Už šio rašinio turinį neatsakau


Print

Delfi.lt išdrįso paskelbti pasibaisėtiną straipsnį, už kurio turinį portalas neatsako, „nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė“. Išties – juk tai pasikėsinimas į kapitalizmo „šventą karvę“ – reklamą!

Skaitytojas (gal skaitytoja? bijojo pasirašyti?) piktinasi, kad Vasario 16-osios koncertą iš Katedros aikštės transliavusi LNK televizija pasityčiojo iš žiūrovų, nes ne vieną kartą nurtaukė tiesioginę transliaciją ir reklamavo savo programas. 

Bet juk delfi.lt kasdien, kas valandą iš mūsų, t.y. iš skaitytojų ir žiūrovų, panašiai tyčiojasi. Pavyzdžiui, jeigu jūs norite pamatyti, kaip Via Baltica kelyje potencialus žudikas ar savižudis vairuoja automobilį, pirmiausia turite „perlipti“ per „šventą karvę“ – pusę minutės trunkantį reklaminį klipą.

Ar tai ne pasityčiojimas? Ne – tai portalo gerovės šaltinis. Daugiau reklamos, pasityčiojimo iš žiūrovo arba skaitytojo – daugiau pinigų. Skaitai straipsnį, o keliomis eilutėmis aukščiau tau nuolat šmėžuoja kažkokie portretai, įsiterpia reklaminės nuotraukos. Ir „įvairios pozos“, ir „užpakaliukai“ čia turbūt labiau pageidaujami nei rimti straipsniai. Žiūrovas arba skaitytojas niekur nedings, sukandęs dantis turi kentėti, laukti, kol vaipymasis, kraipymasis pasibaigs. Galima „pasiguosti“, kad ateity tokio pasityčiojimo tik daugės, jis bus įžūlesnis, išradingesnis, kol galiausiai nieko kito nei internete, nei televizijose nebeliks.

Ką ten LNK arba Delfi.lt! Nė kiek ne mažiau iš žiūrovų tyčiojasi ir LRT, mūsų, t.y. mokesčių mokėtojų, išlaikoma. Bruka ir bruka tas savo būsimas laidas dešimtis kartų per parą.

Geros prekės taip atkakliai siūlyti nereikia.

Už šio teksto turinį neatsakau, nes tai yra subjektyvi, šventvagiška, reklamos poveikio ir galios nepaisanti  nuomonė.

XXX

„Tai branduolinei smegduobei prie pat Vilniaus būtina priešintis iš visų jėgų. Piliečiai, pilėnai, nors turime per akis ir savo pačių godulio ir nedorybės duobių, iš visų jėgų tarkime: „Astravui – ne“, – iš Signatarų namų balkono ragino prof. Vytautas Landsbergis.

Ar ne per vėlu sakyti „Astravui – ne“? Ne veltui Atkuriamojo seimo pirmininkas mus pavadino pilėnais.

Gėrėdamasis profesoriaus mokėjimu viešai kalbėti ir rašyti, prisiminiau dviejų istorikų Dariaus Barono ir Dangiro Mačiulio knygą „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“, kurią septynių ekspertų komisija su vertėju Antanu Gailiumi priešakyje paskyrė, o Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė iškilmingai knygų mugėje įteikė abiem autoriams naujai įsteigtą Patriotų premiją – 2400 litų. Toje, mano supratimu, gėdingoje ceremonijoje dalyvavau, turiu nuotraukų.

Gailius kaip Gailius, o kaip po Algimanto Bučio straipsnio „Savižudybės ženklas Pilėnų istorijoje, arba kaip mokslininkas tamps pamokslininku“ („Metai“, 2011, Nr.6) jaučiasi konservatorė Juknevičienė? Ar iš gėdos ji nenori kiaurai žemę prasmegti, jeigu, žinoma, skaitė minėtą knygą ir Bučio straipsnį? O jeigu nenori, jeigu negėda, tai ji ne tas, kuo dėjosi ir dedasi savo rinkėjams, kurie, be jokios abejonės, tokiems istorikams Patriotų premijos neskirtų.

Žymiai nuoširdžiau ir suprantamiau šiomis dienomis pasielgė Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, atsisakęs Patriotų premiją skirti Nerijai Putinaitei, savo kygoje menkinančiai poeto Justino Marcinkevičius vaidmenį sovietmečiu: „Prasidėjus Sąjūdžiui už laisvę ne vieną ir ne du kartus teko stovėti Sąjūdžio tribūnoje už Justino Marcinkevičiaus nugaros. Sovietiniais metais, skirtingai nei Nerija Putinaitė, sėmiausi tvirtybės iš Justino Marcinkevičiaus kūrybos…“ – paaiškino ministras.

Per ketvirtį amžiaus išugdėme „patriotus“, kurie vyresniajai kartai nepriimtini, neretai jie mus skaudina savo knygomis, istorijos vertinimais, savo menu. Nejaugi jie nesuvokia, kad dabar nėra laikas kirsti šaką, ant kurios sėdime? Tokiems „patriotams“ nėra šventų dalykų, todėl abejoju, kad jiems labai rūpėtų Astravo reikalai. Neduok Dieve, kilus atominiam gaisrui už penkiasdešimties kilometrų nuo Lietuvos sostinės, jie sės į lėktuvą arba automobilį ir po valandos kitos jau sėdėts savo viloje kur nors Ispanijoje, Graikijoje…

Dabar ne tie laikai, kada saugojom Kuršių neriją nuo Kremliaus ketinimų paversti ją naftos paplūdimiu, kada Kaune gynėme Gertrūdos bažnyčią, o Vilniaus senamiestį – nuo garažų, net Tilto gatvės namo mums buvo gaila.

O šiandien nė piršto nepajudiname, kad Lietuva nevirstų Pilėnais. Praleidom progą sankcijų Baltarusijos diktatoriui panaikinimą susieti su Astravo atominės elektrinės reikalais. Gal nieko nebūtumėm pasiekę, bet nė nepabandėme to nusikaltimo sustabdyti! Praleidome puikią progą patriotiškai pasielgti.

Lukiškių aikštė paversta dykviete, ir net Nepriklausomybės šimtmečiui nesugebėsime jos tinkamai sutvarkyti, nes neturime vienybės ir valios, Lietuvoje neliko nieko švento. Turime tik Europos Sąjungos padovanotą išeitį: už lagaminų – ir į kojas! Vieni kaitinsis šiltų kraštų saulėje, kiti vergaus londonuose ir berlynuose.

Siūlau atsiversti naujausią „Valstybės“ numerį ir perskaityti straipsnius: „Teroro ekonomika: elitas pardavė Lietuvą XXI a. teroristui“, Eduardo Eigirdo „Černobylis lėmė, kodėl atominė elektrinė statoma ne prie Minsko, o prie Vilniaus“ ir to paties autoriaus – „Naujas pavojingiausių ir įtakingiausių Lietuvos oligarchų dešimtukas“.

Gaila, kad tokių straipsnių nerasi populiariuose internetiniuose portaluose, televizijose, ypač LRT („Valstybę“ skaito tik tie, kuriems nereikia aiškinti, kokie pavojai mūsų tyko). Tad kas supurtys ant lagaminų sėdinčius lietuvaičius ir kas nuo mirtino pavojaus gins Lietuvą taip, kaip gynėme ją prieš ketvirtį amžiaus?

XXX

Gavau Žygimanto Pavilionio lankstinuką „Už žmogiškumą politikoje ir politiką, tarnaujančią žmogui!“ Simpatiškas vyras, pilietis, ambasadorius, politikos mokslų daktaras, šaulys ir net keturių vaikų tėvas. Vertas Seimo nario mandato. Man nepatinka tik vienas jo šūkis, tiksliau – vieno gražiai surimuoto šūkio antroji dalis: „Už lietuvių vienybę ir dvigubą pilietybę“.

Vienybė gerai, labai gerai, bet ne dviguba pilietybė. Dvigubą pilietybę aš suprantu kaip skatinimą bėgti iš Lietuvos, į ją nesugrįžti. Koks skirtumas, kur aš gyvenu! – pasakys ne vienas „patriotas“. „Kur nuvyksiu – ten nameliai, kur numirsiu – ten kapeliai“, – 19 a. liūdnos dainos žodžiai. „Globali Lietuva“ man nepatinka, nes tai vienos kartos Lietuva. Šios tiesos paneigti neįmanoma, tai mirštančios tautos šūkis, griebimasis už šiaudo.

Tačiau gal dvigubos pilietybės labiau reikia ne lietuviams, o litvakams? Žydų aktyvumas Lietuvoje pastaruoju metu  pastebimai padidėjęs. Kasdien girdime, skaitome apie holokaustą, žydšaudžius ir žydų gelbėtojus, vienus šimtąjį kartą pasmerkiame, kitus apdovanojame, tvarkome žydų kapines, paminklus, leižiame almanachus… Gražu. Štai ir Pavilionis būtent Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje susitiko su būsimais savo rinkėjais. Jis tai tikrai žino: ketina ar neketina žydai Lietuvoje įsikurti kaip antrojoje savo tėvynėje, susigrąžinti Smetonos laikų įtaką šioje valstybėje. Man atrodo – ketina.

Gal ir gerai būtų. Juk patys prastai tvarkome šalies ekonomiką, finansus. Vienas kitas šimtas tūkstančių  žydų užpildytų dėl lietuvaičių nepatriotiškumo, savo tautos istorijos negerbimo ir kitų priežasčių atsiradusią tuštumą ir išspręstų pabėgėlių problemą – sirams čia neliktų vietos. Svarbu tik, kad žydai nesusidėtų su rusais, kaip atsitiko 1940-aisiais ir po karo, kad jie liautųsi mus pravardžiavę žydšaudžiais ir, okupacijos atveju, netremtų į sibirus.

Grįžtant prie Pavilionio rinkiminės programos, tai pasigendu aiškaus siekio, kad kiekviena šeima augintų jeigu ne keturis, kaip Pavilionis, tai bent tris, bent du vaikus. Ką reiškia stipri šeima? Stipri, darni šeima gali auginti ir vieną vaiką, o mums tiek neužtenka. Ką konkrečiai reikia daryti, kad mūsų, lietuvių, daugėtų?   

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.

2016.02.19; 07:08


Prisijunkite prie diskusijos