Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Garsiausi žiniasklaidos ruporai ištrimitavo intriguojančią žinią, kad Lietuvoje prasidėjo teismo procesas, atvertęs buvusio prezidento, dabartinio europarlamentaro Rolando Pakso, tokio Antano Juozo Zabulio ir žiniasklaidos grupės vadovo Gedvydo Vainausko bylą dėl prekybos poveikiu.

Dar kitaip tariant, teismas galop pradėjo stambaus kyšininkavimo atvejo teisminį svarstymą, o mums belieka tikėtis, kad teisingumas Lietuvoje kaip visados triumfuos.

Taip  turėtų būti ir taip norėtųsi galvoti, todėl kažkurį laiką buvau sutrikęs dėl savo nesugebėjimo atpažinti pozityvias žinias, nes išgirdęs pranešimą apie prasidėjusį G. Vainausko teismą nepuoliau iš džiaugsmo krykštauti ir ploti katučių. Kažkada daug, net pernelyg daug rašiau lrytas.lt dienraščiui, tačiau stojus į postą dabartiniam redaktoriui Tautvydui Mikalajūnui, buvau paprašytas skubiai palikti aikštelę, taigi dabar tarsi ir galėčiau  piktdžiugiškai nusivaipyti dėl dienraštį ištikusių negandų, nes jokių sentimentų anai pusei jau tikrai nepuoselėju.

Tačiau iš tiesų jokio smagumo nelieka, nors tu ką, kai atmintis prikelia prabėgusių dienų aidą ir pradedi prisiminti istorijos ištakas, o ypač labai pikantiškas aplinkybes – kaip viskas prasidėjo.

Ši teismą pasiekusi istorija prasidėjo dar 2015 m. vasario 29d., iškart po R. Pakso ir G. Vainausko susitikimo Vilniaus centre esančiame restorane „Da Antonio“, jeigu norite, prezidentės Dalios Grybauskaitės gimtadienio išvakarėse, kuris, leiskite priminti, švenčiamas Kovo 1-ąją. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, laiko faktorius čia yra ne mažiau svarbus nei susitikimo vieta. Į šių įvykių sąsajas iškart atkreipiau dėmesį rašydamas kasmetinę odę D. Grybauskaitės garbei gimtadienio proga, tačiau tuometis lrytas.lt redaktorius Liudas Dapkus, tiesą sakant, šaunus vyras, buvęs karo korespondentas, pareiškė, kad epigramų dienraštis nespausdina, taigi karštas eilėraštis apie painią istoriją tąkart dienos šviesos neišvydo. Tenkinu, nieko nekeisdamas, skaitytojo smalsumą dabar:

Kelionė į Lietuvos dugną Dalios Grybauskaitės gimtadienio proga

                                                      I

                  išvykome iš ryto kai vanduo dar matinis

                  į jūros dugną ir įstrigęs į žoles

                  jaugi nesisarmatydamas paskenduolio akimis matai

                  undinės priartėjančias akis giliai žalias

                                                    II

                  gyvenimas po vandeniu giliai apatiškas

                  dugnu ropoja krabo palikuonis jaunas

                  nuo svorio egzistencijos likučiai sustumti į apačias

                  geriausiai vystosi čia vis tik žiaunos

                                                    IV                                                                                        

                  tačiau  gyvenimas ir čia užverda

                  tarytumei dugne kažko dar būtum vertas

                  vėžlių kiaušiniai tarsi šlamštas ridinėjas

                  nelyg dugne kažką vėl reikštų vėjas

                  visai nežiūrint atmosferų skaičiaus

                  į viršų veržiasi lelijos skaisčios

                  (spalvos pageltusios kiek spermos)

                  vanduo garais užverda tarsi romos termos

                                                     IV

                  delfinais apsirengę stt vyrukai plukdo sparčiai

d. grybauskaitei dovanų vainausko skalpą be jaunystės karčių

 

Liūdniausias dalykas šioje nelinksmoje istorijoje vis tik yra tai, kad, bėgant laikui nuo paminėto įvykio gimtadienio išvakarėse, žiniasklaidos liūto G. Vainausko karčiai išties pastebimai nupliko. Karštais po įvykio pėdsakais žiniasklaidos koncerno savininkas dar skeryčiojosi, žadėdamas, kad jo dispozicijoje esanti  žiniasklaida nepraras kovinės dvasios, tačiau, niekam ne paslaptis, kad diena iš dienos Lietuvos ryto grupės masinio informavimo priemonės pastebimai traukiasi iš valdžios kritikos pozicijų, vis akivaizdžiau sukdamos glamūro keliais. Taigi kažkam ne tik kailis nupliko, bet ir iltys išbyrėjo.

L. Dapkaus pakeitimas T. Mikalajūnu, regis, žymėjo tikrą perversmą dienraščio istorijoje, atsisakant antirusiškos retorikos kaip labai vingiuoto ir pavojingo kelio, kuriuo vedė ankstesni redaktoriai.

Galop žiniasklaidos magnatas prarado ir krepšinio komandą, dėl kurios šitaip stengėsi, kad net rinkdamas lėšas krepšinio pergalių naudai, kaip atrodo, pateko į STT akiratį. 

valatka_3
Rimvydas Valatka

Žiūrint iš prabėgusio laiko perspektyvos, peršasi išvada, kad aukso amžius Lietuvos ryto istorijoje buvo metas, kai interneto dienraščio lrytas.lt vyriausiuoju redaktoriumi dirbo R. Valatka. Tai išties buvo išskirtinis laikotarpis ne tik vieno laikraščio istorijoje, bet ir apskritai demokratijos herojinės dvasios įtvirtinimo baruose. Daug kas nesutiks su šitokiu vertinimu, nes R. Valatka visados turėjo aršių oponentų, tiesą sakant, net ir šių eilučių autoriaus nuomonė labai dažnai prasilenkia su žiniasklaidos grando pažiūromis.

Tačiau štai šis žmogus, kaip atrodo, visados grūmėsi už tiesą (kaip jis ją suprasdavo), nežiūrint dažnai nepalankių tiesai konjunktūrinių aplinkybių, neprarasdavo blaivaus proto net ir proto masinio užtemimo atvejais, kai didžiosios daugumos žmonių sąmonė buvo farširuojama klastotėmis. Užtektų ta proga prisiminti vien tik LEO.LT sužlugdymo istoriją, atkreipiant dėmesį, kad mainais už mūsų neapdairumą ir lengvatikystę tąsyk, pasiduodant masiniam kvailinimui, dabar turime Astravo AE.

Specialiųjų tyrimų tarnyba. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Kažkada labai rezervuotai pasitikęs, bėgant laikui prisijaukinau savo psichikos reikmėms D. Grybauskaitės įvaizdį arba, kitaip tariant, metai iš metų stiprėjo pagrindas pradėti gerbti mūsų prezidentę, ypač dėl jos sugebėjimo tiksliai įvertinti Putino Rusijos grobuonišką prigimtį. Tačiau šiandieninis pranešimas priminė be visa ko kito ir tai, kad D. Grybauskatei tramplynu į prezidentės postą tapo nešvanki LEO.LT sužlugdymo istorija su masinės psichozės paūmėjimo elementais.

Dar daugiau, – viskas sukrinta į vieną krūvą, pastebėjus, kad pastaruoju metu Lietuvoje žiniasklaidos priemones vis intensyviau supirkinėja žmonės, susikrovę turtus iš Rusijos el. energijos pardavimo tarpininkavimo verslo, – perka per savo ruožtu negudriai užmaskuotus tarpininkus, bandant paklaidinti sveiką protą kažkokiame fantasmagoriškame tarpininkavimo tarpininkams labirinte. Todėl, mieli ponai, jūs kaip norite, o aš nesidžiaugiu, kai ne tarpininkai, o tik pats už save atsakantis žiniasklaidos liūtas lieka su nušiurusiu kailiu arba patenka į spąstus.

Sakote, bala jo nematė, to Lietuvos ryto, kai yra toks delfi.lt. Delfi.lt išties yra puikiai sustyguotas, be to, plėtojamas pagal aukščiausius etiškumo standartus žiniasklaidos verslas, tačiau – nieko daugiau.

2017.12.21; 04:00

Algimantas Rusteika, šio komentaro autorius

Su superpilnatimi, brangūs Lietuvos žmonės! Figūros ir pėstininkai išdėstyti, atgalinių ėjimų nėra, vaisingos debiuto e2-e4 idėjos baigiasi. Premjeras tęsia simultaną prie daugelio lentų ir eina žirgu.

Po paskutinių jo kalbų aiškėja, kad R.Karbauskis užsirokiravo kampe ir žaidime nebedalyvauja. Pats kaltas, kaip man sako žmona – o ji niekada neklysta. Vaikinas svaigo, kad tęsis amžina rinkimų kampanija ir galės toliau valdyti komandą reklaminiais pinigais ir postų lūkesčiais.

Prie ėdžių tai nebeveikia. Iliuzija išvengti asmeninės atsakomybės neinant į realios valdžios postą ir smagiai pavairuoti nuo užpakalinės Kultūros komisijos sėdynės buvo klaida, nes įtaka prarasta, o atsakomybė liko.

Melas, bailumas ir nesugebėjimas apginti savo moteris ar bent kiek oriai išeiti iš savo susikurtų absurdų juokingas net bendražygiams. Pasitikėjimas S.Skverneliu ir viltis, kad jis bus dėkingas už trampliną, lojalus, eis kartu iki galo ir niekada neišduos – klaida.

O kur dar asmeninis lindimas – užuot pareikalavus atsakomybės iš atsakingųjų – visur, kur tampi matomas, tačiau negali garantuoti rezultato? Atsisakymas išsiaiškinti priežastis ir užtikrinimai prieš kameras, kad negrius Kalnas, kuris vos paties užtikrintojo neužgriuvo, buvo klaida.

Sudalyvavimas Vyčio pašalinime iš Lukiškių, galutinai nubaidęs didžiąją dalį dar buvusių solidesnio amžiaus rinkėjų, buvo klaida. Už visas prisiimtas atsakomybes teks ir atsakyti.

R.Karbauskis liko su nebereikalingais pinigais, keliomis nuprotėjusiomis moterėlėmis, fanatiku alkoholio ministru, krūva suglumusių valstiečių ir nuolat smunkančiom reitingų kelnėm. S.Skvernelis vis tvirčiau užvaldo situaciją.

Jis gilina įtaką, vis daugiau reikšmingų valdymo svertų perima seni geri draugeliai ir statytiniai. Neturėdamas stabilios, formalios parlamento daugumos ir bet kada dėl to galįs atsistatydinti, S.Skvernelis gana mikliai tuo naudojasi.

Ir visiškai pajėgus atsistatydinimu patyliukais šantažuoti ir stabilumo trokštančią Prezidentūrą, ir krinkančius valstiečius. Galimybe išeiti pakelta galva pasinaudos, kai ateis tam laikas ir rasis geras pretekstas pabūti didvyriu. Toks R.Pakso variantas – aš nepasirašiau dėl Mažeikių!

Nusimesti nuo kupros valstietišką naštą ir kilti aukštyn tikėtina pusmetis iki Prezidento rinkimų, kad niekas nespėtų heroizmo pamiršti. Nes D.Grybauskaitė jau irgi mušta korta ir į ją pradedama rimtai nebežiūrėti. Nors dar turi parako ir galimybių. 

Šachmatų lenta. Slaptai.lt nuotr.

Nemanykit, kad tik ji labdaras nešioja ir repuoja. Vien FNTT reidu ir tonomis rastų nelegalių pesticidų, kaip pikti liežuviai plaka – S.Skverneliui artimo T.Barščio „Kauno grūduose“ – bandoma parodyti, kad žaidimas toli gražu nebaigtas.

Dabar apsisprendimo metas ir reikia nepavėluoti. Politinės gaujos, finansų grupuotės, žiniasklaidos, pramonės ir prekybos bosai renkasi, už kurį žirgą statyti. Lems, kaip visada, teisėsauga, kuri X failų ir dokumentų turi apie visus, tik kuriuos panaudoti – štai klausimas!

Su savo praeitimis, patirtimis ir pažintimis S.Skvernelis kompromatų fronte atrodo perspektyviai ir viliojančiai, o galimi oponentai – apgailėtinai. Pats laikas pasirinkti šeimininką ir svarbu nesuklysti. Kol kas rodyklės krypsta į policinę valstybę.

Ar pajutot, kaip baimė apėmė narsiąją žiniasklaidą? Negi manot, kad visi nuščiuvo dėl valdiškų pinigų sisteminei žiniasklaidai dalybų, kurioms neabejotinai diriguoja Premjeras? Staiga išgaravo aštrios diskusijos, nepatogūs klausimai ir kritikos S.Skverneliui nei žodelio.

Etatinių nuomonių formuotojų tonas ir laikysena, visada buvusi neklystančiu politinės įtakos barometru, ryškiai keičiasi. Bebaimio kovotojo E.Jakilaičio, kiek besistengtų suvaidinti principingą, akys pilnos baimės ir balsas paaugliškai virpčioja, o S.Skvernelis globėjiškai šypsosi.

Politikų siaubas R.Miliūtė pabėgo, pasislėpė ir saugiai kovoja su vis dar pasitaikančiais trūkumais. Net aštrusis R.Valatka, užsidirbsiantis didesnę pensiją iš valstiečių kritikos, viena koja jau D. Mockaus teritorijoje – Info TV. Kiti kritikai nutildyti arba išvaikyti.

Policinės valstybės, kuri dar daug ką uždraus, nubaus, sugriežtins ir privers daryti, traukinys atvyksta į stotį – paruoškite bilietus. Politikoje visada renkamasi iš to, kas yra, ir niekada nežinai, ar kitas variantas nebus dar blogesnis.

Dėl vieno būkim ramūs – apie mus čia niekas nesuka galvos ir nieko mes nepakeisim. Kalbėkim, ką galvojam – jie kartais išgirsta ir dėl savo naudos truputį pakoreguoja tikslus ir priemones. Nusipirkim alaus, kol dar galima, nes greit už tokius žodžius tekste būsi baudžiamas. Ir panaudokim visus receptus.

O šiaip viskas gerai, brangūs Lietuvos žmonės. Prie skylančios užtvankos vandenys gilūs, plėšrūnai ryja mažiukus ir vienas kitą. Retkarčiais plekšteli nuo lydekos bėganti kuoja ir vėl tylu, tik juodam paviršiuj atsispindi debesėliai.

2017.12.06; 05:21

Seimo NSGK pirmininkas Vytautas Bakas. LRS nuotr.

Keistu pavadinčiau triukšmą dėl Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Vytauto Bako galimo nepatikimumo.

Pirmiausia noriu pabrėžti, jog pritariu tiems, kurie mano, kad 2011-aisiais metais Vytauto Bako rašyti laiškai Rusijos pareigūnų profesinėms sąjungoms – politinė klaida.

Arba anuomet V.Bakas buvo itin naivus, mat nesuvokė, kam gali būti pavaldžios Rusijos vidaus reikalų ministerijos struktūrų profesinės sąjungos. Arba jis tiesiog nemanė darąs ką nors blogo, siųsdamas kvietimus Rusijos slaptųjų tarnybų prižiūrimoms profesinėms sąjungoms bendradarbiauti su Lietuvos pareigūnų interesus ginančiomis organizacijomis. 

top_secret_plius
Didžiosios paslaptys

Abiem atvejais – riebus minusas. Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo komitetui negali vadovauti žmogus, nesuvokiantis elementariausių politikos subtilybių bendraujant su Rusija. Pavyzdžiui, Lietuva neturėtų skubėt draugauti net su Rusijos vidaus reikalų ministerijos ansambliais ir chorais. Juk ir juos prižiūri Vladimiro Putino slaptosios tarnybos.

Beje, dabar madinga skirstyti Rusiją į agresyviąją ir neagresyviąją – girdi, iki Gruzijos išprievartavimo bei Krymo okuopacijos ji tarsi nebuvo Blogio imperija. Suprask, tada su Rusija dar buvo galima flirtuoti.

Bet 2011-ieji metai čia niekuo dėti. Mano supratimu, Rusijos Federacijos agresyvumas skaičiuojamas nuo 1994-ųjų rudens, kai ligotas, nepilnavertiškumo kompleksų ir alkoholinių priklausomybių kamuojamas Borisas Jelcinas įsakė pulti Čečėniją. Jau tada kiekvienas blaiviai mąstantis lietuvis turėjo suprasti, ko verta valstybė, užpuolusi maždaug 140 kartų mažesnę tautą.

Čečėnija. Groznas. Sugriauti Džocharo Dudajevo rūmai

Taigi Seimo NSGK komitetui neturėtų vadovauti asmuo, nematantis Rusijos keliamų pavojų arba naiviai įsitikinęs, jog Rusijos imperines ambicijas įmanoma užmigdyti gražiais lietuviškais žodeliais. Tad maždaug prieš penkerius metus siųsti laiškai į Rusiją – mažų mažiausiai keisti.

Ir vis dėlto kirba mintis, kodėl V.Bakui nepalanki aplinkybė iškilo būtent dabar, kai šis politikas daugiau nei pusmetį principingai kritiškai vertino kolegos parlamentaro Mindaugo Basčio draugystes su įtartinais Rusijos energetikos atstovais? Juk M.Basčio veiklą flirtuojant su Rusijos energetikais neigiamai vertinti linkę ne visi politikai.

Ši aplinkybė, sakykim, labai nepalanki populiarumus prarandantiems socialdemokratams. Socialdemokratai visomis įmanomomis priemonėmis stengiasi sumenkinti M.Basčio „nuopelnus“. Tad nėra sunku numanyti, kokį spaudimą V.Bakui tikriausiai teko atlaikyti dėl savo principingumo analizuojant M.Basčio pažintis.

Tad gal praregėjusiam, susipratusiam, į teisingas vėžes atsistojusiam V.Bakui tiesiog keršijama už principingą veiklą 2017-aisiais? Gal jis prievartaujamas palankiai žiūrėti į dujomis ir nafta prekiaujančius įtartinus Rusijos verslininkus? Priešingu atveju į viešumą bus išmesti laiškai, kadaise rašyti į Maskvą rusų profesinių sąjungų bosams?

Įžvelgiu ir dar vieną pavojų – kodėl abejonės dėl V.Bako patikimumo iškilo būtent agresyviųjų Rusijos pratybų „Zapad“ išvakarėse? Gal norima, kad tomis dienomis, kai prie pat mūsų sienų Rusija su Baltarusija kartu su Kinija mokysis pulti Baltijos šalis, Lietuva teturėtų nei pakartą, nei paleistą Seimo NSGK vadovą?

Ką apie šią pato situaciją mano mūsų politikai, politikos apžvalgininkai?

Racionalaus grūdo galima įžvelgti Seimo nario Žygimanto Pavilionio žodžiuose. Buvęs Lietuvos ambasadorius Amerikoje tvirtina: „Įvertinus laikmečio, kai V. Bakas kreipėsi ir bandė užmegzti ryšius su Rusijoje veikiančiomis pareigūnų profesinėmis sąjungomis aplinkybes ir faktą, kad Rusijoje valstybės institucijų darbuotojų profsąjungos yra kontroliuojamos Vladimiro Putino valdžios, abejoju V. Bako galimybėmis toliau eiti NSGK pirmininko pareigas ir tinkamai atlikti parlamentinius tyrimus, susijusius su Rusijos įtaka Lietuvos politikams“

Negaliu nepritarti ir šiai parlamentaro Ž.Pavilionio pastabai, esą Seime privalo būti sudaryta nepriklausoma parlamentinė komisija, tirsianti galimą Rusijos įtaką Lietuvos politinėms partijoms, profesinėms sąjungoms, nevyriausybiniam sektoriui, taip pat – ir „žaliųjų“ judėjimams. Ypač norėtųsi rimčiau paanalizuoti kai kurių „žaliųjų“ ir „tautininkų“ veiklą trukdant Lietuvai pasistatyti naują atominę jėgainę. Dabar ganėtinai aišku: jei būtume ryžtingai ir skubiai nusprendę statyti savąją atominę elektrinę, Kremliaus prievartaujami baltarusiai tikriausiai nebūtų puolę kloti pamatų Astravo AE.

Beje, teisus ir parlamentaras, ilgametis Seimo NSGK narys Arvydas Anušauskas, pareiškęs, jog „nuomonė, kad bendradarbiavimas su Rusijos valdžios išlaikomu nevyriausybiniu sektoriumi gali suteikti naudos ir galima neatsižvelgti į Rusijos agresyvius veiksmus prieš Baltijos valstybes ir valdžios institucijas, tautos istorinę atmintį, yra klaidinga ir klaidinanti“.

Žaismingai, neieškodamas žodžio kišenėje, šią situaciją portale delfi.lt aptarė ir politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka. Jis brūkštelėjo: „Buvęs policijos generalinio komisaro kišeninis proforgas Bakas tikėjo Putino vidaus reikalų ir FSB (KGB) sienos apsaugos profsąjungomis, išganytomis per Rusijos ambasados pulkininkus. Rašė Latvių gatvei nuolankius laiškus. Supratimo ir bendradabiavimo prašė“. Negi R.Valatkos ironija – nepagrįsta?

VSD būstinė. Slaptai.lt nuotr.

Tuo tarpu Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, susipažinęs su V.Bakui keliamais priekaištais, teigia, kad nėra nei politinio, nei teisinio pagrindo abejoti jo lojalumu Lietuvos Respublikai. Silpni ar stiprūs Seimo vadovo argumentai?

Pirma, kreipimosi faktas į Rusijos pareigūnus, pasak Seimo vadovo, niekada nebuvo slepiamas.

Antra, Lietuvos Valstybės saugumo departamentas, tikrindamas V. Bako biografiją, nenustatė aplinkybių, kurioms esant jam negalima išduoti leidimo dirbti su įslaptinta informacija.

VSD išduota indulgencija dirbti su visiškai slaptais dokumentais – svarbus alibi. Šių eilučių autorius būtų linkęs manyti, kad tokio patikrinimo užtenka. Beveik užtenka. Dar tiksliau tariant, būkime budrūs, niekuo aklai nepasitikėkime, tačiau nereikia ir priešų visur įžvelgti. Ypač kvaila atstumti tuos, kurie perėjo į tavo barikadų pusę.

Juolab kad patikimų, principingų, protingų ir patirties turinčių kandidatų į Seimo NSGK pirmininko postą surasti sudėtinga.

2017.08.31; 06:00

Gedimino pilies bokštas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Manęs nenustebino buvusio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio pokalbis su „Orlen“ vadovu. Niekada nemaniau, kad Lenkija mums nuoširdžiai draugiška valstybė. Ir lenkofobai, ir lenkofilai (tokių vienas kitas) nuolat jaučiame lenkų „meilę“, tik vieni atsakome tuo pačiu, o kiti – trijų raidžių kombinacija ir kitokiomis lietuvių tautą žeminančiomis nuolaidomis.

Draugystė per prievartą, draugystė sukandus dantis. Tokia dabar situacija: sėdime tame pačiame skęstančiame Europos Sąjungos laivelyje. Pavojaus akivaizdoje net šuo su kate nesipjauna.

Nustebino tai, kad Lenkijos „Teisės ir teisingumo“ (TT) partija nusprendė (o kas gi dar galėtų?) tą pokalbį paviešinti, nors jis garbės nedaro vienai didžiausių ES valstybių ir yra naudingas, kaip pasakytų mūsų lenkofilai, tik Lietuvos lenkofobams. Štai kokie tie Lenkijos postkomunistai, kurių tvirtovę – teismus – TT partijos pirmininkas Jaroslavas Kačinskis bando užimti, sparčiai judėdamas link autokratinio režimo! Nepraustaburniai tie sikorskiai ir tuskai, kurių niekaip negalima dar kartą prileisti prie valdžios lovio, ir tam tinka net tokios priemonės kaip seniai įvykusių necenzūrinių slaptų pokalbių paviešinimas. Tegul ir litvinai, visa Europa mato, su kuo mes kovojame.

Varšuva paskubėjo reaguoti: Radoslavo Sikorskio ir tuometinio naftos bendrovės „Orlen“ vadovo Jaceko Kraveco pasisakymai neatspindi dabartinės Lenkijos valdžios pozicijos Lietuvos atžvilgiu.

Ir staiga: Lenkijos vidaus reikalų ministerija ketina šalies šimtmečiui skirto paso puslapius papuošti Vilniaus Aušros vartų vaizdu. Lenkai aktyviai pritaria (dešimtys tūkstančių) tokiam sumanymui.

Tai kuo skiriasi dabartinės Lenkijos valdžios pozicija Lietuvos atžvilgiu (ir Ukrainos, nes pase bus ir Lvove esančios Ereliukų kapinės) nuo tos, kuri, TT nuomone, tikriausiai kalta dėl buvusio Lenkijos prezidento Kačinskio žūties?

Ši partija dar kartą bandė išsiaiškinti Smolensko tragedijos priežastis ir jau viešai paskelbė (prie Lenkijos gynybos ministerijos veikianti komisija), kad prezidento lėktuvas sudužo dėl jo viduje įvykusio sprogimo. Aiški užuomina, kas dėl to kaltas. Ne veltui Tuskas tampomas po Lenkijos teismus. 

Vytautas Visockas, straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kaip dabar mums reikėtų į visa tai reaguoti? Turbūt nedelsiant įteisinti trijų raidžių kombinaciją, kol lenkai savo pasų dar nepapuošė Gedimino kalno nuotrauka? Gal papuoštų, bet kad kalnas dabar labai nepatrauklus, griūva.

Važiuodamas automobiliu viena ausimi girdėjau Rimvydo Geleževičiaus radijo laidą, kurioje buvo siūloma į tokias provokacijas rimtai nereaguoti, nes taip pataria Rimvydas Valatka. O kaip reaguoti nerimtai? Nepasako. Beje, Valatka labai bijo, kad galime atidėti Lietuvos lenkų pasų sulenkinimą, Seime niekaip neįteisinamą dešimtmečiais. Bijo jis ir Seinų, Punsko temos.

Atsukime kitą žandą, juk mes maži, o Lenkija – mūsų strateginė partnerė (Gedimino Kirkilo giesmelė). Man patiko prezidentės Dalios Drybauskaitės reakcija į R.Sikorskio patyčias Lietuvos atžvilgiu: „Visada laikiausi nuostatos, kad dvišalis bendradarbiavimas, nepriklausomai nuo valstybių dydžio, turi būti lygiavertis. Su Lenkija taip pat stengiamės išlaikyti nuoširdžius ir konstruktyvius santykius. To paties tikimės ir iš jų. Iš bet kurios šalies primetami nurodymai ar reikalavimai nusipirkti draugystę – Lietuvai nepriimtini“, – teigė D.Grybauskaitė.

Kartais su nerimu pagalvoju: o jeigu devynioliktaisiais prezidentu išsirinksime kokį juokdarį, kuriam Lenkijos „nurodymai ar reikalavimai nusipirkti draugystę“ bus priimtini? Jeigu ir Gedimino kalno nuotrauka Lenkijos piliečių pasuose jį tik pralinksmins?

2017.08.12; 12:00

Teigiamos informacijos lietuviškojoje žiniasklaidoje dar teks palūkėti. Rimvydas Valatka trinktelėjo kumščiu į stalą – ir du parlamentarai, viena parlamentarė pakėlė rankas. Ne ne, mes tik pajuokavome, mes nenorime būti blogesni už Pūką ir Bastį. Mes tik gero norėjome.

Kvailiau nesugalvosi laikais, kai Lietuvoje viešpatauja Laisvė: ką noriu, tą darau, ką noriu, tą rašau, kur noriu, ten  važiuoju. Na, daryti ir važiuoti ką noriu ir kur noriu gal ir galima, bet tik ne rašyti. Rašyti reikia taip, kaip nori didžiosios žiniasklaidos bosai, plačiajai visuomenei nematomi, nežinomi. 

Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Gerais norais ir pragaras grįstas. Nejaugi jūs, neišmanėliai seimūnai, nesuprantate, kad žiniasklaida tik atspindi jūsų darbus ir darbelius, jūsų neišmanymą, kartais – tiesiog kvailumą, godumą ir viso to pasekmes? Tik atspindi. Liaukitės elgtis kaip Pūkas, kaip Bastys, kaip Kėvišas, kaip kai kurie Aukščiausiojo teismo teisėjai, prokurorai (nedrąsu minėti pavardes – dar nuteis už garbės ir orumo įžeidimą); liaukitės neteisėtai statytis vilas draustiniuose, kurortuose – ir teigiamos informacijos žiniasklaidoje bus daugiau kaip 50 procentų. Nužmogėję jaunuoliai liausis žudyti brangius automobilius vairuojančias merginas, o merginos ir jaunos moterys – savo kūdikius. Niekas nebėgs iš Lietuvos, net karo pabėgėliai – ir bulvarinės žiniasklaidos bosai bus priversti suokti kaip lakštingalos arba bankrutuoti.

Ar iš tiesų žiniasklaida, ypač televizija, dėl slogaus Lietuvos psichologinio, moralinio klimato visai niekuo dėta? Ar ji tik atspindi gyvenimo negeroves, tačiau jokiu būdu jų nedaugina? Anaiptol!

Kovo 16 d. „Savaitėje“ paskelbtas Rasos Derenčienės straipsnis „Televizoriui mūsų namuose būti ar ne?“, kuriame kalbamasi su psichologe psichoterapeute Giedre Žalyte. Labai aktualus pokalbis. Pasirodo, Lietuvos miestuose plinta nauja mada – žmonės atsisako televizorių. Dažniausias to argumentas – noras negirdėti neigiamos informacijos ir nebūti jos veikiamiems.   

Gal būtų buvę geriau, jeigu žiniasklaidos žmonės, užuot tyčiojęsi iš naivių procentinių seimūnų, būtų pradėję labai aktualią diskusiją apie neigiamos informacijos padarinius žmonių savijautai, sveikatai? Vienas kitas, gal net šimtai televizijos atsisakyti gali, tačiau būtų geriau – visiems žiūrovams susitarti ir nežiūrėti tik bjaurių filmų, tik bjaurių laidų, kur smurtaujama, kur demonstruojamos banalybės, primityvumas. Bėda, kad to pasiekti neįmanoma, nes žmogui visada įdomesnės nelaimės. Ir smurto televizijose kūrėjai tą žmogaus silpnybę žino, ja sėkmingai naudojasi, iš jos pelnosi.

Deja, tokia žmogaus prigimtis. „Jeigu pamatysim penkias antraštes, veikiausiai pirmiausia skaitysime tekstą, kuris bylos apie didžiausią grėsmę“, – pasakoja psichologė Žalytė. Anot jos, tyrimai rodo, kad žmogus neigiamą informaciją linkęs laikyti svarbesne už teigiamą („Savaitė“).     

Kam smurtas naudingas? Ne tik milijonieriams, valdantiems žiniasklaidą (ypač bulvarinę), bet ir valstybėms, pavyzdžiui, Rusijai, jos įtakos agentams Lietuvoje. Juo daugiau čia smurto, patyčių, nevilties, juo jai geriau.

Vakarų civilizacijoje yra visokių draudimų, bet nėra draudimo žiniasklaidoje smurtauti. Ir dėl to labiausiai nukenčia vaikai, paaugliai. „Savaitėje“ rašoma apie atliktus tyrimus. „Per pagrindinius Lietuvos TV kanalus „per vieną valandą buvo parodoma vidutiniškai net po 10,8 smurto įvykių… Taip pat tyrėjai nustatė, kad daugiausia fizinio ir psichologinio smurto buvo rodyta animacinių filmų metu (Kiguolytė R., Valickas G., 2008)“.

Smurtas smurtas smurtas… Seksas seksas seksas… O paskui stebimės, kas tuos jaunus žmones išmokė taip smurtauti ir prievartauti. Žinoma, priežasčių yra ir daugiau, tačiau bulvarinės žiniasklaidos vaidmuo čia anaiptol ne paskutinis.

Labai gerai, kad žiniasklaida žaibiškai informuoja apie didelius žiaurius nusikaltimus, bet, mano supratimu, nereikėtų jų savaičių savaitėmis vartalioti, rodyti tuos pačius vaizdus, kartoti tuos pačius faktus visose televizijose. O taip yra. Teroristinis aktas Londone bus eksploatuojamas kokį mėnesį, iki kito didelio nusikaltimo. Neigiamomis emocijomis nepagrįstai ilgai buvome maitinami nuolat: šulinį nustelbė prabangus Audi, o pastarąjį – tragedija Londone.

Ir draudimais čia nieko nepakeisi, tik dar labiau papiktinsi žurnalistą Rimvydą Valatką. Tiesiog prie vienos arba kitos žiniasklaidos vairo turėtų atsisėsti toks bosas, kuriam visuomenės nuotaika, jos gerovė būtų svarbiau už reitingus, pelną. Ar tai įmanoma? Stebuklų kartais pasitaiko. Tiesa, tokių televizijų, kurios pelnosi iš žmogiškų silpnybių, neribotais kiekiais tiražuoja smurtą, seksą, man regis, saulutė jau leidžiasi. Padėkime joms nusilpti ir pagaliau numirti: paremkime plintančią madą atsisakyti televizorių arba bent nežiūrėkime (svarbiausia – neleiskime žiūrėti vaikams) smurtą, seksualinę prievartą skatinančių laidų.

2017.03.24; 12:40

Kiekviena proga tiek televizijos, tiek radijo laidose, tiek popieriniuose leidiniuose esu raginamas būti tolerantišku. Visažiniai dėdulės su tetulėmis nutaiso protingas veido išraiškas ir įtikinėja, kaip sveika, gražu ir modernu elgtis tolerantiškai. Tarsi aš nebūčiau tolerantiškas. Tarsi lietuvių tauta nebūtų tolerantiška. 

Modernusis Vilnius. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Taigi nuolat kirba įtarimai – kam reikalingos įkyriai brukamos tolerancijos pamokos? Ar tik nenorima įpiršti nepilnavertiškumo komplekso, kad būtume dar pakantesni viskam, kas ne mūsų, kas ne pagal mus?

Gal specialiai kurstoma mintis, kad lietuviai, nors romūs kaip avelės, vis tik galėtų dar labiau mylėti kitaip besielgiančius, priešingai manančius, atbulom žygiuojančius? Kad greičiau prarastume savo stuburą, ištirptume, taptume kitais?

Vienas iš kryptingų tolerancijos mokytojų – Ovidijaus Lukošiaus redaguojamas IQ žurnalas. Atsiverskite vasario mėnesio numerį. Jame – net dvi didelės publikacijos tolerancijos tema. Eglė Verseckaitė – Grzeskowiak straipsnyje „Tolerancijos galima išmokti“ svarsto, kurios žmonių grupės yra labiausiai nepakančios ir kaip keičiasi jų požiūris.

Publikacija  įdomi, reikalinga. Ir vis dėlto tendencijos akivaizdžios. Lietuva – tarp atsilikėlių. 2016-ųjų tolerancijos ir įtraukimo indekse Lietuva įvertinta 54,05 taško iš 100 ir užėmė 58 vietą pasaulyje. Taigi „Lietuvoje taip pat labiausiai paplitusi kitokios etninės kilmės ir netradicinės seksualinės orientacijos žmonių diskriminacija…“

Tikiu šių apklausų reikalingumu. Žinoti reikia viską. Taip pat pravartu suvokti, kodėl tarp nepakančiausių yra pensininkai ar nė dienos užsieniuose negyvenęs jaunimas. Ir vis dėlto leiskite nusistebėti – kur, kada ir kaip mes diskriminavome svetimas tautas bei seksualines mažumas? Mūsų tiek mažai, kad net ir norėdami nieko nenuskriaustume. O jei vis tik lietuviai ko nors ir nemėgsta, ar tai jau labai blogai? Jeigu esame demokratai, būkime demokratiški visur ir visada – nedrauskime turėti nei teigiamos, nei neigiamos nuomonės. Man regis, civilizuotoje valstybėje turėtų egzistuoti galimybė ne vien mylėti. Negi lietuviai privalo vienodai gerbti absoliučiai visas Pasaulio tautas? Jei aš myliu visas tautas, išskyrus, sakykim, zulusus, jau nesu pagarbos vertas žmogus? O gal padoru versti lietuvius mylėti tuos, kurie mus buvo pavergę?

Atidžiai skaitant žurnalą IQ, o šį žurnalą kantriai peržiūriu jau ne vienerius metus, ima ryškėja tikrasis tolerancijos puoselėtojų bruožas – netolerancija. Mes privalome šokti pagal jų dūdelę, gerbti jų nuostatas ir nuomones, o jie – ne. Mat jų požiūris – vienintelis teisingas. Tik jie turi teisę nustatyti, kas gražu ir bjauru.

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Įsiminė ir dar viena IQ publikacija – išskirtinis interviu „Metas prisiminti Europą griuvėsiuose“. Tai – IQ apžvalgininko Simo Čelutkos pokalbis su ET Žmogaus teisių komisaru Nilu Muižnieku. Tekstas – nors prie žaizdos dėk. Kas gi gali prieštarauti universalioms tiesoms – žmogaus negalima diskriminuoti nei dėl rasės, nei dėl religijos, nei dėl seksualinių polinkių. Taip pat visiems bent kiek protaujantiems žmonėms akivaizdu, kad žmogaus teisių gynimas – svarbus ir prasmingas užsiėmimas.

Tačiau ten esama ir keistokų užuominų: „Deja, antiliberalios nuotaikos stiprėja ir Vakarų Europoje. Vis dar esu priblokštas konservatyvių nuostatų stiprėjimo Rytų Europos šalyse, kuriose konservatyvios pažiūros tampa vis įtakingesnės, o liberaliai mąstantys žmonės pastaraisiais metais pritilo.“

Ar tikrai yra būtent taip? Man atrodo, kad įvykiai klostosi kiek kitaip. Pastaruosius kelis dešimtmečius liberalios nuotaikos peržengė visas sveiko proto ribas, įkyriai, piktai, primygtinai nurodinėdamos, jog vienintelė mūsų teisė – toleruoti tai, ką jie nurodys reikalinga toleruoti. Liberalai net bausmes bandė įvesti už atsisakymą toleruoti jų nuomones. Jie neleido mums net abejoti, ką galima ir ko negalima toleruoti. Per daug stipriai suspausta spyruoklė dabar šauna į priešingą pusę. Taigi dėl stiprėjančių konservatyvių nuostatų kalti būtent patys liberalai, atkakliai ignoruojantys, niekinantys, smerkiantys tradicinio sukirpimo žmonių įsitikinimus. Kur gi tai matyta: pamišėlio teplionė traktuojama kaip meno kūrinys? Kas gi sugalvojo: moksleivis turi tokias pat teises kaip ir mokytojas? Kokiam cinikui šovė į galvą: nusikaltėliu reikia labiau rūpintis nei auka? Kodėl tautinis kostiumas vaikui – blogiau nei specialiai apiplėšyti džinsai? Tautinė eisena demosntruojant pasididžiavimą lietuviška kilme – smerktina, o štai žygiavimas siekiant demonstratyviai nurodyti savo seksualinę kryptį, – gražu ir prasminga?

Keistoka ir dėl to, kaip ponas N.Muižniekas prisimena „Europą griuvėsiuose“. Jei būsime netolerantiški, neigsime žmogaus teises, vėl įsivelsime į pasaulinius karus!? Nesąmonė. Europa griuvėsiais tapo ne todėl, kad neigė žmogaus teises. Europa 1939 – 1945-aisiais atsidūrė griuvėsiuose todėl, kad per daug ilgai dėl kvailumo ir bailumo toleravo tokius niekšus kaip Hitleris ir Stalinas.

Tame pačiame žurnalo IQ numeryje rasite informaciją „Už atvirą žodį ir drąsą“. Joje rašoma, kad šių metų vasario 11-ąją Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje per iškilmingą ceremoniją nuskambėjo pavardė to, kuris pripažintas 2016-ųjų Tolerancijos žmogumi. Tikriausiai jau visi žinome, kad tokią nominaciją jau 16 kartą skelbia „Sugiharos fondo – Diplomatai už gyvybę“ valdyba. Taigi „tolerancijos žmogumi skelbiamas asmuo, savo veiksmais, viešu pavyzdžiu arba atviru žodžiu stojęs prieš ksenofobijos ir antisemitizmo, kitaminčių, kitatikių bei kitataučių persekiojimą, pasisakęs prieš radikalizmo apraiškas bei prietarus politiniame ir visuomeniniame Lietuvos gyvenime“.

Premija reikalinga. Bet ar reikalingas tik tokio pobūdžio įvertinimas? O kur „premija“, kurią traktuotume kaip simbolinį „gėdos stulpą“? O gal manome, kad medalis teruri vieną pusę, lazda – tik vieną galą? Vadinamąją „gėdos stulpo“ premiją skirtume tiems, kurie tyčiojasi iš lietuviškumo. Tokių per pastaruosius metus susikaupė ypač daug. Prie simbolinio „gėdos stulpo“ derėtų kalti visus tuos, kurie nenori, kad Lukiškių aikštėje stovėtų didingas paminklas Laisvei, kurie menkina Joną Basanavičių, kurie tyčiojasi iš Lietuvos partizanų, kurie Vilniaus krašto švietimo reikalus ragina atiduoti Lenkijos žinion…

Prie simbolinio „gėdos stulpo“ šiandien labiausiai norėtųsi priremti žurnalistą Rimvydą Valatką, vasario 27-ąją portale delfi.lt paskelbusį publikaciją „Ko esam verti kaip tauta, jei mus gaudo gimtosios kalbos policija?“

Stebina ne tai, kad keliama problema, kiek teisių derėtų patikėti mūsų kalbininkams bei Valstybinei lietuvių kalbos komisijai. Stebina tonas. Mano supratimu, besirūpinančius lietuvių kalbos grynumu ir taisyklingumu kalbininkus lyginti su NKVG, KGB ar Komunistų partija, – tiesiog niekšiška. Jo ir kelių jo vienminčių sapaliojimai apie kalbą tokie nemokšiški, tokie absurdiški, kad neverti jokio dėmesio.

Bet gal didieji tolerancijos puoselėtojai mano, kad aš privalau būti palankus kalbininkus niekinančiam R.Valatkai ir priešiškas lietuvių kalbą ginantiems kalbininkams?

Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org.

2017.03.13; 10:15

Nors Seimas dreifuoja žiemos atostogų pusnyse, laukdamas kovo 10 d. ir tik tragiškų aplinkybių priverstas susibėgs vasario 14-ąją – šv. Valentino dieną (kraupi sutapimo ironija – neapykanta ir meilė greta), pikantiško skandalo šleifas, kuriuo mėgaujasi mūsų žiniasklaida, nutįsta per dienas, savaites, mėnesius… 

Gordijaus mazgas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O juk yra svarbesnių dalykų…

Sausio pabaigoj Lietuvos užsienio ministras Linas Linkevičius lankėsi Varšuvoje. Ne, šį kartą jis neatgailavo ir neatsiprašinėjo lenkų už prastus santykius su kaimynine šalimi, kaip jis tai darė 2013 m. vasaryje ar kaip kažkada A.M. Brazauskas virkavo Jeruzalėje. Prieš šį vizitą jis tik kalbėjo, kad „Lietuvai (būtent – Lietuvai – Č.I.) vertėtų „perkrauti“ santykius su Lenkija. Viešnagės metu jo kolega Voicechas Vaščykovskis (Woicech Waszczykowski) priekaištavo, kad Lietuvos lenkų švietimo sistema nepalanki lenkams, siūlė transliuoti Lenkijos TV laidas Rytų Lietuvoje ir t.t.  L. Linkevičiaus sutiko, kad situacija, kai lenkakalbiai negali žiūrėti lenkiškos televizijos nėra normali.

„Mes esame tikrai pasiruošę techniškai spręsti tas problemas ir norime bendradarbiavimo iš Lenkijos transliuotojų dėl programų licencijavimo“, – kalbėjo ministras. Kitaip sakant, duota suprasti, kad dabar santykių gerinimo kamuoliukas yra Vilniaus rankose.

Istorikas Tomas Baranauskas, duodamas interviu internetinės TV laidai „Savaitės pjūvis“, pabrėžė, kad čia jokio „ping-pong“ žaidimo nėra, ir atsiprašyti pirmiausia turėtų Lenkija, kuri beveik 20 metų okupavo ir nugyveno Rytų Lietuvą:

Ministro garbei, jis atkreipė Varšuvos dėmesį, kad iš Vilniaus krašte gyvenančių politikų ji gauna iškreiptą informaciją ir apie švietimo padėtį, ir apie „trijų raidžių“ problemos sprendimą. Kas gi tą informaciją jai teikia?

Politologas Laurynas Kasčiūnas iškart po ministro vizito Varšuvoje atviru laišku kreipėsi į Lenkijos valdančiosios „Įstatymo ir teisingumo“ (Prawo i Sprawiedliwość) partijos pirmininką Jaroslavą Kačinskį (Jarosław Kaczyński), teigdamas, jog būtent Lietuvos lenkų rinkiminė akcija (LLRA) daug metų vykdo sistemingą Rusijos režimui naudingą politiką ir kala dirbtinį pleištą tarp Lietuvos ir Lenkijos. Antai jis priminė, kad LLRA atstovas Zbignevas Jedinskis neseniai netgi pareiškė, kad užuot didinusi krašto apsaugos finansavimą, Lietuva turėtų pasirašyti nepuolimo sutartį su Rusija.

Tokie politikai yra Penktoji kolona nepriklausomoje Lietuvoje. „Todėl ilgus metus LLRA dominuojamoje terpėje gyvenantys Lietuvos lenkai yra lengviau paveikiami Kremliaus vykdomos priešiškos Lietuvai propagandos. Šių metų pradžioje atlikto tyrimo duomenimis, net 64 proc. Lietuvos lenkų teigiamai arba labai teigiamai vertina Vladimirą Putiną. Didžioji jų dalis pateisina ir Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją“, – atvirame laiške rašė L. Kasčiūnas.

O ir pats šios partijos lyderis Valdemaras Tomaševskis, ne kartą „pasipuošęs“ Rusijos imperializmą simbolizuojančią Georgijaus juostele, bei kiti šios partijos atstovai internete atliktose politikų apklausose teigė, kad sovietmetis Lietuvai davė daugiau naudos nei žalos.

Tad kokia informacija gali tekėti į Varšuvą iš šių veikėjų lūpų? Ja patikėję kai kurie Lenkijos politikai tebetvirtina, kad lenkakalbiai Lietuvoje engiami, diskriminuojami, o ne taip seniai tuometinis Lenkijos užsienio ministras Radoslavas Sikorskis (Radoslaw Sikorski) per televiziją teigė, kad Lenkija tarpukariu nebuvo okupavusi Vilniaus krašto. Gi tada, paskatintas savo ministro kliedesių, Lenkijos laikraštis „Dziennik“ paragino Vilniaus krašto lenkus kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą, kad lenkų apgyvendintose vietovėse antroji valstybinė kalba būtų lenkų. Leidinį papiktino tai, kad Mickevičiaus gatvės pavadinimo lentelė buvo pakeista į lietuvišką…

Anuomet Vilnius ši akibrokštą įvertino kaip politiko rinkimų į Europos Parlamentą retoriką ir netrukus visai pamiršo, kol po ketverių metų L. Linkevičius nuvažiavo į Varšuvą ir nuolankiai atsiprašė „brolių lenkų“…

Dabar tokie žodžiai ministrui neišsprūdo, bet sudaryta iliuzija, kad Vilniaus padarė mažiau, jog santykiai su Varšuva pasiektų aukštesnį lygį. Iš esmės taip Lietuvai priekaištauja ir dvi žurnalistikos pažibos Virginijus Savukynas ir Rimvydas Valatka, pastarasis kolegos iniciatyva prieš pusantrų metų išleidę knygą „Jogailos akmuo Lenkija“.  

Tad kieno rankose dabar yra kamuoliukas?

Informacijos šaltinis – www.iskauskas.lt portalas.

2017.02.06; 17:26

Ką šiandien norėtųsi akcentuoti? Pirmiausia prisiminkime kalbas tų parlamentarų bei politologų, kurie barė TS-LKD vadovą Garbrielių Landsbergį, kodėl šis neskuba bičiuliautis su daugiausiai mandatų laimėjusia Ramūno Karbauskio partija. 

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Suprask, jaunasis Gabrielius bet kokia kaina privalėjo veržtis valdančiojon koalicijon. Net, esant reikalui, nusižeminęs privalėjo prašyti „jaunesniojo brolio“ pozicijos…

Kategoriškiausias buvo Žygimantas Pavilionis, kadaise atstovavęs Lietuvą mums svarbioje šalyje – JAV. Buvęs ambasadorius Ž.Pavilionis labiausiai nervinosi, kodėl konservatoriai – krikdemai pasirinko kuklų opozicijos kelią. Matyt, buvusiam diplomatui labai knietėjo tapti ministru…

Nūnai matome, kad buvęs ambasadorius Amerikoje pritrūko įžvalgumo. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) ėmė klupinėti net nepradėjusi rimtai dirbti. Atsakomybė už šiandienines R.Karbauskio partijos klaidas, jei G.Landsbergis būtų paklausęs Ž.Pavilionio „frakcijos“ patarimų, norom nenorom purvo dėmėmis kristų ir ant nesuteptų konservatorių – krikdemų švarkų. Dabar gi nepatogiai jaustis dėl R.Karbauskio elgesio priversti socialdemokratai.

Ir, mano supratimu, socialdemokratas Algirdas Sysas nenuoširdus, kai sako nematąs priežasčių, kodėl LVŽS vadovas privalėtų trauktis iš Seimo kartu su Seimo nare (jau buvusia) Greta Kildišiene. Niekas netiki, kad šią porelę sieja tik partiniai reikalai.

Neprincipingai pasielgė ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, žurnalistams pareiškęs, jog nenori komentuoti partijos lyderio elgesio. Jei V.Pranckietis būtų privatus asmuo, jo nenorų galėtume paisyti, bet jis – antras pagal svarbą žmogus valstybėje. Suprantama, nesinori skandinti milijonieriaus, veterinarijos profesoriui netikėtai užleidusio tokį aukštą krėslą, tačiau, atrodo, anksčiau ar vėliau – teks. Ir žurnalistas Rimvydas Valatka, ir kai kurie politikai mano, kad su G.Kildišiene iš Seimo turėjo išeiti ir R.Karbauskis, susikibę rankutėmis. Pirmiausia būtent jis kaltas, kad vos vidurinę mokyklą baigusią moterį pavertė pajuokos objektu. O Seimo pirmininko netikėta ir neprincipinga „bičiulystė“ su Rusijos ambasadoriumi dar labiau perša mintį, kad „profesionalai“ vargu ar valstybę valdys profesionaliai.

Žodžiu, G.Landsbergio partijai klostosi palanki situacija. Jie jau turi teorinių galimybių veržtis iš opozicijos apkasų į valdžios viršūnes, kur būtų vyresnieji broliai. Beje, nesusitepę, neapsijuokę vyresnieji broliai.

Prisimenant ankstesniųjų Lietuvos politinių darinių griūtis lengva numanyti: LVŽS klaidos – neišvengiamos. R.Karbauskio politinis darinys pasmerktas ir ateityje murkdytis maurais apaugusioje pelkėje, nes jo nariai mano, kad kiekvienas iš mūsų geba valdyti valstybę. Deja, valstybę valdyti – ne Naisius prižiūrėti, ne paltą pasiųti.

LVŽS gretose tikrųjų deimančiukų, prisimenant lietuvių literatūros klasiko Juozo Tumo – Vaižganto kūrinį, – vos keletas. Tie keli deimančiukai, sakykim, prof. Eugenijus Jovaiša ar daktaras Aurelijus Veryga, ne tik nepajėgs suvaldyti Seimo daugumos, bet ir patys susikompromituos. Be kita ko, svarbias blaivybės idėjas puoselėjančiam daktarui jau teko raudonuoti dėl pasirinkto patarėjo per didelio polinkio žaisti kazino salėse.

Be jokios abejonės, protinga, kad banalioje situacijoje susipainiojusi ponia G.Kildišienė ilgai nesvarstydama nusprendė trauktis iš Seimo. Keista, kad jai neužteko vidinės intuicijos nė nebandyt veržtis į parlamentą. Kad parlamentarės darbas jai per daug sudėtingas, leidžia įtarti ir televizijų parodyta istorija dėl neva greitai ir pigiai pasiuvamų paltų, kurie dar galėtų, pasirodo, būti ir patrauklūs, ir madingi. Negražus gražios moters sprendimas į svarbius susitikimus vedžiotis mažametę dukrą, ja tarsi skydu prisidengiant nuo įkyrių žurnalistų klausimų.

Bet automobilio panaudojimo taisyklės ar palto demonstracija – ne pati baisiausia nuodėmė. Liūdina, kad R.Karbauskis linkęs pritarti populistų reikalavimams mažinti Seimo narių skaičių. Iš Seimo tribūnos R.Karbauskiui teisingai atrėžė liberalas Eugenijus Gentvilas: mažinti Seimo narių skaičių dėl sumažėjusio gyventojų skaičiaus Lietuvoje negalima, nes svetur dirbti išvykę lietuviai vis dar tebeturi Lietuvos pilietybę. Bent jau dauguma iš jų. Kiekvienas  sudėties atimties veiksmus mokantis lietuvis negali nesuprasti, kad Lietuvos pilietybę turinčių lietuvių beveik nesumažėjo, nepaisant aplinkybės, kad jų sumažėjo Lietuvos teritorijoje. Toks skaičiavimas pinigus skaičiuoti mokančiam R.Karbauskui – per daug sudėtingas?

Sumažinti Seimo narių skaičių raginantys neturėtų ignoruoti ir aplinkybės, kad kuo gausesnis parlamentas – tuo didesnė apsauga nuo galimų korupcinių, mafijinių, kartelinių susitarimų bei grubių išdavysčių. Gausesnį parlamentą sunkiau papirkti, apgauti, supančioti. Neatmeskime net pačio bjauriausiojo tikimybės – rusiškųjų įtakos agentų pavojų.  

Informacijos šaltinis – www.draugas.com (Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis).

2017.01.26; 05:17

Diskusijų klubas Politika.lt maloniai kviečia Jus į paskutinę šiais metais diskusiją „2016-ieji baigiasi: ar 2017 m. bus dar vienas annus horribilis?“ 

Debesys. Vytauto visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Debesys. Vytauto visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pagrindinė susitikimo tema: „2016-ieji baigiasi: ar 2017 m. bus dar vienas annus horribilis?“ 

Diskusija rengiama š. m. lapkričio 22 d. (antradienis) 18 val. Ji įvyks restorane „Kas kas”, Islandijos g. 4, Vilnius.

Diskusijos svečiai: Rimvydas Valatka, signataras ir žurnalistas; Linas Kojala, Rytų Europos Studijų centro direktorius; Gabrielius Landsbergis, LR Seimo narys, TS-LKD pirmininkas.

DĖMESIO! Prelegentų sąrašas tebepildomas.

PRIEŠ DISKUSIJĄ BUS ĮTEIKTAS PRIZAS TIKSLIAUSIAI ATSPĖJUSIAM SEIMO RINKIMŲ REZULTATUS PRAEITOS „POLITIKA.LT“ DISKUSIJOS DALYVIUI.

Diskusiją moderuos dr. Mantas Adomėnas. Renginį remia Konrado Adenauerio fondas

 Laukiame Jūsų atvykstant!

2016.11.20; 04:46

Saulius Kizelavičius

Daug kas pasipiktino visuomeninio transliuotojo žurnalistu Edmundu Jakilaičiu, vedančiu laidas „Dėmesio centre“ ir „Forumas“.

Ypač kritikuotinas jo interviu su naujuoju Seimo pirmininku. Man atrodo, žurnalistas peržengė žurnalistų etikos ribas, ir todėl turėtų būti atitinkamai įvertintas. 

Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.
Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.

Šis vaikinas pasijuto visagalis, labai reikšmingas. Pastoviai jį matome trukdantį pašnekovui atsakyti į jo paties pateiktus klausimus. Susidaro įspūdis, kad žiūrovui būtent žurnalistas, skeryčiodamas rankomis, dėsto savo nuomonę vienu ar kitu klausimus, pašnekovas jam tarsi visai nereikalingas. Pats klausia, pats ir atsako. Koks aš protingas! Visais klausimais esu kompetetingesnis už pašnekovą. Bet žiūrovui svarbi ne žurnalisto, o jo pašnekovo nuomonė.

Stebiuosi, kad iki šiol jis vis dar nepastatytas į jam prideramą vietą, nesustabdomas. Juk jeigu jis labai nori reikštis kaip politologas, komentatorius, lai rašo straipsnius. Bet abejoju, kad šis televizijos žurnalistas yra parašęs bent vieną viešą sakinį. Nerišliai paplepėti, kalbinant už save protingesnius, yra viena, visai kas kita savo išmintį išguldyti popieriuje.

Tuo nenoriu pasakyti, kad nevertinu žmonių, mokančių argumentuotai, rišliai, įtaigiai, išmintingai pakalbėti. Deja, Jakilaitis ne iš tokių. Šis žurnalistas turėtų pasimokyti iš Rimgaudo Geleževičiaus, o ne iš Rūtos Janutienės, kuri dažnai daro gėdą Lietuvos ryto televizijai. Tačiau čia jau Gedvydo Vainausko reikalas.

O visuomeninio transliuotojo, išlaikomo mūsų – klausytojų ir žiūrovų – pinigais, Taryba turėtų užtikrinti, kad jakilaičiai neįžeidinėtų nei Seimo pirmininko, nei kitų pašnekovų.

Beje, atrodo, kad nekuklusis Jakilaitis už pokalbį su Seimo pirmininku vis dėlto buvo pabartas, nes lapkričio 16 d. „Dėmesio centre“ laidoje jis jau kitaip, tarsi atiprašinėdamas, kalbėjo apie Seimo pirmininką – pakantų, kantrų, kultūringą žmogų. Juk nei Jakilaitis, nei Rimvydas Valatka ir kiti Seimo daugumos kritikai dar nežino, kaip seksis naujiesiems politikams.

Šį žurnalistą pastatyti į vietą turėtų ir jo aukos, t.y. „Dėmesio centre“ arba „Forume“ dalyvaujantys politikai, visuomenės veikėjai. Bet jie kantriai kenčia, kai šis žarsto savo išmintį, nes juk atsidurti Jakilaičio dėmesio centre ne taip paprasta: kitą kartą visagalis Jakilaitis gali ir nepakviesti. Žinoma, tas negresia etatiniam kalbėtojui, Jakilaičio įžūlumo mokytojui R.Valatkai.

Taip ir išauga ragai…

2016.11.18; 05:05

Vytautas Visockas

Galutiniai rinkimų rezultatai tiesiog apstulbino. Visus – ir pačius daugiausiai laimėjusiuosius. Konservatoriams rinkėjai smogė bene labiausiai: atrodė pergalė jau čia pat, po dviejų savaičių, o dabar štai tik antroji vieta ir didžiulis atsilikimas nuo laimėtojų. 

Vytautas Visockas.  Slaptai.lt nuotr.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Niekada neskubėk švęsti pergalės. Omenyje turiu ne žaliuosius valstiečius, o mus, rinkėjus, Lietuvos žmones, kaip dabar priimta sakyti. Nes labiausiai apsigauti arba būti apgauti gali ne tiek Lietuvos žmonės, kiek lietuvių tauta. Nei rusams, nei lenkams pavojus išnykti negresia, nes jie turi Rusiją, Lenkiją, kuriais šios valstybės itin motiniškai rūpinasi. Lietuviais pasirūpinti, kaip matome, Lietuva nesugeba.

Lietuviškumas, Lietuva – visa tai tapo tik įrankis siekti siaurų asmeninių tikslų. Svarbiausias iš jų, be abejo, buvo valdžia. Štai kodėl Sąjūdis baigėsi taip, o ne kitaip, ir jau tris dešimtmečius mes skendime bejėgiškume ir neviltyje, galvodami, kas čia mums trukdo dar kartą atsitiesti ir pamėginti atsikelti iš naujo. Reikia aiškiai suprasti, kad Sąjūdis buvo lietuviui kaip politinės Tautos branduolys, kuris iš dalies susinaikino pats, iš dalies buvo sąmoningai sunaikintas (Vytautas Radžvilas. „Sąjūdžio pamoka: sunku būti Tauta“, Pro Patria.lt).

Prieš rinkimus visi supratom, visi kalbėjom: arba dabar, arba – dar staigesnis, galbūt jau nesustabdomas, slydimas prarajon. Vilties įliejo Ramūnas Karbauskis su savo žaliaisiais valstiečiais, su profesionalais vietoj profesionalių politikų, su pigiom vaistinėm ir brangiom alkoholio parduotuvėm. Sukūrė rojų Naisiuose, gal sukurs ir visoje Lietuvoje? Vaikus išmokys skaityti knygas ir mylėti Tėvynę, neleis skurstantiems pensininkams mirti iš bado, sustabdys mokyklų naikinimą provincijoje, kaimuose, sugrąžins emigrantus…

Patikėjome pažadais, gerais ketinimais, geromis permainomis. Patikėjome (aš – nelabai), kad išrinktieji sieks ne siaurų asmeninių tikslų, ne tik valdžios, o gerovės lietuvių tautai ir Lietuvos žmonėms.

Dabar, po antrojo rinkimų turo, to tikėjimo žymiai mažiau, nors dar nežengtas nė vienas žingsnis. Ypač tikėjimą sklaido forumai,interviu su politologais ir pralaimėjusiaisiais politikais. Pagrįstai ar nepagrįstai formuojama nuomonė, kad laimėtojai gali būti šiek tiek panašūs į Valinsko artistus. Nusipirkom katę maiše. Daugelio išrinktųjų nepažįsta net Jakilaitis, net Valatka, ką jau kalbėti apie mus, bėdžius, kurie ir sunešėme Karbauskiui savo balsus. Valdyk, Ramūnai, pastatyk į vietą parlamentinių ir neparlamentinių partijų melagius, savanaudžius, atnešk į Lietuvą gerų permainų, nes iš nevilties baigiame nusigaluoti.

Buvome naivūs kaip vaikai? O jeigu forumų išminčiai sako tiesą? Darosi visai nejuokinga. Įsivaizduokime, kad tie du žalieji valstiečiai tyčia ar netyčia mus apgavo. Gal ir turėjo gerų norų, bet gerais norais ir pragaras grįstas. Ilgai nesudarys koalicijos, vyriausybės, nes spyriosis ir jie, ir konservatoriai, ir Prezidentė; susidės su socdemais – ir nebus jokių permainų; susidės su lenkais, paksistais – sulaužys pažadus su jais neiti obuoliauti; velniai žino, ką gali iškrėsti nepažįstami profesionalai, jeigu juos palaimins Prezidentė…

Abejonių daug. Optimizmą mažina praeityje Ramūno draugystė su Kazimiera, plaukimas prieš srovę tolyn nuo NATO, euro, energetinio nepriklausomumo, dabar – tvirti ryšiai su mus praryti trokštančia Rusija…

Bet jeigu mus apgavo, jeigu suteikė nepagrįstų vilčių, kur jūs, politikos išminčiai, buvote gerokai prieš rinkimus?! Kodėl tik Eigirdas su savo „Valstybe“ nedvejodamas talžė oligarchus, neišskiriant nė Ramūno? O jeigu iš tiesų tik dabar atsirado galimybė išbristi iš korupcijos, savanaudiškumo ir nemokšiškumo pelkės, tai nekaišiokite pagalių į ratus.

2016.10.26; 13:25

Andrius K.

Kas sugalvojo tas nestandartines gatvių pavadinių lenteles – vertas nacionalinės premijos. Per visą nepriklausomybės laikotarpį įstatymiškai nepavyko įteisinti gatvių, gyvenviečių lenkiškų pavadinimų. Visuomenė atkakliai priešinosi, ypač nacionalistai, vadinami tautininkais. Politikai bijodavo prarasti populiarumą, todėl elgėsi neryžtingai, muistėsi, atidėliojo įteisinti Lietuvos lenkų reikalavimus.

Pašlijo Lietuvos – Lenkijos santykiai vien dėl tokių niekų, kaip kelios nelietuviškos raidės dokumentuose, dėl reikalavimo lenkiškose mokyklose daugiau dėmesio skirti lietuvių kalbai, istorijai. Žodžiu – dėl politikų bailumo, o lietuviškos visuomenės dalies trumparegiškumo. Juk kas mus apgins, jeigu ne Lenkija. Bet visuomenė nesupranta, kad už saugumą reikia mokėti. Galime tik džiaugtis: Lenkija tiek mažai iš mūsų reikalauja – kelių raidžių ir lenkiškų lentelių. Ji neprašo atiduoti Vilnių ir Vilniaus kraštą, o tik jo nelietuvinti, ji tik nori, kad mes nekalbėtume apie buvusią šio krašto okupaciją.

Tai štai. Vilniaus galvos galvojo galvojo ir sugalvojo, kaip apgauti tuos naivius lietuvybės puoselėtojus, lietuviškos nepriklausomybės sergėtojus, kurių vis mažiau ir mažiau. Štai Julius Panka kažkur prapuolė, iš akiračio išnyko Gintaras Songaila, pavargo ir Kazimieras Garšva…

Puikus metas apeiti vis dar tebegaliojančius įstatymus, konstituciją ir veikti taip, kad ne kiekvienas suprastų, kas čia dedasi. Jeigu negalima įstatymiškai įteisinti dvikalbysės, tai gal prastumsime daugiakalbystę? Iškilmingai prikalsime nestandartines angliškas, islandiškas, lenkiškas, rusiškas, totoriškas… lenteles – ir taip pamažu pripratinsime visuomenę nesipiktinti dėl niekaip neįveikiamų Šalčininkų gatvių lentelių.

Pašlemėkai (Rimvydo Valatkos epitetas) pašūkaus, vieną kitą lentelę slapta užteplios, bet ilgainiui pripras ir supras, kad Vilnius buvo, yra ir bus internacionalinis miestas. Minėtas žurnalistas ragina lentelių reikalo nepalikti pakabinto tarp šviesaus entuziastų dangaus ir juodos įstatymo raidės. Vilniaus meras Remigijus Šimašius turėtų būti ryžtingesnis ir visas lietuviškas lenteles papildyti daugiakalbėmis.

Įstatymas kaip stulpas – jį galima apeiti. Jeigu negalima pakeisti.

2016.06.16; 04:12

Saulius Kizelavičius

Slaptai.lt portale perskaičiau dėmesio vertą rašinį „Keistas Varšuvos nustebimas“. Man regis, tas tekstas, beje, parengtas remiantis ukrainietiškais informacijos šaltiniais unian.net ir gordonua.com, atskleidžia tikrąją šiandieninės Lenkijos prigimtį.

Kad ir kaip skaudu pripažinti, bet šiandieninė Varšuva su savo silpnosiomis ar bėdon pakliuvusiomis partnerėmis elgiasi taip pat grobuoniškai, kaip ir Vladimiro Putino kontroliuojamas Kremlius bendrauja su Gruzija, Moldova ir Ukraina. Skirtumas tik toks – prieš mažiau skaitlingus partnerius, kolegas ir kaimynus lenkai nenaudoja karinės jėgos. Norėtųsi tikėti, jog nenaudos ir ateityje…

O visa kita, pavyzdžiui, politinis šantažas reikalaujant išskirtinių privilegijų lenkų tautybės mažumai, – toks pat atkaklus, kryptingas, agresyvus, kaip ir Kremliaus priekaištai dėl neva Latvijoje bei Estijoje skriaudžiamų rusakalbių.

Taigi skaitome: „Lenkijos užsienio reikalų ministerijos vadovai nustebę dėl Ukrainos parlamentaro Olego Musij pasiūlymo lenkų bendravimą su ukrainiečiais 1919 – 1951 metais vertinti kaip prieš ukrainiečius nukreiptą genocidą“. Galvoje kirba natūralus klausimas – ar Lenkija turi bent mažiausią moralinę teisę piktintis šia ukrainiečių iniciatyva? Juk akivaizdu, kad tai – priverstinis bei atsakomasis žingsnis į šių metų liepos 22-ąją Lenkijos Seime priimtą nutarimą, kuriuo oficialioji Varšuva įvykius Volynėje 1943 – 1945 metais traktuoja kaip „genocidą, įvykdytą ukrainiečių nacionalistų prieš II – osios Žečpospolitos gyventojus“.

Bjauriausia, kad Lenkijai neužtenka net „oficialaus genocido“. Lenkijos Seimas skelbia, kad nuo šiol liepos mėnesio 11-oji – tai diena, kai lenkai pagerbs ukrainiečių sukeltų „represijų“ aukas.

Mums belieka gūžčioti pečiais iš nuostabos: kodėl Lenkijos politikai elgiasi taip, tarsi nežinotų, kad jie, lenkai, pirmieji pridarė milžiniškų skriaudų ukrainiečiams, ir tik po to, susidarius bjaurioms aplinkybėms (prasidėjus Antrąjam pasauliniui karui), sulaukė atsako. Slaptai.lt brėžia logišką išvadą: jei lenkai nebūtų 1919-1941-aisiais ciniškai engę ukrainiečių, tai nebūtų ir žudynių Volynėje 1943 – 1945-aisiais, kai ukrainiečiai prisiminė jiems padarytas skriaudas.

Drįstu manyti, kad jei Lenkija būtų padori valstybė, ji tiesiog atsiprašytų ukrainiečių už jiems 1919 – 1941-aisiais pridarytas kiaulystes ir pripažintų, jog dėl tragiškų įvykių Volynės krašte 1943 – 1945-aisiais kalti pirmiausia jie patys, kadaise netinkamai pasielgę. Žodžiu, Volynės tragedijos temos lenkai nekeltų į viešumą bent dabar, kol Ukrainą puola Rusijos kariuomenė ir oficialusis Kijevas neturi nei laiko, nei jėgų pasverti, kuris genocidas buvo žiauresnis bei skaudesnis.  

Ukrainiečių parlamentaro O.Musij iniaciatyva tikrai neatrodo panaši į provokaciją prieš Ukrainos partnerę Lenkiją. Pati Lenkija elgiasi taip, tarsi būtų mažesnioji agresyviosios Rusijos kopija.

Todėl Lietuva išmintingai elgiasi, atsargiai, santūriai, rezervuotai bendraudama su Lenkija. Norėtųsi su Lenkija rimčiau draugauti, bet – neįmanoma. Neįmanoma vien dėl ciniškų nurodinėjimų, kaip lietuviai privalo rašyti lenkiškas pavardes.

Bet štai aštrią plunksną sumaniai valdantis Rimvydas Valatka portale delfi.lt ir vėl kelia didžiausią triukšmą: „kiek dar ilgai iš Vilniaus nebus matyti Varšuvos ir atvirkščiai?“ Šis akiaizdus lenkų mylėtojas piktinasi, jog Lietuva niekaip nepastebėjo, kad Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda baigė jau pirmuosius kadencijos metus. O kodėl mes turėtume prisiminti Lenkijos vadovą A.Dudą? Gal jis atsiprašė už kadaise želigovskių ir pilsudskių įvykdytą Vilniaus okupaciją, gal užjaučia Punske ir Seinuose skriaudžiamus lietuvius bei pažadėjo jiems geresnių sąlygų puoselėjant lietuviškumą, gal pasipiktino Vilniaus krašte siautėjančio Valdemaro Tomaševskio elgesiu? 

Centre - Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda.
Centre – Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda.

Visa kita R.Valatkos publikacijoje – pasenę, pabodę, net juokingi priekaištai saviškiams. Pavyzdžiui, „prie tarpvalstybinių santykių atšalimo labiausiai prisidėjo Lietuva“. Arba: „Lietuvos politikai neįstengė išspręsti nė vieno lenkų mažumai rūpimo klausimo“.

Niekaip nesuprantu, nesuvokiu, negaliu pateisinti, kodėl, lietuviams pradėjus bendrauti su lenkais, į paviršių visuomet veržte veržiasi lietuviškasis nuolankaus vergo sindromas. Kodėl agresyvias Rusijos užmačias matome, o Lenkijos paslėptų, bet ne mažiau pavojingų užmačių, – nematome.

Bet aš vis dar laukiu, kada gi R.Valatka atsikvošės ir ims klausinėti: kodėl Lietuva privalo tenkinti išskirtinių privilegijų užsigeidusios lenkų tautinės mažumos užgaidas, jei Lenkija netenkina elementariausių, minimaliausių Seinuose ir Punske lenkinamų lietuvių maldavimų?

Noriu tikėti, jog kada nors R.Valatka vis tik praregės ir nustos rašyti, esą „Lietuvos gynybos raktas nuo galimos agresijos iš Rytų yra dviejose pasaulio sostinėse – Varšuvoje ir Vašingtone“. Daugiau nei dvidešimt metų politiką analizuojančiam žurnalistui turėtų būti aišku, kad bent jau šiuo metu Lietuvos gynybos raktas tėra JAV sostinėje Vašingtone.

O štai iš žurnalisto Virginijaus Savukyno jau nieko nebesitikiu. Negaliu sakyti, kad jo per LRT televiziją rodomi „Istorijos detektyvai“ – niekam tikę. Kai kurios serijos – ir įdomios, ir vertingos. Bet pakraipa, nuostatos vis tik aiškios: į dienos šviesą subtiliai vilkti viską, kas Lietuvą menkina, žemina, skaudina. Ypač į akis krito jo laida apie Juzefą Pilsudskį, kuris, pasirodo, nors ir atnešė milžiniškos žalos Lietuvai, bet vis tik Lietuvą „savaip mylėjo“, ir mes, lietuviai, privalome tą J.Pilsudskio keistąją meilę gerbti, saugoti, puoselėti.

Niekad nedaryčiau tokios laidos, kokią šis žurnalistas sukurpė apie J.Pilsudskį. Kam populiarinti Lietuvai nusikaltusį asmenį? Kam kelti užuominas, esą Lietuvai galbūt reikėtų ryškiau paženklinti J.Pilsudskio pėdsakus Lietuvoje? Nejaugi greta šių klausimų negalima iškelti tokio – jei jau vadinamiesiems strateginiams partneriams šis tiek daug mums blogo atnešęs vyras toks brangus, tegul Rasų kapinėse besiilsinčią J.Pilsudskio širdį išsiveža Lenkijon ir ten garbina, kiek tik širdis geidžia. Lietuviai tikrai nepuls raudoti, tikrai nepasiges.

O ir patiems lenkams bus ramiau – negalės skųstis, jog „didžiojo Lietuvos mylėtojo“ širdis Vilniuje per mažai gerbiama.

Bet argi V.Savukynas išdrįs „Istorijos detektyvuose“ apie J.Pilsudskį pasakyti bent vieną blogą žodį. Jam niekas neleis.

2016.08.16; 10:39

Nemėgstu diskutuoti, kai švaistomasi aštriais epitetais, juolab nesmagu aptarinėti, kuo kas pavadino kurį asmenį. Tačiau, kai metami aštrūs, įžeidūs žodžiai neseniai amžinybėn išėjusiam Mokslininkui, jaučiu pareigą netylėti.

Turiu galvoje signataro, kelių publicistinių knygų autoriaus Rimvydo Valatkos straipsnį „J. Pilsudskio klaida, už kurią zombiais mokame mes, lietuviai“, paskelbtą 2015 m. lapkričio 8 d. interneto svetainėje www. Delfi.lt. Straipsnio pavadinimas lyg orientuotas į istoriją, bet turinys greitai pasukamas į dabartį ir taikomas atskiriems asmenims.

Continue reading „Kas tie zombiai ir ką jie suzombino?“

Mū­sų ša­ly­je ak­ty­viai reiš­kia­si is­to­ri­kai ir pub­li­cis­tai, ku­rie ku­ria par­adok­sa­lią Lie­tu­vos is­to­ri­ją. Kaip aiš­ki­na žo­dy­nai, žo­dis „pa­ra­dok­sa­lus“ to­ly­gus žo­džiui „ab­sur­diš­kas“.

Lap­kri­čio mė­ne­sį įsip­lies­kus doc. Dr. An­ta­no Sme­to­nos aro­gan­tiš­ko straips­nio dėl rei­ka­lo įves­ti į var­to­se­ną rai­des q, w ir x su­kel­tai dis­ku­si­jai, žur­na­lis­tas-is­to­ri­kas Rim­vy­das Va­lat­ka straips­niu „J. Pil­suds­kio klai­da, už ku­rią zom­biais mo­ka­me mes, lie­tu­viai“ pa­kė­lė is­to­ri­kų par­adok­sus į ne­ma­ty­tą iki šiol aukš­tį.

Continue reading „Arnoldas Piročkinas: „Kalbininkai – pragaran, J. Pilsudskis – palaimintasis““

Štai ir vėl Lietuvoje per daug triukšmaujama. Jeigu šaukiama vardan šūkaliojimo – pusė bėdos. Galima kentėti. Gal triukšmadariams tiesiog pritrūko dėmesio, garbės, populiarumo, todėl jie ir ėmė beprasmiškai kumščiu trankyti stalą?

Kur kas pavojingiau, jei triukšmaujama siekiant įpiršti neteisingus akcentus, suklaidinti, sumėtyti pėdas. 

Continue reading „Kodėl Sergėjus Madalovas vertas Lietuvos Laisvės premijos?“

Pirmas mano rašinys po teroristų išpuolio Paryžiuje. Neturiu moralinės teisės pradėti ne nuo to, nors ką čia naujo bepasakysi, kai iki antradienio ryto tiek rodyta, komentuota, prognozuota, spėliota…

Viena moteris, žurnalistų užkalbinta Vilniaus gatvėje, stebėjosi: koks baisus, beprotiškas dabarties pasaulis! Deja… Mėgstu žiūrėti laidas apie Afriką, jos gyvąją gamtą. Migruoja drambliai, bėgdami nuo sausros, vandens ir maisto ieškodami. Migruoja tūkstančiai raguočių dėl tos pačios priežasties. O jiems iš paskos – liūtai, šakalai, hienos…

Continue reading „Žvilgsnis iš kosmoso ir nuo žemės“

Tai, kas nutiko Prancūzijos sostinėje Paryžiuje, buvo neišvengiama. Nujautėme, kad anoji pusė smogs. Tik nežinojome tikslios vietos ir tikslaus laiko. Šiandien akivaizdu, kad tikslių nelaimės koordinačių neturėjo ir Prancūzijos slaptųjų tarnybų specialistai, nes jei būtų turėję, šiandien nereikėtų gedėti aukų.

Baisiausia, kad terorizmo nešamų baisybių Europa su JAV neišvengs ir ateityje. Kad ir kokį solidų finansavimą duotume, pavyzdžiui, Prancūzijos žvalgyboms, jos nepajėgs garantuoti absoliutaus saugumo, nes neįmanoma garantuoti absoliutaus saugumo, kai tramdyti tenka nei kalėjimo iki gyvos galvos, nei mirties bausmės nebijančius žmones.

Continue reading „Lietuva mažiau saugi nei Prancūzija“

Po to, kai buvo paskelbta, kad „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“ surinko daugiau kaip penkiasdešimt tūkstančių parašų, pasirodė didelis Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekano dr. Antano Smetonos straipsnis, pasak jo autoriaus, „dėl trijų nelemtų raidelių“ – „Kaip 150 visuomenės veikėjų kalbą gelbėjo“ (Delfi, 2015 m. lapkričio 5 d.).

Mano supratimu, tai ženklas, kad Lenkijos reikalavimai Lietuvos lenkų pavardes, taip pat gatvių ir vietovių pavadinimus Pietryčių Lietuvoje rašyti lenkiškai mūsų valdžia bandys įgyvendinti bet kokia kaina, nepaisant jokių parašų, jokių argumentų, jokių prieštaravimų. 

Continue reading „Kai matomos tik raidės“

Puikiai suprantu, jog ne kiekvienai svajonei lemta išsipildyti. Kai kurios svajonės taip ir liks neįgyvendintomis svajonėmis.

Puikiai suvokiu, jog ilgai svajoti – pavojinga. Daug rizikos, jei rožinės svajonės aklinai užgožia pilką kasdienybę. Realybės jausmo praradimas gali atnešti nebepataisomų padarinių.

Ir vis dėlto šiandien noriu patirti svajojimo džiaugsmą. Juk svajoti – taip malonu. Bent trumpam gali pasijusti esąs didelis, įtakingas, nieko nebijantis…

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Lietuviška svajonė“