Dažnai iškilus, išskirtinis žmogus tampa vienišas. Jis žvelgia giliau ir plačiau. Jo mintys pranoksta aplinkinių žmonių suvokimą. Todėl jis gali likti nesuprastas, tinkamai neįvertintas, atstumtas.
Tada atsiranda pavojus patekti į dramblio kaulo bokštą, žvelgti į kitus iš aukšto, tapti mizantropu. Tokie žmonės paprastai nesidomi visuomenės reikalais, o imasi kokios nors ezoterinės kūrybos.
Tačiau jeigu išskirtinė asmenybė imasi visuomenės reikalų, ji gali nuveikti ypatingai daug. Gal net įgyvendinti istorinę misiją.
Toks žmogus ateina į kokią nors veiklą ne tam, kad elgtųsi „kaip visi“. Jis nori padaryti geriau, o tai reiškia – kitaip. Kartais iš „geriau“ lieka tik „kitaip“. Kartais to „kitaip“ geriau būtų ir nebuvę – jis ima griauti, o ne kurti. Kartais…
Dažnai tai priklauso nuo aplinkybių, o ne vien nuo to lyderio asmeninių savybių. Žmonijos istorijoje išskirtinės asmenybės iškildavo tada, kai susiklostydavo lemtingų permainų reikalaujanti situacija. Taigi, toks žmogus turi atsirasti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku.
Continue reading „Vienišė, bet ne vieniša” →