Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

Armėnai okupuotoje Azerbaidžano teritorijoje, Baku žinybų oficialiais duomenimis, suniokojo 464 istorijos paminklus ir muziejus, daugiau kaip 100 archeologinių paminklų. O dabar visam pasauliui skelbia ten atradę naujų – esą armėniškos kilmės. Taigi ir žemė, kur šie radiniai dūlėjo, neva esanti armėnų…

Trūkstamasis dantis

Kasinėjimai Karabacho urvuose patvirtino: ten prieš 7 tūkstančius metų gyvenę žmonės yra šiuolaikinių armėnų protėviai. Tokią naujieną pranešė kai kurie rusiški internetiniai leidiniai praėjusių metų rudenį. Biologijos mokslų daktaras Levonas Jepiskoposianas (Левон Епископосян) žurnalistams pasakojo, kad nuo 1979 metų armėnų mokslininkai, bendradarbiaudami su kitų šalių specialistais, kasinėja Karabacho teritorijoje. Atkasę daug kultūrinių sluoksnių, aptikę neandertaliečių griaučių liekanų bei žuvų kaulų ir – dėmesio! –  atradę prieš 7 tūkst. metų ten gyvenusio žmogaus dantį.

Šis radinys įkvėpęs armėnų mokslininkus tęsti tyrimus. Kopenhagos genetikos institute ištyrė šio danties DNR struktūrą ir nustatė, kad mūsų tolimų protėvių genas atitinka šiuolaikinių armėnų geną. Iš to biologijos profesorius daro išvadą: armėnai – vienintelė vietinė Armėnijos plokščiakalnio tauta, jie neatsikraustę iš kitų regionų. Tiesa, rusiškojo „Sputnik“ žurnalistė kiek pataiso mokslininką: tai – dar vienas įrodymas, kad armėnai nėra ateiviai iš kitų regionų. (Beje, dar 1968 metais tuose urvuose Kalnų Karabache, tarp Šušos ir Fizulio, acheologai rado spėtina prieš maždaug 250 tūkst. metų gyvenusio neandertaliečio žandikaulį – ką parodytų jos DNR tyrimas?).    

Jeigu mokslininkas tiki tuo, ką sako, tai turėjo nesikuklinti ir kiek išgalint šaukti „Eureka!” Juk seniai nustatyta, iš kokių keturių genčių maišaties išsilukšteno armėnai XIII-VI amžiuje iki Kristaus gimimo, tačiau tie protėviai buvo kilę iš Mažosios Azijos ir su daugeliu kitų genčių priklausė Urartu (Nairio) karalystei; jie nelaikomi Kaukazo gentimi. Urartu valstybės sienos į šiaurę pasiekė dabar Sevanu vadinamą ežerą, tačiau toliau taip ir nenusidriekė: vietinės gentys jau nesitraukė, atsimušinėjo. 782 metais per. Kr. Ararato slėnyje, kur nieko nebuvo pastatyta, iškilo Erebunio tvirtovė (dabar ten Jerevanas), kurioje karalius Argištis I apgyvendino 6 600 ją stačiusių belaisvių karių; tarp jų, manoma, būta ir armėnų protėvių. Iš štai dabar išgirstame buvus ir daugiau jų protėvių – net iš Bronzos amžiaus priešaušrio! Gyvenę jie, pasirodo, visiškai ne ten, kur žinomieji, tačiau tik Mažojo Kaukazo kalnagūbris jiems sutrukdęs susitikti Urartu klestėjimo laikais. Eureka!

O gal tiesiog archeologų talkininkai susimušė ir vienam iš jų iškrito dantis?

Senienų ieškotojai į Kaukazą atklydo gerokai daugiau kaip prieš šimtą metų. Rusijos imperijos ir SSRS archeologų kasinėjimai parodė, jog Sevano ežero pakrantėje urartai pastatė daug tvirtovių, tačiau jos iškilo ant daugiasluoksnio ankstesnių amžių palikimo. Rusijos svarbiausias senovės paminklų saugyklas (Ermitažą, Istorijos muziejų) papildė daugybė meniškų bronzos dirbinių, iškeltų dienos švieson iš I tūkstantmečio pr. Kr. pirmąją pusę menančių pilkapių Pietų Kaukaze. 1949 metais Leningrade išleistame veikale „Pietų Kaukazo archeologija“ (Археология Закавказья с древнейших времен до I тысячелетия до н. э.) jos autorius garsus sovietinis mokslininkas Borisas Piotrovskis rašė užsimojęs parodyti didelę Pietų Kaukazo paminklų įvairovę esant bendriems jų bruožams.

Be daugelio kitų dalykų, Piotrovskis nurodo Sevano ežero pietrytine pakrante ėjus patikimą kelią iš Pietų Kaukazo vidurio į rytinę dalį, taip pat ir Kalnų Karabachą. Sevano apylinkės buvo tarpinis rajonas, kur pynėsi ir liedinosi regiono vidurio ir rytų kultūrų elementai. Apie tai liudija ne tik metalo dirbiniai, bet ir laidojimo statinių pavidalai. Ypač krinta į akis didelis Sevano rajono pilkapių panašumas į Kalnų Karabacho, – rašo Piotrovskis. I tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje Pietų Kaukaze greta žemdirbystės įsigalėjo pusiau klajoklinė gyvulininkystė (vasarai gyvulius išgindavo į kalnų ganyklas), kuri beveik nepakitusi gyvuoja visame Kaukaze ir dabar (XX amžiaus viduryje). Kalnų Karabache ir tuometiniame Kirovobado rajone (Gandžios) sovietiniai archeologai atkasė daugybę arklių griaučių; jau senovėje šiame krašte išaugintus žirgus gyrė didžiųjų valstybių valdovų metraštininkai (gal kiek genų teko ir dar XIX amžiuje Europoje garsėjusiems Karabacho chanato ristūnams?).

Bronzos epocha buvo trumpas, bet spinduliuojantis Kaukazo senovės istorijos laikotarpis. SSRS išleistame ir kitų šalių mokslininkų gerbiamame akademiniame veikale „Pasaulio istorija“ (1956) įklijuotas žemėlapis (Этническая карта Кавказа в V—IV вв. до н. э.) rodo Kaukazo gentis vėl užėmus Ararato slėnį su apleistais Urartu miestais bei tvirtovėms ir siekiant Eufrato aukštupį, tą sritį, kur I tūkstantmečio pirmoje pusėje pr. Kr. radosi armėnų protėviai. Kiek vėliau Pietų Kaukaze įsikursianti valstybė, istorikų vadinama Kaukazo Albanija, bus ir iki gyvavimo pabaigos išliks nei su vienos didžiųjų kaimynių tautomis negiminingų genčių sąjunga. Praėjus daugeliui amžių, armėnų didžiūnai kildinsis iš Izraelio karalių Dovydo ir Saliamono (Bagratidai), Asirijos karalių (Acruniai), kiti net iš Kinijos imperatorių (Mamikonianai), į vietinių genčių pusę nė nepažvelgdami.

Kalnų Karabacho miražas

2015-aisiais Armėnijos nacionalinėje mokslų akademijoje Archeologijos ir etnografijos instituto Arcacho archeologinė ekspedicija atsiskaitė, ką nuveikusi per 10 metų kasinėjimosi okupuotoje iš Azerbaidžano teritorijoje. Tai štai: 2005-aisiais archeologai Kalnų Karabache aptiko armėnų karaliaus Tigrano II (valdė 95-55 metais pr. Kr.) įkurtą miestą – Tigranakertą. Ekspedicijos vadovo istorijos daktaro Hamleto Petrosiano žodžiais, mitiniu atrodžiusio miesto paieškas jie pradėjo po to, kai azerbaidžaniečiai pasakė armėnus esant ateivius Kalnų Karabache. Ne! Neva Tigranakertas yra rimčiausias įrodymas, kad ši teritorija yra armėnų. Minėto instituto direktorius Pavlas Avetisianas pridėjo šį visuotinai pagarsintą atradimą esant svarbų argumentą prieš azerbaidžaniečių pranešimus.

Su šiuo svarbiu argumentu galima susipažinti ir net apžiūrėti vietovę iš aukštybių, pavyzdžiui, adresu http://mazzoniguide.livejournal.com/102619.html#cutid1. Tigranakertas, sužinome, yra antikinis miestas, vienas iš kultūrinių ir ekonominių regiono centrų, taip pat viena Didžiosios Armėnijos sostinių. 2005 metais Vankasaro kalno papėdėje, vakarų pusėje, archeologai aptiko gynybinių sienų liekanas, statinių fragmentus. Dar sužinome, jog Tigranakerte buvo daug amatininkų ir prekeivių, miesto gyvenimas kunkuliavo iki pat XV amžiaus. 

Armėnų sugriautas Terteras. Slaptai.lt foto

Autoriai dar galėjo parašyti, kad visi šie lobiai aptikti 8-10 km atstumu nuo griuvėsiais paversto Agdamo miesto… Priminsime: 1993 metų vasarą armėnų ginkluotosios pajėgos artilerijos pabūklų ir reaktyvinių įtaisų „Grad“ ugnimi sugriovė Azerbaidžano miestą Agdamą. Tarptautinių stebėtojų nuomone, miestas buvo apiplėštas ir sudegintas armėnų vadovybės įsakymu. Jungtinių Tautų Saugumo taryba rezoliucijoje (853 nr.) pasmerkė Agdamo rajono užgrobimą ir pareikalavo nedelsiant išvesti okupacinę kariuomenę iš šio ir kitų okupuotų Azerbaidžano rajonų. Mieste, kuriame gyveno 50 tūkstančių žmonių, liko visiškai tuščias (armėnai pasityčiodami paliko nesugriautą mečetę).

Iš kur žinoma, kad jį pastatė būtent šis valdovas? Toks didelis, turtingas ir gerai ginamas miestas, pasak armėnų mokslininkų, neabejotinai galėjo priklausyti tik tokiam galingam valdovui kaip Tigranas Didysis.  Svarus įrodymas…

Tuo tarpu tarkime, taip viskas yra kaip čia pasakojama, patikėkime tuo miglotu vieninteliu užsiminimu senovės metraščiuose ir manuskriptuose ir toliau rašykime Tigranakertą be kabučių. Tačiau kyla virtinė klausimų. Ką Tigranas II čia pametė? Sostinės Artašato Ararato slėnyje jis atsisakė dėl to, kad buvo jo valdų pakraštyje, ir pastatydino naują sostinę – Tigranakertą (77 m. pr. Kr.), į šiaurės vakarus nuo Vano ežero, tiksliai apskaičiavęs, kad miestas atsidurtų pačiame senovės pasaulio prekybos kelių viduryje.

O tariamo Arcacho Tigranakerto padėtis? Kitas žemėlapis rodo, kad ten, į sunkiai prieinamus kalnus, nevedė joks padoresnis kelias, nekalbant jau apie pirklių minamus.  

Jau 69 metais pr. Kr. naująją Tigrano sostinę, tą tikrąją, pačiame senovės pasaulio prekybos kelių viduryje, užėmė Romos respublikos kariuomenė ir jos neliko. Nebuvo čia joks armėnų ekonominio ir kultūrinio gyvenimo centras, kaip įtikinėja „Didžiosios Armėnijos“ garbintojai, nes Tigranas ten prisikvietė daugybę žydų ir apgyvendino tūkstančius (300 tūkstančių sunku patikėti) nukariautų žemių gyventojų. Tarp jų ir radosi ir atvėrusių tvirtovės vartus Lukului. Šis leido tremtiniams keliauti į gimtąsias vietas, o Tigranas grįžo į senąją sostinę, Artašatą.

Kodėl karalių karalius po trejų metų, kai prie Artašato artinosi Pompėjus, nuskubėjo į romėnų vado stovyklą ir puolė jam po kojų, maldaudamas pasigailėti, užuot pasitraukęs į sunkiai prieinamą Arcacho Tigranakertą? (Juk negalėjo tas miestas būti pastatytas vėliau, jau nykstant jo galybei?). I m. e. amžiuje romėnai vėl įžengė į Armėniją, ugnimi ir kalaviju nusiaubė kraštą ir 58-ųjų rudenį pasiekė Artašatą. Kodėl karalius Tiridatas pabėgo į kaimyninę Atropateną, užuot pasitraukęs į tą patį Archacho Tigranakertą su 5 m aukščio sienomis?

Armėnijos sostinė… kitoje karalystėje

Rimtai kalbant, iš pranešimų apie armėnų unikalius atradimus sužinome tik viena tikrą, nors ir nepasakytą dalyką: užsieniečiai kasinėja Karabache neteisėtai. Nes tai yra Azerbaidžano teritorija ir kitų šalių piliečiai gali čia atvykti tik leidus atitinkamoms Baku žinyboms. Todėl Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija įrašė jų teritorijoje savavaliaujančius svetimšalius į „juodąjį sąrašą“. Tačiau kaip uždrausi platinti naujas armėnų pasakas, dabar sekamas „juodųjų archeologų“?

Pakelkime akis nuo tariamojo Tigrankerto griuvėsių ir pažvelkime į Vankasaro kalno viršūnėje tebedunksančią bažnytėlę, pastatytą VI-VII amžiuose. Savaime suprantama, armėnų autoriai ją, kaip ir kitas, prisiskiria savo Bažnyčiai, jų vadinamai Apaštališkąja. Rusų išeivijos mokslininkas Vladimiras Minorskis savo veikale „Širvano ir Derbento istorija X-XI amžiuose“ (История Ширвана и Дербенда X-XI веков, 1963) rašo: Tik po Armėnijos padalijimo tarp Bizantijos ir Persijos 387 metais Utiką ir Arcacho rajonai (į pietus nuo Kuros) vėl atsidūrė albanų valdovo rankose. Mat ankstesniais amžiais armėnai stipriai nurėžė albanų teritorijas į pietus nuo Kuros. Taigi tariamasis Tigranakertas atsidūrė Albanijoje (kaip Ararato kalnas Turkijoje, tik šis – labai realus).

O Vankasaro kalno ir kitų bažnytėlių ten dar nebuvo. Tai kas jas pastatydino? Išliko užrašytas padavimas, kad Vankasaro bažnytėlė iškilo V amžiuje ir prie to prisidėjo Agvano didysis kunigaikštis Vačė II V (Agvanas – tai vienas iš Albanijos karalystės vardų).

Paskaitykime, kaip armėnai jų okupuotame Kalnų Karabache esančius Kaukazo Albanijos krikščioniškuosius paminklus pristato turistams. Be didžiausio armėnų architektūros stebuklo – Gandzasaro vienuolyno tame pačiame „Martakerto rajone“ dunkso vienas seniausių armėnų vienuolynų – Apaštalo Eliziejaus. Jo statybą pradėjo, manoma, žinomas politikos ir kultūros veikėjas – karalius Vačaganas V a. pabaigoje-VI a. pradžioje. Eliziejus buvo įšventintas Jeruzalėje rytinių kraštų vyskupu. Jis pastatė vieną pirmųjų krikščionių bažnyčių Kaukaze – Gise (Kiše). Pagonys jį nukankino. Koplyčia, o vėliau ir vienuolynas pastatyti toje vietoje, kur jo palaikus išpirkęs liepė palaidoti Vačaganas. Dabar čia esanti bažnyčia pastatyta 1284 metais. Ją supa 7 koplyčios, vienoje jų palaidotas karalius Vačaganas.

Daug pasakyta, tačiau prie to dar galima būtų nemažai pridurti. Tapęs karaliumi, Vačaganas III (487-510) uždraudė statyti ugnies šventoves, o burtininkus ir žynius jis skandino arba trėmė, ir pirmiausia, istoriko žodžiais, jis tai padarė Kalnų Karabache. Jį vadino tūkstančio bažnyčių statytojų. Kiti karaliaus nuopelnus vertina santūriau: pastatė Rytų krašte tiek bažnyčių, kiek metuose yra dienų. Taip pat steigė mokyklas vaikams, vieną jų minima buvus Kalnų Karabache.

Telieka pasakyti tai, kas armėnų tekste nutylima – Vačaganas buvo Albanijos karalius. 488 metais sukvietė Albanų bažnyčios susirinkimą karalių vasaros rezidencijoje Aluene. Kaip tik netoli jos griuvėsių, Vankasaro kalno papėdėje, armėnų „juodieji archeologai“ visam pasauliui ir skelbiasi atkasę I amžiuje prieš Kristaus gimimą armėnų karaliaus Tigrano II pastatytą ir jo vardu pavadintą miestą. Prie kalno viršūnėje stovinčios bažnytėlės statybos prisidėjęs Agvano didysis kunigaikštis Vačė II  buvo Vačagano pirmtakas, vieni sako tėvas, kiti – dėdė… 

Kaip rašo kai kurie armėnų autoriai, dar atrastojo Tigranakero teritorijoje esanti vėlyvesniojo laikotarpio tvirtovė, joje nuo 2010 metų atidarytas archeologinių radinių muziejus ir veikia kavinė. Tiesą sakant, XVIII amžiaus viduryje čia buvo ne vien tvirtovė, o visa gyvenvietė su aikšte, turgumi, pirtimi ir, žinoma, mečete. Tą XVIII amžiaus tvirtovę prie didelio šaltinio (todėl ir pavadino Šachbulagu, „Šacho šaltiniu“) 1751-1752 metais pastatė būsimasis Karabacho chanato valdovas Panachas Ali, kai nusprendė turįs įsikurti  geriau įtvirtintoje, neprieinamoje ir neįveikiamoje vietoje. Rusijos imperijai įkėlus koją į Pietų Kaukazą 1805 metais, chano tvirtovė pasitarnavo persų užkluptam rusų kareivių būriui. Visas kitas ūkis jau dūlėjo po žemėmis, nes Panachas netrukus tolėliau pasistatydino naują tvirtovę ir miestą – Šušą, į kurią ir traukė tie rusai. (Kai kuriems skvarbių akių piliečiams armėnų archeologų pateiktose atkastų pastatų griuvėsiuose vaidenasi mečetė, rytietiška pirtis, gynybinė siena…)

Armėnija pamokė Romą?

301 metais Armėnija tapo pirmąja Pasaulio valstybe, kuri oficialiai paskelbė krikščionybę savo valstybine religija, – taip skambiai rašoma internetinėje svetainėje Gandzasar.ru, skirtoje, kaip pati skelbiasi, Kalnų Karabacho (Arcacho) istorijai ir vienam garsiausių bei  geriausiai išsilaikiusio Armėnijos dvasinio židinio Viduramžiais – Gandzasaro vienuolyno – architektūrai. Esą įkandin krikščionybę priėmė Gruzija, o po to 361 metais Bizantijos imperija. Kai kurie lietuviški leidiniai irgi pranešė, jog 2016 metų vasarą Romos popiežius Pranciškus dalyvavo Ečmiadzine Armėnų Apaštališkosios bažnyčios Dieviškoje Liturgijoje, kuri buvo aukojama po atviru dangumi, ant Armėnijos pirmojo krikščionio valdovo, Tiridato III, altoriaus. Šis altorius buvo pastatytas 2001 metais, kai Armėnijos bažnyčia šventė krikščionybės paskelbimo valstybine religija 1 700 metų jubiliejų; tais metais čia Mišias aukojo Jonas Paulius II. Tiridato altorius stovi prie Grigaliaus Švietėjo vartų, rašyta, šventieji Tiridatas ir Grigalius yra pirmosios krikščioniškos valstybės ir Bažnyčios vadovai.

Šiaip jau laikoma Bizantijos valstybę susidarius 395 metais, Romos imperijai visiškai suskilus. Vikipedijoje aptikus teiginį: 380 metais Armėnijos karalystės pavyzdžiu pasekė ir Roma, reikėtų pripažinti armėnų įtaką ne tik kažin kokiai Kaukazo Albanijai. Kursinius darbus rašantys studentai nurodo Romos imperatoriaus Diokletiano 304 metais išleistą ediktą, pagal kurį savo tikėjimo neišsižadėję krikščionys visi ligi vieno buvo pasmerkiami tortūroms ir kančioms, imperatoriaus Konstantino laišką pavaldiniams dėl tikėjimo pakantumo (Milano ediktas, 313), daro išvadą, kad tik po viso to armėnai galėjo priimti krikščionybę, taškas. Rimtesni šaltiniai, tarp jų ir armėnų, nurodo vis dėlto vėlyvesnę datą: 314 metais Tiridatas III įvedė Armėnijoje krikščionybę kaip oficialią religiją

Šiaip jau krikščionių persekiojimas baigėsi 325 metais, kai Konstantino sukviestas Nikėjos visuotinis susirinkimas išsprendė ginčus ir nustatė pagrindines tikėjimo tiesas;  pats Konstantinas apsikrikštijo tik mirties patale, 337 metais. 380 metais Rytų Romos imperatorius Feodosijus I dalyvaujant Vakarų Romos imperatoriui Valentinianui I Salonikuose pasirašė ediktą dėl tikėjimo „Cunctos populos“, nurodantį visoms tautoms, esančioms jo valdžioje, išpažinti krikščionių tikėjimą pagal Nikėjos susirinkimo nutarimus. Visi kiti laikomi dvasios ligoniais ir bepročiais, kurių laukia ne tik Dievo bausmė, bet ir imperatorių nemalonė. Taigi krikščionybė tapo privaloma ir Armėnijos teritorijoje.

Valstybinė religija… nesant valstybės

Armėnų plokščiakalnis – vienas seniausių Pasaulio civilizacijos židinių. Jau XIII amžiuje iki Kristaus Armėnų kalnyno tautos, priešindamosi Asirijos grobikiškiems puolimams, jungėsi į sąjungas, kurių pagrindu IX amžiuje pr. Kr. susidarė vergvaldiškoji valstybė Urartu, – sakoma neseniai išėjusioje rusiškoje knygoje „Pasaulio šalių herbai ir vėliavos. Azija“ (Гербы и флаги стран мира. Азия). Joje lakoniškai pateikiami faktai apie valstybių istoriją, geografiją. Apie Armėniją pranešama: VI-II a. pradžioje pr. Kr. – Armėnijos teritorija buvo Achemidų ir Seleukidų valdžioje. Nuo I a. – Romos ir Partos kovos objektas, III a. – priklausoma nuo Persijos. 387 m. Armėnija padalyta tarp Bizantijos ir Persijos. Toliau vardijami VII-XV amžiais šalį ištikę kariniai antplūdžiai: arabų, Bizantijos, turkų seldžiukų, mongolų-totorių, Timūro kariaunos. 1639 m. Armėnija buvo padalyta tarp Turkijos ir Persijos. 1826 m. Rytų Armėnija prijungta prie Rusijos (pridursime: 1840-aisiais 12 metų gyvavusi Armėnijos sritis buvo panaikinta ir neliko nė Armėnijos vardo). Dėl vėliavos, tai spėjama vėliavą turėjus Kilikijos karalystę XII-XIV amžiuose, tačiau ji neišlikusi. 1919 m. įteisinta Armėnijos Respublikos vėliava, ji gyvavo 2,5 metų. 1921 m. pradžioje įsteigiama Armėnijos socialistinė respublika…

Išeitų, Armėnijos teritorija iki XX amžiaus pradžios nė nebuvo valstybė, tad ir kalbėti apie valstybinę religiją būtų nei šis, nei tas. (Šiaip jau valstybinė religija – abejotina vertybė, tačiau armėnai gal nori pasakyti: buvo valstybinė religija – buvo valstybė). Kitas dalykas, kad Armėnų apaštališkoji bažnyčia ėmėsi pavaduoti valstybę, kai katoliko sostas 1441 metais buvo grąžintas į Ečmiadziną. Tačiau ši tema reikalauja atskiro pokalbio.

1971 metais Jerevane iš spaudos išėjęs leidinys „Armėnijos mokslų akademijos naujienos“ skaitytojų nepasiekė. Tvirtinama, žurnalą platinti atsisakyta dėl jame išspausdinto Kolumbijos universiteto profesorės (JAV) Ninos Garsoian straipsnio „Armėnija IV amžiuje“. Jame autorė leido suprasti, jog nuo I amžiaus iki Kr. iki 428 metų Armėnija iš tikrųjų buvo Persijos ir Romos-Bizantijos provincija, o ne vieninga valstybė („Didžioji Armėnija“); Romos ir Persijos imperijos ją dalijosi 66 metais pr. Kr., 37-aisiais, 298-aisiais, 387-aisiais… IV amžiaus pradžioje „Armėniją“ sudarė politiniai junginiai šiaurėje – Aršakidų karalystė (sostinė Dvinas), o pietuose – autonominės apygardos (satrapijos). Ir tie, ir kiti  nuo 298 metų atsidūrė  Romos imperijos įtakoje. Amerikiečių profesorė savo straipsnyje griovė dar vieną armėnų istorikų pramaną – kad satrapijos buvo pavaldžios Aršakidų karalystei. Iš tikrųjų pasklidusios pietinės satrapijos mažiau priklausė nuo Romos (pavyzdžiui, buvo atleistos nuo mokesčių) negu karalystė, turėjusi pataikauti ir persams.

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Iš profesorės Garsoian straipsnio piršosi išvada, jog pirma (ir gerokai) anksčiau krikščionybę priėmė armėniškosios satrapijos, gal ir netrukus po to, kai ją įteisino imperatorius Konstantinas (313); pats Aršakidų kunigaikštis Tiridatas III irgi galėjo apsikrikštyti, tačiau ne visa didžiulė karalystė su įvairiopos kilmės gyventojais. Taigi neišeina sakyti, kad jis įvedė Armėnijoje valstybinę ir vienintelę religiją – krikščionybę. Neteisus ir armėnų kilmės tapytojas Ivanas Aivazovskis, 1892 metais nutapytą paveikslą pavadinęs „Armėnų tautos krikštas“ (Крещение армянского народа. Григорий Просветитель). Tais laikais, kaip rašė profesorė Garsoian, tautos suvokimo tikrąja prasme nebuvo nei Rytuose, nei Vakaruose. 

Rimtesni krikščionybės istorijos šaltiniai apie armėnus ne visada ir užsimena, antai vienoje chronologijoje nurodoma: Valdant imperatoriui Konstantinui, krikščionybė plito Etiopijoje, Iberijoje (Gruzijoje) ir Indijoje. Iberija yra, Armėnijos nėra. Nori nenori tenka pritarti kai kuriems autoriams, teigiantiems naujosios eros pirmaisiais amžiais Pietų Kaukaze iš esmės gyvavus dvi savarankiškas krikščionių bažnyčias – Albanų ir Gruzinų, nes Armėnų bažnyčia veikė Mažosios Azijos rytinėje dalyje ir Kaukazo pietvakariuose. 

2017.10.27; 03:30

Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Istorijos vyksmo nulemtas pralaimėjimas

Ačiū demokratinei visuomenės kultūrai: teisę mąstyti paradoksais turime. Tokia teise drąsiau ir naudokimės…

Taigi… Turime pamatą mąstyti, kad ir mūsų protėvių priešinimasis krikščionybei pagal dvasią ir šaknis buvo prigimtinė, na, o pagal kovų pobūdį ir aplinkybes – konvulsinė pastanga išlikti savame pasaulyje. Būtent tame pasaulyje, kuris visų genties (tautos) narių pastangomis nutysusiais šimtmečiais buvo kurtas ir puoselėtas. Kuriame buvo gyventa pagal iš lėto besikeičiančią, bet lyg ir tą pačią prigimtinės kultūros matricą.

Greičiausiai tame pasaulyje nebuvo ir to brutaliai įsiperšamo Monstro, kuris prikištinai įsakinėtų, kaip dera elgtis Birutei ar Vygantui, Danutei ar Mantui. To monstro, kuris, pamynęs genčiai įprastas moralės normas, nustatinėtų tiesioginį santykį su Juo – Monstru, ir per tai Jam būtų leista laisvai formuoti „kitokią“, t. y. Antgamtišką kultūrą ir istoriją.

Štai tokia intonacija ir tokiais žodžiais kalbu dėl tos priežasties, kad nesuvokiančiųjų (ir nenorinčių suvokti!) senosios (ikikrikščioniškosios) mūsų protėvių kultūros lyg ir gausėja. Bet šitaip kalbu dar ir dėl labai jau akivaizdžiai tuštėjančio dvasinės, moralinės kultūros lauko, išpūkštomo laisvos rinkos įnorių. Tas laukas intensyviau pūkštomas ir pabrėžtinai akcentuojant žmogaus teises, pamirštant jo pilietines pareigas. Pamirštant ir ypatingą valstybės atsakomybę už visuotinį gerbūvį…

Čia pat prieš skaitytoją ir pasiteisinu: būtent dažnai, labai dažnai dabartis įperša ne vienam autoriui užsakymą nupūsti praeities dulkes ir pasižvalgyti po aiškiau prasivėrusią erdvę… Esame užsiminę: tikėtina, kad apeiginių piliakalnių sklaidą savaip išprovokavo atgimusios Romos imperijos naujoji ideologija. Taigi, jai skirkime dar minutėlę dėmesio.

Krikščionybė, ypač vakarietiškasis (katalikiškasis) jos sparnas, ideologine, pasaulėžiūrine prasme anais laikais buvo gana nuožmi, nevengė agresijos. Gal tą nuožmų atkaklumą, atsitraukę nuo Kristaus mokymo, skatino ir patys krikščionybės pradininkai? Štai, vienas iš labiausiai apsišvietusiųjų apaštalų – šv. Paulius – teigė: jeigu asmuo priima Kristaus mokymą, jis privalo atsiriboti nuo praeities, atgimti Kristuje ir laikytis tik Jo teiginių. Šis apaštalas, rašydamas korintiečiams, taip pat atvirai yra prasitaręs: krikščionybė gimsta ir įsitvirtina ant senųjų kultūrų griuvėsių (ir ant nekaltųjų kaulų)…[1] Antai, į Pskovą pabėgęs kunigaikštis Daumantas, priėmęs stačiatikybę ir Timotiejaus vardą, jau nedelsdamas organizavo grobiamuosius žygius ne kur kitur, o į savo tėvonijos Nalšios žemes. Pskoviečiams (ir Naugardui, nuo kurio Pskovas priklausė) tai buvo neabejotino jiems parodyto įsiteikimo ir patikimumo ženklas…[2]

Nereikia didelės vaizduotės tam, kad suprastume, ką ir kaip išgyveno mūsų protėviai verčiami tapti krikščionimis, ypač katalikais. Tiesa, kad būtų sušvelnintas skausmingas misionierių atakos smūgis, į Lietuvą pakviestieji jėzuitai siekė išelektrinti susiklosčiusią situaciją. Ten, kur buvo įmanu, jie siūlė bažnyčiai taikytis prie senosios lietuvių prigimtinės kultūros; prie nuo seno praktikuotų švenčių (gamtos virsmų) šventimo. Siūlė nepamiršti dėmesio ir senosioms dievybėms (atstovavusioms gamtos stichijoms) suteikiant joms kitą, sukrikščionintą pavidalą. Štai taip vietoje Gabijos (ugnies deivės) atsirado šv. Agota ir šv. Florijonas; vietoj Lauksargio – šv. Izidorius ir t. t. ir pan. 

Piliakalnio papėdėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir vis dėlto pripažinkime nenuginčijamą tiesą: seniesiems lietuviams (kaip ir prūsams) krikščionybė buvo diegiama naudojant prievartą. Taip valdančiuosius vertė elgtis ir pačių kaimiečių tarpe plačiai paplitę prietarai. Bet, savo esme, buvo brukamas būtent jau linijinio laiko ir urbanizuotos kultūros sustyguotas gyvenimas. Buvo įsiūloma kitokiais principais bei vertybėmis grįsta, na, kad ir atskiros teritorinės bendruomenės (kaimo) socialinė organizacija! Vietoj įprastos piliakalnio pagalba burtos bendruomenės atsirado parapinė, buriama jau bažnyčios (arba dvaro)… Vietoj vaidilos ir krivio atsirado kunigas ir vyskupas. Pagaliau, vietoj įprastos gimtosios kalbos, buvo siūloma, peršama svetima, šventumo ir gilių šaknų neturinti kalba.

Mielas skaitytojau, kaip demokratinį mąstymą įgijęs pilietis, imki ir tiesmukiškiau įsijauski. Ką ir kaip išgyveno anų laikų eilinis sodžiaus žmogus, prievartautas atsisakyti to, kas buvo paveldėta iš protėvių?.. Drįstu išsitarti tai, kas galbūt papiktins ne vieną šių eilučių skaitytoją… Gal, blaiviu protu vertinant, situacija buvo kuo tai truputį panaši į tą, kuri susiklostė užslinkus bolševizmui? Į tuos metus, kada tradicinį kaimo gyvenimą tiesiogine prasme buvo siekiama dusinti užmetant sunkų, švininį šydą? Kai jis buvo jaukiamas garsiai urzgiančiu ir nesustabdomai slenkančiu buldozeriu?..

Šį sugretinimą aiškiai „sutirštinau“. Bet taip pasielgiau sąmoningai. Norėdamas išjudinti tradicinę mąstyseną, kuriai būdinga nuo seno susigulėjusi, tik pozityvą anų laikų krikščionybės įvedime matanti rega. Ta proga siūlau susimąstyti ir apie tai, kodėl slavai (lenkai, rusai), tapę krikščionimis, sustiprino savo galias; sulydė („suvirškino“) savyje kitagenčius. Ir, praėjus daugiau nei tūkstančiui metų, tebedemonstruoja savo ekspansinę laikyseną.

Na, o mes? Lietuviai?.. Gal esama pagrindo mūsiškuoju atveju pripažinti vos ne atvirkštinį vaizdą? Gal protėvių prigimtinė kultūra, jos matrica, kaip jau buvo minėta, iš principo neatitiko krikščionybei būdingos esmės? O gal mūsų kilmingieji (kunigaikščiai) jau nuo seniau buvo „atpratę“, atsiriboję nuo tos matricos ir jos ne tik nebepaisė, bet ir gal gėdydamiesi seniai Romos civilizaciją priėmusiųjų, sąmoningai šalinosi? Be graužaties palikdami savo valdinius „suklestėjusių“ burtininkų ir raganų valiai…

Pagaliau neatmeskime ir priešingos aplinkybės. Gal dėl mūsų etninės, pamatinės tautos „civilizacinio vėlavimo“ gali būti pakaltinami ir čia mano akcentuojami ir su aiškiu pakylėtumu aprašomi apeiginiai piliakalniai, kurių dėka buvo stiprinama, plėtojama pati tautos matrica? Betgi vėl… Gal nuo jų, t. y. piliakalnių nustūmimo „į užribį“ galėtume įžvelgti ir tą tašką, nuo kurio mes, lietuviai, kaip etninė (ir net kaip politinė) tauta iš tiesų ėmėme nykti?.. Praradome netgi tą svarbią savybę „civilizuoti“ į tautos kūną įsimetusį „kitakūnį“? Deramu laipsniu jį „adaptuoti“?.. Ir kad nukreipę nuo jo, to „kitakūnio“, dėmesį, tuo pačiu į laisvę paleidome ir savinaikos virusą…

Herodotas ir lietuviai

Skaitytojas, perskaitęs šio paragrafo pavadinimą, greičiausiai nustebs, kodėl būtent Herodotas? Ką jis bendro turi su lietuviškaisiais piliakalniais? Neskubėkite su nustebimu…

Ant Maišiagalos piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jau aptarinėjome: senųjų lietuvių, kaip aisčių-baltų atšakos, kultūra turėjo savo išskirtinių bruožų. Tačiau apeiginiai piliakalniai buvo pasklidę ir kitose gentyse. Pas prūsus, latvius, pas jotvingius, sūduvius. Matuojant civilizacijų egzistavimo matais, apeiginių piliakalnių sklaida, kaip jau esame pastebėję, vyko palyginus trumpu istoriniu laikotarpiu. Jis aiškiau matuojamas tik keliais šimtmečiais. Ką šis laikotarpis išskirtinio paliko, bandome šią mįslę nors apytikriai įspėti. Jau buvome užsiminę, kad vadinamoji „piliakalnių kultūra“ užgimė turėdama tam rimtų priežasčių. Netenka abejoti, kad jų paieškos bus tęsiamos ir toliau, ateityje. Tokia yra visų humanitarinių ir socialinių mokslų, ypač tų, kurie susiję su praeities pažinimu, vystymosi logika.

Vienas pripažintas (ar hipotetinis) tyrimas užkabina „antrąjį“, pastarasis – „trečiąjį“… Kartu su teorinės minties raida ir technologijų paletės plėtra, plečiasi, įvairėja ir bendrasis istorinių tyrimų arsenalas. Pagaliau nieko keisto, jeigu tuo pačiu laiku, t. y. lygiagrečiai egzistuoja kelios tą pačią problemą aiškinančios hipotezės ar net pripažinimą įgijusios teorijos.

Daugelį metų mane kankino mintis – klausimas dėl Herodoto (įvardinamo kaip rašytinės istorijos pradininko) ištaros apie hiperborėjus. Šiuo vardu jis pavadino visas padermes ir gentis, gyvenusias į šiaurės vakarus nuo Juodosios jūros. Pats Herodotas gyveno keli šimtai metų iki Kristaus ir atstovavo itin aukštos kultūros ir civilizacijos šaliai – apie tai mes nuo seno buvome įtikinti. Herodotas, aprašydamas hiperborėjų žemes, nevengė prabilti apie jų civilizaciją, kuri, anot jo, buvo grindžiama dvasinės, moralinės kultūros principais.

Betgi panašaus tipo vertinimai ne šiaip sau atsiranda. Jie gimsta lyginant savojo pasaulio esatį su tuo, kuris yra nutolęs ir kuriam galima (ir norisi) priskirti na kad ir įsivaizduojamų bruožų: tiek negatyvių, tiek ir ypač teigiamų (geidžiamų). Įdomumo (ir intrigos) vardan žvilgterėkime į anų laikų graikų pasaulį, su kuriuo paraleliai plėtojosi ir mūsų proprotėvių, kurie, neabejotinai, priklausė Herodoto įvardintam hiperborėjų pasauliui.

Manau, kad šį mokslinės istorijos pradininko teiginį savaip, bet ir labiau konkretizuodamas, yra atkartojęs ne tik Romos istorikas Kornelijus Tacitas (I a.). Bet ir po jo, praėjus tūkstančiui metų, Adomas Bremenietis (XI a.). Pastarasis visiems Lietuvos istoriją žinantiems išgarsėjo tuo, kad aisčius įvardino kaip „žmoniškiausius žmones“. Skaitytojui priminsiu, kad šis asmuo, pagal Romos popiežių „darbo“ praktiką, buvo paskirtas prūsų arkivyskupu jų dar net nenugalėjus… Tuo, žinoma, paskatinant ir autochtoniškos kultūros kraštų užkariavimus. Šis aukšto bažnyčios dignitoriaus vertinimas mums ypač reikšmingas jau vien tuo, kad komplimentas yra išsakytas asmens, į kurio misiją įėjo tų pačių „žmoniškiausių žmonių“ krašto, laikyto pagonišku, užkariavimas…

Šia proga pravartu prisiminti ir prancūzų švietėją bei filosofą M. Montenį. Jisai, užsimindamas apie lietuvių valdovą Vytautą, rašė, jog pastarasis neįsivaizdavo, kaip „nekalti, pašaliniai asmenys gali būti panaudojami ar verčiami žudyti nubaustąjį žmogų“. Švietėjas rašė, jog pas lietuvius egzistavo moralinė nuostata, pagal kurią „nubaustieji mirties bausme nusikaltėliai turėjo patys įvykdyti sau nuosprendį“[3]. Kaip? Užsinerdami sau kilpą ir pasikardami…

Beje, dar mano gyvenamus laikus (vaikystę, paauglystę) buvo pasiekęs iš suaugusiųjų ne kartą nugirstas priežodis: „Imk virvę ir pasikark…“ Kiek pamenu, jis buvo sakomas asmeniui, kuris dėl savo paties kaltės atsidurdavo blogoje padėtyje…

Dar kartelį sugrįžkime prie Herodoto.

Jo laikais graikai stebino pasaulį ir garsėjo ne tik išpuoselėta architektūra ir nuostabiomis skulptūromis. Ne tik ištobulinta pasaulio pažinimo ir jam pritaikytos minties reiškimo architektonika, filosofiniu pasaulio aiškinimu ir praktikuota pilietinės visuomenės raiška. Jie, būdami vergvaldžių tauta, garsėjo ir nesibaigiančiomis puotomis, prostitucija, netradicinės lytinės orientacijos toleravimu bei kitomis panašiomis „moralinėmis puošmenomis“. Tas iš skaitytojų, kuris yra rimčiau pasidomėjęs filosofija, žino graikų filosofą Diogeną (kinikų, arba cinikų srovės atstovą), gyvenusį statinėje. Tai jis Aleksandrui Makedoniečiui metė garsiąją frazę: „Pasitrauk… Neužstok man saulės…“ Bet skaitytojas, „ragavęs“ antikos filosofijos, vargu ar žino, kad Diogenas minios akivaizdoje viešai tuštindavosi ir atlikinėdavo masturbacijos aktus…

Alytaus piliakalnis. Vytauto Visocko nuotr.

Šį konkretų „faktelį“ išdrįsau pagarsinti jokiu būdu nenorėdamas kaip nors sumenkinti Diogeno kaip iškilaus tų laikų filosofo. O tik skatinamas motyvo skaitytojui priminti: iki kokios nesveikos moralinės atmosferos ar lygio gali „įsiūlyti“ nevaržomų teisių visuomenės įvaizdžio liaupsinimas! Na, o kita vertus, pravartu suvokti ir motyvus, kurie galbūt paskatino Herodotą nepagailėti gana reikšmingo komplimento, skirto hiperborėjams. Jis juos matė gyvenančius kitokiame, moraline prasme prasmingesniame pasaulyje…

Šiandien nebemadinga kalbėti apie skaistybę, apie merginos (jau net ir paauglės) nekaltybę. Jos skubama „atsikratyti“. Betgi savo esme skaistybė – tai spinduliuojanti, kūno geidulių nesudarkyta asmens (ne tik merginos, bet ir jaunuolio) dvasia! Susilaikymu grįstas dvasingumas papildydavo bendrą bendruomenės dvasingumo lobyną. Sustiprindavo žmonių santykiuose Gėrio ir Grožio, Darnos ir Santalkos pozicijas. Lietuvos statutas parašytas įteisinant iš senų laikų (piliakalnių epochos) paveldėtą paprotinę teisę, numatė didelę bausmę tam, kuris kėsindavosi į merginos nekaltumą. Beje, vyrai (jaunuoliai) gal ne taip griežtai, bet irgi sekė skaistumo pėdomis.

Pamenu lietuvių autoriaus (rašiusio tarpukaryje) pastebėjimą: prieš pirmą pasaulinį karą kaimuose po jaunimo vakaronės (šokių) merginos ir vaikinai nuogi, per nedidelį atstumą, upėje ar ežere maudydavosi kartu. Bet iš senolių paveldėtas paprotys tramdė ir vienų, ir kitų geidulius…

Gal esama tiesos, jog šventoji ugnis per ypatingas šventes kurstoma ant apeiginių piliakalnių, galėjo būti prižiūrima vaidilučių, nebūtinai savo skaistybę tai apeigai pašventusių visą gyvenimą. Tai galėjo būti vienas iš būdų pasirodyti viešumoje, jaunų bernužėlių pasižvalgymui ir savęs pademonstravimui… Tikėtina, kad galėjo egzistuoti ir vadinamieji apygardų ar atskirų žemių apeiginiai piliakalniai, kuriuose ne tik šventoji ugnis buvo saugoma visą laiką. Tuos centrus lankydavo piligrimai (maldininkai), norėdami pasiklausyti žynių, įsijausti į vaidilų vedamas apeigas, susitikti su kitų apygardų žmonėmis, apsikeisti išgyvenimais, gyvenimiška patirtimi. Ten atlikti vaidilutės vaidmenį galėjo būti ypatinga garbė.

Šia proga priminsiu skaitytojui, kad katalikų bažnyčia dar visai neseniai praktikavo ganėtinai gražų, elegantišką apeigų elementą. Iškilmingos procesijos metu, plevėsuojant įvairių bažnytinių organizacijų vėliavoms, kunigas nešdavo Monstranciją (su Dievo kūno įvaizdžiu). Priešais jį eidavo baltais rūbais vilkinčių ir žolynų vainikais pasipuošusių mergaičių (vaidilučių?) kolonėlė. Jos kunigo taką, su šventu susikaupimu, nubarstydavo lauko gėlių žiedais… Kas paneigs: gal kažkas panašaus iškilesnių švenčių metu vykdavo ir apygardiniuose piliakalniuose, kuriuos reprezentuodavo aukštą rangą turintis krivis. Jis privalėjo būti apsuptas kitų, paprotinę dvasinę kultūrą puoselėjančių ir susirinkusių žmonių šventinį pakylėtumą sėjančių asmenų. Tarp jų galėjo būti ir puošniais (bet ne prabangiais) drabužiais pasirėdžiusios jaunutės mergaitės su tais pačiais žolynų vainikais ant galvų…

Bambininkų piliakalnis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vargu ar dera abejoti tuo, jeigu jau Herodotas sumąstė atskirai akcentuoti hiperborėjų pasaulį, jis neišvengiamai turėjo būti supažindintas su kai kuriais konkrečiais tam pasauliui būdingais bruožais. Dvasinės kultūros praktiką nusakančiais bruožais.

Plėtojant šioje apybraižoje suformuluotą pagrindinę temą sunku susilaikyti nuo konkretesnių, šaltiniuose aiškiau užfiksuotų įvykių pateikimo. Tai, ką dabar papasakosiu, mano irgi jau publikuota kituose tekstuose. Ir – gana plačiai. Bet dėl paties įvykio ypatingos reikšmės senųjų lietuvių dvasinės kultūros suvokime (ir jos praktikavime „piliakalnių epochos“ laikais!), vis dėlto drįstu keletą fragmentų atkartoti…

(Bus daugiau)

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.09.26; 05:55

[1] Žr. Milosz, Czeslaw. Pavogtas protas. – Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995.

[2] Bučys, Algimantas. Seniausioji lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija. – Vilnius, VersusAureus, 2012.

[3] Montenis, M. Esė. – Vilnius, Mintis, 1993, p. 133–134.

Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Piliakalniai ir migracinės karštligės tramdymas

Aiškumo vardan, apie ką ir kaip pradėjome kalbėti, ir toliau kalbėsime, prisiminkime žydų sinagogas. Būtent tokį vaidmenį, kaip čia rašau apie mūsiškuosius apeiginius piliakalnius, jos ir atlikdavo (atlieka). Šalia ritualinių apeigų, žydų bendruomenė, susirinkusi savo teritorinėje šventykloje, spręsdavo ir grynai pragmatinius dalykus; gyvenimo tėkmėje išryškėjusius klausimus, kurie galėjo būti sprendžiami bendru sutarimu.

Suprantama, kad šitaip elgiantis susigiminiuodavo, susicementuodavo visa bendruomenė. Na, šiuo atveju prisiminkime kad ir Sandoros šventę, kurią, derlių nuėmus, švęsdavo vakariniai aisčiai-baltai. Ko gero, švęsdavo ant savo supiltų piliakalnių.

Jau esu prasitaręs, kad ir lietuviškoji piliečio sąvoka sietina ne su pilimi, bet su pačiu piliakalniu, kaip gyventojus buriančiu, juos integruojančiu ir jų „balsą“ girdinčiu centru. Apie tai, apie aplink piliakalnį susibūrusios bendruomenės socialinę organizaciją, apie jos struktūras, ypač tas, kurios puoselėjo žmonių dvasinę jungtį, tos jungties kultūrą, toliau ir kalbėsime. Mums rūpi kaip, kokiais būdais, kokių struktūrų pagalba buvo užpildoma žmonių kasdienybė aukštesnėmis, nei vien pilka buitis, prasmėmis. Mums rūpi oponuoti tiems, kurie iki šiol (neatsipeikėję!) senuosius lietuvius įsivaizduoja buvus barbarais tikrąja to žodžio prasme. Mums rūpi nagrinėti ir tuos klausimus, kurie ne tik plačiajai visuomenei, bet istorijai ir kultūrai artimesnio profilio specialistams nelabai žinomi, pridengti kitais rūpesčiais…

Pats mąstymas apie piliakalnius, kaip platesnės paskirties centrus, įsiūlo įvairių argumentų. Tarp jų – ir vadinamoji visuotinai žinoma tautų kraustymosi karštligė. Dėl jos priimta kaltinti hunus (III–V a.). Neginčytina: įsiveržę jie sujaukė, savaip „perdirbo“ vietinių genčių tradicinį gyvenimą. Bet, kaip rodo archeologiniai ir kiti šaltiniai, esama pagrindo manyti, kad „kraustymosi liga“ buvo susirgę ir rytiniai, pietrytiniai ir net pietiniai mūsų protėvių giminaičiai.

Apie menamų giminaičių klajones, jų trajektorijas randame rimtų įrodymų akad. Eeugenijaus Jovaišos monografijose, kitų istorikų darbuose. Tarptautinį pripažinimą įgijusi mūsų tautietė dr. Jūratė Statkutė de Rosales (gyvenanti ir dirbanti Venesueloje) drąsiai ir, pasakyčiau, gana argumentuotai kelia hipotezę, jog ostgotų ir vestgotų pagrindą sudarė būtent pralietuvių giminaičiai. Iš visuotinės istorijos žinome, kad jų armados V a. buvo net du kartus užėmusios Romą[1]. Šiame leidinyje gvildenamos temos kontekstas tarsi savaime įpareigoja išsakyti samprotavimus apie tai, kokios priežastys vertė „mūsiškių giminaičių“ klajones ir ypač jų dalyvavimą žygiuose prieš galingąją Romos imperiją.

Nemunas nuo Punios piliakalnio

Atsargiai galima pastebėti, kad arčiau mūsų žemių gyvenusių genčių migraciją galėjo paskatinti „demografinis sprogimas“. O jį, vėlgi savo keliu, galėjo gimdyti tradicinis saikingas, prabangos vengiantis, o taip pat visus vienijantis (dabar sakytume: visuotinio gerbūvio siekiantis) gyvenimo būdas. Galima formuluoti prielaidą, kad užsikrėtusieji nomadine (klajoklių) dvasia susidurdavo su gentimis, kurios savo dvasine kultūra bei socialine organizacija buvo padrikesnės, mažiau savyje integruotos.

Na, o mąstant apie, sakyčiau, strateginį, karinį susidūrimą su Romos imperija, motyvų galėjo būti dar ir kitokių. Kaip žinome, Roma atstovavo (ir kūrė) ne tik civilizuotumą. Ji atstovavo būtent urbanistinę civilizaciją, kuri buvo grindžiama vos ne priešingomis, nei „antroji pusė“, dvasinio, moralinio gyvenimo vertybėmis. Neatmeskime ir argumento, kad Roma atvirai demonstravo ir imperialistinę, vėliau krikščionybės skleidimu pridengtą agresiją. Ji siekė primesti savo principus ir gyvensenos būdą kitiems, kitaip suvokiantiems pasaulį.

Beje, įdomus yra akad. E. Jovaišos pastebėjimas. Išanalizavęs šūsnį įvairių šaltinių, jis teigia, jog prekybiniai ryšiai tarp aisčių-baltų ir Romos buvo gana intensyvūs. Pirmoji pusė garsėjo kailių, gintaro, vaško, antroji – įvairių metalų tiekimu. Istorikai pastebi ir tai, kad Roma vis dažniau ir dažniau ėmė pažeidinėti priimtų sutarčių „raidę“[2]. Neatmeskime ir tos prielaidos, jog tiesiog plėšikavimu pagrįsti karo žygiai buvo tuometinio pasaulio sudedamoji dalis. Sakytume, netgi pačią civilizaciją ir kultūrą skatinančioji dalis… Bet toliau šia tema nesiplėsime, nes ir šiaip gerokai nutolome nuo pagrindinės.

Atsiprašydamas skaitytojo už šį, lyg ir nuo mūsų temos nuslydusį intarpą, nors ir pavėluotai atsakau į klausimą: o kas gi buvo tie mūsų protėvių giminaičiai, kurie – tikėtina – prisijungė prie žygių prieš Romą ir kitiems primetamą jos valią (civilizaciją)? Esama istorinių šaltinių, kurie kalba apie V a. ištuštėjusias sūduvių ir ypač pietinių galindų žemes. Štai pastarųjų, t. y. galindų, nediskutuotinus pėdsakus nūdienės Ispanijos šiaurės vakarų žemėse suranda ne tik drąsioji dr. Jūratė Statkutė de Rosales, ne tik lituanistinėmis įžvalgomis garsėjęs signataras Algirdas Patackas. Tuos pėdsakus suranda ir priekaištų už panašius teiginius kitiems prieš tai nešykštėjęs akad. Eugenijus Jovaiša…

Savitą nuotykį prieš keliolika metų išgyvenau su ekskursantų grupe apsilankęs Ispanijoje, Toledo mieste (šalies centrinė dalis). Mums parodė piešinį ant paminklo, datuojamo VII–VIII a. Vietinė ekskursijų vedlė atkreipė mūsų dėmesį į šokančių moterų išpūstus sijonus, tarsi šoktų šokį panašų į suktinį, kuris niekada nebuvo būdingas ispanams. Tada dar nesidomėjau senųjų lietuvių kultūra. Dabar gi matytą piešinį aiškinčiau kaip į Ispaniją „nupėdinusių“ galindų pėdsaką. Ši gimtąjį kraštą palikusi gentis, pakeliavusi „šen bei ten“, ilgainiui įsikūrė šiaurės vakarų Ispanijoje. Tame krašte nekalbama ispaniškai. Anot A. Patacko (kuris ten lankėsi), tenykščių gyventojų antropologiniai bruožai primena mūsiškius. O ir tautoraščio, liaudies audinių piešinys beveik tapatus lietuviškajam…

Bambininkų piliakalnis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Platesnį vertinimą aplinkybių, kurios lėmė kodėl ir kaip tie mūsų protėvių giminaičių pėdsakai ten atsidūrė ir kaip jie šiandien atrodo, palikime nuošalėje. Mums rūpi pastebėti ir pabrėžti, kad laisvanoriška valia ištuštėjus „giminaičių“ žemėms, pietinis (o iš dalie ir pietrytinis) būsimos lietuvių tautos ir jos valstybės sparnas tapo atviras ir sunkiai apginamas nuo svetimos kultūros įsiveržėlių. Pakanka prisiminti, na tegu ir vėliau įvykusią, prūsų genčių, šios anais laikais besiformuojančios politinės tautos tragediją. Jos kaltininkai, kaip žinome, buvo visos katalikiškosios Romos remti pikčiausi „pagonių“ naikintojai kryžiuočiai.

Apibendrinant tai, kas aukščiau išdėstyta, tarsi savaime iškyla įžymaus religijotyrininko ir tautotyrininko Gintaro Beresnevičiaus asmenybė. Jis įdomiai ir motyvuotai yra rašęs apie baltų religines reformas. Palyginus gana plačiai jis rašė apie vieną iš paskutiniųjų, pradėtą VI amžiuje[3]. Jo veikale pateiktas gana įtikinamai sukonstruotas tos reformos aprašas. Visas tekstas tiesiog skatina ne tik žingeidumą, bet ir savivokos prasme emocionalesnį skaitytojo mąstymą. Plečia jo turėtą supratimą apie protėvių dvasinio (o kartu – ir religinio) gyvenimo organizavimą. Skaitytojui pateiksiu vieną konkretesnį tos reformos faktą ir su juo susijusią „detalę“…

Kaip žinome ne tik iš G. Beresnevičiaus teksto, bet ir iš kitų šaltinių, VI a. (minėtos reformos amžius), pagal nusistovėjusią tradiciją, vakarinių aisčių (prūsų) pasaulietiniu valdovu tuomet buvo Vaidevutis, o dvasinės kultūros – jo brolis Prutenis. Galbūt sekdamas Kristaus misija ir drama, Prutenis ryžosi gyvas susideginti, įtikėjęs, kad tuo žingsniu sustiprins reformos dvasią ir jos ateities trajektorijas. (Tiesa, esu aptikęs teiginių, kad šitaip pasielgė ir Vaidevutis…). Vienok, Prutenio auka nepaliko bent kiek ryškesnio pėdsako vertinant jį taip kaip kad krikščionybė užgimė ir plito Kristaus misijos ir aukos dėka. Bet štai: apeiginiai piliakalniai, kaip bažnyčių ir cerkvių pakaitalas, išliko…

Tiesiog kaip istorinę įdomybę skaitytojui pateikiu ir kitą „detalę“. Vienaip ar kitaip ji turi sąsajų su čia aptariama tema.

Labiau išprususiems skaitytojams Mato Pretorijaus vardas gerai žinomas. Tai jis (gyvenęs XVII–XVIII a.) pasinaudojo savo senelio Jono Bretkūno sukauptu gausiu archyvu. O pats išgarsėjo paskelbęs keletą tomų, skirtų prūsų ir Prūsijos istorijai. Jo nuomone, Vaidevutis ir Prutenis nebuvo tiesioginiai vardai, o greičiau su pareigybėmis susiję titulai ar garbės vardai. „Vaidevutis tikriausiai kilęs iš prūsiško žodžio Waidia – „mokslas“, „supratimas“ […] ir Wuitis – „vaitas, prefektas“ – tarsi „mokslų prefektas“ arba „mokslų mokytojas“ – rašo savo veikale M. Pretorijus. Jis rašo ir apie tai, kad prūsai turėjo savo įstatymus ir kad tokius įstatymų kūrėjus ir leidėjus „pavadino vaidivučiais“. M. Pretorijus ir Pruteniui suteikia kitą „turinį”. Jis aiškina, kad Prutenis kildintinas nuo žodžio „Prūta“ – „protas“, kitais žodžiais išsireiškus, „labai protingas ir sąmojingas vyras“. Kad jo laikais Žemaitijoje ir Lietuvoje žodis „Pruntu“ – reiškia „suprantu“, o „Prūota“ – reiškia „protas“[4].

Šią „detalę“ – intarpą pateikiu skaitytojui kaip savotišką iliustraciją apie mus nuklojusią užmaršties antklodę, apie praktiškai nebeįveikiamą „piliakalnių“ epochoje vartotų sąvokų ir jų prasmių atkūrimą. Bet bandyti privalu. Ir – vieną kitą kruopelytę suradus, galima atkurti nors apytikrį vaizdą, jo kontūrus…

Taigi… Tikėtina, sakyčiau, net labai tikėtina, kad nedidukų, pasikartojančio silueto piliakalnių suintensyvėjusi sklaida VII–XI a. aisčių-baltų žemėse sietina būtent su G. Beresnevičiaus aprašyta reforma ir su ką tik suminėtais jos pradininkais. Bet vis dėlto apeiginių piliakalnių atsiradimą galime vertinti toli gražu ne tik kaip siekį sustabdyti paplitusią ir kitus ta „liga“ užkrečiančią aisčių-baltų genčių migraciją. Aišku, kad teritorinė gyventojų bendruomenė, susipylusi savo piliakalnį, tarsi savaime, savo sausagyslėmis ir kraujagyslėmis prisirišdavo prie savo žemės, prie savo protėvių kapų. Toji žemė kvėpuodavo stipresniu ne tik Tėviškės, Tėvynės pajautos kvapu. Ji aiškiau kvėpuodavo paties žmogaus esatimi…

(Bus daugiau)

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.09.13; 15:00

[1] Tiems skaitytojams, kurie nuosekliau domisi ką tik suminėta problema, siūlau susipažinti su čia minimų autorių monografijomis: Eugenijus Jovaiša. Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia. – Vilnius, Lietuvos Edukologijos universitetas, Lietuvos Mokslų akademija, 2016; Jūratė Statkutė de Rosales. Senasis aisčių giminės metraštis. – Kaunas, Česlovo Gedgaudo labdaros fondas, 2009; Jūratė StatkutėdeRosales. Europos šaknys. – Vilnius, Versmė, 2015.

[2] Jovaiša, Eugenijus. Aisčiai. Raida. – Vilnius, Lietuvos Edukologijos universitetas, Lietuvos Mokslų akademija, 2014.

[3] Beresnevičius, Gintaras. Baltų religinės reformos. – Vilnius, Mintis, 1995.

[4] Pretorijus, Matas. Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla. Antras tomas. – Vilnius, LII leidykla, 2004, p. 283.

misel_morgan_1

Romėnų metų skaičiavimas, jų mėnesių pavadinimai labai paplitę įvairiuose kalbose. Romėnai senovėje naudojosi kalendoriumi, kuris buvo padalytas į 10 mėnesių ir turėjo 304 dienas.

Lyginius skaičius prietaringi romėnai laikė „nelaimingais“, todėl mėnesiai turėjo arba 29, arba 31 dieną. Metai prasidėdavo pirmuoju pavasario mėnesiu – kovu – Martius, skirtu karo dievui Marsui. Gruodis – December – buvo dešimtasis – paskutinis mėnuo, kilęs nuo lotyniško žodžio „decem“ – dešimt. Laiko tarpas tarp gruodžio ir pavasario pradžios buvo „nemėnesinis“. Tokie metai žymiai atsilikdavo nuo saulės metų.

Continue reading „Kas vasario mėnesiui “nupjovė uodegą”“

kinu_kariai

“XXI amžiaus” laikraščio uolus skaitytojas, prenumeratorius ir rėmėjas, JAV lietuvis dr. Petras Ironis Jokubka savo gyvenimo 95-metį pasitiko su nauja knyga apie gerų, dorų, dvasingų, o gal net tobulų valstybių kūrimą.

Jam atrodo, kad tokia valstybė – tai daugelio valstybių konfederacija. Į tokių valstybių konfederaciją gali įeiti ne tik vieno žemyno, bet ir kelių kontinentų valstybės arba net daugelis pasaulio valstybių.

Dr. P. I. Jokubka, net ir sulaukęs tokio gražaus amžiaus, nepraranda patriotiškumo, siekia taikos visame pasaulyje. Naujausios savo knygos rankraštį dr. Petras Ironis patikėjo “XXI amžiaus” laikraščio redakcijai. Čia pateikiame kai kurias ištraukas iš netrukus pasirodysiančios knygos.

Continue reading „Imperijų žlugimo priežastys“