Minint 10-ąsias Rusijos agresijos prieš Sakartvelą metines, politologai vis dar nemato galimybės Pietų Kaukazo valstybei artimiausiu metu tapti NATO nare. Pasak jų, ne tik neišspręsti teritoriniai ginčai su Rusija, bet ir politinės motyvacijos stoka siekiant narystės trukdo Sakartvelui tapti galingiausio pasaulyje gynybinio aljanso dalimi.
Pasak Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiojo analitiko Mariaus Laurinavičiaus, NATO pasiūlymai Gruzijai tapti Aljanso nare buvo migloti tiek prieš Gruzijos-Rusijos karą, tiek ir dabar. Tačiau, akcentuoja M. Laurinavičius, politinės valios siekti NATO narystės trūksta ne tik Aljansui, bet ir pačiai Gruzijai.
„Vertinant realią situaciją, deja, bet reikia pripažinti, kad politinės valios nėra pakankamai abiejose pusėse. Tiek Vakaruose, tiek Gruzijoje. Mano vertinimu, nors Gruzija nuolat nuosekliai deklaruoja norą įstoti į NATO, tokio pasiryžimo, kokį savu laiku rodė narystės siekianti Lietuva, Gruzijoje šiuo metu aš, ko gero, nematau“, – Eltai sakė M. Laurinavičius.
Pasak Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiojo analitiko, Gruzijos ir Rusijos konflikto sprendimo galimybių kol kas nematyti.
Rusija, akcentavo analitikas, suinteresuota tik savo įtakos didinimu regione ir nėra linkusi atsižvelgti į kitų valstybių interesus. O be abiejų pusių interesų derinimo santykiai klostytis ir gerėti negali.
Rusija ir toliau elgiasi kaip stipri okupacinė jėga. Ji ne tik neatsižvelgė į konflikto sureguliavimą įsikišusios tarptautinės bendruomenės reikalavimus („Šešių punktų“ planas), bet iki šiol vykdo laipsnišką okupuotų teritorijų pasienio stūmimą gilyn į Gruziją.
Rusija po keletą ar net kelis šimtus metrų nelegaliai pastumia Pietų Osetijoje okupuotos zonos sieną į Gruzijos teritoriją, tvirtina M. Laurinavičius.
Vis dėlto, nepaisant abipusės nuolatinės konfrontacijos, Gruzijos Vyriausybės pozicija šiek tiek keičiasi. M. Laurinavičiaus teigimu, šiuo metu Gruzija siekia atnaujinti prekybinius kelius su Rusija.
„Vyriausybės bando neva atskirti prekybą nuo politikos, tai yra plėtoti prekybinius ir kultūrinius santykius su Rusija. Visai neseniai ypač suaktyvėjo prekybos koridoriai netgi per okupuotas teritorijas Šiaurės Osetiją ir Abchaziją (…) Žvelgiant iš teisinės perspektyvos, man kyla klausimas, ar tai neprieštarauja pačios Gruzijos įstatymui dėl okupuotų teritorijų. Taigi šiuo atžvilgiu Gruzijos Vyriausybės pozicija man yra pakankamai dviprasmiška“, – kalbėjo M. Laurinavičius.
M. Laurinavičius aiškino, kad labai tikėtina, jog konfliktas ir toliau bus įšaldytas, nes, pasak jo, nereikėtų tikėtis, kad susitarimas dėl okupuotų Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorijų būtų pasiektas.
Gruzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
„Aišku, Rusija nesiruošia šių teritorijų grąžinti Gruzijai. Taip pat pakankamai aišku, kad ir Gruzija nesutiks, jog Rusijos įtakoje liks šios okupuotos teritorijos. Konfliktas yra užšaldytas ir jo sprendimo aš kol kas nematau. Tarptautinis sprendimas taip nepadeda ir neduoda jokių rezultatų. Realiausias scenarijus – šis konfliktas ir toliau liks užšaldytas“, – sakė Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas.
M. Laurinavičiui antrino Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Margarita Šešelgytė. Mokslininkė tvirtino, kad Rusija vis dar žiūri į posovietines valstybes kaip į savo įtakos zoną ir nėra suinteresuota, kad jos ilgainiui taptų transatlantinės saugumo struktūros narėmis.
M. Šešelgytė pripažino, kad Gruzijos ir Ukrainos perspektyvas tapti NATO narėmis stipriai apsunkino karas su Rusija. Kremlius, pasak jos, tikslingai siekia trukdyti galimai šių valstybių integracijai į Vakarų saugumo struktūras. Maskva suinteresuota, pabrėžia M. Šešelgytė, Gruziją ir Ukrainą paversti euroatlantinėms institucijoms nepatraukliomis krizių zonomis.
Pasak TSPMI docentės, Gruzija nėra vienintelė posovietinė valstybė, kuri rodo iniciatyvą tapti Aljanso nare. Tiek Ukraina, tiek Moldova bei Armėnija taip pat to siekia.
Tačiau Kremliaus išprovokuoti teritoriniai, etniniai nesutarimai stipriai apsunkina realias valstybių galimybes artėti Vakarų ekonominių ir saugumo struktūrų link. Rusija laikosi įšaldytų konfliktų strategijos posovietinėse šalyse ir siekia, kad jos tarptautinės bendruomenės akyse atrodytų nestabilios ir nepatikimos.
Du Rusijos kontroliuojamus Gruzijos regionus Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę pripažino Nikaragva, Sirija, Venesuela, Vanuatu ir Nauru.
Birželio 20-oji – Pasaulinė pabėgėlių diena. Neseniai Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja vėl priėmė rezoliuciją dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių iš Rusijos okupuotų Gruzijos sričių teisinės padėties. „Prieš“ balsavo 16 valstybių, tarp jų Rusija ir Armėnija. Naujas Armėnijos vadovas čiulba apie armėnų ir gruzinų brolybę, tačiau kaip ir jo pirmtakas nė piršto nepajudina dėl Gruzijos – kad nesusilauktų antausio nuo Rusijos. Niekas nepasikeitė.
Duokite kelią, broliai krikščionys!
2016-ųjų vasaros pradžioje nuošliauža užtvenkė Gruzinų karo kelią. Taip atsitinka ir stichijos akibrokštas pamirštamas vos spėjus atnaujinti eismą per Kaukazo kalnus. Tačiau šį kartą buvo kitaip. Kaukazo visuomeninis-politinis laikraštis „KavkazPlius“ išspausdino tekstą „Armėnija, prieš tris savaites neleidusi gruzinų pabėgėlių į Pietų Osetiją, nori paleisti krovininius sunkvežimius pro jų namų griuvėsius“. Jo autorius pradeda tiesiai šviesiai: „Jerevano režimo egoizmas, klasta ir dvilypumas iš tiesų neturi ribų“ ir reikalą dėsto itin emocingai.
Seržas Sargsianas, visiškai priklausomas nuo Vladimiro Putino. Karikatūra
Visiškai neseniai, skaitome, birželio pradžioje, Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje Armėnija jau devintą kartą iš eilės balsavo prieš gruzinų pabėgėlių teisę grįžti į Cchinvalio kraštą (Pietų Osetiją) ir Abchaziją. O praėjus trims savaitėms visiškai nuo tranzito per Gruziją priklausanti Armėnija pateko į bėdą: netikėtai Gruzinų karo kelią užklojo nuošliauža, sustabdė eismą ir Armėnija atsidūrė blokadoje. Kitų šalių transportas pasuko į Rusiją per Azerbaidžaną, tačiau Armėnija yra okupavusi Azerbaidžanui priklausantį Karabachą ir dėl to neturi galimybės gabenti krovinių šiuo maršrutu.
Tada armėnų politikai, anot „KavkazPlius“, ir prisiminė Pietų Osetiją. „Ne todėl, kad jiems prabilo sąžinė, apėmė atgailos dėl neseno balsavimo Generalinėje Asamblėjoje jausmas ir jie panoro grąžinti ten gruzinus pabėgėlius. Ne! Jiems prireikė kelio!“ Autorius duoda valią savo jausmams. Girdi, armėnams nusispjauti į žmones, kuriuos, Armėnijai ko nors iš Gruzijos prireikus, vadina „broliais krikščionimis“ ir „broliais gruzinais“. Tegul pabėgėliai glaudžiasi kur išgali, o armėnų sunkvežimiai važiuos į Rusiją pro jų paliktus ir sugriautus namus. Armėnų sunkvežimiai gali laisvai važiuoti ir per Gruziją, ir per Pietų Osetiją, o štai gruzinams negalima grįžti į gimtuosius namus!
Dar vienas leidinys apie tą patį parašė su tokia antrašte: „Armėnija iš pradžių išdavė Gruziją, o dabar maldauja pagalbos“. Emocijos – ne visada geriausias patarėjas, tačiau argi galima likti abejingam, kai šitaip dedasi? Oficialusis Tbilisis, skaitome dar viename tekste, tokį armėnų balsavimą Generalinės Asamblėjos sesijoje pavadino „liūdnu faktu“ ir pareiškė dėl to apgailestavimą. Pasirodo, Gruzijos užsienio reikalų ministerija oficialiame laiške savo kolegoms Jerevane aiškino, kad rezoliucija yra ne politinio, o perdėm humanitarinio turinio, ir prašė jai pritarti, tačiau Armėnija, atėjus metui balsuoti, nepalaikė Gruzijos. Oficialusis Tbilisis, rašoma, ir toliau dės pastangas, kad įtikintų Gruzijos pozicijos teisingumu kolegas Armėnijoje.
Seržas Sargsianas priklausomas kaip mažas vaikas. Jo tėtė – Rusija. Toks pat priklausomas – ir N.Pašinianas? Karikatūra
Gruzija nuo 2008-ųjų JT Generalinėje Asamblėjoje kalba dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių iš Rusijos okupuotų teisės sugrįžti į gimtuosius namus. Pirmą kartą rezoliuciją dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių iš Gruzijos – Abchazijos ir Cchinvalio krašto teisinės padėties Generalinė Asamblėja priėmė 63 sesijoje 2009-ųjų rudenį. Dokumente pripažįstama teisė visiems perkeltiesiems asmenims ir pabėgėliams nepriklausomai nuo etninės priklausomybės, jų palikuoniams sugrįžti į jų namus visoje Gruzijos teritorijoje, taip pat Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Visiems šiems nuo konfliktų Gruzijoje nukentėjusiems asmenims pripažįstama teisė į jų turėtą nuosavybę. Pripažįstama esant neleistina prievarta keisti demografinę padėtį.
Čiulba apie brolybę…
Praėjusių metų pabaigoje į Tbilisį su oficialiu vizitu atvykęs Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas tikino: „Mes siekiame visose derybose priimti tokių pareiškimus, dokumentus, kurie nepakenktų Gruzijos interesams.“ Dar jis kalbėjo, jog Gruzija yra Armėnijai „ypatinga, gimininga šalis“. Rusijos žiniasklaida nepraleido pro akis šio vizito, o Pravda.ru nurodė tokį jo tikslą: nesant susisiekimo geležinkeliu per Gruzijos teritoriją Armėnija lieka sudėtingoje geopolitinėje padėtyje ir Sargsianas dar kartą mėgins „pralaužti blokadą“. Taip manė ir Armėnijoje. Leidinio „Lragir“ apžvalgininkė Naira Airumian paaiškino: „Armėnija turi tik vieną sausumos kelią, siejantį ją su Rusija per Gruziją. Jis buvo atidarytas po 2008 metų Rusijos-Gruzijos karo Armėnijai prašant. Tačiau šis kelias dėl oro sąlygų beveik pusę metų būna uždarytas. Ir Armėnija neslepia, kad jai reikalingas saugesnis ir patikimesnis tranzitas per Gruziją.“
Neliko nepastebėtas ir toks sutapimas: Armėnijos pusė buvo atidėjusi vizitą ir jis įvyko po to, kai Gruzija užbaigė derybas su Šveicarijos kompanija SGS. Po „penkių dienų karo“ Gruzija nutraukė su Rusija diplomatinius santykius, tačiau 2011 metais vis dėlto sutiko derėtis dėl „prekybinių koridorių“ per okupuotas Abchaziją ir Pietų Osetiją. Dabar Gruzijos ministras pirmininkas Grigorijus Kvirikašvilis prabilo, kad būtent ši Šveicarijos kompaniją prižiūrės krovinių gabenimą „koridoriais“ ir jais fors majeure atvejais (kelią Jerevanas-Tbilisis-Vladikaukazas užtvenkus lavinai ar smarkiai prisnigus) galės pasinaudoti kitos šalys. Tačiau tokia galimybė gali rastis tik po to, kai susitarimą pasirašys ir Rusija, o tuo tarpu ji kelia Gruzijai nepriimtinus reikalavimus… Įžvalgiausieji spėjo Sargsianą atvykus į Tbilisį su viltimi perkalbėti gruzinus, kad jie nusileistų Maskvai.
Gegužės 8 d. Armėnijos ministras pirmininkas išrinktas Nikolas Pašinianas pirmajam oficialiam užsienio vizitui pasirinko kaimyninę Gruziją (gegužės 14 d. susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu Sočyje, kur vyko Eurazijos ekonominės tarybos posėdis). Kelionės į Tbilisį išvakarėse per TV jis tikino tautiečius Gruziją esant draugiška Armėnijai šalį. „Broliški Gruzijos ir Armėnijos santykiai turi plėtotis, nes mes esame broliškos šalys ir artimi partneriai.“ Ir šie santykiai neturėtų būti grindžiami „geopolitiniais veiksniais“, kurie „ne visada, deja, būna pozityvūs“. Gegužės paskutinėmis dienomis į Tbilisį atvykusį naują Armėnijos vadovą priėmė labai šiltai, Gruzijos prezidentas Georgijus Margvelašvilis jį netgi pasveikino armėniškai. Jis apsilankė Achalkalakio mieste, armėnų gyvenamoje Samcche-Džavacheti srityje, kur „didelių žmonių“ iš Armėnijos nematė nuo 2011-ųjų, kai čia buvojo Visų armėnų katolikas Garagenas II.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Pašinianas iškalba visa galva pranoko savo pirmtaką ir buvusį priešininką. Achalkalakyje jis sakė atvažiavęs į Gruziją su meilės ir solidarumo patikinimu. Jis žiūrįs tiesiai į akis Gruzijos vadovams, kad jie galėtų perskaityti, kas parašyta jo žvilgsnyje. „O ten parašyta viena: mes ryžtingai nusiteikę pakelti armėnų-gruzinų santykius į aukštesnį lygį, suteikti naują impulsą draugystei ir brolybei tarp mūsų tautų.“ Per Gruzijos ministro pirmininko pataisytus oficialius pietus tikino: jie su Grigorijumi Kvirikašviliu esą ne tik kaimyninių šalių vadovai, tačiau ir draugai: „Mes kreipiamės vienas į kitą vardu.“
Pašinianas kalbėjo apie naują jų tautų santykių formulę: „Gruzija ir gruzinų tauta turi būti įsitikinę, kad Armėnijos ir armėnų tautos veiksmuose nėra sąmokslo ir provokacijos prieš Gruziją ir gruzinų tautą. Armėnų tauta ir Armėnija savo ruožtu turi būti įsitikinę, kad gruzinų tautos veiksmuose nėra sąmokslo ir provokacijos prieš armėnų tautą ir Armėniją.“
Nikolo Pašiniano žodžiais, Gruzijos galia – tai Armėnijos galia ir atvirkščiai. Jie turį tvirtai stoti vienas už kitą ir stiprinti abi valstybes, tautas, tikėjimą ir pasitikėjimą bendra ateitimi. Jis priminė Jerevane užsimojus sustabdyti migraciją iš Armėnijos ir pradėti repatriaciją. Ir pareiškė įsitikinimą, jog tokia pati esanti ir Gruzijos politika ir kad ši politika vykdoma taip pat armėnų gyvenamose Gruzijos srityse. „Esu tikinęs, kad mes galvojame vienodai ir padėsime vienas kitam.“ Jis pasakė Armėnijos pusę tikintis artimiausioje ateityje pamatyti Gruzijos ministrą pirmininką Jerevane.
… ir toliau gūžiasi prieš Maskvą
Nepraėjus nė dviem savaitėms JT Generalinė Asamblėja 72 sesijoje vėl priėmė rezoliuciją dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių iš Rusijos okupuotų Gruzijos sričių teisinės padėties. „Už“ balsavo Už“ balsavo 81 valstybė (daugiausia nei kada nors anksčiau), susilaikė 62 valstybės. „Prieš“ balsavo 16 valstybių: Armėnija, Baltarusija, Burundis, Filipinai, Kuba, Laosas, Mianmaras, Nauru, Nikaragva, Pietų Sudanas, Sudanas, Šiaurės Korėja, Rusija, Venesuela, Vietnamas, Zimbabvė. Balsavime nedalyvavo Sirija, ne per seniausiai pripažinusi Abchazijos ir Pietų Osetijos „respublikas“ (anksčiau pripažino Rusija, Nikaragva, Venesuela ir Nauru); oficialusis Tbilisis nutarė nutraukti su Sirija diplomatinius santykius.
Armėnijos tarptautinių santykių ir saugumo instituto ekspertas Gevorgas Melikianas pripažino, kad „toks balsavimas tarptautinės bendrijos akyse kelia abejonių dėl Armėnijos galimybių priimti savarankiškus sprendimus“. Šitaip Armėnija radosi diskredituotų valstybių sąraše. Tai – anaiptol ne pirmas kartas, kai tarptautiniuose forumuose Armėnija balsuoja prieš Gruziją. Atrodo, ir apie armėnų ir gruzinų brolybę gražbyliaujanti Armėnija galėtų nedalyvauti balsavime arba susilaikyti balsuojant, tačiau ji ir to nedrįsta sau leisti – nes kaip mat susilauksianti Maskvos antausio.
Žiniasklaida primena kai kuriuos ankstesnių metų oficialiojo Jerevano žygius, kurių niekaip negalima pavadinti „broliškais“. Antai 2015-ųjų metų pavasarį tuometis Armėnijos nacionalinio susirinkimo pirmininkas Karabache susitiko su „Pietų Osetijos parlamento vadovu“. Gruzija pareiškus griežtą protestą, Armėnijos ministras pirmininkas paskubėjo patikinti, kad Armėnija palaikanti Gruzijos teritorinį vientisumą…
2016 metų rudenį „Karabacho nepriklausomybės 25-metį“ kartu su Armėnijos prezidentu Seržu Sargsianu šventė Abchazijos, Pietų Osetijos ir Padnestrės separatistinių režimų vadai. Likus trims dienoms iki Gruzijos ministro pirmininko vizito į Jerevaną.
Tais pačiais 2016 metais, kaip sužinota, Armėnijos pusė mėgino tartis „tiesiogiai“ su Abchazijos separatistais dėl krovinių tranzito per okupuotą teritoriją. Tačiau Suchumyje juos sutiko nepatikliai ir mainais į leidimą naudotis keliu pareikalavo pripažinti Abchazijos nepriklausomybę… Beje, Gruzijoje priimtame įstatyme „Dėl okupuotų teritorijų“ atvykimas į Abchaziją ir Cchinvalio kraštą (Pietų Osetiją) be oficialiojo Tbilisio leidimo laikomas neteisėtu ir baudžiamas nemaža pinigine bauda arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. Ir šit naujas akibrokštas. Gegužės 16 d. viena Abchazijos gyventoja paskelbė internete nuotrauką, liudijančią į Armėniją ją atskridus su „Abchazijos respublikos pasu“. Jame matyti Armėnijos pasienio tarnybos spaudai apie atvykimą ir išvykimą. Išeitų, Armėnija pripažįsta „Abchazijos respublikos pasą“, taigi ir patį separatistų režimą?
Nuo pabėgėlių nepabėgti
Gruzijoje veikia ministerija, kokių būna ne dažnoje valstybėje – Priverstinai perkeltųjų iš okupuotų teritorijų ir pabėgėlių reikalų ir apgyvendinimo, trumpiau vadinama „Pabėgėlių reikalų ir apgyvendinimo“. Dabartiniu metu Gruzijoje įregistruota 280 055 pabėgėliai, arba 89 322 šeimos. Būstus turi 110 tūkstančių pabėgėlių – 38 670 šeimų, iš jų 15 600 šeimų aprūpinta būstais per pastaruosius 5 metus. Šiuo metu jiems statoma 2 134 butai.
2018 metų balandžio 25 d. Gruzijos užsienio reikalų ministras Michailas Džanelidzė kalbėjo viename aukštų forumų Jungtinėse Tautose: po „2008 metų Rusijos karinės agresijos“ okupuotose teritorijose susidarė „tarptautinis vakuumas“, ten neįsileidžiamos tarptautinės taikdarių stebėtojų misijos. „Šimtams tūkstančių perkeltųjų asmenų neleidžiama grįžti į jų namus, o ten likusieji yra diskriminuojami, jų pagrindinės teisės pažeidžiamos.“ Separatistiniai režimai neteisėtai suiminėja, grobia ir žudo žmones. Ministras priminė, kad prieš mėnesį Cchinvalio krašte okupacinis režimas sulaikė ir užmušė Gruzijos pilietį – perkeltąjį asmenį. Anksčiau Abchazijoje prie okupacinės linijos irgi nužudė perkeltąjį asmenį – žudikai ir ten liko laisvėje.
Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.
Paslaptinga 34 metų Gruzijos piliečio, buvusio Gruzijos ginkluotųjų pajėgų atsargos seržanto mirtis Pietų Osetijoje sukėlė tarptautinį skandalą. Teisingiau sakant, net ne pati mirtis, o atsisakymas atiduoti palaikus artimiesiems (atidavė po 26 dienų). Dėl to į Rusijos pusę, be Tarptautinės Raudonojo Kryžiaus, „Amnesty International“ organizacijų, JAV pasiuntinio Gruzijoje, kreipėsi ir Gruzijos armėnų katolikas Ilija II – jis paprašė Maskvos patriarcho Kirilo tarpininkauti, kad palaikai greičiau būtų atiduoti artimiesiems. Pietų Osetijos „saugumo tarnyba“ paaiškino įtarusi gruziną esant žvalgą diversantą, apsimetusį vaisių ir daržovių pardavėju. Sulaikytasis esą užpuolęs sargybinį, grumtynių metu nusiritęs laiptais ir miręs ligoninėje nuo žaizdų. „Saugumo tarnyba“ tvirtino šį Gruzijos pilietį 2008 metais prisidėjus prie taikių gyventojų žudymo 2008 metų rugpjūtyje, tačiau netrukus paaiškėjo, kad tuo laiku jis tarnavo tarptautinėje taikdarių misijoje Irake.
Niekur ir Armėnijai nesidėti nuo pabėgėlių. Praėjusių metų pabaigoje Europos žmogaus teisių teismo aukštieji rūmai priėmė dar vieną sprendimą byloje „Čiragovas ir kiti prieš Armėniją“: Armėnijos vyriausybė turi išmokėti kiekvienam iš šešių ieškovų po 5 tūkstančius eurų materialinei ir moralinei žalai atlyginti, taip pat padengti bendrąsias išlaidas. 2015 m. birželio 16 d. EŽTT šioje byloje pripažino, kad esminių teisių konvencijos ginami Azerbaidžano piliečiai turi teisę grįžti į savo namus, ten, kur jie pastoviai gyveno, atgauti nuosavybę ir turtą. Kaip nurodoma sprendime, dabartiniu metu didžiausia kliūtimi tam yra okupuotose teritorijose esantys Armėnijos kariuomenės daliniai. Teismas nurodė sulaukęs daugiau kaip vieno tūkstančio skundų iš asmenų, kurie neteko savo gimtųjų namų Kalnų Karabacho konflikto metu, iš jų kiek daugiau kaip pusė nukreipta prieš Armėniją, likusi dalis – prieš Azerbaidžaną.
Jungtinės Valstijos trečiadienį pasmerkė Sirijos sprendimą pripažinti du Rusijos kontroliuojamus Gruzijos regionus – Abchaziją ir Pietų Osetiją – ir užmegzti su jais diplomatinius santykius, teigdamos, kad visiškai remia Gruzijos nepriklausomybę, skelbia „Reuters“.
JAV taip pat pakartojo savo raginimus Rusijai pasišalinti iš tų teritorijų.
„Jungtinės Valstijos griežtai smerkia Sirijos režimo ketinimus užmegzti diplomatinius santykius su Rusijos okupuotais Gruzijos regionais – Abchazija ir Pietų Osetija. Šie regionai yra Gruzijos dalis. JAV pozicija Abchazijos ir Pietų Osetijos atžvilgiu – nepajudinama“, – sakė JAV valstybės departamento atstovė Heather Nauert.
Šis JAV pranešimas paskelbtas praėjus dienai po to, kai Sirija pripažino regionus nepriklausomomis valstybėmis, o Gruzija pareiškė nutrauksianti diplomatinius santykius su Sirija.
Anksčiau Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę pripažino Nikaragva, Venesuela ir Nauru.
„Visiškai remiame Gruzijos suverenumą, nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą, atsižvelgiant į tarptautiniu mastu pripažintas jos sienas, ir raginame visas valstybes daryti tą patį“, – sakė H. Nauert.
Lietuva tvirtai remia Sakartvelo (Gruzijos) suverenitetą ir teritorinį vientisumą tarptautinės bendruomenės pripažįstamų sienų ribose ir smerkia Sirijos sprendimą pripažinti Sakartvelo Abchazijos ir Cchinvalio (Pietų Osetijos) regionus „nepriklausomomis valstybėmis“, pareiškė Lietuvos užsienio reikalų ministerija.
„Tai – šiurkštus Sakartvelo suvereniteto ir teritorinio vientisumo bei tarptautinės teisės pažeidimas. Raginame Sirijos vyriausybę vykdyti užsienio politiką, paremtą tarptautinės teisės normomis, o ne trečiųjų šalių spaudimu, ir nedelsiant atšaukti šį sprendimą“, – sakoma URM pareiškime.
Sirija pripažino dviejų Rusijos kontroliuojamų Gruzijos regionų – Abchazijos ir Pietų Osetijos – nepriklausomybę ir šiuo veiksmu supykdė Gruziją, informuoja transliuotojas BBC.
Gruzijos užsienio reikalų ministerija į tai sureagavo paskelbdama, kad „pradėjo procedūras, skirtas nutraukti diplomatinius santykius su Sirija“.
„Tai padarydamas Assado režimas parėmė Rusijos karinę agresiją prieš Gruziją, neteisėtą Abchazijos ir Cchinvalio regiono (Pietų Osetijos) okupaciją ir daugelį metų vykdomą etninį valymą“, – sakė Gruzijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Davidas Dondua.
Be Rusijos ir Sirijos, Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę pripažįsta Venesuela, Nikaragva, Vanuatu ir Nauru.
Rusijai 2015 metų rugsėjį pradėjus remti Sirijos prezidento Basharo al-Assado režimą, B. al-Assadas užmezgė labai glaudžius santykius su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Rusijos įsikišimas padėjo pakreipti pilietinį Sirijos karą B. al-Assado naudai ir jo pajėgoms susigrąžinti didžiules prarastas teritorijas.
Tbilisyje per ginkluotą užpuolimą sužeista buvusi dešimtojo dešimtmečio pradžioje Gruzijoje veikusios sukarintos formuotės „Mechedrioni“ vado pavaduotoja, atsargos pulkininkė Dodo Gugešašvili.
Tai trečiadienį pranešė Gruzijos žiniasklaida, kuria remiasi „Interfax“.
Gautomis žiniomis, D. Gugešašvili buvo užpulta savo bute. Pranešama, kad nusikaltėliai nušovė jos sūnų, gimusį 1985 metais. Piktadarių ieškoma.
D. Gugešašvili dalyvavo ginkluotuose konfliktuose Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Pasak žiniasklaidos, ji taip pat dalyvavo karo veiksmuose Rytų Ukrainoje, kur rengė ukrainiečių savanorius.
Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.
Arcachas… Tokios valstybės nerasite nė viename tarptautinių taisyklių ir normų besilaikančiame Pasaulio žemėlapyje. Valstybės šiuo pavadinimu nėra pripažinusios nei NATO, nei Europos Sąjungos šalys. Tokios valstybės niekad nėra minėjusi ir Jungtinių Tautų Organizacija (JTO).
Jei neužtenka tarptautinės bendruomenės patikinimų, kad tokiu pavadinimu valstybės tikrai nėra, dėl paaiškinimo kreipkitės į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją. Oficialus Lietuvos URM atsakymas bus kategoriškas – ši valstybė neegzistuoja. Prašykite garsiausių Lietuvos geografų paaiškinimų, ir jie kalbės panašiai – tokia valstybė neegzistuoja. Nebent fantastiniuose romanuose…
Ir vis dėlto Vilniuje buvo surengta paroda „Arcachas: jauna valstybė senoviniame krašte“. Kam privalome „dėkoti“ už parodą – fantastinių romanų autoriams? Ne. Fantastikos mėgėjai šį sykį niekuo dėti. Viskas kur kas rimčiau, sudėtingiau.
Plakate, kurį pavyko gauti, skelbta, jog parodą bus leidžiama lankyti 2017-ųjų metų liepos 4 – 7 dienomis galerijoje „Menų vartai“ (Vilniaus g. 39, Mokytojų namai, Vilnius). Pirmasis įtarimas – kodėl taip trumpai, kodėl vos keletą dienų? Juk kiekvienas panašius renginius organizuojantis asmuo širdies gilumoje trokšta, kad paroda dirbtų ilgai – tegul ją išvysta kuo daugiau svečių.
Azerbaidžanietė Gulijeva Sahiba ir jos dukrelė Gulijeva Zahra. Jos žuvo po karinių Armėnijos atakų, surengtų liepos 4-ąją
Antrasis įtarimas – kodėl paroda atidaroma būtent liepos 4 – 7 dienomis, kai visa Lietuva švenčia Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, kai lietuvių dėmesys sutelktas Karaliaus Mindaugo asmenybei, kai Lietuvoje nedirba oficialios įstaigos?
Trečioji keistenybė – paroda buvo uždaryta dar anksčiau, nei skelbta plakate. Liepos 5-ąją apie 17 valandą vakaro nuskubėjęs į Mokytojų namus Arcachą reklamuojančių plakatų jau neaptikau, o užlipęs į trečiąjį aukštą, kur įsikūrusi galerija, sužinojau, kad paroda skubiai išformuota. Taigi ji veikė vos dvi dienas.
Kas tikrieji jos orgaizatoriai? Galima drąsiai teigti, jog tai – Azerbaidžano žemes okupavusios Armėnijos provokacija. Juk mažytis užrašas atsitiktinai gauto plakato apačioje bylojo, kad užsakovas – Armėnijos užsienio reikalų ministerija.
Bet ir be užrašo „Armėnijos URM“ akivaizdu, kad oficialusis Jerevanas, pasitelkdamas į pagalbą tiek Lietuvoje gyvenančius armėnus, tiek politinėse Pietų Kaukazo intrigose nesusigaudančius lietuvius, siekia įpiršti Lietuvai nuomonę, esą Kalnų Karabachas (iškraipydami tikrąjį Kalnų Karabacho pavadinimą armėnų separatistai vadina jį Arcachu ir tuo įžeidžia azerbaidžaniečius) nuo seno priklauso armėnų tautai.
Šią mintį garsinančios jėgos tyčia nutyli kategoriškus tarptautinės bendruomenės pareiškimus, kad Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano dalis, kad visi armėnų kariniai daliniai privalo kuo greičiau palikti šią teritoriją, kad Baku – tikrasis Kalnų Karabacho šeimininkas. Separatistinių užmačių turinčios armėnų jėgos taip pat nutyli, kad šį kraštą 1990 – 1994-aisiais užgrobti joms padėjusios Rusijos ginkluotosios pajėgos (Armėnijos teritorijoje ilgiems dešimtmečiams dislokuota Rusijos karinė bazė).
Armėnų separatistai daug ką stengiasi nutylėti. Laimė, lietuviai – vis budresni, akylesni. Jie jau pradeda suvokti, jog nėra didelio skirtumo tarp Krymo, Padniestrės, Abchazijos ir Pietų Osetijos okupacijų, kurias surengė Kremlius, ir Kalnų Karabacho okupacijos, kurią surengė Rusijos ginkluotųjų pajėgų padedama Armėnija. Apie tai byloja ir provokacinio pobūdžio parodą įsileidusios galerijos vadovų elgesys – vos tik supratę politinę potekstę jie parodą nedelsiant uždarė. Tikėkime, jog ne tik uždarė, bet ir atsiprašė azerbaidžaniečių. O jei neatsiprašė, tai galerijos „Menų vartai“ vadovų vardu už nesusipratimą Azerbaidžano turėtų atsipašyti pats Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Beje, net ir oficialaus Lietuvos URM vadovo atsiprašymo neužtenka. Vaizdžiai tariant, ant kilimo Lietuvos užsienio reikalų ministerijon rimtam pokalbiui turėtų būti iškviestas Armėnijos ambasadorius. Armėnija gali turėti išskirtinę nuomonę pačiais įvairiausiais klausimais. Armėnijos nuomonė nebūtinai privalo sutapti su Lietuvos pozicija. Tačiau Lietuva neturi leist Armėnijai savo teritorijoje neigti akivaizdžiausią tiesą – Kalnų Karabachas yra neatskiriama Azerbaidžano žemė. Teritorinio vientisumo principų nepaisymas – labai pavojingas užsiėmimas.
Knygos „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai” viršelis. Knygos autorius – Leonas Jurša. Slaptai.lt nuotr.
Dabar gi atrodo, kad Armėnija deda milžiniškas pastangas, jog sukiršintų Lietuvą su Azerbaidžanu, jog Lietuvos nedraugams leistų kaltinti mus neprincipingai remiant šalių teritorinį vientisumą. Suprask, lietuviai gina Moldovos, Gruzijos, Ukrainos teises į prarastas teritorijas, o štai dėl Kalnų Karabacho priklausomybės – neva dvejoja. O juk nedvejoja – oficiali Vilniaus pozicija: „Kalnų Karabachas privalo būti grąžintas Azerbaidžanui“.
Separatistinės parodos surengimas Vilniuje turi ir dar keletą negražių aspektų. Su Vakarais draugauti siekiantį Azeraidžaną įžeidusi paroda Vilniuje surengta būtent Karaliaus Mindaugo karūnavimo šventės išvakarėse, todėl separatizmu sergančių armėnų pastangomis mūsų šventė azerbaidžaniečiams gali asocijuotis su politiniais akibrokštais. Lietuvoje reziduojančiam Armėnijos ambasadoriui Tigranui Mkrtčanui tokių akibrokštų nederėtų dovanoti.
Juolab kad esama dar vieno bjauraus niuanso.
Liepos 4-osios vakarą Armėnijos karinės pajėgos surengė naują stambią provokaciją – karinį išpuolį prieš civilius azerbaidžaniečius. Kai Vilniuje buvo atidaroma paroda apie Arcachą, armėnų kariškiai intensyviai apšaudė taikias azerbaidžaniečių gyvenvietes Fizuli rajone.
Dėl išpuolių Alhanly kaime žuvo 50 -ies metų amžiaus Gulijeva Sahiba ir vos dvejų metukų amžiaus sulaukusi jos dukrelė Gulijeva Zahra.
Taikios azerbaidžaniečių gyvenvietės apšaudomos specialiai – kad jie palūžtų, nusileistų, atsitrauktų.
O kaip elgiamės mes, lietuviai? Užuot prie Armėnijos ambasados surengę protesto akciją „Liaukitės žudę vaikus“, įsileidžiame provokacinio pobūdžio parodas.
Belieka tikėtis, kad tokių grubių klaidų Lietuva daugiau nebedarys. Provokacinę parodą priglaudusiems lietuviams derėtų perskaityti šiais metais išleistą publicisto Leono Juršos knygą „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (išleido Mokslotyros institutas), kurioje išsamiai, remiantis tikrais dokumentais, pasakojama, kaip, kada ir kodėl armėnai buvo masiškai perkeliami gyventi į Azerbaidžano žemes. Štai tada bus žymiai aiškiau: ne tik Kalnų Karabachas, bet ir dabartinė Armėnijos sostinė Jerevanas – azerbaidžanietiška teritorija.
5-eri metai nuo „karo Pietų Osetijoje“ – reikia kažką pasakyti. Dėl tos priežasties, kad aš: a) ilgai kalbėjau, kad karo nebus, b) paskui ilgai aiškinau, jog galvojau, kad karo nebus, nes aš apskritai GALVOJAU. Ir galvojau, kad prezidentai irgi galvoja. O prezidentai negalvojo ir sukūrė karą, nuo kurio jiems visiems pasidarė tik blogiau.
Dabar – po 5-erių metų – matau, kad buvau neteisus ne tik pagal punktą „a“, bet ir „b“. Taigi – karo rezultatai. Liko status quo.
Pietų Osetija ir Abchazija – de facto – nepriklausomos nuo Gruzijos, kaip ir buvo 2008 metais. De jure niekas pasaulyje jų nepriklausomybės nepripažino, išskyrus Rusiją. De facto Pietų Osetija – Rusijos Federacijos dalis, o Abchazija – palyginti savarankiška šalis.
…Prieš pat Naujuosius metus sutikau mieste seną bičiulį, su kuriuo nesimatėme keletą metų. Užėjome į kavinę puodeliui kavos ir, kaip įprasta, pasikalbėjome apie viską – apie bendrus pažįstamus, apie neseniai įvykusius Seimo rinkimus, apie tarptautinę padėtį…
Staiga mano bičiulis nei iš šio, nei iš to pareiškė: „Galėtų Lietuva nesibranginti ir pagaliau pripažinti tą Kalnų Karabacho respubliką. Juk žmonės ten kovojo dėl laisvės taip pat, kaip ir mes čia, Lietuvoje, ir jie apsisprendė būti nepriklausoma šalimi“.
Nuo Gruzijos vienašališkai atsiskyrusios Pietų Osetijos pakartotiniuose prezidento rinkimuose buvęs regiono Valstybės saugumo komiteto (KGB) pirmininkas Leonidas Tibilovas įveikė žmogaus teisių įgaliotinį prie regiono prezidento – Davidą Sanakojevą.
Separatistinio regiono Centrinio rinkimų komiteto pirmininkė pranešė, kad rezultatai, gauti suskaičiavus visus balsavimo biuletenius, rodo, jog L. Tibilovas per antrą turą surinko 54,12 proc. balsų (15 786 piliečių), o jo varžovas – 42,65 proc. (12 439 piliečių).
Lygiai prieš dvidešimt metų, naktį iš vasario 25 – osios į 26 – ąją, armėnų kariniai daliniai, remiami Rusijos kariuomenės 366-ojo motorizuoto šaulių pulko, nušlavė nuo žemės paviršiaus vakarinėje Azerbaidžano dalyje buvusį rajono centrą Chodžaly.
Per vieną naktį buvo žiauriai nužudyta 613 žmonių, tarp jų 106 moterys ir 63 vaikai. Dar 487 miestelio gyventojai buvo suluošinti, 1275 paimti įkaitais, o 155 dingo be žinios; šiandien jau niekas neabėjoja, kad ir jų seniai nėra gyvųjų tarpe, tik artimieji vis dar negali aplankyti jų kapų…
Chodžaly nebuvo pirma Azerbaidžano gyvenvietė, kurios gyventojai tapo aukomis sadistų, svajojančių apie “Didžiosios Armėnijos” (mitinės, niekad istorijoje neegzistavusios valstybės nuo Viduržemio iki Juodosios ir Kaspijos jūrų) “atkūrimą”.
Gruzijos vicepremjeras, ministras eurointegracijos klausimams Georgijus Baramidzė absoliučiai įsitikinęs, kad Gruzija artimiausiu metu vienbalsiai bus priimta į NATO net ir išliekant akivaizdžioms Abchazijos ir Pietų Osetijos problemoms.
Taigi oficialusis Tbilisis mano, jog Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijų praradimas nesutrukdys gruzinams tapti pilnateisiais NATO nariais.
Gruzijos vicepremjeras, atsakingas už eurointegracines problemas, viešai pareiškė: „Esu visiškai įsitikinęs dėl Gruzijos narystės NATO. Neabejoju, kad NATO Čikagos susitikime kompetetinga Aljanso vadovybė dar kartą patvirtins savo Bukarešto susitikimo sprendimą, kad Gruzija bus organizacijos narė“. Šis Gruzijos politiko interviu buvo duotas leidiniui „Zerkolo nedeli. Ukraina“.
Prisiminkime Rusijos – Gruzijos karą. Koks jis žvelgiant šių dienų akimis? Kokias išvadas galime padaryti? Be abejo, Gruzija turi savo silpnąją pusę. Savo Achilo kulną. Ji tą karą pralaimėjo. Tačiau ir Rusija to karo nelaimėjo. Jei Rusijos pagrindinis tikslas buvo nuversti Michailą Saakašvilį ir pakarti jį už vienos vietos, tai šito tikslo Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tikrai nepasiekė. M.Saakašvilis nenuverstas ir nepakartas.
Beje, man visiškai neįdomu, ką apie šį susidūrimą rašo Rusijos spauda. Ypač – oficialioji. Patys įdomiausi keleri paskutinieji metai. Tiksliau tariant, pats įdomiausias dalykas – Europos reakcija. Ponios Heidi Taljavini reakcija turi ypatingą bruožą. Jos ataskaitoje parašyta: “iš vienos pusės atrodo vienaip, iš kitos pusės – atrodo dar kitaip”. Suprask, Rusija sako, kad karą pradėjo Gruzija, gruzinai tvirtina, jog pirmieji užpuolė rusai, o mes, europiečiai, nežinome, kas šiame ginče teisus, o kas meluoja.
Be jokios abejonės, naktį į rugpjūčio 8 dieną Cchinvalį apšaudė gruzinų artilerija. Ir apšaudymas buvo santykinai tikslus. Artilerija apšaudo tiksliai, tokia jau artilerijos paskirtis. Tačiau kas vyksta po 2-os valandos nakties, kada E. Kokoity gėdingai pabėgo į Džavą, ir Chinvalio gatvėse pradėjo vaikščioti Gruzijos armijos kareiviai. Kas tada apšaudė ir bombardavo Cchinvalį ? Štai Rusijos armijos TV kanalo “Zvezda“ korespondentas Algis Mikulskis aprašo pamuštą gruzinų tanką prie Cchinvalio kultūros rūmų: “Rusijos lėktuvo paleista raketa į tanką pataikė kaip tik tuo metu, kai tankas ruošėsi šauti. Sprogo visas tanko sviedinių kovinis komplektas. Tanko bokštą nunešė kokius 20 metrų“.
