Jonas Juravičius turįs daug garbingų, prasmingų titulų. Visus juos sunku išvardinti.
Jonas Juravičius – griežtų antialkoholinių priemonių šalininkas. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jei Joną Juravičių pavadinsime žymiu Dzūkijos kraštotyrininku, šviesuoliu, giliu Lietuvos istorijos žinovu, – neapsiriksime.
Jei priminsime, kad Jonas Juravičius sovietmečiu buvo vienas iš šviesiausių, padoriausių, lietuviškiausių kolūkio pirmininkų (vadovavo „Saulės“ kolūkiui), mat rūpinosi ir ekonominiais rodikliais, ir lietuvybe, – taip pat šventa teisybė.
Jei akcentuosime, kad J.Juravičius buvo principingas, tvarkingas, sąžiningas Miroslavo seniūnas, kurį iki šiol gerbia šio krašto žmonės, – nepaneigsi.
Jei pridursime, kad J.Juravaičius visąlaik, net ir nūnai, tapęs pensininku, pergyvena dėl Lenkijos lietuvių likimo, – nenuginčysi.
Tiesa dar ir tai, kad 2016-aisiais jis išleido knygą „Toks gyvenimas“, kurioje sudėti jo paties bei apie jį spaudoje skelbti straipsniai.
Beje, labai įdomi, sensacinga prisiminimų knyga, mat niekad atvirai teisybės į akis rėžti nebijojusiam J.Juravičiui teko bylinėtis mūsų teismuose – „dėl garbės ir orumo įžeidimų“… Kas skaitys „Tokį gyvenimą”, aptiks keletą publikacijų, kurios kadaise buvo publikuotos mūsų portale bei sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo.
Kodėl Slaptai.lt redakcija šį sykį svečiavosi pas Joną JURAVIČIŲ? Mums rūpėjo išgirsti jo nuomonę, ar sutinkąs, kad lietuviai per daug geria ir ar pritaria griežtoms antialkoholinėms priemonėms.
Šio pokalbio trukmė – 26 min. Artimiausiu metu paskelbsime dar keletą videointerviu.
Užrašų knygelėje pasižymėjau: šių metų spalio 8 – 9 dienomis derėtų aplankyti teatrą „Lėlė“, kuriame bus demonstruojama Rolando Kazlo režisuoto spektaklio „Lietuviškomis temomis“ premjera.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kodėl panorau pamatyti būtent R.Kazlo spektaklį „Lietuviškomis temomis“? Juk pastaraisiais metais nebevaikštau į teatrus. Šiuolaikinis teatras, kur daug triukšmo, maivymosi, darkymosi, o tikrų jausmų maža, man neįdomus. Modernusis teatras, kuriame siekiama šaipytis iš visko, kas lietuviška, tradiciška, įprasta, šventa, – atstumiantis.
Būtent dėl įsivyravusių šiuolaikiškumo, modernumo tendencijų beveik išnyko poreikis skubėti į Nacionalinį dramos ar Jaunimo teatrus net tais atvejais, kai, regis, ir režisieriai iškilūs, ir temos – aktualios. Nenoriu dar sykį nusivilti. Kiek jau kartų jaučiausi apgautas: afišos, anotacijos, recenzijos – puikios, o spektaklis – tuštuma ir nusivylimas.
Bet R.Kazlo kūrinys „Lietuviškomis temomis“, regis, nepanašus į tuos, kuriuose lietuvybė – tarsi keiksmažodis. Intrigą sukėlė „Lietuvos ryte“ paskelbtas interviu su R.Kazlu. Dėmesį patraukė retorinis klausimas: „ar mes išliksime“. Lietuvoje ne tiek daug garsių, žymių meno, kultūros žmonių, kuriems viešai rūpi, ar išbandymas laisve, demokratija, respublika ir atviromis sienomis bus paskutinis lietuvių tautai? Lietuvoje jau ne visi intelektualai drįsta viešai ginčytis su tais, kurie mūsų istoriją tik menkina, žemina, nes, esą, lietuviai negali turėti nieko didingo bei įspūdingo.
Sprendžiant iš lrytas.lt publikacijos, aktoriui R.Kazlui – skauda dėl tokios perspektyvos. Ir jis nevengia apie tai prabilti. Jis mato, kad lietuviai nūnai – „išblaškyti, pasimetę dabartyje, neramiai žvelgia į ateitį“, kad „išgyvena dramatišką laikotarpį“, kad „turi daug galimybių, bet tuo pačiu metu vyksta tylus pasitraukimas to, kas gyvybiškai svarbu ir sava“.
Štai vaidinimą, kur nesityčiojama iš lietuviškumo, norėčiau pamatyti. Tokie spektakliai, knygos, filmai, straipsniai – jau retenybė. Vis dažniau vyrauja anie, kitokie.
Gintaras Visockas, Slaptai.lt redaktorius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Net Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos proga „Lietuvos žinios“ paskelbė interviu su istoriku Dariumi Baronu, tuo liūdnai pagarsėjusiu istoriku, kuris tyčiojosi iš Pilėnų gynėjų aukos, esą Margirio kariai, pasirinkdami ne vergiją, bet mirtį, pademonstravo ne tiek drąsą, kiek bailumą.
Tad ar verta stebėtis, kad ir visi kiti teiginiai, Liepos 6-osios proga užrašyti pokalbyje „Baltų Atlantidos paieškos: kodėl klesti pasakos“, – panašūs į samprotavimus apie Pilėnų tragediją.
Pavyzdžiui, kritikuojama Jūratė Statkutė Rosales, parašiusi knygą „Europos šaknys“. Tame veikale – nieko tikro, vien pasakos?
Abejojama ir tvirtinimais, kad Lietuva galinti didžiuotis karalystės statusu. Istorikas D.Baronas nekreipia dėmesio, kad rimtų istorinių romanų autorius rašytojas Petras Dirgėla, be kita ko, ne mažiau už istoriką gilinęsis į Lietuvos praeitį, tvirtino: „Lietuvos valstybingumo pamatas – karalystė“. Taip, karalius nėra amžinas, jis mirė, bet juk karalystės statusas – neatšaukiamas. Sykį sukurta valstybė išliko ta pati, net ir svetimųjų užimta („Apie Karalystę“; „Naujasis židinys – Aidai“, 2016 metai).
Tad kas galėtų man paaiškinti, iš kur atsiranda begalinis noras menkinti viską, kas sava, artima, suprantama? Galėtume per amžių amžius didžiuotis Pilėnų žygdarbiu, bet štai atsiranda istorikų, kurie mano, jog pasirinkę vergiją lietuviai būtų buvę narsesni.
Laimė, literatūrologas Algimantas Bučys straipsnyje „Savižudybės ženklas Pilėnų istorijoje, arba kaip mokslininkas virsta pamokslininku“, vaizdžiai ir įtikinamai papasakojo, ko verti D.Barono priekaištai viduramžiais gyvenusiems lietuvių kariams.
Kur kas skaitlingesnės už mus tautos Pilėnus būtų išaukštinusios ir filmuose, ir romanuose, ir dramose, ir paminkluose. Mes – tarsi bijome didžiuotis dalykais, kurie neabejotinai verti pagarbos. Kur kas gausesnės už mus tautos dantimis ir nagais būtų įsikibusios į Karalystės statusą. Mes gi savanoriškai save menkiname, tuo pačiu padėdami žeminti mus ir mūsų išnykimu suinteresuotoms skaitlingesnėms tautoms.
Nejaugi nematome, neaugi nesuprantame, kad mums neleidžiama, mums trukdoma atkurti tai, ką praradome ilgais rusifikacijos, polonizacijos ir germanizacijos šimtmečiais? Mus tarsi specialiai įvelia į gynybinius karus, kad negalėtume eiti į priekį.
Štai „Lietuvos ryte“ skaitau Kotrynos Šimaitienės tekstus ir netikiu savo akimis. Ji ragina Lietuvos lenkus į mus, lietuvius, žvelgti „kaip į savo jaunesniuosius, mažuosius brolius, kurie dažnai prikrečia eibių“, nes mes, lietuviai, tik pamanyk, niekaip nenorime į savo abėcėlę įsileisti svetimų raidžių.
Į tuos, kurie mano, jog lietuviškosios abėcėlės nedera taikyti prie lenkiškų užgaidų, K.Šimaitienė svaido įžeidžius epitetus: „kalbos talibanas terorizuoja“, „nukriošęs sovietikas sunkiai gali adaptuotis demokratinėje visuomenėje“, „girdžiu mekenimus“, „perkaitę superpatriotai“…
Šią dažnai lrytas.lt portale kategoriškas pastabas skelbiančią autorę pavadinčiau komentatore, kuri menkina, niekina viską, kas lietuviška. Jai atrodo bloga ne tik lietuviškoji abėcėlė, jai jau užkliuvo ir Lietuvos himas – Tautiška giesmė. Ji entuziastingai sveikina sukūrusius naująją lietuviškojo himno versiją.
Kiek anksčiau muzikologas Viktoras Gerulaitis tvirtino, kad mūsų himnas yra niekam tikęs, nes primityvus ir per daug ilgas. Dar anksčiau kelios feministės bjaurojo mūsų himną, esą jame diskriminuojamos moterys, mat kalbama tik apie sūnūs, o dukros pamirštos… Akivaizdi, kryptinga, bjaurių tikslų turinti politika: kad lietuviams būtų gėda giedoti puikią, melodingą, prasmingą, gražią, didžiausios pagarbos vertą Vinco Kudirkos Tautišką giesmę.
Prie šios kompanijos, mano manymu, galima priskirti ir K.Šimaitienę. K.Šimaitienė mano, kad Lietuvai būtina „atsikratyti senų baimių“. Esą Erikos ir Jurgio Didžiulių sukurta naujoji himno versija – neabejotinas gėris, grožis, meniškumas, modernumas, kūrybiškumas. Ukraina ir Amerika turi roko versijas saviesiems himnams, tad ir mes neišsiversime be naujovių? O visi tie, kurie bandys abejoti naujosios versijos prasmingumu, bus išvadinti paskendę „stagnacijos gniaužtuose“, „neleidžiantys skleistis nei menui, nei grožiui, nei muzikai, nei kūrybai“?
Kokius pakeitimus turėsime padaryti dar, kad K.Šimaitienė mūsų nebevadintų „pasilikusiais mažame kambarėlyje tarp keturių sienų, kuriame iki pat gyvenimo pabaigos niūniuosime tik vieną melodiją, tik vienu ritmu ir su rūsčiu kartėliu lūpose“?
Gal netrukus pasipils raginimų keisti ir patį Lietuvos vardą, nes jam gi trūksa modernumo, trūksta lenkiškos „W“, be to, tautinių mažumų atstovams jį sunku ištarti. Tikriausiai neteks ilgai laukti dienos, kai bus kalbama, jog Lietuva – puiki šalis, tik blogai, kad joje gyvena per daug lietuvių.
Vienintelė paguoda: Varšuvos viršūnių susitikime nebūta atsižegnojimų nuo prisiimtų įsipareigojimų bei duotų pažadų. Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje netrukus turėsime po tūkstantį NATO karių. Žinoma, omenyje turint Kremliaus agresyvumą, jų divizijas mūsų pasienyje, – nedaug. Bet tas rusiškas divizijas sustabdys ne tiek tas tūkstantis karių, kiek NATO ryžtas mus ginti.
Lėtai, tačiau nuosekliai Lietuvoje stiprėja suvokimas, kad valstybei yra iškilusios ne tik išorinės, bet ir vidinės grėsmės. Šiuo sudėtingu laikotarpiu, kai prasidėjus atvirai Rusijos agresijai tarptautinėje arenoje stiprėja mūsų valstybei ypač pavojinga geopolitinė ir karinė sumaištis, itin svarbu telkti tautą ir visomis išgalėmis ugdyti bei stiprinti piliečių tautinę ir valstybinę sąmonę bei žadinti jų patriotizmo jausmą.
Su nerimu stebime vykstant priešingą procesą – tautos ir valstybės idėją stengiamasi ištrinti iš Lietuvos piliečių istorinės atminties ir sąmonės. Vyksta propagandinė kampanija, kuria siekiama diskredituoti ir galutinai pakirsti XIX a. lietuviškojo Atgimimo tėvų iškeltą ir praktiškai įgyvendintą modernios lietuvių tautos bei valstybės idėją.
Keletas Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) studentų turėjo neįkainojamą galimybę atlikti praktiką lituanistinėse mokyklose JAV, Vokietijoje ir Gruzijoje. Studentai ne tik mokė lietuvaičius mokyklose užsienyje ir pasisėmė patirties, bet ir gavo nepamirštamų įspūdžių.
Viena iš laimingųjų, galėjusių pagal šį bandomąjį studentų praktikų lietuvių bendruomenėse projektą atlikti 2 mėnesių praktiką Maironio lituanistinėje mokykloje Lemonte (Čikaga, JAV), yra Lituanistikos fakulteto IV kurso studentė Agnė Aleksaitė. Merginos nuomone, šis projektas ne tik spėjo pateisinti lūkesčius, bet ir, laikui bėgant, tik stiprės.
Neseniai vienoje LRT laidų Vytauto Didžiojo universiteto Demografinių tyrimų instituto vadovė sakė, jog reikia nuolat kalbėti apie tai, kad Lietuvoje sparčiai mažėja gyventojų. Pasirodo, šioje reitingų rungtynių trasoje lenkiame visas kitas Europos Sąjungos (ES) šalis.
Taigi tą ir darau – prisidedu atkreipdama dėmesį į esminę problemą, kurios nesprendžiant Lietuvos paprasčiausiai neliks. Yra dalykų, kurių svarbos išpūsti neįmanoma, ir šis – vienas tokių.
Būti Lietuvos konsulatui Sovetske (Tilžėje) ar nebūti? Toks klausimas pastaruoju metu svarstomas mūsų šalies valdžios kuluaruose. Tiek Kaliningrado srityje dirbantys lietuviai, tiek kai kurie Seimo nariai įsitikinę, kad konsulato uždarymas būtų žingsnis atgal, nes šios įstaigos reikia ne tik įvairioms teisinėms problemoms spręsti, vizoms išduoti, bet ir lietuvybei šiame krašte palaikyti.
Lietuvos konsulatas Rusijos Kaliningrado srities Sovetsko mieste buvo įsteigtas 2003 metais. Per tą laiką jis tapo ne tik konsuline įstaiga, bet ir šiame krašte gyvenančių lietuvių kultūros židiniu. Tačiau dabar, LŽ duomenimis, Užsienio reikalų ministerijoje (URM) svarstoma galimybė šį konsulatą uždaryti, o jo funkcijas perduoti Kaliningrade įsikūrusiam generaliniam konsulatui. Esą konsulato Sovetske darbuotojai nėra visiškai apkrauti darbu, mažėja į jį dėl vizų besikreipiančių asmenų srautas.
Atrodytų, kuo įvairesnė literatūra, tuo geriau, tačiau esame persipykę su vertybių tvarka, pernelyg abejojame aukštųjų ir pačių aukščiausiųjų – pradinių – vertybių galia, o kai nebelieka jokių tvarkų, nuomonių įvairovė ir jų lygiavertiškumas arba bent jų teisė būti kartu sunkiai dera.
Vertinant naujas knygas susitarti dėl bendros pozicijos beveik neįmanoma. Ką gi, galima būtų ir šitaip – gyventi ginčijantis. Su išlyga: neturėtų dėl mūsų nesutarimų gilėti patys lemtingiausi prieštaravimai tarp literatūros ir kitų menų, tarp tautinės literatūros ir tautinės kultūros.
Nesutariant dėl giluminių mūsų nacionalinės literatūros pamatų lengva juos visai užmiršti, pakeisti moderniomis, masiniu būdu gaminamomis pamatų konstrukcijomis. Tada pradeda nykti, nematomai tirpti mūsų tautinė literatūra.
Vietoje jos ima formuotis globali, visų ir niekeno literatūra. Užsimerkiame – "nematome" lietuvių literatūros tapatumo problemos, o vietoje mūsų klasikos randasi daugiaveidė ir daugialypė, lengvai sukonstruojama ir išardoma literatūros "kaip visur" savastis.
Logiška, kad sparčiai mažėja elitinės ir daugėja populiariosios – "masinės" – literatūros.
Ar reikia emigruoti, ar nereikia? Tautos aikštėje žurnalistas Andrius Tapinas susodino daug žmonių, vienam kitam leido sakyti ir “taip”, ir “ne”. Laidos pabaigoje matėme, kad jėgos apylygės. Ir dėl to turbūt reikėtų džiaugtis, nes prieš metus dvejis tikriausiai pergalę būtų šventę laimės ieškotojai, skurdo emigrantai. Padėtis šiek tiek keičiasi, nes krizė siautėja visoje Europoje, ir vergų iš Lietuvos ten reikia vis mažiau.
Dešimtmečius tinginiavę, graikai, italai, ispanai… dabar patys turės mažinti savo šalies biudžeto deficitą, patys skins braškes, seneliams keis pampersus, o kai kurie gal net pasirinks emigranto dalią, nes Europos gerovės šalyse įsitvirtino juodadarbiai iš Afrikos ir Azijos. Graikams ir italams teks Lietuvoje restoranuose plauti indus, Palangoje rusams poilsiautojams paplūdimiuose siūlyti ledų ir dešrelių. “Kam pieniškų dešrelių?”, “Kam pieniškų dešrelių?” – su krepšiu ant kaklo šauks koks nors Džiuzepė. Ar toks scenarijus įmanomas?
Viena iš svarbiausių D.Kuolio bendrininkių (o gal įkvėpėja?) puolant mane buvo M.Lukšienė. Jos elgesys tiesiog stebino.
1996 12 20 mokytojų laikraštyje “Dialogas” pasirodė prieš mane nukreiptas Dariaus Kuolio straipsnis, kuriame buvau kaltinamas visomis galimomis “nuodėmėmis”: esą nutraukiau švietimo reformą, kuri iki tol vykdyta (kieno vykdyta? LDDP valdžios laikais vykdyta?), į mokyklas įvedu archajišką lietuvybę (ar lietuvybė gali būti archajiška?), nepaisau rinkiminės Krikščionių demokratų partijos programos (iš tikrųjų laikiausi Vyriausybės programos) ir t.t.
Lietuvių kalba tokia sunki, kad lenkai jos nepajėgia išmokti
Neseniai paskelbėme videointerviu “Kai aš buvau ministras” su akademiku Zigmu Zinkevičiumi. Buvo kalbama apie jo pastangas gelbėti lietuvybę Pietryčių Lietuvoje, kuri ten jau “kabėjo ant plauko”. Tuo metu visoje Lietuvoje “švietimas tebebuvo kryžkelėje”. Reikėjo pasiekti, kad mokykla ugdytų gimtojo krašto patriotus. Ministras ėmėsi šio kilnaus darbo, bet iškart pajuto didžiulį pasipriešinimą. Jėgos buvo nelygios, nes pagalius į ratus jam kaišiojo ir savi, ir svetimi.
Akademikas leido skelbti ištraukas iš knygos “Prie lituanistikos židinio”, kur rašoma apie labai sunkų, neilgą, neužbaigtą, bet labai vaisingą jo darbą Švietimo ir mokslo ministerijoje. Skelbiame pirmąją ištrauką.
Prieš rašydamas tokį sudėtingą tekstą apie lietuvybės problemą, straipsnio autorius jaučia bei supranta pareigą supažindinti būsimąjį skaitytoją su savo asmeniniu žiūros kampu, kuris įtakoja rašomo teksto turinį bei stilių. Straipsnio autoriaus supratimu bei giliu įsitikinimu, nėra tokio dalyko kaip grynai moksliškai objektyvus darbas ar vertybiškai neutralus žurnalistinio pobūdžio tekstas. Po kiekvienu kūriniu visuomet glūdi jo kūrėjo moralinė orientacija bei intelektualinis pasaulio bei savęs suvokimas.
2010 07 12. Tai, ką dabar rašau, rašau su didžiu apgailestavimu, nes rašau apie Egidijų Aleksandravičių, VDU profesorių, įtakingą istoriką ir Atgimimo aušros bendražygį, tiksliau – apie tai, kaip jo pranešimas “Santaros” – “Šviesos” suvažiavime Alantoje yra referuojamas DELFI.
Kadangi jokio ženklo dėl jo paskaitos referavimo viešojoje erdvėje nebūta, matyt, apie tekste pareikštas mintis galima kalbėti kaip apie autentiškas. Klausimo, kurį kelia E.Aleksandravičius, esmė tokia: ar galime vadovautis XIX a. aušrininkų suformuota samprata, kad lietuviai – tai konkrečioje teritorijoje prie Baltijos jūros įsikūrusi bendruomenė, kurios nariai kalba lietuviškai?
Kas mes, lietuviai? Toks paprastas klausimas, o vien jį išgirdęs sunerimsti. Kai kam atrodo, kad šito klausti netgi negalima.
Tai politiškai nekorektiška. Juk bandydamas save apsibrėžti, tarsi atskiri nuo kitų, o ieškodamas gerųjų savo tautos savybių įžeidi kaimynus.
Bet dar blogiau – savęs niekinimas. Dabar jis toks madingas, kad iš tikrųjų virto rimta problema.
Tačiau ar lietuviai tikrai yra beveik patys blogiausi Europoje? Žinoma, ne. Todėl akivaizdu, kad šalia visų kitų bėdų šiuo metu esame gniuždomi ir labai rimtos psichologinės krizės.
