Ramūnas Vilpišauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Daug diskusijų keliantis 2020 m. biudžetas sudaromas, siekiant mobilizuoti rinkėjus prieš vyksiančius Seimo rinkimus, todėl, pasak ekspertų, politikams prioritetu tampa pensininkai, sudarantys didžiausią balsuojančiųjų dalį, o ne vis garsiau apie vangiai sprendžiamas problemas švietimo sektoriuje kalbantys mokytojai ar dėstytojai.
 
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Ramūnas Vilpišauskas įsitikinęs, jog Vyriausybės pozicija nedidinti mokytojų ir dėstytojų atlyginimų atspindi valdžios požiūrį, kad švietimo sektorius nėra prioritetinė sritis.
 
„Tai atspindi Vyriausybės požiūrį, kad švietimas nėra prioritetinė sritis, nes biudžeto ištekliai visada yra ir bus riboti, pagrindinis klausimas, kas laikoma svarbiausiais dalykais, kuriems reikia skirti finansavimą. Kartu tai yra turbūt ir pripažinimas, kad šios Vyriausybės programoje ir rinkimų kampanijos metu išsakyti pažadai, ne tik susiję su finansavimu, bet ir su pertvarkomis, liko neįgyvendinti“, – Eltai teigė R. Vilpišauskas.
 
Skaudi Lietuvos pensininkų dalia. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Politologas taip pat mano, kad tikimybė, jog konsensusas bus atrastas ir Vyriausybei pavyks išpildyti savo pažadus dėl mokytojų atlyginimų didinimo, menka. Pasak R. Vilpišausko, valdančiųjų prioritetas – prieš artėjančius Seimo rinkimus didinti finansavimą aktyviausiai rinkėjų daliai – pensininkams.
 
„Neatrodo, kad būtų didelė tikimybė, jog švietimui finansavimas pastebimai padidėtų, nes atrodo, kad ir valdantiesiems, ir prezidentui labiau rūpi kitos visuomenės grupės, kurios galbūt laikomos politiškai svarbesnėmis“, – savo įžvalgomis dalinosi profesorius.
 
R. Vilpišauskas teigia, kad 2020 m. biudžetas neatsitiktinai orientuotas į pensininkus. Pasak politologo, vyresnio amžiaus žmonės yra aktyviausia rinkėjų grupė, todėl ir Vyriausybė yra suinteresuota jiems padėti pirmiausiai.
 
Ar valdžia išgirs pensininkų balsą? Slaptai.lt nuotr.

„Klausimas, ar atsitiktinumas yra tai, kad šios grupės taip pat yra ir aktyviausios rinkėjų grupės rinkimų metu. Klausimas, ar tai yra sutapimas, kad apie juos dabar galvojama daugiausiai“, – svarstė politologas.
 
Pasak R. Vilpišausko, diskutuojamas biudžeto projektas rodo, kad Vyriausybei greičiausiai nepavyks įgyvendinti struktūrinių pokyčių, kurie padėtų rasti daugiau finansinių išteklių.
 
„Man atrodo, kad tai jau yra tam tikras pripažinimas, jog šiai Vyriausybei per visą kadenciją turbūt ir nepavyks įgyvendinti tų struktūrinių pokyčių, kurie galėtų padėti rasti finansinių išteklių pačių sistemų viduje. Tiek kalbant ir apie švietimą, tiek ir apie sveikatos apsaugą“, – sakė R. Vilpišauskas.
 
TSPMI profesorius teigia, kad prognozės švietimo sistemai ilgalaikėje perspektyvoje yra ganėtinai niūrios. Pasak politologo, ir toliau didės atskirtis tarp įstaigų, gebančių tikslingai panaudoti ribotą finansavimą, ir tų, kurios nesugeba efektyviai panaudoti skirtų lėšų.
 
„Tai gali būti pagrindinė bėda, kad toliau augs ir dabar jau nemenka atskirtis tarp kokybiškai dirbančių švietimo įstaigų ir nemažos dalies tų (įstaigų. – ELTA), kurios tiesiog mėgina išgyventi“, – sakė politologas.
 
Savo ruožtu Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, politologas Lauras Bielinis taip pat įsitikinęs, kad 2020 m. Vyriausybės biudžeto projektas yra nukreiptas į aktyviausią rinkėjų masę – pensininkus. Pasak profesoriaus, būtent vyresniojo amžiaus žmonių balsas ateinančiuose Seimo rinkimuose gali būti lemiamas.
 
„Vertinu šitą biudžetą kaip biudžetą, kuris nukreiptas į pagrindinę rinkėjų masę. Mūsų visuomenė yra senstanti visuomenė, dominuoja vyresni žmonės, ir pensininkų balsas rinkimuose, ko gero, gali tapti lemiamas daugeliui partijų. Todėl ir Seimas bei Vyriausybė biudžetą planuoja taip, kad paremtų arba nupirktų pagrindinius rinkėjus“, – Eltai teigė L. Bielinis.
 
Pasak L. Bielinio, tokie trumpalaikiai sprendimai rodo, kad Vyriausybei trūksta strateginio mąstymo, o tai, tvirtino profesorius, užkerta kelią siekti ilgalaikių pozityvių rezultatų.
Lauras Bielinis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
 
„Manau, kad Vyriausybė neturi strateginio mąstymo įgūdžių ir apskritai suvokimo, kas yra strateginis valstybės raidos matymas. Jie klimpsta trumpalaikiuose taktiniuose klausimuose, vykdydami trumpalaikius žingsnius. Tai nepadės Vyriausybei pasiekti pozityvaus rezultato“, – apibendrino politologas.
 
ELTA primena, kad pastarąją savaitę Švietimo ir mokslo komitete, kuriame valdantieji turi daugumą, nebuvo pritarta kitų metų Vyriausybės biudžetui. Skirstant 2020 m. valstybės biudžetą, išsiskyrė Vyriausybės ir Seimo nuomonės dėl finansavimo švietimui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.16; 11:45

Pensininkai klausia valdžios, kur dingo jų pensijos? Slaptai.lt nuotr.
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme siūloma numatyti, kad vidutinė socialinio draudimo pensija sudaro ne mažiau kaip 50 procentų šalies vidutinio darbo užmokesčio (bruto).
 
Parlamentarų grupės vardu antradienį tokį projektą Seimui ketina pateikti Mišrios Seimo narių grupės narys Valentinas Bukauskas.
 
Tokio projekto rengimą paskatino skurdus pensinio amžiaus asmenų pragyvenimo lygis. „Susimokėjus komunalinius mokėjimus, už elektros energiją, ryšio ir kitas paslaugas pensininkams lieka menka lėšų suma pragyvenimui. Todėl ir rikiuojasi pensininkai parduotuvėse prie pasenusių, atpigintų maisto produktų. Apie teatrus, koncertus, turistines kelionės dauguma jų gali tik svajoti“,  sako projektą parengę Seimo nariai.
 
Nors numatyta pensijas indeksuoti, tačiau, jų nuomone, tai problemos nesprendžia, nes esamą, pakankamai mažą pensijos dydį indeksavus, jis vis vien bus mažas ir šioje srityje pažangos nepasieksime.
 
„Pirmiausia reikia nustatyti normalų pensijos dydį, iš kurio galima pragyventi, o tik po to jį indeksuoti. Todėl tikslinga vidutinį pensijos dydį susieti su vidutiniu darbo užmokesčiu“,  sako V. Bukauskas.
 
Jo duomenimis, pavyzdžiui, Prancūzijoje vidutinė pensija siekia apie 1000 eurų, Norvegijoje  1809 eurus, Anglijoje  1718 eurų, Suomijoje  1500 eurų.
 
Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, vidutinės pensijos dydis nėra susietas su vidutiniu šalies darbo užmokesčiu.
 
Siūloma, kad įstatymo pataisa įsigaliotų 2020 m. sausio 1 d.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.22; 01:30

Prof. Boguslavas Gruževskis. Slaptai.lt nuotr.

Jeigu nekeisime procesų, kurie Lietuvoje susiformavo iki 2018 metų, po 3-4 metų susidursime su labai rimtomis problemomis darbo rinkoje ir socialinės apsaugos sistemoje, ketvirtadienį demografijos forume sakė Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas profesorius Boguslavas Gruževskis.

„Problema ta, kad 2022-2026 metais į pensiją išeis apie 210 tūkst. gyventojų, o naujai į darbo rinką ateis tik apie 100 tūkst. jaunų darbuotojų. Prarasime mokesčių mokėjų, o gaunančiųjų pensijas skaičius labai stipriai išaugs. Tokia tendencija tęsis dešimt metų ir taps milžinišku iššūkiu. Per minėtą laikotarpį net galime tapti viena seniausių visuomenių pasaulyje”, – remdamasis Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, prognozavo prof. B. Gruževskis.

Pasak kalbėtojo, problema rimta, bet ne beviltiška – reikalingos atsakingos, radikalios ir solidarios priemonės.

Darbo rinkos tyrimų instituto vadovo nuomone, demografinės situacijos stabilizavimą ir bendro gyventojų skaičiaus augimą visų pirma teigiamai paveiktų emigracijos mažinimas.

„Jau šiandien visai pagrįstai galime kalbėti apie demografinės situacijos stabilizavimą, gyventojų skaičiaus augimą Lietuvoje, ir tai matome Vyriausybės strategijoje. Labai primityvų scenarijų galima pasakyti ir dabar. Jeigu sumažintume pagrindinę problemą – mūsų gyventojų išvykimą, emigraciją ir pavyktų stabilizuoti jos intensyvumą, sumažinti jį iki minus 15 tūkst. per metus, be to, pasiekti iki 35-40 tūkst. (iš jų 50 proc. reemigracija) atvykstančių gyventi į Lietuvą skaičių, gyventojų struktūrai, kultūriniams ir visiems kitiems procesams didesnės įtakos nepatirtume, gautume gyventojų prieaugį, kuris leistų 2025 metais planuoti 3 mln. gyventojų Lietuvoje”, – matematinę projekciją pateikė prof. B. Gruževskis.

Kaip pabrėžė Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas, prioritetai, kad būtų galima to pasiekti, – ne socialinės ir sveikatos apsaugos, bet ekonomikos srityje.

„Pokyčių pagrindas – šalies investicinio patrauklumo didinimas, todėl labai svarbi Finansų, Ūkio ir Užsienio reikalų ministerijų atsakomybė. Ypač pastarosios ambasadų, didinant užsienio investicijų pritraukimą į Lietuvą. Antras prioritetas – paskatų gyventi ir dirbti Lietuvoje stiprinimas, trečias – šeimai palankios aplinkos plėtojamas ir ketvirtas, bet ne paskutinis pagal svarbą, – orios senatvės užtikrinimas”, – sakė prof. B. Gruževskis.

Kaip skelbė ELTA, Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre ketvirtadienį rengiamas demografijos forumas „Ar vėl tapsime 3 milijonų šalimi?“, kuriame pristatoma šalies demografijos strategija ir rengiamas veiksmų planas opiausioms Lietuvos demografinėms problemoms spręsti.

Seimui priėmus demografijos strategiją, parengtos konkrečios priemonės, kad tėvai lengviau galėtų derinti darbą ir šeimos pareigas, daug dėmesio skirta grįžtantiems iš emigracijos, kad būtų lengviau iš naujo integruotis Lietuvoje, išskirti vyresni žmonės, kurių gerovei strategijos priemonių plane skirta nemažai konkrečių priemonių.

ELTA primena, kad preliminarų Demografijos, migracijos ir integracijos 2018-2030 metų strategijos įgyvendinimo planą rengė valstybės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos.

Savo idėjas piliečiai galėjo išreikšti balandžio-gegužės mėnesiais, viešojoje konsultacijoje užpildydami anketą E.pilietis portale. Jos rezultatai paskelbti Lietuvos demografijos forume „Ar vėl tapsime 3 milijonų šalimi?”

Forumas skirtas su visuomene aptarti situaciją bei dar kartą pakviesti diskusijų, po kurių bus atnaujinamas Vyriausybės parengtas priemonių planas Demografijos, migracijos ir integracijos strategijai įgyvendinti.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.21; 12:00

Algimantas Rusteika, šio komentaro autorius

Juk matėt, kaip išsigąsta neradę prie kasos kortelės, kaip drebančiais, senatvės dėmių tartum tigro kailis išmargintais pirštais knisa nutrintą piniginę, vartant akis visai eilei normalių, pozityvių jaunuolių su spalvotais švarkeliais ir nusmukusiais klynais, ir visi vežimai, kupini ekologiškos žolės ir vakarinio krepšinio alaus su palengvėjimu atsidūsta, kai jie iškrypuoja su savo vakare, prieš darbo galą nupigintu batonu ir akcijinėm kruopom.

Šiai valstybei esi amžina problema, vis galvok, kaip tave išsaugot nuo ligų ir apsaugot nuo tėvų, išmokyt, kai mokyklų vis mažiau ir kad galvotum, ką reikia ir balsuotum kaip reikia, ir kad laiku sumokėtum viską ir nepabėgtum, o paskui baisiai oriai džiaugtumeis senatve, o dar tave gydyk, nors jūsų kaip tarakonų, o ligoninių vis mažėja, ir dar reiks jums mokėti, kad turėtumėt, ką mokėti ir visi uždirbtume, vienas vargas, kol išmokėjimai baigiasi.

Pensija yra vaivorykštė, kurios niekada neprieisi. Jos lauksi dvidešimt metų, o po dvidešimties sužinosi, kad ji ateis po dešimties, o po dešimties dar penkis palauksi, tada dar po pusantrų ir poros savaičių gausi tokią, už kurią galėsi numirt iš bado po pusmečio, o numirsi po metų ir visi stebėsis, koks kietas senukas buvo.

O dabar darysim pensijų reformą. Sumažinsim įmokas į fondus, nes iš jų nieko vis tiek gero, kas, kad valstybė sugundė ir sakė, kad bus labai gerai ir kelnes nusimovėt ir ėmė skaudėti, kas, kad žmonės mokėjo šitiek metų, bet vis tiek nieko gero, grynas nuostolis, tai dabar arba grįžkit sodron, arba mokėkit patys daugiau ten, kur vis tiek nieko gero, mes ten nebemokėsim, juk ten nieko gero.

Ir iš to sutaupysim 186 milijonus, kuriuos išdalinsim visiems po 20 euriukų per mėnesį ir visi busit žiauriai laimingi, ir galėsim pasakyt, kad padidinom, tai bus tas vienas kartas, kai galėsim neduoti ką pažadėję vieniems ir padalinti kitiems, bet kas šitos valstybės pažadus atsimena, juk ten buvom ne mes.

Mes tik vaikai, išsidalinę taupyklę juodai dienai, o kai paaiškės, kad taip nereikėjo ir nieko neišėjo, o tik po kelių metų dar didesnis blogumas, tai ir vėl būsim nebe mes, ir liksit tik jūs, kurie vis tiek nieko neatsimenat, o ir tų didelė dalis užsilenksit ir mažiau bus gavėjų, nėra pensininko – nėra problemos.

Pensininkai klausia valdžios, kur dingo jų pensijos? Slaptai.lt nuotr.

Svarbu – dabar gausit tą savo dvidešimt ir pabūsim geri, o kitamet bus rinkimai ant nosies ir ne tas jums rūpės, ir jokių dar dvidešimt nebebus, ir vėl galvosim, iš ko atimti ir padalinti, ir nebebus jau iš ko, bet gal kaip nors, juk visada kaip nors būna, surasim jums dar kokį nors Pūką ir galėsit žiūrėt į areną su tigrais ir rodyti nykščius žemyn.

Tai kas, kad mokančiųjų vis mažiau, o senių vis naujos minios prie langelių, ir kaip beskaičiuotum, kasmet vienam seniui išeis vis po mažiau, galėsit kaupti toliau tuos eurus, kuriuos sėkmingai suvalgys infiliacija ir jei nebus bankrotų, gal atgausit ką pasidėję kaip į pagalvę ir davę uždirbti visiems, kas netingi, vis tiek apie tai net nekalbėsim, nes tas mums nesvarbu, mums svarbu duoti dabar po dvidešimt ir atsiskaitę, vis tiek viską užmiršit ir padėsit šaukštus.

Ir tie, kurie matys, kad jei visą gyvenimą arsi ir visiems mokėsi, kaip nenormalus, senatvėje gausi dešimt ar net tuos jūsų dvidešimt eurų daugiau už tą, kuris durnių voliojo ar šiaip ėmė pašalpas, tie juk užmirš norą būti solidarūs ar kaupti, ir nutars geriau dabar imti iš darbdavio juodais ir nesukti dėl nieko galvos, tai mes juos patys tokiais padarę labai gaudysim ir bausim, ir vaikysimės šešėlį, kuris kaip pensija ar vaivorykštė visada pabėga.

Pensininkų vargai Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.

Bet svarbiausia, visi turės darbo, linguos žilos pamokslininkų galvos per dėžę, vis eisit į naujus rinkimus su naujais pasiūlymais, kaip daugiau atimti ir dar teisingiau pasidalinti ir bus pasiektas šventas tikslas – nieko nedaryti ir nieko nekeisti, o tie seniai tai vis tiek greit užvers kanopas, kaip iki šiol kažkaip pragyveno, taip ir toliau nepasius.

Gerai įsižiūrėkit į tuos, kur vakare stypso prie nupigintų, į tas išblukusias akis, suprantančias viską, padėvalkių paltukus ir nušvitimą pamačius vaikus, ir kaip jie nueina į savo laiptines ir pradingsta, nes jų greit nebeliks, jų praktiškai visiems jau nebėra, dar šiek tiek vasarų ir mėnulio užtemimų, vienos kitos atostogos ir keliolika kalėdų – ir ateis jūsų eilė.

2017.12.20; 04:50

Baigiasi 2017-ųjų vasara ir prasideda 2017-ųjų ruduo – derliaus laikas valstiečių ūkiuose, o politikos scenoje mezgasi nauja valdančiosios koalicijos atomazga. Kas taps naujaisiais „reformų ledlaužio“ šalies arimuose vairininkais, su meile jie plušės ar iš išskaičiavimo?

Dauguma Lietuvos piliečių dorai, iš inercijos ar todėl, kad kitos išeities neturi, kiti ir su smagiu entuziazmu pasineria į rudens darbus, o politikos skersvėjuose pučia tradiciniai populizmo vėjai. Štai gelbėtojas premjeras susitinka su Lietuvos moksleiviais aptarti emigracijos problemą bei ją stabdyti – apie tai vyriausybės klerkai informuoja žinių agentūrą ELTA, o ta žinią išplatina. 

Vinco Kudirkos aikštėje prie Vyriausybės. Slaptai.lt nuotr.

Su pensininkais premjeras nesusitinka, nes žino, kad vyresni žmonės gyvenimiškos išminties turi, nelabai malonu būtų jiems į akis žiūrėti ir svaigti apie augančią Lietuvos gerovę. Pensininkai pasiskųs, kad pinigų trūksta bilietui iki poliklinikos, kad ir iš viso į ją negalima patekti, nes į kaimus maršrutiniai autobusai jau kiek metų nebeužsuka, štai išmaniojo ir paprasto telefono žmogus neturi, nes jis irgi kainuoja, kaip gi tą greitąją išsikviesti, o kaimynų, kurie pavėžintų į miestelį, irgi nebeliko. Vaistai, beje, nors ir žadėjo, oi kaip nuoširdžiai žadėjo valstiečiai su žaliaisiais, todėl ir prekybą alkoholiu apribojo, bet neskuba dėl to atpigti nei mikstūros nuo širdies, nei tabletės nuo kraujo spaudimo.

Suranda štai Biržuose paštininkė savaitę badaujantį senolį, spauda apie tai parašo, skaitomu populiariu straipsniu žinia patampa, bet iš tokios tematikos premjeras reitingo nepasikels, stengiasi nepastebėti nemalonių atvejų, geriau jau kovoti su korupcija ar dar kažkuo, kas būtų toliau, nereikėtų prisiimti atsakomybės, bet būtų taip pat populiaru, skaitoma ne mažiau nei apie Biržuose badavusį senolį ir jo brolio mirtį melioracijos griovyje.

Premjeras, paštininkės, vaikai ir rogutės

Emigracijos problemos aptarimas su pensininkais prasidėtų nuo nemalonių dalykų. Kai paskutinę pagalbos skambučio „112“ funkciją valstybėje pradeda teikti AB „Lietuvos paštas“ paštininkės, suranda merdinčius žmones, – tokiu būdu ir įvyksta pasirinkimas pasiekus aklavietę, o tiksliau, jei spėjama apdairiai pamatyti jos artėjimą. Beje, paštas irgi turi „optimizuotis“ ir maksimaliai mažinti po kaimus belandžiojančių paštininkių skaičių, juk pensijas invalidai ir pensininkai gali nueiti ir iš bankomatų pasiimti patys, visuose rajonų centruose bankų ar bent jau bankomatų tikrai yra.

Pensininkai klausia valdžios, kur dingo jų pensijos? Slaptai.lt nuotr.

Ši pagyvenusių asmenų grupė į kitus žemynus jau ir neįmigruos, dažniau pasižvalgo link kalnelio, į kurį emigruoti netoli ir kur jų giminė, tėvai ir protėviai ilsisi. Dažnai ir nebelankomas tas kalnelis, nes palikuonys apleido ir nebespėja sugrįžti, o ilgainiui ir pamiršta giminę. Tik vyresniajai kartai savas tas žemės kauburėlis – nes jis vis dar jų, vis dar jų Tėvynėje.

Be praeities – nėra ateities. Paniekindami praeitį, senatvę, susitikimuose su moksleiviais galime jiems pasiūlyti tik pasakose girdėtus ateities orientyrus. Negi premjeras tiek nusirito, kad aiškintų vaikams, jog geriausias būdas išvengti emigracijos – rogutės į mišką seneliui. Gyvena tie pensininkai, nors tu ką. Valstybės pinigus valgo, štai jau 27 nepriklausomos Lietuvos metai, o nėra iš ko investuoti į ateitį, nes pensininkų proporcingai daugėja, o jaunimo mažėja. Tie, kurie dar paeina, nors balsuoti per rinkimus kėblina, o iš klipatų kokia nauda – „į rogutes ir taškas“, ko gero svarsto su jaunimu vyriausybės vadovas. Tokia gal ir ne pesimistinė, o tik realistinė mozaika dėliojasi žiūrint į politinių realijų rudens gamtoje akvarelę.

Pabėgti pas vaikus politikui – geras sumanymas, už tai laukia gražūs atsiliepimai visuomenėje, o va, sugrįžus iš vaikystės pasakų prie vyriausybės vairo, laukia rimti rūpesčiai ir iššūkiai. Kokie jie?

Ateitis – su konservatoriais be Skvernelio ir atvirkščiai

Naujienų agentūros BNS užsakymu rinkos tyrimų kompanijos RAIT atlikta apklausa apie naujos valdančios koalicijas modelių poreikį ir prognozę rodo nuoseklų valdančiųjų populiarumo mažėjimą, piešiamos įvairios naujų politinių jėgų Seime persigrupavimo vizijos. Vis dar nemažai piliečių, bemaž kas ketvirtas, mano, kad dabartinė koalicija gali tęsti darbą, juk iš tiesų bemaž tokiai daliai visuomenės naujosios valdžios neoliberali politika palanki.

Kas penktas įsivaizduoja, kad realūs tampa pirmalaikiai rinkimai, dalis piliečių viliasi, kad konservatorių partija ryšis politinei savižudybei ir, „vardan Lietuvos“, sudarys koaliciją su valstiečių – žaliųjų profesiniu – piniginiu junginiu. Gal ir sudarytų, bet su sąlyga, kad valstiečiai atsisakys pretenzijų kištis į valstybės valdymo reikalus, mainais – jiems būtų leista iki kadencijos pabaigos dorai, jaukiai ir pagarbiai, išsaugant statusą visuomenėje, sėdėti Seimo salėje ir kilnoti už ką reikia rankas. Juk iš esmės, koks šiems valstiečiams su žaliaisiais skirtumas, už kurio ir kokio premjero politiką balsuoti ir ką palaikyti – ar buvusio policijos komisaro pragmatinių tikslų ir ambicijų mišinį, ar, tarkim, konservatorių partijos pragmatinių tikslų ir ambicijų rinkinį.

Būtų pasitaikęs rinkimų išvakarėse kitas populiarus visuomenėje veikėjas, kokia nors sporto ar estrados superžvaigždė, būtų sutikęs eiti pas valstiečius, tie dabar įgyvendintų jo vizijas.

Jei Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programą parašė kažkoks viešųjų ryšių specialistas, kuris darbą profesionaliai padaręs pas kitus klientus išėjo – tai konservatorių programa bent jau ilgiau rašyta bei jos rašytojai partiją pamiršę neišsibėgiojo kas sau.

Valstiečių ir žaliųjų rinkiminė programa savo misiją atliko, už ją atsiskaityta su kūrėju, dabar, kaip ir ištinka kiekvieną nebenaudojamą daiktą, – atsidūrė šiukšliadėžėse, šiukšlės – surinkimo punkte, iš jo – sąvartyne ir dabar popieriniai programos egzemplioriai, celiuliozė, teršia gamtą.

Savos programos valstiečiai neturi. Yra, tiesa, asmeninių interesų, norų kaip juos patenkinti, kai ką pabando, kai kas pavyksta, kai ko daryti premjeras neleidžia, tad iš esmės šiai agronomijos specialistų ir prasigyvenusių verslininkų sąjungai, būtų žyniai išmintingiau palaikyti kokią nors svetimą programą, tų pačių konservatorių, nei vykdyti nežinia kokią premjero asmenyje pateikiamą.

Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Konservatoriai į koaliciją su Valstiečiais ir žaliaisiais gal ir eitų, bet ko jau ko, o premjero kėdės vyriausybėje tikrai paprašytų. Ar S. Skvernelis tokiu atveju skubiai migruotų po anūko partijos sparnu – iš tiesų įdomus klausimas, tačiau vargu ar tai jį išgelbėtų. Idėja seneliui prof. Vytautui Lansbergiui suteikti prezidento titulą su atitinkamomis valstybinės priežiūros ir visuomeninės pagarbos regalijomis gimė ne premjero kabinete, o Seimo koridoriuose ar Seimo narių, didžiųjų žemvaldžių valstiečių laukų ražienose, – tai rodo, kad šio politinio darinio veikėjai jau pradeda suvokti, kad ne tik pas juos giminystės ryšiai gali būti partinės ideologijos ir Lietuvos ateities kūrimo pagrindu, nori į pusbrolius pas garbingą giminę įsiprašyti, juolab, kad savo partijoje, kaime, turi vieną, tik nelabai gudrų, Povilą Basanavičių.

Tačiau kokia S. Skverneliui iš to nauda? Pakeistų Kęstutį Smirnovą Seime Jaunimo ir sporto komisijos pirmininko poste (jei tas sutiktų) ir garbingai baigtų politinę karjerą ar pereitų pas Lenkų rinkimų akciją krikščioniškos šeimos statusu? Tik, vargu, ar tokios ambicijos ir svajonės sukasi ratu patyrusio pareigūno smegenų linijoje.

Įtakingiausiųjų valstybėje 30-ukas?

Įdomus požiūrio rakursas, koks gi yra šio piliečio S. Skvernelio santykis su jį priėmusia partija. Ar tikrai valstiečių politikai, viena kita, iki šiol gerbta asmenybė neturi jokių ambicijų, politinių ar visuomeninių tikslų, tegu ir siauros specializacijos kompetencijų, tačiau pakankamai gilių, kurios leistų suvokti valstybingumo prasmę, matyti ne tik propagandinius ir populistinius triukus, bet ir už jų slepiamą, bet vis dėlto egzistuojantį realų turinį, ne tik valstiečių, bet visų piliečių, šio krašto visuomenės gyvenimą.

Viena ryškiausių, jei ne pati ryškiausia, valstiečius reprezentuojanti asmenybė – Viktoras Pranckietis, Žaliųjų ir valstiečių sąjungos vicepirmininkas, buvęs Aleksandro Stulginskio universiteto profesorius ir Seimo pirmininkas, t.y. 3-as asmuo valstybėje. Visi šie garbūs vardai atskirai paimti netiek daug pasako. Partija ta jų keista, vietoj ideologijos – šnekamojoje kalboje naudojamas „žaliojo“ – dolerio pavadinimas, A. Stulginskio universitetas – paskutinis arba beveik paskutinis Lietuvos akademinių mokymo įstaigų reitingų sąrašuose, o 3-ojo asmens valstybėje pozicija, nuo Arūno Valinsko politikavimo laikų, sukelia ne tik pagarbą, bet ir šypseną. Vis dėlto, niekas nepaneigs, kad V. Pranckietis pakankamai išprusęs, įtakingas partijoje asmuo, o visuomenėje irgi turi pelnęs pakankamai pozityvų autoritetą.

Be galo keista, kad jis jau kurį laiką visose šiose pareigose, o ypač kaip 3-asis valstybėje asmuo, atsidūręs Buridano asilo vaidmenyje, kai jo pareiškimai lyg ir atliepia partijos programoje suformuluotas nuostatas, bet įgyvendinami visai kiti, iš pašalies pas valstiečius atėjusio asmens sprendimai. Atrodytų, kad partija lyg ir nusiteikusi kažką daryti, partijos pirmininko pavaduotojas garsiai pareiškia – „kaip bus“, bet daro visiškai ką kita, palieptas savo išganytojo Sauliaus.

Susitinka V. Pranckietis su visuomene, išklauso, išgirsta, apsispendžia. Bet sugrįžta į kėdę Seime ir vėl viskas iš pradžių. Ar jam kas nors paaiškina, kas iš tiesų bus daroma, ar pats žiniasklaidoje pasiskaito, ar pakeliui į Seimą po susitikimo su visuomene persigalvoja – į šiuo klausimus gali atsakyti tik jis pats.

Tačiau faktas, kad Seimo salėje jau „premjerinį“ variantą palaiko. Gal tik iki kito karto. Su kuo susitiks, tą ir palaikys, nes vis viena žino, kad galiausiai turės palaikyti vienasmenio valdymo organo sprendimą. Tai reikštų, kad 3-ajam valstybėje asmeniui kažkas apdairiai prirašė „0“ ir jis tapo 30 numeriu.

Laisvieji vilkai ir komanda

Ar Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje bei jos frakcijoje Seime yra vienas, keli ar keliolika asmenų, kurie turi savo galvą ant pečių ir supranta, kad jie ištraukė ne tik laimingą loterijos bilietą Seimo rinkimuose, bet už šią apvaizdos dovaną turi ir atidirbti, prisiimti atsakomybę, pažiūrėti tiesai į akis ir patys spręsti. Kitaip, kaip ir nutinka su absoliučiai daugumai loterijos milijonierių, kapitalas bus labai greitai išvaistytas.

Todėl visiems paskendus naujų koalicijų dėlionėse, premjerui vis patikinant, kad jo paties ir vyriausybės stabilumas – lygu valstybės stabilumui, ir jei jis taps nestabilus – Lietuvos laukia krizė, ar nepraleidžiam pro akis vieną svarbų ir net esminį klausimą – situaciją pačioje Valstiečių ir žalųjų sąjungoje.

Ar nenutiks taip, kad keičiantis, pučiantis koalicijos partnerių ratui, nepradės tirpti pačios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos gretos Seime? Be jokios abejonės, tarp partijos senbuvių agronomų, žemės valdytojų, kviestinių gydytojų, policininkų, akademinių sluoksnių atstovų, sportininkų yra padorių žmonių, kurie, kuo toliau, tuo daugiau įgyja patirties politikoje ir turėtų pradėti suvokti, kad už valstybės ateitį jie prisiima lygiai tokią pat atsakomybę, kaip ir kiekvienas laisvas nuo rėmėjų, užkulisinių susitarimų, interesų Seimo narys.

Ar daug tokių yra pas žemvaldžius ir žaliuosius – sunku spręsi, partija linkusi izoliuotis nuo viešumos. Tačiau įdomios Valstiečių ir žaliųjų frakcijos Seime narių, Vytauto Bako, Stasio Jakeliūno, Virgilijaus Poderio, Naglio Puteikio, Povilo Urbšio, Egidijaus Vareikio, pozicijos, kurių bendras bruožas – nei vienas iš jų nėra agronomas ir valstietis, visi jie į partiją patys įsiprašė ar buvo įprašyti. Abejotina, kad bent vienas iš jų (ar kuris kitas iš „kviestinių“) patys rūmų perversmą organizuotų, nes perversmui reikalinga komanda, o jie – „vieniši politikos vilkai“.

Bet susidarius kritinei masei, žmonės kurie prisišliejo prie laikinųjų Seimo rinkimų pasjanso laimėtojų, be sąžinės graužaties gali palikti (nors ir dėl skirtingų priežasčių), marginalų ir populistų komandą, vadovaujamą pragmatinių interesų tesaistomo premjero.

Todėl ypač įdomi tampa 3-ojo žmogaus valstybėje V. Pranckiečio ateitis ir statusas, kadangi be jo, kitos asmenybės buriančios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narius valstiečius, t.y. komandą bendraminčių, nesvarbu kokiu pagrindu susibūrusią, nėra. Šiuo atžvilgiu jis vienintelis. Žemės ūkio srities mokslų daktaras, profesorius, be jokios abejonės savo vertybes ir platesnį požiūrį į pasaulį turintis asmuo, jei nelandžiotų į sritis, kurių neišmano, užsienio politikos ir finansų, būtų idealus partijos lyderis. Tačiau kol kas 3-asis asmuo valstybėje atlieka partijoje biblinės mušamos asilės vaidmenį, jei nepriskirti jam kito, bet taip pat asilo (Buridano) vaidmens.

Kas toks Viktoras Pranckietis?

Tarkim, V. Pranckietis miškininkų profsąjungoms prižada, kad su urėdijų reforma susiję įstatymų projektai Seimo pavasario sesijoje priimti nebus, o S. Skvernelis į Seimo pirmininko pažadą net dėmesio neatkreipia, ką nusprendė, tą ir padaro. Seimo pirmininkas paaiškina, kad žino emigracijos problemos sprendimą – esą žmonės turi daugiau uždirbti, bent jau 1000 eurų dabartinėmis Lietuvos sąlygomis, rezervų esama, šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) kyla, o premjeras daugumos žmonių pajamas ima ir sumažina, kad jie niekada to 1000 eurų ir neuždirbtų.

Pasvarsto V. Pranckietis, kad mokesčių pertvarkymas, norint išeiti iš užburtu tampančio šalyje socialinės atskirties didėjimo rato, yra būtinas, „<…> jeigu pažiūrėtume į istoriją, tai daugelis Vyriausybių neperžengė tos ribos – neįvedė turto, progresinių, automobilių mokesčių. Tai būtų labai nepopuliarus sprendimas visuomenėje, bet jis būtinas, kaip yra daugelyje šalių. Taip, aš už tai <…>“, – žiniasklaidai graudenosi Seimo pirmininkas. Premjeras į tokias 3-ojo asmens valstybėje mintis sureagavo jau kitą dieną ir savo premjerinėje feisbuko paskyroje parašė: „Jokių naujų mokesčių Vyriausybė nesvarsto ir įvedinėti neplanuoja. Taškas“. Leido V. Pranckiečiui suprasti, kad prieš kalbėdamas ką nors, ir kam nors iš pradžių turėtų jo feisbuką pasiskaityti.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis

Taigi, klostosi gana įdomi situacija, kai V. Pranckietis prisiminęs ar galbūt pasiskaitęs, kas buvo rašoma Valstiečių ir žaliųjų partijos programoje, tegu ir viešųjų ryšių specialistų parašytoje, pradeda aiškinti savo matomas Lietuvos ateities vizijas piliečiams arba elgiasi, kaip kiekvienas padorus žmogus ir brandus politikas – kalbasi su socialiniais partneriais ir juos girdi. Tačiau vyriausybės vadovas kategoriškai pareiškia, kad tokie 3-ojo valstybėje asmens samprotavimai ir elgsenos niekų vertos.

Žinoma, galima įtarti, kad tokios šių politikų rolės iš anksto sutartos ir pasidalintos, pagal principą – gerasis ir blogasis policininkas. Tačiau toks susitarimas, regis, neįtikėtinas, nes kiekvieno jų elgsena pakankamai natūrali, atspindi požiūrius, taikliai apibrėžiamus perfrazuota režisieriaus Konstantino Stanislavskio fraze, – „į save valstybėje ir valstybę savyje“. Seimo pirmininkas šiose situacijos atrodo apgailėtinai, tad jei šios 2-ojo ir 3-ojo žmonių šalyje elgsenos valdant valstybę natūralios, o ne sąmoningas pasidalinimas rolėmis, labai tikėtina, kad asilo vaidmuo V. Pranckiečiui turėtų galų gale atsibosti. O tai reikštų, kad S. Skvernelio pokerio vyriausybėje kortos nėra iš anksto sužymėtos –- blefuoja lošėjas.

Šiaip ar taip S. Skvernelis tėra tik pakviestas dalyvauti rinkimuose su šia partija asmuo, buvo skirtas partijos reitingams visuomenės akyse pakelti ir savo vaidmenį jau atliko, tad „mauras savo darbą padarė ir mauras gali eiti“, o V. Pranckietis jau ne pirmus metus yra tarp Valstiečių partijos lyderių, tad autoriteto imtis ryžtingesnių veiksmų ir sulaukti palaikymo partijoje jam užtenka, kaip ir užtenka potencialo suburti savo šalininkų komandą.

Meilė ir viltis

Kai kalba pasisuka apie pilkuosius, vidinius paslaptingo valstiečių ir žaliųjų politinio darinio santykius, kompetencijas ir ryšius, derėtų prisiminti ir partijos pirmininką – ar jis po vasaros sugrįš iš savo emocinių atostogų?

Kaip bebūtų po vadinamojo „Kildišienės skandalo“, Ramūnas Karbauskis bekritikuojamas, o Greta Kildišienė nekenčiama ir niekinama visuomenės informavimo priemonėse – ir partijos pirmininkas, ir ši moteris, visoje politinėje – partinėje – verslininkėje virtuvėje, kur baltų pirštinių niekada nebuvo ir vargu ar kada nors bus – atrodo stebėtinai įdomiai.

Vis dėlto yra vienas šviesus ir grąžas dalykas pasaulyje – tai įsimylėjęs žmogus. Jeigu tai tiesa? Tai – „lyrinis nukrypimas“ politikavo diskurse, tačiau kiekvienas įsimylėjęs žmogus, koks jis bebūtų, kokią padėtį visuomenėje beužimtų, kokias nesąmones bedarytų – yra gražus. Netgi jei tokios emocijos pridaro žalos, o objektas nekenčiamas ir ujamas piktųjų iš žiniasklaidos reitingų gyvenančių piliečių. Visi žinome, kad aistros laužas nuo uraganinių vėjų tik dar karsčiau suliepsnoja ir niekas čia nesikeičia mažiausiai bent 10 000 žmonijos gyvavimo metų.

Prisiminkime Kleopatrą, Barborą Radvilaitė ar rusų Jakateriną II, kitas moteris ir vyrus, kiek kartų meilė keitė civilizacijų ir valstybių likimus, tad vieną Seimo kadenciją, 4 metus pasirutuliojęs vadinamasis skandalas tiek ir tevertas dėmesio. Gamtoje taip surėdyta. Ko gero, prabėgus laikui – tai ir išliks istorijoje, kaip vienintelis dėmesio vertas, ilgaamžis politinio gyvenimo Lietuvoje nuotykis, juk bemaž visi žmonės dabar yra girdėję ar skaitę, ateityje taip pat skaitys ir bus girdėję apie Viljemo Šekspyro kūrinį – „Romeo ir Džiuljetos“ istoriją.

Bet yra rutina, kurios neišvengsi, kuri meilės ir neapykantos laužus gesina. Teigiama, kad aistra baigiasi greitai – per kelis mėnesius, o pirma meilės santykių krizė ištinka po trejų metų. Prielaidos labai tolimos nuo politikos, tačiau gražu, jei sprendžiant koalicijos ateities ir praeities klausimus dalyvaus bent vienas įsimylėjęs žmogus, kuris bus nors ir neišmintingas, tačiau tikras ir visai nuoširdžiai priims kvailiausius, bet estetinio pasigėrėjimo vertus sprendimus. Įsimylėjusio žmogaus elgseną lengva apskaičiuoti, bet sudėtinga paveikti. Tačiau, net ir politikoje – tai yra gražu todėl, kad mylintis kitą žmogų asmuo gali mylėti ir dar ką nors, tarkim, valstybę – taigi vilties yra. O save įsimylėjęs asmuo, premjeras ar piemuo jis bebūtų, kažko daugiau jau nepamils, nei valstybės, kurią valdo, nei avelių bandos – taigi vilties nėra.

Tad šiame kontekste koalicijos ateities ir premjero perspektyvos toliau spręsti ir grasinti, kad „privalome ir darysime, neleidome ir neleisime“, kad valstybę ištiktų krizė susvyravus vyriausybės pozicijoms, gali turėti visai įdomių, žiaurių, pragmatinių, nemalonių, tačiau ir gražių, pozityvių atomazgų.

Tokios politinės projekcijos formuojasi įžengiant į rudenišką politinės brandos tėvynėje laiką.

Ar partija gali supelyti?

Tik tas pelėsinis žalsvas atspalvis, kurį firmine partijos spalva pasirinko valstiečiai, kelia nemalonių emocijų ir kažkuo primena tą senelį iš Biržų. Ar suras šiuos pamirštus šalyje žmones, kurių esama ir daugiau, ilgainiui pretenduoja jais tapti 2/3 šalies piliečių, S. Skvernelio ar konservatorių pasiųstos AB „Lietuvos paštas“ laiškanešės? Kas iš socialdemokratinio jaunimo ar patyrusių senosios partinės mokyklos mohikanų juos pamaitins, ar tik liberalai su valstiečiais išaiškins, kad senoji karta gali ir turi pati savimi pasirūpinti, tik leiskim jai iš pensijos nusipirkti meškeres, žuvies patys pasigaus.

Neramus bus rudens laikas tėvynėje. Nereikalingi žmonės – politikai, kuriems labai rūpi Lietuva ir abstrakti gerovė plačiame pasaulyje, nebepastebi, kad jie patys niekam neberūpi, pilki ir neįdomūs, net pasvarstyti prie alaus bokalo nėra apie ką – premjerui neįdomu, ką Seimo pirmininkas kalba, Seimo pirmininkas nenori prisiminti, ką žmonėms sakė, guodžiasi, kad link senatvės tokie dalykai vis dažniau ir dažniau pasimirš.

Antras lyrinis nukrypimas politikavimo diskurse – apie mirtį. Iš atminties iškyla viena sutikta pažįstamų žmonių šeima Vilniaus Santariškių onkologijos skyriuje – vyras maldavo žmonos: „daryk ką nors!“. Skausmas – negailestingas, žmogiškasis orumas pasitraukia į antrąjį veiksmo žmogiškojo teatro scenoje planą. S. Skvernelis gali netgi ant statinės užsilipęs ir su ugnele akyse visus, ypač vaikus, įtikinėti, kaip jam dėl Lietuvos skaida, drasko diegliai tą vietą nuo sėdėjimo, o senieji valstiečių lyderiai irgi tikins ir guosis, kad dažnai jiems krūtinėje duria – dėl rūpesčio Lietuva širdies ligos puola. Tik ar atsiras tikinčiųjų – retorinis klausimas. Sudėtinga situacija ištinka, kai žmonės patys dorai ir nesuprasdami, ko jie į tą politiką eina, ima ir į ją pakliūna. Atmetus garbingo statuso visuomenės hierarchijoje ir atskirų narių buitinius – ūkinius interesus – kas gi dar juos Seimo salėje surinko?

Optimistinis epilogas

Turėtų būti koks nors moralas ar išmintinga sentencija, apibendrinti rudens pradžią šalyje ir jos politikos virtuvėje. Galbūt NATO šią teritoriją – „Lietuvos provinciją“ apgins, galbūt „Zapad“ pratybos kaimynystėje eis ir praeis, o Rusijos kariuomenė Baltarusijoje galbūt nepasiliks, tad labai tikėtina, kad Lietuva ramiai ir linksmai sulauks bei paminės tarpukario Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį, žmonės sulauks naujų rinkimų, gyvens, mylės ir mirs. Tačiau labai įdomu, kaip ši naujoji Nepriklausomybė, kuri jau po 3 metų sulauks 30-mečio jubiliejaus, bus vadinama po 100 metų? „Prieškario“ ar „pokario“ Nepriklausomybe?

Lietuvos statyba – sunkus darbas. Slaptai.lt nuotr.

Ar valstiečiai prisiminę, kad ir bemaž visi šios šalies piliečiai, kaip ir jie patys, yra daugiausia „trečia karta nuo žagrės“, supras, kad jiems tekusios atsakomybės valdyti valstybę pirmasis ketvirtis jau eina į pabaigą. Panašu, kad geriau šio ketvirčio ir nebūtų buvę, tad ir klausimas apie koalicijų ateitį toks – ar laukia dar trys panašūs ketvirčiai, ar vis dėlto jau gana – pasirodėte, gražūs, įdomus, bet eikite ir kurkite 4-ąją kartą ant žagrės, o tai užsiėmus ne savais darbais, greitai nebebus ko kurti.

Valstybė be piliečių negali egzistuoti, jei ir sugrįš kažkuris emigrantas į Lietuvą po 30 metų, jis bus jau kolonistas ir kitos šalies pilietis.

2017.08.27; 12:00

 

Nuo 1750-ųjų iki 1900 m. pasaulyje žmonių skaičius padvigubėjo, per XX amžių žmonija išaugo iki 6,1 mlrd. narių bendrijos. Tokie dramatiški pokyčiai kurstė kalbas apie nevaldomą gyventojų skaičiaus augimą ir net demografinį sprogimą, kai pradės trūkti maisto ir vandens. 

gaublys_
Gaublys

Taip neįvyks! Jau galima prognozuoti kada visuomenė pasieks savo maksimumą ir pradės mažėti. Tai irgi bus didelis iššūkis pasauliui – kas atsitiks su ekonomika, kas pasirūpins senjorais ir kokia bus žmonių ateitis?

Lemtingi 2050-ieji

Jungtinės Tautos paskelbė savo prognozes. 2050 metais pasaulyje žmonių bendruomenė turėtų sudaryti 9,8 mlrd., o piką pasieks 2100 metais su 11,2 mlrd. ir pradės mažėti. Įtakingiausia tarptautinė organizacija oficialiai pripažino tai, apie ką demografai šnekėjo jau seniai. Žmonių nedaugės amžinai, kaip buvo manoma ne vieną dešimtmetį. Jau dabar kasmet padaugėja valstybių, kurios fiksuoja sumažėjusį gyventojų skaičių. Tai atsiliepia ir pasaulio gyventojų skaičiaus augimo dinamikai.

Tarptautinis folkloro festivalis „Baltica 2017“. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gyventojų daugėja ir viena karta natūraliai pakeičia kitą, kai statistiškai moteris per gyvenimą pagimdo bent po 2,05 vaiko. 1962 m. pasaulio gyventojų skaičiaus augimo tempas pasiekė piką ir nuo to laiko kasmet pradėjo mažėti.

Dar XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje moteris per gyvenimą pagimdydavo vidutiniškai po 4,97 vaiko, 1980 m. – 3,86, o 2010 m. jau tik 2,5. Ir tai ne pabaiga, pasaulio tendencijos rodo, kad ateityje vis daugiau žmonių neturės palikuonių arba turėti vos vieną, todėl bendras rezultatas bus dar mažesnis.

Mokslininkai mano, kad pagrindinės priežastys, kodėl moterys gimdo mažiau vaikų yra prieinamas švietimas ir auganti gyvenimo gerovė. Kai sustiprėja šie du faktoriai, visuomenėje įvyksta vadinamasis demografinis perėjimas ir šeimos sąmoningai apsisprendžia turėti mažiau vaikų. Ne vienoje valstybėje bandoma skatinti šeimas turėti daugiau vaikų finansinėmis, lygybės ir teisių užtikrinimo, lankstaus darbo grafiko bei kitomis priemonėmis, tačiau esminio persilaužimo tai neduoda.

Félixas F. Muñozas ir jo kolegos iš Ispanijos universitetų sukūrė matematinį gyventojų skaičiaus kitimo modelį, kuris rodo, kad Jungtinių Tautų apskaičiavimai gali būti net per daug konservatyvūs. Jie teigia, kad Jungtinės Tautos per mažai įvertina globalias tendencijas ir greitą individualistinės kultūros sklaidą, todėl gyventojų skaičius pasaulyje gali pradėti mažėti jau 2050 metais.

Kodėl daugėja gyventojų?

Jeigu praeivių gatvėje paklaustume, kodėl žmonių pasaulyje daugėja, atsakymas turbūt būtų, kad kitose šalyse šeimos yra labai gausios. Tai netiesa. Pasauliui globalėjant valstybėje įvykti demografiniam perėjimui laiko reikia vis mažiau. XIX amžiaus pabaigoje pasikeisti Jungtinės Karalystės šeimos formatui iš tradicinės šeimos su 6 vaikais į 3 atžalų šeimą prireikė 95 metų, po kelių dešimtmečių Graikijai pereiti prie mažesnės šeimos modelio reikėjo jau 70 metų, dar vėliau Brazilijai 26 metų, o XX amžiaus pabaigos Iranui tik 10 metų.

Azijos dienos. Vilniaus Rotušės aikštė. Slaptai.lt nuotr.

Šeimų mažėjimo tendencija nesustoja ir dabar jau persikelia į atokiausias šalis Centrinėje Azijoje ir Afrikoje. Demografai išskiria kelis demografinio perėjimo lygius. 1. Moterys gimdo daug vaikų, tačiau jų daug ir miršta. 2. Mirčių skaičius staigiai sumažėja, bet moterys vis dar gimdo daug vaikų. 3. Gimimų skaičius pradeda mažėti paskui mažėjantį mirčių skaičių. 4. Moterys gimdo mažai vaikų, bet jie gyvena ilgai.

Jei moterys statistiškai susilaukia vis mažiau vaikų, tai kodėl gyventojų vis dar daugėja? XX amžiaus antroje pusėje labai pagerėjus medicinos priežiūrai, beveik visi gimę vaikai sėkmingai užaugo ir pasiekė tą amžių, kai patys kuria šeimas bei susilaukia savo vaikų, tačiau jau mažiau nei jų tėvai.

Taigi dabar pasaulyje yra daug pakankamai jaunų žmonių ir galime stebėti paskutinį gyventojų augimo šuolį, kurio pakartoti jau nebebus kam.

Kasmet vis daugiau šalių paskelbia apie sumažėjusį savo gyventojų skaičių. Viena iš didžiųjų šalių Japonija tą padarė 2011 m. ir nuo to laiko tendencijos tik prastėja. Tai buvo pirmas kartas nuo 1920 m. Per kitus porą dešimtmečių tokių šalių kaip Japonija padaugės iki 42, daugiausiai Europoje, Lotynų Amerikoje ir Pietryčių Azijoje.

Nevienodas gyventojų prieauglis skatina migraciją

Kol Japonija matuojasi seniausios pasaulio bendruomenės titulą, Kataras ir Jungtiniai Arabų Emyratai spinduliuoja jaunyste. Čia tik 1 proc. gyventojų yra vyresni nei 65 metų.

Japonų būgnininkai Vilniaus Arkikatedros aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasaulio regionai skirtingu laiku pereina prie mažesnio formato šeimos modelio, todėl ne visur gyventojų augimo tempas yra tolygus. Artimiausioje ateityje didžiausias gyventojų prieauglis bus fiksuojamas Užsachario Afrikoje ir kai kuriose Centrinės Azijos dalyse. Taigi populiacija mažėja turtingiausiuose regionuose, o daugėja skurdžiausiuose. Toks pasidalijimas sukuria stiprias prielaidas žmonių migracijai. Neseniai Europą pasiekusi migrantų banga buvo lemta prastų gyvenimo sąlygų Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose.

Ne visi regionai gyventojų prieauglio trūkumą gali ir nori papildyti imigrantais. Kaip ypač pažeidžiamus regionus galima išskirti Rytų Europą ir Pietryčių Aziją. Rytų Europa pasižymi ne tik mažu gimstamumu, bet dar susiduria su stipria konkurencija dėl gyventojų iš turtingesnių kaimynių Vakaruose. Todėl nėra ko stebėtis, kad greičiausiai mažėjančių šalių dvidešimtuke net 11 valstybių yra iš Rytų Europos. Pietryčių Azijos išsivysčiusiose šalyse Japonijoje, Taivane ar Pietų Korėjoje visuomenės yra labai homogeniškos ir tarp gyventojų vyrauja ypač skeptiškas požiūris į kitos rasės ar tautos atvykėlius, todėl vyriausybėms labai sunku įtikinti bendruomenes atsiverti.

Rytų Europoje vyksta ateities procesai

Demografai ir sociologai labai įdėmiai nagrinėja Rytų Europos atvejį, kuris gali būti kaip modelis, kuris pasikartos visame pasaulyje. Tokios šalys kaip Lietuva, Ukraina, Bulgarija, Lenkija ar Vengrija susiduria su natūraliu gyventojų mažėjimu, kai nauja karta būna mažesnė už buvusią. 2016 m. Lietuvoje gimė 31,2 tūkst. kūdikių, mirė 40,8 tūkst. žmonių, taigi vien dėl šio reiškinio per metus šalis neteko beveik 10 tūkst. gyventojų. Kai kas tokią tendenciją bando paaiškinti sovietine praeitimi, prasta ūkio būkle ar neišvystyta paslaugų infrastruktūra vaikams ir šeimoms. Visgi kitų valstybių patirtis rodo, kad svarbesni ir lemtingi faktoriai yra švietimas bei ekonominė gerovė.

Ar išliks lietuvių tauta? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Rytų Europos šalys pasižymi labai gerai išplėtota švietimo sistema, aukšta moterų integracija į darbo rinką, plačiu paslaugų vaikams tinklu, tačiau tai neskatina turėti daugiau vaikų. Tokią prielaidą patvirtina ir kitų, turtingesnių, valstybių patirtis. Su mažu gimstamumu susiduria ir labiausiai pasiturinčios pasaulio valstybės Šveicarija, Norvegija ar Danija, kurių statistiką gelbėja tik imigruojančios šeimos. Visi bandymai ekonomiškai skatinti šeimas turėti daugiau vaikų vyriausybėms kainuoja labai brangiai, o rezultatai pasiekiami menki.

Rytų Europa kenčia ne tik dėl mažo gimstamumo, bet susiduria ir su aštria konkurencija dėl gyventojų. Greta esanti turtingesnė Vakarų Europa, kuri taip pat susiduria su nepatenkinamais natūralios kartų kaitos rodikliais stichiškai, o kartais kryptingai, vilioja talentus iš Rytų. 2016 m. iš Lietuvos emigravo (beveik visi į Vakarų Europą) 51 tūkst. gyventojų, o atvyko tik 21,4 tūkst. Taigi vakarinė Europos dalis, susidurdama su gyventojų trūkumu, problemą sprendžia skatindama imigraciją, o rytinė, taip pat susidurdama su mažu gimstamumu, dar turi atlaikyti ir emigracijos iššūkį. Toks scenarijus kartosis ne tik Europoje, bet visame pasaulyje.

 „Laiko bomba“ ir kaip jos išvengti?

Kinijos reikalų specialistas Tsinghua Wangas Fengas sako, kad mažėjant vaikų pasaulis susidurs ne tik su mažėjančiu darbingo amžiaus asmenų skaičiumi, bet ir su didėjančia senjorų bendruomene. Tą labai greit pajus tokios dabar sparčiai augančios šalys kaip Kinija. Valstybėms reikės vis daugiau išteklių skirti sveikatos apsaugai ir socialinėms reikmėms, o darbo rankų bus mažiau. Tai T. W. Fengas įvardija kaip „laiko bombą“.

Jungtinės Tautos prognozuoja, kad senjorų per trejetą ateinančių dešimtmečių padvigubės, o šimtamečių pasaulyje bus daugiau nei milijonas. Gyventojų skaičiaus sulėtėjimo reiškinyje galima įžvelgti ir pageidaujamų pasekmių. Bus paprasčiau spręsti ne vieną dabar aktualią problemą – aplinkosaugos, taršos, būsto, maisto, tačiau ilgainiui vartotojų mažėjimas pradės neigiamai atsiliepti ekonomikai.

Gytis Janišius, šio komentaro autorius

Kaip galimus sprendimo būdus, politikai svarsto didinti darbo našumą ar skatinti šeimas susilaukti daugiau vaikų. Darbo robotizacija, išmaniųjų procesų naudojimas ir kitos aukštosios technologijos padeda sumažinti darbuotojų poreikį, tačiau tuo pačiu reikalauja vis daugiau aukštos kvalifikacijos specialistų. Turtingosios valstybės jau dabar tolindamos „laiko bombos“ iššūkius kviečiasi imigrantus, tuo pačiu sukurdamos papildomų problemų talentų netenkantiems regionams. Visgi kas laukia žmonijos, jeigu gyventojų mažėjimas įgaus pagreitį pasaulio mastu?

Stanfordo universiteto (JAV) profesorius Henry‘is Greely‘is įsitikinęs, kad ateityje vaikai bus kuriami klinikose tam panaudojant žmonių ląsteles. Nebereikės gimdyti, bus užkirstas kelias daugeliui ligų, vaikai bus tobulesni ir jų galės turėti visi norintys, net tie, kurie dabar to negali. „Iš pirmo žvilgsnio tai panašu į mokslinę fantastiką, tačiau kuo labiau giliniesi į genetikos mokslo pasiekimus, tuo labiau įsitikini, kad tokia bus tikrovė“ – teigia H. Greely‘is. Jeigu šis mokslininkas teisus, žmonijos ateitis jau suplanuota.

2017.08.18; 06:40

Ekonominė padėtis Lietuvoje atrodo pablogėjusi keturiems iš dešimties gyventojų, atskleidė birželio apklausa. Beveik toks pat procentas respondentų nepajuto jokių pokyčių, o palankiai šalies ūkio situaciją vertina maždaug vienas iš dešimties apklaustųjų.

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ birželio 13-26 dienomis atliktos apklausos duomenimis, 14 proc. apklaustų šalies gyventojų nurodė, kad per pastaruosius du mėnesius ekonominė padėtis Lietuvoje pagerėjo, 43 proc. respondentų teigė, kad ji nepasikeitė, o 39 proc. atsakė, kad ekonominė Lietuvos padėtis pastaruoju metu pablogėjo. 4 proc. respondentų neturėjo nuomonės šiuo klausimu.

Lyginant su 2017 m. gegužės mėnesio apklausos rezultatais, 9 procentiniais punktais sumažėjo manančiųjų, kad ekonominė padėtis Lietuvoje nesikeičia (atitinkamai 6 procentiniais punktais padaugėjo pastebinčiųjų ekonominės padėties pablogėjimą ir 4 procentiniais punktais padaugėjo tų, kurie šalies ekonomikoje mato teigiamus pokyčius). Lyginant su apklausos rezultatais prieš metus (2016 metų birželį), gyventojų vertinimai buvo tokie patys.

Situacija šalies ekonomikoje dažniau nepatenkinti vyrai, gyvenantieji kaime, respondentai su viduriniu ar žemesniu išsilavinimu bei su mažiausiomis šeimos pajamomis per mėnesį (iki 550 eurų), bedarbiai ir namų šeimininkės, lenkų tautybės gyventojai.

Nuomonę, kad ekonominė padėtis Lietuvoje pastaruoju metu gerėja, kiek dažniau nurodė jaunimas iki 30 metų, rajonų centrų bei mažesnių miestų gyventojai, respondentai su aukštesniu nei vidurinis išsilavinimu bei tie, kurie savo šeimos finansinę padėtį apibūdino kaip gerą, vadovai, specialistai ir tarnautojai, valstybiniame sektoriuje dirbantys respondentai (tarp jų ir savivaldybių įmonėse).

Ekonominę padėtį kaip gerėjančią labiau linkę vertinti valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkėjai (31 proc. nurodė, kad ekonominė situacija gerėja) bei Lietuvos centro partijos (25 proc.) rinkėjai, o ekonomine situacija labiausiai nepatenkinti partijos „Tvarka ir teisingumas“ (49 proc. mano, kad ji blogėja), valdančiosios Lietuvos socialdemokratų partijos (48 proc.) bei Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (45 proc.) rinkėjai.

Vertindami savo šeimos finansinę padėtį, birželį šiek tiek daugiau nei dešimtadalis (13 proc.) respondentų ją nurodė kaip pagerėjusią (lyginant su buvusia prieš du mėnesius). Kas antras (49 proc.) respondentas teigė, kad jų šeimos finansinė padėtis pastaruoju metu nepasikeitė, o kiek daugiau nei trečdalis (36 proc.) atsakė, kad jų šeimos finansinė padėtis pastaruoju metų pablogėjo. 2 proc. respondentų neturėjo nuomonės šiuo klausimu.

Per pastarąjį mėnesį 8 procentiniais punktais sumažėjo teigusiųjų, kad jų šeimos finansinė padėtis per du mėnesius nepasikeitė, kartu 6 procentiniais punktais padaugėjo nurodžiusiųjų, kad jų šeimos finansinė padėtis pablogėjo. Lyginant su vertinimais prieš metus (2016 metų birželį), manančiųjų, kad šeimos finansinė padėtis blogėja, sumažėjo 5 procentiniais punktais.

Tai, kad šeimos finansinė padėtis per pastaruosius du mėnesius pablogėjo, dažniau nurodė vyresni nei 50 metų žmonės, gyvenantieji kaime, respondentai su mažiausiomis šeimos pajamomis per mėnesį – iki 550 eurų, bedarbiai ir namų šeimininkės bei pensininkai, lenkų tautybės gyventojai. 

Nuomonę, kad šeimos finansinė padėtis pastaruoju metu pagerėjo, kiek dažniau nurodė didmiesčių gyventojai, respondentai su aukštesniu nei vidurinis išsilavinimu, vadovai bei specialistai ir tarnautojai, gyventojai, kurie savo šeimos finansinę padėtį įvertino kaip gerą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.23; 05:52

Lietuvos pensininkų sąjungos Vilniaus miesto „Bočių“ bendrijos valdyba antradienį surengė pensininkų ir jiems prijaučiančiųjų mitingą Nepriklausomybės aikštėje, prie Seimo, priešais Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką.

Mitingo tikslas – priminti išrinktiesiems, kad prieš rinkimus duotus pažadus mažinti pensininkų skurdą tesėti būtina.

Po mitingo Gedimino prospektu iki Vyriausybės vyko pensininkų eitynės.

Slaptai.lt nuotraukoje: protestuojantys pensininkai

2017.05.17; 01:00 

Kodėl tokios mažos mūsų pensijos? Kodėl jos mažesnės ne tik lyginant su Europos Sąjungos senbūvėmis valstybėmis, bet gretinant net ir su Latvija bei Estija? Kodėl jie, Lietuvos senoliai, užuot sulaukę pagarbos, iš valdžios vyrų bei moterų sulaukia vien tuščių pažadų?

Vienas mitingo dalyvis taikliai pastebėjo: Rusijos baudžiauninkai kadaise ilgiausiai laukė ateinant gerą carą, o lietuviai jau tris dešimtmečius laukia nesulaukia gero Seimo.

Slaptai.lt skelbia beveik 5 min. trukmės videoreportažą iš prie Seimo surengto pensininkų protesto mitingo. Tiesa, senolių susibūrimas buvo ne itin gausus. Šią tiesą pripažino net mitingo organizatoriai.

2017.05.16; 16:00

Akis užkliuvo ties gana įdomiu statistikos apie Lietuvos elitą ir neelitą informacijos pluoštu. Medžiaga įdomi, lyginanti, truputį negirdėta, truputį žinota ar nujausta. Tačiau mano reakcija pasikeitė perskaičius, kad 80 proc. tirtojo elito, pasirodo, Seimo nariai! Tai jau buvo naujiena.

Žinome, Vakaruose elitas yra Karaliai, Princai, kiti labai turtingi, išsilavinę žmonės, kuriems pagal A.Maslow‘o piramidę priklauso saviraiška ir, kaip savaime suprantamas dalykas, rūpinimasis kitais. Jiems tai daugiau moralinė būsena, nei socialinė atskirtis. Lietuvoje tokio elito neturime ir nežinia, ar kada turėsime.

Continue reading „Tikrasis Lietuvos elitas – pensininkai?“

Buvęs Lietuvos saugumo (VSD) vadovas Jurgis Jurgelis išsišaipė iš prezidento Valdo Adamkaus, profesoriaus Vytauto Landsbergio, Seimo narės Rasos Juknevičienės, vienaip arba kitaip pagerbusius partizaną Kraujalį, vadindamas jį nėščių moterų žudiku, o ne sektinu herojumi.

Beveik tuo pat metu televizija parodė partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago įtariamuosius išdavikus. Moteris į teismą buvo vežama lovoje, ji iš tiesų ar apsimestinai jau nieko nesuvokia. Nesvarbu: teismas juos išteisins ar nuteis – realios bausmės jie jau nepatirs.

Continue reading „Krinta kaip lapai rudens…“

karve_sventoji

Sovietmečiu Televizijos ir radijo komitete pirmadieniais būdavo aptariamos praėjusios savaitės televizijos ir radijo laidos. Komiteto darbuotojai, jas stebėję, jų specialiai su pieštuku rankoje klausęsi, referuodavo: pasakydavo savo nuomonę, pastebėtas klaidas, netikslumus.

Nežinau, kaip dabar Lietuvos radijuje ir televizijoje, bet turėtų būti kažkas panašaus. Žinoma, nepalyginamai geriau, profesionaliau, juk esame laisvi ir demokratiški, jokie cenzūros pančiai mūsų nevaržo! Ką norime, tą sakome, o tik paskui pagalvojame. Jeigu pastaruosiuose žodžiuose pajutote šiek tiek ironijos – neapsirikote: ironizuoju remdamasis žinomos televizijos laidų vedėjos Editos Mildažytės nesėkmingu pokalbiu apie “šventas karves”, o gal “atpirkimo ožius”, įvykusiu pačiame “Europos vidury”.

Continue reading „Be jokios atsakomybės ir išmanymo“

kumstis_01

Konservatoriai iškasė duobę pensininkams, kurie nesulauks 2012-ųjų. Panelė Šimonytė tikriausiai yra paskaičiavusi, kiek naudos valstybei atneš tie išeisiantieji iki ateinančių seimo rinkimų.

Nereikės ne tik atstatyti sumažintos pensijos – jos išvis nereikės tiems bėdžiams, kurie leido sau numirti nesulaukę ekonomikos pakilimo. Apie tai pastaruoju metu nekalbėjo nei pozicija, nei opozicija. Man regis, pozicija nesitikėjo, kad opozicija taip atkakliai ir energingai panaudos pensininkų kortą.

Ko gero, dabar gailisi labiausiai suveržę pensininkų diržus. Juk seną, bejėgį žmogų spardyti didelės jėgos ir drąsos nereikia, o iš šalies žiūrint – vaizdzelis nikoks. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera: 2012-ųjų vis dėlto sulaukę pensininkai jau žinos, už ką nereikia balsuoti.

Continue reading „Šalin rankas nuo pensininkų ir nuo Amerikos!“

kumstis

Pa­si­ro­dė ži­nia, kad prem­je­ras A. Ku­bi­lius pa­si­bai­gus kri­zei įsi­pa­rei­go­ja di­din­ti pen­si­jas spar­čiau nei ki­tas iš­mo­kas. Ta­čiau tai, kas da­ro­ma da­bar, sun­kiai su­vo­kia­ma. Per­nai val­dan­čio­ji ko­a­li­ci­ja vie­ne­riems me­tams su­stab­dė ga­li­my­bę pen­si­nin­kams pa­si­rink­ti pen­si­ją, pa­skai­čiuo­jant ją iš ge­riau ap­mo­kė­to dar­bo už­mo­kes­čio ne­pri­klau­so­my­bės me­tais. Tai ti­ko bu­vu­siems di­si­den­tams, so­vie­ti­niais me­tais iš­mes­tiems iš dar­bo ir ne­ga­lė­ju­siems tu­rė­ti sta­žo. Kai ano­ji val­džia pri­ėmė tokį įsta­ty­mą, ma­no pus­se­se­rė džiau­gė­si, kad ga­lės gau­ti di­des­nę pen­si­ją, nes te­gau­na tik 580 li­tus. Džiau­giau­si ir aš – ma­no pen­si­ja dėl mė­ty­mo iš dar­bo sie­kia tik 640 li­tų, to­dėl ten­ka pri­si­dur­ti dir­bant. Ir štai da­bar Sei­mas dve­jiems me­tams ati­de­da ga­li­my­bę pa­si­rink­ti di­des­nio už­dar­bio lai­ko­tar­pį (nuo 1994 me­tų).

Continue reading „Ko­dėl konservatoriai ne­my­li­ pat­rio­tų“

paulauskas_1

Mitingų savaitė prasidėjo. Pirmas blynas iškepė nedidelis. Buvo daug pasirengimo, daug baimės, kad prisvils. Neprisvilo, bet skonis keistokas, neįprastas, su labai ryškiu prieskoniu. Teks priprasti, nes tokių blynų ragausime vis dažniau. Užmaišytų kitur, pagal kitų receptą. Kažkada jau ragavome Pakso ir Borisovo blynų, dabar paragavome Paulausko, Paleckio, Mazuronio, Veselkos…

Continue reading „Makaronai pensininkams ant ausų“

virve_1

Artėja svarbi diena – gruodžio 10-oji. Virvės ant kaklo diena. Suprantu, kaip neramu pasidarė Seimo nariams, vyriausybės vyrams ir moterims po spalio 31-osios televizijos laidos, kai senjorai buvo pakviesti tą dieną važiuoti, kulniuoti prie Seimo, kurį prieš dvidešimt metų taip gynėme, kurio dabar taip nekenčiame, kad kartais net langus daužome. Iškart noriu pasakyti, kad aš langų nedaužiau, nors mačiau, kaip jie buvo daužomi. Aš teigiamas, aš – A.Kubiliaus žmogus. Suprantu, kaip sunku, pasak fotomenininko Antano Sutkaus, valdžios vyrams ir moterims, uždirbantiems (ar gaunantiems?) po dvidešimt, penkiolika, mažiausiai – po aštuonis, devynis tūkstančius litukų per mėnesį į rankas, mažinti pensijas. Sunku dėl to, kad visi, ypač opozicija, šaiposi arba piktinasi. Kaip jums ne gėda kelti ranką prieš jūsų tėvus! Atimti varganą uždirbtą litą! Kur tai matyta! “Solidariai” varyti senukus į kapus! Mes, kai buvom valdžioje, jiems didinom pensijas, iš paskutiniųjų stengėmės, o jūs ką darot! Tiesiog žodžių trūksta opozicijai, visi argumentai pensininkų naudai išsakyti, bet kaip kėsintasi į pensijas, taip ir kėsinamasi iki paskutinio momento. Tiesą sakant, ir tai opozicijai pensininkai reikalingi tik prieš rinkimus, o rinkimai dar toli, jeigu, žinoma, nebus paleistas Seimas. 

 

Continue reading „Su virve ant kaklo“

kumstis

Artėjame prie “nacionalinio susitarimo”. Dar diena kita, ir visi galvosime kaip premjeras A.Kubilius. Kad visi “solidariai” turime nešti išrinktųjų valstybei užkrautą naštą. O ta našta didžiulė, milžiniška silpniems mūsų valstybės pečiams. Valstybę išvogė saujelė (kaip juos pavadinti?), o tą bedugnę privalėsime užpildyti visi kiti, išskyrus juos.

Nieko sau “susitarimas”. Su visais A.Kubilius tariasi, tik su pensininkais nesitaria. Nes argi galima sakyti, kad šimtų tūkstančių pensininkų atstovais gali būti mažytė grupelė bočių?! Jeigu mes juos deleguotume į tą “nacionalinį susitarimą” po daugiatūkstantinio mitingo, kuriame dalyvautų pensininkai iš visos Lietuvos, tada kitas reikalas. Arba jeigu visoje Lietuvoje būtų surinkti pensininkų parašai: štai tiek sutinka su A.Kubiliaus ketinimais, o štai tiek nesutinka. Tada taip, eikite ir derėkitės, tarkitės, reikalaukite.

Continue reading „Nelieskite pensininkų, ponas A.Kubiliau!“

basa_tvarka_4

Valstybė, toliau statoma ant melo ir apgaulės pamatų, yra pasmerkta žlugti. Ir niekas jos neišgelbės, kol didieji turtuoliai, viską gavę pusvelčiui, neprisipažins sau ir visiems, kad elgėsi ne taip, kaip derėtų.

Vagims ir apgavikams sudėti pinigus verčiami pensininkai tikrai neišgelbės valstybės skęstančio laivo.

Pirmiausia, tegul grąžina į valstybės iždą neteisingai, apgaulės būdu privatizavę buvusias įmones dabartiniai jų savininkai. Iki šiol buvo legaliai grobiama pasinaudojus pieštuko (grobuonių įnašas) ir namo (valstybės įnašas) principu. Ir toliau tokiu pat principu grobiama. Kodėl visa tai leidžiama daryti? Šis principas iškilo aikštėn pradėjus judinti Leo.lt bendrovę, ir jį labai puikiai išaiškino Jungtinio demokratinio judėjimo (JDJ) vadovas advokatas Kęstutis Čilinskas.

Continue reading „Kodėl skęsta valstybės laivas?!“

sturmas_seimas

Tai kaip yra iš tiesų: pasiekėme dugną ar vis dar leidžiamės žemyn? Ministras pirmininkas Andrius Kubilius sako, kad jau esame dugne. Kurį laiką ten dar pakiurksosime, o paskui ropšimės aukštyn. Bet A.Kubiliaus žodžiai į dangų neina. Gerai prisimename jo melą, kad “pensijų neliesime”, nes mes ne latviai.

Meluoji – save vaduoji. A.Kubilius bijo, kad žmonės nesumanytų patikrinti ar nauji Seimo langų stiklai nedūžta. Vakar Nepriklausomybės akto signataras B. Rupeika sakė, kad taip gali atsitikti. O jis žino, ką sako, jis arčiau tų, kurie neturi ko prarasti.

Dugno dar nepasiekėme, bet jis jau netoli. Dar mėnesėlis kitas – ir būsime ne dugne, o bedugnėje. Tada, kai Seimas patvirtins pensijų mažinimo programą. Ryškiausias jos bruožas, esmė – “solidarumas”, apie kurį nepavargdamas vis kalba ir kalba Socialinės apsaugos ir darbo ministras.Donatas Jankauskas. “Solidariai” bus rėžiamos visos socialinės išmokos. Tiesa, tas “solidarumas” specifinis, lietuviškas.

Continue reading „Lietuviškas “solidarumas”“

solidarumas_tikras

Labai keista, kad Nacionaliniame susitarime, kurį ruošiamasi pasirašyti, numatyta labai gražia forma apvogti pensininkus – labiausiai pažeidžiamą visuomenės dalį, iš kurios daugelis jau nebeturi jėgų užsidirbti, kad turėtų kaip prasimaitinti. Pensijos Lietuvoje ir taip mažiausios iš visų Europos Sąjungos valstybių.

Ar galima taupyti pensininkų sąskaita? Gėda valstybei, kurios vadovai rengiasi taupyti mažindami senatvės pensijas, kurias žmonės užsidirbo, ir našlių pensijas, kurios tesudaro 70 Lt. Man tikrai gėda, labai gėda klausytis tokių valdžios vyrų svarstymų.

 

Continue reading „Gėda valstybei, skriaudžiančiai pensininkus“