Įtakingi mokslininkai teigia, jog išlieka didelis pavojus, kad branduolinis karas ar klimato kaita sunaikins žmoniją. Per savo kasmetinę spaudos konferenciją Vašingtone ketvirtadienį organizacijos „Bulletin of Atomic Scientists“ atstovai vadinamąjį „pasaulio pabaigos laikrodį“ paliko pernai metų pozicijoje – jis teberodo be dviejų minučių dvyliktą valandą. 

Šiuo laikrodžiu mokslininkai simboliškai išreiškia žmonijos sunaikinimo pavojų. Taip arti savęs sunaikinimo žmonija prieš tai buvo 1953 metais po pirmojo vandenilinės bombos bandymo. 

Tai, kad laikrodis nebuvo pasuktas dar arčiau vidurnakčio, „turėtų būti suprasta ne kaip stabilumo ženklas, o kaip primygtinis perspėjimas“, – sakė organizacijos prezidentė Rachel Bronson. „Tai būsena, kuri kelia tokį didelį nerimą, kaip pavojingiausias Šaltojo karo laikais“, – pridūrė ji. Kaip pavyzdį R. Bronson įvardijo „nepriimtinai įtemptus“ santykius tarp Rusijos ir JAV. 

Nuo 1947 metų veikiantis laikrodis simbolizuoja, kiek žmonija yra arti branduolinio sunaikinimo ir aplinkos pavojų. Pirmaisiais metais jis rodė be septynių minučių dvyliktą. Po Berlyno sienos griuvimo mokslininkai savo laikrodį atsuko gerokai atgal – iki be 17 min. vidurnakčio.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.25; 06:41

Klounai. BBC.com nuotr.

Rolandas Paksas, papilkėjusio ir beveik negyvo veido savininkas, drėbtelėjo iš peties: reikia skelbti referendumą dėl lito grąžinimo!

Netruko praeiti nei porai valandų, kaip žymūs politologai bei nekurie taip pat žymūs ekonomistai (bent tokiais jie save laiko, nes nuolat šmėžuoja televizijose ir kitose plovyklose) rimtais veidais puolė aiškinti, kaip to šiukštu negalima daryti, nes grąžinus litą Lietuvai nuo mūsų nusisuktų investuotojai, o gal net būtume išmesti iš ES.

O dabar pabandykime įsivaizduoti situaciją kitu kampu – užlipa ant bačkos kitas, bet kitokia pavarde ir kitokiu veidu, tapšnotojas ir ima šaukti: nusikelkime nuo dangaus ant žemės mėnulį, kad nebereikėtų kas tris savaites kentėti jo pilnatį, kuri, kaip žinia, labai negerai veikia tam tikros kategorijos žmonių psichinę sveikatą.

O gal visdėlto įmanoma nusikelti mėnulį?

Girdėjau labai smagų žydų anekdotą. Toks gudrus žydelis vardu Chatabas miestelyje visiems pareiškė, kad jis galėtų nukelti Mėnulį. Susirinko visi miestelio žmonės į aikštę, ir laukia pasirodant Chatabo. Šis atėjo nešinas virve, kabliu, kopėčiomis bei kitais būtinais įnagiais. Visi sustingę laukia, ką gi šis darys. Tas pasižiūrėjo užkėlęs galvą į Mėnulį, pakrapštė barzdą, ir sako vienam iš žioplių: na va, aš pririšiu prie virvės kablį, o tu jį užkabink už Mėnulio krašto, to, kuris arčiau žemės, tai aš jį ir prisitrauksiu prie žemės.

Kitas iš tapšnotojų kompanijos, švento vardo nešiotojas Petras Grąžulis, ne apie mėnulį galvoja, o kaip išsisukti iš labai jau trivialios situacijos. Kiaušų jau nebespaudžia, kadai jau nuleido, tad grąžydamas rankas, kraujais pasruvusiomis ašaromis rauda tiesiai į kameras: atleisk man, Viešpatie, padariau didžiulę klaidą, ta Birutė mane suviliojo, apgavo… Atleisk, Viešpatie, – toliau rauda Gražulis, suspaudęs kojytes, suglaudęs delnus ir ištiesęs juos į dangų.

Bet apie ką galvojai, šventasai Petrai, kai kišai galvelę ten, kur tau nederėtų; o jeigu jau kišai, tai bent laiku reikėjo ją ištraukti.

Taigi vienas – europarlamentaras, vis dar pasvajojantis apie Lietuvos prezidento kėdę, kitas – garbaus Lietuvos Seimo narys, pretenduojantis į Žmogaus teisių komiteto narius.

Paklaustas, ar jam tai priimtina ir ar turės čia ką pasakyti, naujienų lrytas.lt portalui P.Gražulis išvardijo būsimus darbus. „Manau, kad tikrai turėsiu daug ką pasakyti. Gi negalime pritarti nešamoms ES vertybėms, vienalytėms santuokoms, negalime pritarti jų vaikų įsivaikinimui. Mes gi turime laikytis savo krikščioniškų ir pamatinių vertybių“, – kalbėjo P.Gražulis.

Žodžiu, tapšnotojai, savo rinkėjams, o ir visai Lietuvai nemokamai dovanojantys ypatingo aromato kvepalus.

Taigi visame šiame kontekste, kaip dabar įprasta ant kiekvieno kampo vartoti šį magišką, daugeliui visiškai nesuprantamą žodį, Karbauskis ir kiti šaunūs mūsų rinktieji ir išrinktieji atrodo kaip aniuolai, iš dangaus nusileidę ant šventos Marijos žemės.

Pasekmės? Pasekmių nėra jokių. Ir niekuomet nebus, kaip visados, – avinų ir avių krašte.

Jau baigė nuo amžinos galvų sausros išdegti mūsų žemelė.

Tik ruduo neišvengiamai atėjo, norėsis kam nors ką nors kur nors dar įkišti.

Juk smagu, ar ne?

2018.09.13; 04:51

Ketvirtojo Apokalipsės raitelio laukiant

Kaip atsimename, Rusijos naujienų agentūros „Regnum“ tekstas apie metropoliteno statybą mūsų sostinėje buvo pavadintas „Vilniuje ketinama statyti metro kaip slėptuvę nuo bombų“. Antraštės nepavadinsi nei teisinga, nei išradinga – jau prieš dešimt metų rašyta: „Kinijoje metro statomas kaip slėptuvė nuo bombų“. Energingai ilginamas Pekino metropolitenas, planuota, iki 2020-ųjų turėtų pralenkti ilgiausiu pasaulyje laikomą London Under ground (daugiau kaip 400 km). Terminas dar nesukako, o Šanchajus (588 km) ir Pekinas (554 km) jau gerokai lenkia Londoną.

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pekino metro Kinijos valdovo Mao Dzedungo nurodymu 7 dešimtmetyje Pekine po žeme buvo pastatytas didžiulis vyriausybinis bunkeris – šiame požeminiame mieste tunelių ilgis siekė 30 kilometrų. Kaip rašyta, ten buvo parduotuvės, mokyklos ir netgi…ledo čiuožykla. Naujojo tūkstantmečio pradžioje kinai griebėsi įgyvendinti milžinišką (netgi Kinijos mastais) bunkerių statybos programą, skirtą, oficialiai, apsaugai nuo žemės drebėjimų. Sunku patikėti, tačiau sakoma, jog po žeme esama vietos 40% sostinės gyventojų (Pekine gyvena daugiau kaip 11 mln. žmonių). Slaptų tunelių tinklas jungia šachtas, kur pastatytos branduolinės raketos (Rusijos, Vietnamo, Indijos ir Taivano kryptimis).

Kinų žiniasklaidos pranešimais, tuneliai išrausti kelių šimtų metrų gylyje ir driekiasi daugiau kaip 5 tūkstančius kilometrų (todėl šis titaniškomis pastangomis sukurtas tinklas ir vadinamas „Didžiąja požemine kinų siena“). Visa tai – slapti dalykai, tačiau Kinijos vadovybė, įtariama, sąmoningai leidžia kai ką paskleisti per žiniasklaidą: tegul priešininkai žino Kinijos galią ir nesusigundo smogti pirmi! Šaltojo karo metais šis atgrasymo būdas buvo vadinamas neišvengiamu abipusiu susinaikinimu. Todėl ir dabar ne viską, kuo valstybės giriasi, reikėtų imti už gryną pinigą. Juo labiau – nesuskaičiuojamas sąmokslo teorijas. 

1995 metais netoli Denverio (Kolorado valstija, JAV) pradėjo veikti vienas didžiausių pasaulyje oro uostų. Nuo to laiko DIA yra statinys, bene dažniausiai minimas sąmokslo teorijose. Jau vien tai, kad jam pastatyti išleista neregėtai dideli pinigai ($ 4,8 mlrd. 1994 metų kainomis!), prikišamai rodo buvus padaryta gerokai daugiau negu regima paviršiuje. Ir negi jo prireikė tik todėl, kad Denverio gyventojai pasiskundė miesto ribose esančio senojo oro uosto keliamu triukšmu? Nors statyta lygumoje, tačiau perkilnota neįsivaizduojama gausybė grunto – 110 mlrd. kub. metrų (1/3 to kiekio, kuris iškastas vedant Panamos kanalą!). DIA požemiai užima 8 aukštus, bendras tunelių ilgis sudaro apie 30 kilometrų; ten važinėja sunkvežimiai ir traukinukai.

Manoma, kilus karui ar įvykus didelei stichinei nelaimei, JAV prezidentas ir ministrai persikeltų į požeminę slėptuvę po kalnu Mount Weather, Virginijos valstijoje, esančią 60 mylių atstumu nuo Vašingtono. Pagal projektą „Vyriausybės tęstinumas“ įvairiose JAV vietose išdėstyta apie šimtą požeminių vadaviečių. Neatmetama, kad Denveris – irgi ta vieta. Sako, čia metro atšaka po ilgiausiu lėktuvų pakilimo-nusileidimo taku veda į netoli esantį JAV cheminių ginklų arsenalą.

Dar ne viskas. 120 mylių (!) požeminis tunelis siekia JAV atsarginius branduolinių pajėgų valdymo centrus (North American Aerospace Defense Command, Cheyenne Mountain Operations Center). Įtarieji taip pat atkreipė dėmesį, jog 2005 metais JAV centrinė žvalgybos valdyba (CIA) perkėlė vidaus operacijų skyriaus pagrindinę buveinę iš Lenglio (Virginijos valstijoje) į Denverį. Savo ruožtu Federalinis tyrimų biuras čia atkėlė savo kovos su terorizmu pajėgas…

Kadaise žinomas TV laidų vedėjas Džesis Ventura(Jesse Ventura) aiškinosi, kaip JAV rengiamasi Majų kalendoriuje išpranašautai pasaulio pabaigai 2012 metais. Jo pašnekovas, bunkerių statytojas, nepanoro pasakyti, kaip vadinasi didžiausias Valstijose bunkeris, tačiau atskleidė jį esant Vidurio Vakaruose ir nurodė dydį – 100 000 kv. metrų. Ir pridūrė: didelio bunkerio rausimo darbų neįmanoma nuslėpti neužmaskavus jų kitomis statybomis paviršiuje, pavyzdžiui, stadiono, aerodromo. Visa pasakyta daugelis suprato kaip užuominą, jog didžiausias bunkeris yra būtent po Denverio tarptautiniu oro uostu. Ventura padarė išvadą: tenykštis milžiniškas požeminis kompleksas yra skirtas pasislėpti nuo pranašaujamos katastrofos JAV elitui. Ten nereikia bijoti nė didžiausio tvano, nes DIA yra 1600 m virš jūros lygio plytinčioje vietovėje.

DIA rūmuose sienas puošia paslaptingos freskos, o lauke visų akis patraukia grėsminga piestu pasistojusio mėlyno žirgo žaižaruojančiomis akimis skulptūra. Ją sąmokslų narstytojai pakrikštijo Palšuoju Apokalipsės žirgu – pagal Jono apreiškimą ir tikina, jog Šėtono, arba Mirties žirgas simbolizuoja po branduolinės ar kitokios globalinės katastrofos planetoje stosiant Naująją tvarką. Pasaulį valdys žmonijos elito – auksinio milijardo atstovai. Pastarieji (pasaulio vyriausybė) ir išsigelbės DIA požemiuose… Kaip sakoma, norite – tikėkite, norite – netikėkite. DIA statybos pabaigą liudijančioje atminimo lentoje puikuojasi skriestuvas ir kampainis su raide G (God) – masonų simbolis. Įmūrytoje kapsulėje savo valandos laukia pranešimas ainiams, tačiau ta valanda išmuš tik 2094-aisiais…

Naujasis Edenas

Teigiama, jog Putino nurodymu milijardierius Romanas Abramovičius 2008 metais užsakė vokiečių kompanijai «Herrenkneeht AG» pagaminti didžiausią pasaulyje tunelių kasimo agregatą (prakasos skersmuo – 19 m). Per mėnesį ši mašina gali įveikti  250-300 metrų. Jos kaina – €100 milijonų. Tačiau gali būti, kad gudrus verteiva pats užuodė pelningą verslą. Į žemę lenda ne tik branduolinių valstybių vyriausybės, bet ir šiaip asmenys, galintys sau leisti tokią prabangą. 

Požeminio metro linijos – ne tik patogi ir saugi transporto priemonė?

Anot amerikiečių žurnalo „The New Yorker“, daugelis turtingų žmonių JAV neabejoja, jog dabartinėmis sąlygomis civilizacijos žlugimas neišvengiamas ir rengiasi kovai dėl išlikimo. Paprasčiausia sėsti į asmeninį lėktuvą ir nuskristi, tarkime, į Naująją Zelandiją, kur laukia seniai nupirkti apartamentai.

Tačiau galima pasislėpti ir toli nevažiuojant. Pavyzdžiui, vienas amerikiečių verslininkas per 4 metus buvusioje branduolinių raketų šachtoje-saugykloje įtaisė 15 aukštų statinį, kainavusį jam 20 mln. dolerių. Jame yra 12 prabangių apartamentų, kur 75 žmonės  gali išgyventi pasaulio pabaigą; maisto ir kuro atsargų turėtų užtekti 5 metams. Visus apartamentus, išskyrus tą, kurį statytojas pasiliko savo šeimai, jau nupirko.

Vienas naujų projektų – „Trident Lakes“. Prie Dalaso planuojama pastatyti tikrą požeminį miestą su visomis civilizacijos gėrybėmis ir apsaugotą nuo visų grėsmių. Jame bus 400 apartamentų (kaina – nuo $4 milijonų). Apie 1 600 gyventojų sudarys apsaugotą bendruomenę (beje, bus ir visų gyventojų DNR saugykla).

Pats Abramovičius dar 2007 metais už $100 milijonų nusipirko povandenį laivą. Neaišku, ar konkrečiai 2012-ųjų katastrofai rengėsi, ar nežinia kada galinčiam kilti branduoliniam karui. 65 m ilgio „P (kiti – Krasnodaro kraštas palei Juodąją jūrą ir pamaskvė) hoenix 1000“ panyra į 350 m gylį ir panirus galima išgyventi visą mėnesį. Milijardieriui širdį skauda ne tik dėl savo artimųjų. Spėjama, jo nupirktųjų jachtų ir povandeninių laivų flotilės tikrieji savininkai yra Rusijos pirmieji asmenys ir Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos nariai…

Gali būti, Abramovičius bus nusižiūrėjęs ir vietelę Altajaus kalnuose. Rašyta, jog ten dar gerokai prieš 2012 metus pradėtas statyti „Naujasis Edenas“. Projektas vykdomas toliau. Šį rojaus kampelį sudaro rezidencijos, bunkeriai, sandėliai, vietinės elektrinės ir kita, ko reikia kelioms dešimtims tūkstančių svarbių asmenų ir jų tarnų. Gali būti Altajus, kaip pranašauta, jau tapo dar vienu šalies valdymo centru (kiti – Krasnodaro kraštas palei Juodąją jūrą ir pamaskvė), kur laikinai ar pastoviai gyvena Rusijos politinis ir verslo elitas. 

Prieštaringais kūriniais pagarsėjusio meksikiečių kilmės skulptoriaus Luiso Džimenezo (Luis Jimenez) skulptūra Denverio tarptautiniame oro uoste.

Beje, į kalnus kraustosi ir… bankininkai. Šio pasaulio turtuoliai naudojasi ne tik Šveicarijos bankais, kurie dabar įpareigoti teikti žinias apie savo indėlininkus. Kaip rašo „Bloomberg“, ten suklestėjo privačių seifų operatorių verslas, nes šiems operatoriams neprivalu atsiskaitinėti dėl klientų. Konkrečiau – tai nuo pašalinių akių itin slepiamos privačios saugyklos po žeme visoje Šveicarijos Alpių kalnuose, įrengtos paprastai buvusiose kariniuose bunkeriuose.

Pavyzdžiui, didžiausios aukso atsargos saugomos kalno granitiniame šlaite esančiame tunelių labirinte. Ginkluota sargyba, neįsidėmėtinos lauko durys, o už jų – dar dvejos ir galiausiai – 3,5 tonos sveriantis plieninis portalas. Ne per toliausiai – orlaivių nusileidimo aikštelė, tad žmogus, kurio akies rainelę atpažins detektorius, savo lobius gali išvysti ilgai negaišuodamas. Šis auksas išliks bet kokiu atveju…

Prieštaringais kūriniais pagarsėjusio meksikiečių kilmės skulptoriaus Luiso Džimenezo (Luis Jimenez) skulptūra Denverio tarptautiniame oro uoste. 2008 metais skulptūrą užbaigė menininko sūnūs, nes pats autorius žuvo… prispaustas savo kūrinio.

2017.02.12; 05:05

Rusų žiniasklaida parašė, kad Vilniuje ketinama statyti metropoliteną – kaip slėptuvę nuo bombų. Pačioje Rusijoje po žeme statomi ištisi miestai. Ir ne tik Rusijoje. Branduolinio karo ar kitos pasaulinės katastrofos atvejui. 

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Slaptasis Maskvos metropolitenas

Mes seniai su niekuo nekariaujame, – pasakė žurnalistams vienas Maskvos vadovų, aiškindamas, kodėl naujose metropoliteno linijose atsisakyta civilinės gynybos objektų statybos. Išlukštenus didelio valdininko tiradą, lieka toks branduolys: nuo šiuolaikinių, juo labiau ateities ginklų metro neapsaugos – tai kam eikvoti laiką ir pinigus?

Apie naują civilinės saugos doktriną Rusijos žmonės išgirdo 2014-aisiais. Dabar, imta aiškinti, neįmanoma net įsivaizduoti, kaip galima būtų visuotinai evakuoti tokius miestus kaip Maskva ir Peterburgas (SSRS laikais kritiškiausiu atveju Maskvos gyventojus manyta evakuoti į 11 šalies regionų, kur juos turėjo priimti vietos gyventojai). O statyti bunkerius apsaugai nuo masinio naikinimo ginklo neliko reikalo dėl to, kad dabar kariniai konfliktai vyksta nedidelėse teritorijose ir naudojami naujoviški, itin tiksliai mušantys (высокоточные) ginklai. Telieka apsaugoti taikius gyventojus nuo šių ginklų antrinio poveikio – sviedinių skeveldrų ir pastatų nuolaužų.

Pasak leidinio „Komsomolskaja pravda“, pakeitimus civilinės gynybos įstatyme padiktavo lokaliniai konfliktai Ukrainoje ir kitose buvusios SSRS respublikose. Donecko ir Donbaso miestuose gyventojai slepiasi nuo apšaudymų vadinamuosiuose dvejopos paskirties požeminiuose statiniuose: automobilių aikštelėse, sandėliuose, gyvenamųjų namų rūsiuose. Suprantama, pasitarnaus ir seniau pastatyti metropoliteno tuneliai. Antai Maskvoje, rašoma, būtent metropolitenas šiuo metu yra  didžiausia slėptuvė Maskvoje. Kiekvienos stoties vestibiulyje ir netgi tuneliuose gali pasislėpti nuo 5 iki 25 tūkst. žmonių,  iš viso – apie 2 milijonai. Tik atrodo, ne į visus požemius paprastus maskviečius įleis.

Apie Maskvos metropoliteno paslaptis viešai prabilta 1992 metais. Viena maskvietė savaitraščiui „Argumenty i fakty“ parašė, kad jos pažįstama dirbo valytoja Valstybės saugumo komiteto (KGB) rūmuose ir ją į specialiuosius objektus vežiojo nežinomomis metro linijomis. Milžinišku tiražu išeinančiam leidiniui tai buvo dingstis iškelti dienos švieson dar vieną iki tol draudžiama buvusią temą. Girdi, iš tiesų esama paslapties, antai 1991 metais JAV gynybos ministerijos paskelbtoje ataskaitoje keletas puslapių skirta slaptajam vyriausybiniam metropolitenui. Esą SSRS vadovybė giliai po žeme Maskvoje ir pamaskvėje įtaisė karines vadavietes ir šiuos bunkerius bei kitus strateginius objektus sujungė slaptomis metro linijomis; šie požeminiai keliai būtų leidę greitai ir saugiai evakuoti Kremliaus valdovus į atsarginius kabinetus, kilus branduolinio karo grėsmei.

Spaudoje pasipylė tekstai apie „Metro-2“, kaip imta vadinti šiuos slaptus tunelius (dokumentuose – D-6). Tačiau žiniasklaida, ūmai suklegusi, kitais metais lygiai taip staiga ir užtilo (tarytum kas užčiaupė žurnalistus).

1993 metų rudenį, kai Rusijos parlamentas pasipriešino prezidentui Borisui Jelcinui, Aukščiausiosios Tarybos rūmus imta apšaudyti iš tankų ir ketinta šturmuoti. Pasakojama, ten buvę žmonės nusileido į rūmų požemius ir gelbėjosi tuneliais. Požeminiais takais esą iškeliavo Rusijos parlamento vadovo Ruslano Chasbulatovo archyvas ir į pastatą pateko jam ištikimi Osetijos ypatingosios paskirties milicijos būrio kovotojai… Beje, ir 1991 metų pabaigoje, Rusijos prezidentui uždraudus komunistų partiją, iš šios partijos centro komiteto pastato dokumentus išgabeno požemiais; kadaise po šiuo didžiuliu pastatu 40 metrų gylyje buvo išraustas bunkeris, iš kurio neabejotinai ėjo požeminiai evakuacijos keliai.

Didžiausia KGB paslaptimi, neatskleista iki šiol, yra specialiųjų tarnybų požeminės komunikacijos,– pasakė 2001-aisiais perbėgėlis, buvęs SSRS KGB pulkininkas Olegas Gordijevskis tam pačiam „Argumenty i fakty“. – Žinau, kad KGB priklauso milžiniški statiniai po žeme, ištisi miestai, kuriems lygių tiesiog nėra. Vienas iš Maskvos valdininkų žurnalistams prasitarė: Tai – milžiniška sistema (гигантская система). Ją statė 40 metų. Sugrūdo didžiulius pinigus. Iki 1991-ųjų vien užsiminti apie ją reiškė išduoti didžiausią valstybės paslaptį.

2005 metais jaunas maskvietis žurnalistas Dmitrijus Gluchovskis išleido romaną – antiutopiją „Metro 2033“: nuo 2013 metais kilusio branduolinio karo žmonės pasislėpė Maskvos metropoliteno požemiuose ir gyvena ten dvidešimt metų. Knyga greitai išpopuliarėjo, ją išleido 37 užsienio kalbomis didesniu negu 1 mln. egzempliorių tiražu. Vėlesniais metais autorius papasakojo, ką tikra sužinojo apie Maskvos metro (milžiniškos žiurkės požemiuose – pramanas). Ten linijas jungia perėjimai ir esama daugybės tarnybinių patalpų, slepiamų nuo paprastų maskviečių akių. Daugelis stočių 9 metrų skersmens tunelyje padalyta į tris aukštus, iš kurių tik vidurinis skirtas keleiviams. Be „Metro-2“, išrausta apie 200 bunkerių, priklausančių įvairioms žinyboms. 

Šiuolaikinis metro – ne tik transporto priemonė?

1996 metais atvėrė duris naujas Rusijos ginkluotųjų pajėgų muziejaus filialas – SSRS kariuomenės vyriausiojo vado atsarginis komandinis punktas Izmailovo rajone. Bunkerį po Stalino rezidencija išrausė prieš Antrąjį pasaulinį karą, iš čia į Kremlių galima buvo nuvažiuoti automobiliu 17 km ilgio tuneliu. Po dešimt metų Maskvos centre atidarytas Šaltojo karo muziejus: tai 60 metrų gylyje įtaisyta buvusi priešlėktuvinės gynybos pajėgų vadavietė, sujungta su Maskvos metropoliteno žiedine linija.

Žinoma, didžiausią smalsumą kelia spėjamai 200-300 metrų gylyje esantys didžiuliai bunkeriai po Kremliumi ir Maskvos valstybinio universiteto rūmais, kur, rašoma, gali tilpti po 10 tūkstančių žmonių. Tačiau oficialaus patvirtinimo esant slaptą vyriausybinį metropoliteną ar kitus požeminius statinius taip ir nesulaukta, tai ir toliau lieka valstybės paslaptimi.

Požeminės tvirtovės skirtos nedaugeliui

Dabar Maskvos metropolitenas – jau ne pats didžiausias pasaulyje, ne pats greičiausias ir ne pats gražiausias, bet vis dėlto, kaip pastebėjo viena žurnalistė, jį ir toliau galima vadinti paslaptingiausiu. Iš pažįstamo karininko ji girdėjusi, esą iš Gynybos ministerijos pastato vidinio kiemo slaptos durys veda į požeminę stotį, kur laukia du traukiniai, parengti tuoj pat išvežti karinės žinybos vadovus ir generalinį štabą į saugią vietą…

Lįsti po žeme ir Kremlius, ir Baltieji rūmai suskato šaltajam karui gresiant virsti branduoliniu. SSRS valdant Nikitai Chruščiovui, pasaulis buvo atsidūręs per žingsnį nuo katastrofos (Karibų krizė). Chruščiovas su dideliu užmoju toliau varė Stalino pradėtus rausti slaptus urvus. Maskvoje specialusis metro sujungė Gynybos, Užsienio reikalų, Ryšių ministerijų ir kitų žinybų požemius, Vnukovo oro uostą ir požeminį miestą, kuris pagal paviršiuje gyvavusį kaimą gavo „Ramenki-2“ vardą (netoli Maskvos valstybinio universiteto rūmų komplekso). Leonido Brežnevo laikais nuo šio požeminio miesto nutįso linija į generalinio štabo akademiją. O svarbiausioji požeminė linija buvo baigta tiesti valdant Michailui Gorbačiovui 1987 metais. Ji eina po žeme 60 km (šis tunelis „Metro-2“ pailgino iki 150 km). Šiuo požeminiu keliu galima nusigauti iš Kremliaus į požeminių statinių kompleksą pamaskvėje (Čechov-2), kur įkurtas Vakarų centrinis kariuomenės valdymo punktas. Balašichos rajone, po Zarios gyvenviete, apie 120 m gylyje esama dar vieno itin slepiamo požeminio miesto, skirto priešlėktuvinės gynybos pajėgų centrinei vadavietei.

Amerikiečių žvalgyba nustatė, kad 1996 metais Rusijos prezidentas Jelcinas išleido tris slaptus įsakus dėl požeminių statybų, tarp jų ir vadavietės, iš kur jis galėtų vadovauti strateginės paskirties pajėgoms kilus branduoliniam karui. SSRS laikais D-6 buvo KGB 15-osios valdybos (kurmiai) žinioje, o dabar visą milžinišką požeminį ūkį, tvirtinama, tvarko Rusijos prezidento vyriausioji specialiųjų programų valdyba (GUSP). Šios žinybos viršininkui, priešingai nei Federalinės saugumo tarnybos (FSB) vadovui, neprivalu viešai atsiskaitinėti, todėl apie GUSP veiklą žinoma labai nedaug.   

Apie „Ramenki-2“ sužinota irgi 10 dešimtmečio pradžioje. Požeminis miestas, spėjama, užima kvadratą, kurio kraštinė siekia apie 1 kilometrą. 100-120 metrų gylyje iškastuose bunkeriuose yra visa, ko gali prireikti nepaprastuoju atveju: elektros jėgainė, oro tiekimo agregatai, kanalizacija, maisto atsargų sandėliai. Visiška autonomija – kaip povandeniniame laive. Čia, rašoma, gali pasislėpti apie 15 tūkstančių žmonių. Į šią požeminę tvirtovę ta pačia vyriausybine metro linija galima evakuotinet didžiausios Maskvoje Lenino bibliotekos skaitytojus, o Maskvos valstybinio universiteto žmonės tiesiog atkeliautų tuneliu pėsčiomis (Kremlius nepamiršo mokslininkų). Apskritai, jis sujungtas požemiais su kitais strateginiais objektais ir taip pat gali pasitarnauti kaip vadavietė.

Atsarginis Kremlius Uralo kalnuose

Apie šį slaptą objektą amerikiečių žiniasklaida pranešė 1996 metais: Rusija stato milžinišką požeminį kompleksą Uralo kalnų rajone, ten triūsia tūkstančiai darbininkų („The New York Times“). Vėliau „The Washington Times“ priminė: Rusija toliau stato požeminę strateginių pajėgų vadavietę Urale, netoli Belorecko miesto. Amerikiečiai sunerimo neveltui: SSRS nebėra, ginklais nebežvanginama, Rusijai geranoriškai teikiami dideli kreditai, o Kremlius, pasirodo, tuos pinigus kiša nežinia kur, greičiausiai – į paslaptingą karinę bazę.

2002 metų pavasarį „The Washington Times“ parašė apie JAV prezidento Bušo jaunesniojo pastangas pagerinti Vašingtono ir Kremliaus santykius: šaltojo karo priešininkai turi tapti partneriais. Abi valstybės 2/3 sumažino strateginių puolamųjų ginklų arsenalą, amerikiečiai nusiteikė importuoti rusišką naftą, Maskvą pakvietė dalyvauti NATO veikloje. Tačiau ar Rusija pasikeitė tiek, klausia vienas JAV kongreso narių (Roscoe Bartlett), kad su ja galima būtų nuoširdžiai draugauti? Pasak jo, giliai po Jamantau kalnu, Urale, esančio milžiniško požeminio objekto statyboje pluša apie 20 000 darbininkų. Rusai kiša ten milžiniškas lėšas, užuot grąžinę JAV 200 mln. dolerių už Tarptautinės kosminės stoties tarnybinį modulį arba sumokėję algas savo karininkams. Turbūt jie mano, kad branduolinis karas yra neišvengiamas, tačiau jį galima laimėti, ir jie rengiasi laimėti šį karą.

Praėjusių metų rudenį britų „Daily Express“ savo ruožtu parašė apie ženklus, kurie liudija Kremliaus valdovą rengiantis branduoliniam karui su Vakarais („World War 3? Vladimir Putin builds nuclear bunkers as chance o fall-out war soars“). Maskvoje ir pamaskvėje randasi vis daugiau slėptuvių nuo radiacijos. Rusijoje kuriamas itin galingas branduolinis ginklas „Satana-2“, galintis sunaikinti Prancūzijos dydžio teritoriją. Galiausiai – Uralo kalnuose statomas milžiniškas komandinis punktas, iš kurio Vladimiras Putinas tikisi saugiai vadovauti savo kariuomenei. Dar „Daily Express“ straipsnyje nurodoma Kremlių savo branduoliniame arsenale sukaupus 7 300 kovinių užtaisų ir dalį jų sutelkus vos 50 mylių atstumu nuo Aliaskos. Anot Lenksingtono instituto karinių reikalų žinovo Loreno Tompsono (Loren Thompson), JAV ir Rusijos branduolinio karo tikimybė didėja. Bloga naujiena Baltijos šalims: kaip tik čia pranašaujama įvyksiant pirmuosius susirėmimus („And the place where it is most likely to begin isin a future military confrontation over  three small Baltic states – Estonia, Latvia and Lithuania“).

Jamantau kalnas. „Vietų nėra“

Jamantau kalnas – aukščiausias Pietų Uralo kalnyne (1 640 m). Dunkso Baškirijoje (Bashkortostan), uždarojoje administracinėje teritorijoje, gamtos draustinyje. Kalno papėdėje išsidėstęs Mežgorjės miestas (140 km į pietryčius nuo Baškirijos sostinės Ufos). Svarbiausioji įmonė – federalinio valstybinio pavaldumo statybos valdyba (УС-30) – pasak kai kurių šaltinių, viena didžiausių statybos organizacijų pasaulyje, vykdanti didelės apimties požeminius darbus. Be kita ko, šios valdybos specializuoti būriai rausė Čeliabinsko ir Kazanės metropoliteno tunelius.

Oficialaus atsakymo, kokios paskirties statinys pakištas po šiuo staiga pagarsėjusiu kalnu, negirdėti iki šiol. Kai buvęs Baškirijos apskrities komunistų vadovas kadaise pasakė, kad ten statoma slėptuvė valstybės pirmiesiems asmenims, statybų viršininkas paneigė jo žodžius: tai bus valstybinių maisto ir drabužių atsargų saugykla. Taigi paneigė viena, bet patvirtino kita: bunkerių ten iš tikrųjų esama. Vienas šio krašto gyventojas papasakojo apie Uralo kalnuose statomą požeminį miestą išgirdęs 10 dešimtmečio pradžioje, kai dar buvo vaikas, iš savo tėvo. Šio žodžiais, ten turėjo būti valstybės aukso atsargų saugykla. Tuneliai esą tokie platūs, kad juose prasilenkia akmenis išvežantys savivarčiai. Akmenų iš kalno gelmių į paviršiuje pastatytą skaldyklą išgabenta be skaičiaus.

Naujojo tūkstantmečio pradžioje viename Pietų Uralo kalnų kurorte (60 km nuo Magnitogorsko) ėmė dažnai lankytis Vladimiras Putinas. Pavaldiniai aiškino, jog naujajam Rusijos prezidentui patinka čia slidinėti. Tuo tarpu pasklido gandas, jog Putiną labiau domina baigiamieji požeminio miesto statybos Mežgorjėje darbai. Tarp kitko, iš vienos teismo bylos dėl pensijų perskaičiavimo (Mežgorjėje išdirbti vieneri metai skaičiuojami kaip 1,5 metų, o darbo atlygiui taikomas koeficientas 1,7) paaiškėjo, jog paslaptingo objekto statybą prižiūrėjo Rusijos saugumo tarybos sekretorius ir Rusijos prezidento vyriausiosios specialiųjų programų valdybos viršininkas.

Pasak vieno šio požeminio miesto statytojų, šaltojo karo metais pradėtoji statyba po kalnu buvo sustabdyta, tačiau 10 dešimtmetyje ją atnaujino ir užbaigė apie 2003-2004 metus. Tada viską užkonservavo. Dalis darbininkų persikėlė į Vidurio Rusijos miestus, kur jiems skyrė butus. Mežgorjės gyventojų skaičius 2003 metais siekė 19 tūkstančių, dabar ten gyvena 16 tūkstančių.

Paprastai šis požeminis objektas vadinamas „Putino bunkeriu“. Esą čia persikels Rusijos vadovybė kilus Trečiajam pasauliniam karui. Kiti patikslina: tai Rusijos Federacijos atsarginė sostinė globalinių kataklizmų atvejui (Žemės ašies poslinkis, visuotinis atšilimas, tvanas, pasaulinis karas ir pan.). Apie planetai gresiančias katastrofas pastoviai rašo žiniasklaida. Antai pranašaujama, kad pasaulinio vandenyno lygis pakils 225 metrus, Uralo kalnuose nusistovės šiltas klimatas. Taigi vieta naujajai sotinei pasirinkta tinkamai – kad ir kas atsitiktų. Manoma, ten esančių 30 m skersmens  šachtų bendras ilgis siekia net 500 kilometrų. Požeminiame mieste keletą mėnesių, o gal ir pusę metų gali išgyventi 40-60 tūkstančių žmonių, o labai prispyrus – iki 300 000.

Dar aiškinama objektą priklausant Rusijos strateginės paskirties raketinėms pajėgoms: tai sistemos „Perimetr“ dalis. Ši sistema automatiškai paleidžia balistines raketas iš šachtų, povandeninių laivų ir lėktuvų tuo atveju, kai priešas sunaikino visas vadavietes ir neliko kam įsakyti smogti atsakomąjį branduolinį smūgį. „Perimetr“ visiškai nepriklauso nuo kitų ryšių ir valdymo sistemų, taip pat ir nuo vadinamojo juodojo lagaminėlio.

Maža to! Dar sakoma – tik paklausykite: tai net ne Rusijos vyriausybė ar Putinas pasitaisė atsarginį aerodromą, o kažin koks pasaulinis elitas. Neva esama pasaulinio plano sumažinti Žemės gyventojų skaičių 2 milijardais (Rusijoje – iki 15 milijonų, tai yra10 kartų). Tam pasaulinė vyriausybė sumanė pasinaudoti kataklizmais, kurie gali ištikti žmoniją (pasaulinis tvanas, Žemės susidūrimas su kometa, asteroidu), arba kuriuos galima patiems sukelti (žemės drebėjimai, epidemijos). Žiniasklaida perša mintį apie neišvengiamą žmonijos žūtį ir šitaip slopina žmonių valią. Šiuo atveju Putinas atlikęs tik šio požeminio miesto statybos darbų vykdytojo pareigas, o priėmė objektą Rusijoje lankęsis… pasaulinės vyriausybės narys Henris Kisindžeris (Henry Alfred Kissinger). Beje, šis vadinamojo Bilderbergo klubo narys 2016 metais buvo išrinktas į Rusijos mokslų akademiją.

Amerikiečių ekonomistas, astronomas ir rašytojas Devidas Midas (David Meade) praėjusiais metais išleido knygą „Planet X: The 2017 Arrival“, kurioje pranašauja Žemę netrukus ištiksiant milžinišką katastrofą. Tai rodo padažnėję ir sustiprėję žemės drebėjimai, viesulai bei kiti gamtos ženklai. Vyriausybės apie tai žino, tačiau laiko žmones nežinioje – kad nekiltų visuotinė panika. Knygos autorius nurodo apokaliptinės katastrofos laiką – šių metų spalio mėnesį, kai vadinamoji planeta X (Nibiru) atsitrenks į Žemę. Vis dėlto autorius suteikia vilties: išsigelbėti įstengs giliuose bunkeriuose pasislėpę žmonės, nors išlikusiųjų gyvenimas bus labai nesaldus.

Kiti mokslininkai (taip pat ir NASA) tai atkakliai neigia. Kai kurių įžvalgių stebėtojų nuomone, kaip tik tam buvo skirti Rusijoje 2016 m. spalio 4-7 d. vykę civilinės gynybos mokymai (didžiausia treniruotė nuo šaltojo karo laikų), kurioje dalyvavo daugiau kaip 40 mln. žmonių.

(Bus daugiau)

2017.02.10; 06:32

Pranešimai apie artėjančią Apokalipsę pasirodo reguliariai, rašo Torsten Harmsen komentaruose laikraštyje Berliner Zeitung. Šį kartą internete pasklido radijo kompanijos „Golos Rosiji“ (vert. Rusijos balsas) pranešimas, kad NASA astronomai aptiko asteroidą AG5, kuris gali susidurti su Žeme po 26 metų.

Katastrofos, kuri gali ištikti 2040 metų vasario 5 dieną, tikimybė gana didelė: 1 iš 625. Jeigu AG5 susidurs su Žeme, sakoma kompanijos pranešime, tai gali žūti milijonai žmonių, bet visiškas išmirimas žmonijai negresia.

Continue reading „Pasaulio pabaiga – ir vėl atšaukiama“

saules akmuo

Me­tų pra­džio­je kai ku­rie Kau­no in­te­lek­tu­a­lai kvie­tė ma­ne pa­skai­ty­ti pa­skai­tą apie ar­tė­jan­čią pa­sau­lio pa­bai­gą. Man tai at­ro­dė ne­rim­ta ir at­si­sa­kiau. Ta­čiau Lie­tu­vos ži­niask­lai­do­je vėl su­ak­ty­vė­jo dis­ku­si­jos apie tai.

Tad pa­svars­ty­ki­me, ko­dėl es­ka­luo­jamas šis mi­tas? Šių me­tų pa­sau­lio pa­bai­gos bai­mės jaus­mas yra žmo­nių ne­iš­ma­ny­mo apie iki­ko­lum­bi­nes Ame­ri­kos že­my­no ci­vi­li­za­ci­jas pa­sek­mė.

Mek­si­kos sos­ti­nės Na­cio­na­li­nia­me Ant­ro­po­lo­gi­jos mu­zie­ju­je yra nuo­sta­bus ac­te­kų Sau­lės ak­muo — daž­nai klai­din­gai va­di­na­mas ma­jų ka­len­do­riu­mi (pa­veiks­las nuotraukos kai­rė­je). Ta­čiau tai nė­ra nei ka­len­do­rius, nei ma­jų. Tai – tik erd­vės ir lai­ko vaiz­das, pa­ro­dan­tis, kaip ac­te­kai su­vo­kė sa­ve erd­vė­je ir lai­ke. Šia­me mu­zie­ju­je yra ir ver­tin­ges­nių ra­di­nių, o 2011 me­tais mu­zie­jaus rū­sy­je at­ras­ta apie 1000 ma­jų ran­kraš­čių. Ma­jų se­no­liai sa­ko, kad kai ku­rie jų yra la­bai svar­būs gy­vy­bės sam­pra­tai.

Continue reading „Pasaulis nesibaigs gruodžio 21-ąją, bet susirūpinti verta“

nostradamus_01

Kada buvo pasaulio pradžia –  sunku pasakyti, bet baigsis jis 2011 gruodžio 21. Taip ne vienas sako.

Tikriausiai reikia skirti, kada atsirado mūsų Visata ir mūsų pasaulis, kuriame gyvename.

Trys amerikiečių astronomai /Džonas T.Huchra, Mare Aransonas ir Džeremy Mouldas/ pareiškė, kad Visatos amžius yra 8-9 mlrd. metų. Šią išvadą jie padarė išmatavę ypač tolimų galaktikų nuotolius. Iki šiol buvo manoma, kad iki jų yra apie 10 mlrd. šviesmečių. Amerikiečių astronomai, panaudoję naują matavimų metodiką, grindžiamą ryšiais tarp galaktikos sukimosi ir jos ryškumo, rado, kad šis atstumas – 5 mlrd. šviesmečių, t.y. dvigubai mažesnis. Vadinasi, ir Visatos amžius turi būti dvigubai mažesnis. Reikia tikėti, kad tai ne paskutinis Visatos amžiaus tikslinimas.

Continue reading „Pasaulio pradžia ir pabaiga“

pabaiga_pasaulio

Apokalipse, arba Apreiškimu Jonui, vadinama paskutinė Šventojo Rašto knyga, kurioje – daug keistų, įmantrių, sunkiai suprantamų simbolių. Tokia simbolių kalba naudota apokaliptinėje raštijoje, kuri buvo populiari ir judaizme, ir krikščionybėje nuo 200 m. pr. Kr. iki 200 m. po Kr. Apreiškime Jonui kalbama, kad „(apreiškimo išsipildymo) laikas jau arti“ (Apr 1, 3). Šioje mistinėje knygoje kalbama apie septynis antspaudus, kuriuos vieną po kito nuplėšia Avinėlis (Kristus). Atplėšus šeštąjį antspaudą, „kilo didelis žemės drebėjimas, saulė pasidarė juoda kaip ašutinis maišas, visas mėnulis paraudo lyg kraujas, o dangaus žvaigždės ėmė kristi žemėn, tarytum baisaus vėjo purtomas figmedis mestų dar neprinokusius vaisius“ (Apr 6, 12-13).

Continue reading „Kas yra pasaulio pabaiga?“

nibiru_kultas

Likus maždaug ketveriems metams iki majų pranašaujamos pasaulio pabaigos, Lietuvą sukrėtė neregėta tragedija. Jaunuolis, įtikėjęs ateiviais anunakiais ir Planeta X (Nibiru), nužudė savo tėvą, žinomą vieno miesto ginekologą, o iš šio laidotuvių važiavusi žudiko sesuo tą pačią dieną žuvo kraupioje autoavarijoje. Sutapimas tai, ar ne, negalime pasakyti. Tačiau tai, kad Nibiru kultas vis labiau užvaldo pasaulį (ypač Rusiją, o iš jos – ir Lietuvą), – faktas.

Įvedę žodį „Nibiru“ į „Google“ paiešką, pasaulyje galėsite rinktis iš maždaug 718 000 dokumentų (2008-ųjų lapkritį jų buvo 1,4 mln.). Labiausiai stebina tai, kad lietuviškų dokumentų šia tema kiekis – milžiniškas: apie 137 tūkstančius, t.y. beveik penktadalis. Kuo paslaptingas Nibiru kultas patraukė lietuvius, tarp jų ir žudiką?

Continue reading „Nibiru kultas vis labiau užvaldo pasaulį?“