bynas_3

Anekdotas – paprastai trumpas pasakojimas apie nepaprastą įvykį, situaciją, žmogaus charakterio bruožą ar jo elgesį, pasibaigęs nelaukta atomazga, sudarančia komišką efektą.

Kiekvienoje pasaulio šalyje ir visais laikais žmonės pasakodavo vienas kitam linksmas istorijas, ir todėl jis yra tapęs plačiu folkloriniu žanru. Humoras – juokas, sąmojis – lotynų kalbos žodis, reiškiąs drėgmę, skystį, mat kadaise buvo manoma, jog žmogaus temperamentas, būdo bruožai – linksmumas, gyvumas, arba, atvirkščiai, niūrumas, flegmatiškumas ir t.t. – priklauso nuo organizme esančio kažkokio skysčio. Šiandieną gydytojai, psichologai ir psichiatrai kaip susitarę teigia, kad, juo daugiau pas žmogų yra linksmo ir guvaus skysčio, tuo jam ir aplinkiniams geriau.

Continue reading „Anekdoto pradžia”

tualetas

Garsioji frazė “pinigai nekvepia” atsirado senovės Romoje. O istorija buvo tokia.

69-79 m. Romą valdė imperatorius Vespasianas. Kaip teigia senovės šaltiniai, tai buvo žymus valstybės veikėjas, pasižymėjęs taupumu ir išradingumu. Rūpindamasis iždu, Vespasianas išradingai tvarkė mokesčių sistemą.

Kartą imperatorius sumanė naują rinkliavą – mokestį už romėnų viešuosius tualetus /iki tol jie buvo nemokami/. Jo sūnus ir imperijos paveldėtojas Titas /39-79/ priekaištavo tėvui už tokio mokesčio įvedimą ir paklausė tėčio: ar jam neatrodo, jog to jau per daug.

Continue reading „Tualetas”

nostradamus_01

Kada buvo pasaulio pradžia –  sunku pasakyti, bet baigsis jis 2011 gruodžio 21. Taip ne vienas sako.

Tikriausiai reikia skirti, kada atsirado mūsų Visata ir mūsų pasaulis, kuriame gyvename.

Trys amerikiečių astronomai /Džonas T.Huchra, Mare Aransonas ir Džeremy Mouldas/ pareiškė, kad Visatos amžius yra 8-9 mlrd. metų. Šią išvadą jie padarė išmatavę ypač tolimų galaktikų nuotolius. Iki šiol buvo manoma, kad iki jų yra apie 10 mlrd. šviesmečių. Amerikiečių astronomai, panaudoję naują matavimų metodiką, grindžiamą ryšiais tarp galaktikos sukimosi ir jos ryškumo, rado, kad šis atstumas – 5 mlrd. šviesmečių, t.y. dvigubai mažesnis. Vadinasi, ir Visatos amžius turi būti dvigubai mažesnis. Reikia tikėti, kad tai ne paskutinis Visatos amžiaus tikslinimas.

Continue reading „Pasaulio pradžia ir pabaiga”

razauskas_knyga_01

Kodėl? Vieni mano, kad iš įpratimo, kiti – kad taip daro visi, treti iš viso nieko negali pasakyti. O vis dėlto, kodėl mes beldžiame?

Pirmieji tikėti magiškąja medžio galia ėmė senovės egiptiečiai. Jie ant kaklo nešiodavo medinius amuletus, neva apsaugančius nuo nelaimių. Tai buvo susiję su įvairių rūšių medžių ypatingomis energetinėmis savybėmis. Vėliau mūsų protėviai dievus „apgyvendino“ medžiuose. O tai reiškė, kad, palietus medį, buvo galima palytėti Olimpo dievus.

Šis paprotys plačiai buvo paplitęs ir pas šumerus. Papročio pagrindas –  medinė lenta, naudota per senovės laidotuvių apeigas. Ta lenta turėjo būti nedažyta, bet būtinai nugludinta. Geriausia – klevo, nes tikėta, kad klevas turi galią nubaidyti piktąsias dvasias nuo ant jos gulinčio ir merdinčio arba jau mirusio, kad juos apipraustų ir pašarvotų.

Continue reading „Pabelsk į medį …”

kiss_2

Kas yra bučinys? Anglų poetas Viljamas Šekspyras/1564-1616/ jį vadino „mūsų meilės antspaudu“. Austrų rašytojas Alfredas Koleričas /g.1931/ teigia, kad bučinys – tai „kvėpavimo nektaras“, o belgų architektas Van de Veldė mano, kad tai tiesiog „dieviška palaima“.

Dažniausiai bučiuojamasi prieš vestuves ir medaus mėnesį. Ir stotyse. O kas, kada, kaip  ir kodėl pirmą kartą pasibučiavo, nėra žinoma. Sakoma, bučinius išrado įsimylėjėliai, kad mažiau prišnekėtų kvailysčių. Na, o jeigu rimtai?

Continue reading „Žmonės bučiuojasi”

surasymas

Savo šalies gyventojus vyriausybės skaičiuodavo nuo seniausių laikų. Nuo seniausių laikų valstybių valdovai stengėsi kuo tiksliau suskaičiuoti savo pavaldinius, kad šie dorai mokėtų duokles ir tarnautų jų ginkluotuose būriuose. Žinoma, kad dar III a. pr.m.e. statistinė gyventojų apskaita vykdyta Kinijoje ir Egipte.

Tyrinėtojai teigia, kad pirmasis pasaulyje gyventojų surašymas įvyko Senovės Egipte dar III tūkstantmetį pr.m.e. Juo norėta išsiaiškinti, kiek tuo metu Egipte gyveno tinkamų karo tarnybai sveikų vyrų. Surašinėta labai primityviai. Kadangi absoliuti gyventojų dauguma buvo neraštingi, surašinėtojai vaikščiojo su dviem maišais. Viename – juodi akmenėliai vyrams, kitame – balti moterims skaičiuoti.

Continue reading „Nuo kada pradėjome surašyti gyventojus…”

naujieji-metai

Sunku pasakyti, kada gimė paprotys švęsti Naujuosius metus. Tačiau jau senovės babiloniečiai ir egiptiečiai žinojo šią šventę.

Ko gero – tai pati seniausioji šventė.

Tai įrodo ir Gizos piramidėse archeologų rasti indai su užrašu „Naujųjų metų pradžia“. Egipto sostinėje Naujieji metai prasidėdavo horizonte pasirodžius Sirijaus žvaigždei.

Tai sutapo su Nilo potvyniu. Kai upė verždavosi iš krantų ir užliedavo kaimus bei laukus, valstiečiai džiaugsmingai šūkaudavo: „Su naujaisiais!“ Ir iš rieškučių gerdavo Nilo vandenį. Prieš įsigalint dabartiniam mūsų kalendoriui, pasaulyje egzistavo apie 200 kalendorių sistemų.

Gilioje senovėje Rytų Europos žemdirbių tautoms Nauji metai prasidėdavo pirmąją pjūties dieną. Amerikos indėnai metus skaičiuodavo nuo sniego iškritimo, australiečiai – nuo liūčių periodo pradžios ir t.t. Todėl Naujųjų metų pradžia negalėjo būti pastovi.

Continue reading „Kada “atsirado” Naujieji metai?”

eglute-01

Paprotys švenčių metu puošti medžius atėjęs iš pagonybės. Išsaugoję nemažai senovinių ritualų, krikščinys taip pat puošia medžius. Kodėl gruodžio 25 dieną, kodėl būtent eglutę, kodėl ji puošiama žvakutėmis, vaisiais ir žaisliukais?

Dar prieš krikščionybės atsiradimą ir išplitimą žmonės gruodžio mėnesį švęsdavo vasaros saulėgrąžos šventę. Iki IV a. ši diena buvo švenčiama kaip pagonių Saulės dievo Mitros gimimo diena. Mitra senovės Romoje dar buvo vadinama Sal inventus (”nenugalimąja saule”). Mitros kultu pagrįsta religija II-IV m.e. amžiais klestėjo ne tik senovės Romoje, bet ir Vengrijoje, Rumunijoje, Reino slėnyje. Mitrizmas aukštino drąsą, ištvermę, karius.

Continue reading „Kas “sugalvojo” Kalėdinę eglutę”

kysinink

Kyšininkavimas lydi žmoniją nuo seniausių laikų – tai liudija archeologiniai radiniai. Jau pirmykštis žmogus, bandydamas įsiteikti dievams, duodavo savotiškus kyšius – aikas. 

Gardesnis, didesnis mėsos gabalas ar kitas maisto produktas vyresniajam, garbingesniajam, drąsesniajam ar stipresniajam. Vienas Egipto faraonų gyrėsi dievams paaukojęs per 100 tūkstančių vergų, antra tiek galvijų bei per 300 tūkstančių indų su medumi ir aliejumi.

Continue reading „Kas išmokė kyšininkauti?”

razauskas_big

Sunku būtų rasti žmogų, kuris nieko nerinktų, nekolekcionuotų. Vieni – paveikslus, kiti – pašto ženklus, treti – degtukų dėžučių etiketes, dar kiti – uogas, grybus ir t.t.

Romualdas Razauskas, 40 metų Vilniaus universitete dėstęs vadybą, renka aforizmus, kurių turi per 150 tūkst., anekdotus (per 70 tūkst.) ir daiktų bei papročių ištakas.

Jau išleista 40 rinkinių. Svarbiausi: „Vadyba aforizmuose“, „Kodėl taip, o ne kitaip“ (papročių ištakos), „Viskas kažkada atsirado“ (būsto rakandų ir rykų atsiradimo pradžia), „Vadyba anekdotuose“, „Prie vairo su šypsena“, „Kas kada atsirado medicinoje“, „Žmogus klausimėliuose“ (1 dalis, bus 3), „Mūzos šypsosi“ (smagios įžymių muzikų, aktorių, dramaturgų istorijos), „Oi, broleli, neskubėk“ (apie vedybų ir vestuvių papročius, aforizmus ir anekdotus) ir t.t.

Continue reading „Nėra nieko stipresnio už žodį”