Kaune sulaikytas vienas iš Pravieniškių bėglių. Kauno apskrities VPK nuotr.
Kaune sulaikytas vienas nuteistasis, penktadienį pabėgęs iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos.
18.40 val. Kaune, Partizanų gatvėje esančiame bute, tikrindami galimas pabėgusių asmenų buvimo vietas bei gaunamą informaciją iš gyventojų, Kauno apskrities policijos Patrulių rinktinės pareigūnai sulaikė vieną iš įkalinimo įstaigos pabėgusių asmenų – Egidijų Žilinską, gimusį 1996 m. Sulaikomas jis nebėgo ir nesipriešino. Šiuo metu, kaip praneša Kauno apskrities policija, jis pristatytas ir uždarytas į Kauno apskrities VPK areštinę.
Kito vyro, Rolandas Kazakevičiaus, gimusio 1974 m., paieška toliau tęsiama.
Kalėjimų departamentas dėkoja policijos pareigūnams, su kuriais bendradarbiaujama ir toliau, keičiamasi informacija bei vyksta intensyvi antrojo bėglio paieška.
Kaip jau skelbta, iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos du nuteistieji savavališkai pasišalino iš pataisos namų bendrabučio patalpos išlaužę lango grotas ir perlipę per įstaigos apsaugos perimetro tvorą.
Auksas – lėkštutėje. Slaptai.lt nuotr.
Penktadienį ginkluoti nusikaltėliai centrinėje Prancūzijos dalyje esančiame Lione užpuolė inkasatorių furgoną. Tai pranešė miesto prokuratūra. Pasak pareigūnų, pagrobto aukso ir brangenybių vertė siekia 275 tūkst. eurų.
Incidentas įvyko prie juvelyrikos parduotuvės Liono centre. Trys ginkluoti vyrai užpuolė inkasatorius tuo metu, kai šie nešė vertingą krovinį į parduotuvę. Nusikaltėliai neutralizavo inkasatorius, įsigavo į šarvuotą furgoną ir pagrobė jame buvusias brangenybes. Inkasatoriai per incidentą nenukentėjo.
Piktadariai iš nusikaltimo vietos paspruko juodu automobiliu, kuris netrukus buvo rastas padegtas viename iš Liono priemiesčių. Plėšikų ieško didelės policijos pajėgos ir sraigtasparnis.
Mirties bausmė elektros kėdėje. Youtube.com nuotr.
JAV teisingumo departamentas padarė pataisų mirties bausmės vykdymo federaliniu lygiu nuteistiems nusikaltėliams taisyklėse.
Kaip pranešė penktadienį laikraštis „The Hill“, remdamasis Federalinio registro duomenimis, regionų valdžia galės vykdyti mirties bausmę bet kuriuo konkrečios valstijos teritorijoje legaliu būdu.
Pasak leidinio, be jau įteisintos mirtinos injekcijos, valstijų valdžia gaus teisę taikyti „bet kurį kitą (mirties bausmės) būdą, numatytą valstijos, kurioje buvo paskelbtas nuosprendis, įstatymų“. Prie šių būdų galima priskirti keliose Amerikos valstijose leidžiamus nunuodijimą dujomis, egzekuciją elektros kėdėje ir sušaudymą. Pakeitimai įsigalios gruodžio 24 d.
Savo ruožtu naujienų agentūra „The Associated Press“, remdamasi šaltiniu Teisingumo departamente, pranešė, jog nors padaryta pakeitimų, dvi gruodį planuojamos egzekucijos bus įvykdytos suleidžiant mirtinas injekcijas. Bet šaltinis nesuteikė informacijos, kaip bus vykdomos mirties bausmės trims federaliniams nusikaltėliams, paskirtos sausį. Giljotina
Trečiadienį televizijos kanalas CNN pranešė, kad JAV valdžios institucijos ketina įvykdyti mirties nuosprendžius penkiems federaliniu lygiu nuteistiems nusikaltėliams iki 2021 metų sausio 20 d. numatytos išrinktojo prezidento demokrato Joe Bideno inauguracijos.
Kaip pažymėjo CNN, jeigu visi mirties nuosprendžiai bus įvykdyti, tai federalinės valdžios per pastarąjį pusmetį mirtimi nubaustų nusikaltėlių skaičius pasieks 13.
Ar gali tatuiruotė nukreipti dėmesį nuo kompetencijos trūkumo, užmaskuoti, kažkaip pridengti neišmanymą? Dar labiau trikdantis klausimas – kokio tipo nekompetentingumą gali bandyti nuslėpti jauna ir pikantiška moteris, kandidatė į Teisingumo ministrus, demonstruodama milžinišką tatuiruotę ant krūtinės?
Žinia, tatuiruotė tatuiruotei nelygu, štai kalinių subkultūroje tatuiruotė yra tapatybės kodas, savotiškas nusikaltėlių pasaulio pasas, be visa ko kito teikiantis informaciją ir apie pasiženklinusio tatuiruote banditėlio užimamą vietą vagių hierarchijoje, teistumus, nusikalstamos veiklos specializaciją ir pan.
Kas be ko, svarbu yra ir tai, kokią kūno vietą žmogus ryžtasi papuošti gilią simbolinį reikšmę turinčia tatuiruote ar giliaspaudžiu ornamentu, kaip žinome, nusikaltėliai daugiausiai informacijos apie save pateikia tatuiruočių apvijomis aplink pirštus, vaizdine tatuiruočių argumentacija ant gauruotos nugaros ar net kaktos.
Kitaip, kaip atrodo, yra žengiančio į politika asmens atžvilgiu, kai tatuiruote bandoma prisidengti nuo pavojaus nuogam įkristi į dilgėles, dėl to visų pirma siekiant išsitatuiruoti labiausiai švelnias arba net intymias savo kūno vietas. Tokiu atveju pasirinkta tatuiruotė signalizuoja apie kandidatų į ministrus baimių pobūdį ir teikia kitą jautria informaciją, susijusią su pretendento moralinių pasirinkimų diapazonu ir pasąmonės turinio užkrautumu. Įvertinus tą aplinkybę, kad šįkart nepalyginamai didesnę nei anksčiau kandidatų į ministrus dalį sudaro moterys, būtų labai pageidautina, jog tokie kandidatai pateiktų visų savo paslėpsniuose įterptų tatuiruočių aprašą visuomenei su vaizdine medžiaga (nuotraukos, video reportažai iš įvykio vietos, skaidrės, kita vizualizacija). Moterys yra labiau linkusios nei vyrai saugoti savo intymias paslaptis, o tai nesuderinama su visuotiniu viešumo poreikiu.
XXX
Senas aptriušęs sovietinių laikų autobusas. Slaptai.lt nuotr.
Daug problemų išsispręstų, jeigu dabar proteguojami kandidatai į ministrus pakeistų profilį ir, tarkime, Gintarė Skaistė jau būtų peršama ne kaip Finansų ministerijos vadovė, o kaip Linksmojo transporto ministrė, Simonas Gentvilas užimtų geležinio medkirčio poziciją Jūrų departamente, o Laisvės partijos kandidatas į Transporto ministro postą Kasparas Adomaitis taptų greitojo išsivaikščiojimo Sporto ministru.
Be visa ko kito, G.Skaistė gali pasitarnauti tolerancijos kultūros neregėtam nematytam suklestėjimui Lietuvoje, skelbiant ant kiekvieno kampo: kas be nuodėmės, meskite akmenį į Gintarę Skaistę… Kokiam nevidonui galėtų pakilti ranka su akmeniu prieš tokį nekaltai nustebusį ir švelnų sutvėrimą?!?
Kad ir kaip ten būtų, Skaistytė skamba geriau nei Skaistė.
Skaitytojams primename 2010 metų kovo 2 dieną portale slaptai.lt buvus paskelbtą straipsnį apie Olego Alkajevo knygą „Rastrelnaja komanda”. Manome, kad šiandien ši publikacija – ir vėl labai aktuali. Baltarusijoje – masiniai protestai, masinės represijos, desperatiški Aliaksandro Lukašenkos žingsniai, Kremliaus intrigos… Dar nežinia, ar baltarusiams pavyks nusimesti iki gyvo kaulo nusibodusį, išsikvėpusį A.Lukašenką. Dar nežinia, ar Rusijai nepasiseks įtaisyti Minske žmogaus, kuris mielai pasirašytų sąjunginę sutartį, kuris sutiktų Vladimirui Putinui atiduoti Baltarusiją kaip Rusijos Federacijos provinciją…
Gintaras Visockas. Mirties bausmę vykdžiusios komandos vadovo išpažintis
Kaip sušaudomi mirties bausme nuteisti kaliniai? Ką jaučia žmogus, kuriam pranešama, kad jis netrukus bus sušaudytas? Galų gale kokie jausmai kamuoja pareigūną, kuriam privalu įvykdyti mirties nuosprendį tegul ir užkietėjusiam nusikaltėliui? Tai – ir susidomėjimą, ir baimę keliančios istorijos, kurias analizuoti derėtų itin subtiliai. Tačiau nenorėčiau sutikti su oponentais, kurie tvirtina, esą į tokias temas padoriems leidiniams iš viso nederėtų lįsti.
Draudžiamų sričių demokratinėje visuomenėje negali egzistuoti. Demokratiniais principais besivadovaujanti valstybė negali turėti tabu. Čia svarbi tik viena aplinkybė: kaip ir kokiais tikslais skandalingoji tema gvildenama? Jei žmoguje trokštama pažadinti negatyvius jausmus, agresiją, žiaurumą, – tokį tekstą derėtų smerkti. Bet jei straipsnio ar knygos autorius siekia kilnių tikslų, pavyzdžiui, demaskuoja nusikalstamą politikų, pareigūnų veiklą, skatina šlykštėtis net ir žmogžudžiui įvykdoma mirties bausme, ragina bet kokiu atveju nenusižengti sąžinei, garbei ir padorumui, – tokius tekstus privalu ne tik skaityti, bet ir viešai analizuoti.
Olego Alkajevo (Олег Алкаев) knyga “Rastrelnaja komanda” (расстрельная команда) priskirtina rašiniams, kurių nepavadinsi nei amoraliais, nei antidemokratiškais. Olegas Alkajevas keletą dešimtmečių dirbo Baltarusijos vidaus reikalų ministerijoje. Beje, jis buvo aukšto rango milicininkas. Du dešimtmečius jis priklausė itin slaptam Baltarusijos VRM padaliniui, kuris sušaudydavo oficialiai mirties bausme nuteistus Baltarusijos kalinius (Baltarusijoje iki šiol nepanaikinta mirties bausmė už itin sunkius nusikaltimus). O paskutiniuosius penkerius metus O.Alkajevas net vadovavo grupei VRM pareigūnų, kurie Baltarusijoje sušaudydavo myriop pasmerktus žmogžudžius, prievartautojus, recidyvistus.
Buvęs aukšto rango Baltarusijos VRM karininkas prisipažįsta, jog per laikotarpį, kai jis vadovavo specialiai mirties bausmę vykdančiai komandai, buvo sušaudyti 134 kaliniai. Tik keturi iš jų suvokdami, jog netrukus mirs, sugebėjo neprarasti savitvardos. Visi kiti – suglebdavo, pasimesdavo. Nesipriešindavo, nebandydavo pabėgti, neklykdavo. Tiesiog suglebdavo “kaip drebučiai”. Atrodydavo, jog jie netekę sveiko proto ir nesuvokdavo, kur juos veda. O.Alkajevas taip pat pastebi, jog būtent tie keturi vyrai, kurie nepasimetė mirties akivaizdoje, jo žiniomis, buvo giliai tikintys Dievą. Todėl jis manąs, jog religija žmogui suteikia galių, kurios net ekstremaliomis sąlygomis padeda neprarasti savigarbos.
Rusiški automatai. Slaptai.lt nuotr.
O. Alkajevo knygoje “Rastrelnaja komanda” esama itin daug dėmesio patraukusios informacijos. Pavyzdžiui, knygoje “Rastrelnaja komanda” pažymima, jog Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka niekad nemėgo dalinti malonių. Pasirodo, Baltarusijos vadovas vos keliems mirties bausme nuteistiems kaliniams yra suteikęs prezidentinę malonę – išgelbėjęs nuo sušaudymo. Visiems kitiems malonės prašymas nebuvo patenkintas. Įdomu ir tai, kad komandoje, kuri šaudė mirties bausme nuteistus kalinius, nebuvo nė vieno pareigūno, kuris mėgavosi savo darbu ir į mirties bausmės vykdymo procedūrą eidavo tarsi į šventę.
O.Alkajevas prisipažįsta, jog didžioji dauguma Baltarusijos VRM pareigūnų, kuriems tekdavo dalyvauti sušaudymo procedūrose, niekad nesididžiavo šia pareiga. Atvirkščiai: likus kelioms dienoms iki mirties nuosprendžio įvykdymo ir kurį laiką po sušaudymo jie jausdavo didelį diskomfortą. Visi, kurie jausdavo keistą malonumą sušaudydami tegul ir žiauriausius nusikaltėlius, iš šios tarnybos buvo atleisti. Nedelsiant, be jokių paaiškinimų. “Tiesiog mes nekentėme sadistų ir jais iš karto atsikratydavome, – knygoje “Rastrelnaja komanda” rašo O.Alkajevas.
Pasak buvusio Baltarusijos VRM karininko, ypač būdavo sunku pirmaisiais kartais paslėpti savo jausmus nuo šeimos, artimųjų. Po tokių procedūrų jis stengdavosi bent kelioms dienoms išvykti į tarnybinę komandiruotę, kad artimieji nepradėtų klausinėti, kodėl jis toks surūgęs ar susikrimtęs. Juk prisipažinti, esą O.Alkajevas priklauso vadinamąjai “šaudymo komandai”, jis negalėjo niekam – nei žmonai, nei artimiausiems draugams. Apie šią papildomą jo pareigą žinojo vos keli aukšto rango Baltarusijos VRM pareigūnai. Kad O.Alkajevas dvidešimt metų priklausė mirties bausmę vykdančiai komandai, jo artimieji sužinojo tik po to, kai buvo publikuota išpažintis “Rastrelnaja komanda”. Tai atsitiko 2001-aisiais metais, kai O.Alkajevas atvyko į Vokietiją nuolatiniam gyvenimui. O juk pirmasis mirties nuosprendis, kuriam vadovavo pats O.Alkajevas, buvo įvykdytas 1996-ųjų gruodį.
Beje, O.Alkajevo nepavadinsi politiniu disidentu, kentėjusiu nuo A.Lukašenkos represijų. Savo išpažintyje O.Alkajevas tvirtina, esą visą savo sąmoningą gyvenimą jis niekad nesistengė kištis į sferą, kuri vadinama politika. Jis visur ir visada stengėsi būti apolitiškas – nerodyti nei savo politinių simpatijų, nei antipatijų. Be abejo, jis niekad nebūtų viešai prisipažinęs ir apie tai, jog atlieka, vaizdžiai tariant, vyriausiojo Baltarusijos budelio pareigas. Jis taip pat niekad neketino prašyti politinio prieglobsčio Vokietijoje. Ir vis dėlto viena aplinkybė apvertė jo gyvenimą aukštyn kojomis. Toji mįslinga, iki šiol iki galo neišnarpliota istorija prasidėjo 1999-aisiais metais.
O.Alkajevas puikiai prismena, kaip tų metų balandžio 30-ąją jam buvo liepta priimti Baltarusijos VRM ministro pavaduotoją. Ministro pavaduotojo prašymas buvo netikėtas, keistas. Oficialiame laiške buvo prašoma, kad O.Alkajevas kelioms dienoms VRM vadovybei “paskolintų” specialųjį pistoletą, kuriuo Baltarusijoje atliekamos oficialios mirties bausmės myriop pasmerktiems kaliniams. O.Alkajevui nebuvo paaiškinta, kam iš tikrųjų Baltarusijos VRM vadovams prireikė būtent tokio pistoleto, taip pat nebuvo paaiškinta, kokiam laikui tas ginklas “pasiskolinamas”.
O.Alkajevui nieko kito nebeliko, kaip paklusti vadovybės įsakymui. Ginklas iš seifo paimtas prisilaikant visų tuomet galiojusių taisyklių bei formalumų. Nebuvo aiški tik priežastis: o kam aukšto rango VRM pareigūnams prireikė būtent pistoleto, kuriuo vykdomos mirties bausmės, kai VRM sandėliuose – tūkstančiai dar niekur nenaudotų tokio pat kalibro ir markės pistoletų. Oficialusis ginklininkas pistoletą iš Baltarusijos VRM vadovo atgavo tik po dviejų savaičių ir, beje, labai nešvarų. Apžiūrėjęs ginklą O.Alkajevas pamanė, jog kažkas iš Baltarusijos valdžios viršūnėlių greičiausiai linksminosi miške. Ir, valgydami šalykus bei gerdami degtinę, šaudė į medžių viršūnes, o paskui pistoletą netyčia įmetė į miško keliuko purvą. Tačiau ši versija neatrodė itin įtikinama ir logiška. Klausimas, kodėl VRM ministrui prireikė būtent specialiojo pistoleto, – O.Alkajevui nedavė ramybės nei dieną, nei naktį. Milicijos karininkas puikiai suprato, kad ministrui kažkodėl prireikė būtent specialiojo ginklo, kurio pagalba buvo oficialiai įvykdyta dešimtys mirties nuosprendžių. Tačiau O.Alkajevas niekaip negalėjo suprasti, kodėl.
Šiandieninės Baltarusijos žemėlapis
Po to karto O.Alkajevas buvo dar ilgai įsitempęs, nes už specialiojo pistoleto panaudojimą ir saugojimą jis buvo asmeniškai atsakingas. Tad jei kas nors ne taip, visa atsakomybė būtų suversta jam, mirties bausmę vykdančios grupės vadovui. Nerimavo O.Alkajevas dar ir dėl to, kad netrukus toji istorija ir vėl pasikartojo. Kažkam iš aukšto rango VRM vadovų prireikė būtent specialiojo pistoleto. Ir vėl – keliolikai dienų. Skirtumas tik toks, kad specialusis pistoletas kitais sykiais O.Alkajevui buvo grąžintas ideliai švarus, suteptas, ir ginklininkas pistoletą galėdavo iš karto uždaryti seife.
Ilgainiui O.Alkajevas ėmė manyti, jog Baltarusijos specialiosios pajėgos karts nuo karto atlieka kažkokias itin slaptas pratybas, todėl ir naudojasi specialiuoju ginklu. Nors ši versija irgi buvo su “dideliais trūkumais”, O.Alkajevas save ramino, esą specialiojo ginklo ministrams jis vis tiek negalįs neduoti. Tad kam pergyventi dėl to, ko negali pakeisti? Juk jei jis atsisakytų “paskolinti” ginklą, greičiausiai čia pat būtų pažemintas pareigose ar anksčiau laiko išleistas į pensiją. Ir vis dėlto vieną kartą O.Alkajevas ne juokais išsigando. Oficialiuose laikraščiuose jis aptiko informacijos apie Baltarusijoje be žinios dingusius kelis opozicionierius, aršiai kritikavusius prezidentą A.Lukašenką. Dar sykį derėtų pabrėžti: pasak paties O.Alkajevo, jis niekad nesidomėjo politika, todėl nesigilino ir į tarp Baltarusijos valdžios ir opozicijos kylančius konfliktus. Todėl jis ne tin domėjosi ir paslaptingomis kai kurių opozicijos veikėjų dingimo priežastimis. Omenyje turimos J.Zavadskio, V.Gončaro, A.Krasovskio ir kai kurių kitų A.Lukašenką kritikavusių veikėjų istorijos. Štai tada Baltarusijos VRM pareigūnas O.Alkajevas įžvelgė keistų, įtartinų sutapimų.
A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
Specialusis pistoletas būdavo “pasiskolinamas” ne bet kada, o būtent tomis dienomis, kai pradingdavo vienas ar kitas A.Lukašenkos politinis priešininkas. Štai tada O.Alkajevui ir kilo pirmasis įtarimas, esą jo žinioje buvęs specialusis mirties įrankis naudojamas ne miške rengiamuose pobūviuose, o būtent šalinant prezidento oponentus. Atsakinėdamas į žurnalisto Jano Stefančiuko klausimus, O.Alkajevas pastebėjo anuomet, jog Baltarusijoje esama jėgų, kurios sąmoningai ar nesąmoningai pasiduoda A.Lukašenkos įtaigai bei mokėjimui “gražiai kalbėti”. Tokių nusiteikimų baltarusiai nuoširdžiai tikį, esą prezidentas dėl neišaiškintų dingimų ir mirčių visiškai nekaltas. “Kalta A.Lukašenkos aplinka, kalti tie šunsnukiai, kurie daro nusikaltimus, prisidengdami doro, bet ne viską sužiūrėti spėjančio rūpestingo prezidento vardu”, – savo knygoje pasakoja O.Alkajevas.
Jis prisipažįsta, jog pirmosiomis akimirkomis ir jis taip manė (knygoje panaudota frazė: “ir aš buvau hipnotizuodas A.Lukašenkos gražbylysčių”). Bent jau neatmetė tokios versijos. “Prezidento demagogija, sumaniai platinama visomis masinės informacijos priemonėmis ir visų lygių pataikūnų lūpomis, atliko juodą darbą. Turėdamas aktoriaus gabumų ir panaudodamas ciniškumą, A.Lukašenka per užtektinai trumpą laiko atkarpą sugebėjo palaužti gana didelę nepalankiai nusiteikusių politikų armiją. Vienus privertė emigruoti, kitus pinigais prisiviliojo į savo pusę, o labiausiai nesukalbamus, tokius kaip J.Zacharenko ir V.Gončaras, tiesiog sunaikino”. Toks O.Alkajevo įsitikinimas.
Knygoje “Rastrelnaja komanda” pasakojama, kaip mirties nuosprendį vykdžiusios komandos vadovas atsargiai bandė išsiaiškinti, kas, kodėl ir kam iš seifo buvo paėmęs specialųjį ginklą. Knygoje minima daug pavardžių, datų, pareigų. Visa ši informacija Lietuvos skaitytojui vargu ar būtų įdomi. Čia derėtų pateikti tik išvadas: kuo atidžiau O.Alkajevas domėjosi specialiojo ginklo panaudojimo “ne pagal paskirtį” aplinkybėmis, tuo labiau jis buvo įsitikinęs, jog tas nelemtas pistoletas naudojamas ne tik oficialiai mirties bausme nuteistų galvažudžių sušaudymui, bet ir asmeniškai A.Lukašenkai neįtinkančių politikų, verslininkų fiziniam likvidavimui. Taigi ilgainiui O.Alkajevas suprato, į kokius nešvarius politinius žaidimus jis buvo įveltas.
Mėgindamas išsiaiškinti, kas ne pagal paskirtį naudojo specialųjį pistoletą, aukšto rango Baltarusijos VRM karininkas sukaupė neįkainuojamos informacijos, kaip šalyje veikia specialusis mirties eskadronas, pavaldus tik pačiam A.Lukašenkai. Tas eskadronas pasiruošęs bet kada įvykdyti bet kokį prezidento įsakymą. Be kita ko, toji “mirties grupė” – pasiekusi labai aukštą profesionalumo lygį. “Tik A.Lukašenkai pavaldi “gauja” treniravosi likviduodama kriminalinius Baltarusijos “autoritetus”, kai įgijo užtektinai patirties, ėmėsi šantažuoti bei reketuoti Baltarusijos verslininkus. Ir tik po to, įgijusi užtektinai žinių bei praktikos, pradėjo naikinti A.Lukašenkos politinius oponetus. “ Ši ištrauka – iš O.Alkajevo knygos “Rastrelnaja komanda”.
Taigi sočiai Baltarusijoje gyvenusiam O.Alkajevui ilgainiui nieko kito nebeliko, kaip tyliai pritarti oficialiojo Minsko nusikaltimams arba bėgti iš šalies, pasirenkant politinio emigranto dalią. O.Alkajevas pasirinko antrąjį variantą. Beje, kai kurie į Vakarus pabėgę Baltarusijos disidentai nepasitiki O.Alkajevo nuoširdumu, smerkia jį “taip ilgai tarnavus A.Lukašenkos valdžiai”. Esą tik tada, kai audros debesys ėmė tvenktis ir virš paties O.Alkajevo galvos, tik tada jis sumanė emigruoti į Berlyną. Keletas Baltarusijos opozicionierių įtaria, kad, jei niekas nebūtų žlugdęs O.Alkajevo karjeros, jis iki šiol dirbtų išvien su A.Lukašenka.
Nepaisant tokių nepasitikėjimų O.Alkajevo knyga “Rastrelnaja komanda” – tikras bestseleris. Pasak buvusio milicijos pareigūno, “Rastrelnaja komanda” buvo parašyta dar ir dėl to, kad po jo pabėgimo į Vakarus viešojoje erdvėje atsirado itin daug neteisingai, netiksliai, neišsamiai traktuojamų citatų. Vieni politikai ar žurnalistai jo žodžius iškraipydavo netyčia, o kai kas, matyt, ir sąmoningai. Todėl O.Alkajevas nusprendė, į pagalbą pasitelkdamas žurnalistą J.Stefunčiką, parašyti atsiminimus, kuriuose viskas būtų išsamiai išguldyta. Kad visi, norintys kuo daugiau sužinoti apie Baltarusijos “mirties eskadrono” susikūrimo aplinkybes bei veiklos metodus, turėtų oficialiąją paties autoriaus versiją.
Baltarusijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Į klausimą, kodėl iki šiol niekas iš Baltarusijos veikėjų, išskyrus jį patį, viešai neprasitaria apie užsakytas politines žmogžudystes, O.Alkajevas atsako iš karto, nedvejodamas: “žmonės bijo”. “Didelė baimė sukuria dar didesnę baimę, nes “visaliaudinių rinkimų” būdu vos ne iki gyvos galvos išrinktas A.Lukašenka pats labai bijo. Bijo pelnytos bausmės už padarytus nusikaltimus. Būtent bausmės baimė A.Lukašenką ir skatina siekti nuolatinio perrinkimo. Būtent baimė už nusikaltimus jį verčia daryti nepopuliarius, žeminančius reveransus Rusijos premjerui Vladimirui Putinui. Būtent baimė jį verčia mylėti baltarusiškus generolus. Jis tų savo generolų nekenčia, seniai jiems nukirstų galvas, bet tuo pačiu velniškai bijo, kad šie pirmi jam nenurėžtų. Taigi Baltarusijos generolai, valdininkai ir prezidentas vieni kitų bijo ir vieni prieš kitus kaupia kompromituojančias žinias, bijo šantažo, bijo paties savo šešėlio”. Tokiais epitetais nuotaikas Baltarusijoje apibūdina šiandien saugiai Berlyne gyvenantis O.Alkajevas.
Jo knyga jau išversta į lenkų kalbą, taigi su O.Alkajevo versija nūnai gali susipažinti visa Lenkija.
O Lietuvoje kažkodėl O.Alkajevo knygos vertimo nėra. Nejaugi lietuviams neįdomu, kas gi dedasi kaimyninėje šalyje?
Pirmą kartą šis straipsnis buvo paskelbtas 2010.03.02
Nuotraukoje: knygos “Rastrelnaja komanda” viršelis.
Per reidą Bostono regione JAV policija sudavė smūgį vienai galingiausių šalies nusikalstamų gaujų – sulaikyta per 60 „Latin Kings“ grupuotės narių, pranešė prokuratūra. Akcijoje dalyvavo daugiau kaip 500 policininkų.
JAV Masačiusetso valstijos prokuroro Andrewo Lellingo duomenimis, 62 gaujos nariai, be kita ko, kaltinami priklausymu nusikalstamai organizacijai, pasikėsinimais, narkotikų prekyba ir ginklų laikymu. Gaujos vadeivai Michaeliui Cecchetelliui, dar žinomam kaip „Karalius Merlinas“, gresia 20 metų kalėjimo. Gangsterių gauja, be to, įtariama užsakiusi daugiau kaip 10 nužudymų.
„Latin Kings“ susikūrė Čikagoje septintajame dešimtmetyje – esą kad padėtų ispanakalbiams gyventojams išbristi iš skurdo.
Visose JAV „Latin Kings“ turi tūkstančius narių. Vien tik Masačiusetse, prokuroro duomenimis, priskaičiuojama 11 „vietinių junginių“.
Rugsėjo 29-ąją mūsų policija Vilniuje prie Arkikatedros surengė įsimintiną šventę. Tądien į aikštę leidosi sraigtasparniai, iš kurių pabirę policininkai sulaikė automobiliu važiavusius nusikaltėlius. Riaušių policijos atstovai profesionaliai sutramdė įsisiautėjusią minią. Kinologai demonstravo, kaip dresuoti tarnybiniai šunys aptinka narkotikų, sulaiko sprunkantį kalinį. Raiteliai parodė, kaip grakščiai moka joti. Motociklininkai stebino savo akrobatiniais sugebėjimais…
Rumunijos nacionalinė kovos su diskriminacija taryba trečiadienį priėmė sprendimą, pagal kurį šalies prezidentui Klausui Iohanniui skiriama 2 tūkstančių lėjų (444 eurų) bauda už žodžio „nusikaltėliai“ vartojimą, praneša naujienų agentūra „Agerpres“.
„Prezidento K. Iohanio pavartotas žodis „nusikaltėliai“ pažeidė žmonių, kuriems dar nepaskelbtas nuosprendis, teises. Prezidentui paskirta administracinė 2000 lėjų bauda“, – sakoma pranešime.
Prezidento administracija pranešė nepaliksianti šio sprendimo be dėmesio. „Rumunijos valstybės vadovas mano, kad šis sprendimas yra politinis, todėl jis apskųs jį atitinkamoje instancijoje“, – sakoma administracijos pareiškime.
Rumunijos prezidentas K. Iohanis yra dešiniojo centro jėgų atstovas, o vyriausybėje dominuoja socialdemokratai. Pastaraisiais metais prokurorai dėl korupcijos pasiuntė už grotų daug aukštų valdininkų ir verslininkų. Prezidentas ir opozicija atvirai vadina socialdemokratus „korupcijos partija“, o jos lyderius – „nusikaltėliais“. Savo ruožtu Socialdemokratų partijos atstovai teigia, kad prokuratūra vykdo prezidento politinį užsakymą.
Daug triukšmo dėl nužudyto policininko. Kaip visada – tik po įvykusios tragedijos. Tramdyti jauną nusikaltėlį atvyksta porelė kelių policininkų, kurių darbas – sustabdyti saugos diržo neprisisegusį arba su vėjeliu per gyvenvietę lekiantį vairuotoją, užfiksuoti kelių eismo taisyklių pažeidimą, kartais – gal paimti kyšį.
Policija skuba į nelaimės vietą.
Šitą padaryti gali ir silpnutė panelė, ir pistoleto iš dėklo niekada neištraukęs vyras.
Beje, ar prie tragedijos neprisidėjo vyrų ir moterų lygių galimybių siekis bet kokia kaina dailiajai (šiuo atveju geriau tiktų žodis silpnajai) lyčiai imtis išimtinai vyriškų darbų? Ar nusikaltėlis būtų toks agresyvus, jeigu prieš save matytų ne vyrą ir moterį, o du įspūdingo ūgio žaliūkus?
Abejoju. Žiniasklaidoje skaičiau, kad policininkė patyrė šoką. Sutinku – kartais moteris net tokiose situacijose gali pranokti vyrą, bet šiuo atveju, atrodo, buvo kitaip. Ne moterų darbas tramdyti recidyvistus.
Šitai porelei teko tramdyti įsisiautėjusį, galimai psichiškai nesveiką vyrą, ne vieną kartą baustą ir net teistą chuliganą, ranką keliantį net prieš motiną.
Jeigu panašiai būtų atsitikę Amerikoje, šiandie ne policininką laidotume. Chuliganams neretai nuolaidžiaujame, nes, kaip bepasielgs pareigūnai – griežtai ar atlaidžiai, – žiniasklaida juos vistiek kritikuos: nereikėjo taip griežtai, reikėjo griežčiau. Policininkai bijo viršyti savo įgaliojimus.
Bet aš noriu pakalbėti apie dar neįvykusią, tačiau labai tikėtiną nelaimę.
Internete yra nufilmuota, kaip naktį Vilniaus gatvėmis gaudomas ratuotas potencialus žudikas. Gaudynės kaip filmuose. Ar taip galima? Juk ir bėglys, ir jį persekiojantis policijos ekipažas (kartais – net keli) rizikuoja ką nors sutraiškyti, sudaužyti važiuojančius arba stovinčius automobilius. Tada taip ir atsitiko: nukentėjo mokesčių mokėtojų pinigais policijai nupirktos mašinos.
Manau, taip vaikytis kelių erelius (kaip juos vadina žurnalistas Vytautas Kvietkauskas) – pernelyg pavojinga. Ką daryti? Gal pakaktų užfiksuoti bėglio automobilio numerį ir paskui labai griežtai bausti – sodinti į kalėjimą? Suprantu, iškiltų visokių žmogaus teisių pažeidimų, juridinių kliūčių. Tai gal iškart į bėglio automobilį šaudyti, kad jis ko nors baisesnio neiškrėstų? Vieną kartą šitaip ryžtingai sustabdytas nusikaltėlis būtų pamoka kitiems, potencialiems bėgliams.
Galvokite, ponai pareigūnai. Ir nenuolaidžiaukite nusikaltėliams.
Šiaulių apygardos prokuratūra Šiaulių apygardos teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje grasinimais nužudyti, sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą ir terorizavimu kaltinami devyni asmenys.
Dauguma jų taip pat kaltinami turto prievartavimu, nepagarba teismui bei įžeidinėjimu, o vienas iš kaltinamųjų – ir melagingu pranešimu apie gresiantį pavojų.
Žurnalas “Der Spiegel”spausdina straipsnį, pasakojantį apie sąlygas, kuriomis buvo laikomi mažamečiai nusikaltėliai pačioje didžiausioje Amerikos pataisos įstaigoje, įsikūrusioje Marianos mieste Floridos valstijoje. Tai Artūro Dozje mokykla, veikusi 1900 – 2011 metais.
„Iš pradžių į mokyklą, jau pirmaisiais gyvavimo metais pelniusią ne pačią geriausią reputaciją, perauklėjimui buvo siunčiame mažamečiai žudikai ir vagys, vėliau įstaigoje atsidurdavo ir našlaičiai bei nuo tėvų pabėgę vaikai, – pasakoja Anna Lena Rot ir Birger Menke. – Auklėtojai dešimtmečiais žemino, mušė ir prievartavo vaikus. Grotuotose kamerose mažuosius „kalinius“ prirakindavo prie sienų grandinėmis”.
Susitikime su Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektu kardinolu Andželu Amatu popiežius Benediktas XVI patvirtino kongregacijos parengtus dekretus, susijusius su šešiolikos kandidatų į palaimintuosius beatifikacijos byloms.
Dviem dekretais pripažįstami Dievo tarnų užtarimu įvykę stebuklai. Vadinasi, šios dvi bylos jau praktiškai baigtos ir netrukus bus nurodyta beatifikacijos iškilmių data ir vieta.
Penkiais dekretais pripažįstama, kad kandidatai į palaimintuosius mirė kankinio mirtimi. Tarp pastarųjų yra 1993 metais Palerme nužudytas kunigas Džiuzepė Puglisis, savo gyvybę sumokėjęs už tai, kad ragino žmones nenuolaidžiauti tais laikais galingai Sicilijos mafijai, drąsiai skelbė, kad nusikaltėliai yra Dievo priešai.
