Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiomis dienomis pasirodė nauja dr. Algimanto Bučio knyga rusų kalba „Uždraustos karalystės byla“ (Дело о запретном королевстве; iš lietuvių kalbos vertė G.Jefremovas; 428 p.). Rusų skaitytojai gauna progą susipažinti su specialiai sutrumpintu variantu lietuviškos A.Bučio knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė; 569 psl.), kuri Lietuvoje susilaukė trijų leidimų (2018; pataisytas ir papildytas – 2019; 2020 m.).
Dr. Algimanto Bučio knyga rusų kalba „Uždraustos karalystės byla“ (Дело о запретном королевстве)
Rusų skaitytojams galiniame knygos viršelyje pateikiami keli lietuviškos knygos vertinimai iš recenzijų Lietuvos spaudoje:
Dr. A. Bučio monografijoje argumentuotai įrodoma: Senosios Lietuvos valstybės valdovai, išskyrus Mindaugą, turėjo pagoniškus karalių titulus, ir taip juos titulavo Vakarų kaimynai bei Romos popiežiai. Pasitelkus šaltinius (tokių net 113, išverstų į lietuvių kalbą, latvių, anglų, vokiečių, lenkų ir kitas kalbas), įrodomi turėti karalių titulai. Vertindami dr. A. Bučio monografiją, nežiūrint, kokius bepasitelktume aukštus kriterijus, prieiname prie išvados – sukurta įspūdinga senosios Lietuvos istorijos studija.
( Mokslo Lietuva, 2020).
Rusų skaitytojams galiniame knygos viršelyje pateikiami keli lietuviškos knygos vertinimai iš recenzijų Lietuvos spaudoje
Knygą galima pavadinti ir savotiška chrestomatija, mat joje yra ypač daug citatų, o ne tik nuorodų į senovės raštus įvairiomis kalbomis, kaip mėgsta elgtis istorikai. Tad oponentams teks ginčytis ne su knygos autoriumi, bet su metraščių, oficialių sutarčių, laiškų tekstais.
( Kultūros barai, 2019)
Knygos autorius remiasi ne tik senaisiais istoriniais šaltinias − kronikomis, metraščiais, visų pripažintais autoriais, jis įtraukia į savąją orbitą ir šiuolaikinius praeities tyrinėtojus − istorikus, archeologus, kalbininkus, mitologus. Sunku pasakyti, kokį poveikį turės ši studija tradicinei lietuvių istoriografijai − vyresnioji istorikų karta dažnai raukia kaktas, purto galvas, kabinasi už „tradicijos“, bet ji pamažu jau traukiasi, jaunesniajai istorikų ir literatūrologų (ir ne tik jų, apskritai intelektualų) kartai ši knyga gali tapti kertiniu modernaus mąstymo akmeniu, naująja evangelija, gairėmis ateities darbams.
Vilniaus Arkikatedra ir Valdovų rūmai – iš paukščių skrydžio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos karalystės iždiniai turtai
Juridiniai Gediminaičių iždinės išteklių klausimai nebuvo šiaip sau kokie formalūs dalykėliai ar dekoratyvinės formulės, kurių pasitaiko Krėvos akto retoriniuose pasažuose.
Abi pusės puikiai žinojo, kas turima galvoje ir ką žūtbūtinai dera iš anksto aptarti.
Juk reikalas lietė Gediminaičių dinastijos (kaip Dlugošas primena, Jogailos „tėvo ir senelio“) sukauptus turtus, kurių mastą netrukus galėjo pajusti visa lenkų aukštuomenė ir Krokuvos miestiečiai, atvykus jaunikiui Jogailai su lietuvių palyda į Jadvygos valdas.
Pats Dlugošas, aprašinėdamas Jogailos kelionę iš Lietuvos į Lenkiją, neužmiršta paminėti, kaip Jogaila „kartu su savo broliais ir daugybės dvariškių palyda ir vežimais, kuriais veža savo savo iždinės lobius ir didžiulius įvairių daiktų turtus (thezauros suos et plurimam rerum variarum supelectilem ferentibus) atvyksta į Lenkiją.[1] Dlugosz, 1386 m.).
Iš Dlugošo sužinome ir Jogailos atsivežto thezauro pobūdį.
Jau kitą dieną po susitikimo su Jadvyga, Jogaila atsiuntė jai per Vytautą, Morisą ir Švitrigailą didžios vertės dovanas iš aukso, sidabro, brangenybes ir apdarus“.
Valdovo karūna. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Galime neabejoti, kad iš savo atsivežtos iždo dalies Jogaila netrukus išmokėjo Krėvos sutartyje sutartą kompensaciją hercogui Vilhelmui 200 000 florinų už vedybų sutarties netesybas. Be to neužmirškim, kad netrukus Jogaila nemažiau elegantiškai sutvarkė ir kito buvusio pretendento į Jadvygos ranką ir sostą maištingojo Mazovijos kunigaikščio Ziemovito IV karingus užmojus susigrąžinti Lenkijos sostą pagal Piasto kilmę ir teisę. Matydamas, kaip negarbingai ir neteisingai (su pakviestos vengrų kariuomenės pagalba!) Mažosios Lenkijos didikai atmetė Ziemovito IV, tikrojo Piastų palikuonio teisę į Lenkijos sostą, Jogaila pasirūpino, kad Ziemovitui būtų išmokėta milžiniška pagal anuos laikus 600 000 sidabrinių Prahos grašių suma (apie 2 gramai sidabro 1 grašyje Jogailos laikais; už 300 grašių galėtum nusipikti arklį), o Ziemovitas savo ruožtu 1386 m. pripažino Jogailos valdžią, tampdamas Lenkijos vasalu. Idant vasalo padėtis per daug moraliai neprislėgtų garbingojo Piastų palikuonio, įžvalgusis Jogaila dar ištekino už Zemovito savo seserį Aleksandrą, o jos kraičiui pridėjo prie Ziemovito valdų ištisą Belzos kunigaikštystę. Šaunios vestuvės apvainikavo žiaurių dinastinių tarpusapio kovų ir ir didikų anarchijos pabaigą Lenkijos karalystėje (ypač Didžiojoje Lenkijoje), kur ilgam stojo civilizuotai valstybei būdinga vidinė tvarka ir paklusnumas aukščiausiajai valdžiai, šiuo atveju – Jogailai, „Lenkijos karaliui iš Dievo malonės“…
Iš to paties Dlugošo galime sužinoti, kad Jogailos atsivežti tezaurus nesiribojo tiktai monetomis. “Šlovingos Lenkijos karalystės istorijos“ autorius neužmiršta paminėti, kad „karalius Vladislovas (katalikiškas Jogailos krikštavardis) po karūnavimo, dosniai atsidėkodamas, apdovanoja gausiomis dovanomis visus žymesnius lenkų ponus. Ypatingą dosnumą parodė Krokuvos vaivadai Spytkui iš Melštino. Jam padovanojo savo basutes, prabangiai išdabintus brangakmeniais, auksu, didžiai vertingais perlais ir didelės vertės puošniais akmenėliais“ ( op .cit. , p.206-207).
Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gražus aprašas, o bendrąja prasme Jogailos iždinius išteklius galima būtų įvertinti iš apmaudaus Dlugošo pastebėjimo, kad Jogaila savo atsivežtais turtais, kuriuos dalino lenkų didikams ir šlėktai po savo karūnavimo, ištvirkino lenkus, kadangi Jogailos „turtai pakeitė lenkų kuklumą į puikybę“ (op.cit. p. 203).
Maža to kuklusis kanauninkas Dlugošas daro gana kategorišką išvadą, kad
„Lenkų šlėkta, kuri iki tol buvo laikoma ant pavadžio toli nuo godumo, pradėjo pirmą kartą valdant lietuviui Vladislovui [Jogailai] kelti sprandus ir didžiuotis, ir nesaikingais pageidavimais draskyti Lenkijos karalystę. Tie įpročiai išsilaikė iki mūsų laikų, kai visur matome mažiau dorybės, o daugiau gobšumo“.
Visą tai apmąstydamas dievobaimingais lenkų Istorijos Tėvas su kartėliu prabyla, jog „lenkai, atmetę su pasidygėjimu ir lengvabūdiškai savus, paveldėjimo teisę turinčius kunigaikščius, kildinančius savo giminę iš krikščionių tėvų, paaukojo Dievui leidus už bausmę dėl jų, lenkų, nusižengimų, Lenkijos karūną pagonių dux/ui, svetimšaliui“ (op. cit., p. 204).
Būsimieji pagoniškos Lietuvos karalystės iždo tyrėjai, tikėkimės, pasinaudos gausesniais duomenimis ir dokumentais, tačiau ir šiandien galima teigti, jog Krėvos akte numatytas Lietuvos karalystės Gediminaičių iždinės turtų paaukojimas ir naudojimas abiejų karalysčių – Lietuvos ir Lenkijos – labui, yra svarbus dinastinės unijos tarp Lietuvos ir Lenkijos aspektas.
Istoriniai Gediminaičių idėjos rezultatai abiems karalystėms
Plačiau pažvelgus, galima būtų daryti išvadą, kad būtent Krėvos sutarties pakte atspindėtas tikslinis iždo panaudojimas abiejų karalysčių reikalams, galėtų stipriai paremti dviejų Gediminaičių idėją, kurią O.Haleckis, kaip matėme, apibūdino kaip Jogailos ir Vytauto sumanytą dviejų karalysčių sutartinį valdymą.
Žinoma, O.Haleckio sintezė gali būti diskutuojama dėl vienokių ar kitokių detalių, tačiau savo bendra reikšme, be abejo, randa patvirtinimą ne istoriografiniuose ginčuose, o istorinės raidos realybėje.
Prisiminkime Gediminaičių idėjos įkūnijimo rezultatus abiems Gediminaičiams dar gyviems būnant:
„Užtenka priminti, kad Anžu dinastijos valdymo laikais Lenkija buvo maža valstybė – be Raudonosios Rusios, be Mozūrijos, su neapsisprendusiomis Kujavija, dobriniškomis ir voluiniškomis žemėmis, o jai iš Rytų grėsmingai laikėsi Liuksemburgai, iš Šiaurės – Kryžiuočių ordinas iš Rytų lietuvių ir totorių antpuoliai, viduje valstybę niokojo vidinės kovos Didžiojoje lenkijoje. Ogi Jogailos viešpatavimo metais čekai ir vengrai siūlė lenkų karaliui savas karūnas, Brandenburgija turėjo atiduoti lubuska žemę, Skandinavijos kraštai sudarinėjo taikos sutartis su Lenkija, buvo sutriuškintas keliasi karais Vokiečių ordinas, užtikrinta siena su Lietuva, totorių ordų chanai ieškojo lenkų-lietuvių valstybės paramos kovose dėl Skrajaus, o Moldavija, Besarabija ir Volinė pripažino leno priklausomybę ir lenkiškos karūnos viršenybę. Kai prieš Jogailos įžengimą į Lenkijos sostą rytinės Lenkijos srytys, antpuolių nuniokotos, teturėjo maždaug vos 2 gyventijus vienam kv.kilometrui, tai XV_XVI a. jų skaičius išaugo iki keliolikos“.
Tokie tad Krėvos akto vaisiai Lenkijai.
Tačiau Lenkija tebuvo dalis abiejų Gediminaičių valdomos valstybės.
Sutartinai ir kantriai rutuliojo savo strategiją Gedimino anūkai Jogaila ir Vytautas iki lemiamojo Žalgirio mūšio ir štai istorinis rezultatas lenkų istoriko mediavisto, Jogailos epochos tyrinėtojo Stefano M.Kučinskio (Stefan Maria Kuczyński, 1904 – 1985) paskaičiavimais:
„Žalgirio epochoje lenkų- lietuvių valstybė jau buvo didžiausiu teritoriniu atžvilgiu valstybiniu organizmu Europoje, didesniu už vokišką Romos imperiją ir už Maskvos kunigaikštiją, apimdama 1 milijoną 200 tūkstančių kv.km.“[2]
Deja, „senesnieji lenkų istorikai, eidami paskui Dlugošą, nepripažino karaliui Jogailai ne tik gabumų ir kultūros, bet ir karinio talento, ir darė iš jo beraštį analfabetą. Jie net akimirkai nesusimąstė, kad valdant tam tariamam analfabetui, ir, pasak Dlugošo, „lėkšto proto ir mažų gabumų prasčiokui“, Lietuva ir Lenkija tapo didžiausia ir viena galingiausių valstybių Europoje“.
Dviejų Gediminaičių įkūnyta idėja smarkiai pakeitė ir Lietuvos likimą:
„Lietuva, kuri ateinant į sostą Jogailai [1377 m, po Algirdo mirties – A.B.] buvo padalinta į skaitlingas paveldėtas dalis (Jogaila turėjo vienuolika brolių, apie keturiolika pusbrolių iš tėvo pusės), o jų valdytojai vykdė savarankišką, neretai pražūtingą visai valstybei politiką, prisijungdami prie kaimyninių kraštų prieš savąjį didįjį kunigaikštį, taigi toji Lietuva buvo suvienyta „aukščiausiojo Lietuvos kunigaikščio“ Jogailos ir jo bendravaldžio pavaduotojo ( wspolrządcy i zastępcy) didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto rankose.“
Lenkų istoriko pastebėjimu, „pirmaisiais Jogailos valdymo [Lietuvoje – A.B.] metais, kai priešai supo kraštą iš visų pusių ir aiškėjo gniuždanti kryžiuočių persvara, lietuviai ėmė svarstyti, ar ne laikas palikti tėvų žemę ir ieškotis kur nors svetur sau tėviškės (Dlugosz, Dziela wszystkie, t.IV, p. 467), tačiau paskutiniaisiais bendro Jogailos ir Vytauto valdymo metais (wspolrządow Jagielly i Witolda) viešpatavo taika su Maskva, totorių ordos ieškojo paramos lenkų-lietuvių valstybėje, o Vokiečių ordinas po Melno taikos (1422 m.) jau niekados daugiau nepuolė lietuviškų teritorijų“. (op. cit., p. 72-73).
Štai dviejų Gediminaičių strategijos ir glaudaus bendradarbiavimo istoriniai rezultatai, kaip juos pamatė XX a. antrosios pusės lenkų istorikas.
Kodėl lenkų didikai ir senesnieji lenkų istorikai to nepastebėjo ar nenorėjo pastebėti? St. M.Kučinskis turi savo atsakymą:
„Vien tik lenkų XV šimtmečio didikų išdidumas ir tautinis XIX amžiaus istorikų šovinizmas bei okcidentalizmas neleido jiems pastebėti Jogailos, „laukinio barbaro“ iš Rytų, akivaizdaus iškilumo virš „vakarietiškų“ Mažosios Lenkijos ponų“ (op. cit.,p. 78).
Kiek pastebėjau, St.M. Kučinskis nemini Gediminaičių idėjos žymiausio autoriaus O. Haleckio, nors socialistinėje Lenkijoje gal ir nebuvo sąlygų minėti, o juo labiau plėtoti emigranto O.Haleckio idėjas ir istorines koncepcijas.
Visai dėl kitų politinų priežasčių bei nuotaikų, manyčiau, O.Haleckio interpretacijos ir išankstinės dviejų Gediminaičių idėjos koncepcija nepatiko ir, suprantama, negalėjo patikti tarpukario lenkų istorikams, dirbusiems karinio Lietuvos prijungimo prie Pilsudskio Lenkijos šovinistinėje atmosferoje.
Kaip ten bebūtų, palikime tiek dviejų Gediminaičių bendros strategijos idėją, tiek konkretų Gediminaičių iždinės turtų punktą Krėvos akte būsimiems istorikų tyrimams, o patys, aptarę Krėvos akto užfiksuotus titulus bei ryškesnes interpretacijas istoriografijoje, tęskime toliau Lietuvos karalystės juridinio statuso aptarimą platesniame nei Krėvos aktas istoriniame bei teisiniame kontekste.
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
Mes jau matėme, kad Lietuvos karalystės paminėjimas Krėvos akte dažniausiai būdavo ignoruojamas, šimtmečiais nutylimas arba pakeičiamas kokias nors pakaitalais (valstybė, tiesiog Lietuva ir kt.).
Prisiminus senovę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet visa tai būdavo daroma, kaip sakant, patyliukais, be jokių komentarų ar paaiškinimų, vengiant atkreipti visuomenės dėmesį į Lietuvos karalystės titulą 1385 m. dokumente.
E.Gudavičiui to, atrodo, maža ir jis imasi pagrįsti Lietuvos karalystės titulo ignoravimą ir keitimą visokiais pakaitalais, apkaltindamas A.Andriulį, kad šis, „komentuodamas Krėvos sutartį, remiasi ne originaliu tekstu, o jo lietuvišku vertimu [pateiktu leidinyje „Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. – V., 1955. T.1, p.72 – A.B.] Tai labai netikslus vertimas“ (ten pat, p. 144).
Visi žinome, kokiomis sąlygomis 1955 m. buvo pradėti leisti šaltiniai lietuvių kalba ir kokie šio leidinio trukūmai, kuriuos dar turėsime progos aptarti. Tačiau įdomiausia, kad išdidžiai kritikuodamas Krėvos akto „labai netikslų vertimą“ sovietmečio leidinyje, nepriklausomos Lietuvos istorikas siūlo ir gina visiškai neteisingą Lietuvos karalystės titulo vertimą.
Atvirai pasakus, man trūksta žodžių trumpai nusakyti chaotišką E.Gudavičiaus lingvistinę argumentaciją, tad pateiksiu vardan šentos ramybės, visą ją ištisai, nes vargu ar galima joje ką nors supainioti arba atpainioti.
Ir taip:
“Tai labai netikslus vertimas: „thezaurus“ reikia versti ne „turtu“, o „lobiu“. Taigi ir išvada [A.Andriulio – A.B.], kad „Jogaila savo turtą nesutapatina su Lietuva, t,y. Lietuvos nelaiko savo turtu“ yra klaidinga: ir lobiai, ir žemės yra Jogailos turtas, kaip rodo to paties Krėvos akto originalus tekstas bei visa feodalinės nuosavybės samprata.
Deja, tai ne vienintelė klaida, kai išvados daromos iš šaltinio blogo vertimo bei neišmanant viduramžių diplomatikos stereotipų.
Vertimo žodžiai „abiejų karalysčių, tiek Lenkijos, tiek ir Lietuvos“ taikomi originalaus teksto „regnorum utrorumque, tam Poloniae, quam etiam Litvaniae“. Čia pažodžiui „regnum „ verčiama „karalyste“. Betgi tai ne vienintelė žodžio „regnum“ prasmė. Juk viduramžiais nebuvo nusistovėjusio (o pradžioje apskritai nebuvo) termino „valstybė“. Plačiau buvo vartojamas „dominium“ (pirmiausiai reiškęs „valdą“; iš jo kilo lenkų „panstwo), tačiau vartotas ir ir „regnum“; „regnum“ reiškė ir „valdymą“. Tokių pavyzdžių nesunku surasti. Galima net nurodyti šiek tiek ir Krėvos aktui analogiškų sakinių, kur Lietuvoje „karaliaujama“, bet greta ir tiksliai pažymimas jos bei Lenkijos rangas. Todėl [mano pabraukta – A.B.] „abi karalystės“, net jei ir vergiškai verstume šį tekstą, tėra stereotipinis išsireiškimas, neturintis politinės reikšmės. Ten, kur susiduriame su pastarąja, pvz., Krėvos akto intutiliacijoje apie jokį Jogailos „karališkumą“ Lietuvos soste nėra ir kalbos“ (p144).
Kaip galima būtų vertinti šitokią „lingvistiškai politinę“ Krėvos teksto analizę?
Pradėsiu nuo to, kas man labiausiai patiko, o būtent nuo pareiškimo apie „vergišką teksto vertimą“, kai lotyniškas „regnum“ verčiamas „karalyste“... Tiesiog pasidarė įdomu, ką pasakytų apie šitokį tiesų šviesų XX a. istoriko pareiškimą garsusis XVIII a. lenkų istorikas, jėzuitas, poetas A. Naruszewicz/ius, rašęs lotynų kalba eiliuotus panegirikus ano meto aristokratams, pačiam karaliui Poniatowskiui, kuris, beje, parūpino poetui Nemenčinės, vėliau Anykščių klebonijas, kada jėzuitų ordinas tapo uždraustas daugelyje Europos šalių.
Juk būtent A.Naruševičius pirmasis savo „Lenkų tautos istorijoje“ pateikė Krėvos akto ištrauką, išvertęs ją į lenkų kalbą…
Ir kokia gėda! Oficialusis Abiejų Tautų karaliaus dvaro istorikas pateikė «vergišką teksto vertimą» :
« przyniesie z sobą pan nasz ksiąže wielki Jagiello wszystkie skarby swoje na podzwigniencie i odzyskanie utrat obu krolewstw Polskieko i Litewskiego »[1]
(pažodžiui: atneš su savim mūsų ponas didysis kunigaikštis Jogaila visus savo turtus abiejų karalysčių – Lenkiškos ir Lietuviškos – galiai pakelti ir nuostoliams atlyginti).
Galima būtų pareikšti, kad Naruszewicz vertė ne iš originalo…
Bet vargiai. Krėvos aktą savo veikale jis cituoja ir verčia, aiškiai pabrėždamas, kad «mes pasirėmeme originalu (My poszllismy za originalaem ; p. 207). >>
Gal garsusis «Lenkų tautos istorijos» autorius prastai mokėjo Krėvos akto originalo kalbą, tai yra – lotynų kalbą ?
Vėl kažkaip neišeina…
Juk Adomas Naruševičius visoje Abiejų Tautšų respubje anksti pagarsėjo, kaip lotyniškai rašęs poetas ir didžiųjų antikos rašytojų Horacijaus ir Tacito vertėjas į lenkų kalbą…
Gal reikėtų prikišti Naruševičiui, kad «neišmanė viduramžių diplomatikos stereotipų“?
Bet vėlgi, visi žino, kad tas pats Naruševičius buvo karaliaus patarėjas istorijos klausimais, turėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštininko titulą bei pareigas (nuo 1781 m.), sudarė tekstų rinkinį, skirtą antikos politinei istorijai „Historia polityczna państw starożytnych od pewnego towarzystwa napisana“ ir t.t…
Dar galima būtų pareikšti, kad Naruševičius, matyt, buvo koks didis Lietuvos patriotas ir stengėsi išgarsinti senovės Lietuvą, versdamas Krėvos aktą su Lietuvos karalytės titulu …
Nors vargu, jei prisiminsime, kad būtent Naruševičius padėjo paskutiniajam Lenkijos karaliui Augustui Poniatovskiui rašyti 1793 m. gegužės 3 d. Konstitucijos projektą, tos pačios Konstitucijos, kurioje Lietuvos vardas liko net nepaminėtas…
Kas gi čia išeina?
Negi oficialusis Abiejų Tautų Respublikos istorikas A. Naruševičius, savo meto intelektualinės aristokratijos atstovas, ėmė ir pateikė tėvynainiams ir ainiams “vergišką” Krėvės akto vertimą?
Deja, deja…
Naruševičiaus vertimas iš lotynų kalbos į lenkų kalbą buvo ir lieka be priekaištų, verčiant “regnum” į “krolewstwo”, nors Krėvos akto pastraipa apie abi – Lietuvos ir Lenkijos – karalystes jau seniai nepatiko lenkų istorikams ir šiandien, atrodo, netinka jų vergiškiems pasekėjams Lietuvoje.
Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nors jiems toli iki XVIII a. erudito, kuris ne tik taisyklingai išvertė punktą apie abi karalystes, bet numanydamas savo meto skaitytojų abejones dėl Lietuvos karalystės, komentaruose, be kita ko, primena, kad “Livonijos kryžiuočiai 1367 m. sutartyje su Algirdu ir Kęstučiu vadina juos karaliais, idant atskirtų nuo kitų žemesnių dux/u (od innych pomnieszych dukow) – Pacem latrunculorum inter nos et Olgerden ac Kiejstutn fratres reges Letoviaes. Tie patys [livoniečiai – A.B.] sutartyje su Jogaila 1380 m. tą patį karaliaus titulą jam duoda. – Pacem et et treugas ordinari fecimus inter nos et terram nostram et magnum regem Letotoviae Jagallonem. – Ab istis vero pace et treugis rex Kiejstut etc. – 1385 m.” (p.203). Primena A.Naruszewicz ir Dubysos sutartis (1385 m.), kur Jogaila taip pat tituluojamas didžiuju Lietuvos karaliumi (Cum inclyto Jagalone magno rege Litvanorum etc.).
Kitas dalykas, kad XVIII a. istorikas neturi atsakymo, kodėl karaliais buvo tituluojami ir Algirdas, ir Kęstutis, ir Jogaila. Jis tik iškelia du spėjimus: „Atrodo, kad Jogaila, o ir jo tėvas Algirdas jau mąstė apie karalių titulus, o gal jiems popiežius tai žadėjo, kaip anksčiau Kęstučiui“ (op. cit., p. 203).
Šiuo atžvilgiu A. Naruszewicz laikosi mūsų jau aptartos (žr. IV knygos dalį) lenkų tradicijos ir tikėjimo, kad karaliaus titulas pasiekiamas tik su katalikišku krikštu ir popiežiaus palaimininimu.
Lietuvos karalystės iždo klausimas Krėvos akte
Tradicinėje istoriografijoje, kiek pastebėjau, Lietuvos karalystės iždo klausimas Krėvos sutartyje ne tik kad nesvarstomas, bet ir neminimas.
Iš dalies tai susiję, mano manymu, su visos Krėvos akto pastraipos apie abi karalystes ignoravimu, nutylėjimu arba mūsų apžvelgtu perdirbinėjimu verčiant iš lotynų kalbos į lenkų, vėliau – į lietuvių ir kt. kalbas.
Prisiminkim pastraipos lotynišką tekstą: In huius rei robur, evidentiam et firmitatem idem Jagalo dux magnus promittit, universos thezauros suos ad recuperationem defectuum regnorum utrorumque, tam Poloniae, quam etiam Litvaniae, ponere et exhibere et hoc, nisi eadem domina Ungariae filiam suam Hedvigim reginam Poloniae praenarratam sibi matrimonialiter copulavit.
Net rimčiausiuose praeities ir dabarties lietuvių istorikų veikaluose šis akto punktas dažniausiai lieka net nepaminėtas arba nesvarstomas (žr.: A.Šapokos redaguotoje Lietuvos istorijoje – 1936, p. 106; Z.Kiaupos, J.Kiaupienės, A.Kuncevičiaus Lietuvos istorijoje – 1995; p.145; E.Gudavičiaus Lietuvos istorijos I tome – 1999, p. 163; akademinėje Lietuvos istorijoje, III t. – 2011, p.544; ir kt.).
Tuo tarpu būtent šis punktas Krėvos akto tekste itin svarbus ir laukia atidžios analizės viduramžių teisės kontekste. Nesu istorikas nei teisininkas, bet būčiau linkęs manyti, kad Krėvos akto visas sakinys „promittit… copulavit“, vertas atidesnio dėmesio.
Ir vėl pradėkime nuo tikslių ir netikslių vertimų problemos, kuri aiškiausiai išryškėjo mūsų svarstytoje teisės žinovo A.Andriulio ir istoriko E. Gudavičiaus polemikoje.
Jau aptarėme „abiejų karalysčių“ tikslius ir netikslius vertimus, panagrinėkime ne mažiau svarbų segmentą „universos thezauros suos … ponere et exhibere“.
E. Gudavičius prikišo A.Andriului, kad šis be reikalo pasitiki žodžio thesauros vertimu į „turtas“. Istoriko nuomone, „thesaurus“ reikia versti ne „turtu“, o „lobiu“, kaip teikia 1951 m. išleistas „Lotynų-lietuvių kalbų žodynas“ (Vilnius).
Iš to patikslinimo E.Gudavičius išveda kitą, jau principinį priekaištą, esą A. Andriulio „išvada, kad „Jogaila savo turtą nesutapatina su Lietuva, t.y. Lietuvos nelaiko savo turtu“ yra klaidinga: ir lobiai, ir žemės yra Jogailos turtas, kaip rodo to paties Krėvos akto originalus tekstas bei visa feodalinės nuosavybės samprata“ (ten. Pat., p.144).
Vertimo požiūriu „lobis“, deja, nė kiek negeresnis variantas už „turtą“.
Mano galva, čia turime ne šiaip sau bendrinės lietuvių kalbos taikymo bendriniam lotynų kalbos žodynui problemą. Manyčiau, kad šis sutarties punktas slepia savyje specifines viduramžių terminijos prasmes.
Jas nelengva atsekti, kadangi senosios graikų kalbos Tezauro (θησαυρός – lobis, lobynas) sąvoką XIX a. buvo pasisavinę kalbininkai, sudarinėję įvairių sričių žodynus. O kalbos tezaurų triumfą, ko gero, nulėmė pirmieji XVIII– XIX a. sandūroje pasirodę Vakarų Europoje senovės indų garsaus sanskritinio tezauro vertimai. Beje, ir sanskrito tezauras, sukurtas III–IV a., atitiko senovės graikų sąvoką. Jis vadinosi Amarakoša, kas reiškė autoriaus Amaro (sanskrit. – Nemirtingojo) sukauptą košą, tai yra – žodžių lobį, dėžutę, rinkinį. Dalykiški europiečiai netrukus prikūrė įvairių terminologinių tezaurų, kuriuose telkė vienos ar kitos srities terminus, tarpusavyje susijusius žodžius (sinonimus, antonimus ir pan.). Ši tradicija savaip atsispindėjo ir mūsų dažnai cituojamo Lietuvos istorijos šaltinių rinkinio pavadinime, kurį surašė dviejų tomų sudarytojas Skarbiec…
Viduramžiais tesaurus reiškė daug paprastesnį ir konkretesnį dalyką, o būtent – pinigų, brangenybių, dokumentų ir pan materialinių brangenybių ir vertybių saugyklą. Kaip rašo „Senosios Lenkijos iliustruota enciklopedija“ sudarytojas, lenkų istorikas ir etnografas Zigmantas Gliogeris (Zygmunt Gloger, 1845 – 1910), rinkęs medžiagą, beje, ir Lietuvoje savo XIX a. kelionėse laiveliu Nemunu nuo Gardino iki Kauno ir nuo Kauno iki Jurbarko[2], nuosavus tesaurus viduramžiais ir vėliau „turėjo „karaliai, kunigaikščiai, turtingi žmonės ir bažnyčios“. Saugyklų forma kito ir visados priklausė nuo savininko: kartais tai buvo patikimai metalu apkaustytos dėžės, o kartais atskiri sutvirtinti pastatai, primenantys koplyčiais, ir žinoma, valdovų turtų saugyklos, įrengtos patikimose patalpose. Idant skaitytojas galėtų lengviau įsivaizduoti, apie ką šnekama, pateiksiu iš „Senosios Lenkijos enciklopedijos“ paskutiniojo Gediminaičių dinastijos atstovo Žygimanto Augusto tesauro aprašą:
„Iš visų Lenkijos karalių pats turtingiausias pagal brangenybes buvo Žygimantas Augustas Jogailaitis. Vyskupas Kamerynas pasakoja apie jį, esą „labai mėgęs brangenybes. Parodė man savo rinkinius paslapčia, nes nenorėjo, kad lenkai sužinotų, kiek jų turi. Slaptame kambaryje ant stalo buvo padėta 16 užrakinamų skrynelių, visos pilnos brangenybių. 4 iš jų įvertintos 200 000 skudų, jam atiteko po motinos mirties, 4 nusipirko karalius už 550 000 skudų, tarp jų – skaidriai raudonas rubinas, kažkada priklausęs imperatoriui Karoliui V, už 80 000 skudų. Likusios skrynelės paveldėtos iš protėvių: jose begalė brangenybių, rubinų, smaragdų, deimantų, kurių kaina iki 300 000 auksinių skudų. Tas lobynas viršija savo verte Venecijos ir popiežių lobynus. Sidabro, be indaujos, lobyne iki 30 000 grivinų ( 150 centnerių), tarp jų – meistriško darbo sidabrinės vonios, fontanai, neregėto dydžio laikrodžiai su statulomis, vargonai, ąsotėliai, padėklai, taurelės, paauksuotos taurės, dovanotos karaliui karūnavimo proga“.
Visos tos vertybės po karaliaus mirties išsisklaidė beveik be pėdsako. Buvo apkaltinti ponai Mniškai (oskarżano panów Mniszków), kad nemaža lobyno dalis atsidūrė pas juos“[3].
Atsakingas už tesauro, lobių saugyklos, prižiūrą bei tvarkymą žmogus, pasak ZYGMUNT GLOGER buvo vadinamas tesaurariuju, arba lenkiškai skarbnik, tai yra – „pareigūnas, kuris pono turtus renka ir saugo. Piastų dvaruose jau buvo lobių saugyklos. 1237 m dokumente yra pateiktas lenkiškas pareigūno pavadinimas „skarnik“, o 1291 m. dokumente – lotyniškas thesaurarius. Jogailaičių laikais „skarbnik“ buvo titularinė įstaiga […] Lietuvoje „didžiuoju thesaurariuju (skarbnikem wielkim“ buvo vadinamas lietuviško lobyno Vilniuje saugotojas“ (ten pat, IV t., skarbnik). Kadangi kiekvienas kunigaikštis turėjo savo dvare kokią nors savo lobių saugyklą, į kurią buvo kraunami mokesčiai ir duoklės, dvaro thesaurariaus (podskarbiego) pareigybė buvo viena iš seniausių Piastų Lenkijoje (ten pat, Podskarbiowie).
Jei prisiminsime, kad Abiejų tautų respublikoje buvo penki „podskarbie“ – du didieji: Lenkjos ir Lietuvos, du valdovų rūmų – lenkų ir lietuvių, o penktas – prūsiškose žemėse, manau, bus aišku, į kur aš lenkiu: mes kalbame apie valstybinius iždus ir iždininkus.
Manau, kad šitokiame istoriniame kontekste ir derėtų analizuoti Krėvos akto punktą apie Jogailos universos thezauros suos.
Vedybinėje Krėvos sutartyje abiems pusėms didžiai svarbus turėjo būti Jogailos turtų saugyklos, kitaip sakant – Lietuvos iždinės likimo klausimas ir, manau, neatsitiktinai, jis stovi pirmuoju dalykiniu akto punktu, pirmiau už visus kitus, nors, kaip sakiau, istoriografijoje jis dažniausiai net neminimas, tarsi visus istorikus būtų užhipnotizavęs minėtas žodis „applicare“…
Lenkų pusei negalėjo nerūpėti Gediminaičių iždinės turtų klausimas, tačiau ir lietuvių pusei, kuriai atstovavo Jogaila ir jo broliai bei pusbrolis Vytautas, ne mažiau svarbu, manyčiau, buvo tiksliai išsiaiškinti ir surašyti Gediminaičių iždinės turtų likimą po Jogailos vedybų su Jadvyga.
Štai čia mes ir matome Krėvos sutartyje užfiksuotą kompromisinį sprendimą: Jogailos teisė į Gediminaičių iždinės turtus privalo būti aukojama ir naudojama (ponere et exhibere) abiejų karalysčių – tiek Lenkijos karalystės, tiek Lietuvos karalystės reikalams. Nusakyta ir sąlyga, kad šita Jogailos teisė ims galioti tik po to, kai Jogaila ir Jadvyga suguls į vedybinį guolį ir tokiu būdu užbaigs vedybinės sutarties įkūnyjimą.
Pastaroji sąlyga, manyčiau, atsirado neatsitiktinai: ir jaunosios pusė (lenkiškoji bei vengriškoji), ir jaunikio lietuviškoji pusė jau gavo gerą pamoką iš Jadvygos sutuoktuvių su vokiečių hercogu Vilhelmu dramatiškos istorijos, kuri kaip tik tuo metu buvo triukšmingai aptarinėjama ir Europos dvaruose, ir popiežaius kurijoje. Nei lenkai, nei lietuviai nenorėjo nieko panašaus, tad Krėvos akte buvo sudėti, kaip sakoma, visi teisinių kauzulių žaibolaidžiai.
Galima būtų manyti ir teigti, kad šiuo Krėvos sutarties punktu buvo numatyta ir užfiksuota atskirų Lietuvos ir Lenkijos iždų būtinybė, kurią teigė ir gynė visi be išimties Lietuvos valdovai iki pat Abiejų Tautų Respublikos panaikinimo po 1791 m. gegužės 3 konstitucijos priėmimo, kur naujai paskelbtoje Lenkijos karalystėje jau neliko net Lietuvos vardo nei ankstesnio statuso. Beje, net po to Lietuvos didikai nepasidavė ir privertė Lenkijos pusę papildyti skubotai ir mažuma balsų priimtą 1791 m. gegužės 3 konstituciją atskirų aktu „Abiejų tautų savitarpio garantijos įstatymu“ (Zaręczenie wzajemne obojga narodow).
Šis aktas įstatymiškai „garantavo Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei bendrose iždo ir Karo komisijose tiek pat narių, kiek turėjo Lenkija, o naujoje Policijos komisijoje – trečdalį. Nustatyta, kad Iždo ir Karo komisijų vadovai paeiliui bus Lenkijos ir Lietuvos piliečiai. Iždo kasa liks ir Lietuvoje. Paliktas Lietuvai ir Iždo teismas“.[4]
Gal kai kam pasirodys, kad nėra jokio ryšio tarp Krėvos akto teisnių punktų ir mano paminėtų vienų iš paskutiniųjų valstybinius Lenkijos ir Lietuvos santykiius įstatymiškai įtvirtinančių dokumentų. Ir vis dėlto esu linkęs manyti, jog struktūrinės reikšmės klausimas dėl Lietuvos iždo likimo dviejų valstybių unijose buvo keliamas nuo pat pradžių jau Krėvos akte ir jame užfiksuotas, kaip nauja Jogailos teisė ir pareiga naudoti Gediminaičių iždinės išteklius ne tik Lenkijai, kurios karaliumi Jogaila tampa po vedybų su Jadvyga įkūnijimo, bet ir Lietuvos karalystei, kurią jis paliks, įsikurdamas Lenkijos karalių rūmuose.
Neatsitiktinai, ko gero, būtent šį Krėvos akto punktą perpasakodamas Dlugošas jau visiškai atvirai falsifikavo sutarties tekstą, kuriame neliko ne tik abiejų karalysčių, bet ir pačios Lietuvos paminėjimo, pateikiant visai kitokį punkto aprašymą, atseit Jogaila „pažada, kad atveš į Lenkijos karalystę visus savo lobius (universos thezauros suos) kartu su paveldėtais iš tėvo ir senelio lobiais, ir juos panaudos išimtinai Lenkijos karalystės naudai“ (Jan Dlugosz, 1385 m.,p.189).
Įdomi Krėvos akto „interpretacija“, bet galbūt neverta stebėtis, kai paaiškėja vardan ko taip įdomiai „interpretavo“ būtent šį sutarties punktą garbusis Krokuvos kanauninkas ir Jogailos sūnų auklėtojas Janas Dlugošas.
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
2017.06.20; 09:00
(Bus daugiau)
[2] Z. Gloger, Dolinami rzek. Opisy podróży wzdłuż Niemna, Wisły, Bugu i Biebrzy… – Warszawa, 1903; lietuvių kalba: Nemunu: upių slėniais, 1992.
[3]Encyklopedia staropolska ilustrowana Encyklopedia staropolska ilustrowana (Senosios Lenkijos iliustruota enciklopedija), 4 t. 1900–1903 m., 7 leid. 1996 m.
[4] Jučas M. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystės. Istorijos bruožai. – Vilnius, 2010, p.299
Istoriografija de traditione – Lietuvos „inkorporavimas“
Istorijos rašymas neatsiejamas nuo ankstesnių istorijos rašinių pažinimo, ir kiekvienas būsimasis istorikas jau savo Alma Mater rūmuose privalomai supažindinamas su ankstenių istorikų darbais, kuriuos privalo suminėti savo vėlesniuose rašiniuose vienu ar kitu istorijos klausimu. Istorikų rašiniuose tai vadinama problemos ar temos istoriografija, kurią privalu pateikti kiekvienos knygos ar tyrimo pabaigoje kaip “Literatūros sąrašą”.
Didinga Trakų pilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kiekvienos problemos ar temos ankstesnė istoriografinė literatūra atspindi tos temos ar problemos tyrimo tradiciją, tačiau kiekvieno naujos generacijos istoriko teisė, o gal ir pareiga atrasti ir išryškinti savo paties santykį su istoriografine tradicja. Čia žinomi iš praktikos tik du keliai: arba
1) istorikas priima tradiciją ir ją visaip kartoja bei plėtoja savo tekstuose, arba
2) istorikas atranda istorinių duomenų bei argumentų, griaunančių ar klibinančių senąją tradiciją, ir savarankiškai atsisako tradicijos teiginių ir dogmų, pasiūlydamas naujus problemos sprendimo ar novatoriškus temos aiškinimo variantus.
1385 m. Krėvos akto istoriografinė literatūra sudarytų didžiulį sąrašą, kurį galima rasti specialioje literatūroje, tad mums nėra reikalo jo čia perrašinėti, kaip tai privalo daryti istorijos mokslo studentai.
Žymiausias XX a. Krėvos akto interpretavimo novatorius lenkų istorikas Jan Adamus nusakė kelis svarbiausius akto interpretavimo etapus Lenkijos istorikų pastangose vienaip ar kitaip aiškinti Krėvos aktą.
Pasak jo, pirmasis, tradiciją pradėjęs etapas, arba, jo žodžiais tarus, „pirmoji fazė siekia nuo XIX a. pirmosios pusės iki to amžiaus pabaigos. Pagrindinis šio laikotarpio bruožas yra perdėm silpnas susidomėjimas klausimu dėl Lietuvos ir Lenkijos visuomeninių-teisinių santykių apskritai, o ypač unijos pradžioje. Vieni autoriai visiškai netyrinėjo šio klausimo, tuo tarpu kiti savo nuomones formuluoja lakoniškai, nepagrįsdami ir dažniausiai gana neaiškiai ir miglotai“[1].
J.Adamus teigimu, tiktai du istorikai sudarė tam tikro laipsnio išimtį: Lelevelis ir Danilovičius (paryškinta J.Adamus/o). „Tiedu parašė trumpai ir be įrodymų; „įjungimas“ (wcielienie). Šiame lakoniškame pasakyme sunku įžiūrėti ar įspėti (trudno się domyslac) personalinę uniją“.
Antrąją fazę, pasak J.Adamus, atvėrė Lewicki, bet ne Koneczny. Kadangi Koneczny rašo senoviškai ir lakoniškai „incorporata“ [lenkiškai vis tas pats „wcielienie“, tai yra „įjungimas“ Lietuvos į Lenkiją – A.B.] ir jo vėlesni darbai nepadarė didesnės įtakos kitiems. Lewicki pirmą kartą plačiau išrutulioja pradinės inkorporacijos teoriją ir pateikia jai sąlyginai gausius motyvavimus […] Lewickio motyvavimai, nors sąlyginai išsamūs, daro keistą įspūdį šiais laikais, kai pripratome dar tiksliau pagrįsti savo tezes; matosi kažkokie likučiai beletristiškai aiškinant istorines problemas. Tokia buvo Lewickio teorija ir kaip tokia, ji ryškiai atsiriboja nuo savo romantiškųjų pranašautojų. Ne iš karto prigijo jo teorija lenkų istorijos moksle; tik po keliolikos metų prisijungė prie jos Prochaska, o dar vėliau po kelių metų – du pirmaeiliai ir didelio pelnyto autoriteto istorikai Balzer ir Kutrzeba, dar vėliau Haleckis. Tokiu būdu po gerų 20 metų, kuomet Lewickio teorija buvo beveik vos žinoma, taigi po 20 metų „inkubacijos“ jinai iš karto pasikeitė beveik į mokslinę dogmą“ (ten pat, p. 274).
Beje, J.Adamus ir Lowmianskio nuomone, dar Lewickio teorijos „inkubaciniu“ periodu buvo jai iškelti kontrargumentai nelenkiškoje literatūroje. Tačiau J.Adamus įsitikinimu, prieš Lewickio teoriją „nevykusiu būdu pasisakė Hruszewskis, o jau po karo [Pirmojo pasaulinio karo – A.B.] Czubatyj ir Pfitzner, nemažiau nevykusiu būdu. Kaip man atrodo, jų pasisakymai neturėtų susilaukti jokio atbalsio ir tolimesnė problemos tyrimo istoriografinė linija niekaip nesietina su tais pasisakymais (mano paties pozicija turi su jais tik tam tikrą išorinį panašumą)“.
Trečioji fazė, J.Adamus teigimu, prasidėjo su Kolankowskio veikalu „Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorija Jogailaičių laikais‘ (Dzieje Wielkiego Księstwa Litewskiego za Jagielonow, t. 1, 1930). Nors Kolankowskis, pasak J.Adamus, „neabejotinai stovi ant inkorporacijos teorijos pamato ir net stengiasi praplėsti inkorporaciją tolimesniems 1401-1446 metams, vis dėlto jis iškėlė esminį klausimą ir tuo šį tą pajudino senoje Lewickio teorijoje, tuo pačiu aktualizavo visos teorijos daug esmingenės revizijos iš pamatų reikalą“ (uczynil aktualną spragę gruntownieszej rewiziji calej teorini“ (ten pat).
Taigi, J.Adamus, apžvelgęs anuomet naujausią Krėvos akto literatūrą, atrodo, su nemaža viltimi 1930 m. tikėjo, kad prasidėjo nauja problemos tyrimo era:
„Atsirado būdinga situacija: mūsų problemos [Krėvos akto – A.B.] tyrime jau nebėra dogmų, problema keliauja iš rankų į rankas, nuo vieno varstoto ant kito ir susilaukia palaipsniui vis giliau siekiančio išaiškinimo. Palyginus smulki ir ištisai tęsianti inkorporacijos liniją Kolankowskio revizija suteikia stimulą mano moksliniam straipsniui [Panstwo litewskie w latach 1386-1398; 1932 m.]. Tiesą sakant, bendrais bruožais jis buvo jau užbaigtas prieš pasirodant Kolankowskio veikalui, bet Kolankowskio tyrime mano koncepcija rado rimtą impulsą ir užsikabinimo tašką (punk zaczepienia)“ (ten pat, p. 275).
Deja, kaip pastebėjo pats J.Adamus, šiek tiek nustebęs, o gal įskaudintas ir nusivylęs, po jo mokslinio straipsnio publikacijos „pradžioje nebuvo jokių ženklų, kad jis gali sukelti didesnį susidomėjimą.“ Kelių atsiliepimų autoriai (Zajączkowski, Dąbkowski) pritarė kai kuriems teiginiams, bet esminiais klausimais be jokių argumentų nepritarė, o Vilniuje įvykusiame VI Visuotiniame lenkų istorikų suvažiavime (1935) problemos žinovai (Kutrzeba ir kt.) vengė rimčiau atsiliepti, o minėtas Kolankowskis tiek suvažiavimo pranešime, tiek vėlesnėje jo publikacijoje (Jagielonowie i unia; 1936) iš viso pasistengė… nutylėti J.Adamus publikacijas ir išvadas“ (ten pat, p. 275 ir toliau).
Gal tuo per daug ir nederėtų stebėtis, jei prisiminsime, kad 1935 m. į Vilnių suvažiavo iš Lenkijos bene visos pirmojo ryškumo lenkų istoriografijos žvaigždės, o kas gi tuo metu buvo Adamus?
Ogi mažai kam žinomas Vilniaus miesto archyvo vedėjas ir dėstytojas ką tik atkurtame lenkiškame Vilniaus unversite, kuris turėjo imti skleisti mokslo šviesą šioje naujoje, ką tik inkorporuotoje į Lenkijos valstybę „paribio žemėje“.
Tiesa, pats J.Adamus, manau, solidžiai rengėsi suvažiavimui, kuriame, beje, padarė net du pranešimus, ir, atrodo, net nemanė pasiduoti nei Lenkijos istorikų autoritetams, nei jų panaudotai „nutylėjimo taktikai“.
Kiek galiu spręsti iš mūsų apžvelgiamo straipsnio, kuris, berods, buvo paskutinis Lietuvos istoriografijos klausimais paskelbtas (1938 m.) J.Adamus straipsnis, keturiasdešimt trečius brandos metus pradėjęs autorius buvo kupinas sumanymų plėtoti savo novatoriškas idėjas, tačiau netrukus prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ne tik išbloškė istoriką iš Vilnius, bet ir įvėlė į karo suirutę[2].
Kaip ten bebūtų, paties J.Adamus novatoriškas įnašas į Krėvos akto tyrimus šiandien jau visų pripažintas.
Pirmiausia pripažinimas liečia vadinamąją „inkorporavimo teoriją“, kurią J.Adamus bene pirmasis taip ryžtingai iškėlė už mokslinio tytimo ribų.
Tačiau tai ne vienintelis J.Adamus pasiekimas Krėvės akto moksliniame tyrime.
Lietuvos „vasaliteto“ Lenkijai hipotezė
Daug mažiau žinoma, kad J.Adamus, argumentuotai atmetęs gana beprasmiškus begalinius vieno žodžio Krėvos akte, o būtent lotyniško žodžio „applicare“ aiškinimus bei vertimus lenkų istorikų darbuose, vienas pirmųjų nuvainikavo ir kitą Krėvės akto interpretacinę teoriją, kurią prieš karą suformulavo Oskaras Haleckis.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O.Haleckis iškėlė dienos švieson Vengrijos karaliaus Liudviko I laišką, tikslau jo pastraipą, kurioje pranešama, kad … Podolės kunigaikštystės“ (Dukatus Podolie) valdovai Aleksandras ir Borisas prijungia (aplicuerunt) savo kunigaikštystę su vienuolika pilių prie Vengrijos karalystės karūnos ir gauna ją iš minėtos karalystės valdyti feodo teise (aplicuerunt Coronam Regni Ungarie et receperunt in feodum a Corona dicti Regni).
Pats O.Haleckis savo atrastą šaltinį pirmiausia interpretavo kaip galimą analogiją Krėvos aktui, kadangi ir vienu (vengrišku), ir kitu ( lenkišku) atveju „sąvoka applicare coronae buvo tiek apibendrinta , kad joje galėjo tilpti paprasta leno priklausomybė“.
Šiaip ar taip, atradimas, O.Haleckio nuomone, paneigė Lietuvos tiesioginio inkorporavimo į Lenkiją teoriją.
Savo ruožtu tas pats atradimas leido O.Haleckiui padaryti principinę išvadą:
„…tai nepaneigiamai išaiškina, kad applicare coronae regni nereiškia nieko kito, kaip tik atiduoti įvardintą žemę nurodytai karūnai leno teise. Taigi pasirodo, kad nuo pat pradžios, užuot primesti lietuviškoms ir rusiškoms žemėms visišką, betarpišką įjungimą į lenkų valstybę, kas būtų – reikia atvirai pasakyti – ir neteisinga, ir neįmanoma įvykdyti, buvo nuspręsta paremti uniją leno santykiais“[3]
Pačiam J.Adamus naujoji O.Haleckio teorija atrodo neįtikinama, kadangi remiama vien tik Krėvos akto tekstu. Jo nuomone, toks pamatas
„… yra gana nepatikimas, ir tai parodo geriausiai tas faktas, kad Haleckis ir Lowmianskis, panašiai suvokdami „applicare“ reikšmę, priėjo visiškai priešingų išvadų. Pirmasis čia mato įrodymą, kad inkorporacija (aišku, tiesioginė) nebuvo akte numatyta, o antrasis daro priešingą išvadą, kad būtent tokia inkorporacija buvo numatyta.“
Mums šiuo atveju įdomiausias J.Adamus priekaištas O.Haleckiui:
„Haleckio samprotavimui tenka iš esmės priešpastatyti tokį argumentą: iš tikrųjų „applicare“ galėjo reikšti taip pat ir Lietuvos leno priklausomybę Lenkijai, tačiau kaipgi mes galėtume įsivaizduoti tą leno pavaldumą (ową lenną zawislosc)? Reikėtų įrodyti, kad Jogaila 1386-1401 m. nebuvo tikrasis Lietuvos valdovas, kadangi negalėjo būti vienu metu senjoras ir vasalas (pabrėžta J.Adamus). Tam tikras šios neišbaigtos Haleskio koncepcijos liekanas rasime ir pas Lowmianski, o būtent ten, kur jis šneka apie „feodum oblatum“ (p. 56, 141). Iš tikrųjų ryškėja tam tikros analogijos tarp Lietuvos ir Lenkijos santykių pirmaisiais metais ir „feodum oblatum“, tačiau tie analogiški panašumai nėra pilni, kadangi nebuvo „feodum oblatum“ atveju tokio santykio, kad vienas asmuo būtų ir senjoras, ir vasalas“ ( ten pat, p. 300).
Reikia pasakyti, kad J.Adamus, kritiškai vertindamas ir neretai atmesdamas kitų istorikų teorijas bei hipotezes, pats vis dėlto nesiryžo duoti galutinio atsakymo į Krėvos akto teisinę ir politinę mįslę.
Paskutinės klausimo publikacijos žodžiai baigiasi savo teisumo įsitikinimu ir istoriko viltimi:
„Mielai norėtume pripažinti kieno nors atliktą problemos pagilinimą, ir net patys svajojame apie atnaujintą darbą ties šiomis problemomis. Kol kas vis dėlto darome išvadą, kad visos mūsų tezės atlaikė kritikos išbandymus iš skaitlingų ir ne bet kokių mokslininkų pusės, išlaikė egzaminą, ir susilaukė tik pagilnimo ir iš dalies papildymo“ (ten pat, p. 314).
Paradoksalu, bet po keletos dešimtmečių užmaršties ir sugrįžimo prie Lietuvos inkorporavimo į Lenkijos karalystę teorijos lenkų ir Tarybų Sąjungos istorikų oficialiose veikaluose, Krėvos akto problema vėl atgijo Lietuvoje nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse ir jau nepriklausomoje Lietuvoje.
Bandymai reanimuoti atmestas koncepcijas
Lietuvos nepriklausomybės išvakarėse žinomas lietuvių istorikas Edvardas Gudavičius populiariame savaitraštyje „Gimtasis kraštas“ paskelbė du susietus straipsnius „Krėvos sutarties teisinė esmė“ (1989, Nr. 2 ) ir „Krėvos sutarties faktinė esmė „ (Nr 9), kurie gana greitai susilaukė Lietuvos teisės istoriko A. Andriulio poleminio straipsnio „Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas – antimonarchas? (žurn. Socialistinė teisė, 1989, Nr. 4, p. 36-42).
Manau, kad mums ne tik verta, bet ir būtina sugrįžti prieš šios retos ir ypatingos diskusinės polemikos, kurioje susikirto Lietuvos teisės specialistas ir būsimasis naujos „Lietuvos istorijos nuo seniausių laikų iki 1569 metų“ (I t., 1999) autorius.
Būtina sugrįžti, mano galva, pirmiausia dėl mums rūpimo Lietuvos karalystės klausimo, o ne tam, kad dar kartą imtume gilintis į tai, kaip pačioje Lietuvoje tuo metu buvo suvokiamas ir interpretuojamas 1385 m. Krėvos aktas.
Akivaizdu, kad tiesioginio Lietuvos inkorporavimo į Lenkijos karalystę teorija jau buvo atmesta ir Lietuvoje.
Tačiau E.Gudavičius minėtuose „Gimtojo krašto“ straipsniuose, ir daug ankstenėje mokslinėje publikacijoje „Krėvos sutarties (1385 m.) tikslai ir jų įgyvendinimo galimybės“ (Lietuvos Mokslų Akademijos darbai. A serija. – 1977, t.1(580, p. 67-74) iškėlė vadinamąją „Lietuvos valstybės išlikimo po Krėvos sutarties ir užsimezgusį jos vasalinį ryšį su Lenkija“ koncepciją.
Tiesa, po kelių metų (1993 m.) polemizuodamas su A.Andrulio 1989 m. straipsniu, istorikas iš pat pradžių pareiškė:
„Visų pirma aš nesu koncepcijos apie Lietuvos valstybės išlikimo po Krėvos sutarties ir užsimezgusį jos vasalinį ryšį su Lenkija autorius. Jos autorius – J.Adamus, ką, beje, aš esu nurodęs [minėta 1977 m. publikacija – A.B.]. Aš tik toliau plėtoju J.Adamaus požiūrį, kuriam pritariu bei ieškau naujų argumentų jam paremti.
Antra, J.Adamaus (ir mano) pagrindinė tema: ar Krėvos sutartis pripažino Lietuvos valstybę“[4]
Šiame patikslinime keistas tik vienas dalykas, kurį gal būt ir kiti mano skaitytojai pastebės, prisiminę ką tik mūsų aptartą teoriją apie Lietuvos vasalinį ryšį su Lenkija pagal leno teisę. Matėme, kad šios teorijos ar koncepcijos autorius buvo anaiptol ne J.Adamus, o, kaip matėme, O.Haleckis. Savo ruožtu J.Adamus tikrai atkakliai ir įtikinamai apgynė koncepciją, kad Krėvos aktas nepanaikino Lietuvos valstybingumo, kaip teigė ne vienas lenkų istorikas.
Tiek to…
Dviejų puikių lietuvių intelektualų polemiką verta ir būtina prisiminti, kadangi joje labai ryškiai buvo iškelta ir diskutuojamas Krėvos aktą sudariusių atstovų, taigi ir Lietuvos bei Lenkijos valstybinio lygiateisiškumo klausimas.
Istorijos teisės specialisto nuostabą, atrodo, sukėlė būtent ta pati skeptiška nuostaba, kurią buvo jau išsakęs, kaip matėmė, ir J. Adamus, neigdamas O.Haleckio teoriją apie Lietuvos leno priklausomybę Lenkijai net keliais argumentais, tarp jų – teisiniu bei loginiu argumentu, kad Jogaila „negalėjo būti vienu metu senjoras ir vasalas“.
Lietuvis teisininkas tik žymiai skeptiškiau teigia tą patį su nemaža doze ironijos:
„Taigi kurie Lietuvos ir Lenkjos,Vytauto ir Jogailos santykių momentai patvirtina E.Gudavičiaus skelbiamą Lietuvos vasalitetą Lenkijai? Vienu ir pagrindiniu argumentu yra tas, kad po Krėvos sutarties „didysis Lietuvos kungaikštis Jogaila tapo Lenkios karaliaus Jogailos nominaliniu vasalu“. Išties, labai painūs turėjo būti LDK ir Lenkijos santykiai, kad būtų galima taip neįprastai juos paaiškinti. Tačiau įdomu, kad tokia išvada pateikiama remiantis ne Krėvos akto nuostatomis, o po jo atsiradusiais teiniais dokumentais. Tokiu būdu sugestiuonuojama mintis, kad ne pats aktas tiesiogiai sukūrė siuzereno ir vasalo valstybių tarpusavio santykius, o tik sudarė prielaidas jiems atsirasti. Todėl čia ir esanti pati bendriausia Krėvos akto teisinė esmė. Manytume, kad tokia Krėvos akto traktuotė labai vienareikšmiai apibūdina tarpvalstybinius santykius ir suteikia šiam dokumentui fatališkos klaidos žymę, po kurios Lietuvai belieka tik apgautos ir pažemintos valstybės vaidmuo. Žinoma, teoriškai galima prielaida, kad Jogaila, tapdamas Lenkijos karaliumi, galėjo susidvejinti, nors tokių dokumentų istoriniai šaltiniai nepateikia. Tačiau, kad toji valdovo savybė taptų tarpvalstybinių santykių pagrindu, kyla rimtų abejonių“[5].
Mums nėra reikalo gilntis į polemikos detales, juolab kad E.Gudavičius savo atsakyme A.Andriuliui nuginčija bene kiekvieną jo teiginį paeiliui, kiekvieną kartą teigdamas, jog oponentas neteisingai suprato ir net iškraipė jo, E.Gudavičiaus, teiginius.
Savo ruožtu ir A.Andriulis papunkčiui sukritikuoja dalinius istoriko teiginius, tarp jų ir atskirų Jogailos brolių bei giminaičių, valdžiusių savo žemes Lietuvoje bei Rusioje, mūsų jau minėtas vėlesnes vasališkos ištikimybės Jogailai, Jadvygai ir/ar Lenkijos karūnai priesaikas, kurių nemaža buvo surašyta jau po Krėvos akto.
Tiesa, E.Gudavičius ir pats pripažįsta, kad „vis dėlto vad. homogaliniai aktai iš tikrųjų yra pati silpniausia J.Adamaus (ir, žinoma, mano) požiūrio vieta“, tačiau… vėl grįžta prie savo bet kokias kritines pastabas atmetančios retorinės metodologijos ir ima įtikinėti, kad silpniausioji „požiūrio vieta“ kaip tik ir yra stipriausia.
Mat, „vad. homogaliniai aktai ryškiai parodo tai, ko negalima pasakyti apie patį Krėvos aktą. Jeigu bus įrodyta, kad valstybė, kurios sudedamosios dalys yra susietos su kita valstybe vasaliniais ryšiais, nėra pastarajai vasalinė, sutiksiu, kad klydau. Tokių įrodymų A.Andriulis nepateikė ir, manau, negalės pateikti“ (ten pat, p. 142).
Įrodinėjimo eiga tiesiog puikiausias kazuistikos pavyzdys: pirmiausia pripažįstama, jog homogalinės priesaikos yra silpniausia požiūrio vieta, po to pareiškiama, kad tie priesaikų aktai ryškiai parodo, ko negalima atrasti Krėvos akte, o tada pergalingai reziumuojama, kad oponentas niekados negalės pateikti įrodymų, „kad aš klydau. Nebent jais jis laiko paskutinį aptariamos jo citatos sakinį“.
Koks tas sakinys, mums nesiteikiama priminti.
O tas A.Andriulio sakinys logiškas ir aiškus: „…būtent šie dokumentai yra silpniausias vasaliteto ryšius teigiantis įrodymas. Jie tėra asmeninės ištikimybės aktai, nesurišti jokiomis garantijomis, kurios liestų tų kunigaikščių valdas […] Niekas tokių priesaikų nevykdydavo, kai tik pasijusdavo galį jų nesilaikyti.“ ( p.37).
Skamba gana ciniškai, kaip kiekvienas realios istorijos faktas, bet ir čia lietuvių teisės specialisto nuomonė susišaukia su teisės istorijos specialisto nuomone, ir ne bet kokio, o to paties J.Adamus. Beje, šį kartą lenkų istorikas pasisako kiečiau už A.Andriulį.
Pasak J.Adamus, „homogalinio akto egzistavimas (panašiai, kaip vėlesni kryžiuočių homogaliniai aktai, arba prūsų ir, pavyzdžiui, mozoviečių, moldavų ir kt. kunigaikščių aktai) turėjo iš esmės tikktai tesinę vertę ir jeigu faktinių santykių situacija (uklad stosunkow faktycznych) leisdavo, ta vertė galėjo būti grynai popierinė (wartosc ta mogla byc czysto papierowa“ (J.Adamus, Najnowsza literatūra., p. 304).
Jeigu jau pykstama ant Andriulio, būtų logiška supykti ir ant gerbiamo Adamus…
Bet ne!
E.Gudavičiaus poleminiame straipsnyje ir toliau visais punktais „malamas į miltus“ tik A.Andriulis ir su tokiu azartu „malamas“, kad prieinama iki akivaizdžios demagogijos, be kita ko absurdiškai pareškiant, kad „V.Andriulis [gal A.Andriulis? – A.B.] nesugeba savo teiginių išsakyti, neprieštaraudamas sau pačiam, nėra pakankamai susipažinęs su klausimo šaltiniais, istoriografija, viduramžių diplomatika ir leno teise, aktus bando analizuoti iš jų vertimo, nemokėdamas originalo kalbos…“
Čia nutrauksiu „nuosprendžių oponentui“ sąrašą, kadangi pastarasis kaltinimas tiesiogiai liečia mums pirmiausiai rūpimą Krėvos akte įvardintą Lietuvos karalystės titulą.
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
(Bus daugiau)
2017.06.18; 09:00
[1] Adamus, J. Najnowsza literatura o Akcie Krewskim. – In: p.273
[2] Palikus Vilnių, Janui Jozefui Adamus teko tvarkyti įvarius archyvus čia Jeruzalėje, čia Škotijoje, vėliau dėstyti valstybės teoriją bei istoriją Oksfordo universiteto lenkiškame Teisės fakulteto skyriuje. Tiktai 1947 m. grįžo į Lenkiją ir ėmė dirbti Lenkų teisės istorijos katedroje ką tik įkurtame (1945 m.) Lodzės universitete docentu, vėliau (nuo 1954 m.) ypatinguoju profesoriumi (profesor nadzwyczajny). Be kita ko dėstė lenkų – lietuvių santykių istoriją, ir, manau, būtų labai įdomu, jei kada atsirastų galimybė kokiu nors būdu susipažinti su šių J.Adamus paskaitų tekstais ar tik planais, konspektais ir panašiais šaltiniais, jeigu jie išliko kokia nors forma.
Istoriografija de imagine – „karalienė Jadvyga Lietuvoje“
Istoriografija de imagine – mano naujadaras, tad reikėtų šiokio tokio paaiškinimo.
Įprasta manyti ir teigti, kad isroriogafija, istorijos rašymas remiasi istorinių šaltinių bei dokumentų teikiamais faktais. Iš čia galima išvesti elementarios historiografijos apibrėžimą – istorija pagal faktus, arba lotyniškai historia de facto, faktnė istorija.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau visi žinome, kad istorija, ypač seniausių laikų istorija, tik atskirais momentais gali remtis konkrečiais istoriniais šaltiniais, rašytiniais tekstais arba archelooginiais duomenimis (artifaktais), o visumoje ją tenka rašyti „iš vaizduotės“ (de imagine), tai yra – remiantis vaizduotės teikiamais vaizdais, kuriuos žmogus kuria, įsivaizduodamas, kaip galėjo arba, jo manymu, turėjo dėliotis bei rutuliotis istoriniai įvykiai viename ar kitame krašte vienu ar kitu laikotarpiu.
Sunku dabar pasakyti, kodėl savo kronikose Janas Dlugošas rašė, kad jaunoji karalienė Jadvyga po vedybų važiavo į Lietuvą kartu su Jogaila krikštyti lietuvių.
Šiandien istorikų jau yra dokumentiškai įrodyta, kad karalienė Jadvyga niekados nėra buvusi Lietuvoje. Jogaila yra vežęs į Lietuvą kitas savo žmonas, bet niekados nepakvietė Jadvygos arba Jadvyga visados atsisakydavo kvietimo. Visaip galėjo būti, bet rezultatas tas pats – Jadvyga Lietuvoje nėra buvusi.
Tuo tarpu Dlugošas rašė priešingai.
Kodėl?
Galbūt patikėjo kažkieno melagingais pasakojimais, klaidingais liudijimas?
O gal kažkas jam patarė arba jis pas sumanė, kad būtų gražu ir naudinga parašyti, esą Jadvyga važiavo kartu su Jogaila krikštyti lietuvių?
Visaip galėjo būti, tačiau ne tas svarbiausia.
Svarbiausia, kad Jano Dlugošo dėka visa ta viduramžių istoriko pramanyta karalienės Jadvygos kelionė į Lietuvą vėlesnių istorikų buvo suvokiama kaip neginčytinas faktas, o tūkstančiai žmonių Lenkijoje bei Lietuvoje dar ir šiandien šventai tiki, kad šv. Jadvyga asmeniškai buvo Lietuvoje krikštijant pagonis lietuvius…. Čia tai tikrai stebuklingas apsireiškimas: karalienė Jadvyga sugebėjo Vilniuje krikštyti lietuvius pagonis net nebuvusi Lietuvoje! Štai ką reiškia magiškoji istoriko plunksna, kuomet reikia kurti … legendą ad majorem Poloniae gloriam ( lot. vardan Lenkijos didesnės šlovės).
Tuo šventu reikalu galima netgi istorines datas falsifikuoti: idant karalienė Jadvyga galėtų pagal istoriko sumanymą dalyvauti Vilniuje krykštijant lietuvius 1387 m., Dlugošas minėtą jos karo žygį prijungiant kažkada atplėštas Raudonosios Rusios žemes prie Lenkijos karalystės nukelia į 1390 metus, nors iš tikrųjų žygis vyko kaip tik 1387 m. Kaip ten bebūtų, Dlugošas pakiliai rašo, kad karalius Jogaila, vykdamas krykštyti lietuvių
„neapsiriboja dvasininkais, pasiima su savimi kartu karalienę Jadvygą, idant jinai pamatytų naująją tėvynę, naują kraštą ir savo vyro tautą“.
Pasakojimo intonacija liudija, kad autorius nesijaučia nusidedąs tiesai ar meluojąs: juk Dlugošas čia ne pirmą kartą rašo „iš galvos“, remdamasis pramanais bei vaizduote (de imagine), kitaip sakant, rašo ne tai, kas iš tikrųjų buvo, o tai, kas turėtų būti pagal jo išmanymą.
Tai yra kertinis Dlugošo pasakojimo akmuo. Dėl to neteisūs yra lenkų istorikai ir Dlugošo naujausių Raštų leidėjai, kuomet jie Dlugošo paklaidas apriboja tik atskirų faktų ar datų paneigimais bei patikslinimais, kronikos teksto komentaruose petitu pažymėdami, esą čia ar kitur Dlugošas nurodė klaidingą datą, supainiojo vardus, įvykių seką ir panašiai. Nors ir tokie komentarai yra geriau, negu nieko.
Deja, ir jų neretai vengiama.
Turiu galvoje mano cituojamą naujausią Dlugošo kronikų vertimo į lenkų kalbą leidimą (XX a. antroji pusė), kurio komentatoriai ties 1387 m. žinia apie Jadvygos kelionę į Lietuvą „naujai tėvynei pažinti“ nesiteikia net petitu pranešti, kad Jadvyga niekad į Lietuvą nevyko ir niekados ten nėra buvusi. Susidaro įspūdis, kad mokslinį leidimą imituodami lenkų leidėjai patys nesiryžta pateikti šiuolaikiniam lenkų skaitytojui Dlugošo ar jo anuometinių patarėjų išgalvotos žinios paneigimą…
Juk negalima griauti švento lenkų mito apie „Jadvygą – Lietuvos krikštytoją“! Tabu net šiuolaikiniam „moksliniam“ leidiniui…
Ir tai ne šiaip sau vienkartinis neapsižiūrėjimas.
Antai, keliais skirsniais vėliau Dlugošo pavedimu Jogaila „išsiunčia karalienę Jadvygą atgal į Lenkiją, o pats visiems metams pasilieka Lietuvoje“. Ir ką gi? Akademinio lenkiško leidinio komentatoriai ir šį kartą neimformuoja patiklių lenkų skaitytojų, kad neįmanoma išsiųsti karalienės iš ten, kur ji niekados nėra buvusi. Kyla įtarimas, kad šiuolaikiniams Dlugošo leidėjams mitas apie Jadvygos aktyvų dalyvavimą krikštijant lietuvius yra tiek pat svarbus ir saugotinas, kaip viduramžių lenkams.
Matyt, veikia mūsų aptariama galinga ilgaamžė istoriografijos de imagine tradicija. Dlugošo pateiktas pramanas apie Jadvygos kelionę į Lietuvą krikštyti „tamsybėse skendinčių lietuvių“ buvo amžiais ne tik pakartojamas, bet dar ir „apauginamas“ visokiomis pramanytoms detalėmis ir nenuilstamai puošiamas puošniausiu pusiau hagiografiniu stiliumi.
Istoriografija de dicto – „lietuvių Apaštalė Jadvyga Lietuvoje“
Antroji išsigalvojamos istoriografijos (de imagine) pakopa veda mus į tolimesnę virtualios istorijos erdvę, kur istorinių duomenų faktai dažniausiai net nereikalingi – čia užtenka ankstesnių istorikų autoritetingo žodžio. Atseit, taip yra pasakyta (de dicto), vadinasi, taip buvo iš tikrųjų ir tuo galima ir net būtina remtis. Kitaip sakant, ant smėlio pradėtas statyti istorinio projekto arba istorijos sintezės bokštas plėtojamas ir narsiai keliamas aukštyn.
Kad būtų akivaizdžiau, ką turiu galvoje, – mažas pavyzdėlis. Tiesiog negaliu susilaikyti nepateikęs bent trupinėlių iš gausingos Dlugošo interpretatorių kūrybos.
Štai XX a. pradžios interpretacija su visais romantiškų sentimentų priedais:
„Didžioji Lenkija nurimo [patvarkyta Jogailos – A.B.] ir karalius nusprendė patraukti į Lietuvą, idant ją pakrikštytų. Taigi susiruošė su karaliene, lydimi arkivyskupo Bodzanto, daugybės kunigų ir ponų, kurie mokino šventos tikybos, ir pats karalius jiems talkino, lietuviškai versdamas dvasininkų žodžius.
Karalienė pasiėmė su savimi daugybę apdarų, kailinių, karolių, kaspinų, idant pagonišką liaudį dovanomis paskatintų krikštytis. Be to ji paruošė puošnius ir gražius arnotus bažnyčioms, kai kurie jos pačios rankomis buvo pasiūti“.
Taip fantazavo lenkų rašytoja Emilija Cifrowniewiczuwna (Emilia Cyfrowniewiczowna), nors pati suskato pasirašyti savo „mokslinį“ tekstą “Jogailaičių giminė arba dinastija (1386 – 1572). Vladislovas Jogaila (Wladyslaw Jagiella; 1386- 1434) saugiu slavyvardžiu „Marijonas nuo Dniepro“ (Maryan znad Dniepra). Marijono nuo Dniepro tekstas buvo įdėtas į 1904 m. rinkinį daug žadančiu pavadinimu „Lenkijos istorija iki naujausių laikų, turiningai atpasakota ir 124 graviūromis paaiškinta“.
Užtat populiarus lenkų rašytojas, istorinių apysakų bei dramų kūrėjas Liucijanas Rydelis (Lucjan Rydel; 1870 – 1918), vienas iš „Jaunosios Lenkijos“ sąjūdžio veikėjų, nepasikuklino detaliai aprašyti, kaip keliavo į „tamsuolių pagonių“ Lietuvą karalienė Jadvygą su savo naujuoju vyru:
„Tiktai 1386 rudenį karališkoji pora galėjo išvykti į Lietuvą. Jeigu karalienė Jadvyga degte degė apaštališkąja dvasia, trokšdama lietuvių pagonių krikšte surasti sau atlygį už savąjį pasiaukojimą [ištekant už nemylimo „barbaro“ Jogailos], pats Jogaila važiavo ne mažiau karštai troškšdamas sėti Evangeliją tėvų žemėje“.
Sėti būtų nelengva, kadangi Lietuvos krikštas vyko viduryje žiemos, vasario mėnesį, o iš Dlugošo kronikos rašytojas turėjo žinoti, kad Lietuvoje didesnę metų dalį žemę kausto baisūs šalčiai ir net vasarą tenka laukuose kūrenti laužus, idant javai prinoktų.
Tačiau krikšto proga galima nesiskaityti net su dievinamu Dlugošu ir įkvėptasis „Jaunosios Lenkijos“ dainius eina daug toliau už Dlugošą. Pasak jo, atvykus karališkajai porai į Vilnių prasideda masinis lietuvių krikštas, ir
„Nėries krantai, apimti pavasariškos žalumos [vasario mėnesį! – A.B.], baltuoja nuo sniego baltumo naujakrikščių aprangos; o toji krikšto apranga iš baltos gelumbės lietuvio prasčioko akyse tarsi poniškas neįkainojams aprėdas“.
Autoriaus valia, nebelieka jokio ledo nei ledokšnio viduržiemio upėje ir pusnuogiai naujakrikščiai su malonumu teškenasi vandenyje, dar iš viršaus pašlakstomi šventintu vandeniu:
„Dėl to žydra upės gelmė ypač tirštai knibžda nuo pusnuogių kūnų. Vienuoliai praskustais pakaušiais ištisomis dienomis paupyje ant gelsvo smėliuko sako pamokslus, moko ir krikštija Viešpaties Kristaus vardu; vyskupai, apsirėdę violetiniais drabužiais ir auksaspalvėmis kepurėmis, kelia aukštyn palaiminančią dešinę ranką, o tarp jų karalius – apaštalas su kryžiumi rankoje, su ugninga malda lūpose, ir čia pat jinai [Jadvyga], šventoji šitiekos sielų atpirkėja, Dievo pasiuntinė, beveik dangun pakilusi iš laimės, dalina naujakrikščių būriams baltuosius drabužius… ak, atsivėrė virš Lietuvos neišsenkančios Dieviškosios malonės ir Dieviškosios šviesos versmės; krikšto vandens šaltinio užliejamas baigė užgesti „paskutinysis Europoje pagonybės žiburėlis“ – kaip gražiai yra pasakęs Jadvygos ir Jogailos kronikininkas“[1] .
Baigęs krikšto aprašą istorikas mums praneša, vėlgi remdamasis Dlugošu pasakymu (de dicto), kad
„karalius iš Vilniaus patraukė toliau į apaštališkąją kelionę po kraštą, kur užtruko bene visą vasarą, o Jadvyga jau nebekeliavo drauge su juo iki kelionės pabaigos; buvo reikalinga Lenkijoje, kur ją šaukė valdovės pareiga“ ir laukė skausminga žinia iš Vengrijos apie staigią motinos karalienės mirtį“ (ibidem)[2]
Gal kam nors atrodys, kad be reikalo cituoju senųjų laikų, XX a. pradžios lenkų tekstus apie Lietuvos krikštą, bet pasiteisindamas priminsiu, kad ir šiandien L.Rydelio knyga „Karalienė Jadvyga“ nuolat leidžiama ir perleidžiama Lenkijoje, neseniai pastatytas net baletas pagal L.Rydelio veikalą, o knygų rinkoje galite, jei pajėgsite, įsigyti 1910 metų leidinius aukso apdaila padabintus…
Istorijos de imagine ir de dicto, kaip matome, nesensta ir nemiršta…
Be abejo, gal kam nepatiko itin puošnus ir egzaltuotas pasakojimo stilius, kurį bandžiau kuo tiksliau perteikti savo vertimu, bet toks jau buvo L.Rydelis, ištikimas belgų simbolisto M.Meterlinko, romantiko J.Slovackio ir vokiečio G.Hauptmano pasekėjas. Jo populiarumas remiasi įvairiais istoriniais kūriniais (tarp jų – trilogija apie paskutinįjį Jogailaitį Žygimantą Augustą), nors atrodo, L.Rydelis ypač pagarsėjo tuo, kad jo vestuvėse pabuvojęs ketvirtasis „Lenkijos dainius“ (greta A.Mickevičiaus, J.Slovackio ir Z. Krasinskio) genialusis lenkų rašytojas ir dailininkas S.Vyspianskis (Stanisław Wyspiański; 1869 – 1907) parašė savo įžymiausią dramą „Vestuvės“ (Wesele, 1901).
Naivu būtų, kuo nors kaltinti L.Rydelį. Jis tebuvo savo amžiaus kūdikis, norėjęs būti „savo amžiaus didvyriu“ – savo išnykusios iš pasaulio žemėlapių Tėvynės, katalikiškosios Lenkijos dainiumi…
Ir ne vienas jis toks buvo Lenkijoje nuo XVIII a. pabaigos iki pat 1918 m., kada Lenkija vėl atgavo nepriklausomos valstybės statusą. Dešimtys istorikų, daugybė rašytojų, kompozitorių ir dailininkų kėlė iš praeities didingos ir galingos istorinės Lenkijos viziją, idant paguostų ir dvasiškai palaikytų, įkvėptų lenkų tautą XIX šimtmetyje – tragiškų sukilimų ir tautinių pralaimėjimų amžiuje.
Bene didžiausi nuopelnai tarp jų priklausytų plačiai pasaulyje žinomam istorinės tapybos genijui Janui Mateikai (1838 – 1893 ). Čeko ir sulenkėjusios vokietės sūnus tapo turbūt pačiu garsiausiu lenkiškojo patriotizmo dainiumi, tautinio atgimimo šaukliu be žodžių, jei taip galima pasakyti, nes jo istoriniams paveikslams visame pasaulyje nereikėjo ir iki šiolei nereikia jokių vertimų nei vertėjų.
Kitas dalykas, kad ir Janas Mateika galėjo tapyti savo istorinis siužetus, remdamasis tiktai de dicto, tiktai istorikų autoritetais. Dėl to nereikia stebėtis, kad jo istorinėje drobėje „Lietuvos krikštas“ (iš žinomo ciklo „Lenkijos civilizavimas“) mes galime pamatyti karalienę Jadvygą krikštijant lietuvius.
Štai kaip pats J.Mateika nusakė paveikslo kompoziciją:
„Netoli Gedimino miesto, prie šventos giraitės, ties Nėries krantais – jau nugriauta Perkūno šventykla, stabo sklptūra nuversta; jos vietoje pastatytas kryžius Kristaus Atpirkimo simbolis; nuo pagonių altoriaus nublokštą šventą ugnį gesina dvasininkai – ginkluota sargyba traiško žalčius. Ant nuvalyto altoriaus bažnyčios tarnas pastato triptiką su Aušros vartų Dievo Motinos paveikslu, gotiškųjų Vakarų atminimo dovana, kurią iš Lenkijos atsivežė Jadvyga kartu su karališkomis regalijomis. Pati Jadvyga, įsižiūrėjusi į Išganytojo atvaizdą, laiko rankose bažnytinę taurę, kurią įteiks naujai Jogailos paskirtam Vilniaus vyskupui Andriui (Jędrzejowi Wasylowi Jastrzębcowi), šv. Pranciškaus ordino vienuoliui, iškalbingajam pamokslininkui. Arkivyskupas Bodzanta liečia Jogailos siūlomo vyskpo lazdą, tuo parodyamas savo sutikimą.
Šalia vyskupo Jono Kropidlos už karališkosios poros po valstybs vėliava stovi: pakamaris[3] Jasko iš Tarnovo, vaivada Bartošas iš Visenburgo su kardu, pakancleris iš Moskožovo, Kristijonas iš Kozielgų ir lotynų [katalikų] bei graikų [pravoslavų] dvasininkai. Kunigaikštis Ziemovitas, kažkada pretendavęs vesti Jadvygą, stovi užsidėjęs povo plunksnomis išpuoštą šalmą ir šnekučiuojasi su kancleriu Zaklika, galimas daiktas, tariasi dėl karaliaus sesers Aleksandros kraičio, o pati Aleksandra klupo prigludusi veidu prie žemės greta vyresnio amžiaus bajorės su nuometu.
Prie kryžiaus klupomis artėjančių, keliais einančių naujakrikštų ir perkrikštų [iš pravoslavų į katalikus] brolių eitynes veda priekyje keliais einantis kunigaikštis Vygandas Aleksandras, už jo Vladimiras iš Kijevo, Kaributas iš Naugarduko, Švitrigaila, Borisas Korigiela, Narimantas su šeimomis ir savo dvariškiais bajorais.
Kunigaikštytę Danutę prie klupančios krikščionės Onos, Vytauto žmonos, veda Janušas Mazovietis.
Pranciškonų vienuolis laimina naujus ir senuosius tikinčiuosius Evangelijos knyga.
Du bendravaldžiai Lietuvos valstybėje, pusbroliai, Skirgaila iš Trakų ir Vytautas iš Gardino, kunigaikščiai, nuošalyje triukšmingai veda derybas dėl valdžios.
Šalia giraitės sakomi pamoksai ir parengiamieji pamokymai sutraukia vis naujus atvykėlius ir papildo būrelius tikinčiųjų, skubančių priimti krikštą iš kunigo, kuris aprūpina neofitus naujakrikštus naujais apdarais, baltais.
Vyskupas Radlichas, vadinamas Mažiu, stengdamasis palengvinti ir sutrumpinti didį ir dar ilgą atvertimo darbą, krikštyja žmones masinio krikšto aktu.
Karalienės Jadvygos ginklanešys, laikantis žirgą, stebisi atkakliu pagonės lietuvaitės tikėjimu, o jinai verkia ties našlaičiais žalčiukais, kuriems pieno likučius iš dubens atiduoda sėdintis ant žemės, atsirėmęs nugara į nukirstą ąžuolą amžinosios ugnies sergėtojas žynys.“ [4]
Jano Mateikos paveikslas, kaip matome, maža ką turi bendro su istorinių šaltinių teikiamomis žiniomis, o kronikų ir paleoistorigiografų pramanai, kuriais rėmėsi dailininkas, šiandien objektyviai paneigiami pačių lenkų istorikų. Beveik dėl kiekvieno aukščiau aprašyto epizodo galima būtų abejoti. Tas pasakytina ne tik apie karalienę Jadvygą, kuri niekad nebuvo Lietuvoje. Nebuvo Lietuvoje tuo metu nei arkivyskupo Budzatos. Negalėjo 1387 m. stovėti už karališkosios poros joks pakamaris, kadangi šią pareigybę (lenk. podkomorzy), tenkančią vienam aukščiausių karaliaus dvaro ir žemietijos valdžios pareigūnų, pats Jogaila įsteigė Lietuvoje ir Lenkijos karalystėje tiktai po gero dešimtmečio – apie 1398 m.
Tokių faktinių klaidų nemaža, tačiau, pasikartosiu, ne paskiri pramanai ar klaidingi datų, vardų bei įvykių vardinimai Dlugošo kronikoje turėtų mums rūpėti Lietuvos istorijos sintezės darbuose ir Lietuvos kultūros istorijos apmąstymuose.
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
(Bus daugiau)
2017.06.14; 06:19
[1]Lucjan Rydel. Królowa Jadwiga, 1910; mano cit. ir versta iš: http://www.laudate.pl/index.php?option=com_content&task=view&id=1259&Itemid=43
[2]Apie Elžbietos Bosnietės tragišką mirtį pasmaugiant jau minėjome (žr. poskyrį „Jadvyga – iš Dievo malonės Lenkijos karalius (Dei Gracia Rex Poloniae).
[3]Pakamaris(lenk. podkomorzy) – vienas aukščiausių karaliaus dvaro ir žemietijos valdžios pareigūnų. Šią pareigybę Lietuvoje ir Lenkijos karalystėje įsteigė Jogaila apie 1398 m.
Kodėl buvo konfiskuotas pirmasis Jano Dlugošo „Kronikos“ leidimas?
Mes jau gana plačiai, nors tik pačiais bendriausias aspektais aptarėme, kokio milžiniško masto įtaką padarė Janas Dlugošas ir jo Kronika (Annales) lenkų istorinei savimonei, lenkų vėlesnėms kronikoms ir istoriografijai, grožinei literatūrai ir kinematografijai, pedagogikai ir lenkų kultūros propagandai užsieniuose.
Lietuvos sargybiniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet štai istorinis paradoksas – ilgą laiką Dlugošo kronika ir jos nuorašai buvo nepageidaujami Lenkijoje. Dar daugiau: kuomet 1615 m., tai yra – praėjus daugiau nei 130 metu nuo kronikos baigimo, privatus leidėjas Felicijus Herbertas išleido kronikos tris knygas, čia pat buvo paskelbtas karaliaus Žygimanto III Vazos (1566 – 1632) pasirašytas raštas, draudžiantis Dlugošo kronikos platinimą, tiražas buvo konfiskuotas, o kiek vėliau konfiskuota ir spaustuvė.
Šitaip lenkų istorijos Tėvo veikalas tapo „pogrindine literatūra“ Lenkijoje, kur plito vienu kitu nuorašu. Ir tik po šimto metų Rusijos caro dvaro patarėjas baronas Henryk Huysennas išleido užsieniuose (Leipcige) du tomus (1711-1712) Dlugošo kronikos. Patys lenkai tik artėjant 400-tosioms Dlugošo mirties metinėms ėmė rengti visų Dlugošo Raštų leidimą (Opera omnia), kur ir buvo išspasdintas pirmasis Kronikos vertimas į lenkų kalbą (t.II-VI; 1867 -1870) ir tekstas lotynų kalba (t.X-XIV; 1873-1879).
Kaip matome, Dlugošo kronikos leidyba pavirto savotišku detektyvu su daugeliu mįslių. Pirmiau pasižiūrėkime, kaip jas aiškina patys lenkai.
Naujausio (1961-2006) kronikos leidimo lenkų kalba rengėjai pateikia visą virtinę hipotetinių atsakymų iš įvairių laikų. Lenkų XVI a. rašytojas jėzuitas Varževskis (Krzysztof Warszewicki, 1543 – 1603) aiškino, esą kronikoje „pateiktas detalus kelių bei upių aprašas privalo būti laikomas paslaptyje, kadangi juo gali pasinaudoti priešai ir būtent dėl to lenkai stabdė Dlugošo publikaciją. Papebrochas [Daniel Papebroch; 1628 – 1714; belgas jėzuitas hagiografas] tvirtino, jog lenkai sustabdė tolimesnį Dlugošo tomų spausdinimą [galvoje turimos minėtos konfiskacijos], vengdami išviešinti daugelį karalystės paslapčių. Įdomi yra Šimono Starovolskio (Szymon Starowolski, 1588 1656; iš senosios Lietuvos kilęs rusinas katalikas, rašęs lotyniškai) pozicija, esą Dlugošas negalėjo būti išspausdintas todėl, kad labai jau daug įvairių dalykų parašė be deramos pagarbos ir “veraci calamo” [tiesiakalbe plunksna]”[1] .
Daugiausia, be abejo, pasako paties karaliaus Zigmanto III pasirašytas minėtas draudimo raštas, kuriame karaliaus ir ponų tarybos vardu smerkiamas leidėjas, kuris nusprenė „išleisti veikalą apie Respublikos [Žečpospolitos] padėtį ir lenko vardo garbę, nors [tas veikalas] mūsų protėvių tyliu sutarimu dėl sarbių priežasčių buvo uždraustas. Todėl, esant Karalystėje daugeliui žmonių, kuriuos knyga įžeidė, ir vardan Respublikos bus naudingiau, jei privatus žmogus [leidėjas] nepasisavins to, kas mums priklauso”, taigi siūloma ir patariama, kad „toji knyga būtų sulaikyta, nebūtų leidžiama ją viešai rodyti ir pardavinėti” ( op. Cit, p 31).
Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi naujojo leidimo rengėjai XX a. buvo linkę manyti, kad „nuolat kylantį klausimą, kodėl taip ilgai Dlugošo nespausdino, bandant argumentuoti baime, esą bus paviešintos valstybinės paslaptys, galima būtų išaiškinti tuo, kad buvo bijoma sugriauti karalystės autoritetą, o būtent – valdančiosios dinastijos ir didikų”. Rengėjai iš dalies remiasi dar ir tuo faktu, kad Dlugošo pasekėjo ir kompiliatoriaus gydytojo, astrologo, alchemiko ir Krokuvos akademijos profesoriaus M.Miechovito (Maciej Miechowita, lot. Matthias de Miechow, 1457 – 1523) istorinis veikalas, lotynų kalba parašyta „Lenkų kronika” (Chronica Polonorum), buvo konfiskuota dar anksčiau (1519 m.), o po dviejų metų pataisytas tekstas buvo išspausdintas (1521 m.) ir laisvai platinamas kaip pirmoji spausdinta Lenkijos istorija.
Kalbėdami apie pataisas, naujo leidinio rengėjai teigia, kad veikalą karaliaus dvaras leido spaudinti tik po to, kai buvo pašalintos skandalingos pastraipos apie Jogailos paskutinės žmonos karalienės (nuo 1424 m.) Sofijos Alšėniškės (1405 – 1461) įtartinus meilės ryšius ir gandus apie neteisėtą Jogailos sūnų gimimą ir pan…
Tačiau tai tik dalis tiesos. Verta paminėti bent kelis nutylėtus aspektus.
Pirmiausia akivaizdu, kad Miechovitos kronikoje buvo tęsiama antilietuviška Dlugošo tradicija ir ypač neigamai įvertinta Jogailos anūko Aleksandro (lenk. Aleksander Jagiellończyk, 1461 – 1506; Lietuvos didysis kunigaikštis nuo 1492, Lenkijos karalius nuo 1501 m.) veikla.
Ir neatsitiktinai – juk Aleksandro Jogailaičio politiką ir Lietuvos, ir Lenkijos laikotarpiu iš dalies galima apibūdinti Lietuvos didikų priesaku, jam duotu Vilniuje patvirtinant Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu 1492 m.: valdyk tautą „pagal lietuviškus papročius, arba pagal Vytauto pavyzdį”. Ta pačia intencija buvo sušvelnintas Aleksandro Jogailaičio brolio, tuometinio Lenkijos karaliaus Jono Albrechto (Jan I Olbracht (Albrecht), 1459 – 1501; Lenkijos karalius nuo 1492 m.) pralaimėjimas žygyje į Moldovą, nors būtent po to žygio, kur žuvo apie 5000 bajorų raitelių, Lenkijoje paplito posakis, esą Olbrachto laikais pražuvo šlėkta (Za króla Olbrachta wyginęła szlachta).
Tačiau būtų vienpusiška apriboti Dlugošo (ir jo kompiliatorių) veikalų nespausdinimą ar konfiskavimą vien kronikų autorių nusistatymu prieš Jogailą ir lietuviškąją pirmųjų Jogailaičių kartą, kurią nuo Dlugošo laikų visaip menkino senoji lenkų istoriografija.
Paradoksalu, bet vyskupo sekretorius, kunigas (nuo 1440 m.), kanauninkas, Jogailos sūnaus Kazimiero nominuotas (1479 m.) Lvovo vyskupu Janas Dlugošas itin daug surašė savo kronikose tokių dalykų apie dvasininkiją, kad būtent katalikų hierarchai Lenkijoje gana nepalankiai žiūrėjo į Dlugošo kronikos viešinimą ir platinimą.
Žinomas viduramžių vokiečių bibliografas Davidas Braunas (David Braun, 1664 – 1737), kilęs iš Prūsijos ir ilgainiui surinkęs nemažą senųjų lenkiškų ir prusiškų spaudinių biblioetką (Bibliotheca Brauniana), atrodo, gerai žinojo Dlugošo veikalo konfiskacijos 1615 m. istoriją. Dar daugiau – savo veikale apie senuosius spaudinius D.Braunas aiškiai tvirtina, kad ir anksčiau Lenkijoje „ši magistro kronika buvo vienuolynuose ir kai kurių didikų namuose slepiama; iki pat 1615 metų, kai Felicijus Herburtas, Joano sunūs, ištraukė ją į dienos šviesą ir išspausdino Dobromilyje Joano Šeligo spaustuvėje”[2].
Aptardamas Dlugošo veikalo spausdinimo kliūtis ir piktindamasis, kad lenkų spaustuvininkai iki pat 1711 m. Lepcige vokiečių parengto leidinio ignoravo Dlugošą („štai iki kiek tęsėsi nedėkingų lenkų spaustuvininkų abejingumas savo pagrindiniam Istorikui”!), D. Braunas prabyla apie tas veikalo ignoravimo ir konfiskavimo priežastis, kurias labai retai teikiasi prisiminti katalikiškos Lenkijos kultūros istorikai. Pirmiausia D.Braunas primena Dlugošo pasekėjo Kromerio teiginį, kodėl Dlugošo veikalas taip ilgai buvo slepiamas: „akivaizdu, kad dėl paties Dlugošo nuoširdaus ir neatsargaus tiesumo (candida et incauta Simplicitas), kuomet ne tik nusidėjusius Bažnyčios vyrus, bet ir patį Popiežių, dvasininkų smarkiai, bet paslapčia nekenčiamą, jisai savo veikalu išviešina” (ibidem). Paties Badeno nuomone, Dlugošas „visiškai nieko nekalba be pagarbos, tik paprasčiausiai siaubingus popiežių ir aukštų dvasininkų nusikaltimus ir nuodėmes (horrenda crimina) dėsto, kas neretai ir pasimato Pasišventusių vyrų ir doros šlovės Rašytojų plunksnos šviesoje be leidimo [iš aukščiau], būtent dėl to ir buvo nutrauktas Herburto pradėtas Dlugošo veikalo leidimas” (ibidem).
Vokiečių bibliografas labai paprastai įvardina tai, ką iki šiolei vengia viešai aptarinėti lenkų kultūros bei literatūros istorikai. O juk Davidas Badenas visiškai teisus: Dlugošo nuoširdumas ir dievotumas vertė jį neretai sakyti tiesą, kuri didžiai nemaloni ir nepageidautina buvo ne tik Jogailaičių dinastijai, bet ir visai katalikiškai lenkų dvasininkijai ir net lenkų tautos katalikiškajai savimonei įvairiais istorijos tarpsniais.
Čia galima būtų ilgai ir nuobodžiai dėstyti skaitlingus Dlugošo kronikų epizodus, kuriuose iškyla pakankamai neigiamas įvairiausių lenkų dvasininkų įvaizdis, pradedant vyskupų kurstomomis vidinio karo riaušėmis ir baigiant atskirų vyskupų meilės nuotykiais ir tokiomis mirties diagnozėmis, kurios akivaizdžiai liudija vyskupą sirgus paskutinės stadijos „gėdingąja liga” sifiliu… O kur dar Dlugošo pateiktos žinios apie Romos popiežius, nepasižymėjusius aukšta dorove ar meile dvasinėms gėrybėms, jei prisiminsim jo pranešimus apie žūtbūtines popiežių ir antipopiežių tarpusavio kovas, apie pelningų vyskupijų dalinimus popiežių giminėms arba šaunią istoriją, kaip popiežius Bonifacas IX pardavė Rygos miestą kryžiuočiams už 15 tūkstančių florinų…
Betgi sutikime šiuo atveju su Dlugošo cenzoriais ir dorovingais lenkų literatūros istorikais: kam gi viešinti tokius negarbingus dalykus ir faktus apie Romos popiežius ir lenkų viduramžių dvasinininkiją?
Juo labiau, kad galima aptarti kur kas kilnesnius dalykus.
Kaip daromi istoriografiniai praeities įvaizdžiai ir mitai
Imkim, pavyzdžiui, pirmosios Jogailos žmonos Jadvygos Anžietės įvaizdį Dlugošo kronikoje. Kaip žinome, Jadvyga Lenkijoje beveik iš karto po mirties buvo daugelio laikoma ir vadinama šventąja ir netrukus ėmė plisti nemaža legendų apie jos padarytus stebuklus. Jano Dlugošo kronikos nemaža prisidėjo prie Jadvygos kulto stiprėjimo Lenkijoje nuo XV a. iki pat mūsų laikų. Tačiau įdomu pažymėti, kad Jadvygos įvaizdis jo kronikose gana prištaringas arba, švelniau tarus, mįslingas.
Iš vienos pusės, Dlugošas labai nuosekliai, atkakliai, dažnai net nusikalsdamas istorinei tiesai stengiasi iškelti Jadvygos paveikslą iki katalikško moters idealo aukštumų. Pirmiausia Dlugošas tvirtina, kad Jadvyga buvusi itin graži ir kaip tik todėl jai ėmė pirštis lietuvių kunigaikštis Jogaila, „kuomet tiksliai sužinojo iš nuolatos kartojamų gandų ir iš savo paties dažnai siuntinėjamų žvalgybon pasiuntinių pranešimų, esą minėta karalienė [Jadvyga] yra taip neapsakomai graži, jog visi pripažįstą, kad šiuo metu nėra jai lygių visame pasaulyje” (op. Cit. , 1385 m.).
Tendencingasis lenkų kronininkas Janas Dlugošas. Antoniego Gramatyki piešinys
Mes jau aptarėme, kaip noriai ir dosniai Dlugošas prirašo karalienei Jadvygai įvairius jos vyro karaliaus Jogailos nuopelnus viduramžių lenkų civilizavimui, mokslui ir kultūrai. Dlugošas naudojasi kiekviena menkiausia proga karalienės Jadvygos išaukštinimui. Netgi tada, kada Jogaila, vykdydamas savo dosniųjų piršlybų pažadus, surašytus garsiajame 1386 m. Krėvos akte, įsako visai eilei Raudonosios Rusios miestų pareikšti vasališką ištikimybę Lenkijos karalystei, Dlugošas visą „atplėštųjų žemių” grąžinimą Lenkijai pavaizduoja kaip narsios karalienės Jadvygos nuopeną. Kronikose atsiranda patetiškas istorinis pasakojimas apie tai, kaip „Jogailai nesant namuose [tai yra Lenkijoje] karalienė Jadvyga surinkusi kariuomenę patraukia į Rusią ir išvijusi vengrus lengvai atgauna visą Rusią, kurią jos tėvas buvo atplėšęs nuo [Lenkijos] karalystės”.
Smagu skaityti, kaip nuostabiai vadovauja lenkų riterių kariuomenei šešiolikmetė Jadvyga, kuri „pelnė tokią riterių simpatiją ir prisirišimą, kad visi jai paklusdavo kaip vyrui ir klusniai vykdė visus jos įskaymus. Kur čia iki karalienės Jadvygos lygintis prancūzų nacionalinei didvyrei Žanai d’Ark (Jeanne d’Arc; 1412 – 1431), kuri su tokiais vargais vadavo Prancūziją nuo okupantų anglų! Karalienė Jadvyga „trumpiausiu laiku užima pilis Pšemysle, Jaroslave, Grodeke, Haliče ir Tremblovkoje ir Lvovo miestą, ir pilį ant kalno ir visus kitus rusinų miestus arba riterių šturmo dėka, arba geranoriškai aniems pasidavus […] Užimtas ir pasidavusias pilis paveda lenkų ponams [valdyti], o minėtas Rusios žemes, neteisingai ir neteisėtai atplėštas nuo Lenkijos karalystės, suvienija ir prijungia prie tos pačios karalystės, idant šituo didvyrišku žygiu pelnytų sau amžiną atminimą lenkų širdyse“ (op. cit., 1390 m.). Didvyriškoji žmona, kaip matome, pati įkūnijo savo vyro priešvestuvinius pažadus.
Kas čia dabar supaisys, kad Jadvygai bevykdant savo legendinį žygį ne visi Raudonosios Rusios miestai ir pilys iš karto atvėrė karalienei savo vartus. Tik tada, kai Vytautas, susiderinęs su Jogaila, įvedė į Raudonąją Rusią savo kariuomene, tik tada, atrodo, neklusnūs rusinų ir vengrų kunigaikščiai pajuto didžią pagarbą ir meilę savo naujajai valdovei. Nors jeigu kalbėtume dar atviriau, tektų prisiminti, kad visas žygis į Raudonąją Rusią buvo iš dalies didinga povestuvinė lenkų didiko Spitkos kelionė į savo uošvio valdas, kurias, Jogailos sprendimu, derėjo gražiai ir tauriai perleisti naujajam žentui, kuris, savo ruožtu, buvo padaręs įvairių paslaugų Jogailai… Betgi čia smulkūs, nuobodūs faktai.
O mitų kūrimas reikalauja ne tiek faktų, kiek lakios vaizduotės. Ir tenka pripažinti, Janui Dlugošui vaizduotės užteko.
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
2017.06.11; 06:27
Bus daugiau
[1] Jana Dlugosza Roczniki, czyli kroniki sławnego Królestwa Polskiego. Księga pierszwa. Warszawa, 1960, p. 25.
[2] De scriptorum Poloniæ et Prussiæ historicorum, politicorum & jctorum … in bibliotheca Brauniana collectorum, virtutibus et vitiis, catalogus, et judicium, 1723, p. 19. Čia ir toliau mano versta iš lotynų kalbos. Lotyniškai tekstas prieinamas Google bibliotekoje.
Mūsų aptartas paskutinysis interregnm Lietuvoje laikotarpis ir jį formaliai užbaigusi dinastinė Jogailos ir Jadvygos vedybų sutartis, patvirtina 1385 m. Krėvos pilyje, susilaukė milžiniškos ir neregėtai prieštaringos istoriografijos įvairiose šalyse.
Didžiasią dėmesį jai dėl suprantamų istorinių aplinkybių nuolatos skyrė, be abejo, lenkų istorikai.
Romantinės istoriografijos palikimas
Iš karto reikia pasakyti, kad skirtingos lenkų istorikų mokyklos anaiptol ne vienodai interpretavo Krėvos akto tekstą.
Lietuvoje didžiausią atgarsį, berods, sukėlė lenkų XIX a. pabaigos romantinio pokrypio istoriografinė Varšuvos mokykla (Szkola Warszawsak), kuriai artimi buvo ir naujai (1921…) atkurto lenkiško Vilniaus universiteto istorikai H.Lowmianskis, Koneczny ir kt., kurie asmeniškai išgyveno Vilniaus prijungimo (…) prie Pilsudskio Lenkijos įvykius ir aktyviai rutuliojo 1386 m. Krėvos akto interpretaciją, kaip Lietuvos inkorporavimo į Lenkijos karalystę liudijimą ir drauge įrodymą.
Lietuvos valdovų rūmai naktį. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos inkorporavimo į Lenkjos karalystę koncepciją priėmė iš lenkų istoriografijos autoritetų ne vienas rusų, ukrainiečių istorikas, tačiau logiškai paaiškinti jos negalėjo. Labai tipiška šiuo atžvilgiu įžymaus ukrainiečių Hruševskio pozicija, kuomet jis tiesiai šviesiai rašė apie Jogailos pažadą „applicare“ ( prijungti, priglasti) Lietuvą prie Lenkijos:
„Atsižvelgiant į apibendrintą (загальній ) ne labai aiškią šio postulato stilistinę išraišką Krėvos akte (o ir vėlesniuose kniazių vasalinėse priesaikos raštuose) galima abejoti, ar lietuvių kniaziai, kartu su Jogaila, suvokė visą jo tolimų pasekmių reikšmę. Iš to laikotarpio mes neturime svarbiausių principinės reikšmės lietuviškų aktų, kurie leistų mums visiškai užtikrintai atsakyti į šį klausimą“.[1]
O klausimas, mano galva, artimas minėtam Lowmianskio klausimui: „Ar lietuviai tam sukūrė imperiją, kad ją lengva širdimi paaukotų Lenkijai?“
Ieškodamas bent kiek logiškesnio atsakymo Hruševskis iškėlė prielaidą, kad Krėvos akto tekstą nevienodai suprato dvi aktą pasirašiusios juridinės pusės.
Lenkų pusė, padiktavusi, matyt, ne vieną sutarties sąlygą, Hruševskio manymu, „applicare“ postulatą suvokė ir vėliau interpretavo taip, kad jis
„numatė visų Lietuvos d.k., žemių prijungimą prie Lenkijos (се мало бути злученнє всїх земель в. кн. Литовського до Польщі) tikrąja to žodžio prasme. Tai yra, apvainikavus Jogailą Lenkijos karaliaus karūna, Lietuvos d.k., kaip valstybinis organizmas atitinkamai turėjo nustoti egzistuoti, kadangi visos jos [LDK] žemės darėsi sudėtinėmis Lenkijos valstybės dalimis, Lenkijos provincijomis (всї його землї ставали складовими частинами, провінціями Польської держави).
Būtent šios interpretacijos vėliau laikėsi dauguma lenkų istorikų, kurie visaip ją grindė, rašydami Lietuvos istorijos puslapius po Krėvos sutarties.
Kaip suprato Krėvos sutarties paaždus ir „aplicare“ postulatą lietuviškoji sutarties davėjų pusė, Hruševskis tik spėlioja įvairiomis prielaidomis.
Istorikas neabejoja, kad pats Jogaila
„vėliau, siekdamas savo dinastinių tikslų, užėmė lenkų ponų poziciją interpretuojant [applicare] postulatą. Ar tai reiškė, kad jis jau 1385 m., vedamas tokių dinastinių paskatų, sąmoningai darė šią nuolaidą Lenkijai ir savo paties, didžiojo kunigaikščio įtaka, apskritai labai stipria d. kunigaikštystėje (взагалї очень сильным y в.князївстві), privertė kitus kniazius patvirtinti šį pažadą? Galbūt šio pažado reikšmė buvo miglota kniaziams? O gal jie paprasčiausiai šį pažadą laikė niekiniu, vertindami, kaip priverstinį, tačiau būtiną Jogailos tikslui – Lenkijos karūnai – pasiekti?
Sakyčiau, kad mes negalime duoti kategoriškų atsakymų į šiuos klausimus. Tačiau galima laikyti tikru dalyku tai, kad ne viskas šiame sudarytame sutarties traktate buvo vienodai aišku abiems pusėms. Pavyzdžiui, negali būti abejonės, kad Jogaila, duodamas tokius toli siekiančius pažadus lenkų Karūnai, neturėjo supratimo, kokį vaidmenį jam teks atlikti Lenkijos valstybėje, užsidėjus tą lenkišką karūną.
Kaip ten bebūtų buvę iš lietuviškos sutarties sudarymo pusės, akivaizdu, kad lenkiškajai pusei šis Krėvos akto [applicare] postulatas tampa išeities tašku santykiuose su Lietuvos d.k. ilgiems šimtmečiams“ (op. cit., ten pat).
Savo ruožtu, atsigręždami į lietuvių rašytas Lietuvos istorijas bei istoriografinius tyrimus, galime tvirtinti, kad juose būdavo dedamos nemažos analitinės pastangos, ginčijant lenkiškos pusės romantines interpretacijas ir atkakliai, nuo XX a. pirmųjų dešimtmečių (ypač atgavus Lietuvos valstybinę nepriklausomybę), įrodinėjant Lietuvos, taigi ir Vytauto įteisintos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valstybinį savarankiškumą ir po 1414 m. Harodlės sutarties, ir po 1569 m. Liublino sutarties, kuomet buvo po audringų konfliktų juridiškai įteisinta abiejų tautų unija:
„Naujoji federacinė valstybė vadinosi Abiejų Tautų Respublika ar tiesiog Respublika [Rzeczpospolita; Žečpospolita]. „Buvo skelbiama, kad sukuriama vienalytė Respublika, kurioje dvi valstybės, dvi jų tautos susilieja į vientisą visuomenę. Respublikoje turėjo būti renkamas bendras valdovas, vienu metu skelbiamas ir Lenkijos karaliumi, ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu“ [2] ir t.t.
Tie dalykai, tikiuosi, visiems ar bent daugumai lietuvių yra žinomi, ir ne tam juos čia primenu, kad norėčiau pakartoti mokyklines tiesas.
Mano tikslas išryškinti ir priminti, kaip mėgdavo sakyti puikus prieškario lietuvių istorikas kunigas Juozas Statkauskas, jog arčiausiai fakto tiesos turėtų būti nei viena, nei kita Krėvos akto sudarytojų juridinė pusė.
Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gana beprasmiška būtų, nors, deja, dažniausiai taip atsitinka, stoti mūru vienoje ar kitoje pusėje ir ginti vienos ar kitos pusės interesus.
„Faktinis Lietuvos ir Lenkijos, Vytauto ir Jogailos santykis“
Tendencingo advokatavimo beprasmiškumą Krėvos akto istoriografijoje (advokataujant lenkiškajai arba lietuviškajai sutarties pusei) bene pirmasis ryžtingai nusakė įžymus lenkų istorikas Oskaras Haleckis, kurį mes jau minėjome II knygos dalyje.
Lenkų istoriografijos Lvovo mokyklos atstovas O.Haleckis, darydamas 1930 m. pranešimą apie Vytautą Didįjį lenkų istorikų visuotiniame suvažiavime apie Vytautą Didįjį, pabrėžė, jog
„rytinės Europos istorijoje, ypač senųjų laikų, maža rastume figūrų, kurios žadintų tokį gyvą ir visuotinį įvairių epochų ir įvairių tautų istorikų susidomėjimą, kokį kelia miręs prieš pusę tūkstančių metų Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas“.
Įvertindamas visos Vytauto istoriografijos antkstenius įdirbius ir naujas užduotis, O.Haleckis nubrėžė svarbiausias sritis, tebelaukiančias tyrimų, galinčių bei privalančių aiškinti ir pagrįsti Vytauto ne tik poltinės, bet ir kultūrinės, religinės politikos mastus ir vaisius santykiuose su vokiečiais ir čekais, su jo siekais Livonijoje ir totorių valdomose Rusios bei Ukrainos žemėse, Juodosios jūros pakrantėse, kur Vytautas
„įgijo, nepaisant pralaimėjimo prie Vorsklos, tokią persvarą prieš visas ordas, kokios nebuvo pasiekęs joks Lietuvos valdovas. Jis galutinai užvaldė Juodosios jūros pakrantes iki Dniepro žiočių, ko savo metu nepajėgė padaryti Kijevo Riurikaičiai ir ko vėliaus nesugebės išlaikyti Jogailaičiai. Vytautui valdant vienintelį kartą istorijoje nuo tautų kraustimosi laikų iki pat XX amžiaus imtinai šių pakrančių problema buvo išspęsta krikščioniškojo pasaulio naudai ir čia galime įžvelgti vieną įspūdingiausių sėkmių, nors mažiausiai ištirtų“ (ten pat, p. 162).
Ir vis dėlto O.Haleckis daugiausia skyrė dėmesio Lenkijos ir Lietuvos, Vytauto ir Jogailos santykių aptarimui, iškeldamas naujo istorinių šaltinių pažinimo bei interpretavimo lygio būtinybę.
Senosios istorinių šaltinių interpretacijos, pradedant Krėvos aktu ir kitomis sutartimis 1386-1401 m. laikotarpiu, sukėlė XX a., pasak O. Haleckio, rimtų abejonių. Mes jau esame aptarę O.Haleckio reakciją į anuomet, kaip jis sako, „šviežias Jano Adamso tyrimų išvadas“, atmetančias Lietuvos inkorporavimo į Lenkijos karalystę teiginius ir anachronistinius „Lietuvos didžiosios kunigaikštystės“ ir „Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių“ terminus iki XV a. pirmųjų dešimtmečių (žr. knygos II dalį).
Savo ruožtu O.Haleckis iškėlė, mano galva, naują ir perspektyviausią tyrinėjimų kryptį, kuri „liečia jau ne teisinį, o faktinį Lietuvos ir Lenkijos, Vytauto ir Jogailos santykį“.
Nauja kryptis reikalautų palikti nuošalyje ankstesnės istoriografijos dvi kraštutines temas: kas turėjo kam didenės ir kokios (teigiamos/neigiamos) įtakos – Jogaila Vytautui ar Vytautas Jogailai. O.Haleckio teigimu, dera kalbėtį apie unikalų Vytauto ir Jogailos bendravimą ir ilgametį bendradarbiavimą. O šiame kontekste,
„Niekas, mūsų nuomone, neišryškina geriau judviejų ilgamečio, solidaraus bendradarbiavimo, negu žinomas palyginimas, probėgšmais jau minėtas istoriografijoje, bet produktyviai nepanaudotas iliustruojant judviejų neįprastus santykius. O pastarieji buvo nuostabiai panašūs į Algirdo ir Kęstučio santykius.
Kaip žinome, abu didieji Gedimino sūnūs planavo, kad judviejų sėkmingiausieji sūnūs savo ruožtu bendrai valdys lietuvių valstybę, vienas Vilniuje, kitas Trakuose. Ir štai atsitiko taip, kad po ginčų ir nesusipratimų laikotarpio, kurio kruvini įvykiai palyginti greitai nugrimzdo užmarštin, Jogaila ir Vytautas iš tikrųjų kartu ir tarsi bendrai ėmė valdyti, tačiau naujoje, palyginus didesnėje lenkų-lietuvių valstybėje, vienas Krokuvoje, kitas Vilniuje. Kaip Algirdo ir Kęstučio laikais, dabar vyresnis brolis vėl buvo viršesnis už jaunesnį, kurio faktinė įtaka vienok nebuvo mažesnė, juo labiau, kad jų santykiai rėmėsi ne įstatymo raide, o paties gyvenimo reikalavimais.Vėlgi iš tų reikalavimų kilo darbo pasidalinimas, kai vienam atiteko daugiausia Vakarų reikalai, o antram – daugiausia Rytų; daugiausia, bet ne absoliučiai, nes iš esmės, kaip tai su nuostaba tvirtino svetimšaliai, abu jie sudarė vievieningą derinį (obaj stanowili jedno), o tas jų glaudus solidarumas buvo tokia kardinali bendros valstybės gerovės sąlyga, kad kiekvienas jos pažeidimas pražūtingai atsiliepdavo valstybės likimui“ (ten pat, p. 167).
Kaip matome, lenkų istoriko žodžiai gyvai atliepia mūsų cituotiems testamentiniams Vytauto laiškams iš Trakų į Krokuvą Jogailai…
Prieš Antrąjį pasaulinį karą O.Haleckio suformuluotos koncepcijos plėtojimas vėliau nutrūko, nors pats istorikas tikėjo, kad jo pasvarstymai, tolimi nuo iškeltų užduočių išsprendimo, turėtų tik sužadinti diskusijas“ (ten pat, p.168).
Deja, kraštutinai paaštrėję lietuvių ir lenkų priešiškumai po Vilniaus ir Vilniaus krašto prijungimo prie autokratinės J. Pilsudskio Lenkijos valstybės, neigiamai atsiliepė ir lenkų bei lietuvių istorikų tyrimams, kurie neretai įgaudavo vienašališko patriotinio užsiangažavimo atspalvius.
Lietuvos istoriografija tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje ne vienu atveju tarsi sugrįžo į XVIII a. publicistinius „lenko ir lietuvio pokalbius“, įrodinėjant, kas daugiau padarė gero ar blogo po tos garsiosios 1385 m. Krėvos sutarties…
Savaime suprantama, kad vėl iš naujo subujojo visos nusenusios idėjos apie Lietuvos inkorporavimą į Lenkijos karalystę, apie teisinę, netgi vasališką Lietuvos priklausomybę nuo Lenkijos ir pan.
Reikia pripažinti, kad Krėvos akto panašios interpretacijos gyvos ir šiandien, tad manau ir mums bus ne pro šalį šiek tiek nukrypti nuo titulų nagrinėjimo ir vis dėlto pasiaiškinti, kodėl nusenusios interpretacijos tokios gajos ir nuolatos čia vienur, čia kitur išdygsta.
Pirmiausia tenka pastebėti, jog nemaža dalis istoriografinių interpretacijų iki šiolei tebelieka daugiau ar mažiau susijusios su lenkų senųjų kronikų liudijimais bei vetinimais, kartais – pusiau fantastiniais.
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje.Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
[2] Zigmantas Kiaupa. Jūratė Kiaupienė. Albinas Kuncevičius. Lietuvos istorija iki 1795 metų. – Lietuvos istorijos institutas (Vilnius), Lituanistikos tyrimo ir studijų centras ( Chicago). – Vilnius, 1995, p. 271.
Vytauto laiškuose atsakoma aiškiai: Lenkijos valdovas vis dažniau nustojo derinti savo politiką su Lietuvos valdovu, ir štai pasekmės Lenkijai tarptautinėje arenoje:
“Bet kas gero Jums ir karalystei iš to išeis, ak varge! pajusite!..“ (1429, gegužės 3 d.).
Lietuvos istoriografijoje, kiek pastebėjau, įprasta interpretuoti aptariamus laiškus daugiau emociniame, taip sakant, įžeisto Vytauto ir lietuvių bajorų pažeisto orumo lygmenyje, mielai cituojant sakinius apie tai, kad lietuvius ypač įžeidė
„tas skirsnis, kurį aptikome minėtoje Jūsų pasiuntinybės rašto [Romos karaliui Žygimantui I Liuksemburgiečiui] kopijoje, būtent: karūnavimosi atveju minėti [lietuvių] bajorai, pasitikėdami tokiu autoritetu ir garbe, gali išdrįsti po mūsų mirties išsirinkti tokį karalių, kokio norės, neatsiklausę Jūsų Lenkijos baronų…“.
Be abejo, Lietuvos karaliaus savarankiško rinkimo Lietuvoje teisė ypač rūpėjo lietuvių bajorams ir pačiam Vytautui, ir lietuvių pasipiktinimas suprantamas. Tačiau tai tik dalinis Vytauto keliamos problemos klausimas, kurį jis, beje, buvo numatęs išspręsti ir be jokio lenkų baronų sutikimo ar nesutikimo (žr. priedas 1).
Viduramžių raiteliai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vytauto testamentinių laiškų patosas ir tikslas, kaip man atrodo, ne titulai ir ne statusai, o judviejų su Jogaila valdomų valstybių likimas, kurio sėkmės garantas yra abiejų valdovų nuo seno puoselėtas bendras abiejų valstybių valdymas, nuolat asmeniškai tariantis ir priimant lemtingus sprendimus.
Laiškuose yra aiškiai išskirta vienos valstybės dviejų dalių terminija „Jūsų karalystė“ (Lenkija“ ir „Mūsų pusė“ (Lietuva). Dėl Lietuvos Vytautas ramus:
„Kitų naujienų neturime, išskyrus tai, kad mūsų pusėje didžiai ramu, taika, ir girdime vien gera“ (1429, gegužės 24).
Didžiausią nerimą Vytautui kelia dramatiški politiniai įvykiai Lenkijos kaimynystėje: husitų sukilimas Čekijoje ir karas žemėse aplink Lenkiją. Lietuvos valdovo nuomone, Jogaila nebesitaria su Vytautu aktualiausiais tarptautiniais klausimais, pasiduoda pašalinių patarėjų įtakai, vadinamajai „naujai Lenkijos tarybai“, kuri iš esmės pairusi ir nebeatlieka savo vaidmens Lenkijoje, pasidavusi vienos grupuotės (kanclerio Jano ir priešiško Vytautui Piotro Šafrancų) diktatui:
„…ko tik tie Šafrancai nori ar pataria, Jūs taip ir darote, ir jų patarimai nusveria, niekuomet neatmetami. Jie taip įprato elgtis, kad nepaiso visuotinių krašto susirinkimų, nenorėdami juose dalyvauti, o jei kada atvyksta, tai tik susirinkimo pabaigoje, kitiems prelatams ir baronams išeinant, ir tuomet visus prelatų ir įtakingesniųjų tarybos narių apsvarstytus ir nutarus sprendimus patys vieni pakeičia ir kitaip apverčia“.
Iš teksto akivaizdu, kad Vytautas turėjo Lenkijos ponų taryboje ir net karaliaus miegamajame savo patikimas „akis ir ausis“:
„O jei kartais [Šafrancai] į susirinimą atvyksta, nenori su kitais tartis, bet laukia, kol kiti išeis, tuomet tučtuojau žengia į Jūsų miegamąjį, pasiryžę su Jumis svarstyti taip, kaip jie nori. O jei, priešingai, jie atvyksta į tarybą, tai tasai pakambarinis sėdi atokiai, įsispraudęs į miegamojo kampą, niekam nepritardamas. Kitiems tarybos nariams iš miegamojo išeinant, jis, pirmiausia pripuolęs prie Jūsų, šnibžda į ausį tol, kol visa, kas tarybos narių buvo nuspresta, pakeičia ir kitaip apverčia. O Jūs paklūstate jų patarimams ir dedatės į širdį, tuos laikydami vertingiausiais, kurie privertė paniekinti mūsų ir ir baronų patarimus. Juk mes jums naudingiau galėtume patarti…“
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Algimantas Bučys
Vertindamas Lenkijos politiką aktualiausių to meto įvykių kontekste (o Šafrancai buvo husitų, kovojusių su Žygimantu I ir visa katalikškąja Europa šalininkai, Lietuvos valdovas pateikia Lenkijos valdovui savo diagnozę:
“Visame krikščionių pasaulyje auga nemaža Jūsų ir Jūsų karalystės nešlovė“, stengiasi perspėtį Jogailą apie „Jums ir Jūsų karalystei iš to kilsianti pavojų“.
Kitaip sakant, Vytautui skaudu ir rūpi, kad tarp jo ir Jogailos didėja savitarpio nesupratimo plyšys.
Galima būtų manyti, remiantis tradiciniu Lietuvos istoriografijos lietuvišku kanonu, esą Vytautui rūpi tik kuo greitesnis Lietuvos atsiskyrimas nuo Lenkijos, tik Lietuvos valstybinės nepriklausomybės deklaravimas ir siekimas.
Tuo tarpu paskutinieji Vytauto laiškai Jogailai liudija, kad didžiausią nerimą Vytautui prieš mirtį kėlė rūpestis išsaugoti didingą Gediminaičių dinastijos idėją: plėsti Lietuvos valdas ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose, prijungiant prie anuometinės didžiulės, jųdviejų tėvų – Kęstučio ir Algirdo – sukurtos Lietuvos imperijos dar vieną teritoriją, Lenkijos karalystę, ir bendromis lietuvių bei lenkų karinėmis pajėgomis sutriuškinti agresyvųjį Vokiečių ordiną, jau kelis šimtmečius nuožmiai puolusį ir kolonizavusį slavų ir baltų žemes.
Kuomet Vytautas rašė Jogailai savo paskutinius laiškus, Vokiečių ordino sutriuškinimas (1410 m.) jau buvo praeityje, dabar svarbiausias klausimas buvo dviejų lietuvių sutartinai valdomų dviejų valstybių likimas. Vytauto nuomone, sėkmingą likimą tuometinėje karų ir diplomatinių klastų draskomoje Europoje galėjo lemti tik glaudus, laiko išbandytas ir vienintelis patikimas abiejų valdovų bendradarbiavimas, neįsileidžiant jokių pašalinių poveikių ir įtakų.
Gediminaičių idėjos sužlugdymas
Deja, sprendžiamoji Valdžia jau slydo iš senstančio Jogailos rankų „Jo karalystėje“. Lemtingi sprendimai nebepriklausė nuo senuko karaliaus, kuris net apsiverkdavo žeminamas vyskupo Z.Olesnickio, net laiškai jo vardu, kaip jis atsiprašė Vytauto, būdavo parašomi be jo žinios…
Grandiozinis abiejų Gediminaičių projektas ėmė nebetekti vienijančios ir vieningos abiejų valdovų – Jogailos ir Vytauto – galios. Tarsi numatydamas Abiejų Tautų Respublikos žlugimą po kelių šimtų metų, Vytautas diagnozuoja grėsmingą situaciją:
„To mes iš jūsų nesitikėjome. Tai, kas tik tarp mūsų galėjo būti išdėstyta, paskelbėte svetimoms šalims, nors buvo daugybė galimybių mums per pasiuntinius pranešti. Mylimas broli! Kiek tik ir kokių tik nesutarimų ir nedermių tarp mūsų iškyla, abu tarpusavyje suderiname, bet pagal tą taisyklę šito nepadarėte“ ( 1249, vasario 17).
Mums šiandieną būtų daugiau negu naivu norėti, kad kažkas po Vytauto ir Jogailos mirčių galėtų pratęsti ar bent išgelbėti dviejų genialių politikų Gedimno anūkų geopolitinį istorinį projektą.
O vis dėlto ir šiandien atsiranda norinčiųjų reanimuoti Gediminaičių idėją. Deja, dauguma politinių dabarties projektų primena greičiau nostalginius norus gyventi praeities didybės palaimoje ir viltyje. Tie bandymai nūnai įgauna tiesiog priešingas prasmes, kuomet šiuolaikinių geopolitinių ir politizuotų istorijos projektų (pvz., Intermarium[1]) kūrėjai nori žūtbūt išlaikyti Lietuvą ir Latviją slaviškos (lenkų arba rusų) tradicinės geopolitinės įtakos zonoje.
Vienas iš konkrečių dinastinės Gediminaičių idėjos padarinių Jogailos ir Vytauto veikloje buvo galutinis Lietuvos valstybės statuso pakitimas iš Lietuvos karalystės į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę, kuri tik XV a. įgavo savo titulinį vardą ir teisinį pamatą.
Kitaip sakant, savo tyrime mes nuėjome netrumpą kelią, apžvelgę Lietuvos valdovų titulatūrą rusinų, rusų, lenkų, vokiečių ir lotynų istoriniuose šaltiniuose, ir galime tik patvirtinti pradžioje (II knygos dalis) išdėstytą lenkų istoriko J.Adamso ir lietuvių istorikės Loretos Skurvydytės išvadas:
1)iki Jogailos persėdimo į Lenkijos sostą, pasak paties J.Adamus išretintų žodžių, „Titulo „Wielkie Księstwo’ [lietuviškai būtų „Didžioji Kunigaištystė” – A.B.] tais laikais iš viso neaptinkame… Ir tiktai 1430 m. galima jį pirmą kartą užfiksuoti”;
2)„Vytautas, naudodamasis realia valdžia, t. y. būdamas tikrasis Lietuvos valdovas, sukūrė šį didžiojo kunigaikščio, Lietuvos valdovo titulą ir kartu suteikė Lietuvai LDK pavidalą“ (L.Skruvydaitė).
3)„Todėl akivaizdus anachronizmas yra šnekėjimas apie „Wielkie Księstwo litewskie” (”Didžiąją Lietuvos kunigaikštystę”) anais laikais, tai yra – iki XV a. pirmųjų dešimtmečių“ (Jan Adamus).
Vytauto karūnavimo ceremoniją, kaip žinome, sąmoningai sužlugdė Lenkijos vyskupas Olesnickis ir jo intensyvios 1430 m. intrigos. Po Vytauto mirties abi sąvokos tampa tradicija: „Gardino sutartyje Žygimantas Kęstutaitis tituluojasi „Magnus Dux Lythwaniae, Russiae, etc.“ Valstybė, kurios didžiuoju kunigaikščiu jis esąs, tame pačiame akte vadinama Magnus Ducatus Lithuaniae et Russiae.“ (L.Skurvydaitė).
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
XIII šimtmetyje prasidėjusi teritorinė Lietuvos valdovų užkariaujamų žemių plėtra pirmiausia į Rytų Europos kraštus (dabartinės Baltarusijos ir Ukrainos teritorijas) XIV amžiuje apsivainikavo didžiausios visoje Europoje valstybės sukurimu.
Mes vėliau atskirai aptarsime tą keistą dilomatinės viduramžių retorikos manevrą, kurio dėka XIII a. Lietuvos karalystę nuo XIV a. pražios imta vadinti kunigaikštyste, nors ir su paguodžiamu pompastiniu epitetu – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tai atskiras diplomatinis epizodas Lietuvos istorijoje.
Betgi nepriklausomai nuo, kaip imta vadinti nuo XIV a. pradžios Lietuvos karalystę (o ją lenkų kronikose, kaip matysime, imta vadinti ne tik Dižiąja Lietuvos kunigaikštyste, bet ir žymiai paprasčiau – naująja Lenkijos karalystės provincija), joks didžiulės valstybės pavadinimas negalėjo pakeisti jos imperinės struktūros ir tipologijos, kurią ne taip seniai aptarė ir įrodė Z.Norkus savo studioje „Nepasiskelbusi imperija“. Lietuvos istorikai, tikėkimės, ilgainiui atskleis ir išaiškins visą diplomatinės istorijos procesą, pavertusį rašytiniuose šaltiniuose Lietuvos karalystę, o vėliau ir Lietuvos „nepasiskelbusiąją imperiją“ eiline kunigaikštyste, nors ir su minėtu epitetu „Didžioji“.
Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tuo tarpu mums svarbu pabrėžti, kad būtent du gediminaičiai XIII a. pabaigoje galutinai įjungė Lietuvos viduramžių valstybę į Rytų ir Vidurio Europos arealą, padovanoję pasaulio geopolitikams dar vieną valstybinės struktūros idėją. Mes ją vadinsime Gediminaičių idėja, nors lenkai iki šiolei vadina Jogailaičių idėja (Idea Jagiellonska), susiedami tiktai su Jogailos dinastija ir tuo susiaurindami ir net sugriaudami pačios idėjos kilmę bei paskirtį.
Turiu galvoje genialų ir vis dėlto, kaip šiandien žinome, per daug rizikingą dviejų Gediminaičių – Vytauto ir Jogailos – strateginį sumanymą prijungti prie anuometinės didžiulės, jųdviejų tėvų – Kęstučio ir Algirdo – sukurtos Lietuvos imperijos dar vieną teritoriją, o būtent – tuometinę Lenkijos karalystę.
Mano spėjimu, idėjos pamate glūdėjo karaliaus Gedimino politinis credo: plėsti Lietuvos karalystės ribas ne tik ir ne tiek ginkluotais užkariavimais, bet ir senoviniu, gerai išmėgintu visoje Europoje dinastinių vedybų keliu.
Puikiai suprantu, kad ši hipotezė tiesiogiai kertasi su Lenkijos kronikose ir istoriografijoje šimtmečiais skelbta fantastine teorija, esą milžiniška Gediminaičių Lietuva svajojo ir veržėsi prisiglausti („amžiams prisišlieti“) prie anuomet mažytės ir susikaldžiusios Lenkijos, kurią valdė svetimšalis Vengrijos karalius, o po jo mirties – tarpusavyję besipešantys regioniniai didikai.
Iš visos tos ilgaamžės istoriografinės mitologijos vis vieną nuolatos kyšo, kaip yla iš maišo, esminis sveiko proto klausimas, kurį labai aiškiai suformulavo įžymus lenkų istorikas H.Lovmianskis (Henryk Łowmiański, 1898 – 1984) savo studijoje „Jogailaičių politika” (Polityką Jagiellonów), kuri buvo parašyta dar tarpukario Lenkijoje, bet cenzūros uždrausta spausdinti ir išleista tik 1999 m. jau po istoriko mirties.
Istoriko klausimas, prilygstantis žinomos pasakos herojaus šūksniui „O juk karalius nuogas!“, skambėjo taip:
„Ar lietuviai tam sukūrė imperiją, kad ją lengva širdimi paaukotų Lenkijai?“[1].
Tą patį sveiko proto klausimą lenkiškajam istoriografijos kanonui kėlė ir ukrainiečių istorikas Gruševskis, susiejęs pagrindinį Krėvoje pasirašytą Jogailos piršlybų aktą su visų pasirašiusiųjų brolių (Skirgaila, Kaributas, Lengvenis) ir pusbriolio Vytauto vieninteliu sumanymu: „pasiekti Jogailai Lenkijos karūną“[2].
Vytauto dalyvavimas Krėvoje (1385 m. rugpjūčio 14 d.) patvirtinant piršlybų sutartį gali atrodyti keistokas po visų tų išdavysčių, neteisybių, netekčių ir skriaudų, kurias jis buvo patyręs iš Jogailos šeimos nuo pat savo įkalinimo ir tėvo Kęstučio nužudymo (1382 m. rugpjūčio 15 d.) toje pačioje Krėvos pilyje.
Tai tik viena iš mįslių Lietuvos istorikams, jei prisiminsime dar vieną, gal pirmąją mįslę, kurią pateikė būsimiems istorikams jaunasis Vytautas, dalyvaudamas slapta nuo Kęstučio vadinamoje Dovydiškių „medžioklėje“, kur buvo pasirašyta mūsų jau minėta išdavikiška Jogailos sutartis su Vokiečių ordino magistru prieš Kęstutį. Naivu manyti, kaip mėgina vienas kitas istorikas, gindamas Vytauto vardą, esą jaunas Kęstučio sūnus dalyvavo medžioklėje, bet nenutuokė, kas iš tikrųjų vyksta Dovydiškėse.
Panašių mįslių galima prisimninti daug daugiau, tačiau rūpi ne jų kiekis, o esmė: visus sunkiai mums suprantamus Vytauto poelgius nuolatos žymėjo gana glaudus, tegu ir slaptas sutarimas ir net bendradarbiavimas su Jogaila.
Ką tai galėtų reikšti, jei Lietuvos istorigrafijoje turime kalnus literatūros apie jaunojo Vytauto kovas su Jogaila dėl savo tėvonijos, valdžios ir t.t.?
Dviejų Gediminaičių strateginis bendradarbiavimas
Mėgindami spėti Jogailos ir Vytauto bendravimo ir prieštaravimų mįsles, galėtume, mano galva, mažiau spėlioti iš „istoriografinės kavos tirčių“, o pasiklausyti paties Vytauto, kuomet jis savo ilgo ir audringo gyvenimo pabaigoje prisiminė ir įvertino savo ir Jogailos santykių esmines nuostatas.
Turiu galvoje priešmirtinius Vytauto laiškus Jogailai. Mano nuomone, tai didingi, daugelį Lietuvos karalystės likimo paslapčių paaiškinantys dokumentai, kurio tekstas ir reikšmė, atrodo, taip ir liko deramai neįvertintas politinės Lietuvos istorijos aprašinėtojų ir aiškintojų. Taigi dar kartą grįžkime prie istorinių šaltinių, įsiskaitykime į vienus iš paskutiniųjų Vytauto laiškų Jogailai, kuriuos galima būtų pavadinti dvasiniu Vytauto Didžiojo testamentu.
Vytautas diktuoja pirmąjį laišką (1429, vasario 17) jau po Lucko suvažiavimo (1429, sausis), kuriame įvyko lemtingas lenkų delegacijos susikirtimas su Vytauto karūnavimo Lietuvos karaliumi šalininkais, demonstratyviai išvykstant iš Lucko ir išsivežant Lenkijos karalių Jogailą, ką tik pritarusį Vytauto karūnavimi[3].
Neįtikėtina, bet Vytautas nei skundžiasi, nei priekaištauja Jogailai dėl lenkų sužlugdytos Vytauto karūnavimo idėjos bei tvarkos, kurią pasiūlė suvažiavime dalyvavęs Šv. Romos imperijos imperatorius ir Vengrijos karalius Zigmuntas I Liuksemburgietis.
Priešingai, galbūt užgniaždamas ameninę nuoskaudą ir interesą, Vytautas rašo, jog esminis dalykas ir savotiška valstybinė tragedija yra ne karūnos klausimas. Pasak jo, ne jis pats, o imperatorius „pradėjo bylą dėl karūnos, apie kurią, Dievas liudininkas, anksčiau nieko nežinojome nei galvojome, nei jokiu žodžiu neprasitarėme“. Rašoma, be abejo, išlaikant visą valdovo orumą pagal ano meto korespondencijos etiketą. Tačiau paklausykime, ką Vytautas siekia pranešti Jogailai;
„…kai Jo šviesybė [Žygimantas I Liuksemburgietis, trumpai anuomet vadintas Romos karaliumi] primygtinai į mus dėl jos [karūnos bylos] kreipėsi, atsakėme šitaip tardami: „Pone Karaliau! Apie šią bylą niekuomet jokiomis aplinkybėmis nesame mąstę, ją reikia gerokai pasvarstyti, ypač kad esame įprate spręsti kartu su Lenkjos karaliumi ir t.t., mūsų broliu, ir be vieno pritarimo kitas nieko nedaro“.
Mano galva, pastaroji frazė yra tikrasis raktas į valstybinių Jogailos ir Vytauto santykių istoriją nuo pat jaunystės iki žilos senatvės. Tai strateginis raktas, kurį, be abejo, įvairiais metais pakeisdavo skirtingi taktiniai rakteliai, kurių stverdavosi Jogaila arba Vytautas savo asmeniniais interesais.
„Karūnos byla“ čia Vytautui tarsi ne itin rūpi, tad „kuomet Ponas Romos Karalius pasakė norįs pats dėl tos bylos su Jūsų šviesybe kalbėtis, atsakėme: “Tebūnie tai Jūsų valioje. Mes dėl to visai nesukame galvos“.
Toliau Vytautas primena Jogailai, kad
„kitą rytą, eidami kaip paprastai pas Jūsų šviesybę, susitikome Poną Romos Karalių su šviesiausiąja savo gyvenimo palydove, stovinčius tarpduryje prie laiptų, kur turėjome eiti. Jie mūsų laukė, ir jis tarė: „Naktį pas mus buvo Ponas Lenkijos karalius, su kuriuo tarėmės apie tą reikalą [Vytauto karūnavimą Lietuvos karaliumi]. Jis tam pritarė“. Paskui jis pridūrė: „Eikime pas jį kartu su ponia Karaliene“. Tą ir padarėme. O kai sustojome pas Jus miegamajame, Ponas Romos karalius pradėjo kalbėtis su Jūsų šviesybe, primindamas vakarykštį reikalą. Jūsų Šviesybė tučtuojau pasakė, kad Jūs tam [Vytauto karūnavimui] pritariate ir tuo džiaugiatės“.
Toliau nuskamba gana netikėti laiško žodžiai:
„Mes lietuviškai Jums tarėme:“Pone Karaliau, neskubėkite su tuo reikalu; pirma aptarkime su Jūsų prelatais ir baronais, ir mes panašiai padarysime“.
Netikėtumas čia toks, kad Vytautas staiga prabyla lietuviškai, nekreipdamas dėmesio į šv. Romos imperatorių ir jo žmoną, kurie, be abejo, negalėjo suprasti, ką Vytautas kalba Jogailai. Viena vertus, tai gana netikėtas poelgis imperatorių poros akivaizdoje, kadangi ne itin derinasi su dvaro etiketo normomis. Atrodo, Vytautas nelabai norėjo rodyti kokią ypatingą pagarbą pompastikos mėgėjui Zigmantui I.
Kita vertus, čia turime dar vieną nuorodą į labai artimus Vytauto ir Jogailos santykius, kumet jiedu naudodavosi aplinkiniams vokiečiams ir lenkams nesuprantama lietuvių kaba, norėdami apsitarti itin svarbiais reikalais ar planais, kurių neturėtų girdėti pašalinės ausys. Plačiai žinomas ir dažnai istorografioje minimas atvejis, kuomet Vytautas su Jogaila, ruoždamiesi lemtingam Žalgirio mūšiui, pereidavo į pokalbį lietuvių kalba, kad aplinkiniai nesuprastų, ką numato ir nusprendžia abu lietuviai valdovai.
Tas Jogailos ir Vytauto paprotys, kurį galime vadinti paprasčiausiu manevru apsikeičiant ypač slapta informacija ir konfidencialiomis žiniomis, ne kartą užfiksuotas šaltiniuose, nes, matyt, nustebindavo aplinkinius klausytojus.
Mums gi čia svarbu pabrėžti, kad Jogaila su Vytautu nuo seno turėjo ne tik savo daugiau ar mažiau slaptus ketinimus bei planus, kuriuos savaip užšifruodavo lietuvių kalbos žodžiais, nesuprantamais kitiems pokalbio dalyviaims.
Nežinome ir vargu ar sužinosime, ką pamanė ponas Romos Karalius ir jo „šviesiausioji gyvenimo palydovė“, staiga išgirdę Jogailos miegamajame nesuprantamus Vytauto žodžius Jogailai ir tokį pat nesuprantamą jiems Jogailos atsakymą, bet, kita vertus, kodėl mums tai turėtų rūpėti…
Visas tolimesnis šio ir kitų paskutiniųjų Vytauto laiškų Jogailai emocinis ir diplomatinis patosas nukreiptas į vieną pagrindinį Vytauto priekaištą, o greičiau – lemtingą Lietuvos valdovo Vytauto įspėjimą Lenkijos valdovui Jogailai: „mielas broli“, jeigu mes tvarkysime Lietuvos ir Lenkijos reikalus nesitardami, tai yra sulaužydami mūsų prisiimtą ir gal abipusiai prisiektą principą „be vieno pritarimo kitas nieko nedaro“, pasekmės bus liūdnos mudviejų valdomoms valstybėms.
Kodėl liūdnos Lenkijai?
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
(Bus daugiau)
2017.06.01; 06:18
[1] Henryk Łowmiański.Polityka Jagiellonska., Poznan, 2006, p. 60
Krėvos aktas – ne vienintelis Lietuvos karalystę liudijantis šaltinis
Mūsų jau apžvelgti ir dar neapžvelgti (beje, ne kiekybės siekiame) Lietuvos valdovų karališki titulai ir jų variantai bei keitimai, be abejo, buvo visais bekaralmečiais, sakyčiau, daugiau vidinių dinastijos kovų reikalas, negu tarptautinės diplomatijos ar Europos viešosios nuomonės dalykas.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Panašiai, kaip šių dienų skaitytojai nedaug ką žino apie Algirdaičių kovas dėl Lietuvos Didžiojo karaliaus titulo, tolimesni nuo Lietuvos vidinių reikalų metraštininkai ir Vakarų kronikų autoriai laikėsi senai įtvirtintos lotynų bei vokiečių šaltiniuose tradicijos tituluoti Lietuvos valdovus karaliais, nepaisant jokių valdžios ar tikybos pokyčių pačioje Lietuvoje.
Antai XV a. pradžioje, tai yra – jau po Jogailos vedybų ir net po Žalgirio mūšio, nuošalesnėje nuo Lietuvos ir net Lenkijos aktualijų vokiškoje Silezijoje (dabar Lenkjos teritorija), cisterų ordino (ordinis Cysterciensis) vienuolyne buvo rašomas 970-1410 m. įvykių sąvadas „Trumpoji Silezijos kronika“ ( lot. Breve chronicon Silesiae ). Įvykius Silezijoje vienuoliai nuolat papildydavo žiniomis apie Lenkiją, Bohemiją (Čekiją), Lietuvą, ir, matyt, XV a. pradžioje atsirado platesnė žinutė apie lietuvių valdovus, dalyvavusius tarptautinėje arenoje.
Kronikos autoriui, kuris naudojo ankstesnes lenkų kronikas, atrodo, buvo svarbu paaiškinti, kas gi tie lietuviai, kurie labai neigiamai aprašinėjami senosiose lenkų kronikose.
Taigi, Silezijos kronikos sudarytojas, kuris, drįstu manyti, nebuvo skaitęs šiuolaikinių Lietuvos istorikų, labai trumpai papildė savo kroniką dviem žinutėm apie du itin svarbius įvykius Lietuvos karalystėje.
Pirmiausia jis praneša, kad
1386 Viešpaties Dievo metais „lietuviai ir jų karalius atsivertė į Kristaus tikėjimą“ (Litwani et rex eorum ad fidem convertuntur Cristi[1]).
Akivaizdu, kad sąvado sudarytojas visiškai natūraliai suvokia šio krikšto ceremoniją, kaip lietuvių pagonių karaliaus atsivertimą į kitokią tikybą. Karaliaus titulas čia, kaip ir mūsų anksčiau apžvelgtuose popiežiaus Inocentijau IV laiškuose ( XIII a.), nieko dėtas ir nesikeičia nuo krikšto. Tą patį mes konstatavome lotyniškoje Livonijos dokumentikoje ir vokiečių kronikose, kur lietuvių pagonių karaliaus Mindaugo titulas nepasikeitė nuo to, kad Mindaugas atsivertė į Kristaus tikėjimą.
Čia pat seka antroji informacinė kronikos žinutė.
Silezijos sąvado kronikininkas smulkiau nusako įvykį ir jo reikšmę:
„tasai karalius …atsiversdamas paėmė sau į žmonas Vengrijos karaliaus dukterį, buvo pakrikštytas Krokuvoje tenykščio vyskupo, ir tokiu būdu dar gavo šios karalystės provincinę valdžią“ (qui eciam optinuit regnum eiusdem provincine; ibidem).
Galimas dalykas, pastarasis sakinys turi dar ir kitų viduramžių teisės aspektų, kuriuos nelengva išversti į dabartinę šnekamąją kalbą, tačiau, galima manyti, jog Silezijos kronikos autorius puikiai žinojo, jog Vengrijos karalystė turi savo karūnos provincinę dalį – Lenkijos karalystę, kurią testamento teisėmis į savo valdžią buvo gavęs lietuvių karaliaus žmonos tėvas Vengrijos karalius Liudvikas Didysis po lenkų karaliaus Kazimiero Didžiojo mirties.
Tokiu atveju, Silezijos kronika suvokia lietuvių karaliaus vedybas su Vengrijos karaliaus dukterimi, kaip Lietuvos ir Vengrijos valdovų dinastines vedybas, kurios davė lietuvių karaliaus valdžion atskirą Vengrijos karūnos kraštą – provincinę [Krokuvos] karalystę.
1878 metais tapyto Jano Mateikos paveikslo ŽALGIRIO mūšis fragmentas
Tai visiškai nauja ar bent netradicinė Lietuvos istoriografijoje teisinė Jogailos ir Jadvygos vedybų koncepcija, kuri daugel kam gali atrodyti visiškai nepagrįsta ir neįtikėtina, kadangi Lietuvos bei Lenkijos istoriografija visas šių dinastinių vedybų interpretacijas grindžia pirmiausia Krėvos akte išdėstytomis piršlybų aplinkybėmis, titulais, pažadais, kuriuos, kaip matėme, skirtingai interpretuoja istorikai jau ne vieną šimtmetį.
Tuo tarpu Silezijos kronikos autorius, manau, nebuvo skaitęs Krėvos akto nuorašų ir nepatyrė šimtmetinio istoriografinių nuomonių presingo. Teisinė vedybų pusė jam atrodo visiškai aiški: lietuvių karalius veda vengrų karaliaus dukterį ir gauna savo valdžion Vengrijos karūnos dalį – Lenkijos karalystę, kurią ne vienas anuometinis šaltinis, kaip matėme Vladislovo Lokietkos atveju, vadindavo Krokuvos karalyste.
Gruboka schema, tačiau iš principo atspindi viduramžių dinastinių vedybų tipiškus procesus bei tikslus. Niuansai šiuo atveju Silezijos kronikos autoriui, tolimam ir nuo Lietuvos, ir nuo Krokuvos politinių aistrų bei patriotinių ambicijų, matyt, nelabai svarbūs atrodė.
Galimas dalykas jis buvo girdėjęs, jog lenkų didikai jau buvo suspėję dvylikametę Vengrijos karaliaus dukrelę išsirinkti ir paskelbti „Lenkijos karaliumi“, po to dar Jogailą išsirinkti Lenkijos karaliumi, po to abu „karalius“ apvesdinti, tačiau visos tos diplomatinės gudrybės nuošalesniam stebėtojui galėjo atrodyti tik antraeiliai dalykai galutinio rezultato akivaizdoje: lietuvių karalius dinastinių vedybų dėka tapo Lenkijos karalystės valdovu.
Beje, daugtaškis mano pateiktoje citatoje nereiškia, kad kažką praleidau nepacitavęs. Jis tik žymi, pasak šaltinio leidėjo W. Arndt/o, tuščią vietą, kurioje turėtų būti įrašytas lietuvių karaliaus vardas. Gal autorius nežinojo lietuvių karaliaus pagoniško vardo, tik patį faktą, jog lietuviai ir jų karalius priėmė krikštą. Akivaizdu, jog kalbama apie Jogailą, kadangi pranešama, jog atsivertęs į Kristaus tikėjimą lietuvių karalius gavo Vladislovo vardą.
Dar toliau seka informacinė žinutė, jog 1410 m.
„aukščiau minėtas karalius sulaukė triumfo Prūsijoje, nuniokojo kraštą, užėmė daugelį miestų ir tvirtovių, išskyrus Marienburgą. Tame kare žuvo ordino magistras kartu su nesuskaičiuojama daugybe kryžniašių ir kitų svetimšalių riterių“.
Pastarasis pranešimas sileziečiams turėjo būti gerai žinomas ir net skaudus, kadangi 1410 m. prie Vokiečių Ordino prisijungė samdinių sąlygomis Silezijos „riteriai iš daugelio miestų, kiekvienas atsivesdamas nuo 10 iki 52 ietininkų“ [2]
XV a. įrašas Silezijos kronikoje, gal būt vienas iš paskutiniųjų lotyniškų tekstų, kur dar rašoma apie lietuvių karalius iki atsivertimo į Kristaus tikėjimą. Čia jį priminiau tik tam, kad papildyčiau kol kas itin kuklų šaltinių sąrašą, kurio dokumentai patvirtina lietuvių karalių ir Lietuvos karalystės titulus iki katalikybės priėmimo.
Turiu galvoje – Krėvos akte minimą, bet istoriografinėse akto interpretacijose (ir net vertimuose) nutylimą Lietuvos karalystę (regnum Litvaniae ).
Dvi epitafijos Jadvygai iš Dlugošo analų apie „sutartimi sujungtas lenkų ir lietuvių karalystes”
Laikui bėgant pagoniškos Lietuvos karalystės prisiminimai blėso ir Lietuvos kaimynų lotyniškuse bei vokiškuose tekstuose, ir pačioje Lietuvoje.
Lemiamą žodį tradicinėje Lietuvos istoriografijoje šiuo atžvilgiu, be abejo, tarė didysis lenkų paleoistorikas Janas Dlugošas (Jan Długosz; 1415 – 1480), kuris savo garsioje kronikoje nepaprastai tiksliai įgarsino XV a. viduryje savo globėjo vyskupo Z.Olesnickio strateginę idėją: panaikinti Lietuvos valstybinį suverenumą ir paversti Lietuvą viena iš Lenkijos karalystės provincijų.
Tuo tikslu ir siekiu Dlugošas iš principo neigė senovės Lietuvos karalystės titulą bei statusą, visur vadindamas ją kunigaikštyste.
Aš nesirengiu čia leistis į Dlugošo raštų vertinimą.
Priminsiu tik tą iškalbingą faktą, kad Jogailos sūnūs ir kiti Jogailaičių dinastijos atstovai buvo ne kartą uždraudę platinti Dlugošo kroniką. Praktiškai veikalas buvo saugomas savotiškame, kaip dabar pasakytume, specfonde, kuriuo naudotis galima buvo tik su specialiu aukščiausios valdžios leidimu.
Taip elgtasi, manau, ne tik todėl, kad Jogailaičius piktino nuolatiniai Dlugošo išpuoliai prieš Jogailą ir jo artimuosius, prieš jo pasirinktas ir, nepaisant lenkų didikų protestų, Lenkijos karalienėmis karūnuotas žmonas ir pan.
Manau, kad Jogailaičių dinastijos atstovams nepriimtina buvo ir esminė Dlugošo nuostata visaip nuvainikuoti ikikrikščionišką Lietuvą, pavaizduoti ją kaip laukinį ar pusiau laukinį kraštą, kuriam „civilizacijos saulę“ atnešė tik Lenkijos įsiūlytas Lietuvos krikštas po Jogailos vedybų su Jadvyga.
Dlugošo darbą tęsė ir kiti paleoistorikai bei lenkų Istorijos Tėvo kūrybingi perrašinėtijai bei kompiliatoriai, kuriems buvo leista naudotis Dlugošo veikalu (Mechovita, Kromeris, M.Belskis ir kt), ir visų jų tekstais patikliai rėmėsi vėlesnieji įvairių šalių istorikai ir beletristai. Dlugošo gerbėjams noriu priminti, jog ir man jis labai patinka dėl tiesaus žodžio sakymo, bet jo vaizdingos plunksnos įtaką nurodo ir patys lenkai.
„Keletą šimtmečių, – jau XIX a. pabaigoje rašė puikus lenkų istorikas ir tekstologas A. Semkovičius, – Dlugošo veikalas maitino lenkų visuomenę, tačiau vietoje jo kiti skynėsi laurus. Dlugošą paprasčiausiai sutrumpino Miechovitas, bet išsunkęs vos kelis pagyrimo žodžius, išdrįso teigti, esą prieš jį – Miechovitą – dar nėra buvę parašytos tikros istorijos […] Nusirašinėjo nuo Dlugošo ir Kromeris, bet ir jis nematė reikalo priminti Dlugošo nuopelnus“ [3]
Ilgai netruko, ir Dlugošo kronikos istoriniai duomenys, teiginiai ir vertinimai su visais prasimanymais perėjo ne tik į kitas lenkų kronikas (paskutinioji reikšmingesnė parašyta Janko Čarnkiečio [Janko z Czarnkowa, lot. Jancone de Czarnekow; 1320 – 1387], bet ir Naujųjų laikų istoriografijos veikalus.
Ir, žinoma, į populiariausius istorinės beletristikos kūrinius.
Pakanka prisiminti žymų čekų kilmės Lenkijos istoriką Karolį Šajnochą (Scheynoha de Wtellensy; vėliau Karol Szajnocha; 1818 – 1868), kuris nepaprastai išgarsėjo Lenkijoje savo keturių tomų veikalu „Jadvyga ir Jogaila. 1374 – 1413” (Jadwiga i Jagiełło ,1861).
Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Rinkdamas savo veikalui istorinę medžiagą iš įvairiakalbių istorinių šaltinių Šajnocha turėjo progos akivaizdžai įsitikinti, kaip Dlugošo idėjos ir net prasimanymai su dalykinėmis klaidomis keliauja iš vienos kronikos į kitą, iš vieno autoriaus knygos į kito autoriaus kūrinį. Kiekvieno tomo kiekvienam skyriui pateikęs išsamius komentarus su šaltinių nuorodomis, Šajnocha ne kartą buvo priverstas konstatuoti Dlugošo paklaidų plitimą lenkų istoriografijoje. Nesismulkindami iki atskyrų pavyzdžių dėstymo, atkreipkime dėmesį, kad komentaruose kone standartiškai kartojasi Šeinochos teiginiai: „Visi kronikų autoriai pakartojo Dlugošo žinią ir galiausiai gimė „amžių padavimas”[4] apie…”; „paskui Dlugošą nuėjo visi vėlesnieji istorikai, ypač Naruševičius…” (op. Cit, p.674) ir t.t.
O juk, prisiminkime, Adomas Naruševičius (Adam Stanisław Tadeusz Naruszewicz, 1733 – 1796) buvo, kap žinome, paskutiniojo unijinės Lenkijos-Lietuvos valstybės karaliaus Augusto Stanisovo Poniatovskio oficialusis istoriografas.
Natūralu, kad per kelis šimtmečius Lietuvos karalystės statusas ir lietuvių ikikrikščioniškų karalių titulai buvo ištrinti ne tik iš lenkų, bet ir iš lietuvių tautos istorinės atminties.
Bet štai kazusas, kuris patvirtina, kad neįmanoma, kaip lietuviai sako, paslėpti ylos maiše.
Rašydamas apie karalienės Jadvygos mirtį Janas Dlugošas ties 1399 m. žiniomis apie karalienės mirtį, vardina įvairius atsiliepimus apie jos nuopelnus ir čia pat įdeda epitafiją, kuri, pasak jo, buvo užrašyta ant jos antkapio.
Štai ką ten galime perskaityti. Jadvyga pavadinama Lenkų žvaigžde ir sakoma, kad šitoji Liudviko dukra (cituoju):
Tarsi sagtis sujungė susipykusias
Lenkų ir lietuvių karalystes nuoširdžia sutartimi.
Pacituosiu ir lenkišką vertimą iš lotynų kalbos, kaip jis pateikiamas naujausiame lenkiškame Dlugošo analų vertime:
Lenkų literatūros specialistai šios epitafijos autorystę įvairiai aiškina, bet akivaizdu, kad lenkų poetas, rašęs epitafiją, matyt, iš karto ar neilgai trukus po Jadvygos mirties (1399 m.), visai nuoširdžiai tiek Lenkiją, tiek Lietuvą vadina karalystėmis.
Akivaizdu, kad tuo metu propagandinė Dlugošo ir kitų metraštininkų kampanija dar nebuvo įsibėgėjusi ir, matyt, Lenkijoje vyravo bendras supratimas, kad Jadvygos ir Jogailos jungtuvėmis buvo nuoširdžiai sujungtos dvi karalystės – lenkų ir lietuvių.
Jadvygai skirta epitafija, beje, atkartota Dlugošo analuose ir daug vėliau.
Cituoti ir lotyniškai…
Tiek dėl istorinės ylos, išlindusios iš istoriografinio maišo. Ir ne kur kitur, o paties Dlugošo chrestomatiniame lenkų istorijos veikale…
Ir vis dėlto lietuvių karalių ir Lietuvos karalystės titulai po Krėvos unijos ėmė sparčiai nykti lotyniškuose ir net vokiškuose šaltiniuose, kuomet juose buvo paliečiama ikiunijinė Lietuvos praeitis.
Paskutinį teisinį tašką čia padėjo, kaip isšsiaiškinome II knygos dalyje, 1414 m. Harodlės sutartis tarp Jogailos ir Vytauto.
Suratyje aiškiai nusakyti abiejų valdovų titulai ir įtvirtintas naujas buvusios Lietuvos karalystės statusas bei titulas atskirame Lietuvos bajorų akte, kur tie bajorai savo parašais patvirtintame „Lietuvos didžiosios kunigaikštystės bajorų akte“ sutartinai ir jau oficialiai įteisina naują terminą „Lietuvos didžioji karalystė“ (Actum nobilum Magni Dukatus Lithuaniae“[6]).
Čia, kaip sakoma, nieko nepridėsi nei atimsi.
Nuo to meto galima ir privalu Lietuvos valstybę tituluoti ir vadinti Lietuvos didžiąja kunigaikštyste.
Tačiau neišleiskime iš akių mums labiausiai rūpimo pagrindinio klausimo: kas atsitiko su ankstesniu nepriklausomos Lietuvos karalystės statusu, oficialiai 1413 m. pakeitus Lietuvos karalystės statusą į Lietuvos didžiosios kunigaikštystės stausą, kai Lenkijos karalius Vladislovas Jogaila prisiėmė dar ir Lietuvos Aukščiausiojo kunigaikščio statusą bei titulą (Rex Poloniae atque Supremus dux Lithuaniae), o jo pusbrolis Vytautas prisiėmė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio (Magnus dux Lithuaniae) statusą ir titulą?
Ką sau galvojo 1413 m. abu Gediminaičiai, išėję nugalėtojais iš ilgai užtrukusio Lietuvos interregnum politinio ir titulinio chaoso?
Kadangi istoriniai šaltiniai čia, be abejo, tyli ir tylės, pamėginsiu pateikti savo spėjimą.
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
(Bus daugiau)
2017.05.26; 15:18
[1] Breve chronicon Silesiae // Scriptores Rerum Silesiacarum. Hg. von G. A. Stenzel. Bd. 1. Breslau, 1835, p. 37.
[3] Aleksander Semkowicz .Krytczny Rozbior Dziejow Polskich Jana Dlugosza ( do roku 1384).Krakow, 1887, p. V.
[4] Karol Szajnocha. Jadwiga i Jagiełło. 1374 – 1413., Warszawa, 1974, t. 2, p. 629. Čia ir toliau m ano versta iš lenkų klb.
[5] Jana Dlugosza Roczniki, czyli kroniki sławnego Królestwa Polskiego. Księga pierszwa. Warszawa, 1960, p. 71. Čia ir toliau cituota iš naujausio daugiatomio akademinio leidinio. Mano versta iš lenkų kalbos . Aleksander Semkowicz .Krytczny Rozbior Dziejow Polskich Jana Dlugosza ( do roku 1384).Krakow, 1887, p. 5.
[6] Žr. „ Actum nobilium Magni Dukatus Lithuaniae“. In: 1413 m. Horodlės aktai.( Dokumentai ir tyrinėjimai).- Lietuvos istorijos institutas. Polska Akademija umiejętnosci – Vilnius/ Krakow, 2013, p. 29- 35.
Klaidinantys Krėvos akto vertimai iš lotynų kalbos
Stengiuosi, kaip minėjau, remtis pirminiais istorijos šaltiniais. Tai nėra toks paprastas užsiėmimas, kaip gali atrodyti iš šalies.
Šiek tiek liūdna, šiek tiek gėda, bet ir viltinga, kad bent XXI šimtmečio pradžioje lietuvių istorikai galėjo atvirai, nepriklausomos Lietuvos Prezidento rūmuose, pristatydami pirmąją naujos serijos Lietuvos užsienio politikos dokumentai knygą (1385 m.rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas., Vilnius, Žara, 2002), prisipažinti, kad iki tol neturėjome tokio šaltinių rinkinio, kurį būtų parengę patys lietuvių istorikai.
Rašytojas, literatūrologas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Net tą patį Krėvos aktą, saugomą Lenkijoje, lietuviai istorikai žinojo ir galėjo interpretuoti tiktai iš lenkų paskelbtų fragmentų ar lenkiškų vertimų. Situaciją pagerino ir kitas pradėtas leisti serijinis leidinys Istorijos šaltinių tyrimai (redkolegijos pirmininkas A.Dubonis), kurio pirmasis tomas (sudarytas Dariaus Ananavičiaus ir Dariaus Barono) pasirodė 2008 m.
Tačiau kartoju, nežinai žmogus, ar verkti, ar džiaugtis, kai skaitai optimistinius mūsų spaudos pranešimus, jog XXI šimtmetyje pagaliau pirmą kartą per visą mūsų šalių istoriją lietuvių mokslininkai galėjo tyrinėti Krėvos akto pergamentą, savarankiškai atlikti teksto vertimą iš originalo į lietuvių kalbą ir t.t.
Ir ką gi mes gavome?
Naujausias Krėvos akto vertimas, pažymėtas moksliniu Lietuvos istorijos instituto leidinio indeksu, teikia labai keistą itin svarbios Lietuvos istorijai teksto vietos vertimą.
Ten, kur lotyniškai rašoma apie Jogailos įsipareigojimą iš savo turtų kompensuoti galimus „abiejų karalysčių – tiek Lenkijos, tiek Lietuvos“ – nuostolius (regnorum utrorumque, tam Poloniae, quam etiam Litvaniae), kažkokiu stebuklingu būdu išnyksta titulas „karalystė“. Vertime vietoje „abiejų karalysčių“ atsiranda šiaip sau „dvi valstybės“, atseit žadama padengti „abiejų valstybių – Lenkijos ir Lietuvos – nuostolius“[1]).
Jau minėjau, kad man tokie teksto vartimai nesuvokiami ir nepateisinami nei tekstologiniu šaltiniotyros požiūriu, nei šaltinių vertimo akademinės praktikos normomis. Ypač kai kalbame ne apie kokią nors savo išmanymu istoriko išsiverstą šaltinio citatą kokioje monografijoje ar laikraštiniame interviu.
Čia juk susilaukėme kruopščiai parengto pirmojo leidinio daug žadančioje serijoje „Lietuvos užsienio politikos dokumentai“, galime džiaugtis, kad leidinyje paskelbti dokumentai smulkiai aptariami visais įmanomais aspektais: nurodoma, kad Krėvos akto tekstą sudaro 26 eilutės, kuriose tilpo 560 lotyniškų žodžių, ir visas tas tekstas surašytas tamsiai rudu rašalu ant neišvaizdaus vidutinės kokybės pergamento (op. cit., p. 39). Specialistai kruopščiai ir kantriai aptarė dokumentą ir jo nuorašą paleografiniu požiūriu. Aiškinosi rašto grafinę išvaizdą ir estetinį jo vaizdą, lyginant su įvairiais kitais epochos dokumentais, siekiant ką nors konkretesnio pasakyti apie aktą surašiusį asmenį ir aplinką, iš kurios jis galėjo būti“.
Atidžiai išnagrinėta mažųjų ir didžiųjų raidžių rašyba, atskirų raidelių užrašymai ir net raidžių pradžios užrašymo ypatybės ir t.t., svariai įrodant, kad dokumentas nėra vėlesniųjų laikų falsifikatas ir tikrai „neprieštarauja XIV a. paskutinio ketvirčio dokumentų puošybinėms tendencijoms.
Taigi naujieji tyrimai neneigia akto parašymo datos (1385), tačiau chronologiškai griežtai jos ir neapriboja. Likdama mokslinio tikslumo stovykloje, paleografinę analizę Rūta Čapaitė užbaigia išvada, jog rašto tyrimas „neneigia akto parašymo datos (1385 m.), tačiau chronologiškai griežtai jos ir neapriboja. Tokia rašto grafika ir estetika šaltiniuose sutinkama ir anksčiau, ir vėliau“(op. cit., p.). Maža to leidinyje pateikiam nuodugni Rimšos studija, kurioje aptariami neišlikę, bet buvę prie dokumento prikabinti aktą pasirašiusių Vytauto, Kaributo, Skirgailos, Lengvenio, Jogailos antspaudai ir užrašai juose pagal išlikusius piešinius etc.
Ir štai toje, kaip sakoma, mokslinio medaus statinėje akį rėžia deguto šaukštas – konkreti lotyniškai užrašyta titulinė formulė „regnum“ (karalystė) išverčiama į lietuvių kalbą, išmetus karalystės titulą…
Kitaip sakant – abi karalystės – tiek Lietuvos karalystė, tiek Lenkijos karalystė netikėtai paverčiamos valstybėmis… be jokio titulo!
Šitoks istorinio dokumento teksto vertimas niekaip nepateisinamas. Bet vėlgi, nebūčiau linkęs kuo nors kaltinti puikios vertėjos Eugenijos Ulčinaitės, juoba kad ir čia už jos pečių stovi, ko gero, vis ta pati anachronistinė tradicija, kurią jau esame aptarę, kalbėdami apie karalių titulus dalinančius arba atimančius istorikus.
Čia būtina pastebėti, kad šitaip Krėvos aktas dažniausiai verčiamas į lenkų kalbą nuo seno. Beveik visuose Lenkijos mokyklų vadovėliuose ir interneto svetainėse pateikiamas senasis, XX a. pradžios H.Mosnickio vertimas iš jo 1919 m. išleistos knygos „Unia Litwy z Polską. Dokumenty i wspomnienia“ (Warszawa- Lublin- Lodz), kur matome jau standartu paverstą Lenkijos ir Lietuvos karalysčių „perdirbimą“ į šiaip sau valstybes“, nors Mosnickis išsisuko iš viso be jokio titulavimo ir net be žodžio „valstybė“, atseit, „kaip Lenkija, taip ir Lietuva“ (tak Polska, jak Litwa ), ir… amen…
Jokių karalysčių – nei Lietuvos karalystės, nei Lenkijos karalystės.
Krėvos aktas – Lietuvos karalystę liudijantis dokumentas
Sunku suprasti tokias ir panašiais šaltinių vertimo machinacijas.
Kiekvienas vertimas, mano galva, tėra vertėjo sąžinės, kompetencijos ir talento kūrinys, negalintis atstoti originalo. Anksčiau, kaip minėta, lietuvių istorikų tyrimus greta visokiausių cenzūrų pančiojo dar ir tas faktas, kad tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje jiems tekdavo neretai rašyti Lietuvos istorijos puslapius be realios galimybės pamatyti istorinių šaltinių ir dokumentų originalus, o Krėvės aktas lietuviams iš viso nebuvo rodomas, tad visi versdavosi lenkiškais vertimais.
Dabar gavome prieigą prie originalo, o nusenusių vertimo standartų neatsikratome.
Nežinia, kiek ilgai lenkų ir lietuvių istorikams tradicionalistams pavyks blokuoti savo leidiniuose teisingus šaltinių vertimus, ir jų vietoje brukti nusenusias arbai tendencingai palaikomas klišes, verčiant Lithuanian regnum (Lietuvos karalystė) į Lietuvos „valstybę“, „kraštą“ ar „kunigaikštystę“ ir pan.
Galima tik karčiai pasiguosti, kad teisingi ir adekvatūs originalui Krėvos akto vertimai jau ima vis dažniau rodytis kitomis kalbomis.
Antai, lenkų teisės istorikas Grzegorz Kazimierrz Walkowski neseniai paskelbė Krėvos akto naują vertimą tiek į lenkų kalbą, tiek į anglų. Ir abiem atvejais išvertė mus dominančią akto pastraipą korektiškai, neatsižvelgdamas į jokią politinę ar istoriografinę konjunktūrą Lenkijoje ar svetur.
Vertime į lenkų kalbą skaitome „królestw obu, tak Polski, jak i Litwy“.
Analogiškai anglų kalba – „both Polish and Lithuanian Kingdoms“.[2]
Mūsų artimiausi kaimynai baltarusių istorikai taipogi vis dažniau atsisako lenkiško vertimo kalkių ir patys verčia Krėvos tekstą iš lotyniško originalo. Anksčiau baltarusių istorikai teikdavo vertimus iš lenkų kalbos ir, žinoma, juose nebuvo vietos „Lietuvos karalystei“, „Lietuva“ ir tiek.[3].
Džiugu, kad mūsų dienomis Baltarusijos istoriografijoje teises įgauna korektiškas Krėvos akto vertimas, kur skaitome apie „abi karalystes, tiek lenkų, tiek lietuvių“ (абодвума каралеўствамі, як Польшчай, так і Літвой[4])…
Kada mūsų nepriklausomoje Lietuvoje bus atsisakyta klaidingų vertimų ir atstatyta tekstologiškai teisinga, neiškraipyta Krėvos akto tekste užfiksuota Lietuvos karalystės titulatūra šiuolaikinės Lietuvos leidiniuose, elektroninėse enciklopedijose ir įvairių mokyklų vadovėliuose bei rekomenduojamų skaitinių publikacijose, deja, sunku pasakyti ir net įsivaizduoti.
Kol kas ir Lietuvos istorijos instituto akademiniuose leidinuose, ir viešoje erdvėje dauginamas tas pats nekorektiškas Krėvos akto vertimas, kur atkakliai nutylima ir slepiamas „Lietuvių karalystės“ titulas, teikiant vietoje jo nieko nesakančią abstrakčią klišę „Lietuvių valstybė“.
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
(Bus daugiau)
2017.05.24; 15:00
[1]1385 m. Rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas. Sudarė J.Kiaupienė. Lietuvos istorijos institutas. – Vilnius, 2002, p.22.
[2] Union in Kreva 1385 A.D. Translation from Latin into English Walkowski Grzegorz Kazimierz, 2013. Cit. pagal: http://polishkingdom.co.uk/unionkreva.html
[3] Pvz., Minske rusų kalba 2012 m. pradėtoje leisti chronologinėje monografijų serijoje „Istorija velikogo kniažestva litovskogo ot roždenija do liublinskoj uniji (1236 -1569), ili 333 goda borjby za vozvyšenije i vyžyvanije“ pateikiami dokumentų priedai. Penktoje serijos knygoje „Jogailo i vitovt – borjba za vlastj (1382 – 1392) radame Krėvos akto tekstą lenkiškai, žinoma, be „Lietuvos karalystės“, ir vertimą į rusų kalbą pagal tradicinę lenkišką klišę (lenk. „tak Polska jak Litwa“ = „как Литва, так и Польша“ rusiškai), p. 154-155.
[4] Naują vertimą speciai internetinei svetainei padarė A. Lickevičius (А. Ліцкевіч).Cit. pagal: starbel.narod. ru. http://archive.today/baDH
Lietuvos valdovų santykis su Jadvygos dvipatystės kazusu
Visos aukščiau paminėtos skandalingos aplinkybės, susijusios su Anžujiečių ir Habsburgų planais sutuokiant savo nepilnamečius palikuonis ir pačios Jadvygos veiksmai stengiantis galutinai įkūnyti savo santuoką su Vilhelmu Habsburgiečiu, be abejo, negalėjo likti paslaptyje ilgesnį laiką.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nepilnamečių santuoka, matyt, iš viso nekėlė lietuviams didesnių klausimų, kadangi piršlybų derybose ir Krėvos sutartyje Jogaila, matyt, be didesnių prieštaravimų pasižadėjo sumokėti už Anžujiečius (mirusį Jadvygos tėvą Liudviką ir dar gyvą motiną Elžbietą Bosnietę) visą 200 000 florinų baudą už vienašališkai nutrauktą sponsalia de futuro (nepilnamečių santuoką). Kurį laiką paslaptyje galėjo būti laikomi tik vėlesnieji Lenkijos sostan jau atsisėdusios (1384 m. spalio 15 d.) Jadvygos susitikinėjimai su Vilhelmu, kuris 1385 m. vasarą, pasak Dlugošo, „nelauktai atvyko į Krokuvą“ su visais savo turtais ir manta.
Matyt, penkiolikmetis jaunikaitis tikėjosi ramiai ir ilgam apsigyventi savo teisėtos žmonos karališkuose rūmuose, nors pradžioje jis nebuvo įleistas į Vavelio pilį ir turėjo apsigyventi, kaip minėjome, greičiausiai pas Gnievošą.
Dar didesnė paslaptis, stropiai saugoma nuo lietuvių, turėjo būti 1385 metų rugpjūčio m. 23 d. keisti įvykiai Vavelio pilyje ir karalienės Jadvygos miegamajame, iš kurio Vilhelmui teko sprukti pro langą baltinių krepšyje.
Šiaip ar taip, kuomet Jogaila su didžiule palyda pagaliau pasirodė Krokuvoje, nei jis, nei jo artimieji, matyt, dar nieko tikro nežinojo apie keistus įvykius Krokuvos pilyje. Bent jau toks įspūdis susidaro iš Dlugošo pasakojimo apie tai, kaip 1386 m. vasario 12 d. lietuvių valdovas Jogaila „su didžiule ne tik lietuvių, bet ir lenkų ponų palyda, didžiai iškilmingai paradiškai įjojo į Krokuvą, o įvestas į Krokuvos pilį, pirmiausiai eina pas karalienę Jadvygą, kuri laukia savo kambaryje su didžia ponių bei panelių palyda, ir nuoširdžiai su ja pasisveikina. Išvydęs jos nepaprastą grožį (kalbant apie grožį, buvo manoma, jog visame pasaulyje nebuvo jai lygių), apimtas nuostabos [Jogaila] kitą dieną jai pasiunčia per kunigaikščius Vytautą (jau grįžusį iš Prūsijos), Borisą ir Švitrigailą didžiai vertingas dovanas iš aukso, sidabro, brangenybes ir apdarus“ (op. cit., kn. 10, 1386 m.).
Sakytum, viskas gražu ir pranašauja puikų būsimųjų sutuoktinių gyvenimą.
Tačiau – nota bene! Sekantis po žodžių apie brangias dovanas sakinys Dlugošo pasakojime atrodo tarsi deguto šaukštas medaus statinėje! Dlugošas perteikia bjaurų gandą: „Žmonės pasakoja, jog tuo pačiu metu ir austrų kunigaikštis taipogi atvyko iš Austrijos į Krokuvą paslapčia, persirengęs pirkliu, ir atvyko ne be Lenkijos karalienės Jadvygos leidimo, ir visą tą laiką, kol [jau karūnuotas] Lenkijos karalius Vladislovas Jogaila buvo Krokuvoje, slapstėsi arba Lobzovo pilyje Juodajame Kaime, arba Morštynų namuose, ir apie tai žinojo keletas asmenų“.
Sunku pasakyti, ar pats Jogaila ir apskritai visa lietuviškoji palyda anuomet ką nors žinojo apie besislapstantį Krokuvoje Volhelmą. Greičiausiai ne.
Tačiau mažlenkių didikų slaptosios tarnybos, matyt, nesnaudė ir pasistengė kuo greičiau likviduoti ne tik skandalingą, bet ir grėsmingą situaciją. Kas gi būtų, jei lietuviai sužinotų, kad Vilhelmas vėl pasirodė Krokuvoje ir dar su Jadvygos leidimu ar jos slaptu kvietimu? Taigi, kaip rašo Dlugošas, tučtuojau „buvo surengtos kruopščios paieškos Morštynų namuose, bet [Vilhelmas] užsiropštė ant specialiai tokiam atvejui parengtų balkių židinyje ir šitaip apgavo karališkuosius šnipus“ (ibidem).
Atlikęs savo šventą istoriko pareigą užrašyti viską, ką žino ar yra girdėjęs, šiuo atveju – pranešęs mums apie pakartotinį persirengusio Vilhelmo pasirodymą ir slaptą gyvenimą Krokuvoje po Jogailos ir Jadvygos vestuvių, Dlugošas pats pasistengia išelektrinti pavojingą savo pasakojimo epizodą. Nors galimas dalykas, kad visą Vilhelmo pakartotino atvykimo intrigą Dlugošas nuslopino daug vėlesniu įrašu į senesnį tekstą, kadangi toks senų tekstų peržiūrėjimas bei papildymas būdingas visam didžiojo istoriko darbui (nors kai kuriuos įrašus, matyt, yra padarę jo sekretoriai, perrašinėję Dlugošo padiktuotus ar atskirai surašytus tekstus[1]).
Taigi kitu sakiniu mums pranešama, jog „paminėtas Vilhelmas, priėjęs, vadinasi, išvados, jog nepajėgs atgauti Lenkijos karalystės ir karalienės Jadvygos, susituokia su Joana, jau mirusio Sicilijos karaliaus Karolio Durazzo dukra, dabartinio [Sicilijos] karaliaus seserimi. Trumpai su ją pagyvenęs pasimirė“ (ibidem).
Deja, net šitoji žinia (mano nuomone, vėliau įrašyta faktografiniu stiliumi) neišsprendža inrigos ir nenuostabu, kad vėliau Dlugošui vėl tenka grįžti prie Vilhelmo antrosios slaptos viešnagės Krokuvoje. Be to, žinia netiksli ir netgi savaip nuvainikuoja romantiškąjį Vilhelmą. Reikia pasakyti, kad būtent Vilhelmas Habsburgietis, kitaip negu jo mylimoji santuokinė Jadvyga, nesusirišo su jokia kita moterimi tol, kol buvo gyva Jadvyga… Tik po jos mirties (1399 m.) praslinkus porai metų vedė Vilhelmas paminėtąją Joanną, beveik Jadvygos bendraamžę (gim. 1373 m.), ir iš tikro neilgai (nuo 1401 m.) su ja pagyvenęs, nepalikęs vaikų mirė 1406 m.
Pasaulio įvykių istorijoje išliko, ko gero, tik dėka savo romantiškai tragiškos meilės Jadvygai, nors kronikos paliko mums ir desperatišką Vilhelmo atsižadėjimą nuo savo jaunutės sutuoktinės. Paaiškėjus, kad Romoje iš popiežiaus kurijos neįmanoma sulaukti teisinės paramos, Vilhelmas pagaliau pats išdidžiai ir pakankamai skaudžiai Jadvygos atžvilgiu atsisakė savo santuokinių teisių: „nedera Austrijos kunigaikščiui siekti parsidavusios paleistuvės“ („nie przystało księciu Austrii dobijać się o ladacznicę”[2]). Neatrodo, kad lengvai ištrūko šie žodžiai Vilhelmui, kuris įėjo į istorijos analus su prievardžiu der Freundliche – Vilhelmas Malonusis, bičiuliškasis…
Tuo tarpu Vilhelmo Habsburgiečio slapto atvykimo į Krokuvą intriga, kaip rodo istoriniai šaltiniai, ne blėso, o priešingai – netrukus pasiekė savo skandalingą kulminaciją, kurią mes jau esame aptarę. Nepaisant klaidingų Dlugošo ir visų jį atkartojusių lenkų ir ne tik lenkų istorikų, rašytojų, katalikiškųjų beletristų bei žurnalistų begalinių tikinimų, esą Jadvyga netrukus po sutuoktuvių išvyko kartu su Jogaila į Lietuvą krikštyti pagonių lietuvių ir todėl vadintina Lietuvos Krikštytoja, šiandien akivaizdžiai mokslininkų istorikų įrodyta, kad jaunoji karalienė liko Krokuvoje ir nevyko su Jogaila į Lietuvą.
Dar daugiau – naujasis skandalas karališkoje šeimoje, kaip jau esame apterę, kilo būtent tada, kada Jogaila grįžo iš Lietuvos po krikšto ceremonijų ir išgirdo bjaurius gandus apie karalienės neištikimybę jam nesant, tiksliau – apie Jadvygos susitikinėjimus su slapta Krokuvoje atsiradusiu Vilhelmu…
Lietuvių reakcija, be abejo, buvo audringa. Turiu galvoje ne tik Jogailą, bet ir Vytautą. Narsiojo Kęstučio sūnus buvo tiek įsižeidęs ir perpykęs, kad lenkų didikai rado kitą išeitį, suorganizavę mūsų jau aptartą tribunolą Gnievošui iš Delevicų. Visi liko patenkinti ir, kaip rašo Dlugošas, išgąsdinti „tokios rūsčios bausmės“ Gnievošui (paloti šuns balsu ir sumokėti keliasdešimt pinigėlių!), „visi kiti pataikūnai ir šmeižikai nebeturėjo drąsos žadinti vieno sutuoktinio įtarinėjimus dėl kito sutuoktinio. O pastarųjų bendrasis gyvenimas toliau tekėjo be įtarinėjimų, rietenų ir barnių, itin malionioje sutuoktinių sąjungos atmosferoje, nuolatinėje santarvėje ir abipusėje meilėje“ (op. cit., kn. 10, 1389 m.).
Įdomiausia, kad po teismo itin gerai sekėsi ne kam kitam, o ponui Gnievošui iš Delevicų. Prasidėjo tikras ir pavydėtinai greitas jo karjeros polėkis…
Tikrai įdomūs buvo laikai…
Beje, skaitytojui palieku paspėlioti, kam turėjo būti dėkingas Gnievošas už savo gražią karjerą po tribunolo. Pirma versija: gal karalienei Jadvygai už tai, kad kaltinamas teisme ponas Gnievošas tylėjo kaip žemė? Antra versija: gal karalius Jogaila norėjo atsidėkoti ponui Gnievošui už tai, kad pranešė karaliui, ką veikė karalienė, kol jos vyras karalius krikštijo Lietuvą?
Jogaila, kaip liudija Dlugošas, mokėjo ir mėgo dosniai atsidėkoti už paslaugas ir ištikimybę…
Bet man ne tai įdomiausia šioje painioje ir graudžioje istorijoje.
Mane labiausiai stebina lietuvių valdovų tolimesni santykiai su Jadvyga. Nė vienas nuo jos nenusigrįžo, nė vienas – nei santūrusis Jogaila, nei karštakraujis Vytautas – Lietuvos ir Lenkijos istorijose iki šiolei vengiama detaliau nagrinėti keblią teisinę Jogailos bei Jadvygos vedybų situaciją ir laikinas Jogailos karaliavimo po vedybų ir jo karūnavimo (1386 m. kovo 4 d.) garantijas, kurios teisiniu požiūriu gana netikėtai ir pasibaigė su Jadvygos priešlaikine mirtimi 1399 m. liepos 17 d.
Lenkijos sosto likimas vėl tapo nebeaiškus, lygiai kaip po Jadvygos tėvo Liudviko mirties, kai Lenkija neteko ją valdžiusio karaliaus.
Šį kartą nelaimė buvo dar lemtingesnė, kadangi Jadvygos pagimdyta mergaitė mirė beveik iš karto, o po kelių dienų mirė ir gimdyvė Jadvyga.
Visiems, o pirmiausiai, pačiam Jogailai, tapo aišku, kad su Jadvygos mirtimi išrinktasis karalius Jogaila neteko juridinių teisių toliau valdyti Lenkijos karalystę, kuri buvo teisėtas Jadvygos paveldas, turėjęs atitekti pagal kilmę, kraują ir paveldėjimo teisę Jadvygos palikuonims. O jų nebuvo…
Našlys Jogaila netenka Lenkijos karaliaus statuso ir titulo
Teisės požiūriu „Lenkijos karaliaus“ titulas reiškė, kad šitaip tituluojamas asmuo yra tikrasis Lenkijos valdovas pagal paveldėjimo teisę ir tituoluojams Rex (karalius) nepriklausomai nuo lyties. Tuo tarpu Lenkijos karalienės titulą (Regina Poloniae) galėjo turėti tiktai Lenkijos karaliaus žmona pagal santuokos teisę.
Kitaip sakant, oficialusis Jadvygos titulas Rex Poloniae atspindėjo tikrąją krašto valdovo teisę į Lenkijos karalystę, bet jos vyras Jogaila turėjo tik nominalų Lenkijos karaliaus titulą, gautą po to, kai Lenkijos atstovai, net nedalyvaujant Jogailai, išrinko jį Lenkijos karaliumi ir paskyrė jam žmoną – tuometinį „Lenkijos karalių“ Jadvygą.
Klastingas teisinis niuansas čia buvo toks, kad Jogaila nei po minėto išrinkimo Lenkijos karaliumi (1386 m. sausio 12 d.), nei po oficialių vedybų su Jadvyga (vasario 18 d.) ir net po iškilmingo karūnavimo Lenkijos karaliumi (kovo 4 d.) neprilygo savo teisine padėtimi Jadvygai, kuri dabar tapo Lenkijos karaliene pagal vedybas (Regina Poloniae) ir kartu išsaugojo Lenkijos valdovo (Rex Poloniae) teises pagal paveldėjimą.
Tokiu būdu turime konstatuoti ir pripažinti, kad viduramžių teisės pagrindu Jogaila gavo Lenkijos karaliaus sostą pagal garsiąją iure uxoris teisę (lot. – žmonos teisės dėka), tai yra – gavo sostą tik todėl, kad vedė Lenkijos sosto paveldėtoją. Iš čia neišvengiama teisinė pasekmė – vyras, tapęs monarchu pagal iure uxoris, yra lygiateisis monarchas kartu su savo žmona ir užima lygiavertę poziciją valstybėje, tačiau… tik tol, kol gyva žmona. Žmonai mirus, toks vyras praranda visas teises į sostą.
Lenkijos karalystė atsidūrė juridinės dviprasmybės situacijoje.
Juk vadinamoji Krėvos unija, kurią kelis šimtmečius lenkų istorikai bandė prilyginti Lietuvos įjungimo (inkorporavimo) į Lenkijos karalystę teisiniam dokumentui, faktiškai tebuvo, kaip šiandien didžiuma istorikų pripažįsta, tik Jogailos piršlybų pažadus patvirtinantis dokumentas. Paprasčiau tarus, tai buvo tik personalinė unija pagal viduramžių iure uxoris, kuri automatiškai prarado juridinę galią mirus vienai iš dviejų vedybinės sutarties personų.
Jogaila puikiai suprato, kad mirus Jadvygai jis prarado teisę į Lenkijos sostą, taigi, iškilmingai palaidojęs Jadvygą, pareiškė, Dlugošo žodžiais tariant, visai karališkajai tarybai ir Lenkijos didikams, kad jam, Jogailai, dabar „nedera pasilikti svetimoje karalystėje, kadangi mirė sosto paveldėtoja, karalienė Jadvyga”[3]. Pareiškė ir… išvyko atgal į Lietuvą.
Smagu skaityti, kaip Dlugošas neriasi iš kailio, kelis kartus pasikartodamas ir vis mėgindamas įtikinti savo skaitytojus, kad Jogaila paliko Lenkiją „iš didelės baimės, jog bus pašalintas iš Lenkijos Karalystės” (ibidem). Mėgina įtikinti lengvatikius, bet čia pat priverstas aprašinėti, kaip lenkų didikai, išgirdę apie karaliaus norą grįžti į Lietuvą, atkalbinėjo Jogailą „nuo tokio baisingo ir silpnadvasiško plano ir užtikrino jo buvimą Lenkijos soste, išsklaidydami visus nuogąstavimus. Tvirtino, kad yra kita paveldėtoja, karalienės Jadvygos giminaitė, o būtent Cilės grafo dukra Ona, lenkų karaliaus Kazimiero II anūkė, ir kad ją reikia sujungti santuokos ryšiais su Vladislovu [Jogaila]” (ibidem)
Antrosios Jogailos vedybos vardan Lenkijos sosto
Atrodo, Jogaila nusileido prašymams, bet vis dėlto išvyko iš Lenkijos ir grįžo į Krokuvą, jei tikėsime Dlugošu, tik tada, kai lenkų piršliai atsigabeno iš tolimos pilies būsimają nuotaką į Lenkiją.
Štai čia ir įvyko netikėtas neregėtas dalykas, kurio negaliu nutylėti, kadangi jis tiesiogiai susijęs su dinastinių personalinių vedybų paradoksais ir lemtingais jų padariniais. Atvykstančios Onos, „sugrįžtančios Piastų anūkės” pasitikti, kaip gražiai rašo J.Dlugošas ir dar gražiau atkartojo jo pasekėjas čekų kilmės lenkų istorikas Šajnocha savo kapitaliniame keturių tomų veikale „Jadwiga i Jagiello” (1861), kurį ir pacituosiu, „išėjo visa Lenkijos sostinė su kryžiais rankose ir visų bažnyčių relikvijomis, su visų luomų ir miesto cechų vėliavomis, su stebuklingos laimės sulaukusios tautos džiaugsmo šūksniais, su pačiu karaliumi tarp kunigaikščių ir didikų”[4] . Bet kas gi čia?
Vos tik Jogaila išvydo nuotaką, visko mačiusiam našliui dingo bet koks noras vesti Onutę – tokia negraži jam buvo… Ore pakibo ir vedybų planas, ir Lenkijos karalystės likimas. Jogaila, pasak Dlugošo, taip persiuto, kad „ilgą laiką mėgino išvengti vedybų ir nutraukti jas, kadangi mergelė Ona atrodė jam per mažai graži. Dėl tos pačios priežasties niršo net ant savo piršlių Jono iš Obichovo, Hinčkos iš Rogovo ir Jono Našono, kad tie, išvydę merginą, vis dėlto nusprendė tęsti piršlybas. Tos pačios priežasties sukeltą nenorą priveikė tiktai po poros metų, pasidavęs daugelio patarėjų prašymams” (ibidem, p.311)…
O kas vyko Lenkijos karalystėje per tą porą metų? Faktiškai ir teisiškai du metus tęsėsi vadinamasis „karaliaus nebuvimo laikotarpis” (interregnum), nors viešai apie tai nebuvo niekam, atrodo, pranešta. O ir kaip pranešti džiūgaujančiai tautai apie taip keistai sustabdytas vedybas? Lenkų didikai, matyt, sumanė, o Dlugošas mums perteikė sumanymo prasmę, pranešdamas žinią, esą vedybos pristabdytos „dėl tos priežasties, kad minėta mergina nemokėjo jokios kitos kalbos, išskyrus vokiečių, jinai karaliaus valia išbuvo beveik aštuonis mėnesius Krokuvoje, visą tą laiką mokydamasi lenkų kalbos. Kuomet išmoko suprasti lenkiškai, nors dar negalėjo kalbėti, tuomet buvo išleista už karaliaus” (ibidem). Žinomas lenkų meno istorikas Miečyslavas Genbarovičius (Mieczysław Gębarowicz; 1893 – 1984) savo studijoje „Florijoniškasis psalmynas ir jo genezė“ teigia, jog šitokia žinia buvo išgalvota ir viešai paskelbta grynai diplomatiniais sumetimas, norint laimėti laiko, kadangi reikėjo įtikinti Jogailą, nenorintį vesti tokios bjaurios [brzydka] išrinktosios, esą vedybos būtinos[5].
Kaip ten bebūtų buvę, bet Jogaila gerus metus nesirodė Lenkijoje, kol 1401 m., atgavęs dvasios pusiausvyrą Lietuvos giriose bemedžiodamas, sugrįžo į Lenkijos karalystę. Ir ne šiaip sau sugrįžo, o „atsiveždamas su savimi visokiausios rūšies žvėrienos, kurios primedžiojo Lietuvoje“ (ibidem, kn.10, p. 317) ir 1402 m. paėmė į žmonas mergelę Oną, ta proga surengęs lietuviško masto vestuves, kurias, pasak Dlugošo, „savo atvykimu pagerbė Lietuvos didysis kunigaikštis Vyautas su savo žmona Ona ir daugybė kunigaikščių ir grafų iš įvairių šalių, kurie suvažiavo pakviesti į vestuves. Kuomet karaliaus dvare buvo paskelbas riterių turnyras, kunigaikščiai, grafai ir riteriai keletą dienų kovėsi tarpusavyje ietimis ir linksminosi. Pasibaigus vestuvių iškilmėms tiek Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas su žmona Ona, tiek ir visi kiti kunigaikščiai, grafai ir svečiai buvo pagerbti prabangiomis Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailos dovanomis prisiminimui“ (ibidem).
Kaip matome, Jogaila antrą kartą pasidavė lenkų didikų iškalbingiems piršliams ir vėl, dabar jau visiškai teisėtai kaip Lenkijos valdovas atsisėdo į Lenkijos sostą. Bet tai jau kita istorija, išeinanti už šios knygos temų bei problemų rato.
Mes gi grįžkime prie Krėvos sutarties teksto, kuris saugo mums itin svarbią žinią, deja, ignoruotą ištisais šimtmečiais.
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
(Bus daugiau)
2017.05.21; 05:37
[1] Plačiau apie Jano Dlugošo istoriko darbo metodą bei įpročius galima sužinoti iš specalių darbų
[3] Jana Dlugosza Roczniki, czyli kroniki sławnego Królestwa Polskiego. Księga 10, kn. 10, p. 308. Čia ir toliau cituota iš naujausio daugiatomio akademinio leidinio. Mano versta iš lenkų kalbos.
[4] Szajnocha K. Jadwiga i Jagiełło. 1374 – 1413. Opowiadanie historyczne. – PIW, Warszawa, 1974, t.IV, p. 496
[5] M.Gębarowicz. Psalterz Florianski i jego geneza., Wroclaw, 1965, p. 221
Jogailos buvimas Lenkijos soste iure uxoris teisėmis (žmonos teisių dėka)
Teisės požiūriu „Lenkijos karaliaus“ titulas reiškė, kad šitaip tituluojamas asmuo yra tikrasis Lenkijos valdovas pagal paveldėjimo teisę ir tituluojamas Rex (karalius) nepriklausomai nuo lyties. Tuo tarpu Lenkijos karalienės titulą (Regina Poloniae) galima buvo turėti tiktai Lenkijos karaliaus žmonai pagal santuokos teisę.
Kitaip sakant, oficialusis Jadvygos titulas Rex Poloniae atspindėjo tikrąją krašto valdovo teisę į Lenkijos karalystę, bet jos vyras Jogaila turėjo tik nominalų Lenkijos karaliaus titulą, gautą po to, kai Lenkijos atstovai, net nedalyvaujant Jogailai, išrinko jį Lenkijos karaliumi ir paskyrė jam žmoną – tuometinį „Lenkijos karalių“ Jadvygą.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Klastingas teisinis niuansas čia buvo toks, kad Jogaila nei po minėto išrinkimo Lenkijos karaliumi (1386 m. sausio 12 d.), nei po oficialių vedybų su Jadvygą (vasario 18 d.) ir net po iškilmingo karūnavimo Lenkijos karaliumi (kovo 4 d.) neprilygo savo teisine padėtimi Jadvygai, kuri dabar tapo Lenkijos karaliene pagal vedybas (Regina Poloniae) ir kartu išsaugojo Lenkijos valdovo (Rex Poloniae) teises pagal paveldėjimą.
Tokiu būdu turime konstatuoti ir pripažinti, kad viduramžių teisės pagrindu Jogaila gavo Lenkijos karaliaus sostą pagal garsiąją Iure uxoristeisę (lot. – žmonos teisės dėka), tai yra – gavo sostą tik todėl, kad vedė Lenkijos sosto paveldėtoją. Iš čia neišvengiama teisinė pasekmė – vyras, tapęs monarchu pagal Iure uxoris, yra lygiateisis monarchas kartu su savo žmona ir užima lygiavertę poziciją valstybėje, tačiau… tik tol, kol gyva žmona.
Žmonai mirus, toks vyras praranda visas teises į sostą.
Žinoma, Jogailai nuo pat pradžių, atrodo, kėlė nerimą tokią nepatvari jo padėtis Lenkijoje. XIX a. dokumentų rinkinyje, kurį sudarė ir skelbė lenkų literatūrologas Wiszniewskis, radau įdomų jaunutės karalienės Jadvygos 1387 m laišką Krokuvos tarybos nariams, kuriuo ji ragina ir nurodo, kad jie pagal homagium (vasališkos ištikimybės) priesaiką pripažintų jos vyrą Kazimierą Jogailą savo Ponu ir dabar, ir po jos mirties.
Save Jadvyga tuo metu laiške jau titulavo „Dei gratia Regina Poloniae Princepsque Lithuaniae supma etc.“ (Iš Dievo malonės Lenkijos karalienė ir Lietuvos aukščiausioji valdytoja).
Tuo tarpu Jogaila kuo iškilmingiau vadinamas „Šviesiausiuoju valdytoju ir viešpačiu ponu Vladislavu ir tuo pačiu arba todėl (eadem gratia) Lenkijos karaliumi etc“ (Serrenissimo principi et domino domino Wladislao eadem gratia Regi Poloniae etc.)[1]. Pirmieji jo vardu skelbti raštai (pvz., 1386 m. vasario 18 d. privilegija krokuviečiams) teikė dar keistesnį Jogailos titulą Lenkijoje: „dominus et tutor regni“ (ponas ir karalystės globėjas).
Atrodo, kad tuo metu (1387 m.) Jogailos hierarchinė padėtis dar gana nestabili, ne visų rimtai pripažįstama, jei norima priesaikos iš Krokuvos Tarybos narių, o Lietuva Jogailos atžvilgiu net nutylima, paliekant Jadvygai Lietuvos aukščiausiosios valdytojos ar valdovės titulą.
Deja, netrukus susvyravo ir pačios Jadvygos karališkasis statusas…
Viduramžių Europos karališkų dinastijų šeimose buvo įprasta simboliškai sutuokti mažamečius princus ir princeses pagal sponsalia de futuro ceremoniją.
Taigi 1378 m. birželio 15 d. pagal tėvų – Vengrijos, Lenkijos bei Kroatijos karaliaus Liudviko I iš Anžu giminės ir Austrijos hercogo Leopoldo III iš Habsburgų giminės – susitarimą mažame miestelyje Hainburge ant Dunojaus kranto įvyko iškilminga sutuoktuvių sponsalia de futuro ceremonija. Vengrų arkivyskupas Dmitras iš Estergomo (vengr. Esztergom; lenk. Ostrzychom) sutuokė keturmetę (arba penkiametę[2]); tiksli gimimo data nežinoma:) Jadvygą su aštuonmečiu Vilhelmu Habsbugiečiu (Wilhelm; 1370 – 1406) ir palaimino judviejų santuoką.
Kaip ceremonija vyko, galima įsivaizduoti iš mūsų jau cituoto L.Rydelio veikalo. Santuokos ceremonija „įvyko tėvų, dvasininkų ir pasauliečių didikų akivaizdoje, dalyvaujant abiejų dvarų pompastiškai išsipuošusiems atstovams, o „jaunoji pora“ vaikiškais balseliais prisiekė vienas kitam meilę iki mirties, visai kaip suaugę. Ten pat viskas toliau vyko pagal visas apeigas ir papročius, būtinus anuometinėms santuokos ceremonijoms: po vestuvinės puotos buvo įvykdytos ritualinės „sugultuvės“, kitaip sakant, jaunavedžiai, iškilmingai nuvesti į miegamąjį, atsigulė vienas šalia kito“ (op. cit., 4 sk.).
Kaip rašo kitas, jau šiuolaikinis populiarus lenkų istorikas J.Besala (Jerzy Besala; g. 1951 m.), tuokart „negalėjo būti nė kalbos apie tikrąjį kūnišką santuokos įvykdymą, kadangi Jadvyga buvo keturmetė, o jos vyras aštuonmetis, tačiau abu vaikai, visiškai galimas daiktas, kartu miegojo ir dalyvavo vestuvinėse puotose porą savaičių ir tai, atrodo, juodu labai suartino“[3]. Atšventus vestuves, Jadvyga išvyko į Austriją, į savo vyro dvarą Vienoje susipažinti su aplinka bei pasirengti būsimoms savo pareigoms, o Vilhelmas – savo ruožtu iškeliavo į Vengriją, į savo nepilnametės žmonos dvarą Budapešte tais pačiais pažinties tikslais.
Reikia pasakyti, kad viduramžiais sponsalia de futuro ceremonija buvo katalikų Bažnyčios pripažįstama pilnateise, tačiau, kaip rašo L.Rydelis, nepilnamečių „santuoka (matrimonium de futuro) galėjo įgauti sakramentinės reikšmės, jeigu jaunoji pora, sulaukusi pilnametystės [mergaitėms – 12 metų, berniukams vėlyvaisiais viduramžiais – 14 metų] abipusiai išsaugos norą išlikti santuokoje ir patvirtins vaikystėje duotą priesaiką, savanoriškai pradėdami lytinį sutuoktinių gyvenimą. Tuokart jiems jau nebereikia iš naujo tuoktis: pats bendro sugyvenimo faktas buvo pakankamas, kad vaikiška santuoka įgautų sakramentinės galios“ (ibidem). Taigi, šitaip galėjo atsitikti tuomet, kada Jadvyga būtų dvylikametė, o Vilhelmas perkoptų 14 metus.
Iki tol jaunoji pora, kiek galima spręsti iš atsitiktinių žinių, gyveno atskirai, retkarčiais susitikdavo ir laukė pilnametystės.
Tačiau visa virtinė svarbių istorinių įvykių, pradedant Jadvygos tėvo mirtimi ir įvairiais kitais, kurių čia nėra prasmės vardinti nei aprašinėti, baigėsi tuo, kad 1384 m. spalio 16 d. vienuolikmetė (dvylikametė?) Jadvyga buvo karūnuota Lenkijos karaliumi. Tą keistą Jadvygos titulą (rex Poloniae; Lenkijos karalius) sunku paaiškinti, tai unikalus atvejis Europoje. Galimas daiktas, kad lenkų didikai specialiai karūnavo Jadvygą pagal karaliaus karūnavimo Ponificale Romanum ceremonialą, kadangi naujoji Lenkijos karalienė automatiškai jau būtų turėjusį teisėtą vyrą po kūniškojo santuokos įkūnijimo, o Lenkija gautų karalių – teisėtą karalienės vyrą.
Juk būtent šita perspektyva įkvėpė bekylančią Habsburgų dinastiją bene garsiausiai viduramžiais detektyvinei sosto siekimo istorijai. Vos tik mūsų minėtas Austrijos hercogas Leopoldas III išgirdo, kad Jadvyga atsisėdo į Lenkijos sostą, jis tuojau pat atvyko į Vengriją pas Jadvygos motiną (tėvas jau miręs) Elžbietą Bosnietę, reikalaudamas, kad būtų įvykdyta jo sūnaus Vilhelmo ir Jadvygos santuokos galutinė stadija.
Leopoldas III, atrodo, gerai išmanė viduramžių teisę. Tuo metu Jadvygai dar nebuvo suėję dvylika metų, tačiau bažnytinė teisė, remdamasi Bažnyčios daktaro Tomo Akviniečio nuoroda, pripažino, jog teisiškai yra galima ir pripažintina šešiais mėnesiais (iki pilnametystės) paankstinta santuoka. Netenka stebėtis, kad Leopoldas III, pasak J.Besalos, „nusprendė kuo greičiau išsiųsti savo sūnų Vilhelmą į Krokuvą, kad likus šešiems mėnesiams iki Jadvygos pilnametystės būtų įkūnyta judviejų santuoka“.
Lietuvos karalių pilių maketų paroda Lietuvos Seime. 2011-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Savo ruožtu Jadvygos motina Elžbieta Bosnietė 1385 m. liepos 29 d. pasirašė sutartį su Habsburgais, pritardama, kad jos dukters kūniškosios sugultuvės su Vilhelmu privalo būti įvykdytos infra hinc et festum Assumptionis beate Virginis, tai yra – vėliausiai iki tų pačių metų Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų dienos (rugpjūčio 15 d.; Žolinės diena).
Akivaizdu, kad Jadvygos motina Elžbieta Bosnietė žaidė dvigubą žaidimą. Iš vienos pusės, ji jau buvo Vengrijoje 1384 m. davusi sutikimą lenkų ir lietuvių delegacijai dėl jos dukters Jadvygos vedybų su lietuvių kunigaikščiu Jogaila. Tačiau, antra vertus, ji, matyt, negalėjo atsakyti ir Leopoldui III, kadangi savo atsisakymu laikytis 1378 m. birželio 15 d. santuokos (sponsalia de futuro) reikalavimų ji pati būtų sulaužiusi papildomą santuokos sutartį ir privalėtų išmokėti Habsburgams pažadėtą dukters kraitį – 200 tūkstančių florinų. To daryti nenorėjo, o gal ir nepajėgė.
Dar dramatiškesnė buvo jaunutės Jadvygos situacija Krokuvoje. Iš vienos pusės, ji, matyt, svajojo apie greitą susitikimą su savo teisėtu vyru Vilhelmu ir bendrą judviejų gyvenimą Lenkijos karaliaus rūmuose. Antra vertus, jai buvo puikiai žinomos lenkų didikų pastangos surasti jai kitą vyrą, o būtent Mažosios Lenkijos didikų intensyvios derybos su Jogaila, kviečiant jį vesti Jadvygą ir tuo būdu užimti Lenkijos karaliaus sostą.
Štai čia pirmą kartą ir iškyla Gnievošo iš Delevicų vardas. Jaunoji karalienė, apimta nerimo, pati išsiunčia į Vieną Krokuvos pakamarį Gnievošą iš Delevicų ir per jį kviečia Vilhelmą skubiai atvykti į Krokuvą. Ir Vilhelmas atvyko kaip pilnateisis Jadvygos sutuoktinis, pasirengęs bendram gyvenimui su Jadvyga, kadangi, pasak Dlugošo, su „gana gausia raitelių palyda, su visais savo antspaudais, turtais ir visais savo daiktais“.
Kadangi Vilhelmui nebuvo leisa apsigyventi Vavelyje, Gnievošas atvykusiam Vilhelmui „užtikrino asmeninę neliečiamybę“, o Vilhelmas „patikėjo Gneivošui visus savo rūpesčius, sumanymus ir viltis, manydamas, jog tarpininkaujant Gnievošui pasiseks visi jo planai, ir pastarajam patikėjo visus savo turtus. Neįleistas į karaliaus rūmus, Vilhelmas ilgam užsilaikė Krokuvoje, bet niekas iš didikų neturėjo drąsos pasipriešinti karalienės valiai. O jinai, trokšdama išpildyti tėvo paliepimą, sužavėta kilnaus jaunikaičio privalumais, karštai troško susituokti su tuo, kurį gerai pažinojo, o ne su visai nepažįstamu ir niekados nematytu barbaru [Jogaila]“ (op. cit. kn.10, 1385 m.).
Dar daugiau, Vilhelmas apsistojo Krokuvoje ne kur kitur, o pakankamai prabangiame Gnievošo name. Iš čia Vilhelmas eidavo į gana dažnus susitikimus su Jadvyga, nors tie susitikimai vykdavo dėl supranamo lenkų didikų prieštaravimo ne Vavelio rūmuose pas karalienę, o pranciškonų vienuolyne. Kaip ašo L.Rydelis, Krokuvos kaštelionas Dobieslavas „galėjo užstoti Vilhelmui kelią į Vavelį, tačiau jis, be abejo, neturėjo teisės uždrausti karalienei laisvai išvažiuoti iš rūmų.
Taigi Jadvyga, atsiliepdama į sutuoktinio prašymus, be jokių dvejonių nuvyko pas jį iš rūmų į miestą. Paslaugūs dvariškiai – o gal patsai Gnievošas iš Dalevicų – pasistengė, kad Krokuvos pranciškonai jaunųjų porai svetingai atvertų savo galerijų, poilsio salių ir valgyklos duris. Čia sutuoktiniai galėdavo susitikinėti, nekantriai laukdami atvažiuojant [iš Vengrijos] Opolčiko, kuris, kaipo motinos raštiškai įgaliotas piršlys, pašalins visas kliūtis“.
Lenkų istorikai ir beletristai pradedant Šajnocha yra paskyrę dešimtis spalvingų puslapių Jadvygos ir Vilhelmo susitikimams pranciškonų vienuolyne, įkvėptai aprašinėjo linksmus, bet labai taurius ir nekaltus santuokinių pasilinksminimus vienuolyno galerijose ir salėse su šauniais muzikantais ir dvaro panelių šokiais bei žaidimais, kuriuose noriai dalyvavo jaunieji sutuoktiniai, laukdami lemiamos sugultuvių valandos. Visos tos linksmybės ir dažni pasimatymai dar labiau suartino dar vaikystėje sutuoktus Jadvygą ir Vilhelmą.
Tačiau tolimesnius įvykius lenkų istorikai ir beletristai aprašinėja ne itin noriai, bent jau ne taip aiškiai, kaip vokiečių bei austrų kronikų autoriai ir istorikai. Susidaro įspūdis, kad painius įvykius daugelis lenkų autorių stengiasi dar labiau supainioti ar užtemdyti.
O situacija iš tikro buvo paini, kadangi nekantriai laukiamas abiejų tėvų – Leopoldo III ir Elžbietos Bosnietės – įgaliotinis Opolčikas (mūsų jau minėtas Vengrijos valdžios atstovas Lenkijoje palatinas Vladislavas Opolietis), turėjęs oficialiai užtikrinti galutinį nepilnamečių santuokos užbaigimą per pilnamečių sugultuves, vis nesirodė Krokuvoje. Visi laukė išganingo Elžbietos pasirašyto rašto dėl oficialių sugultuvių ne vėliau kaip rugpjūčio 15 d. Iš kitos pusės, pasklido žinios apie galutines lenkų didikų piršlybines sutartis su Jogaila ir jo pasirengimą kelionei į Krokuvą tuoktis su Jadvyga.
Ilgiau laukti darėsi per daug rizikinga, ir jaunoji pora apsisprendė veikti savo pačių iniciatyva, remdamasi, be abejo, savo šalininkų pagalba ir skaitlingais Krokuvos gyventojais vokiečiais, kurie neabejotinai buvo Vilhelmo pusėje.
Žygio pradžią vaizdingai aprašė daugelis lenkų istorikų, bet pacituokime jau cituotą Rydelį: „Nežinia, kokiais būdas Gerasis Kunigaikštis [Vilhelmas] sugebėjo įvykdyti savo sumanymą atvykti į Vavelio rūmus: gal pasinaudojo laikinu [prižiūrėtojo] pono iš Kurozvenko išvykimu, o gal klasta ano budrumą užmigdė; galbūt auksas, dosniai pažertas sargybiniams tarpininkaujant Gnievošui iš Dalevicų, atvėrė priešais jį pilies vartus; vienok aišku, kad rugpjūčio 23 dieną, Šv. Bartolomiejaus dieną, įjojo kunigaikštis Vilhelmas į Krokuvos pilies kiemą ir visai ne vogčiomis ar patyliukais, o garsiai, šauniai, gražiai, kaip ir derėjo Habsburgų palikuoniui, teisėtam karalienės vyrui” (op. cit.,ibidem).
Kas po to dėjosi Lenkijos karalių pilyje, neįmanoma pasakyti dėl tos paprastos priežasties, kad per šitiek praėjusių amžių istorikai ir beletristai aiškiai pasidalino į dvi stovyklas ir iki šiolei įnirtingai ginčijasi dėl Vilhelmo apsilankymo rūmuose. Tiksliau – daugiaamžis ginčas tęsiasi dėl vieno vienintelio klausimo: sugulė ar nesugulė anuomet Jadvyga su Vilhelmu kaip teisėti sutuoktiniai?
Šį tą, matyt, šiuo kausimu žinojęs Gnievošas iš Delevicų minėtame teisme, kaip rašo Dlugošas, kantriai tylėjo ir prašė tik malonės. Tribunolo nuosprendis buvo nedviprasmis: „Karalienę Jadvygą [teismas] skelbia esant švaria ir nekalta dėl priekaištų ir įtarinėjimų, kuriuos sukėlė apgaulingi melagio Gnievošo pranešimai“. Kaltinamajam nurodoma „atšaukti ir kaip šuniui atloti tuojau pat tribunolo akivaizdoje savo šmeižtą, begėdiškai papasakotą tam, kad būtų nuplėšta karalienės nekaltybės garbė“. Taigi Gnievošas, „priverstas tučtuojau įvykdyti paskelbtą nuosprendį, palindo susilenkęs po suolu ir atšaukė savo žodžius, prisipažindamas, kad melagingai skleidė šmeižtus apie karalienę, ir net viešai sulojo“ ( op. cit. kn. 10, 1389 m.).
Tiesa, šiuolaikiniai Dlugošo kronikos lenkų kalba leidėjai, atkreidami dėmesį į tokį keistą teismą ir dar keistesnį nuosprendį, komentaruose meta šešėlį pačiam Dlugošui, esą jis išsigalvojo ir teismą, ir nuosprendį. Patys komentatoriai remiasi šiuolaikinio lenkų menotyrininko ir istorikos kunigo B.Przybyszewskio teiginiu jo straipsnyje „Jadvyga ir Vilhelmas“ (1975), esą „Gnievošo proceso nebuvo. Kadangi šaltiniuose nėra jokių pėdsakų apie tokį procesą. Taipogi negalėjo būti, kad procesas pasibaigtų Dlugošo aprašytu nuosprendžiu, kadangi lenkiškoji teisė nenumatė tokios bausmės, kad melas būtų atlotas šuns balsu po suolu“ (op. cit., koment., p. 231).
Nesirengiu stoti Dlugošo ar jo komentatorių pusėn, lygiai kaip nesiruošiu ginti ir Gnievošo, kuris kantriai tylėjo dvylikos karingų riterių akivaizdoje. Mums kur kas svarbiau bent trumpai aptarti skandalingos polemikos metodologiją. Kitaip mes negalėsime suvokti, kodėl atsiranda du ar trys istorinio fakto interpretacijos ar net paneigimo variantai, kuomet rašoma viena ar kita skandalinga istorija, o ypač tokia lemtinga, kaip Jadvygos ir Vilhelmo sugultuvių istorija.
Karalienės Jadvygos neištikimybės byla garbės teisme
Pradėkim nuo stulbinančių Jano Dlugošo pranešimų, kurie, be abejo, buvo žinomi Romoje nuo XV a. pabaigos iki XX a. antrosios pusės. Įdomu, kad lenkų istorikai, šiaip jau, kaip matėme, mėgstantys remtis Dlugošu, šiuo klausimu linkę nutylėti arba per daug nesigilinti į Dlugošo pateikiamas skandalingas žinias. O skandalas tikrai turėjo būti nemenkas, jeigu jo 1389 m. ėmėsi, kaip praneša Dlugošas, Lenkijos ponų taryba, tiksliau – „geriausieji tarybos nariai“.
Viskas prasidėjo nuo vis pasikartojančių ir jau nebeįmanomų nuslėpti vaidų tarp tarp karaliaus ir karalienės. „Kai kiekvieną kartą, – rašo Dlugošas, – iškildavo vis nauji nesusipratimai ir vis naujos pavydo scenos tarp lenkų karaliaus Jogailos Vladislavo ir karalienės Jadvygos dėl tam tikrų įtarinėjimų, kuriuos sėjo niekšingi pataikūnai, kurių nedorybė naikino gudrias patarėjų pastangas prislopinti karts po karto atgimstančias sutuoktinių antipatijas, geriausieji tarybos nariai pasiūlė abiejų pusių priimtą ir patvirtintą šitokį susitaikymo būdą: abi pusės turi išviešinti klaidingų žinių skleidėją“.
Prie Valdovų rūmų Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Įsidėmėkim, kad 1389 m. žinia apie šeimyninius Jogailos ir Jadvygos vaidus ne vienintelė. Mes jau aptarėme Dlugošo aprašytą lietuvių krikštą 1387 m. ir Jadvygos išsiuntimą atgal į Krokuvą iš Lietuvos, kur ji niekados nebuvo. Tačiau baigęs aprašinėti paties Jogailos pobūvį Lietuvoje 1387 m., Dlugošas mums praneša, kad karalius Jogaila, tvarkęs beveik visus metus įvairius valstybinius reikalus Lietuvoje bei Rusioje, grįžo 1388 m. į Krokuvą ir baisiai perpyko, išgirdęs bjaurias naujienas. Kokias? Ogi jam buvo pranešta, kad jam nesant, buvęs Jadvygos sužadėtinis „austrų kunigaikštis Vilhelmas paslapčiomis buvo atvykęs į Krokuvą ir kelias dienas čia būdamas turėjo su karaliene Jadvyga slaptus susitikimus“.
Pasak Dlugošo, „šie nesusipratimai vienok buvo apslopinti sumaniai ir uoliai įsikišus ponams, kurie labai nenoriai žiūrėjo į tokius kivirčus tarp sutuoktinių“ (op. cit., kn. 10, 1388 m.). Apslopinimas buvo, matyt, laikinas, nes 1389 m. kivirčai pavirto minėtu skandalu.
Noriu čia pastebėti, kad perpykusio Jogailos rūstybė, nepaisant nuolatos lenkų autorių kartojamų frazių apie lietuvio karaliaus romų ir lėtą būdą, vis dėlto būdavo pakankamai įspūdinga ir stipri, kad sužlugdytų nusikaltusius asmenis, kas jie bebūtų.
Mažas pavyzdėlis: 1388 m. mirė garsusis Gniezno arkivyskupas Bodzenta (lenk. Bodzanta arba Bodzęta; 1320-1388) ir jo vietą, neatsiklausęs karaliaus Jogailos, bet gavęs popiežiaus paskyrimą, norėjo užimti Vloclavio (lenk.Włocławek, lot. Vladislavia, vok. Leslau) vyskupas Janas Kropidlo Opolietis (Jan Kropidło, 1360/1364 – 1421). Pastarasis buvo didžiai įtakingas žmogus iš gausios didikų giminės. Padaręs greitą ir puikią bažnytinę karjerą dėka savo galingo giminaičio Vladislavo Opoliečio (Władysław Opolczyk, 1326/1332 – 1401), vykdžiusio vengriškąją Jadvygos tėvo Liudviko Anžujiečio politiką Lenkijoje, Kropidlo keitė pelningas vyskupystes į vis pelningesnes ir tikėjosi, gavęs popiežiaus paskyrimą, lengvai gauti Gniezno arkivyskupo sostą. Bet Jogaila nesutiko. Tuomet Janas Kropidlo, remiamas savo skaitlingų brolių, pamėgino sutelkti ginkluotą kariauną ir jėga užimti Gniezno arkivyskupiją.
Štai kaip konstatuoja Dlugošas Jogailos reakciją: „Įsiaudrinęs kaip ledo krušos debesys ir įsiutęs ant jo [Kropidlos] lenkų karalius Vladislovas Jogaila pašalino jį iš Gniezno katedros. Prarado [Kropidlo] ir Vloclavo katedrą”. Tuomet išsirūpino iš popiežiaus Poznanės vyskupiją, bet ir čia Jogaila pasipriešino popiežiaus valiai ir Kropidlos norams. Pagaliau popiežius paskyrė Kropidlą vyskupauti Kryžiuočių ordino valstybėje.
Tačiau, kaip rašė Dlugošas, Kropidlo nepasidavė, „tas ginčas [dėl arkivyskupijos] tęsėsi septyneris metus, ir todėl Janas Kropidlo, įsileidęs į milžiškas skolas, pakliuvo į didį vargą. Vienok jį rėmė kryžiuočiai iš Prūsijos, pas kuriuos jis tuo metu rasdavo saugią prieglaudą” (op. Cit., kn. 10, 1390 m.). Tik po kelerių metų, kai persirengęs Kropidlo atvyko į Lenkiją ir sučiuptas karaliaus tarnybos pagaliau priesiekė Jogailai ištikimybę, Jogaila atlyžo, grąžino vyskupui Vloclavio vyskupiją ir užtikrino jam sėkmingą tolimesnę dvasinininko ir diplomato karjerą.
Taigi, lenkų ponų taryba, nenorėdama didinti šeimyninių kivirčų ir Jogailos rūstybės, pasiūlė surengti šiuo klausimu specialų teismą. Kaip vyko viduramžių Lenkijoje teismas šiuo ypatingu atveju, – sunku pasakyti, bet lenkų teisės istorikai yra nužymėję pagrindinius eigos štrichus. Pirmiausiai buvo pateikti kaltinimai karalienės ir karaliaus nurodytam vienam ir tam pačiam gandų „šaltiniui“, o būtent – lenkų didikui ir Krokuvos pakamariui Gnievošui iš Dalevicų, kuris buvo apkaltintas už skleidimą „nedorų gandų“ apie karalienės šeiminynę neištikimybę. Gnievošas buvo iškviestas į teismą, tačiau, pasak teisės istorikų, anuomet moteris, o juo labiau karalienė negalėjo dalyvauti teismo procesuose. Taigi viskas vyko daugmaž panašiai, kaip mūsų jau aprašyta ryšium su Jogailos ketvirtosios žmonos Sofijos apšmeižimo byla. Jadvygai teko atlikti apvalančiosios priesaikos ceremoniją, tai yra, padėjus ranką ant Evangelijos priešais altorių Krokuvos katedroje prisiekti, kad ji nekalta.
Tuomet, pasak Dlugošo, oficialus karalienės gynėjas teisme kaštelionas[4] Jaskas iš Tenčibo (Jasek z Tęczyna), „įtikintas karalienės priesaikos ir užtikrinimo, jog jinai niekados nėra sugulusi lovoje su niekuo, išskyrus savo vyrą, karalių Vladislovą Jogailą, ėmėsi karalienės gynybos [teisme]. Gausiai susirinkusių į šios bylos nagrinėjimą ponų akivaizdoje [Jaskas] pateikia skundą, kad dėl bjaurių ir melagingų Gnievošo paskundimų jos [karalienės] skaistumas ir nekaltybė susilaukė įtarimo ir niekšiško suteršimo jos vyro, karaliaus Vladislovo, atžvilgiu. Siūlo, kad atsižvelgiant į teismo sprendimą, karalienė apsivalys nuo gėdos, kuri mesta jos nekaltybei. Reikalauja, kad niekšingasis skundikas būtų priverstas atšaukti savo šmeižikiškus skundimus“.
Neužmirškime, kad šis teismo procesas buvo savotiškai papildytas viduramžiško „Dievo teismo“ procedūromis, kadangi teisme, pasak Dlugošo, „stojo dvylika riterių, kurie buvo pasirengę dvikovoje [su Gnievošu] ginti karalienės nekaltybę“. Kitaip sakant, jei Gnievošas dvylikoje dvikovų nugalėtų visus savo priešininkus, tuomet būtų išteisintas „Dievo valia“…
Kas beliko Gnievošui?
Dlugošas paaiškina: „kiekvieną kartą, kai kaltinamasis būdavo šaukiamas atsakyti [į klausimus], jis tylėjo ir tiktai prašė, kad jis būtų teisiamas ne pagal teisės reikalavimus, o pagal malonę“ (op. cit., kn. 10, 1389 m.).
Dabar pasižūrėkime, kas gi buvo tas Gnievošas iš Dalevicų.
Palikę nuošalyje Gnievošo kilmės, giminės ir karjeros reikalus, turėtume konstatuoti, kad jis buvo pakankamai ilgą laiką tiesioginis ir ištikimas karalienės Jadvygos ir jos „teisėto sutuoktinio“ Vilhelmo Habsburgiečio ryšininkas.
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
2017.05.18; 05:20
(Bus daugiau)
[1] Codex diplomaticus Lithuaniæ (1253-1433), ed. E. Raczynski. – 1845.
[2] Jadvygos Anžujietės gimimo data nėra tiksliai nustatyta; manoma, jog ji gimė ne anksčiau 1373 m. spalio 13 d. ir ne vėliau 1374 m. vasario 18 d.
[3] Jerzy Besala . Najsłynniejsze miłości krolów polskich, Warszawa, 2009, p. 12
[4] Kaštelionas (pranc. châtelains, lenk. kasztelan) – pilies ir aplinkinės teritorijos valdytojas arba valdovas, kuriam pavaldus būdavo, be kitų pareigūnų, ir miesto teisėjas.
Stiprėjant nuožmiai pretendentų į Lietuvos didžiojo karaliaus sostą tarpusavio kovai, palaipsniui prasideda savavališkas titulų naudojimas, dažnai neatitinkantis realios padėties bei galios nei pagal paveldėjimo teisės hierarchiją, nei pagal realų Lietuvos karalystės sostinės Vilnius valdymą.
Prasideda ilgos ir Lietuvą alinančios karalaičių (princų) tarpusavio kovos už Lietuvos sostą Vilniuje.
LDK pilių ir tvirtovių maketų konkursas Lietuvos Seime. 2011-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Teisinė šio paskutiniojo bekaralmečio situacija ypač sudėtinga buvo dar ir todėl, kad pradžioje tebegyveno Algirdo brolis Kęstutis ir jo sūnūs. Kęstutis turėjo didžiojo karaliaus brolio teises ir savo paties paveldėtas teises į nemažą dalį etninės Lietuvos paveldo, tekusio jam nuo tėvo Gedimino.
Tolimesni įvykiai Lietuvoje visiems žinomi iš mokyklinių vadovėlių: Kęstutis kilniadvasiškai patikėjo neva priešmirtiniais Algirdo žodžiais apie Jogailos paskyrimą Didžiuoju karaliumi ir parėmė vyriausiąjį Didžiosios karalienės Julijonos sūnų.
Mums iš pat pradžių svarbu atkreipti dėmesį į Algirdo našlės Julijonos titulus, sutinkamus tuometiniose rašytiniose šaltiniuose. Jų, be abejo, nėra daug, kadangi našlė tėra buvusio Lietuvos Didžiojo karaliaus žmona, tačiau visi jie tuo labiau įdomūs ir svarbūs.
Vieni paskutiniųjų, dar Algirdui gyvam esant, liudijimai apie dinastijos titulus yra susiję su 1377 m. pradžios Vokiečių ordino karo žygiu iš Prūsijos į Lietuvą, kur jungtinė kariuomenė (apie 12 000 ) pasiekė Trakus ir Vilnių. Tame kontekste ordino Didysis magistras Vilniaus pilis gynusį Algirdą tituluoja „Didžiuoju karaliumi ir visos karalystės viešpačiu“ (Magnus rex Algard tocius Regni dominus), pridurdamas, kad kartu su juo apgulime buvo „jo žmona karalienė ir jo vaikai“ (cum uxore sua regina et liberis suis“).
Trakų pilį gynusį Kęstutį magistras vadina „Vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės vadu“ (Principale principis Miliciae Litwinorum Kanstottthi).
Logiška būtų manyti, kad Jogailai atiteko ne tik sostas, bet ir tėvo titulas „Didysis Lietuvos karalius“.
Tačiau mums žinomoje, vienoje iš pirmųjų Jogailos ir Kęstučio kartu pasirašytoje 1379 m. sutartyje su Vokiečių ordino magistru Kniprode pats Jogaila prisistato vokiškai „aukščiausioju Lietuvos hercogu“ (Wir, Jagel, obirster herczoge der Littouwin), o Kęstutis Trakų hercogu (herczoge zcu Tracken). Kiek čia atsitiktinumo ir priklausomumo nuo vokiečio raštininko, sunku pasakyti.
Kita vertus, galime kelti hipotezę, kad 1379 m. jau buvo aišku, jog anaiptol ne visi broliai sutiko pripažinti Jogailą teisėtu Algirdo įpėdiniu Vilniaus soste (Andrius Algirdaitis jau 1377 m. ėmė maištauti ir burti koaliciją prieš Jogailą). O juk Didžiojo Lietuvos karaliaus statusas tikriausiai reikalavo visuotinio Algirdo įpėdinių pritarimo, gal ir pritarimo plačiajame Lietuvos seime, kurio buvimą gina pirmosios Lietuvos istorijos autorius Strijkovskis, o paskui jį ir lotyniškai rašęs Albertas Vijūkas-Koalavičius, S.Daukantas, T.Narbutas ir kt. istorikai[1] .
Galima skeptiškai žiūrėti į pirmųjų Lietuvos istorikų teiginius apie Lietuvos seimų ar suėjimų veiklą ar buvimą, tačiau naivu būtų manyti, jog Lietuva anuomet buvo išimtis pasaulio tautų istorijoje ir jai nežinomi buvo nei karinės aristokratijos, nei sritinių valdovų suėjimai sprendžiant aukščiausio dinasto išrinkimą ir pripažinimą. Kaip matysime (IX knygos dalyje) turime ir tiesioginų karaliaus įteisinimo liudijimų istoriniuose šaltiniuose.
Tuo tarpu Jogailos titulas, susvyravęs dėl brolių protestų Rusioje, dar labiau neteko legitiminio pamato po to, kai Kęstutis sužinojo apie slaptas išdavikiškas našlės Julijonos ir jos vyriausiojo sūnaus Jogailos derybas su vokiečių ordinu. Aukščiausias Jogailos statusas ir valdžia praktiškai buvo paneigta ir panaikinta, kuomet Kęstutis 1381 m lapkritį karine jėga nuvertė Jogailos valdžią, ištremdamas sąmokslininkus iš Vilniaus.
Pasak, Z.Ivinskio, „Kęstučio apsiausta, Vilniaus pilis labai greitai pasidavė. Kęstutis tuojau suėmė visą Jogailos šeimą. Radęs sutarties su ordinu raštą – išdavystės įrodymą turėdamas savo rankose, jis pasiskelbė atimąs iš Jogailos sostą. Tačiau Vytautui užtarus Jogailą, Kęstutis ne tik jį paleido, bet dar jam davė valdyti Vitebską, kurį valdė jaunystėje jo tėvas Algirdas“[2].
Deja, ištremtas iš etninės Lietuvos į pravoslavišką Lietuvos valstybės provinciją Jogaila kartu su motina toliau rezgė intrigas, slaptas sutartis, sąmokslus.
Įsidėmėtina, jog dar iki išdavystės išaiškinimo ir tremties Jogaila taikos paliaubų sutartyje (1380.II.27) su Livonijos magistro pasiuntiniu Rygoje yra tituluojamas tėvo Algirdo titulu „Didysis Lietuvos karalius“ (magnum regem Lethowie Iagillonem), o Kęstutis tituluojamas tiesiog „karaliumi“ (rex Keyn|stuthe), kurio žemių taikos sutartis neturėtų apimti[3].
Garsioje išdavikiškoje Dovydiškių 1380 m. sutartyje su Vokiečių ordino didžiuoju magistru Jogaila tituluoja save „Aukščiausiuoju Lietuvos karaliumi“ (Wir, Jagel, obirster kung der Littouwen). Pažymėtina, kad toje pačioje Dovydiškių sutartyje Kęstutis jau niekaip netituluojamas, tik vadinamas „giminaičiu“ (unsers vettern Kinstutten), kurio žemių ir Žemaitijos pasižada praktiškai neginti užpuolus kryžiuočiams, nors pats Jogaila tarsi žygiuosiąs Kęstučiui ir žemaičiams į pagalbą.
Pašalinus Jogailą iš Lietuvos karaliaus sosto, išdavikiškos intrigos nesibaigė, jas dar labiau kurstė Vokiečių ordino diplomatai.
Viduramžių kautynių inscenizacija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tremtyje atsidūrusiai Algirdo našlei Julijonai vokiečių ordino didysis kontūras Vilhelmas Helfenšteinas rašo laišką (1382 m.), po senovei tituluodamas ją „šlovintąga Valdove Karaliene“, „Jos Didenybe“ (virtuosa Domina Regina Vestre magnitudinis). Intriga vėl kreipiama prieš Kęstutį, kuris laiške vadinamas, neminant vardo, tiesiog „anuo“, kuris „niršta nelyginant piktas šuo (canis rabidus), regzdamas piktadarybes ne tik priš krikščionis, bet ir prieš lietuvius, nuo kurio kasdien kuo labiau siekiame Jus apsaugoti, nes iš kitų išgirdome, jog išduoda lietuvių karalystę (ad regnum an holat Litwinorum), taigi, gali taip išduoti ir sūnų Jogailą, o gentis ir tvirtoves su visa karalyste sau prisijungti“ (sibi gentes et castra cumtoto regno valet subiugare)[4].
Nesunku įsivaizduoti, kas dėjosi po to, kai Jogaila 1382 m. sudarė slaptą sąjungą su savo broliais Skirgaila bei Kaributu ir, Kęstučiui išjojus malšinti specialiai sukilusį tuometinį Severų Naugardo kniazių Kaributą, atžygiavo prie Vilniaus, kur jam be mūšio vokiečių pirkliai įteikė miesto raktus. Netrukus pasitelkęs kryžiuočių kariuomenę Jogailą užėmė ir Kęstučio tėvoniją Trakus, atiduodamas juos valdyti savo broliui Skirgailai. Tęsdamas Kęstutaičių dinastijos naikinimą, Jogaila, užėmęs Vilnių, atėmė Naugarduką iš Vytauto brolio Tautvilo (mirė 1390), kuriam teko kartu su Vytautu 1382 m. bėgti iš Lietuvos ir ieškoti paramos Vokiečių ordine.
Trumpai tarus, visas tas dinastinių bei politinių interesų chaosas baigėsi, kaip visi žinome, klastingu Kęstučio ir Vytauto suėmimu, kurį surengė Jogaila su kryžiuočių kariuomenės parama. Lietuvos didžiojo karaliaus brolis Kęstutis netrukus buvo nužudytas vis toje pačioje nelemtoje lietuviams Krėvos pilyje, iš kurios Vytautui pavyko sumaniai pabėgti.
Daugelyje to laikotarpio (1380- 1382 m. ) istorinių dokumentų, rašytų ne slavų kalbomis, taigi – nenaudojant slaviškos titulų sistemos), tiek Jogaila, tiek jo motina Julijona tituluojami paveldėtais iš didžiojo karaliaus Algirdo titulais.
Antai, atsidėkodamas Vokiečių ordinui už pagalbą kovose su Kęstučiu ir vardan tolimesnės taikos Jogaila sudarė kelias vadinamąsias Dubysos sutaris, kuriomis pasižadėjo priimti katalikų tikėjimą ir atidavė vokiečiams Žemaitiją iki Dubysos upės. Išliko trys sutarčių tekstai ir visuose Jogaila tituluoja save Didžiuoju Lietuvos karaliumi (grosir konig zcu Lyttauwen).
Maža to, visose 1382 m. spalio 31 d. tekstuose matome, kad Jogaila tituluoja save didžiuoju Lietuvos karaliumi iš Dievo malonės (Wir, Jagal von Gotis gnaden grosir konig zcu Lyttauwen).
Ypač reikšmingoje trečioje sutartyje, kuria atiduodamos Prūsijos ir Livonijos ordinams Žemaitijos žemės į Vakarus nuo Dubysos, nurodoma, jog visa tai vykdoma ne tik Lietuvos karaliaus iš Dievo malonės Jogailos valia, pritariant jo broliui Skirgailai, bet ir, cituoju, „mūsų mylimos motinos Julijonos, Lietuvos Didžiosios karalienės patarimu bei sutikimu (mit rathe metewissen und volbort unser liben muter Julianne, der grossen koniginnen czu Littowen).
Dubysos sutartys nebuvo kažkokia išimtis. 1383 m. balandžio 15 d. karališku raštu Jogaila leidžia Liublino miesto pirkliams prekiauti Lietuvos žemėse ir lotyniškai tituluoja save Didžiuoju Lietuvos karaliumi“ (nos Jagal magnus rex Litwanie).
Rašytojas, literatūrologas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žinoma, Vokiečių ordino magistras vardan savo interesų priėmė Jogailos diplomatinį žaidimą. Jeigu pradžioje, rengdamasis Dubysos sutartimis, didysis Vokiečių ordino magistras savo laiškus (1385.[IV.21], 1385.[IV.23]), adresuodavo ne kažkokiam „didžiajam karaliui Jogailai“, o visiškai pagrįstai tiktai „dux/ui“ ir „valdovui“ (Jagaloni, magno duci Litwinorum et domino Russye), tai netrukus susigriebė. Kviedamas Jogailą susitikti Dubysos saloje generalinis Teutonų ordino magistras Konradas Zolneris (Conradus Czolner de Rotinsteyn) savo laiške (1385.[V.23]) titulavo Jogailą jau solidžiau – „Didžiuoju lietuvių karaliumi“ (Jagalone, magno rege Litwinorum).
Akivaizdu, kad visi šie titulai, išskyrus Didžiosios karalienės Julijonos atvejį, buvo jau nepakankamai legitimūs Jogailos atveju, kadangi, kaip minėjome, liko nepripažinti nemažos gyvų Gediminaičių dinastijos Algirdaičių, Jogailos brolių, neminint jau Kęstučio įvykdytų Jogailos nušalinimo nuo Lietuvos sosto veiksmų bei procedūrų, kurias, beje, turėjo oficialiai pripažinti pats Jogaila, davęs ištikimybės priesaiką Kęstučiui po arešto 1381 m. lapkritį Vilniuje.
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
(Bus daugiau)
2017.05.08; 05:28
[1] Paprotinio lietuvių seimo nutarimą dėl Jogailos žr.: Strijikowski, Kojelavičius (p.263), Daukantas, Raštai, t.1, p.327), Narbutas , (t.5, p.235) ir kt.
[2] Lietuvos istorija. Red. A.Šapoka. – Kaunas , 1936, p. 98
[3] Čia ir toliau cituojamos sutarčių tekstų ištraukos pagal: http://www.starbel.narod.ru/razn/d095.htm
[4] T.Narbutas. „Lietuvių tautos istorijos“ V tomo priedai. II priedas, p. 517.
Dera prisiminti, kad Jogailos laiškas buvo rašomas jau po visos eilės žudynių, kurias abu Algirdaičiai – Jogaila su Skirgaila – buvo palaiminę ir įvykdę po tėvo Algirdo mirties.
Štai Kęstučio dinastijos žudynių chronologija.
1382 m. išdavikiškai suimamas (melagingai Jogailos vardu užtikrinus saugumą) Kęstutis ir netrukus nužudomas Jogailai priklausančioje Krėvos pilyje.
Dažnai mėginta mažinti Jogailos kaltę dėl savo dėdės nužudymo, tačiau pirminiai šaltiniai nenuneigiami.
Karalius Kęstutis
Pirmiausia turime paties Vytauto ataskaitą apie įvykius, vokiečių kalba surašytą po pabėgimo į Prūsiją pas kryžiuočius:
„Hercogas Skirgaila davė žodį mano tėvui hercogo Jogailos vardu ir [davė] jam savo ranką. Ir man pačiam jis taip pat davė žodį hercogo Jogailos vardu ir savo vardu, ir [davė] savo ranką. Ir mūsų tėvas patikėjo jais, ir aš, ir nujojome sykiu su hercogu Jogaila, pasitikėdami jo duotu žodžiu ir ranka. Ir po duoto žodžio suėmė jie mūsų tėvą ir jį pasmaugė virve (vinculatur)“.
Vokiečių ordino kronikininkas Vygandas Marburgietis, baigdamas savo „Naująją Prūsijos kroniką“, patvirtina Vytauto žodžius:
„Kęstutis su savo sūnumi buvo suimtas ir nugabentas į Vilnių. Ten jis buvo sukaustytas geležinėmis grandinėmis ir iš čia perkeltas į Krėvą ir įkalintas tamsiame, dvokiančiame bokšto [rūsyje]. Po keleto dienų Kęstutis buvo pasmaugtas (in captitivitate strangulatur)“.
Dauguma kronikų patvirtina Vytauto žodžius, kai kurie autoriai (vokietis Grunau, lenkas Dlugošas) net nurodo žudikus, kuriuos išvardina Bychovco kronika (surašyta XVI a. pirmoje pusėje):
„Kęstutį pasmaugė didžiojo kniaziaus Jogailos kambariniai tarnai: Prokša, kuris jam vandenį paduodavo, ir kiti: Masčio [origin. Mostev brat] brolis [Bilgenis, Gedka Kreviškis], ir Kučiukas [original. Kučik], ir Lisica žibintojas“[1] .
Dalis istorikų laikosi Skirgailos pagarsintos versijos, esą jis po kelių dienų aplankė Krėvoje įkalintą Kęstutį ir atrado jį nebegyvą, matyt, pasismaugusį. Turime ir specialų istoriografinį Ingos Baranauskienės tyrimą, kurio duomenys ir išvados „leidžia pagrindine Kęstučio nužudymo organizatore laikyti būtent Julijoną Algirdienę [2].
Karalius Algirdas
Tais pačiais 1382 m. nužudoma Kęstučio žmona Birutė. Minėtoje ataskaitoje Vytautas liudija: „taip pat mano motiną paskandino (matrem autem submergen)“.
Stengiantis vėliau išteisinti Jogailą, Vytauto motinos nužudymas dažniausiai būdavo nutylimas.
Tačiau iškilus aštriam Vokiečių ordino kivirčui su Lenkijos delegatais Konstancos Bažnytiniame susirinkime 1415 m., ordino atstovai be ceremonijų ištraukė archyvinius dokumentus ir pareiškė, atsakydami į priekaištus:
„Jogaila, dabartinis lenkų karalius… net Kęstutį kalėjime pasmaugė ir jo žmoną, Vytauto motiną, paskandino“.
A.Šapokos žodžiais tariant, „ilgai galima būtų interpretuoti tas šaltinių vietas, aiškintis jų smulkmenas ir ginčytis dėl jų žodžių prasmės apie Kęstučio mirtį, bet suglaudžiant reikia pasakyti, kad yra pagrindo mesti Jogailai dėl Kęstučio mirties kaltės šešėlį. Kiek Jogaila buvo prie jos prisidėjęs, sunku nustatyti, bet jo kaltė dar padidėja akivaizdoje to fakto, kad ir Kęstučio žmona Birutė tuo pačiu laiku buvo jo šalininkų paskandinta Trakų ežere“ (op cit., p. 16).
Susidorojus su Kęstutaičio dinastijos abiems pradininkais, imtasi žudyti jų giminės atstovus.
Tais pačiais 1382 m., pasak Bychovco kronikos, Jogaila įsako nubausti mirties bausme Vytauto motinos Birutės dėdę, jos tikro tėvo brolį senuką Vidmantą.
Mirties bausmė įvykdyta anuomet Vokietijoje naudota bausme ant rato: nuogas žmogus paguldomas ant didelio rato, galūnės pritvirtinamos prie metalinių žiedų rate, po to jam pakišami medgaliai po dubeniu, keliais, kulkšnimis, alkūnėmis ir riešais, ir tada budelis ima daužyti kūną sunkiu vėzdu, apkaustytu geležimi. Sutraiškius galūnes ratas su auka būdavo pastatomas vertikaliai, arba paliekamas horizontaliai, kad minia galėtų tyčiotis iš aukos, pavyzdžiui, išlupant akis. Jeigu aukai būdavo suteikiama malonė, kaulų traiškymas būdavo pradedamas ne nuo apačios (kojų), o nuo viršaus – pirmiausia sudaužomi krūtinkauliai ir stuburas, tad kraujo apykaita nutrūksta ir žmogus nebegali jausti viso skausmo tęsiant kaulų laužimą iki pėdų.
Nežinia, ar Birutės dėdei Vidmantui buvo parodyta malonė, bet žinome, kad lygiai taip ant rato buvo nužudytas dar vienas Birutės giminaitis, tikras Vytauto motinos vaikaitis Butrimas[3].
Tais pačiais 1382 m., kaip praneša Lietuvos metraštis, Jogailos įsakymu buvo nukirstos galvos „daugeliui kitų bajorų“[4]. Jų vardu nežinome, tačiau iš pastabos, esą jie visi buvo nužudyti Jogailai keršijant už savo sesers Marijos vyrą bajorą Vaidilą [Waidelen baioren], kurį Kęstutis įsakė pakarti už išdavystę ir slaptus ryšius su kryžiuočiais, galime spėti, jog nužudytieji taipogi buvo Kęstučio dinastijos giminės arba šalininkai.
Tais pačiais 1382 m. nužudyto Kęstučio titulo ir teisių tikrasis paveldėtojas Vytautas vis dar buvo įkalintas Krėvos pilyje ir laukė Jogailos malonės arba nuosprendžio. Greičiausiai nuosprendžio, kadangi cituotame pasakojime kryžiuočiams Vytautas aiškiai sako, kad jau seniai jam ir jo tėvui Kęstučiui buvo aiškūs Jogailos kėslai:
„…mūsų tėvas patyrė iš kai kurių savo draugų, kad hercogas Jogaila be mūsų tėvo žinios, nuslėpdamas nuo mūsų tėvo, sudarė taiką su prūsų kraštu ir su Livonijos kraštu ir mūsų tėvą išdavė; tasai, kurs turėjo ir pažadėjo kariauti, nebenorėjo mūsų tėvui padėti ir nuolatos galvojo tik, kaip mano tėvą ir mane patį sugauti ir kaip mano tėvą ir mane nužudyti ir mūsų žemę pasiglemžti“ (Lietuvos metraštis, p. 180).
Tame pačiame rašte, kur Vytautas nusakė savo tėvo ir motinos nužudymus, Vytautas pareiškė, kad iš Jogailos nelaisvės Krėvos pilyje jį patį išgelbėjęs Dievas, pavykus pabėgti su savo žmonos Onos pagalba. Tačiau Kęstutaičių dinastijos žudymai tuo nesibaigė, nors likimas ją naikino ne tik Algirdaičių rankomis.
Pabėgęs iš Krėvos nelaisvės Vytautas ieškojo Vokiečių ordino valstybėje paramos kovoje su Jogaila dėl savo dinastinių teisių ir paveldėtų žemių Lietuvoje. Ir paramą gavo, beje, ne vieną kartą, tačiau kaip užstatą turėjo kryžiuočiams palikti, anot jo paties, „savo brolį, savo seserį, savo žmoną ir savo vaikus. Visus juos palikau jo [Prūsų ordino] nelaisvėje“[5] (Lietuvos metraštis, p. 181).
Deja, ir čia Kęstutaičių dinastija patyrė dar vieną siaubingą smūgį.
1384 metais, Vytautas, rengdamasis žygiui į Lietuvą savo teisėms ir žemėms atgauti, pasižadėjo raštiška sutartimi, kad „Magistras ir ordinas paveldės vasalo priesaiką davusio Vytauto paveldą Lietuvoje, jeigu Vytautas ir jo sūnūs išmirs bevaikiai. Jeigu išliktų viena duktė, Magistras ir ordinas privalėtų ją ginti, palikti jai leno [tarsi nuomos – A.B.] teisę į paveldą ir parinkti jos vertą ir savo statusu jai prilygstantį vyrą“.
Ir ką gi? Netrukus po sutarties pasirašymo abu Vytauto sūnūs – mažyliai Jonas ir Jurgis – buvo nunuodyti Karaliaučiuje, kur tas pats Vokiečių ordinas laikė juos užstatais…
Paveldo teisę Vokiečių ordinas … iš anksto užsitikrino nežmoniška klasta…
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Maždaug 1385 m. pabaigoje jau buvo likę tik trys vieninteliai gyvi Kęstutaičiai su paveldėta teise į Lietuvos karaliaus titulą bei statusą – Vytautas (gimęs apie 1350 m.), Tautvilas (gimęs apie 1352-1355 m.) ir jauniausias Kęstučio sūnus Žygimantas (gimęs apie 1365 m.), kuriam taip pat pavyko pabėgti 1384 m. iš Jogailos nelaisvės (nuo 1382 m.).
Jei prisiminsime, jog 1390 m. Tautvilas žuvo rudenį (tarp rugsėjo 6 ir spalio 6 d.) kovoje prieš Jogailą dėl Lietuvos sosto prie Vilniaus Kreivosios pilies, matysime, kaip siaubingai išretėjo Gediminaičių dinastijos Kęstutaičių atšaka.
Ir vis dėlto, kaip žinome iš Lietuvos istorijos vadovėlių, būtent šiedu Kęstučio sūnūs iki pat savo mirties (Vytautas mirė 1430 m.; Žygimantas buvo Algirdaičių šalininkų nužudytas 1440 m.) siekė ir pasiekė Lietuvos nepriklausomybę de facto, nors Lietuvos karalystės statuso nebepavyko atkurti nei Vytautui, nei Žygimantui Kęstutaičiams.
Mano skaitytoją gal būt nustebino aukščiau cituotuose dokumentuose titulas hercogas, kurį Vytautas be jokių paaiškinimų taiko Algirdaičiams Jogailai ir Skirgailai.
Čia mes kaip tik ir susiduriame su chaotišku titulų vartojimu interregnum laikais.
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
(Bus daugiau)
2017.05.04; 05:28
[1]Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. Vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas. – Vaga, Vilnius, 1971, p. 88
[2] Baranauskienė, Inga. Kas buvo Kęstučio nužudymo organizatorius? – Naujasis židinys–Aidai, 2005 m. gegužė, nr. 5 (173), p. 180–186.; taip pat: http://viduramziu.istorija.net/jogaila.htm
[3] Pasak J.Jaso, „Birutės giminaitis Butrimas – istorinis asmuo, nors to meto žinomuose dokumentuose nepaliudytas. Manoma, kad šio Butrimo sūnus buvo labiau žinomas Jonas Butrimas ( pirmą kartą minimas 1407 m), Vytauto diplomatas (1410 m.), jo rūmų maršalas ir vietininkas Smolenske(1422 m.), valdęs Žirmūnus ( prie Lydos) – Lietuvos metraštis, p. 238.
[4]Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. Vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas. – Vaga, Vilnius, 1971, p. 88.
[5] Beje, užstatų išlaikymas Vokiečių ordino nelaisvėje buvo pedantiškai skaičiuojamas pinigine išraiška ir visas išlaidas pagal sutartis turėjo ateityje padengti pats Vytautas.
Aiškesnis datavimo požiūriu paskutinis, lemtingas Lietuvos istorijoje interregnum, prasidėjęs 1377 m., kai mirė Lietuvos valdovas Algirdas ir Lietuva vėl atsidūrė interregnum situacijoje, kuri šį kartą užsitęsė ilgam ir, kaip matysime, baigėsi Lietuvai gana liūdnai – regnum (karalystės) titulo praradimu.
Pretendentai į Didžiojo karaliaus sostą ir titulą
Mirdamas Algirdas paliko, kaip sakoma, visą pulką sūnų. Čia reikia turėti omenyje Algirdo vaikus nuo dviejų žmonų.
Pasak itin kruopštaus dokumentų tyrėjo lietuvių istoriko Jono Matuso, „su pirmąja žmona, Vitebsko kunigaikštyte, Algirdas turėjo 5 sūnus: Andrių, Dimitrą, Kastantiną, Vladimirą ir Teodorą. Iš antrųjų gi jungtuvių [su Julijona, Tvėrės kunigaikštyte, kniaziaus Aleksandro dukra – A.B.] gimė dar 7 vaikai: Jogaila Vladislovas, Skirgaila Ivanas, Kaributas Dimitras, Lengvenis Simanas, Karigaila Kazimieras, Vyguntas Aleksandras ir Švitrigaila Boleslovas. Be sūnų būta keletas ir dukterų“[1].
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Viduramžių teisės požiūriu visi jie buvo teisėti Algirdo sūnūs (apie neteisėtus, kurių ganėtinai turėdavo viduramžių Europos valdovai, mes nieko nežinome ir, ačiū Dievui, nesame įpareigoti per daug žinoti)[2].
Kaip jie būdavo tituluojami XIV a.?
Atsakymas aiškus: jie būdavo tituluojami taip, kaip juos privalu buvo tituluoti tėvo jiems paskirtose valdose.
Visi pirmosios žmonos Marijos Jaroslavnos, Vitebsko kniaziaus dukters, sūnūs gavo iš Algirdo valdas Rusioje, taigi visi buvo oficialiai tituluojami kniaziais.
To negana – gavę iš Algirdo valdas kuriame nors tėvo valdytame krikščionių krašte Algirdaičiai turėdavo priimti krikštą pagal to krašto bažnytines apeigas. Kitaip jie būtų nepriimtini vietiniams krašto gyventojams, kurie nepakęstų pagonių valdovų savo žemėje. Visi pirmosios žmonos pagimdyti sūnūs gavo valdas Rusioje, kur priėmė krikštą pagal Bizantijos ortodoksų Bažnyčios apeigas, paprasčiau anuomet vadintas „graikų apeigomis“ (po grečeskomu obriadu) ir tuo pačiu metu gavo, kaip minėta, vietoje savo pagoniškų vardų naujus, dažniausiai slaviškus vardus.
Pagoniškųjų pirmosios žmonos sūnų vardų mes neretai net nežinome, visi jie įėjo į istoriją slaviškais vardais.
Andrius valdė kniaziaus titulu Polocką (1342 – 1387) ir per savo vietininką Pskovą (1342 – 1348);
Dimitras ar Dimitrijus tapo kniaziumi Briansko žemėse;
Konstantinas tapo Čartorisko kniaziumi, Vladimiras – Kijevo, Fiodoras – Rantos kniaziais.
Liūdna, bet akivaizdu, kad nežinioje išnyko ne tik jų pagoniški vardai, bet ir jų dvasinės bei genetinės sąsajos su Tėvyne.
Panašus likimas laukė ir antrosios santuokos vaikų.
Ne vienas antrosios žmonos Julijonos iš Tverės (rus. Ульяна Александровна Тверская, apie 1325 – 1392) sūnus taipogi priėmė krikštą graikų ortodoksų apeigomis ir gavo slaviškus krikšto vardus bei kniazių titulus.
Skirgaila tapo kniaziumi Ivanu Polocke, Karutas – kniaziumi Dmitrijum Severų Naugarduke ir pan.
Taigi didesnė Algirdo palikuonių dalis pakeitė tikybą, tapo krikščionių pravoslavų kniaziais ir daugmaž ramiai gyveno Rusioje, palaipsniui slavėdami ir ištirpdami su savo palikuonimis slavų čiabuvių masėje.
Dinastijos retėjimas ir nutautėjimas (karalaičiai virsta kniaziais)
Dera įsidėmėti, kad kartu su stiprėjančia Gediminaičių tarpusavio kova už Algirdo sostą, toliau vyko savaiminis pagoniškos atšakos nykimas, lietuvių elito slavėjimas, o kas blogiausia – grėsmingas valdančios Lietuvą dinastijos retėjimas, išskydimas ir išsekimas.
Davę pradžią, kaip matėme, gausingoms kilmingųjų aristokratų Gediminaičių palikuonių giminėms Rusioje, patys Gediminaičiai ilgainiui nutautėjo ir išnyko iš Lietuvos.
Be abejo, naivu ir neteisinga būtų manyti, kad palikę Lietuvą pirmosios kartos Gediminaičiai liko nežinomi ar nepaliko pėdsako istorijoje. Priešingai – ne vienas jų vertas monografijų ir kultūrinės istorijos tyrėjų dėmesio.
Prisiminkim, pavyzdžiui, ketvirtąjį Algirdo sūnų iš pirmosios santuokos su Marija Jaroslavna († 1346) krikščionišku vardu Vladimiras, kuriam Algirdas 1362 m. atidavė valdyti Kijevą. Lietuviams Vladimiro Algirdaičio vardas beveik nieko nesako, tačiau pažvelkime, ką jis nuveikė Padnieprėje valdydamas Kijevą. Politiškai Kijevas pradžioje dar buvo pavaldus totorių Aukso Ordai ir p.277 (in : Velikije kniazja Olgerd i keistyt).
Ne ką pasako šiuolaikiniams lietuviams ir Andriaus Algirdaičio (1325 – 1399) bei Dmitrijaus Algirdaičio (? – 1399) vardai, nors turbūt daugelis yra girdėję apie Dmitrijų Donskojų, Maskvos kniazių (1350 – 1389) – totorių nugalėtoją garsiajame Kulikovo lauko už Dono mūšyje prieš karvedį Mamajų. O juk abu Algirdaičiai ir buvo vieni svarbiausių mūšio herojų, atsivedę savo „lietuviškus pulkus“ (į pirmąjį pergalingą mūšį prieš totorių Aukso Ordą).
Neatsitiktinai abu Algirdaičiai pašlovinti rusų poetinėje sakmėje „Zadonščina“ (Uždonė), sukurtoje, kaip teigia rusų literatūros istorikai, netrukus po Kulikovo mūšio (1380 m.).
Nežinomas autorius trumpai, bet vaizdingai apibūdina Algirdaičius:
O lakštingala, vasaros paukšte, tau derėtų čiulbėti šlovę dviems Lietuviškos žemės broliams Algirdaičiams, Andriui ir jo broliui Dmitrijui, ir dar Dmitrijui Voluiniečiui! Juk tai sūnūs drąsūs, sakalai medžiokliniai karo dienomis ir karvedžiai garsūs, trimitams gaudžiant jie buvo lopšyje vyturiuojami, šalmais pridengiami, nuo ieties galo kepsniu maitinami, aštraus kardo išauginti Lietuvos žemėje.
Šiuo poetiniu epu remdamasis, lenkų istorikas J.Ochmianskis išvedė anksčiau Lietuvos istorikams nežinomą seniausią Gediminaičių dinastijos grandį[3], kadangi sakmėje prabyla ir abu Algirdaičiai:
Ištaria Andrius Algirdaitis savo broliui: „Brolau Dimitrijau, abu esam tikri broliai, Algirdo sūnūs, Gedimino anūkai esame, o Skalmanto proanūkiai. Surinksim, brolau, mylimus šaunios Lietuvos ponaičius, o patys sėsim ant savo eiklių žirgų ir pažvelgsim į sraunųjį Doną, šalmais pasemsim vandens, atsigersim ir išbandysim savo lietuviškais kardais totoriškų šalmų tvirtybę, o vokiečių skrajomis ietimis išmėginsime musulmoniškų šarvų nėrinius“.
Ir taria jam Dmitrijus: „Brolau Andriau, nepagailėsim savo gyvybės už žemę, už rusišką, ir už tikybą krikščionišką ir už nuoskaudas didžiojo [Maskvos] kunigaikščio Dmitrijaus Ivanovičiaus.[…] Balnok, brolau Andriau, savo eiklius žirgus, mano jau parengti – pirmiau tavų pabalnoti. Išjosim, brolau, į lygų lauką, apžiūrėsim savo pulkus, kiek, brolau, su mumis narsios lietuvijos. O su mumis narsios lietuvijos septynios dešimtys tūkstančių šarvuotų kariūnų“[4].
Svetimšalių sakmėse bei metraščiuose liko išgarsinti šie ir kiti Algirdaičiai, kurių rusiški vardai sutinkami visose Rusijos istorijose, tačiau tie rusiški vardai ir tėvavardžiai mums jau nebeleidžia net nuspėti lietuviškos jų kilmės ir priklausomybės Gediminaičių dinastijai[5].
Deja, beveik visi šie ir kiti toli nuo Lietuvos atsidūrę Gediminaičiai ir jų palikuonių atšakos Rusioje ilgainiui išnyko iš Lietuvos istorijos ir dar greičiau – iš lietuvių tautos atminties.
Panašus likimas vėliau ištiko ir Gediminaičių dinastijos tęsėjus Lenkijoje – Jogailaičių dinastiją, kuri Lenkijoje ir visoje Europoje paliko nemaža kilmingos aristokratijos palikuonių karališkuose dvaruose, kur net nebuvo numanoma lietuviška jų kilmė.
Tuo tarpu pačioje Lenkijoje Gedimnaičių dinastija sulenkėjo ir atsidūrė politinėje nebūtyje kartu su paskutinio Jogailaičio bevaikio Zygmunto II Augusto mirtimi 1572 m. Paskutinį Gediminaičių dinastijos atstovą vargu kas šiandien Lietuvoje beprisimintų, jeigu ne jo legendinė didžioji meilė Lietuvos didiko Jurgio Radvilos dukrai Barborai Radvilaitei, kuri vis dėlto per aibę prieš ją nukreiptų intrigų sugebėjo tapti Lenkijos karaliene 1550 m. gruodžio 7 d., gali sakyti, prieš pat savo mirtį 1551 m. gegužės 8 d.
Netrukus nebegyva sugrįžo karste į Lietuvą – palaidota Vilniaus katedroje.
Lietuvoje likę Gediminaičių dinastijos Algirdaičiai
Lietuvai priklausiusiose Rusios žemėse atsidūrusių Algirdo sūnų likimai, be abejo, skyrėsi nuo pasilikusiųjų etninėje Lietuvoje.
Čia likę Julijonos sūnūs Algirdaičiai turėjo kartu su savo energingąja motina nemaža priežasčių nerimauti iš karto po Algirdo mirties.
Gedimino pilies statyba. Dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis, raižė Boleslawas Pucas. 1882 m. Medžio raižinys. LNM
Pasak lietuvių istoriko A.Kučinsko, parašiusio bene geriausią studiją apie Kęstutį ir apskritai apie pagonišką etninę Lietuvos valstybę, Algirdo našlė Julijona, pravoslavų tikybos uoli išpažinėja, troško „aprūpinti savo vaikų ateitį (Jogailos, Skirgailos, Kaributo, Lengvenio, Karigailos, Vyganto (ar Vygunto) ir Švitrigailos).
Juk ji buvo septynių sūnų motina, kurių nė vienas dar nebuvo gavęs jokios dalies ir sėdėjo namie, nors jau keletas jų buvo suaugę vyrai. Reikėjo tad jiems surasti vietas. Rusų žemėse seniai įsigyvenusius Algirdaičius buvo pavojinga užkabyti, todėl Julijonos žvilgsnis nukrypo į vakarus. Kadangi jos sūnūs buvo pagonys, tai, gal būt, ji, tuo pasinaudodama, tikėjosi jiems surasti vietos tikrojoje Lietuvoje ar Kęstučio žemėse, kurios dar buvo mažiau paskirstytos valdyti atskiriems asmenims“[6].
Mums nėra reikalo leistis į didžiulės istoriografijos ir net grožinių kūrinių susilaukusios[7] paskutiniojo bekaralmečio politinių intrigų nagrinėjimą, taigi liekame titulatūros problemų ribose.
Kokį titulą galėjo paveldėti iš Algirdo titulatūros tas laimingasis iš visų sūnų, kuriam pavyktų atsisėsti į Algirdo sostą?
Visa tai buvo gana neaišku ir painu, kol tęsėsi Lietuvos bekaralmetis neišrinkus naujojo karaliaus.
Tiksliau – ne tik naujojo karaliaus, bet galbūt ir naujo imperatoriaus, kadangi Lietuva tuo metu, pagal lietuvių istoriko bei sociologo Zenono Norkaus naujausius tyrimus ir išvadas jo studijoje „Nepasiskelbusi imperija“, jau buvo įgavusi visus imperijai būtinus teritorinius ir struktūrinius matmenis.
Kitaip sakant, XIV a. pabaigos interregnum Lietuvai iškėlė ne tik naujo valdovo, bet ir jo titulo problemą būsimam teisėtam Algirdo įpėdiniui tuometinės Lietuvos valstybės soste.
Rimčiausiu ir teisėtu pretendentu į „Didžiojo karaliaus, visos karalystės valdovo“ (magnus rex tocius regni dominus) titulą paveldėjimo teisėmis turėjo tapti vyriausias Algirdo sūnus.
Tačiau katras?
Iš dviejų Algirdo vedybų buvo du sūnūs, kurie galėjo pretenduoti į sostą, o pagal amžių vienas iš vyriausių ir aktyviausių buvo sūnus iš pirmosios santuokos būtent mūsų jau minėtas Andrius Algirdaitis (lietuviškas vardas Vingaudas, 1325 – 1399), taigi jam ir priklausė pagal tradiciją visos juridinės teisės į Lietuvos valstybės sostą.
Vyriausias sūnus iš antrosios santuokos buvo Jogaila, bet jis buvo gerokai jaunesnis (gimęs po 1351 metų), tad kitų brolių akyse negalėjo sėsti į Lietuvos valstybės sostą.
Gediminaičių dinastijoje kilo rimtas pretendentų į sostą konfliktas.
Prasideda ilgos ir Lietuvą alinančios karalaičių tarpusavio kovos už Lietuvos sostą Vilniuje.
Teisinė šio antrojo bekaralmečio situacija ypač sudėtinga buvo dar ir todėl, kad tebegyveno Algirdo brolis Kęstutis ir jo sūnūs.
Gedimino dinastijos žemaitiška atšaka
Istorinių šaltinių analizė privertė atkreipti dėmesį į svarbų XIV a. interregnum aspektą, kurį iki šiolei slegia tradicinis tabu, nepatariantis gilintis į etninius konfliktus Lietuvos istorijoje.
Pradėdami faktiškai nuo tuščio lapo, pirmiausia turime paaiškinti, kaip etninis aspektas gali pasireikšti karališkų dinastijų istorijoje.
Daug nešnekėdamas, noriu prisipažinti, kad laikausi archajiško etninės priklausomybės principo, kuris daugelyje pasaulio tautų paprotinėje ir net juridinėje teisėje etninės priklausomybės pagrindiniu kriterijumi laiko ne tėvo, bet motinos etninį identitetą. Tarkim, archaiškoje judaizmo sistemoje, išlaikančioje savo reikšmę ir naujaisiais laikais, žydu galima laikyti tiktai žydės motinos pagimdytąjį žmogų. Tėvo vaidmuo ir juridinis statusas čia neprilygsta motinos lemiamam ženklui.
Gedimino dinastijos žemaitiškąją atšaką išskiriu pagal tą pačią archajišką tradiciją. Tai reiškia, kad karaliaus Kęstučio žmonos Birutės jam pagimdyti trys sūnūs – Vytautas, Žygimantas ir Tautvilas – tikrai priklauso pirmajai žemaitiškajai Gediminaičių dinastijos atšakai.
Nežinome, kas buvo pirmoji Kęstučio žmona, pagimdžiusi jam tris sūnus – Patriką, Vaidota ir Butautą. Visi trys neišliko Lietuvos istorijoje ryškesniais dalyviais.
Patrikas, pagal A.Šapoką, Patirgas, „vyriausiais Kęstučio sūnus, 1348-1365 metų laikotarpiu buvo nuolatinis Algirdo ir Kęstučio žygių palydovas ir, palyginti, anksti mirė“[8].
Antrasis sūnus iš pirmosios santuokos Vaidotas buvo Kauno pilies įgulos vadas ir gynė 1362 m. pilį, kurioje, kaip manė vokiečių ordino magistras, turėjo, pasak kronikos, būti ir pats karalius Kęstutis (Rex Kynstud), pabėgęs iš kryžiuočių nelaisvės. Kauno pilį, „iš akmenų mūrytą ir aukšta mūrine siena sutvirtintą, sunku buvo užimti, ypač abiems karaliams [Algirdui ir Kęstučiui] pasirodžius su savo pajėgomis (…ambobus eciam regibus …apparentibus). Vis dėlto pilis buvo užimta, „į nelaisvę paimtas vienas Kęstučio sūnus, pilies viršininkas su sūnumi ir 37 kiti; likusieji, apie 2000 rinktinių ir stiprių vyrų, žuvo nuo kalavijų arba nuo ugnies“.[9] Manoma, kad Vaidotas buvo vėliau tėvo išpirktas iš kryžiuočių ir veikiausiai su broliu Tautvilu valdė Naugarduko žemes.
Beje, Kęstučio sūnus Vaidotas istoriografijoje neretai būdavo sutapatinamas su Kęstučio anūku Vaidotu, kuris buvo Kęstučio kito sūnaus iš pirmosios santuokos Butauto sūnus.
Butautas įėjo istorijon savo bandymu 1365 m. užgrobti valdžią Lietuvoje, kol Algirdas ir Kęstutis buvo išvykę į Voluinę padėti broliui Liubartui-Dimitrui, kuris vienintelis iš Gedimino sūnų nebuvo gavęs savo dalies etnografinėje Lietuvoje, buvo vedęs Vladimiro kunigaikštytę ir nuolat kovojo su lenkais dėl jam priklausančių Haličo-Voluinės žemių. Žlugus sąmokslui, Butautas, A.Šapokos žodžiais tariant, „išbėgo Karaliaučiun ir apsikrikštijo Henriko vardu. Nuvykęs Vakarų Europon buvo Romos ciesoriaus [vok. Kaiser des Heiligen Römischen Reiches; Šventosios Romos imperatorius] Karolio IV pakeltas kunigaikščiu (Henricus dux Lithuaniae) ir gyveno jo dvare ( 1369 – 1381†), paprastai vadinamas „lietuvių karaliumi Henriku“.
Butauto sūnus Vaidotas, turėdamas vos šešiolika metų, taip pat pabėgo nuo savo dėdės Kęstučio globos į Prūsus (1381 m.), iš kur nuvyko pas ciesorių (Karolį IV), norėdamas priimti krikštą“ (A.Šapoka, ten pat). Pasak Z.Ivinskio, šis Kęstučio anūkas, „iš ordino žemių patekęs į Vakarus, po studijų Prahos universitete, nuo 1401 m. tapo antruoju Krokuvos universiteto rektoriumi“[10]
Tuo tarpu paties Kęstučio ir jo dinastinių palikuonių likimas Lietuvoje ėmė klostytis tragiškai.
Lietuvos istoriografijoje turime itin gausią literatūrą, skirtą aptarti Jogailos konfliktinius santykius su Kęstučiu po Algirdo mirties 1377 m. Nesikartodamas politinių įvykių atpasakojimais, pamėginsiu sutelkti dėmesį ties dinastiniu konfliktu tarp Algirdaičių ir Kęstutaičių.
Algirdaičių ir Kęstutaičių dinastinės kovos etninė ir religinė esmė
Pradėčiau nuo retai, o gal ir visai mus dominančiame kontekste neminėto Jogailos laiško ( 1383 m. sausio 6 d.) Vokiečių ordino magistrui Konradui Ciolneriui (Konard Zolner von Rottenstein), kuriame Jogaila, įsitvirtinęs Vilniuje, gana piktai atsako į tarpininkaujančio magistro siūlymą leisti pabėgusiems pas magistrą Kęstutaičiams – Vytautui ir jo broliui Tautvilui – sugrįžti į Lietuvą ir gauti kurią nors jiems priklausančių tėvonijų dalį. Jogailos atsakymas kategoriškas:
„Mes patenkintume prašymą dėl Vytauto ir Tautvilo, jeigu būtų padoru ir mūsų garbei derėtų savo užantyje gyvates slaugyti (quod deberemus serpentem in sinu ponere)“.
Literatūroje mėgstama pacituoti pastarąją vaizdingą metaforą, nors retai mėginta iššifruoti jos potekstės visumą dinastiniame kontekste.
Tuo tarpu tame pačiame Jogailos laiške magistrui slypi raktas į vieną, mano nuomone, esmingiausių XIV a. interregnum Lietuvoje paslapčių.
Mėgindamas aiškintis kryžiuočių įvairias teritorines pretenzijas, Jogaila kviečia magistrą derinti savo interesus su Jogailos interesais bei rūpesčiais. Štai čia ir atsiranda mįslinga Jogailos frazė:
„Dėl jūsų mėginimų prikalbinti Žemaičius pereiti į jūsų pusę, prašome jūsų palankumo, idant nustotumėt kokiais bebūtų būdais traukti juos į savo pusę, kadangi Žemaičiai pasidavė mums ir mūsų mylimam broliui Skirgailai, ir dar dėl to, kad mes ir be šito reikalo patiriame daug priešiškumų iš mūsų gentainių ir iš lietuvių (a nostris hominibus et Litvanis)“.
Keista atskirtis: Jogaila tarsi sąmoningai atskiria „savo gentainius“ nuo „lietuvių (Litvanis)“.
Viduramžių neolotynų kalba buvo gerokai nutolusi nuo klasikinės pagoniškos Romos lotynų kalbos, tad šiandien nelengva tiksliai išversti, kas turėta Jogailos galvoje, rašant apie „multas adversitates“ (lot. adversitates – priešiškumai, nemalonumai, negandos), kurias jis patiriąs ir nuo savo genties, ir nuo lietuvių.
Pateikdamas Jogailos laiško referatą savo „Diplomatikos lobyne“ lenkų istorikas I.Danilowicz išvertė mus dominantį laiško fragmentą į lenkų kalbą, nevengdamas tautinio atspalvio: „poniewaž i tak doznajemy wiele przykrosci od naszego i litewskiego ludu“.
Lenkiško vertimo prasmė leidžia suprasti, kad lenkų istorikas Jogailos laiške įžiūri nusiskundimą dėl nemalonumų, kuriuos jam kelia du veikėjai: „mūsų liaudis“ ir „lietuvių liaudis“.
Bet ir šiuo atveju, neaišku, ką gi Jogaila pavadino „mūsų liaudimi“ ar „mūsų gentainiais“ (nostra hominibus).
Gal tai Rusioje gyvenantys Jogailos broliai su savo giminaičiais ir pavaldiniais?
Tuokart tektų prisiminti būtent vyriausiąjį Algirdo sūnų Andrių, kuris tuo metu tikrai sukilo prieš Jogailos pripažinimą Algirdo sosto paveldėtoju ir ėmė telkti karines pajėgas, ieškojo sąjungininkų Livonijoje ir Maskvoje karo žygiams prieš Jogailą. Pirmosios žmonos sūnūs vasalų teisėmis valdė Rusioje jiems tėvo didžiojo karaliaus Algirdo paskirtus miestus, turėdami vietinių kniazių titulus, – Andrius valdė Polocką, jo brolis Dmitrijus – Brianską, Trubčevską, Starodubą. Prieš juos nusiteikė, iš kitos pusės, Lietuvoje gyvenę minėti antrosios žmonos Julijonos sūnūs[11].
Pastarieji nenorėjo pripažinti nei vyresniųjų brolių Rusios kniazių, nei Algirdo brolio Kęstučio teisių į Didžiojo karaliaus sostą.
Savo ruožtu nelabai aišku, ką Jogaila vadina „lietuviais“ (Litvanis), kurie jam kelia daug nemalonumų.
Iš laiško matome, jog egzistuoja ir trečiasis veikėjas: „Žemaičiai“ (Žemayti, omnes Žemayti), kurie tuo metu pakluso Jogailai ir jo mylimam broliui Skirgailai…
Kaip ten bebūtų, palikime šiuos klausimus politinės istorijos specialistams, mėgstantiems narstyti panašius siužetus, juo labiau kad šioje jogailiškoje trijų „liaudžių“ dėlionėje įdomiausiai atrodo ne pati istorinių veikėjų trijulė, kuri tikrai atspindėjo tris politines interregnum laikotarpio stovyklas: „Algirdaičiai“, „Žemaičiai“ ir „Lietuviai“.
Man įdomiausia, kad Jogaila „savo liaudį“ atskiria nuo „lietuvių“.
Ką tai galėtų reikšti?
Lietuvos istoriografija, kuri iki šiolei tik retkarčiais bandė išsivaduoti nuo politinės istoriografijos pančių ir žengti vieną kitą žingsnį į šiuolaikinės kultūrinės antropologinės istorijos žvalgomas teritorijas, šiam klausimui neskiria dėmesio, tarsi nemato reikalo svarstyti šį klausimą.
Informacijos šaltinis– Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
(Bus daugiau)
2017.04.30; 12:18
[1] Matusas Jonas. Švitrigaila Lietuvos didysis kunigaikštis. Pirmas leidimas 1938 m. Kaune; cit. pagal antrą leidimą – Vilnius, Mintis, 1991, p.17.
[2] Algirdo vedybų ir vaikų istoriografija prieštaringa. Žr. svarbiausius tyrimus : Wolff J. Ród Gedimina. Dodatki i poprawki do dzieł K. Stadnickiego: «Synowie Gedymina», «Olgierd i Kiejstut» i «Bracia Władysława Jagiełły». — Kraków, 1886; Wasilewski T. Synowie Giedymina W. ks. Litwy a następstwo tronu po nim // Annales Universi-tatis Marie Curie-Sklodowska. — Sectio F. Historia. — 45, 1990, p. 124—137; Wasilewski T. Trzy małżeństwa wielkiego księcia Litwy Olgierda. Przyczynek do Genealogii Giedyminowiczow // Kultura średniowieczna i staropolska. -Warszawa. 1991, p. 673—682; Wasilewski T. Daty urodzin Jagiełły i Witolda. Przyczynek do Genealogii Giedyminowiczow // Przegląd Wschodni — T. l., Z. l., 1991, p. 15—34; Tęgowski J. Pierwsze pokolenia Giedyminowiczów — Poznań-Wrocław, 1999; Nikodem J. Synowie Giedymina. Próba ustalenia kolejności urodzeń // Genealogia. Studia i Materiały Historyczne. 13. — 2001, p.7—30;
[3] Ochmanski, Jerzy. Giedyminowicze – „Prawnuki Skolomendowy“ . In: Dawna Litwa. Studia historyczne. – Olsztyn, 1986, p.19-24.
[5]Zadonščina įvardina greta abiejų brolių Algirdaičių ir Dmitrijų Voluinietį (Дмитрий Волынский; Дмитрий Боброк-Волынский), dar vieną Kulikovo mūšio herojų, kuris daugelio šiuolaikinių istorikų teigimu, buvo Gedimino šeštojo sūnaus Karijoto ( mirė apie 1362 m.) jaunesnysis sūnus, taipogi Gedimino anūkas, talentingas karvedys, vadovavęs rusų pasalos pulkui tame pačiame mūšyje, dalyvavęs nuo 1371 m. daugelyje Dmitrijaus Donskojaus karo žygių. Dmitrijus Karijotaitis laikomas Rusijos kunigaikščių Volynskių ( Волынскиe) dinastijos pradininku.
[6] Dr.A.Kučinskas. Kęstutis. Lietuvių tautos gynėjas. – Leidykla Sakalas, Marijonų spaustuvė Marijampolėje, 1938, p.157
[7] Naujausiais gausioje bibliografijoje kol kas tebėra lietuvių rašytojo Vydo Asto romanas „Amžinoji kryžkelė“, Vilnius, 2013.
[8] Šapoka, A. Lietuva iki Vytauto. – in: Vytautas Didysis. 1350-1430/ Parašė A.Šapoka, Z.Ivinskis, V.Dėdinas ir kt.; Red. P.Šležas. – „Sakalas“, Kaunas, 1930, p. 2.
[9] Henrikas Latvis. Hermanas Vartbergė. Livonijos kronikos. Iš lotynų kalbos vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė akademikas Juozas Jurginis. Recenzavo istorijos mokslų daktaras Edvardas Gudavičius. – Mokslas, Vilnius, 1991, p. 186.
[11] Rowellas savo kapitaliniame „Lithuanian ascending. A pagan empire within east-central Europe“ (1994), lietuviškai: Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje , 1295 – 1345“ paskelbė bene pilniausias ir rimčiausiai pagrįstas Gediminaičių (lent. 2), Algirdaičių (lent. 2a) ir Kęstutaičių (lent. 2b) genealogines lenteles. Iš Algirdo pirmos santuokos įvardinti penki sūnus Andrejus (valdęs Polocką; žuvo 1399 m.), Dmitrijus (vald. Brianską; žuvo 1399), Konstantinas (vald. Čartoriską; m.1390), Vladimiras (vald. Kijevą; m. 1398) ir Fiodoras (vald Ratną; m.1400), dukterys – trys. Iš Algirdo antros santuokos įvardinti: Jogaila (1386 – 1434), Skirgaila Ivanas (m.1397), Lengvenis-Semionas ( m.1431), Karigaila Kazimieras (m. 1390), Vygandas Aleksandras (m. 1392), Kaributas Dmitrijus (žuvo 1399) ir Švitrigaila Boleslovas (m.1452), dukterys – penkios. Istoriografijoje bei populiarioje istorinėje literatūroje gali rasti ir kitokių genealoginių variantų.
Pirmą kartą Lietuvos karalystei teko, mano manymu, dramatiškai gyventi be karaliaus, kai 1263 m. buvo nužudytas karalius Mindaugas kartu su dviem savo sūnumis.
Pagal kraujo ir paveldėjimo teisę Lietuvos sostas turėjo atitekti vieninteliam likusiam gyvam Mindaugo sūnui Vaišvilkui, bet kol pirmasis mums žinomas lietuvių vienuolis Vaišvilkas sugrįžo į etninę Lietuvą ir atsikovojo tėvo sostą, praėjo nemaža laiko.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Čia dar nelaimė – kaimynas ir net giminaitis rusinų kniazius Levas, Haličo ir Voluinės karaliaus Danilo sūnus, klastingai nužudo 1268 m. Vaišvilką.
Paslaptingai pradingsta ir Vaišvilko vietininkas Lietuvos karalystei rusinas Švarnas, Vaišvilko sesers vyras ir karaliaus Mindaugo žentas, kuriam Vaišvilkas, nusprendęs grįžti į vienuolyną, pavedė valdyti Lietuvos karalystę vasalo teisėmis.
Lietuva vėl liko be karališkos valdžios.
Tad pirmasis šaltinių daugmaž paliudytas bekaralmetis Lietuvoje aprėptų neilgus tarpsnius:
1) uzurpatoriaus Treniotos valdymas nuo 1263 m. rudens iki karalaičio Vaišvilko grįžimo į Lietuvos karaliaus sostą 1264 m., ir
2) nuo karaliaus Vaišvilko grįžimo į vienuolyną 1267 m. vasarą iki Traidenio „valdymo Lietuvoje pradžios“ 1268 m. (pagal A.Dubonį[1]) arba iki 1269 m., kai Traidenis (pagal E. Gudavičių) „paveržia valdžią iš Švarno“[2] .
Visos datos čia, be abejo, apytikslės ir ligi šiolei skirtingai nurodomos įvairių istorikų knygose.
Taigi, po Mindaugo žūties stojo pirmasis mums žinomas interregnum periodas, kuris lieka gana nenuosekliai kol kas išaiškintas, nors ir čia pabaigoje iškyla energinga karaliaus Traidenio figūra, su kuria siejamas galingos Lietuvos monarchijos atstatymas[3].
Toliau matėme (žr. II ir V knygos dalis) Gediminaičių karališkos dinastijos iškilimą ir klestėjimą iki antrojo ilgojo interregnum periodo.
Dinastijų kova XIV a. pabaigoje, beje, jau turėjo precedentų ir pirmosios kartos Gediminaičių dinastijoje. Geriausias Gedimino epochos žinovas S.C.Rowellas yra atkreipęs dėmesį į keistą paties Gedimino pasirinkimą skiriant savo įpėdiniu anaiptol ne vyriausią sūnų, o Jaunutį:
“Pasirikimas atrodo keistas, nes paskutiniais valdymo metais Gediminas artimiausiai bendravo su Rusioje įsikūrusiais sūnumis – Polocką valdžiausiu Narimantu Glebu ir Vitebsko Algirdu. Todėl ir stebina, kad jis nepasirinko šių sūnų savo įpėdiniais“[4].
Keistą Gedimino pasirinkimą istorikas paaiškina valstybiniais pasitraukiančio valdovo sumetimais:
„Labai tikėtina, kad šiedu kunigaikščiai įnirtingai varžėsi ir tai įtikino Gediminą nerizikuoti patikėjus jiems imperiją“ (ten pat).
Taigi galima spėti, kad dinastinės valdžios perėmimo teisėje Jogaila ir jo motina, „didžioji karalienė“ Julijona galėjo, kaip matysime, remtis Gedimino laikų precedentu, kai aukščiausią valdžią gauna anaiptol ne vyriausiasis valdovo sūnus.
Kitas dalykas, kad vyresni už Jogailą didžiojo karaliaus Algirdo sūnūs nenorėjo taikstytis su jaunylio atėjimu į Gedimino ir Algirdo sukurtos imperijos sostą.
Sudėtingoms Gedimino dinastijos trečiosios kartos kovoms dėl aukščiausios valdžios po Algirdo mirties nemažos įtakos turėjo ir ankstesnė sudėtinga aukščiausios valdžios struktūra, kurioje greta Algirdo visados stovėjo įspūdinga jo brolio Kęstučio figūra.
Gediminaičių dinastijos ištakose nusistovėjusi sosto paveldėjimo pagal testamentą tvarka susilaukė rimto išbandymo…
Po Algirdo mirties Lietuvoje prasidėjęs aukščiausios valdžios krizės periodas vertinamas ir įvardinamas įvairiai.
Tradicinėje Lietuvos istoriografijoje (A.Šapokos redakcija) įvardinamas kaip „politinė krizė Lietuvoje 1377 – 1384 metais“[5], o tarybiniais laikais – „LDK politinė krizė“ ir dar aptakiau – E.Gudavičiaus veikale ( I t., 1999), kaip „XIV a. devintojo dešimtmečio krizė“[6].
Kaip ten bebūtų, Lietuvoje tuo laikotarpiu vyko tipiškos Vakarų Europai karališkų dinastijų tarpusavio varžytinės dėl karaliaus sosto, ir visiškai teisus, mano galva, Mečislavas Jučas, kuris naujausiame savo istorinės sintezės veikale visą tą laikotarpį įvardino „Dinastijų kovos (1379 – 1384)“[7]. Tiesa, M.Jučas ir čia tebesilako tradicinės istoriografijos įtvirtinto slaviško Lietuvos valstybės titulo „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė“, kuris, kaip žinome, atsirado tik XV a. pradžioje.
Taigi – dinastijų kovos, pasak istoriko, vyko „dėl didžiojo kunigaikščio valdžios“, tarsi Gediminas ir jo sūnus Algirdas iki tol nebuvo turėję „karaliaus“ ir „didžiojo karaliaus“ titulų.
Informacijos šaltinis– Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
Pradedame skelbti naują ištrauką iš spaudai paruoštos Algimanto Bučio knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
Ne taip seniai Lietuvos aktualijų portalas Slaptai.lt paskelbė VI knygos dalį „Gediminaičių dinastijos Lietuvos karaliai lietuvių ir svetimšalių dokumentikoje (XIV a.)“, kuri buvo skirta 700 metų sukakčiai, kai Gediminas tapo 1316 metais Lietuvos karaliumi. Publikacija sukėlė nemažą susidomėjimą, jos ištraukos buvo panaudotos kitų portalų, kilo diskusijos.
Manome, kad skaitytojams bus įdomu susipažinti su knygos VII dalimi „Paskutinis interregnum (1377- 1392) Lietuvos karalystėje“. Šioje dalyje nagrinėjamas karaliaus titulo likimas po Algirdo mirties.
Paskelbti naują knygos dalį paskatino ir tas faktas, kad Lietuvos kultūros taryba nusprendė neskirti finansinės paramos jau parengtos knygos leidybai, taigi savaip apsunkino Lietuvos valstybės atkūrimo 100- mečiui skirtos knygos kelią pas lietuvių skaitytojus.
Pirmiausia portalo skaitytojus supažindiname su autoriaus Pratarme visam veikalui ir pirmąja ištrauka. Po to jūsų dėmesiui – dar kelios dešimtys paties autoriaus parinktų ištraukų.
Pratarmė
Pirmiausia norėčiau informuoti Gerbiamą skaitytoją, jog ši knyga vargu ar būtų išvydusi dienos šviesą prieš kelis dešimtmečius. Greičiausiai ji būtų iš anksto pasmerkta anoniminių leidyklos ekspertų, kurie rašydavo leidyklos užsakymu vadinamąsias „vidines recenzijas“. Valstybinei ideologijai neparanki knyga, jei prasmuktų pro pirmąjį filtrą leidykloje, būtų vis vien uždrausta spausdinti išankstinės valstybinės cenzūros nurodymu.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kodėl taip manau?
Atsakymas paprastas: mano knyga skirta sugriauti nusenusį, bet neįtikėtinai giliai įsišaknijusį lietuvių savimonėje ir iki šiolei viso pasaulio informaciniame tinkle viešpataujantį Mitą apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą ir vos dešimtmetį (1253 – 1263) gyvavusią Lietuvos karalystę.
Įvairiomis kalbomis rašytoje Lietuvos istoriografijoje nerasime rimtesnių specialių darbų, skirtų senosios Lietuvos valdovų titulams ištirti. Ir tuo nedera per daug stebėtis.
Visais laikais, kol Lietuvos valstybė pagal įvairias sutartis daugiau ar mažiau priklausė nuo svetimų valstybių valdovų – nuo Lenkijos karalių (1386 – 1795), nuo Rusijos carų (1795 – 1918) ir TSRS kompartijos vadų Kremliuje (1940 – 1990) – visados tarp daugelio nepageidaujamų Lietuvos istorijos temų bene svarbiausioji buvo Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių tema.
Kodėl? Todėl, kad karaliaus titulas yra savarankiškos tautos ir nuo nieko nepriklausomos (suverenios) valstybės simbolis. Neigiant arba nutylint pagoniškos Lietuvos karalystės istorinę egzistenciją, visais minėtais priklausomybės laikais būdavo oficialiai platinamas mitas, esą per visą Lietuvos istoriją yra buvęs vienas vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas, karaliavęs, beje, tik vieną dešimtmetį (1253 – 1263).
Atseit, visais kitais lietuvių tautos gyvavimo laikais kraštą bei valstybę valdė tiktai „kniaziai“ (rusišk. князья) ir „ksienžentai (lenkišk. księžęta), kurie iki šiolei lietuviškai vadinami vėlyvos kilmės (XVI a. pabaigos) naujadaru „kunigaikščiai“.
Tradicinės istorikų tezės ilgainiui tapo oficialių švietimo programų nuostatomis. Visų Lietuvos valdžių administracija ir propaganda dėjo nemaža pastangų, idant Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių prisiminimas būtų ištrintas iš lietuvių tautos atminties. Šimtmečiais lietuvių vaikams nuo mokyklos suolo buvo kalama į galvas, esą lietuviai turėjo tik vieną vienintelį karalių Mindaugą, kuris gyveno XIII a. ir buvo pats pirmutinis bei paskutinis Lietuvos karalius.
O kas buvo visi kiti Lietuvos valdovai iki to ir po to?
Kiekvienas mokinukas atsakys, kad visi to meto valdovai buvo „kunigaikščiai“, ir dar pridės, kad buvo ir „didieji kunigaikščiai“, kurie valdė visus kitus „kunigaikščius“.
Lietuviuko atsakymas natūralus, kadangi jam taip aiškina mokytojai. O mokytojams lygiai taip pat aiškino Lietuvos istorijos dėstytojai universitetuose.
Ilgus šimtmečius šis teiginys buvo ne tik mokyklinių vadovėlių „abėcėlinė tiesa“, bet ir Lietuvos istorijos mokslo nediskutuotina dogma. Kiekvienas istorikas, kuris išdrįsdavo viešai suabejoti ar neigti tradicinę dogmą, tapdavo „balta varna“ akademinėje istorikų bendruomenėje, rimtai rizikuodavo savo sėkminga karjera.
Vienintelio lietuvių karaliaus mitas buvo oficialiai palaikomas ir diegiamas apie septynetą šimtmečių, pradedant nuo XIII a. žinučių lenkų kronikose. Iš mito išdygo ir atšaka, esą, Lietuvos karalystė egzistavo tik dešimtį metų, kol valdė Mindaugas, o visais kitais laikais lietuvių valstybę būtina vadinti slaviškos kilmės terminu Великое княжество Литовское (rusišk. variantas) arba Wielkie Księstwo Litewskie (lenkišk. variantas).
Verčiant į lietuvių kalbą atsirado „Didžioji Lietuvos kunigaikštystė (kitas variantas – Didžioji Lietuvos kunigaikštija), arba dirbtine santrumpa „ LDK“, taikant slaviškos kilmės pavadinimą visai Lietuvos istorijai nuo pat XIII a. iki XVIII a. pabaigos.
Tas pavadinimas iki šiolei istorinei Lietuvai taikomas, visiškai neatsižvelgiant į Lietuvos istorijos skirtingas epochas ir valstybinių struktūrų istorines skirtybes.
Mūsų atkurtos valstybinės nepriklausomybės metais gavome progą atkurti ir tikrąjį, istorinį lietuvių karalių ir Lietuvos karalystės iki XV a. pradžios statusus, atsisakant slaviškų terminų ir senosios Lietuvos pavadinimų, paveldėtų iš mūsų geopolitinės priklausomybės laikų.
To darbo imtis galime ir privalome, nors anksčiau, kaip minėjau, pats sumanymas būtų išvadintas eretišku ir beprasmišku.
Nusenusio mito griovimą šiuo atveju suprantu kaip kruopščią istorinę jo analizę ir galutinį jo atmetimą kaip moksliškai nebepateisinamą dogmą, neturinčią pamato vienalaikiuose (iki XV a. pradžios) Lietuvos istorijos šaltiniuose. Šiuo atveju pirmiausiai būtina pasitelkti istorinius šaltinius Vakarų Europos kalbomis (senąja vokiečių kalba, senąja anglų kalbą) ir viduramžių tarptautine lotynų kalba, kadangi jie aiškiai liudija baltų bei lietuvių karalių titulus ir leidžia mums atidengti lietuvių karalių ir Lietuvos karalystės legitiminius principus, įstatyminius pamatus nuo seniausių laikų iki XV šimtmečio pradžios.
Stambi knygos apimtis yra nulemta pačios tiriamos medžiagos masyvo tiek istoriniu, tiek geografiniu atžvilgiu:
1) istoriniu atžvilgiu teko chronologiškai apžvelgti bene tūkstančio metų rašytinių šaltinių chronologinius duomenys nuo V-VI a., kai Europoje ėmė kurtis etniniu pagrindu naujos tautinės karalystės, iki XV a. pirmųjų dešimtmečių, kuomet Lietuvai buvo oficialiai suteiktas ir teisiškai įtvirtintas Didžiosios Kunigaikštystės statusas bei pavadinimas (Magnus Ducatus Lithuaniae).
2) geografiniu atžvilgiu teko praplėsti tyrimą už tradicinių Rytų Europos ribų į platesnį Šiaurės Europos arealą, apžvelgiant viduramžių karalysčių sistemas vadinamajame Circum Baltica regione.
Knyga turi du tikslus ir abu privertė derinti du medžiagos ir minčių dėstymo stilius.
Mokslo žmonėms pateikiu visą jiems įprastą dėstymo stilių su konkrečiomis istorinių šaltinių citatomis, jų bibliobiografinėmis nuorodomis, naudotos literatūros sąrašu, žodžiu, su visu tuo moksliniu aparatu, be kurio jie nelinkę tikėti niekuo, netgi savo šešėliu. Ir darau tai ne todėl, kad norėčiau prisitaikyti prie šiandien madingų mokslinio šnekėjimo standartų, o tam, kad mano būsimieji oponentai galėtų lengviau surasti mano naudotus tekstus ir imtų tiesiogiai ginčytis su istoriniais šaltiniais, palikę mano trumpą pavardę šventoje ramybėje.
Savo ruožtu tikiu ir tikiuosi, kad atsiras žmonių, kurie pratęs mano darbą, atras naujų svarių argumentų lietuvių karalių dinastijų istorijai plėtoti, patikslinti ir plačiau aprašyti viduramžių Europos etninių karalysčių atsiradimo ir suklestėjimo tarptautiniame kontekste.
Antrasis tikslas svarbesnis: būčiau laimingas, jei šiuolaikiniai ir ateities lietuviai perprastų ir atmestų atgyvenusį mitą, esą mes per visą savo daugiaamžę istoriją nuo seniausių laikų turėjome tik vieną vienintelį karalių Mindaugą, o ir tas karaliavo vos vieną dešimtmetį….
Nekviečiu manimi tikėti ir nesirengiu nieko įtikinėti kilniais patriotiniais monologais – siūlau ir kviečiu Gerbiamą Skaitytoją permesti akimis mano pateiktus, tiriamai problemai aktualius istorinių šaltinių fragmentus, kuriuos nagrinėju literatūrologiniu požiūriu kaip senųjų autorių įvairiomis kalbomis surašytus tekstus.
Lygiai tuo pačiu literatūrologijos požiūriu aptariu ir naujųjų laikų istorikų interpretacijas, kurias jie plėtojo ir tebeplėtoja savo tekstuose, aiškindami istorinių šaltinių liudijimus.
Kitaip sakant, ir senųjų, ir naujųjų laikų tekstus stengiausi nagrinėti tuo pačiu literatūrologiniu požiūriu, remdamasis savo specialybės (filologijos daktaras ir literatūros teoretikas) pozicija, kaip nepriklausomas ekspertas, nesusijęs su jokia Lietuvos valstybinių isntitucijų ar užsieninių fondų finansine parama.
Istorinių šaltinių – metraščių, kronikų, diplomatinių sutarčių, vienalaikių laiškų ir dokumentų – duomenys kiekvienoje knygos dalyje čia pat sugretinami su vėlesniųjų istorikų interpretacijomis, atidengiant jų nutolimą arba artimumą istoriniams šaltiniams.
Tekstai nagrinėjami kuo platesniame tarptautiniame viduramžių Europos kontekste, kurį atkuriu kartu su savo komentarais metraščių bei kronikų duomenims apie senovės lietuvių karalius ir Lietuvos karalystę.
Lyginamosios šaltinių analizės išryškintame tarptautiniame kontekste mes gauname progą ir galimybę aiškiau pamatyti visą istoriografinio mito evoliuciją nuo anksčiausių Rusios metraštininkų nuomonės apie lietuviams vadovaujančius „kniazius“ (князи) iki lenkų kronikininkų įtvirtintos dogmos, esą lietuvius visados valdė „ksionžentai“ (ksiąžęta).
Istoriografinių tekstų analizė parodys mums, kaip slavų paleoistorinių kronikų taikyti lietuviams titulai virto istoriografine tradicija, kurios laikėsi ir lietuvių istorikai, kuomet pradėjo rašyti savas Lietuvos istorijos sintezes, naudodamiesi, pasak epigrafan iškeltų mūsų įžymaus istoriko Zenono Ivinskio žodžių, kitataučių istorikų „jau pagamintomis plytomis“.
Tradicinės istoriografijos diegiamas mitas apie vienintelį lietuvių karalių ilgainiui tapo savotišku informaciniu kultūriniu memu, savaime plintančiu po viso pasaulio istorinę literatūrą nuo knyginių bei elektroninių enciklopedijų iki mokyklinių vadovėlių.
Apgailestaudamas turiu prisipažinti, kad ir aš pats, tyrinėdamas anksčiau nežinomus ir net nepaskelbtus seniausios lietuvių literatūros kūrinius, išspausdinau tris knygas apie Mindaugo epochos XIII a. literatūrinius tekstus, ir, deja, visose trijose patikliai vartojau šiandien viešpataujančius slavų kilmės titulus („kniazja“ = „kunigaikščiai“), naiviai kartojau memu tapusį mitą apie vienintelį lietuvių karalių ir t.t.
Bet palaipsniui gilindamasis į rašytinius XIII – XIV a. istorinius šaltinius, įsitikinau, jog Vakarų Europoje vokiškai ir lotyniškai rašyta dokumentika ir kronikos pateikia visiškai kitokius lietuvių valdovų ir Lietuvos valstybės titulus negu Rytų ir Vakarų slavų šaltiniai.
Kaip ankstesniais laikais lietuviai vadindavo savo valdovus, vieningos nuomonės neturime, tad šioje knygoje cituosiu Rytų ir Vakarų istorinių šaltinių užfiksuotus titulus autentiškai, neversdamas jų į lietuvių kalbą, kaip mes neverčiame, tik sulietuviname lietuviškomis galūnėmis titulus „caras“, „imperatorius“, „sultonas“, „hercogas“, „grafas“ ir t.t.
Tikiuosi, kad šioje literatūrologinėje studijoje pateikta ne tik slaviškų, bet ir germaniškų bei lotyniškų šaltinių medžiaga bei analizė leis aiškiau pamatyti mus dominančio mito kilmę bei evoliuciją link istoriografinės dogmos, kuri XXI šimtmetyje privalo atmirti ir išnykti naujesnės istorinių šaltinių analizės šviesoje.
Taigi kviečiu Gerbiamą skaitytoją pirmiausiai atidžiau susipažinti su istorinių šaltinių konkrečiais tarptautiniais duomenimis, ir tik po to pasidaryti savas išvadas apie nusenusio mito kūrėjus ir skleidėjus įvairiais laikais.
Vardan to visur, kur įmanoma, stengiuosi šnekėti kasdiene lietuvių kalba, vengiu profesinio literatūrologijos bei istoriografijos žargonų, kurie pasmerkia mūsų knygas siauram (jei ne uždaram) būviui humanitarinio kolegų dėmesio rate.
Ir svarbiausia, kaip seniau sakydavo, kviečiu, meldžiu ir primygtinai prašau pasidalinti savo išvadomis su tais, kas mus pakeis, su savo vaikais ir vaikaičiais, kol jie dar lanko mokyklą ir linkę naiviai tikėti visomis spalvotų vadovėlių pasakomis apie vargšelę nekilmingą senovės Lietuvą be savo karalių, karalienių ir karalaičių…..
VII dalis
Paskutinis interregnum (1377- 1392) Lietuvos karalystėje
Lietuvos istoriografjoje, kurioje kelis šimtmečius klestėjo ir tebeklesti mitas apie vienintelį Lietuvos istorijoje karalių Mindaugą, nerasime, savaime aišku, ir tarptautinio viduramžių termino interregnum.
Interregnum laikotarpiai juridiniu požiūriu
Interregnum laikotarpiai, arba laikotarpiai be karalių, kai senasis karalius nebevaldo (mirė, žuvo, pašalintas perversmu ir pan.), o naujasis karalius dar neišrinktas ar juridiškai neįteisintas, visame pasaulyje pasižymi tuo, kad juridinėje valdžios titulų sistemoje įsigali laikina betvarkė.
Vienu metu atsiranda ir gali ilgokai egzistuoti keli – legitimūs ir nelegitimūs – karaliai, „didieji kniaziai“, „carai“ ir pan.
Visi žinome, kad net labiausiai hierarchinę valdžios struktūrą prižiūrėjusioje ir ją sakralizavusioje Romos Katalikų Bažnyčioje būdavo laikotarpiai, kai Vakarų Europoje egzistavo ne vienas, o keli popiežiai, palaikomi vienų ar kitų valstybių valdovų.
Lietuvos valdovų karūnos. Valdovų Rūmų eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip tik tuo metu, kada Jogaila ir Vytautas jau buvo išsprendę tarpusavio ginčus dėl faktinės aukščiausios valdžios (Jogaila – Lenkijoje, Vytautas – Lietuvoje), kaip tik tuo metu visa katalikiškoji Europa virte virė, nesusitardama, kurį iš kelių popiežių pripažinti „tikruoju“, o kuriuos pavadinti „antipopiežiais“ ir pasmerkti[1].
Tokie faktai, tačiau argi dėl to mes turėtume garsinti, esą Romos katalikų Bažnyčioje neegzistavo ir neviešpatavo šventa tvarka renkant ir skelbiant pasauliui teisėtus popiežius?
Titulinė bekaralmečių painiava, lygiai kaip vidinių karų nulemta aukščiausių valdžių kaita, anksčiau ar vėliau baigiasi, ir valstybė sugrįžta į savo legitiminės santvarkos būklę.
Žinoma, legitiminė aukščiausios valdžios būklė ir visos valstybės struktūra gali likti senoviška, pagrįsta, kaip iki tol, tradicinėmis aukščiausios valdžios ir ją atspindinčių titulų paveldėjimo ar gavimo teisėmis, bet gali tapti ir kitokia, naujoviška.
Pasaulinėje istoriografijoje analogiškus periodus, kuomet ilgesnį ar trumpesnį laiko tarpą karalystėje po vieno karaliaus mirties ar žūties kurį laiką neišrenkamas naujas karalius, įprasta vadinti interregnum (lotyn. pažodžiui – tarp karalių).
Berods, vienintelis tarp lietuvių istorikų Antanas Tyla pasiūlė šiam terminui lietuvišką vertinį „bekaralmetis“, kurį toliau ir vartosime, nors tebėra neįprastas lietuvio ausiai.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Informacijos šaltinis – Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
(Bus daugiau)
2017.04.25; 05:55
[1] Galima sakyti, iš karto po Lietuvos karaliaus Algirdo mirties (1377 m.) Vakarų Europoje buvo išrinkti skirtingose vietose du popiežiai, turėję užimti mirusiojo (1378 m.) popiežiaus Grigaliaus XI (1370-1378) sostą, o būtent – Urbanas VI (Bartolomejus Prinjano iš Neapolio; Apaštališkajame soste 1378. IV.18 – 1389. X.15) ir Klemensas VII (Robertas iš Ženevos grafų; 1378.X.31 – 1394. IX.16); Urbanas VI buvo pripažintas teisėtu popiežiumi, o Klemensas VII paskelbtas antipopiežiumi (antipapa), tačiau pastarasis nepripažino sprendimo ir skelbėsi popiežiumi tiek Urbanui VI gyvam esant, tiek po jo mirties, kai buvo išrinktas naujas popiežius iš Neapolio – Bonifacijus IX (1389 – XI.9 – 1404. X.1). Taigi Vakarų Bažnyčios skilimas (Magnum schisma occidentale, arba ecclesiae occidentalis schisma) tęsėsi nuo 1378 iki 1417 m., ir visą tą laiką Europoje skelbėsi popiežiais ir pretendavo į Šv.Apaštališką sostą net keli popiežiai ir antipopiežiai, gyvenę Romoje, Avinjone, Pizoje ir kitur.
Pradėjome skelbti ištraukas iš būsimos Algimanto Bučio knygos „LIETUVIŲ KARALIAI IR LIETUVOS KARALYSTĖ DE JURE IR DE FACTO VIDURAMŽIŲ EUROPOJE. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Turbūt dažnas istorijos mėgėjas nusistebės: bet juk Lietuva turėjo tik vieną karalių – Mindaugą! Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas vos netapo karaliumi, bet netapo, o Bučys būsimos knygos antraštėje vartoja daugiskaitą: „karaliai“.
Jokios klaidos čia nėra. Nors nei istorikas Adolfas Šapoka, nei istorikė Vanda Sruogienė, juo labiau okupacijos laikų istorikai, juo labiau šių laikų istorikai, – Lietuvos karaliumi vadina tik vieną Mindaugą. Visi kiti jiems – didieji kunigaikščiai.
Niekas dar neskaitė minėtos Bučio knygos, bet kas jau kas, o šių laikų istorikai žino, apie ką kalba: kad ne tik Mindaugą, ne tik Gediminą popiežiai, kitų šalių valdovai titulavo karaliais.
Savo nuostatas, kad Lietuvos karalystę Viduramžiais ir de jure, ir de facto valdė ne didieji kunigaikščiai, o karaliai, Bučys yra išdėstęs Mokslų Akademijos mažojoje salėje, man pačiam tame renginyje teko dalyvauti.
Galima sakyti – jis vienas prieš visus. Ne, ne vienas. Labai tvirtai jį remia nenuginčijami dokumentai.
Omenyje turėdamas mūsuose dažnai pasireiškiančią savinieką, pacituosiu filosofą Antaną Maceiną:
Sakysime: lenklas istorikas vargu ar pasmerks Želigovskio sukilimą Vilniaus krašte, o lietuvis istorikas – sukilimą Klaipėdos krašte; vokietis istorikas Klaipėdos sukilimo niekad nepateisins, kaip ir Neumanno bei Sasso bylos su jų šalininkais (1935); Izraelis istorikas niekad nesugebės suprasti ir tinkamai interpretuoti žydų dramos Lietuvoje, prasidėjus vokiečių-sovietų karui. O kaip gerai Crocės etinis principas tinka Ribentropo-Molotovo paktui, pagal kurį buvo pasidalintos ir net parduotos- pirktos svetimos žemės! („Pokalbių akiračiai“.“Vaga“, 1991. Iš pokalbio su filosofu Antanu Maceina, 1983).
Akivaizdu, kad istorinius įvykius, faktus tautos interpretuoja taip, kaip joms naudingiau. Tik ne lietuviai. Filosofas Maceina mano, kad lietuvis istorikas vargu ar pasmerks sukilimą Klaipėdos krašte. Tada, 1983-iaisiais, tokių gal tikrai nebuvo, bet dabar ne vienas teigia, kad 1923 m. Klaipėdos kraštą mes ne išvadavome, o okupavome. Tuo tarpu net vokiečių istorikai vengia šio negero žodžio, bevelydami meluoti, kad viduramžiais jie į Klaipėdos kraštą kėlėsi kaip į neapgyventas žemes.
Šiais laikais įvairiose diskusijose kartais abejojama, ar ne per dažnai mes, lietuviai, idealizuojame savo istoriją, ar ne per dažnai vengiame nemalonių, neparankių istorinių temų? Bandoma viską perrašyti neigimo, menkinimo prasme.
Ir pasipila… Šapokos „Lietuvos istorija“ – tik primityvus Antano Smetonos politinis užsakymas… Vytautas – šunsnukis, o to meto Lietuva – Europos pauodegys arba papilvė…
Šunsnukiai ir senovės prūsai, kurie nepuolė į kojas katalikų misionieriui šv. Vaitiekui. Šiuolaikiniai senosios baltų tikybos išpažinėjai bei puoselėtojai vadinami katalikų Bažnyčios dezertyrais, nevykėliais, keliančiais gailestį, melo jūroje besipliuškenančiais įvairaus plauko baltofilais.
Bandoma „mus įtikinti, esą lietuvių kovų su kryžiuočiais laikotarpiu visoje Europoje pagarsėję Pilėnų gynėjai, pasirinkę savižudybę vietoj vergijos, viso labo buvo bailiai, prasti kariai, o lietuvių istorikai, rašytojai (pradedant M.Valančiumi ir baigiant V.Krėve), kompozitoriai, rašę apie Pilėnų gynėjus straipsnius, poemas, operas ir net norėję kurti filmą, buvo ir tebėra naivūs romantikai, apžavėti tautinės idėjos“ (A.Bučys, „Savižudybės ženklas Pilėnų istorijoje, arba kaip mokslininkas virsta pamokslininku“).
Pastangos mums įpiršti nepilnavertiškumo kompleksą įvertinamos net Patriotų premija.
O muzikologas, radijo ir televizijos laidų vedėjas Viktoras Gerulaitis tyčiojasi iš Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“, kurią, pasak jo, reikia keisti, kuri, esą, niekam tikusi, ne šventa karvė, o V.Kudirka – joks genijus, joks kompozitorius, joks poetas. Kliuvo ir tiems, kurie tą giesmę gieda.
Ir šis nebrendila po tokių šventvagiškų kalbų tapo net populiaresnis – be jo paslaugų visuomeninė LRT televizija niekaip neišsiverčia. Patinka jis ir iškiliam tenorui Virgilijui Noreikai. Minėtas muzikologas turbūt taip supranta Laisvę: ką noriu, tą pliauškiu; svarbu bet kokiomis priemonėmis atkreipti į save dėmesį.
Bet grįžkime prie literatūrologo A. Bučio pastangų priešintis akivaizdžiai skiepijamai saviniekai pirmiausia knygomis „BARBARAI VICE VERSA KLASIKAI: centras ir periferija rašytojo strategijoje: studijinis straipsnių rinkinys“ ir „SENIAUSIOJI LIETUVIŲ LITERATŪRA. MINDAUGO EPOCHA“.
Autorius atskleidžia visiškai naują lietuvių literatūros skyrių – XIII amžiaus sakralinius tekstus, beveik 700 metų nematytus, nepaskelbtus, nenagrinėtus mūsų literatūros istorijose ir vadovėliuose. Jis paneigia įsigalėjusį teiginį, esą iki XVI a. vidurio Lietuva neturėjo nė vieno iš jos kilusio šventojo. Skelbiami sakraliniai tekstai byloja, kad jau XIII a. viduryje ir XIV a. pradžioje turėjome ne tik iš Lietuvos kilusius, bet ir lietuvių motinų pagimdytus, išauklėtus, lietuvių žemėje išaugintus šventuosius krikščionis.
Ir štai nauja tiesos porcija į nutylėtą, menkintą, netyrinėtą Lietuvos istoriją – spaudai parengta knyga „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“. Kaip suprantu, apie valdovus,kuriuos mes patys pravardžiuojame didžiaisiais kunigaikščiais, o popiežiai vadina karaliais. Tie karaliai šiandien neretai vadinami net šunsnukiais, bailiais, sukčiais… Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto portale „Orbis Lithuaniae“, „skirtame lengvatikiams istorijos mėgėjams ar pirmakursiams studentams“, Gediminas vaizduojamas sukčiumi, melagiu, storžieviu…
Kaip galėjo atsitikti, kad mes praradome ne tik didžiulę karalystę, bet net jos pavadinimo neišsaugojome? Net tą, kas tikrai buvo, neigiame, nenorime tikraisiais vardais vadinti. Viską atidavėme lenkams, vokiečiams, rusams. Kažkoks prakeikimas.
Ir nepilnavertiškumo jausmas mums skiepijamas tuo metu, kai Rusija ne tik nesmerkia Stalino bolševikų nusikaltimų žmoniškumui, bet ir rengiasi juos pakartoti, ne tik įžūliausiai klastoja savo ir kaimyninių tautų istoriją nuo seniausių laikų – ji net vakarykščius, istorija dar, galima sakyti, netapusius faktus interpretuoja savo nuožiūra.
O ką mums iš viduramžių Lietuvos istorijos palieka baltarusiai?!
Labai vieniša, bet paguodžianti bus Algimanto Bučio knyga, kurioje, kaip spėju, lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė išsaugota bent dokumentuose.
Galima būtų manyti, kad Romos popiežiaus ir Lietuvos karaliaus korespondencijos tekstai atspindi tiktai pradinę derybų stadiją, kai šnekama apie Gedimino galimą atsivertimą į katalikybę ir dar neatėjo metas kalbėti apie karaliaus karūną.
Lietuvos karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet atkreipkime dėmesį, kad tekstuose nešnekama ir apie karūnavimą.
O juk tai labai svarbus karaliaus atsivertimo ir krikšto momentas. Neveltui visų laikų Lietuvos istorikai tiek daug yra rašę apie Mindaugo ir jo žmonos karūnas ir atkakliomis komparatyvistinės analizės pastangomis mėgino atkurti Mindaugo karūnavimo ceremoniją pagal katalikiškąjį karalių vainikavimo formuliarą[1].
Gedimino atveju apie tai nešnekama – tyli ir istoriniai šaltiniai, ir, žinoma, istorikai, mintantys rašytiniais šaltiniais.
Kodėl?
Atsakyti tenka, mano manymu, labai aiškiai: derėtasi ne dėl Lietuvos karaliaus titulo ar karalystės statuso (tai nekvestionuojama), o dėl Lietuvos karaliaus ir jo karalystės gyventojų sugrįžimo į katalikų tikėjimą.
Lietuvos karaliaus ir jo karalystės gyventojų sugrįžimas į katalikų tikėjimą – štai Romos popiežiaus ir Lietuvos karaliaus derybų objektas, labai aiškiai suformuluotas paties Jono XXII. Savo laišką (1324.V I.1) Gediminui popiežius pradeda tituliniu kreipiniu „Žymiam ir didingam vyrui Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų šviesiam karaliui“ ir išreiškia savo nuomonę dėl dviejų Gedimino laiškų (1322 m. vasarą ir 1323 m. gegužę?). Popiežius primena karaliaus Gedimino išsakytus dalykus bei prašymus ir duoda aiškų atsakymą:
“Taigi mes drauge su minėtaisiais broliais reikiamu atidumu apsvarstę tiek pirmąjį, tiek antrąjį laišką, tokį laišką su tais pačiais broliais tinkamu dėmesiu ištyrę, Visagalinčiam Dievui Tėvui, iš kurio gauna pradžią visos gėrybės, kurio rankoje yra karalių širdys ir kurio kiekvienam norui paklūsta viskas be jokio prieštaravimo, dėkojame visais būdais už tai, kad šventosios dvasios malonė savo skaisčiais spinduliais, matyt, apšvietė tavo dvasios akis ir parodė tau katalikiškosios tiesos kelią, kad tavo karališkoji išmintis išganingai grąžintų tą katalikų tikėjimą, kurį tavo aukščiau minėtasis pirmtakas su savo karalyste buvo priėmęs, nors paskui nuo jo atkrito ir su didele sau žala nusmuko į senąją klaidą, kaip tavo laiške paminėta“ ( M.Ročkaus vertimas[2]).
Trumpai tarus, popiežiui rūpi, kad Gediminas jo valdomoje karalystėje „grąžintų tą katalikų tikėjimą, kurį tavo aukščiau minėtasis pirmtakas [Mindaugas] su savo karalyste buvo priėmęs“ (ac ostendisse tibi viam catholice veritatis, ut regalis providencia reformet salubriter fidem ipsam catholicam, quam predecessor tuus predictus cum suo regno susceperat“).
S.Rowellas pateikia savąjį šios frazės vertimą į lietuvių kalbą:
„Šventosios Dvasios dėka Tėvas nušvietė tavo vaizduotę savo šviesos spinduliais ir parodė tau katalikiškos tiesos kelią, idant karališka globa naudingai sustiprintų katalikų tikėjimą, kurį minėtas tavo pirmtakas su savo karalyste buvo priėmęs“ (dok. 41).
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mano galva, abu vertimai neprieštarauja vienas kitam, tik išryškina įvairius frazės niuansus. Vienu atveju skaitome popiežiaus pageidavimą, kad Gediminas „grąžintų tą katalikų tikėjimą, kurį tavo aukščiau minėtasis pirmtakas [Mindaugas] su savo karalyste buvo priėmęs“. Antru atveju skaitome popiežiaus pageidavimą, kad Gediminas „karališka globa naudingai sustiprintų katalikų tikėjimą, kurį minėtas tavo pirmtakas su savo karalyste buvo priėmęs“.
Taigi abiem vertimo atvejais akivaizdu, kad korespondencijos objektas yra karaliaus katalikiško krikšto reikalas, o ne karaliaus titulo ar karalystės statuso gavimas ar suteikimas, apie ką nė neužsimenama.
Kodėl Gediminas nebuvo gundomas „karūnos blizgesiu“?
Turime ne vieno tradicinio istoriko mėgiamą hipotezę, esą ir Mindaugas, ir Gediminas, ir Kęstutis būdavo anuomet gundomi katalikiškai krikštytis ne vardan paties krikšto, o vardan karališkos karūnos.
Tačiau istorijos veikaluose ir vadovėliuose išpopuliarinta gundančio „karūnos blizgučio“ hipotezė neturi jokios atramos Jono XXII ir Gedimino korespondencijoje.
Abiems neakivaizdinių derybų ar korespondentinio disputo dalyviams rūpi suderinti savo skirtingus interesus, kurie neturi nieko bendra su gundančiu „karūnos blizgesiu“.
Gediminas pirmasis buvo išdėstęs popiežiui savo interesą su konkrečiu pagalbos prašymu ir konkrečiu pasiūlymu iš savo pusės:
„O dabar, šventasis ir garbingasis tėve, labai prašome atkreipti savo dėmesį į mūsų apverktiną būklę, nes mes , kaip ir kiti krikščionių karaliai (sicut ceteri reges christiani) , esame pasirengę visuose dalykuose jums paklusti ir priimti katalikų tikėjimą (et fidem catholicam recipere), kad tik mūsų nevargintų anksčiau minėtieji kankintojai, būtent minėtasis magistras ir broliai“.
Gedimino pasisiūlymas priimti katalikų tikybą, atidžiau analizuojant tekstą, yra grynai pragmatiškas teisiniu požiūriu: prašydamas Romos popiežiaus globos ir apsaugos nuo Vokiečių ordino savivalės bei smurto, Lietuvos karalius puikiai supranta, jog tokios globos galima susilaukti tiktai atsidūrus Romos Bažnyčios jurisdikcijoje, taigi praneša, jog yra pasiruošęs visuose dalykuose paklusti Romos popiežiaus jurisdikcijai ir atsiversti į katalikų tikėjimą.
Popiežius Jonas XXII taip pat neslepia savo svarbiausio intereso:
„…mes tikimės, kad išsipildys mūsų ir pačios Bažnyčios didelis ir [tikrajam gyvenimui] naudingas troškimas, jei matysime, jog ta pati Bažnyčia didėja augant gausiems palikuonims ir įvairioms pagonių tautoms, to paties tikėjimo saugojamoms, sueinant į vieną mielą Kristui tautą, kuri gyvena Viešpaties namuose“.
Vardan to Romos popiežius pažada Lietuvos karaliui savo pagalbą:
„…kreipeisi pagalbos dėl anksčiau išvardytų minėtuose pirmame ir antrame laiškuose skundų prieš minėtus magistrą ir brolius, mes, suprasdami, kad tai išeina iš tikro pasitikėjimo ir tyro pamaldumo […] mes duosime įsakymus savo laiške tiems patiems magistrui ir broliams ir Viešpačiui vadovaujant rimtai rūpinsimės per Apaštalų Sostą, kad jie labai gailėtųsi dėl šitokių skriaudų, žalos ir neteisybių, padarytų tau, ir stengtųsi gyventi su tavimi broliškai ir taikoje, be kurios tinkamai nepagerbiamas taikos Kūrėjas.
Betgi būdamas puikus ir prityręs juristas Jonas XXII iškelia ir pažado įvykdymo sąlygą.
Katalikiškas pagonių karaliaus krikštas – pagalbos sąlyga
Apaštalų sosto pagalba bus suteikta tiktai tuomet, jei Gediminas atsiduos Apaštalų sosto jurisdikcijai ir tik po to, kai priims iš Romos katalikišką krikštą (quod nostrum et ipsius ecclesie subire in illis iudicium non recusas et imploras auxilium confidenter, eius obediencie te submittens, […] te post suscepcionem eiusdem fidei ad gremium eiusdem ecclesie redeunte“.
Minėti du vertimo variantai šią neakivaizdinio tarimosi sąlygą pateikia vėlgi su nevienodais griežtumo ir aiškumo niuansais.
S.Rowelas teikia tarsi atsargesnį vertimą:
„mes, suprasdami, kad tai išeina iš tikro pasitikėjimo ir tyro pamaldumo, jog neatsisakai tuose dalykuose paklusti mūsų ir tos pačios Bažnyčios sprendimui ir drąsiai prašai pagalbos, atsiduodamas tai pagalbai, tau priėmus tą patį tikėjimą ir į tos pačios Bažnyčios glėbį sugrįžus, mes duosime įsakymus savo laiške tiems patiems magistrui“ ir t.t.
M.Ročkos atliktas ir galbūt L.Valkūno patikrintas vertimas skamba aiškiau:
„[atsižvelgdami] į tai, kad neatisakai priimti tuose reikaluose mūsų ir pačios bažnyčios sprendimo, paklusniai jam nusilenki ir su pasitikėjimu prašai pagalbos, mes, po to, kai tu priimsi tikėjimą ir sugrįši į bažnyčios globą, tam magistrui ir broliams savo laišku nurodysime“ ir t.t. ( p.107).
Kitoje savo laiško vietoje popiežius dar kartą pakartoja savo pagalbos sąlygą:
„post tue felicis conversionis auspicium adeo favorabilis iusticie plenitudinem ac defensionis presidium tibi tuisque natis et regno exhibere proponimus“.
Abu vertimai niuansuoja popiežiaus pažadų įvykdymo sąlygą:
Pirmasis:
„… po tavo laimingo atsivertimo pradžios tokią paslankią teisingumo pilnatvę ir gynybos apsaugą siūlome parodyti tau ir tavo vaikams, ir karalystei, jog tu, kuris su tais pačiais savo sūnumis, kaip teigiama, pasirinkai mus ir minėtus mūsų brolius kardinolus į tėvus, pelnytai galėsi džiaugtis, kad išsirinkai tokius tėvus ir kad suradai mumyse ir minėtoje Romos bažnyčioje tokią pagalbą, kokios tikėjaisi gauti iš tėvo ir motinos“ (S.Rowellas, 2003)
Antrasis:
„…mes , gavę tavo laimingo atsivertimo ženklą, prižadame tau, tavo vaikams ir karalystei įvykdyti tokios palankios teisybės pilnybę ir taip saugiai ginti, kad tu, kuris mus ir minėtuosius mūsų brolius kardinolus, kaip pradžioje sakoma, drauge su savo vaikais išsirinkai tėvais, vertai galėsi džiaugtis tokių tėvų pasirinkimu ir tuo, kad mumyse ir minėtoje Romos bažnyčioje radai tai, ką buvai tikėjęs rasti tėvo ir motinos pagalboje“ (M.Ročka, 1966, p. 109).
Gan detaliai, įvairiais aspektais aptarinėti popiežiaus ir karaliaus laiškus, mano manymu, verta jau vien todėl, kad Jono XXII ir Gedimino korespondencijos juridiniai aspektai, sakyčiau, atsiduria Lietuvos istoriografijos tolimiausiame plane, jeigu iš viso atsiduria, nustelbti įvairiausių paties krikšto pažado ir netesėjimo interpretacijų, grindžiamų politinėmis hipotezėmis arba moraliniais išvedžiojimais.
Mums gi svarbiausia Gedimino titulo ir valstybės statuso klausimas, kurio galutiniai aspektai, papildantys popiežiaus laiškus, yra dėstomi popiežiaus legatų pasiuntinių pas Gediminą ataskaitose.
Popiežiaus legatų pasiuntiniai pas Lietuvos karalių (ad regem Lethowie)
Visą derybų su Romos kurija chronologiją yra glaustai išdėstęs lietuvių istorikas Mečislovas Jučas:
„Nuo pirmojo [1322 m. vasara] Gedimino laiško popiežiui Jonui XXII iki jo atsakymo praėjo beveik dveji metai. Per tą laiką įvykiai vertė Gediminą pakeisti savo ankstesnį nusistatymą. Turime užrašytą be galo gražų ir nepaprastai gyvą Rygos pasiuntinių pokalbį su Gediminu ir jo artimaisiais. Popiežiaus legatai atkeliavo į Rygą 1324 m. rugsėjo 22 d. Jie nevyko į Vilnių, o pasiuntė pasiuntinius – Rygos pranciškonus pasiteirauti, ar Gediminas nepakeitė savo nuomonės.
Vadinasi, kažkoks įtarimas jau buvo kilęs. Iš Rygos pasiuntiniai atkeliavo į Vilnių 1324 m. lapkričio 3 d., šeštadienį. Gediminą jie rado savo menėje – in aula sua. Kadangi buvo vėlus vakaras, Gediminas tą dieną jų nepriėmė. Lapkričio 4 dienos, sekmadieno, rytą jie išklausė šv.Mišias pas Vilniaus pranciškonus.[…] Po pietų Lietuvos valdovas kartu su 20 žmonių taryba priėmė Rygos pasiuntinius […] Lapkričio 5 d. Gediminas pasiuntė pas Rygos pasiuntinius vieną savo tarybos narį kalbėtis dėl Vilniaus [ taikos] sutarties. Lapkričio 6 d. valdovo vertėjas nuvedė rygiečius pas pranciškonus, kur buvo valdovo įgaliotinis su tarėjais[…] Rygos pasiuntiniai dar tikėjosi slaptai susitikti su Lietuvos valdovu, bet jis rytojaus rytą atsisakė juos priimti, nes esą susitinkąs su totorių pasiuntiniais. Prieš išvykdami į Rygą, pasiuntiniai prašė tarybos paveikti Gediminą, kad jis atsakytų raštu Rygoje esantiems popiežiaus legatams. Bet jis to nepadarė. Pasiuntiniai iš paties Gedimino išgirdo neigiamą atsakymą dėl jo krikšto.[…] Lapkričio 25 d. pasiuntiniai grįžo į Rygą. Juos lydėjo įtakingas lietuvis, antrasis pagal įtaką valstybėje po Gedimino – secundus post regem. Jis dar kartą laidavo legatams, kad Gediminas liks su savo tėvų tikėjimu. Pasiuntiniai, buvę Vilniuje, tą pareiškimą patvirtino“[3].
Lietuvos karalius Gediminas. A.R.Šakalio rekonstrukcija pagal S.Gvanjinio 1578 metų kronikos „Europos Sarmatijos aprašymas” iliustraciją.
Kaip matome, didžiąją 1324 m. lapkričio dalį Romos popiežiaus legatų pasiuntiniai praleido Vilniuje, bendraudami su Gedimino tarybos nariais, įgaliotiniu ir tarėjais, su pačiu Gediminu, su jo vertėjais, su Vilniuje gyvenančiais pranciškonų vienuoliais, su dominikonu vienuoliu Mikalojumi, kuris priklausė valdovo tarybai ir kt.
Reikia manyti, jog pasiuntiniai turėjo pakankamai laiko ir progų susipažinti su situacija Gedimino sostinėje ir net jo artimiausioje aplinkoje, kuomet Gediminas, priėmęs atvykusius pasiuntinius savo menėje, pirmiausia pasiūlė jiems po kelionės pailsėti, būti geros ir džiaugsmingos nuotaikos“ iki rytdienos derybų…
M.Jučas tikrai teisus, pabrėžęs, kad pasiuntiniai paliko mums anuomet užrašytą „be galo gražų ir nepparastai gyvą pokalbį su Gediminu ir jo artimaisiais“, įjungtą į bendrą ir gana detalią rašytinę savo ataskaitą Rygoje jų laukusiems popiežiaus legatams[4].
Tuo pačiu metu M.Jučas, vengdamas tradicinės istoriografijos reliktų, perpasakoja Vilniaus susitikimų eigą, vadindamas Gediminą neutraliu žodžiu „valdovas“, matyt, nenorėdamas tituluoti Gediminą nei „karaliumi“, nei „didžiuoju kunigaikščiu“.
Toks diplomatinis atsargumas, kurio vis dažniau griebiasi XXI amžiuje Lietuvos istorikai, deja, dar atrodo per daug diplomatiškai suktas, jei prisiminsime, kad atvykę pas Gediminą XIV šimtmečio diplomatai, popiežiaus legatų pasiuntiniai iš Rygos be jokių gudrybių ir „istoriografinių saugiklių“ visoje savo ataskaitoje visur ir ištisai vadina Gediminą karaliumi.
Tas titulas naudojamas ir pačių pasiuntinių kalboje, ir jų kalbintų žmonių perpasakojimuose – niekas niekur nepavadina Gedimino „dux/u ar „didžiuoju dux/u, tai yra „didžiuoju kunigaikščiu“.
Ypač įdomu titulatūros atžvilgiu panagrinėti Rygos pasiuntinių pokalbius su Gediminu ir jo įgaliotiniais po to, kai pasiuntiniai suprato, jog Gediminas nesiruošia katalikiškai krykštytis nepaisant visos popiežiaus legatų pasiuntinių argumentacijos.
Trys svarbiausieji katalikų argumentai pagonių karaliui dėl krikšto
Popiežiaus legatų pasiuntiniai, atvykę į Vilnių pas Gediminą, labai aiškiai išdėsto pagrindinę popiežiaus įgaliotinių legatų užduotį:
„Pavalgius karalius pasiuntė mūsų [rex misit pro nobis]; o atvykę radome jį menėje su maždaug dvidešimčia patarėjų; tai mums labai nepatiko, nes tikėjomės jį rasti vieną. Mums pasitarus tarpusavyje, atrodė aiškiai suprantama, jog karalius priešiškas“.
Dar iki susitikimo su Gediminu Rygos pasiuntiniai iš kelių neoficialių pkalbių su dvariškiais ir Vilniaus krikščionimis vienuoliais sužinojo, kad ankstesnis „karaliaus nusistatymas dėl krikšto yra pakitęs tiek, kad jis visai nenorįs priimti Kristaus tikėjimo“ (…quod nequaquam vellet recipere fidem Christi“).
Gal dėl to pasiuntiniai paaiškino priežastį, kodėl Romos kurija tylėjo beveik porą metų[5], ir pranešė, jog dabar popiežius ėmėsi ryžtingų veiksmų Gedimino labui:
„ … popiežius tuoj pat negalėjo rasti tinkamų asmenų tokiam dideliam ir naudingam darbui atlikti, bet, praėjus šiek tiek laiko, jis pasiuntė gerbiamus Kristuje tėvus ir ponus VV su visuotine galia pagal jūsų norą, kaip Apaštališkajam Viešpačiui ir arkivyskupui rašėte. Tie pasiuntiniai, Dievo padedami, sveiki atvyko į Rygą su ponu arkivyskupu, siųsdami mus pas jus, trokšdami, kad jūsų padėtis pasikeistų iš geros į geresnę, ir jie atsiųsti yra, idant sutvarkytų jūsų atsivertimą, dėl ko jūs ir jūsų protėviai daugelį metų vargo; jie su didžiuliu nekantrumu trokšta jus matyti, nes yra pasiųsti dėl jūsų išgelbėjimo ir jūsų karalystės didybės“.
Kitaip sakant, popiežius Jonas XXII atsiuntė savo legatus į Rygą, idant sutvarkytų karaliaus Gedimino atsivertimą (pro expedicione conversionis vestre).
Kodėl Gediminui vertėtų atsiversti tikyboje iš pagonybės į katalikybę?
Pasiuntinių argumentacija ypač įdomi.
1) „…jūsų padėtis pasikeistų iš geros į geresnę…“
Vienas ir bene svarbiausias iš pasiuntinių pateikiamų argumentų nusakytas gana žemiškai ir paprastai: trokšdami, „kad jūsų padėtis pasikeistų iš geros į geresnę“… ( vestrum statum \de bono/ in melius prosperari). ..
Ką tai galėtų reikšti?
Lietuvos istoriografijoje populiariausia interpretacija tapo militaristinė atsivertimo ir katalikiško krikšto nauda, kurios neslepia, nors ir neakcentuoja popiežiaus legatai ir jų žodžius Vilniuje persakantys pasiuntiniai iš Rygos:
„jie atsiųsti yra, idant sutvarkytų jūsų atsivertimą, dėl ko jūs ir jūsų protėviai daugelį metų vargo“.
S.Rowell šiuos žodžius komentuoja, kaip atsiliepimą į Gedimino 1322 m. vasaros laišką popiežiui (kom. Nr. 14), kur buvo išsakyti Gedimino kaltinimai vokiečių ordinui, per amžius trukdžius lietuviams ramiai gyventi ir net plėtoti katalikišką tikybą Lietuvoje.
Taigi vienas iš pasiuntinybės argumentų – akivaizdi atsivertimo į katalikybę nauda, kadangi tuo keliu pasukus būtų užkirsta ligšiolinė Romos katalikų Bažnyčios palaikoma vokiečių ordino teisė ir galimybė po senovei toliau puldinėti Lietuvą katalikiško krikšto pretekstu.
Tačiau, pasak pasiuntinių, ne tik dėl to karaliaus Gedimino „padėtis pasikeistų iš geros į geresnę“.
2) „ dėl jūsų išgelbėjimo…“
Pasiuntiniai persako karaliui Gediminui popiežiaus legatų troškimą „jus matyti, nes yra pasiųsti dėl jūsų išgelbėjimo ir jūsų karalystės didybės“ (sunt pro vestra salute et exaltatione vestri regni).
„Išsigelbėjimas“ šiuo atveju suprantamas tradicine teologine prasme.
Čia, ko gero, derėtų mūsų laikų skaitytojams priminti, kaip buvo katalikų suvokiamas „Išsigelbėjimas“ viduramžių Europoje.
Jau dviejų tūkstantmečių sandūroje, kai Lietuvos vardas buvo pirmą kartą paminėtas (1009 m.) Vakarų Europos kronikose, blaiviausieji ir galingiausieji viduramžių krikščionijos protai, lygiai taip, kaip silpniausieji, buvo apimti ir persmelkti eschatologinės pasaulio pabaigos laukimo.
Karaliaus Gedimino sūnus Algirdas. XVI a. raižinys iš A.Gvagnjinio knygos.
Pasaulio pabaiga turėjo ateiti 1000-aisiais metais nuo Kristaus gimimo. Kai neatėjo, buvo ne mažiau įtemptai laukiama, kad ateis 1033-aisiais, tai yra – nuo Kristaus mirties ir Prisikėlimo. Būtent tais metais, kaip laukė milijonai žmonių Europoje, turės įsikūnyti Jono Apreiškime išpranašauta pasaulio pabaiga. Būtent tada, atrodė, įvyks paskutinis eschatologinis mūšis, kai pasirodys paslaptingas raitelis „krauju permirkusiu drabužiu ir jo vardas – Dievo Žodis“, o ant „jo drabužio ir ant strėnų užrašytas vardas: „KARALIŲ KARALIUS IR VIEŠPAČIŲ VIEŠPATS“ ( Apr 19, 11 – 16). Būtent tada bus sugautas mistinis Žvėris, „o kartu su juo netikrasis pranašas, jo akyse daręs stebuklus ir jais klaidinęs žmones, kurie buvo priėmę žvėries ženklą ir garbino jo atvaizdą“. Būtent tada abu jie bus įmesti į ugnies ežerą su degančia siera, o jų pasekėjus visus užmuš raitelis „kalaviju, einančiu iš burnos“ ir visi paukščiai prisiles jų lavonų (Apr 19, 20- 21).
O visų svarbiausia, kad pasibaigus neteisybės ir nedoros tūkstantmečiui, nužengs iš dangaus angelas, „laikantis rankose bedugnės raktą ir didžiulę grandinę“, jis nutvers senąją blogio gyvatę, „kuri yra Velnias ir Šėtonas“, suriš jį tūkstančiui metų, įmes į bedugnę, užrakins ją ir iš viršaus užantspauduos, „kad nebegalėtų suvedžioti tautų, kol pasibaigs tūkstantis metų. Paskui jis turės būti atrištas trumpam laikui“ ( Apr 20, 1- 3).
Štai ko laukė Europos krikščionija viduramžiais, ir štai kodėl ištikimiausieji katalikų dvasininkai, misionieriai ir karinių vienuolių ordinų broliai skubėjo žūt būt ir kuo skubiau išgelbėti Kristaus mokymo nepažįstančias tautas, nes priešingu atveju jos negalės atgyti po paskutinio mūšio ir negalės gyventi atnaujintoje naujo tūkstantmečio karalystėje.
Dabar galbūt mano skaitytojams aiškesnis ir labiau suprantama bus daugelio ano meto kronikų, kryžiaus žygių ir Romos popiežių politikos retorinė terminija, nuolat pabrėžianti pagoniškų ir klaidatikių tautų „išsigelbėjimo“ galimybę ir būtinybę.
Visi Kristaus žodžio pasekėjai, skelbėjai ir įkūnytojai galėjo rasti išsigelbėjimą Paskutiniajam Teismui pasibaigus pranašiškame pasaulio pabaigos regėjime (Jono Apreiškimas), kur jų sieloms numatytas būsimojo išsigelbėjimo likimas:
Taip pat aš regėjau sielas tų, kuriems buvo nukirstos galvos dėl Jėzaus liudijimo ir dėl Dievo žodžio, kurie negarbino žvėries nei jo atvaizdo ir neėmė jo ženklo sau ant kaktos ir rankos. Jie atgijo ir viešpatavo su Kristumi tūkstantį metų. Visi kiti mirusieji neatgijo iki pasibaigiant tūkstančiui metų“ (Apr 20, 4).
Sunku pasakyti ir kažin ar dera spėlioti, ką Gediminui galėjo reikšti katalikiško išsigelbėjimo ir pomirtinio sielos atgijimo koncepcija.
Matyt, ir pasiuntiniai rygiečiai naudojo šį pasakymą (pro vestra salute) iš tradicijos ir čia pat nusprendė jį paremti kur kas žemiškesniu argumentu:
3) „ dėl jūsų karalystės didybės…“
Ką galėtų reikšti trečias legatų išsakytas tikslas: „ ..missi sunt pro … exaltatione vestri regni“, esą, „jie yra pasiųsti dėl jūsų karalystės didybės“ (Rowello vertimas, dok. 54) arba „…dėl jūsų karalystės išaukštinimo“ (Ročkos vertimas, p. 127).
Legatų pasiuntiniai, matyt, numanė, kad Vilniuje jiems teks paaiškinti karaliui Gediminui tokį mįslingą svetimšalių rūpestį dėl jo „karalystės didybės“.
Iš esmės tai ir buvo pasiuntinių užduotis, taigi jie vėliau ir aiškino karaliaus advokatui ir jo tarybos keliems nariams:
„pradėjome jiems pasakoti užduotį, kurią mūsų ponai mums pavedė, ir išaiškinome jiems, kiek galėjome, prašydami, kad per tarybą jie praneštų karaliui, jog jei pasiliktų tvirtai ir pastoviai prie gero sumanymo [atsivertimo], pats gautų tokią garbę, kaip bet kuris kitas krikščionis karalius turi pasaulyje, ir didesnę, ir savo karalystę išaukštintų, ir visa jo gentis [garbę turėtų]“.
Šiame tekste svarbu išskirti ir suvokti raktinį pasakymą: „savo karalystę išaukštintų“. Čia atsikartoja karalystės statuso lygyje pradinis argumentas „jūsų padėtis pasikeistų iš geros į geresnę“.
Karaliaus Gedimino sūnus Kęstutis. V.Gersono paveikslas.
Paprastai tarus, konstatuojama, kad realiai egzistuojanti Lietuvos karalystė iš karto po jos karaliaus atsivertimo į katalikybę būtų paties karaliaus poelgiu (atsivertimu) „išaukštinta“, įgytų „aukštesnį statusą“.
Ypač įdomu, kad pasiuntiniai tą „išaukštinimą“ sieja ne su kuo kitu, o su pačiu karaliumi, jie šneka, kad savo poelgiu (atsivertimu) jis pats išaukštintų savo karalystę (regnum suum exaltaret).
Čia turime dar vieną problemą: koks gi tuomet katalikų popiežiaus vaidmuo, jeigu karalius Gediminas, atsivertęs į katalikybę, pats išaukštintų savo karalystę?
Problema tuo įdomesnė, kad Jono XXII korespondencijoje ir jo pasiuntinių pokalbiuose net neužsimenama, kaip minėta, apie karaliaus karūną, kurią katalikiško karūnavimo atveju turėtų jei ne popiežius, tai bent jo paskirti arkivyskupas ar vyskupas, uždėti Gediminui ant galvos.
Dar paprasčiau tarus, Romos popiežiaus vardu Lietuvos karaliui Gediminui duodama suprasti, jog egzistuoja dviejų tipų karalystės, taigi Lietuvos karalystė turi galimybę pereiti į „aukštesnį“ lygį.
Mes dar turėsime progos pasižiūrėti (IX knygos dalyje), kaip pats karalius Gediminas vertina svetimšalių hipotezę apie dviejų lygių karalystes ir savo paties karalystės statusą, bet mūsų knygos diskurse svarbu konstatuoti, kad nei pasiuntinių ataskaitoje, nei popiežiaus laiškuose niekur nė karto nešnekama apie tai, kad po atsivertimo Romos Bažnyčios popiežius, Vyriausias žynys (Pontificis supremus) Kristaus vietininkas žemėje suteiksiąs Lietuvos valdovui karaliaus titulą (rex) ir tiktai po to Lietuvos valdovas galėsiąs būti vadinamas karaliumi (rex), o Lietuva galėsianti būti vadinama karalyste (regnum).
Kiekvienas logiškai ir teisiškai mąstantis žmogus, o tokie ir buvo Jonas XXII, jo legatai ir pasiuntiniai, negalėjo nei sugalvoti, nei siūlyti Gediminui panašios teisinės nesąmonės. Jie, kaip rodo visi šaltiniai, žinojo ir neabejojo, kad Gediminas jau yra lietuvių ir rusų karalius ir seniai bei teisėtai valdo savo paveldėtą karalystę.
Kokiu užsispyrėliu ar dogmatiku reiktų būti, kad nematytum, kaip absurdiškai atrodo vėlesnių istorikų išpopuliarinta hipotezė, esą Jonas XXII siūlė Gediminui karaliaus karūną ir jo valstybei suteikti karalystės statusą tuo metu, kai pats visur nuo pirmojo laiško vadino Gediminą karaliumi ir visiems suinteresuotiems katalikams rašė apie Lietuvos karalystę, kurios karalius su savo pavaldiniais, karalystės gyventojais žada priimti katalikišką krikštą…
Įsiklausykime, kaip tuomet skambėtų tradicinės istoriografijos išpuoselėta formulė: po Lietuvos karaliaus atsivertimo į katalikybę Romos popiežius suteiks Lietuvos karaliui (rex) karaliaus titulą (rex) ir tuomet Lietuvos karalius (rex) galės būti vadinamas karaliumi (rex), o Lietuvos karalystė (regnum) galės būti vadinama karalyste (regnum)…
Tai būtų absurdas, tolygus absurdui, jei kas nors, tarkim, nuo amžių ramiai tekančiai upei suteiktų teisę vadintis upe ir žadėtų duoti jai teisę tekėti…
Pagonių karalius atsisako katalikų karaliaus titulo
Taigi, kaip minėjau, derėtasi dėl kitko – dėl Lietuvos karaliaus ir karalystės gyventojų atsivertimo į katalikybę.
Neužmirškim, jog tai būtų buvęs sudėtingas dvilypis procesas, o ne šiaip elementarus krikštas, apie kurį nuolatos šnekama tradicinėje Lietuvos istoriografijoje.
Iš vienos pusės, Romos popiežius su Lietuvos karaliumi tarėsi dėl paties pagonybę išpažįstančio karaliaus katalikiško krikšto.
Bet egzistavo ir kita sudėtinga Gedimino katalikiško krikšto ir karalystės problema, kadangi didžioji Gedimino valdomos karalystės gyventojų dauguma jau senai buvo priėmusi krikštą, tik, žinoma, ne katalikiškomis apeigomis.
Lietuvos karalius Gediminas ir, be abejo, popiežius Jonas XXII žinojo, kad Gedimino, „lietuvių ir daugelio rusų karaliaus“, valdytuose kraštuose didžiulė gyventojų dalis jau seniai buvo graikų apeigų krikščionys. Dar daugiau – visiems akivaizdu buvo, kad Rusios žemių krikščionys niekados savo noru nesutiks persikrikštyti į katalikus, kuriuos Bizantijos patriarchas Konstantinopolyje jau seniai, nuo 1054 metų krikščionijos skilimo, buvo atskyręs kartu su Romos popiežiais nuo graikų apeigų Bizantijos ortodoksų Bažnyčios.
Karaliaus Gedimno katalikiškas krikštas, kurį jam siūlė Romos popiežius, reikalavo, popiežiaus žodžiais tariant, „kad jis [ karalius] ir visi netikintieji atsiverstų į katalikų tikėjimą“ .
Jei turėsime galvoje strateginius Romos popiežių planus atvesti į teisingąjį katalikų tikėjimą visus atskalūnus, taigi – graikų tikybos schizmatikus Rusioje, nesunkiai galėsime įsivaizduoti, kokia grėsmė ilgainiui kiltų Gedimino valstybei. Toks žingsnis praktiškai turėtų anksčiau ar vėliau įtraukti visą valstybę į religinės schizmos (skilimo) konfliktą, kurio nemėgsta minėti nei aptarinėti Lietuvos tradiciniai istorikai, iki šiolei priekaištaujantys Gediminui ir kitiems „kietakakčiams Lietuvos valdovams“, ne kartą atsisakiusiems katalikiško krikšto.
Neatsitiktinai vėliau būtent tradicinių istorikų giriamas katalikiškas Jogailos krikštas ir katalikybės priverstinis platinimas daugiareliginėje Gediminaičių palikuonių valstybėje tapo viena iš esminių priežasčių, kurios pakirto daugiatautės Gediminaičių valstybės politinę strategiją. Pastarasis faktas po personalinių ir valstybinių unijų su Lenkija įstums Lietuvą ir Lenkiją į pražūtingus, šimtmečiais užtrukusius religinius konfliktus, atkakliai stengiantis pravoslavus atversti į katalikus, nors efektas buvo priešingas – pravoslaviškos slavų žemės pasiprašė pravoslaviško Rusijos caro globos ir valdžios Ukrainoje ir kitose slavų žemėse, tačiau tai jau atskira tema[6].
Grįždami prie Gedimino derybų su popiežiaus legatų pasiuntiniais Vilniuje, paklausykime, ką gi atsakė Lietuvos karalius, išklausęs visus tris mūsų aptartus pasiuntinių argumentus.
Ataskaitoje užfiksuoti Gedimino žodžiai:
„ …karalius paklausė, ar mes žinome, kas buvo parašyta laiškuose, kuriuos jis buvo paskyręs Apaštališkajam Viešpačiui, ponui arkivyskupui ir visam pasauliui. Atsakėme, kad laiškų mintis buvo ta, kad jis norįs priimti Kristaus tikėjimą ir apsikrikštyti. Tada jis atsakė, kad nebuvo liepęs to rašyti, tačiau, jei brolis Bertoldas tai parašė, tai tegu ant jo galvos ir krinta.“ Bet jei kada nors galvojau apie tai, tepakrikštija mane velnias“. (Ročkaus vert., p. 127).
Atsakymas, sakyčiau, nereikalauja komentarų.
Derybos buvo baigtos.
Drįsčiau teigti, jog iš Gedimino pusės vietoje katalikiško krikšto buvo pasirinkta daugiatautės ir daugiareliginės valstybės darna ir saugumas.
Iš pasiuntinių pusės, atrodo, buvo gauta Lietuvos karaliaus nuomonė apie Vakarų krikščionis, kurią pasiuntiniai, manyčiau, sąžiningai užfiksavo:
„Ką sakote man apie krikščionis? Kur randama didesnė neteisybė, didesnė nuodėmė, prievarta, pražūtis ir lupikavimas negu tarp krikščionių, ir ypač tarp tų, kurie atrodo pamaldūs, kaip kryžiaus nešėjai [T. y. Vokiečių ordinas], o daro visokį blogį. Tie paėmė į nelaisvę vyskupus, uždarė juos į kalėjimą ir laikė varge kiek reikėjo, kad sutartų su jais pagal jų valią, kai kuriuos ištrėmė, dvasininkus ir vienuolius nužudė, Rygos miestui didžiausią žalą atnešė ir ką tik nuo pirmo šitos krikščionybės įsikūrimo [čia] priesaika buvo pasižadėję, mažiausiai laikėsi, ypač praėjusiais metais, kai žemės valdovų pasiuntiniai čia buvo. Visiems sutinkant, neverčiami taiką sudarė visos krikščionybės labui ir sutvirtino ją priesaikomis, bučiuodami kryžių, bet tuojau po to, ką priesaika buvo sutvirtinę, absoliučiai nieko nesilaikė, kadangi mano pasiuntinius, kuriuos, kaip buvome susitarę, siunčiau taikai sutvirtinti, nužudė, ir ne tik juos, bet daug kitų ir ne kartą nužudė, pagrobė, surišo ir žiauriai laikė; ir dėl to visokiomis jų priesaikomis nebetikiu” (Rowell vertimas; dok.54).
Po to Gediminas daugiau nebepriėmė popiežiaus legato pasiuntinių:
„… advokato atkakliausiai prašėme, kad vienui vieni ir atskirai galėtume kalbėtis su karaliumi; tas pasakė, jog nori pranešti karaliui. Ir kitą dieną karalius pasiuntė tą patį savo advokatą su kai kuriais kitais iš savo tarybos, kurie turėjo slapta su mumis kalbėtis, kadangi karalius negalėjo kalbėtis su mumis atskirai – buvo užsiėmęs su totoriais“. (Rowell vertimas; dok.54).
Lietuvos istoriografijoje galime rasti daugybę šių derybų interpretacijų, kurios skirtos Gedimino korespondencijai su popiežiumi ir deryboms su popiežiaus legatų pasiuntiniais, netrūksta išmintingų ir išmoningų pasvarstymų dėl Gedimino atsisakymo priimti katalikišką krikštą pasekmių ir padarinių tolimesnei Lietuvos istorijai, tačiau…
Mus dominančios temos kontekste galime padaryti išvadą, kad nepaisant visų skirtingų etapų derybose dėl krikšto ir net po atsisakymo priimti katalikišką krikštą, Lietuvos karalius Gediminas iki pat savo mirties visoje tarptautinėje diplomatikoje, lygiai kaip jo paties sutartyse bei laiškuose, buvo ir liko tituluojamas rex, bet ne „dux“, ne „furst, tai yra – ne „kunigaikštis“ (nei didysis, nei koks mažasis).
Mums dabar dera toliau aiškintis, kaip buvo tituluojami vienalaikiuose šaltiniuose Gedimino pirmosios kartos palikuonys [….Toliau VI knygos dalyje aptariami Gedimino sūnų ir anūkų titulai].
Istorikų interpretacijos
Mes jau esame išsiaiškinę (II, III ir IV knygos dalys), kad Lietuvos istoriografijoje nuo seno vyko savotiška istorikų kova su istoriniais šaltiniais, besistengiant pateikti savus istorijos veikėjų titulus, kurie, deja, neturėjo jokio pagrindo vienalaikiuose šaltiniuose.
Matėme, jog moksliškai parengęs Gedimino epochos dokumentikos leidinį „Gedimino laiškai“ istorikas S.Rowellas, pateikęs visus dokumentų tekstus originalų kalba su vertimais į lietuvių kalbą, kuriuose, ačiū Dievui, išsaugomas titulas (rex) su visais karališkais kreipiniais ir valstybės nusakymu (regnum), savo paties tekstuose bei komentaruose tarsi užmiršta šaltinius ir visur savo leidinio įžangoje, laiškų aprašuose, paaiškinimose bei angliškame reziumė nuolatos tituluoja Gediminą „didžiuoju kunigaikščiu“ ir „grand duke“…
Kodėl?
Argumentum ad populum (dauguma taip manė ir tebemano)
Savo apsisprendimą lotyniškus ir vokiškus Gedimino titulus (rex ir konig) versti į lietuvių kalbą „didysis kunigaikštis“ , o į anglų kalbą „Great Duke“, istorikas paaiškina įvairiais argumentais.
Kiek galime spręsti iš jo pareiškimo monografijoje „Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva“ (lietuviškai 2001; angliškai „Lithuanian ascending“, 1994), savo keistą poziciją istorikas pateisina ištikimybe istoriografinei tradicijai.
Sakau „keistą“, kadangi jau pati knygos paantraštės terminija „Pagonių imperija Rytų ir Vakarų Europoje, 1295-1345“ ( angl. A pagan empire within east-central Europe) paradoksaliai kertasi su visoje knygoje naudojamu tos „pagoniškos imperijos“ titulavimu „didžiąja kunigaikštyste“.
Nors kita vertus, turėtume tik dėkoti anglų istorikui už tokį gražų poetišką veikalo pavadinimą ir lietuvio širdžiai malonią paantraštę…
Kitas dalykas, minėtas titulų „perdirbinėjimas“.
Didžiai gerbiu S.C.Rowello veikalus, atvėrusius Lietuvos istoriografijai naujus istorinių šaltinių klodus ir naujas konceptualias idėjas, tačiau negaliu atsistebėti, kad istorikas, apsvarstęs Gedimino titulavimo istoriografiją, nusprendžia pats savo „valia ir galia“ suteikti Gediminui tokį titulą, kokio Gediminas niekados nėra nei prisiėmęs, nei gavęs, nei pavartojęs.
Štai ta nuostabi titulavimo„ceremonija“, kada XX a. istorikas, nepaisydamas „painios viduramžių terminijos vertinimo problemos“, vienu sakiniu tituluoja viduramžių valdovą nauju „didžiojo kunigaikščio“ titulu, kurio titulantas, ko gero, net nesapnavo:
„Tačiau nepaisydami visų šitų nesusipratimų ir to, kad Gediminas, kiek žinoma, nevartojo epiteto „didysis“, mes ir toliau pagal istoriografinę tradiciją retrospektyviai tituluosime jį didžiuoju kunigaikščiu“ (Ten pat, p.71).
Gaila, kad Lietuvos karalius negali šiandien pasakyti „ačiū, bet…“.
Ties šiuo „bet“ ir apsistokime.
Juo labiau, kad šis „ačiū, bet…“ sietinas ne tik su Gediminu.
Panašiai atbuline data Lietuvos istorikai de gaite de coeur (savo noru, be pamato arba tyčia) įvairiais laikais titulavo „didžiaisiais kunigaikščiais“ Vytenį, Algirdą ir kitus, nors įvairiausių tautybių amžininkai juos titulavo karaliais.
Pertituluotų valdovų kiekis šiuo atveju nėra svarbus.
Mus galėtų dominti „pertutitulavimo“ tradicijos gajumas, tačiau tai ne esminis klausimas, kadangi šiuo ir panašiais atvejais turime reikalo su mėgdžiojimo procedūra.
Logikos terminais tariant, mokslinio įrodymo nėra ir viskas grindžiama tik daugumos nuomone, tai yra – argumentum ad populum, kuomet tikima tuo, kuo tiki daug žmonių, šiuo atveju – dauguma XIX- XX a. istorikų, rašiusių arba rašinėjusių apie pagonišką Lietuvos valstybę.
Be abejo, tenka pripažinti, kad viduramžių Lietuvos karalių pakeitimas „didžiaisiais kunigaikščiais“ tikrai laimėjo nemaža šalininkų, kurie ir teisinasi bei remiasi tuo, kad jų nemaža, taigi jie teisūs…
Ir vis dėlto visi žinome, jog niekad neverta mistifikuoti kiekybinės daugumos.
Bent jau aš, kaip eilinis istorijos veikalų skaitytojas, linkęs ne mistifikuoti, o priešingai – diferencijuoti itin prieštaringą ir margą tradicinę Lietuvos istoriografiją, kurioje ypač ryškūs net keli savotiški kanonai.
Tradiciniai Lietuvos istoriografijos kanonai
Ryškiausiai ir ypač gausiai išsišakojęs buvo ir tebėra slaviškasis (rusų bei lenkų, šiek tiek čekų, vėliau – ukrainiečių, ypač – baltarusių) kanonas, kiek mažiau – germaniškasis, o kukliausiai atrodo, jei pažvelgsime į tą pačią pagoniškos Lietuvos istoriografiją iki XXI a., pačių lietuvių rašytas istoriografijos blokas.
Mano manymu, visi šie kanonai savo įvairiakalbiais tekstais daugiau ar mažiau atspindi įvairius geopolitinius savų tautų ar valstybių interesus, o savoms šalims ir kalboms atstovaujantys istorikai daugiau ar mažiau buvo patyrę arba savanoriškai prisiėmę savų tautinių valstybių ir jų piliečių istorines inspiracijas.
Kiekvienas istorikas, net arčiausiai mokslo idealo prikopęs, nėra kažkoks sterilus mokslinės laboratorijos prietaisas, o viso labo – žmogus, pilnas savų kompleksų ir valdomas, kaip sakydavo Platonas, savų demonų.
Dėl to ir suminėtus kanonus derėtų savo ruožtu diferencijuoti, nes juose taipogi plika akimi galima išskirti skirtingas Lietuvos istoriografijos tendencijas nuo patriotiškų, nacionalistinių ir net atvirai šovinistinių iki daugiau mažiau neutralių ir net pataikaujančių lietuviškam patriotizmui.
Lietuvių istorikų santykis su visais šiais kanonais ir jų tendencijomis, kiek patyriau, nuolatos kito. Ir ne visados savo noru. Neretai Lietuvoje gyvenantys istorikai buvo tik „karūninės“ Varšuvos, carinio Sankt-Peterburgo ir komunistinės Maskvos kuriamų istoriosofinių koncepcijų kruopštūs iliustratoriai, dosniai atlyginami moksliniais titulais, laipsniais ir juos proteguojančių valstybių valiuta.
Naivu būtų visko to nematyti ir nepriskirti šių amžinų „akademinio mokslo“ atributų prie Lietuvos istoriografijos tradicijos gana svarių „priedų“.
Mūsų laimei, Didžiosios Britanijos istoriografinėje kultūroje išaugusiam istorikui ir filosofui S.C.Rowellui visos tos vietinės istoriografijos pagundos mažiausiai rūpi, tad mums turėtų būti ypač svarbu suvokti, kodėl ir kaip angliškai rašantis istorikas savo keistą poziciją grindžia ir pateisina ištikimybe istoriografinei tradicijai.
Pastaroji tradicija iki šiolei palaikoma nemažos lietuvių istorikų dalies, nors, kaip matėme (II mūsų tyrimo dalyje), ne vieno lenkų ir lietuvių istorikų, specialiai tyrusių LDK (Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės) terminą, jau senokai yra įrodyta, jog ne anksčiau, o tiktai XV a. trečiajame dešimtmetyje Vytautas, „būdamas tikrasis Lietuvos valdovas, sukūrė šį didžiojo kunigaikščio, Lietuvos valdovo, titulą ir kartu suteikė Lietuvai LDK pavidalą“ .
Įrodyta ir tai, kad ne anksčiau, o tik „į Vytauto valdymo pabaigą (antrą pusę) aktuose atsirado Lietuvos valstybės – Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės (LDK) sąvoka“[7].
Taigi – taikyti LDK (tai yra – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė) sąvoką ir terminą Lietuvos valstybei iki XV a., juolab vadinamai „pagonių imperijai“, yra akivaizdus anachronizmas, nors jis turi labai seną ir, kaip matome, labai gają tradiciją Lietuvos istoriografijoje.
Deja, mokslinėje literatūroje jokia tradicija negali būti pagrįsta ir priimtina, jeigu ji remiasi… ne istoriniais šaltiniais, o tiktai istoriografine tradicija…
Net jeigu ją paskelbtume „šventa tradicija“…
Kertiniai „šventos tradicijos“ argumentai
Publikuodamas Gedimino epochos dokumentiką, S.Rowellas patalpino lietuviškoje ir angliškoje Įžangoje ištisą skyrelį „Valdovo titulas“ (The Ruler’s style), kur pats mėgina savaip pagrįsti tiek minėtą istoriografinę tradiciją, tiek, atrodo, savo įsitikininimą, esą „rex Gediminae“ reikia suprasti kaip „dux Gediminae“ ir versti lietuviškai „kunigaikštis“ ir angliškai „duke“.
Savo nuomonę ir vertėjišką praktiką istorikas grindžia visa eile argumentų, kuriuos, manyčiau, verta dėl šventos ramybės atskirai įvertinti.
1) „ … Gediminas pats save pavadino karaliumi…“
Pagrindinę argumentų grupę sudaro apriorinis tikėjimas ir įsitikinimas, esą Gediminas pats save pavadino karaliumi. Čia vienintelė konkretesnė istorikų atrama šaltiniuose mūsų jau analizuotas popiežiaus Jono XXII laiškas (1323 m. lapkričio 27 d.) frankų karaliui Karoliui IV. Pastarojo argumento silpnumą jau esame aukščiau aptarę ( žiūrėk poskyrį Retorinės abejonės dėl Lietuvos karaliaus Gedimino titulo).
Taigi, išsiaiškinome popiežiaus frazės („se regem Lethonie et Ruthenorum intitulat“; dok. 28) vertimų įvairovę, netikslumus ir net tendencingumą, kai prisistatymas „lietuvių ir rusų karaliumi“ adresatui laiško pradžioje (intitulatūroje) interpretuojamas kaip laiško autoriaus pasiskelbimas karaliumi.
Deja, klaidinantys vertimai nėra pakankami argumentai, norint įrodyti, esą prisistatyti laiške savo įprastu titulu „lietuvių ir rusų karalius“ yra tas pats, kas skelbtis karaliumi.
2) „… Gedimino laiškais „remdamasis Petras Dusburgietis vadino Gediminą lietuvių ir rusų karaliumi …“
Tiesiogiai ir netiesiogiai gindamas savo įsitikinimą, tradicinis istorikas čia pat pareiškia, jog būtent Gedimino laiškais „remdamasis Petras Dusburgietis vadino Gediminą lietuvių ir rusų karaliumi“. Taip teigdamas istorikas, atrodo, mėgina mums paaiškinti, kodėl vokiečių kronikose, konkrečiai Petro Dusburgiečio kronikoje Gediminas tituluojamas Lietuvių ir rusų karaliumi“.
Gal istorikas ir turi įrodymų, jog Petras Dusburgietis buvo skaitęs Gedimino laiškus popiežiui arba vokiečių miestiečiams bei vienuoliams. Neginčytinas dalykas tik tas, kad Petras Dusburgietis savo kronikoje (posk. De legatis sedis apostolice, et pace facta inier infideles et Cristianos;) pranešė, jog popiežius Jonas XXII , atsižvelgęs į Rygos arkivyskupo pranciškono Fridriko pasiūlymą, pasiuntė į Livonijos kraštą du legatus, „idant šie pakrikštytų lietuvių ir rusų karalių“ (ut regem Lethowinorum et Ruthenorum baptizarent“[8]).
Kitaip sakant, Petras Dusburgietis, tituluodamas Gediminą lietuvių ir rusų karaliumi, rėmėsi ne tik paties Gedimino laiškais, bet ir kitais šaltiniais, nesusijusiais su Gedimino diktuotais raštais.
Maža to, Petras Dusburgietis praneša, jog legatai pasiuntė oficialius pasiuntinius pas Gediminą, lietuvių karalių (ad Gedeminnum regem Lethowinorum), idant išdėstytų jam reikalą, jiems pavestą Apaštališkojo Sosto, ir atidžiai išsiaiškintų, ar jis pats [karalius] su visais savo karalystės gyventojais (ipse cum populo regni sui) nori krikšto malonę priimti ir, palikęs stabmeldybę, nuolankiai garbinti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardą“.
Šios žinios tikrai ne iš Gedimino laiškų.
Dar daugiau, iš Petro Duisburgiečio kronikos galima matyti, jog jam buvo prieinamas ar bent žinomas kažkuris Vilniaus sutarties (1323 m.) variantas, kadangi jis susako taikos sutarties tarp Gedimino turinį.
Kitas dalykas, kad kronikos autorius, perskaitydamas sutartį, atrodo, susipainiojo ir iš Gedimino dvigubo titulo (rex Lethowinorum et Ruthenorum) nusprendė, esą sutartis buvo sudaryta su dviem karaliais (lietuvių ir rusų karaliais). O būtent:
„sudarė taiką tarp minėtųjų karalių bei jų pavaldinių iš vienos pusės ir tarp krikščionių iš kitos (fecerunt pacem inter dictos reges et eorum subditos ex una parte et Christifideles ex altera ).
Keisčiausia, kad iš Petro Dusburgiečio paklaidos, referuojant 1323 m. sutartį, istorikas padarė išvadą, jog tai ne kronikos autoriaus, o Gedimino kaltė, esą jo
„titulas davė dingstį metraštininkui arba vėlesniam perrašinėtojui paminėti „du karalius”. Toks titulo įvairavimas yra visai suprantamas, ypač jei atsižvelgsime į tai, kad Gediminas neturėjo nei kanceliarijos, nei archyvo“. (Rowell, Gedimino laiškai; posk. „Valdovo titulas).
Kuo čia dėtas Gedimino archyvas, kai žinome, kad Petras Dusburgietis naudojosi Vokiečių ordino archyvu ir kita vokiška dokumentika?
Kas jau kas, bet tikrai ne Gedinmino laiškai buvo tas šaltinis, kuriuo pasinaudojo Petras Dusburgietis, palikęs mums itin vertingą pranešimą apie tai, kad Gedimino tėvas buvo karalius Pukuveras, o jo sūnus buvo karalius Vytenis:
„Pukuveras, Lietuvos karalius, tais pačiai metais pasiuntė savo sūnų Vytenį su didžiule kariuomene į Lenkiją“ (Pucuwerus rex Lethowie eciam hoc anno filium suum Vithenum cum magno exercitu misit versus Poloniam).
Kiek vėliau vėl turime Petro Disburgiečio žinią, jog
„Lietuvos karaliaus sūnus Vytenis su savo kariais patraukė prieš lenkus (Eodem anno Vithenus filius regis Lethowie cum octingentis viris intravil terram Polonie).
O dar vėliau, matyt, jau po tėvo Pukuvero mirties, Vytenis Petro Dusburgiečio kronikoje visur tituluojamas Lietyvos karaliumi. Iš Rygos miestiečių laiško Gediminui istorikai sužinojo, kad Vytenis buvo Gedimio brolis, taigi Gediminas, kurį Petras Dusburgietis visur tituluoja Lietuvos karaliumi, buvo karaliaus Pukuvero jaunesnysis sūnus.
Kaip matome, toli gražu ne Gedimino laiškai ir ne paties Gedimino pateikti jo paties titulai paskatino Petrą Dusburgietį tituluotį Gediminą Lietuvos karaliumi, lygiai taip kaip jis titulavo Lietuvos karaliumi Pukuverą, Vytenio ir Gedimino tėvą.
3) „… XIV a. vartosenoje rex, kniaz ir dux yra sinonimai“
Manyti, jog Petras Dusburgietis prastai išmanė viduramžių valdovų titulus daugiau negu naivu. Itin naiviai skamba tikinimai, esą „XIV a. vartosenoje rex, kniaz ir dux yra sinonimai, kurių pasirodymas tam tikrame kontekste priklauso nuo to, kaip rašantysis lingvistiškai traktuoja valdovą“ (Rowell, Gedimino laiškai; posk. „Valdovo titulas“).
Keistas teiginys, bet aišku, kad jis neturi pamato vienalaikiuose istoriniuose šaltiniuose.
Užtenka prisiminti, jog Petras Dusburgietis savo kronikos toje pačioje vietoje, kur praneša apie lietuvių karalių Pukuverą (rex) ir jo sūnų Vytenį, rašo apie du lenkų valdovus, kuriuos be jokių abejonių labai konkrečiai tituluoja dux/ais:
kuomet Lietuvos karaliaus sūnus Vytenis įsiveržė į Lenkiją, „Kazimieras ir Lokietkas, Lenkijos kunigaikščiai (Casimirus et Lochoto duces Polonie), rūpindamiesi gelbėti savo žmones, kreipėsi į brolį Meinikę, Prūsijos [ordino] magistrą, pagalbos. Kuomet jis, atėjęs su didele kariuomene, pradėjo kautis su minėtais pagonimis, minėti kunigaikščiai (prefati duces) su visais savo lenkais pabėgo“.
Kaip žinoma, šioje savo kronikos vietoje Petras Dusburgietis rašo apie būsimąjį „Krokuvos karalių Vladislovą Lokietką“ (Wladislaw Lokietek; 1260/61 – 1333), kuris tuo metu buvo, berods, Kujavų ir Seradzo ksienžius (dux Siradie et Cujavie.) ir, matyt, jo brolį Lenčicos ksiežnių (dux Lancicie) Kazimierą II (Kazimierz II łęczycki ; 1262/65 – 1294).
Petras Dusburgietis juos abu vadina Lenkijos dux/ais.
Kitą kartą rašydamas apie Lietuvos karaliaus sūnų Vytenį (Vithenus filius regis Lethowie ) ir jo žygį į Lenkiją, Petras Dusburgietis vėlgi rašo apie lenkų valdovus, bet nė vieno jų nevadina nei karaliais, nei karaliaus sūnumis.
Rašo apie tą patį Kazimierą (Casimirus dux Polonie) ir apie Mazovijos valdovą ksienžių Boleslovą II (Bolesław II mazowiecki ; 1251 — 1313). Pastarąjį Petras Dusburgietis tituluoja Mazovijos dux/u (Bonislaus dux Masovie) ir stebisi, kodėl šis sutarė taiką su pagonimis, matyt, nežinodamas, kad Boleslovas, liūdnai pagarsėjusio Mazovijaus dux/o Konrado, atsikvietusio į savo žemes Vokiečių ordiną, anūkas, buvo vedęs (1279 m.) Lietuvos karaliaus Traidenio dukterį Gaudimantę (Sofija Boleslovienė).
Beje, kaip tik vėliau sulenkėję Gaudimantės sūnūs jau nebegalėjo, kaip matėme (žr. V knygos dalį), suvokti, kodėl popiežiaus raštuose pagonių Lietuvos valdovas Gediminas yra tituluojamas karaliumi ( rex), o ne dux.
Atrodo, net jiems neatrodė, kad „XIV a. vartosenoje rex, kniaz ir dux yra sinonimai“ …
4) „… nevadinamas rusų karaliumi“
Gedimino karališkojo titulo esmės niekaip nekeičia ir tas S.Rowello pateikiamas argumentas, kad Vokiečių ordino korespondencijoje Gediminas tituluojamas Lietuvių karaliumi, neminint „rusų karalius“.
Taip, net popiežius, rašydamas ordinui (1324.VIII.31), naudoja sutrumpintą titulą (magnifici viri Gedemini regis Letwinorum). Taip, Vokiečių ordino vokiškuose tekstuose Gediminas tituluojamas sutrumpintu titulu (Gedemminen, koninge van Lettowen, ir pan.), bet kuo čia dėtas Gediminas ir jo pilnasis titulas?
Gal verčiau patyrinėti Vokiečių ordino raštinės darbą, dokumentų atpasakojimo, perrašinėjimo ir net falsifikatų gamybos praktiką, trumpinant karališkus titulus?
Galima būtų svarstyti ir popiežiaus kurijos diplomatines paslaptis ir tekstų stilistiką susirašinėjant su Vokiečių ordinu, kuomet karališkas Gedimino ttitulas būdavo sutrumpinamas.
Visais atvejais svarstytume ne karališką Gedimino titulą, o jo sutrumpinto naudojimo priežastis ar tikslus.
5) „… neatsisakęs vadintis karaliumi … uzurpavo popiežiaus privilegiją“
Prieštaringą tradicinio istoriko reakciją sukelia vėlesniuose Gedimino laiškuose jo paties vartotas titulas „Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie…“.
Iš vienos pusės, tradicinė reakcija šiuo atveju pasireiškia tuo pačiu monoparadigminės prigimties tikėjimu, esą neįmanoma būti karaliumi Dievo malone be Romos popiežiaus sutikimo ir palaiminimo.
S.Rowellas tvirtina, jog šiuo atveju Gediminas, naudojęs savo karališką antspaudą su lotyniškai įrašytu titulu „dei gracia Gedeminni letwinor. et rutkenor. Reg.“ ir apskritai, „neatsisakęs vadintis karaliumi“, tiesiog „uzurpavo popiežiaus privilegiją“ (Gediminas neatsisakė vadintis karaliumi (uzurpuodamas popiežiaus privilegiją)“ – Įvado posk. „Gedimino antspaudas“).
Monoparadigminiu požiūriu kitaip ir sunku būtų tvirtinti.
Betgi pasaulis negali sutilpti į vieną paradigmą.
Europos istorija poliparadigminė iš prigimties, ir galima būtų nesunkiai įrodyti, jog teisniu požiūriu Romos popiežiai viduramžių Europoje kaip tik ir bandė uzurpuoti tautų privilegiją rinkti savo karalius pagal savo tautos tradicijas.
Dievo samprata skirtingų tautų tradicijose taipogi būdavo skirtinga daugiareliginėje Europoje. Lietuva čia nebuvo išimtis ir mes dar turėsime progos (VIII knygos dalyje) aptarti Gedimino teologinę Dievo koncepciją, kurioje katalikai buvo tik dalis „vieno Dievo“ išpažinėjų. Gediminas į juos kreipiasi pagarbiai, taikydamas savo kvietimą atvykti į jo karalystę „visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams, vyrams ir moterims“. Akivaizdu, kad jau šiuo kreipiniu Gediminas numato ir kitus bei kitokius „vieno Dievo“ išpažinėjus, nebūtinai „Kristaus garbintojus“, nors pastarieji ir paplitę visame pasaulyje.
Kristaus garbintojus Gediminas suvokia kaip „Vieno Dievo“ garbintojų atšaką, kas iš esmės atitinka daugiareliginio pasaulio istoriją ir viso pasaulio religinę įvairovę.
Ir S.Rowellas, kita vertus, to neneigia, labai įžvalgiai pastebėdamas, kad Gedimino pozicija ir koncepcija, vartojant titulą „rex Dei gratia“, turi tiek istorines prielaidas, tiek teologines šaknis. Istorinės priežastys:
„Gedimino teologinio valdžios prado perėmimas (Dei gratia) gali būti Mindaugo titulo (Myndowe Dei gratia rex Lettowie) sekimas arba skolinimasis iš katalikų kunigaikščių, su kuriais jis susirašinėjo. Žinoma, tai tik dalis istorinių titulo prielaidų“.
S.Rowellas pasiūlo ir teologinį aspektą, kuris dar laukia nuodugnių tyrimų, o būtent – įžvalgusis istorikas daro konceptualią prielaidą:
„Galimas daiktas, jog DG [Dei Gratia] vartota apgalvotai, norint parodyti didžiojo kunigaikščio valdžią pareinant ne nuo socialinių santykių, bet nuo dangiškųjų jėgų. Gediminas yra Dievo paskirtas valdovas. Tokia interpretacija daro prasmingą tiek teologinio pasakymo, tiek retorinių reikalavimų jo korespondencijoje vartojimą. Šis nukreipia į dieviškąją apvaizdą ir seka pretenzijomis į aukščiausią valdžią“.
Čia Rowellas deda pamatą naujoms teologinėms ir filosofinėms Gedimino raštiškojo palikimo studijoms.
Ir tuo, matyt, nederėtų stebėtis prisiminus, jog St.Ch.Rowell 1991 m. įgijo Kembridžo universitete filosofijos mokslų daktaro (Ph. D. (Cantab) laipsnį už studiją „Krikščionybės vaidmuo paskutinėje Europos pagoniškoje valstybėje: Lietuva 1315–1342“ (The role of Christianity in the last pagan state in Europe: Lithuania, 1315-1342).“
Galima būtų tik spėlioti, kiek ankstyvieji krikščionybės vaidmens pagoniškoje valstybėje tyrimai turėjo įtakos ir subrandino istoriko požiūrį, esą pagoniškos valstybės ir jos valdovų negalima tituluoti karalyste ir karaliais be Romos popiežiaus ar Šventosios Romos imperatoriaus sutikimo ir palaiminimo.
Mano manymu, čia tektų svarstyti išankstinį apriorinį įsitikinimą, kuris, deja, neranda atramos vienalaikiuose istoriniuose šaltiniuose.
6) „ … pagonys troško karaliaus titulo su visais atributais“
Vargu ar dera aprioriškai tvirtinti, esą pagoniškos Lietuvos valdovų požiūris į Romos popiežių siūlymus katalikiškai krikštytis yra susijęs su kokiomis nors Lietuvos karalių „pretenzijomis į aukščiausią valdžią“.
Tokia istorikų pozicija automatiškai subanalina teologinę Gedimino koncepciją, tyčia ar netyčia nukelia teologinio tyrimo galimybę į pigios buitinės psichologijos lygį, kuriuo dažniausiai ir apsiribojama Lietuvos istoriografijoje.
Pagoniškos Lietuvos imperijos valdovai imami suvokti kaip maži vaikai, kurie tarsi blizgančių žaisliukų siekia katalikiškos karūnos.
S.Rowello manymu, „Pagonys, nors ir tektų būti griežtai kontroliuojamiems (Algirdo kaltinimai Segewaldui), troško šio titulo su visais atributais“.
Galimas dalykas, jog panašiai, kaip istorikas, samprotavo ir kai kurie viduramžių popiežiai. S.Rowellas konstatuoja, kad
„vėlesni popiežiai atsižvelgė į teisėtą karališkojo statuso, koks buvo suteiktas Mindaugui 1253 m., priskyrimą kaip didžiausią paskatinimą pagonims atsiversti. 1350 m. popiežius Klemensas VI pažadėjo Kęstučiui ir Algirdui papuošti juos ir jų palikuonis „karališkuoju titulu ir insignijomis” (Rowell, Gedimino laiškai; Įvadas, posk. Valdovo titulas).
Deja, tas pigus „papuošimo“ argumentas ar masalas, vėlgi buvo vieno ar kito popiežiaus mąstymo rodiklis, kuris, beje, ir liko Romos kurijos retorikoje ir ją atkartojančių istorikų vaizduotėje kaip galimas pagonių gundymo argumentas, siūlant priimti katalikišką krikštą.
Mes jau matėme, jog vienas įžvalgiausių XIV a. popiežių Jonas XXII savo korespondencijoje net nemėgino naudoti „puošnios karūnos masalo“. Neatsitiktinai jis buvo vienas geriausių savo meto kanoninės bei pasaulietinės teisės žinovas.
Kas kita jo pavaldiniai.
Kuomet popiežiaus legatų pasiuntiniai Vilniuje mėgino 1323 m. gundyti Gediminą retoriniais „blizgučiais“, esą jis po katalikiško krikšto bus dar didesnis karalius, o jo karalystė bus išaukštinta ir t.t., Lietuvos karalius Gediminas net neužsiminė apie kokią nors karūną iš popiežiaus rankų. Užtat labai aiškiai išsakė savo žmogišką, bet anaiptol ne sakralinę pagarbą popiežiui:
„norįs laikyti, kaip rašė, Apaštališkąjį Viešpatį kaip tėvą; kadangi yra vyresnis už mane, ir tokius laikysiu tėvais, ir poną arkivyskupą panašiai kaip tėvą laikau, kadangi yra vyresnis už mane, o kurie yra panašūs į mane, laikysiu broliais, o mažesnius už mane — sūnumis[17] ir [leisiu], kad krikščionys garbintų savo dievą pagal savo paprotį, rusai pagal savo apeigas, lenkai pagal savo paprotį, ir mes garbiname dievą pagal mūsų apeigas, ir visi turime vieną dievą“(Gedimino laiškai, Rowell, dok. 54).
(Bus daugiau)
2016.08.01; 05:40
[1] Naujausias mėgnimas atkurti Mindaugo karūnavimo aplinkybes ir eigą pateiktas E.Gudavičiaus monografijoje „Mindaugas“ (1998) skyr. „Karūnacija“ ( p. 227- 240).
[2]Gedimino laiškai. Parengė V.Pašuta ir I.Štal. – Lietuvos mokslų akademija. Istorijos institutas. – Leidykla Mintis, Vilnius, 1966, p.99
[3] Jučas M., Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Istorijos bruožai. – Nacionalinis muziejus. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmai. Lietuvos Dailės muziejus. – Vilnius, 2010, p. 44-45.
[4] Rygos pasiuntinių ataskaitą žr.: Gedimino laiškai,2003, dok.54
[5] Dėl popiežiaus delsimo priežasčių S.Rowell pateikia savo komentarą: : „ Atsiprašymas už delsimą atsakyti į Gedimino siūlymus. Šis vėlavimas buvo tikras ir negali būti laikomas priežastimi abejoti laiškų autentiškumu, kaip daro Forstreuteris. Nėra reikalo keisti 1323 m. sausio mėn. siųsto, bet pakeliui sunaikinto laiško datos, kaip elgiasi Nikžentaitis, norėdamas kitu būdu apginti Gedimino laiškų autentiškumą. Kodėl popiežius neskubėjo įsivelti į dar vieną konfliktą su Vokiečių ordinu ir apie įvykius, nulėmusius jo 1324 m. rugpjūčio mėn. politiką: žr. Mažeika ir Rowell, ‘Zelatares maximi“ ( Gedimino laiškai, dok. 54, kom. Nr. 13)
[6] Plačiau apie tai esu rašęs: A.Bučys. Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija. – Vilnius, 2009. Žr. skyr.: Viduramžių religiniai konfliktai ekumenizmo šviesoje– 1.Du požiūriai į senovės Lietuvos aisbergą; 2.Lietuva po krikšto ir unijos su Lenkija:istorinio finalo retrospekcija ( matomoji pusė); 3.Lietuva po krikšto: istorinio likimo retrospekcija ( nematomoji pusė); p. 287- 320
[7] [7] Skurvydaitė L. Lietuvos valdovo titulas ir valdžia XIV a. pab. – XV a. viduryje. – LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. Nr. 7; http://www.lis.lt/index.php?lang=LT&id=archyvas&TomasID=7&ArchyvasPSL=18&ArchyvasKiekis=1).
