Kremlius trečiadienį pareiškė, kad diplomatiniame ginče su Jungtinėmis Valstijomis, kurios 2016 metais Jungtinėse Valstijose uždarė dvi Rusijos diplomatines atstovybes ir išsiuntė 35 Rusijos diplomatus, Maskvos kantrybė senka, informuoja naujienų agentūra „Reuters“.
Pernai gruodį JAV finansų departamentas paskelbė, kad prieš Rusiją imamasi naujų sankcijų dėl jos kibernetinių atakų. „Interfax“ žiniomis, į išplėstą juodąjį sąrašą buvo įtraukti šeši fiziniai asmenys ir penkios žinybos bei organizacijos. Jame atsidūrė ir kai kurie Rusijos generalinio štabo vyriausiosios valdybos vadovai. Be to, taikydamos sankcijas, Jungtinės Valstijos išsiuntė iš Vašingtono ir San Francisko 35 Rusijos diplomatus ir uždarė dvi Rusijos diplomatines atstovybes.
„Atsižvelgiant į tarptautinę teisę, Rusija negali ilgą laiką taikstytis su tuo ir visko užbaigti nesiimant atsakomųjų priemonių. Tačiau kartu tikimės, kad galiausiai mūsų kolegos Jungtinėse Valstijose parodys tam tikrą politinę valią ištaisyti tarptautinės teisės pažeidimus“, – teigė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas.
Todėl amerikiečiai tikisi, kad Rusija iš šalies išsiųs keletą dešimčių Amerikos diplomatų apkaltindama juos neleistinu elgesiu – šnipinėjimu, ir tuo pačiu uždarys keletą ambasadų ar konsulatų.
„Po gilia priedanga dirbusių dviejų rusų šnipų sūnui po ilgų teisinių kautynių pavyko atkurti savo Kanados pilietybę. Kanados vyriausybė buvo atėmusi pilietybę iš Alekso Vavilovo po to, kai jo tėvus FTB demaskavo kaip KGB šnipus, kelis dešimtmečius apsimetinėjusius kanadiečiais“, – praneša Šonas Vokeris laikraštyje The Guardian.
Aleksas – Andrejaus Bezrukovo ir Jelenos Vavilovos, kuriuos KGB pasiuntė į Kanadą praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje ir kurie ten gyveno mirusiųjų kanadiečių Donaldo Hitfildo ir Tresi En Foli vardu, jaunesnysis sūnus. 2010 metais Bezrukovas ir Vavilova, apsigyvenę JAV su Kanadoje gimusiais sūnumis Timu ir Aleksu, buvo suimti kartu su devyniais kitais rusų šnipais, įskaitant Aną Čapman. Aleksui tada buvo 16 metų.
„Iš Alekso ir Timo buvo atimta Kanados pilietybė pagal nuostatą, kad „užsienio vyriausybių tarnautojų vaikai“ negauna Kanados vyriausybės pagal gimimo teisę“, – sakoma straipsnyje.
„Aš jaučiuosi taip, tarsi iš manęs būtų atėmę mano paties tapatybę už tai, kuo aš niekuo dėtas“, – prieš metus sakė Aleksas Vavilovas laikraščiui The Guardian.
„Dabar vienas Toronto teismas tą nuosprendį paneigė“, – praneša žurnalistas.
Elektroniniame laiške, rašytame po verdikto paskelbimo, Aleksas sakė, kad jaučiasi „reabilituotas ir laimingas, nes pagaliau teisingumas triumfuoja“.
„Jeigu kas pažeidžia teises, mes neatimame iš jo pilietybės, – kalbėjo abiejų brolių advokatas Hadaitas Nazami. – Vietoj to, jį galima nubausti pagal įstatymus, skirtus tam tikslui. Bet net tokiais atvejais mes taikome teisinius standartus ir nebaudžiame vaikų už jų tėvų elgesį“.
„Dabar Kanados vyriausybė turi 30 dienų apeliacijai prieš šį nuosprendį paduoti ir bylai perkelti į į Aukščiausiąjį teismą, bet Nazami tikisi, kad to nedarys. Jis taip pat mano, kad toks nuosprendis netrukus bus priimtas ir Timo atžvilgiu“, – perduoda Vokeris.
Vilniaus apygardos teisme baigta nagrinėti šnipinėjimu kaltinamo aukšto Rusijos žvalgybos tarnybos pareigūno Nikolajaus Filipčenkos byla – prokuratūra siūlo jį pripažinti kaltu bei skirti 10 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, praneša Lietuvos žiniasklaida.
Rusijos pilietis kaltinamas su kitais asmenimis siekęs užverbuoti Vadovybės apsaugos departamento pareigūnus, kurie galėtų įtaisyti pasiklausymo įrangą prezidentės Dalios Grybauskaitės kabinete ir rezidencijoje.
Taip pat jis teisiamas dėl dokumentų klastojimo, suklastotų dokumentų panaudojimo ir daugkartinių neteisėtų valstybės sienos kirtimų.
Asmuo kaltinamas ir už tai, kad su kitu Rusijos piliečiu 2011-2014 m. šnipinėjo bei verbavo net keletą Lietuvos piliečių, siekė gauti informacijos apie Valstybės saugumo departamento pareigūnus.
Galutinis nuosprendis Rusijos šnipui bus paskelbtas liepos 7 d.
Nuo sovietinės žvalgybos laikų „įtakos agentais“ vadinami užsieniečiai, kurie savo valdžios sluoksniuose sąmoningai skleidžia palankumą Kremliaus politikai. Įtakos agentas aukštame poste blogiau visų priešo šnipų. Pagauti jį už rankos retai pasiseka, o ir sučiupus reikia drąsos viešai pripažinti valstybę buvus svetimoje įtakoje, kaip tai atsitiko JAV praėjusio amžiaus viduryje.
Šaltojo karo kreivieji veidrodžiai
Amerikos žmonės gyveno palaimingoje nežinioje, o nemažai aukšto rango pareigūnų buvo arba šiam pavojui abejingi, arba tam tikrais atvejais prisidėjo prie šios veiklos. Ko nežinojo amerikiečiai ir apie kokį pavojų kalba tai parašę knygos „Stalino slaptieji agentai“ autoriai – M.Stanton Evans, Herbert Romerstein? Šioje knygoje, neseniai išleistoje ir lietuviškai („Briedis“, 2016), rašoma apie praėjusio amžiaus vidurį, kai galingas ir klastingai veikiantis priešas per daugybę savo slaptųjų agentų ir savo šalininkų vyriausybės įstaigose galėjo kreipti JAV politiką Maskvai naudinga linkme. Pasak autorių, didesnę grėsmę valstybės saugumui sunku ir įsivaizduoti.
Knygų apie šnipus ir žvalgybininkus šiandien užtenka – tik skaityk. Slaptai.lt nuotr.
Tūlas gali pasakyti: argi jau ne viskas pasakyta apie tuos istorijos nebūtin nugrimzdusius laikus? Autoriai sakosi todėl ir ėmęsi plunksnos, kad ne viskas. Maža to! Reikia dar daug nuveikti atkuriant išsamų ir tikslų Šaltojo karo paveikslą („Stalin`s Sekret Agents“ dienos šviesą išvydo 2012-aisiais). Apie Šaltąjį karą – dviejų didžiųjų valstybių neginkluotą konfliktą XX amžiaus antrojoje pusėje esą dar niekas deramai nepapasakojo. Mat rašyta beveik išskirtinai apie šnipinėjimą. Daugelyje Šaltojo karo studijų vyrauja nuomonė, kad pagrindinis, jeigu ne vienintelis pavojus, kurį kėlė į Jungtinių Valstijų federalines įstaigas įsismelkę sovietų agentai, buvo šnipinėjimas – karinių ir diplomatinių paslapčių vogimas. Iš tikrųjų nuteistųjų už šnipinėjimą buvo palyginti nedaug, ir kalbant daugiausia ar vien apie tai, smarkiai iškreipiamas JAV saugumui iškilusių grėsmių mastas ir tikrasis Šaltojo karo vaizdas.
Tik XX amžiaus paskutinįjį dešimtmetį, žlugus komunistiniams režimams, atsivėrė archyvai (deja, neilgam), ir žmonės sužinojo daug naujų faktų, kurie buvo laikomi didžiausioje paslaptyje, kategoriškai neigiami ir plačiajai visuomenei neatskleidžiami. Tiesą sakant, nedaugeliui jie buvo žinomi ir iki tol. 5-ajame dešimtmetyje JAV kariuomenės ryšių korpusas perėmė šimtus tūkstančius šifruotų pranešimų, kuriuo siuntė sovietų žvalgybos vadovai savo slaptiems agentams JAV. Po kruopštaus ir ilgo darbo nedidelę jų dalį, mažiau kaip 3 tūkstančius, pavyko iškoduoti. Dešifruotų tekstų turinį visuomenei atskleidė tik 1995 metais, tai yra praėjus pusei amžiaus nuo to, kai juos pirmą kartą perskaitė. Dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui ir jam pasibaigus dešimtis slaptų Kremliaus agentų nurodė komunistams atsisakę tarnauti amerikiečiai (Whittaker Chambers, Elizabeth Bentley). Svarbių liudijimų apie SSRS agentų veiklą sukaupė JAV kongreso archyvas. Slaptų sovietų dokumentų išvežė į Vakarus pabėgę SSRS saugumo ir žvalgybos tarnybų pareigūnai. Pats Kaluginas 12 metų Jungtinėse Valstijose vykdė KGB politinės žvalgybos tinklo rezidento pareigas, bene svarbiausias sovietinėje užsienio žvalgyboje Šaltojo karo laikotarpiu, o jo priedanga atvykus į Vašingtoną buvo SSRS pasiuntinybės spaudos atašė pavaduotojas.
Pasak „Stalino slaptųjų agentų“ autorių, dabar šaltinuose mums atsiskleidžiantys faktai ryškiai skiriasi nuo Šaltojo karo versijos, kuri pateikiama daugelyje ano laikotarpio istorijų. Ištisus dešimtmečius JAV stengtasi įpiršti nuomonę, jog komunizmo grėsmė šalies viduje buvo gerokai perdėta, nuo „raganų medžioklės“ nukentėjo daug nekaltų žmonių. Antai Antrojo pasaulinio karo atominio projekto mokslinis vadovas, garsiausias branduolinės srities specialistas beveik visą šaltojo karo dešimtmetį Robertas Openhaimeris tam laikotarpiui skirtose knygose vaizduojamas vos ne niekuo nedėtu kankiniu, kuriam atėmė teisę susipažinti su valstybės paslaptimis. Tuo tarpu iš atskleistų FTB dokumentų matyti, jog komunistai jį laikė slaptu savo partijos slaptu nariu.
Iškelti į viešumą faktai paneigia įsigalėjusią nuomonę, esą Amerikos komunistai, kairieji, buvo idealistai, gal ir klystantys, tačiau ištikimi taikos ir socialinio teisingumo idėjoms. Esą jeigu šnipinėjimo nebuvo, tai iš valstybės gaudavę atlyginimą komunistai rimtos grėsmės jos saugumui nekėlė. Daugybė pavyzdžių rodo amerikiečius komunistus valstybiniuose postuose aktyviai dirbus SSRS naudai, taigi jie buvo svetimos priešiškos valstybės parankiniai. Ir JAV komunistų partija buvo ne kokia geranoriška organizacija, o veikė kaip priešiškos valstybės penktoji kolona.
Išaiškėję nauji faktai buvo netikėti, nes parodė, kad slapta komunistų veikla prieš Jungtines Valstijas buvo gerokai intensyvesnė ir veiksmingesnė nei daugelis istorikų įsivaizdavo. Tačiau ir šie duomenys rodo tik dalį, o ne visą paveikslą. Antai didžiuliam srautui į Ameriką iš Maskvos siųstų sovietų karinės žvalgybos šifruotų pranešimų taip ir nepavyko parinkti kodo. „Stalino slaptųjų agentų“ autoriai nustatė, kad dalis Šaltojo karo dokumentų ir permainų laikais tebeliko įslaptinti, kiti dingo iš oficialių archyvų. Iki šiol visuomenei nėra žinomi faktai apie slaptą komunistų veikimą griaunant Lenkijos, Rumunijos, Jugoslavijos, Kinijos ir kitų šalių valstybingumą. Rašytojai ir toliau platina kadaise iš melagingų duomenų susiklosčiusius Šaltojo karo mitus. Taigi istorinis užtemimas vis dar neišsisklaidęs.
Raudonasis Kremlius įsakinėja Baltiesiems rūmams
Iki 1933 metų, kol JAV ir SSRS nebuvo užmezgusios diplomatinių santykių, sovietų šnipai slapstėsi bendroje Amerikos ir Rusijos prekybos organizacijoje “Amtorg”. Kuriant šį stogą, be vėliau pagarsėjusio bolševikų vado Lenino ir paskesnių Kremliaus šeimininkų bičiulio, Amerikos piliečio Armando Hamerio, dalyvavo pats grėsmingosios sovietų slaptosios policijos (ČK) vadovas Feliksas Dzeržinskis, dėjęsis koncesijos komisijos pirmininku (ir jam reikėjo priedangos). Daugelis “Amtorg” tarnautojų iš tikrųjų veikė kaip sovietų slaptųjų tarnybų šnipai, medžioję JAV gynybos ir pramonės paslaptis, taip pat verbavę agentus, daugiausia iš vietinių komunistų, užplūdusių ant Franklino Ruzvelto paskelbto „Naujojo kurso“ bangos pristeigtų įstaigų kabinetus. Diplomatinis pripažinimas suteikė Maskvai teisę siųsti į Vašingtoną diplomatus ir pasiuntinybės tarnautojus, kurie iš tikrųjų buvo žvalgybų darbuotojai. Po Hitlerio ir Stalino sandėrio JAV kongresas paskelbė abu diktatorius, taigi ir jų agentus vienodai pavojingais. Maskvos šnipai atsigavo Antrojo pasaulinio karo metais, kai sovietai tapo JAV sąjungininkais kare su nacistine Vokietijos ir Amerikos komunistus nustota varžyti.
Publicistas Leonas Jurša. Vinco Kudirkos aikštė, Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Niekas neginčija – Jungtinėse Valstijose šnipai kaip reikiant pasidarbavo Sovietų Sąjungos naudai (tarp garsiausių paslapčių vagysčių – branduolinės paslaptys, duomenys apie reaktyvinį variklį, radarą, kitas karines sistemas). Kita vertus, aptarinėjant vien šnipinėjimą paslepiamas tikrasis komunistų įsismelkimo į JAV politinį gyvenimą mastas, lieka nežinomi sovietų ardomosios veiklos metodai.
Pagrindinis nematomo Maskvos puolimo tikslas buvo JAV ir kitose Vakarų valstybėse infiltruoti kuo daugiau įtakos agentų, ypač oficialiose įstaigose, susijusiose su karo, žvalgybos ir užsienio politikos reikalais. Iš prieinamais tapusių duomenų paaiškėjo, jog per kelis dešimtmečius JAV vyriausybinėse įstaigose (Baltuosiuose rūmuose, Valstybės, Iždo, Prekybos departamentuose ir kitose) buvo įsismelkę dešimtys sovietų įtakos agentų, kurie naudojosi kontaktinių asmenų, slaptųjų informatorių bei kitų parankinių paslaugomis ir kuriems vadovavo kuratoriai. Jų poveikis politikai kėlė ne menkesnę nei šnipai, o neretai ir gerokai didesnę grėsmę. Žinojimas, kokia bus JAV ir kitų nekomunistinių valstybių politika (šnipinėjimas), buvo Kremliui naudinga, tačiau dar naudingesnė – galimybė į ją įsikišti (poveikis). Vienas kitam netrukdė, o priešingai: šnipų surinkti duomenys daugeliu atvejų buvo vertingi Maskvai, nes sovietai žinojo, kokia bus JAV arba Vakarų politika vienu ar kitu klausimu – šie duomenys padėdavo įtakos agentams kreipti politiką Maskvai palankia linkme.
Rašoma, jog komunistai Jungtinėse Valstijose įsismarkavo po to, kai Ruzvelto vyriausybė pripažino SSRS ir Stalino režimą. Prie to neabejotina prisidėjus Maskvos interesų šalininkus, tarp kurių buvo ir Ruzvelto bičiulis bei neoficialus patarėjas vidaus politikos reikalais Haris Hopkinsas (Harry Hopkins). Jis esą pridėjęs ranką ir prie to, kad 1937 metų vasarą Valstybės departamente būtų panaikintas kovos su komunizmu bastionu vadintas Rusijos skyrius, o jo vadovas (Robert Kelley) išsiųstas diplomatu į Turkiją. Skyriaus ypatingajame archyve kauptos bylos buvo pasmerktos sunaikinti, o daugybė knygų – galima jas vadinti antikomunistinėmis – išsklisti Kongreso bibliotekoje.
Pasak vieno tų įvykių liudytojo, tai buvo momentas, kai tikrai pakvipo sovietų įtaka, ir tas kvapas sklido iš pačių aukščiausių vyriausybės kabinetų. Beveik dešimtmetį Valstybės departamente vyko atkaklios iš pradžių ten svarbiausius postus užėmusių antikomunistų, senosios gvardijos, ir Maskvos interesų šalininkų, įtakingų Baltųjų rūmų veikėjų, kovos galiausia baigėsi konservatyviųjų diplomatų pralaimėjimu. Juos atleido. 1945 metų rudenį pasitraukė ir šiam sparnui vadovavęs departamento sekretoriaus pavaduotojas Jozefas Grevas (Joseph Grew); du mėnesiai iki savo atsistatydinimo jis leido suimti įtariamuosius veikimu prieš valstybę, kurios interesus pats gynė keturis dešimtmečius. Valstybės departamentas, rodos, jau seniai klausė tik komunistų balso. Karo metais Maskva perdavė šiai įstaigai, kaip užsienio reikalų ministerijai, sąrašą JAV pareigūnų, kurios laikė nedraugiškais Sovietų Sąjungai – užsienio valstybė leido sau nurodinėti, kas turėtų dirbti JAV diplomatinėse tarnybose!
Knygos „Stalino slaptieji agentai“ autorių nuomone, neparašyta lieka taip pat išsami ir tiksli Didžiojo trejeto valstybių vadovų susitikimų Antrojo pasaulinio karo metais istorija, tikrosios tų susitikimų geopolitinės pasekmės. Anksčiau po septyniais užraktais laikyti dokumentai atskleidžia tai, kas vyko ne mūšių laukuose, o užkulisiuose ir lėmė ištisų tautų likimą. Apie tuometę sąjungininkų galią Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis pasakęs: Tai buvo įspūdingiausia žemiškos valdžios koncentracija iš kada nors pasitaikiusių žmonijos istorijoje.
Tačiau vargu ar galima sakyti, jog Jaltoje pasaulio tautų likimą sprendė Ruzveltas, Čerčilis ir Stalinas. JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas jau neturėjo savo valios – šis sunkiai sergantis žmogus nuolankiai klausė, ką šnabždėjo patarėjai… Apie tai plačiau papasakosime kitoje šio teksto dalyje. Tuos knygos puslapius, kur pasakojama apie Didžiojo trejeto valstybių Jaltos konferencijoje 1945 metais kurtąją ateities Pasaulio santvarką, pravartu skaityti ne kaip šnipų romaną, o turint prieš akis kai kuriuos pastarųjų kelerių metų ir visiškai nesenus įvykius.
Rusų šnipė meilijosi JAV prezidento patarėjui
Griuvus sovietinei imperijai, nematomojo fronto priešininkai buvo pradėję vos ne broliautis, bet naujajame tūkstantmetyje Rusija, JAV specialiųjų tarnybų analitikų tvirtinimu, vėl sutankino šnipinėjimo tinklus tiek Valstijose, tiek Vakarų Europoje. Slaptai.lt rašė apie tai, kad 2010-ųjų vasarą JAV specialiųjų tarnybų agentai Niujorke, Naujajame Džersyje ir Bostone sulaikė 10 rusų šnipų. Po kelerių metų išaiškino tris Rusijos Federacijos atstovybių tarnautojus, įtariamus šnipinėjus Maskvai ir siekus užverbuoti Amerikos piliečius teikti Rusijos užsienio žvalgybą (SVR) dominančią informaciją.
Vakarų žiniasklaida juos pavadino “priemiesčių šnipais” ir suskubo raminti skaitytojus, kad Maskva neišgavo jokių paslapčių, kad rusų nelegalų (operacija buvo visiškai bergždžia). Garsusis šnipų romanų autorius Devidas Kornuelas netgi priekaištavo žvalgybos pareigūnams, dėl kurių, jo manymu, neapgalvotų veiksmų vėl pablogėjo JAV ir Rusijos santykiai. Tada nerimavimas dėl rusų agentų laikytas juokinga paranoja: Vakaruose, girdi, nesą paslapčių, kurias vertėtų vogti!
Šio skandalo anaiptol ne atgrasia heroje žiniasklaidoje tapo Ana Čapman (Ana Kuščenko), ne pirma rusaitė, ištekėjusi už patiklaus užsieniečio tam, kad įgytų jo pavardę ir pilietybę. Londone Čapman sukosi tuose pačiuose sluoksniuose, kur buvo ir pabėgėlis rusų oligarchas Borisas Berezovskis, kandžiai kritikavęs Vladimiro Putino režimą. Valstijose „Agentė 90-60-90“ praleido vos pusmetį, tačiau vėl spėjo pagarsėti kaip vakarėlių liūtė ir nepasotinama pažinčių mėgėja. Kremliui nepataikaujanti Rusijos žurnalistė Julija Latynina ją pavadino Vakaruose dirbančia labai aukštos klasės prostitute, už kurios prabangų apatinį trikotažą sumoka ir kurios visas išlaidas kompensuoja valstybė.
2012-ųjų pavasarį pasaulio žiniasklaida vėl sutrimitavo apie Čapman: rusų šnipė, gyvendama Amerikoje, mėginusi suvilioti JAV prezidento patarėją! Pikantiška! Amerikos saugumiečiai kalbėjo labai rimtai. Centrinės žvalgybos valdybos direktoriaus pavaduotojas nenurodė taikinio pavardės, bet paaiškino, jog įsismelkusią į Barakui Obamai artimą aplinką šnipę reikėję skubiai sulaikyti. Buvęs CIA bendradarbis ir knygų apie šnipus autorius Keitas Meltonas šitaip apie ją atsiliepė: Jeigu Ana Čapman būtų praleidusi Amerikoje dar pusmetį, būtų tapusi pavojingiausia iš visų šnipų šalies istorijoje. Pasak jo, rudaplaukė gražuolė galėjo prisiplakti prie ko tiktai panorėjusi.
Žinomas britų publicistas Edvardas Lukasas savo 2012-aisiais pasirodžiusioje knygoje “Apgaulė” (2013-aisiais ši knyga išleista ir lietuvių kalba) rašė apie pavojingą rusų šnipų veikimą pernelyg patiklioje Vakarų visuomenėje: Kadangi ši grėsmė nėra tinkamai įvertinta arba visiškai ignoruojama, ji yra itin didelė.
Jis nesuskubo aprašyti naujai paaiškėjusių Anos Čapman žygių, tačiau irgi spėjo ją su bendražygiais galėjus dar daug nuveikti Kremliaus labui per nelegalams skirtuosius dešimtmečius – jeigu jų nebūtų susekęs kurmis, į Rusijos saugumo ir žvalgybos aparatą infiltruotas Vakarų agentas. Jeigu ne ta netikėta nesėkmė, jie ir dabar ten tebegyventų, – rašė Edvardas Lukasas apie Aną Čapman ir jos bendrininkus. Toliau galima tik spėlioti. Paprastai svarbią personą, įviliotą į medaus spąstus, ima kalbinti (gražiuoju ar kitaip) tikras slaptųjų tarnybų darbuotojas, tvirtai nusiteikęs nudžiuginti centrą dar vienu įtakos agentu.
Stalino reikalą tęsia Putinas
Po Krymo aneksijos ir Rusijai braunantis į Ukrainos rytines sritis, visais balsais imta kalbėti apie Kremliaus sumanytąjį hibridinį karą, netgi multivektorinį hibridinį karą. Pastarąjį naujadarą JAV karinio laivyno tyrimų centro (CNA) analitikas Maiklas Kofmanaspalyginosu Frankenšteino pabaisa, persekiojančia Rusijos politiką narstančius specialistus. Jo nuomone, Krymo aneksija – tai klasikinė, Juodosios jūros laivyno 510-osios atskirosios jūros pėstininkų brigados kaip iš vadovėlio atlikta karinė operacija, o propagandinis triukšmas, savanorių klounada – tarp kito. Rytų Ukrainoje iš pradžių net nenaudota jėga, tačiau karas vyko. Tik ne kažin koks hibridinis, o vėlgi klasikinis – politinis karas. Ten 2014-ųjų pavasarį Rusija ėmėsi žygių atgrasyti Kijevo valdžią nuo posūkio į Vakarus, iš anksto, pasak Kofmano, užsitikrinusi Rytų Ukrainos oligarchų palaikymą. Visa tai buvo rusų žvalgybos ir susitarimų su vietiniais oligarchais rezultatas.
Istorijos ratas apsisuko. Šaltojo karo pradžioje (1948) žinomas amerikiečių diplomatas ir istorikas Džordžas Kenanas politinį karą apibūdino kaip nacijos visų turimų būdų panaudojimą savo tikslams pasiekti. Jie gali būti tiek akivaizdūs – politinės sąjungos, ekonominės priemonės, propaganda, tiek slapti – tarpų jų Kenonas nurodo dargi ginkluotų būrių priešiškos valstybės teritorijoje rėmimą, tačiau pirmiausia pamini tenykščių draugiškų elementų palaikymą. Jis daug žinojo apie sovietams Amerikoje draugiškus elementus – komunistus ir kitus kairiuosius…
Ar savaime suprantama laikoma, ar išleidžiama iš akių, jog Ukrainoje knibždėjo žmonių, kuriuos drąsiai galima vadinti Rusijos įtakos agentais (tie patys oligarchai) su tuomečiu prezidentu Viktoru Janukovyčiumi priešakyje. Ne veltui Putinas jį gelbėjo! Dabar jis kaltinamas valstybės išdavyste – prašė panaudoti jo šalyje svetimos valstybės ginkluotąsias pajėgas. Tuo tarpu Kremlius jau buvo nupirkęs jo palankumą pažadu skirti Ukrainai 15 mlrd. dolerių paskolą ir 10 metų taikyti nuolaidas perkamoms dujoms. Toks buvo Kremliaus atlygis Janukovyčiui už tai, kad Ukraina atsisakytų sutarties su Europos Sąjunga ir liktų Rusijos įtakoje. Iš to, ką sužinojome 2016 metų rugpjūtį, reikėtų manyti, jog Rusija Janukovyčiui protinti samdė… amerikietį konsultantą, taigi savo įtakos agentą. Ir ne bet ką, o būsimą kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trampo rinkiminio štabo vadovą Polą Manafortą! „The New York Times“ parašė, esą šis respublikonas iš Rusijos politiką palaikiusios Ukrainos regionų partijos juodosios kasos gavo 12,7 mln. dolerių atlygį. Be to, varė bendrą verslą su garsiuoju rusų oligarchu Olegu Deripaska (vis tie oligarchai!). Manafortui teko atsistatydinti.
Donaldui Trampui, galima sakyti, nesiseka su savo svita. Kaip reikiant nesušilęs kojų prezidento nacionalinio saugumo patarėjo kabinete turėjo atsistatydinti dar vienas jo bendražygis – Maiklas Flynas (Flynn). Dvejus metus vadovavęs JAV gynybos ministerijos žvalgybos valdybai ir netekęs direktoriaus posto 2014-ųjų pavasarį, atsargos generolas leitenantas pradėjo konsultavimo verslą. Dienraščiui „The New York Times“ miglotai papasakojo, jog dirba su klientais iš Japonijos ir Artimųjų Rytų…
Tapus jam prezidento patarėju, visiškai kitomis akimis pažvelgta į nuotrauką iš Rusijos televizijos kanalo RT veiklos 10-mečio šventimo 2015 metų pabaigoje, kurioje JAV generolas matyti prie vieno stalo su Rusijos prezidentu, dargi greta. Juk šis valstybinis propagandos kanalas lygiai dešimt metų trimitavo apie JAV grėsmę visam pasauliui ir balsingai teisino Kremliaus kariaunos įsibrovimą į Ukrainos teritoriją, kurios vientisumą Rusija ir JAV įsipareigojo gerbti dar prie 20 metų Budapešte. Toliau, kaip lietuviai sako, maišas prairo, grikiai pabiro… Išaiškėjo, jog 2016-ųjų antrą pusmetį generolas iš Rusijos gaudavo lygiai po 11 250 dolerių per mėnesį – tiesiog kaip darbuotojas algą. Ta pati RT už interviu jam sumokėjo 33 750 dolerių. O pirmuosius $11 250 buvęs Pentagono žvalgybos vadas gavo iš „Kasperskio laboratorijos“ dukterinės kompanijos Amerikoje (ši rusų bendrovė veikia kibernetinės gynybos srityje ir, kaip visur teigiama, yra susijusi su Federaline saugumo tarnyba, FSB)…
Ką buvęs FSB direktorius Vladimiras Putinas gali pamanyti apie strateginio priešininko žvalgybos generolą, tegul ir buvusį, kuriam moka jo valdoma valstybė? Tiktai viena – generolas yra Rusijos užverbuotas agentas. O ką Rusijos prezidentas turėjo daryti žiniasklaidai pranešus dar vieną sensaciją: Flynas kaip Turkijos vyriausybės agentas 2016 metais gavo už savo lobistines pastangas jos labui Amerikoje 530 tūkst. dolerių? Gudriai šyptelėti. Tiesa, šypsenos Kremliuje greitai dingo. Mat išaiškėjo ir kita: turkų, bet niekaip su Turkijos vyriausybe nesusijęs verslininkas generolui, be dienos prezidento patarėjui tikrąja šių žodžių prasme, sumokėjo tą pusę milijono iš 150 mln. dolerių paskolos, kurią jam su partneriais suteikė vienas Rusijos bankas dar 2007 metais (ta paskola išsisklaidė po įvairiausius projektus ir sąskaitas, tačiau gijas savo rankose, manoma, tebelaiko FSB).
Iš visko, ką apie tai pasakė žiniasklaida, galima padaryti kanceliariškai sausą išvadą: Rusija sumokėjo Flynui avansą už jai palankios politikos vykdymą ateityje, einant jam prezidento nacionalinio saugumo patarėjo pareigas, o Turkijos interesų gynimas tebuvo uždanga (маскировкой) šiai abejotinai, o gal ir nusikalstamai veiklai nuo Amerikos visuomenės ir teisėsaugos akių nuslėpti.
Štai ir sulaukėme naujos VSD ataskaitos apie Lietuvai kilusias grėsmes praėjusiais metais bei galimus pavojus šiemet.
Norėčiau pabrėžti – ir ankstesnės VSD ataskaitos buvo vertos dėmesio. Šioji taip pat nusipelnė pagyrimų. Būdama užtektinai atvira ir konkreti ji leidžia susidaryti platų panoraminį vaizdą apie mūsų silpnąsias puses bei mūsų oponentų darbo metodus. Būtent to mūsų visuomenei ir reikia.
Taigi Rusija agresyviai siekia dominuoti regione, kuriam priklauso Lietuva. Rusijos nuožmumas nevengiant nė atviros agresijos – akivaizdi grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Kitas Lietuvai iškilęs pavojus – sisteminis mūsų kaimynės Baltarusijos priklausomumas nuo Rusijos užgaidų. Todėl nenuostabu, kad agresyvią priešišką veiklą prieš Lietuvą tęsė tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos slaptosios tarnybos – ir kartu, ir atskirai. Didžiausias pavojus mūsų energetiniam saugumui – Astravo atominės elektrinės statyba Baltarusijoje bei bandymai atgaivinti Baltijskaja AE Kaliningrado srityje projektą.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Įsidėmėtina, kad Rusija siekia daryti neigiamą įtaką Lietuvos ir užsienio auditorijai dėl NATO pajėgų dislokavimo Lietuvoje, kaltina Lietuvą falsifikuojant istoriją, kuria neigiamus mitus apie, pavyzdžiui, 1991-ųjų sausio 13-osios tragediją Vilniuje.
Ne veltui trys Rusijos energetikos kompanijos – „Gazprom”, „Lukoil” ir „Inter RAO UES” – 2016 m. oficialiai deklaravo išleidžiančios lobizmui Briuselyje 2 mln. eurų, ir tai tik nedidelė, neslepiama Rusijos lobizmo dalis. Rusija turi pakankamai pajėgumų (kibernetinės atakos, informacinė politika, Kremliaus lobistai, žvalgybos ir saugumo tarnybų operacijos) veikti ES šalių vidaus procesus sau palankia linkme.
Tačiau problemoms, apie kurias mes jau žinome iš ankstesniųjų VSD ataskaitų, skelbtų 2016 ar 2015-aisiais metais, nenorėčiau skirti daug dėmesio.
Svarbiau pažvelgti į dalykus, kurių ankstesnėse VSD nebuvo arba jie nebuvo akcentuojami.
Ką turiu omenyje? Šių metų rugsėjo mėnesį Kremlius prie pat Lietuvos planuoja plataus masto strateginių Rusijos ir Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų pratybas „Zapad 2017“. Įprastai prieš tokio lygmens mokymus Rusijos ginkluotosiose pajėgose surengiamas plataus masto vadinamasis netikėtas kovinės parengties patikrinimas. Prieš pat „Zapad 2017“ tikėtinas toks patikrinimas ir Vakarų karinėje apygardoje. Oficialiais Rusijos ir Baltarusijos duomenimis, „Zapad 2017“ lygmens mokymuose dalyvauja apie 13 000 karių. Bet oficialia Rusijos statistika tikėti neverta. Greičiausiai tikrasis mokymų dalyvių skaičius bus didesnis, o mokymų scenarijuje – vien ginkluotas konfliktas su NATO. Be to, rusų ir baltarusių kariai mokysis pulti NATO aljansą visiškai greta Lietuvos Respublikos valstybės sienos.
Todėl VSD vadovas Darius Jauniškis atsakaitoje ir perspėja dėl tyčinių arba atsitiktinių incidentų tikimybės. Tyčiniai arba atsitiktiniai incidentai – rimtas pavojus, nes juos galima iš anksto suplanuoti. Kas nutiks, jei keli rusų ar baltarusių tankai „atsitiktinai“ įvažiuos į Lietuvos teritoriją? Ar pagalvojome, kaip elgsimės, jei kelios dešimtys iki dantų ginkluotų rusų kariškių „atsitiktinai“ pasiklys mūsų miškuose – pradės šaudyti, paims įkaitais grybautojų, uogautojų? Ką daryti privalės mūsų ginkluotosios pajėgos, jeigu kelios galingos raketos „atsitiktinai“ nukryps nuo kurso – sprogs Lietuvos teritorijoje?
Labai svarbi ir kita VSD pastaba: Rusija jau šiuo metu sugebėtų per 24–48 val. pradėti kovos veiksmus prieš Baltijos valstybes. Tai reiškia, kad Rusija pasiruošusi staigiam, netikėtam puolimui, į kurį NATO pajėgoms šiandien tikriausiai būtų sunku operatyviai duoti atkirtį, nors Baltijos šalyse jau yra vokiečių, britų, amerikiečių karių. Vadovaujantis sveiku protu sunku patikėti, kad Rusija tikrai nori išbandyti kaip veikia 5-asis NATO straipsnis (vienas – už visus, visi – už vieną). Greičiausiai Kremliui rūpi iš Vakarų išgauti kuo daugiau nuolaidų savo geopolitiniams apetitams patenkinti. Taigi iki tikro karinio konflikto, – vos keletas žingsnių.
Negalima pamiršti ir aplinkybės, kad Rusijai išlieka svarbus „Maskvos namų“ Vilniuje projektas. Šio projekto perspektyvos turi palyginti didelę simbolinę ir praktinę reikšmę Rusijai kaip potencialus jos įtakos, tėvynainių politikos ir viešosios diplomatijos instrumentas. Iki šiol Rusijai nepavyko Lietuvoje įkurti jokios panašaus statusą turinčios institucijos (pvz., Rusijos užsienio reikalų ministerijai pavaldžios federalinės agentūros „Rossotrudničestvo“), todėl Rusijos užsienio reikalų ministerija ir Rusijos ambasada Vilniuje aktyviai rūpinasi „Maskvos namų“ projekto eiga.
Laimė, 2016 m. gruodį Vilniaus miesto apylinkės teismas panaikino „Maskvos namų“ statybų leidimą ir nustatė 3 metų terminą statyboms įsiteisinti. 2017 m. Rusija greičiausiai imsis įvairių propagandinių ir neoficialių spaudimo priemonių, siekdama priversti Lietuvą užtikrinti, kad būtų leista įgyvendinti šį Rusijos įtakos sklaidai naudingą projektą. Kokia turėtų būti Lietuvos reakcija? Jokių Maskvos namų nei Vilniuje, nei Kaune, nei Klaipėdoje. Jei Vilniuje bus pastatyti Maskvos namai, Lietuvai iškils naujų papildomų pavojų.
O dabar – apie tai, ko ankstesnėse VSD ataskaitose nėra. Pirmą kartą VSD vadovybė savo viešame dokumente prabilo apie Lietuvos tautines bendrijas ir tautines mažumas. Rusija gali bandyt jas išnaudoti savo reikmėms. Štai viena citata iš VSD dokumento: “Rusijos įtaką Lietuvos visuomeniniams procesams padės išlaikyti neigiamas Rusijos propagandos poveikis Lietuvos tautinėms bendruomenėms“. Ir dar vienas sakinys: „2016 metais Rusija siekė silpninti Lietuvos socialinį integralumą, eskaluodama etninę priešpriešą“. Šimtą kartų teisios mūsų žvalgybos, kai teigia: „suteikus išskirtines teises lenkų bendruomenei, būtų sudarytos prielaidos Rusijai ir jos įtakos grupėms reikalauti tų pačių teisių ir galiausiai išskirtinio statuso rusų bendruomenėms visose Baltijos valstybėse“.
Beje, VSD nepasakė nieko naujo ir sensacingo. Tik neišmanėliai gali tikėtis, kad Kremliaus ideologai nesvarsto galimybės, kaip pasinaudoti Varšuvos reikalavimais dėl lenkiškų užrašų arba įkyriu holokausto temos eskalavimu, lietuvius vadinant vos ne didžiausiais žydšaudžiais. Šie pavojai egzistavo ir dar ilgai egzistuos. Egzistuos tol, kol Lenkija nesiliaus kištis į Lietuvos vidaus reikalus, kol meluos apie čia skriaudžiamus lenkus, o holokausto temos eskaluotojai nesuvoks, kad negalima „perlenkti lazdos“.
Mano supratimu, ši VSD ataskaitoje atsiradusi tema labai svarbi. Tačiau koks triukšmas kilo lietuviškoje spaudoje? Ypač pasižymėjo VU TSPMI docentas Kęstutis Girnius, portale delfi.lt parašęs straipsnį „Policinė valstybė Lietuva“.
Viena vertus, sutinku su K.Girniaus pastabomis, kad „ribojimai gali sukelti atvirkštinę reakciją“, kad „geriau pasitikėti nei įtarinėti“. Galima būtų sutikti ir su šia K.Girniaus mintimi: „Svarbiausias skirtumas yra tai, kad Rytų Europos šalyse nepasitikima mažumomis, jos laikomos potencialia „penktąja kolona“, kuri labiau ištikima ne savo šaliai, bet kaimynei, ne Lietuvai, bet Rusijai. Etniniai santykiai vertinami „nulinės sumos“ žaidimo perspektyva, kas naudinga mažumai esą kenkia daugumai“ (delfi.lt, BNS).
Kita vertus, aklai pasitikėti – taip pat pavojinga. Tokioms tautinėms bendrijoms, kurios iš tiesų nėra tautinės mažumos, nes prie pat mūsų – milžiniškos jų valstybės, oficialusis Vilnius turi teisę kelti pasitikėjimo testus. Jei žvelgsime ypač priekabiai, tai per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje gyvenantys rusai nesurengė nė vienos protesto akcijos prie Rusijos ambasados Vilniuje, reikalaudami nešdintis iš Krymo ir Rytų Ukrainos. Ar ponas K.Girnius žino, kodėl?
Lietuvoje gyvenantys lenkai taip pat nė sykio nesusibūrė protesto mitingui prie Lenkijos ambasados Vilniuje, nepareikalavo, kad Varšuva liautųsi skelbti lietuviams ultimatumus dėl neva pažeidžiamų „lenkų mažumų teisių“. Juk Lietuvoje lenkų niekas neskriaudžia. Lietuvoje lenkai jaučiasi žymiai geriau nei jų tautiečiai, gyvenantys JAV, Baltarusijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje… Ar neva viską išmanantis apžvalgininkas K.Girnius suvokia, kodėl Vilniaus krašto lenkai neskuba smerkti bjaurių oficialiosios Varšuvos išpuolių prieš Lietuvą?
Dar labiau nei K.Girniaus „įžvalgos“ nustebino Vytauto Didžiojo universiteto docento Andžėjaus Pukšto priekaištai mūsų saugumiečiams, esą samprotavimai apie lenkus – ne saugumiečių profesionalų reikalas, jų teiginiai labiau atspindi ksenofobiško vidutinio lygio apžvalgininko pastabas, VSD peržengė savo kompetencijos ribas (BNS, delfi.lt).
VSD vadovas D.Jauniškis teisingai atkirtęs: perspėjimas dėl išskirtinių teisių lenkams yra perspėjimas dėl galimo separatizmo. Vadovaukimės sveika nuovoka: argi Lietuva apdrausta nuo tokių nemalonumų? O jei apdrausta, gal universiteto atstovas galėtų paaiškinti, kas, kada ir kaip Lietuvą apdraudė nuo šios daugelį pasaulio valstybių kamuojančios ligos?
Keista, kad universiteto žmogui sunku suvokti, koks pavojingas separatizmas neskaitlingoms tautoms, ypač toms, kurios šimtmečiais kentė ir rusifikaciją, ir germanizaciją, ir polonizaciją. Ponas Pukšto akivaizdžiai tendencingas, nenuoširdus. Jam patarčiau atidžiai perskaityti apžvalgininko, komentatoriaus Vytauto Sinicos pareiškimą Facebook erdvėse:
„Net bjauru skaityti, kaip karštai puolė liberalūs politologai VSD ataskaitą už akivaizdaus fakto konstatavimą: privilegijų Lietuvos lenkams suteikimas yra vienas iš Kremliaus tikslų Baltijos šalyse (paskelbtos grėsmių ataskaitos 31 puslapis). Tą n metų kartojo ir latvių kalbininkai, ir latvių politikai, apie tai rašyta Lietuvos žiniasklaidoje, bet niekas nenorėjo girdėti. Mes juk įsiteikinėjame Lenkijai, o latviai mums kas? Pukšto, Girniaus ir turbūt dar ne vieno politologo nuomone to sakyti nebuvo galima, nes čia vidaus politikos klausimas. Didesnio nenuoseklumo negali būti. Kai patiems paranku, visi iš eilės W šalininkai rėkia apie tai, kaip svarbu ją įteisinti dėl gerų santykių su Lenkija ir koks čia visai ne vidaus politikos, o geopolitikos ir įsipareigojimų klausimas. Kai ta pati geopolitika ir akivaizdus Rusijos interesas per lenkų kortą (šįkart metaforiškai) skaldyti Baltijos valstybes primenamas VSD (dvaro politologai tą patogiai pamiršta), pasirodo, jau vidaus reikalas. Aš tik priminsiu dar vieną faktą, kurio irgi niekas girdėti nenori: tyrimai rodo, kad tik 15 proc. Lietuvos lenkų išvis laiko pavardžių rašymą arba lenteles svarbiu klausimu. Kitaip sakant, kovojama dėl Tomaševskio išgalvotos ir visiems primestos problemos. Bet tie, kas garsiausiai rėkia, mielai ir VSD užčiauptų.“
Būtų didžiausia kvailystė, jei imtume cenzūruoti VSD viešus pareiškimus. Rusijos FSB, GRU ir SVR tik apsidžiaugtų. Nesuteikime Rusijos saugumiečiams tokios progos. Lietuva nenori būti nei Lenkijos, nei Rusijos, nei Izraelio provincija. Ir tai – šventa jos teisė.
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS (www.draugas.org).
„Per 30-imt operatyvinio darbo CŽV metų aš daug kartų girdėjau apmaudžius šūksnius: „Jeigu man negalima naudotis ta informacija, tai kokia iš jos nauda? Kam tada apskritai ją kaupti?“ – prisimena The Washington Post puslapiuose Stivenas L. Holas, kurio specializacija šioje agentūroje – Rusija.
Autorius aiškina: „Paprastai taip šūkalioja ambasadoriai ar nacionalinio saugumo aparato aukšti bendradarbiai Vašingtone, o kartais net žvalgybos tarnybų analitikai, kuriems prieinama iš tikrųjų stulbinanti informacija, slapta gauta iš informatorių ar techninėmis priemonėmis“.
Dar apmaudžiau tais atvejais, kai vyriausybė ir amerikiečiai reikalauja atsakymų į sudėtingus klausimus.
„Būtent tokioje situacijoje mūsų šalis atsidūrė svarstant JAV žvalgybinės bendruomenės versiją, kuri skelbia, kad Rusijos hakeriai bandė paveikti prezidento rikimų eigą Amerikoje“, – rašo autorius.
Holo nuomone, įrodyti platiesiems visuomenės sluoksniams, kad toji versija atitinka tikrovę, bus sudėtinga. „Kibernetinių įsilaužimų ir to, ką apie juos žino Amerikos žvalgybos tarnybos, versijų svarstymas tiesiogiai susijęs su daugybe pačių delikačiausių mūsų profesijos niuansų: kaip geriausiai apsaugoti šaltinius ir metodus, kaip panaudoti slapta gautą informaciją aštriems politiniams klausimams sureguliuoti“, – aiškina autorius.
Jis perspėja: esama rizikos, kad paviešinus techninį potencialą, kuriam sukurti JAV sunaudojo milijonus dolerių ir sugaišo daugybę metų, jis taps bevertis, o informatoriai neteks gyvybės.
Toks pagrindinis prieštaravimas tarp slapto žvalgybinės informacijos rinkimo ir atviros visuomenės. Amerikos žvalgybos tarnybos kurtos tam, kad teiktų žvalgybos duomenis aukštiems valdininkams iš valdžios vykdomosios šakos, „bet viešai skelbti žvalgybinius duomenis, iš esmės, niekada nebuvo numatyta“, pabrėžia Holas.
„Galima suprasti skeptikus, kurie atmes žvalgybos tarnybų raginimus: „Paprasčiausiai patikėkite mumis“, – tuo labiau, kad Amerikos žvalgybos tarnybos ne visuomet daro teisingas išvadas“, – rašo autorius. Idėja teikti žvalgybinius duomenis tik aukštiems valdininkams gali pasirodyti senamadiška.
Bet užsienyje esantys informatoriai supranta, kad rizikuoja. Jeigu jie pajus, kad jų saugumo garantijų nėra arba garantijos bevertės, tai patys atsijos informaciją, kurią perduoda Amerikos žvalgybai, o kartais paprasčiausiai jos nepraneš. Jeigu pagarsinsime techninius metodus, priešininkas skubiai užkirs priėjimą prie paslapčių.
„Abiem atvejais žvalgybinių duomenų srautas nutruks, o ateityje jų gali smarkiai sumažėti. Teks verbuoti naujus informatorius ir atlikti naujus techninius darbus. Tam reikia daug metų ir brangiai kainuoja“, – sakoma straipsnyje.
„Bet ar mes negalime sugalvoti, kaip išslaptinti nors dalį žvalgybinių duomenų apie Rusijos hakerių atakas, nesukeldami pavojaus šaltiniams ir metodams? Kartais galime“, – pripažįsta autorius. Galima pakeisti formuluotes ir praleisti kai kurias detales.
Bet „kai vyriausybę drasko politiniai prieštaravimai ir daugelis nesutarimų pasireiškia viešai, ypač slaptos informacijos nutekėjimo (iš bet kurios politinės barikados pusės) galimybė darosi nepriimtinai didelė“, – sakoma straipsnyje.
„Pakartosiu garsųjį Lenino klausimą: „Ką daryti?“ – rašo autorius. – Viena vertus, žmonėms svarbu suprasti, kad Rusijos hakerių atakos buvo tik dalis žymiai platesnių bandymų paveikti amerikiečių nuomonę dešimtmečiais nudailintais propagandiniais metodais, – pavyzdžiui, skleidžiant apgaulingas naujienas, kurios suteikia vienam kandidatui privalumų prieš kitą“. Kita vertus, jeigu bus paskelbti kokie nors žvalgybiniai duomenys, ta ar kita politinė stovykla manys, kad informacija naudinga jos priešininkams, ir pareikalaus pateikti jai papildomų žinių bei pranešti, kaip šios buvo gautos.
Galimas dalykas, žvalgybos tarnyboms teks paskelbti dalį žvalgybinių duomenų, kuri nebūtų rizikinga informacijos rinkimui. Bet toks variantas nepatiks nei žvalgams, nei tiems, kas reikalauja skelbti plačiau, mano autorius. „Žinoma, dėl tos paskutinės problemos kalti ne rusai, o mūsų pačių suskaldyta politinė sistema“, – priduria Holas.
Informacijos šaltinis: The Washington Post leidinys.
Galų gale sulaukėme džiugios žinios iš Amerikos. Paskutinėmis savo prezidentavimo dienomis Barakas Obama nusprendė bent šiek parodyti tvirtumo. Barakas Obama ryžosi iš šalies išprašyti 35 rusų diplomatus.
Rusijos diplomatai išvejami kaip „personos non gratos“. Jie kaltinami neteisėtai lindę ten, kur neturėjo kištis – į Amerikos prezidento rinkimų kampaniją.
Kita ne mažiau svarbi žinia – oficialusis Vašingtonas uždaro dvi Rusijos atstovybes tokiuose svarbiuose miestuose kaip Niujorkas ar Merilandas. Mat jos taip pat kaltinamos aktyviai dalyvavusios kišantis ten, kur neturėjo lįsti. B. Obama jau anksčiau priekaištavo Kremliui dėl slaptų bandymų paveikti prezidento rinkimų rezultatus sau naudinga linkme. Omenyje pirmiausia turimos, žinoma, kibernetinės atakos prieš JAV demokratų partiją ir jos kandidatę Hilary Klinton.
Bet tik dabar B. Obama išdrįso imtis konkrečių atsakomųjų veiksmų pareikšdamas, kad diplomatų išsiuntimas – „tinkamos ir būtinos priemonės atsakant į Rusijos bandymus kenkti JAV interesams šalies viduje“.
Taigi Rusijos diplomatai privalo palikti JAV teritoriją per 72 valandas. Kadangi nepageidaujamais asmenimis jie paskelbti gruodžio 29-ąją, šį sekmadienį jų Amerikoje jau neturėtų būti.
Taip pat svarbu, kad baigiantis savo kadenciją JAV prezidentas B. Obama ryžosi Rusijai taikyti ne vien diplomatines, bet ir ekonomines sankcijas. Be kita ko, jis dar pridūrė, kad, esant reikalui, bus naudojamos įvairios papildomos sankcijos į JAV rinkimus kištis panorusioms Rusijos struktūroms. Beje, ne visos „papildomos sankcijos“ bus viešos.
Kaip praneša bbc.com ir BNS agentura, į juodąjį sąrašą įtrauktos dvi pagrindinės Rusijos žvalgybos agentūros: Federalinė saugumo taryba FST ir Vyriausioji žvalgybos valdyba GRU. Amerika nuo 2016-ųjų gruodžio 29-osios įšaldo jų turtą, esantį JAV teritorijoje, ir atkerta nuo absoliučiai visos JAV finansų sistemos.
Analogiški trukdžiai bus taikomi dar trims Rusijos specialiosioms struktūroms. Tai „Specialusis technologinis centras“ (Sankt Peterburgas), įtariamas padėjęs GRU atlikti žvalgybos operacijas; organizacija „ZOR security“ (Maskva), turinti ir pavadinimą – „Esage Lab“, ji atliko techninius tyrimus; „Profesinė duomenų apdorojimo sistemų dizainerių asociacija“ (Maskva), grupė, apmokanti GRU personalą.
Nemalonumų turėtų patirti ir aukštieji Rusijos slaptųjų tarnybų vadovai. Pavyzdžiui, dabartinis GRU vadovas Igoris Korobovas; GRU vadovo pavaduotojas Sergejus Gizunovas; pirmieji GRU vadovų pavaduotojai Igoris Kostiukovas ir Vladimiras Aleksejevas.
JAV iždas sankcijas įvedė ir dviems rusams, kaltinamiems dėl įsibrovimo į JAV bankų, korporacijų, universitetų kibernetines sistemas. Tai – Jevgenijus Bogačiovas (kaltinamas tuo, kad įsibrovė į bankų kompiuterius ir nušvilpė daugiau kaip 100 mln. JAV dolerių); Aleksejus Belanas (vadovavo „piktybiškam kibernetiniam asmeninių duomenų panaudojimui privačiam pasipelnymui“ ir sukompromitavo tris JAV veikiančias elektroninės prekybos bendroves).
Belieka priminti, kad J.Bogačiovas ir A.Belanas yra JAV Federalinio tyrimų biuro (FTB) „labiausiai ieškomų asmenų“ sąraše. Vadinasi, jiems, jei tik atsidurtų JAV teritorijoje, gresia baudžiamoji atsakomybė. Amerikiečiai pateikė viliojantį pasiūlymą: 3-jų milijonų JAV dolerių premiją už informaciją apie J.Bogačiovą ir 100 tūkst. JAV dolerių premiją – už konfidencialias žinias apie A.Belaną.
Nė neabejojama, kad Vladimiras Putinas imsis atsakomųjų ypač griežtų priemonių prieš JAV diplomatus. Nors nereikia pamiršti, kad Rusijoje reziduojantiems Amerikos diplomatams ir taip jau buvo sunku dirbti. Rusijos kontržvalgyba juos sekė žymiai kiečiau ir priekabiau nei Amerika seka JAV dirbančius Rusijos diplomatus.
O kokia Donaldo Trampo (Donald Trump) reakcija? Akivaizdu, kad naujasis JAV prezidentas Donaldas Trampas jaučiasi nepatogiai. Situacija subtili. Jei Rusijos slaptosios tarnybos „išties rimtai dalyvavo“ JAV prezidento rinkimuose, tai galima viešai klausti, ar D.Trampas teisėtai tapo JAV prezidentu. Todėl jis ir svaidosi keistais pareiškimais, esą B.Obamos pateikti kaltinimai Rusijai – juokingi. D.Trampas demagogiškai ragina amerikiečius rūpintis savo reikalais. Bet jei Amerikos prezidento rinkimai – ne amerikiečių reikalas, tai kuo amerikiečiai tada turėtų domėtis?
Be kita ko, egzistuoja pavojus, kad oficialiai tapęs JAV prezidentu D.Trampas gali atšaukti savo pirmtako B.Obamos įvestas sankcijas Rusijai.
Taip pat neramu dėl Lietuvos. Jei jau Rusija sugeba ženkliai sujaukti tokios galingos valstybės kaip JAV rinkimus, vadinasi, ji turi puikias galimybes slapta žaisti ir Lietuvoje, kai baigsis Prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencija ir mums, lietuviams, teks rinkti naująjį šalies vadovą.
Informacijos šaltinis – bbc.com, BNS, lzinios.lt, slaptai.lt portalas.
„Pasak JAV oficialių asmenų, JAV žvalgybos tarnybos plečia šnipinėjimo operacijas prieš Rusiją smarkiau, nei bet kada per visą laiką po šaltojo karo“, – rašo The Washington Post.
Šaltinių, panorusių likti anonimais, tvirtinimu, į jas pasitelkti ir „nelegalūs CŽV agentai, NSA kibernetinio šnipinėjimo potencialas, palydovinės sistemos bei kiti žvalgybos ištekliai“, – praneša žurnalistas Gregas Mileris. Anksčiau Amerikos žvalgyba buvo persimetusi nuo Rusijos grėsmių prie teroristinių grėsmių, o taip pat zonų, kur JAV vykdė kovos veiksmus.
„Amerikos oficialūs asmenys sakė, kad tie žingsniai – tai pastangų atkurti JAV žvalgybos galimybes, kurios atrofavosi, net kai Rusija pasistengė patvirtinti savo galią kaip globalinė valstybė, elementas. Pasak šaltinių, per pastaruosius dvejus metus Maskvos agresija užklupdavo JAV netikėtai: kalbame apie Krymą, Rusijos įsikišimą į karą Sirijoje ir jos spėjamą vaidmenį hakerių operacijose prieš JAV ir Europą“, – sakoma straipsnyje.
Neįvardytas aukšto rango JAV žvalgybos bendradarbis sakė, kad Amerikos žvalgybos tarnybos „stengiasi iš tikrųjų pasivyti Rusiją“. Jis paaiškino, kad terorizmas išlieka pagrindiniu rūpesčių objektu, bet šviežiose Baltųjų rūmų ir JAV nacionalinės žvalgybos Direktoriaus valdybos direktyvose „Rusija pirmą kartą nuo SSSR žlugimo laikų“ pakilo Amerikos žvalgybos prioritetinių uždavinių sąraše.
Leidinyje tvirtinama, kad šnipinėjimo eskalacija – tai dalis JAV ir Rusijos tarpusavio konfliktinių santykių ir rungtyniavimo, kurie atsinaujino po 20 metų tylos.
„JAV oficialūs asmenys pabrėžė: nors poreikis turėti geresnių žvalgybinių duomenų apie Rusiją laikomas neatidėliotina prioritetine užduotim, niekas neketina CŽV ar kitų žvalgybų veikloje grįžti prie šaltojo karo mastų“, – rašoma leidinyje. Pasak atitarnavusių valdininkų, šaltojo karo įkarštyje JAV žvalgybos tarnybos sekimui SSSR ir jos satelitinėse šalyse dažnai nukreipdavo 40 proc. ir daugiau savo personalo bei išteklių.
„Amerikos oficialūs asmenys pareiškė, kad dabar CŽV ir kitos žinybos nukreipia su Rusija susijusiam šnipinėjimui daugiausia 10 proc. savo biudžeto, beje, per pastaruosius dvejus metus toji dalis išaugo“, – sakoma straipsnyje.
Bet kritikai kaltina Amerikos specialiąsias tarnybas per dideliu lėtumu.
„Nesugebėjimas suprasti Vladimiro Putino planų ir ketinimų – didžiausia žvalgybos nesėkmė po rugsėjo 11“, – pareiškė JAV kongreso Atstovų rūmų Žvalgybos reikalų komiteto pirmininkas Devainas Nunesas.
Bet, pasak Amerikos valdininkų, Putino ketinimus nelengva nuspėti.
JAV Nacionalinės žinybos valdybos direktorius Džeimsas R. Kleperis-jaunesnysis sakė, kad Putinas „impulsyvus ir lankstus“. „Kas sudaro jo ilgalaikį planą? Aš nesu įsitikinęs, kad jis jį turi, – sakė pernai Kleperis interviu. – Mano nuomone, jis kasdien veikia ekspromtu“.
Tiesa, Amerikos dimisijos žvalgai mano, kad Putinas vadovaujasi aiškiais motyvais: nori sugrąžinti Rusijai solidžios JAV varžovės statusą, išklibinti Vakarų šalių vyriausybes, o taip pat patikrinti, kaip smarkiai galima provokuoti priešininką, kol tas sureaguos, sakoma straipsnyje.
Bet ir veikiantys, ir buvusieji Amerikos valdininkai sutiko, jog Putinas griebiasi išskirtinio saugumo, kad nuslėptų savo ketinimus bei planus.
JAV išleidžia šnipinėjimui maždaug 53 mlrd. dolerių per metus. Laikraštis spėja, kad Rusijos žvalgybos biudžetas daug mažesnis. Bet, kaip tvirtina valdininkai, Rusija nukreipia į JAV didžiąją dalį savo išteklių ir naudojasi operatyvinių darbuotojų persvara. Amerikos šaltinių duomenimis, SVR (Užsienio žvalgybos tarnyba) turi ne mažiau kaip 150 agentų JAV teritorijoje, rašo autorius.
„CŽV, atvirkščiai, Rusijoje turi daugiausia keletą tuzinų case-karininkų (taip vadinami valdybos bendradarbiai, atsakingi už paslapčių grobimą užsienyje), dar keletą tuzinų išmėtyta Rytų Europoje ir buvusiose SSSR respublikose“, – rašo Mileris, remdamasis atitarnavusiais valdininkais.
„Pastaraisiais metais tas skaičius išaugo, nes CŽV davė dešimtis papildomų „naujokų“, išėjusių iš jo mokymo centro šalia Viljamsburgo (Virdžinija) pastato, kurie vėliau aprėps ir Rusijos šnipinėjimą. Bet, pasak valdininkų, mažai kas iš tų neseniai pasamdytų bendradarbių moka rusų kalbą, ir jiems prireiks metų metus mokytis, kad taptų veiksmingais case-karininkais, gebančiais verbuoti šnipus ir valdyti šnipinėjimo tinklus“, – sakoma straipsnyje.
Kai dėl kontržvalgybos išteklių, tai disbalansas dar didesnis, tvirtina amerikiečių atitarnavę valdininkai.
„Kontržvalgybos operacijoje, kurią vykdo (Maskva) prieš JAV ambasadą, rezultatas skaičiuojamas tūkstančiais“ bendradarbių, sako buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Maiklas Makfolas.
Atitarnavę valdininkai tvirtina, kad FTB bendradarbių, kuriems pavesta sekti Rusijos vykdomą šnipinėjimą, žymiai mažiau.
„Buvusieji valdininkai sako, kad, nepaisant palyginti mažo skaičiaus, CŽV pastaraisiais metais stengėsi aktyviau verbuoti Rusijos oficialiuosius asmenis šnipinėti JAV naudai“, – sakoma straipsnyje. „Valdininkai sakė, kad, be to, CŽV agentai įžūliau ieško priėjimo prie Rusijos „objektų“ – mojuoja pakeliais pinigų, kad sugundytų numanomus „naujokus“ šalyje, kur viešpataujančia ideologija, išstūmusi komunizmą, tapo potraukis turtui“, – rašo straipsnio autorius.
Atsakydama Maskva sugriežtino Amerikos valstybės tarnautojų persekiojimą. Autorius primena birželio incidentą su amerikiečiu, kurį JAV ambasados Maskvoje rusų apsaugininkas pargriovė ant žemės. Oficialiuose pranešimuose tas amerikietis pavadintas diplomatu, bet laikraščio šaltiniai pareiškė, kad jis buvo CŽV bendradarbis ir dirbo Maskvoje po diplomatine priedanga.
O štai kibernetiniame šnipinėjime, Amerikos valdininkų nuomone, Rusija savo galimybėmis atsilieka nuo JAV.
Ir vis dėlto šaltiniai nuogąstauja, jog pagrindinės JAV galimybės šnipinėjimo sferoje taip nusilpo, kad joms atstatyti prireiks kelerių metų.
Pernai JAV Kongresas papildomai skyrė dešimtis milijonų dolerių šnipinėjimui, susijusiam su Rusija. „Bet oficialieji asmenys sakė, kad Amerikos žvalgybos tarnybos delsia įsisavinti tuos pinigus, o CŽV negavo papildomų įgaliojimų slaptoms operacijoms, nepatenkančioms į tradicines Maskvos šnipinėjimo kategorijas“, – sakoma straipsnyje.
Pasak korespondento, Putinas vargu ar patikės, kad JAV specialiųjų tarnybų veikla taip sukaustyta. Makfolas spėja, kad Putinas smarkiai perdeda CŽV ir kitų panašių organizacijų pasaulyje ir Vašingtone galimybes. „Bet kadangi jis taip žiūri į pasaulį, jis nori karą laimėti“, – pareiškė Makfolas.
Informacijos šaltinis: „The Washington Post“ leidinys.
Kitas pavyzdys rodo tikėtiną būdą, kaip žvalgybinių institucijų žinion pereina struktūros, kurias anksčiau kontroliavo ONG.
1996 metų sausį netoli Ženevos buvo įsteigta firma U, kuri vertėsi trąšų prekyba ir transportavimu. Firmos vadovas buvo rusas F. P. (Viačeslav Moše Kantor, – vert. past.). Jis taip pat vadovavo šiandien likviduojamai firmai Y (Fimochim SA), kurios personalo sąrašas labai panašus ir kuri taip pat vertėsi chemijos produktų prekyba ir transportavimu.
Šveicarijos gynybos ministerijos emblema.
Pasak informacijos iš Rusijos, F. P. buvo įsipainiojęs į užsakomąją žmogžudystę ir palaiko kontaktus su daugybe ONG. Vienos Vakarų specialiosios tarnybos duomenimis, Permėje registruotą motininę firmą Y. kontroliuoja Permės nusikalstama bendrija. Nuo 2001 metų Rusijoje tiriama tos firmos steigėjo byla dėl turto slėpimo nuo apmokestinimo.
Firma U. keičia savo pavadinimą 1999 metais, o F. P. pasitraukia iš vadovo posto, bet lieka direktorių tarybos nariu su parašo teise už du tarybos narius. 2000-aisiais metais F. P. jau nebeturi parašo teisės. Po trejų metų firma vėl pakeitė pavadinimą ir tikslą – į plaukiojimo ir skraidymo aparatų pardavimą ir realizavimą.
2004 metų vasarį firma trečią kartą pakeitė pavadinimą ir ėmėsi mokslinių tyrimų bei paslaugų biotechnologijų ir farmacijos srityje, o taip pat Šveicarijos ir užsienio laboratorijų eksploatacijos, koordinavimo ir kontrolė. 2004 metų gruodį į direktorių tarybą įeina keturi nauji nariai.
Nuo 2004 metų gruodžio firma palaiko reguliarius ryšius su Rusijos ambasados Paryžiuje pirmuoju sekretoriumi C. R., kuris Prancūzijoje įtariamas, kad yra SVR karininkas. Nuo 2006 metų sausio C. R. gyvena Ženevoje ir yra firmos U. direktorius. Rusas F. P. buvo formaliai išbrauktas iš valdytojų 2005 metų gruodį, tačiau po senovei lieka pagrindiniu jos akcininku ir, matyt, jos tarnautoju.
Tikslios užkulisinės daugybės perkėlimų toje firmoje detalės nežinomos. Tačiau viena aplinkybė rodo, kad tą firmą kontroliuoja SVR. Rusijos biure atliktos kratos galėjo būti įvertintos kaip spaudimas firmai, kad galima būtų ją panaudoti žvalgybos tikslams. Taip pat matyti, kad firmos ir struktūros Šveicarijoje naudojamos gana paprastiems ekonominiams tikslams ir operacijoms.
Atsistatydinę ar atleisti specialiųjų tarnybų karininkai?
Toliau aprašyti atvejai, kur kalbama apie numanomą pinigų plovimą, atliktą asmenų, turinčių ryšių ir su organizuotu nusikalstamumu, ir su specialiosiomis tarnybomis. Maskvos policijos įsikišimas vėliau leidžia spėti, kad tie asmenys ne visada veikia pagal specialiųjų tarnybų užduotį. Apie priežastis irgi galima tik spėlioti: arba įtariamieji piktnaudžiauja darbu savo kišenės naudai, arba jie taip regi Vakarų Europos teisingumą, kai dar vienas ryšys su specialiosiomis tarnybomis jiems atrodo nenaudingas.
Šiame kontekste reikia atsižvelgti ir į tai, kad policijos veiksmais, užklausomis Interpolui, teisinės pagalbos prašymais taip pat gali būti siekiama nutolti nuo tų veikų ir nebūtinai prieiti iki baudžiamųjų procesų.
1994 numanomas specialiųjų tarnybų karininkas O. M. (turimas omenyje Vitalijus Kirilovas, kartu su šventuoju tėvu Viktoru Pjankovu įsteigęs „Rusijos kultūrinės iniciatyvos“ fondą Ženevoje, – vert. past.) įsikuria Šveicarijoje ir veikia iš pradžių kaip naftos firmos N. generalinis direktorius.
Paskui jis įsteigia fondą, kuris gauna paramos taip pat ir iš Rusijos stačiatikių cerkvės. 1997 metais tuometis Rusijos ministras pirmininkas Viktoras Černomyrdinas pavedė O. M. grąžinti Rusijos skolas trečiosioms valstybėms. Taip pat buvo pavesta paskirstyti Černomyrdino pinigus Šveicarijoje. Matyt, jį palaikė tuometis konsulas Šveicarijoje – identifikuotas SVR agentas.
O. M. tuo metu buvo koncerno Maskvoje, kuris jungė naftos treidingo firmas, bankus ir draudimo kompanijas, savininkas. Į tą koncerną įėjo ir minėtoji firma N. Koncernas MES–AOZT „Tarptautinis ekonominis bendradarbiavimas“ 1995 metais eksportavo 7,7 mln. tonų (apie 8,5 proc.) visos Rusijos naftos ir naftos produktų. Kompanijos metinė apyvarta siekė 1 mlrd. dolerių. 1996 metais sausio 16 d. vyriausybės potvarkiu 51-r UAB-ei „TEB“ buvo skirta eksportui 4500 tūkst. tonų naftos produktų. Kompanija taip pat dalyvavo buvusios SSSR skolų grąžinimo programoje. – vert. past.), kurių 40 proc., atrodo, priklausė Rusijos stačiatikių cerkvės Maskvos patriarchui, gavo iš Černomyrdino užduotį nupirkti 4,5 mln. tonų naftos, o iš išmokų finansuoti Kremliaus rekonstrukciją. Bet dalis tos išmokos tikriausiai buvo pasisavint O. M.
1998 metais Ženevoje, Italijoje ir Vokietijoje buvo atliktos kratos dėl pinigų plovimo O. M. byloje. Italijos firmos, kurios palaikė ryšius su O. M., matyt, dalyvavo prekyboje narkotikais su Lotynų Amerikos karteliais. 2001 metais Interpolo biuras Maskvoje pranešė, kad O. M. įtariamas sukčiavimu. 2003 metais Rusija ir Šveicarija apsikeitė tarptautinės teisinės pagalbos prašymais. Nuo 2002 metų pabaigos, turimais duomenimis, O. M. nebebuvo Šveicarijoje ir slapstėsi nuo teisėsaugos. Jo firmos Šveicarijoje ir jo įsteigtas fondas per tą laiką buvo likviduoti. O. M. palaiko daugybę kontaktų su aukštais Rusijos organizuoto nusikalstamumo atstovais.
2005 metų sausį įvažiuojant iš Prancūzijos į Šveicariją patikrino dokumentus Rusijos ir Izraelio piliečiui E. M., kuris gyvena kartu su moterimi (žmona) Prancūzijoje. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje jis ne kartą apsistodavo Šveicarijoje, nes buvo 1991 metais įsteigtos formos Q. (išbraukta iš registro 1997 metais) direktorius. E. M. įtariamas, kad yra SVR karininkas, jis taip pat kontaktavo su moterimi, kuri dirba specialiosioms tarnyboms. 2000-aisiais metais Ženevoje buvo atliktas papildomas abiejų įtariamųjų patikrinimas dėl pinigų plovimo. Jo žmona pirko Prancūzijoje nekilnojamojo turto maždaug už 50 mln. Prancūzijos frankų, o taip pat buvo įsipainiojusi į tarpininkavimą pinigų plovime.
Pasak informacijos iš Rusijos, E. M. yra įteisintas vagis ir vienas iš kriminalinės organizacijos „Lipeckaja“, įeinančios į Solncevo ONG, įkūrėjų. Įvažiuodamas į Šveicariją 2005 metais E. M. kirto sieną automobiliu, priklausančiu Šveicarijos firmai. Jis tvirtina, kad neturi nieko bendro su ta firma, bet nurodė, kad veda su ja dalykines derybas. Tos firmos valdytojas – jo dalykinis partneris I. B., kuriam Ženevoje taip pat buvo atliekamas tyrimas dėl pinigų plovimo. Per daugybę firmų sąskaitų Ženevos bankuose, kurias tvarkė E. M. ir I. B., buvo pervestos didelės sumos į privačias sąskaitas.
Tai tik pora pavyzdžių, kurie rodo, kad specialiųjų tarnybų ir organizuoto nusikalstamumo tinklai iš tikrųjų egzistuoja ir funkcionuoja Šveicarijos teritorijoje. Susumavus galima tik paminėti, kad numanomi ir identifikuoti specialiųjų tarnybų agentai atvyksta į Šveicariją biznio tikslais keletą kartų per metus.
Informacijos šaltinis – „Atviroji Rusija“ („Otkrytaja Rossija“ – rus.), openrussia.org, compromat.ru portalas.
Šveicarija labai svarbi Rusijos specialiosioms tarnyboms. Tai liudija ir stipri rezidentūra, ir aukšti čia veikiančių karininkų laipsniai. Pagal bendradarbių skaičių Vakarų Europos šalių rezidentūrose pirmoje vietoje yra Vokietija, o iškart po jos eina Šveicarija.
Nuotraukoje: Šveicarijos peizažas ir simbolis – vėliava.
Legaliose rezidentūrose dirba SVR ir GRU bendradarbiai po diplomatine priedanga (ambasadoje ir prekybos atstovybėje Berne, generaliniuose konsulatuose Ženevoje ir Berne, nuolatinėje Rusijos Federacijos atstovybėje prie JTO Ženevoje), o taip pat po aukščiau minėtų tarptautinių organizacijų bendradarbių priedanga.
Apie 75 procentai Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbių dirba Ženevoje, tarptautinių organizacijų susitelkimo centre. Iš to galima daryti išvadą, kad čia tiek daug Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbių ne vien dėl Šveicarijoje esančių tikslinių objektų, bet ir dėl Šveicarijoje atstovaujamų tarptautinių organizacijų.
Yra ženklų, kad FSB, kuri turi kovoti su terorizmu, organizuotu nusikalstamumu bei branduolinio ginklo platinimu užsienyje, taip pat yra aktyvi Šveicarijoje.
Ryšium su tuo reikia pabrėžti, kad prezidento 1994 metų lapkričio 23 dienos ir 1995 metų balandžio 3 dienos įsakai suteikė FSB teisę naudoti komercines struktūras užsienyje savo žvalgybiniams poreikiams. Tų įsakų pagrindu FSB išplėtė veiklą ir kai kuriuose srityse jau konkuruoja su SVR – pavyzdžiui, kovoje su nusikalstamumu. Kaip ir kitų specialiųjų tarnybų karininkai, FSB bendradarbiai dirba po diplomatų priedanga oficialiose atstovybėse arba dedasi tarptautinių organizacijų valdininkais, o taip pat privačiose komercinėse struktūrose, susikūrę verslo legendas.
Po ekonomine priedanga Šveicarijoje dirba ir SVR bendradarbiai. SVR karininkai siunčiami keleriems metams į bendras įmones ar stambias užsienio kompanijas, pirmiausia – į naftos, transporto ir finansines kompanijas, Kai kurie iš tų bendradarbių anksčiau yra veikę po tradicine diplomatine priedanga.
Apskritai, galima nustatyti, kad specialiosios tarnybos, bendradarbiaudamos su komercinėmis struktūromis, stiprina savo įtaką ir kartu griebiasi žvalgybinių ryšių kitose šalyse. Tai akivaizdžiai rodo 2005 metais Cuge įsteigtos Nord Stream firmos pavyzdys. Firmos tikslas – užtikrinti dujotiekių Šiaurės Europoje, kuriais dujos iš Rusijos bus tiesiogiai tiekiamos Vokietijai, planavimą, statybą ir eksploatavimą. 51 proc. firmos priklauso Rusijos Gazprom‘ui, dar 20 proc. – vokiečių koncernui AG ir E.ON AG, o 9 proc. – Nederlandse Gasunie. Vienas iš Nord Stream direktorių tarybos narių – juristas iš Cugo Ursas Hausheeris (Urs J. Hausheer).
Atvirų šaltinių duomenimis, 1987–1990 metais jis posėdžiavo firmos Asada AG direktorių taryboje. Toji firma vertėsi VDR valstybės saugumo ministerijos pirkimais, aplenkiant Co-Com ribojimus. Mes spėjame, kad Putinas, dirbdamas Drezdene, užmezgė kontaktus su Hausheeriu.
Nord Stream valdytojas – vokietis Matiasas Varnigas. Jis buvo Štazi majoras ir, nepatvirtintais duomenimis, su Putinu jį irgi sieja bendra Drezdeno praeitis. Šiuo metu Varnigas yra Drezdner Bank Rusijoje vadovas, svarbus Gazprom‘o dalykinis partneris.
ONG veikla Šveicarijoje
NVS kriminalinės organizacijos Šveicarijoje daugiausia verčiasi pinigų plovimu. Jos turi atstovus, kurie steigia Šveicarijoje nelegalaus verslo ir pinigų plovimo firmas. Dauguma iš jų turi gerus tarptautinius kontaktus ekonomikos srityje, o taip pat ryšius su savo kilmės šalies valstybinėmis institucijomis. Nelegalus verslas dažniausiai simuliuoja realią ekonominę veiklą ir iš jos gautas pajamas, pateikdamos padidintas sąskaitas, fiktyvias paskolas bei už jas mokamus procentus, o taip pat firmos išlaidų klastotes.
Paplitęs metodas yra apgaulė, siekiant gauti subsidijų apiforminant tarpinius sandėrius, pirmiausia žaliavos sektoriuje. Žaliava perkama subsidijuojamomis vidaus kainomis ir parduodama pasaulinėmis rinkos kainomis (transferto lengvatos). Pagrindinis tikslas – persiųsti nelegalius (dažniausiai pavogtus iš valstybės biudžeto) pinigus į Vakarus, į privačias sąskaitas. Pirmiausia kalbama apie lėšas, pagrobtas iš valstybės, gautas iš sukčiavimo ir vagysčių. Nelegalios prekybos (narkotikais, ginklais) pajamos taip pat išplaunamos per tuos kanalus.
Šveicarijoje veikia apie 700 firmų, kurias kontroliuoja Rusijos piliečiai arba kurių direktorių taryboje posėdžiauja Rusijos piliečiai. 60 proc. tų firmų yra vokiškoje dalyje, 34 proc. – vakarų Šveicarijoje. Rusijos mokesčių institucijų vertinimu, apie 15 proc. visų Rusijos depozitų užsienyje išdėstyta Šveicarijoje. 2004 metais iš Rusijos iškeliavo 8 mlrd. dolerių kapitalo, beje, ekspertų nuomone, 40 proc. tos sumos – nelegaliai įgytas kapitalas. Galima lengvai paskaičiuoti, kad dalis nelegalaus kapitalo, „pabėgusio“ į Šveicariją pastaraisiais metais, sudaro reikšmingą sumą.
NVS kriminalinių organizacijų atstovai investavo į Šveicarijos nekilnojamąjį turtą, pirmiausia šalia Ženevos ežero ir Tičino kantone. Dažnai jį įsigyja juridiniai asmenys, ir dėl to sunku arba visai neįmanoma identifikuoti tikrąjį savininką.
Kai dėl investicijų į Šveicarijos ekonomiką, esama nerimą keliančių liudijimų, kad NVS kriminalinių organizacijų atstovai įsigijo strategiškai svarbių įmonių dalis arba pateko į tų firmų direktorių tarnybas. Kriminalinių organizacijų atstovai dažnai stengiasi Vakaruose dėtis rimtais verslininkais su plačiais politiniais ryšiais ir susirasti priedangą tradicinėse geros reputacijos firmose. Nepastebima, kad ryšiais ir korupcija grindžiami verslo metodai skirtųsi nuo kilmės šalių.
Bendra situacija teisinga ir Šveicarijai. Kol kas nėra tiesioginių įrodymų, kad specialiosios tarnybos bendradarbiautų su ONG. Tik yra daugybė fizinių asmenų ir firmų, palaikančių ryšius ir su specialiosiomis tarnybomis, ir su ONG vienu metu.
ONG pinigų plovimas per žvalgybos struktūras?
Toliau konkretūs pavyzdžiai rodo, kad Šveicarijoje pinigai plaunami per asmenis, palaikančius kontaktus tiek su ONG, tiek ir su Rusijos specialiųjų tarnybų žinybomis.
– Rusijos pilietis I. R. (čia ir kitur inicialai neatitinka realiųjų, – vert. past.), spėjama, SVR karininkas, turintis nemažai finansinių lėšų, 2001–2003 metais dirbo firmai F. Šveicarijoje. Firma užmezgė dalykinius kontaktus su Nordex ir palaiko pastovius ryšius su organizuotu nusikalstamumu.
– Rusijos pilietis V. E., specialiųjų tarnybų karininkas, buvo glaudžiai susijęs su firma, kurios baudžiamoji byla dėl sukčiavimo ir švaistymo tiriama Ciuricho kantone nuo 2002 metų. Firma buvo likviduota Federacinės bankų komisijos nutarimu 2002 metų rudenį už finansines operacijas be licencijos. Firma savo Maskvos filiale atliko neskaidrius valiutinius sandorius, dalyvaujant ofšoriniam bankui, kuriame didelė dalis indėlininkų prarado dešimtis tūkstančių dolerių. Yra požymių, kad per tą firmą buvo išplautos didelės sumos nešvarių pinigų. V. E. yra nusikalstamo pasaulio atstovas ir palaiko kontaktus su Solncevo grupuote. Nuo 2004 metų sausio jis yra Čečėnijos atstovas Rusijos Federacijos Taryboje ir tuo pagrindu turi diplomatinį pasą. Jis palaiko diplomatinius kontaktus ir su kitomis Šveicarijos firmomis. (Kalbama apie Umarą Džabrailovą, – vert. past.).
– Nuo 1993 metų ir iki savo bankroto 1998 metais Rusijos bankas D. turėjo savo atstovybę Ženevoje. Buvo įsteigtas su KGB kapitalo pagalba, ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje tapo vienu iš nedaugelio rusiškų bankų, kurie gavo Centrinio banko licenciją tvirtos valiutos transakcijoms. Daugybė to banko ir jo filialų Vakarų Europoje atstovų buvo susiję su KGB ir palaikė kontaktus su specialiųjų tarnybų karininkais, kai dirbo užsienyje. Atstovybės Šveicarijoje generalinis direktorius irgi yra SVR darbuotojas, palaikė reguliarius kontaktus su Rusijos specialiosiomis tarnybomis Šveicarijoje.
Banko Maskvoje vadovas palaikė kontaktus su Nordex ir kitomis firmomis bei asmenimis atitinkamoje aplinkoje. Daugybė šaltinių liudija, kad per banką D. buvo išplauti organizuoto nusikalstamumo pinigai. Atviri duomenys taip pat rodo, kad nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio banką D. kontroliavo Semionas Mogilevičius. Bankas turi platų korespondentų tinklą visame pasaulyje, įskaitant ir Bank of New York, kuris atsidūrė garsių skandalų, susijusių su pinigų plovimu dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, centre.
Jis palaiko ryšius su ONG nariais ir piliečiu C. B., kuris, matyt, buvo susijęs su Solncevo grupuote. C. B. buvo įtariamas tuo, kad buvo organizacijos, kuri vertėsi tarptautine prostitucija, vadas. Be to, jis atvirai susijęs su GRU ir užsienyje taip pat palaiko kontaktus su kitomis Rusijos specialiosiomis tarnybomis.
Bankas D. nuo 1995 metų dalyvauja kuriant dukterinę firmą A. Ciuriche. Firma A. buvo įsteigta 1995 metais su įstatiniu 2,5 mln. frankų kapitalu, o 1999 metais likviduota. Firma buvo įtraukta į prekybą kokainu, kai didelis kiekis narkotiko buvo pervežta iš Kolumbijos į Floridą.
Tos firmos direktorių tarybos narys ir po to direktoriumi buvo Ch. O. Jis palaikė ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis ir buvo informuotas apie didelių Rusijos aukso ir valiutos rezervų dingimą. Nuo 1994 metų jis yra tuo metu sukurtos firmos S. vadovas. Toji firma šiandien įsikūrusi pas privatų asmenį nauju adresu ir užsiima prekyba, visų rūšių prekių eksportu ir importu. Per tą laiką Ch. O. suspėjo tapti Šveicarijos piliečiu. Vienas jo giminaitis palaiko tiesioginius ryšius su Nordex įkūrėju Grigorijum Lučianskiu.
– Kitas bankas, registruotas Šveicarijoje ir turintis ryšių tiek su organizuotu nusikalstamumu, tiek ir su specialiosiomis tarnybomis, – bankas K., kuris anksčiau priklausė Rusijos piliečiui. Bankas Šveicarijoje turėjo du filialus. Abu anksčiau valdė firma M., kurios pagrindinis biuras buvo Šveicarijoje.
Firma M. buvo glaudžiai susijusi su vienu pinigų plovimo per Bank of New York epizodu. Tam pačiam firmų tinklui Šveicarijoje priklausė dar penkios firmos, kurios buvo registruotos tais pačiais adresais. 1997–2001 metais numanomas specialiųjų tarnybų karininkas V. P. įėjo į keturių iš jų direktorių tarybas, ir buvo vienos iš jų direktorius. Firmų grupės interesams atstovavo du šveicarų juristai, kurie anksčiau buvo įtraukti į pinigų plovimo atvejus, konkrečiai, į Lazarenkos bylą.
Reikia paminėti tą aplinkybę, kad su tų firmų aplinka buvo susijęs dar vienas šveicarų juristas, kuris dirba daugybei Šveicarijos firmų, priklausančių Nordex grupei. Firmų grupės pavadinimas šiandien kitas, ir jai atstovauja juristas iš Ženevos.
– Daugybė ženklų, kad ONG ir specialiosios tarnybos persipynusios, yra ir Šveicarijoje gyvenančio ir 2005 metais gavusio Šveicarijos pilietybę ruso R. D. byloje. 1992–1997 metais jis buvo prekybos atstovybės bendradarbis ir kelių šalių specialiosios tarnybos jį įtarė dirbant Rusijos specialiosioms tarnyboms. Nuo 1994 metų jis dar vadovavo Rusijos firmos B. atstovybei Šveicarijoje. Pasak atvirų šaltinių, minėtoji firma buvo stiprioje kriminalinių struktūrų įtakoje ir išgrobstė daugybės oficialių atstovybių pinigus. Nuo 2002 metų Rusijoje vykdomas tyrimas dėl įvairių įtariamųjų išgrobstytų lėšų.
Esama žinių, kad R. D. vertėsi bizniu, susijusiu su „raudonųjų žibintų gatvėmis“. Matyt, jis investavo milijonus frankų į kabaretų remontą. Pagal policijos tyrimą, į tai buvo įtrauktas turizmo firmos B. filialas, kurį valdo moteris iš Rusijos. Turizmo firma taip pat organizuoja prostitučių įvežimą į šalį. Vadovė palaiko kontaktus su Rusijos ambasada Berne. Direktorių tarybos narys – šveicaras T. K., kuris bendradarbiauja ir su kitomis kompanijomis, palaikančiomis ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis.
T.K. irgi susijęs su firma B. nuo jos įsteigimo dienos, yra direktorių tarybos narys. Be to, jis įeina į kitos firmos direktorių tarybą, – toji firma buvo įtariama turinti ginklų platinimo kanalų Libijoje. Per kratą T. K. namuose išaiškėjo, kad T. K. patalpas tai firmai suteikė rusui R. D.
Informacijos šaltinis – „Atviroji Rusija“ („Otkrytaja Rossija“ – rus.), openrussia.org ir compromat.ru portalas.
Jau griūnant Sovietų Sąjungai buvo spekuliuojama tema, kad KGB pervedė į užsienį stambias sumas valstybinio ir partinio turto per privačias firmas. Pinigai turėjo būti panaudoti ir politinei veiklai finansuoti, bet buvo išgrobstyti ir privačiai politinei veiklai. Už tų procesų dažnai slypėjo žmonės, kurie jau užsiiminėjo užsienio prekyba ir turėjo firmų bei kontaktų tinklus užsienyje, pavyzdžiui, tarybiniai piliečiai, kuriems dėl etninės ar religinės priklausomybės buvo leista aštuntajame dešimtmetyje išvažiuoti į užsienį.
Tų procesų centre yra Grigorijaus Lučianskio Benex ir Boriso Biršteino Seabeco firmos. Lučianskis, gimęs 1945 metais Latvijoje, žydų šeimoje, buvo specialiai užverbuotas KGB tam, kad įsteigtų tarptautinį kompanijų tinklą. Tad 1989 metais jis įsteigė Nordex su pagrindiniu biuru Vienoje ir dukterinėmis firmomis visame pasaulyje, taip pat ir Šveicarijoje.
Nordex ir Seabeco
Oficialiai firma prekiavo žaliava iš Rusijos ir kitų NVS šalių. Ne kartą buvo demaskuoti kompanijos korupciniai ryšiai, grobstymai, pinigų plovimas ir prekyba ginklais – tiek, kad ekonominė veikla jau tapo nebeįmanoma. Taip pat tiriant bylą dėl pinigų plovimo per Bank of New York, įvairūs pėdsakai vedė link Lučiansko firmų. Lučianskis, kuris įsteigiant Nordex jau turėjo teistumą, naudojosi toli siekiančiais ryšiais su politikais Rusijoje, Ukrainoje, Kazachstane, Izraelyje. Tai susiję ir su kriminaline aplinka – pirmiausia, Rusijoje, o ir glaudžius kontaktus Latvijoje. NVS teritorijoje prieš jį nebuvo atliekama nė vieno tyrimo. Anot atvirų šaltinių, šiandien jis gyvena Maskvoje.
Įvairios specialiosios tarnybos įtarė, kad ir Boriso Biršteino Seabeco firma yra įsivėlusi į valstybinio turto grobstymus ir nelegalų išvežimą.
Žydiškų šaknų turintis Biršteinas, gimęs 1947 metais, kaip ir Lučianskis, Baltijos šalyje. Jis buvęs KGB bendradarbis ir, tikriausiai, iki šiol palaiko kontaktus su Rusijos ir Izraelio specialiosiomis tarnybomis. Jis emigravo į Izraelį 1979-aisiais ir pradėjo kurti tarptautinį kompanijų tinklą, kuris oficialiai prekiavo nafta, auksu, briliantais ir cheminiais produktais, – Seabeco Group. 1992–1999 metais Seabeco turėjo filialą Šveicarijoje. Kaip ir Lučianskis, Biršteinas buvo giliai įtrauktas į vietoj SSSR susikūrusių šalių politiką: į jo draugų bei pažįstamųjų ratą įėjo Kravčiukas, Kučma, buvęs Moldavijos prezidentas Sneguras. Tačiau be viso šito jis turėjo tokius pat gilius ryšius ir kriminaliniame pasaulyje.
Seabeco Group susijusi su pinigų plovimu ir grobstymu iš Kirgizijos, neskaidriomis operacijomis per Nordex, humanitarinės pagalbos grobstymu, turėjo glaudžių ryšių ir su Solncevo ONG, o taip pat įsipainiojusi į užsakomąsias žmogžudystes. Dešimtajame dešimtmetyje buvo daugybė teisminių teisinės pagalbos pavedimų dėl Biršteino kaip objekto, bet nė vienas iš atliktų tyrimų (Kanadoje, Belgijoje, Šveicarijoje) iki šiol neprivedė iki nuosprendžio.
Šveicarijos kalnai.
Nei Nordex, nei Seabeco atveju iki šiol neįmanoma įrodyti, kad už neteisėtų finansinių operacijų slypi KGB. Jeigu ir esama įrodymų, tai tokiose vietose, kur nėra jokio intereso juos atskleisti tam, kad tie įvykiai būtų įvertinti iš naujo. Tačiau abu herojai palaiko gerus politinius kontaktus aukščiausiu lygiu, o greitai įgytas turtas, kurį jie užsidirbo prekiaudami valstybiniais ištekliais, leidžia spėti, kad jie vargu ar galėjo dirbti be valstybinės valdžios institucijų žinios ir pritarimo.
Dabartiniai vertinimai
Šiandieniniai specialiųjų tarnybų bendradarbiavimo su kriminalinėmis organizacijomis vertinimai irgi nėra įtikinamai įrodyti.
Bet yra keletas šaltinių, kurie rodo tokį sistemingą bendradarbiavimą. Vokietija turi pakankamai tikslios informacijos apie NVS specialiąsias tarnybas, nes Rusijos kariuomenė buvo dislokuota Vokietijoje iki praėjusio šimtmečio dešimtojo dešimtmečio vidurio, o pačios specialiosios tarnybos čia vis dar plačiai atstovaujamos. Be to, daugybė persikėlėlių repatriantų irgi sudaro platų pagrindą žvalgybinei ir kriminalinei veiklai.
Iš Konstitucijos gynimo Bavarijos tarnybos (Vokietijos Konstitucijos gynimo Federalinės tarnybos – kontržvalgybos – padalinys, – vert. past.) ataskaitų matyti, kad Vokietijos teritorijoje yra rusų biznierių, kurie jau įtariami tuo pačiu metu ir žvalgybine, ir kriminaline veikla. Jie palaiko kontaktus su aukšto rango politikais ir verslininkais Rusijoje, o taip pat su Vokietijos ekonominiais sluoksniais. Jie investuoja pirmiausia į nekilnojamąjį turtą ir turizmo šaką.
Tarnyba taip pat spėja, kad Rusijos specialiosios tarnybos ir kriminalinės organizacijos paveda patikėtiniams steigti firmas, kurios daugiausia tarnauja pinigų plovimui. Patikėtiniai dažnai lankosi Bavarijoje neva dėl asmeninių priežasčių, siekdami plėtoti ekonominius ryšius. 2005 metais Konstitucijos gynimo Bavarijos tarnyba sugebėjo nustatyti, kad išeiviai iš NVS, įsikūrę Vokietijoje ir kaimyninėse šalyse, vertėsi nelegaliu naftos transportavimu ir kad dauguma tų asmenų užėmė vedančiąsias pozicijas NVS šalių karinėse ir žvalgybinėse dalyse.
Taip pat yra duomenų, kad kai kurie specialiųjų tarnybų bendradarbiai infiltruojami į kriminalines struktūras, jog būtų panaudoti žvalgybinei veiklai iš vidaus.
Iš kitos federacinės žemės gauta informacijos, kad veikiantys specialiųjų tarnybų bendradarbiai, būdami užsienyje, siūlo informacines paslaugas, o taip pat apsaugos ir saugumo paslaugas. Jie turi daug turto, perka nekilnojamąją nuosavybę, steigia firmas ir, be viso kito, nelegaliai prekiauja ginklais. Jie palaiko kontaktus tarpusavyje, su pagrindiniu biuru Maskvoje ir Rusijos vyriausybe, o taip pat su specialiosiomis tarnybomis tos šalies, kurioje jie būna. Dažnai tai žmones, turintys kontaktų elitinėse buvusios sovietų armijos dalyse.
Transnacionalinio nusikalstamumo specialisto Niujorko universiteto profesoriaus Marko Galeoti duomenimis, kriminalinės organizacijos prisiima dalį SVR darbo tose vietose, kur SVR darbas ribotas (pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje). Atsakydama į tai, SVR tarpininkauja svarbiems rusų kriminaliniams autoritetams išvažiavimui į užsienį.
Situacija Šveicarijoje
Šveicarija yra patraukli vieta tiek NVS šalių specialiosioms tarnyboms, tiek ir kriminalinėms organizacijoms: plyti Europos centre, nekontroliuojamos sienos su kaimyninėmis šalimis, gerai išplėtota infrastruktūra sudaro idealias sąlygas abiem suinteresuotoms grupėms, o policijos ir specialiųjų tarnybų kompetencija išlieka gana kukli.
Be to, Šveicarijoje yra stebinanti vizų išdavimo praktika: dažniausiai vizą ir akreditaciją gauna net identifikuoti specialiųjų tarnybų bendradarbiai, kai tuo tarpu daugelyje NATO bloko šalių praktika žymiai griežtesnė. Tai aktualu ir asmenis, kurie, galimas dalykas, susiję su organizuotu nusikalstamumu, nors yra labai rimtas teisinis pagrindas neleisti gyventi ar dirbti šalyje.
Šveicarijos vėliava.
Specialiąsias tarnybas taip pat domina daugybė tarptautinių organizacijų, turinčių pagrindinius biurus Šveicarijoje, tokios kai JTO, TDO (Tarptautinė darbo organizacija), PSO (Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija) ir PPO (Pasaulinė prekybos organizacija).
Dėdamiesi bendradarbiais, daugybė specialiųjų tarnybų agentų savo oficialių pareigų rėmuose atlieka žvalgybą. Dažnos konferencijos ir suvažiavimai sudaro idealias sąlygas kontaktams megzti su aukštus postus užimančiais žmonėmis iš įvairių šalių ir šakų. Šveicarija – tai ir pramonės bei technologijų centras, įdomus žvalgybos atstovams. Svarbūs tiksliniai objektai yra farmacijos šaka, kompiuterinės technologijos, bankų ir finansų sektoriai.
Kriminalinės organizacijos naudojasi tokiais faktoriais: žemi mokesčiai už firmų veiklą, liberalios verslo įstatymų normos, efektyvi bankų sistema su pažangiomis privataus bankingo paslaugomis, bendri aukšti standartai paslaugų, mokymo, švietimo ir medicininio aptarnavimo sferoje.
Liberalios įstatymų normos verslo srityje leidžia užsieniečiui palyginti paprastai įsteigti firmą Šveicarijoje. Asmenims, neturintiems leidimo gyventi arba pilietybės gyvenamojoje vietoje Šveicarijoje tereikia įtraukti į veiklą kaip vadybininką tik vieną asmenį, turintį tokį leidimą, ir sumokėti registracinį mokestį bei įstatinį kapitalą.
Firma Šveicarijoje – tai ne tik bazė ekonominei veiklai visoje likusioje Europoje, bet ir dažnai atveria galimybes gauti leidimą samdytis užsienio piliečius. Be to, firmos vardu užsieniečiai perka nekilnojamąjį turtą, apeidami sąlygas, keliamas žemės sklypams įsigyti su juose esančiu nekilnojamuoju turtu.
Informacijos šaltinis – „Atviroji Rusija“ („Otkrytaja Rossija“ – rus.), compromat.ru portalas; openrussia.org.
„Atviroji Rusija“ spausdina konfidencialią Šveicarijos Analizės ir profilaktikos tarnybos (DAP, šiuo metu ji įtraukta į Šveicarijos jungtinę kontržvalgybą) 2007 metų birželio mėnesio ataskaitą.
Joje pasakojama apie Rusijos ir kitų NVS šalių specialiųjų tarnybų ryšius su kriminaliniais nusikaltėliais.
Autoriai bando atsakyti į klausimą, ar specialiųjų tarnybų bendradarbiavimas su ONG (Organizuoto nusikalstamumo grupuotės) tapo „simbioze“, ar kalbama apie „sąveikavimą kartas nuo karto“. Beje, pačiu bendradarbiavimo faktu neabejojama.
Istorinėje pažymoje autoriai primena, kad KGB sąveikai su kriminaliniais autoritetais pradžią davė GULG‘as: politinių kalinių atsirado tiek, kad kilo maištų pavojus. Padėčiai kontroliuoti lageriuose buvo pasitelkiami paprasti kriminaliniai nusikaltėliai, kurie bendradarbiavo su administracija.
Problema smarkiai paaštrėjo sugriuvus Sovietų Sąjungai, kai iš KGB ir jo pagrindu organizuotų specialiųjų tarnybų buvo atleista 100 000 žmonių. „Atleistieji bendradarbiai su savo specifinėmis žiniomis ir kontaktais buvo nepaprastai patrauklūs kriminaliniam pasauliui“, – aiškinama ataskaitoje.
Tuo tarpu pasikeitė kriminalinio pasaulio kultūra – jeigu sovietmečiu egzistavo „įteisinto vagies“ kodeksas, ir svarbiausias nusikaltėlių principas buvo nedalyvauti legalioje veikloje (buvo pripažįstamas tik uždraustas verslas – juvelyrinių dirbinių kontrabanda, azartiniai lošimai ir t. t.), tai nuo to laiko kriminalitetas metėsi į legalų biznį.
Savo ruožtu FSB (Federalinė saugumo tarnyba) ir SVR (Užsienio žvalgybos tarnyba – vert. past.) „stengiasi kontroliuoti visą Rusijos įmonių veiklą užsienyje“. Paplito veiklos rūšis, kai išeivių iš specialiųjų tarnybų ir banditų aljansas aiškiai susekamas, autorių duomenimis, – tai gamtos išteklių eksportas į užsienį (…).
Vladimiras Putinas minimas šveicarų ataskaitoje du kartus – ryšium su Nord Stream, „Šiaurės srautu“.
Autorių požiūriu, be senos draugystės su Štazi majoru Matiasu Varnigu, Nord Stream AG valdančiuoju direktoriumi, Putinas susijęs su šveicarų prityrusiu įgaliotiniu Ursu Hausheeriu. (…)
Įdomu, kad, žurnalo Focus duomenimis, prieš ateidamas į „Šiaurės srautą“, Ursas Hauseeris buvo įsteigęs daugybę vienadienių firmų Cuge.
Konkrečių pavyzdžių ataskaitoje nėra daug. Antai „Voratinklio“ byla Italijoje, prasidėjusi 2000-jų metų pradžioje, bet nepasiekusi teismo, kaip ir „rusų mafijos“ byla Ispanijoje – dar vienas pavyzdys, kaip, manydami, kad užsiima organizuotu nusikalstamumu, Europos tyrėjai aptiko įrodymus, kad narkotikų prekybos ir iš kitų sunkių nusikaltimų gautų pinigų plovimas glaudžiai susijęs su Rusijos specialiosiomis tarnybomis ir valdžia.
Viskas prasidėjo 2002 metais, kai Italijos tyrėjo prašymu Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse buvo suimta per 50 žmonių, atlikta 146 kratos, užblokuota 200 banko sąskaitų. Visa tai buvo laikoma nusikalstamos tarptautinės pinigų plovimo organizacijos grandimis.
Išskyrus Semioną Mogilevičių, Borisą Biršteiną ir Grigorijų Lučianskį, ataskaitoje neminimi žmonės, kurių veikla, autorių nuomone, susijusi ir su kriminalitetu, ir su specialiosiomis tarnybomis.
Pateikiami inicialai: pavyzdžiui, „rusas I. R., numanoma, SVR karininkas, turintis daug finansinių lėšų, 2001–2003 metais dirbo firmai F. Šveicarijoje. Firma užmezgė dalykinius kontaktus su Nordex ir palaiko nuolatinius ryšius su organizuotu nusikalstamumu“.
Inicialai nesutampa su realiais, bet kai kuriais atvejais galima tiksliai nustatyti, kas turimas omenyje. „V. E. yra nusikalstamo pasaulio atstovas ir palaiko kontaktus su Solncevo grupuote. Nuo 2004 metų jis yra Čečėnijos atstovas Rusijos Federacijos Taryboje“, – matyt, čia kalbama apie Umarą Džabrailovą.
Kita istorija apie Šveicarijoje registruotą trąšų prekybos firmą, matyt, su verslininku Viačeslavu Kantoru, kuris daug kartų perregistravo Ženevoje firmą Fimochim SA. Autoriai įtaria, kad ją kontroliavo SVR, o pats Kantorius kontaktavo su Permės nusikalstamomis bendrijomis.
Ir dar vienas atvejis, kai galima nustatyti veikiančiuosius asmenis ir firmas, turinčius sąsajų su numanomu ONG pinigų plovimu per naftos prekybą. 1995 metais Šveicarijoje toje operacijoje dalyvavo Viačeslavo Kirilovo fondas „Rusų kultūrinė iniciatyva“, susijusi su RPC (Rusijos stačiatikių cerkvė – past.), ir UAB „Tarptautinis ekonominis bendradarbiavimas“. Konfederacijoje buvo tiriama ta baudžiamoji byla – apie pinigų plovimą tiekiant naftą SSSR skolų grąžinimo dingstimi. Pranešimo autorių nuomone, su tuo susijusios specialiosios tarnybos.
Galima sakyti, kad pagrindinis ataskaitos herojus pasirodė esąs Grigorijus Lučianskis. Nordex grupės įkūrėjas – ne tik kriminalinis autoritetas, bet ir devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje tarpininkavęs KPSS (TSKP – past.) lėšų perpumpavimui į Vakarus per fiktyvias KGB–FSB įsteigtas firmas, mano ataskaitos autoriai. (…)
Įdomu, kad su atsistatydinusia dėl skandalo Bank of New York viceprezidente Natalja Gurfinkel buvo pažįstamas ir Dmitrijus Skiginas (jį Monako policija priskiria Tambovo ONG, iš Monako jis buvo išsiųstas), ir, kaip tvirtina Peterburgo biznierius Maksimas Freidzonas, toji pažintis buvo naudojama pinigų plovimui, konkrečiai, per kriminaliteto užgrobtą naftos prekybos kompaniją Soveks (dabar priklausančią Gazprom‘ui ir Lukoil‘ui). Laida „BBC Panorama“ pasiuntė apie tai užklausimą Dmitrijui Peskovui, bet atsakymo negavo.
Apskritai, Peterburgo biznierius Maksimas Freidzonas taip prisimena „nesuardomą kagebistų ir banditų sąjungą“: „Aš visiškai suprantu organišką vieno veiklos stiliaus žmonių ryšį – jie puikiai padėjo vieni kitiems. Iš tų pačių kagėbistų banditai visada pirkdavo informaciją. Ir pirkdavo, ir turėdavo bendrų projektų, kiek man žinoma“.
Kiti liudijimai – ne mažiau išraiškingi.
Peterburgo biznierius, kompanijos „Gefest“ vadovas Michailas Mokrousovas, užsiėmęs bizniu Peterburge nuo 1992 metų ir išvažiavęs į užsienį 2000 metais, prisimena: „Tambovo grupuotė bandė išspausti iš manęs medicinos centro pastatą. Ir tą problemą man sprendė du aukšto rango čekistai (žinoma, už pinigus). Paskui, kai po Manevičiaus Miesto turto valdybos viršininku tapo Grefas, nuomos mokestis verslininkams buvo padidintas 40 kartų, ir tai privedė prie nuosavybės perskirstymo išeivių iš FSB naudai“.
Japonų jakudzos atstovas Kiničis Kamijasu, dirbęs Peterburge dešimtajame dešimtmetyje, tvirtina, kad jo mašiną mieste vairuodavo specialiųjų tarnybų karininkas, ir jis jam buvo pasiūlęs ginklą. Kai pagrindinius Kamijasu partnerius neilgam suėmė, tai su likusiu laisvėje Vladimiru Kumarinu jį taip pat supažindino specialiųjų tarnybų karininkas. (…)
Skyriuje „Priemonės“ Šveicarijos kontržvalgyba siūlo FSB, SVR ir kriminaliteto ryšių monitoringą rengti reguliariai.
Tokį tvirtinimą ginčija susipažinęs su ataskaita Agentura.ru vyriausiasis redaktorius Andrejus Soldatovas: „Dešimtajame dešimtmetyje specialiųjų tarnybų bendradarbiai tikriausiai veikė pagal savo interesus, paprasčiausiai išnaudodami savo tarnybinės padėties galimybes, o paskui jau turėjo veikti pagal įsakymą – bet štai to patvirtinimų dokumente faktiškai nėra“.
Štai kaip į klausimą apie specialiųjų tarnybų ir kriminaliteto sąjungą atsakė Ispanijos tyrimo prokuroras Chosė Grinda (2015 metų rugsėjo 26 dienos interviu autoriui):
– Bylai davė parodymus vienas informuotas šaltinis – Michailas Monastyrskis. Jis pareiškė, kad „rusų mafija“, Peterburgo mafija susijusi su specialiosiomis tarnybomis („Kumarino vadovaujama Tambovo grupuotė buvo sukurta FSB“). Ar tie parodymai jums atrodo įtikinami ir ar manote, kad taip galėjo būti?
– Michailas Monastyrskis davė parodymus dalyvaujant dviem ispanų policininkams, kurie tai patvirtina. Bet Rusijos Federacijos prokuratūra to niekada nepatvirtino. Egzistuoja daug pavyzdžių. Antai, kuris išplaukė neseniai – Aslanas Usojanas, senis Chasanas. Jis buvo didelės kriminalinės organizacijos šefas, ir kaip tik kilo rimtų įtarimų dėl jo ryšių su specialiosiomis tarnybomis.
Bet dalykas dar ir toks, kad policininkai privalo turėti ryšių su organizuotu nusikalstamumu infiltravimo ir tyrimo tikslais. Ir kriminalinių grupuočių lyderiai dažnai nužudomi dėl tos sąveikos. Problema prasideda tada, kai kontaktai su organizuotu nusikalstamumu nukrypsta ne į problemos sprendimą, o kai įvyksta susiliejimas, integracija. Ir visose stambiose pasaulio grupuotėse egzistuoja tas ryšys su policija ar specialiosiomis tarnybomis, kuris orientuotas ne į kovą su korupcija, o į integraciją ir tos korupcijos plėtrą“.
Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorai ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai baigė ikiteisminį tyrimą, kuriame šnipinėjimu kaltinami buvęs Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų (toliau – KOP) Aviacijos bazės karininkas, kapitonas S. P. ir Rusijos Federacijos (toliau – RF) pilietis S. M.
RF pilietis S. M. bei Lietuvos Respublikos pilietis A. K. taip pat yra kaltinami neteisėtu disponavimu dideliu kiekiu šaudmenų ir didelės galios sprogstamosiomis medžiagomis bei sprogmenimis.
Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2014 m. gruodžio mėn. Antrajam operatyvinių tarnybų departamentui prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – AOTD) kontržvalgybinės operacijos metu surinkus ir pateikus žvalgybos informaciją apie tai, kad Lietuvos kariuomenės KOP Aviacijos bazės karininką, kapitoną S. P. 2012 m. užverbavo Rusijos Federacijos žvalgybos tarnyba.
Šios tarnybos pavedimu S. P. rinko ir per RF pilietį S. M. perdavinėjo Rusijos žvalgybos tarnybą dominančią informaciją. Šių asmenų susitikimai vyko Lietuvoje, laikantis ypatingos konspiracijos, profesionaliai slepiant būsimų susitikimų datą, laiką ir vietą.
S.P. kaltinamas surinkęs ir nuo 2012 m. pabaigos iki 2014 m. gruodžio 29 d. vykusių slaptų susitikimų metu perdavęs informaciją apie Lietuvos kariuomenę ir NATO Oro policijos misijų veiklą, šias misijas vykdžiusių karinių orlaivių skrydžius, karinius mokymus, karinių pajėgumų dislokacijos vietas, Lietuvos kariuomenės ir NATO ISAF (Tarptautinių saugumo paramos pajėgų) operacijas Afganistano Islamo Respublikoje, apie nuotoliniu būdu valdomus žvalgybinius orlaivius, šių orlaivių skrydžius ir galimas dislokacijos vietas.
S.P. taip pat kaltinamas perdavęs LR krašto apsaugos ministerijos dokumentų kopijas, KOP Aviacijos bazėje karinę tarnybą atliekančių kai kurių karininkų asmens bylų kopijas. Dalis perduotų dokumentų buvo įslaptinti ir sudarė tarnybos paslaptį.
Informacija buvo renkama KOP karininko S. P. tarnybos vietoje bei NATO ISAF operacijų Afganistano Islamo Respublikoje vykdymo metu. Informacijai rinkti buvo naudojamos vaizdą fiksuojančias techninės priemonės, informacija buvo perduodama tiek žodžiu, tiek nukopijavus dokumentus ar įrašius į įvairias laikmenas.
Baudžiamosios bylos duomenimis, RF pilietis S. M. slaptų susitikimų metu perduodavo ir patikslindavo RF žvalgybos tarnybos užduotis, instruktuodavo S. P., kokiais būdais rinkti informaciją ir kokias informaciją fiksuojančias technines priemones naudoti. S.M. taip pat yra perdavęs S. P. technines priemones, specialiai skirtas žvalgybinei veiklai vykdyti, bei pinigus techninėms priemonėms įsigyti. Bylos duomenimis, kaltinamasis S. M. susitikimų metu už surinktą ir perduotą informaciją S. P. mokėjo nuo 500 iki 1000 eurų.
Pradėjus ikiteisminį tyrimą ir atliekant kratas įvairiuose objektuose taip pat buvo rastas didelis kiekis sprogmenų, šaudmenys, rankinės granatos su sprogdikliais, apie 1,6 kg didelės sprogstamosios galios sprogstamosios medžiagos, virš 50 vnt. įvairaus kalibro šaudmenų. Šia nusikalstama veika kaltinamas RF pilietis S. M. ir LR pilietis A. K., pas kurį ir buvo rasta didžioji dalis sprogstamosios medžiagos, rankinės granatos bei šaudmenys.
Šnipinėjimu kaltinami asmenys S. P. ir S. M. yra suimti nuo 2014 m. gruodžio 29 d., abu jie kaltinami pagal LR BK 119 str. 2 dalį.
Kaltinamajam pagal LR BK 253 str. 2 dalį A. K. yra skirtos kitos kardomosios priemonės.
LR įstatymai už šnipinėjimą numato laisvės atėmimą nuo trejų iki penkiolikos metų, o už neteisėtą disponavimą dideliu kiekiu šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų – nuo ketverių iki aštuonerių metų.
Baudžiamoji byla perduota nagrinėti Šiaulių apygardos teismui.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos prokuratūra.
Piešinyje: garsusis Vakarų žvalgybos personažas Džeimsas Bondas.
Ginčytis su oponentais – būtina. Kuo aštriau – tuo geriau. Ir vis tik kritikuojant politinį priešininką nedera pamiršti sąžiningumo, padorumo principų. Negalima politiniui konkurentui priskirti nuodėmių, dėl kurių jis nekaltas. Ypač negražu, kai oponentui stengiamasi primesti atsakomybę analizuojant skaudžios nelaimės priežastis.
Nemanau, jog socialdemokratas Juozas Olekas – tinkamiausias krašto apsaugos ministras. Jam negalima atleisti vien dėl raginimų „ramiai miegoti“, kai turėjo skambėti bent jau raginimai „nepraraskime budrumo“.
Ne tik konfliktas Ukrainoje primena seną Kremliaus elgesio modelį – Rusija tiesiog pramoniniais mastais šnipinėja JAV ir Vokietiją, tvirtina Vokietijos laikraštis Frankfurter Allgemeine.
Šios savaitės pradžioje JAV, įtarus šnipinėjimu, buvo suimtas vieno Rusijos banko filialo bendradarbis Jevgenijus Buriakovas, atvykęs į Ameriką kartu su žmona ir dviem vaikais 2010 metais, primena žurnalistai. Kartu su Buriakovu Amerikos valdžia areštavo dar du rusus, dirbusius Rusijos konsulate.
Vykdant įslaptintą operaciją Lietuvoje sulaikyti keli asmenys, kurie įtariami šnipinėjimu užsienio žvalgybos tarnybai.
Tarp sulaikytųjų yra Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų karininkas, kuris, kaip yra įtariama, šnipinėjo užsienio valstybei teikdamas ją dominančią informaciją, tame tarpe – ir įslaptintą.
Taip pat sulaikytas asmuo, kuriam minimas karininkas teikė surinktus duomenis.
Rusiškoje viešojoje erdvėje gausu informacijos, jog WikiLeaks ir vėl atskleidė naują pluoštą slaptų pranešimų. Ir, kaip visuomet, keletas iš paviešintų slaptų pranešimų – nenaudingi būtent JAV slaptosioms tarnyboms.
Pavyzdžiui, leidinyje „Komersant“ paskelbtas platus Jelenos Černenkos straipsnis „WikiLeaks pateikė instrukcijas CŽV agentams“. Minėtoje publikacijoje smulkiai išdėstyta, kaip CŽV agentai, naudodami slaptus dokumentus, privalo apeiti saugumo sistemas įvairių šalių oro uostuose, įskaitant ir Rusiją.
Žvalgybų intrigomis besidomintys lietuviai vargu ar pražiopsojo VSD direktoriaus Gedimino Grinos interviu, šį sekmadienį duotą LRT televizijos laidai „Savaitė“.
Nepastebėti tokių laidų neįmanoma, nes bet koks, net ir trumpiausias, slaptųjų tarnybų vadovo pasirodymas viešojoje erdvėje traktuotinas kaip svarbus įvykis. Slaptųjų tarnybų vadovai apie subtilias žvalgybines intrigas retai kada diskutuoja prieš televizijos kameras.
O jei sutiko kalbėti – tai ši taktika pasirinkta ne atsitiktinai, ne šiaip sau. Vadinasi, slaptųjų tarnybų vadovybė nori mums kažką pasakyti. Ji kažką bando mums paaiškinti net ir … „nieko nepasakydama“.
Vladimiro Putino arsenale yra daugybė instrumentų. Kai kurie iš jų, tokie kaip nereguliariųjų pajėgų panaudojimas, išniro prieš akis Vakarų publikai po staigaus Viktoro Janukovičiaus kritimo. „Tačiau Putino pastangos regione žymiai sistemingesnės ir nuodugniau apgalvotos, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio į neseniai tvyrojusį chaosą Ukrainoje, – pabrėžia žurnalo Time korespondentas Masimas Kalabrezis. – Per pastaruosius dešimt metų Putinas išplėtojo gerai organizuotą, gerai finansuojamą ir dažnai labai subtilią atvirą ir slaptą veiklą plačiuose sluoksniuose kaimyninėse šalyse – nuo Estijos Baltijos pakrantėje iki Azerbaidžano Kaukaze, tvirtina Vakarų valstybių ir regiono šalių pareigūnai“.
Lietuvos Seime pristatytoje VSD veiklos ataskaitoje – nieko netikėto. Rusijos slaptosios tarnybos atkakliai bando verbuoti Lietuvos piliečius, prieinančius prie nacionaliniam saugumui jautrios informacijos.
Verbavimo srityje itin aktyvūs Rusijos ambasados Vilniuje ir Rusijos konsulato Klaipėdoje darbuotojai, turintys diplomatinės neliečiamybės statusą.
