Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Net ir patys geriausi dalykai, pačios tauriausios idėjos, jeigu jomis naudojamasi neišmintingai, be takto ir be saiko, gali virsti savo priešingybe ir gausinti blogį.

Pavyzdžiui, pasaulis dar tebekrūpčioja prisiminęs, kaip, pasinaudojęs demokratijos suteiktomis galimybėmis, Vokietijoje į valdžią atėjo Hitleris.

Mūsų dienomis, regis, panašus virsmas ima grėsti ir daugybei žmonių gyvenimo viltį grąžinusiai žmogaus teisių idėjai. Kai iš idėjos ir iš viešojo gyvenimo imta eliminuoti patį pamatą, ant kurios turėtų laikytis teisių idėja – supratimą apie pareigas ir kiekvieno žmogaus (beje, ir žmogaus teisių gynėjo) asmeninę atsakomybę už savo žodžius ir veiksmus, žmogaus teisių pažeidinėjimų atvejų ima netgi daugėti.

Tik dabar piliečių teises ima pažeidinėti ar uždega žalią šviesą tokiems pažeidinėjimams ne tik valstybė, valdžia, o dar ir susireikšminę ir asmeninę atsakomybę ignoruojantys įvairūs teisių gynėjai.

Kodėl informaciniame lauke padaugėjo pranešimų apie augančią moksleivių, paauglių agresiją prieš mokytojus, tėvus, bendramokslius? Tai logiška pasekmė neatsakingų kalbų apie jų teises, nutylint  pareigas. Kita vertus, ir patys kovotojai už visų lygias teises vis dažniau griebiasi teisėjų vaidmens ir net psichologinės agresijos prieš kitokią, nei jų, nuomonę turinčiuosius.

Ryškiausias pavyzdys – vasarą tų kovotojų sukelta isterija prieš vieną tikybos mokytoją bei jų raginimai „imtis griežtų priemonių“ mokytojai nubausti, nepatikrinus faktų, neišsiaiškinus visų aplinkybių, nepasikalbėjus su pačia mokytoja, remiantis vien situacijoje pasiklydusios paauglės įspūdžiais.

Kitas pavyzdys – puolimas prieš  Seimo narę Rasą Juknevičienę, kuri socialiniuose tinkluose pasidalijo įspūdžiais iš viešnagės JAV. Nei smerkdama, nei pajuokdama, o tik kiek nustebusi ji rašė: „Atsikėliau anksčiau ir už tuos, kurie miega tiesiog gatvėje. Vėl kas nors apkaltins, bet, deja, tik juodi. Atrodo, kad jiems toks gyvenimo būdas visai patinka. Bunda linksmi“.

Centre: Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atspėjo. Ir ši Seimo narė užlipo ant to grėblio, kuris jau kartą pokštelėjo per kaktą buvusiai Seimo narei Daliai Teišerskytei, išdrįsusiai nepakankamai pagarbiame kontekste paminėti afroamerikiečius. Tarsi nežinotų, jog Lietuvos žmogaus teisių gynėjai su ypatingu pasiaukojimu gina tik netradicinės seksualinės orientacijos mažumos, musulmonų ir afroamerikiečių teises.

Žmogaus teisių stebėjimo instituto projektų koordinatorei (na, ir pavadinimas!…) Kristinai Normantaitei trumpoje Seimo narės žinutėje buvo pristigę „įsigilinimo į socialinių problemų priežastis ir atsakingo požiūrio į komunikaciją“. O anoniminiai kritikai sriūbavo, jog parlamentarės pastabos esančios neapgalvotos ir nejautrios!

Kuo ilgiau gilinausi į šią, atsiprašant, problemą, tuo tvirtėjo įtarimas, jog vadinamieji „teisių gynėjai“ pučia eilinį muilo burbulą, siekdami pateisinti į juos dedamas visuomenės sveiko proto ir psichologinės sveikatos drumstėjų viltis ir lėšas.

Diržas. Slaptai.lt nuotr.

Romantiškais Perestrojkos laikais, kai mes tik mokėmės demokratijos, buvo aiškinama, jog įvairios žmogaus teisių gynimo organizacijos kuriamos tam, kad apgintų Pilietį nuo Valstybės. Tačiau dabar, atrodo, viskas virsta „ontrep“. Vieni gina vaikus nuo tėvų, kiti – tėvus nuo vaikų… Kai prieš dešimt ar dvyliką metų tėvai kreipėsi į valdžią prašydami, kad mokyklose būtų tikrinama, kurie vaikai vartoja narkotikus, pirmieji į kovą su ta tėvų iniciatyva pakilo žmogaus teisių gynėjai. O ką jie apgynė? Narkotikų platintojus bei vaikų „teisę“ daryti kvailystes, kvaišintis, žalotis, o apkvaitus žaloti ir net žudyti kitus…, o tėvai pasijuto nebeturį teisių rūpintis vaikais.

Valstybės nusižengimų prieš piliečius tos organizacijos nebepastebi, nemato, kaip valdžia ir jai tarnaujantys biurokratai grubiausiai pažeidinėja tiek visos tautos, tiek atskiro žmogaus teises. Skurdžiausiomis pensijomis pažeidžiama pagyvenusių žmonių teisė į orią senatvę; nesubalansuota mokesčių sistema žlugdomos smulkiųjų verslininkų pastangos sąžiningai uždirbti duoną sau ir savo šeimai; toleruojant švogerizmą, kvalifikuotiems specialistams darbo tenka ieškotis svetur, dėl ko Lietuvoje katastrofiškai mažėja lietuvių.

Beje, žmogaus teisių gynėjų politišku nekorektiškumu apkaltinta politikė atsiprašė. O štai dauguma eilinių piliečių, interneto vartotojų, jos ne tik kad nepasmerkė, bet net gynė. Iš internete paskelbtų 52 skaitytojų atsiliepimų žmogaus teisių gynėjų kaltinimams vienareikšmiškai pritarė tik penki. Dar šeši tiesiog pasinaudojo proga dar kartą įgelti R. Juknevičienei, kuri neįtinka jiems, kad ir ką besakytų. O likusieji, net ir tie, kurie prisipažino nemėgstantys politinio  korektiškumo dorybe nelaikančios politikės, tą kartą ją besąlygiškai gynė. Ne todėl, kad jie būtų rasistai, o todėl, kad, jų nuomone, pavojų demokratijai kelia teisių gynėjų mėginimai uždėti apynasrį teisei turėti savo nuomonę ir ją reikšti!

Cituoju vieną tokį pasisakymą: „Nebenoriu gyventi tokiame veidmainių pasaulyje: nebegali sakyti, ką galvoji, ką jauti. Visur suras priežastį, kad mano pasisakymai yra susiję su rasizmu, įžeidimu, dar kažkuo… Kuo toliau, tuo baisiau…. Pasaulis išsigimsta.“

Ne. Išsigimsta ne pasaulis. Išsigimsta kai kurios idėjos, suvešėjusios tuščiose galvose …

2017.09.20; 10:00

Portalas Slaptai.lt siūlo savo skaitytojams susipažinti su aštriu, bet įdomiu, dėmesio vertu politikos apžvalgininko Vytauto Sinicos straipsniu “Tapinokratija“. Mūsų manymu, apžvalgininkas Vytautas Sinica taikliai įvardina mūsų šiandienos problemas. Jo pažerta kritika – ir prasminga, ir teisinga.

TAPINOKRATIJA

Kaip veikia tapinokratija mūsų šalyje? Kaip gyvulių ūkis. 

Lietuvoje, kai mokytoja netikrina pamokai pasitelktos brošiūros šaltinių – ji, pasirodo, nebegali dirbti. O kai ministrė švaistosi atleidimo nuosprendžiais be jokio tyrimo – viskas gerai, galima dirbti toliau. Bet kurio įtakingo politiko ar pareigūno veiklos įvertinimas paskęsta tyrimuose, bet štai mokytojus galima „nuteisti“ ir atleisti tiesiog paskaičius laikraščius ar pažiūrėjus žinias. Skirtingoms kastoms ūkyje skirtingos taisyklės. 

Vytautas Sinica, publikacijos autorius.

Turbūt visos žinių laidos parodė, kad Telšių Žemaitės gimnazijos tikybos mokytoja pamokoje apie lytiškumą rodytose skaidrėse įrašė, jog dauguma serijinių žudikų, kurie suvalgė savo aukas, buvo gėjai. Dar vaizdingai aprašė, ką gėjai daro miegamajam ar kur ten jiems patinka. Skaidrės šokiravo moksleivę, buvo paviešintos internete. Dar labiau šokiruojanti buvo reakcija. Viešais susidorojimais pagarsėjęs žurnalistas Andrius Tapinas pasakė, kad „Telšiuose turi lėkti galvos ilgai ir ne viena“. Ir tą pačią dieną valdžia vykdo komandą: ir mirusios Darbo partijos iškeltas Telšių meras patvirtina, kad mokytoja dirbti nebegali, ir švietimo ministrė antrina, dalinasi atleidimais. Sakytume, gal ne Tapino klauso, o vadovaujasi įstatymu, gal per pusdienį buvo atliktas tyrimas.

Bet ne. Čia tokia nauja mada R. Šimašiaus pavyzdžiu: išgirsti iš žiniasklaidos informaciją ir atleisti iš darbo. Kai tuo tarpu mokytojai yra atleidžiami pagal Darbo kodeksą, Švietimo įstatymą ir žemesnius teisės aktus. Gal galėtų būti išimties tvarka nusikaltusiai mokytojai, nes pažangūs balsai užuosdami kraują jau rėkia, kad pažeistas Baudžiamojo kodekso 170 straipsnis. Bet kaip žinia, dėl jokio nusikaltimo mokytoja kalta nepripažinta, nebent ministrė su meru neigia nekaltumo prezumpciją.

Reakcija neadekvati, nors ir ne visai tuščioje vietoje. Paviešintų mokytojos skaidrių turinys sunkiai paaiškinamas, dėl įvairių priežasčių apskritai diskredituoja tradicinių pažiūrų stovyklą LGBT klausimais ir pačiai mokytojai nedaro garbės, o mokiniams – naudos. Problemos su tomis skaidrėmis bent trys.

Pirma, skaidrėse pateikti teiginiai galimai neatitinka tikrovės. Jų autoriaus P. Camerono reputacija dviprasmiška ir net skandalinga, bet neišvengiamai tenka į tai žiūrėti kritiškai, nes pseudomokslininkais yra apšaukiami visi, kurie paskelbia tyrimus, neigiančius LGBT reikalavimų „mokslinį pagrįstumą“ (M. Regnerus, R. Spitzer – plačiau knygoje „Kaip gėjai tampa norma?“). Visgi pagrįstumo skaidrėse esama. Kilus triukšmui netruko surasti jau ir kitų autorių šaltinių apie gėjų kriminologines koreliacijas (pvz., kad jie sudarė daugumą JAV sulaikytų serijinių žudikų), o labai nepatogios statistikos šita tema yra tikrai daug ir ji dažnai absurdiškai nutylima.

Tobulas pavyzdys – kunigų pedofilijos atvejai. Daugiau nei pusė jų – homoseksualūs, nors LGBT asmenų visuomenėje tėra 2-3 proc. Ar šį tikrą, ne alternatyvų faktą nurodžiusi mokytoja irgi būtų neapykantos kurstytoja? Vienu metu išeitų ir prieš gėjus, ir prieš Bažnyčią. Tokio informacinio konteksto žinojimas verčia bent suabejoti, ar statistika buvo tokia išgalvota, kaip teigia, tarkime, Seimo narė Aušrinė Armonaitė.

Jeigu visgi taip ir yra, mokytoja dėstė klaidinančią medžiagą, kuri turėtų būti vertinama lygiai taip pat, kaip klaidinanti medžiaga, moksleiviams pateiktas nepasitvirtinęs ar ydingas tyrimas bet kuriame kitame dalyke, bet kuria kita tema, neliečiant gėjų. Apie atrastas planetas, kurmius, ligas ir lygiašonius trikampius. Žinoma, taip būtų, jeigu mokytojos skaidrėmis iš tiesų piktinamasi dėl jų neprofesionalumo, o ne tiesiog politiškai/ideologiškai todėl, kad buvo paliesti gėjai – vis labiau neliečiama visuomenės grupė.

Taigi klausimas yra vienas: ar už blogai parinktą mokymo medžiagą standartinė bausmė anksčiau neprasižengusiems mokytojams yra atleidimas iš darbo? Būtų įdomi mokytojų, mokyklų direktorių nuomonė. Nemokslinė švietimo darbuotojų apklausa veda prie išvados, kad taip tikrai nėra. 

Vilniuje esama ir tokių gatvių. Beje, pačiame sostinės centre, netoli Krašto apsaugos ministerijos. Slaptai.lt nuotr.

Antra, net jei informacija skaidrėse buvo pagrįsta tyrimais, nelabai aišku, kuo ji reikšminga doriniam ugdymui. Studijos apie JAV serijinių žudikų seksualinę orientaciją apima viso labo šimtus asmenų šimtamilijoninėje valstybėje. Homoseksualumas krikščioniškoje perspektyvoje yra problema, o homoseksualių santykių praktikavimas – moralinis blogis. Normalu, kad tikybos mokytoja norėtų tą paaiškinti. Galimai religijos laisvės pažeidimas yra uždrausti aiškinti katalikišką poziciją tam ir skirtose tikybos pamokose.

Bet homoseksualumo problema Bažnyčios akyse tikrai ne ta, kad koks šimtas gėjų buvo žudikai ir dešimt kanibalai. Ne dėl to krikščionybė smerkia politinį LGBT judėjimą. Smerkia už tai, jog šis ydą verčia elgesio norma. Mokytojos pateikta medžiaga atrodo tiesiog nereikšminga ir perteklinė, siekianti šokiruoti, o ne argumentuoti. Šiuo požiūriu nesunku suprasti kilusį pasipiktinimą.

Trečia, informacija skaidrėse tiesiog vulgari. Tačiau tikėtina, kad sukilusiems pries mokytoją piliečiams tai užkliuvo mažiausiai. Nežinia, ar tai užkliuvo pačiai skaidres paviešinusiai moksleivei. Turėjo užkliūti. Mokiniams rašyti, kas ką kur kiša, masažuoja ir ryja, nėra pedagogiška, kad ir kokios būtų tokio dėstymo intencijos. Nuosekliai žiūrint, smerkiant aptariamas skaidres turėtų būti pasmerktos ir visos liberalios lytinio švietimo programos, seksualizuojančios vaikystę ir dėstančios apie absoliutų kontracepcijos saugumą, lytinio gyvenimo malonumą, įvairovę, pozas ir t.t. „Įvairovės namai“ ir panašios NVO, kai kalba apie „mokslu, o ne dogmomis grįstą lytinį švietimą“, visada nepamiršta paminėti, kad jis turėtų būti pagal Pasaulio sveikatos organizacijos standartus.

M. A. Pavilionienė kaip tik tokį švietimą siūlė įvesti būdama Seimo nare. Tikriausiai mažai kas skaitė tuos „mokslu grįstus PSO standartus“, tačiau visiems labai reikėtų tai padaryti (ypač nuo 40 puslapio), nes nėra abejonės, kad jie ir toliau bus aktyviai peršami Lietuvos švietimo sistemai. Vulgaresnės vaikystės seksualizacijos jūs niekur nematėte ir nepamatysite. Masturbacija iki 4 metų, seksualinio malonumo pažinimas iki 6-erių ir taip toliau. Neskaitę netiki, kaip A. Bumblauskas, todėl reikia perskaityti ir pagalvoti, ar tikrai tokio „mokslu grįsto“ lytinio švietimo nori dauguma tėvų. Tikriausiai ne.

Bet vien tai, kad Telšių istoriją iškart sekė P. Gritėno straipsnis apie tai, kodėl VDU Teologijos fakultetas rengia lytiškumo ugdymo specialistus, bent kiek įskaitančiam politinio veiksmo logiką aiškiai rodo, kad Telšių istorija bus naudojama būtent „išlaisvinančiam“ lytiniam švietimui pagal PSO standartus įvedinėti. Vienas šio pažangaus lytinio švietimo aspektas jau dabar akivaizdus – seksualinių mažumų lobistinių organizacijų atstovų kelionės į mokyklas tiesiogiai bendrauti su vaikais, kad „LGBT pažinimas būtų ne teorinis, o praktinis“. Lietuvos gėjų lygos atstovas Tomas Raskevičius iškart po Telšių istorijos tą pasiūlė ne vienai žiniasklaidos priemonei. 

Tenka atkreipti dėmesį į plačiai paplitusį išimtinai emocinį argumentą esą homoseksualūs vaikai klasėje turėjo baisiai jaustis klausydami tokios pamokos. Neabejotina, taip ir buvo. Tačiau pats argumentas vertas panašiai kiek ir priešingos stovyklos argumentas „kaip aš paaiškinsiu vaikams?“

Verta šį argumentą apmąstyti iš principo. Užduodant tokį klausimą apie vaikų jauseną pamokoje kitas loginis žingsnis yra tik safe spaces („saugias erdves“) įvedimas mokyklose ir universituose, kaip tai Obamos valdymo laikotarpiu buvo padaryta JAV. Vaikučius reikia apsaugoti nuo nemalonios informacijos, net jeigu ji teisinga. Tai totalinės nemalonių ir neparankių faktų cenzūros darbotvarkės dalis. Nes jeigu skaidrių turinys nebuvo melagingas, faktai tėra faktai ir švietimo sistema negali vadovautis tuo, kaip kažkas jausis. Faktai eina pirmiau emocijų.

Mokyklose taip pat sėdi daug girtaujančių tėvų vaikų, daug sugyventinių vaikų ir t.t. Daug komunistų, kolonistų vaikų, stribų anūkų. Pagal tą pačią logiką turėtų būti uždrausta minėti realius faktus, kad geriantys tėvai smurtauja dažniau nei negeriantys, kad susimetę smurtauja dažniau nei susituokę, kad vienišų tėvų vaikai pagal n rodiklių gyvenime „pasirodo“ blogiau už abu tėvus turinčius vaikus ir t.t. Nutylėti, ką darė SSRS režimo šalininkai ir kaip dabar juos turėtume įvertinti. Juk vaikams skaudu. Biologijos pamokose būtina nutylėti, jog ŽIV yra statistiškai daugiausiai tarp homoseksualių vyrų paplitusi liga (JAV sveikatos organizacijos 2013 m. duomenys). Juk kas svarbiau: kaip pasijaus homoseksualūs vaikai klasėje, ar galimybė, jog išgirdę šią informaciją jie gales išvengti rizikingos seksualinės elgsenos?

Įprasta sakyti, kad homoseksualumo nesirenkama, todėl tai taip jautru ir svarbu. Tėvų taip pat nesirenkama. Ar gerai jaučiasi vaikas girdėdamas tokius faktus apie šeimas, tokias kaip jo paties? Tikriausiai ne. Ar dėl to turėtų būti uždrausta tuos faktus pasakyti, kai/jeigu jie atitinka pamokos temą temą ir kažką prasmingo įrodo (kaip šiuo atveju, deja, nebuvo)? Pagal dalį besipiktinančių, yra būtent taip. Bet tai niekaip nesiderina nei su demokratija, nei su žodžio laisve, nei su ugdymo sistemos tikslais ir principais. Kiekvienas besijuokiantis iš JAV universitetuose esančių saugių erdvių studentams išsiverkti, turėtų su tuo sutikti.

Ir visgi centrinis rūpesčio objektas šioje istorijoje kol kas turėtų būti susidorojimo taikiniu tapusi mokytoja. Kad ir kokios prastos buvo jos skaidrės, vulgari ir galimai klaidinga pateikta informacija. Jeigu mokytoja, pagal R. Šimašiaus Laisvės gimnazijoje sukurtą precedentą, bus atleista be jokio tyrimo, tai bus elementarus susidorojimas dėl pažiūrų, dar daugiau, dėl religinių įsitikinimų. Visi suprantame, kad jeigu vietoje Bažnyčios mokymui užkliūnančių gėjų skaidrėse būtų beveik bet kas kitas, bet kuri visuomenės grupė ar gamtamokslio faktas, o ypač tie nelemti pedofilai kunigai (kurių tėra gal panašiai nedaug kaip ir serijinių žudikų gėjų), panašaus triukšmo ir kalbų apie atleidimą niekada nebūtų buvę. Politinis susidorojimas yra blogas savaime, bet dar blogiau, kai tampa tendencija, kuri skatina pati save.

Kiekviena dėl A. Tapino komentaro „nulėkusi galva“ Lietuvoje užveda entuziazmą skųsti dėl pažiūrų, dėl klaidų, dėl gramatikos klaidų ir t.t. Būtent taip kuriama liberali diktatūra – santvarka, kurioje vienintelė saugi pasaulėžiūra yra „pažangi“, o šio „pažangumo“ turinys keičiasi pagal įtakingiausių liberalių veikėjų užduodamą toną (štai JAV, kur šį toną užduoda spauda, o palaiko Holivudo žvaigždutės, 2013 metais dar buvo „pažangu“ pritarti vienalytėms santuokoms, o 2016 metais „pažangumas“ jau reikalavo pritarti translyčiams vyrams moterų dušuose).

Neseniai visai pagrįstai pradėta kalbėti apie žiniasklaidos laisvę Lietuvoje. Premjeras sake, kad ji kone tobula, akademikai kritikavo vidinę medijų cenzūrą. Bet apie kokią laisvę galim kalbėti, kai laisvės šaukliu apsiskelbęs įtakingas žurnalistas leidžia sau atvirai aiškinti, kas turi būti atleisti iš darbo ir – įspūdinga – politikai tai vykdo. Jau praėjusioje Seimo kadencijoje buvo akivaizdu, kad kelių žurnalistų politikai bijo kaip velnio ir bet ką padarys, pasakys, apsigalvos ir balsuos, kad tik jiems įtiktų.

Šiandien Seime ir Vyriausybėje turint tiek politikos naujokų tas reiškinys tik stiprėja. Ant rankų pirštų tilptų ratelis žurnalistų, kurių pažiūros tarpusavyje kone nesiskiria, visiškai neatspindi visuomenės pažiūrų, bet kurių įtaka politikų elgesiui didesnė už bet kokių visuomenės apklausų ar ekspertinių rekomendacijų. Groteskiška Telšių Žemaitės gimnazijos mokytojos „galvos lėkimo“ istorija yra tiesiog išraiškingas šios tendencijos pavyzdys.

Stebint pastarųjų metų tendencijas, nesunku įžvelgti intenciją kurti tokį informacinį foną, kuriame kiekvienas suprastų, kokios pažiūros negalimos ir kuo baigiasi bandymai būti nepažangiu. Sėkmingai jį sukūrus visų lygių karjeros tarnautojai, bibliotekininkai, muziejininkai, mokytojai, politikų padėjėjai, žurnalistai ir kiti specialistai – visi – pagal nutylėjimą žinos, kad kur jau ten nesąmonės apie kanibalus, kai kuriomis temomis geriau išvis nekalbėti nieko, nes niekada nežinai, kokios gali būti pasekmės. Skundimai ir parodomieji atleidimai, kurių kitomis, mažiau jautriomis temomis, niekada nebūtų, tikėtina, skirti būtent tam. Bent Seime ši baimė yra labai sėkmingai paskleista ir išplitusi.

Tokiame kontekste mūsų visų rūpestis ir interesas yra, kad mokytojos skaidrės ir kurso medžiaga būtų nešališkai ištirta įprasta tvarka ir, jeigu buvo klaidinga, vienaip, o jeigu tik perteklinė, kitaip įvertinta ir drausminama lygiai taip pat, kaip mokytojai Lietuvoje yra ir būtų baudžiami už bet kokias klaidas, parenkant netinkamą pamokose dėstomą medžiagą. Jau dabar minėtos mokytojos kolegos, mokiniai ir tėvai renka parašus už jos darbo vietos išsaugojimą, o mokiniai ir organizuoja piketą mokytojai ginti.

Tikriausiai nebuvę laisvės piknike ir nesupratę, kas yra „tikra laisvė”, moksleiviai renkasi dorą žmogų ir sąmoningai ar ne nesutinka būti naudingais idiotais parodomajame nepažangiųjų valyme. Tą matant aišku, kad jeigu bus susidorota dėl netinkamos medžiagos atleidžiant šiaip jau niekada neužkliuvusią ir bendruomenės mylimą mokytoją, Lietuvoje bus suteiktas pats geriausias šansas patikrinti jau senokai šalyje neapmokamų, ujamų ir žeminamų pedagogų profesinį solidarumą ir mūsų visų pilietinę savimonę. Juk kiekvienas gali būti sekantis tapinokratijos girnose.

„Naujo žmogaus“ kūrimas, kaip ir ankstesnėje santvarkoje, reikalauja aukų. 

Informacijos šaltinis – propatria.lt portalas.

2017.04.29; 19:30

„Tokių eitynių draudimas jokiu būdu nebūtų nedemokratiškas veiksmas. Kiekviena valstybė gali ir privalo nustatyti protingas žodžio laisvės ribas. Aiškus pagrindas tam nurodytas Konstitucijos 25 straipsnyje – būtinybė garantuoti žmonių dorovės apsaugą. Gana apsimetinėti, jog LGBT eitynės yra tik viena iš daugelio politinių demonstracijų, neva neturinti akivaizdaus siekio paneigti ir pakeisti visuomenės dorovės normas. Tad valdžiai nevėlu apsispręsti, su kuo ji – su naujaisiais Lietuvos pavergėjais ir mūsų laisvės griovėjais ar su siekiančia išlikti laisva savo Tauta“. 

XXX

„Genderizmo ideologija kilo tiesiogiai iš XIX a. marksistinio komunizmo, kuris išsikėlė tikslą iš pamatų sugriauti „senąją visuomenę“ ir „buržuazinę atgyveną“ – šeimą. Bolševikų seksualinės revoliucijos eksperimentas buvo nutrauktas tik XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje. Tai padaryta visai ne todėl, kad buvo iš principo atsisakyta marksistinės „seksualinės revoliucijos“ idėjos ir išsižadėta tikslo sunaikinti prigimtinę šeimos instituciją. Tai buvo priverstinis SSRS komunistinės vadovybės žingsnis, kurį diktavo spėję išryškėti katastrofiški moraliniai ir socialiniai vykdyto eksperimento padariniai sovietinei visuomenei – milžiniškas venerinių ligų paplitimas, paauglių nėštumai, tūkstančiai savo tėvų niekada nepažinusių vaikų, visiškas socialinių ryšių trūkinėjimas. Ideologiškai marksizmas išsaugojo tikslą sugriauti „atgyvenusią“ šeimos instituciją, sustiprėjo ir įsitvirtino Vakarų šalių universitetuose ir šiandien kelia tuos pačius politinius tikslus naujais, subtilesniais metodais“.

XXX

 „Manome, kad valdančiųjų ir kitų politinių partijų nenoras savo rinkėjams viešai išsakyti savo pozicijų dėl LGBT eitynių, rodo, jog Lietuvos viešojoje erdvėje pamažu įsivyrauja žodžio laisvę ribojančios praktikos. Partijų nenoras rinkėjams viešai paaiškinti savo nuostatų dėl LGBT judėjimo politinių reikalavimų turi būti vertinamas kaip tylus pritarimas šio judėjimo politiniams reikalavimams. Tragikomiška situacija, kai Seimo ir Vyriausybės nariai yra priversti kone atsiprašinėti ir kurti pasiteisinimus, kodėl nedalyvauja LGBT eitynėse liudija, kad viešojoje erdvėje įsitvirtina vienintelė „teisinga“ nuomonė, o daugumos visuomenės nepritarimas LGBT tikslams virsta draudžiama ir cenzūruojama pozicija“.

XXX

„Šalies visuomenė puikiai supranta, kad dauguma šių asmenų tėra ne Lietuvoje sumanyto ir iš svetur finansuojamo eksperimento įkaitai ir potencialios aukos. Užuot jiems padėjus gyventi su savo problema, šie žmonės įtikinami, jog vienintelė problema yra aplinka – visuomenės nepritarimas bandymams paversti homoseksualumą elgesio norma. Esame šalis, turinti ir dar prisimenanti panašaus sovietinio eksperimento patirtį. Nesitaikstėme su vedlių „į šviesią ateitį“ primetinėjamomis „naujos komunistinės moralės“ normomis. Juo brutaliau šios „pažangios“ normos buvo brukamos, juo atkakliau tam buvo priešinamasi“.

Iš žinomų visuomenės veikėjų, mokslininkų, menininkų viešo pareiškimo „Gėjų judėjimo tikslai atkartoja bolševikinę seksualinę revoliuciją“.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.06.19; 06:00

Internetas įkaitęs nuo pasipiktinimų vadinamąja Estrelos rezoliucija. Ir mes šiomis dienomis gauname laiškų, raginančių reaguoti į garsiąją Europos Parlamento parlamentarės Editos Estrelos pateiktą rezoliuciją dėl "Lytinės ir reprodukcinės sveikatos bei teisių".

Vieną kartą europarlamentarai priėmė sprendimą tą rezoliuciją sugrąžinti į Moterų teisių ir lyčių lygybės komitetą tobulinti. Žmonės susijaudinę, kad šiandien, t.y. gruodžio 10 d., dėl rezoliucijos jau vėl bus balsuojama plenarinėje sesijoje. Normaliems žmonėms (nerandu kito žodžio) kelia pasibaisėjimą rezoliucijoje suformuluoti reikalavimai, kaip Europos Sąjungos valstybėse turėtų būti lytiškai auklėjami vaikai nuo kūdikystės iki subrendimo. 

Continue reading „Pasaulis kraustosi iš proto“

Sovietmečiu nevertinome kolektyvinių laiškų. Puikiai žinojome, kaip jie organizuojami. Tik pabandyk nepritarti komunistų partijos pozicijai – nedelsiant būsi išbrauktas iš studentų sąrašo ar išmestas iš bent kiek padoresnės darbovietės. Atgimimo metais kolektyviniai laiškai įgavo pažangią prasmę. Kolektyvinių laiškų pagalba įrodinėjome Kremliui ir jo vietininkams, kodėl esame nepatenkinti sovietine santvarka, kodėl mums nepriimtina rusifikacija. Dabar, prabėgus daugiau nei dviems dešimtmečiams, kolektyvinių laiškų vertė vėl smukusi. Jei Sąjūdžio laikais kolektyviniai laiškai bylojo daugumos poziciją, dabar – dažnusyk prieštaringai vertinamų, ne itin skaitlingų grupių nuomonę.    

Tačiau Gruzijos inteligentų kolektyvinis laiškas "Gerbkite mūsų tradicijas" – maloni išimtis. Specialiajam Europos Sąjungos atstovui Gruzijoje Tomui Hammarbergui adresuotas kolektyvinis Gruzijos rašytojų, režisierių, poetų, kompozitorių, verslininkų, politikų laiškas  – vertas visų mūsų, ne tik lietuvių, dėmesio (laiškas pirmiausiai buvo paskelbtas Gruzijos laikraštyje "Kviris palitra", paskui jį persispausdino Православие.Ru, po to jo vertimai į lietuvių kalbą atsidūrė lietuviškuosiuose internetiniuose portaluose). 

Continue reading „„Jeigu jūs tikrai gerbiate pasaulio tautų ir tradicijų įvairovę…““

Natūralu, jog bet kuriam piliečiui, nekrimtusiam specifinių disciplinų universitete, sąvoka pedofilų tinklas neturėtų sukelti jokių šiurpių asociacijų. Deja, istorija yra mūsų mokytoja, – o kas jos nekartoja, tą labai lengva apkvailinti.

Pavyzdžiui, teisėsaugai ėmus rimčiau spausti Henriką Daktarą, spauda pradėjo klykti: esą Kaune prasidės "gaujų karas", įtakos sferų dalijimasis, kartosis kruvinieji "susišaudymų kasdienybės" laikų įvykiai. Nieko panašaus neįvyko. Žmones eilinį kartą suklaidino baltarankiai apžvalgininkai. Profesorius Viktoras Justickis šitą žiniasklaidos manipuliavimo visuomenės sąmone mechanizmą puikiai atskleidė savo pirmojo leidimo "Kriminologijos" vadovėlyje (2001 m.).

Continue reading „Pedofilų tinklai – kliedesiai ar šiurpi tikrovė?“

klausimas_1

Pagal Lietuvos gėjų lygos (toliau LGL) vadovo V.Simonko pasisakymus spaudoje Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija parėmė š. m. liepos mėnesį gėjų lygos organizuotus renginius, skirdama tam 12000 Lt šalies biudžeto lėšų.   

Pagal LR Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalis kiekvienas asmuo turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų viešąją informaciją apie jų veiklą, oficialius jų dokumentus (kopijas), taip pat informaciją, kurią minėtos įstaigos turi apie jį patį. Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos turi informuoti visuomenę apie savo veiklą.

NVO susidomėjo Užsienio reikalų ministerijos LGL skirto finansavimo pagrindu, todėl, vadovaudamiesi Visuomenės informavimo įstatymo 6 str. 1, 2 d., prašome Jūsų, išsamiai ir argumentuotai atsakyti į šiuos klausimus:

Continue reading „Keletas klausimų dėl Lietuvos gėjų lygos organizuotų renginių finansavimo“

Ankstyvas 2013 metų liepos 27-osios rytas. Vilnius. Virš miesto suka ratus sraigtasparnis, gąsdindamas kregždes, kurios kaip paklaikusios šaudo po Senamiesčio erdves. Prieigos prie Gedimino prospekto atitvertos, ties jomis budi policijos ir specialiųjų kovinių padalinių ekipažai, raitoji policija mankština žirgus.

Prie Vinco Kudirkos aikštės būriuojasi eitynių „Baltic Pride“ dalyviai, virš jų galvų plevėsuoja vaivorykštinės vėliavos, balionai ir plakatai. Nuo Kudirkos aikštės iki prospekto galo ties arkikatedra, kur telkiasi kitaip nusiteikę miestelėnai su savo vėliavomis ir plakatais („Vagys, grąžinkite vaikams vaivorykštę“), su dujokaukėmis ir apsauginiais lietpalčiais, ant nugarų prisiklijavę šūkį „Stop AIDS“ šeimos vertybių entuziastai, monsinjoras Alfonsas Svarinskas su trispalve ir šv. Kryžiumi, kelias užvertas neregėtai gausaus policijos kordono.

Continue reading „Tikrasis Europos Sąjungos veidas“

Jų vadukas triumfuoja: vilniečiams padovanojom gražią šventę! Ką čia vilniečiams, visam "demokratiniam" pasauliui! Šitiek filmuotojų ir fotografų sugužėjo į Gedimino prospektą ir Lenino aikštę!

Aš irgi pasiimu savo "kalašnikovą" (taip bičiulis vadina mano Lumix'są) ir, išlipęs iš troleibuso ties Medicinos banku, pro Genocido aukų muziejų bandau patekti į Gedimino prospektą. Stop! Kelią pastoja nuo namo iki namo ištemptos plastmasinės juostos, o prie jų ir policininkai bei policininkės.

Noriu patekti į Gedimino prospektą, – sakau. Negalima, ten vyks gėjų paradas. Bet aš ne į paradą einu, – meluoju pareigūnei. Imu nervintis, kaip dabar madinga, reikalauju nepažeisti mano, kaip piliečio, teisių, jas gerbti. Pareigūnė klausia kito pareigūno: ką su juo daryti? Jis reikalauja piliečio teisių! Tegul eina, – girdžiu, matyt, vyresnio pareigūno atsakymą, ir pralendu pro plastmasinę juostą.

Continue reading „Jie triumfuoja, nes buvo gudresni“

Jų vadukas triumfuoja: vilniečiams padovanojom gražią šventę! Ką čia vilniečiams, visam „demokratiniam“ pasauliui! Šitiek filmuotojų ir fotografų sugužėjo į Gedimino prospektą ir Lenino aikštę!

Aš irgi pasiimu savo „kalašnikovą“ (taip bičiulis vadina mano Lumix’są) ir, išlipęs iš troleibuso ties Medicinos banku, pro Genocido aukų muziejų bandau patekti į Gedimino prospektą. Stop! Kelią pastoja nuo namo iki namo ištemptos plastmasinės juostos, o prie jų ir policininkai bei policininkės.

Noriu patekti į Gedimino prospektą, – sakau. Negalima, ten vyks gėjų paradas. Bet aš ne į paradą einu, – meluoju pareigūnei. Imu nervintis, kaip dabar madinga, reikalauju nepažeisti mano, kaip piliečio, teisių, jas gerbti. Pareigūnė klausia kito pareigūno: ką su juo daryti? Jis reikalauja piliečio teisių! Tegul eina, – girdžiu, matyt, vyresnio pareigūno atsakymą, ir pralendu pro plastmasinę juostą.

Prospektas dar beveik be žmonių, neskaitant policininkų. Ties Muzikos akademija – didžiulis policijos autobusas. Pagalvoju: aukščiausias lygis, naujausi technikos pasiekimai ten sukaupti. Matau daug mažesnių autobusiukų, keturi raiteliai ant šalmais apsaugotų žirgų. Iš tolo matau: du jaunuoliai stovi iškėlę rankas, o policininkai jiems tapšnoja per kišenes, trečias policininkas knaisiojasi jų krepšiuose.

Oho!  Šį kartą, atrodo, juokai menki. Tai gal ir fotografuoti negalima? – klausiu nuobodžiaujančio policininko ir rodau į savo „kalašnikovą“. Galima, – burbteli pareigūnas. Ačiū bent už tai. „Pašaudysiu“, bet nuotraukų neskelbsiu, bus kam tą padaryti ir be manęs.

Namie sprendžiau  nedidelę dilemą: eiti pasižiūrėti ar ignoruoti? Geriausia būtų ignoruoti. Tie žmonės, triukšmą keliantys jau ne vieną mėnesį, labiausiai būtų nubausti, jeigu prospekte, jiems žygiuojant, nesimatytų nė vieno žioplio. Didžiausia bausmė – kai tavęs nepastebi, į tave nekreipia jokio dėmesio.  Bet to pasiekti gali tik diktatoriai, ir tai ne šimtu procentų, o Lietuva juk demokratinė šalis, ir dar pirmininkaujanti Europos Sąjungai.

Vienu daugiau, vienu mažiau – eisiu pasižiūrėti, viską noriu pamatyti savo akimis, nes objektyvios žiniasklaidos tai juk nėra, rašo ir rodo kaip kam naudingiau.

Ties Vinco Kudirkos aikšte ir žioplių, ir žydrųjų jau nemažai, nors dar tik 12 valandų. „Šaudau“ į visas puses. Ir į balionus, ir į žioplius. Štai vienas apskuręs žmogelis prie dviračio prisitaisęs kartono gabalą, ant kurio užrašyta: „No pasaran“. Dvi pagyvenusios moterys spėlioja, ką tai galėtų reikšti, o policininkui rūpi, ką tas dviratininkas slepia savo krepšyje. Parodyk, rupūže,  ar tik kokio „Molotovo kokteilio“ nebūsi įsidėjęs?! Vedasi žmogelį į nuošalesnę vietą, nes per tuos filmuotojus negali rankų praskirti. Rastų pareigūnas kokią bombelę – iškart  paaukštinimas pareigose, didesnis atlyginimas, premija. Nerado.

Ir mano krepšyje nerado: „kalašnikovas“ – ant kaklo, o krepšys – tuščias, bet pareigūnas nepatiklus, pareigūno neapgausi. Atidarykit krepšį! Pats atsidaryk! Atsegė, patikrino, užsegė ir padėkojo. Mandagūs mūsų policininkai, nors ir basi. Kur nebus basi! Sraigtasparnis daugiau kaip dvi valandas virš prospekto orą drebino, beveik iš kosmoso filmavo ir fotografavo.

Užfiksavo jis, be abejo, ir ožkelę, kurią vienas Europos Sąjungos pilietis vedėsi prospektu , o ta spyriojosi ir nenorėjo eiti į Lenino aikštę žolės parupšnoti. Paskui, jau namie, televizijos ekrane mačiau tą pilietį, partrenktą ant žolės, policininkų kojomis prispaustą. Už ką?! Už ką Petrą Gražulį taip žiauriai? Ką jis jiems blogo padarė? Kai aš jį mačiau, parlamentaras kaip tik kalbėjo apie tą sraigtasparnį, ryjantį mūsų, mokesčių mokėtojų, milijonus.

Kas dedasi Europos Sąjungai vadovaujančioje valstybėje?! Jau nežinai, žmogus, nei ką galima kalbėti, nei ką savo krepšin įsidėti, nei kur galima eiti. Okupantas nė karto tiesiogine prasme nėra kišęs  rankų į mano kišenes, todėl tągien pasijutau labai nejaukiai. Paguodžia bent tai, kad aš, atrodo, nepanašus į tuos nelaiminguosius, kurių moralė „žemai“, kitaip laisvos Lietuvos policininkas nebūtų manęs sulaikęs. O visi tik ir klykia: gerbkime žmogaus teises, visi  – tradiciniai ir netradiciniai – esame lygūs! Tie, kurie važiavo atviruose autobusuose, ėjo švilpdami, vėlevėlėmis mosikuodami, buvo lygesni už tuos, kurie į juos žiopsojo. Žymiai lygesni.

Šį kartą jie laimėjo. Nes buvo gudresni už tuos, kurie į juos žiopsojo. Tradicinės orientacijos žiopliai (aš – taip pat) tikėjosi pamatyti bjauriai išsidažiusius, liemenėlėmis krūtines pasipuošusius vyrus, bjauriai viena kitą glebesčiuojančias moteris, bet nieko panašaus jie nepamatė. Prospektu ėjo, važiavo normalūs vyrai ir moterys. Jokių grimasų, jokio iškrypėliško kraipymosi, ką matome televizijos ekranuose, kai rodomos panašios eitynės Berlyne, Paryžiuje ar kitame tolerantiškame mieste.

Gudrus tas jų vadukas, neabejoju – įkurs gėjų partiją, pateks į Seimą. Nekvaila ir ta mūsų parlamentarė, gal  ir ta, kuri trečią kartą išvertė kailį. Jų taktika – elgtis santūriai, taip, kaip gatvėje elgiasi tradicionalistai, tradicinės orientacijos žmonės – buvo teisinga. Žiūrovai liko lyg musę kandę. Linksmieji vyrukai laimėjo. Kitąmet galės būti įžūlesni, panašesni į Berlyno, Paryžiaus , kitų Vakarų didmiesčių gėjus.  Jų apetitas augs, Vilniuje jie tuoksis ir kurs „šeimas“, augins vaikus, kaip „visame civilizuotame pasaulyje“.

Kvailio vietoje liko Vilniaus meras: Gedimino prospektas nuo šiol bus eitynių, muštynių vieta. Valstybinės įstaigos, kurių ramybę bandė saugoti Zuokas, turės keltis į paupį.

Jie laimėjo, bet ta pergalė mūsų nedžiugina, nieko gero nežada. Tik nuolat didėjančią įtampą Vakarų pasaulyje, griūtis ir sumaištis. O paskui  vėl vyrai mylės moteris, o moterys vyrus. Kitaip būti negali.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.07.28

Rašo Jums 44 metų vilnietis, kuriam ne vis vien, kas dedasi Jo Tėvynėje.

Auginame su žmona tris vaikus. Vyriausiam – 19, dukrai – 16, jaunėliui – 8. Dar pats būdamas vaiku ir girdėdamas žodžius: “Šeima – Visuomenės ir Valstybės ląstelė“, pajusdavau pagarbą ir savotišką pasididžiavimą, kad ir aš pats esu Valstybės dalelė.

Žinia, kad ir pati didžiausia bei gražiausia Katedra yra pastatyta iš paprasčiausių plytų, kurios pačios savaime atskirai paėmus lyg ir nieko nereiškia, ir tuo pačiu reiškia Viską. Ir gero Meistro rankose paprastų plytų krūva pavirsta nepakartojamo grožio stebuklu, kuriuo nenustojama žavėtis ir praėjus daugeliui šimtmečių.

Continue reading „Giedrius Misevičius: „Paskelbkime gėjų eitynėms boikotą““

« 1 2 »

Tokio staigaus ir netikėto socialinio, kultūrinio, ideologinio perversmo, kuris vyksta dabar, mūsų akyse, turbūt nebuvo nuo trylikto, keturiolikto amžiaus. Net turint omeny penkis okupacijos dešimtmečius. Tada buvome naikinami fiziškai, tremiami į sibirus, pūdomi kalėjimuose, bet niekas mūsų nevertė keisti lytį arba būti belyčiu…

Kai stojome į Europos Sąjungą, mums buvo žadama: niekas nelies jūsų tradicijų, papročių, kalbos… Būsite ir liksite savimi. Tik dabar  ima ryškėti, kaip ir kuo turėsime atsilyginti už  eurus žemdirbiams, keliams, renovacijai, už laisvą judėjimą po Europos šalis. Mokėsime pačia didžiausia kaina: valstybės smurtu prieš šeimą, tarpusavio sekimo ir skundimo sistema, lytinės tapatybės ribų naikinimu, „socialinės lyties“ ideologija, vaikų skatinimu nesitapatinti su savo lytimi, įvedant tam skirtas mokymo programas…

Vakarų pasaulis atkakliai, ciniškai naikina pats save, nes naikina šeimą, tūkstantmečiais susiformavusias tradicijas, papročius, dvasines vertybes, tikėjimą…

Panašų išbandymą jau esame patyrę, žinome, kam už tai turime būti dėkingi: Marksui, Leninui, Stalinui, Hitleriui… Atrodė, kad jie jau niekada negrįš. Bent mes, lietuviai, to tikėjomės prieš ketvirtį amžiaus, kai „Baltijos keliu“ veržėmės į Europą.

Apsirikome, žmogaus nužmoginimo ideologija niekur nedingo, hidra vėl užsiaugino nukirstą galvą. XX amžiuje tautos ne iš karto suprato, kas dedasi „civilizuotame“ pasaulyje, todėl tas supratimas labai brangiai joms  kainavo. Dabar, XXI amžiuje, „nemirtingos komunizmo idėjos“ vėl valdo mus, skirtumas tik tas, kad vietoj raudonos spalvos – žydra. Ta pati panelė, tik kita suknelė.

Neišdegs ir šį kartą, tačiau aukų bus daug. Pakliuvome į gudriai paspęstus spąstus. Bėgome nuo vilko, užbėgome ant meškos.

Seime artimiausiu metu ketinama priimti įstatymų pataisas, kuriose, manipuliuojant „kova prieš smurtą“ ir „vaikų teisėmis“, sudaromos sąlygos pareigūnų savivaliavimui ir grubiam valstybės kišimuisi į Šeimą, atimant iš vaiko brangiausius dalykus – tėtį, mamą ir gimtuosius namus, – citata iš lankstinuko, kurį vakar  parsinešiau  iš mitingo Arkikatedros aikštėje. „Apginsime Šeimą – išsaugosime Lietuvą! Burkimės į Lietuvos Šeimų sąjūdį!“

Tėtės, mamos, kunigai, mokslo žmonės labai protingai ir suprantamai kalbėjo jaunoms mamoms, jauniems tėčiams su kūdikiais ant rankų, vežimėliuose.  Kaip reta – labai graži kompanija buvo susirinkusi, kaip reta – jauna. Vis pensininkai, kurie neturi ko prarasti, o čia – jaunimas, Lietuvos ateitis.

Tačiau sekmadienį Arkikatedros aikštėje aš pasigedau visų tų, kurie pernai ir šiemet rinkosi Garliavoje, ne kartą mitingavo Mokslų akademijos salėje, prie Seimo, Vinco Kudirkos aikštėje, žygiavo Gedimino prospektu. Jų ir tų renginių organizatorių aš pasigedau.  Ar Šeimos gynimas – tik mažamečius vaikus auginančių tėvų reikalas? Tik nėščių moterų reikalas? Visų kitų tai neliečia?

Jeigu taip – mūsų reikalai prasti. Pasipriešinimas XXI amžiaus beprotybėms – aiškiai nepakankamas. Kaip sakė monsinjoras Alfonsas Svarinskas, „Gėda!“ – ne tas žodis, kurį dabar reikia skanduoti.  Jis sakė, kad reikia nebijoti  net savo kraują pralieti…

Burkimės į Lietuvos Šeimų sąjūdį!

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.06.17 

Gegužės 21 dieną Paryžiaus Dievo Motinos katedroje nusižudė vienas iš Prancūzijos dešiniųjų radikalų ideologų Dominykas Veneris (Dominque Venner). Kad išvengtų smurto eskalavimo, judėjimo prieš tos pačios lyties santuokas lyderiai turėjo tuo pasinaudoti, idant nutrauktų skatinimą, mano "Le Nouvel Observateur" žurnalistas Tjeri de Kabariu (Thierry de Cabarrus).

Publikacijos autoriaus nuomone, „radikalusis intelektualas“ D.Veneris netaps pirmuoju „Visų manifestacijos“ (Manif pour tous) kankiniu. Maža to, jo poelgis suteikia jau nebeįstengiantiems kontroliuoti judėjimo organizatoriams dingstį atsisakyti kovos, mano apžvalgininkas.

Continue reading „Dominykas Veneris netaps judėjimo prieš tos pačios lyties santuokas „kankiniu“?“

Viešai nuskambėjusi žinia apie tai, kad kažikuriuose vaikų darželiuose gauti savivaldos institucijų nurodymai „mokyti vaikus vieniems kitus vadinti ne berniukais ir mergaitėmis, o "žmogeliais", o registruojant vaiką į eilę darželiuose jau „nustatytos skiltys „tėvas I ir tėvas II, arba motina I ir motina II“,palietė nūdienos laikų piktžaizdės temą ir privertė ne juokais, rimtai susimąstyti.

Tikiuosi neprieštarausite, jog ši belytės ar homoseksualios asmenybės formavimo vaikų darželiuose tema nebėra jau vien diskusijų klausimas. Sodomos ir Gomoros likimas vaizdžiai aprašytas Biblijoje.

Viliuosi, pritarsite, kad nuolatinis bandymas iškraipyti ir pakeisti Žmogaus prigimtį bei įgimtas teises, dangstantis pseudo tolerancijos sąvoka, negali būti toleruojamas. Norėtųsi tikėti, kad Lietuvos politikų tarpe dar yra sugebančių suvokti, jog tai, kas prieštarauja Žmogaus prigimčiai, veda į Žmogaus, Šeimos, Tautos ir Valstybės pražūtį.

Tai, beje, žeidžia daugelį žmonių, tačiau apie toleranciją tradicinių vertybių besilaikantiesiems kažkaip keistai pamirštama.

Continue reading „Pseudo tolerancijos pasekmės peržengė bet kokias ribas“

Vokietijos leidinys "Der Spiegel"  išanalizavo Vokietijos partijos „Sąjunga90/Žalieji“ archyvinius dokumentus ir priėjo išvadą, kad pedofilai turėjo partijai kur kas daigiau įtakos, negu dabar priima manyti.

Antai devintajame dešimtmetyje partija tiesiogiai finansavo BAG SchwuP – Bundesarbeitsgemeinschaft Schwule, Päderasten und Transsexuelle – „ Federacinę gėjų, pederastų ir transseksualų asociaciją“ – siekusią legalizuoti seksualinius santykius su nepilnamečiais.

Continue reading „Vokietijos „žalieji“ devintajame dešimtmetyje finansavo pedofilus?“

KVIEČIAME į pilietinio pasipriešinimo akciją, vyksiančią 2013 birželio 1 d. 12 valandą Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo rūmų fontano, kur, protestuodami prieš juvenalinės justicijos įteisinimą ir šeimos instituto griovimą Lietuvoje, paleisime į dangų tūkstantį juodų oro balionų, tūkstantį juodų oro balionų išplukdysime upe ir dar tūkstantį juodų oro balionų KARTU išdalinsime.

Tegul nuo jų gedulingai apniukęs dangus, pajuodusios miesto gatvės ir upės vandenys duoda ženklą valdžiai, jog mes nesitaikysime su įstatymais, vienareikšmiškai sąlygojančiais lietuvių tautos genocidą ir būsimą jos išnykimą.

Continue reading „KVIEČIAME Į PILIETINĘ AKCIJĄ „JUVENALINĖS JUSTICIJOS ĮTEISINIMUI LIETUVOJE – NE!““

Paryžiaus Dievo Motinos katedroje antradienį priešais altorių nusišovė žymus rašytojas ir aktyvistas Dominique'as Venneris, kuris paliko pareiškimus, smerkiančius iškrypėlių santuokas ir imigraciją.

Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos, Lietuvių tautinio centro ir Tautininkų sąjungos aktyvistai pagerbdami šį drąsų prancūzų Tautos sūnų, organizuoja trumpą jo pagerbimo akciją.

2013-05-23 dieną, 12.30 val. Vilniuje, prie Prancūzijos ambasados bus padėtas gėlių vainikas ir uždegtos žvakelės, Prancūzijos ambasadoriui bus įteiktas laiškas nuo lietuvių tautininkų.

Lietuvos patriotai nuoširdžiai užjaučia prancūzų tautą dėl iškilaus intelektualo Dominyko Venero (Dominique Venner) tragiškos mirties. Lietuviai gerai suvokia šio šviesuolio auką: mūsų tautos istorijoje buvo daugybė didvyrių, paaukojusių savo gyvybes dėl tikrųjų bendražmogiškųjų vertybių ir išlikusių tautos atmintyje amžiams.

Continue reading „Žymaus prancūzų rašytojo ir aktyvisto Dominyko Venero auka“

karolina

Dar vie­na vals­ti­ja – Šiau­rės Ka­ro­li­na – šių metų gegužės mėnesį JAV su­ren­gė re­fe­ren­du­mą, ku­ria­me rin­kė­jai nu­spren­dė, kad san­tuo­ka ga­li bū­ti su­da­ry­ta tik tarp mo­ters ir vy­ro, ir at­me­tė tos pa­čios ly­ties as­me­nų san­tuo­kos įtei­si­ni­mą.

Tos pa­čios ly­ties san­tuo­kos jau bu­vo drau­džia­mos vals­ti­jos įsta­ty­mu, ta­čiau jas bu­vo daug kar­tų ban­dy­ta įtei­sin­ti teis­mų spren­di­mais, įsta­ty­mų in­ter­pre­ta­ci­jo­mis. Po re­fe­ren­du­mo, ku­rį žen­klia per­sva­ra lai­mė­jo ne­pri­ta­rian­tys tos pa­čios ly­ties as­me­nų san­tuo­koms, jų drau­di­mas bus įra­šy­tas į vals­ti­jos kon­sti­tu­ci­ją.

Continue reading „Šiaurės Karolinos valstijoje referendumu uždrausta tos pačios lyties asmenų santuoka“

kundrot

1728 m. danų jūrininkas Vitas Beringas (Vitus Bering) atrado sąsiaurį, skiriantį Aziją nuo Amerikos. 2011 m. žydų kilmės norvegas Andersas Bėringas-Breivikas (Anders Behring Breivik) atskleidė kitą sąsiaurį, šįsyk – ne geografinį, o ideologinį.

Atlėgus isterijai po visą pasaulį sukrėtusios masinės žmogžudystės, jau galima į šią problemą žvelgti analitiškai. Radikalieji liberalai, politologų vadinami libertarais, o liaudyje –  liberastais, įkliuvo į savo pačių paspęstas pinkles. Moralės ir kultūros frontuose libertarų stovyklai šiandien atstovauja daugelis socialistų ir net kai kurie konservatoriai, bet šįsyk partijų savivardžius palikime nuošaliau – žvilgtelkime į pačią libertarizmo ideologiją. Didžiausia, pagrindine, savaimine ir visuotine vertybe iškėlę asmens laisvę, libertarai dėsningai priėjo dilemą: ką daryti, kai vieno asmens laisvė ima riboti kito asmens laisvę?

Continue reading „Bėringo sąsiauris: libertarų pilietinis karas“

Gudrun_Kugler

Pastaraisiais metais daug sužinojau apie žmogaus teises. Viskas prasidėjo, kai buvau išrinkta į ES Pagrindinių teisių agentūros Pagrindinių teisių platformos Patariamąjį komitetą. Šiame komitete aš atstovauju  Netolerancijos ir diskriminacijos krikščionių atžvilgiu stebėsenos centrui.

Mano išrinkimą griežtai kritikavo komitete atstovaujamos kairiosios nevyriausybinės organizacijos (NVO). Jų pyktį sukėlė straipsnis, paskelbtas www.europe4christ.net – tai dar viena NVO, kurioje savanoriauju. Šiame straipsnyje išvardytos dešimt priežasčių, kodėl homoseksualams nereikėtų leisti įsivaikinti. Pagrindinių teisių agentūros (PTA) narys man pranešė: „Tris mėnesius užtruko, kol išsiaiškinau, kad prieštaraudama homoseksualų teisei įsivaikinti, jūs nepažeidėte pagrindinių teisių.“

Continue reading „Pagrindinės teisės ar esminė sumaištis?“