Armėnai trečią dieną protestuoja prieš taikos susitarimą su Azerbaidžanu. EPA-ELTA nuotr.

Armėnijos sostinėje Jerevane ketvirtadienį tūkstančiai žmonių trečią dieną iš eilės susirinko protestuoti prieš paliaubų susitarimo su Azerbaidžanu sąlygas. Susitarimu buvo užbaigtos daugiau kaip šešias savaites trukusios pražūtingos kovos dėl Kalnų Karabacho, praneša agentūra AP.
 
Susitarime, pasiektame tarpininkaujant Rusijai, numatyta, kad Azerbaidžano pajėgos išlaikys per pastarąsias kovas užimtų teritorijų kontrolę, įskaitant antrą pagal dydį Kalnų Karabacho miestą Šušą. Armėnija taip pat sutiko išvesti savo pajėgas iš didelės regiono dalies.
 
Pagal susitarimą Rusija pradėjo dislokuoti į regioną taikdarius. Turkija, konflikte palaikanti Azerbaidžaną ir siekusi vaidinti svarbesnį vaidmenį taikos procese, dalyvaus stebint paliaubas.
 
Azerbaidžane taikos susitarimas sutiktas džiugiai, o Armėnijoje kilo pasipiktinimas. Netrukus po to, kai ankstų antradienį buvo paskelbta apie sudarytą susitarimą, dauguma armėnų išėjo protestuoti į gatves. Jie šturmavo vyriausybės ir parlamento pastatus.
 
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas susitarimą pavadino „šlovinga pergale“, o Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas tvirtina neturėjęs kito pasirinko. Ketvirtadienį Armėnijos premjeras teigė, kad pasirašė susitarimą po to, kai kariuomenė pranešė jam, kad karas turi būti skubiai nutrauktas.
 
Per didžiulį mitingą trečiadienį Armėnijos opozicijos partijos ir jų šalininkai reikalavo premjero N. Pašiniano atsistatydinimo, o jo sudarytą susitarimą pavadino „žeminančiu“.
 
Armėnijos institucijos ketvirtadienį pranešė sulaikiusios 10 opozicijos politikų, kaltinamų masinių neramumų skatinimu.
 
Konfliktas dėl Kalnų Karabacho trunka kelis dešimtmečius, o įnirtingos kovos atsinaujino rugsėjo pabaigoje. Iki šios savaitės antradienio besikaunančios pusės tris kartus buvo susitarusios dėl paliaubų, bet visus kartus paliaubos žlugo. Tačiau ketvirtosios paliaubos, atrodo, laikosi, nė viena pusė nepranešė apie pažeidimus.
 
Naujausios paliaubos pasiektos po to, kai Azerbaidžanas perėmė strategiškai svarbaus Kalnų Karabacho miesto Šušos kontrolę.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.13; 04:10

Kalnų Karabache. EPA – ELTA nuotrauka
Šušos griuvėsiai (Kalnų Karabachas)

Azerbaidžano pajėgos, prezidento Ilhamo Alijevo teigimu, Kalnų Karabache užėmė strategiškai svarbų Šušos miestą. „Su dideliu pasididžiavimu pranešu, kad Šušos miestas išlaisvintas iš armėnų okupacijos“, – sakė jis savo kalboje.
 
Šuša laikoma svarbiausiu miestu. Žinybos Kalnų Karabache pačios skelbė, kad jo praradimas galiausiai reikš ir pralaimėjimą kovoje dėl viso regiono. „Šuša priklauso mums!  Karabachas priklauso mums!“ – sakė I. Alijevas, kurį cituoja žiniasklaida.
 
Armėnija kol kas nepatvirtina praradusi miestą. Žinybos pranešė tik apie intensyvius mūšius, kurie tęsiasi. Šuša yra maždaug už 10 km nuo sostinės Stepanakerto. I. Alijevas paskelbė, kad bus einama iki galo. Jis jau šeštadienį kalbėjo apie didelius teritorinius laimėjimus.
 
Kalnų Karabacho žinybų teigimu, naktį Azerbaidžanas raketomis smarkiai apšaudė ir sostinę Stepanakertą. „Kartu su mūsų tėvynės gynėjais laikysimės iki galo“, – sakė regiono vadovas Araikas Arutiunianas. Bus kaunamasi „iki mirties“.
 
Smarkūs mūšiai dėl Kalnų Karabacho tęsiasi nuo rugsėjo 27 dienos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.09; 05:26

Azerbaidžaniečių tautinis muzikos instrumentas. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžaniečių tautinis muzikos instrumentas. Slaptai.lt nuotr.

Kalnų Karabachas yra vienas iš svarbiausių Azerbaidžano tradicinės muzikos vystymosi židinių. Neatsitiktinai jis savo laiku buvo taikliai pramintas Kaukazo konservatorija. Šiame regione gimė ir kūrė kultūros istorijoje ryškų pėdsaką palikusios asmenybės – kūrėjai, atlikėjai, tradicinių muzikos instrumentų meistrai. Iš šio židinio kilę talentai kūrė Azerbaidžano muzikos istoriją ir buvo lyderiai ne tik savo tėvynėje, bet ir Rytų šalyse.

Tradicinės muzikos šedevrai

Liaudies kūryba atskleidžia tautinį savitumą. Lietuviai didžiuojasi tradicinėmis sutartinėmis, kurios atsirado dar iki Lietuvos krikšto. Jų unikalumas pripažintas tarptautiniu mastu – sutartinės įtrauktos (2010) į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Kiek anksčiau tokio pripažinimo yra sulaukę Kaukazo tautų tradicinės muzikos šedevrai. Vieni jų lietuviams geriau žinomi, kaip antai gruzinų polifoninis dainavimas. Į tą patį UNESCO sąrašą taip pat įrašytas 2008 m. (2003) azerbaidžaniečių mugamas.

Mugamas yra sudėtinga daugelio dalių vokalinė ir instrumentinė kompozicija, specifiniais būdais atliekama klasikinės poezijos ir muzikinė improvizacija. Tai Rytų tautoms įprastas muzikos žanras. Irakas, Turkija jį vadina makamu, Iranas – radifu.

Azerbaidžano mugamas turi savitų bruožų. Net ir pačioje šalyje istoriškai susiformavo kelios mokyklos. Specialistai jas atskiria pagal skirtingą atlikimo techniką, interpretavimą. Ypatingą reikšmę mugamo tradicijos plėtrai turėjo Karabachas, tačiau apie tai šiek tiek vėliau.

Įdomu, kad azerbaidžaniečių mugamas pasauliniu lygiu, galima sakyti, buvo pripažintas dar sovietmečiu. 1977 m. į vadinamąjį auksinį diską, į kurį buvo sudėti žmonijos kultūrinių pasiekimų pavyzdžiai, iš tuometės Sovietų sąjungos (be rusų kūrėjų) pateko tik azerbaidžaniečių mugamo ir gruzinų polifoninio dainavimo įrašai.

Verta prisiminti šį unikalų projektą, juolab kad 1977 m. į orbitą sėkmingai paleisti bepiločiai erdvėlaiviai dvyniai „Voyager“ yra toliausiai kada nors nuo Žemės nutolę objektai. Šiek tiek skirtinga trajektorija skriejantys zondai 2020-ųjų pradžioje buvo už 123,465 astronominių vienetų (18,482 mlrd. km) ir 148,6816 AV (22,242 mlrd. km) nuo mūsų planetos. NASA tikisi, kad paskutines zondų siunčiamas nuotraukas, nepaprastai vertingas galaktikos tyrimams, turėtų gauti iki 2025 m. Paskui jie tiesiog skries milijonus metų.

Gal kada nors, kai net mūsų planeta jau neegzistuos, išsipildys astronomo, astrofiziko, kosmologo ir rašytojo Karlo Sagano (1934–1996) bei jo bendraminčių svajonė – nežemiškos civilizacijos ras ir perskaitys joms skirtą žemiškosios civilizacijos siųstą laišką. Prie erdvėlaivių „Voyager“ korpusų pritvirtintos 30 cm skersmens paauksuotos vario plokštelės su rūpestingai parinkta garsine bei vaizdine informacija, pristatančia žmonijos kultūrą. Informaciją specialiai pagamintiems diskams parinko tam reikalui sudarytas NASA komitetas, vadovaujamas Kornelio universiteto prof. K. Sagano.

Baku opera Leyli ir Medžnūnas

Nežemiškoms civilizacijoms skirtame laiške nėra neigiamų žmonijos aspektų – karų, skausmo, katastrofų. Pateikiama informacija apie Žemės įvairovę: 115 nuotraukų, 90 minučių muzikos įrašų iš įvairių kultūrų ir epochų, žmonių pasveikinimai 55 kalbomis, JAV prezidento (1977–1981) Džimio Karterio ir JT Generalinio sekretoriaus (1972–1981) Kurto Valdheimo pasveikinimai.

Tolimų pasaulių gyventojai yra sveikinami, be kitų, armėnų ir turkų, zulų, lotynų kalbomis. O tarp muzikos kūrinių yra ne tik kompozitorių klasikų šedevrų ištraukų, bet ir pasaulio etninės muzikos pavyzdžių, tarp jų pustrečios minutės trunkantis tradicinio mugamo įrašas, atliekamas balabanu (apie 30 cm medinis pučiamasis muzikos instrumentas su liežuvėliu ir skylutėmis).

O grįžtant prie pasaulio paveldo objektų Azerbaidžane, svarbu pastebėti, kad su į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą yra įtraukta ir daugiau azerbaidžaniečių muzikinės kultūros vertybių.

Net dvi iš jų tiesiogiai susijusios su mugamo atlikimu. Tai dainininkui akomponuojantys tradiciniai muzikos instrumentai. Kultūros vertybe pripažintas (2012) taro gaminimas ir atlikimas, taip pat kemančos gamybos ir muzikavimo menas (2017, kartu su Iranu).

Be to, į šį sąrašą yra įtrauktas (2009) azerbaidžaniečių liaudies dainių ašikų (ašugų) menas, kuris vienija poeziją, sakmių pasakojimą bei grojimą gnaibomuoju styginiu instrumentu sazu (kartais pritariama ir balabanu) ar net šokį. Ašikai yra kūrėjai ir atlikėjai.

Be tradicinės muzikos neapsieina didžiausios metų šventės, vestuvės.

Su azerbaidžaniečių muzikine kultūra taip pat yra susijęs tradicinis raitelių žaidimas čovgan – jį lydi zurnų (pučiamasis liežuvėlinis aerofonas, 30–45 cm ilgio medinis korpusas varpo pavidalo žiotimis, su skylutėmis).

Muzikologai priskaičiuoja 88 muzikos instrumentus, kurie Azerbaidžano teritorijoje buvo paplitę viduramžiais, nors iki neseno laiko buvo grojama tik 17 iš jų. Pamirštus senovinius muzikos instrumentus profesionalai mėgina atgaivinti, suteikti jiems antrą gyvenimą. Tačiau vieni populiariausių muzikos instrumentų išlieka minėti taras, kemanča, sazas, zurna ir, žinoma, įvairūs mušamieji. Daugelis azerbaidžaniečių liaudies instrumentų tais pačiais pavadinimais žinomi Artimuosiuose bei Viduriniuose Rytuose.

Turtinga muzikinė kultūra formavosi ir tobulėjo daugelį šimtmečių. Senas ištakas patvirtina archeologiniai tyrimai daugelyje Azerbaidžano regionų, taip pat ir Kalnų Karabache. Jų gausu ne tik iš ankstyvųjų viduramžių, bet ir Antikos laikų.

Antai archeologai netoli Bardos miesto aptiko IV–II a. pr. m. e. datuojamą keraminio indo šukę, ant kurios vaizduojama moteris, grojanti čangu (mušamasis chordofonas). Chodžavendo rajone buvo rasti bronziniai pakabučiai ir varpeliai-barškučiai su akmenukais viduje (II tūkstantmečio pr. m. e. pab.– I tūkstm. pr.m.e. pradžia). Tai buvo ne tik moters tualeto puošmena, bet ir saviskambis muzikos instrumentas. Fizuli rajone tirtose kapavietėse aptiktas rastas apie V a. datuojamas sindžas– porinės apskritos varinės lėkštutės.

Tradicinis muzikos instrumentas ant kilimo

Liaudies muzikos instrumentai per amžius turėjo didelę įtaką žmogaus dvasiniams pasauliui ir pasaulio estetiniams suvokimui.

Azerbaidžaniečių šeimose buvo tradicija kaip svarbų atributą kambaryje ant kilimo laikyti pakabintą tarą, kemančą ar sazą. Sakoma, kad Šušoje grojo bei dainavo kiekvienas, mažas ir senas. Tradicinė muzika buvo neatskiriama gyvenimo dalis. Kaukazietiškų būgnų nagarų, kesų ritmai skelbė vestuvių šventės pradžią, jaunikio atvykimą ir jaunosios palydas, jais būdavo pritariama šokiams, įvairioms varžytuvėms ir žaidimams. Raitelių varžybose zurna buvo atliekamos kariškos melodijos. Muzika skambėjo kavinėse, turguose, gyventojų pamėgtose iškylose į gamtą, juolab per šventes.

Paminklas Gazache. Slaptai.lt nuotr.

Karabachas garsėjo muzikiniais talentais, puikiais muzikos instrumentų meistrais.

Tenykščių meistrų darbo instrumentai buvo tiekiami į kitus rajonus. Antai Šušoje gyveno garsūs taro meistrai Charatas Gulu, Ablachanovas Akperas, Salmanovas Šachinas, Achundovas Sabiras, Huseinovas Malikas, Agdame – Achmedovas Gulamhuseinas, Balakišijevas Beilaras. Tradicinių pučiamųjų instrumentų, tokių kaip balabanas, tutekas ir zurna, neprilygstamas meistras buvo Etemiazli Džumšudas iš Agamo.

⁕⁕⁕

Azerbaidžaniečių meistrų pagaminti tarai ne kartą buvo demonstruojami Prancūzijoje, Olandijoje, Turkijoje, Irane, Indijoje, dalis yra Drezdeno muziejuje ir Luvre.

Azerbaidžano istorijos muziejuje saugomas Šušoje 1774 m. pagamintas taras, kurio korpusas, kakliukas ir galvutė gausiai inkrustuota perlamutru. Instrumentų puošybos perlamutru tradicija yra išlikusi iki šių laikų.

Taras yra ypatingas styginis gnaibomasis muzikos instrumentas. Juo grojama sėdint. Tembras švelnus, garsai melodingi ir glostantys klausą, muzika užburianti. Instrumentas patraukia dėmesį jau vien savo neįprasta korpuso forma – primena aštuoniukę, mat yra iš dviejų skirtingo skersmens taurių.

Korpusas gaminamas iš 10–15 metų šilkmedžio (kartais iš riešutmedžio, abrikoso, kriaušės, ąžuolo) medienos, puošiamas nacionaliniais ornamentais perlamutru ir spalvotomis kaulinėmis plokštelėmis, o anksčiau – netgi sidabru, auksu. Šoninėje taurės pusėje perlamutru būdavo užrašomi savininko ar meistro inicialai, pagaminimo data. Korpuso atvirąją pusę, deką, anksčiau tradiciškai aptempdavo stambiųjų raguočių plėve ar šamo oda.

Manoma, kad tarą išrado persų filosofas ir mokslininkas, muzikos teoretikas Al-Farabis (873–950). Tačiau kaip pastebi muzikologė, menotyros prof. Saadet Abdulajeva (1940–2017) knygoje „Azerbaidžano liaudies muzikos instrumentai“ (2000, Baku), šis instrumentas plačiai paplito tik Azerbaidžane ir Irane. Kad taras į šį regioną pateko jau XI a., patvirtina to meto poetų kūryba. Instrumentas didesnį populiarumą įgijo XVIII a.

Tradicinis taras yra penkiastygis, 1010 mm ilgio, sunkaus didelio korpuso. Ganėtinai didelį, apatinėje dalyje suapvalintą instrumentą grojant tekdavo laikyti ant kelių, o instrumento skambesys buvo silpnas.

Šušoje gyvenęs talentingas azerbaidžaniečių muzikantas bei novatorius Mirza Sadygas (1846–1902) rekonstravo tarą. Patobulinimas lėmė instrumento daug didesnį populiarumą. Taru tapo įmanoma groti pridėjus prie krūtinės beveik horizontalioje padėtyje, mat Sadygas sumažino padalų skaičių ant grifo (nuo 27–28 iki 22), palengvino korpusą ir pridėjo dvi poras stygų. Taip kartu buvo gerokai sustiprintas muzikos instrumento skambėjimas. Be to, novatorius meniškai inkrustavo taro sudedamąsias dalis perlamutru.

Patobulintas instrumentas pagrįstai vadinamas azerbaidžaniečių taru. Jis paplito visame Kaukaze, dalyje Turkijos ir Centinėje Azijoje. Tradicinis 5 stygų taras išliko Irane, tik ties XX a. riba iraniečių muzikantas Gulamas Huseinas Darvišas (1873–1926) pridėjo šeštą stygą.

Per tarą ir glaudžiai su juo susijusį mugamo meną atsiskleidė azerbaidžaniečių liaudies muzikos specifika. Tai vienas iš nacionalinių Azerbaidžano simbolių.

⁕⁕⁕

Kitas ypač mėgstamas tradicinis muzikos instrumentas, su taru sudarantis neprilygstamą duetą, yra melodingoji kemanča. Jos švelnus, aksominis tembras primena žmogaus balsą.

Tai persiškas smaiginis smuikas, kurio bendras ilgis siekia 700–800 mm. Jį sudaro rutuliškas korpusas ir ilgas laibas kaklelis, 4 stygos. Griežiama nedideliu šiek tiek lenktu stryku – kamanu, instrumento kojelę atrėmus į nedidelę pagalvėlę ant kelio.

Instrumento korpusas gaminamas iš abrikoso, šilkmedžio ar riešutmedžio. Tradiciškai korpuso ruošinys išskaptuojamas iki piršto storio sienelių, tuomet 10–15 metų džiovinamas pavėsyje pridengus šienu. Paskui sienelė suploninama iki 5 mm, išorė nušlifuojama. Korpuso atviroji dalis aptraukiama šamo oda ar jaučio pūsle.

Azerbaidžanietiška muzika. Slaptai.lt nuotr.

Dažnai instrumento korpusas, kaklelis, galvutė ir kuoliukai inkrustuojami perlamutru, kaulu, varine viela ir aukso gijomis. Ornamentui parenkami geometriniai, gėlių piešiniai ir nacionaliniai ornamentai. Ant korpuso kai kada perlamutru užrašoma instrumento pagaminimo data ir meistro vardas. Dažnai po tam tikro laiko atlikėjai, patenkinti savo instrumentu, kreipiasi į meistrą, kad ant korpuso būtų užfiksuotas jo vardas ir įsigijimo data.

Per amžius kemanča keitėsi, tobulėjo – kaip ir daugelis kitų senovinių tradicinių muzikos instrumentų. Pradžioje ji buvo vienastygė, sąlyginai nedidelio korpuso, ilgo kaklelio. Azerbaidžano teritorijoje kemanča buvo paplitusi jau viduramžiais, tai patvirtina poezijos klasikai, senos miniatiūros. Iki XX a. pradžios šis muzikos instrumentas turėjo 3 stygas. Muziejų kolekcijose yra kemančų ir su 4, 5 ir net 6 stygomis.

⁕⁕⁕

Sazas laikomas tiurkų pasaulio simboliu, kuris atskleidžia šių tautų dvasią. Kilmė ir vystymasis, sandaros ypatybės ir instrumento valdymas yra mėgstama tema muzikologų ir folkloristų, kurie domisi ašikų menu – poezijos ir muzikos ryšiu.

Sakoma, kad visur, kur tik gyveno azerbaidžaniečiai, juolab ir muzikinėmis tradicijomis garsėjusiame Karabache, formavosi savita ašikų aplinka. Yra gerbiami šių dienų atlikėjai. Saugomas ir praeities ašikų atminimas. Sudarytas „ašikų medis“, siekiantis net XVIII a.

Dainių talentas aukštai vertinamas. Kūryboje, akomponuojant sazu, atsiskleidžia atlikėjo vidinis pasaulis, jausmai ir emocinė būsena, gebėjimas perteikti įvairaus charakterio melodiją.

Sazo korpusas savo forma primena perpus perpjautą kriaušę. Paprastai gaminamas iš šilkmedžio medienos, kaklelis – iš riešutmedžio, kriaušės, buko, finiko, šilkmedžio ar liepos. Dėl geresnio skambesio kaklelis kartais daromas tuščiaviduris. Grojama plektru iš trešnės žievės ar vyšnios medienos, instrumentą laikant horizontalioje padėtyje, korpusą priglaudus prie krūtinės viršutinės dalies.

Šiuolaikinis sazas yra vidutiniškai 800 mm ilgio ir 5–6 stygų (jų skaičius įvairuoja – profesionalai ašikai renkasi 8–9 ar 11 stygų instrumentus). Senoviniai sazai buvo mažesni palyginti su dabartiniais, tik 3 stygų. Vystantis ašikų menui bei mugamui tobulėjo ir muzikos instrumentas, jo meninės išraiškos galimybės. Vienu metu buvo paplitę net iki 1500 mm ilgio, 12 stygų sazai.

Kaip suklestėjo mugamas

Mugamas reprezentuoja klasikinį azerbaidžaniečių muzikos ir poezijos meną. Konkrečiam įvykiui parenkama tam tikro stiliaus kompozicija ir atlikimo stilius. Daugelio dalių sudėtinga kompozicija, kuri anksčiau galėjo tęstis net keletą valandų, yra augančio dramatizmo, kuriamo kintant atlikimo intensyvumui, taip pat dėl glaudaus ryšio tarp atlikėjų ir klausytojų.

Tradiciškai yra trys atlikėjai: dainininkas ir jam akomponuojantys muzikantai su taru ir kemanča. Mugamo dainininkas vadinamas chanende; jis taip pat ritmiškai akomponuoja rėminiu būgneliu dafu ar gavalu. Juo palaiko ritmą instrumentiniuose intarpuose tarp posmų, o kulminaciniais momentais panaudoja kaip savotišką rezonatorių. Būdinga poza, kai chanende būgnelį laiko pakeltą ties kairiąja ausimi, neretai vaizduojama senose miniatiūrose, taip pat ir nuotraukose. Mugamo pagrindinę melodiją veda taras, o kemanča ją atkartoja šiek tiek vėluodama. Kartais akomponuojančių instrumentų sudėtis išplečiama. Tai gali būti goša-nagara (poriniai būgnai), vienas ar du pučiamieji instrumentai. 

Žanras reikalauja aukšto profesionalumo. Sakoma, kad chanende ir muzikantai mugamo atlikimo meno mokosi 10–15 metų.

Manoma, kad dvi svarbiausios mugamo mokyklos, Baku ir Karabacho, veikiausiai susiformavo XV pabaigoje–XVI a. pradžioje, kartu su sufijų ordinu.

Azerbaidžaniečių muzikantai, pasitinkantys svečius. Giandža. Slaptai.lt nuotr.

Šachų, chanų, sultonų dvaruose dar ankstyvaisiais viduramžiais veikė muzikiniai susirinkimai medžlisai. Juose dalyvaudavo geriausi dainininkai, poetai, muzikantai ir kompozitoriai. Poetai skaitydavo eiles, muzikantai ir dainininkai joms parinkdavo muziką. Vykdavo naujų kūrinių aptarimai, augo atlikėjų meistriškumas. Susirinkimo nariai buvo materialiai palaikomi, rūpinamasi jų kūrybos sklaida. Chanende tarpusavyje varžydavosi ne tiek dėl atlikimo meistriškumo (tai buvo savaime suprantamas dalykas), kiek dėl gebėjimo išaukštinti valdovą. Dvare jie užėmė aukštą visuomeninę padėtį, buvo žinomi ir liaudyje, poetai apie juos kūrė eiles ir poemas. Žemesnio rango chanende dainavo miestų aikštėse ir turguose, vestuvėse.

Tačiau tradicinio mugamo suklestėjimas prasidėjo XIX a. pabaigoje, kartu su kultūriniu sąjūdžiu.

Žinoma azerbaidžaniečių poetė, paskutinio Karabacho chano duktė Churšidbanu Natavan (1832–1897) Šušoje 1872 m. organizavo literatų būrelį, kurį pavadino draugų susirinkimu – medžlisu. Buvo užmegzti ryšiai su analogiškas būreliais kituose Azerbaidžano miestuose.

Nuo literatų neatsiliko klasikinės rytietiškos muzikos žinovai. Karabache vienu iš„muzikinių medžlisų“ organizatorių tapo poetas, dailininkas, muzikos istorikas, astronomas, dailidė, chemikas ir matematikas Mir Mohsun Navvabas (1833–1918). Jo kūrybiniame palikime yra muzikinis traktatas „Vizuchul-agram“ („Skaičių aiškinimas“, 1913), kuriame pateiktas Karabacho mugamų aiškinimas. Kai kuriuos mugamus Navvabas siejo su jų kūrėjų vardais ir vietovardžiais, gamtos reiškiniais – pavasario vėjo dvelksmu, lietaus lašais, griaustinio dundesiu ir pan.; kalbėdamas apie mugamų emocinį poveikį autorius teigė, kad vieni mugamai skatina vyriškumą ir ryžtą, o kiti širdį pripildo liūdesio.

Šušoje kultūrinei veiklai buvo puiki dirva, virė muzikinis gyvenimas. Pasak azerbaidžaniečių posakio, šušiniečiai gimsta su mugamo melodija lūpose.

Prie to yra prisidėjusi ne viena asmenybė. Muzikos teoretikas Charatas Kuli (1823–1883) Šušoje įkūrė pirmąją tradicinio dainavimo mokyklą. Vėliau kurį laiką veikė tokio Aklojo Halifo muzikos mokykla, kurioje buvo dėstomi mugamo pagrindai, mokoma groti taru, kemanča.

Knyga apie azerbaidžanietišką mugamą

XIX a. 9-ajame dešimtmetyje Navaabas „muzikinį medžlisą“ organizavo kartu su to meto žinomu chanende Hadži Husi. Diskusijos apie tradicinį muzikos meną sulaukė didelio susidomėjimo. Suvažiuodavo žinomi to meto muzikantai, mugamo žinovai, poetai, inteligentai iš įvairių Užkaukazės miestų. Buvo kviečiami garsiausi chanende bei ašikai.

„Muzikiniai medžlisai“ kartu su Charato Kulimuzikos mokykla turėjo didelę įtaką Azerbaidžano nacionalinei vokalinei mokyklai. Iki to laiko tradiciniai muzikantai savo gebėjimus demonstruodavo tik per vestuves ir religines apeigas. Dabar gi buvo atverti platesni horizontai – pradėta rengti viešus koncertus, atlikėjai pasirodydavo per labdaros vakarus.

Azerbaidžanietiški muzikos instrumetai

Pirmąjį kartą mugamo atlikėjai į sceną išėjo 1897 m.: Šušoje, Chandemirovo teatre, buvo surengtas labdaros vakaras. Pasirodė atlikėjų trio, Charato Kuli mokyklos auklėtiniai chanende, jiems taru akomponavo puikus muzikantas ir šio instrumento racionalizatorius Mirza Sadygas. Vakaras turėjo nepaprastą pasisekimą, tai padrąsino organizatorius. 1901 m. buvo surengtas viešas koncertas. Be mugamų, liaudies dainų ir šokių, publikai buvo pristatyta scena pagal XVI a. pirmosios pusės tiurkų kūrėjo Fizuli lyrinę epinę poemą „Leili ir Medžunas“. Dainininkų duetui akomponavo tradicinis instrumentinis trio.

XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje tapo populiarūs liaudies instrumentų ansambliai. Kiekvienas žinomesnis dainininkas siekė turėti savo ansamblį. Atlikėjai koncertavo Baku, Tiflise, Jerevane, Vladikaukaze, Derbente, Ašchabade, Sankt Peterburge, Maskvoje, Varšuvoje, kitur. Atėjo į madą vadinamieji rytietiški koncertai. Yra išlikę daug plokštelių su įrašais, darytais geriausiose Europos muzikos įrašų studijose.

O iš Šušos apylinkių kilęs kompozitorius, muzikologas ir visuomenės veikėjas Uzeiras Gadžibekovas (1885–1948) tradicinę muziką bei nacionalinius instrumentus atvedė į didžiąją sceną.

Kompozitorius iš Šušos

Uzeiras Gadžibekovas užaugo penkių vaikų šeimoje. Tėvas buvo raštininkas, ilgus metus tarnavęs poetės Churšidbanu Natavan sekretoriumi. Būsimojo kompozitoriaus asmenybės formavimuisi didelę įtaką turėjo bendravimas su Natavan bei turtinga kultūrinė muzikinė Šušos aplinka. Talentingas jaunuolis muzikinei kūrybai atsidėjo ne iš karto. Baigęs mokytojų seminariją, pradžioje jis reiškėsi ir kaip vertėjas, publicistas.

Uzeiras Hadžibekovas. Wikipedija foto

Pirmosios operos „Leili ir Medžun“ premjera įvyko 1908 m sausį Baku, Zeinalabdino Tagijevo teatre. Tai buvo svarbus įvykis: pirmoji opera Rytuose apskritai, be to, ji išsiskyrė novatoriškumu – pagrįsta klasikiniu mugamu, o simfoniniame orkestre pirmą kartą suskambo tradicinis taras. Opera turėjo milžinišką pasisekimą, vienas po kito sekė pastatymai Baku ir Tiflise.

Sėkmės įkvėptas kompozitorius parašė dar penkias operas, nors dauguma jų tokio populiarumo kaip „Leili ir Medžun“ nesulaukė. Tai paskatino kompozitorių susitelkti ties muzikos studijomis. Dar studijuodamas Sankt Peterburgo konservatorijoje jis parašė geriausią savo operetę – „Aršin mal alan“ (1913).

Gadžibekovas azerbaidžaniečių muzikos istorijoje yra išskirtinė figūra. Jo dėka nacionaliniai muzikos instrumentai tapo svarbūs ne tik kasdieniame tautos gyvenime, bet ir profesionaliosios muzikos raidai. Vienu sėkmingiausių liaudies instrumentų panaudojimo simfoniniame orkestre pavyzdžių laikoma opera „Kiorogly“(1932–1936), kurioje tarui ir zurnai Gadžibekovas sukūrė specialias partijas.

Vėlesnių kartų kompozitorių kūryboje nacionaliniai instrumentai simfoninio orkestro sudėtyje tapo būdingu reiškiniu.

Verta pastebėti, kad po to, kai 1920 m. Azerbaidžaną užėmė Raudonoji Armija ir buvo paskelbta sovietų respublika, kompozitoriaus aktyvumas labai sumažėjo. Gadžibekovą persekiojo baimė būti areštuotam bolševikų: tokio likimo neišvengė daugelis jo draugų. Nors kompozitorius buvo žinomas ir gerbiamas, turėjo „dėmę biografijoje“ – jo vyresnysis brolis Džeichunas gyveno užsienyje, Paryžiuje.

Sovietiniais metais Uzeiras Gadžibekovas susitelkė ties mokslo ir pedagogine veikla. Jo iniciatyva 1922 m. buvo įsteigta pirmoji šalyje muzikos mokyklą, kuri vėliau susiliejo su 1925 m. įkurta konservatorija. Taip pat jis sukūrė natų sistemą liaudies muzikos instrumentų partijoms užrašyti, išleido knygą, skirtą azerbaidžaniečių muzikos teorijai.

Pripažįstant Uzeiro Gadžibekovo nuopelnus nacionalinei kultūrai rugsėjo 18-oji, kompozitoriaus gimimo diena, Azerbaidžane minima kaip Nacionalinės muzikos diena.

⁕⁕⁕

Dera atskirai aptarti Gadžibekovo operetės „Aršin mal alan“ sėkmės fenomeną. Raktas yra klausytojams gerai atpažįstamos tada populiarios mugamo išraiškos formos, su švelniu humoru ir meile meistriškai perteikta to laikotarpio Šušos gyventojų buitis ir papročiai.

Tradicinė muzika, skambanti per vestuves ir įvairias iškilmes, žadino klausytojų vienybės jausmą, bendrystės su didele kultūra jausmą. Gadžibekovo kūryba, ypač „Aršin mal alan“, prilygo revoliucijai – azerbaidžaniečių tradicinė muzika užkariavo pasaulį. Dagestaniečiai, gruzinai, armėnai operetę priėmė kaip savą: tokia artima Kaukazo tautoms buvo azerbaidžaniečių muzika. 

Siužetą autorius paėmė iš gyvenimo – tai lengvas pasakojimas apie jaunimo romantiškas svajones nepaisant vyresniųjų valios tuoktis iš meilės. Operetės herojus Askeras nutaria susirasti širdžiai mielą merginą apsimetęs gatvės prekeiviu „aršin malči“, mat tik audinių pardavėjui būdavo atveriami Šušos namų vartai, o kartu ir proga pamatyti merginas.

Azerbaidžaniečių klasiko Uzeiro Gadžibekovo operetė „Aršin mal alan“

Istorija ne iš piršto laužta. Askero prototipas buvo Šušos turtingo pirklio sūnus Medžidas Beibutovas, tapęs žinomu chanende. Jaunystėje jis lavino savo balsą klajodamas kaip „aršin malči“, kol vieną dieną įsimylėjo sutiktą merginą.

Operetė, kurios premjera įvyko 1913 m. rugsėjo 25 d. Baku, Zeinalabdino Tagijevo teatre, buvo išversta į daugelį pasaulio kalbų: rusų, gruzinų, armėnų, ukrainiečių, baltarusių, lenkų, anglų, prancūzų, turkų, persų, kinų… Į „Aršin mal alan“ spektaklius žmonės plūdo visuose didžiuosiuose Rusijos miestuose, Paryžiuje, Niujorke, Londone, Vienoje, Berlyne, Ankaroje, Teherane, Kaire, Varšuvoje, Sofijoje, Pekine, kituose pasaulio miestuose.

Gadžibekovo operetė žadina meilę ir pasididžiavimą savo tauta, jos kultūra. Net ir praėjus daugiau kaip 100 metų tai išlieka nepranokstamas azerbaidžanietiškos dvasios kūrinys.

„Aršin mal alan“ buvo mažiausiai penkis kartus ekranizuota. Pirmasis 1916 m. filmą pastatė režisierius B.Svetlovas ir brolių Pironų bendrovė „Film“. Kinas buvo nebylus, o muzika atliekama „gyvai“: už scenos įsitaisydavo dainininkai bei azerbaidžaniečių instrumentinis ansamblis.

Maždaug po metų žiūrovai buvo pakviesti į kitą filmo ekranizaciją. Tačiau filmas buvo pastatytas nelegaliai, be operetės autoriaus leidimo. Sankt Peterburge jis rodytas vos dvi dienas. Gadžibekovui pareiškus pretenzijas, demonstravimas buvo nutrauktas.

Deja, tai buvo ne vienintelis autoriaus teisių nepaisymo atvejis. 1937 m. režisierius R.Mamulian operetę be kompozitoriaus leidimo ekranizavo JAV. Atsakas į tai buvo – Baku kino studijoje 1945 m. pagal Gadžibekovo operetę pastatytas filmas „Aršin mal alan“, kuris sulaukė Azerbaidžano kino statytojams iki tol neregėtos sėkmės (1965 m. operetė šioje kino studijoje buvo dar kartą ekranizuota). Kino juosta su pasisekimu demonstruota daugelyje pasaulio šalių, o Leningrade iš ekranų nesitraukė ištisus šešerius metus.

Iš Kalnų Karabacho kilusio Azerbaidžano operos ir klasikinės muzikos pradininko Uzeiro Hadžibeili (Uzeir Qadjibekov), Karabacho princesės poetės Natavan ir vokalinio meno pradininko Bulbul biustai, suvarpyti separatistų kulkų, pergabenti į Baku.

Pagrindinį Askero vaidmenį sukūrė tada dar mažai žinomas tenoras Rašidas Beibutovas (1915–1989) – sūnus to paties Medžido Beibutovo, pagal kurio istoriją buvo sukurta operetė!

Filme sukurtas vaidmuo išgarsino R.Beibutovą, jis į istoriją įėjo kaip vienas populiariausių XX a. azerbaidžaniečių atlikėjų. Yra lyginamas su kitu ryškiu šiek tiek vėlesnio laikotarpio garsiu estrados dainininku Muslimu Magomajevu (1942–2008), kurio senelis Muslimas Magomajevas (1885–1937), beje, buvo ne tik talentingas kompozitorius, bet ir Uzeiro Gadžibekovo artimas bičiulis.

Liko tik griuvėsiai

Iš Šušos, garsėjusios kaip Kaukazo konservatorija, po 1992 metų okupacijos liko tik prisiminimai ir griuvėsiai.

Sugriauta vaikų muzikos mokykla, kuri buvo viena geriausių Azerbaidžane. Ji veikė nuo 1932 metų, buvo įkurta kadaise Churšidbanu Natavan priklausiusiame name. Veikė taro, kemančos, fortepijono, smuiko ir vokalo klasės… Muzikos mokykla buvo tapusi miesto kultūros ir meno centru.

Sunaikintos kultūros istorijai nusipelniusių iškilių asmenybių atminimo vietos.

Pusiau apgriautas istorinis namas, kuriame gyveno XIX a. poetė Churšidbanu Natavan.

Išplėštas azerbaidžaniečių dainininko, politiko, kompozitoriaus ir diplomato Polado Biulbiul-ogly (g. 1945) muziejus. Išplėštos muziejinės vertybės išvežtos įvairiose šalyje eksponuojamos kaip armėnų materialinės kultūros pavyzdžiai.

Uzeiro Gadžibekovo namas muziejus Šušoje veikė nuo 1959 m. Nuo vandalų muziejininkams pavyko išgelbėti dalį eksponatų – asmeninių kompozitoriaus daiktų. Vykstant okupacijai jie buvo išvežti į Baku esantį Uzeiro Gadžibekovo memorialinį muziejų. Tačiau apie 1600 eksponatų liko Šušoje, armėnų smogikų buvo sunaikinti.

Miestą užėmę armėnai demontavo ir pardavė kaip metalo laužą bronzinius azerbaidžaniečių kultūros veikėjų biustus: poetės Natavan, kompozitoriaus Gadžibekovo, daininko Biulbiul. Skulptūros buvo per stebuklą išgelbėtos – į jas atkreipė dėmesį metalo supirkėjai Tbilisyje.

Biustai buvo sugrąžinti į Baku, po kelerių metų restauruoti. Galiausiai jiems rasta nauja vieta. Uzeiro Gadžibekovo biustas šiandien yra Azerbaidžano meno muziejaus ekspozicijoje po atviru dangumi.

2020.04.13; 06:00

Vienas iš Karabacho kilimų siužetų

Kilimas yra tarsi amžinai dainuojantis namų palydovas, o Karabacho senbuviams ši išmintis ypač giliai suvokiama. Regionas žinomas kaip istorinė tradicinių kilimų audimo mokykla. Azerbaidžano teritorijoje žinoma ir daugiau tokių mokyklų: Baku, Kubos, Širvano, Gendžės, Kazacho, Tebrizo. Nors skirtingi audimo centrai turėjo sąsajų, specialistai gerai atpažįsta kiekvienos mokyklos savitą braižą.

Nuolatinis gyvenimo palydovas

Kilimų gamyba tiurkams yra vienas iš seniausių amatų. Jo ištakos siekia bronzos amžių! Tradiciniuose geometriniuose ornamentuose tyrėjai atpažįsta archajiškus elementus, siekiančius pagonybės laikus.

Amato vystymąsi skatino azerbaidžaniečių tradicinė namų buitis: senovėje namuose be baldų buvo valgoma, miegama, laisvalaikis leidžiamas ant grindų, užtiesto kilimais. Pasiturinčių šeimų namuose jie buvo prabangesni, puošė taip pat ir sienas. Didelėms gyvenamosioms patalpoms kilimai buvo audžiami tyčia joms arba parenkami komplektai: didysis kilimas kambario centre, o iš kraštų – to paties stiliaus mažesni kilimai. Karabacho kilimai garsėja savo dydžiu, jų yra iki 20 kv. m ir net 30 kv. m ploto!

Kilimas žmogų lydėjo nuo gimimo iki mirties. Tekėdama mergina būsimajai šeimai dovanodavo savo pačios nuaustą gaminį, kartu pademonstruodama taip savo darbštumą, įgūdžius, gerą skonį. Tai buvo visais laikais tinkama dovana – maldos namams, artimiesiems.

Buityje reikėjo ir įvairios paskirties patvarių bei dailių tekstinės gaminių: kilimėlių maldai, ūkyje reikalingų daiktų – gūnių arkliams, balno užklotų, krepšių nešuliniams gyvuliams, didelių maišų, daiktadėžių, dėklų veidrodžiui ir kt. Gyvulių augintojai dukart per metus keisdavo gyvenamąją vietą – iš žiemavietės į vasarvietę ir atgal – taigi buvo įgudę turto susipakavimo ir persigabenimo reikaluose.

Moterys nedirbo lauko darbų, todėl galėjo atsidėti kilimų audimui. Tam turėdavo atskirą kampelį dekoratyvinio taikomojo meno kūrybai. Kiti šeimos nariai taip pat vienaip ar kitaip galėjo prisidėti prie gamybos proceso, pirmiausia žaliavos paruošimo.

Kilimams naudota tik pavasarinio kirpimo avių vilna, kai pluoštas kokybiškesnis – ilgesnis. Vyrų pareiga buvo nukirpti vilną ar jos nupirkti vasaros ganyklose. O moterys ją skalbė ir atliko tolesnius pluošto paruošimo darbus.

Iš serijos „Karabacho kilimai“ (1)

Kilimų amato mokyklos susiformavo ten, kur buvo tam reikalingų žaliavų. Karabacho regionas šiuo požiūriu buvo ypač palankus: čia klestėjo avininkystė, taip pat buvo auginama medvilnė, šilkverpiai.

Karabacho avys garsėjo visame Kaukaze. Teigiama, jog paskanauti tenykščių šašlykų žmonės atvykdavo iš toliau. Vietinės avys davė rekordiškai daug riebalų – jos kurdiukinės, riebalų telkinys ties uodegos pamatu galėjo siekti 30 kg; riebalų atsarga gyvūnams praversdavo sausringuoju laikotarpiu, kai sumažėdavo pašarų; gyventojai šiuos riebalus naudojo muilo gamybai. O aukščiausios kokybės Karabacho avių vilna idealiai tiko kilimams.

Kaip rašo Čingizas Kadžaras knygoje „Senoji Šuša“, šiame mieste ir aplinkiniuose kaimuose XIX a. viduryje kai kurie savininkai laikė dešimtis tūkstančių avių, o toks Gadžis Mamedas Huseinas iš Karadolago kaimo – daugiau nei 60 tūkst.

Karabachas taip pat garsėjo kaip šilko gamybos centras. Čia gausu šilkmedžių, kurių lapais minta šilkverpiai, o uogas vietos gyventojai nuo seno įvairiai perdirbo. Dideli šilkmedžių sodai buvo ne tik Šušoje ir jos apylinkėse, bet ir aplink Agdamą. Šilkverpių kokonai buvo perdirbami Šušoje veikusiuose cechuose, kurių skaičius XIX a. pabaigoje siekė 20.

Namudinių gaminių patvarias spalvas užtikrino natūralūs augaliniai dažai, gaminami iš granato, citrinmedžio, dažinės raudės, pūkenio, kiečio, raudonojo ar juodojo santalmedžio, obels žievės, kaukazinės ir įprastos slyvos, riešutmedžio, ąžuolo. Raudoni dažai senovėje taip pat buvo gaminami ir iš tam tikrų vabzdžių.

Žinovai kalba apie du kilimų audimo centrus Karabache – kalnų ir lygumų. Kalnų židinio pažiba buvo Šušos miestas ir aplinkiniai kaimai. Lygumose garsėjo Džebrailo, Agdamo, Bardos, Fizulio audėjos. Aplink kiekvieną iš jų kaimuose taip pat buvo audžiami kilimai pardavimui.

Šušos mokyklos mokytojas Jakovas Zedgenidzė rašė („Kilimų ir pledų gamyba“, 1891), kad iš visų amatų, kurie gyvuoja Šušoje, kiekybe ir kokybe pirmavo kilimų audimas, ir tai buvęs grynai azerbaidžaniečių moterų užsiėmimas.

Technologiškai yra dvi pagrindinės kilimų grupės: lygieji ir pūkuoti (rištiniai). Lygiųjų grupei priskiriami ne tik kilimai, bet ir įvairiausi tekstilės gaminiai, kurių reikėjo kiekvienuose namuose.

Rištiniais bei lygiaisiais kilimais ypač garsėjo Šuša, kuri XVIII a. tapo svarbiausiu vadinamosios Karabacho kilimų mokyklos centru, o XIX a. kilimų audimas įgijo verslo pobūdį: moterys pradėjo austi ne tik savo namams, bet ir turgui, todėl stengėsi kaip įmanydamos tobulinti savo raštus, patraukti pirkėją.

Puikios žaliavos ir aukštas audėjų meistriškumas lėmė, kad Karabacho rištiniai kilimai pagarsėjo kaip itin tankūs (kvadratiniame metre 90–160 tūkst., kartais 200 tūkst. mazgų), aukšto minkšto plauko, ryškaus kolorito. O kilimų ornamentų, meninės kompozicijos studijoms yra paskirtas ne vienas darbas. 

Karabacho kilimai (2)

Šušoje gimė garsus azerbaidžaniečių kilimų audėjas Latifas Huseinas Karimovas (1906–1991), amato abėcėlės išmokęs iš savo mamos. Jis tapo ne tik iškiliu menininku, bet ir tyrėju. Po daugiau kaip 35 metus trukusių tyrimų išleido kapitalinį veikalą – tritomį „Azerbaidžano kilimas“ (1961–1983), kuriame iššifravo daugiau kaip 1300 ornamentų elementų, pateikė meninės kompozicijos klasifikaciją ir charakteristiką. Tritomis besidomintiesiems kilimo menu jau ištisi dešimtmečiai yra parankinė knyga. Neatsitiktinai Karimovas vadinamas azerbaidžaniečių kilimo tėvu. Be kita ko, jo pastangomis 1967 m. Baku buvo įkurtas Azerbaidžano kilimų ir liaudies taikomojo meno muziejus, pirmasis toks pasaulyje. 1991 m. jam suteiktas Latifo Karimovo vardas. Šiame muziejuje sukaupta daugiau nei 15 tūkst. įvairių kilimų kolekcija, čia vyksta moksliniai tyrimai, edukaciniai renginiai, kilimai yra restauruojami.

XX a. antrojoje pusėje liaudies dekoratyvinio taikomojo meno šaka tapo savarankiška menotyros mokslo kryptimi. Prie to prisidėjo Karimovo geriausia mokinė menotyrininkė prof. Kiubra Alijeva(g. 1944), kuri, beje, yra taip pat kilusi iš Karabacho. Praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje Karimovas pradėjo organizuoti ekspedicijas į regionus, kuriose taip pat dalyvavo tuomet jauna mokslininkė. Paskatinta savo mokytojo, ji lygiuosius Azerbaidžano kilimus pasirinko kaip mokslinio tyrimo objektą. 1984 m. apgynė disertaciją, o 1988 m. išleido monografiją. Pasaulinio lygio kilimų ekspertė, šiandien turinti visą būrį pasekėjų, Kiubra Alijeva išskyrė skirtingas kilimų audimo mokyklas ir jų centrus, jų ryšius, tyrė siužetų ir ornamentų tipus.

Pasaulio kultūros paveldo šedevras

2010 m. azerbaidžaniečių tradicinė kilimų gamyba Azerbaidžano Respublikoje įtraukta į UNESCO Nematerialaus žmonijos kultūros paveldo sąrašą. Šiam įvykiui skirtame pasaulinės organizacijos pranešime spaudai teigiama: „Azerbaidžano Respublikoje kilimas yra tradicinis tekstilės gaminys, išsiskiriantis dydžių, tekstūros tankumo įvairove. Gaminamas rankomis, gali būti pintas ar austas, o kiekvieno iš jų piešinys būdingas tik vienam iš daugelio regionų, kuriame gaminami kilimai. Kilimų gamyba – dalis šeimos tradicijos, perduodama tiek žodžiu, tiek ir praktiškai“.

Tradicija iki šiol gyva, o kilimas yra saugomas specialaus įstatymo. Klimai audžiami vestuvėms, kiti laikomi pakasynoms. Vyriška linija kilimai perduodami kaip šeimos relikvija, yra gyva kilimų dovanojimo tradicija.

Garsusis Azerbaidžano kilimų muziejus Baku

Azerbaidžano nacionaliniame kilimų muziejuje ir pasaulio muziejų kolekcijose yra saugoma nuostabių Karabacho mokyklos pavyzdžių – tiek ornamentinių (su vadinamaisiais medalionais ar be jų), tiek ir siužetinių. Už juos tarptautinėje rinkoje yra paklojamos milžiniškos sumos, siekiančios dešimtis tūkstančių dolerių.

Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad Karabacho kilimai meniškumu, ornamentais ir spalvų deriniais labiau nei kitų Kaukazo meistrų gaminiai primena persiškus kilimus. Būdingos sodrios spalvos, raštų įvairovė, kompozicijos išbaigtumas, įpinama augalinių elementų. Audėjos stengėsi kilimų raštuose stilizuotai perteikti Karabacho gamtos kraštovaizdžio grožį, augalijos žavesį, kiekvienos gėlės ir pumpuro, kiekvieno lapelio įstabumą.

Įdomu, kad pirmykštis siužetinių kilimų objektas buvo medžioklė. Vėliau piešinyje liko medžioklės atributai, simboliai, o galiausiai, XX a. pradžioje, tik gyvūnai. Tokios kilmės yra lygiųjų kilimų „šadda“ kompozicija.

„Šadda“ – vienas žinomiausių Karabacho lygiųjų siužetinių kilimų tipų. Dar XX a. pradžioje kilimų audėjos jį vadino „šadra“ (šatra). Manoma, jog pavadinimas kilęs nuo archajiško azerbaidžaniečių žaidimo, šachmatų prototipo „šatrandž“. Kompozicija iš tiesų labai sudėtinga, piešinys išdėstomas šachmatų tvarka.

Lygiuosius kilimus nagrinėjusi menotyrininkė prof. Kiubra Alijeva vieną seniausių „šadda“ kompozicijos kilimų, kuris datuojamas XVIII a. (praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje eksponuotas Kijevo Vakarų ir Rytų meno muziejuje) aprašė taip. Visame kilimo lauke juda karavanas, vedlys, raiteliai, sakalai, šunys, kupranugariai ir arkliai, kupranugariukai ir kumeliukai, antilopės ir elniai. Karavanas juda iš kairės į dešinę, keliomis horizontaliomis juostomis, kiekvienoje eilėje atsiremia į pėsčio vedlio figūrą. Šiltų ir šaltų atspalvių derinys, grynų spalvų švara ir skambumas, iškilminga spalvų dermė – visa kuria epinį pasakojimą, ramų pasitikėjimą, o naivus ryškumas ir spalvų grynumas suteikia pasauliui vaikiško džiaugsmo.

To paties laikotarpio „šadda“ tipo kilimas „Karavanas“, išaustas Lenberano kaime netoli Bardos, saugomas Gruzijos valstybiniame Simono Džanašijos muziejuje. Kilimas yra susiūtas iš dviejų ruošinių, piešinio baltos detalės išaustos šilku. 

Tokio sudėtingo piešinio kilimų taip pat yra privačiose kolekcijose (pvz., JAV, Filadelfijoje), be abejonės, taip pat ir Azerbaidžano nacionaliniame kilimų muziejuje.

Iš viso priskaičiuojama per trisdešimt Karabacho mokyklai būdingų kilimų kompozicijų tipų. Jų pavyzdžių turi garsiausi pasaulio muziejai, tarp jų Ermitažas bei Luvras. Šie kilimai puošia Vatikaną ir Baltuosius rūmus.

Dar vienas „Karabacho kilimų“ siužetas

Niujorke, Metropoliteno meno muziejuje, galima pamatyti XVI-XVII a. sandūroje išaustą prabangų kilimą „Godža“ (Senis), puoštą subtiliais lelijų motyvų raštais.

Tbilisyje, Gruzijos taikomojo meno muziejuje, saugomas puikus senovinės kompozicijos „Balyg“ (Žuvis) pavyzdys – 1811 m. Karabache sukurtas kilimas. Senovinės kompozicijos ypatumas yra ne tik stilizuotas žuvies vaizdavimas, bet ir lelijų bei rožių raštas kompozicijos centrinėje dalyje.

Siužetinių kilimų tradicija, subtiliai perteikiamų piešinių sudėtingumas byloja apie audėjų techninį tobulumą, aukštą amato išsivystymo lygį.

Didžiojo Šilko kelio įtaka

Kilimų meistrai buvo atviri ne tik tradiciniams vietos raštams, bet ir įvairioms kultūrinėms bei meninėms naujovėms, kurios į Azerbaidžaną su amžiais skverbėsi kartu su arabais, tiurkais seldžiukais, mongolais, europiečiais… Ornamentų įvairovė gausėjo, tačiau svarbiausi bruožai išliko. Karabacho grupės kilimuose tai yra vyraujantis geometrinis piešinys ir stilizuotas figūrinių motyvų vaizdavimas. Nepatyrusiam žiūrovui tokius stilizuotus elementus, kaip antai drakonus, gali būti sunku ir atpažinti.

Šie elementai azerbaidžaniečių kilimo kompozicijose atsirado veikiant Šilko keliui. XIII a. Azerbaidžanas glaudžius prekybinius ir kultūrinius ryšius palaikė su Kinija. Buvo kiniškų prekių tranzitinė teritorija. Į Vakarų Europą Šilko keliu buvo gabenami ir azerbaidžaniečių kilimai, kurie Viduramžiais buvo audžiami dvarų profesionaliose kilimų dirbtuvėse (XVII a, kai atsirado chanatai, pradėjo formuotis kilimų audimo liaudies centrai). Savo ruožtu Šilko kelias turėjo įtakos ir Europos dekoratyviniam taikomajam menui. Manoma, kad Azerbaidžano lygusis kilimas prisidėjo prie Vakarų Europos gobeleno vystymosi.

Kiekvienas laikotarpis kilimų raštuose paliko savo pėdsaką. Saitai su Kinija lėmė, kad dekoratyviniame taikomajame mene ir architektūroje atsirado kiniškų motyvų, persipynusių su tautos pasaulėjauta. Tokios kilmės yra kilimų „drakoniškų“ siužetų serija (XVI–XVII a.).

Tiurkų mitologijoje drakonas įprasmino blogį, o su Tolimųjų Rytų vaizduojamojo meno įtaka (per kinišką porcelianą, tekstilę) buvo perimtas gerojo kiniško drakono įvaizdis. „Drakoniški“ motyvai skirtingose Azerbaidžano kilimų audimo mokyklose nėra dažni, tačiau išliko ir vėlesniais šimtmečiais, įgijo kompozicinių savitumų.

Kilimas „Ovčulug“. Karabacho mokykla. Kilimas saugomas Valstybiniame Azerbaidžano kilimų ir liaudies meno muziejuje Baku

Azerbaidžano nacionaliniame kilimo muziejuje yra unikalus „drakoniško“ tipo XVII a. Karabacho kilimas „Aždachaly“ (pavadinimas nurodo būtent „drakonišką“ stilių; šios kompozicijos kilimai buvo paplitę Šušoje, Bardoje, taip pat su Karabacho kilimų audimo mokykla ryšius turėjusioje Nachičevanėje ir Širvane). Tokie seni kilimai yra didelė retenybė, juolab „drakoniški“.

Pasak ekspertų, šio siužeto kilimų kompozicijos vienos įdomiausių.

Sefevidų epochos dvarų kilimuose, kuriuos audė profesionalūs audėjai, buvo vaizduojami drakonai, paukščiai Simurgai, palmetės ir kiti augaliniai motyvai bei fantastinės būtybės. Stilizuotas drakonas tradiciškai yra palmetės saugotojas, o palmetė reiškia žiedą – gyvenimo simbolį. Tokie kilimai turėjo nešti namams laimę ir turtus. Kaip ir dera dvarui, jie buvo dideli. Minėtas „Aždachaly“ egzempliorius yra 464×228 cm. Koloritas atitinka epochą: raudoname fone žaidžia juodos, mėlynos, violetinės, mėlynos, žalios, geltonos ir baltos spalvos.

Šiek tiek vėlyvesnio laikotarpio (XVIII–XX a.) Karabacho grupės „drakoniškų“ kilimų yra Luvro kolekcijoje, tarp jų yra ir šiek tiek kitokios kompozicijos „Aždachaly“. Beje, pasaulio kultūros lobyno ekspertai žiūrovo nepainioja pristatydami Karabacho meistrų kūrybą – priskiria Azerbaidžanui.

Kilimas „Čelebi“ (pavadinimas nuo kaimo, esančio netoli Bardos), datuojamas XIX a. pabaiga–XX a. pradžia. Piešinio pagrindinis akcentas yra medalionai su dantukais – saulės (ar dieviškos šviesos) simbolis, o kompozicijos centrinis laukas užpildytas raštu iš smulkių įvairių elementų, tarp jų ir stilizuotų (tarsi gėlės) gyvūnų pėdsakų. Krašto ornamentas – raudonos, žalios, tamsiai mėlynos ir raudonos spalvos žvaigždėti elementai baltame fone.

Panašaus laikotarpio kilime „Chanlyg“ (pavadinimas nuo kaimo Džebrailo apylinkėse) drakono elementai vaizduojami kaip juosta, simbolizuojanti vandenį, dar yra „gyvenimo medis“ su gėlių ornamento motyvais, trikampiai – stabilumo ženklas. Kompozicijos centre yra rombo formos baltas medalionas, kuris savo ruožtu įrėmintas į raudoną medalioną. Juos supa ir kampinius elementus gausiai užpildo augaliniais geometriniais ornamentais persipynusios šakos.

Grėsmė kultūros paveldui

Menotyrininkai ekspertai ne vienoje publikacijoje pastebi, kad užsienio muziejuose ir privačiose kolekcijose Karabacho kilimai neretai pateikiami kaip armėniški. Paveldo išsaugojimu besirūpinantis Azerbaidžano kilimų muziejus vykdo didelį projektą – per 2018–2022 m. identifikuoti visus užsienio muziejuose esančius azerbaidžaniečių kilimus, sukaupti visuomenei prieinamą elektroninę duomenų bazę. Prie paveldo išsaugojimo prisideda ir privatūs asmenys, tačiau apie tai šiek tiek vėliau.

Tačiau azerbaidžaniečių kultūros paveldas okupuotame Kalnų Karabache yra niokojamas, pasisavinamas. Apsišaukėliškame Arcache armėnai kilimų gamybos tradiciją pateikia kaip savo tautos tūkstantmetį paveldą Karabache, įkurta užsienio vartotoją klaidinanti anglišku pavadinimu organizacija „Karabacho kilimai“.

Lietuvos gyventojams sunku patikėti tuo, kokios grėsmės, kokios problemos iškilusios XXI a. civilizuotose Kaukazo valstybėse.

Baltijos šalis apie tai pasiekia, deja, ganėtinai šykščios žinios. Bene vieninteliu tokios informacijos šaltiniu Lietuvoje yra tapęs nepriklausomas portalas slaptai.lt. Dėmesio vertas kultūros ir meno mėnesinis žurnale „Kultūros barai“ paskelbtas (2019, 5 nr.) filosofijos mokslų daktarės Širin J. Melichovos, Azerbaidžano kilimų muziejaus direktorės bei Azerbaidžano ICOM (Tarptautinės muziejų tarybos) prezidentės, straipsnis „Karmininės Karabacho rožės“.

Įžangoje autorė atkreipia dėmesį, kad „politiniai konfliktai neapsiriboja įsibrovimu į svetimą teritoriją. Ne mažiau pavojinga, kad pažeidžiamos kultūrinės sienos, kai viena tauta savinasi ar naikina kitos tautos kultūrą“.

Okupuotose Kalnų Karabacho teritorijose sugriauta šimtai istorinių ir architektūrinių paminklų, o nusiaubtų muziejų vertingiausi eksponatai išvežti į Armėniją.

Toks likimas laukė ir Šušoje 1985 m. duris atvėrusio Azerbaidžano kilimų muziejaus filialo, kuriame buvo eksponuojama Karabacho liaudies kūryba – kilimai, kiliminiai dirbiniai, siuviniai, tautiniai drabužiai, papuošalai, medžio drožiniai. Laimei, filialo vadovui dalį eksponatų pavyko išgelbėti, išgabenti į Baku esantį Kilimų muziejų, taigi Šušos kolekcijos šiandien yra prieinamos plačiajai visuomenei. Azerbaidžaniečiai nepraranda tikėjimo, kad vieną dieną sugrįš į senąją Šušą, kitus regiono miestus ir kaimus.

O ši ekspozicija yra pradedama ypatingu eksponatu, kuris suvirpina azerbaidžaniečių jautriausias stygas; prie jo vyksta įvairūs kultūriniai renginiai. Tai neįprasto likimo kilimas, tapęs nebyliu armėnų barbarizmo okupuotose teritorijose liudininku.

Nebylus barbarizmo liudininkas

Siužetinės kompozicijos su gėlėmis – „Sachsyda gulliar“ (Gėlės fajanso vazoje), „Bachčada gulliar“ (Gėlės sode) – Karabacho kilimuose atsirado XIX a. viduryje ir buvo išties populiarios. Pasak menotyrininkės dr. Rojos Tagijevos, šios kompozicijos Karabacho audėjų šedevrus galima pamatyti Azerbaidžano R. Mustafajevo meno muziejuje ir Azerbaidžano istorijos muziejuje.

Kilimas, kuris kaip nebylus barbarizmo liudininkas pagarsėjęs toli už Azerbaidžano ribų (Lietuva, Bulgarija, Turkija…), yra būtent siužetinės kompozicijos „Bachčadagulliar“. Tradicinės ir spalvos: karmino raudonumo keturi rožių krūmai juodame fone. Širin J. Melichovos žodžiais, dramatiškas raudonas rožių atšvaitas, įkūnijantis motinos meilės galią, tiesiog suspaudžia širdį, o rožių kontrastas juodame fone dvelkia nerimu, artėjančios tragedijos nuojauta.

Karabacho grupės kilimas, vaizduojantis tradicinę „Gėlės sode“ kompoziciją.

Kaip liudija išaustas užrašas azerbaidžaniečių kalba kirilicos rašmenimis, šį kilimą motina išaudė ir padovanojo savo sūnui Sarvarui gimimo dienos proga 1971 m. sausio 1 d.

Kilimas pagarsėjo po to, kai 2017 m. buvo pateiktas JAV virtualiame aukcione kaip armėniškas. Tai nepraslydo pro akis Los Andžele įsikūrusiam Elšadui Tairovui. Vyras domisi tautos kultūros paveldu, kolekcionuoja kilimus, tad iškart suprato, jog tai yra tipiškas Karabacho grupės kilimas, iš okupuoto regiono išgabentas armėnų.

Tairovas išpirko motinos dovaną (kilimas dažnai taip vadinamas, „Motinos dovana“ yra šiai istorijai skirtas režisieriaus Bachruzo Achmedly pantomimos spektaklis) ir atsiuntė į Kilimų muziejų Baku vildamasis, kad darbuotojams pavyks rasti tikrąjį savininką. Deja, paieškos buvo nesėkmingos, koks likimas ištiko Sarvarą – nežinia.

Po klajonių į tėvynę grįžęs saugioje aplinkoje liko tik kilimas. Jį mecenatas dovanojo muziejui.

2020.04.04; 18:23

Žirgo skulptūra Vaizgakiemio kaime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuviams praeities didybę –Vytauto Didžiojo laikus ir žygius iki Juodosios jūros – primena žemaitukai, kurie buvo žinomi jau VI-VII a. Kunigaikščių Oginskių XIX a. pastangomis atgaivinta nacionalinė veislė saugoma valstybės.

Azerbaidžaniečiai didžiuojasi nacionaliniu simboliu – Karabacho veislės žirgais. Pasak senovės tiurkų legendos, jie į žemę nužengė su saulės spinduliais: suprask, buvo siųsti Dievo, o kita vertus, sąsaja su saule paaiškina auksinę kailio spalvą. Tačiau tikrovė kartais pranoksta senovines legendas.

Nacionalinė veislė – tautos tapatybės dalis

Mūsų laikais arklių skaičius mažėja – antai 2019-ųjų pradžioje Lietuvoje jų iš viso buvo registruota apie 15 tūkst. (iš jų veislinių apie pusė), kai dar 2015-aisiais buvo daugiau nei 18 tūkst. Tačiau arklininkystei išnykimas negresia. Arkliai tarnauja pramogai bei sportui, o augintojams tai verslas ir pomėgis viename.

Tautos atmintyje dar gyvas požiūris į arklį kaip žmogaus draugą, apie ką pasakoja pasakos, dainos, primena istoriniu požiūriu nesena lietuvio kario ir artojo praeitis. Neatsitiktinai arklys pavaizduotas tautos herbe. Tai tautos identiteto, savasties dalis. Iki šiol Lietuvoje svetima ir nepriimtina Azijos šalyse paplitusi tradicija arklieną vartoti maistui.

Turime net keturias nacionalines veisles: žemaitukų (dviejų genotipų), Lietuvos sunkiųjų, trakėnų senojo genotipo, o pati jauniausia, oficialiai pripažinta 2017 m., yra Lietuvos jojamųjų žirgų veislė.

Pati seniausia yra žemaitukų veislė. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija ją pripažino saugotina ir įtraukė į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų katalogą. Veislės išsaugojimu rūpinasi Žemaitukų arklių augintojų asociacija, Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centras. Valstybė teikia paramą nykstančios veislės išsaugojimui: žemaitukų populiacijoje mažiau nei 800 (sudaro dešimtadalį visų veislinių arklių), o stambiųjų žemaitukų – apie 500 individų (apie 8 proc. visų veislinių arklių).

Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje. 2017-ieji. Slaptai.lt nuotr.
Arklys – vienas gražiausių gyvūnų pasaulyje. Slaptai.lt nuotr.

Veislės vardą galima sieti su žemaičiams būdingu būdo bruožu – užsispyrimu, ištverme. Tuo buvo įsitikinta ir mūsų laikais: minint Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejų grupė raitelių 2010-ųjų rudenį surengė žygį žemaitukais iki Juodosios jūros. Per 40 dienų su šiais ištvermingais neaukšto ūgio žirgais buvo aplankyta daugiau nei dvidešimt Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorinių objektų. Apie tai išleista knyga, sukurtas filmas, kuris buvo demonstruotas ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje, Ukrainoje, kitur.

Tačiau pirmiausia žemaitukų veislės vardas nurodo etninį regioną, kuriame buvo sukurta – Žemaitija. Tai savitas kraštas su savo tarme, istorija bei papročiais. Nepriklausomoje Lietuvoje žemaitiškumo patriotai netgi įsteigė Žemaičio pasą. Priklausomybę etniniam regionui patvirtinantį dokumentą įsigijo daugiau nei trys tūkstančiai Žemaitijos patriotų. Savitumas padeda populiarinti turtingą kraštą, pritraukia daugiau turistų.

Žemaitija yra vienas labiausiai lietuviškų regionų. Sudėtinga būtų net įsivaizduoti situaciją, kad kam nors šautų į galvą mintis jį atplėšti nuo Lietuvos ir tvirtintų, jog visa, kas yra tose teritorijose sukurta, nėra Lietuvos paveldas.

Karabachai – kas jie?

Mūsų šalies arklių veisėjams ši Azerbaidžano veislė, sukurta Kalnų Karabacho regione, yra nežinoma. Kaip ir lietuviams žemaitukai, azerbaidžaniečiams tai nacionalinis šalies simbolis. Veislė reta– populiacijoje mažiau nei tūkstantis grynakraujų arklių.

Įdomu, kad Lietuvoje vis dėlto turime vieną Karabachą! Tokiu vardu įregistruotas 2008 m. gimęs Lietuvos jojamasis. Tiesa, su tikraisiais karabachais jis nieko bendra neturi, tik vardą.

Karabacho žirgai

Karabachai yra aborigeninė rytietiško tipo veislė, nepakeičiama kalnuotose vietovėse bei karo žygiuose. Tyrėjai tvirtina, jog ji yra seniausia Azijoje ir Kaukaze, siekia netgi Manos karalystės (X–VII a. pr.m.e., dab. Vakarų Azerbaidžano teritorijoje) ir vėlesnių valstybių, kurios buvo Azerbaidžano pirmtakės, laikus.

Kaukaze ir už jos ribų garsėję arkliai buvo Rusijos imperijos kariuomenės priešakinėse kavalerijos linijose 1812 m. mūšiuose su Napoleono armija, per 1826 m. Rusijos ir Irano karą, taip pat Pirmąjį pasaulinį karą.

Jie greiti ir vikrūs, kalnų sąlygomis per valandą įveikia iki 10 km, o rekordinis veržlumas – 1 km per minutę ir 9 sekundes (2004 m. rekordas). Kalnuotoje vietovėje jie nepralenkiami. Atsargūs, kartu ir drąsūs, paklusnūs ir atsidavę šeimininkui, nepailstantys ilguose žygiuose. Tai dar ne visas gerųjų savybių sąrašas. O kur dar išvaizda – palyginti neaukšti (aukštis ties gogu iki 150 cm), raumeningi, gilios plačios krūtinės, tvirtų kojų, grakštūs, išdidžios laikysenos. Ne veltui tautosakoje lyginami su gazelėmis, džeiranais!

Unikalus išskirtinis bruožas yra auksinė kailio spalva. Yra ir kitų spalvų: bėrų, kaštoninių, būna tamsiai pilkų ar pilkų obuolmušų, kitokio plauko arklių.

Sakoma, kad senovės tiurkai gimdavo ant arklio, ant jo visą gyvenimą praleisdavo, balne ir mirdavo. Taigi nė kiek neperdėtas posakis, kad geras žirgas yra vertas aukso. Raitelis savo arkliu rūpindavosi labiau nei savimi, esą žygyje žirgą lepindavo ne žole, o razinomis.

Laiko dulkes nupūtus

Moksliniai tyrimai padeda labiau suprasti dalykus, jų priežastis. Senos arklininkystės tradicijos kužda, kad būtent tuose kraštuose yra vienas iš gyvulininkystės vystymosi centrų.

Archeologiniai tyrimai Mugano lygumoje, kuri yra Karabacho vakaruose, Arakso ir Kurano upių slėnyje, atskleidžia įdomių dalykų. Čia buvusioje senovinėje gyvenvietėje, pavadintoje Alikomektepu, rasti 6-7  tūkst. metų senumo arklių kaulai! Ši teritorija buvo viena iš tų, kuriose anksčiausiai žmonijos istorijoje prijaukintas arklys.

Dėl to, kada buvo prijaukintas laukinis arklys, yra kelios teorijos. Pagal ankstesnę versiją, tai buvo dabartinio Kazachstano teritorija, o pagal naujausius tyrimus, patvirtintus DNR tyrimais, seniausia žinoma naminio arklio palaikų radavietė yra dabartinės Baškirijos teritorijoje, tyrimai patvirtino amžių – VII-VI tūkst. m. pr. m. e. Mokslininkai sutaria, kad Eurazijos stepėse naminis arklys prijaukintas gerokai anksčiau nei pateko į pietines teritorijas. II tūkst. m. pr. m. e. lūžis, lėmęs žmonijos pažangą, jau buvo visur įvykęs.

Alikomektepo gyvenvietė nėra vienintelė, kurioje aptikta priešistorinės arklininkystės Azerbaidžane įrodymų…

Vėlesni amžiai pasakoja apie tai, kad žmogus į arklį žvelgė su pagarba, jis tapo netgi tam tikru kulto objektu. Tai patvirtina pilkapių tyrimai. Azerbaidžaniečių protėviai oguzai– tiurkų gentys, iki IX a. gyvenusios Centrinės Azijos ir Mongolijos stepėse – ant kapo statydavo arklio iškamšą, taip nusilenkdami gyvūnui, nuo kurio daug priklausė žmogaus gerovė.

Karabacho žirgai – pašto ženkluose

Ilgainiui paplito senovinius oguzų laidojimo papročius primenančios iki mūsų dienų išlikusios zoomorfinės akmeninės antkapinės skulptūros. Jos aptinkamos Pietų Kaukaze, Rytų Turkijoje, Irano šiaurėje.

Arklį, aviną, kartais kitokį gyvūną vaizduojančios figūros ganėtinai didelio dydžio, kai kurios ant pjedestalo. Jos stilizuotos, yra ir meniškų, dažnai su arabiškais užrašais, reljefiniais buitinių scenų vaizdais. Daugiausia tokių išlikusių antkapinių paminklų datuojama XIII-XIX a.

Arklio skulptūros buvo statomos ypač pagerbiant kovos lauke žuvusius karius. Figūros vaizduojamos pabalnotos, ant tokių paminklų buvo iškalami ne tik užrašai, bet ir velionio ginklai – lankas, strėlės, kardas, skydas, dėtuvė ir kt.

Zoomorfinių skulptūrų ištakos siekia laikus iki islamo (VII a. pr.m.e.). VIII a. dabartinio Azerbaidžano teritorijas užkariavus arabams, vaizduoti gyvas būtybes buvo uždrausta. Vis dėlto laidojimo tradicija nebuvo pamiršta. Įpusėjus IX a., kai arabų viešpatavimas susilpnėjo, šariato draudimai pamažu buvo įveikti, liaudies kūryboje vėl atgijo gyvūnų vaizdavimas.

Arklys iki nesenų laikų buvo neatsiejamas nuo buities, pagrindinė susiekimo priemonė gyventojams, kurie vertėsi klajokline gyvulininkyste. Vasarą avys ganytos kalnų pievose, o žiemai su kaimenėmis grįžtama į žemumas. Arklio motyvas atpažįstamas azerbaidžaniečių kilimų raštuose, ant namų apyvokos daiktų, papuošalų, ginklų. Laikyta, kad šio gyvūno kaukolė turi magiškų savybių, o jo figūrėlė naudota kaip amuletas apsaugai nuo ligų ir piktosios dvasios.

Veislė, išpuoselėta Karabacho chanate

Azerbaidžano teritorijoje veisiamų arklių pavadinimas keitėsi kartu su valstybių virsmu. Nuo viduramžių juos imta vadinti karabachais.

Kavalerija lėmė tiurkų genčių stiprybę jau VI-V a. pr. m. e. Arklininkystė  buvo taip išvystyta, kad kasmet į valdovų arklides patekdavo ne mažiau kaip 20 tūkst. rinktinių arklių.

Dar vienas pašto ženklas, kuriame pavaizduotas Karabacho veislės žirgas

Esama duomenų, kad XV a. tiurkų genčių konfederacinę imperiją Ak-Kojunlu sudaręs valdovas Uzun-Hasan (1423-1478) galėjo surinkti mažiausiai 300 tūkst. raitelių kariuomenę, o prireikus ir dar daugiau.

Karabacho regionas išsiskiria puikiomis sąlygomis arklininkystei – geriausiomis ganyklomis ir sodria žole. Arklių veisimo tradicijos čia sustiprėjo XVII a., tačiau išties suklestėjo XVIII-XIX a., kai įsikūrė Karabacho chanatas, o arklių veislė buvo iš esmės pagerinta. Karabacho chanatas pagarsėjo kaip geriausių Užkaukazėje arklių veisimo centras.

Karabachais jodinėjo bekai ir kunigaikščiai, juos vertino Pietų Kaukaze, Mažojoje Azijoje, Persijoje, Rusijoje. Dažnai jie kaip persiški buvo dovanojami ar tapdavo karo trofėjumi. Iki pat XIX a. pabaigos šie arkliai buvo Kaukazo grožis ir pasididžiavimas. Karabachą turėjo ir paskutinis Rusijos caras Nikolajus.

Karabacho chanatas įsikūrė 1747 m., kai susilpnėjo ir susiskaidė Sefevidų imperija. Panah Ali pasiskelbė nepriklausomu chanu. Arklininkystės centras pradėtas kurti užvaldžius nužudyto Irano valdovo Nadir Šacho žirgyną, veisimui atrinkus geriausią eržilą Maimun.

Aistringas žirgininkas taip pat buvo Panah Ali Chano sūnus Ibrahim Chalilas, kuris chanatą pradėjo valdyti 1761-aisiais. Valdovo arklidėse gausėjo grynakraujų žirgų. Jas papildė ir trofėjai. Taip 1797 m. chanui atiteko Šušoje nužudyto Persijos šacho Aha Mohamedo grynakraujai arkliai, tarp jų vertingas eržilas Harif. Garsėjo ir jo palikuonis Karny-Ertych. Teigiama, kad Karabacho chanas valdė 3-4 tūkst. arklių, tarp kurių vyravo karabachai. Dukart per metus buvo rengiamos lenktynės, o nugalėtojai raiteliai bei žirgai būdavo apdovanojami. Tebrizo ir Teherano turguose chano arkliai turėjo didelę paklausą.

Tačiau su XIX a. pradžia atėjo blogos permainos. 1805 m. Karabacho chanatą aneksavo Rusija. 1806 m. buvo nužudytas Ibrahim-chanas. O jo sūnus Mahdikoli Chanas Džavanširas nebuvo arklių mėgėjas. Geriausius žirgus išdovanojęs patikėtiniams, 1822 m. jis pabėgo į Persiją. Žinia apie Karabacho žirgus jau buvo pasiekusi Europą. Britai taip pat pasinaudojo proga, iš chano įsigijo 60 kumelių.

Karabacho veislės mustangai

Didelė žala regiono arklininkystei padaryta dėl persų antpuolio 1826 m. Vis dėlto veislė išliko, jos laukė dar vienas pakilimas. Prie to daug prisidėjo paskutinio Karabacho chano Mahdikoli duktė Churšidbanu Natavan (1832-1897). Skirtingai nei tėvas, ji puoselėjo arklininkystę, populiarino karabachus. Išsilavinusi, kelias Rytų kalbas mokėjusi moteris organizavo literatūrinį sambūrį ir pati kūrė eiles azerbaidžaniečių bei persų kalbomis. Natavan buvo ištekėjusi už Karabacho chanato valdytojo generolo majoro Chasai-chano Ucmijevo.

Kunigaikštienės Natavan Ucmijevos žirgai buvo demonstruojami tarptautinėse parodose (1867, 1869, 1882), kiekvieną kartą sulaukė aukštų įvertinimų. Eržilas Aljetmiaz 1867 m. žemės ūkio parodoje Maskvoje pelnė auksą.

Puikiais žigais galėjo didžiuotis ne tik Ucsmijevai. XIX a. viduryje arklius augino daugelis Karabacho bekų, laikė po 20-50 kumelių. Neatsitiktinai Šušos miesto herbą papuošė Karabacho arklys – Šušoje buvo netgi vienuolika žirgynų, kuriuose laikyta 250 eržilų ir 1450 kumelių.

XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje arklininkystė Karabache vėl patyrė nuosmukį. Veislė nebetenkino kavalerijos poreikių, įtakos turėjo prasisėjęs pilietinis karas. Grynaveislius karabachus imta kergti su neveisliniais arkliais, todėl veislė prarado dalį būdingų savybių, arkliai susmulkėjo.

Tačiau ištisus amžius karabachai Kaukaze buvo lyderiai. Jų reikšmė plačiam arealui prilygo anglų grynakraujams Europoje. Karabachai padėjo sukurti kitą Azerbaidžano nacionalinę arklių veislę – delibazo. XIX a. karabachų kraujo įlieta Rusijos Pietų, kai kurių Vakarų Europos (Lenkijos, Prancūzijos, Anglijos), jojamiesiems arkliams.

Teko gelbėti dar kartą

Prie karabachų išsaugojimo teko prisidėti kiekvienai kartai. Po Karabacho chanų ir jų palikuonių arklių veislė buvo gelbėjama dar du kartus: XX a. viduryje ir mūsų laikais. Istorinės aplinkybės iš esmės skyrėsi, vis dėlto abu kartus karabachų išlikimui grėsmė kilo dėl karo veiksmų.

Po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių kartų populiacija ir veislės grynumas buvo ypač sumenkęs. Tačiau dar buvo patyrusių arklininkų. Nacionalinis išdidumas skatino imtis atkuriamojo darbo.

Iš rajonų, kur buvo paplitę karabachai, buvo atrinka 60 individų, vėliau atlikta dar viena rūpestinga atranka. Taip 1949 m. iš veislės likučių suformuota banda: 27 labiau tipiškos kumelės ir vienas per stebuklą išlikęs eržilas, vardu Sultan. Žirgynui buvo parinkta vieta Agdamo rajono apylinkėse, ten, kur savo laiku buvo chano žirgynai. Ilgus dešimtmečius kaip tik Agdamas tapo karabachų veisimo centru, o šis arklys – rajono simboliu.

Kryptingas selekcinis darbas, dalyvavimas parodose bei varžybose lėmė, kad apie 1970 m. arklininkystė vėl suklestėjo.

Atkurtos veislės žirgas Zamanas buvo padovanotas Anglijos karalienei Elžbietai II.

Nacionalinis azerbaidžaniečių žaidimas, kuriam reikalingi Karabacho veislės ristūnai

Nutiko taip. Tuometis SSRS vadovas Nikita Chruščiovas, rengdamasis vizito į Angliją, pamanė, jog geriausia dovana karalienei, kuri garsėjo kaip aistringa jojikė, yra išskirtinis žirgas. Taigi 1956 m. eržilas atkeliavo į karališkąsias arklides. Vėliau jis taip pat buvo naudojamas veislei gerinti ne tik Anglijoje, bet ir Prancūzijoje, Vokietijoje.

Įdomu, kad praėjus 60 metų, minint karalienės Elžbietos 90 metų jubiliejų, Vindzoro rūmuose buvo demonstruojamas Azerbaidžano raitelių su Karabacho veislės žirgais akrobatinis šou.

Karabacho žirgų palikuonių Europoje yra ir daugiau. Sovietų Sąjungos laikais arkliai buvo siunčiami į Maskvą, iš ten toliau į užsienį. Taip 1980 m. aukcione nemažai azerbaidžanietiškų arklių įsigijo pirkėjai iš Vokietijos, Olandijos, Šveicarijos, Italijos, Prancūzijos ir kt.

Tačiau prasidėjus Armėnijos ir Azerbaidžano kariniam konfliktui, kai Kalnų Karabachas buvo okupuotas, dar kartą iškilo pavojus prarasti veislę.

Armėnų ginkluoti vyrai  mėgino užgrobti karabachus. Laimei, nepavyko. Žirgynas buvo sugriautas, tačiau bandą augintojams pavyko išgelbėti. Arkliai buvo paslėpti kitame kaime, vėliau pervaryti į saugią vietą.

Nacionalinei vertybei ir vietinio genofondo pagrindui reikėjo rasti naujus namus.

Pradžioje arkliai buvo įkurdinti Eupalacho rajone, bet paaiškėjo, kad tenykštės gamtos sąlygos jiems nėra tinkamos, dėl to kumelės išsimesdavo. 1994 m. banda buvo perkelta į Agdžabedino rajoną, čia įkurtas valstybinis žirgynas „Karabachų arklininkystės kompleksas“.

Veislės išsaugojimui sukurta teisinė aplinka, suteikta materialinė techninė parama. 2018 m. pastatytas 35,5 ha teritoriją užimantis modernus kompleksas. Atliekami moksliniai tyrimai: žirgynas yra pavaldus Gyvulininkystės mokslinių tyrimų institutui. 

Ilgą laiką įstatymu buvo uždrausta į užsienį parduoti karabachus. Tik 2019 m. liepą pranešta, kad po ilgos pertraukos ryžtamasi vėl padėti ribotą karabachų bei dilbazų eksportą: į Vokietiją, Prancūziją, Didžiąją Britaniją. Per metus planuojama parduoti apie 25 žirgus. Valstybiniame žirgyne 245 Karabacho veislės arkliai.

Azerbaidžane auginama apie 65 tūkst. arklių, iš jų grynakraujai karabachai sudaro apie penktadalį. Jie veisiami dviejuose valstybiniuose bei privačiuose ūkiuose, iš viso yra apie 20 nacionalinę veislę palaikančių įmonių, dalis jų veikia Baku.

Perspėja apie mėginimus klastoti istoriją

Azerbaidžaniečių raitelis

Azerbaidžano autorinių teisių agentūra perspėja apie mėginimus klastoti istoriją ir pretenzijas, reiškiamas į nacionalinį kultūros paveldą – tai, kad Armėnijos masinės informacijos priemonėse skleidžiami klaidinantys samprotavimai apie karabachus.

Pasirodo pranešimų, esą vadinamajame Arcache (okupuota Azerbaidžano Rytinio Karabacho teritorija) tariamai atgaivinta Karabacho jojamųjų arklių veisimo tradicija. Diegiama mintis, jog karabachai yra armėnų arkliai. Armėnija 2005-aisiais išleido pašto ženklą, skirtą Karabacho arkliui. Nesunku atpažinti, kad tai yra tas pats eržilas Aljetmiaz, kuris buvo užaugintas chano dukters Natan ir 1867 m. parodoje įvertintas aukso medaliu. Po plačiai žinoma nuotrauka yra patvirtinantis užrašas, kad tai žirgas Aljetmiaz iš kunigaikštienės Ucmijevos žirgyno.

2020.03.31; 06:00

„Arshin mal alan“ operetės afišos

Armėnija mėgsta girtis savo kultūriniais, meniniais, moksliniais, kulinariniais kūriniais, veikalais, patiekalais. Esą – jie, lyginant su kitų šalių kultūra, patys seniausi, vertingiausi, brandžiausi. Armėnija dedasi esanti viena iš civilizuočiausių, seniausias kultūrines šaknis turinčių valstybių. Supask, tik itin talentinga armėnų tauta galėjo sukurti tiek daug pasaulinio garso šedevrų pačiose įvairiausiose srityse, pradedant muzikos kūriniais ir baigiant kulinariniais receptais.

Bet jei pažvelgsime į neva autentiškus armėniškus šedevrus bent kiek atidžiau, išvysime daug apgaulių. Jei kūrinys pristatomas armėnišku, dar nereiškia, kad jis – tikrai armėniškas. Jie dažnai pavogti, pasisavinti ar nukopijuoti iš kitų kultūrų. Apie tokius atvejus slaptai.lt jau yra rašęs šiose publikacijose: Irma Dubovičienė. „Operetė, kuri turbūt dažniausiai istorijoje buvo vagiama bei falsifikuojama“ bei Irma Ąžuolė. „Trofejinės vertybės: barbariškiems poelgiams nėra senaties termino“.

Karabacho grupės kilimas, vaizduojantis tradicinę „Gėlės sode“ kompoziciją.

Tąsyk omenyje turėtas ypatingai vertingas, milijonus dolerių kaštuojantis Karabacho grupės purus azerbaidžanietiškas kilimas, vaizduojantis tradicinę „Bachčadagullar“ kompoziciją (Gėlės sode), kurį dar visai neseniai kolekcionieriai bandė pristatyti kaip armėnišką šedevrą, bei 1913 m. Uzeiro Hadžibekovo sukurta milžiniško populiarumo sulaukusi operetė „Aršin mal alan“, kurią plagiatoriai Amerikoje pristatydavo kaip armėnišką šedevrą.

Kodėl Armėnija savinasi svetimus pasiekimus, kodėl menkina kaimynines šalis? Armėnija ne šiaip sau taip elgiasi. Menkindama azerbaidžaniečius ar turkus oficialusis Jerevanas bando pasakyti, jog nei turkai, nei azerbaidžaniečiai neturi praeities. Viskas, ką, sakykim, vertingo ir išliekamąją vertę sukūrė azerbaidžaniečių meininkai, kūrėjai, rašytojai, Armėnija stengiasi pateikti kaip armėniškus laimėjimus. Šitaip elgiantis Jerevanui lengviau reikšti nepagrįstas teritorines pretencijas tiek Turkijai, tiek Azerbaidžanui. Armėnija bando įrodyti: jei šios jų kaimynės neturi sukūrusios šedevrų, jei tie šedevrai – armėniški, vadinasi, ir Kalnų Karabachas – ne azerbaidžanietiškas. Maždaug tokios taktikos ir strategijos iki šiol laikosi oficialūs Jerevano politikai.

O jei azerbaidžanietiški pėdsakai – akivaizdūs, tada plagiatoriai vėl gudrauja: tokius meno, muzikos ar architektūros kūrinius bandoma priskirti persų kultūrai. Kad jokiu būdu neliktų nė menkiausių asociacijų su Azerbaidžanu.

Štai tik keletas paskutiniųjų pavyzdžių. Eidama klastočių ir plagiato keliu Armėnija garsiąją Juchary Gevchar – Aga mečetę Šušoje (Kalnų Karabachas) visur traktuoja kaip persišką. Taip pat vadinama ir garsioji Mėlynoji mečetė Jerevane. Armėnija ją priskiria persų, bet ne azerbaidžaniečių kultūrai. Armėnija bijo net pagalvoti, kad Mėlynoji mečetė – azerbaidžanietiška. Priešingu atveju Jerevanui tektų pripažinti azerbaidžanietišką savo sostinės kilmę. Bet taip iš tiesų ir yra. Mėlynoji mečetė pastatyta tuomet, kai gyvavo Karabacho ir Irevanės chanatai – išskirtinai azerbaidžanietiški dariniai.

Pastarosiomis dienomi armėniškų falsifikacijų nuskambėjo ir televizijos laidoje „Mir 24“. Vietinė šios laidos korespondentė Luiza Simonian kalbino Jerevano konservatorijoje studijuojantį studentą iranietį Ali Achavaną Salamatą. Pasakodamas apie save šis iranietis sugrojo pianinu ir tuo pačiu padainavo azerbaidžaniečių liaudies dainą «Küçələrə su səpmişəm». Bet „Mir 24“ reoportaže L.Simonian šią dainą pristatė esant persišku muzikos kūriniu „Kučalar azani“. Nors studentas iranietis ją atliko azerbaidžaniečių kalba.

Mir24tv afiša

Kad minėtoje televizijoje skambėjusi daina yra azeraidžanietiška, byloja ir tai, kad ji sovietmečiu buvo labai dažnai atliekama Azerbaidžane. Ją dainuodavo garsus azerbaidžaniečių dainininkas Rašidas Beibutas. Ši daina taip pat buvo viena iš labiausiai mėgstamų Azerbaidžano prezidento Heidaro Alijevo kūrinių.

O ir vėliau, 1994 metais, azerbaidžaniečių dainininkė Sakina Izmailova ją atliko Turkijoje kaip azerbaidžanietišką. 2011-aisiais metais tarptautiniame Eurovizijos konkurse dalyvavęs azerbaidžaniečių duetas Eldaras Gasymovas ir Nigiar Džamal ją atliko Diuseldorfo mieste kaip azerbaidžanietišką kūrinį. Tad neaišku, kaip išskirtinai azerbaidžanietiškas kūrinys laidoje „Mir 24“ tapo persišku?!

Dar viena įdomi detalė: 2017-aisiais populiarioje rusų laidoje „Pole čudes“ Georgijus Gasparianas (gimė Karabache, gyvena Maskvoje) įsiminė žiūrovams atlikęs dainą „Džan Karabax“. Bet tai – ne armėnų, o azerbaidžaniečių daina. Armėnų plagiatoriai ją pasisavino iš azerbaidžanietiškos „Suraja“, kurią 1947 metais sukūrė azerbaidžaniečių kompozitorius Saidas Rustamovas, panaudodamas azerbaidžaniečių poeto Zeinalo Džabarzadės žodžius.

Beje, sovietinėje Armėnijoje atlikėją Rašidą Beibutovą dažnai pristatydavo kaip Rašidą Bechbudianą…

2019.08.06; 11:30  

Mūsų laikais politiniai konfliktai neapsiriboja įsibrovimu į svetimas teritorijas. Ne mažiau pavojingas yra kultūrinių sienų pažeidimas, kai viena tauta savinasi ar naikina vienokius ar kitokius kitos tautos kultūros elementus. Azerbaidžanas visa apimtim savo kailiu patyrė tokio proceso kartėlį per Kalnų Karabacho konfliktą.

Azerbaidžano kilimų muziejuje

Okupuotose Azerbaidžano teritorijose buvo sugriauta per 600 istorinių bei architektūrinių paminklų, įskaitant ir 22 muziejus. Ypač vertingi buvo Kelbadžaro (azerb. – Kelbečero) ir Lačino istorijos ir kraštotyros muziejų eksponatai, ten nuo neolito saugoti įvairių istorinių epochų paminklai. Abu tie muziejai buvo nusiaubti, o didžioji dalis jų kolekcijų išvežta į Armėniją. Be to, buvo visiškai sunaikintas Javų muziejus Agdame. Tarp jo eksponatų buvo, antai, tokia retenybė kaip per kasinėjimus šalia Agdamo rasti suakmenėję kviečių, kurių amžius apie 7 tūkstančiai metų, pavyzdžiai. 

Bet ne vien muziejinės vertybės buvo išvežtos iš Azerbaidžano ir sunaikintos – toks pat likimas ištiko ir pas privačius asmenis buvusius mūsų kultūros pavyzdžius. Apie vieną tokį – praėjusiame šimtmetyje Karabacho audėjos išausto kilimo stebėtiną likimą aš ir noriu papasakoti.

Viskas prasidėjo nuo Los Andžele (JAV) gyvenančio mūsų tėvynainio Elšado Tairovo dosnaus poelgio. Tairovas kolekcionuoja azerbaidžaniečių kilimus ir knygas apie Letifą Kerimovą – garsų mokslininką ir kilimų audėją, azerbaidžaniečių kilimų tyrinėjimo pradininką.

Karabacho grupės purus kilimas, vaizduojantis tradicinę „Bachčadagullar“ kompoziciją

2017 metais Elšadas Tairovas virtualios meno dirbinių prekybos portale pamatė Karabacho kilimą, kuris atkreipė jo dėmesį. Tas kilimas buvo išstatytas aukcione kaip armėniškas, nors jo piešinyje buvo aiškiai regimas įrašas azerbaidžaniečių kalba kirilicos rašmenimis: „1971 metų sausio 1 motinos atminimo dovana Sarvarui gimimo dienos proga“.

Kolekcininkas suprato, kad tas kilimas buvo okupantų armėnų išgabentas iš Azerbaidžano. Jis išpirko tą kilimą ir pasiuntė į Baku, į mūsų muziejų, tikėdamasis surasti jo savininką. Tačiau paieškos, kurioje dalyvavo daugelis atitinkamų organizacijų, buvo nesėkmingos…

Galų gale, tą pirmąjį azerbaidžanietišką kilimas, grįžusį iš svečios šalies į tėvynę, mecenatas padovanojo mūsų muziejui, ir dabar juo prasideda Šušos filialo ekspozicija. Beje, to Azerbaidžano kilimų muziejaus filialo likimas pats savaime yra ryškus, nors ir nebylus armėnų barbarizmo okupuotose teritorijose liudytojas. Filialas buvo atidarytas 1985 metais Šušoje, senoviniame Memandarovo name. Ten buvo demonstruojami Karabacho liaudies kūrybos pavyzdžiai – kilimai, kiliminiai dirbiniai, siuviniai, tautiniai drabužiai, papuošalai ir medžio drožiniai. Bet 1992 metais, kai Karabachą okupavo Armėnija, mūsų Šušos filialo vos neištiko tragiškas kitų to regiono muziejų likimas. Tik tuomečio muziejaus direktoriaus pastangomis pavyko dalį Šušos filialo eksponatų išgabenti į Baku. Nuo to laiko to filialo ekspozicija įsikūrusi paties muziejaus patalpose. Bet norisi tikėti, kad vieną kartą ji vėl užims savo teisėtą vietą Šušoje, išvaduotojoje nuo okupantų armėnų.

Prie Karabacho grupės kilimo, vaizduojančio tradicinę „Gėlės sode“ kompoziciją.

Bet grįžkime prie kilimo, kurį padovanojo mūzų muziejui Elšadas Tairovas. Tai Karabacho grupės purus kilimas, vaizduojantis tradicinę „Bachčadagullar“ kompoziciją. Tos kompozicijos pavadinimas pažodžiui reiškia „Gėlės sode“. Ir iš tiesų, kilime sodriomis spalvomis skleidžiasi didžiulės karmininės rožės. Jų kontrastas juodame fone sukuria nerimo koloritą, tarsi pranašauja to kilimo likimą. Dramatiškas raudonas tų rožių atšvaitas, įkūnijantis motinos meilės galią, tiesiog spaudžia širdį. Nenuostabu, kad tas tokio ypatingo likimo kūrinys audrina kūrybingų žmonių protą.

Savo laiku aš įtraukiau pasakojimą apie kilimą į ciklą paskaitų apie meną, kurios reguliariai skaitomos mūsų muziejuje. Tas paskaitas lanko daug žmonių, taip pat ir meno veikėjų. Labai didžiuodamasi noriu pabrėžti, kad ta paskaita, kaip ir vėliau „Bachčadagullar“ kilimo istorijos populiarinimas, davė vaisių. Jos įkvėptas, Valstybinio pantomimos teatro režisierius, nusipelnęs artistas Bachruzas Achmedly pastatė spektaklį „Motinos dovana“ („Nuo motinos“) – kaip matome, net pjesės pavadinime cituojami į kilimą įaustas įrašas.

Pjesės siužetas – nepaprastas to Karabacho kilimo likimas, kuris rutuliojasi prieš žiūrovų akis, tarsi kilimo ornamentas – mazgelis po mazgelio.

Kitas pavyzdys, rodantis, kaip muziejus gali įkvėpti menininką, tai dizainerės Saidos Alizade drabužių kolekcija, kurią sukurti ją sužadino to kilimo istorija. Kolekcijoje panaudotas kilime išaustų rožių atvaizdas, o taip pat įrašas „1971 metų sausio 1 motinos atminimo dovana Sarvarui gimimo dienos proga“. Pažymėtina, kad toji kolekcija vadinosi taip pat, kaip ir Pantomimos teatro pjesė – „Motinos dovana“ („Nuo motinos“).

Karabachas – mūsų bendra širdgėla, todėl meno žmonės vis grįžta prie tos temos, Manau, „Bachčadagullar“ kilimo istorija dar daug ką įkvėps naujiems kūrybiniams darbams.

Širin J. Melichova yra Filosofijos mokslų daktarė, Azerbaidžano kilimų muziejaus direktorė, Azerbaidžano ICOM (Tarptautinės muziejų Tarybos) prezidentė

2019.02.07; 10:50

Rašytoja Daiva Tamošaitytė. Azerbaidžano Nacionalinė konservatorija

Viešint Azerbaidžano Respublikos sostinėje Baku, stebina šios šalies dėmesys tradicinei kultūrai, kuri yra akivaizdus valstybės prioritetas. Baku gerbiamas ir klasikinis Vakarų paveldas, kurio viena garsiausių išraiškų yra šiame mieste gimusio violončelininko Mstislavo Rostropovičiaus vardu pavadintas tarptautinis festivalis, vykstantis kas dveji metai.

Balandžio 23-27 dienomis vyko Olgos Rostropovich kuruojamas dešimtasis festivalis, skirtas jos Tėvelio 90-osioms gimimo metinėms. Pirmieji koncertai vyko filharmonijoje. Tarp visų kolektyvų sakytum, nežemišku subtilumu ypač išsiskyrė Vienos-Berlyno kamerinis orkestras, diriguojamas Rainerio Honecko ir solistas Danielis Müller-Schottas (violončelė), atlikę W. A. Mozarto ir J. Haydno kūrinius.

Ryškus buvo ir Drezdeno Staatskapelle pasirodymas. Mozarto koncertą f-nui Es-dur Nr. 9 paskambino jaunas virtuozas Janas Lisieckis, o simfoniją g-moll Nr. 25 muzikantai griežė stovėdami. Išgirdau tikrą Mozartą ir tikrą muzikinę dramą – gyvą, aistringą, įspūdingus instrumentų grupių dialogus. Bisų tą vakarą buvo daug: pianistas paskambino R. Schumanno pjesę „Kodėl?“, kamerinis orkestras – Mozarto „Andantino“, o dirigentas Omeras Meiras Welberis atsinešė akordeoną ir solo pagriežė Piazzolą. Tokio triuškinančio atlikimo dar nesu girdėjusi, nors ir Lietuvoje, ir pasaulyje šio kompozitoriaus kūriniai, ypač tango, ypač mėgstami.

Įspūdingi buvo uždaromieji koncertai, vykę H. Aliyevo rūmuose: Jurijaus Temirkanovo diriguojamas Sant Peterburgo filharmonijos orkestras su solistais Vadimu Rudenko (fortepijonas) ir Sergejumi Dogadinu (smuikas) atliko rusų S. Rachmaninovo, P. Čaikovskio, S. Prokofjevo klasikinius veikalus.

Afišos Baku centre

Baku Nacionaliniame operos ir baleto teatre nuolat eina klasikiniai veikalai, pirmiausia nacionalinės operos, operetės ir baleto pradininko Uzeyiro Hajibeyli (Hajibeyovo) „Leili ir Medžnūnas“ (pirmoji opera, pastatyta 1908 m.), „Kioroglu“, operetė „Aršin Mal Alan“, Fikreto Amirovo baletas „Arabiškos naktys“ (eina pavadinimu „Tūkstantis ir viena naktis“), Gara Garayevo baletas „Septynios gražuolės“ ir kiti pagrindiniai scenos kūriniai, kartu su puošniomis dekoracijomis, rūbais, scenografija sudarantys šių scenos žanrų paveldo aukso fondą.

Daugelis žymiausių kūrėjų yra kilę iš Šušos ar kitų Devlig Garabagh‘o (Kalnų Karabacho) vietovių, kur iš seno (dar iki Garabagh‘o chanato laikų) buvo susiformavęs stambiausias kultūros židinys: literatūros, poezijos, dailės ir ypač – muzikos.

Šuša – Azerbaidžano tradicinės muzikos, legendinių iš kartos į kartą žinias perdavusių muzikantų lopšys. Iki šiol daugelis laiko didele garbe turėti giminėje iš ten kilusį mugamo atlikėją arba instrumentininką, išmokti griežti arba dainuoti tradicinę muziką. Azerbaidžano mugamas 2003 metais buvo įtrauktas į UNESCO nematerialaus oralinio meno žmonijos vertybių sąrašą. Mugamui skirti puošnūs nauji rūmai Baku, kuriuose savaitėmis vyksta mugamų konkursai, jų atlikėjai koncertuoja visose didžiausiose šalies scenose. Mugamo partiją U. Hajibeyli parašė iš meilės išprotėjusio Medžnūno personažui. Aukštas specialiai mugamo atlikimui išlavintas stiprus balsas, sudėtingi numeriai sulaukia iš publikos ovacijų, kaip ir operoje panaudoto tradicinio instrumento – taro – epizodiniai  intarpai.

Baku operos ir baleto teatras

Liaudies muzikos gyvieji dainiai – ašugai – dar viena valstybės palaikoma tradicija. Ašugai sau akompanuoja sazu, kartais jų ansamblių instrumentus papildo balabanas (pučiamasis), sakytinės poezijos intarpai. Prieš dvidešimt metų į vyrų šventovę įsiveržė moterys – jos puikiai atlieka mugamus ir liaudies dainas. Gegužės 15 d. nacionalinėje filharmonijoje per koncertą, skirtą poeto Molla Panah Vaqif‘o 300 metų metinėms, šalia įvairių ansamblių ir solistų iš 62 šalies regionų, dainavo žymi ašugė, kuriai ta proga prezidentas Ilhamas Aliyevas suteikė garbų apdovanojimą.

Tačiau vienas žymiausių pastarųjų metų pasiekimų kultūros srityje yra naujoji Azerbaidžano nacionalinė konservatorija. Kaip teigė atlikėjų fakulteto dekanė Leyla Gulijeva, „ji egzistuoja nuo 2001 metų. Anksčiau liaudies instrumentų katedra įėjo į Baku muzikos akademijos sudėtį, tačiau prezidento H. Aliyevo įsaku klasikinė muzika buvo atskirta nuo nacionalinės, ir 2001 m. atskirai įsteigta Azerbaidžano nacionalinė konservatorija (ANK).“ Ji sukurta buvusios liaudies instrumentų k–dros pagrindu, rektoriumi paskirtas prof. Siyavushas Karimi, ir reformuotas darinys pradėjo dirbti nuo 2002 metų. Taigi reforma įvykdyta per rekordiškai trumpą laiką – vienerius metus.

Pasak L. Gulijevos, kada U. Hajibeyli sostinėje 1921 m. įkūrė muzikos konservatoriją (dabar – akademija, jai nuo 1991 m. vadovauja žymus pianistas, dirigentas ir meno veikėjas Farhadas Badalbeyli), ten šalia Europos muzikos pagrindas taip pat buvo tradicinė muzika, kurią jis siekė išaukštinti. Tuo tikslu 1931 m. buvo įkurtas liaudies instrumentų orkestras, 1936 m. – dainų ir šokių ansamblis. Filharmonija ir simfoninis orkestras buvo įkurti vėliau – atitinkamai 1936 ir 1938 metais. 

Nacionalinė konservatorija buvo įsteigta siekiant pakelti nacionalinę muziką į dar aukštesnį lygmenį. Į naują didžiulį septynaukštį pastatą buvo persikelta ir ANK atidarymas įvyko 2013 m. vasario 13 d. Pagal moderniausius reikalavimus pastatyta įstaiga dvelkia prabanga: marmuras ir paslaugūs pasitinkantys darbuotojai prie apsauginių užkardų hole, šviesios koncertų ir konferencijų salės, milžiniška tradiciškai dekoruota patalpa užsienio svečiams, liaudies instrumentų laboratorija, net baseinas, didelis kiemas su augmenine skulptūra – fortepijono pavidalo krūmu…

Baku opera Leyli ir Medžnūnas

Teorijos ir atlikimo padalinius sudaro 9 katedros, kuriose kartu su magistrais mokosi daugiau nei 400 studentų. Dėstomos disciplinos – solinis dainavimas, nacionalinis vokalas, instrumentai taras, kemanča, balabanas ir kiti, muzikos teorija, istorija ir muzikos kritika, vyksta konferencijos, mokslo darbų gynimai, veikia asistentūra, liaudies instrumentų orkestras ir chorai. Konservatorija bendradarbiauja su kitomis Baku aukštosiomis mokyklomis, Vokietijos ir Turkijos muzikos akademijomis ir universitetais. Iš Norvegijos kasmet atvykstantis profesorius skaito paskaitas apie norvegų tradicinę muziką.

Kalbiname ANK laboratorijos vedėją, instrumentų gamintoją Mammadovą Mammadali Miralioglu, kuris yra modifikavęs (sukūręs) apie 40 nacionalinių instrumentų, taip pat rašo knygas apie jų rekonstrukciją su schemomis ir brėžiniais.

„Kazachstanas ir Rusija jau turi orkestrus su septynių oktavų styginių ir pučiamųjų instrumentų diapazonu, o mes dar stengiamės tokį parengti, padirbdinti instrumentus, – sakė M. Mammadovas. – Mūsų santūrui (4,5 oktavos) analogų nėra, nes visų stygų įtempimas – vienodas. Kemanča (dvistygis strykinis) ir balabanas (pučiamasis) jau yra modifikuotas nuo sopraninio iki kontrabosinio. Gaminame ir mušamuosius –nagarą (davulą), dafą“. 

Daiva Tamošaitytė su Azerbaidžano Nacionalinės konservatorijos rektoriumi Siyavushu Karimi

Iš garbaus meistro sužinojau, kad Azerbaidžanas turi Nacionalinį karinį pučiamųjų orkestrą, sudarytą iš tradicinių instrumentų! Jų kilmė – turkiška. M. Mammadovo 32 pagamintus instrumentus rodė parodoje Italijoje. Jis juos gamina rankomis, turi ir pameistrių. Tačiau mokiniai – nelengvai randamas auksas. Jie turi išmanyti fiziką, akustiką, matematiką, kaip griežti. „Tai – ne žaidimas, – rimtai sako Mammadovas. – Tai pats sunkiausias dalykas.“ Unikalūs azerbaidžaniečių instrumentai brangūs (40-45 tūkst.), reikia ir laiko jiems įgauti galutinį pavidalą – tarkim, mušamajam, gaminamam iš abrikoso, reikia ketverių metų, kad išdžiūtų. Aprodęs daugybę pagamintų ir dar gaminamų instrumentų, M. Mammadovas sakė, kad viskam reikia laiko, o su laiku ir toliau vystysis nacionaliniai instrumentai.

Ekskursija po Nacionalinę muzikos konservatoriją padarė didžiulį įspūdį. Buvo akivaizdu, kaip toli azerbaidžaniečiai aplenkė lietuvius šioje srityje. Deja, lietuvių tradicinių (net nevadinamų nacionaliniais) instrumentų ateitis gana miglota, nes jų panaudos arsenalas siaurėja, iki šiol nesukurtas nacionalinis liaudies instrumentų orkestras, nors prof. Pranas Tamošaitis tokį eksperimentinį buvo sukūręs ir parengęs dvi programas (gaila, kad nepaisant didelio muzikantų entuziazmo, pinigų jo išlaikymui nebuvo rasta).

Galiausiai šių metų sprendimas panaikinti Liaudies instrumentų katedrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kuri sėkmingai gyvavo ir buvo vienas svarbiausių lietuvybės židinių, ir ją jungti prie Styginių katedros – tai žingsnis, kuris rodo ne tik abejingumą mūsų liaudies muzikos ateičiai, bet ir nacionalinės svarbos klausimų menką suvokimą. O gal vis dėlto bus persigalvota? Juk tokius svarbius klausimus turėtų spręsti visi Lietuvos liaudies muzikos baruose dirbantys žmonės kartu su Kultūros bei Švietimo ministerijomis, Nacionaliniu kultūros centru.

2017.09.01; 06:00

Šiandien portalo slaptai.lt svečias – Baku muzikos akademijos rektorius prof. Farhadas Badalbeili (Ferhad Bedelbeyli).

Lietuviams prof. F.Badalbeili labiau žinomas kaip profesionalus pianistas, dirigentas, daug koncertavęs Austrijoje, Prancūzijoje, Izraelyje, Rusijoje, Lietuvoje, Ukrainoje, Turkijoje…

Mes taip pat jį pažįstame kaip aktyvų Azerbaidžano kultūros bičiulių fondo narį, principingą Azerbaidžano muzikų rėmimo centro įkūrėją, aistringą Azerbaidžano muzikinės kultūros misionierių.

Tačiau Lietuva nežino, jog prof. F.Badalbeili dar yra ir Azerbaidžano Respublikos Kalnų Karabacho azerbaidžaniečių bendruomenės narys.

Ši visuomeninė organizacija – nei politinė, nei karinė. Tačiau jos uždaviniai – ir kilnūs, ir tuo pačiu – sudėtingi. Ji trokšta susigrąžinti prieš du dešimtmečius iš Azerbaidžano klasta ir jėga atimtas žemes, įskaitant ir Kalnų Karabachą.

Continue reading „Prof. Farhadas Badalbeili: „Mano didžiausia svajonė – sugrįžti į gimtąjį Šušos miestą““