Arūnas Stakišaitis, šio teksto autorius

Klausimo ėmėsi Rusijos opozicija, birželio mėnesį susirinkusi į septintąjį Laisvosios Rusijos forumą (LRF) Trakuose[1].

Diskusijai vadovavo Pavelas Ivlevas – advokatas, nepriklausomos tarptautinės ne pelno nevyriausybinės organizacijos „KRES Poliškola“ vykdantysis direktorius („KRES Poliškola“[2] atsirado 2016 m., susijungus Niujorke įsteigtam Rusijos ekonominės laisvės komitetui ir Rygos klubui „Tarptautinis dialogas“). Teisininkas pradėjo nuo valstybės tipo apibrėžimų. Pagal valstybės ir teisės teoriją, kuri dėstoma pirmame studijų kurse, valstybės klasifikuojamos pagal tris požymius – valdymo  formą (respublika ar monarchija), teritorinės sąrangos tipą (unitarinė ar federacinė), politinį valdymo būdą (demokratinė ar totalitarinė).

Aptarimui šį kartą buvo pasirinktas tik teritorinės sąrangos klausimas, ieškant atsakymo, koks būdas Rusijai būtų tinkamiausias.

Dabartinė Rusijos teritorija yra Rusijos imperijos palikimas. Teritorija buvo didžiausia 19 a. viduryje (žr. 1 pav.).

1 pav. Rusijos imperija 1867 m.[3] TRAJAN 117 CC BY-SA 3.0

1867 m. Aliaska buvo parduota. Vakarines teritorijas Europoje Rusija prarado 1918 m. Po 1991 m. liko tai, ką žemėlapis rodo dabar (žr. 2 pav.).

2 pav. Dabartinė Rusijos Federacija[4] Future Trillionaire [CC BY-SA 3.0]

Pagal vadovėlį unitarinė valstybė yra valstybė, kurioje veikia viena vyriausybė, parlamentas, teismų sistema, o joje esantys administraciniai-teritoriniai vienetai neturi politinio savarankiškumo. Unitarinės valstybės piliečiai turi vieną pilietybę. Unitarinėje valstybėje valstybės valdžia yra centralizuota, o administracinių-teritorinių vienetų (regionų) veikla yra kontroliuojama.

Federacinė valstybė yra sąjunginė valstybė, kurioje veikia federacinė ir regioninė valdžia. Federaciją sudaro suverenios valstybės. Tai reiškia, kad federacijos suverenitetas kyla iš federaciją sudarančių valstybių suverenitetų.

Federacijoje veikia įstatymų leidybos, vykdomosios valdžios ir teismų dvi sistemos. Federacijos ir jos subjektų įgaliojimai yra atskirti. Federacijos subjektai turi nustatytus politinio savarankiškumo įgaliojimus. Federacijoje veikia dviguba mokesčių sistema. Taigi federacinėje valstybėje viskas dalinama į du blokus – federacijos ir subjektų.

Rusijos valstybė oficialiai vadinama Rusijos Federacija. Tačiau tai neatitinka mokslinio apibrėžimo, nes federacijos nariai jokio savarankiškumo neturi. Faktiškai Rusija yra ne federacija, o unitarinė valstybė.

Diskusijos dalyvių pastabos

Nuomonėms apie Rusijos ateitį diskusijoje atstovavo dvi priešingų požiūrių grupės.

Kad Rusija subyrės, mano ekonomistas, publicistas, buvęs prezidento V.Putino patarėjas, Cato instituto Vašingtone vyresnysis bendradarbis Andrejus Ilarionovas, taip pat politologas, „Laisvoji Ingrija“ judėjimo, siekiančio, kad St.Peterburgas ir Leningrado sritis taptų autonomine respublika, turinčia tolesnio apsisprendimo teisę, koordinatorius, gyvenantis emigracijoje Vilniuje Pavelas Mezerinas ir žurnalistas, sociologas, publicistas Viktoras Korbas, iš Omsko emigravęs į Vilnių.

Vientisos Rusijos šalininkų grupę sudarė teisininkas, „Rusijos-Europos judėjimo“ vadovas Danilas Konstantinovas, emigravęs į Lietuvą, ir istorikas, publicistas, Rusijos pilietinės visuomenės ir rusų emigracijoje rėmimo asociacijos vadovas, knygų apie stačiatikybę autorius Dmitrijus Savinas, nuo 2015 m. gyvenantis emigracijoje Latvijoje.

A.Ilarionovas įspėjo, kad klausimas yra ypatingai rimtas, nes sienų keitimą ar išsaugojimą Rusijos istorijoje lydėjo kruvini padariniai. Lygiai taip pat jis gali būti tragiškas ir ateityje. Keistis gali tiek išorinės, tiek vidinės sienos, skiriančios atskiras administracines-teritorines dalis. Kalbant apie sienas, reikia būti tiksliems įprasminant sąvokas.

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Painiavos paskutiniaisiais metais įnešė V.Putinas, pasirinkęs, atrodo, gerai apgalvotą „istorinių Rusijos sienų“ terminą. Pagal paskutinį jo komentarą tai būtų sienos, egzistavusios 1800 m. Jos reikštų Rusijos imperijos sienas be Lenkijos, Suomijos. Praktiškai tai būtų visa SSRS teritorija. V.Putino tezė ir jos kartojimas įvairiais variantais, atmetant atskirų Ukrainos ir Baltarusijos etnosų egzistavimą, verčia aptarti, kur galėtų eiti šios sienos, jeigu tokia politika bus tęsiama.

Kartu A.Ilarionovas pasiūlė pasiaiškinti pačios Rusijos sąvoką, nes vieni gyventojai tą pačią teritoriją Rusijai priskirtų, o kiti ne. Paprasti čečėnai tvirtina, kad Čečėnija nėra Rusija. Panašią nuomonę galima išgirsti ir kituose regionuose.

Taigi reikia būti ypač tiksliems, vartojant Rusijos federacijos terminą. Tai gali būti įprastinė sąvoka, teritorija tarp tam tikrose ribose arba pageidaujama dabartinio Kremliaus.

Vientisos teritorijos išsaugojimo šalininkas D.Konstantinovas klausimą pavadino nepaprastai svarbiu, nes išcentrinės jėgos egzistuoja, ir neaišku, ko reikia laukti ateityje.

De jure Rusija yra federacija. Joje veikia federacinė sutartis. Federacijoje egzistuoja nacionalinės respublikos, kurios konstitucijoje vadinamos valstybėmis. Pastarosios turi savo valdžios institucijas, įstatymus, valstybinius simbolius, dažnai kalbą ir pan. Tačiau de facto visi regionai yra absoliučiai pavaldūs Kremliui, ir jokio savarankiškumo neturi. Dėl šios priežasties Rusija yra fiktyvi federacija su labai kieta centralizuota valdymo sistema.

D.Konstantinovas pastebi, kad fiktyvios ir realios konstitucijos priešprieša egzistuoja teisės teorijoje. Gi idėją plėtojant, galima atrasti, kad realūs ir fiktyvūs yra ir kiti valstybiniai-teisiniai terminai. Savarankiškumo, autonomijos nebuvimą, įskaitant biudžeto, mokesčių valdymą, negalėjimą plėtoti savo įstatymų leidybos, vietinės nacionalinės kultūros, teisininkas pavadino pagrindine išcentrinių jėgų Rusijoje priežastimi. Klausimu domėjęsis pastaruosius 5 metus, jis konstatavo, kad tendencija stiprėja, o Rusijos subyrėjimą stimuliuoja Kremlius. Tad esą reikia laukti situacijos, kai teks susidurti su Rusijos išsaugojimo arba neišsaugojimo klausimo sprendimu.

Reikštoms mintims pritaręs P.Mezerinas teigė, kad su Rusijos išsaugojimo arba neišsaugojimo klausimo sprendimu teks susidurti jau artimiausiais metais. Momentas gali būti staigus. Kad 1992 m. neliks Sovietų sąjungos, nesitikėjo Rusijos disidentai, išskyrus kelis asmenis, laikytus silpnapročiais. Lygiai taip pat valstybės subyrėjimą pramiegojo absoliučiai visi Vakarų politologai, nes to neįsivaizdavo iš principo. Lygiai taip pat Vakarų politologai nesitiki Rusijos subyrėjimo ir nestudijuoja jos regionalizmo.

Vertindamas esamą padėtį Rusijoje, D.Savinas pastebėjo, kad valdžioje išliko senoji sovietinė nomenklatūra. Susiformavo nomenklatūrinis-oligarchinis neosovietinis režimas, kuris sovietinį valdžios aparatą faktiškai pavertė privačia įmone, aptarnaujančia privačius jo interesus. Valstybė tapo uždaros korporacijos privačia įmone, kas reiškia vidinį jos kolonizavimą. Tokie režimai po 1991 m. įsigalėjo ir visoje posovietinėje erdvėje, išskyrus Baltijos valstybes. Sąlyginiu reiškinio pavyzdžiu gali būti 1600 m. įsteigta britų Rytų Indijos privati bendrovė (angl

V. Putinas atostogauja Sibire. EPA-ELTA nuotr.

. East India Company), veikusi savo akcininkų interesais, ir kartu turėjusi visas valstybei būdingas teises ir statusą. Rusijoje šiandien kolonizatoriumi yra nomenklatūrinė oligarchinė korporacija. Ji yra kolonizacijos subjektas. O objektai yra visa Rusija ir jos regionai, nepriklausomai nuo gyventojų tautybės. Čitoje, iš kurios D.Savinas yra kilęs, buvo populiarus šūkis „Sibiras – ne kolonija !“. Jam pritarė visi. Visi suprato, kad yra išnaudojami, tačiau niekas negalvojo, kad išnaudoja kokia nors maskolių gentis. Pripažinus subjekto – objektų struktūrą, padėtis tampa suprantama bet kokiu mastu – federacijos ar regiono. Tampa aišku, kad Rusijai reikia dekolonizacijos. Išdėstytai dekolonizacijos sampratai vėliau pritarė Rusijos vientisumo šalininkas D.Konstantinovas.

V.Korbas siūlė nepainioti Rusijos su įprastomis valstybėmis, nes ji turi mafijinę dedamąją.

Ar Rusijos subyrėjimo problema yra aktuali ir reali ?

Kontekstas

Nors Rusija fiktyviai vadinama federacija, V.Putino laikais ji tapo labiau centralizuota negu SSRS. Kremlius iš regionų atima praktiškai visas pajamas ir mokesčius, o po to lėšas dalina kaip jam patinka. Daugelis regionų gyvena skurdžiai ir yra dotuojami iš centro. Pasiturinčių regionų (konkrečiai Tatarstano) valdžia mano, kad Maskva elgiasi kaip okupantas. Todėl Rusija vis dažniau vadinama imperija, nors formaliai ji tokia nustojo būti 1917 m. Maskva suprantama kaip metropolija, o Sibiras, didžioji dalis Tolimųjų Rytų – kaip kolonijos. Jeigu Rusija imperija, tai kažkada ji savo kolonijas turi prarasti.

Kad problema yra aktuali, pripažino skirtingoms stovykloms priklausantys P.Mezerinas ir D.Konstantinovas.

„Laisvosios Ingrijos“ atstovas pastebėjo, kad visi stengiasi išnaudoti galimybę ir bėgti nuo Maskvos valdžios kuo toliau, vos tik ji susilpnėja. Tuo 20 amžiuje teko įsitikinti tris kartus – po Pirmojo pasaulinio karo 1917 m. vasario ir spalio revoliucijų metu, Antrojo pasaulinio karo ir vokiečių okupacijos metu ir 1991 m., subyrėjus SSRS. Taip Rusijos viduje buvo atsiradę Tolimųjų Rytų respublika[5], Uralo respublika[6], Briansko autonomija[7] ir pan. Pasitaikius naujai progai, dezintegracijos klausimas užklups netikėtai vėl.

D.Konstantinovas neabejoja, kad su Rusijos subyrėjimo tema teks iš karto susidurti, vos tik V.Putino režimas žlugs. O momentas gali užklupti artimiausiu metu. Tuomet regionų reikalavimai didės nuo federalizmo plėtros iki federalizmo kūrimo. Įvykiai gali plėtotis dvejopai – arba pagal norimą scenarijų arba pagal diktuojamą sąlygų.

D.Savinas tikisi, kad dekolonizacija Indijos pavyzdžiu Rusijos teritorinio išardymo nereikš. Pašalinus kolonizacijos subjektą – nomenklatūrinę oligarchinę korporaciją, vietinei valdžiai, savivaldai pakaktų suteikti kuo daugiau savarankiškumo. Tiesa, Čečėnija, Dagestanas, Ingušija, Tatarstanas gali tapti naujomis nepriklausomomis valstybėmis. Rusijos dezintegracijos požiūriui atstovaujantis V.Korbas šia proga pastebėjo, kad daugelis Rusijos regionų, momento užklupti, būtų jam nepasiruošę ir Baltijos valstybių pavyzdžiu nepriklausomybės nepasiektų. Taip atsitiktų Čečėnijai, Buriatijai, Tuvai, kitiems.

Nuotraukų albumas apie Čečėniją

A.Ilarionovas atkreipė dėmesį, kad ir imperijos gali būti tiek labai kietai centralizuotos, tiek labai decentralizuotos. Pvz., Vokiečių nacijos šventoji Romos imperija, gyvavusi virš 800 metų, buvo labai decentralizuota, autonomizuota imperija, kurioje kiekviena kunigaikštystė ar hercogystė turėjo labai plačius įgaliojimus ir de facto reiškė atskiras valstybes. O žodis „subyrėjimas“ neturi būti suprantamas neigiamai. Lietuvos nepriklausomybė V.Putinui reiškė subyrėjimą, o normaliems žmonėms subyrėjimo nereiškia, nes ne rusų tauta gavo nepriklausomybę. Lygiai taip pat Čečėnijos nepriklausomybę V.Putinas gali traktuoti kaip Rusijos subyrėjimą. Tačiau daugelis rusų suprastų, kad ne rusų žemė, ne rusų tauta gauna nepriklausomybę. Toks faktas nereiškia Rusijos subyrėjimo ar žlugimo, nes daugiau laisvės įgyja tiek čečėnų, tiek rusų tautos.

Ar Rusijos regionai yra pasiruošę ekonominiam savarankiškumui?

Kontekstas

Praktiškai visos nacionalinės pajamos gaunamos iš eksporto – naftos, dujų, kitų mineralinių žaliavų, metalų. Praktiškai viskas išgaunama regionuose, bet pajamas nusavina Maskva, ir jos į regionus negrįžta. Dėl Kremliaus agresyvios užsienio politikos Rusijos ekonomikai paskirtos sankcijos. Jos stiprinamos, nes agresyvi užsienio politika tęsiama. Tai pirmiausia junta regionai, nes, pajamas nusavinus, Maskva jas naudoja savo nuožiūra, o regionams lieka mažiau. Dėl to blogėja regionų ekonominė padėtis. Tatarstanas, Uralas, Sibiras, Tolimieji Rytai galėtų būti ekonomiškai stabilūs ir galėtų klestėti, jeigu Maskva nenusavintų viso eksporto pelno.

Diskusijoje išryškėjo dvejopas požiūris į regionų ekonominį savarankiškumą.

Kadangi D.Konstantinovui Rusija yra idėja, o Rusijos gyventojų visuma yra vertybė, jis mano, kad pasiturintys regionai galėtų paremti depresinius. Prielaidą sudarytų regionų supratimas, kad jie kurioje nors srityje jaučiasi viena bendruomene. Tuomet beliktų nuspręsti, kokią dalį uždirbtų pajamų regionas turėtų pasilikti sau ir kokią dalį skirti kitų regionų paramai. 

P.Mezerinas vientisumo nevertina ir mano, kad regionai gali tvarkytis ir be politinio vientisumo. Jo St.Peterburgas 85% pajamų atiduoda Maskvai, o ši skiria jas nežinia kam – gali būti, kad pinigai nukeliauja R.Kadyrovo rūmų statybai. Todėl „Laisvosios Ingrijos“ atstovas nori, kad jo regionas, mokantis tvarkytis ekonomikos ir kultūros srityje, pirmiausia išsirinktų savo parlamentą, o šis spręstų, kuo verta būti – didelės valstybės dalimi ar atskira valstybe.

Pasiturinčių regionų sąvoką A.Ilarionovas priskyrė imperialistų žodynui, nes normalioms valstybėms jis neegzistuoja. Pasaulyje gyvuoja visokiausio dydžio valstybės nuo Kinijos, turinčios virš beveik pusantro milijardo gyventojų, iki nykštukinių San Marino su 34 000 ar Vatikano su 800 gyventojų. Niekas ten apie nepasiturinčias teritorijas nekalba, nes jose užsiimama veikla, kuri yra reikalinga šalies viduje ar užsienyje.

Andrėjus Ilarionovas. A.Ilarionovas buvo Vladimiro Putino ekonomikos patarėjas, po to – Katono instituto Vašingtone vyresnysis mokslo darbuotojas.

A.Ilarionovo tezei pritarė V.Korbas, pastebėjęs, kad Venesuela turi gigantiškus išteklius, ir tai jai nepadeda. O Rusijai pasidalinti nebus paprasta, nes net Lietuvoje po 30 metų jis mato tam tikrą prisirišimą prie sovietinio laikotarpio. Galimas politines kliūtis nurodė D.Savinas. Katalonijai pradėjus kalbėti apie nepriklausomybę, jai pradėta aiškinti, kad į ES nepriims, Ispanija tai blokuos. Dėl to verslui pasidarė sunkiau, ir imta abejoti nepriklausomybės sėkme.

Rusijos samprata

Ar teisinga Rusiją vadinti imperijos liekana? Kaip aš suprantu ankstesnę Rusijos istoriją? Ar Ukraina yra Rusija?

Tai klausimai, kuriuos diskusijai atsiuntė filosofas I.Čubaisas, pats negalėjęs atvykti. Kad Ukraina ne Rusija, abejojančių neatsirado.

D.Savinas Rusijos federaciją pavadino gryniausia SSRS tąsa. Rusija išsaugojo SSRS turinį su dalinai liberalizuota SSRS ekonomine ir politine sritimis. Tai atspindi ir jos teisinė sistema bei tarptautinės sutartys, kuriose RF dalyvauja.

A.Ilarionovas atkreipė dėmesį, kad rusams šimtmečiais buvo plaunamos smegenys. Rašant knygas apie Rusijos istoriją, jos buvo vadinamos Rusijos valstybės istorija. Tradicijos laikomasi iki šiol. Tuo tarpu jokia kita Europos tauta tokios istorijos nerašė – ten galima rasti Prancūzijos, Anglijos, Vokietijos istoriją. Todėl ir Rusijai reikia grįžti prie šalies, visuomenės, kuriai būtų svarbu, kad sprendimas būtų savas ir norimas. Pavyzdžiu gali būti Šveicarija, kurią sukūrė skirtingos kultūrinės, teisinės, etninės bendruomenės. Taip atsirado sėkminga Šveicarijos konfederacija. Visos jos dalys jaučiasi patogiai, ir niekas neatsiskiria.

A.Ilarionovas pasiūlė įsivaizduoti, kad Briansko (priklauso Rusijai), Gomelio (priklauso Baltarusijai) ir Černigovo (priklauso Ukrainai) žemių gyventojai sukuria visiškai naują savo konfederaciją. Etniniai, kultūriniai, kalbos, religijos skirtumai būtų nesvarbūs, jeigu žmonės suprastų, kad kartu veikti apsimoka. Šveicarijos pavyzdys rodo, kad tai galima. Šiam požiūriui visiškai pritarė P.Mezerinas iš St.Peterburgo.

Ar V.Putino pasitraukimas paskatins Rusijos subyrėjimą? Ar Maskvos valdžiai pavyks išsaugoti vientisą Rusiją?

Vientisos Rusijos šalininkai mano, kad V.Putino pasitraukimas gali tapti arba impulsu Rusijos subyrėjimui, arba sąlygoti krizę. Pagal D.Konstantinovą V.Putino sukurta supercentralizacija skatina išcentrines jėgas. Pats jis pageidautų  didžiosios federacijos su dideliu skaičiumi savarankiškų regionų, turinčių savo biudžetus, mokesčius, valdžią JAV ar Vokietijos pavyzdžiu. Tai gali būti padaryta iš viršaus, priimant naują konstituciją arba sudarant federacinę sutartį. Ar tokiomis sąlygomis regionai norės visiškai išsivaikščioti, jis nežino.

D.Savinas linkęs manyti, kad Kaukazo respublikos atsiskirs. Tačiau jam atrodo, kad visiško subyrėjimo nenori nei vietinė nomenklatūrinė oligarchinė neosovietinė valdžia nei absoliuti Rusijos žmonių dauguma.

Oponentų stovykla laikėsi principo, kad piliečiai savo ateitį turi spręsti patys. Būtent jie turi įvertinti visus sprendimo privalumus ir trūkumus, ir niekas pasaulyje negali atimti iš jų šios teisės. Dėl to A.Ilarionovui V.Putino pasitraukimas arba ko nors atėjimas nėra svarbus. Nėra svarbu, kada tai bus. V.Korbo manymu, organizavimasis regionuose priklausys ne nuo valdžios Maskvoje, o nuo visuomenės. Svarbu, kad būtų paleistas pilietinės visuomenės, jos organizavimosi regionuose procesas. D.Konstantinovas replikavo, kad apsisprendimo teisė demokratinėje valstybėje egzistuoja, bet ja ne visada galima pasinaudoti. Tai rodo Katalonijos pavyzdys – ten buvo surengtas referendumas dėl atsiskyrimo, bet pagal Ispanijos konstituciją katalonams šia teise naudotis neleido. Taigi ir Europoje viskas yra sąlygiška.

Katalonija nėra Ispanija. Taip skelbia separatistų užrašas. EPA – ELTA nuotr.

Pagal A.Ilarionovą naujų nacionalinių, kalbinių, etninių, teritorinių ar dar kokių nors darinių formavimasis gali neatitikti dabartinių administracinių sienų. Visai nebūtina vadovautis tradiciniais principais, prie kurių priprasta. Pavyzdžiui, vokiškai kalbančių šveicarų, bavarų, austrų kalba praktiškai yra ta pati, bet jie gyvena skirtingose valstybėse. Prancūziškai kalbantys šveicarų kantonai ir gretimi Prancūzijos regionai kalba vėl ta pačia kalba. Tačiau niekas dėl to nedejuoja ar nekalba apie Vokietijos ar Prancūzijos subyrėjimą, nerašinėja traktatų, ar Ciuricho, Miuncheno ar Badeno-Viurtembergo žemės yra ekonomiškai pasiturinčios.

Atsakymai į klausimus iš salės

Pasiteiravus apie Krymo statusą, Rusijai tapus demokratine, buvo paaiškinta, kad pagrobta turi būti sugrąžinta šeimininkui. Po 1945 m. įsigaliojo principas, kad tarptautiniai pripažintos sienos yra neliečiamos. Rusija pasirašė 12 tarptautinių teisės aktų, kuriais pripažino sienas tarp Rusijos ir Ukrainos. Nuo to laiko Rusija nepasirašė nė vienos tarptautinės sutarties, kuri būtų tai panaikinus. Taigi tarptautinė teisė šiuo atveju veikia, ir nėra nieko, kas ją pakeistų.

Rusijos-Čečėnijos 1997 m. taikos sutartis, pasirašyta prezidentų B.Jelcino ir A.Maschadovo, veikia. Ji yra priimta saugojimui, ir netgi Rusija jos nenutraukė. Jokių teisinių sprendimų, taikomų šiai sutarčiai nėra. Taigi sutartis yra galiojanti.

Kalbant apie Kaukazo respublikas, tinka Rasulo Gamzatovo 1989 m. pasakyta frazė: „Dagestanas laisvanoriškai į Rusiją neįstojo ir laisvanoriškai iš jos nepasitrauks“. Taigi ji reiškia, kad apie pasilikimą ar pasitraukimą turės spręsti šių respublikų žmonės.

Diskusija baigta raginimu apie problemą gerai pagalvoti. Nors ją svarstė vien Rusijos emigrantai, paskutiniajame LRF užsiregistravo virš 300 atstovų iš daugiau nei 50 Rusijos regionų. Rusiją sudaro 85 regionai.

2019.07.11; 09:00

[1] Второй день 7-го Форума свободной России: https://www.forumfreerussia.org/multimedia/video-ffr/forum-vii-video/2019-06-03/vtoroj-den-7-go-foruma-svobodnoj-rossii-pryamaya-translyatsiya/ffr/

[2] КРЕС Полишкола: https://krespoliskola.com/

[3] Russian Empire (1867): https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Russian_Empire_(1867).svg

[4] Russian Federation (orthographic projection) – only Crimea disputed.svg:

https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Russian_Federation_(orthographic_projection)_-_Crimea_disputed.svg

[5] Tolimųjų Rytų respublika gyvavo 1920-1922 m. De jure buvo nepriklausoma demokratinė respublika, de facto – buferinė valstybė tarp Sovietų Rusijos ir Japonijos. Driekėsi nuo Baikalo iki Kamčiatkos ir Sachalino.

[6] Uralo respublika – Sverdlovsko sritis, referendumo būdu transformuota į respubliką, tuo siekiant didesnio ekonominio ir politinio savarankiškumo. Gyvavo nuo 1993 m. liepos 1 d. iki 1993 m. lapkričio 9 d.

[7] Netoli Ukrainos įsisteigusi Briansko autonomija (rus. «Русское государственное образование — Локотское окружное самоуправление») egzistavo nuo 1941 m. lapkričio mėn. iki 1943 m. rugpjūčio. Naudodamiesi vokiečių puolimu, ją sukūrė sugrįžę tremtiniai ir nukentėjusieji nuo kolektyvizacijos.

 

Rašytojo Aleksandro Solženicyno 100-ųjų gimimo metinių proga antradienį Maskvoje atidengtas paminklas jo garbei. Bronzinė statula ant granitinio postamento vaizduoja barzdotą 1970 metų Nobelio literatūros premijos laureatą į priekį nukreiptu žvilgsniu. Per ceremoniją Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, dalyvaujant A. Solženicyno našlei Natalijai, gyrė jo „išmintį“ ir „begalinę meilę“ gimtinei.

Paminklas Aleksandrui  Solženycinui. EPA – ELTA nuotr.

Net išeivijoje A. Solženicynas niekam neleido blogai kalbėti apie Rusiją, jis priešinosi bet kokiai rusofobijai, kalbėjo V. Putinas. Kartu rašytojas kritikavo „totalitarinę sistemą“, kuri „milijonams žmonių sukėlė sielvartą ir didelę kančią“.

A. Solženicynas gimė 1918 metų gruodžio 11-ąją. Šimtųjų gimimo metinių proga Maskvoje bus surengta virtinė pasirodymų, paremtų jo tekstais. Ignatas Solženicynas, 2008-aisiais mirusio rašytojo sūnus, Maskvos didžiajame teatre diriguos operos spektakliui, pastatytam pagal apysaką „Viena Ivano Denisovičiaus diena“.

1962-aisiais, leidus tuometiniam šalies vadovui Nikitai Chruščiovui, paskelbtas tekstas apie kalinį gulage sulaukė didelio atgarsio Sovietų Sąjungoje. Kiti A. Solženicyno kūriniai pasirodė pogrindyje arba užsienyje, tarp jų – 1974-aisiais išleista knyga „Gulago archipelagas“. Sovietų vadovybė po to atėmė iš jo pilietybę.

Žlugus Sovietų Sąjungai, A. Solženicynas 1994-aisiais iš išeivijos grįžo į Rusiją. Jis, eidamas 90-uosius, mirė 2008 metais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.12; 07:30

suvorovas_trilogija
Viktoro Suvorovo – Rezuno trilogija apie sovietų imperijos grobuoniškumą

Jau nebe pirmą kartą kartoju: savo šalies istorijos pažinimas yra kertinis akmuo, ant kurio statomas būsimų kartų, tautos ir valstybės ateities rūmas. Lemtingas 1939-ųjų rugpjūtis – gera proga tai dar kartą priminti. O priminti dera ne dėl to, kad ugdytume aklą senų nuoskaudų ar atsako jausmą, bet kad pasimokytume iš istorijos klaidų ir mokėtume skirti bičiulį nuo priešo.

Atrodo, senos tiesos, bet jos iki šiol ginčijamos ne tik užsienio oponentų, bet ir saviškių.

Dingstį šiems samprotavimams davė naujas Berlyno Humboldto universiteto polonistikos profesoriaus emerito Heinricho Olschowsky‘o straipsnis vokiečių laikraštyje „Der Tagesspiegel“ (http://www.tagesspiegel.de/meinung/hitler-stalin-pakt-der-weisse-fleck/8653986.html), kuriame pagrindžiama, kodėl 2009 m. balandį Europarlamentas sulygino fašizmo ir stalinizmo nusikaltimus ir paskelbė Nacizmo ir stalinizmo aukų atminimo dieną Europoje. Autorius primena, kad ši idėja buvo paskelbta Prahos deklaracijoje 2008-ųjų birželį, kurią pasirašė Vaclavas Havelas, Joachimas Gauckas, Vytautas Landsbergis ir kiti (Prahos deklaracija „Dėl Europos sąžinės ir komunizmo“ lietuviškai paskelbta  http://www.komisija.lt/download_file.php?id=153 ).

Prieš trejus metus DELFI esame rašę apie astrologų pastebėjimą http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/ciskauskas-pasaulines-revoliucijos-eksportas-lemtingieji-rugpjuciai.d?id=35713297), jog  rugpjūtis – vienas „konfliktiškiausių“ mėnesių per metus. Nelabai tikiu Marso įtaka tautų likimui, bet akivaizdus faktas, kad bent jau 1939-ųjų rugpjūtis buvo lemiamas Europai ir Lietuvai.

Nuo pat Petro I laikų Rusija nesulaikomai veržėsi į Europą ir pasaulį. Ūkio reformų pasimokęs iš kolonijinių Vakarų valstybių, Rusijos imperatorius pastatė galingą laivyną ir sukūrė didžiulę kariuomenę. Bet jam nepavyko įveikti turkų, užimti Krymo ir per Juodąją jūrą patekti į Europą. Karas su Švedija taip pat išsekino.

Kitų Rusijos carų globaliems planams sutrukdė nuolatiniai perversmai, rūmų intrigos ir karai su kaimynais. Nors iki I pasaulinio karo galingas karo carinės Rusijos koziris buvo grūdų eksportas, kaip dabar energetiniai resursai, tačiau lemiama ekspansijos į Vakarus jėga buvo karinė.

Germanai nuo seno puoselėjo viltis užkariauti jeigu ne visą pasaulį, tai bent Europą ir nuo kryžiuočių laikų vis siuntė savo riterius į Rytus. Bet 1410 m. liepos 15 d. netoli Tanenbergo ir Griunvaldo vykęs Žalgirio mūšis tarp jungtinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pajėgų ir Teutonų ordino padarė galą šiai du šimtmečius trukusiai kryžiuočių invazijai. Netrukus pagal Torūnės taikos sutartį Žemaitija iki gyvos galvos užleista kunigaikščiui Vytautui, Lenkijai atiteko Dobrynė, Kryžiuočių ordinas Lenkijai ir Lietuvai sumokėjo šešių milijonų grašių kontribuciją. Ir nors lietuviai neįveikė daugybės kryžiuočių pilių Prūsijoje, jiems teko pasitraukti iš kai kurių užimtų žemių, atokvėpis atėjo. Žinoma, istoriniu laiko matmeniu – neilgam.

Viktoras Suvurovas – Rezunas. Gordonua.com nuotr.

XX a. dvi galingos jėgos – vokiečiai ir rusai – vėl susidūrė. I pasaulinis karas, sutrypęs pocarinę Lietuvą, vėl nuginė kaizerio kariuomenę į savo urvą. Reichą iš pelenų prikėlė austrų kilmės iš esmės bemokslis politikas, save laikęs mąstytoju, filosofu ir menininku, Adolfas Hitleris. III reichą jis pasuko irgi į Rytus.

Bet čia atsirado jo dvynys, pravarde Plieninis, kuris net buvo krimtęs kunigų seminarijos mokslų, jaunystėj dailiai rašė eiles, mėgo vaikučius ir taip pat turėjo vedlio charizmą. J.Stalinas buvo beveik 10 metų vyresnis už A.Hitlerį, todėl laikė save gudresniu. Nepaisant skirtingų ideologinių įsitikinimų, abu „gudruoliai“ lošė iš prieškario Europos likimo rizikinga korta, skaniai užsigerdami tautų vargais ir netektimis.

Mums, lietuviams, daugiau nelaimių atnešė vienas lošėjas su aklinai užsagstytu munduru ir pypke dantyse. Tai savo knygose „Ledlaužis“ ir „Paskutinė respublika“ pabrėžė ir sovietmečiu į Didžiąją Britaniją pabėgęs buvęs žvalgas Viktoras Suvorovas (Vladimiras Rezunas), kuris rašė, jog būtent J.Stalinas, o ne A.Hitleris inicijavo Molotovo – Ribbentropo pakto pasirašymą.

Taip, mes dabar jau nemažai žinome apie 1939-ųjų rugpjūčio 23-ąją Maskvoje pasirašytą Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartį, dar vadinamą Molotovo – Ribbentropo paktu. Bet minėtame DELFI straipsnyje pastebėjau, kad iš tikrųjų J.Stalino ir A.Hitlerio sąmokslas pasidalinti Europą tebuvo 1920 m. nepavykusios akcijos sėkmingesnė tąsa. Abiem atvejais Lietuvos vaidmuo – didžiųjų grobuonių auka. Skirtumas tik tas, kad, pavyzdžiui, su Lenkija Lietuva 226 metus turėjo Abiejų Tautų Respubliką (ATR egzistavo 1569 – 1795 m.), bet po I pasaulinio karo Jozefas Pilsudskis, įkvėptas sėkmingo karo prieš vokiečius išvijusią Raudonąją armiją, sumanė atgaivinti Žečpospolitą iki I-ojo jos padalinimo 1772 m. buvusiose sienų ribose, bet jau dabar Lietuva būtų buvusi ne partnerė, o aneksuota Lenkijos tarnaitė.

Europos geopolitinis likimas taip susiklostė, kad II pasaulinio karo išvakarėse Lenkija tapo karščiausiu Rytų fronto epicentru. Naciams 1939 m. rugsėjo 1-ąją užpuolus Lenkiją, buvo įvykdytas, Bertoldo Brechto žodžiais, „ketvirtasis Lenkijos padalijimas“, o netrukus, po 17 dienų, Raudonajai armijai užėmus rytinius jos rajonus ir visą sovietinį pakraštį, prie SSRS buvo prijungtos Baltijos šalys. Rugsėjo 28-ąją beliko sukurpti dar vieną sąmokslą – pasirašyti SSRS ir Vokietijos „Draugystės ir sienų sutartį“ su vienu konfidencialiu ir dviems slaptaisiais protokolais.

Molotovo – Ribentropo pakto pasirašymas. Dešinėje – Josifas Visarionovičius Stalinas.

Pirmuoju Lietuva buvo išmainyta į Liublino ir dalį Varšuvos vaivadijų, o vokiečiai sau pasiliko Sūduvą. Tik vėliau, 1940 m. sausio 10 d., savitarpio pagalbos sutartimi kraštas buvo perduotas SSRS už 7,5 mln. dolerių.

Istorikai Algis Kasperavičius ir Nerijus Šepetys atidžiai išnagrinėjo šių paktų atsiradimo aplinkybes ir padarė išvadą, kad sąmokslas su naciais J.Stalinui buvo labiau reikalingas negu Berlynui. Bet jie taip pat įrodė, kad SSRS neišnaudojo vadinamojo „atokvėpio laikotarpio“ savo karinei galiai prie vakarinių sienų sutelkti. Vokiečiai per keletą pirmųjų karo mėnesių pasiekė Maskvos prieigas.

Taigi, daugiau kaip mėnuo tarp rugpjūčio 23-osios ir rugsėjo 28-osios sutarčių Maskvai ir Berlynui buvo reikalingas persidalinti Rytų Europą naujomis sąlygomis. A.Kasperavičius tvirtina, kad Baltijos šalių sostinėse jau įtarė, kad jos gali pereiti SSRS globon, tačiau pasipriešinti tam, ypač neturint patikimos informacijos, jos negalėjo. Lietuva, lyg liepsnojančioje jūroje plūduriuojantis laivelis, vis dar tikėjosi likti neutrali arba prisiglausti vokiečių farvateryje, tačiau jos likimas, kaip kai kas mano, nebe susitaikėliškos Lietuvos diplomatų ir vadovų kaltės, pasisuko kitaip…

Dabar ši mėsmalė tarsi pamirštama: žmogui būdinga, kad laikas pirmiausia ištrintų slogius prisiminimus. O čia dar savo trigrašį įkiša kokie paleckininkai, visokie „leftai“, anarchistai  ir panašūs šiuolaikiniai „skrebukai“, kurie antrina ciniškiems rusų ir ne tik rusų istorikų postringavimams, esą Lietuva turėtų „tylėti ir Dievą mylėti”, nes tada juk susilaukė didelės naudos iš Molotovo – Ribbentropo pakto: atgavo Vilnių, vėliau – ir Klaipėdą. Gi tautiečiai graudenasi: antai, Suvalkai iki šiol priklauso Lenkijai, o didžiausias, gražiausias senojoje Lietuvoje Naručio ežeras ir Vytauto Didžiojo reprezentacinis Gardino pilių kompleksas – Baltarusijai…

Sunku ištrinti senas nuoskaudas. Kad tik neatsirastų naujų…

2018.08.01; 06:00

Pistoletas Mauzeris

Neseniai JAV Kongreso Armėnų reikalų komitetas paskelbė laišką prezidentui Donaldui Trampui su raginimu balandžio 24 d. „deramai pagerbti armėnų genocido aukas“. 2015-ųjų pavasarį Armėnų apaštališkoji bažnyčia prieš 100 metų žuvusiuosius pagerbė pakėlusi į šventuosius kankinius. Pati Bažnyčia kada ne kada susilaukia priekaišto dėl tuomečio nusistatymo: atkalbinėjo nuo pasipriešinimo, mokė nuolankumo ir kantrybės.

Argi?

Aštuonias dienas be perstojo skambėjo varpai

Po praėjusių metų pavasarį įsiplieskusio armėnų-azerbaidžaniečių keturių dienų karo viena armėnų žurnalistė apsilankė nepripažintoje respublikoje ir parašė reportažą „Kalnų Karabacho konfliktas: šventikai tarp kryžiaus ir ginklo“ (Конфликт в Нагорном Карабахе: священники между крестом и оружием). Armėnų priešakinėse pozicijose ji pamatė pačių kareivių iš akmenų sukrautas miniatiūrines koplytėles – su kryžiais ir ikonomis viduje. 25-erių kapelionas jai pasakė, kad pagrindinis armėnų dvasininkų vaidmuo čia – melstis už savo kareivius. Čia jų, šventikų, tarnauja daugiau kaip pusė šimto, o vykstant mūšiams buvo atvykę savanoriai, kurie kartu su kryžiumi ėmė į rankas ir automatą. Tačiau tokių buvo nedaug, nes karas Karabache – ne dėl tikėjimo, o dėl teritorijos. Žurnalistė rašo, kad kareiviai jai rodė į XIX amžiaus mečetės minaretus, stūksančius viršum užžėlusių miesto vaiduoklio Agdamo griuvėsių: Karas lieka karu, tačiau svetimų šventyklų mes negriauname ir neniekiname.

Senesnioji karta prisimena tuos laikus, kai šie kareiviai dar nebuvo gimę: 1993 metų vasarą armėnų ginkluotosios pajėgos artilerijos pabūklų ir reaktyvinių įtaisų „Grad“ ugnimi nušlavė Azerbaidžano miestą Agdamą. Tarptautinių stebėtojų nuomone, miestas buvo apiplėštas ir sudegintas armėnų vadovybės įsakymu. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba pasmerkė Agdamo rajono užgrobimą ir pareikalavo nedelsiant išvesti armėnų okupacinę kariuomenę iš šio ir kitų okupuotų Azerbaidžano rajonų. Mieste, kuriame gyveno 50 tūkstančių žmonių, neliko nė gyvos dvasios. Armėnai, viską pavertę griuvėsiais, nepalietė mečetės – juk azerbaidžaniečiai į ją nešaudys, o iš aukštai toli matyti…   

Vis dėlto svarbiausia armėnų žurnalistės reportaže pasako ne šventikas, o etnologas, Granušas Chalatianas. Anot jo, dvasinė tarnyba Armėnijos ir Kalnų Karabacho kariuomenėse buvo įteisinta 1997 metais. Šventikų dalyvavimas karo veiksmuose nenumatytas, tačiau etnologui atrodo, kad  per pastaruosius dešimtmečius jie vis labiau prisideda prie karių priešakinėse pozicijoje ir neatmetama tokių atvejų galint pasitaikyti dar dažniau. Po šių žodžių ekspertas panirsta į istorijos gelmes: pas mus daug kalbėta, kad 1915 metų genocido metu armėnai galėjo geriau gintis, jeigu dvasininkai nebūtų jiems teigę minties apie paklusnumą, kantrybę. Bažnyčia pabėgėliams teikė prieglobstį, tačiau nuo pasipriešinimo ginklu – atkalbinėjo. XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios grožinėje literatūroje buvo priekaištaujama bažnyčiai dėl to, kad ji nusišalino nuo nacionalinio išlaisvinimo judėjimo, kvietė vietoj ginklo imti į rankas kastuvus ir statyti

Dašnakų emblema

Armėnų ir gruzinų bažnyčių istorinį vaidmenį ir tai, kur eina plona linija tarp religijos ir politikos, aiškinosi Tbilisyje įsikūrusio nepriklausomo internetinio leidinio „Sova.News“ žurnalistai. Apie Armėnų apaštališkąją bažnyčia leidinio rusiškai parašyta su žodžiais „народ” (liaudis, tauta) ir “существование“ (gyvavimas, egzistencija) prašosi išverčiama šitaip: armėnų tautos tradicijų sergėtoja ir pačios jos būties gynėja (охранитель традиций армянского народа и защитник самого его существования).

O juk, pasirodo, galėjo dar geriau ginti – jeigu nebūtų atkalbinėjusi nuo pasipriešinimo ginklu! Geriau negu antai parašyta mokslo veikale apie Grigaliaus bažnyčios šventikų žygius Pirmajame pasauliniame kare Rusijos pusėje („Участие армянского духовенства в Первой мировой войне на стороне России“): Armėnų dvasininkijos atstovai sunkiausią išmėginimų valandą neapleido savo parapijiečių ir ginklu, kryžiumi bei Dievo žodžiu gynė savo tėvynę. Jo autorius Stepanas Stepaniancas vieną šventikų, dalyvavusių didvyriškuose 1918 metų gegužės mūšiuose prieš turkus (nuo Aragaco kalno iki Sevano ežero aštuonias dienas be perstojo skambėjo varpai, raginantys žmones imtis ginklo) vaizduoja šitaip: ginkluotas mauzeriu, karininko kardu ir Mosino sistemos šautuvu… paėmęs į rankas kryžių… Istorikas didvyriška laiko ir Vano savigyną 1915 metų pavasarį, kurios metu iš armėnų užimto minareto aukštumos vietinis dvasios ganytojas taikliais šūviais naikino miestą apsiautusius turkų artileristus.

Saldybės pažadas ir šautuvai

Rusija paskelbė Turkijai karą 1914 m. lapkričio 2-ąją. Po penkis amžius trukusio despotiško jungo, – parašė imperatorius Nikolajus II kreipimesi į armėnus, – laisvės valanda išmušė ir jums. Imperatorius pareiškė įsitikinimą, jog tiek amžių ištikimybę Rusijai rodančios armėnų tautos atstovai vykdys jų laukiančią pareigą su nepalaužiamu tikėjimu rusų kariuomenės pergale. Susivieniję su savo kraujo broliais, – tikino imperatorius, – jūs galiausiai patirsite laisvės ir teisingumo saldybę. Kaukaze veikiančios armėnų partijos „Dašnakcutiun” vadovybė netruko atsiliepti palinkėjimu imperatoriui įgyvendinti istorinius siekius Rytuose (tegul Rusijos vėliava laisvai plevėsuoja viršum Bosforo ir Dardanelų) ir, suprantama, išspręsti „armėnų klausimą (tegul Jūsų valia, Didysis valdove, gauna laisvę tautos, tebesančios Turkijos junge).

Kadangi Kaukazo fronto ugnyje galėjo atsidurti Ečmiadzino vienuolynas – Grigaliaus bažnyčios židinys ir Visų armėnų katoliko buveinė, iš ten daugiau kaip 100 skrynių su brangenybėmis (aukso dirbiniais, senaisiais rankraščiais ir kita) išgabeno į Maskvą, į armėnų Šventojo kryžiaus bažnyčią. Visų armėnų katolikas prašo išduoti jo žiniai 250 šautuvų su šoviniais, kuriuos jis išdalinsiąs savo nuožiūra, – rašė Kaukazo armijos tiekimo tarnybos viršininkas generalinio štabo viršininkui generolui Judeničiui ir šis patenkino prašymą. Vienuoliai patys ėmė į rankas ginklus ir dalijo juos kitiems – apsigynimui. Tuo tarpu jų aukščiausieji viršininkai anaiptol ne gynybą kėlė svarbiausiuoju siekiu.

Armėnų istoriko Džono Kirkosiano partijos „Dašnakcutiun” veikėjams taikomi žodžiai, kad jie Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse visiškai įsikinkė į rusų karinį vežimą ir sudarė sąjungą su carizmu – tautų laisvės priešu, kuo geriausiai tinka ir Grigaliaus bažnyčios hierarchams. Apie tai liudija ne tik katoliko Gevorgo V kreipimasis: Kartu su visa Rusija ir pergalinga rusų kariuomene armėnai turi sutelkti visas galias kovoje su bendru priešu. Arba jo palaiminimas Tbilisyje įsteigiant Armėnų nacionalinį biurą ir vėliau – išsiunčiant šio biuro sutelktas armėnų savanorių rinktines (дружины) į Kaukazo frontą. Arba tai, kad šio biuro garbės pirmininku buvo Gruzijos armėnų dvasinis vadovas vyskupas Mesropas (šis savuosius ragino dėl rusų ginklo pergalės negailėti ne tik viso turto, bet ir gyvybės: Atėjo metas aukotis, ir mūsų nesulaikys nė didžiausios aukos).

Savanoriai buvo telkiami Kaukaze, kitose armėnų gyvenamose Rusijos vietovėse ir užsienio valstybėse, kur armėnų bažnyčios, kaip randame parašyta, buvo šio reikalo pagrindinis organizatorius; užsienyje gyvenantys armėnai vyko į Kaukazą tenykščių vyskupų siunčiami. Vyskupas Mesropas karo išvakarėse pats pasiūlė Rusijos vietininkui Kaukaze grafui Voroncovui-Daškovui savanorių paramą, todėl drąsiai galima teigti, kaip rašo Stepanas Stepaniancas, kad armėnų nacionalinių karinių būrių telkimą inicijavo armėnų dvasininkija (armėnų mobilizacija į Rusijos kariuomenę vyko savo ruožtu). Šis istorikas atskleidžia ir kai kurias Ečmiadzino paslaptis, kaip antai: dar 1913-ųjų pavasarį vyskupas Mesropas su įtakingais palydovais aplankė vietininką ir prašė skirti ginklų Osmanų imperijos rytinėje dalyje (Rytinėje Anatolijoje) gyvenantiems armėnams – nuo turkų ir kurdų gaujų puldinėjimų gintis.

Likus savaitei iki karo Europoje pradžios, Ečmiadzine radosi nuo svetimų akių itin saugotinas dokumentas: dėl slapto armėnų ginklavimo bendro reikalo labui. Apie jį žinant ne toks mįslingas atrodo Rusijos vietininko tą rudenį katolikui pasiųstas raginimas sužiūrėti, kad prasidėjus Rusijos-Turkijos karui mūsų armėnai kartu su gyvenančiais už sienos būtų pasirengę atlikti veiksmus, kuriuos laikysiu esant reikalingus ir nurodysiu vykdyti. Dar prieš kelerius metus Rusijos imperijos užsienio reikalų ministras Sazonovas nurodė būtinybę palaikyti glaudžiausius ryšius ir su armėnais, ir su kurdais, kad galima būtų išnaudoti juos kiekvienu momentu, nutrūkus santykiams su Turkija. Šiuo požiūriu, – dėstė ministras, – būtų pageidautini įvairaus pobūdžio parengiamieji veiksmai greitam ginklų ir atsargų persiuntimui per sieną ir jų išdalijimas užsienio (Turkijos) gyventojams.

Katolikas kišasi į generolų planus

Galiausiai Armėnų apaštališkoji bažnyčia susigrąžino krikščionybės atsparos Rytuose šlovę, – rašo istorikas. – Kaip ir armėnų karaliaus Ašoto Geležinio žygiuose X amžiuje, kai kariuomenės priešakyje nešė vėliavas ir Šventąjį Kryžių, dabar armėnų rinktinių priekyje žengė šventikas, aukštai iškėlęs armėnų kryžių. Tokiu aukštu stiliumi pranešama apie tai, kad 1915-ųjų rudenį Rusijos kariuomenės vyriausiosios vadovybės išleista instrukcija nurodė ir Armėnų bažnyčios šventikus turint vietą daliniuose. Suprantama, Stepanas Stepancianas šitai priskiria prie Ečmiadzino nuopelnų. Šis autorius nutyli, kad vis dėlto ne visi Grigaliaus bažnyčios aukštųjų hierarchų pageidavimai rasdavo atgarsį Peterburge ar Tbilisyje; kiti šaltiniai praneša šitaip atsitikus ne kartą.

2014-ųjų vasaros pradžioje Rusijos vietininkas Kaukaze (ir pirmas Kaukazo armijos vyriausiasis vadas) grafas Voroncovas-Daškovas paskelbė amnestiją nusikaltimais, daugiausia terorizmu ir banditizmu, įtariamiems “Dašnakcutiun” partijos nariams (1904-1906 metais armėnų teroristai Tifliso ir Baku bei Osmanų imperijos Vano srityse įvykdė 105 politines žmogžudystes). Į Nacionalinį biurą įėjo ir du armėnų savanorių rinktinių vadai, Drastamatas Kanianas ir Andranikas Ozanianas, labiau žinomi kaip teroristai, pravardėmis Dro ir Andranikas; dar vienas rinktinės vadas iki amnestijos buvo katorgoje, o ketvirtą persekiojo persų policija. 

Memorialas turkų kariams Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

Dro vadovaujamame būryje (daugiau kaip 700 „savanorių“), kaip pranešė karo vadams Tbilisio žandarų viršininkas, beveik visi yra teroristai. Įžengus šioms rinktinėms į Rytų Anatoliją, prie jų prisidėjo iš vietinių armėnų susibūrusios partizanų rinktinės (taip šie būriai, keliantys nuolatinę grėsmė priešo užnugariui, pavadinti Kaukazo armijos štabo pranešime). Neilgai trukus išaiškėjo rinktinių vadus nelinkstančius visur ir visada paklusti rusų generolų įsakymams.

Armėnai nė kiek nesiveržė į priešakines pozicijas, jų vadai vis prašėsi pasiunčiami į fronto užnugarį: družinos esą labiau pakenksiančios priešui partizaniniu veikimu, keldamos suirutę ir paniką. Armėnų vadų raginami Nacionalinis biuras ir pats katolikas kreipėsi dėl šio reikalo į rusų vadus, tačiau tai nepadėjo. 1915 metų vasaros pradžioje katolikas rašė Voroncovui-Daškovui gaunantis rinktinių vadų nusiskundimų, esą rusai sąmoningai siunčia armėnus į priešakines pozicijas pražūčiai ir apskritai yra prieš juos nusistatę.

Generalinis štabas griežtai atsikirto: katoliko priekaištai yra akivaizdus kišimasis į armijos vadovavimą ir to leisti negalima (tiesa, katolikas šios nuomonės neišgirdo, nes grafas jam atsakė raminamu laišku: priešiškumo armėnams nenustatyta).

Kas antras šaulys – su „Mauser“

Patys turkai ėmė įtarti rusus kažin ką rezgant jų valstybės viduje po to, kai 1913-ųjų pradžioje pasieniečiai susidūrė su mėginimais įvežti į šalį ginklų krovinius; sulaikytos ir  kelios ginkluotos armėnų grupės, ketinusios slapta pereiti sieną. Rusijos parengiamuosius veiksmus (armėnų ginklavimą abipus sienos) įžvelgę Rytų Anatolijos sričių gubernatoriai 1914 metų rudenį įspėjo kariuomenės vadus ir vidaus reikalų ministrą apie galimus armėnų sukilimus, Rusijai užpuolus.

Turkai triuškinamai pralaimėjo rusams 1914-ųjų pabaigoje – 1915-ųjų pradžioje pasienyje vykusius mūšius ir buvo priversti trauktis. Apie tai, kas vyko po to, Rusijos kariuomenės generalinio štabo karininkas Nikolajus Korsunas vėliau savo prisiminimuose rašė: Turkijos armėnų sukilimas, nenurodinėjant Rusijos vadovybei Kaukazo fronte, balandžio pradžioje įsiplieskė ir Vano ežerą supančiose srityse. Kai prisidėjimas prie slapto veikimo pabrėžtinai neigiamas, iškart norisi manyti buvus priešingai. Arba, šiuo atveju, paklausti: vadinasi, buvo ir sukilimų, kurie vyko nurodinėjant rusų karinei vadovybei?

1914-ųjų pavasario įvykius Vano mieste armėnų istorikai vadina ištisą mėnesį trukusia didvyriška savigyna (toji pati, kur armėnų šventikas, kaip jau žinome, šaudė iš minareto). Nuo 12 tūkstančių turkų kareivių puolimo gynėsi ne daugiau kaip 1 500 kovotojų, turėjusių viso labo 505 šautuvus ir 750 mauzerių su nedidele šovinių atsarga. Gaila, nenurodoma kokių mauzerių. Turkai buvo nupirkę policijai, kariuomenei ir sultono apsaugai 1 000 pistoletų-karabinų C96, tačiau nepanašu, kad sukilėliai būtų didžiąją dalį jų atėmę, nors rašoma ir apie jų įgytus trofėjus.

Šiaip jau Vane neturėta stokoti šovinių. Kai kurie armėnų autoriai išsijuosę giria vietinių dašnakų vadą Aramą Manukianą: jam vadovaujant ginklų tiekimas iš Persijos ir Rusijos buvo toks sklandus, kad vien 1906 metais Vano armėnai jų gavo daugiau negu per ligtolinius 15 metų. 1915-ųjų pavasarį armėnai gerokai pašaudė dar iki sulįsdami į apkasus… Visiškai neseniai vokiečių „Deutsche Welle“ pranešė, kad Osmanų imperijai ginklus, iš kurių žudė armėnus, tiekė Vokietija; prie to prisidėję vokiečių kareiviai buvo ginkluoti „Mauser“ šautuvais bei karabinais, o karininkai – „Mauser“ pistoletais. Tikra tiesa: turkų valstybė dar gerokai iki karo pirko brolių Mauzerių gaminamus šautuvus – lindo į skolas, bet ginklavosi. O kas mokėjo už dašnakams ir kitiems armėnų revoliucionieriams, taip pat eiliniams „gynėjams“ tenkančius mauzerius?

Mauzeris buvo prestižinis ginklas ir brangiai kainavo (Vokietijoje – 5 000 markių, automobilis „Opel“ – 3 500 markių). Kai rašoma, kad 1896 metais Stambule banką užgrobę „Dašnakcutiun“ teroristai grasino mauzeriais ir bombomis, galima tuo tikėti (šį ginklą jau gamino) ir netikėti (dašnakas ir apskritai armėnų revoliucionierius neįsivaizduojamas be šio ginklo). Pasak vieno sovietinio armėnų istoriko, partija „Dašnakciutun“ Armėnijoje siekė atkurti kapitalo ir mauzerio diktatūrą… Dašnakus tebevadina mauzerininkais ir vaizduoja būtinai su šiuo ginklu. (Armėnai pasakoja anekdotą: amerikietis, rusas, armėnas ir dašnakas išsilaipina Marse. Pirmas koją pastato amerikietis: „Skelbiu Marsą JAV teritorija!” Rusas įsmeigia savo valstybės vėliavą: „Čia – Rusija!“ Dašnakas iš mauzerio nušauna armėną ir pareiškia: „Čia pralietas armėnų kraujas. Marsas – nuo seniausių laikų yra armėnų teritorija!“)

Pergalės puota ant musulmonų kaulų

Rusų generolo Nikolajevo vadovaujami daliniai, tarp kurių buvo ir trys armėnų savanorių rinktinės, gegužės 6 d. Vaną užėmė be mūšio, nes jų pabūgę turkai buvo atsitraukę ir dvi pastarąsias paras miestą valdė sukilėliai. Ta proga sutaisytose rytietiškose vaišėse sukilėlių vadas Aramas Manukianas paskelbė tostą už pergalingą Rusijos imperatoriškąją armiją; rusų generolui leidus, Nikolajui II pasiųsta telegrama: Jūsų Didenybės gimimo dieną, sutapusią su Jūsų kariuomenės įžengimu į Armėnijos sostinę, linkėdami Rusijai didybės ir pergalės, mes, nacionalinės Armėnijos atstovai, prašome ir mus priimti į Jūsų globą. Iš Peterburgo gautoje telegramoje imperatorius dėkojo asmeniškai sukilėlių vadui už Rusijos kariuomenei suteiktą paramą ir visiems miesto armėnams – už pasiaukojimą.

Kai kurie autoriai tvirtina Rusijos imperatorių leidus paskelbti Vano srityje Armėnų respubliką. Viename rusų kariniame pranešime Aramas Manukianas vadinamas laikinuoju gubernatoriumi. Kaip žinoma iš rusų-turkų karų istorijos, Rusija ne kartą buvo okupavusi kai kurias Osmanų imperijos sritis, gyvenamas armėnų. Tačiau arba pasitraukdavo ir armėnai turėdavo bėgti įkandin (Erzerumas, 1829), arba armėnai vis viena likdavo be „autonomijos“. Šį kartą armėnai, kaip savo prisiminimuose rašė Rusijos kariuomenės žygio į Vaną dalyvis, tuo metu puskarininkis Fiodoras Jelisejevas, buvo įsitikinę, kad dabar tai tikrai, padedant rusų pergalingajai kariuomenei, bus išlaisvinta ir sukurta jų Didžioji Armėnija.

Armėnų respublika išgyvavo viso labo 70 dienų, iki liepos 23-osios, kai rusų kariuomenė ėmė trauktis iš Vano miesto ir apylinkių. Tuo tarpu čia, plūstant minioms iš aplinkinių sričių, buvo susitelkę mažiausiai 250 tūkstančių armėnų. Pasak liudininkų, kilo neapsakoma sumaištis. Po pasipriešinimo turkams, po miesto išlaisvinimo, po armėnų vyriausybės sukūrimo – viskas buvo prarasta. Daugiau kaip 200 000 armėnų bėgo kartu su  atsitraukančia rusų kariuomene į Pietų Kaukazą…

Armėnijoje, Udžano kaime, stovi paminklas Vano miesto gynėjams – didvyriams (beje, ir karvedžiui Andranikui Ozanianui, jo daugybės aukų turkų, kurdų, azerbaidžaniečių gentainių vadinamam galvažudžiu; nukentėjo nuo jo ir patys armėnai). Kaip tik čia prieš 100 metų apsigyveno nemaža pabėgėlių iš Vano srities. Pačiame Vane, Turkijoje, tuos laikus primena memorialas – armėnų nužudytiems vietiniams musulmonams atminti. Prieš įžengiant Rusijos daliniams į Vaną, armėnų sukilėliai padegė uolos-tvirtovės papėdėje plytėjusį musulmonų gyvenamąjį kvartalą ir ėmė žudyti nespėjusius pasitraukti jo gyventojus (tvirtinama iš viso žuvus 30 tūkstančių turkų, kurdų, azerbaidžaniečių).

Jelisejevas rašo, ką jie išvydo įžengę į Vaną: visas turkų miestas buvo sudegintas. Tuo tarpu armėnų gyvenamoji miesto dalis visiškai nenukentėjo. Rusų štabo generolo Bolchovitinovo pranešime fronto vadovybei buvo rašoma, jog vaduojant Vano miestą armėnų draugovininkai (дружинники) kurdų kaimuose nepaliko akmens ant akmens, nepagailėję ten nei vieno žmogaus. Savo liudijimą paliko ir rašytojo Levo Tostojaus duktė Aleksandra, tarnavusi Kaukazo fronte gailestingąja seseria. Kanadoje išleistoje prisiminimų knygoje „Dukra“ ji rašė: Žiaurumo būta iš abiejų pusių, tačiau čia, Vane, teko matyti nežmogišką armėnų žiaurumą (нечеловеческую жестокость армян). Pasakojo, armėnai nupjaudavo moterims krūtis, išsukinėdavo, laužydavo joms kojas, rankas, ir šio nežmogiško žiaurumo aukas mačiau savo akimis.

Šveicarų misionierius savo prisiminimuose parašė apie armėnus sukilėlius itin diplomatiškai: veikė nesilaikydami Ženevos konvencijos ir juo labiau – Jėzaus Kristaus priesakų. Armėnų sukilėlių komiteto sekretorius neslėpė: Jokia valdžia negalėjo sustabdyti gaivališko keršto, apėmusio Vano armėnus. Garsas apie armėnų žvėrišką susidorojimą su taikiais Vano gyventojais musulmonais pasiekė Tbilisį ir Nacionalinis biuras atsiuntė du savo atstovus reikalui ištirti; generolas Nikolajevas papasakojo jiems apie armėnų smurtą ir nežabotą plėšikavimą.

Valstybės priešų pusėje

Artėjant karui, Turkijos valdančioji partija „Vienijimasis ir pažanga“ (jaunaturkiai) irgi siekė palenkti vietinius armėnus savo pusėn. 1914-ųjų rugpjūtį susitikime su „Dašnakcutiun“ partijos vadais jie kalbėjo, jog armėnams sutikus stoti prieš Rusiją pakaktų 200-300 tūkstančių kariuomenės rusams nustumti už Kaukazo kalnų; atlygiu už tai būtų Armėnijos autonomija Pietų Kaukazo ir Rytų Anatolijos srityse. Dašnakai atsakė karo metu nekelsiantys politinių tikslų ir liksiantys lojalūs valstybių, kuriose gyvena, vyriausybėms. Spalio pabaigoje jaunaturkiai apsilankė pas Konstantinopolio patriarchą Zaveną ir pasiūlė jam kreiptis į armėnų tautą su raginimu laikytis rimties ir prisidėti prie šalies karinės galios stiprinimo. Laikraštis „Ruskoje slovo“ (Русское слово) parašė, esą patriarchas sutiko pasirašyti turkų parengtą kreipimąsi tik po to, kai jų atstovas su revolveriu rankoje pagrasinęs nesutikimą skaudžiai atsiliepsiant visiems armėnams… 

Ypač atkakliai paveikti armėnus siekė turkų sąjungininkai vokiečiai. Jų raginami jaunaturkiai dar kartą susitiko su dašnakais lapkričio pabaigoje, tačiau armėnai vėl atsakė nesikišią. 1914-iesiems baigiantis ir jau vykstant kautynėms Kaukazo fronte, vokiečiai dar nebuvo praradę vilties perkalbėti Turkijos armėnų. Į Stambulą atvykęs Vokiečių – armėnų draugijos įgaliotinis turėjo tikinti patriarchą, „Dašnakcutiun“ vadus ir kitus įtakingus armėnų veikėjus palaikyti turkų vyriausybę, nes esą tik toks išmintingas veikimas išeisiantis į naudą visai armėnų tautai. 1915-ųjų pradžioje triuškinamai žlugus turkų armijų puolimui Rytų Anatolijoje („Sarykamyšo operacija“), karo ministras Enveras nusiuntė Konstantinopolio patriarchui laišką, kuriame rašė apie Turkijos kariuomenės gretose kariavusių armėnų kareivių didvyriškumą ir pasiaukojimą. Dar 1915 m. vasario 18 d. jaunaturkių laikraštis ”Jeune Тurк” gyrė armėnus esant ištikimus Turkijos pavaldinius…

Turkijos ginkluotosios pajėgos – vienos iš galingiausių visoje Europoje ir NATO aljanse.

Tik  balandžio viduryje, kai du Osmanų parlamento nariai atvyko pas vidaus reikalų ministrą Talatą klausti, kodėl vyriausybė ėmė šnairuoti į armėnus, šis atsakė: Jūsiškiai nusileido iš kalnų ir padedami miesto gyventojų armėnų užgrobė Vaną. Gegužės 2 d. vidaus reikalų ministras gavo karo ministro laišką su prašymu imtis represijų prieš Vano ežero apylinkių gyventojus armėnus, kurie tęsia ginkluotą pasipriešinimą. Jis sužinojęs, jog balandžio 20 d. rusai pradėjo tremti savo pavaldinius musulmonus į Turkijos teritoriją, todėl atsakant į tai būtina arba išsiųsti armėnus ir jų šeimas į Rusijos valdas, arba iškraustyti į kitas Anatolijos sritis. Prašau nuspręsti, kas yra labiau priimtina, ir veikti. Gegužės 26-osios naktį įvykusiame posėdyje jaunaturkių vadovybė išklausė Talato pranešimą (armėnai sulaužė praėjusių metų rugpjūtį duotą pažadą būti lojaliems, pasiuntė savanorius į rusų armiją, sudarė laikinąją vyriausybę Vano mieste) ir priėmė nutarimą dėl armėnų gyventojų perkėlimo. Kitą dieną užsienio valstybių atstovybėms buvo įteiktas atitinkamas vyriausybės nutarimas su pridėtu Perkėlimo įstatymo projektu.

Tam, kad pažabotų armėnų šnipinėjimą ir užkirstų kelią naujam masiniam armėnų bruzdėjimui, Enveras Paša ketina uždaryti daug armėnų mokyklų, armėnų laikraščių, uždrausti susirašinėjimą paštu ir iš neseniai sukilimo apimtų armėnų židinių perkelti į Mesopotamiją visas ne visiškai patikimas šeimas, – pranešė Vokietijos pasiuntinys į Berlyną. – Jis primygtinai prašo, kad mes tam netrukdytume. Aišku, turkų veiksmai vėl sukels rimtą bruzdesį visame mums priešiškame pasaulyje ir bus panaudoti prieš mus. Šios priemonės, aišku, atsilieps armėnams didžiuliais vargais. Manau, turime sušvelninti jų pavidalus, bet iš esmės netrukdyti. Rusijos remiamų armėnų ardomieji veiksmai įgijo tokius mastus, kad kelia grėsmę Turkijos išlikimui.

Kaip žinome, turkai iškėlė į atokias vietas ir daug graikų – tačiau vėliau, po to, kai Graikija įstojo į karą Antantės pusėje. Rusijos karinė vadovybė iškeldino Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Turkijos piliečių, žydų ir kitų tautybių pavaldinius iš frontų artumos jiems dar niekuo nenusikaltus; uždraudė vokiečių visuomenines organizacijas, vokiškus laikraščius, mokyklas ir net pokalbius viešumoje. 1915 metų gegužės pradžioje iš Kauno ir Gardino gubernijų išsiųsta 150-160 tūkstančių žydų, vyko pogromai. 1917 metų pavasarį visi Pavolgio vokiečiai turėjo būti išsiųsti į Sibirą… Beje, nemažai į Rusijos kariuomenę mobilizuotų vokiečių tarnavo Kaukazo fronte, daugiausia visokiuose pagalbiniuose baruose, dažnai plušėjo kartu su turkais belaisviais. Rusai žiauriai susidorojo (nužudė, ištrėmė) su Batumo srities (Adžarijos) musulmonais, sukilusiais prieš juos po turkų atėjimo: iš 137 tūkstančių prieš karą ten gyvenusių žmonių 1916-aisiais buvo likę 86 tūkstančiai (Batumo srities generalgubernatoriaus generolo Liachovo įsakymu, kaip tvirtina amerikiečių istorikas Tadeušas Sventochovskis, Čorocho upės slėnyje sunaikinta 35 tūkstančiai žmonių).

Armėnų istorikas: caras suvedžiojo ir pametė

Kai kurie autoriai rusams negaili liaupsių: asmeniškai įsakius imperatoriui Nikolajui II, rusų kariuomenė ėmėsi veiksmų armėnams gelbėti ir iš 1 651 tūkstančių Turkijoje gyvenusių armėnų buvo išgelbėta 375 tūkstančiai, tai yra 23 % – savaime labai įspūdingas skaičius. Rašoma, jog tiktai vieno rusų kariuomenės atsitraukimo nuo Vano miesto metu 1915 metais daugiau kaip 200 tūkst. armėnų iš Vakarų Armėnijos persikėlė į Erivanės guberniją. Kitur skaitome: Rusų kariuomenės žygis į Vaną išgelbėjo 250 tūkstančių armėnų gyvybę.

Naujajame Armėnų muziejuje Maskvoje stovi Nikolajaus II skulptūra – to paties, 1903 metais užsimojusio ant Ečmiadzino valdomų turtų ir tuo užsitraukusio ant savo galvos Grigaliaus bažnyčios prakeiksmą. Tačiau muziejaus lankytojams jis pristatomas ne kaip Armėnų bažnyčios persekiotojas, o kaip didelės dalies (значительной части) armėnų tautos Pirmojo pasaulinio karo metais išgelbėtojas.

„Genocidas – tai nuodėmė, reikalaujanti atgailos“ (Геноцид – это грех, который придется искупать) – taip rusų apžvalgininkas pavadino savo pokalbį su Rusijos ir Naujosios Nachičevanės arkivyskupu Jezrazu Nersisianu armėnų genocido Osmanų imperijoje 100 metų sukakties išvakarėse. Sužinome, jog Armėnų bažnyčia devynerius metus svarstė visų nekaltai nužudytųjų paskelbimo naujaisiais kankiniais klausimą ir nutarė juos kanonizuoti kaip žuvusius už tikėjimą. Juos žudė tik už tai, kad jie išpažino krikščionybę ir buvo armėnų tautybės. Po arkivyskupo nuotrauka parašyta, kad jis primena Rusijos vaidmenį gelbstint armėnų pabėgėlius, tačiau tekste apie tai, gaila, – nė žodelio.

Paprasti armėnai iš visų savo istorikų labiausiai gerbia sunkiausių jų tautai tekusių negandų liudytoją Arakelą Babachanianą, pasirašinėjusį savo istorinius ir grožinius veikalus Leo vardu; rusų rašytojas Andrejus Bitovas kadaise tikino Armėnijoje nesant namų, kurių nepuoštų Leo parašytos „Armėnijos istorijos“ tomai (trys, daugiau nesuspėjo). Dar Leo išleido knygą „Iš praeities“, kurioje dėl tautos nelaimių Pirmojo pasaulinio karo metais kaltino ir turkus, ir jų priešininkes Santarvės valstybes, o ypatingai – Rusijos imperiją, kurių pažadais dešimtmečius tikėjo armėnų vadovai (nepagailėdamas priekaištų ir šiems). Leo išliejo savo kartėlį tokiais žodžiais: Dar neseniai caro vietininkas kurstė armėnus sukilti, mainais žadėdamas atkovotą tėvynę, nors iš tikrųjų ruošėsi šią tėvynę prijungti prie Rusijos imperijos ir apgyvendinti joje kazokus; armėnais reikėjo pasinaudoti ir atsikratyti.

Tada, 1915-ųjų vasarą, Kaukazo armijos 4-o korpuso vadas pranešime armijos štabui rašė, jog jam visiškai nežinomos armėnų masinio traukimosi iš Vano rajono priežastys, nes ten nebuvo turkų. Tuo tarpu Leo įtarė rusus turėjus slaptų kėslų, mat nebuvo bent kiek tikresnės priežasties jiems skubiai trauktis iš užimtų Vano ir Manazkerto miestų; po kelių savaičių kariuomenė sugrįžo į ištuštėjusius miestus. Tuo tarpu pakeliui į Kaukazą ir pačioje Erivanės gubernijoje, kurią pabėgėliai šiaip taip pasiekė (pasak istoriko, jų buvo likę 100 tūkstančių), juos šienavo badas, ligos ir kitos negandos. Armėnams ėmė rodytis šitą atsitraukimą buvus iš anksto numatytą, be būtinos priežasties, ir vykdytą norint, kad armėnai atsidurtų kaip tik tokioje padėtyje. Rusams reikėjo istorinių Armėnijos žemių, Turkų Armėnijos, bet be armėnų – tiktai tuo, kaip tvirtino Leo, galima paaiškinti kai kuriuos keistus rusų kariuomenės veiksmus Rytų Anatolijoje.

Kai kurie autoriai teigia, jog sunkiai paaiškinamų rusų veiksmų užimtose Turkijos žemėse priežastis buvo neteisingi, neapgalvoti sprendimai, o dažnai jų iš viso nebuvo. Girdi, pats imperatorius, karo, kiti ministrai ir visi Peterburge gyveno Vakarų fronto reikalais ir visiškai nesuko galvos dėl Kaukazo, kur valdė Voroncovas-Daškovas. Deja, grafą jau karo pradžioje ligos prikaustė prie patalo, jis neįstengė tinkamai vadovauti ir leido kilti suirutei… Šitaip samprotaujama ieškant atsakymo į klausimą, kuris kadaise nė prisisapnuoti negalėjo: ar galėjo rusų kariuomenė (vadinasi, Rusija) užkirsti kelią armėnų genocidui? Deja, teigia vienas istorikas, kol Peterburgas galiausiai įvedė tvarką Kaukazo fronte, jaunaturkiai jau buvo spėję padaryti sunkiausius savo nusikaltimus…

Istoriko Olego Kuznecovo veikalas, sukėlęs didelį armėnų nepasitenkinimą. Jame – apie armėnų teroristus.

Dėl Voroncovo-Daškovo, tai Nikolajus II jį mandagiai atstatydino iš Kaukazo vietininko ir armijos vyriausiojo vado postų 1915 metais, rudeniop. Kai kurie autoriai kalba apie laišką, kurį grafas pasiuntęs Ečmiadzino katolikui. Jame rašo rusus pervertinus armėnų tautos galimybes, politinę ir karinę galią. Trėmimai ir skerdynės, vykusios 1915 metų vasarą ir rudenį, buvo mirtini smūgiai armėnų reikalui. Ir dabar nėra prasmės svarstyti, kokia dalimi armėnų savanorių dalyvavimas kare lėmė armėnų tragediją. Tačiau karą prieš vyriausybę jie pradėjo anksčiau, prieš kelis dešimtmečius. Jos padariniai buvo armėnų išvarymas iš Turkijos. Tai yra siaubinga tiesa.

Rusų kulka muša į koją, armėnų – į širdį

Rusijos užsienio reikalų ministerijos parengtame Ministrų tarybai pranešime armėnų klausimu (1916) džiaugiamasi, jog lemtingąją valandą Turkijos armėnai ne tik nebuvo turkų pusėje, kaip to reikalavo jų pilietinė pareiga, tačiau dar ir subūrė daugiatūkstantines rinktines. Esą vienas jaunaturkių vadovų apibūdinęs jiems armėnų daromą žalą tokiais žodžiais: Rusų kareivio kulka muša mums į koją, o armėno kulka – į širdį. Dar primintas vieno žuvusio turkų karininko dienoraštyje rastas įrašas: Jeigu mūsų armėnai būtų ėję su mumis, būtume seniai sumušę rusus.

Iš karinių to meto pranešimų sužinome ir tai, kaip veikė atvykę ir vietiniai armėnų savanorių būriai rusų užimtose Turkijos vietovėse. Generolas Bolchovitinovas: ištisai naikina kurdų aūlų gyventojus, nežiūrėdami lyties ir amžiaus. Generolas Nikolajevas: daugelis armėnų gyventojų mūsų užimamoje Turkijos teritorijoje apsiginklavę seka įkandin mūsų kariuomenės, plėšdami ir smurtaudami prieš musulmonus. Tarsi apibendrindamas 1918 metų pavasarį rusų karininkas Tverdochlebovas savo dienoraštyje įrašė: Tuo metu, kai mes atvirame mūšyje kovojame su puolančiaisiais ir krūtine giname Erzerumą, už mūsų nugarų armėnai, šie kraujo ištroškę ir bailūs kovotojai dėl laisvės, jau pradeda bejėgių senių, moterų ir vaikų skerdynes, visiška nepaisydami, kad niekšingai apgaudinėja mus ir užsitraukia gėdą prieš visą pasaulį ne tik sau, tačiau daro gėdą ir rusų karininko vardui…

Tų pačių 1916-ųjų rudenį įvykusiame partijos „Vienijimasis ir pažanga“ kongrese (paskutiniame) Talatas sakė valstybę negalėjus likti abejinga armėnų keliamai grėsmei tuo metu, kai sprendėsi jos  likimas. Kariuomenės veikimą Rytų Anatolijoje trikdžiusias armėnų gaujas palaikė visi armėniškųjų rajonų kaimai. Patekusios į keblią padėtį, jos siųsdavo žinią apie tai kaimų gyventojams, ir šie, paėmę ginklus, saugomus bažnyčiose, skubėdavo joms padėti.

JAV kariuomenės atsargos karininkas, Jūros pėstininkų universiteto bendradarbis ir Tarptautinės tyrimų asociacijos narys Edvardas Dž. Eriksonas “Strateginių tyrimų žurnale“ (The Journal of Strategic Studies, 2005) gilinasi į turkų kariuomenės generalinio štabo pranešimus per pirmuosius tris karo su Rusija mėnesius. Juose kalbama apie grėsmę, kurią kelia ginkluoti armėnai 3-os ir 4-os armijų užimamuose baruose. Padažnėjo teroristinių aktų, tarp jų – sprogdinimų, nuo kurių žuvo taikių gyventojų ir vietinių valdininkų. Įsidėmėtina ši vieta: Armėnų patriarchas Konstantinopolyje perdavė  rusams karines paslaptis ir duomenis apie dispoziciją.

2002 metais JAV išėjo Samuelio Vimso knyga „Armėnija. „Krikščioniškosios“ teroristinės valstybės paslaptys“ (Samuel A. Weems, Armemia. Secrets of the „christian“ terrorist State). Suprantama, knyga („krikščioniškosios“!) susilaukė didelio žiniasklaidos dėmesio. Viename iš interviu autorius kalbėjo: Osmanų vyriausybės lyderiai netgi paprašė Armėnų bažnyčios vadovo padėti jiems sustabdyti armėnų sukilimą, priešingu atveju jie bus priversti pašalinti armėnus iš savo kariuomenės užnugario. Vyriausiasis armėnų šventikas atmetė šitą prašymą padėti… Rytų Anatolijos armėnai sumokėjo baisią kainą už tai, kad jų Bažnyčia atsisakė jiems padėti…

Argi paklusnumo ir kantrybės mokė Armėnų bažnyčia?

Rauda be galo

Amerikiečiai demografai Karolina ir Dastinas Makarčiai savo veikaluose teigia: Pirmojo pasaulinio karo metais Turkijos rytinėse provincijose žuvo beveik 600 tūkstančiai armėnų ir daugiau kaip 2,5 milijono musulmonų. Mūsų dienomis Anatolijoje tebeatrandama musulmonų bendro palaidojimo vietų; iš viso jų aptikta daugiau kaip 180. Rusijos armėnų dvasinis ganytojas, priekaištaudamas kitiems trūkstant drąsos pripažinti armėnų žudynes, šitai nutylėjo. Anot amerikiečių tyrėjų, karas Rytų Anatolijoje buvo vienas žiauriausių istorijoje, abi pusės patyrė didžiausias kančias ir todėl pats mėginimas nuspręsti, kas nukentėjo labiau, yra amoralus.

(Galima pridurti, kad Pirmojo karo metais Vokietijoje nuo bado ir jo sukeltų ligų mirė, kaip sako vieni, 400 tūkstančių žmonių, pasak kitų  – 760 tūkstančių. Turkijos ir Rusijos kaimynė Persija pasiskelbė šiame kare nepalaikanti nei vienos pusės, o nukentėjo nuo visų. Apie tai iki šių dienų europiečiai vengia garsiai kalbėti. Persijoje siautėjęs badas ir visa kita nusinešė 8-10 milijonų gyvybių, tai yra žuvo ir mirė apie pusė šalies gyventojų.)

Žinovai mums primena apie Turkijos nepriklausomos valstybės įkūrėjo Mustafos Kemalio (Atatiurko) ir jo vyriausybės vykdytą politiką „Taika namuose, taika užsienyje“. Turkijos vyriausybė pareiškė netrokštanti atsikovoti prarastų teritorijų: turkai gyvens žemėse, kurios joms liko. Apie prarastas teritorijas uždrausta rašyti vadovėliuose ir spaudoje. Uždrausta kaitinti keršto seniesiems priešams, taip pat ir armėnams, jausmus. Praeities skriaudų pamiršimo politika pasiteisino pačioje Turkijoje. Tačiau pasaulyje teliko girdimas Armėnijos balsas.

Tas pats generolas Bolchovitinovas perspėjo, kad žuvusių Vano pabėgėlių skaičių nustatyti labai keblu, o armėnų pranešimus apie daugybę aukų derėtų vertinti atsargiai – dėl armėnų polinkio išpūsti. Viename 1921–1937 metais Berlyne leisto „Rusų revoliucijos archyvo“ tomų (išėjo 22) spausdinamas „Slaptas Šiaurės Vakarų fronto pranešimas apie rusų padėtį Estijoje“. 1919-ųjų rudenį generolo Judeničiaus (kaip prisimename, vadovavo Turkiją okupavusiai Kaukazo armijai) vedamai armijai nepavyko užimti bolševikų valdomo Petrogrado, baltagvardiečiai buvo priversti atsitraukti į Estijos teritoriją, kur buvę sąjungininkai juos nuginklavo. Kartu su kariuomene atplūdo ir daugiau kaip 10 tūkstančių pabėgėlių iš Petrogrado gubernijos. Žiemą žmonės kentė šaltį ir badą, daug jų mirė nuo šiltinės.

Rusus ištikusios negandos mastą pranešimo autorius apibūdino tokiu palyginimu: jeigu tai būtų atsitikę su armėnais, tai visa Europa būtų pakraupusi nuo siaubo.

2018.04.23; 06:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Besibaigiantys metai buvo dosnūs jubiliejais. Šalia visos pasaulio krikščionims reikšmingos 500 metų reformacijos sukakties giesmėmis per žemaičių žemę nuaidėjo 600 metų Žemaičių vyskupystės jubiliejus. Be to, reikia manyti, kad kai kas kai kur paminėjo ir LR Konstitucijos 25-erių metų sukaktį.

Tačiau galvą guldau, kad niekas, išskyrus nebent kokį nuo realybės atitrūkusį istoriką, neprisiminė dar vieno „jubiliejaus“: prieš 300 metų, 1717 m. Varšuvoje vadinamasis Nebylusis seimas  pripažino Rusijos imperijai teisę kištis į Abiejų Tautų Respublikos vidaus reikalus bei perpus  sumažino ATR kariuomenę.

Kuo baigėsi toks nuolaidžiavimas, matome paprasta akimi. Rusijos imperija taip „įsikišo“ į ATR reikalus, kad prarijo pačią respubliką. O ko nepajėgė suvirškinti pati, pasidalijo su kitais ėdriais kaimynais. Tokio nuolaidumo pasekmes srėbėme porą šimtmečių, tebesrebiame ir dabar…

1939 m. Lietuva pakluso Rusijos reikalavimui įsileisti „ribotą“ karinį kontingentą, o neužilgo Sovietų Rusija, jau nė nebeklausdama leidimo, įvedė tiek to kontingento, kiek pati pajėgė, ir pusę amžiaus diktavo Lietuvai ir vidaus, ir kituose reikaluose.

Lenkai, nudegę nuo Rusijos vyliaus, net ir šiandien itin atsargūs. Ne tik Rusijos, bet  ir tos Sąjungos, į kurią įstojo savo noru, atžvilgiu. O mes, skirtingai, nei lenkai, niekaip neišmokstame šitos skaudžios istorinės pamokos. Lietuvos Seimas vėl klusniai tūpčioja prieš politinį taktą ir padorumą ignoruojančius kitų valstybių aktyvistus, jų reikalavimu kėsindamasis tai „tobulinti“ lietuvišką raidyną, tai ignoruoti Konstituciją, tai perrašyti opesnį istorijos puslapį… Tiesa, šiandien ir Seime, ir visuomenėje pasigirsta balsų, nepritariančių svetimųjų kišimuisi į lietuvių reikalus, todėl uoliesiems tūpčiotojams kol kas nesiseka pelnyti neaišku kieno ir neaišku kokios malonės.

Bet ar ilgai?

Piliečių nelaimei, savo tautos, savo valstybės interesus lengviausiai išduoda būtent tie asmenys, tie valstybės pareigūnai, kurių nuomonė turi didžiausią svorį valstybėje: premjeras, Seimo pirmininkas, kultūros bei švietimo ministrės… Ko jiems ir joms stinga? Žinių? Išsilavinimo? Kultūros? Patriotizmo? O gal visko kartu paėmus? Tada natūraliai kyla klausimas: o tai kaip tie žmonės atsidūrė tokiuose postuose, kurie reikalauja ir žinių, ir kultūros, ir meilės savo šaliai, savo žemei, savo kalbai? Kuo, kokiais kriterijais vadovavosi tas Vyriausias Valstietis, kurio valia, kaip kalbama, buvo dalijami postai, formuojant naujo Seimo ir Vyriausybės struktūras? Savo asmenine (ne)kompetencija, ar kažkieno slapta valia, nukreipta prieš Lietuvos valstybę?

Apskritai, klausimas apie tai, kuo – savo asmeniniais, savo valstybės ar kažkieno kito interesais – vadovaujasi mūsų aukštieji pareigūnai, priiminėdami svarbius sprendimus, arba būna neužduodamas, arba lieka be atsakymo. Bet šitai išsiaiškinti būtina, nes valdžios sprendimų nepagrįstumas kelia chaosą ne tik žmonių galvose, bet ir vidaus bei užsienio politikoje.

Gruodžio mėnesio pradžioje, kaip prisimename, Lietuvos atstovai pritarė Jungtinių Tautų rezoliucijai dėl Jeruzalės statuso ir tuo pačiu nepritarė JAV sprendimui pripažinti Jeruzalę oficialia Izraelio sostine bei perkelti į ją savo ambasadą. Tuo tarpu kai kurios kitos ES narės, jų tarpe mūsų artimiausios kaimynės, Lenkija ir Latvija balsuojant susilaikė.

Lietuvos užsienio reikalų ministeriją tokį balsavimą mėgino paaiškinti tuo, kad parėmė bendrą Europos Sąjungos poziciją. O kokia tai pozicija? Ilgalaikis nieko neveikimas ir ryžtingesnių sprendimų vengimas…. Ar tai padeda Izraelio ir Palestinos konflikto sprendimui? Vargu bau. Liūdniausia, kad nesimato jokių prošvaisčių, jokios vilties, kad ES pasiūlys kokį nors, tegu kitokį, nei JAV, bet veiksmingą sprendimą, o ne begalinį „gumos tempimą“, nes vis gausėjanti musulmonų diaspora ES politiką diktuojančiose šalyse, Vokietijoje ir Prancūzijoje, pančioja laisvą tų šalių politikų valią ir objektyvią nuomonę. Be to, kaip teisingai pastebėjo Vytautas Radžvilas, ES neveiksmingą poziciją „lemia ES „ilgalaikės ir bendros politikos“ formuotojams būdingas ideologizuotas ir vienpusiškas multikultūralistinis pasaulio matymas“.

Gyvenimas – tai nuolatinės grumtynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Latvija ir kitos ES narės jau praregėjo ir mato, kuo neskaitlingoms valstybėms gresia „multikultūralistinis pasaulio matymas“: savosios kultūros praradimu. Beje, Šiaurės šalys, į kurias karts nuo karto mėgina lygiuotis ir Lietuva, irgi kuo toliau, tuo skeptiškiau vertina „Jungtinių Europos Valstijų“ idėją, kurią nuolankiai nekritiškai priima Lietuvos politikai.

Dėl ko savo savarankiškos nuomonės, pagrįstos SAVO valstybės ir tautos interesais, neformuoja ir negina Lietuvos politikai? Gal Lietuva yra  labiau „europietiška“ nei Latvija, Lenkija, Vengrija ar šiaurės šalys? Gal mūsų politikams stinga tam reikalingų smegenų? O gal po šiai dienai Lietuvoje sprendimus priiminėja tie žmonės, kurie išsaugojo senąją, sovietinę tradiciją visus sprendimus palikti „viršininkui“, anuomet – Maskvai, dabar – Briuseliui? Vadinasi, neišmoktų istorijos pamokų tik daugėja…

Pirmaisiais nepriklausomybės metais daug kritikos strėlių buvo nukreipta prieš ideologiją visur ir visada: prieš ideologizuotą mokyklą, ideologizuotus sprendimus, tikint, jog tik SSSR buvo ideologizuota valstybė, o štai vadinamų demokratinių valstybių, Europos Sąjungos vykdoma politika yra „švari“, laisva nuo bet kokios ideologijos. Tačiau ES diegiama multikultūralizmo ideologija tik leksika skiriasi nuo sovietų stumtojo internacionalizmo (panašiai kaip sveikatos apsaugos sistemoje „seselė“ skiriasi nuo „slaugytojos“).

Tad kas gali paneigti, kad ir pasekmės bus panašios?!

2017.12.31; 12:00

Gintaro Visocko knyga „Juodojo sodo tragedija“ (išleista Mokslotyros instituto, spausdino „Standartų spaustuvė“, 2016) apie skaudžius ir prieštaringus Azerbaidžano ir Armėnijos santykius (Juodasis Sodas – taip verčiasi iš azerbaidžaniečių kalbos Kalnų Karabacho pavadinimas) į mano rankas pateko atsitiktinai. Tačiau kartą prisėdęs pavartyti šią knygą, nepastebimai pačiam sau įsitraukiau, pamiršęs viską aplinkui, ir, kaip sakoma, knygą prarijau vienu ypu. 

Apie Azerbaidžaną lietuviškai be „Juodojo Sodo tragedijos“ išleista dar keletas svarbių veikalų. Pavyzdžiui, istoriko Algimanto Liekio ir publicisto Leono Juršos darbai. Slaptai.lt nuotr.

Taigi mažiausias dalykas, ką čia randame – tai intriguojantys, nepaliekantys skaitytojo abejingu pasakojimai. Kita vertus, kai nusprendžiau parašyti atsiliepimą apie savo įspūdžius, iškart supratau, kad nepatrauksiu iki normalios recenzijos, nesu pajėgus pateikti atsakingą leidinio aprašą dėl tos paprasčiausios priežasties, jog trūksta kompetencijos savarankiškai pasamprotauti apie tokią slidžią problematiką kaip dviejų tautų tragiška priešprieša, – reikėtų visą vasarą prasėdėti skaitant įvairiausio pobūdžio žinynus, istorikų darbus, bent apytikriai susipažinti su įspūdinga istoriografija.

Jeigu sakysite, kad dėl to nėra ko kvaršinti galvos, nes mūsų autorius už mus visus susipažino su reikalingais istoriniais šaltiniais, leisiu sau pastebėti, kad garbusis autorius visiškai nesislapsto, jog labai aiškiai yra užsiangažavęs Azerbaidžano naudai, kai, tarsi siekdamas nuomonių balanso, bando nusakyti įvykių eigą tuo rakursu, kaip tai atrodo žiūrint iš Baku pusės.

Kita vertus, nepasakyčiau, kad čia žiūrimą į skaudžių prieštarų susipynusį mazgą azerbaidžaniečio akimis, greičiau yra taip, kad skaudžią istoriją mums gviešiasi papasakoti žurnalistas, į pasaulį žiūrintis įsimylėjusio Azerbaidžaną žmogaus akimis. Taigi kitas klausimas, kurį čia, kviečiant skaityti šią knygą, galime kelti – ar meilė gali būti geras patarėjas, siekiant tiesos, teisingo dalykų padėties nušvietimo, bandant susivokti ne paprastoje situacijoje? 

„Juodojo Sodo tragedija“. Žurnalisto Gintaro Visocko knyga apie Azerbaidžaną. Slaptai.lt nuotr.

Meilė, švelniai tariant, nėra privaloma įsipareigojimo objektyvumui sąlyga, ar ne? Tačiau mūsų situacija yra ypatinga tuo, kad mes paprastai vadovaujamės armėniška įvykių versija, taigi reikia didelio pasišventėlio, kuris ryžtųsi papasakoti kitą, ne tokią patogią versiją. Be to, tai nereiškia, kad diametraliai priešingi pasakojimai vienodu laipsniu iškreivina erdvę, o tiesa slypi kažkur per vidurį. G. Visocko knyga yra verta doro pagyrimo dėl to, jog ji padeda didesniu ar mažesniu laipsniu išsivaduoti iš prigijusių stereotipų, įsisenėjusių štampų, atkreipdama dėmesį į aplinkybes, kurios negali būti paaiškintos ankstesnio pasakojimo schemoje, kartas nuo karto primena faktus, įpareigojančius prasikrapštyti akis.

Kai pagalvoji, reikia įdėti pastangų, jog mes prisimintume akivaizdų faktą, kad ne Azerbaidžanas užpuolė Armėniją,  o Armėnija iniciavo separatistinių nuotaikų įsivyravimą Kalnų Karabache ir keliuose šalutiniuose Azerbaidžano jurisdikcijose rajonuose, taigi pasitvarkė čia lygiai taip, kaip dabar tvarkosi Rusija Ukrainos žemėse, kuriose žymią populiacijos dalį sudaro rusakalbiai gyventojai. Iš tiesų, kaip primena autorius, labai panašiai buvo okupuotos Padniestrė, Abchazija, Krymas…

Žinia, Kalnų Karabachas buvo okupuotas ir dabartinis apsišaukėliškas jo status quo yra įtvirtintas su tų pačių rusų pagalba. Skaitant šią knygą ne kartą turėjau progą pagalvoti apie tai – kaip reaguotume mes, jeigu nuo Lietuvos būtų atplėštas Vilniaus kraštas, Klaipėda?.. Taigi žiauriu akibrokštu reikia laikyti knygoje aptariamą faktą, kad Lietuvos Seime andai buvo  įkurta draugystės su Kalnų Karabachu, civilizuotų šalių nepripažįstamu valstybiniu dariniu, draugija. Galima daiktas, toks nesusipratimas kyla ne iš blogos valios, bet iš baisaus neišmanymo, tačiau nuo to ne lengviau ant dūšios susipratusiam piliečiui. Žala neišmatuojama tik galimais nuostoliais diplomatinių santykių su Azerbaidžanu plotmėje, ne mažiau nesmagu dėl to, kad mūsų tautos atstovai šiuo atveju kažkaip atmestinai, padrikai, nepreciziškai elgiasi pačios teisingumo idėjos atžvilgiu.

Labai švariai knygos puslapiuose ne kartą nuskamba žodžiai, tampantys savotišku knygos leitmotyvu, kad Azerbaidžanas labai taktiškai, neįkyriai beldžiasi į mūsų duris, korektiškai primena apie savo viltis, kad bus laikomasi bent formalaus teisingumo principų, o mes neretai atsisukame su pikta grimasa veide.

Nedidelė paslaptis, kad armėnų diasporos JAV ir kai kuriuose Europos šalyse yra įtakingi lobistai, išmaniai primetantys tendencingą požiūrį vyriausybėms ir šalių visuomeninei nuomonei. Ta proga prisiminiau, kad  dar Imannuelis Kantas, atkreipęs dėmesį į šios tautos žmonių protingumą ir apsukrumą, sugebėjimą daryti įtaką aplinkybėms, viename iš savo paskutiniųjų darbų „Pragmatinė filosofija“ yra palikęs tokius žodžius: kur praėjo armėnas, ten ir žydui nėra ką veikti…  

Kita vertus, ne paslaptis ir tai, kad pastaraisiais dešimtmečiais ekonomiškai labai sustiprėjęs, tampantis vis labiau įtakingu geopolitiniu žaidėju Azerbaidžanas įdeda nemažai pastangų gerinant savo įvaizdį pasaulyje, ypač ieškodamas būdų laimėti Vakarų pasaulio žmonių simpatijas. Taigi kyla klausimas – ar ir mūsų autorius yra lobistas tradicine to žodžio reikšme, besistengiantis dėl Azerbaidžano naudos pagal įprastą lobistinės veiklos kanoną?

Pradėjome knygos aptarimą nuo fakto konstatavimo, kad Azerbaidžanas yra mūsų autoriaus pasija, kitaip tariant, tokia meilė, kurios neįmanoma nuslėpti kaip žarijos išdžiūvusioje šieno kupetoje, bet įsivaizduojame, kad visados atsiras toks įtarumo metodologijos pasekėjas, kuris norės paklausti – ar šis autorius nederina savo meilės su kokio nors pobūdžio merkantiliniu suinteresuotumu? Jeigu klausiate mano nuomonės, pasakyčiau taip, kad, regis, šios knygos autorių veža savosios misijos prasmingumo suvokimas, tikėjimas, kad pilnutinė tiesa ir  įvairiapusiškesnis aplinkybių žinojimas jo paties tautiečiams yra  labiau reikalingas dalykas nei dalinė tiesa ir selektyvus faktų grupavimas.

Todėl esu įsitikinės, kad mūsų politikams ir diplomatams, mezgantiems ryšius su Azerbaidžanu, labai svarbu būtų pasinaudoti šio žurnalisto įdirbiu, įsiklausyti į jo patarimus, pasimokyti subtilumo bendraujant su rytų žmonėmis.

Kas šioje knygoje manęs neįtikino? Neneigdamas armėnų žudynių, įgijusio masinį pobūdį XXa. pradžioje, fakto, autorius siekia įvardyti ir tas aplinkybes, kurios pastūmėjo Osmanų imperiją į kraštutinius veiksmus. Esą tai buvo armėnų, dažnai gyvenusių pasienio zonose, nelojalumas, konfliktų metu šiai tautinei mažumai visados renkantis priešišką musulmoniškai imperijai šalių, o ypač Rusijos, pusę. Žinia, norint mušti, visados gali rasti lazdą.

Kita vertus, net jeigu nurodytos aplinkybės būtų didesniu ar mažesniu laipsniu teisingos, kalbėti apie tai, mano galva, nederėtų, nes tokiu atveju, norime to, ar nenorime, pasitarnaujame žudynių fakto racionalizacijai, kas, žinoma, nėra žudynių legitimacija ar kažkoks pateisinimas, tačiau vis dėlto verčia nejaukiai susigūžti. Kaip atrodo bent man, net vardan tiesos objektyvumo ir labiau visapusiško aplinkybių nušvietimo tokie išvedžiojimai nėra labai tinkami. Tai sakau tikrai ne dėlto, kad pasirodyčiau teisingesnis ir pažangesnis už autorių, bet todėl, jog  nutylėti šio man nemalonaus akibrokšto negaliu, nors tu ką.

Teisingi yra daugiakartiniai pastebėjimai knygoje, fakto priminimai, kad tik su rusų palaikymu šiandien Armėnija įtvirtina savo interesus, tačiau savo ruožtu galėtume atšauti, kad, galimas daiktas, armėnų populiacija renkasi Rusijos pusę ne iš didelės meilės, o verčiama būtinybės, neturėdama kitų alternatyvų. Kita vertus, šioje knygoje yra keliama labai intriguojanti hipotezė, kurią dar reikėtų patikrinti ir išbandyti kontrargumentų sekoje, dėl to, kad su Rusija armėnų tauta susiejo savo likimą  daug anksčiau nei mes esme įpratę manyti, toks armėnų apsisprendimas neva nėra tik mūsų laikais susiklosčiusių aplinkybių padarinys, bet kyla iš istorijos gelmės ir šios tautos prigimties. 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Knyga „Juodojo Sodo tragedija“ yra autoriaus pažintinių ir publicistinio pobūdžio straipsnių, skelbtų internetiniame www. slaptai.lt portale 2013 – 2016-aisiais metais, rinkinys, papildant skelbtą medžiagą ekskursais į tragišką Azerbaidžano istoriją. Tiesą sakant, šio atsiliepimo autorių nustebino neįtikėtinas sugebėjimas sulydyti skirtingų metų ir tematikos publikacijas į vieną visumą, kai paviršiuje glūdinčių siūlių beveik nesimato. Kita vertus, žiūrint jau iš  knygos atsiradimo situacijos, ankstesnės publikacijos gali būti prilygintos veidrodžio šukėms, kurios dabar buvo sulipdytos  į vientisą veidrodžio ekraną.

Ką atspindi arba, kitaip tariant, rodo toks veidrodis? Ogi – Juodojo sodo tragediją!

2017.07.27; 09:25

Europos Sąjungos institucijos baigė derinti šūsnį dokumentų ir po kelerių metų derybų pagaliau atveria savo sienas Ukrainos piliečiams atvykti be vizų. Ta proga Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenka apsikeitė sveikinimais bei džiūgavimais. P. Porošenka net pasakė, kad taip Ukraina „galutinai įformino savo skyrybas su Rusijos imperija, ir būtent taip, filosofiškai, privalome tai suprasti“. 

Ukrainos piliečiai švenčia bevzio režimo į Šengeno erdvės šalis pradžią. EPA – ELTA nuotr.

Ar politikai buvo atviri? Ar sprendimas dėl vizų panaikinimo priimtas modeliuojant kaip tai paveiks ES ir pačią Ukrainą? Eiliniai žmonės Lvovo ir Kijevo gatvėse naujieną suprato labai paprastai ir galvoja tą patį, ką galvojo dažnas lietuvis 2004 m., kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą: emigruosiu!

Sutvirtės Ukrainos ir ES ryšiai

Europos Sąjungos vizų panaikinimas, pirmiausia, yra politinis Kijevo laimėjimas. Ukrainos politikai džiaugiasi įrodę rinkėjams, kad gali pasiekti realaus proveržio ir naudos savo šaliai. Daug kas pačioje Ukrainoje iki šiol netikėjo, kad tai įmanoma. Kokia tai svarbi žinia, parodė paties prezidento P. Porošenko kreipimasis į žmones per nacionalinę televiziją.

Antras svarbus politinis Kijevo laimėjimas yra konkurencinė kova su Maskva. Ukrainiečių visuomenė nėra iki galo vieninga ir sunkiai nutraukia gijas su Rusija, todėl bet kokia žinia, kad Ukraina pasiekė ką nors daugiau nei Rusija yra politinė sėkmė. Žmonės pradėjo lyginti ukrainietišką pasą su rusišku, o kadangi pastarasis neatveria bevizio režimo, tai akivaizdus įrodymas kas geriau. 35 eurai, kuriuos anksčiau ukrainiečiai mokėdavo už vizą – neturtingoje valstybėje dideli pinigai.

Europos Sąjunga, suteikdama bevizį režimą, politinius argumentus įvertino kaip svarbesnius nei visus kitus. Aiškiai buvo paremtos Ukrainos reformos, europietiška šalies kryptis ir suteikta vizija, kad Ukraina ir toliau gali artėti prie Europos Sąjungos, o tai reiškia ir artėti prie vakarietiškų gyvenimo standartų, kurie labai patinka gyventojams.

Kijeve džiaugiamasi, kad sutvirtės verslo ryšiai, bus paprasčiau ukrainietiškiems gaminiams atsidurti turtingoje ES rinkoje. Tikimasi, kad padaugės investicijų iš Europos, o Ukraina galėtų tapti Europos fabriku, pakeisdama brangstančią Kiniją ir nestabilią Turkiją.

 Ukrainoje Kremlius iki šiol skleisdavo daug mitų bei gandų apie Europos Sąjungą ir ypač NATO, taip siekdamas ukrainiečius atitolinti nuo suartėjimo su ES ar JAV. Ir tai veikdavo, nes užsienyje yra buvę vos 23 proc. šalies gyventojų. Gal savo akimis pamatę kaip gyvenama Vakaruose, patys ukrainiečiai labiau palaikys valstybės kursą į Vakarus?

Ukrainiečių jau gausu visoje Europoje

Nedideliame Vakarų Ukrainos miestelyje Beregove, prie sienos su Vengrija, beveik visi automobilių numeriai vengriški. Dauguma žmonių klauso vengrų radijo, gatvių užrašai taip pat vengriški, o ir gyventojai savo miestelį mielai vadina Beregszász. Šios Ukrainos dalies, kurios gyventojai daugiausiai yra vengrų kilmės, pagal Budapešto įstatymus turi teisę į dvigubą pilietybę, o tai reiškia ir į emigraciją, kuria mielai naudojasi. Kasmet maždaug po 500 vietos gyventojų atvyksta į Vengriją ir paprašo suteikti jiems pilietybę. 

Bevizis režimas – didelis Ukrainos prezidento Petro Porošenkos nuopelnas. EPA – ELTA nuotr.

Be oficialios imigracijos į Vengriją, veikia ir nelegalus žmonių gabenimo tinklas, kuriame skaičiai apie migrantus gali būti kelis kartus didesni. Juodojoje rinkoje už fiktyvius dokumentus ir popierių sutvarkymą, kad žmogus yra vengrų kilmės, reikia mokėti 5–30 tūkst. eurų. Tai labai dideli pinigai Ukrainoje, todėl dažniau pasirenkamas tiesiog nelegalus sienos kirtimas. Nedidelio Vengrijos kaimo Kispalado, esančio šalia sienos su Ukraina, meras pasakoja, kad per paskutinius keletą metų jo kaimo gyventojų skaičius daugiau nei padvigubėjo, o dauguma naujųjų gyventojų (apie 800) yra iš už sienos.

Ukrainiečiai vyksta į Vengriją, Italiją, Čekiją, Estiją, Vokietiją, bet didžiausia bendruomenė iš Europos Sąjungos šalių įsikūrusi Lenkijoje. Ekspertai sako, kad migrantų iš Rytų šalyje gali būti per 1 mln. Pradžioje darbininkai atvyksta trumpam laikui, vėliau prašo ilgalaikės vizos, atsiveža šeimas, tada prašo pilietybės ir jau dingsta iš oficialiosios imigrantų statistikos. Nemaža dalis, oficialiai atvykusių į Lenkiją, neužsilieka šalyje, o traukia toliau į Vakarus. Kaip ir Vengrijoje, pastaruoju metu atvykėlių srautai didėja.

Ukrainai gresia masinė emigracija

Kol Ukraina po karo sunkiai vaduojasi iš ekonominių griuvėsių, o vidutiniškai alga siekia vos 233 eurų, Europoje džiūgaujama dėl stipraus ūkio atsigavimo. Atskiros šalys ir tarptautinės organizacijos fiksuoja vis gerėjančius gamybos, prekybos, atlyginimų ir mažėjančio nedarbo rodiklius. Susidarė Ukrainai, kaip valstybei, labai nepalanki konkurencinė aplinka ir iškyla klausimas – kaip tokiomis sąlygomis išlaikyti talentus gimtinėje. Ar kas nors rimtai apie tai galvoja Kijeve?

Lenkijos ūkio augimas irgi viršijo lūkesčius, šiemet jau pakeltas minimalus atlyginimas, pensijos, o nedarbas nukrito į 26 metus nematytas žemumas. Darbdaviai skatina vyriausybę įsileisti daugiau migrantų iš Ukrainos ir Vyriausybė tokius prašymus girdi. Čekija, kurioje nedarbo lygis dar mažesnis ir laisvų darbo vietų skaičius artėja prie 140 tūkst., darbo leidimų skaičių ukrainiečiams šiemet padidino dvigubai.

Taigi vizų panaikinimas Ukrainos piliečiams labai supaprastins darbo paieškas Vakaruose. Briuselyje teigiama, kad vizų atšaukimas nesuteiks leidimo dirbti, bet nėra abejonių, kad tai palengvins galimybę darbdaviams sutikti savo darbuotojus ir skatins emigraciją iš Ukrainos, kaip 2004 m. paskatino lietuvių emigraciją įstojimas į ES.

Ukrainoje – tikra šventė. EPA – ELTA nuotr.

Jau dabar visa Vakarų Ukraina nukabinėta skelbimais, siūlančiais darbą Lenkijoje, tas pats laikraščiuose ir internete. Daugėjant jau įsitvirtinusių ukrainiečių Lenkijoje, paskui juos atvyksta šeimos nariai, giminaičiai ir draugai. Šią tendenciją pastebėjo ir politikai. Naujasis Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda Berlyne aiškindamas, kodėl nenori priimti pabėgėlių iš Artimųjų Rytų, sako besibaiminantis, kad iš Ukrainos į Lenkiją gali atvykti dar keli šimtai tūkstančių žmonių.

Pastaruoju metu pastebima, kad į Lenkiją pradėjo vykti jau ne tik vakarinių Ukrainos sričių gyventojai, bet ir rytinių. Kol kas tai daugiausiai pabėgėliai iš okupuoto Donbaso, kurių šalyje atsirado apie 1,7 mln. Jiems sunkiai sekasi integruotis kituose regionuose – rasti būstą ir darbą. Net 56,4 proc. negali rasti darbo, o neturėjimas darbo yra labai rimta paskata išvykti.

Vis tik didžiausias masinės emigracijos į Europos Sąjungą užtaisas yra labai prastos nuotaikos tarp gyventojų.  Žmonės nepasitiki savo vyriausybe, netiki valstybe, politikais, o be to, kaip ir kitose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse, gyventi Vakaruose yra ir socialinio statuso klausimas. „Vakarai“ buvusiems sovietiniams žmonėms yra gerovės, klestėjimo, prestižo ir aukštesnės klasės sinonimas. Ukrainoje žmonės iš Vakarų yra labai gerbiami ir jiems pavydima. „Daug žmonių nori išvykti, nes nėra ateities šioje šalyje“ – sako 21 m. studentė iš Kijevo Anastasija Dorošenko. Vyraujant tokioms depresinėms nuotaikoms, net 65 proc. apklaustųjų norėtų išvykti iš Ukrainos, rodo sociologinė apklausa. Tai žymiai daugiau nei prieš metus. Kitos apklausos šias tendencijas patvirtina. 65 procentai – tai labai grėsmingas skaičius, o ar matyti perspektyvų, kad artimiausiu laiku tokių norinčių išvykti sumažėtų?

Ką laimės Europa ir kas gresia Ukrainai?

Ukrainai gerinti ir stiprinti ryšius su Europos Sąjunga yra gyvybiškai svarbu. Kuo greičiau ukrainietiškos prekės atras kelius eksportui į Europą, tuo geresnių ekonominių rodiklių galima tikėtis. Ne mažiau svarbu ir investicijų pritraukimas, kuriam tikrai padės bevizis režimas, tačiau kaip Kijevas spręs emigracijos problemą yra visiškai neaišku. Ar šalis bus pasiruošusi netekti 3, 5, o gal 10 milijonų gyventojų?

Europos Sąjungos valstybės pasinaudos ukrainiečių noru emigruoti. Pirmiausia, iš to išloš Rytų Europos šalys, pačios kenčiančios dėl emigracijos. Kaip rodo tyrimai, dėl kalbos barjero, artimų kultūrinių ryšių ir gero susisiekimo ukrainiečiai mielai pasirenka gyvenimui Rytų ir Vidurio Europos šalis. Tai yra galimybė centrinei Europai stabilizuoti savo gyventojų skaičių. 

Gytis Janišius, šio komentaro autorius.

Kitos Europos ir pasaulio valstybės labiausiai domisi galimybe prisivilioti Ukrainos talentus, kurie galėtų sukurti didžiausią pridėtinę vertę. Per dvejus metus ES ir JAV jau išviliojo apie 9 tūkst. taip pageidaujamų informacinių technologijų specialistų. Izraelis, kuris sprendžia savo demografines problemas su palestiniečių bendruomene, net atidarė specialią atstovybę Kijeve ir vilioja žydų kilmės gyventojus vykti į Pažadėtąją žemę. Tokia galimybe jau pasinaudojo 3,2 tūkst. žmonių, o skaičiuojama, kad potencialai tokių persikėlėlių galėtų būti iki 260 tūkst.

Ukrainos žmonės protestuose Maidane aiškiai pasakė, kad nori savo šalies Europoje. Briuselyje tai buvo išgirsta, bet ar iš tikrųjų Ukraina pasiruošusi konkurencijai dėl savo žmonių išlikimo savo žemėje? Niūriai nuteikia ukrainiečių studentų, kurių kasmet vis daugėja Lenkijos universitetuose, apklausos rezultatai. Tik 2,4 proc. norėtų grįžti atgal į Tėvynę.

2017.06.11; 17:47

Antanas Rašimas

Spaudoje perskaičiau filosofų Vytauto Radžvilo ir Alvydo Jokubaičio svarstymus apie Europos Sąjungos ateitį. Tiek portale propatria.lt paskelbtas V.Radžvilo pastebėjimas („ES kryžkelė: pertvarka ar žlugimas?“), kad Europos Sąjunga jau žlugo, tik mes dar nenorime bei nepajėgiame to suvokti, tiek delfi.lt paskelbtas A.Jokubaičio komentaras („ES šiandien – kaip lifte užstrigęs žmogus“) – ES lyderiai siūlo atsisakyti tautinės valstybės, bet tam neranda lygiaverčio pakaitalo, – verti dėmesio. 

Ore - tautinės vėliavos spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ore – tautinės vėliavos spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pavyzdžiui, V.Radžvilas dabartinę ES drąsiai lygina su kadaise egzistavusia Sovietų Sąjunga. SSRS irgi subyrėjo kaip kortų namelis ne akimirksniu, ne per dieną. Kad SSRS žlugusi, tapo aišku ne tada, kai jos oficialiai nebeliko, o jau tuo metu, kai Michailas Gorbačiovas pripažino, jog  imperijai reikia pokyčių ir pertvarkos. Briuselio ir Strasbūro vadovai ES darinį taip pat jau traktuoja esantį neveiksniu, nes viršūnių susitikimuose pripažįsta – Europos valstybių bendrijai reikalingi rimti pokyčiai.

VU TSPMI prof. A.Jokubaitis vaizdingai įrodinėja, kad dabartinė ES panaši į lifte įstrigusį žmogų. Nei viršun, nei žemyn. Apatiniai aukštai dar nesugriauti (omenyje tikriausiai turimos tautinės valstybės), o viršutiniai (nauja tauta) – dar nesukurta.

Minėtuose tekstuose gausu vienas kitą papildančių palyginimų, įžvalgų. Į ką, sakykim, labiausiai panaši dabartinė Europos Sąjunga? Primena imperiją ant molinių kojų, tarptautinę verslo asociaciją ar skolų išmušinėjimo kontorą? O gal tai – federacija, apsimetanti konfederacija?

Jei sakome, kad Lietuvai niekada nebuvo taip gerai kaip dabar, pripažįstame, jog mūsų valstybė neturi geresnio kelio –  tik išnykti dideliame europietiškame darinyje. Bet tada kirba mintis, kur būtent mes ištirpsime? Asimiliuosimės Europos Sąjungos erdvėje ar kurioje nors ES tautinėje valstybėje? Konkrečiau tariant, kuo mes tapsime – europiečiais ar, sakykim, britais, lenkais? Pasak A.Jokubaičio, didžioji ES vadovų bėda, kad jie žino, ką nori sugriauti iki pamatų – tautines valstybes, bet nežino, ką ir kaip vietoj to privalėtų sukurti.

Verta įsidėmėti skambią sentenciją, kurioje – daug gyvenimiškosios tiesos: „Tautos neigimas sukūrė tiek pat problemų, kiek jos perdėtas teigimas“.

Žodžiu, kol kas padėtis kebli. Eurooptimistai nori, kad ES ištirpintų Lietuvą, Latviją, Estiją ir kitas mažąsias šalis (didžiųjų tiesiog nepajėgs) erdvioje europietiškoje imperijoje. Bet jie šiuo metu per silpni tai padaryti. O euroskeptikai siekia ES iširimo, nes tik taip mano galį išsaugoti tautinę valstybę. Tačiau šis išsivaikščiojimas, turint galvoje Rusijos agresiją, gali tapti daugelio ES narių nepriklausomybės pakasynomis. Pavojinga ypač mažosioms Europos valstybėms.

Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi ir vėl turime akivaizdžią nacionalizmo ir kosmopolitizmo priešpriešą. Susiklosčiusi įtempta padėtis. Europos dievintojai – per silpni naujai tautai sukurti, Europos kritikai – per silpni senai tautinei valstybei apginti. Kas ką nugalės? Ir kaip, kokiomis priemonėmis nugalės?

Vos nepamiršau dar kelių svarbių pastebėjimų. Argi protinga igoruoti aplinkybes, kad tautinė valstybė – stiprus, gajus, patvarus darinys, kad nacionalizmas turi ne tik tamsiąją, bet ir šviesiąją pusę, kad tauta yra vienintelis patikimas moderniosios demokratijos pagrindas?! Kas gi čia blogo ir smerktino, jei mes vis dar norime vieni su kitais bendrauti kaip lietuviai, vokiečiai, vengrai, o ne kaip abstraktūs europiečiai?

Su kai kuriais teiginiais, žinoma, galima nesutikti. Bet bent jau mąstyti, kur link juda šiandieninė ES, visų mūsų namai, – verta net tuo atveju, jei danguje nebūtų nė vieno juodo audros debesėlio. Bet juk neaiškumų – daug.

Tad ir diskutuokime, ginčykimės, svarstykime. Bet kam iškart filosofus užsipulti krikštijant juos „tautiškumo pitbuliais“? Būtent tokį apibūdinimą panaudojo Edvardas Čiuldė savo publikacijoje „Ko nori V.Radžvilas ir kiti tautiškumo pitbuliai?“ (lrytas.lt). Prieš rašydamas šį laišką specialiai pasižiūrėjau žodynuose, kokių savybių turi pitbulių veislės šunys. Šie keturkojai, pasirodo, itin agresyvūs, stiprūs ir energingi. Jei nuo mažens jie nėra protingai dresiruojami, jų šeimininkas turės rimtų bėdų – augintinis puldinės kitus šunis, bus piktas svetimiems žmonėms.

Tad toks E.Čiuldės palyginimas netikęs, net užgaulus. Nes ir V.Radžvilo, ir A.Jokubaičio tekstai – santūrūs, korektiški. Nė kruopelytės panašumo į piktą pitbulį. Beje, atidžiai perskaičius painius, sudėtingus E.Čiuldės išvedžiojimus, kokie neteisūs yra V.Radžvilas ir A.Jokubaitis, galima susidaryti priešingą nuomonę. Jie net labai teisūs. Ir verti ne paniekinimų, o padėkos, kad analizuoja ES klaidas. Nes apie klaidas pravartu galvoti net tuomet, kai atrodo, kad viskas puikiai klostosi kaip iš pypkės.

XXX

Nesupratau ir Mykolo Riomerio Universiteto Politikos mokslų instituto dėstytojo Beno Brunalo straipsnio „Rusijos kompleksai ir traumos: kodėl Vakarai ir Baltijos valstybės – tarp jos priešų?“ (portalas delfi.lt).

Teksto autorius rašo, kad Maskvos kaprizingumas ir konfliktiškas elgesys yra nulemtas psichologinės traumos būtinai būti didžiąja galia. Taip, rusai turi psichologinių problemų. Tai akivaizdu. Kitaip ir būti negali. Per ilgai gyveno neigdami padorumo, sąžiningumo, teisingumo principus.

Bet kokią išvadą mes turime padaryti, pripažindami, kad Rusija yra būtent tokia? Privalome jai būti atlaidūs, gailestingi? Neturime teisės pastebėti jos brutalumo ir niekšingumo?

Minėto straipsnio autorius teigia, kad kol Vakarai teigia ar bent jau neneigia Rusijos kaip didžiosios galios įvaizdžio, tol Kremlius palaiko pozityvią ar net vakarietišką politiką. Kai tik Rusijos galia imama abejoti – Rusijos politiką keičia pykčio ir baimės emocijos. Šiuo metu jos ypač intensyvios. Todėl visai nenuostabu, kad po Barako Obamos samprotavimo apie Rusiją kaip regioninę galią nebuvo galima net tikėtis apčiuopiamo progreso, pavyzdžiui, Sirijos klausimu…

Sutinku, kad reikia nuolat galvoti, ką ir kaip šneki. Ypač aukštosiose tribūnose. Pripažįstu, kad vienas kitas neatsargus žodis gali sukelti rimtų bėdų. Net ir tarptautinių. Bet ar kartais mes nesureikšminame kalbėjimo su Rusijos prezidentu manieros?

Na, nebūtų JAV prezidentas pavadinęs Rusijos „regionine galia“, ir kas šiandien atrodytų kitaip? Rusija nepultų Gruzijos, Ukrainos, pasitrauktų iš Padniestrės, nesiautėtų Sirijoje, nebaugintų Baltijos valstybių? Gal norima pasakyti, kad šių konfliktų būtume išvengę, jei Rusiją visur ir visada vadintume teisinga ir padoria „didžiąją pasaulio galia“? Priešingai: šitaip aukštinamas rimtų psichologinių problemų turintis diktatorius gali pamanyti pajėgus ir trečiąjį pasaulinį karą pradėti…

Argi Kremliaus vadovams vakariečiai per mažai prikalbėję komplimentų (pavyzdžiui, vienas JAV prezidentas pažvelgė į Vladimiro Vladimirovičiaus akis ir suprato, kad tai padorus, sąžiningas vaikis)? Jei suskaičiuotume visas Vašingtono, Paryžiaus, Berlyno kadaise V.Putinui parodytas pagarbas ir reveransus, Kremliaus valdovas šiandien turėtų būti mažų mažiausiai doras kaip angelas. O juk taip nėra.

Be abejo, B.Obama padarė grubią klaidą, Rusiją pavadinęs „regionine galia“, nes šio teiginio neparėmė konkrečiais darbais. Bet nereikia būti naiviems: imperinių Rusijos apetitų gražiais žodžiais nesumažinsi.

2016.11.02; 04:02

Rusijos jokiais masteliais neišmatuosi, protu nesuvoksi. “Rusija galima tiktai tikėti”. Tokia graži idėja nėra tik poeto žodžiai, ji plaukia per ilgaamžę carų valstybės egzistencinę filosofiją, artimą religijai, kurią išties verta suprasti. Tada nebus vargo suprasti dar vieną nūdienį carą, galbūt paskutinį. Parengusį Didžiąją Kiniją, maždaug iki Uralo.

Pirmiausia suvokim, kad šio straipsnelio pradinė, gana žinoma ir rusų mąstytojų mėgiama sentencija tėra apgaulė, širdžiai malonus mitas, pateisinąs, kodėl tiek daug Rusijos patriotų atsisako proto. Jie myli Galatėją – savo virtualią iliuzorinę konstrukciją. Sutinka dėl jos skursti, badauti, kentėti tironijas. Kariauti, mirti – kodėl ne. Kad tik būtų kuo didesnė geografiškai.

Continue reading „Vytautas Landsbergis. Rusija kaip tikėjimas“

Azerbaidžane minimi 1990 metų „juodojo sausio“ įvykiai. Po metų Lietuvą ir Latviją taip pat užklupo tragiški įvykiai. Kaip iš šiandieninių politinio Olimpo aukštumų vertinama kruvinų įvykių reikmė, įvykių, kuriuos sukėlė sovietų kariuomenės įvedimas į Baku, Vilnių ir Rygą? Ar jų galima buvo išvengti? Ar yra vilties, kad Karabacho konfliktas bus sureguliuotas ir Azerbaidžano teritorinis vientisumas bus atkurtas?

Kokį pavojų skleidžia mūsų šalims neoimperinis revanšizmas ir kas pasikeis Rusijos politikoje poputiniškoje eroje?

Į šitą ir kitus klausimus interviu leidiniui haqqin.az atsako buvęs Lietuvos prezidentas Vytautas Landsbergis.

Continue reading „Vytautas Landsbergis: „Nemanau, kad tik Armėnija okupavo Karabachą. Tai – Rusijos darbas““

Agresyvi Rusijos politika Ukrainos atžvilgiu visiems kelia klausimą – ko galima tikėtis iš Rusijos? Šiandienos įvykiai ir neseniai nuaidėję propagandiniai kliedesiai per Rusijos „Penktąjį kanalą“ laidoje „Svarbiausia“ („Главное“) privertė prisiminti vieną iš skaitytų Rusijos autorių knygų, kuri po pasirodymo spaudoje nesulaukė didesnio dėmesio, mat tuo metu dar nebuvo tokia aktuali ir tiesiog buvo laikoma utopija ar futurologiniais kliedesiais.

Tai Michailo Jurjevo politinės fantastikos knyga „Trečioji imperija. Rusija, kuri privalo būti“ (Михаил Юрьев. ТРЕТЬЯ ИМПЕРИЯ. Россия, которая должна быть), kurioje suformuota „keturių žingsnių programa“, kaip Rusija taps pasauline imperija.

Continue reading „Kaip Rusija užkariaus pasaulį?“

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia ištrauką iš paskutiniojo Rusijos žurnalistės Julijos Latyninos komentaro „Kod dostupa“, paskelbto radijuje „Echo Moskvy“ (http://www.echo.msk.ru/). Šios Rusijos žurnalistės pastabos, net jei mums ne viskas priimtina, vertos dėmesio.  

Vakarai skatina tuos dalykus, kuriais jie vadovaujasi savo gyvenime – demokratiją, toleranciją ir taip toliau, nepriklausomai nuo to, ar tai gerai visomis aplinkybėmis, ar blogai. Rusijoje kažkaip atvirkščiai. Mes nesveikiname liaudies merų, kuriuos ne visai aišku, kas išrinko. Šiuo atveju mes sveikiname Donecko respublikos apsisprendimą.

Continue reading „Julija Latynina: „Putinas nepriaugina teritorijų, jis jas praranda““

3. Prastų šalies valdovų formulė – devintoji

Taigi priešpaskutinioji,  devintoji,  formulė teigia, jog „vienvaldžiai karaliai yra tautoms baisingi žmonės“.

Tačiau ir be jų apsieiti neįmanoma: „Jie taip gerai susitvarkė tūkstantmečių bėgyje savo reikalus Europoje, kad šiandien be vienvaldžių negali apsieiti didžiosios tautos, vadinasi, šiandien tą blogį, tegul ir pavojingą, bet reikalingą, reikia mūsų krašte rūpestingai išsaugoti“.

Klausimas – kaip išsaugoti? XVIII a. pabaigoje tradiciniai Lenkijoje naujų karalių rinkimai jau buvo visokeriopai sukompromituoti. Kai mirė 1572 m. bevaikis Zigmantas Augustas, paskutinis Jogailos palikuonis, „ pasibaigė Lietuvą ir Lenkiją valdžiusios Gedimino šeimos šaka; liko tik netekėjusi Zigmanto Augusto sesuo, Ona, ir tolimi giminės“ (A.Šapoka).

Continue reading „I. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinio finalo retrospekcija (matomoji pusė) – 3“

chodzaly foto_13

Būna žaizdų, kurios negyja…

Lygiai prieš dvidešimt metų, naktį iš vasario 25 – osios į 26 – ąją, armėnų kariniai daliniai, remiami Rusijos kariuomenės 366-ojo motorizuoto šaulių pulko, nušlavė nuo žemės paviršiaus vakarinėje Azerbaidžano dalyje buvusį rajono centrą Chodžaly.

Per vieną naktį buvo žiauriai nužudyta 613 žmonių, tarp jų 106 moterys ir 63 vaikai. Dar 487 miestelio gyventojai buvo suluošinti, 1275 paimti įkaitais, o 155 dingo be žinios; šiandien jau niekas neabėjoja, kad ir jų seniai nėra gyvųjų tarpe, tik artimieji vis dar negali aplankyti jų kapų…

Chodžaly nebuvo pirma Azerbaidžano gyvenvietė, kurios gyventojai tapo aukomis sadistų, svajojančių apie “Didžiosios Armėnijos” (mitinės, niekad istorijoje neegzistavusios valstybės nuo Viduržemio iki Juodosios ir Kaspijos jūrų) “atkūrimą”.

Continue reading „Negyjanti Azerbaidžano žaizda (Chodžaly aukoms atminti)…“

saakasvislis_portretas

XVI-XVIII amžiais pasaulyje susiformavo didžiulės imperijos: Austrijos Habsburgų imperija, Osmanų imperija, Britų imperija, didžiulė Ispanijos imperija, Prancūzijos imperija, Rusijos imperija. XX amžius – tai imperijų žlugimo amžius. Lietuva nuo 1795 metų buvo užgrobta Rusijos imperijos ir laisvę atgavo tik 1919 metais.

Po dviejų dešimtmečių laisvės nuo 1940 metų mūsų valstybė buvo okupuota ir pateko į raudonosios Rusijos imperijos – SSSR glėbį. Iš SSSR glėbio pavyko išsivaduoti tik 1990-1991 metais. Pažvelkime į šiandienines imperializmo tendencijas. Koks šių dienų imperializmas?

Ispanijos imperija žlugo dar XIX amžiuje. Beveik 200 metų periodas – tai laiko tarpas, kad tarp buvusių kolonijų ir buvusios metropolijos nusistovėtų normalūs santykiai. Tiesa, paskutiniu metu genda Ispanijos santykiai su Venesuela.

Continue reading „NATO blokas nuvylė Gruziją“