Agnė Širinskienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Seimas ketvirtadienį pritarė „valstietės“ Agnės Širinskienės vadovaujamos komisijos, kuri nuo 2018 m. rugsėjo atliko parlamentinį tyrimą dėl galimo neteisėto poveikio politikams, valstybės tarnautojams ir politiniams procesams, išvadoms.  
 
Opozicijos itin kritikuotų parlamentinio tyrimo išvadų projektą palaikė 55 Seimo nariai, 40 buvo prieš, 9 susilaikė.
 
Opozicijos teigimu, atliktas parlamentinis tyrimas ir jo metu suformuluotos išvados yra neobjektyvios, o ir komisijos darbo principai nedera su standartais, keliamais demokratinėms valstybėms. Pasipiktinimą išvadomis yra pareiškusi ir į komisijos darbo akiratį pakliuvusi Generalinė prokuratūra.
 
Kontraversiškai vertinamo tyrimo išvados parlamentarams įvertinti pateiktos pagal tris tyrimo epizodus: galimą interesų grupių ir valstybės politikų siekį paveikti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) veiklą, politikų galimai darytą spaudimą prokuratūros darbui bei galimą privačių pensijų fondų įtaką Seimo nariams kreipiantis į Konstitucinį Teismą dėl Pensijų kaupimo įstatymo. Pastarajame atlikto tyrimo epizode komisijos darbotvarkėje atsidūrė Gabrielius Landsbergis ir jo sutuoktinė Austėja Landsbergienė.
 
Pateikusi išvadas parlamentinė komisija pateikė rekomendacijas, tarp kurių suformuota intencija Valstybinei mokesčių inspekcijaatlikti mokestinį tyrimą dėl Landsbergių šeimos verslo įsigyto sklypo, taip pat siūlymas sukurti darbo grupę, kuri įvertintų, kiek prokuratūros savivaldos veiklos organizavimas atitinka tarptautines rekomendacijas.
 
Išvados ir siūlymai ištyrus pirmąjį epizodą
 
Išanalizavusi pirmąjį epizodą, kuriame, teigiama, kad Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ir tuometis Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas Povilas Urbšys darė įtaką neteisėtam VTEK Prevencijos skyriaus vedėjo Mindaugo Siaurio atleidimui iš tuomet eitų pareigų, komisija siūlo tobulinti VTEK įstatymo nuostatas, susijusias su VTEK narių skyrimo tvarka, įvertinant panašių institucijų formavimo principus Europos Sąjungoje ir užtikrinant jų didesnį nepriklausomumą nuo politikų.
 
Išvados ir siūlymai ištyrus antrąjį epizodą
 
Ištyrus antrąjį epizodą komisija konstatavo, kad Generalinės prokuratūros darbui politikai galėjo daryti poveikį ir kad kai kuriais atvejais Generalinė prokuratūra stokojo skaidrumo. Kaip aiškino išvadas parengusi A. Širinskienė, gauti liudijimai leidžia manyti, jog politikai galėjo paveikti Generalinėje prokuratūroje atliekamus tyrimus dėl viešųjų pirkimų – Visagino atominėje elektrinėje bei AB „Klaipėdos naftoje“.
 
Atsižvelgiant į tai, Seimo valdybai komisija siūlo sukurti darbo grupę iš Seimo kanceliarijos ir Prezidento kanceliarijos atstovų, kuri įvertintų, kiek prokuratūros savivaldos veiklos organizavimas, prokurorų, tarp jų ir generalinio prokuroro, paskyrimo tvarka, tyrimų paskirstymo tvarka atitinka Kovos su korupcija valstybių grupės (GRECO) rekomendacijas ir Europos Sąjungos valstybių narių gerąją patirtį, parengtų ir pateiktų Seimui teisės aktus, leisiančius stiprinti prokuratūros nepriklausomumą ir didinti prokurorų atrankos skaidrumą.
 
Savo ruožtu Generalinė prokuratūra pastarąją savaitę pareiškė, kad A. Širinskienės vadovaujamos komisijos išvados dėl prokuratūros darbo yra nepagrįstos faktinėmis aplinkybėmis ir nešališkais duomenimis.
 
Išvados ir siūlymai ištyrus trečiąjį epizodą
 
Trečiojo epizodo – dėl pensijų fondų įtakos – komisijai išvadų parengti nepavyko. Nesugebėjus surinkti pakankamai medžiagos, tvirtino A. Širinskienė, teko patvirtinti ne išvadas, bet aplinkybes.
 
A. Širinskienės teigimu, laiko atžvilgiu yra sutapimas tarp dalies Seimo narių, tarp kurių dauguma – konservatoriai, kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir „Bat Cap Infrastructure Fund“ investicijų į Gabrieliui Landsbergiui priklausantį šeimos verslą. Politikė, kaip ne kartą yra teigusi, įtaria, kad tarp šių dviejų įvykių gali būti neskaidrus ryšys. Tyrimo komisijai užkliuvo ir faktas, kad bendrovė „Krajama“ (dabar – UAB „Knowledge investment“) su žemės sklypu Karalienės Mortos mokyklos bei darželio „Vaikystės sodas“ statybai Kalnėnų mikrorajone buvo įsigyta už vieną eurą.
 
„Seimo narys G. Landsbergis bei jo sutuoktinė A. Landsbergienė ir su jų šeima bei objekto statybomis susijusios įmonės atsisakė komisijai paaiškinti ir (arba) pateikti dokumentus, kurie pagrįstų UAB „Krajama“ su žemės sklypu įsigijimo sandorį, jo vertę ir paaiškintų jo įsigijimo aplinkybes, dėl to komisija negalėjo pabaigti parlamentinio tyrimo šia apimtimi ir išvadose atsakyti į klausimą, ar toks sandoris yra skaidrus ir neturi politinės korupcijos požymių“, – rašoma išvadoje.
 
Visa tai įvertinus, parlamentinio tyrimo komisija siūlo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos atlikti mokestinį tyrimą ir įvertinti, ar 1 euro kainos UAB „Krajama“ su žemės sklypu įsigijimo sandoriui nustatymas nebuvo pasirinktas, siekiant išvengti mokesčių mokėjimo valstybei.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.15; 03:30

Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis ketvirtadienio rytą savo feisbuko paskyroje paviešino Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) narių pokalbio išklotinę. Pasak R. Karbauskio, tai visiškai atskleidžia galimą poveikį, kurį VTEK nariams darė Seimo narys Povilas Urbšys, tuo metu vadovavęs VTEK kuravusiam Seimo komitetui. Frakcijos seniūnas ketvirtadienį taip pat pateikė prašymą Seimui pradėti P. Urbšio apkaltos procesą.

„Dalinuosi garso įrašo išklotine, kuri atsako į klausimus, kodėl neįsivaizduojamas tolesnis dabartinės sudėties Valstybinės tarnybinės etikos komisijos darbas. Paaiškina, kodėl Seimo narys Povilas Urbšys kaltina mane kerštu, o ne bando neigti ar interpretuoti įvykių aplinkybes. Tampa aišku, kodėl Seimo nariai norės gauti atsakymus iš Seimo pirmininko“, – feisbuke rašo frakcijos seniūnas.

Pasak R. Karbauskio, yra būtinas ir Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio pasiaiškinimas dėl jo galimo poveikio VTEK veiklai. Tada taps aiški ir jo atsakomybė. 

„Pokalbio tarp VTEK narių išklotinė pilnai atskleidžia galimą poveikį, kurį VTEK nariams darė Seimo narys Povilas Urbšys, tuo metu vadovavęs VTEK kuravusiam Seimo komitetui. Manytina, jog tokia veikla yra nusikalstama, traktuotina kaip priesaikos sulaužymas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimas. Po Seimo pirmininko pasiaiškinimo dėl jo galimo dalyvavimo darant poveikį VTEK veiklai taps aiški jo galima atsakomybė.

Mane galima kaltinti viskuo, kurti įvairias istorijas, kurias bandoma pateikti kaip tikras, bet tai nepakeis fakto, fiksuoto garso įrašuose, kuris tampa nepasitikėjimo VTEK ir apkaltos Seimo nariui Povilui Urbšiui pagrindu“, – rašo R. Karbauskis. R. Karbauskis ketvirtadienį taip pat pateikė prašymą Seimui pradėti apkaltos procesą P. Urbšiui bei prieduose pateikia visas VTEK narių pokalbių išklotines. V. Pranckietis ketvirtadienį po pietų ketina dalyvauti Seimo vakariniame plenariniame posėdyje.

Kaip ELTA jau skelbė, žiniasklaidoje pasirodžius informacijai apie VTEK darbo užkulisius, Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas R. Karbauskis prakalbo apie galimą apkaltą Seimo nariui P. Urbšiui, Seimo pirmininko V. Pranckiečio atsakomybę, o VTEK narius paragino pasitraukti.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-18

Seime ketvirtadienį vyko politinių pozicijų Seime perbraižymas. Jis sukėlė šurmulį tiek tarp parlamento narių, tiek viešojoje erdvėje. Socialdemokratas Algirdas Sysas baiminosi, kad Lietuvos Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) inicijuojami komitetų sudėčių perbraižymai vyksta ne pagal Seimo statutą, LVŽS suteikiant neproporcingai didesnę galią parlamento struktūrose. Tuo tarpu Povilas Urbšys teigė, kad taip „valstiečiai“ tik parodo savo politinę brandą.

Vis dėlto, be šių bendro pobūdžio diskusijų, LVŽS narei ir pirmajai Seimo Pirmininko pavaduotojai Rimai Baškienei, pristačiusiai inicijuojamas pataisas, buvo užduota nemažai konkrečių klausimų: kodėl Dainius Kepenis, pagarsėjęs skandalingais pareiškimais, atsiduria Švietimo ir mokslo komitete, o Seime išvis nesirodantis Kęstutis Pūkas – Kultūros komitete, kodėl žemės ūkio ministras Bronius Markauskas atšaukiamas iš Kaimo reikalų komiteto, kodėl daugelio komitetų narių sudėtis yra lyginė ir t.t.

Į visus šiuos klausimus R. Baškienė surado universalų atsakymą – „valstiečiai“ siekė ir toliau sieks, kad viskas būtų geriau.

Atsakydama Mantui Adomėnui į jo pastabą, kad lyginė komitetų narių sudėtis gali trukdyti balsavimuose ir priimant sprendimus, Seimo Pirmininko pavaduotoja akcentavo, jog ji komitetuose tikisi vienbalsio Seimo narių balsavimo. Tad problemos didelės ir nėra.

Replikuodama Seimo nariams, nesutinkantiems su siūlomomis Seimo narių komitetuose proporcijomis, ji teigė, kad komitetų sudarymo principas neturėtų būti „skaičiavimai“, bet orientuotis reikia į žmogų, kuris yra pasirengęs dirbti komitete.

Atsakymai, žvelgiant į tai, kad Kultūros komitete numatytas K. Pūkas, o Švietimo ir mokslo komitete – D. Kepenis, neįtikino nei Seimo narių, nei politikos apžvalgininkų.

Sudvejojusius dėl D. Kepenio kompetencijų dirbti Kultūros komitete Seimo Pirmininko pavaduotoja ramino, sakydama, kad komitete parlamentaras turės didesnę galimybę labiau įsigilinti, plačiau sužinoti, nes darbas komitetuose yra ne tik savo žinias perteikti, bet ir žinių įgyti.

Komentuodama šią politinę situaciją Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė teigė, kad nors poreikį perskirstyti komitetų sudėtis lėmė objektyvūs pokyčiai frakcijose, tačiau niekas nelaukė, kad viskas virs tokiu cirku.

„Turbūt net neverta klausti, ar Kęstučio Pūko įtraukimas į Kultūros reikalų komitetą gali įnešti kažkokio pozityvo. Be to, yra išprašomas liberalas Arūnas Gelūnas, kurio patirtis ir kompetencija kultūros klausimais, panašu, lenkia paties komiteto pirmininko (Ramūno Karbauskio – ELTA) kompetenciją. Taigi asmeniškumai, keičiant komiteto sudėtį, užimą ne paskutinę vietą. Situacija, kai R. Karbauskiui šalia savęs Kultūros komitete geriau turėti K. Pūką, bet ne A. Gelūną, daug ką pasako“, – teigia R. Urbonaitė.

Politologė pabrėžė, kad R. Karbauskis taip ir nepaaiškino, kodėl būtent taip yra pertvarkomas, pavyzdžiui, Kultūros komitetas. „Jeigu vyksta tokie persistumdymai, kodėl nėra paaiškinama, kokiais argumentais remiantis vyksta tokie dalykai,“ – klausė R. Urbonaitė.

R. Urbonaitė absurdiškais pavadino R. Baškienės argumentus, kad D. Kepenio skyrimas dirbti Švietimo ir mokslo komitete leis jam įgyti naudingų žinių. „Šiame Seime dauguma parlamentarų apskritai dar tik mokosi ir, deja, yra nelabai pažangūs“, – pažymėjo politologė. Apibendrindama R. Urbonaitė teigė, kad ketvirtadienio situacija rodo, jog tiek su Seimo atskaitomybe, tiek su kokybe ir strateginiu mąstymu kyla nemažai problemų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.18; 00:01

Varšuvos universiteto mokslininkė Renata Menkovska (Renata Mienkowska). MRU nuotr.

Lietuva praėjusią savaitę Seime priėmė rezoliuciją, kuria parėmė Lenkijos vyriausybės politiką, tuo tarpu Europos Parlamentas – ją pasmerkė ir pagrasino sankcijomis. Ką reiškia ir ką gali duoti Lenkijos valdžią remianti, bet Europos Sąjungai (ES) prieštaraujanti Lietuvos rezoliucija naujienų agentūra ELTA ir kalbėjosi su Varšuvos universiteto mokslininke Renata Menkovska (Renata Mienkowska).

Praėjusią savaitę Seimas priėmė rezoliuciją, kurioje parlamentarai kone vienbalsiai išreiškė paramą Lenkijoje vykdomoms šeimos stiprinimo reformoms. Seimo nariai rezoliucijoje taip pat solidarizavosi su Varšuva dėl jai pradėtų Europos Sąjungos procedūrų, raginančių laikytis ES teisės ir normų. Ši parama deklaruota ne tik džiaugiantis dėl sėkmingai vykdomų kaimynės reformų, bet ir siekiant pagerinti ne itin sklandžius Lietuvos ir Lenkijos santykius.

Tačiau lenkų politologė, Varšuvos universiteto mokslininkė bei Mykolo Romerio universiteto profesorė R. Menkovska abejoja, ar toks lietuvių sprendimas turės apčiuopiamos naudos ir ar apskritai bus pastebėtas Lenkijoje. Priešingai, politikos ekspertės nuomone, lietuvių deklaruotas simbolinis palaikymas kelia daugiau rizikų nei gali duoti realios naudos.

Stebint tai, kaip ši, vos kelių frazių rezoliucija lapkričio 9-ąją dieną buvo priimta bei kokios diskusijos ir komentarai lydėjo priėmimo procesą, susidaro įspūdis, kad Seimo nariai dėl parlamento sprendimų ir pareiškimų kokybės galvos stipriai nesuka. Keisčiausia, kad patys Seimo nariai pripažino, jog rezoliucija neturi reikšmingo turinio.

Visgi ši mažytė rezoliucija sukėlė tik dar daugiau klausimų. Pavyzdžiui, ką reiškia solidarizavimasis su Lenkija, kuriai gresia ES sankcijos dėl bendrijos sutarčių pažeidinėjimo? Ar tai reiškia, kad Lietuvos Seimo nariai pritaria politikai, kuri kertasi su Europos Sąjungos pamatinėmis vertybėmis?

Tai nesunku buvo pastebėti vykusiose diskusijose priimant šią rezoliuciją. Parlamentarai žėrė komplimentus ne tik Lenkijos reformoms dėl šeimos, bet ir jos vykdomai žiniasklaidos politikai. Jau ne kartą dviprasmiška retorika pasižymėjęs Povilas Urbšys parlamentarus ragino nepasiduoti Briuseliui, anot jo, naikinančiam nacionalines tapatybes, bet vadovautis Lenkijos pavyzdžiu.

Atrodytų nieko keisto. Seime iš atskirų parlamentarų galima išgirsti ir juoką, ir baimę keliančių komentarų. Tačiau šiuo atveju nerimą kelia tai, kad iš penkiasdešimties posėdyje dalyvavusių parlamentarų tik vienas, Algirdas Sysas, skeptiškai įvertino iniciatyvą, teigdamas, jog ne viskas, kas šiuo metu vyksta Lenkijoje, yra gerai.

Turint galvoje, kad Briuselis atvirai teigia, jog Lenkijoje vykdomos reformos kelia sisteminę grėsmę įstatymų viršenybei, o Europos Parlamentas trečiadienį balsų dauguma pritarė rezoliucijai, smerkiančiai Lenkijoje vykdomus pažeidimus, Lietuvos parlamentarų sprendimas negali atrodyti kitaip nei tiesiog keistas. Ar nebus taip, kad Seimas vėl praleido puikią progą patylėti?

Varšuvos universiteto politikos ekspertė R. Menkovska šią Seimo iniciatyvą įvertino gana skeptiškai. Anot jos, šį sprendimą lėmė ideologinis dabartinių Lietuvos ir Lenkijos valdžių artumas.

Lenkijos parlamentas

Kalbėdama apie Lenkijoje vykdomas reformas mokslininkė pabrėžė, kad, nepaisant to, jog dabartinė Lenkijos vyriausybė įgyvendino kelias sėkmingas reformas, jomis labai žavėtis nereikėtų. Tai, kad Vyriausybei pavyko „paleisti“ kelias sėkmingas ekonomines ir socialines reformas, yra labai susiję su patogia pasaulio ekonomine konjunktūra.

„Pasaulio ekonomika, ypač Vokietijos ekonomika, su kuria labai susijusi Lenkija, šiuo metu auga. Ir tai dabartinė Lenkijos Vyriausybė sėkmingai išnaudoja“, – pabrėžė R. Menkovska.

Kartu Varšuvos universiteto mokslininkė pabrėžė, kad šią palankią ekonominę situaciją dabartinė valdžia išnaudoja ne tik socialinės gerovės kėlimo tikslams. Anot jos, Jaroslavo Kačinskio (Jaroslaw Kaczynski) kontroliuojama valdžia, naudodamasi padėtimi, siekia kuo labiau sustiprinti savo pozicijas, kad visų pirma laimėtų artėjančius rinkimus, ir, antra, kad sau palankia linkme pakreiptų Lenkijos politinę sistemą.

Šie Lenkijos valdžios siekiai natūraliai veda į konfliktą su ES, todėl, svarsto R. Menkovska, šalies ekonominės situacijos negalėtume įvertinti kaip labai stabilios. Lenkijos konfrontacija su ES institucijomis ateityje gali turėti rimtų ekonominių pasekmių.

Vis dėlto, apibendrindama Lenkijos valdžios politiką, teigė R. Menkovska, didžiausia grėsmė, šiuo metu kylanti Lenkijai, yra tai, kad politinė sistema suka autoritarizmo link.

Neįsileiskime lenkiškų raidžių. Slaptai.lt nuotr.

Seime išsakytas liaupses Lenkijos politikai dėl žiniasklaidos R. Menkovska įvardijo kaip visišką nesusipratimą. Anot mokslininkės, Lenkijos valstybinė žiniasklaida yra visiškai priklausoma nuo politinės valdžios. Jos teigimu, nacionalinėje žiniasklaidoje J. Kačinskis susilaukia tik panegirikos. Lenkams, teigė politikos ekspertė, yra sudaromas įspūdis, kad valdžia daro viską teisingai ir tik gerus dalykus. „Lietuvos visuomenė tikriausiai nebūtų labai entuziastinga, jei, pavyzdžiui, Seimas nuspręstų Lietuvą orientuoti panašia linkme“, – samprotavo R. Menkovska.

Galiausiai politologė pabrėžė, kad Seimo priimtoje rezoliucijoje deklaruojama parama ir solidarizacija su Lenkija prieštarauja demokratiniams ir teisinės valstybės principams.

„Teismų reformos pagrindas yra absoliučiai nepriimtinas jokiai demokratinei sistemai. Jeigu ir šią reformą savo kalbomis palaiko Lietuvos Seimas, tai čia yra didžiulis nesusipratimas. Nieko bendro šis reformavimas su demokratija ir teisine valdžia neturi“, – kalbėjo R. Menkovska.

Politikos ekspertė aiškino, kad Teismų reformos įgyvendinimas kelia riziką, jog prieš valstybę bus panaudotas 7-asis ES straipsnis, pagal kurį gali būti įšaldyta valstybės teisė balsuoti ES Taryboje. Po trečiadienio EP balsavimo šios 7-ojo straipsnio procedūros aktyvavimo bus reikalaujama oficialiai.

R. Menkovska nebuvo labai optimistiška ir vertindama Seimo narių lūkesčius, kad rezoliucija gali prisidėti gerinant dvišalius santykius su Lenkija. Politologė pabrėžė, kad šia rezoliucija yra remiama konservatyvi ir ES dviprasmiškai vertinama J. Kačinskio proteguojama politika, o ne Lenkija ir jos visuomenė. Tad, akcentavo politologė, J. Kačinskiui oponuojančios jėgos į tokią Lietuvos teikiamą paramą žiūrės labai įtariai, nes tai parama „Teisei ir teisingumui“, bet ne Lenkijai. Didelė dalis lenkų visuomenės, anot mokslininkės, nors ir palaiko Vyriausybės ekonomines programas, tačiau nepritaria bei priešinasi reformoms, susijusioms su teismų pertvarka. Šiuo atžvilgiu šis palaikymas yra trumpalaikis politinis sprendimas.

Lenkijos institutas Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Antras aspektas, kurį įvardijo R. Menkovska kaip svarbų, kalbant apie priimtos rezoliucijos svarbą dvišaliams santykiams yra tai, kad J. Kačinskiui tokia parama nėra svarbi.

„J. Kačinskis padarys taip, kaip nori bet kuriuo atveju – su Lietuva ar be jos.“ Dėl to, anot mokslininkės, nėra pagrindo tikėtis, kad Lenkija už tai duos kažką mainais. „Tai tikrai neprisidės ir prie rimtų dvišalių problemų išsprendimo. Geriausiu atveju pažadės daugiau pinigų lenkų mažumai, bet jie gali nutekėti Lietuvos lenkų rinkimų akcijai“, – Eltai kalbėjo R. Menkovska.

Labai svarbu, anot politologės, kalbant apie užsienio politiką turėti omenyje faktą, kad šiuo metu Lenkijos užsienio ir ES politika priklauso nuo vieno žmogaus – J. Kačinskio. Ir tai Lenkijos vyriausybę daro nenuspėjamą, kai kalba pasisuka apie užsienio politikos reikalus.

Anot Varšuvos universiteto mokslininkės, prieš priimant Rezoliuciją reikėjo labai nuodugniai apsvarstyti turinį ir įvertinti, kaip ES pažiūrės į šį Lietuvos aktą. „ES bendruomenė gali suprasti, kad Lietuva siekia atsistoti vienoje barikadų pusėje su Lenkija ir Vengrija. Tai labai rizikinga strategija“, – kalbėjo R. Mienkovska. Taip pat mokslininkė pabrėžė, kad Lenkijos dabartinė valdžia nevertina Lietuvos taip, kad jai apsimokėtų rizikuoti savo reputacija Europos Sąjungoje.

Eltos korespondentas  Benas Brunalas

2017.11.17; 03:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Kai Seimo liberalai su kai kuriais valstiečiais sukėlė skandalą dėl Povilo Urbšio pasiūlymo, kad projektą dėl embrionų pateikinėtų „ne  moteris, kuri laukiasi vaiko“, aš rimtai susirūpinau, kad  ne  savo balsu šaukianti A.Armonaitė rinkėjams padarys didesnį įspūdį, nei ramiai ir korektiškai kalbėjęs P.Urbšys.

Laimei, apsirikau. Ir, prisipažinsiu, retai kada taip džiaugiuosi apsirikusi, kaip šį kartą: yra, dar yra Lietuvoje žmonių, kurie mąsto savo galva ir neskuba – ne taip, kaip Seimo pirmininkas V.Pranckietis, – patikliai čiaumoti tą politinį ir moralinį jovalą, kuriuo juos vis  papeni liberalai.

Paaiškėjo, jog dauguma skaitytojų, kurie savo nuomone dalijasi internete bei socialiniuose tinkluose, besąlygiškai pritaria P.Urbšiui ir tyčiojasi iš visų tų, kurie, šmeiždami vieną iš labiausiai gerbiamų Seimo narių, mėgina išbalinti seniai jau nebenusakomos spalvos savąją reputaciją. Jų yra kelis daugiau, nei tų, kurie reikalauja Urbšio galvos.

Be to, pastarieji tik plūstasi ir tyčiojasi, o pirmieji – mąsto, analizuoja ir pateikia labai įdomias išvadas. Todėl, nors ir gaila kvailai puolamo Seimo nario, negalima nematyti ir teigiamos šio dirbtinai pučiamo burbulo pusės: burbule, kaip veidrodyje, pasimatė, kas yra kas.

Kai kas, kaip liberalai, kapstosi mėšlyne, o jei mėšlo pritrūksta, patys jo dar ir prikrauna. Kiti, nors ir nebūdami liberalai, bet neturėdami nei aiškios politinės platformos, nei politinės nuovokos, kartais – net objektyvios, bukai kartoja svetimas mintis, o taip dažnai elgiasi Seimo pirmininkas bei kai kurie jo bendrapartiečiai.

Treti, kaip I.Degutienė su kompanija, tiesiog naudojasi  sudrumstu vandeniu, kad jame galėtų sugauti savąją žuvelę, nesusimąstydami, kad tokia žuvelė gali būti nuodinga ir jiems patiems, ir jų rinkėjams. O juk jau kas, kas, bet Seimo nariai, savo ausimis girdėdami, ką ir kokiu tonu kalbėjo P.Urbšys, savo akimis matydami, skaitydami (tikiuosi, ne visi ateina į posėdžius, “užsipylę“ akis…) įstatymo projekto tekstą, neturėjo pasimauti ant liberalų sukeltos isterijos. 

Tai mums, eiliniams piliečiams, kurie dažnai informaciją gauna jau iš antrų lūpų, iš žurnalistų, sunkiau būna suvesti galus su galais ir atkapstyti, iš kur kojos dygsta. Bet ne veltui sakoma, kad tiesos nemato tik tas, kas nenori jos matyti.

Kodėl P.Urbšiui buvo nepriimtina, kad projektą, kurį dabar aptakiai vadina „dėl embrionų“ arba „dėl embrionų saugojimo termino“, teiktų vaiko besilaukianti Seimo narė? Todėl, kad nutylima, jog, be termino, kuris leistų dalį embrionų nužudyti, buvo siūloma embrionus paversti laboratorine žaliava, taip skatinant moteris išnaudoti savo kūnus kiaušialąsčių gavybai už mokesčių mokėtojų pinigus.

Katalikų Bažnyčios nuomone, – o V. Urbšys yra tikintis katalikas – apvaisintų ląstelių, embrionų naikinimas prilygsta žmogžudystei. Todėl ir jam, ir tūkstančiams jam pritariančių katalikų pasirodė nepriimtina, ciniška, kad  projektą, leidžiantį embrionus paversti preke, kurią, kai ji jau nebe naudinga, galima ir sunaikinti, teikia  embrioną po širdimi nešiojanti moteris. O jos bendrapartiečiai, visokie ne nėštūs žmonės (primenu, isterikuojanti liberalė Armonaitė taip bijo bet kokios užuominos į moteriškumą, kad net vietoj “nėščia moteris“ vartoja išsireiškimą “nėščias  žmogus“), kaip kokie dušmanai, bailiai pasislėpė už  „nėščiojo žmogaus“.

Pasak vieno interneto komentatoriaus, „liberalai nesuvokia ką daro, nes būsimi pinigai apakino juos, padarė žiauriais, padarė gėdą nesuprantančiai nėščiajai, dėl žmonių pasmerkimo sukėlė pavojų kūdikiui … Dėl ko?“ 

Kas ir ką kalbėjo per tą atmintiną posėdį Seime, liudija video ir audio įrašai. Iš jų aiškėja, kad P.Urbšys nieko neaprėkė, nieko neįžeidė. Priešingai, rėkiama buvo ant jo. Bet įdomiausia tai, kad jis nesulaukė palaikymo iš LVŽS partijos lyderių, nors būtent P.Urbšiui ši partija patiki atstovauti savo pažiūras, programą, veiklą ar projektus įvairiose diskusijose bei forumuose.

Užtat Urte pasirašiusi Delfi svetainės komentatorė įžvelgia kur kas giliau ir mato kur kas daugiau, nei kai kurie entuziastingi Urbšio kritikai. Jos nuomone, “Urbšys savo principingais pasisakymais dažnai erzino demagogus  „valstiečius“. Buvo tik laiko klausimas, kada jis sulauks dūrio į nugarą. Sulaukė.“

LVŽS frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis, matyt, tebeatrajojantis nuoskaudą, kad būtent P.Urbšys viešai pasmerkė jo neetiškus žaidimus su gražuole Greta, BNS agentūrai neatsargiai prasitarė, kad Urbšys jau ne pirmą kartą daro „nepateisinamus“ pareiškimus. Jo nuomone, Urbšys „nelabai susigaudo, nelabai suvaldo emocijų ir atitinkamai daro nepateisinamus pareiškimus. Čia ne pirmas atvejis, jis puikiai žino, kad ir mūsų frakcijos atžvilgiu jis daro pareiškimus, kurie mums kartais nesuvokiami. Jis nėra partijos narys, jis yra frakcijos narys, mums tikrai nemalonu, kad žmogus, kuris sėdi šalia frakcijoje, daro tokius pareiškimus, dėl kurių daugeliui iš mūsų gėda. (…) Bandė kažką apie vertybes pasakyti, o gavosi įžeidimas, pateisinimo nėra“.

Ką gi, savikritika niekada nebuvo stiprioji šio sužvaigždėjusio politiko savybė, o jeigu jam dar ir „gėda“, kad bent vienam žmogui Seime parūpo būsimo naujojo Lietuvos piliečio psichinė ir fizinė sveikata, bijau, kad greitai gėda dėl jo paties veiksmų ir žodžių atstums nuo jo daugelį jo gerbėjų.

Nuo politinio vado neatsiliko ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Ta skuba, su kuria jis, nežinodamas posėdžio detalių, griežtai pasmerkė P. Urbšio pasisakymą (šito jis, būdamas Taline Baltijos Asamblėjos sesijoje, nė negirdėjo), pažadėjo kreiptis į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją, kad ji įvertintų P. Urbšio elgesį, dar kartą patvirtina spėjimą, jog partijos vadovybė tik ir laukia progos sudoroti neparankiu jiems tampantį Seimo narį.

O V. Pranckiečio tirados feisbuke pabaiga, kur Seimo pirmininkas pompastiškai samprotauja, jog P.Urbšio pasisakymas esąs „absoliučiai nepriimtina(s) žmogiškuoju požiūriu“, leidžia įtarti, kad būtent Seimo pirmininkas menkai tesusigaudo ne tik politikoje, bet ir etikoje, nes išeitų, jog žmogiška jis laiko situacija, kai nėščia moteris siūlo pritarti embrionų žudymui. 

Ropinėjantiems žeme nepakeliui su padangių skrajūnais.

Šią tiesą mėgino ignoruoti P. Urbšys, ir apsiriko. Jam, sugebančiam į Seimą patekti ir nepriklausomai nuo partijų įgeidžių, sąjunga su LVŽS  bus besanti ta didžioji klaida,  kurios pasekmės dar ilgai atsirūgs ir jam asmeniškai, ir visai mūsų politinei kultūrai.

2017.11.15; 12:39

Nemėgstu rašyti „atvirų laiškų“. Bet neturiu kitos išeities. Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius nėra atsakęs nė į vieną mano klausimą, pateiktą dar 2015-aisiais metais. Todėl netikiu, kad teiksis duoti paaiškinimų ir šiais, 2017-aisiais, metais.

Antikorupcijos komisijos pirmininko laiškas

Tad atviras laiškas – neišvengiamas. Juolab kad reikalas – rimtas. Itin svarbiai komisijai vadovaujančio, principingumą, sąžiningumą televizijos ekranuose demonstrojančio parlamentaro V. Gailiaus elgesys, parodytas šių metų rugsėjo 6-ąją, mano supratimu, – nederamas. Jis nesustiprina pasitikėjimo nei minėta komisija, nei visu Seimu. Parlamentaro veiksmai mažų mažiausiai išduoda esant dvigubus standartus, kenkiančius tarptautiniam Lietuvos prestižui.

Kad būtų aiškiau, pirmiausia pacituosiu rugsėjo 6-ąją oficialioje Seimo internetinėje svetainėje išplatintą pareiškimą, po kuriuo puikuojasi Seimo Antikorupcijos vadovo parlamentaro V. Gailiaus pavardė. Oficialame tekste rašoma: „Antikorupcijos komisija, reaguodama į Tarptautinio tiriamosios žurnalistikos centro „Organized Crime and Corruption Reporting Project“ (OCCRP) ataskaitoje pateiktą informaciją apie galimą pinigų plovimą Azerbaidžanui pervedant pinigus aukšto rango Europos pareigūnams, kreipėsi į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą (FNTT). Ji prašo informuoti komisiją apie FNTT atliekamus prevencinius veiksmus pagal Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymu tarnybai nustatytą kompetenciją dėl informacijoje nurodytų asmenų galimų sąsajų su Lietuva“.

Seimo narys V.Gailius tarsi teisingai elgiasi. Budrumas – būtinas. Tačiau žvelkime atidžiau.

Keista draugystė

Ar V. Gailius turėjo moralinę teisę pasirašyti po minėtu prašymu? Ne. Vardan teisybės jis privalėjo nusišalinti, nes Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio santykių klausimu yra akivaizdžiai tendencingas.

Ši nuotrauka paskelbta Armėnijos ambasadoriaus Lietuvoje Tigrano Mkrtčano socialinių tinklų paskyroje – Twitter. Joje užfiksuotas ambasadoriaus  T.Mkrtčano ir Seimo nario V.Gailiaus susitikimas. Užrašas byloja, kad parlamentarui V.Gailiui reiškiama pagarba, juo žavimasi, jis vadinamas dideliu Armėnijos draugu.

Tie Lietuvos piliečiai, kurie myli Armėniją ir įtariai žiūri į Azerbaidžaną, nieko blogo nedaro. Lietuvos įstatymai nedraudžia manyti, jog Armėnija – artimesnė Lietuvai nei Azerbaidžanas. Tačiau pavojus kyla, kai Lietuvos atstovai, ypač oficalūs asmenys, pradeda, tegul ir netiesiogiai, ginčyti tiek NATO, tiek Europos Sąjungos, tiek konkrečiai Lietuvos pripažįstamą Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą. Štai tada ryškėja grubios dviprasmybės: jei gerbiame Ukrainos, Gruzijos, Moldovos teritorinį vientisumą, privalome remti ir Azerbaidžano teisę susigrąžinti Kalnų Karabachą.

V. Gailius – būtent iš tų, kurie netiesiogiai kvestionuoja oficialią Lietuvos poziciją dėl Kalnų Karabacho. Praėjusiame Seime jis priklausė liberalės Dalios Kuodytės vadovautai Draugystės su Kalnų Karabachu (ne su Armėnija, bet būtent su Kalnų Karabachą okupavusia ir dabar ten šeimininkaujančia valdžia) grupei. Tad nėra sunku suvokti, kurioje jis barikadų pusėje (2015-ųjų pradžioje buvau nusiuntęs prašymą paaiškinti, kodėl sutiko dalyvauti minėtos grupės veikloje, bet jokio atsakymo nesulaukiau).

Štai dėl tokių keistų „draugysčių“ Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas bent jau „dėl akių“ privalėjo atiduot laišką pasirašyti kam nors kitam iš savo vadovaujamos komisijos. Pavyzdžiui, pavaduotojui. Oficialiai, viešai pripažinęs savo proarmėniškas nuostatas jis šiandien atrodytų žymiai solidžiau.

Keistas skubėjimas

Tačiau pastangos viešai bičiuliautis su Kalnų Karabachą okupavusiomis jėgomis ir tuo pačiu netiesoginis oficialios Lietuvos pozicijos kvestionavimas, – ne vienintelis keistas V. Gailiaus žingsnis.

Į akis krenta dar ir V. Gailiaus skubėjimas. Vos tik rugsėjo pradžioje portalas 15min.lt paskelbė straipsnį sensacingu pavadinimu „Tyrimas drebina Europą: kaip korumpuotas režimas papirkinėjo įtakingus politikus“, o jau po kelių dienų publikuojamas FNTT vadovybei adresuotas Antikorupcijos komisijos prašymas išsiaiškinti, ar, vaizdžiai tariant, Azerbaidžanas nepapirkinėjo Lietuvos politikų.

Nesiruošiu nei remti, nei neigti minėtame portalo 15min.lt straipsnyje paskelbtų žinių. Korumpuotų, nesąžiningų, savanaudžių politikų Europoje tikrai esama. Europa – ne šventa karvė.

Ir vis tik kodėl Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas nepaprašė savo pavaduotojų atidžiau pažvelgti į minėtą žurnalistinį tyrimą? Juk per parą vargu ar galima ištirti visus niuansus. Sakykim, ar tarp žurnalistinio tyrimo iniciatorių nėra įtakingos Vakaruose armėnų diasporos ir oficialiojo Jerevano šalininkų, armėnų kilmės žurnalistų?

Keistas tylėjimas

Tačiau įdomiausia, kodėl ponas V.Gailius tylėjo, kai maždaug prieš pusmetį buvo pranešta apie Armėnijos pastangas papirkinėti europarlamentarus, kad šie specialiai, tendencingai, kryptingai juodintų Azerbaidžano vadovybę?

European Strategic Intelligence and Security Center (Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras)

Seimo Antikorupcijos komisijai viešai primenu, ką šių metų pavasarį ir vasarą skelbė Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras (European Strategic Intelligence and Security Center). Ši žvalgybinė organizacija įsikūrusi 2002-aisiais metais Briuselyje.

Vienas iš European Strategic Intelligence and Security Center vadovų yra 59-erių metų amžiaus Klodas Monikė. Jis – buvęs prancūzų žvalgybos darbuotojas (Prancūzijos užsienio žvalgybos generalinė direkcija). Darbo specifika – žvalgybos analitikas. Žurnalistinė veikla buvo jo priedanga. K. Monikės specializacija – terorizmas, šnipinėjimas, organizuotas nusikalstamumas, tarptautiniai konfliktai. Jis yra parašęs knygų apie teroro aktus, surengtus rugsėjo 11-ąją Niujorke. K. Monikės knygos sulaukė didelio populiarumo. 

Antrasis asmuo organizacijoje – daugiau nei 20 metų tiriamąja žurnalistika besidomintis Ženovefa Etjenas. Trečiasis – 57 metų amžiaus sociologas, žinomas Artimųjų Rytų specialistas Viljamas Rasimora.

Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro ESISC domėjimosi laukas – Vakarų civilizacijai kylantys pavojai.

Žvalgybinės organizacijos ESISC pastebėjimai

Tad ką ši organizacija pateikė savo oficialiame tinklapyje www.esisc.org? Ji įvardino angažuotą, tendencingą, armėnų diasporos lobistų remiamą europarlamentarų grupę, kurios siekis – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų Europos parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė, pasak ESISC analitikų, parengusi gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai. 

Klodas Monike, ESISC centro vadovas

Bet įdomiausia, kad, kaip teigia ESISC ataskaitą parengę autoriai, įtakinga, gausi antiazerbaidžanietiška ir tuo pačiu proarmėniška lobistinė europarlamentarų grupė susiformavo būtent 2012-ieji metais, kai į svarbų postą Europos struktūrose buvo paskirtas „žinomas asmuo“.

ESISC analitikų teigimu, tai latvis Nilas Muižniekas, daugiau nei penkerius metus dirbęs Žmogaus teisių komisaru Europos Taryboje. Žodžiu, ESISC ataskaita, įvardinanti slaptuosius Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO), Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos politikų ryšius su užsienio armėnų diaspora, Armėnijos valdininkais bei Džordžo Sorošo fondu siekiant įteisinti Kalnų Karabachą kaip armėnų teritoriją, – ne mažiau sensacinga.

Beje, antrojoje ataskaitos dalyje ypatingas dėmesys skiriamas būtent N. Muižniekui. 2012-aisiais išrinktas į ET PA jis tapo pagrindine, pasak ESISC, slaptojo tinklo, vienijančio Europos diplomatus, oficialius Armėnijos pareigūnus, Armėnijos lobistus, nevyriausybines organizacijas ir Džordžo Sorošo fondus, atstovas. 

Turėdamas įtakingas oficialias pareigas Europos struktūrose šis latvis vaidino, kalbant ESISC analitikų žodžiais, svarbų vaidmenį primetant Europai oficialiojo Jerevano interesus dėl Kalnų Karabacho. Jis taip pat stengėsi į savo proarmėnišką veiklą pritraukti naujų įtakingų Europos politikų. Įsidėmėtina, kad ypač buvo „medžiojami“ Šiaurės šalių ir Baltijos valstybių (atkreipkime dėmesį į šiuos žodžius – autoriaus pastaba), Nyderlandų ir Vokietijos politikai.

ESISC ataskaitoje pateikta lentelė, kurioje parodyta, kaip per pastaruosius penkerius metus, kai N. Muižniekas tapo Europos Tarybos Žmogaus teisių komisaru, Europoje stiprėjo antiazerbaidžanietiškos nuotaikos.

Būtent jo vadovavimo laikais greta oficialių plenarinių ET PA posėdžių buvo rengiami ir neoficialūs pasitarimai, naudingi Armėnijai ir nenaudingi Kalnų Karabachą (azerbaidžanietiškai – Juodasis Sodas) dėl armėnų – rusų ginkluotų formuočių agresijos netekusiam Azerbaidžanui.

N. Muižnieko grupei buvo nė motais, kad jų veikla akivaizdžiai neigia tarptautinę teisę ir nusistovėjusius europietiškus teritorinio vientisumo principus. N. Muižniekas elgėsi taip, tarsi nežinotų ESBO saugumo Tarybos rezoliucijų (822, 853, 874, 884), smerkiančių Armėnijos veiksmus okupavus azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą ir iš ten išvijus visus azerbaidžaniečius.

Atsakaitoje greta N. Muižnieko minimos dar kelios Armėnijos poziciją dirbtinai stumiančių Europos politikų pavardės: Piteris Omcigtas, Kristofas Štraseris, Frankas Švabe ir Tini Koksa. Jie priskiriami N. Muižnieko grupei, nuolat kritikuojančiai Azerbaidžaną, o Armėniją traktuojančiai kaip beveik pavyzdinę valstybę regione.

Beje, jau egzistuoja nauja intriga. N.Muižnieko mandatas ilgai netruks. Kas jį pakeis?

Nedovanotinas aplaidumas

Žodžiu, šių metų viduryje pasirodžiusią esisc.org dviejų dalių ataskaitą V. Gailius „pražiopsojo“. Mano supratimu, tai – nedovanotinas aplaidumas. Nes Europos Sąjunga nenusipelnė būti agresyviosios Armėnijos (tuo pačiu – ir Rusijos, nes Armėnijoje ilgam dislokuota Rusijos Federacijos karinė bazė) interesų įkaite.

Tad klausimas, kodėl Seimo Antikorupcijos komisijos vadovas Lietuvoje ieško ne Armėnijos, o tik Azerbaidžano papirktų politikų, – atviras. Šių eilučių autoriui, besidominčiam Azerbaidžano, Armėnijos, Gruzijos ir Turkijos istorija, atrodo, kad Lietuvoje armėnų pozicijos – labai stiprios. Įtartinai stiprios.

Įtartinai stipri Armėnijos įtaka

Tereikia suskaičiuoti, kiek Klaipėdoje, Kaune ir Šiauliuose pastatyta armėniškų kryžių – Chačkarų. O štai azerbaidžaniečiams Lietuvoje pastatyti paminklo, pagerbiančio Hodžaly aukas, neleista. Atsitiktinumas?

Lietuvos Seime buvo įkurta draugystės su nuo Azerbaidžano atplėštu Kalnų Karabachu grupė. Bet ar Jūs girdėjote, kad Seimo Nacionalinio saugumo komitetas, Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir Valstybės saugumo departamentas bent jau viešai perspėtų, girdi, tokios lietuviškos „draugystės“ panašios į draugystes su Moldovą, Gruziją ir Ukrainą terorizuojančiais separatistais?

Slaptai.lt nuotraukoje iš kairės į dešinę – Muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis ir LGGRTC vadovė Birutė Burauskaitė. Pirmas iš dešinės – Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrtčanas.

Lietuvoje kiekvienais metais minimos tiek Armėnijai, tiek Azerbaidžanui skaudžios datos. Bet Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė bei Genocido aukų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis aplanko tik armėniškus renginius.

Lietuvoje šiais metais svečiavosi armėnų delegacija, prisistačiusi niekur pasaulyje nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos atstovais. Armėnų delegaciją lydėjo mažų mažiausiai vienas Seimo narys – Povilas Urbšys. Delegaciją taip pat priėmė Varėnos rajono meras Algis Kašėta.

Bet ar Lietuvos užsienio reikalų ministerija viešai pasmerkė mūsų oficialių politikų glebesčiavimąsį su pasaulyje nepripažįnta valstybe?  

Keistai elgiasi ir lietuviškieji leidiniai. Štai šių metų vasarą buvo užfiksuoti rimti Azerbaidžano ir Armėnijos susišaudymai. Apie tai, kad po Armėnijos atakų žuvo civilių azerbaidžaniečių, įskaitant ir dviejų metukų vaiką, ir jo močiutę (pavardės žinomos), lietuviškoje žiniasklaidoje pranešimų neaptikau.

O kad po Azerbaidžano kontratakos pasienyje žuvo keli armėnų kariai, – raportavo daug lietuviškų leidinių.

Štai 15min.lt nepraleidžia progos skelbti Azerbaidžanui nepalankių straipsnių. O rašinių, kurių autoriai pasakoja apie Armėnijoje egzistuojančią netvarką, apie korumpuotą Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano ir jo aplinkos režimą, – nespausdina. Net nepaaiškina, kodėl. Gal mano, jog Seržas Sargsianas – tyras kaip krištolas?

Kas iš Lietuvos leidinių išdrįs bent retsykiais išspausdinti azerbaidžanietiškus argumentus? Pavyzdžiui, ką apie minėtą antiazerbaidžanietišką tyrimą mano Elmira Tariverdijeva, Trend naujienų rusiškosios tarnybos vadovė.

Azerbaidžanietiški argumentai

Jūsų dėmesiui – keletas ištraukų: „(…) Beje, rezoliucijoje minimas tik vienos šalies adresas – Azerbaidžanas, o tai aiškiai įrodo antiazerbaidžanietišką rezoliucijos požiūrį, nes kryptis pasirinkta tikslingai (…).

Ir visa tai sukasi aplink žurnalistų, kurių dalis yra armėnų kilmės, tyrimą. Ar sutapimas nestebina? Tiesa, nė vienas žurnalistas nesusimąstė apie keistą tariamą Baku interesų lobizmą EP – vien 2009 metais buvo priimtos 9 kritinės rezoliucijos Azerbaidžano atžvilgiu. Nejaugi Azerbaidžanas kam nors mokėjo už tai, kad jį kritikuotų? Bet tokios smulkmenos žurnalistų ir europarlamentarų, matyt, visai nejaudina (…).

Pažymėtina, kad vadinamieji žurnalistų prasimanytos schemos „demaskavimai“ buvo paskelbti rugsėjo penktąją, o pataisa Azerbaidžano atžvilgiu, pridėta prie EP rezoliucijos, buvo parengta jau septintąją. Tarsi jos autoriai būtų laukę signalo su jau paruoštu dokumento pavyzdžiu rankose. Tai puikiai iliustruoja sinchroniškus veiksmus prieš Baku, dėl kurių nurodymai ateina iš vieno centro. Tikslas irgi akivaizdus – sunaikinti besiplėtojančius Baku ir ES santykius prieš viršūnių susitikimą Briuselyje Rytų partnerystės klausimais ir sutrukdyti aukšto lygio Azerbaidžano delegacijai dalyvauti tame viršūnių susitikime.

Ar reikia įrodymų? Užtenka pažvelgti į pataisos prieš Azerbaidžaną autorių – tai EP deputatas Petras Auštrevičius, nelemtai Baku išgarsėjusio Renato Juškos vadovas ir artimiausias draugas (R. Juška yra P. Auštrevičiaus patarėjas Europos Parlamente – autor. past.).

R.Juška išgarsėjo po skandalo 2013 metais, po kurio Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė išleido įsaką atšaukti jį iš Azerbaidžano ambasadoriaus pareigų, o ambasadorių Artūrą Žurauską – iš Vengrijos.

Tada jie abu privačiame pokalbyje, kurio įrašas pakliuvo į viešumą, pasisakė už paramą armėnams Kalnų Karabacho konflikte dėl to, kad šie priklauso katalikams, už būtinybę Kalnų Karabachą vadinti „Arcachu“ ir už pritarimą tiems, kas padeda armėnams.

Mums atrodo, viskas aišku. Beje, tas faktas, kad praėjus dviem dienom po plenarinio posėdžio Europos parlamento deputatų, kurie dėl intensyvaus Azerbaidžano diplomatinės tarnybos aiškinamojo darbo suprato realią situaciją, padaugėjo nuo 0 iki 290, o tai rodo nepaneigiamą faktą, jog Baku kaltinamas neteisingai. Galų gale, už antiazerbaidžanišką pataisą balsavo iš viso tik 50 žmonių daugiau, nei prieš“.

Tad tyrimas, kiek Europoje esama tendencingai į Armėnijos –Azerbaidžano konfliktą žvelgiančių politikų, – reikalingas. Bet jis neturėtų būti vienpusis. Ar ne taip, pone V. Gailiau?

2017.09.21; 05:00

Armėnijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvai reikalingi draugai. Kuo daugiau valstybių mums bus bičiuliškos, tuo tapsime saugesni politinių intrigų supančiotame pasaulyje. Bet ar visi, siekiantys bičiuliautis su Lietuva, verti, kad sutiktume juos kaip brolius ir seseris? Ar mokame atskirti draugą nuo klastingo egoisto, stumiančio mus į keblias, dviprasmiškas situacijas?

Armėnijos delegacijos vizitas – gerai ar blogai?

Liepos pirmosiomis dienomis, kai šventėme Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, pas mus svečiavosi armėnų delegacija – Liudmila Barsegian ir Davidas Melkumianas. Lietuvos Seime jie susitiko su parlamentinės draugystės grupės „Armėnija – Lietuva“ nariais. Armėnijos svečius globojo draugystės grupės „Armėnija – Lietuva“ vadovas parlamentaras Povilas Urbšys.

Svečiai su Lietuvos atstovais aptarė galimybę keistis parlamentinio darbo patirtimi, aplankė Vilniaus galerijoje „Vartai“ (Mokytojų namai) surengtą specialią parodą, delegacija aplankė Varėną, kur juos savivaldybės rūmuose priėmė meras Algis Kašėta. Po to – draugiški pokalbiai su Lietuvos armėnų sąjungos atstovais įskaitant ir pirmininką Arą Tunianą. Parodoje ir susitikimuose dalyvavo ir Armėnijos ambasadorius Lietuvoje.

Prisistatė neegzisuojančios valstybės pasiuntiniais

Norite paklausti, kas gi blogo, jei Lietuva pasirodė įdomi armėnų delegacijai? Nieko smerktino nematau, jei ne suglumti verčianti aplinkybė – kodėl į Lietuvą atvykusiems armėnams leista prisistatyti kaip „Arcacho respublikos“ politikams?

Atsiverskite internetinį portalą armenpress.am (https://armenpress.am/rus/news/circle-of-friendship-with-artsakh-formed-in-lithuania), ir ten rasite liepos 6-ąją paskelbtą pranešimą, kaip Lietuvos Respublika ir „Respublika Arcachas“ surengė pirmuosius susitikimus, kaip karštai abi pusės trokšta Lietuvos visuomenę kuo plačiau informuoti apie „Arcachą“, kaip buvusieji draugystės su „Arcachu“ grupės nariai Algis Kašėta ir Dalia Kuodytė iškilmingai apdovanoti „Arcacho“ medaliais…

Žodžiu, sprendžiant iš viešojoje erdvėje pasirodžiusių pranešimų, į Lietuvą atvykę L.Barsegian ir D.Melkumianas buvo demonstratyviai pristatomi ne kaip Armėnijos, o kaip neegzistuojančios, niekieno nepripažintos valstybės pasiuntiniai. Apie tai, kad minėti armėnai Lietuvoje save įvardino kaip „Arcacho atstovus“, o parlamentinės draugystės grupės „Armėnija – Lietuva“ vadovas parlamentaras Povilas Urbšys tokiam prisistatymui neprieštaravo, Twitter paskyroje pasidžiaugė Armėnijos ambasadorius Lietuvoje.

Keista paroda

Nepaneigiama tiesa ir tai, kad galerijoje „Vartai“ veikė paroda „Arcachas – jauna valstybė senoviniame krašte“ (apie tai jau rašėme straipsnyje „Karaliaus mindaugo karūnavimo šventės išvakarėse – armėniška provokacija“ https://slaptai.lt/gintaras-visockas-karaliaus-mindaugo-karunavimo-sventes-isvakarese-armeniska-provokacija/). Nepanegiama ir tai, kad joje dalyvavo mažų mažiausiai vienas Lietuvos parlamentaras – proarmėniškų nusiteikimų Seimo narys P.Urbšys, suteikdamas parodai oficialumo regimybę.

Nepaisant aplinkybės, kad paroda dirbo labai trumpai, vos liepos 4-ąją atidaryta liepos 5-osios popietę jau buvo uždaryta, jos organizatoriai bei dalyviai įstūmė Lietuvą į nepatogią padėtį. Vaizdžiai tariant, dėl kelių tyčia ar dėl neišmanymo keistai besielgiančių mūsų parlamentarų Lietuva atsidūrė kvailio vietoje.

Mat visos NATO ir Europos Sąjungos šalys, įskaitant ir Lietuvą, mano, kad armėnų vadinamasis „Arcachas“ – Azerbaidžanui priklausančios žemės, azerbaidžaniečių vadinamos Kalnų Karabachu. Tad akivaizdu, kad šalių teritorinio vientisumo principus gerbiančioje Lietuvoje negalimos jokios parodos apie jokius „arcachus“. Juolab tokio pobūdžio parodose neturėjo dalyvauti nė vienas oficialus Lietuvos atstovas. Nes toks oficialių politikų elgesys prieštarauja oficialiai Lietuvos politikai.

Lietuvos pozicija keista pasirodys ir mūsų sąjugininkėms iš NATO bei Europos Sąjungos: nei Briuselis, nei Strasbūras nepripažįsta „Arcacho“, o štai Lietuva sostinėje rengia net parodas apsišaukėlės respublikos garbei! Galų gale tokiomis parodomis mes klaidiname savo artmiausius kaimynus latvius ir estus. Talinas ir Ryga bet kada gali paklausti, kodėl Lietuvoje kuriamas precedentas ginčyti pasaulyje nusistovėjusias teritorinio vientisumo taisykles.

Šis klausimas nėra retorinis. Nes Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovybė viešai nepareiškė jokios nuomonės apie šias provokacijas.

Netikiu, kad Lietuvą pavyktų paversti armėnų separatistų pastumdėle. Bet tokie bandymai – akivaizdūs.

Sutinku, armėnų nuomonė neprivalo sutapti su lietuvių požiūriu. Nenustebčiau, jei jos niekad nesutaps. Tačiau Lietuvoje gyvenantys bei dirbantys armėnai privalo laikytis ne tik politinių, bet ir elementariausių padorumo taisyklių: ginkite savo nuomonę, tik nestumkite mus į dviprasmiškas situacijas. Dabar gi atrodo, kad, į pagalbą pasitelkus vos keletą lietuvių politikų, mus specialiai bandoma supykdyti su politinę, ekonominę ir kultūrinę draugystę siūlančiu Azerbaidžanu.

Kokius pasus pateikę įvažiavo į Lietuvą?

Beje, šis detektyvas vertas rimto žurnalistinio tyrimo net ir saugumo požiūriu. Armėnų delegacijos nariai  į Lietuvą įvažiavo tikrai ne kaip „Arcacho respublikos“ atstovai. Tokios valstybės nėra. Lietuvos Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) tikrai negalėjo įsileisti žmonių, pateikusių „Arcacho pasus“. Tad jie į Lietuvą atskrido pateikę egzistuojančios šalies, greičiausiai – Armėnijos, pasus. Tačiau įleisti vidun jie jau veikė kaip neegzistuojančios valstybės politikai. Šis gudravimas panašus į Lietuvos valstybės apgaudinėjimą. Todėl norėtųsi paklausti Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) vadovybės – ar D.Melkumianas ir L.Barsegian bus įrašyti į „juoduosius sąrašus“ kaip nepageidautini asmenys? Ar šis atvejis pateks į kasmetines VSD ataskaitas apie Lietuvai iškylančius pavojus?

Siekdamas išsiaiškinti kuo daugiau šio nemalonaus nutikimo aplinkybių nuvykau į „Vartų“, kur buvo trumpam surengta nelemta paroda, galeriją. Rūpėjo išgirsti galerijos atstovų komentarą, kaip gi atsitiko, kad jiems priklausančiose patalpose veikė neegzistuojančią valstybę propaguojanti paroda? Atsakymas pasirodė įtikinamas, nuoširdus. Jokių užkulisinių minčių, jokio priešgyniavimo oficialiai Lietuvos politikai. Tiesiog jų paprašė liepos 4 – 7 dienomis išnuomuoti patalpas „kažkokiai parodai“, ir jie, nesigilindami nei į politiką, nei į istoriją, išnuomavo salę. Jiems terūpėjo, ar tikrai bus atsiskaityta už nuomą.

Lietuvos URM paaiškinimai

Kai Azerbaidžano ambasados Lietuvoje darbuotojai pareiškė protestą, savininkai skubiai kreipėsi į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją patarimo. Komentaro sulaukė nedelsiant. Mūsų URM diplomatai pateikė galerijos vadovams rekomendacinio pobūdžio paaiškinimą: Lietuva laikosi pozicijos, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Po rekomendacinio pobūdžio paaiškinimų galerijos savininkai parodą nedelsiant uždarė.

Tačiau kodėl Lietuvos užsienio reikalų ministerija pareiškė tik žodinį paaiškinimą? Kodėl oficialiame Lietuvos URM internetiniame puslapyje dėl parodos apie „Arcachą“ neatsirado konkretaus paaiškinimo?

Trokšdamas išsiaiškinti viską iki galo, parašiau laišką Lietuvos URM Informacijos ir viešųjų ryšių departamentui. Laiške, be kita ko, teiravausi:

Kaip Lietuvos URM vertina kai kurių mūsų politikų, visuomenininkų draugystes su „Arcacho respublika“. Tokios valstybės juk nėra. Tikrasis tos žemės pavadinimas – Kalnų Karabachas. Ir jis priklauso Azerbaidžanui, o ne Armėnijai. Tiesiog Kalnų Karabachas 1988 – 1994 metais iš Azerbaidžano buvo atimtas karine jėga (tai padarė Armėnijos ir Rusijos ginkluotosios pajėgos). Ar aš kažko nesuprantu?

Todėl lietuvių, tiek politikų, tiek visuomenininkų, draugavimas būtent su „Arcachu“ – tai tas pats, kas šiandien bičiuliautis su Padniestrės, Abchazijos, Osetijos ir Donbaso separatistais. Ar aš klystu?

Ar mūsų politikų bičiuliavimasis būtent su „Arcachu“ nepakenks Lietuvos saugumui, nes toks lietuvių elgesys gali paskatinti Lietuvoje galvas kelti jėgas, remiančias Padniestrės, Osetijos ir Donbaso separatistus. Jie turės bent jau moralinę teisę tvirtinti – jei Lietuvoje galima oficialiai bičiuliautis su armėnų separatistais, tai kodėl negalima – kitiems?“

Dar tos pačios dienos pavakarę sulaukiau oficialaus Lietuvos URM atsakymo. Štai jis:

„Lietuvos Respublika ir Europos Sąjunga pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą, nepripažįsta Kalnų Karabacho ir remia taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą derybų keliu, remiantis esminiais JT Chartijoje ir Helsinkio baigiamajame akte įtvirtintais principais bei tarpininkaujant Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Minsko grupei.

Užsienio reikalų ministerija, remdama tarptautinės bendruomenės pastangas užtikrinti taikų konflikto sureguliavimą, ragina Lietuvos valstybės ir visuomenines institucijas vengti eskaluoti su konflikto šalimis susijusius įvykius, nekurstyti visuomenės, taip pat ir tautinių bendruomenių Lietuvoje, susipriešinimo, neskleisti neapykantos ar konfrontacinės retorikos. Neišspręsto konflikto kontekste ypatingą svarbą įgauna ir jautrumo reikalauja tiek skleidžiamas aktualių įvykių, tiek konflikto šalių puoselėjamo istorinio naratyvo pagrįstas ir subalansuotas vertinimas, siekiant nepakenkti sudėtingam konflikto taikaus sureguliavimo paieškų procesui“.

Tad visiems piliečiams ir Lietuvos svečiams turėtų būti aiškiau negu aišku: kol nesureguliuotas Armėnijos ir Azerbaidžano, Kalnų Karabacho konfliktas, Lietuvoje negali viešėti „arcachų“ parlamentarai.

„Lietuva neturi žaisti dvigubo žaidimo“

Arvydas Anušauskas, Seimo narys, dirbantis Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, be kita ko, 2016-aisiais parašęs įdomų straipsnį, kaip Rusijos slaptosios tarnybos bandė įsitvirtinti Lietuvoje prisidengdamos verslininkais iš Armėnijos („Vingiuoti pėdsakai Dauguose: tarp Rusijos valstybės dūmos deputatų, oligarchų, diplomatų, saugumiečių ir kariškių“: https://slaptai.lt/arvydas-anusauskas-vingiuoti-pedsakai-dauguose-tarp-rusijos-valstybes-dumos-deputatu-oligarchu-diplomatu-saugumieciu-ir-kariskiu/), paprašytas komentaro, ką manąs apie šį akibrokštą, atsiuntė elektroninį laišką:

Pirmiausia rekomenduoju paklausti Seimo Užsienio reikalų komiteto nuomonės, nes būtent šis komitetas apsvarsto ir suteikia teisę steigti tarpparlamentinio bendradarbiavimo grupes (minėtos grupės tarp oficialių grupių nėra). Seimo nariai, žinoma, gali kurti neoficialias grupes, bet tokiu atveju jau tai jų asmeninė atsakomybė. Mano nuomone, Lietuva negali šioje vietoje žaisti dvigubo žaidimo ir kurti tokių susivienijimų, kol oficialiai nėra išspręstas Azerbaidžano teritorinio vientisumo klausimas“.

Provokacinio pobūdžio deklaracija

Beje, minėto vizito Lietuvoje metu tikriausiai buvo bandoma pasirašyti deklaraciją „Dėl abipusės draugystės susitarimo paskelbimo su Kalnų Karabacho Respublika – Arcacho Respublika“. Ten sakoma: „Mes, Lietuvos politikai ir visuomenės atstovai, skelbiame abipusės draugystės susitarimą su Kalnų Karabacho Respublika – Arcacho Respublika“.

Ar ši deklaracija buvo pasirašyta ir kas ją pasirašė, kol kas iki galo nėra aišku. Remiantis neoficialiais duomenimis, parašus turėjo brūkštelėti vos keletas esamų ir buvusių Lietuvos Seimo narių.

Žinoma, visi privalome suprasti, kad keli parlamentarai – dar ne visas Lietuvos Seimas. Oficiali Lietuvos valdžios pozicija – visai kita.

Juolab kad esama įtarimų – mažų mažiausiai vienas deklaraciją pasirašyti ketinęs ar jau pasirašęs parlamentaras tiesiog buvo suklaidintas. Kodėl taip manau? Teko kalbėtis su Seimo nariu akademiku Eugenijumi Jovaiša (jam nusiunčiau laišką – analogišką tam, kurį buvau pasiuntęs į Lietuvos URM).

Neoficialaus pokalbio metu parlamentaras E.Jovaiša žadėjo duoti atsakymą. Be kita ko, užsiminė, kad nėra atidžiai išanalizavęs Armėnijos – Azerbaidžano santykių. Iš jo laikysenos bei užuominų supratau, kad jis nėra tikras, jog teisingai pasielgė, susidomėjęs minėta deklaracija.

Varėnos mero akibrokštas

Taip pat nekantriai laukiu Varėnos mero Algio Kašėtos paaiškinimų, kodėl jis Dzūkijoje viešėjusius apsišaukėlės respublikos pasiuntinius priėmė ne privačiai, o būtent kaip oficialus miestelio vadovas? Jei pasitiktų juos savo nuosavoje viloje – tegul. Bet Varėnos valdžiai susitikti su neegzistuojančios valstybės atstovais – tikras nesusipratimas.

Taip pat keista, kai Varėnos meras pareiškė ketinąs bičiuliautis su neegizstuojačios valstybės sostine. Tokie Varėnos mero užmojai žemina mūsų valstybę. Lietuva – solidi, NATO ir ES priklausanti valstybė. Tarptautinė bendruomenė mus vertina kaip patikimą, žodžio besilaikančią, tikros demokratijos siekiančią valstybę. Bet jos autoritetas krenta, kai bent vienas iš lietuvių sumano draugauti su apsišaukėliais. Net nesvarbu, iš kur tie apsišaukėliai – iš Donbaso, Tiraspolio ar Stepanakerto.

Kaltė gula ant provokacijos organizatorių pečių

Ir vis dėlto didžiausia atsakomybė už šį akibrokštą tenka ne Pietų Kaukazo istorijoje nesusigaudantiems ar ją sąmoningai neteisingai interpretuojantiems Lietuvos politikams. Didžiausia atsakomybė krenta ant Armėnijos diplomatų Lietuvoje pečių. Jie puikiai žino, kokios pozicijos laikosi Lietuva. Todėl jie neturėjo jokios moralinės teisės lankyti tų renginių bei juos propaguoti.

Priekaištų nusipelnė ir Lietuvos armėnų sąjungos pirmininkas A. Tunianas bei jo vadovaujama bendruomenė. Lietuvoje gyvenantys armėnai negalėjo nežinoti, kad oficiali Lietuva traktuoja Kalnų Karabachą kaip neatskiriamą Azerbaidžano teritoriją. Todėl gerbdami Lietuvos poziciją jie taip pat privalėjo ignoruoti renginius, kuriuose viešėjo pasaulyje nepripažintos apsišaukėlės respublikos pasiuntiniai.

Bet jie neignoravo. Pasinaudojo lietuvių patiklumu, nuoširdumu, draugiškumu, tolerancija. Būtent todėl lietuviai nuo šiol privalo būti atidesni sulaukę oficialių Armėnijos ambasados Lietuvoje ar Lietuvoje gyvenančių armėnų kvietimų.

2017.07.18; 06:00

Vilniaus apygardos teismas patenkino Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro A. Stankevičiaus skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutarties.

Teismas paliko galioti Specialiųjų tyrimų  tarnybos šių metų vasario 29 d. priimtą nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą bei Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro A. Stankevičiaus 2016 m. kovo 18 d. nutarimą atmesti skundą.

Praėjusių metų lapkričio mėnesį Generalinė prokuratūra gavo Seimo nario Povilo Urbšio pareiškimą dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnyje „Kyšininkavimas“. Pareiškėjas savo prašymą grindė viešojoje erdvėje paskelbtais teiginiais apie tai, kad Seimo valdybos narių susitikime su Prezidente D. Grybauskaite neva buvo paminėta, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismo pirmininkei Editai Dambrauskienei galimai buvo siūloma „išsipirkti“ generalinio prokuroro postą.

Išnagrinėjus pateiktą pareiškimą Specialiųjų tyrimų tarnybos Administravimo valdybos Pareiškimų nagrinėjimo skyriuje buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nesant nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 225 str. ir 226 str., požymių, kurį pareiškėjas vėliau skundė prokuratūrai bei ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Pritardamas tokiam situacijos vertinimui prokuroras 2016 m. kovo 18 d.  priėmė nutarimą atmesti pareiškėjo skundą, tačiau nesutikdamas su tuo pareiškėjas kelis kartus skundė minėtus nutarimus.

Šiandien priimta teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Informacijos šaltinis – www.prokuraturos.lt portalas.

2016.05.31; 16:55

Lietuvos Prezidentė paskelbė ketvirtąjį metinį pranešimą, kuris, jei ir vertas priekaištų, – tai tik mažų priekaištų. Pritarimų Prezidentės nuostatoms – žymiai daugiau. Tiesa, gražūs žodžiai – dar ne viskas. Svarbiausia, kad prasmingus žodžius lydėtų prasmingi darbai.

Tačiau Prezidentė įvardina, kokių darbų ji pasigenda. Ko pasigenda Prezidentė, pasigendame ir mes. Pavyzdžiui, didesnės pagarbos lietuviškoms tradicijoms. Ši konkrečiai įvardinta nuostata – tarsi šaltas dušas tiems, kurie jau buvo pasiruošę tenkinti kiekvieną lenkišką užgaidą. Norite lenkiškų raidžių – prašom. Norite lenkiškų gatvių užrašų – turėkite. Norite nesimokyti lietuvių kalbos – nesimokykite. Nenorite atsiptrašyti už Vilniaus krašto okupaciją ir lenkinimą, – neatsiprašykite. Norite, kad mes, lietuviai, atsiprašytume už nebūtas nuodėmes, – atsiprašysime.

O kad po šių lenkiškų kaprizų tenkinimo lietuviškumas dar labiau susikūprins, – tarsi nesvarbu.  Po prezidentiško pranešimo lenkiškosios ekspansijos puoselėtojai turėtų bent trumpam pritilti. Todėl ir ramiau. 

Continue reading „Ar galime aklai pasitikėti tais, kurie kategoriškai nepasitiki Prezidente?“

urbsys_kitoks1

M. K. Čiur­lio­nio na­muo­se Vil­niu­je į Lie­tu­vos Są­ra­šo su­bur­tą Tie­sos.lt klu­bą su­si­rin­kę pi­lie­čiai kar­tu su Sei­mo na­riais Vi­ta­li­ju­mi Gai­liu­mi, Po­vi­lu Urb­šiu ir Nag­liu Pu­tei­kiu svars­tė, kaip vi­suo­me­nė ga­lė­tų prie­šin­tis vals­ty­bės už­val­dy­mui.

Vie­šas Sei­mo na­rių pri­pa­ži­ni­mas, kad Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­to veik­la ker­ta­si su įsta­ty­mais ir tam­pa nu­si­kals­ta­ma, kad šis de­par­ta­men­tas ne­leis­ti­nai sie­kia kon­tro­liuo­ti po­li­ti­kus ir teis­mus, kad po­li­ti­nės par­ti­jos vis daž­niau ima veik­ti kaip kri­mi­na­li­nės struk­tū­ros, ska­ti­na vi­suo­me­nę im­tis sa­vi­gy­nos ir ieš­ko­ti at­kur­tos Res­pub­li­kos gy­ni­mo bū­dų.

Continue reading „Siūlyta politiką skirti nuo kriminalinės veiklos“

seimas_logo_m

Sek­ma­die­nį vy­ku­sių Sei­mo rin­ki­mų ant­ra­ja­me tu­re iš vi­so da­ly­va­vo po 35 Dar­bo par­ti­jos ir Tė­vy­nės są­jun­gos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mok­ra­tų (TS-LKD) iš­kel­tus pre­ten­den­tus, 28 so­cial­de­mok­ra­tai, 9 „Drą­sos ke­lio“ kan­di­da­tai, 7 Tvar­kos ir tei­sin­gu­mo, po 6 Li­be­ra­lų są­jū­džio ir Len­kų rin­ki­mų ak­ci­jos, 4 iš­si­kė­lę pa­tys, po 2 li­be­ral­cen­tris­tus bei Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos (LVŽS) at­sto­vus.

Vien­man­da­tė­se apy­gar­do­se lai­mė­jo so­cial­de­mok­ra­tai

Dau­giau­sia vie­tų vien­man­da­tė­se apy­gar­do­se Sei­me gaus so­cial­de­mok­ra­tai – 22, an­tri – TS-LKD – 20, tre­ti – Dar­bo par­ti­ja – 11. Tvar­kos ir tei­sin­gu­mo par­ti­ja lai­mė­jo pen­kias vie­tas, Li­be­ra­lų są­jū­dis ir sa­ve iš­si­kė­lę – po tris, Len­kų rin­ki­mų ak­ci­ja – dvi, vie­ną – LVŽS.

At­kak­liau­sia ko­va tarp dvie­jų var­žo­vų vy­ko Pa­jū­rio, Plungės–Rietavo ir Bal­ti­jos apy­gar­do­se. Pa­jū­rio apy­gar­do­je TS-LKD at­sto­vas Pra­nas Žei­mys su­rin­ko tik 45 bal­sais dau­giau už Ge­no­vai­tę Kra­saus­kie­nę iš Dar­bo par­ti­jos.

Continue reading „Skaičiai ir faktai apie naująjį Seimą“

bronius_matelis-k

Jeigu kalbėčiau pesimisto lūpomis, tai dabar galima piešti tokį vaizdą: Lietuva nestato atominės elektrinės, toliau lieka Rusijos įtakoje su pačia brangiausia iš Rusijos perkama nafta, dujomis ir elektra, tolsta nuo Europos ir galop virsta pilka paribio zona. Vidaus politikoje – dar baisiau.

Tarkime, kad finansinių aferų byloje teisiamas V.Uspaskichas tampa premjeru (būtų panašus į „vor v zakone“, lietuviškai – įteisintas vagis), teisingumo ministre paskiriama ant mirčių ir skausmo pamatų pastatytos partijos lyderė  N.Venckienė, jos teta A.Skučienė užima vidaus reikalų ministro pareigas, o STT vadovauti paskiriamas labiausiai korumpuotas politikas, kuris atrenkamas konkurso tvarka. Svarbiausia sąlyga – turėti kuo didesnę kyšininkavimo patirtį.

Continue reading „Liūdnas ir kiek linksmesnis rinkimų vaizdelis“

vitalijus_satkevicius

Pa­ne­vė­žio mies­to me­ras kon­ser­va­to­rius Vi­ta­li­jus Sat­ke­vi­čius da­ly­vaus Sei­mo rin­ki­muo­se, sa­vo kan­di­da­tū­rą kel­da­mas to­je pa­čio­je Va­ka­ri­nė­je vien­man­da­tė­je rin­ki­mų apy­gar­do­je, kaip ir jo par­ti­jos ko­le­ga Vi­tas Ma­tu­zas.

Me­ras sa­kė, kad jam trū­ko kan­try­bė ken­čiant V. Ma­tu­zo pa­ti­kė­ti­nio, Pa­ne­vė­žio mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rio kon­ser­va­to­riaus Vik­to­ro Tro­fi­mo­vo iš­puo­lius prieš jį.

Kaip sa­ko V. Sat­ke­vi­čius, V. Tro­fi­mo­vas ne­pel­ny­tai jį pra­dė­jo juo­din­ti dar prieš sa­vi­val­dos rin­ki­mus, nes esą var­žė­si su juo dėl ly­de­rio vie­tos kan­di­da­tų są­ra­še. Tad V. Sat­ke­vi­čius ne­bu­vo iš­rink­tas me­ru, net ne­pri­si­de­dant opo­zi­ci­jai – tai pa­da­rė V. Tro­fi­mo­vas.

Continue reading „Kon­ku­ruos du kon­ser­va­to­riai“

saulius_stoma

Žymus britų autorius Normanas Daviesas išsamią knygą apie Lenkijos istoriją pavadino „Dievo žaidimų aikštelė“. Lietuva šiuo požiūriu yra tokia pati. Ir ypatingai pastaruoju metu.  

Ar ne simboliška, kad garsiausią įtariamą pedofilą prieš pat prasidedant teismui, kuriame jam būtų buvę pateikti kaltinimai, į mirtį palydi pats teisingumo ministras? Toks Dievo pirštas – nuskęsti baloje! Ir pedofilijos byla vėl įstringa ilgiems mėnesiams. Bėda, kad laisvę žmonėms suteikęs Dievas teisingumą užtikrina tik po mirties. O šiam pasauly jis tik sudaro sąlygas visiems atsiskleisti. Ir mes naudojamės tomis sąlygomis kaip išmanome.

Continue reading „Ypatingojo prokuroro ir Dievo belaukiant“