Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Ar tikrai visuomet privalu išklausyti antrąją pusę? Nutinka ir taip, kad tiesa akivaizdi be gilesnių analizių.

Jūsų dėmesiui – iškalbingas pavyzdys. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas siekia, jog 1989-aisiais metais Rusijoje oficialiai pasmerktą Molotovo – Ribentropo paktą rusai vėl traktuotų kaip „didžiulį gėrį“. Baltijos šalių ir Lenkijos parlamentarai nedelsiant paprašė, jog Rusija liktų principinga – nesiliautų smerkusi 1939-aisiais slapta pasirašyto Molotovo – Ribentropo pakto.

Lietuvos spaudoje gausu mūsų politikų ir istorikų perspėjimų, koks bjaurus V.Putino sumanymas – slėpti, teisinti juoduosius istorijos puslapius.

Taip, Rusijos prezidentas neteisus, liaupsindamas Molotovo – Ribentropo parašais paženklintą nepriklausomų šalių okupaciją. Teisūs tie, kurie jį kritikuoja dėl žiūrėjimo į istoriją Stalino akimis (omenyje turima V.Putino publikacija „The real Lessons of the 75th Anniversary of War II“). Kremlių kritikuojantys tikrai neprivalo suteikti galimybės V.Putinui teisintis. Būtume tiesiog kvaili, jei Rusijos prezidentą smerkiantiems autoriams priekaištautume, kodėl jie nesiteikia išklausyti „kitos nuomonės“. Esama atvejų, kai daug kas akivaizdu be „antrųjų pusių“. Lietuviams tokia tema tapę Lietuvos ir Rusijos santykiai. Čia mūsų nesuklaidinsi peršant legendas apie „savanorišką įstojimą“.

Tačiau egzistuoja situacijų, kada pravartu išgirsti „antrosios pusės“ argumentus. Atsargiai elgtis patartina tuomet, kai analizuojami Lietuvai tolimi, Lietuvai mažai žinomi karai, sukilimai, incidentai. Priešingu atveju galima nusišnekėti – tapti panašiais į akivaizdžiausias tiesas neigiantį Kremliaus bosą.

Šis straipsnis – bandymas apžvelgti keletą lietuviškų nesusipratimų.

Ką Austėja Landsbergienė žino apie „HAMAS“

Austėja Landsbergienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Pavyzdžiui, Austėja Landsbergienė, konservatorių partijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio žmona, viešame laiške „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio elgesį palygino su „teroristine organizacija HAMAS“.

Niekuomet neapsivers liežuvis smerkti vaizdingų palyginimų.

Ir vis tik pasiteiravus, ką ši ponia išmananti apie Hamas, vargu ar išgirstume rišlų, dalykišką komentarą. Greičiausiai paaiškėtų, jog ponia nieko nenutuokianti apie HAMAS. O jei neišmananti, vadinasi, neturinti moralinės teisės svaidytis vaizdingais palyginimais. Ir vis tik svaidosi…

Kokį atskaitos tašką pasirinksime?

Nūnai šv. Sofijos soborą (Hagia Sophia) turkai vėl oficialiai įteisino esant mečete. Pasipylė kaltinimų, girdi, taip elgtis nederėjo. Turkiją barančiųjų atsirado ir Lietuvoje. Tik ar Turkija nusižengė padorumui ir moralei? Juk Šv. Sofijos soboras mečete tapo ne šiandien, ne vakar, o labai labai labai seniai – 1453 metais, po Stambulo užkariavimo. Ar išmintinga XXI amžiaus atstovams sutelkti dėmesį, sakykim, į XIII amžių, kada soboras dar nebuvo mečete? Jei mums svarbiausia, kas dėjosi prieš penkis šimtmečius, tai tada privalome pripažinti, jog ir Europa prieš penkis amžius nebuvo šventoji – kiek ten neteisėtai pastatytų bažnyčių?

Lukiškių aikštėje kadaise stovėjo totoriška mečetė

Paminklinė lenta skelbia, kad čia kadaise stovėjo totoriška mečetė. Slaptai.lt nuotr.

Lietuva – taip pat nuodėminga. Prisiminkime 1968-uosius, kai sovietų valdžia sostinės Lukiškių aikštėje nugriovė totorišką mečetę. Be abejo, lietuviai dėl šio vandalizmo niekuo dėti. Jei tuomet būtume gyvenę laisvoje valstybėje, niekas mečetės nė pirštu nepaliestų. Tačiau jei atidžiai analizuojame, kur ir kada netinkamai pasielgė musulmonai, susimąstykime apie savąją pareigą. Pilkos, vos įžiūrimos paminklinės lentelės ant namo sienos ir mažytės Mečetės vardu pavadintos gatvelės vargu ar užtenka atitaisant musulmonams padarytą skriaudą. Juolab kad toji skriauda – ne penkių šimtmečių senumo.

Ką žinome apie dušanskių ir raslanų nusikaltimus?

Šokiruojančių atvejų, kuomet ne vien žurnalistai ir politikai, bet ir profesionalūs Lietuvos istorikai neįsiklauso į svarbius oponentų argumentus analizuojant sudėtingas praeities temas, – gausu.

Štai vienas Lietuvos istorikas svarsto, ar ne per mažai Lietuva sužinojo apie Holokaustą per pastaruosius 30 metų? Nuoširdus dėmesys žydų kančioms – sveikintinas elgesys. Tačiau vis tiek trūksta antrosios pusės – ką per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuva sužinojo apie dušanskių ir raslanų nusikaltimus? Gal žydų tautybės žmonių nusikaltimai – ne nusikaltimai? Šios dvi tarsi skirtingos temos vis tik vadintinos Siamo dvyniais. Viena kitą išryškina, papildo, viena be kitos negali gyventi…

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas
Petras Raslanas, NKVD tardytojas

„Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta Holokauste nedalyvavo“. Taip skelbiama dar vienoje viešojoje erdvėje pasirodžiusioje publikacijoje. Tikrų tikriausia tiesa. Nei Lietuvos valstybė, nei lietuvių tauta neatsakinga už Holokaustą. Kai Lietuvoje buvo žudomi žydai, Lietuvos nebuvo. Tai – Vokietijos atsakomybė.

Tačiau ir vėl pasigendu antrosios Siamo pusės: jei kruopščiai registruojame lietuvius, kurie, rizikuodami savo gyvybėmis, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydų tautybės žmones, jei svarstome, ar negalėjome turėti dar daugiau nūnai Pasaulio teisuoliais pavadintų lietuvių, kodėl neklausiame, kur dūlo sąrašai sovietinių žydų, kurie gelbėjo KGB kalėjimuose kankinamus ar į Sibirą tremiamus lietuvius? Ar įmanoma objektyvi istorijos analizė, jei priekabiai analizuojame vien į pavojingą padėtį patekusių lietuvių elgesį?

Turkiškas motyvas  

Jei reikėtų įvardyti, kada mes – tendencingiausi, pasakyčiau, jog tuomet, kai puolame analizuoti, ką netinkamo per pastarąjį šimtmetį nuveikė turkai. Visuomeninio leidinio statusą turinčiame LRT portale šių metų gegužės 6-ąją pasirodė Zigmo Vitkaus tekstas „Armėnų genocidas – nepamirštas“. Drįstu manyti, kad tai – vienas iš ryškiausių vienpusiškumo pavyzdžių. Skaitant šią publikaciją atrodė, kad pats straipsnio autorius savo akimis bus matęs, kas dėjosi 1915-aisiais tuometinėje Osmanų imperijoje.

Nė kiek nenuostabu, kad, neapsikentęs autoriaus tendencingumo, į LRT atviru laišku netrukus kreipėsi Lietuvoje reziduojantis nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas.

Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Buvusios Osmanų imperijos istorija, man regis, – būtent tas atvejis, kada privalu įsiklausyti ir į turkų, ir jų poziciją palaikančių europiečių, amerikiečių nuomonę. Tik Lietuva kažkodėl į Turkijos praeitį užsispyrusi žvelgia vien Armėnijos akimis.

Jei prisimename 1915-aisiais armėnus ištikusias nelaimes, kodėl nenorime girdėti apie 1915-aisiais žuvusius turkus? Juk šios dvi temos – susipynusios tarsi broliai dvyniai. Viena be kitos – nė žingsnio.

Prisipažinsiu, diskutuoti su Armėnijos pusę aklai palaikančiais žurnalistais, istorikais, politikais – sunku. Jie nieko nenori girdėti apie turkiškus argumentus. Jau keletą sykių pasakojau, kaip Lietuvos Mokslų Akademija įsileido Armėnijos ambasadorių, kad šis, į pagalbą pasitelkęs turkų kilmės istoriką, prisimintų krauju paženklintus 1915-uosius. O štai Turkijos ambasadoriui ir jo pakviestiems istorikams durys paskutinę akimirką užsivėrė.

Turkija niekad nepripažino Lietuvos okupacijos

Jei į Mokslų Akademiją savo tiesas išdėstyti būtų veržęsi, sakykim, V.Putino atstovai, – MA vadovus ne tik suprasčiau, bet ir pateisinčiau.

Tačiau Turkija – ne Rusija. Turkija mūsų niekad nebuvo okupavusi. Ji visąlaik griežtai laikėsi Lietuvos okupacijos nepripažinimo politikos. Ir tuomet, kai mus teriojo carinė Rusija, ir tuomet, kai mus engė sovietų imperija. Oficiali Ankaros valdžia niekad niekada neabejojo, gal vis tik mes patys, savo noru, 1940-aisiais įstojome į SSRS, niekad nevadino mūsų žydšaudžiais, niekad neplatino Algirdo Paleckio nesąmonių, esą 1991-ųjų sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“. Kai tapome pilnateisiais NATO nariais, šiam kariniam Aljansui priklausančios Turkijos kariniai naikintuvai saugojo mūsų oro erdvę.

Turkija. EPA – ELTA nuotr.

Taigi mes labai keistai dėkojame Turkijai – Seime priimame vienpusiškas rezoliucijas, smerkiančias kaltus už „armėnų tautos genocidą“, neįsileidžiame į Mokslų Akademiją Turkijos ambasadoriaus, kiekvienais metais lietuviškoje žiniasklaidoje prirašome tendencingų publikacijų, kurių autoriai į Osmanų imperijos praeitį spokso tarsi iš Jerevano. Skirtingai nei Armėnija, Turkija atidarė savuosius archyvus – turkai kviečia analizuoti jų dokumentus. Bet Lietuva elgiasi atvirkščiai – ji apsimeta, kad jai viskas senų seniausiai aišku ir be kruopščių tyrimų Stambulo ir Ankaros archyvuose.

O juk net termino „armėnų genocidas“ nevertėtų laikyti korektišku. Žodis „genocidas“ įtvirtintas 1948-ųjų metų gruodžio 9-ąją Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje, kuri oficialiai įsigaliojo tik 1951-aisiais. Tad taikyti šį apibrėžimą derėtų vėlesniems nei 1948-ųjų įvykiai. Vartoti atgalios – nedera. Tačiau šis terminas puikuojasi net mūsų straipsnių pavadinimuose.

Finansiniai ir moraliniai honorarai

Taip pat verta klausti, ar tikrai per pirmąjį pasaulinį karą žuvo pusantro milijono armėnų? Štai 1918-aisiais metais leidinyje „Encyclopedia Britanica“ teigta, jog buvo nužudyta 600 tūkst, armėnų. 600 tūkst. žuvusiųjų – vis tiek labai daug. Būtų ciniška neigti armėnus tąsyk patyrus didelę bėdą. Anuomet įvykiai išties klostėsi siaubingai. Bet ar korektiška klausti, kiek žuvo armėnų ir nė neužsiminti, kiek gi tuomet nuo ligų, bado, troškulio ir karinių išpuolių žuvo turkų tautybės vyrų, moterų, vaikų, senelių? Badas, ligos, troškulys, kariniai susirėmimai 1915-aisiais šienavo ne vien armėnus. Tuo tragišku laikotarpiu gyvybių neteko apytikriai 3-4 mln. įvairių religinių konfesijų Osmanų imperijos valdinių. Turkų anuomet žuvo kur kas daugiau…

Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotrauka

Armėnų kilmės tyrinėtojas Filipas Ekozjancas, neseniai rusų kalba išleidęs sensacingą knygą „Israelis Ori. Pandoros skrynia“, mūsų leidiniui, duodamas interviu, tvirtino: „Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį).“

Kada ir kodėl?

Kita ne mažiau svarbi tema – kokia buvo armėnų laikysena iki prasidedant deportacijoms?

Armėnų pretenzijos ir istoriniai faktai. Slaptai.lt nuotr.

2010 metais lietuvių kalboje išleistoje brošiūroje „Armėnų pretenzijos ir istoriniai faktai“ rašoma: „Daugelis šių partizaninių dalinių, ginkluotų šautuvais ir amunicija, kuriuos metų metus kaupė ir slėpė armėniškose bei misonieriškose bažnyčiose ir mokyklose, puolė osmanų tiekimo punktus, nes šitaip siekė papildyti savo ginkluotę ir neleisti jai patekti į osmanų kariuomenės, skubėjusios pasitikti didžiulę rusų kariuomenę, rankas. Praėjus keliems mėnesiams nuo karo pradžios, šie armėnų partizanai, artimai koordinuodami savo veiksmus su rusais, surengė siaubingus išpuolius prieš Rytų Turkijos miestus, miestelius bei kaimus ir negailestingai žudė jų gyventojus. Tuo pat metu jie vykdė sabotažo kampaniją prieš Osmanų imperiją: ardė kelius ir tiltus, puldinėjo gurguoles, darė viską, kas tik įmanoma, kad palengvintų rusiškąją okupaciją (…). Nuo armėnų žiaurumo nukentėjo ne tik turkai ir musulmonai. Armėnų partizanai niekada nebuvo pamiršę, kad graikai ir žydai neparėmė jų revoliucinių pogromų, todėl Trabzone ir jo apylinkėse išžudė tūkstančius graikų, o Hakaryje surengė žydų skerdynes“.

Vano sukilimas

Skaitant lietuviškoje spaudoje paskelbtus proarmėniškai nusiteikusių istorikų straipsnius apie 1915-ųjų mėsmalę Osmanų imperijoje, nesiliauju stebėjęsis, kaip galima analizuoti tuos laikus ir nutylėti buvus, pavyzdžiui, Vano sukilimą? Šiuo metu skaitau rusų kalba 2018-aisiais išeistą amerikiečių ir turkų istorikų veikalą „Armėnų sukilimas Vane“. Labai įdomi knyga.

Armėnų sukilimas Vane. Slaptai.lt nuotr.

1915-ųjų kovo mėnesį Rusijos kariuomenė pajudėjo Vano link, šiame mieste ir jo apylinkėse gyvenę armėnai balandžio 11-ąją pradėjo visuotinį sukilimą. Siekdami užtikrinti rusams greitą ir lengvą pergalę, jie mieste ir jo apylinkėse pradėjo skersti turkus.

Argi ši detalė nėra svarbi?

Amerikiečių istorikų ir mokslininkų pareiškimas

O kaip galima nutylėti JAV akademinės bendruomenės atstovų 1985-aisiais gegužės 19 dieną JAV Atstovų rūmų nariams nusiųstą laišką, kuriame, be kita ko, tvirtinama: „… kalbėdami apie kaltinimus “genocidu“ nė vienas iš žemiau pasirašiusiųjų nenori sumekinti armėnų patirtų kančių. Tačiau mes esame įsitikinę, kad šis reiškinys negali būti nagrinėjamas atskirai nuo tų kančių, kurias patyrė regiono musulmonai. Iki šiol surinkta daug informacijos, bylojančos apie Pirmojo pasaulinio karo metais vykusius rimtus karinius bendruomenių konfliktus (vykdytus nereguliarių musulmonų ir krikščionių pajėgų), apsunkintus ligų, bado, kančių ir žudynių Anatolijoje bei gretimose teritorijose“.

Šį pareiškimą pasirašė 67-eri JAV universitetų ir institutų profesoriai, istorikai, analitikai. Bet ar Armėniją aklai palaikantys Lietuvos istorikai savo publikacijose bent užsimena apie tai?

Aramo Andoniano klastotė

Lietuviškoje spaudoje nerasite informacijos ir apie tuos Vakarų ekspertus, kurie įsitikinę, jog tuometinės Osmanų imperijos aukšto rango pareigūnui Talat Pašai priskiriami laiškai, neva teigiantys, esą oficiali Stambulo politika – išnaikinti armėnus, – tėra pigi, primityvi Aramo Andoniano klastotė.

Kiek Europoje nužudyta turkų diplomatų?

Nedera lietuviams apsimesti nieko negirdėjus ir apie armėnų teroristus. Nepaneigsi: 1973 – 1986 metais įvairios terorstinės armėnų organizacijos Dašnakcutiun, Asala, Gnčak ir dar daugelis į jas panašių prisiėmė atsakomybę už apytikriai 200 išpuolių prieš Turkijos diplomatines ir nediplomatines įstagas bei 58 turkų ir kitų tautybių asmenų žmogžudystes (įskaitant 34 Turkijos diplomatus). Omenyje turimi išpuoliai, surengti Europoje, JAV, Australijoje.

Sidnėjuje nužudytas turkų konsulas Šarykas Aryjakas
Armėnų teroristų išpuolis prieš Turkijos diplomatus Vienoje 1984 metais

Štai tas sąrašas…

PASIKĖSINIMAS SANTA BARBAROJE: Los Anžele nušauti Turkijos Respublikos Generalinis konsulas Mehmet Baydar ir vicekonsulas Bahadir Demir (Santa Barbara, Kalifornija, JAV, 1973 sausio 27).

PASIKĖSINIMAS VIENOJE: nužudytas Turkijos Respublikos Ambasadorius Danis Tunaligil (Viena, Austrija, 1975 spalio 22).

PASIKĖSINIMAS PARYŽIUJE: nužudyti Turkijos Respublikos Ambasadorius Ismail Erez ir vairuotojas Tal’p Yener (Paryžius, Prancūzija, 1975 spalio 24).

PASIKĖSINIMAS BEIRUTE: nužudytas Turkijos Respublikos Pirmasis Sekretorius Oktar Cirit (Beirutas, Libanas, 1976 vasario 16).

PASIKĖSINIMAS VATIKANE: nužudytas Turkijos Respublikos Ambasadorius Taha Carim (Roma, Italija, 1977 birželio 9).

PASIKĖSINIMAS MADRIDE: nužudyti Turkijos Respublikos Ambasadoriaus žmona Necla Kuneralp, Taha Carim ir į pensiją išėjęs Ambasadorius Besir Balcioglu (Madridas, Ispanija, 1978 birželio 2).

PASIKĖSINIMAS HAGOJE: Hagoje nušautas Turkijos Respublikos ambasadoriaus sūnus Ahmet Benler (Haga, Olandija, 1979 spalio 12).

PASIKĖSINIMAS PARYŽIUJE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados turizmo klausimams patarėjas Yilmaz Colpan (Paryžius, Prancūzija, 1979 gruodžio 22).

PASIKĖSINIMAS ATĖNUOSE: nužudyti Turkijos Respublikos Ambasados administracijos atašė Galip Ozmen ir jo dukra Nesl’han Ozmen (Atėnai, Graikija, 1980 liepa 31).

PASIKĖSINIMAS SIDNĖJUJE: nužudyti Turkijos Respublikos Generalinis Konsulas Sarik Ariyak ir apsaugos darbuotojas Engin Sever (Sidnėjus, Australija, 1980 gruodžio 17).

PASIKĖSINIMAS PARYŽIUJE: nužudyti Turkijos Respublikos ambasados darbo klausimams patarėjas Resat Morali ir religijos klausimams patarėjas Tecell’ Ari (Paryžius, Prancūzija, 1981 kovo 4).

PASIKĖSINIMAS ŽENEVOJE: nužudytas Turkijos Respublikos Generalinio Konsulato sekretorius Mehmet Savas Yerguzun (Ženeva, Šveicarija, 1981 birželio 9).

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas

ĮSIVERŽIMAS PARYŽIUJE: įsiveržta Paryžiuje į Turkijos Respublikos Generalinį Konsulatą, sužeistas Generalinis konsulas Kaya Inal ir nužudytas apsaugos darbuotojas Cemal Ozen (Paryžius, Prancūzija, 1981 rugsėjo 24).

PASIKĖSINIMAS LOS ANDŽELE: nužudytas Turkijos Respublikos Generalinis konsulas Kemal Arikan (Los Anželas, JAV, 1982 sausio 28).

PASIKĖSINIMAS BOSTONE: nužudytas Turkijos Respublikos garbės konsulas Orhan Gunduz (Bostonas, JAV, 1982 gegužė 4).

PASIKĖSINIMAS LISABONOJE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados administracijos atašė Erkut Akbay ir jo žmona Nadide Akbay (Lisabona, Portugalija, 1982 birželio 7).

PASIKĖSINIMAS OTAVOJE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados karinis atašė (Otava, Kanada, 1982 rugpjūčio 27).

PASIKĖSINIMAS BURGASE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados administracijo atašė Bora Suelkan (Burgasas, Bulgarija, 1982 rugsėjo 9).

PASIKĖSINIMAS BELGRADE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasadorius Galip Balkar ir sužeistas vairuotojas Necati Kaya (Belgradas, Jugoslavija, 1983 kovo 9).

PASIKĖSINIMAS BRIUSELYJE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados administracijos atašė Dursun Aksoy (Briuselis, Belgija, 1983 liepos 14).

ĮSIVERŽIMAS LISABONOJE: įsiveržta į Turkijos Respublikos ambasados rezidenciją; nužudyti patikėtinio žmona Cahide Mihcioglu ir vienas Portugalijos policininkas; užsienio reikalų patikėtinis Yursev Mihcioglu ir jo sūnus Atasay Mihcioglu – sužaloti (Lisabona, Portugalija,1982 liepos 27).

ASALA skirtas paminklas Jerabluro karių kapinėse (Jerevanas)

PASIKĖSINIMAI TEHERANE: surengta ataka prieš Turkijos Respublikos amabsados darbuotojus (Teheranas, Iranas, 1984 balandžio 28 ir kovo 27-28).

PASIKĖSINIMAS VIENOJE: nužudytas Turkijos Respublikos amabasados darbo klausimams patarėją pavaduojantis Erdogan Ozen (Viena, Austrija, 1984 birželio 20).

PASIKĖSINIMAS VIENOJE: JungtiniųTautų biure nužudytas diplomatas Evner Ergun (Viena, Austrija, 1984 lapkričio 19).

PASIKĖSINIMAI ATĖNUOSE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados spaudos atašė pavaduotojas Cetin Gorgun (Atėnai, Graikija, 1991 spalio 7).

Armėnijoje dunkso paminklas armėnų teroristui Teilirianui

PASIKĖSINIMAS BAGDADE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados administracijos atašė Caglar Yucel, o komunikacijos specialistas Huseyin Kerimoglu – sužeistas (Bagdadas, Irakas, 1993 gruodžio 11).

PASIKĖSINIMAS ATĖNUOSE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados antrasis patarėjas Omer Haluk S’pahioglu (Atėnai, Graikija, 1994 liepos 4).

IŠPUOLIS BERNE: pasikėsinta nužudyti Turkijos Respublikos ambasadorių Dogan Turkmen (Bernas, Šveicarija, 1980 vasario 6).

PASIKĖSINIMAS VATIKANE: sužeisti Turkijos Respublikos ambasadorius Vecdi Turel ir apsaugos darbuotojas Tahs’n Guvenc (Roma, Italija, 1980 balandžio 17).

IŠPUOLIS PARYŽIUJE: sužalotas Turkijos Respublikos ambasados spaudos patarėjas Selcuk Bakkalbasi (Paryžius, Prancūzija, 1980 rugsėjo 26).

SPROGIMAS PARYŽIUJE: į Turkijos Respublikos finansų patarėjo automobilį padėtas sprogmuo (Paryžius, Prancūzija, 1981 sausio 13).

IŠPUOLIS OTAVOJE: sužalotas Turkijos Respublikos ambasados prekybos patarėjas Kemalett’n Gungor (Otava, Kanada, 1982 balandžio 8).

ĮSIVERŽIMAS OTAVOJE: Teroristų įsiveržimas į Turkijos Respublikos ambasadą; Ambasadorius Coskun Kirca – sužalotas, o Kanados policininkas – nužudytas (Otava, Kanada, 1985 kovo 12).

Civilizuotas pasaulis turėtų dėkoti turkams, kad šie neatsakė tuo pačiu – nepuolė keršyti, nesivadovavo principu „akis už akį“, „dantis – už dantį“.

Lietuva – tarp tų nepadėkojusiųjų. Žvelgdami į turkų istoriją mes panašiai elgiamės kaip Kremliaus vadovas, analizuodamas Baltijos šalių praeitį – nenorime matyti visų pusių, visų detalių, visų argumentų.

2020.07.28; 07:00

Molotovo – Ribentropo paktas

Į Užsienio reikalų ministeriją ketvirtadienį buvo iškviestas Rusijos ambasados atstovas ir jam išreikštas gilus susirūpinimas dėl Rusijos Valstybės Dūmoje svarstomo įstatymo projekto, kuriuo norima atšaukti 1989 metų SSRS liaudies deputatų priimtą sprendimą pripažinti slaptuosius Molotovo-Ribentropo pakto protokolus teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais.
 
Užsienio reikalų viceministras Dalius Čekuolis atkreipė dėmesį, kad bandomas reabilituoti dviejų diktatorių sąmokslas buvo ne kartą pasmerktas ne tik tarptautinės bendruomenės, bet ir pačios Rusijos. Taip pat jis išreiškė viltį, kad Dūmai užteks išminties atmesti projektą, grąžinsiantį šiandienos Rusiją atgal į totalitarinę praeitį, sakoma Užsienio reikalų ministerijos pranešime.
 
Dūmos deputatas Aleksejus Žuravliovas gegužės 27 dieną pateikė įstatymo projektą, kuriuo ketinama atšaukti 1989 metų gruodžio 24 dienos SSRS liaudies deputatų sprendimą ir paskelbti jį negaliojančiu Rusijos teritorijoje. Birželio 9 dieną Dūmos tarptautinių reikalų komitetas pritarė projektui ir pateikė jį tolesniam svarstymui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.19; 08:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Pasigrožėkite dar vieno Rusijos nacisto, Vokietijos nacistų bendraminčio, veidu. Tai – Rusijos Dūmos deputatas Aleksiejus Žuravliovas.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jis pateikė Valstybės Dūmai įstatymo projektą, pagal kurį SSSR Liaudies deputatų suvažiavime priimtas nutarimas Molotovo Ribbentropo slaptuosius protokolus laikyti niekiniais (vienas iš svarbiausių to nutarimo iniciatorių, jei ne svarbiausias – Vytautas Landsbergis) Rusijos Federacijoje negalioja. Neva šie protokolai buvo neišvengiami SSSR saugumui užtikrinti.

https://www.znak.com/2020-05-27/v_gosdumu_vnesen_zakon_ob_otmene_dokumenta_osudivshego_pakt_molotova_ribbentropa_v_sssr

Nacistui užkliuvo ir tai, kad Suvažiavimo nutarimas sukūrė Pabaltijo respublikų išstojimo iš SSSR legitymumo iliuziją, neva jos pateko į SSSR ne savo valia.

Pavarčiau rusiškus portalus ir įsitikinau, kad įstatymo projektą remiančių pakanka. Toks įspūdis, kad iniciatyvos imtasi ne be Vladimiro Putino žinios.

Nežinau, kaip turėtų sureaguoti Baltijos valstybės, o gal ir ES, NATO, jei projektas taptų įstatymu. Bet, mano manymu, sureaguoti reikėtų, ir, galbūt, dar iki jo svarstymo. Projektas jau oficialiai užregistruotas Dūmos projektų rejestre.

Štai, man berašant šį straipsnį Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius jau sureagavo.

https://www.lrt.lt/naujienos/pasaulyje/6/1184410/linkevicius-rusijos-dumos-iniciatyva-del-molotovo-ribentropo-pakto-vadina-istorijos-klastojimu

L. Linkevičius sako šį klausimą aptaręs antradienį vykusiame Baltijos valstybių ir Lenkijos diplomatijos vadovų susitikime.

„Tai yra vienas iš daugelio, labai gaila, bet, matyt, ne paskutinis pavyzdys, bandymas falsifikuoti istoriją. Nuolat matome tuos pavyzdžius, tai – ir Dūmoje užregistruotas atitinkamas projektas“, – BNS sakė ministras.

Aleksejus Žuravliovas, Rusijos Dūmos deputatas

Anot L. Linkevičiaus, su Latvijos, Estijos ir Lenkijos kolegomis sutarta „atidžiai stebėti situaciją“ dėl bandymų iškraipyti istorinius faktus. Tam dėmesio buvo skirta ir beveik prieš mėnesį Estijos pirmininkautame Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos susitikime.

Molotovo – Ribentropo paktas

„Jei tas tęsinys bus, mes kategoriškai ryžtingai reaguosime koordinuodami veiksmus, kaip tai darėme ir iki šiol“, – kalbėjo ministras.

Drįstu abejoti ministro vertinimu, kad tai – istorijos klastojimas. Istoriją klastoja arba neklastoja istorikai. 

O čia mes turime reikalą su tebegaliojančio teisės akto, turinčio tarptautinę reikšmę ir šiandien, perrašymu, atpalaiduojančiu agresorių nuo agresyvių veiksmų prieš savo kaimynus ateityje atsakomybės bent jau savo šalies viduje.

Įstatymo projektas Maskvoje, kaip sakiau, jau oficialiai užregistruotas. Jei įstatymas bus priimtas, priversti atšaukti jį bus žymiai sunkiau.

2020.06.03; 06:00 

Prezidento Gitano Nausėdos patarėja Asta Skaisgirytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas turbūt pateiks savo istorijos traktavimą, kuris nebūtinai bus priimtinas kitoms šalims, sako Lietuvos vadovo patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė, prezidentui Gitanui Nausėdai nusprendus nevykti į Izraelyje vykstančias Aušvico nacių mirties stovyklos išvadavimo 75-ąsias metines.
 
„Žinant visą didžiulį kontekstą, kuriame ir vyksta šis susitikimas, Rusijos prezidento kalbėjimas ir kalbėjimas pirmam iš svečių suponuoja mintį, kad jis turbūt pateiks savo istorijos traktavimą, kuris nebūtinai bus priimtinas kitoms šalims“, – LRT radijui sakė G. Nausėdos patarėja.
 
Jos teigimu, tai, kad pastaruoju metu istorijos tiesas iškraipantis V. Putinas turės galimybę minėjime sakyti kalbą, o kiti šalių lyderiai – ne, gali sukurti nemalonią situaciją.
 
„Atsakyti norėtųsi, o jei atsakyti nėra galimybės – tai vargu ar lyderiai jaustųsi komfortabiliai tokiu atveju“, – teigė patarėja.
 
A. Skaisgirytė pabrėžė, kad Rusija jau kuris laikas kvestionuoja esmines Antrojo pasaulinio karo priežastis.
 
„Rusija jau kuris laikas vykdo tam tikrą veiklą, kurią būtų galima pavadinti informaciniu karu arba mūšiu dėl Antrojo pasaulinio karo istorijos traktavimo, – tai yra ideologinis karas. Su daug dedamųjų. Šio karo kontekste, deja, prezidentas Putinas kvestionuoja kai kuriuos dalykus, kurie mums iki šiol atrodė nekvestionuotini, kaip Ribentropo Molotovo paktas“, – LRT radijui sakė patarėja.
 
„Viską, ką mes žinome nuo mokyklos suolo, (Rusijos. – ELTA) propagandoje išverčiama kitaip: sakant, kad Ribentropo – Molotovo paktas nebuvo neteisėtas, kad Rusija buvo priversta su tuometine nacistine Vokietija tartis. Vyksta istorijos pešinėjimas, kuris labai neigiamai atsiliepia mūsų santykiams su Rusija“, – pabrėžė ji.
 
Tikisi, kad sprendimas nepablogins santykių su Izraeliu
 
Prezidentūra tikisi, kad tai, jog G. Nausėda paskutinėmis akimirkomis nusprendė nevykti į Jeruzalėje vykstantį Holokausto forumą, o aukas pagerbti ateinančią savaitę kaimyninėje Lenkijoje – Aušvice, nepablogins santykių su Izraeliu.
 
„Labai tikimės, kad tai neturėtų pabloginti santykių su Izraeliu. Visgi Lietuvai atstovaujama aukštu lygiu“, – sakė ji, pridurdama, kad G. Nausėdos planuose yra svarstoma apie galimybes apsilankyti Izraelyje artimiausiu metu.
 
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

G. Nausėdos prašymu, Lietuvai Aušvico nacių mirties stovyklos išvadavimo 75-osiose metinėse atstovaus Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.
 
ELTA primena, kad Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda buvo pirmasis, kuris nepasinaudojo kvietimu dalyvauti Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos išvadavimo 75-ųjų metinių iškilmėse. Jis tokiu būdu protestavo, kad Lenkijos vadovui, kitaip negu Rusijos ir Vokietijos prezidentams, nebuvo suteikta teisė pasisakyti šiame forume.
 
Ypač kritikos susilaukė tai, kad vienas svarbiausių šių iškilmių svečių bus Rusijos prezidentas V. Putinas. Pastarasis 2019 m. gruodį kelis kartus užsipuolė Lenkiją, vadindamas ją Adolfo Hitlerio sąjungininke ir pabrėždamas, kad jai taip pat tenka atsakomybė už Antrojo pasaulinio karo pradžią. Tuometį Lenkijos ambasadorių Vokietijoje Józefą Lipskį jis apibūdino kaip „niekšą ir antisemitinę kiaulę“.
 
Lenkija į tai sureagavo Rusijos ambasadoriaus iškvietimu į URM ir premjero pareiškimu, kuriame Mateuszas Morawieckis apkaltino V. Putiną melu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.23; 14:08

Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda. EPA-ELTA nuotr.

Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda stojo ginti aštrios Lenkijos reakcijos į Rusijos prezidento Vladimiro Putino komentarus apie Antrojo pasaulinio karo pradžią ir pavadino Rusijos lyderio pasisakymus provokacija.
 
Gruodį Lenkija iškvietė Rusijos ambasadorių šalyje dėl V. Putino pareiškimų, neva Lenkija yra prisidėjusi pradedant Antrąjį pasaulinį karą.
 
V. Putinas taip pat išvadino prieškarinio laikotarpio Lenkijos ambasadorių Vokietijoje „antisemitine kiaule“ ir perspėjo užsienio valstybes nekaltinti Stalino valdomos SSRS dėl Antrojo pasaulinio karo.
 
Savo ruožtu Lenkija kaltina Rusijos prezidentą klastojant istoriją, o šalies parlamentas jau rengia įstatymo projektą, kuriuo bus uždraudžiami melagingi pareiškimai apie Lenkijos vaidmenį Antrajame pasauliniame kare.
 
„Į situaciją mes reagavome tinkamai“, – Lenkijos televizijai TVP sekmadienio vakarą sakė A. Duda. Jis taip pat pavadino V. Putino komentarus provokacija Lenkijos atžvilgiu, tačiau, tikino prezidentas, Varšuvai pavyko atsilaikyti ir „reaguoti nuosaikiai“.
 
A. Duda taip pat tvirtino, kad Rusijos ir Lenkijos santykiai istoriškai yra labai komplikuoti, nes Rusija ir SSRS buvo užpuolę Lenkiją net kelis kartus.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
 
„Šiandien istorikai man sako, kad prezidentas Vladimiras Putinas įgyvendina ideologiją, kurią galima vadinti neostalinistine“, – pareiškė A. Duda.
 
Antrasis pasaulinis karas prasidėjo 1939 m. rugsėjo 1 d., kai nacistinė Vokietija užpuolė Lenkiją. Praėjus dviem savaitėms, rugsėjo 17 d., tuometinė Hitlerio sąjungininkė SSRS Lenkiją užpuolė iš rytų.
 
Nacistinė Vokietija ir SSRS pasidalijo Lenkiją pagal slaptame Molotovo-Ribentropo pakto protokole numatytas ribas.
 
1941 m. hitlerinė Vokietija be karo paskelbimo užpuolė SSRS.
 
Rusijoje šiuo metu itin dažnai aptariama 1939-ųjų Molotovo-Ribentropo nepuolimo sutarties reikšmė ir jos interpretacija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.07; 06:09

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Vėl, kaip ir XX amžiuje, matome tuos pačius susisiekiančius su Kremliumi, anaiptol ne trokštančiu kaimynių demokratijos ir nepriklausomybės, indus visoje postsovietinėje erdvėje. Visų pirma, kurstant žydų aistras Holokausto tema.

Visi nepriklausomi, demokratiški žmonės, taip pat ir Lietuvoje, smerkia Holokaustą. Tai – vienareikšmiška. Atrodytų, visos abejonės seniai išsklaidytos. Aš esu daug perskaitęs komentarų po straipsniais, bet man nė karto neteko skaityti nors užuominos, kad žydai dėl kažkokių tai priežasčių nusipelnė Holokausto (ko nepasakyčiau apie gausybę komentarų, teisinančių sovietų nusikaltimus).

Žydai, kaip tauta, tikrai nenusipelnė Holokausto. Bet tai, kad viena stambi žydų grupuotė kartu su naciais sukėlė II Pasaulinį karą ir tuo prisidėjo prie Holokausto ne Vokietijos teritorijoje, yra faktas.

Vladimiro Putino pastebėjimas

Kaip pranešė BNS, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas š.m. rugsėjo 17 d. pareiškė laikąs Izraelį rusakalbe valstybe ir pridūrė, kad rusai ir izraeliečiai yra bendros istorijos apjungti vienos šeimos nariai. Rusijos ir Izraelio piliečiai susieti šeimų, giminystės ir draugystės ryšiais, – per Izraelio interesus užsienyje remiančio fondo „Keren Hayesod“ kongresą sakė V. Putinas. Jis pabrėžė, kad „mūsų tautas jungia bendri ir dažnai tragiški istorijos puslapiai“.

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Jis pridūrė, kad „Rusijos ir Izraelio, mūsų šalių žmonių nusiteikimas vieningas: laikome visiškai neleistinais bet kokius mėginimus peržiūrėti [Antrojo pasaulinio] karo rezultatus, iškreipti tiesą, teisinant fašizmą ir jo parankinius“.

Įdomus, bet ne išbaigtas V. Putino pastebėjimas. Jis nepaminėjo karo sukėlėjų. Bet už jį š.m. rugsėjo 22 d. tai padarė Rusijos URM, kaip gerais Stalino laikais, pareiškusi https://vk.com/wall-70034991_369753:

„SSSR niekada nebuvo hitlerinės Vokietijos sąjungininku.

🔹 Sutarties su Vokietija apie Nepuolimą pasirašymas 1939 m. rugpjūčio 23 d. buvo neišvengiamas žingsnis, kuris leido Sovietų Sąjungai beveik dviems metams nukelti karo pradžią ir sustiprinti šalies gynybinę galią kovai su agresoriumi.

🔹 Sovietų-vokiečių Sutarties apie Nepuolimą dėka karas prasidėjo strategiškai palankesnėse SSSR ribose, ir šių teritorijų gyventojai patyrė nacistinį terorą dviem metais vėliau. Tuo pačiu buvo išgelbėti šimtai tūkstančių gyvybių.“

Lygiai taip Sutartis oficialiai buvo vertinama pokariniais Stalino laikais.

Apie slaptuosius protokolus – nė žodžio. Nebuvo jų. Nors gorbačiovinis SSSR deputatų Suvažiavimas Kremliuje, ne be Lietuvos SSR delegatų spaudimo, viešai juos pasmerkė.

II Pasaulinį karą Hitleris pradėjo aiškindamas, kad vokiečiams trūksta gyvybinės erdvės. Pralaimėtas I Pasaulinis iš tiesų apkarpė kaizerinės Vokietijos teritoriją.

Stalinas tos erdvės vienam gyventojui turėjo šimtus kartų daugiau, bet ir jam norėjosi jos dar daugiau. Ypač palankiose žmogaus gyvenimui klimatinėse juostose.

Hitleris, plėsdamas gyvybinę erdvę, kartu „valė“ ją nuo žydų. Tas „valymo“  šepetys vėliau buvo pavadintas Holokaustu.

Stalinas, plėsdamas gyvybinę erdvę, dar iki karo kartu „valė“ ją nuo kitų. Žinomiausias ikikarinis jo „valymo“ šepetys vėliau buvo pavadintas Holodomoru. Tai, galima sakyti, įžanga į Kremliaus sutikimą pasirašyti Molotovo ir Ribbentropo slaptuosius protokolus.

Holodomoras

Pagal kai kurių šiuolaikinių ukrainiečių istorikų versiją žydams Pažadėtoji žemė tuo metu atrodė utopinė svajonė, o derlingos Ukrainos žemės plytėjo ir masino juos būti arčiau tos Pažadėtos žemės.

Lazaris Kaganovičius ir Josifas Stalinas, Holodomoro autoriai. Iš Wkipedijos

Tik prieš tai tą teritoriją reikėjo „išvalyti“. Šaudymai, dujų kameros, praktikuoti Holokauste, to meto stalininei Rusijai būtų buvusi per didelė prabanga, ji užtruktų, o tie, nuo kurių reikėjo „išsivalyti“, ko gero, dar spėtų saugiai išsislapstyti ar net pasipriešinti.

O bado mirtis be didelių sąnaudų garantuota po 3-5 savaičių. Ir jai vienodai rodo, vaikai ar moterys. Genetinis „išvalymas“ buvo garantuotas. Apie 10 milijonų ukrainiečių 1932-1933 metais mirė lėta bado mirtimi. 

Bet genocidas prasidėjo dar prie Lenino, 1921 metais. Iš viso dėl Holodomoro mirė per 20 milijonų ukrainiečių. (https://ukrmir.info/golodomor-v-ukraine-ih-byilo-tri-a-zhertv-22-5-milliona/)

Tai kas buvo tie Holodomoro vykdytojai? O pagal vykdytojus galima spręsti ir apie organizatorius. Štai jie, su tipiškomis pavardėmis:

Parašas po nuotrauka: Ukraina privalo žinoti paraidžiui žudikus! Tai Holodomoro Ukrainos teritorijoje vykdytojai.

Dar iki šiol Kremliaus „istorikai“ niekaip nesugeba įtikinamai paaiškinti, kokį tikslą turėjo Kremlius, nužudydamas milijonus savo piliečių, kurie maitino pusę, o gal ir daugiau, SSSR gyventojų.

Na, būtų nors, kaip Lietuvoje, išbuožinę juos, dalį ištrėmę, likusius į „kolchozus“ suvarę.

Krymo totorių genocidas

Dar arčiau Pažadėtosios žemės buvo Krymas.

Iš Vikipedijos: „Krymo kolektyvizacija sukėlė badą 1921 m. Maistas buvo konfiskuojamas ir vežamas į Centrinę Rusiją, tad nuo bado mirė 100 tūkst. totorių, o dešimtys tūkstančių bėgo į Turkiją ar Rumuniją. Dar tūkstančiai nužudyta ar deportuota per 1928–1929 m. kolektyvizaciją. 1931–1933 m. vėl kilo badas. 1917–1933 m. Kryme žuvo ar buvo deportuota pusė totorių. […] sovietai visus totorius apkaltino kolaboravimu ir deportavo kaip Krymo armėnus, graikus, bulgarus ir kitus nerusiškos kilmės žmones iš pasienio sričių.

Krymo totoriai buvo masiškai tremiami į Uzbekiją ir kitas tarybines sritis 1944 m. gegužės 18 d. 46,3% tremtinių mirė nuo bado ir ligų. Nors 1967 m. kaltinimai totoriams buvo panaikinti, jie nebuvo grąžinti į Krymą, nuosavybės teisės nebuvo atstatytos. Krymo totoriams nebuvo leista grįžti į Krymą iki Perestroikos. [Prasidėjus Perestroikai] daugiau nei 250 tūkst. totorių grįžo į Krymą

Bet Krymas dabar vėl „patikimose“ rankose.

Pasaka, kad Stalinas buvo diktatoriumi

Pasaka yra tai, kad Stalinas buvo diktatoriumi, kurio klausė ir prieš jį drebėjo visa jo aplinka. Ne jis priiminėjo lemtingus sprendimus, o jis kartu su aplinka. Ir ne uzurpavo jis valdžią, o valdžia jį pasirinko mirus Leninui. Jis buvo paklusnus jos valios vykdytojas. Dideliu protu ir žiniomis jis neblizgėjo. Mitą apie jo vienasmenius sprendimus sukūrė tie, kurie pelnytai baiminosi atsakomybės, tą mitą jų palikuonys platina ir toliau.

Jo asmenį saugojusieji, o greičiau prižiūrėjusieji, svarbiausius postus užimantys beveik išimtinai buvo panašūs į aukščiau pateiktą Holodomoro vykdytojų paletę. Lenino palikimas. Kitas pasakys, juk buvo ir Stalino represuotų žydų, tas pats Levas Trockis, pora NKVD viršininkų. Tai tiesa. Tik bet kurioje mafijoje neišvengiamai statistiškai atsiranda nepaklusnūs ar plepūs, kurių mafija atsikrato, nežiūrėdama į tautinį bendrumą. Pavyzdys – klasikinė italų mafija, apie kurios „atsikratymus“ dokumentuotai žinoma labai daug. Ta Kremliaus mafija, vos pajutusi pavojų, atsikratė ir paties Stalino.

Molotovo – Ribbentropo protokolus nutarė pasirašyti Stalinas kartu su aplinka

Tad ne vienas Stalinas, o jis ir jo aplinka priėmė lemtingą sprendimą – Molotovo-Ribbentropo Nepuolimo pakto slaptųjų protokolų pasirašymą, sukėlusį II Pasaulinį karą ir Holokaustą bent jau Hitleriui iki karo nepavaldžiose teritorijose. Apgavo Hitleris Stalino aplinką, turėjusią vilčių nebaudžiamai „valyti“ pagal protokolą naujai gautas teritorijas, tarp jų ir Baltijos valstybes, nuo „priešiškų elementų“.

Molotovo – Ribentropo paktas

Ar galėjo Stalino aplinka nujausti, kas gali atsitikti su jos tautiečiais Hitleriui pripažintoje ateičiai teritorijoje, kai Hitleris pareikalavo, kad Nepuolimo paktą ir slaptuosius protokolus pasirašytų ne žydas (tuo metu Stalino užsienio reikalų ministras buvo žydas Maksimas Litvinovas, tikroji pavardė Meir Henoch Mojszewicz Wallach-Finkelstein, Vikipedija)? Nežinau, bet Hitlerio reikalavimui ji pakluso. Signataru tapo Viačeslavas Molotovas.

Žinoma, galutinėje sąskaitoje apsigavo Hitleris, bet kiek žmonių aukų, sugriautų miestų kainavo STALINO IR JO APLINKOS sprendimas pasirašyti su Hitleriu slaptuosius protokolus.

Reikėtų visgi kai ką patikslinti. Stalinas bandė tapti diktatoriumi. Tol, kol jis ir jo žydiška mafija pasirašė slaptuosius Molotovo-Ribbentropo pakto protokolus, jis buvo tik vienas iš tos mafijos, nors ir oficialus bosas. Bet kai prasidėjo karo veiksmai, NKVD, KGB nuėjo į antrą planą, į pirmą gi atėjo karo vadai, kurie be Vyriausiojo vado negalėjo apsieiti. Štai tada ir pradėjo augti jo karinė vienvaldystė, o paskui ją – ir politinė. Kai jis jau taikos metu bandė ir toliau diktuoti savo sąlygas, su kuriomis mafija nesutiko, pastaroji surado būdą, kaip jo atsikratyti.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Kodėl aš visa tai surašiau? O todėl, kad esu prieš liguistą reagavimą į istorijos, susijusios su holokaustais, holodomorais, genocidais, vertinimą. Neieškokim Lietuvoje menkiausių progų sukelti aistras taip, kaip tai atsitiko Jono Noreikos ir Kazio Škirpos biografijų „revizijos“, padiktuotos vieno ir poros dešimčių teisingumą ir teisę pamynusių žmonių Vilniuje, atveju. Juk jie buvo pagerbti už nuopelnus Lietuvos tautai (ne vien lietuvių), kuri ne be jų indėlio dabar jaučiasi daugmaž saugi.

Priešingu atveju toli galima nueiti susipriešinimo keliu, kapstantis, kas šalia nacių yra tie II Pasaulinio karo, Holokausto, Lietuvos okupacijų tiesioginiai ir netiesioginiai kaltininkai, kuriuos Vladimiras Putinas laiko „bendros istorijos apjungtais vienos [su rusais, ar su Rusijos žydais?] šeimos nariais, susietais šeimų, giminystės ir draugystės ryšiais“.

2019.09.25; 10:20

Dabartinis Rusijos ir Vokietijos bendradarbiavimas dujotiekio „Nord Stream 2“ projekte primena nacistinės Vokietijos ir SSRS bendradarbiavimą prieš Antrąjį pasaulinį karą, radijuje „Polskie Radio24“ pareiškė Lenkijos užsienio reikalų viceministras Szymonas Szynkovskis vel Sękas.
 
Pasak viceministro, prieš 10 metų, minint 70-ąsias Antrojo pasaulinio karo pradžios metines, kai Vesterplatėje, kur vyko pirmasis Antrojo pasaulinio karo mūšis, Lenkija priėmė Vladimirą Putiną, šalies vadovai į šį vizitą dėjo „apgaulingas viltis“.
 
„Mūsų santykiuose su Rusija gyvavo tam tikras naivumas“, – tikino S. Szynkovskis vel Sękas.
 
Diplomatas tvirtino, kad tuo metu V. Putinas išreiškė Rusijos kritiką apie Molotovo-Ribentropo paktą. Vis dėlto, vėliau buvo pradėtas dujotiekio „Nord Stream 2“ tiesimas, kuris dabar primena būtent tą patį nacių ir sovietų paktą, kuriuo buvo padalyta Europa.
 
„Dujotiekis apeinant Lenkiją, Baltijos šalis – tai yra būtent toks susitarimas, nepaisant kitų“, – sakė diplomatas.
 
Viceministro teigimu, jei ne tvirti Lenkijos ir Jungtinių Valstijų ryšiai, „Nord Stream 2“ klausimas „būtų jau seniai užbaigtas“.
 
„Protestai prieš „Nord Stream 2“ nėra beviltiški, taip yra dėka sąjungos su Jungtinėmis Valstijomis“, – tvirtino S. Szynkovskis vel Sękas.
 
ELTA jau skelbė, kad kontrolinį „Nord Stream 2“ akcijų paketą valdo Rusijos dujų koncernas „Gazprom“. „Gazprom“ partneriai – Vokietijos „Wintershall“ ir „Uniper“, Austrijos OMV, Prancūzijos „Engie“ ir Jungtinės Karalystės (JK) bei Nyderlandų „Royal Dutch Shell“ – finansuos 50 proc. projekto. Tikimasi, kad galutinė „Nord Stream 2“ projekto kaina neviršys 9,5 mlrd. eurų.
 
Iš dviejų 1230 km ilgio gijų sudarytas dujotiekis „Nord Stream 2“ yra tiesiamas Baltijos jūra. Vamzdynas sujungs Rusiją ir Vokietiją, o bendras dujotiekio pralaidumas siekia 55 mlrd. kub. m dujų per metus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.29; 04:00
 

Prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji ponia Diana Nausėdienė penktadienį dalyvaus renginiuose, skirtuose paminėti vienai reikšmingiausių datų mūsų šalių laisvės istorijoje – 30-ąsias Baltijos kelio metines.
 
Kartu su Latvijos vadovu Egilu Levitu Prezidentas 17.00 val. dalyvaus šventėje Saločiuose. Važiuodamas Latvijos ir Lietuvos pasienio link, šalies vadovas taip pat sustos susitikti su bendruomenėmis, kurios mini Baltijos kelio jubiliejų įvairiose kelio atkarpose.
 
Vėliau, 20.15 val., G. Nausėda pasveikins susirinkusius į Vilniaus Katedros aikštėje vyksiantį šventinį, Baltijos kelio 30-mečiui paminėti skirtą koncertą „Vienybės banga“.
 
Šalies vadovo teigimu, Baltijos kelias – tai bendrumas, vienybė ir telkianti jėga. Jis nešė laisvės trokštančių žmonių žinią pasauliui – kad esame drąsūs ištiesti ranką vieni kitiems, kur pasaulyje bebūtume, kad kartu kurtume nepriklausomas, laisvas ir sėkmingas mūsų šalis.
 
1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos kelias sujungė Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmones į 650 kilometrų gyvą grandinę tarp Baltijos šalių sostinių. Šis prasmingas gestas, įvykęs minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto metines, įkūnijo trijų sesių valią ir siekį tapti nepriklausomomis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.23; 09:00

„KAUNAS PRISIMENA (1939-1989-2019)“ – taip pavadintas renginys ketvirtadienio pavakarę vyks Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune (Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinyje).
 
Pasak vienos iš šio renginio iniciatorių bei moderatorių Kauno miesto tarybos narės Editos Gudišauskienės, Istorinėje Prezidentūroje žadama apžvelgti Molotovo-Ribentropo pakto pasekmes šių dienų kontekste ir diskusijoje pakalbėti apie Baltijos kelio nenugalimą jėgą, atvedusią tris Baltijos valstybes į nepriklausomybių atkūrimą.
 
Pažymėtina, jog Molotovo-Ribentropo paktas buvo dviejų agresorių sandėris, lėmęs Antrąjį pasaulinį karą, dešimčių milijonų žmonių likimą, neutralių Baltijos valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nepriklausomybės praradimą penkiasdešimčiai metų. Sovietų Sąjungos ir Vokietijos susitarimai nulėmė 1940-aisiais prasidėjusią Lietuvos okupaciją, represijas, krašto sovietizaciją, Juodojo birželio tragediją.
 
„Praėjus daugeliui ilgų lietuvių tautos naikinimo metų, šis istorijos faktas buvo postūmis prieš 30 metų suorganizuotai masinei taikiai demonstracijai nuo Talino iki Vilniaus – Baltijos keliui. Baltijos tautų žmonės tada nustebino ir patraukė pasaulio dėmesį tokia masine, taikia vienybės išraiška. Istorijos negalime pamiršti, iš jos turime mokytis ir padaryti viską, kad panašaus pobūdžio istorijos faktas, turėjęs tragiškas pasekmes nemažai daliai Europos valstybių, nepasikartotų“, – teigia Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos tarybos pirmininkė Vincė Vaidevutė Margevičienė.
 
Pranešimą „Iš parodos atidarymo į Baltijos kelią: Vytauto Didžiojo karo muziejaus paroda Molotovo-Ribentropo pakto 50-mečiui“ skaitys Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejininkė dr. Aušra Jurevičiūtė. Diskusijoje dalyvaus Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, Seimo narys Kazys Starkevičius.
 
Istorinės Prezidentūros kieme vyks ir akcija ,,Už nepriklausomą ir demokratinę gerovės Lietuvą“. Kiemelis bus apjuostas simboline grandine Baltijos kelio žmonių, pasipuošusių tautine simbolika, rankose laikančių vėliavas. Baltijos kelio dainas kauniečiams dovanos Kauno muzikos ansamblio ,,Ainiai“ solistai Rytis Janilionis ir Osvaldas Petraška
„Kaip anuomet susikibę rankomis ir susitelkę, pasauliui dar kartą priminsime: mes už šeimą, tautą, nepriklausomybę, religiją ir gerovę. Tegu mūsų širdys plaka vienu ritmu vardan mūsų vaikų ir anūkų ateities Lietuvoje“, – renginio išvakarėse Eltai sakė vienas jo iniciatorių parlamentaras K. Starkevičius.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.22; 06:45

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

„Bunda jau Baltija…“ Šie neįmantrios dainos žodžiai iki šiol skamba ausyse, žadina sielos virpesį, jaudina iki žmogiškųjų gelmių, o „Baltijos kelio“ vaizdai užgniaužia kvapą… Jau ne kartą ieškau atsakymo į nuolatinį klausimą: kas tuos du milijonus sujungė, kodėl jie plūdo į daugiau kaip 600 km grandinę nuo Vilniaus iki Talino? Kodėl jie grūdosi automobilių spūstyse, žmonių minioje, kad išsirikuotų kažkur nuo ramunių pabalusiuose Lietuvos laukuose, kad pademonstruotų galingą baltijiečių vienybę?

Man daug ko gaila šiame gyvenime: taip pat ir tos rugpjūčio 23-osios, kai ligos pakirstas tegalėjau per TV stebėti šį tautinio atgimimo virsmą, tą masinio protesto prieš okupaciją pasireiškimą, tą didingą žmonių valios išsiliejimą. Bet šiandien, žvelgdamas į istorius kadrus, negaliu sulaikyti jaudulio ir pasididžiavimo savo tauta, kuri per tris dešimtmečius savo egzistavimu paneigė nusikalstamą dviejų didžiųjų valstybių suokalbį – Molotovo-Ribentropo paktą, kuris dar po mėnesio – rugsėjo 28 d. – virto faktinės Lietuvos okupacijos pradžia.

Baltijos kelias. Albumas. Mintis, Vilnius, 2000 metai. Sudarytojas – Vytautas Visockas

Į Lietuvos okupacijos ištakas buvo pažvelgta kiek anksčiau. 1987-aisiais, dar nesusikūrus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, maždaug 3000 žmonių susirinko tyliai pasmerkti Molotovo–Ribentropo pakto. Tuomet šis pirmasis viešas okupacijos pasmerkimas sulaukė didelio KGB dėmesio. Po mitingo, kuriame buvo sakomos kalbos apie Lietuvos siekį tapti nepriklausoma valstybe, jo organizatoriams teko patirti daugybę sovietų saugumiečių bauginimų ir grasinimų.

Tragiškos Baltijos šalių lemties scenarijumi tapę slaptieji pakto protokolai buvo prisiminti ir po metų. Tuomet jau trečią mėnesį veikiančio Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio atstovai suorganizavo didžiulį mitingą Vingio parke. Jame, remiantis įvairiais duomenimis, susirinko 100–200 tūkstančių žmonių. Kaip ir spėjo 1987 metų akcijos organizatoriai, šis mitingas sulaukė mažiau sovietų valdžios ir teisėsaugos spaudimo. Apie mitingą buvo leista pranešti per visuomenės informavimo priemones. Komunistiniai lyderiai, supratę, kad laikas šlietis prie Atgimimo bangos, sušvelnino represijas prieš tautinio pakilimo organizatorius.

baltijos_kelias
Baltijos kelias. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vis dėlto įsimintiniausiu pakto paminėjimu tapo jo 50-mečio proga surengta masinė akcija, suvienijusi trijų valstybių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojus. 1989 m. rugpjūčio 23 dieną, 19 val., daugiau 2 mln. žmonių, iš kurių maždaug milijonas buvo Lietuvos gyventojų, sustojo į gyvą apie 600 km ilgio grandinę, kuri nusidriekė nuo Vilniaus iki Talino. Taip trys Baltijos valstybės buvo simboliškai atskirtos nuo SSRS. Iki teisinio atsiskyrimo buvo likęs daugiau kaip pusmetis. Dauguma akcijos dalyvių, išreikšdami požiūrį į Molotovo–Ribentropo paktą, kaip tragišką įvykį, prie drabužių buvo prisisegę juodus kaspinus ir laikė uždegtas žvakes.

2009 metais, minint „Baltijos kelio“ dvidešimtmetį, UNESCO šį įvykį įtraukė į „Pasaulio atminties“ sąrašą. Į Lietuvos kultūros vertybių registrą yra įtrauktos 37 „Baltijos kelią“ žyminčių ženklų vietos. „Baltijos keliui“ įamžinti 2010 m. Vilniuje buvo atidengta skulptūra „Laisvės kelias“.

Iniciatyva surengti tokį Baltijos šalis vienijantį renginį kilo 1989 m. gegužės 13-14 d. Taline įvykusiame trijų šalių tautinių judėjimų atstovų suvažiavime – Baltijos Asamblėjoje. Asambėjos metu susitarta dėl bendrų tikslų ir bendradarbiavimo krypčių bei įsteigta Baltijos Taryba – nuolatinė institucija politiniams veiksmams koordinuoti. Buvo nutarta Molotovo–Ribentropo pakto 50-ųjų metinių dieną sujungti Lietuvos, Latvijos ir Estijos sostines gyvąja žmonių grandine.

Baltijos keliu. Vytauto Visocko nuotrauka (Slaptai.lt)

Netrukus 1989 m. rugpjūčio 12 d. Baltijos Tarybos posėdyje Cėsiuose (Latvija) Lietuvos Sąjūdžio, Estijos ir Latvijos liaudies frontų vadovai pasirašė dokumentą dėl masinės politinės akcijos, pavadintos „Baltijos keliu“, organizavimo. Taigi, laisvės trokštančių šalių vienijimosi procesas vyko labai greitai, ir sovietinė valdžia nespėjo reaguoti į šias masines iniciatyvas. Ji brandino planus, kaip prisiderinti prie Sąjūdžio ir Liaudies frontų rengiamų akcijų ir visuomeninės nuotaikos. Todėl po šios akcijos plintanti tarptautinė parama Baltijos šalims privertė 1989 m. gruodžio mėn. SSRS liaudies deputatų suvažiavimą, nors su tam tikromis išlygomis, pripažinti, kad Molotovo–Ribentropo paktas ir slaptieji protokolai prieštarauja tarptautinei teisei, kad Balstijos valstybių suverenitatas buvo neteisėtai sutryptas.

Slaptųjų protokolų pasmerkimas padidino Lietuvos, Latvijos ir Estijos galimybę atkurti nepriklausomybę, paskatino demokratinių procesų plėtrą Rytų Europos šalyse bei pačioje Sovietų Sąjungoje. Iš tiesų, laukti liko neilgai…

Tado Gutausko „Laisvės kelio“ skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau būtų naivu manyti, kad Maskva lengvai susitaikė su tautiniu pakilimu. Ypač kietai laikėsi kariškiai. Kaip „Lietuvos rytui“ pasakojo vienas iš akcijos organizatorių Zigmas Vaišvila, sovietų karinė vadovybė Lietuvoje griežtai uždraudė savavališkai kilti į orą gėles mėčiusiems lėktuvams. Už savavališką skrydį buvo grasinama 25 metais nelaisvės. Tačiau kariškius pavyko pergudrauti. Buvo laukiama, kad lėktuvas pakils iš Karmėlavos oro uosto, bet jis pakilo iš Aleksoto (dabar S.Dariaus ir S.Girėno oro uostas), kuris buvo tiesiogiai pavaldus okupacinei kariuomenei. Kai į lėktuvą buvo kraunamos gėlės, kariškiai nelabai susigaudė, kas vyksta, ir net padėjo sukrauti gėles į kabiną.

„Viskas buvo gerai, buvo gražu“, – taip Baltijos kelią iš karto po akcijos įvertino vienas artimiausių to meto sovietų prezidento Michailo Gorbačiovo bendražygių, SSRS vidaus reikalų ministras V. Bakatinas. Bet labai greitai M.Gorbačiovas, spaudžiamas konservatyvių sovietų komunistų partijos (SSKP) vadų, viešai pasmerkė Baltijos šalių nepriklausomybės siekius. „Perestroikos“ lyderis ir vėliau, jau tragiškojo Sausio dienomis, liko kurčias Vilniaus žudynėms…

Reikia sutikti, kad susikibti rankomis kelyje buvo tik simbolinė akcija, bet jos pasekmės – konkrečiai juntamos. Po garsiojo SSKP nutarimo „Dėl padėties Lietuvos, Latvijos ir Estijos sovietų respublikose“ buvo suvaržyta tautinių sąjūdžių veikla, iš TV ekranų laikinai dingo „Atgimimo banga“. Tarp LTV žurnalistų, pamenu, buvo kalamas pleištas: kas rengs reportažus, priešiškus tautiniam išsivadavimui, tas gaus didesnius honorarus, pateks į eterio „elito“ sąrašus. Kiti gi – bus priversti pasitraukti…

Baltijos kelias. Slaptai.lt nuotr.

Vėliau, jau po Baltijos kelio ir mitingo Vingio parke, artėjant Sausio 13 – ajai, likusioje „ant platformos“ kompartijoje burokevičininkai sudarė sąrašus nepalankių jiems žurnalistų, kuriuos reikia „neutralizuoti“. Juose buvau atsidūręs ir šių eilučių autorius, nes Sąjūdžio organizavimo metu įėjo į TVR kūrybinių darbuotojų Persitvarkymo Sąjūdžio skyrių, vadovaujamą žurnalisto Beno Rupeikos. 

Baltijos kelias buvo ne tik galinga paraiška trijų šalių, o gal visos SSRS, laisvei, bet ir jų vienybei sutvirtinti. Bet per prabėgusius tris dešimtmnečius šios vienybės liko ne per daug. Kalbininkas ir baltistas Alvydas Butkus rašė, kad dar 1934 m. rugsėjo 12 d., įkūrus Mažąją Baltijos Antantę, buvo bandyta sujungti šias šalis, tačiau popierinė vienybė egzistavo tik šešerius metus – iki nepriklausomybės netekties. Ypač jai pakenkė pilsudskinės Lenkijos ekspansinė politika.

Prof. Alvydas Butkus, Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. Slaptai.lt nuotr.

„Baltijos kelias“ tapo neformalia „gyvąja grandine“, sujungusia tris valstybes laisvei atgauti ir vienybei konstatuoti. Tai tapo kartu ir perspėjimu, kad šią grandinę pertraukti, reiškia, susilaukti naujo beveik 8 mln. žmonių triuškinančio pakilimo.

2019.08.12; 06:00

suvorovas_trilogija
Viktoro Suvorovo – Rezuno trilogija apie sovietų imperijos grobuoniškumą

Jau nebe pirmą kartą kartoju: savo šalies istorijos pažinimas yra kertinis akmuo, ant kurio statomas būsimų kartų, tautos ir valstybės ateities rūmas. Lemtingas 1939-ųjų rugpjūtis – gera proga tai dar kartą priminti. O priminti dera ne dėl to, kad ugdytume aklą senų nuoskaudų ar atsako jausmą, bet kad pasimokytume iš istorijos klaidų ir mokėtume skirti bičiulį nuo priešo.

Atrodo, senos tiesos, bet jos iki šiol ginčijamos ne tik užsienio oponentų, bet ir saviškių.

Dingstį šiems samprotavimams davė naujas Berlyno Humboldto universiteto polonistikos profesoriaus emerito Heinricho Olschowsky‘o straipsnis vokiečių laikraštyje „Der Tagesspiegel“ (http://www.tagesspiegel.de/meinung/hitler-stalin-pakt-der-weisse-fleck/8653986.html), kuriame pagrindžiama, kodėl 2009 m. balandį Europarlamentas sulygino fašizmo ir stalinizmo nusikaltimus ir paskelbė Nacizmo ir stalinizmo aukų atminimo dieną Europoje. Autorius primena, kad ši idėja buvo paskelbta Prahos deklaracijoje 2008-ųjų birželį, kurią pasirašė Vaclavas Havelas, Joachimas Gauckas, Vytautas Landsbergis ir kiti (Prahos deklaracija „Dėl Europos sąžinės ir komunizmo“ lietuviškai paskelbta  http://www.komisija.lt/download_file.php?id=153 ).

Prieš trejus metus DELFI esame rašę apie astrologų pastebėjimą http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/ciskauskas-pasaulines-revoliucijos-eksportas-lemtingieji-rugpjuciai.d?id=35713297), jog  rugpjūtis – vienas „konfliktiškiausių“ mėnesių per metus. Nelabai tikiu Marso įtaka tautų likimui, bet akivaizdus faktas, kad bent jau 1939-ųjų rugpjūtis buvo lemiamas Europai ir Lietuvai.

Nuo pat Petro I laikų Rusija nesulaikomai veržėsi į Europą ir pasaulį. Ūkio reformų pasimokęs iš kolonijinių Vakarų valstybių, Rusijos imperatorius pastatė galingą laivyną ir sukūrė didžiulę kariuomenę. Bet jam nepavyko įveikti turkų, užimti Krymo ir per Juodąją jūrą patekti į Europą. Karas su Švedija taip pat išsekino.

Kitų Rusijos carų globaliems planams sutrukdė nuolatiniai perversmai, rūmų intrigos ir karai su kaimynais. Nors iki I pasaulinio karo galingas karo carinės Rusijos koziris buvo grūdų eksportas, kaip dabar energetiniai resursai, tačiau lemiama ekspansijos į Vakarus jėga buvo karinė.

Germanai nuo seno puoselėjo viltis užkariauti jeigu ne visą pasaulį, tai bent Europą ir nuo kryžiuočių laikų vis siuntė savo riterius į Rytus. Bet 1410 m. liepos 15 d. netoli Tanenbergo ir Griunvaldo vykęs Žalgirio mūšis tarp jungtinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pajėgų ir Teutonų ordino padarė galą šiai du šimtmečius trukusiai kryžiuočių invazijai. Netrukus pagal Torūnės taikos sutartį Žemaitija iki gyvos galvos užleista kunigaikščiui Vytautui, Lenkijai atiteko Dobrynė, Kryžiuočių ordinas Lenkijai ir Lietuvai sumokėjo šešių milijonų grašių kontribuciją. Ir nors lietuviai neįveikė daugybės kryžiuočių pilių Prūsijoje, jiems teko pasitraukti iš kai kurių užimtų žemių, atokvėpis atėjo. Žinoma, istoriniu laiko matmeniu – neilgam.

Viktoras Suvurovas – Rezunas. Gordonua.com nuotr.

XX a. dvi galingos jėgos – vokiečiai ir rusai – vėl susidūrė. I pasaulinis karas, sutrypęs pocarinę Lietuvą, vėl nuginė kaizerio kariuomenę į savo urvą. Reichą iš pelenų prikėlė austrų kilmės iš esmės bemokslis politikas, save laikęs mąstytoju, filosofu ir menininku, Adolfas Hitleris. III reichą jis pasuko irgi į Rytus.

Bet čia atsirado jo dvynys, pravarde Plieninis, kuris net buvo krimtęs kunigų seminarijos mokslų, jaunystėj dailiai rašė eiles, mėgo vaikučius ir taip pat turėjo vedlio charizmą. J.Stalinas buvo beveik 10 metų vyresnis už A.Hitlerį, todėl laikė save gudresniu. Nepaisant skirtingų ideologinių įsitikinimų, abu „gudruoliai“ lošė iš prieškario Europos likimo rizikinga korta, skaniai užsigerdami tautų vargais ir netektimis.

Mums, lietuviams, daugiau nelaimių atnešė vienas lošėjas su aklinai užsagstytu munduru ir pypke dantyse. Tai savo knygose „Ledlaužis“ ir „Paskutinė respublika“ pabrėžė ir sovietmečiu į Didžiąją Britaniją pabėgęs buvęs žvalgas Viktoras Suvorovas (Vladimiras Rezunas), kuris rašė, jog būtent J.Stalinas, o ne A.Hitleris inicijavo Molotovo – Ribbentropo pakto pasirašymą.

Taip, mes dabar jau nemažai žinome apie 1939-ųjų rugpjūčio 23-ąją Maskvoje pasirašytą Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartį, dar vadinamą Molotovo – Ribbentropo paktu. Bet minėtame DELFI straipsnyje pastebėjau, kad iš tikrųjų J.Stalino ir A.Hitlerio sąmokslas pasidalinti Europą tebuvo 1920 m. nepavykusios akcijos sėkmingesnė tąsa. Abiem atvejais Lietuvos vaidmuo – didžiųjų grobuonių auka. Skirtumas tik tas, kad, pavyzdžiui, su Lenkija Lietuva 226 metus turėjo Abiejų Tautų Respubliką (ATR egzistavo 1569 – 1795 m.), bet po I pasaulinio karo Jozefas Pilsudskis, įkvėptas sėkmingo karo prieš vokiečius išvijusią Raudonąją armiją, sumanė atgaivinti Žečpospolitą iki I-ojo jos padalinimo 1772 m. buvusiose sienų ribose, bet jau dabar Lietuva būtų buvusi ne partnerė, o aneksuota Lenkijos tarnaitė.

Europos geopolitinis likimas taip susiklostė, kad II pasaulinio karo išvakarėse Lenkija tapo karščiausiu Rytų fronto epicentru. Naciams 1939 m. rugsėjo 1-ąją užpuolus Lenkiją, buvo įvykdytas, Bertoldo Brechto žodžiais, „ketvirtasis Lenkijos padalijimas“, o netrukus, po 17 dienų, Raudonajai armijai užėmus rytinius jos rajonus ir visą sovietinį pakraštį, prie SSRS buvo prijungtos Baltijos šalys. Rugsėjo 28-ąją beliko sukurpti dar vieną sąmokslą – pasirašyti SSRS ir Vokietijos „Draugystės ir sienų sutartį“ su vienu konfidencialiu ir dviems slaptaisiais protokolais.

Molotovo – Ribentropo pakto pasirašymas. Dešinėje – Josifas Visarionovičius Stalinas.

Pirmuoju Lietuva buvo išmainyta į Liublino ir dalį Varšuvos vaivadijų, o vokiečiai sau pasiliko Sūduvą. Tik vėliau, 1940 m. sausio 10 d., savitarpio pagalbos sutartimi kraštas buvo perduotas SSRS už 7,5 mln. dolerių.

Istorikai Algis Kasperavičius ir Nerijus Šepetys atidžiai išnagrinėjo šių paktų atsiradimo aplinkybes ir padarė išvadą, kad sąmokslas su naciais J.Stalinui buvo labiau reikalingas negu Berlynui. Bet jie taip pat įrodė, kad SSRS neišnaudojo vadinamojo „atokvėpio laikotarpio“ savo karinei galiai prie vakarinių sienų sutelkti. Vokiečiai per keletą pirmųjų karo mėnesių pasiekė Maskvos prieigas.

Taigi, daugiau kaip mėnuo tarp rugpjūčio 23-osios ir rugsėjo 28-osios sutarčių Maskvai ir Berlynui buvo reikalingas persidalinti Rytų Europą naujomis sąlygomis. A.Kasperavičius tvirtina, kad Baltijos šalių sostinėse jau įtarė, kad jos gali pereiti SSRS globon, tačiau pasipriešinti tam, ypač neturint patikimos informacijos, jos negalėjo. Lietuva, lyg liepsnojančioje jūroje plūduriuojantis laivelis, vis dar tikėjosi likti neutrali arba prisiglausti vokiečių farvateryje, tačiau jos likimas, kaip kai kas mano, nebe susitaikėliškos Lietuvos diplomatų ir vadovų kaltės, pasisuko kitaip…

Dabar ši mėsmalė tarsi pamirštama: žmogui būdinga, kad laikas pirmiausia ištrintų slogius prisiminimus. O čia dar savo trigrašį įkiša kokie paleckininkai, visokie „leftai“, anarchistai  ir panašūs šiuolaikiniai „skrebukai“, kurie antrina ciniškiems rusų ir ne tik rusų istorikų postringavimams, esą Lietuva turėtų „tylėti ir Dievą mylėti”, nes tada juk susilaukė didelės naudos iš Molotovo – Ribbentropo pakto: atgavo Vilnių, vėliau – ir Klaipėdą. Gi tautiečiai graudenasi: antai, Suvalkai iki šiol priklauso Lenkijai, o didžiausias, gražiausias senojoje Lietuvoje Naručio ežeras ir Vytauto Didžiojo reprezentacinis Gardino pilių kompleksas – Baltarusijai…

Sunku ištrinti senas nuoskaudas. Kad tik neatsirastų naujų…

2018.08.01; 06:00

2017-ųjų rugpjūčio 23-iąją sukanka lygiai trisdešimt metų, kai mitinge Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, buvo pasmerktas 1939-ųjų rugpjūčio 23-iosios Molotovo-Ribentropo paktas, būsimo pasaulinio karo pradžios dokumentas, nulėmęs Baltijos šalių okupaciją. 

Rugpjūčio 23-ioji taip pat – ir Baltijos kelio diena. 1989 metais šimtai tūkstančių Estijos, Latvijos ir Lietuvos gyventojų, sudarydami gyvą grandinę, susikibo rankomis, siekdami pademonstruoti savo solidarumą. Ši grandinė – Baltijos kelias – nusidriekė nuo Vilniaus iki Talino. 

2017.08.23; 02:00

Leonas Jurša

Rusijos Federacijos aukščiausiojo teismo apeliacinė kolegija pirmą kartą savo praktikoje išnagrinėjo skundą byloje dėl kaltinimo pagal Baudžiamojo kodekso 354.1 straipsnį. Šis Rusijos prezidento Vladimiro Putino 2014 m. kovo 5 d. patvirtintas straipsnis vadinasi „Nacizmo reabilitavimas“.

Jame numatyta atsakomybė už neigimą faktų, nustatytų Tarptautinio karo tribunolo nuosprendyje, pritarimas nusikaltimams, nustatytiems nurodytame nuosprendyje, taip pat skleidimas žinomai melagingų žinių apie SSRS veiksmus Antrojo pasaulinio karo metais.

2016 metai. Iš tikrųjų?

Apie Vladimirą Luzginą, keturiasdešimt dar nesulaukusį Permės miesto gyventoją, paprastą automobilių remontininką, niekas taip ir nebūtų niekada sužinoję plačiojoje Rusijoje ir net tolimojoje Amerikoje, jeigu ne 2014-ųjų pavasarį įsigaliojęs Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 384.1 straipsnis „Nacizmo reabilitavimas“. Permės gyventojas šiame straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė 2014 metų pabaigoje, bet dar ilgiau nei metus gyveno kaip niekur nieko, neslegiamas nusikalstamos veikos naštos ir nejausdamas sąžinės graužimo – iki 2016 kovo pabaigos, kai jį pirmą kartą apklausė vietinis Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) tyrėjas. Užtat teismas įvyko neilgai trukus – 2016-ųjų vasarą. 

Niurnbergo teismo proceso metu.
Niurnbergo teismo proceso metu.

Teisme valstybės kaltintojas nurodė, kad Luzginas į savo puslapį socialiniame tinkle įsikėlė anoniminį tekstą, kuriame rašoma, kad Sovietų Sąjunga kartu su Vokietija pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. O tai yra žinomai melagingos žinios apie SSRS veiksmus Antrojo pasaulinio karo metais, kurių skleidimas užtraukia atsakomybę pagal Baudžiamojo kodekso 384.1 dalį. Į advokatės žodžius, kad jos ginamasis nėra įgijęs specialių žinių istorijoje ir lingvistikoje, valstybės kaltintojas atkirto: Manau, nereikia būti pirmūnu norint suprasti, kad Antrąjį pasaulinį karą pradėjo Vokietija, o Sovietų Sąjunga su tuo niekaip nesusijusi.

Permės krašto teismo nuosprendyje sakoma, kad Luzgino paskelbtame tekste esanti frazė Komunistai ir Vokietija kartu užpuolė Lenkiją 1939 m. rugsėjo 1 d. Tai yra komunizmas ir fašizmas glaudžiai bendradarbiavo … prieštarauja Niurnbergo tribunolo nustatytiems faktams. Teisėjui, žinoma, užkliuvo ne klaidingai nurodyta SSRS ginkluotos intervencijos į Lenkiją data, bet tai, ką savo išvadoje nurodė Permės humanitarinio pedagoginio universiteto istorijos fakulteto dekanas Aleksandras Vertinskis, kad tekste pateikti teiginiai, neatitinkantys pozicijos, pripažintos tarptautiniu lygiu. Teismas padarė išvadą, jog teisiamasis turėjo suvokti šiuos teiginius esant melagingus, nes jo žinios iš istorijos dalyko brandos atestate buvo įvertintos „gerai“ (ketvertu iš 5 balų). Skirdamas bausmę teisėjas rėmėsi ir kompleksinės psichologinės-lingvistinės ekspertizės išvada: numatė pavojingų pasekmių atsiradimo galimybę, veikdamas  neriboto asmenų rato, tarp jų nepilnamečių, pasaulėžiūrą ir formuodamas juose tvarią pažiūrą apie negatyvią SSRS veiklą Antrojo pasaulinio karo metais.

Anoniminis straipsnelis „Пятнадцать фактов про бендеровцев, или о чем молчит Кремль“, dėl kurio nukentėjo „Pasidalyti“ bakstelėjęs Permės gyventojas, internete atrandamas lygiai taip lengvai, kaip bet koks kitas žinant antraštę. Jame, kaip teisingai pastebėjo Permės prokuroras, reiškiamas pritarimas Stepano Banderos veiklai, Ukrainos nacionalistų organizacijai ir Ukrainos sukilėlių armijai. Tik nenurodė, kokiai Banderos veiklai pritaria nežinomas autorius: Priešingai negu komunistai, kurie aktyviai bendradarbiavo su Vokietija ir Molotovo-Ribentropo paktu padalijo Europą, Ukrainos sukilėlių armija ir Banderos sekėjų Ukrainos nacionalistų partijoje sparnas nesidėjo nei su vokiečių, nei su komunistų okupacinėmis vyriausybėmis.

Vieną iš penkiolikos faktų čia pateikiame ne tam, parodytume pirštu į Permės prokurorą: prikiša Banderai, kad nesidėjo su naciais? Ir prokuroras kaltinime, ir teisėjas nuosprendyje visiškai nutylėjo 1939 m. rugpjūčio 23 d. SSRS-Vokietijos nepuolimo sutartį, nors kaip tik ši sutartis  ir paskesni dalykai, autoriaus teigimu, yra glaudaus komunistų ir fašistų bendradarbiavimo įrodymai.

Auką pribaigė kartu, bet kaltas tik vienas

Aukščiausiajame teisme Luzginui atstovauti ėmėsi pats Henris Reznikas – vienas garsiausių, o gal ir garsiausias Rusijos advokatų. Gynė vyriausybių narius (ir Rusijos prezidentą Borisą Jelciną), žinomus politikus, rašytojus, žurnalistus, žmogaus teisių gynėjus, verslininkus.  Luzgino bylos ėmėsi dėl jos siaubingo absurdiškumo – neprašydamas honoraro (sako,  Reznikas už susipažinimą su vienu bylos puslapiu ima $100, o už 1 valandą konsultacijos – $800). 

Apeliacinės kolegijos posėdis įvyko rugsėjo 1 d. Simbolinė data, – pasakė Reznikas. Bet greičiausiai tai – tiesiog sutapimas.

Savaitraščio „Novaja gazeta“ išspausdintą šio posėdžio aprašymą galima vadinti reportažu – pasijuntame patys esą posėdžių salėje. (Savaitraštis „Novaja gazeta“ – vienas iš nedaugelio Rusijos laikraščių, vykdančių žurnalistinius tyrimus. Pagal šiame leidinyje atskleistus faktus Rusijoje buvo iškelta ne viena baudžiamoji byla. Nuo 2000-ųjų septyni šioje redakcijoje dirbę ar su ja bendradarbiavę žurnalistai buvo nužudyti, keli pasikėsinimai nepavyko; būta grasinimų susidoroti.)

Kurgi netiesa ir istorijos iškraipymas, klausė Reznikas kolegijos posėdyje, bet klausimas nuskambėjo nelyginant tuščioje salėje. Prokurorė beveik visą laiką tylėjo ir dėl nieko nesiginčijo. Kaip ir teisėjų trijulė. Reznikas ir advokatė iš Permės varė savo: krašto teismas rėmėsi daugiau negu keistomis ekspertų išvadomis, kuriose teiginys apie komunistų ir nacių bendradarbiavimą pripažįstamas žinomai melagingomis žiniomis, nors dabar visuotinai žinoma, jog Molotovo-Ribentropo paktą ir SSSR-Vokietijos sutartį dėl draugystės ir sienų (1939 m. rugsėjo 28 d.) lydėjo slaptieji protokolai. Abi pusės užpuolė Lenkiją ir ją pasidalijo kaip iš anksto buvo susitarę. Istorijos iškraipymas, – dėstė Reznikas, – yra kaip tik šių faktų nutylėjimas.

Advokatai dėstė savo argumentus, o kolegijos trijulė toliau sėdėjo bereikšmiais veidais, beveik nepakeldama akių į kalbėtojus. Atrodė, jog šie teisėjai kiekvieną dieną šūsnimis nagrinėja „Nacizmo reabilitavimo“ bylas ir jiems norisi kuo greičiau posėdį baigti. Reznikas dar nespėjo visko pasakyti, kai teisėjai paskelbė: dabar ginčai! 

Toliau advokatai skaitė išrašus iš ano amžiaus pabaigos (kai mokėsi jų ginamasis) vadovėlių ir tvirtino: juose rašoma apie SSRS ir nacistinės Vokietijos bendradarbiavimą, o tai paneigia žemesniojo teismo teiginį, jog Luzginas skleidė žinomai melagingas žinias. Advokatai netgi nurodė, kas parašyta tų laikų vaikiškoje enciklopedijoje: Stalinas gėrė į Hitlerio sveikatą, Vokietijos atstovai tikino, kad jaučiasi tarytum savo, nacionalsocialistų, partijos bendražygių būryje. Po šių posėdžių salėje žodžių publika sukrizeno.

Patiko publikai ir Rezniko palyginimas: Byla nesudėtinga, byla paprasta kaip nudrožtas degtukas. Kas sakoma jo ginamojo paskelbtame tekste? Kad Vokietija savo veiksmus vykdė kartu su komunistais. Tai, ką vokiečiai ir sovietai 1939 metų rudenį padarė su Lenkija, galima palyginti bendrininkų įvykdytu nužudymu. Vienam dar nebaigus žudyti aukos, prisideda antras subjektas. 

Advokatas priminė, kas išdėstyta Tarptautinio karo tribunolo nuosprendyje. Karas su Lenkija nebuvo griaustinis iš giedro dangaus. Šis karas buvo iš anksto ir kruopščiai parengtas aktas ir – čia Reznikas trumpam nutilo, pabrėždamas tolesnių žodžių svarbą, – prasidėjo tik po to, kai atėjo tinkamas momentas ją vykdyti. O tas momentas atėjo SSRS ir Vokietijai pasirašius Nepuolimo sutartį. Netgi anuo metu nebuvo paslapties, kad Sovietų Sąjunga kartu su Vokietija užpuolė Lenkiją ir kad tai įvyko sudarius Molotovo-Ribentropo paktą.

Apie pačią bylą teismo posėdyje Reznikas atsiliepė be vaizdingų palyginimų: Šita byla kelia pasišlykštėjimą. Ji yra tiesiog teisingumo diskreditavimas.

Dėkui, – pasakė teisėjų kolegija, advokatui baigus kalbą, kurios paskutiniai žodžiai buvo prašymas panaikinti nuosprendį ir išteisinti ginamąjį. Prokurorė greitakalbe išpyškino, kad nuteistasis įvykdė visuomenei pavojingus veiksmus ir sprendimą reikia palikti galioje kaip pagrįstą, teisingą ir atitinkantį už veiką numatytą bausmę.

Trys teisėjai pasitarimų kambaryje užtruko pusvalandį ir paskelbė: Nuosprendį palikti nepakeistą, apeliacinio skundo – netenkinti.

Ši apeliacinė kolegija diskreditavo Aukščiausiąjį teismą, – pasakė Reznikas žurnalistams pasibaigus posėdžiui. Sakė su advokate skųsią nuosprendį. Kur? Prašosi ir Europos teismas (Europos žmogaus teisių teismas).

Tai ten, Europoje, anuo metu nebuvo paslapties…

1948 metais JAV valstybės departamentas kartu su Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos užsienio reikalų ministerijomis išleido iš Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyvų paimtų dokumentų kopijų rinkinį „Nacių-sovietų santykiai 1939-1941 metais“ (Nazi-Soviet Relations). Jame, be kitų Tarptautiniame karo tribunole nutylėtų dokumentų, šaltojo karo pradžios proga buvo pateikti ir Sovietų-Vokietijos 1939 metų rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 2 d. sutarčių slaptieji protokolai (apie tą patį dalyką, tik antrajame buvo pakeitimas: Lietuva perduodama į SSRS įtakos sferą).

Maskva šio akibrokšto nenuleido tylomis ir skubiai tais pačiais metais 500 tūkst. egzempliorių tiražu išleido knygą „Istorijos klastotojai“ (Фальсификаторы истории. Историческая справка), kurioje, užsipuolė klastotes (tuo metu SSRS užsienio reikalų ministerijos archyve dienos šviesos laukė tų slaptųjų protokolų originalai, išvydę ją tik 1992 metais, kai sužlugusios SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas slapčiausius dokumentus perdavė Rusijos Federacijos prezidentui Borisui Jelcinui).

„Nazi-Soviet Relations“ Sovietų Sąjungoje rusiškai pirmą kartą pasirodė 1989 metais. Beje, ne kur kitur, o Vilniuje – „Mokslo“ leidykla šį dokumentų rinkinį išleido dviem knygomis po 100 tūkstančių (“СССР – Германия. 1939-1941”). Tada visos sovietų anksčiau draustos knygos ėjo dideliais tiražais, o periodiniai leidiniai – milžiniškais, antai vienas savaitraštis pasiekė 33,5 mln. egzempliorių tiražą – didžiausią žmonijos istorijoje, tačiau kalbamą knygą Maskvoje 1991 metais išleido tik 15 tūkst. tiražu.

Amerikiečių rinkinio dokumentus į rusų kalbą išvertė į JAV 1978 metais emigravęs rusų istorikas Jurijus Felštinskis. Jis vėliau išgarsėjo Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną demaskuojančiomis knygomis, parašytomis kartu su Aleksandru Litvinenka („ФСБ взрывает Россию“) ir Vladimiru Pribylovskiu („Корпорация: Россия и КГБ во времена президента Путина“).

Rodosi, Felštinskis nebūtų padaręs didelės nuodėmės angliškąją antraštę išvertęs šitaip: „Nacių ir sovietų bendradarbiavimas 1939-1941 metais“, nes anglų kalboje su reliation galima apibūdinti ir giminystės, draugystės, dar kitaip sakant, ne pačius blogiausius ryšius. Bet dar geriau tiktų advokato Rezniko pavartotas bendrininkavimas – jis tiksliausiai apibūdina to laikotarpio sovietų ir nacių susitarimo padaryti nusikaltimą įgyvendinimą (o kad abi pusės ne visada pasitikėjo viena kita ir net stengėsi apmauti viena kitą – bendrininkams dažnai taip pasitaiko).

Sovietų ir nacių kartu pralietas kraujas – lenkų

Vokietijai užpuolus Lenkiją, kaip sužinome iš dokumentų, jau rugsėjo 3 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas paliepė pasiuntiniui Maskvoje Verneriui fon der Šulenburgui paraginti rusus greičiau užimti 1939 m. rugpjūčio 23 d. Nepuolimo sutarties slaptajame protokole jiems atriektą Lenkijos dalį. SSRS vyriausybės vadovas ir užsienio liaudie komisaras (ministras) Molotovas išsisukinėjo: Dar neatėjo laikas pasiskubindami mes galime pakenkti mūsų reikalui.

Potsdamo konferencija. Vinstonas Čerčilis, Franklinas Ruzveltas ir Josifas Stalinas.
Potsdamo konferencija. Vinstonas Čerčilis, Franklinas Ruzveltas ir Josifas Stalinas.

Rugsėjo 8 d. Molotovas telefonograma praneša Šulenburgui gavęs jo pranešimą vokiečių kariuomenę įžengus į Varšuvą ir sveikina Vokiečių imperijos vyriausybę šita proga; SSRS pradės karo veiksmus artimiausiomis dienomis. Po dviejų dienų Šulenburgas Molotovui vėl aiškina, kaip svarbu dabartinėje situacijoje neatidėliotini Raudonosios armijos veiksmai. Molotovas ir toliau teisinasi: Varšuva dar ginasi (Lenkijos sostinė pasidavė tik rugsėjo 27-ąją), todėl sovietai negalį savo įsibrovimo pateisinti Lenkijos valstybės žlugimu ir reikalu padėti tenykščiams ukrainiečiams ir baltarusiams. 

Rugsėjo 14 d., vokiečiams nesulaukus sovietų puolimo, pasiuntinys vėl atvyksta pas Molotovą ir perduoda jam nekantraujančio Ribentropo klausimą: kurią dieną ir valandą prasidės sovietų puolimas? Galiausiai rugsėjo 17 d., 2 val. nakties, Stalinas praneša jo kvietimu atvykusiam į Kremlių Šulenburgui vokiečių nekantriai laukiamą žinią: po keturių valandų Raudoji armija peržengs Lenkijos sieną.

Suprantama, Kremlius turėjo paaiškinti pasaulio visuomenei ir savo liaudžiai, dėl ko užpuolė Lenkiją. Teisinti tai siekimu nukelti sieną toliau į vakarus ir taip sustiprinti savo sienų saugumą netiko – negi Sovietų Sąjunga ketina gintis nuo Vokietijos, su kuria neseniai pasirašė Nepuolimo sutartį? Juokinga. Stalinas nutarė: ir liaudis supras, ir pasaulis nepavadins sovietų agresoriais pareiškus, jog SSRS turėjo padėti  grėsmės akivaizdoje atsidūrusiems Lenkijos rytinių sričių gyventojams ukrainiečiams ir baltarusiams. Kieno keliamos grėsmės – juk ten tėra vokiečių kariuomenė, stumianti lenkus SSRS vakarų sienos link?

Rugsėjo 14 d. Molotovas tiesiai paklausė Šulenbergo: kaip Berlynas žiūrėtų Sovietų Sąjungos intervencijos prieš Lenkiją dingstimi paskelbus… Vokietijos grėsmę? Taip buvus dar 1963 metais tvirtino amerikiečių istorikas ir rašytojas Viljamas Šireris, ne vienos tais pačiais trofėjiniais dokumentas pagrįstos knygos apie Antrąjį pasaulinį karą autorius (žinomiausia – „Trečiojo Reicho triumfas ir žlugimas“). Rytojaus dieną Šulenburgas pranešė Berlyno atsakymą: ne!

Tada Stalinas pasiūlė oficialiame pranešime nutylėti, kas broliams slavams kelia grėsmę, bet Šulenburgas ir su tuo nesutiko: ir nepasakius visiems aišku turint galvoje Vokietiją. Molotovas sutiko, kad tai užgauna vokiečius, bet prašė atsižvelgti į keblią Maskvos padėtį ir neleisti smulkmenoms užgožti svarbiausia. Sovietinė vyriausybė, deja, nematė kokios nors kitos dingsties, nes iki šio laiko nesirūpino savo mažumomis Lenkijoje ir dabar turi vienaip ar kitaip pateisinti užsienio akyse savo įsibrovimą, – rašė pasiuntinys į Berlyną.

Vokiečiai nusileido (gal ne tiek bendro mūsų reikalo vardan, o dėl to, kad jų dar laukė lemiami mūšiai su prancūzais ir anglais). Maskvos oficialiame pranešime rugsėjo 17 d. grėsme Sovietų Sąjungai buvo pavadinti visokie netikėtumai vyriausybės paliktoje likimo valiai Lenkijoje (iš tikrųjų tik rugsėjo 18 d. pasitraukusi į Rumuniją Lenkijos vyriausybė, pagal tarptautines normas, liko teisėta, jos sudarytos sutartys– veikiančiomis).

Ribentropo atsiųstas į Maskvą bendro vokiečių – sovietų pareiškimo dėl Lenkijos projektas Stalinui nepatiko (pateikia faktus pernelyg atvirai), todėl savo ranka perrašė tekstą. Jis pasirodė spaudoje rugsėjo 19-ąją: SSRS ir Vokietijos bendras tikslas yra atkurti taiką ir tvarką Lenkijoje, žlugus valstybei, ir padėti lenkų tautai sukurti naujas jos politinio gyvenimo sąlygas. Hitleris liko sužavėtas šiuo Stalino kūriniu (taip parašė Vokietijos fiurerio gyvenimą ir veiklą tyrinėjęs rusų istorikas Emilis Golinas).

Bendradarbiavo ir abiejų valstybių karinės žinybos (atmetus taktinius tikslus: vokiečiams buvo naudinga, kad sovietai pultų anksčiau ir atitrauktų priešo pajėgas nuo jų fronto, o sovietams – priešingai). Raudonajai armijai neprireikė nė savaitės nužygiuoti iki demarkacijos linijos, numatytos Nepuolimo sutartyje (tam pasitarnavo ir vokiečių žvalgybos duomenys). Tiesa, vokiečiai kai kuriose vietose tą liniją peržengė ir susidūrė su sovietų tankais, pavyzdžiui, ryčiau Lvovo (ten net kilo susišaudymas ir buvo aukų). Bet  rugsėjo 20 d. Vokietijos pasiuntinybės karinis atašė generolas leitenantas Ernstas Kestringas atskubėjo pas SSRS gynybos liaudies komisarą maršalą Klimentą Vorošilovą ir patikino, kad įvykęs vietinės reikšmės incidentas, Hitleris įsakęs tučtuojau atitraukti kariuomenę ir perduoti miestą rusams ir kad kitur tai nepasikartos.

SSRS gynybos liaudies komisaras rugsėjo 22 d. įsakyme Raudonajai armijai žygiuoti demarkacijos linijos link nurodė vadams padėti į savo okupacijos zoną atsitraukiantiems vokiečiams susidoroti su lenkų kariuomenės daliniais gaujomis, jeigu to bus prašoma. Kitą dieną vienas sovietų šaulių korpusas kaip tik ir buvo pasiųstas į pagalbą vokiečiams, susidūrusiems su didelėmis lenkų pajėgomis. 

Rugsėjo 22 d. Vorošilovas ir Kestringas pasirašė sutartį dėl karinės Lenkijos okupacijos, o Baltstogėje pradėjo posėdžiauti bendra sovietų-vokiečių komisija. Tą pačią dieną Bresto pagrindine Liublino unijos gatve žygiavo Vermachto ir Raudonosios darbininkų ir valstiečių armijos daliniai. Vokiečiai, sutinkamai su Nepuolimo sutarties slaptajame protokole numatyta demarkacijos linija, iškilmingai perdavė miestą rusams ir, pakeitus prie vaivadijos valdybos rūmų plevėsavusią Vokietijos vėliavą į Sovietų Sąjungos, atsitraukė. Vokiečiai tai fotografavo ir filmavo.

Deja, iki šiol neįamžintas kino kronikoje Lvovo gynybai nuo vokiečių puolimo vadovavusio lenkų generolo Vladislovo Langnerio, nenorėjusio visiško miesto sugriovimo, pasidavimas sovietams: Kariaujame su vokiečiais. Miestas gynėsi 10 dienų. Jie, vokiečiai, yra visų slavų priešai. Jūs esate slavai... Tą pačią rugsėjo 22-ąją pasirašytame kapituliacijos protokole sovietinis fronto vadas leido sudėjusiems ginklus lenkams netrukdomiems pasitraukti į Rumuniją. Bet netrukus Maskvos įsakymu juos areštavo ir išsiuntė SSRS. Lenkų karininkus laikė Starobelsko belaisvių stovykloje, lageryje (prieš kelerius metus tatai priminė lenkų žurnalistas Lešekas Petšakas straipsnyje, pavadintame „Barbarų įsibrovimas“), o vėliau – sušaudė.

Į Ribentropo pasveikinimą su gimimo 60-mečiu 1939 metų pabaigoje Stalinas atsakė turįs pagrindo manyti krauju sutvirtintą Vokietijos ir Sovietų Sąjungos tautų draugystę būsiant ilgą ir patvarią. Laikraščius reginti ir radiją girdinti sovietinė liaudis patikslino: Lenkų krauju.

Sovietai paėmė į nelaisvę iš viso apie 250 tūkstančių lenkų kareivių ir karininkų. Daugumą kareivių vėliau paleido, o 14 552 karininkus sušaudė 1940 metų pavasarį Charkovo ir Kalinino (Tverės) NKVD kalėjimuose bei netoli Smolensko, Katynės miške, esančių NKVD poilsio namų teritorijoje. 7 305 civiliai asmenys  (irgi dokumentiškai nustatyta) nužudyti Kijevo ir Minsko apylinkėse. 1941 metų vasarą, vokiečiams užpuolus SSRS, sušaudyta apie 10 tūkst. lenkų, laikytų Ukrainos SSR ir Baltarusijos SSR vakarinėse srityse (sovietų aneksuotoje Lenkijos rytinėje dalyje) esančiuose kalėjimuose. Nežinoma, kiek kalinamų lenkų nužudyta kitose SSRS vietovėse, lenkų istoriko Bogdano Musialos nuomone – dešimtys tūkstančių. 

Per 15 sovietinės okupacijos mėnesių, lenkų pastaruoju metu nurodomais duomenimis, nuo represijų nukentėjo apie 475 tūkstančiai Lenkijos piliečių (ištremta, įkalinta, uždaryta lageriuose, priverstinai įdarbinta sovietinėse gamyklose ir kasyklose, paimta į Raudonąją armiją bei karinius statybinius batalionus), iš kurių 58 tūkstančiai mirė iš bado, nuo šalčio, ligų ir nepakeliamo darbo. Pirmą kartą sovietinių represijų mastą atskleidusioje „Memorialo“ organizacijos Lenkijos skyriaus išleistoje knygoje „Represijos prieš lenkus ir Lenkijos piliečius“ nurodoma, kad per politines represijas Sovietų Sąjungoje (didįjį terorą), tai yra iki Lenkijos rytinės dalies užėmimo, nukentėjo 160-180 tūkstančių ten gyvenusių lenkų, o vėliau – 510-540 tūkstančių Lenkijos piliečių.

Europos mažai – pasidalykime pasaulį!

Kodėl Niurnbergo procese Stalinas nenorėjo kalbų apie iki šiol mažai žinomas Molotovo derybas su Hitleriu ir Ribentropu Berlyne 1940 metų lapkritį? Kas ten buvo pasakyta?

Tuoj po SSRS žlugimo (1991-ųjų pabaigoje), dienos šviesą išvydo ir archyve dūlėjęs lapelis su kai kuriomis direktyvomis, Molotovo ranka surašytomis Stalino nurodymu ir jam diktuojant prieš kelionę į Berlyną. Dabar aukšto Sovietų valstybės užsienio politikos moralinio autoriteto (prisiminkime – Arkadijus Poltorakas, „Niurnbergo epilogas“) gynėjai aiškino, jog Stalino nurodymas patyrinėti galimybes sudaryti su Vokietija ir Italija susitarimą, atitinkantį SSRS interesus Europoje, Artimojoje Azijoje ir Vidurinėje Azijoje, nieko nereiškia. Tai tėra dingstis sužinoti tikruosius Vokietijos ir kitų Trišalės sutarties dalyvių ketinimus dėl „Naujosios Europos“, taip pat „Didžiosios Rytų Azijos erdvės“ planų įgyvendinimo: kitų valstybių požiūris, etapai ir terminai, SSRS vieta. Stalinas esą nė neketino pasirašinėti jokios sutarties su Vokietija ir jos sąjungininkais.

Išeitų, Stalinas siuntė Molotovą į Berlyną kaip šnipą, SSRS vadovą tik vaidinantį. Pasižiūrėkime, kaip Molotovas vaidino Berlyne ir kaip Kremliaus vadovai vaidino vėliau, jeigu tai iš tikrųjų tebuvo vaidyba.

Apie ketinamą pasirašyti trišalę sutartį Sovietų Sąjungai vokiečiai pranešė 1946 m. rugsėjo pabaigoje. Bet Ribentropas dar pavasarį buvo susitikęs Romoje su Italijos ministrų tarybos pirmininku Benitu Musoliniu ir užsienio reikalų ministru Galeazu Čiano ir daug vietos skyrė rusų klausimui. Kovo 21 d. Ribentropas pasiuntė į Maskvą Šulenburgui pranešimą apie neseniai įvykusį Hitlerio susitikimą su Musoliniu, kuriame dučė visiškai aiškiai pareiškė pageidavimą pagerinti sovietų-italų santykius ir jis, Ribentropas, pasiryžęs tam tarpininkauti.

1940 metų lapkričio 12-osios rytą į Berlyną atvykusios Molotovo vadovaujamos delegacijos garbei orkestras sugrojo „Internacionalą“ – tarptautinio proletariato ir SSRS valstybinį himną. Vokietijos fiureris sutiko SSRS vyriausybės pirmininką ir kartu užsienio reikalų ministrą neįprastai maloniai ir akivaizdžiai norėjo jam patikti.

Hitleris pasiūlė Molotovui nesismulkinti ir aptarti daugeliui amžių įtakos turėsiantį abiejų valstybių bendradarbiavimą, kuris praeityje jau atnešė Rusijai daug naudos ir ateityje duos tokios naudos, kad šiuo metu gvildenami klausimai pasirodys visiškai nereikšmingi (pokalbį užrašė Hitlerio asmeninis vertėjas Paulius Šmitas, po karo išleidęs kelias prisiminimų knygas). Žlugus Britų imperijai, kalbėjo fiureris, atsiveria galimybė pasidalyti 4 mln. kvadratinių kilometrų teritorijas; šis padalijimas atvertų Rusijai kelius į žiemos uostus ir Pasaulinį vandenyną. Britų imperijoje 45 milijonų mažuma valdo 600 milijonų žmonių.

Taigi atsiveria pasaulinio masto perspektyvos ir reikia aptarti, kaip Rusija galėtų tame dalyvauti. Visos Britų imperijos griūtimi suinteresuotos valstybės, kalbėjo Hitleris, turi nutraukti tarpusavio konfliktus ir užsiimti vien šios pasaulinės imperijos padalijimu – Vokietija, Prancūzija, Italija, Rusija ir Japonija. Todėl Vokietija  pasirengusi jau dabar pripažinti Rusijos interesus „Didžiosios Azijos“ erdvėje, kurią pasidalijusios valstybės-galiūnės ten galės veikti 50-100 metų.

Molotovas daugiausia linksėjo, pritardamas Hitlerio idėjoms, kurios esančios absoliučiai teisingos ir tai patvirtins istorija. Pats Molotovas, užsispyręs, panašus, pasak Šmito, į matematikos mokytoją, stengėsi pasukti kalbą prie konkrečių neatidėliotinų reikalų: kodėl Vokietija nepasitraukia iš sovietams priklausančios Suomijos, nepripažįsta jų interesų Bulgarijoje, nenori suprasti Juodosios jūros sąsiaurių svarbos Sovietų Sąjungos saugumui (Bosforas ir Dardanelai – istoriniai vartai Anglijos agresijai prieš Sovietų Sąjungą) ir panašiai. Molotovas vis stengėsi, progai pasitaikius, priminti, kokie naudingi esą Vokietijai susitarimai su Sovietų Sąjunga (1939): Be pakto su SSRS vokiečiams nebūtų pavykę taip greitai ir šlovingai įvykdyti savo operacijų Norvegijoje, Danijoje, Belgijoje, Olandijoje ir Prancūzijoje (tikroji mintis – mes tau, Hitleri, viską leidome, todėl dabar mums duok laisvas rankas veikti).

Jeigu Molotovas su Stalinu vaidino, tai labai įtikinamai. Molotovas siuntė šifruotas telegramas į Maskvą, o Hitleris jam atsakinėjo, pavyzdžiui, į Molotovo klausimą dėl Turkijos ir Persijos įlankos, atsakė: Neatskleisti mūsų didelio susidomėjimo Persija… Jeigu vokiečiai pasiūlys pasidalyti Turkiją, šiuo atveju atidengti mūsų kortas…

Paskutinio pokalbio su Ribentropu metu Molotovas ilgai klausėsi vokiečio samprotavimų apie SSRS ir Vokietijos su sąjungininkais perspektyvas ir išsivežė į Maskvą jų sutarties projektą. Vokietija rengėsi veikti Centrinėje Afrikoje, Italija – Afrikos šiaurėje ir šiaurės rytuose, Japonija turėjo smelktis į Rytų Aziją ir pietų kryptimi, o SSRS – Indijos vandenyno link.

1940 m. lapkričio 25 d. Molotovas iškvietė Šulenburgą ir išdėstė principinę sovietinės vadovybės poziciją dėl Ribentropo lapkričio 13 d. pasiūlymų. Iš pasiuntinio tos pačios dienos telegramos Ribentropui sužinome, kokiomis sąlygomis Sovietų vyriausybė pasirengusi priimti keturių valstybių (Vokietijos, Italijos, Japonijos ir SSRS paktą dėl politinio bendradarbiavimo ir ekonominės savitarpio pagalbos).

Stalinas reikalavo nedelsiant išvesti vokiečių kariuomenės dalinius iš Suomijos, netrukdyti sudaryti savitarpio pagalbos sutartį su Bulgarija ir steigti karines bazes Bosforo ir Dardanelų sąsiauriuose, pripažinti nuo pietinių SSRS sienų (Batumis, Baku)  Persijos link plytinčias teritorijas Maskvai…

Berlyne perskaitė Kremliaus projektą ir užsičiaupė. Molotovas ėmė siųsti naujai paskirtam (lapkričio 24 d.) Sovietų Sąjungos pasiuntiniui Vokietijoje Vladimirui Dekonozovui depešas: koks atsakymas? Valentinas Berežkovas savo 1992 metais išleistoje  knygoje „Kaip aš tapau Stalino vertėju“ (Как я стал переводчиком Сталина) liudija: dusyk per mėnesį pas Dekanozovą apsilankydavo Reicho kanceliarijos vadovas Otas Maisneris ir konfidencialiai pranešdavo, kad svarstomi svarbūs pasiūlymai numatomam Hitlerio ir Stalino susitikimui ir kad juose atsižvelgiama į Molotovo lapkričio 25 d. pateiktus pasiūlymus.

1941 metų sausio 17 d. Molotovas Šulenburgui pareiškė nesuprantąs (nusistebėjo), kodėl Berlynas iki šiol nieko neatsako. Po kelių dienų Vokietijos užsienio reikalų valstybės sekretorius Ernstas Veiczekeris Dekanozovui pranešė: Vokietija turinti suderinti savo atsakymą su sąjungininkais…

… 1945 m. birželio 17 d. SSRS valstybės saugumo liaudies komisariato pulkininkas apklausė vokiečių generolą feldmaršalą Vilhelmą Keitelį. Į klausimą, nuo kada Vokietija pradėjo rengtis karui su SSRS, buvęs Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiosios vadovybės štabo viršininkas atsakė: 1940-ųjų pabaigoje-1941 pavasarį karas Rytuose buvo laikomas beveik neišvengiamas ir štabas ėmė rengti jo planą… Sovietų Sąjunga savo pasienyje ėmė masiškai telkti savo pajėgas… Lemiamu įvykiu tapo Molotovo vizitas į Berlyną ir jo derybos su Vokietijos vyriausybės vadovais. Po šių derybų man buvo pranešta, kad Sovietų Sąjunga iškėlė daug absoliučiai neįvykdomų sąlygų Rumunijos, Suomijos ir Baltijos šalių atžvilgiu. Nuo to laiko, galima laikyti, karo su SSRS klausimas buvo nuspręstas…  Mes nutarėme užbėgti už akių Sovietų Rusijos puolimui ir netikėtu smūgiu sutriuškinti jos ginkluotąsias pajėgas.

1940 metų lapkričio 25-ąją, tą dieną, kaip Molotovas įteikė Vokietijos pasiuntiniui Kremliaus projektą dėl prisijungimo prie Trišalės sutarties, SSRS gynybos liaudies komisaras išleido direktyvą pradėti rengti Suomijos užpuolimo planą.

Vokiečių karinio laivyno bazė Rusijos Šiaurėje

Manoma, jog slaptųjų protokolų pasirašymą lydėjo ne mažiau slapti susitarimai dėl karinio bendradarbiavimo. Antai sovietai leido vokiečių laivams naudotis Murmansko uosto akvatorija. 1939 metų spalio 23 d. į Kolos įlanką įplaukė dar vienas prekybinis laivas su Vokietijos vėliava, bet iš tikrųjų tai buvo vokiečių sunkiojo kreiserio „Deutschland“ prizinės komandos užgrobtas amerikiečių garlaivis, gabenęs iš Niujorko į Anglijos uostą 4 tūkst. tonų alyvos. Laivo pagrobėjai baiminosi Šiaurės jūroje pakliūsią į britų nagus, todėl pirma atplaukė į neutralią Norvegiją, bet iš ten išprašyti nutarė pasislėpti Murmanske. Čia vokiečiai išbuvo beveik mėnesį. Apie tai sužinoję amerikiečiai pasiuntė į Maskvą protesto notą, bet rusai atsakė nieko nežiną. Galiausiai, pradėjus šlyti SSRS ir JAV diplomatiniams santykiams, sovietai patarė pagrobėjams išsikraustyti iš Murmansko…

1939-ųjų rugsėjo pabaigoje vokiečių karo laivyno (Kriegsmarine) vyriausiasis vadas admirolas Erichas Rederis gavo Maskvos leidimą vieną iš Murmansko uoste stovinčių vokiečių prekybinių laivų pertvarkyti į pagalbinį laivą (Antrojo pasaulinio karo metais Vokietija turės daugiau kaip 10 tokių taikingais atrodančių kreiserių, dažniausiai pavieniui puldinėjančių priešininko transporto ir prekybinius laivus; šiuos maskuojamus kreiserius anglai vadino reideriais). Kadangi į Murmanską užsukdavo įvairių valstybių laivai ir anglai galėjo įtarti neutralumą demonstruojančius sovietus bendradarbiavimu su naciais, Maskva pasiūlė vokiečiams persikelti į nuošalų užtakį Kolos pusiasalio šiaurėje, kur jie galėjo šeimininkauti pašalinių netrukdomi (ten veikusias žvejų arteles valdžia kaip mat iškraustė į kitas vietoves). Ten jie įsirengė slaptą karinio laivyno bazę – „Basis Nord“.  Vokiečiams atsivėrė galimybė slapta nuo anglų pasiekti artimiausias jūras ir Šiaurės Atlantą.

Iki šiol apie sovietų ir nacių susitarimą dėl vokiečių karinės bazės Kolos pusiasalyje žinoma nedaug. Manoma, mainais į šią koncesiją vokiečiai pardavė sovietams nebaigtą statyti sunkųjį kreiserį „Lutzow“, atsiuntė 30 lėktuvų, tiekė sovietų laivų statytojams šarvinį plieną ir kt. (Po ketvirčio amžiaus sovietų Šiaurės karinis laivynas pasinaudojo ir „Basis Nord“ palikimu, kai šiuose Kolos pusiasalio fiorduose pasirodė jų pirmosios kartos atominiai povandeniniai laivai. Čia yra visame pasaulyje staiga pagarsėjęs punktas – Vidiajevas, iš kur 2000-aisiais į savo paskutinę kelionę leidosi atominis povandeninis laivas „Kursk“.)

Iš „Šiaurės bazės“ vokiečiai buvo numatę tiekti kurą sąjungininkų transportą medžiojantiems savo povandeniniams laivams, slėpti juos nuo priešų akių ir remontuoti. Kai kurių tyrėjų manymu ir šis vokiečių atramos punktas prisidėjo prie to, kad nuo 1939 metų rudens pilkieji vilkai ėmė skandinti vis daugiau britų laivų. Čia slėpėsi ir meteorologų laivai (prasidėjus karui, tarptautinis keitimasis meteorologiniais duomenimis nutrūko).  Ši slapta bazė, manoma, turėjo pasitarnauti ir planuojamam vokiečių išsilaipinimui Britų salose.

1940 metų balandžio pradžioje vokiečiai (su austrų kalnų šauliais) išsikėlė Norvegijos pakrantėje ir užėmė Narviko uostą, labai svarbų jiems punktą, nes per jį gaudavo iš Švedijos didelę dalį jiems reikalingos geležies rūdos. Sąjungininkai (anglai, prancūzai, lenkai, norvegai) tuoj pat juos užpuolė. Narviko mūšis plačiai išgarsėjo. Įdomu, kad tomis dienomis buvo paminėtas ir Lietuvos vardas: 1940 m. balandžio 14 d. svarbiausias SSRS laikraštis „Pravda“ oficialiai paneigė pranešimus, esą Narviką atakavęs vokiečių desantas buvo atplukdytas iš Murmansko, išspausdintus anglų „Daily Telegraph and Morning post“ ir… mūsų „Lietuvos aide“. Tikrai žinoma, kad Narviko puolime dalyvaujančius vokiečių eskadrinius minininkus pasiekė iš „Basis Nord“ atplaukęs tanklaivis; vokiečiams tai buvo tikras išsigelbėjimas, nes iš Vokietijos kurą gabenusius laivus anglai paskandino.

Maskva padarė vokiečiams dar vieną paslaugą, turėjusią karinę reikšmę: leido pasinaudoti SSRS teritoriniais vandenimis einančiu Šiaurės jūrų keliu. 1940 metų vasarą kaip tik „Šiaurės bazėje“ tam skirtas reideris pajudėjo į kelionę Ramiojo vandenyno link. Kelią per Arkties vandenyną jam skynė sovietiniai ledlaužiai (gražu: iš pradžių „Lenin“, paskui – „Stalin“, galiausiai – pastarojo bendražygio vardu pavadintas „Kaganovič“). Vokiečių kreiseris, keisdamas vėliavas, pavadinimus ir siluetą, per 516 dienų apiplaukė pasaulį ir grįžo į Hamburgą. Pakeliui nuskandino 7 krovininius ir vieną keleivinį laivus, priklausančius Jungtinei Karalystei, paleido į dugną vieną Norvegijos ir užgrobė vieną  Nyderlandų krovininius laivus; rinko žvalgybinius duomenis, statė minų užtvaras… Už savo paslaugas  sovietai uždirbo beveik 1 mln. Reicho markių.

Vokiečiai paliko Kolos pusiasalį 1940 metų rudenį, kai patogiai įsitaisė užimtoje netolimoje Norvegijoje. Berlyno nurodymu pasiuntinys Šulenburgas perdavė Molotovui savo vyriausybės padėką už suteiktus atramos punktus, kurie Vokietijai davė milžinišką naudą. Labai svarbi vokiečių karinio laivyno strategijoje, – apibūdino „Šiaurės bazę“ admirolas Rederis padėkos laiške SSRS karinio laivyno vyriausiajam vadui.

2016 m. rugsėjo 1 d. Rusijos Federacijos tyrimų komitetas gavo pareiškimą iškelti baudžiamąją bylą pagal Baudžiamojo kodekso 351.1 straipsnį – „Nacizmo reabilitavimas“. Į baudžiamąją atsakomybę prašoma patraukti 2016 metais išleisto 10-ai klasei skirto istorijos vadovėlio autorius, kurie viešai, naudodamiesi savo tarnybine padėtimi, neigia Tarptautinio  karo tribunolo nuosprendžiu nustatytą faktą, kad belaisvius Lenkijos karininkus Katynės miške 1941 metų rugsėjį sušaudė Vokietijos kariai. Pareiškimą pasirašė Jevgenijus Džiugašvilis.

(Pabaiga)

2016.10.22; 06:55

Praėjusią savaitę nuskambėjo Lietuvoje viešėjusio rusų režisieriaus Aleksandro Sukorovo interviu. Pasipiktinimą sukėlė daug jo žodžių. Bet ypač – pažadai, kad Lietuva bus saugi, jei bus neutrali. Nesunku pastebėti, kad tą pačią dainelę gieda ir keli liūdnai pagarsėję Kovo 11-osios signatarai. 

Binoklis. Per kokių žiūronų - lietuviškų ar rusiškų - stiklus žvelgiame į pasaulį?
Binoklis. Per kokių žiūronų – lietuviškų ar rusiškų – stiklus žvelgiame į pasaulį?

Neutralitetas skamba kaip pasityčiojimas kiekvienam, kas Lietuvoje moka istoriją. 1939 metais Lietuva kliovėsi savo neutralumu. Daug kas tada Lietuvoje tikėjo kad Lietuva gerus santykius su Sovietų Sąjunga.

Tačiau du imperijų trokštantys diktatoriai lengvai ir greitai pasidalino visas Baltijos šalis su visu jų neutralumu. Tiesa ta, jog mažoms šalims tokioje pasaulio vietoje kaip mūsų, joks neutralumas negali padėti. Mokantys istoriją turi galimybę išmokti šią pamoką. Gi nežinantiems istorijos kalba mūsų brangūs svečiai iš Rusijos – nuo Sukorovo iki Gazmanovo.

Nežinantiems propagandą skelbia Vaišvilos ir kiti vakar dienos politikai, dėl Krymo okupacijos kaltinantys NATO, dėl Rusijos priešiškumo – drąsiai kalbančią Prezidentę.

Ar mes atsparūs šiam kvailinimui? Dažniausiai atsakymas priklauso nuo to, ar mokame istoriją. Privalome mokėti. Tautos istorija – mūsų mokykla, mūsų skydas, mūsų kritiškas žvilgsnis į kasdieninį piktybišką ir į nekaltą melą.

Mes žinome, kad Lietuvą pasidalino rugpjūčio 23 dieną. Žinome, kad tą faktą sovietmetis daug kam sėkmingai ištrynė iš atminties. Žinome, kad 1987 metais, Sąjūdžio priešaušryje, to meto drąsiausieji Vilniuje susirinko priminti to fakto nebemokantiems istorijos. Molotovo-Ribentropo pakto diena kartu tapo ir Lietuvos istorinio prabudimo diena. Tegu ir simboliškai.

Seimo narė Agnė Bilotaitė. Tsajunga.lt nuotr.
Seimo narė Agnė Bilotaitė. Tsajunga.lt nuotr.

Neatsitiktinai po dviejų metų Lietuva, Latvija ir Estija jau stovėjo susikibusios rankomis gyvoje Baltijos kelio grandinėje. Rugpjūčio 23-ioji – tai tautos nuosprendis, prisikėlimas ir pasididžiavimas viename. Vienoje dienoje savaip telpa visas mūsų XX amžiaus virsmas. Iš klestinčios ir išdidžios valstybės į nebūtį ir vėl į valstybingumą.

Dienos kaip ši primena mums praeities klaidas ir žygdarbius. Bet tarp mūsų gyvena ir tie, kam jos nieko neprimena ir nieko nereiškia.

Kad ir kaip norisi žiūrėti į šią dieną romantiškai, tenka žiūrėti ir politiškai. O politiniu žvilgsniu ji primena, kad dar labai daug kas nepadaryta dėl istorinės atminties išsaugojimo ir – nebijokime sakyti – išgydymo.

Visuomenei, kurios viduriniojoje kartoje daug kas tik Sąjūdžio metais sužinojo apie okupaciją, partizanų lavonus miestų aikštėse, trėmimus ir nelemtąjį Molotovo-Ribentropo paktą, valstybė negali pasyviai siūlyti istoriją vertinti bet kaip. Istorinė atmintis – ne skonis ir ne estetika. Tai ne vieta nuomonėms. Istorija turi pasakoti tiesą.

Kad ir kaip nepatogu, istoriją sudaro faktai, o jie – teisingi arba melagingi. Faktus sieja vertinimai – valstybę stiprinantys arba ją griaunantys. Rodos, turėjome daug laiko valstybėje įtvirtinti tiesą apie Lietuvą skelbiančią istoriją? Tačiau apsidairę matome, kad Lietuva nusėta paminklais okupantams, atminimo lentomis Raudonajai armijai, gatvės ir mokyklos vis dar vadinamos niekingų kolaborantų vardais.

Ir tai ne tik simbolika. Ji atsispindi žmonių mąstyme. Kas trečias Lietuvoje ilgisi sovietmečio, kas trečias neturi nuomonės, kaip jį įvertinti. Ar susimąstome, kokie siaubingi šie skaičiai? Ar galime būti stiprūs ir pasiruošę gintis, jei nesugebame įvertinti okupacijos? Neįvertinę okupacijos, negali įvertinti ir laisvės. Neįvertinę laisvės nenorės už ją kovoti.

Taigi uždavinys Lietuvai – nuolat, bet šiandien kaip niekada – yra stiprinti tautos istorinę atmintį. Ugdyti pagarbą partizanams, represijų aukoms, meilę valstybingumui ir laisvei, kurią taip lengva prarasti. Per mažai dėl to padaryta, kalnai laukia priekyje. Neleiskime, kad žuvusieji už Lietuvos laisvę būtų žuvę už Lietuvą, kuri jų neprisimins. Atmintyje tautos stiprybė.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt portalas.

2016.08.27; 17:11

Laikraštis Die Welt praneša apie naują Rusijos kino režisieriaus ir scenaristo Aleksandro Mindadzės projektą, kurio darbinis pavadinimas „Brangusis Hansas, mielasis Piotras“. Projektas trišalis, vokiečių–rusų–ukrainiečių, ir pasakoja apie vokiečių inžinierių Hansą, atvykusį į Sovietų Sąjungą prieš prasidedant didžiajam Tėvynės karui, o taip pat apie jo draugą rusą Piotrą, kuriuos istorija išskyrė į priešingas barikados puses.

Scenarijus grindžiamas realiais įvykiais, pažymi straipsnio autorė Julija Smirnova. Prieš keletą dienų iki Molotovo–Ribentropo pakto pasirašymo Vokietija ir Sovietų Sąjunga sudarė ekonominį susitarimą, remiantis kuriuo, o taip pat šiek tiek vėliau pasirašytomis keliomis ekonominio bendradarbiavimo sutartimis Sovietų Sąjunga mainais už vokišką techniką tiekė Vokietijai žaliavas ir maistą.

Continue reading „Rusija nori sustabdyti nemalonų kino projektą“

Su dideliu susidomėjimu perskaičiau Kastyčio Stalioraičio pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyvio Vlado Šakalio gyvenimo apybraižą "Antarktidos imperatorius", skirtą Stalino ir Hitlerio sąmokslo prieš Europos valstybes 70-mečiui ir 45 pabaltijiečių memorandumo dėl šio sąmokslo padarinių likvidavomo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje panaikinimo 30-mečiui.

Knyga, išleista 2009-aisiais, į rankas man pateko tik dabar. Apie ką ji? Apie Vladą Šakalį. Pavardė girdėta, – tūlas pasakys, – bet daugiau nieko neprisimenu. Nuo Atgimimo laikų parašyta  ir perskaityta daugybė knygų, straipsnių apie rezistentus, partizanus, tremtinius, dalyvauta  didžiuosiuose mitinguose, minėjimuose, konferencijose. 

Vladas Šakalys – vienas iš tų, apie kuriuos rašomos knygos, vienas iš tų, kurie nesusitaikė su Lietuvos okupacija, nuo ankstyvos vaikystės pasirinko sunkų, pavojingą rezistento, kovotojo kelią, einantį per kalėjimus ir lagerius. Man regis, jis nepelnytai mažai minimas, kai kalbama ir rašoma apie žmones, kurie šiandien vertinami kaip naujausių laikų iškovotos laisvės simboliai, todėl juo reikšmingesnė ši knyga, labai reikalinga mūsų jaunimui, kuris apie jį, galima drąsiai sakyti, beveik nieko nėra girdėjęs.

Continue reading „Įveikęs geležinę uždangą“

putinas_ranka_istiesta

Du totalitariniai režimai – stalininis komunizmas ir hitlerinis   nacionalsocializmas – XX a. Europoje paliko kruviniausius ir skaudžiausius pėdsakus. Bet iki 2008 m. Prahos deklaracijos Vakarų šalyse egzistavo pakankamai gajus mitas apie „nuoseklią Rusijos antifašistinę  politiką.

Ypač nedrąsiai priešinga nuomonė prasibraudavo į Vokietijos spaudą. Prisimenant 1939 metų Hitlerio ir Stalino suokalbių  pragaištingus padarinius, populiarus Vokietijos dienraštis „Die Welt“ paskelbė Richardo Herzingerio  straipsnį, kuriame demaskuojamas Vladimiro Putino eskaluojamas  melas apie Rusijos vaidmenį kylant Antrajam pasauliniam karui ir nugalint hitlerinį nacionalsocializmą. 

Manytume, kad lietuviams, kuriems buvo lemta tapti žiauraus suokalbio aukomis, bus įdomu susipažinti su vokiečių autoriaus mintimis.

Continue reading „„Die Welt“ demaskuoja Rusijos sukurtą antifašizmo mitą“

zelandija_veliava

Minime 73-iąsias liūdno atminimo Molotovo – Ribentropo pakto, padalijusio Europą ir nubloškusio Baltijos valstybes į sovietų imperijos sudėtį, metines.

Šia proga prisimindami bei pagerbdami visas buvusio sovietinio režimo aukas bei kovotojus už šalies laisvę ir nepriklausomybę, negalime neprisiminti ir šviesaus atminimo Stasio Lozoraičio ir kitų Lietuvos diplomatų egzilyje bekompromisės kovos dėl Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo. Šios kovos rezultate, neskaitant Sovietų Sąjungos satelitų, Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių, aneksiją oficialiai buvo pripažinusios labai nedaug laisvojo demokratinio pasaulio valstybių.

Continue reading „Naujoji Zelandija teigia niekada nepripažinusi Lietuvos aneksijos“

akcentai_333

Prieš 25 metus, 1987 m. rugpjūčio 23 d., Lietuvą sudrebino pirmasis viešas nesankcionuotas antisovietinis mitingas, smerkiantis Stalino–Hitlerio (Molotovo–Ribentropo) paktą, jo slaptuosius protokolus.

Kokio persekiojimo susilaukė mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo organizatoriai?

Minėtame Lietuvos laisvės lygos mitinge pirmą kartą viešai buvo sakoma tiesa apie šį gėdingą sandėrį ir jo padarinius Lietuvos valstybingumui, reikalauta pakto pasekmių likvidavimo.

Continue reading „Sovietai apie pirmo viešo mitingo organizatorius: juos per maža sušaudyti“

latynina_1

Viena iš paskutiniųjų Julijos Latyninos laidų “Kod dostupa” buvo ypač įdomi. Kadangi žymi Rusijos politikos apžvalgininkė daug dėmesio skyrė Lietuvai. Tiek Lietuvos istorijai, tiek ir šių dienų aktualijoms.

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia Julijos Latyninos komentaro, skirto Lietuvos aktualijoms, vertimą. Pirmojoje dalyje kalbama apie lietuvių santykius su lenkais, Vilniaus atgavimą ir Antrojo pasaulinio karo pradžią.

O antrojoje dalyje dėmesys sukoncentruotas į šių dienų aktualijas. Pavyzdžiui, cituojamas prof. Vytautas Landsbergis, svarstoma, ar Lietuvai reikalinga atominė jėgainė, koks korupcijos lygis, ko verta vakarietiška demokratija…

Manome, kad šis J.Latyninos komentaras tikrai sudomins mūsų skaitytojus.

Continue reading „Julijos Latyninos laidoje “Kod dostupa” – žvilgsnis į Lietuvą ( 1 )“