Nuo kito pirmadienio leidžiant veiklą atnaujinti likusiems turgaviečių prekeiviams, smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininkė Dalia Matukienė prognozuoja, kad veiklos gali neatnaujinti 30 proc. prekeivių.
 
„Pirmiausia niekaip nesuprantu, kodėl gegužės 3 diena pasirinkta, nes jokio argumento nebuvo. Kiek jų atsidarys – mes pamatysime, bet mano pesimistiniu skaičiavimu, manau, kad neatsidarys maždaug 30 procentų prekeivių, kurie turėtų atsidaryti ir kurie buvo sukūrę savo įmones, turėjo savo verslus”, – žurnalistams pirmadienį sakė D. Matukienė.
 
Pasak jos, turgaviečių prekeiviai yra įsiskolinę turgaviečių administracijai už nuomą, kitus dalykus ir jei neturės atitinkamų apyvartų, įsiskolinimai tik dar labiau didės.
 
„Verslas turi skaičiuoti, kaip jam geriau daryti. Bus visokių, bus tokių, kurie bankrutuos, bus tokių, kurie nueis į „šešėlį”, tokių, kurie nueis į Užimtumo tarnybą”, – sakė D. Matukienė.
 
Turgaviečių ir prekyviečių asociacijos vadovas Vytenis Butkevičius antrino, kad nemažai prekeivių keis veiklos sritį ir į prekybą negrįš.
„Antras karantinas tęsiasi penkis mėnesius, mes neturime gavę subsidijos nuomos kompensavimui. Daug kam tai yra nepakeliama ir ne visi turi pinigų rezervą tokioms negandoms ištverti. Mūsų prašymas Vyriausybei buvo grąžinti dalinį nuomos kompensavimą, kuris padengtų pastoviuosius kaštus”, – sakė V. Butkevičius.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.27; 00:01

Prezidentūra tvirtina, kad pandeminė situacija šalyje yra gerėjanti, todėl būtina jau artimiausiu metu ieškoti būdų, kaip švelninti karantino režimą.
 
„Situacija yra trapi, mes matome, kad kitose šalyse siaučia ir kitos pandemijos atmainos, tačiau situacija Lietuvoje yra kelintą savaitę gerėjanti. Būtent toje aplinkoje būtina ieškoti naujo saugos balanso“, – Prezidentūroje surengtoje spaudos konferencijoje sakė šalies vadovo vyriausiasis patarėjas Simonas Krėpšta.
 
Ši spaudos konferencija suorganizuota dar iki Vyriausybei pirmadienį susirenkant svarstyti karantino švelninimo planą.
 
„Prezidento nuomone, pandeminė situacija leidžia jau šiuo metu ieškoti tam tikrų saugių būdų iš dalies švelninti karantino reikalavimus. Ir, be abejo, koncentruotis į tas sritis, kurios reikalauja švelninimo labiausiai“, – teigė jis, pažymėdamas, kad dėl esamo karantino labiausiai kenčia smulkusis verslas.
 
„Šiuo metu smulkusis verslas sugeria pagrindinį karantino smūgį ir tas smūgis, kai karantinas yra ilgas, yra labai didelis“, – teigė jis.
Vyriausybė dar pastarąją savaitę turėjo apsispręsti dėl kirpyklų ir ne maisto prekių parduotuvių atidarymo, tačiau galiausiai nuspręsta šį klausimą atidėti.
 
Pasak patarėjo, Prezidentūra mato kelis būdus, kaip būtų galima švelninti karantino režimą.
 
„Čia galimos dvi alternatyvos: viena vertus, mes turime labai skirtingas situacijas šalies savivaldybėse ir turime tokių savivaldybių, kuriose užsikrėtimų skaičiai yra gerokai mažesni ir tos savivaldybės yra saugios. Todėl galimas tam tikras teritorinis paskirstymas. Antras kelias – taikyti labai aukštas apsaugos priemones. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti panašių priemonių, ką turime dabar odontologijoje, pritaikymas grožio industrijoje“ , – teigė S. Krėpšta.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.08; 13:00

Būk atsargus. Slaptai.lt nuotr.

Ketvirtadienį Vilniuje pristatomas leidinys „Kibernetinis saugumas ir verslas. Ką turėtų žinoti kiekvienas įmonės vadovas“. Jis, kaip pažymi Krašto apsaugos ministerija, skirtas padėti smulkioms ir vidutinėms įmonėms rūpintis savo kibernetiniu saugumu.
 
Kaip ir kiti tokio pobūdžio dokumentai pasaulyje, šis vadovas pateikia esmines (bazinio saugumo lygio) rekomendacijas įmonėms, kurios dar netaiko sistemingo požiūrio į kibernetinį saugumą, siekiant kelti jų kibernetinio saugumo kultūrą ir stiprinti jų atsparumą grėsmėms.
 
Šio leidinio sudarytojai – Gabrielė Bilevičiūtė ir Justas Kidykas, kurie yra ir Vyriausybės remiamos „Investuok Lietuvoje“ programos „Kurk Lietuvai“ projektų vadovai – pristatys leidinio turinį ir tai, kaip taikant leidinyje pateiktus patarimus įmonės gali stiprinti savo pasiruošimą skaitmeninėms grėsmėms.
 
Pristatyme taip pat dalyvaus novatoriškos finansinių technologijų įmonės „Paystra“ saugumo vadovas Rokas Muraška ir Nacionalinio kibernetinio saugumo centro prie Krašto apsaugos ministerijos kibernetinio saugumo ekspertas Viktoras Pinkevičius.
 
Leidinys parengtas bendradarbiaujant su Nacionalinio kibernetinio saugumo centru prie Krašto apsaugos ministerijos (NKSC) ir keturiolika partnerių iš viešojo bei privataus sektorių. Prie turinio kūrimo taip pat prisidėjo ir dešimt Lietuvoje veikiančių kibernetinio saugumo paslaugas teikiančių įmonių.
 
Kaip nurodoma Krašto apsaugos ministerijos pranešime, kibernetinio saugumo patarimų vadovas parengtas išsiaiškinus, kad trys iš keturių Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių nėra pasiruošusios arba nežino, ar yra pasiruošusios atremti kibernetines atakas. Tai parodė 2019 m. lapkričio-gruodžio mėnesį „Kurk Lietuvai“ atstovų atlikta apklausa, kurioje dalyvavo 227 respondentai iš visų Lietuvos apskričių – smulkaus ir vidutinio verslo vadovai ir darbuotojai.
 
Nors pasaulinės tendencijos rodo, kad smulkios ir vidutinės įmonės dažnai tampa kibernetinių atakų taikiniu, net 44 proc. apklaustų Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių nemano, kad jos gali tapti tokių atakų aukomis.
 
Reaguojant į tai, „Kurk Lietuvai“ bei Krašto apsaugos ministerijos iniciatyva ir buvo parengtas šis pirmasis verslui skirtas kibernetinio saugumo rekomendacijų rinkinys – „Kibernetinis saugumas ir verslas. Ką turėtų žinoti kiekvienas įmonės vadovas“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.18; 03:00

matulevicius____
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Neatsiejama pandemijos pusė – karantinas, sustabdęs ir įšaldęs šalių ekonomiką. Vartotojiška visuomenė labai pažeidžiama. Jos ekonimkos šerdis – kuo daugiau vartoti. O laisvosios rinkos rezultatas – gerai žinomas: ne daugiau, nei 10 proc. bendruomenės gyvena itin prabangiai, o likusi dalis visiškai priklausoma nuo atlyginimo, kurį arba gauna laiku, arba ne.

Jei – ne, parsideda grandininė reakcija, žmonės nebegali mokėti palūkanų, gražinti kreditų, nes ne mažiau 2/3 gyventojų juos paėmę. Tuomet nebesugeba susimokėti už buto komunalines paslaugas bei įpirkti rūbų – jau nekalbant apie visavertį maitinimąsi. Neišvengiamai pradeda leisti santaupas, jeigu jų turi arba bet kokia kaina taupyti. Tačiau ir viena, ir kita turi tokią įdomią savybę: anksčiau ar vėliau pasibaigia. Dar lieka viena galimybė – skolintis. Bet iš ko? Kas šiandien skolins tam, kad jūs galėtumėte nusipirkti maisto sau ir vaikams? Bankas – tikrai ne. Norėdami gauti vartotojišką kreditą, jūs privalote turėti nors pora tvirtų dalykų: a) neįkeisto turto ir b) gerai apmokamą darbą. O dauguma nei vieno, nei kito jau neturi arba greitai neturės.

Taip, valdančioji dauguma vieningai patvirtino tikrai epochinį ekonomikos gaivinimo planą, paruoštą Vyriausybės. ES paskelbė dar didesnį gelbėjimo priemonių paketą, iš kurių apie 1,5 milijardo € turėtų atitekti Lietuvai. Tik lieka neaišku, ar tai bus plius prie tų 3,5 milijardo, kurie numatyti, ar jie persidengia, nes ES aprašyme viskas gan painu. Ir išvis valgyti juk reikia kasdieną. Deja, finansų ministras Vilius Šapoka kalba labai miglotai. O iš užsidarančio verslo ateina neramūs siganalai, kad darbuotojai atleidžiami ir kad atleistųjų skaičius jau tuoj perkops 10 tūkst. ribą. Be to, tai, apie ką kalbame, turi tendenciją greitėti. Šią problemą gilina dar viena: dauguma mūsų vidutinių ir smulkių verslų vykdomi išsnuomuotose patalpose. O jau aiškėja grėsminga tendencija, kad didieji prekybos tinklai, valdantys daugumą nuomojamų patalpų, vis tiek reikalauja iš nuomuotojų mokėti nors dalį nuomos, neįvertindami, kad pastarieji dėl karantino nedirba ir visai negauna pajamų.

Pagirtinas sykį jau nuskambėjęs premjero Sauliau Skvernelio perspėjimas, kad valstybė pagalbą teiks tik skaidriam ir socialiai atsakingam verslui. Tačiau perspėjimas perspėjimu, o reikia labai konkrečių sprendimų ir, kaip sakoma, jų reikėjo jau vakar.

Štai kaimyninė Lenkija sugebėjo priimti įstatymą, kad priverstinio karantino išaukto nedarbo laikotarpiu nuomininkai atleidžiami nuo nuomos mokėjimo – suprantama, jos mokėjimą atidedant iki to laiko, kai ekonominė situacija pasikeis. Tas pat pas kaimynus padaryta ir su kreditų bei palūkanų už juos mokėjimu.

Mane kaip ekonomistą išgasdino drąsus ministro V.Šapokos paviešintas sprendimas, kad praktiškai visa pagalba verslui eis tik per komercinius bankus, o tvarką nustatys biurokratai – kartu su bankininkais. Jau dabar girdisi daugybė verslo bendruomenės nusiskundimų, kad bankai ne tik kad nėra solidarūs ir socialiai atsakingi, bet dar ir naudojasi sunkmečiu. Net anksčiau sutartiems kreditams, reikalingiems įmonių apyvartinėms lėšoms padengti, bankai vienašališkai blogina sąlygas, didindami palūkanas ir reikalaudami žymiai didesnių užstatų.

snoras
Snoras. Slaptai.lt nuotr.

Labai neatsakingai pasielgta buvusių valdžių, kad, nacionalizavus „Snoro” banką, jo bazėje nebuvo įkurtas valstybinis komercinis bankas. O ir ši valdančioji dauguma dėl finansų misterijos ir Lietuvos banko aplaidumo neįvykdė anksčiau rinkėjmas duoto pažado tokį banką įkurti. Gerai nors tai, kad buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė, iš Seimo tribūnos atsakydama į klausymą, kodėl ji nesiūlė „Snoro” banko reorganizuoti į valstybinį komercinį, sąžiningai prisipažino, kad ji neįsivaizduoja valstybinio banko. O Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas elgiasi nesąžiningai, aiškindamas, kad tokio banko įkūrimas nenaudingas Lietuvai. Juk visiškai nesudėtinga tokį banką įkurti panaudojus „Lietuvos paštą” kaip materialinę bazę ir dalį Lietuvos banko finansinių rezervų. Oi kaip jis dabar praverstų, jei būtų įkurtas! Juk mes net nežinome, kiek ši krizė tęsis ir ar panašios krizės nesikartos. Tai gal vieną kartą reikia priimti ryžtingą sprendimą ir įsteigti valstybinį komercinį banką?.. Garantuoju, jeigu jam vadovaus atsakingi ir dori vadovai, jis labai greitai duos valstybei apčiuopiamą naudą. Bet ir taip, kaip ruošiamasi veikti dabar, su valstybės parama elgtis negalima. Bankai iš jos tik pasiplenys, kaip tai jau buvo nutikę per 2009 m. krizę: ją patys bankai sukėlė, o po to iš jos dar ir uždirbo.

Neramina ir valdžios apsisprendimas vienodai remti tiek stambų, tiek vidutinį ir smulkųjį verslą. Realybėje gausis taip, kad laimės ir net apturės iš to naudos tik stambieji, nes jie turi turto, ir bankai su jais elgiasi pagarbiai. Valstybė kaip tik privalo susikoncentruoti į vidutinį ir smulkųjį verslą, kuris, beje, ir sukuria daugiausia darbo vietų. Juk mūsų šalies regionuose su nedidelėmis išimtimis kaip tik toks verslas ir veikia. Ir padėt jiems reikia neleidžiant bankams diktuoti sąlygų. O geriausia būtų, kad konkreti pagalba juos pasiektų tiesiogiai. Kodėl nemaža dalis pagalbos turi nusėsti ir taip neskurstančių bankininkų kišenėse?

Manau, kad pirmiausia valstybė turi pasielgti humaniškai ir tiems, kurie praradę darbus ar laikinai negaus atlyginimų tiesiog išmokėti kad ir po 500 eurų maistui. Valstybės duomenų bazės leidžia operatyviai pasitikrinti tikrąsias gyventojo ir jo šeimos pajamas, sužinoti, ar jos yra, ar ne.

Lygiagrečiai būtina priimti reikalingus teisės aktus, suprantama, kuo greičiau, kad nuomininkai, kaip minėjau anksčiau, būtų laikinai atleisti nuo nuomos, o skolininkams – atidėtas kreditų grąžinimas.

Vidutinį ir smulkųjį verslą reikėtų paremti labiau, nei stambųjį, suprantama, su sąlyga, kad jis dirba skaidriai ir socialiai  atsakingai. Paramą turėtume nukreipti per turimas valstybės verslo skatinimo institucijas, išeliminuodami iš šios grandinės bankus. Bankų paslaugomis naudotis būtų galima tik kraštutiniais atvejais ir esant labai griežtai valstybės priežiūrai, užtikrinančiai skaidrumą ir viešumą.

Dar norėčiau grįžti prie šio straipsnių ciklo I-ojoje dalyje išsakytos minties, kad pandemija akivaizdžiai pademonstravo, jog laisvoji rinka į tokius iššūkius sureaguoja amoraliai ir iškreiptai. Ji ne tik neužtikrina išaugusios paklausos, nesielgia skaidriai ir atsakingai, o dar ir sukelia deficitą bei į nesuvokiamas aukštumas iškelia kainas. Tai reikalauja rimtos veikiančios valstybėje sistemos korekcijos. Ne, aš neagituoju atsisakyti laisvosios rinkos, tik siūlau, mano supratimu, stabilesnį mišrios ekonomikos modelį. Tai toks ūkinės veiklos modelis, kai vienodomis teisėmis rinkoje veikia tiek valstybinės, tiek privačios, tiek kooperatinės, tiek mišrios nuosavybės įmonės. Jos visos leistinos, gerbtinos ir vienodai remtinos valstybės – išeinant ne iš savininko naudos bet kokia kaina, o bendruomenės intereso, kur viešas bendruomeniškas interesas, bendras gėris yra aukščiau už atskiro individo gobšumą.

Dėl visuomenei primestos nuostatos, kad bendras gėris yra blogis, o gerbtina tik tai, kas privatu, net viešai vykdomi nusiklatimai. Pavyzdys – privačių medicinos įstaigų rėmimas iš ligonių kasų, kai šios įstaigos pačios ima iš ligonio, kiek nori, o valstybinėms gydymo įstaigoms tai draudžiama. O kur tos privačios gydymo įstaigos yra dabar, kai mus užgriuvo baisi pandemija?.. Įsivaizduokite, kas mūsų visų lauktų, jei nebūtų valstybinės medicinos – man, vien apie tai pagalvojus, šiaušiasi plaukai. Panaši situacija ir su privačiomis ugdymo įstaigomis. Privatūs darželiai ir mokyklos gauna ne tik didelį atlygį iš vaikučių tėvelių, kas valstybinėms griežtai reglamentuota, bet dar ir mokinio krepšelį!

Vaikai. Slaptai.lt nuotr.

Žymaus politiko šeimos tokiu būdu per kelerius metus susikrautas turtas siekia apie 13 milijonų eurų, tuo tarpu kai pedagogų atlyginimai ne didesni, nei valstybinėse įstaigose. Ko gero, reiktų apsispręsti, gal net refrendumo būdu, kad valstybėje veikia valstybinė sveikatos ir švietimo sistemos, kurios finansuojamos iš biudžeto, ir kad taip pat gali veikti ir privačios, bet jokių dotacijų iš valstybės biudžeto negaunančios.

Turiu paaiškinti ir dėl stambaus verslo. Lai neoliberalai nesinaudoja pasenusia K.Markso ekonomine samprata, kad tik kapitalas sukuria naują vertę. Kad ją sukuria ne vien savininkas, tampa ypač akivaizdu dabar, besivystant aukštosioms technologijoms. Savininkas tik duoda lėšų, kurias dažniausiai skolinasi iš bankų, o nauja vertė yra kolektyvinių (ar bendruomeniškų, kam labiau priimtinas šis terminas) pastangų vaisius. Ir nereikia aiškinti, kad darbuotojams viskas sumokama per atlyginimą. Ne ir dar kartą ne! Suprantama, neturintys argumentų tuoj mane apšauks sovietinio mąstymo atgyvena ir… nebus teisūs. Mūsų stambieji ir, kaip taisyklė, turtingiausieji verslininkai savo milijonus (o vienas net ir milijardą) susikrovė ne tik savo išmonės dėka – tai nulėme daug faktorių. Jų visų dabar nenagrinėsime, paminėsiu tik du: tai – maži darbuotojų atlyginimai ir išsisukinėjimai nuo mokesčių. Todėl, šalį ištikus tokio masto krizei, jie galėtų būti žymiai solidaresni. Deja, puikuotis gyvenimo būdo žurnaluose, fotografuotis „elito” vakarėliuose, tai jie pirmieji, o kai reikia paremti kad ir tuos pačius medikus, gelbėjančius gyvybes, tai norinčiųjų daug neatsiranda. Kas yra žmonėms, valdantiems šimtus milijonų, paaukoti nors po vieną milijoną? Juk visi kiti liks! Tačiau, kiek viešai pastebėjau, didžiausia suma buvo ar ne 50 000 eurų (tiesa, dabar kažkas, atrodo, paaukojo 250 tūkst. – garbė jam!). O tie žmonės sau leidžia nusipirkti net asmeninius lėktuvus. Su savo pinigais, žinoma, ką nori, tą ir darai, čia jų teisė. Bet užtat Vyriausybė turi teisę rimtai pagalvoti, ar tokius verslus irgi reikia remti taip pat, kaip ir visus kitus.

Lietuvos spaudos kioskas. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Stebina ir tai, kad tarp pirmųjų paramos prašytojų regime „laisvąjį žodį” – net tą, kuris generuoja milijonines pajamas. Mano akimis, čia kažkaip stinga nuoseklumo: jei jau nuolat pabrėži, kad esi laisvas, tai juo ir būk, o ne pagal aplinkybes – tai laisvas, tai vėl su ištiesta ranka… Žinoma, aš to netaikau kultūrinei ir kitai nekomercinei žiniasklaidai, atliekančiai savo svarbią specifišką misiją. Bet man vis tiek keista, kai girdžiu, kad „laisvas žodis” yra ir laisvas, ir nepriklausomas, ir privatus – vienu metu! Gal aš kažko nesuprantu, bet niekaip neįsivaizduoju, kaip taip gali būti. Ir dar vadintis demokratija – daugumos valia… Todėl aš siūlyčiau vieną sykį pagaliau susitarti, kur yra tikrai laisva nekomercinė žiniasklaida ir kur – verslas. Dabar gi viskas taip supainiota, taip suslėpta, kad kalbėti apie skaidrų viešąjį žodį tampa sunkiai įmanoma – kaip ir gauti objektyvią, ne tendencingą  informaciją. O tokios informacijos svarba ir poreikis ypač išryškėja dabartinėmis ekstremaliomis aplinkybėmis.

Nežinau, ar galima taip juokauti, kaip „pajuokavo” vienas Seimo narys, viešai paskelbęs, kad reikia laikinosios vyriausybės su buvusia Prezidente Dalia Grybauskaite priešakyje. Na, nusišnekėjo žmogus, kam nebūna, bet ši „žinia”, deja, jau antra savaitė sklando viešumoje ir klaidina žmones. Be viso kito, LR Konstitucija nenumato tokių dalykų, ir todėl, rimtai vertinant, tai net būtų įmanoma kvalifikuoti kaip kvietimą valstybės perversmui. Gal vertėtų tam Seimo nariui bent jau paaiškinti, kad jis ateityje taip daugiau nejuokautų, nes gali susilaukti ne tik apkaltos, bet ir kai ko daugiau.

SOS – gelbėjimo ženklas

O apie mūsų valstybės valdžios sistemą, manau, jau seniai laikas rimtai padiskutuoti. Vieni nori ją silpninti, kiti privatizuoti, kai kas – stiprinti. Pats aš pasisakau už tai, kad ji būtų iš pagrindų pertvarkyta ir modernizuota. Juk ne tada šunis lakinti, kai jau reikia medžioklėn joti! O mes net neturime tokiems atvejams, kokie mus dabar užgriuvo, reikiamų teisės aktų ir reglamentų. Juk visa tai buvo įmanoma padaryti anksčiau, o ne gyventi tik šia diena ir lenktyniauti vieniems su kitais, kas ką garsiau apšauks. Reikia bendrai dirbti vardan tos Lietuvos, o dabar – dar ir vardan Gyvenimo!

Daktaras  Algimantas Matulevičius yra LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas

2020.04.02; 05:30

Istorikas, ekonomistas, visuomenininkas pulk. lt. Kęstutis Eidukonis. Slaptai.lt nuotr.
Dr. Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.

Pokalbis su istoriku, ekonomistu, visuomenininku pulk. lt. Kęstučiu Eidukoniu

Mane sudomino jūsų gyvenimo etapas, kai Panamoje padėjote atstatyti ekonomiką. Lietuvoje jūs daugelį metų esate PLB ir Seimo komisijos narys, patarinėjate ekonomikos ir kitais klausimais. Kodėl Panamoje jūsų darbas davė greitų rezultatų, o čia – niekas nejuda iš mirties taško?

Labai geras klausimas. Penkerius metus praleidau Panamoje kaip atsargos karininkas „Southern Command“ gretose, tyrinėjau šalį. Per invaziją buvau atšauktas. O vėliau šalį atstatėme per metus. Pirmas dalykas, Panamoje aš buvau ne vienas, ten dirbo visa komanda. Paramą gaudavau iš Amerikos: iš atsargos karininkų, policininkų, ispanakalbių advokatų, finansininkų, ekonomistų, kai reikėjo atkurti pašto sistemą, ligoninių darbuotojų ir kita. Panamos prezidentas Guillermo Endara neturėjo didelio patyrimo, bet Amerika labai padėjo. Amerikiečių inžinieriai statydavo tiltus, mokyklas, ligonines. Džiunglėse žmonės dažnai nebuvo matę gydytojo. O pradėjo gauti geriausius dantis tiesiai iš Bostono!

Lietuva serga tokia liga, kurią galima įvardinti: „Aš pats viską žinau“. O čia, matote, ateina amerikonas ir aiškina, ką daryti. Dar keisčiau, kad labiau pasitikima lietuviškai nekalbančiais atvykėliais reformatoriais, o savais, lietuviškai kalbančiais ir sergančiais už Lietuvą nepasitikima. Pasitvirtina patarlė: „Savam krašte pranašu nebūsi“. Man susidarė įspūdis, kad Seime yra žmonių, nenorinčių ekonomikos pagerėjimo. Anksčiau, kai teikdavome pasiūlymus, buvo sudarinėjamos spragos. Jeigu po diskusijų visi būdavo „už“, vienas visada būdavo „prieš“. Liberum veto galiojo, nes sprendimai turėjo būti priimti vienbalsiai. Tada pradėjome priiminėti sprendimus tokiems balsuotojams išėjus į kitus posėdžius.

Kaip vertinate ekonominę situaciją šiandien?

Dėl emigracijos Lietuva yra priėjusi liepto galą. Reikia skubiai spręsti ekonomikos klausimus ir keisti požiūrį į tai, kokia Lietuva pasauly turi būt. Mano  nuomone, mes nustumti į Rytų Europos pakraštį; bet negalime gretintis su Bulgarija ir panašiomis šalimis. Mes turime būti Europos centru. Negalime dirbti už pusę duonos bakano – dirbkime už visą.

Kaip verslo konsultantas eidavau į firmas. Pirmas dalykas, kurį liepdavome suformuluoti, buvo „mission state“, tai yra, apibrėžti firmos tikslą. Tai savininkams, jų žodžiais, būdavo sunkiausias dalykas gyvenime. Negali pasitelkti profesionalą, kuris surašys gražius žodžius. Pirmiausia tavo darbininkai turi tikėti tavimi, tu pats ir tavo klientai. Jei sakai, kad kursi geriausią kokybę, o darbininkams liepi „prastumti“ broką, prarandamas tikėjimas. Jei nori sukurti firmą arba padėti valstybei, negali dirbti be kilnaus tikslo. Turi būti aišku, už kokius nuopelnus norite būti žinomi.

Neseniai jūs pateikėte Seime pasiūlymus dėl Lietuvos ekonomikos ir ateities vizijos, kuriuos integruoti į darbotvarkę panoro kai kurie politikai. Vadinasi, kažkas jau pajudėjo?

Taip, ir ne tik jie, bet ir daug kitų žmonių. Kasdien gaunu daug laiškų. Daug klausimų ir raginimų. Žinoma, yra ir negatyvių atsiliepimų.

Žinome Airijoje arba Ispanijoje įvykusius didžiulius ekonomikos „stebuklus“. Ar matote tarp tų šalių kokius nors bendrumus be to, kad jų inteligentija atėjus momentui suvokė reikalą ir sutelkė jėgas kilniam tikslui ir pajungė tam visus resursus? O gal tai susiję su perversmais, ideologijų kaita?

Skirtumas tarp Lietuvos ir minėtų šalių yra tas, kad čia dar likę daug sovietiško mentaliteto. Visi keikia verslą. O kas sukurs tuos darbus? Valdžia? Ji nekuria, ji tik sudaro sąlygas, kad verslas augtų. Turime dirbti kartu su verslu. Amerikoje smulkusis verslas sukuria daugiausia darbo vietų. Amerikoje verslą galiu užregistruoti per internetą už 10 dolerių. Iškart galiu atidaryti banke sąskaitą. Jei moku iš pradžių minimalią algą darbuotojams, jie mato perspektyvą. Tokiu būdu kompanijos gali išaugti, užtikrinti algų augimą ir socialinį draudimą. Pavyzdžiui, Vakarinėje pakrantėje (Silicon Valley) daug sekretorių iš pradžių gaudavo nedidelius atlyginimus, bet galėjo įsigyti kompanijų akcijų. Dabar jos yra milijonierės. Lietuvoje pradėjus verslą veikla iškart yra užsmaugiama per mokesčius.

Tai yra, Amerikoje verslininkai mato perspektyvą, galimybes pradėdami ką nors nuo nulio ir nėra iškart užblokuojami?

Taip, o kita vertus, visi žino, kad yra didelė rizika, juk visko reikia išmokti, konkuruoti, galima viską prarasti, bankrutuoti. Tai kasdienė praktika. Kartais tenka verslą atidaryti tris, keturis ir daugiau kartų, kol pasiseks. O Lietuvoje kartą pabandę ir nusvilę žmonės išsigąsta, viską meta.

Geriau eiti į Darbo biržą, nedirbti ir gauti pašalpėlę… Gyvenimas nuo to juk nepasidaro nei saugesnis, nei sotesnis, nei pagaliau žmogus gali įgyvendinti savo svajones, pasijusti dirbančiu ir vertingu.

Arba eina dirbti taksi vairuotojais ir panašiai, nieko nauja nebando. Taksisto darbas taip pat sunkus. Bet jau pastebiu, kad ir jie nori pradėti savo verslą. Kartais klausinėja, kaip ir ką daryt. Kaip sakoma, nukritus nuo arklio, reikia vėl ant jo užlipt.

Vadinasi, lietuviai išvažiuoja todėl, kad čia nėra sąlygų nuosavam verslui. Žmonės visam pasauly vienodi, visi nori gyventi gerai ir sukurti kažką savo. Nebent manytume, kad lietuviai visiškai kitokie, nei likusi žmonijos dalis.

Sąlygos pradėti verslą Lietuvoj yra labai apsunkintos.  Tai rodo ekonomikos nesupratimą. Paimkime Singapūrą. Ar ten yra deimantų, aukso? Ką jie turi? Labai mažą plotą žemės ir labai darbščius žmones. Ką mes Lietuvoje turim? Didelį plotą žemės ir darbščius žmones. Turėtume geriau gyventi, nei singapūriečiai. O jų vidutinis metinis uždarbis yra 40 000 eurų per metus.

Gal prie sovietinio mąstymo prisideda tam tikros grupės žmonių, turinčios galios svertus, bet nenori, kad kas nors keistųsi, ypač mokesčių sistema?

Manau, yra manoma, kad valstybė turi tiek ir tiek paimti, paskui ką nors išlaikyti. Paradoksas, bet kuo mažesni mokesčiai, tuo daugiau jų surenkama.

Bet juk tai  – ekonomikos abėcėlė.

Daugelis valdžioj to nežino, man aiškina, kad sumažinus PVM maisto produktams, biudžete atsiras skylė. Sakau, palaukite, koks deficitas? Kiek per metus mes išleidžiame Lenkijoje? Jei neklystu, apie 300 000 000.

Tai gal mūsų ekonomikos patarėjai „dirba“ Lenkijai? Tiksliau, geri patarėjų patarimai ignoruojami?

Jie negirdi arba nesupranta. Išeina, kad dirbama valstybės nenaudai. Teksase gyvenau, kai buvo sausas įstatymas. Iš ten žmonės šnapso važiuodavo pirkti į gretimas valstijas. Tie, kurie garsiausiai kalbėdavo apie šnapsą, papirkdavo baptistus, kad jie balsuotų prieš alkoholio vartojimą. O kas tuos pinigus parūpindavo? Turintys tąsias šnapsines anose valstijose. Kuo čia dėta blaivybė? Tas pats ir čia. Jeigu norime konkuruoti su Lenkija, iš viso nuimkime PVM. Tada lenkai pas mus važiuos pirkti maisto. Jie ir padengs pajamų mokestį. Tai apsimokės, nes firmos Lietuvoje gaus daugiau pinigų.

Akivaizdu, kad ilgai tokia status quo neišsilaikys: valstybė skursta, didėja infliacija ir valstybės skola, dirbančių gyventojų mažėja. Žmonės fiziškai nebegalės sumokėti tų mokesčių (apie jų vegetaciją ir asmenybės nuskurdimą net nekalbėkime).

Amerikos investuotojai pirmiausiai žiūri, ar jų nejudamas turtas čia bus saugus. Negaliu jiems to garantuoti, nes yra pilna pavyzdžių, kai valdžia pastatus liepia nugriauti arba atima. Kas už to stovi, neaišku. Negali sužinoti, kas kėsinasi į tavo turtą. Pradėdamas verslą sudarai sąžiningą planą, kiek kas tau kainuos – nuo patalpų nuomos iki energijos išteklių. O tau gali pasakyti: keisk planą, nes gali mokesčiai pakilti. Tada galvoji: reikia palaukti, kol viskas susitvarkys. Kadangi situacija nesikeičia, verslo niekada neatsidarysi.

Sukuriamas neapibrėžtumo, neaiškumo fonas, kai imama manyti: gal neverta pradėti? Žmonės nusivilia?

Pažįstu labai daug investuoti bandžiusių žmonių, ir pats jų nemažai pakviečiau grįžti į Lietuvą, tarp jų – Mažeikių naftos pirkėją ir daug kitų. Jie atvažiuoja, apsižiūri ir sako: „Dar ne laikas, nėra sąlygų, pirma Lietuva turi susitvarkyt. Jeigu kas nors neaišku, kam rizikuot?“ Ir išvažiuoja.

Rizikinga terpė palaikoma. Ir dar vienas fenomenas stiprėja, į kurį dėmesį atkreipia drąsesni žurnalistai – tai didėjantis slaptumas. Viskas tampa valstybės ar biznio paslaptimi, ir visuomenė negali sužinoti skaičių, kurie privalo būti skelbiami viešai. Kiek kas kainuoja, kiek kas kam sumokėjo, kokie yra tarpusavio ryšiai. Piliečiai nežino, kiek, kur ir kas supirkinėja žemę, kas kur investavo.

Skaidrumo nėra. O kompiuteryje kiekvienas turėtų matyti registrų centro informaciją, ji turi būti lengvai randama. Tas pats tinka ir UAB. Jei sukuriama UAB, mes turime teisę žinoti narių sudėtį. Dabar to nėra. Trečdalis žmonių Lietuvoj dirba valdiškuose darbuose. Vadinasi, du trečdaliai turi valstybės tarnautojus išlaikyti. Valstybės išlaidos yra per didelės. Valdiški pinigai iššvaistomi. Kiek sukišta į Ignalinos atominės elektrinės uždarymą?

Mano  nuomone, didžiausia klaida buvo ją uždaryti. Bet viską sudėjus matyti, kad „klaidos“ kartojasi pagal tam tikrą schemą.

Jeigu norėčiau sužlugdyti ekonomiką, būtent taip viską ir daryčiau (juokiasi).

(Bus daugiau)

2018.06.10; 10:18

vmi

In­di­vi­du­a­lią veik­lą vyk­dan­tys smul­kie­ji ver­sli­nin­kai krei­pia­si į Vy­riau­sy­bę, kad jiems bū­tų per­žiū­rė­ti mo­kes­čių dy­džiai. Smul­kie­ji ver­sli­nin­kai ir pre­ky­bi­nin­kai skun­džia­si, kad di­di­nant mi­ni­ma­lią mė­ne­sio al­gą (MMA), taip pat di­dė­ja ir su jos dy­džiu su­sie­ti dir­ban­čių­jų su ver­slo liu­di­ji­mais mo­ka­mi svei­ka­tos drau­di­mo ir pa­ja­mų mo­kes­čiai.

Kaip ži­no­ma, pir­ma­sis nau­jo­sios Vy­riau­sy­bės spren­di­mas, įsi­ga­lio­jęs nuo šių me­tų pra­džios, – MMA pa­di­di­ni­mas iki 1000 li­tų. Taip kai­rio­ji val­dan­čio­ji dau­gu­ma sie­kia vyk­dy­ti sa­vo „prieš­rin­ki­mi­nius pa­ža­dus“ ma­žiau­siai už­dir­ban­tie­siems.

Continue reading „Smulkieji verslininkai prašo mažinti mokesčius“

visockas-gintaras-portretas

Seime prieš keletą dienų beveik penketą valandų dirbo konferencija, kurios dalyviai diskutavo, kokių priemonių derėtų griebtis, jei norime sumažinti grėsmingąją lietuvių emigraciją į svečias šalis. Savo nuomonę apskritojo stalo posėdyje išdėstė parlamentaras tautininkas Gintaras Songaila, nepriklausomas finansų ekspertas Valdemaras Katkus, ekonomistas Romas Lazutka, kai kurie Darbo biržos, smulkiųjų verslininkų, Lietuvos Pramonininkų konfederacijos, visuomeninių organizacijų atstovai.

Emigracijos skaudulius nagrinėjusios diskusijos svarba – neabejotina. Dar sykį Lietuvos parlamento rūmuose buvo prisiminta, jog lietuviai važiuoja svetur uždarbiauti žymiai gausiau nei kitos Europos Sąjungos tautos. Akivaizdu, kad  finansinė krizė siautėja visoje Europoje, ypač skaudžiai ji smogė Graikijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje, Bulgarijoje, Latvijoje.

Continue reading „Lietuviai iš namų vejami specialiai, kryptingai, sąmoningai?“

Armaitis_Rimas_m

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Rimantas Jonas Dagys tvirtina, kad šiuo metu turtingesnės šalys tiesiog pervilioja Lietuvos darbo jėgą, palikdamos Lietuvai pačiai spręsti savo problemas.

Norėčiau pono R. J. Dagio paklausti. Dėl kieno kaltės Lietuva per krizę nukentėjo bene labiausiai visoje Europos Sąjungoje? Ar tai – ne Valdytojų naktinių darbų vaisius? Kas ir kaip privertė darbingus žmones bėgti iš savo šalies, ar ne konservatorių ir jų rėmėjų politika, kuri galutinai sužlugdė smulkųjį ir vidutinį verslą, o tai nusmukdė šalį taip, kad žmonės, nebeįstengdami išgyventi masiškai emigruoja?

Continue reading „Tikrosios emigracijos priežastys“

rimas_armaitis

Kiekvieną kartą, kai susiduriame su svarbiais istorijai įvykiais, iš tikrųjų susiduriame su žmonių veiksmais ir likimais, todėl istorija yra ne vien įvykių, bet ir žmonių gyvenimo atspindys.

Kaip teigiama SUN TZU knygoje “Karo menas“, kuri parašyta 500 metų anksčiau nei Biblija, karas yra apgaulės kelias, nuolatinių klaidinančių išpuolių organizavimas, dezinformacijos skleidimas, triukų ir gudrybių naudojimo kelias.

O dabar pasvarstykime, ar ne šiuos metodus mūsų valdytojai naudoja kasdieniniame gyvenime, tai su kuo gi jie kariauja, jei ne su mumis? Vadinasi, mūsų tarnai, t.y. tie, kuriuos mes išrenkame, kad tarnautų mums, paskelbė mums karą ir kariauja prieš mus. Ar tai normalu?

Continue reading „Rimas Armaitis: ar mus valdo ufonautai?“

savukynas_gera_m

Valdžios vyrai skelbia, kad be verslumo Lietuva neišgyvens. Tai tikrai tiesa.

O skaičiai byloja ką kitą.Eurostato duomenimis, Ispanijoje 1000 gyventojų tenka 71 smulkiojo verslo įmonė, Slovėnijoje – 55, Danijoje – 54, o Lietuvoje – vos 19.

Kodėl taip yra? Priežastys įvairios. Viena iš jų – per mažai laisvos rinkos Lietuvoje. Ir dėl to kalta ne vien valdžia, bet ir stambusis verslas Lietuvoje.

Kodėl daugelio produktų ir paslaugų kainos yra tokios pat kaip ir Vakarų Europoje, o kai kuriais atvejais ir didesnės? Ar ne dėl to, kad per maža konkurencija?

Continue reading „Kodėl slopinamas verslumas?“