Michailas Gorbačiovas. EPA – ELTA foto
Maskva, rugsėjo 3 d. (dpa-ELTA). Maskvoje šeštadienį vyksta Michailo Gorbačiovo, paskutinio TSRS komunistų partijos generalinio sekretoriaus ir paskutinio Tarybų Sąjungos prezidento, laidotuvės. Jis mirė rugpjūčio 30 d. po ilgos ligos, būdamas 91 metų amžiaus, praneša naujienų agentūra dpa.
Atsisveikinti su M. Gorbačiovu Sąjungų namuose Maskvoje rinkosi šimtai žmonių, daugelis jų nešė gėles.
Jis bus palaidotas Novodevičės kapinėse, greta savo žmonos Raisos. Tačiau valstybinė laidotuvių ceremonija M. Gorbačiovui nebus surengta, kitaip nei buvusiam Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui (1931-2007 m.).
Nors Vakarų politikai liaupsino V. Gorbačiovą už Vokietijos susijungimą ir taikią Šaltojo karo pabaigą, tačiau Rusijoje jis vertinamas nevienareikšmiškai, o daugelis rusų mano, kad jis buvo atsakingas už TSRS žlugimą.
Nepaisant to, kad M. Gorbačiovas gerbiamas Londone, Paryžiuje ir Berlyne, tačiau Vakarų lyderiai laidotuvių ceremonijoje nedalyvaus, nes santykiai su Maskva pašlijo Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas taip pat nedalyvaus laidotuvėse, o jo atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas sakė, kad V. Putino darbotvarkė labai užimta dėl planuojamo vizito į Rusijos Tolimuosius Rytus.
Tuo metu buvęs prezidentas Dmitrijus Medvedevas šeštadienį buvo atvykęs pagerbti paskutinio Tarybų Sąjungos vadovo.
Vengrijos prezidentė Katalin Novak. EPA – ELTA foto
Budapeštas, gegužės 14 d. (ELTA). Naujoji Vengrijos prezidentė Katalin Novák šeštadienį per inauguraciją išdėstė šalies poziciją dėl Rusijos sukelto karo prieš Ukrainą, praneša portalas „Telex“.
Valstybės vadovė išvardijo 10 punktų:
– Mes smerkiame Putino agresiją, ginkluotą suverenios valstybės puolimą.
– Mes visiems laikams tariame „ne“ visoms pastangoms atkurti Sovietų Sąjungą.
– Mes, vengrai, norime taikos čia ir kaimyninėse šalyse, norime taikos, o ne karo.
– Mes reikalaujame ištirti karo nusikaltimus ir nubausti už juos.
– Mes nesame neutralūs, esame nekaltų aukų ir tiesos pusėje. Vykdome savo, kaip ES ir NATO narių, įsipareigojimus, bet, jei Vengrijos interesai to pareikalaus, mes pasakysime „ne“.
– Mes jokiomis aplinkybėmis nenorime atsisakyti savo suvereniteto, dėl kurio ne kartą kovojome, ir nuolat stipriname gynybines pajėgas.
– Mes pritariame Ukrainos prisijungimui prie ES bendruomenės.
– Mes esame pasirengę aukotis dėl taikos ir netrukdysime teikti pagalbą savo sąjungininkams, tačiau nesutiksime su sprendimais, kurie reikalauja iš vengrų daugiau aukų nei patiria žalos agresorė Rusija.
– Mes esame pasirengę tarpininkauti tarp kariaujančių šalių.
– Mes primygtinai reikalaujame užtikrinti Ukrainoje gyvenančių vengrų teises.
44 metų K. Novák tapo pirmąja moterimi Vengrijos valstybės vadovo poste ir jauniausia tarp visų ES šalių prezidentų. Iki pastarojo meto K. Novak buvo šeimos reikalų ministrė. Jos kandidatūrą iškėlė dešinioji „Fidesz“ partija, kuriai vadovauja šalies ministras pirmininkas Viktoras Orbanas.
Dž. Bernardo Hatono intriguojančiu pavadinimu ir tikrais faktais grįsta knyga „Šnipės“ nukelia į Šaltojo karo laikus. Autorius pasakoja apie moteris šnipes ir jų vaidmenį atliekant sudėtingas žvalgybos ir kontržvalgybos užduotis, pabrėždamas moterų išmintingumą, gebėjimą aukotis, itin gerą intuiciją ir subtilų žavesį kaip neįveikiamą pranašumą verbuojant slaptuosius agentus ir kuriant jų tinklus.
Dž. Bernardas Hatonas – diplomatas, žurnalistas, patyręs Rytų ir Vakarų santykių, taip pat žvalgybos apžvalgininkas. Remdamasis sukaupta medžiaga, faktais, patirtim jis išsamiai pasakoja, kaip sovietai atrenka ir moko šnipus, ir vyrus, ir moteris. Kalbėdamas apie konkrečius atvejus, autorius vaizdingai ir įtraukiančiai aprašo keleto Rusijos, Kinijos ir kitų komunistinio bloko šalių svarbių ir įtakingų moterų šnipių paveikslus.
Rytuose rengtos šnipės, neretai patyrusios ypač drastiškų tikrovę imituojančių išbandymų, šalies labui imasi veikti net pasisavindamos svetimas mirusių žmonių tapatybes. Vienas tokių pavyzdžių – įtaigi Lelijos Žiedlapio istorija, kurią skaitydamas tarsi pamiršti, kad skaitai ne grožinį kūrinį, o tikrus faktus.
Antroje knygos dalyje sutinkame Rytų šnipių koleges vadinamajame laisvajame pasaulyje. Britanijos, JAV, kitų šalių žvalgybininkų mokyklos lyginamos su atitinkamomis įstaigomis Rytuose. Čia aprašomi atskiri atvejai pasakojant apie JAV, Britanijos, Prancūzijos, Vakarų Vokietijos, Izraelio ir kitų valstybių įtakingas šnipes, sėkmingai veikiančias ne tik už Geležinės, bet ir už Bambukinės uždangos. Hatonas išryškina svarbiausius Rytų ir Vakarų slaptųjų agentų mokyklų veiklos skirtumus, išsamiai aprašo besimokančiųjų dienotvarkę, gyvenimo sąlygas, aptaria šnipų integraciją užsienyje. Įdomu tai, kaip teigia autorius, kad sovietų rengiami šnipai ilgą laiką net nežino, jog yra ruošiami žvalgybos tarnybai, kai Vakarų pasaulio slaptieji agentai dažniausiai savo noru nusprendžia imtis tokios veiklos.
Slaptųjų agenčių kiekviena diena yra kupina rizikos, o baigus mokymus tai tampa neatsiejama darbo ir asmeninio gyvenimo (jei toks nors kiek įmanomas) dalimi. Knygos veikėjos dažnai prasitaria ištisus dešimtmečius gyvenančios nuolatinėje įtampoje, kaskart tikrinančios smulkiausią įtarimą keliančią detalę. Nors įpareigotos veikti pagal protokolą, neretai šnipės priima greitą sprendimą pasikliaudamos savo nuojauta. Ir dažnu atveju tai atrodo tarsi gerai iš anksto apgalvotas planas, pateisinantis tiesioginių slaptųjų agenčių vadovų tikslus. Net ir atsidūrusios situacijoje, kai reikia rinktis būti suimtoms priešininkų ar pakenkti savo sveikatai ir net aukoti gyvybę, tikros šnipės nedvejodamos renkasi antrąjį variantą. Tikslas pateisina priemones. Kad už priešininką būtum žingsniu priekyje, dažnai tas priemones reikia rinktis čia ir dabar.
Žvalgybos įranga besidomintys entuziastai knygoje ras šio amato įrenginių aprašymus, taip pat ir labiausiai ištobulintus miniatiūrizacijos, klausymosi, garso įrašymo prietaisus ir vaizdo kameras. Žinoma, šių dienų skaitmenizuotame pasaulyje, kai technologijoms tarsi nelieka ribų, knygos autoriaus minimos priemonės veikiausiai labai nenustebins, tačiau turint omenyje aprašomą laikotarpį, jos išties žavi. Lygiai taip pat žavi ir kuriozinės situacijos, kai, pavyzdžiui, net septynerius metus per slaptą siųstuvą rusai klausėsi kiekvieno JAV ambasadoriaus SSRS kabinete ištarto žodžio, o žvalgybininkai, siekdami aptikti kitos šalies naudojamas sekimo priemones, be skrupulų griaudavo didžiules dalis pastato, kur galimai būdavo įmontuoti įrenginiai.
Įdomios, painios, rizikos prieskoniais gardintos istorijos nepastebimai kiekvieną įtrauks į knygos puslapius ir nukels į laikus, kai visų vadinama tikrovė dažnu atveju buvo tik gerai užmaskuota apgaulė.
Sumnerio Welleso deklaracijos 80-ečio renginys. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Deklaracijos dvasia ilgus dešimtmečius tarsi angelas sargas lydėjo Lietuvą ilgame kelyje į valstybingumo ir nepriklausomybės atstatymą, stiprino mūsų ryžtą tęsti laisvės kovas, įprasmino paaukotų gyvybių skausmą ir Tiesos atminimą”, – aikštėje prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos minint Sumnerio Welleso deklaracijos 80-ąsias metines sakė prezidentas Gitanas Nausėda.
JAV ir Lietuvos draugystė. Paminklinė lenta ant Rotušės sienos Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
1940 metų liepos 23 dieną laikinai ėjusio JAV valstybės sekretoriaus pareigas Benjamino Sumnerio Welleso paskelbta deklaracija JAV Šaltojo karo metu oficialiai nepripažino Baltijos šalių prievartinio inkorporavimo į Sovietų Sąjungą.
Oficiali okupacijos nepripažinimo politika leido toliau veikti Lietuvos pasiuntinybei Vašingtone ir konsulatams Niujorke bei Čikagoje, taip pat suteikė galimybę Lietuvos vardui būti girdimam pasaulyje.
Lietuvos vadovas minėjime pabrėžė, kad šiomis dienomis taisyklėmis ir principais grįsta tarptautinė tvarka ir vėl yra grubiai laužoma.
Pasak prezidento, sunku patikėti, kad XXI amžiuje Europoje vis dar drįstama naudoti karinę agresiją ir kėsintis į nepriklausomų kaimynių suverenitetą ir teritorinį vientisumą. Skaudžiai už savo pasirinktą kelią tenka mokėti Ukrainai ir Sakartvelui, nuožmios kovos vyksta ir istorinio teisingumo lauke.
Lietuvos vadovo teigimu, šiandieninės Europos vienybė ir saugumas tiesiogiai priklauso nuo transatlantinio ryšio tvirtumo.
„Be aktyvaus Jungtinių Valstijų įsitraukimo Europa negali išlikti nei vieninga, nei saugi. Be stipraus transatlantinio ryšio Lietuva negali būti visiškai tikra dėl savo saugumo, o galbūt – ir egzistencijos. Todėl santykiai su Jungtinėmis Valstijomis mums visada bus aukščiausias strateginės reikšmės prioritetas”, – sakė prezidentas, pabrėžęs, kad Lietuva, sykį patekusi į „2 procentų klubą”, turi išlaikyti tempą ir toliau pati rūpintis savo saugumu.
Sumnerio Welleso deklaracijos 80-ečio renginys. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
G. Nausėda palinkėjo, kad Sumnerio Welleso deklaracijos atminimas niekada neišblėstų, o Lietuvą ir Jungtines Amerikos Valstijas visuomet sietų ypatingas ryšys. Amerikos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Šiuo renginiu norėta padėkoti NATO sąjungininkėms JAV už Baltijos šalių okupacijos nepripažinimo politiką.
Po Lietuvos, Estijos, Latvijos ir JAV vėliavų pagerbimo ir himnų ceremonijos svečius taip pat pasveikino Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, prezidentas Valdas Adamkus, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, JAV ambasadorius Robertas S. Gilchristas ir Seimo Tarpparlamentinių ryšių su JAV grupės pirmininkas Emanuelis Zingeris.
Vėliau prie M. Mažvydo bibliotekos surengta Šaulių sąjungos, JAV ambasados ir karių, NATO pajėgumų integravimo vieneto ginkluotės ir informacinė ekspozicija, koncertavo Lietuvos kariuomenės orkestras ir Arina su grupe „Veto Bank”.
Klausimo ėmėsi Rusijos opozicija, birželio mėnesį susirinkusi į septintąjį Laisvosios Rusijos forumą (LRF) Trakuose[1].
Diskusijai vadovavo Pavelas Ivlevas – advokatas, nepriklausomos tarptautinės ne pelno nevyriausybinės organizacijos „KRES Poliškola“ vykdantysis direktorius („KRES Poliškola“[2] atsirado 2016 m., susijungus Niujorke įsteigtam Rusijos ekonominės laisvės komitetui ir Rygos klubui „Tarptautinis dialogas“). Teisininkas pradėjo nuo valstybės tipo apibrėžimų. Pagal valstybės ir teisės teoriją, kuri dėstoma pirmame studijų kurse, valstybės klasifikuojamos pagal tris požymius – valdymo formą (respublika ar monarchija), teritorinės sąrangos tipą (unitarinė ar federacinė), politinį valdymo būdą (demokratinė ar totalitarinė).
Aptarimui šį kartą buvo pasirinktas tik teritorinės sąrangos klausimas, ieškant atsakymo, koks būdas Rusijai būtų tinkamiausias.
Dabartinė Rusijos teritorija yra Rusijos imperijos palikimas. Teritorija buvo didžiausia 19 a. viduryje (žr. 1 pav.).
1867 m. Aliaska buvo parduota. Vakarines teritorijas Europoje Rusija prarado 1918 m. Po 1991 m. liko tai, ką žemėlapis rodo dabar (žr. 2 pav.).
2 pav. Dabartinė Rusijos Federacija[4] Future Trillionaire [CC BY-SA 3.0]
Pagal vadovėlį unitarinė valstybė yra valstybė, kurioje veikia viena vyriausybė, parlamentas, teismų sistema, o joje esantys administraciniai-teritoriniai vienetai neturi politinio savarankiškumo. Unitarinės valstybės piliečiai turi vieną pilietybę. Unitarinėje valstybėje valstybės valdžia yra centralizuota, o administracinių-teritorinių vienetų (regionų) veikla yra kontroliuojama.
Federacinė valstybė yra sąjunginė valstybė, kurioje veikia federacinė ir regioninė valdžia. Federaciją sudaro suverenios valstybės. Tai reiškia, kad federacijos suverenitetas kyla iš federaciją sudarančių valstybių suverenitetų.
Federacijoje veikia įstatymų leidybos, vykdomosios valdžios ir teismų dvi sistemos. Federacijos ir jos subjektų įgaliojimai yra atskirti. Federacijos subjektai turi nustatytus politinio savarankiškumo įgaliojimus. Federacijoje veikia dviguba mokesčių sistema. Taigi federacinėje valstybėje viskas dalinama į du blokus – federacijos ir subjektų.
Rusijos valstybė oficialiai vadinama Rusijos Federacija. Tačiau tai neatitinka mokslinio apibrėžimo, nes federacijos nariai jokio savarankiškumo neturi. Faktiškai Rusija yra ne federacija, o unitarinė valstybė.
Diskusijos dalyvių pastabos
Nuomonėms apie Rusijos ateitį diskusijoje atstovavo dvi priešingų požiūrių grupės.
Kad Rusija subyrės, mano ekonomistas, publicistas, buvęs prezidento V.Putino patarėjas, Cato instituto Vašingtone vyresnysis bendradarbis Andrejus Ilarionovas, taip pat politologas, „Laisvoji Ingrija“ judėjimo, siekiančio, kad St.Peterburgas ir Leningrado sritis taptų autonomine respublika, turinčia tolesnio apsisprendimo teisę, koordinatorius, gyvenantis emigracijoje Vilniuje Pavelas Mezerinas ir žurnalistas, sociologas, publicistas Viktoras Korbas, iš Omsko emigravęs į Vilnių.
Vientisos Rusijos šalininkų grupę sudarė teisininkas, „Rusijos-Europos judėjimo“ vadovas Danilas Konstantinovas, emigravęs į Lietuvą, ir istorikas, publicistas, Rusijos pilietinės visuomenės ir rusų emigracijoje rėmimo asociacijos vadovas, knygų apie stačiatikybę autorius Dmitrijus Savinas, nuo 2015 m. gyvenantis emigracijoje Latvijoje.
A.Ilarionovas įspėjo, kad klausimas yra ypatingai rimtas, nes sienų keitimą ar išsaugojimą Rusijos istorijoje lydėjo kruvini padariniai. Lygiai taip pat jis gali būti tragiškas ir ateityje. Keistis gali tiek išorinės, tiek vidinės sienos, skiriančios atskiras administracines-teritorines dalis. Kalbant apie sienas, reikia būti tiksliems įprasminant sąvokas.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Painiavos paskutiniaisiais metais įnešė V.Putinas, pasirinkęs, atrodo, gerai apgalvotą „istorinių Rusijos sienų“ terminą. Pagal paskutinį jo komentarą tai būtų sienos, egzistavusios 1800 m. Jos reikštų Rusijos imperijos sienas be Lenkijos, Suomijos. Praktiškai tai būtų visa SSRS teritorija. V.Putino tezė ir jos kartojimas įvairiais variantais, atmetant atskirų Ukrainos ir Baltarusijos etnosų egzistavimą, verčia aptarti, kur galėtų eiti šios sienos, jeigu tokia politika bus tęsiama.
Kartu A.Ilarionovas pasiūlė pasiaiškinti pačios Rusijos sąvoką, nes vieni gyventojai tą pačią teritoriją Rusijai priskirtų, o kiti ne. Paprasti čečėnai tvirtina, kad Čečėnija nėra Rusija. Panašią nuomonę galima išgirsti ir kituose regionuose.
Taigi reikia būti ypač tiksliems, vartojant Rusijos federacijos terminą. Tai gali būti įprastinė sąvoka, teritorija tarp tam tikrose ribose arba pageidaujama dabartinio Kremliaus.
Vientisos teritorijos išsaugojimo šalininkas D.Konstantinovas klausimą pavadino nepaprastai svarbiu, nes išcentrinės jėgos egzistuoja, ir neaišku, ko reikia laukti ateityje.
De jure Rusija yra federacija. Joje veikia federacinė sutartis. Federacijoje egzistuoja nacionalinės respublikos, kurios konstitucijoje vadinamos valstybėmis. Pastarosios turi savo valdžios institucijas, įstatymus, valstybinius simbolius, dažnai kalbą ir pan. Tačiau de facto visi regionai yra absoliučiai pavaldūs Kremliui, ir jokio savarankiškumo neturi. Dėl šios priežasties Rusija yra fiktyvi federacija su labai kieta centralizuota valdymo sistema.
D.Konstantinovas pastebi, kad fiktyvios ir realios konstitucijos priešprieša egzistuoja teisės teorijoje. Gi idėją plėtojant, galima atrasti, kad realūs ir fiktyvūs yra ir kiti valstybiniai-teisiniai terminai. Savarankiškumo, autonomijos nebuvimą, įskaitant biudžeto, mokesčių valdymą, negalėjimą plėtoti savo įstatymų leidybos, vietinės nacionalinės kultūros, teisininkas pavadino pagrindine išcentrinių jėgų Rusijoje priežastimi. Klausimu domėjęsis pastaruosius 5 metus, jis konstatavo, kad tendencija stiprėja, o Rusijos subyrėjimą stimuliuoja Kremlius. Tad esą reikia laukti situacijos, kai teks susidurti su Rusijos išsaugojimo arba neišsaugojimo klausimo sprendimu.
Reikštoms mintims pritaręs P.Mezerinas teigė, kad su Rusijos išsaugojimo arba neišsaugojimo klausimo sprendimu teks susidurti jau artimiausiais metais. Momentas gali būti staigus. Kad 1992 m. neliks Sovietų sąjungos, nesitikėjo Rusijos disidentai, išskyrus kelis asmenis, laikytus silpnapročiais. Lygiai taip pat valstybės subyrėjimą pramiegojo absoliučiai visi Vakarų politologai, nes to neįsivaizdavo iš principo. Lygiai taip pat Vakarų politologai nesitiki Rusijos subyrėjimo ir nestudijuoja jos regionalizmo.
Vertindamas esamą padėtį Rusijoje, D.Savinas pastebėjo, kad valdžioje išliko senoji sovietinė nomenklatūra. Susiformavo nomenklatūrinis-oligarchinis neosovietinis režimas, kuris sovietinį valdžios aparatą faktiškai pavertė privačia įmone, aptarnaujančia privačius jo interesus. Valstybė tapo uždaros korporacijos privačia įmone, kas reiškia vidinį jos kolonizavimą. Tokie režimai po 1991 m. įsigalėjo ir visoje posovietinėje erdvėje, išskyrus Baltijos valstybes. Sąlyginiu reiškinio pavyzdžiu gali būti 1600 m. įsteigta britų Rytų Indijos privati bendrovė (angl
V. Putinas atostogauja Sibire. EPA-ELTA nuotr.
. East India Company), veikusi savo akcininkų interesais, ir kartu turėjusi visas valstybei būdingas teises ir statusą. Rusijoje šiandien kolonizatoriumi yra nomenklatūrinė oligarchinė korporacija. Ji yra kolonizacijos subjektas. O objektai yra visa Rusija ir jos regionai, nepriklausomai nuo gyventojų tautybės. Čitoje, iš kurios D.Savinas yra kilęs, buvo populiarus šūkis „Sibiras – ne kolonija !“. Jam pritarė visi. Visi suprato, kad yra išnaudojami, tačiau niekas negalvojo, kad išnaudoja kokia nors maskolių gentis. Pripažinus subjekto – objektų struktūrą, padėtis tampa suprantama bet kokiu mastu – federacijos ar regiono. Tampa aišku, kad Rusijai reikia dekolonizacijos. Išdėstytai dekolonizacijos sampratai vėliau pritarė Rusijos vientisumo šalininkas D.Konstantinovas.
V.Korbas siūlė nepainioti Rusijos su įprastomis valstybėmis, nes ji turi mafijinę dedamąją.
Ar Rusijos subyrėjimo problema yra aktuali ir reali ?
Kontekstas
Nors Rusija fiktyviai vadinama federacija, V.Putino laikais ji tapo labiau centralizuota negu SSRS. Kremlius iš regionų atima praktiškai visas pajamas ir mokesčius, o po to lėšas dalina kaip jam patinka. Daugelis regionų gyvena skurdžiai ir yra dotuojami iš centro. Pasiturinčių regionų (konkrečiai Tatarstano) valdžia mano, kad Maskva elgiasi kaip okupantas. Todėl Rusija vis dažniau vadinama imperija, nors formaliai ji tokia nustojo būti 1917 m. Maskva suprantama kaip metropolija, o Sibiras, didžioji dalis Tolimųjų Rytų – kaip kolonijos. Jeigu Rusija imperija, tai kažkada ji savo kolonijas turi prarasti.
Kad problema yra aktuali, pripažino skirtingoms stovykloms priklausantys P.Mezerinas ir D.Konstantinovas.
„Laisvosios Ingrijos“ atstovas pastebėjo, kad visi stengiasi išnaudoti galimybę ir bėgti nuo Maskvos valdžios kuo toliau, vos tik ji susilpnėja. Tuo 20 amžiuje teko įsitikinti tris kartus – po Pirmojo pasaulinio karo 1917 m. vasario ir spalio revoliucijų metu, Antrojo pasaulinio karo ir vokiečių okupacijos metu ir 1991 m., subyrėjus SSRS. Taip Rusijos viduje buvo atsiradę Tolimųjų Rytų respublika[5], Uralo respublika[6], Briansko autonomija[7] ir pan. Pasitaikius naujai progai, dezintegracijos klausimas užklups netikėtai vėl.
D.Konstantinovas neabejoja, kad su Rusijos subyrėjimo tema teks iš karto susidurti, vos tik V.Putino režimas žlugs. O momentas gali užklupti artimiausiu metu. Tuomet regionų reikalavimai didės nuo federalizmo plėtros iki federalizmo kūrimo. Įvykiai gali plėtotis dvejopai – arba pagal norimą scenarijų arba pagal diktuojamą sąlygų.
D.Savinas tikisi, kad dekolonizacija Indijos pavyzdžiu Rusijos teritorinio išardymo nereikš. Pašalinus kolonizacijos subjektą – nomenklatūrinę oligarchinę korporaciją, vietinei valdžiai, savivaldai pakaktų suteikti kuo daugiau savarankiškumo. Tiesa, Čečėnija, Dagestanas, Ingušija, Tatarstanas gali tapti naujomis nepriklausomomis valstybėmis. Rusijos dezintegracijos požiūriui atstovaujantis V.Korbas šia proga pastebėjo, kad daugelis Rusijos regionų, momento užklupti, būtų jam nepasiruošę ir Baltijos valstybių pavyzdžiu nepriklausomybės nepasiektų. Taip atsitiktų Čečėnijai, Buriatijai, Tuvai, kitiems.
Nuotraukų albumas apie Čečėniją
A.Ilarionovas atkreipė dėmesį, kad ir imperijos gali būti tiek labai kietai centralizuotos, tiek labai decentralizuotos. Pvz., Vokiečių nacijos šventoji Romos imperija, gyvavusi virš 800 metų, buvo labai decentralizuota, autonomizuota imperija, kurioje kiekviena kunigaikštystė ar hercogystė turėjo labai plačius įgaliojimus ir de facto reiškė atskiras valstybes. O žodis „subyrėjimas“ neturi būti suprantamas neigiamai. Lietuvos nepriklausomybė V.Putinui reiškė subyrėjimą, o normaliems žmonėms subyrėjimo nereiškia, nes ne rusų tauta gavo nepriklausomybę. Lygiai taip pat Čečėnijos nepriklausomybę V.Putinas gali traktuoti kaip Rusijos subyrėjimą. Tačiau daugelis rusų suprastų, kad ne rusų žemė, ne rusų tauta gauna nepriklausomybę. Toks faktas nereiškia Rusijos subyrėjimo ar žlugimo, nes daugiau laisvės įgyja tiek čečėnų, tiek rusų tautos.
Ar Rusijos regionai yra pasiruošę ekonominiam savarankiškumui?
Kontekstas
Praktiškai visos nacionalinės pajamos gaunamos iš eksporto – naftos, dujų, kitų mineralinių žaliavų, metalų. Praktiškai viskas išgaunama regionuose, bet pajamas nusavina Maskva, ir jos į regionus negrįžta. Dėl Kremliaus agresyvios užsienio politikos Rusijos ekonomikai paskirtos sankcijos. Jos stiprinamos, nes agresyvi užsienio politika tęsiama. Tai pirmiausia junta regionai, nes, pajamas nusavinus, Maskva jas naudoja savo nuožiūra, o regionams lieka mažiau. Dėl to blogėja regionų ekonominė padėtis. Tatarstanas, Uralas, Sibiras, Tolimieji Rytai galėtų būti ekonomiškai stabilūs ir galėtų klestėti, jeigu Maskva nenusavintų viso eksporto pelno.
Diskusijoje išryškėjo dvejopas požiūris į regionų ekonominį savarankiškumą.
Kadangi D.Konstantinovui Rusija yra idėja, o Rusijos gyventojų visuma yra vertybė, jis mano, kad pasiturintys regionai galėtų paremti depresinius. Prielaidą sudarytų regionų supratimas, kad jie kurioje nors srityje jaučiasi viena bendruomene. Tuomet beliktų nuspręsti, kokią dalį uždirbtų pajamų regionas turėtų pasilikti sau ir kokią dalį skirti kitų regionų paramai.
P.Mezerinas vientisumo nevertina ir mano, kad regionai gali tvarkytis ir be politinio vientisumo. Jo St.Peterburgas 85% pajamų atiduoda Maskvai, o ši skiria jas nežinia kam – gali būti, kad pinigai nukeliauja R.Kadyrovo rūmų statybai. Todėl „Laisvosios Ingrijos“ atstovas nori, kad jo regionas, mokantis tvarkytis ekonomikos ir kultūros srityje, pirmiausia išsirinktų savo parlamentą, o šis spręstų, kuo verta būti – didelės valstybės dalimi ar atskira valstybe.
Pasiturinčių regionų sąvoką A.Ilarionovas priskyrė imperialistų žodynui, nes normalioms valstybėms jis neegzistuoja. Pasaulyje gyvuoja visokiausio dydžio valstybės nuo Kinijos, turinčios virš beveik pusantro milijardo gyventojų, iki nykštukinių San Marino su 34 000 ar Vatikano su 800 gyventojų. Niekas ten apie nepasiturinčias teritorijas nekalba, nes jose užsiimama veikla, kuri yra reikalinga šalies viduje ar užsienyje.
Andrėjus Ilarionovas. A.Ilarionovas buvo Vladimiro Putino ekonomikos patarėjas, po to – Katono instituto Vašingtone vyresnysis mokslo darbuotojas.
A.Ilarionovo tezei pritarė V.Korbas, pastebėjęs, kad Venesuela turi gigantiškus išteklius, ir tai jai nepadeda. O Rusijai pasidalinti nebus paprasta, nes net Lietuvoje po 30 metų jis mato tam tikrą prisirišimą prie sovietinio laikotarpio. Galimas politines kliūtis nurodė D.Savinas. Katalonijai pradėjus kalbėti apie nepriklausomybę, jai pradėta aiškinti, kad į ES nepriims, Ispanija tai blokuos. Dėl to verslui pasidarė sunkiau, ir imta abejoti nepriklausomybės sėkme.
Rusijos samprata
Ar teisinga Rusiją vadinti imperijos liekana? Kaip aš suprantu ankstesnę Rusijos istoriją? Ar Ukraina yra Rusija?
Tai klausimai, kuriuos diskusijai atsiuntė filosofas I.Čubaisas, pats negalėjęs atvykti. Kad Ukraina ne Rusija, abejojančių neatsirado.
D.Savinas Rusijos federaciją pavadino gryniausia SSRS tąsa. Rusija išsaugojo SSRS turinį su dalinai liberalizuota SSRS ekonomine ir politine sritimis. Tai atspindi ir jos teisinė sistema bei tarptautinės sutartys, kuriose RF dalyvauja.
A.Ilarionovas atkreipė dėmesį, kad rusams šimtmečiais buvo plaunamos smegenys. Rašant knygas apie Rusijos istoriją, jos buvo vadinamos Rusijos valstybės istorija. Tradicijos laikomasi iki šiol. Tuo tarpu jokia kita Europos tauta tokios istorijos nerašė – ten galima rasti Prancūzijos, Anglijos, Vokietijos istoriją. Todėl ir Rusijai reikia grįžti prie šalies, visuomenės, kuriai būtų svarbu, kad sprendimas būtų savas ir norimas. Pavyzdžiu gali būti Šveicarija, kurią sukūrė skirtingos kultūrinės, teisinės, etninės bendruomenės. Taip atsirado sėkminga Šveicarijos konfederacija. Visos jos dalys jaučiasi patogiai, ir niekas neatsiskiria.
A.Ilarionovas pasiūlė įsivaizduoti, kad Briansko (priklauso Rusijai), Gomelio (priklauso Baltarusijai) ir Černigovo (priklauso Ukrainai) žemių gyventojai sukuria visiškai naują savo konfederaciją. Etniniai, kultūriniai, kalbos, religijos skirtumai būtų nesvarbūs, jeigu žmonės suprastų, kad kartu veikti apsimoka. Šveicarijos pavyzdys rodo, kad tai galima. Šiam požiūriui visiškai pritarė P.Mezerinas iš St.Peterburgo.
Ar V.Putino pasitraukimas paskatins Rusijos subyrėjimą? Ar Maskvos valdžiai pavyks išsaugoti vientisą Rusiją?
Vientisos Rusijos šalininkai mano, kad V.Putino pasitraukimas gali tapti arba impulsu Rusijos subyrėjimui, arba sąlygoti krizę. Pagal D.Konstantinovą V.Putino sukurta supercentralizacija skatina išcentrines jėgas. Pats jis pageidautų didžiosios federacijos su dideliu skaičiumi savarankiškų regionų, turinčių savo biudžetus, mokesčius, valdžią JAV ar Vokietijos pavyzdžiu. Tai gali būti padaryta iš viršaus, priimant naują konstituciją arba sudarant federacinę sutartį. Ar tokiomis sąlygomis regionai norės visiškai išsivaikščioti, jis nežino.
D.Savinas linkęs manyti, kad Kaukazo respublikos atsiskirs. Tačiau jam atrodo, kad visiško subyrėjimo nenori nei vietinė nomenklatūrinė oligarchinė neosovietinė valdžia nei absoliuti Rusijos žmonių dauguma.
Oponentų stovykla laikėsi principo, kad piliečiai savo ateitį turi spręsti patys. Būtent jie turi įvertinti visus sprendimo privalumus ir trūkumus, ir niekas pasaulyje negali atimti iš jų šios teisės. Dėl to A.Ilarionovui V.Putino pasitraukimas arba ko nors atėjimas nėra svarbus. Nėra svarbu, kada tai bus. V.Korbo manymu, organizavimasis regionuose priklausys ne nuo valdžios Maskvoje, o nuo visuomenės. Svarbu, kad būtų paleistas pilietinės visuomenės, jos organizavimosi regionuose procesas. D.Konstantinovas replikavo, kad apsisprendimo teisė demokratinėje valstybėje egzistuoja, bet ja ne visada galima pasinaudoti. Tai rodo Katalonijos pavyzdys – ten buvo surengtas referendumas dėl atsiskyrimo, bet pagal Ispanijos konstituciją katalonams šia teise naudotis neleido. Taigi ir Europoje viskas yra sąlygiška.
Katalonija nėra Ispanija. Taip skelbia separatistų užrašas. EPA – ELTA nuotr.
Pagal A.Ilarionovą naujų nacionalinių, kalbinių, etninių, teritorinių ar dar kokių nors darinių formavimasis gali neatitikti dabartinių administracinių sienų. Visai nebūtina vadovautis tradiciniais principais, prie kurių priprasta. Pavyzdžiui, vokiškai kalbančių šveicarų, bavarų, austrų kalba praktiškai yra ta pati, bet jie gyvena skirtingose valstybėse. Prancūziškai kalbantys šveicarų kantonai ir gretimi Prancūzijos regionai kalba vėl ta pačia kalba. Tačiau niekas dėl to nedejuoja ar nekalba apie Vokietijos ar Prancūzijos subyrėjimą, nerašinėja traktatų, ar Ciuricho, Miuncheno ar Badeno-Viurtembergo žemės yra ekonomiškai pasiturinčios.
Atsakymai į klausimus iš salės
Pasiteiravus apie Krymo statusą, Rusijai tapus demokratine, buvo paaiškinta, kad pagrobta turi būti sugrąžinta šeimininkui. Po 1945 m. įsigaliojo principas, kad tarptautiniai pripažintos sienos yra neliečiamos. Rusija pasirašė 12 tarptautinių teisės aktų, kuriais pripažino sienas tarp Rusijos ir Ukrainos. Nuo to laiko Rusija nepasirašė nė vienos tarptautinės sutarties, kuri būtų tai panaikinus. Taigi tarptautinė teisė šiuo atveju veikia, ir nėra nieko, kas ją pakeistų.
Rusijos-Čečėnijos 1997 m. taikos sutartis, pasirašyta prezidentų B.Jelcino ir A.Maschadovo, veikia. Ji yra priimta saugojimui, ir netgi Rusija jos nenutraukė. Jokių teisinių sprendimų, taikomų šiai sutarčiai nėra. Taigi sutartis yra galiojanti.
Kalbant apie Kaukazo respublikas, tinka Rasulo Gamzatovo 1989 m. pasakyta frazė: „Dagestanas laisvanoriškai į Rusiją neįstojo ir laisvanoriškai iš jos nepasitrauks“. Taigi ji reiškia, kad apie pasilikimą ar pasitraukimą turės spręsti šių respublikų žmonės.
Diskusija baigta raginimu apie problemą gerai pagalvoti. Nors ją svarstė vien Rusijos emigrantai, paskutiniajame LRF užsiregistravo virš 300 atstovų iš daugiau nei 50 Rusijos regionų. Rusiją sudaro 85 regionai.
[5] Tolimųjų Rytų respublika gyvavo 1920-1922 m. De jure buvo nepriklausoma demokratinė respublika, de facto – buferinė valstybė tarp Sovietų Rusijos ir Japonijos. Driekėsi nuo Baikalo iki Kamčiatkos ir Sachalino.
[6] Uralo respublika – Sverdlovsko sritis, referendumo būdu transformuota į respubliką, tuo siekiant didesnio ekonominio ir politinio savarankiškumo. Gyvavo nuo 1993 m. liepos 1 d. iki 1993 m. lapkričio 9 d.
[7] Netoli Ukrainos įsisteigusi Briansko autonomija (rus. «Русское государственное образование — Локотское окружное самоуправление») egzistavo nuo 1941 m. lapkričio mėn. iki 1943 m. rugpjūčio. Naudodamiesi vokiečių puolimu, ją sukūrė sugrįžę tremtiniai ir nukentėjusieji nuo kolektyvizacijos.
Déjà vu. Ši mintis dažnai kyla stebint Brexito batalijas Briuselyje ir Britanijoje. Kadangi Lietuvos žiniasklaidai šis esminis klausimas visiškai neįdomus, brūkštelėsiu kelias mintis apie tai. Apie tai, ko nerasite mūsų žiniasklaidoje.
Britai surengė referendumą ir nusprendė trauktis iš ES. Ir ne man ar mūsų portalų copy-pasteklaviatūrininkams, ar kabinetiniams politologams patarti ar teisti juos. Visų pirma, reikia įvertinti didingą Britanijos istoriją, demokratijos, teisės ir politikos tradiciją, jos ekonominę ir karinę galią bei įtaką pasaulyje, taip pat – britų charakterio savybes, pavyzdžiui, įgimtą orumą, savigarbą, nesiblaškymą ir t.t. Kaip čia sakoma, you need to be in their shoes. Ne šaukiančių leftistų, socialistų ir veganų – anarchistų, bet klasikinių britų, tikrojo šalies politinio elito. Briuselio biurokratija tai suvokia kaip egzistencinį iššūkį – galių ir įtakos praradimą, pavojų, baimę, kad taip nepasielgtų kiti. Tai lemia Briuselio politiką, kurios esmė – parodyti visiems, kas jų laukia ir bet kokia kaina bandyti nepaleisti Britanijos. Todėl visos ligšiolinės derybų pastangos yra bevaisės, o šiomis savaitėmis tos derybos pereina į lemiamą fazę.
Kodėl déjà vu? Todėl, kad Briuselis iš esmės groja modernizuotą ir mums daug kartų girdėtą kantatą „Be mūsų jūs prapulsit“, kurią iš įvairiausių Kremliaus ruporų ir paties M. Gorbačiovo daugybę kartų girdėjome 1989 – 1991 metais. Ši muzika skirta ne Londono derybininkams, o visų pirma – britų visuomenei pagąsdinti, kuri, kaip iki šiol tikisi Briuselis, galų gale prispaus savo politikus pakeisti politikos kursą 180 laipsnių. Brexit‘as reiškia, kad šalis nusprendė pasitraukti, bet nebuvo visiškai jokio nacionalinio sutarimo, kaip tai turi būti padaryta. Todėl Britanijos viešojoje erdvėje girdime tikrą politinių chorų festivalį – nuo leftistų „likime ES“ iki valstybininkų – „pasitraukime be jokio susitarimo“ – No Deal Brexit.
Michailas Gorbačiovas
Briuselio kantata „Be mūsų jūs prapulsit“ duoda vaisių, nes britų žiniasklaida nuolat piešia apokaliptinius vaizdus, kas bus pasitraukus iš ES be susitarimo. Yra du svarbiausi šios tikslinės propagandos taikiniai ir abu labai jautrūs – verslas ir sveikatos sistema. Likit su mūsų nafta ir dujomis, turėsite daugiau autonomijos, bet privalote likti SSRS sudėtyje… Déjà vu. Be to, prisimenate, kaip Maskva mus bandė gąsdinti, kad išstoję iš SSRS galime prarasti Klaipėdos kraštą, o dabar Briuselis derybose manipuliuoja labai jautriu Šiaurės Airijos suvereniteto klausimu. Déjà vu.
Taigi, nemažai eilinių britų kraipo galvas ir linkę manyti, kad gal tikrai geriau likti su Briuseliu? Tokią poziciją labai uoliai transliuoja beveik visa didžioji šalies žiniasklaida, kuri iš esmės yra kairioji. Tačiau yra ir kita pusė, gerokai menkiau matoma ir cituojama, bet labai stipri, kuriai atstovauja didelė dalis dešiniojo politinio elito, tikrieji Britanijos valstybingumo ir politinio orumo gynėjai bei šalininkai. Jų kalbų esmė labai panaši į tai, ką mes kalbėjome Maskvai 1989 – 1991-ais: geriau jau basi, bet nepriklausomi. Suprantama, britų argumentacija ir žodžiai visai kiti. Jokiomis aplinkybėmis antrojo referendumo nebus! – sako jie. Teoriškai, jis įmanomas, jei parlamentas nuspręstų, bet manau, kad tokia galimybė yra visiškai minimali, nes tai reikštų visišką Briuselio prigąsdintos Britanijos nusižeminimą. Londonas po svyruonėlio J. C. Junckerio kojomis? To niekada neleis šalies politinis elitas, posėdžiaujantis rūmuose pro kurio langus matoma Winstono Churchillio skulptūra.
Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris (Jean-Claude Juncker). EPA – ELTA nuotr.
Taigi, tokio politinio susipriešinimo kontekste tie patys reiškiniai ar faktai piešiami visiškai skirtingomis spalvomis. Pavyzdžiui, rugsėjo pabaigoje vykęs Zalcburgo ES vadovų samitas, kuriame ES vadovai ganėtinai grubia forma ir arogantiškai atmetė visus britų pasiūlymus, nors išvakarėse kalbėjo kiek kitaip. Didžioji dalis britų žiniasklaidos, kaip ir pridera kairiesiems, nepraleido progos užvažiuoti buldozeriu ant premjerės ir viską suvertė ant jos – „katastrofa“ ir „T. May pažeminimas“ buvo dominuojančios antraštės.
Tačiau kita pusė tai vertina ne kaip premjerės, o visos Britanijos pažeminimą, visišką jos interesų ir žmonių politinės valios nepaisymą. Reikalo esmę ir britų politinio elito laikyseną, manau, gerai atspindi vieno iš torių lyderių komentaras: „Jie daro didelę klaidą, nes mūsų kultūringumą supranta kaip nusižeminimą“. Kita vertus, tai be galo sudėtinga problema, nes ir esminis premjerės T. May posakis „Brexit means Brexit“ gali turėti penkiasdešimt įvairiausių atspalvių – net ir patys konservatoriai jį traktuoja labai įvairiai.
Sunku ką nors prognozuoti, bet akivaizdu, kad Briuselis nusprendė eiti va banque, o ir britai laikysis iki galo. Manau, kad No Deal Brexit visai įmanomas variantas, bet vis dėl to tikiu, kad paskutinę minutę Briuseliui teks nuryti karčia piliulę ir sutikti su kažkokiu civilizuotu kompromisu. Britų politinis elitas neformaliai klausia Briuselio: ar taip elgdamiesi jūs tikrai norite priešo savo pašonėje? Nes kuo labiau Briuselis laužo rankas ir žemina Britaniją, tuos dažniau šios šalies laikraščių pirmuosiuose puslapiuose švyti tokios antraštės: „EU Dirty Rats – Euro mobsters ambush May“.
Kita vertus, manau, kad ir Briuselio lyderiai supranta, kad dėl No Deal Brexit taip pat reikės pasiaiškinti…
Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos posėdis. EPA – ELTA nuotr.
Balandžio 26-ąją sakydamas kalbą JAV kongrese Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paragino Ameriką atsisakyti nacionalizmo bei išsaugoti solidarumo dvasią terorizmo grėsmės akivaizdoje. Taip pat kvietė JAV ir Europą bendrų vertybių pagrindu kartu kurti 21 amžiaus pasaulio tvarką, nes kritiniai dabar laikai, tenka ginti tokias organizacijas kaip NATO ir JT.
Porą dienų prieš tai „The Guardian“ informavo apie Švedijoje susitikusių Vakarų diplomatų JT svarstymus dėl galimybės apeiti Rusijos veto JT Saugumo Taryboje cheminio ginklo panaudojimo Sirijoje klausimu. Lyg ir apsistota ties variantu remtis iki šiol retai taikoma 1950-aisiais Korėjos krizės metu priimta rezoliucija „Vienybė taikos vardan“ tam atvejui, kai JT Saugumo Taryba nesugeba suteikti saugumo garantijų dėl jos pastovių narių nuomonių išsiskyrimo. Remiantis šia formalia procedūra iš 15 Saugumo Tarybos narių 9 balsavus teigiamai, galima teikti rezoliuciją JT Generalinei Asamblėjai, ir jei du trečdaliai iš 193-ių joje posėdžiaujančių šalių narių pareikš pritarimą, ji bus priimta – JT Generalinėje Asambėljoje niekas neturi veto teisės.
Tiesą sakant, kuriam galui tokia puošni konstrukcija? 2011-ųjų kovą taikiais protestais prasidėjęs pilietinis judėjimas Sirijoje virto tuo, kuo virto. Niekas neprisimena pradinių konflikto priežasčių, užtat teigiama, kad pilietinis karas nusinešė virš 400 tūkstančių gyvybių, apie 2,6 milijono sirų tapo pabėgėliais užsienyje, maždaug 5,5 milijono sirų vaikų (56 proc. viso skaičiaus) reikia humanitarinės pagalbos. Įvairios žmogaus teisių gynimo organizacijos fiksavo virš 200 atvejų, kai Sirijos diktatorius Basharas al Assadas panaudojo cheminį ginklą. 2013-aisiais rugpjūčio 21 dieną prie Damasko nervus paralyžuojančios dujos nužudė per tūkstantį civilių, šių metų vasario 11-ąją JT žmogaus teisių komiteto paskelbta ataskaita informavo apie sirų karinės aviacijos smūgių Damasko priemiestyje Rytų Gutoje nužudytus virš tūkstančio taikių gyventojų. Diktatorius B. al Assadas bombarduoja civilius, nes jam leidžiama tą daryti.
Kovo 2-ąją Ženevoje vykusioje neeilinėje žmogaus teisių tarybos sesijoje JT žmogaus teisų komisaras Zeidas Ra’adas-al-Husseinas pažadėjo, jog kaltieji dėl taikių žmonių bombardavimo gali būti perduoti Tarptautiniam baudžiamajam teismui. Deja, panašu, iki to laiko jų žus dar nežinia kiek – balandžio 10-ąją „Deutsche Welle“ citavo Z.R.-al-Husseiną, pareiškusį, jog pasaulio nesugebėjimas duoti įtikinamą atkirtį tik skatina cheminio ginklo naudojimą, kai ankstesni šio siaubingo ginklo taikymai nepareikalavo jokios atsakomybės.
Tikėtina, ypač Vakarams nebėra kitos išeities kaip net su tam tikra desperacija mėginti ieškoti „neprotokolinių“ išeities variantų iš situacijos, kurios kitaip nei aklaviete nepavadinsi. Kaip yra pastebėjęs buvęs JT pareigūnas, šiuo metu „Amnesty International“ vadovas Yanas Martinas, Rusijos veto negali sabotuoti kolektyvinių iniciatyvų, karo siaubo Sirijoje nutraukimas yra visos tarptautinės bendruomenės įsipareigojimas. JAV, Jungtinė Karalystė (JK), Prancūzija reikalavo priimti kaltus dėl cheminės atakos Dumoje įpareigojančią nusatyti bei patraukti atsakomybėn rezoliuciją, Rusija veto teise ją blokavo taip pat, kaip tą iki tol darė jau 10 kartų konflikto Sirijoje klausimu.
Maskva ir Damaskas skelbia, esą ataka buvo sukilėlių „patatytamas“, siekiant priversti Vakarus įsikišti į konfliktą. Štai tokia retorinė ekvilibristika „mirties šokio“ Sirijoje akivaizdoje.
Interviu Švedijos visuomeninei televizijai „SVT:s Agenda“ (04 23) ir JT Generalinis sekretorius Antónius Guterresas pripažino, kad JT Saugumo Taryba dabartiniu savo pavidalu nepajėgi spręsti konflikto Sirijoje. Pasak Generalinio sekretoriaus, „šaltasis karas“ grįžo, bet skiriasi nuo vykusio 20 amžiuje: tada pagrindinės konflikto pusės buvo Jungtinės Vasltijos (ir Vakarai) ir Sovietų Sąjunga, dabar vien Sirijoje susiduria bent kelių ne ypač kontroliuojamų „žaidėjų“ interesai, greta Amerikos ir Rusijos labai aktyvios yra Turkija, Saudo Arabija, Iranas, Izraelis, be abejo, pridėtinas dar musulmonų sunitų bei šiitų konfliktas. A. Guterresas pabrėžė poreikį reformuoti JT Saugumo Tarybą, kuri tebeatspindi politinį pasaulio vaizdą po Antrojo pasaulinio karo, bet ne dabartines realijas.
Į televizijos vedėjos Camillos Kvartoft klausimą, ką atsakytų visiškai JT nusivylusiems žmonėms po 7-erių metų karo Sirijoje, Generalinis sekretorius pasitelkė kietas formuluotes, kad pripažintų, jog situacija ypač pavojinga, JT Saugumo Taryba Sirijos klausimu yra paralyžuota. Tiesa, diskutuojama dėl galimų reformų (taip pat minėtame susitikime Švedijoje), kad JT bei jos Saugumo Taryba imtų pagaliau atliepti 21 amžiaus realijas ir taptų bent kiek veiksminga, tačiau mūsų akyse tebesiklostančio brolžudiško karo akivzidoje nevalingai norisi tarti – viltis miršta paskutinė.
Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas. EPA-ELTA nuotr.
Beje, tinka priminti, kad, tarkime, Maskva „nesivaržo“ ne vien Sirijos klausimu. Balandžio 24-ąją Ukraina kreipėsi į JT Tarptautinį teismą su prašymu panaikinti Maskvos taikomą Krymo totorių visuomeninio susirinkimo Medžliso draudimą. Ukrainos užsienio reikalų ministerijoje priminė, kad Kijevas pernai inicijavo JT Tarptautiniame teisme bylą Maskvai už terorizmo bei rasinės diskriminacijos finansavimą vykdant agresiją prieš Ukrainą. Tenkindamos Kijevo prašymą JT įpareigojo Maskvą nevaržyti Krymų totorių, deja, Rusija Medžlisą tebedraudžia.
Žurnalas „Foreign Policy“ publikacijoje „Kinija bei Rusija JT laimi kovoje aplink žmogaus teises“ kovo numeryje analizuoja autoritarų emancipaciją, kai Maskva ir Pekinas bent dabartiniame etape sėkmingai blokuoja JT Generalinio sekretoriaus pastangas palaikyti už žmogaus teises atsakingas JT institucijas. Kalbama apie 2014 metais įsteigtos institucijos finasavimo užblokavimą JT biudžeto komitete.
Pasak „Foreign Policy“, tai vienas signalų, nurodančių Kinijos bei Rusijos sėkmę geopolitinėje kovoje su Vakarais. Maskva ir Pekinas vis aktyviau atakuoja žmogaus teisių institutą, kuris yra egzistencinis bei procedūrinis Vakarų geopolitikos pagrindas – žmogaus teisės išskirtos JT statute bei įtvirtinos Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Deja, spaudžiant nedideles (pavyzdžiui, Afrikos) valstybes JT Saugumo Taryboje balsuoti su kinais bei rusais žmogaus teisių gynimo organizacijoms mažinamas finansavimas, jų atstovams uždraudžiama dalyvauti JT posėdžiuose. Ypač Kinija taiko gudrią taktiką derinti pozityvią retoriką klimato kaitos klausimu (jis imponuoja Europai) su manipuliavimu dalies vyriausybių nepasitenkinimu dėl kategoriško Vakarų reikalavimo paisyti žmogaus teisių.
Kovo viduryje Pekinas ir Maskva sėkmingai užblokavo Amerikos siūlymą, kad Z.R.-al-Husseinas oficialiame JT Saugumo Tarybos posėdyje informuotų apie grubius žmogaus teisių pažeidimus Sirijoje. JAV reikėjo mažiausiai 9 balsų iš 15-os Saugumo Taryboje, bet Afrikos šalių Ekvadoro Gvinėjos, Etiopijos bei Dramblio Kaulo Kranto atstovai susilaikė. Paskutinį, lemiamą smūgį, atmetant pasiūlymą, smogė buvusios Prancūzijos kolonijos Dramblio Kaulo Kranto atstovas, iš pradžių pažadėjęs balsuoti su JAV bei Prancūzija, bet vėliau persimetęs priešininkų pusėn.
JT kai kada pavadinamos pasauline vyriausybe – kažkada tame teiginyje pagrindo buvo, bet dabar tai aiškus perdėjimas. JT priklauso 193 valstybės (beveik visa planeta), išskyrus Vatikaną, kuris į organizaciją stoti nenori, bei Taivaną, kurio stojimą blokuoja veto teise Saugumo Taryboje disponuojantys Kinijos komunistai. Tai po Pekino spaudimo Taivanas 1971 metaias buvo pašalintas iš JT, nors kaip demokratinė valstybė anksčiau yra atstovavęs Kiniją. Savaip atspindi globalias geopolitines tendencijas. Kaip yra nurodęs žmogaus teisių organizacijos „Human Rights Foundation“ teisės tarnybos vadovas Javieras El-Hajjis, narystė JT neįpareigoja žmogaus teisių gynimo reikalui, nes maždaug 55 proc. visų JT šalių-narių nelaikytinos demokratijomis.
JT 1946-aisiais įsteigta Žmogaus teisių komisija turėtų stebėti (kasmet posėdžiauja šešias kovo-balandžio savaites) pažeidimus nepalankiausiose valstybėse, priimti atitinkamas rezolioucijas, po ko nusižengusieji teoriškai turėtų atsistatydinti. Deja, tai tik teoriniu, idealiu atveju, nes Komisijoje posėdžiauja žmogaus teises be skrupulų pažeidžiančių valstybių atstovai. Todėl jas smerkiančias rezoliucijas nuolat blokuodavo tokios šalys kaip Alžyras, Libija, Sudanas, Sirija, Zimbabvė, Kinija, Kuba, Rusija, Nigerija, Pakistanas, Saudo Arabija.
2003 metais „nepraėjo“ rezoliucijos dėl Rusijos, Sudano, Zimbabvės bei Irano (dėl Kinijos net nebuvo svarstyta), 2004-aisiais – dėl Zimbabvės bei Rusijos, 2005 metais blokuotos rezoliucijos dėl Irano, Čečėnijos, Turkmėnistano bei Uzbekistano. Ir taip toliau iki pat šių dienų imtinai. Tad ko autoritarams nekelti galvų? Situacija atrodytų banaliai anekdotiška, jei nebūtų kalbama neretai apie milijonų žmonių laisvę ar net gyvybę.
Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
JT Saugumo Taryba gali primti tarptautines taidariškas opracijas sankcionuojančias rezoliucijas, iki šiol įvyko virš 70 vadinamųjų „žydrųjų šalmų“ misijų, daugiausia Afrikoje, Azijoje bei Lotynų Amerikoje. Dalis buvo sėkmingos, dalis – ne. Bet, pasak Leono Saltielio iš šių misijų veiklą analizuojančios organizacijos „UN Watch“, „žydrųjų šalmų“ dalyvių veiksmai dažnai prastai koordinuoti (karščiausias pavyzdys – visiška nesėkmė Sirijoje). Galbūt nebeapsikęsdamos tokios padėties (pasinaudoti veto teise oponentai gali bet kada be jokių pasekmių) kai kada buriamos JT apeinančios koalicijos tvarkai įvesti – tarkime, NATO įsikišo buvusioje Jugoslavijoje ir Libijoje. Amerika Irake pradėjo karinę operaciją, kuriai, skirtingai nei humanitarinei misijai, JT Saugumo Tarybos sankcijos nereikia. Taktiniu požiūriu autoritarus galima suprasti – JT Saugumo Taryboje Maskkvai „nusileidus“ dėl Sirijos, logiška būtų tikėtis kitų panašių precedentų analizės, pavyzdžiui, Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos. Tad taktika ir dominuoja, be jokių „humanitarinių“ pasekmių.
Po Antrojo pasaulinio karo veto teisė JT įtvirtnta kaip išskirtinė priemonė, įkvėpti bendros pergalės prieš nacizmą Vakarų lyderiai ja naudotis nesirengė, tikėdamiesi bet kokiu klausimu pasiekti konsensusą. Vakarų naivumas, tikintis ir iš sovietų blaivios nuovokos, buvo „sunešiotas“ labai greitai, vien per dešimtmetį nuo 1946 iki 1956 metų Sovietų Sąjunga veto teise pasinaudojo 57 kartus, kai likusios pastovios JT Saugumo Tarybos narės – nė sykio. Panašu, nuo to laiko „rytų fronte“ nelabai kas ir pasikeitė.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Vytautas Kernagis ir Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė kreipėsi į UAB „Akropolis Group“ vadovę Saulę Zabulionytę dėl komunistinių simbolių platinimo ir demonstravimo.
Viešojoje erdvėje pasirodė informacija, kad UAB „Akropolis Group“ valdomo Klaipėdoje esančio prekybos centro „Akropolis“ teritorijoje vykstančiame turguje demonstruojami ir siūlomi įsigyti bei platinami komunistiniais simboliais pažymėti daiktai ir karinės uniformos, todėl Seimo nariai kreipimesi prašo informuoti, ar buvo atliktas visų prekybos tinklui priklausančių centrų prieigose vykstančių turgų patikrinimas šiuo aspektu.
Taip pat klausiama, kokių konkrečių priemonių imtasi, siekiant užtikrinti, kad būtų nedelsiant nutraukta veikla galimai pažeidžianti galiojančius teisės aktus ir ateityje nebebūtų platinami bei demonstruojami komunistiniai simboliai.
Seimo narys V. Kernagis teigė, jog yra žinoma, kad panaši veikla gali būti vykdoma ir kituose miestuose esančių prekybos centrų „Akropolis“ teritorijose ar šalia Lietuvai reikšmingų istorinių objektų.
„Komunistinės atributikos demonstravimas ir pardavinėjimas vyksta ne tik šalia didžiųjų prekybos centrų, bet ir kitose gausiai turistų lankomose vietose, prie Lietuvai svarbių istorinės atminties monumentų. Šis procesas tampa sunkiai suvaldomas. Neatmetu galimybės kreiptis ir į teisėsaugos institucijas, kad jos ištirtų, ar nepažeisti Lietuvos įstatymai. Kartu kyla klausimas, ar nėra reikalingi šiuo metu galiojančio įstatymo pakeitimai bei didesnė tokios atributikos pardavinėjimo kontrolė. Gal tokia simbolika galėtų būti pardavinėjama tam specialiai skirtose parduotuvėse, o ne gausiai turistų lankomose vietose“, – sakė V. Kernagis.
TS-LKD frakcijos seniūno pavaduotoja R. Morkūnaitė-Mikulėnienė teigė, kad „pernelyg ilgai užsimerkdavome matydami tokios atributikos pardavimus ir keldavome daugiau retorinius klausimus dėl tokios veiklos teisingumo. Manau, kad vis dėlto atėjo laikas, atsižvelgiant ir į šių dienų aktualijas, ir į geopolitinę situaciją, parodyti pagarbą mūsų piliečiams, patyrusiems represijas okupacijos metais ir ieškoti būdų kaip spręsti šią problemą“.
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas draudžia ir numato administracinę atsakomybę už nacistinės Vokietijos, SSRS ar Lietuvos SSR simbolikos platinimą, naudojimą susirinkimuose ar kituose masiniuose renginiuose arba kitokį demonstravimą.
Spaudoje perskaičiau filosofų Vytauto Radžvilo ir Alvydo Jokubaičio svarstymus apie Europos Sąjungos ateitį. Tiek portale propatria.lt paskelbtas V.Radžvilo pastebėjimas („ES kryžkelė: pertvarka ar žlugimas?“), kad Europos Sąjunga jau žlugo, tik mes dar nenorime bei nepajėgiame to suvokti, tiek delfi.lt paskelbtas A.Jokubaičio komentaras („ES šiandien – kaip lifte užstrigęs žmogus“) – ES lyderiai siūlo atsisakyti tautinės valstybės, bet tam neranda lygiaverčio pakaitalo, – verti dėmesio.
Ore – tautinės vėliavos spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pavyzdžiui, V.Radžvilas dabartinę ES drąsiai lygina su kadaise egzistavusia Sovietų Sąjunga. SSRS irgi subyrėjo kaip kortų namelis ne akimirksniu, ne per dieną. Kad SSRS žlugusi, tapo aišku ne tada, kai jos oficialiai nebeliko, o jau tuo metu, kai Michailas Gorbačiovas pripažino, jog imperijai reikia pokyčių ir pertvarkos. Briuselio ir Strasbūro vadovai ES darinį taip pat jau traktuoja esantį neveiksniu, nes viršūnių susitikimuose pripažįsta – Europos valstybių bendrijai reikalingi rimti pokyčiai.
VU TSPMI prof. A.Jokubaitis vaizdingai įrodinėja, kad dabartinė ES panaši į lifte įstrigusį žmogų. Nei viršun, nei žemyn. Apatiniai aukštai dar nesugriauti (omenyje tikriausiai turimos tautinės valstybės), o viršutiniai (nauja tauta) – dar nesukurta.
Minėtuose tekstuose gausu vienas kitą papildančių palyginimų, įžvalgų. Į ką, sakykim, labiausiai panaši dabartinė Europos Sąjunga? Primena imperiją ant molinių kojų, tarptautinę verslo asociaciją ar skolų išmušinėjimo kontorą? O gal tai – federacija, apsimetanti konfederacija?
Jei sakome, kad Lietuvai niekada nebuvo taip gerai kaip dabar, pripažįstame, jog mūsų valstybė neturi geresnio kelio – tik išnykti dideliame europietiškame darinyje. Bet tada kirba mintis, kur būtent mes ištirpsime? Asimiliuosimės Europos Sąjungos erdvėje ar kurioje nors ES tautinėje valstybėje? Konkrečiau tariant, kuo mes tapsime – europiečiais ar, sakykim, britais, lenkais? Pasak A.Jokubaičio, didžioji ES vadovų bėda, kad jie žino, ką nori sugriauti iki pamatų – tautines valstybes, bet nežino, ką ir kaip vietoj to privalėtų sukurti.
Verta įsidėmėti skambią sentenciją, kurioje – daug gyvenimiškosios tiesos: „Tautos neigimas sukūrė tiek pat problemų, kiek jos perdėtas teigimas“.
Žodžiu, kol kas padėtis kebli. Eurooptimistai nori, kad ES ištirpintų Lietuvą, Latviją, Estiją ir kitas mažąsias šalis (didžiųjų tiesiog nepajėgs) erdvioje europietiškoje imperijoje. Bet jie šiuo metu per silpni tai padaryti. O euroskeptikai siekia ES iširimo, nes tik taip mano galį išsaugoti tautinę valstybę. Tačiau šis išsivaikščiojimas, turint galvoje Rusijos agresiją, gali tapti daugelio ES narių nepriklausomybės pakasynomis. Pavojinga ypač mažosioms Europos valstybėms.
Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi ir vėl turime akivaizdžią nacionalizmo ir kosmopolitizmo priešpriešą. Susiklosčiusi įtempta padėtis. Europos dievintojai – per silpni naujai tautai sukurti, Europos kritikai – per silpni senai tautinei valstybei apginti. Kas ką nugalės? Ir kaip, kokiomis priemonėmis nugalės?
Vos nepamiršau dar kelių svarbių pastebėjimų. Argi protinga igoruoti aplinkybes, kad tautinė valstybė – stiprus, gajus, patvarus darinys, kad nacionalizmas turi ne tik tamsiąją, bet ir šviesiąją pusę, kad tauta yra vienintelis patikimas moderniosios demokratijos pagrindas?! Kas gi čia blogo ir smerktino, jei mes vis dar norime vieni su kitais bendrauti kaip lietuviai, vokiečiai, vengrai, o ne kaip abstraktūs europiečiai?
Su kai kuriais teiginiais, žinoma, galima nesutikti. Bet bent jau mąstyti, kur link juda šiandieninė ES, visų mūsų namai, – verta net tuo atveju, jei danguje nebūtų nė vieno juodo audros debesėlio. Bet juk neaiškumų – daug.
Tad ir diskutuokime, ginčykimės, svarstykime. Bet kam iškart filosofus užsipulti krikštijant juos „tautiškumo pitbuliais“? Būtent tokį apibūdinimą panaudojo Edvardas Čiuldė savo publikacijoje „Ko nori V.Radžvilas ir kiti tautiškumo pitbuliai?“ (lrytas.lt). Prieš rašydamas šį laišką specialiai pasižiūrėjau žodynuose, kokių savybių turi pitbulių veislės šunys. Šie keturkojai, pasirodo, itin agresyvūs, stiprūs ir energingi. Jei nuo mažens jie nėra protingai dresiruojami, jų šeimininkas turės rimtų bėdų – augintinis puldinės kitus šunis, bus piktas svetimiems žmonėms.
Tad toks E.Čiuldės palyginimas netikęs, net užgaulus. Nes ir V.Radžvilo, ir A.Jokubaičio tekstai – santūrūs, korektiški. Nė kruopelytės panašumo į piktą pitbulį. Beje, atidžiai perskaičius painius, sudėtingus E.Čiuldės išvedžiojimus, kokie neteisūs yra V.Radžvilas ir A.Jokubaitis, galima susidaryti priešingą nuomonę. Jie net labai teisūs. Ir verti ne paniekinimų, o padėkos, kad analizuoja ES klaidas. Nes apie klaidas pravartu galvoti net tuomet, kai atrodo, kad viskas puikiai klostosi kaip iš pypkės.
XXX
Nesupratau ir Mykolo Riomerio Universiteto Politikos mokslų instituto dėstytojo Beno Brunalo straipsnio „Rusijos kompleksai ir traumos: kodėl Vakarai ir Baltijos valstybės – tarp jos priešų?“ (portalas delfi.lt).
Teksto autorius rašo, kad Maskvos kaprizingumas ir konfliktiškas elgesys yra nulemtas psichologinės traumos būtinai būti didžiąja galia. Taip, rusai turi psichologinių problemų. Tai akivaizdu. Kitaip ir būti negali. Per ilgai gyveno neigdami padorumo, sąžiningumo, teisingumo principus.
Bet kokią išvadą mes turime padaryti, pripažindami, kad Rusija yra būtent tokia? Privalome jai būti atlaidūs, gailestingi? Neturime teisės pastebėti jos brutalumo ir niekšingumo?
Minėto straipsnio autorius teigia, kad kol Vakarai teigia ar bent jau neneigia Rusijos kaip didžiosios galios įvaizdžio, tol Kremlius palaiko pozityvią ar net vakarietišką politiką. Kai tik Rusijos galia imama abejoti – Rusijos politiką keičia pykčio ir baimės emocijos. Šiuo metu jos ypač intensyvios. Todėl visai nenuostabu, kad po Barako Obamos samprotavimo apie Rusiją kaip regioninę galią nebuvo galima net tikėtis apčiuopiamo progreso, pavyzdžiui, Sirijos klausimu…
Sutinku, kad reikia nuolat galvoti, ką ir kaip šneki. Ypač aukštosiose tribūnose. Pripažįstu, kad vienas kitas neatsargus žodis gali sukelti rimtų bėdų. Net ir tarptautinių. Bet ar kartais mes nesureikšminame kalbėjimo su Rusijos prezidentu manieros?
Na, nebūtų JAV prezidentas pavadinęs Rusijos „regionine galia“, ir kas šiandien atrodytų kitaip? Rusija nepultų Gruzijos, Ukrainos, pasitrauktų iš Padniestrės, nesiautėtų Sirijoje, nebaugintų Baltijos valstybių? Gal norima pasakyti, kad šių konfliktų būtume išvengę, jei Rusiją visur ir visada vadintume teisinga ir padoria „didžiąją pasaulio galia“? Priešingai: šitaip aukštinamas rimtų psichologinių problemų turintis diktatorius gali pamanyti pajėgus ir trečiąjį pasaulinį karą pradėti…
Argi Kremliaus vadovams vakariečiai per mažai prikalbėję komplimentų (pavyzdžiui, vienas JAV prezidentas pažvelgė į Vladimiro Vladimirovičiaus akis ir suprato, kad tai padorus, sąžiningas vaikis)? Jei suskaičiuotume visas Vašingtono, Paryžiaus, Berlyno kadaise V.Putinui parodytas pagarbas ir reveransus, Kremliaus valdovas šiandien turėtų būti mažų mažiausiai doras kaip angelas. O juk taip nėra.
Be abejo, B.Obama padarė grubią klaidą, Rusiją pavadinęs „regionine galia“, nes šio teiginio neparėmė konkrečiais darbais. Bet nereikia būti naiviems: imperinių Rusijos apetitų gražiais žodžiais nesumažinsi.
Mes, lietuviai, esame homofobai. Bijome pabėgėlių, bijome rusų, nemylime Lenkijos ir lenkų, kuriems nesuteikiame teisės dokumentuose pavardes rašyti lenkiškai, tyčiojamės iš prancūzų, kurie labiau panašūs į negrus (prisimenat, kokia buvo reakcija į Kauno stadione iškeltą plakatą, kai Lietuvos rinktinė žaidė su Prancūzijos rinktine? Plakatas ironiškai sveikino Afrikos valstybės futbolininkus).
Skaitytojų laiškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tai faktas: ir dabar, Europos čempionate, į finalą Prancūziją išvedė ne kas kitas, o juodaodžiai.
Štai Vakaruose (Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje…) žmonės tolerantiški, ten svetingai priimami visų tautybių, visų rasių emigrantai…
Pasirodo, švelniai tariant, buvo ne visai taip. Didžiojoje Britanijoje neseniai įvykęs referendumas byloja visai ką kita. O būtent: minėtos tautos sukandusios dantis kentė globalistų siekį jas neutralizuoti, sumaišyti su atvykėliais, panašiai kaip Sovietų Sąjungos bolševikai – surusinti pavergtas šalis. Baltijos valstybėse gamyklos buvo statomos pirmiausia tam, kad atsirastų pretekstas į čia perkelti rusus – kaip trūkstamą darbo jėgą.
Anglai, pasirodo, nebuvo patenkinti, kai Europos Sąjungos politikai Anglijoje juos vertė tautine mažuma. Pasitaikė proga, ir jie pratrūko įžeidinėti šalį okupuojančius atvykėlius.
Ir tai tik pradžia. Artėja rinkimai Prancūzijoje, Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose… Nepanašu, kad prancūzai ir vokiečiai yra sužavėti dabartinių vadovų nacionaline politika, Briuselio siekiais dominuoti, nurodinėti, reglamentuoti kiekvieną žingsnį. Yra du keliai: arba ES bus tokia, kokia buvo Sovietų Sąjunga, t.y. diktatoriškai valdys „broliškas“ respublikas, arba Briuselio ir Sąjungos valstybių susilietimo taškai apims tik gyvybiškai svarbias sritis.
Pirmuoju atveju ES laukia Sovietų Sąjungos likimas, o antruoju: protingai tvarkantis, nesikišant į smulkmenas, nesiekiant visus suvienodinti pagal įtakingiausių valstybių kurpalį – galima būtų gyventi ramiai ir laimingai.
Akivaizdu – multikultūralizmas žlugo. Siekis sočiai gyventi iš alkanų Afrikos ir Azijos vergų darbo pagimdė dabar sunkiai išsprendžiamas problemas. Alkanųjų aname pasaulyje daugiau, negu civilizuotas pasaulis, t.y. Europos Sąjunga, gali juos pamaitinti.
Kodėl Lietuva išsivaikšto? Todėl, kad ji nepajėgia už darbą mokėti tiek, kiek gali Didžioji Britanija, Vokietija. Jeigu Europos Sąjungai rūpėtų Lietuvos, lietuvių tautos likimas, ji mums leistų, patartų vienaip arba kitaip reguliuoti bent jau aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių srautus iš tėvynės. O yra atvirkščiai – gydytojai ir kiti specialistai tiesiog viliojami kelis kartus didesniais atlygimimais.
Pražūtinga politika – dirbtinai, savanaudiškai perkėlinėti tautas iš vienos valstybės į kitą. Taip elgėsi Stalinas, panašiai, gal tik kiek maskuodamiesi, elgiasi šių dienų buvusieji Sovietų Sąjungos bičiuliai, madas diktuojantys iš Briuselio, Paryžiaus, Romos…
Šie jų paklydimai brangiai kainuoja ir dar brangiau kainuos artimiausioje ateityje pirmiausia senstančioms Europos tautoms.
„Sovietų Sąjunga nėra tokia stipri, kokia – didelė, o Lietuva nėra tokia silpna, kokia – maža“. Tai žodžiai, kuriais Vytautas Landsbergis atsakė, berods, spaudos konferencijoje SSRS sostinėje Maskvoje Kovo 11 išvakarėse į vieno žurnalisto klausimą, ar Lietuva supranta, su kokia galybe turi reikalą.
Sovietų Sąjungai sugriuvus, po gana trumpo šiltų Rusijos ir Lietuvos politinių santykių laikotarpio, maždaug iki tol, kol Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas sumažėjusios imperijos išsaugojimui palaimino civilių gyventojų Čečėnijoje žudynes ir nušlavė nuo žemės paviršiaus Grozną (ką ten Gernikė), Kremliuje ar šalia jo ne vieną kartą girdėjome revanšistinius apgailestavimus dėl SSRS žlugimo. Iki šiol matome veiksmus, siekiant priversti Baltijos valstybes žaisti pagal Maskvos nustatytas taisykles: nuolat vyksta informacinis, energetinis ir kitoks (per visokius embargo) puolimas.
Perskaičiau Virginijaus Savukyno ir Rimvydo Valatkos interviu su Lechu Valensa – "Lenkų maištininkas ant lietuviško dviračio" (15min.lt, 2013 m. birželio 21 d.). Sunku patikėti, kad šis jau nebejaunas žmogus, Nobelio taikos premijos laureatas, garsiausias pasaulyje elektrikas, Gdanske prieš 33 metus padaręs komunizmui esminį trumpą sujungimą" (taip publikacijoje pristatomas buvęs Lenkijos Respublikos prezidentas) – toks pažangus: "Naikiname sienas, kuriame Europos valstybę. Valstybių interesai tampa antraeiliai. Pirmoje vietoje turėtų būti Europa. Turime tapti Europos patriotais", – sako "Solidarumo" laikų maištininkas.
Aš nesistebiu, kai panašiai kalba koks trisdešimtmetis, sėdintis šiltoje kėdėje kur nors Briuselyje – kitos išeities jis neturi, jeigu nenori prarasti to, ką turi. Bet Lechas Valensa, kurio vardas į istoriją "bus įrašytas kaip žmogaus, kuris baigė šalių padalijimo, karų, revoliucijų epochą ir suteikė šansą…" (taip jis pats apie save)!
Nacistų okupacinis režimas Lietuvoje, kaip ir kituose okupuotuose kraštuose, įvedė griežtą spaudos kontrolę. Vokiečių cenzūra neleisdavo spausdinti objektyvių straipsnių apie tarptautinę padėtį, karo veiksmus frontuose, okupuotos Lietuvos ekonominę ir kultūrinę būklę.
Lietuvių spauda buvo verčiama garbinti A. Hitlerį, “nenugalimą” Vokietijos kariuomenę, liaupsinti vokiečių kultūrą. Be to, naciai lietuvių laikraščiams prievarta bruko antisemitinius straipsnius, įvairiausius vokiškus potvarkius ir skelbimus.
Tokioje situacijoje objektyvios ir lietuvių tautinius interesus atspindinčios spaudos poreikis buvo milžiniškas. Suprantama, jog tokia spauda galėjo egzistuoti tik pogrindyje. Kaip spaudos draudimo laikais suklestėjo knygnešių judėjimas ir lietuviškų knygų ir spaudos gabenimas į Lietuvą, taip ir nacių okupacijos metu atsirado nauja spaudos rūšis – rezistencijos spauda.
Europoje vis garsiau skamba kritiški balsai dėl euro ateities. Jų itin gausu vokiškuose portaluose. Suklusti ir susirūpinti verčia tokios antraštės: „Bendrieji pinigai atvedė Europą į krizę“, „Kam naudinga išsaugoti eurą?“, „Ar Vokietija jau bankrutuoja?”, „Kiek ilgai dar vokiečiai turės mokėti už Euro gelbėjimą?”, „Euro gelbėjimas pririša Vokietiją prie lavono” ir pan.
Kompetetingiausiu euro kritiku Vokietijoje laikomas profesorius emeritas Karlas Albrechtas Schachtschneideris. Žinomo valstybės teisės specialisto vardą ypač išpopuliarino jo pastangos kovoti prieš eurą per Vokietijos konstitucinį teismą ir siekti, kad bendrais Europos klausimais vyriausybė atsižvelgtų į piliečių interesus.
Pagrindinis praėjusios savaitės akcentas – Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dvidešimtmečio minėjimas. Prasmingas minėjimas. TSMPI nueitas kelias pažymėtas skaitant viešas paskaitas.
Paskaitos – ne bet kokios, o būtent mums visiems aktualiais klausimais. Viešų paskaitų – ne tiek mažai. Pavyzdžiui, “Lietuvos energetikos politika: ar jau pasiekėme proveržį?”, “Jaunimo vaidmuo Lietuvos politikoje”, “Kodėl reikėtų sugyventi su kaimynais”, “Ar mums dar reikia teisės?”, “Kaip numatyti rinkimų rezultatus”, “Kodėl Europos Sąjunga nežlugs?”. Paskaitų būta ir daugiau, bet paminėjau būtent tas, kuriose teko pačiam dalyvauti.
Sukako 20 metų nuo vieno labai svarbaus istorinio įvykio – virš Kremliaus buvo nuleista sovietinė vėliava. Daugelis iki šiol rauda. Pavyzdžiui, rašytojas Aleksandras Prochanovas: „Svarbiausia, kas nutiko, – praradau savo Tėvynę. O tai pamatinė vertybė bet kuriam žmogui, ypatingai – rusui…“.
Aš gi, būtent kaip rusas, nesuprantu, kodėl turėčiau apverkti valstybę, kur milijonai valstiečių nebuvo pilnaverčiais piliečiais, kadangi neturėjo galimybės laisvai judėti šalyje. Tiktai priartėjus sovietų istorijos saulėlydžiui, 1974-ųjų rugpjūtį, o netgi ne prie Chruščiovo, kaip priimta manyti, valstiečiams pradėjo išdavinėti pasus.
Istorija yra ir tautos konstravimo ginklas. Šiandien žinoma, kad istoriją galima paversti tautos griovimo įrankiu.
Visų mums nepalankių valstybių istoriografija sako – Lietuvos valstybė ir tauta yra nesusipratimas. Būtent šitai teigia mums nepalankių šalių istoriografija. Tuo stebėtis nereikia, nes istorijos studijos, mokslas, tyrinėjimai, kartu su teise buvo labiausiai prižiūrimos humanitarinės sritys. Išliko toli gražu negeras tęstinumas – ištautinta ir išvalstybinta sąmonės struktūra. Todėl iš kai kurių atsakingų asmenų išgirstame, kad nepriklausoma Lietuva buvo statoma ant “ydingų” etninio fundamentalizmo pamatų.
Vladimiras Bukovskis(g. 1942) – vienas disidentinio sąjūdžio SSRS pradininkų, neurofiziologas, rašytojas.
Nuo paauglystės užsiėmęs antisovietine veikla, už tai šalintas iš mokyklos ir universiteto, jau 1963 m. jis suimamas, pripažįstamas nepakaltinamu ir prievarta gydomas sovietinės psichiatrijos metodais. Vieno iš daugybės savo kalinimų metu jis su nelaimės bičiuliu Semionu Gluzmanu parašė ir savilaidoje paskelbė Пособие по психиатрии для инакомыслящих – vadovą tiems, kuriuos komunistai mėgino paskelbti/padaryti nepakaltinamus.
Kodėl sugriuvo Sovietų Sąjunga? Šis klausimas kyla turbūt ne vienam žmogui, ypatingai pačiam tapus šio griuvimo proceso liudininku. “Milžinas ant molinių kojų” – taip buvo vadinama Sovietų Sąjunga. Nuo mažų dienų šioje valstybėje turėjai prarasti savo individualumą, susitapatinti su kuriama komunizmo ideologija ir įsitraukti į komunizmo statybas.
Nebuvo individualumo, buvo kolektyvizmas. Iš to kilo pirmoji rimta problema, nes individo norai pasimesdavo biurokratų stalčiuose tarp dokumentų. Planuojat sudėtingus ekonominius procesus, nebuvo atsižvelgiama į individo norus. Žmogus buvo nereikšmingas.
.svg){kind=link}
_-_Crimea_disputed.svg){kind=link}