Portalas Slaptai.lt daug rašo Sovietų Sąjungos slaptųjų tarnybų tema.

Šiame straipsnyje – pasakojimas, kaip KGB siautėjo Lietuvoje, sovietmečiu persekiodama profesorių Norbertą Vėlių.

Norbertas Vėlius buvo baltų mitologijos žinovas, puoselėtojas, populiarintojas, vienas žymiausių etnografijos rinkėjų, Lietuvos etninės kultūros globos tarybos pirmininkas.

Šis Vytauto Visoscko pasakojimas – iš atsiminimų knygos “NORBERTAS VĖLIUS”.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: KGB planavo nužudyti prof. Norbertą Vėlių…“

Gyvename laikais, kai lietuvių etninei kultūrai, kalbai, šeimai vėl iškilo didelis pavojus. Atgimimo pradžioje, kai tik griuvo geležinė uždanga, puolėme ieškoti savo šaknų, leidome ir skaitėme jas maitinančias knygas.

Mano bibliotekoje jos vienoje lentynoje. Kai kurias pačiam teko leisti. Ant rašomojo stalo pasidėjau kelias: „Valstiečių verslai“, „Valstiečių lininkystė ir transportas“, Pranės Dundulienės „Duona lietuvių buityje ir papročiuose“, „Lietuvių šventės: tradicijos, papropčiai, apeigos“, Balio Buračo „Pasakojimai ir padavimai“, „Lietuvos kaimo papročiai“, Jono Balio „Vaikystė ir vedybos. Lietuvių liaudies tradicijos“, sudarytojas Norbertas Vėlius – „Lietuvių mitologija“ (tritomis), „Lietuvių šeima ir papročiai“ ir kt.

Man regis, šių ir daugelio kitų panašaus turinio knygų, kaip ir lietuvių kalbos, jaunajai kartai jau beveik nebereikia. Tačiau viliuosi, kad, jeigu nenorime kunkuliuojančiame pasaulio tautų vandenyne nuskęsti be pėdsako, prie jų dar sugrįšime. Ypač dabar, kai vėl iškilo pavojus netekti laisvės, kai pradedame suprasti, kad net laisvi būdami galime išnykti.

Kai Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis pakvietė gegužės 15 d. važiuoti į Skriaudžius, kur ilsisi viena iškiliausių tradicinės kultūros tyrinėtojų ir aktyviausia jos propaguotoja bei populiarintoja, habilituota daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Lietuvos katalikų mokslo akademijos akademikė, valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatė Angelė Vyšniauskaitė, iškart sutikau.

Buvome pažįstami. Daug bendravome, kai „Mintyje“ leidome jos, taip pat Petro Kalniaus, Rasos Paukštytės knygą „Lietuvių šeima ir papročiai“.

„Šeima – tautos buveinė. Nykstant šeimai, nyksta tauta. Pasaulyje yra vos per vieną milijoną lietuvių šeimų. Kiekvienais metais jų skaičius ir dydis mažėja, nepaliaujamai blunka tautinis savitumas. Visoms negausioms tautoms pražūtinga ne tik depopuliacija, asimiliacija, bet ir tautinio savitumo praradimas atsisakant per šimtmečius šeimoje gyvavusių papročių ir tradicijų“.

Šie žodžiai stambiomis raidėmis užrašyti minėtos knygos viršelyje, šalia man labai brangios senelių (iš tėvo pusės) šeimos nuotraukos. Knyga išleista 1995 metais, bet argi jos aktualumas, čia pacituotos mintys bent kiek paseno?! Atvirkščiai, šeimai, tautiniam savitumui šiandien iškilę daug didesni pavojai nei prieš du dešimtmečius.

Ryškų pėdsaką mokslinėje veikloje profesorė Angelė Vyšniauskaitė paliko jos redaguotoje knygoje „Lietuvių etnografijos bruožai“ (1964) paskelbti straipsniai apie lietuvių šeimos kalendorines šventes. Ypatingo dėmesio yra sulaukusi jos 1967 m. išleista knyga „Lietuvių šeimos tradicijos“. Šioje knygoje moksliškai išanalizuotos mūsų kaimuose švęstos krikštynos bei vestuvės. Ir šiandien vestuvininkai dažnai naudojasi jos pateikta medžiaga.

Didelę reikšmę lietuvių etninei kultūrai turi ir jos kitos knygos: „Mūsų metai ir šventės“ (1993), „Lietuviai IX-XIX amžių viduryje ir istoriniuose šaltiniuose“ (1994), „Lietuvio namai“ (1999). Kartu su kitais autoriais išleido knygą „Šiuolaikinis Žemaitijos kaimas“.

Daug dėmesio profesorė skyrė linininkystės tyrimų temai. Šia tema ji 1993 m. apsigynė Vytauto Didžiojo universitete habilituotos daktarės disertaciją. Per savo gyvenimą yra paskelbusi apie 760 mokslinių straipsnių. Be jau minėtos knygos, ji yra ir kitų leidinių bendraautorė, lankstinuke „Angelė Vyšniauskaitė“  rašo kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas.

Kodėl Lietuvai pagražinti draugija važiuoja į Skriaudžius, kur 1919 m. gegužės 15 d. gimė ir 2006 m. palaidota mokslininkė Angelė Vyšniauskaitė?

Būdama neeilinių organizacinių gabumų, profesorė daugelį metų yra aktyviai dalyvavusi ir visuomeninėje veikloje. Ypač pažymėtini jos nuopelnai Lietuvai pagražinti draugijos veikloje. Ji kartu su kitais entuziastais buvo šios draugijos atkūrimo iniciatyvinėje grupėje. 1995 m. gegužės 5 d. Vilniaus Arkikatedroje susirinkę žymūs Lietuvos žmonės – Vilniaus miškų urėdas Juozas Dingelis, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, profesorė Angelė Vyšniauskaitė, aktorius Tomas Vaisieta, fotomenininkas Vytautas Ylevičius, aplinkosaugininkas Juozas Stasinas ir kiti nutarė atkurti Lietuvai pagražinti draugiją.

Steigiamoji konferencija įvyko dabartinės prezidentūros rūmuose 1995 m. birželio 23 d. Draugijos centro valdybos pirmininku buvo išrinktas Juozas Dingelis, jo pavaduotoja – prof. A.Vyšniauskaitė (vėliau draugijos suvažiavime išrinkta ir garbės nare), draugijos garbės pirmininku tapo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Profesorė Etninės kultūros draugijoje atstovavo LPD visuomenės etninės kultūros, pilietiškumo ir patriotizmo ugdymo klausimais, – tame pačiame lankstinuke rašo Albinas Vaičiūnas.

Gegužės 15-ąją – prof. Angelės Vyšniauskaitės gimimo dieną – apie jos gyvenimą ir nuveiktus darbus buvo kalbama prie kapo ir Skriaudžių miestelio salėje. Daug įdomaus papasakojo LPD pirmininkas Juozas Dingelis, akademikas Romualdas Grigas, kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas. Dainavo Skriaudžių etnografinis ansamblis ir LPD folkloro ansamblis „Giedra“. Kristijono Donelaičio poeziją skaitė aktoriai Alvyda Sipienė ir Tomas Vaisieta. Skriaudžių šv. Lauryno bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios.

Šviesaus atminimo etnologės, tautos dvasios lobių tyrinėtojos prof. Angelės Vyšniauskaitės 95-ųjų gimimo metinių minėjimas Skriaudžiuose buvo gražus ir prasmingas. Tik gaila, kad nei salėje, nei bažnyčioje, nei prie kapo nematėme jaunų žmonių, moksleivių. Todėl ir sakau, kad lietuvių tautai šiandien reikėtų rimtai susirūpinti savo kalba, geriau saugoti tautinį savitumą, šimtmečius šeimoje gyvavusius papročius ir tradicijas. Ir perduoti jaunajai kartai.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose – prof. Angelės Vyšniauskaitės 95-ųjų gimimo metinių minėjimo Skriaudžiuose akimirkos.

2014.05.17; 10:33

 

VILIUS  BALTRĖNAS

S v e i k i,  s a m a n o t i e j i  b r o m a i !

baltrenas_1…Gal kaip ir ne vienam iš mūsų, pirmoji išsamesnė pažintis su  garbinguoju, daugelį netrumpų šimtmečių gyvuojančiu Vilniaus  universitetu, vienu seniausių Europoje  –  prasidėjo nuo didelio,  neplono ir puošnaus Albumo.

Jį džiaugdamasis gavau iš  neužmirštamai šviesios asmenybės Sofijos Binkienės ir apsukraus  žurnalisto Leono Stepanausko rankų. Su iškilniais įrašais ir  kūrybiniais palinkėjimais  –  kaip Lietuvos radijo literatų būrelio  paskatinamąją premiją.

Gerokai  apkerpėjusioj  atminty –  iš  tuometinio  jaunųjų  susibūrimo  tebemirguoja Violetos  Palčinskaitės,  Romo  Sadausko,  Nijolės  Masteikaitės,  Kęstučio  Nastopkos, Irenos  Bliuvaitės  ir  kitų,  ir  kitų  veidai  ir  vardai.  Spalvingiau  apie  tai,  man  regis,  ketino  papasakoti  kurso  linksmabalsė  Irena  Bliuvaitė-Kierienė.  Kaipgi,  juk  dauguma įsimintinojo  būrelio  jaunikaičių  sulėkėme  ir  sutūpėme  į  tas  pačias  auditorijas.

Continue reading „ŽODŽIAI: iš dienų, į kurias nebesugrįšim …“

Algimantas Bučys. Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija. V.: Versus aureus, 2012. 656 p.

Knyga, apie kurią, mano galva, reikėtų nemažai kalbėti ir netgi pasiginčyti, tarsi liko beveik visiškai nepastebėta. Nepastebėta nei istorikų, nei literatūrologų, nors ir vienų, ir kitų ambicijas ji turėtų pirmiausia užgauti arba bent jau sudominti.

Turiu omenyje dr. Algimanto Bučio solidų foliantą „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“.

Tai tarsi trilogijos trečioji, baigiamoji, dalis. Trilogijos, kurios pirmosios dvi knygos – „Barbarai vice versa klasikai“ ir „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“ – irgi, atrodo, praslydo pro besidominčios ir istorija, ir literatūra šviesuomenės akis.

Continue reading „Pastabos apie ypač plačios problematikos knygą“

Paminėtos profesoriaus Jurgio Lebedžio 100-osios gimimo metinės

Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedra vasario 14 d. surengė diskusiją “Lituanistika vakar ir šiandien”, skirtą Vilniaus universiteto profesoriaus, lietuvių literatūros istoriko Jurgio Lebedžio (1913-1970) 100-osioms gimimo metinėms.

Spėju, kad susirinko daugiausia bibliotekos, Lietuvių literatūros katedros darbuotojai, viena kita studentė lituanistė. Jau nieko dabartiniame Universitete nepažįstu. Klausiu, kas ta graži jauna moteris, pradėjusi diskusiją? Taigi Dainora Pociūtė, Lietuvių literatūros katedros vedėja.

O tų, kurie susėdo į gražias kėdes priešais Jurgio Lebedžio portretą, man pristatinėti nereikėjo. Visi – išeiviai iš Universiteto, visi žymūs žmonės: Viktorija Daujotytė, Darius Kuolys, Sigitas Narbutas, Kęstutis Nastopka, Romualdas Ozolas, Eugenija Ulčinaitė. Surašiau juos alfabeto tvarka be mokslinių vardų, atliktų darbų, išleistų knygų. Kas nežino, labai lengvai gali sužinoti visažinančiame internete. O kas tas jaunas vyras, atsisėdęs tarp V.Daujotytės ir E.Ulčinaitės, irgi nebuvo sunku atspėti: tai Jurgio Lebedžio sūnus, labai panašus į tėvą, kurio neteko, kaip pats paskui papasakojo, būdamas aštuonerių.

Visi kalbėjusieji apie savo dėstytoją, kolegą, senosios lietuvių raštijos, literatūros ir kultūros istoriką, monografijų apie S.Stanevičių ir M.Daukšą autorių, lituanistikos šaltinių rengėją, Vilniaus universiteto profesorių, buvusį Lietuvių literatūros katedros vedėją (1953-1954, 1967-1970) Jurgį Lebedį, jo atliktus darbus, jo draugus, asmeninį gyvenimą papasakojo labai įdomiai ir gan išsamiai, bet jie kalbėjo ne iš popierėlio, o aš neužsirašinėjau, todėl dabar nenorėčiau imtis nedėkingo perpasakotojo darbo, juo labiau, kad diskusija buvo įrašinėjama, ketinant pasakytas kalbas išleisti atskiru leidiniu. Tiesa, reikia dar papildyti: iš salės labai įdomiai kalbėjo kalbininkas Vitas Labutis, buvo perskaityti du J. Lebedžio laiškai prof. Vandai Zaborskaitei.

Į Jurgio Lebedžio 100-mečio minėjimą atėjau dėl to, kad jis buvo ir mano dėstytojas, kursinio ir diplominio darbų vadovas, kad jo paskaitos man buvo bene pačios netikėčiausios. Kaip sakė Kęstutis Nastopka, į Universitetą studijuoti lituanistikos mes atėjome todėl, kad visi ketinome, norėjome būti poetais. Iš esmės jis teisus, bet, žinoma, ne šimtu procentų.

Stodamas į Universitetą, eilėtaščius rašyti aš jau buvau liovęsis, kai kurie kurso draugai poeto plunksną padėjo į šalį (arba ja viešai nesipuikavo) pirmuosiuose kursuose. Bent kiek žymesnių poetų mes neturime. Kalbininkų, literatūrologų, mitologą, literatūros kritikų, rašytojų, net režisierię, net žymų politiką – taip, turime. Poetais garsėjo ne mūsų, o Justino Marcinkevičiaus, Algimanto Baltakio, Alfonso Maldonio kursas, kurio Universitete mes jau neradome.

Kodėl Jurgio Lebedžio paskaitos man buvo netikėtos? Drįstu manyti, kad ne tik aš beveik nieko nežinojau apie senosios lietuvių raštijos kūrėjus. Mokykloje seniausias poetas mums buvo Kristijonas Donelaitis. Šį tą buvome girdėję apie istoriką Simoną Daukantą (kad jis pėsčias iš Žemaitijos atėjo į Vilnių studijuoti), dar vyskupą Motiejų Valančių ir jo “Palangos Juzę”… O dėstytojas Jurgis Lebedys tyliai, vos girdimu balsu ėmė minėti niekada negirdėtus vardus ir pavardes, nagrinėti “nereikšmingus” (kaip man pradžioje atrodė) tų autorių kūrinius ir kūrinėlius, neretai parašytus nelietuviškai – lotynų, lenkų, vokiečių kalbomis.

Ne iš karto supratau, kam to reikia, kodėl mes taip vėlai pradėjome rašyti “tikrus, dėmesio vertus” kūrinius, tokius, kaip K.Donelaičio “Metai”? Atsakymas į šį klausimą man buvo pati didžiausia Jurgio Lebedžio dovana ne dovana, priesakas ne priesakas suprasti ir branginti kiekvieną lietuvišką žodį, net nelietuviškai parašytą. Vieni geriau, kiti blogiau įsidėmėjome iki tol negirdėtus vardus, ilgainiui juos vėl primiršome, bet jau žinome ir niekada nepamiršime svarbiausio – kokiomis sudėtingomis ir nedėkingomis sąlygomis (naikinami, niekinami, nutylimi, draudžiami) kūrėme, rašėme, nepaisant kaimyninių tautų pastangų viską ištrinti, sunaikinti.

Vartau “Lietuvių literatūros istorijos” I tomą, išleistą 1957-aisiais, mūsų studijų pradžios metais. Tais pačiais metais gruodžio 3 d. Vilniuje jį ir nusipirkau. Braukytas pribraukytas, prirašinėtas, ne vieną kartą skaitytas. Nors labai aptrinta, bet man labai brangi knyga, padėjusi daug ką sužinoti, suprasti, nepaisant to, kad buvo išleista netiesos sakymo laikais.Yra čia ir Jurgio Lebedžio parašytų tekstų. Tiesą sakančių.

Šiandien galima drąsiai teigti, kad gabiausi mūsų kurse Jurgio Lebedžio mokiniai buvo mitologas Norbertas Vėlius ir literatūrologas Algimantas Bučys, pastarasis – trijų didelės apimties knygų autorius: “Barbarai vice versa klasikai” ( 2008), “Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha” (2009) ir “Senosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija” (2012). A.Bučys “tirdamas lietuvių rašytinę ir dvasinę viduramžių kultūrą remiasi naujausiais mokslininkų įdirbiais, pirmiausia Lietuvos ir mūsų išeivijos mitologų, istorikų, archeologų, kalbininkų, tautosakininkų, etnologų, literatūrologų darbais, nukreiptais į anksčiau nežvalgytų lietuvių mitokūros, tautosakos, valstybingumo, senosios kultūros klodus” (Seniausios liet. lit. istorija ir chrestomatija). Niekad lietuvių literatūros istorijose neminėtais ir nenagrinėtais kūriniais A.Bučys nukelia mūsų literatūros pradžią iš Gedimino ir Vytauto laikų į Mindaugo epochą. Savo knygose jis neretai remiasi savo mokytojo Jurgio Lebedžio ir kurso draugo Norberto Vėliaus darbais.

Kadaise universiteto auditorijose klausėmės didžiausiojo mūsų senosios literatūros žinovo Jurgio Lebedžio paskaitų apie senąją lietuvių literatūrą, kurią jis pradėdavo XIV a. pabaiga – XV a. pradžia, kada buvo kuriami garsieji Lietuvos metraščiai (Trumpojo sąvado “Lietuvos kunigaikščių kilmė”, Platesniojo sąvado “Lietuvos ir Žemaitijos Didžiosios Kunigaikštystės metraštis” ir kt.). Tokią periodizaciją randame ir J.Girdzijausko parengtoje J.Lebedžio knygoje “Senoji lietuvių literatūra” (1977), ir enciklopedijose, – antrojoje savo knygoje rašo J.Lebedžio mokinys A.Bučys, lietuvių literatūrą pradedantis XIII šimtmečio kūriniu “Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas”. Laimingi mokytojai, kuriuos pralenkia jų mokiniai.

Vytauto Visocko nuotr.

2013.02.19

velius_norbertas

Portalas Slaptai.lt daug rašo apie Sovietų Sąjungos slaptųjų tarnybų veiklą visame pasaulyje. Šiame straipsnyje papasakosime, kaip KGB siautėjo Lietuvoje, kadaise persekiodama profesorių Norbertą Vėlių. Norbertas Vėlius buvo baltų mitologijos žinovas, puoselėtojas, populiarintojas, vienas žymiausių etnografijos rinkėjų, Lietuvos etninės kultūros globos tarybos pirmininkas. Šis Vytauto Visoscko pasakojimas – iš atsiminimų knygos “NORBERTAS VĖLIUS”.

Nesirengiau rašyti šiai knygai. Maniau, man pakaks to, kad esu visų šių šviesių atsiminimų apie Norbertą Vėlių leidėjas. Apie atliktus jo darbus, asmenybės žavumą čia daug ir gražiai papasakota. Tačiau ir leidinio sudarytojos, ir Norberto žmona Ramunė Vėliuvienė, susipažinusios su pateikta medžiaga, pasigedo kitokio Norberto: beveik visą gyvenimą, iki pat Atgimimo, persekioto, dažnai dėl to kentėjusio. Ne kiekvienas iš mūsų jį tokį matydavo, tik artimieji, tik patys patikimiausi draugai. 

Continue reading „Sovietų specialiosios tarnybos Norbertą Vėlių bandė nužudyti…“

Razauskas_gera

Ne taip seniai lietuviškos kultūros niekintojų biblioteka pasipildė dar vienu kūriniu – Dariaus Barono ir Dangiro Mačiulio knyga „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“, kurio autoriai iškėlė sau tikslą nuvainikuoti, arba paprasčiau tariant, sudirbti Lietuvoje įsigalėjusią legendą apie didvyrišką Pilėnų gynybą.

Daug kam netikėtai moderniųjų kryžiuočių pusėn šiemet stojo ir Lietuvos krašto apsaugos ministerija. Užuot pasistengusi, kad būtų deramai paminėtos lietuvių tautinei ir patriotinei savimonei svarbios neeilinės Žalgirio mūšio metinės arba pakovojusi už lietuviško istorinio filmo reikalus, Kraštą saugoti pašaukta ministerija premiją už patriotiškumo ugdymą skyrė Pilėnų žygdarbį sudirbti pabandžiusiems Baronui ir Mačiuliui.

Continue reading „Dėl „pagonybės“, Lietuvos ir bergždumo“

Studentiškos nuotraukos pasakoja

  Žiūriu į vinjetę, kurioje – mūsų dėstytojai: profesoriai, docentai, filologijos, filosofijos mokslų kandidatai… Ir mes, vakarykščiai studentai, penkerius metus jų ugdyti, teikę didesnių ar mažesnių vilčių. Kaip vėliau, susitikimuose, ne kartą esame girdėję – mūsų kursas buvęs labai gabus, jį galima lyginti tik su poetų Justino Marcinkevičiaus, Algimanto Baltakio, Alfonso Maldonio kursu.  Kalbininkas  Aleksas Girdenis – profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas, Lietuvos fonologijos mokyklos kūrėjas… Kalbininkė, profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Evalda Marija E.Strazdaitė-Jakaitienė… Kalbininkas, profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Albertas Rosinas… Kalbininkas, docentas daktaras Aldonas Pupkis… Bet ne tik. Etnografas, religijotyrininkas, vienas žymiausių Lietuvos etnografijos rinkėjų, folkloristas, pasaulyje pripažintas etninės kultūros tyrinėtojas, profesorius, habilituotas daktaras Norbertas Vėlius… Literatūrologas, literatūros kritikas, vertėjas, profesorius, habilituotas daktaras Kęstutis Nastopka…  Literatūros tyrinėtojas, kritikas, poetas, prozininkas, humanitarinių mokslų daktaras Algimantas Bučys… Nepriklausomybės Akto signataras, filosofas, publicistas Romualdas Ozolas… Vietoje daugtaškių prie kiekvienos pavardės būtų galima prirašyti daug knygų, staipsnių pavadinimų, visuomeninės veiklos faktų, bet šio teksto prie studentiškų fotografijų tikslas – parodyti, kokie jie, kokie mes buvome tada, kai dar neturėjome jokių laipsnių ir titulų, kai buvome tik daug žadantys.

Tačiau aš dar nebaigiau didžiuotis savo kurso draugais ir draugėmis. Štai Irena Žvigaitytė-Bučienė – režisierė…Filosofijos dėstytojas (kurso seniūnas) Ipolitas Ledas… Poetas, pedagogas Česius Cemnolonskis… Poetas, rašytojas, publicistas Vygandas Račkaitis… Poetas, žurnalistas Vilius Baltrėnas… Žurnalistas, garsus buriuotojas Algis Patašius… Žurnalistas Romas Laurinavičius… Turime pedagogų, knygų leidėjų, redaktorių (A.Uzdila, T.Buivytė, G.Šmulkštytė, I.Bliuvaitė, A.Juodvalkytė, D.Dobilaitė, D.Spėčiūtė, R.Būdaitė-Meškauskienė)… Reikėtų kurso seniūno Ipolito Ledo paklausti apie kitas ir kitus, jis žinotų. Aš ne viską žinau, ne su visais bendravau, bendrauju, kai kurių po Universiteto gal nė karto nesu sutikęs. O ir vinjetėje ne visi esame, vieni nenorėjo čia būti matomi, kiti gal nespėjo “nusitraukti“.

                                                           ————————————-

Pastebėjote, mano fotografijų albume Aleksas Girdenis pirmajame plane ne vienoje nuotraukoje. Tai ne tik todėl, kad kurį laiką gyvenome viename “Tauro” bendrabučio kambaryje (444), bet ir todėl, kad buvo jis energingas, veiklus, visapusiškas. Turiu jo portretinę nuotrauką, kurios antroje pusėje užrašyta: “Skiriu Dainavos milžinų palikuoniui Vytui, idant visada prisimintų bendrabučio dienas, krauju ir ašarom atmieštas, neapykantos sukaustytas. Žemaičių ainis”. Iš kur tos ašaros ir kraujas? Esame ne kartą piktų žodžių vienas kitam pasakę, net kumščiuotis bandę. Dėl kumščių – tai Ipolitas juos man ne vieną kartą juokais yra priminęs. To fakto beveik neprisimenu, negalėčiau šiandien pasakyti, kodėl “kibirkšiuodavom”, tačiau džiaugiuosi, kad mums abiems užteko išminties studentiškus kivirčus visiškai pamiršti, draugiškai bendrauti kiekvieną kartą, kai tik susitikdavome ir susitinkame (retai). Tos nuotraukos čia neįdedu tik todėl, kad aš, o gal Romualdas Ozolas, o gal Vidmantas Urbonas (visi fotografavome), ją blogai užfiksavome – runda, blunka, kaip ir mūsų atsiminimai.

                                    ————————————-

 Paminėjau Romualdą Ozolą, tad gera proga pagarsinti ir jo man dovanotos nuotraukos užrašą: “O buvo juk tokie laikai, kai ir rašytojai mito vandeniu… Vytui, 1958 12 01”. Nepamanykite, kad badavome, tiesiog gal tuo metu  buvome pabaigę jo iš Šiaulių atsivežtus labai skanius lašinius, visiems kambario draugams lengvai pasiekiamus  spintos lentynoje.  Taip, tada Romą mes kartais įžvalgiai vadindavome Rašytoju, kartais Skriptoriumi… Likimas lėmė, kad kurso, kambario draugas R.Ozolas ilgainiui tapo mano tiesioginiu vadovu, kai ne vienerius metus dirbome “Minties” leidykloje: jis buvo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, aš – redakcijos vedėjas. Išleidome daug labai vertingų knygų, kuriomis aš didžiuojuosi iki šiol. O R.Ozolą iš “Minties” leidyklos mes išleidome į didžiąją politiką, į aukštumas, kurios pasiekiamos nedaugeliui.

                                    ————————————

 Su Vladu Pupšiu mano pažintis buvo ilgiausia: nuo 1951 metų iki 2008-ųjų pabaigos, iki pat jo mirties. Mes, kurso draugai, esame be kaltės kalti: pašalinome jį iš Universiteto. Pašalinome jau baigusį GULAG’o “universitetą”, nuslėpusį teistumą, palaikiusį ryšius su sibiruose likusiais likimo broliais, siuntusį jiems lietuviškas knygas… Tokio elgesio “negalėjo toleruoti garbingas Vinco Kapsuko vardo universitetas”. Su Vladu daug kartų buvau susitikęs mūsų abiejų vaikystės draugo Laimučio Sidabro bute. Turiu jo laiškų, kai kuriuos užrašus ir visas  knygas. Paskutinė: “Atsimainymo kalnas”. Apie tai, kodėl jis buvo svetimas tarp savų.

                                    ————————————-  

 Vygandas Račkaitis. Apie jį galėčiau pasakyti Justino Marcinkevičiaus poemos “Dvidešimtas pavasaris” žodžiais:

 Auditorijoj – šalia,

Į šokius, į pirtį…

Tokia jau draugų dalia –

Niekad nesiskirti “.

Vienas kitą esame išbandę Karpatų kalnuose. Keliavome dviese 1962-ųjų metų liepos mėnesį. Kai jis slydo snieguotu šiauriniu Goverlos kalno šlaitu, aš galėjau tik žiūrėti ir fotografuoti. Turiu visas jo knygas, su dedikacijomis. Šįmet tikiuosi dar dviejų: apie Mindaugo žudiką Daumantą ir bitę Kamanę. Kiekvieną vasarą susitinkame jo Latavoje, kur teka mūsų praplaukta Šventoji (knygelė “Šventąja”), kur aukštos liepos ir lieknos pušys… 

                                    —————————————-

                         Jau atsisėdai į vėlių suolelį,

                        Atėjęs ten iš Joninių nakties.

                        Dabar Tau visą amžinybės kelią

                        Ten atrastas paparčio žiedas švies.

 Tai poeto Kazio Bradūno ketureilis, skirtas Norbertui Vėliui, parašytas kitą dieną po netikėtos jo mirties – 1996 metų birželio 24-ąją. Išspausdintas atsiminimų knygoje “Norbertas Vėlius”, kurios išleidimu “Minties” leidykloje man teko rūpintis.

 Ne vieną N. Vėliaus – mitologo, tautosakininko – sudarytą, parengtą knygą toje leidykloje leidome kartu: “Lietuvių mitologija”(1 ir 2 tomai),  “Ežeras ant milžino delno”… Tada dažnai susitikdavome. Būtent jis man atnešė du dešimtmečius marintą, beveik parengtą spaudai monografiją “Gervėčiai”: “Vytai, pagaliau reikia ją išleisti”. Buvo 1989-ieji.

 Studentiški pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes, tautosakos rinkimo ekspedicija Žemaitijoje, pedagoginė praktika Alytaus 2-ojoje vidurinėje, turistinis žygis per Kuršių neriją – visa tai ir daug kitų neužmirštamų įvykių, akimirkų teko patirti drauge su Norbertu.

                                    ————————————

 Niekas taip gerai mūsų kurso nepažįsta, kaip seniūnas Ipolitas Ledas. Kas kur gyvena, ką veikia – klausk jo. Visi jam esame vienodai reikalingi ir mieli: ir tituluotieji, ir be titulų, be mokslinių vardų šį tą nuveikusieji, pastarieji jam gal net mielesni.Eruditas nuo studijų laikų. Jis “kaltas”, kad A. Girdenis tapo kalbininku, o ne poetu. Pusiau juokais jie abu yra apie tai kalbėję. Ne vienam jaunesniam bičiuliui jis yra turėjęs didelės teigiamos įtakos, neišskiriant ir manęs. Knygius – kokių reta. Ypač gerai pažįsta mūsų tautos kultūros istoriją. Knygynai (pirmiausia antikvariniai), bibliotekos – jo darbo vieta iki šiol. Paskutinė knyga, kurią Ipolitas man rekomendavo būtinai perskaityti – Vlado Terlecko “Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai”. Pastaruoju metu kasdieninis I. Ledo darbas – Jono Basanavičiaus bibliografija.

                                    ——————————————

 Dabartinės lietuvių kalbos egzaminas. Egzaminuoja profesorius Juozas Balčikonis. Mes jau žinome, kad nė velnio nemokame taisyklingai kalbėti ir rašyti lietuviškai. Maždaug taip profesorius mokslo metų pradžioje įvertino mūsų rašinius apie septynmetį (tiksliai temos jau neprisimenu). Iki tol apie save buvome geresnės nuomonės. Taigi – vyksta egzaminas, auditorijoje sėdime susikaupę ir susirūpinę. Kad tik neleptelėčiau kokio netinkamo žodžio, profesorius bus labai nepatenkintas! Atsakinėti pakviečiamas Albertas Rosinas. “Žemaitis? Kaip pas jus vadina varnėną?” “Švilpis”, – atsako studentas (dar ne kalbininkas, dar ne profesorius, dar tik Albertas Rosinas). Egzaminatorius į studijų knygelę rašo “labai gerai”. Kaip profesorius tada galėjo žinoti, kad šitas studentas eis toli?

 Man irgi tada pasisekė. “Iš kur esi?” – pirmas profesoriaus klausimas. “Iš Alytaus”, – atsakau ir jau neabejoju, kad leptelėjau, kad “pavys”, nes gimtojo miesto vardą sukirčiavau neteisingai – antrą skiemenį. Bet profesorius nesipiktina, klausinėja toliau. Tada supratau, kad alytiškiai savo miesto vardą dažnai kirčiuoja neteisingai – pirmą skiemenį. Aš tik dėl susijaudinimo sukirčiavau ne taip, kaip norėjau, t.y. teisingai, ir gavau “gerai”. O medalininką K.Nastopką J.Balčikonis tada nuskriaudė, parašė „gerai“ Pirmą ir paskutinį kartą. Kęstutis buvo labai geras studentas. Ir profesoriai kartais suklysta.

Vytauto Visocko nuotr.

Germanistas J.Kylius, V.Visockas ir V.Urbonas
V.Račkaitis ir germanistas S.Rečiūnas Tauro balko
Kambario draugai A.Girdenis, V.Visockas, germanistas Šiušelis
Turistų sąskrydyje Taline V.Januškis, V.Visockas, V.Račkaitis, N., A.Mačernius
A.Girdenis, T.Daržinskaitė, R.Laurinavičius
V.Pupšys Alytuje Vidzgiryje
Studijos baigtos. Po paskutinės prof. Vytauto Mažiulio paskaitos
Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų1
Tauro balkone
N.Vėlius, I.Paškevičiūtė-Ozolienė, D.Dobilaitė, V.Stanaitis
Mes jau ne studentai
R.Ozolas
Evalda bando sugundyti Ipolitą
A.Jarmala. Vytai, mintimis nuklydęs į studijų metus, prisimink ir mane. Kurso ir kambario draugas Antanas. Dažnai prisimenu
I.Bliuvaitės vestuvės. Aleksas - piršlys
V.Račkaitis, D.Dobilaitė, V.Visockas
I.Ledas(bando įlipti į vežimą), J.Karosas, N.,N., N., A.Cvirka
Teatrinės studijos artistai svečiuose pas Nijolę Baužytę. Antras iš dešinės - studijos vadovas aktorius J.Meškauskas, trečia - N.Baužytė
V.Visockas, A.Ulys ekskursijoje Kaune
T.Buivytė, V.Račkaitis, D.Dobilaitė, V.Baltrėnas
N.Vėlius, R.Būdaitė-Meškauskienė, E.Strazdaitė-Jakaitienė
V.Vizgirda, A.Pupkis
Dar vienas sugrįžimas
Markučiuose
N.Vėliaus sodyboje V.Mikailionis, R.Laurinavičius, A.Jarmala, I.Bučienė,L.Grudzinskas, I.Bliuvaitė
Sportuodavome Vingio parke. N., I.Ledas, V.Visockas, K.Nastopka, dėstytojas Mečiejus, A.Jarmala, N., R.Laurinavičius, N.
Susitikome Sigito Varnagirio sodyboje prie ežerėlio
Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų2
V.Visockas ir V.Račkaitis Karpatuose
V.Pupšys, V.Visockas, L.Sidabras
Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų4
R.Buišaitė, T.Buivytė, I.Paškevičiūtė-Ozolienė
N.Vėlius, I.Ledas, V.Mikailionis
T.Ramanauskaitė-Pažūsienė ir A.Girdenis
Algimantas  Raudonikis, D.Dobilaitė, V.Visockas tautosakos ekspedicijoje
Č.Cemnolonskis su žmona Alytuje
Iš linų lauko. J.Karosas, A.Morozovas, K.Kačergis, V.Račkaitis ir A.Pupkis
Sekmadienio iškyla po Vilnių
I.Ledas, R.Liučvaitytė-Saulytienė, E.Strazdaitė-Jakaitienė
Su Konservatorijos studentais  tautosakos ekspedicijoje
R.Pakalniškis, Trepuila, V.Visockas
Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų3
Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų
Šoka A.Juodvalkytė ir V.Baltrėnas
Aleksas, Aldona, Norbertas ir Rūta
Mes ir mūsų dėstytojai 1962-ųjų vasarą
A.Patašius, S.Varnagiris, R.Ozolas, A.Rosinas Tauro bendrabučio balkone
Respublikiniame turistų sąskrydyje Nemunaityje
Germanistas J.Kylius, V.Visockas ir V.Urbonas V.Račkaitis ir germanistas S.Rečiūnas Tauro balko Kambario draugai A.Girdenis, V.Visockas, germanistas Šiušelis Turistų sąskrydyje Taline V.Januškis, V.Visockas, V.Račkaitis, N., A.Mačernius A.Girdenis, T.Daržinskaitė, R.Laurinavičius V.Pupšys Alytuje Vidzgiryje Studijos baigtos. Po paskutinės prof. Vytauto Mažiulio paskaitos Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų1 Tauro balkone N.Vėlius, I.Paškevičiūtė-Ozolienė, D.Dobilaitė, V.Stanaitis Mes jau ne studentai R.Ozolas Evalda bando sugundyti Ipolitą A.Jarmala. Vytai, mintimis nuklydęs į studijų metus, prisimink ir mane. Kurso ir kambario draugas Antanas. Dažnai prisimenu I.Bliuvaitės vestuvės. Aleksas - piršlys V.Račkaitis, D.Dobilaitė, V.Visockas I.Ledas(bando įlipti į vežimą), J.Karosas, N.,N., N., A.Cvirka Teatrinės studijos artistai svečiuose pas Nijolę Baužytę. Antras iš dešinės - studijos vadovas aktorius J.Meškauskas, trečia - N.Baužytė V.Visockas, A.Ulys ekskursijoje Kaune T.Buivytė, V.Račkaitis, D.Dobilaitė, V.Baltrėnas N.Vėlius, R.Būdaitė-Meškauskienė, E.Strazdaitė-Jakaitienė V.Vizgirda, A.Pupkis Dar vienas sugrįžimas Markučiuose N.Vėliaus sodyboje V.Mikailionis, R.Laurinavičius, A.Jarmala, I.Bučienė,L.Grudzinskas, I.Bliuvaitė Sportuodavome Vingio parke. N., I.Ledas, V.Visockas, K.Nastopka, dėstytojas Mečiejus, A.Jarmala, N., R.Laurinavičius, N. Susitikome Sigito Varnagirio sodyboje prie ežerėlio Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų2 V.Visockas ir V.Račkaitis Karpatuose V.Pupšys, V.Visockas, L.Sidabras Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų4 R.Buišaitė, T.Buivytė, I.Paškevičiūtė-Ozolienė N.Vėlius, I.Ledas, V.Mikailionis T.Ramanauskaitė-Pažūsienė ir A.Girdenis Algimantas  Raudonikis, D.Dobilaitė, V.Visockas tautosakos ekspedicijoje Č.Cemnolonskis su žmona Alytuje Iš linų lauko. J.Karosas, A.Morozovas, K.Kačergis, V.Račkaitis ir A.Pupkis Sekmadienio iškyla po Vilnių I.Ledas, R.Liučvaitytė-Saulytienė, E.Strazdaitė-Jakaitienė Su Konservatorijos studentais  tautosakos ekspedicijoje R.Pakalniškis, Trepuila, V.Visockas Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų3 Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų Šoka A.Juodvalkytė ir V.Baltrėnas Aleksas, Aldona, Norbertas ir Rūta Mes ir mūsų dėstytojai 1962-ųjų vasarą A.Patašius, S.Varnagiris, R.Ozolas, A.Rosinas Tauro bendrabučio balkone Respublikiniame turistų sąskrydyje Nemunaityje
Germanistas J.Kylius, V.Visockas ir V.Urbonas

2009.11.26