Knygos Lietuvoje brangios, ne visuomet įkandamos. Vis tik šį kartą nusprendžiau įsigyti Jurijaus Sliozkino “Žydų šimtmetį”. Kad susidomėjau šiuo Kalifornijos Berklio universiteto Rusijos istorijos profesoriaus veikalu, “kalčiausias” kolega Arūnas Brazauskas, internetiniame portale balsas.lt apie “Žydų šimtmetį” parašęs intriguojančią recenziją.
Neseniai pasaulio žiniasklaidą sukrėtė neregėtas įvykis. Vienas populiariausias visų laikų bulvarinis laikraštis „News of the World“ buvo uždarytas paties savininko Ruperto Murdocho sprendimu. Ciniškumu pagarsėjusį žiniasklaidos magnatą tai padaryti privertė visuomenės nuomonė ir prasidėjęs teisinis persekiojimas dėl privačių pokalbių klausymosi ir brovimosi į asmeninius gyvenimus.
Buvusi galingiausia pasaulyje R. Murdocho imperija šiuo metu stovi ties bedugnės kraštu ir gali apskritai subyrėti. Didžiojoje Britanijoje atliekamas parlamentinis tyrimas, apie tai svarstoma ir kitose šalyse. Kodėl tai atsitiko?
Continue reading „Kas vagia, teršia ir pardavinėja kitų gyvenimus”
Praėjusios savaitės politinis gyvenimas mirgėjo keliais gana pikantiškais įvykiais. Žiniasklaida negailestingai aptarinėjo politikų pajamų ir turto deklaracijas.
Kaip įprastai, daugiausia pylos gavo piliečių taip nemėgstamas Seimas, kuriame net ketvirtadalis milijonierių. Būti milijonieriumi nėra blogybė, kaip tai bandoma pateikti. Problema ta, kokiu būdu tie turtai atsirado. Ar būnant Seimo nariu, ministru ar miesto meru turtus pagausinti įmanoma ar ne?! Lietuvoje, išskyrus pašmaikštavimus ir žiniasklaidos tendencingas diskusijas, per dvidešimt metų taip ir nesukurta skaidri politikų praturtėjimo monitoringo sistema. Nesukurta, nes jiems to nereikia. O žiniasklaida politikų praturtėjimą vertina tendencingai.
Visų pirma: kas gi atsitiko? Paprastais žodžiais perfrazuojant, Konstitucinis Teismas (KT) nustatė, kad pagal mūsų Konstituciją, šeima neturi formos, o tik turinį.
KT paskelbė: „Taigi konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.“ Be jokios abejonės, tai – revoliucinis sprendimas, daugeliui sukėlęs tikrą šoką. Pandoros skrynia atidaryta!
Istorija kuria problemas, bet dažniausiai slepia savyje ir raktus joms spręsti. Ir turbūt, niekas nedrįs ginčyti, kad posakis „kas nenori pažinti savo istorijos, lieka amžinas vaikas“ yra labai taiklus. O vaikais, kaip žinia, lengva manipuliuoti.
Dabar staiga užputojusių Vilnijos problemų šaknys irgi slypi istorijoje. Taip jau keistai sutapo, kad politizuotas konfliktas dėl Vilnijos žmonių tapatybės ypač paūmėjo šiais metais, kurie yra dedikuoti Česlovui Milošui – didžiajam lietuvių kilmės lenkui arba paskutiniam lenkiškai rašiusiam lietuviui. Ir paskutiniam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiui, kaip kartais sakoma.
Jau nemažai prišnekėta apie tai, kiek, kaip ir kodėl Dalia Grybauskaitė remia dabartinę valdančiąją daugumą. Čia noriu ištirti visai naują situaciją.
Ar galima ilgalaikė Prezidentės ir TS-LKD partijos sąjunga? Prielaidos tokiam netikėtam svarstymui yra, tačiau jos ne tiek akivaizdžios, kiek giluminės.
Per porą prezidentavimo metų išryškėjo D. Grybauskaitės politinės nuostatos. Ir kalba, ir veiksmais Prezidentė akivaizdžiai rodo esanti plačių centro dešinės pažiūrų.
Bandymai pripaišyti jai socialistinius ar priešingai – kraštutinio liberalizmo įsitikinimus skamba kvailai. Tai tik primityvus kabinėjimasis.
Vakarų pasaulyje šiai politinei krypčiai kaip tik ir atstovauja krikdemų – konservatorių partijos. Štai jums ir tikras vertybinis galimos ilgalaikės sąjungos pagrindas! Bėda tik, kad Lietuvoje vertybės dažnai painiojamos. Vis dar niekaip nesusiformuojančiai politinei sistemai vadų ambicijos ir grupuočių karai daro daug didesnę įtaką nei pažiūros ar įsitikinimai. Tačiau anksčiau vėliau šita makalynė turi baigtis.
Continue reading „Apie Dalios Grybauskaitės ir TS-LKD sąjungą”
Valdančiosios partijos suvažiavimas, likus vos daugiau nei metams iki rinkimų, – svarbus įvykis. Tačiau komentarų viešojoje erdvėje pasirodė daug mažiau nei po Prezidentės metinio pranešimo. Kodėl? Galbūt tai logiška. Norintys matyti aiškesnį permainų TS-LKD vaizdą, turi vertinti ne tiek patį suvažiavimą, kiek situaciją partijoje apskritai. Tik iš tokio taško pažvelgus, tenka pripažinti, kad pastaruoju metu įvyko reikšmingų poslinkių.
Be jokios abejonės, rimčiausias TS-LKD, o galbūt ir visos politinės sistemos atsigavimo ženklas buvo demokratiški partijos pirmininko rinkimai. Pirmą kartą matėme ir idėjų kovą, ir aktyvų paprastų partijos narių dalyvavimą. Suvažiavimas tik patvirtino rezultatus ir sudarė sąlygas Andriui Kubiliui suformuoti solidų pavaduotojų korpusą.
Dažnai iškilus, išskirtinis žmogus tampa vienišas. Jis žvelgia giliau ir plačiau. Jo mintys pranoksta aplinkinių žmonių suvokimą. Todėl jis gali likti nesuprastas, tinkamai neįvertintas, atstumtas.
Tada atsiranda pavojus patekti į dramblio kaulo bokštą, žvelgti į kitus iš aukšto, tapti mizantropu. Tokie žmonės paprastai nesidomi visuomenės reikalais, o imasi kokios nors ezoterinės kūrybos.
Tačiau jeigu išskirtinė asmenybė imasi visuomenės reikalų, ji gali nuveikti ypatingai daug. Gal net įgyvendinti istorinę misiją.
Toks žmogus ateina į kokią nors veiklą ne tam, kad elgtųsi „kaip visi“. Jis nori padaryti geriau, o tai reiškia – kitaip. Kartais iš „geriau“ lieka tik „kitaip“. Kartais to „kitaip“ geriau būtų ir nebuvę – jis ima griauti, o ne kurti. Kartais…
Dažnai tai priklauso nuo aplinkybių, o ne vien nuo to lyderio asmeninių savybių. Žmonijos istorijoje išskirtinės asmenybės iškildavo tada, kai susiklostydavo lemtingų permainų reikalaujanti situacija. Taigi, toks žmogus turi atsirasti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku.
Kalba Seime ir prasidėjęs dviejų prezidentavimo metų aptarimas verčia atidžiau pažvelgti į Dalios Grybauskaitės inicijuotus Lietuvos politikos pokyčius. Šįkart susitelkime ties užsienio reikalais.
Manau, čia neįvyko kažkokių esminių perversmų, tačiau atsirado naujas ir labai svarbus akcentas. Tai – ne vien žodinis, kaip anksčiau, o realus suvokimas, kad užsienio politika visų pirma turi tarnauti nacionaliniam interesui ir pratęsti vidaus politikos siekius. Toks suvokimas rodo valstybės politinio elito brandą. Deja, mūsų šalyje jis dar nėra savaime suprantamas. Net ir Užsienio komiteto posėdžiuose, kur susirinkę, ko gero, didžiausio intelekto ir išsilavinimo Seimo nariai, akcentuoti nacionalinį interesą nėra visiškai įprasta. Tai lemia nusistovėjęs mąstymo tipas ir aiškaus tikslo stoka.
Prieš kelias savaites Lietuvoje įvyko įsidėmėtinas dalykas. Puslapyje www.kgbveikla.lt pradėti viešinti slaptieji KGB dokumentai. Sutapus Seimo daugumos ir Prezidentės valiai, neveiksnią kagėbistų liustraciją keičia viešumo politika. Žinoma, tai labai pavėluota ir fragmentiška, tačiau geriau negu nieko.
Tačiau įvertinus bendrą situaciją, tenka pripažinti, kad su KGB palikimu Lietuva taip ir nesusitvarkė. Griuvusios Blogio imperijos slaptųjų tarnybų šleifas vis dar nuodija mūsų gyvenimą. Jo poveikis dvejopas: funkciškai realus ir mentalinis. Kokio laipsnio yra Sovietų Sąjungos slaptąsias tarnybas perėmusios Rusijos poveikis mūsų valstybės raidai šiuo metu įvertinti neįmanoma. Tai padarys tik ateities istorikai, kai bus atverti archyvai pačioje Rusijoje. Tada daugelis naujausios mūsų istorijos įvykių nušvis visai kitoje šviesoje.
Kas yra alkoholis: gėris ar blogis? Klausimas nėra toks labai paprastas, kaip atrodo. Jei kažkas net nesusimąstęs atsakys, kad alkoholis – akivaizdus blogis, su juo bus labai įdomu pasišnekėti.
Greičiausiai netrukus paaiškės, kad alkoholis tikrai buvo didelis blogis to asmens arba jo aplinkos gyvenime.
Bet yra daugybė žmonių, kurie atsakys, mano manymu, teisingai. Blogis – ne pats alkoholis, o tik piktnaudžiavimas juo. Daugiausia taip galvojančių yra šalyse, kurioms alkoholizmas nekelia didelių problemų.
Lietuva praėjusių metų pabaigoje paskelbė totalų karą svaigalams. Buvo priimtos Alkoholio kontrolės įstatymo pataisos, kurios mūsų valstybę padarė išskirtinę Europoje.
Continue reading „Taurė alaus prieš miegą ir valdžios svaigulys”
Prezidentė Dalia Grybauskaitė – išskirtinė asmenybė Lietuvos politikoje. Tai pripažįsta ne tik gerbėjai, bet ir priešai. Gal išskyrus kokį Arūną Valinską, kurio įžeistomis ambicijomis ir nuoskaudomis bei gabumais blizgėti viešumoje naudojasi gudresni.
Taip, dabartinė Prezidentė turi daug priešų. Natūralu. Pyktis dėl stačiokiško jos elgesio kyla iš baimės prarasti saugias galimybes toliau piktnaudžiauti antikonstitucinių grupuočių galia.
Įtakingų priešų gausa ji skiriasi nuo Valdo Adamkaus, kuris ne veltui buvo vadinamas Santarvės Prezidentu. Visuomenės taikymo iš tikrųjų reikėjo per pirmą jo kadenciją, kai teko tramdyti kartais necivilizuotą kairės ir dešinės priešpriešą. Atlikus šią funkciją, prasidėjo stagnacija. Tada buvo įtvirtintas ir mitas apie konstitucinę Prezidento institucijos menkystę.
Prezidento Adamkaus godota naujosios politikos misija irgi baigėsi tik kelių nelabai veiksnių partijų atsiradimu. Ir, beje, sumaištimi vyriausybėje, kol ten vadelių vėl nesusigrąžino Algirdas Brazauskas. Politinio spektro centras taip ir liko juodąja efemeriškų darinių skyle. Kitos baigties negalėjo būti dar ir dėl to, kad taip ir nebuvo aiškiai pasakyta, kas gi ta naujoji politika iš tikrųjų yra.
Pagaliau yra kuo pasidžiaugti! Lietuvos ūkio augimas įgauna pagreitį. Šių metų pirmą ketvirtį, palyginus su atitinkamu periodu pernai, ekonomika augo 6,9 procento. Pasak Statistikos departamento, augimas fiksuojamas visose ūkio šakose.
Spartų pirmo ketvirčio bendrojo vidaus produkto (BVP) augimą lėmė ir žemos bazės efektas – 2010 m. pradžioje beveik visų, išskyrus pramonę, veiklos rūšių bendroji pridėtinė vertė dar mažėjo. Tačiau tai tik parodo prieš metus įvykusį labai teigiamą lūžį. Nuo to laiko ūkio atsigavimas nuosekliai didėja. 2010 m. II ketvirtį metinis augimas sudarė 1 proc., III ketvirtį – 1,2 proc., o IV ketvirtį – 4,8 proc.
Continue reading „Antraip scenarijus “Lietuva be lietuvių” nėra jau toks neįmanomas”
Lietuvos visuomenę supykdė V.Tomaševskio pasakymas, kad lietuviai turi integruotis į Vilniaus krašto lenkų bendruomenę. Lietuvos dienraščiui komentuodamas Švietimo įstatymo pataisas, numatančias, kad nuo ateinančio rugsėjo tautinių mažumų mokyklose lietuviškai bus mokoma ne tik lietuvių kalbos, bet ir geografijos, istorijos bei pilietiškumo pagrindų, buvęs Lietuvos Seimo narys, europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis, ir Europos Parlamente, ir Lenkijoje skundžiantis Lietuvą, paklaustas, kaip lenkai, prastai mokėdami valstybinę lietuvių kalbą, integruosis į Lietuvos gyvenimą, atrėžė: “Kur integruotis? Kur mes turime integruotis? Mes čia gyvename visada./…/ Tai jūs turite šitame krašte integruotis, nes jūs čia atvažiavote. Jūsų protėviai turi čia integruotis. O mes neturime integruotis. Čia mūsų žemė. Nueikite Vilniuje į senas kapines – vien lenkiškos pavardės”.
Internetinei svetainei Slaptai.lt trūksta nuolatinių internetinių leidinių apžvalgų. Įdomių straipsnių, interviu, diskusijų internetinėse platybėse tiek daug, kad nebeįmanoma visko sužiūrėti.
O tai reiškia, kad kai kurie svarbūs ir aktualūs faktai, mintys, idėjos taip ir lieka nepastebėti, neapmąstyti. Jūs galėtumėte bent kartą per savaitę rengti tokias apžvalgas, išrinkdami, kas svarbiausia ir įdomiausia.
Galima ir įkurti įvairenybių skyrių, kur būtų skelbiamos pikantiškos naujienos iš milijonierių, televizijos žvaigždžių ar šnipų gyvenimo. Pikantiškos informacijos esama net tokiuose rimtuose internetiniuose leidiniuose kaip Rusijos opozicionieriaus Gario Kasparovo portale kasparov.ru. Kodėl nepasinaudojus tokia praktika? Čia pateikiu savo bandymą apžvelgti internetinės žiniasklaidos platybes. Jei patiks, galėčiau tokius dalykus rengti nuolat. Tai būtų mano parama unikaliam jūsų portalui. Tokia rubrika turėtų būti pas jus pastovi, nuolatinė.
Taip jau yra. Žengdami į trečią atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį, mes staiga supratome, kad nebeturime aiškaus tikslo ir nebežinome, kuriuo keliu traukti toliau. Tarsi Dantės „Dieviškosios tragedijos“ herojus, atsidūrėme klaidžiam miške. Sustojome ir dairomės. Kur dabar eiti? Kas galėtų parodyti tikrąjį kelią?
Formalią laisvę jau turime. Po jos iškovojimo skambėję šūkiai apie tapimą „labiau europiečiais“ irgi nebegali mūsų sutelkti. Naujų uždegančių tikslų niekas nekelia. Juk atrodė – laimingas gyvenimas ateis savaime.
Gal taip ir turėjo būti? Gal Lietuva jau tapo tingia gerovės valstybe? Bet juk akivaizdu, kad ne! Pesimistinės nuotaikos ėmė tvenktis anksčiau nei prasidėjo ekonominė krizė. Visi indeksai šaukia apie visuomenės galios paralyžių. Tauta pamažu išsivaikšto. Nacionalinė idėja merdi. Arba gaivinama tik radikalų.
Jau kažkelintą Kovo 11-ąją TV žinios pirmuoju šventės akcentu rodė reportažą iš nacionalistų žygio Vilniuje. Nenuostabu. Oficialūs renginiai per daug pilki ir nuobodūs. O čia juk – skandalas!
Nenuostabu ir tai, kad kiekvienais metais eisena ilgėja. Kai net iškilmingas šventės minėjimas Seime virsta savęs niekinimu ir tarpusavio priekaištais, kažkas turi išrėkti, kad didžiuojasi esąs lietuvis. Kai partijos ir šiaip visuomeninės organizacijos atrodo išsikvėpusios, radikalus jaunimas bent jau supurto apsnūdusius stebėtojus patriotine aistra. Kai protingieji ir labiau patyrę džiaugiasi laisve rūpintis tik savimi, už bendrą reikalą kovoti veržiasi sunkiai valdomas gaivalas.
Continue reading „Lietuva lietuviams, arba Nužudyk valstybę savyje!”
Lietuvoje vis dar nerimstant spėlionėms, kas iš tikrųjų laimėjo rinkimus ir kas valdys svarbiausias savivaldybes, Estijoje paaiškėjo nacionalinių rinkimų rezultatai.
Palyginimas nėra adekvatus, tačiau vertas dėmesio.
Ypatingai Lietuvos dešiniuosius ir centristus turėtų apimti baltas pavydas. Iš keturių partijų, kurios pateko į parlamentą, abi valdančiosios koalicijos partnerės padidino savo vietų skaičių. Taigi dar didesniu mastu pasikartojo Latvijos variantas. Nemalonius krizės sprendimus priėmę centro dešinieji gali ne tik išlaikyti valdžią, bet ir sustiprinti pozicijas.
Todėl nuolatiniai teisinimaisi, kad valdantieji politikai šiuo sunkiu metu yra pasmerkti nepopuliarumui, turėtų liautis. Žinoma, jeigu mes dar gebame ko nors pasimokyti iš savo šiaurinių kaimynų.
Kas mes, lietuviai? Toks paprastas klausimas, o vien jį išgirdęs sunerimsti. Kai kam atrodo, kad šito klausti netgi negalima.
Tai politiškai nekorektiška. Juk bandydamas save apsibrėžti, tarsi atskiri nuo kitų, o ieškodamas gerųjų savo tautos savybių įžeidi kaimynus.
Bet dar blogiau – savęs niekinimas. Dabar jis toks madingas, kad iš tikrųjų virto rimta problema.
Tačiau ar lietuviai tikrai yra beveik patys blogiausi Europoje? Žinoma, ne. Todėl akivaizdu, kad šalia visų kitų bėdų šiuo metu esame gniuždomi ir labai rimtos psichologinės krizės.
Nors iki savivaldos rinkimų dar likę keletas dienų, esminis rezultatas jau aiškus.
Ir tiesą pasakius, jis apgailėtinas.
Optimistų viltys nepasiteisino. Naujai išrinktos tarybos nelabai kuo skirsis nuo senųjų. Gal tik koalicijų dėliojimo sumaišties bus dar daugiau.
Iš kur toks išankstinis pesimizmas? Jį skatina pilka rinkimų kampanija ir tikros alternatyvos stoka. Nuosmukio lygį geriausiai parodo rinkiminės Antano Šampano vestuvės. Tačiau ir tradicinės politinės jėgos didele dalimi kliaujasi į sąrašus sukaišiotais „vestuvių generolais“, kurių darbo reali savivalda taip ir nepamatys.
