Atsisveikinimas su partizanu Antanu Kraujeliu-Siaubūnu. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Šeštadienį, spalio 26 d., – paskutinio kovojusio partizano, ilgiausiai (17 metų) sovietų okupacijai priešinusio Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio dalyvio Antano Kraujelio–Siaubūno laidotuvės.

Atsisveikinimas su Antanu Kraujeliu–Siaubūnu – Švento Ignoto bažnyčios šarvojimo patalpoje (Šv. Ignoto g. 6, Vilnius):

Šeštadienį, spalio 26:

12.00 val. – Šventos Mišios Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčioje

13.00 val. – karsto išnešimas iš Šv. Ignoto bažnyčios.

13.30 val. – laidotuvės Antakalnio kapinėse

Partizanas, karys savanoris Antanas Kraujelis-Siaubūnas (1928–1965)

Antanas Kraujelis-Siaubūnas – paskutinis kovojęs partizanas. Ilgiausiai – 17 metų – sovietų okupacijai priešinęsis Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio dalyvis.

Gimė 1928 m. spalio 28 d. Utenos apskrities Molėtų valsčiaus Kaniūkų kaime ūkininkų šeimoje. Iš gausios dešimties vaikų šeimos užaugo Antanas ir šešios jo seserys.

1946 m. A. Kraujelis baigė Alantos progimnaziją, 1947 m. dirbo Kaniūkų kaimo klubo-skaityklos vedėju.

1946–1948 m. veikė kaip partizanų ryšininkas. Sulaukęs 20-ies A. Kraujelis įstojo į partizanų gretas. Nuo 1948 m. rudens priklausė Mykolo Urbono-Liepos būriui, nuo 1950 m. liepos mėn. – Henriko Ruškulio-Liūto vadovaujamiems koviniams daliniams. Kaip Rytų Aukštaitijos atstovas buvo siunčiamas į pasitarimą su Dzūkijos partizanais.

1951 m. A. Kraujelis tapo Vytauto apygardos Žėručio rajono štabo Žvalgybos skyriaus viršininku. Ši pareigybė, be kitų funkcijų, įpareigojo rinkti žinias apie SSRS okupacinio režimo kolaborantus: NKVD-MGB informatorius, sovietinius pareigūnus ir aktyvistus, kitus prieš partizanus, jų rėmėjus ir gyventojus priešiškas veikas vykdžiusius asmenis. Vėliau paskirtas Žėručio rajono štabo viršininku.

Partizanu Antanas Kraujelis-Siaubūnas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

1951 m. sovietų valdžia atkeršijo ištremdama visą Kraujelių šeimą į Sibirą – 15 metų tremties Irkutsko ir Novosibirsko srityse, Krasnojarsko krašte.

1952 m. A. Kraujelio-Siaubūno būrys buvo sunaikintas. KGB ėmėsi asmeninės A. Kraujelio-Siaubūno paieškos: dešimtys stribų ir agentų rengė pasalas, buvo verbuojami jo ryšininkai, giminės, tardomi net tremtyje esantys šeimos nariai.

A. Kraujelis ne kartą dalyvavo ginkluotuose susirėmimuose su sovietinio okupacinio režimo karinėmis struktūromis. 1953 m. jį sunkiai sužeidė KGB pareigūnų užverbuotas jaunystės bičiulis.

Nuo 1954 m. A. Kraujelis-Siaubūnas pakeitė veiklos taktiką – sovietų aktyvistams rašė įspėjamojo turinio laiškus, reikalaudamas neskriausti ūkininkų nepakeliamomis prievolėmis.

Žmonių pasakojimai apie A. Kraujelį-Siaubūną virto legendomis. Buvo kalbama, kad Siaubūnas, persirengęs Raudonosios armijos karininko uniforma, priversdavo stribus atiduoti jam pagarbą; KGB-istai tikėjo, kad Siaubūnas turi akvalangą ir slapstosi ežere po vandeniu.

Dešimtmetį nesugaunamo A. Kraujelio-Siaubūno paieškomis susirūpino Maskva.

1965 m. kovo 17-osios rytą KGB pareigūnams ir kariuomenei pavyko apsupti sodybą, kur slapstėsi A. Kraujelis-Siaubūnas. Susišaudymo metu sužeistas, negalėdamas prasiveržti, A. Kraujelis-Siaubūnas pasirinko įprastą partizanams išeitį – ne pasidavė, o nusišovė.

1997 m. gruodžio 22 d. A. Kraujeliui (po mirties) pripažintas kario savanorio statusas. Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dekretu Nr. 72 už pasiaukojimą ir ištvermę ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius). Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 1998 m. birželio 10 d. įsakymu jam suteiktas vyr. leitenanto laipsnis, 2010 m. kovo 18 d. krašto apsaugos ministro įsakymu Nr. P-272 jis apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2019.10.26; 06:30

Holodomoras

Sekmadienį, lapkričio 11, Lietuva prisijungs prie tarptautinės akcijos, skirtos  vienos didžiausių Ukrainos katastrofų – Holodomoro – 85-osioms metinėms.

Akcija „Uždekime atminties žvakutę“ prasidėjo rugsėjo 1 dieną Kijeve ir vyksta 85 dienas 85-iose šalyse. Jos metu dalyviai kasdien vis kitoje pasaulio vietoje uždega simbolinę žvakę ir perskaito 85-ių iš bado mirusių vaikų vardus.

Vilniuje ši žvakė bus uždegta sekmadienį, 11 val., prie sovietų okupacijos aukoms skirto paminklo (Gedimino pr. ir Aukų g. sankirta).

J. Stalino nurodymu 1932-1933 m. Ukrainoje sąmoningai badu numarinta milijonai žmonių: kas minutę dėl alkio mirdavo dešimtys ukrainiečių, labiausiai nukentėjo vaikai. Todėl ši jubiliejinė atminimo akcija pradėta mokslo metų pradžios dieną ir skirta vaikams, kurie 1933 m. rugsėjo 1-ą nebegrįžo į mokyklas.

23 šalys pripažino, kad sovietų valdžios sąmoningai sukeltas badas, žinomas kaip Holodomoras, yra ukrainiečių tautos genocidas.

Atminimo akcijos Lietuvoje organizatoriai – Ukrainos ambasada, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir Vilniaus ukrainiečių bendrija. Akcijoje dalyvaus Ukrainos ambasadorius Lietuvoje V. Jacenkivskis, LGGRT centro gen. direktorė B. Burauskaitė, Ukrainiečių bendrijos vadovė V. Šertvytienė.

Informaciją pateikė Dalius Egidijus Stancikas (LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRAS)

2018.11.10; 08:50

Lenkija po 2019 metų gali pradėti skaičiuoti, kokią žalą patyrė šalis per Antrąjį pasaulinį karą dėl Sovietų Sąjungos veiksmų. Tokį pasiūlymą pirmadienį laikraštyje „Rzeczpospolita“ paskelbtame interviu pateikė valdančiajai „Teisės ir teisingumo“ partijai atstovaujantis Seimo deputatas Arkadiuszas Mularczykas.

„Manau, kad per kitą Seimo kadenciją turi būti parengtas pranešimas apie Sovietų Rusijos padarytą žalą. Žinau, kad panašius dokumentus parengė Baltijos valstybės. Žinoma, bus sunku juos realizuoti, nes dabartinė Rusija nepaiso teisės ir tarptautinės tvarkos. Bet toks pranešimas turi būti parengtas“, – sakė Lenkijos Seimo deputatas.

Reparacijų tema Lenkijoje pradėta svarstyti nuo praėjusių metų liepos mėnesio, kai valdančiosios Teisės ir teisingumo partijos lyderis Jaroslawas Kaczynskis pareiškė, kad jo šalis niekada neatsisakė Vokietijos kompensacijų. Savo ruožtu tuometis nacionalinės gynybos ministras Antonis Macierewiczius Lenkijos televizijai teigė, jog Varšuva teisiniu požiūriu pagrįstai gali reikalauti iš Berlyno reparacijų.

Vokietijos vyriausybė ne kartą pareiškė nematanti pagrindo kokioms nors išmokoms, kadangi Lenkija 1953 metais oficialiai atsisakė reparacijų. Varšuva tvirtina, kad 1953 metų sutartis buvo pasirašyta pažeidžiant teisę ir SSRS darant spaudimą, ji buvo aktuali tik jau nebeegzistuojančioms Vokietijos Demokratinei Respublikai ir Lenkijos Liaudies Respublikai, kuri nebuvo savarankiška suvereni valstybė.

Informacijos šaltinis –  ELTA

2018.07.31; 09:50

Pulkininkas Kazys Škirpa (LGGRTC nuotr.)

Slaptai.lt portalo svečias – istorijos tyrinėtojas, publicistas, žurnalistas, Adolfo Damušio demokratijos studijų centro (Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) vadovas Vidmantas VALIUŠAITIS.

Pokalbio tema: sudėtingi Lietuvos istorijos etapai Antrojo pasaulinio karo metais.

Šiandien skelbiame 1-ąjį pokalbį (trukmė – 26 min.). Netrukus mūsų skaitytojai išvys 2-ąją dalį, kurios trukmė – 24 min.

2017.11.28; 06:30

Lietuvos Respublikos Seimas 2016-uosius paskelbė Prezidento Kazio Griniaus metais. Jau  gegužės 11 d. Seimo rūmuose buvo paminėtos 150-osios K. Griniaus gimimo metinės. 

Jonas Burokas, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos Garbės pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Parlamento galerijoje Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė atidarė nuotraukų ir dokumentų parodą „Demokratijos keliu: Kaziui Griniui – 150“. Renginyje dalyvavo ir prisiminimais pasidalijo Kazį Grinių pažinojęs Prezidentas Valdas Adamkus.

O gruodžio 15 d. Seimas iškilmingu minėjimu pagerbė Prezidento, Ministro Pirmininko, Steigiamojo Seimo, I–III Seimų nario, publicisto Kazio Griniaus 150-asias gimimo metines. Liberaliosios demokratijos šalininkų skatinami minėjimo renginiai vyko bibliotekose, mokyklose.

Sukakties minėjimas, iškėlęs K.Grinių iki asmenybės garbinimo, o 2016 m. gruodžio 17 d. perversmas tuo pat metu pavardintas vos ne tautos tragedija, Prezidento Antano Smetonos valdymas įvardijamas kaip žiauri diktatūra, sukėlė Lietuvos patriotinių organizacijų pasipiktinimą. Šios organizacijos, kaip atsvarą palaidos demokratijos reiškinio garbinimui, 2016-12-21 LR Seimo Konstitucijos salėje organizavo konferenciją „Tautinės prezidentinės Lietuvos kūrimo (1926-12-17) 90 metų sukaktis“, kurioje buvo įvertintas Pirmojo LR Prezidento Antano Smetonos prezidentinis valdymas 1919 m. balandžio –1920 m. gegužės mėn. ir 1926–1940 metais, iki SSRS okupacijos. 

Kai prieš 90 metų kūrėsi tikroji TAUTINĖ PREZIDENTINĖ LIETUVA, valstybėje buvo labai sunki ir sudėtinga politinė padėtis. Čia siautėjo bolševikinės Rusijos šnipai, propagandistai, įtakos agentai. O kaip dabar, kokia Lietuvos padėtis prabėgus 90 metų? Kremliaus propagandos ir dezinformacijos mašina, atvirai žvangindama ginklais, visa jėga dergia Lietuvą. Galvas pakėlė komunistų palikuonys Lietuvoje, kai kurių Lietuvos tautinių bendrijų atstovai ir net iš užsienių parvykę tautiečiai. Jie savo spaudoje, savo internetiniuose tinklapiuose skleidžia melą, o saugumas jų netramdo, nes, esą, bus pažeistos žmogaus teisės ir demokratija.

Kol neįvardinta ir nepasmerkta Lietuvos komunistų partija kaip nusikalstama represinė organizacija, kol kai kurios tautinės bendrijos, pasivadinusios tautinėmis mažumomis, ne be paramos iš išorės kėsinasi destruktyviai veikti mūsų valstybingumą, kol visuomenei iš po skverno arba jau ir viešai peršama nuomonė, kad „prie ruso buvo geriau“, o liberalioji demokratija keliama vos ne į valstybės altorių garbę, visuomeninės patriotinės organizacijos šiuo minėjimu ryžosi atkreipti visuomenės, kariuomenės, Valstybės vadovų ir Valstybės saugumo struktūrų dėmesį į Lietuvos padėtį, tarsi atsikartojančią, panašią į 1926-uosius metus. Ne vien nerimo sukėlimo dėlei, o persergėti, skatinti budėti ir veikti valstybingumo vardan. 

Lietuvos tautinių, patriotinių, visuomeninių organizacijų vėliavos. Slaptai.lt nuotr.

Konferenciją organizavo: Krašto apsaugos sistemos kūrėjų asociacija, Lietuvos atsargos karininkų sąjunga, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, Krašto apsaugos bičiulių klubas, Lietuvai pagražinti draugija, Lietuvos tautininkų sąjunga, Lietuvos Sąjūdis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Vilniaus skyrius, Lietuvos politinių kalinių sąjunga, Vilniaus miesto vietinė rinktinė, Vilniaus zarasiečių klubas „Ežerėnai“, Mūsų Tautos atminties sąjunga, Sausio 13-osios brolija.

Konferencijoje buvo perskaityti pranešimai, išklausyti pasisakymai, vyko diskusijos, rezoliucijos svarstymas ir priėmimas.

Konferencijos pranešimuose ir diskusijose konstatuota:

Po Pirmojo pasaulinio karo lietuvių Tauta, kaip ir kitos Europos Tautos, kūrė parlamentinę valstybę. Seiminę valdymo formą pasirinkusi lietuvių Tauta greitai nusivylė dėl tuo metu Prezidento K. Griniaus ir Vyriausybės vangiai vykdomos ekonomikos, švietimo, kultūros ir gynybos sistemų kūrimo;

To meto prezidentūra ir Vyriausybė nepasižymėjo įžvalgumu dėl Tautai ir nepriklausomai Lietuvai gresiančių pavojų, vengė imtis drąsių sprendimų, stiprinančių lietuvių Tautą ir nepriklausomą Lietuvą. Patriotinėms jėgoms nerimą kėlė valstybėje įsigalintis abejingumas tautiškumui, pataikavimas svetimšaliams, betvarkė ir Lietuvai grėsminga tarptautinė padėtis. Tuo metu krašte stiprino savo įtaką ir veiklą probolševikinės bei prolenkiškos jėgos, o pagrindinė jėga, gynusi Lietuvos nepriklausomybę, buvo tik Lietuvos kariuomenė, kuri per nepriklausomybės kovas tapo pagrindine politine jėga;

Istorikas Algimantas Liekis konferencijoje, skirtoje paminėti Tautinės prezidentinės Lietuvos kūrimo 90-ies metų sukaktį. Slaptai.lt nuotr.

A. Smetona nuo 1926 m. rugsėjo lietuvių patriotinių organizacijų buvo vertinamas kaip politikas, diplomatas ir Tautos vedlys, kuris gali garantuoti ir Tautos vienybę, ir valstybės pažangą bei Nepriklausomybę;

Todėl po 1926 m. gruodžio mėn. 17 d. kariuomenės paspaudimo atsistatydinus Prezidentui K.Griniui ir Premjerui M.Sleževičiui, kairiųjų politinių jėgų pakraipos Seimas Prezidentu išrinko Antaną Smetoną, Premjeru – prof. A. Voldemarą. Visa valdžios pasikeitimo procedūra buvo atlikta griežtai vadovaujantis 1922 m. Konstitucija;

Prezidentinės Lietuvos metais atsisakius politinių partijų kišimosi, suteikus dideles teises visų žmonių renkamoms valsčių, apskričių taryboms, koncentravus valdžią Prezidento ir Premjero rankose, ženkliai paspartėjo visoje šalyje kultūros, ekonomikos raida ir greitai nepriklausomą Lietuvą imta vertinti kaip labiausiai sparčiai išsivysčiusią Europos valstybę. Lietuvis pasijuto tikruoju savo valstybės šeimininku, patriotu, ir jo neįveikė beveik 50 metų trukusi sovietinė okupacija.

Konferencijos delegatai ir dalyviai, įvertinę pranešimuose ir diskusijoje išsamiai išdėstytą 1926 – 1940 metų Prezidento A. Smetonos veiklą stiprinant Lietuvos valstybę,

NUTARIA:

– Be istorinės atminties didvyrių atminimo įamžinimo neliktų Tautinės valstybės;

– A. Smetonos grįžimas į Prezidento postą padėjo išvengti komunistinio perversmo ir atitolino SSRS okupaciją bei turėjo ypač didelę reikšmę lietuvių Tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo stiprinimui, Lietuvos virsmui išvystytos ekonomikos, aukštos kultūros valstybe; todėl Antano Smetonos nuopelnai yra neįkainojamai dideli;

– Prezidentas A. Smetona yra Tautinės nepriklausomos Lietuvos valstybės ideologas, Tautinės valstybės kūrėjas bei vadovas;

– Tik tautinė nepriklausoma Lietuva galėjo suvienyti lietuvių Tautą, kuri beveik 500 metų buvo lenkinama, rusinama, germanizuojama, engiama tautiškai ir ekonomiškai.

Konferencijos dalyviai nusprendžia:

Siūlyti Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai parengti ir nuo 2018 m. mokslo metų pradžios pradėti taikyti mokymo programas vidurinėse mokyklose ir gimnazijose apie A. Smetoną ir kitus tautinės Lietuvos kūrėjus, jų indėlį Tautiškumo ir Lietuvos nepriklausomybės stiprinimui, ir šio indėlio reikšmę ne tik praeityje, bet ir šiandienai;

Konferencijos dalyviai. Pirmasis – Kovo 11-osos Akto signataras Saulius Pečeliūnas. Slaptai.lt nuotr.

Prašyti LR Vyriausybę iki 2018 metų vasario 16-osios šimtmečio minėjimo įamžinti Pirmojo Prezidento Antano Smetonos atminimą, pastatant bendromis Vyriausybės, Vilniaus savivaldybės ir visuomenės lėšomis amžinosios mūsų sostinės Vilniaus centre – Odminių skvere – paminklą A. Smetonai; išleisti Pirmojo Prezidento raštus.

Rezoliucija išsiųsta Prezidentei, Seimo pirmininkui, Ministrui pirmininkui, Seimo nariams.

Rezoliucija priimta vienbalsiai minėtų organizacijų atstovų ir konferencijos dalyvių balsavimu.

Organizacijų vardu šį tekstą pasirašė Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos Garbės pirmininkas Jonas Burokas.

2016.01.02; 04:37

Šiandien aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – prof. Romualdas Grigas, papasakojęs mums apie savo naujausias knygas bei reiškinius, kuriuos ruošiasi analizuoti savo būsimuose veikaluose. Jei tik turėtų galimybę, profesorius norėtų nuodugniai panagrinėti apie keturiasdešimt mūsų valstybei, jo manymu, aktualių, svarbių temų. 

Prof. Romualdas Grigas. Vytauto Visocko nuotr.
Prof. Romualdas Grigas. Vytauto Visocko (slaptai.lt portalas) nuotr.

Tiesa, aprėpti visko neįmanoma. Todėl kai kurias įžvalgas tenka atidėti būsimiems pokalbiams.

Šiame videointerviu prof. Romualdas Grigas svarsto, ar Lietuva deramai paminėjo Karaliaus Gedimino jubiliejų.

Taip pat daug dėmesio skiriama 1940 – 1957-iesiems metams, kai Lietuva buvo ypatingai žiauriai naikinama. Prof. R.Grigas tvirtina, kad niekam iš blaiviai mąstančiųjų neturėtų kilti abejonių: Lietuva priešinosi sovietų okupacijai. Ir tai buvo prasmingas, teisingas, gražus žingsnis. Sąvoka „Karas po karo“ nėra išgalvota, toks karas tikrai vyko.

Ir vis dėlto turime istorikų, kurie didingą Lietuvos partizanų kovą linkę neigti, menkinti. Jie dirbtinai ieško bet kokio preteksto apkaltinti sovietų okupacijai aktyviai pasipriešinusius didvyrius.

Jei reikia, į pagalbą pasitelkia tendencingai surašytus KGB archyvus, jei jiems naudinga, imasi žydų temos, specialiai atsietos nuo vokiečių okupantų, kalbėdami apie civilių aukas, sąmoningai nutyli „agentus – smogikus“…

Turime būti budrūs – ir nūnai kartais kryptingai, intensyviai nuodijama mūsų sąmonė, ciniškai brukama savinieka: neva neturime kuo didžiuotis, neva nėra didžiavyrių.

Prof. Romualdas GRIGAS drąsiai imasi analizuoti šiuos reiškinius. Netrukus bus paskelbtos 2-oji ir 3-ioji dalys.

video

2016.11.27; 04:58  

Po sovietinę okupaciją ir aneksiją žyminčių skulptūrų nuo Vilniaus Žaliojo tilto nukėlimo pasirodė atsakomoji akcija – informacinio karo atakos požymius turintis reikalavimas panaikinti sprendimą, susijusį su žymaus Lietuvos laisvės kovotojo, antisovietinio ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvio atminimo įamžinimu.

Tai Lietuvos kariuomenės kapitonas, teisininkas, literatas, žurnalistas-publicistas, 1941 m. birželio mėn. sukilimo dalyvis, Štuthofo konclagerio kalinys, Lietuvos Tautinės Tarybos pirmininkas, ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai (pogrindžio ginkluotųjų pajėgų) organizatorius Jonas Noreika (rezistencinis slapyvardis Generolas Vėtra). Sovietų okupacinio režimo represinių struktūrų nuteistas mirties bausme ir 1947 m. vasario16 d. sušaudytas.

Continue reading „Antirezistentai įsisiautėjo drebinti orą“

Kovo mėnesį visuomeninės Latvijos organizacijos iškilmingai paminėjo Latvijos legionierių dieną.

Latvijos  legionieriai – karinis darinys, Antrojo pasaulinio karo metu kovojęs prieš Rusiją. 1944 metų kovo 16-ąją dvi šio legiono divizijos įveikė sovietų armiją Opočkos apylinkėse.

SS legionų kūrimas buvo dramatiškas faktas lietuvių ir latvių tautų gyvenime. Ir sovietai, ir naciai buvo laikyti okupantais, tačiau kai kuriais atvejais požiūris į juos skyrėsi: didžioji latvių tautos dalis 1941 metų liepos pirmąją į Rygą įžengusius vokiečių kariuomenės dalinius sutiko su palengvėjimu, nes tik dvi savaitės buvo praėjusios po baisiosios birželio 14-osios deportacijų.

Continue reading „Rygoje ir vėl paminėta Latvijos legionierių diena (ką apie tai rašo užsienio spauda)“

borisevicius_vyskupas

Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius gimė 1887 m. lapkričio 23 d. Bebrininkuose, Paežerių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje gausioje (13 vaikų) valstiečių šeimoje. Mokėsi Petrapilio šv. Kotrynos gimnazijoje.

Baigęs Seinų kunigų seminariją, teologijos mokslus studijavo Fribūro (Šveicarija) universitete, kur įgijo teologijos licenciato laipsnį. 1910 m. įšventintas kunigu. Dirbo Suvalkų Kalvarijos, Minsko ir Voronežo tikinčiųjų tarpe.

Dirbdamas Minske X rusų armijoje 1917m. šelpė lietuvių moksleivius.

Šiai draugijai kun. V. Borisevičiaus padovanojo kunigaikštienės Radvilienės (30.000 rublių vertės) sidabrinį servizą. Tai tapo pagrindu įsteigti ateitininkų savišalpos fondą ir padengti žymią dalį namų statybos išlaidų. Dalyvavo Petrapilio lietuvių seime. Sugrįžęs į Lietuvą 1918 m., dirbo kapelionu Marijampolės gimnazijoje. 1922 – 1926 metais profesoriavo Seinų kunigų seminarijoje, buvo Marijampolės miesto tarybos narys ir kurį laiką jos pirmininkas. 1926m. įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, Telšių vyskupas Justinas Staugaitis jam pavedė kurijos kanclerio pareigas.

Continue reading „Kodėl vyskupas Vincentas Borisevičius 1944-ųjų rudenį nepasitraukė į Vakarus?“

vengrija_0

Artėjant Vėlinėms atgyja epizodai, primenantys divyrišką vengrų tautos bandymą stoti į kovą su Kremliaus penimo komunizmo gaivalu.

Prisimename, kad Vengrijos revoliucijos įvykiai suteikė ir lietuviams drąsos ne tik išreikšti solidarumą su Vengrija, bet ir viešai prabilti apie laisvę.

2006-aisiais metais Vilniuje prie Aušros vartų buvo atidengta lenta, primenanti vieną ryškiausių vengrų ir lietuvių tautų istorinės bendrystės puslapių. Joje vengrų ir lietuvių kalbomis parašyta:

Continue reading „„Kilniaširdės drąsos ir sunkiai paaiškinamos vidinės žmogaus tvirtybės paminklas““

zelandija_veliava

Minime 73-iąsias liūdno atminimo Molotovo – Ribentropo pakto, padalijusio Europą ir nubloškusio Baltijos valstybes į sovietų imperijos sudėtį, metines.

Šia proga prisimindami bei pagerbdami visas buvusio sovietinio režimo aukas bei kovotojus už šalies laisvę ir nepriklausomybę, negalime neprisiminti ir šviesaus atminimo Stasio Lozoraičio ir kitų Lietuvos diplomatų egzilyje bekompromisės kovos dėl Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo. Šios kovos rezultate, neskaitant Sovietų Sąjungos satelitų, Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių, aneksiją oficialiai buvo pripažinusios labai nedaug laisvojo demokratinio pasaulio valstybių.

Continue reading „Naujoji Zelandija teigia niekada nepripažinusi Lietuvos aneksijos“

modestas_kolerovas

Latvijos ir Rusijos dvišalių santykių standartai kuriami Rygoje, o ne Maskvoje, ir tai stabdo politinį dialogą tarp šalių, teigė politologas Modestas Kolerovas pristatydamas Rygoje išleistą savo straipsnių rinkinį „Imperijų pulsavimas“.

„Latviška etnokratija kuria naciją, kurios negalima sukurti be priešo įvaizdžio“, – sakė M. Kolerovas. Jo prognozėmis, Latvijoje į valdžią ateis radikali-nacionalistinė partija „Viskas – Latvijai!“, premjeru taps šios partijos lyderis Raivis Dzintarsas, ir atitinkamai blogės Latvijos ir Rusijos santykiai.

Continue reading „Modestas Kolerovas: “Mes privalome gerbti Pabaltijo ir Užkaukazės tautų pasirinkimą, net jeigu jis veda į pražūtį”“

misiunas

Palyginti nesena Lietuvos istorija pažymėta skaudžių tarpsnių: pirmoji sovietų okupacija, Antrasis pasaulinis karas, vėl sovietų okupacija, partizanų kovos Lietuvos miškuose.

Tačiau tuo pat metu vyko ir kitas karas – informacinis. Apie sovietus erzinusią emigrantų veiklą, užslėpto turinio laiškus ir prokomunistinės išeivijos naivumą LRT laidos „Įžvalgos“ vedėjas Virginijus Savukynas kalbėjosi su Vilniaus universiteto profesoriumi Remigijumi Misiūnu, išleidusiu knygą „Lietuva prieš LTSR“.

Continue reading „Remigijus Misiūnas: „Nerimstanti lietuvių išeivija visą laiką kėlė susierzinimą sovietams““