Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Užsienio reikalų ministras (URM) Linas Linkevičius sako, kad po Sausio 13-osios bylos Rusija, iškraipydama istoriją ir faktus, sieks paveikti tarptautinę bendruomenę.
 
Jis taip pat pažymėjo, kad teigiamai vertina Rusijos tarnybų reakciją į Lietuvos išsiųstą notą Rusijai po gautų grasinamų laiškų diplomatams.
 
Tačiau ar bus pasiektas apčiuopiamas rezultatas, sako, spręsti sunku. 

„Visą laiką vertiname situacija pagal tai, kaip ji vyksta realybėje. Anksti daryti išvadas. Gerai yra tai, kad yra atsakyta į notą, kad pripažįstama, kad tai yra rimtas grasinimas, perduota informacija atitinkamoms institucijoms“, – sakė L. Linkevičius.

Jis taip pat pažymi, kad jau kurį laiką Rusija šią bylą naudoja savo propagandoje. 

„(Tai. – ELTA) pretekstas kurstyti aistras. Rusija propaganda teismo sprendimą, įvykius vaizduoja iškreiptai, kaip aukos, neteisingai apkaltintos. Mes jau reagavome į tai, tarptautinėse organizacijose pateiksime informaciją, informuosime, kad galimos grėsmės tiek teisėjams, tiek prokurorams, turėtų būti užkardyta ši situacija. Negalime politizuotai žiūrėti į šią istoriją, tačiau negalime atmesti ir to, kad Rusija aktyviai veiks tarptautinėje arenoje mėgindama iškreipti istoriją ir faktus“, – sakė ministras. 

Jis taip pat tikino, kad Užsienio reikalų ministerija sustiprino apsaugą diplomatinėse atstovybėse. 

ELTA primena, kad balandžio 12 dieną į Užsienio reikalų ministeriją buvo iškviestas Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje atstovas, kuriam buvo įteikta nota dėl gautų grasinimų ir pakartotinai paprašyta atlikti incidento tyrimą, informuoti apie jo rezultatus bei užtikrinti atstovybės darbuotojų ir jų šeimos narių saugumą, kaip tą numato 1961 metų Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių 29 straipsnis.

Kovo 31 dieną Lietuvos ambasada Maskvoje gavo laišką, kuriame, darant sąsają su Vilniaus apygardos teismo paskelbtu kaltinamuoju nuosprendžiu Sausio 13-osios byloje, grasinama ambasados darbuotojams ir jų šeimos nariams, jų laisvei ir saugumui tuo atveju, jei jie per mėnesį neišvyks iš Maskvos. Laiškas pasirašytas Rusijos specialiųjų tarnybų veteranus vienijančios organizacijos „Rusijos veteranai“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.23; 09:00

Sausio 13-osios minėjimas 2017-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Trečiadienį Vilniaus apygardos teismo trijų teisėjų kolegija skelbia nuosprendį didžiausio šalies istorijoje visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio sulaukusioje baudžiamojoje byloje dėl 1991-ųjų sausio įvykių. Nors prokuratūra buvusiam Sovietų Sąjungos gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui prašė laisvės atėmimo iki gyvos galvos, teismas pripažino jį kaltu ir skyrė galutinę subendrintą 10 metų laisvės atėmimo bausmę. 

Prokuratūra laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos prašė skirti ir KGB karininkui Michailui Golovatovui. Teismas jam skyrė 12 metų laisvės atėmimo bausmę. 

,,Vadovaujantis 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu paskirtąsias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 12 metų, bausmę atliekant pataisos namuose. Kardomąją priemonę – suėmimą – palikti nepakeistą“, – paskelbė teisėja Ainora Kornelija Macevičienė.

Didžiausia bausmė skirta buvusiam sovietų armijos Vilniaus garnizono vadui Vladimirui Uschopčikui bei Sausio 13-osios naktį Loretą Asanavičiūtę pervažiavusio tanko borto vadui Nikolajui Astachovui – 14 metų laisvės atėmimo bausmė.

12 metų atėmimo bausmė skirta Vasilijui Kustrio, Genadijui Golubkovui, Valerijui Sibiriakovui, Vladimirui Demidovui, Sergejui Panikarovui, Aleksandrui Gomziakovui, Aleksandrui Sidorkovui, Eduardui Michailovui, Javgenijui Gavrilovui.

10 metų atėmimo bausmė skirta – Algimantui Naudžiūnui, Vladislavui Švedui, Romui Juchnevičiui, Jevgenijui Gavrilovui, Nikolajų Demidovą, Vasilijui Savvinui, Bogdanui Suščikui, Vladimirui Sofjinui, Sergejui Kosteckui, Vladimirui Sorokinui, Ivanui Šepiliovui, Vladimirui Šechovcovui, Ivanui Šepiliovui, Aleksandrui Zolotuchinui, Vladimirui Prokofevui, Sergejui Golovko, Sergejui Machovui, Konstantinui Usovui, Anatolijui Fefelovui, Aleksandrui Navozovui, Vladimirui Gončiarikui, Sergejui Voroninui, Aleksandrui Žitnikovui, Eduardui Roskovui Jurijui Ondai Albertui Galinaičiui, Olegui Abramovui, Nikolajui Sakarai, Anatolijui Urbanui, Anatolijui Kimui, Dmitrijui Filippovui, Dmitrijui Bolšakovui, Nikolajui Ogurcovui, Aleksandrui Korobočkinui, Aleksandrui Radkevičiui, Jevgenijui Čiudesnovui, Sergejui Fiodorovui, Olegui Morkovskij, Michailui Chabarovui, Jurijui Strašnenko.

8 metų – Viktorui Moroziukui. 

6 metų laisvės atėmimo bausmė skirta Ruslanui Junusovui, Anatolijui Lepichovui, Aleksejui Filimonovui. 

4 metų – Anatolijui Ivanickij, Aleksandrui Cepotai, Grigorijui Belousui, Genadijui Ivanovui, Vladimirui Uspenskij, Arkadijui Bajukovui, Viktorui Romančevskij, Viktorui Šulikovui, Genadijui Poltoraninui. 

Jurijui Meliui skirta 7 metų laisvės atėmimo bausmė. Karaliaučiuje gyvenantis Rusijos pilietis Lietuvoje buvo suimtas 2014 m. kovą. 

Skelbiant nuosprendį nualpo advokatas Algirdas Grinevičius. Teismas padarė pertrauką, iškviesti greitosios pagalbos medikai. 

Per Sausio 13 įvykius tėvo netekęs Robertas Povilaitis žurnalistams teigė, kad jam tai – istorinė diena. Jis pabrėžė neturįs jokių išankstinių lūkesčių. 

,,Svarbiausias dalykas yra, kad šis istorinis procesas vyksta, kad šiandien yra skelbiamas nuosprendis šitiems kaltinamiesiems (…) Manau, kad tai Lietuvai – istorinė diena, ir tarptautinei bendruomenei – istorinė diena“, – kalbėjo R. Povilaitis. 

Šioje byloje teismas kaip specialų liudytoją norėjo apklausti tuometį Sovietų Sąjungos vadovą Michailą Gorbačiovą, bet Rusija teismo šaukimo jam taip ir neįteikė. Pats M. Gorbačiovas viešai paneigė davęs įsakymą šaudyti. Pasak R. Povilaičio, tai rodo Rusijos valdžios atsainų bei neigiamą požiūrį į Sausio 13-osios įvykius. 

Byla savo apimtimi, nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų skaičiumi yra viena didžiausių baudžiamųjų bylų, nagrinėjamų šalies teismuose. Šioje byloje nukentėjusiaisiais pripažinta daugiau kaip 700 asmenų. Kaltinimai pareikšti 67 asmenims, kuriuos gina 126 valstybės paskirti gynėjai. Teismui nagrinėti buvo perduota daugiau nei 760 bylos tomų. Vien tik kaltinamasis aktas sudaro 16 tomų.

Baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenys yra kaltinami dėl tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymo, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimo, kankinimo ar kitokio nežmoniško elgesio su jais ar jų turto apsaugos pažeidimo, draudžiamos karo atakos, uždraustų karo priemonių naudojimo.

1991 m. sovietų kariniams daliniams mėginant užimti Televizijos bokštą, Spaudos rūmus ir Lietuvos radijo bei televizijos pastatą, iš viso žuvo 14 žmonių.

Paulina Levickytė (ELTA)
 
2019.03.28; 00:10

Negalima nepritarti prof. Vytautu Landsbergiui, kuris piktinasi Lietuvoje keistai nagrinėta – neišnagrinėta Sausio 13-osios byla. Pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas tūkstantį kartų teisus, kai pasipiktinęs viešai svarsto, kodėl Lietuvos teisėsauga neišdrįso Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo įvardinti net liudininku. Visiems senų seniausiai aišku, kodėl Gorbį persekioti lietuviai turi teisę mažų mažiausiai kaip įtariamąjį, nors žymiai tikslesnis būtų buvęs kaltinamojo statusas. To nesupranta arba nenori suprasti tik Lietuvos prokuratūra…

Azerbaidžano sostinė Baku. Paminklas 1990-ųjų Sausio 20-osios aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.

Taigi mūsų prokurorai paliko Gorbį ramybėje. O tai reiškia, kad nublanksta visa Sausio 13-osios byla. Be bandymų išklausyti M.Gorbačiovo versijos ši baudžiamoji byla – ne byla. Turėtume pripažinti: be pastangų pateikti bent keletą klausimų aukščiausius to meto SSRS postus užėmusiems vadovams keistai atrodo mūsų pastangos sodinti į kalėjimus leitenanto ar kapitono laipsnį turėjusius tankistus. Taip – ir juos reikia įvardinti. Teisti – taip pat. Nedera palikti nenubaustų net jefreitorių. Kad būtų perspėti tie, kurie prieš Lietuvą šiandien kurpia piktus kėslus: neišsisuksite nuo pelnytos bausmės.

Tačiau sutikime – žinia apie neapklaustą (net nebandyta) M.Gorbačiovą suteikia visai kitokį foną už grotų Lietuvoje sodinamiems kariškiams, kurie 1991-ųjų sausio 13-ąją neteisėtai važinėjo po Vilnių tankuose. Prisipažinkime, kad ir kaip skaudu: Lietuva neatrodo labai principinga, padori ir teisinga. Lietuvai bet kada galima prikišti: sugebate nubausti tik „smulkias žuveles“, tuo tarpu į užsakovus nedrįstate net piktai žvilgtelėti.

O juk nagrinėdami Sausio 13-osios bylą galėjome remtis ne vien sava, lietuviška, patirtimi. Ne tik galėjome, bet ir privalėjome analizuoti tragišką Azerbaidžano istoriją. Tikriausiai ne visi lietuviai žino, todėl priminsiu, kad tuometinis Kremlius, kai ten šeimininkavo M.Gorbačiovas, savo brutalią taktiką pirmiausiai išbandė ne Lietuvoje, o prieš nepriklausomybės siekusius azerbaidžaniečius. Nelaimė nutiko 1990-ųjų metų sausio 20-ąją Azerbaidžano sostinėje Baku. Išsigandusi, kad nepriklausomybės ir laisvės idėjos Azerbaidžane stiprėja, įgauna vis daugiau populiarumo, Kremliaus vadovybė nusprendė parodyti karinę galią – įbauginti laisvės reikalaujančius mitinguojančius. 1990-ųjų sausio 19 – 20-ąją dienomis į Baku įsiveržė apie 30 tūkst. sovietinių karių. Jie šaudė į civilius iš automatų, kulkosvaidžių, tankų, šarvuočių. Jie siautėjo Baku mieste kaip tikri barbarai. Todėl azerbaidžaniečių nuostoliai – žymiai didesni nei mūsų: nužudyti 134 gyventojai, apie 600 sužeista, sudegė arba buvo sugriauta apie kelis šimtus gyvenamųjų namų. Tad pirmieji Sovietų Sąjungos „meilę“ pajutome ne mes, lietuviai.

Baku metropoliteno stotis, pavadinta Sausio 20-osios vardu. Čia 1990-ųjų sausio 20-ąją žuvo daug civilių Azerbaidžano piliečių. Slaptai.lt nuotr.

Prieš keletą metų Lietuvos Seime, mums prisimenant 1991-ųjų sausio 13-ąją, kartu buvo prisiminta ir Azerbaidžano tragedija. Tądien prof. V.Landsbergis yra sakęs, kad „įvykiai Baku, o po metų įvykę kruvini Sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje turi daug bendro“. Ir tuo pačiu pripažino, kad „prieš du dešimtmečius Azerbaidžano tragedijai nebuvo skirta deramo dėmesio“.

O kaip dabar pasielgsime? To, kas buvo, – nebepataisysi. Tačiau Lietuva, kasmet prisimindama 1991-ųjų sausio 13-osios tragediją, bent jau šiandien galėtų suklusti – kaip analogišką Sausio 20-osios temą nagrinėja Azerbaidžano teisėsauga. Azerbaidžanietiška patirtis gali būti aukso vertės. Nes tiek Sausio 20-osios, tiek Sausio 13-osios bylos – panašios. Panašios bent jau todėl, kad ir 1990-ųjų, ir 1991-ųjų sausio mėnesiais Sovietų Sąjungai vadovavo tas pats liūdnai pagarsėjęs M.Gorbačiovas.

Beje, antiazerbaidžanietiškai nusiteikęs M.Gorbačiovas turėjo įtakingų patarėjų, į kurių nuomonę bei patarimus dažnai atsižvelgdavo. Tad nagrinėjant M.Gorbačiovo asmeninę atsakomybę dėl Baku ir Vilniaus tragedijų nedera užmiršti ir Gorbio patarėjų atsakomybės. Azerbaidžaniečiai puikiai žino, kas tie M.Gorbačiovo pagalbininkai, kurstę kuo greičiau ir kuo baisiau nubausti “nekenčiamą Azerbaidžaną“ (kad būtų kuo lengviau iš azerbaidžaniečių pagrobti Kalnų Karabachą?). Lietuviams tos pavardės nežinomos. Todėl bent jau Lietuvos istorikams, jei mūsų prokurorai – nenori (bijo?), derėtų išsiaiškinti, ar M.Gorbačiovo patarėjai, raginę pakelti ranką prieš „nekenčiamą Azerbaidžaną“, M.Gorbačiovo patarėjais tebedirbo ir 1991-ųjų sausio 13-osios išvakarėse.

Žodžiu, azerbaidžanietiška Sausio 20-osios tragedija greičiausiai persipynusi su mūsų Sausio 13-ąja, tegul ir sunkiai pastebimais ryšiais. Kas ir kada į juos atkreips dėmesį, kas juos išnarplios?

2019.01.14; 09:50

ČArtėjant jau 28-osioms tragiškosios Sausio 13-osios metinėms, akis užkliuvo už keleto veikėjų, vienaip ar kitaip susijusių su mūsų nepriklausomybės kova, asmenybėmis.

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Tiesa, čia nieko naujo, tik prieš šią laisvės kovų atminimo datą jie vienaip ar kitaip pademonstravo esą sveiki ir gyvi, dar pajėgūs „karštai mylėti“ savo tėvynę – taip taip, Lietuvą… Tik ta jų meilė dvokianti.

Pirmiausia turiu galvoje KGB pulkininką Edmundą Kasperavičių. Vyresnieji jį puikiai prisimena iš TV ekranų, kai 222 dienas okupuotame Lietuvos radijo ir televizijos pastate Konarskio gatvėje vadovavo vadinamai „kaspervizijai“. Kai 1991 m. rugpjūčio 22 d. pučistai Maskvoje pralaimėjo, ir jų tarnai skuodė iš Lietuvos, E. Kasperavičius pasitraukė į netrukus subyrėsiančią SSRS. Vėliau jį buvo nuspręsta komandiruoti į Kiniją: dar nesenas, tada kokių 46-rių tesulaukęs kontržvalgybininkas, kaip karo atašė turėjęs žvalgybininko patirties Afganistane, Egipte, dar kažkur, kuo toliau buvo išsiųstas ir dėl to, kad pats bijojo būti gražintas į Lietuvą.

Sausio 13-oji – mūsų atmintyje. Paroda Lietuvos seime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mat, pasitraukę į Minską po pustrečių metų,1994-ųjų sausio 15 dieną, Lietuvos teisėsaugininkų dėka buvo pargabenti į Vilnių Mykolas Burokevičius ir Juozas Jermalavičius ir čia jų laukė teismas. O E. Kasperavičius buvo LKP „ant platformos“ centro komiteto Politinio skyriaus konsultantas. Apie šią operaciją savaitraštyje „Panorama“ 2006 m. rugsėjį vaizdžiai papasakojo tuometinis Generalinės prokuratūros Valstybinių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiasis tardytojas Kęstutis Betingis.

E. Kasperavičius dažnai grįžta į Maskvą ir savo 1991-ųjų įspūdžius noriai pasakoja Rusijos žurnalistams. Antai, praėjusį birželį jį kalbino naujienų agentūros SPUTINK žurnalistas Levas Ryžkovas. Atsargos žvalgybininkas ir toliau perversmininkus vadina didvyriais, giria sulaikytus bendrininkus Konstantiną Michailovą (Nikuliną) bei Jurijų Melį, šmeižia Lietuvą, lieja ašaras dėl sovietinės Lietuvos. Mat, jis yra gimęs 1945 m. Tauragės rajono Batakių kaime, todėl save laikąs „tikru lietuviu“. „Aš prisimenu tuos pačius 80-uosius Lietuvoje. Žmonės buvo ramūs, tikėjo ateitimi, planavo dvidešimt ar daugiau metų į priekį. Visada užtekdavo atlyginimo. Net galima buvo susitaupyti“, – pasakoja jis pirmajame savo interviu (https://sputniknews.lt/columnists/20180603/6151971). Dialektikos žinovu savęs vadinąs E. Kasperavičius sako, kad Lietuvos laukia aušra – mat, „Lietuva neišvengiamai grįš pas Rusiją“. 73-jų sulaukęs žvalgybininkas, matyt, žino, ką jam pašnibžda GRU…

lauzas_sausio13
Sausio 13-osios laužai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jis tvirtina išleidęs savo prisiminimų penkiatomį, o 2012 m. išėjusi knyga „Gyvenime visko buvo…“ Joje jis lieja krokodilo ašaras, kokia šauni buvo „Vaikystė Lietuvoje“. Minėtus interviu mielai talpina Algirdo Paleckio socialistinio judėjimo svetainė. Juose kalbinamas žvalgybininkas mini ir leidinio „Karštas komentaras“ redaktorę Giedrę Gorienę, buvusią A. Paleckio „frontininkų“ kandidatę į Seimo narius…

E. Kasperavičiaus patyrimą uoliai propaguoja komunistinė Rusijos žiniasklaida. Antai, Vladas Bikuličius (šią pavardę įsidėmėjome tomis pačiomis Sausio dienomis) Rusijos kompartijos leidinyje „Pravda“ išsijuosęs liaupsina šį perversmininką, koks jis kalbų žinovas, kokias talentingas laidas rengė „kaspervizijoje“… (Šis laikraščio korespondentas Lietuvoje mirė 2015 m. pabaigoje eidamas 84-uosius metus).

Pasirodė, kad tuometinis LRT kolektyvas nebuvo monolitinis. Dauguma žurnalistų ir technikų liko ištikimi Atgimimui ir Sąjūdžio idėjoms. Čia buvo susikūrusios dvi Sąjūdžio grupės: kūrybinėse grandyse vienai iš jų vadovavo Benas Rupeika, o techniniame centre – Eduardas Potašinskas. Gi kita barikadų pusė tarnavo „platformininkams“, tomis dienomis įkūrusiems vadinamąjį Nacionalinį gelbėjimo komitetą. Jame pradėjo dirbti patyrusi ilgametė žurnalistė, ateistinės radijo laidos „Akiračiai“ vedėja Fatina Butienė, kuri 1974 m. buvo laimėjusi Vinco Mickevičiaus-Kapsuko premiją. TV archyvus puikiai žinojo ir „kaspervizijai“ mielai atvėrė buvęs TV programų direktorius Gintautas Steigvila, kultūros laidas vedė LSSR liaudies artistas, operos solistas Kostas Šilgalis, Maskvai tebetarnavo „Jedinstvos“ liaupsintojas, TV žurnalistas Adolfas Paulius, į komunistinę stovyklą metėsi radijo laidų rusų kalba redaktoriaus Stanislovas Mickievičius, TV operatorius Sergėjus Gelbachas, vėliau virtęs S. Juonienės dešiniaja ranka, prisigrobęs TV technikos, paskui pabėgęs į Minską, dar vienas kitas nesusivokęs ar ilgesnio rublio paviliotas žurnalistas.

Sausio 13-osios minėjimas 2016-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Kaspervizijoje“ dažni lankytojai buvo LKP ant SSKP platformos antrasis sekretorius Vladislovas Švedas (apie šį veikėją rašiau prieš ketverius metus https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/c-iskauskas-dar-vienas-giesmininkas-is-kremliaus-ambonos.d?id=66863256), laikraščio „Tarybų Lietuva“ redaktorė Stanislava Juonienė, partinės mokyklos dėstytojas Giedrius Butkus, dailininkas A. Stiško, vienas barzdotas ir ne itin intelektu švytintis istorijos mokytojas iš Naujosios Vilnios, keletas marksizmo-leninizmo dėstytojų, ekonomistų, generolų, buvusių stribų ir t.t.

Kai kurie iš „kaspervizijos“ aktyvistų išsidangino iš Lietuvos, kiti iškeliavo Anapilin, treti už išdavystę atlikę bausmę tyliai karšta, yra ir paslapčia atgailaujančių, dar kiti, kaip tas pats E. Kasperavičius, neatlyžta ir juodina viską, kas vyksta Lietuvoje.

Jie su savo globėjais, matyt, dar nepraranda vilties sugrįžti su „žaliaisiais žmogeliukais“ ar ant žlegančių tankų ir pakartoti siaubingąją Sausio 13-ąją. Nesakykime, kad jų svajonės beviltiškos.

2019.01.13; 06:00

Vilniuje, minint 28-ąsias Sausio 13-osios įvykių metines, 28-ąjį kartą organizuotame pagarbos bėgime „Gyvybės ir mirties keliu“ dalyvavo ir Lietuvos diplomatai bei Lietuvoje reziduojančio užsienio valstybių diplomatinio korpuso nariai. 

Prie tradiciškai bėgime dalyvaujančių Užsienio reikalų ministerijos darbuotojų prisijungė Azerbaidžano, Estijos, Japonijos, JAV, Moldovos, Sakartvelo atstovybių Lietuvoje atstovai. Jau kelis metus iš eilės bėgime dalyvauja ir JAV Sausumos pajėgų Pensilvanijos nacionalinės gvardijos kariai.

Prieš bėgimo startą užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius kartu su Lietuvos ir užsienio diplomatais padėjo gėlių ant žuvusiųjų kapų Antakalnio kapinėse.

Kiekvienais metais sausio mėnesį vykstantis bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“ pirmą kartą surengtas 1992 metais, minint pirmąsias Sausio 13-osios metines. Devynių kilometrų bėgimo trasa prasideda prie Antakalnio kapinių, kuriose palaidotos Sausio 13-osios aukos, baigiasi prie Televizijos bokšto, Sausio 13-osios gatvėje.

Bėgimą organizuoja Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacija kartu su Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos kariuomene.

Laisvės gynėjų atminimui skirti bėgimo renginiai šiais metais taip pat organizuoti Ispanijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, Belgijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose šalyse, praneša Užsienio reikalų ministerija.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.13; 06:01

Štai ir vėl prisimename 1991-ųjų Sausio 13-ąją. Ar prasmingai, teisingai prisimename? Ar jau viską supratome, suvokėme, įsisąmoninome? Minėjimų gausa, skambūs politikų žodžiai iš papuoštų tribūnų, kariniai paradai dar nereiškia, kad valstybė – sveika, stipri, drąsi.

Ar gūdžią 1991-ųjų sausio 13-osios naktį, stovėdami barikadose prie tuo metinės Aukščiausiosios Tarybos rūmų, numanėme, kad ir po 26-erių metų bus sunku ir pavojinga? Juk atlaikyti atvirą smurtą kur kas paprasčiau nei atremti slaptąsias intrigas. Ar įveiksime būtent tuos slaptuosius pavojus, kurių daugelis iš mūsų nė neįtaria egzistuojant arba apsimeta jų nematantys vardan ramaus, sotaus asmeninio gyvenimo? 

2017-ųjų sausio 13-osios dienos išvakarėse portalas Slaptai.lt paskelbė 1991-ųjų sausio 13-ąją dieną Parlamento gynėjusius laiminusio kunigo Roberto GRIGO kalbą, pasakytą 2016-ųjų sausio 13-osios išvakarėse. Prasmingi, gilūs žodžiai. Šią nesenstančią kalbą dar sykį prisimename – jau 2019-aisiais metais.

Taip pat Jūsų dėmesiui – keliolika Vytauto VISOCKO nuotraukų, kuriose užfiksuotos 2016-ųjų sausio 13-osios minėjimo akimirkos. 

KUNIGO ROBERTO GRIGO KALBA LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS 25-ŲJŲ METINIŲ MINĖJIME 

Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

…Sunkus buvo tankas, kuris ant tavęs užvažiavo,
Plieniniai ir aštrūs vikšrai, kurie draskė susmigę.
Ar spėjai sušukti – ir ką? – dangui, rytdienai, mamai? –
Tėvynė! Ir laisvės – šviesos – kupina begalybė!

Bet tavąjį kūną į žemę įspaudė metalas,
Į taurę suliejo drauge su krauju savanorių.
O siela pakilo, ir vėl – antrą kartą – pastojo jiems kelią
Nematomu milžinu. Ir tankai sustojo.

Taip, praėjus metams po neginkluotų Lietuvos laisvės karių žūties Vilniuje, bandžiau išreikšti mūsų bendrą patirtį ir išgyvenimus čia, unikalaus žmonijos fronto linijose prieš 25-erius metus.

Apvaizdos gerumas leido mūsų tautai patirti ir pasaulio istorijai palikti nedažnai sutinkamą pamoką. Mes žinome ir TV žiniose kasdien matome, kaip vyksta įprastinės žmonių kovos už laisvę arba tai, kas laikoma laisve: kaukėmis veidus prisidengę jaunuoliai svaido akmenis į kokių nors specialiųjų dalinių grandinę; sprogsta Molotovo kokteiliai, abi pusės talžo viena kitą lazdomis, pykčio perkreiptais veidais skanduojami šūkiai.

Paskui, po laimėtų ar pralaimėtų mūšių, savo darbą atlieka medikai ir duobkasiai. Kaip akmens amžiuje, kaip tendencingai niekinamais viduramžiais, taip ir savo pažangumu besididžiuojančiame XXI amžiuje (pažvelkite į bado blokadomis marinamus apgultus Sirijos miestus). Anot Aleksandro Solženicyno įžvalgos „Gulago archipelage“: „Mušti priešą kuoka – tai mokėjo ir urvinis žmogus.“

Šiame kontekste, kurio tarsi stengiasi nepastebėti galingieji pasaulio lyderiai, nuolat užsiėmę rutininiais verslo, finansų, politkorektiškų tiesos slėpimų reikalais – nepastebėti, kad iki šiol mes, kaip konkuruojančios primatų bandos pirmykščiame miške, nesiliaujame moderniais ginklais medžioti vieni kitus, savo rūšies brolius – šiame fone Lietuvos išsivadavimo kelias yra vertas apmąstymo.

Mes susidūrėme su visu tuo agresijos, politinio smurto ir „vyresniojo brolio“ arogancijos bjaurumu, kokį nuolat matome pasaulyje ir šiandien, galingųjų valstybių ir tautų vykdomą mažesniųjų ir silpnesniųjų atžvilgiu. Bet neatsakėme tuo pačiu, tarsi natūraliu ir logišku atoveiksmiu.

Į okupantų smogikus Vilniuje nelėkė akmenys, lazdos ir kulkos iš mūsų pusės. Kentėme smurtą, bet neatsakėme smurtu. Stovėjome prieš jų šarvuočius ir durtuvus, ir dainavome apie mums brangius dalykus. Apie tai, dėl ko čia buvome, dėl ko rinkomės būti mirties akivaizdoje ir nesitraukti. Tautos dvasia, kultūra – prieš brutalią karinę prievartą. Daina – prieš kalašnikovų kulkas.

Ir (tariama) mūsų silpnybė paradoksaliai tapo mūsų didžiausia jėga. Imperinė prievartos mašina apnuogino prieš pasaulio viešąją nuomonę visą savo menkystę. Naikinama, bet nesmurtaujanti Lietuva iškilo kaip kankinių žemė ir laimėjo visuotines simpatijas. Prieš moralinį lietuvių pranašumą ir Sausio 13-osios kraują ėmė blankti propagandinis Gorbio demokrato žavesys. Galbūt Kristaus kvietimas nugalėti blogį neperimant smurtinių to paties blogio kovos būdų, nėra jau toks naivus ir negyvenimiškas.

Būdami tokio iš tiesų nepaprasto dvasinės kovos paveldo dalininkai, manau, turime ir svarbių įpareigojimų vieni kitiems, ypač vadinamoji politinė klasė – savo tautai. Sausio 13-osios auka ir grožis bus beprasmiai, jei neišsaugosime savo tautos.

Kai nuolat girdime apie senų ir jaunų žmonių, vaikų alkoholines žudynes mūsų miestuose ir kaimuose, kai važiuodami visais keliais matome nesuskaičiuojamas žvakeles ir kryželius žūčių – dažniausiai girtų – vietose, sunku atsikratyti minties, kad politikai, Seimo nariai, kurie, visa tai žinodami, metų metais diskutuoja, ar būtina griežčiausiai, visais įmanomais būdais riboti alkoholio prieinamumą, kad jie nemyli savo tautos. Nekenčia Lietuvos, panašiai kaip Alfa smogikai prieš 25 metus. Nes kaip kitaip tą kruvino kvaišalų verslo globą suprasti?

Kai matome išemigruojančią, išmirštančią, demografiškai kaip šagrenės oda besitraukiančią Lietuvą – ar galime bent kaip pateisinti eksperimentų su prigimtine šeima, su vyro ir moters santuoka politiką? Ar galima suprasti fanatiškas kovas už „teisę“ abortuoti savo kūdikius, t. y. teisę į legalią kolektyvinę savižudybę? Juk faktiškai tuo pasakoma – nenorime, kad jaunos, iš kartos į kartą gyvenimo estafetę perduodančios Lietuvos būtų daugiau.

Kai einame mūsų didesniųjų miestų gatvėmis, ir svetimakalbių afišų, užrašų pastebime kone daugiau, negu lietuviškų, kai jaunimo ir vaikų dainų konkursuose – kaip ir iki 1990 metų – tarsi privalomai turi skambėti kūriniai nelietuvių kalba – nejučiomis nusipurtai, lyg košmariškam sapnui sugrįžus: palaukite, kur mes esame, nejaugi Lietuva vėl kažkaip nepastebimai okupuota?! Kur mūsų savigarba, mūsų pareiga apginti nepaprastomis aukomis išsaugotą tautinę tapatybę? Žinau visas tas mantras, kuriomis man būtų atsakyta – Europos Sąjunga, globalizacija, pasaulio Lietuva, modernus pasaulis… „Tas pasenęs Jūsų etnolingvistinis patriotizmas…“

Nemanau, kad visa tai pateisina įtartinai lengvą vienintelės ir nepakartojamos savasties išsižadėjimą, savasties, kuria mes ir tegalime praturtinti tą pačią ES ir pasaulį. Todėl neturėtume skubėti unisonu pasmerkti suverenias valstybių teises ES viduje ginančių Lenkijos ir Vengrijos, o galbūt verčiau pasimokyti – nebūtinai analogiškose srityse – formuoti ir apginti savo požiūrį. Ypač tai turėtų galioti šeimos, kultūrinių tradicijų ir švietimo politikai, kuriai kairuoliška „vyraujanti srovė“ diktatoriškai primetinėja neomarksistinę Markuzė ideologiją.

Mieli Tautiečiai ir Bendrapiliečiai, esu įsitikinęs, kad pavieniai interesų klanai tampa tauta ir patvaria valstybe, kai sugebama pripažinti lyderį – pavyzdžiui, Mindaugą lietuvių valstybės aušroje – ir stoti jam į talką. Kol kiekvienas kovoja už save (savo „gentį“, partiją, grupuotę), tol visi esame potencialus godžių agresorių grobis. Todėl, neįsižeiskite, apgailėtinas buvo Seimo daugumos sprendimas neskirti šių metų Laisvės premijos Vytautui Landsbergiui. (Plojimai)

Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jūs ne Profesoriui pagarbą ar nuopelnus laisvės kovai paneigėte, jūs Lietuvai Sausio 13-osios 25-mečio šventę sugadinote. Nėra V. Landsbergis šventasis iš saldžių paveikslėlių, kaip, beje, ir tikėjimo Šventieji nėra tokie, kaip jie sentimentaliuose paveikslėliuose vaizduojami. Tačiau jo sutelkiantys nuopelnai vieningam priešo puolamos Tėvynės pasipriešinimui yra neginčijamas faktas, ir nebuvo prasmingesnio akcento šiam 25-mečiui, kaip fakto pripažinimas ir adekvatus įvertinimas.

Praeis 5, 10 metų, ir mūsų daugelio su jumis nelabai kas beprisimins, o Vytautas Landsbergis – manau, tai supranta ir jo draugai, ir nemėgėjai – išliks Lietuvos istorijos vadovėliuose greta Basanavičiaus, Kudirkos, Smetonos, Žemaičio. Norite to ar nenorite, patinka tai kam ar nepatinka. Negebėjimas dėl asmeninių antipatijų priimti tikrovę terodo vien skaudžią valstybinio mąstymo stoką, „gentinės“ ir klaninės savivokos recidyvus.

Turime juos įveikti, kad išliktume – šviesi ir stipri Sausio 13-osios Lietuva. Ačiū.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.01.11; 03:32

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, minint Laisvės gynėjų dienos 28-ąsias metines, susitiko su Sausio 13-osios aukų artimaisiais. Drauge su jais šalies vadovė uždegė žvakutę ir prisijungė prie akcijos „Atmintis gyva, nes liudija“. 

Sausio 13-osios išvakarėse prezidentė susitiko su Laisvės gynėjų artimaisiais. Roberto Dačkaus (Lietuvos Respublikos prezidento kanceliarijos nuotr.).

Pasak Prezidentės, Sausio 13-oji Lietuvai visada primins už Tėvynės laisvę savo gyvybes paaukojusius tautos didvyrius. Tačiau kartu tai ir pergalės diena, kuri visam pasauliui parodė, kad Lietuva buvo, yra ir bus savarankiška ir nepriklausoma. Valstybės vadovės teigimu, Laisvės gynėjų diena žymi epochinį lūžį, nuo kurio žodžiai Lietuva, Laisvė ir Nepriklausomybė visuomet eina greta. 

Prieš 28 metus, prie televizijos bokšto Vilniuje, kovoje už Lietuvos laisvę žuvo 14 žmonių. Jauniausiam iš jų buvo vos 17, vyriausiam – 55 metai. 

Sausio 13-ąją Prezidentė paminės iškilminguose renginiuose, skirtuose 28-osioms šios dienos metinėms. Sekmadienio ryte šalies vadovė dalyvaus Lietuvos Respublikos Seimo posėdyje ir Valstybės vėliavų pakėlimo ceremonijoje Nepriklausomybės aikštėje. Vėliau Prezidentė Sausio 13-osios aukas pagerbs Antakalnio kapinėse.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.12; 06:51

Ketvirtadienį Seime bus pristatyta nacionalinio mokinių piešinių konkurso „Mes užaugome laisvi“, skirto Laisvės gynėjų dienai paminėti, darbų paroda.

Sausio 13-osios barikadų fragmentas. Slaptai.lt nuotr.

Parodą atvers ir geriausių darbų autorius apdovanos Seimo pirmininko pavaduotoja Irena Degutienė. Sveikinimo žodį tars Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro direktorius Algirdas Sakevičius, mokinių darbų vertinimo komisijos pirmininkas, Vilniaus dailės akademijos Piešimo katedros profesorius Jonas Kazlauskas. Koncertuos Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos moksleiviai.

Laisvės gynėjų dienai skirto konkurso organizatorius – Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras ir Dailės mokytojų asociacija – antrą kartą pakvietė 7-18 metų Lietuvos mokyklų mokinius pažinti, apmąstyti ir pasirinkta menine raiška atspindėti praeities ir dabarties sąsajas.

Vertinimo komisijai buvo pateikti 523 piešiniai, kurie buvo įvertinti trijose amžiaus grupėse: I amžiaus grupė (7-10 metų), II amžiaus grupė (11-14 metų) ir III amžiaus grupė (15-18 metų). Kiekvienoje jų išrinkti 5 laureatai, įdomiausiai interpretavę konkurso temą. Komisiją džiugino ir darbų mastas, ir temos interpretacijų gausa, ir dailės žanrų įvairovė. Mokiniai rinkosi vaizduoti istorines scenas, partizanų kovos siužetus, šių dienų atpažįstamus objektus ir svajones apie ateitį. Jauniausieji dailininkai išsiskyrė interpretacijų įvairove, jų darbeliuose dominuoja valstybiniai simboliai, Trispalvė. 

„Parodoje eksponuojami darbai atskleidžia, kad jaunoji karta, gimusi ir augusi jau Nepriklausomoje Lietuvoje, giliai ir savitai suvokia Laisvę“, – pažymi konkurso organizatoriai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.10; 05:30

Seime surengta paroda „Karas po karo“. Garbė Lietuvos partizanams. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimo Laisvės premijų komisija siūlo 2018 metų laisvės premiją skirti septynių partizanų grupei.

Tokį apdovanojimą siūloma skirti Jonui Čeponiui, Juozui Mociui, Bronislovui Juospaičiui, Jonui Kadžioniui, Vytautui Balsiui, Juozui Jakavoniui, Jonui Abukauskui.

Premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą. Pretendentais Laisvės premijai gauti gali būti Lietuvos ir užsienio valstybių fiziniai, viešieji ir privatūs juridiniai asmenys, nusipelnę laisvei, demokratijai ir žmogaus teisėms.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai.

Premija įteikiama Laisvės gynėjų dieną – Sausio 13-ąją.

Laisvės premija yra skirta Rusijos kovotojui už laisvę, žmogaus teises ir demokratiją Sergejui Kovaliovui, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjui, „45-ių pabaltijiečių memorandumo“ iniciatoriui, politiniam kaliniui Antanui Terleckui, kovotojui už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, aktyviam Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyviui, politiniam kaliniui, pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ steigėjui, redaktoriui, Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto nariui, arkivyskupui Sigitui Juozui Tamkevičiui, Lenkijos visuomenės veikėjui, disidentui, vienam iš „Solidarumo“ lyderių, žurnalistui, eseistui ir politikos publicistui, Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiajam redaktoriui Adamui Michnikui, Prezidentui Valdui Adamkui ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkui, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Vytautui Landsbergiui, laisvės gynėjai, politinei kalinei Nijolei Sadūnaitei.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.15; 06:40

Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis sako, kad Sausio 13-osios byla pagaliau šiek tiek „krustelėjo“. Bet profesoriui vis dar iškyla klausimų, kodėl kaltinamajame akte nėra kaltinimo tuomečiam Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui.

„Verdiktą dar paskelbs, bet pradinė oficiali informacija jau iškalbinga. Sako, didžioji Sausio 13-osios byla užbaigta. Tikiuosi, kad ne, bet apie tai vėliau. Yra sąrašas įtariamųjų, virtusių kaltinamaisiais. Visi mato, kad nė tarp vienų, nė tarp kitų nebuvo ir nėra Michailo Gorbačiovo. Juokinga, bet apie tai vėliau. Byla pradėta (taip informuojama) 2016-aisiais, tad vos (!) 25 metams prabėgus po didžiosios agresorių ir sąmokslininkų surengtos žmogžudystės. Stropumo rekordas. Nedaug betrūko, kad vietinis kaltintojas prokuroras palengvėjęs nudžiugtų išsipildžius jo vilčiai: na, štai ir lauktoji senatis, bus rami galva. Šeši už kažką jau anksčiau nuteisti, ir gana. Kaltinimų nepasunkinsi, užmuštiems nebepadėsi… Pasimelskim ir išlenkim taurelę – to tikėtasi“, – DELFI portale rašo V. Landsbergis.

Sausio 13-oji. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Pasak profesoriaus, kad „įveiktas sabotažas, jau šis tas. Kad Kremliuje įniršis – irgi šis tas, jei tik ne apsimestinis“.

„Mat persekioti, gąsdinti kitos valstybės teisininkus, kam jie persekioja sunkiai įtariamuosius – tai prudencinio durnyno viršūnė. Esu jau viešai patarinėjęs neatsakinėti į laiškus iš tokios įstaigos, bet pasisaugoti einant pro šalį gatve reiktų. Na, nebent nuoširdžiai pasiteirautume: ar jūs iš tikrųjų, ar tik liepiami apsimetate? Bet gal ir mūsų pusės dviprasmybė tyčia sugalvota ir sutartai leidžiama net Maskvoje, kad galų gale viskas keliautų į nustebusį Tarptautinį žmogaus teisių teismą: tai nuteisėt iešmininkus nė neapklausę stoties viršininko? Baikit su tokia lietuviška prudencija“, – teigia profesorius.

slapti_gorbacovo_archyvai
Michailo Gorbačiovo archyvai

V. Landsbergis pabrėžia, kad M. Gorbačiovui reikia kelti atskirą bylą.

„Kas kita, jei M. Gorbačiovas išskirtas būsimai atskirai bylai. Dėl karinės agresijos inicijavimo ir nestabdymo, gavus žinių kad žudomi civiliai žmonės. Ir dėl nusikaltimų dangstymo, antai net apdovanojant žudikus didvyrių ordinais. Jie, berods, neatšaukti. Pamatysim, ar po šios bus keliama atskira byla Gorbačiovui. Kaip ir atskiroji byla dėl Lietuvos pareigūnų kolaboravimo Sausio agresijoje. Nenorėčiau, kad tokios bylos nekėlimas reikštų jų išteisinimą ad hoc ir iš anksto“, – DELFI rašo profesorius.

ELTA primena, Vilniaus apygardos teismas baigė nagrinėti rezonansą sukėlusią vadinamąją Sausio 13-osios bylą. Nuosprendį teisėjų kolegija skelbs kitų metų vasario 18 dieną. Šią bylą sudaro 709 tomai dokumentų. Nukentėjusiųjų šioje byloje – beveik 500, liudytojų – apie 1 tūkst. Vien kaltinamasis aktas – iš 13 tomų. Deja, daugeliui iškyla klausimų kodėl kaltinamajame akte nėra kaltinimo tuomečiam Sovietų Sąjungos vadovui M. Gorbačiovui. Teismo procese dalyvavo du Rusijos karininkai, dar 64 kaltinamieji dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui teisiami už akių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.16; 07:11

2017-ųjų sausio 13-oji diena. Minėjimas prie Lietuvos parlamento. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos politikai vienbalsiai sutaria, kad Rusijos iškelta baudžiamoji byla Lietuvos prokurorams ir teisėjams yra propagandinė Kremliaus akcija.

Sausio 13-osios minėjimas 2016-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vertindami šį Maskvos sprendimą, Seimo nariai svarsto apie naujas Kremliaus strategijas siekiant iškelti Rusijos suverenumą aukščiau kitų valstybių, ir pabrėžia, kad kalbėdami apie Sausio 13-ąją patys Lietuvos politikai turėtų būti atsargesni, kad netaptų Kremliaus propagandos įrankiais.

Konservatorė Rasa Juknevičienė pabrėžia, kad Lietuvos istorija, o ypač pokario partizanų pasipriešinimas bei Sausio 13-oji, yra datos, į kurias yra nusitaikiusi Kremliaus propagandos mašina.

„Partizanų kova pokaryje ir Sausio 13-oji – du istoriniai įvykiai, kurie jiems (Rusijai. – ELTA) yra labai svarbūs ir kuriuos jie visada stengiasi neigti, suteršti, supurvinti. Prieš kiekvieną Sausio 13-ąją matome pasirodančius istoriją iškraipančius straipsnius. Kremliui labai svarbu, kad Sausio -13-oji nebūtų Lietuvą vienijanti jėga “, – Eltai sakė R. Juknevičienė.

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasak jos, tokiu būdu Rusija siekia paneigti istoriją ir įdiegti kuo didesnį nusivylimą savo valstybe. Tačiau, samprotavo R. Juknevičienė, tokiomis priemonėmis Kremlius gali tik dar labiau mobilizuoti Lietuvos piliečius.

„Tokios atakos prie Sausio 13-ąją, ko gero, tik dar labiau sutelks didžiąją dalį lietuvių tautos. Manau, kad Kremlius daro labai didelę klaidą šitaip elgdamasis su lietuviais“, – aiškino R. Juknevičienė.

Kartu politikė ragino Sausio 13-ąją vykusių taikių žmonių žudynių ir bandymo dar kartą okupuoti Lietuvą nevadinti tiesiog „Sausio 13-osios įvykiais“. Anot jos, toks supaprastintas įvardinimas yra netinkamas ir įskiepytas Kremliaus propagandos.

„Kartais mūsų politikai nepagalvoję Sausio 13-ąją vykusią Sovietų Sąjungos agresiją prieš Lietuvą vadina sausio įvykiais. Tai atrodytų nekaltas dalykas. Bet tai yra informacinio karo prieš Lietuvą sudėtinė dalis. Vadinti agresiją prieš Lietuvą ir siekį okupuoti tiesiog įvykiais. Na, maždaug mašina susidūrė su kitu automobiliu. Tai čia aš labai siūlyčiau vengti mūsų politikams tokių dalykų, kurie yra paskleisti iš Kremliaus“, – apibendrino R. Juknevičienė.

Rasa Juknevičienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Pasak konservatoriaus Arvydo Anušausko, pastarasis Rusijos žingsnis yra ne teisinis, bet politinis veiksmas. Politikas pabrėžia, kad tokiais veiksmais Kremlius neigia kitos valstybės suverenumą. Anot A. Anušausko, kišdamasi į suverenios valstybės reikalus ir bandydama savo baudžiamąjį kodeksą išplėsti kitoms valstybėms, Rusija ieško naujų poveikio formų.

„Rusija ieško naujų formų, kaip ir šiuo atveju, iškelti Rusijos suverenumą virš kitos valstybės, šiuo atveju Lietuvos suverenios teisės vykdyti teisingumą savo šalyje pagal savo pačios priimtus įstatymus ir Konstituciją. Panašių precedentų būdavo ir anksčiau, bet niekada iki šiol nebuvo taip, kad dėl kažkokių veiksmų Lietuvos teritorijoje Rusija keltų bylą. To nebuvo, nors dėl daugelio dalykų jie būdavo nepatenkinti“, – kalbėjo politikas ir svarstė, kaip Rusija reaguotų, jei kitos valstybės pradėtų kelti klausimą dėl kokių nors veiksmų, kuriuos Kremlius vykdo savo teritorijoje.

Apibendrindamas Rusijos iškeltą bylą, Lietuvos socialdemokratų darbo partijos pirmininkas Gediminas Kirkilas ragina ignoruoti tokio pobūdžio Kremliaus pareiškimus.

„Čia yra politinis ir propagandinis dalykas. Rusija puikiai supranta, kad jokio pagrindo tam nėra, jie tiesiog bando sumenkinti Sausio 13-osios bylą. Dėl to ir kelia. Manyčiau, kad tiesiog nereikėtų į tai reaguoti“, – sakė G. Kirkilas ir akcentavo, kad tokie pareiškimai tiesiog rodo, jog Lietuvos ir Rusijos santykių būklė ne tik nėra gera, bet ir artimiausiu metu neturėtų keistis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.24; 09:22

Nuotraukose – 1991-ųjų Sausio 13-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Paskelbus apie Rusijos Federacijos Tyrimų komiteto sprendimą iškelti baudžiamąsias bylas Lietuvos prokurorams ir teisėjams nagrinėjantiems Sausio 13-osios bylas, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra primena, kad mūsų valstybės Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad teisingumą vykdo tik teismas, o teisėjai bei prokurorai yra nepriklausomi ir vykdydami savo pareigas klauso tik įstatymo.

Sausio 13-osios minėjimas 2016-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Šią žinią galiu vertinti tik kaip bandymą bauginant baudžiamuoju persekiojimu paveikti mūsų valstybės prokurorų bei teisėjų darbą. Tai prieštarauja teisingumo principams, kuriais vadovaujasi demokratinės teisinės valstybės.“ – sako E. Pašilis.

Joks oficialaus pranešimas apie Lietuvos teisėjų bei prokurorų atžvilgiu pradėtą baudžiamąjį persekiojimą iš Rusijos Federacijos šiuo metu nėra gautas.

Prokuratūra primena, kad šių metų gegužės mėnesį Generalinės prokuratūros prokurorai, palaikantys valstybinį kaltinimą Sausio 13-osios byloje, baigiamosiose kalbose pasiūlė kaltinamiesiems skirti bausmes, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamajame įstatyme.

Sausio 13-osios minėjimas Lietuvos Seime 2015-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaltinimų dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų veikiant organizuotoje grupėje sulaukė 67 Rusijos Federacijos, Ukrainos ir Baltarusijos Respublikos piliečiai, 1991 m. ėję vadovaujančias pareigas Sovietų Sąjungos komunistų partijoje, Gynybos, Vidaus reikalų ministerijose, Valstybės saugumo komitete (KGB), jų sukarintuose padaliniuose.

Iš minėtų kaltinamųjų 65 yra teisiami jiems nedalyvaut teisminiame procese, t. y. už akių, o du kaltinamieji dalyvauja Vilniaus apygardos teisme.

Sausio 13-osios minėjimo akimirka Lietuvos Seime 2017-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šešis asmenis, subūrusius organizuotą grupę ir į ją įtraukusius kitus kaltinamuosius, prokurorai prašė teismo pripažinti kaltais, padarius nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, ir pasiūlė skirti jiems griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos, bausmę atliekant kalėjime. Likusius kaltinamuosius, t. y. 61 asmenį, prokurorai prašė teismo pripažinti kaltais, padarius nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, ir skirti jiems laisvės atėmimo bausmes nuo 12 iki 20 metų, jas atliekant pataisos namuose.

1991 m. sausį jėga buvo siekiama Nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą grąžinti į Sovietų Sąjungos sudėtį. Karinių veiksmų metu, užimant Spaudos rūmus, Televizijos bokštą, Lietuvos radijo ir televizijos pastatus bei komendanto valandos metu buvo nužudyta 14 civilių, daugiau nei 800 civilių buvo sužaloti. Šioje byloje nukentėjusiais pripažinti 790 asmenų.

Prokurorai taip pat teismo prašė priteisti solidariai iš kaltinamųjų nukentėjusiesiems pagal jų pareikštus civilinius ieškinius – 1 120 000 Eur ir 11 365 460 Eur žalą Lietuvos valstybės naudai.

Šis teisminis procesas dar nėra baigtas

Informacijos šaltinis – Lietuvos Generalinė prokuratūra

2018.07.24; 06:30

Mitingas „Mes kaltiname“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Nesupraskite tiesiogiai: jokiu kremliumi (rusų senoji miesto dalis, apjuosta gynybinėmis sienomis su bokštais, vandens grioviais; senąja rusų kalba – detinecas, gradas ir t.t.) mūsų Seimas neapjuostas, tėra tik Sausio 13-osios išlikusių užtvarų fragmentai, bet ir juos ketina iškelti, nes jie esą darko parlamento rūmų vaizdą…

Bet Kremlius tapo Rusijos politiniu bastionu, carų, generalinių sekretorių, prezidentų, valdančiojo elito įtvirtinimu, todėl paprastai siejamas su visais iš jo išeinančiais tuo metu egzistuojančio režimo sprendimais. Pastarąjį dešimtmetį šie sprendimai šokiravo pasaulį.

Nedaug kam yra pavykę įžengti į Maskvos Kremlių. Tik Krymo chanatas 1571 m. sudegino miesto centrą, o prieš tai, 1534-1535 m., LDK kariuomenei nepavyko įveikti jo įtvirtinimų. Bet 1610 m. spalio 11 d. į Kremlių įžengė lietuvių ir lenkų kariuomenės įgula. M. Strykovskis rašė, kad „Algirdas tarsi Vakarų riteris sulaužo ietį į Kremliaus sieną“, o A. Vijūkas – Kojelavičius pridūrė, kad „smeigia jis ją į Kremliaus vartus, galiausiai išsitraukia kalaviją…“

Tiesa, Maskvos Kremlius buvo užimtas neilgam: 1612 m. Maskvoje ir aplinkinėse srityse kilo visuotinis sukilimas, kurio metu po apsiausties Kremliuje įsitvirtinusi lietuvių ir lenkų karių įgula kapituliavo, o visi jos nariai sukilėlių buvo išžudyti. Po keleto šimtmečių, 1812 m. rugsėjo-spalio mėn., Maskvą buvo neilgam užėmusi į Rusiją įsiveržusi Napoleono armija.

Tai tiek apie rusiškąjį Kremlių. O dabar apie lietuviškąjį…

Pasirodo, jis įsikūrė Vilniaus centre, kažkada buvusioje Nerimi plukdytų sielių apdorojimo ir paskirstymo, paskui stadiono, šiuo metu didingai stūksančio valstybės parlamento vietoje. Tautai ji svarbi dar ir todėl, kad čia 1990 m. kovo 11 d. buvo priimtas Nepriklausomybės aktas, o kitų metų Sausį ošė didinga laisvės ištroškusių žmonių minia. Jos suręstos užtvaros, lyg dainuojančios revoliucijos bastionas, atlaikė sužvėrėjusių okupantų išpuolį.

Po 28 metų ši istorinė vieta tapo taikaus tūkstančių žmonių pasipriešinimo valdantiesiems placdarmu. Ne, kovo 15-osios protesto akcija prieš Seimo darbą nevirto langų daužymu ar policijos atkirčiu, kaip 2009-ųjų sausio 16 d. Tuomet profsąjungų surengtas protesto mitingas virto riaušėmis, kai į Seimo langus pasipylė akmenys, kiaušiniai, o policija panaudojo ašarines dujas, daug riaušininkų suėmė, paskui teisė. Vėliau pasirodė komentarų, kad smurtu buvo suinteresuotos kelios radikalios organizacijos, anarchistų judėjimai, netgi Penktosios kolonos, likusios dar nuo garsiosios „Jedinstvos“, palikuonys (apie tai rašiau straipsnyje).

Tuomet galėjai įtarti, kad Kremliaus pasiuntiniai pasirengę parlamento šturmui, kaip darė 1991-ųjų sausio 10 d., po K.D. Prunskienės vyriausybės sprendimų. Dabar gi, kaip pasakė vienas opozicijos politikas, Kremlius jau įsikūrė pačiame Seime ir būtent jis daro lemiamą įtaką kai kuriems jo sprendimams. Akivaizdu, kad visos šios parlamentinės krizės detonatoriumi buvo paslaptimis ir sąmokslo teorijomis apaugęs balsavimas dėl M. Basčio apkaltos.

Mitinguotojai piktai kaltino Seimą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Protesto mitingas „Mes kaltinam“, sutraukęs apie 5000 žmonių, tapo ta jėga, kuri turėjo sukrėsti valdančiąją daugumą permainoms. Protesto akcijos organizatoriai kitą dieną Seimo vadovui įteikė reikalavimus, kurių pagrindinis – surengti naujus parlamento rinkimus. Galima abejoti, kodėl tarp tų organizatorių – savo retorika išgarsėję žurnalistai, o ne plačiosios visuomenės atstovai, visuomenininkai, tautos pasiuntiniai iš visos Lietuvos. Galima įtarti, kad taip A. Tapinas ar R. Miliūtė tiesia sau takelį į būsimą valdžią, kad tokiais metodais LRT suvedinėja sąskaitas su R. Karbauskiu ir parlamentine komisija jos veiklai tirti.

Tai, kaip sakoma, jau išvestiniai samprotavimai. O mitingo esmė – užkirsti kelią dabartinei valdžios daugumai savivaliauti, tarnauti tiems interesams, kurie neatitinka nei nacionalinio saugumo reikalavimų, nei žmonių poreikių, ir visa tai apgaubiant imitacine paslapties skraiste, slapto balsavimo šydu.

Apskritai, kokiais atvejais Seimas nutaria pasirinkti ne viešą balsavimą? Pagal Konstituciją slaptas balsavimas yra privalomas tik trimis atvejais: dėl nepasitikėjimo vyriausybe, premjeru arba vienu iš ministrų. Bet štai Seimo statute numatytas slapto balsavimo atvejų sąrašas išplėstas sudaro galimybes neskaidriems sandoriams ir manipuliacijoms. Tai pabrėžė Prezidentė D. Grybauskaitė.

Dar daugiau: kaip išaiškino Seimo teisininkai, jeigu Seimo narys paviešina, kaip balsavo per slaptą balsavimą, tai galima laikyti slapto balsavimo principo pažeidimu. Netgi biuletenio fotografavimas, net jei tos nuotraukos ir nebus paviešintos, jau yra pažeidimas. Susidaro užburtas ratas: tautos patikėtinis, pasislėpęs už laisvo apsisprendimo galimybės, gali pareikšti bet kokią savo nuomonę, net ypač žalingą valstybei, ir už tai jis jokios atsakomybės neneša. Jo rinkėjai niekada nesužinos, kaip, pavyzdžiui, jo rinktas parlamentaras vertina galimą Rusijos invaziją į Lietuvą.

M.Basčio precedentas irgi neeilinis. Konstitucinis Teismas yra paskelbęs, kad M. Bastys šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką, kai nuslėpė savo ryšius su buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika. Kiti jo veiksmai, dėl kurių buvo inicijuota apkalta, buvo atlikti iki 2016 m. lapkritį jam duodant priesaiką.

Kitaip sakant, antradienį slaptai balsavę parlamentarai nepritarė M. Basčio mandato panaikinimui, taip lyg ir pritarę jo nusikalstamiems ryšiams su KGB agentais. Kilus erzeliui Seimo nariai – pozicija ir opozicija – ėmė vieni kitus kaltinti nesąžiningu požiūriu į valstybei iškilusias grėsmes. Šie nesutarimai dar kartą pademonstravo, kad Seimo vadovybė ir valdančioji dauguma nekontroliuoja padėties vienoje aukščiausių šalies institucijų. Jie išryškėjo ir protesto mitinge ketvirtadienį.

Susikompromitavusį Seimą kitą antradienį dar kartą patikrins dar viena „byla“ – dėl socialdemokratų darbo partijos (grupės, atskilusios nuo LSDP) frakcijos nario Artūro Skardžiaus viešųjų ir privačių interesų pažeidimo bendradarbiaujant su Baltarusijos įmonėmis ir nedeklaruojant savo asmeninių (šeiminių) interesų atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje. Jam ketinama pradėti apkaltos procesą. Bet ar vėl Seimas nepaslys ant keisto teisinio reglamentavimo?

Tokie įvykiai perša įtarimą, kad būtent Seimas, o ne kokios nors radikalios organizacijos, atskiri visuomenės veikėjai, tampa Kremliaus irštva, kuri čia randa gerą dirvą reikšti savo interesus. Kol kas šie interesai pasireiškia tik atskirose ekonomikos, finansų ar asmeninio pasipelnymo srityse, bet kas gali paneigti, kad Seimo nariai taip nebalsuos, kai bus svarstomi esminiai ir neatidėliotini nacionalinio saugumo, iškilusių grėsmių užkardymo, gynybos srityse?

Ar toks politiškai angažuotas ir nesubrendęs parlamentas sugebės pasipriešinti valstybei žalingiems sprendimams? Ar patirsime 1940-ųjų okupacinio marionetinio Liaudies seimo sprendimų  žalą?

www.iskauskas.lt

2018.03.17; 08:13

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Šiais metais nesiruošiau rašyti Sausio 13-osios tema. Per daugiau nei du dešimtmečius tikriausiai būsiu išsisėmęs. Juk darbuojantis įvairiuose leidiniuose kaskart tekdavo prisiminti tą didingą naktį – ir rengiant interviu, ir rašant asmeninius prisiminimus, ir ginčijantis su oponentais iš „Jedinstvos“.

Tačiau šiais, 2018-aisiais metais, ir vėl įsitikinau, kad 1991-ųjų sausio 13-osios Lietuvos pergalė – amžina tema. Vienas pažįstamas, tais metais aktyviai dalyvavęs didžiojoje politikoje, kurį, be kai kurių išimčių ir niuansų, laikau bendraminčiu, parašė Sausio 13-osios tema straipsnį. Perskaitęs tekstą – apstulbau. Nejaugi mes – tokie skirtingi!? Juk abu matėme tai, kas dėjosi 1991-aisiais, iš labai arti!?

Nenoriu minėti kolegos pavardės, ir vis dėlto negaliu tylėti, kai vėl ir vėl kvestionuojami, regis, akivaizdžiausi, logiškiausi, ir morale, ir teise pagrįsti sprendimai. Mano įsitikinimu, tuometinis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis turėjo absoliučiai visas teises, įskaitant ir moralines, tą naktį kviesti žmones rinktis prie parlamento ir visų kitų strategiškai svarbių objektų. Jei ko jis negalėjo daryti, tai elgtis kitaip – nekviesti. Susimąstykime: Lietuva – pavojuje, esama įtarimų, kad sovietų armija puls Parlamentą, o profesorius prašo, kad tauta lindėtų namuose? Štai tokio Lietuvos vadovo elgesio nei suprasčiau, nei pateisinčiau. Bet jis pakvietė, ir už tai jam – garbė. Ir už tai jis nusipelnė pirmojo atkurtos Lietuvos Prezidento vardo.

Mano supratimu, V. Landsbergį koneveikti galėtume tik tuomet, jei paraginęs tautą burtis prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos, jis pats būtų sprukęs iš Lietuvos. Bet juk nepabėgo. Nei lėktuvu, nei traukiniu, nei automobiliu, anot aršių oponentinių hipotezių. Jis – iš tų, kurie įtampos kupinomis dienomis ir naktimis nekėlė kojos iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų. 

Sausio 13-osios minėjimas 2016-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

V.Landsbergį galėtume šiandien kritikuoti dar ir tada, jei jis mums būtų primygtinai liepęs rinktis prie Televizijos ir parlamento, o priešingu atveju – grasinęs represijomis: „jei neateisite, tai aš jums vėliau parodysiu…“ Bet juk jis tik prašė…

Ir nereikia kaltinti V.Landsbergio, kad jis, pašaukęs žmones į gatves, jų neperspėjo – bus mirtinai pavojinga. Mes visi, kurie skubėjome savo kūnais saugoti parlamento, supratome, žinojome, įtarėme, nujautėme – galime namo ir nebesugrįžti.

Man taip pat keista, kai Sausio 13-osios išvakarėse mano kolega pacitavo 1999-aisiais metais „Naująjame židinyje“ paskelbtus Kovo 11-osios Akto signataro filosofo Romualdo Ozolo, prof. V. Landsbergio oponento, žodžius:

„Niekada nesutikau ir nesutiksiu, kad moralu buvo kviesti beginklius žmones televizijos bokštą, spaudos rūmus ar telekomą ginti nuo tankais ginkluotų užkariautojų. Mūsų atkurtoji valstybė tada jau turėjo tegul ir nedideles gynybos jėgas, ir jos privalėjo ginti savo tikrai moralius piliečius, kad ir be ginklo einančius pastoti kelio priešui. Pabrėžiu: Lietuva tąsyk turėjo ne kariauti su Rusija, o ginti savo piliečius nuo ginkluotų okupacinės valdžios liekanų. Deja, ginti piliečių neįsakyta. Gynėjai spietėsi parlamente. Piliečiai buvo moralūs, vadovai – ne…

Taip, Romualdas Ozolas – šviesios atminties signataras, itin nusipelnęs Lietuvai. Jo nuveiktų darbų stiprinant lietuvišką dvasią niekas neginčija. Ir neužginčys. Bet būtent šie sakiniai nedaro jam garbės. Jei nenorite kompromituoti R. Ozolo, necituokite šių jo vizijų. Nutylėkite, apeikite, ignoruokite. Nes Lietuva tikrai 1991-aisiais nekariavo su Rusija. Atvirkščiai – prof. V.Landsbergis ne vieną sykį skambino tuometiniam SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui. Skambino ne karą skelbti, o prašyti, kad Kremlius liautųsi pulti Lietuvą. Nė viename V.Landsbergio pareiškime nerasite žodžių apie lietuvių norą kariauti. Kalbėta tik apie derybas remiantis tarptautine teise.

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O tai, kad nuo sovietų kariaunos lietuvių žmonių prie bokšto negynė lietuviškos ginkluotosios pajėgos, – taip pat labai išmintingas žingsnis. Jei jos būtų gynusios, kraujas Vilniuje lietųsi upeliais. Nes Lietuvos nepriklausomybės priešininkams verkiant reikėjo bent vieno šūvio iš Lietuvos pusės. Jie laukė preteksto pradėti rimtą puolimą. Tautų gyvenimuose taip kartais nutinka: tik civiliai pajėgūs apginti valstybę, įsikištų kariškiai – prapultis. Lietuva šią akimirką patyrė 1991-ųjų žiemą. Keista, kad filosofas R. Ozolas nesuprato tokio elementaraus dalyko.

Jei jau išties norima į dienos šviesą išvilkti amoralius to meto momentus, tai jų tikrai neišvengta. Mano supratimu, tomis valandomis buvo amoralu susigūžus iš baimės sėdėti namuose. Taip pat amoralu buvo įtikinėti tuometinę Lietuvos valdžią, kad ši neturi teisės kviesti žmonių prie parlamento.

Ypač niekinga ir šlykštu po tragedijos buvo dar lietuvišką valdžią kaltinti, esą ji galėjo išvengti kraujo praliejimo. Suprask, ėriukas pats kaltas, nes vilkų buvo sudraskytas tik todėl, kad … nemokėjo derėtis, neparinko tinkamų diplomatiškų žodžių, per mažai šypsojosi, parodė per mažai nuolankumo.

Ne visai sąžininga nuolat prieš Sausio 13-osios minėjimus priekaištauti Lietuvos valdžiai, kad ji per mažai ir atmestinai rūpinasi televizijos ar parlamento gynėjais. Taip, galėtų rūpintis nuoširdžiau, rimčiau. Bet taip pat sutikime, kad žmogaus sveikata prastėja ne vien nuo patirtų traumų gūdžią 1991-ųjų žiemą. 27-metai – užtektinai ilga laiko atkarpa žmogaus gyvenime, kad pradėtume jausti įvairiausius negalavimus, nebūtinai susijusius su 1991-ųjų sausio pergyvenimais.

Man taip pat dingojasi, kad neverta pervertinti teigiamo Boriso Jelcino vaidmens. Tiesiog taip sutapo, kad Blogio imperijos saugotojas Gorbis lemtingaisiais 1991-aisiais buvo mirtinas B. Jelcino priešas. Štai B. Jelcinas ir puolė ginti Baltijos šalis. Bet susimąstykime – jei Gorbis nebūtų buvęs B. Jelcino priešas? Ką tada turėtume? Net jei B. Jelcinas mus 1991-aisiais gynė nuoširdžiai, tai šių eilučių autoriaus akyse jis susikompromitavo pradėdamas karą Čečėnijoje. Vienu atveju – taikdarys, gelbėtojas, demokratas, kitu – karo nusikaltėlis? Argi taip būna?

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taip pat liaukimės pergyventi dėl dalykų, dėl kurių tikrai nesame kalti. Kad praradome 1991-aisiais turėtą rusų tautos palaikymą – ne vien mūsų, lietuvių, kaltė. Mūsų kaltė – minimali, vos įžiūrima, tarsi kruopelytė lyginant su pačios Rusijos kaltėmis.

Tiesa, dabar kai kurie rusų verslininkai, politikai, pasitraukę į Vakarus, linkę priekaištauti ne tik Kremliui, bet ir Amerikai, ir Europai. Suprask, po SSRS subyrėjimo Rusija nuoširdžiai trokško bendrauti su Vakarais, bet Vašingtonas ir Briuselis į Rusiją žvelgė per daug atsainiai, paniekinančiai, nepagarbiai. Tad, suprask, vargšei Rusijai nieko kito nebeliko, tik įsižeisti, supykti.

Tokiuose žodžiuose įžvelgiu daug nenuoširdumo. Po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija išties turėjo puikią progą atsiprašyti nuskriaustų tautų, valstybių. Bet Kremlius pasirinko visai kitą kelią – atgaila jam buvo svetima. Jei Kremlius tikrai nuoširdžiai, konkrečiai ir rimtai atgailautų, Vakarai būtų pamatę ir tai įvertinę.

Komentaras buvo paskelbtas JAV leidžiamame lietuvių laikraštyje „DRAUGAS“.

2018.01.20; 06:00

Sausio 13-osios minėjimas Lietuvos Seime 2015-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sausio įvykių paminėjimo laikas kaskart priverčia prisiminti, perversti į praeitį besitraukiančios istorijos puslapius. Vis dar skelbiami valstybei lemtinguose įvykiuose dalyvavusiųjų prisiminimai, interpretacijos, praeities šlovingų ir tragiškų įvykių spinduliuose bando pasišildyti dabarties realijų žvaigždės – politikai, valstybės ir visuomenės veikėjai.

Vis dėlto akis labiau užkliūna ne už fejerverkų, kurie nušviečia vakarinį sostinės dangų ir turėtų lyg ir įprasminti 1991-ųjų sausio įvykių reikšmę, bet už publikacijos „Respublikos“ savaitraštyje – tuomet buvusiu dienraščiu ir vienu iš visuomenės informavimo lyderių.

„Arnoldas Barysas, 1991-ųjų sausį praradęs sveikatą prie Radijo ir televizijos pastato, per šiųmetį tragiškos valstybės datos minėjimą bandys pasikalbėti su valstybės vadovais. Jei nepavyks – tada tiesiog pažvelgti jiems į akis. Laisvės gynėjas kasdien kaunasi dėl valdžios dėmesio trupinio saujelei tokių kaip jis – ligotų, neįgalių, skurstančių ir išduotų valstybės. Tos valstybės, dėl kurios jie gulė po tankais ir pakartotų tą patį, jei tik jai iškiltų grėsmė“, – rašo savaitraščio žurnalistė Jūratė Kielė.

Ko gero, spaudos darbininkė pataiko. Valstybė linkusi išsiaukštinti savo valdytojus, stovėjusius prie valdžios vairo tais ir šiais laikais, ir linkusi užmerkti akis prieš įvykių liudininkus, kurie ne pasakojo apie sovietinius tankus, kvietė, sprendė, ruošėsi susidūrimui, tačiau iš tiesų prieš juos atsidūrė ir atliko pareigą Tėvynei – buvo sužeisti arba žuvo.

Draugai ir priešai

Ne vienas toks tūlas A. Barysas yra. Laikas nuo laiko apie tuo metu nuo sovietų nukentėjusius piliečius ir jų vargus persiskaitome spaudos puslapiuose ir netrukus pamirštame. Tačiau norėtųsi užduoti retorinį klausimą – kas tą Lietuvos išsilaisvinimo naktį buvo pareiga, koks buvo tikslas ir kas jį pasiekė? Sąmoningai ar nesąmoningai formuojama nuomonė, kad tikslą pasiekė Lietuva, t.y. visi, vadovaujami šlovingųjų šalies vadovų, tiksliau vieno jų – Atkuriamojo Seimo pirmininko. Tiesos yra, tačiau antrame plane tokiu būdu visada atsiduria tie, kurie ne tik siekė ir ketino, tačiau kovojo taip, kaip šiuo atveju ir galėjo kovoti paprasti piliečiai, kurie bandė rankomis sustabdyti tankus ar pakliuvo į kulkų skridimo trajektorijas. Iš pilkos minios masės kulkos išplėšė tik žuvusiuosius, vyko jų iškilmingos laidotuvės, jų vardais pavadintos gatvės, dedami vainikai ant jų kapų.

Visa tai gerai, dora ir verta pagarbos, tačiau sugretinus su sausio įvykių patyrusiųjų realybe dabarties Lietuvoje, atsiskleidžia ir tam tikra šių įvykių butaforinė reikšmė jų lėmėjų galvose. Labai paprasta yra tik su mirusiaisiais – pagerbti, palaidoti jie tapo simboliais ir istorijos puslapį galima užversti. Likę gyvi – problema, nes jiems reikia valstybės pagalbos, juk už gydymą, vaistus užpuolusioji šalis nemokės, galų gale ir nebeliko tos šalies.

Dabar labai dažnai reikalaudami atlyginti okupacijos žalą iš Rusijos, pamirštamame, kad ir tos sausio 13-osios naktį tolimesnis sovietų siautėjimas buvo sustabdytas ne tik mūsų piliečių aukomis, bet ir Rusijos žmonių reakcija, pirmiausia, jų prezidento Boriso Jelcino. Nekyla abejonių, kad toks nuomonės formavimo elementas, Atkuriamojo Seimo susireikšminimas ir rusų niekinimas, į viešąjį diskursą instaliuojamas sąmoningai, kad didesni ir reikšmingesni sau atrodytume ir turėtume amžiną priešą, kuris pasitarnautų reikalui esant, kai reikia nukreipti dėmesį nuo šalies vidaus problemų.

Tikrovė ir jos scenarijus

Politikos pasaulyje realybė diktavo kitokias taisykles, nei atrodė mums paties dainuojantiems revoliuciją ir šokantiems liaudiškus ratelius prie Radijo ir televizijos pastato jau artėjant tankų kolonai iš Šiaurės miestelio. Persijos įlankos karu užsiėmusiai pasaulio bendruomenei įvykiai Lietuvoje nerūpėjo, tad reikėjo tikro kraujo ir čia pas mus Lietuvoje.

Tai, beje, puikiai suprato ir tuometiniai šalies vadovai, tačiau toli gražu ne visuomet suvokė eiliniai piliečiai, juk juos Vytautas Landsbergis kvietė ne žūti, bet „apginti“. Nors juk kiekvienai su tikrove nesusipykusiai galvai buvo aišku, kad objekto, kuris saugomas, jeigu jis bus puolamas, apginti nepavyks, galima tik atlikti pilietinę pareigą – žūti arba būti sužeistam. Iš esmės planas pasirodė teisingas, kai tik žuvo pirmieji žmonės, atsidūrėme pasaulio žinių tarnybų dėmesio centre, pirmoji Lietuvą pripažino Islandija, Nepriklausomybės byla iš mirties taško pajudėjo.

Sausio 13-osios minėjimo akimirka Lietuvos Seime 2017-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kai Lietuvai ir daugumai kitų šalių, kurios vadavosi iš sovietinės valstybės gniaužtų, viskas bemaž pavyko, galima tik pasidžiaugti istorijos sėkme ir išmintingais šalies valdytojų sprendimais. Tačiau niekada nederėtų pamiršti tų, kurie Lietuvos nepriklausomybę iškovojo ne kabinetuose, bet gatvėse, sąmoningai ar atsitiktinai pakliuvę į tankų ir kulkų trasas. Šiuo atveju, nebetinka pagraudenimas – „jeigu pamiršime“, nes iš tiesų mes jau pamiršome. Tai padarėme jau ne šiandien, o tuomet, kai pamiršome, kad svarbus šaliai – kiekvienas žmogus, koks jis menkas, gyvas ar sužeistas bebūtų.

Piliečiai savo valstybei jaučiasi nebereikalingi, pasiklauso liudininkų, pasižiūri istorijų ir užduoda sau klausimą – jeigu tuomet mes tebuvome tik „patrankų mėsa“, kaip elgtumėmės dabar, jei vėl koks Ramūnas Karbauskis ar Saulius Skvernelis mus tapti „patrankų mėsa“ paprašytų? Klausimas labai paprastas, sąžiningas ir tiesmukas. Atsakymas taip pat. Kaip valstybė elgiasi su savo piliečiais, tapusiais „patrankų mėsa“, kai to reikėjo, taip ir piliečiai elgsis, jei valstybės vadai pašauktų.

Žinoma, tai teorinis pasamprotavimas, nes nei S. Skvernelis, kuris save „pozicionuoja kaip premjerą“, nei R. Karbauskis, kuris savi pozicionuoja kaip „pilkąjį kardinolą“, niekur nešauks, nelaimės atveju, jie taip pat greičiau jau paims pavyzdį iš Lietuvos istorijos, prisimins prezidento Antano Smetonos nuotykius kertant Lietuvos – Vokietijos sieną. Piliečiai irgi elgsis skirtingai – kaip ir 1940 metais įžengus sovietų armijai – neišgirdome nei vieno šūvio, 1944–1956 m. – niekas tautos realiai nebešaukė, nes ir vadų nebebuvo, bet piliečiai ėjo kovojo ir žuvo, 1987–1990 m. – Sąjūdis buvo visuotinis šalies piliečių sukilimas, 1990–1991 m. – kova, kuri ne tik sujungė, bet ir atskyrė, be to, ji jau turėjo scenarijus.

Vyresnės kartos piliečiai puikiai prisimins tuo metu kino teatruose, berods ir per televiziją, nuolat transliuotą filmą apie taikų indų tautos išsivadavimą iš kolonijinės priespaudos – 1982 m. sukurtą režisieriaus Richardo Atenboroungh epinį biografinį filmą apie Mahatma Gandį. Kad Lietuvos projektas pavyktų, jis turėjo atitikti „Gandis“ filmo scenarijų. Atitiko ir pavyko. Įdomu, kad tą patį filmą matė ir tie, kurie sausio 13-ąją gynėsi, ir tie, kurie puolė – filmas buvo populiarus ir Rusijoje.

Nederėtų nuvertint jo reikšmės, juk ir prieš krepšinio varžybas žaidėjams neretai demonstruojami kovinę dvasią pakeliantys filmai. Priemonė – efektyvi. Skirtumas toks, kad po to, kai Nepriklausomybė buvo iškovota, vis vien sunku būtų įsivaizduoti, kaip Mahatmą Gandį audžiantį kuklaus audeklo gabalą kūnui apsisiausti, V. Landsbergį su smuikeliu Gedimino prospekte renkantį pinigėlius pietums. Nieko nepadarysi – L. Landsbergis – ne Gandis, ne tos svorio kategorijos, nes vieno jų idėjos buvo tikros, patikėtos, asmeniniu pavyzdžiu pademonstruotos, kito – nusirašytos ir geriau ar blogiau aktoriaus atlikos.

Taikus piliečių ir karinis valstybės pasipriešinimas

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ar galėjo būti kitoks Lietuvos išsivadavimo scenarijus? Ko gero, taip. Galima būtų prisiminti su V. Landsbergiu dėl lyderio vaidmens Sąjūdyje konkuravusio Romualdo Ozolo prisiminimus, skelbtus dar 1999 metais žurnale „Naujasis židinys“. R. Ozolo sąžiningumu, skirtingai nuo jo konkurento, sąjūdžio bendražygiai nei karto nesuabejojo (nepainiokime sąžiningumą ir klaidas), tad tvirtinimu galima pasikliauti: „Niekada nesutikau ir nesutiksiu, kad moralu buvo kviesti beginklius žmones televizijos bokštą, spaudos rūmus ar telekomą ginti nuo tankais ginkluotų užkariautojų. Mūsų atkurtoji valstybė tada jau turėjo tegul ir nedideles gynybos jėgas, ir jos privalėjo ginti savo tikrai moralius piliečius, kad ir be ginklo einančius pastoti kelio priešui. Pabrėžiu: Lietuva tąsyk turėjo ne kariauti su Rusija, o ginti savo piliečius nuo ginkluotų okupacinės valdžios liekanų. Deja, ginti piliečių neįsakyta. Gynėjai spietėsi parlamente. Piliečiai buvo moralūs, vadovai – ne. Parlamentas rusų kariuomenės puolimo atveju buvo numatytas susprogdinti padegus benzino bakus, tuo pat metu pro barikadas ir spygliuotas vielas kai kam žinant pabėgimo landas. Nežinia ir kas bei kur būtų bėgęs ženklo skristi laukiančiu lėktuvu, bet būtų. Deja, tą sausio 13-osios naktį buvo jau ir emigravusių – į Lenkiją, Švediją“, – prisiminė šviesios atminties signataras.

riauses_seimas
Riaušės prie Lietuvos Seimo. Jas išprovokavo tuometinio premjero Andriaus Kubiliaus ekonominiai sprendimai. Slaptai.lt nuotr.

Ar reikėjo Lietuvai gintis kaip valstybei ir koks likimas būtų šalį ištikęs? Klausimas nevienareikšmis. Tačiau iš tiesų, tuo metų valstybė galėjo jau ne tik demonstruoti nuoširdų, kad ir beginklį pasipriešinimą, tačiau ir kovoti. Ginklų buvo pakankamai, savanorių – taip pat. Tai, kad tuometinis vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis nenorėjo gynėjams perduoti 3000 policijos turėtų kovinių ginklų, tebuvo techninis klausimas, kurio rimtai, net svarstyti nederėtų. Ginklų tuo metu jau buvo galima įsigyti ir iš tų pačių sovietinių kariškių, kurie anaiptol nedegė noru už kažką kovoti.

Buvo galima ne tik kovoti, bet ir nugalėti. Kad tai nėra jokia fantazija, puikiai pademonstravo pirmasis Čečėnijos karas, kur saujelė ryžtingų idealistų laimėjo prieš daugiamilijoninę armiją. Nepriklausomai nuo to, į ką jų kova išvirto nužudžius teisėtą čečėnų lyderį Džoharą Dudajevą, tačiau pavyzdys atskleidžia, kad tuo metu Sovietinės šalies milžinės kojos jau buvo molinės.

Pirmoji nepriklausomybė, kurios 100-etį minėsime, buvo iškovota ginklu. Per 22 metus šalis sugebėjo tapti lygiaverte Europos valstybe ir pamatus antrajai nepriklausomybei, kaip parodė istorija, paklojo labai tvirtus. Antroji nepriklausomybė iškovota dainuojančios revoliucijos priemonėmis, su kraujo prieskoniu, kuris laiku ir sėkmingai „ištransliuotas“ į Europą.

Tik aplinkybės taip sutapo ar išties Nepriklausomybė pelnyta? Atsakymas nevienareikšmis, nes jei būtų pelnyta – tai gal nesileistų tie, kurie Nepriklausomybę pelnė, tapti tik skudurais po kojomis tiems, kurie iš Nepriklausomybės tik pasipelnė.

Kiek iškovota, kiek dovanota?

Realūs, skaudūs, subtilūs, kad neįžeistų tų, kurie už Lietuvą jau padėjo galvas (ne tik sausio 13-ąją) klausimai, tačiau jie turi būti apsvarstyti, nes manipuliavimo piliečių jausmais, padorumu, vertybėmis, šioje istorijoje akivaizdžiai esama.

Borisas Nemcovas. Slaptai.lt nuotr.

Turėtume didžiuotis tikrais laimėjimais ir tikrais pasiekimais, atpažinti tikrovę ir tiesą, tuomet ji būtų pamokanti, turėtų vertės ateities Lietuvai, o kai mokomės iš filme „aprašytos“ istorijos, išmokstame kažką, ko realybėje netgi neegzistuoja, t.y. beverčių dalykų – kokia to prasmė? Verta šiuo atveju priminti ir tai, kad Lietuva tikrą Nepriklausomybę pelnė pusmečiu vėliau, kai Maskvoje žlugo 1991-ųjų rugpjūčio pučas, subyrėjo Sovietų sąjunga ir Lietuvos nepriklausomybę pripažino Rusija. Neturėtume užmerkti akių ir aiškiau suvokti, kad Lietuvos byla sprendėsi anaiptol ne tik Nepriklausomybės aikštės Rūmuose Vilniuje. Dėl to mažesni netapsime, tačiau – tai leistų ir šiandien įvardinti bei atpažinti ir tikrus draugus, ir tikrus priešus.

Boriso Nemcovo pagerbimo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip šioje vietoje nepaminėti jaunojo konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergiuko iniciatyvos, pervadinti Latvių gatvę Boriso Nemcovo vardu. Iš vienos pusės, idėja lyg ir linksmai – pilietiškai atrodanti – Rusijos ambasada išvengusi Džocharo Dudajevo skvero adreso, pelnytų kitą reikšmingą priminimą, kurį tektų fiksuoti oficialiuose ambasados rekvizituose. Tačiau, kaip ir eilinių Lietuvos žmonių atveju – jie pamirštami, taip ir čia – pamirštamas pats B. Nemcovas, kuris po mirties tampa tik manipuliacijos įrankiu politikų rankose. Su Putino Rusija bendradarbiauti galėtų nebent Saulius Skvernelis tik jam žinomu būdu, galbūt paklausęs prezidentės patarimo, kad įmanoma tik atsiklaupus ant kelių. Gal jis ir pasiryžo lenktis, nors jo kolegos iš įkalinimo įstaigų priežiūros tarnybų to daryti ir nepatartų, nes pas mūsų kaimyną galioja zekiškos taisyklės.

Vis dėlto turime suvokti, kad Rusiją pakeisti galės tik patys rusai. Tad būtų geriau toje šalyje turėti daugiau draugų ir mažiau priešų, ir nesisvaidyti beprasmiškais demaršais tais atvejais, kai reikia dialogo, ypač su ta Rusijos žmonių grupe, kuri tikisi, kad ir jų šalis anksčiau ar vėliau taps demokratine. Todėl ir sausio įvykių kontekste derėtų pažvelgti į istoriją ne per peršamų tautiškai vaivorykštinių, tačiau, kad ir tamsių, tačiau tikrovės neslepiančių akinių stiklus. Deja, Lietuvos politinio elito terpėje įsigalėjo veidrodžių karalystė, kur patys sau labai gražūs, o savo ir svetimų šalių piliečiai – pamirštami.

Pagarba 100-ečio senjorams

Kadangi idėjos Lietuvai vis dar ieškoma, tad galima rimtai pasiūlyti dar vieną nekonformistinę, kuri galima tik kartą per 100 metų – Valstybė galėtų rasti būdą, tarkim, skirti vienkartinę, kad ir nedidelę premiją, ir pasveikinti pirmosios Nepriklausomybės liudininkus, kuriems šiuo metu nuo 78 iki 100 (ar daugiau) metų. Tai būtų prasminga, nes būtų pažvelgta į eilinius šalies piliečius, prisiminta, kad jų būvimas, gyvenimas šioje šalyje yra reikšmingas, suteiktų, kad ir trumpalaikio, bet tikro džiaugsmo visoje šalyje.

Suprantamas toks sprendimas būtų ir jaunesnėms kartoms, o valstybės finansams – tai taip pat yra pakeliama, nes ne tiek jau daug tokių žmonių ir belikę. Tai būtų žymiai prasmingiau, nei paleisti į padangę naują porciją kiniškų fejerverkų, surengti „N“-ąją konferenciją su tais pačiais valdžios žmonių veidais ir pasidabinti šviežia europinių neužmirštuolių kolekcija. Valstybei laikas susirūpinti savo piliečiais, kol jie dar yra, nors tai atsieitų ir truputį brangiau nei šventiniai žaidimai ir linksmybės danguje bei žemėje, nes fejerverkų dūmai išsisklaido, o žmonės išlieka, net ir išėjusieji yra prisimenami.

Šventės pamirštamos – kraujas atmenamas

Tekstas, ne apie šventes, o apie kraują, tad dera atlikti dar vieną santykių tarp valdžios ir piliečių pjūvį, kurį sieja sausio mėnuo. Kraujas Lietuvoje piliečiams susidūrus su jėgos struktūromis pralietas 2 kartus: 1991 m. sausio 13-ąją ir 2009-ųjų sausio 16-ąją. Pirmuoju atveju jėgos struktūros buvo svetimos, antruoju – savos. Tačiau piliečiai ir vienu, ir kitu atvejų buvo tie patys, nors kovoti ar protestuoti rinkosi ir dėl skirtingų priežasčių. Antrajai Lietuvos nepriklausomybei sausio 13-osios įvykiai visada išliks reikšmingi, kol šalis, antroji Nepriklausomybė, gyvuos. Tačiau – tai, kas šiuo metu šalyje vyksta, susiję labiau su 2009-ųjų įvykiais, net ir jų priežastys neišnykę, daugelis šalies gyventojų dar verčiasi iš ekonominės krizės metais sumažintų atlyginimų.

Įvyko sąmonės pokytis. 2009 m. patyrę, kad į protestus šalies valdantysis elitas atsakys brutalia jėga, už elito ribos atsidūrusi gyventojų dalis, nors jų ir dauguma, paniro į apatiją – „nieko pakeisti negalime“. Sunku būtų tikėtis iš šių piliečių patriotiškumo, susirūpinimo savo šalimi, jos ateitimi. Jeigu tokių intencijų ir esama – tai jau prilygsta didvyriškumui – „nepaisant nieko mes Tėvynę mylime“. Toks požiūris gražus, tačiau neteisingas ir nesąžiningas jų pačių atžvilgiu.

Šalyje kuriama sistema, kuri puikiai verstųsi su tais 30 proc. šalies gyventojų, kurie, jei ir nėra elitas, tačiau skurdo kartelę perkopia. Jiems priimtinos šalyje įsivyravę laisvos rinkos padiktuotos „teisingos“ kainos, mokesčiai, prekės, paslaugos ir teisės. Tačiau kur dėti tuos 70 proc.? Atrodo, kad tokios mintys labiausiai ir neduoda ramybės dabartiniam premjerui S. Skverneliui, jo globėjui oligarchui R. Karbauskiui ir tylinčiajai gražuolei Daukanto aikštėje Daliai Grybauskaitei.

Geriau – blogiau

Būtų ir antra idėja Lietuvai. Kadangi senjorų pasveikinti už tai, kad jie yra pirmosios Lietuvos nepriklausomybės liudininkais neapsimoka, premijas jie pravalgys ir vis vien numirs, reikia premijuoti tuos 30 proc. elitinių – tai būtų (dabar labai populiarus šūkis) „investicija į šalies ateitį“. Mažiausia, ką derėtų – tai įvesti Sodros lubas, sumažinti mokesčius daugiau uždirbantiems bei įteisinti viešą eutanaziją. Valdantysis elitas galėtų džiūgauti, kad viskas šalyje gerėja ir būtų iš daleis teisus, nes daliai žmonių iš tiesų viskas pagerėtų, o likusiesiems liktų „žaidimai“ – galėtų stebėti realybės šou laidas „Eutanazija“ per Lietuvos televiziją. Laidos būtų verksmingos, graudžios, pamokančios ir, ko gero, labai tikroviškos. Galbūt taip ir įvyks jei, kaip teigia LRT direktorius Audrius Siaurusevičius, Karbauskio – Skvernelio ir Co grupuotė visuomeninį transliuotoją perims į savo rankas.

Šis sausis – apatiškas, nieko reikšmingo jau nenutiks. Politikai pro Seimo langus gali drąsiai žvalgytis, net ir į veidrodžius žiūrėti laiko turės. Tačiau jei ir nenori pasižvalgyti po mūsų palengva šąlančios Tėvynės apylinkes, vis dėlto į statistiką pažiūrėti jiems nepakenktų. Moralas paprastas – laikas nusiimti rožinius akinius, patiems per juos žvalgytis gal ir gražu, bet juokingai jau net iš šalies žiūrinti tokie akiniuoti ilgaausiai žvairiai atrodo.

2018.01.14; 07:00

Sausio 13-osios minėjimas prie Lietuvos seimo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sausio 13-oji dar ilgai neišblės iš atminties. Tūkstančiai lietuvių (ir ne tik jie: tarp mano pažįstamų ir bendradarbių buvo nemažai rusų, žydų, ukrainiečių, moldavų, kitų tautybių žmonių) į šią tragediją ėjo iškėlę „dainuojančios revoliucijos“ vėliavas, ir sovietinės mašinos brutalumas buvo didžiulis akibrokštas laisvės troškimams.

Bet ar visi? Iš tikrųjų, juk atsirado tokių, kad – perkeltine prasme – „savi šaudė į savus“. Ir tebešaudo.

Kai rašau apie sovietinę jėgos mašiną, turiu galvoje ne tik Maskvos partinę nomenklatūrą, karinius ir saugumo generolus, būsimus „gėkačepistus“, „Alfos“ ir kitas baudėjų grupuotes, bet ir vietinius tos mašinos sraigtelius – pradedant visokiais burokevičiais, jermalavičiais, kuoleliais ir baigiant uoliais jų padėjėjais iš „Jedinstvos“, prorusiškų gamyklų ir „kaspervizininkais“.

Prisiminimai: chaosas prasidėjo nuo valdžios…

…Tą Kūčių vakarą su paaugliu sūnumi, užsimaukšlinęs šiltą lapinę kepurę (lyg tyčia prieš kelionę užklupo trišakio nervo uždegimas, ir pusė veido buvo paralyžiuota) šaltame kaip visa 1990-ųjų gruodžio pabaiga vagone dundėjome link Berlyno: čia turėjo pasitikti mus iškvietusi šeimos draugė, ištekėjusi ten anksčiau ir pakvietusi žmoną padirbėti. Traukinys ropojo Berlyno priemiesčiais, ir matėme, kaip už neuždengtų langų Kūčias ruošiasi švęsti vokiečiai: žvakės, nukrauti stalai, pasipuošę žmonės… Graudu pasidarė. Tuo metu Lietuva kentė pokyčių audras.

Dar didesnis šokas buvo, kai sausio pradžioje sugrįžome. Išlepintas germaniškos ramybės ir vokiško alučio, sūnus – daugybės nematytų TV kanalų, bananų ir kitokių skanėstų, Vilniuje radau didžiulį sambrūzdį: omonininkai su sovietinių kareivių pagalba užiminėjo valstybinius pastatus, ginkluoti milicininkai ir tanketės kontroliavo eismą sostinės prieigose, siautėjo Makutinovičiaus sėbrai, apsišaukėliškas Nacionalinio gelbėjimo komitetas šaukėsi M. Gorbačiovo prezidentinio valdymo.

Bet paprastiems žmonės begalinis šokas buvo netikėtas kainų pakėlimas. Parduotuvėse ir taip buvo nyku ir pilka, vitrinas „puošė“ nebent kiaulių ir karvių kanopos, dėl naujametinio šampano ar žirnelių reikėdavo stumdytis ilgose eilėse, o čia dar premjerė K. Prunskienė, grįžusi iš Maskvos, staiga išmetė baisią kortą –  sausio 4 d. jos vadovaujama Vyriausybė priėmė nutarimą dėl kainų pakėlimo (vidutiniškai iki 3,5 karto). Nutarimas turėjo įsigalioti sausio 7 d., o Aukščiausioji Taryba tuo metu kaip tik dvi dienas – sausio 7 ir 8 d. – turėjo nedirbti. AT tada iš anksto pareikalavo, kad Vyriausybė sustabdytų nutarimo dėl kainų kėlimo įsigaliojimą, bet K. Prunskienė griežtai atsisakė, ir kainos buvo pakeltos. Tokios jos buvo gal parą, kol 100-as AT deputatų nubalsavo už jų atšaukimą. Sausio 8-osios popietę K. Prunskienė atsistatydino.

Justiniškių parduotuvė tą pirmadienį atrodė kaip cunamio nusiaubta: kas žinojo apie kainų pakėlimą, prekių prisipirko išvakarėse, tad dabar ant prekystalių mėtėsi nebent vermišeliai ar tos pačios kanopos su gyvulių inkstais… Žmonės buvo įsiaudrinę, gatvėse ir turguose netilo diskusijos, o šiaip sliūkino susigūžę, rūškani ir užguiti. Ore tvyrojo blogio nuojauta. Su sūnumi išsivirėme makaronų ir įsijungėme televizorių: K. Prunskienė skėsčiojo rankomis, kad kainų pakėlimas buvo neišvengiamas, V. Landsbergis drąsino, kad tai tik laikina, ir parlamentas išspręs šią problemą, o R. Ozolas su jam būdingu filosofiniu patosu kvietė išlaikyti vienybę ir ramybę. 

Sausio 13-oji – mūsų atmintyje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žmona nutraukė darbus Vokietijoje ir skubiai grįžo į Vilnių, bet sausio 11 d. vėlai vakare jo jau negalėjo pasiekti nė vienas traukinys: kariškiai buvo užgrobę Vilniaus geležinkelio stoties dispečerinę. Traukiniui iš Berlyno sustojus Žemuose Paneriuose, keleiviai su visu bagažu „po špalam“ keletą kilometrų tamsoje kulniavo iki stoties. Čia žmoną ir pasitikau. Džiaugėmės nebent tuo, kad buvome kartu…

Penktoji kolona – iš savų…

Vartau Kęstučio Čeponio, buvusio K. Antanavičiaus rinkimų komandoje, žinomo publicisto, visuomenės veikėjo, kraštotyrininko ir „žygeivio“, prieš 7 metus paskelbtus prisiminimus „1991 m. sausio įvykiai – „slaptasis karas“. Jis tvirtina, jog buvo rasti dokumentai, liudijantys, jog NGK buvo slapta sudarytas dar 1990 m. balandžio 28 d., nors oficialiai „Lietuvos TSR gelbėjimo komitetas“ paskelbtas tik sausio 11 d. 15 val. Bet būtent jis koordinavo sausio 8 d. „Jedinstvos“ smogikų bandymą įsiveržti į AT rūmus ir jų didžiulį provokuojamą sambūrį kitą dieną po pietų.

NGK turėjo savo propagandos ir agitacijos skyrių. Į jį įėjo „kaspervizija“ ir radijas „Tarybų Lietuva“, įtraukusios keletą buvusių LRT darbuotojų. Beje, radijas „ant platformos“ pradėjo savo veiklą kur kas anksčiau – 1990 m. birželio 2 d. buvusioje Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje. Jame bendradarbiavo iki šiol Lietuvos teisėsaugos ieškomas Stanislovas Mickievičius, iki tol buvęs Lietuvos radijo laidų rusų kalba redaktorius, bei Kostas Šilgalis, garsėjęs kaip neblogas solistas ir muzikos žinovas. Sovietinio karininko Edmundo Kasperavičiaus vadovaujamai televizijai nemažai padėjo pas „platformininkus“ perbėgęs TV programų direktorius Gintautas Steigvila, kuris gerai išmanė televizijos archyvus ir sovietinei propagandai panaudojo ankstyvesnius, dar sovietiniais laikais sukurtus įrašus.

Pas J. Burokevičių perbėgo dirbti Fatina Būtienė – radijo ateistinės laidos „Akiračiai“ redaktorė. Gana ilgai mes dirbome vienoje redakcijoje, viename kabinete. Šiaip ji buvo miela moterytė, 1974 m. gavusi Vinco Mickevičiaus – Kapsuko premiją už aktyvią antireliginę propagandą, ir turėjo paties Petro Griškevičiaus palaikymą. Rengdama laidas buvo nepaprastai kruopšti, bet jos tekstų negalėdavo ginčyti nei TVR pirmininkas Jonas Januitis, nei pavaduotojas radijui Jonas Mitalas, ką bekalbėti apie redakcijos vadovą Antaną Šimkūną. Tomis Sausio dienomis paskambinau kolegei, kuri jau senokai buvo perbėgusi pas J. Burokevičių, stebėdamasis, kaip ji pasuko į Lietuvai priešiškų jėgų gretas. „Tai juk Landsbergis surengė tas žudynes, – neabejodama pareiškė ji, – o mes norime išvaduoti Lietuvos žmones iš jo valdžios…“ Nebeliko ko daugiau diskutuoti…

Užgrobtame radijo ir televizijos pastate, kuris 222 dienoms buvo tapęs „kaspervizija“ (išskirstę skiemenimis šį terminą, žmonės traukė pečiais: „kas per vizija“?), sąmoningesni darbuotojai pasilikti nenorėjo, nors visi rūpinosi savo pragyvenimo sąlygomis. Joje tuo metu labai stigo kvalifikuotų specialistų, ypač lietuvių. Iš Maskvos kas savaitę atvažiuodavo komandiruoti “Ostankino” televizijos darbuotojai, kurie prižiūrėdavo techniką, nes nebuvo mokančių su ją elgtis. Televizijos vadovai nesugebėjo sustabdyti jos turto grobstymo: atvykėliai vogė aparatūrą, o kitus daiktus ištampydavo pastate budėję kariškiai. Daug technikos galėjai rasti tuomet jau veikusioje Gariūnų turgavietėje.

Bomba iš vidaus

2003 m. rugsėjį „Druskininkų naujienos“ rašė apie žvalgybininką Virgaudą Jakucevičių, kuris Krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus pavedimu buvo įsidarbinęs „kaspervizijoje“. Čia jis slapta filmavo, rinko informaciją, kol, kilus įtarimams, jam pavyko pabėgti. Iš parlamento transliuojama Lietuvos televizija tuomet parodė „kaspervizijoje” V. Jakucevičiaus nufilmuotus vaizdus, o kitą rytą apie Lietuvos žvalgo veiklą užgrobtoje televizijoje parašė „Lietuvos aidas”. Tai buvo tarsi bomba, susprogdinusi „darbo žmonių“ remiamos „kaspervizijos“ įvaizdį.

Sausio 13-oji. Nuotraukų paroda Lietuvos Seime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kilus triukšmui, kad užgrobėjai savinasi darbuotojų paliktus daiktus, plėšia brangią techniką, direktoriui G. Steigvilai NGK pavedė įsileisti grupę buvusių darbuotojų. Ką jie ten pamatė, sunku aprašyti. Netrukus buvo įsileista dar viena grupė: savo darbo kabinete neradau nei eteriui tinkančių drabužių, nei batų, nei dešimčių kasečių, nei primityvaus kompiuterio su povandeniame laive naudojamu radijo imtuvu. O iš dabartiniuose Vyriausybės rūmuose įsikūrusio NGK pasklido bauginantis sąrašas: „gelbėtojai“ buvo pasiruošę „neutralizuoti“ dešimtis jiems neįtikusių žurnalistų, tarp kurių buvau ir aš… Jeigu Konarskio rūmų okupacija būtų užtrukusi ilgiau, kažin ar mes būtume išvengę naujų sibirų…

Apie tuos laikus rašyti galima daug. Sausio 13-oji buvo svarbus posūkis tiek žurnalistų, tiek visos visuomenės savimonėje. Rinktis okupantų kelią ryžosi tik nedidelė dalis konformistų. Vargu, ar jie tikėjosi, kad „ant platformos“ jiems pavyks išsilaikyti ilgai. Juk pati SSRS braškėjo: 1991 m. pabaigoje ji subyrėjo, M. Gorbačiovas, neatsiliepdavęs į AT vadovo šaukinius (tai jis „pietaudavo“, tai „miegodavo“), nulipo nuo pjedestalo, pučas su trenksmu žlugo, Maskvoje įsigalėjo demokratinės – bent jau pradžioje – jėgos su B. Jelcinu priešakyje… Kolaborantai pasitraukė. Keletas jų buvo nuteisti, kiti savo nuodėmę nusinešė į kapus (praėjusį rugsėjį Anapilin iškeliavo ir save nuosaikiu vadinęs, buvęs vienas iš TVR vadovų Juozas Kuolelis, kažkada mane baręs už „socializmo linijos neatitinkančius“ komentarus).

***

Bet klausimas svarbus iki šiol: tie, kurie pasitraukė į tylą, tūno it pelė po šluota, jų artimieji, vaikai, anūkai iki šiol mano, kad kolaboravimas buvo jų vienintelė išlikimo sąlyga? Ar negalima buvo pasirinkti kito kelio – kartu su visa tauta?

Šių dienų skandalinga aktualija, susijusi su KGB agentų sąrašo paviešinimu, suformuluoja lygiai tokį patį klausimą: ar kolaboravimas su okupantu, tegul ir be nusikaltimo požymių, yra nekaltas pasirinkimas? Ar nebuvo suteikta dingstis – siekis geresnio posto, atlyginimo, padėties visuomenėje, socialinių sąlygų šeimai – įtraukti juos į tą sąrašą? Kas dabar tai išsiaiškins… Telieka tikėtis kiekvieno išpažinties prieš save: kas tu buvai, kuo tikėjai, kokie bus tavo vaikai?

Ar Lietuva vėl neįžengs į panašius savęs išbandymo brūzgynus, kai savi šaudys į savus?

2018.01.10; 06:00

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Neužmirštuolė – kukli, penkių žiedlapių, žydra, auganti bet kur, kur dirvožemis ne smėlis, kur drėgmės pakanka, auganti grupėmis gėlė. Jai sparnuotus žodžius skyrė Maironis:

Tiek duota žiedeliams gražių pavardžių

Iš margo gėlių sutvėrimo;

O vis tik, man rodos, gražiausias iš jų

Jo vardas: gėlė atminimo!

Gėlę tarsi galėtume laikyti lietuviška, nes ji čia gerai tarpsta, ilgai žydi, nors spalva daugiau Europos Sąjungai ar slavams tinka. Jei jau neužmirštuolę norime pamerkti į vazą ar dovanoti, tai imame puokštę. Iš tikrųjų po vieną neužmirštuolę nedovanojame, todėl ir jos žiedelio mūsų tautiniuose raštuose nėra, iki 2014 tokio simbolio niekur nevartojome.

Sausio 13-ąjai turėjome kelis, istorines šaknis turinčius simbolius: Trispalvę, Vytį, Gedimino stulpus, Vyčio kryžių. Su jais Lietuvos piliečiai ėjo partizaninį karą, į Baltijos kelią ir į dainuojančią revoliuciją, su jais 14 pasišventėlių žuvo prie Bokšto. Kokia paika galva panūdo šiuos simbolius keisti į penkialapį, savo forma primenantį Kremliaus penkiakampę?

Neužmirštuolės idėja atėjo ne iš visuomenės, o iš valdžios, su visuomene nederinus. Aukščiausi šalies vadovai, išsikirpę iš žydro kartono penkialapius blynelius ant atlapų pasikabino ir įsakmiai paskelbė neužmirštuolių vajų. 

Miške. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvoje paplitęs penkis žiedlapius turintis, geltonos, lietuviškos spalvos augalas vėdrynas, tačiau sumanytojams jis netiko, nes jis neturi tokių istorinių šaknų kaip neužmirštuolė. O neužmirštuolės žiedas yra plačiai žinomas masonų simbolis. Todėl jis mums visiškai netinka.

Pradžioje tai buvo „Į saulę (Zur Sonne)“ Didžiosios ložės simbolis, 1926 m. Bremeno suvažiavimo metu patvirtintas. Jį vartojo visoje Vokietijoje ir jis vėliau buvo padarytas Vermachto ginklavimui aukų rinkimo simboliu 1938 m. ir „Žiemos pagalbos“ kampanijoje. Tuomet masonai kažko nepasidalino su Vermachtu ir NASDAP vadovybe, jo atsisakė, bet po karo Visos Vokietijos Didžiųjų Ložių Suvažiavime jis buvo sugrąžintas ir dabar vartojamas ne tik Vokietijos, bet ir viso pasaulio masonų. Jis reiškia pagarbą visiems, kas žuvo dėl masonų idėjų ir žinomas visame pasaulyje.

Pažaidė valdžiukė, neužmirštuolių vajus turėjo baigtis, nes jis tebuvo vajus. Jei Sausio 13-ąją Seimo salėje išvysime neužmirštuoles, galėsime tarti, jog vajus dar nesibaigė arba Seimas virsta masonų lože, kuri išreiškia nepagarbą Sausio 13-os aukoms.

2017.01.08; 00:30

Anąkart šešiamečio anūko klausiu: ar žinai, kas yra Sausio 13-oji?

Žinau, – išpūtė tas akis. – Darželyje aiškino. Tada rusai užpuolė lietuvius…

Va taip. Kad tai buvo ne „rusai“, o Kremliaus statytiniai, ištikimi jau vos ne karste gulinčios SSRS šunys, kad jie vykdė agresiją ne tik prieš lietuvius, bet prieš visą laisvą Lietuvą, ir ne tik prieš ją, – aiškinti tokiam vaikui per anksti.

Bet ką jis nusineš į savo ateitį? Kad rusai – „blogiečiai“, kad lietuviai nuolat kovoja už savo laisvę, ir šito naratyvo jam ilgai neišmuši… Paklauskime: kas dėl to kaltas? Ar ne tie patys agresoriai, ilgus šimtmečius skerdę ir pjudę lietuvių tautą, naikinę jos kalbinius, etninius, socialinius daigus?.. Ar ne tie jų palikuonys, dabar reanimuojantys seniai pašvinkusią SSRS ir siekiantys atstatyti jos sienas Ukrainoje, Kaukaze, Baltijos šalyse, visoje Rytų Europoje? Ar ne jų imperinė politika lietuvių ir kitų tautų genuose palieka vergo, o kartu ir gilios neapykantos „rusams“ virusą?

Už padarytus nusikaltimus būtina atsakyti. Toks teisingumo principas. Lygiai prieš metus straipsnyje „Ar išjudinsime iš mirties taško Sausio 13–osios bylą?“ džiaugiausi, kad, nuo tragiškų įvykių praėjus 25-riems metams, sausio 27-ąją, jau buvo numatytas  Vilniaus apygardos teismo posėdis, kuriame pagaliau pradėta nagrinėti ši sudėtinga, istorinė, ilgai vilkinta byla. Nukentėjusių joje – beveik 500, liudytojų – dar apie tūkstantį, bylą sudaro apie 700 tomų dokumentų, daugiau kaip 60 tūkst. puslapių, iš kurių vien kaltinamasis aktas – 13 tomų. Byloje yra 65 kaltinamieji, posėdyje turėjo dalyvauti tik du – anksčiau sulaikyti Genadijus Ivanovas ir Jurijus Melis, kiti teisiami už akių. Jiems atstovauja apie 40 advokatų.

Tokia statistika. O už jos – nedrąsūs laiškai į Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos teisėsaugos institucijas su draugiškais prašymais išduoti įtariamus nusikaltimais žmonijai. 1999 m. pavyko nuteisti šešis antivalstybinių organizacijų kūrėjus, iš jų Stanislavas Mickievičius (buvęs perversmininkų „Tarybų Lietuvos radijo“ vadovo pavaduotojas) išvengė bausmės, pabėgdamas į Baltarusiją ir Rusiją; beje, 2000–aisiais jis sutiko atvykti į teismo procesą Lietuvoje, jei bus užtikrintas jo saugumas. Koks buvo prokurorų atsakymas, informacijos neaptikau.

Už tos statistikos – kaimyninių šalių prokuratūrų atsikalbinėjimai arba tyla: Maskva ir Minskas neatsakinėjo į Vilniaus „teisinės pagalbos prašymus“. Tokie pasiteisinimai lėmė, kad, kaip prieš šešerius metus „Ūkininko patarėjui“ sakė istorikas Liudas Truska, buvo nuteisti tik 6 nereikšmingi kaltinamieji, keturi mirę (J. Kuolelis Anapilin išėjo praėjusį rugsėjį), o net 23 agresijos vadai jaučiasi nebaudžiami ir tik šaiposi iš mūsų teisėsaugos ir Sausio 13–osios aukų. Dabar ir šie skaičiai yra pasikeitę Lietuvos nenaudai.

Prieš metus pastebėjau, kad netgi Ukraina, kurios Maidano dalyvius taip gynė ir rėmė Lietuva, ilgai nebuvo numačiusi penkių čia apsistojusių įtariamųjų ekstradicijos galimybės. „Vadovaujantis Ukrainos Konstitucijos 25 straipsniu ir kitais Ukrainoje galiojančiais teisės aktais, Ukrainos pilietis negali būti išduotas ar perduotas kitai valstybei“, – remdamasi Kijevo atsakymu skėsčiojo rankomis Lietuvos generalinė prokuratūra. Į ekonominį ir politinį chaosą įklimpusi Ukraina vargu ar skubės greitai pakeisti savo įstatymus.

Lapkričio pradžioje Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Zigmas Vaišvila ir Eimantas Grakauskas kreipėsi į teismą, kaltindami teisėsaugos organus vilkinimu, abejingu požiūriu į bylą, taikomu „pasirinktiniu teisingumu“. Reakcijos stoka buvo prikišama ir šalies Prezidentei. Šiame procese teismui buvo perduotos kelios bylos. Antai, liepą Vilniaus apygardos teismui perduota nagrinėti dar viena Sausio 13-osios įvykių byla, kurioje įtarimai dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų pareikšti dviem Rusijos piliečiams. Kaltinamųjų pavardės nebuvo viešinamos, tik patikslinama, kad tai „buvę desantininkai, dalyvavę veiksmuose prie Televizijos bokšto“.

Spalį išskirta dar viena byla dviems sovietų karininkams Vladimirui Kotliarovui ir Sergejui Kostecui. Šis tyrimas nuo didžiausios apimties Sausio 13-osios bylos atskirtas 2014 metais. Atskirtoje byloje iš viso buvo devyni įtariamieji. Likusių septynių asmenų veikla tirta dar kartą atskirtame tyrime, tačiau jis sustabdytas, „išnaudojus visas galimybes tiksliai nustatyti nusikaltimą padariusius asmenis“.

Po to visuomenė  nebuvo maitinama jokia informacija apie šios bylos tyrimo eigą ir teismo posėdžius. Generalinės prokuratūros tinklapyje apie ją užsiminta tik… 2014 m. sausį. Vilniaus apygardos teismo portale rasime ne ką šviežesnes naujienas – 2016 m. balandžio… Tad leiskite paklausti: ar 14 žuvusiųjų atminimas, jų artimųjų skausmas, šimtų nukentėjusių per tragišką Sausį neužsitarnavo deramos pagarbos – bent pranešti apie prasidėjusį teisingumo procesą? O gal tik Sausio 13-osios išvakarėse valdžios atstovai surengia paminėjimus prie Seimo, prie Aukų kalnelių, pasako oficialias kalbas ir – vėl viskas nugrimzta į gilią užmarštį?

Tad prieš metus klausiau: kažin, ar Sausio 13–osios byla neužsitęs dar tiek pat, ketvirtį amžiaus, nes antai jau pačioje pradžioje bylą nagrinėsianti teisėja sudejavo: tokio liudytojų ir nukentėjusių skaičiaus teismo patalpos sutalpinti negalės…

Todėl pasiūliau: šį teismo procesą surenkite „Siemens“ arenoje! Tegul nusikaltėlius teisia Tautos susirinkimas!

2017.01.05; 06:04

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė su 85-uoju gimtadieniu pasveikino pirmąjį atkurtos Nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovą Vytautą Landsbergį.

Pasak Prezidentės, į V. Landsbergio asmenybę telpa labai daug Lietuvos. Nuo garbingos giminės, įvairiais laikais branginusios ir gynusios lietuvybę, iki vardo, žinomo visame pasaulyje. Tai vardas, visada tariamas greta Sąjūdžio ir Baltijos kelio, Kovo 11-osios ir Sausio 13-osios, įgavęs ypatingą svorį.

Prezidentė sako gerai suprantanti, kad tik pats V. Landsbergis iš tiesų žino, ką reiškė tomis istorinėmis Lietuvai dienomis prisiimti lyderio atsakomybę.

Šią istoriją profesorius V. Landsbergis kuria ir toliau – kaip retas iš politikų, visuomenės ir kultūros veikėjų reaguodamas į visa, kas svarbu mūsų valstybei, savo gyva, žaižaruojančia mintimi nepalikdamas abejingų, išgrynindamas dabartinę politiką ir sugrąžindamas jai svarbiausius orientyrus.

Šalies vadovė padėkojo V. Landsbergiui, kaip Lietuvos laisvės architektui, mąstytojui, kūrėjui ir labai jaunam savo dvasia žmogui, iš kurio daugelis nuolat mokomės drąsos ir orumo, laisvos ir garbingos laikysenos, būdingos didelėms asmenybėms.

Prezidentė jubiliatui palinkėjo dar daug metų, pripildytų veiklos, kūrybos džiaugsmo, sveikatos ir ištvermės. 

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas, Kovo 11-osios Akto signataras, visuomenės veikėjas, meno, muzikos ir kultūros istorikas V. Landsbergis gimė 1932 m. spalio 18 d. Kaune, architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir akių gydytojos Onos Jablonskytės-Landsbergienės šeimoje.

1952 m., dar studijuodamas, V. Landsbergis ėmėsi pedagoginio darbo ir vertėsi juo iki 1990 m. kovo mėn. Dėstė fortepijoną Vilniaus M. K. Čiurlionio muzikos mokykloje, Valstybinėje konservatorijoje, jos Klaipėdos fakultetuose, Vilniaus Pedagoginiame institute. 1969 m. apgynė disertaciją „M. K. Čiurlionio kompozitoriaus kūryba“. 1978-1990 m. – dirbo kaip Lietuvos muzikos akademijos profesorius. Čia 1994 m. apgynė habilituoto daktaro disertaciją.

V. Landsbergis – politikas, meno, muzikos ir kultūros istorikas, išleidęs per 100 knygų, kuriose kaip ir straipsniuose iš pradžių daugiausiai gvildeno M. K. Čiurlionio kūrybą, o vėlesniais metais – Lietuvos ir tarptautinius politinius klausimus.

Už nuopelnus Lietuvai V. Landsbergis apdovanotas Vytauto Didžiojo I laipsnio ordinu (1998), Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Pasipriešinimo dalyvio žymeniu (1998), Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine (2003). 2004 m. jam paskirta JAV Lietuvių fondo Dr. Antano Razmos vardo Visuomeninė premija (JAV). V. Landsbergis apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija (2011), Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (2012), LTOK Olimpine žvaigžde. Yra garbės savanoris.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.19; 04:25

Pirmadienį „Skalvijos“ kino teatre žiniasklaidai buvo pristatytas žinomo kino režisieriaus Šarūno Barto filmas „Šerkšnas“ („Frost“), pasakojantis apie karą Ukrainoje. 

Kino režisierius Šarūnas Bartas, sukūręs filmą apie karą Ukrainoje. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Š. Bartas, bene ryškiausias lietuviško kino ambasadorius pasaulyje, gegužę „Šerkšną“ pristatė 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“. Pasaulinė filmo premjera buvo palydėta kelias minutes trukusiomis ovacijomis žiūrovams atsistojus.

Prie „Šerkšno“ dirbo didžiulė tarptautinė kinematografininkų komanda iš Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir Prancūzijos. Filmas buvo įgarsintas ir sumontuotas Prancūzijoje.

„Šerkšnas“ – tai Š. Barto žingsnis į kitą temą, kitokią kino formą. Čia viskas konkretu, realu. Aktoriai, kaip visada Š. Barto filmuose, vaidina nevaidindami, ir tai, kaip sakė režisierius, jam yra aukščiausias meistriškumo lygis. Jų tarpusavio dialoguose apstu improvizacijų.

„Ką reiškia – kita tema? Ką reiškia pavojus? Ką nors imituoti, nematant to, kas ten vyksta, būtų neteisinga. Nesąžininga“, – sakė Š. Bartas.

Anot režisieriaus, situacija prie fronto linijos gali pasikeisti per tris dienas, todėl filmo prodiuserės Jurga Dikčiuvienė ir Liuba Knorozok iš Ukrainos vis važinėdavo į žvalgytuves.

Filmo pavadinimas „Šerkšnas“ atkeliavęs iš Lietuvos, iš tragiškų 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių, kai sovietų tankai bandė užimti Lietuvos radiją ir televiziją bei televizijos bokštą. Kaip prisiminė Š. Bartas, tada Lietuvoje buvo didelis šerkšnas, medžiai buvo tarsi apaugę magiškais kristalais. Tada jis filmavo savo pirmąjį ilgametražį filmą prancūzų televizijai ARTE. Bet išgirdęs, kad atvažiuoja tankai, sustojo ir iki pat pavasario filmavo dokumentiką apie tai, kas dėjosi Lietuvoje.

„Kažką panašaus matėme ir ten, kur filmavome dabar. Iš tos nufilmuotos medžiagos apie sausio 13-osios įvykius nebuvo padarytas filmas, bet ji vadinosi „Šerkšnas“. Sukūriau šį, Ukrainos, „Šerkšną“. Tai – viena.

Antra – vienas svarbių dalykų, į kurį neatsakiau ir atsakymo nežinau, – tai pats karo klausimas. Kodėl žmogus kariauja? Kodėl jis renkasi mirtį? Kodėl tai vyksta taip ilgai – nuo pat civilizacijos pradžios? Galima įvairiai apie tai kalbėti, ir atsakymų yra įvairių, bet nė vieno – galutinio. Tai noras ir būtinybė besiplečiant nacijai užkariauti kitas žemes. Bet tai – labai prieštaraujantis dalykas pagrindiniam žmogaus tikslui – gyventi. Mirtinai sužeistas žmogus tikisi dar išgyventi – šliaužia, užsispaudžia žaizdas.

Kadras iš Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Staiga viena valstybė kerta kitos valstybės sieną su mirtina karine technika ir bando atplėšti tos valstybės gabalą. Europoj tai atrodo keistai, bet tai vyksta. Ir tai vykdo imperialistinė Rusija. Tą ji darė ir su mumis, ir paskui sėdėjom 50 metų po jos padu. Tai – diskusijų, aptarimų klausimas. Kitas kitaip sakytų, trečias – trečiaip. Yra žmonių, kurie teisina Rusiją ir sako, kad taip turi būti, kad Ukraina yra vos ne Rusijos dalis. Jie motyvuoja net kalba. Jei Luhanske žmonės kalba rusiškai, tai pasiimam jį. Tai kodėl Vokietijai neužgrobt Austrijos, o prancūzams neokupuoti dalies Šveicarijos, kur dauguma kalba prancūziškai? Tai – tokie ciniški pasiteisinimai, veiksmai. Ir netikėti. Nes ukrainiečiai ir rusai turėjo draugiškus ryšius. Vis dėlto imperialistinis godumas nugalėjo.

Bandoma suvaldyti šitą dalyką. Jeigu nebūtų jėgų, kurios tam priešinasi, pas mus greitai atsirastų tankų. Ačiū Dievui, kad atsirado atgrasymo priemonių. Meluodami, apsimetinėdami, naiviai, kvailai ir įžūliai tą karą vykdo, nors jis yra nepaskelbtas, – čia dar vienas keistas dalykas. Realiai karas vyksta, o oficialiai paskelbtas nėra. Oficialiai tos dvi valstybės nekariauja“, – kalbėjo Š. Bartas.

Š. Bartas priminė, kad filmavimo metu internete iš Rusijos pusės buvo visokių pasiūlymų, kaip antai, išguiti lietuvių nacionalistus, kurie suka ten filmą.

„Šerkšne“ vaidina žinoma Prancūzijos kino aktorė ir dainininkė Vanesa (Vanessa) Paradis bei garsus lenkų aktorius Andžejus Chyra (Andrzej Chyra). Tačiau pagrindinius vaidmenis sukūrė debiutuojantys jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas (Rokas) ir Lyja Maknavičiūtė (Inga).

Dar ką tik buvę paaugliai, užaugę nepriklausomoje, karo nepatyrusioje Lietuvoje, jie avantiūristiškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą, tačiau galiausiai atsiduria prie fronto linijos Donbase. Karo akivaizdoje jauna pora suvokia gyvybės trapumą bei meilės vertę.

„Suprantu, kad kinas gali būti ne tikslas, o gyvenimo padarinys, kas buvo labai įdomu. Man atrodo, dabar reikia apie tai kalbėti, dabarties kontekstas šaukia apie šitą temą. Visiškai neaišku, kur nueis pasaulis ateityje. Man buvo unikali patirtis – tiek vaidybos, tiek vidinės kino virtuvės pamatymo, tiek karo prasme. Iki tol tuo karu domėjausi teoriškai – kas Maidane vyksta ir kas separatistų pusėje. Jį mistifikuoji todėl, kad ten nesi. O kai pabūni, pamatai, kad tai – visai paprasta. Pavyzdžiui, mano mamą užmuša. Ką aš darau? Žudau, ir viskas. Arba – kodėl aš žudau? Todėl, kad ginu savo valstybę“, – dėstė M. Jančiauskas. 

Dar vienas epizodas iš kino režisieriaus Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Abiem aktoriams tai yra debiutas kine, tačiau greta jų atsidūrė du ypač patyrę profesionalai: prancūzė V. Paradis („Cafe de Flore“, „Mergina ant tilto“) ir lenkas A. Chyra („Katynė“, „Jungtinės meilės valstijos“). V. Paradis „Šerkšne“ yra karo žurnalistė, kuri Rokui duoda pamoką apie meilės reikšmę. Jos veidas matomas ir ant filmo plakatų. Kaip V. Paradis atsidūrė Š. Barto filme – negi jis ėmė ir jai paskambino, ir ši sutiko? „Taip ir buvo – paskambinau, ir ji sutiko. Ji žinojo mano kūrybą. Pasisekė, kad Vanesa tuo metu buvo laisva, tai ir sutiko filmuotis“, – sakė režisierius.

Andžejaus Chyros personažas kuruoja užsienio žurnalistų Ukrainoje darbą ir prižiūri Roko ir Ingos kelionę.

Kartu su 30-ies žmonių komanda Š. Bartas tris mėnesius keliavo automobiliais po Ukrainą. Iš viso nuvažiavę 13 tūkst. kilometrų, filmo kūrėjai pasiekė atšiaurius šalies regionus. Kai kurios scenos filmuotos 200-300 metrų nuo fronto linijos. Filmavimo grupė girdėjo šūvius į jų pusę.

„Su Lyja temstant stovėjome apsikabinę, filmavome vieną iš scenų. Jokių garsų aplinkui, tik slegianti, nežmoniška tyla. Ir tada pasigirdo šūviai iš separatistų pusės. Mes kritome ant žemės“, – prisiminė M. Jančiauskas. Aktoriams, kaip ir jų herojams filme, tai buvo pirmasis prisilietimas prie realaus karo.

Visi kariai, kurie pasirodo filme, yra Ukrainos kariai, filmavimo metu buvę fronte. Kalbėdami nesurežisuotais monologais, jie naiviam, bet karą pažinti norinčiam Rokui paaiškina, kodėl išėjo į frontą ir ką reiškia laidoti žuvusį draugą.

„Šerkšno“ autentiškumą dar labiau sustiprina tai, kad visi Roką ir Ingą filme sutinkantys žmonės, kaip ukrainietė pardavėja, Lenkijos pasienio darbuotojai ar nakvynės priimantis ukrainietis senukas, nėra profesionalūs aktoriai. Jie – žmonės, kuriuos filmo komanda sutiko kelionės metu ir nufilmavo jų natūralioje aplinkoje.

Filmuoti „Šerkšną“ Š. Bartas patikėjo jaunosios kartos operatoriui Eitvydui Doškui. Jie kartu dirbo prie ankstesnio Š. Barto filmo „Ramybė mūsų sapnuose“, pernai pripažinto geriausiu lietuvišku metų filmu.

Ukrainos kova už nepriklausomybę režisierius domisi seniai. „Oranžinės revoliucijos“ metu Š. Bartas Ukrainoje filmavo savo juostą „Septyni nematomi žmonės“, jis kasdien sekė Maidano ir vėliau įvykusios Krymo okupacijos naujienas. Po premjeros Kanų kino festivalyje „Šerkšną“ puikiai įvertino Prancūzijos kritikai.

„Šerkšnas“ – jau penktas Š. Barto filmas, parodytas Kanuose. Šiauliuose gimęs, 30 metų kiną kuriantis Š. Bartas Prancūzijoje ypač vertinamas – pernai prestižinis Paryžiaus šiuolaikinio meno centras „Pompidou“ pagerbė režisierių, parodydamas jo filmų retrospektyvą.

Lietuvos kino teatruose filmas „Šerkšnas“ bus rodomas nuo rugpjūčio 18 d.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.16; 02:03