Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė

Konservatoriai Audronius Ažubalis ir Stasys Šedbaras abejoja, ar įgyvendinus valdančiųjų planus Lietuvoje dar liks vietos valstybinei lietuvių kalbai.

Kaip spaudos konferencijoje teigė A. Ažubalis, tai, kas pastaruoju metu vyksta, yra visiškas lietuvių kalbos, lituanistikos stūmimas į pašalius.

Seimo narys citavo švietimo ir mokslo ministrės patarėjo Eugenijaus Butkaus įrašą, kuriame teigiama, kad šiuolaikinė valstybės, visuomenės ir ūkio raida tiesiogiai priklauso nuo inovacijų, o inovacijos dažniausiai gimsta iš mokslinių tyrimų.

Kaip pabrėžė A. Ažubalis, visuomenės raida, valstybės gyvenimas, visų pirma, susideda iš moralinių, etinių dalykų, o technokratinis, vien matematinis požiūris į valstybės ateitį ją žlugdo, nes mus, visų pirma, sieja istorija ir kalba.

„Mes nė viename universitete nebeturime lituanistikos magistrantūrų. Nėra magistrantūros, nebus mokslininkų, nebus mokslininkų, liks tušti Vileišių rūmai, į kuriuos galės keltis matematinio mąstymo šalininkai“, – ironizavo Seimo narys.

S. Šedbaras antrino kolegai, atkreipdamas dėmesį, kad ne tik humanitariniai, bet ir socialiniai mokslai stumiami į pašalį.

„Lietuvių kalba – seniausia gyva indoeuropiečių kalba, nemažai garsiausių pasaulio universitetų ją studijuoja ne todėl, kad išmoktų, o kad prisiliestų prie senosios kalbos formų, todėl valstybės misija ir pareiga – saugoti kalbą“, – pabrėžė Seimo narys.

Kaip priminė S. Šedbaras, 1920 metais lietuvių kalba kalbėta tik kaimuose, tad tai, ką turime dabar, – didelis pasiekimas.

„Jonas Basanavičius ir jo bendražygiai suprato, kad nesukurs valstybės neatkūrę kalbos. To negalima lyginti su lazeriais, bet lietuvių kalbos išsaugojimas turi būtų puoselėjamas į tai investuojant, kaip investuojama, pavyzdžiui, į nacionalinį transliuotoją“, – įsitikinęs Seimo narys.

S. Šedbaro žodžiais, liūdnai pagarsėjusios švietimo ir mokslo ministrės J. Petrauskienės palaimintas mokslo institutų jungimas – tik pirmas žingsnis, šiuo metu daromas spaudimas jų vadovams, piktnaudžiavimu paskelbus audito išvadas jau apkaltinta Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė.

„Optimizuoti galima viską, bet valstybė nėra „uabas“, kuris siekia pelno, valstybė kainuoja. Todėl, jei tęsis koordinuotas puolimas prieš lituanistiką ir lietuvių kalbos statusą, reikės imtis kitų priemonių“, – sakė S. Šedbaras.

Konservatorius viliasi, kad Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis labai įdėmiai perskaitys memorandumą ir su patarėjais ras būdų taisyti padėtį, kad lituanistikos studijos būtų tinkamai finansuojamos, kad būtų atšaukti J. Petrauskienės pasirašyti lietuvių kalbos egzamino pakeitimai ir išspręstos kitos memorandume minimos problemos. 

Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip spaudos konferencijoje sakė S. Šedbaras, lietuvių kalbos susinimo idėjos gimė ne vien šioje Vyriausybėje, prie to stipriai prisidėjo ir „intelektualų būrelis, knygoje „Lietuvių kalbos ideologija“ aiškiai pasisakydami prieš išskirtinį lietuvių kalbos vaidmenį Lietuvos valstybėje“.

S. Šedbaras citavo Loretos Vaicekauskienės ir Nerijus Šepečio sudarytos knygos ištraukas, akcentuodamas, kad lietuvių kalba vadinama kaimietiška, neva netinkama filosofijai, kad sovietų kariuomenė pasitraukė, o sovietiniai kalbininkai – ne ir pan.

„Taip ir panašiai kalba E. Raila, Nerija Putinaitė, Marius Ivaškevičius, kiti. Štai iš kur ateina mintys, kurios nieko bendro neturi su modernia Europa, labiau man primena Mao Dzedongo mintį kultūrai naikinti tradicinę kinų kultūrą pasitelkus chunveibinų jaunimo būrius“, – lygino S. Šedbaras.

ELTA primena, kad Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai A. Ažubalis, S. Šedbaras ir Laurynas Kasčiūnas Premjerui adresuotame memorandume išdėstė valdančiųjų iniciatyvas, kurių įgyvendinimas, jų nuomone, reikštų didelį smūgį lietuvių kalbai ir jos statusui valstybėje, taip pat lituanistikos studijoms ateityje.

Memorandume raginama ne tik stabdyti žalingas iniciatyvas, bet ir bendrai skirti didesnį dėmesį lietuvių kalbos puoselėjimui ir lituanistikos studijų sąlygų gerinimui.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų ir Vyriausybės programose yra pabrėžiama, kad „Lietuvos kultūros politikos pagrindinis tikslas – išsaugoti nacionalinį kultūros paveldą, jį prasmingai ir įtaigiai aktualizuoti, pirmiausia išsaugant lietuvių kalbą – mūsų kultūros pamatą“. Tačiau Vyriausybės pradėtos iniciatyvos, memorandumo autorių teigimu, rodo, kad atliekami visiškai priešingi veiksmai.

„Reikia konstatuoti, kad dėl valdančiųjų veiksmų šiandien lietuvių kalbai ir lituanistikai mūsų valstybėje kyla tiek iššūkių, kiek jų nėra buvę per visus 28-erius nepriklausomybės metus. Prieštara tarp teisingų deklaracijų valstiečių-žaliųjų ir Vyriausybės programose bei faktinių Vyriausybės veiksmų lietuvių kalbos ir lituanistikos atžvilgiu yra šios valdančiosios daugumos veikimo logikos ir politikos sampratos atspindys. Ir tai darosi grėsminga, kadangi kalbame ne šiaip apie kokią nors ūkinę sritį, o pamatinius tautos ir valstybės dalykus“, – sako parlamentaras A. Ažubalis.

Spaudos konferencija „Ar po valdančiųjų planų įgyvendinimo Lietuvoje dar liks vietos valstybinei lietuvių kalbai?“. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Konservatoriai atkreipia dėmesį į iniciatyvas, daugiausiai kylančias iš Švietimo ir mokslo ministerijos. Jie mini aukštojo mokslo reformos fone vykstantį studijų programų „optimizavimą“, dėl kurio grėsmė kyla ekonomiškai neatsiperkančioms, tačiau valstybei reikalingoms studijų programoms prioritetinėje lituanistikos srityje. Taip pat – praėjusiais metais ministrės Jurgitos Petrauskienės įsakymu įtvirtintą sprendimą panaikinti nuostatą, kad lietuvių literatūros egzamine būtų nustatyti privalomi lietuvių kalbos autoriai.

Parlamentarai atkreipia dėmesį į 2018 metų kovo 4 dieną Ministro Pirmininko S. Skvernelio sudarytos darbo grupės, kuriai vadovavo ministrė J. Petrauskienė, paskelbtas išvadas, kuriose siūloma į vieną humanitarinių tyrimų centrą sujungti Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvos kultūros tyrimų institutus ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą. Vienintelis šio sujungimo motyvas – ekonominė optimizacija.

Kaip memorandume pabrėžia Seimo nariai, lituanistikos mokslų siaurinimas, grindžiamas ekonomine „optimizacija“, galbūt yra racionalus verslo požiūriu, tačiau valstybės veiklai ir tautos ateičiai esmingose srityse, tarp kurių, be jokių abejonių, yra ir lituanistinės studijos bei moksliniai tyrimai, negali būti taikomas.

„Suvokdami lituanistikos ir lietuvių kalbos svarbą mūsų tautos raidai ir jos išlikimui, taip pat atkreipdami dėmesį į XVII Vyriausybės programoje jos prisiimtus įsipareigojimus, kurie buvo patvirtinti ir balsavimu Seime, raginame Vyriausybę nepritarti visoms šioms ir kitoms lietuvių kalbai ir jos statusui grėsmę keliančioms abejotino pagrįstumo iniciatyvoms“, – sako parlamentaras S. Šedbaras.

L. Kasčiūnas pabrėžė, kad itin svarbu atkreipti dėmesį ir į Seimo socialdemokratų frakcijos įregistruotą Tautinių mažumų įstatymą, kuris faktiškai Lietuvoje siūlo įvesti trikalbystę.

„Nerimą kelia ir bene dešimtmetį Seime vilkinamas Lietuvių kalbos konstitucinio įstatymo projektas, siekiantis įtvirtinti valstybinės lietuvių kalbos politikos nuostatas ir jos konstitucinį statusą“ – teigė L. Kasčiūnas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.07; 03:00

Praėjusią savaitę prof. Jūratė Laučiūtė paskelbė straipsnį „Pirmyn! Į praeitį?“, kuriame atkreipė dėmesį į panašumą tarp VU TSPMI studentų piktinimosi mano „euroskeptiškomis“ pažiūromis ir okupacinio režimo entuziastų skundų dėl „nacionalizmo dvasios“ pokario VU filologijos profesorių paskaitose. 

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pastarąjį mėnesį tai toli gražu ne pirmas šiuos ir kitus dabartinių ir sovietinių mėginimų įtvirtinti „vieną tiesą“ panašumus primenantis tekstas, išskirtinis savo atvirumu ir neatsitiktinai sulaukęs atitinkamo jį skelbusios redakcijos įvertinimo – su ištisus trejus metus kas savaitę komentarus leidiniui rašiusia autore skubiai nutraukta sutartis.

Šis straipsnis aktualus visai Lietuvos visuomenei. Atmintis – tik ji neleidžia žmogui tapti nežinančiu, kas jis buvo, yra ir privalo būti, mankurtu ir apsaugo nuo pavojaus tapti „laimingu”, tai yra net nepajėgiančiu aiškiai suvokti savo apgailėtinos padėties vergu.

Nereikia priminti, kad mankurtas – dvasiškai suluošintas žmogus, iš kurio atimta atmintis. Tai neprisimenantis savo praeities ir kilmės – tėvų ir gimtosios bendruomenės – padaras, kuris, nesuvokdamas, kas jis yra, visada jaučiasi ,,laimingas” ir pasiruošęs aklai įvykdyti bet kurį šitokia būtybe jį pavertusių šeimininkų paliepimą.

Kad ir kokia svarbi ir maloni man gerbiamos profesorės išsakyta moralinė parama, sutartis su šio teksto autore nutraukta dėl kitos priežasties. Toji priežastis yra kur kas gilesnė: savo straipsniu ji pataikė į patį Lietuvoje vyraujančios ideologinio ir politinio valdymo sistemos nervą. Straipsnis „žalingas” ir „pavojingas” pirmiausia todėl, kad gaivina daugelio žmonių prisiminimus apie sovietmečiu vykusias „neteisingai mąstančių“ asmenų moralinio ir psichologinio spaudimo bei žlugdymo kampanijas.

Okupacijos laikų neregėjusiai ir neatsimenančiai, tad kiek naivokai tikinčioje, jog gyvena „laisvės karalystėje” jaunajai kartai jis gali tapti paskata susimąstyti, kas yra tikroji laisvė ir kokia jos prasmė, nes turėtų pažadinti sveiką abejonę ir gilesnę pajautą, kad Lietuvoje su laisve vyksta keisti ir negeri dalykai. Nuo čia jau tik mažas žingsnelis iki to, kad visuomenei atsivertų akys ir daugeliui taptų akivaizdi ir pagaliau viešai pasakyta didžiausia šių dienų Lietuvos „paslaptis”: būtent, kad Lietuvą valdo ir negailestingai naikina vėlyvojo sovietmečio komsomolo karta.

Grobikams sunaikinus ir nutildžius sąmoningiausius ir patriotiškiausius Lietuvos visuomenės sluoksnius, o slenkant metams natūraliai keičiantis kartoms ir vykstant nuožmiam visuomenės ideologiniam indoktrinavimui bei „perauklėjimui”, okupuotoje šalyje mankurtėjimas plito vis lengviau bei sparčiau. Sąjūdžio išvakarėse Lietuvoje buvo likę kur kas mažiau istorinę atmintį ir tautinę bei valstybinę sąmonę išsaugojusių piliečių, nei melagingai skelbia tris dešimtmečius skleidžiamas „visuotinio tautos prabudimo” mitas.

Mažiausiai prabudusiųjų buvo labiausiai „perauklėtoje” – iš pradžių prievarta atplėštoje, o vėliau vis savanoriškiau atitrūkinėjusioje nuo dvasinių, moralinių ir politinių Lietuvos Respublikos ištakų ir idealų komjaunuolių kartoje. Smarkiai sumankurtinta – nukrikščioninta, ištautinta ir išvalstybinta – Sąjūdžio išvakarėse ji buvo parengta ir pasiruošusi užbaigti Tautos naikinimo darbą. Kadangi nebuvo spėjusi tiek pasireikšti šiame bare kaip labiau pasižymėję „partijos draugai”, ji nesunkiai prisitaikė prie naujų sąlygų – okupantų įskiepytas sovietines „pažangias” pažiūras greitai ir gana meistriškai padengė išoriniu „europinių vertybių” lako sluoksneliu. Netruko paaiškėti, kad ji ne tik lengvai perėmė naują politinį žodyną ir retoriką, bet „pažangumu”, o kartu ir abejingumu Tautos ir valstybės likimui pranoko savo mokytojus.

Augę nepriklausomoje Lietuvos valstybėje ar bent girdėję joje gyvenusių tėvų pasakojimus, vyresnieji Lietuvos vedliai į šviesų komunizmo rytojų tai valstybei ir pačiai jos idėjai vis dėlto jautė tam tikrų sentimentų ir šiokią tokią pagarbą. Netrūksta liudijimų, kad ne vieną išdaviką ir kolaborantą vis dėlto retkarčiais pristabdydavo ir priversdavo pasijausti nejaukiai ar net susigėdus nerangiai teisintis dėl savo niekšiškų veiksmų būtent anos laisvos Lietuvos vaizdinys, ne visiškai išblukusi joje patirto žmoniškesnio gyvenimo ir auklėjimo įtaka. Prof. B. Genzelis pasakojo, kad, pvz., liūdnos atminties LKP CK sekretorius drg. P. Griškevičius neretai būdavo gana sukalbamas lietuviškojo kultūrinio paveldo išsaugojimo ir panašiais klausimais, išskyrus, žinoma, atvejus, kai būdavo aiškios ką nors daryti draudžiančios Maskvos direktyvos. Pakakdavo trumpų aptemusios istorinės atminties prašviesėjimų, kad staiga prabudusi uolaus okupantų tarno tautinė savigarba akimirkai pažadintų sąžinę, kuri padiktuodavo ne betaučio ,,sovietinio žmogaus”, bet tik akimirkai atsikvošėjusio lietuvio dvasioje galėdavusius kilti sprendimus ir veiksmus.

Čia ir išryškėja didysis šių dienų paradoksas. Kitaip nei nepriklausomos Lietuvos atmintį turėję komunistai, tipiška vėlyvojo sovietmečio kartos atstovė p. Nerija Putinaitė jau leido sau Joną Basanavičių vadinti psichiniu ligoniu, o Vincą Kudirką – nevykėliu. Palyginimui, Lietuvos komunistų vadas, „liepsningas revoliucionierius ir internacionalistas” V. Mickevičius-Kapsukas iš pagarbos V. Kudirkai manė esant būtina rinktis mažybinę jo slapyvardžio – Vincas Kapsas – formą. Ne atsitiktinumas, kad šeimininkaudama Vilniuje marionetinė V. Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybė vis dėlto pagarbiai elgėsi su J. Basanavičiumi ir kitais iškiliais moderniąją lietuvių tautą kūrusiais to meto šviesuoliais. Juos mėginta palenkti savo pusėn ir paskatinti bendradarbiauti.

Šitaip buvo elgiamasi toli gražu ne vien dėl grynai politinių arba, kaip mėgstama sakyti, pragmatinių paskatų. Daugelis aršių komunistų ir nepriklausomos Lietuvos valstybės idėjos atkaklių priešininkų vis dėlto iš tiesų vertino ir gerbė V. Kudirką ir kitus iškilius XIX a. pabaigos inteligentus – tautinio atgimimo veikėjus – kaip lietuvių tautos tėvus kūrėjus. Sovietmečiu buvo neigiamai vertinama jų politinė veikla, pastangos kurti „buržuazinę” Lietuvos valstybę laikytos „istorine klaida”, bet tokio pobūdžio patyčios, kokias sau leidžia dabartiniai vėlyvojo sovietmečio ir nepriklausomybės sąlygomis subrandinti eurokomjaunuoliai, buvo neįsivaizduojamos.

V.Kudirkos pasakojimas, kaip jis iš užkietėjusio lenkomano atvirto į lietuvybę, buvo privalomas lietuvių literatūros kurso skaitinys. Tuo tarpu šių dienų „laisvoje” Lietuvoje mokiniai ne tik „jautriai” apsaugoti nuo kenksmingos tokių skaitinių įtakos, bet mėginimas įtraukti šį pasakojimą į mokymosi programą būtų įvertintas kaip neleistina ir griežtai smerktina „atavistinio” nacionalizmo apraiška.

Visa tai savaip logiška, nes J. Basanavičiaus įkvėptas ir su bendražygiais įgyvendintas Lietuvos projektas de facto ir net pusiau oficialiai laikomas nebereikalinga ir beprasmiška atgyvena – net akivaizdžiai augančių geopolitinių grėsmių akivaizdoje, kai ugdyti sveiką patriotizmą darosi gyvybiškai svarbu.

V.Kudirka vaizdžiai aprašo, kaip jį, gimnazijoje besimokantį lietuvių valstiečių sūnų, aplankius tėvams, jis vesdavosi šiuos į tolimiausią sodo kertelę, kad bendramoksliai nenugirstų, jog šeima kalbasi „mužikiška” lietuviška šnekta, ir šitaip išvengtų jų pašaipų ir gėdos. O baigiamas prisiminimas jaudinančiomis eilutėmis, kaip, paėmęs į rankas J. Basanavičiaus išleistą „Aušrą”, V. Kudirka apsiverkė iš kartėlio ir jau iš kitokios gėdos. Gėdos, kad taip ilgai buvo išsižadėjęs savo kilmės ir tautos.

Nusakant šią skausmingą tapatybės paieškų trajektoriją madinga postmodernia kalba, jis suvokė ir įsisąmonino savąjį tapatumą ir tvirtai apsisprendė jį teigti ir valingai ginti. Tačiau dabartinėje Lietuvoje šis pasakojimas kažkodėl laikomas „politiškai nekorektišku“ ir „neaktualiu” – kliūtimi besimokančiam jaunimui išsiugdyti „šiuolaikiškesnę”, „tikru XXI a. žmogumi ir europiečiu”, o ne kažkokia XIX a. pabaigos atgyvena leidžiančią asmeniui save laikyti kultūrinę ir politinę tapatybę.

Viskas būtų sklandu ir gražu, tik bėda ta, kad šią J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos pastangomis išskleistą ir vėliau išpuoselėtą lietuvybės sampratą taip pat „atgyvena” laikė ir mokė jos gėdytis bei ragino kuo greičiau išsižadėti ir Lietuvos žemę trypęs sovietinis okupantas. Ir galiausiai, koks sutapimas: ta „pasenusi” ir „nebeaktuali” lietuviškoji tapatybė yra ne krislas, o dideliausias rąstas putiniškos Rusijos revanšistų akyse.

Jų neapykantos „pribaltikoje” tariamai klestinčiam nacionalizmui ir aršios kovos su juo motyvą suprasti nesunku. Tiems „nacionalistams” būdingas vienas itin „nepatogus” bruožas: iškilus reikalui jie visada pirmieji ir nedvejodami stoja ginti savo tautos ir šalies. Ilgiausiai pokarinėje Europoje trukęs lietuvių partizaninis karas – J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos „nacionalistinėmis” idėjomis tikėjusių ir jų tikrumą savo gyvybės kaina liudijusių tarpukario Lietuvoje užaugusių ir jos išugdytų jaunų pasišventėlių ir drąsuolių žygdarbis.

Visai neseniai, kai Ukraina tapo agresoriaus auka, pakrikusi ir demoralizuota armija nepajėgė priešintis, nes karininkai nedrįsdavo įsakyti savo valdiniams kautis su priešu, baimindamiesi, kad sumankurtėję kareiviai šaudys jiems į nugaras. Ir vėl šalį išgelbėjo ne saldžiakalbiai „ėjimo į Europą” šaukliai, bet tų pačių „nacionalistų” suformuoti kone beginklių savanorių batalionai, kurie ir atlaikė pirmąjį priešo smūgį.

Būtent šią pamoką, kuri vis dar nėra išmokta Lietuvoje, puikiai perprato ir iš jos pasidarė išvadas Putino sėbrai. Jie žino ir supranta: mankurtai – ar tai būtų XX a. sovietiniai, ar XXI a. europiniai mankurtai – niekada nenorės ir nesugebės sąmoningai ir valingai ginti savo valstybės. Neatsitiktinai trokštama, kad jų būtų kuo daugiau. Štai kodėl sovietmečiu vykusi kova su „nacionalizmo atgyvenomis” tęsiasi.

Belieka tikėtis, kad ne iki „pergalingos pabaigos”, kuri greičiausiai užverstų paskutinį Lietuvos istorijos puslapį.

Informacijos šaltinis – Propatria.lt

2017.08.03; 17:14

Gegužės 27-ąją Vilniaus Karininkų Ramovėje surengta konferencija „Mokykla be patriotizmo – jaunimas be vertybių – Lietuva be išeities?“ Organizatoriai – Krašto apsaugos bičiulių klubas ir šalies gynybines galias remiančių nevyriausybinių organizacijų koordinacinė taryba NOKT. 

Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt portalo nuotr.

Informaciniame organizatorių pakvietime rašoma:

Humanitarinių mokslų daktaras Žibartas Jackūnas. Slaptai.lt nuotr.

Atkūrus nepriklausomybę ir susidūrus su aibe kliūčių pertvarkant valstybės gyvenimą demokratiniais pagrindais, gyvavo tikėjimas, kad visas problemas išspręs laikas, ir Lietuva greitai taps klestinčia europietiška šalimi – ekonomiką darniai sustyguos rinka, visuomenė atsikratys iš sovietmečio paveldėtų ydų, kai užaugs nauja, laisvoje Lietuvoje subrendusi piliečių karta. Dar Sąjūdžio metais žymiausi šalies edukologai suformulavo būsimos Tautinės mokyklos koncepciją, kuri užtikrintų darnų laisvos asmenybės ir atsakingo visuomenės nario, šalies piliečio vystymąsi nuo mažens.

Baigiantis trečiam atkurtos valstybės dešimtmečiui matome, kad daugelis vilčių nepasiteisino, neįgyvendinti gražūs siekiai, Lietuva kai kuriose srityse tapo pirmaujančia Europoje neigiama prasme, o laisvoje šalyje užaugusi jaunoji karta masiškai palieka savo Tėvynę. Artėjame prie pavojingos ribos.

Kas gi įvyko ir kur priežastys, kur keliai ieškoti išeities?“

Šiame slaptai.lt videoreportaže išgirsite filosofo Vytauto Radžvilo atsakymą hum.m.dr. Žibartui Jackūnui. Artimiausiu metu skelbsime filosofo Krescencijaus Stoškaus kalbą.

video

2017.05.28; 06:11

Slaptai.lt selbia 3-iąją ištrauką iš Laisvūno Šopausko straipsnio „Simuliakrinė, arba neoliberalioji, Vytauto Ališausko krikščionybė“. Nors straipsnis ilgokas, vis tik jį verta perskaityti, jei norime susigaudyti, kas yra kas. Suprasti, kodėl kai kurie ponai elgiasi būtent taip, o ne kitaip, – visuomet naudinga. Kad nebūtume apgauti. Kad nesusipainiotume vertybėse. Kad nesižavėtume apsimetėliais.

Publikaciją persispausdiname iš internetinio portalo Propatria.lt.

Ateizmas, liberalizmas ir simuliakrinė krikščionybė

Žurnalas „Naujasis Židinys-Aidai“ yra pozicionuojamas kaip katalikiškas leidinys, o redakcija ir pagrindiniai autoriai puoselėja katalikų intelektualų įvaizdį. Šis įvaizdis, kiek mums žinoma, buvo viešai kvestionuojamas tik porą kartų. Pirmą kartą tai padaryta prof. Vytauto Daujočio studijoje „Krepšelinė aukštojo mokslo „reforma“ ir jos palikimas“ (V. Daujotis, A. Janulaitis, V. Radžvilas, R. P. Šližys Nepriklausomos Lietuvos aukštojo mokslo vargdenė. V. 2012, p. 47-251). 

Kryžių kalnas. Žiema. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Anot V. Daujočio, krepšelinės aukštojo mokslo reformos ideologų branduolys ir šios reformos propagavimo kampanijos smogiamoji jėga buvo dvi glaudžiai bendradarbiavusios, iš pirmo žvilgsnio nenatūralią sąjungą sudariusios grupuotės – Lietuvos laisvosios rinkos instituto libertarai ir „Naujojo Židinio-Aidų“ krikščioniškieji intelektualai. Studijos autorius tiksliai aprašo aktyvių „Naujojo Židinio-Aidų“ sambūrio narių – VU lituanisto doc. Pauliaus Subačiaus (Lietuvos katalikų mokslo akademijos Centro valdybos pirmininko ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto tarybos nario), VU istoriko doc. Nerijaus Šepečio, VU filosofės doc. Nerijos Putinaitės (prezidento V. Adamkaus patarėjos, vėliau – Švietimo ir mokslo viceministrės), vertėjo Antano Gailiaus, dr. Manto Adomėno (Demokratinės politikos instituto steigėjo ir Seimo nario) – cinišką veiklą propagandiškai apipavidalinant bei praktiškai rengiant ir įgyvendinant krepšelinę aukštojo mokslo reformą.

V. Daujotis kelia retorinį klausimą: kas gali būti bendra tarp artimo meilę ir solidarumą deklaruojančių katalikų ir kraštutinio individualizmo nuostatas išpažįstančių, negailestingą konkurenciją pagrindiniu gyvenimo principu laikančių laisvosios rinkos fundamentalistų?(p. 86). Šiuos nesuderinamus dalykus sugebančius „suderinti“ „Naujojo Židinio-Aidų“ krikščioniškuosius intelektualus studijos autorius vadina „klerolibertarais“, o klerolibertarizmą apibrėžia kaip „nauj[ą]  Lietuvos politinio gyvenimo reiškin[į], kai radikalios libertarinės ekonominės idėjos įvelkamos į krikščioniško moralinio ir socialinio mokymo žodyną.“ (ten pat).

„Naujojo Židinio-Aidų“ autoriaus Bernardo Gailiaus ir viso aplink šį žurnalą susitelkusio sambūrio katalikiškumą kvestionavo taip pat politologas Vytautas Sinica. Politologas Bernardo Gailiaus pažiūras laiko „deklaratyvios katalikybės“ apraiška. Deklaratyvi katalikybė „leidžianti vadintis kataliku, bet Bažnyčios mokymą priimti selektyviai – atmetant asmeniškai nepatinkančias ar nepatogias šio mokymo dalis, kaip taisyklė, dažniausiai susijusias su seksualinės moralės klausimais“. Ypač svarbiu deklaratyvios katalikiškybės pasireiškimu politologas laiko B. Gailiaus pareiškimą „man nereikia valdžios, kuri siektų įstatymais apibrėžti gerą ir teisingą gyvenimą“. Atkreipsime dėmesį, jog šis pareiškimas tik stilistiškai skiriasi nuo „Naujojo Židinio-Aidų“ sambūrio lyderio V. Ališausko požiūrio, jog politika, paremta vienijančia idėja, reiškianti totalitarizmą. V. Sinica rašo:

[T]ikrieji klasikai, o visų pirma Aristotelis, valstybės tikslu laikė būtent tai, ką B.Gailius atmeta – siekį užtikrinti kuo didesnį visų piliečių dorybių išskleidimą, paprasčiau tariant, dorybingą gyvenimą. Remiantis objektyvia žmogaus prigimtimi nustatyti, koks elgesys yra geras ir teisingas, ir įstatymais jį skatinti, o priešingą elgesį – sankcionuoti, tiek Platonui, tiek Aristoteliui buvo savaime suprantama valstybės pareiga. 

Šis suvokimas būdingas visam klasikiniam mąstymui, taigi ir katalikiškai politinei minčiai. 

[…]

Bernardo Gailiaus ir jo kolegų iš NŽ-A nuolatos skelbiami įsitikinimai yra nesuderinami nei su klasikiniu, nei su katalikišku politiniu mąstymu. Mat klasikinis ir katalikiškas politinis mąstymas kaip tik ir reikalauja „valdžios, kuri siektų įstatymais apibrėžti gerą ir teisingą gyvenimą“ pagal žmogaus prigimties ir ją atitinkančio Bažnyčios mokymo reikalavimus. Ką jau kalbėti apie prigimtinę šeimos sampratą. 

Kryžių kalne. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Tačiau B. Gailius, dėstydamas savo argumentus, nėra vienišas ar originalus. LSDP Vyriausybės programoje 2012 m. buvo rašoma: „neskirstysime šeimų į tradicines ir netradicines“, „nemokysime šeimų, kaip joms gyventi“, o „valstybės tikslas bus ne nurodyti, kokį bendro šeimos gyvenimo modelį asmenims pasirinkti“. Girdėta? Tuos pačius teiginius ne vienoje konferencijoje yra garsiai kartojusi ir LSDP aktyvi narė Marija Aušrinė Pavilionienė, dažnai nepamiršdama pridurti, jog šių siūlymų neįgyvendinus, Lietuva visada liks atsilikusia nuo Vakarų pasaulio „pažangos“.

Kyla natūralus klausimas – kuo dešiniaisiais moderniais katalikais save vadinančio NŽ-A sambūrio, kuriam priklauso ir B. Gailius, pasaulėžiūra skiriasi nuo marksistuojančių kairiųjų LSDP deklaruojamų pažiūrų?

Pabandysime pasigilinti į reiškinio, kurį V. Daujotis vadina „klerolibertarizmu“, o V. Sinica – „deklaratyvia katalikybe“, ištakas ir pobūdį. Tuo tikslu turime padaryti nedidelį ekskursą į vėlyvąjį sovietmetį ir pirmąjį Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį.

Sovietmečiu viešoji erdvė buvo griežtai kontroliuojama, joje buvo užgniaužtas politinių ir pasaulėžiūrinių pozicijų pliuralizmas; viešojoje erdvėje galėjo būti skleidžiama tik komunistinė ideologija ir tik kompartijos liniją atitinkanti šios ideologijos versija; negana to, šioje erdvėje galėjo reikštis tik tik valdžios aprobuoti subjektai, tarp kurių ypač išsiskyrė ir vyravo kompartijos ir komjaunimo aktyvistai. Visiems puikiai suprantama, kad tokia viešosios erdvės kontrolė labai ribojo, apsunkino ir iškreipė komunikaciją; menkiau suvokiama, kad tokiomis sąlygomis buvo iš esmės sutrikdytas pasaulėžiūros formavimosi procesas. 

Pasaulėžiūros formavimosi proceso sutrikdymas yra itin svarbus ir iki šiol nepakankamai įvertintas sovietmečio bruožas. Jis turbūt dar svarbesnis už komunistinės ideologijos diegimą, kurio sėkmė buvo menka – nuoširdžiai įtikėjusių komunistine ideologija žmonių buvo palyginti nedaug. Pasaulėžiūros formavimosi proceso sutrikdymas lėmė, kad vėlyvuoju sovietmečiu Lietuvoje ėmė dominuoti savitas tipas žmogaus, neturinčio pasaulėžiūrinės šerdies, aiškių ir tvirtų principų, apskritai neturinčio iš esmės jokios apibrėžtos pasaulėžiūros. Šį žmogaus tipą itin ryškiai reprezentavo tie, kurie siekė sovietinėje visuomenėje vaidinti aktyvų vaidmenį, t. y. kompartijos ir komjaunimo aktyvistai.

Atkūrus valstybę žlugo totalitarinis režimas ir išnyko griežta viešosios erdvės kontrolė. Tačiau tai nereiškė, kad pasaulėžiūrinės komunikacijos ir pasaulėžiūros formavimosi procesai toliau galėjo plėtotis be patologijų. Patologijos buvo dėsningos, nes tiek visuomenės dauguma, tiek ir aktyvų vaidmenį nusiteikę atlikti individai priklausė jau minėtam žmonių be pasaulėžiūros tipui. Tokiomis sąlygomis dėsningai atsiranda ir politinėje bei viešojoje erdvėje ima dominuoti reiškinys, kurį galima pavadinti „simuliakriniu pliuralizmu“. 

Visiems puikiai žinomas simuliakrinio pliuralizmo atsiradimas ir įsitvirtinimas Lietuvos politikoje. Tik paskelbus, bet dar nespėjus iškovoti valstybės nepriklausomybę, Seime ir Sąjūdžio viduje ėmė formuotis grupelės, grupės ir grupuotės valdžios troškusių asmenų, kurie ėmė save vadinti „demokratais“, „liberalais“, „centristais“, „socialdemokratais“, „krikščionimis demokratais“ „konservatoriais“ ir panašiais nieko nei jiems patiems, nei visuomenei nereiškiančiais pavadinimais.

Šie pavadinimai neatstovavo kokių nors apibrėžtų pažiūrų, interesų ar vizijų, tai tebuvo kovos dėl valdžios įrankis. Žmonės tai neblogai suprato ir dauguma tokių darinių sužlugo. Tačiau simuliakrinis politinis pliuralizmas įsitvirtino, ir iki šiol išlieka esminis Lietuvos politinės sistemos bruožas. Iki šiol partijų pavadinimai ir viešos pasaulėžiūrinės deklaracijos neturi nieko bendra su realybe ir funcionuoja tik kaip valdžios siekiančių grupuočių tikrųjų pažiūrų ir tikslų priedanga (apie dabartinį simuliakrinį politinį pliuralizmą skaitykite ČIA ir ČIA).

Menkiau suvokiama, kad simuliakrinis pliuralizmas buvo įdiegtas ne vien politikoje. Pasaulėžiūrinis pliuralizmas dabartinės Lietuvos viešojoje erdvėje turbūt ne mažiau simuliakrinis, kaip politinis pliuralizmas. Vėl grįžkime į sovietmetį. Esminis komunistinės ideologijos (sovietinio marksizmo arba dialektinio materializmo) sandas buvo ateizmas. Tarp ateizmo skelbėjų ir skleidėjų egzistavo savi nesutarimai. Buvo vadinamieji „buldozeriniai“ ateistai, manę, kad religija turi būti sunaikinta draudimais ir represijomis. Bet buvo ir „subtilieji“ ateistai, kurie visiškai pritarė pozicijai, jog religija yra praeities atgyvena, tačiau nemėgo „buldozerinių“ ateistų ir iš jų šaipėsi. „Subtilieji“ ateistai manė, kad religija atlieka tam tikras svarbias socialines funkcijas ir todėl buvo įsitikinę, jog lengvai ir greitai ji neišnyks. Jų požiūriu,  „buldozerinių“ ateistų kovos su religija  taktika esanti pernelyg grubi, neefektyvi ir kontrproduktyvi.

Anot „subtiliųjų“ ateistų, tiesmuką krikščionybės naikinimą, kuris išryškina kiekvienam aiškias alternatyvas, turėtų pakeisti krikščionybės naikinimas per ribų nutrynimą – tikinčiuosius įtraukiant į „naujo tarybinio gyvenimo“ kūrimą, bendraujant ir bendradarbiaujant su „pažangiais“ tikinčiaisiais ir dvasiškiais. Kitaip tariant, „subtilieji“ ateistai manė, kad religijos poreikį reikia tenkinti perdirbant, pritaikant krikščionybę prie sovietinės visuomenės. 

Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, daugelis aiškios pasaulėžiūros neturėjusių „aktyvistų“ kuriam laikui sutriko ir pasimetė, nes jų ateities perspektyvos tapo miglotos. Tačiau jų sukaupta „kovotojų su praeities atgyvenomis“ ir „vedlių į šviesų komunizmo rytojų“ patirtis nieku nedingo ir galėjo padėti prisitaikyti prie naujų realijų. Sovietmečiu įgytos marksizmo ir ateizmo žinios ir praktiniai komunistinės ideologijos ir ateizmo skleidimo įgūdžiai buvo pasitelkti simuliakriniam pasaulėžiūriniam pliuralizmui kurti. Pasaulėžiūrinis virsmas dažnai būdavo itin lengvas, nes tereikėdavo „teisingai pervertinti“ kovose su „tarybų valdžios“ idėjiniais priešais sukauptas žinias ir įgūdžius. Tarkime, rašęs disertaciją ar knygą apie „liaudies gynėjų“ kovas su „banditais“ istorikas galėjo, papūtus Sąjūdžio vėjams ir „pasikeitus laikams“, lengvai pasinaudoti surinkta informacija – kad įvyktų idėjinė „metamorfozė“ ar „atsivertimas“, tereikėjo pakeisti vertinamuosius ženklus. Sumanyti išaukštinti „liaudies gynėjai“ akimirksniu virsta tik paniekos vertais „stribais“, o  ketinti išplūsti „banditai“ – pagarbos vertais „partizanais“ ir didvyriais. Šios strategijos nevengė griebtis ir „mokslinio ateizmo“ baruose plušėję asmenys.

Tad tuo pat metu, kai vieni jokių pažiūrų neturintys asmenys gviešėsi politinės valdžios klijuodami sau politines pozicijas neva išreiškiančias etiketes, kiti taip pat jokių pažiūrų neturintys asmenys siekė tapti įtakingais viešosios nuomonės formuotojais ir skelbėsi esą „liberalūs“, „kairieji“, „katalikiški“ arba „krikščioniški“ intelektualai. Kuriant simuliakrinį pasaulėžiūrinį pliuralizmą aktyviai dalyvavo ir tapo svarbiais šio proceso eigą lėmusiais veiksniais Lietuvoje įsikūrę užsienio ideologiniai centrai, tokie kaip Atviros Lietuvos (Soroso) fondas.

Konstruojant simuliakrinį pasaulėžiūrinį pliuralizmą natūraliai išryškėjo lyderiai, pasižymėję charizma, intelektualiniais talentais arba gebėjimais pritraukti ir kontroliuoti materialinius resursus. „Krikščioniško“ flango vedliu tapo katalikiškos „Aidų“ leidyklos direktorius Vytautas Ališauskas. Kone visi dabartiniai krikščioniškos pakraipos lietuvių viešieji intelektualai – Paulius Subačius, Mantas Adomėnas, Saulius Drazdauskas, Nerija Putinaitė, Nerijus Šepetys, Irena Vaišvilaitė, Eligijus Raila, Tomas Vaiseta, Bernardas Gailius, Laurynas Peluritis, Antanas Gailius, Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, Arūnas Streikus, Mantas Tamošaitis, Vilius Bartninkas, Guoda Azguridienė, Vytautas Toleikis, Darius Baronas, Andrius Navickas, Donatas Puslys – yra jo globotiniai, mokiniai, pasekėjai arba idėjiniai bendraminčiai.

Pažiūrų neturinčio žmogaus apsisprendimas save pozicionuoti kaip krikščioniškos pakraipos intelektualą nesukuria krikščioniškos pasaulėžiūros. Todėl visiškai natūralu, kad simuliakrinio pasaulėžiūrinio pliuralizmo kūrimo procese atsiradusiam krikščioniškos pakraipos intelektualų flangui priklausančių intelektualų pasaulėžiūroje po plonyčiu krikščioniškos frazeologijos luobu slypi visai nekrikščioniška pasaulėžiūra, o ir tas krikščioniškas luobas nusimetamas (kaip rodo V. Ališausko interviu) pirmai progai pasitaikius. Krikščioniu būti (t.y. nuosekliai krikščioniškai mąstyti ir elgtis) sunku net tam, kuris krikščioniška doktrina tiki, o ką jau kalbėti apie tą, kuris save krikščioniu tik pozicionuoja.

Todėl visiškai natūralu, kad lietuviškiems krikščioniškos pakraipos intelektualams yra reikalinga tokia krikščionybės versija, kuri leistų jiems išlaikyti krikščionio intelektualo įvaizdį patogiai gyvenant modernioje visuomenėje ir darant ką nori. Tokia krikščionybės versija egzistuoja – tai yra neoliberalioji krikščionybė. Visiškai dėsningai visi V. Ališausko sekėjai yra neoliberaliosios krikščionybės šalininkai ir projekto pertvarkyti katalikybę pagal neoliberaliosios krikščionybės modelį įgyvendintojai.

Neoliberaliosios krikščionybės koncepcija yra labai paprasta. Jos branduolys yra dvi idėjos. Pirmoji keičia tradicinę katalikišką Dievo sampratą. Imamas akcentuoti ir visomis progomis prikišamai minėti Dievo meilės ir gailestingumo principas, „pamirštant“ ir iš esmės eliminuojant kitą, ne mažiau svarbų principą – Dievo teisingumą. Antroji idėja keičia tradicinę katalikišką politinę doktriną. Iš jos eliminuojamas bendrojo gėrio principas, kuris pakeičiamas katalikiškai politinei doktrinai svetimu ir su ja nesuderinamu individualizmo principu.

Neoliberalioji krikščionybė atpalaiduoja žmogų nuo bet kokių pareigų Dievo, artimo ir bendrojo gėrio atžvilgiu – žmogus gali būti nuoseklus individualistas, tenkinti bet kokias subjektyvias preferencijas ir įgyvendinti bet kokias ambicijas, o gailestingas Dievas esą viską supras ir pasigailės. Tai yra ne kas kita, o krikščionybės „pritaikymas“ dabarties politikoje dominuojančio neoliberalizmo poreikiams ir tikslams, krikščionybės simuliakro kūrimas. 

Simuliakrinės krikščionybės kūrimo baruose kryptingai dirba trys krikščioniškų intelektualų grupės, išugdytos V. Ališausko. Pirmoji – tai aplink „Naujojo Židinio-Aidų“ redakciją susitelkę autoriai. Šios intelektualų grupės branduolį sudaro V. Ališauskas, P. Subačius, N. Putinaitė, M. Adomėnas, N. Šepetys. Šių asmenų „specializacija“ – išplauti ir susinti  katalikišką socialinį ir politinį mokymą bei propaguoti laisvąją rinką, eurofederalizmą ir kultūrinį liberalizmą – su katalikybe nesuderinamus radikaliosios socialinės inžinerijos projektus. Jau minėjome šių intelektualų bendradarbiavimą su LLRI krepšelinės aukštojo mokslo reformos rengimo ir propagandinio aptarnavimo veikloje. Jų glaudų bendradarbiavimą, virtusį tikrą simbioze, liudija tai, kad „židinietis“ P. Subačius yra ekonominėmis ir socialinėmis nuostatomis radikaliai antikatalikiško LLRI tarybos narys, o kraštutinė „laisvosios rinkos“ ideologė ir apologetė G. Azguridienė yra besivadinančio „katalikišku“ žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ redkolegijos narė. Ypač reprezentatyvios yra „židiniečių“ V. Ališausko, I. Vaišvilaitės ir P. Subačiaus biografijos. Viešai prieinamoje V. Ališausko biografijoje nurodoma, kad už antitarybinę veiklą 1984 m. pašalintas iš KPI, jis iki pat 1989 m. buvo bedarbis.

Tačiau į akis krenta verta dėmesio atminties spraga, kuri turbūt ir privertė duomenų apie save pateikėją pamiršti, kad šiaip jau griežta atskalūnams ir priešams tarybų valdžia jam buvo gana maloninga ir dosni. Iš tikrųjų „bedarbis“ V. Ališauskas nebuvo didžiausia režimo auka, nes jam buvo leista tuometinėje Vilniaus universiteto Mokslinio ateizmo katedroje rašyti mokslinį darbą vadovaujant pačiam J. Mačiuliui  – vienam aršiausių „buldozerinio“ ateizmo atstovų, kokį regėjo Lietuva per visą okupacijos laikotarpį.

Šis fanatiškas ateistas nesiliauja kovojęs su religija iki šiol: jo sukurta ir paties parašytais tekstais daugiausia užpildyta šiam tikslui skirta internetinė svetainė primena laiko mašiną, perkeliančią joje apsilankiusį skaitytoją į praeitį ir gyvai atkuriančią moralinę ir intelektualinę atmosferą, kurioje ateizmo dirvonus vagojo  ir mokslo laipsnio siekė V. Ališauskas –  būsimasis iškilus katalikų intelektualų šviesulys.

Panaši spraga žiojėja kitos „Naujojo Židinio-Aidų“ redkolegijos narės, dabartinės atstovės prie Šv. Sosto Irenos Vaišvilaitės biografijoje – joje neužsimenama, ką ši religinio meno žinovė ir diplomatė veikė laikotarpiu nuo 1984 iki 1989 m., kai baigusi meno istorijos studijas Maskvos M. Lomonosovo universitete ištisus penkerius metus tarsi taip pat buvo „bedarbė“. Tačiau turimos žinios duoda pagrindą manyti, kad tuo metu ji vis dėlto užsiėmė „visuomenei naudinga veikla“ darbuodamasi LTSR MA Filosofijos, sociologijos ir teisės institute veikusiame „mokslinio ateizmo“ skyriuje. Trūkstant išsamesnių duomenų būtų labai gražu, jeigu ambasadorė, kaip itin atsakingas pareigas einantis viešasis asmuo, patikslintų – patvirtintų ar paneigtų – šias žinias ir panaikintų savo biografijos „baltąją dėmę“ visapusiškai supažindindama visuomenę su minėtu savo gyvenimo ir darbinės veiklos tarpsniu.

„Naujojo Židinio-Aidų“ redkolegijos narys Paulius Subačius – buvęs komjaunimo aktyvistas, Vilniaus universiteto studentams įsiminęs ne tik perdėtu uolumu, bet ir nuolat atlape segėtu komjaunuolio ženkleliu (tai nebuvo privaloma), o dabar sugebantis suderinti veiklą dviejose nesuderinamomis pasaulėžiūromis besivadovaujančiose organizacijose – posėdžiauti  LLRI taryboje ir vadovauti Lietuvių katalikų mokslų akademijai. P. Subačius itin daug „nusipelnė“ kaip vienas pagrindinių „krepšelinės“ aukštojo mokslo reformos architektų ir propagandistų. Propaguodamas „krepšelinę“ reformą šis veikėjas „pamiršo“ visą savo katalikiškumą ir uoliai skelbė rinkos fundamentalizmo „tiesą“, išsakydamas ją sparnuota ir plataus atgarsio sulaukusia fraze „nemokamas sūris būna tik pelėkautuose“.

Be abejo, pats faktas, kad atstovauti Lietuvai prie Šv. Sosto iki šiol nerandama ateistinės veiklos šleifo neturinčių krikščioniškų pažiūrų asmenų, o Katalikų akademijai vadovauja „kultūrine-šviečiamąja“ veikla (kova su „religiniais prietarais“ ir „mokslinio ateizmo“ propaganda buvo būtinas jos dėmuo) pasižymėjęs sovietinio komsomolo aktyvistas yra iškalbingas Lietuvos Katalikų bažnyčios infiltravimo sovietinio ateizmo kadrais ir iš to kylančių sunkumų  liudijimas.  

Antroji – tai aplink interneto portalo bernardinai.lt redakciją susitelkę autoriai. Šios intelektualų grupės lyderiai yra A. Navickas (iki pasitraukimo iš direktoriaus pareigų) ir D. Puslys. Šios grupės „specializacija“ – „tolerancijos“ propaganda remiantis viską atleidžiančio Dievo samprata. D. Puslio nuopelniai simuliakrinės krikščionybės steigimo baruose buvo įvertinti 2014 m. suteikus jam „tolerancijos žmogaus“ vardą. 

Trečioji simuliakrinių katalikų grupelė, kurios lyderiai yra Rūta Tumėnaitė, Antanas Gailius ir Jūratė Kuodytė, susitelkusi Lietuvos Radijo „Mažojoje studijoje“. Šis itin artimais ryšiais su „židiniečiais“ susietas sambūris skleidžia „tolerantiškos“ ir neoliberalios katalikybės nuostatas, o ypač – fundamentalistines „laisvos rinkos“ idėjas. Studija ypač uoliai paplušėjo šiame bare propaguodama nevykusią ir šalies aukštąją mokslą į visišką aklavietę nuvariusią ir galutinai jį nustekenusią „krepšelinę“ reformą.

Dabartinėje Lietuvoje vykstančių pasaulėžiūrinių kovų laukuose iš esmės turime sovietinės situacijos tęsinį. Yra buvę komjaunuoliai, kurie tęsia buldozerinio ateizmo tradiciją. Iškiliausiais postsovietinės Lietuvos „buldozeriniais“ ateistais laikytini Rimvydas Valatka ir Aušrinė Pavilionienė. Ir yra „subtiliojo“ ateizmo tradiciją tęsiantys buvę komjaunuoliai, kurie savo marksistines ir ateistines kompetencijas naudoja krikščionybės simuliakrui kurti.

Galima įžvelgti ir tam tikrą, panašų į sovietinį, darbo pasidalijimą: šiuolaikiniai „buldozeriniai“ ateistai dirba su mažiau išsilavinusia, menkai artikuliuota, rimtesnių tekstų neskaitančia publika, o „subtilieji“ jų kolegos „šviečia“  labiau išsilavinusius, rimtesnius tekstus skaitančius sluoksnius, kuriems bruka neoliberaliąją krikščionybę.  

Apskritai nėra atsitiktinumas, kad neoliberaliųjų katalikų branduolys yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto auklėtiniai, o pats fakultetas tebėra tikras tokios katalikybės bastionas. Nors komunistinė ideologija buvo persmelkusi visas akademinio gyvenimo sritys, istorijos bei teisės tyrinėjimai ir studijos buvo ypač ideologizuotos dėl savaime akivaizdaus jų vaidmens ugdant okupaciniam režimui naudingas pavergtos Lietuvos gyventojų politines nuostatas bei ištikimus komunistinės imperijos valdinius.

Todėl šie fakultetai buvo paties griežčiausio homo sovieticus ugdymo vietos – tikros tautinės ir valstybinės sąmonės neturinčių sovietinių mankurtų peryklos.  VU Istorijos fakulteto auklėtiniai buvo kryptingai rengiami  jų laukiančiai misijai kurti „komunistinę visuomenę“  ir tarnauti „plačiajai tarybinei tėvynei“ – baigę universitetą dauguma jų turėjo dirbti mokyklose ir diegti jaunajai lietuvių kartai saviniekos ir nuolankumo „didžiajam broliui“, paniekos ir neapykantos savo tautai ir valstybei nuostatas.

Neoliberaliųjų katalikų pažiūros ir veikla rodo, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę jiems taip ir nepavyko atsikratyti sovietmečiu išsiugdytų antikrikščioniškų,  antitautinių ir antivalstybinių nuostatų. Priešingai, būdami gerai parengti Lietuvos naikinimo darbui jie sugebėjo „lanksčiai“ prisitaikyti prie „naujų laikų“ įvilkdami šias nuostatas į simuliakrinio krikščioniškumo apvalkalą ir kaip estafetės lazdelę perduodami jas savo mokiniams. Jų sukurta ir vis tobulinama simuliakrinė krikščionybė šiandien  naudojama kaip veiksmingas įrankis, leidžiantis sėkmingai tęsti sovietmečiu pradėtą Lietuvos griovimo darbą stojus tarnauti naujiems šaimininkams ir vykdant dar vieną globalistinį pasaulio pertvarkymo projektą.

Išvados  

Vytautas Ališauskas keletą dešimtmečių viešojoje erdvėje save sėkmingai pozicionuoja kaip katalikų intelektualą. Tačiau įdėmiai išanalizavus jo pažiūras tenka pripažinti, kad jose nieko katalikiško ir krikščioniško nėra. V. Ališauskas nuosekliai prisilaiko aiškiu antikrikščionišku kryptingumu pasižyminčių marksistinių bei  liberaliųjų doktrinų ir yra uolus visų trijų su liberalmarksistine ideologija susietų radikaliosios socialinės inžinerijos projektų – kultūrinio liberalizmo, laisvosios rinkos ir federacinės Europos – šalininkas.

Šis filosofas, teologas ir istorikas yra Lietuvoje plačiai paplitusio reiškinio tipiškas atvejis: labiausiai susovietinta visuomenės dalis – būtų tikslu ją vadinti vėlyvojo sovietmečio komsomolo karta – nepakeitė savo okupacijos laikotarpiu susiformavusių antikrikščioniškų, antitautinių bei antivalstybinių pažiūrų ir jas sėkmingai paslėpė po tariamai „vakarietiškų“ ir „europinių“ vertybių širma. Iš tiesų tos „vertybės“  yra liberalizmo ir komunizmo ideologinių dogmų samplaika – komjaunuolio sindromas. Kaip rodo V. Ališausko ir kitų „Naujojo Židinio-Aidų“ sambūrio dalyvių pavyzdžiai (žr. ČIAČIA ir ČIA), komjaunuolio sindromas liberaliesiems katalikų intelektualams yra tiek pat būdingas, kaip ir laicistinės orientacijos intelektualams (žr. ČIA ir ČIA).

Viešųjų intelektualų sluoksniuose dominuojantis komjaunuolio sindromas yra paslėptas po Lietuvos viešojoje erdvėje viešpataujančiu simuliakriniu pasaulėžiūriniu pliuralizmu. Viena svarbiausių simuliakrinio pasaulėžiūrinio pliuralizmo apraiškų yra neoliberalioji krikščionybė, vertintina kaip krikščionybės simuliakras. Vytautas Ališauskas yra simuliakrinės krikščionybės kūrimu ir propagavimu užsiimančios intelektualų grupės įkvėpėjas ir lyderis. Straipsnyje išanalizuotas jo interviu atskleidžia tikrąsias save krikščionių intelektualais skelbiančių, bet iš tikrųjų liberalizmą propaguojančių ir simuliakrinę krikščionybę steigiančių viešųjų intelektualų pažiūras.

Informacijos šaltinis – Propatria.lt portalas.

2017.03.14; 11:11

Pamažėle, tačiau vis labiau įsibėgėdamas griūva Gedimino kalnas. Kai kurie žmonės kelia alasą, nervinasi, trukdo atsakingiems organams dirbti bei vadovauti, tačiau mūsų darnios plėtros idėjų pritvinkusios valdžios elgesys solidus – ramiai lūkuriuoja, netrukdydama gamtai dirbti savo tiesioginį, tačiau sykiu ir didelės politinės strateginės reikšmės kupiną darbą. 

Filosofas, rašytojas Vytautas Rubavičius, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokia nuostata ypač pažangiai atrodo kovos su klimato kaita sąlygomis. Nieko nedarome, niekam nekenkiame, o tik už menkas lėšas pagarbiname gamtos galią.

Jau senokai aišku, kad tam tikra dalis save lietuviais prikišamai vadinančių piliečių yra tiesiog įsikibę į visokius su praeitimi juos neva siejančius simbolius. Mat įsivaizduoja iš praeities savo jėgą semią. O visa pažangioji žmonija semia iš dabarties: iš bankų ir europinių aruodų. Su tokiom pažiūrom Lietuvai nepakeliui. Ir ypač artėjant Lietuvos 100-mečiui.

Jau taip vangiai ir skurdžiai tam minėjimui ruošiamasi, kad būtų tiesiog neatleistina kvailystė nepasinaudoti pačios gamtos siūloma proga: Gedimino bokšto griūtimi. Natūralia, be jokių europinių lėšų įsisavinimo. Juk įvykis vienaip ar kitaip paliestų visų Lietuvos tautos piliečių jausmus bei protus. Vargu ar kas galėtų apsimesti nieko nematęs ir negirdėjęs. Bokšto griūtis būtų kupina politinės simbolinės prasmės. Pirmiausia ji reikštų ne griūtį, o naujos Lietuvos tautos išsilaisvinimą iš lietuvybės stereotipų pančių, tos naujos tautos pakilimą ir ryžtingą šuolį į šviesią europinę ateitį, kurioje žiba Andriaus Kubiliaus įžiūrėti ir strategijoje Lietuva 2030 aprašyti globalizacijos rodikliai.

Juk semdamiesi iš praeities mes ne kur nueisime. 100-mečio minėjimas tiesiog skatinte skatina imtis tokio didvyriško šuolio, o ne spyriotis kaip už skvernelio tempiama perbrendusi panelė.

Ką Gedimino bokštas sako tai lietuvybės stereotipų iškvaišintai Lietuvos žmonių daliai? Kas kad Maironio apdainuotai. Kur gi mus verčia tas Maironis žiūrėti? Į tą pačią tamsią praeitį, kurioje jei ir kas švietė, tai vienintelė lenkiška lemputė, kurią vėliau Iljičius pakeitė. Kam mums, Baltijos tigrams, tokia praeitis, kai jau dabar savo žygiais garsėjame Anglijoje, Norvegijoje, Škotijoje, Ispanijoje ir kituose kraštuose, o kiek dar jų dainon ir bylon nesudėta. Turime kuo džiaugtis ir didžiuotis: esame skambiausia Europos Sąjungos styga – Rusija gerai pavaro, o ir NATO sugebėjome prisišaukti.

Gedimino pilis – Lietuvos pasididžiavimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O jau ta mitinė lietuvybė – ar kas įrodė, kad ji egzistuoja? Vieni stereotipai. Juk jau kadaise Alfredas Bumblauskas ir Nerija Putinaitė parodė ir įrodė, kad lietuvybės mitą sugalvojo sovietiniai okupantai ir naudojo jį Lietuvos žmonėms pavergti.

Pagalvokime ir apie kitą, daug praktiškesnį dalyką: ar Gedimino kalno remontas nors kiek bus atspindėtas pasaulio žiniasklaidoj, ar jis pritrauks naujus turistų srautus? Atsakymas aiškus – ne. O juk senos pilies bokšto griūtis pačiame Europos centre gali sudominti ne vieną leidinį, ypač jei mes patys nepatingėsime tinkamai šią žinią ištransliuoti Europai ir pasauliui, atskleisdami mūsų pasiryžimą šuoliuoti į ateitį ir išsinerti iš ilgai mus dusinusių praeities simbolių ir nacionalizmo gniaužtų. O jei dar ant tų griuvėsių susikabintume vaivorykštės rankomis…

Galima tikėtis, kad šiuo atžvilgiu mūsų tikslinės komunikacijos specialistai nepavestų ir net neprireiktų tų 74 į mygtuką 112 sukištų milijonų. Apsieitų ir su mažesne suma. Kai prireikia Lietuvos piliečiams, mūsų politikai ir specialistai sugeba aukotis. Tad ir Gedimino bokšto griūtis būtų per visą pasaulį nuskambėjusi baltų genčių ainių auka neblėstančiai gero ateities gyvenimo svajai ir naują pažangią Europą kuriančių siekiams. Simbolinė politinė auka, pritrauksianti naujus turistų srautus. 

O kas vietoj kalno ir bokšto? Derėtų skelbti visuomeninį idėjų konkursą – tokie nekainuoja. Pirmai pradžiai galėtume galvoti ir apie kokį prūdą, kuriame atsispindėtų praeities nedrumsčiamas Lietuvos teritorijos dangus, gerinantis mūsų santykius su Lenkija. O jau vėliau ir apie vieną kitą meninį akcentą, pavyzdžiui, keliasdešimtmetrinė (aukščiausia regione) aukštų nanotechnologijų kolona su neįžiūrimu paprasta akimi Vyčiu (žiūronai apmokestinami) arba tokių pat technologijų dangun iškeltas ilgas lietvamzdis, iš kurio vanduo virš gatvės nuteka į Nerį.

Nebijokime svajoti, peržengti save, svetingai atsiverkime ateičiai. Tad – drįsk didžioji Lietuvos tauta, ir tepadeda mums gamta.

Informacijos šaltinis – www.tiesos.lt portalas.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: Gedimino pilies bokštas.

2016.12.29; 04:27

Lėtai, tačiau nuosekliai Lietuvoje stiprėja suvokimas, kad valstybei yra iškilusios ne tik išorinės, bet ir vidinės grėsmės. Šiuo sudėtingu laikotarpiu, kai prasidėjus atvirai Rusijos agresijai tarptautinėje arenoje stiprėja mūsų valstybei ypač pavojinga geopolitinė ir karinė sumaištis, itin svarbu telkti tautą ir visomis išgalėmis ugdyti bei stiprinti piliečių tautinę ir valstybinę sąmonę bei žadinti jų patriotizmo jausmą. 

Su nerimu stebime vykstant priešingą procesą – tautos ir valstybės idėją stengiamasi ištrinti iš Lietuvos piliečių istorinės atminties ir sąmonės. Vyksta propagandinė kampanija, kuria siekiama diskredituoti ir galutinai pakirsti XIX a. lietuviškojo Atgimimo tėvų iškeltą ir praktiškai įgyvendintą modernios lietuvių tautos bei valstybės idėją.

Continue reading „Vilniaus Forumas: puolant J.Marcinkevičių, puolama pati lietuvybė kaip modernios Lietuvos tapatumo pagrindas“

Žiūriu ir netikiu savo akimis: TS – LKD surengtame seminare “Prarasto laiko beieškant: kokių galimybių neišnaudoja Lietuva?” dalyvavo ir VU TSPMI docentė dr. Nerija Putinaitė. Ne tik dalyvavo, bet ir kalbą pasakė – apie švietimo srities problemas.

Konservatoriai – krikščionys demokratai elgiasi teisingai, analizuodami, kokių darbų per pastaruosius kelerius metus, būdami valdžioje, neatliko socialdemokratai. TS – LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis visiškai teisus pabrėždamas, jog Lietuva socialdemokratų valdymo metu, „žinodama savo svarbiausias problemas, didžiausius trūkumus, turėdama aiškius namų darbus, galimybes, deja, niekur nepasistūmėjo“.

Continue reading „Sudėtingos prarasto laiko paieškos“

Pradėsiu nuo teiginio: istorinis likimas mūsų tautos stuburą yra įlaužęs ne vienoje vietoje. Kai kur suaugo. Bet paliko nuolatinį skausmą keliančias ataugas ar suaugimus.

Nejauku, nesuprantama (gal siaubinga?), kai tuos stuburo įlaužimus nuolatos kas nors iš saviškių (anot R. Vanagaitės, – iš „mūsiškių“…) bando palaikyti skausmo (ir įlaužos) padėtyje.

Continue reading „Žodis neabejingiesiems“

Delfi.lt išdrįso paskelbti pasibaisėtiną straipsnį, už kurio turinį portalas neatsako, „nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė“. Išties – juk tai pasikėsinimas į kapitalizmo „šventą karvę“ – reklamą!

Skaitytojas (gal skaitytoja? bijojo pasirašyti?) piktinasi, kad Vasario 16-osios koncertą iš Katedros aikštės transliavusi LNK televizija pasityčiojo iš žiūrovų, nes ne vieną kartą nurtaukė tiesioginę transliaciją ir reklamavo savo programas. 

Continue reading „Už šio rašinio turinį neatsakau“

Pastaruoju metu žiniasklaidoje vis dažniau pasirodo kritikų, kuriems nekritiškai sekant pačia naiviausia („popsine“) kosmopolitizmo mada, „atsiveria akys“ ir jie pasiryžta „pasakyti tiesą“.

O toji tiesa, pasirodo, reiškia pastangas susidoroti su tarpukario Lietuvoje dominavusiais tautiškumo „mitais“ ir su tais sovietinių laikų meno kūrėjais, kurie sugebėjo ne tik išgyventi Lietuvoje, bet ir palikti visuotinai žinomus veikalus, stiprinusius žmonių dvasines galias ir išgyvenimo viltis, ugdžiusius pasitikėjimą tautos gyvybingumu, padėjusius Lietuvos žmonėms išsaugoti pagarbą gimtajam kraštui, istorijai ir jos iškiliausioms asmenybėms bei atlaikyti nuolat užgriūvančias represijas.

Continue reading „LIETUVOS INTELEKTUALŲ ATVIRAS LAIŠKAS: „Apie „atvertas akis“ į kūrėjo vaidmenį okupuotoje Lietuvoje““

labutis

Savo nuomonę dėl kalbos normų kriterijų, ko nors taisymo, ypač dėl atskirų kalbos faktų normiškumo, gali turėti kiekvienas jos vartotojas. Tačiau nuomonė nuomonei nelygu. Vertingesnė argmentuota nuomonė, o ne emocijų protrūkiai.

Jau ima pasigirsti balsų, kad iš viso reikia liautis lietuvių kalbą norminti, ją prižiūrėti. Ypač kelia nerimą skelbiamos mintys apie pačios lietuvių kalbos neįgalumą, skurdumą, negebėjimą derintis prie globalizacijos, naujų technologijų ir kitų staigių šių dienų gyvenimo pokyčių. Deja, tokių lietuvių kalbos menkintojų chore jau girdisi savo nihilistinį požiūrį  deklaruojančių vadinamųjų moderniųjų intelektualų balsų. Jiems toną duoda keletas kalbininkų.

Continue reading „Modernieji intelektualai atsuka nugarą lietuvių kalbai ir tyčiojasi iš kalbininkų“

kniuksta_2

Jau kuris laikas skleidžiamos prieš lietuvių kalbą ir jos puoselėjimą nukreiptos nuotaikos. Akivaizdus toks pavyzdys „Naujajame židinyje“ (2011, Nr. 1) paskelbtas pokalbis „Apie kalbos raidą ir jos vaizdinius“ (2011 m. vasario 24 d. paskelbė lrytas.lt).

Pokalbyje dalyvavo būrelis žinomų kultūros veikėjų: istorikai Alfredas Bumblauskas ir Nerijus Šepetys, rašytojas Marius Ivaškevičius, filosofė Nerija Putinaitė, kalbininku apsiskelbęs Algis Ramanauskas; pokalbį vedė sociolingvistė Loreta Vaicekauskienė. Prisakyta įvairiausių minčių ir nuomonių, bet visi sutartinai nusistatę prieš „oficialiąją lietuvių kalbos ideologiją“.

Continue reading „Ką skelbia naujieji kalbos ideologai?“

kniuksta_2

„Lietuvos ryte“ paskelbtas Loretos Vaiciekauskienės interviu (LR, 2011 01 26) svarsto aktualius ir opius kalbos dalykus ir kelia visokių minčių.

Aš, kaip žmogus, dirbęs kalbos kultūros darbus ir kaip buvęs Loretos bendradarbis, jaučiu pareigą išsakyti savo pastabas.

Abu interviu autoriai pabrėžtinai nusistatę  prieš griežtą kalbos standartizaciją ir perdėtą reguliavimą, o dėl tokio reguliavimo daugiausia kliūva Kalbos komisijai. Kalbininkams interviu pasirodė kaip išsišokimas, o dalis visuomenės puolė jį entuziastingai palaikyti. Atmetę emocijas, pamėginkime viską aptarti nuosaikiau ir nuodugniau.

Continue reading „Kalbą reikia saugoti ir puoselėti“

genzelis_

„Visų pirma ima reikštis ciniškas požiūris į savo istoriją, ne vien tikrų, bet ir išgalvotų istorijos mitų „demaskavimu“. /…/.

Šie istorikai, ne vien istorikai, tikisi taip iškilti kaip šiuolaikiniai „lokalaus“ patriotizmo bei pilietinės visuomenės nesaistomi mokslininkai ir patraukti sutrikusios savosios visuomenės ir ypač kaimyninių šalių istorikų, pretenduojančių absorbuoti mūsų istoriją, dėmesį“, – pastebi  istorikas Vytautas Merkys.

Continue reading „Vardan ko lietas Kraujas?“