Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

20. „Vištgaidžiai“ ereliais skridę

LLRA rankose esant vos ne visoms Vilniaus krašto įstaigoms, žmonės, kaip so­vietmečiu, bijojo ir bijo pakelti balsą prieš tariamai visagalę tą partiją, tyli arba pritaria jos vadukams, norėdami išlikti darbe, plėtoti savo veiklą ar panašiai. Ta „tvarka“, kurią krašte įvedė LLRA, Lenkų sąjunga ir kitos šovinis­tų organizacijos, labai patinka ir Varšuvai. Lenkijos užsienio reikalų ministras Rodislovas Sikorskis 2013 m. Lenkijos Seime pareiškė, kad LLRA dėka lenkų tautinė mažuma Lietuvoje yra geriausiai organizuota pasaulyje. Tokią nuomo­nę ne kartą išreiškė ir Lenkijos prezidentas Bronislovas Komarovskis. Panašiai atsiliepė ir kiti didieji Lenkijos vadai.

Pretekstą tiek jiems, tiek Rytų Lietuvos sulenkiejusiems ir tikriems lenkams, dėl vienų ar kitų priežasčių apsigyvenusiems lietuvių žemėse, sudarė ir sudaro ir Lietuvos valdžia, neretai dėl istorijos nežinojimo, skatinanti net valstybę pražudžiusių net įvykių ir procesų minėjimą, jai pasiūlo galingesnis, mūsų atveju Lenkija. Nepriklausoma Lietuva, lyg būtų tik nežinia kieno tai valios vykdytoja, nepasmerkia ir praeities kaimynų lenkų nusikaltimų, kaip ir buvusios sąjungos su jais pražūtingumo ar nusikaltimų lietuvių Tautai ir jos nepriklausomam valstybingumui, siekiant polinizuoti ir paversti tik Lenkijos teritorine dalimi.

Tai ypač susiję su buvusiu Lenkijos viršininku ir diktatoriumi J.Pilsudskiu, kuris vadovaudamasis viduramžiškais savo luomo interesais, prisdengdamas tariamai LDK atkūrimu, sutrypdamas lietuvių Tautos valią atkurti savo nepriklausomą valstybę, visomis galiomis puolė ją, okupavo ir aneksavo Vilnių ir jo kraštą, skleisdamas melą, kad gelbėjęs nuo bolševikų.

Dar daugiau tame krašte organizavo tariamą plebiscitą, bet dalyvaujant tik lenkams okupantams ir kolonizatoriams, kad Lenkijos Seimas tariamai to krašto žmonių valia įjungia tą Lietuvos dalį į Lenkijos sudėtį, kaip neatskiriamą lenkų žemę. Tiesa, tam Lietuvoje gimusiam niekšeliui, po tos aneksijos, lyg ir buvo sąžinė pabudusi ir jis Vilniaus lenkų mitinge (1922 04 20), skirtame tai aneksiai atšvęsti, iš tibūnos papuoštos tik Lenkijos vėliavomis ir „vištvanagiais“, priminė lenkams, kad jie yra Rytų Lietuvos ir Vilniaus tik okupantai ir kolonizatoriai, toliau aiškindamas jiems:

“[…]. Pirmiausia kalbėsiu apie praeitį. Kadangi laikausi pricipo, kad tas, kas negerbia ir nevertina savo praeities, tas nevertas pagarbos dabar ir neturi teisės ateičiai […].

Negaliu nepasakyti, kad ir  Vilnius buvo iškeltas į sostinių rangą ne lenkų, bet didžiųjų lietuvių, jų pastangomis, kai ši tauta kovojo su visu ją supančiu pasauliu, neišskiriant ir Lenkijos […]. Trys ketvirtadaliai mūsų didžiausio genijau , kurio vardą kartoja kiekvienas vos prabilęs lenkų vaikas, sakau, trys ketvitadaliai tų atliktų darbų kurių prisiskiriam (Lenkija – A.L.), yra susiję su buvusios Lietuvos istorija, jos kovomis, kančiomis ir nelaimėmis. O didžiojo poeto genijų šiandien ir tolimuose Lenkijos vakarų pakraščiuose žino ir maži vaikai, kaip ir Gražinų, Aldonų, Valenrodų ir kitus vardus […]. Negaliu pamiršti, kad šiose apylinkėse kova buvo stipresnė, kruvinesnė, atkaklesnė. Ji tęsėsi ir tada, ka ta kova karalystėje, Varšuvoje buvo pasibaigusi. Žemaičių sukilimas vis dar tęsėsi, nors daugelis, šimtai žmonių ir lenkiškai kalbėti nemokėjo […]. Tačiau gerbdamas praeitį, gerbdamas drauge pralietą kraują, šiandien mūsų didžiojo triumfo, lenkų triumfo dieną […], negaliu neištiesti rankos tiems ten, Kaune […], ragindamas santarvei ir meilei. Aš negaliu jų nelaikyti broliais …“.

Pilsudskio okupanto karikatūra

Daug kas praeity tą J.Pilsudskio kalbą prilygino krokodilui, kuris prieš prarydamas auką apsiverkia – iš jo akių ima tekėti ašaros, kurių išsiskyrimą paskatina skrandis. Tą lenkų okupantų viršininko kalbą, kaip ir visą imperialistinę Lenkiją įvertino žinomas teisininkas, mokslininkas Mykolas Riomeris, savo laiške iš Kauno jis J. Pilsudskiui rašė:

„Skaitau, Pone, Ta­vo kalbą, sakytą Vilniuje. Perskaičiau ją Kaune. Iškęsk, Pone, ką Tau Lietuvos sūnus ir pilietis pasakys […]. Savo kalba, Pone, Tu konstatavai, kad priklausai ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos istori­jai, todėl ne tik Lenkijai, bet ir Lietuvai priklauso Tavo veiksmai. Todėl istorijos akivaizdoje Tu turi atsakyti ir prieš Lietuvą […]. Tavo žodžiai negali būti suprasti kitaip, kad Vilnius buvo lietuvių ir Lietuvos iki mūsų, kol mes (suprask, lenkai) čia atvykome, ir bus čia Lietuva, kad ir ką įstengtume čia daryti (arba kai iš čia išeisime). Kitais žodžiais, Vilnius – Lietuvos kūrinys ir sostinė yra ir lieka tuo, ką sukūrė didžiulė kartų ir tautos valia; visos kitos kombinacijos grius, visi spekuliatyvūs mėginimai sufabrikuoti kitokią Vilniaus prigimtį per prijungimo aktą, „Seimo“ nutarimą ir t. t. sugrius kaip nevykęs šiuolaikinis namas, šiuolaikinių lenkų statytas dėl pelno Varšuvoje ar tame pačiame Vilniuje. Nebus mūsų – bus miškas: Vilnius atgaus savo poziciją, sugrįš prie ryšių su Lietuva, kaip teisėta josios sostinė, jos sukurta […].

Tačiau fak­tas, kad tai pasakyta Lenkijai minint Vilniaus atplėšimą nuo Lietuvos ir dar iškilmėse, kuriose paneigiama toji gili tiesa apie Lietuvą ir Vilnių, iškilmėse, kurios vainikuoja lenkų tautinių spalvų atsiradimą virš Vilniaus, be to, pasakyta Lenkijos valstybės vado! O štai ir Tavo kalbos pabaiga, kurioje Tu sveikini […], neturi jokio loginio ir psichinio ryšio su pirmąja dalimi. Kaip galima lai­dotuvių aktą, kas yra giliausioji Vilniaus esmė, vadinti vardadie­niu? […]. Tavo kalbos, Pone, pabaiga, yra lietuvių išdavystės ak­tas, paneigimas to, ką pats suvokei ir išreiškei pirmoje dalyje, yra Tavo elgesio pasmerkimo aktas: iškęsk, kad tai Tau sakau, Pone, nes jeigu Tu pasakei tos kalbos pirmąją dalj, Tu jau pasivadinai lietuviu. Antrąją kalbos dalyje galėjo pasakyti tik lenkas […] ir jos negalėjo sakyti lietuvis, kuris pasakė kalbos pirmąją dalį […]. Ir štai iš lietuvio, patenkindamas Lenkijos valstybės vadovo pozici­ją, savo kalbos pabaigoje Tu tapai lenku. Ir tuomet, neigdamas tai, ką Tu išreiškei anksčiau, Tu dar tiesi ranką lietuviams, vadin­damas juos broliais.

Pirmosios kalbos dalyje atrodė, jog esi jų brolis, tačiau pats pabaigoje Tu tą brolybę nutraukei. Kaipgi Tu nori, kad ranka bū­tų priimta – juk Tu ne ką kita tuo minėjimu šventei, o Vilniaus atėmimą iš Lietuvos. Ar tai tinkamas aktas brolybei skelbti! […] Ir todėl Tu, Pone, kuris buvai didingas, kurdamas nepriklausomą Lenkiją ir kuris turėjai aukso ragą Lenkiją žygiui suburti, Lietu­vos byloje esi silpnas ir amžiams nugalėtas. Tavo Rytų politika turėjo žlugti ir Tavo didžiosios federacijos idėjos vykdymas – ne aro skrydis, o nykštuko trypčiojimai […]. Tu atsistoji lietuviu, o atsisėdi lenku. Pradedi aro skrydį, o trypčioji žeme kaip nykštukas […]. Viso darbo rezultatas – paprasčiausio Lenkijos nacionalizmo kūrinys. Tai ne Dmovskių kūrinys, o …. arkivyskupų Teodorowiczių ir į juos panašių darbas, o Tu ar nori, ar nenori, esi jų tarnas. Todėl netinka Tau tie žodžiai, kuriuos sakei pirmojoje ta­vo Vilniaus kalbos dalyje, lietuvio žodžiai apie didžiąją Vilniaus dramą. Aš, Pone, kovojau Tau vadovaujant dėl Lenkijos nepriklau­somybės. Kovojau tikėdamas, kad toji nepriklausomybė yra kelias į mano tėvynės Lietuvos nepriklausomybę ir jos garantija […]. Tavo veiksmai Vilniuje realizuoja Teodorowiczių spekuliacijas ir tik prisidengia aro plunksnomis […]. Sakau Tau tai, nes pats pasi­vadinai lietuviu, lietuvišku žodžiu kalbėjai, taigi būsi teisiamas Lie­tuvos […]. Kelias, kurį pasirinkai, veda tik prie paprasčiausio lenkų nacionalizmo viešpatavimo, mėginimų užmušti Lietuvą.“

21. Nusikaltimas be bausmės

Kaip teisingai rašė M. Riomeris, J. Pilsudskį ir visą jo kliką turėjo teisti kaip karo nusikaltėlius, kaip lietuvybės naikinimo or­ganizatorius ir vykdytojus Lietuvos teismas, tarptautinis teismas, kaip kad buvo teisiami kiti budeliai – Hitleris ir jo pagalbinin­kai, Stalinas ir bolševikų partija. Turėtų būti uždrausti ir lenkų šovinistų – okupantų ženklai, vėliavos Lietuvoje.

Nežinoma pasaulyje valstybė, kuri saugotų savo okupantų budelių palaikus, o Lietuva tebesaugo J. Pilsudskio širdį vienoje iš švenčiausių lietuvių tautai vietų – Vilniuje, Rasų kapinėse. Ir ta vieta yra tapusi lenkų šovinistų, tebesvajojančių sulenkinti Lie­tuvą, lankomiausia vieta, nesantaikos tarp lietuvių ir lenkų kurs­tymo židiniu. Tokias mintis lyg patvirtina ir vos ne kasdieną prie to betono luito su įbetonuota jame Lenkijos diktatoriaus širdimi besilankantys lenkai, jų turistų ir maldininkų grupės, iškėlusios dažnai ir Lenkijos vėliavas bei herbus, giedančios Lenkijos him­ną, pamaldžiai lyg apie kokį šventąjį kalbančios apie J.Pilsudskį, jo žmoną, apie tai, lyg Vilnius buvęs tik lenkų miestas.

Po tokių savotiškų pamaldų prie to lietuvių Tautos ir jos Nepriklausomybės budelio apeinami Rasų kapinėse palaidotų kitų lenkų veikė­jų kapai. Tačiau šio rašinio autoriui, kaip ir daugeliui kitų, nėra tekę matyti, kad lenkų grupės bent stabteltų prie dr. J. Basanavi­čiaus ar kitų lietuvių Tautos ar nepriklausomos Lietuvos kūrėjo paminklų; neteko girdėti, kad jiems gidai paaiškintų, kaip lenkų imperialistai buvo okupavę Vilnių ir beveik visą Rytų Lietuvą ar pan. Priešingai, dažniausiai atvykėliams ar vietos „vištgaidžiams“ (tiems, kurie, būdami lietuviai, vadino ir vadina save lenkais) aiš­kinama, kad tas kraštas nuo amžių tik lenkams tepriklausęs ir pan. Toki įspūdį dar mėgina susitiprinti prie kapinių įsitaisę tik lenkiškos literatūros pardavėjai, lenkų davatkos su lenkiškais šventukais.

22. Baudžiauninkų padėka už nuplakimą

Neišmanėliškumu dvelkia ir LRS nuo 2007 m. vykstantys 1791 m. gegužės 3 d. vadinamos lenkų konstitucijos bei Liublino unijos ir Horodlės susitarimų  minėjimai. Tokių, ypač gegužės 3d. minėjimų iniciatoriumi buvo Prezidentas V.Adamkus, o taip pat seimūnai  E.Zingeris, A.Kubilius, G. Kirkilas, Kovo 11- osios Akto signatarų, istorikų – „Už nuopelnus Lenkijai“ ordinų kavalieriai ir kai kurie kiti. Beje, apie Horodlės, Liublino unijų, o taip pat tą gegužės 3 d. tariamos konstitucijos bendrą lenkų ir lietuvių šventimą siūlė 1990 m.gruodžio 5 d. LKP CK (ant TSKP platformos) vadas M.Burokevičius, tos stalinistų partijos ideologas J.Jermalavičius susitikime Šalčininkuose su lenkų „autonominikų“ vadais A.Brodavski, E. Tomaševič, A.Komar, S. Peško ir kitais, o taip dalyvaujant ir „atstovui“ iš Varšuvos bei TSKP CK komisarui iš Maskvos lenkams, aptariant lenkų prosovietinės autonominės respublikos (krašto) įkūrimo atskirtoje nuo nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos, jeigu ji negrįžtų į „broliškų tarybinių respublikų šeimą“; stalinistų partijos Lietuvoje vadai tuo savo siūlymu vylėsi suvilioti Lenkiją dar labiau remti „autonomininkus“, nes ateityje gal  ir visa Lietuva bus vėl Lenkijos provincija.

Žinoma, tai dar neįrodo, kad minėti ir daugelis kitų lenkų švenčių minėtojai mūsų Seime buvo ar tebėra stalinistų – bolševikų idėjų perėmėjai, bet šlovindami minėtus įvykius, tik lenkų imperialistams brangią ir tą „konstituciją“, mūsų valdžiažmogiai ir be tautinių nuostatų mokslagriaužiai, nors ji, ta konstitucija – tik lenkų ponų ir hierarhų pergalės įteisinimas prieš LDK, nors joje jau nebebuvo nei „lietuvių Tautos“, nei „Lietuvos“ net sąvokų, o tik „lenkai“ ir „Lenkija“, o ir karaliauti pagal tą konstituciją turėjo tik vokiečių monarchų dinastija, parodo tik nebranginimą lietuvių Tautos ir jos atkurtosios nepriklausomos valstybės. Jei ta vadinamoji gegužės 3 d. konstitucija tada būtų įgyvendinta, apie lietuvių Tautą ir jos valstybę šiandieną tik iš senų istorijos darbų besužinotume. Kitaip sakant, ta konstitucija turėjo padaryti tik Lenkiją „vieninga“, kurioje egzistuotų tik viena – „lenkų tauta“,  „Lenkijos valstybės“ šeimininkė. Lietuviai ir Lietuva turėjo ištirpti lenkuose, kaip kad buvo polonizuoti ir lietuvių etniniai kraštai šiauriau Vyslos. 

Neatsitiktainai tą gegužės 3 d. konstituciją, kaip ir Horodlės, Liublino unijų pasirašymo datas ėmė  skelbti nuo 1919 m. lenkų  šventėmis  Lenkijos viršininkas, diktatorius J.Pilsudskis, kuriam reikėjo „istorinių dokumentų“, kad pateisinus savo karą prieš lietuvių Tautą pasiskelbusią Lietuvą nepriklausoma. Tais dokumentais J.Pilsudskis „vadovavosi“ ir aneksuodamas Vilnių ir jo kraštą, nors ir  jo organizuotuose rinkimuose į tariamo krašto Seimą (1922 m. sausio 8 d.) atsiakė dalyvauti (boikatavo) „vietiniai“ – lietuviai, žydai, gudai. Bet okupantai, balsuotojų atsigabenę iš Lenkijos, net Varšuvos, paskelbė, kad „krašto gyventojai“ nori tik įsijungti į Lenkijos sudėtį. Apie tokių rinkimų neteisėtumą paskelbė tada ir Tautų Sąjungos Karinės kontro­lės komisijos nariai, stebėję tuos lenkų okupantų  orga­nizuotus rinkimus. Tie stebėtojai – Komisijos nariai savo pranešime Tautų Są­jungai nurodė, kad „…Vilniaus krašto gyventojai lietuviai savo didžiumoje susilaikė nuo balsavimo, Vilniaus miesto žydai taip pat beveik visi susilaikė nuo balsavimo […]. Gudai irgi boikotavo rinkimus, nors buvo tarp jų […], pasidavusių lenkų kunigų agitacijai, balsavusių […]. Nepaisant mišrios Vil­niaus krašto gyventojų sudėties, Vilniaus seiman išrinkti tik lenkų atstovai […]. Be to, reikalinga pažymėti:

1.Komisijos, kurioms buvo pavestas rinkimų vedimas ir rinkimų ope­racijų vykdymas, susidėjo beveik išimtinai iš lenkų;

2.Rinkikai ėjo prie urnų be asmens liudijimų ir be jokių dokumentų, pažyminčių asmens tapatybę. Užteko ištarti vien pavardę, kad gautum galimybę įmesti balsavimo lapelį.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Tokiu būdu rinkimų kontrolė buvo tik suinteresuotos pusės (lenkų) rankose. Priėmus domėn, kad lietuviai, žydai ir gudai ir oficialiai atsisakė dalyvauti rinkimuose, kad rinkimai vyko esant lenkų karinei okupacijai, kad lenkai tu­rėjo savo rankose visas valdžios spaudimo priemones, todėl jokiu būdu negalima žiūrėti į lenkų okupacinės valdžios organizuotus Vilniaus seimo rinkimus, kaip į teritorijos gyventojų valios pareiškimą“.

Po pažyma pasirašė Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijos pirmininkas Chardigny, sekretorius dr. Lassitch ir kiti.

Tačiau lenkų imperialistams nerūpėjo rinkimų teisėtu­mas, tikroji krašto žmonių valia. Jiems rūpėjo tik greičiau užgrobti jei ne visą Lietuvą, tai nors jos dalį, Vilnių ir jo kraštą. Pagal nurodymus iš Varšuvos, tariamojo Vilniaus seimo nariai – okupantai-kolonizatoriai lenkai, tarp ku­rių buvo didelė dalis kaip minėta atsiųstų iš okupanto šalies – Lenkijos rajonų, tie pačių okupantų lenkų išsirinktieji, 1922 m. vasario 20 d. priėmė tokį nutarimą: „Visagalio Dievo vardan mes, Vilniaus seimas, lais­va ir visuotine Vilniaus krašto gyventojų valia pašaukti, turintys visas teises spręsti šio krašto likimą, prisimindami ilgamečius ryšius, kurie 1791 m. ge­gužės konstitucijos nutarimais, Horodlės ir Liublino aktų savanoriškomis sutartimis mūsų žemes su Lenkija sujungė į vieną, ir prisimindami mūsų tėvų kovose dėl Laisvės po nelaimingų Tėvynės padalijimų pasiaukojančiai pralietą kraują, didžiai pagerbdami lenkų kareivio narsą ir pasiaukojimą, šio Krašto sūnų Jozefą Pilsudskį, gen[erolo] Želigowskio žygdarbį, pagal tautų apsisprendimo teisę šio Krašto gyventojų, jame gyvenančių, ir ateities kartų vardu, siekdami užtikrinti jų laisvę ir visapusišką dvasinę ir materiali­nę raidą, 1922 m. vasario 20 d. posėdyje nutariame ir nustatome:

Visus juridinius-valstybinius ryšius, primestus mums prievarta Rusi­jos valstybės, laikome negrįžtamai nutrauktais ir neegzistuojančiais, tai pat atimame iš Rusijos teisę kištis į Vilniaus krašto reikalus;

Lietuvos Respublikos keliamas juridines-valstybines pretenzijas į Vilniaus kraštą, kurios išreikštos 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Sovietų sutartyje, taip pat visas kitas atmetame ir visiems laikams atšaukiame iškilmingai konstatuojame, kad nepripažinsime jokio prieš mūsų va­lią svetimų institucijų priimto sprendimo ir dėl mūsų Krašto likimo, ir dėl jo vidaus santvarkos;

Vilniaus kraštas yra be jokių sąlygų ir išlygų neatskiriama Lenkijos Respublikos dalis;

Lenkijos Respublika turi visišką ir išimtinę valstybinės viršenybės Vilniaus kraštui teisę;

atitinkama Lenkijos Respublikos valdžia turi vienintelę ir išimtinę teisę spręsti dėl Vilniaus krašto įstatymų ir santvarkos pagal 1921 m. kovo 17 d. Respublikos Konstituciją;

raginame Lenkijos Respublikos Įstatymų Leidžiamąjį Seimą ir Vy­riausybę tučtuojau vykdyti teises ir pareigas, išplaukiančias iš Vilniaus krašto priklausomybės Lenkijos Respublikai fakto.

Lenkijos Vyriausybė  sveikina ir džiaugiasi Vilniaus Seimo delegatų pareiškimą ir bendru aktu patvirtina:

Pirmas straipsnis: Vilniaus kraštas, savo gyventojų valia būdamas laisvas nuo visų kitų valstybinių ryšių, yra sujungiamas su Lenkijos Respublika.

Antras straipsnis: Valstybinė viršenybė Vilniaus kraštui nuo šiol pri­klauso Lenkijos Respublikai.

Trečias straipsnis: Lenkijos Vyriausybė pareiškia, kad Lenkijos Respublikos Seimas nustatys Vilniaus krašto statutą.

Ketvirtas straipsnis: Šis Aktas turi būti patvirtintas Lenkijos Respubli­kos įstatymų Leidžiamojo Seimo, po to įsigalios, kadangi Vilniaus Seimo delegatai pateikė įgaliojimus, pripažintus esant pakankamais ir tinkamos formos […]“

Kitaip sakant, okupantai paskelbė, kad jų užgrobtas Lietuvos kraštas be jokių iš­lygų (jau nekalbant apie Suvalkų, Balstogės, Augustavo ir kitų lietuvių kraštus) yra tik jų, tik imperialistinės valstybės – Lenkijos „neatskiriama“ dalis. Tą 1922 m. kovo 24 d. patvirtino Lenkijos Respublikos įstatymų leidžiama­sis Seimas Varšuvoje, paskelbdamas nutarimus „Dėl valdžios Vilniaus kraš­te paėmimo“ ir „Dėl Vilniaus krašto sujungimo su Lenkijos Respublika“. Pagal Lenkijos seimo nutarimus okupuotoji ir aneksuotoji Lietuvos dalis buvo pavadinta Lenkijos Vilniaus apygarda, o kiek vėliau pietinės jos sritys buvo įtrauktos į Naugarduko ir Balstogės vaivadijas.

Tuos Lenkijos valdžios demagogiškus pateisinimus, dėl okupacijos ir aneksijos Vilniaus ir jo krašto pasmerkė ne tik lietuvių Tauta, bet ir visa doroji pasaulio visuomenė. 1928 m. ge­gužės 1 d. ir Tarptautinis teisės institutas Paryžiuje, išnagrinėjęs Lenki­jos įvykdytą Rytų Lietuvos okupaciją ir ją teisinančius  Tautų Sąjungos ir Ambasadorių konferencijos nutarimus, paskelbė, kad šie jų sprendimai nusikalstami ir jų autoriai ir vykdytojai baustini, todėl nedelsiant turi būti  atkurtas teisingumas ir okupantai lenkai nedelsiant turi išsinešdinti iš  lietuvių Tautos etninių žemių, iš okupuotos ir aneksuotos Lietuvos dalies. Pagal tą nutarimą  ir Tautų Sąjunga, Ambasa­dorių konferencija neturėjo jokios teisės svarstyti Rytų Lietuvos priklauso­mybės klausimo. Tam kraštui TS neturėjo mandato. Vilnius – tai nepriklausomos Lietuvos sostinė ir Rytų  Lietuva – tik Lietuvos valstybės teritorija, kurioje yra tik vienintelis Suverenas – lietuvių Tauta. Ir joks okupantas, kolonizatorius neįgyja teisių į užimtą kraštą, nepaisant okupacijos ar aneksijos trukmės.

Tačiaumilitaristinė Lenkija nepaisė teisės ir teisingumo. Ji ir toliau okupuotame krašte nuožmiai engė lietuvius, juos naikino, nepripažindama nepriklausomos Lietuvos valstybingumo, o 1938 m. kovo 17 d. ultimatumu ir grasinimu privertė Lietuvą užmegzti su  agresore Lenkija   diplomatinius santykius. Tačiau ir tuo ultimatumu Lenkija neįgijo jokių teisių į jos užgrotas lietuvių žemes. Tačiau tą okupanto įvykdytą smurtą, šiandieną, kaip minėta lyg siekia pateisinti Kovo 11 – osios rinktoji valdžia, organizuodama iškilmingus tos pilsudskininkų agresijos ir smurto aktų tariamo pateisinimo – Horodlės akto, Liublino unijos, gegužės 3 lenkų konstitucijos priėmimo datų, minėjimus, nors tie įvykiai ir teatspindi tik LDK valstybingumo netektis: atsisakymą Suvereno teisių renkant savo valdovus, susitaikymą su daugiau kaip  pusės LDK teritorijos (visos dabartinės Ukrainos ir dalies Livonijos) lenkų okupacija ir aneksija ir pagaliau su galutiniu LDK inkorparavimu į „vieningos“ Lenkijos sudėtį ir tuo pačiu lietuvių tautos pavertimu tik baudžiauninkų tauta, „medžiaga“ lenkams ir jų Lenkijai stiprinti.

Tokių datų minėjimas, tai anuliavimas ir tiek Vasario 16 – osios, tiek Kovo 11 – osios aktų ir pripažinimas, kad Lietuva tebėra Lenkijos provincija. Savo esme tie minėjimai – tai pagal baudžiamąją kodeksą „antivalstybinai nusikaltimai“ ir tokių ninėjimų organizatoriai ir dalyvaiai turi būti baudžiami kaip ir TSKP ir TSRS ar fašizmo garbintojai ir gynėjai, kaip LR Konstitucijos sutrypėjai, kaip ir yra nusikaltimas išskirti iš Lietuvos piliečių ir Rytų Lietuvos besivadinančius lenkais, tarsi jie būtų kažkokie „atskilę“ nuo Lenkijos ar lenkų tautos padarai, kurių ir problemas sprendžia tik atsižvelgiant į svetimos valstybės – Lenkijos užmačias, lyg Lietuva būtų jau nebepriklausoma, ne lietuvių Tautos – Suvereno valstybė. Toleruojama ir tokių, kaip V. Tomaševskio veikla, renkant jį net į ES paralamentą, nors apie jį kaip dar 1914 m. balandžio 10 d. “Delfi“ straipsnyje „Valdemaras Tomaševskis – kas jis?“, rašė:“

Europos Parlamento narys, LLRA-KŠS pirmininkas Valdemaras Tomaševskis ir LLRA-KŠS frakcijos seniūnė Rita Tamašunienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

V.Tomaševskio vadovaujama partija ir jis pats vis patenka į Valstybės saugumo departamento akiratį. Pavyzdžiui, VSD: Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime“ teigiama, kad siekdama įgyvendinti savo interesus Rusija toliau išnaudoja Vilniaus krašto problemas, o kai kurių Vilniaus krašto lenkų lyderių veikla atitinka tik Rusijos interesus […]. VSD direktorius Gediminas Grina Seime viešai pareiškė, kad V.Tomaševskis yra patekęs į priešiškų interesų lauką […]“.

Mūsų išsirinktieji pirmiausia Seime ir Prezidentūroje elgiasi lyg Lenkų šovinistų – šlėktų baudžiauninkai ar nemokšos, nežinantys istorijos, bijodami jau dabar net vartoti tokius terminus, kaip „lietuvių Tauta“, „nepriklausoma Lietuva, kad kas neįžiūrėtų jog jie ne „vieningos“ ES kūrėjai, kaip sovietmety buvo kuriama irgi „vieninga“ TSRS su „vieninga tarybine liaudimi“.

Bet visos sąjungos, federacijos, kaip ir imperijos yra laikinos, sudaromos,  sukuriamos ir žlunga, tik tautos išlieka. Tad gynimas ir stiprinimas  lietuvių Tautos – Lietuvos valstybės Suvereno, tik plėtojimas tautininio švietimo, mokslo ir kultūros, išsaugojimas  savo valiutos ir teisės į savo žemę ir savo kaip Suvereno teisių ir turėtų būti kiekvieno jos  išsirenkamo atstovo, kaip ir piliečio šventa pareiga, kaip ir pareiga kovoti prieš vis dar gyvą didžiųjų valstybių imperializmą (jos ir didelės, kad surijo mažesnes tautas), nors šiandieną tai mėginama vadinti „integracija“, neretai ir patiems „mažiesiams“ viską aukojantiems vardan jų palankumo ir nuolaidų, net palaipsniui perimant jų, galingesniųjų kalbą, kultūrą, taip palaipsniui prarandant ir savo tautinį indentitetą, o tuo pačiu ir savos nepriklausomos valstybės išsaugojimo svarbos suvokimą, tampant  didesniems ir suktesniems „kuriamąja medžiaga“.

Tautos, praradusios savo tautinę savimonę, kad ir pažangiausioje besiskelbiančioje sąjungoje, niekas nebeprikels, kaip ir mirusiojo  žmogaus. O kad taip neįvyktų ir su mūsų Tauta ir jos nepriklausoma valstybe, savo atstovais į valdžios postus turime rinkti tik tvirtos tautinės savimonės žmones, įrodžiusius, kad jie tikrai nori ir sugeba dirbti ir aukotis lietuvių Tautos ir jos nepriklausomos valstybės, jų amžinumo  labui. Vargas Tautai, jei ji nesugeba pasirinkti, įvertinti  savo patikėtinių savo valiai vykdyti. Tokia Tauta slenka pražūtin, prarasdama ir teisę būti savos žemės šeiminke, lieka tik istorijos stebėtoja, bet ne jos ir pasauliui pažangos kūrėja.

(Pabaiga)

2019.03.19; 04:30

Istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

15. Tiesą ir teisingumą  paliekant istorijai

Lenkijos vadai  pamatę, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos vals­tybės, sėkmingai eina savu nepriklausomybės keliu ir kad maža vilties, jog greitai pasisektų Rytų Lietuvą paversti tik lenkų kraštu, ėmė palankiau atsiliepti ir apie būtinumą pasirašyti su Lietuva bendradarbiavimo sutartį (nors Lietuvos nepriklausomas  valstybingumas buvo jau pripažintas beveik visos Europos ir pasaulio valstybių. Tiesa, Vasario 16 – osios Lietuvos valstybingumas taip ir nebuvo Lenkijos pripažintas de jure). 1994 m. kovo 2 d. neseniai Lietuvos Prezidentu išrinktas  Algirdas Brazauskas Lenkijos Prezidentui L. Valensai rašė:

„[…] Geri ir draugiš­ki Lietuvos ir Lenkijos santykiai turi visas galimybes artimiausiu laiku būti įforminti tarpvalstybine sutartimi […]. Bet tik nuo mūsų priklausys, ar suge­bėsime atsivėrusias galimybes išnaudoti savo naudai […]. Esu įsitikinęs, kad ateina laikas mažinti mus skiriančius barjerus ir pradėti įgyvendinti laisvą žmonių, prekių, pinigų ir paslaugų judėjimą per mūsų bendrą sieną […].

Derybos su Lenkija Lietuvai buvo pačios sunkiausios iš visų, vyku­sių po to, kai buvo paskelbtas nepriklausomos Lietuvos valstybės (Kovo 11-osios) atkūrimo Aktas. Pirmiausia, per daugelį metų į lenkų galvas kal­tas melas, jog Vilnius ir jo kraštas nuo amžių esąs „lenkų“. Lenkai dievino J. Pilsudskį, kuris Lietuvoje buvo laikomas tik vagimi ir  plėšiku, agresoriumi. Tapęs Lenkijos viršininku, diktatoriumi jis smurtu ir melu  okupavo ir aneksavo nuo amžių lie­tuvių žemes. Lenkai nelaikė, kad mūsų krašte jie tik atėjūnai, nors jų padermės židinėliai Rytų Lietuvoje ėmę atsirasti tik  nuo  XVIII a. Tokia tiesa dažnam lenkui tiek Lietuvoje, tiek pačioje Lenkijojoje buvo nepageidautina, ypač įsivaizdavusiems save kataliky­bės ir kultūros mesijais Lietuvoje, Rytų Europoje.

Dar daugiau nerimo lenkams kėlė min­tis, kad nepriklausomybę išsikovojusi Lietuva nepareikalautų pasmerkti J. Pilsudskio ir Armijos Krajovos banditų nusikaltimų, nepaprašytų atly­ginti už lietuvių Tautai ir Lietuvos valstybei padarytas skriaudas, kad ne­imtų kelti Sūduvos (Jotvingijos) ir kitų lietuvių protėvių žemių, kolonizuotų lenkais, klausimų. Kad užčiauptų lietuviams burnas, jie visaip kėlė tariamos „lenkų tautinės mažumos Vilniaus krašte“ persekiojimo Lietuvoje klausimus. Tam, kad pateisintų savo pretenzijas į Lietuvą, lenkų „vanagai“ ypač mėgo žongliruoti su tariamai dviejų tautų ir valstybių – lietuvių ir lenkų, Lietuvos ir Lenkijos istorija, žvelgiant į ją tik pro sau naudingą –  lenkinimo ir Lenkijos valstybės stiprinimo prizmę.

Po ilgų derybų, susirašinėjimų daugiausia Prezidento A. Brazausko pastangomis  ir Lenkijos prezidentas L. Valensa pagaliau 1994 m. balandžio 26 d. sutiko pasirašyti „Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį “. „Broliai lenkai“ buvo tarp paskutiniųjų Europoje pripažinę ir Kovo 11- osios Lietuvos valstybingumą. Ta Sutartis buvo pasirašyta tik su sąlyga, kad susitariančios šalys lieka prie „savųjų“ istorijos vertinimų. Tai akcentuota sutarties preambulėje: „[…] atsimin­dami sudėtingą abiejų tautų istoriją, ilgaamžį lietuvių ir lenkų artumą ir atsižvelgdami į galimybes abiem tautoms vertinti bendrą abiejų valstybių istoriją skirtingai […], reiškiame apgailestavimą dėl konfliktų tarp abiejų valstybių po Pirmojo pasaulinio karo. Po ilgos nelaisvės lietuviai ir lenkai ėmėsi kurti naują, nepriklausomą gyvenimą, taigi reikia smerkti smurto naudojimą, buvusį abiejų tautų tarpusavio santykiuose […], iškilmingai abi­pusiai patvirtinti viena kitos dabartinių teritorijų su sostinėmis Vilniumi ir Varšuva vientisumą dabar ir ateityje, nepriklausomai nuo jų sienų formavi­mosi proceso praeityje […].“

Kitaip sakant, istorijai turėjo likti visi buvę nesutarimai tarp Lietuvos ir Lenkijos, paliekant teisę savaip juos aiškinti ir vertinti. Tai buvo viena keisčiausia sutartis iš Lietuvos pusės, nes atsisakymas praeities faktų vertinimo reiškė įteisinimą ir Rytų Lietuvoje gyvenančių lenkiškai, tiksliau „paprastai“ šnekančiųjų 1988 – 1992 m. rengtą sąmokslą, vadovaujant TSKP,  KGB bei Lenkijos šovinistams, kad atplėšus Vilniaus kraštą nuo nepriklausomos Lietuvos valstybės, kaip ir pateisinti J.Pilsudskio  ir senesnių laikų lenkų agresijas ir aneksijas, lietuvių žemių šiauriau Vyslos kolonizavimą, nuožmią lenkinimo politiką net per bažnyčias ir t.t.

Lietuvių lakūnų Dariaus ir Girėno žūties vietoje. Prie paminklo – Lietuvos ir Lenkijos vėliavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Toje sutartyje buvo pažynmėta, kad pripažįstama ir esamų sienų tarp abiejų valstybių kaip nekeičiamumas, nors jos buvo nužymėtos tik Lietuvos okupantų – Lenkijos ir TSRS, nepaisant Suvereno – lietuvių Tautos valios ir istorinės tiesos. Bet lenkų valdantieji visais laikais istorinius įvykius ir procesus vertindavo „pagal reikalą“ – kaip jiems naudingiau. Neatsitiktinai žinomas ir Lenkijos veikėjas Ježy Gedroicas (Jerzy Giedroys) rašo, kad „Lenkijos istorija yra viena iš labiausiai pasaulyje melaginga, nutylint jai nepalankias temas ir įvykius  istorija“

Buvo sutarta santykius tarp valstybių plėtoti tik geros kaimynystės dvasia, nesikišant viena į kitos vidaus reikalus, besąlygiškai gerbiant viena kitos suverenumą ir teritorinį vientisumą. Abi šalys patvirtino, kad neturi viena kitai jokių teritorinių pretenzijų, taip pat nereikš tokių pretenzijų ateityje (sutarties 12 str.). 16 straipsnio 2 paragrafe buvo nurodyta, kad „kiekvienas asmuo, priklausantis lietuvių tau­tinei mažumai Lenkijos Respublikoje ir lenkų tautinei mažumai Lietuvos Respublikoje, privalo būti, kaip ir kiekvienas pilietis, lojalus valstybei, ku­rioje gyvena, ir vadovautis tik jos įstatymuose numatytomis pareigomis.“

1996 m. kovo 5 d. Lenkijos prezidento A. Kvasnievskio vizito Lietuvoje metu buvo pasirašyta sutartis dėl sienų bei tolesnio ben­dradarbiavimo, kurioje pabrėžta, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra geri. Šių dviejų valstybių suartėjimas lygintas su Prancūzijos ir Vokietijos suartėjimu po Antrojo pasaulinio karo, bet užmiršus, kad Vokietija atsiprašė už jos padarytas skriaudas II pasaulinio karo metais ir kompensavo Prancūzijai  didelę dalį patirtų skriaudų. Bet Lenkija ne tik nepripažįsta savo nusikaltimų Lietuvai ir lietuvių Tautai, bet reikalauja net garbinti pačius tuos nusikaltėlius, neišsiveža jų  – Lietuvos smaugėjų paminklų, bet ir stato naujus, leidžia buvusio okupanto organizacijų ir jų įkūrėjų ir dalyvių palikuoniams marširuoti su pilsudskininkų, „krajovcų“, dalyvaujant jų „dvasios broliams“ ir iš užsienio – Lenkijos su buvusių banditų uniformomis ir vėliavomis, Vilniaus ir jo krašto gyvenviečių gatvėmis, aiškinant tai „istorinės atminties“ išsaugojimo būtinumu. Išeitų, kad lenkams reikia išsaugoti „istorinę atmintį“ apie jų tėvų ir protėvių „žygius“, smaugiant lietuvių Tautą ir jos kuriamą nepriklausomą valstybę, o lietuviams, kaip priešinosi tiems agresoriams ir atėjūnams – ne !

Nuo 1997 m. tarp Lenkijos ir Lietuvos prasidėjo „naujas strateginės partnerystės“ etapas, kurio tikslas – abiem šalims tapti Europos Sąjungos ir NATO narėmis. Tais metais buvo įsteigtos trys bendros Lietuvos ir Lenkijos institucijos: Lietuvos ir Lenkijos prezidentų konsultacinis komitetas; abiejų valstybių seimų asamblėjos; abiejų valstybių vyriausybių bend­radarbiavimo tarybos. Planuota, kad Lietuva taps pagrindine grandimi susiejant Centrinės Europos valstybes su Baltijos ir Skandinavijos valstybėmis.

1998 m. buvo pradėta akcija dėl bendradarbiavimo sutarčių tarp Lietuvos ir Lenkijos miestų pasirašymo. Tų metų balandžio 1 d. tokia su­tartis buvo pasirašyta tarp Vilniaus ir Varšuvos bei dar tarp 30 Lietuvos ir Lenkijos miestų. Vos ne kasmet Lietuvos Respublikos vadovai vykda­vo į susitikimus su Lenkijos vadovais. Vyko bendradarbiavimas ir karinė­je srityje. Bendradarbiavimo protokolai tarp Lietuvos ir Lenkijos karinių vadovybių pasirašyti 2000 m. liepos 15 d., pagal juos Lietuva galėjo siųsti kasmet po 4 specialistus nemokamai studijuoti Lenkijos karinėse instituci­jose. Buvo susitarta dėl bendro karinio dalinio LITPOLBAT tarptautiniam saugumui ir taikai palaikyti sudarymo. Junginys dalyvavo NATO vadovau­jamose operacijose Kosove ir kitur.

16. Su viltimis į naują sąjungą

2002 m. lapkričio 21 d. NATO generalinis sekretorius Čarlis Džordžas Robertsonas (Charles George Robertson) Prahoje vykusia­me Aljanso valstybių vadovų posėdyje paskelbė, kad Lietuva, taip pat Bulgarija, Estija, Latvija, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija, yra kviečia­mos įstoti į NATO. Taigi išsipildė sena Lietuvos svajonė priklausyti Vakarų karinei sąjungai, dengtis jos skydu. Po poros dienų Lietuvą nudžiugino naujas įvykis – lapkričio 23 d. į Vilnių atvyko JAV Prezidentas Dž. V. Bušas (G. W. Buch). Kitą dieną susitikime su vilniečiais Rotušės aikštėje jis kalbėjo: „Baigėsi ilga ir tamsi baimės, netikrumo, vienatvės naktis. Jūs įstojote į stiprią ir augančią NATO šeimą. Mūsų sąjunga yra pasiryžusi ginti savo narius. Tie, kurie pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir Jungtinių Amerikos Valstijų priešu…“.

Kitas, ne mažiau malonus įvykis daugeliui Lietuvos žmonių buvo tas, kad 2003 m. balandžio 16 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas R. Paksas pasirašė įstojimo į Europos Sąjungą sutartį. Lietuvai tapus ES nare, Prezidentas R. Paksas 2003 m. birželio 11 d. verslininkų forume Lenkijoje, Augustave, kalbėjo: „… Santykiai su Lenkija mūsų užsienio politikoje užėmė ir užims ypatingą vietą […]. Narystė Europos Sąjungoje taps iššūkiu ir valdžios atstovams, ir verslininkams, ir paprastiems žmonėms. Mes einame į pasaulį, kurį dar tik bandom pažinti. Lietuva ir Lenkija jau įrodė, kad yra patikimos strateginės partnerės. Mūsų bendras darbas, siekiant narystės NATO ir ES, sprendžiant dvišalių santykių klausimus ir įveikiant praeities stereotipus, atnešė rezultatų.

Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kadangi visada žiūrėjome į ateitį, mus vienija bendri interesai ir bendros vertybės […]. Kol mūsų verslininkams ES rin­kos bus sunkiai prieinamos fiziškai, kol mūsų su Vakarų Europa nejungs modernūs keliai ir geležinkeliai, kol mes neįsiliesime į vieningą Europos Sąjungos energetinę erdvę, tol ES mes turėsime tik politinį statusą, tol mūsų verslininkų konkurencinės sąlygos, lyginant su kitų Europos Sąjungos ša­lių verslininkais, bus kur kas blogesnės […]. Todėl esu giliai įsitikinęs, kad tokie projektai, kaip automagistralė Via Baltica, geležinkelių Rail Baltica, energetinis tiltas, Baltijos energetinis žiedas – visa tai turi tapti Europos Sąjungos regioninės politikos dalimi. Šie projektai turi ne tik tiesioginę infrastruktūrinę, bet ir kur kas platesnę politinę, ekonominę ir socialinę reikšmę […]. Mano manymu, Baltijos jūros regionas ateityje gali tapti spar­čiausiai besiplėtojančiu regionu Europoje […].“

Lietuvos draugystės siekį su Lenkija labai  propagavo Prezidentas V. Adamkus, ypač po savo antrojo išrinkimo (prezidentą R. Paksą paša­linus iš pareigų 2004 m. gegužės mėnesį). Jis mėgdavo rodytis pro TV bučiuojantis su Lenkijos vadais, nuolat skelbti apie greitą su Lenkijos parama „strateginio pobūdžio“ problemų Lietuvai sprendimą. Tačiau praktiškai nė viena iš jų nebuvo išspręsta. Bet jeigu Lenkijos prezidentai A. Kvasnievskis, L. Kačinskis bent viešai demons­truodavo pagarbą nepriklausomai Lietuvai, to ypač pasigęsta iš prezidento Bronislovo Komarovskio (valdžiusio nuo 2010 08 06, žuvus L. Kačinskiui). Jis – istorikas, baigęs Varšuvos universiteto Istorijos fakultetą, buvęs Lenkijos gynybos ministras, Lenkijos Seimo pirmininkas. Pagal pažiūras buvo lenkų šovinistas, J.Pilsudskio šlovintojas ir įsivaizduojantis, kad tik Lenkijai turi priklausyti visos tos žemės, kuriose gyvenama lenkiškai kalbančių  žmo­nių, pirmiausia – Rytų Lietuvoje, kurią po Pirmojo pasaulinio karo buvo okupavusios Lenkijos viršininko J. Pilsudskio ordos. O svarbiausia visų Lenkijos vadų nepasitenkinimo priežastis – tariamas lenkų bendruomenės Rytų Lietuvoje nepasitenkinimas nepriklausoma Lietuvos valstybe. Apie lenkų vadų pretenzijų nepagrįstumą buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Povilas Gilys 2011 m. birželio 2 d. „Delfi“, interneti- niame puslapyje rašė:

„Buvo laikai, kai galėjome džiaugtis gerais santykiais su kaimyne Lenkija. Buvo laikai, kai man esant Lietuvos užsienio reikalų ministru, nei vienas iš mano lenkiškos pusės partnerių – diplomatijos šefų – Kšištofas Skubiševskis, Andžejus Olechovskis, Dariušas Rosatis, Vladyslavas Bartoševskis – nekėlė mums pretenzijų, nedemonstravo globėjiško elgesio iš viršaus, savo moralinio, intelektualinio ar kitokio pranašumo. Ano meto lenkų kolegos, iš kurių tik vienas priklausė tai pačiai, kaip ir aš, politinei krypčiai, visada buvo pasiruošę pagelbėti, pakonsultuoti. Buvo laikai, kai mes buvome abipusiai geranoriški, tegu ir nevienodo svorio, eu­ropinės politikos dalyviai. Buvo laikai, kai mes nebijojome pridėti – esame strateginiai partneriai. Tada mes vos ne kartu – lenkai paprastai bent vienu žingsniu priekyje – sprendėme labai panašius valstybingumo atkūrimo, įsiliejimo į pasauli­nę šalių bendruomenę klausimus. Tada buvome sutarę istorikams palikti mūsų sudėtingos, prieštaringai vertinamos, keletą šimtmečių trukusius bendro gyvenimo ir konfliktų pažymėtos tarpukario praeities klausimus. Tuo metu daugiausia orientavomės į bendro gyvenimo ATEITĮ.

Taip buvo prieš keliolika metų. Dabar padėtis visiškai kitokia. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis, kalbėdamas apie Lenkijos – Lietuvos santykius, arogantiškai išbraukė iš savo leksikono terminą „stra­teginis partneris“, tuo demonstruodamas didžiavalstybiškas ambicijas. Šiandien Lenkijoje ir pasaulyje (lenkų propagandinė, norėjau pasakyti, in­formacinė, mašina žymiai galingesnė nei Lietuvos) skleidžiama žinia, kad Lietuva smarkiai nusižengia demokratijos ir žmogaus teisių standartams, diskriminuodama vietinius lenkus, norėdama prievarta asimiliuoti taria­mai AUTOCHTONINĘ lenkų mažumą ir t.t. Neva drastiškai blogėjanti lenkų padėtis Lietuvoje nėra svarbiausia pa­saulinėje žiniasklaidoje cirkuliuojanti žinia, tačiau ji pasiekė tuos, kurie bent kiek politiškai ar ekonomiškai yra susiję su regionu, domisi šiuo regionu ar jame veikia. O tuo metu lenkų kaltinimai skamba vis garsiau ir, deja, pikčiau. Tuo tarpu mūsų, atsiprašant, informacinių, žiniasklaidos ar dar kartą atsipra­šant, valdžios moterų ir vyrų balsų praktiškai nesigirdi. Jie, spėju, ne vietoj ir ne laiku vadovaujasi šiaip jau teisinga patarle „Tyla – gera byla“. Tiesa, pastarosiomis dienomis padėtis šiek tik pagerėjo – pasigirdo bent keletas, kad ir nelabai rišlių, reakcijų iš Lietuvos pusės. Tačiau pagrindiniai šalies politikai ir visuomenės veikėjai praktiškai tyli.

Ne, tyla ne visuomet yra gera byla. Tyla šiuo atveju reiškia apsileidimą, manymą, jog tos problemos kažkaip savaime išsispręs, galimybės atsisaky­mą situacijai išsiaiškinti, o išsiaiškinus – spręsti problemas. Nesolidu, kai valstybę turintys valdyti žmonės išsislapstę ar kažką nerišliai mekena apie tai, ką turėtų aiškiai pasakyti […]“.

17. Pilsudsuskininkų vaikų ir anūkų išdavystė

Lietuvos Prezidentas V. Adamkus ypač mėgdavo kalbėti apie kasdie­ną stiprėjančią draugystę tarp Lietuvos ir Lenkijos, apie lenkų geranoriškumą, nors tai nieko bendro neturėjo su realiu gyvenimu. Ypač su lenkais Rytų Lietuvoje, kuriųnemaža dalis, nors ir netekusisavo tiesioginių rėmėjų – LKP(TSKP pagrindu), jedinstvininkų, TSKP CK iš Kremliaus – neatsisakė savo senų siekių. Tyliai remiami „broliškosios“ Lenkijos vadų, jie toliau varė antilietuviškąveiklą, kurios tikslas – paversti Rytų Lietuvą lenkišku kraštu, įsitvirtinti lietuvių žemėse.

 Jeigu iki komunistų ir jų šalininkų minėto pučo  pralaimėjimo Rusijoje (1991 m. rugpjūčio 19-22 d.), „vadovaujančiąja jėga“ lenkųšovinistams Lietuvoje  buvo lenkiškosios savivaldybės, LKP (TSKP pagrindu) bei TSKPCK, jedinstvininkų organizacijos, tai, jų veiklą uždraudus, kurį laikąjiems vadovavo Lietuvos lenkų sąjunga. Bet išryškėjus, kad ir toje sąjungoje sprendžiamą balsą turėjo probolševikai, kagėbistai ir pilsudskininkai, kad dėjosi su Nepriklausomybės išdavikais ir patys vykdė jų nurodymus, kad išlaikius  autoritetą tarp davatkiškųjų lenkų ir laimėjus rinkimuose, LLS V suvažiavime (1994 08 14) buvo sudaryta iniciatyvinė grupė įsteigti politinę tik lenkų partiją. Jai vadovauti išrinktas buvusio Lenkų autonominio krašto Rytų Lietuvoje įkūrimo Koordinacinės tarybos, LKP (TSKP pagrindu) ir Jedinstvos komiteto narys Valdemaras Tomaševskis. Norint sudaryti įspūdį apie lenkų veiklumą,naujoji jų partija užsimojo būti tik valdančiąja ir pasivadino Lietuvos lenkų rinkimine akcija (LLRA). Po keleto metų, 1999-aisiais, partijos iniciatorius V. Tomaševskis buvo išrinktas ir LLRA pirmininku.

Lenkai žygiuoja. Slaptai.lt nuotr.

Svarbiausiu tikslu LLRA, atrodo, laikė: įgyvendinti tai, kas nepasisekė Lenkų sąjungai ir lenkų šovinistams – bolševikams 1988 – 1992 m. – paskelbti kadaise J.Pilsudskio ordų okupuotą Rytų Lietuvą tik lenkų autonominiu kraštu, o vėliau, susidarius sąlygoms, prijungti jį prie Lenkijos. Ir iš LLRA įstatų, programos matyti, kad tai vienos tautinės grupės, teritoriniu principu ir vieno ar kelių ir nežinia kieno parenkamų veikėjų partija, kurios „skyriaus prezidiumas sudaro kandidatų atrankos komisiją, kuri siūlo perspektyvius kandidatus į Seimą, savivaldybių ta­rybas bei vietos valdžios valdymo struktūras. Kandidatų atrankos komisija atlieka ir stebėjimo pasiūlymus. “LLRA valdymas – griežtai centralizuotas: vyriausioji taryba, jos pirmi­ninkas, kuris net parenka kandidatus į visus renkamus postus.Savo esme LLRA gana menkai tesiskyrė nuo TSKP – jos viršūnėlės paskirti  va­dukai irgi parinkdavo kandidatus ir  į įvairius valdžios postus.

Toliau tęsti lenkų šovinistų siekius įpareigojo ir LLRA programos „Savivaldos“ skyriaus nurodymas: „LLRA suvokia savivaldą kaip tokią valstybės gyvenimo tvarką, kai aiškiai atribojamos valstybės centrinės ir vietinės valdžios kompetencijos. Vietinės valdžios organams suteikia­ma teisė spręsti visus vietinės reikšmės klausimus: savarankiškai tvar­kyti vietos ūkį, finansus, jiems pavaldžias švietimo bei kultūros įstaigas ir kt. LLRA mano, kad vienas svarbiausių šiandienos savivaldos tikslų – sukurti ūkinį mechanizmą, kuris veiktų savarankiškai, tenkindamas pirmiausia vietos gyventojų poreikius […]. Turi būti visiškai atsisakyta centro diktato ir atliktas aiškus pasiskirstymas kompetencija (funkcijo­mis)… “.

Ir LKP (TSKP pagrindu), TSKP CK, jedinstvininkai ir kiti panašūs asme­nys, kaip rašyta irgi  norėdami panaudoti lenkus Lietuvos sugrąžinimui į TSRS, irgi siūlė  suteikti  „vietos lenkams“ kuo daugiau „demokratinių teisių“, apribo­jant Lietuvos valstybės kišimąsi į tariamai tik jų, lenkų,  „vidaus reikalus“. Bet užtat, lyg Lietuvos lenkai būtų ne Lietuvos piliečiais, pripažįstant, kad  Lenkija turi būti jiems vadove ir kelorode.  LLRA programiniuose dokumentuose nėra net tokių sąvokų, kaip „nepriklausoma Lietuva“, neminimas Lietuvos valstybės suverenas – lietuvių Tauta, ir pan. Iš tų dokumentų atrodo, kad LLRA (Akcija Wyborcza Polakowa Litwy)  yra tik Lenkijos ir lenkų šovinistų  interesų išreiškėja ir gynėja Lietuvoje. Beje, ir tos lenkų partijos gimdytoja  – LLS,  dėl tariamo lenkų persekiojimo Lietuvoje, lenkų autonominio krašto ar net respublikos įkūrimo pagalbos ieškojo ne tik pas buvusius Tarybų Sąjungos komunistus, jedinstvininkus,bet ir,  kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare – Briuselyje, ES parlamente ir kt. Susirūpinimą kelia ir tai,  kad Rytų Lietuvoje ir  daugelis lenkų bei sulenkėjusių katalikų kunigų tebesilai­ko lenkų šovinistų nuostatų, remia LLRA, nepaisydami, kad jos šaknys bolševikinės – kagėbistinės.

Tiesa, LLRA gana sumaniai  žaidė ir žaidžia su kraš­to davatkomis. Pavyzdžiui, 2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuo­se reklamavo save ne tik kaip lenkų, bet ir kaip Katalikų bažnyčios gynėja, reikalaudama, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonai būtų patikėti Kristaus ka­raliaus globai. Apie tai jau anksčiau skelbė 2009 m. birželio 12 d. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kunigai. O Vilniaus rajono savivaldybėje visą valdžią savo rankose turintys lenkai priėmė įsakymą „Dėl Kristaus karaliaus intronizacijos akto Vilniaus rajone“. Girdi, „Kristus visada buvęs tik lenkų širdžių karaliumi.“ Beje, nors ir LLRA „tėvas“ buvo nuožmūs stalinstai ir TSRS išsaugojimo gynėjai su lenkų tariamų patriotrų kaukėmis, bet stengėsi sudaryti įvaizdį, kad esantys ir patys didžiausi katalikybės gynėjais, davatkų davatkomis. Tam dar ir sudvejino savo partijos pavadinimą, pridėdami Krikščioniškų šeimų sąjungos pavadinimą – LLRA – KŠS. Ir tos davatkas bevaidinančių partijos, pavyzdžiui, 2016 m. Seimo rinkimų progama pradedama Šv. Augustino citavimu: „Jei Dievas žmogaus širdyje, jo gyvenime yra pirmoje vietoje – visa kita savo vietoje …“.  Ir toliau: „ Mūsų partijos veiklos pagrindas yra krikščioniškos vertybės, kadangi visi žmonės yra Dievo vaikai ir prieš jį visi mes esame lygūs […]. Grįsdami savo veiklą Šventuoju Raštu […] dėl to nusprendėme ir paildyti mūsų partijos pavadinimą , kad jis kuo pilniau atspindėtų mūsų veiklos kryptį…“

Bet dievobaimingiesiems prosovietikams – tomaševininkams nepasisekė Vilniaus ir Šalčininkų rajonų paskelbti ir Kristaus karalyste. Būtų tuo galėję pasipuikuoti prieš savo bendraminčius Varšuvoje. Ten Seime 2006 m. irgi norėta visą Lenkiją paskelbti Kristaus kara­lija, bet didelė dalis seimūnų paprieštaravo: juk tokie aktai buvo būdingi tik viduramžiams, inkvizicijų siautėjimo laikams. Tiesa, nemaža dalis len­kų kunigėlių Vilniaus krašte ir toliau savo pamoksluose teigia, jog Aušros Vartų Dievo motina esanti tik „Lenkijos karalienė“ ir t.t. Po minėtų rinkimų į LR Seimą, kai LLRA kandidatai laimėjo planuotas vietas, lenkai kai ku­riose bažnyčiose laikė net padėkos pamaldas Aukščiausiajam. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kunigas savo lenkiškame pamoksle šį laimėji­mą aiškino, kaip Dievo palaimą: esą „[…] su ja LLRA pradeda savo sunkų darbą […].“

Lenkiškumą, sugrįžimą į Lenkijos glėbį savotiškai ir skatino 2013 m. gegužės pradžioje, minint Kauno arkikatedros 600-metį, iškilmingose pamaldose dalyvavęs Popiežiaus atstovas, Krokuvos arkivyskupas Stanislovas Dzivišas (Stanislav Dziwisz). Pamaldas jis laikė ir pamokslą sakė lenkiškai, teigdamas, kad Lietuva ir Lenkija turinti atsilaikyti „prieš Rytų įtaką“ ir, kad lietuviai ir lenkai gero sugyvenimo turėtų mokytis iš vyskupų tų šalių, tarp kurių santykiai itin geri.

Arkivyskupas žinojo, ką sakąs. Pirmiausia Rytų Lietuvoje lenkams ir su­lenkėjusiems kunigams ir šiandieną niekas netrukdo varyti juodos lenkini­mo politikos, būti lenkiškumo apaštalais, neretai paverčiančiais klebonijas ir bažnyčias lenkinimo štabais. Susidaro įspūdis, lyg lenkiškoji katalikų dva­sininkija nebuvo girdėjusi ir lenko Popiežiaus Jono Pauliaus II kalbos, pasakytos 1993 m. rugsėjo 3 d. vykusio vizito į Lietuvą metu. Susitikimuose su len­kų dvasininkija ir tikinčiaisiais jis sakė, kad jie yra ne lenkai Lietuvoje, o Lietuvos lenkai ir kad privalo rūpintis nepriklausoma Lietuva, būti jos patriotais. Gaila, kad nei lenkų kunigija, nei politikai neatgailavo dėl savo nusikaltimų lietuvių tautai ir jos iškovotai nepriklausomai Lietuvos valstybei.

Dėl nesiliaujančios lenkų „autonomininkų“ antilietuviškos veiklos Vil­niaus, Šalčininkų ir kituose rajonuose, „Vilnijos“ draugijos ir Lietuvos Są­jūdžio 2012 m. gruodžio 14 d. konferencijoje buvo priimtas kreipimasis į Lietuvos Respublikos Prezidentę D.Grybauskaitę, Seimo Pirmininką ir Ministrą Pir­mininką. Jame sakoma:

„Lietuvių raštijos kūrėjas M. Daukša dar 1599 m. kvietė saugoti savo kalbą, kurią dabar gina ir LR Konstitucijos 14 str. Ilga­amžės valstybės vertybės ir pagrindas jai išlikti ir yra įstatymų laikymasis, valstybinė kalba, šalies vientisumas, švietimas, valstybinė kalba, tradicinės nesiliaujančios kultūros išlaikymas, istorijos žinios. Dėl to 2012-08-22 d. kreipėmės į valdančiųjų partijų vadovus, prašydami atnaujinti LR parti jų sutartį dėl Rytų Lietuvos problemų sprendimo. Jokio atsakymo į tai iki šiolnegavome.

Vyriausybės programos projekte buvo numatyta pažeisti LR  Konstituciją, įstatymus, Konstitucinio ir kitų teismų sprendimus, valstybių sutartis dėl vardų ir pavardžių rašybos asmens dokumentuose, dėl gatvių ir vietovių pavadinimų rašymo, per valstybinį lietuvių kalbos egzaminą diskriminuoti abiturientus.2012-12-12 d. kreipėmės į Jus to nedaryti, bet kol kas daroma priešingai, pažeidžiant valstybės interesus.

Koalicinė sutartis su Lenkų rinkimų akcija Lietuvoje (LRA) pagal Konstitucijos 7, 35 str. nedelsiant turi būti nutraukta, kadangi jos frakcijos nariai pažeidė LR Seimo nario priesaiką – būti ištikimi Lietuvos Respublikai; gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, sau-
goti jos žemių vientisumą; visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.

Neatsisakyta Lenko kortos su ištikimybės priesaika užsienio valstybei. LR saugumo departamento nuomone, jokių svarbių Lietuvos Respublikos postų Lenkų kortos savininkai neturėtų užimti dėl to, kad negalės adekva­čiai vykdyti Lietuvos įstatymų. Seimo narys M. Mackevičius su Lenko korta patekęs net į LR Seimo Saugumo komitetą, bandė prieiti prie įslaptintų dokumentų.Vėl pakliuvę į Seimą per nepakankamai demokratiškus rinkimus (ne­įvertinus Rinkimų įstatymo pažeidimų ir koalicijai surinkus ne 7, o tik 5 proc. balsų), LRA nariai pažeidžia Konstitucijos 8 straipsnį. Mat garbina 1920-1939 m. Lietuvos okupaciją, vyriausiojo okupacinės kariuomenės vado J. Pilsudskio atminimą, stato jam nelegalius memorialus jo okupuo­toje teritorijoje – Zalave, Vilniuje. Ignoruojamos Lietuvos Respublikos Vy­riausybės 1993-06-14 d. potvarkiu Nr. 526 sudarytos Komisijos Armijos Krajovos veiklai Lietuvoje įvertinti išvados, verčiami Lietuvai būti nelojalūs pavaldiniai, mokiniai. Latvijoje ir kitur nelojalūs valstybei gyventojai ne­gauna pilietybės ir jokių strateginių pareigų negali užimti. LRA nariai neatsisakė teritorinės autonomijos ir visomis išgalėmis sie­kia įstatymais ją įteisinti dabartinėje Seimo kadencijoje. Taip pažeidžiamas LR Konstitucijos 10 str.LRA nariai reikalauja privilegijų prieš kitas tautines bendrijas ir tautos atstovus šmeižtais, dezinformacija, tautinės diskriminacijos kurstymu. Taip pažeidžiamas Konstitucijos 25, 29 straipsniai. LRA nariai palaiko ir melagingą LLRA nariai aktyviai kabina dvikalbius gatvių, vietovių užrašus, pažeis­dami Konstitucijos 14 str., Valstybinės kalbos įstatymo 14, 15 str., teismų sprendimus, t.y. užsiima antikonstitucine veikla.

Ant savo namo dvikalbį ga­tvės užrašą Maišiagaloje užsidėjo ir LRA frakcijos seniūnė R. Tamašiūnienė Lenkų sąjungos suvažiavime skelbta, jog svarbiausias tikslas esąs – sti­printi polonizaciją, gaivinti okupacijų padarinius ir Lietuvą integruoti į Lenkiją. „Mūrai griūva, kaip savo laiku sugriuvo žymiai stipresni. Taip turi būti ir mes tuo tikime. Su ta viltimi saugome jėgas“, – skelbė Seimo narys M. Mackevičius.

Lietuvos valstybę kuria Tauta ir tik jai priklauso suverenitetas. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis prieš visus, prievarta bekėsinančius į Lietuvos valstybes nepriklausomybę, į jos teritorijos vientisumą, konsti­tucinę santvarką. Valdžios galias riboja Konstitucija. Negalioja joks įstaty­mas, joks kitas aktas, priešingas Konstitucijai. LR Konstitucijos 2-7 str. šia linkme įpareigoja dirbti Lietuvos vadovus, Seimo narius, ministrus, vice­ministrus, visus piliečius.

Valdančioji koalicija ministrais ir viceministrais žadėjo skirti labai kompetentingus žmones. Bet ką apie energetiką išmano Šalčininkų rajono lenkiškų mokyklų tėvų komiteto pirmininkė R. Cytacka? Atitinkamoms jėgoms ji nusipelnė tuo, kad gerai rengė priešvalstybinius mitingus, rašė skundus, Jašiūnuose ant savo namo gatvės pavadinimą rašė tik Balinskiego.

Energetikos ministerijos viceministrė demonstratyviai su ministru kal­basi tik „po polsku“ ir ignoruoja kitus darbuotojus. Ji nekreipia dėmesio į tai, kad jos pareigas einančiam tarnautojui reikia labai gerai išmanyti spe­cialybės ir darbo specifiką, mokėti vieną iš trijų dabartinių ES kalbų, laiky­tis savo valstybės Konstitucijos bei įstatymų, Valdininkų etikos kodekso. Šį kodeksą R. Cytacka grubiai pažeidžia, demonstratyviai nesilaikydama Švietimo, Valstybinės kalbos ir kitų įstatymų bei nepagrįstai kurstydama gyventojus prieš savo valstybę.

Kuo visos Lietuvos kultūrai gali padėti Lenkų sąjungos sekretorius Trusevičius, pagal LRA programą reikalaujantis privilegijų tik lenkams ir kurstantis tautinę nesantaiką? Jo „prioritetinis tikslas“ yra pagal LRA programą Seime prastumti antikonstitucinį Tautinių mažumų įstatymo projektą („Kurier Wilenski“, 2012-12-15-17, p. 3).

Kodėl mokesčių mokėtojai turi išlaikyti į valstybinius postus pateku­sius Lenkų sąjungos sekretorius ir kitus jos darbuotojus, vykdančius lietu­vių etninės kultūros genocidą? Kam mokėti algas tiems, kurių kuruojamų sričių išmanymas ribojasi okupacijų padarinių gaivinimu, o gebėjimas ats­tovauti valstybei tarptautinėje erdvėje – melagingų skundų prieš Lietuvąrašymu? Būtent tą daro lenkų veikėjas V. Tomaševskis. Kaip į tokį Lietuvos „atstovą“ žiūri viso pasaulio lietuviai ir kokia mūsų valstybei iš to nauda?

Švietimo ir mokslo viceministre buvo siūlyta jų veikėja nusi­pelniusi tuo, kad, dirbdama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja, visada duodavo leidimus priešvalstybiniams mitingams, o signatarams leido rinktis tik Seimo automobilių aikštelėje. Savosios partijos mitinguose ji labai aktyviai dalyvaudavo, atsivesdama ir savo 16 metų sūnų.

V. Tomaševskio vadovaujamos partijos nariai ir dabar visaip proteguoja lenkiškas ir persekioja lietuviškas švietimo įstaigas, 2 proc. mokestį reika­lauja pervesti Lenkų sąjungai, „perka“ savo mokykloms vaikus, kai kurių švietimo įstaigų vadovus neteisėtai atleido iš darbo tik dėl to, kad, vykdydami įstatymus ir savo pareigas, jie priėmė tėvų pareiškimus į grupes vals­tybine kalba. Socialdemokratų partijos pirmininkas žadėjo neatiduoti atsa­kingų postų Švietimo ir mokslo ministerijoje LRA nariams. Bet, ministrui išvykus ar susirgus, jį pavaduoja viceministras

Į Žemės ūkio ministerijos viceministres siūloma 1995-2008 m. Vilniaus rajono mere buvusi Seimo narė L. Janušauskienė-Počikovska. Ji turėtų paaiš­kinti, kaip, gimusi Baltarusijoje, prie Žeimenos upės galėjo „paveldėti“ bran­gią žemę ir dar apie 10 sklypų (su vyru – per 20) nusipirkti. Kaip ji vykdytų Tomaševskio partijos politiką: ar pagal savų teisininkų Vilniaus rajono savi­valdybėje ir Lenkų kultūros centre nemokamai parengtus pareiškimus visada „grąžintų“ žemę partijos aktyvistams bei rėmėjams; ar pelningai atlygintų už nekilnojamąjį turtą Vilniaus mieste; ar V. Tomaševskiui ir jo giminėms „grą­žintų“ žemę Lazdynuose bei kitur? O gal kurtų žemės rejestrus, nurodydama, kam Lenkijos okupacijos laikotarpiu koks konkretus sklypas priklausė. Kaip būtų garantuota Lietuvos Respublikos piliečių lygybė, vienodas teisinis ap­tarnavimas žemės klausimais (LRA nemokamai konsultuoja tik lenkus)? Ar tikrai būtų laikomasi įstatymų ir žemės apiforminimas stabdomas Lenkijos kariams, iš okupacinio režimo gavusiems žemės dovanų už Lietuvos okupa­vimą? Ar būtų kritiškai vertinamos Lenkijos išduodamos pažymos?

Seimo nariai, ministrai, viceministrai, kiti valdininkai privalo mums būti pavyzdžiu, kaip reikia gerbti ir vykdyti valstybės Konstituciją, įstaty­mus, saugoti Lietuvos žemių vientisumą. Prašome pagal LR Konstituciją ir įstatymus pakoreguoti vyriausybės programą bei viceministrų kandidatū­ras, kad piliečiams dėl to nereikėtų kreiptis į ES institucijas“.

18. Įsileisti  kiaulę į bažnyčią

Lenkų šovinistai, Tarybų Sąjungos griūties metais siekę vėl užgrobti  rytines Lietuvos žemes,  užimti lietuvių sostinę Vilnių ir jo kraštą (1988 – 1992m.) Lietuvos valstybės teismų išvengė. Tačiau nenurimo, nerimsta ir toliau. Nusikaltėliams nepažįstamos tokios vertybės, kaip garbė, gailintis dėl savo ar savo gaujos nusikaltimų. Kadangi Lietuva, kaip Lenkija, yra tos pačios Europos Sąjungos narės, nebeišeina, kaip J. Pilsudskio laikais, oku­puoti ir aneksuoti Rytų Lietuvos. Dabar, dangstantis tariama žmogaus ir tautos teisių gynėjos vėliant lenkinimo politiką ir kurstanmt  lenkų ar sulenkėjusiųjų asmenų priešiškumas nepriklausomai Lietuvos valstybei. Ypač iškeliami vietovardžių ir pavardžių rašybos lenkų kalba ir panašūs klausimai. Viskas daroma tam, kad galima būtų pagrįsti savo teises į etnines lietuvių žemes.

Kadangi, kaip ne kartą minėta, nepriklausomos Lietuvos valstybėje nėra nė lopinėlio lenkų etninių žemių, mūsų valstybės suverenas yra tik lietuvių tauta, o valstybinė kalba – jos Suvereno – lietuvių kalba, ji turi. būti vartojama ir visų mūsų valstybės piliečių. Deja, lenkų šovinistai, tarsi būtų ne atsikėlėliai į lietuvių žemes, o jų, lenkų, žemės būtų buvusios įjung­tos į Lietuvos valstybę, reikalavo ir reikalauja, kad greta lietuvių kalbos vi­sur būtų vartojama jų, lenkų. Šalčininkų, Vilniaus rajonų lenkų vadukų reikalavimus svarstė ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas, kuris dar 1999 m. spalio 21 d. priėmė nutarimą, tvirtinantį, kad valstybinės – lietu­vių kalbos statusas reiškia, jog ji yra privaloma visame viešajame Lie­tuvos gyvenime. Kadangi visi informaciniai užrašai (vietovardžiai, gatvių, įstaigų ir kt. pavadinimai) priklauso viešajai valstybinės kalbos vartojimo sričiai, tai jie ir turi būti tik valstybine kalba.

Kiek vėliau, tų pačių metų lapkričio 6 d. LR Konstitucinis teismas pri­ėmė nutarimą ir dėl nelietuviškų pavardžių rašybos Lietuvos Respublikos piliečių dokumentuose. Nurodyta, LR piliečių dokumentuose pavardės bei vardai turi būti rašomi tik valstybine kalba. Tik vėliau (po įstojimo į ES) papildomame nutarime buvo pasakyta, jog paso ir kitų dokumentų ne pagrindiniuose puslapiuose gali būti ir originalo kalba įrašyti vardas ir pavardė, jei to pilietis pageidauja. Prieš tokius LR Konstitucinio teismo nutarimus buvo sukilę lenkų šovinistai, apskundę Lietuvą Europos Teisin­gumo Teismui dėl tariamo „tautinių mažumų teisių ignoravimo Lietuvoje“. 2011 m. gegužės 12 d. ES Teisingumo teismas priėmė sprendimą, kad Lietu­vos valstybėje asmenvardžių rašymo tvarka civilinės būklės dokumentuo­se neprieštarauja ES ir kitų tarptautinių institucijų nustatytoms teisinėms normoms, ir kad asmenvardžių rašymas piliečių dokumentuose – pačios valstybės vidaus reikalas. Tas pats pasakytina ir apie vietovardžių rašybą.

Vietovardžių pavadinimai negali būti keičiami pagal atskiras tautinių bendrijų ar jų mažumų užgaidas, tame tarpe ir lenkų . Tuo labiau, kad Europos Tarybos Tau­tinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijoje (ypač jos 20 str.), pabrėž­ta, jog tautinės mažumos privalo gerbti ir laikytis valstybės teisinių aktų, saugoti ir ginti jos palikimą. Tačiau vadinamoji lenkų tautinė mažuma stengėsi ir stengiasi sulenkinti savo apgyventas lietuviškas žemes. Ypač daug blogo padaryta, sulenkinant lietuviškus vietovardžius bei pavardes. Lenkų kunigai ir vienuoliai žmonėms piršo mintį, kad geras katalikas – tai, pirmiausia, geras lenkas. Lenkų ir sulenkėję kunigai Rytų Lietuvoje beveik nepasikeitė nuo J. Pilsudskio okupacijos metų – daug jų ir toliau per bažny­čias varo lenkinimo politiką.

Ypač daug dėmesio lenkų šovinistai skyrė ir skiria švietimui, laiky­damiesi principo: ką jaunas įgysi, tą senas surasi. Garbinama visa, kas lenkiška, ugdomas priešiškumas lietuviškumui. Propaguojama nuostata, kad tikroji jų tėvynė – Lenkija, kad Rytų Lietuva – ne etninė lietuvių žemė, neatskiriama Lietuvos dalis, o jų, lenkų, tik Antrojo pasaulinio karo pradžioje TSRS neteisėtai perduota Lietuvai. Deja, ir po Kovo 11-osios Lietuva (kaip prieš Antrąjį pasaulinį karą) ilgai nepertvarkė gausaus tame krašte lenkiškų mokyklų tinklo, kad jis taptų ne Lenkijos, o nepriklausomos Lietuvos patriotų ugdymo centru. O juk tokių mokyklų (lenkiškų) Lietuvoje yra santykinai daugiausia iš visų kitų valstybių, ku­riuose lenkų ar sulenkėjusių asmenų gyvenama. Ir jose, kaip nei vienoje kitoje pasaulio šalyje, visi dalykai dėstomi lenkų kalba. Ir Lietuva kasmet joms išlaikyti skiria milijonus eurų.

Galingoji JAV neskiria nė doleria, pavyzdžiui,  lietuviškoms mokykloms. Nėra nė vienos iš jų valstybės išlaikomos, nors JAV lietuvių apie 5 kartus daugiau, negu lenkais besivadinančiųjų Lie­tuvoje. Tuo tarpu tarptautinės teisės požiūriu tiek lietuviai JAV, tiek len­kai Lietuvoje yra tokia pati „tautinė mažuma“, kuriai galioja tie patys tarptautiniai teisės aktai. Nepaisant to, lenkų šovinistai iš Rytų Lietuvos rašė ir rašo laiškus į įvairias tarptautines organizacijas apie tariamą savo­sios „mažumos“ kultūrinį ir politinį engimą nepriklausomoje Lietuvoje. Jie priekaištauja, kad lenkų kalba nėra lygiateisė lietuvių kalbai, kad pasuo­se ir kituose dokumentuose pavardės rašomos ne lenkiškomis raidėmis, kad „trukdoma“ vietovardžius rašyti  lenkų kalba.

Skundžiasi, kad lenkiškoms mokykloms mėginama taikyti tuos pačius teisinius aktus kaip ir lietuviškoms, kad lenkų gyvenamuose rajonuose vilkinamas že­mės grąžinimas. Nors pastarojoje srityje, kaip nemažai kas teigia, klaidų buvo padaryta – žemė buvo grąžinama ir po J. Pilsudskio okupacijos atsikė­lusiems lenkams kolonizatoriams.Tai pasakytina ir apie kai kurių reikšmingų lietuvių Tautos istoriajai pasatų „grąžinimą“. Taip užpernai lenkų Gdansko provincijos parnciškonų vienuoliams iš Lenkijos  Lietuvos Vyriausybė perdavė net Mindaugo laikus menančių, dar prieš Atgimimą restauruotus Lietuvos lėšomis rūmus Vilniaus senamiestyje, įvardijamus Pranciškonų, kuriuose po Spaudos draudimo panaikinimo būsimo Prezidento A.Smetonos  pastangomis buvo įkurta  pirmoji lietuviška mokyklėlė, Lietuvių mokslo draugijos ir kitų lietuviškos bibliotekos, daugelio lietuviškų draugijų centrai.

Tik Vilnių okupavus J.Pilsudskio ordoms, lietuviai iš tų rūmų  išvyti ir tik 1938 m.okupantai lenkai juose įkurdino savo pagalbininkus pranciškonus iš Gdansko. Sovietmetyje tuose rūmuose buvo archyvai, mokslo ir technikos draugijos, kuriuos ten buvo likusios ir atkūrus Nepriklausomybę. Daug kas vylėsi, kad nepriklausomos Lietuvos valdžia atsižvelgs į lietuvių inteligentų siūlymus ir leis įrengti juose mūsų Tautos kovų dėl Nepriklausomybės, prieš okupantus lenkus  ir lietuviškojo švietimo ir mokslo muziejus. Bet, nors ir nepagrįstos Lenkijos pretenzijos į tuos rūmus, mūsų valdžiai, matyti, jos atrodė svarbesnės, negu Suvereno – lietuvių Tautos; tokiu „grąžinimu“ Lietuvos Vyriausybė lyg pateisno būtą Lenkijos okupaciją ir aneksij, parodydama baudžiaunišką nuolankumą engėjų šlėktų  palikoniams.

Antra vertus, Rytų Lietuvos savivaldy­bėse į postus atsisėdus daugiausia buvusiems „autonomininkams“, žemių grąžinimas ir kiti darbai buvo specialiai vilkinami, kaltinant tik nepriklau­somos Lietuvos vykdomą „antilenkišką politiką“, nors ji grąžinama net AK nariams, „pilsudskinikams“ ir „autonominikams“, kovojusiems prieš nepriklausomą Lietuvą. Beje, tie nepriklausomos Lietuvos priešai Vilniaus krašto lenkų mokyklose įvardinami kaip didvyriai. Tokiais dar daugelio lenkų ir sulenkėjusiųjų įvardinami ir minėti Armijos Krajovos banditai, Antrojo pasaulinio karo metais žudę ir persekioję tame krašte lietuvius, kad būtų galima šį kraštą, kaip lenkiš­ką, prijungti prie Lenkijos. Bet kalta ir Lietuvos valdžia, kuri vietoje  nuteisus juos  jų šlovintojus,  toliau Vilniaus krašte toleruoja,  tuo padedama  kurstyti lenkų šovinizmą ir priešišku­mą lietuvių Tautai ir jos nepriklausomai  Lietuvos valstybei. Nuolaidžiaujama net Varšuvos chuliganams, su Lenkijos vėliavomis žygiavusiems Lietuvos sostinės Vilniaus gatvėmis. Lenkijos vėliavos ir kita valstybinė atributika turi būti draudžiama – kaip ir kitų valstybių, buvusių okupantų – TSRS, nacių Vokietijos – atributika. Jei pati tauta nesaugoja savo garbės, negina savo žemių ir laisvės bei nepriklausomy­bės – ji neberspektyvi, savo noru eina  išnykimo keliu.

Apie tariamą lenkų diskriminaciją, sunkią jų padėtį Lietuvoje nuolat skelbė ir skelbia lenkų radijas, televizija, laikraščiai, internetiniai puslapiai.  2011 m.lenkų  buvo organizuotas ir  pasaulio lenkų parašų rinkimą, skirtą gelbėti „broliams“ Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, taip pat ginti lenkiškas mokyklas nuo valstybinės lietuvių kalbos. Beje, į lenkų organizuojamus mitingus neretai atvyksta ir gaujos smogikų, saugumiečių iš Varšuvos ir kitų miestų, tarsi Rytų Lietu­va būtų Lenkijos valstybės dalis. Dalyvauja ir Lenkijos ambasados darbuotojai.  Įdomu, kaip sureguotų Lietuvos valdžia ir ES, jei į kokį rusų proetsto mitingą atvyktų Rusijos ambasados darbuotojai?

 Nė vienoje kitoje pasaulio valstybėje, kurioje taip pat gyvena „lenkų tautinės bendruomenės“, pačios Lenkijos valdžia nesielgia taip akiplė­šiškai, kaip su Lietuva. Kodėl Lenkijos valdžia nereikalauja iš JAV, An­glijos, Vokietijos, Prancūzijos, Baltarusijos ir kitų valstybių papildyti savo abėcėlių lenkiškomis raidėmis, rašyti vietovardžius lenkiškai, leisti mokytis vien tik lenkų kalba, eiti į paradus tik su Lenkijos vėliavomis ir pan.? Ma­tyti, daugeliui šiandienos lenkų tebėra gyvas jų protėvių siekis paversti lietuvį lenku, o Lietuvos valstybę – Lenkijos provincija.

 Žinoma, dėl to kalti mes patys, mūsų renkamoji valdžia. Tai ir  iš praeities užsilikęs nuolanku­mas atėjūnams.  Neįsivaizduojama, kad vokiečiai, prancūzai, anglai ar amerikiečiai toleruotų tokias organiza­cijas, kaip Lietuvos lenkų rinkiminė akcija, Lietuvos lenkų sąjunga ir pa­našias, kad būtų renkami į aukščiausius valstybės postus veikėjai, kurie iš tikro kovoja prieš ją (tokie, kaip buvę  Vilniaus, Šalčininkų rajonų tarybų nariai – „autonominikai“, kaip LLRA pirmininkas Voldemaras Tomaševskis ir kiti. Beje, pastarajam „lenkų autonomijos arkliukas“ buvo ypač naudingas kopiant karjeros laiptais, su juo jis buvo įjojęs ir į Vilniaus rajono savivaldybės tarybą, valdy­bą, gavo LLRA pirmininko postą (1999 m.), tapęs Vilniaus savivaldybės vicemeru, LR Seimo nariu, o nuo 2009 m. – net Europos Sąjungos Parlamen­to nariu. Tie postai jam sudarė ir sudaro visas galimybes tariamai ginti lenkų interesus nuo lietuvių, spręsti lenkų kultūros ir gerovės klausi­mus, sukuriant aureolę, kad jei ne jie, ne LLRA, Lietuvos lenkų sąjunga ir kiti, lenkai Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose jau seniai būtų pražuvę, sugrąžinti į pagonybę. Ypač ES parlamentaro postas sudarė sąlygas ir vi­saip spausti, menkinti Lietuvą, sudaryti apie ją neigiamą nuomonę, sukurti nepasitikėjimo ja atmosferą. Turbūt nedaug yra valstybių, kurios patikėtų atstovauti ir ginti savo reikalus tarptautinėse institucijose asmenims, aiškiai pasisakantiems prieš tą valstybę ir jos Suvereną.

19. Tiesos žodžio baimė

Žinomas lenkų veikėjas ir nepriklausomos Lietuvos garbingas gynėjas Ryšardas Maceikianecas nesuabsoliuti­no LLRA ir jos pasekėjų vaidmens. Jis dar  2011 m. lapkričio 12 d. „Vorutos“ 2-ajame numeryje  rašė:

Ryšardas Maceikianecas, Pogon.lt portalo redaktorius. Slaptai.lt nuotr.

„[…]. Tai, kaip elgiasi dabartinė Lenkijos valdžia, naudodama Vilnių prieš­rinkiminės propagandos tikslams, yra tik rafinuotas tęsinys (ankstesnio antilietuviškumo), kurį toleravo tuometinė mūsų krašto valdžia […]. Visai neseniai Maja Narbutt iš „Rzeczpospolitos“ vieną moksleivę iš Šalčininkų, savo rašinyje kritiškai įvertinusią Želigovskio įvykdytą Vilniaus užgrobimą, palygino su sovietų pionieriumi Pavliku Morozovu, nes jis, girdi, išdavė „saviškius“. Prieš tai ta pati žurnalistė šlovino iš Švenčionių rajono, Prienų ra­jono LLRA veikėją, buvusį „Lenino priesakų“ kolūkio pirmininką Antonijų Jundo, kaip nepalaužiamą lenkų patriotą, kuris, nors ir būdamas Lietuvos pilietis, pareiškęs, kad po Trispalve vėliava niekada nestosiąs, tik po baltai raudona (Lenkijos – A. L.). Tiesa, tai jam nesutrukdė pasinaudoti užimama padėtimi, šalies įstatymais, supirkti iš buvusių pavergtų pavaldinių sklypus ir tapti kelių tūkstančių hektarų žemės savininku […]. Visa antilietuviška – tai triukšmingos Rinkimų Akcijos (LLRA – A. L.) kampanijos vaisiai […].Šios organizacijos ir jos dabartinio lyderio veikla, oficialiai vykdoma, prisidengus partijos pavadinimu, labiau primena organizuotą nusikalstamą grupuotę, o ne partiją (žmonių ir redak­cijų užpuolimai, kitokią nuomonę turinčių žmonių persekiojimai, trukdymas veikti krašte kitoms, nepriklausomoms nuo Rinkimų akcijos organizacijoms, informacinis teroras). Be abejonės, tai jau naujas reiškinys, neturintis nieko bendra su sukompromituota autonomijos idėja. Tai greičiau demokratinė­mis pasivadinusių struktūrų panaudojimas ne pagal pavadinimą, siekiant okupuoti teritoriją, atimti iš Europos centre gyvenančių žmonių pagrindines teises ir laisves […].

Lenkų tautinė mažuma nepagrįstai tapatinama su Rin­kimų akcija ir jos lyderiu. Minėtosios triukšmingos gaujos pagrindą sudaro tie, kurių tik pirmoji ir antroji karta gyvena Lietuvoje, užėmusi vietą tų, kurie dėl vadinamosios masinės repatriacijos išvyko į Lenkiją arba, bėgdami nuosovietų „rojaus“, – į kitas šalis. Kartu su šia grupe reiškiasi buvusių sovietinių kolūkių atstovai bei individai iš socialinio dugno […]. Tipiniu minėtos grupės atstovu –  ilgametis Lietuvos lenkų sąjungos „prezidentas“, Mas­kvos politinės akademijos prie TSKP CK auklėtinis, ilgametis sovietinio lei­dinio „Czerwony Sztandar“ partinės organizacijos sekretorius, žmogus, nu­skriaustas savo kilmės ir todėl, kaip susidaro įspūdis, norintis atkeršyti lenkų bendruomenei Lietuvoje […]. Galiausiai tai žmogus, labai mielai sutinkamas ir remiamas lenkų garsenybių, kurios kartu su draugija į save panašių, sega į atlapus ordinus už „lenkiškumo puoselėjimą“.

Nuo tada, kai 2000 m. Rinkimų akcija nusikalstamai ir jėga perėmė Lie­tuvos lenkų sąjungos vardą ir turtą […], taip iki šiol atkakliai, naudodamasi Lenkijos žiniasklaida, stengiasi įteigti pasauliui nuomonę, kad atstovauja vi­sai lenkų tautinei mažumai, nors iš esmės yra tik atvykėlių baltarusių, pas­taruoju metu intensyviai polonizuotų, sovietinių struktūrų ir vietinio pro­letariato derinys. Vietiniai, seniai čia gyvenantys Lietuvos lenkai skambiose minėtos triukšmingos gaujos veiklose dalyvauja nenoriai, tik priverstinai ir minimaliai. Tą įtikinamai liudija rinkimų rezultatai, rodantys, kad atskirose savivaldybėse už Rinkimų Akciją balsuoja žymiai mažiau nei pusė ten gyve­nančių Lietuvos lenkų. Ir tik Vilniaus rajone vos daugiau nei pusė, 51 proc. Ir tokia situacija Akcijos naudai nesikeičia. Neatsitiktinai Akcijos veikėjai vis dažniau ir garsiau kreipiasi pagalbos į rusų ir baltarusių prosovietiškai nusi­teikusį elektoratą, o Rinkimų Akcijos aplinka su finansine ir politine Lenkijos parama tampa akumuliacijos centru asmenims, puoselėjantiems Lietuvoje  antivalsty­bines nuotaikas ir prosovietinius polinkius. Galiausiai šiuo klausimu Akcijos lyderio pozicija yra vienareikšmiška – prieš keliolika dienų jis viešai televizi­joje pareiškė, kad prie sovietų jam buvę geriau, o iškart po išrinkimo į Euro­parlamentą dirbti savo patarėju priėmė buvusį KGB majorą, jau pensininką.

Nepaisant to, kad dirbant ambasadoriumi Janui Vidackiui, buvo imtasi praktikos valdyti ne savo valstybės piliečius, tai dar nebuvo blogiausi laikai. Varšuvos „Wspolnotos“ bei kitų įstaigų čiuptuvai nebuvo spėję pakankamai giliai įsiskverbti į Lietuvos lenkų aplinką. Kūrėsi vis naujos visuomeninės organizacijos, atsirado įvairių iniciatyvų, vyko diskusijos ir ginčai, teikdami vilties, kad lenkų bendruomenė natūraliu būdu suformuluos savo vertybes ir tikslus bei apibrėš savo ateitį tuometinėje Lietuvos realybėje.

Deja, tokia beveik idilė truko tik iki 1999 metų, kai Varšuvos „Wspolnota“, siekdama nuslėpti daugiamilijoninius finansinius iššvaistymus sta­tant Vilniaus lenkų namus, tikrąja to žodžio prasme nusamdė „akcijinių“ grupę, kad atakuotų tuos, kurie tuos namus statė ir siekė sutvarkyti lėšųapskaitą. Atsidėkojant akcijos lyderis imamas kelti į padebesius, o kai 2001 metais Lenkijos prezidentūros rūmuose sukelia skandalą ir atsisako priimti ordiną „Už Lenkijos ir Lietuvos santykių vystymą“ (matyt manydamas, kad apdovanojimas turi būti aukštesnio laipsnio), Aleksandras Kvasnievskis vei­kiai pats asmeniškai atveža ordiną į Vilnių ir įteikia. V. Tomaševskis jį maloningai priima. Daugelis tuomet galvojo, kad tai geriausias Lietuvos ir Lenkijos santykių laikotarpis, nesuprasdami, kad nusikaltimas gali pagimdy­ti tik nusikaltimą, ir su šia žyme pradėta veikla kitaip vystytis negali.

Būtent siekimas nuslėpti tuos nelaimingus 10 milijonų zlotų ir iki galo nebaigtas „Nasza Gazeta“ redakcijos užpuolimo tyrimas, mūsų nuomone, lėmė, kad nutrūko natūralus aplinkos vystymosi procesas, o kuriant Lietu­vos ir Lenkijos santykius, ėmė dalyvauti nusikalstamas elementas.

Visai neseniai žinomas Lietuvos istorikas iš esmės pakartojo mūsų bai­mes ir abejones, teigdamas, kad, jo nuomone, dabartinė įtampų ir antivals­tybinių elgesių situacija buvo iš anksto užprogramuota tada, kai dalį Lietu­vos piliečių ėmė valdyti ir finansuoti bei remti kita valstybė.

Neginčijamas įrodymas, kad vadinamoji polonijinė Lenkijos politika patyrė visišką fiasko, yra tas, jog dabartinę lenkų antikultūrą, įskaitant ir politinę, prisimins ne viena karta ir ne tik Lietuvoje. Žinoma, tai negatyviai atsilieps Lietuvos lenkų likimams.

Būtent todėl dabartinėje situacijoje ir minėtomis sąlygomis ne savo tautos klaidų ar fobijų ieškojimas, o teigimai, ką lietuviai turi daryti, o ko ne, niekur neveda. Todėl ragintume […] visus, kurie Lietuvai linki gero, kad pradėtų analizuoti situaciją savo šalyje ir pasinaudotų teise reikalauti iš valdžios pakeisti politiką į normalią, paremtą teise bei palankumu kaimy­ninėms valstybėms ir tautoms.

Pavyzdžiui, nereikia net būti teisininku, pakanka tik pažiūrėti į lenkų kalbos žodyną, kad suprastum, jog prievartinis teikimas Lietuvos lenkams vadinamosios Lenko kortos, liudijančios apie tariamą priklausymą lenkų tautai, yra gryniausia provokacija (paskaitykite Michako Romer‘io min­tis „Dwie teorie o Polakach litewskich“. Zeszyty Historyczne, Nr. 106. Rok 1993, Paryz),o dosnus Lenkijos senato biudžeto lėšų dalinimas prieštarau­ja Lenkijos Konstitucijai. Tuo labiau, kad šiais galingais finansiniais srautais siekiama Lietuvos lenkų dezintegracijos savo Tėvynėje, o apimtis vienpu­siškos negatyvios informacijos, skleidžiamos lenkų gyventojams Lietuvo­je per postkomunistinius leidinius, radiją „Znad Wilii“ bei „TV Polonia“ atstovybę už Lenkijos mokesčių mokėtojų pinigus, turi visus informacinio teroro bruožus. Tai tik kelios iš daugelio šiurkščiai akis rėžiančių temų, dėl kurių Len­kijos politikams ir veikėjams yra plati dirva pasirodyti […].

Protesto prieš šiandieninę Vilniaus polonizaciją plakatai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

Prieš kelias dienas savo gimtojoje gyvenvietėje stebėjau, kaip vėlų vaka­rą visai dar maži vaikai su ponia direktore priešakyje grįžta iš eilinės išvy­kos į Vilnių, kur „protestavo prieš bjaurius lietuvius“, kurie galiausiai nori gerai išmokyti oficialios mūsų šalies kalbos. Žiūrint į juos ir klausant jų kalbos, man nebuvo gaila nei per pastaruosius dvidešimt metų praleistų istorinių galimybių ir šansų kultūros srityje, nei per Akcijos teismų metus sunaikintų paminklų, nei sulaukėjusio krašto ir žmonių – o tik iki ašarų gaila tų vaikučių, kuriems nuo mažens skiepijamas nepalankumas savo Tė­vynei ir bendrapiliečiams. Ir kad štai su ta nepaprastai sunkia kupra jiems teks eiti per savo gyvenimą. Ir kad taip vyksta tik tam, kad organizuota asmenų grupė vis dar galėtų būti valdžioje ir tyčiotis iš bejėgių žmonių ten, kur yra ir mano gimtinė.

Tokioje situacijoje natūraliai lūpos veriasi retoriniam klausimui – kam išvis yra polonistikos centras ir mokyklos, jei neišugdo Žmogaus ir Piliečio, o tik vadinamąjį lenką, kurio tautiškumą dabar apibrėžia ne kultūros lygis, žinios ar tradicijos, o tik priklausymas tam tikrai partijai ar organizuotai grupei, remiamai oficialiosios Lenkijos.

Ir tai, mūsų nuomone, yra esminis klausimas, į kurį laikas duos atsakymus“.

(Bus daugiau)

2019.03.17; 22:00

Mažoji Lietuva

Manęs nė kiek nenustebino vieno radikaliai nusiteikusio lietuvių veikėjo pasakymas: Rusija mums priešiškumą demonstruoja atvirai, o Lenkija visais laikais mėgino įkąsti iš pasalų… Šiaip jau kaimyniškuose santykiuose pabrėžti vien negatyvias valstybių santykių aplinkybes nėra priimtina, tačiau ir nutylėti jų nevalia. Ypač dabartinėje geopolitinėje trintyje.

Pradėsiu nuo to, kad lankiausi keliuose renginiuose, skirtuose Tilžės akto 100-mečiui: šis svarbus 24 Mažosios Lietuvos signatarų pasirašytas dokumentas, priimtas 1918 m. lapkričio 30 d. ir deklaruojantis Prūsų Lietuvos prijungimą prie Didžiosios Lietuvos, nepelnytai pamirštas ir šiandien beveik neanalizuojamas, nors įvairių svarstymų apie mūsų pretenzijas į Karaliaučiaus  kraštą pasitaiko nemažai.

Lenkiškos lapės gudrumėliai

Viename iš tokių renginių įdomiai nuskambėjo istorijos profesoriaus Algimanto Liekio mintis, kad tais sunkiais jau nepriklausomos Lietuvos laikais agresyvioji pilsudskinė Lenkija, tik ką okupavusi rytinę Lietuvos dalį, įžūliai reiškė pretenzijas ir į Klaipėdos kraštą bei Mažąją Lietuvą. Vėliau ji buvo susibičiuliavusi su nacistine Vokietija, o J. Pilsudskis ir A. Hitlerio parankiniai (vienas iš nacių lyderių feldmaršalas H. Geringas su Lenkijos valstybės vadu medžiodavęs Lenkijos miškuose, Belovežo girioje, o Romintos girioje nušovęs didžiausią to meto Europoje elnią) 1934 m. buvo susitarę pasidalinti Lietuvą: Lenkijai atitektų visa rytinė ir Vidurio Lietuva, o Vokietija kontroliuotų vakarinę ir visą Mažąją Lietuvą su Klaipėdos kraštu. Bet J. Pilsudskis 1935 m. mirė, o nacistinei Vokietijai tokie „minkštieji“ susitarimai buvo nė motais: su SSRS ji ruošėsi dalintis Europą…

Beje, pasak buvusio ilgamečio JAV diplomato ir konsulo Krokuvoje Algio Avižienio, kai 1935 metais gegužės mėnesį mirė lenkų maršalas, H. Geringas, kaip Reicho parlamento vadas, liepė deputatams atsistoti ir tylos minute pagerbti Vokietijos draugą Pilsudskį. Kai 1939 m. vokiečių kariuomenė užėmė Krokuvą, nacių vadovybė įsakė pastatyti SS garbės sargybą prie Pilsudskio karsto.

Pataikaudamas didėjančiai nacių galybei bet kartu gudraudamas, J. Pilsudskis įkalbinėjo Prancūziją (kažkas paleido riebų palyginimą, kad Lenkija Prancūzijai tuomet buvo lyg „laisvo elgesio panelė“), skelbti karą Vokietijai, bet ta atsisakė, o pats 1934 m. sausio 26 d. 10 metų laikotarpiui su naciais sudarė nepuolimo sutartį. Ši sutartis nesulaukė savo dešimtmečio: net nesulaukęs Lenkijos užpuolimo 1939 m. rugsėjo 1 d., A. Hitleris jau balandį, kai lenkai atmetė Berlyno pasiūlymą ją pratęsti ir leisti užimti Gdansko teritoriją, sutartį paskelbė negaliojančia. Bet būtent ši sutartis, istorikų nuomone, leido Varšuvai trumpam atsipūsti (1932 m. buvo pasirašyta nepuolimo sutartis ir su Sovietų Sąjunga) ir dar daugiau – paliko laiko demonstruoti savo agresiją.

Klastinga politika virto tragedija

1938 m. rugsėjį, kai kilo konfliktas tarp Vokietijos ir Čekoslovakijos, Lenkija pasinaudojo proga ir pasiglemžė dalį pramoninio čekų Tešino rajono. Ši teritorija mažytė, bet ji žymiai padidino Lenkijos plieno ir kokso gamybą. Pagerėję santykiai su Berlynu lenkams leido tęsti pilsudskinę politiką. Kai vokiečiai įžygiavo į Austriją 1938 m. pradžioje, Lenkija vėl grasindama kovo 17 d. pateikė Lietuvai ultimatumą dėl diplomatinių santykiu atnaujinimo. Kaip žinia, Lietuva priėmė šį ultimatumą, bijodama lenkų karinės agresijos.

Gi pavasarį vokiečiai ėmė skleisti žinias, kad, jeigu lietuviai bandys priešintis lenkams kariniu būdu, tai jie (matyt, kad lenkams neatitektų per daug Lietuvos teritorijos) įžygiuos į Klaipėdą ir dalį Žemaitijos. Tai rodo, kad 1934 m. Vokietijos ir Lenkijos sutartyje jau buvo aptartos Lietuvos padalijimo galimybės, kurios 1939 m. rugpjūčio 23-ąją ir rugsėjo 28-ąją virto klastingu geopolitiniu Europos padalijimu.

Kai tik Hitleris, atplaukęs 1939 m. kovo 24 d. į Klaipėdą, okupavo šį kraštą, Lenkija mobilizavo dalį savo kariuomenės, įkūrė vietinius karių štabus kai kuriose vietovėse netoli pasienio ir taip paaštrino veiksmus prieš vokiečių mažumą. Kaip minėjome, jau kitą mėnesį Hitleris anuliavo  lenkų-vokiečių nepuolimo sutartį, bet kol kas jis neįsakė mobilizuoti savo kariuomenės. Yra žinoma, kad būtent balandžio pradžioje vokiečių vadas liepė karinei vadovybei paruošti planą užpulti Lenkiją rugsėjo 1 d. Pati vokiečių kariuomenės mobilizacija įvyko vasaros viduryje, po derliaus nuėmimo. Taip Lenkijos pataikavimas naciams išseko: Rytuose vokiečiai jau buvo suradę kitą tariamą draugą – J. Staliną, kad Vakaruose galėtų grobti vis naujas žemes.

Gviešėsi į Klaipėdos uostą

Bet grįžkime į ankstesnius laikus. Kaip numatė Versalio sutartis, Klaipėdos kraštas buvo perduotas Antantės – keturių didžiųjų valstybių kontrolei. Jau 1920 m. vasario 12 d. paskutiniai vokiečių kariniai daliniai pasitraukė iš Klaipėdos. Kraštą administruoti buvo pavesta prancūzams – seniems lenkų bičiuliams ir globėjams. Versalio taikos konferencijoje Lenkijos delegacija pasistengė paveikti Prancūziją, kad Lietuva nebūtų pripažinta pilnateisė Klaipėdos krašto dalininke. Nuo seno aktyvus Varšuvos rėmėjas Paryžius tvirtino, kad Lietuva ir šiaip turi teritorinių ginčų su Lenkija, tad nedera sukurti dar vieno precedento konfliktui tokiame sudėtingame regione. Geriausiu atveju Klaipėdos kraštas galėjo atitekti bendrai Lietuvos ir Lenkijos valstybei, kurią savo vizijose iki pat mirties regėjo J. Pilsudskis.

Pilsudskio okupanto karikatūra

Lenkams Klaipėda buvo svarbus uostas, per kurį jie eksportuodavo savo medieną, kitas prekes. Nemuno prieigos ir delta ją taip pat viliojo. Istorikas Romualdas Adomavičius uosto prijungimo prie Lietuvos 90-mečio proga rašė, kaip lenkai veržėsi dalyvauti uosto valdyboje net ir po to, kai jis 1923 m. vasario 17 d. Tautų sąjungos ypatingosios komisijos buvo perduotas valdyti Lietuvai. Dėl Vilniaus krašto aneksijos tuometė Lietuva nepalaikė su Lenkija diplomatinių santykių, tačiau reikėjo didelių atsiųsto JAV diplomato Normano Daviso pastangų, kad apribotų Varšuvos apetitus šiame krašte ir valdybos pirmininku paskirtų lietuvį. Taip Lenkijos pretenzijos į Klaipėdos uostą pripažintos nepagrįstomis, rašė R. Adomavičius, ir jai beliko tenkintis savo prekių eksportu per jį.

Lenkija dalyvavo apkarpydama Lietuvos teritoriją

Lenkijai buvo labai svarbus šis istorinis momentas – painus geopolitinių interesų mazgas. Kaip pastebi istorikai, iš pradžių lietuviškoji kolonizacija šiame krašte dar galėjo atsispirti vokiškajai, bet po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, kai tarp Rytprūsių ir Vokietijos atsirado ryšys, vokiečiai tiesiog užplūdo Klaipėdos kraštą. Lietuvių kultūra laikėsi stipriai, bet nuo XIX a. pradžios prasidėjo stiprus nutautėjimo procesas. Lenkija mėgino gretintis prie Berlyno,o lietuviškumui blėstant visiškai suįžūlėjo.

Klaipėdos jūrų uostas. Slaptai.lt nuotr.

Nuo pat gyvavimo pradžios Prūsija buvo priklausoma nuo Lenkijos. Ši kaip pilnateisė dalininkė aktyviai dalyvavo pirmuosiuose ATR padalijimuose. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas rašė, kad Klaipėdos kraštas, Prancūzijai pritariant ir padedant, galėjo atitekti Lenkijai arba tapti „laisvuoju miestu“ – freischstadtu, nepriklausančiu jokiai valstybei. Tą šiandieniniais terminais vadinamą Laisvąją ekonominę zoną (LEZ) vis tiek būtų globojusi Lenkija, kuri būtų gavusi teisę valdyti Klaipėdos uostą bei naudotis Nemuno žemupiu. Tuomet Klaipėdos krašto ir Lietuvos vakarų tikrai būtų laukęs vadinamos Vidurio Lietuvos likimas.

Vienaip ar kitaip, Lietuvos pozicijos šiame krašte silpo. Tolygio stiprėjo Lenkijos įtaka visai Rytų Prūsijai, Mažajai Lietuvai ir Klaipėdos kraštui. Lietuvos valstybė buvo gerokai apkarpyta. Kaip rašė Ramūnas Alaunis šių metų pradžioje, po pirmojo pasaulinio karo atkuriamos Lietuvos valstybės vadovai pretendavo tik maždaug į 120 tūkst. kv. km.etninių Lietuvių žemių valstybę, t.y. maždaug į Lietuvos karaliaus Mindaugo valdymo pradžioje 1253 metais sukurtos Lietuvos valstybės teritoriją. Tačiau lietuvių tautai po 1920 metų išsikovojus nepriklausomybę ir valstybingumo pripažinimą tarptautinėmis sutartimis, Lietuvai tebuvo pripažinta tik 88,1 tūkst. kv. km. teritorijos. Dabar Lietuva teturi tik apie 65 300 kv. km. plotą. Tad paklauskime: kur dingo apie 22,8 tūkst. kv. km. Lietuvos etninių žemių?

Be kitų imperijų užmačių savo imperinį planą įgyvendino ir pilsudskinė Lenkija, skelbusi tikslą – atkurti Tarpjūrio valstybę („Intermarium“). Dar 1919 m. birželį prancūzų maršalo Ferdinando Fošo vadovaujama Lenkijos reikalų komisija atskyrė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenes demarkacine linija, Lenkijai palikdama visas jos kariuomenės okupuotas lietuvių etnines žemes – Suvalkų regiono dalį su Augustavo miestu, Gardiną, Lydą, Naugarduką ir Vilniaus kraštą. Jungtinių Tautų Ambasadorių konferencija, susidedanti iš Britų imperijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos, kartu su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis 1923 m. kovo 15 d. Lenkijai priskyrė jos kariuomenės faktiškai užimtas Sūduvos sritis – Punską, Suvalkus, Seinus, Augustavą ir, žinoma, visą Vilniaus kraštą. Maždaug iš 120 tūkst. kv.km teritorijos Lietuvai liko tik 55,7 tūkst. J. Pilsudskis ketino eiti toliau ir Vidurio Lietuvos regioną pratęsti iki Kauno. Klaipėdos kraštas – šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis – apie 2416 kv. km irgi buvo atplėštas nuo Lietuvos.

Šie istorijos vingiai anaiptol nereiškia, kad turime vėl aitrinti teritorines žaizdas ir vien tuo grįsti tarpvalstybinius santykius. Bet būtina priminti, kad reikia išlaikyti tvirtą tautinį stuburą, norint atsispirti svetimų – neva draugiškų ir atvirai priešiškų valstybių – interesams. Tai pagrindinė mūsų išgyvenimo sąlyga net šių laikų pasaulyje.

Informacijos šaltinis – www.voruta.lt

2018.11.21; 09:18

Pirmasis „Vilniaus golgotos“, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.

Liepos 7 – 13 dienomis, Vilniuje ir apylinkėse buvo minimos Armijos Krajovos (AK) 74-osios bandymo perimti nacių okupuotą Lietuvos sostinę metinės.

Polonizacijai – griežtas ne. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Besidomintiems istorija skirtumai tarp AK veiklos Lenkijoje ir Lietuvoje puikiai žinomi. Savo šalyje ši armija pasižymėjo didvyriška kova prieš hitlerinius ir sovietinius okupantus, mūsų tėvynėje AK elgėsi kaip okupacinė kariuomenė, siekusi reokupuoti Lietuvą, ką aiškiai liudija 1995 metais Vilniaus Bernardinų bažnyčioje rastas Armijos Krajovos dokumentų archyvas. Vilnijoje AK kūrėsi ir veikė beveik legaliai, buvo vokiečių ginkluojama ir visokeriopai remiama kovai su raudonaisiais partizanais, tačiau netrukus svarbiausiu jos taikiniu tapo civiliai lietuviai. Nepaneigiami faktai, kad vadinamojoje Vidurio Lietuvoje 1943 -1944 metais AK aršiai kovojo su bet kokiomis lietuvybės apraiškomis.

Lietuvos visuomenei reikia priminti, kad Valstybinė komisija AK veiklai tirti dar 1993 metais paskelbė išvadas, kad „Lenkijos emigracinė vyriausybė ir jai pavaldi Armija krajova nepripažino Vilniaus grąžinimo Lietuvai, ruošėsi jį vėl atplėšti nuo Lietuvos, t.y. kėsinosi į Lietuvos vientisumą (…). Armijos Krajovos partizanai Rytų Lietuvoje taip pat padarė nusikaltimų žmogiškumui, įvairiais motyvais yra terorizavę ir žudę civilius gyventojus, daugiausia lietuvius“. Nužudyta per 1000 (kai kuriais šaltiniais – iki 4000) beginklių žmonių, įskaitant moteris ir vaikus, vien už tai, kad jie kalbėjo lietuviškai ar meldėsi iš lietuviškos maldaknygės.

Ne vienas lenkų ir vokiečių  istorikas pastebi, kad AK Vilniaus užėmimo operacija „Ostra Brama“ („Aušros Vartai“) neatnešė nei politinės, nei karinės naudos. 1944 m. Raudonajai Armijai artėjant prie Vilniaus, AK, neturėdama net sunkios ginkluotės, nepaisydama, kad Lietuvos sostinę gynė keliolika kartų gausesnės ir apgulčiai pasiruošusios okupantų pajėgos, bandė demonstratyviai tik savo jėgomis atimti miestą iš vokiečių. Vos pradėjus puolimą prieš nacius, po kelių valandų  į Vilnių pradėjo veržtis rusų tankai, ir Raudonoji Armija užėmė Vilnių be AK pagalbos.

Šiandien iš šių AK kovų bandoma susikurti propagandinių dividendų vos ne dešimteriopai didinant vokiečių kariuomenės nuostolius mūšyje ir ties Kriaučiūnų kaimu, tą liepos 13-ąją vadinant Triumfo diena.

Savaitės trukmės renginiuose Petro ir Povilo bažnyčioje, Lenkų kultūros namuose, kino teatre „Pasaka“, Rasų kapinėse buvo pagerbiami žuvusieji ir sakomos kalbos su palinkėjimais gyviesiems. Minėjimus, ceremonijas, meninius renginius padėjo organizuoti ir juose dalyvavo visuomeninių organizacijų nariai iš Lenkijos, tarp jų nemaža dalis uniformuotų ir ginkluotų, tikėkimės, šaunamųjų ginklų padirbiniais. Ypatingą nerimą kelia oficialių Lenkijos pareigūnų iš Kultūros ir Gynybos ministerijų dalyvavimas; Lenkijos ambasada prie panašaus pobūdžio renginių prisideda visada.

Lenkijos prezidentas Andžejus Duda. EPA – ELTA nuotr.

Tautos forumas atkreipia dėmesį, kad ambasados parama tokiam renginiui (per organizaciją „Vilniaus patriotinis jaunimas“), jos darbuotojų (ambasadorės pavaduotojo, karo atašė, generalinio konsulo) dalyvavimas tokiuose renginiuose iš esmės reiškia oficialios Lenkijos Respublikos pozicijos demonstraciją. Neabejotina, kad aukščiau išdėstyti istoriniai faktai vadovaujantiems strateginio partnerio politikams yra žinomi.

Revanšistinio pobūdžio nuotaikos ganėtinai ryškios ir oficialių pareigūnų pasisakymuose (citatos imamos iš spaudos ir internetinių portalų lenkų kalba):

– „Vilniaus sukilimo metinės, tai nepaprastas laikas, kuomet jaučiame jungtį tarp skirtingų kartų ir Vilniaus žemių neatskiriamumą nuo Lenkijos“, – Marija Koc (Maria Koc), Lenkijos Respublikos vicemaršalka.

– „Istorija pažengė taip toli, kad Vilnius šiandien ne Lenkijoje, ir tai ne karių, kurie tuo metu kovojo už Vilnių, kaltė. Šiandien mes prisimenam, kad mūsų kova dar nesibaigė“, – Gžegožas Poznanskis (Grzegorz Marek Poznański), ambasadorės pavaduotojas.

– „Mes didžiuojamės, kad Lenkija laisva. Šiandien mes vis dar kovojame, mes prašome Dievo ir meldžiame laisvės Rytų „kresams“,- V. Sbastjanovič (W. Sebastianowicz), viena iš AK draugijos vadovų  Baltarusijoje.

Tokie pareiškimai tampa buvusio Lenkijos užsienio ministro R. Sikorskio retorikos tęsiniu. Prisiminkime jo repliką į teiginį, jog Vilnius buvo okupuotas L. Želigovskio kariuomenės: „Mes taip nemanom!“

Akivaizdžiai matoma revanšistines nuotaikas skatinanti Lenkijos pozicija kelia nerimą Lietuvos visuomenei. Keletas pavyzdžių:

– AK būrio vadas Dubingių moterų ir vaikų žudikas Zygmuntas Šendželiažas-Lupaška (Zygmunt Edward Szendzielarz) Lenkijoje paskelbtas didvyriu, apdovanotas ordinu po mirties, jo vardu vadinamos gatvės, statomi paminklai; 

– Lietuvos teritorijoje su Lenkijos parama statomi paminklai ir teikiami Lenkijos apdovanojimai Lietuvoje kaip okupacinei kariuomenei veikusiai Armijai Krajovai ir atskiriems jos kovotojams, taip pat ir dalyvavusiems lietuvių žudynėse;

– beveik trisdešimt metų mūsų strateginis partneris spaudžia Lietuvą dėl lenkiškų pavardžių rašymo, abėcėlės keitimo, lietuvių kalbos dėstymo ir egzaminų palengvinimo bei kitų akivaizdžiai dirbtinai eskaluojamų „skriaudų“ lenkų bendruomenei;

– neslepiama finansinė ir propagandinė įtaka lenkų bendruomenės vaikams, moksleiviams, kurie tampa didžiausia statistų mase tomaševskininkų renginiuose, daro sunkiai ištaisomą žalą jauniems piliečiams integruojantis į šalies kultūrą, dirbtinai lenkinant Vilnijos baltarusius, rusus ir lietuvius;

– Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija Seime nuolat dalyvauja ir organizuoja tokio pobūdžio propagandinius renginius, prisidėdama prie Lietuvos visuomenės skaidymo tautiniu pagrindu, be to, juos nuolat palaiko ir patys rodo iniciatyvą kai kurie Seimo nariai iš kitų frakcijų;

– šiuo metu Lenkijos valstybinė monetų kalykla pradeda kaldinti Lenkijos Respublikos šimtmečio atminimo medalį, kuriame 1920 metais užgrobtas Vilniaus kraštas vaizduojamas kaip dabartinės Lenkijos teritorija, o J. Stalino ir V. Čerčilio pokarinei Lenkijai dovanotos  rytinė Vokietijos dalis vaizduojama neapibrėžtos priklausomybės.

Lenkijos institutas Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Tokie strateginio partnerio veiksmai pagrįstai kelia įtarimų, kad tęsiama istoriškai netolima politika tik švelnesnėmis priemonėmis nei XX amžiaus pradžioje.

Oficiali Lietuvos pozicija šios nepagarbios kaimynės elgsenos atžvilgiu yra nepaaiškinama. Vien šiemet lenkų vienuoliams buvo perduotas vienuolynas Vilniaus senamiestyje, tuo iš esmės pripažįstant želigovskinės valdžios sprendimų teisėtumą; J. Pilsudskio metinių minėjimas-konferencija Vilniaus rotušėje surengiama su Lietuvos premjero nuoširdžiu pasveikinimu; vienašališkas Lenkijos TV kanalų transliacijų į mūsų teritoriją apmokėjimas; „lenkiškų“ problemų iškėlimas aukščiau kitų tautinių bendrijų reikalų; nuolaidžiavimas Lenkų rinkimų akcijos reikalavimams ir kita.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Šie klausimai iš esmės nutylimi visos Lietuvos žiniasklaidos, įskaitant nacionalinį transliuotoją.

Tautos Forumas siūlo Respublikos Seimui, Prezidentūrai, Vyriausybei ryžtingai spręsti įsisenėjusius klausimus ir:

  1. Ateityje viešai ir aiškiai pasmerkti istoriją perrašančius ar kitaip tautinę nesantaiką kurstančius panašaus pobūdžio Lietuvos lenkų bendruomenės renginius, o esant akivaizdžiai intencijai pagerbti okupacinius veiksmus prieš Lietuvos valstybę ir jos gyventojus, nebijoti tokių renginių uždrausti pagal galiojančius įstatymus.
  2. Paaiškinti strateginio partnerio, Lenkijos Respublikos, vadovybei, kad jos vykdoma „kresų“ politika (lojalumo ir dėkingumo Lenkijai ugdymo priemonės) Lietuvos atžvilgiu Lietuvoje yra ir visada bus suprantama kaip priešiškas ir valstybes kiršinantis veiksmas.
  3. Neleisti statyti naujų paminklų Lietuvą okupuoti siekusių kitų šalių veikėjų ar organizacijų atminimui, taip pat valstybiniu lygiu įvertinti šalyje jau pastatytų paminklų Lietuvos okupantams poveikį tautos istorinei atminčiai ir priimti atitinkamus sprendimus dėl tolesnio jų likimo. 
  4. Nedelsiant sudaryti komisiją lietuvių ir Lietuvos piliečių tautinių bendrijų santykiams aptarti rajonuose, kur pastarųjų yra žymesnė dalis, ir atlikti reprezentatyvias sociologines apklausas, siekiant aiškiai nustatyti jų tikrąsias problemas ir lūkesčius.
  5. Užtikrinti šiandien masiškai ignoruojamų Švietimo įstatymo nuostatų dėl mokomųjų dalykų valstybine lietuvių ir tautinių bendrijų kalbomis santykio įgyvendinimą.
  6. Peržiūrėti švietimo programas tautinių bendrijų mokykloms, atsižvelgiant į Lenkijos Respublikos teigiamai vertinamą Latvijos pavyzdį.

Tautos forumas atkreipia Lietuvos respublikos Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės dėmesį, kad jokia save gerbianti valstybė tokios padėties netoleruotų, o vengiant tiksliau apibrėžti kaimyninių valstybių santykius, Lietuvos visuomenė šiuo metu paliekama vertinti savo valdžios politiką pernelyg plačiame lauke – nuo abejingumo valstybės interesams iki jų išdavystės.

Pareiškimo autorius – Tautos Forumas

Informacijos šaltinis – www.propatria.lt

2018.07.29; 11:00

Dr. Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.

Lietuviui šie metai ir pasiruošimas jiems – kažkas šventa. Visos svarbiausios datos – Vėlinės, Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai, Trijų Karalių šventė – tai dvasinis pasiruošimas Sausio 13-ajai, Vasario 16-ajai, Kovo-11-ajai, Liepos 6-ajai… Aiman, šventinis laukas buvo smagiai užminuotas, ir žmonės nespėjo atsigauti nuo vieno sprogimo, kai pasigirsdavo kitas. Na, jei šventė – tai su fejerverkais…

Apžvelkime bendrą foną, kuriame tauta gyveno visą šį laiką, tikėdamasi kuo gražiausių išgyvenimų ir džiaugsmo.

Rugsėjis-spalis. Suprantama, didžiausias įvykis turėjo nutikti Lukiškių aikštėje, kada visi tikėjosi išvysti pagaliau suręstą paminklą laisvės kovotojams atminti. Tačiau pinigų aukotojai savo pastangų vaisių neišvydo. Du planuoti paminklai – „Vytis“ Vilniuje ir „Žvalgas“ Kryžkalnyje liko svajone. Keletą mėnesių vyko užkulisiniai mūšiai. Spalio mėnesį pinigai, surinkti Gintauto Lukošaičio „Žvalgui“, buvo perduoti kitam projektui, o visuomenei dar nežinant Kariuomenės dienos proga transliuotame koncerte per LRT, per pertraukos reklaminį intarpą staiga visi netikėtai pamatė keistą „koplyčią“, „Žvalgų“ – nė ženklo. Naujas, prastos kokybės darbelis buvo skubiai palaimintas Seime. Lygiai taip pat spalio 3 d. ŠMC su Kultūros ministerija paskelbė skubų alternatyvų konkursą „Vyčiui“, kuriam jau buvo suaukotos lėšos. Viskas įstrigo, „Vytis“ stovės Kaune, o Lukiškes kol kas sergsti LLKS inicijuotas relikvijų įamžinimas po žeme. Vis dar –

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

apkasuose? Ant žemės – smagus fontanėlis nuo vasaros karščių vaikučiams pasičiurkšti.

Lapkritis. Per Vėlines (Visų Šventųjų dieną) tautą sukrėtė Rūtos Vanagaitės „impičmentas“ A. Ramanauskui-Vanagui. „Vanagaitės skandalas“ baigėsi tuo, kad „Alma littera“ visas knygas atidavė į makulatūrą, nors tie, kurie garbstė „Mūsiškius“ (2016), spruko į krūmus, pasirodžius „Vištai strimėlės galva“ (2017). Visuomenės „veikėja“ ir „rašytoja“, nukentėjusi nuo tikro Vanago, Vytauto Landsbergio vykusiai įvardinta „Dušanskiene“, skyrybų su Zuroffu ir kitas žaizdas gydosi tarptautiniame PEN centre ir galimai rengiasi rašyti naują knygą, kurioje partizanai vėl patys „nusikapos sėklides ir išsidurs akis“ iš meilės KGB.

Tiesa, antisemitizmo eskalavimo temai buvo pasiruošta dar anksčiau – 2016 lapkričio 18 dieną, Vilniaus Rotušėje surengus diskusiją „Ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą?“ Kaip ir dar anksčiau, vykdant parodomuosius „viešuosius pilietinius teismus“ su visokiais parašų rinkimais ir pasmerkimais Juozui Brazaičiui, generolui Vėtrai, taip pat fabrikuojant „nuvainikavimą“ Sigitui Gedai, Justinui Marcinkevičiui, Romualdui Ozolui ir kitoms iškilioms asmenybėms, mėginama remtis kryptingai falsifikuojamais istorijos faktais ir iškreiptai interpretuojamomis pseudo mokslinėmis studijomis. 

Legendinis pulkininkas Kazys Škirpa

Nuo lapkričio 11 dienos prasideda #metoo skandalas, kai dėl seksualinio priekabiavimo „maudomi“ išskirtinai Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai ir garsenybės: Šarūnas Bartas, Jonas Gasiūnas, Gintautas Trimakas ir Jonas Vaitkus, taip pat soc. mokslų dr. Arvydas Lieponius. Visi be jokių teismų, vien paskelbus nuomones, neteko reputacijos, patalpų ir darbo vietų.

Gruodis. Spaudoje nuo 11 d. skelbiami nauji Nacionalinės premijos laureatai. Premijos negauna garbų jubiliejų švenčiantis žymus rašytojas ir dramaturgas Kazys Saja, visuomenei žinomas kaip nepalenkiamas antikomunistas, „Varpo“ autorius. Rašytojų sąjungoje vyksta renginys, skirtas rašytojų organizacijos leidinio „Metai“ (buvusios „Pergalės“) sukakčiai. Renginio metu pagrindinis pranešimas skiriamas komunistų rašytojo Juozo Baltušio, kurio dienoraščiai buvo spausdinami leidinyje visus metus, reabilitacijai. Pritariama jo minčiai (cituojamos ištraukos), kad klaidinga manyti, jog Lietuva gali būti savarankiška.

Gruodžio 5-6 d.d.  vyksta jungtinė Lietuvos ir Lenkijos mokslininkų konferencija (dalyvauja 24 institutai) Juzefo Pilsudskio garbei – gimimo 150-mečiui. Lietuvių tautos budelis Pilsudskis vaizduojamas kaip Lietuvos didvyris ar bent jau didžiai nusipelnęs veikėjas.

Naujieji metai pasitinkami Moscow City Ballet atvežtu baletu „Spragtukas“ Žalgirio arenoje Kaune ir 30 d. Vilniaus „Compensa“ koncertų salėje. Visi garsiai ploja ir geria šampaną.

Sausis, 6 d., „Trys karaliai“. Visuomenę, kuri švenčia katalikišką šventę, sukrečia KGB sąrašų skandalas: B. Burauskaitei  atostogaujant išviešinamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre saugomas KGB paliktas sąrašas, kuriame be bylų ir įrodymų, be analizės teigiama, kad Lietuvoje ir pasaulyje žinomos garsenybės Donatas Banionis, Saulius Sondeckis ir kardinolas Vincentas Sladkevičius buvo KGB agentai. Vis dar tęsiasi seksualinio priekabiavimo viešinimai spaudoje.

Aktorius D. Banionis ir dirigentas S. Sondeckis. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.

Sausio 18 d. įsilaužta į naujienų portalą TV 3 ir paskelbta tikrovės neatitinkanti žeminanti informacija apie Krašto apsaugos ministrą Raimundą Karoblį ir Žinių radijo“ laidų vedėją Ridą Jasiulionį. Maždaug tuo pačiu metu užsienio interneto portaluose paskelbta, esą Lietuva įvedė Mongolijai ekonomines sankcijas dėl prezidento žodžių apie sovietų okupaciją.

Sausio 26 d. Vilnius reklamos agentų paskelbiamas „G-tašku“. Turistų malonumui su vaizdine medžiaga: važiuokite, čia sekso rojus. Naujiena išgarsinama per portalus.

Vasaris. Vasario 12 d. BNS praneša, kad vietoj Lietuvos himno nuskambėjo LTSR himnas per apdovanojimų ceremoniją dziudo Europos jaunių taurėje, kai buvo sveikinama aukso medalį iškovojusi Lietuvos sportininkė Justina Kmieliauskaitė Italijoje, Folonikoje.

Vasario 16-oji. Laisvės premijos laureatės Nijolės Sadūnaitės kalba iškilmingame Seimo posėdyje pabaigoje nutraukiama (išjungiamas mikrofonas kalbantis su prezidente), niekur didžiosios žiniasklaidos nepublikuojama, į jos klausimus oficialiai neatsakyta, jos pasisakymas traktuotas kaip nesusipratimas.

Vakaras: Vilniaus Gedimino prospektas skendi troškiuose dūmuose nuo tankiai sustatytų ir uždegtų „nepriklausomybės laužų“ (gal supainiojo su sausiu?). Tiesą sakant, tenka apsisukti ir dingti kuo toliau, kad nebūtum išrūkytas ir neuždustum. Puiki savivaldybės dūmų uždanga.

Vasario 23-kovo 2 d.d. Nr. 8 „Respublikoje“ Vitas Tomkus pradeda skelbti savo „įtariamųjų KGB sąrašą“. Sąrašas visuomenės pasitinkamas su skauduliu ir rimtai, svarstomas, nors redaktorius su jam būdinga ironija mėgina įrodyti tokių „sąrašų“ nepatikimumą. Painiava didėja.

Vasario knygų mugėje Krašto apsaugos stende nėra nė vienos aktualios knygos, skirtos visuomenei, pavyzdžiui, nuo pavojaus apsiginti (trys knygos išleistos, tik neaišku, kur jų įsigyti). Leidinių labai maža.

Kovas. Kovo 8 d. per naktį Lukiškių aikštėje išdygsta įtartinas objektas, primenantis paminklą. Pasirodė, kad jį pastatė Lietuvos fantastų konventas „Lituanicon XXIX“, klubas „TL Draugija“.

Balandis. 25 d. išniekintos relikvijos Lukiškių aikštėje – pavogta kapsulė su relikvijų sąrašu.

Birželis. Birželio 29 d. pranešama, kad išniekintos relikvijos Lukiškių aikštėje – pavogta kapsulė su relikvijų sąrašu. Vėliau sugauti neva besimušantys du chuliganai, vienas jų laikė tą kapsulę. Birželį pranešta, kad Sondeckis su Banoniu nedirbo KGB (jei kas išgirdo).

Jubiliejinė dainų šventė. Duonos garbinimas. 2014-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jau reikėtų dėti daugtaškį, nes kažin, kas dar valstybės atkūrimo šimtmetį švenčiančių lietuvių laukia per Pasaulinę dainų šventę liepos pradžioje ir Mindaugo karūnavimo dieną? Gal virš šokančių porų prabirbs sraigtasparnis ir išmėtys proklamacijas? O gal oro balione virš Vingio parko estrados kybos naujam politikos sezonui besirengiantis jogas Viktoras Uspaskich, ir kaip Kašpirovskis iš aukštybių mėgins numaldyti liaudies nerimą?

Aptariau tik rezonansinius atvejus, kurie visuomenę panardino į kažkieno planuotą (tuos planus paslaugiai išplatinus gandosklaidai) sąmyšį ir neviltį, užgožusį šventinę nuotaiką, vilties spindulius ir net ramybės valandėles šeimose. Apie vidines politines ir socialines rietenas ir scenarijus neverta net kalbėti. Kur raudona linija eina, matyti iš šios improvizuotos „stenogramos“. Aisbergo viršūnė pagal logiką didesnė už normalios lyties pagrindą. Šimto apverstų aisbergų karalystė.

Apie prasmingomis, įsimintinomis tautai dienomis tvyrantį chaosą bylojo „paminklas“ Lukiškių aikštėje, skirtas Kthulhu kultui. Net gaila, kad policija suprato jaunimo pokštą ir saugiai jį pašalino – būtų puiki instaliacija, iliustruojanti Leitavijos debiloidų[i] vertybes. Tiems, kas nesupranta, paaiškintina, jog šis linksmas statinys apeliuoja į siaubo ir fantastikos literatūros klasiko, amerikiečių rašytojo Howardo Phillipso Lovecrafto (1890-1937) apysaką „Kthulhu šauksmas“ apie iš žvaigždžių kilusio baisūno kultą, laukiantį savo atgimimo valandos: košmarišką požeminį mąstančių lavonų miestą, mišrūnų garbinamą titanišką Padarą Kthulhu, kuris pasakojimo pabaigoje išnyra iš gelmių ir persekioja jūreivius, kol yra įveikiamas, bet neilgam: „Matyt, ir toliau gyvuoja ir Kthulhu, uždarytas toje akmens properšoje, kuri jį saugo nuo tada, kai saulė buvo jauna. Jo prakeiktas miestas dar kartą nuskendo, mat po balandžio audros „Akylasis“ praplaukė pro tą vietą, tačiau jo dvasininkai Žemėje ir toliau bliauna, šokčioja ir žudo, susibūrę apleistose vietose aplink stabais vainikuotus monolitus. Skęstantis miestas jį turbūt įtraukė, kol jis buvo savo juodojoje bedugnėje, antraip pasaulis jau klyktų iš baimės ir klaiko. Kas žino, kuo viskas baigsis? Kas iškilo, gali nuskęsti, o kas nuskendo, gali iškilti“. (Ha-ha-ha)

Per visus kultinio rašytojo apsakymus vingiuoja jo sukurtų personažų ir miestų siužetinės linijos, juose vyrauja blogio simbolis – penkiakampė žvaigždė. Ji figūruoja daug kur, bet ypač – apsakyme „Beprotybės viršukalnės“: iš kosmoso prieš milijonus metų į Antarktidą atkakusių žvaigždžiagalvių kapus puošia penkiakampes žvaigždes primenantys ledo kauburiai su taškelių raštais, tiksliai atkartojantys ant žalsvų mezozojaus sluoksniuose atkastų muilo akmenų, buvusių piniginiu vienetu, esančius raštus; ekspedicijos dalyviai lėktuvu nukanka į fantastinį praeities miestą, kuriame randa „begalinio įmantrumo, antgamtiško masyvumo ir nežemiškos egzotikos pavyzdžių“. „Kai kurioms geometrinėms formoms pavadinimų tikriausiai nebūtų sugalvojęs net pats Euklidas – netaisyklingi, įvairiausiais kampais nukirsti kūgiai, įmantrių proporcijų terasos, keistai išgaubti stulpai, savotiškos aplūžusių kolonų grupės, įvairios penkiabriaunės ir penkiakampės beprotiško keistumo architektūrinės kompozicijos“ (…) Mus supančios architektūros formose ir keliuose gana neblogai išlikusiuose sienų ornamentuose nuolat atsikartojantys penki žvaigždės spinduliai taip pat kėlė miglotų, bet grėsmingų asociacijų“.

Remonto darbai Lukiškių aikštė. Vyčio čia nebus, todėl aikštė taip ir liks nyki, atgrasi, svetima. Slaptai.lt nuotr.

Žinant Lukiškių aikštės istorinį kontekstą ir simbolius, kurie joje ilgai gyvavo bei vis nori atsikurti naujais pavidalais, matyti kovo 8 dienos proga pastatyto objekto daugiaprasmė, taikliausia ir šmaikščiausia aliuzija bei situacijos įvertinimas. Bet kažin, ar Lovecrafto kūrybos rinktinę „Tykantis tamsoje“, išverstą į lietuvių kalbą ir išleistą šiais metais (Kitos Knygos, 2018), skaitys naujieji Leitavijosdebiloidai, kurie spokso per specialiai jiems skirto Rusijos TV kanalo „REN Lietuva“ siužetus apie ufonautus, atgal vykstančią evoliuciją (žmogus virsta beždžione) ir atvirą karo propagavimą.

[i] Pastabėlė: terminas sukurtas autorės; ji mielai įstotų į fantastų draugiją, jei ją pakviestų (kadangi nariai suskridę iš visų galaktikų, matyt amžiaus cenzas neribojamas).

2018.07.04; 08:30

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Šį pavasarį Švenčionių rajone keturi istorijos entuziastai savo iniciatyva ir savo jėgomis pastatė paminklą broliams Juzefui ir Bronislovui Pilsudskiams.

Kas čia tokio? Juk pas mus laisvė, kurią lietuviai supranta labai konkrečiai-materialistiškai: einu, kur noriu, kalbu/rašau, ką noriu, darau, ką noriu (dar neseniai galėjome tęsti: valgau, ką noriu, geriu, ką noriu, bet žalieji valstiečiai laisvę valgiams ir gėrimui kiek pritrumpino…)! Na, tai ir daro, ką nori… 

Paminklas man neužkliūva. Apie Lietuvos valstybingumo ir vieno jos valstybingumo simbolių – Lietuvos valstybės sostinės Vilniaus – budelį savo nuomonę ne taip seniai jau išsakiau, Švenčionys nuo Kretingos toli, tad paminklas man, kaip sako žemaičiai, „nei galvoj, nei uodegoj“.

Užtat kur kas įdomesnės man pasirodė tos mintys, kurios sklinda nuo paties paminklo atsiradimo Lietuvos žemėje fakto kaip ratilai nuo vandenin įmesto akmens.

Ar tas faktas liudija nepaprastą lietuvio atminties platumą, kurioje, kaip kokiame Grūto parke ar sąvartyne, savo vietelę randa ir nebereikalingi, istorijos išmesti, žmonių pasmerkti įvykiai ir asmenybės, ir vertingi, reikalingi, bet per nelaimingą atsitiktinumą laikinai pamiršti ar kažkokių piktavalių sąmoningai nuo viešumo slepiami kitokio turinio įvykiai, asmenybės, liudijimai?

O juk, kaip jau mums tvirtai įkalta, visa, kas slapta, kažkuomet tampa vieša…, panašiai kaip prezidentės laiškai skolintis pamėgusiam buvusiam politikui.

O gal mes – mazochistų tauta, Stokholmo sindromu užkrėsti žmonės, kurie ištikimiausiai saugo atminimą būtent tų, kurie sukėlė daugiausia kančių, kurie praliejo daugiausia kraujo ir kuriems labiausiai rūpi neužmiršti nė vieno savo kankintojo ar išdaviko – kad atmintyje nebeliktų vietos tiems, kurie tikrai to verti kaip tautos istorijos, kultūros kūrėjai, jos tapatybės puoselėtojai, jos laisvės sargai ir gynėjai? 

Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Beje, broliai Pilsudskiai – ne vieninteliai, kurie, turėdami lietuviškas šaknis, savo darbais arba ignoravo gimtinę, arba prisidėjo ją naikinant.

Kodėl nepastačius paminklo Rusijos revoliucijoje, ypač kovose su kontrrevoliucija pagarsėjusiems lietuvių kilmės „karžygiams“: Vytautui Putnai, Jeronimui Uborevičiui, Juozui Vareikiui? Jie irgi nemažai kraujo praliejo, o, palyginus su J. Pilsudskiu, gal net buvo „geresni“, nes nesirinko žudyti būtent lietuvių, o tenkinosi bet kokiu krauju.

Raudonosios divizijos viršininkas Vytautas Putna ypač nusipelnė malšindamas Kronštato sukilimą 1921 m. O kadangi gyvenimas man buvo maloningas susitikimais su įdomiais žmonėmis, jis mane suvedė su Kronštato laivynui vadovavusio ir sukilimo metu nužudyto admirolo anūke Vera, kuri, Rusijai pasukus demokratėjimo keliu, atskubėjo iš JAV į Leningradą-Sankt Peterburgą ieškoti senelio kapo ar bent atsiminimų apie jį. Būtent iš jos aš ir sužinojau, kokiomis priemonėmis ir kaip malšino jūreivių sukilimą šaunusis mūsų tautietis (ir dar Vytauto Didžiojo bendravardis). Tos detalės mane tiesiog sukrėtė, ir išsigandusi, jog miela, amerikoniškai energinga moteris gali susivokti, kad tas žvėris Putna – mano tautietis, aš pasistengiau mūsų pažintį nutraukti…

O gal ir Putna, kaip J. Pilsudskis, laikytinas Lietuvos istorijos „produktu“?

Beje, įsisiautėjus stalininiam terorui, ir Putna, ir Uborevičius buvo sušaudyti…

Neišsiaiškinau,  ar kas nors pastatė paminklus tiems mūsų „didvyriams“…

Atkreipkite dėmesį: jie vykdė valią bolševikų ir Stalino, svajojusio apie galingą, daugiatautę didvalstybę SSSR – kitų tautų sąskaita, panašiai kaip J. Pilsudskis ir jo užmačių vykdytojas L. Želigovskis svajojo apie didingą ir galingą Lenkijos valstybę „nuo jūros iki jūros“ lietuvių ir kitų tautų sąskaita.

Svajoti juk nedraudžiama, kaip nedraudžiama atsiminti bei priminti užuomaršoms, kas, kaip ir kieno sąskaita siekė savo ambicingų tikslų…

O gal mes, šiandienos lietuviai–palikuonys paprastos, darbščių, pilkų kaip gimtosios žemės grumstas žmonių genties, kuri, daug metų ir net šimtmečių kvailinama savo didžiūnų ir karvedžių, iš godumo ar kvailų ambicijų susiejusių savo likimą su kaimyninių tautų valdančiosiomis dinastijomis, perėmusių jų kalbą, religiją ir papročius, patikėjo, kad viskas, kas gera, gražu, vertinga, būtinai turi būti nelietuviška, atnešta, primesta, prisikviesta „iš svetur“?

Buvo laikai, kai lietuvių didžiūnai savo malonėmis apipildavo autorius, kurie kildino juos iš romėnų. Paskui „giminystės“ imta ieškoti artimesniuose kraštuose: Vokietijoje ar slavų žemėse: Moskovijoje, Lenkijoje.

Beje, daugybę lietuviškos kilmės pavardžių ir šiandien tebeklajoja po Ukrainą, jas tebesaugo Ukrainos archyvai, bet Ukraina mūsų politikams neatrodo pakankamai europietiška, todėl, numojus ranka į modernizmą, europietiškumą ir panašius blizgučius, lietuviškoms pavardėms Ukrainoje tenka „atpažinti“ save per kirilicą, o ukrainietiškos pavardės Lietuvoje „žudosi“ su lotyniško raidyno raidėmis. 

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Neretai tai vienur, tai kitur nuribuliuoja klausimas: kodėl mes, lietuviai, taip lengvai atsisakome savo identiteto, savo šaknų? Ir kodėl, kai identiteto atsisakyti būdavo verčiama prievarta, represijomis, jo atsisakoma būdavo sunkiau? O dabar, kai niekas ne tik neliepia, bet net ir nesiūlo to daryti, lietuvybės atsisakoma taip pat nerūpestingai, kaip nuskaboma ramunė buriant „Myli-nemyli?“

Atsakymų pateikiama įvairių. Dauguma jų turi bendrą vardiklį: didelė dalis Lietuvos kultūrinio „elito“, mokslininkai, menininkai, intelektualai, kurie privalėtų būti tautai autoritetu, pasirodė neatsparūs laisvosios rinkos ir jos liokajų kuriamai vartotojiškai ideologijai.

Šiandien, slėpdamos už nekritiškam jaunimui ir godžiam vartotojui patrauklių šūkių „Šalin ideologiją!“, „Tik nepolitikuokim!“, „Darom, ką norim!“, ideologiją kuria oligarchijos, didžiosios tarptautinės korporacijos. Valdančiajam kapitalui reikalingas bukas ir paklusnus vartotojas, kuris neturi kitų vertybių, tik vartojimo teikiamus juslinius malonumus. Tad esama padėtis oligarchijoms yra labai patogi, ką liudija jų vis augantys turtai ir vis didesnės žmonių masės skurdas, ir todėl tokią padėtį išlaikyti jos stengiasi iš visų jėgų.

Kas apgins lietuvių tautą ir jos kalbą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vadinasi, rinkos ideologams būtina iš modernaus žmogaus, žmogaus-vartotojo atimti meilę viskam, kas nėra rinkos prekė, t.y., meilę artimui, gamtai, tautinėms tradicijoms, gimtajai kalbai, o tai reiškia – viskam tam, kas sudaro tautinę tapatybę ir ja besiremiančią tautinę sąvimonę.

O kuo rinkai ir jos kariaunai trukdo tautinė savimonė?

Į tą klausimą atsakymą pateikė Gediminas Navaitis. Jo nuomone, tautinė savimonė trukdo transkorporacijoms apriboti nacionalinių valstybių galias, o nacionalinės valstybės joms „nusikalto“ tuo, kad gina savo piliečių interesus, ir stengiasi, kad jų nenukelnėtų tarptautinės korporacijos, bankai. Labai akivaizdus pavyzdys – Islandijos vyriausybė, kuri, prasidėjus 2008 m. finansinei krizei, atsisakė iš savo biudžeto kompensuoti tarptautinių bankų „netektis“ Islandijoje. Ir bankams teko pabrukti uodegas, nieko nepešus…

Na, ir kokiam sorošui gali patikti stipri, savarankiškai nacionalinė valstybė?

Beje, Vengrijos vyriausybė irgi labiausiai siutina Briuselį dėl to, kad apribojo užsienio bankų galias. Užtat Vengrijoje skurstančiųjų procentas kur kas mažesnis, nei, pavyzdžiui, Lietuvoje, kuri nedrįsta pareikalauti normalių mokesčių iš savo teritorijoje veikiančių užsienio bankų.

Nebedrįsta Lietuva ir viešai demonstruoti savo lietuviškumo. Pavyzdžiui, į Lietuvą atvažiavę užsienio turistai, ypač prancūzai, stebisi, kodėl mūsų viešbučiai (ir ne tik jie) yra angliškais pavadinimais, argi mes nemokame sugalvoti lietuviškų?

Polonizacija

Tas ir yra, kad nebemokame. Mūsų moksleivių anglų kalbos žinios yra geresnės, nei lietuvių kalbos, nes anglų kalbos mokymui skiriama daugiau išmonės, priemonių ir lėšų, o lietuvių kalba stumiama į podukros vietą rankomis žmonių, kurie labiausiai turėtų ją mylėti, puoselėti, puošti – rankomis pačių lituanistų… laimei, ne visų, bet, deja, tų, kurių, tokių kaip švietimo viceministras Giedrius Viliūnas, profesorius Paulius Subačius, mokslo darbuotoja Loreta Vaicekauskienė, lituanistė mokytoja Elžbieta Banytė… Ir būtent jų savižudiškoms idėjoms kažkodėl atviros visos respublikinės žiniasklaidos priemonės.

Tai jau pastebi net ir tie mokslininkai, kurie pasidavė „mūsų bendros su Lenkija istorijos“ vyliui, bet tiek dar neapako, kad nematytų, kaip šiandien žeminama lietuvių kalba. Praleido progą patylėti, pavyzdžiui, istorikas, daktaras Antanas Kulakauskas: „Lietuvoje yra nepilnavertiškumo kompleksas. Čia reikia specialių tyrinėjimų, bet visa ta mūsų modernizacija vyksta tam, kad lietuvybė, lietuvių kalba būtų nustumta į anglų kalbos šešėlį“.

Žurnalistė Aušra Lėka puikuojasi (auto)ironija: „Nors ir labai didžiuojamės savo kalbos unikalumu, nereikėtų turėti iliuzijų, kad ją masiškai ims mokytis tarptautinio lygio mokslo ar kultūros autoritetai iš užsienio“.

Neleiskime skriausti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Turiu ją nuvilti: galėčiau išvardinti visą eilę pasaulinio lygio mokslininkų, kurie mokėsi lietuvių kalbos ne tam, kad bėgtų vadovauti kokiai nors Lietuvos institucijai, bet tik todėl, kad arba labai vertino mūsų kalbos unikalumą ir grožį, vertingumą mokslui, arba labai gerbė mūsų tautą.

Pastarasis atvejis – pagarba tautai – ypač buvo išbujojęs, Sąjūdžiui iškovojus nepriklausomybę nuo Rusijos, tačiau dabar tokie atvejai žymiai retesni, ir tai liudija, jog tauta praranda kokybę ir … pagarbą kitų tautų akyse.

„Kadangi mes esame Briuselio liokajai, mums istorijos nereikia. Galvokime apie šiandieną, galvokime apie rytdieną. Tačiau rytdienos nėra be praeities. Štai kur yra esmė. Šito nesupranta mūsų aukščiausioji valdžia. Šiandien Lietuvoje vyrauja savinaikos ideologija. Ją stumia ir prezidentūra, ir Seimas, ir Vyriausybė. Čia yra mūsų tragedija. Būtent dėl to iš Lietuvos bėga žmonės“, – nevynioja nuomonės į vatą Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Egidijus Klumbys.

Kitaip  tariant, mūsų priešams nereikia eikvoti savo jėgų ar lėšų, stengiantis mus sunaikinti: mes susinaikinsime patys. Tik prašom netrukdyti patarimais…

2018.05.06; 17:37

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

„Niekada neišgyvens tauta, kuri mato savo istoriją kaimyno akimis.“ – Pasak Gedimino Navaičio, taip kalbėjo Fridrichas Ničė.

O pasak paties G. Navaičio, „vienas reikšmingiausių identiteto savitumų – idealų ir vertybių pasirinkimas. Kitaip sakant, pasirinkimas ką laikyti gyvenimo prasme ir laime, kokiais būdais jų siekti“.

Jei pabandytume susieti vieną citatą su kita, gautume išvadą: siekiant gyvenimo prasmės ir laimės, jokiu būdu negalima į savo istoriją, savo tautos vertybes žiūrėti kaimyno akimis. Juolab, jei tas „kaimynas“,  kaip koks Stalinas ar Pilsudskis, svajodamas apie didelę, galingą valstybę, niekad nieko gero nepadarė mažosioms tautoms.

V. Savukynas straipsnyje “Ko vertas Pilsudskis: meilės ar neapykantos?“ ragina „atiduoti pagarbą“ žmogui, išprovokavusiam ne tik karinę invaziją į šalį, su kuria ką tik buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, bet ir atsakingam už okupuotosios Lietuvos dalies brutalų nulietuvinimą bei daugybės nutautinimui pasipriešinusių lietuvių žudynes.

O aš noriu pakviesti prisiminti ir pagerbti kitus J. Pilsudskio giminaičius, kurie nedeklamavo tarptautiniu lygiu meilės Lietuvai, bet tiesiog mylėjo ją… labiau, nei gyvenimą be jos. 

Kalbu apie gausios, plačios Butlerių giminės negausią lietuviškąją atšaką.

Pasak vienų šaltinių, Butleriai atsirado Lietuvoje per 30-metį karą (1618–1648 ). Airijos bajoras Valteris Butleris, sakoma, įstojo savanoriu į airių pulką, kurį į savo kariuomenę kovai su protestantais buvo įjungęs Valenšteinas (Albrechtvon Wallenstein) . Tačiau karvedys praradęs imperatoriaus Ferdinando pasitikėjimą, ir tas sumanė Valenšteiną nužudyti. Jam padėjo išdaviku tapęs Butleris. Už savo juodą darbą žudikas pelnė grovo titulą ir daug kitų malonių, bet gudrus airis susivokė, kad ir jį gali ištikti Valenšteino likimas, tad likvidavęs turtus, persikėlė į Lietuvą, kur jo nebegalėjusi pasiekti imperatoriaus rūstybė. Tačiau kiti šaltiniai nurodo Valenšteiną ankstokai pasimirus toli nuo Lietuvos, imperatoriaus dovanotose žemėse.

Yra ir kitokių pasakojimų. Pavyzdžiui, Anykščių krašto istorijos tyrinėtojas Tautvydas Kontrimavičius („Tūkstantmetis giminės veidrodyje“) pirmąjį Butlerį randa Latvijoje: „Ernestas Aleksandras Butleris (Ernst-Alexander Butler) – pirmasis ir vienintelis tikrai žinomas šios Butlerių giminės šakos protėvis. 1634 m. gegužės 7 d. Lietuvos Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas IV Vaza (1595-1648) E. A. Butlerį paskyrė Vendeno miesto (dabar – Cėsis, Latvija) žemės teismo raštininku“.

Pirmasis „Vilniaus golgotos“, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.

Šiaip ar taip, Butleriai – sena ir plačiai išsišakojusi giminė, pasklidusi po visą Europą. Tarp 34 žinomų aštuntosios kartos atstovų XX a. tik keletas dar gyveno Lietuvoje, keletas – Rusijoje, o dauguma – Vakarų Europoje: Vokietijoje, Serbijoje, Prancūzijoje, kur pasitraukė, ieškodami saugesnio gyvenimo.

Lietuvoje gilesnius pėdsakus paliko rašytojas Kazimieras Antanas BUTLERIS (1867-1945), Rusijoje žinomas kaip Vladimiras Butleris, o Lietuvoje – Vladas Butleris, bei jo tėvas Tadas Butleris.

Tadas Kristinas Leonardas Butleris (1822-1910) buvo kelių statybos inžinierius, carinės  Rusijos kariuomenės atsargos kapitonas, gimęs Repšėnuose, gyvenęs Butlerių giminės dvarelyje Labeikiuose, administravęs ir kitus paveldėtus dvarus: Desekiškio (Desiukiškių?), Jociškio. Buvo vedęs bajoraitę, dvarininkę Kazimierą Šmigelskaitę, užaugino tris sūnus: Vytautą Ježį (1859–1928), Tadą Aloyzą (1863–1908) ir Kazimierą Antaną Vladą (1867–1945).

1861 m. Rusijos imperijoje panaikinus baudžiavą, T. Butleris buvo išrinktas pirmuoju Vilkmergės (dabar – Ukmergė) apskrities Taikos tarėju – tarpininku tarp valstiečių ir dvarininkų. 1863 m. sukilimo metu jis rėmė sukilėlius. Už  tai 1864 m. pradžioje jis buvo ištremtas į Civilską (Čiuvašija, Rusija), kur 1865 m. nuvyko ir jo žmona su sūnumi. T. Butlerio žmonos prašymu, caras Aleksandras II 1866 m. balandžio mėn. leido T. Butleriui persikelti į Nižnyj Novgorodą. Tremties laikui pasibaigus, Butleriai persikėlė į žmonos dvarą Juchnavoje (Baltarusija), kur gyveno iki Tado mirties.

Jauniausias Tado sūnus, rašytojas Kazimieras Antanas Vladas Butleris gimė jau tremtyje, Civilske, baigė Sankt Peterburgo komercinę bei Tverės junkerių mokyklas. Keletą metų tarnavo karininku, perėjo į policiją ir iki 1914 m. jis buvo pristavu ir policmeisteriu įvairiose vietose: Jekaterinoslavo ir Kutaisio gubernijose, Jakutsko srityje. Buvo vedęs Mariją (kituose šaltiniuose – Oną) Kiaušaitę, valstiečių nuo Anykščių dukrą, su kuria užaugino dukteris Mariją ir Rają. Grafo titulu šeima niekada nebesivadino, nes jis buvęs pelnytas žmogžudyste.

1914 m. būsimasis rašytojas buvo mobilizuotas į kariuomenę. Po Spalio revoliucijos 1919 m. jis atvyko į Lietuvą, visiškai nemokėdamas lietuvių kalbos, todėl, įstojęs savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo baltarusių batalione. Demobilizuotas ir nerasdamas būdo Lietuvoje pragyventi, jis persikėlė į Rygą, kur gyveno žmonos motina. Rygoje atidarė rusų literatūros leidyklą „Gyvenimo mokykla“, kurioje leido ir lietuvių literatūros bei tautosakos vertimus į rusų kalbą. Pats rašė rusiškai, nors vyresniame amžiuje savo kūrinius jau pats vertė į lietuvių kalbą. Rygoje išleido biografinį romaną „Už ką?“ (1929 m.) – kuklią, bet, kaip sakė pats autorius, nuoširdžią dovaną „karštai mylimai mano protėvių tėvynei – Lietuvai“.

Vladas Butlerisdar parašė keletą mažiau žinomų romanų, kuriuose tęsė pasakojimus apie lietuvius ir lenkus tremtyje Rusijoje.

Maždaug nuo 1930 m. Butleriai persikėlė į Kauną. Čia rašytojas aktyviai bendradarbiavo spaudoje. Mirė 1945 m. vasario 23 d. Mlade Buky (Čekija), traukdamasis į Vakarus.

Taigi, turime labai spalvingos kilmės ir biografijos žmogų, gimusį Rusijoje, ilgai net lietuviškai nemokėjusį, bet kai tik atsikūrė nepriklausoma Lietuvos valstybė, grįžo, ilgai vargo, sunkiai pritapdamas be kalbos, net buvo priverstas laikinai emigruoti, kaip šiandien pasakytume, bet galų gale grįžo, įsitvirtino Lietuvoje… ir mirė, vėl atplėštas nuo jos.

Romantikas pasakytų: širdis nebeatlaikė dar vieno išsiskyrimo su taip karštai mylėta „protėvių žeme“. Realistas gi primintų jo jau nebe jauną amžių ir pabėgėlių nuolatinius palydovus – pavojus, nepriteklius.

Į mano gyvenimą Butlerių giminė įėjo jau po karo, su Vlado Butlerio romanu „Už ką?“, kurio abu tomai kažkokiu stebuklu buvo išlikę karo nusiaubtoje mano mamos bibliotekoje.

Kaip rašė vienas geranoriškas kritikas, spaudoje pasirodžius šiai knygai, romanas „rekomenduotinas jaunimui, ypač lengvai būtų prieinamas ir suprantamas kaimo jaunimui ar jaunesniems mokiniams“. Tai aš ir buvau tas idealus jaunas skaitytojas. Kadangi skaityti išmokau labai anksti, tai ir tą romaną perskaičiau dar nelankydama mokyklos, gyvendama nedideliame miestelyje, priskirtinam kaimo, o ne miesto gyvenvietėms. Žinoma, negaliu pasigirti, kad išjaučiau, supratau viską, ką romane pamatė suaugę skaitytojai, pavyzdžiui: „Personažų psichologijoj daug to, ką mes vadinam sentimentalu, bet, pažinęs autorių, turi pripažinti, kad jis atvaizdavo tai, kuo pats giliausiai tiki, ką jis pats jaučia: jis pats didelis entuziastas, optimistas, pripažįstąs didžiausią religijai šeimos ir visuomenės gyvenime“.

Tačiau knyga padarė man tokį didelį įspūdį, kad aš visam gyvenimui įsidėmėjau autoriaus vardą-pavardę bei romano pavadinimą. Tai svarbu, nes vėliau sovietmečiu jokių žinių nei apie romaną, nei apie autorių nebuvo skelbiama, tad mano atmintis labai pravertė moderniaisiais laikais internete žvejojant informaciją apie V. Butlerį ir jo šeimos istoriją.

Iš interneto aš sužinojau ir apie Butlerių giminės ryšius su Pilsudskiais. Mat, Pilsudskių giminės vyrai jautė silpnybę Butlerių merginoms, ir net du Pilsudskiukai buvo vedę Butlerytes.

Teodora Uršulė Otilija Butlerytė (1811-1886), ištekėjusi už Piotro Pavelo Pilsudskio, Lietuvos ir Lenkijos istorijoje žinoma kaip maršalo Jozefo Klemenso Pilsudskio (1867- 1935) močiutė. 1833 m. vasario 22 d. Repšėnuose (Anykščių r.) gimė  vyriausias Pilsudskių sūnus Jozefas Vincentas Piotras, iš kurio santuokos su pussesere Marija Bilevič, Teodoros Uršulės Otilijos vaikaite, gimė Jozefas Klementas, būsimasis Lenkijos prezidentas ir naujai atsikūrusios, nepriklausomos nei rusų, nei nuo lenkų, Lietuvos valstybės niokotojas.

Bet palikim Pilsudskius su jų tariama „meile“ Lietuvai ir lietuvių kalbai, grįžkime prie tikrųjų – ne tik nuolat keičiančios savo geografinius ir vertybinius-ideologinius kontūrus Lietuvos valstybės, bet ir, svarbiausia, lietuvių tautos – patriotų, Vlado Butlerio ir jo dukters Rajos.

Apie Rąją Butlerytę ir jos tragišką likimą pirmą kartą išgirdau dar Sankt Peterburge apie 1991-1992 metus ir net paskelbiau miesto spaudoje straipsnį apie paskutines jos gyvenimo dienas.

Kadangi, tikiuosi, dar gyvi tebėra jos vaikai ir anūkai, Rajos gyvenimo įvykius, neturėdama giminių leidimo elgtis kitaip, pateiksiu kuo trumpiau.

Raja Butlerytė gimė 1917 m. Rusijoje, augo Rygoje. Į Lietuvą atvyko su tėvais apie 1930 m. Pradėjo studijuoti Klaipėdos pedagoginiame institute, o vokiečiams užėmus Klaipėdą, su institutu 1939 m. persikėlė į Panevėžį. Baigusi studijas, mokytojavo Marijampolės gimnazijoje. Antrojo pasaulinio karo metais ji sukūrė šeimą, augino dukterį Jūratę, sūnus Vytautą ir Gediminą. 1945 m. sovietinis saugumas vyrą suėmė ir įkalino lageryje Sibire. 1957 m. gavusi sovietinio saugumo leidimą, Raja Butlerytė su sūnumis išvyko pas vyrą į tremtį Krasnojarsko krašte. Duktė liko Lietuvoje.

Net ir būdama toli nuo Lietuvos, Butlerytė gyveno Lietuvos gyvenimu. Nors žinios iš Lietuvos pavėluotai pasiekdavo tolimą tremtinių kaimelį Sibire, ji suspėjo pasidžiaugti atkovota nepriklausomybe. Tačiau kai kaimelį (irgi smarkiai pavėluotai) pasiekė žinia apie tragiškuosius Sausio 13-sios įvykius, Vlado Butlerio dukra nebegalėjo susitaikyti su, kaip  skelbė Maskvos propaganda, pakartotinu Lietuvos pavergimu, ir 1991 m. kovo 15 d. vakare ji suliepsnojo gyvu fakelu – vardan savo protėvių krašto laisvės.

Štai jums iš vieno kelmo išaugusių atžalų, bet toks skirtingas savo tapatybės – tautybės, įsipareigojimų visuomenei, tautai ir valstybei supratimas, ir tokie skirtingi likimai!

Juzefas Pilsudskis svajojo apie didelę, galingą valstybę. Mažosios tautos  jam rūpėjo mažiausiai, jos jam buvo tik mėšlas valstybei patręšti.

Tėvui ir dukrai Butleriams valstybė buvo svajonė – namai tautai. Bet ne daugiau. Namai be tautos jiems, kaip ir kitiems normaliems, o ne liberalų piešiamiems patriotams, tebuvo ir tebėra tik statinys, kuris gali  būti sugriautas, gali sudegti, gali būti svetimųjų užgrobtas, bet jei išlieka tauta, namai vėl gali būti atstatomi, ką įrodė ne tik Lietuvos, bet ir kitų tautų, pirmiausia – Izraelio istorija.

Svarbiausia – išlikti, išsaugoti tautą. Žydai tai suprato seniausiai, nes jie klausė Dievo žodžio.

Pilsudskio okupanto karikatūra

O kieno žodžio šiandien klauso lietuviai? Pilsudskio ir pilsudskininkų? Bumblausko? Savukyno?

Gal jie ir labai garbingi žmonės, bet, matyt, priekurčiai, nes girdi tik tuos, kurie garsiausiai rėkia.O tikroji meilė – tyli…

Beje, J. Pilsudskiui lietuviai išties turi ir už ką padėkoti. Už tai, už ką šiandien Vladimirui Putinui dėkoja Rusijos agresijos niokojamos Ukrainos žmonės: už tai, kad etnosą pavertė tauta.

Kaip rašė profesorius Alvydas Butkus, J. Pilsudskio didžiavalstybiška, agresyvi politika „padarė mus tikrais lietuviais! Nors ir tokia didele kaina – Vilniaus netektimi net devyniolikai metų, per kuriuos jis, paverstas Lenkijos užkampiu, stagnavo, o okupuotoji Lietuvos dalis ekonomiškai atsiliko tiek, kad tas atsilikimas juntamas iki šiol, nekalbant jau apie kitus tos Lietuvos dalies polonizacijos padarinius“.

201804.07; 05:05

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lenkijos Prezidentu Andrzejumi Duda.

Lenkijos respublikos prezidentui ponui Andžejui Dudai

Ponas Prezidente,

Lenkijos žiniasklaidos priemonėse vis pasirodo Jūsų patarėjų nuomonės apie santykius su mūsų šalimi, kuriose ypač akcentuojama lenkakalbių lietuvių – Lietuvos lenkų – padėtis. Paprastai jos būna nepasvertos, neparemtos faktais ir tiesa, stokojančios gilesnių žinių ir kultūros.

2017 m. vasario mėn. Jūsų patarėjas Pšemislavas Žuravskis vel Grajevskis (Przemysław Żurawski vel Grajewski) Lenkijos spaudoje pasirodžiusiose publikacijose išsakė abejones dėl dabartinių Europos sienų, reiškė atvirus grasinimus mūsų šalies adresu, liaupsindamas tarpukariu Lenkijos įvykdytą dalies Lietuvos okupaciją.

O patarėjas Kšyštofas Ščerskis (Krzysztof Szczerski), lankydamasis Lietuvoje 2017 m. rugpjūčio mėn., interviu portalui „tvp.info“ pareiškė, kad Lenkijos Prezidentas apsilankys Lietuvoje per šimtųjų mūsų valstybės atgimimo metinių minėjimą, tačiau […] tikimasi, kad Lietuva gerbs tautinių mažumų teises pagal europinius standartus. (?!). Tačiau praėjusių metų gruodį internetiniame mėnraštyje Nowa Konfederacja grįžo prie šios temos pažymėdamas, kad, jo nuomone, intensyvinant Lenkijos ir Lietuvos kontaktus galima atrasti Lietuvos lenkų problemų sprendimą (?!), ta proga įvertindamas, kiek organizuota yra ši Lietuvos piliečių grupė (?!), kuri iš dalies vartoja lenkų kalbą.

Tarpvalstybinių santykių vertinimas nėra paprastų piliečių, neturinčių visos informacijos, reikalas. Tiktai nuolatinis ir nesibaigiantis mūsų – Lietuvos lenkų – vardo linksniavimas visais galimais atvejais ir kiekviena pasitaikiusia proga – seniai peržengė padorumo ribas, atkakliai peršant mūsų bendrapiliečiams nuomonę, kad lenkakalbiai lietuviai – visi kaip vienas yra Lenkijos „penktoji kolona“. Todėl atsakydamas į nesibaigiančius Jūsų patarėjų iškraipymus esu priverstas vėl pakartoti H. Senkevičiaus romano „Ugnimi ir kalaviju“ veikėjo lietuvio Liongino Podbipientos žodžius […] Na, liaukitės, Jūsų malonybe… bjauru klausyti!

Jums taip pat reikėtų žinoti, kad tai, ką skelbia Jūsų patarėjai – žodžiai apie „karštą meilę iki mirties“ Lietuvos lenkams – jau daug kartų skambėjo iš besikeičiančių Lenkijos politikų ir veikėjų lūpų, kurie, kaip ir Jūsų patarėjai, taip krovėsi pigų politinį kapitalą, darydami tai mūsų vardo sąskaita ir kenkdami mums, apsunkindami mūsų kalbinei grupei integraciją į pilietinę visuomenę.

Dar prieš paskelbiant mūsų šaliai nepriklausomybę mus pasiekė liūdnai pagarsėjusio Stelmachovskio (Stelmachowski) agentūra, kad pastatytų mus į nepalankią padėtį mūsų Tėvynės, Lietuvos, atžvilgiu, kad keltų sąmyšį Lietuvos lenkų aplinkoje ir juos kiršintų, o paskui galėtų plauti pinigus steigdami vadinamuosius Lenkų namus. Buvo čia atvažiavęs ir alkoholizavosi Aleksandras Kvašnevskis (Aleksander Kwaśniewski), ta proga įteikdamas ordinus agresyviausiems individams. Apsireiškė Vilniuje per rinkimų kampaniją šalies valdžios nekviestas Donaldas Tuskas (Donald Tusk), kad per Šv. mišias Šv. Teresės bažnyčioje prie Aušros Vartų svaidytųsi grasinimais pabloginti santykius su mūsų šalimi, jeigu nebus patenkintos visos Tusko ir Tomaševskio užgaidos. Pabuvojo čia per tarptautinį moterų susitikimą Radoslavas Sikorskis (Radoslav Sikorski), demonstratyviai vengdamas kontaktų su mūsų šalies valdžios atstovais ir apsikaišęs „nepalaužiamo Lietuvos lenkų gynėjo“ apdarais. Šmirinėjo Vilniaus krašto vietovėse, laužydamas visas geros kaimynystės, diplomatijos ir padoraus elgesio svetimame krašte taisykles, Bronislavas Komarovskis (Bronislav Komorowski), teigęs, kad visa Lietuva bus tokia, kaip trokšta organizuota veikėjų grupė, veikianti su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos partijos iškaba.

Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pagaliau remiant pirmajai partijos Teisė ir Teisingumas vyriausybei bei a. a. Lechui Kačynskiui (Lech Kaczyński), dalyvaujant Lenkijos ir Rusijos ambasadoms kartu su Voldemaru Tomaševskiu ir Česlovu Okinčicu, karštu A. Kvašnevskio ir A. Michniko užtarėju, sukurpė sąjungą su rusais, pavadintą Вместе мы сила („Kartu mes jėga“), o rezultatas buvo toks, kad ilgus metus Lietuvos lenkų „atstovu“ Vilniuje buvo profesionalus KGB karininkas Viktoras Balakinas.

Ši glausta Lenkijos „indėlio“ apsunkinant mūsų gyvenimą apžvalga įtikina, kad tas kelias niekur neveda. Nesame kilę iš Lenkijos, niekada Lenkijoje negyvenome ir niekada nebuvome Jūsų valstybės piliečiai. O mūsų šioks toks lenkų kalbos mokėjimas, kurį lėmė istoriniai polonizacijos procesai, nesuteikia Lenkijai jokių – nei teisinių, nei moralinių – pagrindų kištis į mūsų šalies vidaus reikalus ir apsunkinti mums gyvenimą siekiant susikrauti politinį kapitalą mūsų sąskaita. Tai amoralu, bjauru ir veidmainiška.

Būtų nedovanotina klaida, jei ir per išskirtinio jubiliejaus – šiuolaikinio mūsų šalies valstybingumo atkūrimo šimtmečio – šventę iš Jūsų lūpų pasigirstų dar vieni netiesos žodžiai.

Čia gimiau, užaugau ir nugyvenau krūvą metų. Gyvenu ir būnu tarp lietuviakalbių lietuvių bemaž kasdien, tad matau viską savo akimis. Niekada nesusidūriau su tokiu atveju, kai kam nors būtų apsunkinamas gyvenimas ar kas nors būtų ujamas už tai, kad viešai vartoja ne lietuvių kalbą kaip komunikavimo priemonę ir žmogiškosios kultūros reiškinį. Yra kitaip, nes kalba tampa visuomenės dezintegracijos ir antipilietinės politinės polonizacijos priemone, panašiai kaip tarpukario okupacijos laikotarpiu, to įrodymas – liūdnai pagarsėjusi Lenko korta, sukurpta Teisės ir Teisingumo partijos. Esant tokiai situacijai konstitucinė mūsų valstybės valdžios pareiga yra imtis žingsnių, nukreiptų prieš dalies visuomenės silpninimą latentinės dezintegracijos ir okupacijos būdu.

Niekas čia nieko nepersekioja ir niekas nepažeidžia Lietuvos kitakalbių piliečių teisių, išskyrus teritorijas, kurias visiškai valdo sovietinė – kolūkinė nomenklatūra su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos iškaba, kurią, beje, karštai remia Teisės ir Teisingumo partija. Ten akivaizdžiai lenkakalbiai lietuviai negali deramai pasinaudoti žodžio laisve, teise burtis į pilietines asociacijas ir laisvai rinktis. Ir šioje veikloje, kurios tikslas yra visiškai izoliuoti šią žmonių grupę, su visomis iš to kylančiomis neigiamomis pasekmėmis, reikšmingą savo dalį turi oficialioji Lenkija.

Reikėtų pažymėti, kad itin nemalonus reiškinys veikloje, kurios imasi Lenkijos politikai Lietuvos lenkų atžvilgiu, yra į akis krintantis nuo pat pradžių iki šiol dviveidiškumas ir dvejopų standartų taikymas. Deja, nėra išimtis ir Teisės ir Teisingumo partija, kuri, viena vertus, tarsi kovoja su mūsų rytinės kaimynės įtaka, o kartu bruka Lietuvos lenkams kaip lyderį Michalą Mackevičių, buvusį idėjinį komunistų partijos organų – Czerwony Sztandar ir Советская Литва veikėją, kuris iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo daug metų praleido Maskvoje, Politinėje akademijoje prie TSKP ar KGB mokykloje. Pagaliau jis yra vienintelis Lietuvos Respublikos Seimo narys, paskelbęs tik dalį savo gyvenimo aprašymo, nepaminėdamas Maskvos epizodo. Tačiau niekas nesiryžta jam priminti, kad privalo paskelbti visą savo gyvenimo aprašymą, kaip reikalauja įstatymas, nes bijo, kad Lenkijoje ir vėl kils informacinis triukšmas dėl tariamo Lietuvos lenkų persekiojimo… Panašiai yra ir su kitų „pavyzdinių lenkų“ gyvenimo aprašymais.

Galiausiai kovodama su maskvietiška propaganda Lenkija nuolat finansuoja ir pavadinimą pakeitusius buvusius sovietinius leidinius, ir naujas žiniasklaidos priemones, kuriose klesti buvusio Czerwony Sztandar veikėjai, skleisdami nesantaikos nuodus, kurstydami antipilietiškas nuostatas ir nuotaikas.

1990 m. išleistuose Vilniuje gimęs ir Varšuvoje gyvenęs rašytojas a. a. Tadeušas Konvickis Mėnulio saulėtekiuose ir saulėlydžiuose taip įvertino Czerwony Sztandar redakcijos veiklą Lietuvos lenkų labui: […] Europos viduryje. Viso pasaulio akyse. JT, popiežiaus ir pono Dievo akivaizdoje. Tai, ką hitlerininkai darė su kalinių biologiniais organizmais, čia daroma su vienos ar kitos tautos sielomis.

Per praėjusius metus tie, kas darė su Lietuvos lenkais panašiai kaip fašistai […] su kalinių biologiniais organizmais, kartu su vyriausiuoju redaktoriumi sulaukė aukštų Lenkijos valstybinių apdovanojimų už „lenkiškumo puoselėjimą“. O juk jie, dalyvaujant sovietinėms tarnyboms, Czerwony Sztandar skiltyse prieš Lietuvai paskelbiant nepriklausomybę, paskleidė  pseudoteoriją apie lenkakalbių lietuvių kilmę ir poreikius, kuri iki šiol nekintamai gyvuoja tarp jų ir besikeičiančių Lenkiją valdančių politinių grupių.

Kaip matyti iš viešų interviu, Jūsų patarėjai taip pat nėra išimtis, todėl vieni ar kiti jų vartojami žodžiai pagal tą pačią sovietinę pseudoteoriją dar labiau nuvertina šūkį apie gerą valią ir norą kurti gerą kaimynišką partnerišką bendradarbiavimą tarp Lenkijos ir Lietuvos bei kitų tautų, gyvenančių istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje.

Pone Prezidente, artėjantis Lietuvos, o kiek vėliau – ir Lenkijos, valstybingumo atkūrimo šimtmečio minėjimas yra išskirtinė proga pradėti naują regioninę politiką ir naujus santykius su mūsų šalimi bei kitomis šalimis istorinės LDK teritorijoje.

Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atsižvelgiant į tai, kad Jūsų šalį pasiaukojamai gynė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės tautos pergalingame Žalgirio mūšyje, kuriam vadovavo lietuviai Jogaila ir Vytautas Didysis, bei Lenkijos ilgaamžę gynybą iš rytų pusės. Ir į nepaprastai dideles skriaudas, kurias šios tautos patyrė tarpukario laikotarpiu iš Lenkijos pusės, kai dalis mūsų šalies su istorine sostine Vilniumi buvo okupuota, taip užkertant kelią sudaryti koalicijai Antrojo pasaulio karo išvakarėse, į lietuvių persekiojimą už prisirišimą prie savo kalbos, tradicijų ir kultūros, įkalinimą kalėjimuose ir Bereza Kartuskos koncentracijos stovykloje. O Baltarusija ir Ukraina, pasidalytos prastos šlovės Rygos sutartimi su bolševikais, kad baltarusiai ir ukrainiečiai negalėtų kurti savojo valstybingumo, jų kankinimas pacifikacijomis, Baltarusijos ir Ukrainos šventyklų išniekinimas ir griovimas. Pavyzdžiui, vien 1937 m. vasarą Lenkijos valdžios tyliu pritarimu Baltarusijoje buvo sudeginta daugiau kaip šimtas cerkvių, o per antrąją pacifikaciją, kurią Lenkijos valdžia vykdė 1938 m. prieš Ukrainos stačiatikius gyventojus, buvo sugriautos 127 stačiatikių cerkvės Ukrainoje, ir dar mažiausiai keliolika atvejų, kai šventyklos buvo išniekintos. Per šias akcijas buvo represuoti stačiatikių dvasininkai, o tikrieji stačiatikiai verčiami pakeisti tikėjimą į Romos katalikų.

Todėl ypač dabar, turint omenyje iškilmių reikšmingumą, reikia, kad Jūs pasakytumėte tiesą, pripažintumėte kaltę ir atliktumėte iškilmingą atsiprašymo aktą. Taip, kaip 2009 m. tai padarė a. a. Lechas Kačynskis, kuris dvidešimties valstybių, įskaitant Vokietiją ir Rusiją, vadovų akivaizdoje rugsėjo 1 dieną Vesterplatėje atsiprašė Čekijos už savo dalyvavimą valstybės padalijime 1938 m., Lenkijai užgrobus Zaolzę kartu su Vokietijos hitlerininkų įvykdyta Čekijos okupacija.

Kitas dalykas, kad lietuviai, kaip sena bei patyrusi tauta, kuri amžius gyveno simbiotiškai su gamta, ir, kuri, kaip galima spręsti pagal tyrimų, atliktų vienoje iš pagrindinių Didžiosios Britanijos aukštųjų mokyklų – Notingemo universitete, rezultatų, paskelbtų 2016 m. kovo mėn. moksliniame leidinyje „Nature“, priklauso sąžiningiausiems žmonėms pasaulyje, kuriems iš principo nebūdingas puikybės jausmas ir kurie neskleidžia tuščios propagandos apie savo nuopelnus pasauliui ir apie patirtas skriaudas.

Laikydami visus išmintingus žmones lygiais sau, lietuviai mano, kad jie patys turi prieiti prie analogiškų išvadų, taip pat ir dėl skriaudų atitaisymo, tad tikrai neskubins Lenkijos ir neprimins jai.

Lenkija tai turi padaryti pati, savo iniciatyva, pradėdama naują partneriškų santykių šimtmetį mūsų regione, kurio neslėgs praeities demonai, neatitaisytos skriaudos ir netiesa.

Vis dėlto lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai ir latviai, kaip ir kitos tautos, yra išsaugoję istorinę atmintį. Todėl Pilsudskio garbinimas Lenkijoje, nesibaigiančios politinės demonstracijos prie kapo su Pilsudskio širdimi Vilniaus Rasose, labai primena Lenino ir Stalino šlovinimą Rusijoje, irgi vykdžiusių prievartą lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių tautų atžvilgiu. O tas stebina ir kelia pagrįstą nerimą. Juo labiau tokiomis sąlygomis, kai iš Lenkijos ir Rusijos pusės ir toliau netyla propagandiniai išpuoliai prieš valstybes ir tautas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įpėdines.

Dėl to pirmiausia reikia atsiskaityti su praeitimi, kad niekada daugiau šios tautos nejaustų pavojaus dėl naujos agresijos ir okupacijos iš Lenkijos pusės. Kalbant Jono Pauliaus II žodžiais – tiktai tiesa išlaisvins Lenkiją ir leis kurti kitokius, derančius XXI amžiuje, santykius su Lietuva ir kitomis anksčiau paminėtomis šalimis. Informacinis triukšmas ir per jėgą vykdoma dabartinių lietuvių, baltarusių ar ukrainiečių kaltės paieška niekada neatleis Lenkijos nuo pareigos atlikti viešą atgailą už padarytas skriaudas.

Toks aktas leistų naujai pažvelgti į Lenkijos istorijos interpretavimą, nes, pasak Jurgio Giedraičio (Jerzy Giedroyc), […] Lenkijos istorija yra viena iš labiausiai suklastotų istorijų, kurias žinau.

Ryšardas Maceikianecas, Pogon.lt portalo redaktorius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

O tiesos ir tikrovės neatitinkantis Lenkijos istorijos įvykių interpretavimas yra itin keblus dalykas ir kaimyninėms tautoms, nes dėl to randasi nesusipratimai, dingsta pasitikėjimas ir kyla nereikalingi ginčai.

***

Iš Minsko apylinkių kilęs tarpukario įvykių liudininkas, žinomas rašytojas Michalas Krispinas Pavlikovskis taip įvertino J. Pilsudskio ir pilsudskininkų išdavystę dabartinės Baltarusijos gyventojų atžvilgiu, kai 1920 m. spalio mėn. bolševikų budeliams savanoriškai, be prievartos, buvo atiduotas Minskas ir gretimos teritorijos su ten gyvenusiais žmonėmis, siekiant išgelbėti bolševikų režimą nuo neišvengiamo žlugimo, ir dėl to Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įpėdiniai pirmieji užpildė leninines mirties stovyklas, iš kurių vėliau pavyzdį ėmė Hitleris.

[…] Savanoriškai atsisakėme Jogailos palikimo. Savanoriškai atidavėme priešui iš rytų ketvirtį milijono kvadratinių kilometrų žemės ir kelis milijonus gyventojų.

[…] Ir taip – skliausteliuose – ar susimąstytume apie tuos veiklius, tvirtus, darbščius bajorus iš sodybų ar sodžių (…), kurie pirmieji atsidūrė po peiliu arba buvo ištremti į Karelijos tundrą ar Uralo kasyklas? Be jokio atgarsio, patyliukais, veidmainiškai spaudai nesiplėšiant drabužių, be užuojautos ašarų, liejamų įvairių žmogaus teisių gynėjų, be JTO ar JT pagalbos ir atstatymo administracijos globos iškeliavo šimtai tūkstančių tų pirmųjų dabartinio pasaulio istorijoje „displaced persons“ į mirtį ir panieką. Ištuštėjo sodybos, sodžiai ir „okolicos“ – buvo sulygintos su žeme arba paverstos kolūkiais.

[…] Kai per prūsų okupaciją vakaruose vienas lenkų vaikas būdavo verčiamas melstis ar mokytis vokiečių kalba, iš karto kildavo audra: pasipildavo protestai, sprendimai, interpeliacijos.

[…] Tačiau kai rytuose buvo dergiamos šventyklos, kai už lenkų kalbą buvo statoma „prie sienos“, kai šimtai žmonių, netekę turto, išrengti nuogai, buvo žvėriškai žudomi, o šimtai tūkstančių kitų, taip pat netekusių turto, buvo tremiami į rytus ir šiaurę – tylėjome, tylėjo seimas, tylėjo spauda, tylėjo populiarūs rašytojai.

Nesu mistikas. Tačiau negaliu atsikratyti minties, kad yra kažkoks siūlas – baisus ir raudonas, jungiantis Rygos sutartį su mūsų šiandienos tragedija. Tas siūlas eina fantastiškai rangydamasis, beveik kaprizingai, nuo nužudytųjų kapų, nuo ulonų, kuriems gyviems buvo nulupta oda prie Rohačevo ir Nemirovo iki pulkininko Mošcickio (Mościcki) bausmės vykdymo vietos Polesės miškuose, kur po trejų metų buvo nubrėžta siena pagal Rygos sutartį. Paskui tas siūlas eina iki seimo salių, kur iš galerijos nugriaudėjo žodžiai „Kainai Grabski!“ Tas siūlas dingsta dvidešimčiai metų, kad paskui sužvilgėtų krauju prie Katynės.

[…] Rygos sutartis buvo net ne katastrofa, nes katastrofų tautų istorijoje neįmanoma numatyti iki tam tikros akimirkos. Tai buvo tiktai simptomas, turbūt ryškiausias, rodantis ligą, ėdančią Lenkijos mąstymą. Tai buvo valstybės  sveiko proto atrofijos simptomas. Sveiko proto, paremto tam tikru politinio moralumo minimumu. Tai buvo trumparegiškas nepaisymas vėžio simptomo, atsiradusio dėl apgaulingo saugumo pojūčio. ( Michalas K.Pavlikovskis. „Karas ir sezonas“. Vilnius, „Czas“, 2008).

Pone Prezidente, išmintingi žmonės ir tautos padaro išvadas iš klaidingų sprendimų ir kenksmingų veiksmų, todėl Lenkijos tęsiama tarpukario politika delsiant sutvarkyti santykius su Lietuva ir kitomis šalimis dabartinėmis XXI amžiaus sąlygomis, mūsų nuomone būtų nedovanotina klaida.

Tad guodžiamės viltimi, kad Jūs būsite pirmasis valstybės veikėjas, kuris pasiūlys naują partnerystės santykių toną tarp Lenkijos ir Lietuvos bei istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybių.

Ryšardas Maceikianecas – portalo Głos z Litwy, www.pogoń.lt redaktorius.

2018.03.25; 06:00

Julius Panka, šio komentaro autorius

Daugiau kaip pusę metų Lietuva intensyviai laukė Baltarusijos ir Rusijos bendrų karinių pratybų „Zapad 2017“. NATO aljansas stiprino gynybines pajėgas regione, siųsdamas papildomas karių, kovinės technikos ir lėktuvų pajėgas, organizuodamas tuo pat metu įvairias atsakomąsias pratybas.

Lietuvos, Latvijos ir Estijos karinės vadovybės jau seniai turi sukūrę gynybinius planus patiems netikėčiausiems scenarijams, nes, juk kaip sakoma, „Rusijos protu nesuprasi“, iš šio kaimyno galima tikėtis bet ko ir bet kada, ir ne tik karinių veiksmų, bet ir visapusiško, ciniško akivaizdžių agresijos faktų neigimo.

Jei, neduok Dieve, Rusija užpultų Baltijos šalis, jų atstovai tarptautinėse organizacijose susiriesdami aiškintų, kad tai netiesa, kad Rusijos karių regione nėra, kad tai melas ir provokacija. Dėl to, ar bus pradėti realūs kariniai veiksmai, politikai ir apžvalgininkai nesutaria, bet daugelis daro prielaidą, kad kai Rusija perkels nemažą arsenalą ir karinius dalinius į Baltarusijos teritoriją, mažų mažiausiai neskubės jų išvesti iš šalies, o gal įtakos staigų Baltarusijos valdžios pasikeitimą, paspartins šios jaunos valstybės integraciją į Rusijos federaciją, tuo labiau, kad yra sukaupta praktika iš Krymo aneksijos.

Tikėkimės, kad sveikas protas nugalės netgi tokioje šalyje kaip Rusija ir raudonoji linija peržengta nebus, nes karas tarp NATO ir Rusijos gali tapti lemtingas ne tik Aljansą sudarančioms valstybėms ir Rusijai, bet ir visai žmonijos civilizacijai. Vienai pusei panaudojus branduolinį ginklą, o kitai atsakius analogišku žingsniu procesai taptų nebevaldomi ir tikriausiai pranoktų pačių niūriausių apokaliptinių scenarijų kūrėjų šedevrus kine ir literatūroje.

Ne tik karo ekspertai, bet ir viso pasaulio, o ypač Baltijos šalių, žiniasklaida jau kurį laiką kasdien gaudo net menkiausius informacijos trupinius apie pratybas, apie jų scenarijų, apie karių ir įvairios ginkluotės kiekį.

Šviesios atminties filosofas ir istorinių, geopolitinių, etninių, socialinių procesų tyrinėtojas Gintaras Beresnevičius teigė, kad rusų tauta yra jauna civilizacija, kad tai paaugliškai maištinga pagyvenusios lietuvių tautos dukra. Jis pateikė ne vieną pavyzdį ir iš senesnės, ir iš naujausios istorijos, parodančius slavų genčių, o ypač rusų valstybės nebrandžius, iššaukiančius poelgius, nukreiptus prieš lietuvius. 

Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka. Reuters nuotr.

Juk Kremliaus strategai ir politikos technologai svarbiausia visą rusų tautą vienijančia švente pasirinko ne ką kitą, o Lietuvos didžiosios kunigaikštystės karinės įgulos išvarymą iš Kremliaus 1612 metais. Mums, baltams, jau daugiau kaip 5000 metų, mes esame pagyvenusi ir subrendusi civilizacija, slavams tik apie 1500 metų, o iš jų kilusiai rusų tautai dar ir tūkstančio metų nėra. Tačiau rusų tauta formavosi ant baltiško substrato. Kiekvienas rusas – tai baltų palikuonis, mus jungia bendros kultūros ir kalbos ištakos. Tik lietuviai išlaikė daugmaž autentišką kalbą ir kultūrą, o rusai šiek tiek „sulaukėjo“, ypač susidėję su mongolais totoriais, kurie, žvelgiant per Vakarų kultūros prizmę, buvo nepaliesti civilizacijos.

Kai Rusija leido sau praskleisti pratybų organizavimo užkulisius, visi sukluso, pagrindiniai žiniasklaidos, gynybos ekspertų ir politikos apžvalgininkų komentarai buvo apie karines pajėgas, kurios bus dislokuoti Baltarusijoje pratybų laikotarpiu.

Lyg tarp kitko buvo paminėta ir manevrų legenda, kuri pasirodė ypač keista ir net šiek tiek intriguojanti. Pasirodo, anot pratybų legendos, Baltarusijoje pasikartoja Ukrainos Donbaso regiono scenarijus, tik visai iš kitos pusės. Dalis Baltarusijos teritorijos, kuri ribojasi su Lietuva, nusprendžia nepaklusti Minsko valdžiai ir paskelbia apie nepriklausomos valstybės Veišnorijos susikūrimą. Šią nepripažintą sukilusią teritoriją neva palaiko nedraugiški kaimynai – Vesbarija ir Lubenija. Vesbarijos sienos beveik identiškos Lietuvos, o Lubenijos – Lenkijos teritorijoms. Taigi, anot legendos, kaimynai, naudodami hibridinio karo scenarijų, nori atplėšti dalį Baltarusijos, o Baltarusijos ir Rusijos kariniai daliniai turi neutralizuoti sukilėlius ir sugrąžinti Veišnorijos teritoriją į Baltarusijos valstybę.

Teorinės valstybės Veišnorijos ribos gali būti tapatinamos su įvairiais dalykais. Tiek Baltarusijos, tiek užsienio ekspertai pirmiausiai atkreipė dėmesį į tai, kad Veišnorijoje ribos beveik idealiai sutampa su rajonais, kuriuose 1996 metų vykusiais paskutiniais sąlyginai laisvais prezidento rinkimais rinkėjai nepalaikė dabartinio diktatoriaus, o tada jauno ambicingo kovotojo prieš korupciją Aleksandro Lukašenkos kandidatūros ir balsavo už tuometinės valdžios kandidatą Zenoną Pozniaką.

Kai kuriems politologams gal tai pasirodė labai svarbu ir jie šio regiono atsiradimą karinių pratybų legendoje kildina būtent iš šio fakto. Tačiau reiktų pažvelgti daug giliau. Kiekvienam nors kiek suprantančiam istorinius procesus žmogui yra aišku, kad tie rinkimų rezultatai būtent tokie buvo ne šiaip sau, kad tai ne netyčinis sutapimas, tai ilgų, nuo senovės iki pat šių laikų besitęsiančių procesų išdava. Tų procesų supratimo raktas slypi baltų slavėjime, arba jei konkrečiau, lietuvių lenkėjime ir baltarusėjime.

Šis procesas vertas ne vieno straipsnio, o kelių dešimčių disertacijų, todėl šioje publikacijoje nesiekiama išsamiai atsakyti į klausimą, kaip ir kodėl lietuviai didelėje dalyje dabartinių Baltarusijos ir Lenkijos valstybių teritorijų suslavėjo. Viena, gana nemaža jų dalis suslavėjo vėliausiai, jau po LDK padalijimų, XIX amžiuje, ir šios ribos rytuose daugmaž sutampa su Rusijos ir Baltarusijos bendrų karinių pratybų „Zapad 2017“ legendoje minimos sukilėlių valstybės Veišnorijos sienomis.

Taip pat ši teritorija iš dalies sutampa su 1920 metais pasiskelbusia nepripažinta valstybėle „Vidurio Lietuva“, kurią 1920 metų pabaigoje sukūrė neva sukilę prieš Pilsudskį generolo Liucijano Želigovskio vadovaujami Lenkijos kariuomenės pulkai.

Baltarusiški papročiai. Belarus Press Foto

Ar šie Baltarusijos ir Rusijos nuogąstavimai gali turėti realų pagrindą? Ir taip, ir ne. Lietuvių liaudis turi labai gražų posakį „kuo pats kvepia, tuo ir kitus tepą“, ir jis labai tinka Rusijos politiniams technologams. Būtų labai sunku įsivaizduoti, kad dabartinė Lietuva arba Lenkija siųstų „žaliuosius žmogelius“, ginkluotę ir lėšas į Baltarusijos dalį ir tokiu būdu paskatintų separatizmą, sukeldamos realią grėsmę Baltarusijos teritoriniam vientisumui. Ir net ne todėl, kad šios šalys neturėtų teisėtų arba neteisėtų lūkesčių, susijusių su šia teritorija, o todėl, kad Vakarų civilizacija šiame amžiuje taip nesielgia. Todėl, jei mums Rusijos televizijos teigs, kad tai gynybinės pratybos, kuriose treniruojamasi kovai su realiomis grėsmėmis, galime tik nusijuokti dėl tokio primityvaus melo.

Tačiau apibendrinant norisi šiek tiek pažeisti vakarietišką politkorektiškumo principą ir atsargiai aptarti, kas iš tikrųjų turi istorines teises į šį rusų politinių strategų sukurtą Veišnorijos regioną, o kas kryptingai veikia investuodamas į šio krašto ateitį. Jei net ne istorijos ar filologijos mokslininkas, o paprastas, eilinis Lietuvos pilietis sugalvos pakeliauti po Veišnoriją, pirmas dalykas, kas jam kris į akis – tai lietuviški kaimų, upių ir ežerų pavadinimai bei lietuviška medinė kaimų architektūra. Lietuva neturėjo sienos su dabartine Vakarų Baltarusija iki pat XX amžiaus.  Ilgus amžius kaimai ir miestai bendravo tarpusavyje, žmonės laisvai važinėjo po kraštą ir tik maždaug 1920 metais imperialistinės Lenkijos užmačios atplėšė didelį plotą lietuviškų žemių. Buvo paskelbta vadinamoji Vidurio Lietuva, ji iš karto surengė rinkimus į savo parlamentą, kuris priėmė sprendimą besąlygiškai prisijungti prie Lenkijos. 

Vėliau, kai 1939 metais pagal SSRS ir Lietuvos susitarimą Vilnius grįžo Lietuvai, jo apylinkės mūsų šaliai nebuvo atiduotos. Ir tik 1940 metų rugpjūčio mėnesį po Lietuvos prijungimo prie SSRS buvo grąžinta dar keletas lietuviškų rytinių rajonų, didesniąją dalį paliekant Baltarusijai, kurios valdžia per paskutinius 50 metų jai likusioje dalyje lietuvybę beveik ištrynė su šaknimis. 

Šiandieninės Baltarusijos žemėlapis

Lietuvos valdžiai tai nekelia problemų ir tik milžiniškomis pasiaukojančių visuomenininkų pastangomis yra išlaikomos dvi lietuviškos bendrojo lavinimo mokyklos ir keletas kitokių švietimo įstaigų Baltarusijoje. Panašu, kad 25 metus mus valdančio elito sukurtoje Lietuvos ateities strategijoje nėra vietos net svajonėms apie lietuvybės palaikymą ir stiprinimą etninėse žemėse. Taigi dabartinė Lietuva, nors istoriniu ir moraliniu požiūriu turi teisę, bet šiuo metu Baltarusijos teritoriniam vientisumui tikrai nekelia jokios grėsmės.

Visai kita situacija yra dėl Lenkijos. Ši šalis investuoja milžiniškas lėšas lenkiškumui vadinamuosiuose „kresuose“ išlaikymui ir plėtrai. Šiais klausimais Lenkijos politikai ir Katalikų Bažnyčia darbuojasi ranka rankon. Įdirbis toks milžiniškas, kad beveik pasiektas XIX amžiaus vietinių žmonių savimonės lygis – jei katalikas, vadinasi esi lenkas ir atvirkščiai. Vakarų Baltarusijos bažnyčiose absoliuti dauguma šv. Mišių aukojama lenkų kalba, nuolatos vyksta piligriminės kelionės į įvairias Lenkijos šventoves. Baltarusijoje dirba šimtai vienuolių iš Lenkijos, kurie ypatingą dėmesį skiria vaikų ir jaunimo sielovadai. Tikriausiai nereikia net abejoti, kad į jaunimo sielovadą įtraukiamas ir lenkiškos savimonės skiepijimas.

Baltarusijos tankai. EPA – ELTA nuotr.

Kaip Ukrainoje ir Lietuvoje, taip ir čia sėkmingai dalijamos „lenko kortos“, kurios suteikia įvairių lengvatų Lenkijoje. Iš šių ir daugybės kitų pavyzdžių galima daryti išvadą, kad Lenkijos strategai gali būti numatę galimybę kada nors grįžti prie sienų perbraižymo ir „kresų“ susigrąžinimo. O tokiu atveju atsirastų reali grėsmė Baltarusijos teritoriniam vientisumui. Jeigu iki dvidešimto amžiaus teritoriniams valstybių pokyčiams esminę įtaką darydavo jų turima karinė galia, tai šiame amžiuje didžiausias ginklas – gyventojų tautinė ir pilietinė savimonė.

Nors agresyvus ir neslopinamas Lenkijos imperializmas kelia grėsmes tiek Lietuvai, tiek Ukrainai, tiek Baltarusijai, juk visi suprantame, kad šiuo metu didžiausia grėsmė yra iškilusi ne Baltarusijos teritoriniam vientisumui, o suverenitetui, nes bijodami mistinių Veišnorijos „sukilėlių“ Baltarusijos strategai gali vieną rytą atsibusti geriausiu atveju Rusijos federacijos Baltarusijos autonominėje srityje, o blogiausiu – Minsko gubernijoje.

Kol kas klausimas lieka neatsakytas, ką ir kam Kremlius norėjo pasakyti tokia daugiaprasmiška karinių pratybų „Zapad 2017“ legenda? Eilinį kartą paerzinti Lietuvą, kuriai jaučia sunkius psichologinius kompleksus ar įspėti Lenkiją, kad mato ir supranta jos toli siekiančią „kresų“ strategiją? O gal tiesiog paskatinti separatistines nuotaikas Baltarusijoje, kad galėtų „ateiti į pagalbą broliškai tautai“ kovoje su priešu ir tokiu būdu aneksuoti šią paskutine Europos diktatūra tituluojamą šalį?

2017.09.16; 06:00

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Lenkai – okupantai. Propagandininkai tvirtokai įsikibo dantimis vargšelių Aušros vartų lenkiškuose pasuose – kodėl gi nepabandžius dar labiau pakiršinti lietuvių ir lenkų. „Lietuva pateiks Lenkijai sąskaitą už Vilniaus krašto okupavimą?“ – klausia „RuBaltic.ru“. Ir pradeda. Pradžioje – iš toli. Kad lenkai vėl kelia klausimą dėl kompensacijos už okupaciją Vokietijai. O jei jau kelia Vokietijai, tai gali imti ir iškelti ir Lietuvai – dėl Vilniaus krašto sugrąžinimo. 

Aušros vartai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Juk logiška, ar ne? Esą, jau ne pirmą dieną Rytų Europoje ryškėja istorijos įvykių peržiūrėjimo tendencijos (ak, čia greičiausiai vėl skauda tas NATO filmas apie miško brolius…).

„RuBaltic“ prisiminė ne tik Pilsudskio istoriją, bet ir kaip geroji Rusijos sovietinė federatyvinė respublika tučtuojau perdavė Lietuvos valdžiai Kaune 3 mln. rublių auksu, paaiškindama, kad daro tai remdamasi draugiškai valstybių santykiais ir suvokdama sunkią Lietuvos padėtį. Šie pinigai leido Lietuvai organizuoti gynybą ir neleisti visos šalies okupacijos.

Tai va, mielieji, taip išeina, kad Rusija gera, o Lenkija – ne. Tačiau… apie kokias nors kompensacijas – Lietuvos Lenkijai ar Lenkijos Lietuvai – iš tiesų niekas negalvoja ir nekalba. Nė žodžio. Išskyrus rusų propagandininkus.

Lietuvoje valdžia žudo žmones. Pamirškite iliuzijas apie demokratiją: mūsų šalyje valdžia žudo žmones. Ir dėl to kalčiausia Dalia Grybauskaitė. Tai užtikrintai pareiškia „RuBaltic“, rašydama apie badautojų palapines priešais Prezidentūrą. Kuriose – protestuotojai prieš neteisingą teismų sistemą Lietuvoje. Kadangi teisėjus skiria Prezidentė, ji ir yra kalčiausia. Taip esą teigia protesto iniciatorius – „Lietuvos nepriklausomybės tėvas“ (taip „RuBaltic“ ir vadina) Zigmas Vaišvila. Tiesa, kaip paaiškinama straipsnyje, teiginys, kad valdžia žudo žmones, yra perkeltinis, tiesiogiai niekas nežudo, bet argi tai svarbiausia?

O kaip „RuBaltic“ žurnalistui pasakojo protesto dalyvis Giedrius Grabauskas, jį apkaltino antikonstitucine veikla vien už tai, kad pasisakė prieš oficialią valdžios politiką, prieš NATO… Iškėlė baudžiamąją bylą dėl neapykantos kurstymo. Valdžios kritika šalyje tapo nusikaltimu. Ir į Konstituciją tiesiog spjaunama… Tiesa, kad G. Grabauskas ne šiaip sau polemizavo apie stojimo į NATO reikalingumą, o kurstė vykdyti socialistinę revoliuciją, straipsnyje neužsimenama. Ak, tie revoliucionieriai, visais laikais juos baudė ir skriaudė…

Paleckis: nepriklausomybės nebėra. Senokai bematytas ir begirdėtas „savi šaudė į savus“ frazės autorius Algirdas Paleckis propagandininkų portalui „RuBaltic“ davė išsamų interviu apie… Vytautą Landsbergį. Tiksliau – apie „Landsbergių dinastijos fenomeną ir jos atstovų vaidmenį dabartinėje politikoje“. Apie tai, ar reikia Vytautui Landsbergiui suteikti Prezidento statusą.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

A. Paleckis pateikia savą istorijos traktuotę. Tais gūdžiais 1990-aisiais Prezidento institucijos Lietuvoje tiesiog nebuvo ir šiuolaikinė istoriografija negali tiksliai atsakyti, kad gi buvo valstybės galva. „Netgi sakyčiau, kad ūkio, o taip pat ir politikos reikalams vadovavo Prunskienė. Daugelyje sričių ji buvo įtakingesnė už Landsbergį. Bet čia galima ginčytis nors iki vidurnakčio“, – nusileidžia A. Paleckis.

Tačiau toliau pašnekovas kalba ne apie Prunskienę. Jam užkliūva, kad Landsbergis tyli, kai iškeliamas prezidentinių regalijų klausimas, vadinasi – nori jų. O toliau papilama keletas kibirėlių jau pradvisusių legendų – apie Sąjūdžio ir KGB ryšius, kliūna ir Vytauto tėvui Landsbergiui-Žemkalniui, kuris be kompartijos ir KGB į Lietuvą tiesiog nebūtų sugrįžęs, ir t.t. ir pan. Suprask, Paleckis prieš Landsbergio prezidentystę.

Vis dėlto A. Paleckis mano, kad Landsbergiui nepasisekė, likimas jį jau nubaudė: pergyvenęs Algirdą Brazauską ir daugelį kitų jis savo akimis išvydo, kaip žlunga jo idėja: nebėra net nepriklausomybės, už kurią jis kovojo, viską dabar sprendžia Vašingtonas ir Briuselis…

Šaltasis karas grįžta į Lietuvą“, – rašo „RuBaltic“. Bet paskaičius pasirodo, kad nėra taip jau baisu. Tiesiog propagandininkai piktinasi, kad kovai su jais prisimintos šaltojo karo laikų technologijos – per radijo siųstuvą iš Lietuvos Rusijai, Baltarusijai ir Ukrainai pradėtos transliuoti JAV kongreso finansuojamos „Radio Svoboda“ programos rusų ir baltarusių kalbomis. Propagandistai iš didelio rašto išeina iš krašto ir visiškai nebesislapstydami piktinasi, kad į jų „šiuolaikinius iššūkius“ Lietuvos valdžia reaguoja taip senoviškai. Šiame greitaeigio interneto, skaitmeninių technologijų ir palydovinių transliacijų amžiuje… Fu… 

Kaukės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Straipsnio autoriai gerai žino, kad šiuolaikines skaitmenines technologijas daug lengviau kontroliuoti, nei analogines radijo transliacijas, bet savo žinias netikėtai pritaiko ne „Radio svoboda“ atvejui, o… pasipiktinimui, kad Lietuva gali bet kada panorėjusi nutraukti rusiškų televizijos kanalų transliavimą. Ir apskritai, jei nežinojote, tai čia galite perskaityti fantastinę žinią, kad „globali Vakarų visuomenės informavimo priemonių kontrolė leidžia Vašingtonui sukurti reikalingą informacinę matricą (pakeiskite „Vakarų“ į „Federacijos“ ir Vašingtoną į Maskvą – ar niekur negirdėta?). Beje, o Baltijos šalių medijos aktyvus visai neseniai pradėjo kontroliuoti amerikiečių investicinis fondas „Providence Equity Partners“ (suprask, visa ir vienintelė media Baltijos šalyse – tai TV3. Atsiprašome, dar „Power Hit Radio“…)

Rinkiminis krepšinis. Šaunusis „Obzor“ pasidarė sensaciją iš to, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius susitiko su Izraelio gynybos ministru, ir ne bet kur, o per krepšinio varžybas! O Lietuvos žiniasklaida apie tai pranešė džiūgaudama. Ministrai, taip sakant, suderino tai, kas naudinga, su tuo, kas malonu, – pašiepia „Obzor“. Ir primena, kad kai 2010 m. į Kauną kartu su CSKA atvyko tuometinis Rusijos vicepremjeras Sergejus Ivanovas, su juo niekas nesusitiko! Apmaudu iki šiolei.

Vaikų išnaudojimas. Ne, šįkart ne Lietuva išnaudoja. „Obzor“ publikuoja gražią, jausmingą, šiltą Šiaulių gimnazisto Boris Kim žinutę, kaip šis kartu su vyresnių klasių moksleiviais iš kitų Lietuvos miestų rugpjūtį apsilankė Sankt Peterburge. Kelionė įvyko programos „Labas, Rusija 2017“ rėmuose.

Jau įvažiuojant moksleivius apstulbino šis didelis ir gražus miestas. Pačią pirmą dieną jie pasivaikščiojo Nevos prospektu, kateriu paplaukiojo po Piterio kanalus. Kiekvieną vakarą vyko renginiai drauge su jaunimu iš įvairių Europos, Azijos, Artimųjų Rytų šalių. Viešnagės metu visi susidraugavo, aplankė daug muziejų, atmintinų istorinių vietų. Bene didžiausią įspūdį gimnazistui paliko naktinė ekskursija „Pakeliami Piterio tiltai“. „Nė nepastebėjome, kaip greitai prabėgo 5 dienos. Bet ir jų užteko, kad visi atsisveikintų su naujaisiais draugais su ašaromis akyse“, – rašo moksleivis.

Jokios propagandos, jokios politikos. Jokio istorijos iškraipymo. Ir širdį suspaudžia toks internacionalinis graudulys… Ačiū, „Obzor“.

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.09.05; 05:00

Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvių pavardėms didelės įtakos turėjo lenkų kalba tvarkoma Lietuvos kanceliarija. Todėl mūsų pavardėse tiek daug likusių slaviškosios kilmės dėmenų: -auskas, -avičius, -evičius, -ickas, -inskas, -evskis…

Iš raštinės, dvarų ir bažnyčios į lietuvių kasdienę kalbą skverbėsi buitiniai slaviški žodžiai, kurie lietuviškai kalbančių žmonių ilgainiui buvo pradėti vartojami kaip savi. Šitaip lietuvių sąmonėje neretai formavosi ir tokios pavardės, kurių šaknys veda į svetimas kalbas: Bačkaitis, Bačkauskas, Bačkevičius, Bačkis, Bačkys, Bačkius, Bačkulis, Bačkūnas, Bačkus, Bačkutis

Istorijos duomenys rodo, kad Lietuvos kultūra nedaug turėjusi įtakos lenkiškajai kultūrai, veikiau pati pasidavusi pastarosios gyvastingumui. Daug lietuvių keldavosi į Lenkiją ir dingdavo čia be pėdsakų – sulenkėdavo. Tokių dingusių ateivių bent dalį galima susekti iš pavardžių. Stebėtinai daug lenkų visuomenėje randame pavardžių, kurios galėjo susiformuoti tik lietuvių kalbinėje sąmonėje. Tokias pavardes turi lenkakalbiai žmonės ir visai neįtaria, kad jų senoliai turėję ryšių su Lietuva ir iš ten yra kilę, kad jų protėviai šaknis suleidę kitoje nacijoje. Pastebima ir kita lenkėjimo forma – paribiuose, kur susiduria didesnė tauta su mažesne, mažesnioji bendraudama greitai pasiduoda didžiajai ir vėlgi nutausta ir drauge ištisi plotai pereina į svetimą kultūrą. Toks yra mano gimtojo krašto likimas. 

Algis Uzdila, šio teksto autorius

Tyrinėjantiems lietuvių emigraciją į Lenkiją, pravartu atkreipti dėmesį į Lenkijoje aptinkamas pavardes su lietuviškosios darybos elementais. Juo labiau tampa įdomu, kai pasversime, kad tokios pavardžių formos daugelį šimtmečių išsilaikė visiškai svetimos kalbos terpėje. Yra čia išlikusių ir tokių, kurių šiandien Lietuvoje jau neaptinkama. Taigi šitie tyrinėjimai gali prikelti iš užmaršties ne vieną Lietuvoje buvusį gyvą asmens vardą. Štai jų pluoštas.

XXX

Adamejt – iš Adomaitis (Adomo sūnus). Čia išsaugota lietuviškos darybos patroniminė priesaga –ait-.

Adamienia – taip užfiksuota ištekėjusios moters pavardė Adomienė, kuri, matyt, buvusi našlė. Šią pavardę lenkų kalbinėje terpėje per sūnus perėmė ir vyrai.

Adomenas – iš Adomėnas, kuris yra patroniminės priesagos –ėn– vedinys iš Adomas.

Ajduk – iš Aidukas (Aido sūnus). Čia išsaugota lietuviška šaknis drauge su darybos patronimine priesaga –uk-.

Akielewicz – kanceliarijos suslavinta pavardės forma iš liet. Akelis, kuri savo ruožtu yra priesagos –el– vedinys (plg. liet. akis, akelė).

Andruczyk – lk. priesagą –yk atitinka liet. –ik-, tačiau ši priesaga lenkų kalboje yra baltiškasis pavaeldas (plg. Omelianczyk).

Andrukaitis – iš Andriukaitis – tai dvigubos priesagos –uk– ir –ait– vedinys iš asmens vardo Andrius. Lenkų kalba pavardę perima neiškreipdama, imtinai su galūne.

Andrukanis – iš Andriukonis, kuri yra dvigubos patroniminės priesagos –uk– ir –on- vedinys iš Andrius.

Andrukiewicz – kanceliarijos suslavinta pavardė iš Andriukas.

Andrulewicz – iš Andriulevičius, kuri yra suslavinta iš Andriulis / Andrulis. Ši yra patroniminės priesaagos –ul– vedinys iš Andrius. Lenkiškų pavardžių atitikmenys yra Andrzejczyk, Andrzejewicz , Andrzejewski.

Žinomesni šia pavarde žmonės yra: 1. Dr. Eugeniusz Andrulewicz – Gdynės žvejybos instituto Jūros terpės kokybės laboratorijos vedėjas; 2. Maria Andrulewicz – žurnalistė, redaktorė, 3. Alicja Maria Andrulewicz, Asocijacijos „Menų partnerystė“ pirmininko pavaduotoja, Galdapė.

Andrulonis – iš Andriulionis, kuri yra dvigubos priesagos –ul– ir –on– vedinys iš krikštavardžio Andrius.

Andruszkiewicz – suslavinta forma iš Andriuška, kuri yra dvigubos priesagos –– ir –k– vedinys iš Andrius.

Angulski – kanceliarijos suslavinta iš Angulio, kuri yra –ul– priesagos vediys iš Angys. Lietuvoje tokių pavardžių neišlikę. Plg. anga “plyšys, spraga”.

Anikiel – iš Anikėlis, kuri yra priesagos –ėl– vedinys iš Anikė.

Antoniuk – gal iš baltarusių, bet kartais ir iš iš liet. Antaniukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys.

Anulewicz – kanceliarijos suslavinta Anulio forma, o ši yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš pavardės Anulis ar Anuolis.

Anuszkiewicz – suslavinta forma iš Anuška, kuri yra dvigubos priesagos –– ir –k– vedinys iš asmenvardžio Anus (plg. lenk. Hanuś).

Anzelewicz – kanceliarijos suslavinta forma iš Anzelis, kurios lietuviškumą rodo patroniminė priesaga –el-. Ši yra vedinys iš formos Anzys, kuris iš krikštavardžio Anzelmas.

Anzulewicz – jos lietuviškumą rodo priesaga –ul-. Pirminė pavardės forma turėjusi būti Anzys (žr. dar Anzulewicz).

Ardziński – galbūt kai kuriais atvejais suslavinta forma iš neišlikusios pavardės Ardys, sietina su liet. būdv. ardùs “greit nirštantis”. Į lenkų kalbą patekusi iš dzūkų tarmės.

Asnyk – dvikamienio asmenvardis, su kurio pirmuoju dėmesiu žinomi asmenvardžiai As-manas, As-taras, As-tikas, antrąjį plg. su nyk-ti. Dėmuo As– gali būti vakarinių baltų -.

Žinomas šia pavarde žmogus yra Adam Prot Asnyk, g. 1838 rugsėjo 11 Kalisze, mir. 1897 rugpjūčio 2 Krokuvoje – lenkų poetas ir dramaturgas.

Adam Asnyk kilęs iš bajorų šeimos. Tėvas dalyvavo 1831 m. sankylyje. Atlikęs bausmę apsigyveno Kališe ir tapo pirkliu. 1856 m. baigė Merimonto žemės ir miškų ūkio institutą. Studijavo dar Varšuvoje mediciną ir chirurgiją ir Vroclavo universitete bei Paryžiuje ir Heidelberge. Už politinę veiklą buvo Varšuvoje kalinamas. 1866 m. Heidelbergo universitete įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Gyveno Lvove, vėliau persikėlė į Krokuvą. 1882 m. tapo Krokuvos leidinio Reforma leidėju ir redaktoriumi. Krokuvos miesto tarybos deputatas, Galicijos krašto seimo deputatas. 1890 m. padėjo pargabenti A.Mickevičiaus palaikus iš Paryžiaus. Daug keliavo po Europą, lankėsi Ceilone ir Indijoje. Palaidotas Krokuvos Skalkoje.

Literatūrinę veiklą pradėjo 1864-65 m. To laiko kūryboje vyravo dvasinis nuovylis ir išgyvenama pasaulėžiūros krizė, kurią gilino tautos kluptis. Eiliuotėse burnojama ir maištaujama prieš Kūrėją ir pasauliui primestą tvarką, atskleidižiamas kartėlis ir abejonės. Bet kartu ilgimasi ir dvasios stiprybės, reiškiamas troškimas “nūdienės dvasios”, kol pagaliau visiškai pasiduodama Kristaus mokymui (Pod stopy krzyża – Po kryžiaus pėdomis). Vėliau kūrė erotines eiliuotes ir refleksinę lyriką.

Vėliau ėmė vyrauti epinis požiūris, atsirado objektyvus pasaulio vaizdas, sangodas vis dažniau pakeisdavo lyriniai komentarai. Gražiausia tos intelektualiosios poezijos išraiška atsispindi 30 sonetų cikle “Nad głębiami” – Ties gelmėm ((1883-94), kuri Asnykui suteikė “poeto-filosofo vardą”. Čia išsakė savo filosofinę sistemą, bandydamas suderinti idealizmą su realistiniu pozityvizmu ir scientizmu. Su pastaruoju Asnyko poeziją sieja minties prakticizmas ir šiuolaikiškų gamtos mokslų pasiekų bei visuotinės raidos dėsnių pripažinimas. Sonetų stiliui būdinga diskursyva – leksikos intelektualizacija. Jo kūryboje visuomet išnyra patriotinė gaida, skelbianti tikėjimą tautos galia ir galimybe atsikovoti nepriklausomybę.

Daugelyje jo kūrinių iškyla kalnų (ypač Tatrų) bei jūros motyvai. “Kalnai ir jūra, – rašė poetas tėvui, – yra vieninteliai universalūs vaistai visoms žmonių negalėms, ten kvėpuodamas sviežiu, kvapniu oru svaiginiesi išdidžios natūros reginiu ir gali užmiršti visas kančias ir rūpesčius…”.

Atkaczunas – į lenkų kalbą patekęs fonetiškai beveik neiškreiptas Atkočiūnas. Tai iš tarmėje vartojamo slavizmo atkočius “audėjas” patroniminės priesaagos –ūn– vedinys.

Audul – iš Audulis, priesagos –ul– vedinys. Pavardė siejama su liet. veiksm. aus-ti – aud-ė. Tokios pavardės LPŽ nepateikia.

Augusiewicz – suslavinta pavardė Aũgus, gimininga su liet. būdv. augùs.

Augustajtis – tai sūnaus pavadinimas nuo Augusto, plg. Juozaitis.

Augustajtys – antraip užrašytas sūnaus pavadinimas nuo Augusto, plg. Petraitis.

Awin – iš Avinas.

Azarewicz – suslavinta pavardė iš Azaras. Fonetika rodytų, kad ji buvusi perimta iš vakarinių baltų (prūsų ar jotvių kalbos), kur azaras `ežeras’.

Azarowicz – suslavinta pavardė iš Azaras. Fonetika rodytų, kad ji buvusi perimta iš vakarinių baltų (žr. Azorowicz).

 

Baczkun – iš Bačkūnas.

Baćkun – iš Bačkūnas, kuri yra priesagos –ūn– vedinys iš Bačkis ar Bačkys.

Balcewicz – suslavinta forma iš Balčius; liet. balčius “šviesiaplaukis žmogus”.

Balczeniuk – iš liet. Balčėniukas, kuri yra dvigubos patroniminės priesagos –ėn– ir –uk– vedinys iš liet. Balčius.

Balczun – ryškiausiai atpažįstamas Balčiūnas (nuo Balčius).

Balewicz –suslavinta iš Balčius, kuri išvesta iš Baltramiejaus (plg. Balcevičius).

Baliński – suslavinta pavardėas forma nuo Balys.

Balita – iš Balyta, priesagos –yt– vedinys iš Balys.

Balkus – tai liet. Balkus, kuri yra pejoratyvinės priesagos –k– vedinys iš Balys.

Balukiewicz – kanceliarijos suslavinta forma iš liet. Baliukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Balys.

Bałulis – iš Balulis, kuri yra priesagos –ul– vedinys iš Balys.

Balunowski – kanceliarijos suslavinta forma iš Baliūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Balys.

Baluta – iš Baluta, kuri Lietuvoje neišliko, turime tik suslavintą jos formą – Balutavičius. Baluta yra priesagos –ut– vedinys iš Balys.

Bałanda – iš liet. Balanda. Tai veikiausiai pravardinės kilmės iš liet. balanda “toks augalas”.

Bałtrukanis – iš Baltriukonis, kuri savo ruožtu yra dvigubos patroniminės priesagos –uk– ir –on– vedinys iš asmenvardžio Baltrius.

Bałtruszkiewicz – suslavinta iš Baltruška, vedinys iš asmenvardžio Baltrius.

Bałulis – iš liet. Balulis, kuri savo ruožtu yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Balys.

Balun – iš Baliūnas, kuri savo ruožtu yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Balys.

Bała – iš Lietuvoje nežinomos asmenvardžio formos Bala, kuri veikiausiai iš Balys (žr. Bałulis).

Bałulis – fonetiškai perimtas asmenvardis Balulis < Balys < Balesius < Boleslovas.

Bałuński – suslavinta iš Bala.

Bałut – iš Balutis, o ši patroniminės priesagos –ut– vedinys iš Balys.

Bandyła – iš Bandyla, fonetiškai tvarkingai perimta, bet Lietuvoje neišlikusi. Gali būti ji sietina su liet. bandà “turtas”. Dėl priesagos plg. Stasyla.

Banel – iš Banelis, kuri yra priesagos –el– vedinys iš Banys, plg. krikštavardį Benys, Benjaminas.

Banial – iš Banelis, žr. Banel.

Banialis – iš Banelis, žr. Banel, perimta fonetiškai.

Baniel – iš Banelis, žr. Banel.

Bargielski – suslavinta iš liet. Bargelis ir la. Bargels.

Barniak – veikiausiai iškreipta iš Berniokas. Su liet. kalba sieja ją priesaga –ok-.

Bartosik – iš baltų etnonimo bartai su liet. priesaga –ik-, kurią, beje, iš baltų turi paveldėję ir lenkai.

Bartoszewicz – sulenkinta iš liet. Bartušis, kuri savo ruožtu kilusi iš etnonimo bartas (Prūsijos srities Bartos gyventojas).

Žymiauisi šios pavardės turėtojasi yra: 1. Julian Bartoszewski (g. 1821 m. sausio 17, m. 1870 lapkričio 5) – lenkų istorikas. 2. Kazimierz Bartoszewski (1852 m. lapkričio 19 – 1930 sausio 20) – lenkų istorikas, publicistas, satyrikas, leidėjas. Julian Bartosdzewicz (

Bartoszewski – sulenkinta iš liet. Bartušis, kuri kilusi iš baltų etnonimo bartas (Prūsijios srities Bartos gyventojas). Władysław Bartoszewski – tapytojas, grafikas, iliustratorius.

Ryškiausias šios pavardės turėtojas yra Władysław Bartoszewski – (g. 1922 metų vasario 19 dieną Varšuvoje, m. 2015 metų baslandžio 24 dieną ten pat) lenkų istorikas, publicistas, žurnalistas, rašytojas, visuiomenės veikėkjas.

Basałaj – sudurtinė pavardė. Pirmoji šaknis sietina su liet. basas, antra su lajus. Lietuvoje tokios pavardės neaptikta.

Bałanda – iš Balanda. Ši pavardė turi savo apeliatyvą balanda „toks augalas”.

Bałano – tai veikiausiai iš Balana (liet. balana „skala”).

Baudis – iš liet. Baudys, vedinys iš apeliatyvo baudys „kuris baudina, kursto, ragina”.

Benes – iš krikštavardžio Benas.

Bepirszcz – iš Bepirštis (plg. bepirštis „žmogus, netinkantis kokiam darbui, atgrubnagis”).

Bera – galbūt iš Bėrė?

Bermajtys – pavardės šaknis neaiškios kilmės, tačiau priesaga –ait– sieja ją su lietuvių kalba ir rodo antros kartos pavardę.

Bermuta – kaip ir Bermaitis – tos pačios neaiškios kilmės šaknis, tačiau mažybinė priesaga –ut– yra ta pati, kaip ir dzūkų tarmėje varde Birutė.

Bernaciak – iš Bernačiokas.

Biedul – iš Bėdulis, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Bėda.

Biełous – pavardė veikiausiai atėjusi iš paribio su Baltarusija (brus. bielyj „baltas”). Tai dviejų šaknų sudurtinė pavardė. Turime lietuvišką atitikmenį Baltaūsis.

Bigiel – iš (žr.) Bigelis – lietuviško būdvardžio bigas „trumpas”. Priesaga –el– rodo į Bigo sūnų. Lenkų kalboje galūnė neišliko.

Bijomin – tokia pavardė žinoma ir Lietuvoje – Bijominas, veikiausiai iškreipta iš Bilvinas  (LPŽ).

Biłda – iš Bilda, kurios šaknis siejasi su liet. bildėti. Tai pravardinės kilmės pavardė, plg. bilda „bildantis, griozdiškas daiktas”.

Bildź – iš liet. Bildžius (plg. bild-ėti). Šaknis siejasi su lietuvišku veiksmažodžiu bildėti „su triukšmu eiti ar važiuoti”. Lietuvoje žinomos dar pavardės Bildziukas ar Bildžiukas.

Bilewicz – iš Bilevičius, kuri, kaip ir Biliūnas, yra siejama su liet. būdvardžiu bylus „kalbus, šnekus”.

Bilwin – fonetiškai perimta dvikamienė pavardė iš Bil-vinas. Pirmasis dėmuo bil– sietina su bilti, byloti, dėl antro dėmesn žr. Kaminskas.

Bitel – veikiausiai iš Bitelė, kuri yra priesagos -el– vedinys iš Bitė.

Błusiewicz – kanceliarijos suslavinta forma iš liet. Blusius, plg. blusius „neturtingas, blusų turintis žmogus”.

Błuś – kilusi iš liet. Blusius „blusų turintis, vargingai gyvenantis žmogus”. Tokia papvardė aptinkama ant kryžiaus Vižainio parapijos kapinėse.

Bobel – mums atpažįstama lietuviškoji pavardės forma – Bobelis.

Bogdziun – priesaga –ūn– sieja ją su lietuvių kalba.

Bogusz – iš Bogužas. Apeliatyvas bogužas „toks prieskoninis augalas”.

Boguszewski – suslavinta iš Bogužas (žr. Bogusz).

Bojaruniec – galbūt suslavinta iš Bajorūnas.

Boksz – pavardė, kilusi veikiausiai iš pavardės Bokšys (liet. baksnoti “lengvai badyti, durstyti”). Lietuvių kalboje tokios pavardės nesurasta, tačiau išlikusi yra antros kartos pavardė Bokšaitis.

Bołądź – šioje pavardėje atpažįstama lietuviškoji pavardė Balandis, iš naminio paukščio vardo balandis “karvelis”.

Žymesnė šios pavardės turėtoja yra Olga Bołądź (g. 1984 Torunėje) – lenkų aktorė, Krokuvos valstybinės aukštosios teatro mokyklos absolventė.

Bołkun – pavardės šaknis galėtų būti siejama ir su lenkų vardu Bolek (iš Bolesław), tačiau šaknies balsis o gali būti iškreipta iš liet. (žr.) Balkus (iš liet. balkti „balti“). Priesaga –ūn– sieja ją su lietuvių kalba, plg. Bačkūnas, Ilgūnas.

Bolkunowicz – suslavinta forma iš Balkūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Balkus (žr. Bolkun).

Bołtralik – iš Baltralikas, kuri yra priesagų –el– ir žem. ar pr. –ik– (liet. atliepia –uk-) vedinys iš Baltrius < Baltramiejus.

Bołtrukanis – tai lietuviams žinoma pavardė Baltrukonis. Čia yra aptinkamos dvi priesaagos: –uk– ir –on-. Antroji priesaga lenkų kalboje dėsningai išvirto į –an– ir išlaiko galūnę.

Bołtryk – vedinys iš Baltriukas, tik liet. priesaga –uk– išvirtusi į lenkišką –yk.

Bombala – iš Bambalas (storas, nutukęs vaikas).

Bondzio – iš Bandžius (žr. Bondziul).

Bondžio – iš Bandžius (žr. Bondziul).

Bondziul – iš Bandžiulis, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Bandžius. Ši sietina su liet. banda, taigi bandžius yra gyvulių bandos prižiūrėtojas; draugas, bičiulis. Ši šaknis siejasi su senovės indų bándhu– “ryšys, giminystė, draugystė”.

Boreiko – iš Bareika. Tai patroniminės priesagos –eik– vedinys iš Baras.

Bornejko – gal iš Barneika (barnius mėgstantis žmogus)?

Borsuk – iš pravardinės kilmės Barsukas. Formaliai būtų ją galima laikyti ir lenkiškos kilmės nuo žvėrelio borsuk “opšrus”, tačiau pavardės Barsena, Barsys, Barsauskas, Barsevičius rodo ją esant antros kilmės priesagos –uk– vediniu iš Barsys.

Boruć – iš Lietuvoje neišlikusios pavardės Borutis. Su lietuvių kalba sieja ją patroniminė priesaga –ut-, kurios minkštasis t lenkų kalboje dėsningai išvirsta į  ć.

Boruta – ši pavardė, labai plačiai paplitusi slavų areale, išlaikė lietuvišką priesagą –ut– (plg. Birutė).

Brezgiel – turi lietuvišką atitikmenį Brezgėla, siejamą su veiksmažodžiu brezgėti “krebždėti”. Dėl priesagos –ėl– plg. šaukėla „šauklys”. Bet gali būti ir patroniminės priesagos –el– vedinys iš pavardės Brezgys.

Bruzgul – iš Brūzgulis.

Brydak – ko gero, gali sietis su lietuviška pavarde Bridikas ar Brydis (iškreipta forma iš Briedis). Priesaga –ak– lenkų kalboje atitinka lietuviškos priesagos formą –ok– (plg. meitėliokas).

Bryzgiel – iš Brizgelis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Brizgys. Šaknis yra siejama su liet. veiksmažodžiu brigzti „irti, pašytis”.

Bucewicz – lenkakalbės kanceliarijos perdarinys iš pavardės Bučas, kurios šaknis siejama su liet. bučius “varža žuvims gaudyti”.

Buczel – iš Bučelis.

Budrewicz – kanceliarijos perdarinys iš pavardės Budrys ar Budrius. Taip pravardžiuota budrų žmogų.

Budzejko – iš Budzeika. Tai dzūku forma su patronimine priesaga –eik– iš Budys ir sietina su liet. veiksmažodžiu budinti.

Budzicki – kai kuriais atvejais iš suslavintos Budys, kuri į lenkų kalbą pateko iš dzūkų tarmės Budzys, plg. liet. budys “žadintuvas; skautas”.

Budziejko – iš (žr.) Budzeika.

Budziński – kai kuriais atvejais iš Budzinskas, kuri yra suslavinta iš Budys ar Budinas. Į lenkų kalbą pateko per dzūkų tarmę.

Budzyński – iš Budzinskas, kuri yra suslavinta iš Budys ar Budinas (žr. Budziński).

Bugno – iš liet. Būgnas (plg. būgnas).

Bujwid – iš Buivydas. Tai sudurtinė pavardė: bui– sietina su liet. buitis, ir vydas – “vysti, išvysti”.

Bukałarski – ši pavardė sudaryta lenkų kalboje bet lietuviškos realybės pagindu. Bukaloriais (pagal žemiausią mokslinį laipsnį bakalaurą, žmonių vadinamą bukaloriumi, lenk. bakałarz, bukaloriais buvo vadinami slapti caro laikų lietuvių mokytojai, o slaptas mokyklas vadinta bukalarijomis. Šitokios pavardės galėjo rastis tais laikais, kai šioje teritorijoje lietuvių kalba ėmė mišti su lenkų.

Buksza – iš Bukša, greičiausiai iš liet. bukšas “baužas, be ragų”.

Bulwin – veikiausiai pravardinės kilmės Bulvinas, sietina su veiksmažodžiu bulvė.

Burba – iš liet. Burba (burbėti “murmėti, prieštarauti”).

Burblis – iš Burblys, liet. burblys “kas burba”.

Burbo – iš Burba (žr. Burba).

Burda – iš Burda, žr. Burdinas, Burdulis… Lietuvoje šios pavardės forma neaptinkama.

Burkiewicz – čia matome pavardės Buras raidą: būras “pilkas nedidelis lietaus debesėlis; pilka spalva”, burkus “pilkis”, kol pagaliau iš Burka  ar Burkus kanceliarijoje išėjo Burkevičius.

Burnejko – iš Burneika (plg. burna).

Burniewicz – suslavinta iš Burnys ar Burnius (plg. burna).

Burnos – ši pavardė gimininga su liet. Burnys (sietina su burna “ertmė tarp lūpų ir gerklės; stiklelis svaigalų”). Taip matyt buvo vadinamas žmogus, mėgstantis išmesti burnelę.

Butkiewicz – tai kanceliarijos suslavintas ButkevičiusButka ar Butkus, kurios yra pejoratyvinės priesagos –k– vediniai iš. Ši siejama su veiksmaždžiu būtibuvo.

Butrym – iš Butrimas, kuri yra sudurtinis daiktavardis: pirmas dėmuo sietinas su butas, artras su rimti.

Buza – iš Buza, kuri turi apeliatyvą buza “buiza, prasta skysta sriuba”.

Buziuk – galėjo kilti iš Lietuvoje paplitusio polonizmo buza “prastas lakalas”. Priesaga –uk– rodo pavardės lietuviškumą. Lietuviai veršį vadina buziuku “daug lakančiu”.

Buzon – žr. Buza.

Buzun – tai Buzūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Buzas. Ši yra kildinama iš liet. buzis  “molinis indas su plonu kaklu ir neplačiu dugnu, išpūstas per vidurį; toks ąsotis”.

Bykowski – gali būti lenkų kalbos darainys, bet gali būti ir suslavinta iš liet. Bikas (plg. bikis `trumpas’).

 

Chałkowski – iškreiptai suslavinta iš liet. Kalkas (plg. kalka `elgeta’) arba Kalkys.

Cieślukowski – suslavinta iš hibridinio asmenvardžio Cesliukas (plg. lk. cieśla `dailidė’). Su lietuvių kalba ją sieja mažybinė priesaga –uk-.

Ciunel – iš Lietuvoje žinomos pavardės Ciunis patroniminės priesagos –el– vesdinio Ciunelis.

Cyckajtys – iš Lietuvoje nesutinkamos pavardės Cickaitis iš neišlikusios Cickus. Jos daryba lietuviška, tai rodo patroniminė priesaga –ait– (plg. Juozaitis, Petraitis…). Šios pavardės Lietuvoje aptinkama tik suslavinta forma Cickevičius. Šaknį veikiausiai galima sieti su liet. veiksm. cicenti `plonai cypsėti, kalbėti’. Tačiau yra galima ir kita pavardės daryba: iš daiktavardžio cicys “cycė, lėlė” su pejoratyvine priesaga –k– ir galėjo atsirasti pavardė Cickus. O toliau jau kelias atviras.

Cylc – iš Tilčius, kurią lenkų kalba pagavo iš dzūkų Cilcys (plg. tiltas).

Cylwik – fonetiškai perimta iš dzūkų Cilvikas “Tilvikas”. Apeliatyvas tilvikas “toks paukštis”.

Czakis – tai Čakis ar Čekys (plg. tautovardį čekas) – Lietuvoje žinomos pavardės išlaikyta forma.

Czapanis – iš Čaponas ar Čeponas.

Czepukajtys – iš liet. Čepukaitis, kuri nuėjusi ilgą raidos kelią ir yra kilusi iš Čepukas < Čepas bei Čapas, o tos savo ruožtu iš lenkų Szczepan, kuri kilusi iš asmenvardžio Stefan.

Czarnialis – iš (žr.) Černelis.

Czernel – iš (žr.) Černelis.

Czernialis – iš žinomos lietuvių pavardės (žr.) Černelis.

Czywilis – iš lietuvių pavardėsd Čivilis ar Čivylis, kurios yra pravardinės kilmės. Liet. čivylis `kikilių šeimos paukštis’.

 

Dabulewicz – suslavinta iš Dabulis (iš dabus “puošnus”).

Dabulis – lenkų kalboje liko išlaikyta nepakitusi forma, plg. Jonulis, Dabulis, Mažiulis. Tai patroniminės galūnės –ul– vedinys iš lietuvių kalbos būdvardžio dabus „puošnus“.

Dadełło – kilmė neaiški, tačiau samplaikos łł yra būdingos skoliniams iš lietuvių kalbos.

Dagiel – iš Dagelis, kuri yra priesagos –el– vedinys iš Dagys.

Dalidonis – gal iš liet. Dalidonis ar Daliduonis? Tokių pavardžių Lietuvoje neišlikę. Bet didesnė tikimybė, kad tai dėl dvibalsių lenkų kalboje nebuvimo yra iškreipta forma iš liet. Dailidonis ar Dailidūnas. Šios būtų patroniminių priesagų –on– ar –ūn– vediniai ir siejamos su liet. dailidė “stalius, baldžius”.

Damulewicz – tai ilgą evoliuciją nuėjusi pavardė: Adomas – Adomulis – Domulis – Damulis, kur patroniminė priesaga –ul– sieja ją su lietuvių kalba.

Daniun – iš Daniūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Danas, Danys ar Danius.

Dargiel – veikiausiai iš Dargėla, kuri yra priesagos –ėl– vedinys iš šaknies darga „dargana“. Taip galaėjęs būti pavadintas niūkios nuotaikos žmogus.

Dargiewicz – tai suslavinta forma iš liet. Dargys, kuri sietina su liet. dargus, darganotas.

Darżynkiewicz – suslavinata veikiausiai iš pavardės Daržinkus, kuri yra priesagos –k– vedinys iš Daržinis.

Žinomesnis pavardės turėtojas yra Rafał Darżynkiewicz (g. 1970 m. badžio 4 d.) – lenkų sporto žurnalistas ir komentatorius.

Dauksza – iš liet. pavardės Daukša, kuri pg. LPŽ autorius yra greičiausiai priesagos su š vedinys iš prieveiksmio daug.

Ši pavardė gan populiari Lenkijos teritorijoje. Matyt pateko ji į Lenkiją ir paplito dar Jogailos laikais, kuomet Lietuva su Lenkija sudarė bendrą valstybę.

Plačiau žinomi šia pavarde žmonės tai Piotr Dauksza ir Adam Dauksza, Olga Dauksza, Jerzy Dauksza, Izabela Dauksza, Aneta Dauksza, Janina Dauksza ir kt. Šiandien dalis jų jau pakrikę ir po Vakarų pasaulį.

Daukszewicz – suslavinta pavardė iš liet. Daukša, žr. Dauksza.

Ryškesnės šia pavarde asmenybės yra: 1. Krzysztof Antoni Daukszewicz (g. 30 października 1947 spalio 30 d. Vichrove) – lenkų satyrykas, felietonistas, dainų tekstų autorius, poetas, dainininkas, gitartstas i kompozitorius, bei jo sūnus Grzegorz Daukszewicz – aktorius.

Dawgul – iš liet. Daugulis, kuris yra priesagos –ulis vedinys iš prieveiksmio (žr. Dowgul) daug.

Deguć – tai mums atpažįstamas (žr.) Degutis.

Degutis – tvarkingai perimta iš liet. Degutis (žr. Degutis).

Dejnak – veikiausiai iš liet. Dainiukas.

Delnicki – iš suslavintos pavardės Delnickas, kuri yra kilusi iš pavardės Delnis, o ši sietina su liet. delnas “rankos plaštaka”.

Demjaniuk – mažybinės priesagos –iuk– vedinys iš Dzemionas < Dzemijonas < Demijonas (žr. Dzemionas). Su lietuvių kalba sieja ją priesaga priesaga.

Depkun – veikiausiai iškreipinys iš Dapkūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– iš Dapkus  (plg. Dapkevičius, dabùs).

Derdziuk – iš Derdas, Derda ar Dardas, Darda (plg. dardėti) mažybinės priesagos –uk– vedinio Derdžiukas, kurią lenkai perėmė iš dzūkiškos formos Derdziukas. Tačiau jeigu ši pavardė labai sena, galima manyti, kad tai dvikamienis asmenvardis Der-das, Der-da, Der-dis. Pirmasis kamienas Der-, Dar– žinomas asmenvardžiuose Dar-butas, Der-butas, Der-kintis, antrasis dėmuo gali būti trumpinys, redukuotas iki priebalsio –d– (plg. Ku-daras, Ba-daras, Kan-daras, Sau-dargas).

Žinomas šia pavarde žmogus yra Zbigniew Derdziuk (g. 1962 sausio 24 Skerbešavoje – lk. Skierbieszowo) – lenkų politykas, ZUS (lenkų Sodros) pirmininkas, buvęs Ministrų Tarybos narys  Donaldo Tusko vyriausybėje.

1987 baigė Varšvos universiteto Sociologijos institutą bei Organizavimo ir vadybos podiplomines studijas, baigė švedų Konsultingo M-Gruppen studijas, dalyvavo Advanced Management programoje, kurią organizavo IESE Business School. Dalyvavo keliuose finansų ir vadybos kursuose, JAV stipendistas. Dirbo bankuose, viešmenyse (Lenkijos televizijos valdybos biuro direktorius), 1996 Strateginio planavimo biuro direktorius, tarp kitko Seimo kanceliarijos šefo direktorius. 1997 PKO BP akcijų ir informacijos biuro direktorius, ėjo Lenkijos investicinio banko departamento direktoriaus pareigas. Nuo 1999 m. sausio iki kovo – Ministrų Tarybos Valstybinės komisijos šefo pavaduotojas Jerzo Buzeko vyriausybėje. 2005 lapkričio 14 nominuotas Ministrų Tarybos kanceliarijos valstybės sekretoriumi Kazimierzo Marcinkiewiczo vyriausybėje, tų pat metų lapkričio 17 apėmė Ministrų Tarybos Nuolatinio komiteto pirmininko postą. 2006 rugpjūčio 31 Varšuvos taryba išrinko jį miesto sekretoriumi. 2007 buvo paskirtas Ministrų Tarybos ministru-nariu Donaldo Tusko vyriausybėje. 2009 spalio 2 išrinktas Socialinio draudimo įstaigos (ZUS) pirmininku.

Dobuszyński – suslavinta iš Dabušis. Taip įvardintas puošeiva.

Dojna – iš Daina.

Dojnikowski – turi lietuvišką šaknį, sietiną su daina, ir priesagą –ik– (plg. Kopernikas ar žem. Janikė).

Domel – iš Domelis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Domas (trumpinys iš Adomas). Priesaga –el– rodo lietuvišką pavardės darybą. Žr. dar Domejko.

Domejko – iš Domeika, kuri yra patroniminės priesagos –eika vedinys iš krikštavardžio Damijonas trumpinio Domys. Bet galimas variantas ir iš Do-manto trumpinio Domas.

Domeła – iš Domėla, kuri yra patroniminės priesagos –ėl– vedinys iš Domas (trumpinys iš Adomas). Žr. dar Domejko.

DowbarDaubaro iškreipta forma. Tai sudurtinės darybos pavardė. Kitos panašios: Dauberis, Dauboras, Daugėlas… Suteikiant tokią pavardę turėta omeny didelį barą.

DowborDaubaro iškreipta forma. Tai sudurtinės darybos pavardė. Kitos panašios: Dauberis, Dauboras, Daugėlas… Suteikiant tokią pavardę turėta omeny didelį barą „lauką“.

Šita pavarde pasižymėję asmenys yra Katarzyna Dowbor (g. 1959 kovo 7 Varšuvoje, vaikystę ir jaunystę praleido Torunėje) ir Maciej Dowbor (g, 1978 gruodžio 22 Torunėje) – abu žurnalistai, Lenkijos televisijos diktoriai ir laidų rengėjai.

Dowejko – tai Doveika. Šaknis sietina su liet. dovis “davinys, dalis”. Priesagą –eika lenkų kalboje virsta į –ejko, plg. Dzermeika – Dziermejko, Mažeika – Możejko.

Dowgiałło – iš liet. Daugėla. Gimingos pavardės: Daugelaitis, Daugelas, Daugėlas, Daugėlė, Daugelis

Ryškiausias pavardės turėtojas yra Krzysztof Dowgiałło (g. 1938 m. birželio 30 dieną) – lenkų politikas, architektas, LLR opozicijos veikėjas, LLR Seimo deputatas.

Dowgiało – iš Daugėla. Tai dvikamienis vardas: pirmas dau– : daug, antras gėl– : gelti.

Dowgiełło – iškreipta forma iš liet. Daugėla (žr. Dowgiałło)

Dowgul – iš lietuvių Daugulis, kuris yra priesagos –ulis vedinys iš prieveiksmio daug.

Lenkų Vikipedijos duomenimis Dowgul pavarde Lenkijoje gyvena du asmenys. Wiena jų vardu Beata. Gyvena jie Zgieže, apie 20 km į šiaurę nuo Lodzės.

Dowksza – jau prieš keturis šimtus metų žinoma veikiau dar vardu buvęs asmenvardis Daukša. Tai priesagos –š– vedinys iš prieveiksmio daug.

Downar – į lenkų kalbą peimta be galūnės iš Daunoras. Tai dvikamienė pavardė Dau-noras (daug norintis).

Downarowicz – suslawinta iš Daunoras, plg. daug norėti.

Dowtort – tai Dautartas. Sudurtinės kilmės pavardė: pirmoji šaknis dau– sietina su prieveiksmiu daug, antra tort – (liet. tartas) su tarti. Tai daug kalbantis žmogus.

Dragunajtys – iš Dragūnaitis, kuri yra dviejų priesagų –ūn– ir –ait– vedinys iš skolinio Dragūnas.

Draugialis – tai fonetiškai perrašytas Draugelis. Ši pavardė sietina su liet. draugas “bičiulis, bendras, pabrolys”. Tačiau bendrinis daiktavardis draugelis “meilužis, svetimoteris”. Taip buvo vadinamas žmogus, kuris prisiplakdavo prie draugo žmonos.

Drągiewicz – suslavinta iš Dranga (plg. dranga `aukštas nerangus žmogus’).

Drodwiłł – iš Drodvila. Šios pavardės kilmė nėra aiški, jos Lietuvoje neaptikta. Tai sudurtinis vardas, kurio antrasis dėmuo yra populiariai asmenvardžiuose aptinkamas: Eivilas, Survila

Drucis – tai mūsiškai Drūtys, į lenkų kalbą pakliuvusi sudzūkinta jos forma Drucys – galūnės vedinys iš liet. būdvardžio drūtas “stiprus”.

Drytis – mūsiškai Drūtys – galūnės vedinys iš liet. būdvardžio drūtas “stiprus”.

Druzgala – šaknis paimta iš liet. druzgai „smulkūs šipuliai, trupiniai”. Tai priesagos –al– vedinys. Lietuviškoji pavardė veikiausiai turėjusi skambėti Druzgala arba Druzgalius (plg. Srėbalius).

Duba – pavardė, sietina su liet. Duba (duba `dauba’ ar eikiau dubas `nerangus žmogus’).

Dubiejko – iš Dubeika. LPŽ sieja ją su rus. Dubeiko (rus. dub „ąžuolas”). Tačiau ryški patroniminė priesaga –eika leidžia manyti esant ją lietuviškos kilmės, kurios šaknį reiktų sieti su liet. dubuo „žemės įlinkimas”. Tos pačios logikos turime pavardę Duburas.

Šios pavardės žinoma atstovė yra Balstogės gydytoja psichiatrė dr. Wiesława Dubiejko bei Seinų chirurgas dr. Leszek Dubiejko.

Dubiel – patroniminės priesagos –el– vedinys iš liet. pavardės Duba, kuri savo ruožtu yra gretinama su daiktavardžiu duba „dauba”. Balsis i prieš priesagą čia atsirado fonetiškai, kadangi lenkai priebalsį b prieš e taria kietai, o pavardėje girdėjo lietuvius tariant b minkštą.

Dudanowicz – išvestinis asmenvardis iš liet. Dudonas, kuri sietina su liet. daiktavardžiu dūda ar veiksmažodžiu dudenti. Slavišką priesagą –owicz veikiausiai gavo dar Lietuvos lenkiškoje kanceliarijoje.

Dudzin – išvestinė pavardė iš ankstesnės formos Dudis (plg. Rudis), taigi turi tą pačią šaknį, kaip ir Dudanowicz, tačiau ši nuėjusi kitu raidos keliu: priesagos –in– vedinys iš pavardės Dūda ar Dudis, tik čia liko išsaugota dzūkiškoji forma (dz prieš i).

Dudziński – iš dz. Dudzino tolimesnė raida – kanceliarijoje gavusi slavišką priesagą –ski.

Dudź – iš pavardės Dudis. Kadangi lenkai girdėjo čia minkštą d, vietoj jo atsirado minkštasis lenkų .

Dukszto – iš liet. Dukšta ar Dūkštas, žr. liet. dukštas „piktas, įdūkęs“.

Dul – iš Dulys ar Dūlys. Šios sietinos su liet. dulas, dūlas “pilkas; palvas, palšas”.

Dulewicz – suslavinta iš Dulys ar Dūlys (žr. Dul).

Dulko – iš Dulkė (plg. dulkė).

Dulkowski – suslavinta iš Dulkė.

Dundul – tai Dundulis (pirmine reikšme – griaustinio ar perkūno vardas).

Durtan – liet. Durtonas – patroniminės priesagos –on– vedinys. Šaknis sietina su liet. veiksmažodžiu durti.

Duś – iš liet. Dusys ar Dusis.

Dykczys – sietinas su liet. vartojamu skoliniu dikčius “stiprus žmogus”. Taip galėjęs būti įvardintas storokas, apkūnus žmogus.

Dykty – iš Diktas, kurios apeliatyvas diktas “stambus”.

Dyndul – iš liet. Dindulis (plg. dinda `išdykėlis’, dar dindinėti `nieko neveikiant vaikštinėti’).

Dziarmaga – gimininga su (žr.) Dzermeika, veikiausiai iš Lietuvoje neišlikusios pavardės Dzermaga ar Dzermėga. Žymesnis šios pavardės turėtojas yra Zygmunt Dziermiaga – kontroversiškas lenkų endekų veikėjas.

Zygmunt Dziarmaga gimė 1909 m. Varšuvoje ir čia universitete studijavo istoriją. Studijų metu įsitraukė į Didžiosios Lenkijos stovyklos (OWP) veiklą. Dėl nepaparasto temperamento įtartas antivalstybine veikla ir sėdėjo Kartūzų Berezos stovykloje. Buvo areštavę jį ir vokiečiai už prieškarinę veiklą (redagavo laikraščius ,,Sztafeta” ir ,,Falanga”). Karo metais perėjęs į Vilniaus kraštą veikė lenkų pogrindyje. 1945 m. buvo NKVD areštuotas ir išsiųstas į Vorkutą. Po dešimties metų senųjų draugų rūpesčiu grįžo į Lenkiją ir ėjo mažiau reikšmingas funkcijas PAX-o grupuotėje. Z. Dzermaga mirė 1978 m. rugpjūčio 30 d. Varšuvoje.

Dziawer – tai iškreipta Dieverio (žr. Dziewer) forma.

Dzienuć – reik manyti, kad lietuviškas atitikmuo galėjęs būti Dienutis, sietinas su diena “šviesiu paros metu”, arba patroniminės priesagos –ut– vedinys Denys (Dionizijus). Šiaip ar taip ši pavardė galėjusi atsirasti tik lietuvių kalbinėje aplinkoje.

Dziermejko – iš sudzūkintos Dermeikos formos (žr.) Dzermeika.

Dzierwa – iš Dirva. Į lenkų kalbą perimta iš dzūkų Dzirva.

Dziewer – į lenkų kalbą pakliuvusi sudzūkinta forma DzieverisDieveris; liet. dieveris “vyro brolis”.

Dziewulski – iš liet. Dievas dzūkiškos formos patroniminės priesagos –ul– vedinys Dzievulis, kuri lenkakalbėje Lietuvos kanceliarijoje gavo slavišką priesagą –ski.

Dzikiel – iš dz. Dzykelis, pl. išdykėlis.

Dźwielewski – iškreiptai suslavinta forma iš Dvylys, (žr. Dźwilewski).

Dźwilewski – suslavinta forma iš Dvylys, sietina su liet. dvylas “tamsiai rausvas, žalas; tamsaus veido”. Į lenkų kalbą pakliuvo iš dzūkų tarmės (dz. dzvylas).

Dźwiel – iš liet. Dvylis, (žr.) Dźwilewski.

Dźwinel – iš Dvynelis, kuri yra priesagos –el– priesagos vedinys iš Dvynys. Į lenkų kalbą atėjo iš dzūkų.

Dżugiewicz – sulenkinta lietuviškos pavardės Džiugas forma.

 

Ejgierd – iš liet. dvikamienio asmenvardžio Ei-girdas. Į lenkų kalbą perimtas fonetiškai be galūnės. Pirmasis dėmuo ei– siejamas su veiksm. eiti, antrasis –gird– su girdėti.

Ejsmont – iš liet. sudurtinio asmenvardžio Eis-mantas. Pirmasis dėmuo Eis– sietinas su liet. eiti, eislus `greitas’ (plg. pr. eisei `eiti’), “kas greitas”, antrasis –mant– : liet. mantus “stiprus; sumanus”, manta “turtas”.

 

Gabała – iš liet. Gabalas (plg. gabalas).

Gabuła – tai Gabulas, Gabula, sietinos su liet. gabulas “gabalas”.

Gadejkis – iš Godeikis ar Gadeikis, galbūt sietinos su liet. godús “kuris per daug nori; gobšùs, gobùs”. Plg. dar guodús “guodžiantis, užjaučintis; gailus, graudus” (LPŽ).

Gadejko – tai Godeika ar Gadeika, Gadeikis (žr. Gadejkis).

Šios pavardės žinoma atstovė yra Małgorzata Gadejko – lenkų aktorė.

Gajda – atitinka liet. pavardę Gaida, sietina su liet. gaida “nata; melodija”.

Ryškus šia pavarde žmogus yra Liublino Marijos Kiuri-Sklodowskos uniwersiteto docentas, habilituotasis daktaras Janusz Gajda – kultūros antropologas.

Gaiduk – iš Gaidukas.

Gajdziński – suslavinta forma iš Gaidys.

Galas – išlaikyta pavardės grafinė forma – Galas (su galūne).

Galewski – tai suslavinta Galo forma.

Galias – veikiausiai grafiškai iškreipta iš (žr.) Galas.

Galicki – suslavinta Galo forma.

Galiński – suslavinta Galo forma.

Gałaszewski – suslavinta Galo forma (jos fonetinė forma).

Gałaś – iškreipta Galo forma.

Gałażewski – veikiausiai iškreipta ir suslavinta Geležiaus forma. Gal menkai kalabą mokantis “vertėjas’ supainiojo šį vardą su galu.

Gałażyn – išvesta iš tarminės formos Geležinis.

Garnis – iš Garnys.

Garniewski – suslavinta iš Garnys.

Gaus – iš Gausys, kuri siejama su liet. gausa “gausybė, daugybė”.

Gawdziś – galbūt suslavinta iš Gaudys (plg. Daugėla : Dowgiało).

Gawinowicz – suslavinta (su priesaga –owicz) iš liet. dvikamienio Ga-vinas (plg. Ga-taučius, Eid-vinas). Pirmojo dėmens ga– : go– (Go-tautis) kilmė neaiški , antrasis –vinas – su sen. liet. –vin– : –vain– – vaina `kaltė; prieižastis’.

Gawiński – suslavinta (su priesaga –ski) Lietuvoje nežinoma dvikamienė Gavinio pavardė (Ga-vinis), žr. Gawinowicz.

Gawuć – tai Gavutis, sietina su veiksmažodžiu gauti.

Gejdel – iškreipta Gaidelio forma.

GerwelGervelis arba Gervelė, šie – patroniminės priesagos –el– vediniai iš pavardės Gervė.

Dauguma Lenkijoje gyvenančių Gervelių aptinkama Seinų apskrity. Žymesnė šia pavarde atstovė yra G? Gerwel – Seinų krašto pasižymėjusi pedagogė metodininkė.

Gibas – iš liet. Gibas (plg. gybti `nykti, menkėti; sveikti, atsigauti’.

Gibowicz – suslavinta iš (žr.) Gibas.

Giedo – iš liet. Gieda, kuri galbūt nedėsningai iš Gėda (LPŽ).

Giedrojć – tai Giedraitis (iš vardo Giedrius kilusi pavardė Giedrys; jo sūnus – Giedraitis).

Giedrowicz – tai kanceliarijos suslavinta Giedraičio forma.

Giedroyć – tai kitaip užrašyta Giedraičio pavardė.

Giedziun – iš Gedžiūnas. Tai patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Gedžius, kuri sietina su liet. gedėti.

Giedziuszewicz – iš Gedziušas. Tai priesagos –– vedinys iš Gedžius, sietinas su liet. veiksmažodžiu gedėti. Į lenkų kalbą atėjusi per dzūkus.

Gieglis – galbūt iš Gėglis. Liet. gėglinis, gėglis „dviejų traukiamas tinklas“.

Giejłaszewski – suslavinta ir iškreipta Gailašius pavardė, sietina su liet. gailėtis; gailus.

Giejsztor – iš liet. Geištoras, kuri savo ruožtu yra kilusi iš dvikamienio asmenvardžio Geis-taro, sietino su geisti ir tarti (žr. Gieysztor).

Giejsztorewicz – suslavinta Geištoro pavardė (kuri savo ruožtu yra kilusi iš dvikamienio Geis-taro (žr. Giejsztor).

Giełażewski – suslavinta forma iš Gelažius.

Giełażyn – iš dzūkiškos formoa Gelažinis.

Giełażys – iš dzūkiškos formos Galažius.

Giełda – iš Gelda.

GieniulGeniulis (iš Genys).

Gierdal – iš Girdalius, pl. liet. girdėti. Tai tos pačios priesagos –al.- vedinys kaip ir miegalius, rūkalius, snaudalius.

Gieruła – iš Gerula, sietina su būdvardžiu geras.

Gierwiel – iš Gervelė ar Gervelis.

Gieysztor – iš liet. dvikamienio vardo Geistaras, plg. la. Geistars, ar vėliau Geištaras bei Geistoras. Pirmas dėmuo aptinkamas ir kitame varde: Geis-tautas. Prmoji šaknis geis– siejama su geid-, plg. liet. Geid-vilas. Ši šaknis pasitaiko ir antrajame dėmenyje, pvz. But-i-geidas, ar pr. Nam-geist, Myl-e-geyde. Šaknis geis– (geid-) siejama su liet. geisti. Antrasis dėmuo –tar– siejamas su liet. veiksmažodžiu tarti.

Ryškus šia pavarde atstovas yra Aleksander Gieysztor (g. 1916 liepos 17 d., mir. 1999 vasario 9), lenkų istorikas mediavistas, laikomas vienu didžiausių XX a. antrosios pusės Lenkijos mokslininkų.

Aleksander Gieysztor gimė Maskvoje, kur I pasaulinio karo metu iš gimtosios Baltarusijos buvo išsikėlusi jo šeima, savo antspaude turėjusi Geištorų herbą. Nuo 1921 metų gyveno Varšuvoje. 1937 Varšuvos universitete baigė studijas istorijos fakultete. 1939 metų rugsėjo kampanijoje kovojo karo mokyklos kursantu rezervistu. Okupacijos metais dirbo AK propagandistu. Varšuvos sankylio dalyvis. Dėstė slaptame universitete. 1942 m. apgynė daktaro disertaciją. Po karo dirbo Varšuvos universitete. 1949 m. nominuotas Lenkijos viduriniųjų amžių istorijos nepaprastuoju profesoriumi, 1960-aisiais gavo paprastojo profesoriaus titulą. Atstačius Varšuvos karališkuosius rūmus iki 1991 metų dirbo direktoriumi.

1989 m. apvaliojo stalo derybų dalyvis. Formaliai jį paskyrė vyriausybė, tačiau turėjo jis visišką opozicijos pasitikėjimą.

Daugelio pasaulio mokslo akademijų narys, Paryžiaus Sorbonos bei Krokuvos Jogailaičių, Varšuvos Adomo Mickevičiaus, Liublino katalikiškojo universiteto daktaras honoris causa, buvo daugelio universitetų kviečiamas paskaitų.

Aleksandro Gieysztoro sūnus Andrzej Gieysztor (būdamas 48-erių žuvęs 1989 m. rugsėjo 29 d. autokatastrofoje) – lenkų žinomas automobilių lenktynių vairuotojas ir pilotas.

Gilejsza – galbūt iš Lietuvoje neaptiktos pavardės Gileiša ar Gyleiša, kuri sietina su liet. veiksmažodžiu gelti, gylė.

Gilis – fonetiškai išlaikyta pavardė Gylys, sietina su liet. veiksm. gelti, gylė.

Gimbut – iš Gimbutas, kuri LPŽ autorių nuomone yra kilusi iš Ginbutas, plg. ginti ir būti, butas.

Ginel – iš Ginelis (plg. kitas panašias pavardes: Gineika, Gineikis, Gineitis ar Ginelevičius…). Tai patroniminės priesagos –el– vedinys iš Ginas, sietina su liet. veiksm. ginti.

Ginowicz – suslavinta iš Ginius, plg. ginti „saugoti”.

Gintowt – iš liet. Gtautas.

Ryškesni šia pavarde žmonės yra: 1. Witold Gintowt-Dziewałtowski – ekonomistas, buvęs Elbingo (lenk. Elbląg) miesto prezydentas, šiuo metu Lenkijos seimo narys. 2. Magdalena Gintowt Juchniewicz, g. 1976 m. rugpjūčio 11 d. Varšuvoje, lenkų tapytoja, grafikė, poetė, meno kritikė. 3. Maria Gintowt-Jankowicz, g. 1939 m. liepos 1 d. Varšuvoje – lenkų teisininkė, finansų teisės specialistė, Konstitucinio teismo teisėja.

Giruć – iš Girutis.

Giminingos pavardės: Gira, Girulaitis, Girulis, Girutė, sietinos su liet, dkt. gira.

Girwidź – iš Girvydis, kurią sudaro dvi šaknys: girdėti ir vysti, išvysti “pamatyti”. Į lenkų kalbą atėjusi iš dzūkų Girvydzis.

Głażewski – redukuotai suslavinta pavardė Gelažis.

Głośna – fonetiškai iškreiptas Gluosnis (plg. gluosnis). Šitaip sutampa su lenkų būdv. głośny `garsus’.

Gniedziejko – iš Gniedeika, kuri yra priesagos –eik– vedinys iš slavizmo Gniedis (gniedis “bėris”).

Gordejko – iš Gardeika; gal taip įvardinta išdidų, lk. hardy, žmogų?

Gowgiel – iš Gaugelis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Gaugà. Liet. gauga “niekus kalbantis, tauškalius”. Dėl santykio –ow– : –au– plg. Dowgiało : Daugėla.

Grabala – kilmė neaiški, gali būti suslavinta iš Grabelis (LPŽ), arba iš Grabeila (suprask „atgrubnagis”).

Grabek – iš Grabys; sietina su atgrabęs, atgrubęs. Taip galėjęs būti vadinamas menkas meistras. Priesaga –ek atsiradusi jau lenkų kalbos dirvoje.

Grablunas – iš Grėbliūnas.

Graboń – veikiausiai iš Grabanius, plg. raganius, samanius.

Grajżul – iš pavardės Graižulis. Tai patroniminės priesagos –ulis vedinys. Šaknis sietina su liet. daiktavardžiu graižas.

Graužlis – iš Graužlys, sietina su liet. veiksm. graužti „kandžioti“.

Graużul – iš Graužulis. Tai patroniminės priesagos –ulis vedinys iš daiktavardžio graužas.

Grażul – iš Gražulis. Tai patroniminės priesagos –ul– vedinys iš būdvardžio gražus.

Grażulis – sveikai fonetiškai perimta pavardė Gražulis (žr. Grażul).

Grądzki – suslavinta iš Grandas, plg. dz.  grandas „balos pakraštys”, grandai „grįstai“.

Grejcz – iš Greičius, plg. Liet. greitas, greitis.

Grenda – (žr. Grądzki) iš Granda, kuri sietina su liet. dkt. grandas „tilto grindžiamas medis”.

Groblewski – iš Grėbliauskas, kuri suslavinta iš Grėblys, plg. grėbti : graboti.

Gruca – iš Grucė. Apeliatyvas grucė „stambios kruopos”.

Grudziński – kartais Grudzinskas, kuri suslavinta iš Gruda, Grudis, Grūdis, Gruodas.

Grybajtys – iš liet. Grybaitis, kuri yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš Grybas.

Grycel – plg. Gricelis < Gricius < Grigalius.

Grygajtys – iš Grigaitis, tik pagal lenkų fonetikos dėsnius iškreipta rašyba. Ši savo ruožtu yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš krikštavardžio Grigas.

Grygielski – suslavinta forma iš Grigelis, kuri yra priesaghos el– vedinys iš Grigas.

Grygieńć – kilmė ne visai aiški, sudaryta ji iš pavardės Grigentis, kuri veikiausiai kilusi iš Grigėnas (patroniminės priesagos –ėn vedinys iš asmenvardžio Grigas). Lenkų ć kamieno gale rodo buvus čia lietuviškąjį –t-. Lenkų ausis girdėjo minkštą antrą g, todėl jį minkštino raide i, žr. Dubiel.

Grygięć – pavardės (žr.) Grygieńć iškreipta forma. Toks rašybos dvilypumas rodo pavardės nelenkišką kilmę.

Grygo – iš pavardės Grigas, kuri iš krikštavardžio Grigalius.

Grygojć – iš Grigaitis, kuri yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš Grigas.

Gryguć – iš pavardės Grigutis, kuri yra patroniminės priesagos –utis vedinys iš asmenvardžio Grigas. Dėl lk. ć kamieno gale žr. Grygęńć.

Grygutis – iš liet. Grigutis, kuri yra patroniminės priesagos –ut– vedinys iš Grigas.

Gryko – vedinys iš pavardės Grikis, apeliatyvas grikas ar grikis „smiltingose dirvose sėjamas ruginis javas”.

Gryniewicz – suslavinta forma iš Grinius, plg. liet. būdv. grynas.

Gudajtis – iš Gudaitis, kuri yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš asmenvardžio Gudas, sietinos su liet. būdv. gudas „įgudęs” (LKŽ).

Gudalewicz – suslavinta Gudelio pavardė (žr. Gudajtis). Tai patroniminės priesagos –elis vedinys su dzūkiška –alis forma. Matyt taip užkonservuota tarminė pavardė.

Gudecki – suslavinta iš Gudas, (žr. Gudajtis).

Gudel – iš pavardės Gudelis, kuri yra patroniminės priesagos –elis vedinys (žr. Gudajtis).

Žymesnė šios pavardės turėtoja yra Krystyna Gudel – Suchovolėje gyvenanti lenkų poetė.

Gudojć – iš Gudaitis, kuri yra priesagos –ait– vedinys iš Gudas (žr. Gudajtis).

Gudolewicz – suslavinta Gudelio pavardės forma (žr. Gudajtis), tik čia patroniminė priesaga –el– išvirto į –ol-.

Gudaitis – iš liet. Gudaitis, kuri yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš Gudas (liet. gudas “baltarusis”).

Gudajtys – žr. Gudajtis.

Gudalewicz – suslavinta forma iš liet. Gudelis.

Gudel – iš liet. Gudelis (žr. Gudajtis).

Gudolewicz – suslavinta iškreipta Gudelio forma (žr. Gudajtis).

Gugała – gal iš pavardės Gugalius ar Gugala, kuri sietina su liet. daiktavardžiu guga „kupra; gumbas”. Taip galėjęs būti įvardintas sukumpęs žmogus.

Gulbicki – suslavinta iš Gulbė.

Gulbierz – suslavinta iš Gulbis ar Gulbys.

Gulbiesz – suslavinta iš Gulbis ar Gulbys (žr. Gulbierz).

Gulbin – iš liet. Gulbinas (plg. gulbinas „gulbių patinas“).

Gulbinowicz – suslavinta iš Gulbinas.

Ryškiausias šia pavarde žmogus yra Henryk Roman Gulbinowicz (g. 1923 m. spalio 17 d.) – lenkų katalikų dvasininkas, kardinolas, arkivyskupas.

Gimęs pg. metrikas Šukiškių dvare, Vilniaus krašte, o iš tikrųjų Vilniaus šv. Jokūbo ligoninėje. Krikštą priėmė Buivydžio bažnyčioje iš klebono Dulkos.

1944 metais pradėjo studijuoti Vilniaus aukštojoje dvasinėje seminarijoje, kuri 1945 metais buvo perkelta į Balstogę, kur 1950 m. birželio 18 buvo įšventintas į kunigus. 1951-1955 tęsė studijas Liublino katalikų universiteto Katalikų teologiojos fakultete ir gavo moralinės teologijos ir etikos daktaro laipsnį.

Trumpai būdamas vikaru dirbo Sokulkos apskrity Šūdzialovo pradinėje mokykloje. Po Liublino buvo Balstogės studentų ganytojas. 1959 m. perkeltas į Olštiną dirbo moralinės teologijos ir etikos profesoriumi Aukštojoje dvasinėje seminarijoje. Varmijos seminarijoje ėjo studentų prefekto (1960-1963), vicerektoriaus (1963-1968), pagaliau rektoriaus (1968-1970) pareigas.

1970 m. Balstogės prokatedroje gavo vyskupo šventinimus.

1976 m. nominuotas Vroclavo arkivyskupu metropolitu.

Henryk Gulbinowicz pripažino pasirinktiems asmenims „Tūkstantmečio žiedą” – sidabrinio žiedo apdovanojimą, kurį kartu su kitais gavo ir (žr.) prelatas Alfonsas Jurkevičius.

Gulbiński – suslavinta iš Gulbė ir turi apeliatyvą gulbė.

Gurban – iš liet. Gurbonas – priesagos –on– vedinys iš pavardės Gurbas, dėl priesagos plg. liet. dirvonas, žiūronas; šaknis gretinama su gurbus “vešliai augantis”.

Gurgul – liet. Gurgulis – patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Gurgis. Šaknis gretinama su veiksmažoodžiu gurgėti.

Gutajtys – iškreipta forma iš liet. Gudaitis, (žr.) Gudajtis.

Gużewski – suslavinta iš liet. Gūžys (plg. gūžys `paukščių gurklys’).

 

Hańcz – taip iškreipta Ančias (plg. ančia “vandens kanalas”).

Hańczuk – patroniminės priesaagos –uk– vedinys iš pavardės Ančias.

Herbut – ilgesnį slavinimo kelią nuėjusi pavardė iš dvikamienio Ger-buto (plg. Ger-vilius, Nar-butas). Pirmoji priebalsio kaita g>h bus atėjusi per gudų kalbą.

Herwin – iš liet. Gervinas (plg. gervinas `gervių patinas’). H vietoj pirmojo g atėjo per brus. kalbą.

Hirnik – iš liet. Girnikas (plg. girnos). Žodžio pradžioje priebalsis h vietoj g atsirado per brus. kalbą.

 

Ilg – iš Ilgis. Ši pavardė sietina su liet. daiktavardžiu ilgis ir būdvardžiu ilgas.

Žinomas šios pavardės turėtojas yra Jerzy Ilg. – lenkų rašytojas, “Znak” leidyklos redaktorius.

 

Jagiełło – iš Jogaila. Tai dvikamienis asmenvardis Jo-gaila. Pirmas dėmuo sietinas su veiksmažodžiu joti, antras su būdvardžiu gailas `stiprus’.

Lenkijoje žinomiausias šia pavarde žmogus yra Lenkijos ir Lietuvos karalius Władysław Jagiełło – Vladislovas Jogaila. Jo didžiausias žygdarbis – sujungė Lietuvą su Lenkija unijos saitais ir atvedė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenę į Žalgirio mūšį (1410 07 15), kuriame didžiausią vaidmenį suvaidino Lietuvos didysis kunigikštis ir popiežiaus pasiųstos karūnos nesulaukęs Lietuvos karalius Vytautas Didysis.

Ši pavardė susilaukė ir žinomų palikuonių. Vienas iš jų tai Michał Jagiełło – Lenkijos kultūros viceministras ir Lenkijos nacionalinės bibliotekos direkktorius. Jo išrūpintomis lėšomis Punske buvo įkurta muzikos mokykla.

Jagiliński – suslavinta (su priesaga –iński) iš dvikamienio Ja-gilas. Pirmasis dėmuo ja– : jo– sietinas su jo-ti, antrasis –gil– : –gėl– – su gel-ti, gil-ti `skaudinti’.

Jagłowski – (žr. Jagliński) suslavinta (su priesaga –owski) iš liet. Jagilas.

Jakubanis – lietuviškas atitikmuo Jakūbonis – patroniminės priesagos –on– vedinys iš krikštavardžio Jokūbas. Priesaga –on– lenkų kalboje virsta į –an-.

Jakubiuk – lietuviškas atitikmuo Jokūbiukas. Tai patroniminės priesagos –uk– vedinys iš krikštavardžio Jokūbas.

Jakuć – lietuviškas atitikmuo Jakutis, patroniminės priesagos –ut– vedinys iš Jakas (Jokūbo trumpinys).

Žinomesnis Lenkijoje šia pavarde žmogus yra Adam Jakuć, Balstogės teatro režisierius.

Jakutis – iš fonetiškai perimtos Jakutis, iš krikštavardžio Jakūbas ir Jokūbas.

Jamiński – dis iš Ja-minas ar Jo-minas. Pirmasis dėmuo jo– sietinas su joti, dėl antrojo –minas žr. Kaminskas.

Janas – iš Janas (Jonas).

Janczuk – patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Jančė.

Janczulewicz – iš liet. žargoninio Janas išriedėjo Jančė, vėliau patroniminis vedinys Jančiulis, kol kanceliarijoje atsirado Jančiulevičius.

Jandulski – suslavinta iš Jandulis. Patroniminė priesaga –ul– sieja ją su lietuvių kalba.

Jankojć – iš (žr.) Jonkaitis.

Januć – iš pavardės Janutis, kuri yra patroniminės priesagos –ut– vedinys iš žargoninio pavarde virtusio krikštavardžio Janas.

Janulewicz – pavardės raida: žargoninė Janas, iš jos Janulis, kuri kanceliarijoje virto Janulevičiumi.

Janułajtys – iš Jonulaitis, kuri yra dviejų priesagų –ul– ir –ait– vedinys iš krikšto vardo Jonas.

Janulewicz – suslavinta iš Jonulis.

Januszanis – pavardės raida: žargoninė Janas, iš jos Janušas ar Janušis, vėliau Janušonis, kuri lenkų kalboje virto Januszanis.

Januszewski – suslavinta iš Jonušas ar Janušas.

Januszko – iš (žr.) Jonuška.

Janczuk – patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Jančė (žr. Janczulewicz).

Januszanis – iš (žr.) Janušonis.

Jańczuk – iš Jančiukas, kuri yra vedinys iš (žr.) Jančė.

Jarmałowicz – šių pavardžių gausu lenkų, baltarusių kalbose. Ji kilusi iš pirminės pavardės Jarmala. Gali būti hibridas: slavų jar “vasarinis grūdas”, antrasis dėmuo sietinas su liet. malti. Tačiau tas slaviškumu įtariamas jar gali būti liet. žargonas iš joras “pavasario sėja, vasariniai javai”, ar jorė “pavasario žalumas”. Taip leistų manyti antrasis lietuviškas dėmuo mala. Taigi Jarmala būtų tas žmogus, kuris sėja tik vasarinį javą arba anksti mala naujus grūdus. Ši pavardė perėjusi per kanceliariją ir davė minėtąją galutinę pavardės formą.

Jarmułowicz – iškreipta Jarmalos ir (žr.) Jarmalavičiaus forma.

Jarmołowski – iškreipta Jarmalos forma. Ši pavardė kanceliarijoje gavo kitą slavišką priesagą –owski.

Jasiel – iš Jaselis, tai Jasiaus sūnus.

Jasielun – iš Jaseliūnas, kurią su lietuvių kalba sieja patroniminė priesaga –ūn-.

Jasiulewicz – iš žargoninio krikštavardžio Jasius patroniminės priesagos –ul– vedinys, perėjęs per lenkakalbę kanceliariją.

Jaskanis – tai Jaskonis, patroniminės priesagos –onis vedinys iš ankstesnės pavardės Jaskys, kuri savo ruožtu yra kilusi iš žargoninio Jasius (žr. Jasiulewicz), pridėjus pejoratyvinę priesagą –k-.

Jatowczyc – suslavinta iš dvikamienio Ja-tautas ar Jo-taučius (dėl galinės priesagos –yc plg. Bregovič).

Jaźwiński – greičiausiai suslavinta iš Lietuvoje neišlikusios pavardės Iešvinas; įtarima, kad tai gali būti dvikamienis asmenvardis, kurį sudaro du seni baltiški dėmesnys –Jaź– < Ieš-, kurį gal galima laikyti artimu su daiktavardžiu iešmas (plg. Ieš-manta, Ieš-tautas) ir antras nublankusios reikšmės vin– (plg. Vin-baras, Vin-butas, Bil-vinas, Daug-vinas…).

Jegliński – suslavinta iš liet. pavardės Jeglinis (plg. lt. tarminį jeglė `eglė’ – lenk. skolinį jegla).

Jendzul – LPŽ bando šią pavardę sieti su brus. jenza „aštrialiežuvis, kandus žmogus” ar su lk. jędza „ragana, burtininkė, pikta moteris”. Lietuviška patroniminė priesaga –ul– rodo, kad ši pavardė buvo sudaryta lietuvių kalboje iš čia vartotos pavardės Jendza. Svetimumą patvirtina ir nelenkiszka rašyba.

Jewuła – iš Ievulė, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Ieva.

Jędzul – žr. Jendzul.

Jeruć – veikiausiai iš žargoninio jaras (plg. joras, žr. Jarmałowicz) vedinio su patronimine priesaga sudarytos pavardės Jarutis iškreipta forma.

Jodango – iš Jodanga. Kilmė neaiški. Greičiausiai tai sudurtini asmenvardis – Jo-danga. LPŽ tokios pavardės nepateikia.

Jodczyk – iš liet. Juodis (žr. Jodzis).

Jodeszko – iš liet. Juodis (žr. Jodzis).

Jodko – iš Juodka, o ši priesagos –k– vedinys iš Juodis, plg. juodas.

Iškilesnė šia pavarde asmenybė yra lenkų sportininkas snieglentininkas, Lenkijos čempijonas Maciej Jodko.

Jodzewicz – veikiausiai iš liet. Juodis, kuri lenkakalbėje kanceliarijoje perėjusi evoliuciją ir galutinai lenkų kalbinėje aplinkoje (lenkai neturi dvibalsio uo ir paprastina jį iki o, žr. Jodzio ar Jodzis) įgavusi galutinę formą.

Ryškesnis šia pavarde Lenkijoje atstovas yra Jan Jodzewicz, prieš II pasaulinį karą Tautinės radikaliosios stovyklos (Obóz Narodowo-Radyklany) veikėjas, karo metais Tautinių ginkluotųjų pajėgų (Narodowe Siły Zbrojen) dalyvis.

Jodziewicz – suslalvinta iš Juodis (žr. Jodzis).

Jodzikowski – suslavinta iš Juodis (žr. Jodzis).

Jodzio – iš liet. Juodis (žr. Jodzis). Į lenkų kalbą pavardė perimta iš dzūkų tarmės.

Jodzis – iš liet. Juodis, kuri siejama su liet. būdvardžiu juodas „tamsios spalvos”. Išlaikyta net galūnė. Į lenkų kalbą perimta pavardės dzūkiška forma.

Jodzys – iš liet. Juodis (žr. Jodzis).

Juchniewicz – galimas ryšys su liet. Jukna (iš juknus “jukus, mėgstantis juoktis”).

Judzewicz – veikiausiai išlikusi suslavinta dzūkiška forma iš daiktavardžio juodzis. Gal taip įvardinta juodbruvą žmogų.

Jurgiel – patroniminės priesagos el– vedinys iš krikštavardžio Jurgis. Lenkų kalboje nelikę galūnės. Lenko ausis girdėjo minkštą g, todėl rašydami suminkštino jį raide i, žr. Dubiel, Grygieńć.

Jurgielanis – iš Jurgelionis. Tai dviejų priesagų –el– ir –on– vedinys iš krikštavardžio Jurgis.

Jurgielewicz – kanceliarijos suslavinta Jurgelio (žr. Jurgiel) forma. Dėl raidės i po g žr. Dubiel, Grygieńć, Jurgiel.

Jurgo – iš krikšto vardo Jurgis.

Jurkian – iš Jurkonas, kuri yra priesagos –on– vedinys iš Jurkus.

Jurkiewicz – suslavinta iš Jurkus.

Jurkiun – iškreipta ir be galūnės likusi pavardė Jurkūnas (patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Jurkus).

Jurkun – be galūnės likusi pavardė Jurkūnas (patroniminės priesagosūn– vedinys iš Jurkus).

Jurkusz – iš liet. Jurkus (plg. liet. Darius – lenk. Dariusz).

Jusis – iš Jusis, kuri yra trumpinys iš Justinas.

 

KabikKabikas, sietina su liet. veiksm. kabinti, kaboti.

Kaciniel – iš Katinėlis. Į lenkų kalbą pakliuvo per dzūkų tarmę (plg. kacinas `katinas’).

KadorKadaras, iš kadaras „liesas, išdžiūvęs žmogus ar gyvulys“.

Kajrys – iš Kairys, jo apeliatyvas kairys „kairiarankis”.

Kaklin – iš Kaklinas (plg. liet. dkt. kaklas).

Kaliszuk – su lietuvių kalba sieja ją patroniminė priesaga –uk-.

Kalius – iš Kalius. LPŽ tokios pavardės nepateikia, yra žinoma tik patroniminės priesagos –ūn– vedinys Kaliūnas.

KałwajtysKalváitis, kuris gali būti iš kalváitis „kalvos gyventojas“, arba iš Kálvaitis – kalvio sūnus.

Kalwas – tai veikiausiai Kalvis. Į lenkų kalbą dažnai taip nerūpestingai perimamos lietuvių pavardės.

Kamiński – iš pirmo žvilgsnio gali ji būti suslavinta iš turimos pavardės Kamas, kuri yra kildinama iš žargoninio kamas `neišauklėtas, storžievis, prasčiokas, sodžionis’. Bet gal tai skubota išvada. Kiti asmenvardžiai – Kamaitis, Kamutis – rodytų jį lietuvių laikytą savu. Visai realus yra ir dar kitokias pavardės kilmės aiškinimas, bet plačiau žr. Kaminskas.

Kapliński – suslavinta forma iš Kaplys.

Karalus – Karalius. Fonetiškai išlaikyta sveiką žodį imtinai su galūne, tik rašyba skiriasi, nes lenkų raidė l yra visuomet minkšta.

Kardas – iš Kardas. Pavardė sietina su liet. dkt. kardas „lenktas kertamasis ir duriamasis ginklas”.

Kardaś – iš Kardas, (žr. Kardas).

Kardasz – galbūt iš Kardas, kaip Darius : Dariusz, Tomas : Tomasz

Kardel – iš Kardelis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš (žr.) Kardas.

Kardzis – į lenkų kalbą perėjusi sudzūkinta forma KardzysKardis ar Kardys.

Kareło – iš Karėla. Tokios pavardės LPŽ nepateikia. Artimiausia yra Karelis.

Kargul – iš Kargulis ar Kargulys. Kilmė neaiški.

KarnaKarna, iš liet. karna „medžio plona šaknis”.

Karnas – iš Karna arba iš lenkų pravardžiavimo Karnas.

Karniłowicz – lietuviškos priesagos –il– vedinys iš (žr.) Karna.

Karp – iš Karpys (karpys „karpomis apaugęs, karpotas”).

Karpienia – taip užfiksuota ištekėjusios moters pavardė Karpienė (žr. Adomienia), kuri, matyt, buvusi našlė. Šią pavardę lenkų kalbinėje terpėje per sūnus perėmė ir vyrai.

Karpiński – kanceliarijoje suslavinta forma Karpys (žr. Karp).

Karpiuk – patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Karpys ar Karpa.

Karpowicz – suslavinta forma iš Karpys arba Karpa.

Karpusiewicz – suslavinta forma iš pilnos pavardės Karpus.

Karużas – pavardė sietina su liet. Karužas, kuri turi savo apeliatyvą karužas arba karužavaivada; vėliavnešys; prievaizdas“.

Antoni Karużas yra žinomas mūsų laikų lenkų kompozitorius, baigęs prieš karą Vytauto didžiojo lietuvių gimnaziją Vilniuje.

Karwel – iš Karvelis, kuri kilusi iš liet. karvelis „balandis“.

Karwiel – iškreipta iš Karvelis (žr. Karwel).

Karwowski – suslavinta pavardė, kuri buvo sietina su liet. šaknimi karvė ar karvelis.

Kaszkiel – iš Kaškelis. Galbūt sietina su liet. kaškis „suskis” ir patroniminės priesagos –el-. Dėl atsiradusios po priebalsio k raidės i žr. Dubiel.

Kaszkuć – iš liet. Kaškutis (žr. Kaszkiel).

Kawko – iš liet. Kaukas (plg. kaukas `turtus nešanti mitinė būtybė’).

Kazela – iš Kazelė ar iš to pačio vardo vedinys Kaziela.

Kelm – iš Kelmas; kelmas „kvailas, nerangus žmogus“.

Kibiłko – veikiausiai iš Kibelka. Apeliatyvas kibelka “netvirta koja”.

Kibis – iš Kibis, plg. kibis „varnalėša, dagys”.

Kibisz – iš Kibyšis. Taip įvardinta priekabų žmogų.

Kicun – iš Kiciūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Kicas.

Kieczeń – iškreipta forma iš liet. Kietenis (plg. kietas).

Kielmel – iš Kelmelis. Tai patroniminės priesagos –el– vedinys iš Kelmas.

Kiełpsz – iš Kelpšas, kuri galbūt sietina su liet, kelpšas “klaidus”.

Kierbedź – suslavinta iš Kerbedžio. Tai buvęs žymus lietuvis inžinierius, tiltų konstruktorius. Asmenvardį reikia gretinti su liet. daiktavardžiais kerba “vaisių kekė”, kerbedynas “išsikrėtęs krūmas”, kerbedukas “toks iš miltų padarytas kukuliukas, ežiukas, švilpikas” ar su veiksmamžodžiu kerbėti “apaugti, apkibti vaisiais”.

Ryškiausias šios pavardės atstovas Stanislovas Kerbedis (g. 1810 kovo 10 Panevėžio apskrity, mirė 1899 balandžio 19 Varšuvoje) – generolas-majoras, inżinierius. Mokslus pradėjo Panevėžyje. 1826 metais baigė Kauno klasikinę gimnaziją. Vėliau 1826-1828 studijavo matematiką ir fiziką Vilniaus universitete.

Gavęs diplomą išvyko į Sankt Petersburgą ir 1831 metais baigė Komunikacijos inžinierių korpuso institutą, kur vėliau (1837-1849) dėstė statybą ir praktinę mechaniką. Nuo 1834 metų turėjo paskaiatas Karo inžinerijos vyriausiosios mokyklos karininkų kursuose.

1837-1838 keliavo po Europą, aplankė Vokietiją, Austriją, Švaicariją, Prancūziją, Angliją, Belgiją ir Olandiją, turėjo paskaitas. Vėliau dėstė mechaniką Petersburgo universitete. Vis labiau angažuodamasis į praktinę veiklą 1849 metais baigė pedagoginį darbą.

Jam vadovaujant Petersburge buvo pastatyta Šv. Stanislovo bažnyčia.

Dar 1842 sumanė statyti geležinį tiltą per Nevą. Darbą patikėjo caras Nikalojus I. Darbai truko 8-erius metus. Petersburgas gavo 342 m ilgio ir 20 m pločio septynių tarpnių lietą geležinį tiltą. Atidarymo dieną (1850 metų lapkričio 18) caras papuošė inžinierių Kerbedį specialiai iškaltu medaliu ir nominavo generolu-majoru.

Stanislovo Kerbedžio sėkmė susilaukė pripažinimo ir moksliniuose sluoksniuose, tapo Petersburgo Mokslų akademijos (fizikos ir matematikos) korespondentu nariu, o 1858 tapo garbės nariu.

1852 metais gavo Geležinkelio Petersburgas-Varšuva direektoriaus pavaduotojo pareigas ir išvyko į užsienį susipažinti su naujausia geležinių tiltų statybos technologija, nes be jų nebuvo galima apsieiti šioje statyboje. Lankėsi Anglijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir Belgijoje. Visą patirtį panaudojo tilto per Lugą statyboje. Buvo jo pirmas metalinių grotų tiltas, kurio tarpnės siekė 55 metrus.

1856-1859 metais dalyvavo gelelžinkelio Petersburgas-Peterhofas (Pietrodworiec) su atšaka į Krasnoje Sielo statyboje.

1859 metais pradėjo statyti geležinį tiltą per Vislą Varšuvoje (tiltą statyti nutarė Ketvermetis Seimas). Tiltą baigta statyti 1864 metais ir oficialiai pavadidnta “Aleksandro Tiltu”, bet populiariai žmonės vadino jį Kerbedžio Tiltu.

1891 rugpjūčio 8 Stanislovas Kerbedis atsistatydino ir apsigyveno Varšuvoje.

Stanislovas Kerbedis buvo du kartus vedęs – pirmoji žmona Paulinas Mantrimavičiūtė, antroji – Maria Janowska, su kuria susilaukė keturių sūnų bei dviejų dukrų.

Stanislovas Kerbedis palaidotas Povonzkų kapinėse Varšuvoje.

Kierejsza – iš Kereišis arba Kereiša. Plg. liet. kereeiša „kerėpla”.

Kierejszys – iš Kereišis, kuri fonetiškai perimta gan tiksliai, imtinai su galūne.

Kierkła – iš Kerkla. Liet. kerkla, kerklys „rėksnys“.

Kierkło – iš Kerkla (žr. Kierkla).

Kiersztyn – kilmė neaiški, tačiau šaknį veikiausiai galima sieti su liet. kerštas.

Kierun – iš liet. Kerūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Keras, kuri siejama su veiksmažodžiu keroti „gerai augti, tarpti, šakotis, plėstis“ arba būdvardžiu kerus „plėšrus“.

Kierwajtys – iškraipyta forma iš Kirvaitis, kuri savo ruožtu yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš pavardės Kirvis.

Kierwiak – veikiausiai iš Kirviokas ar Kirvėkas (kirvėkas „menkas kirvis“).

Kiewlak – iš Kiaulėkas (kiaulėkas „nelabai didelis paršas).

Kieziun – iškreiptas iš Kaziūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Kazys.

Kieżel – iš liet. Keželis (plg. kežas `neūžauga’).

Kieżun –iš liet. Kežūnas (plg. ).

Žymus pavardės turėtojas yra Witold Kieżun.

Gimė Vilniuje 1922 m. 1931 su motina persikėlė įVaršuvą. W 1939 zdał maturę w Gimnazjumi Liceum im. Ks. Józefa Poniatowskiego w Warszawie. Po wybuchu II wojny światowej w okresie okupacji niemieckiej pracował jako szklarz, zajmował się również szmuglowaniem podziemnej prasy. Od 1939 brał udział w działalności konspiracyjnej. Jednocześnie kształcił się i w 1942 ukończył studia w Szkole Budowy Maszyn i Elektrotechniki (dawniejszej Wawelberga i Rotwanda) uzyskując dyplom technika – inżyniera budowy maszyn w tym samym roku podjął studia na Wydziale Prawa tajnego Uniwersytecie Warszawskiego. Służył w Komendzie Głównej Armii Krajowej, Zgrupowaniu Pułku Baszta, batalionie „Karpaty”, kompanii „K-4” (łączności), a od 1944 w Batalionie Gustaw NOW-AK. Od 1944 jego mieszkanie było magazynem broni. Od sierpnia 1944 walczył w powstaniu warszawskim w stopniu kaprala podchorążego pod ps. „Wypad”. Służył w oddziale do zadań specjalnych „Harnaś” w batalionie Gustaw. Uczestniczył m.in. w akcji zdobycia Poczty Głównej (plac Napoleona, dziś Powstańców Warszawy), Komendy Policji (na Krakowskim Przedmieściu 1) i parafialnego domu kościoła Świętego Krzyża (Krakowskie Przedmieście 3). Samodzielnie wziął do niewoli 14 jeńców niemieckich (przy czym pozyskał 14 karabinów oraz 2000 sztuk amunicji). W sierpniu 1944 odznaczono go Krzyżem Walecznych. 23 września 1944 został odznaczony bezpośrednio podczas walk przez gen. Bora-Komorowskiego Orderem Virtuti Militari, a w październiku 1944 roku awansował do stopnia podporucznika.

 

Po powstaniu uciekł z niemieckiego transportu wiozącego żołnierzy-powstańców do obozów jenieckich. Dostał się do Krakowa, nawiązał kontakt z tamtejszą AK. W marcu 1945 wskutek zdrady został aresztowany przez NKWD. Przesłuchanie odbyło się na Montelupich. Nie ujawnił żadnych nazwisk, nie przyznał się do swojej podziemnej działalności (wg zakazu ujawniania się wydanego przez gen. Okulickiego). 23 maja 1945 przewieziony poprzez Syberię do łagru sowieckiego w Krasnowodsku w Turkmeńskiej SRR (obecnie Turkmenistan), na obrzeżu pustyni Kara-kum. Tam doświadczył skrajnej formy wyczerpania. Chory na zapalenie płuc trafił do obozowego „szpitala“, w którym podczas czteromiesięcznego pobytu przeszedł dodatkowo tyfus, dystrofię, świnkę, świerzb oraz beri-beri, skrajną formę awitaminozy[1].

 

Do kraju powrócił na mocy amnestii w 1946. Był jeszcze więziony przez Urząd Bezpieczeństwa. Po wyjściu na wolność rozpoczął studia prawnicze na Wydziale Prawa Uniwersytetu Jagiellońskiego, które ukończył w 1949 (wcześniej, w okresie okupacji studiował na tajnym Wydziale Prawa Uniwersytetu Warszawskiego).

 

Następnie pracował w Narodowym Banku Polskim. Był współorganizatorem Rewolucyjnego Komitetu Destalinizacji. W 1964 uzyskał stopień doktora w Szkole Głównej Planowania i Statystyki, a w 1969 habilitował się. W 1971 został kierownikiem Zakładu Prakseologii Polskiej Akademii Nauk. Z funkcji tej usunięto go w 1973 z inicjatywy tamtejszej POP. Następnie był kierownikiem Zakładu Teorii Organizacji Instytutu Organizacji i Kierowania Uniwersytetu Warszawskiego i Polskiej Akademii Nauk (od 1977 Wydział Zarządzania Uniwersytetu Warszawskiego). W 1975 uzyskał tytuł naukowy profesora.

 

W 1980 wyjechał za granicę. Wykładał zarządzanie m.in. na Temple University w Filadelfii i na Uniwersytecie w Montrealu. Pracował w Burundi (Afryka Środkowa), najpierw z ramienia ONZ, później jako przedstawiciel Kanady. Utworzył w Burundi nowoczesną administrację.

 

W 1995 został profesorem Akademii Leona Koźmińskiego. Wykładał także m.in. w Wyższej Szkole Humanistycznej w Pułtusku.

 

W 2005 był członkiem Honorowego Komitetu Poparcia Lecha Kaczyńskiego w wyborach prezydenckich. Objął funkcję przewodniczącego Rady Fundacji Ius et Lex. W 2007 otrzymał nagrodę Ministra Nauki i Szkolnictwa Wyższego za wybitne osiągnięcia naukowe[2]. Z okazji 70. rocznicy Powstania Warszawskiego Poczta Polska wprowadziła do obiegu znaczki z podobizną prof. Kieżuna[3].

 

Został członkiem honorowym PAN.

Życie prywatne[edytuj | edytuj kod]

 

Ożenił się z Danutą Magreczyńską „Jolą” sanitariuszką z kompanii „Anna” batalionu „Gustaw”. Ma dwoje dzieci, syna Witolda Olgierda Kieżuna (ur. 1954) oraz córkę Krystynę Macqueron (ur. 1951), a także troje wnuków. Syn Witold był współinicjatorem angielskojęzycznej witryny internetowej warsawuprising.com, poświęconej powstaniu warszawskiemu i prowadzonej przez jego syna.

Kimszal – iš Kimšelis, kuri savo ruožtu yra patroniminės priesagos vedinys iš Kimša (kimša „daug valganatis žmogus“).

Kirkło – iš Kirklys. Plg. liet. kirkinti `erzinti’ ar kirklys `rėksnys’. Žr. dar Kierkła.

Kirtiklis – iš liet. veikiausiai pravardinės (plg. kirtiklis – `kirstuvas’) pavardės Kirtiklis.

Ryškesnis šios pavardės turėtojas yra Stefan Kirtiklis – (1890-1951) XX amžiaus pradžios kovų už Lenkijos laisvę dalyvis, Lenkijos kariuomenės žandarmerijos majoras. Lenkų informacijose rašoma: „Steponas Kirtiklis – dažnai sutinkama lenkiška pavardė. Stepono tėvas gimęs Babtuose buvo grynakraujis lenkas, kuris būdamas Vilniaus žandarmėrijos vadas, vėliau tapęs Vilniaus vaivada, persekiojo lietuvius už lietuviškumą.

Kisło – iš Lietuvoje neužfiksuotos pavardės Kysla (plg. kysla ` silpnos sveikatos žmogus’) ar žinomos Kislius (liet. kislius `paliegęs, silpnos sveikaktos žmogus’).

Šia pavarde žinomas žmogus yra gydytojas pulmonologas dr. Antoni Kisło.

Kiszkiel – iš Kiškelis, kuri išvesta su patronimine priesaga –el– iš Kiškis, plg. kiškis „zuikis“.

Kiśluk – iš Kisliukas < Kislius (plg. kislilus `silpnos sveikatos žmogus’).

Kleban – veikiausiai fonetiškai perimta pavardė Klebonas.

Kleipis – iš Kleipys, sietina su liet. veiksm. kleipti „krypti“.

Klewieć – iš Klevėtis, sietina su liet. veiksmažodžiu klevėtyti „niekus taukšti“.

Klimas – iš krikštavardžio Klimas.

Klimasara – iš liet. dvikamienio asmenvardžio Klimasara, kurio pirmasis dėmuo (žr.) Klimas, antrasis dėmuo sar– sietinas su liet. sar-ioti „siaiubti“. LPŽ šios pavardės nepateikia. Plg. kitas giminingas pavardes: Sargaudas, Sargedas,Sartautas, Sarys… (Z.Zinkevičius Lietuvių asmenvardžiai, 132 p.)

Klisz – iš Klišas. Tarmėse apeliatyvas klišasšlubas, raišas”.

Kliszewski – suslavinta iš Klišys (plg. klišys `šlubis’).

Klukiński – suslavinta veikiausiai iš Kliukis (apeliatyvas kliukis `kas daug kalba’).

Klukowski – suslavinta iš Kliukas (plg. kliukas `pasenęs, kliuksintis kiaušinis’).

Kłunejko – galbūt iš Kluoneika, kuri besanti tol;imesnis vedinys iš Kluonys.

Knizio – veikiausiai iškreipta forma iš (žr.) Knyzė.

Kobeldys – iš liet. Kobeldys (žr. Kobeldzis).

Kobeldzis – per dzūkus perimta forma iš Lietuvoje nefiksuotos pavardės Kobeldis, buvusios veikiausiai dvikamienės Ko-beldis (pirmasis dėmuo neaiškios kilmės, plg. Ko-butis, Ko-mantas, plg. dar Ka-belka, antrasis sietinas su veiksmažodžiu belsti `stuksenti’ ar daiktavardžiu beldys `beldėjas’).

Kodzik – iš dzūkiškos formos Kuodzikas < Kuodikas, kuri yra priesagos –ik– vedinys iš Kuodis ar Kuodys, sietinų su daiktavardžiu kuodas `plunksnų ar plaukų kuokštas ant galvos’.

Kodź – iš Kodis, plg. liet. daikt. kodis “medinis indas maistui į laukus nešti”.

Kojak – iš liet. Kojokas, kuri sietina su liet. koja.

Kojło – galbūt iš liet. *Koila, kkuri gali būti perdarinys iš liet. Koja, sietina su liet. dkt. koja. Lietuvoje tokia pavardė neaptinkama.

Kojro – iš Káira. Liet. káira „žmogus, kuris viską dirba kaire ranka, šulgys”.

Konopko – iš Kanopka – pejoratyvinės priesagos –k– vedinys iš Kanopa (kanopa “gyvulių naga”).

Kopernik (lot. Coppernicus, vok. Koppernigk, liet. Kopernikas) – žinomas lenkų astronomas Mikalojus Kopernikas, kuris visatos centrą iš žemės nukėlė į saulę ir įrodė, kad saulė stovi vietoje, o aplink ją sukasi mūsų žemė. Žinomas garsus posakis: “Sulaikė saulę, paleido žemę”.

Ši pavardė nėra anaiptol lenkiška ir iš pirmo žvilgsnio skamba net vokiškai. Vytautas Mažiulis įrodė, kad Kopernikas yra kilęs iš prūsų šeimos: pr. kop-er-n-a (plg. liet. kap-er-n-a “kauburys, kalva, kalnelis” ar kup-ur-n-a “iškilimas”). Prūsų šaknis kap– gimininga su lietuvių kapoti “kirsti” ar kopti “kilti aukštyn”.  Tėvo vardas buvo Koperna ar Kaperna – nuo kop-ti “ropštis, kilti aukštyn, stiprėti ekonomiškai”. Taigi Koperna buvo pasiturintis žmogus. Sūnus buvo vadinamas Kopern-ik-s (pr. ir liet. –ik– plg. pavardę BudrikasBudrio sūnus, plg. lenk. –ek– – Jan-ek); lenkų kalbos atitikmuo būtų Kępowski.

Mikalojus Kopernikas gimė 1473 m. Torunėje, mirė 1543 m. Frauenburge (prūsų Varmės krašte). Studijavo Krokuvos universitete, kuriame tuomet daugiau nei pusė studentų buvo iš vokiečių kraštų. Matrikulose jis įsirašė prūsu (ne vokiečiu ar lenku). Į Torunę Koperniko pavardės šeima per Krokuvą atsikėlė iš Silezijos vokiečių bažnytkaimio Köppernig, kurio pavadinimas V. Mažiulio atsargiu spėjimu galėtų būti apvokietintas emigranto prūso (arba suvokietėjusio prūso) asmenvardis (nuo XIII a. ne vienas Prūsijos autochtonas tikrai yra palikęs savo tėvų žemę. [Vytautas Mažiulis “Prūsų kalbos etimologijos žodynas”, 2 t., 114-117 p.)

Kordas – veikiausiai iš Kardas.

Kordel – iš Kardelis, iš (žr.) Kardas.

Kordol – iškreipta iš Kardelis (žr. Kardas).

Kordowski – iš Kardauskas, kuri yra suslavinta iš (žr.) Kardas.

Korejwo – iš Kareiva (plg. kareiva „kareivis”).

Korneluk – iš Korneliukas, kuri yra mažybinės priesagos –iuk– vedinys iš Kornèlis ׀׀ Kornẽlis < Kornelijus, plg. dar Karnelė.

Korpa – iš liet. Karpa (plg. karpa `nedidelė odos atauga’).

Korszuń – iš liet. Karšunis (žr. Korszyń).

Korszyński – suslavinta iš liet. Karšys (plg. karšis `tokia žuvis’).

Kosa – iš Kuosa (žr. Kuosa).

Kosak – iš Kuosiukas (žr. Kuosos sūnus).

Kossa – iškreipta iš (žr.) Kuosa.

Kossewski – suslavinta iš Kuosa.

Kossowski – suslavinta iš Kuosa.

Kostun – iš Kastūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš krikštavardžio Kostas.

Koszkuć – iš Kaškutis, kuri yra priesagos –ut– vedinys iš Kaškis, o ši veikiausiai sietina su liet. daikt. kaškis “niežas, susas”.

Kotas – tvarkingai perimta iš Kotas, plg. šakiakotis.

Kotuk – iš Katukas, apeliatyvas katukas „mažas katinėlis“.

Kotula – iš Katulė, apeliatyvas katulė „maža katytė“.

Kotulski – suslavinta iš Katulis ar Katulė.

Kownacki – slaviškos darybos (priesaga –acki) vedinys iš Kauno pavardės nuo miesto vardo lenkiškos formos Kowno.

Šią pavardę garsina Gabriela Kownacka, mergautinė Kwasz (g. 25 maja 1952 m. gegužės 25 Vroclave) – lenkų teatro ir televizijos aktorė, Varšuvos valstybinės aukštosios teatro mokyklos absolventė. 1977 m. gavo Stanisławo Cybulskio premiją už Maggie ir grafaitės Ritos vaidmenį J. Hoffmano “Raupsuotojoje”.

Kratyński – galbūt suslavinta iš Kratys, plg. Kratulis, sietina su liet. veiksm. kratyti.

Krauklis – iš Krauklys. Apeliatyvas krauklys “kranklys”.

Kraujutowicz – iš Kraujutavičius, kuri suslavinta iš Kraujutis.

Krawczk – plg. Kraučiukas, su liet. kalba sieja ją mažybinė priesaga –uk– (žr. Omelianczuk).

Krejpcio – iš Kreiptys, Kreipčius ar Kreiputis. Šaknis sietina su liet. veiksmažodžiu kreipti `kuria nors linkme pasukti’ ar kreipys `lenktos kartys vežimui ar rogėms vairuoti, krivūlės’. Pavardės formoje vis dar juntama redukuota priesaga –ut-.

Kreipowicz – suslavinta iš Kreipys, sietina su liet. veiksm. kreipti, kraipyti „nurodyti kelią; nelygiasi brėžti, kreivai eiti“.

Krepsztul – iš pavardės Krepšta patroniminės priesagos –ul– vedinio Krepštulis (krepšta “žmogus, kuris griebia savintis”).

Krusznis – fonetiškai perimta iš Krušnis, plg. krušnus “gurus, trupus”. Tokia pavardė Lietuvoje neužfiksuota, yra tik giminingos Kruša, Krušaitis, Krušas, Krušatas, Krušinys, Krušna bei suslavintos Kruševičius, Krušinskas, Krušnauskas.

Kruszno – iš Krušna (žr. Krusznis).

Kruszyło – iš Krušila ar Krušyla (plg. krušti `grūsti, trinti’). Dėl priesagos plg. Wojtyło.

Kruszyński – suslavinta iš Kruša ar Krušas (žr. Kruszyło).

Krutul – iš Krutulis (plg. krutėti `judėti’). Taip įvardinta gyvą žmogų.

Kruwelski – galbūt suslavintas iš Krūvelis?

Krywanis – iš Krivonis. Taip įvardinta Krivio sūnų.

Krzysztofik – iškreipta iš Kristup-ikas < Kristupas. Su liet. kalba sieja ją balltiškoji priesaga –ik-.

Kubylis – iš Kubilis ar Kubilius. Apeliatyvas kubilius “kubilų meistras”.

Kudela – iš Kūdielius (liet. žargone kūdielius „liesas žmogus”).

Kudrycki – iš Kudrys, plg. liet. kudrys “sukčius, padauža”.

Kudryś – savaip perimta pavardė Kudrys (žr. Kudrycki).

Kugid – veikiausiai iš Kugidas, kuri būsianti dvikamienis asmenvardis (plg. Ku-gaudas).

Kujałowicz – suslavinta forma iš Kūjelis.

Kukis – iš Kukis; liet. kukis “stačiu kampu užriestos šakės šienui iš šalinės traukti. Šaknis sietina su liet. veiksmažodžiu kukti “svirti, kumpti”.

Žinomas šios pavardės turėtojas yra Marek Kukis –

Yra ir iškreipta šios pavardės rašybos forma – Kukiz.

Kuklewicz – gali būti slaviškos kilmės nuo daiktav. kukla `lėlė’, bet kai kurios šios pavardės (ypač Lenkijos šiaurryčiuose) gali būti ir suslavinta forma iš liet. Kūklys (plg. liet. kūklys `šykštuolis; kas kitus spaudžia prie darbo’).

Kukliński – veikiausiai suslavinta forma iš Kūklys (žr. Kuklewicz).

Kukuć – iš Kukutis (plg. kukutis `gegutė’ arba `nekrikštytas kūdikis’).

Kulasza – iš Kulieša (žr. Kulesza).

Kulbacki – suslavinta iš Kulbis, sietina su liet. kulbė. Ši pavardė populiari Baltarusijoje ir plačiai žinoma Lenkijoje.

Kulesza – iš Kulieša. Pavardės šaknis yra slaviška, tačiau daryba lietuviška, galėjusi atsirasti tik lietuvių kalbos aplinkoje.

Kulis –iš Kūlys, sietina su liet. dkt. kūlys „didelis surištas šiaudų pėdas“.

Kuliś – veikiausiai iš Kūlys (žr. Kulis).

Kulszewicz – suslavinta forma iš Kulšys (plg. kulšis `šlaunis’).

Kumeto – iš Kumeta; (kumeta, kumetis “dvaro tarnas”).

Kuprawicz – suslavinta iš liet. Kuprys, kuri sietins su dkt. kupra „nesveikai atsikišusi nugaros dalis“. Apeliatyvas kuprys rodo kuprotą žmogų.

Kuprewicz – suslavinta pavardė Kuprys, sietina su liet. kupra “nesveikai atsikišusi nugaros dalis”.

Kuprianowicz – suslavinta iš Kuprys (žr. Kuprewicz).

Kuprowicz – suslavinta pavardė Kuprys (žr. Kuprewicz).

Kupstas – sveikai perimta iš Kupstas, kuri sisetina su liet. dkt. kupstas „nedidelis iškilimas pievoje, kemsas“.

Kupszta – iš Kupštas ar Kupšta, plg. kupšta “šiaudų ar šieno kupetaitė; kupstas”.

Kuras – iš Kuras (kuras “lengvai užsideganti medžiaga” – taip galėjęs būti vadinamas karštakraujis ar karštakošis žmogus.

Kurdziuk – iš Kurdžiukas. Priesag –uk– sieja ją su lietuvių kalba. Lietuvoje tokia pavardė neaptikta, arimiausia yra Kurdzikauskas.

Kurmas – pravardžiuojant perimta iš Kurmis (plg. kurmis `po žeme gyvenantis žinduolis’).

Kurmiłko – iš Kurmilka, kuri yra priesagų –il– ir –k– vedinys iš Kurmis ar Kurmys.

Kurp – iš Kurpė (plg. kurpė `toks apavas’).

Kuryło – gali būti brus. Kurila, bet gali būti ir lietuvių kilmės Kurila. Dėl priesagos –il– lg. kurti : kurila, vaidinti : vaidila, dar viršila.

Kuryłowicz – suslavinta Kurila (žr. Kuryło).

Kurmas – gal iškreiptas iš Kurmio.

Kurmiłowicz – suslavinta forma iš Lietuvoje nefiksuotos pavardės Kurmila, kuri yra priesagos –il– vedinys iš Kurmis. Buvus pavardę Kurmila paliudija ir Lietuvoje žinoma pavardė Kurmilavičius bei Kurmilevičius.

Kurmin – iš Kurminas, priesagos –in– vedinys iš Kuris (plg. kurmis).

Kurpiewski – suslavinta forma iš Kurpė (žr. Kurp).

Kusojć – veikiausiai iškreiptai suslavinta iš Kuosaitis, taip iškreipti galėta dėl lenkų būdv. kusy `striukas’ (žr. Kuosa).

Kuszel – iš Kušelis (plg. kušinti `juodinti’).

Kutyło – iš Kutyla. Priesaga –yl– lietuvių pavardėse dažna, pvz. Jonyla, Virbyla… Tokios pavardės Lietuvoje neišlikę. Šaknį galima sieti su daikt. kutas “papuošimas iš siūlų, spurgas” ar su veiksm. kusti, kuto, at-kuto, pra-kuto `gautis; prasigyventi’ (plg. dar kutinti `kutenti; daryti, kad atkustų’).

Kwapień – iš Kvapienis (plg. kvapas `kvėpavimas; aromatas; dvasia’).

Kwiecień – iš dzūkiškos formos Kviecienis < Kvietienis (plg. kvietys `maistinis grūdas, iš kurio miltų kepami pyragai’); dėl darybos žr. dar  Rugienis.

Kwieciński – suslavinta forma iš Kvietys (plg. kvietys `miltinis grūdas’).

 

Ladra – iš Liodrė. Germ. skolinys liodrė “kapojinės lovys”. Ši pavardė Lietuvoje neužfiksuota.

Łapszys – iš Lapšys (plg. lapšas `silpnas, nesveikas žmogus’).

Łatwajtys – iš Latvaitis < Latvis + patroniminė priesaga –aitis (plg. etnonimą latvis).

Łatwis – iš Latvis

Lauryn – iš Laurynas. Ši pavardė yra priesagos –yn– vedinys iš Lauras. Lenkiškas pavardės atitikmuo būtų Wawrzyn.

Lejmel – grafiškai perimta Laĩmelio pavardė. Yra ji priesagos –el– vedinys iš Laimis. Laimelio pavardės pejoratyvinis kirtis yra išlaikytas šakny (žr. Skùstelis).

Lendo – iš Lenda (landus žmogus).

Lenkiewicz – suslavinta forma iš Lenkus, plg. Lenktys.

Lenkowski – suslavinta forma iš Lenkus, plg. Lenktys.

Lewkiewicz – iš Liaukevičius, kuri yra suslavinta forma iš Liaukus ir galbūt sietina su liet. liaukti “daug gerti” arba liaukoti “vemti”.

Lewkowicz – iškreipta pavardės forma iš (žr.) Liaukevičius.

Licwinko – žr. Lićwinko.

Lićwinko – tokia pavardės forma nusako žmogaus buvusią lietuvišką tautinę priklausomybę. Lietuvoje tokių pavardžių nėra.

Linkiewicz – kanceliarijoje suslavinta iš Linka.

Lipnicki – suslavinta iš Lipnius ar Lipnys. Sietina su lietuviyų lipnus “meilus, malonus, lipšnus; greit susitariantis”.

Lipszyc – suslavinta forma iš Lipšys, kuri sietina su liet. būdvardžiu lipšnus “meilus, malonus”.

Litawa – tokia pavardė nusako buvusį lietuvį. Lietuvoje tokių pavardžių nėra.

Litwicki – tokia pavardės forma nusako žmogaus buvusią lietuvišką tautinę priklausomybę.

Litwiejko – iš deformuotos formos Litveika (žr. Litwin).

Litwin – taip lenkai vadino lietuvį, kol pagaliau susiformavo pavardė.

Litwinczuk – iš Litvinčukas, taip lenkų buvo su lietuviška priesaga -uk- pravardžiuojamas lietuvio sūnus.

Litwinienko – taip lenkai vadindavę galbūt prastai kalbantį lietuvį.

Litwiniuk – tokia pavardės forma nusako žmogaus buvusią lietuvišką tautinę priklausomybę.

Litwinko – taip lenkų aplinkoje buvęs pravardžiuojamas lietuvis.

Litwiński – taip lenkų nusakyta žmogaus tautinė kilmė.

Litwinowicz – tokia pavarde lenkiškoje aplinkoje buvęs pravardžiuojamas lietuvis.

Lulewicz – suslavinta pavardės forma iš Liūlys (liet. liūlys “1. iš nosies tekančios gleivės; 2. vabalas; 3. nerangus, nutukęs žmogus”). Viena iš šių savybių galėjo apibūdinti atitinkamą žmogų. Tačiau pavardės šaknį galima sieti ir su veiksmažodžiu liūliuoti “supti, migdyti”. Gal tai buvęs žmogus, kuris anksti eidavo liuliū “gulti”?

Łabutis – iš Labutis, plg. labas „geras, sveikas“.

Łabieniec – gal ir lenkų kalboje paadintas labas žmogus, gerutis.

Łabudź – iš liet. (žr.) Labutis.

Łangowski – suslavinta forma iš Lungys, kuri sietina su liet. lungys “aukštas, sulinkęs žmogus”. Vargu, ar šią pavardę įmanoma sieti su liet. daiktavardžiu langas “įstiklinta anga siejoje”.

Łankiewicz – suslavinta forma iš Lankas.

Łapiński – suslavinta iš Lapė. Apeliatyvas lapė „miško plėšrus žvėrelis; taip apibūdinamas gudrus žmogus“.

Łapo – gali būti iš Lapas, Lapė ar Lopas.

Łapszys – iš Lapšys, sietinas su liet. lapšas “silpnas, nesveikas, lopšnus”.

Łapuć – iš Laputis, Lapės sūnus.

Łatwajtys – iš Latvaitis, Latvio sūnus.

Ławrukajtis – iš Laurukaitis; kuri sudaryta su dviem priesagomis –uk– ir –ait– iš vardo Lauras.

Łejmel – iš Laĩmelis; pejoratyvinis kirtis šakny (žr. Skùstelis), patroniminės priesagos –el– vedinys iš asmenvardžio Laĩmis.

Łempicki – veikiausiai iškreipta iš Lumpickas, kuri bus suslavinta iš Lumpis, plg. liet. lumpis “kas nevikrus; klišakojis; kas eidamas klumpa”.

Łojuk – iš Lajukas, patroniminės priesagos –uk– vedinys iš (žr.) Laljus.

Łubiarz – greičiausiai suslavinta iš Lubys. Taip aspibūdinamas nerangus žmogus.

Łubowicz – greičiausiai suslavinta iš Lubys.

Łuczun – iš Lučiūnas, kuri galbūt yra priesagos –ūn– vedinys iš krikšto vardo Lucijus.

Łukszuk –iš Lukšiukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Lukša (žr. Łuksza).

Łuksza – iš Lukša, matyt pravardinė pavardė, sietina su liet. lukšas “didelėmis nulinkusiomis ausimis; nevikrus; žioplas”.

Łukuć – iš Lukutis, kuri yra patroniminės priesagos –ut– vedinys iš krikštavardžio Lukas.

Łupiński – lenkų kalboje Lapinsko pavardė įgavusi Lupinsko formą, taip teigia LPŽ. Bet galima manyti, kad dar lietuvių kalboje galėjo susiformuoti pavardė Lupys nuo veiksmažodžio lupti, ką rodytų ir gretimos pavardės Lupeika ar Lupeikis, ir tik tada kanceliarijoje atsirasti Lupinskas.

Łyskojć – iš lk. Łysko galėjo ateiti į liet. kalbą Liska, iš kurios susiformavo Liskaitis, kuri perimta atgal į lenkišką gruntą pateikė minimą pavardę. Šią pavardę su liet. kalba sieja priesaga –ait-.

 

Macianis – iš Mačionis. Tai –on– priesagos vedinys iš Mačys.

Maciejun – iš krikštavardžio Motiejus susiformavo patroniminės priesagos vedinys Motiejūnas, kuris ir pateikė lenkų kalbai minimą formą.

Maciejunas – čia lenkų kalboje išliko Motiejūno pavardė visai nepažeista, net su galūne. Ją turėjo pernešti žmonės, kurie visiškai lietuviškai nekalbėjo.

Maciuk – iš dz. Maciukas, priesagos –uk– vedinys iš Mačys.

Maciukanis – iš dz. Maciukonis. Tai dvigubos priesagos –uk– ir –on– vedinys iš Mačys.

Macuk – iš Macukas, kuris yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Mačys ar Matas.

Maciulewicz – iš suslavintos Mačiulis.

Maciulewski – patroniminė priesaga –ul– rodo lietuvišką kilmę. Taip galėjo suslavėti Mačiulis.

Maculewicz – ta pati patroniminė priesaga –ul-, kaip ir ankstesnėje pavardėje. Tai suslavinto Mačiulio antras variantas.

Maczułajtys – ryšį su lietuvių kalba nurodo dvi lietuviškos patroniminės priesagos –ul– ir –ait-. Tai Mačiulaitis, iš to pačio Mačiulio, prieš kurią ankstesnis buvo Mačys, kilęs iš krikštavardžio Matas.

Magalas – iš Magalas, kurią galima gretinti su pažįstama pavarde (žr.) Magalenga. Į lenkų kalbos dirvą buvo perkelta nepažeista.

Magalengo – iš (žr.) Magalenga.

Magalenko – tai ta pati (žr.) Magalenga, tik šiek tiek fonetiškai iškreipta.

Magolengo – iš (žr.) Magalenka.

Majhrzak – iš Maišakas, kurio iškreiptai rašoma šaknis sietina su liet. maišas, tuo tarpu liet. priesaga –(i)uk– išversta į lenkišką –ak-.

Makal – iš Lietuvoje neišlikusios pavardės Makalas, kuri sietina su daiktavardžiu makaluoti “maišyti”, arba su veiksmažodžiu makalynė “jovalas”.

Makowski – populiari Lenkijoje pavardė (žr.) Makauskas.

Žymus šia pavarde žmogus yra Tadeusz Makowski – lenkų žinomas tapytojas, piešėjas ir grafikas, reiškęsis nuo 1908 metų Paryžiuje, meno teorijos tekstų autorius. Gimė 1882 metais Osvencime, mirė 1932-aisiais Paryžiuje.

Makuć – iš Makutis. Tai patroniminės priesagos –ut– vedinys iš Mãkis ar Makỹs. Plg. liet. mãkas “kas vaikšto iškėlęs galvą”.

Makuła – suslavinta forma iš Makula ar Makulis (žr. Makauskas).

Makulski – suslavinta iš Makulis, ši iš priesagos –ul– vedinys iš Makys, plg. liet. makas „makštis”, makoti „bristi, klampoti”.

Maldis – iš Maldis ar Maldžius. Plg. maldauti “nuolankiai prašyti”.

Małdażys – iš sudurtinės pavardės Moldažys (plg. molis ir dažyti). Moldažiu buvo vadinami prasti tapytojai, teplioriai.

Małka – sietina su Malkus ar Malka; liet. malka „nevykėlis, ištižėlis”.

Małkiński – suslavinta Malkiaus ar Malkos pavardė.

Małkowski – kita forma suslavinta ta pati Malkiaus ar Malkos pavardė.

Małunowicz – suslavinta iš Malūnas.

Mantiuk – lietuvių pavardėms būdinga šaknis sudurtiniuose asmenvardžiuose: Josmantas, Mantautas, Mantvydas ir varde Mantas. Plg. mantus „sumanus” ar manta „turtas”.

Marcejonis – greičiausiai iškreiptas Marčius į vardą Marcėjus, iš kurio priesagos –on– (plg. Janonis) vedinys. Į lenkų kalkbą perėjo imtinai su galūne (žr. Maciejunas).

Marculewicz – suslavinta iš Marčiulis, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Marčius. Į lenkų kalbą atėjo ji iš dzūkų formos Marculis.

Marczak – iš Marčėkas, kuris yra priesagos ėk– vedinys iš Marčiaus.

Marczewski – suslavinta pavardė iš Marčiaus.

Marczuk – plg. Marčius, iš kurio patroniminės priesagos –uk– vedinys Marčiukas.

Margiel – suslavinta pavardė iš Margelis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Margis.

Margielewski – suslavinta pavardė iš Margelis (žr. Margiel).

Margiewicz – suslavinta pavardė iš Margis.

Margol – iš Margalis (plg. margas `raibas’).

Markielanis – iš Markelionis, kuri yra dviejų patroniminių priesagų –el– ir –on– vedinys iš Markelionis.

Masal – iš Maselis, kuri į lenkų kalbą atėjo iš dz. Masalis. Tai priesagos –el– vedinys iš Masys.

Masalski – iš Masalskis, kuri yra suslavinta iš Maselis (žr. Masal).

Masiul – iš Masiulis, kuri yraa –el– priesagos vedinys iš Masys.

Masiulaniec – suslavinta iš Masiulionis, kuri yra priesagų –ul– ir –on– vedinys iš Masys.

Masiulewicz – suslavinta iš Masiulis, kuri yra priesagų –ul– vedinys iš Masys.

Massal – iš Maselis (žr. Masal).

Matejko – iš Mateika. Pavardės šaknis siejasi su krikšto vardu Matas. Tačiau su lietuvių kalba sieja ją patroniminė priesaga –eik-.

Šią pavardę Lenkijoje išgarsino Jan Alojzy Matejko (gim. 1838 Krokuvoje, mir. 1893 lapkričio 1 Krokuvoje) – lenkų tapytojas. Rengėsi tapyti religinius paveikslus, tačiau vaikystėje Krokuvoje išgyveno austrų bombardavimus (1848 m.) ir sausio sankylį (1863), ir gal tai lėmė, kad didžiausią dėmesį skyrė istorijai ir mūšiams. Garsiausi paveikslai: “Žalgirio mūšis”, “Prūsų nuolanka”, “Mūšis ties Raclavicais”.

Matuk – iš Matukas (iš krikkštavardžio įvardinto Mato sūnus).

Matukanis – iš Matukonis, kuri yra patroniminės priesagos –on– vedinys iš Matukas.

Matukiewicz – iš Matukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Matas.

Matułajtis – iš Matulaitis. Ši yra dvigubos priesagos –ul– ir –ait– vedinys iš Matas.

Matulanis – iš Matulionis. Tai dvigubos priesagos –ul– ir on– vedinys iš krikštavardžio Matas.

Matulewicz – iš Matulis, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Matas.

Mawduk – iš Maudukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Maudys ir sietina su liet. veiksmažodžiu maudyti.

Mazgaj – iš neaiškios kilmės priesagą turinčio asmenvardžio Mazgas (plg. mazgas `neūžauga’).

Mażejko – iš Mažeika.

Mażul – iš Mažiulis. Taipp įvardinta nedidelio ūgio žmogų.

Medwid – iš sudurtinės pavardės Medvydas. Įdomu tai, kad Lietuvoje jau ši pavardė neužregistruota. Tai sudurtinis asmenvardis. Pirmą šaknį galima sieti su liet. daiktavardžiu medė „miškas, giria”, antrą su vysti “išvysti, pamatyti”. Gal taip buvęs pavadintas miško prižiūrėtojas?

Mentel – iš Mentelis, Mentelė, patroniminės priesagos –el– priesagos vedinių iš Mentė.

Miciūnas – iš Miciūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Micius.

Mickiewicz – lenkiškai suformuota pavardė iš Mickus (žr. Mickevičius).

Garsiausias šios pavardės turėtojas buvo Adomas Mickevičius, kilęs iš senos lietuviškos bajorų Rimvydžių–Mickevičių giminės, kuri yra gyvenusi pačiame etnografinės Lietuvos pakraštyje – Rodūnės apylinkėse, o XVII a. pabaigoje išsikėlė į Naugarduko apylinkes. Senoji to krašto bajorija, kaip ir Mickevičiai, kalbėjo lenkiškai, nors pagal tradiciją laikė save lietuvių bajorais.

1815 m. baigęs Naugarduko mokyklą, A. Mickevičius įstojo į Vilniaus universitetą, studijavo lenkų ir kitų tautų literatūrą, mėgo Frydricho Šilerio, J.V. Gėtės kūrinius, žavėjosi Džordžo Bairono poemomis. Pirmuosius eilėraščius parašė studentaudamas.

1817 m. su bendraminčiais įkūrė Filomatų (mokslo mylėtojų) draugiją. Jos narių šūkis – „Mokslas, dorybė, tėvynė“ – A. Mickevičiui buvo idealas ir gyvenime, ir poezijoje. Universiteto profesorius Joachimas Lelevelis sudomino istorija, ypač Lietuvos praeitimi, kuri vėliau tapo labai reikšminga poeto kūryboje.

1819 m. baigęs universitetą būsimas poetas paskirtas mokytojauti į Kauno apskrities mokyklą. Į keturis tūkstančius gyventojų tuomet turėjusį Kauną jis atvyko 1819 m. rudenį, jau prasidėjus mokslo metams. Apgyvendintas pastate Rotušės aikštėje, kuriame dabar veikia Jėzuitų gimnazija.

1820 m. rudenį poetą sukrečia motinos mirtis, 1821 m. žiemą jis išgyveno skaudžią širdies dramą – jo mylima Marilė Vereščiak ištekėjo už turtingo grafo I. Putkamerio. Šie įvykai sukrėtė jaunuolį. Savo pergyvenimus poetas išliejo Kaune parašytoje dramoje „Vėlinės“.

Jau pirmaisiais mokytojavimo metais Kaune A. Mickevičius sukūrė didingą „Odę jaunystei“, kurią filomatai gerai įvertino, ir ji tapo poeto draugų ir amžininkų himnu, išreiškiančiu pažangaus jaunimo siekius. Kaune poetas sukūrė „Svitezietę“, kuri 1822 m. išspausdinta Vilniuje pirmajame „Poezijos“ tome.

1823 m. pasirodė antrasis poezijos rinkinys. Tačiau caro valdžia susekė Filomatų ir Filaretų (doros mylėtojų) draugijas, suėmė daug jų narių. 1823 m. spalio 23 d. suimtas ir A. Mickevičius. Šešis mėnesius buvo kalinamas Vilniaus Bazilijonų vienuolyne, jam grėsė ištrėmimas ir kalėjimas. Tik pasibaigus bylai, už užstatą 1824 m. balandžio 21 d. išleistas iš kalėjimo. 1824 m. spalio 25 d. Adomas Mickevičius visiems laikams atsisveikino su Vilniumi ir išvyko į Sankt Peterburgą. Čia susipažino su Aleksandru Puškinu.

Kurį laiką gyveno Odesoje. Didžiulį įspūdį paliko kelionė į Krymą, kurios rezultatas – nuostabūs „Krymo sonetai“ (1826 m.). Keliuose iš jų poetas mini toli likusios Lietuvos vardą.

Artimi bičiuliai poetui 1829 m. pavasarį padėjo išvykti į užsienį. Nuo 1840 m. Paryžiuje skaitė slavų literatūros kursą, supažindino klausytojus su rusų, lenkų literatūra, taip pat su lietuvių mitologija, kalba bei istorija. 1848 m. Europoje įsiliepsnojus revoliucijoms, vyko į Italiją organizuoti lenkų legionų kovai su Austrija, kuri buvo prisijungusi pietinės Lenkijos žemes.

Kilus Rusijos-Turkijos karui, tarp emigrantų vėl atgijo Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo viltys. A. Mickevičius vyko į Konstantinopolį, kur buvo telkiami lenkų pulkai. Ten susirgo cholera ir 1855 m. lapkričio 26 d. mirė. Poetą palaidojo Paryžiuje, o 1890 m. jo palaikai buvo pervežti į Krokuvą ir ten iškilmingai palaidoti Vavelio katedroje.

Mielziuk – neaiškios kilmės, galbūt iš Melžiukas, kurį galima sieti su veiksmažodžiu melžti? Lietuvoje tokia pavardė nežinoma, tuo tarpu Lenkijoje yra jų ne viena.

Mieszkiełło – iš Meškėla.

Miezio – iškreipta iš Miežis ar Miežys (plg miežis `pašarinis grūdas’).

Mięturko – galbūt iš Menturis. Mažybinė priesaga –k– galėjusi atsirasti jau lenkų kalboje.

Mikielski – suslavinta iš Mikelis, o ši priesagos –el– vedinys iš Mikas.

Mikołejko – sulenkinta iš liet. Mikaleika, kuri savo ruožtu kilusi iš asmenvardžio Mikolas (Mykolas).

Mikołajun – iš Mikalojūnas. Tai patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš krikštavardžio Mikalkojus.

Mikuć – iš Mikutis, kuri yra patroniminės šaknies –ut– vedinys iš krikštavardžio Mikas.

Žinomesnė šia pavarde yra Hanna Mikućg. 8 sierpnia 1955 m. rugpjūčio 8 Lodzėje – lenkų kinofilmų ir teatro aktorė. 1978 metais baigė Lodzės aukštojooje valstybinėje filmo ir teatro mokykloje Aktorystės fakultetą.

Mikulak – iš Mikuliokas. Jos ilga istorija. Ištakos yra Mikas, vėliau Mikulis, dar vėliau prisidėjo pejoratyvinė priesaga –ok-. Lietuvoje artimiausia pavardė yra Mikulionis.

Mikulewicz – iš Mikulevičius, kuri yra suslavinta iš Mikulis, o ši iš Mikas.

Mikulski – suslavinta iš Mikulis. Patroniminė priesaga –ul– sieja ją su lietuvių kalba.

Žinomas šia pavarde atstovas yra lenkų aktorius Stanisław Mikulski (g. 1929 gegužės 1 Lodzėje) – lenkų teatro ir filmo aktorius. Plačiausiai pagarsėjęs 1967-1968 filmo seriale Brangiau už gyvybę, kur vaidino lenkų šnipą vokiečių kariuomenėje Hanso Kloso vaidmeny. 1988-1990 ėjo Lenkų kultūros centre direktoriaus pareigas Maskvoje.

Milewski – suslavinta iš Milius. Šitaip įvardintas buvo žmogus, kuris vėlė milą.

Miłosz – iš Milošas. Taip įvardinta žmogų, kuris vėlęs milus.

Miłun – veikiausiai iš Milūnas, kuri yra vedinys iš Milius. Taip vadinta milą veliantį žmogų.

Mindziukiewicz – suslavinta iš dzūkiškos formos Mindziukas, kurios šaknis sietina su liet. veiksmažodžiu mindžioti „trampti”. Tokios pavardės Lietuvoje neužfiksuota.

Minksztyn – iš Minkštynas. Tokios pavardės Lietuvoje neaptikta. Artimiausios jai žinomos yra Minkštimas ir Minkštis.

Misiuk – iš Misiukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš žargoninio vardo Misius (plg. rus. Michail).

Misiukanis – iš Misiukonis, ši yra dviejų priesagų –uk– ir –on– vedinys iš (žr.) Misius.

Misiukiewicz – suslavinta iš Misiukas. Tik patroniminė priesaga –uk– sieja ją su lietuvių kalba.

Misiun – iš Misiūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš (žr.) Misius.

Miszkiel – iš Mišk-elis, kuri yra priesagos –el– vedinys iš Miškas < Mykolas.

Miszkiewicz – suslavinta iš Miškas (žr. Miszkiel).

Mociun – galbūt iš Mačiūnas, patroniminės priesagos –ūn– vedinio iš Macius ar Matas?

Moczulewski – suslavinta iš Mačiulis (patroniminės priesagos –ul– vedinio iš Mačius ar Matas.

Moczulski – suslavinta iš Mačiulis (patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Mačius).

Moćkun – iš Mockūnas – patroniminės priesaagos –ūn– vedinys iš Mockus (iš krikšto vardo Motiejus, Matas, Mackus).

Modzalewski – perdirbta iš Medelis. Tai Medeliauskas, mūsiškiau – Medeliūnas.

Modzolewski – perdirbta iš Medelis. Tai Medeliauskas, mūsiškiau – Medeliūnas.

Moliuszys – iš Moliušis. Taip įvardinta prie molio turėjusį žemę.

Moniuszko – sudėtingas raidos kelias. Kai kas mano, kad iš skolinio Manas (vok. Mann – tokia pavardė) pridūrus priesagą –– atsirado Maniušis, iš kurios su pejoratyvine priesaga –k– susidarė Maniuška, kuri lenkų kalboje dėsningai išvirto į Moniuszko. Tačiau įmanomas ir kitoks žvilgsnis.

Moniuška – yra dvigubos priesaagos –– ir –k– vedinys (plg. Kaluškakaluška “prastas kalvis, kalinėtojas”). Galbūt yra gimininga su pavardėmis Maneika, Maneikis, Manelis, Manionis, Maniūnas, Maniušis, Moneika, Monis, Monius. LPŽ autoriai mano, kad šias pavardes veikiausiai galima sieti su lietuvišku veiksmažodžiu manyti. Kaip Moneika santykiauja su Maneika, taip Moniuška su Maniuška. Maniuškos pavardė yra kilusi iš daiktavardžio maniuška “nerealiai galvojantis”. Balsių o : a kaita yra galima lietuvių tarmėse (ratai : rotai, braliai : broliai), bet galėjo ji įvykti jau pačioje lenkų kalboje (plg. nagas : noga, vanduo : woda, zara : zorza).

Garsiausias šios pavardės turėtojas buvo Stanisław Moniuszko (1819-1972), lenkų kompozitorius. Gimė netoli Minsko, mokėsi Varšuvoje ir Berlyne. 1840 m. vedęs vilnietę apsigyveno Vilniuje, kur lankydavosi ir anksčiau. Ligi 1842 m. buvo Šv. Jono bažnyčios vargoninkas. Dirigavo teatro orkestrui, rūpinosi muzikinės literatūros leidimu. Sukūrė daug operečių ir vodevilių Vilniaus teatrui, apie 300 dainų, 4 Aušros vartų litanijas. 1846 m. parašė operą „Halka“, kuri buvo pastatyta Vilniuje 1848 m. (koncertinė versija) ir 1854 m. (sceninė versija); Varšuvoje jos ilgai nepraleido cenzūra. Trejus metus koncertavo Druskininkuose. 1858 m. persikėlė iš Vilniaus i Varšuvą, ten gyveno ligi mirties. 1862-1865 m. sukūrė antrąją garsią operą „Baisusis dvaras“.

Moniuška laikomas antruoju reikšmingiausiu lenkų kompozitoriumi romantiku (po Frederiko Chopino), jo operos populiarios ligi šiol. Kūryboje ryškūs regioniniai – baltarusiški ir lietuviški – motyvai.

Moniuškos žodžiais tariant, tai, „kas tautiška, regioniška, čionykštiška, tai, kas yra mūsų vaikiškų prisiminimų aidas, niekad nesiliaus patikti tame krašte gimusiems ir užaugusiems“. 

Lietuviška tematika parašyta jo baladė „Trys Budriai“ (Adomo Mickevičiaus žodžiai), mitologinės kantatos „Milda“ ir „Nijolė“ (Józefo Ignaco Kraszewskio žodžiai), dainos Liudviko Kondratavičiaus žodžiams ir kt.

Vilniuje Moniuška gyveno Vokiečių g. 26, koncertuodavo Riomerių namuose (Bokšto g. 10). Skvere prie Šv. Kotrynos bažnyčios stovi jo biustas (skulpt. Bolesław Balzukiewicz, 1922). Tam biustui panaudotas 1915 m. išgabento į Rusiją Aleksandro Puškino paminklo postamentas.

Tekstas: Tomas Venclova „Vilniaus vardai“

Mordel – šaknis neaiškios kilmės, tikriausiai skolinys, tačiau priesaga –el– sieja ją su lietuvių kalba.

MotukMatukas, kuri yra priesagos –uk– vedinys iš krikštavardžio Matas.

Motulewicz – iš Matulis, ir suslavinta į Matulevičius. Priesaga –ul– rodo šią pavardę susiformavus lietuvių kalbos aplinkoje.

Muras – iš Mūras. Apeliatyvas mūras “mūryta siena”. Taip įvardinta stiprų žmogų.

Motulewski – kitaip suslavintas Matulis.

Możejko – iš Mažeika, kuri sietina su liet. būdv. mažas.

Możuch – galbūt iškreipta iš Mažukas? Taip būtų įvardintas nedidelio ūgio žmogus.

Mużyło – iš liet. Mužila ar Mužilas. Veikiausiai gali būti siejama su mūža `žioplys’. Priesaga –yla lenkų kalbai nėra būdinga, tuo tarpu lietuviškų pavardžių su –il– ar –yl– taikosi neretai.

Myszukiewicz – gali būti suslavinta iš Mišas < Mykolas. Tačiau kai kuriais atvejais gali būti trumpinys iš dvikamienio asmenvardžio Miš-tautas.

 

Narbut – iš Narbutas. Tai sudurtinė pavardė – nar– : nor– sietina su noras, norėti, antroji šaknis sietina su liet. veiksm. būti.

Ryški šios pavardės asmenybė yra Vladimir Ivanovič Narbut (g. 1888 balandžio 14 viensėdyje Narbutovka, mirė 1938 balandžio 14) – ukrainiečių kilmės rusų poetas, studijas baigęs Peterburge. Jo brolis Georgij Ivanovič Narbut buvo tapytojas.

Po Spalio revoliucijos persikėlė į Odesą, vėliau į Rostovą prie Dono, dar vėliau į Kijevą, kur įstojo į Rusijos komunistų partiją (bolševikų). Voroneže redagavo dvisavaitraštį Siriena. 1923 m. atvyko į Maskvą. Dauguma jo trečiame dešimtmetyje rašytų kūrinių liko rankraščiuose ir buvo išleisti tiktai 1983 m. Paryžiuje knygelėje Rinktinė.

Jo sumanytas ir su B. Regninu leidžiamas literatūrinis mėnraštis 30 dienų (30 дней) buvo uždarytas, o pats Narbut pakliuvo į nemalonę.

1936 spalį buvo areštuotas ir apkaltintas ryšiais su ukrainiečių nacionalistine grupe, atseit varusia antitarybinę agitaciją. Nuteistas penkeriems metams kalėti atsidūrė Kolymoje, vienoje iš Gulago stovyklų. 1938 buvo sušaudytas.

Narbutowicz – suslavinta iš Narbutas (žr. Narbut).

Narejko – iš Noreika. Apeliayvas noreika – “žmogus, kuris daug nori”.

Narel – iš pavardės Narelis, su kuria giminingos yra pavardės Nareika ir Norelis (žr. Narejko).

Narkiewicz – suslavinta forma iš Narkus ar Norkus, kurios sietinos su liet. norėti, noras.

Nartowicz – suslavinta iš išnykusios Nartas. Išlikusi artimiausia pavardė yra Narteika. Liet. nartus „užsispyręs; greitas, karštas, smarkus; greit įnirštantis, piktas”.

Naruszewicz – suslavinta iš Narušis. Dėl nar– plg. Narbutas.

Žymesnė šia pavarde atstovė yra Dorota Naruszewicz – lenkų teatro ir filmo aktorė. Turi dvi dukras: Niną(2003)  ir Nellę (2006). Balladinoje vaidino slaugę, Pone Tade – Evą Stalininkaitę, Klano seriale vaidina Beatą Chojnicką/Borecką.

Naruszko – iš Noruška. Tokios pavardės LPŽ nepateikia. Aptinkamos ten tik aartimos: Noruišis, Norūnas, Norus, Norušaitis, Norušas, Norušis. Tai priesagos –k– vedinys iš Norušas.

Narutowicz – Lietuvos lenkakalbės kanceliarijos perdarinys iš Naruta ar Narutis.

Pavardė paplitusi Lietuvoje, žinoma ir Lenkijoje. Gabriel Narutowicz – pirmasis Lenkijos prezidentas, kurį 1922 m. Varšuvoje nušovė kraštutinis lenkų nacionalistas.

Gabrielius Narutavičius gimė 1865 m. Brevikių kaime (dab. Alsėdžių sen., Plungės rajonas). Mokėsi Mintaujoje, 1891 m. baigė S. Galen inžinerijos mokslus. Dirbo elektrotechnikos srityje – statė vandens jėgaines. 1907 m. buvo Ciūricho politechnikumo profesorius, 1913-1920 m. – Ciūricho politechnikumo dekanas. 1920 m. persikėlė gyventi į Lenkiją, kur bvo paskirtas viešųjų darbų ministru. 1922 m. atvyko į Vilnių, užsiėmė okupuoto Vilniaus reikalais. Jo įsakymu buvo paleisti čia buvę areštuoti lietuviai.

1922 m. – Genujos konferencijos narys.

1922 m. – Lenkijos užsienio reikalų ministras.

1922 m. gruodžio 14 d. išrinktas Lenkijos prezidentu.

1922 m. gruodžio 16 d. žuvo (nušautas per E. Niewiadomskio parodos atidarymą).

Naszlenis – iš Našlėnas ar Našlenis. Pavardė fonetiškai gan tiksliai perimta į lenkų kalbą.

Newol – iš (žr.) Nevulis.

Nida – plg. upės vardą Nida.

Niemunis – iš Nemunis. Apeliatyvas nemunas „vandens potvynis, pakilęs vanduo“. Nemuniu galėjo būti įvardintas gobšus ar godus žmogus.

Nietupski –kai kuriais atvejais ji gali būti suslavinta iš Lietuvoje neaptiktos dvikamienės pavardės Net-upis (plg. upę Neta, su kurios vardu siejamas Netimero vardas, ir daiktavardį upė).

Žinomas šia pavarde žmogus yra Karol Nietupski – gydytojas internistas.

Niewul – iš (žr.) Nevulis.

Niewulis – iš (žr.) Nevulis. Ši pavardė perimta į lenkų kalbą tiksliai fonetiškai.

Nikścin – perimta iš dzūkiškos formos Nykšcinis < Nykštinis (plg. nykštys).

Nogal – iš Nuogalis ar Nuogalius (plg. nuogas `neapsirengęs’ bei nuogalis ar nuogalius `neapsirengęs; žirniuose gyvenanti mistinė nuoga būtybė’).

Nogol – veikiausiai iš Nuogalis ar Nuogalius (žr. Nogal).

Nomejko iš liet. Nomeika, plg. Nameika.

Norko – iš Norkus, sietina su liet. veiksm. norėti.

Norkowski – kai kuriais atvejais suslavinta iš Norkus.

Norwid – iš lietuviškos pavardės, sudarytos iš dviejų šaknų: nor– ir vyd-. Pirmoji šaknis siejama su daiktavardžiu noras, antrasis dėmuo vyd– sietinas su veiksmažiodžiu išvydo (plg. Vydūnas).

Bene garsiausia Norvydų kilties asmenybė yra Cyprian Kamil Norwid, gimęs lenkiškoje šeimoje, žymus XIX a. lenkų poetas ir tapytojas, kūręs eiles, poemas, dramas, piešinius bei tapybos kompozicijas.

Cyprian Kamil Norwid gimė Mazovijos kaime, pusiaukelėje tarp Radzymino ir Wyszkowo. Jo krikštatėvis buvo Cyprian Szukiewicz (Šukevičius – sulenkinta pavardė iš Šukys, kuri sietina su daiktavardžiu šukė “skeveldra; peilio ar kirvio ašmenyse išmušta vieta”). Norvydo tėvas Jan (1784-1835) buvo Radvilų plenipotentas (įgaliotasis pasiuntinys). Šie atvejai mums rodo, kaip labai buvo susipynę mūsų likimai, nubraižę mūsų pavardžių raidą, ir kaip mes tolome nuo savo tautos.

Nosel – iš Noselis (plg. liet. Nosis).

Nowel – iš Naujalis (žr. Nowialis).

Nowialis – iškreipta, bandant lenkinti, iš Naujalis, sietina su liet. naujas, naujakurys.

 

Obiecunas – iš Abičiūnas. Patroniminė priesaga –un– ir galūnė sieja su lietuvių kalba. Tokia pavardė Lietuvoje nežinoma.

Ogórkis – iš (žr.) Agurkis.

Okrągły – iš (žr.) Akranglis. Būtų logiška šią pavardę sieti su lk. būdvardžiu okrągły „apskritas, apvalus”, tačiau gali būti ji perdirbinys ir iš lietuvių kalbos.

Oksztel – kilmė neaiški, tačiau mums pažįstama yra patroniminė priesago –el-.

Okulanis – iš Akulionis. Priesaga parodo, kad ji sudaryta lietuvių kalbos dirvoje.

Okulewicz – suslavinta iš Akulis, kuri sietina su liet. akis.

Olechna – iš (žr.) Alekna.

Olechnowicz – suslavinta iš Alekna.

Omelianczuk Omelian-cz-uk < Omelijonas ׀׀ Omelijanas, (žr. Litwin-cz-ukLitwin), plg. Leon-cz-uk (Leon). Su lietuvių kalba sieja ją priesaga –uk-.

Omelianczyk – (žr. Omelianczuk) su lenkiška priesaga –yk, kurią liet. kalboje atitinka priesaga –ik– (plg. Omelijančikas). Lietuvių kalbos sluoksnis yra senesnis, taigi lenkų kalba šią priesagą paveldėjo iš baltų. Plg. Andruczyk.

Orluk – iš Orliukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš neaiškios kilmės pavardės Orla. Priesaga ir sieja ją su lietuvių kalba.

Orzoł – iš Ąžuolas.

Oszkinis – iš (žr.) Ožkinis.

Oszmian – iš Ašmėnas, kuri yra patroniminės priesagos vedinys iš Ašmys. Ši yra siejama su liet. skaitv. ašmas, kaip Trečiokas su trečias.

 

Pac – pavardė kilusi iš krikšto vardo Ipatijus arba Povilas, plg. brus. Pac : Ipatij, Pac : Paviel (LPŽ) arba lenk. Paweł. Giminingos pavardės: Pacauskas, Pacevičius, Pocevičius.

Giminingos yra pavardės ir kamiene turinčios balsį o: Pocas, Pocis, Pocys, Pociukonis, Pociulis, Pociūnas, Pocius, Pocka, Poculaitis, Pocus bei Pocauskas, Pocevičius.

Garsiausias Pacų giminės atastovas yra Mykolas Kazimieras Pacas († 1682 m.). Buvo jis Vilniaus vaivada, Lietuvos didysis etmonas, žymus karvedys, Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčios fundatorius. Po bažnyčios slenksčiu esti bažnyčios fundatoriaus Mykolo Kazimiero Paco kapas. XVIII a. pabaigoje perkūnas trenkė į tą kapą, apnaikindamas lentą, ant kurios buvo išraižyta: Hic iacet peccator “čia guli nusidėjėlis” – be pavardės ir titulų. Apnaikintą plokštę pakabinta sienoje, įeigos į bažnyčią dešinėje pusėje, o kapą pridengta nauja glūdinta akmenine plokšte. Bažnyčios fasade auksinės raidės skelbia: “Regina pacis, funda in pace” (Taikos karaliene, stiprinki taiką).

Suvalkų krašto istorijoje ryškių pėdsakų palikęs ir Liudvikas Mykolas Pacas (žr. Dauspūda).

Paciukanis – iš (žr.) Paciukonis.

Pacuk – iš Pacukas (veikiausiai iš Pacas).

Pacuła – iš Pacula, kuri veikiausiai yra priesagos –ul– vedinys iš Pacas.

Joanna Pacuła, gim. 1957 metų sausio 2 dieną, yra lenkų aktorė, kuri devintame ir dešimtame dešimtmety pasiekė pergalių Hollywoode.

Pakulnis – iš Pakulnis. Apeliatyvas pakulnis „bato paaukštinimas po kulnu, kulnas”. Gal taip įvardinta paklusnų žmogų?

Maria Pakulnis yra šiuo metu žymi lenkų aktorė, gimusi Gižicke 1956 metų liepos 2 dieną. 1982 metais atliko Romualdo tarnaitės Barbarkos vaidmenį pagal Česlavo Milošo apysaką Įsos slėnyje.

Pakulski – suslavinta iš Pakula (žr. Pakuła).

Pakuła – iš Pakula, liet. pakula „geras derlius; vieta klojime, kur kuliami javai“.

Palanis – iš Palionis, kuri yra patroniminės priesagos –on– vedinys iš krikštavardžio Palys.

Palejko – iš Paleika, kuri yra patroniminės priesagos –eik– vedinys iš krikštavardžio Palys.

Palikot – veikiausiai dvikamienis asmenvardis Pali-kotas (plg. palios `pelkės’ ir kotas `laibi medeliai’, plg dar vietovardį Palkotai).

Žinomesnė šia pavarde asmenybė yra Janusz Marian Palikot, g. 1964 spalio 26 Bilgorajuje – lenkų politikas, verslininkas, seimo deputatas.

J.Palikoto motina išgyveno Maidaneko koncentracijos stovyklą, tėvas – LJDP narys, tačiau išstojo iš partijos, kuomet dėl opozicinės veiklos areštavo jo sūnų.

J.Palikot studijavo Liublino katalikų universitete filosofiją, baigė Varšuvos universitetą, kur apgynė magisterinį darbą „Kanto transcendentinė vienuma ir percepcija“. Pastarajame ano amžiaus dešimtmetyje pradėjo ūkinę veiklą. Įkūrė šampano firmą, kur buvo valdybos pirmininku. Vėliau ją pardavęs įsteigė bendrovę, gaminančią degtinę. Ją pardavęs tapo leidyklos bendrasavininku.

 

Jest także współwłaścicielem wydawnictwa Słowo/obraz terytoria. Do czerwca 2005 pełnił funkcję wiceprezesa Polskiej Rady Biznesu i Polskiej Konfederacji Pracodawców Prywatnych, zasiadał w Komisji Trójstronnej. Už ūkinę veiklą LkR prezidento dekretu buvo apdovanotas Auksiniu Nuopelnų Kryžiumi.

Dukart laimėjo parlamentinius rinkimus. Viešose išeigose pasižymi neapdairiomis frazėmis. Per televiziją pareiškė: „Prezidentą Lechą Kaczinskį laikau chamu”, dėl ko buvo tardomas už garbės plėšimą. Prigijo apibrėžtis „polikotizacija”, reiškiantis politikos ir viešojo gyvenimo kreipimą vulgarizmo keliu.

Gyvena Liubline, dukart vedęs, iš kiekvienos santuokos turi po du vaikus.

Panas – iš Ponas. Apeliatyvas ponas „gerai gyvenantis, pasiturintis žmogus”.

Panawa – iš Panava ar Panavas, žargone reiškiantis ponišką.

Panganis – iš Pangonis. Lietuvoje tokia pavardė nėra žinoma, išlaikė ją tikl lenkų kalba. Gal tai patroniminės priesagos –onis vedinys iš Pangys, kurios kilmė nėra aiški.

Papis – iš Papys, kuri kilusi iš Papas (liet. papas „krūtis, spenys, žindukas; dusulys“). Dar plg. Papelis, Papinykas. Žr. Z. Zinkevičius „Lietuvių antroponimika“ 180 p.

Žinomas šios pavardės turėtojas yra Wojciech Papis – Lenkijos pramonės-prekybos kongregacijos vicepirmininkas, Žečpospolitos dešinijos lyderis Bydgoščės apygardoje.

Parakiewicz – suslavinta iš Parakas (plg. parakas `lengvai užsideganti medžiaga; karštakraujis’).

Parda – kilmė nėra aiški, tačiau gali būti gimininga su liet. parda „pardavimas“, parduoti. LPŽ tokios pavardės nepateikia, taigi ši yra išlikujsi tik lenkų kalboje.

Pardo – kilmė nėra aiški, žr. Parda.

Parejko – iš Pareika. Tai priesagos –eika vedinys, plg. Paraitis, Parutis… (Z.Zinkevičius Lietuvių antroponimika, Vilnius, 1977, 180 p.). Šaknies reikšmė nėra aiški.

Patejko – iš Pateika ar Poteika, kurios yra patroniminės priesagos –eik– vediniai iš svetimos kilmės Potas.

Paukszt – iš Paukštys, vedinys iš liet. paukštis.

Paulukanis – iš Pauliukonis, kuri yra dviejų priesagu –uk– ir –on– vedinys iš krikšto vardo Paulius.

Pawluć – iš Pauliutis ar Paulutis, kurios yra vediniai iš krikkštavardžio Paulius.

Pawluk – iš Pauliukas, kuri yra priesagos –uk– vedinys iš krikštavardžio Paulius.

Pawłukanis – kiek iškreiptai iš Pauliukonis, kuri yra dviejų priesagu –uk– ir –on– vedinys iš krikšto vardo krikštavardžio Paulius.

Pawlukiewicz – iš Pauliukevičius, kuri yra suslavinta iš Pauliukas (žr. Pawlukanis).

Pawlukojć – iš Paulukaitis. Ši yra dviejų priesagu –uk– ir –ait– vedinys iš krikštavardžio Paulius.

Pawlukowski – suslavinta iš Paulioukas.

Pawlun – iš Pauliūnas.

Peda – iš Pėda (plg. pėda „kojos dalis“).

Perkuć iš Lietuvoje neišlikusios pavardės Perkutis < Perkus (taip pat neišlikusios, jų kilmė neaiški), kurią lenkai perėmė iš dzūkų Perkucis. Mažybinė priesaga –ut– veda į lietuvių kalbą. Gal iškreiptas kamienas iš parkas `šašas’?

Perwejnis – iš Perveinis ar Perveinys. Pavardės kilmė nėra aiški, veikiausiai iškreipta iš Pervainis. Tai būtų dvikamienis asmenvardis. Pirmasis dėmuo Per-(plg. Per-kūnas), antrasis pažįstamas iš pavardės (žr.) Vaina.

Petrajtis – iš Petraitis, kuri yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš krikštavardžio Petras ir reiškė Petro sūnų.

Petrajtys – iš Petraitis (žr. Petrajtis).

Pieciukanis – iš Pečiukonis, kuri yra patroniminės priesagos –on– iš Pečiukas.

Pieciun – neaiški kilmė, tik patroniminė priesaga –ūn– sieja ją su lietuvių kalba.

Pieczul – iš (žr.) Pečiulis.

Pieczulis – fonetiškai perimta iš Pečiulis.

Pietranis – iš Petronis, kuri yra priesagos –on– vedinys iš krikšto vardo Petras.

Pietras – perimtas krikštavardis Petras.

Pietruć – iš Petrutis, kuri yra patroniminės priesagos –ut– vedinys iš krikštavardžio Petras.

Pietrukanis – iš Petrukonis, kuri yra dviejų priesagų – –uk– ir –onis vedinys iš krikštavardžio Petras.

Pietrukiewicz – suslavinta iš Petrukas.

Pietrulinski – suslavinta iš Petrulis, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš krikštavardžio Petras.

Pietruszka – iš Petruška, kuri turi dvi priesagas: –– ir –k-.

Pietruszkiewicz – suslavinta iš Petruška (žr. Pietruszka).

Pigiel – iš Pigelis < Pigas. Kitos rtimos pavardės: Pigantas, Pigėnas, Pigulevičius. Tai senos dvikamienės pavardės Pi-gas ar Pi-gis patroniminės-mažybinės priesagos –el– vedinys. Dėmenų Pi– siejamas su prūsų pi „prie” (Pi-kantas, Pi-kilas) ir antro Ga– (Ga-bartas, Ga-vilas) reikšmė išblukusi. Bet gali čia būti antro dėmens trumpinys, redukuotas iki priebalsio g– (Z.Zinkevičius Lietuvių asmenvardžiai, 124, 316 p.); plg. dar pigus. Yra ir daugiau panašių pavardžių.

Pik – kai kuriais atvejais iš (žr.) Pykys.

Piktel – iš Piktelis, kuri savo ruožtu yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Piktas (plg. piktas `nedraugiškas’).

Pikul – į lenkų kalbą pakliuvęs iš liet. Pykulis – supykti linkęs žmogus. Lietuvoje šios pavardės neišlikę. Artimiausios yra Pikūnas, Pikutis, Pikužas ir suslavinta Pikulskis.

Pasižymintis šia pavarde žmogus yra Andrzej Pikul – žinomas Lenkijos pianistas.

Žinomas ir Jan Pikul – lenkų dvasininkas, kuris kuria kompiuterines spausles.

Pilis – iš Pilis, kuri yra trumpinys iš rytų slavų vardo Filipp.

Piłka – iš Pilka ar Pilkas (plg. pilkas).

Piłsudski – suslavinta pavardė iš liet. Pilsudskis. Pilsudskio pavardė – kaip mano lenkų kalbininkas W. Smoczyński, yra kilusi iš vietovardžio Pilsūdai, kurį toliau lygina jis su liet. pilsūdas “pilies teisėjas”. Tačiau prof. Zigmas Zinkevičius mano, kad ši pavardė, nors iš tiesų yra kilusi iš minimo vietovardžio Pilsūdų, tačiau šis vietovardis reiškia sūdų ar sūduvių pilį, ne pilies teisėją, plg. Gir-sūdai, Kap-sūdž-iai, Auk-sūd-ys, Lyk-sūd-ė ar Sūd(a)-laulkis, Sūda-raistis, kurie su teisėju tikrai neturi nieko bendro (: sūd-yti `pamažu, smulkiai lyti’, iš čia ir Sūd-uvos vardas, rodantis drėgną, pelkėtą kraštą). Bet pridurti reikia, kad asmenvardžių dėmuo Sud– yra žinomas ir tokiose pavardėse, kaip: Sudas, Sudeikaitis, Sudėnas, Sudeika, Sudeikis ir kt. Z.Zinkevičius mano, kad dėmes Sud– išblukusi reikšmė rodo jį greičiausiai esantį paveldėtą dar ankstyvųjų baltų (“Lietuvių asmenvardžiai” 141 psl.

Garsiausias ta pavarde žmogus buvo Józef Piłsudski (mūsų vadinamas Juozu Pilsudskiu).

Pilsudskiai yra kilę iš senos sulenkėjusių Lietuvos bajorų Giniotų giminės. Ginioto pavardę (sudarytą iš liet. veiksmažodžio gin-ti ir priesagos –otas) šalia Pilsudskio, vartojo ir pats Józef Piłsudski savo veiklos pradžioje, kol siekė atgaivinti Lietuvos-Lenkijos uniją. Lietuvoje buvo kelios Pilsūdų gyvenvietės. Vieną jų įsigijo Baltramiejus Stanislovas Giniotaitis (lenkų rašomas Giniatowicz), ir jo palikuonys buvo vadinami Pilsudskiais, kad atskirtų nuo kitų Giniotų ir Giniotaičių.

Józef Piłsudski (Józef Klemens Piłsudski) g. 1867 gruodžio 5 d. Zalave, Švenčionių raj., mirė 1935 m. gegužės 12 d. Varšuvoje) – Lenkijos revoliucinis ir valstybės politinis veikėjas, Lenkijos maršalas, 1926–1935 m. diktatorius. Jo motina – Marija Bilevičiūtė, taip pat kilusi iš senos žemaičių bajorų Bilevičių giminės. Jos senelis kritikavo lenkų rašytoją Henryką Sienkiewiczą už nepagarbų atsiliepimą apie Bilevičius. Józefo tėvas valdė Pašušvio dvarą, bet vėliau persikėlė į Zalavą (lenkai rašydavo Zułów) prie Pabradės, į žmonos motinos pavaldėtą dvarą. Ten 1867 m. ir gimė garsusis Lenkijos maršalas.

Józef Piłsudski buvo ketvirtas vaikas 12-kavaikėje neturtingų bajorų šeimoje. 1874 m. sudegus Zalavo dvarui, visa šeima persikėlė į Vilnių, kur Jozas lankė rusų gimnaziją. 1885 m. įstojo į Charkovo universiteto medicinos fakultetą, bet 1886 m. už anticarinę veiklą buvo pašalintas. 1888-1892 m. už dalyvavimą pasikėsinant į carą Aleksandrą III kartu su broliu Bronislovu praleido Sibire. Yra duomenų, kad Juozas kažkiek dar kalbėjo ir lietuviškai. Tuo tarpu jo brolis Bronislovas, žymus etnografas, ainų (tauta Japonijos saloje) kultūros tyrėjas, buvo išleidęs knygą apie lietuviškus kryžius, o I pas. karo metais vadovavo lietuvių Nukentėjusiems nuo karo šelpti komitetui. Posėdžiuose net pirmininkavo lietuviškai.

1892 m. grįžęs iš tremties, Juozas gyveno Teneniuose prie Prūsijos sienos. Jautriai pergyveno Kražių skerdynes. 1900 m. buvo suimtas, kalėjo Varšuvos citadelėje, bet pabėgo. 1904–1905 m. Rusijos-Japonijos karo metu kvietė japonus padėti išlaisvinti Lenkiją. Vadovavo politinei teroristinei grupuotei, kuri grobė bankus. 1908 m. užpuolė traukinį prie (žr.) Bezdonių ir pagrobė 100 000 rublių, kuriuos panaudojo tolesniam armijos apginklavimui. 1910 m. susilaukė paramos iš Austrijos karinės vadovybės. 1914 m. Paryžiuje paskelbė, kad būsimasis karas – vienintelė galimybė atkurti Lenkijos nepriklausomybę, ir jam pritarė didžiosios Europos šalys (net ir JAV).

1914-1916 m. jau atvirai organizavo Lenkijos kariuomenę (POV) ir lenkų legionus. 1916 m. lapkričio 5 d. paskelbė Lenkijos nepriklausomos valstybės atkūrimą, o save paskyrė Lenkijos vyriausybės karinio departamento direktoriumi. 1917 m. liepos mėn. vokiečių buvo suimtas ir iki karo pabaigos sėdėjo Magdeburgo pilyje.

1918 m. lapkričio 11 d. paskelbtas Lenkijos valstybės viršininku ir buvo juo iki 1922 m. 1919 m. bandė organizuoti Vilniuje M. Römerio vyriausybę, vėliau valstybės perversmą, bandė atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Tačiau Lietuvoje šie jo pasiūlymai nesusilaukė pritarimo. Lenkai Pilsudskį kaip atkaklųjį “lietuvį” toleravo, nes matė jo neeilinius gabumus. Imponavo jo ambicijos sukurti Lenkiją “nuo jūrų iki jūrų”. Visuomet apie save būrė iš Lietuvos kilusius asmenis, jais labiausiai pasitikėjo. Jis Lietuvą laikė geresniąja Lenkijos dalimi, tačiau savo raštuose kalbėjo ne apie  lietuvių tautą, o tik apie lietuvių liaudį. Taigi rašė: naród polski, bet lud litewski. Buvo jis tipiškas ir bene paskutinis, anot Adomo Mickevičiaus, “gente Lituanus, natione Polonus”.

1920 m. balandžio mėn. sudarė sutartį su ukrainiečių socialistų lyderiu S. Petliūra dėl bendros kovos su bolševikine Rusija. Gegužės 7 d. jungtinė kariuomenė užėmė Kijevą, buvo deklaruota Ukrainos nepriklausomybė. Tačiau bolševikai per Baltarusiją puolė Varšuvą, todėl teko atitraukti kai kurias pajėgas. Rugpjūčio mėn. įvykęs Varšuvos mūšis padėjo paskutinį tašką užsitikrinant Lenkijai nepriklausomybę.

1921 m. kovo 17 d. buvo priimta Antrosios Lenkijos Respublikos Konstitucija. Formuodamas I Lenkijos vyriausybę, prezidentu paskyrė savo gerą draugą Lietuvos dvarininką Gabrielių Narutavičių (žr. Gabrielius Narutavičius), užsienio reikalų ministru – švenčioniškį Konstantą (žr.) Skirmuntą, ir tuomet Lenkiją valdė trys lietuviai.  Bet po penkių dienų prezidentas buvo nužudytas. Buvo bandoma pasikėsinti ir į J. Pilsudskį. Nuo 1923 m. jis vadovavo Generaliniam štabui, bet ekonominei padėčiai šalyje blogėjant, nusprendė įgyvendinti Sanacijos planą – 1926 m. jis vadovavo kariniam perversmui, 1926-1935 m. diktatorius ir karo ministras, 1926-1928 m. ir 1930 m. dar ir ministras pirmininkas. Jam vadovaujant buvo parengta 1935 m. Konstitucija. Tačiau jos įgyvendinti nebespėjo – susirgęs vėžiu mirė Varšuvos Belvederio rūmuose. Jo kūnas buvo palaidotas Krokuvos Vavelyje, o širdis – jo paties prašymu, Vilniuje, prie Rasų kapinių. Į kapines to meto lenkų dvasininkai širdies neįsileido dėl jo antibažnytinių išdaigų ir jos nepalaiminto gyvenimo būdo. Šalia iš Suginčių (Molėtų raj.) buvo atvežti ir motinos palaikai.

Šiandien Józef Piłsudski Lenkijoje išgyvena garbės renesansą. Kas bloga – užmiršta ir neminima, kas didinga – glorifikuojama. Gal tik popiežius Jonas Paulius II gali jį kiek nustelbti. Pilsudskio vardais puikuojasi miestų ir miestelių centrinės gatvės.

Pilwiński – veikiausiai suslavinta iš Pilvinis.

Pinczak – iš Pinčiokas ar Pinčėkas < Pinčius (plg. pinčiukas `nelabasis, pikta dvasia’.

Pirštuk – iš liet. Pirštukas.

Pisiak – iš Pisiokas. Įžvelgiama patroniminė priesaga –ok– sieja ją su lietuvių kalba. Galbūt vedinys iš liet. veiksm. pisti `lytiškai santykiauti’ (lot. coire) arba lk. pisać bei rus. pisatj `rašyti’.

Plaga – iš Plegas (plg. pleguris “plepys”).

Plago – iš Plegas (žr. Plaga).

Plauszta – iš Plaušta, kurios kilmė nėra aiški. Tokios pavardės nepateikia LPŽ. Tačiau priesaga –t– rodo ją artimą lietuvių kalbai.

Plikunas – iš Plikūnas (plg. plikūnas `plikas ar nusigyvenęs žmogus’).

Pliszka – iš Pliška (pl. plikas „be plaukų“).

Podurgiel – kilmė neaiški, tačiau priesaga –el– leidžia ją sieti su lietuvių kalba. Tokios pavardės neaptikta Lietuvoje.

Podziewski – suslavinta iš Puodžius (plg. puodžius `puodų dirbėjas’) ir perimta iš dzūkų Puodzius.

Pojawa – veikiausiai iškreipta iš Pajaujis.

Pojawis – iš (žr.) Pajaujis.

Pojwis – redukuota forma iš (žr.) Pojawis.

Polanis – iš Palionis. Tai greičiausiai patroniminės priesagos –on– vedinys iš vardo Palys (Z.Zinkevičiaus teigimu iš Apolonas – „Lietuvių antroponimika” 68 p.; žr. dar Palanis).

Polonis – iš Palionis (žr. Polanis).

Połuboczek – dar kartą lenkų kalboje gavo mažybinę formą iš Lietuvoje neaptiktos pavardės Palubokas, kuri yra priesaginės darybos iš Lietuvoje neaptiktos < Palubys (plg. po lubomis, palubys), tačiau tokią buvus paliudija pavardės Palubaitis, Palubeckas, Palubianka, Palubinskas.

Połubiński – suslavinta Palubinskas, plg. palubys – vieta prie lubų.

Pomian – iš Pamėnas (plg. pamėnas “šmėkla“).

Ponganis – fonetiškai perimta iš Lietuvoje populiarios pavardės Pangonis. Kilmė neaiški, galbūt tai dvikamienė pavardė, kurios pirmą dėmenį sudaro Pan– (kartais trumpinys iš krikštavardžio Steponas ar žargoniško Stepanka, bet gali būti ir išžargoninio Panas – plg. ponas) bei gonis `piemuo’ (plg. ganyti, naktigonė, tuomet išeitų ponų samdytas ganys). Verta atsižvelgti, kad gali tai būti priesagos –onis vedinys iš trumpinio Pang-, sietino su veiksmažodžiu pangerotis `painiotis, narpliotis’).

Poniszko – LPŽ pateikia tik išvestinę pavardę Poniškaitis. Taigi turėjusi būti pavardė Poniškis ar Poniškas. Ji išliko lenkų kalboje.

Popek – iš Papys (žr. Popis), kuriam lenkų kalboje suteikta mažybinė priesaga –ek. Tuomet išeitų, kad ši pavardė jau lenkų kalboje yra antros generacijos.

Popis – iš Papys (plg. papas), žr. dar Papis.

Popko – iš pavardės Papys jau lenkų kalboje perdarytos į Popek formos (žr. Popis).

Potejko – iš Pateika, sietina su liet. veiksm. pateikti.

Prolejko – iš Praleika. Patroninė priesaga –eik– ją sieja su lietuvių kalba. Šaknis pral– LPŽ autorių teigimu galbūt iš rytų slavų asmenvardžio Flor.

Pudlis – iš Pudlis. LPŽ pateikia tik suslavintą pavardę Pudlauskas. Lenkų kalba išlaikė jos nesuslavintą ir nesugadintą formą. Ji rodo šuns veislę.

Pukas – iš Pūkas (plg. pūkas „apatinė lengvoji smulkioji paukščio plumnksna”).

Pul – iš Pulius. Liet. pulius ar puliukas „viščiukas“.

Puniszko – iš Puniška ar Puniškis (žr. Puniškis).

Pupek – iš Pupa. Lenkų kalboje ji yra jau antros generacijos, kur gavo mažybinę priesagą –ek, kuri atitinka liet. priesagą –uk-.

Pupel – iš Pupelis (žr. Pupek).

Purwin – iš Purvinis ar Purvinius.

Purwiński – suslavinta forma iš Purvinis ar Purvinius.

Putra – iš liet. Putra. Kitos giminingos pavardės: (žr.) Putramentas, Putreika, Putrimas, Putris, Putrys, Putriūnas, Putrius.

Žymiausias šios pavardės turėtojas yra Krzysztof Jakub Putra (g. 1957 m. liepos 4 dieną) – lenkų politikas, senatorius ir 2005-2007 Senato vicemaršalas, Seimo deputatas, Seimo vicemaršalas.

Putrament – iš Putramentas. Tai pravardinė pavardė (plg. liet. putramentas “putruotas, putra išsitėpliojęs vaikas”).

Vienas šitos pavardės įžymybių buvo Jerzy Putrament (gim. 1910 m. lapkričio 14 d. Minske, mir. 1986 m. birželio 23 d. Varšuvoje), lenkų rašytojas, poetas, pulicistas, politinis veikėjas, Seimo deputatas, NKVD agentas, Lenkijos ambasadorius Paryžiuje.

Ketvirto dešimtmečio vidury perėjo į komunistines-internacionalines pozicijas. Karo metais pasitraukė į Maskvą. Tado Kosciuškos I divizijos politinis karininkas. 1944 m. buvo pasiųstas į Vilnių kalbinti, kad lenkų AK pereitų į Lenkų I armijos pozicijas.

Po karo dirbo Lenkijos literatų sąjungos Centro valdyboje (generalinis sekretorius, vėliau pirmininko pavaduotojas.

Buvo LkJDP Centro komiteto narys. Su Lietuvos rašytoju Vytautu Petkevičiumi 1971 m. pavasarį lankėsi Punske.

Puza – iš Puza (plg. puzenti `godžiai valgyti’).

Puzowski – suslavinta iš Puza (žr. Puza).

Pużuk – iš Pužukas (plg. pužas `mažas, storas’).

 

Racis – tai Račius (račius “ratų dirbėjas”). Fonetiškai išlaikyta sveika dzūkiška pavardė (iš dzūkiškos formos Racys).

Racz – iš Račius (plg. račius `račių dirbėjas’).

Raczkowski – suslavinta forma iš Račkus, kuri gali būti pejoratyvinės priesagos –k– vedinys iš Račius (žr. Racis).

Raczycki – veikiausiai suslavinta forma iš Račius.

Raczyła – veikiausiai iš Račyla, kuri kilusi iš Račius (plg. virbas: Virbyla).

Raczyłło – veikiausiai iš Račius (plg. virbas: Virbyla).

Raczyło – veikiausiai iš Račius (plg. virbas: Virbyla).

Raczyński – veikiausiai suslavinta forma iš Račius.

Radziun – iš Radžiūnas. Tai patroniminės priesagos ūn– vedinys iš Radžius (Z.Zinkevičius Lietuvių antroponimika, Vinlnius 1977, 187 p.). Panašios dar pavardės: Radvila, Radžiušis, Radživilas, Radžvila, Radžvilas.

Radżiwiłko – iš Radživilka. Tai sudurtinis vardažodis. Pirmasis kamienas radž– (žr. Radziun), antrasis yra –k– priesagos vedinys iš Vilas, sietinos su liet. viltis. Apeliatyvas radvila „rastinukas, rastas vaikas”. Į lenkų kalbą ši pavardė atėjusi iš dzūkų.

Radziwiłł – iš Radvila (žr. Radziwiłko).

Žinomas šia pavarde žmogus yra Konstanty Radziwiłł, g. 1958 sausio 9 Vroclave, baigęs medicinos studijas Varšuvoje, gydytojas, Aukščiausiųjų gydytojų rūmų pirmininkas.

Radzun – iš Radžiūnas, patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Radžius, kuri savo ruožtu gali būti sutrumpėjusi iš kokios pavardės, pvz. Radžvilas ar pan. Dar

Radżiwiłowicz – suslavinta iš Radvila, (žr. Radżiwiłko).

Ragiel – iš Ragelis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys.

Ragienia – iš Ragienė (plg. Raginis, iš liet. raginis `raguotas; šykštus’. Į lenkų kalbą matyt pateko ji per našlę, iš kurios perėjo ir sūnums.

Ragin – iš Raginis, plg. ragas.

Raglis – iš Lietuvoje neišlikusių Rioglys ar Riogla (plg. dz. roglys, rogla `nevikrus, nerangus žmogus’).

Ragojsz – iš Ragaišis (plg. ragaišis `rupių miltų pyragas’).

Ragucki –suslavinta iš Ragutis, kuri sudaryta su priesagos –uk– vedinys iš Ragas, plg. ragas “kieta, smaili gyvulio kaktos išauga”.

Rakus – gal iš (žr.) Rėkus?

Ral – iš Ralis ar Ralys (plg. raliuoti `dainuoti ganykloje’ ar ralys `dainuojantis piemuo’).

Rał – iš Ralas (žr. Ral).

Rapiejko – iš Rapeika, plg. liet. Ropeika, Rupeika – galbūt sietina su liet. rupus (LPŽ).

Rasiul – iš Rasiulis, patroniminės priesagos –ulis vedinys  iš Rasys. LPŽ autoriai mano, kad kilusi ji galbūt ir krikštavardžio Gerasimas ar Rastislavas.

Ratasiewicz – suslavinta iš Ratas, kuri veikiausiai buvusi dvikamienė iš Ra-tautas. Trumpinys Ratas lenkams galėjęs atrodyti esantis kamienas, todėl prie jo ir pridėjo savo priesagą –iewicz.

Rauba – iš Riauba, plg. riaubà `apsileidęs, storžievis žmogus’.

Raubo – iš Riauba (žr. Rauba).

Rawinis – iš Ravinis, plg. liet. veiksm. rauti, ravėti. Ravais dzūkai vadina griovį.

Regucki – iškreiptai suslavinta iš Tagutis.

Rejbicz – iškreiptai suslavinta iš Raibis ar Raibys (plg. raibas `margaplunksnis’).

Rejkiewicz – gali būti suslavinta iš Reika, Reikys, kurios sietinos su liet. reikėti, reikalas.

Rejszel – iš Raišelis. Taip buvo įvardintas raišas, šlubas žmogus.

Rek – iš (žr. Rėkus).

Rekieć – iš Reketis ar Reketys, kurie siejasi su liet. reketis, reketys “nerangus žmogus; pikčiurna”.

Rekłajtis – iš Rėklaitis, patroniminės priesagos –ait– vedinys iš Rėklys (rėklys „kas mėgsta rėkaloti).

Rekść – veikiausiai iškreipta iš Rakštys, plg. rakštis “pašinas”.

Rekuć – iš Rėkuris (žr. Rėkus).

Rentel – patroniminės priesagos –el– vedinys iš Rentys, plg. liet. rentauti „riesti, tuščiai kalbėti”.

Rogojsz – iš Ragaišis; plg. liet. ragaišis “prastas pyragas”.

Rogowski – iš Ragauskas, kuri kartais suslavinta pavardė iš Ragas.

Rogucki – suslavinta iš Rag-ut-is < Ragas, plg. dar ragas. Į lenkų kalbą veikiausiai pateko iš dzūkiškos formos Rag-uc-is.

Rojsza – iš Raišas ar Raiša (plg. raišas `šlubas’).

Romanczuk – iš Romančukas < Romanas ׀׀ Ramonas, žr Omelian-cz-uk, Litwin-cz-ukLitwin), plg. Leon-cz-uk (Leon). Su lietuvių kalba sieja ją priesaga –uk-.

Romejko – iš Romeika: Rameika. Taip buvo įvardintas ramaus būdo žmogus.

RopelRopelė ar Ropelis, kuri yea –el– priesagos vedinys iš Ropė (plg. ropė `tokia daržovė’).

Rudzis – iš Rudis (plg. rudis `kas rudais plaukasi’), kuri į lenkų kalbą pateko per dzūkų Rudzis.

Rugienis – perimta iš Rugienis, kuri sietina su būdvardžiu rugienis `ruginis’ (plg. rugys `duoninis žiemkentys augalas’). Gretimos pavardės: Rugienius, Ruginis, Rugis, Rugys, Rūgys, Rugelis, Rugulys.

Žinoma šios pavardės paveldėtoja yra Teresa Rugienis-Witkowska – Seinų ligoninės gydytoja pediatrė.

Ruksza – fonetiškai tiksliai perimta iš Rukša, plg. liet. rukšis „susiraukėlis, surūgėlis”.

Rukściński – suslavinta iš Rukštys (žr. Rukść).

Rukść – fonetiškai perimta iš Rūgštys ar Rūgštis, kurios reiškia surūgusį žmogų (plg. rūgštus `sugižęs’).

Rupelewski – suslavinta iš Rupelis < Rupis ar Rupys (plg. rupti `darytis supiam, apšašti’).

Ruszkul – iš Ruškulis, priesagos –ul– vedinys iš Ruškys, kuri galbūt sietina su rūškė `rūgštynė’, o trumpoji u galėjusi atsirasti dėl svetimkalbės raštinės.

Ruszyłło

Rutkiewicz – suslavinta iš Rudkus, sietinos su liet. būdvardžiu rudas.

Rutkowski – suslavinta iš Rudkus, sietinos su liet. būdvardžiu rudas.

Ryłło – iš Ryla. Plg. ryliuoti “linksmai dainuoti”.

Rymsza – iš Rimša. Liet. rimša „tylus, ramus žmogus”.

Rynkiewicz – gali tai būti suslavintas labai senas baltiškas Rin-kanto trumpinys Rinkus (plg. dar rinkti).

Ryszko – iš Riškus ar Riškys (plg. riškė, riškelė `kaklaryšis’). Tokia pavarde galėję būti įvardijami elegantiški žmonės.

 

Sagun – iš Sagūnas, kurios kilmė neaiški, tačiau patroniminė priesaga –ūn– sieja ją su lietuvių kalba. Lietuvoje tokios pavardės neaptikta.

Sak – iš Sakas. Liet. sakas „medžio derva” (žr. Sakavičius).

Sakowicz – suslavinta iš Sakas (žr. Sakavičius).

Sakowski – suslavinta iš Sakas (žr. Sakavičius).

Saladonis – iš (žr.) Saladuonis. Tai dvikamienis asmenvardis (plg. saladžius `kas saldžiai valgo’ ir duona).

Samczuk – iš Samčiukas < Samtis (plg. samtis `didelis šaukštas sriubai iš puodo pilti’).

Samoń – iš Samonis (žr. Samulevičius).

Samul – iš Samulis, kuri yra patroniminės priesagos –ulis vedinys iš krikšto vardo Samuelis.

Samulewicz – suslavinta iš Samulis < Samas (žr. Samulevičius).

Sanejko – iš Saneika. Patroniminė priesaga –eik– sieja ją su lietuvių kalba.

Santorek – galimas daiktas jau lenkų kalboje priesagos –ek– vedinys iš liet. sudurtinio asmenvardžio Santaras (san– siejamas su liet. prielinksniu su, tar– su veiksmažodžiu tarti). Gal tai buvęs sutaramas, sukalbamas žmogus.

Sarul – iš Sarulis, kuri yra –ul– priesagos vedinys iš Sarys, plg. liet. sarulis “kas įraudęs”.

Sasin – iš Sasinas. Prūsiškai sasins “kiškis” (žr. Sasinauskas).

Žymus šios pavardės turėtojas yra Jacek Robert Sasin (g. 1966 lapkričio 6 Varšuvoje) – savivaldos tarnautojas, Mazovijos vaivadijos vaivada, buvęs Lenkijos prezidento kalceliarijos šefo pavaduotojas,VII ir VIII kadencijų Lenkijos seimo deputatas.

Sasinowski – kildintina iš jotvių ar prūsų sasins – “kiškis” (lenkų atitikmuo – Zajączkowski). Pirminė pavardė turėjusi būti pravardinės kilmės Sasinas, ir tik vėliau raštinėje buvusi suslavinta. Artima pavardė – Sasiukas.

Ryškiausia šią pavardę turinti asmenybė buvo Mikołaj Sasinowski (gim. 1909 m. lapkričio 16 d., mir. 1982 m. rugsėjo 6 d.) – lenkų dvasininkas, 1970-1982 Lomžos vyskupas.

Gimė Mieczki kaime, Puchały parapijoje, Augustavo vyskupijoje, kuri nuo 1925 m. tapo Lomžos vyskupija, senoje smulkiųjų bajorų šeimoje. 1936 m. įšventintas kunigu. Karo metais lenkų aviacijos karių kapelionas Prancūzijoje, Šiaurės Afrikoje bei Didžiojoje Britanijoje. Po karo studijavo Varšuvos universitete teisę. Dvasinės seminarijos rektorius, nuo 1970 kovo 19 nominuotas Lomžos vyskupu. Lenkų kombatantų sielovada. Palaidotas Lomžos katedroje. Jo vyskupiškas šūkis: Quis ut Deus “Kas gi kaip Dievas”. Tačiau geriau šių žodžių prasmę nusakytų sentencijos: Nemokyk kunigo poterų, arba Nors gali laimėti, kartais nusileisk draugui, kadangi už paslaugą pelnijama bičiulį. Ypač antroji sentencija moko taurumo, ir ja turėjęs vyskupas vadovautis.

Tačiau kuomet aštuntame dešimtmetyje į jį kreipėsi Seinų ir Punsko parapijų delegacija, kad sudarytų sąlygas šiose bažnyčiose melstis ir lietuvių kalba, paaiškino jiems: Aš prieš tapdamas vyskupų buvau gimęs lenku. Negili buvo šios asmenybės šaknų samprata. Kaip skirtingai elgėsi (žr.) Kopernikas, kuomet universitete paklausė jo kilmės. Vyskupas Sasinowski, matyt, niekuomet nesusimąstė, kad į lenkų tautą atėjo iš baltiškų šaknų, todėl lietuvių delegacijos užkluptas išsižadėjo gražių savo intencijų. O lenku galėjęs būtų išlikti visai neniekindamas tų, kurie baltiškumą išlaikė iki mūsų dienų. Juk ištikimybė yra pati gražiausia žmonių savybė. Šitaip ir šventieji tarp savo idealų susipainioja.

Saulewicz – suslavinta forma iš Saulys.

Sawa – galbūt slaviška pavardė, paimta nuo Jugoslavijoje esančios upės Sava vardo, bet galimas daiktas kad kai kurios yra sudarytos ir lietuvių kalbos aplinkoje ir gali būti sietinos su liet. būdvardžiu savas.

Sawejko – iš Saveika. Nors LPŽ teigimu tai baltarušiška pavardė, tačiau tai greičiausiai gali būti priesagos –eik– vedinys iš įvardžio savas.

Sawicki – kartais suslavinta forma iš Savas (žr. Sawa).

Sawuła – iš Savula, plg. Savulis.

Selwent – galbūt iš Selventas ar Selvantas.

Senda – iš (žr.) Senda.

SenejkoSeneika. Taip buvęs įvardintas senai atrodantis žmogus.

Serkis – greičiausiai iškreipinys iš Sarkis, kuri savo ruožtu yra bene iš Šarkis (plg. liet. šarkus „švarkas, rudinė, sermėga”.

Sidor – iš Sidaras (žr. Sidaris).

Sielawa – iš Selava (plg. selava `tokia ežerų žuvis’). Su lietuvių kalba sieja ją priesaga –ava.

Sieńczyłło – suslavinta iš liet. Senčyla, Senčius.

Garsesnis šia pavarde žmogus yra Sieńczyłło.

Sigiel – iš Sigelis. Tai patroniminės priesagos vedinys iš krikštavardžio Sigas. Tokios pavardės Lietuvoje neaptikta.

Skardziński – suslavinta iš Skardžius (plg. skardžius `skardininkas’, dar plg. skardus `skambus’).

Skiba – iš Skiba (plg. skiba `riekelė duonos; skala’; bet ši pavardė gali būti ir dvikamienė, plg. Ski-baras, kur pirmas dėmuo sietinas su skilti `plyšti’, antras su baras `lauko ruožas’). Lenkijoje paplisti jai padėjo sutapimas su lenkų daiktavardžiu skiba `vaga; riekelė’.

Skibicki – suslavinta iš Skiba (žr. Skiba).

Skibiński – suslavinta iš Skiba (žr. Skiba).

Skiemdziel – iškreiptai iš Skilandis (žr. Skindzielewski).

Skierś – iš Skersys; liet. skersas “kreivas, šnaiaras; atžarus, priešgyniaujantis”.

Skiendziul – iš Skindziulis (žr. Skindziul).

Skiędzielewski – suslavinta iš Skindelis (žr. Skindzielewski).

Skindzielewski – suslavinta iš Skindelis, perimant veikiausiai iš dzūkų.

Skindziel – išlaikyta dzūkiška forma Skindzelis, plg. liet. skindelis „skuduras, autas”.

Skindzielewski – suslavinta dzūkiška forma Skindelis (Skindzelis, žr. Skindziel).

Skiłądź – iš Skilandis. Į lenkų kalbą pateko per dzūkus (plg. skilandzis).

Skindzier – suslavinta dzūkiška forma Skinderis (Skindzeris) – plg. Skindzelis.

Skindziul – suslavinta dzūkiška forma Skindziulis (žr. Skindziel).

Skirmunt – iškreipta forma iš liet. Skirmantas. Tai dvikamienė pavardė. Pirmasis dėmuo skir– siejamas su liet. veiksmažodžiu skirti, antrasis mant– gretinamas su būdvardžiu mantus `sumanus’ arba daiktavardžiu manta `turtas’. Šalia šių dviejų formų žinoma dar pavardės: Skirmontas.

Plačiai Lenkijoje šia pavarde pažįstamas Lietuvos sulenkėjęs bajoras Konstanty Skirmunt (1866 rugpjūčio 30 – 1949 liepos 24) – Lenkijos politikas ir Diplomatas. Kurį laiką Pilsudskio buvo paskirtas Lenkijos užsienio reikalų ministru.

1917-1918 m. Lenkų tautyinio komiteto Paryžiuje narys. Nuo 1918 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijoje. 1919-1921 m. buvo Lenkijos pasiuntinys Romoje. Nuo 1921 m. birželio 11 iki 1922 birželio 6 buvo Pilsudskio sudarytoje vyriausybėje paskirtas Užsienio reikalų ministru. 1922-1929 m. Lenkijos Respublikos pasiuntinys Londone. Vėliau buvo pakeltas į ambasadoriaus rangą, ir bvo jose iki 1934 m.

Konstanto Skirmunto sesuo Konstancija Skirmunt, Lietuvos dvarininkė,  buvo žinoma lenkų publicistė.

Žinomas yra dar ir Raman Skirmunt, atgimstančios baltarusių tautos ir visuomenės veikėjas.

Skirmuntt – Skirmunto (iš Skirmanto) iškreiptas variantas.

Šia pavarde žinoma yra Grażyna Skirmuntt – biologijos vadovėlių mokyklosm autorė.

Skiścim – iš Skystimas, į lenkų kalbą patekęs per dzūkus (plg. skyscimas `sunka’).

Skrebut – veikiausiai tai (žr.) Skrobut variantas. Bet plg. dar asmenvardį Skrebutėnas, kuris gali būti siejamas su veiksmamžodžiu skrebėti `krebždėti, braškėti; sunkiai vaikščioti, krutėti’.

Skroboł – iš liet. Skrabalas, plg. skrabalas – daug pplepantis žmogus. Bet kartais gali būti vedinys iš Skrobas ar Skrabas, plg.liet. skrabas „sudžiūvęs“.

Šia pavarde žinomesnis yra Sebastian Skrobul – komiksų kūrėjas.

Skrobul – iš liet. Skrobulis, kuris yra vedinys iš Skrobas ar Skrabas. Liet. skrabas “„sudžiūvęs, pasenęs, džiūsna; plepys”.

Skrobut – iš Skrabutis. Tai patroniminės priesagos –ut– vedinys iš Skrabas (žr. Skrobul).

Skrodzki – suslavinta iš Skrodys, kuri sietina su liet. veiksm. skrosti „darinėti”.

Skrypko – iš (žr.) Skripka.

Skubina – iš Skubinas ar Skubynas (plg. skubėti `greit daryti’).

Skubis – sveikai perimtas iš Skubis (plg. skubus `neatidėliotinas’).

Skucz – iš Skučas < Skutšas (plg. skutas `lupyna’; žr. Zigmas Zinkevičius Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse).

Skurdel – iš Skurdelis, kuris yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Skurdas. Žr. dar Zigmas Zinkevičius Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse.

Skurdziuk – iš liet. Skurdžiukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Skurdžius (plg. liet. būdvardį skurdus „neturtingas“).

Słakaitys – iš liet. Slakaitis. Kilmė neaiški, tačiau patroniminė priesaga –ait– sieja ją su lietuvių kalba. Lietuvoje tokia pavardė neužfiksuota.

Słapik – sulenkinta iš liet. Slapikas, kuri LPŽ autorių teigimu greičiausiai pravardinė pavardė, sietina su liet. slapikas „slapukas; slapta išperėtas viščiukas” arba „slapukas; kask būna atsiskyręs nuo kitų, vengia viešumos; kas slapstosi nuo ko, būna pasislėpęs ir kt.”

Valinčių kaime, Punsko vlsč., Slapiku buvo pravardžiuojamas Bansevičius Kastantas, kodėl – žmonės jau neatsimena.

Mirosław Słapik – Lenkijos rašytojų draugijos Olštino skyriaus sekretorius, gim. 1955.04.25 d. Sokulkoje, poetas, prozininkas, žurnalistas; leidėjas, iškeltas Varmijos ir mozūrų literatūrinei premijai. Gyvena Galdapėje, leidžia literatūrines knygas, verčiasi žurnalistika. 2008 metais gavo Varmijos-Mozūrų vaivadijos maršalo premiją už indėlį į regiono kultūrą, 2011 atžymėtas nuopelnų sidabro kryžiumi.

Smakulski – suslavinta iš Smakulis < Smakas, kuri galbūt iš žargoninio smakas `slibinas’.

Smejlis – iš Smailys ar Smeilys.

Sobuń – iškreipta iš Sabonis, kuri yra priesagos –on– vedinys iš Sabas.

Sopun – iš Sopūnas. Patroniminė priesaga –ūn– sieja ją su lietuvių kalba.

Sowul – iš (žr.) Sovulis (Savulis), kuris yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Savas. Šios pavardės forma Lietuvoje nesutinkama.

Sowulewicz – suslavinta iš Sovulis, Savulis.

Sowulewski – suslavinta forma iš Sovulis (Savulis).

Stabiński – suslavinta iš Stabis; pr. stabis `akmuo’.

Stabulewski – suslavinta iš Stabulis, kuri yra priesagos –ul– vedinys iš Stabis; plg. pr. stabis `akmuo’.

Stanejko – iš Staneika, plg. Stonys.

Staniszkis – iš Staniškis, kuri yra priesagos –išk– vedinys iš Stanys (Stonys). Pavardė perimta imtinai su galūne.

Šios pavardės atstovė yra Jadwiga Staniszkis (gim. 1942 m. balandžio 26 d. Varšuvoje), lenkų sociologė, politologė, Varšuvos universiteto profesorė, Lenkijos Mokslų Akademijos narė, publicistė apžvalgininkė; dukra Witoldo, anūkė Teofilio.

Staniul – iš Staniulis, plg. Stonys.

Stanulewicz – suslavinta forma iš Stanulis (žr. Staniškis).

Stasel – iš Staselis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš krikštavardžio Stasys.

Stasiuk – iš Stasiukas. Priesaga –uk– sieja ją su lietuvių kalba.

Stasiulewicz – suslavinta forma iš Stasiulis, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Stasys.

Staśkiel – iš Staskelis. Priesaga –el– sieja ją su liet. kalba.

Staśkielunas – iš (žr.) Stoskeliūnas.

Strumiłło – iš Strumila ar Strumyla. Šią pavardę, matyt, reiktų sieti su liet. veiksmažodžiu strumyti “įsakinėti, šankinti, versti ką daryti”. Dėl priesagos –ila plg. liet. daiktavardį vaidila. Taigi strumila galėjo reikšti dvarvaldį ar jo samdytą tarną. Yra kelios ir šalutinės pavardės: Strumyla, Strumilas

Turime šios pavardės iškilų atstovą – tai lenkų tapytojas ir grafikas prof. Andrzej Strumiłło.

Gimė 1928 m. Vilniuje. Studijavo Lodzės dailės aukštojoje mokykloje ir Krokuvos dailės akademijoje (diplomą gavo 1950 m.). 1943-53 metais dirbo tose mokyklose asistentu, nuo 1977-ųjų trejus metus dirbo Krokuvos dailės akademijoje, o į devintojo dešimtmečio pabaigą dėstė Suvalkų katalikų teologijos akademijoje. 1982-1984 m. Jungtinių Tautų Generalinio sekretariato grafikos dirbtuvės vedėjas Niujorke.

Dabar gyvena Maćkowa Ruda kaime prie Juodosios Ančios, Suvalkų apskrity.

Iš pradžių tapė socialinės-politinės tematikos paveikslus ir peizažus, vėliau kūrė poetinius-metaforinius ciklus (pvz. “Saulė”, “Miestas ir veidas”, “Galva ir liemuo”), keliavo po Artimuosius ir Tolimuosius Rytus. Sukapė Tolimųjų ir Viduriniųjų Rytų meno ir kultūros dalykų Krokuvos etnografiniam muziejui ir Azijos bei Ramiojo Vandenyno muziejui Varšuvoje.  Rašo knygas apie gamtą ir kultūrą, išleido kelis tomelius eiliuočių. Sakoma, kad Strumiłło yra menininkas paribio gaivalų, tų paslėptų gamtoje ir tų snūduruojančių žmoguje, civilizacijos kūrėjuje.

Gavo daugelį valstybinių apdovanojimų.

Strybo – iš Stribas, plg. liet. stribuliuoti “stripuliuoti, šokinėti, strakaliuoti”.

Stryczuła – iš Stričiūla (plg. Stričiulis), vedinių iš Stričius.

Stulgis – perimta forma iš Stulgys ar Stulgis, kuri yra sietina su liet. stulgys „brastinis tilvikas; rėksnys” ar stulgùs „išdidus, išpuikęs”.

Sturgulewski – veikiausiai suslavinta forma iš Sturgulis, kuris yra sudurtinės darybos: stūrys „kampas; kelio vingis”, antra šaknis gul– sietina su veiksm. gulėti.

Sturlis – iš Sturlis ar Sturlys; plg. liet. sturlukas „kiškis”.

Subota – pirmojo skiemens balsė u rodo pavardės ryšį su lietuvių kalba.

Sucajtys – kilmė neaiški, tačiau patroniminė priesaga –aitis (su galūne) rodo ryšį su lietuvių kalba.

Sudawski – suslavinta veikiausiai iš Sudava, kurią transponuotojas supratęs kaip būdvardį. Panašių pavardžių yra Sudas, Sudeikaitis, Suduikis ir kt. Žr. dar Pilsudski.

Surel – sutrumpinta iš Sùrelis. Tokia pavardė nėra užfiksuota Lietuvoje, tokios pavardės jau neturėjo ir Seinų krašte lietuviškai kalbantis žmogus, tačiau išlaikęs ją buvo lenkas. Yra ji antos kartos pavardė su išvestine patronimine priesaga –el– veikiausiai iš Sùras. Dėmuo Sur– yra dar žinomas pavardėse Suraitis, Surantas ar (žr.) Suraučius.

Šios pavardės turėtojas Franciszek Surel buvo garsus Seinų ligoninės daktaras chirurgas, daugybe atliktų operacijų išgelbėjęs ne vienam gyvybę.

Surowiec – dėl šaknies sutapimo Lietuvoje suslavinta pavardė Suraučius pritempiama prie dar slaviškesnės formos Surowiec. Tačiau dėmuo Sur– yra žinoma baltiškuose asmenvardžiuose: Surantas, Surgantas, Surgautas, Surginas ir daugelyje kitų. Plačiau žr. Surwiłło ir Suraučius.

Surwiłło – iš Survila; tai sudurtinis daiktavardis, pirmasis dėmuo sietinas su liet. surti, sūrus, antrasis vil– sietinas su liet. viltis.

Sus – iš Susas (plg. susas `nusigyvenęs, nuskurdęs’).

Suska – iš neišlikusios liet. pavardės Suska ar Suskis, kurios reiškia nusigyvenusį, nusususį žmogų.

Suski iš neišlikusios liet. pavardės Suskis, kuri reiškia nusigyvenusį, nusususį žmogų.

Sutrynowicz – iš Sutrinavičius, kuri suslavinta iš Sutrys ar Sutrius.

Suwezda – galbūt iš Suveizda, plg. suveisdėti “sužiūrėti”.

Swiernalais – iš Svirnelis, į lenkų kalbą patekęs per dzūkus (plg. svirnalis `svirnelis’).

Syrokomla – iš Siro-komlė. Tai dvikamienis asmenvardis. Pirmasis dėmuo sir– siejamas su liet. veiksmažodžiu sirti “gaubtis, dengtis”. Plg. Sir-vydas, Sir-utis, Sir-gedas, Sir-tautas. Antrasis galbūt sietinas su krikštavardžiu Kamilis.

Władysław Syrokomla, tikroji pavardė Ludwik Władysław Franciszek Kondratowicz, kuris turėjo Sirokomlės herbą (gim. 1823 m. rugsėjo 29 d. Smolhove, miręs 1862 m. rugsėjo 15 d. Vilniuje) – romantizmo epokos lenkų poetas, vertėjas. Dažnai buvo vadinamas kaimo lyrininku.

Syruć – iš Sirutis, gretinama su liet. veiksm. sirti “gaubtis”.

Szałwiński – suslavinta iš Šalvis, kuri turi apeliatyvą šálvis `lašišinių šeimos gėlųjų vandenų žuvis’.

Szapołowski – suslavinta iš Šapola ar Šapalas, plg. Šapas, Šapalis, Šapys, Šapelis.

Grażyna Szapołowska yra žinoma lenkų aktorė.

Szapułowski – suslavinta iš Šapola ar Šapalas (žr. Szapołowski).

Szarejko – iš Šareika, priesagos –eik– vedinys iš Šaras ar Šarys (plg. pašaras, šerti).

Szargiel – plg. Šergalys (suprask “šero galas”).

Szarkiewicz – suslavinta iš Šarka ar Šarkys (plg. šárka).

Szarko – iš (žr.) Šarka.

Szarkowski – suslavinta iš Šarka (plg. šárka).

Szaryński – uslavinta iš Šaras ar Šarys.

Szarwiła – LPŽ tokios pavardės nepateikia. Galbūt tai sudurtinis asmenvardis Šar-vila, plg. Šarutis, Survila. Bet gali ji būti ir prisagos –il– vedinys iš Šarvas (plg. šerti).

Szczesiul – patroniminė priesaga –ul– sieja ją su lietuvių kalba.

Szczypiń – veikiausiai iškreipta iš Stipinis, į lenkų kalbą pakliuvęs per dzūkus (plg. scipinas).

Szemiel – iš Šėmelis, kuris yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Šėmys (plg. šėmas “šviesios spalvos gyvulys”).

Szerejko – iš Šereika (žr. Szerel).

Szerel – iš Šerelis, plg. liet. šerys `kiaulės ar gyvulio plaukas, storas plaukas’, šerti `duoti gyvuliams ėsti; smogti, drožti rimbu, duoti pylos; smarkiai bėgti, eiti, važiuoti’, šertis `mesti plaukus; blukti’. Plg. dar Z. Zinkevičius „Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje” 204 p. Šerelis ar Serutis.

Szerenos – veikiausiai deformuota iš Šerėnas.

Szeszko – iš pravardinės pavardės Šeškas ar Šeška (plg. šeškas `plėšrus kiaunių šeimos žvėris’). Taip matyt įvardintas buvo piktas, priekabus, priešingas žmogus.

Žymesnė šia pavarde atstovė yra Jolanta Szeszko – kardinolo Stefano Wyszynskio gimnazijos mokinė pirmūnė.

Sześciło – kilmė nevisai aiški, galbūt per dzūkus atėjusi iš Lietuvoje nefiksuotos pavardės Šeštyla? Yra žinoma tik deformuota forma Šešcila. Veikiausiai tai dvikamienė pavardė Šeš-tyla (pirmą dėmesį Šeš– turime pavardėse Šeš-elgis, Šeš-nytis, antrą plg. tyla).

Szewczul – suslavinta iš patronimine priesaga –ulŠiaučiulis (plg. žargoninį šiaučius `kurpius’).

Szkarnulis – iš liet. Škarnulis, ištisai išlaikytas patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Škarna, kurio šaknies kilmė nėra aiški. Žr. dar Škarnulis.

Szkilądź – iškreipta iš Skilandis (žr. Szkiłądź).

Szkiłądź – iškreipta iš Skilandis. Į lenkų kalbą pakliuvo pavardės dzūkiška forma Skilandzis.

Szkiruć – iškreipta iš Skirutis (plg. liet. skyrius; skyrus „skirtingas, kitoks; vengianatis draugijų”, sietinas su liet. veiksmažodžiu skirti „dalyti, skaidyti dalimis”.

Szkurdziuk – iškreipta iš iš liet. Skurdžiukas, (žr. Skurdziuk).

Lenkijoje šia pavarde yra užregistruotų 10 asmenų.

Szlaużys – fonetiškai perimta pavardė (žr.) Šliaužys.

Szłakajtys – iš Šlakaitis, kurios šaknis siejama su liet. šlakas “lašas; dėmelė ant veido”. Tai patroniminės priesagos –ait– vedinys iš neišlikusios pavardės Šlakas.

Szmigiel – iš Šmigelis, kuri yra priesagos –el– vedinys iš Šmigas. Plg. liet. šmigoti “šmagoti, rimbu ar rykšte mušti, čaižyti”.

Szoka – iš Šaka (plg. šaka).

Sztabiński – kai kuriais atvejais suslavinta iš pr. Stabis (Stabiński).

Szukajt – iš Šukaitis, kuri yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš Šukys. Apeliatyvas šukys reiškia žmogų su šukėmis, spragomis dantyse.

Szukajtys – fonetškai perimta pavardė Šukaitis (žr. Szukajt). Žr. dar Szukajt.

Szukieć – veikiausiai iš Šukytis, kuri yra patroniminės priesagos –yt– vedinys iš Šukys. Žr. dar Szukajt.

Szukiel – iš Šukelis, kuri yra vedinys iš Šukys. Žr. dar Szukajt.

Szukiełowicz – suslavinta iš Šukelis ar Šukelė. Žr. dar Szukajt.

Szukiewicz – iš Šukys. Žr. dar Szukajt.

Szukiłowicz – suslavinta iš Šukelis ar Šukelė. Žr. dar Szukajt.

Szulewski – suslavinta iš Šulys (žr. Szuliński).

Szuliński – iš Šulys (plg. šulas `klojimo durų ar šulinio stulpas’).

Szułowicz – suslavinta iš Šulas (žr. Szuliński).

Szumiejko – iš Šumeika. Patroniminė priesaga –eik– sieja ją su lietuvių kalba.

Szupszyński – suslavinta iš neišlikkusios pavardės Šiupšys, kuri sietina su liet. šiupšentis “kuždėtis”.

Szusta – iš Šusta (plg. šustas `šutintas’).

Szylak – iš Šiliokas (žr. Szyluk, Szyłak).

Szyluk – iš Šiliukas, kuri yra priesagos –uk– vedinys iš Šilas.

Szyłak – iš Šilokas (plg. šilas `pušų miškas’).

Szyłejko – iš Šileika, kuri yra vedinys iš Šilas (žr. Szyłak). Į lenkų kalbą patekusi iš dzūkų Šilaika.

Szymczuk – mažybinės priesagos –uk– vedinys iš Šimas < Simas (žr. Šimčikas).

Szymczyk – iš krikštavardžio Šimas < Simas (žr. Šimčikas).

Szypiło – iš Šipyla, taip buvęs įvardintas žmogus, kuris greitai atšipina įrankius.

Szypulewski – suslavinta iš Šipulys, priesagos –ul– vedinys iš Šipas (plg. liet. šipulys „nedidelis atskilęs medžio šakalys”.

Szypulski – suslavinta iš Šipulys (plg. Szypulewski).

Szypułło – iškreipta iš Šipulys, plg. Jagiełło (žr. Szypulewski).

Szysz – iš Šišas (plg. šišas „piktas žmogus“).

Szyszko – iš Šyška (plg. šyška „kankorėžis, skuja“).

Szupień – iš Šiupienis (plg. šiupienis „toks valgis, šiupinys“).

Szwendrys – iš Švendrys (plg. švendrė „toks vandens augalas”, švendrys „dirbantis krežius iš švendrių”.

 

Śliżewski – suslavinta iš Šlyžys (plg. šlyžys „maža marga žuvelė“).

Ślużyński – suslavinta iš Šliužys (plg. šliužė „pavaža sunkumams tempti“.

Świerpel – iš Svirplys (plg. svirplys „naktimis svirpiantis vabzdys“).

Świrpiel – iš Svirplys (žr. Świerpel).

 

Tadejko – iš Tadeika, veikiausiai priesagos –eik– vednys iš Tadas.

Tałejszys – iš (žr.) Talaišis.

Talmont – iš liet. Tolmantas. Tai dvikamienė pavardė. Pirmasis dėmuo sietinas su liet. prieveiksmiu toli, antrasis – su vardu Mantas. Pastarasis sietinas su būdvardžiu mantus `vikrus; sumanus; turtingas’.

Žymesnis šia pavarde žmogus yra Leonard Talmont – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pasiuntinys.

Tamkun – iš Tamkūnas (greičiausiai sietinas su Tomas, Tomkus).

Tananis – greičiausiai iš Tunonis, plg. Tunaitis, Tūnaitis, sietina su tūnoti.

Tarlecki – iškreipta iš Terleckas (plg. liet. terlius „kas terlioja, terla“).

Taudul – iš Taudulis, kuris galbūt sietinas su Tautulis (LPŽ plg. pavardes Taudkus: Tautkus). Taudulio pavardė Lietuvoje neaptikta.

Tawrel – iš Taurelė (plg. taurelė `stikliukas’) ar Taurelis < Tauras (plg. tauras `toks miško žvėris’).

Teliczan – veikiausiai iš Telyčėnas (plg. telyčia `jauna veršio neturėjusi karvė’).

Terlecki – iš Terleckas (žr. Tarlecki).

Žinomesni šia pavarde atstovas yra: 1. Ryszard Terlecki, g. 1949 m. rugsėjo 2 d. Krokuvoje – lenkų istorikas, žurnalistas ir politikas, šiuo metu Lenkijos seimo narys; 2. Marian Terlecki, g. 1954 m. – lenkų televizijos režisierius.

Tertel – iš Tertẽlis. Z.Zinkevičius šią šaknį veda iš tart-, plg. tarti (Vaištartas, Žutartas). Patroniminė priesaga –el– taip pat sieja ją su lietuvių kalba.

Tołuć – iš lietuvių Talutis

Tomaszun – iš Tamošiūnas. Tai patroniminės priesagos vedinys iš Tamošius.

Tomkiel – iš Tomkelis, kuri yra pejoratyvinės priesagos –k– ir patroniminės priesagos –el– vedinys iš Tomas.

Tomiałojć– iš liet. Tumelaitis, kuri yra patroniminės priesagos vedinys iš žr. Tumelis.

Pavardžių žemėlapis rodo, kad visi šią pavardę turintys žmonės gyvena Varšuvoje arba artimose apylinkėse.

Trojgo – iš Treigys (plg. treigys „trejametis gyvulys“).

Trusiło – iš Trusila ar Trusyla. Šią pavardę su lietuvių kalba sieja priesaga –il– (-yl-).

Trynkun – iš Trinkūnas, patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Trinka, plg. liet. trinkti „mazgoti plaukus; barti, kritikuoti, mušti”.

Trypuć – priesaga –ut– sieja ją su lietuvių kalba.

Tryzna – iš Trizna (taip pravardžiuota karštakošį žmogų). Žr. dar Z. Zinkevičius Lietuvių antroponimika, Vilnius 1977, 211 p. Triznelė.

Tulicki – suslavinta iš Tulys (galbūt plg. tūlė „daugybė, būrys, pulkas”).

Tulkis – iš Tulkis, plg. Tulka (žr. Tulicki); galbūt dar sietinas su tulkas „vertėjas; piršlys“. Į lenkų kalbą perimtas sveikas žodis drauge su galūne.

Tumas – iš Tumas, kuri atsiradus galbūt iš krikšto vardo Tomas. Bet dar galima gretinti ir su liet. tumė “tirščiai ar sutirštėjęs skystis” ar tumėti „tenėti, darytis tumei”.

Tumialis – iš (žr.) Tumelis.

Tumiel – iš (žr.) Tumelis.

Turczyński – galbūt iš Turčius?

Turel – galbūt iš Turelis. Tokios pavardės Lietuvoje neaptikta, tačiau panašios reikšmės yra Turas ir Tureikis, sietinos su liet. veiksmažodžiu turėti.

Turło – iš Turla (plg. turlyti “snapu vandenį turkšti, lėtai mazgoti”.

Turo – veikiausiai iš Turas (žr. Turel).

Turowicz – suslavintas iš Turas (plg. Turčius ar Tureikis).

Turowski – suslavintas iš Turas (žr. Turowicz).

Tylenda – veikiausiai iš Lietuvoje neaptikto asmenvardžio Tylenda, kurio kilmė neaiški, gal ji yra dvikamienė Ty-lenda (plg. tyliai ir lenda).

Tylęda – veikiausiai iš Tylenda, kurios kilmė neaiški (žr. Tylenda ir dar Tylman).

Tylman – perimta iš dvikamienio Til-monas (plg. Til-vytis). Lenkų kietasis y rodo, kad ši pavardė atėjusi bus per dzūkus, kurie tvirtapradžio dvigarsio il pirmą dėmenį i taria ilgai. Pirmoji šaknis sietina su tyla, tilti, antroji su monas, monai `akeivos, burtai’. Taigi Tilmonas reikštų tyliai kaip dvasia vaikštantį žmogų. Panašios reikšmės būtų ir pavardės (žr.) Tylenda bei Tylęda.

Tumialis – fonetiškai perimta iš Tumelis < Tumas < Tamošius.

Tymoszuk – iš Timošiukas. Priesaga –uk– sieja ją su lietuvių kalba.

Tyszka – iš Tiška ar Tiškus, plg. liet. veiksm. tyška, tiško.

Šią pavardę turi paveldėjęs Marcin Tyszka – garsus Lenkijos fotografas.

Tyszkiewicz – suslavinta forma iš Tiškus.

Tiškevičiai, turintys grafų titulą, yra garsi Lietuvos, vėliau ir Lenkijos, didikų giminė, plačiai paplitusi po visą Lenkiją, tačiau save kildinanti iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Giminė siekianti net ryšius su Švitrigaila, kuris Kijevo Rusioje suteikė jų proseniams žemės valdas.

Andrius Tiškevičius yra žinomas generolas. Benediktas Tiškevičius – Kauno gubernijos maršalas. Juozas Ignacas Tiškevičius – Lietuvos kariuomenės pulkininkas. Eustachas Tiškevičius – archeologas. Jonas Skuminas Tiškevičius – vaivada. Jurgis Tiškevičius – Vilniaus vyskupas. Konstantas Tiškevičius – archeologas. Liudvikas Tiškevičius – Lietuvos lauko hetmonas, Lietuvos didysis maršalas, Varšuvoje pastatęs Tiškevičių rūmus. Michał Tyszkiewicz – dainininkės Hankos Ordonównos vyras, jos dainų tektų autorius. Krzysztof Tyszkiewicz – politikas, Lenkijos Respublikos seimo narys. Tiškevičių rūmai stovi Raudondvaryje, ten pat jų pastatyta šv. Teresės bažnyčia. Tiškevičių rūmuose Palangoje yra įkurtas gintaro muziejus. Jų rūmai stovi Kretingoje, Seredžiuje (vadinamas Belvederis), Trakų Vokėje, Užutrakyje.

Bene garsiausia šia pavardė yra Beata Helena Tyszkiewicz-Kalenicka – lenkų kino aktorė, g. 1938 rugpjūčio 14 d. Vilianove, dabar Varšuvos kvartalas.

Baigusi pradžios mokyklą turėjo sunkumų įstoti į gimnaziją – trukdė aristokratinė kilmė, kilusi juk iš Lietuvos grafų, ji – Kristupo Tiškevičiaus dukra. Tik motinai interveniavus Kultūros ir meno ministerijoje buvo priimta. Dar mokinė vaidino filmuose.

Buvo ištekėjusi už Andrzejo Wajdos (žr. Wajda), turi su juo dukrą Karoliną Wajdą. Buvo taip pat Witoldo Orzechowskio ir Jaceko Padlewskio žmona. Su pastaruoju turi dukrą Wiktoriją Padlewską. Jaunesnioji dukra susilaukė sūnaus Szymono.

Beatos Tyszkiewicz indėlis į lenkų kinematografiją buvo daugelį kartų iškiliai apdovanotas.

Tyszko – iš Tiška ar Tiškus, (žr. Tyszka). Tiszkų pavardė Lenkijoje yra labai plačiai žinoma.

Garsūs šia pavarde yra Adam Tyszko – meninės nuotraukos fotografas ir Andrzej Tyszko – vestuvinių nuotraukų fotografas.

Tyszkowski – suslavinta forma iš Tiškus.

 

Ukielski – suslavinta iš Ūkelis.

Paweł Ukielski yra žinomas lenkų žurnalistas.

Ulas – veikizusiai iš Ulas, kuri gali būti sutrumpėjusi iš dvikamienių pavardžių,  pvz. Ulmanas, Ultaras, Ulvydas…, nors yra ir vienkamienių: Ulys, Ulėnas, Uliūnas… (žr. Z.Zinkevičius Lietuvių asmenvardžiai Vilnius 2008, 153 p.).

Ulbin – iš Ulbinas, priesagos –ul– vedinys iš Ulba. Plg. liet. ulbėti „čiuilbėti, gražiai, meiliai kalbėti”.

Urbanas – iš Urbonas, kuris yra –on– priesagos vedinys iš Urbas (plg. liet. urbti “gręžti; neduoti ramybės, nuolat uiti”. Tačiau gali būti ir iš lot. urbis “pasaulis” vedinys.

Undziło – iškreipta pavardės forma iš (žr.) Uździło, kuri savo ruožtu yra sulenkinta  forma iš liet. (žr.) Uzdila.

Tokia pavarde gyvena Gdynėje už Undzilos ištekėjusi lenkė, kuri atkūrė vyro genealogiją ir priėjo prie tokios išvados. Jos vyras yra kilęs iš Suvalkų krašto.

Usarek – galbūt iš Ūsorius lenkų kalbos priesagos –ek vedinys.

Usewicz – suslavinta iš Ūsas (plg. liet. ūsas “vyrų plaukas ant viršutinės lūpos).

Usowicz – suslalvinta iš Ūsas (žr. Usewicz).

Žinomesnis šios pavardės atstovas yra Seinų ligoninės gydytojas chirurgas dr. Henryk Usowicz.

Uss – iš Ūsas (žr. Usewicz)..

Uździło – iškreipta iš (žr.) Uzdila.

 

Waboł – iš Vabalas (plg. vabalas „vabzdys kietais antsparniais“).

Wajda – iš neišlikusios pavardės Vaida ar dar žinomos Vaidas, plg. liet. dkt. vaidas „pyktis, kivirčas“. Kitos artimos pavardės: Vaidagas, Vaidalas, Vaidatas, Vaidaugas, Vaidela, Vaidelis, Vaidelys, Vaidginas, Vaidila, Vaidyla, Vaidilas, Vaidotas, Vaidulas, Vaidžiulis, Vaidžiūnas.

Žinomas šia pavarde žmogus yra lenkų garsus kino ir teatro režisierius, lenkų filmo mokyklos bendrakūrėjas Andrzej Wajda. Andrzej Wajda g. 6 marca 1926 m. kovo 6 dieną Suvalkuose. Tėvas Kazimierz Wayda buvo lenkų karininkas. 1939 pakliuvo į sovietų nelaisvę ir tapo Katynės auka. Wajdos žinomiausi filmai: Pelenai ir deimantas (1958), Marmuro žmogus (1976), Geležinis žmogus (1981), Ponas Tadas (1999), Katynė (1207).

Wajdyło – iš liet. Vaidila, plg. vaidila „senovės lietuvių dvasininkas.

Wajdzik – jau lenkų kalbinėje aplinkoje išsivestinė pavardė iš (žr.) Wajda.

Wajrak – iš Vairokas. Lietuvoje išlikusios pavardės Vaira, Vairis, Vairys. Jos sietinos su liet. vairus „gražus, įvairus“. Lenkų kalba išlaikė Lietuvoje jau nežinomą šios reikšmės pavardę.

Wajsiel – galbūt iš neišlikusios pavardės Vaiselis. (plg. dar Vais-tautas). Ši yra pejoratyvinės priesagos –el– vedinys iš Vaisis, kuri gali būti sietina su liet. vaisius; vaisus, vaisyti `visti’.

Wakar – iš liet. Vakaras.

Žymus šios pavardės atstovas buvo Andrzej Wakar – istorikas, literatas, g. 1920 m. lapkričio 30 d. Varšuvoje žinomo lenkų demografo Włodzimierzo Wakaro šeimoje, mirė 1995 m. gegužės 21 Olštine.

1954 metais paskelbė savo pirmą istorinį darbą „Kultura Warmii i Mazur w dobie Odrodzenia” („Varmės ir Mozūrų kultūra atgimimo metais”). Dirbo mėnraščio „Warmia i Mazury” bei savaitraščio „Panorama Północy” redakcijoje.

1988 metais Torunės Mikalojaus Koperniko universitete apgynė daktaratą ir gavo humanitarinių mokslų daktaro laipsnį.

Buvo aktyvus visuomenės ir politinis veikėjas, 4-erius metus dirbo Lenkijos Jungtinės Darbininkų partijos Olštino vaivadijos komiteto nariu. 1966-1987 metais buvo „Pojezierze” leidyklos vyriausiasis redaktorius.

Šiuo metu (nuo 2003 m.) Olštine yra jo vardo aikštė, kurioje ateity bus pastatytas Olštino skulptoriaus Tomo Witkowskio atliktas Wakaro paminklas.

Walentukanis – iš Valentukonis, kuri yra dviejų priesagų –uk– ir –on– vedinys iš Valentas.

Waluk – iš Valiukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš vardo Valius.

Walukiewicz – iš Valiukevičius, ši savo ruožtu yra suslavinta Valiuko pavardė, kuri vėlgi yra vedinys iš pavardės Valius.

Walulik – iš Valiulikas, dviejų priesagų –ul– ir –ik– vedinys iš Valys. Žr. Krysztofik.

Wałejko – iš Valeika (plg. valeika „valyvas, tvarkingas žmogus”).

Warda – galbūt iš Vardas?

Wardach – galbūt turi ryšio su Vardas ar Vardonis?

Warksa – iš Lietuvoje neaptiktos pavardės Varksa (plg. varksėti `greitai ir neaiškiai kalbėti’).

Wardziejewski – galbūt suslavinta forma iš Vardas?

Warejko – iš Vareika, plg. vareika “žmogus, kuris pavarinėja į darbą”.

Warmus – galbūt iš Varmas? Greičiausiai tai senas prūsų asmenvardis, plg. prūsų varmis “raudonas”.

Waszkiewicz – suslavinta forma iš (žr.) Vaškys.

Wawer – iš Voverė (plg. voverė).

Wawiernia – galbūt iš žargoninio vovernà `voveriška’, bet įmanoma ir iš Voverienė (žr. Zigmas Zinkevičius “Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse”.

Wazbis – iš nevisai aiškios kilmės esančios pavardės Vazbys. Žargoninis vazba `vazma, važma – vežimas su pakrauta manta” rodytų, kad taip buvęs įvardintas krovinių vežėjas.

Wątor – greičiausiai iš Ventaras ar Ventaris. Liet. ventaras „prietaisas žuvims gaudyti“.

Wenikajtys – iš Vinikaitis. Tai patroniminės priesagos –ait– vedinys iš Vinikas, kuri baltarusiškai reiškusi vynuogių augitoją ar vyndarį.

Wewersajtys – iš Vieversaitis. Tokios pavardės Lietuvoje neaptikta, yra tik ankstesnė pavardė Vieversys (plg. vieversys `ankstyvas pavasario paukštis’).

Wieja – iš Vėjas (plg. vėjas).

Wierżajtys – iš Viržaitis, kuri veikiausiai yra pravardinės kilmės, kurios šaknį virž– būtų galima gretinti su liet. viržis “šilojas”, viržti “trauktis pluta, kietėti paviršiui” ar viržėti “veržti”.

Wijas – iš Vijas. LPŽ pateikia tiktai artimas pavardes Vijaikis, Vijalis, Vijeikis, Vijelis, Vijūnas. Šaknis Vij– sietina su vijus `sukrus’. Plg. dar vijoklis `toks besivejantis augalas’, vijoti `vyti, vynioti’, vijūnas `plona mažais žvyneliais žuvis, pyplys; toks parazitinis augalas’; vijūnė `mergina, kuri sukasi apie kieno vyrą’, vijurkas `prietaisas siūlams vyti; dirvinis vijoklis’, vijutrė `toks augalas’.

Wikiel – patroniminė priesaga –el– rodo ryšį su lietuvių kalba.

Wiliwiński – veikiausiai iš Vėlyvis (žr. Wiliwis).

Wiliwis – veikiausiai iš Vėlyvis (plg. vėlyvas).

Wilkiel – iš Vilkelis (plg. vilkas `miško žvėris’, žr. Vilkelis).

Wirbał – iš Virbalas, plg. virbalas – mezgimo įrankis.

Wirżajtys – (žr.) Wierżajtys.

Witalis – iš krikštavardžio Vitalis ar Vitalius.

Witulski – suslavinta iš Vitulis < Vitas.

Wiźlański – suslavinta iš Vižla, Vižlys ar Vižlius.

Wiżynis – iš Vižynis ar Vyžinis, kuri veikiausiai yra pravardinės kilmės nuo žodžio vyža „toks apavas”.

Wojciul – iš (žr.) Vaičiulis.

Wojciulewicz – suslavinta pavardė iš Vaičiulis.

Wojciulik – iš Vaičiuliukas, kuris yra patroniminės priesagos vedinys iš Vaičiulis (žr. Vaičiuilis).

Wojczulewicz – suslavinta forma iš (žr.) Vaičiulis.

Wojczulanis – iš Vaičiulionis (žr. Vaičiulis).

Wojczulis – iš (žr.) Vaičiulis.

Wojda – greičiausiai iš Vaida ar Vaidas. Liet. vaidas „barnis”.

Wojdyła – iš Vaidila ar Vaidyla, plg. vaidila “senovės lietuvių dvasininkas”.

Wojdyłło – iš Vaidila ar Vaidyla (žr. Wojdyła).

Wojlanis – iš (žr.) Vailionis.

Wojno – iš (žr.) Vaina.

Wojnowski – suslavinta forma iš (žr.) Vaina.

Wojsznis – iš Vaišnys. Taip vadinta vaišinti mėgstantį žmogų.

Wojtala – iš Vaitulis, plg. liet. veiksm. vaitoti „dejuoti, ainamuoti”.

Wojtanis – iš Vaitonis, plg. liet. veiksm. vaitoti „dejuoti, ainamuoti”.

Wojtukiewicz – iš Vaitukas, kuri yra vedinys iš Vaitas.

Wojtulewicz – iš Vaitulis, kuri yra vedinys iš Vaitas.

Wojtyło – (Vaitilà) – LPŽ pateikia kitus du pavardės variantus: Vaĩtila ir Vaĩtilas ir lygina jas su lenk. Wojtyło : Wojciech, tačiau atrodo, kad tokia išvada yra pernelyg skubota ir neapmąstyta. Pirma – kaip nuo Wojciech lk. kalboje gali atsirasti Wojtyło, jeigu nėra ten priesagos –yło ar –iło? Antra, kaip mechaniškai galima atmesti pusę kamieno –ciech? Atrodo, pernelyg dažnai nusigrįžtame nuo savęs ir savo istorijos. Grįžkime į Jogailos laikus, kuomet šis karalius kėlėsi į Krokuvos sostą ir vežėsi visą savo palydą. Vieni žmonės svetimame krašte lengvai prigijo, kiti nesibuvino, vis unkstė ir dejavo, kad nori namo. Ar ne nuo šio veiksmažodžio vaitoti – “aimanuoti, dejuoti, aičioti”,  ir kilusi Vaitilos pavardė? Plg. liet. vaidila “senovės lietuvių dvasininkas; aktorius, vaidintojas”, viršila “puskarininkių aukščiausias laipsnis”, (žr.) pavardę Strumila, Virbyla ar Virbila…

Lietuvos spaudoje Vaitilos pavardė paprastai rašoma paraidžiui – Voityla. Tačiau tokia rašyba neperteikia pavardės fonetiškai. Todėl beliktų rašant išlaikyti jos lietuvišką kilmę ir rašyti Vaitila.

Garsiausias šios pavardės atstovas yra Karolis Vaitla (lenk. Karol Józef Wojtyła) – lenkų dvasininkas, Krokuvos kardinolas, Romos Popiežius Jonas Paulius II.

Jonas Paulius II (lot. Ioannes Paulus PP. II, it. Giovanni Paolo II, lenk. Jan Paweł II) gimė 1920 gegužės 18, mirė 2005 balandžio 2) – nuo 1978 metų spalio 16 d. iki pat savo mirties beveik 26-erius su puse metų valdęs popiežius, Katalikų Bažnyčios vadovas. Jis tapo pirmuoju per 455 metus popiežiumi ne italu, taip pat pirmuoju slaviškos kilmės ir antru pagal pontifikavimo ilgumą popiežiumi.

Jonas Paulius II buvo plačiai pripažintas vienu įtakingiausių XX a. lyderių, suvaidinusiu ypatingai svarbų vaidmenį griūvant komunizmui Rytų Europoje. Popiežius ženkliai pagerino Katalikų Bažnyčios santykius su judaistais, Rytų Stačiatikių ir anglikonų Bažnyčiomis. Jono Pauliaus II griežtas požiūris prieš moterų kunigystę, kontracepciją, II-o Vatikano susirinkimo ir po jo įsigaliojusios naujos Liturgijos reformos palaikymas susilaukė tiek pagyrų, tiek kritikos.

Jis buvo vienas labiausiai keliavusių visų laikų valstybių lyderių, per savo pontifikavimo laikotarpį aplankęs 129 valstybes. Jis buvo poliglotas, laisvai kalbėti gebantis keliomis kalbomis: gimtąja lenkų, italų, prancūzų, vokiečių, anglų, ispanų, portugalų, kroatų, rusų, senovės graikų ir lotynų kalbomis. Būdamas popiežiumi beatifikavo 1340 žmonių ir kanonizavo 483 šventuosius, daugiau nei visi 500 m. prieš jį pontifikavę popiežiai kartu sudėjus. Popiežius palaikė pasaulietnio pašaukimo į šventumą mokymą.

Karol Józef Wojtyła (Karolis Juozas Vaitila) gimė 1920 metų gegužės 18 dieną (žr.) Vadovicų mieste (Lenkija). Tai antras Lenkijos kariuomenės seržanto ir iš Lietuvos kilusios jo žmonos sūnus.

1942 metais K. J. Vaitila nusprendė tapti kunigu ir slapta pradėjo ruoštis įšventinimui, kadangi šalis tuo metu buvo nacių okupuota.

1946 metų lapkričio 1 dieną Krokuvoje įšventintas į kunigus. Mokslus būsimas popiežius baigė Romoje ir vėliau grįžo į Lenkiją.

1958 metų rugsėjo 28 dieną K. J. Vaitila paskirtas Krokuvos vyskupo padėjėju.

1964 metų sausio 13 dieną įšventintas į Krokuvos arkivyskupus.

1967 metų birželio 26 dieną popiežius Paulius VI K. Vaitilai suteikė kardinolo titulą.

1978 metų spalio 16 dieną K. Vaitila išrinktas popiežiumi. Po 455 metų jis tapo pirmuoju ne itališkos kilmės popiežiumi. Oficialias popiežiaus pareigas K. Vaitila pradėjo eiti po šešių dienų.

1979 metais kelioms dienoms grįžo į komunistų valdomą tėvynę. Manoma, kad po popiežiaus atvykimo Lenkijoje suaktyvėjo „Solidarumo“ judėjimas.

1981 metų gegužės 13 dieną į popiežių Šv. Petro aikštėje šovė turkų kovotojas Mehmet Ali Agca (sk. Mehmet Ali Agdža). Popiežiaus gyvybę išgelbėjo gydytojai. Ligos patale Romos katalikų bažnyčios vadovas atleido į jį šovusiam M. A. Agcai.

1982 metų gegužės 12 dieną popiežių bandė nudurti konservatyvusis Ispanijos dvasininkas Juan Fernandez Krohn (Chuan Fernandes Kron). Pasikėsinimas įvyko Marijos šventykloje Fatimos mieste Portugalijoje. Laimei, popiežius nenukentėjo.

1987 metų birželio 8-14 dienomis K. Vaitila kaip popiežius trečią kartą apsilankė Lenkijoje. Popiežius stipriai rėmė uždraustą „Solidarumo“ judėjimą.

1987 metų birželio 25 dieną popiežius susitiko su Austrijos prezidentu Kurtu Waldheimu ir taip supykdė žydų bendruomenę, kaltinančią K. Waldheimą prisidėjus prie nacių karo nusikaltimų.

1989 metų gruodžio 1 dieną Sovietų Sąjungos vadovas Michail Gorbačiov pakvietė popiežių atvykti į Rusiją.

1990 metų balandžio 21 dieną popiežius išskrido į Čekoslovakiją, kur pasveikino šalies prezidentą Vaclavą Havelą su komunizmo žlugimu.

1990 metų spalio 18 dieną per Vatikano dvasininkų susitikimą užtrenkė duris dvasininkų santuokoms.

1992 metų liepos 15 dieną popiežiui atlikta operacija, per kurią iš popiežiaus žarnyno buvo pašalintas apelsino dydžio auglys.

1992 metų lapkričio 7 dieną anglikonų bažnyčios priimtas sprendimas leisti moterims būti įšventintoms į kunigus kaip niekada anksčiau pablogino anglikonų ir Vatikano dvasininkų santykius.

1992 metų gruodžio 7 dieną, pirmą kartą po beveik penkių šimtmečių, popiežius išleido naują universalų Romos katalikų bažnyčios katekizmą.

1993 metų rugsėjo 4-8 dienomis popiežius Jonas Paulius II lankėsi Lietuvoje. Tai buvo vienintelis popiežiaus vizitas Lietuvos istorijoje.

1993 metų gruodžio 28 dieną Vatikanas užmezgė diplomatinius ryšius su Izraeliu. Tai buvo pats svarbiausias žingsnis, užbaigiantis beveik 2000 metų trukusį žydų ir Vatikano priešiškumą.

1994 metų balandžio 28 dieną popiežius paslydo vonioje ir susilaužė šlaunikaulį.

1994 metais popiežius išleido populiarią knygą „Peržengiant vilties slenkstį“ (Crossing the Threshold of Faith).

1995 metų gegužės 17 dieną, savo 75 metų jubiliejaus išvakarėse, popiežius atsisakė atsistatydinti, kaip daro kiti 75-erių metų sulaukę vyskupai. Jis teigė, kad tarnaus bažnyčiai tol, kol to norės Dievas.

1995 metų gruodžio 25 dieną pirmą kartą dėl gripo nedalyvavo Šv. Kalėdų mišiose.

1997 metų rugsėjo 9 dieną dėl silpnos sveikatos popiežius nedalyvavo Motinos Teresės iš Kalkutos laidotuvėse.

2000 metų sausio 1 dieną atidarė šventąsias Šv. Petro bazilikos duris, palydėdamas krikščionybę į trečiąjį tūkstantmetį, XXI amžių pavadindamas „solidarumo šimtmečiu“.

2000 metų kovo 13 dieną popiežius paprašė atleidimo už bažnyčios praeities nuodėmes, tarp kurių – netinkamas elgesys su žydais, eretikais, mažumomis ir moterimis.

2000 metų kovo 20-26 dienomis popiežius lankėsi Šventojoje Žemėje. Jis aplankė šventąsias Izraelio vietas ir buvo palestiniečių teritorijoje.

2001 metų gegužės 8 dieną popiežius baigė savo vizitą Sirijoje ir tapo pirmuoju popiežiumi, įžengusiu į mečetę.

2001 metų lapkričio 22 dieną popiežius atsiprašė seksualinio priekabiavimo aukų, nukentėjusių nuo dvasininkijos.

2002 metų balandį surengė JAV Romos katalikų dvasininkų viršūnių susitikimą dėl pedofilijos skandalo, sukrėtusio Amerikos bažnyčią.

2002 metų rugpjūtį popiežius paskutinį kartą viešėjo tėvynėje. Jis apsilankė Krokuvoje.

2003 metų sausio ir kovo mėnesiais vedė tarptautinę bažnyčios kampaniją prieš karą Irake.

2003 metų spalio 19 dieną popiežius kanonizavo motiną Teresę priešais 300 tūkst. žmonių minią, vadindamas ją labdaros simboliu.

2004 metų gegužės 16 dieną šventaisiais paskelbė dar šešis žmones.

2004 metų gruodžio 18 dieną popiežius Jonas Paulius II pasmerkė tos pačios lyties asmenų santuokas.

2005 metų vasario 1 dieną popiežius nugabentas į ligoninę Romoje dėl stiprios kvėpavimo takų infekcijos, iš jos išrašytas vasario 10 dieną.

2005 metų vasario 24 dieną dėl atsinaujinusio gripo pontifikas dar kartą paguldytas į ligoninę, iš jos grįžo kovo 13 dieną.

2005 metų balandžio 1 dieną pranešta, kad popiežiaus būklė labai sunki, o balandžio 2 paskelbta apie popiežiaus mirtį 21:37 Vidurio Europos (22:37 Lietuvos) laiku.

Jonas Paulius II popiežiavo gana ilgai – nuo 1978 m. iki 2005 m. (beveik 27 metus). Kaip popiežiui tai yra labai ilgai, kadangi už jį soste ilgiau pavyko išbūti tik Pijui IX (beveik 31 metus) ir pačiam pirmam popiežiui Šventajam Petrui (yra duomenų, kad jis popiežiavo 34 ar net 37 metus).

Karolis Vaitila – paprastas lenkas, kuris savo vaikystėje norėjo tapti aktoriumi, buvo susidomėjęs poezija, teatru, puikiai žaidė futbolą, tačiau vėliau pasinėrė į teologiją, pradėjo domėtis filosofija. Įstojo į kardinolo Sapiegos įsteigtą pogrindinę kunigų seminariją, po karo studijas tęsė Krokuvos Jogailos universiteto teologijos fakultete. Jis tapo popiežiumi Jonu Pauliumi II 1978 spalio 16 dieną. Jis tapo ne tik jauniausiu popiežiumi per visus tuos metus, bet ir pirmuoju popiežiumi ne italu nuo 1523 metų (šiais metais popiežius buvo olandas Adrianas VI). Jis daugiausia keliavęs iš visų pontifikų. Visuomet pasisakė už pasaulio taiką ir religinį konservatyvumą. Tai charizmatinė asmenybė, sugebanti suburti daugiatūkstantinę minią, taip pat tai ryškiausia XX ir XXI amžių bei visos bažnyčios istorijos asmenybė.

Savo žemiškąją kelionę 2005 metų balandžio 2 dieną 22 val. 37 min. Lietuvos laiku baigė Jonas Paulius II. Kaip bebūtų keista, paskelbus liūdną žinią šv. Petro aikštėje nuaidėjo plojimų banga – italai taip paprastai išreiškia savo pagarbą mirusiajam. Po kelių minučių stojo mirtina tyla. Daugelis tikinčiųjų negalėjo sutramdyti ašarų. Kaip skelbia italų laikraščiai, paskutinis jo ištartas žodis buvo „Amen”. Po dviejų valandų nuo popiežiaus mirties į šv. Petro aikštę susirinko maždaug 130 tūkstančių žmonių.

Šventojo Tėvo palaikai buvo pašarvoti Vatikano apaštalinių rūmų trečiajame aukšte esančioje Klemenso salėje. Šv Tėvo palaikai buvo padėti ant katafalko priešais Konfesijos altorių Švento Petro aikštėje. Popiežiaus Jono Pauliaus II kūnas ilsisi Vatikano bazilikos kriptos kape, prie pat pirmojo Romos vyskupo, apaštalo šv. Petro ir daugelio jo įpėdinių. Taip buvo palaidotas pagal jo testamente išsakytą prašymą – kapas turi būti žemėje, o ne sarkofage.

Lietuva taip pat pagerbė popiežių Joną Paulių II. Lietuvos vėliavos irgi buvo matomos Romoje. Trispalves prie rūbų buvo prisisegę arba rankose nešė mūsų šalies tautiečiai. Lietuvai garbės tribūnoje atstovavo V. Adamkus (LR Prezidentas), A. M. Brazauskas (LR Ministras pirmininkas), prof. V. Landsbergis. Taip pat Lietuvos Bažnyčios vyskupų, kunigų ir pasauliečių delegacijai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas S. Tamkevičius.

Lietuvos banko proginė moneta skirta Jono Pauliaus II apsilankymui Lietuvoje pažymėti.

Wojtyszko – iš Vaitiška, Vaitiškis (žr. Wojtukiewicz, Wojtulewicz).

Wołejko – iš Valeika (valeika „tvarkingas, valyvas žmogus).

Wołągiewicz – iš Volungevičius, kuri suslavinta iš Volungė.

Wołongiewicz – žr. Wołągiewicz.

Wołukanis – iš Valukonis, plg. Valiukonis – patroniminės priesagos –on– vedinys iš Valiukas.

Wowak – iš Vavokas, kilmė nėra aiški. Ši pavardė Lietuvoje nėra žinoma. Priesaga –ok– sieja ją su lietuvių kalba.

Woynarowski – veikiausiai suslavinta iš Vainoras. Tai sudurtinis daiktavardis. vai- sietina su liet. vajoti, nor– su norėti.

Woznialis – iš Vaznelis (žr. Woźnialis).

Woźnialis – iš Vaznelis (patroniminės priesagos –el– vedinys iš skolinio vaznys “teismo pasiuntinys”.

Wyrwas – iš Lietuvoje neišlikusios pavardės Virvas (plg. virvas stora virvė, lynas’ bei pavardes Virvalas, Virvelė).

Wyszko – iš dvikamienio trumpinio Viškas, plg. Vis-kantas : Viš-kantas, Viškaitis. Pirmo dėmens reikšmė išblėsusi, antro plg. kant(r)us.

Wyżlański – suslavinta iš Vižla, Vižlys, Vižlius ar Vižlionis.

 

Zaborowski – iš Zabaras (plg. kaimo vardą Zabariškės).

Zujko – iš Zuikis, plg. zuikis “kiškis”.

Zamajtys – tai iškreipta pavardė Žemaitis.

Zdanis – iš (žr.) Zdanys.

Zemel – veikiausiai iš Žemelis, kuri greičiausiai yra perdirbinys iš Žiemelis, šios artimos pavardės Žiemis, Žiemys.

Zielepucha – iš Žaliapūkas.

Zieniel – iš Zenelis, kuri yra patroniminės priesaghos –el– vedinys iš krikštavardžio Zenas. Tokios pavardės Lietuvoje neaptikta.

Zubiel – iš Zūbelis, priesagos –el– vedinys iš Zūbas; plg. tarmėse vartojamą slavizmą zūbai – „lūpos“.

Zujkiewicz – suslaavinta iš Zuikis (žr. Zujko).

Zujko – iš Zuika (plg. zuikis `kiškis’).

Zujkowski – suslavinta iš Zuika (žr. Zujko).

 

Żabicki – veikiausiai suslalvinta iš Žabas (plg. žabas `žagaras, šakagalys’). Formaliai galima būtų šią pavardę laikyti ir lenkiška, sudaryta nuo daiktavardžio żaba `varlė’. Tačiau ši pavardė veikiausiai yra pravardinės kilmės ir įvardija žmogų, kuris girioje rinko žabus ir pardavinėjo malkoms, ko negalima pasakyti apie varliautojus. Šį požiūrį remia ir kitos reikšme gretimos ar panašios logikos pavardės (žr. Žagarski, Żegarski).

Żakiewski – suslavinta iš Žakis ar Žakys (plg. žakas `krepšys, maišelis’).

Żakołd – veikiausiai iš dvikamienio asmenvardžio Žak-audas, kur pirmoji šaknis siejama su žakas `krepšys, maišelis’, antroji – su veiksmažodožiu austi, audė. Žr. dar Żakiewski.

Żegarski – suslalvinta iš Žagaras. Į lenkų kalbą turėjusi pakliūti per dzūko lūpas, kuris norėjęs išvengti tarmybės pateikė hipernormalizmą. Kadangi dzūkai žodį žengia taria žangia, tai čia vietoj Žagaras pateikėjas užrašė formą Žegaras. Tokia forma gan plačiai paplito (Augustavas, Beržalapiai, Basos (Bosse), Gibai, Grūdeniškės (Grudziewszczyzna), Rigolė (Rygol), Seinai, Skusteliai, Stabingis (Sztabinki), Suvalkai, Štabinka.

Żagarski – suslavinta iš Žagaras (plg. žagaras `sausas šakagalys, virbas’). Žr. dar Żabicki.

Żagubis – iš pirmo žvilgsnio neaiškios kilmės, tačiau įtartinai lietuviškai skambanti pavardė, išlaikyta su galūne. Gal tai dvikamienis asmenvardis, kurį sudaro šaknis žag-ti `teršti (valgį ar garbę), šiurkščiai kalbėti’ ir ub-yti ar ūb-yti `raginti, skatinti, maginti’. Tokiu atveju žagubis reikštų žmogų, kuris skatina ką nors negero daryti, ragina nusidėti. LPŽ tokios pavardės nepateikia, tokio žodžio nerasime ir didžiajame “Lietuvių kalbos žodyne”. Todėl juo didesnis perlas yra Lenkijoje išlikusi tokia pavardė. Žmogus šia pavarde gyvena Būdvietyje, Gibų valsčiuje Seinų apskrity.

Żagunis – sveikai fontiškai perimta iš Žagūnis < Žagūnas. LPŽ ją siena su žagas ar žagti (plg. žagti `teršti (valgį ar garbę), šiurkščiai kalbėti’. Žagūnas reiškia žmogų, kuris ką pražaga, niekina, dergia.

Tačiau ši pavardė gali būti ir dvikamienė (žr. Żagubis), kur pirmasis dėmuo Žag– siejamas su žagti, antrasis –un– sietinas su veiksmažodžiu unyti `barti, keikti, ūdyti”. Vienaip ar kitaip interpretuotume jos kilmę., žodžio turinys išlieka nepakitęs.

Żaładonis – iš (žr.) Žaliaduonis.

Żandarys – veikiausiai iš tarmiško Žandarys (plg. žandaras).

Żardecki – suslavinta iš Žardas.

Żardzin – iš Žardinis. Į lenkų kalbą atėjęs iš dzūkų tarmės Žardzinis.

Żebrowski – suslavinta forma iš Žebrys (plg. žebras “purvinu veidu”).

Żegarski – suslavinta forma iš Žagaras (plg. žagaras “stabaras, sausa šaka”. Lenkiškoje formoje e vietoj a galėjusi atsirasti dėl hipernormalizmo (plg. dzūkų veiksmažodį žãlia `žẽlia’).

Żegunis – veikiausiai perimta kaip hipernormalaizmą iš Žagunis (plg. Żagunis).

Żemejda – kilmė ne visai aiški, galbūt tai dviskiemenis asmenvardis Žem-eida, kur pirmoji šaknis sietina su žemas, antrąją sudaro trumpinys iš eidenė, eidinė `ristas žingsnis’, plg. dar eida ar eidy `dui’.

Żemejtel – iš liet. Žemaitėlis, kuri savo ruožtu yra vedinys iš Žemaitis.

Žinomas pavardės turėtojas yra Zbigniew Żemejtel.

Żemis – iš Žemys (plg. žemas “neaukštas”) arba Žiemys (plg. žiemys “šiaurys”).

Żenda – gal iš Žanda ar Žandas (plg. žandas `skruostas’). Lenkiškoji forma (e vietoj a) galėjusi atsirasti dėl hipernormalizmo, žr. Żegarski).

Żmujdzin – taip lkų aplinkoje buvę pravardžiuojami žemaičiai.

Żogo – iš Žiogas (plg. žiogas `šoklus tiesiasparnių būrio vabzdys).

Żurkiewicz – suslavinta pavardė iš Žiurkus.

Żurkowski – suslavinta pavardė iš Žiurkus.

Żuryński – suslavinta iš Žiūrys, suprask “linkęs žiūrėti”.

Żwirowicz – suslavinta iš Žvyras (plg. žvyras `žvirgždas’).

Żybura – iš Žiburys, Žibura (plg. žiburys `šviesulys’).

Żydanowicz – suslavinta iš Židonas ar Žydonas, kuri yra kilusi iš tarmiško etnonimo židonas `žydas’.

Żygis – iš Žygis (plg. žygis „kelionė”.

Žylanis – iš Žilionis (plg. žilas).

Żyliński – suslavinta iš Žilis (plg. žilis „žilas žmogus”).

Žylonis – iš Žilionis. Tai patroniminės priesagos –on– vedinys iš Žilis ar Žilys (žr. Żyliński).

Żyluk – iš Žiliukas (patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Žilis (žr. Żyliński).

Żylwis – iš Žilvis ar Žilvys. (plg. žilvis `karklo vytelė’).

Żyłanis – iš Žilys (žr. Żyliński).

Żynda – iš Žinda (plg. žindas „bedančio arklio apkramtytas pašaro gumulas”). Šios pavardės formos Lietuvoje neaptikta, esama tik giminingų: Žindis, Žindulis, Žindulys, Žindžius.

Żyndul – iš Žindulis.

Żynel – iš Žinelė, Žinelis.

Żyniewicz – suslavinta iš Žinelė, Žinelis ar Žinia.

2017.07.09

Vilniaus Arkikatedra ir Valdovų rūmai – iš paukščių skrydžio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos karalystės iždiniai turtai

Juridiniai Gediminaičių iždinės išteklių klausimai nebuvo šiaip sau kokie formalūs dalykėliai ar dekoratyvinės formulės, kurių pasitaiko Krėvos akto retoriniuose pasažuose.

Abi pusės puikiai žinojo, kas turima galvoje ir ką žūtbūtinai dera iš anksto aptarti.

Juk reikalas lietė Gediminaičių dinastijos (kaip Dlugošas primena, Jogailos „tėvo ir senelio“) sukauptus turtus, kurių mastą netrukus galėjo pajusti visa lenkų aukštuomenė ir Krokuvos miestiečiai, atvykus jaunikiui Jogailai su lietuvių palyda į Jadvygos valdas.

Pats Dlugošas, aprašinėdamas Jogailos kelionę iš Lietuvos į Lenkiją, neužmiršta paminėti, kaip Jogaila „kartu su savo broliais ir daugybės dvariškių  palyda ir vežimais, kuriais veža savo savo iždinės lobius ir didžiulius įvairių daiktų turtus (thezauros suos et plurimam rerum variarum supelectilem ferentibus) atvyksta į Lenkiją.[1]  Dlugosz, 1386 m.).

Iš Dlugošo sužinome ir Jogailos atsivežto thezauro pobūdį.

Jau kitą dieną po susitikimo su Jadvyga, Jogaila atsiuntė jai per Vytautą, Morisą ir Švitrigailą didžios vertės dovanas iš  aukso, sidabro, brangenybes ir apdarus“.

Valdovo karūna. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Galime neabejoti, kad iš savo atsivežtos iždo dalies Jogaila netrukus išmokėjo Krėvos sutartyje sutartą kompensaciją hercogui Vilhelmui 200 000 florinų už vedybų sutarties netesybas. Be to neužmirškim, kad netrukus Jogaila nemažiau elegantiškai sutvarkė ir kito buvusio pretendento į Jadvygos ranką ir sostą maištingojo Mazovijos kunigaikščio Ziemovito IV karingus užmojus susigrąžinti Lenkijos sostą pagal Piasto kilmę ir teisę. Matydamas, kaip negarbingai ir neteisingai (su pakviestos vengrų kariuomenės pagalba!) Mažosios Lenkijos didikai atmetė Ziemovito IV, tikrojo Piastų palikuonio teisę į Lenkijos sostą, Jogaila pasirūpino, kad Ziemovitui būtų išmokėta milžiniška pagal anuos laikus 600 000 sidabrinių Prahos grašių suma  (apie 2 gramai sidabro 1 grašyje Jogailos laikais; už 300 grašių galėtum nusipikti arklį), o Ziemovitas savo ruožtu 1386 m. pripažino Jogailos  valdžią, tampdamas Lenkijos vasalu. Idant vasalo padėtis per daug moraliai neprislėgtų garbingojo Piastų palikuonio, įžvalgusis Jogaila dar ištekino už Zemovito savo seserį Aleksandrą, o jos kraičiui pridėjo prie Ziemovito valdų ištisą Belzos kunigaikštystę. Šaunios vestuvės apvainikavo žiaurių dinastinių tarpusapio kovų ir ir didikų anarchijos pabaigą Lenkijos karalystėje (ypač Didžiojoje Lenkijoje), kur ilgam stojo civilizuotai valstybei būdinga vidinė tvarka ir paklusnumas aukščiausiajai valdžiai, šiuo atveju – Jogailai, „Lenkijos karaliui iš Dievo malonės“…

Iš to paties Dlugošo galime sužinoti, kad Jogailos atsivežti tezaurus nesiribojo tiktai monetomis. “Šlovingos Lenkijos karalystės istorijos“ autorius neužmiršta paminėti, kad „karalius Vladislovas (katalikiškas Jogailos krikštavardis) po karūnavimo, dosniai atsidėkodamas, apdovanoja gausiomis dovanomis visus žymesnius lenkų ponus. Ypatingą dosnumą parodė Krokuvos vaivadai Spytkui iš Melštino. Jam padovanojo savo basutes, prabangiai išdabintus brangakmeniais, auksu, didžiai vertingais perlais ir didelės vertės puošniais akmenėliais“ ( op .cit. , p.206-207).

Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gražus aprašas, o bendrąja prasme Jogailos iždinius išteklius galima būtų įvertinti iš apmaudaus Dlugošo pastebėjimo, kad Jogaila savo atsivežtais turtais, kuriuos dalino lenkų didikams ir šlėktai po savo karūnavimo, ištvirkino lenkus, kadangi Jogailos „turtai pakeitė lenkų kuklumą į puikybę“ (op.cit. p. 203).

Maža to kuklusis kanauninkas Dlugošas daro gana kategorišką išvadą, kad

„Lenkų šlėkta, kuri iki tol buvo laikoma ant pavadžio toli nuo godumo, pradėjo pirmą kartą valdant lietuviui Vladislovui [Jogailai] kelti sprandus ir didžiuotis, ir nesaikingais pageidavimais draskyti Lenkijos karalystę. Tie įpročiai išsilaikė iki mūsų laikų, kai visur matome mažiau dorybės, o daugiau gobšumo“.

Visą tai apmąstydamas dievobaimingais lenkų Istorijos Tėvas su kartėliu prabyla, jog „lenkai, atmetę su pasidygėjimu ir lengvabūdiškai savus, paveldėjimo teisę turinčius kunigaikščius, kildinančius savo giminę iš krikščionių tėvų, paaukojo Dievui leidus už bausmę dėl jų, lenkų, nusižengimų, Lenkijos karūną pagonių dux/ui, svetimšaliui“ (op. cit., p. 204).

Būsimieji pagoniškos Lietuvos karalystės iždo tyrėjai, tikėkimės, pasinaudos gausesniais duomenimis ir dokumentais, tačiau ir šiandien galima teigti, jog Krėvos akte numatytas Lietuvos karalystės Gediminaičių iždinės turtų paaukojimas ir naudojimas abiejų karalysčių – Lietuvos ir Lenkijos – labui, yra svarbus dinastinės unijos tarp Lietuvos ir Lenkijos aspektas.

Istoriniai Gediminaičių idėjos rezultatai abiems karalystėms

Plačiau pažvelgus, galima būtų daryti išvadą, kad būtent Krėvos sutarties pakte atspindėtas tikslinis iždo panaudojimas abiejų karalysčių reikalams, galėtų stipriai paremti dviejų Gediminaičių idėją, kurią O.Haleckis, kaip matėme, apibūdino kaip Jogailos ir Vytauto sumanytą dviejų karalysčių sutartinį valdymą.

Žinoma, O.Haleckio sintezė gali būti diskutuojama dėl vienokių ar kitokių detalių, tačiau savo bendra reikšme, be abejo, randa patvirtinimą ne istoriografiniuose ginčuose, o istorinės raidos realybėje.

Prisiminkime  Gediminaičių idėjos įkūnijimo rezultatus abiems Gediminaičiams dar gyviems būnant:

„Užtenka priminti, kad Anžu dinastijos valdymo laikais Lenkija buvo maža valstybė – be Raudonosios Rusios, be Mozūrijos, su neapsisprendusiomis Kujavija, dobriniškomis ir voluiniškomis žemėmis, o jai iš Rytų grėsmingai laikėsi Liuksemburgai, iš Šiaurės – Kryžiuočių ordinas iš Rytų lietuvių ir totorių antpuoliai, viduje valstybę niokojo vidinės kovos Didžiojoje lenkijoje. Ogi Jogailos viešpatavimo metais čekai ir vengrai siūlė lenkų karaliui savas karūnas, Brandenburgija turėjo atiduoti lubuska žemę, Skandinavijos kraštai sudarinėjo taikos sutartis su Lenkija, buvo sutriuškintas keliasi karais Vokiečių ordinas, užtikrinta siena su Lietuva, totorių ordų chanai ieškojo lenkų-lietuvių valstybės paramos kovose dėl Skrajaus, o Moldavija, Besarabija ir Volinė pripažino leno priklausomybę ir lenkiškos karūnos viršenybę. Kai prieš Jogailos įžengimą į Lenkijos sostą rytinės Lenkijos srytys, antpuolių nuniokotos, teturėjo maždaug vos 2 gyventijus vienam kv.kilometrui, tai XV_XVI a. jų skaičius išaugo iki keliolikos“.

Tokie tad Krėvos akto vaisiai Lenkijai.

Tačiau Lenkija tebuvo dalis abiejų Gediminaičių valdomos valstybės.

Sutartinai ir kantriai rutuliojo savo strategiją Gedimino anūkai Jogaila ir Vytautas iki lemiamojo Žalgirio mūšio ir štai istorinis rezultatas lenkų istoriko mediavisto, Jogailos epochos tyrinėtojo Stefano M.Kučinskio (Stefan Maria Kuczyński, 1904 – 1985) paskaičiavimais:

„Žalgirio epochoje lenkų- lietuvių valstybė jau buvo didžiausiu teritoriniu atžvilgiu valstybiniu organizmu Europoje, didesniu už vokišką Romos imperiją ir už Maskvos kunigaikštiją, apimdama 1 milijoną 200 tūkstančių kv.km.“[2]

Deja, „senesnieji lenkų istorikai, eidami paskui Dlugošą, nepripažino karaliui Jogailai ne tik gabumų ir kultūros, bet ir karinio talento, ir darė iš jo beraštį analfabetą. Jie net akimirkai nesusimąstė, kad valdant tam tariamam analfabetui, ir, pasak Dlugošo, „lėkšto proto ir mažų gabumų prasčiokui“, Lietuva ir Lenkija tapo didžiausia ir viena galingiausių valstybių Europoje“.

Dviejų Gediminaičių įkūnyta idėja smarkiai pakeitė ir Lietuvos likimą:

„Lietuva, kuri ateinant į sostą Jogailai [1377 m, po Algirdo mirties – A.B.] buvo padalinta į skaitlingas paveldėtas dalis (Jogaila turėjo vienuolika brolių, apie keturiolika pusbrolių iš tėvo pusės), o jų valdytojai  vykdė savarankišką, neretai pražūtingą visai valstybei politiką, prisijungdami prie kaimyninių kraštų  prieš savąjį didįjį kunigaikštį, taigi toji Lietuva buvo suvienyta „aukščiausiojo Lietuvos kunigaikščio“ Jogailos ir jo bendravaldžio  pavaduotojo ( wspolrządcy i zastępcy) didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto rankose.“

Lenkų istoriko pastebėjimu, „pirmaisiais Jogailos valdymo [Lietuvoje – A.B.] metais, kai priešai supo kraštą iš visų pusių ir aiškėjo gniuždanti kryžiuočių persvara, lietuviai ėmė svarstyti, ar ne laikas palikti tėvų žemę ir ieškotis kur nors svetur sau tėviškės (Dlugosz, Dziela wszystkie, t.IV, p. 467), tačiau paskutiniaisiais bendro Jogailos ir Vytauto valdymo metais (wspolrządow Jagielly i Witolda) viešpatavo taika su Maskva, totorių ordos ieškojo paramos lenkų-lietuvių valstybėje, o Vokiečių ordinas po Melno taikos (1422 m.) jau niekados daugiau nepuolė lietuviškų teritorijų“. (op. cit., p. 72-73).

Štai dviejų Gediminaičių strategijos ir glaudaus bendradarbiavimo istoriniai rezultatai, kaip juos pamatė XX a. antrosios pusės lenkų istorikas.

Kodėl lenkų didikai ir senesnieji lenkų istorikai to nepastebėjo ar nenorėjo pastebėti? St. M.Kučinskis turi savo atsakymą:

„Vien tik lenkų XV šimtmečio didikų išdidumas ir tautinis XIX amžiaus istorikų šovinizmas bei okcidentalizmas neleido jiems pastebėti Jogailos, „laukinio barbaro“ iš Rytų, akivaizdaus iškilumo virš „vakarietiškų“ Mažosios Lenkijos ponų“ (op. cit.,p. 78).

Kiek pastebėjau, St.M. Kučinskis nemini Gediminaičių idėjos žymiausio autoriaus O. Haleckio, nors socialistinėje Lenkijoje gal ir nebuvo sąlygų minėti, o juo labiau plėtoti emigranto O.Haleckio idėjas ir istorines koncepcijas.

Visai dėl kitų politinų priežasčių bei nuotaikų, manyčiau, O.Haleckio interpretacijos ir išankstinės dviejų Gediminaičių idėjos koncepcija nepatiko ir, suprantama, negalėjo patikti tarpukario lenkų istorikams, dirbusiems karinio Lietuvos prijungimo prie Pilsudskio Lenkijos šovinistinėje atmosferoje.

Kaip ten bebūtų, palikime tiek dviejų Gediminaičių bendros strategijos idėją, tiek konkretų Gediminaičių iždinės turtų punktą Krėvos akte būsimiems istorikų tyrimams, o patys, aptarę Krėvos akto užfiksuotus titulus bei ryškesnes interpretacijas istoriografijoje, tęskime toliau Lietuvos karalystės juridinio statuso aptarimą platesniame nei Krėvos aktas  istoriniame bei teisiniame kontekste.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Pabaiga)

2017.06.22; 09:00

[1] https://dlugosz.polona.pl/en/roczniki/ioannis-dlugossi-annales-seu-cronicae-incliti/2587

[2] Kuczynski St.M. Rzeczywistość historyczna w „Krzyżakach” Henryka Sienkiewicza, Warszawa, PIW, 1967, p.38.

B. Istoriografinės interpretacijos

Mūsų aptartas paskutinysis interregnm Lietuvoje laikotarpis ir jį formaliai užbaigusi dinastinė Jogailos ir Jadvygos vedybų sutartis, patvirtina 1385 m. Krėvos pilyje, susilaukė milžiniškos ir neregėtai prieštaringos istoriografijos įvairiose šalyse.

Didžiasią dėmesį jai dėl suprantamų istorinių aplinkybių nuolatos skyrė, be abejo, lenkų istorikai.

Romantinės istoriografijos palikimas

Iš karto reikia pasakyti, kad skirtingos lenkų istorikų mokyklos anaiptol ne vienodai interpretavo Krėvos akto tekstą.

Lietuvoje didžiausią atgarsį, berods, sukėlė  lenkų XIX a. pabaigos romantinio pokrypio istoriografinė Varšuvos mokykla (Szkola Warszawsak), kuriai artimi buvo ir naujai (1921…) atkurto lenkiško Vilniaus universiteto istorikai H.Lowmianskis, Koneczny ir kt., kurie asmeniškai išgyveno Vilniaus prijungimo (…) prie Pilsudskio Lenkijos įvykius ir  aktyviai rutuliojo 1386 m. Krėvos akto  interpretaciją, kaip Lietuvos inkorporavimo į Lenkijos karalystę liudijimą ir drauge įrodymą. 

Lietuvos valdovų rūmai naktį. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos inkorporavimo į Lenkjos karalystę koncepciją priėmė iš lenkų istoriografijos autoritetų ne vienas rusų, ukrainiečių  istorikas, tačiau logiškai paaiškinti jos negalėjo. Labai tipiška šiuo atžvilgiu įžymaus ukrainiečių Hruševskio pozicija, kuomet jis tiesiai šviesiai rašė apie Jogailos pažadą „applicare“ ( prijungti, priglasti) Lietuvą prie Lenkijos:

„Atsižvelgiant į apibendrintą (загальній ) ne labai aiškią šio postulato stilistinę išraišką Krėvos akte (o ir vėlesniuose kniazių vasalinėse priesaikos raštuose) galima abejoti, ar lietuvių kniaziai, kartu su Jogaila, suvokė visą jo tolimų pasekmių reikšmę. Iš to laikotarpio mes neturime svarbiausių principinės reikšmės lietuviškų aktų, kurie leistų mums visiškai užtikrintai atsakyti į šį klausimą“.[1]

O klausimas, mano galva, artimas minėtam Lowmianskio klausimui: „Ar lietuviai tam sukūrė imperiją, kad ją lengva širdimi paaukotų Lenkijai?“

Ieškodamas bent kiek logiškesnio atsakymo Hruševskis iškėlė prielaidą, kad Krėvos akto tekstą nevienodai suprato dvi aktą pasirašiusios juridinės pusės.

Lenkų pusė, padiktavusi, matyt, ne vieną sutarties sąlygą, Hruševskio manymu, „applicare“ postulatą suvokė ir vėliau interpretavo taip, kad jis

„numatė visų Lietuvos d.k., žemių prijungimą prie Lenkijos (се мало бути злученнє всїх земель в. кн. Литовського до Польщі) tikrąja to žodžio prasme. Tai yra, apvainikavus Jogailą Lenkijos karaliaus karūna, Lietuvos d.k., kaip valstybinis organizmas atitinkamai turėjo nustoti egzistuoti, kadangi visos jos [LDK] žemės darėsi sudėtinėmis Lenkijos valstybės dalimis, Lenkijos provincijomis (всї його землї ставали складовими частинами, провінціями Польської держави).

Būtent šios interpretacijos vėliau laikėsi dauguma lenkų istorikų, kurie visaip ją grindė, rašydami Lietuvos istorijos puslapius po Krėvos sutarties.

Kaip suprato Krėvos sutarties paaždus ir „aplicare“ postulatą lietuviškoji sutarties davėjų pusė, Hruševskis tik spėlioja įvairiomis prielaidomis.

Istorikas neabejoja, kad pats Jogaila

„vėliau, siekdamas savo dinastinių tikslų, užėmė lenkų ponų poziciją interpretuojant [applicare] postulatą. Ar tai reiškė, kad jis jau 1385 m., vedamas tokių dinastinių paskatų, sąmoningai darė šią nuolaidą Lenkijai ir savo paties, didžiojo kunigaikščio įtaka, apskritai labai stipria d. kunigaikštystėje (взагалї очень сильным y в.князївстві), privertė kitus kniazius patvirtinti šį pažadą? Galbūt šio pažado reikšmė buvo miglota kniaziams? O gal jie paprasčiausiai šį pažadą laikė niekiniu, vertindami, kaip priverstinį, tačiau būtiną Jogailos tikslui – Lenkijos karūnai – pasiekti?

Sakyčiau, kad mes negalime duoti kategoriškų atsakymų į šiuos klausimus. Tačiau galima laikyti tikru dalyku tai, kad ne viskas šiame sudarytame sutarties traktate buvo vienodai aišku abiems pusėms. Pavyzdžiui, negali būti abejonės, kad Jogaila, duodamas tokius toli siekiančius pažadus lenkų Karūnai, neturėjo supratimo, kokį vaidmenį jam teks atlikti Lenkijos valstybėje, užsidėjus tą lenkišką karūną.

Kaip ten bebūtų buvę iš lietuviškos sutarties sudarymo pusės, akivaizdu, kad lenkiškajai pusei šis Krėvos akto [applicare] postulatas tampa išeities tašku santykiuose su Lietuvos d.k. ilgiems šimtmečiams“ (op. cit., ten pat).

Savo ruožtu, atsigręždami į lietuvių rašytas Lietuvos istorijas bei istoriografinius tyrimus, galime tvirtinti, kad juose būdavo dedamos nemažos analitinės pastangos, ginčijant lenkiškos pusės romantines interpretacijas ir atkakliai, nuo XX a. pirmųjų dešimtmečių (ypač atgavus Lietuvos valstybinę nepriklausomybę), įrodinėjant Lietuvos, taigi ir Vytauto įteisintos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valstybinį savarankiškumą ir po 1414 m. Harodlės sutarties, ir po 1569 m. Liublino sutarties, kuomet buvo po audringų konfliktų juridiškai įteisinta abiejų tautų unija:

„Naujoji  federacinė valstybė vadinosi Abiejų Tautų Respublika ar tiesiog Respublika [Rzeczpospolita; Žečpospolita]. „Buvo skelbiama, kad sukuriama vienalytė Respublika, kurioje dvi valstybės, dvi jų tautos susilieja į vientisą visuomenę. Respublikoje turėjo būti renkamas bendras valdovas, vienu metu skelbiamas ir Lenkijos karaliumi, ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu“ [2] ir t.t.

Tie dalykai, tikiuosi, visiems ar bent daugumai lietuvių yra žinomi, ir ne tam juos čia primenu, kad norėčiau pakartoti mokyklines tiesas.

Mano tikslas išryškinti ir priminti, kaip mėgdavo sakyti puikus prieškario lietuvių istorikas kunigas Juozas Statkauskas, jog arčiausiai fakto tiesos turėtų būti nei viena, nei kita Krėvos akto sudarytojų juridinė pusė. 

Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gana beprasmiška būtų, nors, deja, dažniausiai taip atsitinka, stoti mūru vienoje ar kitoje pusėje ir ginti vienos ar kitos pusės interesus.

„Faktinis  Lietuvos ir Lenkijos, Vytauto ir Jogailos santykis“

Tendencingo advokatavimo beprasmiškumą Krėvos akto istoriografijoje (advokataujant lenkiškajai arba lietuviškajai sutarties pusei) bene pirmasis ryžtingai nusakė įžymus lenkų istorikas Oskaras Haleckis, kurį mes jau minėjome II knygos dalyje.

Lenkų istoriografijos Lvovo mokyklos atstovas O.Haleckis, darydamas 1930 m. pranešimą apie Vytautą Didįjį lenkų istorikų visuotiniame suvažiavime apie Vytautą Didįjį, pabrėžė, jog

„rytinės Europos istorijoje, ypač senųjų laikų, maža rastume figūrų, kurios žadintų tokį gyvą ir visuotinį įvairių epochų ir įvairių tautų istorikų susidomėjimą, kokį kelia miręs prieš pusę tūkstančių metų Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas“.

Įvertindamas visos Vytauto istoriografijos antkstenius įdirbius ir naujas užduotis, O.Haleckis nubrėžė svarbiausias sritis, tebelaukiančias tyrimų, galinčių bei privalančių aiškinti ir pagrįsti Vytauto ne tik poltinės, bet ir kultūrinės, religinės politikos mastus ir vaisius santykiuose su vokiečiais ir čekais, su jo siekais Livonijoje ir totorių valdomose Rusios bei Ukrainos žemėse, Juodosios jūros pakrantėse, kur Vytautas

„įgijo, nepaisant pralaimėjimo prie Vorsklos, tokią persvarą prieš visas ordas, kokios nebuvo pasiekęs joks Lietuvos valdovas. Jis galutinai užvaldė Juodosios jūros pakrantes iki Dniepro žiočių, ko savo metu nepajėgė padaryti Kijevo Riurikaičiai ir ko vėliaus nesugebės išlaikyti Jogailaičiai. Vytautui valdant vienintelį kartą istorijoje nuo tautų kraustimosi laikų iki pat XX amžiaus imtinai šių pakrančių problema buvo išspęsta krikščioniškojo pasaulio naudai ir čia galime įžvelgti vieną įspūdingiausių sėkmių, nors mažiausiai ištirtų“ (ten pat, p. 162).

Ir vis dėlto O.Haleckis daugiausia skyrė dėmesio Lenkijos ir Lietuvos, Vytauto ir Jogailos santykių aptarimui, iškeldamas naujo istorinių šaltinių pažinimo bei interpretavimo lygio būtinybę.

Senosios istorinių šaltinių interpretacijos, pradedant Krėvos aktu ir kitomis sutartimis 1386-1401 m. laikotarpiu, sukėlė XX a., pasak O. Haleckio, rimtų abejonių. Mes jau esame aptarę O.Haleckio reakciją į anuomet, kaip jis sako, „šviežias Jano Adamso tyrimų išvadas“, atmetančias Lietuvos inkorporavimo į Lenkijos karalystę teiginius ir anachronistinius „Lietuvos didžiosios kunigaikštystės“ ir „Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių“ terminus iki XV a. pirmųjų dešimtmečių (žr. knygos II dalį).

Savo ruožtu O.Haleckis iškėlė, mano galva, naują ir perspektyviausią tyrinėjimų kryptį, kuri „liečia jau ne teisinį, o faktinį Lietuvos ir Lenkijos, Vytauto ir Jogailos santykį“.

Nauja kryptis reikalautų palikti nuošalyje ankstesnės istoriografijos dvi kraštutines temas: kas turėjo kam didenės ir kokios (teigiamos/neigiamos) įtakos – Jogaila Vytautui ar Vytautas Jogailai. O.Haleckio teigimu, dera kalbėtį apie unikalų Vytauto ir Jogailos bendravimą ir ilgametį bendradarbiavimą. O šiame kontekste,

„Niekas, mūsų nuomone, neišryškina geriau judviejų ilgamečio, solidaraus bendradarbiavimo, negu žinomas palyginimas, probėgšmais jau minėtas istoriografijoje, bet produktyviai nepanaudotas iliustruojant judviejų neįprastus santykius. O pastarieji buvo nuostabiai panašūs į Algirdo ir Kęstučio santykius.

Kaip žinome, abu didieji Gedimino sūnūs planavo, kad judviejų sėkmingiausieji sūnūs savo ruožtu bendrai valdys lietuvių valstybę, vienas Vilniuje, kitas Trakuose. Ir štai atsitiko taip, kad po ginčų ir nesusipratimų laikotarpio, kurio kruvini įvykiai palyginti greitai nugrimzdo užmarštin, Jogaila ir Vytautas iš tikrųjų kartu ir tarsi bendrai ėmė valdyti, tačiau naujoje, palyginus didesnėje lenkų-lietuvių valstybėje, vienas Krokuvoje, kitas Vilniuje. Kaip Algirdo ir Kęstučio laikais, dabar vyresnis brolis vėl buvo viršesnis už jaunesnį, kurio faktinė įtaka vienok nebuvo mažesnė, juo labiau, kad jų santykiai rėmėsi ne įstatymo raide, o paties gyvenimo reikalavimais.Vėlgi iš tų reikalavimų kilo darbo pasidalinimas, kai vienam atiteko daugiausia Vakarų reikalai, o antram – daugiausia Rytų; daugiausia, bet ne absoliučiai, nes iš esmės, kaip tai su nuostaba tvirtino svetimšaliai, abu jie sudarė vievieningą derinį (obaj stanowili jedno), o tas jų glaudus solidarumas buvo tokia kardinali bendros valstybės gerovės sąlyga, kad kiekvienas jos pažeidimas pražūtingai atsiliepdavo valstybės likimui“ (ten pat, p. 167).

Kaip matome, lenkų istoriko žodžiai gyvai atliepia mūsų cituotiems testamentiniams Vytauto laiškams iš Trakų į Krokuvą Jogailai…

Prieš Antrąjį pasaulinį karą O.Haleckio suformuluotos koncepcijos plėtojimas vėliau nutrūko, nors pats istorikas tikėjo, kad jo pasvarstymai, tolimi nuo iškeltų užduočių išsprendimo, turėtų tik sužadinti diskusijas“ (ten pat, p.168).

Deja, kraštutinai paaštrėję lietuvių ir lenkų priešiškumai po Vilniaus ir Vilniaus krašto prijungimo prie autokratinės J. Pilsudskio Lenkijos valstybės, neigiamai atsiliepė ir lenkų bei lietuvių istorikų tyrimams, kurie neretai įgaudavo vienašališko patriotinio užsiangažavimo atspalvius.

Lietuvos istoriografija tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje ne vienu atveju tarsi sugrįžo į XVIII a. publicistinius „lenko ir lietuvio pokalbius“, įrodinėjant, kas daugiau padarė gero ar blogo po tos garsiosios 1385 m. Krėvos sutarties…

Savaime suprantama, kad vėl iš naujo subujojo visos nusenusios idėjos apie Lietuvos inkorporavimą į Lenkijos karalystę, apie teisinę, netgi vasališką Lietuvos priklausomybę nuo Lenkijos ir pan.

Reikia pripažinti, kad Krėvos akto panašios interpretacijos gyvos ir šiandien, tad manau ir mums bus ne pro šalį šiek tiek nukrypti nuo titulų nagrinėjimo ir vis dėlto pasiaiškinti, kodėl nusenusios interpretacijos tokios gajos ir nuolatos čia vienur, čia kitur išdygsta.

Pirmiausia tenka pastebėti, jog nemaža dalis istoriografinių interpretacijų iki šiolei tebelieka daugiau ar mažiau susijusios su lenkų senųjų kronikų liudijimais bei vetinimais, kartais – pusiau fantastiniais.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Bus daugiau)

2017.06.08; 05:25

[1] М. Грушевський. Історія України-Руси. Том IV. Розділ II. С. 3. – tas pat: http://litopys.org.ua/hrushrus/iur40203.htm

[2] Zigmantas Kiaupa. Jūratė Kiaupienė. Albinas Kuncevičius. Lietuvos istorija iki 1795 metų. – Lietuvos istorijos institutas (Vilnius), Lituanistikos tyrimo ir  studijų centras ( Chicago). – Vilnius, 1995, p. 271.

– Ot, duočiau jūsų malonybei ramybės… bjauru klausyti! – Lionginas Podbipienta.

Šių metų vasario pabaigoje – kovo pradžioje savaitraštyje „Gazeta polska“ ir internetinėje svetainėje www.niezalezna.pl buvo paskelbtas Przemysława Žurawskio vel Grajewskio straipsnis „Lietuva, laikas veikti, „moskalinimo“ pakęsti neketiname“ („Litwo, czas na działanie. Moskalenia cierpliwie znosić nie będziemy”).

Kaip ir reikėjo tikėtis, į šį be galo demagogišką rašinį, apie kurį informaciją pateikė „Lietuvos rytas“, nebuvo beveik jokios reakcijos. Gerai, kad mūsų mokslininkai nesileido į šią temą ir nenusmuko iki lygio, būdingo šio straipsnio autoriui, besipuikuojančiam moksliniais titulais ir profesoriaus vardu, priklausančiam Nacionalinei plėtros tarybai prie Lenkijos prezidento ir reiškiančiam abejones dėl dabartinių Europos sienų, garsiai skelbiančiam atvirus grasinimus mūsų šaliai ir stabmeldiškai garbstančiam tarpukariu Lenkijos įvykdytą dalies Lietuvos okupaciją. Nes šio plauko autoriams kiekvienas atsakymas, be abejo, būtų dingstis sukelti naujai „patriotinio“ ir antilietuviško šurmulio bangai. 

Ryšardas Maceikianecas, Pogon.lt portalo redaktorius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau mums, eiliniams piliečiams, neužsiimantiems politika, nesipuikuojantiems mokslo karūna, todėl nesibaiminantiems, kad ji nukris nuo galvos, reikėtų pateikti savo nuomonę būtent šia tema. Tuo labiau matant, kad nebaudžiamas dezinformacijos skleidimas ir istorijos klastojimas, o ypač prisidengus moksliniais titulais ir aukšta padėtimi valdžioje, yra itin kenksmingas dalykas, nes paprastai sukelia recidyvus ir priešiškai nusiteikę asmenys gali skleisti tai kaip tariamai mokslinius įrodymus.

Tad išsakyti savo nuomonę reikia ne tiktai siekiant apginti gerą mūsų Tėvynės vardą, bet ir mąstant apie kaimynę Lenkiją. Nes, kaip savo laiku pastebėjo Ježis Giedroicas, „Lenkijos istorija yra viena iš labiausiai suklastotų istorijų, kokias žinau, o Žurawskis vel Grajewskis kaip tik eina tolesnio jos teršimo kryptimi. Užuot užpildęs savo žinių spragas ir ieškojęs tiesos.

Pagaliau daugumai šių laikų politologų iš buvusio socialistinio lagerio, kuriuos iš dalies išugdė buvę marksizmo-leninizmo dėstytojai, regis, būdinga nuodėmė yra žinių seklumas, o jų trūkumus kompensuoja triukšmingu „patriotiniu“ akiplėšiškumu ir tariamai „plačiais horizontais įvairiose srityse“. Taip, tarsi būtent apie juos savo laiku eiliavo rusų literatūros klasikas A. Puškinas:

Полу-милорд, полу-купец,

Полу-мудрец, полу-невежда,

Полу-подлец, но есть надежда,

Что будет полным наконец.

Kita dažna didžioji posovietinių politologų nuodėmė, ypač matoma iš Žurawskio vel Grajewskio pavyzdžio, yra mėginimas vertinti istorinius įvykius iš dabartinio intelektinio jų menkavertiškumo  šios akimirkos ir darbdavių, kuriems dabar tarnauja, poreikiams.

Todėl, kad nebūtume apkaltinti tokiu manipuliavimu, remsimės patikimais asmenimis ir asmenybėmis, kurios buvo Žurawskio vel Grajewskio minimų įvykių liudininkai.

Taigi netiesa, kad Lietuva „[…] subyrėjo į Kauno Lietuvą, Vidurinę Lietuvą ir Baltarusiją“ XX amžiaus antrajame dešimtmetyje, kaip teigia Žurawskis vel Grajewskis; ji buvo perplėšta dėl įvykdytos agresijos ir okupacijos, kai Lenkija sulaužė Suvalkų sutartį, o dabartinė Baltarusija buvo padalyta tarp Lenkijos ir Sovietų pagal Rygos sutartį. Lygiai taip pat netiesa, kad „[…] dabartinis Lietuvos sienų pavidalas yra sovietų okupacijos rezultatas“, tai tik dalis tiesos ir istorinio teisingumo, nes etninės Lietuvos sienos buvo gerokai platesnės. Asmeniui, kuris vadina save mokslininku ir imasi temos, susijusios su Lietuvos ir Lenkijos santykiais, tokius elementarius dalykus reikėtų žinoti.

Tikriausiai kitaip galėjo atrodyti atkirtis sovietų agresijai, kitaip galėjo susiklostyti Baltijos valstybių likimas po karo, kitokia galėjo būti dabartinė jų padėtis, jeigu nebūtų buvę J. Pilsudskio organizuoto ir L. Želigovskio įgyvendinto užgrobimo, atvėrusio kelią L. Bocianskio siautėjimui.

[…] Sąmoningai neminiu čia daugybės vadinamosios jogailiškosios idėjos koncepcijų, pateiktų įvairiausiose Lenkijos federalinėse programose. Nes jos (Lenkijos federalinėse programos) turi vieną bendrą bruožą – jas mažesniu ar didesniu laipsniui (čia reikėtų priskirti ir Pilsudskio mėginimus) lėmė nacionaliniai Lenkijos interesai, Lenkijos valstybės interesas kaip dominuojantis, o Lietuva ir Baltarusija gavo tiktai naudos ir privilegijų, tačiau antrojo, o ne suverenaus laipsnio. Tad nebuvo nė kalbos apie uniją, sudarytą lygaus su lygiu, nors šie žodžiai dažnai buvo kartojami. Be to, daugeliui tų koncepcijų buvo persmelktos nenuoširdumu, suktybe, politine taktika, užmaskuota konspiracija, kaip L.K.O atveju, ir galiausiai frazeologija („už mūsų ir jūsų!“), kuri, užuot patraukusi lietuvius ir baltarusius, sužadino jų nepasitikėjimą. Suvalkų sutarties sulaužymas ir Želigovskio akcija buvo didžiausia klaida, prislėgusi šios Rytų Europos dalies likimus. O Pilsudskio sukurta Vidurinė Lietuva, kurios visi atstovai, girdėdami žodį „Lietuva“, nuovokiai primerkdavo vieną akį, be abejonės, buvo itin kenksminga komedija“. (Juozapas Mackevičius. Apie tikrą, paskutinį mėginimą ir nušautą Buinickį).

[…] Tariamas baltiškasis Vilniaus lietuviškumas ir jo krašto 1920–1939 m. Lenkijos įvykdyta okupacija yra mitas. Jis buvo būtinas lietuviams, kuriantiems šiuolaikinę savo tapatybę“ – teigia Žurawskis vel Grajewskis. Laimei, yra liudininkų ir įrodymų, kad Vilnius ir jo krašto okupacija Lietuvai ir čia gyvenantiems lietuviams, įskaitant lenkakalbius, buvo itin nenaudinga, o jos padarinius jaučiame iki šiol. Ir tikrai čia būtų kitokie santykiai tarp žmonių, kitoks kraštovaizdis, kitoks žemės ūkis, kitaip ir veiksmingiau vyktų sovietų valdžios nacionalizuotos žemės grąžinimas, o liumpenproletariatas ir sovietinė-kolūkinė nomenklatūra neturėtų pagrindo ir negalėtų, kaip iki šiol, nebaudžiamai šeimininkauti, įsijautę į „nepalaužiamų lenkų“ vaidmenį.

[…] Nei valdžia Varšuvoje, nei jos atsiųsti valdininkai nieko šiaurės rytų regionams nedaro, nes neįžvelgia savitos jų vertės, matydami tiktai tamsumą, skurdą ir socialinę atskirtį. Tačiau nesiima jokių žingsnių pakeisti šiai padėčiai. Šiaurės rytų regionai laikomi bemaž kolonijomis; metropolija reikalauja iš jų mokėti mokesčius, teikti rekrūtus, pramonė gali gauti pigios darbo jėgos ir žaliavų, valdininkams leidžiama savivalė, kuri nebūtų toleruojama niekur kitur“... (Andrzejus Stanisławas Kowalczykas. Buvusios Lietuvos Kunigaikštystės reporteris).

[…] Širdis augo, o kartu degė iš gėdos matant, kaip lietuviai ėmėsi kelti žemės ūkį Vilniaus krašte 1939 m. Per aštuonis mėnesius suspėta iškeisti sėjamus grūdus, pūdą sulaukėjusių grūdų iš skurdžių varpų į pūdą „vokiškų“ (taip valstiečiai vadino sėklas, ir ar taip buvo dėl to, kad Lietuva pirkdavo sėjamus grūdus iš prūsiškų tyrimo stočių, ar dėl psichinio pasipriešinimo, pavydo ir nepalankumo)[…]

Lietuvis agronomas per dvi dienas savaitėje apvažiuodavo ūkį po ūkio, tirdavo žemę, įkainodavo galvijus, patardavo, skaičiuodavo, rašydavo prašymus skirti paskolas trąšoms, statybinėms medžiagos, padargams, inventoriui. Kaimo veterinaras su motociklu tapo figūra, susiliejusia su savaitės kraštovaizdžiu lygiai kunigas ir mokytojas.

Be to, iš karto buvo organizuoti pieno produktų ir kiaušinių supirkimo punktai, patogiai ir arti, juose kainos buvo grašiu mažesnės už rinkos kainos, taip valstiečiai pagaliau galėjo lengvai prasimanyti grynųjų pinigų, ir tai nepriklausė nuo atstumo iki miesto, nuo nuostolių, patiriamų vežant, „laukinių“ kainų formavimosi, sugižusio pieno bidonuose ir buteliuose, ištižusio sviesto, susukto į skudurus po šiaudais. Visa tai buvo vaikiškai paprasti dalykai, daug nekainuojantys, bet pajamingi, tačiau lenkų administracija negalėjo to pasiekti per dvidešimt metų!“ (Barbara Toporka. Lenkijos politika baltarusių atžvilgiu).

Nežinome, ar Žurawskis vel Grajewskis kada nors laikė rankose vilniškio Juozapo Mackevičiaus knygas, parašytas su mintimi, kad tiktai tiesa yra įdomi. Rašinio turinys veikiau rodo, kad jam svetima šio rašytojo kūryba ir pagrindinė joje puoselėta mintis. Gaila. Nes, kaip matyti, visiškai klaidžioja mūsų raistuose ir brūzgynuose. Vis dėlto rašo, piktžodžiauja ir kelia sąmyšį. Mes jau ilgus metus patyrėme veidmainišką mistifikaciją, kurią į mūsų protus sumaniai bruko įvairios „lenkiškos bendrijos“ ir „pagalbos lenkams Rytuose“ organizacijos, aiškiai vadovaujamos sovietinių tarnybų lenkiškų filialų bendradarbių. J. Skolimowskio atvejis tai nepaneigiamai įrodo. Bet pakanka paimti į rankas Juozapo Mackevičiaus knygas – jos gydo ir leidžia matyti pasaulį, jo didvyrius ir aktorius atitinkamu santykiu ir spalvomis.

„[…] Nėra jokių abejonių dėl to, kad Lietuvos lenkų mažuma, kuri ten yra autochtonas ir Vilnijoje sudaro vietinę daugumą, įėjo į Latvijos valstybės sudėtį prieš savo valią“ – rašo Žurawskis vel Grajewskis. Tad pamąstykime savo ruožtu, kokio lygio reikalavimai dėl kultūros ir žinių keliami kaimyninėje Lenkijoje, kad jis gali vadintis daktaro vardu ir kartu skleisti niekuo nepagrįstus tokius teiginius, pamiršdamas akivaizdų faktą, kad lietuviai ir Lietuvos lenkai (lenkakalbiai lietuviai), gyvenantys Lietuvoje, aplink Vilnių, ilgus amžius neketino niekur įeiti ir iš niekur išeiti. Savo ruožtu okupantai, užgrobę teritoriją, laikydami rimbą ar revolverį virš autochtono galvos, rengė referendumus bei balsavimus ir nustatė, ko labiausiai trokšta vietos gyventojai. Įdomu tai, kad tų balsavimų rezultatai visada būdavo tokie, kokių norėjo okupantas. Pagaliau ne tik Lietuvoje.

Pažymėtina ir tai, kad rašinio autorius vėl mėgina gaivinti seną pseudoteoriją, kurią praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje dienraščio „Czerwony Sztandar“ skiltyse propagavo liūdnai išgarsėjęs Janas Ciechanovičius (Tichonovičius) prieš Lietuvai paskelbiant Nepriklausomybę, įrodinėdamas, kad lenkakalbiai lietuviai yra kilę iš Lenkijos.

Anuomet, prieš ketvirtį amžiaus, nedaugelis atkreipdavo dėmesį į būtent šiuos karšto lenkiškos sovietinės respublikos gynėjo rašliavos fragmentus. Šiandien skaitant Žurawskio vel Grajewskio išvadas ir vertinant jas paskutinių dešimtmečių fone nesunku suvokti, kad tais straipsniais buvo ruošiamas pagrindas autonomijai, Lenko kortai, jie buvo ir tebėra skirti skatinti Lietuvos piliečių susiskirstymui ir sienų tarp jų statymui, nors neturi nieko bendra nei su mokslu, nei su tiesa.

„[…] Visų pirmą ryžtingai atmetu požiūrį į Lietuvos lenkus, kaip „Lenkų tautos atskilusią dalį, gyvenančią Lietuvoje“. Ta teorija, kuri kildinama iš kažkokių lenkų persikėlelių ir karo belaisvių, apsigyvenusių arba apgyvendintų Lietuvos žemėse, man atrodo iš esmės yra klaidinga arba mažų mažiausiai istoriškai labai netiksli, be to, valstybės visuomenėje ši teorija yra mus degraduojanti, nes iš valstybės bendrapiliečių daro mus kolonistais ir politinėse išvadose skriaudžia mus. Tai, kad įvairiais laikais galėjo būti daug apgyvendintų Lietuvos žemėse, ir kad galėjo kažkur būti atskiri lenkų naujakuriai – tai yra įmanoma, bet kad tai dabartiniai Lietuvos lenkai yra jų palikuonys ir kad buvo jie apgyvendinami ten, kur dabar yra didžiausios lenkų salos arba kalbinės salos – tam jokių įrodymų ir argumentų nėra“. (Michał Romer. Zeszyty Historyczne, Nr 106. Rok 1993, Paryż)

„[…] Vilniaus apskritis. Abipus Vilijos esanti, visa vakarinė jos dalis tarp Vilniaus ir Ukmergės nusidriekusi, yra labai derlinga, kviečių ir linų gausi, o pietuose dideliais puikiausios rūšies pušynais apaugusi, gyvenama pačių lietuvių. Tačiau lietuvių kalba ištisai vyrauja tik šiaurinėje pusėje, t. y. dešiniajame Vilijos krante; pietuose, prie paties Vilniaus, ją išstūmė lenkų kalba, o toliau tarpusavyje susimaišę lietuviškai kalbantys kaimai su kaimais, kuriuose vartojama lenkų – rusų kalba. Tačiau tarp kaimo žmonių lietuvių kalba šioje apskrityje nustelbia abi paminėtas kalbas. Kai kuriose vietovėse, nors kaimų pavadinimai ir net jų gyventojų pavardės yra grynai lietuviškos, tačiau gimtoji kalba jau pamiršta. Senieji inventoriai, t. y. turto aprašai, įrodo, kad šis pokytis prasidėjo per karus su Švedija valdant Jonui Kazimierui, kurie kartu su maro užkratu, siautusiu po jų šalyje, išguldė daug žmonių. Naujakuriai, atvykę iš gilesnės D. Kunigaikštystės rusiškos ir lietuviškos dalies, prisidėjo prie to kalbinio pokyčio tarp kitų gyventojų“. (Starożytna Polska pod względem historycznym, jeograficznym i statystycznym, opisana przez Michała Balińskiego i Tymoteusza Lipinskiego, t.III. W-wa, nakład i druk S. Orgelbranda, 1846., psl. 122–123).

Sunku diskutuoti su asmeniu, kuris ir toliau veikia bei rašo kaip sename anekdote „dramblys ir lenkų reikalas“, nepastebėdamas, kad per praėjusius šimtmečius daug kas pasikeitė, o Lenkija tam tikru laipsniu yra laisva. O bus visiškai laisva ir neįkyrės kaimyninėms valstybėms istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, turėdama laisvus piliečius, matančius pasaulį toliau negu „[…] užgriebia bukas žvilgsnis“.

Kuriant naujus santykius šioje Europos dalyje žmonėms su moksliniais vardais tenka ypatinga atsakomybė, kurios neįmanoma pakeisti patriotiniu tuščiažodžiavimu. Stokojant žinių ir klastojant dabarties bei istorinius įvykius nepavyks sukurti ateities. Tai, mūsų nuomone, taikytina visiems Žurawskio vel Grajewskio raštams.

Rašinio autorius pateikia ir sąrašą klausimų, kurių sprendimo, jo nuomone, turi imtis mūsų šalies valdžia, visų pirmiausia, kad švietimas ir „[…] lenkų kalba būtų vartojama lietuviškoje viešojoje erdvėje, įstaigose, rašant pavardes pasuose, dvikalbiuose gatvių, vietovių pavadinimuose, parduotuvių ir paslaugų įmonių iškabose ten, kur didelę gyventojų dalį sudaro lenkai“, ir galima daryti išvadą, kad tai būtų daroma tarpukario okupacijos lygmeniu. Neatsižvelgiant į tai, kad tokia padėtis Lietuvos lenkams yra ir bus nenaudinga, nes izoliacija, konkurencijos, diskusijų, žodžio laisvės nebuvimas bei informacinis teroras ir kaimyninės valstybės „penktosios kolonos“ vaidmuo niekada neskatins plėtros. Todėl teritorija aplink Vilnių, kurią valdo Rinkimų akcija, gaunanti oficialiosios Lenkijos paramą, išmiršta fiziškai ir degraduoja morališkai. Kartu esame giliai įsitikinę, kad Lenkija neturi jokio moralinio ar formalaus teisinio pagrindo kištis į mūsų šalies vidaus reikalus, o ypač organizuoti gyvenimą Lietuvos sostinės regione. Tuo labiau, kad Lenkijai tai yra tiktai teritorija, kurią ji buvo okupavusi ir kurioje dabar vykdo neatsakingus politinius žaidimus, o Lietuvai tai valstybės širdis.

Žvelgdamas plačiau, iš mūsų planetos Žemės piliečio pozicijos, o ne tiktai iš oficialiosios Lenkijos ir ją valdančios politinės partijos žiūrėjimo taško, rašinio autorius turėjo matyti, kad lietuvių kalba turi reikšmės ne tik kaip valstybinė mūsų šalies kalba. Skirtingai nuo gerokai jaunesnių slavų kalbų lietuvių kalba yra vertingas reiškinys Europos ir pasaulio kultūros istorijoje, kelia gyvą mokslininkų susidomėjimą. Todėl šis Europos dalies gyventojai  privalo gerbti ir saugoti istorinį jos kultūros kūrimo paveldą, užtikrinti netrikdomą plėtrą, o ne primesti dar vieną lenkinimo etapą.

Žurawskis vel Grajewskis užkabina ir žemės grąžinimo Lietuvos piliečiams klausimą. Nežino ar dedasi nežinąs, kad visi sprendimai ir planai nuo pat privatizavimo proceso pradžios aplink Vilnių buvo priimti palaiminus savivaldybėms, kurias valdo Rinkimų akcija.

Tad pateiksime bent vieną pavyzdį, kaip valdė ir valdo pirmiau paminėti veikėjai.

1997 m. Lietuvos Vyriausybė, siekdama suderinti teritorijų plėtrą, pavedė savivaldybėms išskirti iš privatizavimo planų upių ir ežerų pakrantes įvairiems vietos gyventojų ir jų bendrijų poreikiams. Iš 56 šalies savivaldybių šį pavedimą įvykdė 55. Išskyrus vieną – Vilniaus rajono savivaldybę, kurią kaip tik valdo V. Tomaševskis kartu su savo bičiule Janušauskiene-Pačikovska. Šiandien to valdymo padariniai yra labai akivaizdūs, „keliantys Lenkijos nerimą“. Nors būtent čia, prie Vilniaus, valdant „standartiniams lenkams“, karštai remiamiems oficialiosios Lenkijos, buvo inicijuoti ir išplėtoti tokie susitarimai. Mūsų šalies valdžios kaltė yra tiktai ta, kad pirmiau paminėti asmenys ir veikėjai iš jų pagalbininkų bei tarpininkų rato iki šiol sėdi ne ten, kur turėtų sėdėti.

Ir taip organizuotos visuomeninę demoralizuojančios grupės dauginasi, nebaudžiamai šeimininkauja siekdamos įgyvendinti nusikalstamus savo interesus, prisidengusios „lenkų“ partija ir įvairiomis organizacijomis – „lenkiškumo“ gynėjų, „Pasienio“, „lenkiškų kapų“, „lenkiškosios tradicijos“ ir dar bala žino ko.

Nors pagrindinis dalykas, kurį mūsų šaliai prikišo Žurawskis vel Grajewskis, buvo rašinio pavadinime įvardytas „moskalinimas“ Lietuvos lenkų. Pagaliau taip iki galo ir neaišku, ką autorius turėjo omenyje rašydamas apie „moskalinimą“, kurios, kaip pagrasino, „pakęsti neketiname“.

Manome, kad rusų kalbos vartojimas ar kitos televizijos žiūrėjimas dar nieko neliudija. „Moskalinimas“, mūsų supratimu, pirmiausia yra veiksmai, kuriais siekiama dezintegruoti Lietuvos lenkus savo Tėvynėje, padaryti juos svetimus šalyje, kurioje gimė, gyvena ir kurios piliečiai jie yra, pagilinti lietuviakalbių ir lenkakalbių lietuvių atskirtį. Tokių veiksmų neįmanoma kitaip pavadinti, kaip kišimusi į mūsų šalies vidaus reikalus, mėginimu sukurti „penktąją koloną“ ir Lietuvos valstybingumo silpninimu.

Ir tokią veiklą oficialioji Lenkija vykdo nuo pat pradžių iki dabar. Ir ta, mūsų nuomone, yra „moskalinimo“ esmė pagal Varšuvą. O ką daro Maskva lenkakalbių lietuvių atžvilgiu – tai atskira kalba.

Kitas dalykas, kad iki šiol Varšuva ir Maskva lenkakalbių lietuvių klausimu veikė ir tebeveikia ta pačia kryptimi, kai kada net nesislėpdamos – kartu ir bendrai. Taip buvo ilgą laiką, kol Lietuvoje ambasadoriavo neseniai pasitraukęs Januszas Skolimowskis, kuris, kaip šiandien žinoma iš spaudos, sąmoningai buvo tapęs sovietinio KGB lenkiško filialo agentas, išugdytas Maskvos sovietinės diplomatijos institute.

Įdomu tai, kad vos jam pradėjus eiti ambasadoriaus Lietuvoje pareigas, oficialioji Lenkija ir Varšuvos „Wspólnota“ ėmėsi priderinti „lenkiškų organizacijų lyderius“ Lietuvoje pagal Skolimowskio „formatą“. Būtent dėl šios priežasties mūsų šalies dangaus skliaute atsirado Michalas Mackevičius, „visų Lietuvos lenkų prezidentas“, buvęs laikraščio „Советскaя Литвa“ redaktorius, dienraščio „Czerwony Sztandar“ redaktorius ir partijos  komiteto sekretorius, Maskvos politinės akademijos prie SSKP CK arba Maskvos KGB mokyklos, auklėtinis, tiesa, nuo bendrapiliečių ir rinkėjų tai kruopščiai slepia. Šiandien jis priimamas Lenkijoje aukščiausiu lygiu ir statomas garbingiausiose tribūnose šalia Dudos ir Kaczyńskio, kaip sektinas pavyzdys Lietuvos lenkams…

Panašiai yra ir su V. Tomaševskiu. Oficialioji Lenkija nesitvėrė džiaugsmu, kad dėl jos finansavimo ir politinės paramos jis buvo išrinktas į Europos Parlamentą. O pirmasis Tomaševskio žingsnis buvo toks, kad pagrindiniu savo patarėju ir padėjėju paskyrė KGB atsargos majorą Balakiną, kuris paskui, išrinktas su Tomaševskio sąrašu, ketverius metus atstovavo „Lietuvos lenkams“ Vilniaus miesto savivaldybės taryboje. O oficialioji Lenkija ir toliau plojo katučių ir nepaprastai džiaugėsi. Ji džiaugiasi iki šiol, nes su jos pagalba pavyko primesti Lietuvos lenkams sovietinės-kolūkinės nomenklatūros valdžią.

Tas varšuvietiškas „moskalinimas“, kaip mums atrodo, yra itin grėsmingas Lietuvos lenkams, nes nepaprastai giliai juos demoralizuoja, „[…] išstumdama mus iš šalies bendrapiliečių padėties į svetimų kolonistų vaidmenį“. Nes tai patiekiama su tariamo rūpinimosi lenkais padažu, pridėjus pasipūtimo dėl visko, kas lenkiška, svarbos, apkaičius „riteriška laikysena ir poelgiais“, vienos  […]iš labiausiai suklastotų istorijų, kokias žinau“ pagrindu.

Taip veikė ir liūdnai pagarsėjęs Stelmachowskis, kuris atvyko į Vilnių ginti KP ant vadinamosios Maskvos platformos CK sekretoriaus L. Jankelevičiaus. Tiesą sakant, kartu su pirmuoju Lenkijos ambasadoriumi Lietuvoje J. Widackiu, buvusiu mokyklos, rengusios kadrus sovietinio KGB lenkiškajam filialui, dėstytoju.

Ir taip iki šios dienos. Juk dabartinis Lenkijos ambasadorius J. Czubińskis, taip pat Lenkijos Liaudies Respublikos laikų diplomatas, nuo pat pradžių aiškiai seka J. Skolimowskio pėdomis. Vos įžengęs į senoviškos Lietuvos sostinės mūrus organizavo ir surengė provokacines eitynes per Vilniaus širdį su politiniais šūkiais ir Lenkijos vėliavomis – „pasimelsti į Aušros Vartus“. Galima įsivaizduoti, kokia būtų Lenkijos politikų reakcija, jeigu vokiečiai su Vokietijos ambasadoriumi Lenkijoje, nešini Bundesrepublik Deutschland vėliavomis, mėgintų pražygiuoti per miestą pasimelsti Vroclave, Ščecine, Gdanske arba Bydgoščiuje, jau nekalbant apie Varšuvą.

Tiesą sakant, tų pretenzijų, reikalavimų, paslėptų ir atvirų grasinimų Žurawskio vel Grajewskio rašiniuose yra kur kas daugiau, ir tai, mūsų nuomone, tėra pavergto proto demagogijos pavyzdys.

Laisvas ir išsilavinęs žmogus, gerbiantis save ir valstybę, kuriai jis atstovauja, nors su trupučiu kultūros ir inteligencijos, nieko panašaus, mūsų nuomone, negalėtų parašyti.

***

Po daugiau kaip ketvirtį amžiaus lenkiškose žiniasklaidos priemonėse trunkančių išpuolių prieš Lietuvą, o kiekviena pasitaikiusia proga – ir dalyvaujant politikams, kyla klausimas – kas toliau? Tuo labiau, kad aptariamu Žurawskio vel Grajewskio rašiniu, kaip pažymėjome pirmiau, mėginama primesti mūsų šaliai veiksmus jau iš jėgos pozicijos, iškeliant abejonių net dėl dabartinių Europos sienų. „[…] Kantrybė, kurią rodė Lenkija, suvokdama savo potencialo persvarą, turėjo prasmę, tačiau nuo to laiko, kai Rusija įvykdė agresiją Ukrainoje, juodieji konfliktų Rytuose scenarijai tampa tikėtini ir daro Lenkijos ir Lietuvos problemų sprendimą neatidėliotina užduotimi. Kantrumo dorybė tampa yda“.

Žvelgiant į esamą situaciją ir mąstant apie ateitį iš asmenų, tiesiogiai neužsiimančių politika, pozicijos aiškiausiai matyti, kad dabartinė Lenkijos valdžia – be bufonados ir pasipūtimo, paprastai ir žmogiškai turi atsiprašyti Lietuvos ir jos gyventojų už sulaužytą Suvalkų sutartį, už tarpukariu įvykdytą Vilniaus, Trakų ir šalia esančių teritorijų okupaciją, už okupuotų teritorijų gyventojų persekiojimą bei trėmimą be teismo ir tyrimo į Bereza Kartuskos koncentracijos stovyklą ir t. t., ir pan. Iškilmingai pasižadant, kad niekada daugiau. Taip, kaip 2009 m. padarė a. a. Lechas Kaczyńskis, kuris 20 valstybių, tarp jų Vokietijos ir Rusijos, vadovų akivaizdoje 2009 m. rugsėjo 1 d. Vesterplatėje atsiprašė čekų už dalyvavimą grobstant jų šalį, turėdamas omenyje 1938 m. Lenkijos užimtą Zaolzę.

Pagaliau jeigu Lenkija ketina siekti mūsų regiono lyderės vaidmens, ji privalo tokiu pačiu būdu pasielgti ir su dviem kitomis valstybėmis, atsiradusiomis istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, – Baltarusija ir Ukraina.

Atsiprašyti Baltarusijos – už 1920 m. bolševikams atiduotą Minską ir šalia esančias teritorijas, kurių gyventojai pirmieji istorijoje užpildė leninines koncentracijas stovyklas, kurių pavyzdžiu vėliau pasinaudojo Hitleris. Už bendrai su bolševikais pagal Rygos sutartį per pusę pasidalytą Baltarusiją ir Ukrainą, už tai, kad 1937 m. daugiau kaip šimtas cerkvių buvo uždarytos, išniekintos ir sudegintos, o tai padarė „Ozonas“ tyliai pritariant tuometei lenkų valdžiai, ir t. t., ir pan.

Atsiprašyti ukrainiečių, per amžius persekiotų ir žemintų, už tai, kad neleido puoselėti savo valstybingumo, už dvi nusikalstamas pacifikacijas tarpukario laikotarpiu, už tai, kad vien 1938 m., per antrąją pacifikaciją, buvo išniekintos ir sugriautos 127 stačiatikių cerkvės, kurių dalis buvo istoriniai paminklai, ir t. t., ir pan.

Ir tai vienintelis, mums regis, būdas pradėti kurti naujus partneriškus ir draugiškus santykius, atvirus ir be nutylėjimų, garantuojančius abipusiškai naudingą bendradarbiavimą ir saugumą. Taip pat reikia prisiminti, kad ne nuo Lenkijos priklauso, ar ji taps regiono lydere, o tik rytinių kaimynių, jeigu jos pritars tokiam dalykui.

Ar apsaugosiome Lietuvą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nes, skirtingai nuo Lenkijos, jos turi ir kitą pasirinkimą – atkurti glaudžius ryšius istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rėmuose, kas, mūsų nuomone, būtų nepaprastai svarbus geopolitinis įvykis, stabilizuojantis Vakarų Europos ir Rusijos santykius. Tuo labiau, kad tos valstybės, su Latvija ir Estija, šiandien neturi ir istorinėje atmintyje nelaiko jokių pretenzijų ar traumų, todėl natūraliai gali susitelkti į save, ir kartu būti reikšmingu žmogiškuoju, teritoriniu, ekonominiu ir kariniu potencialu. Jeigu prie jų dar prisijungtų Suomija, stabilizuojamoji Europos zona, į kurią įeitų viena kitai palankios valstybės ir tautos, siektų nuo Šiaurės jūros iki Juodosios jūros.

Vilniaus okupavimas, Minsko perdavimas bolševikams ir gyventojų išsiuntimas į leninines koncentracijos stovyklas, Baltarusijos ir Ukrainos pasidalijimas su bolševikais, holodomoras, pacifikacijos, šventovių griovimas ir deginimas, Krymo okupavimas ir propagandinės atakos šalyse, kurios yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įpėdinės, kartu su tuo, kas paminėta pirmiau, būtent yra veiksmai, nukreipti prieš šios Europos zonos stabilizavimą ir normalizavimą, prieš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atgimimą nauju pavidalu, ir mėginimai išrauti ją iš mūsų istorinės atminties. Mums atrodo, kad to padaryti niekam nepavyks.

***

Ir baigiant keli žodžiai apie žmonių dėkingumą bei toną, būdingą Žurawskio vel Grajewskio rašinys, kurio paskelbimas atgaivino mūsų atmintyje seną Juozapo Mackevičiaus straipsnį „Kultūroje“, parašytą siekiat apginti vilniškį Vladislavą Studnickį, puolamą grupės staugūnų. Tuos veiksmus, nukreiptus prieš silpnesnį asmenį, J. Mackevičius apibūdino kaip kiauliškus – neriteriškus. Būtent toks kiauliškas – neriteriškas tonas yra gija, einanti per visą Žurawskio vel Grajewskio rašinį, skirtą mūsų šaliai.. Tiesą sakant, tokio tono buvo ir kitų autorių straipsnių, kalbų bei reiškiamų pažiūrų.

Oponuodamas Žurawskiui vel Grajewskiui dėl pirmiau paminėto rašinio atsakė tik Vidmantas Valiušaitis, kuris kukliai, daugiausia gindamasis, kad Lietuvos žmonės svetingai priėmė lenkus 1939 m. rugsėjį, kai jų šalį okupavo hitlerininkai ir bolševikai.

Akivaizdu, kad Lietuva ir lietuviai su tais, kurie neseniai buvo okupantais, tada pasielgė išimtinai žmogiškai, riteriškai ir tauriai, „[…] nes riteriškumas, kaip mus mokė, kalbant patetiškai: „nuo lopšio“, yra taurumas silpnųjų atžvilgiu. Tačiau metalinis šio posakio garsas pirmiausia ataidi iš didžiadvasiškumo, parodyto mūšio lauke nugalėtam priešui. Kuo didesnis buvo priešas, tuo didesnis ir riteriškumas, taip atrodė anuomet kažkada. – Šiandien tas išpurvintas žodis valkiojamas lenkų spaudoje ypač dažnai.“ (Juozapas Mackevičius. Vladislavas Studnickis).

Tiktai V. Valiušaičio straipsnyje, parašytame „atsiprašome, kad dar gyvi“ tonu, iš tiesų nieko nepaaiškinama, vien tik pakartojama visuotinamai žinoma istorijos ištrauka, sudarant įspūdį, kad tai buvo vienintelis atvejis, kai Lietuva aukojosi lenkams, atsidūrusiems sunkioje padėtyje.

Tačiau net diletantui, besigilinančiam į Lietuvos ir Lenkijos santykius, kurie klostėsi šimtmečius, pradedant nuo XIV amžiaus, nekyla abejonių, kad už viską, ką šiandien turi Lenkija, dideliu laipsniu ji turi būti dėkinga Lietuvai – Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei pirmiausia. Faktiškai Lietuva pasiaukojo Lenkijos gerovei.

Lietuviai broliai Jogaila ir Vytautas Didysis prie Žalgirio sėkmingai pašalino didžiausią pavojų, kilusį Lenkijai iš Vakarų, kad paskui kelis šimtmečius gintų Lenkiją iš Rytų, prarasdami savo teritorijas ir žmones, nes lenkai turėjo „prastų vizijų“, neturėjo noro, valios ir pinigų, kad taip pat galėtų ateiti į pagalbą Lietuvai. Jogailos ir jo palikuonių valdymo laikotarpis buvo Lenkijai „aukso amžius“.

Tačiau tarpukario laikotarpiu iš tų teritorijų Lenkija tiesiogine prasme išsiurbė viską, neduodama nieko mainais. Paprastų žmonių, gyvenusių dar prie caro, atmintyje išliko, kad gyvenimas „lenkų laikais“ tarpukario laikotarpiu buvo nepalyginamai sunkesnis. Pilsudskio kareivos okupuotose teritorijose su žmonėmis, neatsižvelgdami į jų vartojamą kalbą, leido sau tokią „[…] savivalę, kuri nebūtų toleruojama niekur kitur“.

Susidorojimas su nepaklusniaisiais „nežinomų nusikaltėlių“ rankomis, trėmimas į Bereza Kartuskos koncentracijos stovyklą, tarp kitų – ir „Słowo“ redaktoriaus Stanislavo Mackevičiaus (Cato), arba atviras susidorojimas su Stanislavu Civinskiu, kurį pradėjo kankinti liūdnai pagarsėjęs Dąb-Biernackis, o baigė tokie patys sovietiniai budeliai – tai tik keli iš daugybės žinomų pavyzdžių tokiomis sąlygomis, kai net už skundą, pateiktą siekiant apsiginti, grėsė tolesnis persekiojimas.

Iš karto po karo daugiau kaip 200 tūkst. lenkakalbių lietuvių išvyko į Lenkiją pagal 1944 m. rugsėjo 22 d. sutartį tarp Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komiteto ir Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Vyriausybės dėl Lenkijos piliečių evakuacijos iš Lietuvos TSR ir Lietuvos gyventojų evakuacijos iš Lenkijos teritorijos, atkurti vadinamosioms Atgautoms žemėms, o tai, kad Lenkija jas susigrąžino, Žurawskio vel Grajewskio žodžiais tariant, buvo „[…] sovietų okupacijos rezultatas“. Analogiškos sutartys taip pat buvo sudarytos su Baltarusija ir Ukraina, nors tai buvo čiabuviai gyventojai, kurie Lenkijos piliečiais tapo tiktai tarpukario okupacijos laikotarpiu.

Ir šiandien veriantys riksmai bei krokodilo ašaros, liejamos rūpinantis „lenkų likimais Rytuose“, jų mokymu tiktai lenkų kalba, ir liūdnai pagarsėjusių „Lenko kortų“, paliudijančių tariamą priklausymą „lenkų tautai“, brukimas – yra ne kas kita, kaip dar vienas Lietuvos išsiurbimas ir pasiruošimas jos sąskaita turėti darbo jėgos rezervą Lenkijai. Tas pats vyksta Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Ryšium su tuo, kas išdėstyta pirmiau, raginame Žurawskį vel Grajewskį ir panašius į jį baigti kiauliškus – neriteriškus išpuolius prieš Lietuvą. Nes tam nėra pagrindo, tai neparemta faktais ir kenkia pačiai Lenkijai. Nes niekur kitus, kaip tik prie „rytinės sienos“, Lenkija gali rasti draugų. Todėl reikia ne tiktai rašyti, bet ir skaityti bei užpildyti savo žinių trūkumus. O pirmiausia mąstyti ir tik tada – rašyti. Nes iš tiesų bjauru klausyti.

Slaptai.lt nuotraukoje: straipsnio autorius Ryšardas Maceikianecas.

Informacijos šaltinis – www.pogon.lt

2017.05.31; 05:33

Straipsnyje „Lietuvių švietimas Vilniaus krašte nuo 1920 iki 1939 metų“ rašoma apie rytų Lietuvos vietinių gyventojų švietimą daugiausia 1920-1939 metais. Straipsnis yra aktualus – 2013 metų sausio 31 dieną minėjome Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ 100 metų sukaktį. Be to, atskleidžiamos iki šiol nežinomos, svarbios detalės lietuvių kalbos, švietimo, valstybės, rezistencijos istorijai. Daugelis galbūt pirmą kartą sužinos apie 20 amžiaus pirmosios pusės kultūrinį genocidą, kurį kentė dabar jau mirę tautiečiai, atkuriamos valstybės švietimo įstaigos okupuotoje jos dalyje.

Tie duomenys reikalingi ir rytų Lietuvos mokykloms, bibliotekoms: liudija, kada jos įkurtos, kokiomis sąlygomis dirbo, kokia buvo jų naikinimo metodika. Tai yra ir lietuvių kalbos, kultūros istorijos dalis, nurodo seniausios indoeuropiečių kultūros židinius prieš 90 metų, kurių dabar nebėra arba kurie nyksta (Maciučiai, Žižmai, Paąžuolė, Kargaudai, Plikiai, Pavalakė, Ramaškonys, Zabarninkai ir t.t.), o kuriems yra iškilę egzistencijos sumkumai (Gervėčiai, Pelesa), kurie buvo net ir sustiprėję (Poškonys, Marijampolis). 

Vietinių lenkų ignoruota lietuviška eisena Maišiagaloje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Raktažodžiai

Lietuvių švietimas Rytų Lietuvoje, Vilniaus kraštas, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veikla, bendradarbiavimas su anksčiau įkurtomis ir jau veikiančiomis lietuvių švietimo draugijomis, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ 1913-1939 metais įkurtos mokyklos, skyriai ir skaityklos, draugijos darbo priklausomybė nuo Lenkijos okupacinio režimo.

Annotation

In the article „Lithuanian education in Vilnius distict 1920-1939“ is described education of local people in Eastern Lithuania, mostly in 1920-1939. The theme of the article is actual and welltimed, because on January 31, 2013 we shall commemorate 100 years anniversary of the Lithuanian education society „Rytas“. In the article are shown some unknown and important details for the history of Lithuanian language, education, state and resistance. Many people, may be for the first time, will find information about cultural genocide in the first half on the 20th century, whitch were to suffer now already dead Lithuanians and the new opened state educational offices in the occupied part of the Lithuanian state. These data are necessary for the schools and libraries of Eastern Lithuania: they evidence when those schools were opened, under what conditions they worked, what were the methods of closing them. This is a part of history of Lithuanian language and culture, show the focuses of the oldest Indo-European culture 90 years ago, which already don´t exist, or are disappearing (Maciučiai, Žižmai, Paąžuolė, Kargaudai, Plikiai, Pavalakė, Ramaškonys, Zabarninkai and others), or such, which undergo difficulties of existing (Gervėčiai, Pelesa), some even became stronger (Poškonys, Marijampolis).

Keywords

Lithuanian education in Eastern Lithuania, Vilnius district, activities of the Lithuanian education society „Rytas“, cooperation with the created earlier or already existing societies of the Lithuanian education, schools created by the Lithuanian education society „Rytas“ in 1913-1939, departments and reading rooms, dependence of the work of society on the Polish occupation regime.

Straipsnio tyrimo objektas lietuvių švietimas, vykdytas Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ politiškai sudėtingu Lietuvai laikotarpiu. Remiantis Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskų bibliotekos rankraščių skyriuje saugoma Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ medžiaga (F.67), siekiama rekonstruoti jos 19131939 metais vykdytą veiklą Vilniaus krašte. 

Puoselėti lietuvybę Vilniaus krašte nėra lengva ir šiandien. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Įvadas

Lietuvių švietimas Vilniaus krašte 1913 – 1939 metais nėra nauja tema, tik iki šiol istoriografijoje labiau akcentuojama 1920 – 1939 metų laikotarpio politinių įvykių fone, kada 1920 10 09 Lenkijos valstybės kariuomenės dalis, vadovaujama generolo Liucjano Želigovskio okupavo ir aneksavo Vilniaus kraštą. Buvo įkurtas kitų Europos valstybių nepripažintas valstybinis darinys, gyvavęs 1920 – 1922 metais (vadinamoji Vidurio Lietuva), pastarojo seimo sprendimu „įteisintas“ Lenkijos valdymas, trukęs iki 1939 metų. Šiame straipsnyje, remiantis archyviniais šaltiniais, nagrinėjamas lietuvių švietimas, vykdytas Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ 1913 – 1939 metais. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ veikė šiuo politiškai sudėtingu laikotarpiu Vilniaus krašte, kai kuriais atvejais bendradarbiaudama su kitomis („Saulės“, Šv. Kazimiero) lietuvių švietimo draugijomis. Darbe keliama prielaida: ar  siekdama savo užsibrėžtų tikslų – per savo organizacinį tinklą šviesti lietuvius Vilniaus krašte lietuvių švietimo draugija „Rytas“ bendradarbiavo su anksčiau įkurtomis ir jau veikiančiomis lietuvių švietimo draugijomis. Darbo uždaviniai: 1) atskleisti lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ įstatuose numatytų tikslų įgyvendinimą, švietimo padėtį Vilniaus krašte; 2) nustatyti, kiek ir kokiose Rytų Lietuvos vietovėse Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ 1913 – 1939 metais įkūrė mokyklų, skyrių ir skaityklų, t.p. ar nebuvo jų kitose Lietuvos dalyse, kur galimai bendradarbiauta su kitų lietuvių švietimo draugijų atstovais, 3) aprašyti „Ryto“  draugijos darbo priklausomybę nuo valdžios, t.y. nuo okupacinio režimo.

Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veikla 1913−1920 metais

Nuo 1911 metų spalio 6 dienos V. Mirono, A. Petrulio, J. Novickio iniciatyva pradėto leisti Vilniaus krašto lietuviams skirto laikraščio „Aušra“ (redaktoriai: 1911−1914 ir 1915 metais P. Kraujalis, 1914−1915 metais J. Bakšys ir 1919 metais − J. Stankevičius) „suvažiavimuose paaiškėjo, kad Vilniaus kraštui reikia atskiros draugijos mokykloms steigti ir švietimo darbui plėsti[i], kuri rūpintųsi lenkinamų lietuvių tautinio sąmoningumo ugdymu. Esama padėtis Vilniaus lietuvių inteligentų tenkinti negalėjo: nesant oficialaus švietimo lietuvių kalba, rytų Lietuvai grėsė nutautėjimas. Kunigas P. Kraujalis apie lietuvių švietimo padėtį, buvusią prieš draugijos įkūrimą Vilniaus krašte, straipsnyje „Lietuvių švietimo draugija „Rytas“rašė: „Turėjo jau Kauno gubernijos lietuviai švietimo draugiją „Saulę“, suvalkiečiai turėjo „Žiburį“ − tik Vilniaus gubernijos lietuviai iki šiol gyveno be jokios draugijos*. Bet ir mūsų gyvenime buvo nemažas skirtumas: kauniškiai ir suvalkiečiai turėjo savo vaikams mokyti mokyklas, mes gi jei ir mokinome, tai slaptai, kad niekas nežinotų, kad policija neprikibtų“[ii].

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Siekdami, kad Vilniaus krašte būtų įsteigta draugija, galinti rūpintis lietuvių švietimu, analogiška esančioms Kauno ir Suvalkų gubernijose, Vilniaus lietuvių inteligentai pradėjo rūpintis organizaciniu darbu: 1912 metais parengti Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ įstatai (patvirtinti 1913 metais; V.Martinkėno pateiktais duomenimis, įstatus 1912 metų lapkričio 29 d. patvirtino Rusijos vidaus reikalų ministro pavaduotojas Zolotoriovas), nurodytas tikslas − plėtoti katalikybe ir lietuvybe grindžiamą švietimo veiklą tarp Vilniaus gubernijos lietuvių. Jos funkcijos buvo steigti ir išlaikyti pradines mokyklas, rašto mokyklas suaugusiesiems, mokytojų seminariją ir kt. vidurinio mokymo įstaigas, knygynus ir skaityklas[iii]. Pagaliau, 1913 metų sausio 31 dieną Vilniuje, Visų Šventųjų bažnyčios klebonijoje įvyko steigiamasis „Ryto“ susirinkimas. Susirinkimui primininkavo J. Basanavičius, sekretoriavo L. Gira. Buvo išrinkti 7 valdybos nariai: kun. J. Kukta, kun.V. Mironas, L. Gira, kun. J. Steponavičius, kun. A. Petrulis, J. Basanavičius, J. Kairiūkštis ir du kandidatai − A. Smetona, kun. K. Maliukevičius.[iv] Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ sekretorius L. Gira 1913 metų vasario 6 dieną laikraštyje „Viltis“ išdėstė savo mintis apie naująją švietimo organizaciją, numatė galimas bendradarbiavimo su kitomis organizacijomis veiklos gaires: „….Kalbėdamas apie „Rytą“, negaliu nepaminėti dar dviejų organizacijų, artimų savo tikslais ir pakraipa. Tai vadinamasis „Kun. J. Tumo fondas rytiečiams šviesti“ ir „Aušros“ laikraštis. Abi tos organizacijos taip pat dar labai jaunos, ir abi labai svarbios. Abi tos organizacijos, dirbusios iki šiol tautos švietimo darbą skyrium ir nelabai gal sistemingai, turėtų dar labiau susispiesti, kaip ir susilieti su „Rytu“. Skiriamoje vilniečiams ir labiausiai tarp jų platinamoje „Aušroje“, − žinoma, jei ji eitų geru keliu, švietimo draugija rastų tinkamiausią savo populiarintoją ir kelio skynėją, o taip pat, šviesdama sodžių, skintų kelią mūsų laikraščiams. „Fondas“, turėdamas jau ligi dviejų tūkstančių rublių ir į kelioliką tūkstančių knygų−knygelių, būtų labai stipri parama „Rytui“ jo darbų pradžioje, pats gi „Rytas“ turėtų geriausią paliudijimą lietuvių visuomenei, kad yra gyvas ir reikalingas. Kaip, kokiais pagrindais, kiek turėtų susiartinti tos trys organizacijos − tai jau kitas dalykas, tai jau tų organizacijų vedėjų dalykas.“[v]

Tik įsikūrusi švietimo draugija „Rytas“ per Vilniaus gubernijos lietuvių spaudą − laikraščius „Aušra“, „Viltis“ pradėjo energingai įgyvendinti užsibrėžtus tikslus − savo skaitytojus informavo apie naujos Lietuvos rytuose veiklą pradėsiančios švietimo draugijos įsikūrimą, ragino juos tapti draugijos nariais, steigti skyrius[vi], pačiai švietimo draugija „Rytas“ patarė bendradarbiauti su giminingomis, turinčiomis tuos pačius tikslus − šviesti lietuvius Lietuvos rytuose, organizacijomis[vii]. Toks bendradarbiavimas iš tikrųjų vyko − apie švietimo draugijos „Rytas“ veiklą 1913−1915 metais rašė Vilniuje leidžiami laikraščiai „Aušra“, „Viltis“, 1913−1914 metais Seinuose leidžiamas „Šaltinis“. 1914 metais prie šio darbo prisidėjo „Lietuvos žinios“, „Vienybė“, 1915 − „Lietuvos ūkininkas“, 1917 − „Lietuvos Aidas“, „Tėvynės sargas“. 

Mykolas Biržiška, „Vilniaus Golgotos“ autorius, narsiai kovojęs prieš Vilniaus krašto lietuvių lenkinimą.

Iki mūsų dienų išliko tik dalis švietimo draugijos „Rytas“ įkurtų skyrių dokumentų. Spragas šiek tiek gali kompensuoti tiriamojo laikotarpio spaudoje esanti informacija apie švietimo draugijos „Rytas“ skyrių veiklą. Pagal išlikusius archyvinius dokumentus 1913 metais Bagaslaviškyje, Brokaraistyje, Dieveniškėse, Darsūniškyje, Dūkšte, Gilūtose, Guntauninkuose, Kaišiadoryse, Kietaviškėse, Koncypolėje, Labanore, Mielagėnuose, Palūšėje, Perlojoje, Pivašiūnuose, Rūdiškėse, Semeliškėse, Švenčionėliuose buvo įkurti skyriai[viii], 1914 ir 1915 metais Giedraičiuose, Merkinėje ir Kaltinėnuose[ix]. Turint omenyje, kad švietimo draugijos „Rytas“ archyvas išlikęs nepilnas, taip pat atsižvelgiant į 1913 metais periodinėje lietuvių spaudoje paskelbtus švietimo draugijos „Rytas“ įsteigtų skyrių sąrašus[x] (iki 1913 metų gruodžio mėnesio pabaigos Vilniaus gubernijoje buvo įkurta 31 skyrius: 1) Vilniaus I, 2) Švenčionėlių, 3)Valkininkų, 4) Labanoro, 5) Palūšės, 6) Gilūtų, 7) Kietaviškių, 8) Kaltinėnų, 9) Pivašiūnų,

10) Vilniaus II, 11) Koncypolės, 12) Rūdiškių, 13) Šešuolių, 14) Merkinės,

15) Guntauninkų, 16) Alytaus, 17) Semeliškių, 18) Kargaudų, 19) Paąžuolės,

20) Nemunaičio, 21) Linkmenų, 22) Dieveniškių, 23) Kaišiadorių, 24) Mielagėnų,

25) Vilniaus III, 26 ) Švenčionių, 27) Brokaraisčių, 28) Nemaniūnų, 29) Mustinėnų (gal Musninkų? Aut. past.), 30) Bagaslaviškio, 31) Perlojos**), galima teigti, kad Merkinės ir Kaltinėnų skyriai buvo įkurti ne 1914 ir 1915, o abu 1913 metais. Pelesos, Vigonių (ir „Šaltinio“ skelbtame sąraše jau anksčiau minėtas Kargaudų) skyriai buvo įkurti 1913 metais Rodūnės kunigo, vikaro J. Breivos iniciatyva.[xi] 1914−1915 metų laikotarpiu galėjo būti įkurti skyriai šiose vietovėse: Darsūniškyje, Kabeliuose, Strūnaičiuose ir Dusmenyse.

Pirmasis „Vilniaus golgotos“, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.

Apie švietimo draugijos „Rytas“ įsteigtus skyrius Vincas Martinkėnas rašo: „Iš draugijos pirmininko pranešimo matyti, kad jau veikė 36 draugijos skyriai: trys Vilniuje, po vieną Švenčionėliuose, Valkininkuose, Labanore, Palūšėje, Adutiškyje, Gilūtose, Kietaviškėse, Kaltanėnuose, Pivašiūnuose, Koncypolėje, Rūdiškėse, Šešuoliuose, Merkinėje, Guntauninkuose, Alytuje, Semeliškėse, Kargauduose, Paąžuolėje, Nemunaityje, Kaišiadoryse, Mielagėnuose, Švenčionyse, Brokaraistyje, Nemaniūnuose, Mustinėnuose, Bagaslaviškyje, Perlojoje, Darsūniškyje, Pelesoje, Kabeliuose, Strūnaityje, Vigonyse ir Dusmenyse.“[xii] Greičiausiai Vincas Martinkėnas naudojosi švietimo draugijos „Rytas“ 1913 metų steigimo ir visuotinių susirinkimų protokolais nuo 1914 metų (LMAVB RS F.67 B.307) arba bent jau 1914 metų kovo 12 dienos „Vilties“ laikraštyje paskelbtu švietimo draugijos „Rytas“ sekretoriaus Liudo Giros vedamuoju straipsniu „Visuotinis „Ryto“ susirinkimas“.[xiii] Jame esantis draugijos įkurtų skyrių sąrašas sudaro ne 36, o 37 pozicijas ir dalinai atitinka V.Martinkėno paskelbtąjį.   Skirtumas tarp šių sąrašų tas, kad pastarasis nemini Dieveniškių ir Linkmenų skyrių. Vietoje jų kažkodėl atsiranda Adutiškio skyrius (kad toks 1913 ar 1914 metais būtų įkurtas, kol kas nepavyko aptikti jokių duomenų). Švietimo draugijos „Rytas“ neapsiribojo vien skyrių steigimu: pagal išlikusius archyvinius dokumentus 1913 ir 1914 metais įkurta skaityklų Kietaviškėse, Linkmenyse, Musteikoje, Palūšėje, Švenčionėliuose ir Molėtuose[xiv],  1913 metais − Dieveniškėse, Linkmenyse, Musteikoje, Paąžuoliuose, Perlojoje, Švenčionėliuose, Valkininkuose, 1914 metais − Strūnaityje,

1915 metais − Kaltinėnuose mokyklų[xv].

Vokiečių kariuomenė 1915 metų spalio mėnesį okupavo Vilnių. 1915 metų lapkričio − gruodžio ir 1916 metų sausio − vasario mėnesiais lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdyba Vilniuje pradėjo gauti pranešimų, kad Aleksote[xvi], Aluntoje[xvii], Aukštadvaryje[xviii], Biržuose[xix], Bagaslaviškyje[xx], Bubiuose[xxi], Dainavoje[xxii], Dargužiuose[xxiii], Dauguose[xxiv], Daukšiuose[xxv], Dubičiuose[xxvi], Dubingiuose[xxvii], Eišiškėse[xxviii], Gervėčiuose[xxix], Giedraičiuose[xxx], Jonavoje[xxxi], Joniškyje[xxxii], Kalesninkuose[xxxiii], Kietaviškėse[xxxiv], Leliūnuose[xxxv], Lioliuose[xxxvi], Molėtuose[xxxvii], Marcinkonyse[xxxviii], Merkinėje[xxxix], Musninkuose[xl], Nočioje[xli], Paliakėlėje[xlii], Palomenėje[xliii], Pilviškiuose[xliv], Punioje[xlv], Ratnyčioje[xlvi], Rodūnioje[xlvii], Rudnioje[xlviii], Rumšiškėse[xlix], Simne[l], Skiemonyse[li], Stakliškėse[lii], Semeliškėse[liii], Širvintose[liv], Šumske[lv], Telšiuose[lvi], Ukmergėje[lvii], Utenoje[lviii], Valkininkuose[lix], Varėnoje[lx], Veisiejuose[lxi], Vėžionyse[lxii], Videniuose[lxiii], Višakio Rūdoje[lxiv], Žąsliuose[lxv], Žiežmariuose[lxvi] reikalingos mokyklos, mokytojai arba juos galintys pavaduoti asmenys − „daraktoriai“. Atsižvelgdama į gautus prašymus, jei tik buvo galimybė (ne visus prašymus, stokojant kvalifikuotų „daraktorių“ arba mokytojų buvo galima patenkinti) į esančias mokyklas Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdyba skyrė savo Vilniuje organizuotų pedagoginių kursų studentus, galinčius būti „daraktoriais“ ir absolventus − mokytojais, kitų švietimo draugijų studentus (pvz. „Saulės“ draugijos kursantą Vilkicką skyrė į Bubių mokyklą; tai liudija apie švietimo draugijų tarpusavio bendradarbiavimą).

Pranešėjai lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdybą taip pat informavo apie padėtį, nuveiktus darbus Alsėdžiuose[lxvii], Anykščiuose[lxviii], Balbieriškyje[lxix], Butrimonyse[lxx], Čiobiškyje[lxxi], Gelvonuose[lxxii], Gižuose[lxxiii], Griškabūdyje[lxxiv], Gruzdžiuose[lxxv], Inturkėje[lxxvi], Kaišiadoryse[lxxvii], Kebliuose[lxxviii], Kelmėje[lxxix], Kražiuose[lxxx], Krokialaukyje[lxxxi], Krosnoje[lxxxii], Kučiūnuose[lxxxiii], Kurkliuose[lxxxiv], Laižuvoje[lxxxv], Lauksodyje[lxxxvi], Leipalingyje[lxxxvii], Lygumuose[lxxxviii], Lukšiuose[lxxxix], Mažeikiuose[xc], Meškuičiuose[xci], Meteliuose[xcii], Mitkaičiuose[xciii], Naniškyje[xciv], Nemunaityje[xcv], Nerimdaičiuose[xcvi], Nevarėnuose,[xcvii] Papilėje[xcviii], Pavandenyje,[xcix] Pievėnuose[c], Sedoje[ci], Seinuose[cii], Sintautuose[ciii], Skriaudžiuose[civ], Stačiūnuose[cv], Šakiuose[cvi], Šaukėnuose[cvii], Šešuoliuose[cviii], Šiaudinėje[cix], Šiauliuose[cx], Šilėnuose[cxi], Tryškiuose[cxii], Užventyje[cxiii], Vaiguvoje[cxiv], Varniuose[cxv], Veiveriuose[cxvi], Videniuose[cxvii], Viekšniuose[cxviii], Viešvėnuose[cxix], Vilkaviškyje[cxx].

1917 metais Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdyba Vilniuje gavo pranešimą, kad Beištrakiuose, Gudenoje, Kaišiadoryse, Miežionyse, Vilionyse, Vilkiškiuose, Giniūnuose ir Krūminiuose įkurtos mokyklos.[cxxi] Dargužių, Gėlūnų, Giraitės, Kalesninkų, Krivilių, Lynežerio mokyklos tęsė veiklą,[cxxii] Kargauduose, Marijampolyje buvo atkurtos.[cxxiii]

Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veikla 1920−1939 metais

Nors lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ padėtis nebuvo lengva jau nuo 1920 spalio 9, kada Lenkijos valstybės kariuomenės dalis, vadovaujama generolo L. Želigovskio, okupavo ir aneksavo Vilniaus kraštą, reikia pripažinti, kad iki 1923 „Rytas“ pats steigdavo mokyklas ir skirdavo mokytojus, o tik paskui pranešdavo valdžios pareigūnams[cxxiv]. 1920 metais lietuvių švietimo draugija „Rytas“ įkūrė mokyklas Giriose, Jurgelionyse, Kalesninkuose, Kampuočiuose, Voriškėse, 1921 − Gaigaliuose, Galčiūnuose, Giniūnuose, Kaziuliuose, Knistuškėse, Krūminiuose, Didžiuosiuose Kužiuose, Lynežeryje, Maciučiuose, Marcinkonyse, Marijampolyje  (Vilniaus apskrityje), Miciūnuose, Mockose, Petrikuose, Zasečiuje, 1922 − Dainavoje, Daržininkuose, Dūkšte, Gėliūnuose (Gervėčių vlsč.), Gervėčiuose, Giraitėje, I Kabeliuose, II Kabeliuose, Kamarūnuose, Lieponyse, Lygūnuose, Naujadvaryje, Pamerkiuose, Pelegrindoje, Pelesoje,  Rimdžiūnuose, Sklodonyse, Strielčiuose, Šarkiškėse, Vydeniuose, Žižmuose.

1920  metais lietuvių švietimo draugija „Rytas“ įkūrė skyrius Kalesninkuose,

1921 − Gervėčiuose, Mockose, 1922 − Dūkšte, Gaigaliuose, Giriose, Marcinkonyse, Pelesoje, Vydeniuose.

Maišiagalos gyventojai ignoravo ir šią improvizuotą lietuvių eiseną. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tikrieji lietuvių švietimo draugijai „Rytas“ vargai prasidėjo nuo 1923 metų ir kasmet Lenkijos valdžios, siekusios įvykdyti užsibrėžto tikslą − sulenkinti Vilniaus krašto gyventojus, spaudimas draugijai stiprėjo. Pirmiausia, nuo 1923 metų Vilniaus apygardos švietimo kuratorija (įstaiga, prižiūrinti mokyklų veiklą, maždaug atitinkanti dab. Švietimo m-jos skyrius)  ėmė reikalauti koncesijų (leidimų) mokykloms. Jų reikėdavo gauti atskirai kiekvienai mokyklai ir galiodavo ji metus (tik nuo 1927−1928 metų kuratorija pradėjo duoti neterminuotas koncesijas)[cxxv].

Antra, tai, kad būdavo gaunama koncesija, dar nieko nereikšdavo. Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“  vadovybei buvo paaiškinta, kad, gavus koncesiją, mokykloje darbo pradėti negalima, kol valdžia nepatvirtins mokytojo. Patvirtintas galėjo būti tik mokytojas, turintis Lenkijos pilietybę. 1924−1925 metais ėmė reikalauti politinės ištikimybės įrodymo, t.y. moralybės liudijimo (świadectwo moralności). Tą keistokai vadinamą dokumentą valdžia retai kam išduodavo. Nuo 1925-1926 valdžia ėmė atkakliai reikalauti, kad mokytojai būtų reikiamo išsilavinimo. Pagaliau valdžia pradėjo kibti prie vadovėlių[cxxvi]

Ant Maišiagalos piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Oficialių pretekstų ir priemonių varžyti lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veiklą Lenkijos valdžiai užteko. Vis dėlto lietuvių švietimo draugija „Rytas“ savo mokyklas 1923 metais įkūrė  Barčiuose, Bieliūnuose, Bikėnuose,  Biliuose, Čebatoriuose, Čižiūnuose (Valkininkų), Senuosiuose Druskininkuose, Kalviškėse, Kapiniškiuose, Kargauduose, Kiniūnuose, Klepočiuose, Kuršiuose, Lozoriškėje, Mardasave, Margionyse, Senajame Naniškyje, Paąžuolėje, Papiškėse, Plikiuose, Randamonyse, Ratnyčioje, Smilginiuose, Šklėriuose, Tiltuose, Trinapolyje, Vilniuje (Aušros gatvė 12, Literatų gatvė 11), 1924 − Begunave, Beržininkuose, Bieliūnuose (Rodūnės), Čižiūnuose, Mašnyčioje, Mergežeryje, Musteikoje, Poškonyse, Pažemiškyje, Puškarnėje, Šiudainiuose, Vaikšteniuose, Vaišniuose, 1925 − Bieniūnuose, Dargužiuose, Didžiuliuose, Gėliūnuose (Valkininkų vlsč.), Juoduosiuose Kalviuose, Kaniūkuose (Lydos apskrityje), Pavalakėje, Ramaškonyse, Scilgūnuose, Švendubrėje, Šuma-Krokšlyje, Užublendžiuose, Valkininkuose,Vigonyse, Zabarninkuose, 1926 − Bižuose, Dubiniuose, Grūte, Jundziliškėse, Kaniūkuose (Vilniaus apskrityje), Kašėtose, Keižiuose, Krukliuose, Latežeryje, Mančiagiryje, Neravuose, Paditvyje, Paliūnuose, Penciniškėse, Piliūnuose, Rudnioje, Tusamonyse, Viečiūnuose, Žiuruose, 1927 − Bajoruose, Dzegcioruose, Paraistyje, Piliakalnyje, Pašalčiuose, Šalakundžiuose,

1928 − Ciesliukiškėje, Kaniaukoje, Naujasėdyje, Pabaronėje, Pirčiupiuose, Žagariuose, 1929 − Balčininkėliuose, Biekšiuose, Butvydonyse, Giražeryje, Grybašiuose, Paliūnuose (Rodūnės valsčiuje), Stanišiuose, Švenčionėliuose, 1930 − Gudininkuose, Vilkapėdžiuose, 1931 − Leliušiuose, Paikabalyje, 1932 − Vaičiuliškėje.

1923 metais lietuvių švietimo draugija „Rytas“ įkūrė skyrius Antalgiuose, Daukšiuose, Krūminiuose, Mištūnuose, Papiškėse, Rudnioje, 1924 − Dubičiuose, Lynežeryje, Mašnyčioje, Miciūnuose, Pamerkyje, Petrikuose, Randamonyse, Rimdžiūnuose, 1925 − Giraitėje, Kaziuliuose, Knistuškėje, Kuršiuose, Margionyse, Naujadvaryje,  Navinykuose, Neravuose, Nieravuose, Pavalakėje, Ratnyčioje, Šlynakiemyje, Vaitakiemyje, 1926 − Dubiniuose, Kalviškiuose, Padzitvyje, Paliūnuose, Vieciūnuose, Zabarninkuose, ~1928 − Dzegcioriuose, 1927− Žagariuose,

1929 − Modziūnuose, Vilkapėdžiuose,1930 − Drucminuose, 1931 − Kampuočiuose, Pirčiupiuose, Vidugiriuose, 1933 − Aradnykuose, Noškūnuose, Punske, Radziučiuose, Ramučiuose, Strežiūnyse, Tverečiuje, 1934 − Buckūnuose, Ciesliukiškėse, Čebatoriuose, Giniūnuose, Rekučiuose, Šalčininkuose, 1935 − Zervynose, 1936 − Klaišiuose, Leliušiuose, Miliūnuose, 1939 − Dotinėnuose, Gavreliuose, Grybuose, Juodiškiuose, Klevuose, Kraivėnuose, Kriviliuose, Krokšliuose, Kunigiškėje, Lumbiuose, Miežionėliuose, Novasialkuose, Oškiniuose, Pavainikėje, Rašačiuose, Rimašiuose, Rubežankoje ir Naujasėdėje, Sankūruose, Senose Naniškėse, Senuose Ramonyse, Svilionyse, Urkionyse, Veikūnuose ir Vėjinėje I-II. Įdomus faktas: 1928 metų vasario 12 dienos lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo protokole pažymėta, kad nėra prasmės organizuoti skyrių, kadangi tuo rūpinasi Šv. Kazimiero draugija.[cxxvii]

1923 metais lietuvių švietimo draugija „Rytas“ įkūrė skaityklas Lozoriškėje,

1925 −  Kiškiuose, ~1928 − Galčiūnuose ~1930 − Liubartuose, Vydeniuose,

1931 − Giriose, 1932 − Bieliūnuose, Bieniūnuose, Biliuose, Butvidonyse, Čižiūnuose Dargužiuose, Damošiuose, Dubičiuose, Geliūnuose, Gervelėse, Giraitėje, Giražeryje, Jasaučiznoje, Kaniaukoje, Kaniūkuose, Kašetose, Krūminiuose, Miciūnuose, Naujadvaryje, Piliakalnyje, Pirčiupiuose, Pošalčiuose, Ramaškonyse, Vigonyse,

1933 − Čaglikuose, Darželiuose, Driškūnuose, Dubininkuose, Dubiniuose, Gaigaliuose, Grūtoje, Kaltanėnuose, Kapiniškėse, Kargauduose, Kaziuliuose, Kmelninkuose, Kriviliuose, Kupčeliuose, Latežeryje, Leliušiuose, Linkmenyse, Maciučiuose, Marcinkonyse, Miciūnuose, Mockose, Naujasėdyje, Noškūnuose, Pavalakėje, Pelegrindoje, Pelesoje, Petkūniškiuose, Petrikuose, Plikiuose, Puvočiuose, Radziučiuose, Ramučiuose, Ratnyčioje, Rimdžiūnuose, Senuosiuose Druskininkuose, Stanišiuose, Strėžiūnuose, Strielčiuose, Ščeglikuose, Zabarninkuose, 1934 − Agradnykuose, Čižiūnuose, Bebrėnuose, Didžiuliuose, Juciūnuose, Kalviškėse, Kavoliuose, Krukliuose, Lazdūnuose, Paberžėje, Randamonyse, 1935 − Antasarėje, Butrimonyse, Ciesliukiškėje, Čebatoriuose, Dzegcioruose, Jakėnuose, I Kabeliuose, II Kabeliuose, Kamorūnuose, Kaniavoje, Mantautuose, Margionyse, Mašnyčioje, Mažėnuose, Musteikoje, Neravuose Obolykščiuose, Paditvyje, Panočiuose, Pažemiškiuose, Punske, Reškutėnuose, Rupinskiuose, Stašionyse, Šklėriuose, Šumoje, Tiltuose, Valatkiškėse, Vieciūnuose, Žagaruose, 1936 − Jacūnuose,Vaisevičiuose, 1939 − Daukšiuose.

Kokie „geri“ buvo lenkų valdžios santykiai su lietuvių švietimo draugija „Rytas“, puikiai iliustruoja pastarosios organizacijos kasmetinių visuotinių susirinkimų protokolai (jų kalba – redaguota). Iš juose esančių išsamių duomenų apie 1925-1938 metais Lenkijos valdžios vykdytas kultūrines represijas, nukreiptas prieš Vilniaus krašto lietuvių siekį mokytis gimtąja kalba, pateikiame svarbiausius faktus.

Apie „Ryto“ padėtį 1925 metais referavo lietuvių švietimo draugijos atstovai iš įvairių vietovių. Atstovas iš Kalesninkų[cxxviii], kunigas Pieška papasakojo, kad Lydos apskrityje mokyklų inspektoriaus tarnyba (inspektoratas) stengėsi įsteigti lenkiškas mokyklas vietoje lietuviškų, pavyzdžiui Pelesoje[cxxix], Rudnioje[cxxx], kur vietoje lietuviškų mokyklų įsteigė lietuvių ir lenkų dėstomąja kalba.  Atstovas iš Krūminių[cxxxi] dėkojo „Ryto“ draugijai už įsteigtas mokyklas. Barčių[cxxxii] atstovai pranešė apie mokyklą ir įteiktas deklaracijas, taip pat, kad inspektorius prikalbinėjo žmonės mokyti vaikus lenkiškai. Seiniškių atstovė pranešė, kad jų krašte „Ryto“ mokyklų nėra ir prašė, kad „Rytas“ pasirūpintų jų įsteigti[cxxxiii]. Pranešta apie Dainavą (Varėnos vlsč.), kad inspektorius nedavė koncesijos, netvirtina mokytojo[cxxxiv]. Punsko[cxxxv] atstovas pranešė, kad inspektoratas jiems pareiškė, kad ten turi būti tik lenkiškos mokyklos, į prašymus, deklaracijas ir protestus pasiųstus į inspektoratą žmonės atsakymo negavo[cxxxvi].

Dar vienas plakatas, smerkiantis lietuvybės naikinimą Pietryčių Lietuvoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1926 metais „Ryto“ draugija turėjo: 1 gimnaziją, 1 mokytojų seminariją, du mokytojų papildomi kursus, 100 liaudies mokyklų ir daug vakarinių kursų suaugusiems. Gauta koncesijų 81 mokyklai. Iš 106 tvirtinimui pateiktų mokytojų kandidatūrų buvo patvirtinti tik 56  mokytojai. Mažamoksliai liaudies mokytojai tvirtinami greičiau negu baigusieji daugiau klasių. Per 1926 metų vasaros atostogas buvo organizuoti mokytojų kursai pagal valstybines programas.   

Breslaujos apskrities mokyklų inspektoriaus tarnyba rūpinosi, kad šalia lenkų mokyklos nebūtų lietuvių mokyklų.  Dėl inspektoratų vilkinimų tėvai, netekę kantrybės, vertė mokytojus pradėti mokyti. Tai leido policijai kištis į mokyklų gyvenimą, sudaryti mokytojams teismo bylas. Daugelyje vietų mokytojai ir tėvai buvo areštuojami,  kitiems skirtos piniginės baudos, nors mokykla buvo koncesijuota ir mokytojas lenkų valdžios patvirtintas. Lietuvių gyvenamose vietose steigiamos lenkų mokyklos ir į jas varu, net bausmėmis varomi lietuvių kaimiečių vaikai. Buvo pasamdyti vizitatoriai, kurie lankė mokyklas ir sekė mokytojų darbą. Lietuvių mokyklos daugiausia vienaklasės ir turi po 3 arba ir po 4 skyrius[cxxxvii].

Vilniaus „Ryto“ žinioje (yra Švenčionių „Rytas“) 1927 metais buvo šios mokyklos: 1 humanitarinė gimnazija su realiniu skyriumi, 1 mokytojų seminarija, 2 liaudies mokytojų kvalifikacijoms įsigyti papildomi humanistikos, pedagogikos ir metodikos kursai, 100 liaudies mokyklų, 50 vakarinių kursų suaugusiems kaime ir mieste. Kaip anksčiau, taip ir 1927 metais „Ryto“ veikimą trukdė valdžios administracija. Švietimo kuratorijos reikalauja iš „Ryto“ notarinių pasižadėjimų, kad draugija prisiima atsakomybę už kiekvieną mokyklą. Be to, pradėta griežtai reikalauti valdiško gydytojo liudijimų apie mokyklų patalpų higienos padėtį. Mokytojų seminarijos abiturientai išlaikė prie valstybinės komisijos egzaminus, bet iki šiol jiems Vilniaus kuratorija neišdavė jokių liudijimų. Jie tik turi teisę mokytojauti Vilniaus kuratorijos teritorijoje, bet jei kuriems tenka mokytojauti kitose kuratorijose, jie jau negauna patvirtinimo – esą jims neužtenka kvalifikacijos.

Vilniaus apygardos švietimo kuratorija 1927/28 mokslo metų pradžioje davė koncesijas be nurodyto termino kelioms dešimtims mokyklų, mokytojai buvo pradėję darbą ir manyta, kad prasidėjo geresni laikai. Bet 1927 metų spalio 4-5 d. uždarytos 44 mokyklos ir mokytojų seminarija, mokytojai liko be darbo, vaikai be mokslo. Nuo 1927 metų spalio įvykių iki 1928 metų vasario 12 dienos padėtis nepasikeitė, o „Ryto“ valdybos pastangos atidaryti mokyklas liko bevaisės.

Sunkiausia Suvalkų krašte, kur vos viena mokykla. Represijos labiausiai palietė Lydos apskritį ir Valkininkų valsčių[cxxxviii].

Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ 1928 metais Vilniuje išlaikomoje Vytauto Didžiojo gimnazijoje mokėsi 366 mokiniai. Nelikvidavo dar 1927 metais spalio 5 dieną lenkų administracijos uždarytos lietuvių mokytojų seminarijos. Išlaikė amatininkų mokyklą su 3 skyrių vakariniais kursais, mokytojams – vasarinius pedagogikos ir humanistikos grupių kursus, taip pat dviklasę mokyklą. Provincijoje draugija 1928 metais išlaikė 103 mokyklas (jose mokėsi 3560 mokinių) ir 80 vakarinių suaugusiųjų kursų su 1765 klausytojais. Draugijos išlaikytų pradžios mokyklų tinklas buvo toks: Vilniuje 1 mokykla su 3 mokytojais, Vilniaus-Trakų apskrityje 37 mokyklos su 45 mokytojais, Švenčionių apskrityje 2 mokyklos su 3 mokytojais, Breslaujos apskrityje 3 mokyklos su 3 mokytojais, Ašmenos apskrityje 4 mokyklos su 5 mokytojais, Lydos apskrityje 20 mokyklų su 25 mokytojais ir Suvalkų krašte 2 mokyklos be mokytojų. Iš išvardintų mokyklų koncesijuotų buvo tik 52, patvirtinti 58 mokytojai. Dėl likusių mokyklų ir mokytojų dar buvo susirašinėjama su lenkų mokyklų valdžia.[cxxxix]

„Ryto“ draugijos pirmininkas kunigas P. Kraujelis perskaitė pranešimą apie „Ryto“ draugijos 1929 metų veiklą, mokyklų skaičių, vyriausybės daromus lietuvių mokykloms keblumus, lietuvių mokytojų vargus dėl kvalifikacijų. „Ryto“ mokyklų skaičius 1929 metais nepadaugėjo, bet ir nesumažėjo. Miciūnuose[cxl] pastatytas mokyklai namas, gauta pinigų įsigyti mokyklos butui Valkininkuose[cxli]. Kadangi mokytojų skaičius mažėjo, gimnazijų abiturientams patarta raginti stoti į prie kuratorijos steigiamus vienų metų mokytojų kursus.[cxlii]

Ilgametis „Ryto“  pirmininkas, kunigas P. Kraujelis 1931 metų kovo 1 dieną perskaitė metinę  „Ryto“ draugijos veiklos ataskaitą. Iš jos paaiškėjo, kad „Ryto“ draugija 1930 metais Vilniuje išlaikė Vytauto Didžiojo gimnaziją su 28 mokytojais ir 341 mokiniu,  vieną dviklasę pradžios mokyklą su 3 mokytojais ir 57 vaikais, provincijoje: 1) Vilniaus apskrityje 42 mokyklas su 40 mokytojų ir 1260 vaikų, 2) Breslaujos apskrityje – 3 mokyklas su 3 mokytojais ir 100 vaikų, 3) Švenčionių apskrityje 2 mokyklas su 3 mokytojais ir 107 vaikais, 4) Ašmenos apskrityje 3 mokyklas su 3 mokytajais ir 95 vaikais, 5) Lydos apskrityje – 18 mokyklų su 18 mokytojų ir 400 vaikų, 6) Gardino apskrityje 19 mokyklų su 22 mokytojais ir 711 vaikų, 7) Suvalkų apskrityje 2 mokyklas su 2 mokytojais ir 98 vaikais. Iš viso su gimnazija buvo 91 mokykla, 122 mokytojai ir 3232 vaikai. Baigdamas skaityti ataskaitą, draugijos pirmininkas pabrėžė: „Ligi šiol kovota dėl lietuvių mokyklos paties buvimo Vilniaus krašte, dabar reikia mūsų mokyklas gerinti, kad išlaikytų konkurenciją su kitataučių mokyklomis. “[cxliii]

Protesto prieš šiandieninę Vilniaus polonizaciją plakatai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

1931 metais švietimo ir kultūros darbui sąlygos Vilnijoje ne tik nepagėrėjo, bet dar pablogėjo. Mokyklos labai priklausė nuo kuratorijų ir inspektoratų. Kokie jų santykiai su lietuvių mokyklomis ir švietimo organizacijomis, pakankamai parodė kuratorius Szelągowskis, 1931 metų pradžioje viename Vilniaus laikraštyje pareiškęs savo nuomonę apie privačias mokyklas. Jis lietuvių švietimo ir kultūros darbe stengėsi įžvelgti antivalstybinę  veiklą, todėl uždarė 10 lietuviškų mokyklų. Į tai „Ryto“ pirmininkas P. Kraujelis reagavo lietuvių ir lenkų spaudoje. 1931 metų pavasarį Varšuvos seime priimti nauji mokyklų įstatymai, kurie dar labiau varžė privačių mokyklų veikimą, o jų egzistencija priklausė nuo švietimo ministro. Naujų lietuviškų mokyklų leidimų nuo 1927 metų negauta, nors kasmet „Rytas“ prašė naujų koncesijų, o žmonės vietoje „Ryto“ mokytojų susilaukdavo valdiškų mokytojų, kurie dažnai nemokėdavo lietuviškai susikalbėti. Tautiškai susipratę tėvai negalėjo ramiai žiūrėti, kad jų vaikai net katekizmo ir poterių mokomi lenkiškai ir šalia valdiškų mokyklų samdė savo mokytojus, kad jie pamokytų tikybos ir lietuvių kalbos. Tokie mokytojai susilaukė protokolų, neva dėl slapto mokymo, buvo bausti teismuose ir kaip baustieji administracijos tremti iš pasienio zonos. Tokių bausmių už vaikų mokymą susilaukė Pamerkio[cxliv], Pirčiupių[cxlv], Kamarūnų[cxlvi], Giraitės[cxlvii], Barčių, Kargaudų[cxlviii], Leliušių[cxlix], S. Druskininkų[cl] ir kitų vietų tėvų mokytojai.

1931 metais „Ryto“ draugijos išlaikomoje Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje dirbo 24 mokytojai, mokėsi – 340 mokinių. Dar Vilniuje „Rytas“ laikė prie Literatų gatvės Nr.11 dviklasę mokyklą, kuri dėl vizitatoriaus rastų neleistų vartoti vadovėlių buvo uždaryta. Į pateiktą Švietimo ministrui apeliaciją atsakyta neigiamai. Prašyta naujos mokyklos. Kuratorija uždarė dėl neleistinų vadovėlių dar šias kaimo mokyklas: Miciūnų dviklasę, Gervėčių valsčiuje, 2) Gėliūnų mokyklą[cli] – Gervėčių valsčiuje, 3) Beniūnų[clii] – Breslaujos apskrityje, 4) Kaniūkų dviklasę[cliii] Kaniavos valsčiuje, 5) Pelesos mokyklą[cliv] Lydos apskrityje, 6) Pavalakės[clv] – Lydos apskrityje, 7) Dubičių – Vilniaus apskrityje[clvi] ir 8) Bilių – Ašmenos apskrityje[clvii]. Inspektoratas Vilniaus apskrityje uždarė: 1) Mariampolio[clviii], 2) Klepočių[clix] ir 3) Girų[clx] mokyklas todėl, kad jose 1930 metais nebuvo patvirtinto mokytojo, o mokytojų netvirtino pats inspektoratas. „Ryto“ mokyklų skaičius buvo išaugęs 1931 metais iki 100 su 105 mokytojais tačiau dėl administracijos vykdytų uždarymų ir pačios „Ryto“ švietimo draugijos patirtų finansinių sunkumų draugija 1932 metais jau turėjo 73 mokyklas su 2500 vaikų ir 75 mokytojais, išlaikytos 3 kaimo skaityklos.

Kaimo vakarinių kursų suaugusiems skaičius sumažėjo Gardino apskrityje, nes negauta leidimų. Gardino inspektoratas mokyklų neuždarė, bet jas paliko be mokytojų, nes tose vietovėse įsteigė valdiškas mokyklas: 1) Švendubrėje, 2) Kašėtose[clxi] ir 3) Darželiuose[clxii]. 1931/32 mokslo metams buvo prašyta 52 naujų mokyklų, bet nei vienai negauta leidimo, į 8 prašymus neatsakyta. 38 mokytojai nepatvirtinti, senoms mokykloms patvirtinta 30 mokytojų, tarp jų – 4 nauji mokytojai. Atleista 18 mokytojų. Tas valdiškas mokyklas, kurios lietuvių vaikus rūpestingai mokė lietuviškai, „Rytas“ rėmė lietuviškais vadovėliais ir viskuo, kuo galėjo. Tais pačiais 1931/32 mokslo metais „Ryto“ valdyba nutarė stengtis tose vietovėse, kur buvo uždarytos lietuviškos mokyklos, steigti skaityklas,  tokiu būdu duoti darbo bedarbiams mokytojams, palaikyti kaimiečių tarpe tautišką susipratimą.[clxiii]

1932 metais „Ryto“ draugija be Vytauto Didžiojo gimnazijos Vilniuje, išlaikė 36 lietuvių pradines mokyklas, 29 bibliotekas-skaityklas ir 10 vadinamųjų tėvų mokyklų. Dėl naujai išleistų Lenkijos švietimo ministerijos nurodymų visos draugijos išlaikomos lietuvių mokyklos atsidūrė beveik visiškoje Lenkijos švietimo ministerijos vykdomosios valdžios priklausomybėje. Pagal naujus nurodymus, lietuvių mokyklos Vilniaus krašte turėjo turėti specialias liaudies mokykloms skiriamas patalpas. Tokius patalpas galima įsigyti tik naujai statant. Tuo tarpu mokyklų dauguma paprastai veikė erdviausiuose kaimo ūkininkų namuose. Tokiuose namuose veikė kaip lietuvių, taip ir valdiškos lenkų mokyklos. Bet tuo pačiu metu, kai valdiškos mokyklos galėjo laisvai veikti geresnėje ar ir blogesnėje patalpoje, tai privačios lietuvių mokyklos verčiamos įsigyti tokias, kurias tik naujai galima pastatyti. Tačiau statyti naujas mokykloms patalpas beveik nebuvo prasmės, nes Vilniaus apygardos mokyklų kuratorius pasakė, kad vienoje vietovėje negali būti valdiška lenkų ir „Ryto“ mokykla. Aišku, kad tokiais atvejais turės nukentėti tik „Ryto“  mokykla. Bet vis tik 1932 metais draugijos valdybos pastangomis, buvo pastatyti nauji „Ryto“ mokyklai namai Musteikų[clxiv] kaime, Gardino apskrityje.

„Ryto“ pradinei mokyklai Vilniuje atgaivinti leidimo negauta; nesulaukta jokių paaiškinimų. Be tiesioginių nenugalimų sunkumų su patalpomis, didelių keblumų sudarė vadinamosios piniginės garantijos, kurias turėjo duoti draugija. Daug buvo mokyklų, kurių mokytojai, negavę vadinamųjų moralybės pažymėjimų, negalėjo pradėti darbo. Pagaliau buvo pradėta reikalauti, kad „Ryto“ mokyklose padidėtų lenkiškai dėstomų dalykų skaičius, o po to, kad ir Vytauto Didžiojo gimnazijoje lenkiškai būtų pradėta dėstyti visuotinė geografija ir istorija. Visa tai labai apsunkino lietuvių mokyklų veiklą Vilniaus krašte. Tačiau neatsižvelgiant į visas kliūtis ir sunkumus, „Ryto“ draugijos valdyba nė minutei neišleido iš akių Vilniaus krašto lietuvių švietimo reikalų, o pasunkėjus mokyklų padėčiai, valdyba pradėjo steigti lietuvių gyvenamuose kaimuose skaityklas, jos lietuvių gyventojų tarpe turėjo didelio pasisekimo.[clxv]

1933 metais Vytauto Didžiojo gimnazijoje Vilniuje su lietuvių dėstomąja kalba, mokėsi 276 mokiniai (176 berniukai ir 100 mergaičių). Gimnazijoje nebuvo pagal naująjį mokyklų įstatymą I klasės, jai pavaduoti „Ryto“ draugija norėjo įsteigti Vilniuje prie gimnazijos 6 skyrių pradinę mokyklą, kurios mokiniai būtų kandidatais į gimnazijos III klasę. Buvo numatytos prie gimnazijos 4 didžiulių kambarių patalpos ir bendra su gimnazija salė. Tuose 4 kambariuose 1933 metais turėjo dirbti tik 2 skyriai po 20-30 mokinių, nes 6 skyriai buvo numatyti įvesti laipsniškai. Vaivadijos komisija patalpas pripažino tinkamomis, darydama pastabą, kad 2 mažesnėse klasėse būtų kartu ne daugiau kaip po 20 vaikų. Kuratorija patalpų nepripažino tinkamomis,  nors niekas iš jos žmonių nebuvo atėjęs jų apžiūrėti, vadinasi, remtasi tos pat vaivadijos pažymėjimu. Gimnazijos gyvenime buvo skaudus reiškinys: III klasėje istorija ir geografija pradėta dėstyti lenkų kalba, tokia buvo kuratorijos neperkalbama valia. Palaipsniui  tų dalykų dėstymas lenkų kalba buvo įvestas visose klasėse. Mokyklų su koncesija draugija turėjo 21, bet iš jų galėjo veikti tik 16, kitos neturėjo patvirtintų mokytojų: vieni iš pristatytų kandidatų negavo moralybės pažymėjimo, kitų netvirtino dėl pedagoginių sumetimų, o Zuzana Luneckaitė į Lynažerį[clxvi] ir S. Krivelienė į Randamonis[clxvii] iki 1933 IV. 29 nesusilaukė savo patvirtinimo sprendimo. Pažemiškyje ir II Kabeliuose dirbo po 2 mokytojus. Mokinių visose draugijos pradinėse mokyklose buvo apie 720.

Skaityklų draugija turėjo 74. Skaityklų vedėjų dauguma –  buvę mokytojai, bet geroka jų dalis  –  universiteto studentai ir gimnazijas baigę abiturientai. Skaityklų vedėjų darbas įvairus. Skaityklos būdavo atdaros vakarais, nuo 5-6 val. iki 11 ir vėliau. Kas vakarą ateidavo nuo kelių iki kelių dešimčių skaitytojų. Skaitydavo laikraščius, knygas, vedėjas paaiškindavo nesuprantamus dalykus, pasikalbėdavo įvairiais rūpimais klausimais, kartais perskaitydavo paskaitą. Dieną daugelyje vietų vedėjai versdavosi naminiu mokymu, kai kur mokydami vaikus visų dalykų (vaikai į mokyklą neina arba dėl tolumo arba paleisti dėl deklaracijų), kitur pamoko vaikus vaikščiodami po namus lietuviškų dalykų. Visuomeniniame darbe skaityklų vedėjai padėjo veikti draugijų skyriams, rengė vakarėlius, išvykas, gegužines ir rožančiaus pamaldas, tautines ir tikybines akademijas, organizuoja ir vietomis veda kooperatyvus, renka kraštotyros žinias, rašo mokyklų istorijas. Kad skaityklų darbas vyktų sklandžiau, valdyba padalino skaityklas į rajonus po 4-7 vienetus, kaip sąlygos leidžia ir paskyrė rajonų pirmininkus. Veikia 15 rajonų. Vieną kartą buvo padarytas rajonų pirmininkų suvažiavimas Vilniuje (1933 metų vasario 1). 1932 metų įstatymas, liečiantis privačias mokyklas, kuratorijos taikytas „Ryto“ mokykloms nepalankiai, ypač naudotasi paragrafu, kuris suteikia teisę nustatyti, ar patalpos tinkamos, ar mokykla aprūpinta mokslo priemonėmis.

Čia neteisėtai taikyti „Ryto“ mokykloms išimtiniai reikalavimai, kurie buvo numatyti naujai statomoms valstybinėms mokykloms švietimo ministerijos 1922, 1925 ir 1931 metų nurodymuose. Tie reikalavimai buvo numatyti ateities ir valstybinėms mokykloms, o kuratorija juos taikė dabarties lietuvių mokyklai. Mokyklų vyresnybės sferose vyrauja pažiūra, kad privati mokykla nepakankamai tarnauja valstybinei idėjai, todėl ji naikintina. Be to, lietuviškos mokyklos nenaudai veikė įsigalėjusi šiame krašte “retorsijų” dvasia: patirs suvaržymų privatus mokymas Nepriklausomoje Lietuvoje, tuoj prasidėjo represijos čia, Vilniaus krašte. 1933/34 mokslo metams uždarytos šių vietovių mokyklos: Bižų[clxviii], Bieliūnų[clxix], Gėliūnų, Keižių[clxx], Latežerio[clxxi], Pelegrindos[clxxii], Paąžuolės[clxxiii], Paliūnų[clxxiv], Rudnios, Žagarų[clxxv], Zabarninkų[clxxvi] ir Vaiciuliškės[clxxvii]. Be to, negalėjo veikti dėl to, kad netvirtinti mokytojai Mardasavo[clxxviii], Randamonių, Ratnyčios[clxxix], Lynežerio ir Kapiniškės[clxxx] mokyklos. Prieš „Ryto“ mokyklas buvo vartojamos tokios priemonės: netinkamos patalpos, pedagoginiai sumetimai (tariamas mokytojo netinkamumas) ir mokytojų moralybė, kurią nustato administracija, nepasakydama priežasčių ir neduodama galimybės teisintis ir gintis. Skaitykloms įstatymas švelnesnis, jos atidaromos pranešus, bet ir čia vienur kitur administracija visai savavališkai neleido atidaryti skaityklas neva todėl, kad seniūnija (storastija) nepažįstanti vedėjo. Dėl skaityklų steigimo jaučiama, kad tautiškai susipratusiose vietose jos toleruojamos, silpnose – spaudžiamos, o į Suvalkų kraštą visai neįsileidžiamos. Žmonės suprato, kad policija skaitykloms nepalanki ir dalis administracinių pabaudų jiems tekdavo už skaityklų palaikymą. Vasario 14 ir vėlyvesnėmis dienomis retorsijų vardan vyko kratos ir suėmimai. Buvo suimti ir kai kurie išlaikyti kalėjime iki šešių savaičių šie darbuotojai: Justinas Grybauskas, Petras Vaitulionis,  Vytautas Borisevičius, Mikalojus Luneckas, Alfonsas Beinorius, Bernardas Černiauskas, Zigmas Prantkelevičius, Stasė Krivelienė, Veronika Žižmaraitė. Pavojuje esantiems švietimo reikalams ginti delegacijos buvo kuratorijoje, taip pat Varšuvoje pas tautinių mažumų reikalų vedėją p. Suchenek. Atskiriems klausimams spręsti delegacija kelis kartus lankėsi pas Vilniaus vaivadą, buvo apeliuota į ministeriją ar vaivadijas, Suvalkų krašto reikalais buvo važinėta pas Balstogės vaivadą M. Koscialkovskį (1934 sausio 19), bet nieko nepasiekta. Žadėta buvo tik Balstogėje.

Varšuvoje ir Vilniaus kuratorijoje atvirai buvo pasakyta: nieko negausite. Mokyklų turėta nedaug, ir joms kitais mokslo metais gresė uždarymo pavojus, nes pagal 1932 metų įstatymą kuratorija galėjo uždaryti visas privačias mokyklas, kurios neįvykdė sąlygų. „Ryto“ valdyba, žinodama kuratorijos nusistatymą dėl lietuvių mokyklų, manė, kad nėra prasmės daryti didelių išlaidų patalpoms statyti, nes viena – ir geros patalpos galėjo būti pripažintos netinkamomis, kaip Vilniuje, o kita, kuratorija galėjo neleisti mokyklos dar ir kitais pagrindais: kad greta yra valstybinė mokykla ir tarp mokyklų vyks konkurencija, kad mokytojas neturėjo moralybės pažymėjimo ir t.t. Šie dalykai visiškai priklausė nuo administracijos ir švietimo valdžios valios. Administracija sprendė tuos klausimus, kaip jai atrodė reikalinga, mes dar nesuradome priemonių kaip nuo to gintis. O kad administracijos sprendimai subjektyvūs, įrodymų pakanka: lietuviškoje „Ryto“  mokykloje neturėdamas moralybės pažymėjimo mokytojas negalėjo mokyti, ėjo į valdišką – gavo darbą. Lietuviškai mokyklai patalpos netiko, valstybinė mokykla kūrėsi tose pačiose ar dar blogesnėse ir tiko; patalpos prie Dombrovskio gatvės 5 gimnazijai buvo pripažintos tinkamomis, o tos pačios patalpos 4 klasės pradžios mokyklai netiko. Tie faktai gana iškalbingi.[clxxxi]

1934/35 mokslo metais draugija išlaikė Vilniuje Vytauto Didžiojo gimnaziją, kurioje mokėsi 219 mokinių (iš jų – 67 mergaitės), 15 pradžios mokyklų ir 76 skaityklas. Dvi koncesijonuotos mokyklos neveikė, nes kuratorija netvirtino mokytojų, svarbiausia darbo šaka buvo skaityklos. Žmonės skaityklas pamėgo, jas rėmė ir uoliai lankė. Užsirašiusių skaityklų lankytojų buvo nuo 1934 metų rugsėjo 1 dienos iki 1935 metų balandžio 30 dienos 244 805, o su neužsirašiusiais ne mažiau kaip ketvirtis milijono. Skaityklų vedėjai surengė draugijų skyriuose 866 paskaitas, 410 skyrių susirinkimų, 96 vaidinimus, išmokė 828 dainas, 289 giesmes ir daugybę tautiškų žaidimų. Daugelyje kaimų buvo surengti nesistemingi kursai. Kursai suaugusiems buvo 2 savaičių, mėnesio, 2 mėnesių ir daugiau. Pavyzdžiui, Dargužiuose į kursus atsilankė 1939 žmonės. Kursuose skaityklos vedėjams ūkio dalykus dėstyti padėjo Lietuvių ūkio draugijos agronomai ir instruktoriai. Kursų buvo 24. Kai kurie seniūnai kursų neleido, jų nusistatymą palaikė kuratorija, skelbdama, kad dviejų savaičių kursai esą sisteminiai, nors juose nei dalykai buvo dėstomi sistematingai, nei klausytojai buvo nuolatiniai, nei duodami pažymėjimai.

Patys skaityklų vedėjai vasarą turėjo Vilniuje nesistemingus vieno mėnesio kursus. Buvo dėstoma ūkis, kooperacija, teisė, muzika, higiena. „Ryto“ pradžios mokyklose mokėsi 754 vaikai. Vilniaus apygardos mokyklų kuratorija lietuvių švietimo darbui buvo nepalanki. Per metus uždarė 14 draugijos mokyklų, ir kaip minėta, nepalankiai traktavo nesisteminius draugijos kursus, netvirtino į pradžios mokyklas pristatytų mokytojų, pareikalavo iš vaikų, stojančių į gimnaziją, lietuvybę įrodančių deklaracijų, duodama teisė lietuvio tautybę nustatyti valsčių ir miestų valdyboms. Administracija uždarinėjo skaityklas (uždaryta 6), kai kur neleido paskirtiems skaityklų vedėjams eiti pareigų, rašė skaityklų vedėjams už tariamą nelegalų vaikų mokymą protokolus ir skyrė pinigines pabaudas, daug protokolų už įvairius mažmožius surašyta skaityklų butų savininkams ir uolesniesiems jų lankytojams. Teismai paprastai tų pabaudų teisėtomis nepripažindavo. Draugija, gindama  savo įstaigas ir darbuotojus, rašė skundus, siuntė pas vyriausybę delegacijas, įteikė kartu su Vilniaus lietuvių laikinuoju komitetu Švietimo ministerijai memorialą, jame plačiau nušvietė mokyklų esamą padėtį. Tačiau visi šitie žygiai vaisių nedavė, todėl mūsų švietimo darbo padėtis liko sunki.[clxxxii]

Draugija 1935/36 metais išlaikė Vilniuje Vytauto Didžiojo gimnaziją, 101 skaityklą ir 4 pradžios 1 laipsnio mokyklas. 1935 metais vyriausybė dėl įvairių priežasčių uždarė 13 mokyklų ir 21 skaityklą, pats „Rytas“ uždarė 3 skaityklas, naujai atidarė 28, dabar draugija turi 4 mokyklas,iš jų dviems gręsia uždarymas mokslo metams pasibaigus ir 77 skaityklas. Tarnautojų „Rytas“ turėjo 98. Mokyklose mokėsi 173 vaikai. Skaityklų vedėjai be savo tiesioginio darbo skaityklose padėjo lietuvių draugijų skyriams rengti vakarėlius, susirinkimus, paskaitas, chorus, davė žmonėms patarimų teisės, higienos, ūkio srityse. Skaityklų vedėjams paruošti jų platiems uždaviniams buvo vasarą surengti vieno mėnesio nesisteminiai kursai, kur specialistai dėstė teisės, jaunųjų ūkininkų lavinimo programą, sportą, dainavimą ir bendrą veiklos kaime planą. 1935 metų gruodžio 2-15 d. buvo surengti kooperacijos kursai specialistams, jie turėjo didelio pasisekimo. Draugija manė šiais metais organizuoti nesisteminius kursus suaugusiems. Tuo reikalu buvo tartasi kuratorijoje ir gautas palankus sprendimas, bet pradėjus juos, kuratorijos sustabdyti.Kuratorija nė vieniems kursams nedavė leidimo. Buvo kreiptasi į seniūnijas dėl nesisteminių suaugusiems kursų įsteigimo, bet ir šios atsisakė leisti. Vienur kitur draugijos įstaigos ir tarnautojai per metus nukentėjo nuo administracijos.

Ypač daug nepalankumo buvo jaučiama nuo naujųjų 1936 metų (kodėl lenkų administracija nuo 1936 vykdė tokius aktyvius represinius veiksmus Vilniaus krašto lietuvių ir jų organizacijų atžvilgiu, sužinota 1939 metais, žlugus Lenkijos valstybei ir radus Vilniaus vaivados Liudviko Bocianskio memorialą; visas jo tekstas  paskelbtas straipsnių rinkinyje „Lietuvos rytai “ // sudarė K. Garšva ir L. Grumadienė, Vilnius 1993, p.399-415). Įvairiais pretekstais uždaryta 13 mokyklų, 21 skaitykla (dešimčiai veikimas tik sustabdytas). Vedėjams atimta radijo imtuvai (Mockos, Dzidziuliai, Biliai, Petrikai) arba teisė juos laikyti (Punskas, Antalgė, Zabarnykai, Damošiai), dėl įvairių formalių priežasčių policija surašė daug protokolų skaityklų namų savininkams. Pelesos rajone paskirta tiems šeimininkams už išnuomojamus „Rytui“ butus mokesčiai, kurie viršija visą jų gaunamą iš „Ryto“ nuomą (nuo 112,75 zl. iki 150 zl.). Iš gyvenamosios vietos ištremta 10 vedėjų, daugelis iš seniūnijos gavo piniginių pabaudų už įvairius tariamus nusikaltimus: vaikų mokymą, susirinkimo ar pasilinksminimo organizavimą, įvažiavimą į pasienio zoną ir t.t. Kai kurių pabaudos buvo iki 200 zl. Dėl tų pabaudų suinteresuoti asmenys paprastasi kreipiasi į teismą ir bylas laimi, nes jokio įstatymų pažeidimų nėra. Apie Vytauto Didžiojo gimnaziją pranešimą padarė direktorius M. Šikšnys. 1936 metų sausio 1 dieną gimnazijoje buvo 222 mokiniai  (150 berniukų ir 72 mergaitės). Visi mokiniai lietuviai. 60 % mokinių (136) yra kilę iš kaimo, 40 % (86) – iš miesto. 1935 metais brandos atestatus gavo 17 abiturientų, 1935/36 mokslo metais į gimnaziją įstojo 41 mokinys. Dauguma dalykų gimnazijoje buvo dėstomi lietuviškai – 60 %, lenkiškai dėstoma 30 % ir vokiškai – 10 %. Moksleivių gabumams lavinti gimnazijoje buvo kelios moksleivių kuopelės: literatų, kraštotyrininkų, eucharistininkų, skautų, kooperatininkų, taip pat choras ir orkestras.[clxxxiii]

Dar prieš lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ uždarymą, 1937 metų kovo 21 dieną vyko metinis organizacijos susirinkimas. Pirmininkas kunigas K. Čibiras referavo apie padėtį nuo 1936 metų kovo 22 dienos iki 1937 metų kovo 21 dienos, pažymėdamas, kad draugija turėjo labai sunkius metus, jos veikimas buvo vyriausybės nuolat varžomas, sulaikomas, naikinamas. Draugija paskutinio visuotinio susirinkimo metu (vyko 1936 metų kovo 22 dieną) turėjo dar 77 skaityklas ir 4 mokyklas, 1937 kovo 21 dieną – 14 skaityklų ir 2 mokyklas su 77 mokiniais. „Ryto“ įstaigas lenkų vyriausybė panaikino tuo būdu: padarė kontrolę ar reviziją skaityklose ir vedėjų butuose, paėmė  knygas ir pareiškusi, kad skaityklos gresia viešajam saugumui ir tvarkai iš karto jų veiklą sustabdydavo, o kitu raštu kuo ne tą pačią dieną rašytu – uždarydavo. Breslaujos seniūnija sustabdydavo skaityklų veikimą reikalaudama pristatyti iš vaivadijos pažymėjimą, kad patalpos tinkamos. „Rytas“ ir jo darbuotojai tai valdžios akcijai nebuvo davusi pagrindo, priekaištai neparemti faktais. Konfiskuoti knygynėliai, kuriuose turėjo būti nelegali literatūra, beveik grąžinti, jokių nelegalių knygų ten nerasta; negrąžintos tik Vilniaus, Trakų seniūnijų paimtos iš skaityklų knygos. Skaityklos ir jų vedėjai niekur nesudrumstė viešosios tvarkos, nesudarė piliečių ar krašto saugumui pavojaus.

Seniūnijų ir vaivadijų nutarimų skundimas aukštesnėms instancijoms jokių teigiamų rezultatų nėra davę. Likviduodama esamos draugijos įstaigas vyriausybė neleidžia steigti naujų. Balstogės vaivadija savo plote kaip esančiame pasienio zonoje visai uždraudė draugijai veikti, vaivadijos sprendimą patvirtino vidaus reikalų ministerija. Nauji sienų saugojimo įstatymai ir nurodymai labai suvaržė gyventojų judėjimą ir laisvę, kadangi lietuvių gyvenamos vietos kaip tik yra prie sienos, tai pasidarė beveik neįmanomas joks bendras organizuotas veikimas. „Ryto“ draugija neturėdama galimybės duoti darbo savo tarnautojams, juos atleido. Darbuotojai  buvo sunkioje padėtyje, ją didino valstybinė draudimo įstaiga, nemokėdama priklausančių atlyginimų, aiškindama, kad girdi „Ryto“ darbuotojai praradę darbą dėl savo kaltės. „Ryto“ buvę darbuotojai, nerasdami kitos tarnybos, pasilikdavo gyventi daugumoje savo vietose. Administracija darė spaudimą ir butų savininkams ir patiems buvusiems tarnautojams, kad išsikraustytų iš senųjų vietų, kai ką net tremdami. Taip prie pernykščių 10 skaityklų vedėjų tremtinių šiemet prisidėjo dar du: J. Garbauskas ir M. Kildišytė. Daugelis jų turėjo po keletą nepagrįstų administracinių bausmių, nuo kurių turėjo gintis teisme. „Ryto“ valdybos raštinė ir atskiri valdybos nariai 1936 metų lapkričio 25 taip pat patyrė kratas, paimtos kai kurios draugijos reikalų knygos, dalis draugijos pinigų. Visa tai taip suvaržė ir apsunkino draugijos veikimą, kad draugija kaime beveik negalėjo nė krustelėti. Draugijos valdyba gindama švietimo reikalus rašė skundus aukštesnėms įstaigoms, nušviesdama žemesnių instancijų nurodymų neteisėtumą, jos nariai kaip delegatai lankėsi pas Vilniaus vaivadą, kuriam išdėstė susidariusią padėtį, kartu su kitomis draugijomis pasirašė memorialą p. prezidentui apie lietuvių gyvenimo varžymą ir likvidavimą 1936  metais, kuriame plačiai išdėstyta ir švietimo reikalai. Padėties pasikeitimo, deja, kol kas nenusimato, tik Administracinis tribunolas pakeitė ministerijos sprendimą dėl Vilniaus pradžios mokyklos ir leido ją organizuoti. Atrodo ir tuo laimėjimu dėl pasikeitusių per dvejus metus aplinkybių valdyba negalės pasinaudoti.[clxxxiv]

Tolimesnį vaizdą apie lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veikimą nuo 1937 metų kovo 21 dienos iki 1938 metų sausio mėnesio vidurio galima susidaryti iš trumpo, šį laikotarpį liečiančio pranešimo, kurį 1939 metų birželio 25 dieną visuotiniame lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ susirinkime skaitė jos pirmininkas kunigas K. Čibiras, pažymėdamas, kad draugija per šį laikotarpį labai mažai galėjo veikti. 1937 metų rugsėjo 9,10 ir 11 dienomis buvo Vilniaus miesto seniūnijos valdininkų Aleknavičiaus ir Kviatkovskio padaryta knygyno kontrolė, kaip tariamai nelegalios paimta 83 knygos. Knygynas buvo draugijos vidaus reikalams. Vyriausybei uždarinėjant draugijos mokyklas ir skaityklas, buvo mėginta įsteigti centrinis knygynas Vilniuje ir iš jo skolinti knygas miestui ir kaimui. Vaivadijos saugumo skyrius p. Visokinskio (?) pareiškimu pirmininkui kunigui K. Čibirui buvo sutikęs leisti tokį knygyną, bet jį suorganizavus ir pranešus apie jo atidarymą, 1937 metų spalio 30 dieną iš Vilniaus miesto seniūnijos sulauktas draudimas. 1938 metų sausio 12 ir 13 d. buvo draugijos veikimo kontrolė, ją vykdė Vilniaus miesto seniūnijos valdininkai Vulcas ir Kviatkovskis.[clxxxv] Kas įvyko toliau, žinome – 1938 sausio 29 dieną Vilniaus miesto seniūnija sustabdė draugijos veikimą kaip tariamai neatinkančią su esamais draugijų įstatais bei įstatymais ir gresiančią viešajam saugumui, ramybei ir tvarkai. Draugijos reikalams vesti paskirtas kuratorius advokatas Steponas Wilanowskis. Seniūnijos sprendimą draugijos valdyba 1938 metais vasario 9 d. apskundė vaivadijai kaip nepagrįstą, bet vaivadija dėl tų pačių motyvų seniūnijos sprendimą patvirtino ir nauju raštu 1938 metų vasario 28 dieną draugiją uždarė, palikdama tą patį kuratorių. Valdyba vaivadijos sprendimą plačiai motyvuotu raštu apskundė 1938 metų kovo 14 dieną Vidaus reikalų ministerijai, į jį atsakymo nesulaukė ( kitais duomenimis, sulaukė 1939 metais). Kuratoriui Steponui Wilanowskiui „Ryto“ draugiją valdant buvo uždarytos paskutinės skaityklos ir Dainavos mokykla[clxxxvi], paleisti visi tarnautojai, atleistas namų administratorius J. Budzeika, o jo vieton pasamdytas lenkas[clxxxvii]. Nors politiškai santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos sąlyginai normalizavosi priėmus Lenkijos ultimatumą ir 1938 metų kovo 19 dieną užmezgus diplomatinius santykius, lietuvių švietimas Vilniaus krašte ir toliau tebebuvo varžomas.

Neleiskime skriausti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tik 1939 metų gegužės 20 d. Vilniaus vaivadija atšaukė savo 1938 metų vasario 28 dienos sprendimą ir leido draugijai veikti. Draugijos turtą valdyba perėmė su banko skola (kuratorius įskolino draugijos turtą – Antakalnio gatvės 6/1 namus bankui Gospodarstwa Krajowego sumoje 60 000 zlotų, įrašydamas hipotekon kanciją 90 000 zlotų) 1939 metų birželio 6 dieną. Atiduodant draugiją vaivadijos atstovai pareiškė, kad draugija dabar galėsianti steigti skyrius, skaityklas, mokyklas, bet tik tose vietose, kur lietuvių yra dauguma. Atidavimo rašte tos pastabos nebuvo. Draugijos veikimą varžė Balstogės vaivadijos draudimas, išleistas prieš uždarant draugiją, veikti pasienio zonoje, tai panaikina jos veiklos galimybes Gardino ir Suvalkų apskrityse. Tuo reikalu valdyba tuoj po draugijos atidarymo kreipėsi į Balstogės vaivadiją, bet draudimo panaikinimo dar nesulaukė. Po šių pergyvenimų draugijos žinioje veikia tik Vytauto Didžiojo gimnazija ir du licėjai, visos kitos įstaigos likviduotos, jų inventorius išblaškytas ar parduotas. Draugijai teko visą darbą pradėti iš naujo.[clxxxviii]

Siekiant atkurtos lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veiklą derinti su Lenkijos administracija mokyklu klausimu birželio 10 dieną kunigas K. Čibiras ir direktorius M. Šikšnys lankėsi kuratorijoje. Ten buvo kuratoriui Gudeckiui (Gudickiui?) išsakyti lietuvių pageidavimai švietimo srityje, teirautasi dėl galimybių steigti mokyklas. Kuratorius, sutikdamas, kad mokyklas kai kur bus galima steigti, pažymėjo, kad steigiant reikės duoti tokias patalpas, kurias vaivadijos komisija pripažins tinkamomis, realias garantijos mokyklų biudžetui, tam tiksiąs nekilnojamas draugijos turtas, o mokytojai privalėsią turėti moralybės pažymėjimus. Kuratoriaus supratimu draugija neturėtų šiais metais daugiau mokyklų steigti kaip penkias. Visus šiuos dalykus teks kiekvieną kartą aptarti.[clxxxix] Kitais žodžiais sakant lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkui kunigui K. Čibirui ir Vytauto Didžiojo gimnazijos direktoriui M. Šikšniui mandagiai buvo pasakyta, kad steigti lietuviškas mokyklas bus problematiška. Net jeigu lietuvių švietimo draugijai „Rytas“ pavyktų įvykdyti kuratorijos reikalavimus, siekiant atidaryti lietuviškas mokyklas, pagrindinė kliūtis būtų politinės ištikimybės įrodymas arba moralybės pažymėjimas. Kaip pastebi Vincas Martinkėnas, tą keistokai vadinamą dokumentą administracija retai kam išduodavo[cxc]. 1939 metų birželio 25 dieną visuotinis lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ susirinkimas svarstant draugijos veiklą ateityje, nusistatė steigti skyrius, skaityklas ir mokyklas. [cxci]

Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ tikriausiai numatė veikti pagal senąją kovos su lenkų administracija taktiką, tačiau politinės perversijos neleido išplėtoti stabilios veiklos. 1939 metų rugsėjo mėnesį žlugo Lenkijos valstybė. 1939 metų spalio 10 dieną Lietuvos respublika buvo priversta pasirašyti su SSRS savitarpio pagalbos sutartį. Mainais SSRS neva laikydamasi 1920 metų liepos 20 dieną Maskvoje pasirašytos Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutarties, 1939 metų spalio 9 dieną Lietuvai perdavė Vilniaus miestą ir dalį Vilniaus krašto. 1939 metų spalio 28 dieną Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių.

1940 metų kovo 8 dieną visuotiniame lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ susirinkime draugijos sekretorius, kunigas K. Pukėnas apie padėtį nuo 1939 metų birželio 25 dienos iki 1940 metų kovo 8 dienos referavo, kad lenkams valdant, buvo imtasi steigti kaimuose skyrius, jų buvo suorganizuota per 100, bet jų legalizacijai užtrukus, kilo karas ir jie savo veikla nepasireiškė. Lenkų vyriausybė nepalankiai traktavo skyrių steigimą: jei į skyriaus valdybas įeidavo žmonės, kurie anksčiau yra buvę Šv. Kazimiero draugijos skyrių valdybose, jau netvirtindavo skyrių. Mobilizacijai ir karui prasidėjus buvo sustabdytas visų draugijų veikimas. Kita vertus, vyriškam jaunimui nuėjus į kariuomenę, suiro kaimų gyvenimas ir neliko ką veikti. Rusų kariuomenei užėmus Vilnių veiklai taip pat nebuvo sąlygų.

Draugija užsiregistravo ir laukė. Vilniui susijungus su Lietuvos valstybe, pakito iš pagrindų gyvenimo sąlygos ir draugijai tenka persiorientuoti ir persitvarkyti. Draugija neteko savo ligi šiol buvusių tarnautojų: jie įstojo į valstybinę tarnybą, draugija neteko ir lėšų, nes anksčiau plaukusios iš Lietuvos visuomenės aukos sustojo, o naujų šaltinių kol kas nematyti. Mokyklas ir skaityklas organizuoja pati vyriausybė[cxcii]. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ susirinkime buvo konstatuota, kad stinga su šiuo kraštu susipažinusių darbininkų, ypač nemokamų, kad teks jų palaukti ir prisiauklėti; kad reikės toliau aukų kreiptis į kitas vietas, o ypač į Amerikos lietuvius, nurodant jiems, kad su Vilniaus atvadavimu nepasibaigė vilniečių vadavimas iš nutautinimo. Visų buvo pabrėžiama, kad švietimo darbas teks dirbti glaudžiai kontaktuojant su kitomis giminingomis organizacijomis.[cxciii]

Istoriniuose šaltiniuose nefiksuojama, kada lietuvių švietimo draugija „Rytas“ nustojo egzistuoti. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ visuotinio susirinkimo, įvykusio 1940 metų kovo mėnesio 8 dieną protokolas[cxciv] ir Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ 1940 metų narių knyga[cxcv] liudytų, kad „Ryto“ organizacija dar egzistavo 1940 metų kovo mėnesį. Gali būti, kad lietuvių švietimo draugija „Rytas“ nustojo veikti vėliau -1940 metų birželio 15-16 dieną arba iki vadinamojo Liaudies seimo rinkimų, vykusių tų pačių metų liepos 14 dieną.

Išvados

Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ per suorganizuotą švietimo tinklą šviesdama Vilniaus gubernijos lietuvius, 1913 – 1915 metais dar neturėjo pakankamai kvalifikuotų pedagogų. Todėl turėjo bendradarbiauti su kitomis lietuvių švietimo draugijomis, kviesdama jų kvalifikuotus specialistus dėstyti savo steigiamose, įsteigtose ar perimamose Pirmo pasaulinio karo nepaliestose, išlikusiose valdiškose mokyklose. Lietuvių švietimo draugijai „Rytas“ parengus savo Vilniuje organizuotuose pedagoginiuose kursuose kvalifikuotus mokytojus, bendradarbiavimas su kitomis lietuvių švietimo draugijomis šioje srityje nuo 1916 metų pradžios sumažėjo, gali būti, kad beveik nunyko ar išliko grynai formalus. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ per gana trumpą laikotarpį (1913 – 1914  metus) sugebėjo įkurti savo skyrių, skaityklų, mokyklų tinklą. Savo pirmą didelį pakilimo laikotarpį pasiekė 1915 metų pabaigoje  – 1916 metų pradžioje. Vėliau (iki 1920 metų rudens) išgyveno laikiną stagnacijos laikotarpį, kurį sąlygojo tuometiniai greitai besikeičiantys politiniai įvykiai.

Polonizacijai – griežtas ne. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nuo 1920 metų rudens iki 1923 metų lietuvių švietimo lietuvių švietimo draugija „Rytas“  pasiekė antrą savo didelį pakilimo laikotarpį – galėjo laisviau steigti mokyklas ir tik po to apie jas pranešti lenkų valdžiai. Nuo 1923 metų lietuvių švietimo draugijos „Rytas“  padėtis pasikeitė – dėl lietuviškų mokyklų prasidėjo jos kova su lenkų valdžia. Nors 1923 – 1927 metais lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ jų pavyko įkurti nemažai, nuo 1923 metų prasidėję kasmet griežtesni suvaržymai 1927 metų spalio 4-5 dienomis pasibaigė pirma didele lietuviškų mokyklų uždarymo banga.

Po 1927 metų lietuvių švietimo draugija „Rytas“ jau daugiau stengėsi išlaikyti esamas, nei steigti naujas mokyklas. Kasmet uždaromas lietuviškų mokyklas iš dalies kompensavo skaityklų steigimas (dažnai tose pačiose vietovėse, kur buvo uždarytosios mokyklos).

1938 metų vasario 28 dieną draugija buvo uždaryta, 1939 metų gegužės 20 d. atkurta ir planavo atnaujinti lietuvių švietimo veiklą Vilniaus krašte, steigti skyrius, skaityklas ir mokyklas. Lenkų valdžios suvaržymai (įkurti >100 skyrių nebuvo patvirtinti, mokyklų steigimui iškelti neįgyvendinami reikalavimai) ir tolimesnės politinės perversijos, atkurtai lietuvių švietimo draugija „Rytas“ neleido išplėtoti veiklos nei 1939 metais, nei 1940 metais. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ greičiausiai nustojo egzistuoti 1940 metų birželio 15-16 dieną arba vėliausiai iki vadinamojo Liaudies seimo rinkimų  – 1940 metų liepos 14 dieną.

Resume

Lithuanian education society „Rytas“, while educating Lithuanians through the organized education net in Vilnius, in 1913-1915 did not have yet the enough number of qualified pedagogues. So it had to cooperate with other societies of the Lithuanian education, inviting their qualified specialists to teach in their state shools, which were in the process of organization, organized or survived untouched during the First World War. When the Lithuanian education society „Rytas“ prepared qualified teachers in their organized pedagogical courses in Vilnius, cooperation wiith other societies of Lithuanian education from the beginning of 1916 decreased, or survived only as formality. Lithuanian education society „Rytas“ during rather short period of time in 1913-1914 managed to create a net of their departments, reading rooms and schools. The top of activities was the end of 1915 and the beginning of 1916. Later, till the end of 1920, there was a temporary period of stagnation, which happened because of rapidly changing political events.

From autumn of 1920 till 1923 again the Lithuanian education society underwent the period of steep uprising – it could create schools them htey had to inform the Polish government. But from 1923 the situation of Lithuanian education society „Rytas“ changed: the fight of Lithuanian schools with the Polish government began. Though in the period of 1923-1927 the society „Rytas“ managed to create not so few Lithuanian schools, but from 1923 bigger and bigger restrictions began and October 4-5, 1927 was the end of the first big wave of closing of Lithuanian shools.

After 1927 the Lithuanian education society „Rytas“ tried to preserve the existing schools, but not to create the new ones. The every year closing of Lithuanian schools was partially compensated by the opening of reading rooms (very often in the same places, where the schools were closed).

On February 28, 1938, the Lithuanian education society was closed, but on May 20, 1939, it was opened again and was planning to renew the activities of Lithuanian education in Vilnius district, to create departments, reading rooms and schools.

But the restrictions of Polish government (more than 100 created departments were not approved, it was no possible to fulfill the demans of the government for opening schools) and the perversions after that did not allow the Lithuanian education society „Rytas“ to work neither in 1939, not in 1940. Most probably the Lithuanian education society „Rytas“ stopped existing on June 15-16, 1940, or the latest – July 14, 1940 during the so called elections to the Lithuanians seimas.

2017.05.10; 04:52

1.Martinkėnas Vincas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989  p. 7

*Minėtų lietuvių švietimo draugijų „Saulės“, „Žiburio“ įkurtų 1906 metais, t.y. 7 metai prieš „Ryto“ atsiradimą, veikla buvo geografiškai ribojama: jos negalėjo veikti Vilniaus gubernijoje. Tik vėliau, 1913 metų sausio 31 Vilniuje įkūrus lietuvių švietimo draugiją „Rytas“ ir jai pradėjus veiklą, buvo pradėta tarpusavyje bendradarbiauti.

2.P.Kraujalis. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ //„Aušra“ 1913 metų vasario 7 d. Nr.3 p.34

[iii] „Rytas“ 1. //Visuotinė lietuvių enciklopedija T. XX, Vilnius, 2011 p. 147

[iv] Martinkėnas Vincas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989  p. 7, P.Kraujalis. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ //„Aušra“ 1913 metų vasario 7 d. Nr.3 p.34-35

[v] L.Gira. Rytų švietimas //„Viltis“ 1913 metų vasario 6 d. Nr.15 (802) p. 1

[vi] P.Kraujalis. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ //„Aušra“ 1913 metų vasario 7 d. Nr.3 p.34-35

[vii] L.Gira. Rytų švietimas //„Viltis“ 1913 metų vasario 6 d. Nr.15 (802) p. 1

[viii]LMAVB RS F.67 B. 100, 101, 278, 96, 318, 301, 182, 73, 266, 107, 333,  239, 172, 355,345,  363,143, 314.

[ix]LMAVB RS F.67 B.297, 245, 204.

[x]„Ryto“ draugija turi 31 skyrių, kuriuos steigia ir gali steigti tiktai Vilniaus gubernijoje //„Šaltinis“ 1913 metų gruodžio 30 d. Nr. 52 p.831

**Konkretinant „Ryto“ draugijos skyrių įsteigimo laiką: iki 1913 metų kovo įkurta 5 skyriai: trys Vilniuje, po vieną Švenčionėliuose, Valkininkuose. Paduoti prašymai įsteigti skyrius Palūšėje, Kietaviškėse, Labanore, Gilučiuose//„Viltis“ 1913 kovo 24 (balandžio 6) Nr. 35 (822) p. 2; iki gegužės mėnesio pradžios arba vidurio įkurtas skyrius Labanore//„Aušra“ 1913 gegužės 2 diena Nr.9 p.141; iki gegužės mėnesio vidurio įkurta skyrių Palūšėje, Kietaviškėse, Gilučių sodžiuje, Kaltinėnuose, Pivašiūnuose. Paduotas prašymas atidaryti skyrių Koncypolės sodžiuje, Švenčionių apskrityje //„Viltis“ 1913 metų gegužės 19 (birželio 1) d. Nr.57 (844) p.3; kitais duomenimis skyrius Pivašiūnuose 1913 metų rugpjūčio 11 d. įkurtas //„Aušra“ 1913 metų rugpjūčio 22 d. Nr.17 p.267; 1913 metų rugsėjo 1 dieną įkurtas skyrius Rūdiškyje// „Aušra“ 1913 metų spalio 17 Nr.21 p.331; 1913 metų spalio 20 dienos įkurtas skyrius Alytuje //„Aušra“ 1913 metų lapkričio 14 d. p. 362; 1913 metų spalio mėnesio pabaigoje įkurtas skyrius Nemunaityje // „Aušra“ 1913 metų lapkričio 28 Nr.24 p. 379; 1913 metų lapkričio 3 dieną įkurtas skyrius Merkinėje// „Aušra“ 1913 metų lapkričio 14 d. p. 362; 1913 metų gruodžio 15 dieną įkurtas Mielagėnų skyrius // „Viltis“ 1913 metų gruodžio 19 d. Nr. 155 (942) p.2;

[xi]„Aušra“ 1914 metų lapkričio 19 d. Nr. 45 p.562

[xii]Martinkėnas Vincas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989  p. 8

[xiii]L.Gira. Visuotinis „Ryto“ susirinkimas //„Viltis“ 1914 metų kovo 12 d. Nr. 58 (1006) p. 1

[xiv]LMAVB RS F.67 B. 266, 329, 291, 172, 314, 167.

[xv]LMAVB RS F.67 B.278, 329, 291, 173, 355, 314, 55, 142, 204.

[xvi]Yra mokyklai butas. 1915 11 24 paskirtas mokytojas Klemensas Karklys. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.22

[xvii]Reikalinga liaudies mokykla. Gerstaiškio (Jono Vileišio) dvare duoda butą mokyklai ir mokytojui. Mokytojui be to duodamas užlaikymas. ……. 11.12 įsteigtos dvi mokyklos: pačiame miestelyje dviklasė mokykla ir Gerstaiškių dvare. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.49.

[xviii]1915 12 27 paskirtas mokytoju baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus Zelba. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.42

[xix]1915 11 24 paskirtas mokytojas Kazys Binkis. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.49 v.  Gal čia rašytojo bendravardis. Rašytojas Kazys Binkis 1915 metais Vilniuje baigęs mokytojų kursus mokytojavo Papilėje (Visuotinė Lietuvių Enciklopedija T.III, Vilnius, 2003 p.191).

[xx]Yra butas. 1915 11 24 paskirtas mokytojas Žilinskas Stasys mokykla LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.24 v,.

[xxi]kandidatas Vilkickas, Saulės kursantas LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.63

[xxii]Leonavičius veikia. Reikalingas mokytojas, mokantis lenkų kalbą. Yra pasamdymui mokyklai butas už kurį reikėsią mokėti 30 rublių. Manoma, kad žmonės užlaikys mokytoją. Algos mokytojui reikėsią mokėti 25 rublius. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.39 v.,

[xxiii]Prieš I pasaulinį karą Dargužiuose mokė (daraktoriavo) Marija Buckuvienė. Nuo 1912–1914 buvo rusų mokykla. 1915 metais mokinta ir lietuviškai. Mokė Juozas Bagdanavičius. Mokinių buvo 75. 1916 metais mokė „Ryto“ atsiųstas Kazys Jaura. Mokinių buvo 75. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.25 Vis dėlto Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ fonde esama prieštaraujančių vieni kitiems duomenų. Pagal B.62 duomenis, Bagdonavičius mokė 1916, o ne 1915 metais, mokinių buvo ne 75, o 41 (aut. past.).  Yra valdiškos mokyklos butas. Žmonės žada apmokėti mokytojui algą. 1916 01 03 paskirtas mokytoju Jonas Smilgevičius. 1916 02 11 jo paties pranešimu mokytojauja Naniškių kaime, tarp Eišiškių ir Valkininkų. 1916 02 14 Dargužiuose jau per 2 savaites mokytojauja Juozas Bagdonavičius, vaikų turįs 41. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.44

[xxiv]1915 12 27 paskirta mokytoja baigusi „Ryto“ pedagoginius kursus Viliukaitė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L. 42 v,.

[xxv]Yra kunigas Danielius. 1915 11 24 paskirtas mokytojas Kazys Lelešius. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.16

[xxvi]Reikalingi vienas mokytojas ir viena „daraktorė“ LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L31 v.,

[xxvii]Butų mokyklai nėra. Reikalinga viena daraktorė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L27

[xxviii]Reikalingas vienas mokytojas ir trys „daraktorės“, žmonės idėjos ir pasišventimo. „Daraktoriauja“ Marijona Leonavičaitė (Naujadvaryje, valdiškoje mokykloje), parapijoje daraktoriauja Emilija Kiaušinaitė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L29 v.,

[xxix]1915 12 27 paskirtas baigęs „Ryto“ padagoginius kursus Bartininkaitis. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.41 v.,

[xxx]Mokyklai ir prieglaudai (prie mokyklos) yra butas. Mokytojas turi mokėti dvi kalbas. Algą dviems – trims mėnesiams apmoka komitetas. Užlaikymą iš dalies prižada. Daraktorių reikalauja dviejų. Reikalinga prieglaudos vedėja (prieglaudą prižiūrėti apsiima p. Dokalskienė). 1915 12 14. Mokytojas Alfonsas

Dokalskis pasakoja, k. Pusniuose 10 varstų už  Giedraičių esąs reikalingas vienas daraktorius. Mokykla čia yra valdiška, visi įrankiai ir suolai esą užsilikę, butas privačiuose namuose. Mokytojui esąs vienas kambarėlis, mokytojas turi būti nevedęs. Žmonės esą prižada bent kiek užlaikymo produktais arba pinigais. Kaimas nesunaikintas. Už mokyklos butą reikėsią mokėti. Lenkų kalbos daraktoriui nereikia mokėti. 1915 12 17 paskirta daraktorė Alena Kerutukė. 1916 01 19. Pati A. Kerutukė pranešė mokinanti Okraspolio dvare (randasi Utenos apskrities Molėtų savivaldybės Marguolių kaime; aut. past.), nuo Pusnių 1 varstas atstu. Buto ir kuro mokyklai ir mokytojai neturi. Daraktorė mano sau užlaikymą iš žmonių susirinkti. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.25

[xxxi]Yra valdiškos mokyklos butas. Remontą atliko Skorulių klebonas Načkauskas. Leidimas gautas. 1915 12 27 paskirtas mokytoju baigęs 1915 metų gruodžio 23 dieną baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus Kiaunis. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L. 22 v.,

[xxxii]Reikalinga 1 daraktorė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L. ….

[xxxiii]Reikalingi vienas liaudies mokytojas ir viena „daraktorė“. Yra dviklasė mokykla. Kalesninkų parapijoje daraktoriauja Uždaviniūtė-Markevičienė, Julija Petronaitė, Rozalija Verbickaitė, Petronėlė ir Marija Keršaitės. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L. 30 v.,

[xxxiv]1916 01 04 išsiųsta daraktoriauti baigusios „Ryto“ draugijos vakarinius kursus Adomaitytė, Maladauskaitė, Ona Skrinskaitė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.43 v.,

[xxxv]Butas mokyklai yra. Klebonas pasižadėjo aukoti 100 rublių. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.48

[xxxvi]Vieta mokyklai yra. Žmonės atlygintų. Gelučių dvare (dab. Šaukėnų seniūnija, aut. past.) galima įsteigti mokyklą. Mokytojams išlaikymą dvaras duoda. Veikia Putvinskiai–Janavičiai (Marcijonas Janavičius su žmona Kristina ir jos pusbrolis Vladas Putvinskis, aut. past.). LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.50 v.,

[xxxvii]Butų mokyklai yra: Malėtuose, Čiulėnuose, Bebrusuose. Reikalingi 4 mokytojai. Pinigų „Blaivybės“ kasoje yra 240 rublių. „Daraktorių“ reikia 2–3. Patys žmonės ieško mokytojams. 1915 12 03 paskirtas mokytojas Juozas Žemaitis. 1916 01 07 Inturkės mokytojo Jono Pajėdos pranešimu, Žemaitis iškeliavęs savo tėviškėn – Surviliškių parapijon Kauno gubernijoje ir nežinia kada grįš. 1916 01 20. To paties J. Pajėdos pranešimu, J. Žemaitis grįžęs. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.26

[xxxviii]Butas mokyklai yra. Reikalingas mokytojas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.33

[xxxix]Yra butas (mokyklai). LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.34

[xl]1915 11 24 paskirtas mokytojas Kazys Ramanauskas.*Ramanauskas mokina Vindeikių kaime.

1915 12 15. Pasak Musninkų klebono kunigo Kardelio, Musninkuose reikalingas esą mokytojas, žinąs ir lenkų kalbą. Yra neužimtas valdiškos mokyklos butas ir mokytojui butas. Geriau, kad mokytojas būtų nevedęs. Kuras užtikrintas. Iš dalies prižada išlaikymą produktais (dvarai duosią). Už mokslą mokiniai beveik negalės mokėti. Mokykla tvarkoje. Mokytojui vietoje algos surinktų apie 15 rublių. Mokinių susirinktų  apie 50, iš jų apie 30 lenkučių. Vadovėlių lietuviškų yra užtektinai: parvežęs Kazys Ramanauskas. Reikia tik tikybos vadovėlių. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.29

[xli]Reikalingi vienas liaudies mokytojas ir viena „daraktorė“. 1915 11 24. Paskirtas mokytojas Domininkas Pieška. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.31

[xlii]Mokytojui išlaikymas geras. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.63

[xliii]1915 12  07. Išvažiuoja vargonininkauti ir mokytojauti Pranas Liudžius. Duota rankpinigių. Reikalingas antras mokytojas. Kunigas duoda mokytojui butą ir valgį. 1915 12 27 paskirtas mokytoju baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus Faustas Kirša. 1915 (gal klaida: turėtų būti 1916 metai) 02 07 Fausto Kiršos pranešimu nemokytojausiąs. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.38

[xliv]Yra butas mokyklai. 1915 11 24 paskirtas mokytojas Kazys Maknevičius. 1915 12 31 mokyklą atidaręs Parausių sodžiuje, nes Pilviškiuose nebuvę (ar nebebuvę?, ar per brangiai užsiprašė?) buto. Ūkininkai toli gražu nesudeda mokyklos išlaikymui, reikalinga pašalpa. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.18 

[xlv]Į Punios parapiją išsiųsta buvusi „Ryto“ II pedagoginio kurso studentė Siemaškaitė LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.43

[xlvi]Reikia dviejų „daraktorių“. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.34

[xlvii]Reikalauja dviejų mokytojų ir trijų „daraktorių“. Butų mokykloms yra du. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.30

[xlviii]Yra butas. Reikalingas vienas mokytojas ir keturios „daraktorės“. 1915 11 24 paskirtas mokytojas Kazys Liutkus. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.32

[xlix]Reikalingas mokytojas. 1915 11 24 mokytoju paskirtas Juozas Žemaitis. *Paskirtas į Molėtus, Vilniaus gubernijoje. 1916 01 04. Skyriaus pranešimu, įsteigta 3 mokyklos: 1. Rumšiškių miestelyje, 2. Lieliušių kaime, 3. Gastilionių kaime. Jose mokytojauja 4 mokytojai ir lanko 293 vaikai: 183 berniukų ir 110 mergaičių. Tos trys mokyklos gali aptarnauti tik mažesnę dalį visų norinčių mokytis vaikų – didesnioji gi vaikų dalis kol kas lieka be mokslo. Skyrius prašo pinigų – 440 rublių mokyklų reikalams ligi mokslo metų pabaigos. Rumšiškėje mokytojauja kunigas Petras Galkus ir Vladas Poška (35 rub. mėn.). Leliušių kaime Juzapa Purikė – 20 rub. Gastilionyse Prane Pranckevicike – 15 rub. Ketinama steigti mokyklas Livintuose, Pašuvių, Provienišky (kaimuose) – daraktorėms – po 10 rublių reikia. Daraktorės yra vietoje. Žmonės yra labai nukentėję; algos mokytojams mokėti negali, užlaikymą gi šiaip taip gali duoti. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.47 v.,

[l]Kunigas Šeškevičius. 1915 11 24 paskirtas mokytojas Jonas Kaminskas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.12 v.,

[li]Reikalinga liaudies mokykla. Sąlygos geros. Alga pačiai tik pradžiai reikalinga. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.47

[lii]1915 11 24 paskirtas mokytojas Antanas Grigiškis LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.37 v.,

[liii]Reikalingos 8 daraktorės. Mokytojauja Stasiūnas. Daraktoriauja 6 mergaitės iš vietinių. Reikalingos dar 2 daraktorės. 1916 02 04 (arba 11, labai neaiškiai parašyta; aut. past.) paskirta daraktorėmis Karolina Jurpalytė, Veronika Tamošiūnaitė ir Ona Paužytė − iš II skyriaus vakarinių kursų. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.35.

[liv]Reikalingas mokytojas dviklasei mokyklai. Taktiškas ir rimtas, mokantis lietuviškai ir lenkiškai. Pageidaujama, kad mokėtų ir vokiečių kalbą. Reikalingos 3 daraktorės − Alėnių, Gabėnių, Droblėnių, Žiebalų, Surgelių ir Kemelių kaimams. Daraktoriai turi mokėti žaidimų ir darbelių. 1915 paskirtas mokytojas Jonas Pajėda. Pajėda grįžo iš Širvintų − paskirtas Inturkėn. 1915 12 27 paskirtas baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus  J.Talmontas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.23 v.,

[lv]Yra butas mokyklai. 1915 11 24  paskirtas mokytojas Vaclavas Kasakaitis. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.19

[lvi]Reikalingos 3 mokyklos (2 kl.). Veikia kunigas Korzonas, Narutavičia. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.65 v.,

[lvii]Steigiama miesto mokykla. Vietiniai žmonės pasižadėkp suorganizuoti  mokyklą. Vietoje yra Dirmontai. Reikalingas būtų  dar vienas mokytojas.  Subsidijos nuo komiteto laukia trijų tūkstančių rublių. Reikalingas vienas mokytojas liaudies mokyklai. 1915 11 24 paskirtas Faustas Kirša. 1915 12 15 grįžo Kirša. 1915 12 27 paskirtas baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus Karvelis. 1915 12 27. Susipažinti su vietos sąlygomis ir aplinkybėmis leidžiant suorganizuoti 1−3 gimnazijos pamokų nusiųstas Juozas Paknys. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.46

[lviii]Manoma miesto mokyklą atgaivinti. Reikalingas prasilavinęs vienas mokytojas, kuris tiktų ir miesto mokyklos bent pirmiems skyriams vesti. 1916 01 01 kunigas klebonas P. Turauskas pranšė, kad Utenoje įtaisyta 7 mokyklos, 5 kaimuose, yra daraktorių. Šiek tiek įmoka žmonės. Vieną mokytoją užlaiko kunigas P. Turauskas. Prašo pašalpos mokyklų išlaikymui 300 rublių. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.48 v.,

[lix]. Reikalingas vienas mokytojas. 1915 11 24 paskirtas mokytojas Kazys Semenavičius. Semenavičius − Vėžionyse. Parapijoje daraktoriauja Marijona Verseckaitė, Alena Seliukaitė. 1916 02 12 paskirta daraktoriauti iš II skyriaus „Ryto“ vakarinių kusų Stankevičaitė Domicėlė, kilimo iš Žiežmarių.  LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.36

[lx]1915 11 24 paskirtas mokytojas Antanas Majus. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.37

[lxi]Mokykla reikalinga Petroškų sodžiuje. Kunigai Marma ir Luckus. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.14

[lxii]Leonavičiaus veikimo rajonas. Yra valdiška mokykla, būstas privat. namuose, reikia už jį mokėti 50 rublių. Yra nevedusiam mokytojui butas prie mokyklos.Mokytojui žmonės duoda užlaikymą (be algos). Lenkų kalbos reikia mokėti. 1915 12 27 paskirtas mokytoju baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus Bagdonavičius. 1916 02 14 Jau porą savaičių mokytojauja Dargužių kaime, 3 varstai atstu nuo Valikininko. Čia buvusi valdiška mokykla; įrankiai visi užsilikę − jais naudojamasi. Visą užlaikymą mokytojas gauna vietoje. Vėžionyse mokytojauja  Semenavičius. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.39

[lxiii]Butas yra. Mokytoją prižada maitinti klebonas. Gyventojai suvargę. 1915 12 27 paskirtas mokytoju baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus Juozas Motelionis. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L25 v.,

[lxiv]Yra butas mokyklai. 1915 11 24 paskirtas mokytojas Kazys Kerpauskis. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L17 v.,

[lxv]Yra Liet. draugijos skyrius − turi pinigų apie 300 rublių. Mokytojauja Vaclavas Kondrotas. Mokinių yra 40. Rėčionių sodžiuje daraktoriauja mergaitė iš Vilniaus gubernijos miesto Kaišiadorio − užsilikusi Žąsliuose. Vaikų mokinasi 20. Yra „Ryto“ skyrius − Gilučių sodžiuje. mokytojas, turįs teises yra pageidaujamas. žmonės sutinka duoti išlaikymą, be algos. 1915 12 27 paskirtas mokytoju baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus Telksnys. Parapijon daraktoriauti išsiųstos baigusios „Ryto“ vakarinius kursus Sofija Mašiotytė (Mošiotytė?), Luckaitė, Liudvika Šilinskaitė Alga ir užlaikymas − vietoje. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L41

[lxvi]Yra butas. Reikalingas mokytojas − turi mokėti lenkiškai. Reikia trijų daraktorių. 1915 12 18. Išsiųsta daraktoriauti Marijona Janonytė ir Julijona Narkevičaitė.  1915 12 27. Paskirtas mokytoju baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus Šveistrys. Kartu išsiųsta daraktoriauti baigusios „Ryto“ vakarinius kursus Petronėlė Šičkaitė, Ona Šargalytė, Monika Narijauskaitė, Viktorija Smolenskaitė ir sena daraktorė Alena Levinskienė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L35 v.,

[lxvii]1915–1916 metai. Yra mokytojas ir dvarininkas Narutavičius LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.52 v.,

[lxviii]1916 02 14. Vietos vikaro (liaudiškai – kamendoriaus) kunigo Račiaus pranešimu, Anykščių parapijoje esama 11 mokyklų. Mokyklų išlaikymui prašo pašalpos. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.45

[lxix]Mokykla sveika. Kunigas Čepulis prašo savo brolį studentą Edvardą arba Liudviką Čepulį. Steigiama pradinė mokykla. Mokytojauti apsiėmė Antanas Petraška, antro Veiverių mokytojų seminarijos kurso mokinys. Mokytojui išlaikymą ir algą (po 1 rublį nuo vaiko į mėnesį) ketina duoti patys žmonės.

LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.11 v.

[lxx]Klebonas rūpinasi mokykla LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.32 v. 

[lxxi]1916 01 20. Yra valdiškos mokyklos butas nuo Čiobiškio 2 verstu (2,134 km.) atstu.  1916. 04 16. Mokykla veikė, pasak Musninkų mokytojo p. Kazio Ramanausko, jau nuo 1915 metų lapkričio mėnesio. Kunigas lietuviams labai prijaučia. Lenkiškų mokyklų Čiobiškio parapijoje nesama. Mokytojas čia esąs iš vietos žmonių, algą jam moka žmonės. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.44 v. 

[lxxii]1916 04 16. Pasak Musninkų mokytojo Kazio Ramanausko čia pradėta esą mokinti tik nuo 1916 metų vasario mėnesio. Mokytojas – iš vietinių žmonių; jį užlaiką žmonės. Lenkų mokyklų parapijoje esama dvi – viena jų Gelvonių miestelyje. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L28 v.,

[lxxiii]Yra mokytojai ir trys mokyklos LMAVB RS F.67 B.62. L18 v,.

[lxxiv]Barzdų kaime yra naujas butas mokyklai  LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.20

[lxxv]Yra vaistininko mokinys Trečiokas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.64

[lxxvi]Butų mokyklai yra 3. Yra trys “daraktorės“. Reikia vieno mokytojo. 1916 01 20. Jono Pajėdos pranešimu, landrato (Molėtų) leidimas mokytojauti jam duotas. Pamokos jau prasidėjusios, vaikų esama 25, jų tarpe tik 5 lietuviai. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L26 v.,

[lxxvii]Veikia kunigas Varnas. „Daraktoriauja“ V. Radzevičiūtė, Alena Lastauskaitė ir Ona Skeivytė

LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L. 38 v.,

[lxxviii]Veikia Grinius, Klupšas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.61 v.,

[lxxix]Mieste užimti visi butai. Mokyklą galima įsteigti kaime. Iš inteligentų yra: kunigas Jucys, daktaras Gruzdys, advokatas Rodavičius, vaistininkas Bucevičius. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.50

[lxxx]Veikia mokytojas profesorius Kuzmickas.  LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.65

[lxxxi]Kunigas Dailydė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.12

[lxxxii]Mokykla sunaikinta. Yra kunigas Slavėna. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.15 v.,

[lxxxiii]Kunigas Juozapas Galeckas duoda savo butą. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.14 v.,

[lxxxiv]Reikalinga mokykla-prieglauda. Prašo komiteto pagalbos. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L. 46 v.,

[lxxxv]Yra mokinys – gal apsieis be mokytojaus. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.55 v.,

[lxxxvi]Mokina vargonininkas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.58 v.,

[lxxxvii]Mokykla išliko sveika. Kunigai Adomaitis ir Juodviršis LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.13 v.,

[lxxxviii]Veikia kunigas Rupka, dvarininkas Lukauskis, vaistininkas Inčiūra, felšeris Strumila. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.66 v.,

[lxxxix]Yra vokiečių vokiška mokykla LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.21 v.,

[xc]Žmonės patys išlaiko mokyklą. Mokytoja Gudzinskaitė. Veikia kunigas Vasiliauskas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.56

[xci]Mokyt. kand. Radzišauskaitė LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.60 v.,

[xcii]Pačiame miestelyje nepatogu, nes žmonės gyvena už ežerų ir per toli. Bet galima būtų (mokyklą įkurti aut. past.) Mašinskienės dvare (nors lenkė, bet ne šovinistė). Kunigas Jurgėla. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.13

[xciii]Dabar ištaisyta (gal turima omeny – suremontuota?) mokykla. Mokina kunigas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.57

[xciv]1916 02 11 Mokytojauja Smilgevičius. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.45 v.,

[xcv]Yra mokykla ir mokytoja – panelė Taunytė; vaikų užsirašė 70, į suaugusių kursus užsirašė 25 merginos. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.36 v.,

[xcvi]Užsirašė 80 mokinių. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.53

[xcvii]Žmonės išlaiko mokyklą savo lėšomis. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.57

[xcviii]Valsčius išlaiko 2 mokyklas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.54

[xcix]Dvarininkas Bucevičius. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.59 v.,

[c] Veikia ką tik atvažiavę kunigas ir felšeris. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.58 

[ci]Veikia kunigas. Yra mokinių, kandidatų į mokytojus. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.56 v.,

[cii]Bubelių sodžiuje reikalinga mokykla. Kunigas Petrauskas ir kunigas Sivickas. 1915 11 12 važiuoja iš Vilniaus mokytojauti S.Tijūnaitis. Iš komiteto gavo pradžiai 40 rublių. Daugiau jokio atlyginimo nereikalaus. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.15

[ciii]Yra mokyklai butas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.20 v.,

[civ]Yra mokytojas Naujokas ir kunigas Juozaitis. Vietos gyventojai mokytojui atlyginti nesutinka. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.16 v.,

[cv]Kunigas Bružas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.61

[cvi]Mokyklai yra butas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.21

[cvii]Yra vieta dviem mokyklom. Yra kunigas Staševičius, Dolobauskaitė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.51

[cviii]Yra butas dviem mokyklom: pačiame miestelyje ir Lievoriškių kaime. Reikalingos dar dvi pradinės mokyklos. Užlaikymą ir butą mokytojams duoda. 1915 12 22 parapijoje daraktoriauja jau nuo spalio mėnesio Teresė Rokyčia (Šešuoliuose), Giedrytė Levoniškių kaime, Tilvitaitė Šešuolėliuose. 1916 01 03 išsiųsta daraktorė Ant. Pečiulytė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.24

[cix]Mokina kunigas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.55

[cx]3 mokyklos, 500 mokinų, 9 mokytojai. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.66

[cxi]Yra mokytojas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.62

[cxii]Veikia dvarininkas Sirutavičius. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.53 v.,

[cxiii]Yra 3 mokyklos. Užlaikymą duoda žmonės. Yra 200 mokinių. Veikia kunigas Kirlys ir dvarininkas Smilgevičius. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.51 v.,

[cxiv]Yra vieta mokyklai. Žmonės žada atlyginti. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.59

[cxv]1 mokykla. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.60

[cxvi]Yra mokytojas Blažaitis LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.17

[cxvii]Mokytojauja Pranas Kvietkauskas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.40

[cxviii]Valsčius išlaiko dvi mokyklas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L54 v.,

[cxix]Mokina kunigas LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L52

[cxx]Yra vokiečių įsteigta vokiška mokykla. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L19 v.,

[cxxi]LMAVB RS F.67 B.62 D.2  L.38 v., LMAVB RS F.67 B.208 L.45, L83

[cxxii]LMAVB RS F.67 B.208 L. 25, 44, 46, 63, 81a., 93

[cxxiii]LMAVB RS F.67 B.208 L.73, 102

[cxxiv]Martinkėnas Vincas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989  p.15

[cxxv]Ten pat, p.15-16

[cxxvi]Ten pat, p. 16

[cxxvii]LMAVB RS F.67 B.307 D.2 L.7 v.

[cxxviii]Kalesninkuose (Kalesnykuose) „Ryto“ draugijos skyrius ir mokykla veikė 1920-1935 metais LMAVB RS F.67 B.206

[cxxix]Pelesoje 1922/23 mokslo metais gyventojų pašymu mokytojavo Ona Guobytė ir Klemensas Čibiras. Tik nuo 1926/27 mokslo metų pradėjo veikti formaliai „Ryto“ mokykla. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.130. Vincas Martinkėnas savo knygoje „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.102, pažymi, kad Ona Guobytė ir Klemensas Čibiras mokytojavo „Ryto“ atsiųsti. Šį teiginį jis remia Pelesos skyriaus, veikusio 1922-1939 metais dokumentais (LMAVB RS F.67 B.184 D.1) ir  „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistika (LMAVB RS F.67 B.208 D.1). Pastarajam dokumente apie tai, kad šie asmenys būtų siųsti „Ryto“ draugijos – neminima, nors tokią galimybę atmesti irgi negalime. Yra žinoma, kad 1918/19 lietuvių vaikus Pelesoje mokė K. Čibiras ir atlyginimą jam mokėjo „Ryto“ draugija (LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.130). Net jeigu minėti mokytojai būtų siųsti „Ryto“ draugijos, jie mokė neturėdami leidimo ir tik 1922/23 mokslo metais. Duomenų, kad būtų mokoma 1923/24, 1924/25 ir 1925/26  mokslo metais – neturime.

[cxxx]Rudnioje iki 1920 metų niekas vaikų nemokė. 1920 metais pradėjo mokyti daraktorius Rokas Stoškus. 1921 metais mokė Morkus Kašėta. Po jo iki 1926 metų vėl niekas nemokė. 1923 metais gyventojai prašė „Rytą“ įsteigti mokyklą. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.111, LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.146. „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistika (LMAVB RS F.67 B.208 D.1) patikslinama gyventojų prašymo data – 1923 metų rugpjūčio mėnuo. Tik nuo 1926 metų rugsėjo 29 dienos mokykla turėjo koncesiją, kuri buvo pratęsiama iki 1932/33 mokslo metų. 1934 metų birželio 30 mokykla buvo uždaryta. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.146. Apie pačią mokyklą fonde išlikę dokumentai – LMAVB RS F.67 B.290 D.1-5.

[cxxxi]Krūminiuose, Valkininkų valsčiuje 1921 metais įkurta „Ryto“ mokykla, joje iki 1923 mokslo metų lenkų valdžios netrukdoma mokė mokytoja Sofija Ščesnulevičiūtė. 1923 spalio 21 dieną Krūminių gyventojai prašė „Ryto“ mokytojos lietuvės. „Rytas“ atsiuntė Sofiją Ščesnulevičiūtę. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.79 Mokykla koncesiją gavo 1924 gegužės 20 dieną, mokytoja patvirtinta buvo t.p. tų pačių metų gegužės 20. Mokė iki 1924/25 mokslo metų. Nuo 1925/26, 1926/27 ir iki 1927 metų spalio 4 dienos mokytojavo Paulina Osipavičiūtė. Mokyklą uždarius, nuo 1927 metų spalio 4 dienos iki 1930/31 mokslo metų slaptai mokino mokytoja Paulina Osipavičiūtė, 1931/32 – Stasys Kazėnas. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.83 Apie pačią mokyklą is skyrių fonde išlikę dokumentai – LMAVB RS F.67 B.59 D.1-2

[cxxxii]1925/26, 1926/27, 1927/28 (tiksliau iki uždarymo – 1927 metų spalio 4 dienos) Barčiuose mokytojavo Feliksas Molis ir Elena Vilkickaitė. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.6. Išliko Barčių mokyklos 1925-1927 metų dienynai ir inventorinis sąrašas LMAVB RS F.67 B.4 D.1-5, t.p. jos 1931-1939 metų dokumentai (LMAVB RS F.67 B.3 D.1-2).

[cxxxiii]Seinuose 1924 metais prašyta koncesijos lietuvių prieglaudos mokyklai, kurioje būtų apie 44 mokinius. Leidimas negautas. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.148, Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.112. Pagal „Ryto“ draugijos dokumentų, saugomų Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriuje kartoteką, Seinuose (Seiniuose) „Ryto“ draugijos mokykla ir skaitykla veikė 1924-1925 LMAVB RS F.67. B.151. Kitais duomenimis, Seinuose 1929 -1930 aktyviai veikė „Ryto“ draugija: steigė mokyklas, skaityklas, 1939 – skyrius. Visuotinė lietuvių enciklopedija Vilnius, 2012, T. 21 p.365

[cxxxiv]Netikslu. 1924 metų spalio 13 dieną Dainavos mokyklai suteikta koncesija. Ji buvo pratęsiama iki 1932/33 mokslo metų.

[cxxxv]Panašu, kad mokyklos Punske įsteigti nepavyko.  1933-1939 veikė „Ryto“ draugijos skyrius (LMAVB RS F.67. B.343), galbūt, kaip mini Vincas Martinkėnas (remdamasis LMAVB RS F.67. B.208 D.1, o joje jokių duomenų apie Punską nerasta) savo  knygoje „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.106 skaitykla.

[cxxxvi]LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L.2., L.2 v., // Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1925 metų lapkričio 29 dienos protokolas

[cxxxvii]LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L.4., L.4 v., L.5 // Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1927 metų sausio 23 dienos protokolas

[cxxxviii]LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L.6 v., L.7. // Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1928 metų vasario 12 dienos protokolas

[cxxxix]LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L.8 v., L.9.// Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1929 metų vasario 10 dienos protokolas

[cxl]Miciūnuose jau nuo 1916/17 mokslo metų buvo mokoma lietuviškai. Mokė Vaclovas Mileišis. 1919/20  mokė po namus nežinomos pavardės mokytojas. Nuo 1921/22 Miciūnuose veikė „Ryto“ draugijos mokykla, nuo 1924 metų rugsėjo 26 koncesijuota (koncesija buvo pratęsiama iki 1931/32 mokslo metų). 1931 metų gruodžio 31 dieną mokykla uždaryta, 1931/32, 1932/33, 1933/34 veikė slaptai.  LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.107. Vincas Martinkėnas pažymi, kad 1932 metų gruodžio 31 dieną valdžia mokyklą uždarė už draudžiamų vadovėlių vartojimą. Mokykla kurį laiką (nenurodo kiek tiksliai mokslo metų) veikė slaptai. Lankė 50-60 mokinių. Nuo 1932 metų gegužės 1 dienos iki 1936 metų kovo 10 dienos veikė „Ryto“ skaitykla, jos vedėjas buvo A. Bubulis („Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.91). Apie pačią mokyklą, skyrių ir skaityklą fonde išlikę 1924-1939 metų laikotarpio dokumentai. LMAVB RS F.67 B. 286 D.1-4.

[cxli]Apie Valkininkų mokyklą žinoma tik tiek, kad 1919/20, 1920/21, 1921/22, 1922/23, 1923/24, 1924/25 mokyklos nebuvo. Ji veikė 1925/26 mokslo metais, buvo koncesijuota 1925 metų spalio 2 dieną. Mokėsi 32 vaikai, juos mokė mokytojas Justinas Jasiulionis. Nuo 1926/27 iki 1938/39 mokslo metų duomenų apie tai, kad mokykla būtų veikusi – nėra. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.179, Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p. 125-126. Apie pačią mokyklą fonde išlikę 1913-1925 metų laikotarpio dokumentai. LMAVB RS F.67 B. 55 D.1

[cxlii]LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L.10 v., L.11.// Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1930 metų kovo 9 dienos protokolas

[cxliii]LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L.12v.// Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1931 metų kovo 1 dienos protokolas

[cxliv]1919/20, 1920/21 Pamerkyje buvo lietuviška mokykla. Nuo 1922/23 mokslo metų veikė „Ryto“ draugijos mokykla, nuo 1924 metų spalio 17 dienos koncesijuota (koncesija buvo pratęsiama iki 1927 metų liepos 23). 1927 metų spalio 4 dieną mokykla uždaryta. 1928/29, 1929/30, 1930/31,1931/32  veikė vadinamoji tėvų mokykla. 1930/31 ir 1931/32 mokėsi 73 mokiniai. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L. 125. Vincas Martinkėnas pažymi, kad 1934 metais (duomenų apie tai, kad mokykla būtų veikusi 1932/33 – nėra), Pamerkyje, vaikščiodamas po namus, vaikus mokė mokytojas Motiejus Bigelis. 1934 metais gyventojai prašė „Rytą“ įsteigti skaityklą, tačiau veltui („Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.99). Apie pačią Pamerkio mokyklą ir skyrių fonde išlikę 1924-1939  metų laikotarpio dokumentai. LMAVB RS F.67 B. 196 D.1-5

[cxlv]1919/20, 1920/21, 1921/22, 1922/23, 1923/24, 1924/25, 1925/26, 1926/27, 1927/28 mokyklos Pirčiupiuose nebuvo. „Ryto“ draugijos mokykla buvo įkurta 1928 metais. 1928/29 ir 1929/30 mokslo metais mokė mokytojas Mykolas Vidzbelis, 1930/31, 1931/32 – Bernardas Černiauskas, 1932/33 -Petras Vaitulionis. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L. 137. Vincas Martinkėnas pažymi, kad Pirčiupiuose nuo 1932 metų rugsėjo 12 dienos veikė „Ryto“  skaitykla, kurioje vedėjavo paskirtas P. Vaitulionis, paskui V. Žilinskas, K. Dzikevičiūtė, A. Baliulis. 1935 metų balandžio 11 d. skaitykla buvo uždaryta („Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.104). Apie pačią Pirčiupių mokyklą ir skyrių fonde išlikę 1931-1940  metų laikotarpio dokumentai. LMAVB RS F.67 B. 348 D.1-2

[cxlvi]Kamorūnų mokykla veikė 1922/23. Kamorūnų gyventojai rašė prašymą, mokykla lenkų valdžios 1922 metų spalio 6 dieną buvo uždaryta. 1923/24 veikė mokykla, mokytojavo Jadvyga Juodelytė, mokėsi 40 vaikų. 1923 metų lapkričio 2 dieną  mokykla buvo uždaryta. Kamorūnų gyventojai 1924 metų birželio 25 dienos antrame savo prašyme įsteigti mokyklą rašo, kad jų kaime lietuviška mokykla buvo nuo 1905 metų per visą laiką. 1924/25 mokykla pradėjo veikti (koncesijuota 1924 metų spalio 7, koncesija buvo pratęsiama iki 1927 metų), mokėsi 34 vaikai, juos mokė Jadvyga Juodelytė (patvirtinta 1924 metų gruodžio 22 dieną). Ji mokė ir 1925/26 metais. 1926/27 ir 1927/28 mokytojavo Stefanija Bobelytė (patvirtinta 1926 metų liepos 31 dieną). 1927 metų spalio 4 dieną mokykla buvo uždaryta. 1928/29 slaptai mokytojavo Stasys Grigonis, 1929/30 – Petras Valentukevičius. Mokykla slaptai veikė dar 1930/31 ir 1931/32 metais, mokėsi 37 ir 27 vaikai, mokytojo pavardė nežinoma. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.66 Vincas Martinkėnas remdasis Kamorūnų mokyklos ir skyriaus dokumentais, pažymi, kad 1928-1929 metais nelegaliai dirbo Rapolas Valiukonis-Vėlyvis, taip pat S.Grigonis ir P.Valentukevičius.Mokėsi 30-40 vaikų (1928/29 mokėsi 34, 1929/30 – 42 vaikai. Aut.past.). Vėliau mokykla buvo uždaryta (nenurodoma konkreti data, manyčiau Kamorūnų mokykla nustojo veikti po 1931/32 mokslo metų. Aut. past.). Tai rodo kamorūniečių ir „Ryto“ pastangos kurti skaityklą. „Ryto“ skaitykla buvo įkurta 1935 metų sausio 5 dieną (vedėjavo M.Vaitulionienė). Ją uždarė 1936 metų kovo 12 dieną („Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.67). Apie pačią Kamorūnų mokyklą ir skyrių fonde išlikę 1923-39 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B. 78 D.1-3

[cxlvii]Turtingos istorijos Giraitės mokykla (apie jos istoriją plačiau  iki 1928/29 mokslo metų žr. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.57) buvo uždaryta 1927 spalio 4 dieną. 1928/29, 1929/30, 1930/31, 1931/ 32, 1932/33 ir 1933/34 Giraitėje veikė pusiau slapta mokykla. 1928/29 ir 1929/30 mokytojavo Mykolas Vidžiūnas, mokėsi 30 ir 28 metai, 1930/31 – Stefanija Bobelytė,  mokėsi 28 vaikai, 1931/32 ir 1932/33 Rozalija Kaukelytė, mokėsi 26 ir 18 vaikų. 1933/34 mokė nežinomas mokytojas, mokėsi 26 vaikai. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.46. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.58 rašo, kad 1932 metų rugpjūčio 23 dieną mokykla buvo uždaryta (akivaizdus prieštaravimas statistikai, kuria pats remiasi – LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.46., tačiau gal tokie prieštaringi duomenys yra dokumentuose apie Giraitės skyrių  ir skaityklą LMAVB RS F.67 B. 294 D.1. Aut. past.). Nuo 1932 metų rugsėjo 15 dienos jau veikė skaitykla, kurioje dirbo R. Žydelienė, vėliau J. Šimukonis. 1936 metų kovo 17 dieną ji buvo uždaryta, o J. Šimukonis apkaltintas slapta mokęs vaikus. Apie patį Giraitės skyrių  ir skaityklą fonde išlikę 1925-35 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B. 294 D.1-3

[cxlviii]„Ryto“ mokykla Kargauduose  veikė nuo 1923 metų. 1923/24 mokė Ona Vaitkūnaitė, 1924/25 ir 1925/26 – Juzė Kalėdaitė (patvirtinta 1924 metų gruodžio 22 dieną), 1926/27 ir 1927/28 Antanas Petkelis (patvirtintas 1927 metų kovo 19 dieną), 1928/29 Juozas Jonys (koncesija 1928 metų gruodžio 10, patvirtintas pareigose 1929 metų gegužės 9 dieną), 1929/30 – Juozas Jonys ir Vytautas Nalivaika, 1930/31 – Jonas Radzevičius, 1931/32 Jonas Radzevičius ir Antanas Bubulis, 1932/33 (su deklaracija) Juozas Jonys, 1933/34, matyt slaptai – Juozas Jonys. Mokykla koncesijuota 1924 metų lapkričio 26 dieną (koncesija pratęsiama iki 1926 metų gruodžio 4). 1927 metų spalo mėnesį mokykla uždaroma, 1928 metų gruodžio 10 dieną koncesijuojama, mokytojas Juozas Jonys patvirtinamas 1929 metų gegužės 9 dieną. 1929/30, 1930/31, 1931/32 ir 1933/34 mokykla, matyt, veikė slaptai (1932/33 mokslo metais – su tėvų deklaracija). LMAVB RS F.67 B. 294 D.1. L.73. Akivaizdus prieštaravimas Vinco Martinkėno tekste (nors jis remiasi statistika – LMAVB RS F.67 B. 294 D.1. L.73. Galbūt čia vėl prieštaravimas šaltiniuose- be statistikos Vincas  Martinkėnas nurodo dar Kargaudų mokyklos dokumentų signatūrą – LMAVB RS F.67 B. 74 D.1-2. Aut. past.) 1929 ir 1930 metais legaliai (patvirtintas) dirbo J.Jonys. Nors 1930 metais mokykla buvo nelegali, valdžia tėvus bausdavo už tai, kad leidžia į „Ryto“, o ne į valdišką mokyklą. 1930 metais valdžia mokyklą antrą kartą uždarė. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.71. Kargaudų  mokykla slaptai veikė nuo 1927 metų spalio iki 1928 metų gruodžio, kada ji vėl sąlyginai legaliai veikė (nors koncesija buvo išduota, mokytojas patvirtintas buvo tik 1929 05 09). Statistinių duomenų, patvirtinančių, kad 1929/30, 1930/31, 1931/32 ir 1933/34 mokykla veiktų legaliai (t.y. turėtų koncesiją ir patvirtintą mokytoją) – nėra. Yra žinoma, kad 1932/33 su deklaracija mokė Juozas Jonys. Vincas  Martinkėnas nurodo dar tokį teiginį- 1933 metų rugpjūčio 28 dieną jau veikė „Ryto“ skaitykla. 1936 metų kovo 31 dieną skaityklą valdžia uždarė „saugumo sumetimais“. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.71-72. Jeigu taip iš tikrųjų buvo – tuo pačiu metu veikė slapta mokykla ir skaitykla. Tik mokykla nustojo veikti pasibaigus 1933/34 mokslo metams, o skaitykla – 1936 buvo lenkų valdžios uždaryta. Apie pačią Kargaudų mokyklą fonde išlikę 1925-35 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B. 74 D.1-2

[cxlix]Leliušių gyventojai 1929 metais prašė „Rytą“ įkurti mokyklą. 1931 metais Valentinas Krečius, susitaręs su žmonėmis, įsteigė mokyklą ir tų pačių metų rugsėjo 21 dieną žmonės kreipėsi į „Rytą“, kad jis paimtų ją į savo globą. Drauge su prašymu jie atsiuntė ir 35 vaikų sąrašą, bet „Rytas“ mokyklos nepaėmė. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.84. Ne visai taip. Leliušių gyventojai pirmą kartą kreipėsi 1929  metų rugpjūčio 14 dieną, antrą kartą- 1932 metų gegužės 28 dieną su 35 vaikų sąrašu. Grafoje „Pastabos“ nurodyta – 1932 metų liepos 16 dieną mokyklos neleido. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.90. Tačiau tai nereiškia, kad „Rytas“ mokyklos nepaėmė į savo globą. Matyt, lietuvių švietimo draugija „Rytas“ stengėsi, kad mokykla būtų įkurta, bet lenkų valdžia neleido. Apie pačią Leliušių mokyklą, skyrių ir skaityklą fonde išlikę 1936-39 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B. 331

[cl]1929/30 ir 1930/31 Senųjų Druskininkų mokykla buvo koncesijuota (1930 metų vasario 10 ir 1930 metų rugpjūčio 13), mokė mokytojai Jonas Žmuidzinas (patvirtitntas 1929 03 04) ir Elena Liutkevičiūtė (patvirtinta 1930 11 18). Žinių, kad 1931/32 ir1932/33 būtų  mokoma pagal tėvų deklaracijas arba slaptai, statistiniuose duomenyse nėra. Žinome, kad šiais mokslo metais nebuvo duotos koncesijos. Pati Senųjų Druskininkų mokykla buvo įsteigta 1924 metais, koncesijuota 1924 metų lapkričio 26 (koncesija buvo pratęsiama iki 1926 metų rugsėjo 20 dienos), mokytojas Adomas Stacevičius patvirtintas 1924 metų gruodžio 22 dieną. 1927 metų spalio mėnesį mokyklą uždarė. 1925/26 mokytojavo Adomas Stacevičius, 1926/27 – Motiejus Bigelis, 1927/28 Elena Mačionytė, 1928/29 (koncesija 1929 02 22) ir 1929/30 – Jonas Žmuidzinas , 1930/31 – Elena Liutkevičiūtė. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.32. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.49-50 rašo, kad 1928-1929 metais Vilniaus apygardos mokyklų kuratorija davė koncesiją, bet visus metus nepatvirtino nė vieno mokytojo (vadinasi, Jonas Žmuidzinas 1928/29 mokslo metais mokė slaptai. Aut. past.), tik 1930 metais (1930 11 18) buvo patvirtinta Elena Liutkevičiūtė 1930-1931 mokslo metams. 1931 rugpjūčio 12 dieną Vilniaus apygardos  mokyklų kuratorija atėmė koncesiją ir S.Druskininkų vaikus priskyrė Paditvio valdiškai mokyklai. <…>.1932 metais tėvai prašė draugiją atsiųsti mokytoją, nes išsirūpinę leidimą (gavę deklaracijas) mokyti vaikus namie. Iš viso buvo apie 20-30 vaikų. Be abejo, buvo pasiųstas namų mokytojas, tik nežinia, ar ilgai jis dirbo. 1933 metais spalio 15 dieną buvo įkurta skaitykla, kurioje iš pradžių vedėjavo mokytoja Ona Ridziauskaitė, nuo 1935 metų – Vilhelmas Gailiušas. 1936 metų liepos 4 dieną policija skaityklą uždarė. Apie pačią Senųjų Druskininkų mokyklą ir skaityklą fonde išlikę

1924-36 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.282 D.1-2

[cli]Gėliūnų „Ryto“ mokykla uždaryta 1931 metų gruodžio 3 dieną. 1917-1919 Gėliūnuose veikė tėvų mokykla, mokė Juodzevičius Bronius. 1921/22 buvo gyventojų prašymas mokyklai įsteigti, 1922/23 – 1922 10 27 raštas inspektoratui. Matyt, nuo šių mokslo metų pradėjo veikti Gėliūnų „Ryto“ mokykla. 1923/24 mokykloje mokytojavo Bronė Rakauskaitė ir Apolonija Kuzmickaitė, vaikų mokėsi 62. Mokykla koncesijuota 1924 metų balandžio 12 dieną (koncesija pratęsiama iki 1931/32 mokslo metų). 1924/25, 1925/26, 1926/27, 1927/28 mokytojavo Apolonija Kuzmickaitė (vaikų mokėsi atatitnkamai 61,60,61, 69), 1928/29 mokytojavo Kazys Lelka ir J.Stasienė, 1929/30 – Kazys Lelka, 1930/31  – Kazys Lelka ir Ona Lužytė, 1931/32 (t.y. iki mokyklos uždarymo 1931 12 03) – Ona Lužytė. Vaikų mokėsi atitinkamai 67,60,39,47. 1932/33 mokykla veikė slaptai, mokėsi 56 mokiniai. Mokytojas nežinomas. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.40. Apie pačią Gėliūnų mokyklą fonde išlikę 1925-1936 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.300.

[clii]Apie pačią Beniūnų mokyklą fonde išlikę 1925-1936 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.23 D.1-5. Nei  „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistika (LMAVB RS F.67 B.208 D.1), nei Vinco Martinkėno knygoje „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 duomenų apie šią mokyklą nėra.

[cliii]Kaniūkų mokykla uždaryta 1931 metų gruodžio 28 dieną. 1919/25 mokslo metais mokyklos nebuvo, 1925/26, kol buvo gauta koncesija (1926 metų liepos 9 dieną) slaptai mokė mokytoja Julija Plenytė. Mokėsi 30 vaikų. Koncesija buvo pratęsta iki 1929/30 mokslo metų, tais mokslo metais veikė slaptai. Mokė mokytoja Julija Stasionienė. 1926/27, 1927/28, 1928/29 mokytojavo Julija Plenytė. Mokėsi 43,30,30 vaikų. 1930/31 ir 1931/32 mokytojavo Povilas Eidukonis. Šiais mokslo metais mokėsi  po 51 vaiką. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.71

[cliv]1926/27 mokykla buvo koncesijuota, mokytojavo Sofija Mozūraitė. Mokėsi 46 vaikai. 1927/28 mokytojavo Motiejus Bigelis, mokėsi 34 vaikai. 1927 metų spalio 4 dieną Pelesos mokykla buvo uždaryta. 1928/29 mokslo metams pavyko gauti koncesiją (1929 02 23, ji buvo pratęsiama iki 1931/32 mokslo metų). 1928/29, 1929/30 mokytojavo Stasė Nedzveckaitė, mokėsi 49 ir 47 vaikai. 1930/31 ir 1931/32 mokytojavo Stasė Nedzveckaitė ir J.Kviecinskienė.1931 metų gruodžio 31 dieną mokykla buvo uždaryta. Matyt, mokykla dar kurį laiką slaptai veikė, nes esama dar trečios uždarymo datos – 1933 metų gruodžio 28 diena. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.130. Įdomu, kad Vincas Martinkėnas savo knygoje „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.102 , nurodo, kad 1932 metų balandžio 7 dieną mokykla buvo uždaryta. Lankė 60-70 vaikų.  1933 metų rugsėjo 3 dieną „Rytas“ įkūrė skaityklą, kurioje vedėjavo Elzė Čerlionytė. Skaitykla buvo uždaryta 1936 metų birželio 22 dieną. Tikriausiai čia vėl šaltinių nesuderinamumo atvejis, nes Vincas Martinkėnas nurodo naudojęsis be „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistikos (LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.130) dar Pelesos skyriaus  1922-1939 metų dokumentais – LMAVB RS F.67 B. 184 D.1. Apie patį Pelesos skyrių fonde išlikę 1922-1939 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.184 D.1-2.

[clv]Pavalakės mokykla buvo uždaryta du kartus: 1927 metų spalio 4 dieną ir 1932 metų gruodžio 31dieną. „Ryto“ draugijos mokykla Pavalakėje įkurta 1925 metais, 1925/26 mokslo metais  pradėjo mokytojauti Jadvyga Bortkevičiūtė. Mokėsi 26 vaikai. Mokykla koncesijuota 1925 metų lapkričio 3 dieną (koncesija pratęsiama iki 1926 metų  rugsėjo 15 dienos). 1926/27 mokytojavo Jadvyga Bortkevičiūtė, mokėsi 32 vaikai. 1927/28 mokslo metais, iki pirmo mokyklos uždarymo spalio 4 dieną mokytojavo Bernardas Černiauskas. Mokėsi 20 vaikų. 1928/29 mokslo metais gavus koncesiją (1928 metų lapkričio 28 dieną, ji buvo pratęsiama iki 1931/32 mokslo metų) mokytajavo Veronika Vilčinskaitė. Ji Pavalakės mokykloje mokytojavo ir 1929/30, 1930/31 ir 1931/32 (iki antro mokyklos uždarymo 1932 metų gruodžio 31 dieną), mokėsi 27,30 ir 31 vaikas. 1932 metais „Ryto“ draugija bandė gauti leidimą mokyklai veikti, tačiau 1932 metų liepos 16 dieną gavo neigiamą atsakymą. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.128. Vincas Martinkėnas remdamasis Pavalakės mokyklos ir skyriaus fonde išlikusiais 1925-1939 metų laikotarpio dokumentais (LMAVB RS F.67 B.186 D.1-3), papildo, kad 1932-1933  mokė J. Žiegždrinis, suskirstęs vaikus grupėmis po 7 Tais metais jis buvo namų mokytojas. 1933 metais valdžia ėmė reikalauti tėvų, kad vaikus leistų į Piliūnų valdišką mokyklą. Apie 1933 metų rugsėjo 3 dieną įsikūrė „Ryto“  skaitykla. Buvęs moktojas J. Žiegždrinis prašė „Rytą“, kad leistų jam vadovauti skaityklai, nes tada jis galėsiąs slaptai mokyti ir vaikus. kurį laiką dirbo skaityklos vedėju. Po jo dar dirbo V. Jasiulytė, V. Jakutis. 1936 metų birželio 27 dieną valdžia skaityklą uždarė. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.101 Apie pačią Pavalakės mokyklą ir skyrių fonde išlikę 1925-1939 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.186 D.1-3.

[clvi] „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistika (LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.33), LMAVB RS 67 fondo „Ryto“ draugijos dokumentų kartoteka ir Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.50 nurodo, kad Dubičių mokykla buvo ne Vilniaus, bet Lydos apskrityje. Duomenų apie kokius kitus Dubičius nėra. 1919/23 Dubičiuose mokyklos nebuvo, bet kategoriškai teigti, neturint duomenų – negalime. Žinoma, kad 1923/24 mokslo metais mokytojavo Anelė Liudavičiūtė, mokėsi 56 vaikai. 1924/25 koncesijuota  mokykla (1924 metų lapkričio 26 dieną, pratęsiama iki 1931/32 mokslo metų), mokytojavo Marija Senevičiūtė, mokėsi 42 vaikai. 1925/26, 1926/27, 1927/28, 1928/29, 1929/30, 1930/31, 1931/32 mokslo metais mokytojavo Alfonsas Beinorius. 1925/26 mokslo metais mokėsi 24, 1926/27 – 25, 1930/31 – 24, 1931/32 – 23 vaikai. Kiek vaikų mokėsi 1927/28, 1928/29, 1929/30 mokslo metais – nežinoma. 1931 metų gruodžio 31 mokykla buvo uždaryta, tačiau „Ryto“ draugija stengėsi gauti leidimą, vaikai (iš viso 30) 1932/33 mokslo metais buvo mokomi slapta. Lenkų valdžia mokyklos neleido atidaryti 1932 metų rugpjūčio 23 dieną. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.33. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.50 nurodo, kad nuo 1932 metų spalio 19  dieną jau veikė „Ryto“ skaitykla, kurios vedėju buvo S. Kazėnas, nuo 1934 metų P. Valentukevičius. 1937 metais skaitykla buvo uždaryta. Apie pačią Dubičių mokyklą ir skyrių fonde išlikę 1924-1939 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.234 D.1.

[clvii]Iki 1923 metų Biliuose nebuvo jokios mokyklos. 1923/24 mokslo metais „Ryto“ draugija gavo prašymą įsteigti Biliuose mokyklą. Nekoncesijuota mokykla pradėjo veikti 1923/24 mokslo metais, mokytojavo Adomas Stacevičius. Mokėsi 40 vaikų. 1924/25, 1925/26 mokytojavo Vladas Stangys ir Antanas Šablevičius, mokėsi po 24 vaikus. Mokykla koncesijuota 1927 metų sausio 5 dieną (koncesija pratęsta iki 1931/32 mokslo metų). 1926/27 mokytojavo Antanas Šablevičius (mokėsi 24 vaikai), 1927/28 – Stasys Siliukas ir Vincas Nalivaika (mokėsi 24 vaikai), 1928/29 ir 1929/30  – Jonas Radzevičius (mokėsi po 24 vaikus), 1930/31 – Nikodemas Jasiulionis (mokėsi 24 vaikai), 1931/32 – Petras Vaitulionis (mokėsi 25 vaikai). 1931 metų gruodžio 28 dieną mokykla lenkų valdžios buvo uždaryta. 1932 metų gegužės 26 dieną buvo pateiktas prašymas leisti veikti mokyklai. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.15

Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p. 37, nurodo, kad 1932 metų rugsėjo 1 diena buvo įsteigta „Ryto“ skaitykla, kurioje vedėju dirbo buvęs mokytojas N. Jasiulionis. 1936 metais valdžia skaityklą uždarė.

Faktiškai, matyt šalia skaityklos iki 1935 metų (taip manyti leidžia chronologinės Bilių mokyklos dokumentų ribos) veikė slapta „Ryto“ mokykla.  Plačiau apie Bilių mokyklos istoriją (kai kur jo teiginiai nesutampa su „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistika – LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.15),  žr. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.36-37. Apie pačią Bilių mokyklą fonde išlikę 1925-1935 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.22 D.1-4.

[clviii]„Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistikoje – LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.102 apibrėžiama kaip Marijampolė, pas Vincą Martinkėną „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.88 ta pati vietovė vadinama Marijampoliu. Mokykla Marijampolyje buvo uždaryta 1932 metų rugpjūčio 6 dieną. Mokykla buvo lenkų valdžios koncesijuota (iki 1926/27 mokslo metų turtingą mokyklos istoriją žr. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.88) 1926 metų  rugpjūčio 30 dieną. Koncesija buvo pratęsiama iki 1931/32 mokslo metų. 1926/27 mokytojavo Uršulė Komarienė, 1927/28 – Marija Terleckaitė (mokėsi po 25 vaikus), 1928/29, 1929/30, 1930/31, 1931/32 – Katrė Norkūnaitė (20,22,20 ir 22 vaikai). LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.102

[clix] 1919/23 mokslo metais Klepočiuose mokyklos nebuvo. 1923 mokykla įkuriama, 1923/24 koncesijuojama (ji buvo pratęsiama iki 1931/32 mokslo metų, t.y. iki uždarymo).  1923/24 mokėsi 22, 1926/27 – 20, 1928/29 – 17, 1929/30 ir 1931/32 po 14  vaikų. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.79. Klepočių mokytojų vargus plačiai aprašė Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.76. Apie pačią Klepočių mokyklą fonde išlikę 1924-1931 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.265 D.1.

[clx]Tiek „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistikoje – LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.48, tiek pas V. Martinkėną vietovė vadinama Giriomis. Lyginant šaltinius, vėl iškyla neatitikimai. Marinkėnas rašo, kad mokykla veikė iki 1931 metų. Iš tiesų mokyklai nedavė koncesijos 1931 metų rugsėjo 9 dieną, bet sprendžiant pagal „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistikos duomenis slaptai veikė, nes 1931/ 32 ir 1932/33 mokslo metais mokėsi 30 ir 36 vaikai (LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.48). V. Martinkėnas mini, kad uždarius mokyklą, 1931 metų pabaigoje atsirado „Ryto“ skaitykla, kuriai vadovavo buvęs mokytojas, veiklus ir energingas žmogus Valentinas Krečius. Skaitykla buvo uždaryta 1936 metais. „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.58-59. Matyt, kurį laiką greta legalios skaityklos veikė slapta mokykla. Apie pačią Girių mokyklą ir skyrių fonde išlikę 1922-1939 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.292 D.1-2.

[clxi]Nežinia ar galima taip kategoriškai nustatyti mokyklos uždarymo datą, kaip kad daro Vincas Martinkėnas nurodydamas, kad 1933 metais apie kovo mėnesį mokykla buvo uždaryta. „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.72. „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistikoje – LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.74 rašoma, kad 1932/33 mokslo metais mokykla veikė be koncesijos (lenkų valdžia jos nedavė 1933 metų gegužės 4 dieną), taip pat Kašėtų mokykla dar veikė 1933/34 mokslo metais. Joje 1932/33 ir 1933/34 moklso metais mokytojavo Mikalojus Luneckas, mokėsi 22 ir 24 vaikai. 1934/38 mokslo metais „Ryto“ draugijos mokyklos Kašėtose nebuvo. 1939 metų rugsėjo 14 dieną Kašėtų gyventojai lenkų valdžios prašė koncesijos lietuviškai mokyklai. V. Martinkėnas dar mini, kad 1932 metų rugsėjo 9 dieną „Rytas“ įkūrė skaityklą, kurioje dirbo buvę „Ryto“ mokytojai: Z. Krivelienė, O. Navikienė, S. Kazėnas, J. Vidžiūnas. 1936 metais valdžia skaityklą uždarė. „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.72-73. Matyt, čia vėl turime atvejį, kai veikė slapta mokykla ir legali skaitykla.

Apie pačią Kašėtų  mokyklą, skaityklą ir skyrių fonde išlikę 1927-1939 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.275 D.1-3.

[clxii]Darželių mokykla greičiau buvo uždaryta ne 1929 metais, kaip rašo Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.45, bet 1930 metais, tik neaišku kurį mėnesį. Gali būti, kad net uždaryta ji dar veikė slaptai iki 1929/30 mokslo metų pabaigos, nes „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistikoje – LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.26 rašoma, kad 1929/30 mokslo metais mokėsi 26 vaikai.  Apie pačią Darželių  mokyklą fonde išlikę 1924-1934 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.35 D.1-3.

[clxiii]LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L.14, L.14v.,L.15, L.15 v.,//Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1932 metų balandžio 24 dienos protokolas

[clxiv]Mokykla Musteikoje veikė nuo 1924 metų. 1931/32 mokslo metais, kai „Ryto“ draugijos rūpesčiu buvo pastatytas  mokyklai  naujas namas, mokytojavo Marija Šimanskienė, mokėsi 36 vaikai. Ji mokytojavo ir 1932/33 mokslo metais, mokėsi 43 vaikai. 1933/34 ir 1934/35 mokslo metais mokytojavo Pranė Makarevičienė. Šiais, paskutiniais mokslo metais (mokykla uždaryta 1935 metų birželio 16 dieną), mokėsi 50 vaikų. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.112.  Nuo 1935 metų rugsėjo iki 1936 metų gegužės 22 d. veikė „Ryto“ skaitykla, kurios vedėja buvo Leokadija Šimkutė-Pačkauskienė. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.94.Apie pačią Musteikių mokyklą ir skaityklą fonde išlikę 1913-1939 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.291 D.1-16.

[clxv]LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L. 17., L17 v., L. 18.// Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1933 metų balandžio 30 dienos protokolas

[clxvi]Lynežeryje nuo 1930/31 iki mokyklos uždarymo 1936 06 30 mokytojavo Zuzana Luneckaitė. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.93. Apie pačią Lynežerio mokyklą ir skyrių fonde išlikę 1924-1939 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.324 D.1-2.

[clxvii]1933/34 mokslo metais Randamonių mokykla greičiausiai veikė slaptai. Pagal „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistikoje – LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.143 paskutiniai lenkų valdžios patvirtinti mokslo metai buvo 1932/33. Mokytojavo Juozas Brazauskas, mokėsi 30 vaikų. 1934 metų birželio 15 dieną mokykla buvo uždaryta. Apie pačią Randamonių mokyklą išlikę 1929-1939 metų dokumentai LMAVB RS F.67 B.347 D.1-8, skyrių ir skaityklą 1924-1939 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.322 D.1-2.

[clxviii]Bižų mokykla veikė nuo 1926 metų (koncesijuota 1926 09 29, ji pratęsiama iki 1932/33 metų). Visą laikotarpį mokytojavo Elena Čibiraitė, mokėsi atitinkamai 41, 38,32, 38,37,35,31 vaikai. Mokykla uždaryta 1935 metų birželio 15 dieną (ne birželio 14, kaip tvirtina V. Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.37). LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.16. Apie pačią Bižių mokyklą išlikę 1926-1933 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.123 D.1-13.

[clxix]Bieliūnų mokykla Rodūnės valsčiuje, Lydos  apskrityje pirmą kartą buvo uždaryta 1927 10 05, antrą-  1933 04 22. Veikė nuo 1924  metų. 1924/25 ir 1925/26  mokytojavo Stasys Kazėnas (mokėsi po 28 vaikus), 1926/27 Stasys Jankauskas (mokėsi 28 vaikai), 1927/28 Povilas Eidukonis (mokėsi 28 vaikai), 1928/29 – Juozas Vidžiūnas (mokėsi 28 vaikai), 1929/30 Kazys Šimas (mokėsi 27 vaikai), 1930/31 Kazys Lelka (mokėsi 20 vaikų), 1931/32 ir 1932/33  – Elena Liutkevičiūtė (mokėsi 14 ir 18 vaikų). LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.12. Plačiau apie Bieliūnų mokytojų vargus bendraujant su lenkų valdžios atstovais žr. V. Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.33.Apie pačią Bieliūnų mokyklą išlikę 1924-1933 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.1 D.1-4, taip pat 1930-1933 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.2 D.1-6.

[clxx] Mokykla uždaryta 1933 metų balandžio 22 dieną. Iki 1926 metų nebuvo jokios mokyklos. 1926 metais įsteigta „Ryto“ mokykla. 1926 metų rugpjūčio 30 dieną mokykla koncesijonuota (ji buvo pratęsiama iki 1932/33 mokslo metų). 1926/27 mokslo metais mokytojavo Veronika Čibiraitė ir Vincas Dailydka (mokėsi 28 vaikai), 1927/28 – Adolfas Razukevičius (mokėsi 30 vaikų), 1928/29 – Antanas Bubulis (mokėsi 17 vaikų), 1929/30 – Kostas Leonavičius (mokėsi 17 vaikų), 1930/31 – Petras Vaitulionis (mokėsi 17 vaikų), 1931/32 ir 1932/33 Marija Matkevičiūtė (mokėsi 24 ir 23 vaikai). LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.77. Plačiau apie lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokyklos mokytojų darbą rašo V. Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.74-75. Apie pačią Keižių mokyklą išlikę 1926-1933 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.64 D.1-8.

[clxxi]Mokykla uždaryta ne 1934 metų gegužės 9 dieną, kaip rašo V. Martinkėnas (minėtos knygos p. 83), bet 1934 metų birželio 15 dieną.LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.89. I919/26 mokslo metais mokyklos Latežeryje nebuvo. Ji įkurta 1926 metais, koncesijuota 1927 metų balandžio 8 dieną (ji buvo pratęsiama iki 1932/33 mokslo metų). 1926/27 ir 1927/28 mokslo metais mokytojavo Stasė Mališkaitė (mokinių skaičius nežinomas). 1928 metų rugpjūčio 27 dieną mokykla buvo koncesijuota, bet nepatvirtintas joks mokytojas. (Čia V. Martinkėno tekstas sutampa su šaltiniu, kuriuo, beje jis pats ir remėsi. Aut.past.) 1929/30, 1930/31, 1931/32 ir 1932/33 mokytojavo Viktorija Jasiulytė (patvirtinta 1929/30 mokslo metams 1929 08 29, 1930/31 – 1930 05 08 ir 1931/32 – 1931 07 31). 1931/32 mokėsi 23, 1932/33 – 17 vaikų. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.89. Kad ji būtų patvirtinta 1932/33 mokslo metams žinių šaltinyje nėra (V. Martinkėnas savo knygoje, p.83, rašo, kas nuo 1929 iki 1933 metų mokykloje buvo patvirtinama Viktorija Jasiulytė). Tai galėjo būti viena iš formalių priežasčių, leidusių lenkų valdžiai 1933/34 mokslo metams nesuteikti Latežerio mokyklai koncesijos ir tvirtinti mokytojo. Aut. past. Mokyklos nebuvimą galbūt kažkiek kompensavo „Ryto“ skaityklos įkūrimas. V.Martinkėnas pažymi, kad nuo 1933 metų rugsėjo 26 dienos veikė „Ryto“ skaitykla, kurioje dirbo Stasė Kazlauskienė. Skaitykla buvo uždaryta 1936 metų birželio 25 dieną. V. Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.83. Apie pačią Latežerio mokyklą fonde išlikę 1926-1936 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.335 D.1-7

[clxxii]Pelegrindos mokykla uždaryta 1932 metų gegužės 5 dieną. Mokykla įkurta 1922 metais. 1923/26 – neveikė. 1926 metų liepos 6  dieną koncesijuota (ji pratęsta iki 1932/33 mokslo metų). 1926/27 mokytojavo Antanas Bubulis (patvirtintas 1926 07 15), 1927/28, 1928/29, 1929/30 – Zuzana Luneckaitė (patvirtinta 1927 11 21, kitų patvirtinimų datos nežinomos, 1927/28 mokėsi 22, 1929/30 – 25 vaikai), 1930/31 – Julija Kušelevičienė (patvirtinta 1930 08 20, mokėsi 28 vaikai), 1931/32 ir 1932/33 – Jadvyga Matuzaitė (patvirtinta 1931 07 17, kito patvirtinimo data nežinoma, 1931/32 mokėsi 35, 1932/33 – 33 vaikai). . LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.129. V.Martinkėnas pažymi, kad nuo 1933 metų gruodžio 15 dienos buvo įkurta „Ryto“ skaitykla, kurią valdžia uždarė apie 1936 metus. V. Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.102. Apie pačią Pelegrindos mokyklą fonde išlikę 1926-33 metų dokumentai LMAVB RS F.67 B.185 D.1-8.

[clxxiii] Paąžuolės mokykla uždaryta 1933 08 19. Mokykla įkurta 1913 metais, atkurta 1923. 1923/24 mokytojavo Marija Šimanskienė. Mokykla koncesijuota 1924 metų spalio 8 (koncesija buvo pratęsiama iki 1932/33 mokslo metų). 1924/25, 1925/26, 1926/27, 1927/28, 1928/29 mokytojavo Adomas Kriaučiūnas (mokėsi 40,38,35,31,28 vaikai), 1929/30 – Vytautas Borisevičius ir Ona Lužytė (mokėsi 43 vaikai). 1930/31, 1931/32 ir 1932/33 – Leokadija Šimkutė (mokėsi 42,33,30 vaikų). LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.119. Apie pačią Paąžuolės mokyklą fonde išlikę 1913-33 metų dokumentai LMAVB RS F.67 B.173 D.1-5.

[clxxiv]Paliūnų mokykla uždaryta 1933 05 04. Mokykla įkurta 1926 metais, koncesijuota 1927 metų vasario 15. 1926/27 mokytojavo Petras Vaitulionis (mokėsi 40 vaikų). Nors koncesija buvo pratęsiama, mokykla veiklą, lenkų valdžiai netvirtinant mokytojų, po ilgesnės pertraukos pradėjo veikti tik 1930/31 mokslo metais. 1930/31, 1931/32, 1932/33 mokslo metais mokytojavo Vincas Vaicekauskas (mokėsi 70, 69, 54 vaikai). Jo padėjėjais 1931/32, galbūt ir 1932/33 mokslo metais dirbo mokytojai M.Bigelis ir S.Aulaitė. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.122. Fonde yra išlikę Suvalkų apskrityje buvusios Paliūnų mokyklos, taip pat skyriaus 1926-1939 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.174 D.1-9.

[clxxv]Žagarų mokykla uždaryta 1933 08 19. 1916 ji pirmą, 1928 antrą kartą atkurta. 1928 metais koncesijuota (koncesija buvo pratęsiama iki 1932/33 moklslo metų).1928/29, 1929/30, 1930/31 mokytojavo Jadvyga Kazlauskaitė (mokėsi 36,37,41 vaikai),1931/32 ir 1932/33 Jadvyga Liutkevičiūtė (mokėsi 32 ir 33 vaikai). LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.198. V.Martinkėnas pažymi, kad nuo 1935 metų rugsėjo 25 dieną buvo įkurta „Ryto“ skaitykla, o jos vedėja paskirta Irena Brazinskienė. V. Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.131. Apie Žagarų mokyklą ir skyrių fonde yra išlikę 1927-1939 metų dokumentai LMAVB RS F.67 B. 114 D.1-2

[clxxvi] Zabarninkų mokykla buvo uždaryta 1933 08 19. Mokykla įkurta 1924 arba kaip nurodo V. Martinkėnas – 1925 metais.  Koncesijuota 1926 03 19 (ji pratęsiama iki 1932/33 mokslo metų). 1924/25 ir 1925/26 mokslo metais  mokytojavo Julija Plenytė (mokėsi 27 ir 37 vaikai), 1926/27 – Bernardas Černiauskas (mokėsi 35 vaikai), 1927/28 – Antanas Bubulis (mokėsi 33 vaikai), 1928/29, 1929/30, 1930/31, 1931/32, 1932/33 – Stasė Mališkaitė (mokėsi 25,38, 41,44, 46 vaikai). LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.195. V.Martinkėnas pažymi, kad 1934 metais veikė „Ryto“ skaitykla. V. Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.130. Apie Zabarninkų  mokyklą ir skyrių fonde yra išlikę 1926-1939 metų dokumentai LMAVB RS F.67 B. 118 D.1-2

[clxxvii]Apie šią greičiausiai slaptą mokyklą žinoma tiek, kad  1925 metų vasario 25 dieną gyventojai prašė koncesijos mokyklai, bet tų pačių metų gegužės 16 dieną gavo neigiamą atsakymą. 1932/33 slapta (nėra duomenų, kad būtų įkurta ir koncesijuota mokykla, patvirtintas mokytojas) mokytojavo Vincas Dubauskas. Mokėsi 90 vaikų. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.195. V.Martinkėnas pažymi, kad 1926 metais lietuvių Šv.Kazimiero draugijai pavyko gauti koncesiją mokyklai (faktas, kad lietuvių draugijos bendradarbiavo), bet nebuvo patvirtinamas mokytojas. V. Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.124. Apie Vaičiuliškės mokyklą ir skyrių fonde yra išlikę 1925-1939 metų dokumentai LMAVB RS F.67 B. 45 D.1.

[clxxviii]Mardasavo mokykla uždaryta 1934 06 15. Mokykla įkurta 1923, koncesijuota 1928 09 30 (ji pratęsiama iki 1932/33 mokslo metų). 1928/29, 1929/30 mokytojavo Pranas Stasionis, 1930/31, 1931/32 – Emilija Pečiulytė (mokėsi po 25 vaikus), 1932/33 Jonas Navickas ir Pranas Stasionis (mokėsi 17 vaikų), 1933/34 – Ona Ridziauskaitė. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.100. Apie Mardasavo  mokyklą ir skyrių fonde yra išlikę 1923-1934 metų dokumentai LMAVB RS F.67 B. 162

[clxxix] Ratnyčios mokykla uždaryta 1934 06 05. Mokykla įkurta 1923, koncesijuota 1924 10 09 (ji pratęsiama iki 1932/33 mokslo metų). 1923/24, 1924/25 mokytojavo Petras Stakauskas (mokėsi 64 ir51 vaikai), 1925/26, 1926/27 – Pranė Anusevičiūtė (mokėsi 49 ir45 vaikai), 1927/28 Katrė Norkūnaitė (mokėsi 36 vaikai), 1928/29, 1929/30, 1930/31, 1931/32, 1932/33 – Gertrūda Gudolaitytė (mokėsi 30, 35,41,36,35 vaikai). LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.144. V.Martinkėnas pažymi, kad  nuo 1933 metų rugsėjo iki 1936 metų veikė „Ryto“ skaitykla (vedėjavo S.Kazlauskas). V. Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.108. Apie Ratnyčios  mokyklą ir skyrių fonde yra išlikę 1925-1939 metų dokumentai LMAVB RS F.67 B. 224 D.1-11

[clxxx] Kapiniškės mokykla uždaryta 1934 06 05. Mokykla įkurta 1924, koncesijuota 1925 04 06 (ji pratęsiama iki 1932/33 mokslo metų). 1924/25, 1925/26, 1926/27 mokytojavo Juzė Vaicekavičiūtė, 1927/28 – Juzė Trainavičiūtė, 1928/29 – Petras Mačiulis (mokėsi 21 vaikas), 1929/30, 1930/31 – Petras Večkys (1929/30 mokėsi 22 vaikai), 1931/32, 1932/33 – Teofilis Sukackas (mokėsi 45 ir46 vaikai). LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.72. V.Martinkėnas pažymi, kad 1933 metų spalio 31 jau veikė „Ryto“ skaitykla (vedėja M.Malinauskienė-Šimanskienė). 1934 m. skaityklai vadovavo J.Duksa; 1936 metų gegužės 20 d. skaitykla buvo uždaryta. V. Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.71. Apie Kapiniškės mokyklą ir skyrių fonde yra išlikę 1925-1939 metų dokumentai LMAVB RS F.67 B. 76 D.1-5

[clxxxi]LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L. 19 v., L.20, L. 20 v., L.21, L.21v., L22.// Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1934 metų balandžio 29 dienos protokolas

[clxxxii] LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L. 23 v., L.24, L. 24 v.,// Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1935 metų gegužės 12 dienos protokolas

[clxxxiii]LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L.26, L. 26 v., L.27, L. 27 v.,// Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1936 metų kovo 22 dienos protokolas

[clxxxiv]LMAVB RS F.67 B.307 D.2 L.29, L.29 v., L.30// Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1937 metų kovo 21 dienos protokolas

[clxxxv]LMAVB RS F.67 B.307 D.2 L.33 v.,// Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1939 metų birželio 25 dienos protokolas

[clxxxvi]Dainavos mokykla buvo Varėnos valsčiuje, Vilniaus apskrityje. Veikė nuo 1922/23 mokslo metų. Tais metais mokė mokytoja Barbora Povilaitytė, mokėsi 62 mokiniai. 1923/24 mokė mokytojas Dominikas Matkevičius, mokėsi 48 mokiniai. 1924 metų birželio 28 dieną lenkų valdžiai buvo pateiktas gyventojų prašymas, 1924 metų spalio 13 dieną Dainavos mokyklai suteikta koncesija. Ji buvo pratęsiama iki 1932/33

[clxxxvii]LMAVB RS F.67 B.307 D.2 L.33

[clxxxviii]LMAVB RS F.67 B.307 D.2 L.33 v.,

[clxxxix]LMAVB RS F.67 B.307 D.2 L.33 v., L.34

[cxc] Martinkėnas Vincas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989  p. 16

[cxci] LMAVB RS F.67 B.307 D.2 L.34

[cxcii] LMAVB RS F.67 B.307 D.2 L.35// Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1940 metų kovo 8 dienos protokolas

[cxciii] LMAVB RS F.67 B.307 D.2 L.35 v.,

[cxciv] LMAVB RS F.67 B.307 D.2 L.34 v.,

[cxcv] LMAVB RS F.67 B.283 D.5 L.1-2, L. 2.,3

Neseniai Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija išplatino visuomenei pranešimą apie Lietuvos Respublikos Premjero Sauliaus Skvernelio planus atiduoti istorinio Vilniaus pranciškonų vienuolyno architektūrinį ansamblį (Pranciškonų g. 1/9) Lenkijos Gdansko provincijos  vienuoliams.

Keli į Lietuvą atvykę Lenkijos pranciškonai jau ne pirmus metus mėgina įsitvirtinti Vilniaus Pranciškonų vienuolyne, pretenduodami į daugiau kaip 5000 kv. m. ploto architektūrinio ansamblio „nuosavybės teisių atstatymą“.

Kovo 24 d. 14 Lietuvos visuomenės veikėjų, susirūpinusių Premjero S. Skvernelio ketinimais atiduoti Lenkijos vienuoliams šį nacionalinės reikšmės istorijos ir kultūros objektą, išplatino kreipimąsi į Lietuvos Respublikos vadovus, prašydami viešai atšaukti anksčiau skelbtus planus dėl šios išimtinės Lietuvos nuosavybės perdavimo trečiųjų šalių nuosavybėn.

„Neįkainojamą nacionalinį turtą, kurį gina Lietuvos Respublikos Konstitucija, neįsigilinę politikai pasišovė atiduoti žmonėms, kurie neturi ryšio su Lietuva ir nedorai spekuliuoja pranciškonų vardu. Vadinamasis „nuosavybės atkūrimas“ grindžiamas tik tuo, kad prieškarinės Lenkijos okupacinė valdžia 1938 m. nutarė atiduoti šį vienuolyną pranciškonų Lenkijos provincijai, kuriai vienuolynas iki jo uždarymo nepriklausė“, – rašoma viešame kreipimesi.

Pasak kreipimosi autorių, jei šį neįkainojamą nacionalinį turtą, kurį gina Lietuvos Respublikos Konstitucija, būtų leista atiduoti su juo nesusijusiems Gdansko provincijos vienuoliams, būtų padaryta „sunkiai išmatuojama žala Lietuvos valstybei ir piliečiams, paniekinta jos istorinė atmintis ir tęstinumas“.

„Lietuvos Respublika niekad nepripažino pilsudskinės Lenkijos įvykdytos Vilniaus krašto aneksijos teisėtumo. Lietuvos Respublikos institucijos negali pripažinti teisėtumo jokių okupacinių valdžių sprendimų, kuriais buvo nusavintas ar perduotas mūsų nacionalinis turtas. 2001 m. Lietuvos Respublikos konkordato sutartis su Vatikanu neįpareigoja automatiškai atiduoti cariniais laikais nusavintą turtą tokiems juridiniams asmenims, kurie negali pagrįsti savo pretenzijų nei teisiškai, nei istoriškai ar kultūriškai, vien tik todėl, kad jie save sieja su Katalikų Bažnyčia“, – rašoma visuomenininkų kreipimesi.

Kreipimąsi pasirašė 14 žinomų Lietuvos visuomenės, mokslo ir kultūros veikėjų: Kazys Almenas, akad. Grasilda Blažienė, Vydas Astas, Vidmantė Jasukaitytė, dr. Napalys Kitkauskas, Edmundas Kulikauskas, dr. Dainius Razauskas, dr. Edmundas Rimša, dr. Vytautas Rubavičius, Gintaras Songaila, akad. Antanas Tyla, dr. Dalia Urbanavičienė,  inž. Algirdas Vapšys, Petras Vyšniauskas.

Pranciškonų Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo vardo vienuolynas iki carinės okupacinės valdžios nusavinimo priklausė pranciškonų konventualų ordino Lietuvos provincijai. Tai buvo ne tik centrinė Lietuvos pranciškonų būstinė, bet ir patriotinis lietuviškos savimonės židinys, išreiškiantis senosios ir šiuolaikinės Lietuvos valstybės istorinį tęstinumą. Šiame viename didžiausių Lietuvoje vienuolyno ansambių išliko gotikinė architektūra. Vienuolynas yra ne tik vienas didžiausių ir seniausių Lietuvos architektūros paminklų, bet ir lietuviškos raštijos bei istorinės tradicijos lopšys.  Šį vienuolyną, turėjusį ir misijų funkcijas, nuo pat pradžių labai rėmė Lietuvos didieji kunigaikščiai Vytautas, jo brolis Žygimantas, Alšėnų kunigaikščiai, kiti didikai ir valstybės pareigūnai (Goštautai, Giedraičiai, Svirskiai ir kt.).

Medinė pranciškonų bažnyčia čia galimai stovėjo jau nuo XIII a. (karaliaus Mindaugo laikais). Iki polonizacijos procesų įsigalėjimo XVIII a. čia buvo ir lietuviškos raštijos centras (1503 m. čia rasti pirmieji spausdinti lietuviški poteriai). Prieš Lenkijos okupaciją čia veikė pirmoji Vilniaus lietuviška mokykla, Lietuvių mokslo draugija, čia darbavosi nacionalinio atgimimo patriarchas daktaras Jonas Basanavičius.

Kreipimąsi pasirašiusiųjų vardu – Gintaras Songaila.

2017.03.25; 06:25

Gruodžio 21 d. Vilniuje Seimo Konstitucijos salėje buvo surengta konferencija „Prezidentinei Lietuvai – 90“.

Joje paminėtas svarbus Lietuvos istorijos įvykis, kada patriotiškai nusiteikę nepriklausomos Lietuvos karininkai (1926-ųjų gruodį) užkirto kelią komunistuojančiai valdžiai įstumti šalį į Rusijai naudingą chaosą bei atvėrė galimybes kurti modernią, vakarietišką, bet tuo pačiu lietuvišką Lietuvą.

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – įžanginis Seimo nario Lauryno Kasčiūno žodis ir kelios ištraukos iš istoriko dr. prof. Algimanto Liekio pranešimo „Nepriklausoma tautinė prezidentinė Lietuva ir to laikotarpio vaidmuo istorijoje“.

video

2016.12.22; 09:16

 

Leidykla „Artūras Andriušaitis ir partneriai“ išleido prancūzų istoriko Renė Martel‘io knygą „Lenkija ir mes“. Potekstėje užrašyta: „Legenda ir istorija. Chimeros ir realybė“.

Ši studija Paryžiuje pasirodė seniai – 1928 m. Deja, lietuvių skaitytojai tokią aktualią knygą gali gauti į rankas tik dabar.

Kodėl ji apie Lenkiją? Mat „tarpukario „didžioji“ Lenkija buvo sukurta tik ją globojusios Prancūzijos dėka. Ir tai padaryta kitų, laisvės siekusių tautų – lietuvių, baltarusių bei ukrainų – sąskaita, ilgam pasmerkiant jas okupacijos skausmams ir kančioms. XX a. 2-ojo dešimtmečio pabaigoje – 3-iojo pradžioje Prancūzijoje buvo padaryta mistinė išvada: jeigu  sukursime „didelę ir galingą“ Lenkiją, ši tarnaus kaip patikima atsvara ir vokiečiams, ir sovietams. 

Renė Martel knygos „Lenkija ir mes“ viršelis

Buvo fantazuojama: girdi, lenkų kariuomenė – tai „kita prancūzų kariuomenė prie Vyslos“. Lenkų politikai sakė, jog Lenkija bus pajėgi atlikti tokį vaidmenį, jei „ją atkursime“ Abiejų Tautų Respublikos (Rżečcpospolitos) ribose, t. y.  užgrobus kitų tautų žemes. Būtent Prancūzija čia Lenkijai ir padėjo. Iš dalies lenkų šovinistai savo tikslus pasiekė. Betgi prancūzai greitai pamatė, kad Lenkijos „strategai“ sukūrė naująjį tautų kalėjimą, šmėklą, stovinčią ant molio kojų.

Mat lenkų užmačių rėmėjai greitai suprato, kad Lenkija – labai ir labai silpna, nestabili. Joje žiojėjo atsivėręs tikrai  pavojingų konfliktų židinys Rytų Europoje. R. Martelʼis rašo: „Didžioji“ Lenkija buvo viduramžių anachronizmas išsivadavusių tautų žemyne“. Iki tol, pasirodo, daugelio prancūzų protus buvo apkrėtusios daugybės mitų ir fantazijų bacilos. Lietuviško vertimo leidėjas A. Andriušaitis iškrapštė gana įdomios faktologijos: pasirodo, jau Pirmojo pasaulinio karo metais lenkai labai intensyviai bendradarbiavo su Vokietija ir Austrija–Vengrija. Tada centrinės Europos imperijos irgi ketino sukurti „didžiąją“ Lenkiją – kaip užkardą prieš Rusiją. Vadinasi, jau tada jos politiškai tenkino lenkų šovinistų užgaidas ir imperialistinius planus.

Tam, pavyzdžiui, 1916 m. buvo suklastoti gyventojų surašymo duomenys buvusioje Vilniaus gubernijoje, t. y. buvo stengiamasi visus gyventojus paskelbti lenkais. Kas tam priešinosi, iš tų buvo atimtos maisto kortelės, t. y. žmonės pasmerkti badui ir mirčiai[1]. Bet pasikeitė karo eiga, ir lenkai tučtuojau peršoko Santarvės pusėn. Generolo Halerio kariuomenė staiga išdygsta Prancūzijoje, kuri, „apginkluota prancūzų, anot knygos autoriaus, „netrukus parodys narsą kautynėse su jaunos ukrainiečių tautos […] daliniais“.

Ir būtent čia prancūzų istorikas išryškina lenkų klastingumą. Mat tik neseniai uoliai kolaboravę su vokiečiais, t. y.  kovoję Santarvės priešų pusėje, vėliau jie, lenkai, ėmė kaltinti kitas tautas, apšaukdami jas „vokiečių ir sovietų statytiniais“. O „kova prieš bolševizmą“ jie naudojosi kaip priedanga savo plėšriems imperiniams kėslams įgyvendinti. Knygos autorius aprašo, kaip ciniškai buvo šmeižiama lietuvių ir ukrainiečių kova už nepriklausomybę, siekiant ją kuo labiau  sukompromituoti Santarvės valstybių akyse. Ir visur visada lenkiškąją kortą šioje ir kitose istorijose lydėjo klasta, melai, intrigos, šmeižtai.

Renė Martelʼis, įsigilinęs į mūsų tautų istoriją ir santykius, neslepia simpatijų lietuvių, ukrainiečių ir baltarusių tautoms. Lenkijos okupaciją jis vadina naujuoju tautų kalėjimu. Beje, knygos autorius plačiau nušvietė ir Lenkijos valdžios taikomą terorą prieš žydus bei vokiečius.

Žodžiu, iki Antrojo pasaulinio karo Prancūzija jau buvo galutinai nusivylusi Lenkija. Čia pacituosiu ikikarinio Lietuvos pasiuntinio (įgaliotojo ministro) Paryžiuje Petro Klimo žodžius: „Paskutinių metų Lenkijos politika įerzino prancūzus iki aukščiausio laipsnio. Formaliai jie išlaikė seną draugystės sąjungą, bet lenkų flirtas su Hitleriu, Tešyno aneksija ir prancūzų kapitalų eksproprijacija tą sąjungą pavertė pasityčiojimu. Patys lenkai, dabar jų draugų užpulti, kreipėsi pagalbos į anglus. Niekas Prancūzijoje neturėjo noro gelbėti tuos felońs (išdavikus). Prancūzai, neturėdami jokių teritorinių pretenzijų Vokietijai, skelbti karą iš pradžių tik Lenkijai apginti neturėjo jokio noro. Mobilizacija praėjo liūdesio atmosferoj“[2]. Visos R.  Martelʼio prognozės pasitvirtino.

Leopoldas Stanevičius, šio teksto autorius.

Knygos autorius tada nežinojo apie siaubingus dalykus, kurie SSRS lydėjo stalininę industrializaciją, kolektyvizaciją, apie dirbtinai sukeltą Holodomorą Ukrainoje ir kitur. Ir jis, žinoma, nesti joks marksistas, kaip jį kaltino lenkai. Tuo labiau kad jis gana kritiškai vertina tuometinę Ukrainos Liaudies Respubliką už tai, kad jos vadovas Simonas Petliūra atiduodavo savo tautos žemes Lenkijai, kad nesugebėjo sukurti veiksmingos valstybinės organizacijos, pajėgios pasipriešinti tiek sovietinei, tiek lenkų ekspansijai.

Šiaip ar taip, knygos pabaigoje autorius pranašauja, kad tikrai atsikurs nepriklausomos Ukrainos, Baltarusijos valstybės, o Lietuva atgaus okupuotas etnines savo žemes.

Kaip rodo knygos turinys, ir po 85 metų autoriaus numatymai ir įžvalgos neprarado savo aktualumo, nes, kaip matome, Lenkijoje vėl kelia galvą įžūlus šovinizmas ir revanšizmas, o skystablauzdė Lietuvos valdžia bei jos ministrėliai dažniausiai keliaklupsčiauja lenkų imperiniams gaidžiams – R. Sikorskiui, ekslietuviui grafui Komarovskiui, kuris, atvykęs į Lietuvą, pirmiausia pasitarė su Maišiagalos reakcingais kunigais, su bendruomene, o tik po to nuvyko kalbėtis su prezidente D. Grybauskaite.

Renė Martel‘is, išsklaidydamas Prancūzijos ir Lenkijos draugystės mitus, rašo, kad „…toji draugystė šiandien lemia nelaimę: ji stumia mūsų šalį į prarają ir kelia prieš ją Europos neapykantą ir priešiškumą“ (14 p.).

Kodėl didesnės, galingesnės Europos valstybės ilgą laiką neteikė Lenkijai didesnės reikšmės? Mat jos žinojo, rašo R. Martel‘is, kad Lenkija silpna, nepagydomai silpna, ir tokia buvo visada (15 p.) (cituoti 15–16 p., žr. pabr.).

Lenkų aristokratija? Taip, bet ji – „… pati netobuliausia iš visų, kaip rašė Monteskjė. Liaudis „buvo tų kilmingųjų vergai“. Tai buvo respublika, bet pati anarchiškiausia ir <…> nelaisviausia: „įstatymai numatė kiekvieno laisvę, o rezultatas buvo visuotinė priespauda“ (23 p.).

Ruso priekaištavo Lenkijai dėl anarchijos ir vienybės stokos. Jos „Ekonomika visiškai netvarkinga, kariuomenės nedaug arba jos visai nėra, karinė drausmė neegzistuoja, jokios tvarkos, jokios subordinacijos. Šalis nuolat susiskaldžiusi viduje, iš išorės jai nuolat gresia pavojai, ji visiškai nusilpusi ir priklausoma nuo kaimynų kaprizų“ (23 p.).

Bet visus pranoko garsusis Volteras, kuris net plojo sužinojęs, kai Lenkija buvo padalyta pirmą kartą (23 p.). Tiesa, jį – savotišką Europos orakulą – bus paveikę jo šališki ryšiai su Prūsijos Frydrichu ir Rusijos Jekaterina. Iš jo laiško Frydrichui: „… tai genialu“ (24 p.). Jis piktinosi ta lenkų teise – liberum veto, todėl Jekaterinai II rašė, jog „…šimtą kartų kaltesni yra Čenstakavos Dievo Motinos garbintojai“ (24 p.).

Enciklopedijoje, kritikuodamas lenkų anarchiją, Didro įvardijo svarbiausią šio krašto kančių priežastį: privilegijuotą aristokratų padėtį: „Tautos kamienas velka baudžiavą, o kilmingieji elgiasi kaip tik užsigeidžia“.

Suktas lenkų aristokratijos advokatas Riuljeras rašė, kad „lenkų bajorija, norėdama likti visiškai nepriklausoma, atėmė iš valdžios bet kokias galias“. Mat Lenkijos ponas, padaręs ir didelį nusikaltimą, „negali būti sulaikytas anksčiau, nei bus nuteistas Seime, o tai atveria jam duris pasprukti“ (25 p.)

Neminėsiu čia Galicijos tragedijos, kai lenkų šovinistai, gudraudami, girdi, kovojame su bolševikais, iš tikro greit užėmė ir Galiciją, ir Brest-Litovską, Pinską, Gardiną, Vilnių (čia maršalas J. Pilsudskis įjojo 1919 m. balandio 19 d.). Visur lenkų  legionieriai (net 4 dienas) žudė žydus: Pinske jie sušaudė 100 izraelitų, atėjusių pasiimti maisto produktų, atsiųstų iš Amerikos. O balandžio 25 d., užėmus Lydą, lenkų  kariuomenė nušlavė visą žydų kvartalą. Taigi visa Lenkija tada šventė Velykas, o jos ginkluoti sūnūs medžiojo žydus. Cenzūros spaudžiama, Prancūzijos spauda tada tylėjo… (95 p.).

Ir ką jūs manote? Lenkų vadai atmetė visus Santarvės raginimus nutraukti smurtinio karo veiksmus ir liautis liejus kraują. Santarvė net nesidomėjo Ukrainos likimu, o derėjosi tik su lenkais, leido jiems užimti visą Rytų Galiciją ir ten steigti civilinę administraciją. Taigi ten tada ne Santarvė diktavo politiką, o jau patys nacionalistai lenkai. Ukrainos pasiuntinybė rašė: „Silpstame kovodami su bolševikais, nes mus dar puola lenkai“ (97 p.). Tuo labiau kad iš Antantės lenkai gavo materialinę ir moralinę paramą (97 p.). Pono Paderevskio teiginiai, kad lenkai Galicijoje kovoja su bolševikais, yra klaidingi, rašė Ukrainos atstovas Sidorenka. Taigi Antantės valstybės tada padėjo ne Ukrainai, o Lenkijai.

Ukrainos vyriausybė ir kariuomenė (Rytų Galicijos) buvo vienintelė tvirtovė prieš bolševikus, o lenkai, puolę Vakarų ukrainų kariuomenę, kovojančią su bolševikais, pasirodė esą bolševikų sąjungininkai“ (98 p.).

R.Martelis rašo: „Galicijoje… buvo šaudoma, kariama, kankinama, sodinama į kalėjimus, vagiama, konfiskuojama“ (99 p.). Lenkai čia neėmė belaisvių, kad dėl šių jiems nebūtų rūpesčių. Pavyzdžių čia neužrašinėjau, nes nesiruošiau politinei ar istorinei konferencijai. Užbaigsiu tepridurdamas: lenkų kariškiai žudė Vakarų ukrainus net ligoninėse (100 p.).

Lietuvoje: o kas vyko čia? Lietuvių emigrantai dar 1915 m. rinkosi Berne, 1916 m. – Hagoje, 1917 m. – Stokholme, ir vieningai buvo nuspręsta: naujoji Lietuva „neturi susisaistyti ryšiais su jokia kaimynine valstybe. 1917 m. Vilniuje Lietuvių konferencija balsavo už rezoliuciją (vokiečių valdžia ją draudė skelbti): „Tik nepriklausoma Taryba buvo išrinktas Antanas Smetona, būsimas valstybės vadovas“.

1918 m. lenkai reikalavo: „reikia politinės Lietuvos sąjungos su Lenkija“. Lietuviai: „pripažinkite Lietuvos valstybę ir jos sostinę Vilnių!“ (146 p.).

Rezultatas? Neturėdama kariuomenės, Lietuva pralaimi: 1919 01 05 lenkai užima Vilnių. Aneksavo jį.

Toliau – nepasakosiu. Įsigykite šią nepaprastą prancūzų istoriko knygą ir praturtėsite, įsigysite daug žinių.

Tepridursiu štai ką: Pilsudskis Antantės kaltintojams melavo, jog jo neklausęs generolas L. Želigovskis, pats žygiavęs į Lietuvą. O maršalo Pilsudskio traukinyje, pasirodo, gražiai susirinkę lenkų generolai iš anksto viską aptarė, sutarė ir paskyrė būtent L. Želigovskį užimti „Litwą Sródkową“. Netoli Lydos ekslietuvis Pilsudskis pats apžiūrėjęs Vilniaus  okupacijai rengiamą kariuomenę (151 p.). Tam skirtos 1-oji, 3-ioji legionierių divizijos, pulk. Koco savanorių divizija ir dvi vadinamosios lietuvių–baltgudžių divizijos.

XXX

Apie šio straipsnio autorių Leopoldą Stanevičių.

L. Stanevičius – ilgametis knygų redaktorius, vertėjas, poetas, satyrikas-humoristas. Yra parašęs 10 knygų, suredagavęs ne vieną literatūrinį leidinį įvairioms leidykloms, aktyviai reiškiasi įvairiuose poetiniuose renginiuose. Išmėgintas L. Stanevičiaus literatūrinis arkliukas – satyra ir humoras. L. Stanevičius – aktyvus Medardo Čoboto Trečiojo Amžiaus Universiteto (MČTAU) Politologijos, Istorijos, Literatūros fakultetų klausytojas.  Kiekvienais mokslo  metais Leopoldas skaito paskaitas ir veda diskusijas Politologijos fakulteto klausytojams politinėmis ir istorinėmis temomis.

20-mečio proga už aktyvią veiklą universitete Leopoldui Stanevičiui suteiktas MČTAU Garbės lektoriaus vardas.

2016.12.31; 06:22

[1] Viktoras Jencius-Butautas, 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas. 2011, p. 176–180.

[2] P. Klimas, Lietuvos diplomatinėje taryboje. V., 1991, p. 156–157.

1926 metų gruodžio 17 dieną Lietuvos Respublikoje buvo pakeista valdžia: vietoje vadintojo seimokratinio valdymo pradėtas įgyvendinti prezidentinis, vietoje politinių partijų, visos tautos atstovų – savivaldybių atstovų – tarybų renkama valdžia, o taip pat vietoje Seimo daugumos partijų, irgi visos Tautos, jos ypatingųjų atstovų renkamas Prezidentas.

Istorikas Algimantas Liekis, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Po gruodžio 17 – osios imta kurti nauja rinkimų ir valdymo sistema daug kuo buvo panaši į dabartinę JAV, jos Prezidento bei kitos valdžios rinkimų sistemą.

Tačiau iki šiol apie šį įvykį neretai rašoma ir kalbama kaip apie juodžiausią Lietuvos istorijoje, aiškinant, kad Prezidentas A.Smetona buvęs diktatorius, padaręs krašte žmonių gyvenimą nepakeliamą, pasmaugęs iki tol tariamai klestėjusią demokratiją, privertęs atsitatydinti Prezidentą K. Grinių. O pastaruoju laiku kai kurie išmanieji globalistai ėmė skelbti, kad iš viso 1926 m. gruodžio 17 d. valdžios pakeitimą organizavo Stalinas, rusai, kad galėtų lengviau prisijungti Lietuvą. Nors, žinoma, logikos čia mažai.

Juodinama, nepaisant kad iš 20-ies tarpukario Nepriklausomybės metų A. Smetona prezidentavo daugiau kaip 15 metų ir kad lietuvių Tauta po beveik 500 metų trukusio nuožmaus lenkinimo, germanizavimo, rusinimo, po okupacijų ir Pirmojo pasaulinio karo sunaikinimų, po dar beveik trejų metų Nepriklausomybės karų, Lietuva Sovietijos okupacijos išvakarėse pasaulyje jau minėta tarp labiausiai išvystytų ekonomikos, kultūros  valstybių.

Tarp juodintojų nemažai ne tik prosovietikų, bet ir lenkų ponų batlaižių. Ypač išsiskiria apdvanuotieji ordinais “Už nuopelnus Lenkijai”. Tokių, beje, buvo ir yra ne tik tarp mūsų politinio eito, bet ir istorikų. Vienas jų, negęstsanti mūsų TV ekranų “žvaigždė” visais istorijos klausimais, turi net visą komplektą “Už nuopelnus Lenkijai” ordinų – Riterio, Karininko, Komandoro ir kitus. Bet ordinais nė viena valstybė neapdovanoja, ypač svetimšalių, – tik dėl jų gražių akių.

Bėda, kad daug mūsų politikų, istorikų tebesivadovauja lenkiška, sovietine istoriografija, kurioje pažangu tai, kas stiprino lenkus ir Lenkiją, Rusiją, SSRS, SKP, tik ne lietuvių Tautą,  jos nepriklausomą  valstybingumą. 

Kas lėmė 1926 12 17 valdžios pakeitimą? Koks buvo Prezidento A. Smetonos vaidmuo ir kaip tai prisidėjo prie mūsų Tautos ir nepriklausomo valstybingumo stiprinimo? Tai ir norėčiau su Jumis pasvarstyti, žvelgiant į laiką pro mūsų Tautos ir jos Nepriklausomybės stiprinimo prizmę.

Prezidentas A.Smetona buvo išskirtinė asmenybė mūsų Tautoje. Jei jis nebūtų buvęs Prezidentas, jis būtų prisimenamas kaip talentingas  ir produktyvus publicistas, filosofas, lietuvių kalbos ir istorijos žinovas, daugybės leidinių redaktorius, visuomenininkas. Po Jo Lietuva neturėjo kito tokio vadovo, kuris savo intelektu ir kūryba būtų galėjęs jam prilygti, kuris būtų tiek dirbęs dėl lietuvių Tautos. A.Smetona Lietuvių konferencijos buvo išrinkusi LVT pirmininku. 1919 m. balandžio 4 d. vadovaujantis Laikinąja Lietuvos Konstitucija, Pirmuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu išrinktas Antanas Smetona. Jam faktiškai buvo suteiktos įstatymų leidybos ir jų vykdymo teisės bei kontrolės galios.

Tai, kad mūsų Tauta tada išsivadavo nuo beveik trečdalį teritorijos okupavusių rusų bolševikų, o iš dalies ir nuo nuožmiųjų lenkų ordų, vadovaujamų J.Pilsudskio, nuo bermontininkų, buvo didelis Prezidento A.Smetona nuopelnas. Jo pastangomis organizuoti ir demokratiniai rinkimai į Steigiamąjį Seimą, kuris 1920 m. gegužės 15 d. pradėjo savo darbą.

Prezidentas A. Smetona pačiais sunkiausiais nepriklausomos Lietuvos kūrimo ir gynybos metais buvo svarbiausiu lietuvių  vairininku. Bet Prezidento juodintojai, negalėdami paneigti A. Smetonos nuopelnų kuriant ir ginant Nepriklausomybę 1919 – 1920 m., bando atsigriebti bent tuo, kad Tauta, girdi, neišrinko jo ir bendražygių – tautininkų į Steigiamąjį Seimą (nors iš 20  Lietuvos valstybės Tarybos 8 buvo tautininkai), nes buvusi jais nusivylusi.

Rinkimuose į Steigiamąjį Seimą laimėjo krikščionys demokratai. Steigiamojo Seimo Pirmininku ir Respublikos Prezidentu išrinktas krikščionis  demokratas Aleksandras Stulginskis.

Tokius rinkimų rezultatus lėmė, kad tautininkai ir pats A. Smetona nevarė jokios priešrinkiminės agitacijos, tikėdami, kad žmonės ir taip žino, kad jie daugiausiai už visus kitus yra nuveikę atkuriant lietuvių valstybę. Bet jie klydo, kitos partijos dėl visų sunkumų krašte kaltino Pirmąjį Prezidentą A. Smetoną, tautininkus. Ir nemažai kas tuo patikėjo. Bet tuo metu Lietuvoje, kaip ir visoje pokario Europoje, žmonės po karinių diktatūrų veržėsi prie daugiapartinio, parlamentinio valdymo. Tad ir lietuviai rinkimuose į Steigiamąjį Seimą daugiausia balsų atidavė už atkakliausiai agitavusius.

Steigiamasis Seimas padėjo pamatus nepriklausomai teisinei Lietuvai, parengė ir priėmė LR Konstituciją. Daug Seimo narių, iš posėdžių karts nuo karto  vykdavo į frontą prieš J.Pilsudskio ordas, puolančias Lietuvą.

Didelė Lietuvai parama, o J.Pilsudskiui smūgis buvo, kad Lietuvos Vyriausybė pasirašė Taikos ir sienų pripažinimo sutartis su Sovietų Rusija, kuri tada buvo pirmoji pripažinusi Lietuvos valstybingumą de jure. Beje, to Lenkija nepadarė iki Antrojo pasaulinio karo.

Steigiamajam Seimui baigus darbą, prasidėjo seimų laikotarpis. 1922 m. spalyje iš 78 narių išrinktas Pirmasis Seimas. Bet dėl vidinių rietenų, jis po pusmečio buvo paleistas. Antrasis Seimas, kuriame daugumą turėjo krikščionys demokratai, išsilaikė  visą kadenciją iki  l926 m. pavasario . Prezidentu abiejų tų Seimų buvo A.Stulginskis.

Trečiojo Seimo rinkimuose 1926 m. birželyje daugumą laimėjo kairiosios jėgos: valstiečiai liaudininkai – 22, socialdemokratai – 15, krikščionys demokratai – 14, Ūkininkų sąjunga – 11, Darbo federacija – 5, tautininkai – 3 (tarp jų ir Prezidentas A.Smetona), Ūkininkų partija – 2, tautinių mažumų atstovai – 9 vietas. Kadangi nė viena partija neturėjo daugumos, tad praktiškai beveik visų sprendimų priėmimas ar atmetimas ėmė priklausyti nuo „tautinių mažumų“ atstovų užgaidų.

Tarp kandidatų į prezidentus buvo pasiūlyti: A. Smetona, F. Bortkevičienė ir K. Grinius. Kadangi Seime vyravo kairieji, tai jie Prezidentu ir išsirinko liaudininką, gydytoją K.Grinių. Premjeru – M. Sleževičių. Abu buvo dideli patriotai ir demokratai, bet ne kokie, ypač K.Grinius, „masių vadovai“ ir nepakankamai apdairiai vertino tuometinę padėtį tiek valstybėje, tiek už jos ribų. Panaikino visame krašte karo stovį, cenzūrą, komendantūras, paleido iš kalėjimų ir bolševikinių organizacijų vadus, pradėjo mažinti finansavimą kariuomenei, sklido kalbos, kad ir  Lietuvos šaulių sąjunga būsianti perduota profsąjungoms ir t.t.

Didelį pavojų Nepriklausomybei daugelis jautė iš  Lenkijos bei Prancūzijos, Anglijos ir kitų imperialistų, kurie, siekdami sustiprinti Lenkiją, paversti barjeru prieš SSRS, nenoriai reagavo į mažos Lietuvos siekį išlikti Nepriklausoma. Tad Vakarai pritardavo net niekingiausiems lenkų planams, tarp jų, pavyzdžiui, P. Himanso, pagal kurį Lietuva turėjo būti padalinta į Kauno ir Vilniaus kantonus, bet pastarąjį valdant iš Varšuvos.

Taip pat Vakarų šalys laimino Lenkiją prisijungti ir Klaipėdą, jos kraštą, reikalavo iš Lietuvos leisti lenkams netrukdomai naudotis prekių tranzitu per Lietuvą į Klaipėdą ir t.t.

Didelį nerimą lietuviuose sukėlė  1926 m. gegužės pradžioje J. Pilsudskio klano ginkluotas pučas Lenkijoje, jo pasiskelbimas diktatoriumi. J. Pilsudskio pučo dienomis vien Varšuvoje pagal kai kuriuos archyvinius dokumentus žuvo per 1500 žmonių. Netrukus tas lenkų diktatorius ėmė siųsti į užgrobtąją Rytų Lietuvą naujus savo kareivių pulkus. Sklido gandai apie lenkų agresorių pasirengimą pavergti visą Lietuvą.

Nerimą lietuviams patriotams didino dar ir tai, kad krašte smarkiai padaugėjo komunistų demonstracijų, o taip pat prasidėję puolimai ir juodinimai lietuvių patriotų bei jų organizacijų ir pan.

Neteikė pasitikėjimo ir Seimas su nesibaigiančiomis diskusijoms, neretai iššaukiančiomis net peštynes. Tad nemažai kam atrodė, kad užtektų poros parsidavėlių, kad Seime būtų priimti nepriklausomai Lietuvai pražūtingi sprendimai.

Daugelį lietuvių jaudino, kad Lietuvos miestuose ir miesteliuose tebekabėjo nuo okupacijos metų žydiškos, rusiškos, lenkiškos iškabos, kad masiškai steigtos mokyklos svetimtaučiams, ypač lenkams, kai jų okupuotoje Rytų Lietuvoje buvo naikinama visa kas lietuviška, kad ir Seime reikalauta kalbėti žydiškai, lenkiškai ar rusiškai. Dėl Prezidento, Premjero ir kai kurių kitų vadovų pataikavimo lenkams, žydams ne kartą Seime pasigirsdavo protesto balsai.

Taip 1926 m. rudens pradžioje iš tribūnos Seimo narys Ūkininkų sąjungos atstovas Dionizas Trimakas, išrėžė: “…žydams, lenkams, bolševikams lobti renkami iš ūkininkų mokesčiai … Tėvynės sūnūs, kurie kelia balsą prieš Lietuvos lenkinimą ir bolševizaciją, nagaikomis kapojami, arklių kanopomis mindomi… Ar igai dar lietuviai kentės ir duosis iš širdies išplėšti jos brangiausią kalbą, laisvę, tikėjimą…“

Spaudoje ir susirinkimuose vis dažniau buvo prisimenami Antano Smetonos prezidentavimo metai, jo gebėjimai organizuoti valstybės kūrimą ir gynybą.

Vis dažniau  prisimintos ir Pirmojo Prezidento mintys, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė turi būti ne vieno kurio luomo, ne vienos kurios ar grupės partijų valdoma, o visos lietuvių Tautos. Tik tautinė Lietuva gali būti tikrai demokratinė.

Prezidentas A.Smetona buvo tarp pirmųjų, kuris gan kritiškai vertino Italijoje valdžią paėmusį diktatorių Musolinį, kaip ir Lenkijos  diktatorių Pilsudskį bei Vokietijoje  beiplečiantį  fašistų sąjūdį ir jo vadus. A. Smetona tuo metu rašė: mums, lietuviams, mūsų Lietuvai reikia ne rusiškojo socializmo ar bolševizmo, ne itališkojo ar lenkiškojo fašizmo, mums reikia eiti tik savu, tik lietuvišku keliu, tik kuriant ir stiprinant Lietuvą kaip visų lietuvių nepriklausomą valstybę, valdomą pačių lietuvių, o ne svetimtaučių ar iš užsienio. Mūsų Tauta per daug buvo svetimųjų mindoma ir dusinama ir tik tada, kai pasijus visai atspari nuo svetimųjų įtakos, gal ir galės ryžtis kokioms sąjungoms.

Tačiau pakeisti dalies Seimo narių kairuoliškas nuostatas atrodė beviltiška.

Iš to meto Lietuvos saugumo departamento agentų pranešimų matyti, kad padėtį Lietuvoje 1926 m. spalio pradžioje slaptame susirinkime apsvarstę Lietuvos vyskupai ir nutarę: kadangi rinkimai bus negreitai ir maža vilčių kad juose laimėtų pirmiausia krikščionys  demokratai, nutarę paremti karines ir civilines jėgas, kurios ryšis pakeisti kairiųjų  valdžią į tautinę. Beveik visi sutarę, kad labiausiai lietuvių Tautos ir Nepriklausomos Lietuvos interesus tenkintų Pirmasis Lietuvos Prezidentas, III Seimo narys Antanas Smetona, didžiausią autoritetą Tautoje turintis ir nepaliaujamai skelbiantis tautines  nuostatas.

1926 m. spalio 16 d. “Ryto” laikraščio redakcijoje susirinkusi grupė kariškių sudarė komitetą, kad jis organizuotų Lietuvos nukreipimą eiti tautiniu  keliu. Į tą komitetą įėjo plk. V.Grigaliūnas – Glovackis, plk. J.Petruitis, vyr. ltn. A.Mačiuika, gen. K.Ladiga, plk. P. Plechavičius. Buvo sutarta pasiūlyti Prezidentui K.Griniui ir Premjerui M.Sleževičiui atsitatydinti, užleidžiant savo vietas Prezidentui A.Smetonai ir prof. A. Voldemarui.

 Ar apie tą kariškių planą žinojo Prezidentas K.Grinius ir Premjeras M.Sleževičius? Atrodo, kad taip. Prezidentas kaip ir Premjeras matė, kaip iš jų rankų išslysta valdžia, buvo  pasimetę, lyg ir pritarė visur girdimoms kalboms patiems atsisakyti valdžios vardan neabejotino patrioto ir visos Tautos mylimo Pirmojo Prezidento Antano Smetonos. Iš dalies tai paaiškina, kodėl Prezidentas K. Grinius lyg nereagavo į saugumiečių  pranešimus, kad iš gruodžio 16 į 17 d. kariškiai rengiasi užimti Seimą. Prezidentas toliau gruodžio 16 d. vakare rengėsi rytdienos savo gimtadienio 60 – mečio iškilmėms, į kurias buvo pakvietęs ir šalies auštąją karininkiją, daug  savanorių, šaulių, Nepriklausomybės karų didvyrių. Dėl to ir perversmo  organizatoriai naktį be jokio pasipriešinimo užėmė Seimą, kuriame tebevyko posėdis, paėmė savo žinion kitas svarbiausias valstybės institucijas.

Prezidento K.Griniaus ir Premjero M.Sleževičiaus atsistatydinimo pareiškimus patvirtino toliau veikęs Trečiasis Seimas. Jis naujuoju Prezidentu išrinko Antaną Smetoną, Premjeru – prof. A.Vodemarą. Tas įvykis daugeliui atrodė natūraliu valdžios pasikeitimu, pagal veikiančią 1922 m. Steigiamojo Seimo priimtąją Konstituciją. Tad niekas  neprotestavone tik Kaune, bet ir visoje šalyje. Priešingai – visur vyko tik pritarimo mitingai, plaukė Prezidentui A.Smetonai   sveikinimo laiškai.

Nebuvo didesnių protestų ir dėl tų keturių bolševikų sušaudymo. Tik vėliau suvokta, kad buvo galima apsieiti ir be to, nes tą sušaudymą probolševikinės jėgos panaudojo antilietuviškajai propagandai.

Tuometinė LKP buvo per menka, kad būtų galėjusi kėsintis paimti valdžią – turėjo apie 800 narių, iš kurių apie 80 proc. buvo svetimtaučiai žydai, rusai ir jie buvo daugiausiai TSRS išlaikomi kaip „penktoji kolona“ tam atvejui, kada SSRS nuspręs  prisijungti Lietuvą, kaip ir kitas Baltijos šalis. O tuo metu buvo naudingiau, kad prie vakarinių sienų egzistuotų nepriklausomos, bet SSRS atžvilgiu neutralios mažos Baltijos valstybėlės; tad ir SSRS beveik iki 1938 m. reklamuodavosi kaip Baltijos valstybių nepriklausomybės gynėja pirmiausia nuo imperialistinės Lenkijos, kurios sustiprėjimo Maskva ypač bijojo.

Tarp tų nedaugelio  A. Smetonos priešininkų buvo III Seimo narys liaudininkas Juozas Pajaujis, kuris už antivalstybinę kalbą Šiauliuose buvo areštuotas. Už tai Seimas, kad buvo suimtas be jo sutikimo, pareikalavo atsistatydinti Premjerui A. Voldemarui. Bet Prezidentas A. Smetona nesutiko ir, vadovaudamasis dar Steigiamojo Seimo Konstitucija, 1927 m. balandžio 12 d. paleido patį Seimą. Tačiau buvo blogai, kad Prezidentas nepaskelbė tada naujos rinkimų datos.

Daug peno antilietuviškiems rašeivoms ir kitiems veikėjams davė ir patys mūsų, lietuvių, patriotai, buvę savanoriai, kariai tada susijungę į „Geležinio Vilko“ organizaciją. Jos nariai turėdavo besąlygiškai paklusti savo vadui A. Voldemarui. Pasiremdamas „vilkais“ A. Voldemaras planavo tapti „tikruoju“ Lietuvos vadu, palikus Prezidentą tik kaip vėliavą. Bet A.Voldemaras dėl 1929 m. gegužės  6 d. įvykdytą prieš jį pasikėsinimo nepagrįstai apkaltino Prezidentą ir buvo atleistas iš Premjerų, išsiųstas iš Kauno. Naujuoju Premjeru paskirtas Juozas Tūbelis.

A.Voldemaro nušalinimas ir ištrėmimas sukėlė jo pasekėjų nepasitenkinimą. Jie organizavo įvairius protesto žygius, kad Prezidentas sugrąžintų jų vadą ir vėl paskirtų Premjeru. 1930 m. gegužės 24 d. Prezidentas gavęs žinią apie „vilkų“ rengiamą ginkluotą pučą dėl A.Voldemaro sugrąžinimo, uždraudė šios organizacijos veiklą. Tada daugelis jos padalinių perėjo į pogrindį, vėliau persitvarkė į Lietuvos nacionalistų partiją, bet nenutraukė veiklos, organizavo bene 13 viešų išstojimų, kuriuose reikalaudavo iš Prezidento sugrąžinti A. Vodemarą ir imtis griežtesnio valdymo. Tačiau niekada nereikalavo Prezidento atsitatydinimo ar pakeisti valdymo sistemą. Deja, mūsų istoriografijoje tebemuilinamos žmonėms akys, teigiant, kad tie voldemarininkų išstojimai lyg buvę ir visos tariamai lietuvių liaudies protesto akcijos prieš „smetoninį režimą“. Tik viena rimtesnė protesto akcija tada buvo – tai Suvalkijos valstiečių streikas.

Prezidentas A.Smetona ir tuometinė Lietuva buvo pirmoji pasaulyje, kuri 1934 m. organizavo teismo procesą prieš nacius  Klaipėdoje ir jo krašte. Beje, tuo procesu, kaip rodo kai kurie archyviniai dokumentai, savo labui mėgino pasinaudoti Lenkijos diktatorius J. Pilsudskis ir kai kurie jo patikėtiniai: siūlė  Hitleriu už nepagarbą jam ir didžiąjai Vokietijai, pasidalinti Lietuvą – jiems, lenkams, rytinę Lietuvos dalį iki Dubysos, o vokiečiams – vakarinę, Žemaitiją.

Nacių Vokietijos ir Lenkijos draugystė baigėsi, kai Hitleris pareikalavo iš „draugų lenkų“ perleisti Vokietijai vadinamąjį „Gdansko koridorių“ geležinkeliui ir autostradai į Rytų Prūsiją  nutiesti.

Nieko gero tada Lietuva negalėjo tikėtis ir iš demokratinių Vakarų valstybių. Anglija ir Prancūzija dar prieš Molotovo – Ribentropo paktą pasirašė slaptą sutartį su Lenkija dėl bendros gynybos ir kad Lietuva bus perduota Lenkijos „įtakos sferon“, o iš kitos pusės Lenkija neprieštaraus, jei Olandija ir Belgija bus „Anglijos įtakos sferoje“. Karo tarp SSRS ir Vokietijos pradžioje lenkų vadas V. Sikorskis iš Londono buvo nuvykęs į Kremlių pas Staliną tartis dėl po karo Lietuvos perdavimo Lenkijai, o taip pat dėl Lenkijos vadovaujamos Baltijos šalių, o taip pat Čekoslovakijos, Rumunijos federacinės valstybės skūrimo. Bet Stalinas atsakė, kad ir po karo Baltijos šalis pasiliks sau, dėl lenkų federacijos nutylėjo, bet pažadėjo V.Sikorskiui, kad prijungs prie Lenkijos Rytprūsių (apie 70 proc.) dalį nuo Baltijsko iki Gdansko. Vadai sutarė iš lenkų, esančių SSRS, sudaryti ir apie 120 tūkst. lenkų armiją SSRS (Lenkijos ginkluotąsias pajėgas SSRS), vadovaujamas generolo Vladislavo Anderso.

(Bus daugiau)

2016.12.24; 05:34

Turiu pasiūlymą. Pastatykime Pilsidskiui paminklą. Sumanymas toks: išrautas ąžuolas ir šaknimis į viršų įsmeigtas žemėn. O iš šaknų išaugusi didinga Vilniaus krašto „išvaduotojo“ figūra. Iš šaknų arba iš vienos didžiulės šaknies išaugusi – ne taip svarbu.

Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų prie Seimo rūmų Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Skulptorius galėtų pasikonsultuoti su ryškiausiu šių laikų istoriku Savukynu. Manau, jis būtų patenkintas. Juk Lenkijos maršalas turi lietuviškų šaknų, o paminklo jam iki šiol neturime. Apsileidimas.

Vertėtų pagalvoti ir apie paminklą Jogailai. Būtų šiokia tokia kompensacija už jo nepopuliarumo Lietuvoje skriaudą: Vytautų turime tūkstančius, o Jogailą – tik vieną, bet ne Algirdo, o Morkūno sūnų. Kol pastatysime paminklą, bent vaikus krikštykime šio Lenkijos karaliaus vardu.

Į kur aš lenkiu su šiais savo pasiūlymais? Mūsų Prezidentės kritikams nepatinka vien darbiniai susitikimai su Lenkijos Prezidentu, jiems reikia raudono kilimo prezidentūros kiemelyje.

„Randame bendrą kalbą, nes iššūkiai bendri, ir tik bendromis jėgomis galime tuos iššūkius išspręsti. Todėl labai džiaugiuosi, kad mūsų nuomonės tiek dėl saugumo, tiek dėl europinių dalykų, tiek dėl „Brexit“, tiek dėl migracijos, tiek dėl energetinio saugumo, tiek Astravo elektrinės saugumo klausimai ir grėsmės yra vienodai suprantamos“, – D.Grybauskaitė sakė Prezidentūros paskelbtame garso įraše. Pranešime sakoma, kad šalys vienodai vertina Rusijos vykdomą politiką ir vienija jėgas užsitikrindamos karinį saugumą, o po Varšuvos NATO viršūnių susitikimo Lietuvą ir Lenkiją „sieja bendra atsakomybė užtikrinant, kad sąjungininkų pagalba regione būtų išnaudota kaip galima efektyviau“.

Jiems šito maža.

Su kritikais galima būtų sutikti, jeigu tie kritikai nereikalautų vienpusio nuolankumo ir nusižeminimo. Neseniai šią temą palietė LRT žurnalistas, pasikvietęs du Lietuvoje dirbančius lenkus. Vienas kalbėjo, kad lenkų vyskupai atsiprašė vokiečių, todėl dabar Lenkijos ir Vokietijos santykiai tokie geri. Potekstė: pakaktų, kad lietuviai lenkų atsiprašytų dėl Vilniaus krašto „išvadavimo“, ir prezidentų vizitai pasipiltų kaip iš gausybės rago. Na, pakaktų gal tik neminėti, kad iš mūsų buvo atimta sostinė. Pamirškime istoriją, žiūrėkime toli į priekį.

Vytautas Visockas.  Slaptai.lt nuotr.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

O man patinka Prezidentės laikysena. Ji neragino ir neragina nuolaidžiauti Lietuvos lenkams, kaip tą daro valatkos ir savukynai. Todėl iki šiol ir neįteisintas tas įkyrėjęs lenkiškų pavardžių rašymas nelietuviškais rašmenimis. Seimas bijo nepopuliarių sprendimų, kaip sakė kitas LRT žurnalisto pašnekovas.

Bet juk tokios kalbos – skatinimas nepaisyti tautos valios, vadovautis partiniais, grupiniais interesais. Beje, tautos valios daugeliu atvejų išties nepaisoma: iki šiol nenukabintos lenkiškos gatvių pavadinimų lentelės, o kai kurių maršrutinių autobusų užrašai buvo ir tebėra ir lenkiški. Tarsi Lietuvos lenkai nė kiek nemokėtų lietuviškai. O jeigu iš tiesų nemoka, tai ką apie juos galima pagalvoti?

Bijau, kad nenusižeminę, nenuolankūs stipresniesiems būsime neilgai – tik iki kitų prezidento rinkimų. Prorusiški piniguočiai pasirūpins, kad į Daukanto aikštę ateitų nuolankus, nusižeminęs pragmatikas. Tada ir pasipils įvairiausios nepagrįstos nuolaidos, atsiprašymai, kurių taip siekia nesavarankiška žiniasklaida. Tada į Vilnių atvažiuos ne tik Lenkijos prezidentas, bet ir Rusijos valdovas, niekada nebuvęs mūsų sostinėje. Džiaugsimės, jeigu išvažiuos, nesumanys pasilikti.

Artėja rinkimai į Seimą. O tautiškos, prolietuviškos jegos tokios silpnutės! Mažai kam rūpi išlikimas, nykstančios tautos interesai.

Pastatykime paminklą diktatoriui Pilsudskiui, nes dvigubos W lenkams neužteks. Neužteks ir lenkiškų gatvių pavadinimų – reikės rusiškų, žydiškų, angliškų…

2016.08.27; 15:45