Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Etnosavastis ir jos kontūrai

Niekam nekyla abejonių dėl mūsų protėvių kultūros sąsajos su sanskrito kultūra. Pastarajai irgi buvo būdingas tikėjimas magine žodžio galia. „Sanskritas“ („sukurtasis“) yra dievų kalba, dievų sukurtas ir žmonėms perduotas bendravimo su jais įrankis“, – skaitome „Religijų istorijos antologijoje“.

Ten taip pat pabrėžiama: „Tačiau šitoks kalbos sakralizavimas yra ne estetinis, o grynai sakramentinis“[1].

Šia citata noriu skaitytojo dėmesį atkreipti į tai, kad piliakalnių epochos kultūrai buvo ypač būdinga „gyvojo žodžio“ tradicija. Apie ją verta šiek tiek plačiau pakalbėti. O paskui suformuluoti ir kai kurias mūsų „istorinį atsilikimą“ paaiškinančias išvadas. Į pagalbą pasitelksiu anglų kilmės istoriką S. C. Rowell’ą.

Pastarasis yra sudaręs kryžiuočių kronikininko P. Dusburgiečio aprašytą įspūdį „apie neraštingus pagonis“, kurie stebėdavosi kaip „žmonės gali bendrauti raštu“. Anglų istorikas čia pat pastebi, kad P. Dusburgietis paprasčiausiai nesuprato prūsų bei lietuvių, kuriuos naujosios aplinkybės vertė praktikuoti rašytines sutartis, bet jomis netikėjusių (ir nesilaikiusių). S. C. Rowell’as nurodo liudijimus, bylojančius apie tai, kad žemaičiai dar XIII a. laikėsi papročio: „<…> jeigu vienas paduoda ranką kitam, tai jis sudaro garbingą taiką, kurios sulaužymas baustinas mirtimi“[2].

Mums tai patinka ar ne, tačiau priversti pripažinti: gal šiai „gyvojo žodžio“ tradicijai galėtume primesti „kaltę“, kodėl lietuviai, subūrę didžiulę imperiją, nepasirūpino (kaip kiti) savo raštu? Dar daugiau… Ko gero, lietuviui prisiliesti prie rašto buvo negarbinga. Ir visas tas raštų reikalas būdavo paliekamas svetimtaučiams. Žinoma, tikėtina, kad tarp pastarųjų pasimaišydavo ir vienas kitas lietuvių kilmės asmuo. Bet tai būdavo jau tapęs „svetimtaučiu“, t. y. priėmęs stačiatikių arba katalikų (lotynų) tikėjimą ir įsipareigojimą užmiršti „pagoniškąją“ kilmę…

Grįžkime prie aukščiau suminėtos ir G. Beresnevičiaus gana įdomiai aprašytos VI a. aisčių-baltų religinės reformos. Tikėtina: ji davė impulsą teritorinėms bendruomenėms labiau ritualizuoti (formalizuoti) praktikuotas šventes, kitas tradicines apeigas ir šiaip – bendruomenės susirinkimus. Tikėtina, kad kai kurie aisčių-baltų prigimtinės kultūros kontūrai kito lygiagrečiai su piliakalnių sklaida ir juose praktikuojamomis apeigomis bei susibūrimais.

Bet mes šiandien negalime aiškiau sakyti (vargu ar toks žingsnis įsivaizduojamas ir ateityje): kas pagimdė vadinamąją piliakalnių kultūrą? Ar pats piliakalnių supylimas ir tolesnė su jais susijusi bendruomenės gyvensena ar atvirkščiai? Tai būtų panašu į klasikinę dilemą: kam suteikti pirmumo teisę – kiaušiniui ar vištai. Tačiau nedvejodami galime tvirtinti: dėl piliakalnių – šventyklų užmaršties, dėl jų netgi piktybiškos, sąmoningai apmąstytos ir šimtmečius trukusios atskirties nuo kaimo teritorinės bendruomenės ir nuo prigimtinės lietuvių kultūros, labai ženkliai kito, kitokia kryptimi suko ir mūsų protėvių socialinių ir ypač dvasinių santykių tinklai. Jie suko tapatybės, savasties išsibarstymo, nunykimo kryptimi… Prigimtinės matricos išsigimimo kryptimi. O tai reiškia mūsų protėviams įspaustą stigmą, kuri, lyg estafetės lazdelė, tapo iš kartos į kartą perduodama visam likusiam tautos gyvenimui.

Pavasaris Lietuvos miškuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prisimenu dar vaikystės metais mokyklos elementoriuje skaitytą pasaką apie gandrą… Kažkuo tas paukštis neįtiko Dievui, kuris sprunkančiam iš Jo rankų nenaudėliui spėjo smūgiuoti, bet tik į užpakalinę dalį, kuri nuo to smūgio taip ir liko pajuodavusi… O kuo mes, kaip tauta, prasikaltome? Kodėl mes patys giriamės, tik su negatyvo gaidele, tuo, kad Europoje ilgiausiai nešiojome „pagonybės“ rūbą?.. Gal aiškiau apsibrėžkime, kodėl mums, lyg tam iškiliam paukščiui, liko pajuodęs (gal kitų pajuodintas) sparnas…

Taigi, nepaisydami primestos stigmos, mes – šiandien gyvenantys, turime ne tik teisę, bet ir prigimtinę pareigą (vardan savo esaties) neužmiršti protėvių. Turime teisę atskirais kontūrais ar eskizais nutapyti anų laikų gyvenimą. Turime teisę atsirinkti, įsivaizduoti, kuo ta gyvensena ne tik „vargo“. Bet ir kokiais aksesuarais puošėsi. Tačiau rimtai susimąsčius ar, apskritai, įmanoma pagauti tai, kas nuo mūsų nutolę šimtmečiais, o ne dešimtmečiais? Antai su dideliu vargu šių dienų jaunuolis gali įsivaizduoti, na, kad ir pokario (bolševikinius) metus, kurių pamatiniai kontūrai partizanų kūnais (miestelių aikštėse gulinčiais) yra giliai įsirėžę mūsų, nueinančios kartos, atmintyje ir jausenoje. Žodžiu, ar mano (kaip ir kitų į mane panašių) kvietimas susigrąžinti šimtmečiais nutolusios praeities vaizdą nedvelkia tam tikru minties avantiūrizmu?..

Tačiau dar kartą noriu pabrėžti: pasirinktam žingsniui žengti, t. y. erdviau ir drąsiau kalbėti apie apeiginės paskirties piliakalnius ir juos supusią ir jų statytojams jėgos davusią kultūrą esama pakankamo pagrindo. Žinoma, prigimtinė kultūra galėjo egzistuoti (ir egzistavo) ir be piliakalnių „pagalbos“. Betgi apeiginių piliakalnių atsiradimas, panašiai kaip į žemę sukalti poliai, sustiprino savitumu išsiskiriančio etnoso pagrindus. Išryškino aisčių-baltų kultūrai būdingus bruožus. Tai kodėl, minint piliakalnius, tegu ir su tam tikru rizikos laipsniu, nepabandžius rekonstruoti anų laikų kultūros kontūrų? Taigi… Savaip rizikuotinos rekonstrukcijos žingsniuotę pradėkime, na, kad ir nuo „ciklinio laiko“ sąvokos…

Senieji lietuviai, skirtingai nuo tuomečio urbanizuoto ir urbanizuojamo pasaulio, gyveno būtent pagal ciklinį laiką. Po pavasario ėjo vasara, po jos ruduo. Ėjo žiema ir vėl pavasaris… Kiekvieną iš šių visuotinai išgyvenamų metų sekos tarpsnių mūsų protėviai, pagal nuo seniausių laikų paveldėtą etnokultūrinės elgsenos tradiciją, skaidė dar į kelias Laiko ir Gamtos alsavimo atkarpas. Iš jų susidarydavo ilga, su sielos įsijautimu švenčiamų švenčių grandinė. Jos čia neišskleisime. O kas tais dalykais domisi, aiškesnį atsakymą gali surasti lietuvių prigimtinės kultūros tyrinėtojų: Jono Balio, Albino Kurtinaičio, Jono Trinkūno, Liberto Klimkos ir kitų etnologų darbuose.

Gražuolis varnėnas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gyvenimas pagal ciklinį laiką mus turi dominti ne vien piliakalnių laikais praktikuotos gyvensenos ar kultūros požiūriu. Vardan gilesnio savo praeities ir prigimties (tautos matricos) suvokimo ši kultūra turėtų mus dominti būtent savo esatimi, savo prasme. Pirmiausia privalu atkreipti dėmesį į tai, kad ciklinis laikas siūlė mūsų protėviams džiaugtis pačiu gyvenimu, juos supančia Gamta, gyventi jos kaita ir išgyventi jos kartotes. Kiekvienas sužaliavęs pavasaris tapdavo Amžinuoju Pavasariu, o rudens branda ir krintančių lapų šnarėjimas – Amžinuoju rudeniu, „provokuojančiu“ vėlgi pavasario laukimą… Buitis, kasdienybės rūpesčiai, negandos būdavo lengviau išgyvenami. O ir žmogaus siela įgydavo labiau pakylėtą alsavimą…

…Prisimenu savo vaikystę, paauglystę… Kokį džiaugsmą išgyvendavome išvydę parskridusį gandrą, sučiulbusius varnėnus! Buvo labai džiugu basomis atsistoti pašlaitėje ant ką tik nuo sniego išsivadavusios žemės lopinėlio ir pajausti gaivią jos spinduliuotę… Džiaugsmui, dienos pilnatvei užtekdavo mažmožio. Nors gyvenome pusalkani ir skurdžiai apsirengę…

Gandrai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mūsų protėviai priklausė civilizacijai, kuriai buvo būdingas Būties, o teisingiau išsireiškus – Rėdos Rato suvokimas. Rėdos sąvoka nusako egzistuojančią Visuotinę, Kosminę tvarką Kūrinijai (Darną, Dermę) ir jos paisymą. Rato sąvoka nusako amžiną visame kame atsikartojimą. Dieną keičia naktis, o mėnulis nenukrypdamas nuolatos sukasi apie žemę… Rėdos Ratas lietė kiekvieną žmogų ir tarsi savaime, be prievartos ženklų reikalaudavo iš jo laikytis amžinųjų Kosminės ir, žinoma, – žemiškojo gyvenimo tvarkos dėsnių – jų paisymo kiekvienos dienos darbuose.

Rėdos Rato suvokimas (ir jo įtvirtinimas dėka apeiginių piliakalnių) užtikrino protėviams jų giluminį ryšį ne tik su Kosmosu, bet ir su žeme ir jos ritmais. Tuo pačiu užtikrino ir turiningesnius žmonių ryšius, pripildė jų gyvenimą gamtine būtimi. Neleido suklestėti dominavimo principui žvelgiant į tai tiek socialine, tiek ir gamtos prasmėmis. Šį, gal skaitytoją ir varginantį teiginį, siūlyčiau atskirai apmąstyti lyginant mūsų dabartinį gyvenimą, kuriame dominuoja instrumentinis, t. y. vien apčiuopiamos naudos siekiantis protas.

Šioje palyginus glaustoje apybraižoje apie apeiginius piliakalnius skaitytojui priminsiu dar vieną aniems (ir vėlesniesiems) laikams būdingą etnosavasties bruožą. Tai nuolat etnologų darbuose kartojamą ir įvairiomis formomis išskleidžiamą Gyvybės Medį. Jį vaizduojančius elementus, o ir su jais susijusių įvairios augmenijos garbinimą dar XIX a. antrojoje pusėje yra detaliau aprašę senosios lietuvių kultūros tyrinėtojai L. A. Jucevičius, M. Davainis-Silvestraitis ir kiti.

Gyvybės Medžio čia neaptarinėsime. Pateiksiu tik vieną detalę – iliustraciją, kuri, mano supratimu, yra „atkeliavusi“ iš ten – iš apeiginių piliakalnių epochos ir atlikinėta kalendorinių švenčių metu ir, keistu būdu, užsilikusi iki vėlesniųjų laikų… Pasiremsiu prof. P. Dundulienės iš kitų šaltinių surinkta ir apibendrinta medžiaga.

Birželio pabaigoje būdavo švenčiama vadinamoji Vainikų (Vainikinių) šventė. Tos dienos vakarą „jaunimas eidavo su degančiais fakelais į mišką, pindavo vainikus ir puošdavosi jais galvas, – rašo profesorė. – Paskui susirasdavo du jaunus berželius ar liepaites, palenkdavo viršūnes ir jas supindavo. Pro tuos vartus iš abiejų pusių poromis eidavo merginos ir vaikinai… Vainikų šventėje žemaičiai senu papročiu iš vakaro atsiveždavo jaunų berželių troboms ir bažnyčiai puošti… Taip derinosi senovinis beržo kultas su katalikų šventėmis.“[3]

Vardan tiesos dera pastebėti, kad Gyvybės Medis (jo kultas) surandamas ir slavų mitologijoje. Betgi mes šiandien gerai žinome, jog šis etnosas, su savo išskirtiniais bruožais Europos erdvėje pasirodė keli šimtmečiai po Kristaus. Betgi žinome ir tai, kad vienas iš sudedamųjų šio etnoso komponentų buvo būtent aisčiai-baltai. Ir kad kiti tos „etnomišrainės“ (atsiradusios po hunų įsiveržimo) komponentai tokio ryškaus „aksesuaro“, kaip Gyvybės Medis, neturėjo. Tai papildomas įrodymas apie jo (Gyvybės Medžio) ilgaamžiškumą, gyvybingumą.

Beje, dėl medžių kulto…

Ąžuolas – stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip viskas keistos skubos tvarka keičiasi! Lietuvių visuomenėje baigia išnykti net ąžuolo kultas. Pavienius laukuose augančius ąžuolus sovietinių laikų traktorininkai ir melioratoriai, sakyčiau, nesąmoningai, su prigimtine pagarba juos aplenkdavo. Nuo seno buvo įsisąmoninta – tai šventas, ypatingą gyvybingumą skleidžiantis medis. Dabar laukai nuo jų „apvalyti“ suklestėjusio verslo…

Vos prieš pusšimtį metų išdūlėjo, nunyko ir berželio kultas. Dar mano vaikystės ir paauglystės metais jais puošdavo ne tik bažnyčios vidų. Mirusiojo karstas visada buvo vežamas apkaišytas jaunais berželiais… O ir gegužinių (kaimo šokių) aikštelės būdavo apsmaigstomos tais medeliais. Jie gegužinės dalyviams „įpildavo“ ir kitokios, lyg ir atsakingesnės nuotaikos…

Šį lyrinį nukrypimą apie berželį baigsiu jį apdainuojančios sutartinės žodžiais:

            Liūdi berželis

            tata.

            Liūdi žaliasai

                                  tata.

            Kartu kirta,

                                  tata

            Pumetciesleli,

                                  tata.

            Pilkai gegutei,

                                  tata.

            Margai lakštutei,

                                  tata…[4]

Tikėtina, labai tikėtina, kad tie žodžiai – tai brangi relikvija, ataidėjusi iš apeiginių piliakalnių epochos. Ir kad patys piliakalniai Vainikinių ar kitos šventės proga būdavo puošiami jaunais berželiais. Ir kad ant piliakalnio vainikais pasidabinęs jaunimas rypuodavo ir sušokdavo sutartines. O gal ir suktinius…

Piliakalnių epochos žmonės nevartojo literatūrinio rašto. Bet tikėtina, kad rūnraštis buvo. Ir juo išreikšdavo svarbiausias nuostatas bei įvykius. Kultūros, ypač istorinės atminties tęstinumas buvo grindžiamas ne tik griežtomis tradicijomis, bet ir iš kartos į kartą perduodamo gyvojo žodžio grandine.

Vardan mūsų prigimtinės kultūros pagarbesnio supratimo, galime susimąstyti ir apie tai, ar galėjo kažkas būti panašaus į Dekalogą? Į tam tikrą griežtą sistemą suvestus moralinius principus. Kurių pažeidimas grėsdavo bausmėmis, iki pat prasižengusiojo savo paties pagal egzistavusią tradiciją pasikorimo… Prieš formuluojant atsakymą į štai tokį klausimą, įsigilinkime į evoliucionisto Darvino nuotykį… Lyginamoji etnologija neretai pateikia atsakymų kryptį, kuri tyrėjui palengvina jo sunkų paieškų darbą.

…Darvinas, keliaudamas „Bigliu“ aplink pasaulį, stabtelėjo Ugnies žemėje (piečiausioje Pietų Amerikos vietovėje). Ten jis susitiko su gentimi, kuri, jo nuomone, gyveno be jokių civilizacijos požymių, beveik kaip gyvuliai. Taip juos ir aprašė… Vėliau į šią žemę atkeliavę krikščionių misionieriai, pagyvenę kartu su tais „laukiniais“ žmonėmis, įsitikino: visai nežinodami krikščionybės akcentuojamo Dekalogo, jie griežtai laikėsi devynių Dievo įsakymų, išskyrus dešimtąjį – „nevok“… Nes nebuvo ko ir iš ko vogti…[5]

Šiuo intarpu norėjau skaitytojo dėmesį atkreipti ir į tai, kaip europocentristinių pozicijų besilaikantis asmuo gali lengva ranka apkaltinti bet kokiomis blogybėmis jam nesuprantamos, nepažintos kultūros žmones… Priverstas prisipažinti: ne nustembu, bet apstulbstu, kai šitaip ar panašiai pasielgia kai kurie mūsų vadinamieji intelektualai (tarp jų – ir istorikai), vertindami ikikrikščioniškąją savo protėvių kultūrą.

Bet dar, nors trumpam, sugrįžkime prie „ciklinio laiko“…

Lieku įsitikinęs, kad pamatine vertybe arba išeities pozicijomis imant ciklinį laiką ir palyginus su tuo gyvenimu, kurį mums šiandien diktuoja linijinis laikas, mes geriau, išmoningiau galime suvokti ir senąsias kultūras, tarp jų – ir mūsų protėvių gyvenseną… Bet nenoriu likti ir retrogrado (konservatoriaus, tebesiorientuojančio į praeitį) pozicijose. Todėl skaitytojo iš karto atsiprašau. Taip… Pranašumų linijinis laikas duoda su „kaupu“. Juos vos ne kiekvienas pyplys (darželio auklėtinukas) galėtų įvardinti užlenkdamas savo rankelės pirštelius… Bet mes šiame tekste kalbame kitokia kalba (siekiame žvelgti į kitą Mėnulio pusę…).

Manau, kad nereikia didelio išmanymo (proto) suvokimui: gal „jisai“, tas gyvenimas pagal linijinį laiką, kaltas na kad ir dėl nūdienos pasaulį apnikusių, logika nepaaiškinamų prieštaravimų ir vartotojiškos (profaniškos) orientacijos. Dėl grynai instrumentinio (be etikos) proto dominavimo. Ir – neįtikėtinos skubos. Kur? Vardan kokių tikslų vyksta toji visuotinai, su kažkokia aršia karštlige skatinama skuba? Ir tos skubos vos ne visuose lygiuose ir teritorijose sukeliamos nuolatinės peštynės?.. Gal iš tiesų nemažai teisybės esama arabų pasakoje apie iš butelio išsprūdusį Džiną?

Arba krikščionybės mite – apie nuo Pažinimo medžio nuskintą, suvalgytą obuolį ir kaip bausmė už tai – pirmųjų žmonių (tai reiškia ir visos žmonijos) išvarymą iš Rojaus?..

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

(Bus daugiau)

2017.09.22; 15:28

[1] Religijų istorijos antologija. II dalis. – Vilnius, Vaga, 2002, p. 75.

[2] Rowell S. C. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. – Vilnius, Baltos lankos, 2001, p. 154–155.

[3] Dundulienė, Pranė. Gyvybės medis lietuvių mene ir tautosakoje. – Kaunas, „Šviesa“, 1994, p. 103.

[4] Dundulienė, Pranė.., p. 105.

[5] ЭнциклопeдичecкийcлoвapьБpoкгayзa и Eфpoнa. – Mocквa, Teppa, 2001.

Istoriografija de imagine – „karalienė Jadvyga Lietuvoje“

Istoriografija de imagine – mano naujadaras, tad reikėtų šiokio tokio paaiškinimo.

Įprasta manyti ir teigti, kad isroriogafija, istorijos rašymas remiasi istorinių šaltinių bei dokumentų teikiamais faktais. Iš čia galima išvesti elementarios historiografijos apibrėžimą – istorija pagal faktus, arba lotyniškai historia de facto, faktnė istorija. 

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau visi žinome, kad istorija, ypač seniausių laikų istorija, tik atskirais momentais gali remtis konkrečiais istoriniais šaltiniais, rašytiniais tekstais arba archelooginiais duomenimis (artifaktais), o visumoje ją tenka rašyti „iš vaizduotės“ (de imagine), tai yra – remiantis vaizduotės teikiamais vaizdais, kuriuos žmogus kuria, įsivaizduodamas, kaip galėjo arba, jo manymu, turėjo dėliotis bei rutuliotis istoriniai įvykiai viename ar kitame krašte vienu ar kitu laikotarpiu.

Sunku dabar pasakyti, kodėl savo kronikose Janas Dlugošas rašė, kad jaunoji karalienė Jadvyga po vedybų važiavo į Lietuvą kartu su Jogaila krikštyti lietuvių.

Šiandien istorikų jau yra dokumentiškai įrodyta, kad karalienė Jadvyga niekados nėra buvusi Lietuvoje. Jogaila yra vežęs į Lietuvą kitas savo žmonas, bet niekados nepakvietė Jadvygos arba Jadvyga visados atsisakydavo kvietimo. Visaip galėjo būti, bet rezultatas tas pats – Jadvyga Lietuvoje nėra buvusi.

Tuo tarpu Dlugošas rašė priešingai.

Kodėl?

Galbūt patikėjo kažkieno melagingais pasakojimais, klaidingais liudijimas?

O gal kažkas jam patarė arba jis pas sumanė, kad būtų gražu ir naudinga parašyti, esą Jadvyga važiavo kartu su Jogaila krikštyti lietuvių?

Visaip galėjo būti, tačiau ne tas svarbiausia.

Svarbiausia, kad Jano Dlugošo dėka visa ta viduramžių istoriko pramanyta karalienės Jadvygos kelionė į Lietuvą vėlesnių istorikų buvo suvokiama kaip neginčytinas faktas, o tūkstančiai žmonių Lenkijoje bei Lietuvoje dar ir šiandien šventai tiki, kad šv. Jadvyga asmeniškai buvo Lietuvoje krikštijant pagonis lietuvius…. Čia tai tikrai stebuklingas apsireiškimas: karalienė Jadvyga sugebėjo Vilniuje krikštyti lietuvius pagonis net nebuvusi Lietuvoje! Štai ką reiškia magiškoji istoriko plunksna, kuomet reikia kurti … legendą ad majorem Poloniae gloriam ( lot. vardan Lenkijos didesnės šlovės).

Tuo šventu reikalu galima netgi istorines datas falsifikuoti: idant karalienė Jadvyga galėtų pagal istoriko sumanymą dalyvauti Vilniuje krykštijant lietuvius 1387 m., Dlugošas minėtą jos karo žygį prijungiant kažkada atplėštas Raudonosios Rusios žemes prie Lenkijos karalystės nukelia į 1390 metus, nors iš tikrųjų žygis vyko kaip tik 1387 m. Kaip ten bebūtų, Dlugošas pakiliai rašo, kad karalius Jogaila, vykdamas krykštyti lietuvių

„neapsiriboja dvasininkais, pasiima su savimi kartu karalienę Jadvygą, idant jinai pamatytų naująją tėvynę, naują kraštą ir savo vyro tautą“.

Pasakojimo intonacija liudija, kad autorius nesijaučia nusidedąs tiesai ar meluojąs: juk Dlugošas čia ne pirmą kartą rašo „iš galvos“, remdamasis pramanais bei vaizduote (de imagine), kitaip sakant, rašo ne tai, kas iš tikrųjų buvo, o tai, kas turėtų būti pagal jo išmanymą.

Tai yra kertinis Dlugošo pasakojimo akmuo. Dėl to neteisūs yra lenkų istorikai ir Dlugošo  naujausių Raštų leidėjai, kuomet jie Dlugošo paklaidas apriboja tik atskirų faktų ar datų paneigimais bei patikslinimais, kronikos teksto komentaruose petitu pažymėdami, esą čia ar kitur Dlugošas nurodė klaidingą datą, supainiojo vardus, įvykių seką ir panašiai. Nors ir tokie komentarai yra geriau, negu nieko.

Deja, ir jų neretai vengiama.

Turiu galvoje mano cituojamą naujausią Dlugošo kronikų vertimo į lenkų kalbą leidimą (XX a. antroji pusė), kurio komentatoriai ties 1387 m. žinia apie Jadvygos kelionę į Lietuvą „naujai tėvynei pažinti“ nesiteikia net petitu pranešti, kad Jadvyga niekad į Lietuvą nevyko ir niekados ten nėra buvusi. Susidaro įspūdis, kad mokslinį leidimą imituodami lenkų leidėjai patys nesiryžta pateikti šiuolaikiniam lenkų skaitytojui Dlugošo ar jo anuometinių patarėjų išgalvotos žinios paneigimą…

Juk negalima griauti švento lenkų mito apie „Jadvygą – Lietuvos krikštytoją“! Tabu net šiuolaikiniam „moksliniam“ leidiniui…

Ir tai ne šiaip sau vienkartinis neapsižiūrėjimas.

Antai, keliais skirsniais vėliau Dlugošo pavedimu Jogaila „išsiunčia karalienę Jadvygą atgal į Lenkiją, o pats visiems metams pasilieka Lietuvoje“. Ir ką gi? Akademinio lenkiško leidinio komentatoriai ir šį kartą neimformuoja patiklių lenkų skaitytojų, kad neįmanoma išsiųsti karalienės iš ten, kur ji niekados nėra buvusi. Kyla įtarimas, kad šiuolaikiniams Dlugošo leidėjams mitas apie Jadvygos aktyvų dalyvavimą krikštijant lietuvius yra tiek pat svarbus ir saugotinas, kaip viduramžių lenkams.

Matyt, veikia mūsų aptariama galinga ilgaamžė istoriografijos de imagine tradicija. Dlugošo pateiktas pramanas apie Jadvygos kelionę į Lietuvą krikštyti „tamsybėse skendinčių lietuvių“ buvo amžiais ne tik pakartojamas, bet dar ir „apauginamas“ visokiomis pramanytoms detalėmis ir nenuilstamai puošiamas puošniausiu pusiau hagiografiniu stiliumi.

Istoriografija de dicto – „lietuvių Apaštalė Jadvyga Lietuvoje“

Antroji išsigalvojamos istoriografijos (de imagine) pakopa veda mus į tolimesnę virtualios istorijos erdvę, kur istorinių duomenų faktai dažniausiai net nereikalingi – čia užtenka ankstesnių istorikų autoritetingo žodžio. Atseit, taip yra pasakyta (de dicto), vadinasi, taip buvo iš tikrųjų ir tuo galima ir net būtina remtis. Kitaip sakant, ant smėlio pradėtas statyti istorinio projekto arba istorijos sintezės bokštas plėtojamas ir narsiai keliamas aukštyn.

Kad būtų akivaizdžiau, ką turiu galvoje, – mažas pavyzdėlis. Tiesiog negaliu susilaikyti nepateikęs bent trupinėlių iš gausingos Dlugošo interpretatorių kūrybos.

Štai XX a. pradžios interpretacija su visais romantiškų sentimentų priedais:

Didžioji Lenkija nurimo [patvarkyta Jogailos – A.B.] ir karalius nusprendė patraukti į Lietuvą, idant ją pakrikštytų. Taigi susiruošė su karaliene, lydimi arkivyskupo Bodzanto, daugybės kunigų ir ponų, kurie mokino šventos tikybos, ir pats karalius jiems talkino, lietuviškai versdamas dvasininkų žodžius.

Karalienė pasiėmė su savimi daugybę apdarų, kailinių, karolių, kaspinų, idant pagonišką liaudį dovanomis paskatintų krikštytis. Be to ji paruošė puošnius ir gražius arnotus bažnyčioms, kai kurie jos pačios rankomis buvo pasiūti“.

Taip fantazavo lenkų rašytoja Emilija Cifrowniewiczuwna (Emilia Cyfrowniewiczowna), nors pati suskato pasirašyti savo „mokslinį“ tekstą “Jogailaičių giminė arba dinastija (1386 – 1572). Vladislovas Jogaila (Wladyslaw Jagiella; 1386- 1434) saugiu slavyvardžiu „Marijonas nuo Dniepro“ (Maryan znad Dniepra). Marijono nuo Dniepro tekstas buvo įdėtas į 1904 m. rinkinį daug žadančiu pavadinimu „Lenkijos istorija iki naujausių laikų, turiningai atpasakota ir 124 graviūromis paaiškinta“.

Užtat populiarus lenkų rašytojas, istorinių apysakų bei dramų kūrėjas Liucijanas Rydelis (Lucjan Rydel; 1870 – 1918), vienas iš „Jaunosios Lenkijos“ sąjūdžio veikėjų, nepasikuklino detaliai aprašyti, kaip keliavo į „tamsuolių pagonių“ Lietuvą karalienė Jadvygą su savo naujuoju vyru:

„Tiktai 1386 rudenį karališkoji pora galėjo išvykti į Lietuvą. Jeigu karalienė Jadvyga degte degė apaštališkąja dvasia, trokšdama lietuvių pagonių krikšte surasti sau atlygį už savąjį pasiaukojimą [ištekant už nemylimo „barbaro“ Jogailos], pats Jogaila važiavo ne mažiau karštai troškšdamas sėti Evangeliją tėvų žemėje“.

Sėti būtų nelengva, kadangi Lietuvos krikštas vyko viduryje žiemos, vasario mėnesį, o iš Dlugošo kronikos rašytojas turėjo žinoti, kad Lietuvoje didesnę metų dalį žemę kausto baisūs šalčiai ir net vasarą tenka laukuose kūrenti laužus, idant javai prinoktų.

Tačiau krikšto proga galima nesiskaityti net su dievinamu Dlugošu ir įkvėptasis „Jaunosios Lenkijos“ dainius eina daug toliau už Dlugošą. Pasak jo, atvykus karališkajai porai į Vilnių prasideda masinis lietuvių krikštas, ir 

„Nėries krantai, apimti pavasariškos žalumos [vasario mėnesį! – A.B.], baltuoja nuo sniego baltumo naujakrikščių aprangos; o toji krikšto apranga iš baltos gelumbės lietuvio prasčioko akyse tarsi poniškas neįkainojams aprėdas“.

Autoriaus valia, nebelieka jokio ledo nei ledokšnio viduržiemio upėje ir pusnuogiai naujakrikščiai su malonumu teškenasi vandenyje, dar iš viršaus pašlakstomi šventintu vandeniu:

„Dėl to žydra upės gelmė ypač tirštai knibžda nuo pusnuogių kūnų. Vienuoliai praskustais pakaušiais ištisomis dienomis paupyje ant gelsvo smėliuko sako pamokslus, moko ir krikštija Viešpaties Kristaus vardu; vyskupai, apsirėdę violetiniais drabužiais ir auksaspalvėmis kepurėmis, kelia aukštyn palaiminančią dešinę ranką, o tarp jų karalius – apaštalas su kryžiumi rankoje, su ugninga malda lūpose, ir čia pat jinai [Jadvyga], šventoji šitiekos sielų atpirkėja, Dievo pasiuntinė, beveik dangun pakilusi iš laimės, dalina naujakrikščių būriams baltuosius drabužius… ak, atsivėrė virš Lietuvos neišsenkančios Dieviškosios malonės ir Dieviškosios šviesos versmės; krikšto vandens šaltinio užliejamas baigė užgesti „paskutinysis Europoje pagonybės žiburėlis“ – kaip gražiai yra pasakęs Jadvygos ir Jogailos kronikininkas[1] .

Baigęs krikšto aprašą istorikas mums praneša, vėlgi remdamasis Dlugošu pasakymu (de dicto), kad 

„karalius iš Vilniaus patraukė toliau į apaštališkąją kelionę po kraštą, kur užtruko bene visą vasarą, o Jadvyga jau nebekeliavo drauge su juo iki kelionės pabaigos; buvo reikalinga Lenkijoje, kur ją šaukė valdovės pareiga“ ir laukė skausminga žinia iš Vengrijos apie staigią motinos karalienės mirtį“ (ibidem)[2]

Gal kam nors atrodys, kad be reikalo cituoju senųjų laikų, XX a. pradžios lenkų tekstus apie Lietuvos krikštą, bet pasiteisindamas priminsiu, kad ir šiandien L.Rydelio knyga „Karalienė Jadvyga“ nuolat leidžiama ir perleidžiama Lenkijoje, neseniai pastatytas net baletas pagal L.Rydelio veikalą, o knygų rinkoje galite, jei pajėgsite, įsigyti 1910 metų leidinius aukso apdaila padabintus…

Istorijos de imagine ir de dicto, kaip matome, nesensta ir nemiršta…

Be abejo, gal kam nepatiko itin puošnus ir egzaltuotas pasakojimo stilius, kurį bandžiau kuo tiksliau perteikti savo vertimu, bet toks jau buvo L.Rydelis, ištikimas belgų simbolisto M.Meterlinko, romantiko J.Slovackio ir vokiečio G.Hauptmano pasekėjas. Jo populiarumas remiasi įvairiais istoriniais kūriniais (tarp jų – trilogija apie paskutinįjį Jogailaitį Žygimantą Augustą), nors atrodo, L.Rydelis ypač pagarsėjo tuo, kad jo vestuvėse pabuvojęs ketvirtasis „Lenkijos dainius“ (greta A.Mickevičiaus, J.Slovackio ir Z. Krasinskio) genialusis lenkų rašytojas ir dailininkas S.Vyspianskis (Stanisław Wyspiański; 1869 – 1907) parašė savo įžymiausią dramą „Vestuvės“ (Wesele, 1901).

Naivu būtų, kuo nors kaltinti L.Rydelį. Jis tebuvo savo amžiaus kūdikis, norėjęs būti „savo amžiaus didvyriu“ – savo išnykusios iš pasaulio žemėlapių Tėvynės, katalikiškosios Lenkijos dainiumi…

Ir ne vienas jis toks buvo Lenkijoje nuo XVIII a. pabaigos iki pat 1918 m., kada Lenkija vėl atgavo nepriklausomos valstybės statusą. Dešimtys istorikų, daugybė rašytojų, kompozitorių ir dailininkų kėlė iš praeities didingos ir galingos istorinės Lenkijos viziją, idant paguostų ir dvasiškai palaikytų, įkvėptų lenkų tautą XIX šimtmetyje – tragiškų sukilimų ir tautinių pralaimėjimų amžiuje.

Bene didžiausi nuopelnai tarp jų priklausytų plačiai pasaulyje žinomam istorinės tapybos genijui Janui Mateikai (1838 – 1893 ). Čeko ir sulenkėjusios vokietės sūnus tapo turbūt pačiu garsiausiu lenkiškojo patriotizmo dainiumi, tautinio atgimimo šaukliu be žodžių, jei taip galima pasakyti, nes jo istoriniams paveikslams visame pasaulyje  nereikėjo ir iki šiolei nereikia jokių vertimų nei vertėjų.

Kitas dalykas, kad ir Janas Mateika galėjo tapyti savo istorinis siužetus, remdamasis tiktai de dicto, tiktai istorikų autoritetais. Dėl to nereikia stebėtis, kad jo istorinėje drobėje „Lietuvos krikštas“ (iš žinomo ciklo „Lenkijos civilizavimas“) mes galime pamatyti karalienę Jadvygą krikštijant lietuvius. 

Štai kaip pats J.Mateika nusakė paveikslo kompoziciją:

„Netoli Gedimino miesto, prie šventos giraitės, ties Nėries krantais – jau nugriauta Perkūno šventykla, stabo sklptūra nuversta; jos vietoje pastatytas kryžius Kristaus Atpirkimo simbolis; nuo pagonių altoriaus nublokštą šventą ugnį gesina dvasininkai – ginkluota sargyba traiško žalčius. Ant nuvalyto altoriaus bažnyčios tarnas pastato triptiką su Aušros vartų Dievo Motinos paveikslu, gotiškųjų Vakarų atminimo dovana, kurią iš Lenkijos atsivežė Jadvyga kartu su karališkomis regalijomis. Pati Jadvyga, įsižiūrėjusi į Išganytojo atvaizdą, laiko rankose bažnytinę taurę, kurią įteiks naujai Jogailos paskirtam Vilniaus vyskupui Andriui (Jędrzejowi Wasylowi Jastrzębcowi), šv. Pranciškaus ordino vienuoliui, iškalbingajam pamokslininkui. Arkivyskupas Bodzanta liečia Jogailos siūlomo vyskpo lazdą, tuo parodyamas savo sutikimą.

Šalia vyskupo Jono Kropidlos už karališkosios poros po valstybs vėliava stovi: pakamaris[3] Jasko iš Tarnovo, vaivada Bartošas iš Visenburgo su kardu, pakancleris iš Moskožovo, Kristijonas iš Kozielgų ir lotynų [katalikų] bei graikų [pravoslavų] dvasininkai. Kunigaikštis Ziemovitas, kažkada pretendavęs vesti Jadvygą, stovi užsidėjęs povo plunksnomis išpuoštą šalmą ir šnekučiuojasi su kancleriu Zaklika, galimas daiktas, tariasi dėl karaliaus sesers Aleksandros kraičio, o pati Aleksandra  klupo prigludusi veidu prie žemės greta vyresnio amžiaus bajorės su nuometu.

Prie kryžiaus klupomis artėjančių, keliais einančių naujakrikštų ir perkrikštų [iš pravoslavų į katalikus] brolių eitynes veda priekyje keliais einantis kunigaikštis Vygandas Aleksandras, už jo Vladimiras iš Kijevo, Kaributas iš Naugarduko, Švitrigaila, Borisas Korigiela, Narimantas su šeimomis ir savo dvariškiais bajorais.

Kunigaikštytę Danutę prie klupančios krikščionės Onos, Vytauto žmonos, veda Janušas Mazovietis.

Pranciškonų vienuolis laimina naujus ir senuosius tikinčiuosius Evangelijos knyga.

Du bendravaldžiai Lietuvos valstybėje, pusbroliai, Skirgaila iš Trakų ir Vytautas iš Gardino, kunigaikščiai, nuošalyje triukšmingai veda derybas dėl valdžios.

Šalia giraitės sakomi pamoksai ir parengiamieji pamokymai sutraukia vis naujus atvykėlius ir papildo būrelius tikinčiųjų, skubančių priimti krikštą iš kunigo, kuris aprūpina neofitus naujakrikštus naujais apdarais, baltais.

Vyskupas Radlichas, vadinamas Mažiu, stengdamasis palengvinti ir sutrumpinti didį ir dar ilgą atvertimo darbą, krikštyja žmones masinio krikšto aktu.

Karalienės Jadvygos ginklanešys, laikantis žirgą, stebisi atkakliu pagonės lietuvaitės tikėjimu, o jinai verkia ties našlaičiais žalčiukais, kuriems pieno likučius iš dubens atiduoda sėdintis ant žemės, atsirėmęs nugara į nukirstą ąžuolą amžinosios ugnies sergėtojas žynys.“ [4]

Jano Mateikos paveikslas, kaip matome, maža ką turi bendro su istorinių šaltinių teikiamomis žiniomis, o kronikų ir paleoistorigiografų pramanai, kuriais rėmėsi dailininkas, šiandien objektyviai paneigiami pačių lenkų istorikų. Beveik dėl kiekvieno aukščiau aprašyto epizodo galima būtų abejoti. Tas pasakytina ne tik apie karalienę Jadvygą, kuri niekad nebuvo Lietuvoje. Nebuvo Lietuvoje tuo metu nei arkivyskupo Budzatos. Negalėjo 1387 m. stovėti už karališkosios poros joks pakamaris, kadangi šią pareigybę (lenk. podkomorzy), tenkančią vienam aukščiausių  karaliaus dvaro ir žemietijos valdžios pareigūnų, pats Jogaila įsteigė Lietuvoje ir Lenkijos karalystėje tiktai po gero dešimtmečio – apie 1398 m.

Tokių faktinių klaidų nemaža, tačiau, pasikartosiu, ne paskiri pramanai ar klaidingi datų, vardų bei įvykių vardinimai Dlugošo kronikoje turėtų mums rūpėti Lietuvos istorijos sintezės darbuose ir Lietuvos kultūros istorijos apmąstymuose.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Bus daugiau)

2017.06.14; 06:19

[1] Lucjan Rydel. Królowa Jadwiga, 1910; mano cit. ir versta iš: http://www.laudate.pl/index.php?option=com_content&task=view&id=1259&Itemid=43

[2] Apie Elžbietos Bosnietės tragišką mirtį pasmaugiant jau minėjome (žr. poskyrį „Jadvyga – iš Dievo malonės Lenkijos karalius (Dei Gracia Rex Poloniae).

[3] Pakamaris (lenk. podkomorzy) – vienas aukščiausių  karaliaus dvaro ir žemietijos valdžios pareigūnų. Šią pareigybę Lietuvoje ir Lenkijos karalystėje įsteigė Jogaila apie 1398 m.

[4] J. Mateikos tekstą pateikiu pagal L.Rydel. Krolowa Jadwyga . Žr. išnašą  48.

Dviveidis popiežius ar kreivi istoriografijos veidrodžiai?

Mes jau matėme (žr.II  knygos dalį), jog visuose mūsų laikus pasiekusiuose popiežiaus laiškuose Gediminui Lietuvos valdovas tituluojamas karaliumi, o jo valdos vadinamos karalyste. 

Lietuvos Karalius Gediminas. Paminklo autoriai - Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jau pačioje Gedimino ir popiežiaus Jono XXII susirašinėjimo pradžioje, taip sakant, nebyliu sutarimu, įsitvirtino Gedimino pirmojo laiško popiežiui intitulatūroje (prisistatyme) pateikti titulai.

Gediminas kreipiasi į „Aukščiausiąjį tėvą, Romos sosto vyriausiąjį kunigą“ (Excellentissimo patri domino Iohanni Romane sedis summo pontifici).

Savo ruožtu prisistato vardu ir karališkuoju titulu – Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų karalius ir t.t. (Gedeminne Letwi norum et multorum Ruthenorum rex etc.).

Atsakomasis popiežiaus Jono XXII 1324 m. laiškas Gediminui liudija, kad popiežius tiesioginėje korespondencijoje su Gediminu oficialiai priėmė Gedimino titulą ir dar nuo savęs pridėjo procedūrinius karališkus kreipinius – Prakilniajam ir garsiam vyrui Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų šviesiajam karaliui (Excellenti et magnifico viro Gedemimne Letwinorum et multorum Ruthenorum regi illustri [1] ) ir pan.

Įtariai arba skeptiškai (tai yra – šiuolaikio piliečio akimis) žiūrint į popiežiaus panaudotą titulą su karališkais kreipiniais, galima būtų manyti, kad savo laiške popiežius diplomatiškai pataikauja pagonių valdovui, kuris pats savavališkai pasivadino karaliumi.

Kodėl pataikauja?

Tarkim, todėl, kad pamalonintų galingą pagonių valdovą,  paskatintų ateiti į krikščioniją ir kuo greičiau kartu su savo žemėmis bei gentimis atsiduotų Švento sosto globai ir priklausomybei…

Esame naujų laikų vaikai, tad šitokia savanaudiška žemiška interpretacija mūsų akyse gal ir turėtų krislą tiesos, tačiau akivaizdu, kad ji meta gana sunkų šešėlį paties popiežiaus Jono XXII asmeniui.

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pripažindami, kad Jonas XXII savo laiškuose Gediminui tituluoja jį karaliumi, pridėdamas įvairius pašlovinančius epitetus, ir čia pat, laiške savo paties pasaulietiniam globėjui Prancūzijos karaliui vadina Gediminą „apsiskelbėliu karaliumi“, mes norom nenorom turėtume pripažinti popiežiaus Jono XXII dviveidystę ir net veidmainystę, absoliučiai nederančią Kristaus vietininkui Žemėje.

Mes vėliau pamėginsime detaliau išsiaiškinti, kodėl Jonas XXII priėmė ir naudojo (pasak Rowello, „citavo“) karališkąjį Gedimino titulą, kurį pats Gediminas naudojo savo laiškuose ne tik popiežiui, bet ir viso likusio krikščioniškojo pasaulio atstovams.

Tačiau nepalikime be atsako natūralaus klausimo: argi tikrai popiežius Jonas XXII veidmainiavo savo laiškuose, oficialiai tituluodamas Gediminą karaliumi, nors iš tikrųjų manė ir už akių (laiškuose kitiems adresatams) aiškino, jog lietuvių karalius Gediminas nėra joks karalius, tiktai juo pats neteisėtai skelbiasi esąs…

Liūdna būtų, jei taip iš tikrųjų būtų…

Laimei, „dviveidžio popiežiaus“ įvaizdis, šiuo atveju primetamas Jonui XXII, tėra tradicinės istoriografijos „kreivų veidrodžių“ eilinis padarinys, tipiškas vieno ar kito istoriko psichologinių „įžvalgų“ atspindys.

Kalbu apie seniausią beletristinės istoriografijos tradiciją, kuomet istorikas lengvai „įžvelgdavo“ istorinių personažų „giliąsias“ mintis, „tikruosius“ sumanymus bei „slaptus“ kėslus ir tokiomis savo „įžvalgomis“ pagrįsdavo savąją praeities viziją.

Dar daugiau – ypač iškalbūs istorikai baisiai mėgdavo ne tik „išsakyti istorinių veikėjų mintis“, bet dar ir įdėti į savo istorinių personažų, tarkim, karalių, karvedžių, religinių žynių lūpas ištisas „prakalbas“, kurių praeities karaliai, karvedžiai ir žyniai, be abejo, niekados nesakė ir stilistiniu požiūriu net negalėjo taip dailiai pompastiškai susakyti.

Suprantama, praeities istoriniai personažai neprotestavo, kantriai tylėjo savo „anapusiniame pasaulyje“.

Tuo smagiau buvo šnekėti „įžvalgiems“ istorikams.

Nieko čia, beje, nekaltinu.

Senais puikiais laikais visame pasaulyje „Istorija“ („Historia“) tebuvo pramoginės literatūros atšaka ir patys istorikai save laikė ir vadindavo rašytojais, kurie privalo papasakoti savo mažaraščiams tautiečiams pamokančias istorijas iš laimingos ar pragaištingos protėvių praeities.

Kilnus ir aktualus Istoriko pašaukimas, tad nesistebiu, kad iki šiolei gyvas Lietuvos istoriografijoje. 

Vilniaus Gedimino pilies statyba. M.E.Andriolio paveikslas.
Vilniaus Gedimino pilies statyba. M.E.Andriolio paveikslas.

Galiu kalbėti tiktai apie profesinį meistriškumą, kurio pageidauja ir vis dažniau reikalauja iš beletristinio lygio istoriografijos mūsiškis XXI šimtmetis.

Šiuo atveju manau, kad istorikai jau nebegali ir nebeturi net moralinės teisės manipuliuoti savo psichologinėmis „įžvalgomis“, primesdami praeities žmonėms, tarkim, karaliams ir popiežiams, savo pačių pasaulėjautos atspalvius, savo profesinio lygio „įžvalgas“, savo įsivaizduojamo pašaukimo idealus, kaip vertybinio istorijos vertinimo kriterijus.

Deja, beletristinės istoriografijos tendencijos pastaraisiais metais aiškiai populiarėja, istorikai tarsi ilgisi rašytojų statuso, tarsi patys nebetiki istorijos mokslo „moksliškumu“, vis dažniau pamankština plunksną istorinių „įdomybių“ žanruose.

Ir tai puiku, nors puiku tik tol, kol istorinių įdomybių nelydi istorijos šaltiniams prieštaraujančios beletristinės istoriko „įžvalgos“.

Gaila, tačiau tokių „įžvalgų“ pastaraisiais metais vis daugėja net profesionalių istorikų tekstuose, nuspalvintuose paties istoriko mėgiamiausių vertybių spalvomis.

Beletristiniai istorinių šaltinių skaitymai

Imkime vieną, tiesiogiai  mūsų tiriamus Gedimino ir Jono XXII laškus liečiantį pavyzdį, kuris atsirado internetiniame Vilniaus universiteto projekte „Orbis Lithuaniae“.

Galima spėti, kad pats universitetinis projektas pagal savo stilistiką yra skirtas lengvatikiams istorijos mėgėjams ar pirmakursiams studentams, nebemėgstantiems, kaip teigia statistika, skaityti „storų“ knygų. 

Gedimino pilis šiandien. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gedimino pilis šiandien. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Istorinės „įdomybės“ čia geriausias jaukas masinės informacijos srauto išpaikintiems internautams.

Žodžiu, koks  poreikis, tokia ir paslauga.

Nemanau, kad istorikas D.Baronas, rašydamas savo tekstą „Gedimino laiškai: korespondencijos lygumai ir netolydumai“[2], turėjo kokių mokslinių sumetimų, kaip ir daugelis kitų svetainės autorių, bandančių šmaikštaus beletristo plunksną savo pasamprotavimuose apie Lietuvos istoriją.

Duok,  Dieve, jiems sveikatos ir šlovės!..

Kitas dalykas, kad literatūriniu požiūriu ne vienas tekstas iš norimo žaismingo istorijos populiarinimo išslysta į šiuolaikinio popso žanrą, kur veikia visai kitokie skaitytojų viliojimo dėsniai.

Taigi , kaip sakydavo Puškinas, teiskime rašytojus pagal tą žanrą, kurį jie patys pasirinko.

Iš visos žaismingos Gedimino laiškų analizės Dariaus Barono tekste prieš mus iškyla trys pagrindiniai personažai: sukčius Gediminas, patiklus Jonas ir aiškiaregis Darius.

Daugiausia kliūna Gediminui, kuris visais įmanomais nedorais teiginiais mėgina apgauti popiežių Joną XXII ir visus kitus puikius Europos krikščionis.

Pasak autoriaus,

„Gedimino laiškai – išskirtinis senosios Lietuvos istorijos šaltinis. Nors šie laiškai parašyti lotyniškai ir juose atsispindi ano meto įprastinės frazės, tai neužgožia betarpiško Gedimino prisistatymo tarptautinėje arenoje. Ir žodžių sūdrumu, ir dėstomų minčių suktumu joks kitas XIII–XIV a. Lietuvoje atsiradęs šaltinis negali prilygti šiems laiškams. Per 1322–1323 m. laikotarpį Gediminas išsiuntė septynis laiškus, adresuotus popiežiui, Hanzos pirklių sąjungos vokiečių miestams, Saksonijos pranciškonams ir dominikonams. Jie atspindi Gedimino politikos meną“.

Koks tas menas?

Ogi melo menas!

Aiškiaregis Darius randa  pakankamai istorinių įrodymų.

Antai, „gudrus diplomatas LDK Gediminas, norėdamas pakurstyti viltis dėl jo ir visos lietuvių tautos atsivertimo į tikėjimą, savo laiškuose teigė: „Pirmiau geležis pavirs vašku, o vanduo į plieną pasikeis, negu savo duotą žodį atšauksime“. Praėjo šiek tiek daugiau kaip metai, atsirado naujos politinės aplinkybės ir 1324 m. lapkritį į Vilnių atvykę popiežiaus legatų pasiuntiniai išgirdo: „Bet jei kada turėjau tokį sumanymą, velnias tegu mane krikštija.“ …

Viskas moksliškai pagrįsta Dariaus regėjimuose. „Sukčius Gediminas“ ne tik laužo pažadus, bet ir nemirksėdamas meluoja „patikliajam Jonui“:

„Jau pirmajame savo laiške popiežiui Jonui XXII (1322) Gediminas palietė Romos kurijai ypač svarbų – krikščionių tikėjimo – klausimą. Jis priminė, kad jo pirmtakas karalius Mindaugas „buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl žiaurių skriaudų ir nesuskaičiuojamų“ Vokiečių ordino „išdavysčių visi nuo tikėjimo atsitraukė, todėl, o varge, ir mes iki pat šios dienos liekame mūsų protėvių klaidoje.“ Prieš kryžiuočius vedamus karus Gediminas teisina būtinybe gintis taip, „kaip tai daro krikščionių karaliai ir kunigaikščiai.“ Teigdamas popiežiui, kad lietuviai krikščionių žemes puola ne tam, kad sugriautų katalikų tikėjimą, o tam, kad apsigintų, Gediminas siekė parodyti, kad jo karas teisėtas, o kryžiuočių – ne. Pastarieji Gedimino laiškuose parodomi kaip ypač neigiami personažai: jie ne tik kariauja su pagonimis ir dykvietėmis paverčia jų žemes, bet ir visaip persekioja jiems neįtikusius kunigus ir vienuolius“.

Ir ką gi?

Vargšas „patiklusis Jonas“, atrodo, patikėjo „sukto  Gedimino“ melais!..

Patiklumo įrodymų galime aibes surasti kruopščiai Rowello parengtoje moksliškinėje Gedimino epochos dokumentų publikacijoje, kur popiežius Jonas XXII ne kartą mandagiai pabara savo vasalus Vokiečių ordino magistrus dėl ne itin gražių ir krikščionims netinkančių „kenkimų“ karaliui Gediminui ir jo karalystės gyventojams. 

1324 m. liepos 1 d. laiške „mieliems sūnums, Jeruzalės Švenčiausios Marijos vokiečių ligoninės magistrui ir broliams“ popiežius mėgina bent geru žodeliu užtarti „sukčių Gediminą“, primena karingiems broliams „didingo vyro Gedimino, lietuvių ir daugelio rusų karaliaus“ (magnifici viri Gedemine Regis Letwinorum et multorum Ruthenorum) ketinimą priimti katalikų tikėjimą.

Dar daugiau, Gedimino „suvedžiotas“ popiežius piktokai perspėja magistrą ir brolius nebeniokoti Gedimino karalystės bent po to, kai šis priims katalikišką krikštą:

„jūsų visumą prašome, primename ir atkakliai raginame, jums griežčiau nurodydami, idant po to, kai tas pats karalius, Dievui liepus, priims katalikų tikėjimą, visiškai liautumėtės darę nemalonumus, žalą ir skriaudas jam ir jo karalystės žmonėms“ (op. cit., Nr. 44).

Žinoma, „aiškiaregis Darius“ nedrįsta populiariai nupasakoti tas istorines „įdomybes“, kurių nenorėjo smulkiai vardinti Gediminas, gana aptakiai rašydamas popiežiui, jog kryžiuočiai „kariauja su pagonimis ir dykvietėmis paverčia jų žemes“.

Užtat Rygos arkivyskupas Frydrikas nesikuklino ir savo laiške popiežiui Jonui XXII ( 1325 m. balandį) labai konkrečiai išdėstė Vokiečių ordino Livonijoje nekrikščioniškus dabus ir iškilmingai pranešė Kristaus vietininkui žemėje Jonui XXII:

„užgesinus žvakes ir skambinant varpais ekskomunikavome magistrą, brolius ir atskirus asmenis iš Šventosios Marijos vokiečių ordino brolių, kaip Kristaus tikėjimo trukdytojus, bažnyčių ardytojus, gerų papročių niekintojus, vyskupų, kitų dvasininkų bei kunigų, kurių daugybė buvo jų nužudyta, lengvabūdiškus grobikus, žinomus įsibrovėlius į pilis ir kitų tų pačių bažnyčių vietų godžiausius užpuolikus, sąmokslininkus, priesaikų laužytojus“ ir t.t ( op.cit., Nr. 57).

Visi tie šiurpūs kaltinimai karinio ordino broliams pagrįsti konkrečiais nusikaltimų bei nusižengimų faktais, kurių pateikta tiek, kad neturime vietos čia surašyti.

Gal ir Gediminas savo laiške popiežiui visko nesuminėjo, nes taupė nepigų pergamentą…

Laimei, aiškiaregis Darius pats papildo kryžiuočių nusikaltimų sąrašą, nors papildo, atrodo, netyčia. Kaip žinome, Gediminas jau pirmajame laiške (1322 m. vasarą) popiežiui Jonui XXII tarp kitų vokiečių ordino nusikaltimų prieš civilius gyventojus priminė ir liūdną Naugarduko bažnyčios likimą:

„mūsų pirmtakas karalius Vytenis siuntė laišką ponui legatui Pranciškui ir ponui arkivyskupui Frydrichui prašydamas, kad jam atsiųstų du brolius iš mažųjų brolių ordino, skirdamas jiems vietą ir jau pastatytą bažnyčią [Naugarduke]. Tai žinodami, broliai iš Vokiečių namo [ordino] Prūsijoje pasiuntė kariuomenę aplinkiniais keliais ir sudegino minėtą bažnyčią“ (Rowell, Gedimino laiškai, dok. Nr. 14).

Ir kaipgi interpretuoja šį atvejį istorikas?

Tiesiog su pavydėtina kazuistika jis mėgina apkaltinti Gediminą, esą šis gudrauja ir „meluoja“ popiežiui, kadangi,

 „tapydamas kryžiuočių dalinio diversiją prieš Naugarduko bažnyčią, Gediminas nutylėjo, kad bažnyčia sudegė didelio karinio antpuolio metu, kai sudegė ne tik bažnyčia, bet ir visas Naugarduko miestas“.

Koks mielas patikslinimas!

Pasirodo, Gediminas, kurio laiškuose kryžiuočiai „parodomi kaip ypač neigiami personažai: jie ne tik kariauja su pagonimis ir dykvietėmis paverčia jų žemes, bet ir visaip persekioja jiems neįtikusius kunigus ir vienuolius“, ir šį kartą apšmeižė kryžiuočius, nutylėjęs, kad kryžiuočiai  … sudegino ne tik pranciškonams pastatytą bažnyčią, bet ir visą Naugarduko miestą…

Ir keisčiausia, kad istorikas net šį atsitikimą komentuodamas pareiškia, kad „minėti faktai nėra iš piršto laužti, tačiau jie pateikti stipriai persūdžius“.

Logiškai mąstant, reikėtų priekaištą grąžinti istorikui, kuris, naudojant jo paties stilistiką, „stipriai persūdė“, pranešęs mums, kad kryžiuočiai sudegino ne tik bažnyčią, bet ir visą Naugarduko miestą…

Apie istorinių faktų „stiprų persūdymą“

„Storžievis“ Gediminas savo laiške popiežiui, atrodo, buvo taktiškesnis, negu šiuolaikinis istorikas savo rašiniuose universiteto studentams.

Naudojant autoriaus terminologiją, reiktų pasakyti, kad sukčius Gediminas, priešingai negu teigia autorius, „nieko stipriai nepersūdė“, o tiesiog „nepasūdė kaip reikiant“ savo skundo popiežiui drastiškais Vokiečių ordino nusikaltimų faktais. Drastiškesnio teksto mėgėjams linkėčiau pasiskaityti absoliučiai „persūdytą“ ir „netaktišką“ Rygos arkivyskupo Frydricho raštą (1325.IV.4,5,7), kuris buvo skelbiamas, dalyvaujant popiežiaus legatui Bernardui Rygos katedroje ir Šv.Jokūbo bažnyčioje, kuomet arkivyskupas

„po Didžiųjų Ketvirtadienio, Penktadienio ir Velykų šv. apeigų įprastu būdu šventiškai dėstant Dievo žodį, interdikto bylą iškėlė ir paskelbė, ir liepė, kad pamaldus vyras ponas Gerhardas, minėtos Rygos bažnyčios kanauninkas, viešai ten pat dvasininkams ir žmonėms, Palaimintosios Mergelės katedroje susirinkusiems, perskaitytų ir kad ponas Arnoldas, Rygos Švento Jokūbo bažnyčios klebonas, tiems patiems žmonėms vietos kalba viešai praneštų dalykus, kurių turinys yra štai toks…“

Koks tas turinys nesunku sužinoti, atsivertus internete S.Rowello parengtų dokumentų publikacijas[3] (konkrečiai – dok . 57), bei iš ten išdėstytų ordino nusikaltimų sąrašo nesunku suprasti, kodėl Rygos arkivyskupas teigė, jog

„ … augant užsispyrimui, turi augti ir bausmė, taigi, autoritetu, kuriuo naudojamės, kaip anksčiau, skelbiame šiuo raštu, kad minėti magistras, komtūrai, broliai, vasalai ir visi jiems ištikimi dėl visų minėtų ir atskirų dalykų yra ekskomunikuoti ir priesaikos laužytojai, ir jų vietos, uždraustos bažnytiniu interdiktu, pavesdami, kad šis nuosprendis būtų paskelbtas visose mūsų vyskupystės bažnyčiose ir jų sakramentų suteikimo griežčiau būtų vengiama […] Taip pat liepiame prikalti šitą laišką, viešumai perrašytą, su mūsų antspaudu prie mūsų bažnyčios durų, kad mūsų pavedimai ir minėti nuosprendžiai būtų aiškesni“.

Primenu šį dokumentą tik tam, kad skaitytojams būtų konkrečiau žinomas Lietuvos karaliaus Gedimino nusiskundimų kryžiuočiais kontekstas, šiuo atveju ypač ryškiai išreikštas ne pagonių valdovo, o pačių katalikų aukšto hierarcho lūpomis bei raštu, patvirtintu raudono vaško antspaudu — vyskupas sėdi, kairėje rankoje laiko kryžių, dešine laimina“ (Gedimino laiškai, 2003, dok. 57).

Aukštojo katalikų hierarcho autoritetas turėtų, manau, grąžinti į nuodėmingą žemę šiuolaikinius Vokiečių ordino gynėjus, tarp jų ir Lietuvos istorikus, nuoširdžiai katalikiškųjų vertybių gynybai ir propagandai XXI a. Lietuvoje.

Neneigiu tokios misijos reikšmės ir naudos audringame II ir III tūkstantmečių sankirtos chaose, kai susidūrė globalinės tarpvalstybinės jėgos, skirtingų religijų  atstovai, senosios kultūros gerbėjai ir postmodernizmo šalininkų abejingumas bet kokiai religijai (apateizmas). Ir vis dėlto nesuprantu, kodėl šiandien vėl, kaip prieš 800 metų Šiaurės kryžiaus laikais, katalikybę reikia ginti žeminant ir šmeižiant Lietuvos istorinius valdovus, pagoniškos Lietuvos karalius, įamžintus su savo karališkais titulais vienalaikiuose rašytiniuose epochos šaltiniuose.

„Civilizacijos paribio“ kompleksas ir dogma

Kokią išvadą galėtume padaryti iš šiuolaikinės beletristinės istoriografijos teksto analizės?

Manau, labai palankią universitetinio projekto dalyviui: visas tekstas šaukte šaukia apie jo autorių ir pasako mums apie jį patį kur kas daugiau, negu apie jo apšnekamus Gediminą ir Joną XXII.

Autoriaus nuopelnai akivaizdūs: jis mums „atskleidžia“ slaptąsias Lietuvos karaliaus intencijas, paryškina pagonių karaliaus neraštingumą ir nekultūringumą, atsilikimą nuo kilnios ir civilizuotos krikščioniškos Romos popiežiaus Jono XXII mąstysenos bei kalbėsenos, nuo jo aukštų tikslų bei ketinimų, nuo tuometinės Vakarų diplomatijos aukštųjų standartų ir t.t.

Istoriko išvada, be abejo, taip pat labai subtili ir įžvalgi:

“Skaitydami Gedimino laiškus, turėtume įsivaizduoti ne graudžiai dejuojantį lietuvį, bet suktą, didelių skrupulų nekankinamą politiką“ (ten pat).

Postmodernistinio teksto apie Gedimino laiškus autorius čia iškyla toks, kokį lietuvių skaitytojai jau neblogai pažįsta iš kitų jo mokslinių bei publicistinių tekstų. Jis ir čia lieka ištikimas sau ir savo antipagoniškai misijai: atkaklus ir nepalenkiamas pagonybės nuvainikuotojas, principingas jos istorinių pasekėjų bei dabartinių gynėjų demaskuotojas. Jo dėka jau buvo skandalingai „demaskuoti“ Pilėnų gynėjai, dabar panašiai demaskuojamas Gediminas.

Bet man, ištikimam D. Barono „įdomybių“ skaitytojui, šį kartą pagailo ne pagonių, o Romos popiežiaus.

Tiesiog sunku suvokti, kaip įžymus Romos popiežius nesugebėjo įžiūrėti visų tų Gedimino laiškuose glūdinčių „diplomatinių suktybių ir išsisukinėjimų“, kuriuos dabar aiškiai regi D.Baronas. Jonas XXII neįžiūrėjo „vilionių“ ir dargi, patikėjęs suktu pagonimi ir jo apsišaukėlišku titulu, ne kartą pamalonino, vadindamas „prakilniu ir garsiu vyru, šviesiuoju  karaliumi“ ir pan.

Šį kartą neginsiu karaliaus Gedimino, kaip kažkada ėmiau ginti to paties autoriaus suniekintus Pilėnų gynėjus[4], betgi negaliu ir tylėti – jaučiu šventą pareigą užsistoti garbingojo Jono XXII autoritetą.

Kiek galima spręsti iš Jono XXII laiškų ir daugelio bulių, tai buvo tiesiai ir aiškiai, keliskart sodriau už karalių Gediminą šnekantis žmogus, jei pasiklausysime jo viešo prakeikimo (1346 m. balandžio 13 d.) tam pačiam Liudvikui Bavariečiui, esą pasiskelbusiam be popiežiaus leidimo vokiečių karaliumi:

„Melste meldžiame, kad Dievas paskelbtų savo nutarimą, kad padarytų Jis gėdą bepročiui Liudvikui ir sugniužintų išdidųjį…, kad atiduotų jį priešų rankosna…Tebūnie Liudvikas prakeiktas ir išeidamas, ir įeidamas. Tesmogie jį Viešpats beprotybe, aklumu ir dvasios siutuliu. Tegul nutrenkia jį dangaus perkūnu. Tegul ir žemėje, ir dangije degina jį Dievo ir šv.Petro ir Povilo pyktis, kurių Bažnyčią griauti išdrįso ir tebedrįsta. Tegul visa žemė su juo kovoja, prasiskiria ir gyvą jį praryja…Tegul visi gaivalai esti jam priešingi…Tegul jo vaikai ištremti esti iš savo namų ir, jam matant, į savo žudikų rankas tepakliūva“[5]

Žinoma, ne visuose laiškuose Jonas XXII taip sodriai dėstė mintis, tačiau…

Melo ar nepaklusnumo atvejais Jonas XXII droždavo savo nuomonę tiesiai šviesiai su tokia aistra, kad neaišku, ar ten būdavo daugiau dievotumo, ar temperamento.

Mėgindamas įrodyti, kad klastūnas Gediminas, norėjęs apgauti Joną XXII, buvo civilizuotos teisės neišmanėlis, žemesnės politinės kultūros atstovas, istorikas net visą savo straipsnelio apie Gedimino laiškus skyrelį pavadino „Laiškai iš civilizacijos paribio“.

Nesunku suprasti, koks saldus tas pavadinimas pačiam autoriui ir jo pasekėjams, ir galima būtų visiškai pritarti tokiam pavadinimui, jeigu autorius nebūtų gudriai supainiojęs problemos, o būtų ją įvardinęs istoriškai konkrečiai, tarkim, „Laiškai iš katalikiškosios civilizacijos paribio“.

Tačiau tradicinis istorikas ir šį kartą, kaip visados, užsispyręs lieka jaukioje ir jam brangioje katalikiškoje paradigmoje, tikiuosi, nuoširdžiai tikėdamas, kad vien tik „katalikiškoji Europa“ yra tikroji žemiškosios civilizacijos teritorija, o visa kita – tiktai tamsus, menkai politiškai ir teisiškai apsišvietęs, ne itin moralus ir  nekultūringas „tikrosios civilizacijos paribis“.

Tokiam „paribiui“ esą ir priklauso pagoniškoji Gedimino valstybė, kurią valdo ir kurios vardu kalba su maloninguoju, patikliu ir  nuoširdžiu popiežiumi Jonu XXII ne kas kitas, o „suktas didelių skrupulų nekankinamas politikas. Bene geriausiai tai liudija stiprūs [Gedimino] pasakymai“ (ten pat).

Šiuolaikiniam istorikui, kuris žavisi civilizacijos paribyje tūnojusio Gedimino žodžių popiežiui sodra, galbūt geriau ir negirdėti taip sodriai pačioje katalikiškos civilizacijos virūnėje griaudėjusių žodžių, bet ką padarysi – buvo, kaip buvo.

Amžininkai liudija, kad Jonas XXII nebuvo linkęs eiti į jokius kompromisus su apsišaukėliais ir šiaip visokiais niekadėjais ir nusidėjėliais. Užtenka prisiminti mūsų jau paminėtą atvejį, kuomet Jonas XXII nusprendė nubausti savo gimtojo miesto vyskupą Hugo, kuris buvo apkaltintas tuo, jog surengė pasikėsinimą į popiežiaus gyvybę, atiduotas į pasaulietinės valdžios rankas ir tų pačių metų liepos mėnesį jam gyvam buvo nudirta oda, jis buvo nutemptas miesto gatvėmis ir sudegintas ant laužo.

Nežinia, ar Gedimino valdytame „civilizacijos paribyje“ kas nors buvo girdėjęs anuomet apie tokius nuostabius civilizuoto teisingumo  pavyzdžius. Jeigu koks kryžiuočių kronikos autorius ir mini, kad pagonys lietuviai retkarčiais paaukodavo savo dievams kokį kryžiuotį ant laužo, bet vis dėlto akivaizdžiai dar buvo atsilikę ir nežinojo, kad prieš tai dar reikia pasmerktajam gyvam nulupti odą, patampyti visiems stebint ir tik po to mesti į laužą…

Kita vertus, ko iš bedievų pagonių norėti – civilizacijos paribis ir tiek…

Nusivylimas Romos popiežiaus jurisdikcijos galiomis

Lietuvos karalius savo laiškais Romos popiežiui kreipėsi ne tiek į asmenį, kiek į universaliąją viduramžių katalikiškos Europos galią, tikėdamasis, kad šios galios tikybiniams principams nusižengiantis katalikų vienuolių karinis padalinys bus aukščiausios galios sudraustas ir patvarkytas. Juridinė kreipimosi prasmė Gediminui yra pati svarbiausia. Juk tokia yra ir turi būti viduramžių juridinė sistema, kurioje viską sprendžia hierarchinė pasaulietinės ir dvasinės galios viršūnė.

Jeigu aukščiausios galios viršūnėje neatsiranda veikėjo, kuris gali realiai įkūnyti savo valdžią gyvenime ir patvarkyti reikalą prašomąja linkme, susvyruoja prašančiųjų tikėjimas ir pasitikėjimas visa sistema ir aukščiausiąja sistemos  galia.

Katalikiškos pakraipos istoriografijoje galima rasti nemaža tradicinių tikinimų, esą šiuo atveju Gediminas klaidingai įsivaizdavo Romos popiežiaus institucijos galias. D.Barono teigimu,

„Gediminas tikino popiežių, kad jis pasirengęs paklusti popiežiui „kaip ir kiti krikščionių karaliai“. Jo nuomonė apie popiežių valdžią, ko gero, buvo tarsi XIII a. mongolų chanų, kurie įsivaizdavo, kad popiežius – visų Vakarų krikščionių valdovų pasaulietinis lyderis. Nei XIII, nei juo labiau XIV a. toks įsivaizdavimas neatitiko politinės tikrovės, todėl Gedimino frazėje galima ironija nepraslydo pro jautrias Jono XXII ausis.Tokį nepataikymą į politinės minties taktą lėmė priklausymas skirtingoms komunikacinėms erdvėms“.

Sunku komentuoti tokią kondensuotą pastraipą, kurioje visas pluoštas diskutuotinų tezių pateikiamas kaip savaime suprantamos tiesos, tad ne vieną jų mums teks atskirai aptarti VIII knygos dalyje.

Kol kas mums svarbu išsiaiškinti, ar tikrai Lietuvos karalius Gediminas neįsivaizdavo arba naiviai įsivaizdavo politinę XIV a. tikrovę.

Pradėkime nuo to, kad Romos katalikų popiežiaus universalioji galia anaiptol nebuvo Lietuvos karaliaus vaizduotės padarinys, o nuolatos, ypač nuo XIII a. pradžios, popiežių plačiai skelbiama Romos popiežių bažnytinės ir pasaulietinės viršenybės koncepcija, neretai prilyginta dogmai.

Neminėsiu čia garsiojo teorinio bažnytinės monarchijos pamato „Dictatus papae”, kurį buvo parengęs dar XI a. pabaigoje popiežius Grigalius VII, sudaręs dokumentą, kur tarp 27 punktų buvo įtraukti pasaulietinės popiežiaus galios principai (pvz., popiežius turi teisę nuversti nuo sosto imperatorių; liceat imperatores deponere). Galima būtų pateikti ne vieno popiežiaus teiginius apie jų pasaulietinę galią. Iš esmės Gediminas ir primena Jonui XXII plačiai žinomus popiežių teiginius apie jų pasaulietinio autoriteto realią galią.

Jau minėjome, kad lietuvių karalių domina Romos popiežiaus autoritetas, tai yra – popiežiaus, kaip „Romos sosto aukščiausiojo kunigo“ (romanae sedis summus pontificus) legitiminė padėtis  ir galia, „kuriai visi krikščionių tikėjimo išpažinėjai privalo paklusti“.

Apie tą galią, pasak Gedimino, „jau seniai esame girdėję“ (diu est, quod audivimus) ir būtent su ja Gediminas labai taktiškai, bet pakankamai aiškiai susieja Romos popiežiaus pašaukimą bei pareigą tvarkyti (gubernatur) katalikų tikėjimo išpažinėjus: „ Jau seniai esame girdėję […], kad pats katalikų tikėjimas taip pat yra tvarkomas Romos bažnyčios rūpesčiu“(quod ipsa fides catholica iuxta provisionem romanae ecclesiae gubernatur“).

Akivaizdu, kad ir Jonas XXII laikėsi tokios pat pozicijos ir labai aiškiai žadėjo savo laiške (1324.V I.1) Gediminui, kad

„mes duosime įsakymus savo laiške tiems patiems magistrui ir broliams ir Viešpačiui vadovaujant rimtai rūpinsimės per Apaštalų Sostą, kad jie labai gailėtųsi dėl šitokių skriaudų, žalos ir neteisybių, padarytų tau, ir stengtųsi gyventi su tavimi broliškai ir taikoje“ (dok 41). Popiežius kietai pažadėjo Gediminui po jo katalikiško krikšto, be šitokių atvejų, bylų ir tardymų, kuriuos tu siūlai su minėtais magistru ir broliais išsiaiškinti arba prieš juos kelti, po tavo laimingo atsivertimo pradžios tokią paslankią teisingumo pilnatvę ir gynybos apsaugą siūlome parodyti tau ir tavo vaikams, ir karalystei, jog tu, kuris su tais pačiais savo sūnumis, kaip teigiama, pasirinkai mus ir minėtus mūsų brolius kardinolus į tėvus, pelnytai galėsi džiaugtis, kad išsirinkai tokius tėvus ir kad suradai mumyse ir minėtoje Romos bažnyčioje tokią pagalbą, kokios tikėjaisi gauti iš tėvo ir motinos“.

Reikia manyti ir dokumentai patvirtina, kad pats popiežius Jonas XXII ir šį kartą neveidmainiavo, kaip neveidmainiavo vadindamas Gediminą „žymiu ir didingu vyru, lietuvių ir daugelio rusų šviesiu karaliumi“. Popiežius tvirtai tikėjo savo žodžiais ir pažadais ir, kaip žinome, tą pačią dieną kreipėsi laišku į Vokiečių ordiną, išdėstydamas Gedimino nusiskundimus ir savo reikalavimą:

„jūsų visumą prašome, primename ir atkakliai raginame, jums griežčiau nurodydami, idant po to, kai tas pats karalius, Dievui liepus, priims katalikų tikėjimą, visiškai liautumėtės darę nemalonumus, žalą ir skriaudas jam ir jo karalystės žmonėms, nes juk norime, jog laikytutės broliškai ir gyventute taikoje su tuo pačiu karaliumi“ ( dok. 44; 1324.VI.I).

Kitas dalykas, kad ne viena istoriografinė interpretacija, mano manymu, atsiranda iš bandymo aiškinti tuometinę Gedimino strategiją uždarai ir atskirai nuo lemtingų tarptautinių įvykių, į kuriuos įsivėlė Jonas XXII pačiame derybų su Lietuvos karaliumi įkarštyje. Jonas XXII, kaip minėta, permainingai grūmėsi savo autoritetu su Š.Romos imperatoriumi Liudviku ir jo pusėn stojusiais įžymiausiais to meto filosofais bei teologais, tarp jų pranciškonais spiritualais, kurių ne vienas buvo sudegintas ant laužo su Jono XXII žinia.

Naivu būtų manyti, kad Gediminas visko to nematė ir nesvarstė.

(Bus daugiau)

2016.08.04; 08:12

[1] Lotynų kalba rašyti titulai bei tituliniai kreipiniai atėjo į viduramžių krikščioniškąją Europą iš pagoniškos Romos imperijos, įgaudami savus specifinius atspalvius bei prasmes. Dėl to jų vertimai į lietuvių kalbą iki šios neturi tvirtesnės istorinės tradicijos. Pateikiau savo vertimą, bet įvairiuose leidiniuose egzistuoja kitokie variantai.  skirtingų , o viduramžiais krikščioniškoje Europoje buvo naudojami su  naujais atspalviai ir  antikos ir viduramžių laikais

[2] Galima pasiskaityti: Gedimino laiškai: korespondencijos lygumai ir netolydumai.: http://www.ldkistorija.lt/#gedimino-laiskai-korespondencijos-lygumai-ir-netolydumai_fact_492

[3] Istorinių „įdomybių“ mėgėjams internautams siūlome dirstelėti šiuo elektroniniu adresu: http://www.epaveldas.lt/recordText/LNB/C1B0002960629/Gedimino_laiskai.html?exId=315462&seqNr=4#toc_marker-7-97. Gedimino bylos reikalu čia galime rasti Rygos arkivyskupo liudijimą, jog „minėti magistras ir broliai visokiais būdais, kokiais tik galėjo, trukdė ir trukdo minėtą netikinčių lietuvių karalių, kad tik į katalikų tikėjimą su saviškiais neateitų. Nes pasiuntinius, į jo karalystę einančius arba į krikščionių kraštus sielų gelbėjimui vykstančius, į minėtas priesaikas nekreipdami dėmesio, grobia, žiauriai uždaro į kalėjimus ir žudo, kaip aišku, o varge, Gerhardo, pavadinto Dordemuere, mažųjų ordino brolio, atveju. Dabartiniais laikais, būtent 1324 Viešpaties metais, jį, vykstantį iš minėto lietuvių karaliaus į Rygą su savo draugais ir dėl sielų išgelbėjimo vargstantį, [kryžiuočiai] žiauriai pagrobė ir savo Ašeradės pilyje daug dienų kalėjime laikė. O kitus to paties karaliaus pasiuntinius, kuriuos jis pasiuntė pas ponus Apaštalų Sosto pasiuntinius ir pas minėtą poną Rygos arkivyskupą, būtent Sedegalą, žiauriai nužudė minėtoje pilyje, apaštališką įsakymą ir priesaikas, jam pačiam suteiktas, visiškai paniekinę dideliam papiktinimui ir krikščioniško tikėjimo žala“ ( dok.nr. 57).

[4] Žr.: Bučys A. Savižudybės ženklas Pilėnų istorijoje, arba Kaip mokslininkas virsta pamokslininku. – Metai, 2011, Nr.6; http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/6584-algimantas-bucys-savizudybes-zenklas-pilenu-istorijoje-arba-kaip-mokslininkas-virsta-pamokslininku?catid=671%3A2011-m-nr-6-birzelis; taip pat: http://on.lt/pilenai-savizudybes-pamokslininkas.

[5] Karsavinas L.  Europos kultūros istorija, t.5, d. 1. Vilnius, 1998, p.45.

 

Konflikto su krikščioniškąja Europa anatomijos bruožai

Tai, kas ką tik buvo pasakyta apie senuosius lietuvius, duoda tam tikrą atsakymą (žinoma, fragmentišką, angažuotą) ir apie konflikto ištakas. Suteikus laisvamaniškesnei minčiai didesnes erdves, atsiveria pasaulio pažinimas lyg ir „kitu kampu“.

Vargu ar mūsų protėviai galėjo suprasti ir priimti kaip pamatinį teiginį, jog Adomas ir Ieva buvo išvaryti ne tik iš Rojaus (beje, juos sugundęs žaltys turėjo priklausyti Visagalio dispozicijai). 

Continue reading „PAKITUSIOS LIETUVIŲ TAPATYBĖS IR ISTORINIO SĄMONINGUMO KONTŪRAI KINTANČIOS EUROPOS KONTEKSTE (2)“

Netikėk ką priešai suoks… reikia būti savimi…[1] Šios dainos žodžiai vėl tampa svarbūs mūsų besikuriančiai pilietinei visuomenei, o ypač laisvos informacijos sklaidos laikotarpiu, kai melaginga, Lietuvą menkinanti informacija sklinda be mūsų žiniasklaidos tinkamo atkirčio, be mūsų intelektualų plataus ir viešo kalbėjimo.

Kai  atvykę britų intelektualai klausia: „Mums įdomu, kas jūs esate per tauta, kad gyvendami Europos centre iki 13–14 a. sugebėjote būti neapkrikštyti? Ir būdami pagonys sugebėjote sukurti valstybę nuo Baltijos iki Juodosios jūros.“

Continue reading „Vladas Turčinavičius. Netikėk ką priešai suoks… reikia būti savimi (1)“

§ 3. Raganų naikinimo psichozės Lietuvoje vaizdai

Žvelgiant į raganavimo reiškinį plačiau ir iš esmės, šis fenomenas priklausytų lyg ir archajiškajam kultūros bei pagoniškosios religijos klodui. Bet keista…

Su tuo reiškiniu susiduriame ir šiandien. Ir šiandieninėje Lietuvoje turime vadinamųjų raganų sąjungą bei jų lyderę, vadinamą „raganų raganą“…

Iš kitų informacijos šaltinių girdime, kad jų esama ir JAV, ir ne tarp „užsilikusių“ indėnų, bet tarp civilizuotų „vakariečių“. Tik šiandieną, demokratinės kultūros sąlygomis, niekas jų nebepersekioja. Net ir tų, kurios užsiima gryniausiu šarlatanizmu.

Continue reading „Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (8)“

§ 2. Keletas įvadinių pastebėjimų dėl „raganagaudystės“ Lietuvoje

Dėl vaizdumo (ir intrigos) pasakojimą pradėsiu dviem autentiškomis iliustracijomis.

Martynas Mažvydas, būdamas uolus pastorius, 1550 m. Prūsijos hercogui Albrechtui (praėjus 300 metų po savo tautiečių krikšto) skundėsi: „Vieni, paklausti Viešpaties maldos, teigia jos nemoką dėl to, kad užmiršę dėl senatvės ir kad jau nebegalį išmokti. Kiti teisinosi jaunyste, sakydami: jaunas esu, negaliu išmokti, bet kai tik vyro amžiaus sulauksiu, tada jau išmoksiu. Kiti teisinosi ūkio darbais: man dieną ir naktį tenka daugiau rūpintis savo lauko ir ūkio darbais, negu Viešpaties malda ir tikėjimo artikulais. Dar kiti savo begėdiška burna prišneka daugybę kitokių pasiteisinimų“[1].

Continue reading „Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (7)“

Taigi „energetiškai pakrauti“ akmenys su dubenimis ir kitais ženklais tarsi paliudijo, kad čia, kur dabar stovi Šv. Jurgio bažnyčia ir kur tęsiasi V. Kudirkos aikštė, kažkada būta šventvietės. Ir visiškai tikėtina, jog kažkur netoliese buvo kraunami ritualiniai laužai ir deginami „visi Lietuvos kunigaikščiai ir žymiausi bajorai“, o vėliau gal net ir paprasti miestiečiai.

Malkos šventajai ugniai buvo imamos iš šventos giraitės, kuri nuo čia tęsėsi iki pat Žvėryno. Senovėje čia išties buvusi giria, tikriausiai tokia pat kaip Vingio parke ar Karoliniškių draustinio kalvose. Matyt, iškeliaujančiųjų su dūmais į Dausas čia radęsi daug, tad veikiai iš šventosios giraitės (lotyniškai lucus) beliko tik laukas.

Continue reading „Mitologinis Vilnius ( V )“

 

Gaila, bet kol kas Lietuvoje negirdime geranoriškų katalikiškos atgailos ženklų požiūryje į kryžiaus žygius prieš Baltijos kraštų pagonis ir į pačią pagonybę.

Priešingai – ne taip seniai Lietuvoje ir už jos ribų plačiai nuskambėjo Vilniaus arkivyskupo kardinolo Audrio Juozo Bačkio viešas protestas dėl Vilniaus Katedros aikštėje planuotų šventinių renginių, kurie, atseit, "nedera šioje visiems Lietuvos žmonėms brangioje vietoje, turinčioje ypatingą sakralinį statusą".

Ypatingą arkivyskupijos vadovų pasipiktinimą sukėlė planuojamas folkroko misterijos "Žaibo gėlės" vaidinimas greta Arkikatedros, kuris „jokiu būdu neleistinas, nes ši pagoniškų apeigų inscenizacija giliai įžeistų tikinčiųjų jausmus".

Kaip rašyta arkivyskupo laiške miesto merui ir Lietuvos valstybės vadovams, ši misterija, sprendžiant pagal scenarijų, turiniu esanti visiškai pagoniška, o vaidinime atnašaujamos aukos Perkūnui ir panašūs pagoniški ritualai, galintys giliai įžeisti tikinčiuosius, kaip ir pasigirstantys kai kurių naujųjų pagonių siūlymai atsiimti senuosius Katedros rūsius.

Netenka stebėtis, kad viešas kardinolo Audrio Juozo Bačkio laiškas tuoj pat susilaukė Lietuvos visuomenės atsako. Gana griežtai, atsižvelgdama į Lietuvos archeologų tyrinėjimus, reagavo baltų tikėjimo bendruomenė „Romuva“: „Katedros aikštė ir aplink ją esant teritorija – tai Šventaragio slėnis, dar vadinama Lietuvos širdimi. Garbingiausias laikotarpis – pagoniškasis, kai buvo kuriama ir stiprinama valstybė. Čia buvo sutelkti svarbiausieji tautos simboliai – Amžinoji Ugnis, Perkūno šventovė ir kt. Už tautos išlikimą turime būti dėkingi mūsų pagoniškiesiems protėviams. Kur ta pagarba šiandien? Katedros rūsiuose pagerbti tik krikščioniškieji valdovai. Jokios pagarbos pagonių atminimui. Šiandien iš kardinolo lūpų girdime tik panieką, ir jis kalba tarsi nelietuvis. Kodėl Lietuvos Širdis – Šventaragio slėnis turi būti mūsų didvyriškos praeities niekintojų rankose?".

Continue reading „VI. Romos Katalikybė ir Baltijos kraštų pagonybė: konflikto inercija“

Slaptai.lt pradeda skelbti autoriaus parengtas Algimanto Bučio knygos “Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija” ( Vilnius, 2012) ištraukas. Ši knyga  – pirmoji ir kol kas vienintelė “Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija”, aprėpianti XIII a. – “patį tragiškiausią baltų proistorės ir istorijos šimtmetį iš keturių su viršum tūkstančių metų (M.Gimbutienė). Anuomet lietuviai, vieninteliai iš baltų, išsaugojo savo protėvių žemės nepriklausomybę ir savo tikybą nuožmiuose Šiaurės kryžiaus žygių karuose (XIII-XIV a.). Nenugalėtos Lietuvos transistorinis fenomenas – A.Bučio dėmesio centre.

Pirmą kartą chrestomatinėje knygos dalyje skelbiama 13 tekstų, kurių dauguma – sakraliniai ir niekad lietuvių literatūros istorijose nei vadovėliuose neminėti ar nenagrinėti kūriniai, nukeliantys mūsų literatūros pradžią iš Gedimino ir Vytauto laikų – į Mindaugo epochą.

Continue reading „Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( I )“

eglute-01

Paprotys švenčių metu puošti medžius atėjęs iš pagonybės. Išsaugoję nemažai senovinių ritualų, krikščinys taip pat puošia medžius. Kodėl gruodžio 25 dieną, kodėl būtent eglutę, kodėl ji puošiama žvakutėmis, vaisiais ir žaisliukais?

Dar prieš krikščionybės atsiradimą ir išplitimą žmonės gruodžio mėnesį švęsdavo vasaros saulėgrąžos šventę. Iki IV a. ši diena buvo švenčiama kaip pagonių Saulės dievo Mitros gimimo diena. Mitra senovės Romoje dar buvo vadinama Sal inventus (”nenugalimąja saule”). Mitros kultu pagrįsta religija II-IV m.e. amžiais klestėjo ne tik senovės Romoje, bet ir Vengrijoje, Rumunijoje, Reino slėnyje. Mitrizmas aukštino drąsą, ištvermę, karius.

Continue reading „Kas “sugalvojo” Kalėdinę eglutę“

rutkunas

Prieš tūkstantį metų lietuviai stojo ginti savo nepriklausomybės ir dvasinės laisvės. 400 metų mūsų protėviai sugebėjo atlaikyti psichologines atakas ir didžiosios Europos kariuomenę, kardu ir plėšimu platinusią krikščionybę.

Visos Europos tautos jau daug šimtmečių buvo palaužtos – niekur krikščionybė neatėjo taikiai. O lietuviai sugebėjo kelis šimtus metų atidėti krikščionybės invaziją. Sunku net įsivaizduoti, kokios jėgos reikėjo šimtmečius atlaikyti žymiai gausesnių užpuolikų antpuolį.

Tai yra fenomenas ir pasauliniu mastu. Viena aišku – senoji lietuviška dvasia tikrai buvo stipresnė už brukamą krikščionišką religiją, todėl ir atsilaikėme 400 metų.

Continue reading „Lietuvių laimės kelias“

Audrone Ilgeviciene-Astreja

XXI a. pradžioje Lietuvoje pradėtas kurti nuo teosofijos, antroposofijos bei „Arkanų mokyklos“ mokymų beveik nesiskiriantis, tačiau vis dėlto turintis savitumo antropoteosofijos pseudomokslas. Jo autorė – Astromineralogijos centro „Pars Fortunae“ įkūrėja Audronė Ilgevičienė, dar žinoma kaip Astrėja. Iki 2009-ųjų rudens buvo išleistos trys antropoteosofijos knygos: „Kosminiai pašventimai“ (2008), „Apie mirtį ir pomirtinius kelius“ (2008) ir „Septyni spinduliai ir jų valdovai“ (2009).

A. Ilgevičienė nevadina savęs antropoteosofijos kūrėja, pasak jos, tai – „Žodžio „Sąmonė“ signalai, virtę tekstais“ („Kosminiai pašventimai“, p. 7). A. Ilgevičienę galėtume sulyginti su prieš šimtmetį panašias idėjas propagavusiu Vydūnu.

Continue reading „XXI amžiaus išradimas Lietuvoje: antropoteosofija“