Buvęs Prancūzijos prezidentas Francois Hollande`as buvo apklaustas tiriant radijo stoties RFI reporterių žūties Malyje 2013 metais bylą. Tai pirmadienį pranešė AFP.
Agentūros žiniomis, buvęs valstybės vadovas buvo iškviestas į teismą kaip liudytojas, apklausa įvyko sausio 11-ąją. Tyrėjus domino konfidencialūs F. Hollande`o pokalbiai su šios radijo stoties darbuotojais, susiję su incidento aplinkybių tyrimu. Be kita ko, žuvusiųjų artimieji ir kolegos tikina, jog F. Hollande`as 2013 metų gruodį pareiškė, kad buvo įrašytas vado ir smogiko, kuris greičiausiai nužudė prancūzus, pokalbis telefonu. Kadangi byloje oficialiai apie šį įrašą taip ir neužsimenama, 2018 metų lapkritį artimieji pareikalavo išklausyti eksprezidento parodymus.
Bet, pasak AFP, per apklausą F. Hollande`as pareiškė, kad įvyko nesusipratimas. 2013 metais Vyriausiajai vidaus saugumo valdybai (DGSI) vadovavęs Bertrand`as Bajolet, kuris buvo apklaustas kiek anksčiau, apskritai paneigė buvus tokį įrašą.
RFI korespondentai Ghislaine Dupont ir Claude`as Verlonas buvo pagrobti Malio šiaurėje, kai rengė reportažą, ir nužudyti 2013 metų lapkritį. Kaip informavo radijo stotis, prieš pagrobimą žurnalistai ruošėsi imti interviu iš tenykštės sukilėlių grupuotės atstovo. Nuo to laiko tyrimas taip ir nebaigtas, daugelis dokumentų, susijusių su šiuo nusikaltimu, buvo įslaptinti arba smarkiai suredaguoti.
Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas. EPA – ELTA nuotr.
Visą mėnesį trukę „geltonųjų liemenių“ protestai dar labiau nusmukdė Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono populiarumą, rodo sekmadienį paskelbtos apklausos. Tuo tarpu ekspertai tikina, kad prezidentas bus priverstas pakeisti vadovavimo stilių.
Šeštadienį apie 66 tūkst. protestuotojų išėjo į Prancūzijos gatves. Protestai, prasidėję dėl vyriausybės planų didinti degalų akcizus, vyko jau penktą šeštadienį iš eilės. Protestuotojų skaičius šią savaitę maždaug perpus sumažėjo, palyginti su praeitu savaitgaliu, todėl galima manyti, kad didžiausia E. Macrono patirta politinė krizė po truputį blėsta.
„Protestai rimsta, tačiau vis dar išlieka stipri neapykanta E. Macrono atžvilgiu“, – sakė Aukštosios socialinių mokslų mokyklos (EHESS) sociologas Hervė Le Brasas.
Prancūzijos viešosios nuomonės instituto „Ifop“ atliktos apklausos duomenys, paskelbti laikraštyje „Journal du Dimanche“, parodė, kad E. Macrono reitingai pastarąjį mėnesį nukrito dar 2 proc., iki 23 proc.
Dalis žmonių, kurie yra „labai nepatenkinti“ E. Macrono vadovavimu, šoktelėjo 6 proc., iki 45 proc.
Daugelis protestuotojų prieštaravo E. Macronui asmeniškai, ragindami jį atsistatydinti ir primindami jo darbą investicinėje bankininkystėje, kaltindami prezidentą pataikavimu šalies elitui.
Kita agentūros „Ipsos“ atlikta apklausa, kurios duomenys paskelbti trečiadienį, parodė, kad vos 20 proc. respondentų yra patenkinti E. Macrono prezidentavimu.
H. Le Brasas teigė, kad protestai parodė žmonių nepasitenkinimą E. Macrono asmeninėmis savybėmis ir jo vadovavimo stiliumi, kurį kritikai apibūdina kaip arogantišką ir pernelyg atitrūkusį nuo žmonių. „Net jei E. Macronui pavyktų būti šiek tiek kuklesniam, jam bus itin sunku susigrąžinti pasitikėjimą“, – sakė H. Le Brasas.
Tuo tarpu viešosios nuomonės tyrimų bendrovės „Pollingvox“ viešųjų ryšių ekspertas Jerome’as Sainte-Marie aptarė E. Macrono vadovavimo pasikeitimą: „Šiam judėjimui („Geltonųjų liemenių“) pavyko parklupdyti vyriausybę, kuri atrodė itin stipri. Dabar žmonės pradėjo pasitikėti savimi, todėl viskas tikrai negrįš į tą padėtį, kurią matėme iki prasidedant protestams. E. Macrono vadovavimo kontekstas kardinaliai pasikeitė.”
Iki šiol E. Macronas save pristatė kaip ryžtingą reformatorių, nepasiduodantį protestuotojų spaudimui. Tačiau „Harris Interaktiv“ viešųjų ryšių analitikas Jeanas-Danielis Levy’is patikino, kad E. Macronas parodė, jog jis yra labiau atviras dialogui negu anksčiau.
„Prezidentas nebūtinai pakeis reformų planą, tačiau jis tikrai turės pakeisti komunikaciją su visuomene“, – E. Macrono ateities perspektyvas apibūdino J.-D. Levy’is.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas supykdė savo politinius oponentus pavadindamas prancūzus pokyčiams atspariais galais, praneša BBC.
Viešėdamas Kopenhagoje, E. Macronas teigė, kad jo bandymai pakeisti darbo santykius reglamentuojančius šalies įstatymus stringa, nes prancūzai nėra tokie atviri pokyčiams kaip „liuteronai“ danai.
Po šio pasisakymo Prancūzijos opozicijos politikai apkaltino prezidentą taip parodžius „panieką“ savo šalies žmonėms.
E. Macronas vėliau teisinosi, kad šis jo komentaras buvo humoristinis.
Ateidamas į valdžią, Prancūzijos vadovas žadėjo reformuoti sudėtingą šalies darbo kodeksą. Jis yra ne kartą teigęs, kad nori siekti, jog Prancūzija priartėtų prie „šiaurietiško modelio“.
Kalba Danijoje – ne pirmas kartas, kai E. Macronas pasinaudojo vizitu užsienyje kaip proga pakalbėti apie visuomenės pasipriešinimą jo reformoms.
Pernai lankydamas Rumunijoje, E. Macronas pareiškė, kad Prancūzija – „nereformuotina šalis“. „Daugelis bandė, bet jiems nepavyko, nes prancūzai nekenčia reformų“, – tuomet sakė jis.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paragino Europos Sąjungos partneres imtis daug didesnių reformų pastangų. „Mes turime padvigubinti savo pastangas“, – sakė jis pirmadienį kalboje Paryžiuje Prancūzijos ambasadoriams. Praėjus metams po savo kabos Sorbonos universitete Paryžiuje apie ES viziją, E. Macronas paskelbė apie „naujas iniciatyvas“ ir „naujus aljansus“.
Kaip pavyzdį jis įvardijo glaudesnį bendradarbiavimą saugumo ir gynybos politikoje. „Europa nebegali savo saugumo perleisti Jungtinėms Valstijoms“, – pabrėžė E. Macronas. Todėl, anot jo, ES turi pati atstovauti savo interesams. Esą būtinas bendradarbiavimas su Europos parneriais „plačiąja prasme, įskaitant Rusiją“, – akcentavo prezidentas.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas, anot žiniasklaidos, siūlė Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui trauktis iš ES.
E. Macronui balandį lankantis Baltuosiuose rūmuose, D. Trumpas sakė: „Kodėl tu nepalieki ES?“ Apie tai rašo „Washington Post“, remdamasis dviem neįvardytais ES pareigūnais.
Jei Prancūzija pasitrauks iš ES, jis pasiūlys šaliai dvišalę prekybos sutartį, JAV prezidentą cituoja straipsnio autorius Joshas Roginas. Šio dvišalio susitarimo sąlygos bus geresnės, nei jas JAV šiuo metu suteikia ES kaip visumai, esą sakė D. Trumpas E. Macronui.
Prieš tai jau JAV žinių portalas „Axios“ rašė, kad D. Trumpas G7 viršūnių susitikime birželio pradžioje Kanadoje už uždarų durų paniekinamai atsiliepė apie NATO. Jis karinį aljansą susitikime su Vakarų partneriais pavadino „tokiu pat blogu kaip NAFTA“ (JAV laisvosios prekybos sutartis su Kanada ir Meksika). D. Trumpas yra nepatenkintas NAFTA susitarimu ir grasina iš jo pasitraukti.
D. Trumpas ne kartą ir NATO, ir ES. Prieš savo inauguraciją jis „Brexit“ pavadino „puikiu dalyku“ ir pareiškė viltį, kad ir kitos valstybės paseks britų pavyzdžiu.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas susitiko su popiežiumi Pranciškumi. Abu jie per pirmąjį savo susitikimą antradienį Vatikane kalbėjosi apie valandą – tai privačiai audiencijai yra labai ilgas laikas.
Pontifikas, kaip įprasta per tokias audiencijas, įteikė E. Macronui medalį su Šventojo Martyno atvaizdu ir atkreipė dėmesį į tai, kad valdančiųjų uždavinys yra padėti vargšams.
Susitikime tvyrojo gera atmosfera. Filmuotoje medžiagoje buvo matyti, kaip E. Macronas ir popiežius šypsosi ir pokštauja. Svečias net pabučiavo pontifiką į skruostą.
E. Macroną lydėjo jo žmona Brigitte. Ji, kaip įprasta per apsilankymus Vatikane, vilkėjo juodai. Oficialiai apie pokalbio turinį kol kas nieko nežinoma.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas antieuropietiškas nuotaikas dalyje Europos Sąjungos pavadino naujaisiais „raupsais“. Lankydamasis Kemperyje Bretanės regione, jis ketvirtadienį griežtai kritikavo „atgimstantį nacionalizmą ir uždarytas sienas – kaip kai kurie siūlo“. Taip E. Macronas kalbėjo likus kelioms dienoms iki sekmadienį Briuselyje vyksiančio specialaus viršūnių susitikimo pabėgėlių klausimu.
Daugiau kaip pusantros valandos trukusioje kalboje apie Prancūzijos ir ES ateitį E. Macronas sakė, kad panieka europietiškoms idėjoms „kaip raupsai plinta beveik visur Europoje – net tose šalyse, kuriose mes manėme, kad jų sugrįžimas yra neįmanomas“.
„Draugiški kaimynai sako blogiausius dalykus, o mes prie to priprantame“, – toliau kritikavo E. Macronas. „Mūsų ekonominiam, politiniam, žurnalistiniam elitui tenka milžiniška atsakomybė“, – įspėjo jis aidint plojimams.
Raginimai daug labiau griežtinti pasienio politiką pastaruoju metu, be kita ko, girdisi iš Vokietijos Krikščionių socialinės sąjungos (CSU), taip pat Italijos ir Austrijos. Briuselyje vyksiančiame viršūnių susitikime kelios ES šalys sieks „europietiško sprendimo“ prieglobsčio ir migracijos klausimais. Europos Komisija į pokalbius pakvietė Vokietiją, Prancūziją, Austriją, Italiją, Ispaniją, Graikiją, Bulgariją ir Maltą.
Buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy stos prieš teismą dėl kaltinimų prekyba poveikiu ir korupcija, praneša Prancūzijos žiniasklaida, kuria remiasi BBC.
Ši byla susijusi su 2014-aisiais vykusiais telefono pokalbiais. Teigiama, kad jų metu N. Sarkozy bandė daryti įtaką teisėjams, tyrusiems įtarimus dėl galimo neteisėto jo rinkimų kampanijos finansavimo.
Šioje byloje prieš teismą turėtų stoti ir minėtasis teisėjas, Gilbert’as Azibert’as, bei N. Sarkozy advokatas.
Visi jie savo kaltę neigia.
Teigiama, kad minėtuose telefono pokalbiuose N. Sarkozy, prisidengęs Paulio Bismuth’o slapyvardžiu, G. Azibert’ui siūlė prestižines pareigas Monake mainais į informaciją apie jo rinkimų kampanijos finansavimo bylą.
Be kita ko, N. Sarkozy anksčiau šį mėnesį buvo pateikti kaltinimai atskiroje byloje. Ji susijusi su įtarimais, kad buvusio Prancūzijos prezidento rinkimų kampanija galėjo būti finansuojama buvusio Libijos diktatoriaus Muammaro Gaddafio lėšomis.
E. Macronas atmeta Korsikos nacionalistų reikalavimus. EPA-ELTA nuotr.
Per pirmąjį savo oficialų vizitą Korsikoje Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas atmetė pagrindinius valdančiųjų nacionalistų reikalavimus. Kalboje apie salos ateitį jis trečiadienį pasisakė prieš tai, kad korsikiečių kalba būtų prilyginta prancūzų kalbai. Kalbėdamas apie didesnę politinę autonomiją, prezidentas tepasakė, kad „gerbia“ šį reikalavimą. Prieš tai E. Macronas jau atmetė prašymą paleisti žinomus kalinius.
Prancūzijos vadovas maždaug valandą trukusioje savo kalboje pažadėjo tik vieną nuolaidą nacionalistams, kuri vertinama simboliškai: jis pasisakė už tai, kad Korsika būtų paminėta Prancūzijos konstitucijoje. Taip esą bus pripažintas salos identitetas.
Apie korsikiečių kalbą E. Macronas sakė: „Jau yra oficiali kalba – prancūzų“. Jis esą nesutiks, kad korsikiečių kalba kalbantys asmenys turėtų pranašumą, pavyzdžiu, ieškodami darbo.
Jau antradienį prezidentas atmetė nacionalistų reikalavimą paleisti žinomus kalinius. E. Macronas iškilmėse, skirtose prisiminti prieš 20 metų nužudytą prancūzų prefektą Claude’ą Erignacą, pabrėžė, kad Respublika nuosprendį nusikaltėliams taikys „be amnestijos“.
E.Macronas po to susitiko su Korsikos regiono vyriausybės vadovu Gillesu Simeoniu ir kitais nacionalistais. Tačiau E. Macrono kvietimą dalyvauti „Respublikos pietuose“ trečiadienį Korsikos vadovybė boikotavo. Vienas parlamentaras to priežastimi nurodė „aštrų“ prezidento pasisakymų turinį.
Po optimistinės Prancūzijos prezidento kalbos apie Europos Sąjungos ateitį praėjo per mažai laiko, kad ją būtų galima kategoriškai vertinti. Reikia mažumėlės laiko, kad, kaip sakoma, „spėtų mintys susitupėti“.
Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas. EPA – ELTA nuotr.
Tačiau kuo toliau, tuo daugiau abejonių. Pirmiausia, kas krenta į akis, – tai JAV ignoravimas. Dvi valandas trukusioje kalboje, pasakytoje Prancūzijos Sorbonos universitete, Prancūzijos vadovas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) neskyrė dėmesio Europos Sąjungos ir Amerikos santykiams. Kodėl? Juk ES ir JAV – partneriai. Beje, vienas kitam reikalingi partneriai. Argi įmanoma paneigti, kad Europa be JAV karinės apsaugos – labai nesaugi teritorija? Nejaugi Prancūzijos vadovas nežino, kad bent šiuo metu į krūvą sudėtos visos ES šalių kariuomenės savo galia nė kiek neprilygsta Jungtinių Valstijų ginkluotosioms pajėgoms? Ir vis tiek – nė žodelio apie Vašingtono svarbą?
Gal Prancūzijos prezidentas – per daug jaunas, kad suvoktų Amerikos ir ES bendradarbiavimo svarbą? Nors E.Makronas – išties labai jaunas, jam vos 39-eri, manau, priežastys, nulėmusios Amerikos vaidmens nepastebėjimą, – visai kitos. Šiandieniniai ES vadai per daug ambicingi, per daug savimi pasitikintys. Paryžius ir Berlynas naiviai mano, kad jiems ir be Vašingtono paramos pavyks suvaldyti tokį sudėtingą, prieštaringą, painų valstybių ir tautų konglomeratą kaip ES. Būti dideliu optimistu, drąsiai žvelgti į ateitį – gal ir gerai. Blogumai išryškėja, kai optimizmas – dirbtinas, kai po juo slepiamas nežinojimas, kaip suderinti daug skirtingų europietiškų požiūrių.
Štai E.Makronas siūlo įkurti bendras Europos karinės intervencijos pajėgas ir turėti bendrą Senojo žemyno gynybos biudžetą. O kam mums reikalinga Europos kariuomenė, jei turime NATO aljansą, kuris apima visą Europą – nuo Portugalijos iki pat Baltijos šalių?
Įkurdami vieningą Europos kariuomenę mes norom nenorom neigsime NATO (tuo pačiu – JAV) svarbą. NATO gal ir galima nustumti į antrąjį planą. Amerika gal labai net neįsižeis, kaip neįsižeidžiama ant jaunesniojo brolio ar ant jaunesniosios sesers. Bet juk Europai nepavyks sukurti vieningos kariuomenės, kuri be JAV paramos atremtų bent kiek rimtesnę intervenciją. Niekad nepatikėsiu, kad Europos kariuomenė vienui viena, be amerikiečių pagalbos, sugebėtų atremti, pavyzdžiui, Rusijos agresiją. Europiečiai nebenori skirti savo nacionalinėms kariuomenėms bent minimalių lėšų (būtinų 2 proc. nuo BVP), tačiau nori turėti bendras Europos greitojo reagavimo pajėgas!
Labai abejotini E.Makrono samprotavimai apie bendros Europos žvalgybos akademijos kūrimą. Neginčiju, ES šalims būtina bendradarbiauti šioje srityje. Tačiau kiekviena nacionalinė žvalgybos agentūra privalo turėti ir nuosavų paslapčių, kurios būtų neprieinamos net patiems artimiausiems ir ištikimiausiems draugams. Kiekviena valstybė savo žvalgus ir kontržvalgus privalo mokyti savaip, nepamiršdama nacionalinių niuansų ir specifikos, galų gale – savo istorinės patirties ir geopolitinės padėties.
Bendra Europos žvalgybos akademija specifinius niuansus kaip tik niveliuotų. Europos žvalgybos akademija taptų kažkuo panašiu į sovietinių laikų kolūkį, kur viskas yra bendra ir tuo pačiu – niekieno. Kaip tokiame „kolhoze“ atsekti, kas kaltas dėl slaptosios operacijos žlugimo, informacijos nutekėjimo, priešiškos šalies agento įsiskverbimo?
Neįtikina ir E.Makrono žodžiai, ištarti dėl migrantų krizės sprendimo būdų: „Mūsų pareiga rasti Europoje vietos pabėgėliams, kurie rizikavo savo gyvybėmis“. Kad Europoje jau seniai nėra laisvų vietų. O jei norima dar labiau susispausti, – prašau. Bet ten, kur ankšta, neišvengiamos trintys, barniai, muštynės. Nejaugi ponas E.Makronas nori pasakyti, jog Europai dar per mažai karčios patirties bandant suvaldyti agresyvius getus ir saugojantis nuo teroro aktų?
Keistokai atrodo ir E.Makrono noras kurti „naujas pasienio policijos pajėgas, kurios būtų atsakingos už prieglobsčio negavusių asmenų grąžinimą namo“, įsteigti „Europos prieglobsčio agentūrą“. Juk šias institucijas, tiesa, kiek kitaip pavadintas, Europa seniai turi. Tik joms neleidžiama iki galo atlikti savo pareigos – joms draudžiama akylai saugoti ES sienas. Duokite įsakymą, suteikite leidimą – ir jos apsaugos Europą nuo invazijos tų, kurie neturi leidimo patekti į žemyną. Įstaigos iškabų bei pavadinimų kaitaliojimas realios naudos neatneš.
Sprendžiant iš ilgokai Sorbonos universitete trukusios E.Makrono kalbos, jis – dar ir didesnės ES integracijos šalininkas. Tikriausiai mes vis – už integraciją, jeigu jau esame viena šeima. Bet argi meluoja tie, kurie sako, kad kuo labiau skirtingos tautos ir valstybės integruosis arba bus verčiamos dirbtinai integruotis, tuo daugiau turėsime panašių situacijų į „Brexit“? Pats paprasčiausias, elementariausias fizikos dėsnis – kuo labiau spausi, tuo stipriau atšoks…
Žodžiu, jaunojo Prancūzijos vadovo debiutas vertintinas santūriai. Pagyvensime – pamatysime. Teisi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kai sako: „Europiniai horizontai jau nubrėžti, todėl svarbu judėti pirmyn, bet vengiant „dykumos miražų“.
Vis dėlto ne vieną keliautoją pražudžiusių miražų bus sunku išvengti. Tai parodė paskutinieji įvykiai Barselonoje. Po bandymo dalyvauti centrinės Ispanijos valdžios uždraustame referendume dėl atsiskyrimo katalonai sulaukė represijų. Iš 465 asmenų, kurie kreipėsi pagalbos pas medikus, 92 pripažinti sužeistais. Į atsiskirti nuo Ispanijos panorusius žmones buvo šaudoma guminėmis kulkomis. Už ką, kodėl? Vien dėl to, kad žmonės susiruošė į taikų referendumą balsuoti?
Nenoriu kategoriškai tvirtinti, esą katalonai visur ir visada teisūs. Valstybės sienų stumdymai – labai pavojingas užsiėmimas. Beje, šia kataloniška intriga būtinai pasinaudos Rusija, kuriai reikalinga sumaištis Eurpoje. Be to, netikiu, kad Ispanijos valdžia engtų katalonus taip baisiai ir žiauriai, kaip mus, pabaltijiečius, engė Sovietų Sąjunga.
Bet ar demokratines taisykles pripažįstanti Europa turi teisę draust katalonams balsuoti net ir dėl Madridui labai nepalankaus klausimo? Tai kas, kad Ispanija priėmusi įstatymą, draudžiantį Barselonai siekti nepriklausomybės. Juk be šio įstatymo Europoje neatšaukta europietiška norma laisvai reikšti nuomonę, laisvai balsuoti, laisvai rengti referedumus pačiais nemaloniausiais klausimais. Vaizdžiai tariant, į galvą ateina dvejopos mintys: gal šį sykį bausti reikia ne į referendumą susiruošusius Barselonos gyventojus, o politikus, priėmusius akivaizdžiai antidemokratišką sprendimą?
Todėl ir įdomu, kaip į ES ateitį optimistiškai žvelgiantis Prancūzijos prezidentas E.Makronas siūlys išnarplioti kataloniškąjį Gordijo mazgą. Drįstu manyti, kad jis tiesiog nežino. Atsakymo neturi ir visi jo patarėjai, ir jo džiugią kalbą apie didesnę ES integraciją gynę ES politikai.
Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas pristato savąją Europos viziją. EPA – ELTA nuotr.
Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) siūlo sukurti bendras Europos karinės intervencijos pajėgas ir turėti bendrą Senojo žemyno gynybos biudžetą.
Šiuos ir kitus pasiūlymus jis pristatė kalboje, kurioje išdėstė savo viziją Europai, informuoja „France 24“.
Antradienį Paryžiaus Sorbonos universiteto studentams pasakytoje kalboje E. Makronas paragino Europos gynybos strategiją apibrėžti iki kito dešimtmečio pradžios.
Be to, prezidentas pareiškė norą, kad Prancūzijos kariuomenė būtų atvira kitų Europos šalių kariams. Kitoms Europos Sąjungos (ES) narėms jis pasiūlė savanoriškai daryti tą patį.
Kalboje, aprėpusioje daug įvairių temų, E. Makronas taip pat ragino įkurti Europos prieglobsčio agentūrą ir įvesti standartinius ES tapatybės dokumentus, taip siekiant geriau valdyti migrantų srautus.
Be kita ko, jauniausias Prancūzijos vadovas nuo pat Napoleono laikų įspėjo dėl antiimigracinių pažiūrų nacionalizmo keliamo pavojaus, tvirtindamas, kad tokios pažiūros prieštarauja bendros Europos, gimusios iš pasaulinių karų tragedijos, principams.
Reaguodamas į tai, kad į Vokietijos parlamentą pirmą kartą per šešiasdešimt metų buvo išrinkta kraštutinių dešiniųjų partija, E. Makronas sakė: „Manėme, kad praeitis negrįš“.
Jis pridūrė, kad izoliacionistinės tendencijos sugrįžo, nes „mes pamiršome ginti Europą“.
Prancūzijos prezidentas, be kita ko, pasiūlė sukurti bendrą euro zonos biudžetą ir apmokestinti finansinius sandorius, taip siekiant finansuoti pagalbą besivystančioms šalims.
Pasisakydamas už griežtesnį interneto ekonomikos visoje Europoje reguliavimą, E. Makronas siūlė nustatyti, kad interneto milžinai mokesčius mokėtų ten, kur uždirba pinigus, o ne ten, kur yra registruoti.
Be to, E. Makronas kitų bendrųjų ES rinkų pavyzdžiu pasiūlė sukurti bendrąją skaitmeninę rinką bei Europos inovacijų agentūrą (Disruptive Innovation Agency), kuri skatintų Europos interneto startuolius ir finansuotų tyrimus dirbtinio intelekto srityje.
Prancūzijos tarnybos teigia nuo metų pradžios užkirtusios kelią septynioms teroro atakoms. Pateikdamas šį skaičių, vidaus reikalų ministras Žeraras Kolombas (Gerard Collomb) ketvirtadienį teisino pakartotinį nepaprastosios padėties pratęsimą iki lapkričio pradžios. „Mes kalbame apie išgelbėtas gyvybes“, – pabrėžė jis kalbėdamas Nacionalinėje Asamblėjoje, kuri balsuos dėl pratęsimo, praneša agentūra dpa.
Nepaprastoji padėtis Prancūzijoje buvo paskelbta po 2015 metų lapkričio 13-osios išpuolių Paryžiuje ir nuo tada jau penkis kartus pratęsta. Prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) yra pažadėjęs, kad rudenį nebus siekiama jos pratęsti. Vyriausybė siekia, kad iki tada būtų priimtas naujas saugumo įstatymas, kuris tarnyboms suteiktų daugiau galių kovoje su teroru. Senatas nepaprastosios padėties pratęsimui jau pritarė.
Pilietinių teisių aktyvistai ne kartą kritikavo, kad nepaprastoji padėtis galioja tiek ilgai. Ji leidžia tarnyboms prevencines kratas – šia galimybe pasinaudota jau 4 400 kartų. Vidaus reikalų ministras, be to, grėsmę keliantiems asmenims gali skirti namų areštą. Ši priemonė dabar taikoma 62 asmenims.
Prancūzija pastaraisiais metais tapo kelių kruvinų islamistinių išpuolių taikiniu.
Prancūzijos politikai sekmadienį pasmerkė šalies karo didvyrio bei buvusio prezidento Šarlio De Golio (Charles De Gaulle) kapo išniekinimą, rašo naujienų agentūra AP.
Prancūzijos žiniasklaida teigia, kad dėl nusikaltimo šiuo metu ieškoma dviejų asmenų. Vienas jų buvo nufilmuotas nuo kapo laužiantis kryžių Kolombėjaus kaime, kuriame Š. De Golis gyveno ir yra palaidotas.
Dabartinis šalies vadovas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) oficialiame pranešime teigė, kad kapas greitai bus sutvarkytas, o paties Š. De Golio atminimas yra „svarbus visiems Prancūzijos žmonėms“.
Ministras pirmininkas Eduardas Filipas (Edouarde Philippe) socialiniame tinkle „Twitter“ išreiškė savo „liūdesį bei pasibaisėjimą“ ir kapo išniekinimą pavadino „išpuoliu prieš visą Prancūziją“.
Tuo tarpo kraštutinių dešiniųjų lyderė Marin Le Pen (Marine Le Pen) išpuolį pavadino „niekingu“.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel (Angela Merkel) pirmadienį priėmė su trumpu vizitu į Berlyną atvykusį naująjį Prancūzijos prezidentą Emanuelį Makroną (Emmanuel Macron). Jo garbei buvo išrikiuota karinė sargyba, praneša agentūra dpa.
Po to buvo numatyti A. Merkel ir E. Makrono pokalbiai bei bendra vakarienė.
Manoma, kad pagrindinės susitikimo temos bus Europos Sąjungos (ES) ateitis ir nauji Vokietijos ir Prancūzijos santykių akcentai. E. Makronas į Berlyną atvyko praėjus dienai po inauguracijos. A. Merkel prieš pat susitikimą pareiškė sutiksianti jį „atvirai ir su visiška simpatija“. Ji teigė jokiu būdu neketinanti atrodyti „geresnė žinovė“. Ji esą nori pradėti bendradarbiavimą „draugiškai, kolegialiai ir su didele abipuse pagarba“.
Socialliberalas E. Makronas nori reformomis išjudinti Prancūzijos ekonomiką. 39 metų politikas per rinkimų kampaniją atstovavo aiškiai proeuropietiškai linijai.
Informacijos šaltinis – ELTA.
EPA – ELTA nuotrauka: Vokietijos kanclerė Angela Merkel (Angela Merkel) pirmadienį priėmė su trumpu vizitu į Berlyną atvykusį naująjį Prancūzijos prezidentą Emanuelį Makroną (Emmanuel Macron).
„Centrinė žvalgybos valdyba prognozavo „Sąjungos už liaudies judėjimą“ (UMP) pažeidžiamumą, susijusį su 2012 metų rinkimais“, – rašo laikraštyje Le Monde žurnalistas Martinas Unterzingeris.
Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV), pagrindinė JAV užsienio žvalgybos institucija, rimtai domėjosi Prancūzijos 2012 metų prezidento rinkimais, apie tai liudija WikiLeaks, Libération, Mediapart ir La Repubblica išspausdintas dokumentas, sakoma straipsnyje.
„2011 metų lapkričio mėnesio dokumente surašytos su būsimąja prezidentine kampanija susijusios temos, kurios tada domino CŽV. Kalbama apie kažką panašaus į „užsakymą“, adresuotą, konkrečiai, JAV Nacionalinio saugumo agentūrai, atsakingai už pasiklausymą, kur jai smulkiai pasakojama apie Amerikos valdžią dominančius klausimus ir apie taikinius, į kuriuos reikia susikoncentruoti. Tas dokumentas nenurodo, kokios informacijos prisirinko amerikiečiai, tuo labiau jis neatskleidžia priemonių, naudotų tam tikslui pasiekti. Ir vis dėlto, jis parodo, kokios temos labiausiai domino vedančiąją pasaulio valstybę apie Prancūziją, kuri rengėsi rinkiminei kampanijai“, – sako žurnalistas.
„CŽV imasi visų be išimties: po kruopštaus pirminių rinkimų Socialistų partijoje sekimo spalyje žvalgybos valdyba ketina „stebėti“ 2012 metų prezidento rinkimus. Nikolia Sarkozy ir UMP irgi atsiduria Amerikos žvalgybos taikinyje, ir tai nenuostabu“, – pažymi autorius.
„Atrodo, CŽV prognozuoja galimą dešiniųjų pralaimėjimą 2012 metų rinkimuose ir partijos pažeidžiamumą“, – tęsia autorius.
Amerikiečiai taip pat domisi Socialistų partija ir kitais kandidatais. Tarp „politinių partijų ir įdomių personų“ figūruoja Fransua Olandas, Marin Le Pen, Dominikas Stros-Kanas, informuoja žurnalistas.
„CŽV nori aprėpti platesnį Prancūzijos politinio gyvenimo akiratį ir prašo siųsti jai informaciją apie „naujas partijas bei politinius judėjimus, o taip pat neseniai atsiradusius kandidatus prezidento rinkimuose“, pavyzdžiui, domina jų nuomonė apie JAV“, – sakoma straipsnyje.
„Tas dokumentas nušviečia klasikinį žvalgybos metodą tiekiant politinei valdžiai visą būtiną informaciją, kurios jai gali prireikti savo užsienio politikoje. CŽV apie tai mini dokumente: surinkta informacija „padės analitikams įvertinti Prancūzijos porinkiminę politinę situaciją ir jos potencialų poveikį Prancūzijos ir Amerikos santykiams“. Veiksmai banalūs, bet juntami. CŽV dokumentas tai patikslina: šis dokumentas itin jautrus, nes šnipinėjimas tarp „draugų“ gali paliesti „skausmingas vietas“, – komentuoja žurnalistas.
„Nieko nenustebins tai, kad CŽV gavo užduotį rinkti žvalgybinius duomenis apie svarbiausius rinkimus vienoje iš stipriausių pasaulio valstybių. Tačiau tas dokumentas mums primena, kad mūsų laikais, kai Rusija elgiasi kaip pabaisa 2017 metų rinkimų išvakarėse, Prancūzija negali pasikliauti jokiais draugais šnipinėjimo srityje, net JAV“, – apibendrina Unterzingeris.
„Trys iš pagrindinių kandidatų (Prancūzijos) prezidento rinkimuose atvirai žavisi Vladimiru Putinu. Ir užmiršta Donaldo Trumpo komandos narių, kurie jautė tą patį, nemalonumus“, – rašo leidinio Le Monde redakcija.
„Tarp kandidatų Prancūzijos prezidento rinkimuose yra vienas, kuris, tiesą sakant, nėra kandidatas, bet vis dėlto jis visada lošia be pralaimėjimų. Tai Vladimiras Putinas“, – sakoma straipsnyje.
„Vladimiras Putinas yra ne užsienio politikos subjektas, o diplomatijos objektas, kurio atžvilgiu kiekvienas kandidatas turi laikytis vienokios ar kitokios pozicijos. Jis – tos rinkimų kampanijos centre. Jis – vidaus politikos subjektas, su savo politine programa. Jo šešėlis plevena virš kampanijos. Žurnalistų nuomone, jo idėjos, metodai ir pasaulėžiūra sklando tarp visų – nuo kraštutinių kairiųjų iki kraštutinių dešiniųjų“.
„Trys iš keturių pagrindinių į kovą stojusių kandidatų juo žavisi – ar bent jau jam simpatizuoja, – tai jie jau ne kartą yra visai atsakingai pareiškę. Dešiniųjų kandidatas Fransua Fijonas, kraštutinių dešiniųjų Marin Le Pen ir kraštutinių kairiųjų Žanas Liukas Melenšonas, – perduoda redakcija. – Jų motyvacijos skirtingos, atsidavimo laipsnis skirtingas, bet kiekvienas savaip mano, kad Putinas turi atsakymus į klausimus, kurie šiandien iškilę Prancūzijai“.
„Nors ir paradoksalu, tie trys kandidatai irgi labiausiai akcentuoja savo nacionalizmą bei principingumą Prancūzijos ir prancūzų gynimo reikaluose. Tačiau į Rusijos ketinimus jie žiūri palankiai, Kremliaus kišimąsi jie mielai priima“, – pabrėžia žurnalistai.
„Marin Le Pen ir Žano Liuko Melenšono priešiškumas ES ir NATO atžvilgiu išreikštas visiškai konkrečiai. Jiems visos priemonės geros, kad tik joms padarytų galą, tegul ir su Kremliaus pagalba, kai jis savo bombardavimais šluoja nuo žemės paviršiaus Rytų Alepą, paversdamas jo gyventojus pabėgėliais, kurie neabejotinai kada nors pasieks šiaurines Viduržemio jūros pakrantes. Net kai jis užgrobia Gruziją ar Ukrainą, kad savaip perbraižytų sienas, paveldėtas iš sovietų epochos pabaigos“, – tęsia žurnalistai.
„Tačiau didžiausią nerimą kelia Fransua Fijono reiškiamas putinizmas. Nes „Respublikonų“ kandidatas nenori nei ES galo, nei NATO žlugimo, nei dirbtinio, merkantilaus ir antipatriotiško demokratijos griovimo. Tad iš kur tada toks polinkis, ypač kai šiuos tris tikslus aiškiai afišuoja Kremliaus šeimininkas? Kodėl šioje kampanijoje prancūzų dešiniųjų konservatyvusis sparnas daugiau už kitus nuolaidžiauja Maskvai? Kam leisti „Respublikonų“ deputatui Nikolia Diukui Rusijos RT televizijos kanale pasakoti, kad Emanuelis Makronas – „Amerikos finansininkų agentas“ ir „gėjų lobistų numylėtinis“? – svarsto redakcija.
„Demaskuoti kokios nors valstybės, tegul ir nepriešiškos, bet mažų mažiausiai varžovės ir net nedraugiškos, propagandiniame eteryje vidaus priešą, – tai vadinasi „stoti užsienio valstybės pusėn“ tam, kad išsaugotum tą toną, kurį pasirinko „Respublikonų“ vadovybė. Jiems nekenktų apgalvoti nelaimingo generolo Flino likimo, kai šis už neleistinus kontaktus su Rusijos ambasadoriumi Vašingtone buvo priverstas atsistatydinti nepraėjus nė mėnesiui po paskyrimo vadovauti Nacionalinio saugumo tarybai – institucijai, kuriai pavesta patarinėti JAV prezidentui saugumo ir užsienio santykių klausimais“, – apibendrina redakcija.
Prancūzijos kirpėjas išties uždirba labai daug – beveik 10 tūkstančių eurų per mėnesį.
Prancūzijos prezidentas Fransua Olandas.
„Toks penkerių metų kontraktas turi būti naudingas tam, kuris jį pasirašė. Pradedant 2012 metais, asmeninis Prancūzijos prezidento Fransua Olando kirpėjas uždirba 9895 eurus per mėnesį, neatskaičius mokesčių, kaip yra rašoma jo darbo sutartyje“.
Oficiali darbo sutartis publikuojama leidinyje „Le Canard enchaine.“
„Tai – tik 5000 eurų mažiau, negu paties Fransua Olando vieno mėnesio premija,“ – rašoma „Le Figaro“ redakcijos skiltyje „Scan politique.“
Ir vis dėlto kodėl toks didelis Prancūzijos vadovo kirpėjo atlyginimas? Prezidentūros advokatai nurodo ypač didelius kirpėjo darbo krūvius. Eliziejaus rūmų atstovai taip pat pabrėžė, kad kirpėjas – labai užimtas žmogus: esą jo darbo diena prasideda anksti ryte ir tęsiasi labai ilgai; jis pataiso prezidento šukuoseną kiekvieną rytą tiek kartų, kiek reikia; prieš kiekvieną viešą pasirodymą – irgi patobulina; taip pat ir laisvadieniais prižiūri, kad prezidentas būtų deramai susišukavęs.
Be to, pabrėžia žurnalistai, kirpėjas lydi Prancūzijos valstybės vadovą oficialių išvykų metu.
Informacijos šaltinis – „Le Monde“.
Ironiškas Slaptai.lt redakcijos prierašas.
Įspūdis toks, kad Prancūzijos prezidentas nieko kito neveikia, vien tik šukuojasi. Taigi dabar jau galima numanyti, kodėl šlubuoja daugelis prancūziškų iniciatyvų. Kai beveik plikas vyras tiek daug dėmesio skiria šukuosenos priežiūrai, ar belieka laiko rimtiems darbams? Pavyzdžiui, Rusijos tramdymui ir tikrųjų terorizmo priežasčių ieškojimui…
Mano tėvas sakydavo: bailys du kartus miršta. Taip mirs ir Europa, Europos Sąjunga. Pirmą kartą ji miršta dabar, nuvažiavusi į Maskvą pas Putiną prašyti pasigailėjimo, kitą kartą mirs tada, kai Rusija atkurs imperiją su buvusios SSRS, o gal net platesnėmis sienomis.
Dešimt kartų galingesnė, bet vienuolika kartų bailesnė NATO drebina kinkomis štai jau antri metai. Ir JAV, ir Didžioji Britanija iš baimės net pamiršo, kad, kai iš Ukrainos buvo išgabenamas atominis ginklas, šiai janukovyčių nustekentai valstybei jos žadėjo karinę apsaugą.
„Tai, kas nutiko Prancūzijos prezidentui Hollandui, nieko naujo“, – rašo Albertas Mattiolis laikraštyje La Stampa.
„Galų gale, nieko naujo nenutiko. Hollando meilės žygius, netikėtą Valeri ligą, premjer-meilužės Žiuli triumfą galima pavadinti jau ne kartą regėtų dalykų pasikartojimą Prancūzijos istorijoje. Prancūzai tolerantiški nusidėjimams tų, kurie neša atsakomybės už valstybę naštą“.
Taigi prancūzai nejaučia paniekos savo prezidentams, turintiems meilužių ir favoričių. Greičiau atvirkščiai – prancūzams patinka tik tie karaliai ir prezidentai, kurie neištikimi savo žmonoms. Bent jau taip teigia A.Mattiolis leidinyje "La Stampa".
„Tai, kas nutiko Prancūzijos prezidentui Hollandui, nieko naujo“, – rašo Albertas Mattiolis laikraštyje La Stampa.
„Galų gale, nieko naujo nenutiko. Hollando meilės žygius, netikėtą Valeri ligą, premjer-meilužės Žiuli triumfą galima pavadinti jau ne kartą regėtų dalykų pasikartojimą Prancūzijos istorijoje. Prancūzai tolerantiški nusidėjimams tų, kurie neša atsakomybės už valstybę naštą“, – rašo leidinys.
