Гинтарас Висоцкас, автор комментария. Фото Slaptai.lt

Пока в мире свирепствует коронавирус, пока всё внимание сосредоточено на этой болезни, всё же мы не должны забывать другие жизненно важные темы. Например, вопрос, касающийся спецслужб.

Я надеюсь, что нет необходимости тратить слова попусту, чтобы доказать, почему распоряжение премьер-министра Израиля Биньямина Нетаньяху, отданное внутренней разведке «Шин-Бет», собирать данные о людях, зараженных коронавирусом, и лицах, общавшихся с ними, сегодня не кажется дерзким. Очевидно, что государства ищут наиболее эффективные способы обуздания бацилл, подобных ловко замаскированному секретному агенту враждебного государства.

Неудивительно, что в то же время встречаются люди, которые игнорируют правительственные и медицинские рекомендации свести все поездки, встречи к минимуму. В Литве зафиксировано достаточно случаев, когда «смельчаки» плюют на просьбы медиков закрыться в четырех стенах. Видимо, таких «храбрецов» предостаточно и в Израиле.

Поэтому израильское правительство, чтобы обуздать распространение COVID-19, поручило одной из своих спецслужб заняться нетрадиционной деятельностью — «использовать современные технологии для наблюдения за заболевшими людьми». Это сообщение было подтверждено самой Шин-Бет. А агентство Франс Пресс (AFP) подчеркнуло, что такая мера вступила в силу «немедленно». Это означает, что служба разведки «Шин-Бет» теперь будет получать данные без разрешения судов от всех телекоммуникационных компаний обо всех так называемых «коронапациентах», а также людях, помещенных в карантин. Кроме того, Шин-Бет будет иметь полномочия отслеживать маршруты передвижения людей и устанавливать, с кем они поздоровались, разговаривали, обнимались.

Правда, перепечатывая эту информацию, литовское агентство ELTA подчеркнуло, что «правозащитные организации подвергли резкой критике решение израильского премьер-министра». Однако израильские власти не вняли гневу «правозащитных» организаций. И они, вероятно, поступили правильно не услышав. Ведь не каждый гражданин, зараженный вирусом COVID-19, открыто рассказывает врачам о своих контактах. Он может просто забыть важную деталь или злостно утаивать правду. Именно тогда и пригодилась бы информация, собранная спецслужбами, о том, где какой-то бедолага плутал.

Shin Bet («Шин-Бет»)

Я не знаю, было бы ли подходящим для Литвы решение, узаконенное в Израиле, если, скажем, число заболевших резко увеличилось бы, как в Италии или Испании. Но даже если бы это и было необходимо для пользы всех нас, подобное распоряжение вызвало бы огромное сопротивление в Литве. У нас  много всевозможных защитников, которые якобы очень заинтересованы в «правах человека» и «общественных интересах». Они так «искренне» проявляют заботу, что, перефразируя героя одного фильма, «даже потеряли аппетит — и больше не хотят есть».

Почему даже ярому израильскому премьер-министру в Литве было бы трудно призвать на помощь разведку?

Вспомним одно из последних событий, когда начался спор о том, какие действия Департамент государственной безопасности Литвы не имеет права предпринимать. Обратимся к статье политического обозревателя Кястутиса Гирнюса, опубликованной на портале delfi.lt «Науседа слишком ревностно защищает Департамент госбезопасности» (9 марта 2020 г.). В этой публикации также говорится о том, что в 2018-2019 гг. сотрудники Департамента госбезопасности, возможно, могли собирать информацию о людях из оукружения тогдашнего кандидата в президенты Г. Науседы и о дипломате В. Ушацкасе.

Позвольте насторожиться: что плохого совершили наши сотрудники госбезопасности? Было бы странно, если бы Департамент госбезопасности не интересовался людьми, добивающимися самого высокого поста в стране. Политическому обозревателю К. Гирнюсу всё же кажется, что наблюдение за окружением кандидатов в президенты допускается только в особых случаях. Но разве все эти сообщения, рассказы, анализ того, как Кремль вмешиваллся в выборы в США, — не относятся к важным аргументам? Почему бы России, пытавшейся повлиять на результаты выборов в одной из самых могущественных стран мира, не насвинячить и своим маленьким соседям? Или, может быть, г-н К. Гирнюс считает, что Россия не интересуется выборами в Литве, что наша служба госбезопасности не имеет права интересоваться личностями тех, кто участвует в выборах в Литве, даже из соображений превентивности?

Политолог Кястутис Гирнюс. Фото Мартинаса Амбразаса (ELTA).

Да, Департамент госбезопасности не следует считать «священной коровой», которой разрешено тихо щипать траву «по ту сторону критики и надзора». Тем не менее, не следует считать «священными коровами» и политиков, журналистов, а также общественных деятелей, которые ставят под сомнение право Департамента госбезопасности интересоваться кандидатами на пост президента Литвы и их окружением. Если Департамент госбезопасности не имеет права собирать информацию о том, кто, как и почему активно участвует в президентских выборах в Литве, то какую информацию ему можно накапливать?

Скандал, который «замутил» бывший председатель Комитета национальной безопасности и обороны Сейма Витаутас Бакас, но который притушила опасность, вызванная коронавирусом, непонятен. Во-первых, информацию о якобы незаконно собранных, а затем использованных Департаментом госбесопасности данных парламентарий В.Бакас получил около года назад. Однако заговорил он об этом только сейчас, когда боссы Департамента госбесопасности стремятся, чтобы Сейм одобрил новые поправки к закону, которые позволят им работать еще более строго. Кроме того, срок полномочий нынешнего главы Департамента госбесопасности Дарюса Яунишкиса подходит к концу, поэтому возникает вопрос —  назначать его на второй срок или нет?

В вышеупомянутой статье К. Гирнюса подчеркивается, что специальный комитет Сейма должен очень внимательно следить за всеми спецслужбами и разведкой, чтобы у них не возникал соблазн злоупотреблять своей властью. Это правильно. Я согласен. Только тогда хотел бы поиронизировать — за деятельностью литовской разведки не только можно, но и нужно присматривать, а вот спецслужбам не всегда дозволяется рассматривать через увеличительное стекло людей, оказывающих большое влияние на жизнь государства, а также лиц, находящихся в окружении этих людей. Требуются невесть какие особые условия.

Мне кажется, что сложно ответить на вопрос, кто имеет право указывать сотрудникам госбезопасности, за кем им надлежит наблюдать. В любом случае такое право — выбирать объект наблюдения — должно иметь и руководство Департамента госбезопасности, а не только Совет национальной обороны Литвы или кто-либо еще. Та же самая дилемма возникает и в отношении селективности. Вопрос о том, должны ли наши джеймсы бонды быть одинаково внимательными ко всем кандидатам в президенты или только к тем, у кого больше всего надежд на победу, — решает разведка! Уже много раз я писал, но могу еще раз напомнить, что разведка — слишком сложное занятие, чтобы можно было ее втиснуть в строгие рамки.

В конце концов, кому в голову пришла мысль, что наша служба госбезопасности, которая на протяжении нескольких месяцев или лет интересовалась лицами, вызвавшими подозрение, обязательно должна сообщать о своей деятельности тому лицу, за которым она наблюдала, мало того, уничтожить всю информацию, собранную о нем, даже если обвинения не подтвердились? Разве не понятно, что информация о том, кем интересовалась служба госбезопасности, а затем прекратила наблюдение, также является отличным подарком для враждебных разведок, стремящихся разобраться в том, каковы настоящие методы работы, ориентиры, приоритеты литовских спецслужб?

Вот ELTA сообщает, что член Сейма Витаутас Бакас, к которому присоединился ещё и Повилас Урбшис, в целях защиты общественных интересов и фундаментальных прав человека, а также защиты спецслужб и должностных лиц от незаконного воздействия, требует создать в Сейме специальную комиссию по расследованию. Эта комиссия должна быть якобы особенной. В нее вошли бы не члены Национального комитета безопасности и обороны, а выбранные из всего Сейма парламентарии (даже те, кто не имеет права на доступ к конфиденциальной информации?).

Витаутас Бакас. Фото Slaptai.lt.

Звучит красиво, но искренне ли?

Парламентарий заявляет: «Вопросы были подготовлены после оценки информации, предоставленной докладчиком от Департамента госбезопасности, из чего видно, что руководители Департамента госбезопасности, возможно, оказывали незаконное воздействие на внутриполитические процессы (выборы) в стране, возможно, незаконно собирали информацию о кандидатах президентских выборов 2019 года и их окружении и, возможно, незаконно использовали эту информацию. Также, возможно, были нарушены принципы законности и политического нейтралитета разведдеятельности».

По словам В. Бакаса, ответы, которые публично дал директор Департамента госбезопасности, вызывают дополнительные вопросы относительно легитимности деятельности спецслужб и безопасности докладчика. По его словам, есть признаки того, что целью является оказание давления на докладчика, сокрытие от общественности важной информации, касающейся, возможно, непрозрачной и незаконной деятельности некоторых политиков и чиновников Департамента госбезопасности.

Опять же — прекрасно, удивительно. И все же не слишком ли много этих «возможно»? Может быть, прежде чем делать громкие заявления,  парламентариям следовало бы подготовиться более серьезно? Может быть, руководство Департамента госбезопасности не должно  было бы отвечать на вопросы, сопровождаемые словом «ВОЗМОЖНО»?

Конечно, не всё понятно после прослушивания комментариев директора Департамента госбезопасности Д. Яунишкиса. Но сколько можно руководителей службы госбезопасности таскать на заседания, которые напоминают телевизионную игру «Что, где, когда»? Двадцать два вопроса в адрес главы Департамента госбезопасности — не слишком ли широкий размах?

Член Cейма Повилас Урбшис. Фото Гядиминаса Савицкиса (ELTA) nuotr.

По словам члена Сейма П. Урбшиса, директор Департамента госбезопасности Д. Яунишкис публично подтвердил, что он собирал информацию о кандидатах и их окружении, поэтому парламентарию кажется, что важно выяснить, были ли такие действия законными.

Здравым умом трудно понять этот вопрос. Разведка и создана для того, чтобы следить, наблюдать. Следить не за садовником, копающимся у себя в огороде, не за общественным деятелем, собравшим несколько человек под окнами министерства, а за политиком, который хочет стать президентом. Если бы служба, возглавляемая Д.Яунишкисом, не поинтересовалась компанией Г.Науседы или В.Ушацкасом, вот тогда точно стоило бы схватиться за голову.

Кстати, Elta когда-то  опубликовала следующие слова П. Урбшиса: «В то же время есть явные признаки того, что целью является подавление ситуации, сокрытие от общественности информации, связанной с фундаментальными нарушениями демократических принципов. Это не только представляет угрозу, но и создает предпосылки для заключения грязных политических сделок».

Я не верю в искренность П. Урбшиса. И вот почему. Я помню, как он когда-то участвовал в деятельности созданной в сейме парламентской группы дружбы с Нагорным Карабахом. Эта группа (к счастью, она уже распалась) ясно продемонстрировала, что, хотя Литва официально признает Нагорный Карабах как неотделимую территорию Азербайджана, всё же в литовском Сейме действовал кружок, состоявший из примерно десяти парламентариев, поддерживавших сепаратистские силы, контролирующие Нагорный Карабах. Одним из таких участников был парламентарий П. Урбшис.

В то время я думал (и теперь все еще думаю так же), что эта группа подрывала международный имидж Литвы. Двойные литовские стандарты были как на ладони. Литва уважает территориальную целостность Грузии, Молдовы, Украины, поскольку в Сейме нет групп дружбы с сепаратистскими властями Абхазии, Осетии, Приднестровья или с силами, оккупировавшими Донбасс и Крым. Но в Сейме неизвестно зачем появилась группа, которая была склонна дружить с сепаратистами, обосновавшимися в Нагорном Карабахе, оторванном от Азербайджана. Кому это было нужно? Было желание стравить Литву с Турцией, которая поддерживает Азербайджан и является союзником Литвы в альянсе НАТО?

Один только этот эпизод политической биографии П. Урбшиса дает право подвергать сомнению и другие его политические шаги. Если один раз он повел себя непонятно, каковы гарантии того, что это не случилось сейчас?

Среди прочего, автора этих строк интересовали причины, побудившие П. Урбшиса подружиться с силами, оккупировавшими Нагорный Карабах.

Бинокль. Slaptai.lt

Хотите узнать, как член Сейма объяснил свое поведение? Парламентарий П. Урбшис представил «открытое письмо», написанное несколько десятилетий назад, в котором тогдашние эстонские и латвийские народные фронты, а также руководство литовского Саюдиса выражают «озабоченность событиями в Азербайджане и Армении после трагического землетрясения». В письме высказаны опасения по поводу ареста членов Нагорно-Карабахского комитета. Авторы письма также потребовали выяснения того, были ли аресты обоснованными, а также призвали обеспечить право наций на независимость и разрешать все конфликты исключительно мирными средствами. Письмо без конкретных фамилий было адресовано газетам того времени — «Известиям», «Советской Эстонии», «Советской Латвии», «Советской Литве»…

Вот и все. И тем не менее П. Урбшис утверждал автору этих строк, что такой «документ» очень важен для объяснения того, почему Нагорный Карабах не должен принадлежать Азербайджану.

Откровенно говоря, восхищение бывшего сотрудника спецслужб (который когда-то работал в структурах спецслужб) П. Урбшиса этим абстрактным письмом, якобы подтверждающим право Армении на Нагорный Карабах, вызвало удивление. Кто еще, если не бывший сотрудник спецслужб, должен знать, чем эмоционально окрашенный абстрактный текст отличается от документа, имеющего доказательную ценность?

Если теми же принципами будем руководствоваться и сегодня, задавая вопросы руководителю Департамента государственной безопасности, то это очень печально.

20.03.2020; 11:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

COVID-19 pandemija gali nusitęsti į neapibrėžtą laiką, naujajai koronaviruso atmainai tapus kasmetiniu sezoniniu reiškiniu, tačiau jau dabar būtų pats laikas pagalvoti ir apie tai, ar su baisiuoju koronaviruso užkratu prisikabinusi prie jo drauge neatkeliaus į mūsų žemyną ir Lietuvą totalitarizmo bacila, kaip  lydintysis visus išgąsdinusios pasaulinės pandemijos reiškinys.  

Verčia suklust jau tai, kaip plačiai yra reklamuojama komunistinės Kinijos sėkmė, sutramdant virusą, šiuo atveju peršant Kinijos pavyzdį taip pat ir demokratinėms Europos šalims, didesniu ar mažesniu laipsniu sutrikusioms tokių iššūkių akivaizdoje, užmirštant, kad iš tos pačios  komunistų valdomos Kinijos jau ne pirmą kartą ir atkeliauja baisiausi virusiniai užkratai, įskaitant ir COVID-19 atmainą. Totalitarizmas – būtų vienas iš jų? Kas galėtų paneigti, kad anksčiau demokratine vadinamos šalies isteblišmentui, patyrusiam egzistencinius sukrėtimus, nekils pagunda atvirkštiniu būdu pagalvoti – nesvarbu, kokios spalvos yra katinas, svarbu, kad jis gaudo peles? O gal kažkas iš sprendimų priėmimo galią turinčių demokratinės šalies politikų ims ir pabandys įskiepyti mažą kiniškos reikalų tvarkymo nuostatos šakelę tvirtame visuomenės kamiene tik ribotam laikui, užmiršdamas, kad nieko nėra pastovesnio už laikinumą, o, kita vertus, palankioje terpėje įterptas skiepas bematant gali subujoti, tapti viską padengiančią lapija.

Niekas neabejoja, kad karantino taisyklių reikia laikytis labai griežtai, tačiau ar tai gali pateisinti prasidėjusias diskusijas dėl nepaprastosios padėties įvedimo su visu žmogaus teisių ribojimo kompleksu arba karštakošiškus pasiūlymus skelbti karo padėtį? Žmogus yra kalbinis gyvulys, kuriam įvardijimai turi imperatyvinę reikšmę, todėl, kaip atrodo, reikėtų vengti tokių pasisakymų, kai prieš viruso plitimą nukreiptų priemonių taikymas yra pavadinamas užsitęsusiu karu prieš nematomą priešą.

Kažkada Karlas Marxas rašė, kad komunizmo šmėkla (virusas yra nematomas plika akimi – mano pastaba) keliauja po Europą, tačiau nerimauti verčia tai, kad komunizmas yra tik vienas epizodas totalitaristinių pasirinkimų skalėje, manding, šiandien be akivaizdaus komunistinio užsiangažavimo viruso sėkmingai gali pasidauginti naujosios formacijos, dar sunkiau atpažįstami kasdieninėje aplinkoje,  postmodernistinio kirpimo, savotiškos post-pro-totalitarizmo (ratas apsisuko) modifikacijos užkratas.

VSD vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Komunistinė Kinija iš tiesų turėjo kažką panašaus į išankstinį pranašumą, suvaldant pandemija, dėl to, kad komunistinis užkratas yra nukreiptas į mobilizacinės arba, tiksliau tariant, pseudomobilizacinės visuomenės būsenos permanentinį palaikymą. Jeigu kalbame apie komunizmą ne kaip apie tam tikrą stilizaciją, o kaip tikrą užsiangažavimą, nesunku bus pastebėti, kad čia dirbtinai yra palaikoma visuomenės kūno karštligė, leidžianti laimėti net kovą už sveikatą su ligotų sprendimų pagalba. Tačiau normalių refleksų politikas supranta, kad nežiūrint to, jog būtina užtikrinti gynybinių šalies pajėgumų parengtį, vis tik kartas nuo karto užstojanti taika yra geriau už permanentinį karą.  

Kita vertus, šiandien ne tik Kinijoje, bet ir kitose, net demokratinius idealus deklaruojančiose šalyse, žmogų į naujojo, pakitusių formų postmodernistinio totalitarizmo prieglobstį stumią naujųjų technologijų įsivyravimas, kai žmogus stebėjimas  kiaurą parą tampa įprastu dalyku, įteisinta norma  Tai, kad žmogus tampa visiškai perregimu, skaidriu, į gerą tikrai neveda, tai galop gali būti vertinama kaip sielos nusavinimas, nes siela visų pirma yra protingos būtybės užkulisiai.  

Martinas Heideggeris studijoje „Technikos klausimu“ cituoja Frydricho Heldernlino strofą: „Bet kur pavojus, ten atsiranda ir tai, kas gelbsti“. Su poeto pagalba filosofas teikia neaiškų pažadą, kad galbūt net dykumėjimo epochoje, labai norint, galima įžvelgti technikos esmėje glūdinčio gelbstinčio prado daigus. Tačiau jeigu minėtas filosofas būtų žinojęs, kaip kito amžiaus pradžioje naujųjų technologijų pakilimas prives prie totalinės, be to, beveik savaiminių būdu, be papildomų pastangų vykstančios žmogaus kontrolės, jis minėtą strofą būtų tikriausiai pervyniojęs taip: o ten, kur gelbstintis pradas pradeda dominuoti, iškyla didysis pavojus! Vienas man labai artimas žmogus dirba veido atpažinimo technologijų sferoje, taigi iš pirmų lūpų esu girdėjęs apie tokius dalykus, nuo kurių šiurpsta oda ir plaukai stojasi piestu.

Slaptai.lt redaktorių Gintarą Visocką pažįstu jau keletą metų, branginu šią pažintį. Galima pasakyti net taip, kad po Gintaro Beresnevičiaus mirties sutikau kitą Gintarą, labai panašiai mielą, neįtikėtinai korektišką, žaismingą žmogų. Visą laiką laikiau jį bendraminčiu. Tačiau incidentą Izraelyje, kai slaptosios tarnybos buvo panaudotos nustatant iki smulkiausių detalių tikslius žmogaus judėjimo kelių ar keliolikos dienų bėgyje maršrutus, traktuoju diametraliai priešingai, kardinaliai nesutinku su jo pateiktomis išvadomis.

Buvęs VSD vadovas Gediminas Grina. Slaptai.lt nuotr.

G.Visockas rašo: „Tikiuosi, nereikia aušinti burnos, kodėl Izraelio premjero Benjamino Netanyahu nurodymas vidaus žvalgybai „Shin Bet“ rinkti duomenis apie koronavirusu užsikrėtusius ir su jais bendravusius asmenis šiandien neatrodo drastiškas. Akivaizdu, kad valstybės ieško pačių veiksmingiausių priemonių, kaip pažaboti į sumaniai užsimaskavusį priešiškos valstybės slaptąjį agentą panašią bacilą. Nenuostabu, kad tuo pačiu esama žmonių, kurie ignoruoja valdžios ir medikų rekomendacijas iki minimumo apriboti visas išvykas, susitikimus. Atvejų, kai „drąsuoliai“ nusispjauna į medikų prašymus užsidaryti tarp keturių sienų, – Lietuvoje užfiksuota užtektinai. Tokių „drąsuolių“, matyt, apstu ir Izraelyje. Todėl Izraelio Vyriausybė, siekdama pažaboti COVID-19 plitimą, ir įgaliojo vieną iš savo žvalgybų imtis netradicinės veiklos – „pasitelkti modernias technologijas stebėti susirgusius žmones“. Šią žinią patvirtino pati „Shin Bet“. O agentūra AFP pabrėžė, kad tokia priemonė įsigaliojo „iš karto“. Tai reiškia, kad žvalgyba „Shin Bet“ iš telekomunikacijos įmonių nuo šiol be teismo leidimo gaus duomenis apie visus vadinamuosius koronapacientus bei karantinuotus žmones. Be to, „Shin Bet“ turės įgaliojimus sekti žmonių judėjimo maršrutus bei nustatyti, su kuo jie pasisveikino, kalbėjosi, glebesčiavosi.“ https://slaptai.lt/gintaras-visockas-kam-reikalinga-zvalgyba-kuriai-nieko-neleidziama-daryti/

Atsiprašau už ilgoką citatą, tačiau, kaip sakoma, iš dainos žodžių neišmesi. Kita vertus, ši citata taip pat liudija, kad modernios šalies slaptosios tarnybos žino apie kiekvieno piliečio visus, net mikroskopinio pobūdžio veiksmus, vaizdžiai tariant, gali papasakoti net tai, kiek kartų žmogelis lankėsi tualete, ką išviduriavo, be to, kaip  tapo visiems akivaizdu, tokia medžiaga yra archyvuojama, žmogaus kasdienybės istorijos gali būti prikeltos iš praeities, kai to kažkam prireikia. Ši prasisunkusi į viešumą detalė, be visa ko kito, leidžia visiškai kitaip suprasti mūsų padangėje nuskambėjusį vadinamąjį sekimo skandalą dėl VSD vykdyto ar nevykdyto prezidentinių rinkimų aplinkos stebėjimo, apie ką G.Visockas taip pat diskutuoja. Taigi, kaip išaiškėja,  jokio sekimo įprasta to žodžio  reikšme slaptųjų tarnybų veikloje beveik ir nelieka, nes visi mes jau esame iš esmės seniai susekti, užtenka, tenkinant  kažkieno smalsumą, tiktai pakelti bazes. Kas be ko,  žvalgybos profesionalai sugeba apeiti visuotiniu tapusį stebėjimą, tačiau mums nereikėtų puoselėti iliuzijų, kad, tarkime, galėtume pasislėpti miegamajame, užgesinę šviesą, taigi nevedžiokite čia meilužių, mielieji, kai jūsų žmonos išvažiuoja į komandiruotes. 

Aptardamas šį skandalą, G. Visockas labai aiškiai stoja VSD vadovo Dariaus Jauniškio pusėje. Tai – pagirtina! Aš taip pat manau, kad šiandien viešojoje erdvėje dažnai pasirodantis VSD vadovas yra charizmatiška būtybė, elegantiškas ir protingas žmogus. Tačiau jo pasisakymuose prasikiša tai, ką yra užsitarnavęs kiekvienas šiame gyvenime ilgesnį laiką pradirbęs, kažką nuveikę žmogus, taigi – akis bado būtent profesinis išsigimėliškumas, aptariamu atveju į svarbų postą atsinešti Vadovybės apsaugos tarnybos darbuotojo refleksai. Net nežinodamas šio jo biografijos fakto, kelis kartus viešojoje erdvėje esu atkreipęs dėmesį į tai, kad D.Jauniškis neskiria valdžios apibrėžties nuo valstybės sąvokos.

Shin Bet

Ką gi, po Gedimino Grinos akibrokšto valstybės vadovams šiame poste tikriausiai reikėjo panašaus į asmens sargybinį, subordinacijos svarbą suprantančio žmogaus labiau nei žvalgybos institucijų vėliavnešio. Kita vertus, jeigu užsiminėme apie G.Griną, pravartu bus pastebėti, kad jo poelgis, ginant tikrus, o ne išgalvotus žvalgybos tarnybų interesus, užstatant dėl to net savo karjerą, yra aukščiausios prabos garbingumo pavyzdys. Tikiuosi, kad šiame departamente ir šiandien tarnauja daug garbingų žmonių, suprantančių, kad veikimas prieš pilietinę visuomenę yra antivalstybinė veikla.

Prezidento rinkimuose balsavau už Ingridą Šimonytę, tačiau po to dėkojau tautiečiams, kurie sau ir man išrinko Gitaną Nausėdą, jau vien dėl tos aplinkybė, jog naujai išrinktas prezidentas iškart bandė pristabdyti barbariškus Remigijaus Šimašiaus, tapusio brangių lietuviams istorinės atminties  ženklų naikintoju, užmojus.

R.Šimašiaus bendraminčiai keršijo už tai, bandė G.Nausėdą paniekinti, vadindami jį silpnu prezidentu, savo ruoštu šių eilučių autorius spiegė, kad JE yra stiprus prezidentas. Tačiau matydamas tai, kaip G.Nausėda pasiduoda VSD spaudimui užtikrinti departamentui palankesnes veiklos sąlygas didesnio ar mažesnio laipsnio žmogaus pilietinių teisių apribojimo sąskaita, pradedu abejoti dėl to – ar mano  oponentai taip jau labai klydo, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, pavadindami G.Nausėdą silpnu prezidentu? Savo ruožtu mūsų politinė sankloda yra šitaip surėdyta, kad silpnas prezidentas gali tapti kvazitotalitaristinio užkrato atsiradimo sąlyga. Kvazitotalitarizmas nėra toks pat baisus dalykas kaip tikrasis totalitarizmas, tačiau ir kvazitotalitarizmo forma veda į moralinį žmogaus pažeminimą.

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Truputėlį sutirštindamas spalvas pasakysiu, kad politikoje nėra tokio demokrato, kuris nenorėtų tapti tironu. Taip tikriausiai yra dėl to, jog valdžios kaupimo poreikis neturi jokių natūraliai, pagal fiziologinę ritmiką užbrėžtų ribų. Žmogus, patenkinęs savo lytinę aistrą, gali užsiimti kitais reikalais, savo ruožtu valdžios kaupimo poreikis, vaizdžiai tariant, net per miegus būti, niekados negalėdamas tapti visiškai užganėdintu poreikiu. Dėl to privalome budėti ir mes, visuomenė, priversdami politikus žaisti pagal taisykles.

Užstojusio slogučio metu bent mane vienas dalykas linksmina, verčia nusišypsoti. Ar nepastebite to, kaip natūraliai, nesiblaškant, nerodant nerimo ženklų, be jokio persitempimo stojo į vėžes ir tapo visuomenės lyderiu Aurelijus Veryga. Iš tiesų, taip natūraliai tarsi visą gyvenimą būtų ruoštas tapti generalisimu!

(Bus daugiau)

2020.03.21; 11:28

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kol pasaulyje siautėja koronavirusas, kol visas dėmesys sukoncentruotas į šią ligą, – vis tik negalime pamiršti kitų gyvybiškai svarbių temų. Pavyzdžiui, slaptųjų tarnybų klausimo.

Tikiuosi, nereikia aušinti burnos, kodėl Izraelio premjero Benjamino Netanyahu nurodymas vidaus žvalgybai „Shin Bet“ rinkti duomenis apie koronavirusu užsikrėtusius ir su jais bendravusius asmenis šiandien neatrodo drastiškas. Akivaizdu, kad valstybės ieško pačių veiksmingiausių priemonių, kaip pažaboti į sumaniai užsimaskavusį priešiškos valstybės slaptąjį agentą panašią bacilą. Nenuostabu, kad tuo pačiu esama žmonių, kurie ignoruoja valdžios ir medikų rekomendacijas iki minimumo apriboti visas išvykas, susitikimus. Atvejų, kai „drąsuoliai“ nusispjauna į medikų prašymus užsidaryti tarp keturių sienų, – Lietuvoje užfiksuota užtektinai. Tokių „drąsuolių“, matyt, apstu ir Izraelyje.

Todėl Izraelio Vyriausybė, siekdama pažaboti COVID-19 plitimą, ir įgaliojo vieną iš savo žvalgybų imtis netradicinės veiklos – „pasitelkti modernias technologijas stebėti susirgusius žmones“. Šią žinią patvirtino pati „Shin Bet“. O agentūra AFP pabrėžė, kad tokia priemonė įsigaliojo „iš karto“. Tai reiškia, kad žvalgyba „Shin Bet“ iš telekomunikacijos įmonių nuo šiol be teismo leidimo gaus duomenis apie visus vadinamuosius koronapacientus bei karantinuotus žmones. Be to, „Shin Bet“ turės įgaliojimus sekti žmonių judėjimo maršrutus bei nustatyti, su kuo jie pasisveikino, kalbėjosi, glebesčiavosi.

Tiesa, persispausdindama šią informaciją Lietuvos agentūra ELTA pabrėžė, kad „pilietinių teisių organizacijos griežtai sukritikavo Izraelio premjero sprendimą“. Bet „žmogaus teises“ ginančių organizacijų pykčio Izraelio valdžia neišgirdo. Ir tikriausiai teisingai pasielgė, kad neišgirdo. Juk ne kiekvienas COVID-19 virusu užsikrėtęs pilietis atvirai pasakoja medikams apie savo kontaktus. Tiesiog gali pamiršti svarbią detalę arba piktybiškai slapukauti.  Štai tada ir praverstų slaptųjų tarnybų surinkta informacija, kur nelaimėlis iš tikrųjų buvo nuklydęs.

Shin Bet

Nežinau, ar Izraelyje įteisintas sprendimas tiktų ir Lietuvai, jei, sakykim, susirgusiųjų drastiškai padaugėtų kaip Italijoje ar Ispanijoje. Bet net jei tai ir būtų reikalinga visų mūsų labui, toks potvarkis Lietuvoje sulauktų milžiniško pasipriešinimo. Lietuvoje gausu įvairiausio plauko gynėjų, kuriems neva labai rūpi „žmogaus teisės“ bei „viešasis interesas“. Rūpi taip „nuoširdžiai“, kad, perfrazuojant vieno filmo herojų, „jie praradę apetitą – nebenori valgyti“.

Kodėl Lietuvoje net aršiąjam Izraelio premjerui būtų sunku į pagalbą pasitelkti žvalgybą? Prisiminkime vieną iš paskutiniųjų lietuviškųjų nutikimų, kai pradėta ginčytis, kokių veiksmų neturi teisės imtis Lietuvos valstybės saugumo departamentas. Susiraskime delfi.lt portale paskelbtą politikos apžvalgininko Kęstučio Girniaus publikaciją „Nausėda per uoliai gina VSD“ (2020.03.09). Toji publikacija – ir apie tai, esą 2018-2019 metais VSD pareigūnai galbūt rinko informaciją apie tuometinio kandidato į prezidentus G.Nausėdos aplinkos žmones ir diplomatą V.Ušacką.

Leiskite suklusti – ką gi blogo padarė mūsų saugumiečiai? Būtų keista, jei VSD nesidomėtų asmenimis, siekiančiais aukščiausiojo posto šalyje. Politikos apžvalgininkui K.Girniui vis tik atrodo, kad kandidatų į prezidentus aplinkos stebėjimas leistinas tik ypatingomis sąlygomis. Bet nejaugi visi tie pranešimai, pasakojimai, analizės, kaip Kremlius kišosi į JAV rinkimus, – nepriskirtini svarbiems argumentams? Kodėl Rusija, bandydama įtakoti rinkimų rezultatus vienoje iš pačių galingiausių pasaulio valstybių, nenorėtų prikiaulinti ir mažoms savo kaimynėms? O gal ponas K.Girnius mano, kad Rusijai nėra įdomūs Lietuvos rinkimai, kad mūsų saugumas net prevenciniais sumetimais neturi teisės domėtis Lietuvos rinkimuose dalyvaujančių personalijomis?

Politologas Kęstutis Girnius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Taip, VSD nedera laikyti šventa karve, kuriai leidžiama ramiai rupšnoti žolę „anapus kritikos ir priežiūros“. Tačiau „šventomis karvėmis“ nelaikytini ir politikai, žurnalistai, visuomenininkai, kurie abejoja VSD teise domėtis Lietuvos Prezidento posto siekiančiais kandidatais ir jų aplinka. Jei VSD negali rinkti informacijos, kas, kaip ir kodėl aktyviai dalyvauja Lietuvos prezidento rinkimuose, tai kokią informaciją jai leidžiama kaupti?

Skandalas, kurį įpūtė buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas, bet koronaviruso sukelti pavojai privertė primiršti, – nesuprantamas. Pirma, informaciją apie neva VSD neteisėtai rinktą ir paskui panaudotą informaciją parlamentaras V.Bakas gavo maždaug prieš metus. Tačiau apie tai prabilo tik dabar, kai VSD bosai siekia Seimo palankumo naujoms įstatymo pataisoms, leisiančioms dirbti dar griežčiau. Be to, baigiasi dabartinio VSD vadovo Dariaus Jauniškio kadencija, tad kirba klausimas – paskirti jį antrąjai kadencijai ar ne?

Minėtoje K.Girniaus publikacijoje brėžiama, jog specialusis Seimo komitetas turi itin atidžiai stebėti visas slaptąsias tarnybas ir žvalgybas, kad joms nekiltų pagundų piktnaudžiauti savo galia. Teisingai. Pritariu. Tik tada norėtųsi ironiškai pasišaipyti – lietuviškųjų žvalgybų veiklą ne tik galima, bet ir būtina stebėti, o štai žvalgyboms pro padidinamąjį stiklą žvelgti į valstybės gyvenimui didelę įtaką turinčius žmones ir aplink juos veikiančius asmenis leistina ne visuomet, ne visada. Reikalingos kažin kokios ypatingos sąlygos.

VSD vadovas Darius Jauniškis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Man regis, klausimas, kas turi teisę saugumiečiams nurodinėti, ką jiems privalu stebėti, – sudėtingas. Bet kokiu atveju tokią teisę – pasirinkti stebėjimo objektą – turi turėti ir VSD vadovybė, ne vien Lietuvos Valstybės gynybos taryba ar dar kas nors. Ta pati dilema – ir dėl selektyvumo. Ar mūsų džeimsai bondai privalo būti vienodai atidūs visiems kandidatams į prezidentus, ar tik tiems, kurie turi daugiausia vilčių laimėti, – tai juk VSD reikalas! Jau daug sykių esu rašęs, bet galiu dar kartą brūkštelėti, jog žvalgyba – per daug sudėtingas užsiėmimas, kad būtų įmanoma jį įsprausti į labai griežtus rėmus.

Galų gale kam į galvą šovė mintis, kad mūsų saugumas, keletą mėnesių ar metų domėjęsis įtarimų sukėlusiais asmenimis, būtinai prtivalo pranešti apie savo veiklą tam, kurį stebėjo, juolab – sunaikinti visą apie jį surinktą informaciją, net jei įtarimai nepasitvirtinę? Negi nesuvokiama, kad informacija, kuo VSD domėjosi, bet paskui nutraukė stebėjimą, – taip pat puiki dovana priešiškoms žvalgyboms, trokštančioms susigaudyti, kokie tikrieji Lietuvos saugumo darbo metodai, orientyrai, prioritetai?

Štai ELTA skelbia, kad Seimo narys Vytautas Bakas, prie kurio prisijungė dar ir Povilas Urbšys, siekdami apginti viešąjį interesą ir pamatines žmogaus teises, apsaugoti žvalgybos institucijas ir pareigūnus nuo neteisėto poveikio, reikalauja, jog Seime būtų sudaryta speciali tyrimo komisija. Toji komisija turėtų būti neva ypatinga. Į ją įeitų ne Seimo NSGK, o iš viso Seimo surinkti parlamentarai (net iš tie, kurie neturi teisės susipažinti su slapta informacija?).

Skamba patraukliai, bet ar visa tai – nuoširdu?

Parlamentaras tvirtina: „Klausimai parengti įvertinus VSD pranešėjo pateiktą informaciją, iš kurios matyti, kad Valstybės saugumo departamento vadovai galimai darė neteisėtą poveikį šalies vidaus politiniams (rinkimų) procesams, galimai neteisėtai rinko informaciją apie kandidatus 2019 metų Prezidento rinkimuose ir jų aplinkas ir galimai neteisėtai ją panaudojo, taip pat galimai pažeidė žvalgybos institucijų veiklos teisėtumo ir politinio neutralumo principus“.

Vytautas Bakas. Slaptai.lt nuotr.

V. Bako teigimu, atsakymai, kuriuos pateikė VSD direktorius viešojoje erdvėje, sukelia papildomų klausimų dėl VSD veiklos teisėtumo ir pranešėjo saugumo. Anot jo, yra požymių, kad siekiama spausti pranešėją, nuslėpti nuo visuomenės svarbią informaciją, kuri susijusi su galimai neskaidria ir neteisėta kai kurių politikų ir VSD pareigūnų veikla.

Vėlgi – nuostabu, gražu. Ir vis tik ar ne per daug tų „galimai“? Gal prieš skelbiant skambius pareiškimus parlamentarams derėtų rimčiau pasiruošti? Gal VSD vadovybė neturėtų atsakinėti į klausimus, kuriuos lydi žodelis „GALIMAI“?

Žinoma, ne viskas aišku, išklausius VSD direktoriaus D.Jauniškio komentarus. Bet kiek gi galima saugumo vadovus tampyti į posėdžius, kurie primena per televiziją rodomą „žaidimą, kas, kur, kada“? Dvidešimt du klausimai, adresuoti VSD vadovui, – ar ne per plačiai užsimota? 

Štai Seimo nario P. Urbšio teigimu, viešojoje erdvėje VSD direktorius D. Jauniškis patvirtino, kad rinko informaciją apie kandidatus ir jų aplinkas, tad parlamentarui atrodo, kad svarbu išsiaiškinti, ar tokie veiksmai buvo teisėti.

Sveiku protu sunku suvokti šį klausimą. Žvalgyba sukurta tam, kad sektų, stebėtų. Sektų ne sodininką, besikapstantį savo darže, ne visuomenininką, surengiantį kelių žmonių susibūrimą po ministerijos langais, o politiką, kuris nori prezidentauti. Jei D.Jauniškio vadovaujama tarnyba nebūtų susidomėjusi G.Nausėdos kompanija ar V.Ušacku, štai tada tikrai derėtų griebtis už galvų.

beje, Elta yra paskelbusi dar ir tokius P.Urbšio žodžius: „Tuo pačiu aiškėja požymiai, kad siekiama užgniaužti situaciją, nuslėpti nuo visuomenės informaciją, susijusią su pamatiniais demokratijos principų pažeidimais. Tai kelia ne tik grėsmę, bet sukuria prielaidas nešvariems politiniams sandoriams įvykti“.

Seimo narys Povilas Urbšys. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

P.Urbšio nuoširdumu netikiu. Ir štai – kodėl. Prisimenu, kaip jis kadaise dalyvavo Seime įkurtos Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinės grupės veikloje. Toji grupė (laimė, ji jau subyrėjo, išsivaikščiojo) akivaizdžiai demonstravo, kad nors Lietuva oficialiai pripažįsta Kalnų Karabachą esant neatskiriama Azerbaidžano teritorija, tačiau Lietuvos Seime vis tik veikė maždaug dešimties parlamentarų būrelis, draugaujantis būtent su nūnai Kalnų Karabachą kontroliuojančiomis separatistinėmis jėgomis. Vienas iš tokių buvo parlamentaras P.Urbšys.

Tuomet maniau (ir dabar tebemanau), kad ši grupė kenkė tarptautiniam Lietuvos įvaizdžiui. Dvigubi Lietuvos standartai buvo tarsi ant delno. Lietuva gerbia Gruzijos, Moldovos, Ukrainos teritorinį vientisumą, nes Seime nėra draugystės grupių nei su separatistinėmis Abchazijos, Osetijos, Padniestrės valdžiomis, nei su Donbasą, Krymą okupavusiomis jėgomis. Bet Lietuvos Seime nežinia kodėl atsirado grupė, kuri buvo linkusi bičiuliautis su nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabacho įsitvirtinusiais separatistais. Kam šito reikėjo? Norėta Lietuvą sukiršinti su Azerbaidžaną palaikančia Turkija, Lietuvos sąjungininke NATO aljanse?

Vien jau šis P.Urbšio politinės biografijos epizodas suteikia teisę abejoti ir kitais jo politiniais žingsniais. Jei vieną sykį pasielgė nesuprantamai, kokios garantijos, kad ir dabar taip nenutiko?

Be kita ko, šių eilučių autorius domėjosi priežastimis, pastūmėjusiomis P.Urbšį draugauti su Kalnų Karabachą okupavusiomis jėgomis.

Stebėjimas. Žiūronai. Slaptai.lt

Norite žinoti, kaip Seimo narys paaiškino savo elgesį? Parlamentaras P.Urbšys pateikė kelių dešimtečių senumo „atvirą laišką“, kuriame tuometiniai Estijos ir Latvijos liaudies frontai bei Lietuvos Sąjūdžio vadovybė reiškia „susirūpinimą įvykiais Azerbaidžane ir Armėnijoje po tragiško žemės drebėjimo“. Laiške reikštas susirūpinimas, kad suimti Kalnų Karabacho komiteto nariai. Laiško autoriai taip pat reikalavo, jog būtų išsiaiškinta, ar suėmimai – pagrįsti, bei ragino užtikrinti tautų teisę į nepriklausomybę bei visus konfliktus spręsti išskirtinai taikiomis priemonėmis. Konkrečiomis pavardėmis nepasirašytas laiškas buvo adresuotas tuometiniams laikraščiams – „Izvestijoms“, „Sovetskaja Estonija“, „Sovetskaja Latvija“, „Sovetskaja Litva“…

Žurnalo „Karabachas“ viršeliai

Štai ir viskas. Ir vis dėlto P.Urbšys šių eilučių autoriui tvirtino, jog toks „dokumentas“ labai svarbus aiškinantis, kodėl Kalnų Karabachas neturėtų priklausyti Azerbaidžanui.

Atvirai kalbant, buvusio specialiųjų tarnybų pareigūno (kadaise dirbo STT struktūrose) P.Urbšio susižavėjimas tuo neva armėnų teisę į Kalnų Karabachą patvirtinančiu abstrakčiu laišku kėlė nuostabą. Kas gi daugiau jei ne buvęs slaptųjų tarnybų pareigūnas privalo žinoti, kuo abstraktaus emocinio pobūdžio tekstas skiriasi nuo įrodomąją vertę turinčio dokumento?

Jei tais pačiais principais vadovaujamasi ir šiandien, teikiant klausimus VSD vadovui, – tada labai liūdna.

2020.03.20; 11:00

Kovoje su koronavirusu Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu nurodė vidaus žvalgybai „Shin Bet“ rinkti duomenis apie infekuotuosius ir su jais kontaktą turėjusius asmenis. Vyriausybė įgaliojo žvalgybą „pasitelkti savo modernias technologijas, šaliai siekiant suvaldyti koronaviruso plitimą“, antradienį pranešė „Shin Bet“.
 
Žvalgybos atstovas agentūrai AFP sakė, kad ši priemonė įsigaliojo „iš karto“.
 
B. Netanyhu minėtą pavedimą davė vadovaudamasis nepaprastosios padėties potvarkiu. Prieš tai atitinkamas parlamento komitetas atsisakė pritarti šiai priemonei ir pareikalavo daugiau laiko konsultacijoms. Kokias tiksliai stebėjimo technologijas žvalgyba galės naudoti, vyriausybė nepasakė.
 
„Shin Bet“ vadovas Nadavas Argamanas sakė, kad Sveikatos ministerija paprašė jo žinybos suteikti paramą vyriausybei susekant infekuotuosius, nes kitos valstybinės institucijos neturi „reikalingų technologijų“. „Shin Bet“ esą supranta, kad šis uždavinys peržengia jos kasdieninės antiteroristinės veiklos ribas. Todėl dėl to diskutuota su generaliniu prokuroru, kuris priemonę palaimino.
 
Pasak Izraelio žiniasklaidos, žvalgyba, pavyzdžiui, galės iš telekomunikacijos įmonių be teismo leidimo gauti duomenis apie koronapacientus bei karantinuotus žmones. Be kita ko, „Shin Bet“ galės sekti ir žmonių judėjimo maršrutus bei nustatyti, su kuo jie turėjo kontaktą.
 
N. Argamanas pabrėžė, kad surinkta informacija bus perduota Sveikatos ministerijai, žvalgyba jos nesaugos. Saugumo tarnybų atstovas sakė, kad „Shin Bet“ „aktyviai“ nesilauš į telefonus, nebus ir kibernetinių atakų.
 
Pilietinių teisių organizacijos griežtai sukritikavo šį sprendimą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.18; 04:55
eitan_izraelis

Rafaelis Eitanas – Izraelio žvalgybos bendradarbis ir vienas iš vadovų, beje, kuravęs amerikiečio šnipo Džonatano Džėjaus Polardo (Jonathan Jay Pollard) veiklą.

Rafaelis Eitanas gimė Palestinoje, Rusijos žydų šeimoje, tenai emigravusioje 1922 metais. Dar vaikystėje kartą su motina nuėjęs į kino teatrą žiūrėti trilerio apie šnipus, jaunasis R.Eitanas jai pasakė: „Aš noriu būti toks pat žvalgas, kaip Mata Hari!“

Būdamas vos 12 metų Eitanas įstojo į pogrindinės žydų armijos „Hagana“ gretas. Vėliau jis tarnavo diversiniame padalinyje „Palmach“. Per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo (iki Izraelio valstybės susikūrimo 1948 metais) jis dalyvavo slaptose operacijose nelegaliai įvežant žydus pabėgėlius į Palestiną. Situaciją komplikavo tai, kad anglai, valdę ten pagal Tautų Lygos mandatą, kažkuriuo momentu beveik visiškai uždraudė žydų imigraciją.

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: Rafaelis Eitanas – nacionalinis Izraelio didvyris“

mossad_melynas

Izraelio Valstybė (bibline prasme – Eretz Yisra’el, politologine – Medinat Yisra’el), paskelbusi nepriklausomybę 1948 m. gegužės 14 d., garsi ne tik turtinga istorija, gabiais žmonėmis, šventomis vietomis, nuostabia gamta, bet ir ypač ištobulintomis slaptosiomis tarnybomis. Manytume, jog toks žvalgybinis Izraelio pasiruošimas atsirado dėl sudėtingos jame susiklosčiusios etninės, religinės ir politinės situacijos: vos 22 tūkst. kv. km ploto šalyje gyvena apie 7,5 mln. žmonių, iš kurių 75,4 proc. yra žydų tautybės, 20,6 proc. arabų, 4 proc. – kitų tautybių. Hebrajų (ivrito) ir arabų kalbos abi yra oficialios Izraelio Valstybėje. Be pagrindinių religijų – judaizmo, islamo ir krikščionybės – išpažinėjų Izraelyje esama druzų, budistų, hinduistų, šioje šalyje yra ir XIX a. sukurtos bahajų religijos administracinis centras Haifos mieste.

Continue reading „“Netikėtas griaustinis” – viena sėkmingiausių Izraelio slaptųjų tarnybų operacijų“