Neretai kalbant apie Lietuvos valstybės veikėjų veiklą nacių okupacijos metais jie apibūdinami epitetu „kolaborantai“. Girdi, jei jie ir neprisidėjo prie Holokausto, tai mažų mažiausiai kolaboravo su naciais, o tai – nenuplaunama dėmė jų biografijoje, ir todėl jie negali būti viešai pagerbiami.

Iš Lietuvių kalbos žodyno:

Kolaborantas – (pranc. collaborationniste < lot. collaboro – bendradarbiauju; terminas pradėtas vartoti Prancūzijoje, vėliau Belgijoje, Olandijoje) – išdavikas; asmuo, bendradarbiaujantis su visuomenės daugumos neremiama valdžia; šalies pilietis, bendradarbiaujantis su okupacine valdžia.

Bendradarbiavimas – tai bendras darbas kokiam nors tikslui pasiekti.

Ryškūs nebendradarbiavimo su naciais pavyzdžiai – Kazys Škirpa ir Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Abu juos naciai rado Laikinosios Vyriausybės (ne nacių) paskirtus į pareigas. Ir nei vienas, nei kitas nebendradarbiavo su naciais taip, kaip suprantamas bendradarbiavimas.

Yra kitas, lietuviškas, žodis – „prisitaikymas“. Prisitaikė prie aplinkybių, bet nesusitaikė su jomis. Būtent todėl naciai K.Škirpai Berlyne paskyrė namų areštą, o karui baigiantis suėmė ir išsiuntė į politinių internuotųjų stovyklą. O J. Noreiką jie patalpino Štuthofo konclageryje.

Mano akimis žiūrint, žmogaus įvardinimas kolaborantu, jei jis toks nebuvo, – įžeidimas ir šmeižtas.

Dar neišsiaiškinau, ar prokuratūra privalo savo iniciatyva ginti viešąjį interesą, kai šmeižiamas ir įžeidinėjamas nebegalintis pats apsiginti Lietuvos valstybės veikėjas. Bet gal kas nors, perskaitęs šias eilutes, išmano mirusiųjų šmeižto ir įžeidimo bylas?

2019.08.18; 15:09

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Vakar mūsų aukšto rango politikas, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius galutinai pasmerkė Joną Noreiką-Generolą Vėtrą rytinėje „Žinių radijo“ laidoje, esą jo dalyvavimas nusavinant žydų turtą įrodytas ir jokių kalbų apie jo heroizavimą būti negali.

Gerai dar, kad nepaminėjo Kazio Škirpos. Manykime, kad dėl Kazio Škirpos alėjos pervadinimo turi abejonių.

Dar paminėjo, kad procesą Lietuvoje stebi vos ne viso civilizuoto pasaulio žydai. Leido suprasti, kad, jei neklausysime savųjų žydų-putinistų, blogai bus Lietuvai, nes viso pasaulio žydams šiandien svarbesnių reikalų nėra.

Nors diskusijos, dokumentų vertinimai dar tebevyksta, nors prezidentas Gitanas Nausėda paprašė politikų į tuos reikalus nesikišti, viską palikti ekspertams, politikui į tai buvo nusispjauti.

O ekspertai, pavyzdžiui, nenuginčijamai įrodė, kad Jonas Noreika, Lietuvos laikinosios vyriausybės paskirtas į Šiaulių apskrities viršininko pareigas dar vokiečiams neatėjus,  asmeniškai nėra perdavęs jokių įsakymų dėl Šiaulių geto. Tiesiog vizavo okupacinės karinės valdžios įsakymą dėl geto steigimo ir perkeltų į jį žydų nuosavybės likimo.

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.

Gal galėjo ginklu, ar kaip nors kitaip, pasipriešinti vokiečių karinės valdžios įsakymui? Juolab, kad žydiškų getų Europoje tuo metu buvo daugybė ir jie dar neturėjo to kruvino Holokausto atspalvio.

Dar daugiau. Ekspertas Dalius Stancikas pateikė Genocido ir rezistencijos tyrimo centro neginčijamus faktus ir liudijimus apie tai, kad būdamas Šiaulių apskrities viršininku Jonas Noreika tuo pat metu priklausė antinaciniam pogrindžiui, gelbėjusiam žydus:

https://slaptai.lt/dalius-stancikas-ka-nutyli-vilniaus-meras/?fbclid=IwAR1EymS3gMVNZE9JlusGKMfOEYmXqtaCoJygGZGJIoSn2PTbmjAYJVcKt0E

Akivaizdu, kad Kremliaus žydai-putinistai ir jų parankiniai Lietuvoje įsisiautėjo. Jeigu teismai neduos toms Kremliaus utėlėms Lietuvoje rimto teisinio atkirčio, rytoj jie pareikalaus iš istorijos vadovėlių moksleiviams išbraukti Kazio Škirpos ir Jono Noreikos bet kokį paminėjimą.

Kviečiu laikytis moratoriumo istorinės atminties trynimui, – neseniai sakė prezidentas Gitanas Nausėda. Tai – subtili užuomina Vilniaus merui ir Vilniaus miesto tarybai savanoriškai atstatyti padėtį iki atminties ištrynimo, o jei ne,  atminties ištrynimus vien Vilniaus mieste teismuose be vargo pripažinti neteisėtais, kol tęsis Prezidento pasiūlytas moratoriumas, kol visos Lietuvos ekspertai, o ne Vilniaus politikai, sudės visus taškus ant „i“.

Prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Istorinė atmintis neturėtų būti vieno kurio nors miesto ar savivaldybės spręstinas klausimas, o nacionaliniu lygiu priimama nutartis“ – Prezidento žodžiai.

Beje, nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Jei iki Kremliaus utėlių sukelto skandalo dėl Kazio Škirpos ir Jono Noreikos būtų Lietuvoje padaryta apklausa, kas žino apie juos apskritai ką nors, vargu ar bent vienas iš šimto atsakytų – taip, o tarp jaunų tokių būtų dar mažiau. Dabar, neabejoju, būtų kitaip.

2019.08.01; 12:57

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Naujienų agentūros praneša, kad šeštadienį Vilniuje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos buvo nuimta, iš viešosios erdvės pašalinta Jono Noreikos – generolo Vėtros atminimui skirta memorialinė lenta.

Savivaldybė praneša, kad veiksmas atliktas, vykdant asmeninį miesto mero Remigijaus Šimašiaus nurodymą. Iš tiesų, jeigu Kazio Škirpos alėjos pervadinimo užmanymą ką tik dar buvo siekiama kažkaip pridengti miesto Tarybos balsavimu, tai jau šįkart išdrąsėjęs pašlemėkas miesto mero poste griebėsi asmeninės iniciatyvos, užsimojęs subjauroti Lietuvos didvyrio, iškilaus laisvės kario atminimą. Vaizduotė neišneša, bet yra taip, kad ši menkysta pernelyg nesivaržydama prilygino Lietuvos didvyrio garbei skirtos atminimo lentos  pašalinimą sovietinių skulptūrų nuėmimo nuo Žaliojo tilto akcijai. Dievobaimingesnis žmogus tikriausiai nustebtų – kodėl neatsivėrė žemė jam po kojomis, išsakius tokias blevyzgas.

Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

R.Šimašius yra žinomas personažas, tačiau, esant progai, priminsiu kai kuriuos svarbesnius jojo biografijos momentus. Anas viešojoje erdvėje pirmą kartą pasimatė, tapęs  liūdnai pagarsėjusio Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) pamokslininku. Keletą metų R. Šimašius, prisistatydamas LLRI ekspertu, plušėdamas dėl didžturčių naudos, savo paskviliais intensyviai nuodijo žmonių sąmonę, kitaip nepasakysi.

Ypač iš tų laikų man įstrigo šio eksperto genialus (?) paaiškinimas, kad nieko blogo, jog turtingi žmonės užgrobia ežerus ir savavališkai aptveria jų pakrantes, neprileisdami kitų poilsiautojų prie vandens, nes esą tokie grobikai iškerta paežerėse brūzgynus, pagerina vandens telkinių estetinį vaizdą. Įdomiausia tai, kad tokį teisinį nihilizmą su didele pompa skelbė žmogus, pagal išsilavinimą teisininkas.

Vėliau šis neva teisininkas tapo Teisingumo ministru, išgarsėjęs šiame poste niekam neprilygstančiu nešvankumu, nes būtent jo vadovaujama institucija suteikė A.Lukašenkos režimui informaciją, kuri leido įkalinti iškilų Baltarusijos opozicijos veikėją. Kaip atrodo bent man, ne teisininkui, dėl tokios pasibjaurėtinos šunybės R. Šimašius turėjo būti teisiamas, tačiau bendražygiai kažkaip išsuko jo uodegą.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Tikėkimės, kad dabar, R. Šimašiui taip drastiškai atkreipus dėmesį į save, prie šio klausimo bus galima grįžti, regis, tokiems nusikaltimams senaties terminas netaikomas.  Nė iš tolo nekalbu čia apie šio žmogaus moralinę atsakomybę, nes po R.Šimašiaus sapaliojimų apie moralinį kompasą straipsnyje, skirtame K. Škirpos suniekinimui, žodis „moralė“ lieka taip subjaurotas, kad dabar kelia tik baisų pasidygėjimą (po šio straipsnio išspausdinimo delfi.lt žodžių derinys „moralinis kompasas“ bent mano pasąmonėje atsispindi kaip padugnės atpažinimo skiriamasi ženklas). Kalbame čia apie baudžiamąją atsakomybę. Kaip atrodo bent man, R. Šimašiui turi būti keliama baudžiamosios atsakomybės byla dar ir dėl to, kad dėl savo politinių ambicijų ir grynai egoistinių motyvų anas sužlugdė perspektyvią skrydžių bendrovę.

Štai taip išgarsėjo netalentingas, miesto ūkyje nesusitvarkantis meras. Įsivaizduoju, kad  politinių kalinių, tremtinių ir kitos patriotinės organizacijos netrukus iškels R.Šimašiui teisminį ieškinį dėl Lietuvos didvyrio atminimo išniekinimo.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kita vertus, kad neprailgtų mums laukti bylos atomazgos, kviečiu Lietuvos žmones Vilniaus mero adresu siųsti smirdančių kojinių siuntas (jeigu tokių turite) gražiame įpakavime, gal net perrištas kaspinėliu. R.Šimašius mėgsta gražius kostiumus. Tai – faktas. Tačiau būna ir taip, kad net užsistovėję manekenai ima ir pradeda pūti bei smirdėti. Sunešiotų kojinių poros gražiame įpakavime kontrastas mums visiems tai primins.

2019.07.27; 18:16 

Du skaudūs pralaimėjimai – netekome Kazio Škirpos alėjos Gedimino kalno papėdėje ir paminklinės Jono Noreikos lentos ant Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos.

Be abejo, kaltė Vilniaus savivaldybės, kuriai vadovauja liūdnai pagarsėjęs Remigijus Šimašius, – milžiniška. Neatlaikė spaudimo, o greičiausiai ir nenorėjo elgtis principingai, tvirtai, lietuviškai.

Tačiau pats metas analizuoti, ko nepadarėme mes, gynusieji tiek Kazio Škirpos, tiek Jono Noreikos garbę. Kokios mūsų klaidos? Ar gausiai susirinkome prie Seimo šių metų birželio 23-iąją, kai minėjome 1941-ųjų Birželio sukilimo sukaktį? Ar gausi buvo protesto akcija Europos aikštėje priešais Vilniaus miesto savivaldybę? Ar užtektinai daug mokslinių konferencijų surengėme Seime ir Martyno Mažvydo bibliotekoje? Ar užtektinai sukurta dokumentinių, meninių filmų apie Birželio sukilimą, kiek mūsų rašytojai parašė įdomių, kvapą gniaužiančių romanų apie Birželio sukilėlius? O jei nesukūrė, neparašė – kodėl? Kas trukdė?

Kaip Birželio sukilimo didvyrius pastaraisiais dešimtmečiais propagavo mūsų istorijos institutai bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras?    

Nepadarytų arba prastai padarytų darbų ginant šviesų K.Škirpos ir J.Noreikos atminimą – daug…

O dabar – keletas nuotraukų, pasakojančių, kaip bandėme apginti K.Škirpos ir J.Noreikos garbę.

2019.07.28; 07:36 

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Jei neklystu, merai neturi teisinės neliečiamybės.

Štai jau antrą kartą Vilniaus meras galimai paniekino mirusiųjų atmintį. Pirmą kartą, kai neseniai, liepos 24 d., galimai melagingai ar apgaulingai Vilniaus miesto tarybos posėdžio pradžioje pateikė žodžius apie žydų išvarymą, kaip Kazio Škirpos. Antrą kartą šiandien, liepdamas nuimti Jono Noreikos atminimo lentą su savo paaiškinimais (beje, ar gavo meras LR Kultūros paveldo prie Kultūros ministerijos departamento leidimą nuimti lentą ?), kai net teismas yra pripažinęs, jog Jonas Noreika vokiečių okupacijos metais tiesiogiai ar netiesiogiai nedalyvavo žydų genocide.

313 BK straipsnis. Mirusiojo atminimo paniekinimas

2. Tas, kas viešai paskleidė apie mirusįjį melagingus prasimanymus, galinčius nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą jo atminimui, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.

Ir yra dar vienas BK straipsnis, kuris galimai gali būti pritaikytas Vilniaus merui:

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

170 straipsnis. Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę

1. Tas, kas turėdamas tikslą platinti gamino, įsigijo, siuntė, gabeno, laikė dalykus, kuriuose tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta ar kurstoma diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba kurstoma smurtauti, fiziškai susidoroti su tokia žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu, arba juos platino, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

2. Tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

3. Tas, kas viešai kurstė smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba finansavo ar kitaip materialiai rėmė tokią veiklą, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

4. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

2019.07.27; 13:33

Seimo narys Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės merą Remigijų Šimašių, atkreipdamas dėmesį, kad per pastarąjį mėnesį Vilniaus mieste buvo nuniokoti net trys istoriniai bei religiniai paminklai: išpuolis prieš Jono Noreikos paminklinę lentą, Balsiuose išniekintas naujai pastatytas kryžius ir paminklas Artūrui Sakalauskui, parlamento gynėjui, paskutinei Lietuvos okupacijos aukai, kariui savanoriui, prie Lietuvos Respublikos Seimo.

Seimo narys sako, kad vandalizmas prieš mūsų istorinius ir religinius paminklus tampa nerimą keliančia tendencija. Todėl privalu imtis veiksmų, apsaugančių mūsų istoriją ir tapatybę įamžinančius paminklus, kurie yra mūsų tautos pagarbos tiems žmonėms, mūsų istorijai ir tapatybei išraiška.

„Sveikintina, kad Vilniaus miesto savivaldybė atstatė Jono Noreikos paminklinę lentą, tačiau įdomu yra tai, kad Artūrui Sakalauskui skirtą paminklą sutvarkė kariai savanoriai, o savivaldybė į išpuolį atitinkamai sureaguoti nespėjo. Tokia situacija kelią nerimą ir susirūpinimą, kad atmestinai žiūrima į istorinę atmintį, kad duodamas kelias tolesniam vandalizmui“, – teigia L. Kasčiūnas. 

Seimo narys kreipimesi rašo, kad nutikę išpuoliai tik įrodo, jog paminklai ir atminimo vietos nėra tinkamai prižiūrėtos – neįdiegtas apšvietimas, nėra vaizdo kamerų. Kai kurie paminklai ar atminimo vietos yra apskritai užmiršti. 

Vienas tokių – tai poetui, filosofui ir restauratoriui Mindaugui Tamoniui, kovojusiam prieš raudonąjį melą ir terorą, prie Pavilnio geležinkelio bėgių, ant kalvelės, netoli nuo M. Tamonio žūties vietos pastatytas kryžius bei koplytstulpis, skirtas Sibiro tremtinių atminčiai. 

„Problema ta, kad apie šią vietą žino mažai žmonių, nėra orientacinių rodyklių ir patogaus tako, todėl žmonės priversti eiti geležinkelio bėgiais. Tai tik vienas iš tokių apleistų vietų pavyzdžių, kurioms savivaldybė neturėtų likti abejinga ir tinkamai pasirūpinti. Neturime leisti vandalizmui tapti nebaudžiamu. Svarbu saugoti ir puoselėti istorinę atmintį bei atitinkamai rūpintis paminklais ir atmintinomis vietomis“, – pabrėžia konservatorius L. Kasčiūnas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.08; 15:53

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Jungtinėse Amerikos Valtijose gyvenanti Silvia Foti, Jono Noreikos-Generolo Vėtros vaikaitė, prisistato Lietuvoje ir užsienyje su peticija „Jonas Noreika – ne didvyris“. Ji teigia, kad Lietuvos valdžia „slepia tiesą“, o Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC), neigdamas jo kaltę, „išsisukinėja, dergia tautą ir žeidžia senelio aukų atminimą“. Ji kviečia „pašalinti visus jos senelio apdovanojimus“ ir „tokiu būdu pagerbti jo (?!) aukas“, ragina „pasirašyti peticiją vardan Jono Noreikos aukų“.

S. Foti dar 2018 m. liepą JAV kairiųjų pažiūrų leidinyje „Salon“ pažėrė paviršutiniškų samprotavimų, niekinančių Jono Noreikos atminimą, ir sukėlė visuomenės tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje supriešinimo bangą.

Būtina pabrėžti, kad S. Foti motina dr. Dalia Noreikaitė-Kučėnienė, profesionali mokslininkė – tyrinėtoja, knygų autorė, surinkusi medžiagą ir pradėjusi rašyti monografiją apie savo tėvą (dėl ankstyvos mirties užbaigti nespėjo), buvo visiškai priešingos nuomonės, negu tą medžiagą paveldėjusi jos dukra. To fakto ignoruoti nevalia, kaip ir spekuliuoti to laikotarpio istorijos tiesiogiai neišgyvenusios, užsienyje gimusios ir užaugusios vaikaitės emocijomis.

Dirva Lietuvos laisvės kovotojų, paaukojusių savo gyvybes už Tėvynės laisvę, šmeižimui rengiama labai kryptingai. Skandalingai pagarsėjęs Rūtos Vanagaitės ir Efraimo Zurofo duetas, valstybei paskelbus 2018 metus Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Ginkluotųjų pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago metais, bandė sumenkinti jo šviesų atminimą. Ir tik LGGRTC dėka, suradus išniekintus palaikus, padedant pilietinei visuomenei, pavyko apginti jo garbingą vardą ir deramai su valstybės pagarba iškilmingai palaidoti.

Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Slaptai.lt nuotr.

2019 metus valstybė pradėjo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos 70 metų sukakties paskelbimu ir Lietuvos Prezidento Jono Žemaičio -Vytauto paminėjimu. Manome, nėra atsitiktinumas, kad būtent Vasario 16-ąją, Nacionalinė literatūros ir meno premija buvo įteikta rašytojui Mariui Ivaškevičiui, romane „Žali“ išsityčiojusiam ne tik iš partizanų vadovo Jono Žemaičio-Vytauto, kankinto ir sušaudyto Maskvoje, bet ir iš viso Lietuvos partizaninio judėjimo atminimo.

Jubiliejinių metų nepakantumo atmosferą beatodairišku puolimu prieš išskirtinę rezistencijos asmenybę – Joną Noreiką-Generolą Vėtrą papildo užsienyje gyvenančio ir per „pagalbininkus“ Lietuvoje veikiančio asmens Grant Gochin nesiliaujantis raštų srautas Lietuvos įstaigoms. Istorinį kontekstą neigiančiais aiškinimais, vienpusiška faktų atranka ir paviršutinišku jų interpretavimu (tą patvirtino istorikai ir teismas), jis aršiai puola ne tik kapitoną J. Noreiką, bet ir patį LGGRTC, bandydamas per teismus priversti Lietuvos mokslininkus vadovautis ne profesionalių tyrimų išvadomis, bet pareiškėjo pageidavimais.

Tai precedento neturintis atvejis, tai daugiau nei puolimas prieš vieną valstybės įstaigą! Tai kėsinimasis į laisvą mokslininkų valią savarankiškai atlikti tyrimus vadovaujantis sąžine ir profesine kompetencija. Tai ir puolimas prieš Lietuvos valstybės suverenitetą, siekiant teisės iš užsienio nustatinėti, ką ir kaip jos mokslininkai turi tirti, ką žmonės privalo gerbti, o ko ne. Lenkijos valdžia surado adekvačių priemonių reaguoti į bandymus iškraipyti Lenkijos valstybės istoriją. Mūsų politikams linkėtina solidarizuotis su kolegų lenkų pricipinga laikysena ir pagaliau išdrįsti atsistoti Lietuvos žmonių pusėje.

Negalima užmiršti, kad J. Noreika čia nėra „vienišas“. Šmeižto kampanijos prieš Birželio sukilimo iniciatorių pulkininką ir diplomatą Kazį Škirpą, Laikinosios vyriausybės vadovą Juozą Brazaitį, prezidento A. Smetonos sesers sūnų, žuvusį atkakliame mūšyje prieš sovietų kariuomenės dalinius Juozą Krikštaponį, ilgiausiai partizanų gretose išsilaikiusį kovotoją Antaną Kraujelį ir kitus antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo vadovus bei dalyvius atitinka Kremliaus ideologo, fondo „Istorinė atmintis“ direktoriaus Aleksandro Diukovo koncepciją ir Rusijos propagandos istorijos aiškinimus: kas nėjo su Maskva, tas ėjo su Berlynu; todėl visi, kurie nekovojo „už Maskvą“, dabar privalo dalytis su Berlynu po Antrojo pasaulinio karo tekusia atsakomybe.

Pulkininkas Kazys Škirpa

Šitokį istorijos aiškinimą Maskvos valdantieji sluoksniai bando primesti sąmoningai ir apgalvotai. Naudojant šią rafinuotą istorijos traktavimo schemą sąmoningai eliminuojama lietuvių kova dėl sovietų užgniaužtos laisvės ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo. Nėra atsitiktinumas, kad iki šiol neigiamas Baltijos valstybių okupacijos faktas. Tai ne vien kompensacijų dėl okupacijos žalos atlyginimo klausimas. Tuo bandoma ignoruoti bolševizmo įvykdytus nusikaltimus sovietų okupuotose Baltijos šalyse, išryškinti vien nacių okupacijos padarinius, o atsakomybę už šio totalitarinio režimo nusikaltimus suversti Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvės kovotojams.

Visuomenė čia, deja, palikta viena argresyvaus informacinio karo akivaizdoje. Pavieniai autoriai deda daug pastangų atremti istorijos iškraipymus, tačiau jie aršiai puldinėjami asmeniškai. Politikai vengia reikšti poziciją, iš esmės „laikosi po medžiu“. Susidaro įspūdis, kad visuomenės informacinis saugumas Lietuvos valdžiai nelabai rūpi, nuo šių politinių procesų ji tarsi nusišalinusi. Pasekmės skaudžios: visuomenė supriešinta, mokslininkai ir įstaigų tarnautojai įbauginti, galvas kelia gaivalai.

Sunku paaiškinti akivaizdžiai dvigubų standartų taikymą. Sakysim, A. Diukovui užsimojus Vilniuje pristatyti propagandinę knygą „Holokausto išvakarėse“, įrodinėjančią, esą lietuvių rezistencija atsakinga „už Lietuvos žydų išnaikinimą“, neišduodama viza, į Lietuvą jis neįsileidžiamas. Tuo metu G. Gochino daromos žalos mastas dėl tedencingų aiškinimų ir šališkai interpretuojamų istorijos epizodų yra didesnis. Bet jis ne tik gali čia laisvai skleisti ir platinti savo pseudoistorinius „tyrimus“, trikdyti LGGRTC veiklą, bet dar ir apdovanojamas Lietuvos pilietybe!

Ponios Foti peticija, kaip ir skubotas dalies Prezidentinės komisijos sovietų ir nacių okupacinių režimų nusikaltimams įvertinti pareiškimas, mūsų nuomone, yra aktyvaus politinio spaudimo „iš šalies“ priemonės. Ir nepriklausomai nuo to, kokiais išvedžiojimais visa tai būtų bandoma dangstyti, jų nėra ir nebus įmanoma atsieti nuo gerai koordinuojamo tarptautinio informacinio puolimo prieš Lietuvą srauto.

Šios atakos tikslas nėra Jonas Noreika-Generolas Vėtra. Jo atminimas yra labiau simbolis, ties kuriuo susitinka skirtingos pažiūros ne vien į istoriją, bet ir į tautos tapatybę, jos atminties paveldą, egzistencinius iššūkius, politinę šiandienos tikrovę.

Tai politinis aspektas. Dar yra teisinis ir dorovinis įpareigojimas, kuris paveda valstybei gerbti teisingumą, ginti jos piliečių nekaltumo prezumpciją. Juo labiau kai kaltinimai – apie seniai mirusius piliečius, ypač žuvusius kankinių mirtimi, kurių atsakomybės klausimo sąžiningai įvertinti nebėra nei teisinių, nei moralinių prielaidų – nebėra gyvų nei įvykių dalyvių, nei liudininkų. Čia vėlgi verta atsigręžti į Lenkijos patirtį.

Ko vertas teisingumas, jei laisvės kovotojai, kalinti, kankinti ir nužudyti nacių bei sovietinėse koncentracijos stovyklose, dabar kaltinami holokaustu, vadovaujantis vien priešų paliktais užrašais bei okupacinių režimų vietininkų sukurtais formaliais raštais, kurių dalis abejotino patikimumo? Esama bent penkių skirtingo tipo tikrų ar tariamų J. Noreikos parašų pavyzdžių. Ar kas nors atliko kvalifikuotą dokumentų autentiškumo ekspertizę?

Genocido aukų muziejus. Slaptai.lt nuotr.

Todėl privalu nutraukti tolimesnę šios temos politinę eskalaciją, įtampos visuomenėje didinimą, priešiškumo kurstymą. Tokiomis priemonėmis jokio pozityvaus rezultato pasiekti neįmanoma. Vykdomas beatodairiškas spaudimas, vadovaujantis tik vienpusiška istorijos interpretacija, ignoruojančia sovietų įvykdyto genocido pasekmes, prieštarauja Europos Parlamento 2009 m. balandžio 2 d. rezoliucijai dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo. Ten aiškiai pasakyta: „istorinių faktų neįmanoma interpretuoti visiškai objektyviai“ ir kad „visiškai objektyvaus istorinio jų perteikimo nėra“. Todėl niekas neturi teisės tvirtinti, kad istoriją „interpretuoja objektyviai“. Tačiau akivaizdu, kad būtent šito – teisės „objektyviai“ interpretuoti istoriją – kai kas gviešiasi.

Todėl kreipiamės į aukščiausius šalies vadovus, prašydami ir ragindami pagaliau išgirsti Lietuvos visuomenės balsą, ne vien klausytis pageidavimų „iš šalies“, ir stoti „ginti Lietuvos rubežių“ (S. Lozoraičio paskutiniai žodžiai): išmintingai įvertinti besiklostančią padėtį, imtis visų priemonių, kad būtų užtikrinta visuomeninė rimtis, teisės viršenybė ir teisingumas, sudarytos sąlygos istorikams dirbti savo darbą, o ne eikvoti jį teismuose, „aiškinantis“ neaiškius interesus atstovaujantiems veikėjams.

Šį laišką, adresuotą svarbiausioms Lietuvos valdžios institucijoms, pasirašė Lietuvos sąjūdžio tarybos pirmininkas Andrius Tučkus, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus (NOKT) koordinacinės tarybos pirmininkė Angelė Jakavonytė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininkas Vidmantas Samys, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko pavaduotojas Petras Musteikis.

2019.05.01; 06:00

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis ir Arūnas Gumuliauskas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės merą Remigijų Šimašių, ragindami jį atstatyti sudaužytą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai pagerbti skirtą memorialinę lentą ant Vrublevskių bibliotekos sienos Vilniuje. 

„Atsižvelgiant į viešojoje erdvėje pasirodžiusią informaciją, kad Vilniaus miesto savivaldybė lentos atkurti neplanuoja, esame sunerimę, kad tokia pozicija gali pateisinti vandalizmo aktus ir paskatinti panašius veiksmus ateityje. Todėl raginame merą atstatyti sunaikintą memorialinę lentą ant Vrublevskių bibliotekos sienos arba tai savo jėgomis padarys visuomeninės organizacijos“, – teigia L. Kasčiūnas.

A. Ažubalis sako, kad lenta J. Noreikai privalės būti atstatyta: „Neatmestina, kad tokias barbariškas akcijas paskatino ir aukštų Lietuvos pareigūnų, tokių kaip Linas Linkevičius, Lietuvoje ir toli už jos ribų viešai reikštas nepasitenkinimas šia lenta. O kai valstybės institucijų (teismų ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro) vertinimu pradeda abejoti Vyriausybės nariai – rezultatus matome.“

„Mero pasisakymas atskleidžia visiškai formalistinį ir nevalstybinį požiūrį. Atminimo lenta jam atrodo tik viešosios išlaidos, kaip koks šviesoforas ar autobusų stotelė. Tačiau paminklai ir atminimo lentos yra tautos pagarbos žmogaus aukai išraiška. Dabar tai nesuprantama. Priešingai, duodamas kelias tolesniam vandalizmui. Vilniaus mieste vidury dienos sudaužyta lenta ir savivaldybės vadovas sutinka, kad to pasekmės liktų visam laikui. Tai žalia šviesa visiems vandalams griauti viską, kas jiems nepatinka. Ar pradėsime savo nuožiūra lupti gatvių pavadinimų lenteles ir griauti paminklus, o meras leis tam vykti, ieškodamas kam permesti atsakomybę ir išlaidas? Neturėtume nusileisti iki tokio teisinio nihilizmo. Atminimo lenta privalo būti atstatyta vien iš pagarbos teisės viršenybei Lietuvoje“, – įsitikinęs prof. A. Gumuliauskas.

Nepaisant to, kad atminimo lentą daug kartų reikalauta pašalinti, o viešojoje erdvėje buvo kuriamos visuomenę priešinančios kontraversijos, šių metų kovo pabaigoje Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė JAV gyvenančio Lietuvos piliečio Granto A. Gochino skundą ir kaltinimus J. Noreikai kolaboravus su naciais, o remiantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro paskelbtomis išvadomis, J. Noreikos veikla nelaikytina kolaboravimu, nes nacių okupacijos metu būdamas Šiaulių apskrities viršininku jis taip pat aktyviai veikė antinaciniame pogrindyje.

Jadvyga Bieliavska (ELTA)
 
2019.04.08; 14:13

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Pirmadienį Vilniaus centre, ant Vrublevskių bibliotekos sienos, kūju sudaužyta Jonui Noreikai-generolui Vėtrai skirta atminimo lenta. Įtariama, kad lentą sudaužė į Prezidento postą kandidatavęs Kazimieras Juraitis ir į Europos Parlamentą kandidatuojatis Stanislovas Tomas. DELFI žiniomis, pirmadienį policijos pareigūnams paskambino pats S. Tomas ir pranešė sudaužęs lentą kūju.

Kovo 27 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) atmetė Granto Arthuro Gochino skundą dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) rašto, kuriuo buvo atsisakyta pakeisti istorinę išvadą apie Joną Noreiką (generolą Vėtrą), panaikinimo ir įpareigojimo pakartotinai atlikti tyrimą, primena ELTA.

Simono Wiesenthalio centras ir garsusis nacių medžiotojas Efraimas Zuroffas pasipiktino ir pasmerkė esą nežmonišką Vilniaus apygardos administracinio teismo (VAAT) sprendimą atmesti Granto Arthuro Gochino skundą dėl Jono Noreikos-generolo Vėtros.

„Teismo sprendimas yra absoliučiai absurdiškas, tai yra nacių aukų ir visų žmonių su bent kruopele padorumo ir išminties įžeidimas“, – sakoma S. Wiesenthalio centro vadovo Rytų Europos reikalams E. Zuroffo pranešime.

JAV gyvenantis G. A. Gochinas prašė teismo panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) raštą, kuriame teigiama, kad J. Noreika nedalyvavo masinėse žydų žudynėse Antrojo pasaulinio karo metais. Teismas tokį G. A. Gochino prašymą atmetė, argumentuodamas, kad LGGRTC rašte rėmėsi faktiniais duomenimis ir rašytiniais dokumentais, primena ELTA.

„Simono Wiesenthalio centras smerkia teismo sprendimą atmesti Lietuvos žydų palikuonio G. A. Gochino prašymą panaikinti J. Noreikai, kuris buvo aktyvus Lietuvos žydų žudynių dalyvis, skirtus apdovanojimus“, – sakoma S. Wiesenthalio centro pranešime.

Pasak E. Zuroffo, tokie teismų sprendimai niekada nebus priimtini.

„Joks sprendimas, išteisinantis nacių kolaborantus, aktyviai dalyvavusius brutaliame Lietuvos žydų naikinime, nebus priimtas“, – sakė E. Zuroffas.

Nacių medžiotojas taip pat pažėrė kaltinimų, esą Lietuvoje naciai žudikai yra pagerbiami, o kruvina jų praeitis yra ignoruojama, todėl, ragino jis, veiksmų turi imtis Europos Sąjunga.

G.A. Gochino teigimu, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, praėjusių metų liepos 18-ąją atmesdamas jo prašymą dėl istorinės išvados pakeitimo, neaptaria nė vieno iš jo pateiktų istorinių dokumentų, selektyviai pasirinkdamas atsakymo temas ir išvengdamas pagrindinės temos – J. Noreikos ir Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) vaidmens Žemaitijos žydų žudynėse. Pasak G. A. Gochino, savo išvadas Centras grindžia subjektyvia, įrodymais neparemta nuomone.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią administracinę bylą, G. A. Gochino skundą atmetė kaip nepagrįstą, pirmiausia įvertinusi tą aplinkybę, kad pareiškėjo užklausa Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui yra prašymas, o ne skundas Viešojo administravimo įstatymo prasme. Šis įstatymas nustato, kad prašymas – tai su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimą subjektą, o skundas – kreipimasis dėl asmens teisių pažeidimo. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Centrą, siekė ginti ne asmenines teises ar interesus, o gauti informaciją ir pateikti savo poziciją keliamu klausimu.

Eleonora Budzinauskienė (ELTA)
 
2019.04.08; 13:48

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Keisti (o gal pavojingi?) dalykai dedasi Lietuvoje. Atsiranda vis daugiau tokių, kurie, dangstydamiesi „kita nuomone“ ir mūsų valstybės tolerancija demokratijos iškovojimams, buriasi į susivienijimus, marginalines grupeles, griaunančias susiformavusias tautines vertybes ir graužiančias valstybingumo pamatus. Prie jų jungiasi net tie, kuriems, atrodytų, Lietuvoje tik gulbės pieno tetrūksta…

Iš kokių ėdžių maitinasi „tituškos“?

Klaipėdos apylinkės teismas trečiadienį, kovo 27 d., turėtų skelbti sprendimą Viačeslavo Titovo byloje. Prieš teismą jis stojo antradienį, posėdyje taip pat dalyvavo žinomas istorikas, Seimo narys Arvydas Anušauskas, parašęs knygą „Aš esu Vanagas“, ir politikos apžvalgininkas Marius Laurinavičius. V. Titovas pateikti parodymus žodžiu atsisakė, mat, jie gali neatitikti Rusijos ambasados instrukcijų. Jam pateiktus kaltinimus jis vadina politiniu persekiojimu.

Prokuroras teigia, kad V. Titovas, menkindamas partizanų vadą ir skleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, veikė sistemingai. Byloje inkriminuotos penkios nusikalstamos veikos, o padarytų veiksmų – apie 20. „Kaltinimai pakankamai dideli. Buvo naudojama neapykanta, žeminanti kalba, neva tai Lietuvoje gyvuoja nacistinės partijos. Paprastai kalbant, teigiama, kad kas Titovo nepalaiko, tie yra tarsi fašistai“, – žurnalistams sakė prokuroras Simonas Genys.

Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Slaptai.lt nuotr.

Tai, kad kaltinamasis nesiteikia teismui atsakyti į kaltinimus žodžiu, čia pat, salėje, rodo, jog šis politikas bijo liudininkų ir specialistų argumentų ir slapstosi nuo teisingumo rašydamas įvairius paskvilius apie Adolfą Ramanauską-Vanagą.

Šįkart jis naudojasi politiniu skydu: mat, su kitu visuomeninio rinkimų komiteto „Titov ir teisingumas“ nariu gavo vietą naujai išrinktoje Klaipėdos miesto savivaldybės taryboje. Bolotiruodamasis į mero postą jis tebuvo ketvirtas, nors surinko nemažai – apie 7 proc. rinkėjų balsų.  

Žinoma, Klaipėda jau nuo sovietinių laikų yra SSRS karinio komplekso citadelė, ir šiandien daug buvusių kariškių bei prie jų prisišliejusių visuomenininkų yra išnaudojami Rusijos dezinformacijos mašina, kuri sėja nepasitikėjimą Lietuvos istorine išsivadavimo iš okupacijos kova ir niekina jos didvyrius. Dienraštis „Klaipėda“ stebisi, kaip V. Titovas su savo keturių asmenų šeima sugeba išgyventi už jo deklaruojamus 169 eurus… Žemiau skurdo ribos esą gyvena ir dar du trečdaliai jo kolegų iš Lietuvos rusų sąjungos Klaipėdos skyriaus.

Laikraštis rašo, kad kai kurie jų yra aktyvūs Rusijos ambasados renginių lankytojai. A. Anušauskas teigia, kad „tarp Lietuvos rusų sąjungos kandidatų į Klaipėdos miesto tarybą buvo atstovų iš Antihitlerinės koalicijos šalių Antrojo pasaulinio karo dalyvių organizacijos, iš Rusijos piliečių asociacijos Klaipėdoje, iš Perelozų sentikių religinės bendruomenės, iš Baltijos jaunimo asociacijos „Juvenis“. Visos šios bendruomenės gauna pinigus iš Rusijos ambasados. Renginių biudžetai neskelbiami. Pasikėliau Rusijos valstybės kontrolės ataskaitą, kurioje revizuotas fondas, finansuojantis tėvynainių „veiklą“ užsienyje. Ten jie tiesiai šviesiai rašo – nėra kontrolės, nėra apskaitos, nėra viešumo, skaidrumo ir informacijos“.

Kitaip sakant, savo vietininkus Klaipėdoje sočiai maitina Kremliaus propagandistai. Tai informacinio karo prieš nepriklausimą Lietuvą dalis.

Zurofiada tęsiasi…

Kovo 27 d. sulaukėme ir kito su šia byla susijusio sprendimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas paskelbė sprendimą dėl Granto Arthuro Gochino skundo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. Jis atmetė skundą, kuriuo centras ragintas pakeisti istorinę išvadą į tokią, kad tarpukario karininkas kolaboravo su naciais.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Pernai Kalifornijoje gyvenantis Lietuvos pilietis G.A. Gochinas prašė teismo įpareigoti LGGRTC naujai, išsamiai, nešališkai, nepiktnaudžiaujant valdžia, susipažinti su jo pateikta 69 puslapių „Užklausa dėl Jono Noreikos nusikaltėlių gaujos“ ir jos prieduose esančius dokumentus.

Jis tikėjosi, kad Centras pakeis savo istorinę pažymą dėl J.Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais, kad būtų aišku, jog J.Noreika nelaikytinas didvyriu. J.Noreikos aukų giminaitį G.A.Gochiną žeidžia J.Noreikai skirti paminklai, paminklinės lentos, gatvių ir mokyklos pavadinimai.

JAV ir britų žiniasklaidoje pasirodė tariamos J. Noreikos anūkės Silvia Foti pritarimas G.A.Gochino užklausai. Laikraštyje „Chicago Tribune“, BBC laidoje, WiKIPEDIA portale pasirodė žinučių, kad J. Noreika dalyvavęs holokauste ir pats šaudęs žydus. 58 metų mokytoja ir žurnalistė, gimusi ir augusi „lietuviškame“ Čikagos priemiestyje, savo tyrimą paskelbė knygoje „Tiesos beieškant“ („In search of the truth“). Tyrime ji pritaria G.A.Gochino skundui prieš LGGRTC ir aiškina, esą S. Foti motina pasakojusi, kad J. Noreika-Generolas Vėtra gyręsis, jog šaudęs žydus.

Įtakingų E. Zurofo veikėjų pastangomis šie liudijimai išplito po visą pasaulį. Jie surado pritarimo ir Lietuvoje. Prie kaltinimų Genocido tyrimo centrui prisijungė ir publicistas, politikos veikėjas Arkadijus Vinokuras, DELFI paskelbęs straipsnį „„Genocido centras gina netiesą. Kodėl?“

Kaip jam atsakydamas rašo Šarūnas Mažeika, be neteisingų, niekuo nepagrįstų kaltinimų centrui, akivaizdžių istorinės tiesos iškraipymų jame yra ir tiesioginis bandymas paveikti teismą, nagrinėjusį G. A.Gochino skundą prieš centrą.

Melas nesiliauja net po teismo sprendimo. Štai kovo 28 d. G.A.Gochino užklausos autorius, filosofas dr. Andrius Kulikauskas „kviečia visus į renginį susipažinti su teismo nuosprendžiu ir plačiau aptarti, kaip mums įvairiai atsakyti už Lietuvą“. Jis papasakos, kaip „kapitono J. Noreikos legenda išaugo ir kaip ji sunyko“.

Organizuotas puolimas prieš pokario kovotojus, tapusius laisvės kovų prieš nacių ir sovietų okupantus didvyriais nesiliauja, į šį propagandinį frontą metamos didžiulės, gerai finansuojamos pajėgos, kuriose šmėkščioja ir lietuvių menininkai, ir politikos veikėjai, o prie jų netiesiogiai prisideda ir įvairių nacionalinių komisijų nariai.

Tikėtina, kad tokios pastangos prieis liepto galą, kaip pelnyto atpildo šiomis dienomis sulaukė šešios dešimtys Sausio 13-osios bylos kaltinamųjų.

2019.03.27; 20:14

Dalius Egidijus Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Dalius Egidijus Stancikas

Šiandien Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė JAV gyvenančio Lietuvos piliečio Granto A. Gochino skundą prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą. Šioje byloje G. A. Gochinas prašė teismo įpareigoti Genocido ir rezistencijos tyrimo centrą pakeisti savo istorinę išvadą dėl J. Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais, teigdamas neva J. Noreika kolaboravo su naciais ir dalyvavo Holokauste.

Tuo tarpu Centras  G.A. Gochino medžiagą teismui įvertino kaip „nacių propagandos atkartojimą, kad už Holokaustą Lietuvoje neva atsakingi ne vokiečiai, o lietuviai.“

Centras taip pat šiandien paskelbė, kad J. Noreikos veikla nelaikytina kolaboravimu, nes nacių okupacijos metu būdamas Šiaulių apskrities viršininku jis taip pat aktyviai veikė antinaciniame pogrindyje, padėjo Šiaulių žydų gelbėtojams. Už antinacinį pasipriešinimą J. Noreika dvejus metus buvo kalinamas Štuthofo koncentracijos lageryje.

Centras tai pagrindė šiais teiginiais:

– Lietuvoje įvestas nacių okupacijos režimo tipas skyrėsi nuo okupacinio režimo tipo Vakarų Europos dalyje. Lietuviškos savivaldos sistema atsikūrė kaip nepriklausomos Lietuvos institucijos, o ne kaip nacių valdžios marionetė.

– J. Noreika Šiaulių apskrities viršininku buvo paskirtas ne nacių, bet Lietuvos Laikinosios vyriausybės. J. Noreika, kaip ir dauguma atsikūrusios savivaldos atstovų, buvo įsitikinęs, kad buvimas šiame poste bus naudingas Lietuvai ir jos piliečiams. Sutelktomis lietuvių antinacinio pogrindžio ir savivaldos tarnautojų pastangomis pavyko sužlugdyti ne vieną nacių skelbtą lietuvių mobilizaciją į vokiečių kariuomenę, taip pat neleista suburti SS lietuvių legiono (iš visų okupuotų Europos šalių SS batalionų tautiniu pagrindu vokiečiams nepavyko suburti tik Lietuvoje ir Lenkijoje). Prie šių antinacinių veiksmų aktyviai prisidėjo ir J. Noreika.

Sakydamas baigiamąją kalbą sovietų teisme J. Noreika sutiko su visais kaltinimais dėl pasipriešinimo sovietų valdžiai, išskyrus kaltinimą, kad „savanoriškai tarnavo vokiečiams“.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

– Kaltinimai J. Noreikai dėl Plungės žydų žudynių nepagrįsti, jie remiasi tik vieno asmens prisiminimais – tai prieštarauja kitų asmenų liudijimams ir kitai faktinei medžiagai.

  – 1941 m. vasarą vokiečiams pavyko įtraukti J. Noreiką į žydų atskyrimo reikalų tvarkymą. Būdamas Šiaulių aps. viršininku J. Noreika perdavė Šiaulių apygardos komisaro H. Gewecke įsakymą žydus iškeldinti į Žagarės getą, taip pat įsakymą dėl žydų turto likvidavimo. Pabrėžtina, kad tai nebuvo J. Noreikos valia paskelbti įsakymai, tai buvo vokiečių nurodymų perdavimas.

Taip pat pažymėtina, kad 1941 m. vasarą dauguma Lietuvos piliečių (tarp jų ir žydų) getų nesuvokė kaip vieno iš Holokausto etapų. Tai pagrindžia nacių raštai, lietuvių liudijimai ir žydai istorikai.

Panašūs kaip J. Noreikai kaltinimai (kolaboravimu su naciais ir prisidėjimu prie žydų izoliavimo) buvo pateikti ir Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Ambrazevičiui – Brazaičiui bei vidaus reikalų ministrui Jonui Šlepečiui. 1974 m. JAV Kongreso prašymu JAV Teisingumo departamentas dėl šių kaltinimų atliko išsamų tyrimą ir jų veikloje neradus nusikaltimo įrodymų, juos išbraukė iš įtariamųjų sąrašo.

Tarptautiniu mastu diskutuojama, ar geto vidaus struktūros – žydų taryba (judenratas) ir geto vidaus policija, vykdžiusios nacių nurodymus geto teritorijoje, vertintinos kaip nacių kolaborantės. Tuo tarpu Lietuvoje  pakabintos atminimo lentos Kauno žydų geto seniūnų tarybos pirmininkui ir Kauno geto policijos vadovui.    

  – Būdamas Šiaulių apskrities viršininku J. Noreika buvo aktyvus pogrindinės antinacinės lietuvių organizacijos „Lietuvių frontas“ dalyvis: įkūrė karinės organizacijos „Kęstutis“ Šiaulių apygardos štabą, rūpinosi apskričių štabų įkūrimu Telšių ir Mažeikių apskrityse, platino „Lietuvių fronto“ spaudą, prisidėjo prie pogrindinio Šiaulių apskrities laikraščio leidimo, šiame laikraštyje išspausdino nacizmą kritikuojantį savo straipsnį, priešinosi lietuvių mobilizacijai į vokiečių kariuomenę, SS lietuvių legiono suformavimui (iš visų okupuotų Europos šalių SS batalionių tautiniu pagrindu vokiečiams nepavyko suburti tik Lietuvoje ir Lenkijoje). Dėl šių veiksmų 1943 m. J. Noreika buvo įkalintas Štuthofo koncentracijos lageryje, kur kalėjo iki karo pabaigos. Istorijos tyrėjas M. Bloznelis jį įtraukė tarp 53 žymiausių „Lietuvių fronto“ dalyvių.

– Šiaulių antinacinės rezistencijos pogrindis, kuriam priklausė J. Noreika, aktyviai gelbėjo žydus.

J. Noreika tampriais pogrindiniais ir asmeniniais ryšiais buvo susijęs su pagrindiniu žydų gelbėjimo Šiauliuose tinklo organizatoriumi daktaru Domu Jasaičiu, kartu leido ir platino pogrindinę spaudą. Šiaulių apskrities rezistencinės tarybos leidžiamas laikraštis išspausdino straipsnį, kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir nurodyta, kad Lietuvai atstačius nepriklausomybę bus teisiami vykdę ar prisidėję prie žydų žudymo.

Žydus gelbėję šiauliečiai pasitikėjo J. Noreika, jį vertino labai teigiamai. Daug žydų išgelbėjęs D. Jasaitis apibūdino J. Noreiką kaip rezistentą, „griežtai gynusį krašto reikalus prieš okupantus“. Šiaulių viceburmistras V. Pauža, nacių persekiojamiesiems išdavęs daugiau kaip 300 asmens pažymėjimų, J. Noreiką vertino kaip „didį patriotą, mirusį dėl mūsų ir Lietuvos laisvės“. Šiaulių aps. finansų sk. vedėjas A. Gurevičius vertino J. Noreiką kaip žydų gelbėtoją, nes J. Noreikos pavaldume esanti Vaiguvos vaikų prieglauda slėpė 7 žydų vaikus ir žydę auklę. J. Noreikos bendražygis D. Riauka liudija, kad pirmomis karo dienomis J. Noreika įkalbėjo vežimu važiuojančią žydų šeimą skubiai slėptis nuo vokiečių. Nacių suimtas, tardytas ir kalintas J. Noreika neišdavė Šiaulių žydų gelbėtojų ir pogrindžio dalyvių.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

– Savo atsiminimuose žydų gelbėtojai ir antinacinio pogrindžio dalyviai J. Noreiką vertina kaip  žmogišką ir pasiaukojančią asmenybę. Savo gyvenimu J. Noreika įrodė, kad Tėvynės reikalai ir rūpestis kitais žmonėmis jam buvo svarbiau už asmeninę naudą: jis aktyviai priešinosi tiek nacių, tiek sovietų vykdytiems genocidams, dėl ko abiejų režimų buvo įkalintas ir 36 metų nužudytas. 

Informacijos šaltinis – LGGRTC

2019.03.27; 14:34

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Jau metus laiko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – Centras) sulaukia nuožmaus reikalavimo sudėtingą ir skausmingą Lietuvos istoriją vertinti ne pagal istoriografijoje priimtus metodus, ne pagal istorinius faktus, bet pagal atskirų asmenų norus.

Šis spaudimas pasireiškia dešimtimis skundų įvairioms valstybės institucijoms, redakcijoms, užverčiant Centrą paklausimais, viešoje erdvėje, taip pat ir tarptautinėje, skleidžiant netiesą apie Centrą, Lietuvą, istorinius veikėjus, šmeižiant bei atvirai grasinant sunaikinti Centrą arba pakeisti jo vadovybę. Vienas iš tokių netiesos skleidimo atvejų baigėsi tuo, kad pernai minint Adolfo Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines jo gimimo vietoje, New Britaine (JAV), buvo nelauktai atsisakyta ilgai siekto susitarimo pastatyti partizanų vadui Centro pagamintą paminklą.

Centras ne kartą kantriai ir išsamiai aiškino savo tyrimų rezultatus, bandydamas šį puolimą paversti civilizuotu istoriniu dialogu, būdingu Vakarų demokratijoms, tačiau JAV gyvenančio Lietuvos piliečio G. A. Gochino sukurtas judėjimas remiasi principu, kad daug kartų pakartota netiesa galiausiai bus priimta už tiesą, o teiginiai, iš esmės prieštaraujantys tarptautinėje istoriografijoje pripažintiems faktams (pvz. kad neva ne vokiečiai, o lietuviai sumąstė ir pradėjo Holokaustą), taps moksliniu pagrindu.      

Vienas iš tokių necivilizuoto spaudimo pavyzdžių yra Arkadijaus Vinokuro straipsnis „Genocido centras gina netiesą. Kodėl?“ (DELFI, 2019-03-07), kuriame be neteisingų, niekuo nepagrįstų kaltinimų Centrui, akivaizdžių istorinės tiesos iškraipymų yra ir tiesioginis bandymas paveikti teismą, šiuo metu nagrinėjantį G.A. Gochino skundą prieš Centrą. Centras  laikosi principo, kad teismo proceso metu diskusijos ir argumentai ginčijamu klausimu turi būti išsakomi teismo salėje, o ne žiniasklaidoje, todėl savo nuomonę apie Centrui metamus kaltinimus dėl tyrimo Jono Noreikos-Generolo Vėtros atžvilgiu atsakys tik teismui priėmus sprendimą. Tačiau į kitą neteisingą kaltinimą, pareikštą A. Vinokuro straipsnyje ir ne kartą minėtą G. A. Gochino ir jo advokato raštuose valstybinėms institucijoms, būtina sureaguoti dabar.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Tai kaltinimas, neva Centras „savanaudiškais arba politiniais tikslais klastoja istoriją“ (G.A. Gochino ir A. Vinokuro leksika), teigdamas, jog Laikinosios Vyriausybės ministro pirmininko Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio veikla 1974 m. JAV Kongreso prašymu buvo išsamiai tirta ir jis reabilituotas JAV teisingumo ministerijos. Nepaisydami istorinių dokumentų ir daugkartinių Centro argumentų, jo priešininkai užsispyrusiai teigia savo: neva J. Ambrazevičiaus-Brazaičio veiklos tyrimas buvo nutrauktas dėl jo mirties, todėl neva jis nereabilituotas ir neva Centras “sąmoningai meluoja”.

Šis istorinis faktas (ir tokios netiesos paneigimas) yra labai svarbus Lietuvai, nes tiek nacių, tiek komunistų režimų bandymai vokiečių nusikaltimus suversti lietuviams, o Lietuvos Laikinąją Vyriausybę paversti atsakingą už Holokaustą Lietuvoje, nuolat įvairiais lygiais tebekartojami ir šiandien.

Todėl Centras dar kartą viešai akcentuoja: dėl šių kaltinimų 1974 m. JAV Kongreso prašymu buvo tirta Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio ir šios vyriausybės vidaus reikalų ministro Jono Šlepečio veikla ir po išsamaus tyrimo jie buvo reabilituoti (išbraukti iš įtariamųjų sąrašo), nes jų veikloje nebuvo rasta nusikaltimo įrodymų. Tai akivaizdžiai liudija šie JAV institucijų dokumentai. 

XXX

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

 

JAV Atstovų rūmų Teismų Komitetas

Vašingtonas, KOLUMBIJOS APYGARDA 20515

JAV Kongreso Atstovų rūmų pastatas (2429 Rayburn House Office Building)

Vašingtonas, Kolumbijos apygarda 20515

1975 m. sausio 13 d.

DEVYNIASDEŠIMT TREČIASIS KONGRESAS

IMIGRACIJOS, PILIETYBĖS IR TARPTAUTINĖS TEISĖS PAKOMITETIS

DŽOŠUA EILBERGAS (JOSHUA EILBERG), JAV Atstovų rūmų narys nuo PENSILVANIJOS valstijos, PIRMININKAS

DŽEROMAS P. VALDY (JEROME P. WALDIE), nuo KALIFORNIJOS VALSTIJOS

VALTERIS FLAUERSAS (WALTER FLOWERS), nuo ALIASKOS VALSTIJOS

DŽONAS F. SEIBERLINGAS (JOHN F. SEIBERLING), nuo OHAJO VALSTIJOS

ELIZABETĖ HOLTZMAN (ELIZABETH HOLTZMAN), nuo NIUJORKO VALSTIJOS

VILJAMAS J. KYTINGAS (WILLIAM J. KEATING), nuo OHAJO VALSTIJOS

TOMAS REILSBEKAS (TOM RAILSBACK), nuo ILINOJAUS VALSTIJOS

ČARLZAS R. VIGINSAS (CHARLES R. WIGGINS), nuo KALIFORNIJOS VALSTIJOS

HAMILTONAS FIŠAS, JAUNESNYSIS (HAMILTON FISH, JR.) nuo NIUJORKO VALSTIJOS

GARNERIS J. KLAINAS (GARNER J. CLINE), PATARĖJAS TEISĖS KLAUSIMAIS

ARTURAS P.ENDRESAS, JAUNESNYSIS (ARTHUR P. ENDRES, JR.) PATARĖJO PADĖJĖJAS

DONALDAS G. BENAS (DONALD G. BENN) PIRMASIS PATARĖJO PADĖJĖJAS

FRANSIS F. KRISTI (FRANCES F. CHRISTY), TEISĖS AKTŲ ANALITIKAS

 

Stanislovui A.Gečiui (Mr. Stanley A. Gecys)

JAV lietuvių bendruomenės (Lithuanian-American Community, Inc.)

Vykdomajam viceprezidentui

1004 Robinson Building

42 South 15th Street

Filadelfija, Pensilvanijos valstija 19102

Gerb. p. Gečy,

Siunčiame iš Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos gauto rašto kopiją, kurioje teigiama, jog Juozo Brazaičio ir Jono Šlepečio pavardės pašalintos iš JAV gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų sąrašo; šių asmenų atžvilgiu vykdytas tyrimas sustabdytas.

Toks sprendimas pagrįstas tuo, jog Imigracijos ir natūralizacijos tarnyba nustatė, jog nėra jokių įrodymų, kad minėti asmenys dalyvavo kokiose nors prieš žydus nukreiptose arba nacius remiančiose veiklose.

Tikiu, jog šis dokumentas pasitarnaus palengvinant spaudimo ir nevilties naštą, tekusią minėtiems asmenims ir jų draugams ryšium su jiems mestais kaltinimais.

Su geriausiais linkėjimais,

Pagarbiai

DŽOŠUA EILBERGAS /parašas/

XXX

JUNGTINIŲ VALSTIJŲ TEISINGUMO DEPARTAMENTAS

IMIGRACIJOS IR NATŪRALIZACIJOS TARNYBA

VAŠINGTONAS, KOLUMBIJOS APYGARDA, 20536

 

PRAŠOME ATSAKYMĄ PERSIŲSTI IR NURODYTI ŠIOS BYLOS NR. CO 703.951

Gerb. pirmininke Eilbergai,

Patvirtinu, jog gavau Jūsų  1974 m. gruodžio 20 d. laišką, kuriame prašoma pateikti bendradarbiavimu su naciais įtariamų Juozo Brazaičio ir Jono Šlepečio atžvilgiu šios Tarnybos vykdyto tyrimo ataskaitą. Tarnyba parengė bendrą ponų Brazaičio ir Šlepečio atžvilgiu vykdyto tyrimo ataskaitą, kadangi šiems asmenims mesti kaltinimai beveik identiški: Lietuvos Laikinosios Vyriausybės gyvavimo laikotarpiu, nuo 1941 m. birželio 23 d. iki 1941 m. liepos 12 d. (trys savaitės), p. Brazaitis, veikdamas kaip švietimo ministras ir laikinai einantis Ministro Pirmininko pareigas, ir p. Šlepetys, veikdamas kaip vidaus reikalų ministras, buvo atsakingi už  Žydų mažumos atžvilgiu organizuotas represijas, vykdytas jų abiejų išleistų įsakų pagrindu.

Siekdamas Jums reikalingą informaciją pateikti aiškiai, kompaktiškai ir racionaliai, išvardiju pridedamų, su šiomis bylomis susijusių, dokumentų kopijų pavadinimus:

1.Informacinis dokumentas apie Joną Šlepetį.

2.Informacinis dokumentas apie Juozą Brazaitį.

3.Spausdintos medžiagos apie p. Brazaitį kopija. Medžiaga publikuota 1958 m. Juozo Kapočiaus leidyklos išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ (anglų kalba), atspausdintoje spaustuvėje Lithuanian Encyclopedia Press, Inc., veikusioje Bostone, Masačiusetso valstija.

4.Dokumentas, sudarytas kiekvienai iš minėtų asmenų bylų atskirai, kuriame išvardyti subjektai, į kuriuos buvo kreiptasi vykdant minėtą tyrimą: karo dokumentų saugojimo centrai, organizacijos, pavieniai asmenys, Vokietijos prokurorai, žurnalistai ir kiti karo nusikaltimų sferoje pripažinti ekspertai.

Be to, kas paminėta pradžioje, buvo susisiekta su maždaug keturiasdešimt (40) galimų informacijos šaltinių Jungtinėse Valstijose, Europoje ir Artimuosiuose Rytuose. Nė iš vieno šių šaltinių nebuvo išgauta jokios įrodomojo pobūdžio informacijos. P. Šlepetys savo valia atvyko pas Tarnybos pareigūnus ir, patvirtinęs savo liudijimą priesaika, nuodugniai apibūdino savo buvusią tarnybą Laikinojoje Lietuvos Vyriausybėje bei su ja susijusius savo veiksmus. P. Šlepetys kategoriškai neigė kaltinimų tikrumą. Bandant išgauti panašų liudijimą iš p. Brazaičio, sužinota, jog pastaruoju metu šis asmuo buvo patyręs ketvirtą širdies smūgį ir buvo gydomas ligoninėje. P. Brazaičio gydytojas teigė, jog jo paciento prognozė nepalanki, gydytojas negalėjo pasakyti už kiek laiko būtų galima apklausti p. Brazaitį nepadarant žalos jo būklei.

Vertinimo komitetas, į kurio sudėtį įeina itin aukštos kvalifikacijos Tarnybos skyrių pareigūnai, atsakingi už visų bylų, susijusių su Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų bylų nagrinėjimo priežiūrą, stebėseną ir vertinimą, neseniai užbaigė ponų Brazaičio ir Šlepečio bylų nagrinėjimą. Šio komiteto teigimu, tiriant su bylomis susijusią medžiagą, nebuvo gauta jokių esminių įtarimus (žr. aukščiau) patvirtinančių įrodymų. Todėl komitetas mano, jog, nesant priešingai tvirtinančios informacijos, tolimesnis tyrimas tampa nereikalingas.

Atsižvelgus į tai, kas aukščiau išdėstyta, ponų Brazaičio ir Šlepečio pavardės pašalintos iš Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų sąrašo, o atitinkamo tyrimo veiksmai sustabdyti. Nepaisant to kas atlikta, nagrinėjant tokio tipo bylas, yra įprasta, atsiradus naujiems informacijos šaltiniams, juos užklausti dėl tapatybės nustatymo ir įrodomąją vertę turinčios informacijos gavimo. Jei, vykdant tokią procedūrą, reikšmingi duomenys aptinkami, tyrimo veiksmai atnaujinami siekiant tų pačių tikslų.

Tikimės, jog aukščiau pateikta informacija buvo naudinga ir Jums pagelbėjo.

Pagarbiai,

Įgaliotasis komiteto narys

Leonardas F. Čapmanas, Jaunesnysis (Leonard F. Chapman, Jr.)/parašas/

XXX

Gerbiamam Džošua Eilbergui

Atstovų rūmai

Vašingtonas, Kolumbijos apygarda, 20515

Priedai

BYLOJE REGISTRUOJAMAS DOKUMENTAS

byla:  BRAZAITIS,     Juozas           A8 222 100

Siekiant informacijos aukščiau nurodytu klausimu, buvo susiekta su toliau išvardytais, užsienyje veikiančiais karo dokumentų saugojimo centrais, Vokietijos prokurorais, organizacijomis, pavieniais asmenimis ir kitais informacijos šaltiniais. Šiai dienai nebuvo gauta jokios įrodomojo pobūdžio informacijos nė iš vieno tų šaltinių.

1-Žydų geto kovotojų, stovyklų kalinių ir nacių aukų Amerikos federacija, 505 Penktoji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

2-Žydų kultūros klubai ir draugijos, 1133 Brodvėjus, Niujorkas, Niujorko valstija

3-Morning freiheit, redaktorius Chaimas Suleris (Chaim Suller); 35 Rytų12-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

4-Jewish Currents, redaktorius Norisas Šapesas (Norris Schappes); 22 Rytų 17-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

5-Pasaulio žydų kongresas, 15 Rytų 84-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

6-Amerikos žydų kongresas, 15 Rytų 84-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

7-Rusijos žydų bendruomenės centras, 20 Vakarų 72-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

8-Sandoros sūnų (B‘naiB‘rith) lyga prieš šmeižtą, 315 Lexington Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

9-Žydų darbo komisija, 25 Rytų 78-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

10-Lenkijos žydų federacija, 345 8-oji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

11-Komitetas prieš nacizmą ir antisemitizmą, 345 8-oji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

12-Vienigosios restitucijos organizacija, 1241 Brodvėjus, Niujorkas, Niujorko valstija

13-Ukrainos naujienos, redaktorius Mikaelis Hanusiakas (Michael Hanusiak), 85 Rytų 4-oji Gatvė Niujorkas, Niujorko valstija

14-Žydų mokslinių tyrimų institutas YIVO, 86-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

15-Dorotė Rabinovič (Dorothy Rabbinovitz), reporterė, 55 Rytų 9-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

16-Fricas Veinšenkas (Frits Weinschenk), Vokietijos konsulato Niujorke konsulas, 630 5-oji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

1974 m. rugsėjo 23 d.,

Parengė /parašas//

XXX                                                                                                                                 

NYC 50/40.378

(Dėl Jungtinėse Valstijose gyvenančių nacių karo nusikaltėlių sąrašo) (tęsinys)

17-Frederikas Alberti (Frederick Alberti), advokatas, 1180 6-oji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

18-Širlė Korman (Shirley Korman), ekspertė, 69-12 Exerter Gatvė, Kvinsas, Niujorkas

19-Čarlzas Alenas (Charles Allen), 175 Vakarų 79-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

20-Henrika Mitron (Henrika Mitron), stovyklą išgyvenusi kalinė, 65-39 171-oji Gatvė, Flašingas, Niujorkas

21-Elnaras Rauchas (Elnar Rauch), konsulas, Generalinis Vokietijos konsulatas, Niujorkas, Niujorko valstija

22-Deividas Trageris (David Trager), Jungtinių Valstijų prokuroras, Niujorko Rytų rajonas, Bruklinas, Niujorko valstija

23-Robertas Wolfe (Robert Wolfe), Trofėjinių dokumentų poskyris, Karinių archyvų skyrius, Nacionalinis archyvas, Niujorkas, Niujorko valstija

24-Rabinas Vornikas (Wornik), prezidentas, Safolko rabinų taryba, Rytų Nortporto žydų centras, Rytų Nortportas, Niujorkas

25-Leonardas Libermanas (Leonard Lieberman), Oklahoma Sitis, Žydų bendruomenės taryba, 1100 H. Dewy Gatvė, 103, Oklahoma Sitis, Oklahomos valstija

26-Natanas Lešolcas (Nathan Leshalc), Talsos Žydų bendruomenės taryba, 3314, Rytų 51-oji Gatvė, Ste T.,Talsa, Oklahomos valstija

27-Džordžas Voldas (George Wald), Mozės įstatymo kongregacija, 2300 Serra Bulvaras, Sakramento, Kalifornijos valstija

28-Rabinas Martinas Sandbergas (Martin Sandberg), Betelio (Beth-el) sinagoga, 903 Ponco de Leon, Santures, Puerto Rikas

29-Markas Solsotka (Mark Solsotka), Koncentracijos stovyklas išgyvenusių žydų bendrijos, Hartfortas, Konektikuto valstija

30-Savitarpio pagalba, 137 Wodbino Gatvė, Providencija, Rodo sala

31-LACR, 531 Pietų Plimuto teismas, Čikaga, Ilinojaus valstija, Solo Godšteino (Sol Godštein) adresas

32-Janušo Korčako (Janusz Korgzak) namai, 2628 W. Touhy, Skokie, Ilinojaus valstija, Deivido Rozenscvaja (David Rosenswają) adresas

33-Naujųjų piliečių klubas, 6916 Algonquin, Čikaga, Ilinojaus valstija, Aleno Kredovo (Allen Kredow) adresas

34- Šalom (Shalom), 555 Vakarų Ruzveltas, Čikaga, Ilinojaus valstija, Leo Seifmano (Leo Seifman) adresas

35-Jom ha-Šoa (Yomha Shoah) Holokausto memorialo programa, Bafalas, Niujorko valstija

36-IMA klubas, 69 Carpenter Aveniu, Bafalas, Niujorko valstija

37-Naujųjų amerikiečių organizacija, 5 Greenside Lane, Ročesteris, Niujorko valstija

38-Kol Izraelio fondas, Klivlendas, Ohajo valstija

39-Nacizmą išgyvenusieji žydai, 1580 Summit Road, Cincinatis, Ohajo valstija

40-Naujosios vilties sinagoga, 1625 Crest Hill, Roselawn, Cincinatis, Ohajo valstija

41-Bendžaminas Miuleris (Benjamin Muler), ekspertas, 3618 Castano, Deitonas, Ohajo valstija

42-Žydų bendruomenių tarpusavio santykių reikalų taryba, Sent Polas, Minesotos valstija

43-Žydų advokatų paslaugos, Niuarkas, Naujojo Džersio valstija

 

NYC 50/40.378

(Dėl Jungtinėse Valstijose gyvenančių nacių karo nusikaltėlių sąrašo) (tęsinys)

44- Haris Feldmanas (Harry Feldman), ekspertas, 2616 Murray Aveniu, Pitsburgas, Pensilvanijos valstija

45-Išgyvenusieji nacių holokaustą, 1523 Joy Road, Detroitas, Mičigano valstija

46-Rabinas Haris Skai (Harry Sky), 400, Deering Aveniu, Portlandas, Meino valstija

47-Rabinas Aleksanderis (Alexander), B‘nai Emanuelio kongregacija, 3536 Travel Gatvė, San Franciskas, Kalifornijos valstija

48-Rabinas Traubas (Traub), Kongregacija Adath Izraelis, 1851, Noriega Gatvė San Franciskas, Kalifornijos valstija

49-Kongregacija B‘nai Izraelis, 1575 Annie Gatvė, Kolma, Kalifornijos valstija

50-Rabinas Cuche (Zucheu), 795, Carey Drive, San Leandras, Kalifornijos valstija

51-Amerikos žydų kongresas, 7803 Clayton Road, Kleitonas, Misūrio valstija

52-Žydų bendruomenių centrų asociacija, , 11001 Shuetz Road, Kreve Kueris, Misūrio valstija

53-B‘nai B‘rith draugija, 9378, Olive Bulvaras, Sent Luisas, Misūrio valstija

54-Sent Luiso žydų federacija, 611 Olive Gatvė, Sent Luisas, Misūrio valstija

55-Žydų bendruomenių taryba tarpusavio santykių reikalams, 722 Chestnut Gatvė, Sent Luisas, Misūrio valstija

56-Žydų įdarbinimo tarnyba, 1727 Lowst Aveniu, Sent Luisas, Misūrio valstija

57-Naujųjų amerikiečių klubas, 603 vakarų 86-oji Terasa, Kanzas Sitis, Misūrio valstija, Džeko Igielniko (Jack Igielnik) adresas

58-Naujojo gyvenimo asociacija, San Diegas, Kalifornijos valstija

59-Žydų bendruomenių centras, 2562 Balltown Road, Skenektadis, Niujorko valstija

60-Žydų šeimų tarnyba, 291, State Gatvė, Olbanis, Niujorko valstija

61-Naujųjų amerikiečių asociacija, 17 Silverbrook Road, Niutonas, Masačiusetso valstija

62-Simonas Vyzentalis (Simon Wiesenthal), Nacių karo nusikaltimų dokumentavimo centras, Viena, Austrija

63-Ruta Kliuger (Ruth Kluger), rašytoja, Tel Avivas, Izraelis

64-Žydų geto kovotojų muziejus, Tel Avivas, Izraelis

65-Jad Vašem (Yad W‘shem) dokumentavimo centras, Jeruzalė, Izraelis

66-Nacių karo nusikaltimų dokumentavimo centras, Liudviksburgas, Vokietija

67-Berlyno dokumentų centras, Vokietija

68-Dokumentų centras, Vysbadenas, Vokietija

69-Frankfurto, Hanoverio, Dortmundo, Hamburgo apygardos prokurorų įstaigos, Vokietija

70-Vynerio (Wiener) biblioteka, Londonas, Anglija

/parašas/

Informacijos šaltinis – LGGRTC

2019.03.13; 06:00

Ar bus apginta Jono Noreikos garbė? Slaptai.lt nuotr.
Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) pradėjo nagrinėti Granto Arthuro Gochino skundą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui panaikinti raštą, kuriuo buvo atsisakyta pakeisti istorinę išvadą apie Joną Noreiką (generolą Vėtrą) ir įpareigoti pakartotinai atlikti tyrimą.

JAV gyvenantis G. A. Gochinas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro praėjusių metų liepos 18 d. raštą ir įpareigoti atlikti administracinę procedūrą pagal pareiškėjo pateiktą 2018 m. birželio 15 d. užklausą ir jos prieduose esančius dokumentus. Užklausoje prašoma įvertinti visus argumentus bei archyvinius dokumentus ir pakeisti istorinę išvadą dėl J.Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais, joje aptariant visus archyvinius dokumentus, pateiktus užklausoje. 

Pasak G.A.Gochino, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, atmesdamas jo prašymą dėl istorinės išvados pakeitimo neaptaria nė vieno iš jo pateiktų istorinių dokumentų, selektyviai pasirinkdamas atsakymo temas ir išvengdamas pagrindinės temos – J. Noreikos ir Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) vaidmens Žemaitijos žydų žudynėse. 

G. A. Gochino teigimu, savo išvadas Centras grindžia subjektyvia, įrodymais neparemta nuomone.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Ne pirmus metus visuomenėje kyla diskusijos dėl J. Noreikos atminimo įamžinimo, primena ELTA. Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) reikalauja nuimti J. Noreikos atminimui skirtą lentą ant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato. LŽB teigimu, J. Noreika tiesiogiai prisidėjo prie holokausto vykdymo politikos Lietuvoje, yra išlikę J. Noreikos pasirašyti dokumentai dėl žydų izoliavimo. 

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažymoje rašoma, kad „apibendrinant galima teigti, kad vokiečių okupacijos laikotarpiu J. Noreika nėra dalyvavęs žydų masinėse naikinimo operacijose Telšių ir Šiaulių apskrityse. Tačiau okupacinei nacių valdžiai jį, kaip ir kitus lietuvių civilinės administracijos pareigūnus, pavyko įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą“.

Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimą šioje administracinėje byloje numato skelbti kovo 27 d.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.03.06; 08:50