Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, vadovaudamasis Konstitucija, grąžino Seimui pakartotinai svarstyti Miškų įstatymo pataisą, kuri sudaro sąlygas riboti asmenų, turinčių pirmumo teisę įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypus, nuosavybės teises.
Seimas liepos 9 d. priėmė įstatymo pataisą, pagal kurią miškų ūkio paskirties žemės sklypo savininkui draudžiama nustatyti žemės sklypo pardavimo sąlygą, numatančią, kad pirmumo teisę turintis asmuo gali įsigyti parduodamą miškų ūkio paskirties žemės sklypą tik su kitais parduodamais miškų ūkio paskirties žemės sklypais. Vis dėlto parlamentarai paliko išimtį, kad toks draudimas negalioja tais atvejais, kai parduodami miškų ūkio paskirties žemės sklypai ribojasi.
„Tokia nuostata, kai asmenys, pavyzdžiui, bendraturčiai, gali būti verčiami pirkti ne vien miško sklypą, kurį jie turi teisę įsigyti pirmumo teise, bet ir kitus, su tuo sklypu besiribojančius miškų sklypus, gali pažeisti minėtų asmenų nuosavybes teises“, – sakė Prezidentas Gitanas Nausėda.
Šalies vadovas atkreipė dėmesį, kad toks Miškų įstatymo pakeitimas prieštarauja šio įstatymo projekto autorių deklaruojamam siekiui neleisti miškų ūkio sklypų savininkams piktnaudžiauti savo, kaip pardavėjų, padėtimi. Ši įstatymo pataisa ypač neigiamai gali paveikti smulkesnių ar mažesnes pajamas turinčių bendraturčių teisę įsigyti norimą miškų ūkio paskirties žemės sklypą, pasinaudojant pirmumo teise.
Pasak Prezidento, tokia Miškų įstatymo pataisa prieštarauja Konstitucijai, kuri numato, kad įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises.
Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
Kiek gyvių sunaikina žolę pjaudamas traktorius? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žalieji ir valstiečiai – neįmanomas darinys. Nors vaivorykštinių koalicijų politikoje pasitaiko, tačiau jos sudaromos išimtinais atvejais, kai valdžioje susidaro pato situacija ar siekiama neprileisti prie valstybės vairo vienkartinių marginalų.
Tačiau vaivorykštė vienoje organizacijoje reiškia nebent optinę apgaulę. Būtent taip ir atrodo valstiečių ir žaliųjų susijungimas į vieną politinę organizaciją.
Prieštaravimai tarp žaliųjų ir valstiečių natūralūs, objektyvių priežasčių, kurios priverstų prie bendro stalo konstruktyviam darbui susėsti šių interesų grupių atstovus reikėtų ieškoti ne jų idėjinėse nuostatose, o už politinio diskurso ribų.
Tai, kad valstiečių partijos atstovai arba patys užsiima žemės ūkio verslais, arba atstovauja vienaip ar kitaip su žemės ūkiu susijusioms sritims, įrodinėti nereikia, valstiečių ir žaliųjų sąjungoje tokių dauguma, to ir neslepiama. Sudėtingiau atsirinkti, kas tokie yra ir kuo užsiima valstiečių žalieji, jei tokių iš viso šioje organizacijoje esama.
Žemės ūkio industrija ir klimato atšilimas
Žemės ūkio industrija siekdama išlikti konkurencinga ir minimaliausiomis sąnaudomis gauti maksimalų pelną, laukams tręšti, kenkėjams ir piktžolėms naikinti, gausiai naudoja cheminius produktus. Dalį jų augalai įsisavina, neįsisavintus žmonės suvalgo ar išgeria, o kita dalis per gruntinius vandenis pasiekia vidaus vandenis ir patręšia tvenkinius, ežerus ir upes. Tai pagrindinė vadinamojo vandens žydėjimo priežastis.
Ežerai žydi ir Zarasų, ir Molėtų, ir Lazdijų krašte, kur iš esmės nėra jokios pramonės, ir Nemuno užliejamose pievose, kur negyvybingas nerštas laidoja savaiminio žuvų atsistatymo galimybę. Bemaž visuose Lietuvos miestuose ir net kai kuriuose miesteliuose už Europos Sąjungos pinigus yra pastatyti nuotekų valymo įrenginiai, tad pramonės įmonių ir miestų gyventojų buitinės atliekos jau senai nebėra pagrindiniai vidaus vandenų teršėjai.
Intensyviausias vidaus vandenų užterštumas yra būtent tuose rajonuose, kur intensyviausiai ūkininkaujama. Laukams tręšti panaudotos cheminės medžiagos atlikusios savo pilką darbą vidaus vandenyse, išplaunamos į vandenynus ir lašas po lašo prisideda prie klimato atšilimo spartinimo. Nėra ir nebuvo jokia paslaptis, kad Valstiečių partijos lyderio Ramūno Karbauskio „Agrokoncerno“ įmonių grupė užsiima ne tik žemės ūkio produktų auginimu, supirkimu ir pardavimu bei žemės ūkio technika, tačiau ir agrochemija. Bendrovė giriasi, kad siūlo žemdirbiams vieną didžiausių šalyje azoto, fosforo, kalio ir kompleksinių trąšų asortimentą, trąšas parduoda ne tik vietos rinkai, bet ir eksportuoja į Lenkiją, Latviją, Estiją bei kitas šalis. Taigi, vasarojantieji Baltijos paplūdimiuose, kai mėlynos jūros bangos nusidažys pilkai žalia sužydėjusių dumblių spalva, pernelyg nesuklys už tai padėkodami žemės ūkiui skirtų chemijos priemonių gamintojams ir pardavėjams bei šias priemones naudojantiems žemdirbiams.
Gyvūnijos naikinimas
Lietuva jokia išimtis, visame pasaulyje intensyviai agrokultūras vystančiose šalyse panašūs dalykai vyksta. Atogrąžų miškų Afrikoje, Amerikoje, Azijoje, Australijoje mažėjimas siejamas su pramone bei didėjančiu medienos žaliavos poreikiu, tačiau į iškirstus miškus medžiai jau nesugrįžta, jų vietoje plečiasi kukurūzų, cukrašvendrių, ryžių ir kt. žemdirbių eksploatuojamų agrokultūrų plantacijos arba miškų vietą užima kultūrinės pievos naminiams galvijams.
Gražuolės gulbės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jei gamtos tarša chemijos produktais bei leistinų užterštumo normų neviršijančio maisto naudojamas turi ilgalaikį, iškart nepastebimą poveikį, tai intensyvaus ūkininkavimo priemonių naudojimo pasekmės matomos plika akimi. Grūdinių kultūrų derlių nuimanti, pievas šienaujanti greitaeigė technika, skirtingai nuo chemijos, veikia „čia ir dabar“, sumala viską kas pasitaiko jos kelyje, pradedant pievose gyvenančių žinduolių bei paukščių jaunikliais, baigiant visa serija saugomų ir nesaugomų varliagyvių ir vabzdžių rūšių.
Lietuvoje šis žemdirbystės „šalutinis poveikis“ nutylimas, kitur dėl to kyla tylesnis ar garsesnis gamtos sergėtojų, žaliųjų sambūrių, mokslininkų nepasitenkinimas. Tarkim, Vokietijoje atliktų tyrimų duomenimis, derliaus nuėmimo ir pievų šienavimo laikotarpiu papjaunama apie 0,5 mln. laukinės gyvūnijos individų. Tad pasakos vaikams apie stirniukus, kiškiukus ir ežiukus saugančius taikiausios žemėje profesijos atstovus, žemdirbius, tiko XIX a., bet jau ne mūsų laikams XX–XXI a.
Vienybė priešybėse?
Juolab nėra paslaptis, kad gyvuliai ir paukščiai auginami ūkiuose irgi ne pasižiūrėjimui skirti – kai prisiaugina komerciškai patraukliausius mėsos kilogramus, naminiai galvijai nugalabijami, mes juos suvalgome. Kuo daugiau mėsos produktų valgome, tuo daugiau reikia užauginti, tam reikia didesnės pašarinės bazės plotų ir t.t.
Ir galvijų augintojų, ir žemdirbių, ir juos aptarnaujančios chemijos pramonės veiklos padariniai, pradedant naminės faunos gausinimu ir, drauge su laukine fauna, jos žudymu, baigiant vandenų užterštumo didinimu ir natūralių gamtos plotų mažinimu, taip veikia pasaulio ekologiją, kad net pats klausimo kėlimas apie žemės ūkio industrijos nuopelnus gamtosaugai yra absurdiškas.
Klasikinės žaliųjų ideologijos be išimčių yra paremtos visos gamtos, taip pat ir gyvosios faunos išsaugojimo idėjomis, taršos minimizavimu siekiant suvaldyti klimato atšilimo procesus.
Ką šios dvi grupės, žalieji ir valstiečiai, kurių viena yra gamtos, ekologinės aplinkos sergėtoja, o kita viena didžiausių švarios gamtos ir gyvūnijos (jau nekalbant apie naminius gyvūnus) naikintoja, veikia drauge? Kaip pavyko rasti bendrą kalbą ne tik už vieno stalo, bet ir vienoje organizacijoje, jeigu abiejų grupių pamatiniai interesai iš esmės priešingi?
Chemijos pramonė propaguoja darną su gamta!?
Ūkininkai išpildę žaliųjų pageidavimus – bankrutuotų. Ekologiškų produktų vietinė rinka pernelyg maža, šiuo metu jos pakilimas Lietuvoje labiau susijęs su papildomu ES finansavimu, o ne su laisvos rinkos pasiūlos ir paklausos dėsniais, nes išties ekologinių produktų kainos priimtinos tik 10 proc. neperkopiančiam Lietuvos vartotojų ratui.
Į naujas rinkas su ekologiškais, o ne tik su „eko“ ir „bio“ paženklintais produktais irgi ne taip paprasta įsiveržti. Žemės civilizacija sparčiai didėja, jai reikia vis daugiau maisto ir be papildomų sveikų ir nesveikų žemės ūkio produktų papildų neišsiversi. Reikia pripažinti, jog kaltinti valstiečių dėl to, kad jie augina javus ir užsiima gyvulininkyste, niekas neišdrįsta, nes visi nori valgyti ir supranta, ką valgo.
Ar pavyks išauginti jauniklius? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau dirbtinis derliaus gausinimas siekiant didesnių pelnų, efektyviausias modernios technikos žemės ūkyje naudojimas, nors yra sukurta ir alternatyvių, gamtai mažiau kenksmingų technikos panaudojimo metodikų, tik jos brangesnės ir ne tokios efektyvios ir todėl faktiškai nenaudojamos, – visa tai net neleidžia kalbėti apie žemės ūkio industrijos atstovų darnų sambūvį su pasaulio gamta. Žalieji, suprantama, tuo nesižavi, reikalauja geresnių sąlygų laukinei ir naminei gyvūnijai, gina gyvūnų teises, reikalauja, kad gamta būtų saugoma, draudžiamas žmonių sveikatai ir gamtai pavojingų priemonių naudojimas žemės ūkyje ir pan.
Šios dvi grupes yra antagonistinės ir bendrai veikia tik prie derybų stalo, tačiau sėdėdamos priešingose jo pusėse ir iš vienos pusės pereina į kitą tik atsisakiusios savo idėjų, gyvenimo būdo, verslo arba siekdamos kitų nei su žemės ūkiu, nei su švaria gamta nesusijusių pragmatinių tikslų.
Yra net 3 žalieji!
Lietuvoje įvyko unikalus atvejis, žalieji ir valstiečiai susijungė ir bando ne kariauti, o draugauti, įgyvendinti bendrą politiką. Kadangi abiejų pusių tikslai priešingi, o partija demokratinė institucija, reiškia, kad įgyvendinama ta politinė kryptis, kuri partijoje turi daugumą. Galima skaičiuoti ir perskaičiuoti, netgi žaliesiems priskirti buvusius policininkus dėl vilkėtų mėlynai žalsvos spalvos uniformų, tačiau vis vien daugiau nei 5 proc. balsų jie šioje sąjungoje nesurinks.
Partijoje įžiūrima sveikos gyvensenos šalininkų grupė. Tačiau užsiėmimą sportu arba buvimą žaliavalgiu su žaliųjų idėjomis susieti būtų pernelyg drąsu. Juk ne koncerno chemija patręštuose laukuose tie žaliavalgiai maitinasi.
Galima žaliesiems priskirti Virginiją Vingrienę, agronomę, ekologę, orchidėjų augintoją ir projekto – susivienijimo „žali.lt“ iniciatorę bei buvusią vadovę, iš dalies dar Kęstutį Navicką, darnaus vystymosi projektų administratorių, žygeivį, įvairių aplinkosauginių ir paminklosauginių projektų vadovą, prieš tampat ministru kelis metus dirbusį Baltijos aplinkos forume darnaus vystymosi ekspertu bei direktoriaus pavaduotoju.
O ką dar? Kadangi toliau žaliųjų paieška šioje partijoje pradeda strigti, tenka prie jų priskirti ir Kęstutį Mažeiką, veterinarą, Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininką. Apie ankstesnius jo nuopelnus aplinkosaugai nėra žinoma, tačiau tapęs Seimo nariu, įdomių ketinimų turėjo, tarkim, norėjo įkurti gyvūnų reabilitacijos kliniką. Tik, ko gero, Aurelijaus Verygos buvo suniekintas, nes reabilitacijos klinikas skirtas žmonėms Valstiečių ir žaliųjų sąjungos paskirtas Sveikatos ministras daugiau likviduoja nei naujas kuria, tad rūpinimasis žvėreliais labiau nei žmonėmis, labai jau kontraversiškai visuomenės akyse žiūrėtųsi.
Surasti daugiau žaliųjų šioje partijoje tampa labai keblu – agronomai, verslininkai, policininkai ir dar margas kitų profesijų ratas, o ekologų, gamtininkų visiškai striuka. Tiksliau, jų iš viso nėra, nes ir sveiko gyvenimo būdo atstovams, ir agronomams svarbesnė taikomoji gamtos paskirtis, t.y. kiek galima iš gamtos gero paimti, o ne ką palikti ar gero jai atiduoti.
Neterštų, nereikėtų ir valyti
Galima užsiimti sąmokslo teorijų kūrimu ir prisimąstyti, kad žalieji šiame politiniame darinyje yra slapti. Žaliųjų pogrindininkų teroristinė grupė susimokė, nusprendė apsimesti gamtos eksploatatoriais, nekaltai pas žemvaldžius bei agrochemikus integruotis ir sugriauti globalių gamtos kenkėjų organizaciją iš vidaus. Būtų juokinga, bet mes Lietuvoje turime ne komediją teatro scenoje, bet realiai valstybės likimą lemiančią Seimo valstiečių ir žaliųjų valdančiąja frakciją, kuriančią Lietuvos politinio gyvenimo tikrovę.
Avių banda. Slaptai.lt nuotr.
Ne tokia fantasmagorinė žaliųjų buvimo pas valstiečius versija yra pragmatiškesnė – žaliųjų pas valstiečius yra tiek, kiek yra tarp jų žmonių vykdžiusių vienokius ar kitokius aplinkosauginius, „žaliuosius“, darnaus vystymosi ir pan. projektus. Šiems žaliesiems valstiečių iš tiesų reikėjo. Nes jei valstiečiai gamtos neterštų, nebūtų poreikio tą gamtą nuo taršos saugoti, švarinti, valyti, skaičiuoti žalą ir naudą bei kurti kosmose ir realybėje santarvės su gamta projektus.
Kitaip tariant, jei gamtos turtų niekas nenaikintų, nebūtų ir jiems saugoti skiriamų lėšų, gamtosauginių projektų ir t.t. Tipinis pavyzdys, kurį surastume kiekviename Lietuvos rajone – per ilgą laiką tręšiamas ežeriukas uždumblėja, tada skiriama pinigėlių jo išvalymui. Nebūtų tręšiamas – neužpelkėtų, nereikėtų ir valyti. Tokios pragmatinės žaliųjų veikėjų veiklos versijos galioja ir lokaliu, ir globaliu mastu, tačiau jos sietinos ne su švarios gamtos apsaugos konceptualiomis idėjomis, o su naudos santykiais. Kitaip tariant, valstiečių žalieji sietini tik su „žalios spalvos“ projektų verte. Kadangi yra ir piniginis vienetas „žaliaisiais“ vadinamas – tai ir teisingiau būtų pavadinti šiuos žaliuosius doleriais, nes slengas „žalieji“ nelabai tinka partijos pavadinime.
Ekologiją pamiršo, projektus atsimena
Tai, ką pamatėme per pirmą pusmetį Valstiečių ir žaliųjų valdymo, dolerinės žaliųjų prigimtiems šioje partijoje idėjos nepaneigia. Jokių gamtosauginių vertybių puoselėjimo neįmanoma įžvelgti nei priimtose Miškų įstatymo pataisose, nei Žuvininkystės tarnybos pertvarkos modelyje, nei kt. įstatymų keitimo iniciatyvose.
Slogiai nuteikė tik ką paskirto Aplinkos ministro K. Navicko jau pats pirmasis viešas interviu „15min.lt“ portalo studijoje 2016 m. gruodžio mėn. Paklaustas apie interesų konfliktus, didžiulius finansinius resursus ir gamtosauginius projektus, kuriuos valdo Aplinkos ministerija, buvęs žygeivis kalbėjo visokius plėnius, bet neverbalinės komunikacijos ženklai privertė aiktelėti – taip smagiai trinamų rankų senai neteko matyti net tarp laimėjusiųjų aukso puodą.
Nesmagu netgi buvo stebėti dar viešųjų ryšių komunikacijos specialistų ir konsultantų neapdorotos, neapmokyto politiko atviros kūno kalbos, išduodančios vietos pasikeitimo iš prašančiojo prie aplinkosauginių projektų kasos durų, į raktą nuo šios kasos gavusio žmogaus emocijas. Politiko, „žaliojo“, svajonė išsipildė, tačiau ar nuo to kas nors pagerėjo gamtoje? Tame pačiame interviu politikas pabrėžė miškų ekologinę reikšmę, o jau po 3 savaičių pristatydamas Miškų įstatymo pataisas, gamtosauginius reformos aspektus ministras jau buvo iš viso pamiršęs, taip pademonstruodamas sprinterių rekordo vertą asmenybės transformavimosi patyrus išbandymą valdžia. Taip žaliųjų idėjų plykstelėjimas Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje įvyko ir užgeso.
Žalių dūmų uždanga
Esmė tokia, kad „žaliųjų“ vardas šios partijos pavadinime ir tebuvo dūmų uždanga, kuria nebent stengtasi paslėpti žemės ūkio industrijos vystymo neigiamus padarinius ekologijai ir išvengti nepatogių klausimų apie jų lyderio valdomą agrochemijos verslą, t. y., paprasčiausiai norėta suklaidinti rinkėjus. Galbūt siekta ir ne piktų kėslų, tiesiog pasiimta naudinga, visuomenės palankiai vertinama idėja ir įsirašyta į politinio darinio pavadinimą. Juk ne daug daugiau sako ir ankstesni valstiečių partijos prielipai: Valstiečių ir naujųjų demokratą sąjunga, 2001 m., Valstiečių ir liaudininkų sąjunga, 2004 m., ir nuo 2008 m. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Žaliųjų pas šiuos valstiečius yra tiek pat, kiek anuomet buvo naujųjų demokratų ir liaudininkų. Partijoje stabili buvo tik su žemės ūkio industrija susijusių žmonių grupė, o evoliucionavo tik „prielipas“.
Būtų žymiai smagiau matyti tikruosius partijų pavadinimus, tarkim, žemvaldžių ir dolerių partiją, verslininkų ir darbdavių partija, oligarchų partija ir t.t. O dabar ir turime darbo partiją be dirbančiųjų, tvarką be teisingumo ir dar įvairiausių darinių, kurių pavadinimai geriausiu atvejų be reikšmės, o blogiausiu, kaip yra ir šiuo atveju, reiškia priešybę partijoje susibūrusių asmenų interesams.
Kokios „ žaliosios“ reformos laukia?
Agronomai, agrochemikai ir žemvaldžiai gali turėti savo interesų – tai natūralu ir, jei jie bando derinti savo interesus su kitų visuomenės grupių interesais, tokia partija gali būti netgi visai konstruktyvi politinė jėga.
Tolumoje dega laužas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Blogiau nutiks, jei agronomai, agrochemikai ir žemvaldžiai bandys ir toliau apsimesti žaliaisiais ir pabandys tai įrodyti darbais. Kad kompetencija nėra pagrindinė vertybė taip vadinamoje profesionalų vyriausybėje, požymių jau labai daug, tad tokių dolerinių „žaliųjų“ darbų grėsmė gamtai visiškai reali.
Partinė jėga, jei jau ryžtasi manipuliacijai, puikiai suvokdama, kodėl tai daro, paprastai apsimeta iki galo. Politinės atgailos atvejų bemaž nepasitaiko, kita vertus, tokios atgailos dažniausiai virsta pakasynomis, todėl partijos, kai jau ateina paskutinioji, linkusios lengvai pakeisti savo pavadinimus, o ne savo veiklos principus ir susitaikyti su pralaimėjimu, t. y. apsimetimas konservatoriais, socialdemokratais, žaliaisiais, netgi krikščionimis demokratais, laikoma ne nuodėme, bet politinio Lietuvos gyvenimo labai natūralia realija, tarsi „taip ir turėtų būti“, tarsi „tai yra tik politika!“ ir nieko daugiau.
Gyvūnų teisės ir medžiotojai
Ką gi gali ši dolerių partija dar nuveikti? Pasižiūrėję, ką žalieji daro Europoje, jie dar turėtų kovoti už gyvūnų teises. Reabilitacijos klinika žvėreliams – nepalaidota idėja, juolab, Gamtos apsaugos komiteto Seime pirmininkas, veterinarijos mokslų daktaras, projektinę šios idėjos paskirtį puikiai turėtų suvokti. Kadangi S. Skverneliui sudėtinga save priskirti valstiečiams, jis labiau linkęs susitapatinti su neapibrėžtu „žaliuoju“ partijos veidu. Nebūtinai dolerines, bet viešas akcijas buvęs ekskomisaras mėgsta, o Europoje žalieji tokiomis akcijomis garsėja. Miškų reformos kontekste S. Skvernelis įvardino pagrindinius savo priešus: urėdijas ir medžiotojus. Su miškininkais problemas premjeras išsprendė, dabar turėtų imtis medžiotojų.
Gandrai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kodėl Europos žalieji kariauja su medžiotojais – atsakymas paprastas – medžiotojų finansinės veiklos reikšmė Europoje siekia 20 – 30 mlrd. eurų, o žemės ūkio industrijos – skaitmenys tie patys, tik ten ne milijardai, o trilijonai. Tad Europoje pasigirstančios prielaidos, jog žaliesiems medžiotojai tėra „atsarginis“ nieko neįtariantis ir nepavojingas priešas, prieš kurį patogu pakariauti, yra ne be pagrindo. Su milijardieriais patogiau draugauti, prieš juos nepakariausi, o „priešą“, norint sulaukti visuomenės dėmesio, reikia susirasti. Lietuvos atveju, žaliesiems nelabai patogu, nes tenka priešu „padaryti“ medžiotoją ir gamtos apsaugos Lietuvoje patriarchą prof. Tadą Ivanauską. Tačiau yra ir palankesnių aplinkybių – medžiotojų tapatinimas su sovietine nomenklatūra. Dar 5 –10 metų, kol anapilin iškeliaus paskutiniai likę tos nomenklatūros atstovai, šią problematiką eksploatuoti vis dar gali būti efektyvu, valstiečių „žalieji“ tai ir bando daryti.
Tikėtina, kad gyvūnų teisių ir medžioklės temos rudens politiniu sezonu taps nauju valstiečių ir žaliųjų sąjungos viešinimosi ir „kovų“ už žalią gamtą arkliuku. Tačiau grįžtant prie visų šios partijos inicijuotų ir įgyvendinamų projektų esmės – tikslas turėtų būti tas pats. Perduoti į privačias rankas kuo daugiau ir kuo greičiau, kiek tik įmanoma per 4 kadencijos metus. Tikėtina, kad kitos kadencijos sėkme žalieji ir valstiečiai jau pradeda abejoti, todėl ir patys skuba, ir kitus reaguoti į jų veiksmus skubina.
UAB „Lietuvos Respublika“
Per 27 Nepriklausomybės metus vis dar bemaž ir neturime į tradicines bendražmogiškąsias vertybes ar bent jau į tradicines politines ideologijas nuosekliai orientuotų partijų. Dabartinė Valstiečių ir žaliųjų sąjungos valdančioji dauguma nėra vienintelė išimtis, tik jos dviveidiškumas peržengia nuosaikios veidmainystės ribas. Žaliųjų partija be žaliųjų, valstiečių partija sudaryta iš žemvaldžių ir žemės ūkio pramonės atstovų iš esmės gali egzistuoti bemaž ir be kitų interesų grupių, t. y. ir be žalios gamtos, ir be kitų žmonių.
Dirbančiuosius žemės ūkyje keičia moderni technika, kuriai aptarnauti vietoj anksčiau reikalingo 100, dabar užtenka 1 darbuotojo, juolab nereikalingi po 3 – 10 ha sklypelius turintys kaimų gyventojai, juk efektyviau eksploatuoti didžiulius laukus, įsiterpiantys svetimi žemės rėželiai tik trukdo, tad „valstietiškasias“ šios partijos veiklos gaires irgi galima numatyti, jei valstiečiai ir „mylimi“, tai tik keli iš jų. Nors oficialiai Valstiečių ir žaliųjų sąjunga deklaruoja, kad nekenčia tik vilniečių, tarkim, įvardinama, kad visus miškus valančią vieną įmonę numatomą kurti bet kur, tik ne Vilniuje, paskutinė paviešinta idėja – Katinų kaime.
Už dolerius galima viską nupirkti?
Tai, kad patys partijos pavadinimai tampa tik visuomenės nuomonės manipuliavimo įrankiais, naujos politinės kultūros šalyje nekuria, o ką kuria ši chamelioniškų spalvos atmainų partija, iš viso kol kas sunku atspėti. Ko galima tikėtis – tai tik tam tikrų, žaliosiomis idėjomis pridengiamų gamtosauginių imitacijų. Valstietiškoji partijos dalis klusniai sekanti paskui mėlynai žalsvos spalvos uniformoje susiformavusią asmenybę, savų tikslų siekiantį premjerą, kol kas atsiskleidžia tik kaip stambiojo verslo, taip pat ir žemės ūkio industriją atstovaujanti jėga.
Kitokių vertybinių orientacijų kol kas nematyti. Reformų jovalas užverstas kone ant visų įvairiose sferose dirbančių piliečių pečių, kol kas neatskleidžia, ką gi jie ketina šioje žemėje iš viso sukurti ir po savęs palikti? Plyni žaliomis kultūromis užsėti, gausiai chemija patręšti laukai su buvusiose formose įkurdintais buvusių ministerijų departamentais ar skyriais visoje Lietuvoje – kol kas realiausias šios partijos kuriamo Lietuvos ateities paveikslo vaizdinys.
Piliečiai šiuose plynuose laukuose iš viso pašalinis reiškinys, nes turi idėjų, norų, vertybių, vieni nori saugoti gamtą, kiti kultūrą, dar kiti – pačią lietuvių tautą ir valstybę. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga kol kas ryžtingai saugosi nuo tokių idėjų turinčių piliečių įvardindama juos suinteresuotomis lobistų grupėmis, kurios nori jų partijos turimai valstybės vizijai pakenti ir trukdo vieną valstybinę arba nevalstybinę įmonę, kuri vadintųsi UAB „Lietuvos Respublika“ sukurti.
Gal ir sąžininga – UAB kurti jie per 27 metus išmoko, tad ir daro ką gali ir sugeba. O išvada tokia, kad iš netiesos tiesa negimsta – kai netiesa jau pats partijos identifikavimas, jos pavadinimas, kokios tiesos ir teisingumo galima iš šios partijos narių, t.y. šios apgaulės sumanytojų ar jai pritarusiųjų tikėtis? Išeitis viena būtų – galėtų partijos pavadinimas būti kabutėse – „Valstiečių ir žaliųjų sąjunga“, tai reikštų, kad šios organizacijos tik toks prekės ženklas, kaip, pvz. „Agrokoncernas“ ar kt. žinomi Lietuvoje prekės ženklai, o kuo užsiima pati organizacija, darbai rodo ir dar parodys. Organizacija sėkmingai investavo ir šiuo metu „Valstiečių ir žaliųjų sąjunga“ yra įsigijusi pagrindinį Seimo ir Vyriausybės valdymo akcijų paketą.
Daug politinių aistrų sukėlusios Miškų įstatymo pataisos, kurios padėjo pagrindus urėdijų reformai, sulaukė „palaiminimo“ Seime.
Antradienį už jas balsavo 82 Seimo nariai, 16 buvo prieš, 12 parlamentarų susilaikė. Įstatymo pataisos priimtos ypatingos skubos tvarka. Jeigu Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė nevetuos, jos įsigalios 2018 m. sausio 1 d.
Miškų įstatymo pataisomis nuspręsta įstatyme atsisakyti konkretaus miškų urėdijų skaičiaus nustatymo. Įstatyme įtvirtinta, kad kompleksinę miškų ūkio veiklą valstybiniuose miškuose vykdys miškų urėdija (-os). Pagal iki šiol esančią tvarką tokią veiklą vykdo 42 miškų urėdijos.
Priimtomis pataisomis taip pat nuspręsta sudaryti sąlygas likviduoti Generalinę miškų urėdiją prie Aplinkos ministerijos, svarbiausias jos funkcijas perduodant Aplinkos ministerijai.
Priimtais pakeitimais Seimas reglamentavo iš valstybinių miškų pagamintos žaliavinės medienos, miško kirtimo liekanų ir nenukirsto miško mažmeninės ir didmeninės prekybos tvarką. Pagal naujas nuostatas didmeninė prekyba valstybiniuose miškuose pagaminta žaliavine mediena ir miško kirtimo liekanomis bus vykdoma per elektroninę medienos pardavimo sistemą organizuojant aukcionus ilgalaikėms (nuo 3 iki 10 metų trukmės), pusmetinėms (6 mėnesių trukmės) ir trumpalaikėms (iki 3 mėnesių trukmės) sutartims sudaryti. Mažmeninėje prekyboje galės būti parduodama iki 7 proc. metinės pagrindinių miško kirtimų normos ir miško tarpinio naudojimo apimties. Mažmeninėje prekyboje bus parduodamas nenukirstas miškas ir žaliavinė mediena, prioritetą teikiant malkinės medienos pardavimui gyventojams.
Diskusijoje dalyvavę parlamentarai pasidalino į kelias stovyklas: vieni gyrė urėdijų pertvarką, kiti įžvelgė reformų pavojų urėdijų darbuotojams ir regionams, treti piktinosi dėl pataisų priėmimo būdo.
Seimo narys konservatorius Paulius Saudargas apgailestavo, kad reforma ne priimta, „o prastumta“.
Liberalas Simonas Gentvilas mano, kad reformos yra būtinos šitame sektoriuje, tačiau apgailestavo, kad įstatymo pakeitimai priimti per dieną. „Reforma netobula, bet būtina“,- sakė S. Gentvilas.
„Pademonstravome mūsų politinį brandumą, kad mes pribrendę daryti pertvarkas valstybėje, nepaisant tam tikrų ideologinių skirtumų“, – sakė „valstiečiams“ atstovaujantis Seimo narys Povilas Urbšys.
Konservatorius Andrius Kubilius pastebėjo, kad už įstatymo pataisas balsavo opozicija, todėl jis paragino valdančiąją koaliciją „išsiaiškinti koalicijos egzistavimo prasmę“.
Seimas įpareigojo Vyriausybę ir aplinkos ministrą iki šių metų gruodžio 31 d. parengti teisės aktus, reglamentuojančius Miškų įstatymo pataisų įgyvendinimą.
Kaip daug kas tikėjosi, padrąsėjęs Seimas prieš kadencijos pabaigą atmetė Prezidentės veto dėl Mėgėjiškos žūklės įstatymo. Įstatymo, kurio atitinkamos tarnybos dar neįvertino korupcine prasme. Įstatymo, kurio iš esmės nesvarstė Vyriausybė. Priminsiu, kad visi įstatymai ir jų pataisos, aktualios gamtai ir gamtiniams resursams, privalo būti įvertinti korupcine prasme.
Paviršinės naujo įstatymo nuostatos tokios. Mokestis už mėgėjišką žūklę pakeliamas penkiagubai. Privačių vandens telkinių „nuomotojai“ (o tikriau – praktiškai savininkai) gali reikalauti kokios nori kainos už žvejybą jų ežere. Įskaitant pensininkus ir paauglius. Sunku pervertinti šios rekreacinės veiklos svarbą tiek hiperaktyviems paaugliams, tiek ribotų finansinių galimybių senjorams. Iš žvejų klubų atimama galimybė nuomoti upių atkarpas.
Būna gi malonių momentų šiame gyvenime. Štai prošimėniškas Mėgėjiškos žūklės įstatymas, vetuotas Prezidentės.
Šalies vadovė viešąjį interesą stato priekin. Juk ji – tautos išrinkta.
O šis naujas įstatymas skirtas apriboti tautos teises į visiems žmonėms pagal Konstituciją priklausančius gamtos resursus. Į visiems žmonėms skirtą teisę būti gamtoje, gėrėtis ja, ilsėtis. Kaip simptomatiškai aktyviai oligarchinės grupės pastaraisiais metais kovoja prieš viešąjį interesą gamtoje. Stebėtis nėra ko.
Seimo dalį, turinčią nuosavybę Lietuvos miškuose bei saugomose teritorijose, visai nepradžiugino Jos Ekscelencijos Prezidentės Miškų įstatymo pataisų vetavimas.
Jame nurodoma, kad „nuosavybės teisė nėra absoliuti“ (juo labiau ne „šventa“), ir „miškai yra išskirtinė ekosistema“. Maža to, yra dar minima privačios nuosavybės socialinė funkcija, kas giliai nepatinka oponentams.
Beje, vakar per Žinių radiją „Rakto“ laidoje Lietuvos privačių miškų savininkų asociacijos pirmininkas ponas A.Gaižutis, oponuodamas man, tvirtino, kad Prezidentė įstatymo pataisų nevetavo. Jas grąžino atgal į Seimą „Prezidentūra“. Ne pati valstybės vadovė.
Gegužės 26-ąją judėjimo „Už gamtą“ vadovas Algirdas Knystautas įteikė Prezidentūrai Lietuvos nevyriausybinių gamtosauginių organizacijų asociacijos kreipimąsi į šalies Prezidentę su prašymu vetuoti Seimo priimtas pavojingas Miškų įstatymo pataisas. Kreipimosi tekstas viešas, čia trumpa ištrauka.
„Atkreipiame Jūsų dėmesį, kad šių metų gegužės 17 d. Lietuvos Respublikos Seime galutinai priimant Miškų įstatymo pataisas, Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko Jono Šimėno pastangomis buvo padaryti anksčiau Seimo plenariniame posėdyje priimtų pataisų pakeitimai ir papildymai, kurie neatitinka Valstybės ir visuomenės interesų bei kelia didelį pavojų ne tik Lietuvos miškams, bet ir visai gamtai.“
“Miškų įstatymo pataisų” saga lyg ir eina į pabaigą. Arba ne. Prezidentė turi pastabų, ką pareiškė susitikime su Seimo pirminike I.Degutiene. Vienok po susitikimo I.Degutienė žiniasklaidai pranešė, kad prezidentė žadėjo pasirašyti Atsinaujinančių energijos išteklių įstatymą. Mainai?
Miškai už vėjo jėgaines? Tada laikykitės, pajūrio ir pamario žmonės. Tūkstančiai jūsų parašų prieš nerėgėtą įstatymą, leidžiantį bet kokią vėjų jėgainių verslo savivalę, bus išmesti šiukšliadėžėn. Gėrėsimės gulbes į faršą verčiančiomis jėgainėmis Nemuno deltoje, su siaubu matysime mūsų žmones, netekusius sveikatos. Kur politinė atsakomybė? Kaip galima leisti su niekuo nesiskaitantį verslą be jokio reguliavimo kėsintis į gamtą ir žmonių sveikatą?
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas J.Šimėnas neseniai davė žodį naujų antigamtosauginių pataisų amžinai atidėliojamam Miškų įstatymui neteikti. Pasakyta – padaryta. Bet gi ne vien pirmininkas turi rūpintis Lietuvos žmonėmis. Yra kitų aktyvistų.
Primenu – liūdnai pagarsėjusios Miškų įstatymo pataisos stringa Seime taip, kaip akmenimis pakrautas vežimas pavasariniame purve. J.Šimėno pataisų esmė – keisti miško žemės paskirtį, leisti miškuose statytis, keisti paties miško sampratą, kad miškai netoli miestų galėtų būti “nebe miškais“. Taip pat nekilnojamam turtui prikabinti sparnus, kad, pavyzdžiui, iš Skuodo jis galėtų nuskristi į Druskininkus (žvyro ir smėlio karjerai, miškas).
Kol Miškų įstatymo priėmimas Seime tolydžio atidėliojamas, kiek apmažintas upių ir ežerų pakrančių užstatytojų ir aptvėrėjų apetitas tikrai nerimsta.
Ne veltui paskutinį ketvirtadienį tokį atidėjimą frakcijos vardu inicijavo Seimo narys A.Endzinas, gamtos atitvėrimo nuo tautos entuziastas. Jau tada atrodė, kad čia kvepia eiline sąmokslo teorija. Dr. A.Gaižučio, LMSA (Lietuvos miško savininkų asociacija) pirmininko, fantazija ir energija beribės. Lenkiu galvą.
Kur kuriasi naujas tandemas? Gi Europarlamento narės L.Andrikienės BLOGe. Jei atvirai antigamtosauginiai ir antitautiniai rašiniai ten randa šiltą politinį prieglobstį, reiškia atspindi ir L.Andrikienės poziciją. Įdomu, gal ji pati turi privatų interesą šioje aferoje? Tad iš europarlamentinės užuovėjos spindi – tikrąją prasme – A.Gaižučio veidas.
Revoliucija Seime. O gal Seimo sąmonėje? Kiekvienas pozityvus postūmis mūsų teisėkūros padangėje sukelia pavasarinio optimizmo bangą.
Ši diena ir akcijose prie Seimo, ir pačioje plenarinių posėdžių salėje buvo, nebijau sakyti, istorinė. Seimas parodė, kad visuomenės interesas jam svarbus. Nors daug Seimo narių ir turi miško sklypų – o reiškia, ir privataus intereso ten. Nuostatos, kurias gamtosauginės organizacijos bei daugybė žymių šalies mokslininkų ir menininkų įvardijo kaip itin pavojingas, buvo palaidotos. Laimėjo Lietuva. Sveikiname Seimą, tikrai garbingai išlaikiusį šį pilietiškumo egzaminą. Miškai, ežerai, upės nebus atitverti nuo tautos. O jei dalis ir bus – turėsime tvirtą pagrindą kovai su savivale.
Turbūt jau seniai, giliai seniai, nebuvo tokių aistrų Seimo plenarinių posedžių salėje. Svarstomos Miškų įstatymo pataisos.
Priešistorija giliai pamokanti. Vyriausybė ir Aplinkos ministerija teikia Seimui įstatymo pataisų projektą. Jis pakliūva tiesiai į Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko J.Šimėno rankas. Čia vyksta transformacija. Reikia gelbėti “paprastą“ žmogų. Net giliai emociškai balansuota Seimo pirmininkė nesusilaiko ir kiek pakelia balsą. Aplinkos apsaugos komiteto peripetijos ir labai neaiškios „techninės klaidos“ keičiant įstatymo esmę jai labai nepatinka.
Praeitų metų rudenį Aplinkosauginės organizacijos ir mokslininkai viešai pareiškė nepasitikėjimą Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininku Jonu Šimėnu dėl jo bandymų įstatymais (Statybų įstatymo pataisos dėl savališkų statybų įteisinimo, Atsinaujinančios energetikos įstatymas, Miškų įstatymo pataisos, Saugomų teritorijų įstatymo pataisos) įteisinti žalingus Lietuvos gamtai ir žmonėms sprendimus.
Nekreipdamas dėmesio į jam pareikštą kritiką, Jonas Šimėnas ir toliau sprendžia ne aplinkosaugos problemas, bet akivaizdžiai atstovauja siaurus verslo grupuočių interesus.
Akivaizdžiausiai tai pasireiškė, kai Seimo plenariniame posėdyje buvo priimtas nutarimas Atsinaujinančios energetikos įstatymo 13 straipsnyje hidroenergetikos plėtrą iki 2020 metų apriboti aiškia formuluote „iki 141 MW“. Tačiau Seimui praeitą savaitę galutiniam tvirtinimui pateiktame Atsinaujinačios energetikos įstatymo 13 straipsnyje, reglamentuojant hidroenergetikos plėtrą, buvo įdėta visiškai kitokia sąvoka „ne mažiau kaip iki 141 MW“, kuri iš esmės pakeičia Seimo anksčiau priimtą įstatymo nuostatą ir sudaro galimybes užtvenkti visas dar išlikusias natūralias upes.
