Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Po Vyriausybės posėdžio Premjeras Saulius Skvernelis sureagavo į viešojoje erdvėje pasipylusią kritiką jo pareiškimui, raginančiam užmegzti santykius su Rusija. Anot Ministro Pirmininko, Lietuva, kaip lygiavertė valstybė, turi kalbėtis su Rusija ir taip ginti savo interesus.
„Mes esame lygiavertė valstybė. Nesame mažesnis partneris, esame savarankiška valstybė. Ir spręsdami klausimus politiniu lygmeniu turime kalbėti ir savo poziciją išsakyti labai aiškiai“, – kalbėjo Vyriausybės vadovas.
Tai, kad anksčiau buvo priimta pozicija iš viso neturėti kontakto su Rusija, nėra gerai, tvirtino S. Skvernelis ir pridūrė, kad reikia drąsos tą padaryti.
Anot Premjero, nevykdant dialogo nebus galimybės apsaugoti Lietuvos interesus, kurių Rusijos atžvilgiu yra nemažai. S. Skvernelis pabrėžė, kad ryšių su Maskva užmezgimas yra labai svarbu transporto, ekonomikos ir švietimo sritims. Vyriausybės vadovo teigimu, būtent politiniu lygmeniu reikia pradėti spręsti maisto produktų embargo problemą, lietuvių kalbos padėtį Karaliaučiaus srityje ir t. t.
„Mes turime daug interesų, turime savo piliečius, dirbančius ir gyvenančius Rusijoje, turime tautinę mažumą. Nesant tokių kontaktų negalime atstovauti savo valstybės ir savo valstybės piliečių interesams“, – kalbėjo S. Skvernelis.
Reaguodamas į kritiką, kad neva diskusijas sukėlusiu pareiškimu Vyriausybė oponuoja Prezidentūros pozicijai Rusijos politikos atžvilgiu, Premjeras tvirtino, kad nėra net minčių keisti užsienio politikos trajektorijos. „Mes neatsitraukiame nuo pamatinių užsienio politikos vertybių“, – tikino S. Skvernelis. Kartu Premjeras pabrėžė, kad nėra kalbama apie bendradarbiavimą pačiu aukščiausiu lygmeniu. Dialogas, anot Vyriausybės vadovo, turėtų vykti ministrų ar viceministrų lygmeniu.
Viešojoje erdvėje nemažai dėmesio sulaukė Premjero Sauliaus Skvernelio LNK laidoje „Savaitės panorama“ išsakytas pareiškimas, kad Lietuva turi užmegzti kontaktus su Rusija. Premjeras aiškino, kad tai, jog Lietuva nepalaiko ryšių su Rusija, daro valstybę unikalia tarp kitų ES narių.
Premjeras ragino į situaciją pažiūrėti pragmatiškai ir, išlaikant labai aiškias strategines ribas Ukrainos, Minsko susitarimo, žmogaus ir tarptautinių teisių atžvilgiu, užmegzti kontaktus su Rusija. S. Skvernelis pabrėžė, kad tam 2018 metai yra parankūs.
Į pasaulį žvelgsime rusų akimis?
Netrukus po pareiškimo Premjeras susilaukė nemažai kritikos iš politikų ir apžvalgininkų. Buvęs Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas stebėjosi tokiu Vyriausybės vadovo pasisakymu ir teigė, kad po tokių žodžių Lietuva keista turėtų pasirodyti savo kaimynų ir partnerių akyse. Anot jo, Premjeras tarsi pareiškė nepasitenkinimą Lietuvos užsienio politika ir pasiuntė signalą apie norimas permainas.
Tuo tarpu konservatorė Rasa Juknevičienė savo socialinio tinklo paskyroje įžvelgė, kad Premjeras savo pasisakymu pripažino Lietuvos kaltę ir galbūt siunčia rinkimų žinutes prieš būsimus Prezidento rinkimus.
Pasipylusi kritika privertė S. Skvernelį prabilti dar kartą. Savo socialinio tinklo paskyroje tęsdamas mintį, kad Lietuvai reikalingi komunikaciniai kanalai su Rusija, S. Skvernelis pabrėžė, kad nereikia bijoti pasakyti tiesos tiesiai Rusijai į akis. Vyriausybės vadovas taip pat tvirtino, kad nesame rusofobai, kad Lietuva principines nuostatas išsako nežemindama Rusijos valstybės ir jos žmonių, todėl tikisi analogiškos pagarbos ir iš Rusijos pusės.
Išvykstanti į JAV dalyvauti Jungtinių Tautų (JT) posėdyje Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė atmeta kai kurių politikų kritiką, kad jos nebus Lietuvoje per Baltarusijos ir Rusijos karines pratybas „Zapad 2017“.
„Tik nereikia mūsų gąsdinti ir tik nereikia patiems gąsdintis. Nes būtent toks tikslas pratybų ir yra – mus išgąsdinti, sunaikinti mūsų valią gintis, kad mes būtume paralyžiuoti ir negalėtume nieko valstybėje daryti“, – penktadienį, atsakydama į žurnalistų klausimus Seime, sakė D. Grybauskaitė.
Ji pažymėjo, kad visų atitinkamų struktūrų rekomendacijos yra, kad saugumo lygis šalyje nepakitęs.
Lietuvos Prezidentė pasidžiaugė galimybe JT posėdyje iš tribūnos kalbėti 200 valstybių ir atkreipti dėmesį į mūsų regiono problemas.
„Noriu pasakyti, kad agresorius, kur jis bebūtų – ar Šiaurės Korėja, ar mūsų kaimynas – neturi ir negali daryti, ką nori. Agresyvūs veiksmai savo kaimynų atžvilgiu, karai, teritorijų užgrobimai, neturi pateisinimo ir visada bus gėdingi ir smerktini. Tą aš pasakysiu visam pasauliui“, – po susitikimo su Seimo valdybos nariais sakė D. Grybauskaitė.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė prieš vizitą į Estiją, kur vyks Baltijos šalių vadovų ir JAV viceprezidento susitikimas, LRT Radijui pabrėžė, kad tai, jog JAV įstatymų leidėjai patvirtino sankcijas, susijusias su Kremliaus energetiniais projektais ir kišimusi į kitų valstybių vidaus politika, yra rimtas signalas.
„Esame patys patyrę, ką reiškia, kai naudojamasi energetiniais projektais, darant spaudimą padidintomis dujų kainomis, kaip, pavyzdžiui, buvo Lietuvai, kišantis ir darant įtaką politikai“, – laidai „Ryto garsai“ tvirtino D. Grybauskaitė.
Šalies vadovė džiaugėsi, kad ar kartą bus galima išsakyti savo nuomonę dėl įvairių klausimų – tiek saugumo, tiek dvišalio bendradarbiavimo. „Naudojamės proga, kad būsime visi trys prezidentai – tiek Latvijos, tiek Estijos, tiek aš. Žinoma, pirmiausia kalbėsime apie saugumo reikalus, nes JAV yra viena svarbiausių NATO šalių – ir kaip NATO narė, ir kaip dvišaliu pagrindu labai aktyviai dalyvaujanti užtikrinant mūsų saugumą.
Bus daugiau kariuomenės, padvigubinta oro policija, „Zapad“ pratybų metu – daugiau JAV karių, technikos, laivų. Tai rodo ypatingą dėmesį mūsų regionui. Girdėjome pažadą tiek iš JAV prezidento, tiek iš viceprezidento. Matome, kad pažadas aktyviai įgyvendinamas įvairiais būdais“. – sakė Prezidentė.
Šalies vadovės nuomone, vien tai, kad JAV įstatymų leidėjai, abeji rūmai, patvirtino sankcijas ir jos būtent susijusios su Kremliaus energetiniais projektais ir Kremliaus kišimusi į kitų valstybių vidaus politiką (būtent į JAV politiką, taip pat ir į JAV rinkimų procesą) jau yra rimtas signalas. „Šis sprendimas“ Labai gerai vertinamas, nes labai aiškiai parodoma, kad Kremliaus manipuliacijos nebus toleruojamos bent jau JAV.
„Esame patys patyrę, ką reiškia, kai naudojamasi energetiniais projektais, darant spaudimą padidintomis dujų kainomis, kaip, pavyzdžiui, buvo Lietuvai, kišantis ir darant įtaką politikai. Mūsų atveju dar nebuvo kišimosi į rinkimus, bet, matome, visko gali būti.
Išties matome labai daug požymių nekonvencinio, agresyvaus kišimosi į kitų šalių reikalus. Taip pat – manipuliacijų elementus, propagandos, melagingų žinių kūrimo atskirose šalyse elementus. Labai gerai, kad JAV įstatymų leidėjai išdrįso tai vertinti labai aiškiai, labai griežtai“, LRT Radijui sakė Prezidentė D.Grybauskaitė.
Lietuvos socialinių tyrimų centro pernykštis tyrimas „Subjektyvus saugumas kintančiame geopolitiniame kontekste: ypatumai, formuojantys veiksniai ir individų kuriamos strategijos“ atskleidė, jog vos 17 proc. lietuvių mano, kad Lietuvos gyventojai pasirengę arba visiškai pasirengę atremti priešo agresiją.
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Šiuo klausimu nusiteikusių skeptiškai yra 53 proc. Lietuvos kariuomenės galimybės vertinamos geriau – 31 proc. apklaustųjų pareiškė maną, kad ji pasirengusi apginti šalį, 42 proc. tuo abejojo. Na, ir į tiesų klausimą – jei kiltų karas, ar eitumėte ginti savo valstybės? – 2014 metais 57 proc. respondentų atsakė taip, 14 proc. – ne, 29 proc. pareiškė nežiną, 2016-aisiais atsakymai pasiskirstė taip: 49 proc. – taip, 34 proc. – ne, 17 proc. – nežinojo.
Ir pasaulyje sudaromas reitingas pagal atsakymą į klausimą „Would You fight for your country?“ (Ar kautumėtės už savo šalį?). Europoje už tėvynę labiausiai pasirengę kovoti suomiai (74 proc.) ir ukrainiečiai (62), vangiausi gynybos požiūriu vakarų europiečiai, pavyzdžiui, teigiamai į šį klausimą atsako vos 19 proc. belgų, 18 proc. vokiečių, 15 proc. Nyderlandų piliečių.
Kai kalbama apie militaristines tendencijas ir Baltijos regione, ir pasaulyje, jas žyminčiu indikatoriumi gali būti jau paminėta Suomija, turinti drastiškos konfrontacijos su Rusija patirties praėjusiame amžiuje. Taigi keletas faktų. Liepos 15-ąją šioje šalyje įsigaliojo Teritorinio stebėjimo įstatymo bei Baudžiamojo kodekso pataisos, išplečiančios valdžios galias dėl vadinamųjų „žaliųjų žmogeliukų“ (kariškių be skiriamųjų ženklų) keliamos grėsmės. Be abejo, turimi galvoje 2014-ųjų vasarį Kryme pasirodę rusų specialiųjų tarnybų kariškiai, po ko pusiasalis galų gale buvo Rusijos aneksuotas.
Pagal pataisas įvažiavimas į Suomiją ir buvimas joje kariškiams be skiriamųjų ženklų visiškai uždraustas, įstatymo pažeidėjams bus taikoma baudžiamoji atsakomybė. 2014 metų rugpjūtį Suomijos gynybos ministras Carlas Haglundas informavo, jog jo šalis kartu su Švedija atveria teritorijas NATO greito reagavimo pajėgų dislokavimui katastrofų, ypatingų situacijų bei grėsmių saugumui atvejais. 2016-ųjų sausį Suomijos užsieinio reikalų ministerija paskelbė nagrinėjanti šios šalies įstojimo į NATO pasekmes, o spalį pasirašė su JAV bendradarbiavimo sutartį gynybos srityje, kuri numato ir bendrus suomių ir Amerikos kariškių mokymus.
Liepos 14-osios „The Wall Street Journal“ numeryje pasakojama apie po Helsinkiu esantį požeminį miestą kaip vieną svarbiausių Suomijos sostinės gynybos forpostų, kurio užduotis būtų suteikti prieglobstį visiems (virš 600 tūkstančių) Helsinkio gyventojams bei užtikrinti Suomijos vyriausybės funkcionavimą išorės invazijos atveju. Iš kurios pusės toji potenciali invazija – per daug spėlioti nereikia. Požeminis objektas egzistuoja seniai, tačiau aktualizuotas būtent dabar, artėjant rugsėjį vyksiantiems Maskvos inicijuotiems kariniams mokymams „Vakarai-2017“.
Kovą Suomija irgi tikriausiai dėl visa ko surengė mokymus potencialaus jos vyriausybinių objektų užgrobimo atveju, ir pagaliau – 10 NATO ir ES valstybių Helsinkyje šių metų rugsėjį baigs steigti hibridinio karo veiksmų tyrimo centrą.
Suomija paminėta kaip geografiškai artimiausias pavyzdys, tačiau apskritai pasaulis ginkluojasi, karinio aktyvumo apraiškų kiek nori tiek toliau nuo mūsų, tiek čia pat. Liepos 21-28 dienomis Baltijos jūroje vyksta pirmas etapas Rusijos bei Kinijos karinių jūrų pajėgų mokymų (pirmą kartą surengti 2012-aisiais), kuriuose dalyvaus apie 10 įvairių klasių laivų bei virš 10 lėktuvų ir sraigtasparnių. Mokymų tikslai argumentuojami standartiškai – jie skirti įnešti Rusijos-Kinijos indėlį į pasaulinio vandenyno saugumą. Tačiau kažkodėl pusiau uždaroje Baltijos jūroje.
O juk visai neseniai, Šaltajam karui pasibaigus, visi atsipūtė – šiųmetinė Nyderlandų užsienio politikos tarybos paskebta ataskaita konstatuoja šalies armijos kovinį nepasirengimą, kurį iki bazinio lygio pavyks atstatyti geriausiu atveju iki 2021-ųjų su sąlyga, jei bus padidintos mažiau nei procentą nuo BVP siekiančios gynybos išlaidos (Europos vidurkis – 1,4 proc.).
Panašu, atsipalaidavimo laikai bent taktinėje perspektyvoje baigiasi –analitinės kompanijos „IHS Markit“ ekspertai, išanalizavę 105 valstybes, kurioms tenka 99 proc. pasaulinių karinių išlaidų, nustatė, jog šios tam reikalui pernai išleido 1,57 trilijono dolerių, 200 milijonais daugiau nei 2015 metais, ir tos išlaidos turi tendenciją augti – „IHS Markit“ prognozuoja, jog 2020-aisiais pasaulis gynybai išleis 1,63 trilijono dolerių.
Stokholmo pasaulio problemų tyrimų instituto (SIPRI) duomenimis, pirmos pagal karines išlaidas tradiciškai yra Jungtinės Valstijos, pernai tam reikalui skyrusios 611 milijardų dolerių (1,7 proc. daugiau nei 2015 metais), antra Kinjja su215 milijardais (5,4 proc. daugiau negu 2015-aisiais), trečioje pozicijoje Rusija, padidinusi karines ilšaidas iki 69,2 milijardo dolerių ir išstūmusi iš šios vietos Saudo Arabiją (pastaroji vis tiek išleido labai solidžią 63,7 milijardo sumą, bet tai 30 proc. mažiau nei užpernai).
Penketuką užbaigia Indija su 55,9 milijardais dolerių. SIPRI duomenimis, pasaulinės gynybos išlaidos augo pirmą kartą po 2011-ųjų, ginklavimosi paūmėjimo priežastys – Rusijos intervencija Ukrainos rytuose, terorizmas, migrantų krizė ir išaugusi įtampa Pietų Kinijos jūroje. Savaip simboliška, kad šių metų balandį JAV pirmą kartą istorijoje nutarė mokomiesiems skrydžiams Europos Sąjungos rytuose, Estijoje, lakinai dislokuoti savo moderniausius naikintuvus bombonešius F-35.
Dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas gal ir pasirengęs pragmatiškiems sandoriams su Maskva, bet agresyvi Rusijos prezidento Vladimiro Putino politika galimybių tam nesuteikia, ir JAV karinis bei politinis elitas jau vertina Rusiją kaip priešininkę, panašią į Sovietų Sąjungą „Šaltojo karo“ laikais.
NATO gynybinės išlaidos auga, Amerikos karinis kontingentas dislokuotas rytų Europoje, JAV lėktuvnešiai plaukioja už kelių kilometrų nuo Rusijos sienos, Vašingtone vis garsiau kalbama apie galimybę tiekti Ukrainai kovinę ginkluotę. Maskva įtariama pažeidžianti 1987 metų susitarimą dėl vidutinio ir mažo nuotolio raketų draudimo, jau kurį laiką atliekanti virš 500 kilometrų galinčių skristi sparnuotųjų raketų bandymus ir šių metų pradžioje kariniam budėjimui dislokavusi du jų batalionus. Reaguodamas į tai Pentagono jungtinio štabų vadų komiteto pirmininko pavaduotojas generolas Paulas J. Selva liepos 18-ąją pareiškė, jog Amerika irgi pasirengusi dislokuoti vidutinio nuotolio raketas.
Savaitraštyje „The WallStreet Journal“ praėjusių metų rugsėjo 21-ąją paskelbtoje publikacijoje buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas prisiminė savo vizitą Maskvoje 2009-ųjų gruodį, kai akivaizdžiai gavo pajusti, jog Rusijos prezidentas linkęs mesti iššūkį po Antrojo pasaulinio karo susiklosčiusiai pasaulio tvarkai, prie kurios kūrimo Amerika svariai prisidėjo, ir paragino JAV nevengti pasaulio žandaro vaidmens.
Pasak politiko, turėjęs galimybę dirbti įvairiuose postuose, jis puikiai supranta, kokia svarbi yra Jungtinių Valstijų lyderystė – tarptautinei bendruomenei gyvybiškai reikia Amerikos prezidento, kuris būtų pasirengęs vadovauti laisvajam pasauliui prieš V.Putino tipo autokratus. Deja, prie prezidento Baracko Obamos Amerikai ir Europai „prisnūdus“ V.Putinas įsivėlė į Basharo al Assado palaikymo operaciją Sirijoje ir pamėgino pristatyti Rusiją kaip pasaulinę galybę, ginčijančią JAV įtaką. Ir Europoje Rusijos prezidentas siekia atsiriekti kuo didesnę įtakos zoną (aišku, kitas klausimas, kaip sekasi) bei įtvirtinti savo šalį kaip regioninę galią, be abejo, irgi Jungtinių Valstijų įtakos sąskaita. Tai vos pora revanšizmo pavyzdžių, kai autokratai ginčija pasaulio tvarką, kuri po Antrojo pasaulinio karo užtikrino planetai ramybės (net jei kai kada sąlyginės) ir progreso periodą.
Amerikos globalus policinio stabilumo „skėtis“ – tai maždaug 580 karinių bazių visame pasaulyje, kurios užtikrino, jog 72 metus planetoje nekilo globalių konfliktų (nors lokalių karų netrūko ir netrūksta). Pastovus JAV karininio laivyno buvimas tarptautiniuose vandenyse užtikrina laisvą jūrinį tranzitą, kuriuo vyksta 90 proc. pasaulinės prekybos. Ši galia taikos vardan bent iki šiol veikė todėl, kad absoliuti dauguma pasaulio valstybių pasitikėjo amerikietišku žanadaru su jo ištikimybe demokratijai bei įstatymo viršenybei. Pasak „Gallup International“ balandį atliktos apklausos, 41 proc. respondentų 68 šalyse nori JAV kaip potencialios karinės sąjungininkės, Rusiją rinkosi 15 proc, Kiniją 10 proc. apklaustųjų.
Be abejo, dominuojantis Vašingtono užsienio politikos motyvas yra JAV nacionalinių interesų įtvirtinimas, o ir per daugiau kaip 70 po Antrojo pasaulio karo prabėgusių metų Amerika kaip pasaulinis žandaras daug kur „perlenkė“ – Vietname, Irane (kur inicijavo valstybės perversmą 1953-aisiais ir dabar pati „ragauja“ tos iniciatyvos vaisius), kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse, įsiverždama į Iraką 2003-aisiais jau pasibaigus Šaltajam karui.
Deja, be „perlenkimų“ mūsų pasaulyje, panašu, neapsieinama, tačiau klaidų buvimas nereiškia, jog reikia vaikyti visą policiją. Juo labiau, kad Amerika gali didžiuotis prisidėjusi prie Pietų Korėjos, Vokietijos, Japonijos sėkmės istorijų, o ir rytų bei Vidurio Europos šalys po Šaltojo karo juda pagal vakarietiško vystymosi modelį. Nors ne be slysčiojimų, tai Amerika pirmauja kovoje su „Islamo valstybės“ bei „al Qaedos“ teroristais Sirijoje, Irake, Afgansitane, Pakistane, Somalyje, Jemene, Libijoje ir „dukterinėmis“ jų grupuotėmis Afrikoje (tokiomis kaip „Boko Haram“).
Pasaulis mėgsta kritikuoti Ameriką kaip „pasaulio žandarą“, ypač rusų propaganda kusrsto antiamerikietiškumą pasaulyje, užtat pažiūrėkime, kiek geopoltinių „malkų” paskaldė Maskva per tik prasidėjusį 21 amžių. Didelė atsakomybė lemia ir galingą kritiką, vis dėlto dominuojantis leitmotyvas daugelio planetos politikų pasisakymuose toks: vienintelis už Amerikos lyderystę blogesnis dalykas yra JAV mėginimas tos lyderystės kratytis.
Deja, nacionalistas ir į protekcionizmą linkęs prazidentas D.Trumpas bent retorikos lygmenyje ir bent prezidentavimo pradžioje mėgino tęsti Amerikos izoliacionizmo politiką, todėl gal kiek paikai nuskambėjo nemažos pasaulio žiniasklaidos džiūgavimas, esą „pasaulio žandaras“ grįžo, kai balandžio pradžioje JAV netikėtai 59 raketomis „Tomahawk“ smogė karinei oro bazei Sirijoje, iš kur, kaip paskelbė prezidentas D.Trumpas, buvo įvykdyta ataka panaudojant cheminį ginklą.
Tiesa, šiuolaikinis pasaulis ypač permainingas, taigi nepaisant JAV prezidento sunkiai prognozuojamo būdo esama ir šiokio tokio pagrindo vadinti jį Vakarų pasaulio gynybos terapeutu, kai prezidentas D.Trumpas kategoriškai reikalauja iš NATO sąjungininkų didinti karines išlaidas. Pradinis susitarimas kuriant Aljansą buvo toks, kad 50 proc. NATO gynybos išlaidų dengia JAV ir Kanada, likusią dalį visi kiti, prie dabartinio santykio 70 proc. išlaidų tenka Amerikai ir Kanadai.
Ne vien ponas D.Trumpas, visi sutinka, kad tai netinkama. Savotiškas faktas – galų gale įkalbėta Vokietija lėtai kels karinį biudžetą iki 2 proc. (dabar skiria 1,2 proc.) vos ne iki kito dešimtmečio pabaigos, bet kai pakels, jos karinis biudžetas bus didesnis negu Rusijos. Apskritai skaičiai nurodo tendenciją planetai judėti naujo globalaus šaltojo karo link, todėl Amerikos kaip kad ir šiaip ne taip stabilizuojančio faktoriaus vaidmuo vėl auga.
Kremlius pareiškė nusivylimą dėl naujų JAV sankcijų Rusijai ir įspėjo dėl galimų atsakomųjų veiksmų, informuoja naujienų agentūra AP.
Rusijos prezidento Vladimiro Putino atstovas Dmitrijus Peskovas trečiadienį sakė, kad šis Jungtinių Valstijų ėjimas nekonstruktyvus, ir pridūrė, neva „ekspertų lygiu svarstomos įvairios galimybės“.
Amerikos ir Rusijos priešprieša
JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) administracija antradienį pranešė skirianti sankcijas 38 Rusijos firmoms ir asmenims. Sankcijos skiriamos dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje.
JAV iždo sekretoriaus Stiveno Mnučino (Steven Mnuchin) teigimu, „šiomis sankcijomis siekiama išlaikyti Rusijai spaudimą siekti diplomatinio sprendimo“.
Rusijos ir JAV santykiai išlieka įtempti, nepaisant to, kad Baltieji rūmai svarsto surengti JAV prezidento ir Rusijos vadovo susitikimą kitą mėnesį vyksiančio G20 susitikimo užkulisiuose. D. Peskovas patvirtino tokio susitikimo galimybę, tačiau teigė, kad kol kas nebuvo pradėti jokie pasiruošimo darbai.
Vienas dilginančiai skausmingų siužetų apie paskutinį Jungtinę Karalystę ištikusį teroro aktą buvo „CBC News“ pasakojimas apie kanadietę Chrissy Archibald, kuri atvyko aplankyti būsimo vyro ir gegužės 4-ąją žuvo ant Londono tilto.
Terorizmas Vakaruose
Kaip paliudijo sutuoktinio Tylerio Fergusono sesuo, tą nelemtą vakarą jis laikė sužeistą merginą, kuri geso jo rankose, ir akimirksniu prarado viską, ką turėjo. Mergina dirbo benamių prieglaudoje Kanadoje prieš tai, kai apsisprendė keltis į Europą, kad būtų arčiau būsimo vyro.
Ch.Archibald artimieji paprašė pagerbti jos atmintį paaukojant kažkiek savo laiko bei lėšų benamiams, ir pasakyti, jog tai padarė Chrissy prašymu. Tokia yra (arba opinijai siūloma) reakcija į smurtą civilizuotame pasaulyje.
Samdomas žudikas
Terorizmas paribio valstybėse
Paribio su autoritariniais režimais valstybėse viskas kitaip. Lyg ir primirštas buvusio Rusijos valstybės dūmos deputato (beje, Saugumo bei kovos su korupcija komiteto nario), į Ukrainą pabėgusio ir jos pilietybę gavusio Deniso Voronenkovo nužudymas kovo 23-ąją Kijevo centre. Nusikaltimą lydėjo galybė spėliojimų, pavyzdžiui, žmonos Marijos Maksakovos interviu televizijos kanalui ZIK (05 29) išdėstyta versija, jog viena priežasčių galėjo būti kerštas už Rusijos specialiųjų tarnybų kontroliuojamų kontrabandos schemų demaskavimą, kai dar būdamas Narkotikų kontrolės federalinės tarnybos pareigūnu D.Voronenkovas 2007 metais tuometinio Federalinio saugumo biuro viršininko pavaduotojo Vladimiro Anisimovo pavedimu iš šio vilos dviem mikroautobusais „Gazel“ išgabeno 270 milijonų dolerių.
Nors būsimasis parlamentaras nežinojo, kam ir kur nukeliavo pinigai, vėliau jam už šią akciją pradėta keršyti – du kartus kėsintasi į gyvybę, 2011 metais mėginta fabrikuoti bylą. Kita vertus, faktas ir tai, kad, pasak „Svoboda“, į Ukrainą pasitraukusio politiko nedraugų ratas (pasodintų, neatgavusių iš jo milžiniškų sumų) Rusijoje liko toks platus, kad suteikė potencialiems žmogžudystės užsakovams beveik idealią galimybę prisidengti – politinių motyvų turinčiam tikėtis, jog bus tiriamas kriminalinis pėdsakas ir atvirkščiai.
Ir štai naujas su Rusija siejamas teroro aktas svetimoje šalyje, vėl Ukrainoje, po kurio interneto forumuose netrūko retoriškai klausiančių, kada pagaliau Rusija bus pripažinta teroristine „failedstate“ ir pradėta atitinkamai su ja elgtis.
Birželio 1-ąją Kijeve pasikėsinta į pasiturinčios čečėnų šeimos atstovą Adamą Osmajevą, kuris po čečėnų generolo Issos Munajevo žūties mūšyje už Debalcevą 2015 metais vadovauja Ukrainos pusėje besikaunančiam tarptautiniam Džocharo Dudajevo vardo batalionui, kurį sudaro maždaug 300 kovotojų, daugelis kurių yra Čečėnijos karų veteranai, nusprendę tęsti kovą prieš Rusiją bei Čečėnijos prezidentą Ramzaną Kadyrovą, kurio pajėgos kariauja prorusiškų separatistų pusėje rytų Ukrainoje. Maskva A.Osmajevą prieš 5-eris metus apkaltino rengus pasikėsinimą prieš Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.
Pasikėsinimas į čečėną
Skirtingai nuo pasikėsinimo prieš buvusį Rusijos dūmos narį, šįkart nusikaltimo organizatoriams viskas baigėsi ne ypač sklandžiai. Prisistatęs prancūzų „Le Monde“ žurnalistu Alexu Verneriu bei pasirūpinęs Ukrainoje veikusio (kovo 1-ąją bankrutavo) televizijos kanalo „3s.tv“ žurnalistų tarpininkavimu, žudikas per 4 mėnesius sugebėjo prisigretinti prie A.Osmajevo bei jo žmonos Aminos Okujevos, siūlydamas jiems vizitą į Prancūziją bei reportažą apie čečėnų karius-dudajevininkus. Jau žinoma, kad prie Ukrainos politikų nusikaltėlis gretinosi bent pusantrų metų, pavyzdžiui, Radikaliosios partijos lyderiui Olegui Liaško siūlydamas interviu vokiečių spaudai.
Per paskutinį, turėjusį tapti lemtingu susitikimą „žurnalistas“ paprašė sutuoktinių persėsti ant automobilio užpakalinių sėdynių, prieš interviu neva norėdamas įteikti jiems dovaną ir įteikimą filmuoti, iš „dovanų dėžutės“ išsitraukė pistoletą „Glock“ ir šovė į čečėnų kovotoją. Akimirksiniu institnktyviai sureagavusi A. Okujeva atidengė atsakomąją ugnį iš Ukrainos vidaus reikalų ministro Arseno Avakovo dovanoto pistoleto „Makarov“, pasak pačios, su kuriuo nesiskiria jokiomis aplinkybėmis.
Po kelių šūvių kileris ėmė šaukti „Pasiduodu!”, pasak moters, laimė, jog jos pistoletas užstrigo, priešingu atveju ji būtų į samdomą žudiką paleidusi visą apkabą, ir Ukrainos tyrėjai būtų netekę svarbaus liudytojo.
Žudiko pravardė – Dingo
Pasikėsintojas ir sužeistasis (į Adamą pataikė 3 kulkos) operuoti bei sustiprintos sargybos saugomi vienoje Kijevo ligoninių, Ukrainos teisėsaugininkai tikisi gauti iš samdomo žudiko vertingų parodymų. Ilgametis A.Osmajevo draugas, Ukrainos aukščiausios rados deputatas Igoris Mosaičiukas Ukrainos žiniasklaidai teigė neabejojąs, kad už nusikaltimo stovi rusų specialiosios tarnybos ir kad nusikaltėlis nurodysiąs, kas jį rengė Rusijos teritorijoje (pasak Ukrainos teisėsaugininkų, jis tą jau daro).
Užpuolikas, pasirodo, yra tūlas Arturas Denisultanovas-Kurmakajevas, pravarde „Dingo”, iki pastarojo meto rezidavęs Sankt Peterburge. Pirmą kartą šis iš Čečėnijos Gudermeso kilęs pilietis už turto prievartavimą 2 metams nuteistas dar 1990-aisiais, bet po tuometinio respublikos lyderio Dž.Dudajevo paskelbtos amnestijos išėjo į laisvę 1991 metų vasarį ir persikraustė į Sankt Pteerburgą, kur užsiėmė verslu. 1995 metais stebuklingai išgyveno po verslo partnerio surengto paskėsinimo Maskvoje.
A.Denisultanovas-Kurmakajevas išgarsėjo 1998-ųjų pradžioje, kuomet jo vadovaujama nusikalstama grupė mėgino išpirkos tikslais pagrobti Kolpino maisto kombinato generalinį direktorių, bet jiems į rankas papuolė direktoriaus vairuotojas, kurį po 2 savaičių teko paleisti.
Iš teisėsaugininkų Kurmakajevas tada ištrūko automobiliu taranavęs jų užtvarą.
Bet po kelių mėnesių vis tiek buvo sulaikytas Charkove bei perduotas Rusijai.
Teisėsaugos duomenimis, nusikaltimo Kijeve vykdytojas paskutinį (taigi ne primą) kartą šių metų vasarį į Ukrainą prasmuko iš Rusijos Briansko srities su Ukrainos piliečio Aleksandro Dakaro užsienio pasu ir per 5 dienas kažkokiu būdu sugebėjo gauti vidaus pasą.
Pasą bei tapatybę šis pilietis keitė ne kartą.
Asmeninis Ramzano Kadyrovo kileris
Žiniasklaida jį vadina R.Kadyrovo asmeniniu kileriu. 2009-aisiais „Dingo” šmėkštelėjo Vienoje, kaip tik prieš į Austriją pabėgusio bei ieškinį Europos žmogaus teisių teismui prieš Rusiją (kaltino R.Kadyrovą žmonių grobimu bei kankinimais) padavusio buvusio Čečėnijos lyderio asmens sargybinio Umaro Israilovo nužudymą. Kalbama, kad austrų tyrėjams jis prisipažino dirbęs Čečėnijos prezidento specialiųjų tarnybų slaptame padalinyje, jo darbas buvęs mėginti grąžinti į tėvynę čečėnų diasporos (ji Austrijoje gausi) atstovus. Denisultanovas-Kurmakajevas taip pat sakė Čečėnijos prezidento rezidencijoje matęs maždaug 5 tūkstančių R.Kadyrovo opozicijoje esančių žmonių sąrašą, iš kurių 300 esą reikia likviduoti. Ir patikslino, kad 50 iš potencialių aukų reziduoja Austrijoje.
Taigi štai toks „neblėstantis“ geopolitinių intrigų braižas. Ar jis pasikeitė nuo „kaubojiškų“ nusikaltėlių išpuolių praėjusio amžiaus pabaigos „laukinio kapitalizmo“ sąlygomis? Ne ypač. Birželio 2-ąją Ukrainos žiniasklaida pranešė apie verslo partnerio mėginimą siekiant „išmušti“ 17 milijonų dolerių skolą, pagrobti bei į Rusiją išvežti šios šalies pilietį, Obuchovo kartono fabriko savininką Vladimirą Krupčiaką (beje, irgi buvo Dūmos deputatas nuo Kremliaus partijos „Vieningoji Rusija“), kuris anksčiau Rusijoje valdė Archangelsko celiuliozės fabriką, bet vėliau įsivėlė į korporatyvinį karą su verslo oligarchu Olegu Deripaska ir turėjęs bėgti iš tėvynės apsistojo Ukrainoje. Pasak Ukrainos tardymo biuro spaudos centro, operatyvininkai nusikaltimo organizatorius „susėmė“ prabangiame restorane prie Kijevo imant 100 tūkstančių dolerių avansą.
Tą pačią dieną teismas Donecko srityje pirmą kartą Ukrainos istorijoje vadinamosios Donecko liaudies respublikos pusėje kariavusį teroristą pripažino kaltu dėl Ženevos konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais laužymo. Įrodyta, jog nuteistasis neteisėtai kalino įkaitus, naudojo prieš juos prievartą, grasino nužudyti.
Ukrainos žvalgybos duomenimis
Ukrainos gynybos ministerija birželio 2-ąją savo paskyroje „Facebook“ paskelbė žvalgybos duomenis apie Ukrainos rytų separatistų bei jų pusėje kariaujančių rusų kariškių moralinę-psichologinę savijautą. Separatistinių „respublikų“ teisėsaugininkai sulaikė kariškius, kurie su ginklais savavališkai paliko tarnybos vietą, grobė civilius žmones ir reikalavo už juos išpirkos, pardavimo tikslais vogė pramonės įrenginius ir automobilius. Birželio 6-ąją Ukrainos žvalgyba informavo apie rusų kariškių vykdomas butų vagystes Donbase, iš kurių grobiamas ne tik materialinės vertybės, bet ir maistas.
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Štai tokios „laukinės“ realijos, prezidentui V.Putinui Sankt Peterburgo ekonomikos forume surengtoje teatralizuotoje spaudos konferencijoje įtikinėjant pasamdytą JAV televizijos kanalo NBC žurnalistę Megyn Kelly, jog Rusija esą juda demokratijos link. Gal ir juda, tik labai savotiškos ir ne ypač civilizuotos. Gal todėl vien Berlyne jau glaudžiasi madždaug 50 tūkstančių rusų, vietoj tėvyninės „demokratijos versijos“ linkusių rinktis vakarietiškąją.
Masinės informavimo priemonės skelbia, kad Federalinis tyrimų biuras (FTB), kuriam pavesta išsiaiškinti, ar JAV prezidento rinkimų kampanijos metu būta Donaldo Trampo komandos ryšių su Rusija, pradeda tirti dar vieną svarbų šios bylos aspektą.
FTB dėmesio centre atsidūrė Jungtinių Valstijų prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) žentas ir vyresnysis patarėjas Džaredas Kušneris (Jared Kushner).
Kodėl FTB žvilgsniai pakrypo į Dž.Kušnerį? Tyrėjai mano, kad Dž. Kušneris turi svarbios informacijos, tačiau jis nebūtinai yra įtariamas įvykdžius nusikaltimą. Nors D. Trampas neigia bet kokius ryšius su Rusija, FTB nagrinėja galimą Rusijos kišimąsi į 2016 metais vykusius JAV prezidento rinkimus ir Rusijos ryšius su D. Trampo kampanija.
Anot D. Trampo, ši situacija primena „vieną didžiausių raganų medžioklių politiko atžvilgiu Amerikos istorijoje“. JAV žvalgybos institucijos mano, kad Maskva bandė paveikti rinkimus respublikono D. Trampo naudai, lapkritį vykusiuose rinkimuose įveikusį varžovę Hilari Klinton (Hillary Clinton).
Neįvardinti JAV pareigūnai BBC sakė, kad susidomėjimas 36 metų Dž. Kušneriu nereiškia, kad tyrėjai įtaria jį nusikaltimu ar ketina apkaltinti jį. JAV dienraštis „The Washington Post“ skelbė, kad tyrėjai didžiausią dėmesį skiria Dž. Kušnerio susitikimams pernai metais su Rusijos ambasadoriumi JAV Sergejumi Kisliaku ir bankininku iš Maskvos.
JAV lyderio žento advokatas teigė, kad jo klientas Dž. Kušneris bendradarbiaus vykdant bet kokį tyrimą. Jis jau sutiko aptarti savo kontaktus su Rusija Senato žvalgybos komitete.
Jeigu reiktų apibūdinti tipinį rusą ar rusę, turbūt prisimintume sovietmečiu populiaraus rusų kino filmo herojų Šuriką, Sergejų Beliakovą iš televizijos laidos „Naša Raša“ ar dainininkę Alą Pugačiovą. Stačiatikiai, baltaodžiai, dažnai šviesių plaukų ir melsvų akių.
Tačiau jau artimiausioje ateityje rusai atrodys visai kitaip. Rusijoje vyksta dideli demografiniai pasikeitimai, kurie atneš ir daug socialinių pokyčių.
Visuomenė keičiasi
Gytis Janišius, šio komentaro autorius
Kaip ir visos posovietinės valstybės, Rusija po 1991 m. krito į gilią demografinę duobę. Mirtingumas ir emigracija išaugo, o gimstamumas smarkiai sumažėjo. Pasak vyriausiojo Rusijos sanitarijos gydytojo Genadijaus Oniščenkos, pusę visų mirčių Rusijoje lemia alkoholis. Gyventojų skaičius smuko maždaug 7 milijonais.
Pastaraisiais metais gyventojų skaičius stabilizavosi, tačiau visuomenėje įvyko svarbių pokyčių: etninių rusų toliau sparčiai mažėja, o jų vietą užima migrantai iš Centrinės Azijos ir didesnes šeimas turintys Šiaurės Kaukazo bei Uralo gyventojai.
Etninių rusų mažėja
Rusijos gyventojų skaičius ir sudėtis visoje šalyje keičiasi labai nevienodai. Europinėje dalyje, kur daugiausia gyvena etniniai rusai, demografinė situacija ir toliau labai bloga.
Vaikų gimsta mažiau, negu miršta žmonių. Blogiausiai atrodo Pskovo regionas, kur 1000 žmonių gimsta 8,8 mažiau kūdikių, nei miršta žmonių, toliau rikiuojasi Tulos (-8,4), Tverės (–8,3) ir kiti europiniai regionai. Visai kitokia situacija Šiaurės Kaukaze, ten, priešingai, gyventojų sparčiai daugėja. Kūdikių gimsta kur kas daugiau, nei miršta žmonių: Čečėnijoje (+17,6), Ingušijoje (+15,4), Dagestane (+11,7). Neatsilieka ir kiti etniškai nerusiški regionai, tokie kaip Tuva ar Altajus.
Etninių rusų skaičius šalyje kol kas yra didelis. Nuo 82 proc., buvusių iki Sovietų Sąjungos žlugimo, jis nusmuko iki 80 proc. dabar, tačiau tendencijos labai nepalankios. Vis daugėja sričių, kur etniniai rusai tampa mažuma.
Per paskutinius porą dešimtmečių rusai mažuma tapo Jakutijoje ir Čerkesijoje, dar dešimtyje sričių toks pasikeitimas įvyks artimiausiame dešimtmetyje. O Šiaurės Kaukaze rusai visada buvo mažuma, antai Ingušijoje etninių rusų tėra vos 0,8 procento.
Kartu su mažėjančiu etninių rusų skaičiumi menksta ir stačiatikių. Demografai skaičiuoja, kad vidutiniškai rusės gimdo po pusantro vaiko, o islamą išpažįstančios čečėnės ir ingušės – atitinkamai po 3,5 ir net po 4 vaikus.
Rusai emigruoja, azijiečiai imigruoja
Rusijos gyventojų sudėtis keičiasi ir dėl migracijos. Daug labiau linkę išvykti vietiniai vokiečiai, žydai, lietuviai, lenkai, latviai ir patys rusai. Tarp populiariausių emigracijos krypčių yra Vokietija ir Izraelis. Pasak oficialių pranešimų, kasmet emigruojančių žmonių skaičius siekia maždaug 170 tūkst., tačiau atvyksta gerokai daugiau ir tai leido stabilizuoti gyventojų skaičių šalyje. Kasmet Rusijoje legaliai apsigyvena apie 300 tūkst. žmonių. Daugiausia tai atvykėliai iš Centrinės Azijos, Balkanų ir Rytų Azijos. Neseniai į Rusiją persikėlė daug ukrainiečių po neramumų Donecke ir Luhanske, tačiau tai išskirtinis atvejis.
Šalia legalios imigracijos ir oficialiai skelbiamos informacijos, kurią pateikia Rusijos valstybinės institucijos, dar egzistuoja ir nelegali imigracija. Kaip skaičiuoja Jungtinių Tautų pareigūnai, Rusija yra viena labiausiai migrantus pritraukiančių šalių. Šią statistiką kiek koreguoja tai, kad daug etninių rusų grįžta iš buvusių sovietinių respublikų atgal į savo istorinę tėvynę. Vis dėlto, be maždaug 3 milijonų legaliai gyvenančių imigrantų, dar yra maždaug 4 milijonai nelegalių migrantų iš buvusių sovietinių respublikų. Maskvoje, Sankt Peterburge ir kituose dideliuose miestuose susikūrė ištisi darbo migrantų kvartalai. Dėl imigracijos Rusijoje sparčiai didėja uzbekų, tadžikų, armėnų, kirgizų bendruomenės.
Kitas didelis imigracijos šaltinis yra Kinija, iš jos į Rusiją yra persikėlę apie 0,5–1 mln. žmonių. Kinai atvyksta ne tik į miestus, kaip kiti darbo migrantai, juos labai domina ir teritorijos Sibire šalia sienos su Kinija.
Demografiniai pokyčiai paveiks politiką
Rusija visada buvo atsisukusi į Europą, nors didesnioji šalies teritorijos dalis yra Azijoje. Rusus su europiečiais ilgus amžius siejo indoeuropiečių kalba, krikščionybė, panaši kultūra ir tradicijos. Europa visada buvo turtingesnė ir pažangesnė, todėl Rusijai ji natūraliai buvo ir įdomesnė.
Keičiantis demografijai, stiprėja ryšiai, kurie anksčiau buvo silpni. Niekada Rusija nebuvo suvokiama kaip islamo valstybė, bet daugėjant musulmonų neabejotinai tvirtės ryšiai su islamo valstybėmis, šalyje vis stiprės ir islamo atneštos problemos – radikalizmas, valstybės ir religijos sutapatinimas, priešprieša tarp šiitų ir sunitų bei kt. Dėl išaugusių azijiečių bendruomenių galima prognozuoti, kad Rusija ateityje vis labiau gravituos link Azijos ir iš lėto tols nuo Europos. Tai gali lemti ir vis didesnį atsisakymą europinių vertybių, tokių kaip žmogaus teisių ir laisvių pripažinimas, demokratijos plėtra ir kt.
Vis didėjančios etninės bendruomenės kelia įtampą tarp pačių rusų. Dešinieji ekstremistai sulaukia didelio visuomenės palaikymo, o ksenofobinės ir rasistinės idėjos šalyje vis labiau plinta. Ar Rusijos vadovai imsis kokių nors bandymų keisti ir reguliuoti etninę situaciją, ar paliks tai savieigai? Vis dėlto neabejotina, kad demografiniai ir socialiniai pokyčiai Rusijoje turės įtakos ir šalies politikai.
Valstybei plėtojant santykius su kitomis valstybėmis, vienas itin svarbus tų santykių dėmuo yra prekyba. Dažnai prekybiniai santykiai užsimezga anksčiau už diplomatinius, nes iš prekybos iškart gaunama apčiuopiama nauda, o iš diplomatijos, priklausomai nuo derybininkų gebėjimų, galima ne tik ką gera gauti, bet ir prarasti.
Lietuviais norime ir būt… Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Diplomatinio lygmens reikalus, vadovaudamiesi demokratiniu principu, sprendžia valstybių prezidentai, parlamentai, vyriausybės. Sukurtos valstybės piliečių valia, šios institucijos ir minėtus santykius pagal piliečių valią kuria.
Tačiau žmonių valia nėra Dievo valia, todėl ji gali būti ne tik gera, bet ir bloga: vadovaujantis vien demokratiniu daugumos principu, demokratinis valdymas gali nešti ir blogį, o pati demokratija gali išsigimti, virsti visų visiems tironija. Taigi liaudis (demokratinėje valstybėje – pilietinė visuomenė) turi būti dora, turėti pareigos ir atsakomybės jausmus valstybei. Tautinei valstybei, kokia yra ir Lietuva, pasirodo, ir to neužtenka; pilietis privalo būti įsipareigojęs ir atsakingas tautai, savo tautos ideologijos šalininkas ir kūrėjas.
Tautinė valstybė
Tautinių valstybių kūrimasis nėra demokratijos nuopelnas, nes demokratijos akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra. Demokratinio valdymo mechanizmas vertina formaliai valstybei davusį pasižadėjimą pilietį, o jo tautybė mechanizmui nesvarbi. Ar ne paradoksas: valstybė sukurta tautiniu pagrindu, o tautybė – nevertinama! Deja, kartais gali ir taip nutikti. Dėl pastarosios priežasties tautinės valstybės pilietis turi būti ne tik doras, ne tik valstybei pareigą ir atsakomybę turintis žmogus, bet ir tautiškai susipratęs, tikras savo tautos patriotas.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pilietybė yra formali kategorija, piliečiu tampama įgijus įstatymu numatytą cenzą ir davus valstybei pasižadėjimą ar priesaiką. Tautiečiu gimstama, tautietį ženklina istorinio likimo bendrystės ženklas.
Gali kilti klausimas, kaip turime vertinti kitataučius, kurie jau šimtmečius čia gyvena, kurie savo likimą susiejo su Lietuva? Pagrindiniu tautos požymiu reikia laikyti ne geografinę tautos padėtį, antropologinius bruožus, išpažįstamą tikėjimą, net ne kalbą, bet istorinio likimo bendrystę. Kitataučiai, šimtmečius gyvenę kartu su lietuviais, savo likimą susieję su Lietuva, yra lietuviai, nors jų kilmė kitokia. Teisus buvo popiežius Jonas Paulius II, kai 1993 m. lankydamasis Lietuvoje, čionykščius lenkus vadino lenkiškos kilmės lietuviais. Imigrantus, okupantus bei jų palikuonis reikia vertinti išskirtinai.
Ar gali atstovauti lietuvių tautos idealams ir interesams buvę sovietiniai okupantai bei jų palikuoniai, steigiantys Lietuvoje politines organizacijas kitos šalies vardu? Antai Lietuvoje įregistruotos ir veikia politinės organizacijos Rusų sąjunga, Lenkų rinkimų akcija. Jei jie ne Lietuvos rusai, ne Lietuvos lenkai, o rusai ir lenkai Lietuvoje, aišku, jog ir būdami Lietuvos piliečiai, Lietuvos tautiniams reikalams jie bus abejingi arba ir priešingi. O kaip tie piliečiai elgtųsi valstybei svarbiais tautiniais klausimais referendumuose, rinkimuose, iškilus grėsmei ar karinio konflikto atveju? Užtenka prisiminti, kaip 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariai lenkai balsavo dėl Lietuvos nepriklausomybės, arba, kaip kėsinosi kurpti Lietuvoje lenkų autonominį darinį. Pastebėkime, kokios užplūdusių migrantų girnapusės kelyje į tautinio valstybingumo įtvirtinimą prikabintos prie latvių, moldavų, baltarusių kojų! Šie pavyzdžiai rodo, kokie pavojai tautai ir jos valstybei slypi aklai, neatsakingai taikomame demokratijos mechanizme.
Lietuvoje tautinis ugdymas kaip sudedamoji pilietinio ugdymo dalis valstybiniu lygmeniu apeinama, arba apie jį kalbama vangiai. Iš praeities einančios ,,tautų draugystės“, o iš dabarties – kosmopolitinės nuostatos dar išlikusius tautinės savimonės pradus ne tik užgožia, bet kėsinasi juos visiškai ištrinti.
Rašytojas, žurnalistas, publicistas Vytautas Alantas 1987 metais parašė knygą „Tauta istorijos vingiais“. Knyga 1990 metais buvo išleista Čikagoje, o jos fotografuotas leidinys – 1992-aisiais Vilniuje. Knygos skyrelyje ,,Prieš prakalbant“ autorius prisipažįsta: ,,Knygą rašiau nežinau kiek metų. Kartais pagalvoju, tarsi būčiau rašęs visą gyvenimą… Sunku nusakyti, kada tautos ideologijos dalykai prasideda ir kada baigiasi. Tauta yra gyvas, nuolat pirmyn žengiantis organizmas, tad ir savaime peršasi išvada, kad tautą reikia nuolat kurti“. Iš tikrųjų knyga parašyta patrauklia ir žodinga kalba, yra tautinės ideologijos vadovėlis. Ji greta Katekizmo, etikos pagrindų bei Konstitucijos turėtų būti nagrinėjama mokyklose.
Iš skyriaus „Pasisakymai“, kuriuos autorius palygino su glausta savo ilgo gyvenimo ir didelės patirties apžvalga, verta cituoti:
Jokia kita tauta nedavė savo kaimynams tiek savo kraujo ir smegenų, kaip lietuvių tauta.
Valstybėje gali būti daug įvairių konfesijų, bet tautos vienijantį branduolį sudaro lietuvybė.
Tauta be savo kalbos ir kultūros pasmerkta išgaišti.
Tauta atskleidžia ir išryškina savo asmenybę didvyrių žygiais ir kūrybiniais darbais, ir kalba į pasaulį savo talentų lūpomis.
Tautos paskirtis – surasti savo teisingą tautinį kelią amžių vingiuose.
Tauta, paklydusi savo istorijos vingiuose, ima orientuotis pagal svetimas gaires.
Tikras patriotas bus ne tas tautietis, kuris garsiai trimituoja per tautos šventes, bet tas, kuris įmūrija patvarią plytą į tėvynės pastatą.
Kada užtvenksime lietuviško kraujo srovę, tekančią į svetimus baseinus ir sukančią svetimas girnas, kada atgręšim srovę į save?
Mylėk teisybę, bet pirmų pirmiausia mylėk savo tautos teisybę.
Lietuvybės drungnumas – pakelė į tautinį susinaikinimą.
Lietuvis neatlaiko ,,svetimo klimato“, nors savybėje jo narsybė neginčijama.
Lietuviška šeima – lietuvybės negęstantis židinys, arba su lietuvybe atsisveikinimo kryžkelė.
Nulietuvėjimas – tautinė savižudybė ir trąša svetimiems dirvonams.
Lietuvis nenusileis lietuviui, bet greit kapituliuoja prieš kitatautį. Ar tai įsisenėjusi iš baudžiavos laikų atlieka, ar tautinio subrendimo stoka, ar imlių svetimybių pamėgimas, ar viskas kartu?
Lietuvį tyko per daug pagundų ir pavojų tapti tautos atskalūnu: mums verkiant reikia lietuvybės apaštalų.
Tautos išdavimas – didžiausias dievų keršto šaukiantis nusikaltimas.
Nėra ko brautis į svetimą sąžinę ir šnipinėti, kas kokiam dievui žibina žvakutę: svarbiausia, kad ten skaisčiai liepsnotų lietuvybės liepsna.
Kova dėl lietuvybės yra yrimasis prieš milžinišką srovę.
Niekad neužmirškime kelių, vedančių į gimtosios kalbos lopšį!
Vargu ar rasime kitą tautą, kuri būtų parodžiusi tiek heroizmo kovodama už savo laisvę, kaip lietuviai, bet kodėl jos žiedai taip greit nuvysta, patekę į svetimą dirvą?
Mes didžiuojamės esą narsios tautos palikuonys ir žvanginame kardais su savo broliais lietuviais, kartais pamiršdami net ir tikruosius savo priešus.
Lietuvybė, neturinti šaknų istorijoje, yra kasdienybės paviršiumi plūduriuojantis laivas, kurį vėjai blaško kaip nori, jau nekalbant apie audras.
Tautos istorija – kaip didysis epas, kuris gal turi pradžią, bet neturi pabaigos.
Lietuvio tautybės atgimimas dar nėra baigtas.
Sekantis XXI amžius bus lietuvio tautybės galutinio subrendimo amžius.
Lietuvis apčiuops lietuvybės šaknis, kurios jį sieja su tautos senais mistiniais paversmiais.
Kiekvienas iš cituotų pasisakymų vertas gilesnio apmąstymo ir nagrinėjimo. Jie – tautinės ideologijos akcentai ir kelrodžiai ženklai. Valstybės valdymo mechanizmą pakeisti pakanka kelių mėnesių, pakelti ekonomiką – keleto metų, o išugdyti ir suformuoti tautiškai susipratusią pilietinę visuomenę reikia dešimtmečių. Tačiau, žinant koks nelengvas ir ilgos trukmės darbas laukia, jo reikia imtis ne tik priešinimuisi globalizmui ir kosmopolitizmui, bet tautiečių ugdymui, pradedant lopšiu, mokykla.
Politinis turgelis
Lietuvos ir Lenkijos praeities santykiai nepasižymėjo ne tik meile, bet ir draugiškumu. Kaimynė, atplėšusi nuo Lietuvos didelę dalį teritorijos su sostine Vilniumi, gviešėsi ir į dar didesnę jos žemių dalį, tačiau tragiškas abiejų šalių likimas, ištikęs jas dėl nacių ir sovietų okupacijų, jas tarsi suartino.
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Santykius neabejotinai sušildė Lenkijoje kilęs „Solidarumo“ judėjimas, Lietuvos Sąjūdžiui rodomas pavyzdys bei lenkų diplomatijos palankumas Lietuvos Atgimimui ir Nepriklausomybės pripažinimui.
Deja, artimesnė bičiulystė neilgai tetruko. Pasirašant 1994 m. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, Lenkija sąmoningai išvengė atsiprašymo už okupaciją, neleido net užsiminti apie Lietuvai padarytos žalos atlyginimą.
Nustebino daugiau negu keista oficialiosios Lenkijos užimta pozicija, kai lenkiškos kilmės Lietuvos piliečiai pasikėsino kurpti lenkišką autonomiją Lietuvoje, kai pasuko išvien su skaldytojiška prorusiška „Jedinstva“, o netrukus ir pati Lenkija suskubo „ginti“ nežinia nuo ko Lietuvos lenkakalbius. Toliau dar daugiau: imta reikalauti vardus ir pavardes asmens dokumentuose rašyti lenkiškais rašmenimis, keisti į lenkiškus gatvių, vietovių pavadinimus, į viešąjį gyvenimą įvesti lenkų kalbą. Tokie siekiai, netenka abejoti, atspindi blogai maskuotą Vilnijos reokupaciją. Flirtuojančios šalys tai girdi ir mato, tačiau nedrįsta viešai prasitarti – žinoma, „gerų kaimyninių santykių vardan“. Mūsų politikams sąmoningai veliantis į rizikingas/ derybas, vyksta politinis turgelis.
Ant prekystalio – didžiausia vertybė
Visą tą laiką, valstybės vyrai, kaip jau įprasta, savo piliečius pažadais maitinę, Lenkijai vis žadėjo įvairias nuolaidas jiems daryti, kol 70 mūsų išrinktųjų, vadovaujami buvusio (Andriaus Kubiliaus) ir esamo (Gabrieliaus Landsbergio) TS-LKD pirmininkų, 2017-04-04 pasirašė Lietuvos Respublikos Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą.
Ką gi tas projektas byloja? Byloja jis štai ką: Lietuvos Respublikos piliečio prašymu jo vardas ir pavardė rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis ir pagal Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos Kelionės dokumentų mašininio skaitymo taisykles (toliau – ICAO taisyklės), jeigu vardas ir pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje ir dokumento šaltinis įrodo, kad asmuo arba jo protėviai pagal tiesioginę giminystės liniją turėjo kitos užsienio šalies pilietybę arba su užsieniečiu sudarė santuoką ir jo pavardę paėmė. Čia WQX įvedimas maskuojamas ICAO taisyklėmis, pagal kurias dokumentai leidžiami šešiomis oficialiomis ICAO kalbomis: anglų, prancūzų, ispanų, rusų, arabų ir kinų. Ant prekystalio radosi didžiausia Tautos vertybė – kalba. Jei jau prekiaujama, tai – pagal komercines taisykles!!!
Maža to – neseniai Andriaus Kubiliaus iniciatyva Seime įsteigta grupė tautinių mažumų politikos klausimams spręsti, Abiejų Tautų Respublikos istorinio atminimo garbei pavadinta „Gegužės 3-iosios grupe“. Gegužės 3-sios konstitucijos garbei, kurioje Lietuvos net vardo nėra! Ant prekystalio radosi didžiausia Tautos vertybė kalba.
Skaitytojui primenu, jog tautinėmis mažumomis Lietuvoje laikytini tik totoriai, karaimai ir čigonai, kurie jokių problemų čia neturi (Lietuvos lenkai – tautinė bendrija), todėl panašu, kad bus atidarytas dar ir kitas politinis turgelis, gal lenkiškai konstitucijai į Lietuvą importuoti ar net liūdnai pagarsėjusią „Abiejų Tautų Respubliką“ atkurti…
O tempora, o mores! (kas per laikai, kas per papročiai) belieka ištarti, kai vertybės matuojamos pinigais, turtais, interesais, postais, malonumais.
Neseniai per „darbinį turą po Balkanus ES aukščiausiajai užsienio reikalų atstovei Federikai Mogerini teko pripažinti, kaip nerimtai pastaruoju metu žiūrima į Briuselį Pietryčių Europoje“, rašo vokiečių žurnalas Focus.
Antai, Makedonijos prezidentas tiesiog „atstūmė“ Mogerini su jos siūlymais, kaip spręsti dabartinę krizę, o Serbijoje jos kalbą parlamente lydėjo pasipiktinimo šūksniai. Kosove, kur ji „norėjo atvežti taiką ir sprendimus“, po jos išvažiavimo konfliktas dar labiau paaštrėjo. Gi Bosnijoje trys susikivirčiję prezidentai buvo pasirengę tik visai nereikšmingam protokoliniam susitikimui su viešnia iš ES“, sakoma straipsnyje.
Kaip pabrėžia leidinys, ES autoritetą menkina „aktyvi Rusijos, Turkijos ir Kinijos veikla“. Antai, Maskva bando „užkariauti žmonių širdis per neregėtą propagandinę kampaniją“. Vos prieš keletą dienų Rusijos naujienų agentūra Sputnik ištrimitavo, kad „Balkanai jau nebeklauso Briuselio“.
Turkija irgi „įkišo koją į tarpdurį“, tęsia straipsnio autorius, „jos bazė – gyventojai musulmonai“. Antai Bosnijoje ir Hercogovinoje Turkija susikūrė sau prestižą, „atstačiusi dešimtis karo sugriautų mečečių“. Turkijos firmos yra pageidautinos investuotojos ir Pietų Serbijos tekstilės pramonėje. Kinija, savo ruožtu, jau keletą metų atkūrinėja Balkanuose senąjį Šilko kelią, daug investuoja į automagistrales bei geležinkelius, jungiančius Belgradą su Budapeštu. Neseniai atsirado ir arabų investuotojų: jie masiškai supirkinėja sklypus Bosnijoje, stato ištisus miestų kvartalus Belgrade ir valdo dalį Serbijos aviacijos kompanijos.
„Bet aktyviausi – beje, smarkiai išsiveržę į priekį – rusai“, – sakoma straipsnyje. Prieš keletą dienų valstybinis Sberbank atsidūrė stambiausio Kroatijos maisto pramonės ir mažmeninės prekybos koncerno Agrokor „ekonominio detektyvo“ centre. Sberbank tapo stambiausiu kreditoriumi ir, neskaitant ekonominio intereso, jis turi ir „geostrateginių“ tikslų, – rašė Zagrebo laikraštis Večernij list.
Matyt, „Rusija savo propaganda trimis kalbomis užpildo politinį vakuumą, kurį palieka Briuselis, tuo labiau, kad pastaruoju metu ES užsiėmusi savimi ir kitomis krizėmis kaimynystėje“, sakoma straipsnyje.
Maža to, tas vakuumas gali dar gilėti dėl galimo JAV pasitraukimo iš regiono prie naujojo prezidento Donaldo Trumpo, rašo Focus. Dauguma ekspertų regiono klausimais mano, kad JAV susidomėjimas juo smarkiai susilpnės.
„Rusija ir JAV iš tiesų viena su kita labai panašios. Vienas iš pavyzdžių – vienodas imperinis požiūris į pasaulį ir patologinis egoizmas. Naujas panašumas – panašūs valdymo stiliai. Vladimirui Putinui, padariusiam nenuspėjamumą savo išskirtiniu bruožu, atsirado konkurentas – Donaldas Trumpas, kuris stebina Rusijos vadovybę naujais išsišokimais“, – rašo Vokietijos laikraščio Die Zeit apžvalgininkas Michaelis Tumanas apie Donaldo Trumpo spaudos sekretoriaus Šono Spaiserio neseniai paskelbtą reikalavimą grąžinti Krymą Ukrainai.
Išsyk po to Maskvos URM-jos atstovė Marija Zacharova atsakė, kad jo negrąžins.
„Šalys apsikeitė replikomis gana dirgliu tonu, trintys taip pat padažnėjo, o Maskvos nusivylimas Donaldu Trumpu toks akivaizdus, kad vargu ar daugelio pranašauta didelė draugystė gali tapti realybe“, – pabrėžia autorius. Žurnalistas primena, jog dar neseniai daugelis Kremliaus patarėjų, tokių kaip Sergejus Karaganovas, pranašavo, kad daugelis Maskvos ir Vašingtono problemų bus išspręstos, ar tai būtų Sirija, ar Irakas, terorizmas ar Ukraina. Įvairiose diskusijose analitikai piešė viliojantį vaizdelį – chaosą Europoje, NATO žlugimą ir tai, kad supervalstybės susitars.
„Bet dabar metas grįžti į Rusijos ir Amerikos santykių realybę. Rusijos „numylėtojo Trumpo“ kultas pasirodė esąs iliuzija“, – tęsia Tumanas. Visiškai blaiviai į naują JAV vadovybę žvelgia Maskvos Karnegio centro vadovas Dmitrijus Treninas. Ne taip seniai jis pareiškė, kad Trumpas likvidavo karinio paaštrėjimo tarp Rusijos ir JAV tikimybę. Bet tuo pačiu metu Treninas netiki ilgalaikiu šalių suartėjimu: „Jeigu viskas klostysis gerai, jos konkuruos saikingai. Bet jokios naujos Jaltos ar kokio Helsinkio nebus!“
Trenino versijos naudai byloja daug kas: „Nūdienos pasaulyje JAV ir Rusiją, tiesą sakant, sieja ne tiek jau daug dalykų. Pavyzdžiui, teroro grėsmė Rusijai atrodo visiškai kitaip, nei Amerikai. Trumpas, uždrausdamas musulmonams įvažiavimą, pasirenka vienokius kelius, o Putinas su savuoju Asado aljansu – kitokius. (…) Maskva ir Vašingtonas taip pat turi visiškai kitokius interesus Europoje, Artimuosiuose ir Viduriniuosiuose Rytuose, Irane, Afrikoje, Ramiojo vandenyno regione ir pirmiausia Kinijoje. Tuo labiau, kad Rusija ir JAV ne tiek jau daug gali duoti viena kitai: prekybos praktiškai nėra, be to, abi šalys sėdi ant branduolinių ginklų kalno, tais ginklais jos gal paversti viena kitą dulkėmis“.
„Staigus Maiklo Flino kritimas rusams parodė, kaip greitai gali pasikeisti situacija. Arba, kaip sako Treninas, Trumpas geba akimirksniu atsisakyti dalykų, kurie nuostolingi. Ir šiandien tai Flinas, o rytoj jo vietą gali užimti Rusija“. Štai kuo ir skiriasi Putino ir Trumpo nenuspėjamumas: jeigu pirmajam tai taktika, tai antrajam – charakterio bruožas. Dėl to Trumpas ir yra pavojingas ne tik Europai, bet ir Rusijai. Ir pastarajai net gerokai labiau“, – apibendrina Tumanas.
Superžvaigždė Marija Maksakova gyveno kaip pridera viešpataujančiai klasei – gyveno itin brangiuose butuose Maskvoje, poilsiavo Kanuose ir dalyvavo šventiniuose renginiuose Kremliuje.
2017 metų sausio 28-ąją ji su visu tuo atsisveikino. Ir apvertė Kremlių aukštyn kojomis.
Superžvaigždė Marija Maksakova su savo vyru dabar – mirtina Rusijos priešė.
Dabar ji apskelbta liaudies prieše ir išdavike.
„Aš išvažiavau, nes nenoriu likusio gyvenimo nugyventi apimta pseudopatriotinės isterijos“, – sako Marija Maksakova, kalbėdama su Norvegijos leidiniu Aftenposten.
Iš superžvaigždžių – į liaudies priešus
Su viena iš labiausiai ieškomų Rusijos moterų Aftenposten susitiko Ukrainos sostinėje Kijeve, prašmatnaus viešbučio hole.
Aftenposten: Kaip jaučiasi žmogus, kurį Rusijos žiniasklaida vadina išdaviku ir liaudies priešu?
Maksakova: Iš tikrųjų blogai. Ir kartu juokingai ir absoliučiai absurdiškai.
Per dvi savaites ją pašalino iš darbo Rusijos muzikos akademijoje, iš Putino partijos „už neteisėtą dvigubą pilietybę“ ir paženklino prokremliškoje žiniasklaidoje kaip „politinę prostitutę“.
Jos plokštelių kompanija Rusijoje atšaukė rengiamą projektą.
Socialiniuose tinkluose prasidėjo gerai surežisuota kompromitavimo kampanija, kur fotoshop‘u atliktus nuogo kūno paveikslėlius lydi tūkstančiai šiurkščių grasinimų smurtu ir nužudymu.
„Kas žino, ką padarys tie pašėlę žmonės. Nesu aš labai išsigandusi. Aš tik jaučiuosi bejėgė. Beprasmiška bandyti paaiškinti savo veiksmus“.
Todėl Kremlius buvo šokiruotas
Jos vyras Denisas Voronenkovas sausį sutiko liudyti prieš nuverstąjį Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovičių, palaikiusį glaudžius ryšius su Rusijos režimu.
Sausio 28 Ukrainos tyrėjas pasigyrė Kijevo žiniasklaidai, kad atsirado naujas „esminis liudytojas“.
„Tada aš supratau, kad temperatūra kils. Tą dieną aš išskridau iš Maskvos Bet niekada negalvojau, kad reakcija bus tokia stipri. Ir tokia pikta“.
Daugelis bėga iš Rusijos
Oficialiais duomenimis, 2014–2016 metais iš Rusijos emigravo 800 tūkst. žmonių.
Anksčiau žymiausi perbėgėliai būdavo aktyvistai, opozicionieriai, žurnalistai ir verslininkai, išdrįsę mesti iššūkį Putinui, pavyzdžiui, socialinio tinklo „Vkontakte“ įkūrėjas Pavelas Durovas.
Niekas nemanė, kad superžvaigždė ir jos turtingas vyras, politikas iš viešpataujančio valdžios elito, irgi pabėgs.
„Jeigu bėga daugelis elito atstovų, žmonės pradeda mąstyti, kas gi dedasi. Manau, kad dėl to tiek daug pykčio nukreipta prieš mane. Jie nori įbauginti kitus, kurie galvoja taip pat, kaip ir mes“.
Pakirsta reputacija
Norvegijos Užsienio politikos instituto (NUPI) Rusijos specialistas Helge Blakisriudas mano, kad tai laikoma tokiu svarbiu dalyku todėl, kad Maksakova nusprendė važiuoti į Ukrainą, kuri konfliktuoja su Rusija.
Režimas nenori sutelkti dėmesio į tai, kad kažkas nusprendžia važiuoti tenai. Pabėgėliai, išvykę iš Ukrainos Donbaso regiono į Rusiją, dažnai minimi žiniasklaidoje. O kai Rusijos elito atstovai nusprendžia važiuoti priešinga kryptimi, tai jau smūgis Rusijos valdžios reputacijai“, – sako mokslininkas.
Jis mano, kad Maksakovos sprendimas palikti Rusiją iliustruoja gilesnę problemą.
„Situacija tokia, kad įvažiavimai į Rusiją pranoksta išvažiavimus iš jos. Ir vis dėlto, išvažiavimas iliustruoja „smegenų nutekėjimą“. Daugelis iš išvažiuojančiųjų – labai išsilavinę žmonės, kai tuo tarpu atvažiuoja daugiausia nekvalifikuotos darbo jėgos. Tuo požiūriu galima konstatuoti migracinio proceso iškrypimą, kuris tolimoje perspektyvoje gali sukelti Rusijoje ekonominių problemų.
Blakisriudas nemano, kad išvažiavimas iškart turės politinių pasekmių.
„Dabar išvažiuojantieji iš Rusijos – dažnai žmonės, kurie nesutapatina savęs su Putino projektu ir nelaikomi kažkokiu „režimo nuostoliu“, – konstatuoja jis.
Dainų duetas su šnipų šefu
Iki 2016 metų rudens Marija Maksakova ir jos vyras Voronenkovas buvo parlamentarai, ji – nuo Putino partijos, jis – nuo Komunistų partijos.
Kai Dūmoje tarp jų įsižiebė meilė, ir jie 2015 metų kovą susituokė, į jų vestuves atėjo daug galingų asmenų iš Putino artimiausios aplinkos.
Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) vadovas Sergejus Naryškinas, kuris tuo metu buvo Dūmos spikeris, dainavo duetu su nuotaka.
„Visi televizijoje arba debatuose pasirodo kaip aktoriai teatro spektaklyje“.
Kremliaus elitas mėgsta Europą
Tarp draugų buvo Putino spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas, o taip pat Russia Today šefas ir Kremliaus vyriausiasis propagandistas Dmitrijus Kiseliovas.
„Aš abu pažįstu. Prieš keletą metų jie buvo labai integruoti į Europą. Jie ten važinėjo kada panorėję“…
Dabar Kiseliovas įtrauktas į sankcijų sąrašus.
Tarp draugų buvo ir toks žmogus, kuris buvo laikomas dideliu Putino strategu – tai buvęs prezidento administracijos Kremliuje vadovas Vladimiras Surkovas.
„Žmonės linkę gyventi vakuume, kurį jie sukuria, ir patys sau sako, kad jie vykdo Dievo valią. Tai hipnozinė isterija“.
Jie kasdien ką nors sprendžia
Pasak Maksakovos, Rusijos kareivių įžengimas į Krymą 2014 metų kovą daug kam Kremliuje sukėlė šoką.
„Labai daug elito atstovų tai tiesiog išgąsdino. Bet visi žino, kad pavojinga sakyti tai, ką galvoji“.
– Ar patys Kremliaus valdovai tiki propaganda, kad Dievas pavedė Rusijai išvaduoti žemę, kad fašistai valdo Ukrainą, ir kad Vakarai ir NATO nori sunaikinti Rusiją?
– Jie visą laiką, kasdien ką nors sprendžia. Po to randa galimybę pateisinti tą, ką padarė. Pamažu, bet užtikrintai jie pakliūva į tų hipnotizuojančių idėjų spąstus.
Didvyrių nėra
Maksakovos vyras visą laiką iki išrinkimo į Dūmą 2012 metais buvo biurokratas. Ir vis dėlto jis sukaupė daug turto.
Denisas Voronenkovas paliko Maskvą spalio pabaigoje, keletą dienų prieš tai, kai baigėsi jo parlamentinio imuniteto terminas.
Pasak nepriklausomo laikraščio „Novaja gazeta“, jis – tipiškas rusų politikas, kuriam atliekamas tyrimas pagal keletą baudžiamųjų bylų. Kaip rašo laikraštis, jis visada „stebuklingu būdu“ išsisukdavo iš tokios padėties.
Kaip politikas Voronenkovas yra įstatymo, draudžiančio užsieniečiams valdyti žiniasklaidos priemones, autorius. Įstatymas sukėlė katastrofą patiems nepriklausomiausiems laikraščiams. Pernai vasarą jis pasiūlė uždrausti Pokémon‘ą.
Pagal nutekintus Panamos dokumentus, 2007–2012 metais jis turėjo kompaniją Britų Virginijos salose.
FSB turi „miegančio režimo“ bylų
Kai tik buvo sužinota, kad Maksakova paliko šalį ir išvyko į Kijevą, tą patį vakarą Rusijos policija paskelbė jos vyro paiešką dėl neteisėto buto užgrobimo 2011 metais.
– Ką Jūs galite pasakyti apie kaltinimus Jūsų vyrui ir Jums?
– Visiškai neteisingi ir sufabrikuoti kaltinimai. Kaip antikorupcinio komiteto narys mano vyras dalyvavo areštuojant 15 FSB vadovų. Dabar FSB nori mums atkeršyti.
Pasak jos versijos, jos vyras susikaupė turto pirkdamas ir parduodamas nekilnojamąjį turtą, ir dabar jį reketuoja seni priešai iš saugumo tarnybos.
„FSB turi daug „miegančių“ bylų, kurias prireikus galima panaudoti.
Man neužteko drąsos
Kaip politikė Maksakova balsavo prieš daugelį prieštaringiausių naujų įstatymų, pavyzdžiui, prieš „homoseksualinės propagandos“ įstatymą ir draudimą užsieniečiams įsivaikinti vaikų.
Ji taip pat kritikavo „tikinčiųjų jausmų įžeidimo“ įstatymą.
„Tai, ką mes prieš penkerius metus laikėme beprotybe ir juokinga, dabar visiškai normalu ir įprasta. Dabar mes įgyvendiname šimto metų senumo idėjas. Aš pati sau sakiau, kad viskas bus geriau ir kad viską galima pakeisti iš vidaus. Dabar supratau, kad ką nors pakeisti labai sunku. Man neužteko drąsos. Aš nesijaučiau pakankamai stipri, kad nutraukčiau visus ryšius“.
Jie rėkia taip garsiai, kad niekas nematė, kas dedasi
Operos žvaigždės pabėgimas į Kijevą sukėlė didesnį susidomėjimą, negu Donaldo Trumpo pareiškimas, kad Krymas priklauso Ukrainai.
„Jie tai daro specialiai. Taip realizuojama propaganda. Dabar kilo didelis triukšmas, kuriame skęsta kai kurie reikalai. Palyginus su tuo, ką Trumpas kalba apie Kijevą, aš – labai labai menkas dalykas“.
Dievaitės iš Sovietų Sąjungos šeima
Maksakova kilusi iš keleto garsių žvaigždžių šeimos.
Senelė Marija Maksakova-vyresnioji buvo viena iš garsiausių Sovietų Sąjungos operos žvaigždžių ketvirtajame dešimtmetyje. Stalino saugumo tarnybos šefas Berija vadino ją „manoji Karmen“, o Stalinas buvo didelis jos gerbėjas.
„Sklandė gandai, kad aš Stalino duktė“, – sakė Maksakovos motina, kuri pati tapo garsia teatro ir kino aktore ir kuri nusifilmavo daugiau nei 25-uose filmuose.
„Nesuvokiama, kad jie nori grįžti ten, kur mes buvome. Mums nepatinka Sovietų Sąjunga. Milijonai žmonių kentėjo per Stalino režimą. Dabar Stalinas vėl populiarus Rusijoje. Tai beprotybė“.
Ko Kremlius bijo labiausiai?
Buvęs Putino politikas visiškai neabejoja, ko Maskvos valdovai bijo labiausiai.
„Manau, kad didžiausią baimę Kremliuje kelia MH-17 byla. Jie žino, kad ta byla pati savaime niekada neišnyks“.
2014 metų vasarą Ukrainos rytuose numušto Boeing lėktuvo katastrofa nusinešė 298 žmonių gyvybes.
Maksakova pabrėžia, kad Lockerbie bylos baudžiamasis tyrimas truko 15 metų, kol Libijos diktatorius Muamaras Kadafis neišdavė nusikaltėlių ir nesumokėjo milijardinės kompensacijos.
„Kol jie valdžioje, jie turi imunitetą. Todėl jie griebsis visų priemonių, kad išlaikytų valdžią, kol tai įmanoma“.
Informacijos šaltinis – Aftenposten leidinys (Norvegija).
Nesu iš tų patikliųjų, kurie rimtai vertintų oficialius sveikinimus oficialių švenčių proga. Jiems neretai trūksta nuoširdumo. Valstybių vadovai vieni kitiems šypsosi dažnai to nė kiek nenorėdami.
Tačiau pabrėžtinai ankstyvas ir palankių žodžių kupinas naujojo JAV prezidento laiškas, sveikinant mus Vasario 16-osios proga, nuteikė viltingai. Naujojo Baltųjų rūmų šeimininko pareiškimas, kad „Jungtinės Valstijos didžiuojasi, galėdamos Lietuvą vadinti drauge ir Sąjungininke“, – įsimintinas. Taip pat daug žadantis JAV Prezidento kvietimas „ateityje dirbti kartu siekiant bendrų tikslų“.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Gal vis tik prieštaringas, ne visiems patrauklus, išsišokti mėgstantis Donaldas Trampas (Donald Trump) neparduos mūsų Rusijai už, sakykim, prekybines nuolaidas arba bendrą kovą su terorizmu? Pavyzdžiui, buvęs JAV ambasadorius prie NATO Nicholas Burnsas (ir ne tik jis), žurnale „The Economist“ paskelbtame straipsnyje „Velnioniškas perdavimas“ tvirtina, jog „nebūtinai viskas turi būti blogai“. Suprask – D.Trampas gali išlaikyti „budriai priešiškus JAV santykius su Rusija“.
O štai „Atlaso tinklas“ (JAV) prezidentas Alejandro A.Chafuenas, duodamas žurnalo „IQ“ apžvalgininkui Simui Čelutkai interviu „Geroji D.Trumpo pusė“, sako, kad „D.Trumpas neturėtų valdyti kaip beprotis ar populistas, visiškai ignoruojantis ekspertų balsą“.
„Atlaso tinklo“ prezidentas taip pat pabrėžė, kad „valstybės vadovą supantys asmenys, tarp jų ir paskirtasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Michaelis T.Flynnas, nėra kokie nors Rusijos prezidento Vladimiro Putino pakalikai“.
Įsimintinas ir buvusio Lietuvos ambasadoriaus Jungtinėse Valstijose, TS-LKD partijos vadovo posto siekiančio Žygimanto Pavilionio komentaras Facebooko erdvėje, vos tik Lietuvos Prezidentūra išplatino oficialiojo Vašingtono sveikinimus Vasario 16-osios proga. Į tokias pastabas tikrai verta įsiklausyti: užuot puolę kritikuoti D.Trumpą pirmiausia ieškokime galimybių susidraugauti, perduodant Baltijos šalių nerimą ir lūkesčius.
Vis dėlto iš Vašingtono atkeliavęs proginis pasveikinimas tegul netampa pretekstu atsipalaiduoti. Nesumanykime mažinti išlaidų karinėms reikmėms. Juolab kad šių metų rugsėjo mėnesį Rusija šalia Lietuvos, Latvijos ir Estijos sienų rengia vienas didžiausių per pastaruosius metus puolamojo pobūdžio karines pratybas ZAPAD – 2017. Karinių manevrų metu bus imituojamos karinės atakos Vakarų kryptimi. Kariniai ekspertai iš NATO aljanso perspėja dėl realaus pavojaus – tokios pratybos gali baigtis netikėtu įsiveržimu į Baltijos šalis.
Kokios nuotaikos klostosi Lietuvoje? LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis dar sykį nuvylė, kai paaiškėjo, jog Valstybinei mokesčių inspekcijai nusiųstose deklaracijose nenurodė Ispanijoje įsigyto nekilnojamojo turto. Politiko bandymai teisintis „tiesiog pamiršus“ bei noras neva „nuoširdžiai atsiprašyti“ rinkėjų, – neįtikinami. Juk paskola saulėtoje Ispanijoje nekilnojamam turtui įsigyti – ne menkutis sandoris, kurį milijonierius galėtų tiesiog užmiršti.
Tačiau karčios tiesos esama ir R.Karbauskio išplatintame oficialiame pareiškime „Paliesti milžiniški interesai. Nesustabdysite permainų, nežiūrint visų išbandymų tai padaryti“. Kodėl R.Karbauskis taip atkakliai koneveikiamas? Juk man, eiliniam rinkėjui, ne tiek svarbu, tyčia ar netyčia politikas pamiršo deklaruoti Ispanijoje įsigytą turtą, kieno nuomojamu automobiliu važinėja jo partijos nariai. Daugiau tvarkos ir sąžiningumo ištroškusiam lietuviui svarbausia, ar, į valdžią atėjus R.Karbauskio komandai, tikrai sustiprės alkoholio kontrolė, bus pažaboti farmacijos sektoriaus „banginių“ apetitai bei mažės korumpuotų valstybės biurokratų ir daug kitų gyvybiškai svarbių dalykų.
Jeigu mūsų krašto apsauga bei kalėjimų departamentai pirks mažiau vadinamųjų „auksinių šaukštų“, jei konkursus pelningiems statybų darbams laimės ne tik valdžioje esančiųjų giminės, pažįstami ir vaikai (paskutinysis nutikimas Vilkaviškyje), jei Lietuvoje daugės nuoširdaus susirūpinimo, kaip išsaugoti lietuviškumą, mažės karingojo liberalizmo ir tolerancijos per prievartą, kada mus atkakliai verčia pritarti net abejotinoms europietiškoms nuostatoms, kurioms sveikas protas liepia nepritarti, – tada galėsime LVŽS vadovybei dėkoti už nuoširdų triūsą. O kol kas dėkoti nėra už ką, nors šimtadienis, kada nemandagu piktai kritikuoti naujuosius, – praėjo. Kiek jau kartų Lietuva nusivylė paskubėjusi girti naujuosius pranašus! Esama didelio pavojaus, kad R.Karbauskis pakartos graudžiai liūdnas Rolando Pakso, Viktoro Uspaskicho ir Arūno Valinsko istorijas.
Lietuvai nereikia nei užmaršių, nei nenuoširdžių lyderių. Pirma parodykite, ką sugebate, ir tik po to iš žiniasklaidos reikalaukite pakantumo ar net pagyrimų. Lietuvai verkiant būtini bent keli reikšmingi ekonominiai ir kultūriniai pasiekimai, kurie įpūstų vilties net didžiausiems pesimistams, nebenorintiems nei didžiuotis lietuviška kilme, nei pasilikti Lietuvoje („Baltijos tyrimų“ apklausos sako, kad nusivylusiųjų daugėja).
Bet Lietuvai nereikia ir kosmopolitiškų, lietuvybei abejingų eurobiurokratų. Ar skaitėte paskutinį žurnalisto Vladimiro Laučiaus tekstą „Vėl tik Landsbergis“ (delfi.lt), kuriame Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų vadovas Gabrielius Landsbergis nevadinamas nei konservatoriumi, nei krikdemu, nei liberalu, o tik politinių pažiūrų neturinčiu arba jas slepiančiu eurobiurokratu? Jei Vl.Laučiaus prognozės tikros, būtų skaudu ir liūdna. Partija, kurią laikėme kaip patikimą atsvarą Rusijos įtakoms bei agresyviems liberalams, atkakliai brukantiems savo tiesas be tolerancijos kitai nuomonei, – apsimetėlė, be stuburo, be tvirtų įsitikinimų?!
Kol kas gaji nuomonė, kad G.Landsbergis yra daugiau liberalas, todėl tie, kurie linkę būti tikrais konservatyviais dešiniaisiais, turėtų rinktis krikščioniškojo sparno remiamą Ž.Pavilionį, beje, 2019-aisiais sieksiantį (žurnalas „IQ“) Lietuvos prezidento posto. Bet šių eilučių autoriui teko sykį girdėti, ką Ž.Pavilionis kalbėjo Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje, todėl jo nuoširdumu rūpinantis lietuvių tautos likimu šiek tiek abejoju.
Žinoma, Lietuvai nereikalingos ir valdančiųjų kalbos, kad Rusijoje yra sektinų dvasingų pavyzdžių. Kas be ko, kaip sakoma, pasitaiko išimčių, bet išimtys tik patvirtina taisyklę. Su pažangiais rusais mes bendraujame, juos remiame, jiems padedame, bet tai nereiškia, kad atėjo laikas Seime priimti Rusijos ambasadorių arba iš tos šalies mokytis, kaip reikėtų auklėti vaikus, gerbti kaimynines tautas ar krikščioniškai gyventi. Jei Maskvoje ir Sankt Peterburge būtų surengti šimtatūkstantiniai mitingai, kurių dalyviai reikalautų visoms Kremliaus kontroliuojamoms karinėms pajėgoms trauktis iš Moldovos, Gruzijos, Ukrainos, jei Vakaruose gyvenantys rusai rengtų bent jau piketus prie Rusijos ambasadų Vilniuje, Paryžiuje ar Berlyne, reikalaudami prezidentą Vladimirą Putiną liautis puldinėjus taikias kaimynines šalis, tada būtų kita kalba.
Dabar tokių mitingų nėra. Nėra ne vien dėl to, kad V.Putinas šalyje įvedė griežtą diktatūrą bei cenzūrą. Šis reiškinys kur kas sudėtingesnis. Tiesiog Rusija nenori grąžinti tai, ką ji per pastaruosius kelis šimtus metų nesąžiningai užgrobė. Ir tikrai ne mes, Vakarai, kalti, kad Rusija nepripažįsta savo klaidų. Todėl nuoširdžiai nesuprantu, kaip kai kuriems lietuviams apsiverčia liežuvis kritikuoti „supuvusius Vakarus“ priešpastatant „Rusijos dvasingumą“? Taip, Vakarai kritikuotini, nes ten nepaisoma tautų senbuvių interesų, per daug keliaklupsčiaujama globalizmo ir liberalizmo dievui, tačiau agresyvioji, grobuoniškoji Rusija mums taip pat ne pavyzdys.
Informacijos šaltinis – www.draugas.org (JAV leidžiamas lietuvių laikraštis).
Pasak Gabrieliaus Landsbergio, Rusijos Federacija pamynė tarptautinę teisę ir sulaužė savo tarptautinius įsipareigojimus užpuldama Ukrainą ir okupuodama bei aneksuodama Krymo pusiasalį. Joks santykių „šiltinimas“ negalimas tol, kol Rusijos Federacija neįgyvendins Minsko susitarimų. Tai yra oficiali Lietuvos ir visos Europos Sąjungos bei NATO šalių pozicija.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis pateikė pasiūlymą Nacionalinei saugumo strategijai, nes joje, politiko požiūriu, trūksta aiškios pozicijos dėl Rusijos.
Pasak G. Landsbergio, Rusijos Federacija pamynė tarptautinę teisę ir sulaužė savo tarptautinius įsipareigojimus užpuldama Ukrainą ir okupuodama bei aneksuodama Krymo pusiasalį. Joks santykių „šiltinimas“ negalimas tol, kol Rusijos Federacija neįgyvendins Minsko susitarimų. Tai yra oficiali Lietuvos ir visos Europos Sąjungos bei NATO šalių pozicija.
„Bet kokie bandymai sušvelninti šią principinę nuostatą tik padidintų agresijos iš Rusijos pusės tikimybę. Todėl siūlau aiškiai įvardinti, kad gerų kaimyninių santykių palaikymas su Rusijos Federacija būtų įmanomas tik tada, kai Rusijos Federacija grįš prie pagarbos tarptautinės teisės principams, savo tarptautiniams įsipareigojimams, kaimyninių valstybių suverenumui bei teritoriniam vientisumui ir kai bus visiškai įgyvendinti Minsko susitarimai“, – sako TS-LKD frakcijos seniūnas.
Teikiamoje pataisoje konstatuojama, kad gerų kaimyninių santykių su Rusijos Federacija plėtros kliūtis yra agresyvūs šios šalies veiksmai, pirmiausiai Krymo okupacija ir aneksija bei karo veiksmai Rytų Ukrainoje, ir šiurkštūs tarptautinės teisės pažeidimai. G. Landsbergio nuomone, strategijoje būtina pažymėti, kad pagal galimybes bus siekiama prisidėti prie Rusijos žmogaus teisių gynėjų, nepriklausomos žiniasklaidos, demokratinės opozicijos, nepriklausomų pilietinių organizacijų, politinių kalinių, bei dėl politinių priežasčių nuo režimo nukentėjusiųjų padėties gerinimo.
Be to, atsakingai apsvarsčius ir visapusiškai išnagrinėjus galimas rizikas, bus sprendžiama dėl galimybės aktyviau įtraukti Rusijos Federacijos Kaliningrado (Karaliaučiaus) sritį į europinius ir regioninio bendradarbiavimo projektus.
PASIŪLYMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NUTARIMO
„DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO 2002 M. GEGUŽĖS 28 D. NUTARIMO NR. IX-907 „DĖL NACIONALINIO SAUGUMO STRATEGIJOS PATVIRTINIMO“ PAKEITIMO“ PROJEKTO (XIIP-4806)(2)
2017 m. Sausio 12 d.
Vilnius
Informacijos šaltinis – tsajunga.lt portalas
Eil. Nr.
Siūloma keisti
Pasiūlymo turinys
str.
str. d.
p.
1.
18.5.7.
Argumentai:
Rusijos Federacija pamynė tarptautinę teisę ir sulaužė savo tarptautinius įsipareigojimus užpuldama Ukrainą ir okupuodama bei aneksuodama Krymo pusiasalį. Joks santykių “šiltinimas” negalimas tol, kol Rusijos Federacija neįgyvendins Minsko susitarimų. Tai yra oficiali Lietuvos ir visos Europos Sąjungos bei NATO šalių pozicija. Bet kokie bandymai sušvelninti šią principinę nuostatą tik padidintų agresijos iš Rusijos pusės tikimybę. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad Rusija yra išvysčiusi aktyvių priemonių ir propagandos demokratinėse šalyse tinklą bei suvokiant, kad didelė dalis Rusijos Federacijos kultūros, žiniasklaidos, sporto bei kitų šakų yra tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamos valstybės bei yra naudojamos skleisti propagandai prieš demokratines ir nepriklausomas šalis, įskaitant ir Lietuvą, būtina pakeisti 18.5.7. punktą.
Pasiūlymas:
Siūloma papildyti ir pakeisti punktą 18.5.7. ir jį išdėstyti taip:
“18.5.7. laikysis požiūrio, kad gerų kaimyninių santykių palaikymas ir plėtojimas su Rusijos Federacija būtų labiausiai pageidautinas dvišalių santykių raidos scenarijus, konstatuodama,yra įmanomas tik tada, kai Rusijos Federacija grįš prie pagarbos tarptautinės teisės principams, savo tarptautiniams įsipareigojimams, kaimyninių valstybių suverenumui bei teritoriniam vientisumui ir kai bus pilnai įgyvendinti Minsko susitarimai. Konstatuoja, kad gerų kaimyninių santykių su Rusijos Federacija plėtros kliūtis yra agresyvūs šios šalies veiksmai, pirmiausiai Krymo okupacija ir aneksija bei karo veiksmai Rytų Ukrainoje, ir šiurkštūs tarptautinės teisės pažeidimai. Kiek tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams ir tarptautiniams įsipareigojimams, busPagal galimybesbus siekiama prisidėti prie Rusijos žmogaus teisių gynėjų, nepriklausomos žiniasklaidos, demokratinės opozicijos, nepriklausomų pilietinių organizacijų, politinių kalinių, bei dėl politinių priežasčių nuo režimo nukentėjusiųjų padėties gerinimo. su šia šalimi palaikyti praktinį bendradarbiavimą ekonomikos, transporto, kultūros, humanitarinėje ir kitose srityse, taip pat labiau Be to,atsakingai apsvarsčius ir visapusiškai išnagrinėjus galimas rizikas, bus sprendžiama dėl galimybės aktyviau įtraukti Rusijos Federacijos Kaliningrado (Karaliaučiaus) sritį į europinius ir regioninio bendradarbiavimo projektus”.
„CŽV direktorius priminė Donaldui Trumpui, kad bet kokios JAV priemonės, skirtos branduolinio sandorio su Iranu nutraukimui, bus beprotybės viršūnė, o taip pat įspėja išrinktąjį prezidentą, kad Rusija pasitikėti neverta“, – perduoda Debora Heinz laikraštyje The Times.
Be to, Džonas Brenanas paragino būsimąją administraciją negrįžti prie kankinimų, kuriuos CŽV naudojo po Rugsėjo 11-osios teroro aktų. D.Trumpas yra sakęs, kad svarstys galimybę grįžti prie tų metodų, primena autorė.
Dž.Brenanas „paragino Trumpą būti atsargiam, turint reikalų su Vladimiru Putinu“, sakoma toliau. „Rusija – šalis, kuri sieks savo nacionalinių interesų dažniausiai šalių, kuriose ji veikia, interesų sąskaita“, – sakė CŽV šefas. – Nemanau, kad Rusija vykdytų tarptautinius įsipareigojimus“.
„CŽV vadovas patvirtino, kad Rusija bandė paveikti rinkimus JAV, įsilauždama į kompiuterius ir platindama melagingą informaciją“, – rašo Heinz.
„Prieš ketverius metus aš labai tiksliai nuspėjau, kad Rusija įsiverš į Ukrainą. Dabar mano prognozės dar liūdnesnės – Rusija gali pulti Latviją“.
Šiuos žodžius ištarė buvęs JAV Nacionalinio saugumo komiteto narys Polas D.Mileris, kai Amerikai vadovavo Džordžas Bušas – jaunesnysis, paskui – Barakas Obama. Šią Polo D.Milerio mintį paskelbė leidinys Foreign Policy.
Dabar Polas D.Mileris vėl dalinasi savo prognozėmis. Jo pronozė: bus puolamos Baltijos šalys.
Šių niūrių prognozių autorius pastebi, kad Vladimirui Putinui ir kitiems rusams, kurie žvelgia į pasaulį per rusiškojo religinio fanatizmo prizmę, Vakarai atrodo kaip didelė grėsmė. Milžiniška grėsme Vakarai rusams atrodo dėl „Vakarų civilizacijos trūkumų ir globalizmo“.
Taigi Vladimiras Putinas sulaukė vadinamojo „aukso amžiaus“. Kremliaus valdovas po Šaltojo karo baigties atsidūrė pačioje patogiausioje padėtyje, jei tik nori tęsti savo karines intervencijas Vakarų kryptimi. Europos Sąjungos vienybė pažeista, o naujasis JAV prezidentas, regis, Kremliui siuntė palankius signalus.
Pasak analitiko, būsimasis karinis V.Putino žygis bus pats pavojingiausias. Jei iki šiol jis puldinėjo tik narystės NATO ir ES siekiančias valstybes, tai dabar jis norėtų užpulti šiems aljansams ir sąjugoms jau priklausančias valstybes – Lietuvą, Latviją ir Estiją. Tokie štai jo planai. Jis siekia mesti iššūkį NATO organizacijai. Pagrindinis jo tikslas išbandyti Aljanso vienybę. Tik nereikia manyti, kad Baltijos šalys bus puolamos per sieną pasiunčiant tūkstančius tankų.
Vladimiras Putinas vienoje iš Baltijos šalių, greičiausiai – Latvijoje, išprovokuos dviprasmiškai atrodantį nacionalinį konfliktą, panaudodamas vietines politines prostitutes. Greičiausiai įvykiai klostysis pagal visiems pažįstamą klasikinį scenarijų: dėl neva pažeidžiamų žmogaus teisių pradeda protestuoti Latvijos ir Estijos rusakalbiai, jie reikalauja Latvijos ir Estijos parlamentus įgyvendinti drakoniškus jų reikalavimus bei šaukiasi „tarptautinės pagalbos“.
Štai tada į politinę sceną išsiveržia iki tol niekam nežinomas, bet puikiai ginkluotas ir treniruotas „Baltijos rusakalbių vadavimo frontas“. Būtent jis imtųsi neva gelbėti skriaudžiamus rusakalbius. Tas frontas siautėtų naudodamas pačias žiauriausias priemones. Sakykim, nužudys vieną kitą saviškį, kaltę suversdamas Latvijos ar Estijos saugumo tarnyboms.
Žinoma, NATO sušauks skubų posėdį. Be abejo, Lenkija reikalaus nedelsiant įgyvendinti 5-ąjį straipsnį. Tačiau Vokietija ir Prancūzija kategoriškai nesutiks, kad Aljansas skubėtų į pagalbą Vilniui, Rygai ar Talinui. NATO atstovų žvilgsniai tuomet pakryps JAV pusėn – ką nuspręs Vašingtonas.
O Vašingtonas dar nežinia kaip pasielgs. Jei Donaldas Trampas atsisakys skubėti pagalbon arba dels priimti sprendimą ginti pažeidžiamiausias NATO nares, teliks konstatuoti, kad NATO išsivaikšto, jo nebėra, o ES – taip pat subyrėjusi. Tuomet kai kurios Europos šalys, nusivylusios Vakarų neryžtingumu, greičiausiai pačios, savo noru keistų provakarietišką orientaciją į rusiškąją. Kam priešintis Rusijos atėjimui, jei ji vis tiek ateis, o vienybę ir pagalbą deklaravę sąjungininkai nepajudina nė piršto, kad tą atėjimą sustabdytų?
Lenkija tada pradėtų ginkluotis žymiai aktyviau, nei iki šiol, ir lauktų, kada Rusija puls ją.
Štai V.Putino svajonė turėti laisvas rankas Rytų Europoje, vadovaujantis šiuo scenarijumi, ir išsipildė. Bet jeigu NATO vis tik nepamirštų 5-ojo straipsnio, tai reikštų, kad prasideda atvira JAV ir Rusijos konfrontacija. Ar naujasis JAV prezidentas D.Trampas tam pasiruošęs?
Informacijos šaltinis – leidinys „Foreign Policy“.
„Didžioji Britanija „smogs smūgį atsakydama“ į užsienio vyriausybių ir nusikaltėlių hakerių kibernetines atakas, pranešė Didžiosios Britanijos iždo kancleris. Mūsų šalis privalo įsisavinti agresyvų požiūrį, kad apgintų savo ekonomiką, infrastruktūrą ir privatų piliečių gyvenimą nuo priešiškų jėgų. Vieną iš didžiausių nuogąstavimų žadina rizika, kad hakeriai gali smogti oro transporto ir energetikos tinklų kontrolės sistemai“, – sako Frensis Eliotas laikraštyje The Times.
Oficialusis Londonas tvirtina, kad duos rimtą atkirtį tiems, kurie prieš Didžiąją Britaniją rengia kiberetines atakas.
„Pranešdamas apie 1,9 mlrd. dolerių programą skaitmeninei gynybai gerinti, Hamondas pagarsino patį nedviprasmiškiausią grasinimą panaudoti ką tik įsisavintas puolamąsias galimybes prieš atakuotojus, ar tai būtų pavieniai paaugliai, ar užsienio valstybės“, – sakoma straipsnyje. – Jo komentarai nuskambėjo po virtinės puolimų prieš Vakarus, kuriais kaltinama Rusija. Praeitą mėnesį JAV viceprezidentas Džo Baidenas pagrasino atsakomąja kibernetine ataka prezidentui Vladimirui Putinui, kuris kaltinamas mėginimais paveikti prezidento rinkimus JAV įsilaužimais. Būgštauta ir dėl šnipinėjimo ryšium su planais panaudoti kinų techniką Esekso branduolinėje elektros jėgainėje“.
„Hamondas perspėja, kad Didžioji Britanija vis pažeidžiamesnė dėl labai išplitusios „protingos“ buitinės technikos, – perspėja autorius. – Praeitą savaitę The Times rašyta, kad gali būti įsilaužta į prijungtus prie Wi-Fi įrenginius, įskaitant kameras, kavavires ir radioaukles, – vadinamojo „daiktų interneto“ dalis. Dėl to jų savininkams kyla pavojus, kad jie gali būti stebimi, apiplėšti ar atjungti nuo elektros tinklų.
„Kancleris pasakė 4-iems tūkstančiams ekspertų, kurie dalyvavo Microsoft konferencijoje Londone, kad senstančios IT (informacinių technologijų, – red.) sistemos, kompiuterinio saugumo specialistų trūkumas ir paprastų įsilaužimo įrankių paplitimas dar labiau sustiprina tą pavojų. Naujos kibernetinį saugumą užtikrinančios nacionalinės strategijos rėmuose jis paskelbė, kad steigiamas naujas valstybinis institutas reikšmingiausioms silpnoms vietoms ištirti, – praneša Eliotas. – Prieštaringiausia kanclerio pareiškimo dalis buvo jo grasinimas pasukti Britanijos kibernetinio karo galimybes prieš „asmenis, vykdančius priešiškus veiksmus“.
„Mūsų naujoji strategija (…) leis mums imtis esmingesnių priemonių apsigynimui kibernetinėje erdvėje ir smogti atsakomuosius smūgius atakos atveju“, – sakė jis“.
Lenkija tebetiria priežastis, kodėl virš Rusijos teritorijos ties Smolensku sudužo aukštus Lenkijos vadovus skraidinęs lėktuvas.
Nelaimės metu žuvo lėktuvu skridęs tuometinis Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis ir gausi Lenkijos Vyriausybės delegacija.
Valstybinė Lenkijos komisija oficialiai pareiškė turinti įtarimų, kad garso įrašai, užfiksuoti skrydžio metu, greičiausiai buvo koreguojami. Korekcijos atliktos dėl to, kad būtų galima nuslėpti tikrąsias Lenkijos vadovų gyvybes nusinešusios katastrofos priežastis. Taip leidinyje „The Washington Post“ rašo žurnalistas Endriu Rotas.
Gėlės skirtos žvusiam Lenkijos prezidentui Lechui Kačinskiui pagerbti.
Pirmosios Lenkijos vyriausybinės komisijos tyrimų išvados bylojo, esą lėktuvas sudužo dėl lakūnų klaidų, padarytų leidžiantis Smolensko aerouoste nepalankiomis oro sąlygomis – tvyrant tirštam rūkui.
Tačiau šių metų rugsėjo 15-ąją lenkų tyrėjai pareiškė, kad „juodųjų dėžių“ įrašai buvo koreguojami („juos trumpino“). Dar tiksliau kalbant, ištrintos kelios pokalbių sekundės.
Lenkijos gynybos ministras Antonijus Macerevičius pabrėžė, kad šie faktai leidžia manyti, jog būta „falsifikacijų, manipuliacijų ir tiesos slėpimo“.
Šiandien Lenkija skiria ypač daug pastangų, kad iki galo išsiaiškintų, kas nulėmė, jog 2010-aisiais metais Rusijos teritorijoje žuvo dešimtys aukščiausio rango lenkų politikų, įskaitant ir šalies prezidentą L.Kačinskį. Lenkijos tyrėjai patvirtino, kad bus iš naujo tiriami daugumos žuvusiųjų, įskaitant L.Kačinskio bei jo žmonos, kūnai.
Lenkijos generalinis prokuroras patvirtino, kad oficialioji Varšuva dar sykį tirs, kokius sužalojimus patyrė katastrofos aukos ir kas tokias traumas galėjo sukelti. Oficialioji Varšuva taip pat ketina kuo nuodugniau išsiaiškiti, kas gi dėjosi pilotų kabinoje paskutinėmis sekundėmis iki katastrofos.
Naujoji tyrėjų komisija neturi tikslo ką nors konkrečiai apkaltinti sukėlus katastrofą. Tačiau Gynybos ministras A.Macerevičius netiesiogiai kaltininkus įvardino. Tai – Rusija.
Politikos apžvalgininkė ir žurnalistė Julija Latynina laidoje „Priėjimo kodas“ (Kod dostupa) radijuje „Echo Moskvy“ populiariai nagrinėjo Rusijos ir Turkijos konfliktą.
Šią savaitę išaiškėjo, kad mes kaip motulės Jekaterinos laikais kariaujame su turkais. Na, jei ne kariaujame su turkais, tai, šiaip ar taip, dėl jų raketų prarandame lėktuvus.
Tie rusai tiesiog nenuspėjami. Savo valstiečius jie išmarino badu. Derlingiausias žemes užtvindė ir statė hidroelektrines arba užteršė atominės pramonės atliekomis.
Dabar jie yra priversti įsivežti grūdus. Aš tikėjausi, kad mirsiu dėl senatvės. Tačiau kai Rusija, praeity visą Europą maitinusi duona, pati ėmė įsivežti grūdus, supratau, kad dabar mirsiu iš juoko.
