Nicola Sturgeon. EPA – ELTA nuotr.
Škotijos pirmoji ministrė Nicola Sturgeon trečiadienį teigė reikalausianti surengti referendumą dėl nepriklausomybės, jei jos partija būtų perrinkta per ateinančius rinkimus.
„Dar vienas nepriklausomybės referendumas bus, jei Škotijos gyventojai balsuos už dar vieną nepriklausomybės referendumą“, – regioniniame parlamente teigė ji.
Po šią savaitę vykusio balsavimo dėl nepasitikėjimo N. Sturgeon vis dėlto nepasitikėjimas nebuvo pareikštas. Balsavimas surengtas po sunkaus laikotarpio, per kurį Škotijos pirmoji ministrė buvo spaudžiama dėl jos sprendimų, kai jos pirmtakui buvo pareikšti kaltinimai priekabiavimu.
Vis dėlto atlikus tyrimą paskelbtas nutarimas, kad N. Sturgeon nepažeidė ministrų statuto, taigi ji ves savąją „Škotijos nacionalinę partiją“ (SNP) į gegužės 6 d. vyksiančius Škotijos parlamento rinkimus.
Prognozuojama, kad SNP laimės daugumą parlamente, o valdžioje nuo 2014 m. esanti N. Sturgeon teigė, kad tai bus proga leisti klausimą spręsti rinkėjams ir sustiprinti partijos siekį surengti dar vieną referendumą dėl nepriklausomybės.
Škotija. EPA – ELTA nuotr.
Škotų nepriklausomybės siekis gresia žlugti. „YouGov“ apklausa, atlikta laikraščio „The Times“ užsakymu, rodo, kad šiuo metu už nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos pasisako 49 proc. gyventojų, o 51 proc. yra prieš. Lapkritį santykis dar buvo priešingas. Kelis mėnesius dauguma škotų pasisakė už atsiskyrimą nuo Jungtinės Karalystės.
Škotijos vyriausybės vadovė Nicola Sturgeon reikalauja antro referendumo dėl nepriklausomybės. 2014 metais dauguma gyventojų nepriklausomybės siekį atmetė. Tačiau tada Didžioji Britanija dar buvo ES narė.
N. Sturgeon dabar argumentuoja, kad britų išstojimas iš ES pakeitė sąlygas. „Brexito“ referendume 2016-aisiais Škotija aiškia balsų persvara pasisakė už pasilikimą ES.
Londonas atmeta naują referendumą. Škotijos regiono rinkimuose absoliuti dauguma prognozuojama Škotijos nacionalinei partijai (SNP).
Latvijos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda savo ir visų Lietuvos žmonių vardu pasveikino Latvijos Respublikos prezidentą Egilą Levitą minint 102-ąsias Latvijos nepriklausomybės metines ir palinkėjo Latvijai ir jos žmonėms augti ir nuolat klestėti.
Pasak Lietuvos vadovo, šiandien Latvijos žmonės gali didžiuotis tvirta, klestinčia ir pažangia valstybe. Lietuva ir Latvija yra ne tik patikimos partnerės Europos Sąjungoje ir sąjungininkės NATO, tačiau ir artimiausios kaimynės, draugės, ištikimos bičiulės.
„Globalių iššūkių kontekste labai svarbu išlaikyti gerą kaimynystę, žmonių bendradarbiavimą, kultūrinius ir ekonominius ryšius. Džiaugiuosi Latvijos sprendimu neįsileisti nesaugiai gaminamos elektros iš Baltarusijos branduolinės jėgainės. Tai yra vienijantis žingsnis stiprinant Baltijos šalių nacionalinį saugumą“, – teigiama sveikinime.
Prezidentas išreiškė įsitikinimą, kad šalių bendradarbiavimas sprendžiant žemyno ir saugumo problemas sustiprins Lietuvos ir Latvijos ilgalaikius saitus, padarys abiejų šalių žmones tvirtesnius ir atsparesnius ginant visus europiečius vienijančias vertybes.
A. Lukašenka ragina savo rėmėjus ginti Baltarusijos nepriklausomybę. EPA-ELTA nuotr.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka sekmadienį kalbėjo mitinge Minsko centre susirinkusiems savo rėmėjams, prašydamas jų ginti šalį ir jos nepriklausomybę.
Baltarusijoje tebesitęsiant masiniams protestams, prasidėjusiems po nedemokratinių prezidento rinkimų, kuriuose neva nugalėjo A. Lukašenka, Minsko Nepriklausomybė aikštėje A. Lukašenka sakė: „Pašaukiau jus čia ne tam, kam gintumėte mane, bet, pirmą kartą per ketvirtį amžiaus, kad gintumėte savo šalį ir jos nepriklausomybę.“
Kiek anksčiau žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad A. Lukašenkos rėmėjai į mitingą buvo suvežti autobusais ir traukiniais iš įvairių šalies miestų.
Vytis – vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.Vytis – ne žaisliukas. Vytis – Tautos simbolis. Slaptai.lt nuotr.
Valstybės simbolį vaizduojantis monumentas Vytis kartu su įrengtu memorialu Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms atminti bus pagrindinis reprezentacinės Lietuvos aikštės akcentas.
Tai nutarė Seimas, priėmęs Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymą. Už šį teisės aktą, kuris įsigalios rugpjūčio 1 d., pirmadienį balsavo 78 Seimo nariai, prieš – 11, susilaikė 4 parlamentarai.
Iki šio įstatymo įsigaliojimo kompetentingos valstybės institucijos turės įvertinti, ar Lukiškių aikštės dabartinė būklė bei tvarkymo būdas atitinka įstatyme nustatytą jos memorialinį statusą, funkcijas ir memorialinius akcentus, ir priimti atitinkamus sprendimus.
Pasiūlymą, numatantį, kad Vytis kartu su įrengtu memorialu Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms atminti turės būti pagrindinis reprezentacinės Lietuvos aikštės akcentas, pateikė Seimo nariai Povilas Urbšys, Vilija Aleknaitė-Abramikienė ir kt. parlamentarai. Jis sulaukė Seimo pritarimo, už balsavus 59 Seimo nariams, prieš 8, susilaikius 29 parlamentarams.
Vytis – ant troleibuso šonų ir langų. Vaikų piešiniai. Slaptai.lt nuotr.
Priimtu įstatymu nustatyta, kad Lukiškių aikštė Vilniuje yra pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė ir formuojama su laisvės kovų memorialiniais akcentais. Lukiškių aikštė, kaip istoriškai susiformavusi vientisa, urbanistinė erdvė, turės atlikti valstybinę reprezentacinę, Lietuvos laisvės kovotojų memorialinę ir visuomeninę (kultūrinę bei rekreacinę) funkcijas.
Memorialiniai Lukiškių aikštės akcentai turės atspindėti kovas už Lietuvos nepriklausomybę bei žuvusių kovotojų atminimą, 1863–1864 m. sukilėlių egzekucijos vietą ir šio sukilimo atminimo įamžinimą. Lukiškių aikštėje – šiaudinė skulptūra. Slaptai.lt nuotr.
Pagal įstatymą, Lukiškių aikštės naudojimas ir tvarkymas turės atitikti jos memorialinį statusą, užtikrinti rimtį bei deramą pagarbą už Lietuvos nepriklausomybę žuvusių kovotojų atminimui ir nužudytiesiems 1863–1864 m. sukilėliams, negalėtų prieštarauti viešajai tvarkai bei gerai moralei, taip pat jos naudojimas rekreacijos tikslu negalės nustelbti jos memorialinės funkcijos, Lietuvos nepriklausomybės kovų bei žuvusių kovotojų, nužudytųjų 1863–1864 m. sukilėlių atminimo įamžinimo tikslo.
Prieš keletą metų Kovo 11-osios proga straipsnelyje „Tas saldus žodis“ be visa ko kito rašiau:
„Šįkart leiskite tarstelėti keletą žodelių apie laisvę jau ne metafizine, atitraukta prasme, bet atsigręžiant į laisvės fizinius, dar daugiau – jutiminius parametrus, primenant, kad laisvę galima užuosti, ragauti, liesti. Laisvė yra ne tik idėja, bet ir kūnas, be to, ne tik politinio ar ekonominio idėjos įkūnijimo, realaus įgyvendinimo pavyzdys, tačiau ir kaip visus jutiminius receptorius veikiantis laimės dirgiklis.
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kulinarijos knygų receptūrose nenurodomas toks ingredientas kaip laisvė šalia sviesto, kiaušinių, druskos ar cukraus pudros, tačiau bet koks nelaisvėje pagamintas patiekalas yra sugižęs iš anksto, nežiūrint įdėtų pastangų ir kulinarinio talento. Todėl vienaip tą patį ragauja vergas, kitaip – laisvas žmogus, skonio receptoriais apčiuopdamas laisvės esmę, semdamas fizinę palaimą iš laisvės resursų. Laisvė yra svarbiausiasis vitaminas, reikalingas žmogaus gyvasties palaikymui.
Posakis „įkvėpti laisvės oro“ yra tautologija, nes nelaisvėje žmogus yra priverstas springti dvoku nuo okupanto autų, padžiautų ant balkono turėklų, dūsta kaip žuvis išmesta ant kranto. Taigi laisvė kvepia, laisvoje šalyje kvėpuoti yra vienas iš didžiausių malonumų, kai krūtinė kilnojasi nuo kunkuliuojančių plaučių ir iš laimės vartosi tavo širdis“ https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2016/03/11/news/tas-saldus-zodis-845660/.
Antra
Dabar, prisiminęs aną tekstą, pagalvojau – ar nenusaldiname mes kartais savo kalbų apie laisvę? Išties, jeigu būtų reikėję 30 metų ragauti vien tik bedugnį, niekaip iki galo neišragaujamą tortą, širdis užspringtų nuo saldumo pertekliaus, pasidengusi negyva cukraus pudros patina.
Vilnius, Katedros aikštė. Švenčiama Kovo 11-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijos
Prie saldumynais nukrauto šventinio stalo pirmoje eilėje paprastai vienas per kitą grūdasi vėl verteivos, todėl galop čia padengtas laisvės tortas ima ir persisunkia Grigeo vamzdžių leidžiamų srutų dvoku.
Taigi, kaip išaiškėja, laisvosios rinkos fetišizavimo tortas nuo pat pradžių yra užnuodytas gobšumo įdaru, todėl net pašvinkusios silkės uodega bedalio žmogaus rankose yra vertingesnis dalykas nei tokiais tortais nukrautas stalas.
Kaip dabar jau atrodo, laisvė savo skoninėmis savybėmis vis tik yra artimesnė rupios duonos spragumui net torto pretenzingumui, neretai vedančiam į apsinuodijimą.
Tas žodis yra ne tik saldus, bet ir sūrus, su kraujo prieskoniu ant lūpų.
Nieko nepadarysi, ilgai brandintas laisvės žodis turi ir stiprų kartumo užtaisą, panašiai kaip labai gero šokolado substancijoje galiausiai vis tiek prasimuša kartumo prieskonis. Laisvės kartumas – tai veiklus ilgesys, žinojimas, kad laisvė yra transcendentinis skiepas mūsų uolėtoje pakrantėje.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis teigia, kad jo pagrindinis palinkėjimas Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį švenčiančiai Lietuvai yra išnaikinti abejonės bei nepasitikėjimo virusą.
„(Išnaikinti – ELTA) virusą. Išnaikinti abejonės, nepasitikėjimo virusą. Jo tiek priveista, kad Lietuva nepasitikėtų savimi, kad vienas kitu žmonės nepasitikėtų, kad vieni kitus įtarinėtų, kad pavydėtų, jaustų džiaugsmingą pagiežą, jeigu kitam nepasisekė. Tą virusą reikia kažkaip išnaikinti“, – pirmadienį Vilniaus rotušėje vykusiame savo knygos „Iš signatarų balkono ir kitur: 1989–2019“ pristatyme kalbėjo V. Landsbergis.
Profesorius džiaugiasi, kad net ir informacinio karo kontekste apklausose pagaliau atsiranda pasitikėjimas Lietuvos ateitimi.
„Žinoma, vyksta informacinis karas. Karas dėl mūsų sąmonės. Mane nudžiugino, kad apklausose po daugelio metų visokių pesimistinių išvadų žmonių vertinimuose apie Lietuvos pasiekimus ir ateitį staiga – lūžis į pasitikėjimą. Kad viskas eina geryn ir bus gerai“, – sakė profesorius.
„Dabar staiga, matyt, užaugo jau ir nauji žmonės. Ir galbūt vis dėl to ateina mums į sąmonę realybė“, – pridūrė jis.
Profesorius taip pat visiems palinkėjo balsuoti artėjančiuose Seimo rinkimuose – pasinaudoti iškovota pasirinkimo dovana.
„Labai paprastas linkėjimas – eikite balsuoti, nebūkite tie slunkiai miegaliai, kurie tingi net nueiti balsuoti.“, – kalbėjo V. Landsbergis, akcentuodamas, kad žmonių klausimas „kas iš to?“ ir nėjimas balsuoti taip pat yra žiaurus virusas.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Knygos pristatymo metu V. Landsbergis taip pat neslėpė, kad visi jo darbai neturėtų prasmės, jei nebūtų tuo tikinčių žmonių. Pasak profesoriaus, svarbiausias dalykas yra pajusti, jog tai, ką darei, buvo ne veltui.
„Didžiausias dalykas pajusti, kad tai ką darei buvo ne veltui. Dovana, bet tu tai gauni iš žmonių. Nepasidarei pats kažkokiu tai valdovu, prieš kurį atsiklaupia visi iš baimės ir sako, kad tu labai geras. Jie visi džiaugiasi, o kai žmonės džiaugiasi, tai yra pergalė. Taika yra didžiausia pergalė“, – akcentavo V. Landsbergis.
Profesorius taip pat pabrėžė, kad svarbiausia, jog „žmogus susivoktų, kad jis yra žmogus ir turi vadovautis žmoniškumu, palankumu, o ne įtarimais, priešiškumu ir smaugimu. Tai į nieką neveda“.
Profesoriaus V. Landsbergio knygą „Iš signatarų balkono ir kitur: 1989–2019“ išleido Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.
Į leidinį sudėtos pirmojo faktinio atkurtos Lietuvos vadovo – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko V. Landsbergio 1989–2019 m. pasakytos kalbos iš istorinių Vilniaus Pilies gatvėje esančių Signatarų namų balkono ir kitur minint Vasario 16-ąją, taip pat skelbiama 1989 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo sesijoje pasakyta kalba, 1994 m. interviu radijo laidoje „Nepriklausomybės kelias“.
Jau visai arti įspūdingas ir džiaugsmingas jubiliejus – 30 metų, kai Lietuvos Respublika atkūrė savo nepriklausomybę.
O po jo – mažas ir liūdnas: balandžio mėnesį sueis 5 metai, kai mirė vienas veikliausių atkurtosios nepriklausomybės architektų Romualdas Ozolas, žmogus, dėjęs Lietuvos valstybės pamatus. Lietuvos filosofas, pedagogas, redaktorius, partinis, politinis bei visuomenės veikėjas, kaip trumpai jį apibūdina enciklopedijos.
Mums, amžininkams, Romualdas Ozolas – aistringas, darbštuolis, netgi darboholikas. Ar Seimo posėdžių metu, ar konferencijose, sėdėdamas prezidiume, Romualdas vis rašydavo, rašydavo. O paskui, nutaręs, kad jau pakankamai sukaupta faktų ir įspūdžių – spausdino, spausdino… Knygą po knygos, straipsnį po straipsnio. Ir dar suspėdavo raginti, spausti kitus, kad rašytų.
Kai 2000 m. grįžau į Lietuvą iš Rusijos, iš Sankt Peterburgo, kur pragyvenau daugiau kaip 30 metų, Ozolas, prisipažinsiu, net įkyrėdavo, spausdamas rašyti ir mane. Prisiminimų knygą. Aš vangiai atsimušinėdavau: „Kam tai įdomu?“ O jis visada turėjo atsakymą: „Istorijai. Mūsų, valstybę atkuriančios tautos istorijai“.
Jam negana buvo to, kad būtent iš jo lengvos rankos aš iš paprastos žinučių, „informaškių“ rašinėtojos ėmiausi sudėtingesnio komentatorės, apžvalgininkės žanro. Ir pradėjau jo „kūdikyje“ – „Atgimimo“ savaitraštyje…
Romualdas Ozolas mitinge. Slaptai.lt nuotr.
Ne, jam to buvo negana. O kai jau buvau beapsiprantanti su misija „rašyti istorijai“, R. Ozolo nebeliko. Bet prisiminimai liko…
Šiandien, Kovo 11-sios išvakarėse, man atrodo būsiant prasminga pasidalinti prisiminimais tos dienos, kuomet Ozolas apsisprendė „skelbti nepriklausomybę“ nebeatidėliojant.
Be abejo, jo bendražygiai, kolegos, su kuriais Ozolas susitikdavo kur kas dažniau, nei su manimi, turi savo prisiminimus, susijusius su šituo istoriniu sprendimu, bet, manau, sudėjus mūsų prisiminimus į vieną atmintinės aplanką, gautųsi patraukli mozaika…
Beje, galiu priminti signataro Mečio Laurinkaus pastabą šia tema, kurią jis išsakė tuoj po R. Ozolo mirties: „Jis nuo pat pradžių buvo nepriklausomybės šalininkas, norėjo, kad ji būtų paskelbta kuo greičiau. Dėl šio požiūrio jis išsiskyrė – buvo labai radikalus, emocingai savo mintis gynė“.
Taigi, 1990 m. vasaris – kovas. Rinkimuose į XII-jo šaukimo LTSR Aukščiausiąją Tarybą triuškinančią daugumą laimi Sąjūdžio kelti ar remiami deputatai. Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) demokratinė visuomenė, kuriai jau priklausiau ir aš, su didžiuliu dėmesiu stebėjo viską, kas vyksta Lietuvoje. Informacijos perteikėjais buvome keletas ką tik atsikūrusios Leningrado Lietuvių kultūros draugijos narių.
Niekas neabejojo, kad tokią stiprią daugumą Aukščiausioje Taryboje laimėjus Sąjūdžio žmonėms, Taryba imsis svarbių sprendimų, galinčių pakeisti ir Lietuvos, ir visos SSSR istorijos tėkmę. Todėl Leningrado Liaudies frontas komandiravo mane į tą sesiją, aprūpinęs pačiu moderniausiu tiems laikams diktofonu, kad įrašinėčiau kiekvieną žodį, kiekvieną pasisakymą… Užbėgdama pasakojimui už akių, turiu prisipažinti, kad kelias valandas aš tą ištikimai dariau – įrašinėjau. O paskui toptelėjo suvokimas: o ką iš tų kalbų supras mano draugai leningradiečiai? Juk jie lietuviškai nemoka, o aš vargu ar pajėgsiu viską versti į rusų kalbą. Tad įrašinėjimą nutraukiau…
Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi atvykau prie Aukščiausios Tarybos rūmų nurodytą dieną. Bet, pasirodė, jog posėdis nukeliamas kitai dienai. Deputatams buvo pasiūlyta pasidalinti grupelėmis ir vykti į Rytų Lietuvos miestus ir miestelius, kur Maskvos kurstomi lenkų ir rusų nacionalistai ėmė itin garsiai ir aršiai piktintis tais sprendimais, kuriuos, Sąjūdžio spaudžiama, priiminėjo dar LTSR Aukščiausioji taryba.
Kadangi aš tuomet dar labai mažai su kuo buvau pažįstama Sąjūdyje, ir, tuo labiau, AT, prisigretinau prie Halinos Kobeckaitės, kurią prisiminiau dar iš studijų laikų Vilniaus universiteto Istorijos-Filologijos fakultete: ji, kaip ir aš, studijavo lituanistiką, tik kitame kurse.
Halina kaip tik organizavo grupę, vyksiančią į lenkiškus rajonus. Bet čia, neprisimenu, kas, ar ji, ar Ozolas, pasiūlė man prisidėti prie grupės, vyksiančios į Sniečkų (dabartinį Visaginą), kur turėjo įvykti net trys susitikimai. Vienas – Atominės elektrinės direkcijoje, kitas – su elektrinės darbuotojais, ir trečias – su miesto bendruomene. Tad, Ozolo nuomone, aš, kaip lietuvaitė iš Rusijos, naudingesnė būčiau rusakalbių, nei lenkų auditorijoje.
Pasiūlymas buvo logiškas, ir aš sutikau.
Šviesiam Romualdo Ozolo atminimui Seime buvo surengta konferencija ir paroda. Slaptai.lt nuotr.
Mikroautobusėlyje, vykstančiame į Sniečkų, sėdėjo gal 7, gal 8 žmonės. Be Ozolo, aš pažinau tik žurnalistą Bernardą Šaknį, kuris jau buvo kalbinęs mane anksčiau, ir Alfonsą Macaitį, apie kurį daug skelbė anuometinė žiniasklaida. Mat, jis buvo žmogus, inicijavęs Lietuvos komunistinio jaunimo atsiskyrimą nuo motininės, visos SSSR komjaunimo organizacijos, ir buvo tapęs lietuviškosios atskalos pirmuoju sekretoriumi. Kitų nepažinojau, todėl, deja, ir neatsimenu. Nors tarp jų, atrodo, buvo tuometinis Zarasų Vykdomojo komiteto pirmininkas, su kuriuo likimas suvedė po metų, per Sausio 13-sios įvykius.
Sniečkuje pirmiausia mes nukakome pas atominės elektrinės direktorių Viktorą Ševaldiną, kuris mūsų grupę priėmė labai korektiškai, dar ir kava-arbata pavaišino. Tačiau kas ten buvo kalbama, negirdėjau, nes išdykėlis gyvenimas man buvo paruošęs eilinę kebeknę.
Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mat, nežinodama apie būsimą kelionę, aš tai dienai buvau susitarusi susitikti su Valstybinės konservatorijos rektoriumi prof. Vytautu Laurušu. Susitikti su juo manęs prašė Leningrado konservatorijoje studijavęs būsimasis dirigentas Robertas Šervenikas. Jis ir kiti lietuviai, studijuojantys Leningrade, ėmė rūpintis, kaip, baigus konservatoriją, jiems sugrįžti į Lietuvą dirbti. Robertas pasakojo, jog paprastai, norint pažinti, ko verti būsimieji jauni specialistai, yra skelbiami atlikėjų konkursai. O štai apie konkursus, vykstančius Lietuvoje, jie, lietuviai studentai Leningrade, informacijos negaudavo. Mano misija ir buvo įtikinti konservatorijos rektorių, kad sudarytų galimybę konservatorijos rengiamuose konkursuose dalyvauti ir tautiečiams iš Leningrado.
Taigi, pamačiusi, kiek laiko truko mūsų kelionė į Sniečkų, supratau, kad niekaip nespėsiu grįžti į priėmimą pas rektorių, kuris buvo numatytas 15 val., todėl atvykusi į AES, pradėjau rūpintis susisiekti su konservatorija ir paprašyti priėmimą atidėti kitai dienai. Mane labai maloniai sujungė su Vilniumi, dėl visko susitariau, bet nebespėjau paragauti V. Ševaldino vaišių. Išskubėjome susitikti su atominės elektrinės darbuotojais.
Žmonių susirinko daug, auditorija buvo labai jautri, nervinga, ir besidominti, ir karštai reaguojanti. Daugiausia klausimų buvo skirta R. Ozolui, bet šis tas teko ir man. Išties, mano dalyvavimas buvo prasmingas, bet neapsiėjo ir be skandaliuko. Svarstant, kokios perspektyvos būtų elektrinės darbuotojams-rusams, jei Lietuva paskelbtų nepriklausomybę ir uždarytų sienas, vienas kalbėtojas ironiškai pasiūlė, kad Leningrade gyvenantys lietuviai apsikeistų butais su Lietuvos rusais ir apsigyventų, pavyzdžiui, Sniečkuje. Aš į tai atsakiau, kad tokia galimybė nėra atmestina, tik priminiau, kad Leningrade lietuvių gyvena kur kas mažiau, nei rusų Lietuvoje, net ir Sniečkuje, tad visiems norintiems butų Leningrade neužtektų. Užtat dar pakankamai daug lietuvių gyvena buvusiose tremties vietose – Vorkutoje, Magadane, Norilske, ir iš ten jie mielai grįžtų kad ir į Sniečkų, jei tik Sniečkaus rusai norėtų su jais apsikeisti.
O, koks kilo triukšmas! Ozolui, matyt, pasirodė, kad labiausiai įširdę gali pulti ant scenos diskutuoti su manim fiziškai, tad pats atbėgo prie manęs ir ėmė raminti publiką.
Vėliau, šitam susitikimui pasibaigus, koridoriuje prie manęs priėjo jauna rusų pora ir pasakė man: „Jūs kalbėjote visai teisingai. Tik gaila, kad per vėlai atvažiavote. Tokį pokalbį reikėjo surengti anksčiau“.
Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kitas susitikimas su miesto rusakalbiais gyventojais buvo dar emocingesnis, kaltinimai ir priekaištai „lietuvių nacionalistams“ skambėjo dar atviriau, pikčiau. Mūsų grupė, tokio priešiškumo nesitikėjusi, netgi atsisakė pietų, kuriuos mums buvo surengusi kažkokia vietinė valdžia. Šiaip taip užbaigę susitikimą, jau visai sutemus, išskubėjome į autobusiuką. Bet išvažiuoti negalėjome: apsižiūrėjome, jog su mumis nėra R. Ozolo.
Iš pradžių į tai pasižiūrėjome filosofiškai: na, maža kur gamta žmogų pašaukė. Bet laikas bėgo, minutės jau tiksėjo ir penkiolika, ir dvidešimt, ir dar daugiau. Aš ėmiau nerimauti, kviečiau draugiją eiti ieškoti prapuolėlio. Vyrai nerodė jokio noro, tik spėliojo, kas galėjo atsitikti. Buvo išsakyta nuomonė, kad gal diskusijų įkaitinta vietinė publika skalbia šonus aršiausiajam iš mūsų. Nuomonė buvo sutikta juokeliais… Iki šiol negaliu atsikratyti įtarimo, kad tarp bendrakeleivių buvo ir tokių, kuriems tokia mūsų misijos pabaiga būtų buvusi visai priimtina.
Galiausiai mano kantrybė trūko, ir aš išsiropščiau iš autobuso Ozolo ieškoti. Nors buvo jau visiškai tamsu ir nejauku, nė vienas džentelmenas nepasisiūlė manęs lydėti. Todėl mano įtarimai (žr. aukščiau) tik sustiprėjo, o kartu sustiprėjo ir ryžtas ieškoti ir jei reikės, gelbėti. Nors kaip aš ten būčiau galėjusi „gelbėti“? Nebent gerkle…
Ozolą radau apsuptą didžiulės minios. Gal ji ir nebuvo tokia didelė, bet tamsoje baimės akys dar padidėja. Įspūdis, pamačius smulkutį Ozolą triukšmingo, nors ir ne(si)kumščiuojančio (!) žmonių rato viduryje, buvo stiprus.
Nepradėdama aiškintis, kas ir kodėl, prasibroviau iki Ozolo, atsiprašiau klausytojų, paaiškinau, kad kiti bendrakeleiviai laukia nesulaukia savo vienintelio, ir išsivedžiau įkaitusį filosofą iš tokios įdomios diskusijos. Tiesa, Ozolas nesipriešino išvedamas, o gal net pajuto palengvėjimą.
Romualdas Ozolas su kurso draugais. Slaptai.lt nuotr.
Autobuse mus pasitiko tyla. Pagaliau pajudėjome. Nelinksmi ir alkani. Ypač alkana buvau aš, nes man nekliuvo net Ševaldino kavos.
Laimei, rankinėje apsičiupinėjau beturinti tris saldainius. Triauškinti juos vienai buvo nepatogu, dalintis su visais irgi nebuvo kuo, tad neryžtingai (dar nebuvau taip gerai pažįstama, kad nuspėčiau reakciją) vieną saldainį pasiūliau Ozolui. Apsidžiaugiau, kad jis paėmė nė kiek nesimaivydamas, nesiprašydindamas, tad nieko nelaukdama, atkišau jam ir antrąjį (trečią visgi sušlemščiau pati), kurį jis irgi noriai suvalgė.
Kramtė neskubėdamas, kažką galvodamas… Paskui atsiduso ir pasisukęs į mane, tvirtai, bet negarsiai, kad girdėčiau tik aš, pareiškė: „Taip. Apsisprendžiau. Tvirtai. Nepriklausomybę reikia skelbti dabar! Neatidėliojant, nedelsiant!“.
Kovo 11-osios eitynėse. Centre – filosofas, Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taip ir įvyko. Vos po kelių dienų.
Na, o aš po kelių dienų susitikau su rektoriumi V. Laurušu. Sprendžiant iš rezultatų, mano misija irgi buvo sėkminga: Lietuvos Filharmonija ir melomanai svetingai priėmė jaunąjį dirigentą R. Šerveniką. Filharmonijos orkestre taip pat vietą rado ir kitas Leningrado konservatorijos absolventas Mindaugas Gecevičius, apie kurį dirigentas, maestro Juozas Domarkas man yra sakęs, kad Mindaugas – „geriausia Lietuvos valtorna“. Tikiuosi, jis buvo nuoširdus.
Kaip nuoširdūs buvome beveik (beveik!) visi, ir deputatai, ir svečiai, kurie 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausios Tarybos rūmų posėdžių salėje džiūgavome, išgirdę skelbiant, jog Lietuva nuo šiol – vėl nepriklausome, savarankiška valstybė! Beje, šitą epizodą dažnai parodo televizija…
O manyje iki šiol tebegyvas jausmas, jog laimingiausias iš visų tuomet buvo R. Ozolas, nes, kaip tiksliai, išgirdusi žinią apie jo mirtį, pastebėjo prezidentė D. Grybauskaitė, „R. Ozolo profesija buvo filosofas, bet pašaukimas buvo Lietuva“.
Vilniaus knygų mugėje vasario 20-ąją buvo pristatytas pulkininko Kazio Škirpos veikalas „Sukilimas“ (pirmą kartą išleistas 1975 metais Vašingtone).
Apie Kazį Škirpą, gynusį nepriklausomos Lietuvos interesus ypatingai sudėtingomis sąlygomis, apie 1941-ųjų metų Birželio sukilimą, kuris labai nepalankus Rusijos imperialistams, teigiantiems, esą Lietuva savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą, bei Vokietijos slaptųjų tarnybų intrigas Antrojo pasaulinio karo metais pasakoja knygos „Sukilimas“ leidybos iniciatorius dr. Petras Gervė, istorija profesionaliai besidomintis žurnalistas, publicistas Vidmantas Valiušaitis, istorikas, diplomatas Bronius Makauskas ir atsargos pulkininkas Ignas Stankovičius.
Šioje, antrojoje, dalyje – istoriko Broniaus Makausko komentaras.
Trečiojoje dalyje bus skelbiamos žurnalisto Vidmanto Valiušaičio ir atsargos pulkininko Igno Stankovičiaus įžvalgos.
Škotijos Nacionalinės partijos (SNP) lyderė ir regiono vyriausybės vadovė Nicola Sturgeon penktadienį pareikalavo referendumo dėl nepriklausomybės nuo Jungtinės Karalystės (JK), kurios išstojimas iš ES škotams sukėlė gilų liūdesį.
N. Sturgeon kreipėsi į SNP remėjus, „YouGov“ apklausos rezultatams parodžius, kad 51 proc. Škotijos rinkėjų pritaria nepriklausomybės idėjai. Tai pirmoji apklausa po 2015 m. referendumo, kurios metu nepriklausomybei pritarė daugiau nei pusė apklaustųjų.
Vyriausybės vadovė pažadėjo „puoselėti kitokios, geresnės ateities Škotijai viltį“.
„Tai ateitis, kurioje mes ir toliau esame šiltai priimanti ir atvira (valstybė) – vieta gyventi, studijuoti ir dirbti. Ir vertinama Europos tautų šeimos narė“, – teigė N. Sturgeon.
„Po šio vakaro tokia ateitis mūsų laukia tik paskelbus nepriklausomybę, – sakė Škotijos vyriausybės vadovė. – Mūsų užduotis yra įtikinti Škotijos gyventojų daugumą tai pasirinkti.“
N. Sturgeon pareiškė, kad „Brexitas“ daugeliui JK gyventojų bus „akistata su tikru ir giliu liūdesiu“.
„Čia, Škotijoje, turint omenyje, kad tai vyksta prieš mūsų daugumos valią, liūdesys bus persipynęs su pykčiu“, – sakė ji.
N. Sturgeon tvirtina, kad SNP turi įgaliojimus referendumui skelbti po to, kai gruodžio rinkimuose iškovojo 48 iš 59 Škotijos atstovams skirtų kėdžių JK parlamente.
JK premjeras atmetė dar vieno Škotijos nepriklausomybės referendumo galimybę, jis pabrėžė kad N. Sturgeon, ruošiantis 2014 m. referendumui, sutiko, kad tai bus „vienintelis šiai kartai priklausantis bandymas“. 2014 m. 55 proc. škotų balsavo likti JK sudėtyje.
2016 m. per „Brexito“ referendumą likti ES norėjo 62 proc. Škotijos gyventojų, o visoje JK išstojimui pritarė 52 proc. rinkėjų.
Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt foto
Seime pristatytas memorandumas dėl būtinybės burtis, rengti visuomeninį pasipriešinimą prieš Rusijos-Baltarusijos atominės elektrinės grėsmę tiek Lietuvai, tiek visai Bendrijai. Spaudos konferencijoje dalyvavęs pirmasis Lietuvos vadovas po nepriklausomybės atkūrimo Vytautas Landsbergis įsitikinęs, kad Astravo atominė elektrinė yra Kremliaus projektas, siekiant plėsti savo politinę ekspansiją ir nubausti Lietuvą už nepriklausomybę.
„Ar grėsmės suvokimas yra pakankamas ir visuotinis Lietuvoje? Ar vieningos aktyvios nuostatos reikmė yra pakankama ir visuotinė – tai yra klausimas, kurį kelia memorandumą pasirašiusieji signatarai“, – spaudos konferencijoje kalbėjo V. Landsbergis.
Anot profesoriaus, memorandumas yra labai svarbiu Lietuvai klausimu, kurio egzistencinis gyvybiškumas dar nėra pakankamai suvokiamas.
„Tai, kas vyksta šalia Lietuvos ir pačioje Lietuvoje, nes čia jokių tokios grėsmės geografinių ribų nėra. Turime pirmiausiai suprasti savo padėtį, tai yra Lietuvos padėtį – tai yra užpuolimas ir savigyna. Lietuva yra užpulta, kartu ir Europos Sąjunga, ir arba ginasi, arba ne“, – teigė profesorius.
V. Landsbergis yra įsitikinęs, kad šią situaciją dėl Astravo atominės elektrinės neatsitiktinai sukūrė Kremliaus projektas.
Astravo atominei elektrinei – NE
„Ta situacija, kurią mums sukūrė Kremliaus projektas. Tai yra (siekis – ELTA) įsitvirtinti, plėsti savo politinę ekspansiją ir pakeliui nubausti Lietuvą už nepriklausomybę. Tai akivaizdu buvo, kai iš aštuonių pasiūlytų ir daug geresnių vietų šitai statybai, Kremlius įsakė čia, ant Vilniaus“, – sakė V. Landsbergis.
Profesoriaus teigimu, Astravo atominė elektrinė yra grėsmė Lietuvos ir tautos ateičiai.
„Yra du aspektai: grėsmė ir kiaulystė. Grėsmė mūsų šaliai, mūsų ir mūsų vaikų ateičiai, tautai. Jeigu pakabinta yra grėsmė, tai ji yra grėsmė ir guostis, kad dar nežuvome, yra naivu. Mes jau žūstame pritardami tam, kad tai leistina. Turime sakyti: tai neleistina, mes nesutinkame. Abi to dalyko pusės ir grėsmė ir kiaulystė yra Lietuvai primestos prieš Lietuvos valią, nei nesikalbant“, – akcentuodamas, kad tokiuose veiksmuose nėra jokio žmoniškumo, tik patyčia.
V. Landsbergis pabrėžia ir piliečių atsakomybės svarbą, valstybei susiduriant su tokio lygio grėsmėmis.
Briuselyje ir Vilniuje – pilietinė akcija prieš Astravo AE. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Valstybė tai nėra tik institucijos, kurioms galima numesti atsakomybę ir tegu jos pasirašo sau istorijos nuosprendį. Valstybė tai ir piliečiai… Ir piliečiai turėtų būti aktyvūs“, – kalbėjo V. Landsbergis.
Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas teigė, kad pasipriešinimas Astravo AE turėtų būti artikuliuojamas būtent visuomenėse struktūrose, kam, pabrėžė jis, valstybė neturėtų trukdyti.
„Jeigu ir valstybė nutars gintis, ne tik imituoti savigyną, tai ji netrukdys kurtis antiastravo komitetams ar kitoms struktūroms, netrukdys, kad tai būtų svarstoma ir visuomeninėse organizacijose“, – teigė jis.
Spaudos konferencijos iniciatorius Žygimantas Pavilionis teigė, kad svarbiausias tikslas, jog Europos Sąjunga įsiklausytų į Lietuvos poziciją Astravo AE klausimu. Žygimantas Pavilionis. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Reikia, kad Europos Sąjunga įsiklausytų į mūsų poziciją, kad visa Europos Sąjunga priimtų šią poziciją kaip savo, kad uždraustų pirkimą iš šios nesaugios elektrinės, kad ji apskritai neegzistuotų, kad nei pirmas, nei antras, nei kiti reaktoriai, kurie yra suplanuoti, nepradėtų veikti“, – teigė Ž. Pavilionis.
Anot konservatoriaus, siekiant atkreipti Europos Sąjungos dėmesį būtina sutelkti visas įmanomas jėgas.
„Kad tai padaryti reikės sutelkti visas įmanomas jėgas. Prezidentas yra kol kas vienintelis, kuris tai kelia politiškai, Europos Sąjungos lygiu, bet jam reikia visos kariaunos. Jam reikia Vyriausybės paramos, diplomatinės paramos, jam reikia politinių jėgų paramos“, – kalbėjo politikas.
Visuomenininkai drauge su Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariu, ambasadoriumi Ž. Pavilioniu trečiadienį Seimo Spaudos konferencijų salėje organizavo memorandumo dėl taikaus pasipriešinimo pristatymą ir spaudos konferenciją, pasisakydami dėl Lietuvos ir Europos Sąjungos savigynos nuo Rusijos-Baltarusijos AE būtinybės.
Spaudos konferencijos metu pristatytas memorandumas dėl būtinybės burtis, rengti visuomeninį pasipriešinimą prieš Rusijos-Baltarusijos atominės elektrinės grėsmę tiek Lietuvai, tiek visai Bendrijai. Spaudos konferencijoje dalyvavo TS-LKD garbės pirmininkas prof. V. Landsbergis, Nepriklausomybės Akto signatarai Petras Vaitiekūnas, Nijolė Oželytė ir Mečys Laurinkus bei politologas Raimundas Lopata.
Trečiadienio pavakare Lietuvos centriniame valstybės archyve bus atidaryta Ispanijos archyvuose išsaugotų, Lietuvos valstybės pripažinimą po Pirmojo pasaulinio karo liudijančių dokumentų paroda.
Renginyje dalyvaus užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, dokumentus archyvo direktoriui Daliui Žižiui perduos Ispanijos ambasadorius Lietuvoje Jose Maria Roblesas Fraga.
Parodos pagrindą sudaro prieš šimtmetį vykusio diplomatinio susirašinėjimo tarp Lietuvos ir Ispanijos valstybės pareigūnų dokumentai, kurie, anot Užsienio reikalų ministerijos, sudomins ne tik istorijos mėgėjus, bet ir profesionalus.
Idėja surengti parodą kilo prieš pusmetį, kai Ispanijos ambasadorius Vilniuje J. M. R. Fraga ėmėsi iniciatyvos ir Ispanijos archyvuose rado keletą istorinių, su Lietuva susijusių dokumentų, kurių kopijos, atvežtos į Lietuvą, sužadino susidomėjimą. Po to sekė tiesioginis darbas tarp Ispanijos ir Lietuvos archyvarų, kurį vainikavo surastas nemažas skaičius įdomių dokumentų.
Ispanija šių dokumentų aukštos kokybės skaitmenines kopijas padovanojo Lietuvai. Nuspręsta dokumentų parodą, surengti ir Vilniuje, ir Madride.
Paroda yra bendras Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, Ispanijos Karalystės ambasados Vilniuje, Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir Ispanijos nacionalinio istorinio archyvo projektas.
Ispanijos Katalonijos regiono nepriklausomybės šalininkai antradienį tęsė demonstracijas, protestuodami dėl devynių Katalonijos separatistų lyderių nuteisimo kalėjimo bausmėmis.
Pirmadienį Ispanijos Aukščiausiasis Teismas nusprendė skirti devyniems katalonų separatistų lyderiams nuo 9 iki 13 metų nelaisvės dėl jų vaidmens organizuojant 2017-ųjų Katalonijos nepriklausomybės referendumą.
Po nuosprendžio paskelbimo Barselonos El Prato oro uoste buvo surengtas didžiulis protestas.
Neslūgstant pasipiktinimui, antradienį Katalonijos regione toliau vyksta protestai. Regione buvo užtverti keli keliai, įskaitant AP-7, kuris jungia Barseloną su Prancūzija. Demonstrantai taip pat blokavo geležinkelio bėgius degančiomis padangomis ir kitais įvairiais objektais.
Minint Katalonijos nacionalinę dieną, Barselonoje šimtai tūkstančių žmonių susirinko į demonstraciją už regiono nepriklausomybę. Rengėjai skelbė, kad tikisi iki milijono dalyvių. Policijos duomenimis, į centrinę Ispanijos aikštę susirinko 600 000 žmonių.
Katalonai rugsėjo 11-ąją mini istorinį savo pralaimėjimą Ispanijos įpėdinystės kare. Tuomet Katalonija prarado savo savivaldos teises ir buvo prijungta prie Ispanijos. Dabar surengtos demonstracijos moto buvo „Tikslas: nepriklausomybė“. Tačiau joje reikalauta ne tik apsisprendimo teisės, bet pirmiausiai vadinamųjų „politinių kalinių“ paleidimo.
Spalio viduryje Madride turėtų būti skelbiamas nuosprendis teismo procese prieš separatistus ir buvusios Craleso Puigdemont‘o vadovaujamos regiono vyriausybės narius. Jie dėl uždrausto nelegalaus referendumo dėl nepriklausomybės surengimo 2017 metų spalio 1-ąją, be kita ko, kaltinami maištu, valstybės lėšų iššvaistymu bei civiliniu nepaklusnumu.
Kai kuriems kaltinamiesiems, pavyzdžiui, tuometiniam C. Puigdemont‘o pavaduotojui Oriolui Junquerasui gresia iki 25 metų kalėjimo. Pats C. Puigdemont‘as iš karto po referendumo pabėgo į Belgiją. Dauguma kaltinamųjų sulaikyti jau beveik dvejus metus.
Pastaraisiais metais vis dažniau valstybinių švenčių, jubiliejų paminėjimams skirtus posėdžius Seime sudrebina vieno ar kelių pranešėjų pasisakymai, sukeliantys valdžios nepasitenkinimą bei sužadinantys nesisteminės opozicijos viltis, jog štai štai, priartėjo tiesos sakymo metas.
Be tokio “tiesos sakytojo“ neapsiėjo ir šiųmetinis Kovo 11-sios minėjimas.
Šiemet šitas vaidmuo ištiko LR Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signatarą Egidijų Bičkauską.
Rodos, prelegentas pasirinktas tiesiai į dešimtuką: kam gi dar kalbėti Seimo Kovo 11-sios salėje, jei ne Kovo 11-sios Akto signatarui? Gyvoji istorinė patirtis byloja istorijos tęsėjams, ar ne?
Deja, pasirinkimas įtiko ne visiems. Dar labiau neįtiko pranešimo turinys.
Iškart kitą dieną buvo paskelbtas UR ministro Lino Linkevičiaus atsakymas, neigiantis visus pranešėjo priekaištus, skirtus dabartinei Lietuvos užsienio politikai, o dar po kelių dienų pasirodė Seimo narės, TS-LKD partietės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės (toliau M.-M.) apsakymas „Rytų vėjas Seimo tribūnoje“.
Toks originalus, profesionaliai harmonizuotas socialdemokrato ir konservatorės duetas…
Ministro pareiškimas nestebina: juo jis gina savo kėdę, kurioje sėdi ilgiausiai iš visų UR ministrų, tad ir Bičkausko pranešime išsakytąją kritiką Lietuvos užsienio politikai jis visai pelnytai prisiėmė sau.
R. Morkūnaitės-Mikulėnienės apsakymas sukurtas, sekant modernia tradicija, kai panaudojamos istorinių asmenybių vardai-pavardės, įvedant jas į istorines, realias jų veikimo aplinkybes atitinkantį kontekstą, tačiau grubiai iškreipiant pagrindinio herojaus veiksmų ir/ar kalbų prasmę bei esmę.
Šito žanro pradininkas – rašytojas profesionalas Marius Ivaškevičius, panaudojęs tokį rašymo būdą partizaniniam judėjimui apjuodinti, žymiausiam Laisvės kovų kariui, ketvirtajam Lietuvos respublikos prezidentui Jonui Žemaičiui Vytautui pažeminti.
Estafetę, kaip bebūtų keista, perėmė narė tos politinės partijos, kuri, sprendžiant iš partijos garbės pirmininko pasisakymų partizanų juodintojo adresu, turėtų visokeriopai priešintis tokiam realių istorinių asmenybių pavaizdavimo būdui, kuris tolygus šmeižimui.
Matyt, M.-M. kažkas signataro kalboje suerzino taip, kaip Ivaškevičių erzina visos Lietuvos laisvės kovos ir kovotojai.
Gal būt M.-M. pasipiktinimą sukėlė E. Bičkausko abejonės, ar pagrįsti, ar naudingi šaliai yra vyriausybės ketinimai išlaidas gynybai didinti iki 2,5 proc., kas net 0,5 proc. viršija tarptautinius susitarimus su NATO?
Bet prisiminkime, jog pati turtingiausia Europos valstybė, NATO narė Vokietija iki šiol neskiria gynybai nė sutartųjų 2 proc., nors dėl to ją smarkiai kritikuoja JAV prezidentas.
Sakytumėt, Lietuvai gresia didesnis nei Vokietijai pavojus būti tiesiogiai užpultai? Gal būt… Bet ar kas nors kada nors pakvietė visuomenę diskusijai gynybos ir saugumo klausimais? Ar politikai klausė savęs ir mūsų, ką mes, didindami karines išlaidas, ruošiamės ginti: teritoriją ar žmones?
Kai iš Lietuvos masiškai emigruoja lietuviai, o į jų vietą kviečiami ir nekviečiami atvyksta kitų šalių piliečiai, kitų tautybių, kitų kultūrų nešėjai, toks klausimas būtų labai aktualus ir netgi vertybinis, nes tik atsakius į jį, galima būtų adekvačiai surikiuoti biudžeto išlaidų prioritetus taip, kad jie atitiktų realius poreikius.
3-ieji Seimo rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tikriausiai politikams, dėliojantiems mūsų šalies poreikių, prioritetų bei iš kitų šalių patyrimo perimtinų pavyzdžių pasjansą, nepatiko toks signataro teiginys: „Istorinė patirtis rodo, kad vertybės, kurios atrodytų akivaizdžios ir svarbiausios mums, gali tokiomis ir nebūti ar būti gerokai mažiau svarbios, žiūrint į jas kitomis, ypač didesnėmis akimis. Vienaip ar kitaip nesinorėtų būti žaisliuku ar nurodymų vykdytoju didelių žaidėjų, kurie dažnai žaidžia pagal savo taisykles, rankose.“ (paryškinta mano – J.L.)
Gal būt Bičkausko pranešimu besipiktinančiai politikei kaip tik ir patinka toks didelių žaidėjų nurodymų vykdytojų vaidmuo? Jei pasiseka, nuopelnus galima prisiimti sau, jei nepasiseka – galima apkaltinti Briuselį… Rinkėjai vis tiek visos tiesos nesužinos ir balsuos už garsiausiai čiulbančius…
Tarp kitko, nenorintiems suprasti raginimo nebūti žaisliukais, E. Bičkauskas jį sukonkretino: „Ar mes konstruodami savo politiką galime leisti prabangą rizikuoti savo nedidele teritorija, nedidele tauta ir jos išlikimu, suteikdami galimybes tam didžiajam mūšiui vykti būtent čia? Ar mes galime leisti prabangą, kurią galbūt turi didžiosios valstybės, didžiosios galios ir iš esmės kurių konfliktas ir būtų sprendžiamas?“
Tik sąžiningai sau ir tautai atsakę į tuos klausimus, politikai galėtų jau faktų ir skaičių kalba svarstyti, kiek lėšų būtina skirti krašto gynybai. Bet kadangi tokie klausimai net nekeliami ir nesvarstomi, kas galėtų paneigti, jog ketinimas didinti išlaidas gynybai naudingas tik mūsų sesėms iš ES – ginklų ir amunicijos gamintojoms, iš kurių Lietuva pirktų dar daugiau jų produkcijos? Tarp kitko, ne visada – pirmo šviežumo… Apginti toji padėvėta technika mus vargu ar apgintų (ypač turint galvoj mūsų didžiosios ir pavojingiausios kaimynės ginklų ir kitos karinės technikos kiekį), bet pelną ginklų pardavėjams tikrai padidintume…
Šiandien jau įprasta nuopelnus dėl nepriklausomybės atgavimo prisiskirti sau, lietuviams, bei bičiuliams iš Vakarų, kurie visą „priklausomybės“ laiką garsiau ar tyliau smerkė SSSR dėl okupacijos. Bet faktai kalba ką kitką.
Prisiminkime: kai lietuviai pagaliau ryžosi ir mirtino pavojaus akivaizdoje paskelbė atkurią laisvą, nepriklausomą valstybę, kas ir kada tą mūsų ryžtą parėmė, palaikė bei pripažino naująją valstybę? Ilgus mėnesius -spengianti tyla, nežiūrint mažutėlių – Danijos ir Islandijos – pastangų tą tylą pralaužti… O pripažinimų choras suskambėjo tik po to, kai Baltijos šalių pastangomis skylinėjantį SSSR monolitą galutinai išsprogdino įvykiai Rusijoje…
Apie tai (netaktiškai?) savo kalboje prisiminė E. Bičkauskas, prisipažinęs, kad jam, vienam pirmųjų nepriklausomos Lietuvos diplomatų, labai skaudus buvo tas „didžiųjų tylėjimas“ viešojoje erdvėje bei atsargūs paaiškinimai privačiuose pokalbiuose, jog didžiosioms Vakarų galybėms Lietuvos sprendimas sukėlė didelį galvos skausmą. Mat, „ant kortos“ buvo statomas „didysis blogis“ – bolševizmas ir jo paties deklaruojama šio blogio ekspansija į visą pasaulį, ir dar branduolinė, ir galimybė nuo jo išsilaisvinti, ir šios galimybės, tuoj pat visais lygiais pripažinus Lietuvos siekius, galimas sužlugdymas. Nulėmė didesnę vertę didžiosioms valstybėms turėjusi galimybė pasiekti pergalę „šaltajame kare“.
Tikriausiai būtent šita visais atžvilgiais aitri pamoka padiktavo E. Bičkauskui sprendimą pasidalinti su šiandienos politikais, visuomene savo patyrimu, įžvalgomis, patarimais, iš kurių, ko gero, labiausiai erzinantis buvo raginimas: „Gerbiami Seimo nariai, nenusišalinkite nuo pačių svarbiausių Lietuvos ateičiai politinių klausimų svarstymo ir, o tai ne mažiau svarbu, priešinkitės bet kokių barjerų statymui, aptariant ir diskutuojant šiuos klausimus visuomenėje“.
Matyt, šitas raginimas TS-LKD partijos narę M.-M. įkvėpė politizuotai beletristikai, nes šiai partijai nesvetima tendencija tautai svarbius sprendimus priiminėti su tauta nesitariant. Ryškiausias to pavyzdys – gėdingai skubotas ES Konstitucijos ratifikavimas 2004 m. lapkričio 11 d.
Už ratifikavimą anuomet pasisakė Seimo valdančiosios daugumos atstovai ir opozicinės Tėvynės sąjungos – konservatorių frakcijos atstovai, nors taip pat opozicijoje buvusi Liberalų ir centro frakcija ragino balsavimą atidėti, o kai jos raginimas nebuvo išgirstas, dauguma frakcijos, išskyrus du jos narius, balsavime nedalyvavo.
Tuo tarpu konservatoriai ne tik pasisakė už neatidėliotiną ratifikavimą, bet ir pareiškė, jog siūlymai rengti diskusijas visuomenėje „yra populistiški“, o visuomenę su ES Konstitucija galima supažindinti iki jos įsigaliojimo.
Tarsi visuomenė nesuvoktų, jog susipažinimas su Konstitucija (kaip ir su bet kokiu kitu tarptautiniu susitarimu ar konvencija) jau PO jos įsigaliojimo toks pat naudingas, kaip mirusiam – karšti kompresai.
Turint galvoje šitokį TS-LKD partijos supratimą apie viešumą ir demokratiją, nebestebina įtūžis, su kuriuo dar toli gražu nesustabarėjusi, net jauna vadintina konservatorė užsipuolė (politinio) žaidimo taisyklių nesilaikantį, į viešumą neviešintinas problemas keliantį prelegentą.
Neįmantru ir net nejuokinga prikabinti „Kremlio“ perpūstojo (Kremlys, kaip aiškina šito žodžio kūrėja M.-M., yra „ vėjas Rytys“, kuris „stipriai pučia į Bičkausko pilko ploščiaus skvernus ir šiandien“) etiketę žmogui, kuris vadovavo Lietuvos diplomatiniam korpusui pačiais sunkiausiais pirmaisiais atkurtos valstybės metais pačiame atsakingiausiame bare – Maskvoje, ir baigė savo tarnybą, pelnęs Nepaprastojo ir atsakingojo ambasadoriaus rangą.
Nei dirbant Maskvoje, nei dešimtmečius po to Bičkauskui nebuvo išsakyta priekaištų ar pastabų, kad būtų netinkamai atstovavęs ar gynęs Lietuvos interesus paties aršiausių mūsų nepriklausomybės priešininkų apsuptyje.
O šiandien – še tau! Jis „apdovanojamas“ visu rinkiniu šleivų epitetų, vertinimų. Pavyzdžiui: Kremlys „pučia tiek, kad supainioja jam [Bičkauskui] ne tik kojas, bet ir mintis“; „Ar tikrai verta kviesti šitas lakštingalas [į kompaniją Bičkauskui M.-M. prikabino ir Arvydą Juozaitį], žiemojančias rytuose, į Seimo tribūną?“
Kad tyčiojimasis negali būti derama oponavimo ar diskusijos išraiška, žino kiekvienas, kas yra krimtęs mokslininko duonos. Tačiau politikams šitas žinojimas, deja, nėra būdingas. Tai, aišku, apgailėtina, bet kaip vertinti tokį diskusijos būdą, kai, stingant argumentų, į pagalbą pasitelkiamas svetimų žodžių, frazių, minčių prikergimas kritikos objektui?
Niekur E. Bičkausko pranešime negirdėjau jam priskiriamo „kurstomo pykčio ir neapykantos kitiems“, neradau frazės „krašto gynybos pinigus atiduokim vaikų darželiams“, kurią cituoja M.-M., priskirdama ją Bičkauskui… O prisiyrus prie tokio M.M. apsakymo „perlo“ – kaltinimo, jog Bičkauskas „kartoja tą patį, ką galima išgirsti Kremlio švilpavimuose – Lietuva praradus suverenitetą, esam atidavę nepriklausomybę Vakarams, nieks mūsų negins, esam maži ir menkai ką pajėgūs ir pan“ – ko nė su žiburiu nerasi Bičkausko pranešime, – imi rūpintis, kokie vėjai švilpauja pačios M.-M. galvelėje, kad ji girdi tai, kas nepasakyta, mato tai, kas neparašyta.
Ta proga negaliu nepacituoti Valentino Sventicko, kuris polemizuodamas su Justino Marcinkevičiaus šmeižikais, klausė: „Ar šiandieniniai komentatoriai, nurodydami klaidingus faktus, dėl savo reikalų meluoja, ar paprasčiausiai neišmano? Spręskite patys“.
Lietuvą kuriame kartu. Slaptai.lt nuotr.
Taigi, spręskite patys, kokie vėjai perpūtė E. Bičkauską, kai jis iš Seimo tribūnos kalbėjo:
„Mano požiūriu, mums mūsų nepriklausomybė yra ir bus pati didžiausia vertybė, nesvarbu, kaip į ją bežiūrėtų didžiosios pasaulio galios.“
„Pamenu Islandijos ambasadoriaus Maskvoje tuoj pat po Lietuvos pripažinimo pasakytus žodžius: „Turi ateiti tas laikas, kai mažos valstybės darys didelę politiką“. Nuo savęs pridėčiau – išmintingą, santūrią, ne nuolankią, bet orią politiką.“
„Atviros ir, mano nuomone, būtinos diskusijos, atsisakant išankstinio oponento prirašymo į Lietuvos priešus, reikalingos, būtinos, tarp jų ir ypač čia, Seime“.
„Dabartinėmis sąlygomis esu Europos projekto šalininkas. Kaip objektyvios, neišvengiamos būtinybės jai tampant pasaulio galios subjektu ir konkuruojant su kitomis pasaulio galiomis. Šioje didelėje interesų ir ambicijų priešpriešoje Lietuva negali būti viena“.
O bene paskutinio susitikimo su Romualdu Ozolu ligoninėj metu, ieškodami, kokį bendrą politinį teiginį sutartinai priimtų visi signatarai šiandien, jiedu atrinko šitą: „Mes didžiuojamės tuo, kad Lietuva patikėjo mums atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę“.
Kovo 11-osios Akto signataras Egidijus Bičkauskas kviečia Seimo narius nenusišalinti nuo pačių svarbiausių Lietuvos ateičiai politinių klausimų svarstymo.
„Atviros ir, mano nuomone, būtinos diskusijos, atsisakant išankstinio oponento prirašymo į Lietuvos priešus, reikalingos, būtinos, tarp jų ir ypač čia, Seime. Ar kaip apie visavertę diskusiją, ar iš viso kokią nors diskusiją, negūžčiojant pečių, galima kalbėti apie kad ir įstatymo tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir JAV Vyriausybės susitarimo dėl bendradarbiavimo gynybos srityje ratifikavimo priėmimą. Dokumentas svarstytinas ne tik politiniu, tačiau ir konstituciniu aspektu. Jo pateikimas, svarstymas ir priėmimas Seime užtruko lygiai 25 minutes, svarstymo ar priėmimo metu nepasisakė nė vienas Seimo narys. Nekalbu apie paties ratifikavimo reikalingumą ar ne, kalbu apie patį požiūrį į itin rimtą klausimą“, – iškilmingame Kovo 11-osios minėjime Seime sakė E. Bičkauskas.
Pasak jo, atkurdami nepriklausomybę turėjome galvoje anuomet egzistavusią nepriklausomybės, suvereniteto sampratą. Keičiantis pasauliui, keitėsi ir ši samprata.
„Klasikinės nepriklausomybės jau nebėra ir negali būti. Kai kur atiduodi, kai kur gauni. Gal net daugiau. Dabartinėmis sąlygomis esu Europos projekto šalininkas. Kaip objektyvios, neišvengiamos būtinybės jai tampant pasaulio galios subjektu ir konkuruojant su kitomis pasaulio galiomis. Šioje didelėje interesų ir ambicijų priešpriešoje Lietuva negali būti viena. ES amorfinė, bejėgė, negalinti priimti sprendimų taip pat betikslė, o jos realus stiprumas neatsiras iš niekur. Jis gali atsirasti tik iš jos sudedamųjų dalių, taip pat ir iš Lietuvos.
Kur siekdami išsaugoti savo tapatybę bei unikalumą, jeigu norite – šiuolaikinę nepriklausomybę, mes turime užbrėžti raudonąsias linijas, kokiais etapais, ką galime paaukoti, o ko ne – tai iš tikrųjų neatidėliotino būtinumo, t. y. šiandienos klausimai, reikalaujantys išimtinių diskusijų ir sprendimų“, – sakė signataras.
E. Bičkausko nuomone, ir dabar grėsmės mūsų saugumui, nepriklausomybei kyla tiesiogiai ne iš mūsų, t. y. Lietuvos santykių su Rusija ar požiūrio į ją, arba tiksliau, ne vien tik dėl to, o iš didžiųjų pasaulio galių tarpusavio santykių ir galimų konfliktų tarp jų, kai, siekiant jų išvengti ar juos sureguliuoti, gali iškilti klausimai dėl tam tikrų nuolaidų ar aukų.
„Suprasdamas galimas konfliktines situacijas tarp šių galių puikiai suprantu, jog Lietuva nėra, nebus ir negali būti viena iš pagrindinių geopolitinių žaidėjų, tačiau, suprasdamas šių galių konfliktų pavojus būtent mums, nenoriu, kad Lietuva būtų tokių konfliktinių santykių viena iš žiežirbų ar katalizatorių. Viena ar kartu su kitais. Pati sau, ar kad ir nesąmoningai ar net norėdama įsiteikti ir vykdydama kitų valią ir sudarydama situaciją, kai ir dėl pačių mūsų veiksmų galime tapti derybų objektu ar vieta, kur spręstųsi pats konfliktas“, – sakė E. Bičkauskas.
Signataras sakė nenorįs ginčyti skiriamos krašto apsaugai 2 proc. sumos (įsipareigojimus, net žodinius, reikia vykdyti), tačiau skeptiškai žiūri į avansinius politinius pareiškimus dėl didėsiančių išlaidų ateityje.
„Kokios bebūtų tolesnės išlaidos savarankiškos gynybos prasme, jos nesukurs adekvatumo, o todėl, mano požiūriu, jos paprasčiausiai perteklinės. Ar darydami tokius politinius pareiškimus, mes nestatome į keblią padėtį savo artimiausių partnerių Europos Sąjungoje? O gal tai darome sąmoningai ir paskatinti? Ar naiviai tikimės, kad, didindami fizinės gynybos, karinės technikos apimtis, mes priversime oponentus atsisakyti to paties?
Manau, jog toks procesas – tai tik kaip pasaka be galo (geriausiu atveju), o blogiausiu – veda į tyčinio ar netyčinio (kad ir techninio) konflikto galimybę ir parodo mūsų politikų nepajėgumą ar tiesiog nenorą spręsti susidarančių situacijų politinėmis priemonėmis arba, o tai dar blogiau, tolesnę ir nekintančią politinę kryptį, beje, gal ir netiesiogiai, tačiau skatinant ta kryptimi eiti ir kitus“, – sakė jis.
Kalbėdamas apie saugumo ir gynybos politiką, E. Bičkauskas prisipažino, kad į daugelį klausimų neturįs atsakymų.
„Ar mes, konstruodami savo politiką, galime leisti prabangą rizikuoti savo nedidele teritorija, nedidele tauta ir jos išlikimu, suteikdami galimybes tam didžiajam mūšiui vykti būtent čia? Ar mes galime leisti prabangą, kurią galbūt turi didžiosios valstybės, didžiosios galios ir iš esmės kurių konfliktas ir būtų sprendžiamas?
Neturiu vienareikšmio atsakymo. Patriotinį-lozunginį atsakymą turbūt suformuluočiau labai greitai, o pasverto ir atsakingo, deja, kol kas neturiu“, – prisipažino E. Bičkauskas.
Kviesdamas politikus diskusijoms, signataras teigė manąs, kad šie klausimai neturėtų likti nuošalyje nei renkant Europos Parlamento narius, nei, juo labiau, Respublikos prezidentą.
Vilniuje, švenčiant 29-ąją Nepriklausomybės atkūrimo sukaktį, per miestą nuvilnijo 400 m ilgio Trispalvė, vakare nušvis tiltai per Nerį ir Trijų Kryžių paminklas, Senamiestis pilnas gidų, kurie veda beveik keturias dešimtis ekskursijų laisvės keliais.
Vienas įspūdingiausių visus suvienijusių reginių – eitynės su Trispalve, kurią nešė visi – jaunimas, šauliai, senjorai, Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopa, skambant Lietuvos kariuomenės orkestro muzikai.
„Kiekviena tauta yra laisva tiek, kiek ji už savo laisvę kovoja. Mes savo laisvę išsikovojome. Šiandien labai džiaugiuosi matydamas, kiek daug vilniečių ir miesto svečių dega meile Lietuvai, drauge neša tai, ką visi labiausiai saugome ir branginame. Kviečiu švęsti Nepriklausomybę prasmingai, įdomiai ir džiugiai mūsų mylimoje ir vis gražėjančioje sostinėje“, – sakė sostinės meras Remigijus Šimašius, eitynėse dalyvavęs su žmona ir vaikais.
Įspūdinga tūkstantinė šventinė eisena, kaip ir kasmet, prasidėjo Nepriklausomybės aikštėje iškart po trijų Baltijos šalių vėliavų pakėlimo ceremonijos ir nusidriekė per visą Gedimino prospektą iki Katedros aikštės.
Iškart po eisenos, 13 val., Katedros aikštėje prasidėjo beveik 40 nemokamų ekskursijų Kovo 11-osios proga – „Laisvės keliais po Vilnių“. Šių metų naujovė – ekskursijos vyko net 6 kalbomis: lietuvių, anglų, rusų, lenkų, vokiečių ir turkų, todėl sostinę pažinti buvo kviečiami ir svečiai iš užsienio. Ekskursijos šiemet, kaip ir pernai, buvo neįtikėtinai populiarios.
Ekskursijų temos šiais metais itin įvairios ir leidžiančios pažinti Vilnių tokį, kokio dar nematėme: daugiakultūris, klasikinis, senasis, protestantiškas Vilnius, Vilniaus senamiesčio kiemeliai ir aikštės, keistos senojo Vilniaus istorijos. Profesionalūs gidai taip pat kvietė pažvelgti į Vilnių istorinių asmenybių akimis, papasakojo žymiausias jų meilės istorijas.
Kovo 11-ąją miesto savivaldybė vilniečiams ir svečiams įteikė šaunią dovaną – į šventinius renginius visą dieną po Vilnių pakvietė keliauti nemokamu atsinaujinusiu viešuoju transportu.
Praėjusiais metais šį džiugų ir drauge nuodėmingą, aistrų ir neišsipildžiusių svajonių kupiną pasaulį paliko trys mano draugai.
Kiekvieną pavasarį jie, tarsi kokie varnėnai, nutūpdavo mano vienkiemyje, po senelio sodinta obelimi; ir mes kartu patirdavome tą žodžiais nenusakomą bendrystės jausmą, kai atrodydavo, jog praėjusio vėlyvo rudens darganos ir ilgi žiemos vienatvės vakarai truko ne mus išskyrusį akimirksnį, o ištisą amžinybę.
Dabar pasaulis šiek tiek susitraukė, o ir obelis dar labiau paseno.
Per žiemą miško pakrašty nuvirto nemažai senų, jau papuvusių medžių, kai kurių jų kamienai tuščiaviduriai; imsiu pjūklą, pjausiu juos gabalais, kalsiu dugną ir stogą, gręšiu skyles ir kelsiu į medžius, akimis į pietus.
Juk dar nevėlu, dar ir paukščiai, ir žmonės tik renkasi namus, pasaulio kryptis, kelius ir pakeles, kuriose netrukus prasikals pirmosios pavasarinės gėlės.
Štai kodėl dabar, vienas sėdėdamas po senstančia obelimi, prisimenu aną prieš 29-nerius metus išaušusį pavasarį, tą dieną ir tą valandą, kai iš tamsos atėjo šviesa, o ant pradžiūvusios žemės straksėjo varnėnai.
Dar nieko nebuvo, tik žvarbus pavasarinis vėjas, pavasarinis nerimas ir pavasarinis buvimo savo tėviškėje, po savo obelimi, arčiau paukščių, ilgesys.
Ir kai visa tai, kas ilgai degino krūtinę, išsipildė, nenusakoma palaima užplūdo visas rimstančios sielos kerteles, namų prieblandas, tamsias palėpes, pusamžį nuodytas žemes ir laukus.
Tą pavasarį mes rentėme namus ne namus, kuriuose turėjo apsigyventi laisva siela laisvo žmogaus dar baugščiuose patamsiuose.
Bet jau poškėjo kirviai ir džiugia giesme aidėjo pjūklai.
Ir tie veidai, ir ta giesmė – mano andai dar gyvų draugų, okupantų siųstų į afganistanų pragarus, į černechovskio psichiatrines; žmonių, giedojusių tautinę giesmę išlaisvintose šventovėse, išdidus jų stovėjimas savo pašventintos Tėvynės akivaizdoje.
Dabar aš bandau prisiminti, kada tas Idealas ėmė eižėti, trūkinėti bendrystę siejęs ryšys; kada ilgesingi atodūsiai tapo tik pasisavinto oro įkvėptais gurkšniais, skirtimi apleistų laukų ir pievų.
Kada išsiskyrė žmogus su žmogumi, susitikęs tarpulaukyje, senų gamyklų, fabrikų, prekybos įstaigų dvasiniuose griuvėsiuose?
Kada šventyklose ėmėme melstis Aukso veršiui?
Ir kada mums, dabar, uždėjo antrankius, ir siunčia į skaistyklas praregėjimo kančiai?
Visa tai yra, visa tai buvo; ir keitėsi mano Tėvynės veidas. Jis tapo visoks – ir gražus, ir tuo pačiu liūdnas, apatiškas ir godus, persmelktas amžino nerimo. O jos paunksmėje – vienišėjančių širdžių procesija.
„Aš esu niekas! O kas esi tu? Gal irgi niekas? Tada mums lemta būti kartu!“ (Emily Dickinson).
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, sveikindama Lietuvos žmones su Kovo 11-ąja, sako, kad tai šventė, kurioje visada girdime dainuojančią revoliuciją, įkvėptą atgimimo vilties. Tai diena, kai jaučiame pasididžiavimą savo tauta ir Lietuva.
„Ši pergalė, iškovota prieš beveik tris dešimtmečius, mums kas kartą primena, kad sutelkę ryžtą ir bendrą valią galime siekti aukščiausių tikslų.
Perduokime šį įsitikinimą, šią nepaprastą patirtį kiekvienai naujai kartai kaip atsakomybę už mūsų šalies, laisvos ir nepriklausomos valstybės, ateitį.
Saugokime savyje Kovo 11-osios drąsą! Švęskime laisvę!“, – sakoma šalies vadovės sveikinime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga.
Gyvenant pasaulyje, kurio viena iš pagrindinių statybinių medžiagų yra plastmasė, žmogus anksčiau ar vėliau pasiilgsta tikrų dalykų, tikroviškų gestų, reljefiškos realybės spalvų, vėjo atpučiamų kvapų iš neišgalvoto pasaulio.
Andai Justinas Marcinkevičius rašė: Paprasčiausiai pasiilgau arklio/ jo protingų ir gerų akių./ Norisi kažką sunkaus pavalkiot/ arba šiaip – pasiganyt sykiu.
Štai dabar ir prisipažinsiu, kad viešojoje erdvėje labiausiai ilgiuosi Arvydo Šliogerio (nieko nesakykite, dėl garsiausiojo Lietuvos filosofo sugretinimo su arkliu mano sąžinė nėra rami), kurio interviu TV, radijo programose ir interneto spaudoje aktualiais nūdienos klausimais beveik visados primindavo labai aitraus prieskonio padulkenimą, išties kažką panašaus į papipirinimą, suteikiantį žiniasklaidos patiekalui tam tikrą pikantiškumą. Tikriausiai negalima pernelyg piktnaudžiauti kulinariniais palyginimais, tačiau tiesa yra tokia, jog A. Šliogerio atsakymais į žurnalistų klausimus galima mėgautis, o tam tikra prasme – čia sukuriama proga žiniasklaidos produkto vartotojui išbandyti savojo skonio sugebėjimus priimant (nepriimant) užaštrintą žaismingumą ir paradoksų keblumą. Neretai profesorius savo mintis išsakydavo labai drastiškai, o tai, žinoma, yra geras būdas pažadinti apsnūdusią publiką.
Kita vertus, aš čia nesiruošiu nei šio žinomo žmogaus pergirti, nei tuo labiau supeikti, toliau, skaitytojui leidus, atkreipdamas dėmesį tik į minimo filosofo raiškos viešojoje erdvėje tariamą prieštaringumą, kai anksčiau ne kartą išsakęs sutirštintos konsistencijos kritines pastabas mūsų politinės sistemos atžvilgiu, išviešinęs savo rezignaciją, kitą kartą profesorius jau įkvėptai ragina tapti beatodairiškais optimistais.
Paspartintos nuotaikų kaitos fenomenu tokio neva ambivalentiškumo nepaaiškinsi. Kaip atrodo, tam tikros dviprasmybės šioje vietoje neįmanoma išvengti iš principo, nes, – ilgiau pagalvoję – visi dėl to sutiktume, – kritikuojantis gyvenimo negeroves žmogus, besipriešinantis blogybėms ir tokiu pagrindu pats įsiveliantis į politines batalijas pilietis, turi būti optimistas aukščiausiu laipsniu, t. y. žmogumi, kuris tiki, jog viską galų gale galima pakeisti į gerą.
Kitu atveju nebūtų verta burnos nė aušinti… Žinia, ne kiekvienas politikas iš pašaukimo išpažįsta tokį pasitikėjimą gera dalykų prigimtimi, nes ir pati politika pagal apibrėžimą yra ne tikėjimo porūšis, o kova dėl valdžios, dažnai suprantamos kaip savitikslis orientyras.
Savo ruožtu kovoje dėl valdžios kaip savaiminės vertybės sugebėjimas išnaudoti kito žmogaus ydas, silpnybes ir baimes, t. y. mokėjimas aktualizuoti blogį neretai yra veiklos sėkmės sąlyga. Kita vertus, šio teiginio apie tikintį pesimistą negalima apversti, t. y. būtų klaida manyti, jog viešai išpažįstantis optimizmą žmogus visados tokiu būdu tik maskuoja savo netikėjimą, juodžiausią neviltį.
Tiesą sakant, siekiant didesnio aiškumo temos požiūriu, klausimą reikia kelti daug radikaliau, išplėtojant jį iki kraštutinio taško, maksimaliai, o tai reiškia, nebijant suabejoti dėl to, ar tokių nusiteikimų kaip optimizmas ir pesimizmas įvardijimas iš principo gali tapti politologinėm kategorijom, ar legalus čia dalykas yra išlikę ideokratiniai refleksai, ar nėra taip, jog bandymas moralizuoti šia tema tik dar labiau užpainioja reikalo esmę?
Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sovietmečio kalambūras ,,eina pesimistas, o iš paskos du optimistai su civiliais rūbais” savaip primena, jog optimizmas šioje epochoje buvo privaloma dorybė. Demokratinė visuomenė turi visai kitus orientyrus, tačiau ir mūsų laikais neretai yra bandoma sugėdyti oponentą dėl to, jog anas esą nepakankamai džiaugiasi šalies laimėjimais, naryste NATO ir ES, nepriklausomu valstybės būviu, demokratine tvarka. Taigi tarsi ir privalomu dalyku tampa džiugesio labiau ar menkiau išplėtotu pavidalu demonstravimo ritualai, lygiai tiesa yra tai, jog ir modernioje visuomenėje kritika yra toleruojama tik iki tam tikro laipsnio, bandant įskiepyti ribos, kurios nevalia peržengti, pojūtį.
Tačiau leiskite pabandyti įsijausti į žmogaus, nesugebėjusio maksimaliai nudžiugti, naštą, kartu atkreipiant dėmesį į tas aplinkybes, kurios iš dalies pateisina jo skepticizmą, legaliu dalyku leidžia laikyti tuos negatyvius išgyvenimus, dėl kurių jautresnė būtybė patiria dvigubą diskomfortą, nes be visa ko dar pradeda gėdytis pats savęs ir tokiu būdu visiškai susipainioja frustracijos prieštarose.
Ieškant labiau subalansuoto įvardijimo, temos esmės klausimą galima suformuluoti taip: kokios gi yra plačiai mūsų dabarties visuomenėje suvešėjusio NESMAGUMO šaknys?
Čia nesiruošiu minėti atskirų pavyzdžių, nes šiuo atveju ne nuoseklus išskaičiavimas ir iliustracijų gausa leidžia pajusti tikrąją problemos apimtį. Kita vertus, tik prabėgomis užsiminsiu apie tokias sistemines nelaimes kaip sveikatos apsaugos (ne)pertvarkymas ir vadinamoji aukštojo mokslo reforma. Džiaugtis čia iš tiesų nėra kaip, o optimizmą galima išsaugoti iš esmės tik vieninteliu būdu, t. y. prisimenant jau seniai atrastą šūkį: nėr ko nusiminti, bus dar blogiau!
Iš tiesų taip ir bus, jeigu nesukaupsime valios esminių permainų labui. Dumblinos pelkės burbuliavimo ir rūgimo energija šiandien yra vos ne vienintelis energijos tipas, palaikantis sveikatos apsaugos sferos gyvybingumą, o universitetų dedamas pastangas išgyventi, mažėjant studentų skaičiui, toli gražu neturime jokio preteksto pavadinti reforma.
Kita vertus, neduokdie Lietuvoje susidurti su teisėsauga. Tuomet, žmogau, suprasi, kad esi visiškai nesaugus, beteisis, mažareikšmis, taip nuotaiką gali susigadinti visam gyvenimui.
Čia paminėtos sferos yra labai svarbios užtikrinant žmogaus gyvenimo kokybę. Tačiau nepalieka įspūdis, jog pats svarbiausias temos požiūriu dalykas vis dar nenusistovi, neužsifiksuoja ir pastoviai prasprūsta pro akis. Nepalieka įspūdis, jog kažkas yra ne taip(tokį išsireiškimą vartodavo vienas a. a. bičiulis tuo atveju, kai neaiškus nerimas pasiekdavo aukščiausią tašką) mūsų gyvenime labiau esmiškai, labiau fundamentalia prasme nei tos ar kitos sferos patologija.
Arklys – vienas gražiausių gyvūnų pasaulyje. Slaptai.lt nuotr.
Kaip atrodo man, širdį graužia, nesmagumą pastoviai augina daugiau ar mažiau įsisąmonintas (kartais krebždantis tik pasąmonės kertelėje) žinojimas, jog kažkas pavogė laisvės paslaptį. Taip leiskite įvardyti tą situaciją, kai visa laisvės metafizika, visi gražiausi ir doriausi nepriklausomybės siekio lozungai grupelės žmonių yra pavartojami savanaudiškų, neretai kraštutinai egoistinių, net nusikaltėliškų interesų įtvirtinimui. Tokie žmonės dar yra linkę pamokyti gražaus elgesio taisyklių ir nepraleis progos nepapriekaištavę dėl nesugebėjimo mąstyti valstybiškai arba patriotizmo stokos. Nesmagu, kai šitaip…
Savo ruožtu nesmagumas dėl šiandienos nesuponuoja vakarykštės dienos ilgesio. Kaip atrodo man, pats laisvės ir okupacijos laikotarpių pastovus lyginimas yra labai dviprasmiškas veiksmas, nes laisvė yra vertinga ne dėl palyginimo, o savaime, ne sąlygine, o absoliučia prasme.
