripažįsta, kad lenkų tradicijoje tokio unikalaus atvejo, kai „pagerbiama, pažeminant mirusįjį“, dar nebuvo.
Prieš pat Vėlines galvojant apie mirusiųjų bei žuvusiųjų atminimą Lenkijos lietuvių bendruomenė, Lenkijos lietuvių draugija ir Šv. Kazimiero draugija kreipėsi į Apaštališkąjį Nuncijų Lenkijoje, prašydamos, kad jis susidomėtų tuo, kas vyksta Berznyko kapinėse, kad nebūtų niekinamas čia palaidotų karių atminimas bei skatinama tautinė nesantaika. Prašė taip pat padėti lietuvių bendruomenei atgauti savo orumą.
Pasak laiško signatarų, kiekvienas karys, atidavęs gyvybę dėl savo Tėvynės, yra vertas katalikiškos atjautos ir dvasios ramybės. Todėl Lenkijoje veikiančios lietuvių organizacijos norėtų apginti Lietuvos karius, palaidotus Berznyko kapinėse, nuo niekinimo ir žeminimo.
Su buvusia kolege žurnaliste Lina PEČELIŪNIENE apie šių dienų aktualijas kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Sodo namelyje visai atsitiktinai aptikau didelę krūvą anuometinių "Lietuvos aido" numerių. Prabėgus beveik dviems dešimtmečiams buvo įdomu pavartyti jau stipriai pageltusius šio dienraščio puslapius. Ten radau savų publikacijų.
Skaitant ano meto rašinius apniko keistas jausmas: ne visur pasirodžiau esąs teisus. Ir vis dėlto anuomet nuoširdžiai tikėjau, jog, įstojus į NATO ir Europos Sąjungą, mūsų valstybė taps labai graži, turtinga ir teisinga. Naiviai tikėjau, kad įstojus į šias organizacijas, pagrindiniai mūsų vargai ištirps kaip sniegas pašvietus pavasario saulei. Šiandien jau nesu didelis optimistas. O kokia Tavo pozicija?
Lietuva renkasi neteisingą taktiką, bendraudama su Lenkija. Ten, kur derėtų ginčytis, kelti triukšmą, piktintis, – atsiprašinėjame, nuolaidžiaujame. Ten, kur vertėtų tyliai, be savigyros, be pompastikos, tačiau ryžtingai atlikti lietyvybę stiprinančius darbus, – daug triukšmaujame, bet nieko konkretaus lietuvybės labui nenuveikiame.
Prisiminkime keletą pastarųjų įvykių, įaudrinusių tiek lenkiškąją, tiek lietuviškąją puses. Nors oficialioji Varšuva mūsų atsiprašo dėl užgaulaus plakato per futbolo rungtynes (omenyje turimos "Lech" ir "Žalgirio" sportininkų varžybos Poznanės mieste), Lietuvai nederėtų skubėti džiaugtis.
Dar nežinia, kiek lenkiškuose atsiprašymuose nuoširdumo. Jei kalbėsime visiškai atvirai, puikiai suvokiame, ko verti jų veidmainiški atsiprašinėjimai.
Šiais metais vėl imtasi skaudžių veiksmų prieš lietuvius ir lietuvių kultūros paveldą Lenkijoje. Reikia pasakyti, kad Lenkijos valstybės politika lietuvių tautinės mažumos atžvilgiu niekad nebuvo švelni ir geranoriška nuo pat tautinių valstybių susikūrimo 1918 metais. Minėti veiksmai buvo įvairūs, pradedant šmeižto žodžiais, baigiant atvirais veiksmais siekiant naikinti (nutautinti arba išvaryti) Lenkijos lietuvius.
Puikiai žinome antilietuviškai nusiteikusių asmenų darbus ir siekius, tačiau norima atkreipti dėmesį į pasikeitusią padėtį šiuo klausimu. Prieš pat kritikuojant Lietuvos veiksmus lenkų tautinės mažumos atžvilgiu (tai darė europarlamentarai V.Tomaševskis ir M.Piotrovskis (M. Piotrowski)), kitas lenkų europarlamentaras (deja, ne Europos Parlamente, o žiniasklaidoje) viešai pripažino, jog Lenkijoje gimsta nacizmas. Aišku, pačioje šalyje tai susilaukė daug kritikos. Tačiau Lenkijos politikai vis dažniau pripažįsta, kad panaši problema yra.
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt ragina nepatingėt susirasti liepos mėnesį pasirodžiusį žurnalo "Metai" numerį ir perskaityti rašytojos Birutės Jonuškaitės interviu "Balti vyrų marškiniai, nerimo vidurnakčiai" (rašytoja Birutė Jonuškaitė atsako į Romo Daugirdo klausimus, žurnalas "Metai", 2013-ieji, liepa). Puikus, gilus tekstas: demaskuojantis mus supančius pavojus bei grėsmes, persmelktas nostalgijos, liūdesio, ironijos, bet raginantis nepasiduoti asimiliacijoms ir nutautėjimams.
Rašytojos B.Jonuškaitės atsakymuose apstu gilių pastebėjimų ne tik apie literatūrą, eseistiką, poeziją ar rašytojų santykį su ne itin džiugia lietuviška tikrove. Ten kalbama ir apie Lenkijos lietuvių rūpesčius, mat rašytoja kilusi iš Punsko krašto. Ten apmąstoma ir lietuviškoji teisėsauga, su kuria, sprendžiant iš atsakymų, jai teko asmeniškai susidurti.
Štai tos labiausiai portalui Slaptai.lt įsiminusios ištraukos.
Perskaičiau Virginijaus Savukyno ir Rimvydo Valatkos interviu su Lechu Valensa – "Lenkų maištininkas ant lietuviško dviračio" (15min.lt, 2013 m. birželio 21 d.). Sunku patikėti, kad šis jau nebejaunas žmogus, Nobelio taikos premijos laureatas, garsiausias pasaulyje elektrikas, Gdanske prieš 33 metus padaręs komunizmui esminį trumpą sujungimą" (taip publikacijoje pristatomas buvęs Lenkijos Respublikos prezidentas) – toks pažangus: "Naikiname sienas, kuriame Europos valstybę. Valstybių interesai tampa antraeiliai. Pirmoje vietoje turėtų būti Europa. Turime tapti Europos patriotais", – sako "Solidarumo" laikų maištininkas.
Aš nesistebiu, kai panašiai kalba koks trisdešimtmetis, sėdintis šiltoje kėdėje kur nors Briuselyje – kitos išeities jis neturi, jeigu nenori prarasti to, ką turi. Bet Lechas Valensa, kurio vardas į istoriją "bus įrašytas kaip žmogaus, kuris baigė šalių padalijimo, karų, revoliucijų epochą ir suteikė šansą…" (taip jis pats apie save)!
Su diskriminacijos apraiškomis asmeniškai nesusidūrė 73 procentai Lietuvos lenkų ir 86 proc. Lenkijos lietuvių – atskleidė pernai atlikta apklausa. Tyrimą „Lietuvių ir lenkų santykiai: tiesos, pramanai, interpretacijos“ Lenkijos viešųjų reikalų instituto užsakymu pernai atliko bendrovė TNS Polska, Lietuvoje – bendrovė TNS LT.
Susimąstyti dėl lietuvybės ir su ja tapatinamų vertybių hierarchijos suvokimo verčia tai, kad lietuviškų mokyklų naikinimo ir kylančio Lenkijoje radikalizmo laikotarpiu tik 14 proc. apklaustų Lenkijos lietuvių teigia patyrę diskriminaciją dėl savo tautybės. Per pastaruosius 15 metų buvo uždarytos visos (išskyrus Vidugirių) lietuviškos kaimo mokyklos: Krasnagrūdos, Aradnykų, Lumbių, Klevų, Krasnavo, Vaitakiemio, Ramoniškių, Navinykų, Pristavonių. Liko Punsko, Seinų ir Vidugirių.
