Visi Meksikos Okampo miestelio policijos pareigūnai buvo sulaikyti, įtariant, kad jie galėjo prisidėti prie kandidato į merus nužudymo, praneša BBC.

Prieš korupciją pasisakęs 64-erių Fernandas Angeles Juarezas ketvirtadienį buvo nušautas prie savo namų.

F. A. Juarezas – vienas iš trijų politikų, vakarinėje Mičoakano valstijoje nužudytų vos kiek daugiau nei per savaitę.

Visoje Meksikoje prieš liepos 1 dieną vyksiančius visuotinius rinkimus jau nužudyta daugiau kaip 100 politikų.

27 Okampo miestelio policininkus ir vietos viešojo saugumo sekretorių sekmadienį rytą sulaikė federalinio saugumo pajėgos. Sulaikytieji kaltinami sąsajomis su nusikalstamomis valstijos grupuotėmis.

Kitą sekmadienį Meksikos gyventojai rinks naują prezidentą, senatorius ir Deputatų Rūmų narius. Be to, rinkėjai spręs, kam atiteks daugiau kaip 3 tūkst. regionų ir vietos valdžios postų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.25; 15:06

Pirmas kartas visada nekaip nusiduoda. Jei ne spaudai – tą kiekvienas vyras ir nevyras pasakys. Bet pradėti kada nors reikia. Nes be blogos pradžios nebūna nei tautos pažangos, nei kadencijos pabaigos. Ką bekalbėt apie ūmiai pabrangusius sosto paveldėtojus.

Pirmąkart merus rinko žmonės, o ne partijų komsorgai. Ir užgriuvo įdomybės. Gausybės tautiečių, balsavusių už tūlą partiją, nepadėjo kryželio ant jos kandidato. Pakvipo keptais gaidžiais per Seimo rinkimus. Kaip visada, raguotiems geriems vyrams paskutiniams nušvinta kas seniai visiems aišku. Kad partijos neturi tų, už kuriuos žmonės balsuotų.

Continue reading „Kaip viską pakeisti nieko nekeičiant“

Savivaldybių tarybų ir tiesioginiuose merų rinkimuose dalyvavau. Bet balsuoti ėjau nenoriai. Jau senokai neturiu partijos, už kurią balsą ryžčiausi atiduoti be dvejonių.

Patikėkit, jausmas – bjaurus. Nežinai, ką vertėtų paremti, bet balsuoti – reikia. Todėl rinkimai šių eilučių autoriui – jokia šventė. Vienintelė paguoda, jog žinau, už ką negalėčiau atiduoti balso net ir susiklosčius ypatingai bjaurioms aplinkybėms. Tai – Valdemaro Tomaševskio kompanija, kiršinanti lenkus su lietuviais, ir rusiški aljansai, nė sykio gausiai nesusirinkę prie Rusijos ambasados Vilniuje pasmerkti Kremliaus agresyvumo.

Continue reading „Neišsigąsti ir nenuleisti rankų – vienintelė išeitis“

Didžiausias mūsų noras – kad kas nors imtų keistis. Didžiausias politikų noras – kad niekas nesikeistų. Nes jei keisis, gali ir pasikeisti. Ir gali tekti ką nors daryti. Ir už tai atsakyti. Todėl niekas nieko ir nekeičia. Tik apie tai be perstojo pliurpia.

Politikams mes statistiniai skaičiai. Kaip žmonės neįdomūs. Tarsi kokios įkyrios musės. Palikti padėjėjams, viešųjų ryšių, tvarkos  ir kitokios slaugos specialistams. Nuolatinė paciento stebėsena. Optimizmo papildai iš TV dėžutės. Ir jaučiamės puikiai.

Continue reading „Zuoko sindromas“

zuokas[1]

Artėjant rinkimams į vietos savivaldos tarybas, iš patamsių į viešumą vėl rodosi funkcionieriai, pakedenę plunksneles, su piršliais ir be jų, nebesugalvodami nieko nauja, primityviais, ne kartą išbandytais būdais, ieško mulkių, kurie gal pamiršę jų „gerus darbus“ vėl ateis prie balsadėžių už juos balsuoti. Antai nei Artūro Zuoko, nei jo žmonos asmeniškai nepažįstu, kaip ir jie nepažįsta manęs, tačiau gavau gražų šventinių sveikinimų atviruką, dar gražesniame įpakavime su mėsos gaminių be konservantų (be dažiklių, be fosfatų, be tirštiklių, be „E“ priedų) reklamos lankstinuku ir dar su 2011 metų kalendoriumi.

Continue reading „Vėl prabilo senas Rubikono patefonas“