Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Keisti (o gal pavojingi?) dalykai dedasi Lietuvoje. Atsiranda vis daugiau tokių, kurie, dangstydamiesi „kita nuomone“ ir mūsų valstybės tolerancija demokratijos iškovojimams, buriasi į susivienijimus, marginalines grupeles, griaunančias susiformavusias tautines vertybes ir graužiančias valstybingumo pamatus. Prie jų jungiasi net tie, kuriems, atrodytų, Lietuvoje tik gulbės pieno tetrūksta…

Iš kokių ėdžių maitinasi „tituškos“?

Klaipėdos apylinkės teismas trečiadienį, kovo 27 d., turėtų skelbti sprendimą Viačeslavo Titovo byloje. Prieš teismą jis stojo antradienį, posėdyje taip pat dalyvavo žinomas istorikas, Seimo narys Arvydas Anušauskas, parašęs knygą „Aš esu Vanagas“, ir politikos apžvalgininkas Marius Laurinavičius. V. Titovas pateikti parodymus žodžiu atsisakė, mat, jie gali neatitikti Rusijos ambasados instrukcijų. Jam pateiktus kaltinimus jis vadina politiniu persekiojimu.

Prokuroras teigia, kad V. Titovas, menkindamas partizanų vadą ir skleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, veikė sistemingai. Byloje inkriminuotos penkios nusikalstamos veikos, o padarytų veiksmų – apie 20. „Kaltinimai pakankamai dideli. Buvo naudojama neapykanta, žeminanti kalba, neva tai Lietuvoje gyvuoja nacistinės partijos. Paprastai kalbant, teigiama, kad kas Titovo nepalaiko, tie yra tarsi fašistai“, – žurnalistams sakė prokuroras Simonas Genys.

Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Slaptai.lt nuotr.

Tai, kad kaltinamasis nesiteikia teismui atsakyti į kaltinimus žodžiu, čia pat, salėje, rodo, jog šis politikas bijo liudininkų ir specialistų argumentų ir slapstosi nuo teisingumo rašydamas įvairius paskvilius apie Adolfą Ramanauską-Vanagą.

Šįkart jis naudojasi politiniu skydu: mat, su kitu visuomeninio rinkimų komiteto „Titov ir teisingumas“ nariu gavo vietą naujai išrinktoje Klaipėdos miesto savivaldybės taryboje. Bolotiruodamasis į mero postą jis tebuvo ketvirtas, nors surinko nemažai – apie 7 proc. rinkėjų balsų.  

Žinoma, Klaipėda jau nuo sovietinių laikų yra SSRS karinio komplekso citadelė, ir šiandien daug buvusių kariškių bei prie jų prisišliejusių visuomenininkų yra išnaudojami Rusijos dezinformacijos mašina, kuri sėja nepasitikėjimą Lietuvos istorine išsivadavimo iš okupacijos kova ir niekina jos didvyrius. Dienraštis „Klaipėda“ stebisi, kaip V. Titovas su savo keturių asmenų šeima sugeba išgyventi už jo deklaruojamus 169 eurus… Žemiau skurdo ribos esą gyvena ir dar du trečdaliai jo kolegų iš Lietuvos rusų sąjungos Klaipėdos skyriaus.

Laikraštis rašo, kad kai kurie jų yra aktyvūs Rusijos ambasados renginių lankytojai. A. Anušauskas teigia, kad „tarp Lietuvos rusų sąjungos kandidatų į Klaipėdos miesto tarybą buvo atstovų iš Antihitlerinės koalicijos šalių Antrojo pasaulinio karo dalyvių organizacijos, iš Rusijos piliečių asociacijos Klaipėdoje, iš Perelozų sentikių religinės bendruomenės, iš Baltijos jaunimo asociacijos „Juvenis“. Visos šios bendruomenės gauna pinigus iš Rusijos ambasados. Renginių biudžetai neskelbiami. Pasikėliau Rusijos valstybės kontrolės ataskaitą, kurioje revizuotas fondas, finansuojantis tėvynainių „veiklą“ užsienyje. Ten jie tiesiai šviesiai rašo – nėra kontrolės, nėra apskaitos, nėra viešumo, skaidrumo ir informacijos“.

Kitaip sakant, savo vietininkus Klaipėdoje sočiai maitina Kremliaus propagandistai. Tai informacinio karo prieš nepriklausimą Lietuvą dalis.

Zurofiada tęsiasi…

Kovo 27 d. sulaukėme ir kito su šia byla susijusio sprendimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas paskelbė sprendimą dėl Granto Arthuro Gochino skundo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. Jis atmetė skundą, kuriuo centras ragintas pakeisti istorinę išvadą į tokią, kad tarpukario karininkas kolaboravo su naciais.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Pernai Kalifornijoje gyvenantis Lietuvos pilietis G.A. Gochinas prašė teismo įpareigoti LGGRTC naujai, išsamiai, nešališkai, nepiktnaudžiaujant valdžia, susipažinti su jo pateikta 69 puslapių „Užklausa dėl Jono Noreikos nusikaltėlių gaujos“ ir jos prieduose esančius dokumentus.

Jis tikėjosi, kad Centras pakeis savo istorinę pažymą dėl J.Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais, kad būtų aišku, jog J.Noreika nelaikytinas didvyriu. J.Noreikos aukų giminaitį G.A.Gochiną žeidžia J.Noreikai skirti paminklai, paminklinės lentos, gatvių ir mokyklos pavadinimai.

JAV ir britų žiniasklaidoje pasirodė tariamos J. Noreikos anūkės Silvia Foti pritarimas G.A.Gochino užklausai. Laikraštyje „Chicago Tribune“, BBC laidoje, WiKIPEDIA portale pasirodė žinučių, kad J. Noreika dalyvavęs holokauste ir pats šaudęs žydus. 58 metų mokytoja ir žurnalistė, gimusi ir augusi „lietuviškame“ Čikagos priemiestyje, savo tyrimą paskelbė knygoje „Tiesos beieškant“ („In search of the truth“). Tyrime ji pritaria G.A.Gochino skundui prieš LGGRTC ir aiškina, esą S. Foti motina pasakojusi, kad J. Noreika-Generolas Vėtra gyręsis, jog šaudęs žydus.

Įtakingų E. Zurofo veikėjų pastangomis šie liudijimai išplito po visą pasaulį. Jie surado pritarimo ir Lietuvoje. Prie kaltinimų Genocido tyrimo centrui prisijungė ir publicistas, politikos veikėjas Arkadijus Vinokuras, DELFI paskelbęs straipsnį „„Genocido centras gina netiesą. Kodėl?“

Kaip jam atsakydamas rašo Šarūnas Mažeika, be neteisingų, niekuo nepagrįstų kaltinimų centrui, akivaizdžių istorinės tiesos iškraipymų jame yra ir tiesioginis bandymas paveikti teismą, nagrinėjusį G. A.Gochino skundą prieš centrą.

Melas nesiliauja net po teismo sprendimo. Štai kovo 28 d. G.A.Gochino užklausos autorius, filosofas dr. Andrius Kulikauskas „kviečia visus į renginį susipažinti su teismo nuosprendžiu ir plačiau aptarti, kaip mums įvairiai atsakyti už Lietuvą“. Jis papasakos, kaip „kapitono J. Noreikos legenda išaugo ir kaip ji sunyko“.

Organizuotas puolimas prieš pokario kovotojus, tapusius laisvės kovų prieš nacių ir sovietų okupantus didvyriais nesiliauja, į šį propagandinį frontą metamos didžiulės, gerai finansuojamos pajėgos, kuriose šmėkščioja ir lietuvių menininkai, ir politikos veikėjai, o prie jų netiesiogiai prisideda ir įvairių nacionalinių komisijų nariai.

Tikėtina, kad tokios pastangos prieis liepto galą, kaip pelnyto atpildo šiomis dienomis sulaukė šešios dešimtys Sausio 13-osios bylos kaltinamųjų.

2019.03.27; 20:14

Rusijos Federacijos vėliava. EPA-ELTA nuotr.

Šiųmečiai rinkimai į savivaldą atskleidė ir išvirkščią demokratijos, kurią bandoma priešpastatyti tautiškumui ir sveikam nacionalizmui, pusę.

Ryškiausias pavyzdys – Klaipėdoje. Į šio miesto savivaldybės tarybą vėl išrinktas Viačeslavas Titovas, pagarsėjęs šmeižikiškais pareiškimais apie Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską – Vanagą.

Dar pernai rudenį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė sprendimą, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys V. Titovas sulaužė priesaiką, kai apkaltino Adolfą Ramanauską – Vanagą civilių žmonių žudymu. V. Titovas yra viešai pareiškęs, kad jo iniciatyva buvo nužudyti aštuoni tūkstančiai suaugusiųjų ir vaikų; esą pats Vanagas asmeniškai skelbdavo mirties nuosprendžius.

Kuo rėmėsi V. Titovas, viešai skelbdamas tokias išvadas? O gi partizanų budelių – KGB bylomis.

Šis juodo cinizmo persunktas paaiškinimas, suprantama, neliko be atsako. Nelaukdamas apkaltos dėl priesaikos sulaužymo, V. Titovas pats įteikė atsistatydinimo prašymą VRK. Jo vietą netrukus užėmė jo bendražygis Jurijus Šeršniovas. Jis kelias kadencijas buvo uostamiesčio tarybos narys, praėjusiuose 1915 metų savivaldos rinkimuose, kaip ir V. Titovas, buvo Rusų sąjungos kandidatu, dabar priklauso visuomeniniam rinkimų komitetui „Titov ir teisingumas“.

Šiuose rinkimuose jie abu pateko į Klaipėdos miesto tarybą.

V. Titovo grįžimą į savivaldą daugelis politikos apžvalgininkų vertina kaip Rusijos konsulato Klaipėdoje pergalę. Ir jie, be abejonės, teisūs.

Jeigu Latvijoje jau ne vienerius metus Rusija žaidžia nepiliečių rusų korta, tai Lietuvoje vis įžūliau pilamas purvas ant partizanų ir jų vadų, pokaryje dešimtmetį kovojusių prieš okupantus, vaizduojant juos kaip nacių kolaborantus.

Pastaruoju metu, išsekus kitiems Kremliaus „argumentams“, vis dažniau pasitelkiamas niekuo nepagrįstas kaltinimas: tiek Ukrainoje, tiek Pribaltikoje esą atgimsta nacizmas, su kuriuo Rusija tiesiog privalo kovoti bet kokiomis priemonėmis ir apsaugoti nuo tariamo fašizmo savo tautiečius.

Šiam informaciniam karui Rusija meta didžiulius tiek žmogiškuosius, tiek finansinius pajėgumus. Todėl nieko keista, kad ji ir toliau stengiasi infiltruoti savo žmones tiek į mūsų nacionalinės, tiek ir į regioninės politikos darinius – atvirai ir nesislapstydama. Tai ne šnipinėjimas; tokiu būdu siekiama kur kas paprastesnio tikslo – sėti nepasitikėjimą šalies politika, menkinti mūsų tautos dvivyrius ir dabar vykdomą politiką.

Mūsų demokratijos sampratos grimasos verčia gūžčioti pečiais – Klaipėdos apygardos prokuratūroje dar gerokai prieš rinkimus baigtas ikiteisminis tyrimas dėl V. Titovo, kaltinamo dėl mirusiojo (Adolfo Ramanausko – Vanago) atminimo paniekinimo, kurstymo prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę ir viešo pritarimo tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimo ar šiurkštaus menkinimo.

Ir štai V. Titovas vėl – Klaipėdos savivaldybės tarybos narys. Nesunkiai paaiškinamas triukas, žinant, kad vėl gresia apkalta: Rusijos propagandistai šauks, kaip Pribaltikoje  skriaudžiami bei persekiojami rusakalbiai, o tūlas Žirinovskis turės peno tvirtinti, jog Klaipėdos kraštas, kaip, beje, ir Vilnius nepriklauso Lietuvai. Reiškia, reikia atsiimti. Panašiai kaip Krymą.

Matyt, nereikėtų atsitiktinumu laikyti ir Viktoro Uspaskicho bandymo sugrįžti į nacionalinės politikos vandenis, prieš tai pamiklinus raumenis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos rinkimuose. Šio teistumas – jau praeityje. Kaip ir jo partijos bei jo bičiulių.

Turbūt Lietuvoje dar yra žmonių, pamenančių, kaip Viktoras dievagojosi atsižegnojąs nuo politikos visam likusiam gyvenimui.

Ištvėrė labai neilgai. Ištvėrė? O gal grįžo pagal komandą: kovos parengtis! atgal į apkasus!

Nebaudžiamas Lietuvoje jau tris dešimtmečius veikia Rusijos pilietis Valerijus Ivanovas. Praėjusių metų gruodžio 18 dieną jis buvo sulaikytas, buvo viešai skelbta, kad pas jį rastas neteisėtai laikytas ginklas; tačiau jis greitai buvo paleistas. Gal išsigąsta, kad į jo sulaikymą labai operatyviai ir piktai sureagavo Rusijos ambasada Vilniuje?

V. Ivanovas 1997 metų liepą buvo nuteistas kalėti vienerius metus už žuvusiųjų 1991 metų sausio 13-ąją šmeižimą. Knygoje „Lietuviškas kalėjimas“ jis, be kita ko, tvirtino, neva visos 1991-ųjų sausio 13-osios aukos yra lietuvių falsifikacija, o sovietų armija Vilniuje nenužudė nė vieno laisvės gynėjo.

Prie Rusijos diplomatinės atstovybės Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bausmę jis atliko tuometinėje Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. V. Ivanovui išėjus į laisvę, tuometinis vidaus reikalų ministras Vidmantas Žiemelis buvo išsiuntęs teikimą teismui dėl šio Rusijos piliečio išsiuntimo iš Lietuvos. Deja.

Nejaugi ir šiandien mes nepajėgūs apsivalyti nuo šito gaivalo?

P. S. Senovės Graikijoje valstybei pavojingi piliečiai buvo ištremiami iš polio.

Tai Klistenio (509 m.pr. Kr. ) įvesta reforma kovai su tais, kurie bandydavo kastis po valstybės pamatais. Kiekvienas pilietis, įtartas veikimu prieš valstybės laisvę, buvo ištremiamas dešimčiai metų.

2019.03.07; 06:00

Valstybei plėtojant santykius su kitomis valstybėmis, vienas itin svarbus tų santykių dėmuo yra prekyba. Dažnai prekybiniai santykiai užsimezga anksčiau už diplomatinius, nes iš prekybos iškart gaunama apčiuopiama nauda, o iš diplomatijos, priklausomai nuo derybininkų gebėjimų, galima ne tik ką gera gauti, bet ir prarasti.

Lietuviais norime ir būt… Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Diplomatinio lygmens reikalus, vadovaudamiesi demokratiniu principu, sprendžia valstybių prezidentai, parlamentai, vyriausybės. Sukurtos valstybės piliečių valia, šios institucijos ir minėtus santykius pagal piliečių valią kuria.

Tačiau žmonių valia nėra Dievo valia, todėl ji gali būti ne tik gera, bet ir bloga: vadovaujantis vien demokratiniu daugumos principu, demokratinis valdymas gali nešti ir blogį, o pati demokratija gali išsigimti, virsti visų visiems tironija. Taigi liaudis (demokratinėje valstybėje –  pilietinė visuomenė) turi būti dora, turėti pareigos ir atsakomybės jausmus valstybei. Tautinei valstybei, kokia yra ir Lietuva, pasirodo, ir to neužtenka; pilietis privalo būti įsipareigojęs ir atsakingas tautai, savo tautos ideologijos šalininkas ir kūrėjas.

Tautinė valstybė

Tautinių valstybių kūrimasis nėra demokratijos nuopelnas, nes demokratijos akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra. Demokratinio valdymo mechanizmas vertina formaliai valstybei davusį pasižadėjimą pilietį, o jo tautybė mechanizmui nesvarbi. Ar ne paradoksas: valstybė sukurta tautiniu pagrindu, o tautybė – nevertinama! Deja, kartais gali ir taip nutikti. Dėl pastarosios priežasties tautinės valstybės pilietis turi būti ne tik doras, ne tik valstybei pareigą ir atsakomybę turintis žmogus, bet ir tautiškai susipratęs, tikras savo tautos patriotas.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pilietybė yra formali kategorija, piliečiu tampama įgijus įstatymu numatytą cenzą ir davus valstybei pasižadėjimą ar priesaiką. Tautiečiu gimstama, tautietį ženklina istorinio likimo bendrystės ženklas.

Gali kilti klausimas, kaip turime vertinti kitataučius, kurie jau šimtmečius čia gyvena, kurie savo likimą susiejo su Lietuva? Pagrindiniu tautos požymiu reikia laikyti ne geografinę tautos padėtį, antropologinius bruožus, išpažįstamą tikėjimą, net ne kalbą, bet istorinio likimo bendrystę. Kitataučiai, šimtmečius gyvenę kartu su lietuviais, savo likimą susieję su Lietuva, yra lietuviai, nors jų kilmė kitokia. Teisus buvo popiežius Jonas Paulius II, kai 1993 m. lankydamasis Lietuvoje, čionykščius lenkus vadino lenkiškos kilmės lietuviais. Imigrantus, okupantus bei jų palikuonis reikia vertinti išskirtinai.

Ar gali atstovauti lietuvių tautos idealams ir interesams buvę sovietiniai okupantai bei jų palikuoniai, steigiantys Lietuvoje politines organizacijas kitos šalies vardu? Antai Lietuvoje įregistruotos ir veikia politinės organizacijos Rusų sąjunga, Lenkų rinkimų akcija. Jei jie ne Lietuvos rusai, ne Lietuvos lenkai, o rusai ir lenkai Lietuvoje, aišku, jog ir būdami Lietuvos piliečiai, Lietuvos tautiniams reikalams jie bus abejingi arba ir priešingi. O kaip tie piliečiai elgtųsi valstybei svarbiais tautiniais klausimais referendumuose, rinkimuose, iškilus grėsmei ar karinio konflikto atveju? Užtenka prisiminti, kaip 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariai lenkai balsavo dėl Lietuvos nepriklausomybės, arba, kaip kėsinosi kurpti Lietuvoje lenkų autonominį darinį. Pastebėkime, kokios užplūdusių migrantų girnapusės kelyje į tautinio valstybingumo įtvirtinimą prikabintos prie latvių, moldavų, baltarusių kojų! Šie pavyzdžiai rodo, kokie pavojai tautai ir jos valstybei slypi aklai, neatsakingai taikomame demokratijos mechanizme.

Lietuvoje tautinis ugdymas kaip sudedamoji pilietinio ugdymo dalis valstybiniu lygmeniu apeinama, arba apie jį kalbama vangiai. Iš praeities einančios ,,tautų draugystės“, o iš dabarties – kosmopolitinės nuostatos dar išlikusius tautinės savimonės pradus ne tik užgožia, bet kėsinasi juos visiškai ištrinti.

Rašytojas, žurnalistas, publicistas Vytautas Alantas 1987 metais parašė knygą „Tauta istorijos vingiais“. Knyga 1990 metais buvo išleista Čikagoje, o jos fotografuotas leidinys – 1992-aisiais Vilniuje. Knygos skyrelyje ,,Prieš prakalbant“ autorius prisipažįsta: ,,Knygą rašiau nežinau kiek metų. Kartais pagalvoju, tarsi būčiau rašęs visą gyvenimą… Sunku nusakyti, kada tautos ideologijos dalykai prasideda ir kada baigiasi. Tauta yra gyvas, nuolat pirmyn žengiantis organizmas, tad ir savaime peršasi išvada, kad tautą reikia nuolat kurti“. Iš tikrųjų knyga parašyta patrauklia ir žodinga kalba, yra tautinės ideologijos vadovėlis. Ji greta Katekizmo, etikos pagrindų bei Konstitucijos turėtų būti nagrinėjama mokyklose.

Iš skyriaus „Pasisakymai“, kuriuos autorius palygino su glausta savo ilgo gyvenimo ir didelės patirties apžvalga, verta cituoti:

Jokia kita tauta nedavė savo kaimynams tiek savo kraujo ir smegenų, kaip lietuvių tauta.

Valstybėje gali būti daug įvairių konfesijų, bet tautos vienijantį branduolį sudaro lietuvybė.

Tauta be savo kalbos ir kultūros pasmerkta išgaišti.

Tauta atskleidžia ir išryškina savo asmenybę didvyrių žygiais ir kūrybiniais darbais, ir kalba į pasaulį savo talentų lūpomis.

Tautos paskirtis – surasti savo teisingą tautinį kelią amžių vingiuose.

Tauta, paklydusi savo istorijos vingiuose, ima orientuotis pagal svetimas gaires.

Tikras patriotas bus ne tas tautietis, kuris garsiai trimituoja per tautos šventes, bet tas, kuris įmūrija patvarią plytą į tėvynės pastatą.

Kada užtvenksime lietuviško kraujo srovę, tekančią į svetimus baseinus ir sukančią svetimas girnas, kada atgręšim srovę į save?

Mylėk teisybę, bet pirmų pirmiausia mylėk savo tautos teisybę.

Lietuvybės drungnumas – pakelė į tautinį susinaikinimą.

Lietuvis neatlaiko ,,svetimo klimato“, nors savybėje jo narsybė neginčijama.

Lietuviška šeima – lietuvybės negęstantis židinys, arba su lietuvybe atsisveikinimo kryžkelė.

Nulietuvėjimas – tautinė savižudybė ir trąša svetimiems dirvonams.

Lietuvis nenusileis lietuviui, bet greit kapituliuoja prieš kitatautį. Ar tai įsisenėjusi iš baudžiavos laikų atlieka, ar tautinio subrendimo stoka, ar imlių svetimybių pamėgimas, ar viskas kartu?

Lietuvį tyko per daug pagundų ir pavojų tapti tautos atskalūnu: mums verkiant reikia lietuvybės apaštalų.

Tautos išdavimas – didžiausias dievų keršto šaukiantis nusikaltimas.

Nėra ko brautis į svetimą sąžinę ir šnipinėti, kas kokiam dievui žibina žvakutę: svarbiausia, kad ten skaisčiai liepsnotų lietuvybės liepsna.

Kova dėl lietuvybės yra yrimasis prieš milžinišką srovę.

Niekad neužmirškime kelių, vedančių į gimtosios kalbos lopšį!

Vargu ar rasime kitą tautą, kuri būtų parodžiusi tiek heroizmo kovodama už savo laisvę, kaip lietuviai, bet kodėl jos žiedai taip greit nuvysta, patekę į svetimą dirvą?

Mes didžiuojamės esą narsios tautos palikuonys ir žvanginame kardais su savo broliais lietuviais, kartais pamiršdami net ir tikruosius savo priešus.

Lietuvybė, neturinti šaknų istorijoje, yra kasdienybės paviršiumi plūduriuojantis laivas, kurį vėjai blaško kaip nori, jau nekalbant apie audras.

Tautos istorija – kaip didysis epas, kuris gal turi pradžią, bet neturi pabaigos.

Lietuvio tautybės atgimimas dar nėra baigtas.

Sekantis XXI amžius bus lietuvio tautybės galutinio subrendimo amžius.

Lietuvis apčiuops lietuvybės šaknis, kurios jį sieja su tautos senais mistiniais paversmiais.

Kiekvienas iš cituotų pasisakymų vertas gilesnio apmąstymo ir nagrinėjimo. Jie – tautinės ideologijos akcentai ir kelrodžiai ženklai. Valstybės valdymo mechanizmą pakeisti pakanka kelių mėnesių, pakelti ekonomiką – keleto metų, o išugdyti ir suformuoti tautiškai susipratusią pilietinę visuomenę reikia dešimtmečių. Tačiau, žinant koks nelengvas ir ilgos trukmės darbas laukia, jo reikia imtis ne tik priešinimuisi globalizmui ir kosmopolitizmui, bet tautiečių ugdymui, pradedant lopšiu, mokykla. 

Politinis turgelis

Lietuvos ir Lenkijos praeities santykiai nepasižymėjo ne tik meile, bet ir draugiškumu. Kaimynė, atplėšusi nuo Lietuvos didelę dalį teritorijos su sostine Vilniumi, gviešėsi ir į dar didesnę jos žemių dalį, tačiau tragiškas abiejų šalių likimas, ištikęs jas dėl nacių ir sovietų okupacijų, jas tarsi suartino.

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Santykius neabejotinai sušildė Lenkijoje kilęs „Solidarumo“ judėjimas, Lietuvos Sąjūdžiui rodomas pavyzdys bei lenkų diplomatijos palankumas Lietuvos Atgimimui ir Nepriklausomybės pripažinimui.

Deja, artimesnė bičiulystė neilgai tetruko. Pasirašant 1994 m. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, Lenkija sąmoningai išvengė atsiprašymo už okupaciją, neleido net užsiminti apie Lietuvai padarytos žalos atlyginimą.

Nustebino daugiau negu keista oficialiosios Lenkijos užimta pozicija, kai lenkiškos kilmės Lietuvos piliečiai pasikėsino kurpti lenkišką autonomiją Lietuvoje, kai pasuko išvien su skaldytojiška prorusiška „Jedinstva“, o netrukus ir pati Lenkija suskubo „ginti“ nežinia nuo ko Lietuvos lenkakalbius. Toliau dar daugiau: imta reikalauti vardus ir pavardes asmens dokumentuose rašyti lenkiškais rašmenimis, keisti į lenkiškus gatvių, vietovių pavadinimus, į viešąjį gyvenimą įvesti lenkų kalbą. Tokie siekiai, netenka abejoti, atspindi blogai maskuotą Vilnijos reokupaciją. Flirtuojančios šalys tai girdi ir mato, tačiau nedrįsta viešai prasitarti – žinoma, „gerų kaimyninių santykių vardan“. Mūsų politikams sąmoningai veliantis į rizikingas/ derybas, vyksta politinis turgelis.

Ant prekystalio – didžiausia vertybė

Visą tą laiką, valstybės vyrai, kaip jau įprasta, savo piliečius pažadais maitinę, Lenkijai vis žadėjo įvairias nuolaidas jiems daryti, kol 70 mūsų išrinktųjų, vadovaujami buvusio (Andriaus Kubiliaus) ir esamo (Gabrieliaus Landsbergio) TS-LKD pirmininkų, 2017-04-04 pasirašė Lietuvos Respublikos Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą.

Ką gi tas projektas byloja? Byloja jis štai ką: Lietuvos Respublikos piliečio prašymu jo vardas ir pavardė rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis ir pagal Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos Kelionės dokumentų mašininio skaitymo taisykles (toliau – ICAO taisyklės), jeigu vardas ir pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje ir dokumento šaltinis įrodo, kad asmuo arba jo protėviai pagal tiesioginę giminystės liniją turėjo kitos užsienio šalies pilietybę arba su užsieniečiu sudarė santuoką ir jo pavardę paėmė. Čia WQX įvedimas maskuojamas ICAO taisyklėmis, pagal kurias dokumentai leidžiami šešiomis oficialiomis ICAO kalbomis: anglų, prancūzų, ispanų, rusų, arabų ir kinų. Ant prekystalio radosi didžiausia Tautos vertybė – kalba. Jei jau prekiaujama, tai – pagal komercines taisykles!!!

Maža to – neseniai Andriaus Kubiliaus iniciatyva Seime įsteigta grupė tautinių mažumų politikos klausimams spręsti, Abiejų Tautų Respublikos istorinio atminimo garbei pavadinta „Gegužės 3-iosios grupe“. Gegužės 3-sios konstitucijos garbei, kurioje Lietuvos net vardo nėra! Ant prekystalio radosi didžiausia Tautos vertybė kalba.

Skaitytojui primenu, jog tautinėmis mažumomis Lietuvoje laikytini tik totoriai, karaimai ir čigonai, kurie jokių problemų čia neturi (Lietuvos lenkai – tautinė bendrija), todėl panašu, kad bus atidarytas dar ir kitas politinis turgelis, gal lenkiškai konstitucijai į Lietuvą importuoti ar net liūdnai pagarsėjusią „Abiejų Tautų Respubliką“ atkurti…

O tempora, o mores! (kas per laikai, kas per papročiai) belieka ištarti, kai vertybės matuojamos pinigais, turtais, interesais, postais, malonumais.

2017.04.19; 06:54

gajauskaite

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­jos 29 straips­nis drau­džia bet ko­kias pri­vi­le­gi­jas bet ko­kiu pa­grin­du ir bet kam. Ta­čiau kai ku­rios Lie­tu­vos ma­žu­mos gal­vo­ja ki­taip ir nuo­la­tos jų rei­ka­lau­ja, kar­tais net­gi pa­stum­da­mos sa­ve į ku­rio­ziš­ką pa­dė­tį.

Pa­vyz­džiui, prašiusieji JAV už­sto­ti len­kų ma­žu­mą prieš Lie­tu­vos val­džią ir pri­vers­ti ją vie­toj ly­gių ga­li­my­bių su­teik­ti aki­vaiz­džių leng­va­tų, la­bai ap­si­ri­ko. Pa­si­ro­do, kad mi­li­jo­ni­nė len­kų ben­druo­me­nė Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se ne­tu­ri nė vie­nos mo­kyk­los.

O štai Lie­tu­vo­je vals­ty­bės iš­lai­ko­mų mo­kyk­lų ma­žes­nė nei šim­to tūks­tan­čių len­kų ben­druo­me­nė tu­ri dau­giau kaip 80! Pra­šo­vė len­kai ir su pa­ra­šų rin­ki­mu sa­vo pri­vi­le­gi­joms pa­rem­ti – te­su­rin­ko 60 000, o tai reiš­kia, kad li­ku­sie­ji Ry­tų Lie­tu­vos gy­ven­to­jai yra lie­tu­viai ar­ba nu­tau­tin­ti „tu­tei­šiai“ ir len­kams ne­pri­skir­ti­ni.

Continue reading „Pri­vi­le­gi­jos“

algimantas-zolubas-1

Atsivertę „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“, rasime, kad lojalus pilietis (ė) yra bent išoriškai ištikimas valdžiai, neperžengiantis teisėtumo ribų. Toks apibrėžimas akivaizdžiai neatspindi žodžio „lojalumas“ esmės ir prasmės.

Pastaruoju metu ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje šis žodis vis dažniau vartojamas kalbant tik apie verslą ir personalo vadybą, nes lojalus personalas tampa svarbiausiu įmonės pranašumu konkurencinėje kovoje. Tarkim, Japonijoje lojalumas savai firmai iškeltas į tokį lygį, kad atėję į darbą darbuotojai gieda firmos himną. (Lietuvoje atliekamų darbuotojų lojalumo tyrimų rezultatai rodo, kad darbuotojų prisirišimo prie darbovietės indeksas yra vienas žemiausių Baltijos šalyse ir Europoje). Iš tikrųjų lojalumas turi platesnę ir gilesnę prasmę.

Continue reading „Lojalumas valstybei“

balsss

Tėvynės sąjunga labiau už kitas partijas saugo Lietuvą nuo rusų. Dėl to:

Pasirašyta sienų sutartis su Rusija, didžiąją Mažosios Lietuvos dalį paliekant Rusijos pusėje.

Strateginė Lietuvos įmonė „Mažeikių nafta“ per amerikiečius perduota rusams, po to išpirkta Lietuvos lėšomis ir atiduota lenkams, kurie ją vėl ketina perduoti rusams. Per ką Lietuvos piliečių lėšomis išpirkta valstybinė įmonė bus perduota rusams trečiąkart?

Continue reading „Tėvynės Sąjungos atmintinė – vien tik faktai“

kremlius_1111

Atsiverskime mūsų šalyje rusų kalba leidžiamo “Litovskij kurjer” vieną iš paskutiniųjų numerių. Lapkričio viduryje pasirodžiusiame 45-ame numeryje rasite nedidelį tekstelį, pasakojantį apie lapkričio 4-ąją – rusiškąją Vienybės dieną, kuri Rusijoje pradėta švęsti, beje, visai neseniai.

Ta nedidelė informacinio pobūdžio publikacija tarsi niekuo neišsiskirianti. Tiesiog Rusijos ambasadorius Lietuvoje ponas Vladimiras Čikvadzė pasakoja, kuo lapkričio 4-oji ypatinga visiems rusams – tiek Rusijos piliečiams, tiek Lietuvoje gyvenantiems rusakalbiams. Ambasadoriaus kalba – proginė. Daug gražių, abstrakčių, pompastiškų žodžių apie būtinybę rusų tautai vienytis.

Continue reading „Atsargiai – Rusijos ambasadoriaus dovana“

vilmorus_gaidys_2

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” direktorius Vladas Gaidys teigia, kad partijų jungimasis į koalicijas yra be ideologinių pagrindų, atsitiktinis, o politikų pasitikėjimas savimi ir būsimų vietų skaičiavimas — nepagrįstas.

Na o kad visai mums linksma būtų, V. Gaidys pasiūlė paties sudaryti politikų – apgavikų sąrašą:

“Seimo narių dalyvavimą savivaldos rinkimuose savo pavardėmis puošiant partijų sąrašus pavadino paprasčiausia rinkėjų apgavyste.”

Continue reading „Politinės koalicijos Lietuvoje – be vertybių? Panašu, kad taip“