Istoriniai, literatūriniai ir religiniai tekstai, autorių skelbti šimtmetiniais LDK laikais, senąja religine slavų, ar lotynų, ar lenkų kalbomis yra Lietuvos kūryba, nes dauguma Europos tautų, valstybių tais laikais kūrė ne savo kalba, bet skelbiamos religijos kalba.

Todėl daugelio Europos tautų kalbos tapo lotynizuotos ar slavizuotos ir išnyko, tačiau iš baltų kalbų išliko tik lietuvių ir latvių kalbos, o tai rodo mūsų kultūros gilumą ir stiprumą. Tad pažvelkime istoriniu žvilgsniu į dabarties oficialius įvykius ir jų traktavimą.

Continue reading „Vladas Turčinavičius. Netikėk ką priešas suoks… reikia būti savimi (2)”

Slaptai.lt redakcija primena, jog šių metų sausio 15 dieną Seimo 1-ųjų rūmų Konstitucijos salėje rengiama konferencija „Valstybinės kalbos politika ir asmenvardžių rašyba valstybės dokumentuose“.

Manome, kad tai būtent tas renginys, kuriame privalome dalyvauti. Lietuvoje diskusijų, konferencijų, posėdžių – užtektinai. Bet ne visi renginiai – gyvybiškai svarbūs. Ši konferencija – gyvybiškai svarbi. Ir nuo jos sėkmės priklausys, ar Lietuva pajėgi atsispirti iš Varšuvos atkakliai peršamai polonizacijai, ar mokėsime atremti savųjų polonofilų intrigas.

Continue reading „Sausio 15-ąją – konferencija „Valstybinės kalbos politika ir asmenvardžių rašyba valstybės dokumentuose“”

Jau išdrįstam parašyti: „Polonizacija, rusifikacija, trijų raidžių kombinacija“, ir tai – šaunu, tačiau apmaudu, kad tai vyksta tik dvidešimt penktaisiais metais po Nepriklausomybės atkūrimo.

Lietuvių ir kitų baltų (aisčių) asimiliacija panaudojant svetimą kalbą ir religiją bei iškraipant ar nutylint istorijos faktus truko keletą šimtmečių: nuo XI a. tai vykdė anksčiau apsikrikštiję (X a.) Lenkija ir Kijevo Rusia. Romos katalikų ir Bizantiškos krikščionybės varžytuves dėl įtakos sėkmingai panaudojo, anuomet dar turintys „milžinų dvasios“ (Vincas Krėvė), mūsų kunigaikščiai ir karaliai, sukūrę stiprias karines struktūras ir išplėtę Lietuvos karalystę ir kunigaikštystę nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

Continue reading „Kitataučių antplūdžio akivaizdoje… reik išlikti savimi”

Tai, kas nutiko Prancūzijos sostinėje Paryžiuje, buvo neišvengiama. Nujautėme, kad anoji pusė smogs. Tik nežinojome tikslios vietos ir tikslaus laiko. Šiandien akivaizdu, kad tikslių nelaimės koordinačių neturėjo ir Prancūzijos slaptųjų tarnybų specialistai, nes jei būtų turėję, šiandien nereikėtų gedėti aukų.

Baisiausia, kad terorizmo nešamų baisybių Europa su JAV neišvengs ir ateityje. Kad ir kokį solidų finansavimą duotume, pavyzdžiui, Prancūzijos žvalgyboms, jos nepajėgs garantuoti absoliutaus saugumo, nes neįmanoma garantuoti absoliutaus saugumo, kai tramdyti tenka nei kalėjimo iki gyvos galvos, nei mirties bausmės nebijančius žmones.

Continue reading „Lietuva mažiau saugi nei Prancūzija”

Minėsime  95 metus, kai Lietuvos Respublika Širvintų ir Giedraičių mūšiuose apsigynė ir 67 metus,  kai ilgaamžė istorinė sostinė Vilnius teisėtai ir džiaugsmingai grįžo Lietuvai.

Ta proga spalio 27 d. 15 val. Vilniaus mokytojų namų  Didžiojoje salėje įvyks konferencija, kurioje aptarsime pietryčių Lietuvos okupaciją ir jos padarinius šiandienai. Kalbės istorikas P. Kruopis, hab.dr. K. Garšva, politologas V. Sinica, Seimo narys R. Kupčinskas, Dieveniškių  technologijų ir verslo mokyklos direktorė I. Šedienė, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ tarybos narė N. Balčiūnienė, visuomeninių  organizacijų atstovai, mokytojai.

Continue reading „Talka Lietuvos valstybinei kalbai Vilniaus atgavimo dienomis”

Piliečių iniciatyvinė grupė „TALKA: už Lietuvos valstybinę kalbą“ paskelbė, kad spalio 1 d. duomenimis per pirmąjį parašų rinkimo mėnesį  yra surinkta apie 30 000 TALKOS siūlymą palaikančių Lietuvos piliečių parašų.

Pagal Piliečių įstatymo iniciatyvos teisę reglamentuojantį įstatymą, kad teikiamas įstatymo projektas būtų privalomai svarstomas Seime, TALKA turi iki lapkričio 4 dienos surinkti 50 000 Lietuvos piliečių parašų.

Continue reading „Valstybinės kalbos gynėjai jau surinko daugiau nei pusę reikiamų parašų”

Stebėdamasis, jog vakar dauguma žiniasklaidos priemonių nepastebėjo ir nepaskelbė joms siųstos žinios apie daugiau nei 150 žinomų visuomenės veikėjų pasirašytą viešą laišką, esu priverstas jį pakartoti.

Pati žinia per parą nepaseno, tačiau kartu ir nepasikeitė faktas, jog toks viešas laiškas yra beprecedentis įvykis pastarųjų metų Lietuvos politiniame gyvenime ir apsimesti, jog tai neverta publikavimo naujiena yra neįtikinama ir, drįsčiau teigti, neprofesionalu. Būtų apmaudu, jeigu žinia apie šį viešą inteligentijos laišką pasiektų visuomenę kartu su faktu, jog masinės žiniasklaidos priemonės ją sąmoningai blokavo. 

Continue reading „Viešas laiškas Lietuvos piliečiams dėl valstybinės kalbos išsaugojimo”

Mūsų polonofilai, minėdami neegzistuojančius pavardžių rašymo pasuose „Europos standartus“, dažnai pavyzdžiu mėgsta nurodyti kaimyninę Lenkiją. Kurioje prieš kelis metus valdžia leido savo negausioms tautinėms mažumoms įsirašyti pasuose vardus bei pavardes kitų kalbų raidėmis.

Girdi, ir mums reikėtų nedelsiant taip padaryti, kaip Lenkijoje. Tuomet Valdemaro Tomaševskio šutvė bus laiminga ir taps pačia lojaliausia Lietuvai jėga.

Continue reading „Europos standartai pavardžių rašyme. Iliustracija – kaip tai atrodo Lenkijoje”

Lietuviškos sulenkintos pavardės dokumentuose lenkiškai dar nerašomos.

Bet bus bandoma taip pataikauti Lenkijai ir lenkų tautinei mažumai Lietuvoje, nepaisant akademiko Zigmo Zinkevičiaus atviro laiško Lietuvos Respublikos Teisingumo ministrui Juozui Bernatoniui. Netiesiogiai įteisinsime Vilniaus krašto okupaciją. UAB „Vilniaus viešasis transportas“ svarsto galimybę autobusų, važinėjančių miesto centro ir Vilniaus oro uosto kryptimi, maršrutų rodyklių užrašus teikti lietuvių ir anglų kalbomis. Kalbos komisija nepritaria. Vilniaus meras Šimašius sako: autobusai su angliškais užrašais – važinės!„Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagrindinės maršrutų sudedamosios dalys yra vietovardžiai – neverčiami žodžiai, taigi tokios informacijos teikimas ir anglų kalba būtų netikslingas ir neinformatyvus“, – teigia  VLKK. Na ir kas!

Apie bandymus sugrįžti į juodžiausius praeities laikus mūsų studijoje pasakoja kalbininkas daktaras Aldonas PUPKIS, išleidęs žymaus kalbininko Juozo Balčikonio raštus, monofrafijas „Andrius Ašmantas: gyvenimas ir kūryba“, „Juozas Balčikonis ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“, kelis dešimtmečius studentus ir plačiąją visuomenę atkakliai mokęs taisyklingos lietuvių kalbos. Beje, esame seni pažįstami, kurso draugai, ir Juozas Balčikonis, ir čia minimas Zigmas Zinkevičius – mūsų profesoriai.

Vytautas Visockas

Continue reading „Atkakliai bandoma sugrįžti į juodžiausius praeities laikus”

Gerbiamas ministre Juozai Bernatoni, kreipiuosi į Jus matydamas nesiliaujančias socialdemokratų partijos ir konkrečiai Jūsų pastangas Lietuvoje įteisinti asmenvardžių rašymą pasuose nevalstybine kalba. Nuoširdžiai stebiuosi, kad turiu Jums šiuo viešu laišku priminti mokslo patvirtintus faktus, kuriuos jau turėjau garbės Jums akis į akį išsamiai išdėstyti per mūsų pokalbį praėjusių metų pavasarį.

Tą sykį aptarėme Lietuvos piliečių asmenvardžių rašymo valstybine kalba svarbą, pagrįstumą ir galimas eksperimentų šioje srityje pasekmes. Žinome, kad jokia išsivysčiusi Vakarų valstybė neleidžia rašyti atitinkamų asmenvardžių ne valstybine kalba. Suprantama, kad įsileidus porą svetimų raidžių jokios tautybės atstovai nebūtų patenkinti, be to, tai reikštų kitų tautybių diskriminaciją.

Continue reading „Lietuvos piliečių pavardes rašyti lenkiškomis raidėmis – nesąmonė”

Ne pirmus metus Lietuvoje vyksta diskusijos apie asmenvardžių rašymą Lietuvos piliečių pasuose nevalstybine kalba.

Nieko keista, jog šios diskusijos ilgus metus užstrigusios ir nejuda iš mirties taško. Viena pusė (LLRA, LSDP, Lietuvos lenkų diskusijų klubas) kategoriškai reikalauja pažeisti arba pakeisti Konstituciją, ignoruoti visuomenės bendrąjį interesą bei viešąją nuomonę ir asmenvardžius nelietuviškai rašyti vietoje įrašų valstybine kalba. 

Continue reading „Ir vėl nekaltas melas prieš valstybinės kalbos vartojimą”

Rugpjūčio 19 d. Lietuvos piliečių iniciatyvinė grupė „Talka: už Lietuvos valstybinę kalbą“ Vyriausioje rinkimų komisijoje (VRK) užregistravo įstatymo projektą, kuriuo numatoma, kad pagrindiniame asmens dokumentų puslapyje galimi įrašai tik valstybinės lietuvių kalbos abėcėlės raidėmis pagal tarimą, o įrašai nevalstybine kalba gali būti rašomi paso papildomų įrašų puslapyje arba tapatybės kortelės antroje pusėje.

Siekiama pasinaudoti Konstitucijoje įtvirtinta piliečių įstatymo iniciatyvos teise ir pateikti Seimui šį siūlymą svarstyti privaloma tvarka. Tam reikia, kad šią iniciatyvą savo parašais paremtų 50 000 šalies piliečių.

Continue reading „Visuomenininkai kviečia piliečius pasirašyti dėl valstybinės kalbos statuso išsaugojimo”

Su Vytautu Leščinsku susipažinau automobilyje. Birželio 27 d. Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis vežė mus į Demeniškių atlaidus, pas rašytoją Romą Sadauską (apie tą renginį – fotoreportažas „Bandymas atkurti Vinco Krėvės literatūrinę premiją“, slaptai.lt). Nemažai diskutavome įvairiomis temomis, atlaiduose ir jis, ir aš daug fotografavome.

Grįžtant į Vilnių Vytautas man padovanojo savo romaną „Paskutinis eksperimentas“ (Žaliasis pasaulis, Vilnius, 2012), kurį jau spėjau perskaityti ir vieną skyrių siūlau mūsų svetainės skaitytojams. Bet prieš tai – trumpai apie autorių. Apie Vytauto Leščinsko fantastinius romanus „Daktaras Lorencas“ ir „Paskutinis eksperimentas“ rašo rašytojas Romas Sadauskas.

Vytautas Visockas

Continue reading „„Paskutinis eksperimentas“”

Teisės ir teisėtvarkos komitetas (TTK), vadovaujamas socialdemokrato Juliaus Sabatausko, įregistravo patobulintą įstatymo projektą. Nuosekliai atmesdamas pasiūlymus: balsavimo konfigūracija nepaprastai įdomi (2 – prieš, 2 – už, 2-3 – susilaiko) – komitetas sunkiais grybšniais iriasi į priekį. Tiesa, nė motais, kad toks balsavimas balansuoja ties aiškaus teisėtumo riba arba atspindi komiteto daugumos teisines abejones.

Teisinių abejonių klausimas bus reikšmingas ir Seimo plenariniame posėdyje. Seimo nariams turi nelikti jokių abejonių dėl priimamo sprendimo, kitokiu atveju tebus politinės daugumos abejotina valia.

Continue reading „Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektas – gūdžiose teisinėse pinklėse”

Lietuva praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje buvo atkurta svarbiausio tautinės valstybės identiteto – kalbos, išskiriančios ją iš kitų tautų, pagrindu. Valstybės pamatas, lietuvių kalba, su visa savo atributika – raidynu, rašybos taisyklėmis, viešosiomis vartojimo normomis, – neturėtų būti nei ekonominių, nei politinių derybų objektu. Juk lygiai taip pat, kam nors panorėjus, nekeistume Lietuvos himno žodžių ar vėliavos spalvų.

Ekonomikoje, priešingai, galimi įvairūs raidos variantai ir korekcijos. Silpninant valstybės pamatą, visas valstybės darinys taptų nestabilus ir lengvai pažeidžiamas. Dabar, kol Lietuva priklauso ES, poveikio greičiausiai nepajustume, tačiau turime rūpintis ir galvoti apie tolesnę Lietuvos perspektyvą būti stipria ir nepriklausoma valstybe.

Continue reading „Lietuvių kalba yra mūsų valstybės pamatas”

Birželio 17 d. Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) paskelbė savo išvadas Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto (TTK) vardu teikiamam Gedimino Kirkilo ir Irenos Šiaulienės parengtam „Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektui“ (XIIP-1653(2)).

VLKK šį projektą skubos tvarka svarstė birželio 16 d. posėdyje. Komisijos nariai vieningai nepritarė šiame įstatymo projekte plečiamoms išimtims, t.y. nepritarė, kad vardus ir pavardes būtų leidžiama rašyti nelietuviškais rašmenimis visiems, to pageidaujantiems Lietuvos piliečiams, jeigu jie tik turi „dokumento šaltinį“ su kažkada užrašyta nelietuviška asmenvardžio forma. Posėdyje buvo nutarta, kad atsakyme Seimo TTK bus priminta nuosekli ir nesikeičianti VLKK nuomonė, išsakyta po Konstitucinio teismo sprendimo dar 2014 m. rugsėjo 5 d.

Continue reading „Nepaisė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvados”

Užmojai dėl lenkakalbių Lietuvos piliečių pavardžių rašybos oficialiuose Lietuvos Respublikos dokumentuose ne lietuviškais rašmenimis pasiekė apogėjų?

Kai kurie Lietuvos politikai ilgus metus įvairias būdais viešai ir privačiai žadėję Lenkijos valdžiai ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovams įgyvendinti šį ilgametį ir atkaklų Lenkijos Respublikos politikų reikalavimą visoms Lietuvos valdžioms, pagaliau išėjo į žūtbūtinę finišo tiesiąją. Ilgą laiką dangstęsi į Lietuvą atvykusių gyventi užsieniečių ir už jų ištekėjusių moterų patiriamais nepatogumais dėl jų nelietuviškų pavardžių rašybos oficialiuose Lietuvos dokumentuose įrašų ne valstybine kalba, „stūmėjai“ pagaliau atskleidė tikruosius savo kėslus.

Continue reading „Ar Valstybinė lietuvių kalbos komisija atlaikys politikų spaudimą?”

Birželio 1 d. prie Vyriausybės susirinkusi apie 700 žmonių minia reikalavo nenaikinti vidurinių mokyklų, bent jau tų, kuriose mokoma tautinių mažumų kalbomis – lenkų ir rusų.

Žinoma, kad kai kurios mokyklos uždarinėjamos arba jungiamos su kitomis dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus. Tačiau čia kyla klausimas, kodėl akcentuojamas žmogaus teisių (ŽT) pažeidimas, kodėl akcentuojamos rusų ir lenkų mokyklos. Jei būtų reikalaujama nenaikinti čigonų ar karaimų tautinių mažumų (TM) mokyklų, kurių Lietuvoje net nėra, dėmesį reikėtų atkreipti. Bet iš kur kyla tokie reikalavimai?

Continue reading „Žvilgsnis į eilinį „smaugiamų“ neva tautinių mažumų mitingą”

Iš Briuselio į Lietuvą atskriejo dvi žinios – pirmoji, kad Lietuva turi priimti 207 nelegalius migrantus iš Afrikos ir Artimųjų Rytų, antroji, kad geriau Lietuva priimtų 710 nelegalių migrantų.

Kur ta riba, kiek mes turėsim jų primti? Ar gali Lietuva atsisakyti migrantų? Ar mes turime galimybę spręsti migracijos klausimus savarankiškai?

Continue reading „Ar esame savarankiški imigracijai pasakyti NE?”

(…) Esu už tikslumą, nes man atrodo, kad tik tiesa yra įdomi. O kartu tiesa paprastai būna turtingesnė ir turinti daugiau pusių bei spalvų negu išgalvoti jos perdirbiniai. Juozapas Mackevičius.

Jeigu organizuota asmenų grupė imasi kokio nors reikalo, visada kyla tradicinis klausimas – kokiam tikslui ir kam tai tarnauja, nes neturėdamos minčių žmogiškosios būtybės veiklos paprastai nesiima. Tuo labiau, kad surežisuotas renginys plačiai išreklamuojamas, o scenoje vis pasirodo aktoriai, gerai žinomi iš anksčiau pastatytų spektaklių, garsiai kalbantys apie visuomenės interesus, nors iki šiol demonstravo tik gilų susitelkimą į save ir be skrupulų veikė žiūrėdami vien savo interesų.

Continue reading „Dar viena „lenkiškosios“ tragikomedijos scena”