VSD. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) foto.
Pirmadienio popietę Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen kabinete susitiko parlamentinių frakcijų seniūnai.
Parlamentarai diskutavo, kokių veiksmų reikėtų imtis dėl demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ nario Algirdo Stončaičio.
Politikai sutarė sulaukti atsakymų iš tarnybų, į kurias kreipėsi tiek Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK), tiek Antikorupcijos komisija – ir tik įvertinus gautus atsakymus imtis tolimesnių veiksmų.
„Susitikome su frakcijų seniūnais tam, kad apsikeistume nuomonėmis dėl situacijos Antikorupcijos komisijoje“, – pirmadienį po susitikimo su frakcijų seniūnais žurnalistams teigė V. Čmilytė-Nielsen.
Parlamentarams abejonės dėl Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininko reputacijos kilo po to, kai viešojoje erdvėje pasirodė informacijos apie galimus neskaidrius politiko ryšius, galimai tapusius pretekstu buvusiam Vyriausybės kancleriui neišduoti leidimą dirbti su slapta informacija.
Paklausta, ar imsis papildomų veiksmų ir prašys saugumo tarnybų įvertinti A. Stončaičiui suteiktą leidimą dirbti su įslaptinta informacija, parlamento vadovė tvirtino, kad galėtų pasinaudoti tokia galimybe, tačiau kol kas nežada to daryti. Algirdas Stončaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Žinodama, kad yra ne vienas kreipimasis į tarnybas – tame tarpe, ir iš NSGK pirmininko, tiek į VSD, tiek ir į kitas tarnybas, aš norėčiau sulaukti atsakymų ir tuomet, jau įvertinus atsakymus spręsiu, ar reikalingi tolimesni veiksmai“, – situaciją aiškino Seimo pirmininkė.
V. Čmilytė-Nielsen teigė, kad šiuo metu A. Stončaičiui pasitraukti iš vadovaujamos komisijos pareigų „būtų racionalus sprendimas“.
„Kol yra rimtas šešėlis – o, visgi, Antikorupcijos komisijos pirmininko pozicija yra tokia, kad tokių šešėlių neturėtų būti. Vienas iš sprendimų galėtų būti jam laikinai nusišalinti. Žinoma, tai jau yra sprendimas paties pirmininko ir jį deleguojančios frakcijos, iš dalies ir visos opozicijos, kadangi Antikorupcijos komisijos pirmininko pozicija, pagal tradiciją, yra priklausanti opozicijai“, – sakė ji.
Susitikime su V. Čmilyte-Nielsen dalyvavo Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Mindaugas Lingė, liberalų frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas, „laisviečių“ frakcijos seniūno pavaduotojas Tomas Vytautas Raskevičius. Opoziciją atstovavo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos seniūnė Aušrinė Norkienė, demokratų frakcijos lyderis Lukas Savickas, socialdemokratų seniūnė Orinta Leiputė. Lietuvos regionų frakcijos atstovai susitikime nedalyvavo.
VSD direktorius Darius Jauniškis. Slaptai.lt nuotr.
ELTA primena, kad naujienų portalas „15min“ publikavo tyrimą, kuriame teigiama, kad A. Stončaitis gavo leidimą dirbti su slapta informacija, nors atsisakė tikrintis poligrafu. Nustatyta tvarka numato, kad toks leidimas gali būti išduotas tik klausimų dėl reputacijos ir skaidrumo nekeliantiems asmenims.
Antikorupcijos komisijos nariai, valdančiosios koalicijos atstovai paragino A. Stončaitį pasitraukti iš komisijos pirmininko posto, tačiau demokratas nesutiko to padaryti. Siekiant išsiaiškinti visas situacijos aplinkybes, komisijos nariai kreipėsi į saugumo tarnybas ir paprašė atsakyti į klausimus, susijusius su jų pirmininko reputacija.
A. Stončaitis ėjo Vyriausybės kanclerio pareigas „Demokratų sąjungos“ pirmininko Sauliaus Skvernelio Vyriausybėje. Ekspremjeras kilusias abejones dėl A. Stončaičio skaidrumo vadina spekuliacijomis ir konservatorių „pučiamu skandalu“.
Vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Seimo Antikorupcijos komisija kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą, prašydami atsakyti į eilę klausimų, susijusių su komisijos pirmininko Algirdo Stončaičio reputacija. Kreipimąsi pasirašė pirmininko pavaduotojas Bronislovas Matelis – jis Eltai tvirtino, kad A. Stončaitis atsisakė pasirašyti raštą ir taip bando išsisukti nuo atsakomybės.
Komisijoms nariams abejonės dėl Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ atstovo kilo po viešojoje erdvėje pasirodžiusios informacijos apie galimus neskaidrius politiko ryšius, galimai tapusius pretekstu buvusiam Vyriausybės kancleriui neišduoti leidimą dirbti su slapta informacija.
Kreipimesi į VSD prašoma atsakyti, ar A. Stončaitis buvo iškviestas pokalbiui prieš teikiant išvadą dėl jo leidimo dirbti su įslaptinta informacija, ar politikui buvo pasiūlyta praeiti patikros poligrafu procedūrą, ar tokios procedūros iniciatyva kilo dėl parlamentaro vangiai atsakinėjamų klausimų. Prašoma patikslinti, ar VSD kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą ir policijos generalinį komisarą dėl jų duomenų bazėse esančios operatyvinės ir su A. Stončaičiu susijusios informacijos ir pan. Lietuvos saugumas (VSD)
Galiausiai, komisija reikalauja atsakymo, ar tuometinio Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio sprendimas išduoti leidimą A. Stončaičiui dirbti su įslaptinta informacija atitiko VSD teiktą išvadą.
B. Matelis: pirmininkas nepasiekiamas dvi dienas
Antikorupcijos komisija apsisprendė kreiptis į saugumo tarnybas dar trečiadienį vykusio posėdžio metu. Parengti raštą pavesta konservatoriui, komisijos pirmininko pavaduotojui B. Mateliui. Parašą planavo padėti pats A. Stončaitis, tačiau persigalvojo.
Kaip Eltai nurodė B. Matelis, opozicijos narys atsisakė pasirašyti ne tik kreipimąsi, bet ir patį komisijos posėdžio protokolą, kuriame dokumentuotas parlamentarų sutarimas kreiptis į VSD. Bronislavas Matelis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Komisijos pirmininkas atsisakė pasirašyti susitikimo protokolą ir visiškai formalia priežastimi sako – jeigu nėra pasirašytas protokolas, kad toks susirinkimas įvyko, jokių klausimų niekam uždavinėti Matelis neturi teisės. Pirmininkas tapo nepasiekiamas dvi dienas – nei man, nei biurui, nei kam tik nori. Protokolo susirinkimo nepasirašo ir tuo pagrindu sako, kad aš neturiu teisės jo atžvilgiu formuluoti jokių klausimų“, – Eltai situaciją aiškino valdančiųjų atstovas.
Konservatorius atkreipė dėmesį, kad Seimo Antikorupcijos komisijai vadovauja jos pirmininkas ir pavaduotojas, todėl kelissyk nepavykus susisiekti su A. Stončaičiu, B. Matelis pasirašė kreipimąsi pats.
„Aš nežinau, kur jis dingo be žinios, ar kas jam atsitiko, gal kokia nelaimė – aš ėmiausi iniciatyvos. Klausimus visus VSD suformulavau, pasitariau su komisijos nariais, gavau atsakymus, papildymus ir savo vardu, pasirašydamas kaip pavaduotojas, išsiunčiau“, – nurodė jis.
„Seimo narys, buvęs aukštas policijos pareigūnas išsisukinėja – tiek VSD neteikia informacijos, anuomet, kai jį kamantinėjo. Dabar atsisako pasirašyti, nervinasi, daro kliūtis, kad tie klausimai nebūtų išsiųsti – aš iš tikrųjų teigčiau, kad man kelia labai daug abejonių, ar A. Stončaitis gali vadovauti tokiai komisijai“, – pridūrė B. Matelis.
Susisiekti su pačiu A. Stončaičiu Eltai nepavyko.
ELTA primena, kad naujienų portalas „15min“ publikavo tyrimą, kuriame teigiama, kad A. Stončaitis gavo leidimą dirbti su slapta informacija, nors atsisakė tikrintis poligrafu. Nustatyta tvarka numato, kad toks leidimas gali būti išduotas tik klausimų dėl reputacijos ir skaidrumo nekeliantiems asmenims. Klausimai veja klausimus
Antikorupcijos komisijos nariai, valdančiosios koalicijos atstovai paragino A. Stončaitį pasitraukti iš komisijos pirmininko posto, tačiau demokratas nesutiko to padaryti.
A. Stončaitis ėjo Vyriausybės kanclerio pareigas „Demokratų sąjungos“ pirmininko Sauliaus Skvernelio Vyriausybėje. Ekspremjeras kilusias abejones dėl A. Stončaičio skaidrumo vadina spekuliacijomis ir konservatorių „pučiamu skandalu“.
JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) vyriausioji patarėja Kelian Konvej (Kellyanne Conway) pareiškė neatmetanti galimybės, jog siekiant išaiškinti Baltųjų rūmų darbuotojus, perduodančius žiniasklaidai įvairią neviešą informaciją, gali būti panaudotas melo detektorius.
Melo detektorius
„Galbūt taip, o galbūt ne. Yra daug įvairių būdų, leidžiančių nustatyti, kas nutekina informaciją. Tai, žinoma, erzina žmones, atėjusius čia dirbti, pradedant nuo prezidento ir viceprezidento“, – sakė ji interviu televizijos kanalui „Fox News“. Kartu K. Konvej pabrėžė, jog duomenų nutekinimas gali pakenkti nacionaliniam saugumui.
Ketvirtadienį laikraštis „The Washington Post“ paskelbė D. Trampo telefono pokalbių su Meksikos prezidentu Enrike Penja Njetu (Enrique Pena Nieto) ir Australijos premjeru Malkolmu Ternbulu (Malcolm Turnbull) stenogramas.
„Mūsų prezidento pokalbių su kitų šalių vadovais nutekinimas yra nacionalinė gėda“, – pabrėžė D. Trampo patarėja.
Atliekant ikiteisminį tyrimą išžaginimo byloje, Utenos apylinkės prokuratūros prokuroras Vigandas Jurevičius pasitelkė gana retai naudojamą tyrimą melo detektoriumi. Remiantis šio tyrimo rezultatais bei kitais byloje surinktais duomenimis, jau antros instancijos teismas pripažino 41 metų anykštėną kaltu dėl išžaginimo.
Pagrindinis įtariamasis buvusio Rusijos žvalgo Aleksandro Litvinenkos nužudymu iš dalies neįveikė patikrinimo melo detektoriumi, gavęs įvertinimą „-2“, kai jis buvo paklaustas: „Ar jūs kada nors laikėte rankose polonį?“
„Per viešą Litvinenkos nužudymo tyrimą pirmadienį buvo išklausyta, kaip Andrejus Lugovojus atliko testą poligrafu 2012 metų balandį“, – praneša The Guardian žurnalistas Liukas Hardingas.
„Tai šiuolaikiškas žaidimo „Neapmausi!“ ekvivalentas: kuo netikėti Twitter‘yje? Dabar mokslininkai kuria naujausią „melo detektorių“ skaitmeninei epochai“, – rašo The Times.
„Tyrėjų grupės, kuriančios tą projektą, vadovė Kalina Bončeva iš Šefildo universiteto (University of Sheffield) Inžinerijos fakulteto pranešė, kad toji sistema galės greitai patikrinti informaciją ir susekti jos kilmę. Tai leistų vyriausybėms, skubios pagalbos tarnyboms, sveikatos apsaugos organizacijoms, žurnalistams ir kompanijoms paneigti melagingus duomenis“, – pažymi straipsnio autorius Muradas Achmedas.
Sistema „Fama“, taip pavadinta graikų apkalbų ir šlovės deivės garbei, skirstys internete skleidžiamus gandus į keturias kategorijas: prasimanymas, diskusija, klaidinga informacija ir dezinformacija, aiškina autorius.
Poligrafas – įrenginys, kuriuo bandoma nustatyti interviuojamojo nuoširdumo laipsnį, žinomas dar kaip „melo detektorius“. Poligrafą aktyviai naudoja kontržvalgybos tarnybos. Pavyzdžiui, žmonės, įtraukiami į darbą su CŽV, reguliariai tikrinami šiuo detektoriumi.
Standartinis poligrafas matuoja kvėpavimo dažnumą ir pulsą, kraujo spaudimą ir delnų prakaitavimą. Matavimus grafiškai pavaizduoja speciali plunksna, šliaužianti milimetriniu popieriumi. Pagal sumanymą tiesi linija turi rodyti, kad tiriamasis pokalbio metu ramus (vadinasi, jis nuoširdus), o staigūs šuoliai atsakant į klausimus – kad jis jaudinasi (vadinasi, tiriamasis, galimas dalykas, meluoja).
Akylesni piliečiai pastebi, kaip ekonomistė Aušra Maldeikienė viešojoje erdvėje neretai kartoja frazę „O ko jie nepasakė“. Sąvoka „jie“ apima įvairaus plauko politikus, prisitaikėlius ekonomistus, alia mokslininkus ir kitus veikėjus. Žinoma ekonomistė vis primena žmonėms ieškoti to, kas nutylima.
Kas šiuo metu nutylima FNTT istorijos atomazgoje? Teismas Vitalijų Gailių išteisino, taigi viskas puiku, gyvenimas tęsiasi. Tačiau nei didiesiems apžvalgininkams, nei Jos Ekscelencijos patarėjams dėl poligrafo, dar vadinamo melo detektoriumi, naudojimo pasekmių nekilo jokių papildomų klausimų.
O tokių klausimų, panagrinėjus mokslinius šaltinius bei atsiribojus nuo simpatijų /antipatijų konkrečiai politinei partijai, kyla ne vienas. Tarp tų klausimų netikėtai atsiranda ir su aukštų pareigūnų atsakomybės problema susijusių dalykų.
Džonas Vokeris (jaunesnysis) – JAV KJP dimisijos karininkas, suimtas 1985 metais, apkaltinus šnipinėjimu Sovietų Sąjungos naudai. Džonas Vokeris (John Walker, g. 1937) surinko šnipų grupę, į kurią įėjo jo sūnus Maiklas Vokeris ir brolis kapitonas leitenantas Artūras Dž. Vokeris, o taip pat vyresnysis radistas Džeris A. Vitvortas (visi trys tarnavo JAV KJP).
Džono Vokerio byla tapo didžiausia šnipinėjimo byla per visą Amerikos karinio jūrų laivyno istoriją, o jo grupės padaryta žala – pati rimčiausia. Dž. Vokeris, galėjęs prieiti prie pačių slapčiausių užšifruotų medžiagų, tapo šnipu, galimas dalykas, 1967 metais (atėjęs į Sovietų ambasadą Vašingtone ir savanoriškai pasiūlęs savo paslaugas), kai tarnavo povandenininkų mokomajame centre Čarlstone Pietų Karolinos valstijoje. Tada ten Dž.Vokeris ir nusipirko barą ir restoraną.
Oldričas Eimsas – CŽV Kontržvalgybos valdybos bendradarbis, šnipinėjęs iš pradžių Sovietų Sąjungos naudai, o jai žlugus – Rusijos naudai.
1994 metais, kai O.Eimsas pagaliau buvo suimtas, CŽV oficialūs atstovai pripažino, kad jo šnipinėjimas Centrinei žvalgybos valdybai padarė daugiausia nuostolių per visą jos istoriją. Per devynerius darbo rusams metus O.Eimsas perdavė jiems informacijos apie daugiau kaip 100 slaptų operacijų ir daugiau kaip 30-imt CŽV ir kitų Vakarų specialiųjų tarnybų bendradarbių. Bent jau 10 jo išduotų slaptų agentų buvo nužudyti SSSR ir Rytų Europos šalyse (tarp jų – generolas majoras Dmitrijus Poliakovas, sovietų karinės žvalgybos GRU karininkas, dirbęs Amerikai beveik 20 metų ir teikęs neįkainojamą informaciją).
Valstybės Dūmos deputatas Andrejus Lugovojus, kurį Didžiosios Britanijos prokuratūra kaltina ruso perbėgėlio Aleksandro Litvinenkos nužudymu 2006-iais panaudojant polonijų-210, tvirtina įrodęs savo nekaltumą, praeidamas melo detektoriaus su anglų ekspertais testą.
Tačiau Rusijos specialistai, nekeldami abejonių savo užsienio kolegų autoritetu, mano, kad pastarieji pasirinko tyrimui primityvią metodiką. Savo ruožtu būtina priminti, jog Didžiosios Britanijos teismai išvis nepriima poligrafo įrodymų.
Pabaigęs ministro karjerą štai pagaliau turiu laiko prisėsti ir aprašyti Lietuvą mėnesį krėtusią vadinamąją FNTT (Finansinių Nusikaltimų Tyrimų Tarnyba prie VRM) krizę iš savo požiūrio taško. Jei turėsit kantrybės – perskaitykit.
Visi puikiai atsimenate banko „Snoras“ griūtį. Iškilus grėsmei, jog šis bankas sugriaus šalies finansų sistemą, buvo galima staigiu judesiu stabilizuoti padėtį – taip apsaugant valstybę ir jos žmones nuo gilesnės finansinės krizės. Lietuvos bankas jau seniai stebėjo „Snoro“ situaciją. Pagaliau apsisprendė – ilgiau delsti nebegalima. Buvo nuspręsta pasitelkti teisėsaugos institucijas. Ir štai 2011 metų lapkričio 14 d įvyko prokuratūros ir FNTT pareigūnų pasitarimas. Dalyvavo šešiese. Buvo aptariami taktiniai veiksmai. Po pasitarimo du jame dalyvavę FNTT pareigūnai papasakojo – kas yra normalu – savo dviem bendradarbiams apie posėdį ir aptartas detales.
Mano vaikystėje daktaras sveikatą tikrindavo termometru, pasiklausymo dūdele ir šaukšteliu gerklei apžiūrėti.
Dabar mokslinčiai sukūrė sveikatai tikrinti daugybę aparatų, tačiau žmonės vis tiek serga. Po ilgų stebėjimų ir savęs tyrinėjimų priėjau prie itin svarbios išvados: nuo sveikatos tikrinimo sveikatos kokybė nepriklauso.
Apie sveikatos kokybę nuo gydymo ir kalbėti nebeverta, nes vaistai (taip pat pats patyriau) gerina tik vaistų gamintojų gyvenimo kokybę. Pripažįstu tik chirurgus, nes šie moka pašalinti nereikalingą darinį ar netikusį organą pakeisti dirbtinu.
Melo dedektorius – tai prietaisas, registruojantis įvairius reiškinius, vykstančius žmogaus organizme.
Klausimai, kuriuos užduoda klausovas klausiamajam iššaukia įvairias emocijas, o jos paveikia tam tikrus procesus: padažnėja kvėpavimas, padidėja kraujospūdis, padažnėja pulsas, keičiasi balso dažnis ir t.t. Operatorius visą tai mato, užrašo, analizuoja ir daro išvadas. Apie tokią galimybę žmonės svajojo jau seniai. Nuo senų laikų žmonėms neduodavo ramybės tiesos ir melo problema.
Keisti dalykai vyksta Lietuvoje. Kas turi būti atvira, čia virsta paslaptimi. O štai, kas normalioje valstybėje būtų slapta, čia nusikalstamai išviešinama. Tačiau visi su tuo susitaiko. Kaltųjų nėra. Arba kaltieji lieka paslaptyje, o apkaltinami tie, kurie kažkam galingam tapo neparankūs ir pavojingi.
Naujausia tokio atvirkštinio veikimo iliustracija – šokis aplink melo detektorių Vidaus reikalų ministerijoje (VRM) ir viešojoje erdvėje. Įsivaizduokime štai tokį dalyką. Vienos valstybės vidaus reikalų ministras nusprendžia patikrinti jam pavaldžių teisėsaugos institucijų vadovus ir, pasikvietęs poligrafo specialistą, atlieka savo tyrimą, kurio rezultatus iškart transliuoja žiniasklaidai.
Didžiosios Britanijos mokslininkai iš Mančesterio universiteto sukūrė patobulintą melo detektoriaus variantą. Naujasis melo detektoriaus modelis daug tikslesnis, patikimesnis, nei ankstesnieji variantai.
Mat jis visų pirma analizuoja tiriamojo žmogaus mimiką. Pasak britų mokslininkų, “tyliuoju plepiu” pavadintas naujasis įrenginys susideda iš specialios videokameros, kuri fiksuoja menkiausius tiriamojo asmens veido raumenų virptelėjimus. O speciali kompiuterinė įranga analizuoja videokameros užfiksuotus parodymus.
Šiandien portalas Slaptai.lt sulaukė įdomios informacijos apie žydą Markusą Klinbergą, kuris, manoma, Izraeliui padarė daugiausiai bėdų iš visų žinomų šnipų išdavikų. Pasirodo, paskutiniuoju metu Markusas Klinbergas ilgokai gyveno Paryžiuje pas savo dukrą Silviją. Bet apie viską – nuo pradžių.
M.Klinbergas gimė 1918 metais Varšuvoje itin religingoje šeimoje. Pradinį išsilavinimą gavo religinėje mokykloje. Tačiau vėliau ėmė lankyti paprastą mokyklą, kur neskiriama tiek dėmesio religiniams reikalams. 1935 metais įstojo į Varšuvos medicinos universitetą. Tačiau jo nebaigė, nes 1939-aisiais prasidėjo karas. M.Klinbergas, kaip ir šimtai tūkstančių kitų žydų, pabėgo į Sovietų Sąjungą. Minske bandė toliau studijuoti mediciną.
Žiaurumo pasaulyje daug. Daug kančios ir pažeminimo. Ypač nepavydėtina belaisvių, įkaitų dalia, kai jie atsiduria žiauriose rankose, kitatikių valioje. Daug žiaurumo Čečėnijoje, Rusijoje, Afganistane, Irake… O kaip elgiamasi su sučiuptais teroristais? Ar galima juos kankinti, siekiant sužinoti tiesą apie bendrus? Ar žiaurumas jų atžvilgiu pateisinamas?
JAV Konstitucija draudžia kankinti žmones, todėl šios šalies teisėsaugos organai, siekdami išgauti informacijos iš suimtų teroristų, naudoja kitokius metodus. JAV teisėsauga tardytojui apklausos metu leidžia meluoti įtariamiesiems. Tačiau informacija, išgauta grasinant fiziniu poveikiu, nehumanišku elgesiu arba kankinimais, negali būti panaudota teismo procese kaip kaltės įrodymas.
