„Baisu stebėti, kaip blėstančios žvaigždės vardas įsisuka Twitter‘yje. Tas kadaise garsus žmogus, kurį tu praktiškai užmiršai, gali būti negyvas – arba blogiau, iškilmingai pasakoti Pirsui Morganui apie savo gerą draugą Vladimirą Putiną“, – rašo Emi Cimerman leidinyje „The Daily Beast“.
Stivenas Sigalas, davęs interviu iš Rusijos per Skype, žvairomis žvilgčiojo per komiškai mažus akinių stiklus, smerkdamas „obamininkus“ ir Amerikos „vidaus priešus“, ironizuoja žurnalistė.
Kai Pirsas Morganas paklausė, kas gali rimtai žiūrėti į Sigalo patriotizmą, kai jis tiesiogiai kalba per Skype iš Rusijos, 65-rių metų amžiaus aktorius atsakė: „Visos šalys užsiima šnipinėjimu… Tačiau kvaila būtų manyti, kad Vladimiras Putinas turi ką nors bendro su kišimusi į rinkimus ar net kad rusai turi tokių technologijų“.
Suokalbio su Rusija istoriją jis priskyrė propagandai, prieš apibendrindamas, jog „Rusija ir Amerika turi būti puikios sąjungininkės“.
Dabar daug žmonių internete šaiposi iš Stiveno Sigalo, jo „didžiulės dažytos juodos ožio barzdos“ ir „gąsdinančių aštrių praplikimų virš smilkinių“, rašo autorė. „Bet kam išjuokti Sigalo virsmą senstančiu „Bondo priešu“, kai mes galime sumalti į dulkes jo beprotiškas politines pažiūras?“ – klausia ji.
Stivenas Sigalas
„Kaip liudija ypatingas tonas, kuriuo Stivenas Sigalas ištarė „Vladimiras Putinas“ per interviu Pirsui Morganui trečiadienį, jie – artimi draugai; iš tikrųjų, Putinas net šokiravo buvusį prezidentą Baraką Obamą 2013 metais, pasiūlęs paskirti aktorių Rusijos garbės atstovu Kalifornijoje ir Arizonoje“, – sakoma straipsnyje. BuzzFeed duomenimis, tas postas būtų jį padaręs „galimu Baltųjų rūmų ir Kremliaus tarpininku“.
Gal Putinas manė, kad „Sigalas, rytų kovų meistras, virtęs primirštu trilerių herojumi, buvo būtent tas žmogus, kuris atitrauks Amerikos ir Rusijos santykius nuo prarajos“.
Aktorių ir diktatorių susiejo bendra meilė kovų menams: Sigalas keletą kartų pademonstravo savo gebėjimus Rusijoje, rašo Cimerman, primindama, kad Putino ir Sigalo „draugystė“ užsimezgė 2011 metais. Aktorius taip pat palaikė Putiną 2014 metais sovietų sporto programos „Pasiruošęs darbui ir gynybai“ atnaujinimo reikaluose.
2014 metais Sigalas gyrė savo sporto salės draugelį Putiną kaip „vieną iš didžiausių pasaulio lyderių, jei ne patį didžiausią iš dabar gyvų esančių“, pridurdamas, kad „jis rūpinasi Rusija labiau, nei kas nors, ką aš pažįstu. Ir jis nebijo paprasčiausiai daryti tai, kas būtina“. Sigalą taip pat „garbino Čečėnijos tironas Ramzanas Kadyrovas“, ir jis pritarė Putino Krymo aneksijai 2014 metais“, priduria autorė.
„Visi tie meilikavimai Putinui atsipirko 2016 metais, kai Kremlius paskelbė, kad suteikia buvusiai žvaigždei pilietybę“, – rašo žurnalistė.
Lietuvos parlamentarai reikalauja paleisti neteisėtai kalinamus Kremliaus režimui nepalankius Ukrainos žurnalistus.
Seimo nariai, kurių dauguma atstovauja Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijai, pareiškė protestą dėl keleto žurnalistų sulaikymo ir kalinimo, kurį inicijavo Andrius Kubilius ir Mantas Adomėnas.
„Negalime taikytis su brutaliais žmogaus teisių pažeidimais, neteisėtu kalinimu, nepareiškiant jokių įtarimų ar kaltinimų. Į žurnalistų grobimo atvejus privalo reaguoti visa tarptautinė bendruomenė, o Lietuvos Respublikos Seimas šiai reakcijai parodo pavyzdį“, – teigia vienas iš protesto autorių Seimo narys M. Adomėnas.
Vienas iš kalinamų žurnalistų – Ukrainos žurnalistas Romanas Suščenka, kuris Maskvoje buvo sulaikytas prieš metus – 2016 m. rugsėjo 30 d. ir iki šiol laikomas Lefortovo kalėjime, nepareiškus jam jokių kaltinimų ar teismo nuosprendžio.
Rusijos specialiosios tarnybos pranešė, kad žurnalistas neva šnipinėjo Maskvoje, tačiau jo darbdaviai – Ukrainos valstybinė naujienų agentūra „Ukrinform“ – pranešė, kad R. Suščenka jiems dirbo nuo 2002 metų ir pastaruosius porą metų gyveno Paryžiuje.
Lietuvos parlamentarai reikalauja paleisti R. Suščenką, taip pat ukrainiečių tinklaraštininką ir žurnalistą Stanislavą Asejevą, kuris Donbase dingo 2017 m. birželio 7 d., kaip įtariama, buvo pagrobtas vadinamosios Donecko liaudies respublikos separatistų ir dabar nežinia kur kalinamas.
Taip pat reikalaujama atšaukti kaltinimus Krymo žurnalistui Mykolui Semenai, areštuotam ir nuteistam Kryme už separatistams nepalankios informacijos skleidimą.
Konkursas „Mis Visata“, kurio finalas vyko Maskvoje 2013 metų lapkritį, – vienas iš įvykių, į kurį susikoncentravo savo tyrimuose Amerikos specialusis prokuroras Robertas Miuleris ir Atstovų rūmų bei Senato komitetai, rašo The Guardian.
Vladimiro Putino ir Donaldo Trampo susitikimas. EPA – ELTA nuotr.
„Tyrėjai atidžiai nagrinėja numanomus Rusijos vyriausybės mėginimus perduoti Trumpo komandai kompromituojančią medžiagą apie Hilari Klinton, – jų kurjeriai neva tai buvo Trumpo verslo partneriai iš „Mis Visata“ projekto – žmonės, turintys politinių ryšių“, – praneša žurnalistai Džonas Sveinas ir Šonas Volkeris.
„Juos taip pat domina 20 mln. dolerių užmokestis, kurį Trumpas gavo už konkurso organizavimą iš tų pačių verslo partnerių, o taip pat stulbinantys tvirtinimai apie Trumpo elgseną už uždarų durų viešbutyje Ritz-Carlton jam atvykus į Maskvą 2013 metais“, – sakoma straipsnyje.
Autoriai praneša: „Laikraštis Guardian sužinojo apie pridėtinius, anksčiau spaudos nenušviestus, žmonių, kurie buvo Trumpo verslo partneriai konkurse, tarpusavio ryšius su Rusijos vyriausybe“.
Leidinys praneša, kad Trumpas ir Crocus Grup savininkas Arazas Agalarovas susipažino „Mis JAV“ konkurso Las Vegase užkulisiuose 2013 metų birželio viduryje.
Pasak Arazo Agalarovo sūnaus pop daininko Emino Agalarovo, idėją surengti konkursą Rusijoje iškėlė Pola Šugart, kuri buvo Trumpo top-vadybininkė „Mis Visata“ („Miss Universe“) konkurse. „Beveik nepastebėtame birželio mėnesį paskelbtame interviu Eminas sakė, kad, atrodo, Trumpo organizacijai reikėjo pinigų, kurių galėjo pasiūlyti Maskva. Jis pacitavo Šugart žodžius: „Mes turime daug skolų“. Mis Visata neigia, kad Šugart taip sakė“, – sakoma straipsnyje.
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė susitinka su JAV prezidentu Donaldu Trampu. Lietuvos prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
„Šiaip ar taip, buvo susitarta dėl kainos – kad Agalarovas užmokės 20 mln. dolerių už tai, kad Trumpas atveš konkursą „Mis Visata“ į Rusiją“, – sakoma straipsnyje. Keletas Amerikos įstatymų leidėjų demokratų nuogąstavo, kad dėl to apmokėjimo Trumpas tapo pažeidžiamas užsienio įtakos.
Las Vegase Trumpas paskelbė, kad konkursas įvyks Crocus-City – koncertų ir parodų komplekse, kurio savininkė yra Agalarovų šeima. Iškilmingoje vakarienėje Las Vegase dalyvavo Emino spaudos agentas – britas Robas Goldstounas.
„Būtent Goldstounas per 2016 metų prezidento kampaniją susisiekė su Trumpo sūnumi Donaldu-jaunesniuoju ir perdavė jam kažką slapto“, – rašo autoriai, remdamiesi šį rugpjūtį paviešintais elektroniniais laiškais. „Jis rašė, kad „Rusijos karališkasis prokuroras (spėjama, jog Goldstounas taip pavadino Rusijos generalinio prokuroro Jurijaus Čaikos pareigas) norėjo, kad Trumpo štabas gautų kažkokius popierius, kurie „demaskuoja Hilari“. O Agalarovai turėjo juos perduoti“, – tvirtina leidinys.
„Matyt, ta informacija labai aukšto lygio ir slapta, bet tai dalis Rusijos ir jos vyriausybės paramos Trumpui, prie kurios prisideda Arazas ir Eminas“, – rašė Goldstounas. Donaldas-jaunesnysis atsakė: „Jeigu čia tai, ką jūs sakote, tai man patinka“.
„Arazas Agalarovas buvo tinkamas perdavėjas. Nors jis ir nepriklausė artimiausiai Putino aplinkai, mezgė draugiškus santykius su Kremliumi, kai kilo aukštyn vietiniame oligarchų sluoksnyje kaip pelningo prekybos centrų tinklo savininkas“, – sakoma straipsnyje. Dar prieš „Mis Visata“ finalą Vladimiras Putinas apdovanojo Agalarovą Garbės ordinu.
„Agalarovas ir Crocus taip pat pamažu plėtojo santykius su Rusijos valdžios viršūnėmis ir kitose plotmėse. Tuos santykius mezgė vienas iš artimiausių Agalarovo pagalbininkų – Iraklijus („Aik“) Kaveladzė, vengęs išgarsėjimo aukštas Crocus vadybininkas ir vadinamas „aštuntasis žmogus“, buvęs „Trumpo bokšte“ 2016 metais per susitikimą, kai Donaldas-jaunesnysis tikėjosi gauti kompromituojančių žinių apie ponią Klinton“, – rašo leidinys.
Autoriai tvirtina, kad pastaruosius 30 metų Kaveladzė buvo kai kurių turtingiausių ir įtakingiausių rusų partneris.
„2003 metais Amerikos kompaniją Stillwater Mining įsigijo „Norilskij nikel“ („Norilsko nikelis“ – liet.) – metalurgijos korporacija iš Maskvos, kuriai vadovauja Vladimiras Potaninas, vienas iš turtingiausių Rusijos oligarchų, žaidžiantis prezidento ledo ritulio komandoje „Ledo ritulio legendos“, – štai kaip jį vertina Putinas“, – rašo leidinys.
Anot JAV Vertybinių popierių ir biržų komisijai pateiktų dokumentų, „Norilskij nikel“ iškėlė Kaveladzę į naująją Still water direktorių tarybą. Pasak autorių, Kremlius laikė „Norilskij nikel“ sandėrį su Still water‘iu esminiu.
Leidinys primena, kad tuo momentu „Norilskij nikel“ bendraturčiai buvo Potaninas ir Michailas Prochorovas. „Devintojo dešimtmečio pabaigoje Kaveladzė ir Prochorovas kartu mokėsi Maskvos finansų institute ir suformavo partnerystę – laisvu nuo mokymosi laiku prekiavo džinsais, priderintais prie pirkėjų skonio“, – sakoma straipsnyje.
„Pasak vieno šaltinio, Kaveladzės paskyrimas į Still water direktorių tarybą galų gale žlugo, kai išaiškėjo, kad anksčiau jis buvo prisidėjęs prie 1,4 mlrd. dolerių schemos Kalifornijoje, kurioje dalyvavo tarpinės firmos ir buvo pervedami pinigai iš Rusijos.
Kaip pareiškė JAV valdžia, tos firmos galėjo būti naudojamos pinigams plauti. „Norilskij nikel“ pareiškė, kad jis pasitraukė iš skyrimo proceso dėl asmeninių aplinkybių“, – sakoma straipsnyje.
„Anksčiau Guardian yra pranešęs, kad Kaveladzės partneris šioje operacijoje buvo Borisas Goldsteinas, bankininkas, kilęs iš SSSR, kurio ryšiai su buvusiais KGB bendradarbiais sudomino Amerikos tyrėjus po to, kai dešimtojo dešimtmečio pradžioje jis persikėlė į Kaliforniją.
Štai pažymėtinas sutapimas: San Francisko prokuroras, kurio žinyba galų gale atsisakė pateikti baudžiamąjį kaltinimą už numanomą jų pinigų plovimo schemą, buvo Robertas Miuleris, dabar – specialusis prokuroras, nagrinėjantis Kaveladzės naujo pasirodymo faktą“, – sakoma straipsnyje.
„Spauda ir anksčiau nenušviesdavo artimos Kaveladzės draugystės su Andrejumi Kozlovu, kuris valdant Putinui ketverius metus buvo Rusijos CB (Centro bankas) pirmasis pirmininko pavaduotojas ir bandė įvesti tvarką korumpuotoje Rusijos bankų sistemoje, kol 2006 metais jo nenužudė“, – rašo leidinys.
Pasak autorių, dešimtojo dešimtmečio pradžioje trys absolventai – Kaveladzė, Kozlovas ir Dmitrijus Budakovas – įsteigė nedidelę finansinės literatūros leidyklą. Vėliau Budakovas tapo aukšto rango CB bendradarbiu, o dar vėliau vadovavo Maskvos banko padaliniui.
„Pagal oficialią to laikotarpio istoriją, jų knygų leidykla ECO-Consulting buvo įsteigta kaip Arazo Agalarovo verslo imperijos Crocus International, kuri tuo metu buvo plėtojama, padalinys“, – rašo leidinys. Netrukus po to Kaveladzė persikėlė į JAV.
Pasak autorių, Kaveladzė tebedirba su Agalarovu Crocus‘e, ir toji kompanija tapo viena iš stambiausių korporacijų Rusijoje.
Ar Putinas susitiko su Trumpu 2013 metais? Laikraštis rašo: „Šaltinis Maskvoje mūsų leidiniui pranešė, kad padėjėjai iš tiesų įrašė į Putino grafiką susitikimą su Trumpu, bet keletą dienų prieš skirtą datą jis buvo išbrauktas iš tvarkaraščio“.
Nežinia, ar Trumpas buvo susitikęs su kokiais nors Putinui artimais žmonėmis, pažymi autoriai. Bet 2015 metais Trumpas interviu radijui sakė: „Aš bendravau su žmonėmis iš aukščiausio ešelono, ir su oligarchais, ir su generolais, ir su žmonėmis iš vyriausybės viršūnių. Aš negaliu gilintis, bet štai ką aš jums pasakysiu: aš susitikau su žmonėmis iš viršūnės, ir santykiai susiklostė ypatingi“.
Leidinys primena: dosjė, kurį sudarė buvęs Britanijos specialiųjų tarnybų darbuotojas neįvardijamam privačiam klientui ir kuris vėliau buvo išspausdintas BuzzFeed News, sakoma, kad Kremlius turi kompromituojantį vaizdo įrašą, vaizduojantį Trumpą su dviem prostitutėmis.
„Kitoje dosjė vietoje jo autorius Kristoferis Stilas rašė, jog du šaltiniai tvirtino, kad Trumpas turėjo neleistinų intymių pasimatymų Sankt Peterburge, kai kitą kartą buvo atvykęs į Rusiją. Pasak Stilo, šaltiniai sakė, kad Arazas Agalarovas tikriausiai „žino smulkmenų“. Trumpas neigia, kad elgėsi nedorai“, – rašo leidinys.
Plakatas, kuriame vaizduojamas Donaldas Trampas.
„Metų pradžioje Putinas sakė, jog absurdiška manyti jog 2013 metais FSB būtų įrenginėjusi pasiklausymo įtaisus ar slapta filmuotų Trumpo kambariuose, nes jis dar net nebuvo politikas“, – rašo leidinys.
Tačiau neįvardytas šaltinis iš Rusijos viešbučių industrijos pastebėjo: „Sekimas praktikuojamas ne taip jau dažnai, bet aš beveik įsitikinęs, jog Trumpas buvo pakankamai aukšta persona, kad jo reikėtų“.
Leidinys pabrėžia: „Kai kurie Stilo dosjė elementai, pasak gandų, patvirtinti tyrėjų, bet kitos detalės, kaip įrodyta, buvo melas“. Eminas Agalarovas rašė Instagrame: „Kol pasaulis stengiasi išsiaiškinti, ką Donaldas Trumpas veikė viešbutyje Maskvoje per „Mis Visata“ konkursą, aš tiksliai žinau, nes jis filmavo (taip straipsnio originale, – red. past.) mano muzikinį vaizdo klipą“. Autoriai aiškina: lapkričio 9-osios rytą Trumpas dalyvavo klipo pagal Emino singlą filmavime.
Versli moteris Julija Alferova bendravo su Trumpu netrukus po filmavimo. „Ji apibūdino Trumpą kaip džentelmeną ir pabrėžė, kad bendraudamas su ja jis visada elgėsi „korektiškai ir padoriai“, – rašo leidinys.
Konkursas praėjo sklandžiai. Paskui buvo pratęstuvės (after-party) konkursantėms ir organizatorių draugams. „Nebuvo jokių žmonių iš vyriausybės, taip pat ir jokių reikšmingų figūrų iš Forbes sąrašo, išskyrus Arazą (Agalarovą) ir Rustamą (Tariko)“, – sakė vienas iš neįvardytų renginio organizatorių.
Beje, Trumpas irgi pabuvojo Sberbank‘o (Taupomojo banko – vert.) vadovo Germano Grefo restorane Nobu surengtame susitikime su vedančiaisiais rusų verslininkais.
„Agalarovas sakė, kad jis ir Trumpas taip pat buvo susitikę su verslininkais Aleksu Sapiru ir Rotemu Rozenu – senais Trumpo draugais nuo ginčytino Niujorko projekto Trump Soho laikų – kad aptartų verslo Maskvoje galimybes“, – rašo leidinys. Padėkos laiške Agalarovui Trumpas Twitter‘yje rašė: „Kitas – Trump Tower-Moscow“. „Po 8 dienų Sberbank paskelbė, kad suteikia Agalarovui 55 mlrd. rublių paskolą naujiems projektams Maskvoje finansuoti“, – rašo autoriai.
Projektas „Trumpo bokštai“ Maskvoje nebuvo įgyvendintas, primena leidinys. Bet neseniai išaiškėjo, kad 2015 metų spalį Trumpas pasirašė ketinimo raštą dėl aukštybinio pastato statybos Maskvoje.
„Galimas dalykas, kad Trumpo prezidentavimo ateitis priklauso nuo to, kas dar buvo pasakyta ir padaryta ryšium su tuo projektu, o taip pat nuo to, ar galės tai įrodyti tyrėjai, jau pajutę, kad kažkas negerai“, – apibendrina autoriai.
Socialiniai tinklai Facebook, ir šiaip jau puolami kritikų už jų vaidmenį skleidžiant melagingą informaciją per 2016 metų rinkimus JAV, pranešė, kad tuo laikotarpiu Rusijos propagandistai, matyt, masiškai pirko ir mokamą reklamą jų erdvėje.
Nejaugi ir vėl pasidarbavo „trolių ferma“ iš Sankt Peterburgo? Kaip tas atradimas paveiks federalinį „Rusijos pėdsakų“ tyrimą? – rašo žiniasklaida.
„Trečiadienį Facebook atstovai tyrimą atliekantiems kongresmenams pareiškė aptikę, kad per rinkimų kampaniją JAV socialiniai tinklai pardavinėjo reklamą kažkokiai abejotinai rusų kompanijai, kuri rinkosi rinkėjus kaip tikslinę auditoriją“, – rašo The Washington Post.
Informuoti šaltiniai leidiniui papasakojo, kad Facebook bendradarbiai pasekė reklamos pardavimą iš viso už 100 tūkstančių dolerių iki pat rusų „trolių fermos“, kuri anksčiau prastumdavo būtent Kremliaus propagandą.
Anot įrašo, padaryto Facebook saugumo direktoriaus Alekso Steimoso tinklaraštyje, „didelė dalis reklaminių medžiagų, matyt, buvo skirta sustiprinti atgarsį į plataus ideologinio spektro socialinius ir politinius raginimus – nuo LGBT iki tarptautinių problemų, imigracijos ir teisės nešiotis šaunamąjį ginklą“.
„Išaiškėjo, kad 3,3 tūkst. medžiagų „skaitmeniniai pėdsakai“ vedė į Rusijos kompanijas. Paskui Facebook‘o darbo grupės aptiko 470 įtartinų ir, tikriausiai, apgaulingų paskyrų bei puslapių Facebook‘e, kurie, jų nuomone, buvo palaikomi iš Rusijos, buvo susiję su šia kompanija ir dalyvavo reklaminių medžiagų sklaidoje“, – rašo laikraštis.
Leidinys cituoja neįvardijamą Facebook‘o bendradarbį: „Yra įrodymų, kad kai kurios tos paskyros susijusios su „trolių fabriku“ Sankt Peterburge, kuris vadinamas „Interneto tyrimų agentūra“, nors mes neturime būdo, kaip tai patvirtinti iš nepriklausomų šaltinių“.
„Interneto tyrimų agentūros“ veikla ir anksčiau traukė dėmesį, – sakoma straipsnyje. – Buvę bendradarbiai, įrašuose internete ir interviu žiniasklaidoje pasakoję apie savo patirtį kompanijoje, pareiškė, kad jų darbas buvo kurti suklastotas paskyras Twitter‘yje ir Facebook‘e ir naudoti jas Kremliui palankiai propagandai skleisti“.
„Sausio mėnesio neįslaptintame pranešime JAV žvalgybos bendrija pateikė išvadą, kad „Interneto tyrimų agentūros“ tikėtinas finansininkas – tai „vienas iš artimiausių Vladimiro Putino sąjungininkų, susijęs su Rusijos žvalgyba“, – cituoja autoriai.
Facebook kompanijoje manoma, kad Rusija išleido 100 tūkst. dolerių reklaminiam plotui įsigyti socialiniuose tinkluose, kad darytų įtaką JAV vidaus politikai, rašo vokiečių Der Spiegel.
Socialiniai tinklai Facebook
Daugumoje skelbimų tiesiogiai neminimi rinkimai ar kandidatai, tačiau „jų turinys buvo nutaikytas stiprinti susiskaldymą tokiais klausimais, kaip skirtingų etninių grupių santykiai, migracija, teisė turėti ginklą“. Apie ketvirtadalis visų skelbimų buvo platinami tik tam tikruose regionuose.
Balandžio mėnesį Facebook pareiškė, kad socialiniai tinklai buvo panaudoti politiniams tikslams, o dabar įtarimas, kad tai darė išeiviai iš Rusijos, dar labiau sustiprėjo.
Rinkimų kampanijos laikotarpiu Facebook‘as buvo kaltinamas, kad jis nepakankamai priešinasi, kai per suklastotas naujienas bei propagandą manipuliuojama visuomenės nuomone, primena Der Spiegel.
„Trečiadienį Facebook pripažino, kad aptiko įrodymų, peršančių mintį, jog 2016 metų rinkimų (JAV) laikotarpiu Rusijos propagandistai pirko mokamos reklamos jos plotmėje“, – rašo Vice News. Bet mes dar nesusidarėme viso įvykių vaizdo, rašo žurnalistai Nojus Kalvinas ir Aleksas Tompsonas.
Anot pranešimo spaudai, kurį išplatino Facebook saugumo direktorius Aleksas Steimosas, kompanija išsiaiškino, jog nuo 2015 metų birželio iki 2017 gegužės 470 „suklastotų rusiškų paskyrų bei puslapių“ išleido 100 tūkst. dolerių, kad patalpintų Facebook‘e apie 3 tūkst. reklaminių medžiagų. Maždaug ketvirtadalis medžiagų turėjo „geografinį taikinį“, o apie 2,2 tūkst., kurių vertė apie 50 tūkst. dolerių, „potencialiai buvo susijusios su politika“.
Tačiau Facebook nepateikia konkrečių reklaminių medžiagų, kurias už pinigus patalpino numanomi rusai, nurodo leidinys. Tai reiškia, kad neįmanoma išanalizuoti, kaip tie atradimai paveiks JAV federalinės valdžios vykdomus tyrimus, ar tos reklamos patalpinimas prieštaravo Amerikos įstatymams ir ar reikia laukti naujų paviešinimų.
„Steimosas ir Facebook pareiškė: nors jie neturi aiškių įrodymų, kad reklaminės medžiagos buvo įsigytos rusų, jie mano, jog reklamą pirko „Interneto tyrimų agentūra“ – „trolių ferma“, įsteigta Rusijos vyriausybės melagingoms žinioms ir propagandai platinti socialiniuose tinkluose“, – sakoma straipsnyje.
Bet ar buvo pažeistas įstatymas, draudžiantis užsieniečiams investuoti pinigus į poveikį rinkimams JAV? Kol Facebook nepaviešins reklamos, teks pasikliauti Alekso Steimoso žodžiais.
Teisės specialistas Rikas Heizenas tinklapyje pažymėjo: „Jei reklama Facebook‘e paprasčiausiai kaitino aistras ginklo tema, bet neminėjo, pavyzdžiui, Trumpo, nors turėjo skatinti Trumpo išrinkimą, ar gali tokia reklama būti neteisėta? Tai sudėtingesnis klausimas“.
Facebook nesutiko atsakyti, ar rusų agentai pirko reklamą tiesiogiai, ar per tarpininką.
Internetiniai troliai
„Taip pat lieka klausimas, ar Trumpo rinkimų štabui artimi asmenys davė nurodymus rusų agentams, į kokius geografinius taškus nukreipti reklamą“, – pažymi autoriai. Pasak jų, tą versiją savo tyrimuose svarsto Amerikos kongresmenai ir gal specialusis prokuroras Miuleris.
„Pateikęs naujus rusų kišimosi į 2016 metų rinkimus įrodymus, Facebook trečiadienį pranešė, kad jis aptiko prieštaringos reklamos už bendrą 100 tūkst. dolerių sumą, susijusios su aštriais klausimais, kurią apmokėjo abejotina Rusijos kompanija, susijusi su Kremliumi“, – rašo The New York Times.
Pasak Facebook saugumo skyriaus vadovo Alekso Steimoso pranešimo kompanijos tinklaraštyje, „didžioji dalis iš 3 tūkst. reklaminių pranešimų nesusiję su konkrečiais kandidatais, o buvo orientuota į prieštaringus socialinius klausimus, tokius, kaip rasiniai, gėjų teisės, ginklo kontrolė ir imigracija“. Facebook bendradarbiai pareiškė, kad suklastotos paskyros buvo sukurtos kompanijos „Interneto tyrimų agentūra“, kuri žinoma, kad naudoja „trolių“ paskyras publikacijoms socialiniuose tinkluose ir komentarams naujienų portaluose.
„Tas demaskavimas papildo liudijimus apie plačią Rusijos kampanijos įtaką, kurios tikslas, kaip apibendrino Amerikos žvalgybos tarnyba, buvo pakenkti Hilari Klinton ir paremti Donaldą Trumpą rinkimų metu“, – rašo laikraštis.
Džuliano Asandžo publikacijos kurstė prodemokratinius maištus ir pasitarnaudavo įrodymu teismo ieškiniuose ginant žmogaus teises visame pasaulyje. Taip pažymi The New Yorker korespondentas Rafis Chačadurianas, kuris šiemet daug kartų kalbėjosi su Džulijanu Asandžu akis į akį. Pirmasis toks pašnekesys įvyko netrukus po Donaldo Trampo (Donald Trump) inauguracijos.
Džulijanas Asandžas turi gerbėjų Vakaruose
„Tuo tarpu Asandžo metodai ir motyvacija kelia vis daugiau įtarimų“, – tęsia autorius. 2016 metų rinkimų JAV kampanijos metu Asandžas išspausdino dešimtis tūkstančių Demokratų partijos funkcionierių parašytų ir hakerių įgytų elektroninių laiškų. Donaldas Trumas pareiškė: „Dievinu WikiLeaks‘ą“. Hilari Klinton po rinkimų tikino, kad tos publikacijos suvaidino svarbiausią vaidmenį jos pralaimėjime.
Žurnalistas praneša, kad šnekėdamasis su Asandžu stengėsi „geriau suprasti, kaip jis vadovauja WikiLeaks‘ui, kaip jis gyvena, kaip pasikeitė jo politinės pažiūros ir kokį vaidmenį jo operacijoje suvaidino Rusija“.
„Nors WikiLeaks visada pritraukdavo kritiką tarsi magnetas, reakcija į Asandžo susijusias su rinkimais publikacijas buvo nepaprastai griežta: Vašingtone Asandžas įgijo Rusijos žvalgybos įrankio reputaciją“, – rašo autorius. „Stebėtina, ar ne? – sakė Asandžas. – Tie bjaurybės apsiginklavo retoriniu metodu: „puolęs žmogus“ arba „puolęs angelas“. Kadaise tai buvo klasiška, o dabar – blogai“.
Autorius primena: beveik prieš pat prezidento rinkimus JAV lapkričio 5 dieną Asandžas televizijos interviu pareiškė: „Mes galime pranešti, kad Rusijos vyriausybė nėra elektroninių laiškų, kuriuos išplatino WikiLeaks, šaltinis“. Žurnalistas komentuoja: „Tas paneigimas net ir tarp artimiausių jo šalininkų niekaip neišblaškė įtarimų, kad jis kalba nenuoširdžiai“. „Jis sako, kad tai darė ne rusai, – kalbėjo Chačadurianui vienas iš tų žmonių. – Bet jis negali to žinoti. Gal jo šaltinis buvo rusų pakištas asmuo? Aš manau, kad tiesa svarbi, kad ir kokiu būdų ji įsigyta, bet jei jis žinojo, kad tai padarė rusai, ir apie tai nepaskelbė, tai mane prislėgė“.
Žurnalistas samprotauja: „Galima tvirtinti, kad Asandžo publikacijos, priderintos prie rinkimų, tik pabrėžė, kas jau buvo žinoma apie demokratų kandidatę Klinton. Bet jo neigimai potencialiai užmaskavo informacinio karo tarp dviejų branduolinių valstybių aktą“.
Hilary Klinton laiškai
Autorius primena: „Beveik penkerius metus Asandžas puoselėjo neapykantą poniai Klinton, iš dalies asmeninę, iš dalies ideologinę. Jis įtarė, kad Klinton norėjo surengti pasikėsinimą į jį ir suvaidino svarbų vaidmenį aštrinant jo konfliktą su Švedijos valdžia. Maža to, jis laikė ją pagrindiniu elementu politinėje mašinoje, į kurią įmontuotas Volstritas, Valstybės departamentas ir užsienio šalys – JAV klientės, tokios, kaip Saudo Arabija“. Jo nuomone, Klinton – korumpuota politikė, ją veda asmeninės ambicijos, ji – kovotoja už neoliberalųjį intervencionizmą, ir ji ketina įtraukti JAV į karą. 2016 metų vasarį Asandžas parašė straipsnį WikiLeaks‘o portalui, kuriame tvirtino, kad ponia Klinton netinka būti prezidente. Tačiau jis tikėjosi, kad ji laimės prezidento rinkimus.
„Tikriausiai prireiks nemažai metų, kad būtų išsiaiškinta, iki kokio laipsnio WikiLeaks paveikė rinkimų baigtį; Klinton kampanija nukentėjo ne tik nuo elektroninių laiškų nutekėjimo, bet ir nuo strateginių klaidų, savo kandidatės nepopuliarumo ir ilgo jos elektroninio pašto asmeninio serverio tikrinimo istorijos. Bet Asandžui virš galvos pakibo žymiai rimtesnis klausimas: kaip jis iš pat pradžių gavo tą medžiagą? Praėjus keliems mėnesiams po to, kai Amerikos žvalgybos tarnybos padarė išvadą, kad į Demokratų partijos institucijų elektroninį paštą koordinuotomis propagandinėmis pastangomis įsilaužė Rusijos vyriausybė, Asandžas to nepaliko ramybėje. Oficialų atsitikimo vertinimą jis pavertė – o tai, geriausiu atveju, pareiškimas, kad Asandžas panaudotas jam nežinant – Amerikos fiasco, aukštuomenės veidmainystės, demokratų, neomakartizmo ir netikrų naujienų isterijos simboliu, tuo pačiu kurstydamas fanatišką įniršį ir nepateisinamą nepasitikėjimą institucijomis“, – sakoma straipsnyje.
„Kokius artimus ryšius su Rusija užmezgė Asandžas, tai irgi vertinama įvairiai“, – rašo autorius. Jis primena, kad Asandžas per pokalbį su juo kažkaip piktinosi pernykščiu straipsniu The New York Times, pavadintu „Kaip Rusija išpeša naudos, kai Džulianas Asandžas atskleidžia Vakarų paslaptis“. „Asandžas palaikė tą straipsnį neteisingu ir net apgaulingu“, – praneša autorius.
Žurnalistas pastebi: „Tačiau kartais Asandžas bendraudavo su abejotinais žmonėmis. 2010 metais jį Elinghem-Hole (dvaras, kuriame Asandžas gyveno pakviestas savo šalininko, – red. past.) aplankė Israelis Šamiras, ginčytinos reputacijos ir ekstremistinių pažiūrų Rusijos pilietis“. „Kai kurie WikiLeaks‘o savanoriai laikė jį ekscentrišku palaižūnu, o kai kas įtarė, kad jis turi ryšių su Rusijos žvalgyba. Per vieną vizitą Asandžas, kuris pradėjo atsainiai žiūrėti į vertingą Valstybės departamento dokumentų archyvą (depešas, kurios atsidūrė WikiLeaks žinioje Čelsi Mening dėka, – red. past.), davė jam daugiau kaip 90 tūkst. necenzūruotų Amerikos diplomatų depešų Rusijos, buvusių sovietinio bloko šalių ir Izraelio temomis. Šamiras dalį medžiagų pardavė žurnalui, kuris buvo draugiškas Kremliui, o kitą dalį įteikė Aleksandrui Lukašenkai, autoritariniam Baltarusijos lyderiui, kuris pasinaudojo dokumentais, kad areštuotų opozicionierius (Šamiras tai neigia, įtikinėdamas, kad tai „pikti mano šmeižikų prasimanymai“)“, – sakoma straipsnyje.
WikiLeaks bendradarbiai apie tai sužinojo tada, kai į juos kreipėsi išsigandę baltarusių aktyvistai. Bendradarbiai ėmė nerimauti, kai kas norėjo atlikti tyrimą. „Džulianas viskam užkirto kelią, – prisimena vienas bendradarbis. – Jo požiūris buvo toks: paprasčiausiai jiems pasakykite, kad visa tai visiškai nepagrįsta, kad jis neturi depešų“.
Džulianas rašo: „Prieš keletą mėnesių Šamiras taip aprašė WikiLeaks, kalbėdamas su mano kolega: „Jeigu informacija teisinga, jeigu ji netaisyta, nesufabrikuota, tegul ją pateikia nors pats Nelabasis“. Nesunku įsivaizduoti, kad Kremlius, stebėdamas Asandžo konfliktą su JAV, matė, kad toks požiūris naudingas“.
„2012 metais, kai Asandžui buvo skirtas namų areštas ir jam labai reikėjo uždarbio, jis pradėjo rengti šnekamuosius šou su partneriais – RT, Rusijos valstybine informacijos transliacijų kompanija, kuri tarnauja Kremliaus propagandos interesams. Neseniai Asandžas man sakė, kad televizijos programa buvo priedanga jo bandymams gauti politinį prieglobstį. „Man tai buvo būdas imti interviu iš valstybių vadovų ir taip toliau, kreiptis į įvairiausias ambasadas“, – sakė jis. Kai aš paklausiau, kaip atsirado laida, jis man sakė, kad sumanymas kilo per pokalbį su draugu, bet jo pavardę paminėti atsisakė. Vėliau sužinojau, kad tai buvo Israelio Šamiro sūnus Johanesas Valstriomas (jis gyvena Švedijoje ir davė parodymus Asandžo naudai, kai buvo tiriamas numanomas išprievartavimas). Viena buvo matyti: RT investavo į laidą, bet, atrodo, nelaikė to sandorio normaliu verslu. Markas Štukė, laidos distributorės – kompanijos Journeyman Pictures – vyriausiasis valdytojas, man sakė, kad RT nesidomėjo savo dalių licencijavimu rinkose, kurių neaprėpia jos transliacijos“, – rašo autorius. „Jie nesigainiojo tų potencialių pajamų šaltinių, – sakė autorius. – Tai labai neįprasta. Bet tų tarpusavio santykių varomoji jėga buvo Džulianas“.
Donaldo Trampo ir Hilari Klinton dvikova
„Asandžas man sakė, kad kai jis vedė derybas dėl kontrakto, jis siekė laisvės redakcinėje politikoje. Jis paklausė RT vyriausiosios redaktorės Margaritos Simonian, ar galįs pakviesti į laidą Rusijos opozicijos lyderį Aleksandrą Navalną“, – praneša autorius. „Ji pasakė „Kremliui tai nepatiks, bet mums tai būtų gerai, nes tai pademonstruotų mūsų nepriklausomybę“, – prisimena jis. Žurnalistas perpasakoja Asandžą: „Paskui jis paklausė, ar galima pakviesti čečėnų teroristą, ir išgirdo kategorišką „ne“. Pasijuokdamas iš to prisiminimo, jis pasakė: „Štai tokia linija: aukštyn tiesiai iki čečėnų terorizmo“. Asandžas iš tiesų pakvietė Navalną, bet tas atsisakė. Navalno atstovas man sakė, kad jam buvo nepriimtini kokie nors kontaktai su RT, pareikšdamas: „Tas kanalas asocijuojasi su melo ir propagandos, taip pat ir apie daugelį opozicijos aktyvistų, sklaida“.
„Asandžui laida RT kanalu buvo palanki galimybė. Ji žadėjo jam tribūną jo pasisakymams ir, o tai gal dar svarbiau, kažką panašaus į teisėtą apsaugą – žurnalisto statusą. O Rusijos gyventojai gavo priėjimą prie tarptautinės įžymybės, kurios pažiūros jiems simpatiškos. Simonian kažkaip yra sakiusi, kad visaip stengiasi parinkti vedančiuosius, kurie „masto taip, kaip mes“, – sakoma straipsnyje.
Žurnalistas pabrėžia: kai 2010 metais jis susipažino su Asandžu, jo politinės pažiūros buvo libertarizmo, idėjų prieš isteblišmentą ir jo asmeninę pasaulėžiūrą, kratinys. „Vėliau jis, atrodo, priartėjo prie nuomonės, kad JAV, priešingai jų humanitarinei retorikai, pirmiausia veikia savo galios stiprinimo pasaulyje labui, panaudodamos ekonomines ir karines prievartos priemones. Čia jis pritaria Noamo Chomskio, kuriuo jis žavisi, pozicijai. Bet, skirtingai nuo Chomskio, kuris pavadino Kremlių „stambiu šių laikų istorijos nusikaltėliu“, jis linkęs laikyti Rusijos atsvara, dėl savo istorijos, geografinės padėties ir sąlyginės galios ji gali atmesti Vašingtono politiką“, – sakoma straipsnyje.
Asandžo laida per RT kanalą užsidarė, bet jis vis dar rodosi tos televizijos kompanijos eteryje, pažymi autorius.
„Šį pavasarį Džordžas Gitosas (australų dailininkas ir kino režisierius, – red. past.) atkreipė dėmesį į kalbą apie pilietinį karą Sirijoje, kurią pasakė Rusijos įgaliotasis atstovas JTO; po to kai amerikiečiai per klaidą subombardavo Sirijos pajėgas, įgaliotasis ambasadorius taręs žodį pavaizdavo klaidą kaip sakmę apie amerikiečių puikybę, apsiskaičiavimus ir neištikimybę. Gitosas man sakė, kad Asandžas buvo sujaudintas“, – sakoma straipsnyje. Autorius praneša: „Asandžas menkino savo reakciją, bet man sakė: „Rusai turi požiūrį į globalinę politiką, ir jie jį išsako nesivaržydami, ir gerai, kad jie jį išsako. Tikriausiai Rusija pagaliau pagalvojo: „Mes nieko negalime pasakyti, todėl mes galime sakyti tiesą. Dabar nėra ko prarasti. Nėra reputacijos, kurią galima sugadinti, nėra santykių, kuriuos galima nutraukti. Taigi, jie iškraipo ką nors, kas susiję su Ukraina ir jų artimiausiomis apylinkėmis, bet kai kalba plačiau, jie gali laisvai sakyti tai, kas, mano nuomone, vis tiktai gana teisinga“.
2015 metais Asandžas paviešino pusę milijono depešų iš Saudo Arabijos URM archyvo, primena autorius. „Ko gero, svarbiau už pačius dokumentus buvo tai, kam buvo priskirtas tas nutekinimas. Regis, tai buvo pirmas atvejis, kai valstybė pasinaudojo WikiLeaks‘u duomenų bazei publikuoti. Atsakomybę už informacijos gavimą prisiėmė organizacija „Jemeno kiberarmija“, o dalį medžiagos išspausdinęs WikiSaudiLeaks portalas tvirtino, kad didžiąją daugumą medžiagos perdavė Asandžui. Kibernetinio saugumo reikalų analitikai mano, kad organizacija ir portalas buvo fiktyvūs. Vyrauja nuomonė, jog juos sukūrė Iranas, kad susilpnintų savo priešininką, bet tokiam požiūriui pritaria ne visi. Vienas su įkalčių analize susipažinęs ekspertas man sakė, kad keletas požymių rodo Rusiją“, – sakoma straipsnyje.
Autorius grįžta prie įsilaužimo į Amerikos diplomatų susirašinėjimą istorijos. „Manau, tvirtinimai, jog rusai įsilaužė į DNC (Demokratų Nacionalinis komitetas), kad sustiprintų Donaldo Trumpo šansus laimėti, – tai chuliganizmas, – sakė jam Asandžas. – Nes apskritai, jeigu pažvelgsime į chronologiją, tvirtinama, kad pirmą kartą įsilaužta 2015 metais“. Asandžas pridūrė, kad pastebimos institucijos dažnai atakuojamos hakerių: „Į pagrindines partijas likusiame pasaulyje įsilaužia JAV vyriausybė. Tad galima tikėtis, kad kinai, Izraelis, Prancūzija, Rusija, gal Indija įsilaužė į keletą JAV politinių institucijų – nes tai daro visi. Bet tai negalėjo būti kažkoks rusų planas įsilaužti į DNC tam, kad padėtų Trumpo išrinkimui, nes tuo metu Trumpas net nebuvo pastebimas“.
Žurnalistas ketino paklausti, ar negalėjo toks planas susiformuoti palaipsniui, bet Asandžas jį pertraukė: „To jie netvirtina! Tvirtinimas absurdiškas, tiesiog visiškas absurdas!“
Žurnalistas pastebi, kad Asandžas kažkiek teisus: „Į DNC 2015 metais įsilaužė organizacija Cozy Bear, kurią, kaip įtaria kibernetinio saugumo reikalų analitikai, kontroliuoja Rusijos FSB“. Asandžas teisus, kad įsilaužta buvo prieš Trumpo paskelbimą kandidatu. Bet bėda su Asandžo argumentu tokia, kad Vašingtone ir JAV žvalgybos tarnybose niekas ir netvirtina, jog įsibrovimas 2015 metais susijęs su parama Trumpo kandidatūrai, sako autorius.
Vladimiras Putinas, Rusijos prezidentas
Žurnalistas tęsia: „Atrodo, kad Rusijos vyriausybė įsibrovė į DNC tinklą ne kartą, antrasis įsilaužimas prasidėjo 2016 metais. Neaišku, kas konkrečiai pastūmėjo į tai, bet tai atsitiko įtampos eskalacijos Rusijos ir Amerikos santykiuose laikotarpiu. Sausį vienas JAV Finansų ministerijos bendradarbis pavadino Vladimirą Putiną „korumpuotu“. Po kelių savaičių žurnalistai, dirbę su „mega nutekėjimais“, pramintais „Panamos dokumentais“ (tai 11 mln. dokumentų, kurie atskleidžia, kaip pasaulio elitas slepia savo pinigus), kreipėsi į Kremlių, norėdami pasiklausti apie dokumentus, kėlusius mintį, kad Putino artimiausios aplinkos žmonės pervedė į ofšorines sąskaitas iki 2 mlrd. dolerių. Kremlius, visai jam netipiškai, padarė pareiškimą iki publikacijos, pareikšdamas, kad į „šleikščius“ reporterių užklausimus neatsakinės ir kad Rusija „Panamos dokumentus“ vertina kaip „informacinę ataką“.
„Kremlius pavaizdavo tą nutekinimą kaip smūgį asmenims ir bandymą sužlugdyti parlamento rinkimus Rusijoje. Andrejus Soldatovas ir Irina Borogan rengiamame spaudai naujame savo knygos „Raudonas voratinklis“ („Red Web“) leidinyje apie rusišką internetą įrodo, kad sprendimas suduoti smūgį prezidento rinkimams JAV informaciniu karu, tikriausiai, atsirado per viršūnių pasitarimą, kurį Putinas surengė kitą dieną“, – rašo autorius. „Tai linija, kurios negalima peržengti, tai linija skiria Putino šeimą ir artimiausius draugus“, – sakė Soldatovas interviu autoriui.
„Organizacijos, kurios, matyt, buvo priedanga Rusijos karinei žvalgybai, po keturių dienų pradėjo registruoti hakerių gaunamos informacijos publikavimui skirtų tinklalapių domenų pavadinimus: iš pradžių Electionleaks, o paskui bendresnio pavadinimo tinklapį su hostingu (palaikymu) Rumunijos kaimelyje. Tuo metu hakerių grupuotė, praminta Fancy Bear (kibernetinio saugumo reikalų analitikų nuomone, ją taip pat kontroliuoja Rusijos karinė žvalgyba), pradėjo sukčiavimo atakas prieš Amerikos politinius veikėjus“, – sakoma straipsnyje.
Autoriai pabrėžia: DCLeaks tinklapis pradėjo dirbti praėjus dviem dienoms po to, kai 2016 metų birželio 6 dieną Klinton tapo numanoma Demokratų partijos kandidate į prezidentus, o Electionleaks taip ir nebuvo panaudotas. DCLeaks laikė save WikiLeaks palikuone ir tvirtino esanti sukurta Amerikos haktivistų.
Žurnalistas tvirtina, kad, prasidėjus Fancy Bear operacijai, DNC pastebėjo hakerių buvimą ir pasamdė kibernetinio saugumo firmą CrowdStrike. „DNC apie įsilaužimą žinojo tik tuzinas žmonių, jie stengėsi tą temą aptarinėti slapstydamiesi, atsijungę, kad hakeriai nesužinotų esą pastebėti“, – sakoma straipsnyje. Birželio 10-ąją specialistai atjungė DNC tinklą nuo interneto, o birželio 12, išvalę iš kompiuterių kenksmingą programinį aprūpinimą, pajungė iš naujo.
„Įsilaužimo faktas vis dar tebebuvo griežta paslaptis CrowdStrike ir partijos štabo būstinėje. Slaptumo niuansas svarbus, nes tą pačią dieną interviu britų spaudai Asandžas leido suprasti žinąs, kad Demokratų partijos veikėjai nebekontroliuoja savo elektroninio pašto. „WikiLeaks laukia labai gausūs metai, – paaiškino jis. – Prie mūsų artėja nutekinimai, susiję su Hilari Klinton, ir tai šaunu“. Atrodo, jis gavo srautą hakerių išgautų medžiagų, kažkokiu momentu tarp gegužės 25 (tai paskutinių WikiLeaks išspausdintų laiškų data) ir birželio 12. Tuo pačiu laikotarpiu buvo paleistas DCLeaks tinklapis, o Donaldas Trumpas-jaunesnysis Trumpo bokšte susitiko su teisininke iš Rusijos, kuri kreipėsi į Trumpo rinkimų štabą, siūlydama kompromituojančios medžiagos apie Klinton“, – rašo autorius.
„Birželio 14 dieną The Washington Post išspausdino straipsnį apie įsilaužimą į DNC, kuriame pažymėta: CrowdStrike padarė išvadą, kad kalta Rusija“, – rašo autorius. Po dienos internete pasirodė figūra, kuri pasivadino Guccifer 2.0 ir tvirtino, kad įsibrovė į DNC viena, o Rusija niekuo dėta. Savo naujai sukurtame tinklaraštyje Guccifer 2.0 parašė: „Pagrindinę dalį popierių, tūkstančius failų ir laiškų, aš perdaviau WikiLeaks‘ui“.
Ir iš tiesų, WikiLeaks adresu atėjo 20 tūkst. elektroninių laiškų, pavogtų iš DNC, ir Asandžas pirmiausia susirūpino patikrinti, ar jie tikri. Liepos 22-ąją jis išspausdino juos WikiLeaks tinklapyje.
Netrukus išaiškėjo, kad Guccifer 2.0 kelia problemų Asandžui. „Birželį kibernetinio saugumo analitikai surinko argumentų, rodančių, kad tai rusų pakištas asmuo, o demokratai garsiai rėkavo apie tas išvadas“, – rašė autorius.
Asandžas sugalvojo, kad reikia kažkokios medžiagos atsvarai. „Jis paragino gauti jam Trumpo mokesčių deklaracijas ir, kaip jis man sakė, ieškojo „tamsiame internete“ patikimos hakerių išgautos medžiagos, liečiančios Trumpą ir Rusiją“, – praneša autorius.
O „Viešuose pareiškimuose Asandžas išbandė keletą variantų. Jis įtikinėjo, kad tik jis žinąs, kas yra šaltinis. Jis darė užuominą, kad DCLeaks ir Guccifer 2.0 greičiausiai yra ne tie, kuo apsimeta, kad tai įmantraus gal hakerių organizuoto pasitarnaujant Ukrainos valstybei dvigubo žaidimo išraiška („Jie labai panašūs į rusus, bet kai kuriais atžvilgiais atrodo dideli, net per dideli diletantai“). Jis taip pat propagavo teoriją, kad Guccifer 2.0 – tai tas, kuo atrodo, yra Rytų Europos hakerių organizacija“, – rašo autorius. O ką galvoja Asandžas apie JAV žvalgybos tarnybų išvadas, kad už Gucifer 2.0 ir DCLeaks slypėjo Rusijos karinė žvalgyba? Autoriui jis sakė: „Visa tai visiškai neįtikėtina“.
FSB emblema
Jis taip pat tvirtino, kad visi bandymai susieti WikiLeaks su Guccifer 2.0 – šmeižtas, bandymas sutapimą paversti suokalbiu. „Skirtingai nuo Guccifer 2.0 išspausdintų dokumentų, nė viename WikiLeaks išklotame laiške iš rinkiminio štabo nebuvo „rusų metaduomenų“ pėdsakų, vadinasi, sakė Asandžas, visi ryšiai, kuriuos galima aptikti tarp tos figūros ir Rusijos, jo paties darbo neliečia“, – perpasakoja autorius. WikiLeaks‘o, Berni Sanderso ir Trumpo šalininkai tą argumentą palaikė įtikimu.
Rugsėjo 13 ir rugsėjo 14 Guccifer 2.0 ir DCLeaks atnaujino potencialiai skandalingų dokumentų (DNC informacijos, buvusio valstybės sekretoriaus Kolino Pauelo ir Hilari Klinton padėjėjų elektroninių laiškų) publikavimą.
Tuo tarpu Asandžas rengė publikavimui laiškus, pagrobtus iš Klinton rinkiminio štabo vadovo Džono Podestos elektroninio pašto dėžutės.
Autorius tvirtina: „Asandžo prieštaravimai, kad jo publikacijos visiškai nesusijusios su Rusija, nepagrįsti“.
Antai, liepos pradžioje Guccifer 2.0 vienam žurnalistui sakė, kad WikiLeaks „stengiasi išlošti laiko“. Autorius komentuoja: „Viešų požymių tam nebuvo, bet pažvelgus iš vidaus aiškiai matyti, kad WikiLeaks perkrautas darbo“.
Autorius taip pat tvirtina: 2016 metų birželį Guccifer 2.00 „atrodo, davė erdvės Asandžui, susilaikydamas nuo publikavimo viso to, ką tas turėjo“.
„Podestos elektroniniai laiškai tik sustiprina įspūdį, kad tarp WikiLeaks ir Rusijos buvo ryšys“, – pridūrė jis.
Sausį JAV Nacionalinės žvalgybos direktoriaus kanceliarija išplatino pranešimą apie rusų hakerių atakas ir rinkimus JAV. Autorius primena, kad pranešime sakoma, jog Rusijos karinė žvalgyba pateikė DNC ir Podestos elektroninį paštą WikiLeaks tinklaraščiui per kažkokią „trečią šalį“.
„Tą padarė tarpininkas, ir tai, suprantama, leido Asandžui įtikinamai neigti ryšio faktą“, – pastebėjo interviu autoriui buvęs Nacionalinės žvalgybos direktorius Džeimsas Kleperis.
Kadaise Asandžas, paklaustas, ką darytų, jei sužinotų, kad žvalgybos tarnybos išnaudoja WikiLeaks kaip „informacijos skalbyklą“ informaciniame kare, atsakė: „Jeigu informacija teisinga, mums tas pats iš kur ji gaunama. Tegul žmonės kaunasi tiesos pagalba, o kai lavonus surinks, visur voliosis „kulkos iš tiesos“.
Autoriaus nuomone, tokie tvirtinimai turi priversti visus WikiLeaks šalininkus suklusti: „Viena – priešintis galingoms jėgoms, visai kas kita – talkinti konfliktams tarp galingų jėgų“.
Nūnai iškilę du galvosūkiai, kurie neduoda ramybės nei Donaldo Trampo gerbėjams, tvirtinantiems, jog prezidentas švarut švarutėlis, nei jo oponentams, įsitikinusiems, kad prezidentas tvirtai supančiotas Rusijos žvalgybų.
Šią subtilią temą gvildena leidinyje „The Daily Beast“ ponas Džonas Betčeloras. Kas tai per tema, kurios neįmanoma išnarplioti?
Į JAV Senato Juridinį komitetą duoti parodymų bandyta iškviesti Gleną Simpsoną, firmos Fusion GPS įkūrėją. Tačiau komiteto vadovas paaiškino: „Atšaukiau kvietimą iškart po to, kai Simpsonas sutiko pasišnekėti su oficialiais darbuotojais dėl vadinamosios „Trampo dosje“ ir bendravimo su FTB. O taip pat – duoti paaiškinimus apie galimą bendradarbiavimą su neužregistruotais užsienio agentais, susitikusiais su D.Trampo rinkiminiame štabe dirbusiais prezidento artimaisiais bei darbuotojais“. Beje, firmos Fusion GPS įkūrėjas sutiko, kad jo paaiškinimai būtų įrašinėjami.
Kuo ši firma išskirtinė? Paslaugų paprašiusiems politikams ji renkdavo informaciją apie jų konkurentus ir oponentus. Nieko nuostabaus. Kiekvienas rimtas politikas domisi savo konkurentais. Tačiau Fusion GPS firma išskirtinė tuo, kad yra dirbusi su įtakingais Rusijos politikais, siekusiais atšaukti 2012-aisiais Amerikoje įsigaliojusį „Magnickio įstatymą“ – ekonomines sankcijas Rusijai. Ne tik siekė šių sankcijų atšaukmo, bet ir kompromitavo „Magnickio įstatymo“ iniciatorių Londono investuotoją Bilą Brauderį. Tad šią firmą galima įtarti turės ryšį su Kremliaus atstovais. Bet ši firma taip pat rinko medžiagą apie galimus D.Trampo slaptus ryšius su Kremliumi. Jei dirbi vienai pusei, ar galima plušėti ir kitai?
Dviprasmybės – akivaizdžios. Panašumų į dvigubo agento veiklą – kiek tik nori. Žodžiu, labai svarbu, ar Federalinis Tyrimų Biuras (FTB) žinojo, kad minima firma žaidžia tarsi dvigubą žaidimą – tuo pačiu metu renka ir Kremlių teisinančią, ir Kremlių kompromituojančią medžiagą? Taip pat knieti žinoti: ar apklausiant Fusion GPS įkūrėją domėtasi, kas užsakė D.Trampui nepalankų dosje?
Straipsnio autoriui keista, kad klausimas – kas sumokėjo pinigus už triūsą renkant D.Trampą kompromituojančius faktus – vis tik komitete nebuvo keliamas. O šis klausimas – vienas iš svariausiųjų.
Kitas klausimas – ar tikrai rasti įrodymai, jog Barako Obamos laikais kai kurie aukšto rango JAV politikai neteisėtai bendradarbiavo su Amerikos slaptosiomis tarnybomis, iš jų gaudami žinių apie amerikiečius, kurių pavardės tapo žinomos slapta pasiklausant užsienio piliečių pokalbius. Juk tokią informaciją gavę JAV politikai galėjo ją panaudoti kurpiant vidines politines intrigas, neturinčias nieko bendro su valstybės interesais.
Administracija neatsako į bazinį klausimą: ar JAV prezidentas Rusiją laiko drauge, partnere, sąjungininke, ar priešu?
„Suokalbio“ su Rusija tyrimas paralyžiavo Baltuosius rūmus. Pasamdytas ypatingas teisininkas, kuris „ima pavyzdį iš Bilo Klintono gynimo Monikos Levinski byloje“, rašo žiniasklaida. Donaldas Trumpas apsunkina politinį kursą tuo, kad žavisi Vladimiru Putinu ir pasirengęs atsisakyti tarptautinės JAV lyderystės.
Pasak JAV nacionalinio saugumo ekspertų, dabar sunkiausias klausimas ne tai, ar Trumpo komanda susimokiusi su Rusija, o tai, kaip Baltieji rūmai žiūri į Rusiją, rašo Buzzfeed News.
Praėjusią savaitę oficialus Baltųjų rūmų atstovas tris kartus neįstengė atsakyti, ar Trumpo administracija žiūri į Rusiją kaip į draugę, ar mato ją kaip priešą, perduoda žurnalistė Nensi Jusef.
„Atrodo, to klausėme jus ir vakar. Ir jūs sakėte, kad atsakysite mums, – paklausė žurnalistas Saros Sanders per spaudos konferenciją trečiadienį. – Manau, kad tai bazinis klausimas: ar prezidentas laiko Rusiją drauge, partnere, sąjungininke, ar priešu? Ar jau turite atsakymą į tą klausimą? Sanders atsakė trumpai: „Aš neturiu“.
„Nacionalinio saugumo sferos atstovai tvirtina, kad Baltųjų rūmų negebėjimas ar nenoras suformuoti poziciją Rusijos atžvilgiu paralyžiavo politinį procesą“, – rašo autorius.
„Trumpo administracija apibrėžia gerus santykius kaip savo politikos Rusijos atžvilgiu tikslą. Ir tai neteisinga. Fokusuotis reikia į tai, kas yra JAV nacionalinis saugumas ir ekonominis interesas, ir kaip tai pasiekti“, – sakė leidiniu BuzzFeed News Maiklas Makfolas, JAV ambasadorius Rusijoje 2012–2014 metais.
JAV sąjungininkai irgi negali įvardyti Amerikos politikos Rusijos atžvilgiu. Praėjusią savaitę Vokietijos santykių su Rusija koordinatorius Gernotas Erleris sakė agentūrai Reuters: „Amerikos politikoje Rusijos atžvilgiu mes matome neryžtingus svyravimus pirmyn–atgal“.
Respublikonai pripažįsta, kad klausimo apie galimą suokalbį su Rusija tyrimas sudavė smūgį Baltųjų rūmų gebėjimui valdyti šalį.
„Baltieji rūmai visiškai užimti Rusijos klausimais. Ir žodį „užimti“ aš suprantu kaip „paralyžiuoti“. Jie paprasčiausiai nežino, ką daryti, ir laikosi, pirmiausia, gynybinių pozicijų“, – sakė leidiniui BuzzFeed anonimiškai senatoriaus respublikono padėjėjas.
XXX
„Net ir be plintančio skandalo kišimosi į rinkimus klausimu prezidentui Trumpui būtų nelengva vadovauti Amerikos santykiams su Rusija, kurie yra įtempti labiau negu bet kada nuo šaltojo karo pabaigos“, – sakoma The New York Times redakciniame straipsnyje.
„Prezidentas Vladimiras Putinas pademonstravo negailestingą savisaugos siekį, kuriuo didele dalimi trokštama sugrąžinti Rusijai mistinę valdžios ir šlovės padėtį, o ne padėti Vakarams kurti stabilesnį pasaulį“, – pažymi redakcija.
Ir čia Trumpas protingai dirba dar labiau komplikuodamas politinį kursą susižavėjimais Putinu ir pasiryžimu atsisakyti tarptautinės JAV lyderystės.
Trumpo meilikavimo rezultatai menki, mano leidinys. „Rusija kaip ir anksčiau laiko okupavusi Krymą, kurį ji aneksavo 2014 metais, ir intensyvina karą rytuose prieš Ukrainos vyriausybines pajėgas“, „Trumpas neįtikino Putino nei sustiprinti ekonominį spaudimą Šiaurės Korėjai, nei nutraukti pavojingą konfrontaciją su Amerikos kariniais lėktuvais virš Baltijos jūros, nei vėl paklusti 1987 metų Susitarimo dėl trumpo ir vidutinio nuotolio raketų (TVNR) reikalavimams, pašalinant dislokuotas uždraustas raketas“, – kritikuoja leidinys.
„Viltingais ženklais“ NYT vadina ribotą ugnies nutraukimą Sirijoje ir „gerbiamo buvusio Amerikos atstovo prie NATO Kurto Volkerio, garsėjančio griežtu požiūriu į Rusiją, paskyrimą specialiuoju atstovu darbui su Rusija Ukrainos linkme“.
„Bet dėl daugelio klausimų Putinas, regis, nenori bendradarbiauti, o Trumpas dėl to, atrodo, nelabai jaudinasi“ – apibendrina redakcija.
XXX
Grįžęs į Vašingtoną Donaldas Trumpas vėl įgrimzdo į Rusijos reikalus, praneša prancūzų Le Figaro.
Spausdindamas praėjusią savaitę visą elektroninį susirašinėjimą, buvusį prieš odiozinį susitikimą Trumpo bokšte, prezidento sūnus Trumpas jaunesnysis manė, kad pašalino įtarimus dėl sąmokslo su Rusija. Nieko panašaus: grįžus į Paryžių Donaldą Trumpą užgriuvo nauji klausimai ir dar atkaklesnis tyrimas, rašo korespondentas Filipas Želi.
Pasirodo, kad susitikime dalyvavo mažiausiai aštuoni žmonės. Iš Trumpo pusės: Trumpo sūnus Donaldas jaunesnysis, žentas Džaredas Kušneris, Trumpo rinkiminės kampanijos vadovas Polas Manafortas, garsėjantis savo prorusiškomis pažiūromis, ir vertėjas. Iš Rusijos pusės: advokatė Veselnickaja, Vladimirui Putinui artimo Agalarovo šeimos atstovas publicistas Goldstounas, kuris užsistojo Veselnickają (ir kurio sūnui Amirui, Rusijos pop-žvaigždei, atstovavo Goldstounas).
Pagaliau dalyvavo keistas personažas Rinatas Achmetšinas, lobistas, turintis dvigubą – Rusijos ir Amerikos pilietybę, kuris nei iš šio, nei iš to lydėjo advokatę Veselnickają, su kuria jis buvo ką tik papietavęs“, – perduoda straipsnio autorius.
Achmetišino biografija intriguojanti, pastebi Želi. Rusijoje jis buvo įsipainiojęs į kibernetines atakas ir „juodųjų viešųjų ryšių“ operacijas sovietinių kompromitavimo būdų stiliumi. Vašingtone jis žinomas kaip „Magnickio įstatymo“ panaikinimo lobistas. Kongresmenai jį įtaria „ryšiais su Rusijos specialiosiomis tarnybomis“, bet jis tai neigia. Jis tik pripažįsta, kad kaip šauktinis tarnavo kontržvalgybos padalinyje, rašo autorius.
XXX
Sekmadienį paskelbtais The Washington Post apklausos duomenimis, Trumpo reitingai nusmuko iki 36 proc. „Demaskavimų kaskada ir naujų personažų pasirodymas šioje sagoje verčia Baltuosius rūmus samdyti advokatą Tajų Kobą išimtinei juriskonsulto misijai – atsakymams tyrėjams koordinuoti, kad juridinis patarėjas Donaldas Makhanas užsiimtų kitais reikalais, – sakoma straipsnyje. – Taip patarė prezidento strategas Styvas Benonas, kuris ėmė pavyzdį iš Bilo Klintono gynybos Monikos Levinski byloje“.
XXX
„Siaubo apimtas“ britų viešųjų ryšių vadybininkas, atsidūręs Rusijos skandalo dėl Baltųjų rūmų bylos centre, nutraukia prašmatnią europietišką „metinę pertrauką“ ir skrenda į JAV susitikti su savo advokatu Los Andžele, praneša Daily Mail. Robas Goldstounas (56 metų amžiaus) kartu su partneriu Deividu Vilsonu atostogavo.
„Tačiau, nuogąstaudamas, kad jį užmuš už susitikimo, kuriame dalyvavo Donaldas Trumpas jaunesnysis ir keletas rusų, organizavimą“, Goldstounas, bulvarinio leidinio duomenimis, skubiai išskrido iš Atėnų į Los Andželą.
„Ekstravagantiškas viešųjų ryšių vadybininkas, garsėjantis savo įspūdingais gabaritais ir aistra kvailoms skrybėlėms, paskutines savaites praleido, duodamas valią savo įpročiui publikuoti socialiniuose tinkluose asmenukes su jaunais vyriškiais, kuriuos jis sutikdavo keliaudamas“, – rašo korespondentas.
Goldstouno bandymai atsiriboti nuo stiprėjančio skandalo buvo nesėkmingi, ir viešųjų ryšių veikėjui teko atšaukti susitarimus su keliais jaunais vyriškiais Atėnuose bei paskubomis palikti Athenaeum Intercontinental hotel su ištaigingu restoranu, SPA ir baru ant stogo, pasakoja autorius.
Leidinys primena, kad elektroniniuose laiškuose, išsiųstuose pernai netrukus po to, kai Trumpas buvo patvirtintas respublikonų partijos kandidatu į prezidentus, Goldstounas siūlė suvesti Donaldą Trumpą jaunesnįjį su advokate Natalja Veselnickaja, sakydamas, kad rusų prokurorė pasiūlė pateikti magnato štabui jautrios informacijos apie Hilari Klinton.
XXX
Natalja Veselinckaja – „galimas dalykas, – tai, kas žvalgybos žargonu vadinama „jauku“, rašo The Times Benas Makintairas, žodžiu, „buvo bandymas įvilioti Trumpo rinkiminį štabą ir palenkti jį suokalbiui“. „Ji pati save vadina paprasta juriste. Tai gali būti tokia pat tiesa ar pusiau tiesa, kaip Gordono Lonsdeilo (KGB agento pavarde Kononas Trofimovičius Molodas) tvirtinimai, kad jis prekiavo muzikiniais automatais“, – sakoma straipsnyje.
Rusija buvo pionierė ir pasaulio lyderė, įterpiant savo agentus kitose šalyse, o „KGB dimisijos pulkininkas Vladimiras Putinas“ tą tradiciją adaptavo ir išplėtė. „Po istorijos su Trumpu jaunesniuoju vienas buvęs žvalgybos darbuotojas man sakė: „Rusai ištrynė sienas, yra visas spektras žmonių, kurie, galimas dalykas, dirba Kremliui per atstumą“, – praneša autorius.
„Rusija remia viską, kas destabilizuoja Jungtines Valstijas, ugdo Rusijos galią, išmuša iš vėžių Vakarų žvalgybą ir praturtina Rusijos kleptokratiją“, – taip mano Makintairas. Kremlius piktai džiūgaudamas stebės dar vienus Trumpo Baltųjų rūmų nelemtus nuotykius, o Maskvos taktikos ašis – „maskuotės doktrina“, rašo autorius, išversdamas tuos žodžius kaip „mažasis maskaradas“.
„Trumpo jaunesniojo epizodas – ar tai „riestainio skylė“, kaip tvirtina jo šalininkai, ar tai didžiulis skandalas, ar tai dar vienas mažas maskaradas, suvaidintas Vakarams sugluminti ir susilpninti“, – baigia Makintairas.
The New York Times spausdina straipsnį apie Rinatą Achmetšiną – „rusų kilmės amerikiečių lobistą, kuris 2016 metų birželio mėnesį Trumpo bokšte susitiko su Donaldu Trumpu jn.“
Korespondentai Endrius Higginsas ir Endrius E. Krameris praneša, jog daug metų „Achmetšinas, susitikdavęs su žurnalistais, tvirtino, kad niekada nereikia naudoti elektroninio pašto perduodant informaciją, kurią reikia išsaugoti paslaptyje“.
„Nors, kaip jis įtikinėjo, jis ne programišių įsilaužimų techninių aspektų specialistas ir ne šnipas, Achmetšinas atvirai pasakojo, kaip dirbo su kažkokiu kontržvalgybos padaliniu, kai tarnavo Raudonojoje Armijoje po jos įsiveržimo į Afganistaną 1979 metais, ir kaip lengva rasti nusimanančių technikoje profesionalų, kurie geba ir pasirengę įsilaužti į bet kurią elektroninio pašto paskyrą“, – tvirtina autoriai.
„Vienam žurnalistui, kuris lankėsi pas jį namuose, buvo įteikta atmintukė su elektroniniais laiškais, kuriuos, spėjama, buvo pavogę hakeriai, dirbę vienam iš jo klientų“. – sakoma straipsnyje.
„Kitą kartą, susitikęs su The New York Times reporteriu Maskvoje Ararat Park Hyatt viešbutyje, Achmetšinas, tuo metu jau gavęs Amerikos pilietybę, informavo žurnalistą, kad neseniai skaitęs vieną iš jo elektroninių laiškų“, – rašo autoriai.
„Tuo atveju reporterio elektroninis laiškas tapo viešai prieinamas, kai pakliuvo į teisminį ieškinį. Tas epizodas rodo, į ką Achmetšinas koncentravosi kaip profesionalas dešimtmečius po to, kai jis imigravo į JAV, – o taip pat tą patirtį, kurią jis atsinešė į susitikimą pernai birželį Niujorke su prezidento Donaldo Trumpo vyriausiuoju sūnumi Donaldu Trumpu jaunesniuoju, jo žentu Džaredu Kušneriu ir tuometiniu Trumpo rinkiminio vadovu Polu Dž. Manafortu“, – tęsia leidinys.
„Susitikimas buvo organizuotas dėka tvirtinimų, kad rusų juristė Natalja Veselnickaja pateiks kompromituojančios medžiagos apie Hilari Klinton, nors, kaip tvirtina Trumpas ir jo sūnus, nei Achmetšinas, nei Veselnickaja, nieko vertingo nepateikė“, – rašoma leidinyje.
„Bet Achmetšinas – draugingas, guviai šnekus žmogus, aštriai jaučiantis humorą – jis buvo sumanus praktikuojantis Rusijos „raumeningos“ versijos to, kas Amerikos politikoje vadinama „priešininkų tyrinėjimu“, specialistas. Klientai, dažniausiai rusai, kurių sąrašas nuolat keitėsi, samdydavo Vašingtone besibazavusį Achmetšiną, kad išvalytų savo įvaizdį arba apterštų varžovų įvaizdį. Kai kurie klientai buvo artimi Kremliui, kiti buvo jo mirtini priešai“, – tvirtina leidinys.
Achmetšinas dažnai įspėdavo savo draugus ir pažįstamus: „Niekas neapsaugota“. Pasak žurnalistų, tas įsitikinimas buvo paimtas iš korporacinių ginčų Rusijoje dešimtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje, kai „juodieji viešieji ryšiai“ tapo galingu verslininkų ginklu.
Šios praktikos šaknys – sovietiniai kompromitacinės medžiagos rinkimo metodai, bet suvešėjo ji po komunistinio režimo griūties ir KGB privatizavus „tamsiuosius menus“.
„Kai dėl jo paties tyrimų, per daugelį metų Achmetšinas pelnė reputaciją dėl to, kad gaudavo elektroninių laiškų archyvus, informaciją iš kompiuterinių šnipinėjimo programų ir kitus duomenis, kurie, atrodo, būdavo gauti iš rusų hakerių. Jis tai neigia, įtikinėdamas, kad atlikdavo tyrimus savo klientams ir perduodavo spaudai patikimą informaciją“, – rašoma leidinyje.
„Nėra jokių įrodymų, kad Achmetšino pastangos kurio nors jo kliento interesais, nepriklausomai nuo jų draugiškų ar priešiškų santykių su Kremliumi, būtų neteisėtos, – pabrėžia žurnalistai. – Nėra jokių įrodymų, kad jis asmeniškai būtų užsiiminėjęs techniniais kompiuterinių įsilaužimų aspektais. Bet teisminiame ieškinyje, pateiktame 2015 metais Niujorko valstijos teismui, išdėstyti detalūs tvirtinimai“. Ieškinį pateikė firma, kurią autoriai apibūdina taip: „tarptautinė kalnakasybos kompanija, kontroliuojama trijų ryškių milijonierių iš Kazachstano“. Ji „kaltino Achmetšiną organizavus kompiuterinio įsilaužimo kampaniją prieš jų firmą jų varžovo – rusų magnato Andrejaus Melničenkos – interesais“, – sakoma straipsnyje.
Šios kompanijos – International Mineral Resources – 2015 metų lapkritį paduotuose teismo bylos dokumentuose Achmetšinas pavadintas „buvusiu sovietų karinės žvalgybos karininku, kuris persikėlė į Vašingtoną, kad taptų lobistu“ ir „įgijo vadovavimo negatyvioms viešųjų ryšių kampanijoms kvalifikaciją“.
Leidinys praneša: „Achmetšinas pareiškė, kad tokia charakteristika klaidina. Pasak jo, jaunystėje jis buvo pašauktas į karinį dalinį, kurio funkcijos sovietų ir Afganistano karo metais buvo kontržvalgyba. Kadangi buvo “terminuotas“ karys, sakė jis, tai niekaip nebuvo apmokomas „neigiamų viešųjų ryšių“.
„2016 metais ieškinys buvo atšauktas, o Melničenka neigė visus jame išdėstytus tvirtinimus. Achmetšinas neigė, kad buvo įsilaužęs į kompanijos kompiuterius“, – rašoma leidinyje.
Autoriai pažymi, kad tarp Achmetšino klientų buvo „opozicijos lyderis iš Kazachstano“, o Kirgizijoje Achmetšinas „padėjo demaskuoti įžūlią buvusio prorusiško lyderio ir jo giminaičių korupcijos schemą“.
„Bet kitais atvejais Achmetšinas dirbo aiškiai Kremliui naudingais tikslais. Antai, ilgalaikė Veselnickajos kampanija buvo orientuota į tai, kad Kongresas atšauktų įstatymą dėl sankcijų Rusijos oficialiems asmenims, įtariamiems korupcija ir sąsajomis su rusų buhalterio Sergejaus Magnickio mirtimi Maskvos kalėjime 2009 metais“, – pažymima leidinyje.
Remdamiesi Achmetšino elektroniniu laišku, pridėtu prie vienos teismo bylos Niujorke, žurnalistai rašo: „2010 metais jis padavė skiltį į The Washington Times nuomonių skyrių Viktoro Ivanovo, kuris tada buvo Rusijos antinarkotinės policijos direktorius, vardu“.
Liepos 7-ąją Vilniaus apygardos teismas už šnipinėjimą 10 metų kalėti nuteisė Rusijos pilietį Nikolajų Filipčenką.
Užrašas skelbia: „Rusijos šnipai”
Tiriant šią bylą nustatyta, jog Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) Karaliaučiaus srities valdybos Žvalgybos skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis ypač svarbiems reikalams papulkininkis N.Filipčenka su kitais asmenimis nuo 2011 metų spalio iki 2014-ųjų pabaigos siekė užverbuoti Lietuvos piliečius, kad šie rinktų ir perduotų užsienio valstybės žvalgybai ją dominančią informaciją. Jie taip pat verbavo Vadovybės apsaugos departamento pareigūnus, kad šie įrengtų pasiklausymo įrangą prezidentės Dalios Grybauskaitės kabinete ir rezidencijoje. Rusų šnipas taip pat teistas už dokumentų klastojimą bei daugkartinius neteisėtus valstybės sienos kirtimus.
Prokuratūros duomenimis, verbuojamieji būdavo aprūpinami techninėmis ir kitomis priemonėmis, instruktuojami, jiems duoti pinigai ryšio bei kitoms priemonėms, trečiųjų šalių vizoms įsigyti.
N.Filipčenka palaikė ryšį su verbuotais asmenimis specialiai sukurtomis socialinių tinklų bei nuotoliniam bendravimui skirtų kompiuterinių programų paskyromis netikrais vardais ir išgalvotais pavadinimais.
Teismas taip pat nustatė, kad 40 metų papulkininkis Rusijos piliečio Nikolajaus Trifonovo vardu išduotais suklastotais dokumentais ne kartą kirto Lietuvos sieną ir šiuos dokumentus su suklastotomis Europos Sąjungos (ES) šalių narių Šengeno vizomis gabeno per mūsų šalies teritoriją.
Gana garsiai nuskambėjusi šnipinėjimo storija nėra vienintelė mūsų ir ne tik mūsų šalyje pastaraisiais mėnesiais. Vasarį Šiaulių apygardos teismas kaltu dė šnipinėjimo Rusijai pripažino bei 5-eriems metams kalėti nuteisė buvusį Lietuvos karinių pajėgų kapitoną 34-erių Sergejų Pusiną. Tyrimo metu nustatyta, jog šis karinių oro pajėgų bazės karininkas nuo 2012 metų iki 2014-ųjų pabaigos rusų žvalgybai teikė informaciją apie Lietuvos kariuomenės dalinių dislokacijos vietas, NATO oro policijos misijos veiklą, galimas žvalgybos bepiločių dislokacijos vietas bei Atlanto aljanso vadovaujamos koalicijos operacijas Afganistane.
Iš S.Pusino rusų žvalgyba taip pat gavo Lietuvos gynybos ministerijos dokumentų kopijas (dalis kurių buvo su grifu „slaptai“) bei kai kurių karinių oro pajėgų bazės karininkų asmens bylas. Tyrimas pradėtas 2014 metų gryuodį po to, kai Lietuvos gynybos ministerijos antrajam operatyvinių tarnybų departamentui (paprastai tariant, karinei žvalgybai) pavyko gauti informaciją, jog kapitoną 2012 metais užverbavo Rusijos žvalgyba.
Dėl šnipinėjimo Baltarusijos naudai anksčiau atitinkamai penkeriems bei trejiems metams kalėti nuteisti buvęs valstybės įmonės „Oro navigacija“ darbuotojas Romualdas Lipskis ir buvęs kariuomenės paramedikas Andrejus Ošurkovas. Jam skirti treji metai nelaisvės.
Panašu, kad ne tik Lietuva, bet visos Baltijos valstybės Maskvos imamos vertinti kaip „visavertės” priešininkės – regione vis reguliariau išaiškinami rusų šnipai, kurių veikimo metodai vis rafinuotesni.
Nekeista, nes nuo 2017-ųjų visose Baltijos valstybėse bei Lenkijoje reguliariai treniruojasi JAV bei kitų valstybių kariškiai. Kovo 24-ąją Latvijos prokuratūra pateikė kaltinimus šnipinėjimu valstybinės įmonės „Latvijos geležinkeliai“ darbuotojui 47-erių Aleksandrui Krasnoperovui. Pagal tyrimo versiją šis Jelgavos stoties geležinkelių kelių prižiūrėtojas metus perfilmavo stoties vaizdo kamerų medžiagą, taip reguliariai bei tikslingai rinko slaptą karinę bei komercinę informaciją ir perduodavo ją kontaktiniam asmeniui Rusijoje.
A.Krasnoperovas yra Jelgavos Afganistano karo veteranų visuomeninės organizacijos „Šuravi“ valdybos narys ir iki arešto palaikė glaudžius ryšius su Afganistano karo veteranais Rusijoje.
Buvęs Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas interviu „krymr.com“ liepos 17-ąją nurodė, jog rusų šnipai jo šalyje šiandien pakankamai aktyvūs, pasak T.H.Ilveso, ypač pikantiška tai, kad estai sulaiko daugiau rusų šnipų nei kitos Europos valstybės, nors Estija yra labai nedidelė šalis. Kaip sėkmingiausią estų specialiųjų tarnybų darbo pavyzdį prezidentas nurodė buvusio aukšto valdininko, praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį Estijos policijos departamento generalinio direktoriaus, vėliau Gynybos ministerijos valstybės paslapčių padalinio vadovo Hermano Simmo demaskavimą 2008-aisiais už šnipinėjimą Rusijos naudai, už ką jis nuteistas kalėti 12 su puse metų.
Rusų šnipų interesų zona siekia pirmiausia karinį sektorių – siekiama išmušti ne vien Estijos gynybines paslaptis, bet ir informaciją apie NATO karines bazes šalies teritorijoje. Rusijos žvalgyba taip pat siekia prieiti prie estų specialiųjų tarnybų informacijos, mėgina dirbti su rusų diaspora, siekdama nuteikti ją prieš Estiją.
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Pastaruoju atveju pakankamai sudėtinga nustatyti skirtumą tarp legalios veiklos rusakalbių bendruomenėje ir žvalgybinės informacijos rinkimo. Kaip nurodoma Estijos apsaugos policijos (KaPo) naujausioje atsakaitoje (publikuojama kasmet), 2016-ųjų pradžioje suaktyvėjo Maskvos pastangos daryti įtaką Baltijos valstybėms, tuo tikslu įsteigiant Baltijos valstybių tyrimų asociaciją, kuri ateityje turėtų suvienyti šio regiono istoriją bei dabartinę situaciją nagrinėjančius tyrėjus.
Pasak ataskaitos, vis dėlto netrūksta požymių, kad tikrasis Asociacijos tikslas yra Rusijos interesų propaganda, siunčiant tipiškas Maskvos įtaką turinčias stiprinti žinutes apie rusakalbių diskriminaciją, istorijos klastojimą, probleminį Baltijos regioną ir pan.
Prezidento T.H.Ilveso vertinimu, vargu ar Estijoje pavyks išnaudoti rusakalbių faktorių, kaip kad Maskvai tas pavyko, pavyzdžiui Donbase, nes greta propagandos negalima išleisti iš akių medžiaginės gerovės faktoriaus. Estija yra ES narė, jos piliečiai, įskaitant rusakalbius, gali laisvai keliauti ir dirbti Europoje, pačioje Estijoje minimali pensija didesnė nei vidutinis atlyginimas Rusijoje, taigi žmonės nemato prasmės šlietis prie šios valstybės.
Vis dėlto žvalgybos veikia pagal savo rutininių taisyklių inerciją. Maskvos vadovaujamos Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) informacinio saugumo koncepcija priimta dar 1999 metų birželį, vienas pagrindinių jos punktų nurodo būtinumą užkardyti užsienio šalių valstybinę politiką, nukreiptą į politinių, ekonominių, karinių, ekologinių bei kitų procesų globalų monitoringą, taip esą siekiant vienašališko pranašumo.
2005 metų gegužės 12-ąją Rusijos valstybės dūmoje Federalinio saugumo biuro (FSB) direktorius Nikolajus Patruševas informavo apie jo tarnybos atskleistą Bratislavoje suplanuotą sąmokslą prieš Baltarusijos režimą, kitą dieną šią inforjaciją patvirtino baltarusių KGB, tokiu būdu „neprieštaraudamas“ N.Patruševo tarnybos kišimuisi į savo reikalus.
Po savaitės Kazachstano sostinėje Astanonje vykusiame NVS specialiųjų tarnybų vadovų susitikime FSB direktorius perspėjo kolegas dėl vadinamųjų „spalvotųjų revoliucijų“ pavojus, šiuo klausimu jį palaikė ne tik Baltarusijos KGB šefas, bet ir Kazachstano nacionalinio saugumo komiteto vadovas.
Kremliaus siekis kištis ar net kontroliuoti politinę situaciją kaimyninėse valstybės akivaizdus, paskutinių metų istorija (Maskvos agresyvi politika Gruzijos ir Ukrainos atžvilgiu) akivaizdžiai patvirtina, jog Baltarusija jau nesiribojama.
Pasak tyrimų centro „Agentura.Ru“ dienraščio „Novaya gazeta“ užsakymu dar 2006-ųjų vasarį-kovą atlikto tyrimo, Baltijos šalys vienintelės posovietinėje erdvėje sugebėjo nuo nulio sukurti savo specialiąsias tarnybas, reguliariai keičiasi su Maskva personomis nongrata bei notomis taip pat dėl žvalgybinės veiklos, todėl įgijo Vakarų kolegų pasitikėjimą. Pasak tyrimo, Latvijoje ir Lietuvoje stiprios JAV, Estijoje – britų žvalgybos pozicijos. Beje, rusų kontržvalgybos vertinimu, mūsų šalyje jau tada buvo viena didžiausių JAV Centrinės žvalgybos valdybos rezidentūrų pasaulyje.
Baltijos šalys iš rytų pusės akylai stebimos jau kurį laiką, ta veikla neabejotinai tik intensyvės. 2015-ųjų lapkritį interviu radijui „Svoboda“ saugumo ekspertas Markas Galeottis nurodė apie reikšmingą kiekį Baltijos valstybėse rusų žvalgybai dirbančių „nelegalų“, kurie veikia ne po diplomatinės neliečiamybės priedanga. Ypač jų daug tarp vietos rusakalbių bei Baltijos šalis įvairiais pretekstais nuolat lankančių Rusijos piliečių.
Beje, Latvijos Konstitucijos apsaugos biuro vertinimu, 40 proc. Rusijos diplomatinės atstovybės Rygoje personalo yra šnipai.
Pasak eksperto, iki šiol vienos ES šalys buvo kietesnės rusų žvalgybinės rezidentūros bei propagandos atžvilgiu, kitos elgėsi nuosaikiau. Vieningos politikos trūkumu rusų specialiosios tarnybos naudojasi, žvalgybinę veiklą tiesiog kilnodamos iš vienos šalies į kitą. M.Galeočio vertinimu, ES turi veikti vieninga sistema su galimybe išsiųsti iš šalių tuos, ant kurių krenta ir menkas įtarimas šnipinėjimu, jei rusai atsakys (o jie paprastai atsako labai entuziastingai) – ką gi, ne problema.
Klasikinis pavyzdys – Čekija, kurios sostinėje Prahoje yra didžiulį kiekį personalo turinti Rusijos ambasada, pagal „svorį“ tikrai neatitinkanti šios valstybės dydžio. Čekų kontržvalgyba savo ataskaitose reguliariai nurodydavo, jog maždaug pusė personalo susijusi su rusų specialiosiomis tarnybomis, bet šalies politinė valdžia į tai beveik nereaguodavo. Tiesa, situacija jau keičiasi, čekai ėmė steigti rusų propagandai bei žvalgybinei įtakai tirti skirtus tyrimų centrus (pavyzdžiui, sausio 1-ąją Prahoje pradėjusį veikti Kovos su terorizmu ir hibridinėmis grėsmėmis centrą), ir jų balsas girdimas vis labiau.
Šia prasme Baltijos valstybės yra pakankamai ryžtingos ir nuoseklios ir net gali būti pavyzdžiu visai ES.
JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump), neigiantis kaltinimus, neva Rusija padėjo jam laimėti prezidento rinkimus, oficialiai pareiškė, esą Rusijos lyderis Vladimiras Putinas būtų labiau norėjęs demokratės Hilari Klinton (Hillary Clinton) pergalės, nei jo pergalės. Apie tai informuoja „The Guardian“.
„Esame galingiausia šalis pasaulyje ir tampame vis galingesni ir galingesni, nes aš esu didelis kovotojas. Pavyzdžiui, jei būtų laimėjusi H. Klinton, mūsų kariuomenė būtų buvusi susilpninta. Tai kodėl jis turėtų norėti manęs? Nuo pat pirmos dienos norėjau stiprios kariuomenės, o V. Putinas nenori to matyti“, – aiškino JAV prezidentas.
Interviu televizijos tinklui „Christian Broadcasting Network“ pridūrė: „Daug dalykų, kuriuos aš darau, yra būtent tai, ko nenorėtų V. Putinas, todėl greičiausiai jis nenorėjo mano pergalės“.
Ką galima būtų atkirsti į šiuos JAV vadovo žodžius? Ar tikrai D.Trampas daro tai, kas nenaudinga V.Putinui? O jei ir daro tai, tai ar taip elgiasi nuoširdžiai? Gal taip elgiasi tik dėl to, kad spaudžia aplinka? Ir kaip dabar pasverti žodžius, girdi, H.Klinton būtų susilpninusi Amerikos kariuomenę. Iš kur mums žinoti, ką iš tiesų būtų dariusi H.Klinton? Gal ji dar labiau būtų stiprinusi kariuomenę nei ją nūnai stiprina D.Trampas?
Galų gale ar įtarimai, jog D.Trampas susipainiojo Kremliaus intrigose – iš piršto laužtas? O ką šnekėjo jo sūnelis? Ogi pripažino, kad jam rusų teisininkė siūlė Hilary Klinton kompromituojančią medžiagą ir jis su įtartina teisininke buvo susitikęs. Taigi labai norėjo gauti konkurentę kompromituojančios medžiagos…
Be to, tvirtinti, esą D.Trampas žino, ko nori ir ko nenori V.Putinas, – per daug akiplėšiška. Mažiai kas žino, kas iš tiesų dedasi Kremliaus diktatoriaus galvoje.
Amerikos žvalgyba teigia, jog Rusija įtaria, esą Vašingtonas nori valdžios pasikeitimo Kremliuje.
„Rusijoje valdininkai susirūpinę, kad JAV stengiasi organizuoti režimo pasikeitimą Kremliuje, kaip apie tai liudija išslaptintas JAV Gynybos ministerijos Žvalgybos valdybos pranešimas, apie kurį sužinojo Associated Press“, – perduoda Didžiosios Britanijos laikraštis Independent.
Pranešime sakoma, kad Rusija vis labiau nerimauja dėl JAV ketinimų jos vyriausybės atžvilgiu ir minimas „gilus bei rimtas nepasitikėjimas JAV bandymais paspartinti demokratiją visame pasaulyje ir tuo, ką ji vertina kaip Amerikos kampaniją, primetančią vienarūšę pasaulinių vertybių sistemą“.
„Kremlius įsitikinęs, kad JAV ruošia dirvą režimo pasikeitimui Rusijoje, – tokią nuomonę dar labiau sustiprino įvykiai Ukrainoje“, – sakoma pranešime.
„Naujas pranešimas primena šaltojo karo laikus, kai žvalgybos tarnybos publikuodavo serijas pranešimų, apibūdinančių dviejų pasaulio supervalstybių varžytuves. Beje, jos liovėsi 1991 metais, žlugus Sovietų Sąjungai“, – pažymi leidinys.
„Oficialus JAV Gynybos ministerijos Žvalgybos valdybos atstovas tvirtina, kad pranešimas, kuris, kaip sakoma, buvo parengtas gerokai prieš prezidento Donaldo Trumpo išrinkimą, nesusijęs su paskutiniais įvykiais pasaulyje.
Tačiau jame aprašomas metodiškai Rusijos ugdomas karinis potencialas, praėjus beveik trims dešimtmečiams po SSSR žlugimo“, – sakoma straipsnyje.
Dabartinio Rusijos prezidento Vladimiro Putino žvalgybinė veikla Rytų Vokietijoje buvo susijusi su nelegaliu šnipinėjimu, praneša naujienų agentūra TASS.
Užrašas skelbia: „Rusijos šnipai”
V.Putinas tai atskleidė interviu Rusijos TV laidai „Naujienos šeštadienį“. Interviu fragmentas buvo panaudotas siužete apie Rusijos išorinės žvalgybos tarnybos 95-metį.
„Visas mano darbas Sovietų Sąjungos žvalgyboje buvo susijęs ne šiaip sau su Išorinės žvalgybos tarnyba, o būtent su nelegaliu šnipinėjimu“, – sakė V.Putinas.
Jis taip pat teigė, kad atsisakyti savo gyvenimo ir artimųjų bei ilgiems metams išvykti iš šalies gali ryžtis ne bet kas, o tik išrinktieji.
Vilniaus apygardos teisme baigta nagrinėti šnipinėjimu kaltinamo aukšto Rusijos žvalgybos tarnybos pareigūno Nikolajaus Filipčenkos byla – prokuratūra siūlo jį pripažinti kaltu bei skirti 10 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, praneša Lietuvos žiniasklaida.
Rusijos pilietis kaltinamas su kitais asmenimis siekęs užverbuoti Vadovybės apsaugos departamento pareigūnus, kurie galėtų įtaisyti pasiklausymo įrangą prezidentės Dalios Grybauskaitės kabinete ir rezidencijoje.
Taip pat jis teisiamas dėl dokumentų klastojimo, suklastotų dokumentų panaudojimo ir daugkartinių neteisėtų valstybės sienos kirtimų.
Asmuo kaltinamas ir už tai, kad su kitu Rusijos piliečiu 2011-2014 m. šnipinėjo bei verbavo net keletą Lietuvos piliečių, siekė gauti informacijos apie Valstybės saugumo departamento pareigūnus.
Galutinis nuosprendis Rusijos šnipui bus paskelbtas liepos 7 d.
Portugalijos pareigūnai apkaltino šalies nacionalinio saugumo tarnybos SIS darbuotoją šnipinėjimu Rusijos naudai, praneša „Reuters“.
Gautomis žiniomis, Portugalijos prokuratūra taip pat pateikė kaltinimus „rusui“, kuris laikomas Rusijos išorinės žvalgybos tarnybos (IŽT) agentu. Asmenys, kuriems pateikti kaltinimai, neįvardijami.
Portugalijos leidinys Jornal de Noticias
„Pagal pateiktus kaltinimus, SIS darbuotojas buvo užverbuotas IŽT ir už mokestį perduodavo slaptą valstybinę informaciją, kurią galėjo gauti“, – cituoja žiniasklaida prokuratūros pranešimą.
Portugalijos prokuratūra nepatikslino, ar perduota informacija susijusi su NATO, ar su ES. Pas Portugalijos saugumo tarnybos darbuotoją buvo rasta 10 tūkstančių eurų – manoma, kad šią sumą jis gavo iš Rusijos agento už perduotą informaciją.
„Reuters“ duomenimis, abu kaltinamieji pirmą kartą buvo sulaikyti Portugalijos reikalavimu 2016 metais Romoje. Italijos teismas atsisakė perduoti Rusijos pilietį Portugalijai, po to rusas buvo paleistas ir grįžo į Rusiją. Portugalas buvo išsiųstas į tėvynę, kur jam buvo paskirtas namų areštas.
Pernai leidinys „Jornal de Noticias“ įvardijo portugalą kaip Frederiką Karvalją (Frederico Carvalhao). Buvo pranešta, kad po sulaikymo jo namuose Lisabonoje buvo atlikta krata, kuri padėjo nustatyti, jog F. Karvaljas užmezgė ryšius su Rusijos piliečiu prieš mažiausiai dvejus metus.
Leidinys taip pat rašė, kad anksčiau portugalui buvo skirta drausminė nuobauda už jo intymius ryšius su merginomis iš Rytų Europos šalių, taip pat iš Rusijos.
Buvęs FTB direktorius Džeimsas Komis (James Comey) įsitikinęs, kad Rusija kišosi į JAV prezidento rinkimus. Jis tai pareiškė ketvirtadienį per posėdį JAV Senato Žvalgybos komitete, praneša „Interfax“.
Buvęs FTB vadovas Džeimsas Komis. EPA – ELTA nuotr.
„Nėra jokių abejonių, Rusija kišosi į mūsų rinkimus 2016 metais. Jie kišosi konkrečiu tikslu, jie kišosi rafinuotai. Jie naudojo specialią įrangą. Kampanijai dirigavo aukščiausia Rusijos vadovybė. Šiai nuomonei pritaria visos žvalgybos tarnybos“, – sakė Dž. Komis, pabrėždamas, jog tai tikrai „nemelaginga naujiena“.
Paklaustas, ar jis nemano, jog buvo atleistas todėl, kad FTB tyrė spėjamą Rusijos įtaką, Dž. Komis atsakė, kad kaip tik už tai jis ir buvo atleistas.
Pasak buvusio FTB vadovo, Rusija ketina ir ateityje kištis į Jungtinių Valstijų vidaus gyvenimą, ir jos programišiai dar pasireikš.
„Jie mėgino nustatyti, kaip mes turime galvoti, balsuoti, veikti. Jiems reikalinga Amerika“, – pareiškė Dž. Komis.
Jis prisipažino pats nutekinęs duomenų apie savo pokalbį su Donaldu Trampu (Donald Trump), tikėdamasis, jog tai paskatins Amerikos valdžią paskirti specialųjį prokurorą Rusijos kišimosi byloje. Pasak Dž. Komio, jis perdavė pokalbio su JAV prezidentu įrašo kopiją savo draugui, kuris ją perdavė žiniasklaidai.
Buvęs Federalinio tyrimų biuro vadovas Džeimsas Komis (James Comey) ketvirtadienį per posėdį JAV Senato Žvalgybos komitete taip pat apkaltino šalies prezidentą Donaldą Trampą melu apie jį ir žinybą, kuriai jis vadovavo.
Victor Amela, Ima Sabchis, Lluis Amiguet / La Vanguardia
„Prezidentas Donaldas Trumpas yra valdžioje septynis mėnesius, o jau penkios komisijos – dvi Senate, dvi Atstovų rūmuose, plius specialiojo prokuroro Miulerio komisija mina jam ant kulnų, besistengdamos įrodyti: kai jis nusigyveno, gavo pinigų iš Kremliaus mainais už politines paslaugas, ir ta kompromituojanti medžiaga (kompromatas) lemia visą jo užsienio politiką“, – pastebėjo interviu leidiniui La Vanguardia amerikiečių kriminologė, Tufto universiteto Flečerio teisės ir diplomatijos mokyklos dekanė Debora U. Nater.
Su ja kalbėjosi Ima Sančis ir Luisas Amigetas.
„Ar Kremlius turi kokių nors vaizdo ar šiaip įrašų, kurie kompromituoja Trumpą?“ – paklausė žurnalistai.
„Aš įsitikinusi, kad tokios kompromituojančios medžiagos turi. Mano šalies nacionalinio saugumo ir žvalgybos tarnybos dirba ta linkme, ir įrodymų vis daugėja“, – sakė Nater.
„Viskas yra dosjė, kurį turi Britanijos žvalgybos tarnybos ir apie kurią kalbėta, kai Trumpas buvo kandidatas į prezidentus“, – pridūrė ji.
„Taip, prostitucija, bet ypač – pinigai. Kai Trumpas važiavo į Rusiją, jis buvo nusigyvenęs. Ir jam beviltiškai reikėjo pinigų“, – sakė Nater.
„Bet tai buvo prieš 30 metų, ir aš nežinau, pasigėdintų Trumpas istorijos su prostitutėmis“, – pastebėjo kažkas iš žurnalistų.
Nater atsakė: „Bet kuris Amerikos pilietis, kuris paėmė pinigų už bet kokias paslaugas Sovietų Sąjungai, įvykdė valstybės išdavystę ir tada, ir dabar“.
„Kodėl asmeniškai Jūs tokia įsitikinusi, kad Jūsų prezidentas įvykdė išdavystę?“ – pasidomėjo žurnalistai.
„Kai aš specializavausi SSSR srityje, dažnai tenai važinėjau, ir vietinės specialiosios tarnybos, beje, dirbančios uoliai – visada ieškojo naujų draugų amerikiečių“, – atsakė Nater.
Ji pridūrė: „Man teko išmokti atskirti nuoširdžius mokslininkus nuo nesąžiningų. Taip, prie manęs bandė prieiti. Mane bandė užverbuoti, todėl aš žinau, kaip jie dirba, ir aš manau, kad jie nuo to meto laiko Trumpą pažaboję“.
„Iš kur Jūs tai žinote?“ – domėjosi žurnalistai.
„Rimčiausia – kad kiekvienas gali tai apskaičiuoti pagal prezidento veiksmus“, – pareiškė Nater.
Kai jos paprašė pateikti įrodymų, ji pasakė: „Pradėkime nuo generolo leitenanto Flino, atleisto už tai, kad jis paėmė iš Rusijos pinigų, pereikim prie prezidento žento Džaredo Kušnerio, kurį Trumpas paskyrė Baltųjų rūmų vyresniuoju patarėju; prieš keletą dienų (taip originale – red. past.) jis prašė Rusijos ambasadoriaus Vašingtone „specialaus ryšio kanalo“.
Nater požiūriu, dar viena esminė figūra yra Polas Manafortas.
Kokios Nater prognozės ateičiai?
„Tyrimas Trumpui pavojingas, bet Putinui irgi. Mes, analitikai, įsitikinę, jis gailisi, kad per greitai ir pernelyg akivaizdžia forma piktnaudžiavo savo valdžia Trumpui. Tai painus momentas, ir jeigu prezidentas nenuspėjamas, jis bus dar labiau nenuspėjamas“, – sako ji.
Nater nuomone, nelabai tikėtina, kad Trumpas išdirbs iki prezidento kadencijos pabaigos.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas trečiadienį pareiškė, kad Maskva galėtų pateikti Jungtinių Valstijų prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) ir Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo praėjusią savaitę vykusio pokalbio įrašą.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis. Negalima tikėti nė vienu jo žodžiu.
JAV lyderis kaltinamas tuo, kad susitikimo su S. Lavrovu metu atskleidė jam slaptą informaciją, informuoja naujienų agentūra AFP.
„Jei Jungtinių Valstijų administracija ras būdų, esame pasiruošę JAV Kongresui ir Senatui pateikti S. Lavrovo ir D. Trampo pokalbio įrašą“, – per spaudos konferenciją sakė Rusijos lyderis.
Rusijos lyderis D. Trampui mestus kaltinimus pavadino kvailyste ir smerkė šiuos kaltinimus skleidžiančius asmenis.
„S. Lavrovas neatskleidė šių paslapčių mums – nei man, nei Rusijos saugumo žvalgybų atstovams. Jis labai blogai pasielgė“, – ironiškai kalbėjo V. Putinas ir pridūrė galįs skirti S. Lavrovui papeikimą dėl to, kad politikas neperdavė tos informacijos Rusijos pareigūnams.
„Ką dar sugalvos žmonės, kuriantys tokias kvailas kalbas ir nesąmones? Jie drebina savo vidaus politiką, naudodamiesi prieš Rusiją nukreiptais šūkiais. Arba jie nesupranta, kad kenkia savo pačių šaliai ir tiesiog yra kvailiai, arba jie nieko nesupranta ir yra pavojingi bei korumpuoti“, – teigė V. Putinas.
Cituodamas nežinomus šaltinius dienraštis „The Washington Post“ anksčiau šią savaitę pranešė, kad Jungtinių Valstijų prezidentas D. Trampas atskleidė S. Lavrovui žvalgybos paslaptis, susijusias su „Islamo valstybės“ (IS) grupuotės planais.
Teigiama, kad D. Trampas atskleidė Rusijai partnerės perduotą informaciją, tačiau negavęs tos partnerės leidimo, o vėliau paaiškėjo, kad informacija perdavęs partneris yra Izraelis.
Antradienį JAV lyderis taip pat apgynė „absoliučią savo teisę“ dalintis informacija su Rusija. D. Trampas socialiniame tinkle „Twitter“ rašė pasidalinęs su Rusija duomenimis, susijusiais su terorizmu ir oro linijų saugumu, nes norėjęs, kad Rusija imtųsi daugiau veiksmų prieš vadinamąją IS.
JAV lyderis su S. Lavrovu susitiko praėjusią savaitę, politikai kalbėjosi Ovaliajame kabinete. Nors JAV prezidentas nepadarė nieko neteisėto, daugelis JAV žvalgybos bendruomenės narių mano, kad šiuo neapdairiu žingsniu prezidentas sulaužė pasitikėjimą.
Estijos Harju apskrities teismas nuteisė 30 metų Artiomą Zinčenką penkerius metus kalėti už neteisėtą bendradarbiavimą su Rusijos karine žvalgyba, praneša „Interfax“.
Kaip informavo pirmadienį Estijos valstybinės prokuratūros spaudos tarnyba, Rusijos vyriausioji žvalgybos valdyba (GRU) užverbavo A. Zinčenką 2009 metais, ir nuo 2013 metų iki pat sulaikymo jis aktyviai dalyvavo veikloje prieš Estijos saugumą.
Pagrindinis jo uždavinys buvo rinkti informaciją apie svarbius objektus Estijos teritorijoje, taip pat apie Estijos gynybos pajėgų ir sąjungininkų karinės technikos judėjimą.
Surinktus duomenis A. Zinčenka perduodavo GRU darbuotojams tiek ryšio priemonėmis, tiek per asmeninius susitikimus Sankt Peterburge.
Rusijos pilietis A. Zinčenka turėjo leidimą nuolat gyventi Estijoje ir gyveno joje nuo 2013 metų. Jis buvo sulaikytas šių metų sausio 9 d.
Britų leidiniui „The Guardian“ tapo žinoma, kad Didžiosios Britanijos žvalgybų darbuotojai suvaidino lemiamą vaidmenį perspėdami kolegas Vašingtone dėl galimų Donaldo Trampo (Donald Trump) rinkimų štabo ryšių su Rusijos žvalgybų agentais.
Britų žvalgyba GCHQ pastebėjo 2015-ųjų metų pabaigoje įtartiną bendradarbiavimą tarp asmenų, susijusių su D.Trampu, ir žmonėmis, kurie įtariami esą Rusijos slaptųjų tarnybų dabuotojai arba Rusijos įtakos agentai.
Šią versiją laikraštis skelbia remdamasis šaltiniu, artimu Didžiosios Britanijos žvalgybai. Beje, slaptieji duomenys surinkti ir perduoti Amerikai ne specialiai, o besikeičiant kasdiene, niekuo neišsiskiriančia informacija.
Vėliau, iki 2016-ųjų metų vasaros, Vakarų žvalgybos su kolegomis iš JAV pasidalino jau papildoma informacija apie D.Trampo aplinkos atstovų susitikimus su rusais. Elektroninės žvalgybos duomenų apie įtartinus ryšius Vašingtonui perdavė Vokietija, Estija ir Lenkija. Svarbių duomenų pateikė ir Australija, Nyderlandai ir Prancūzijos Vyriausioji išorės žvalgybos valdyba DGSE.
Remiantis turimomis žiniomis tampa akivaizdu, kad GCHQ specialiai nesidomėjo D.Trampo rinkimų štabo žmonėmis. Britų šnipai neturėjo tikslo sekti būtent D.Trampo patikėtinius ir specialiai neieškojo duomenų apie D.Trampą. Įtartini pokalbiai su įtartinais Rusijos žmonėmis buvo užfiksuoti atsitiktinai. Tiesiog britai rutiniškai analizavo Rusijos žvalgybų žingsnius, kai ėmė ryškėti dėsningumai, galintys dominti amerikiečių žvalgus.
Tiek amerikiečių, tiek britų šaltiniai leidiniui „The Guardian“ pranešė, kad būtent GCHQ pirmąjame etape atliko svarbiausius darbus, kai 2016-ųjų metų vasarą FTB pradėjo rimtai žvelgti į temą, kokie iš tiesų D.Trampo ir Kremliaus santykiai. Vienas iš leidinį informavusių šaltinių pabrėžė, kad britų žvalgyba – svarbiausia informacijos tiekėja.
Leidinio „The Guardian“ šaltiniai taip pat pabrėžė, kad JAV slaptosios tarnybos FTB ir CŽV dirbo per daug lėtai, analizuodamos, kodėl D.Trampo komanda palaiko ryšius su Rusija. Lėtumą galima paaiškinti: JAV įstatymai draudžia Amerikos žvalgyboms nagrinėti asmeninius amerikiečių pokalbius be teismo sankcijos. Todėl tikrai gali susidaryti įspūdis, kad amerikiečių „džeimsai bondai“ kai kada snaudžia.
Laikraščio duomenimis, tuometinis GCHQ vadovas Robertas Henigenas perdavė slaptus popierius CŽV vadovui Džonui Brenanui dar 2016-ųjų vasarą. Klausimas buvo toks delikatus, kad informaciją įteikė pats tarnybos vadovas. Ši misija nepatikėta niekam kitam.
Šiuo metu atliekami net keli tyrimai dėl D.Trampo rinkimų štabo darbuotojų bendravimo su galimais rusų įtakos agentais. Manoma, kad šį subtilų klausimą nagrinėjantys specialistai sparčiai pasistūmėjo į priekį. Dabar jie neva turi konkrečių duomenų, kad sąmokslo vis tik būta. Omenyje turimi slapti D.Trampo rinkimų štabo vadovų ir rusų įtakos agentų susitarimai. Taip pat žinoma, kad rusai naudojosi konfidecialia informacija, gauta įsilaužus į amerikiečių kompiuterius.
