Rugsėjo 17-ąją kelias valandas praleidau Katedros aikštėje, kur vyksta Mažųjų Lietuvos kultūros sostinių dienos. Didelis malonumas žiūrėti į vaikus, kuriems, pasak poeto Justino Marcinkevičiaus, šis pasaulis pirmiausia ir priklauso. Malonu žiūrėti į dainuojančius,šokančius vaikus, bet nemažiau malonu stebėti juos, nekantriai laukiančius išėjimo į sceną. Tuo metu koncertavo Vilkaviškio moksleivių orkestras, Raudondvario kultūros centro vaikų ir jaunimo meno kolektyvai.
Susidomėjęs klausiausi Priekulės kultūros centro folkloro ansamblio „Vėlingis“ pasirodymo, ypač dainų ir pasakojimų labai gražia Mažosios Lietuvos lietuvininkų tarme.
„Paskutiniuoju metu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pašalino iš postų daugelį aukštas pareigas užėmusių valdininkų. Pašalintųjų įpėdinius vienija tai, kad visi jie yra seni V.Putino bendražygiai, turintys mįslingą praeitį, ir ypač trumpas biografijas, iš kurių nieko nesuprasi“, – rašo Vokietijos laikraščio „Die Welt“ korespondentė Julija Smirnova.
Naujasis Kaliningrado srities gubernatorius Jevgenijus Ziničevas.
Taigi naujasis Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) gubernatorius Jevgenijus Ziničevas nemėgsta viešai rodytis publikai. Jo pirmas pasirodymas spaudoje truko tik 49 sekundes. Kuklus 49 metų vyras, pražilusiais smilkiniais.
Oficialiame regiono tinklalapyje pateiktoje biografijoje ne tiek jau daug žinių apie naująjį gubernatorių: gimė Leningrade, nuo 1984 iki 1986 metų tarnavo armijoje, gavo aukštojo išsilavinimo diplomą. Periodas nuo 1987 iki 2015 m. apibūdintas trumpa fraze: „Dirbo įvairiose pareigose valstybės saugumo organuose“.
Kai kuriose archyvinėse fotografijose (2006 – 2010 metai) J.Ziničevą galima pamatyti kartu su V.Putinu. J.Ziničevas lydėdavo prezidentą vizitų metu kaip Federalinės saugumo tarnybos darbuotojas (Rusijos spauda netgi pakrikštijo jį V.Putino „adjutantu“), kuris, tarp kitko, rinkdavo jam ir filtruodavo informaciją, o taip pat supažindindavo su įvairiais žmonėmis. Jo artimumą Kremliui liudija ir tas faktas, kad J.Ziničevo žemės sklypas – šalia V.Putino rezidencijos Valdajuje, teigiama straipsnyje.
„Rusijoje dažnai į aukštus postus, taip pat ir regionų vadovais, skiriami žmonės, panašūs į J.Ziničevą, t.y. lojalūs ir be viešų biografijų,“ – tęsia J.Smirnova, primindama, kad praėjusią savaitę V.Putinas paskyrė keturis naujus gubernatorius, naują Muitinės tarnybos vadovą ir naujus federalinių apygardų atstovus. Tuomet ir paaiškėjo, kad iš keturių paskirtų gubernatorių trys dirbo specialiosiose tarnybose.
Politologas Jevgenijus Minčenko perstatymų karuselę vertina kaip „specialiųjų tarnybų stiprinimą“ ir pabrėžia, kad Rusijos valdžia jau kelerius metus iš eilės panašėja į naująją „politbiuro“ versiją, kurioje V.Putinas – tarsi tarpininkas tarp skirtingų grupuočių. Šiuo metu, kaip mano J.Minčenko, į „šį politbiurą įžengė ir slaptosios tarnybos,“ – teigia J.Smirnova.
Ekonomikos laikraštis „Vedomosti“ rašo, kad specialiųjų tarnybų bendradarbiai yra svarbus V.Putino rezervas, o valdininkų personalas iš biznio ir civilinių žinybų tampa nereikalingas. Kaip ir 2000 – ųjų pradžioje, V.Putinas žinybų vadovavimui skiria išimtinai išėjūnus iš spectarnybų. Tada jie ne visada efektyviai vadovaudavo jiems patikėtuose regionuose ir žinybose, „bet Maskvai, galų gale, efektyvumas ne toks svarbus, svarbiausia – kontrolė,“ – rašo J.Smirnova.
Tokiu būdu kadriniai pakeitimai, likus tik dviems mėnesiams iki rinkimų į Valstybės Dūmą, – ne kas kita, kaip signalas vietinėms valdžioms, kad jos per daug neatsipalaiduotų.
Šių metų kovo 15-ąją Seime surengta tarptautinė konferencija „Ar kultūra tampa valstybės prioritetu“. Konferencija skirta Kultūros dienos 10-mečiui paminėti. Jai pirmininkavo profesorius, Seimo narys Vytautas Juozapaitis ir daktaras, Vydūno draugijos garbės pirmininkas Vacys Bagdonavičius.
Konferencijoje perskaityta įdomių pranešimų.
Skelbiame atsiųstą Vydūno draugijos garbės pirmininko Vacio Bagdonavičiaus pranešimą apie Vydūno palikimą.
XXX
Vacys Bagdonavičius
ĮPAREIGOJANTIS VYDŪNO PALIKIMAS MUMS
Dveji metai skiria mus nuo tos dienos, kai pažymėsime įžymiojo tautos sūnaus Vydūno (Vilhemo Storosto) (1868 – 1953) gimimo 150 metų sukaktį. Visa tai, ką šis skambų literatūrinį vardą pasirinkęs žmogus padarė, žadindamas tautą, kad ji „vykintų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų tobulesnio žmoniškumo“[1], sudaro įstabų mūsų kultūros reiškinį – vydūnizmą.
Jau kiekvienas atskiras šio reiškinio komponentas yra pakankamai didelis ir reikšmingas indėlis į kurią nors kultūros sritį, į jos raidą. Užtektų daugiau kaip trisdešimties grožinių kūrinių, kad galėtume kalbėti apie jo didžiulę reikšmę mūsų literatūros, ypač dramaturgijos, ir teatro raidai – jis buvo ryškiausias XX a. pradžios filosofinės dramos ir modernaus teatro kūrėjas. Dvylika filosofijos traktatų, keliasdešimt straipsnių, įstabiosios filosofinės indų poemos „Bhagavadgytos“ vertimas reprezentuoja Vydūną kaip vieną iš turiningiausių ir originaliausių mūsų mąstytojų, bandžiusių esmingai spręsti reikšmingiausias žmogaus ir tautos būties problemas.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: daktaras, Vydūno draugijos garbės pirmininkas Vacys Bagdonavičius, šio pranešimo autorius.
Keturis dešimtmečius trukusi praktinė dirigento ir režisieriaus veikla su Tilžės lietuvių giedotojų draugija sudaro ištisą epochą dvasiniame XX a. pirmosios pusės Prūsijos lietuvių gyvenime. Gaivinama lietuviška daina, įspūdingi spektakliai lietuvininkams buvo ne tik vieninteliai jų estetinės kultūros puoselėtojai, bet ir patikimiausi būdai stiprinti jų tautinę savigarbą, „garbėn kelti lietuviškumą“, kultūriniam visavertiškumui ir kūrybiniam pajėgumui suvokti. O kur dar daugybė kalbų tautiečiams, periodikos skiltyse išsimėčiusi gausi publicistika ir eseistika, ištisai paties prirašyti „tautos dvasiai kelti“ skirti žurnalai, gimtosios kalbos vadovėliai, į didžiųjų tautų sąmonę apie Lietuvą prabilti besistengią vokiškai parašyti darbai iš savo krašto istorijos.
Žiūrint į šį didžiulį palikimą, būtų galima jį vertinti kaip gražų mūsų kultūros istorijos puslapį. Tačiau, geriau įsiskaičius, tas puslapis dvelkia ne tik praeitimi. Jis tvinkčioja gyvu dabarties pulsu, jis pasirodo besąs labai artimas ir aktualus būtent mums XXI a. pradžios Lietuvos žmonėms, pasimetusiems nemokėjimo pasinaudoti laisve labirintuose, nemaža dalimi jos atsisakantiems, netgi nelabai suvokiantiems, kas ji savo esme yra. Vydūno palikimas mums šviečia kaip taurus žmoniškumas ir tyro dvasingumo žibintas, skleidžiąs gaivinančią gėrio, grožio ir tiesos šviesą.
Savo skleidžiamų idėjų pobūdžiu ir jų pritaikymu Vydūnas artimas didžiajam indų tautos sūnui M. K. Gandžiui.Juos abu suartina veikloje taikytas nesmurtinis priešinimasis priespaudai, laisvinimasis dvasinėmis priemonėmis. Gandžio sukurtoji neprievartos taktika – satyagraha padėjo Indijai įveikti britų kolonializmą ir pasiekti nepriklausomybę. Vydūno humanistinė filosofija tautai didesne dalimi liko nepanaudotų galimybių šalimi. Tačiau taikus lietuvių tautos kelias į pirmąją nepriklausomybę principine prasme buvo panašus į Indijos kelią bei į vydūniškąjį jo modelį, nors juo buvo eita nesivadovaujant jokiais išankstiniais modeliais. Lietuva tame kelyje buvo pirmesnė už Indiją, o pastarosios dvasinis ir politinis vadovas M. Gandis, įžymaus mūsų antropologo ir keliautojo Antano Poškos liudijimu, pats yra žavėjęsis tolimosios Baltijos šalies taikiu ėjimu laisvėn[2].
Gandžio ir Vydūno filosofijos panašios ne tik tuo, kad jas kaip praktinio veikimo pagrindimus sąlygojo analogiška nacionalinė priespauda, bet ir tuo, kad jos formavosi veikiamos to paties šaltinio – senosios indų filosofijos, kad iš to šaltinio semiamoji išmintis tiek vieno, tiek kito mąstytojo buvo taikoma savo laiko ir savo krašto aktualijoms. O svarbiausios aktualijos ir vienam, ir kitam buvo savų tautų išlikimas ir laisvė, prasminga būtis, misijos žmonijos raidoje turėjimas ir jos įgyvendinimas. Pagrindinis tų aktualijų objektas abiem mąstytojams buvo žmogus. Jie buvo tvirtai įsitikinę, kad nuo jo tvirtybės, tobulumo, vidinės kultūros priklausanti ir tautos uždavinių sprendimo, ir visos žmonijos raidos sėkmė. Politinio pavergimo sąlygomis nepalaužiama žmogaus dvasios galia buvo suprasta kaip pagrindinė tautos gynybinė tvirtovė. Todėl žmogaus esmės ir tobulėjimo problema buvo pamatinė ir Vydūno, ir M. Gandžio filosofijos problema ir praktinio veikimo gairė..
Stebėdamas Mažojoje Lietuvoje vykdytą tautinės asimiliacijos politiką ir jos padarinius bei pasipriešinimą tai politikai Vydūnas priėjo išvados, jog išsaugoti žmoniškumą ir tautiškumą yra vienodai svarbu, jog tarp jų yra būtinas abipusis ryšys ir sąveika Toji išvada vertė jaunąjį Vydūną ieškoti atsakymų, kurgi slypi tos sąveikos bei jos komponentų – žmogaus ir tautos – esmė. Tų ieškojimų keliai, prasidėję nuo krikščioniškojo Šventojo rašto, per kitų pasaulio religijų, tarp jų ir senojo baltų tikėjimo, pažinimą, savo laiko vokiečių filosofijos, o taip pat praėjusių laikų visos Vakarų filosofijos studijas, teosofiją, nuvingiavo iki tolimosios Indijos išminties, iš kurios daugiausia ir pasisemta.
Giliausias ir labiausiai sugestionavusias pažinimo versmes jaunajam Vydūnui atvėrė vedos, upanišados, „Bhagavadgyta“. Iš čia paimama tai, kas sudarys visos Vydūno filosofijos karkasą – būties ir žmogaus bei jo tobulėjimo sampratą. Jos esmė labai trumpai tariant tokia: esanti vieninga dvasinė būtis, kurios dalis tapusi pasauliu, o šis evoliucijos, tobulėjimo keliu vėl turįs grįžti į dvasinę savo pradžią, Vydūno vadinamą Didžiuoju Slėpiniu, Dievu, Absoliutu. Žmoguje telpa visa Visata – ir materijos būsenas išreiškiančios pasaulio sferos, ir grynoji dvasia – Absoliuto arba dieviškumo kibirkštis. Toji kibirkštis ir yra žmoniškumo esmė. Kas tikrai žmoniška, sutampa su dieviškumu, – nuolat pabrėždavo Vydūnas. Žmogus, jo dvasinė esmė yra aukščiausioji evoliucijos pasiektoji pakopa, absoliuto savimonės, arba susivokimo pasaulyje, apraiška.
Kitaip tariant, žmogumi pasaulyje reiškiasi pats Dievas. Tiktai jis, tasai Dievas, jo skaidrioji kibirkštėlė – grynasis dvasingumas, tame pačiame žmoguje veikiančių gamtiškųjų pasaulio galių yra supančiotas, pavergtas.. Nukryžiuotasis krikščionių Kristus ir yra mumyse miręs Dievas, – aiškina Vydūnas. Žmogus turįs tąjį dieviškumą, Kristų, savy ne tik prikelti, ne tik nuolat jį jausti ir jam pasišvęsti, bet ir nepaliaujamai stiprinti, siekti maksimalaus jo išvadavimo iš gamtiškųjų galių, padaryti, kad šios veiktų kaip laisvo dieviškojo žmogaus Aš priemonės. Vydūno praktinė filosofija daugiausia ir kalba kaip žmogui eiti šio išsivadavimo keliu, kaip jam laisvėti, tapti sau žmogumi, savo harmoningos būties, prasmingos raiškos, o kartu – ir tikrosios laimės kūrėju, visos žmonijos bei pasaulio dvasinės evoliucijos veikliuoju dalyviu.
„Gyvenimas yra kelionė tobuluman“[3], – teigė mąstytojas. Toje kelionėje reikia laikytis visatoje veikiančių dėsnių, su jais derinti savąsias pastangas ir elgesį. Kaip tų dėsnių išdava yra atsiradusi ir tauta, kurios paskirtis – padėti žmogui laisvinti jo dvasinį pradą ir sudaryti sąlygas jo kūrybinei raiškai, kartu – tobulėjimui. Tauta žmogui tiesiog esanti pačios būties duotybė, suaugusi su juo tiek gamtiškai, tiek dvasiškai. Juos abu neatskiriamai sieja kūno, kraujo, psichikos, proto, taip pat dvasios ryšiai. Būtent iš tų ryšių formuojasi ir tautinė kultūra, išsikristalizuoja nepakartojami jos bruožai, ypač ryškiai užsikoduojantys kalboje. Nutrūkę žmogaus ryšiai su tauta, gimtos kalbos praradimas reiškia ne ką kitą, kaip iškrypimą iš natūralios jo dvasinio tobulėjimo eigos, jo dvasinės kondicijos sumenkėjimą, disharmoniją su pasauliu bei pačiu savimi. Kai tie ryšiai ima nutrūkti didesnėje tautos dalyje, atsiranda destrukcijų ir tautos bei visos žmonijos kultūros procese.
Tampresni Vydūno ryšiai su Didžiąja Lietuva prasideda įpusėjus pirmajam XX a. dešimtmečiui, t.y. įsibėgėjant jo paties kūrybos skrydžiui. Jau buvo parašytos ir Mažojoje Lietuvoje suvaidintos didžiosios jo dramos – trilogija “Amžina ugnis” bei misterija “Probočių šešėliai”. 1908 m. išleisti “Probočių šešėliai”, tarsi visu dešimtmečiu užbėgdami už akių pačiai tautos politinės laisvės deklaracijai, jau įsakmiai klausė, vardan ko tautai reikia siekti laisvės? Ar atsivėrusioje politinės laisvės angoje tauta įžiūrės taką, vedantį į ten, kur atsiveria dvasios regračio platybė ir gelmė, t.y. jau nebe išviršinė, o tikroji laisvė? Ši misterija buvo tarsi savotiškas “įspėjimas” apie laisvės “grėsmę”. Tada visi bent kiek atkutę tautos vaikai tos laisvės labai norėjo, tik ne visi tikėjo, kad ji ateis. Vydūnas buvo tarp tų, kurie tikėjo. Tačiau jam toji laisvė nebebuvo savaiminė vertybė, todėl jis tokius klausimus ir kėlė, reikalavo susimąstyti, ką vis dėl to reikės daryti, kai ji ims ir ateis.
Nepriklausomybę Vydūnas pasitiko su šviesiausiomis viltimis, kurias paskubėjo išreikšti savo 1918 m. balandžio 10 d. laiške Lietuvos Tarybos pirmininkui A.Smetonai. Mąstytojas buvo šventai įsitikinęs, kad laisva Lietuva savo ateitį kurs, sudarydama kuo palankiausias sąlygas žmogaus dvasiniam augimui, esmiškojo žmoniškumo sklaidai, kad tasai kūrimas vyks kuo švenčiausiai laikantis pamatinių dorovės principų, nes, kaip rašoma šiame laiške, “visi kuone be skaičiaus valstybės gyvenimo reikalai, kaip svarbūs jie yra ir būtų, teturi tik antros eilės svarbumo šalia teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos ir sąžiningumo bei patvaros”[4]. Vydūnui atrodė, jog Lietuva nebus tuščiažiedis tautų bendrijos augmuo, kad jos egzistencija nebus betikslė, nes “Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui” ir kad tai suvokdama ji pati “pasistengs būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų”.
Dvasiškai laisvo sau žmogaus ugdymo orientyrą Vydūnas tautai rodė jau “Probočių šešėliuose”, faktiškai vos ne nuo pat pirmųjų kūrybos žingsnių. Išmušus išsipildymo valandai, tautai atkūrus savo valstybę, mąstytojas atidžiai seks, kas toje valstybėje darosi ir kaip laikomasi jo siūlomo orientyro – žmoniškumo. Sunku surasti bent kokį Vydūno pasisakymą kuriuo nors Lietuvos gyvenimo klausimu, kur būtų be šios sąvokos apsieinama. O tų pasisakymų būta daugybė. Didžiąja dalimi jais buvo reaguojama tiek į akį rėžiančius jaunoje valstybėje besidedančius ne visai gerus dalykus, tiek į tuos, kurie kad ir nežymiai prasilenkdavo su aukštos moralės reikalavimais.
Ryškiausias Vydūno su nepriklausoma Lietuva susijusių rūpesčių atspindys – jo paties nereguliariai 1921-1925 m. leistas žurnalas “Darbymetis”, leidėjo apibūdintas kaip ”laikraštis tautos dvasiai tvirtinti”. Lietuvos aktualijoms skirtai Vydūno eseistikai toną užduoda pirmasis žurnalo pirmojo numerio straipsnis “Darbo pavykimas”. Jame išdėstomas požiūris į tai, su kokiu nusiteikimu turi būti atsidedama valstybės kūrimui ir stiprinimui, kokiais motyvais savo veikloje turi vadovautis tie, kurie nori būti veiklūs šio kūrimo proceso dalyviai. Kaip svarbiausi principiniai doroviniai reikalavimai valstybės gyvenime vienaip ar kitaip dalyvaujančiam žmogui iškeliami nuoširdus atsidavimas darbui, pasiaukojimas bendram tautos labui, besąlygiškas teisingumas ir sąžiningumas, nesivaikymas naudos, pelnų ir greitų darbo vaisių, pasirinkimas tokio darbo, kurį tikrai sugebi ir kuris tau skirtas, o ne tokio, kurio griebiamasi dėl aukšto statuso, garbės, didelio atlygio ir pan.
Straipsnio autoriaus įsitikinimu, tokių principų laikantis, darbui garantuojama sėkmė, nes toks darbas prilygsta kūrybai, tampa dieviškos kūrybos dalimi, kadangi jame dalyvauja dieviškosios kūrybos galios. Visus darbus turi lydėti tikras pasišventimas tam, “kas teisu, gražu, gera”. Tų principų nesilaikant, o ypač vadovaujantis savanaudiškumo paskatomis, siekiant greitų pelnų, garbės, veikiant neapgalvotai, karščiuojantis, netrunka išryškėti negatyvūs tokio veikimo padariniai, kenkią tiek tam, kas taip veikia, tiek tautai, kurioje taip veikiama.
Vėlesniuose žurnalo numeriuose apžvelgdamas Lietuvos gyvenimo aktualijas, tame gyvenime Vydūnas matė daug kritikos vertų dalykų. Tačiau tą kritiką reikšdamas, jis niekur nepiktdžiūgavo, nieko neniekino ir nepiešė nevykusios nelaimėlės Lietuvos vaizdo. Lietuva jam atrodė pakankamai sparčiai auganti, stiprėjanti, turinti daug jaunatviškų galių ir reginti pakankamai šviesią savo raidos perspektyvą, kurią mąstytojas siejo su paties likimo – Aukščiausios Apvaizdos – parinkta užduotimi – pasaulio raidoje esmingai prisidėti prie žmoniškumo stiprinimo. Tos Apvaizdos ženklus Vydūnas matė tame, kad ir per juodžiausią priespaudą tauta išliko gyva ir kūrybinga, bei tame, kad pati nepriklausomybė buvo ne iškovota, o tiesiog duota.
“Ir nuolatos turėtume atsiminti, kad ne mes patys ją pasiėmėme, bet kad laisvė mums teko. Iš ypatingų padėčių ir santykių pasaulyje ji mums radosi. Laisvė yra lietuvių tautai suteikta. Berods ne žmonių”, – aiškino Vydūnas tame pačiame “Darbymetyje”[5]. Kaip “taurių, kilnių šventų galybių” suteikta dovana, toji laisvė tuo pačiu ir įpareigoja ją kilniems tikslams naudoti. Valstybė tuos tikslus visa savo raiška iš esmės įgyvendinanti. Esą matomi žmoniškumo stiprėjimo požymiai žmonių santykiuose, vis labiau įsigali teisingumas, dora, visur esama daugiau kultūros. Tasai stiprėjimas vyksta nelengvai, nes reikią įveikti daug iš nesenos priespaudos laikų paveldėtų blogybių, kurios apgadinusios kai kurias tautos gerąsias savybes, įdiegė ne visai gerų įpročių ir pan. Tasai paveldas daugelyje gyvenimo sferų uždedąs savo antspaudą, ypač prasikiša politikoje, valdžios institucijų darbe, viešajame gyvenime.
Tai, Vydūno manymu, būtina įveikti. Tačiau tasai įveikimas turįs būti ne žmogų gniuždantis, ne represyvus, o atvirkščiai – vykti kantriai ugdant žmogaus vidinę – sielos- kultūrą, žadinant ir palaikant dvasios laisvės siekimą. Pats Vydūnas tikėjo, kad jo paties raštai ir kalbėjimai tąjį siekimą sugestyviai žadina. Jam kėlė nerimą Lietuvoje besireiškianti žema kritikos kultūra, kuria totaliai viskas niekinama, kuri nesistengia įžvelgti nieko pozityvaus kritikuojamojo objekto veikloje ar elgsenoje. Ypač daug nekantros esama politikų diskusijose, netgi kultūrininkų tarpusavio santykiuose. „Mes virstame tikra kritikų tauta”, – konstatavo Vydūnas, kalbėdamas apie hipertrofuotą polinkį į kritiką (Darbymetis, 1922, Nr.8, p.53).
Tame polinkyje mąstytojas įžvelgė kelias negeras tendencijas: bereikalingo irzlumo, totalaus nepasitenkinimo viskuo eskalavimą, negatyvaus Lietuvos gyvenimo įvaizdžio formavimą bei tautos skaldymą, pakantos ir tolerancijos mažėjimą. Vydūnas neragino užsimerkti prieš blogybes, jas nutylėti, jų nešalinti. Atvirkščiai – jis ragino jas įveikti. Tačiau tai turi vykti be pagiežos, apeliuojant į tų, kurie kritikuojami, žmogiškąjį orumą, savigarbą, vidinę kultūrą. Turi keistis, tobulėti pats žmogus, o ne vykti totalus vienų ne itin tobulų keitimas kitais, vėlgi ne itin tobulais. Be abejo, aukščiausios valdžios uždavinys esąs tąjį žmogaus tobulėjimo procesą skatinti, sudaryti jam kuo palankiausias sąlygas.
Vydūnas buvo įsitikinęs, kad į akį krintančios valstybės gyvenimo blogybės nenulems tautos ateities, kad jos yra su iš netolimos praeities paveldėtu mentalitetu susijusios klaidos, kurios turėtų būti kaip pamokos tiesinant kelią į esmingąją laisvę. Jis pats nenuilstamai aiškino tos esmingosios laisvės prasmę ir svarbą, buvo tautoje bene pats atkakliausias kelio į ją rodytojas. Todėl ir užsimerkti prieš tas blogybes jis negalėjo.
1924 m. balandžio mėn. “Klaipėdos žiniose”, o vėliau ir “Dabymetyje”(1924, Nr.8) Vydūnas paskelbia straipsnį “Mūsų tautos gyvenimo krizis”, kuriame konstatuoja jog, deja, tauta dar nėra vieningai susitelkusi savo tikrajam laisvėjimui – dvasinės kultūros ugdymui, kūrybos galių stiprinimui, žmoniškumo reiškimuisi. Mąstytojui atrodo, jog pati valstybės orientacija į ekonomikos stiprinimą, materialinio turtėjimo skatinimą, spartų civilizacijos laimėjimų diegimą, į pastangas, būtent šiose sferose pasivyti kitas tautas esanti vienapusiška, jos neatsveria su šiais tikslais kartu turimas įgyvendinti dvasinis tautos augimas, jos kultūros raiška. Valstybės gyvenime daug kur toną duodančios ne žmogiškosios stiprybės, o silpnybės – savanaudiškumas, garbės troškimas, pakantos ir tolerancijos stoka, bendravalstybinio susitelkimo nebuvimas, atotrūkis tarp valdžios ir visos tautos.
Vydūnas buvo įsitikinęs, kad ne visai geros Lietuvos gyvenimo apraiškos didele dalimi esančios susijusios su neteisingai suprasta laisve. Toji laisvė įsivaizduota kaip laisvė daryti daug ką nevaržomai, leisti laisvai reikštis bet kokiems polinkiams, norams, silpnybėms ir nejaučiant atsakomybės. Tokią laisvę Vydūnas pavadino “nepriklausomybe paviršiaus dalykuose”. „Bet žvelkime akyliau į tamsiuosius mūsų tautos gyvenimo užkampius! O atverkime plačiau akis ir pačioje tautos aikštėje! Gera džiaugties tuo, kas pas mus yra gera. Bet mes – laisvi, o tai norime užmerkti akis, kad kur sušmėkšota koks bjaurumas. Ir taip nematome, kad tūli tam tik tėra laisvi, jeib galėtų nevaržomai kitiems uždėti pančius.
Kiti vėl gyvena, tarsi nebūtų jų pasielgimui jokio vairo. Kiti vėl savo gyvenime įsigalėti leidžia visam, kas negera, negražu, nedora, neteisu. O viso to tūli nemato. Visa jiems labai gerai, kaip dalykai dabar yra. Jie vien težiūri atgal, į verguvės laiką. Ir vien tesidžiaugia, kad jie nebesą vergais. Ir kartoja, tai jau labai dažnai. – Bet ar jie laisvi iš tikrųjų?“[6] – tokį klausimą kėlė Vydūnas nepriklausomybės penkmečiui pažymėti skirtame straipsnyje. Ar nėra tas klausimas aktualus mums, jau nebe penkeri, o dvidešimt šešeri metai „tebesidžiaugiantiems, kad nebesame vergai“? Ar neverta šiandienos pasaulio vyksmų fone prisiminti ir tokio su anuo klausimu susijusio Vydūno perspėjimo: „Mums rodosi, kad mūsų tauta laisva. Ir nuolat girdime sakant, ji nepriklausoma. Bet skaidriosios akys mato, kad mūsų tauta tėra nepriklausoma ir laisva gyvenimo paviršiaus dalykuose. Ir jos mato, kad ir tai laisvei gresia pavojus, kadangi kitos, būtent esmingosios, laisvės nėra. Ir todėl labai svarbu, kad pradėtume jos ieškoti, kad pasistengtume, jeib ją įgijus”[7] (paryškinta mano – VB.).
Vydūno įsitikinimu, tautos laisvė, jos valstybingumas – geriausia sąlyga jos kūrybos galioms skleistis. Pats skleidimasis, t. y. visokeriopa tautos raiška, jos augimas, visiškainereiškia egocentriško išsiskyrimo, atsitvėrimo nuo tautų bendrijos, priešpriešos žmonijos vienijimuisi, į kurį esąs nukreiptas dieviškasis Visumos kūrybos vyksmas. Anot mąstytojo, „tautoms išaugant, aiškiai vienai nuo antros atsiskiriant, rodos, žmonija vis daugiau skaldosi. Bet, gerai įsižiūrėjus į kūrybos takus, aiškėja, kad to nėra. Kaip atskiras žmogus, taip ir tauta yra ir gyvena, kad vis daugiau augtų ir tvirtėtų žmoniškumas. Ir tautos turi į tokį sąryšį viena su kita stoti, kad sudarytų žmoniją tokiu būdu, kaip sudaro atskiri žmonės tautą. Tautų gyvatos turi patekti į tikrą sąklausą“.[8]
Tautos išaugimas ir sustiprėjimas reiškia vienos iš integruotai veikti turinčios žmonijos dalių sustiprėjimą. Kuo sveikesnės ir stipresnės bus visos tos dalys, tuo harmoningesnė bus visos žmonijos būtis ir tolesnė raida. Kūrybos galių neturinti ir kūrybos vaisių nepajėgianti subrandinti tauta esanti pasmerkta sunykti. Beje, tų galių neturėjimas reiškiąs ir laisvos valios, t.y. pačios laisvės, neturėjimą. O turima laisvė nėra tikslas sau. Laisva tauta turi būti aktyvi žmonijos dvasinio laisvėjimo dalyvė. „Į šviesiąją [tautą] mielai linksta kitos tautos,“[9]– teigė mąstytojas. Į savo tautą Vydūnas taip pat žvelgė ne tik kaip į turinčią teisę savarankiškai tvarkytis, bet ir kaip į privalančią tą teisę ir pačią laisvę įprasminti savo įnašu į visos žmonijos dvasinio skaidrėjimo vyksmą, į pasaulinį kultūros procesą. Jis norėjo, kad lietuvių tauta būtų šviesioji, kad į ją, kaip tokią, linktų kitos tautos.
Vydūno paliktoji išmintis ir gyvenimo pavyzdys ragina to norėti ir mus. Ragina, nes akivaizdu, kad sudėtingų problemų ir skaudžių konfliktų apimtam dabarties pasauliui tos šviesos, kaip ir “tikros tautų sąklausos” labai reikia. Mūsų valstybės moralinė ir politinė parama agresijos ištiktoms tautoms ir valstybėms yra aiškus požymis, kad Vydūno idealai mums nesvetimi, kad einame link to , kad taptume šviesiąja tauta, į kurią linktų kitos tautos. Reikia tik ryžtingiau įveikti tas silpnybes, apie kurias visi gerai žinome, reikia kiek labiau būti savimi, būti oria tauta tarp kitų orių tautų. Būtent tam įpareigoja dvasinis Vydūno palikimas. Vykdydami tą įpareigijimą geriausiai pagerbsime jo atminimą bei esmingai įprasminsime artėjančią jo garbing sukaktį. Tą įpareigojimą primena ir šiandien iškeltoji Taikos vėliava.
Pranešimas 206-04-15 LR Seime vykusioje konferencijoje“Ar kultūra tampa valstybės prioritetu?”
Pirmojoje nuotraukoje: filosofas Vilhemas Storosta – Vydūnas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: daktaras, Vydūno draugijos garbės pirmininkas Vacys Bagdonavičius, šio pranešimo autorius.
2016.04.18; 06:33
[1] Vydūnas.Tikrasis Vydūnas.// Naujas žodis, 1928, nr.1, p.4.
[2]Poška A. Mahatma Gandhi apie Lietuvą //Mūsų Vilnius, 1937, nr. 7, p. 121.
[3]Vydūnas.Raštai, t.2 .Vilnius: Mintis, 1991, p. 99.
[4]Vydūno laiškas Lietuvos Tarybai. //Lietuvos aidas, 1918, balandžio 19.
[5]Vydūnas. Raštai, t. 3. Vilnius: Mintis, 1992, p. 258.
Šiuos žodžius perskaičiau žurnalo „Deutscher ostdienst (Nachrichtenmagazin des Bundes der Vetriebenen)“ 2015 metų ketvirtajame numeryje.
Niekas geriau šių žodžių nesupras kaip tie, kurie žino, ką reiškia masiniai trėmimai ir ką patiria žmonės, kuriems duodamos kelios valandos susiruošti į kelionę nežinomybėn su verkiančiais kūdikiais ir pasiligojusiais senoliais.
VIEŠAS KREIPIMASIS Į II PASAULINIO KARO VALSTYBIŲ NUGALĖTOJŲ VYRIAUSYBES
2015 m. balandžio 8 d., Vilnius
Gerbiamieji, prieš 70 metų, 1945 m. liepos 17 – rugpjūčio 2 dienomis sugriauto Berlyno prieigose, Potsdame, II pasaulinio karo valstybės nugalėtojos – SSRS, JAV ir Didžioji Britanija – pasirašė susitarimą, numatantį Königsbergo ir dalies Rytprūsių teritorijos (dab. Rusijos Federacijos Kaliningrado sritis) perdavimą Sovietų Sąjungai laikinam administravimui, iki tuo reikalu įvyks taikos konferencija.
Genocido aukų muziejuje Vilniuje bus paminėtas Mažosios Lietuvos Gyventojų Genocido Rytų Prūsijoje 70-metis. Renginyje dalyvaus Lietuvos, Vokietijos mokslininkai, tyrinėtojai, visuomeninių organizacijų atstovai, istorinių įvykių liudininkai, jų palikuonys.
1945 metais Rytų Prūsijoje, Šilutės, Lankų, Tilžės, Ragainės, Labguvos, Pilkalnio apskrityse buvo sunaikinti vokiečių ir lietuvių gyvenami 176 miestai ir valsčiai, šimtai kaimų, tūkstančiai vietos gyventojų.
Keletas Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) studentų turėjo neįkainojamą galimybę atlikti praktiką lituanistinėse mokyklose JAV, Vokietijoje ir Gruzijoje. Studentai ne tik mokė lietuvaičius mokyklose užsienyje ir pasisėmė patirties, bet ir gavo nepamirštamų įspūdžių.
Viena iš laimingųjų, galėjusių pagal šį bandomąjį studentų praktikų lietuvių bendruomenėse projektą atlikti 2 mėnesių praktiką Maironio lituanistinėje mokykloje Lemonte (Čikaga, JAV), yra Lituanistikos fakulteto IV kurso studentė Agnė Aleksaitė. Merginos nuomone, šis projektas ne tik spėjo pateisinti lūkesčius, bet ir, laikui bėgant, tik stiprės.
Socialinių reikalų ir darbo ministerija nutarė paremti Vilniaus miesto bendruomenių veiklą ir skyrė lėšų. Administruoti skiriamas lėšas pavedė Vilniaus miesto savivaldybei. Tačiau neužilgo ši tvarka pakriko, o kai kurioms bendruomenėms numatytos lėšos neaiškiai dingo.
Ministerijos pagalba bendruomenėms
Dar prieš tris metus porą Vilniaus miesto bendruomenės buvo pamalonintos gera naujiena, kad per Socialinių reikalų ir darbo ministeriją jos bus remiamos lėšomis.
KELETAS PASTEBĖJIMŲ KRISTIJONO DONELAIČIO 300-OJO GIMTADIENIO METĄ
Galėtų būti ir atvirkščiai – gyvenimas kaip pamokslas, nes Kristijonas Donelaitis gyveno taip, kaip pamokslavo. O savo didžiausią pamokslą – „Metus“ – pasakė ant visų amžių, dar sykį paklausdamas, negi iš tiesų tauta į savo šedevrą turi išeiti per mirtį?
Tris didžiuosius širdies darbus pastoriaudamas dirbo Donelaitis: ugdė sodą, konstravo klavesinus ir rašė eiles.
Sodas buvo kūnui, klavesinai – dvasiai, o poezija – sau. Arba sielai. Tai yra – sau kaip visumai su savo esme – nuolat nerimstančia, ieškančia, kenčiančia ir tikinčia būties begalybe savyje, kuri vadinama siela. Galima numirti nė nesužinojus, kas skaudina arba kelia tave tavyje pačiame, bet jeigu bent sykį pajutai vienatvę ir įsiklausei, – suprasi, sužinosi. Nes vienatvė – tai savo vientisumo, susyk ir atskirumo pajautimas tau pirmąsyk ar darsyk atsivėrus būčiai.
Būti Lietuvos konsulatui Sovetske (Tilžėje) ar nebūti? Toks klausimas pastaruoju metu svarstomas mūsų šalies valdžios kuluaruose. Tiek Kaliningrado srityje dirbantys lietuviai, tiek kai kurie Seimo nariai įsitikinę, kad konsulato uždarymas būtų žingsnis atgal, nes šios įstaigos reikia ne tik įvairioms teisinėms problemoms spręsti, vizoms išduoti, bet ir lietuvybei šiame krašte palaikyti.
Lietuvos konsulatas Rusijos Kaliningrado srities Sovetsko mieste buvo įsteigtas 2003 metais. Per tą laiką jis tapo ne tik konsuline įstaiga, bet ir šiame krašte gyvenančių lietuvių kultūros židiniu. Tačiau dabar, LŽ duomenimis, Užsienio reikalų ministerijoje (URM) svarstoma galimybė šį konsulatą uždaryti, o jo funkcijas perduoti Kaliningrade įsikūrusiam generaliniam konsulatui. Esą konsulato Sovetske darbuotojai nėra visiškai apkrauti darbu, mažėja į jį dėl vizų besikreipiančių asmenų srautas.
Straipsnis „Ar Lietuvai neskauda?“, kurį šiandien pateikiame Slaptai.lt skaitytojams, buvo paskelbtas 1988-ųjų metų rugsėjo mėnesį tuo metu didelį tiražą turėjusiame įtakingame savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Bet jį prisiminiau ne tam, kad norėčiau pasigirti, štai kokius tekstus rašiau dar sovietinėje Lietuvoje (nepriklausomybės paskelbimo laukti po jo pasirodymo teko dar beveik dvejis metus).
Šis straipsnis – greičiau priekaištas. Priekaištas mums visiems – istorikams, žurnalistams, diplomatams, politikams. Juk Mažosios Lietuvos reikalai pamiršti, užmiršti. Lietuva su šiuo praradimu, regis, susitaikė. Tiesa, būta pakilimų, kai pradėdavome rūpintis lietuviškų mokyklų steigimu, kūrėme lietuviškus centrus, statėme paminklus, leidome specialias istorines knygas. Pasitaikydavo net laikotarpių, kai šiems mūsų norams būdavo užtektinai palanki Kaliningrado valdžia bei labai priešiškai nežiūrėjo Rusijos centras – Kremlius.
„Juoduojančiose langų angose žiojėja tuštuma. Plytos trupa, stogas griūva. Namas Veselovkos kaime, apie kurį sekamos sakmės, užverstas šiukšlėmis ir statybinėmis atliekomis… Kadaise čia gyveno Imanuelis Kantas, o dabar glaudžiasi benamiai“, – rašo Der Standard korespondentas. Straipsnis skirtas apverktinai būklei pastato, kuriame, manoma, jaunas filosofas gyveno 1747–1750 metais, būdamas namų mokytojas.
Veselovka, anksčiau vadinta Judšen (Judchen, Jučiai), yra per 100 kilometrų į rytus nuo Kaliningrado.
Politologas, patriotinio jaunimo organizacijos „Pro Patria“ atstovas Vytautas SINICA atsako į portalo SLAPTAI.LT žurnalisto Gintaro Visocko klausimus.
Neslėpsime – mums ypač patiko paskutinysis Jūsų straipsnis, pasirodęs portale Delfi.lt. Omenyje turime publikaciją „Posovietiniai paradoksai: istorikai prieš Tautos istorinę atmintį“.Kaip ir kitos civilizuotos, savo ateitimi susirūpinusios valstybės, taip ir Lietuva privalo turėti institucijas, kurių priedermė – rodyti, kokias istorines versijas valstybė laiko pačiomis teisingiausiomis, tiksliausiomis, priimtiniausiomis.
Jei valstybė nedemonstruos savo aiškios pozicijos bent jau pagrindinėmis istorinėmis temomis, galime pasimesti mums atsitiktinai ar specialiai primetamų keisčiausių nuostatų jūroje. Tokio chaoso požymių, regis, apstu jau dabar, mat vis garsiau ir atkakliau šaipomės iš pačių švenčiausių lietuviškumų.
Gal tai – tik atsitiktinumas. Tačiau jei suskaičiuočiau, kiek sykių šiemet man buvo bandoma uždraust filmuoti, fotografuoti ar užsirašinėti į diktofoną, – susidarytų ilgokas sąrašas. Jei pridėčiau atvejus, kai bandyta sudaužyti filmavimo kamerą, kai sulaukiau grasinimus primenančių perspėjimų teismo koridoriuje, – sąrašas taptų dar įspūdingesnis. O jei dar prisiminčiau atvejus, kai nukentėjau ne aš, žurnalistas, o interviu davę asmenys, – turėčiau sąrašą, akivaizdžiai nebūdingą civilizuotai valstybei. Apibendrinus visus vien tik šiemet patirtus incidentus galėčiau drąsiai abejoti, ar Lietuva – demokratinė valstybė.
Tik nemanykite, jog prabilau apie pastangas belstis į VSD ar kokios kitos Lietuvos slaptosios tarnybos duris. Jei žodžius "nefilmuok, nefotografuok, neįrašinėk" būtų ištarę VSD, Antrojo departamento ar FNTT pareigūnai, – negūžčiočiau pečiais. Bet negaliu nesistebėti, kai mane, atėjusį pasižiūrėti prie Vilniaus Karoliniškių poliklinikos surengto piketo, pasitinka uniformuotas saugos tarnybos atstovas ir pradeda kamantinėti: ar turiu leidimą filmuoti, ar savo žingsnius suderinęs su poliklinikos vadovybe, kodėl drįstu filmuoju poliklinikos užrašą virš centrinio įėjimo?
Be abejo, ir šiandien, ir ateityje rašydami Baltijos kraštų pagonybės ir christianizacijos istoriją ar atskirus jos epizodus, kaip kad dabar rašau lietuvių karaliaus Minaugo sūnaus gyvenimo ir tikėjimo etiudą, nuolatos susidursime su paveldėtu iš daugiaamžės tradicijos išankstiniu nusistatymu, esą etiškai nederėtų ir politiškai nevertėtų svarstyti ir nagrinėti po daugelio amžių Romos katalikų Bažnyčios ydingas viduramžių strategijas pagonių ir graikų ortodoksų atžvilgiu vėlyvaisiais viduramžiais.
Ar, atseit, ne geriau ir patogiau nutylėti „praeities paklaidas“ ir toliau, gal kiek minkštesne retorika smerkti „laukinius stabmeldžius pagonis“, „ Kristaus budelius žydus“, „netikėlius schizmatikus krikščionis“ Bizantijoje, Moravijoje, Bulgarijoje, Kijevo Rusioje, Voluinės ir Haličo karalystėje ir Šiaurės Rusioje?
Juk čia turime ilgą triukšmingą tradiciją nuo vokiečių bei lenkų XIII amžiaus metraštininkų iki pat XX šimtmečio germanizacijos Mažojoje Lietuvoje ir katalikiškos polonizacijos Didžiojoje Lietuvoje šauklių ir šlovintojų… Deja, visų ydingų anachronizmų likimas vienodas – jeigu jų nepasiseka įveikti daugiaamžių polemikų kovoje, jie patys ilgainiui savaime atmiršta.
Nepriklausoma Lietuva iš praeities paveldėjo tik keliasdešimt kilometrų plentų. Vyravo vieškeliai. Bet ir jie karų ir okupacijų metais buvo apleisti, suardyti. Naujų plentų ir tiltų statybai Lietuvos valstybė skyrė didelę biudžeto dalį. Reikšminga buvo Žemaičių plento (Kaunas–Klaipėda) tiesimas.
Jis pradėtas 1934 m. ir baigtas 1938 m. (195,5 km ilgio), taip pat 1937 m. pradėtas tiesti Aukštaičių plentas (Kaunas–Panevėžys–Biržai, apie 170 km ilgio) ir daug kitų.
Pastatyta daug metalinių, gelžbetoninių ir medinių tiltų. Tarp didžiausiųjų – Kaune per Nemuną ir Nėrį, per Nemuną Alytuje, Rusnėje ir daug kitų.
Kelios draugiškos pastabos apie Algirdo Antano Gliožaičio knygą „Mažosios Lietuvos žemė XVIII – XX amžių dokumentuose ir žemėlapiuose“
Kovo 19 dieną Lietuvos istorikų bendruomenei ir visiems besidomintiems Mažosios Lietuvos istorija buvo pristatyta topografo, kartografo, žemėtvarkininko, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos (MLRT) nario Algirdo Antano Gliožaičio istorinė studija Mažosios Lietuvos žemė XVIII – XX amžių dokumentuose ir žemėlapiuose. Tai – neeilinė knyga Mažosios Lietuvos tematika.
Ji užima garbingą vietą tarp tokių monumentalių veikalų, kaip D. Kauno Mažosios Lietuvos knyga: lietuviškos knygos raida 1547–1940 (1996),A. Matulevičiaus Mažoji Lietuva 18 amžiuje: lietuvių tautinė padėtis (1989), A. Juškos Mažosios Lietuvos mokykla (2003), M. Gelžinio Mūsų gimtinė Mažoji Lietuva (1996), P. Žostautaitės Klaipėdos kraštas 1923-1939 (1992), I. Lukšaitės Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje: 16 amžiaus trečias dešimtmetis–17 amžiaus pirmas dešimtmetis (1999), L. Citavičiūtės Karaliaučiaus universiteto lietuvių kalbos seminaras: istorija ir reikšmė lietuvių kultūrai (2004), N. Kitkausko ir L. Kitkauskienės Kristijono Donelaičio memorialas Tolminkiemyje (2002).
Šį interviu mūsų portalui atsiuntė kaliningradietis Michailas Kostiajevas. Kaliningradiečio Michailo Kostiajevo pokalbį su Rusijos rašytojų sąjungos regioninės organizacijos pirmininku kaliningradiečiu Borisu Bartfeldu išvertėme į lietuvių kalbą, ir šiandien be sutrumpinimų skelbiame savo internetinėje svetainėje.
Publikuojame ne todėl, kad sutinkame su visomis tekste išguldytomis idėjomis. Publikuojame tam, kad žinotume, kokias nuotaikas, idėjas bei sumanymus brandina dabartinės Kaliningrado srities inteligentija. O kaliningradiečių pozicija, nors ir labai sveikintina (kas gali prieštarauti raginimui restauruoti ar atstatyti senąsias pilis?), vis tik Lietuvai nėra iki galo priimtina. Mat kuriamuose kaliningradietiškuose manifestuose nė žodeliu neužsimenama apie turtingą Mažosios Lietuvos palikimą. Visas dėmesys koncentruojamas tik į germaniškus klodus, visiškai ignoruojant baltiškus aspektus.
Pretenduojančio į profesionaliai nešališko žurnalisto vardą pono Tomo Dapkaus ir jo įkvėpėjų aplinkos reakcija dienraščio „Lietuvos žinios“, Alfa.lt puslapiuose ir LNK „Alfa savaitė“ laidoje į neatskleistas žudynes Medininkų poste bei šios, per du dešimtmečius neištirtos, bylos procesą itin iškalbinga.
Nuo šių metų vasario vidurio tebesitęsianti ne faktais, o emocijomis ir pramanomis persunkta intensyvi agitacinė kampanija atskiroje žiniasklaidos grupėje viešai patvirtina keletą svarbių faktinių aplinkybių, turėsiančių neabejotiną reikšmę būsimiems procesams ir žmonių likimams ateityje.
Pirmiausia, šitokiu, neadekvačiai jausmingu, reagavimu atvirai pripažįstama, jog vienintelio, nepagrįstai apkaltintojo ir beatodairiškai skubiai nuteiso griežčiausia bausme buvusio eilinio Rygos OMON (Ypatingosios paskirties milicijos būrio) milicininko Konstantino Michailovo (Nikulino), atžvilgiu nėra surinkta jokių, civilizuotame teisiname procese privalomai būtinų, kaltės įrodymų.
“Gerb. Gintarai Visockai, įsikandote tą savo K.Michailovą – Nikuliną ir valkiojate kaip katė pūslę. Nejau nesuprantate, kad taip save kompromituojate ir kuriate savo kaip priešiškoms Lietuvai jėgoms tarnaujančio žurnalisto įvaizdį”.
Šį komentarą aptikau Fecebook puslapyje. Jis buvo paskelbtas po manąja publikacija “Ko siekia atsarginio advokato institucijos šalininkai”. Komentaro autorius – Gediminas Kontrimas.
Nesiruošiu polemizuoti su šiuo Facebook erdvėje savo nuomonę dažnai reiškiančiu komentatoriumi. Beprasmiška. Tuščia laiko gaišatis. Lietuvoje itin daug primityviojo patriotizmo apraiškų. Lietuvoje gausu triukšmautojų, šūkautojų, mitinguotojų, kuriems visuomet viskas aišku. Su jais keblu ginčytis būtent dėl to, kad jiems “visada viskas suprantama, akivaizdu”.
