Europos Parlamento narė, Kovo 11-osios Akto signatarė Rasa Juknevičienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Po iškilmingo Kovo 11-osios minėjimo Seime Nepriklausomybės Akto signatarė Rasa Juknevičienė paprašė išbraukti ją iš Signatarų klubo narių nuo šių metų kovo 11 dienos.
„Negaliu būti nare struktūros, kuri kalbėti klubo vardu deleguoja žmogų, nesuvokiantį laikmečio aplinkybių. Man labai apmaudu ir gėda už Zitos Šličytės kalbą, kuri visuomenėje gali būti suprasta kaip visų signatarų nuomonė. Ukrainos karo akivaizdoje yra sunkiai suvokiama, kaip galima spjaudytis tokia baisia neapykanta“, – pareiškė europarlamentarė.
Jos nuomone, atsakomybė dėl šio išpuolio per Kovo 11-osios minėjimą tenka Signatarų klubo vadovybei.
„Signataro vardas įpareigoja ir aš nenoriu, kad jis būtų tapatinamas su neapykanta, homofobija, skaldymu. Manau, kad dėl šio išpuolio per ypatingą Lietuvai ir visai Europai dieną atsakomybė tenka klubo vadovybei“, – savo pareiškime Signatarų klubo vadovei Birutei Valionytei teigia R. iJuknevičienė. Zita Šličytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
ELTA jau skelbė, iškilmingą Kovo 11-osios minėjimą Seime aptemdė incidentas, kai dalis jo dalyvių paliko posėdžių salę.
Taip kai kurie renginio dalyviai reiškė nepasitenkinimą dėl Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatės Zitos Šličytės kalbos, kuri aštriai kritikavo valdžią, nepagarbiai kalbėjo apie seksualines mažumas. Salę paliko kai kurie parlamentarai, Vyriausybės nariai ir signatarai.
„Ciniška ir įžūli Lietuvos homoseksualizacija turi ir be abejo turės ateityje neigiamas pasekmes visuomenės vienybei bei sutarimui“, – sakė AT deputatė.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Įsivaizduokime situaciją. Ginkluota grupė žmonių nusprendžia, esą štai anas namas, stovįs vaizdingoje vietoje, neabejotinai priklausąs jiems. Ginkluotieji griebiasi drastiškų priemonių – jėga išveja iš ten gyvenusius šeimininkus ir įsitvirtina užgrobtoje teritorijoje. O kad būtų patogiau išlaikyti užgrobtąjį mūrą, įsiveržia dar į septynetą gretimų sodybų. Tad jau savo rankose, matematiškai skaičiuojant, neteisėtai okupavę laiko net aštuonetą ūkių.
Kokių priemonių griebiasi teisėsauga? Kaip pridera – pirmiausia derasi, kad įsibrovėliai geruoju pasitrauktų. Kaip elgiasi tarptautinė bendruomenė? Remdamasi nusistovėjusiomis taisyklėmis ji ginčija įsiveržėlių teises į namą vaizdingoje vietovėje.
Bet užpuolikai nesitraukia. Spaudoje skelbia pranešimus, esą tas gražuolis mūras jiems priklausąs, nes kažkada, maždaug prieš tūkstantį metų, ten neva klestėjusi didinga jų karalystė. Derybos neatneša jokių rezultatų. Tada teisėsauga liepia šturmuoti namus, kuriuose apsigyveno įsibrovėliai, ir juos iš ten jėga išveja. Ne tik išveja, bet likusius gyvus – areštuoja, baudžia. Juk padarytas nusikaltimas.
Štai kokia logika. Ji civilizuotui žmogui ir suprantama, ir priimtina. Visi žinome, kad nei su bankų plėšikais, nei su įkaitų pagrobėjais, nei su vagimis, nei su lėktuvą užgrobusiais teroristais niekas ilgai nesiterlioja. Derybos netrunka metų metus. Jei įstatymą pažeidusieji nenusileidžia, juos nuginkluoja jėga net tais atvejais, jei įkaitams ir aplinkiniams gresia mirtinas pavojus. Nieko nepadarysi – teisingumas privaląs triumfuoti. Kaltieji privalo sėsti į kaltinamųjų suolą.
Jei imčiau įrodinėti, esą įsiveržusiųjų į svetimus namus ne tik kad negalima jėga išvyti, bet dar privalu su jais palaikyti draugiškus santykius, teikti jiems ekonominę pagalbą, piršti įvairiausias partnersytės programas, – mane greičiausiai palaikytumėte bepročiu. Ir būtumėte teisūs.
Bet juk Lietuva, žvelgdama į Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktą, elgiasi labai panašiai – kaip tas, kuriam labiau rūpi ne aukos, o agresoriaus interesai. Užuot stojusi neteisėtai Kalnų Karabachą praradusio Azerbaidžano pusėn, Lietuva visus pastaruosius tris dešimtmečius dėjosi tarsi nesuprantanti, kas čia teisus. Tiesa, visi oficialūs Lietuvos dokumentai, kaip ir tarptautiniai, surašyti teisingai – pabrėžiama, jog NATO ir Europos Sąjunga laiko Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano dalimi.
Tačiau bent jau pastarąjį dešimtmetį, kai intensyviai domiuosi šiuo konfliktu, daug kas iš mūsų politikų, žurnalistų, istorikų, keliautojų karšligiškai ieškojo ne tiesos, o argumentų, kaip būtų galima pateisinti Armėniją ir įgelti Azerbaidžanui. Kūrė keistas draugystės su Kalnų Karabacho separatistais grupes Seime, nelegaliai, apeidami Azerbaidžaną, keliaudavo į Kalnų Karabachą, kad sugrįžę iš ten galėtų piešti graudžius pasakojimus, kaip „taikūs armėnai bijo žiaurių musulmonų“. O štai noro išsiaiškinti, kaip jaučiasi iš Armėnijos ir Kalnų Karabacho išvyti azeraidžaniečių pabėgėliai, nepareikšdavo. Net jei tokia proga pasitaikydavo, ja nepasinaudodavo. Omenyje turiu kolegas žurnalistus, kuriuos buvau sutikęs Baku tarptautiniuose humanitariniuose forumuose ir kurie, sugrįžę iš kelionės, nebrūkštelėjo nė vienos trumputės žinutės.
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Su didžiausiu entuziazmu mes nusigriebdavome kiekvieno pranešimo, esą Azerbaidžanas naikina krikščioniškus maldos namus. O apie tai, kad, armėnų separatistams įsitvirtinus Kalnų Karabache, šiame regione nebeliko 60-ies mečečių, 473 istorinių, azerbaidžaniečiams brangių paminklų, 927 bibliotekų, saugojusių azerbaidžaniečiams brangias senoviškas knygas ir rankraščius, kad į Armėniją iš Kalnų Karabacho išvežta per 40 tūkst. vertingų azerbaidžanietiškų muziejų eksponatų, kad musulmoniškose mečetėse buvo laikomos kiaulės, – nė žodelio. Jei kalbėdavome apie žiaurumus, tai, žinoma, ieškodavome vien faktų, kaip netinkamai pasielgę „musulmonai azerbaidžaniečiai“. „Brolių armėnų“ klastų (pavyzdžiui, Sumgaito skerdynės) ir žiaurumų (sakykim, Hodžaly skerdynės) nenarpliodavome, nenagrinėdavome. Tai prieštaraudavo mūsų įsikaltai versijai, jog Armėnija – visuomet teisi, Azerbaidžanas – visuomet neteisus.
Dabar – situacija kiek kitokia. Krypsta gerojon pusėn. Štai europarlametaras Andrius Kubilius jau viešai pripažįsta, kad Armėnija padariusi klaidą, kai negrąžino Azerbaidžanui 1992 – 1994-aisiais užgrobtų septynių rajonų, niekaip nesusijusių su Kalnų Karabachu (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas).
Bet iki tikro objektyvumo – dar labai toli.
Rasa Juknevičienė ir Andrius Kubilius. Diskusija. Slaptai.lt nuotr.
Yotube.com erdvėje peržiūrėjau 2020 metų spalio 2 dieną paskelbtą Lietuvos europarlamentarų Rasos Juknevičienės ir Andriaus Kubiliaus diskusiją dėl to, kas šiandien dedasi Pietų Kaukaze. Laida nebūtų ypatingai užkliuvusi, jei ne tas tebesikartojantis primityvus tendencingumas: nė menkiausios užuominos, kam priklausąs Kalnų Karabachas, žvelgiant tarptautinės bendrijos akimis. Tarsi NATO ir ES nebūtų suformulavusi nuomonės, jog Kalnų Karabachas yra ne Armėnija, o Azerbaidžanas. Žinoma, europarlamentas A.Kubilius turįs teisę Kalnų Karabachą vadinti armėniškuoju. Tokios demokratijos taisyklės. Bet oficialiame videokomentare, paženklintame Europos Parlamento logotipais, nė sykio nepaminėti, kokia oficiali tarptautinės bendrijos pozicija dėl Kalnų Karabacho, – mažų mažiausiai neetiška, netaktiška.
Beje, jei ankstesniame savo tekste „Ką pasakė ir ką nutylėjo europarlamentaras Andrius Kubilius“ daugiausia dėmesio skyriau buvusio premjero pasisakymams dėl konflikto Pietų Kaukaze, šį sykį dėmesį patraukė tarsi užkeikimas kartojama europarlamentarės R.Juknevičienės nuomonė, esą visus konfliktus narplioti privalu tik taikiomis priemonėmis. Ką tuo norima pasakyti – Azerbaidžanas pasielgė neteisingai, po beveik tris dešimtmečius trukusių beviltiškų derybų jėga susigrąžindamas savas žemes? O kur, jei bent jau apsimetame esą objektyvus, priešinga nuomonė, girdi, teritorinius konfliktus taikiomis priemonėmis išlukštenti dažniausiai neįmanoma? Kur buvusio Vladimiro Putino patarėjo, nūnai JAV Katono instituto vyriausiojo analitiko Andrejaus Ilarionovo analizė (Echo Moskvy), jog teritoriniai ginčai be karinės jėgos neišnarpliojami, nes tokia žmonių prigimtis?
Keisčiausia, kad europarlamentarė R.Juknevičienė, drauge su kolega A.Kubiliumi liaupsindama „taikias priemones“, tarsi nepastebėjo, jog pati sau prieštarauja, prisimindama Serbijos ir Kosovo konfliktą. Juk šis susidūrimas taip pat nebuvo išspręstas be kraujo praliejimo. Serbai ir albanai buvo sutaikyti (jei tikrai sutaikyti) grubiomis karinėmis priemonėmis. Tuo konkrečiu atveju po gausių ultimatumų Amerika griebėsi tarptautinio policininko veiksmų. Grubių veiksmų. Beje, man, anuomet redagavusiam karinį priedą „Vardan Lietuvos“, su tuometiniu krašto apsaugos ministru Linu Linkevičiumi teko aplankyti ten dislokuotus Lietuvos taikdarius. Net buvome supažindinti su Balkanų regione įkurtos amerikiečių karinės bazės vadu. Savo akimis mačiau, kokia įspūdingai didelė, kokiais moderniausiais ginklais apginkluota buvo toji amerikiečių bazė. Jei ne į Balkanus mesti amerikiečių kariškiai, serbai su albanais iki šiol pjautųsi, o Vokietijos ir Prancūzijos vadovaujama Europos Sąjunga beviltiškai skėsčiotų rankomis. Įsidėmėkime: pirmiausia buvo karas, ir tik po to įsivyravo taika (bent jau sąlyginė).
Jau tada Europos Sąjunga pademonstravo nesugebanti nutraukti serbų ir albanų priešpriešos dėl Kosovo. Tai padarė Vašingtonas. Pirmiausia – bombardavo, sprogdino, šaudė, ir tik paskui siūlė ekonominę pagalbą, kad abi nesutariančios tautos mieliau rinktųsi prekybą nei apkasus. Nemanau, kad šiandien būtų kas nors kardinaliai pasikeitę. Europos Sąjunga buvo ir tebėra nepajėgi užgesinti įsiplieskusių konfliktų nei savo teritorijoje, nei, tuo labiau, Pietų Kaukaze. Per silpna, per daug ištižusi, per daug susiskaldžiusi. Lietuvos europarlamentarai labai naivūs manydami, esą ES, jei tik susiimtų, jei tik norėtų, galėtų žaisti kur kas rimtesnius geopolitinius žaidimus.
Tad europarlamentarės R.Juknevičienės kartojimus, esą Gordijo mazgą dėl Kalnų Karabacho išnarplioti buvo leistina „tik taikiomis priemonėmis“, aš supantu kaip dar vieną subtilų mėginimą sumenkinti Azeraidžaną. Suprask, jis neturėjo teisės kariauti.
Rasa Juknevičienė, europarlamentarė. Slaptai.lt nuotr.
Kaip bebūtų liūdna, tame youtibe.com paskelbtame videointerviu esama ir daugiau keistų užuominų. Europarlamentarė R.Juknevičienė užsimena, kad galbūt Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šį sykį armėnų interesų negynė, nes troško pakenkti demokratišku būdu į valdžią atėjusiam ir neva korupcionieriais politikais atsikratyti besistengiančiam Nikolui Pašinianui? Leiskite nuoširdžiai nusistebėti: N.Pašinianas – tikras, nuoširdus demokratas?
O jei N.Pašinianas – net demokratiškiausias žmogus pasaulyje, nereikia į vieną krūvą suplakti skirtingų temų: šalies santvarkos ir šalies teritorinio vientisumo taisyklių. Jei Aliaksandras Lukašenka – štai koks baisus, ar tai reiškia, kad Lietuva ar kuri nors kita valstybė turinti teisę iš Baltarusijos atimti, sakykim, Gardiną ir Lydą? Jei Italiją beveik tris dešimtmečius valdė „didysis demokratas“ Silvijo Berluskonis, ar tai suteikė teisę kaimyninėms šalims iš italų atimti bent vieną itališką regioną?
Verčiau tegul politikė prisimena, kaip 2012-aisiais, būdama krašto apsaugos ministre, su Armėnija atnaujino susitarimą dėl dvišalio bendradarbiavimo gynybos srityje? Juk visi draugystės būdai su Armėnija – įtartini, mat ten dislokuota Rusijos karinė bazė. Leiskite paklausti, kaip į NATO ir ES besiorientuojančiai Lietuvai šovė į galvą pasirašyti bendradarbiavimus su šalimi, kurioje šeimininkauja galinga karinė rusų grupuotė?
Analizuodamas to meto spaudą aptikau pranešimų, kad Lietuva pasižadanti pagelbėti Armėnijai mokslo srityje – leis armėnų kariškiams įgyti patirties Lietuvos karo akademijoje Vilniuje ir Baltijos gynybos koledže Tartu mieste. Gal ir gražu. Bet kokios garantijos, kad tie armėnų karininkai, kurie studijavo Lietuvos karo akademijoje ir Baltijos gynybos koledže, nesuteikė išsamių ataskaitų apie Lietuvos karines struktūras Rusijos žvalgyboms?
Ano meto spauda cituoja ir tokius žodžius, priskiriamus tuometinei krašto apsaugos ministrei R.Juknevičienei: „šitas vizitas buvo didžiulis Armėnijos interesas. Jie dėjo visas pastangas, kad jis įvyktų“. Gal europarlamentarė R.Juknevičienė galėtų bent šiandien smulkiau paaiškinti, koks gi tuomet buvo Lietuvos interesas bičiuliautis su Rusijos karinę bazę turinčia Armėnija ir tuo pačiu erzinti NATO struktūrose didžiulią įtaką turinčią Turkiją?
Andrejus Ilarionovas. Gordonua.com
Taip pat džiaugčiausi, jei europarlamentarė R.Juknevičienė patikslintų sakinį, esą „Armėnija dėjo visas pastangas, kad Lietuva su ja atnaujintų dvišalį bendradarbiavimą gynybos srityje“. Šis klausimas – ypač svarbus, nes, Lietuvos požiūriu, tuometinė Armėnijos valdžia, įskaitant prezidentą Seržą Sargsianą, tikrai nebuvo laikoma nei demokratiška, nei padoria, nei provakarietiška.
Žodžiu, tendencingumų – vis dar daug. Pavyzdžiui, LRT laidoje („Kultūringai su Nomeda“) kalbėjo fotografas Vidmantas Balkūnas, tas pats, kuris neseniai keliavo po Kalnų Karabachą ir Lietuvos spaudoje paskelbė šūsnį fotografijų, kaip kenčia armėnai nuo Azerbaidžano karinių operacijų. Kalbinamas Nomedos Marčėnaitės jis prasitarė, esą konflikte dėl Kalnų Karabacho – ne viskas taip paprasta. Dėl Rusijos ir Ukrainos konflikto – viskas aišku. O dėl Kalnų Karabacho – gal būt ir vieni truputį teisūs, ir kiti.
Demokratinėje visuomenėje tokią nuomonę dera gerbti. Ir vis tik kas gi čia neaiškaus, jei tarptautinė bendruomenė gerbia šalių teritorinį vientisumą, pripažindama Kalnų Karabachą esant neatskiriama azerbaidžanietiška teritorija, jei Kalnų Karabacho atskira nepriklausoma valstybe nepripažįsta net pati Armėnija??
Belieka viltis, kad naujasis Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis dabos ne vien Armėnijos, bet ir Lietuvos ir jos sąjugininkės NATO aljanse Turkijos interesus.
Europos Parlamento narė, Kovo 11-osios Akto signatarė Rasa Juknevičienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė mano, kad Astravo atominės elektrinės (AE) klausimas yra keliamas tik šalies vidaus politikoje. Politikė teigia nematanti Vyriausybės bei premjero Sauliaus Skvernelio pastangų dėl Astravo AE keliamos grėsmės kalbėtis su galingiausiomis Europos Sąjungos valstybėmis. Visgi Europos Parlamento narė pripažįsta, kad, jos nuomone, vienintelė Lietuvos galimybė sustabdyti Astravo AE buvo pastatyti nuosavą, saugią Visagino AE.
„Girdžiu tik Lietuvos vidaus politikoje šiuos klausimus keliamus. (…) Aš nematau, kad premjeras važiuotų kur nors į Vokietiją, nematau, kad premjeras važiuotų į Prancūziją ar kitas galingiausias Europos Sąjungos valstybes. Taip, aš matau susitarimą su Lenkija, kas yra labai gerai, matau stringančius susitarimus su kitomis Baltijos valstybėmis, bet Europos Sąjungoje niekur nesu mačius nei laiško kokio nors mūsų valdžios, nei nieko. Tik kiek mes keliame (Europos Parlamente – ELTA) per komitetus, per įvairiausius raštus kaip Europos parlamentarai kartas nuo karto, bet tai viskas“, – LRT radijui teigė R. Juknevičienė.
Europos Parlamento narė įsitikinusi, kad šioje stadijoje, kai Astravo AE jau beveik pastatyta, Lietuvai vienintelis būdas yra bent jau siekti, kad atominė elektrinė Baltarusijai ekonomiškai neapsimokėtų. R. Juknevičienė įsitikinusi, kad Lietuva galėjo sustabdyti Astravo AE tik pasistačiusi Visagino AE.
„Vienintelė ir pagrindinė galimybė sustabdyti Astravą buvo pastatyti Visagino atominę. Žmonės gal nelabai tai supranta, bet 2012 metais, kada vyko pritariamasis referendumas tiesiog buvo informacinė Kremliaus, sakyčiau, ataka prieš Lietuvą ir žmonės išsigando trijų tuomet, atrodo, statomų elektrinių ir balsavo prieš, tuo labiau, kad įsijungė ir dabartiniai valdantieji „valstiečiai“ ir socialdemokratai tuometiniai, politinės jėgos tiesiog kovodamos vidaus politines kovas“, – teigė R. Juknevičienė.
Europos Parlamento narė teigia, kad, jei Lietuva būtų pradėjusi statyti Visagino atominę elektrinę, pasak jos, antros elektrinės pastatyti nebūtų įmanoma.
„Tiesiog tie laidai, kuriais mes esame sujungti per Baltarusiją su Rusija, Estija ir Latvija, tas vadinamas BRELL žiedas, nes atominė elektrinė nėra tik kaip namas pastatytas, kuris gali veikti autonomiškai. Atominei elektrinei reikia laidų pralaidumo, tam tikri fizikiniai dėsniai veikia atominėje elektrinėje ir antros elektrinės su tokiu dideliu galingumu tiesiog fiziškai būtų neįmanoma pastatyti“, – sakė R. Juknevičienė. Ne – Astravo atominei elektrinei. Slaptai.lt nuotr.
„Mes būtume užėmę šitą erdvę su Visagino atomine elektrine, saugia, su japonišku reaktoriumi, be rusiškų įtakų ir tokiu būdu mes galėjome sustabdyti“, – pridūrė ji.
Baltarusija 2 400 MW galios atominę elektrinę stato netoli Astravo miesto, nuo Vilniaus nutolusio vos per 50 km. Jėgainę sudarys du 1 200 MW galios blokai.
Astravo AE. Slaptai.lt nuotr.
ELTA primena, kad prezidentas Gitanas Nausėda, savo metinėje kalboje komentuodamas Astravo AE statybas, teigė, kad Lietuvos iniciatyva Europos Vadovų Taryba įtvirtino reikalavimą ES kaimynystėje plėtojamiems trečiųjų šalių projektams užtikrinti aukščiausius tarptautinius aplinkosaugos ir saugumo standartus. Vis dėlto šalies vadovas pridūrė, kad vietinės reikšmės memorandumai šioje situacijoje nebepadės.
Savo ruožtu energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas informuoja, jog šiuo metu yra deramasi su Baltijos šalimis dėl bendro plano, kaip išvengti Baltarusijoje pagamintos elektros energijos patekimo į rinką. Toks susitarimas, pasak ministro, leidžia įgyvendinti „antiastravinį“ įstatymą.
Pamaitinsime visą kariuomenę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas kritikuoja naują Vyriausybės pasiūlymą didinti krašto apsaugos išlaidas ir 2,5 proc. BVP gynybai pasiekti 2030 m. Pasak G. Palucko, reikia investuoti į „minkštąjį“ saugumą. Pasak pirmininko, visuomenės valia taip pat turi būti pasirūpinta, ji turi jaustis ekonomiškai ir socialiai saugi.
Pasak G. Palucko, krašto apsaugos finansavimas turėtų priklausyti nuo šalies ekonominio augimo perspektyvų, tačiau pirmiausia reikia pasirūpinti visuomenės atsparumu: nacionalinis saugumas yra galia ir valia priešintis.
„Nacionalinis saugumas negali būti susiaurintas tik iki karinės galios didinimo, nes saugumas, mūsų požiūriu, yra galia ir valia priešintis. Nepasitikėjimas valstybe, nepasitenkinimas viešosiomis paslaugomis, emigracija, demografinės problemos rodo, kad visuomenės valia taip pat turi būti pasirūpinta, ir tam reikia skirti deramą dėmesį“, – pabrėžia G. Paluckas.
Visa tai, pasak jo, susiję su visuomenės noru priešintis ir ginti savo valstybę – grėsmėms atsparios visuomenės nariai visų pirma turi jaustis ekonomiškai ir socialiai saugūs. Jis primena, kad Lietuva lig šiol neįgyvendina konstitucinių įsipareigojimų, kuriuos visuomenė patvirtino 1992 m.
Pavyzdžiui, dėl nemokamo mokslo, nemokamos medicinos pagalbos ir panašiai.
G. Paluckas sako, kad LSDP svarstytų paremti kompromisinį variantą – susitarime papildomus 0,5 proc. nuo BVP būtų galima numatyti alternatyviai visuotinei privalomai karinei tarnybai.
Socialdemokratų partijos vadovas Gintautas Paluckas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Tai, mūsų supratimu, būtų socialinis darbas. Taigi papildomas augimas tektų socialinei sričiai, socialinėms reikmėms. Alternatyvi karinė tarnyba – mūsų siūlomas kompromisas“, – teigia G. Paluckas.
G. Paluckas primena, kad LSDP inicijuotas ir pasiektas susitarimas dėl krašto gynybos – įgyvendinamas – šiemet planuojama pasiekti 2,06 proc. nuo BVP finansavimą. Tapdama NATO nare, Lietuva įsipareigojo krašto apsaugai skirti 2 proc. nuo BVP finansavimą.
Tokį G. Palucko požiūrį kritikuoja konservatorė Rasa Juknevičienė.
„G. Paluckas pranešė būsiąs europinis socialdemokratas, todėl pasisakantis prieš išlaidas gynybai ir prieš karo prievolę. Tačiau iš karto po mūsų diskusijos „Savaitė“ parodė siužetą apie Švedijos socialdemokratus, kurie ne tik stipriai didina gynybos išlaidas, bet ir grąžino šauktinius. Socialdemokratija nėra medinė ideologija, Gintautai. Gyvenimas yra ideologija“, – savo feisbuko paskyroje rašė R. Juknevičienė.
Konservatorė Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Diskusijų laidoje „Savaitė“ R. Juknevičienė sakė, kad norit išlaikyti sąjungininkus NATO aljanse reikia didinti gynybos išlaidas, nes „2 proc. – tai yra tik grindys“.
„Mes esame labai rimtoje situacijoje. NATO čia atėjo mums padėti ne todėl, kad jie neturi kur dėti pinigų. NATO šiandien kalba jau ne apie 2 proc. 2 proc. – yra grindys, nuo kurių reikia atsispirti. Jeigu mes norime savo sąjungininkus čia išlaikyti, jeigu mes norime, kad Jungtinės Amerikos Valstijos čia būtų su savo nuolatinėmis bazėmis ar rotacinėmis kokiomis nors (pajėgomis), tai mes negalime kalbėti taip, kaip dabar kalba šitas žmogus“, – sakė R. Juknevičienė.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Seimo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis sako, kad grupės Seimo narių kreipimasis į Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorių Darių Jauniškį nėra su juo derintas ir jis šio kreipimosi nėra pasirašęs. Politikas taip pat įsitikinęs, kad Seimo nariai turi teisę kreiptis ir gauti atsakymus.
„Pirmiausia ten nėra mano parašo, tie klausimai, jų pateikimas VSD vadovui niekaip nėra derintas. Seimo nariai turi teisę kreiptis ir gauti atsakymus. (…) Labai dažnai visos frakcijos – opozicinės ir esančios pozicijoje – tą daro, pareigūnai ateina į Seimą ir atsako į klausimus“, – antradienį žurnalistams Seime sakė R. Karbauskis.
Jis mano, kad ir šiuo atveju VSD vadovas pateiks kažkokius atsakymus. R. Karbauskis taip pat mano, kad kai kurie iš tų klausimų gali būti planuojamos sudaryti Seimo komisijos tyrimo objektas.
„Jeigu Seimas sudarys komisiją ir toliau tirs politinę korupciją, aš manau, kad kai kurie iš tų klausimų gali būti tiriami. Bet tada bus visai kita tyrimo apimtis ir aprėptis, ir galbūt atsakymus galės gauti tie, kurie turi teisę dirbti su slapta informacija. Jie galės matyti atsakymus tuos, kuriuos negalėtų matyti Seimas, nes Seime VSD vadovas negalės pasakyti informacijos, kuriai leidimo neturi visi Seimo nariai“, – sakė R. Karbauskis.
Politikas nemano, kad prie klausimų VSD vadovui galėjo prisidėti žurnalistas Tomas Dapkus. „Aš pažįstu Seimo narius, kurie pasirašė, tai yra, man atrodo, mūsų frakcijos nariai. Kiek aš žinau, jie niekaip nebendrauja su jūsų minimu žurnalistu. Ir aš abejoju, kaip galėtų jo suformuoti klausimai atsirasti jų pateiktame rašte. Aš manau, kad tie klausimai gimę yra iš NSGK tyrimo ir apklausų“, – teigė R. Karbauskis.
Jis taip pat užtikrino, kad bus įgyvendintos ir NSGK atlikto parlamentinio tyrimo rekomendacijos.
VSD vadovas Darius Jauniškis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Kaip ELTA jau skelbė, grupė Seimo narių iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos kreipėsi į Valstybės saugumo departamento direktorių D. Jauniškį, prašydami atsakyti į klausimus, kurie padėtų išsiaiškinti detales, vis dar nežinomas po Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) atlikto parlamentinio tyrimo. Nors keletą mėnesių trukęs tyrimas atskleidė daug iki šiol nutylėtų faktų apie verslo grupių įtaką politikams, Seimo „valstiečiams“ iškilo ir naujų rimtų klausimų, pvz., juose minima ir Seimo NSGK pirmininko pavaduotoja konservatorė Rasa Juknevičienė.
Kreipimosi iniciatorius Seimo narys Mindaugas Puidokas sako, kad Seimo rudens sesijos pradžioje planuojama pakviesti VSD direktorių D. Jauniškį ir kartu aiškintis svarbiausias detales, nuo kurių priklauso ne tik šalies saugumas, bet ir teisės aktų, valstybės valdymo kokybė ir interesų atsigręžimas į žmogų.
R. Juknevičienė: Asamblėja visiškai niekuo dėta dėl to, kas vyksta Lietuvos politikoje. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narė Rasa Juknevičienė, Seimo valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nario Mindaugo Puidoko apskųsta NATO Generaliniam sekretoriui, mano, kad toks kolegos elgesys yra nenaudingas Lietuvai ir dėl to nukentės Lietuvos Seimo delegacijos NATO PA autoritetas.
Dėl savo pasisakymų sulaukusi tokio smūgio iš kolegos R. Juknevičienė savo retorikos neketina švelninti. Interviu naujienų agentūros ELTA žurnalistei Jadvygai Bieliavskai ji leido suprasti, kad vienai valstybei, t.y. Rusijai, labai nepatinka tai, kad ji pirmą kartą Lietuvos istorijoje yra paskirta NATO Parlamentinės Asamblėjos prezidente.
– Kaip Jūs vertinate tai, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos Seime atstovas NATO Parlamentinėje Asamblėjoje Mindaugas Puidokas apskundė jus NATO Generaliniam sekretoriui ir NATO Parlamentinei Asamblėjai. Kaip vertinate tokį žanrą, nes sakoma, kad, užuot viešai skalbus marškinius, geriau santykius išsiaiškinti tarpusavyje savo virtuvėje. Beje, Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis irgi nemano, kad dėl kokių nors vidinių nesutarimų užsienio politikoje reikėtų kam nors skųstis.
– Kaip čia gali vertinti? To dar nebuvo. Aš nuo 1999 metų esu NATO Parlamentinėje Asamblėjoje, teko dirbti delegacijose su įvairių partijų atstovais iš Lietuvos, kurie buvo ir iš Darbo partijos, Tvarkos ir teisingumo, kai mūsų požiūriai tikrai buvo labai skirtingi. Labai aštrūs ginčai būdavo, kritikuodavome tokius politikus kaip Viktoras Uspaskichas, bet niekada tų partijų atstovai kaip nors kitaip negu Lietuvos interesams neatstovaudavo, net ir minčių niekam nebuvo tokių kilę. Dabar tai įvyko. Aišku, kad tai naudinga ne Lietuvai, aišku, kad tam tikra žala bus padaryta mūsų autoritetui, mūsų delegacijos autoritetui. Ten esame išsikovoję tikrai labai aukštą, labai gerą autoritetą tarp kitų delegacijų. Dabar tai nustebino kolegas. Jau gavau žinučių iš kolegų iš kitų šalių, kurie, aišku, priima, supranta, kad čia yra tokių vidinių politinių diskusijų išraiška. Jeigu norėjo pažeminti mane, tai jisai pažemino save ir Lietuvą, aišku, gaila.
– Kas tai, jūsų nuomone, patirties stoka ar kas nors daugiau už to slypi?
– Manau, kad daugiau. Jeigu pasižiūri, kam yra naudinga atakuoti mane, tai, atrodo, kad vienai valstybei labai nepatinka tai, jog aš tik ką esu paskirta pirmą kartą Lietuvos istorijoje NATO Parlamentinės Asamblėjos prezidente. Tiesa, dar nepradėjau eiti tų pareigų, bet netrukus pradėsiu. Reikia klausti, ar tai yra žmogus, nesuprantąs, ką daro, ar tai yra žmogus, kuris gal ir supranta, ką daro. Aš neturiu atsakymo į šį klausimą.
– Kokių atsakomųjų žingsnių imsitės?
– Aš, beje, parašiau laišką NATO Parlamentinės Asamblėjos delegacijoms, kuriame atsiprašiau už kolegos elgesį, už tai, kad jis tas mūsų vidines įtampas primeta visai Asamblėjai. Užtikrinau, kad Lietuvos žmonių ir mūsų atstovų NATO PA požiūris nesikeičia ir kad mes tikrai visi dirsime kartu dėl stipresnio NATO.
– Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcija kreipėsi į Seimo Pirmininką Viktorą Pranckietį, kad jis įvertintų susidariusią situaciją. Kokių sprendimų tikitės iš Seimo vadovo?
– Mūsų frakcija, pasibaisėjusi tokiu Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovo elgesiu, nutarė kreiptis į Seimo Pirmininką. Iš ryto buvau susitikusi su Seimo Pirmininku. Supratau, kad jis nuoširdžiai nustebo, jis nebuvo informuotas, nors iš tikrųjų keista, kad Seimo Pirmininkas neinformuojamas dėl tokio tarptautinio rezonanso galinčio sulaukti veiksmo. Matysime, kokių veiksmų imsis Seimo vadovas. Aš manau, kad reikia stabdyti tokius žalingus Lietuvai veiksmus.
– Ar tai gali pakenkti, jūsų nuomone, Lietuvos įvaizdžiui tarptautinės bendruomenės akyse?
– Tikiuosi, kad labai daug nepakenks. Aišku, kad liks toks nusistebėjimas, pasijuoks kažkas. Daugelis žmonių supranta, kad Asamblėja visiškai niekuo dėta dėl to, kas vyksta Lietuvos politikoje. NATO PA delegacijoms parašiau, kad kitais metais Lietuvoje artėja treji rinkimai, visi supranta, kas yra rinkimai. Tiesiog apsijuokė, manau, jis pats, labai stipriai.
– Kovo pabaigoje Vilniuje posėdžiavęs NATO Parlamentinės Asamblėjos nuolatinis komitetas svarstė deklaracijos projektą, kurį numatoma priimti gegužės mėn. pavasario sesijoje Varšuvoje. Dokumento tikslas – pabrėžti NATO vienybę, pasiekimus ir iššūkius artėjant 2018 m. liepos 11-12 dienomis Briuselyje rengiamam aukščiausiojo lygio NATO valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimui.
– Kaip manote, ar Seimo nario M. Puidoko laiškas gali kaip nors apkartinti ar padaryti įtaką Varšuvos sesijai, galbūt išryškėti kokiu nors nemaloniu jums aspektu, tuo labiau kad netrukus pradėsite eiti svarbias pareigas?
– Manau, kad Varšuvoje tai tikrai neturės jokio atgarsio, manau, kad tik bus klausimų. Tiesiog užkulisiuose, pokalbiuose su kolegomis bus paklausta ir bus proga paaiškinti, kas tai yra per toks keistas žanras Lietuvoje, kad tai naujas žanras ir, tikiuosi, kad tokio nebus, arba bus proga atsiprašyti už M. Puidoko elgesį.
– Kada oficialiai pradėsite eiti NATO PA prezidentės pareigas?
– Dar neaišku, nes tai priklausys nuo to, kada italai paskirs naują delegaciją. Tai gali dar kokį gerą mėnesį ar daugiau užtrukti. Į Varšuvą vyksiu kaip viceprezidentė. Be to, jau kitą savaitę išvykstu į Batumį, į Gruziją, kur vyks NATO PA seminaras. Susitiksiu su visa vadovybe, man pačiai teks pirmininkauti vienam iš posėdžių.
– Atrodytų, kad viena iš nesutarimų su „valstiečiais“ priežasčių yra gynybos finansavimas. Ar nemanote, kad šis konfliktas jau yra išsekęs, išspręstas, nes „valstiečiai“ sutinka 2019 m. gynybai skirti 2,05 proc. BVP ir, laipsniškai didinant, 2030 metais pasiekti 2,5 proc. BVP?
– Manau, kad pagrindinis Ramūno Karbauskio skausmas yra netgi ne šita mano kritika, o didžiausias skausmas yra dėl to, kad aš pasiūliau, manau, kad ir ateityje to reikalausime, jog R. Karbauskis atsisakytų savo verslo santykių su V. Putino aplinkos oligarchais. Čia jiems skaudžiausia, tą jie nutyli, bet čia yra priežastis, kodėl aš dabar taip esu atakuojama praktiškai per visus Kremliaus ruporus.
– Ne paslaptis, kad jūsų retorika ir pasisakymai yra griežti ir nemalonūs Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderiui parlamentarui R. Karbauskiui ir jo vadovaujamai partijai, tuo labiau kad išsakėte visokiausios kritikos, kad galimai yra ryšiai su Putino aplinka…
– Ne galimai, jie iš tikrųjų deklaruoti yra. Jis deklaravęs, kad trąšas perka iš Rusijos.
– Esate pasisakiusi netgi, kad neva Ramūnas Karbauskis gali būti Rusijos agentas…
– Aš klausiau, klausimą iškėliau, ar jis Rusijos agentas yra, ar jis yra naudingas idiotas, jeigu taip kalba.
– Ar vis dėl to neplanuojate sušvelninti tos retorikos, kurią, atrodytų, skaudžiai priima valdančioji partija?
– Kėliau ir kelsiu klausimus šituos. Tikrai manęs nesustabdys.
– Kaip jūs vertinate tai, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos Seime seniūnas R. Karbauskis kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą (VSD) dėl jūsų viešų pasisakymų esą R. Karbauskis yra Rusijos agentas.
– Labai juokinga, nes VSD iš tikrųjų neturėtų būti įtrauktas į vidaus politines kovas. Tai irgi yra labai pavojingas žingsnis.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos Seime atstovas NATO Parlamentinėje Asamblėjoje dr. Mindaugas Puidokas atkreipia NATO Generalinio Sekretoriaus Jenso Stoltenbergo ir NATO Parlamentinės Asamblėjos dėmesį, kad Seimo narės, NATO PA prezidentės Rasos Juknevičienės pasisakymus, kuriuose ji, nepaisydama Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos indėlio į Lietuvos krašto apsaugą ir nuoseklų įsipareigojimų NATO vykdymą, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą vadina prorusiška, kaltina darbu Rusijai, o šios valdančiosios partijos vadovus vadina Kremliaus agentais.
„Esu įsitikinęs, kad NATO Parlamentinės Asamblėjos prezidentės R. Juknevičienės pasisakymai jokiu būdu neatspindi NATO Parlamentinės Asamblėjos požiūrio į teisėtą Lietuvos Respublikos valdžią ir šalies indėlį į NATO stiprinimą“, – kreipimesi teigia M. Puidokas.
Kreiptis į NATO Generalinį Sekretorių, pasak M.Puidoko, paskatino kolegų iš NATO PA pastabos dėl R. Juknevičienės politiškai nekorektiškų ir neatsakingų tarptautinėje diplomatijoje pasisakymų apie Seimo rinkimus laimėjusią partiją, neva Seimo valdančiosios daugumos nariai yra nedraugiškų Lietuvai ir NATO jėgų atstovai.
„Aš, kaip Seimo delegacijos NATO PA narys, esu nemaloniai nustebintas dėl to, kad jau sulaukiu ir savo kolegų NATO Parlamentinėje Asamblėjoje klausimų dėl p. Rasos Juknevičienės kaltinimų, kuriuos ji, kaip esu informuojamas, išsako susitikimuose su PA delegatais, keldama nepagrįstas abejones pasirinkta Lietuvos geopolitine kryptimi bei šalies patikimumu NATO struktūroje. Tokiais tikrovės neatitinkančiais p. Rasos Juknevičienės pasisakymais tiek Lietuvoje, tiek ir tarptautinėje bendruomenėje kuriama nepasitikėjimo Lietuvos politine valdžia ir nestabilumo atmosfera, platinama dezinformacija, kurstoma neapykanta“, – sako M. Puidokas.
Pasak jo, toks R.Juknevičienės, kaip NATO Parlamentinės Asamblėjos prezidentės, elgesys nesiremia aukštais elgesio standartais, kuriuos kelia NATO, diskredituoja NATO Parlamentinės Asamblėjos prezidento pareigas ir yra naudingas tik bendriems NATO ir Lietuvos priešams.
Dėl Seimo narės R. Juknevičienės pareiškimų LVŽS frakcijos Seime vadovas Ramūnas Karbauskis pirmadienį kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą.
Visiškai pritariu, kad klijuoti Penktosios kolonos, priešų, išdavikų, Kremliaus agentų, „vatnykų“ ir kitas etiketes yra nesolidi ir negarbinga stipresniojo savybė. Valstybė, kurios pagrindą sudaro susitelkusi tauta, turėtų būti išdidi, pasitikinti savo demokratinėmis vertybėmis ir gerbianti kiekvieną savo pilietį, net ją pačią kritikuojantį.
Bet gyvenimas yra kitoks. Tikrovėje egzistuoja ir pataikavimas, ir grynai pragmatiški interesai, ir kolaboravimas, ir atvira išdavystė. Tai valstybinės sistemos piktžaizdės, neretai pasibaigiančios didele tragedija.
Vargu, ar galima į vieną gretą rikiuoti tuos „penktakolonininkus“, kokius regėjome „Jedinstvos“ judėjime ar lenkiškosios autonomijos Rytų Lietuvoje skelbėjų gretose, su atvirai Kremlių ir V. Putiną liaupsinančiais; nuoseklius ir radikalius mūsų valdžios kritikus – su visokių peticijų dėl prisijungimo prie Rusijos iniciatoriais; raginančius plėsti bendradarbiavimą su kaimyniniu režimu, plečiančius verslą Rytuose – su politiniais demagogais, niekinančiais nacionalines valstybines struktūras ir savo lyderius. Riba tarp šių grupuočių labai neryški.
Aname straipsnyje rašiau apie R. Pakso bandymus vėl ištiesti sparnus ir sunkią naštą, kurią jis velka iki šių dienų po jo apkaltos ir nušalinimo, įtarus nusikalstamais ryšiais su kaimynine šalimi. Šiandienos Lietuvos politikai irgi mina ant to paties grėblio. Tariamai nekalti verslo ryšiai su Rusijos oligarchais, kontaktai su įtartinais asmenimis, kurių pažintys nusitęsia iki paties Kremliaus, paskatino VSD savo ataskaitoje už 2017 metus juos paryškinti ir padaryti išvadą, kad galimai tokie ryšiai kelia grėsmę Lietuvos valstybingumui ir saugumui.
M. Bastys, A. Skardžius – tik keli šio meto pavyzdžiai, kaip šeimyninis verslas ar „kavos pagėrimai“ gali virsti skandalu, kuriuos ima tirti specialios komisijos. Procesas dar nebaigtas, gal politikai ir išneš sveiką kailį, tačiau VSD savo misiją atliko: saugumo tarnybos perspėjo valdžios elitą ir turinčius įtakos šalies politinei sistemai, jog jų santykiai su potencialia agresore turi būti atsargūs ir vieši.
Naujas „kibišas“ sukeltas neatsargių valstybės vyrų pasisakymų. Štai valdančiųjų lyderis R. Karbauskis tą dieną, kai visų trijų Baltijos šalių vadovai susitiko su JAV rezidentu D. Trumpu, leptelėjo, kad, didindami krašto gynybos finansavimą, mes skriaudžiame savo žmones. Kitaip sakant, socialinės ir gynybinės biudžeto eilutės supriešinimas visiškai neatitinka Vyriausybės programos ir – jeigu būsime atidūs – tarnauja svetimos šalies propagandai. Premjeras S. Skvernelis gynė didžiausios Seimo frakcijos seniūną, esą tikriausiai R. Karbauskis norėjęs pasakyti nepalaikąs idėjos finansavimą gynybai iki 2,5 proc. didinti jau kitais metais ir apskritai yra prieš skubą.
Buvusi Krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė mestelėjo tiesiai šviesiai, kad R. Karbauskis yra „Kremliaus projektas“. Ji priminė ir „valstiečių“ lyderių ankstesnes nuodėmes: pasisakymus prieš integraciją į NATO, priešinimąsi euro įvedimui, verslo ryšius su Rusija… Šioje dvikovoje galima būtų ieškoti protingo vidurio: R. Karbauskis nei „tautos išdavikas“, nei didelis jos patriotas, tiesiog – per savo galingą verslą ir įtaką rinkėjams patekęs į valdžios elitą ir čia, visiems matant ir girdint, aktyviai reiškiąs savo poziciją. Deja, dažnai ta pozicija – tai vandens pylimas ant priešiškos propagandos malūno…
Ar ne tokį vandenėlį pilsto pats Premjeras? Iš pradžių jis pareiškia, kad nepaisant visko reikia siekti bendradarbiavimo su Rusija, atnaujinti tarpvalstybinius santykius (tarsi dabar kamuoliukas būtų mūsų pusėje), paskui, vaizduodamas labai įžvalgų ir informuotą, tvirtina, jog tai, kad būtent Rusija panaudojo cheminį ginklą Didžiojoje Britanijoje, nuodijant Skripalius, dar nėra iki galo įrodyta. Tokius teiginius kaipmat pasigavo Rusijos žiniasklaida, įpynusi juos į bendrą antivakarietišką retoriką.
Konservatorius Žygimantas Pavilionis tokį Premjero pasisakymą prilygino „įvarčio įsimušimui į savo vartus“. Opozicijos lyderis Gabrielius Landsbergis leido suprasti, kad Premjeras gali būti Rusijos kandidatas 2019 metų Lietuvos Prezidento rinkimuose. „Visame šitame kontekste nenorom prisimenu VSD ataskaitoje minimą faktą, kad Rusija kitais metais mūsų Prezidento rinkimuose turės savo kandidatą. O gal jau turi? O gal ir programa jau pristatyta?“, – savo Facebook‘o paskyroje svarstė konservatorius.
Akivaizdu, kad šiuose pasisakymuose didelė duoklė jau atiduodama artėjantiems Prezidento rinkimams. Nors Lietuva maža šalis, tačiau Rusiją šie rinkimai domina kaip galimybė pakeisti griežtą D. Grybauskaitės retoriką. Juk Maskvai Lietuva tarsi aukštas geopolitinis slenkstis pakeliui link Baltijos jūros ir Lenkijos, o jį įveikti būtų lengviau, jeigu prie valdžios vairo atsidurtų ne toks nuožmiai jos atžvilgiu nusiteikęs lyderis.
Lietuvos prezidentūra. Kas taps naujuoju šių rūmų šeimininku? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dėl to perspėja ir Ž. Pavilionis, kai „Lietuvos Ryto“ TV laidoje užsipuolė V. Ušacką, kuris taip pat esantis „Kremliaus projektas“, nes palaikąs gerus ryšius su Rusijos oligarchais, Kremliaus atstovais ir t.t. G. Nausėda jam taip pat neįtinkąs… Šią retoriką galima nurašyti taip anksti prasidėjusiai rinkimų kampanijai ir būsimų kandidatų siekiams pašalinti oponentus, juos kompromituojant. Visuomenei reiktų atskirti pelus nuo grūdų, tarp „juodųjų technologijų“ rasti racionalių argumentų ir atsargiai vertinti pretendentų retoriką, ypač vienu aspektu: ar ji naudinga, ar žalinga valstybei ir priešiškai propagandai.
Šiose pastabose bandyta nužymėti tik aukščiausiame politiniame ešelone dedamus orientyrus, kurie ribojasi su valstybei žalinga veikla. O kur dar visokie marginalai, paraštiniai judėjimai ir pavieniai veikėjai, per savo žiniasklaidos priemones platinantys Rusijai naudingą informaciją, skirtą Lietuvos kompromitavimui ir susilpninimui…
A. Kubilius vasario mėnesį paskelbė tyrimą – mokslinę studiją apie Kremliaus hibridinius karus prieš Lietuvą. IV-me skyriuje politikas rašo: „Kremliaus „hibridinių karų“ tikslas dėl tokių valstybių kaip Lietuva – išlaikyti jas savo geopolitinės įtakos sferoje, stabdyti jų ryžtą atsikratyti energetinės priklausomybės, silpninti jų pastangas kiek galima giliau integruotis į svarbiausias Vakarų struktūras: Europos Sąjungą ir NATO.“
Neįžvelgti šių tendencijų, reiškia, iš anksto pralaimėti.
Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas sako, kad aviacijos paslaugų bendrovės „Avia Solutions Group” (ASG) kreipimasis į Seimą prašant ištirti jo veiklą yra desperatiškas žingsnis.
„Tai su Kremliumi susijusios įmonės bandymas užtildyti Seimo narius, kurie kelia klausimus. ASG jau dabar dėl tų ryšių neteko statuso NATO rėmuose. Tai įmonė, kurios veikimas abejotinai dera su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais. Natūralu, kad ji bando gintis puldama Seimo narį, kuris formuluoja klausimus ir bando ieškoti atsakymų“, – Eltai sakė L. Kasčiūnas.
Pasak parlamentaro, jis su partijos kolegomis kovą kreipėsi į Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį, kad būtų pagreitintas pinigų plovimo direktyvos įgyvendinimas, sukurtas registrų centras, kur įmonės turėtų aiškiai deklaruoti savo galutinius naudos gavėjus ir būtų aiškiai matoma, kas už jų stovi.
„Šie mūsų raginimai, natūralu, labai verčia reaguoti šias įmones. Taigi manau, kad esame gerame kelyje, tačiau dėl to tenka patirti tokį puolimą“, – kalbėjo L. Kasčiūnas.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis, reaguodamas į gautą ASG kreipimąsi, priminė, kad opozicija vis dar laukia, jog Vyriausybės vadovas principingai įvertintų situaciją.
„Nervinga „Avia Solutions Group“ reakcija rodo, kad klausimais Premjerui apie šią įmonių grupę pataikyta į probleminę vietą. Juo labiau, kad įmonių grupė savo kreipimesi nepaneigia, jog turi ryšių su Kremliaus aplinka ir Lietuvos nacionaliniam saugumui grėsmę keliančia Rusijos karine pramone“, – išplatintame pranešime teigia G. Landsbergis.
ASG ketvirtadienį paskelbė, kad trečiadienį kreipėsi į Seimą, prašydama ištirti L. Kasčiūno veiklą. Bendrovė teigia įtarianti, kad jis dirbtinai eskalavo informacinę kampaniją, nukreiptą prieš ASG. Kreipimasis adresuotas Seimo Pirmininkui Viktorui Pranckiečiui, Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetui, Seimo procedūrų ir etikos komisijai, G. Landsbergiui ir TS-LKD partijos priežiūros komitetui.
STT (Specialiųjų tyrimų tarnyba). Slaptai.lt nuotr.
Parlamentarai L. Kasčiūnas, G. Landsbergis ir Rasa Juknevičienė kovo viduryje kreipėsi į S. Skvernelį, norėdami atkreipti dėmesį į žiniasklaidoje pasirodžiusią analizę bei kitą viešumoje pasirodžiusią informaciją apie ASG ir jos antrinių įmonių galimas sąsajas su Kremliaus aplinka, įskaitant Rusijos Federacijos gynybos pramone, JAV sankcionuojamus asmenis ir finansines institucijas.
ASG teigia, kad visai netrukus po L. Kasčiūno kreipimosi į Ministrą Pirmininką, pasirodė informacija apie galimas Seimo nario sąsajas su koncernu „MG Baltic“ ir tai, kad jis buvo apklausiamas Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų.
„Atsižvelgiant į visą ikiteisminio tyrimo kontekstą, galima daryti prielaidą, kad Seimo narys yra gavęs tiesioginę paramą iš koncerno „MG Baltic“, o dirbtinai eskaluodamas ir kurstydamas informacinę kampaniją prieš ASG, bando nukreipti politikų, tarnybų ir visuomenės dėmesį nuo neigiamos informacijos apie jį patį“, – rašoma ASG pranešime.
L. Kasčiūno narystė TS-LKD partijoje laikinai sustabdyta.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko pavaduotoja Rasa Juknevičienė siūlo Seimo Pirmininkui Viktorui Pranckiečiui sukviesti politinių partijų vadovus ir kartu su Vyriausybe parengti aiškų veiksmų planą, kuriame būtų numatyta, kaip bus kovojama su grėsmėmis vidaus politikoje, apie kurias perspėjama bendroje Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento grėsmių analizėje.
Parlamentarė, išklausiusi šių tarnybų neviešas ataskaitas NSGK posėdžiuose, susipažinusi su viešai paskelbta grėsmių vertinimo ataskaita, teigia, kad net keturis kartus šių metų analizėje yra paminėti ateinantys prezidento rinkimai Lietuvoje.
„Žvalgybos perspėja apie grėsmes, o veikti turi sprendimų priėmėjai, politikai. Rusija, deja, išlieka didžiausia grėsme nacionaliniam saugumui. Tačiau dar didesni grėsmių iššūkiai yra mūsų vidaus politikoje“, – teigia R. Juknevičienė.
Pasak jos, vienas pagrindinių Kremliaus įrankių – pinigų srautai, kad galėtų daryti įtaką politinei sistemai bei rinkimams. Tai vyksta ne tik Lietuvoje.
Ataskaitoje pažymima, kad „Tikėtina, kad Rusija vykdys informacines ir kibernetines atakas, darys įtaką operacijoms ir prieš Lietuvą. Jomis bus siekiama supriešinti visuomenę ir mažinti jos pasitikėjimą demokratiniu procesu, valdžios institucijomis ir pareigūnais. Tai bus ypač aktualu dėl artėjančių 2019 m. Lietuvos Respublikos prezidento ir kitų rinkimų“.
Komentuodama grėsmių vertinimo ataskaitą, parlamentarė teigiamai vertina, kad šioje analizėje nebeliko paminėtų visokių marginalų, kurie yra tik Kremliaus dūmų uždanga, kad pridengtų tikruosius veikėjus.
„Turiu pasiūlymą. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis ir Kauno meras Visvaldas Matijošaitis turi nedelsdami visiškai atsisakyti savo verslų Rusijoje. Tai nesuderinama su valstybės politikų statusu ir ta analize, kurią ir viešai, ir neviešai pateikia Lietuvos žvalgybos. Visiškai, reiškia ne vaikams ir artimiesiems“, – sakė R. Juknevičienė.
Pasak jos, karinėje srityje iš esmės paveikslas panašus, kaip ir praėjusių metų analizėje.
R. Juknevičienė pažymi, kad yra nemaži pozityvūs pokyčiai dėl NATO atsako ir pajėgų dislokavimo mūsų regione.
„Tačiau tai tik pradžia. Lieka atviras klausimas dėl priedangos iš oro ir jūros, Rusijos pajėgumai Kaliningrade tebekelia mūsų atkirtimo ir izoliavimo nuo likusio NATO grėsmę. Rusija tebeturi keleriopai didesnius pajėgumus čia pat, už Baltijos valstybių sienų. Rusijos ginkluotosios pajėgos, lyginant, sakykim, su 2008 metais, stipriai sumažino reagavimo laiką ir dabar nuo įsakymo davimo gali labai greitai paruošti savo tam tikrus vienetus greitam užpuolimui. Tai yra iššūkis NATO“, – teigė parlamentarė.
LVŽS vadovas Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Andrius Kubilius kreipėsi į Seimo Pirmininką Viktorą Pranckietį ir Seimo Etikos ir procedūrų komisiją dėl Ramūno Karbauskio skundo, kuriuo prašoma tirti A. Kubiliaus, TS-LKD frakcijos seniūno Gabrieliaus Landsbergio ir Rasos Juknevičienės pasisakymus Seimo salėje svarstant Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) sudarymą.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderiui R. Karbauskiui nepatiko, kad TS-LKD frakcijos nariai savo pasisakymuose kritiškai vertino jo ir jo vadovaujamos partijos veiksmus bei pasiūlymus, susijusius su VRK sudarymo nutarimu birželį.
„Noriu priminti, kad Konstitucijos 62 straipsnyje yra nustatyta: „Seimo narys už balsavimus ir kalbas Seime negali būti persekiojamas. Tačiau už asmens įžeidimą ar šmeižtą jis gali būti traukiamas atsakomybėn bendrąja tvarka.“ Mano įsitikinimu, tiek R. Karbauskio skundas Etikos ir procedūrų komisijai dėl mūsų pasisakymų, tiek Seimo Etikos ir procedūrų komisijos sprendimas tirti šį skundą yra specifinė Seimo narių persekiojimo už jų kalbas Seime forma, o tai griežtai draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija. Todėl prašau ištirti ir įvertinti Seimo nario R. Karbauskio veiksmus, skundžiantis dėl kitų Seimo narių pasisakymų Seime, ir nustatyti, ar juose nėra Seimo narių persekiojimo dėl jų kalbų Seime požymių“, – teigė A. Kubilius.
Parlamentaras taip pat prašo ištirti, ar Seimo Etikos ir procedūrų komisijos sprendime tirti ir svarstyti Seimo nario R. Karbauskio skundą dėl kitų Seimo narių pasisakymų nėra šių Seimo narių persekiojimo dėl jų pasisakymų Seime požymių.
Net ir patys geriausi dalykai, pačios tauriausios idėjos, jeigu jomis naudojamasi neišmintingai, be takto ir be saiko, gali virsti savo priešingybe ir gausinti blogį.
Pavyzdžiui, pasaulis dar tebekrūpčioja prisiminęs, kaip, pasinaudojęs demokratijos suteiktomis galimybėmis, Vokietijoje į valdžią atėjo Hitleris.
Mūsų dienomis, regis, panašus virsmas ima grėsti ir daugybei žmonių gyvenimo viltį grąžinusiai žmogaus teisių idėjai. Kai iš idėjos ir iš viešojo gyvenimo imta eliminuoti patį pamatą, ant kurios turėtų laikytis teisių idėja – supratimą apie pareigas ir kiekvieno žmogaus (beje, ir žmogaus teisių gynėjo) asmeninę atsakomybę už savo žodžius ir veiksmus, žmogaus teisių pažeidinėjimų atvejų ima netgi daugėti.
Tik dabar piliečių teises ima pažeidinėti ar uždega žalią šviesą tokiems pažeidinėjimams ne tik valstybė, valdžia, o dar ir susireikšminę ir asmeninę atsakomybę ignoruojantys įvairūs teisių gynėjai.
Kodėl informaciniame lauke padaugėjo pranešimų apie augančią moksleivių, paauglių agresiją prieš mokytojus, tėvus, bendramokslius? Tai logiška pasekmė neatsakingų kalbų apie jų teises, nutylint pareigas. Kita vertus, ir patys kovotojai už visų lygias teises vis dažniau griebiasi teisėjų vaidmens ir net psichologinės agresijos prieš kitokią, nei jų, nuomonę turinčiuosius.
Ryškiausias pavyzdys – vasarą tų kovotojų sukelta isterija prieš vieną tikybos mokytoją bei jų raginimai „imtis griežtų priemonių“ mokytojai nubausti, nepatikrinus faktų, neišsiaiškinus visų aplinkybių, nepasikalbėjus su pačia mokytoja, remiantis vien situacijoje pasiklydusios paauglės įspūdžiais.
Kitas pavyzdys – puolimas prieš Seimo narę Rasą Juknevičienę, kuri socialiniuose tinkluose pasidalijo įspūdžiais iš viešnagės JAV. Nei smerkdama, nei pajuokdama, o tik kiek nustebusi ji rašė: „Atsikėliau anksčiau ir už tuos, kurie miega tiesiog gatvėje. Vėl kas nors apkaltins, bet, deja, tik juodi. Atrodo, kad jiems toks gyvenimo būdas visai patinka. Bunda linksmi“.
Centre: Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Atspėjo. Ir ši Seimo narė užlipo ant to grėblio, kuris jau kartą pokštelėjo per kaktą buvusiai Seimo narei Daliai Teišerskytei, išdrįsusiai nepakankamai pagarbiame kontekste paminėti afroamerikiečius. Tarsi nežinotų, jog Lietuvos žmogaus teisių gynėjai su ypatingu pasiaukojimu gina tik netradicinės seksualinės orientacijos mažumos, musulmonų ir afroamerikiečių teises.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto projektų koordinatorei (na, ir pavadinimas!…) Kristinai Normantaitei trumpoje Seimo narės žinutėje buvo pristigę „įsigilinimo į socialinių problemų priežastis ir atsakingo požiūrio į komunikaciją“. O anoniminiai kritikai sriūbavo, jog parlamentarės pastabos esančios neapgalvotos ir nejautrios!
Kuo ilgiau gilinausi į šią, atsiprašant, problemą, tuo tvirtėjo įtarimas, jog vadinamieji „teisių gynėjai“ pučia eilinį muilo burbulą, siekdami pateisinti į juos dedamas visuomenės sveiko proto ir psichologinės sveikatos drumstėjų viltis ir lėšas.
Diržas. Slaptai.lt nuotr.
Romantiškais Perestrojkos laikais, kai mes tik mokėmės demokratijos, buvo aiškinama, jog įvairios žmogaus teisių gynimo organizacijos kuriamos tam, kad apgintų Pilietį nuo Valstybės. Tačiau dabar, atrodo, viskas virsta „ontrep“. Vieni gina vaikus nuo tėvų, kiti – tėvus nuo vaikų… Kai prieš dešimt ar dvyliką metų tėvai kreipėsi į valdžią prašydami, kad mokyklose būtų tikrinama, kurie vaikai vartoja narkotikus, pirmieji į kovą su ta tėvų iniciatyva pakilo žmogaus teisių gynėjai. O ką jie apgynė? Narkotikų platintojus bei vaikų „teisę“ daryti kvailystes, kvaišintis, žalotis, o apkvaitus žaloti ir net žudyti kitus…, o tėvai pasijuto nebeturį teisių rūpintis vaikais.
Valstybės nusižengimų prieš piliečius tos organizacijos nebepastebi, nemato, kaip valdžia ir jai tarnaujantys biurokratai grubiausiai pažeidinėja tiek visos tautos, tiek atskiro žmogaus teises. Skurdžiausiomis pensijomis pažeidžiama pagyvenusių žmonių teisė į orią senatvę; nesubalansuota mokesčių sistema žlugdomos smulkiųjų verslininkų pastangos sąžiningai uždirbti duoną sau ir savo šeimai; toleruojant švogerizmą, kvalifikuotiems specialistams darbo tenka ieškotis svetur, dėl ko Lietuvoje katastrofiškai mažėja lietuvių.
Beje, žmogaus teisių gynėjų politišku nekorektiškumu apkaltinta politikė atsiprašė. O štai dauguma eilinių piliečių, interneto vartotojų, jos ne tik kad nepasmerkė, bet net gynė. Iš internete paskelbtų 52 skaitytojų atsiliepimų žmogaus teisių gynėjų kaltinimams vienareikšmiškai pritarė tik penki. Dar šeši tiesiog pasinaudojo proga dar kartą įgelti R. Juknevičienei, kuri neįtinka jiems, kad ir ką besakytų. O likusieji, net ir tie, kurie prisipažino nemėgstantys politinio korektiškumo dorybe nelaikančios politikės, tą kartą ją besąlygiškai gynė. Ne todėl, kad jie būtų rasistai, o todėl, kad, jų nuomone, pavojų demokratijai kelia teisių gynėjų mėginimai uždėti apynasrį teisei turėti savo nuomonę ir ją reikšti!
Cituoju vieną tokį pasisakymą: „Nebenoriu gyventi tokiame veidmainių pasaulyje: nebegali sakyti, ką galvoji, ką jauti. Visur suras priežastį, kad mano pasisakymai yra susiję su rasizmu, įžeidimu, dar kažkuo… Kuo toliau, tuo baisiau…. Pasaulis išsigimsta.“
Ne. Išsigimsta ne pasaulis. Išsigimsta kai kurios idėjos, suvešėjusios tuščiose galvose …
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė Rasa Juknevičienė kartu su Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnu Eugenijumi Gentvilu ir Mišrios Seimo narių grupės nariu Bronislovu Mateliu kreipėsi į finansų ministrą Vilių Šapoką dėl galimų pažeidimų buvusios Seimo narės Gretos Kildišienės įmonėje UAB „Amatas“.
Parlamentarai kreipimesi prašo finansų ministrą pavesti jam pavaldžioms institucijoms atlikti tyrimą ir padėti atsakyti, kiek iš tikrųjų kainavo G. Kildišienės knygos „Atvirai“ leidyba ir kas ją iš tikrųjų finansavo? „Jeigu knygos leidybą finansavo ne pati įmonė, o kiti asmenys ar neva labdarą teikusios įmonės, tai klausiama, ar nėra slepiami mokesčiai ir tokiu būdu daroma žala valstybei? Visuomenei ir mums, Seimo nariams, kyla natūralūs klausimai: kiek iš tikrųjų kainavo Gretos Kildišienės knygos „Atvirai“ leidyba ir kas tai finansavo? Todėl prašome Finansų ministerijos atlikti įmonės veiklos patikrinimą. Patikrinimas padėtų išsklaidyti abejones, o visuomenė gautų objektyvią informaciją apie viešai aptariamus su politikais galimai susijusius procesus. Skaidrumas šiuo atveju turėtų būti prioritetas“, – teigė R. Juknevičienė.
Knygos „Atvirai“ leidimo istorijoje parlamentarams taip pat kyla klausimų, ar prie šios knygos finansavimo neprisidėjo viešas asmuo Seimo narys Ramūnas Karbauskis arba su juo susijusios įmonės. „Jeigu pasitvirtintų, kad Ramūnas Karbauskis ar jo įmonės dalyvavo finansuojant knygos leidybą, tai keltų pagrįstų klausimų, ar buvo tinkamai vykdomos mokestinės prievolės“, – sako kreipimąsi inicijavę Seimo nariai.
UAB „Amatas“, kuri anksčiau vadinosi MB „Greta Gretos“ ir kuriai vadovauja buvusi Seimo narė G. Kildišienė, šiemet išleido jos biografiją „Atvirai“. Knyga išleista itin dideliu 30 tūkst. vienetų tiražu. Remdamiesi ekspertų vertinimais, parlamentarai sako, kad knygos savikaina gali siekti nuo 40 tūkst. iki 90 tūkst. eurų ir abejojama, ar įmonė UAB „Amatas“ knygos leidimo metu galėjo disponuoti tokia lėšų suma.
Anksčiau dėl G. Kildišienės įmonės veiklos ir knygos leidybos Seimo narys B. Matelis kartą jau kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją, tačiau jos darbuotojai neatsakė, kad dar šiais metais UAB „Amatas“ bus tikrinama. Pasak B. Matelio, Seimo nariai yra susirūpinę tuo, kad valstybinės įstaigos trukdo gauti informaciją apie galimai neskaidrius sandorius ir kenkia demokratinėje valstybėje būtinai viešumo bei skaidrumo politikai.
G. Kildišienė buvo priversta pasitraukti iš Seimo, kilus skandalui dėl automobilio nuomos.
Parašyti šia tema mane paskatino vėl atsiradusi diskusija žiniasklaidoje apie atsargos karių privilegijas, kurios galimai yra diskriminuojančio pobūdžio. Norėčiau ir aš pasidalinti savo mintimis.
Keisčiausias vaidmuo
Lietuvos kariuomenė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Keisčiausias šioje istorijoje yra ponios Rasos Juknevičienės vaidmuo. Sutinku, jog laisvoje šalyje kiekvienas jos pilietis turi teisę viešai reikšti savo nuomone bet kokiu klausimu, jei tai neprieštarauja Lietuvos konstitucijai ar galiojantiems įstatymams. Pritariu, jog reikia skatinti ir paremti tuos, kurie atliko ar dar atliks savo konstitucinę prievolę ginti šalį nuo potencialių priešų. Tokiu būdu mes skleistume žinią, jog rūpinamės tais, kurie nėra abejingi Lietuvos saugumui. Privilegijos Lietuvos kariams yra viena iš svarbiausių motyvacinių paskatų.
Žvelgiant į istorinę valstybių raidą, ypač grėsmės akivaizdoje, galime pastebėti bendrą piliečių tendenciją mobilizuotis savo vertybių gynybai. Klestinti gerovė ir menka realios karinės grėsmės tikimybė apsunkina piliečių motyvaciją pasirinkti kario profesiją ar būti karo prievolininku. Vadovaujantis liaudies išmintimi, prisiminkime: norint pasiekti rezultatų naudojami du metodai: lazda ir pyragas. Pirmasis metodas plačiausiai buvo taikomas Sovietų Sąjungoje. Visi tie, kurie dar mena tą laikotarpį ir patyrė šio metodo „privalumus“, galiu tik užjausti ir palinkėti daugiau niekada to nepatirti.
Kiekviena valstybė, norėdama jaustis saugi ir savarankiška, privalo rūpintis savo šalies gynėjais ar bent sudaryti jiems palankias moralines bei socialines garantijas. Kiekvieno žmogaus prigimtinė savybė yra gintis ir ginti tas vertybes, kurios jam buvo įskiepytos su „motinos pienu“ ar suformuotos socialinės aplinkos. Panašiai kaip savisaugos instinktas, kuris užprogramuotas mūsų genuose. Jis aktyvuojamas, kada individo egzistencijai gresia pavojus ir pamirštamas, kai gera ir ramu.
Socialinės garantijos, leidžiančios oriai gyventi
Visais civilizacijos vystymosi laikotarpiais vyko ir vyksta gentiniai, religiniai, ekonominiai, valstybiniai bei kitokio pobūdžio konfliktai, kurie dažniausiai virsta ginkluotais susirėmimais. Pergalės gali tikėtis tik tie, kurie turi geriausiai motyvuotus karius, pasiryžusius apginti savas vertybes. Visais istoriniais laikotarpiais kariai buvo vertinami, gerbiami ir skatinami.
Analizuojant Lietuvos karių privilegijų, galime konstatuoti, jog tokių … nėra. Iškovojus laisvę ir nepriklausomybę, buvo tikima, jog dabar tai jau bus atkurtas teisingumas ir bus gerbiamas kiekvienas žmogus, ypač tas, kuris paaukojo ar buvo pasiryžęs aukotis vardan šių idealų.
Lietuvos kariuomenės paradas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. 2012.12.23
Praėjusią savaitę Lietuvos mokslų akademijoje surengta konferencija „Visų pirma – Lietuva! Sąjūdžio vizija XXI amžiaus Lietuvai“, kurioje buvo bandoma nagrinėti, kas įvyko nuo sąjūdžio įkūrimo ir ką privalome daryti dabar, norint atgaivinti idėjas, kurios buvo ir išliko aktualios. Galiu teigti, jog sąjūdžio idėjos gyvos ir šiandien, tik jas realizuoti tampa vis sunkiau ir sudėtingiau. Kaskart eidami į rinkimus vis tikimės, jog balsavome teisingai ir išsirinkome tuos, kurie tikrai atstovaus mūsų interesams. Deja, eilinį kartą išrinktųjų interesai „atsiranda arčiau savojo kūno“.
Skaudžiausia yra patirti “savųjų išdavystę“. Pirmieji savanoriai, tvirtai tikėję konservatorių skelbtoms idėjoms, kurių ištakos buvo sąjūdžio užuomazgoje, turėjo skaudžiai nusivilti. Šiandien didžiausia pirmųjų savanorių gynėjų problema – būstas. Teisininkai traktuoja ir tikina, jog įstatymas negalioja atbuline data. Šių dienų aktualija – tarnybinių būstų kariams privatizacija – viena iš išimčių, jog įstatymai galioja visada, jeigu jie naudingi valdantiesiems. Manau, jog baisiausia yra ne nusipelniusiųjų gynėjų išmetimas į „gatvę“, o tai, kokia žinia šiuo poelgiu siunčiama visuomenei bei būsimiems jos gynėjams. Kitaip tariant, smunka pasitikėjimas valstybe. Sunkiausia įrodyti visuomenei, jog valstybė, tai mes visi, o valdantieji, tai tik tie išrinktieji, kurie mus valdo ir atsako už mūsų visų saugumą bei gerovę. Nežinau, kaip reiktų vertinti politikus, kurie siūlo įvairias lengvatas kariams, kurios skatina tarpusavio nesantaiką ar diskriminacinę nelygybę.
Siūlant lengvatinį stojamųjų balų kreditą stojant į mokymo įstaigą, manau, tai yra diskriminacinio pobūdžio bei iškreipia studentų lygiateisiškumo principą. Šį projektą siūlė p. R. Juknevičienė, tokia lengvata buvo taikoma sovietų armijoje atitarnavusiems piliečiams. Anot Lietuvos prezidentės D. Grybauskaitės, gal kai kuriems politikams trūksta arba kompetencijos, arba „proto“, greičiausiai ir to, ir to?
Prieš beveik tris dešimtmečius teko studijuoti Nyderlandų gynybos koledže, tai ten egzistavo (manau, dabar irgi egzistuoja) ištis, karių verbavimo sistema. Jaunimui organizuojamos karinės tematikos stovyklos. Kariams, atlikusiems bazinį kario kursą ir norintiems pasirinkti kario profesiją, siūloma nemokamai ir valstybei finansiškai paremiant mokytis pasirinktoje aukštojoje mokykloje ir t.t. Tokiomis ar panašiomis lengvatomis ar privilegijomis naudojasi ir kitų šalių būsimieji ar esami kariai. Atlyginimai kariams yra orientuoti į šalies vidutinį darbo užmokestį ir stengiamasi, kad pastarasis neatsiliktų nuo privataus sektoriaus bei visada būtų patrauklus.
Pensinis karių amžiaus vidurkis siekia 55-60 metų ir pensijos dydis išėjus į atsargą siekia 60-70 proc. buvusio kario atlygio. Lietuvoje, kariams išeinantiems į atsargą, bijoma priskaičiuoti misijose uždirbtas lėšas, kad tik pensija nebūtų per didelė. Argi kaltas karys, jei nuo jam priskaičiuotų lėšų nėra mokami mokesčiai, tai ne jo, o valdininkų ar įstatymų leidėjų kaltė. Karys privalo mokytis ginti Tėvynę, o ne skaičiuoti mokesčius. Manau, jog valdžia turi būti principinga ir vieninga mokesčių surinkimo politikoje, nežiūrint, ar tai yra valstybinis, ar privatus sektorius. Tokiomis mokesčių manipuliacijomis tik diskredituojame valstybę ir suteikiame pretekstą manyti, jog mokesčių mokėtojams taikomi dvigubi standartai.
Atsargos karininkas Vytautas Čepukas. Slaptai.lt nuotr.
Dabartiniu metu Lietuvos kariuomenėje jau yra apmokestintos pajamos už būsto nuomą ir misijose gautos pajamos, lieka neapmokestintos tik piniginės kompensacijos už maistą.
Čia yra sudėtingesnė situacija, nes jei karys yra maitinamas – tai kompensacijos negauna, o perkant maisto produktus mokamas PVM mokestis. Tačiau bet kuriuo atveju šios pajamos neįtakoja karinės pensijos dydžio.
Dar kartą primenu, jog karinės pensijos nuo 2004 m. nebuvo nei kompensuojamos, nei didinamos. Mano nuomone, tai viena iš atsargos karių apatiškumo priežasčių visuomeninei bei politinei veiklai. Vertinant Lietuvos karių privilegijas, galime daryti išvadas, jog mūsų šalies kariai nėra nei privilegijuoti, nei labai gerbiami. Jeigu Lietuvos valdantieji nesiims tinkamų priemonių karių motyvacijai skatinti, tai jokie privalomosios tarnybos įstatymai nepadės didinti valstybės saugumo bei gynybos pajėgumus.
Gal mūsų valdantieji vadovaujasi principu: kuo pilietis turi daugiau asmeninio pobūdžio problemų, tuo mažiau turi laiko kištis į visuomeninį-politinį šalies gyvenimą ir trukdyti „profesionalams“ valdyti šalį?
Sutinku, mūsų karta tuoj išmirs, bet nenoriu, kad likusieji jos piliečiai išsilakstytų iš Lietuvos. Gal kai kas to ir siekia – nereikės nieko ginti?
Even the wisest philosophers agree: in politics there are a number of issues that cannot be viewed from only one perspective. Different groups might treat the same aspect differently.
A neutral observer looking into things from different perspectives can find truth in both sides of the barricade.
For example, Donald Trump, President of the United States, issued a command to bombard supporters of Syrian dictatorship. It happened for the first time after cautious and action-lacking two-term presidency of Barack Obama.
A book by M.Stanton Evans and Herbert Romerstein “Stalin’s Secret Agents”. Publishing house “Briedis”. Slaptai.lt photo.
Yet Lithuanians does not know how to react to such Trump’s decision – with joy or with sorrow? Marius Laurinavičius, analyst from Hudson Institute in Washington, wrote: “… for now, V. Putin can only rejoice – the presidency of D. Trump lives up to most Moscow’s expectations and investments thatwere blatantly done to ensure victory of one of the candidates in elections” (15min.lt).
Publicist Audrius Bačiulis in daily newspaper “Lietuvos žinios” proclaimed a completely opposite opinion – “American tomahawks over Syria brought good news to Lithuania”. A Bačiulis is certain that: “D. Trump’s decision to launch Tomahawk missilesis exactly what the power-losing Western World needed after thedull presidency of Barrack Obama. The missiles stroke Syrian military airport harboring bombers that poisoned people of Idlib who fought against President Assad”.
Edward Lucas, senior fellow at the Center for European Policy Analysis and senior editor for “The Economist”, proposed the third version in his article with a catchy headline: “Trump needs Putin more than Putin needs Trump”.
It is difficult to see what position E. Lucas takes exactly. He takes an insurance: it may be one way or another. Even reading the article for a few times it is not clear if the author supports Washington’s decision to bombard Syria or not.
One of the most memorable ideas of E. Lucas is that: “The thinking in the White House is that Vladimir Putin is eager to emerge from his international isolation. He will do a lot for a handshake. The only real problem for the US administration is how to placate critics, who would regard any deal as selling out to Russia” (BNS).
And what position should righteous people of Lithuania take?
Nonetheless, even the wisest of men could not argue that politics have many issues where two different opinions are not possible. Let us take French presidential election into consideration. Does Lithuania not know which of the two candidates is more politically attractive? It is clear, that Lithuanians would prefer centrist Emmanuel Macron who supports the EU and NATO over Marine Le Pen who dislikes the United States and NATO. Lithuania would not support those, who consider the US as enemy and Putin’s Russia as friend. That would be a common sense.
We should hold the same thought dealing with actions of Member of Seimas Mindaugas Bastys. According to members of the Lithuanian Parliamentary National Security and Defense Committee, the aforementioned politician acted against interests of Lithuanian people. Such conclusions where made after the report of The State Security Department (VSD). The report lists M. Bastys’ connections with Yevgeny Kostin, representative of nuclear energy corporation “Rosatom”, Piotr Voeyka, former agent of KGB, Ernestas Mackevičius, reporter of a state-owned Russian television channel RTR, Saturnas Dubininkas, former member of Kaunas mafia, and Vadim Pakhomov, entrepreneur suspected of illegal activities. According to VSD experts, such connections would make M.Bastys vulnerable. A great deal of secret information would fall into unreliable hands. Especially when M. Bastys became First Deputy Speaker of Lithuanian Seimas.
Gintaras Visockas, author of this commentary. Slaptai.lt photo
In 2006, the Lithuanian intelligence service was already suspicious of M. Bastys’ connections with possible Russian spies. M.Bastys was warned that such steady relationship with Russian intelligence agents would lead to no good. Yet he has not abandoned his actions and challenged our “James Bonds”. Arvydas Pocius, who was a head of the State Security Department of Lithuania at that time, has not seen a big problem, and M.Bastys, who was later chosen as an advisor of Prime Minister Gediminas Kirkilas, was allowed to work with secret documents. In my opinion, VSD should have looked not only into the matter of M. Bastys but also his superior G. Kirkilas.
Only after a decade this friendship of M. Bastys and influential Russian individuals once again came into attention. This time everything is more serious. Vytatutas Bakas, head of the Lithuanian Parliamentary National Security, has no doubts that “M. Bastys had constant relations to the Russian Special Forces”. It is obvious, that M. Bastys’ actions are like attempts to distance Lithuanian energyi ndependence from Russian influence.
Rasa Juknevičienė, member of the Lithuanian Parliamentary National Security, has also astrong position against M.Bastys. Tsajunga.lt published her analytical article “From what starts the treason”. The article reveals Russian intrigues during that period of time: stopping constructions of Visaginas Nuclear Power Plant in Lithuania and opening doors for two Russian nuclear projects – Astravets NPP in Belarus and Baltiiskaya NPP in Kaliningrad.
M.Bastys on a very high political level represented “Rosatom”, which aimed to construct nuclear power plants in Lithuania and its neighborhood. All according to Russia’s plans. It might be the reason why Japanese company Hitachi was ousted from Lithuania. Hitachi’s plans were a quick construction of safe and reliable nuclear power plant on our soil as an alternative to Russian projects.
Thus, the answer to question if the politician could betray his country is quite obvious. M. Bastys tried to defend himself stating that all deals with “Rosatom” representatives were in the best interest for Lithuania. Yet his argumentsand public announcement that he “have not betrayed Lithuania” were not convincing.
Obviously, there should be no second opinion (Russia is not a partner to be trusted), yet it still comes into surface. It seems that Social Democratic party sees no reason to feel ashamed and it does not stay silent. It starts vicious and persistent defense of the compromised colleague, who is more and more often called “a friend of Kremlin intelligence service” by Lithuanian press. What if they are afraid that trapped M.Bastys would sell his sidekicks and the real truth will be revealed why he became G. Kirkilas’ second-hand and why he is so vigorously vindicated by Artūras Skardžius, persistent critic of “Independent” gas terminal.
Naturally, M. Bastys’ lawyers will name this case as political. However, the analysis of this scandal should be done not through the eyes of defending lawyers or colleagues from Social Democratic party. Let us look into this case from the eyes of M.Stanton Evans and Herbert Romerstein, authors of “Stalin’s Secret Agents”. The book was recently translated to Lithuanian by publishing house “Briedis” ant it states: “naturally, there is nothing wrong if espionage is investigated as a separate phenomenon – more over, this is a very positive thing, however, such investigations might be misleading if completely ignoring influence on politics made by soviet agents working in federal institutions during that time”.
This idea is developed though the whole book which analyses Soviet influence of Franklin Roosevelt’s government (maybe one day a similar book in Lithuania will be published dealing with the influence of Russian agents on our governments?). Thus, a successful plotter is not the one who stole secret files. The real success of a spy is an ability to influence the top state officials. By the way, the authors provide examples, that Soviet spies who were infiltrated into Washington’s public institutions and who did the most damage have never been properly punished.
Source – Lithuanian newspaper published in the US – DRAUGAS (www.draugas.org)
Seniai norėjosi pasidalinti mintimis apie Lietuvos gynybinius pajėgumus šiuolaikinėje sudėtingoje situacijoje. Terorizmo grėsmė įgauną vis platesnį mąstą, todėl nė viena šalis negali jaustis pakankamai saugi. Globaliame pasaulyje atsiranda ir globalios grėsmės – tai terorizmas, gamtos atšilimas įtakojantis gamtos stichijas ir t.t.
Lietuvos kariuomenė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Lietuva, nors ir nėra labai pažeidžiama gamtos stichijų, tačiau karine prasme dar nėra pakankamai saugi, turint sunkiai prognozuojamą rytų kaimyną. Man teko garbė tarnauti Lietuvos kariuomenėje nuo 1991 metų ir kurti įvairias jos struktūras.
Skirtingai nuo kitų šalies vyriausybės institucijų, bene sunkiausia buvo kurtis Krašto apsaugos sistemai. Krašto gynyba buvo nauja ir pradėta kurti nuo nulio. Visa Lietuvos teritorija dar knibždėjo okupacinės sovietų armijos kariais, todėl mums teko ne tik kurti savo kariuomenę, bet ir neprovokuoti svetimos, norint išvengti naujos karinės agresijos.
Taigi likimo ir Dievo palaimos dėka pavyko išvengti didelių konfliktų ir nesutarimų, derantis dėl svetimos armijos išvedimo. Palikus paskutiniam okupacinės armijos kariui, prasidėjo tikrasis Lietuvos kariuomenės kūrimas ir valstybės saugumo atstatymas. Lietuvos kariuomenė turėjo tikslą pasiruošti ir ginti valstybės nepriklausomybę visomis išgalėmis ir savo pajėgomis, todėl visa šalies gynyba buvo paremta teritorinės gynybos koncepcija.
Lietuvos gynybos koncepcija buvo paremta teritoriniu gynybos principu ir apėmė visas karines bei civilines institucijas, kurios buvo atsakingos už karo meto užduočių vykdymą. Tuomet buvo paruošti gynybos planai, kuriuose buvo įvardinti visų institucijų veiksmai karinio konflikto atveju. Dabartiniu metu grįžtama prie to šalies gynybinio varianto, kuris buvo paruoštas prieš 14 metų.
Kaip žinia, krašto gynybai skiriamos lėšos ir laikas yra neadekvačios sąvokos. Paruošti gynybai tinkamus karius ir ginkluotę trunka ne vienerius metus, todėl prarastas laikas įtakoja Lietuvos gynybinius pajėgumus. Kas galėtų prieštarauti, jog mažiausią dėmesį gynybai skyrė konservatorių ir liberalų koalicinė vyriausybė bei KAM (Krašto apsaugos ministerija) ministrė Rasa Juknevičienė? Norėčiau pacituoti Estijos atsargos karininko žodžius, pasakytus vienos konferencijos metu, kai buvo paklaustas, kodėl Estija savo gynybai jau seniai skiria didžiulį dėmesį ir krašto gynybai 2 proc. nuo BVP (bendras vidaus produktas). Jis atsakė: taip yra todėl, jog politikai, kurie skeptiškai žiūri į šalies gynybą, paprasčiausiai niekada nebus išrinkti į valdžią.
Centre: Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Manyčiau, jog nihilistinis požiūris yra į atsargos karininkų ir karių panaudojimą šalies valstybiniame sektoriuje, panaudojant jų sukauptas žinias ir patirtį. Man teko garbė apie dešimtmetį vadovauti Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijai bei bendrauti su NATO šalių rezervo kariais bei daugeliu kitų šalių atsargos karininkais. Visose šalyse yra įvairiai panaudojamas atsargos karių potencialas. Rezervo kariai – tai kaip tiltas tarp civilių ir kariškių.
Įvedus profesinę karo tarnybą dažnai atsiranda takoskyra tarp kariškių ir civilių, tarsi ir vieni, ir kiti gyventų skirtinguose pasauliuose. Įsigilinus į KAM vadovybėje dirbančiųjų biografijas, rastume daug tokių, kurie net netarnavo Lietuvos kariuomenėje arba turėtų bent minimalią patirtį karybos ar karinės strategijos srityse.
Niekada nepamiršiu KAM vadovybės abejingumo ir nepagarbos fakto, kai 2009 metų Lietuvos kariuomenės įkūrimo metinių minėjimo išvakarėse buvo kreiptasi dėl atsargos karių apdovanojimo KAM ministro padėkos ir kt. formos apdovanojimais. Tada buvo atsakyta, jog trūksta pagrįstumo minėtus atsargos karius apdovanoti, nors teikti kariai visuomeniniais pagrindais daugelį metų aktyviai dalyvavo kariuomenės ir visuomenės bendradarbiavimo srityje. Mažiausiai suprantamas buvo tuometinės KAM ministrės įsakymas kadencijos pabaigoje apdovanoti „savo“ viceministrus aukščiausio lygmens KAM apdovanojimu civiliams „už nuopelnus“, nors jie visi už savo darbą gaudavo solidžius atlyginimus.
Tokie atsakingų pareigūnų darbai nemotyvuoja ne tik atsargos, bet ir profesinės tarnybos karių bei žlugdo optimizmą. Analizuojant KAS veiklą, galime daryti išvadas, jog per pastaruosius dešimtmečius buvo daug padaryta stiprinant Lietuvos kariuomenę ir šalies gynybines galias, tačiau buvo padaryta ir klaidų.
Galėtume teigti, jog neklysta tas, kas nedirba, tačiau visada yra geriau mokytis iš svetimų klaidų nei savų. Atkuriant Lietuvos kariuomenę labai trūko vadovaujančio lygmens karininkų, todėl buvo aktyviai verbuojami sovietų armijoje tarnavę karininkai.
Atsargos karininkas Vytautas Čepukas. Slaptai.lt nuotr.
Manau, tai buvo bene didžiausia atkuriamos Lietuvos kariuomenės personalo komplektavimo klaida. Tikrai ne visi Lietuvos pilietybę turintys buvę sovietų armijos karininkai buvo lojalūs ir tarnavo nepriklausomos Lietuvos labui ar turėjo pakankamą karinę kvalifikaciją. Tą faktą patvirtino vėlesni Lietuvos kariuomenės istorinės raidos įvykiai. Turiu vilties, jog Lietuvos kariuomenės vystymosi ir raidos peripetijas pavyks aprašyti kitose apžvalgose. Norėčiau palinkėti, kad Lietuvoje vėl būtų gražinta visuotinė karinė prievolė ir greičiau atstatytas teritorinės šalies gynybos principas. Atsargos kariai tam yra pasiryžę. NATO karių bei karinės technikos integravimas į Baltijos šalių gynybą yra atgrasymo ir psichologinio palaikymo priemonė kaip kolektyvinės gynybos koncepcijos įgyvendinimas.
Dabar norėčiau grįžti prie Lietuvos saugumo apžvalgos JAV gynybos sekretoriaus J. Matiso vizito šviesoje. Malonu pripažinti, kad JAV vis dar domisi Baltijos šalių saugumu ir nori padėti joms apsisaugoti nuo galimos agresijos iš rytų. Šiais metais Rusijos Federacija planuoja Kaliningrado srityje plataus mąsto karinius mokymus „Zapad 2017”.
Pavojus didelis, nes pagal mokymų scenarijų bus modeliuojami ir puolimo veiksmai. Vadinamojo „Suvalkų koridoriaus“ blokada atkirstų NATO sausumos pajėgų paramą vakarų kryptimi. Žinant, kokios karinės pajėgos yra dislokuotos šioje srityje, Baltijos šalims tikrai iškyla rimtas pavojus, jei menamas agresorius sumanytų pasinaudoti savo kariniu pranašumu.
Nereikia būti dideliu karo ekspertu, kad galėtume pastebėti savo silpnąsias vietas. Visu pirma, tai priešraketinės gynybos spragos sausumoje ir jūroje, todėl Rusija labai liguistai reaguoja į NATO ketinimus kitų metų pabaigoje dislokuoti Lenkijos teritorijoje priešraketinės gynybos kompleksus.
Manau, jog Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims gyvybiškai svarbu turėti savo priešraketinės gynybos kompleksus, tokiu budu būtų likviduotas Rusijos karinis pranašumas šiame regione. JAV gynybos sekretorius vizito Lietuvoje metu užsiminė apie priešraketinės gynybos svarbą šiame regione. Reikia tikėti, jog ne tik Lenkija, bet ir Baltijos šalys bus aprūpintos saugia priešraketine gynyba.
Net ir išmintingiausi filosofai nesugeba paneigti: politikoje apstu temų, kurių neįmanoma įspausti į vienos nuomonės rėmus. Vieni šauks, kad „balta“, kiti – „juoda“.
Centre – M.Stanton Evans ir Herbert Romerstein knyga „Stalino slaptieji agentai”. Leidykla „Briedis”. Slaptai.lt nuotr.
Neutraliam stebėtojui atidžiai pažvelgus iš bet kurio šono atrodys, kad tiesos gausu ir vienoje, ir kitoje barikadų pusėje.
Pavyzdžiui, JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) liepė bombarduoti Sirijos diktatoriaus rėmėjus. Tai nutiko pirmą kartą po net dvi prezidento kadencijas trukusio Barako Obamos neveiklumą primenančio atsargumo.
Bet Lietuva tarsi nežino, kaip jai elgtis – džiaugtis ar liūdėti. Lietuvoje susiformavo ganėtinai skirtingos pozicijos. Hudsono instituto Vašingtone analitikas Marius Laurinavičius rašė: „… bent kol kas V.Putinas gali tik džiūgauti – D.Trumpo prezidentavimas pateisina jei ne visas, tai nemažą dalį vilčių, kurias Maskva dėjo akivaizdžiai investuodama į vieno iš dviejų kandidatų į JAV vadovus pergalę rinkimuose“ (leidinys 15min.lt).
Žurnalistas Audrius Bačiulis dienraštyje „Lietuvos žinios“ paskelbė kardinaliai priešingą nuomonę – „Amerikos tomahaukai virš Sirijos atskraidino gerąją žinią Lietuvai“. A.Bačiulis įsitikinęs: „Donaldo Trumpo sprendimas sušaudyti sparnuotomis raketomis „Tomahawk“ Sirijos karinį aerodromą, iš kurio pakilo lėktuvai, zarino dujų bombomis išnuodiję su prezidentu Assadu kovojančios Idlibo provincijos gyventojus, buvo būtent tai, ko reikėjo po nykaus Baracko Obamos prezidentavimo pasimetusiam, valią ir galią prarandančiam Vakarų pasauliui“.
Lietuvoje noriai publikuojamas Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius Edvardas Lukasas (Edward Lucas) pateikė trečią versiją įsimenančiu pavadinimu „D.Trumpui V.Putinas reikalingas labiau negu V.Putinui – D.Trumpas“.
E.Lukaso įžvalgoms jau sunku priskirti ryškų pliuso arba minuso ženklą. Autorius tarsi apsidraudžia: gali būti taip ir anaip. Net atidžiai kelis sykius perskaičius minėtą tekstą nėra lengva susigaudyti, ar autorius pritaria Vašingtono sprendimui bombarduoti Siriją.
Įsiminė ši E.Lukaso mintis: „Baltuosiuose rūmuose manoma, kad Vladimiras Putinas trokšta ištrūkti iš savo tarptautinės izoliacijos. Kad jis daug padarytų dėl galimybės paspausti ranką. JAV administracijos vienintelė tikra problema – nuraminti kritikus, bet kokį susitarimą laikysiančius parsidavimu Rusijai“ (BNS).
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Štai ir pasakyk, kurią poziciją turėtų remti doras lietuvis?
Ir vis dėlto net gudriausi išminčiai nedrįs ginčyti – politikoje gausu temų, kur dvi skirtingos nuomonės negalimos. Sakykim, stebint prezidento rikimų kampaniją Prancūzijoje. Nejaugi Lietuva nežino, koks kandidatas jai parankesnis?! Lietuviams artimesnis Europos Sąjungos ir NATO šalininkas centristas Emanuelis Makronas (Emmanuelis Macronas) nei su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu atvirai besibičiuliaujanti, Amerikos ir NATO nemėgstanti Marin Le Pen (Marine Le Pen). Lietuva tiesiog negali remti tų, kuriems JAV – priešas, o V.Putino valdoma Rusija – draugas. Taip bylotų sveikas protas.
Panašios nuomonės turėtume laikytis vertindami ir Seimo nario Mindaugo Basčio veiklą. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai konstatavo – minėtas parlamentaras veikė prieš Lietuvos valstybę. Šios išvados padarytos po VSD pranešimo, kad M.Bastys palaikė ryšius su atominės energetikos korporacijos „Rosatom“ atstovu įvardinamu Jevgenijumi Kostinu, buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika, Rusijos valstybinio kanalo RTR žurnalistu Ernestu Mackevičiumi, buvusiu Kauno mafijos autoritetu pakrikštytu Saturnu Dubininku ir neteisėta veikla įtariamu verslininku Vadimu Pachomovu. VSD ekspertų manymu, šie ryšiai Seimo pirmininko pavaduotojo poste atsidūrusį M.Bastį darytų pažeidžiamą – slaptoji Lietuvos valstybės informacija atsidurtų nepatikimose rankose.
Juolab kad dar 2006-aisiais metais Lietuvos žvalgybininkams kilo įtarimų dėl M.Basčio ryšių su Rusijos žvalgybai priskiriamais asmenimis. Jau tada M.Bastys buvo įspėtas, kur veda nuolatiniai, reguliarūs, pastovūs kontaktai su Rusijos slaptųjų tarybų agentais. Tačiau jis vis tiek nenutraukė savo veiklos, mesdamas iššūkį mūsų „džeimsams bondams“. Tuomet Lietuvos saugumui vadovavęs Arvydas Pocius didelės bėdos neįžvelgė – premjeru tapusio Gedimino Kirkilo pasirinktam patarėjui M.Basčiui suteikė teisę susipažinti su valstybės paslaptimis. Nors, mano supratimu, VSD tuomet privalėjo domėtis ne tik M.Basčiu, bet ir jį pasirinkusiu G.Kirkilu.
Tik po dešimtmečio M.Basčio draugystė su įtakingais Rusijos žmonėmis vėl atsidūrė dėmesio centre. Šį kartą – viskas rimčiau. Seimo NSGK vadovas Vytautas Bakas neabejoja, kad „M.Bastys turėjo sisteminius ryšius su Rusijos specialiųjų tarnybų darbuotojais“. Taip pat akivaizdu, kad M.Basčio veiksmai labai panašūs į pastangas atitolinti Lietuvos energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos įtakų.
Ypač aštrią poziciją dėl M.Basčio nepatikimumo išdėstė Seimo NSGK narė parlamentarė Rasa Juknevičienė, portale tsajunga.lt paskelbusi analitinį straipsnį „Nuo ko prasideda išdavystė“. Perskaičius šį tekstą dar labiau ryškėja tuometinės Rusijos intrigos: stabdyti Visagino atominės elektrinės statybas Lietuvoje ir kuo plačiau atverti kelią dviems atominiams Rusijos projektams – Baltarusijoje turėti Astravo AE, o Kaliningrade – Baltijskaja AE.
Rusijai kurpiant šiuos planus, M.Bastys labai aukštu politiniu lygmeniu atstovavo „Rosatom“, siekiančiam statyti atomines jėgaines ir Lietuvos kaimynystėje, ir pačioje Lietuvoje. Ar tik ne todėl iš Lietuvos buvo išstumta japonų kompanija „Hitachi“, norėjusi mūsų žemėje greitai pastatyti saugią, patikimą AE – alternatyvą rusiškiems projektams?
Tad atsakymas į iškeltą klausimą, ar politikas galėjo išduoti valstybės interesus, – ganėtinai akivaizdus. M.Basčio bandymas gintis, esą „Rosatom“ atstovus į lietuvių politikų kabinetus jis vedžiojo vedinas Lietuvos interesų, – nieko neįtikina. Neįtikina ir viešas pareiškimas: „Aš neišdaviau savo tėvynės Lietuvos“.
Tačiau ten, kur, regis, neturėtų būti dviejų skirtingų nuomonių (Rusija nėra patikima partnerė), jų vis tik atsiranda. Užuot susigėdusi, užuot patylėjusi, užuot atgailavusi Socialdemokratų partija puola ginti susikompramitavusį kolegą, kuris lietuviškojoje spaudoje vis dažniau ir konkrečiau įvardinamas kaip „Kremliaus žvalgybininkų draugas“. Gina aršiai, atkakliai. Tarsi bijotų, kad prispaustas M.Bastys išduos savo talkininkus, ryšininkus, ir tada ims aiškėti, kodėl jis tapo G.Kirkilo dešiniąja ranka bei kodėl jį taip atkakliai teisina aršus dujų terminalo „Independent“ kritikas parlamentaras Artūras Skardžius.
Žinoma, M.Basčio interesus teismuose ginantys advokatai teigs, esą byla – politinė. Bet juk analizuojant su M.Basčiu susijusį skandalą vertėtų žvelgti ne klientą ginti sutikusių advokatų ar kolegų socialdemokratų akimis. Į šią temą pažvelkime knygos „Slaptieji Stalino agentai“ autorių M.Stanton Evans ir Herberto Romerstein akimis. Leidyklos „Briedis“ praėjusiais metais lietuvių kalba išleistame veikale teigiama: „Žinoma, nėra nieko blogo, kad šnipinėjimas tyrinėjamas kaip atskiras reiškinys – netgi labai gerai, tačiau tokie tyrimai klaidina, jei visiškai ignoruojamas poveikis politikai, kurį tuo metu darė federalinėse įstaigose dirbantys sovietams palankūs agentai“.
Ši mintis keliauja per visą veikalą, analizuojantį sovietų poveikį Franklino Ruzvelto (Franclin Roosevelt) vyriausybei (gal ir Lietuvoje kada nors bus parašyta knyga apie Rusijos įtakos agentų poveikį mūsų vyriausybėms?). Taigi sėkmingu intrigantu laikytinas ne tas, kas pavogė slaptų dokumentų. Tikroji šnipo pergalė – įgyti svertai nepastebimai daryti įtaką pačius aukščiausius postus užimantiems valstybės pareigūnams. Bent jau taip teigia knygos „Stalino Slaptieji agentai“ autoriai. Beje, jie konkrečiais pavyzdžiais įrodo, kad Vašingtonui labiausiai pakenkę į valstybines įstaigas infiltruoti sovietų šnipai niekad nebuvo deramai nubausti.
Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laukraštis DRAUGAS (www.draugas.org).
Manęs dažnai klausia, kokia galėjo būti politiko motyvacija megzti plačius ir sistemingus kontaktus su Rusijos žvalgybų žmonėmis?
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) Seimas nurodė iširti, ar Seimo narys Mindaugas Bastys išdavė valstybės interesus. Kadangi esu šio komiteto narė, norėčiau paaiškinti, kodėl komitetas priėmė gana griežtą sprendimą, ir priminti svarbias laikmečio detales, kontekstą, kuriame vyko pagrindiniai tiriami įvykiai bei paanalizuoti du svarbiausius tyrimo epizodus, iš kurių komitetas nustatė, kad M. Bastys mums, atliekantiems tyrimą, melavo. Tie epizodai – tai 2006 metai ir „Rosatom“ interesai Lietuvoje.
Centre: Rasa Juknevičienė, šio komentaro autorė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2006-ieji. Po Vyriausybės krizės atsistatydinus premjerui Algirdui Brazauskui, premjeru tampa Gediminas Kirkilas. M. Bastys paskiriamas Ministro pirmininko patarėju. Prašo leidimo dirbti su slapta informacija.
Ruošiant išvadą, Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnams kilo abejonių dėl tuometinių M. Basčio ryšių su Rusijos žvalgybininkais, tačiau leidimas po VSD pareigūnų apsilankymo ir pokalbio su M. Basčiu Vyriausybės rūmuose išduodamas.
Be VSD vadovybės palaiminimo tokie sprendimai neįmanomi. Primenu, kad VSD vadovavo Arvydas Pocius, o A. Pociui, turbūt, valstybė – kartu su visais G. Kirkilo socialdemokratais nuo užpakalinės sėdynės valdžiusi draugų grupė.
Tais pačiais metais Breste žuvus Vytautui Pociūnui, NSGK tyrė padėtį tuometiniame VSD. Tyrime teko dalyvauti. Radome iš šalies užvaldytą struktūrą. Beje, tas pačias pavardes radau ir šiame tyrime.
Todėl man dabartinis tyrimas kažkuria prasme buvo lyg antra to paties filmo serija. Ne visa informacija išslaptinta, todėl daugiau nesiplėsiu.
2006-aisiais metai dabartiniame komiteto tyrime yra svarbūs, nes M. Bastys komitetui melavo. Atsakydamas į klausimus jis teigė, kad niekada jokių VSD pareigūnų nebuvo susitikęs. Komitetas gavo M. Basčio susitikimo su VSD protokolą, abejoti pareigūnais neturime pagrindo.
Šis epizodas reikšmingai keičia situaciją, nes parodo, jog M. Bastys žinojo, ką daro, buvo informuotas, kur veda kontaktai su Rusijos slaptųjų tarnybų agentais, tačiau sąmoningai toliau plėtojo tokius ryšius.
Lietuvos piliečiai, tuo labiau – politikai, davę priesaiką, privalo padėti Lietuvos tarnyboms jų darbe prieš Rusijos žvalgybininkų ardomąjį darbą.
Šioje istorijoje viskas buvo atvirkščiai. M. Bastys ne tik kad nė karto nesikreipė į VSD kontržvalgybininkus, nors turėjo jų kontaktus po 2006 metų pokalbio, bet padėjo Rusijos žvalgybos agentams įgyvendinti Rusijos Federacijos interesus Lietuvoje.
Kaip rodo NSGK atliktas tyrimas, tie interesai buvo priešingi ir žalingi Lietuvos Respublikos įstatymais patvirtintiems interesams.
Iliustruoju citata iš VSD medžiagos po susitikimo su premjeru A. Butkevičiumi:
„Anot A. Merteno, jis akcentavo, kad priėmusi „Rosatom“ pasiūlymus Lietuva pakeistų savo geopolitinį statusą“.
Tačiau svarbiausias NSGK atlikto tyrimo epizodas yra susijęs su Kremliaus energetiniais interesais. Juos įgyvendinti Lietuvoje ir padėjo M. Bastys.
Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo svarbiausias Kremliaus interesas Lietuvoje buvo energetika. Atitinkamai ta kryptimi Kremlius formulavo užduotis ir savo žvalgyboms. 2012 metų vasarą joms buvo duota užduotis pašalinti konservatorius iš valdžios (apie tai Lietuvos tarnybos informavo tuometinį NSGK ir Vyriausybę) bei sustabdyti Visagino atominė elektrinės (VAE) statybą. Mat, VAE būtų užkirtusi kelią Rusijos dviems projektams – Astravo atominei ir „Baltijskaja“ projektui Kaliningrado srityje.
Ypatingas Kremliaus pastangas matėme ir nujautėme jau tada. Gaudavome įslaptintą VSD informaciją, tačiau šiandien apie tai pirmąkart, remdamiesi mūsų žvalgybos informacija, kalbame viešai.
Visas šis tyrimas atskleidžia, kaip konkrečiai per kokius žmones ir partijas buvo veikiama. Atskleidžia tik iš dalies, tačiau platesnį paveikslą įmanoma nutapyti paanalizavus visą tų dienų kontekstą.
Iš to, ką perskaitėme VSD medžiagoje, nuotaikos „Rosatome“ 2012 metų rudenį po Seimo rinkimų ir Kremliui puikiai pavykusio referendumo buvo labai geros. Juk laimėjo savi. Prasidėjo praktiniai žygiai. Jeigu dėl Astravo „Rosatomui“ reikėjo užsitikrinti, kad Lietuva nieko nedarytų, tik paliktų veikiančias elektros jungtis, tai dėl Kaliningrado reikėjo padirbėti, nes be naujų jungčių ir Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės atominė Kaliningrade iš viso negalėtų veikti.
Ir čia ypač aktyviai įjungiamas Kremliaus žvalgybininkų draugas M. Bastys. MBasčio šiandieninė gynyba remiasi tuo, kad jis „Rosatom“ atstovus vedžiojo į politikų kabinetus vedinas Lietuvos interesų. Neva jam rūpėjo Ignalinos atominės uždarymas ir galimas ES pinigų sustabdymas.
Tai netiesa. A. Mertenas vadovauja dukterinei „Rosatom“ kompanijai „Rusatom overseas“. Ji nėra atsakinga už Ignalinos uždaryme dalyvaujančios kitos dukterinės kompanijos „Nukem“ darbą. „Rusatom overseas“ paskirtis – naujos atominės užsienyje.
Beje, komentuodamas susitikimą su Vydu Gedvilu, pats M. Bastys 2013 metais žurnalistams kalbėjo ne apie Ignaliną, o apie tikruosius A. Merteno tikslus statyti naujas elektrines. Tačiau šiandien atmintis sušlubavusi. Nebeatsimena nei ką kalbėjo su tuometiniu Seimo pirmininku, nei ką tada sakė viešai.
Gerai, kad bent VSD duomenys atskleidžia tikrąjį vaizdą. Iš jų yra visiškai aišku, kad M. Bastys politiniu lygmeniu atstovavo „Rosatom“ siekius statyti atomines ne tik Lietuvos kaimynystėje, bet ir pačioje Lietuvoje, vykdė jų prašymus ir nurodymus. Štai epizodas iš VSD medžiagos, kai po 2012 12 04 susitikimo su M. Basčiu „Rosatom“ atstovas A. Mertenas praneša savo viršininkui K. Komarovui, kad „…Rezoliucija dėl Visagino bus normali (atominei energetikai – taip, projektui su „Hitachi“ – ne). Tai tiek trumpai. Smulkmenas pateiksiu susitikimo metu“.
Šioje serijoje M. Bastys, aišku, yra tik vienas iš veikėjų. Taip jau susiklostė, kad apie jį dabar žinome daug. Atsidarė vienas langelis. Tačiau dar daug ką reikės išsiaiškinti, daug įvairių langelių lieka uždari.
Ir tai, kaip tėvui Žiemeliui 2012 metų vasarą prastūmus pro Seimą referendumą dėl Visagino AE, sūnus Žiemelis sėkmingai gavo užsakymą oro uosto statyboms prie Maskvos?
Kodėl socialdemokratai apie 2011-2012 metus staiga pakeitė savo požiūrį į VAE? Labai sutampa su „Rosatom“ pasiūlymu statybos bendrovėms steigti konsorciumą.
Kas ir kokiais metodais stengėsi kompromituoti dujų terminalo projektą? Juk neatsitiktinai aršiausiai M. Bastį gina socialdemokratas Artūras Skardžius.
Na, o Kremliaus žvalgybų darbas, įtakojant referendumo baigtį, matyt, bus įrašytas į žvalgybos vadovėlius kaip veiksmingai galima organizuoti informacinį karą, išgąsdinant žmones.
Šios dienos socialdemokratų frakcijos sprendimas ginti Kremliaus žvalgybininkų draugą M. Bastį reiškia tik viena – jei M. Bastys pasakytų tiesą, reiktų tirti ir kitus.
Frakcija žino, ką Bastys žino.
Tačiau grįžtu prie tyrimo.
Manęs dažnai klausia, kokia galėjo būti politiko motyvacija megzti plačius ir sistemingus kontaktus su Rusijos žvalgybų žmonėmis?
Primenu, kad visi VSD minimi M. Basčio draugai turi ryšius su Kremliaus struktūromis. Net kriminalinio pasaulio ir M. Basčio draugas Saturnas Dubininkas. Jis, beje, nuo pat Nepriklausomybės pradžios taip pat turi ne vieną Rusijos žvalgybų pėdsaką – bankas „Sekundė“, pažyma dėl apkaltos Rolandui Paksui, ryšiai su Ernestu Mackevičiumi.
Mano atsakymas dėl motyvacijos yra toks – merkantilinis interesas visose tokiose istorijose su Rusijos žvalgybomis visada yra.
Šiame tyrime atskleista įdomi konsorciumo istorija.
„Rosatomas“ siekė apjungti savo ir stambiausio Lietuvos statybų verslo interesus. Konsorciumas, kurio idėja pradėta slaptai puoselėti dar 2011 metais, turėjo gauti užsakymus Baltijskaja, Astravo ir, jei Lietuva galutinai išstumtų japonų Hitachi – Visagino atominių statybose.
Čia M. Basčio draugas J. Kostinas atliko koordinatoriaus vaidmenį.
Kaip ne kartą yra sakęs Edward‘as Lucas‘as, politinė korupcija yra prioritetinė Kremliaus eksporto rūšis.
Tam, kad per „Rosatom“ projektus pasikeistų Lietuvos geopolitinė kryptis, buvo ruošiamasi verslą ir Kremliui palankius politikus užpilti dideliais užsakymais ir nuo jų nubyrančiais dideliais pinigais.
Tai, kad Bastys melavo, slėpė tiesą, įrodo ir šis VSD pateiktas epizodas:
„2013 vasario 23 dieną pasirodžius publikacijoms apie Merteno susitikimus su pirmininku ir premjeru, kilo sumaištis, bandant išsiaiškinti, kas paviešino informaciją. M. Bastys skundėsi, kad jį puola žiniasklaida bei teigė nesuprantąs, kaip išaiškėjo jo vaidmuo organizuojant susitikimus. M. Bastys norėjo nuslėpti J. Kostino dalyvavimą susitikime su V. Gedvilu, be to, prašė, kad J. Kostinas sugalvotų jo, t.y. M. Basčio, susipažinimo su A. Mertenu istoriją.“
Citatos pabaiga ir mano apžvalgos pabaiga, nes viskas aišku.
Reikia tramdyti žurnalistą Edmundą Jakilaitį. Tiesiog neįmanoma žiūrėti ypač jo vedamos laidos „Forumas“. Nejaugi visuomeninio transliuotojo vadovybė nemato, kad šis žurnalistas laidoje dalyvaujantiems politikams, visuomenės veikėjams, politologams tiesiog neleidžia prasižioti.
Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šių komentarų autorius.
Taip buvo ir lapkričio 24 d. Gerai, kad Irena Degutienė kelis kartus paprašė netrukdyti, leisti užbaigti mintį. Bet Jakilaitis, atrodo, ir po to nesuprato, kad, kaip žurnalistas, jis elgiasi neprofesionaliai, netinkamai: skeryčiojasi, nuolat kiša savo trigrašį.
Visuomeniniam transliuotojui reikia arba pasiieškoti kito laidos vedėjo, arba jam uždėti apinasrį. Žurnalistas pirmiausia turėtų kiek įmanoma trumpiau paklausti ir kantriai laukti, kol laidos dalyvis kalbės tiek, kiek jam (visiems vienodai) leista. Jakilaitis turėtų tramdyti tuos, kurie, kaip jis pats, įsiterpia kitam kalbant, replikuoja.
Toks laidos vedėjas gali atbaidyti žiūrovus, kuriems įdomi pirmiausia pakviestų pašnekovų, o ne žurnalisto, nuomonė.
Reikia pripažinti, kad Jakilaitis dalykine prasme paprastai būna gerai pasiruošęs „Forumo“ arba „Dėmesio centre“ laidoms, bėda ta, kad jis netinkamai tą savo išmanymą panaudoja, įkyriai, netinkamai jį kur nereikia kaišioja.
XXX
Manęs neįtikino
„Auksinis balsas“, „Auksinis protas“, „Auksinė daina“, auksiniai šaukštai… Ar nėra per daug to aukso? Ne viskas auksas, kas auksu žiba, – sako tautos išmintis. „Vien tik auksas valdo mus!“ – ironizuoja Mefistofelis Šarlio Guno operoje „Faustas“.
Nustebau, kad teatro, kino aktoriai taip puikiai dainuoja. To negalėčiau pasakyti apie jų vertintojus. Labai dažnai vertintojai neturi ką pasakyti, ir pliauškia banalybes, stengiasi patys pasirodyti kaip labai šmaikštūs, sąmojingi. Todėl dažnai girdime nei šį, nei tą, pavyzdžiui, kad dainininko dantys labai gražūs; jeigu jis turėtų tokius dantis, negriežtų smuiku, o dainuotų.
Mane įtikino. Manęs neįtikino. Šie bejėgiai, mažai ką reiškiantys žodžai labai dažnai kartojami. O manęs neįtikina laidos vedėjų ir komisijos narių juokeliai, ypač pastarųjų reakcija į vieną ar kitą bandymą pašmaikštauti. Jau taip juokinga, taip juokinga! Kvatojasi net atsilošę. Turbūt visi žinome, kas juokiasi „iš piršto“. Netikras jūsų juokas, gerbiamieji vertintojai. Užtektų kartais tik nusišypsoti, o kai kada gal net patempti lūpą. Manau, televizijos žiūrovai būtent taip ir reaguoja į beatodairiškai žarstomus „šposus“.
Nesakau, pasitaiko ir perliukų, aukso grūdelių, bet retokai. Geriau mažiau, bet geriau – tokia mano, „Auksinio balso“ televizijos žiūrovo, nuomonė. O aktoriai dainuoja įspūdingai.
XXX
Turbūt esu naivus
Prastuomenei reikia duoti duonos ir žaidimų – Romos laikų išmintis, kuria valdantieji vadovaujasi iki šių dienų. Duonos mums duodama šykščiai, galima sakyti, labai šykščiai, užtat žaidimų – per akis. Omenyje turiu pirmiausia televizijų žaidimus, bet ne tik. Kartais susidaro įspūdis, kad mūsų gyvenimas – nesibaigianti šventė. Parėjai iš Vilniaus Gedimino prospekto žaisliuku nešinas, rytoj gali važiuoti į Kauną, Klaipėdą ar Alytų… Ten irgi rasi tuos pačius žaisliukus, dar pyrago, į kurį pensininkas gali tik paspoksoti, net duona toje „šventėje“ jam neįperkama.
Yra ir kitas posakis – puota maro metu. Politologai, politikai, generolai sako, kad jau prasidėjęs trečiasis pasaulinis karas. Jis jau vyksta. Ne tik konvencinis, bet ir tas tikrų tikriausias, kai griuvėsiais paverčiami miestai, karo pabėgėliai miniomis, milijonais plūsta į Europą.
O mes švenčiame, žaidžiame, diskutuojame: teisi naujoji Seimo sveikatos komiteto vadovė, savo disertacijoje abejojanti prezervatyvų nauda sutuoktinių gyvenime, ar neteisi.
Visi suprantam – šį, tuo tarpu dar visaip vadinamą karą, pradėjo Rusija. Mes, trys Baltijos valstybės, esame jos dėmesio centre, kaip pasakytų iškilusis žurnalistas Edmundas Jakilaitis. Apsupti iš visų pusių taip, kad NATO sąjungininkai gal tik labai norėdami galėtų ateiti mums į pagalbą.
Bet to noro mažai, ir vis mažėja. O kai kurie įtakingi generolai neabejoja – Rusija mus puls, vienaip arba kitaip, bet puls. Nesunku atspėti, kaip pasielgtų galimai būsimas Prancūzijos prezidentas, tas, kuris sako, kad Rusija turi daug atominių ginklų, todėl reikia jai nusileisti. Seimo narė, NATO Parlamentinės Asamblėjos viceprezidentė Rasa Juknevičienė lapkričio 27 d. kalbėjo: būsime ginami tik tada, jeigu šiuo mums gyvybiškai svarbiu reikalu vieningai balsuos visos NATO narės. Bent viena nepritars, susilaikys – ir Rusijai bus atrištos rankos.
Taip kalbėdama, R.Juknevičienė sakė nenorinti mūsų gąsdinti. O gal reikėtų?
Vyresnieji dar prisimename, kaip gynėme Televiziją, televizijos bokštą, Parlamentą… Šimtai tūkstančių susirinkdavome, pasiryžę nesitraukti. Ir jie, tie patys, kurie dabar mus puola, neišdrįso.
Tai gal jau metas ginti ne tiek Parlamentą (kol kas dar nesusikompromitavusį), o Valstybę? Tikrųjų šiuolaikinių karo ginklų turime nepakankamai, ir jų niekada užtektinai neturėsime. Bet mūsų dar yra daugiau kaip du milijonai. Ateikime bent kas antras, pavyzdžiui, prie Rusijos ambasados ir vieningai pareikalaukime: „Šalin rankas nuo Baltijos valstybių, nuo Lietuvos!” Putinas susimąstytų.
Reikėtų kitą dieną susirinkti prie Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados ir nieko nereikalauti, o paprašyti, priminti: sakėte, kad Lietuvos priešas – Amerikos priešas; nekartokite Antrojo pasaulinio karo klaidų; mes ginsimės, bet ir jūs ateikite mums į pagalbą… Maždaug toks turėtų būti daugiatūkstantinis mitingas prie JAV ambasados arba Vašingtono skvere, arba prie Parlamento. Ir Trampas gal susigėstų dėl kai kurių savo rinkiminių kalbų. Realiai ginti ir apginti mus gali tik Amerika. Diplomatai, politikai tegul ten aktyviai dirba savo darbą, o mes jiems padėkime tuo, kuo galime.
Turbūt esu naivus: tokie mitingai dabar neįmanomi net akivaizdžiai matant, kad labai didelė tikimybė netrukus netekti Laisvę?
Labai gerai, kad vyksta viešos diskusijos dėl viešųjų pirkimų. Šviesos šiai sričiai labai reikėjo.
Svarstoma, kad yra daug sisteminių bėdų, kad reikia pokyčių. Tikrai reikia. Tuo labiau krašto apsaugoje, kur dėl agresyvios politikos iš Rytų skiriami dideli pinigai ir įsigijimų ateityje bus daug.
Bet aš noriu pakalbėti apie esminį reikalą. Pati geriausia sistema bus apeita, jei tie, kas nori pasipelnyti, žinos, kad „viršuje“ dega žalia šviesa. Krašto apsaugoje – deja, taip pat.
Lėšų švaistymas – ne naujiena socialdemokratų valdomame KAM
Kai 2008 metais atėjau į ministeriją, radau didžiulį pinigų švaistymą. Sistemos atsakingos tarnybos davė situacijos apžvalgą, dėjo ant stalo faktus. Visos gijos vedė „į viršų“.
Ypač nemaloni situacija buvo Afganistano Provincijos atkūrimo grupės vykdomuose viešuosiuose pirkimuose. Ten visiškai karaliavo buvusio sovietinio karininko uzbeko valdomos įmonės ir net abejotinos reputacijos bankelis.
Tokiam keistam bankui tuometinio vado taip pat iš tos pačios sovietinės armijos, generolo Valdo Tutkaus vadovaujama Kariuomenė buvo patikėjusi operacijai skirtus pinigus. Visa tai vyko, kai ministerijai vadovavo Juozas Olekas.
Pinigus įmerkus negrįžtamai, teko kreiptis į Prokuratūrą. Apie tai informavau visuomenę, tuometinį Prezidentą Valdą Adamkų, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą. Teko daug dirbti su AOTD (karinė žvalgyba), kad išsiaiškinčiau visus neskaidrumų ryšius.
Krašto apsaugos ministras turi visus įrankius kontrolei, įskaitant ir AOTD
Akivaizdu, kad svarbiausia – sąžiningi žmonės aplinkui ministrą ir ten, kur vyksta pirkimų planavimai ir patys pirkimai.
Verslas turi savo planus ir siekia, kad jų planai taptų ministerijų planais. Todėl svarbiausia, kad politinis lygmuo turėtų stiprų vertybinį stuburą ir savo skaidrius viešai žinomus planus. Dar svarbiau – krištolo skaidrumo žmonės atsakingiausiuose viešųjų pirkimų taškuose. Skirdamas pareigūnus ministras neturi rentgeno ar kokio magnetinio rezonanso. Privalo labai atidžiai išnagrinėti reputaciją, kliautis atitinkamų tarnybų duomenimis. Tačiau paskyrimu viskas tik prasideda. Reikia nuolatinio dėmesio. Čia ministras kontrolei taip pat turi visus reikalingus įrankius.
Krašto apsaugos ministras pagal dabar galiojančius įstatymus yra vienintelis sistemos biudžeto asignavimų valdytojas. Jis turi svertų bet kuriame etape įsikišti ir nutraukti bet kurį pirkimą, veikdamas per ministerijos Įsigijimų departamentą, Generalinę inspekciją, naudodamasis kitais tarnybiniais įgaliojimais.
Atėjo laikas rimtai apsvarstyti, ar tokia situacija yra teisinga, ar Kariuomenės vado nušalinimas nuo iš esmės bet kokių finansinių sprendimų priėmimo yra normali situacija? Nepriklausomai nuo viešųjų pirkimų tipo ir perkančiosios organizacijos konkrečiais atvejais, politinė atsakomybė už visų Krašto apsaugos sistemos (KAS) viešųjų pirkimų skaidrumą tenka ministrui, nes jis nustato pirkimų tvarką ir procedūras. KAS įsigijimai planuojami programų principu. Bet kokie programoms skirtų lėšų koregavimai nedaromi be ministro žinios, jo patvirtinimo.
KAS yra patvirtintos 9 programos, kurių koordinatoriai teikia poreikius svarstyti krašto apsaugos ministro sudarytai Gynybos resursų grupei (GRG). GRG pirmininkas yra KAM viceministras, kiti nariai – KAM departamentų direktoriai ir vienas kariuomenės atstovas. GRG, apsvarsčiusi poreikius, teikia patvirtintų programų projektus ministro sudarytai Gynybos resursų tarybai (GRT). GRT pirmininkas yra ministras.
Viešųjų pirkimų srityje ministras savo žinioje turi itin svarbią instituciją – KAM Įsigijimų departamentą. Man buvo labai keista, kai savo kadencijos pradžioje ministras J. Olekas pakeitė gerai dirbusį karininką civiliu žmogumi, kuris niekada nėra dirbęs su gynybos įsigijimais.
Ketverius metus dirbusi ministre nedrįsčiau pretenduoti į tokias pareigas, nes ten reikia labai specifinių žinių. Ministro paskirta direktorė Regina Zasienė turi vykdyti prevencinę priežiūrą kiekviename KAS centralizuotame ir svarbiausiuose decentralizuotuose viešuosiuose pirkimuose. Pareigybinės instrukcijos skelbia, jog departamento direktorius koordinuoja KAS perkančių organizacijų vykdomų viešųjų pirkimų veiklą, teikia KAM vadovybei informaciją apie visus pirkimus.
Priminsiu, kad iš visų ministerijų KAM yra išskirtinėje situacijoje, nes čia kontržvalgybine sistemos būkle domisi AOTD. Šiame departamente yra skyriai, kurie išskirtinai stebi ir korupcinę aplinką sistemoje. Jei ministras nori iš tiesų skaidrios sistemos, jis gali labai efektyviai pasinaudoti šios struktūros teikiama informacija. Tik reikia norėti.
Šaukštai ir samčiai karo Ukrainoje akivaizdoje buvo prioritetas?
Suprantama, verslui reikia pardavimų. Jie žino, kad Kariuomenėje yra virtuvės įranga, kurią reikia atnaujinti. Ar tai buvo prioritetas ministrui 2014 metais, kai pinigų labai trūko? Aišku, kad ne. Kariai, ypač savanoriai, su prasta ekipuote, be šovinių.
Primenu, kad rimtos diskusijos apie pinigus gynybai prasidėjo tik po Krymo ir tik per Prezidento rinkimų kampaniją. Pinigai atėjo kitais metais, 2015-aisiais. Taigi svarbiausia užduotis „Nota Bene“ vadybininkams 2014 m., kad į ministerijos pirkimų planus būtų įrašyta juos dominanti eilutė: virtuvės įranga. Tokius planus, patvirtinus KAS biudžetą sistemos viduje, laimina ministerija. Kiek žinau, už tai yra atsakingas viceministras socialdemokratas Ramūnas Usonis.
Jis vadovauja jau minėtai GRG, kur svarstomi pasiūlymai įsigijimams, jie priimami arba atmetami pagal nustatytus prioritetus ir finansines galimybes. Mano žiniomis, viceministras ir palaimino didesnę nei buvo numatęs Kariuomenės departamentas sumą virtuvės įrangos pirkimams. Jei būtų mano valia, tokio pirkimo 2014 metais apskritai nebūtų buvę. Tačiau tokį pirkimą ministras J. Olekas palaimino. Beje, turiu informacijos, kad tai buvo papildomos lėšos, skirtos Lietuvos krašto apsaugai karo Ukrainoje akivaizdoje! Samčiai ir puodai!
Procedūros svarbu, bet viską lemia žmonės
Ar ką nors keistų kitokia pirkimų sistema? Turbūt reikia daugiau aiškumo, paprastumo, nes sudėtingose schemose lengviau paslėpti svarbiausias detales. Tačiau nė viena pirkimų sistema nebus skaidri be skaidraus žmogaus. Būtent per silpną žmogiškąjį faktorių ir veikia pardavėjas.
Tegu laimi konkursus „Nota Bene“ ar ne „Nota Bene“, jie neturės galimybės taip siautėti, jei bus skaidrūs ir atsakingi žmonės. Patikėkite, žinau ne iš antrų lūpų, kaip interesų viešuosiuose pirkimuose turinčios verslo struktūros išnagrinėja juos dominančius pareigūnus pačiose sprendimų priėmimo apačiose, ką jau bekalbėti apie politikus, kai ieškoma priėjimo prie jų. Pasakysiu dar daugiau, net ir AOTD nelabai ką gali padaryti, jei mato žalią šviesą, degančią pačiame ministerijos viršuje.
Gali būti, kad ir šiuo atveju, jei AOTD pateikė informaciją, tada ministras tiesiog nebegalėjo nesikreipti į teisėsaugą. Tik man niekaip nesuprantama, kodėl ištisus dvejus metus nebuvo informuojama visuomenė, kodėl nebuvo informuojamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas? Kasmet svarstome KAM veiklos ataskaitą, įsigijimus, tačiau apie tokią problemą su galbūt nesąžiningais verslininkais ir pirkimus vykdžiusiais darbuotojais nebuvo net puse lūpų užsiminta. Būtent per šitą tyrimų laikotarpį Nota bene ir gavo likusius stambius užsakymus iš Krašto apsaugos sistemos.
Saugojo draugų kompanijos reputaciją? Mintys kyla įvairios… Girdžiu, kaip Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius kaltina Prezidentę, artėjančius rinkimus, tačiau jokios viešųjų ryšių katastrofos socialdemokratams nebūtų, jei būtų ministras laiku informavęs ir ėmęsis adekvačių veiksmų. Sistemoje daug savisaugos. Labai trūksta tradicijos be baimės sakyti savo nuomonę. Daug kas išmokę labai greitai pajusti, kokios vadovybės nuotaikos, greitai išsiaiškina, kokios galimybių veikti ribos, kas ir kiek leidžiama.
Taigi mano išvada paprasta. Supyksite, bet paprasta. Per rinkimus viską nulemia patys žmonės. Jie leidžia uždegti žalią šviesą korupcijai pačiame ministerijų viršuje. Nekaltinu, nes suprantu, kaip kartais žmonėms sunku suprasti, kas yra kas. Galiausiai numoja ranka, kad visi jie vienodi. Bet tokia karti yra demokratijos realybė. Kartu ir stiprybė, nes apie tai kalbame, vertiname ir tikrai valysimės.
