„Arshin mal alan“ operetės afišos

Armėnija mėgsta girtis savo kultūriniais, meniniais, moksliniais, kulinariniais kūriniais, veikalais, patiekalais. Esą – jie, lyginant su kitų šalių kultūra, patys seniausi, vertingiausi, brandžiausi. Armėnija dedasi esanti viena iš civilizuočiausių, seniausias kultūrines šaknis turinčių valstybių. Supask, tik itin talentinga armėnų tauta galėjo sukurti tiek daug pasaulinio garso šedevrų pačiose įvairiausiose srityse, pradedant muzikos kūriniais ir baigiant kulinariniais receptais.

Bet jei pažvelgsime į neva autentiškus armėniškus šedevrus bent kiek atidžiau, išvysime daug apgaulių. Jei kūrinys pristatomas armėnišku, dar nereiškia, kad jis – tikrai armėniškas. Jie dažnai pavogti, pasisavinti ar nukopijuoti iš kitų kultūrų. Apie tokius atvejus slaptai.lt jau yra rašęs šiose publikacijose: Irma Dubovičienė. „Operetė, kuri turbūt dažniausiai istorijoje buvo vagiama bei falsifikuojama“ bei Irma Ąžuolė. „Trofejinės vertybės: barbariškiems poelgiams nėra senaties termino“.

Karabacho grupės kilimas, vaizduojantis tradicinę „Gėlės sode“ kompoziciją.

Tąsyk omenyje turėtas ypatingai vertingas, milijonus dolerių kaštuojantis Karabacho grupės purus azerbaidžanietiškas kilimas, vaizduojantis tradicinę „Bachčadagullar“ kompoziciją (Gėlės sode), kurį dar visai neseniai kolekcionieriai bandė pristatyti kaip armėnišką šedevrą, bei 1913 m. Uzeiro Hadžibekovo sukurta milžiniško populiarumo sulaukusi operetė „Aršin mal alan“, kurią plagiatoriai Amerikoje pristatydavo kaip armėnišką šedevrą.

Kodėl Armėnija savinasi svetimus pasiekimus, kodėl menkina kaimynines šalis? Armėnija ne šiaip sau taip elgiasi. Menkindama azerbaidžaniečius ar turkus oficialusis Jerevanas bando pasakyti, jog nei turkai, nei azerbaidžaniečiai neturi praeities. Viskas, ką, sakykim, vertingo ir išliekamąją vertę sukūrė azerbaidžaniečių meininkai, kūrėjai, rašytojai, Armėnija stengiasi pateikti kaip armėniškus laimėjimus. Šitaip elgiantis Jerevanui lengviau reikšti nepagrįstas teritorines pretencijas tiek Turkijai, tiek Azerbaidžanui. Armėnija bando įrodyti: jei šios jų kaimynės neturi sukūrusios šedevrų, jei tie šedevrai – armėniški, vadinasi, ir Kalnų Karabachas – ne azerbaidžanietiškas. Maždaug tokios taktikos ir strategijos iki šiol laikosi oficialūs Jerevano politikai.

O jei azerbaidžanietiški pėdsakai – akivaizdūs, tada plagiatoriai vėl gudrauja: tokius meno, muzikos ar architektūros kūrinius bandoma priskirti persų kultūrai. Kad jokiu būdu neliktų nė menkiausių asociacijų su Azerbaidžanu.

Štai tik keletas paskutiniųjų pavyzdžių. Eidama klastočių ir plagiato keliu Armėnija garsiąją Juchary Gevchar – Aga mečetę Šušoje (Kalnų Karabachas) visur traktuoja kaip persišką. Taip pat vadinama ir garsioji Mėlynoji mečetė Jerevane. Armėnija ją priskiria persų, bet ne azerbaidžaniečių kultūrai. Armėnija bijo net pagalvoti, kad Mėlynoji mečetė – azerbaidžanietiška. Priešingu atveju Jerevanui tektų pripažinti azerbaidžanietišką savo sostinės kilmę. Bet taip iš tiesų ir yra. Mėlynoji mečetė pastatyta tuomet, kai gyvavo Karabacho ir Irevanės chanatai – išskirtinai azerbaidžanietiški dariniai.

Pastarosiomis dienomi armėniškų falsifikacijų nuskambėjo ir televizijos laidoje „Mir 24“. Vietinė šios laidos korespondentė Luiza Simonian kalbino Jerevano konservatorijoje studijuojantį studentą iranietį Ali Achavaną Salamatą. Pasakodamas apie save šis iranietis sugrojo pianinu ir tuo pačiu padainavo azerbaidžaniečių liaudies dainą «Küçələrə su səpmişəm». Bet „Mir 24“ reoportaže L.Simonian šią dainą pristatė esant persišku muzikos kūriniu „Kučalar azani“. Nors studentas iranietis ją atliko azerbaidžaniečių kalba.

Mir24tv afiša

Kad minėtoje televizijoje skambėjusi daina yra azeraidžanietiška, byloja ir tai, kad ji sovietmečiu buvo labai dažnai atliekama Azerbaidžane. Ją dainuodavo garsus azerbaidžaniečių dainininkas Rašidas Beibutas. Ši daina taip pat buvo viena iš labiausiai mėgstamų Azerbaidžano prezidento Heidaro Alijevo kūrinių.

O ir vėliau, 1994 metais, azerbaidžaniečių dainininkė Sakina Izmailova ją atliko Turkijoje kaip azerbaidžanietišką. 2011-aisiais metais tarptautiniame Eurovizijos konkurse dalyvavęs azerbaidžaniečių duetas Eldaras Gasymovas ir Nigiar Džamal ją atliko Diuseldorfo mieste kaip azerbaidžanietišką kūrinį. Tad neaišku, kaip išskirtinai azerbaidžanietiškas kūrinys laidoje „Mir 24“ tapo persišku?!

Dar viena įdomi detalė: 2017-aisiais populiarioje rusų laidoje „Pole čudes“ Georgijus Gasparianas (gimė Karabache, gyvena Maskvoje) įsiminė žiūrovams atlikęs dainą „Džan Karabax“. Bet tai – ne armėnų, o azerbaidžaniečių daina. Armėnų plagiatoriai ją pasisavino iš azerbaidžanietiškos „Suraja“, kurią 1947 metais sukūrė azerbaidžaniečių kompozitorius Saidas Rustamovas, panaudodamas azerbaidžaniečių poeto Zeinalo Džabarzadės žodžius.

Beje, sovietinėje Armėnijoje atlikėją Rašidą Beibutovą dažnai pristatydavo kaip Rašidą Bechbudianą…

2019.08.06; 11:30  

Mūsų laikais politiniai konfliktai neapsiriboja įsibrovimu į svetimas teritorijas. Ne mažiau pavojingas yra kultūrinių sienų pažeidimas, kai viena tauta savinasi ar naikina vienokius ar kitokius kitos tautos kultūros elementus. Azerbaidžanas visa apimtim savo kailiu patyrė tokio proceso kartėlį per Kalnų Karabacho konfliktą.

Azerbaidžano kilimų muziejuje

Okupuotose Azerbaidžano teritorijose buvo sugriauta per 600 istorinių bei architektūrinių paminklų, įskaitant ir 22 muziejus. Ypač vertingi buvo Kelbadžaro (azerb. – Kelbečero) ir Lačino istorijos ir kraštotyros muziejų eksponatai, ten nuo neolito saugoti įvairių istorinių epochų paminklai. Abu tie muziejai buvo nusiaubti, o didžioji dalis jų kolekcijų išvežta į Armėniją. Be to, buvo visiškai sunaikintas Javų muziejus Agdame. Tarp jo eksponatų buvo, antai, tokia retenybė kaip per kasinėjimus šalia Agdamo rasti suakmenėję kviečių, kurių amžius apie 7 tūkstančiai metų, pavyzdžiai. 

Bet ne vien muziejinės vertybės buvo išvežtos iš Azerbaidžano ir sunaikintos – toks pat likimas ištiko ir pas privačius asmenis buvusius mūsų kultūros pavyzdžius. Apie vieną tokį – praėjusiame šimtmetyje Karabacho audėjos išausto kilimo stebėtiną likimą aš ir noriu papasakoti.

Viskas prasidėjo nuo Los Andžele (JAV) gyvenančio mūsų tėvynainio Elšado Tairovo dosnaus poelgio. Tairovas kolekcionuoja azerbaidžaniečių kilimus ir knygas apie Letifą Kerimovą – garsų mokslininką ir kilimų audėją, azerbaidžaniečių kilimų tyrinėjimo pradininką.

Karabacho grupės purus kilimas, vaizduojantis tradicinę „Bachčadagullar“ kompoziciją

2017 metais Elšadas Tairovas virtualios meno dirbinių prekybos portale pamatė Karabacho kilimą, kuris atkreipė jo dėmesį. Tas kilimas buvo išstatytas aukcione kaip armėniškas, nors jo piešinyje buvo aiškiai regimas įrašas azerbaidžaniečių kalba kirilicos rašmenimis: „1971 metų sausio 1 motinos atminimo dovana Sarvarui gimimo dienos proga“.

Kolekcininkas suprato, kad tas kilimas buvo okupantų armėnų išgabentas iš Azerbaidžano. Jis išpirko tą kilimą ir pasiuntė į Baku, į mūsų muziejų, tikėdamasis surasti jo savininką. Tačiau paieškos, kurioje dalyvavo daugelis atitinkamų organizacijų, buvo nesėkmingos…

Galų gale, tą pirmąjį azerbaidžanietišką kilimas, grįžusį iš svečios šalies į tėvynę, mecenatas padovanojo mūsų muziejui, ir dabar juo prasideda Šušos filialo ekspozicija. Beje, to Azerbaidžano kilimų muziejaus filialo likimas pats savaime yra ryškus, nors ir nebylus armėnų barbarizmo okupuotose teritorijose liudytojas. Filialas buvo atidarytas 1985 metais Šušoje, senoviniame Memandarovo name. Ten buvo demonstruojami Karabacho liaudies kūrybos pavyzdžiai – kilimai, kiliminiai dirbiniai, siuviniai, tautiniai drabužiai, papuošalai ir medžio drožiniai. Bet 1992 metais, kai Karabachą okupavo Armėnija, mūsų Šušos filialo vos neištiko tragiškas kitų to regiono muziejų likimas. Tik tuomečio muziejaus direktoriaus pastangomis pavyko dalį Šušos filialo eksponatų išgabenti į Baku. Nuo to laiko to filialo ekspozicija įsikūrusi paties muziejaus patalpose. Bet norisi tikėti, kad vieną kartą ji vėl užims savo teisėtą vietą Šušoje, išvaduotojoje nuo okupantų armėnų.

Prie Karabacho grupės kilimo, vaizduojančio tradicinę „Gėlės sode“ kompoziciją.

Bet grįžkime prie kilimo, kurį padovanojo mūzų muziejui Elšadas Tairovas. Tai Karabacho grupės purus kilimas, vaizduojantis tradicinę „Bachčadagullar“ kompoziciją. Tos kompozicijos pavadinimas pažodžiui reiškia „Gėlės sode“. Ir iš tiesų, kilime sodriomis spalvomis skleidžiasi didžiulės karmininės rožės. Jų kontrastas juodame fone sukuria nerimo koloritą, tarsi pranašauja to kilimo likimą. Dramatiškas raudonas tų rožių atšvaitas, įkūnijantis motinos meilės galią, tiesiog spaudžia širdį. Nenuostabu, kad tas tokio ypatingo likimo kūrinys audrina kūrybingų žmonių protą.

Savo laiku aš įtraukiau pasakojimą apie kilimą į ciklą paskaitų apie meną, kurios reguliariai skaitomos mūsų muziejuje. Tas paskaitas lanko daug žmonių, taip pat ir meno veikėjų. Labai didžiuodamasi noriu pabrėžti, kad ta paskaita, kaip ir vėliau „Bachčadagullar“ kilimo istorijos populiarinimas, davė vaisių. Jos įkvėptas, Valstybinio pantomimos teatro režisierius, nusipelnęs artistas Bachruzas Achmedly pastatė spektaklį „Motinos dovana“ („Nuo motinos“) – kaip matome, net pjesės pavadinime cituojami į kilimą įaustas įrašas.

Pjesės siužetas – nepaprastas to Karabacho kilimo likimas, kuris rutuliojasi prieš žiūrovų akis, tarsi kilimo ornamentas – mazgelis po mazgelio.

Kitas pavyzdys, rodantis, kaip muziejus gali įkvėpti menininką, tai dizainerės Saidos Alizade drabužių kolekcija, kurią sukurti ją sužadino to kilimo istorija. Kolekcijoje panaudotas kilime išaustų rožių atvaizdas, o taip pat įrašas „1971 metų sausio 1 motinos atminimo dovana Sarvarui gimimo dienos proga“. Pažymėtina, kad toji kolekcija vadinosi taip pat, kaip ir Pantomimos teatro pjesė – „Motinos dovana“ („Nuo motinos“).

Karabachas – mūsų bendra širdgėla, todėl meno žmonės vis grįžta prie tos temos, Manau, „Bachčadagullar“ kilimo istorija dar daug ką įkvėps naujiems kūrybiniams darbams.

Širin J. Melichova yra Filosofijos mokslų daktarė, Azerbaidžano kilimų muziejaus direktorė, Azerbaidžano ICOM (Tarptautinės muziejų Tarybos) prezidentė

2019.02.07; 10:50

Rašytoja Daiva Tamošaitytė. Azerbaidžano Nacionalinė konservatorija

Viešint Azerbaidžano Respublikos sostinėje Baku, stebina šios šalies dėmesys tradicinei kultūrai, kuri yra akivaizdus valstybės prioritetas. Baku gerbiamas ir klasikinis Vakarų paveldas, kurio viena garsiausių išraiškų yra šiame mieste gimusio violončelininko Mstislavo Rostropovičiaus vardu pavadintas tarptautinis festivalis, vykstantis kas dveji metai.

Balandžio 23-27 dienomis vyko Olgos Rostropovich kuruojamas dešimtasis festivalis, skirtas jos Tėvelio 90-osioms gimimo metinėms. Pirmieji koncertai vyko filharmonijoje. Tarp visų kolektyvų sakytum, nežemišku subtilumu ypač išsiskyrė Vienos-Berlyno kamerinis orkestras, diriguojamas Rainerio Honecko ir solistas Danielis Müller-Schottas (violončelė), atlikę W. A. Mozarto ir J. Haydno kūrinius.

Ryškus buvo ir Drezdeno Staatskapelle pasirodymas. Mozarto koncertą f-nui Es-dur Nr. 9 paskambino jaunas virtuozas Janas Lisieckis, o simfoniją g-moll Nr. 25 muzikantai griežė stovėdami. Išgirdau tikrą Mozartą ir tikrą muzikinę dramą – gyvą, aistringą, įspūdingus instrumentų grupių dialogus. Bisų tą vakarą buvo daug: pianistas paskambino R. Schumanno pjesę „Kodėl?“, kamerinis orkestras – Mozarto „Andantino“, o dirigentas Omeras Meiras Welberis atsinešė akordeoną ir solo pagriežė Piazzolą. Tokio triuškinančio atlikimo dar nesu girdėjusi, nors ir Lietuvoje, ir pasaulyje šio kompozitoriaus kūriniai, ypač tango, ypač mėgstami.

Įspūdingi buvo uždaromieji koncertai, vykę H. Aliyevo rūmuose: Jurijaus Temirkanovo diriguojamas Sant Peterburgo filharmonijos orkestras su solistais Vadimu Rudenko (fortepijonas) ir Sergejumi Dogadinu (smuikas) atliko rusų S. Rachmaninovo, P. Čaikovskio, S. Prokofjevo klasikinius veikalus.

Afišos Baku centre

Baku Nacionaliniame operos ir baleto teatre nuolat eina klasikiniai veikalai, pirmiausia nacionalinės operos, operetės ir baleto pradininko Uzeyiro Hajibeyli (Hajibeyovo) „Leili ir Medžnūnas“ (pirmoji opera, pastatyta 1908 m.), „Kioroglu“, operetė „Aršin Mal Alan“, Fikreto Amirovo baletas „Arabiškos naktys“ (eina pavadinimu „Tūkstantis ir viena naktis“), Gara Garayevo baletas „Septynios gražuolės“ ir kiti pagrindiniai scenos kūriniai, kartu su puošniomis dekoracijomis, rūbais, scenografija sudarantys šių scenos žanrų paveldo aukso fondą.

Daugelis žymiausių kūrėjų yra kilę iš Šušos ar kitų Devlig Garabagh‘o (Kalnų Karabacho) vietovių, kur iš seno (dar iki Garabagh‘o chanato laikų) buvo susiformavęs stambiausias kultūros židinys: literatūros, poezijos, dailės ir ypač – muzikos.

Šuša – Azerbaidžano tradicinės muzikos, legendinių iš kartos į kartą žinias perdavusių muzikantų lopšys. Iki šiol daugelis laiko didele garbe turėti giminėje iš ten kilusį mugamo atlikėją arba instrumentininką, išmokti griežti arba dainuoti tradicinę muziką. Azerbaidžano mugamas 2003 metais buvo įtrauktas į UNESCO nematerialaus oralinio meno žmonijos vertybių sąrašą. Mugamui skirti puošnūs nauji rūmai Baku, kuriuose savaitėmis vyksta mugamų konkursai, jų atlikėjai koncertuoja visose didžiausiose šalies scenose. Mugamo partiją U. Hajibeyli parašė iš meilės išprotėjusio Medžnūno personažui. Aukštas specialiai mugamo atlikimui išlavintas stiprus balsas, sudėtingi numeriai sulaukia iš publikos ovacijų, kaip ir operoje panaudoto tradicinio instrumento – taro – epizodiniai  intarpai.

Baku operos ir baleto teatras

Liaudies muzikos gyvieji dainiai – ašugai – dar viena valstybės palaikoma tradicija. Ašugai sau akompanuoja sazu, kartais jų ansamblių instrumentus papildo balabanas (pučiamasis), sakytinės poezijos intarpai. Prieš dvidešimt metų į vyrų šventovę įsiveržė moterys – jos puikiai atlieka mugamus ir liaudies dainas. Gegužės 15 d. nacionalinėje filharmonijoje per koncertą, skirtą poeto Molla Panah Vaqif‘o 300 metų metinėms, šalia įvairių ansamblių ir solistų iš 62 šalies regionų, dainavo žymi ašugė, kuriai ta proga prezidentas Ilhamas Aliyevas suteikė garbų apdovanojimą.

Tačiau vienas žymiausių pastarųjų metų pasiekimų kultūros srityje yra naujoji Azerbaidžano nacionalinė konservatorija. Kaip teigė atlikėjų fakulteto dekanė Leyla Gulijeva, „ji egzistuoja nuo 2001 metų. Anksčiau liaudies instrumentų katedra įėjo į Baku muzikos akademijos sudėtį, tačiau prezidento H. Aliyevo įsaku klasikinė muzika buvo atskirta nuo nacionalinės, ir 2001 m. atskirai įsteigta Azerbaidžano nacionalinė konservatorija (ANK).“ Ji sukurta buvusios liaudies instrumentų k–dros pagrindu, rektoriumi paskirtas prof. Siyavushas Karimi, ir reformuotas darinys pradėjo dirbti nuo 2002 metų. Taigi reforma įvykdyta per rekordiškai trumpą laiką – vienerius metus.

Pasak L. Gulijevos, kada U. Hajibeyli sostinėje 1921 m. įkūrė muzikos konservatoriją (dabar – akademija, jai nuo 1991 m. vadovauja žymus pianistas, dirigentas ir meno veikėjas Farhadas Badalbeyli), ten šalia Europos muzikos pagrindas taip pat buvo tradicinė muzika, kurią jis siekė išaukštinti. Tuo tikslu 1931 m. buvo įkurtas liaudies instrumentų orkestras, 1936 m. – dainų ir šokių ansamblis. Filharmonija ir simfoninis orkestras buvo įkurti vėliau – atitinkamai 1936 ir 1938 metais. 

Nacionalinė konservatorija buvo įsteigta siekiant pakelti nacionalinę muziką į dar aukštesnį lygmenį. Į naują didžiulį septynaukštį pastatą buvo persikelta ir ANK atidarymas įvyko 2013 m. vasario 13 d. Pagal moderniausius reikalavimus pastatyta įstaiga dvelkia prabanga: marmuras ir paslaugūs pasitinkantys darbuotojai prie apsauginių užkardų hole, šviesios koncertų ir konferencijų salės, milžiniška tradiciškai dekoruota patalpa užsienio svečiams, liaudies instrumentų laboratorija, net baseinas, didelis kiemas su augmenine skulptūra – fortepijono pavidalo krūmu…

Baku opera Leyli ir Medžnūnas

Teorijos ir atlikimo padalinius sudaro 9 katedros, kuriose kartu su magistrais mokosi daugiau nei 400 studentų. Dėstomos disciplinos – solinis dainavimas, nacionalinis vokalas, instrumentai taras, kemanča, balabanas ir kiti, muzikos teorija, istorija ir muzikos kritika, vyksta konferencijos, mokslo darbų gynimai, veikia asistentūra, liaudies instrumentų orkestras ir chorai. Konservatorija bendradarbiauja su kitomis Baku aukštosiomis mokyklomis, Vokietijos ir Turkijos muzikos akademijomis ir universitetais. Iš Norvegijos kasmet atvykstantis profesorius skaito paskaitas apie norvegų tradicinę muziką.

Kalbiname ANK laboratorijos vedėją, instrumentų gamintoją Mammadovą Mammadali Miralioglu, kuris yra modifikavęs (sukūręs) apie 40 nacionalinių instrumentų, taip pat rašo knygas apie jų rekonstrukciją su schemomis ir brėžiniais.

„Kazachstanas ir Rusija jau turi orkestrus su septynių oktavų styginių ir pučiamųjų instrumentų diapazonu, o mes dar stengiamės tokį parengti, padirbdinti instrumentus, – sakė M. Mammadovas. – Mūsų santūrui (4,5 oktavos) analogų nėra, nes visų stygų įtempimas – vienodas. Kemanča (dvistygis strykinis) ir balabanas (pučiamasis) jau yra modifikuotas nuo sopraninio iki kontrabosinio. Gaminame ir mušamuosius –nagarą (davulą), dafą“. 

Daiva Tamošaitytė su Azerbaidžano Nacionalinės konservatorijos rektoriumi Siyavushu Karimi

Iš garbaus meistro sužinojau, kad Azerbaidžanas turi Nacionalinį karinį pučiamųjų orkestrą, sudarytą iš tradicinių instrumentų! Jų kilmė – turkiška. M. Mammadovo 32 pagamintus instrumentus rodė parodoje Italijoje. Jis juos gamina rankomis, turi ir pameistrių. Tačiau mokiniai – nelengvai randamas auksas. Jie turi išmanyti fiziką, akustiką, matematiką, kaip griežti. „Tai – ne žaidimas, – rimtai sako Mammadovas. – Tai pats sunkiausias dalykas.“ Unikalūs azerbaidžaniečių instrumentai brangūs (40-45 tūkst.), reikia ir laiko jiems įgauti galutinį pavidalą – tarkim, mušamajam, gaminamam iš abrikoso, reikia ketverių metų, kad išdžiūtų. Aprodęs daugybę pagamintų ir dar gaminamų instrumentų, M. Mammadovas sakė, kad viskam reikia laiko, o su laiku ir toliau vystysis nacionaliniai instrumentai.

Ekskursija po Nacionalinę muzikos konservatoriją padarė didžiulį įspūdį. Buvo akivaizdu, kaip toli azerbaidžaniečiai aplenkė lietuvius šioje srityje. Deja, lietuvių tradicinių (net nevadinamų nacionaliniais) instrumentų ateitis gana miglota, nes jų panaudos arsenalas siaurėja, iki šiol nesukurtas nacionalinis liaudies instrumentų orkestras, nors prof. Pranas Tamošaitis tokį eksperimentinį buvo sukūręs ir parengęs dvi programas (gaila, kad nepaisant didelio muzikantų entuziazmo, pinigų jo išlaikymui nebuvo rasta).

Galiausiai šių metų sprendimas panaikinti Liaudies instrumentų katedrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kuri sėkmingai gyvavo ir buvo vienas svarbiausių lietuvybės židinių, ir ją jungti prie Styginių katedros – tai žingsnis, kuris rodo ne tik abejingumą mūsų liaudies muzikos ateičiai, bet ir nacionalinės svarbos klausimų menką suvokimą. O gal vis dėlto bus persigalvota? Juk tokius svarbius klausimus turėtų spręsti visi Lietuvos liaudies muzikos baruose dirbantys žmonės kartu su Kultūros bei Švietimo ministerijomis, Nacionaliniu kultūros centru.

2017.09.01; 06:00

Šiandien portalo slaptai.lt svečias – Baku muzikos akademijos rektorius prof. Farhadas Badalbeili (Ferhad Bedelbeyli).

Lietuviams prof. F.Badalbeili labiau žinomas kaip profesionalus pianistas, dirigentas, daug koncertavęs Austrijoje, Prancūzijoje, Izraelyje, Rusijoje, Lietuvoje, Ukrainoje, Turkijoje…

Mes taip pat jį pažįstame kaip aktyvų Azerbaidžano kultūros bičiulių fondo narį, principingą Azerbaidžano muzikų rėmimo centro įkūrėją, aistringą Azerbaidžano muzikinės kultūros misionierių.

Tačiau Lietuva nežino, jog prof. F.Badalbeili dar yra ir Azerbaidžano Respublikos Kalnų Karabacho azerbaidžaniečių bendruomenės narys.

Ši visuomeninė organizacija – nei politinė, nei karinė. Tačiau jos uždaviniai – ir kilnūs, ir tuo pačiu – sudėtingi. Ji trokšta susigrąžinti prieš du dešimtmečius iš Azerbaidžano klasta ir jėga atimtas žemes, įskaitant ir Kalnų Karabachą.

Continue reading „Prof. Farhadas Badalbeili: „Mano didžiausia svajonė – sugrįžti į gimtąjį Šušos miestą““