Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda pirmadienį Prezidentūroje susitiko su Liberalų sąjūdžio pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen. Šalies vadovo vyriausiojo patarėjo Povilo Mačiulio teigimu, susitikime aptartos politinės aktualijos, priešrinkiminis sezonas, įstatymų leidyba, taip pat švietimo ir socialinės srities problematika.
 
„Kalbėjo apie du klausimų blokus. Pirmiausia, apie artėjančią pavasario sesiją, darbą su Seimu. Prezidentas akcentavo iniciatyvas, kurios aktualios Prezidento institucijai. Daugiausia laiko buvo sugaišta ties viešųjų pirkimų tobulinimu. Taip pat buvo kalbama apie biudžeto formavimą ir valdysenos klausimus. Skirta nemažai laiko švietimo reformoms, nacionaliniam susitarimui. Antras klausimų paketas susijęs su parlamento rinkimais ir kas galėtų būti po jų. Liberalai akcentavo racionalų valstybės lėšų valdymą, teisingą mokesčių sistemą bei išimčių mažinimą“, – sakė P. Mačiulis.
 
Tuo metu susitikimą komentavusi V. Čmilytė-Nielsen teigė, kad prezidentui svarbios švietimo reformos.
 
„Švietimo susitarimas yra prioritetas prezidentui ir kuriam Seime teikiamas nemažas dėmesys. Prezidentas klausė, kaip sekasi dirbti su švietimo susitarimu, apie tai pasikeitėme nuomonėmis“, – teigė V. Čmilytė-Nielsen.
 
Kalbėdama apie artėjančius rinkimus, V. Čmilytė-Nielsen teigė, kad liberalų ambicijos yra pasirodyti geriau nei 2016 metų Seimo rinkimuose.
„Liberalų ambicija yra pasirodyti bent jau ne blogiau nei 2016 metais. Manau, kad tai yra realistinis tikslas. Mūsų prioritetas būtų Centro dešinės koalicija. Tačiau vertinant gerą patirtį bendradarbiavimo opozicijoje, manau, kad galima kalbėti ir apie platesnę koaliciją. Žinoma, viską nulems rinkimų rezultatai“, – sakė ji.
 
Paklausta, ar bendradarbiaus su kitomis liberaliomis partijomis, V. Čmilytė-Nielsen teigė, kad Liberalų sąjūdis kviečia jungtis visus liberaliai mąstančius žmones.
 
„Šiandien liko viena liberali partija, visos kitos nuėjo laisvės keliu. O jeigu rimtai, manau, mes esame atviri su visais liberaliai mąstančiais politikais. Kaip seniau esu sakiusi, kviesime liberaliai mąstančius žmones jungtis prie mūsų, ką daugelis ir daro“, – teigė ji.
 
ELTA primena, kad prezidentas praėjusią savaitę taip pat susitiko su Socialdemokratų partijos pirmininku Gintautu Palucku. Šalies vadovas per kelias ateinančias savaites planuoja susitikti ir su kitais parlamentinių partijų lyderiais. G. Nausėda susitikimus su partijų lyderiais organizuoja jau ne pirmą kartą – tai darė ir savo kadencijos pradžioje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.11; 08:12

Seimo opozicinės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis nemano, kad, švietimo, mokslo ir sporto ministru paskyrus Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektorių Algirdą Monkevičių, būtų galima tikėtis proveržio šitoje srityje. 

Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

„Nieko blogo negalim pasakyti apie būsimą ministrą – tik tiek, kad, mūsų žiniomis, visi kalbinti kandidatai iki šiol atsisakydavo eiti į švietimo ministro poziciją. Tenka apgailestauti, kad premjerui reikėjo pasitelkti ministrus, kurie tokias pareigas ėjo 2000 metais. Beliko tik palinkėti, kad aplinkos ministro postas būtų pasiūlytas Artūrui Paulauskui, kuris irgi toje srityje turi nemenkos patirties“, – Eltai sakė G. Landsbergis. 

Jis abejoja, kad A. Monkevičiui pavyktų sutvarkyti švietimo sistemą. 

„Manau, kad daugiau buvo pasiūlyta, kad kas nors užimtų poziciją. Šiandien asmeniškai nieko blogo pasakyti negaliu, bet proveržio nebuvo nei tuomet, nei tikėčiausi dabar“, – sakė G. Landsbergis. 

Politikas nesiėmė prognozuoti, ar šalies vadovė paskirs A. Monkevičių ministru. 

„Sunku pasakyti, turbūt prezidentė supranta, kad atsakomybę už švietimo sritį vis tiek kažkas turi prisiimti – ji nustekenta, be finansų palikta, su streikais. Vis tiek turi kažkas pradėti dirbti“, – svarstė TS-LKD lyderis. 

Algirdas Monkevičius. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Premjeras Saulius Skvernelis į šiuo metu laisvas švietimo, mokslo ir sporto ministro pareigas siūlo Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektoriaus Algirdo Monkevičiaus kandidatūrą. 

A. Monkevičius anksčiau yra ėjęs švietimo ir mokslo ministro pareigas Rolando Pakso (2000-2001), Algirdo Brazausko (2001-2004) ir Gedimino Kirkilo (2006-2008 m.) vadovautose vyriausybėse.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.10; 03:00

Mes mėgstame viską kapoti – etatinį į kišenes, mokyklas į gabalus, kapojam programas ir labai grubiai tai darome, nesiskaitydami nei su žmonėmis, ne su principais, net ir su logika. Taip penktadienį susitikime su laikinuoju švietimo ir mokslo ministru Roku Masiuliu sakė Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius.


Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Pasak istoriko, kirvis turbūt tampa neatskiriamu švietimo reformos instrumentu, todėl turime sukapotą struktūrą.

Kaip priminė S. Jurkevičius, gimnazijų judėjimas buvo orientuotas į ugdymo kokybę – siekti gerų mokinių pasiekimų ir tokiu būdu garvežiu stumti visa švietimo sistemą kokybės link. 

„Paskui buvo pasirinkta kitokia linija – tokias mokyklas, kaip Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija ir kitas, kurios turėjo nuo 1 iki 12 klasės, pradėjo skaldyti. Kažkodėl buvo nuspręsta, kad reikia visas mokyklas sukapoti, kaip dabar yra su etatiniu”, – lygino S. Jurkevičius. 

Į tai laikinai Švietimo ir mokslo ministerijai vadovaujantis R. Masiulis replikavo pacituodamas Abrahamą Maslową: „Tas, kuris moka gerai kalti plaktuku, visur aplinkui mato vinis“.

Kaip sakė Vilniaus licėjaus mokytojai, švietimo reformas jie stebi ne metus ir nebe dešimt, tačiau švietimo kokybė tik krinta. 

Pasak mokytojų, bet kuri reforma visada yra pilotuojama ir ne mėnesį ar du, o rimtai. Ir jei skirtingo tipo mokyklose būtų patikrintas etatinis mokytojų darbo apmokėjimo modelis, tokio absurdo, kuris vyksta dabar, būtų išvengta.

Kaip pabrėžė S. Jurkevičius, etatinis tik pradžia, už jo stovi rimtesni absurdai. „Etatinį techniškai galima sudėlioti, o štai ugdymo turinio keitimas reikalauja plataus ir gilaus išmanymo“, – pabrėžė Vilniaus licėjaus direktorius.

S. Jurkevičiaus žodžiais, didžioji problema, kad programų keitimas dažnai savitikslis. Keitimas dėl keitimo ar kartais dėl vadovėlių leidybos. Iš esmės niekas nesikeičia.

„Manau, dabar valstybėje net nėra potencialo, kuris sugebėtų kažką pasakyti apie ugdymo programas. Duok Dieve, susitvarkykim su tuo, ką turim – etatiniu mokytojų darbo apmokėjimu, o programas keiskim paskui“, – sakė licėjaus vadovas.

S. Jurkevičiaus nuomone, pagrindinė mūsų problema švietime, kad Lietuva profesionaliai nekontroliuoja ugdymo turinio. 

„Neįtikėtinas dalykas: ugdymo programos kuriamos projektiniame lygmenyje, grupelė sumeta kažką, išsiskirsto ir jokios atsakomybės už visumą. Kaip istorikas galiu pasakyti, kad šiandien nėra galinčių normaliai išreikšti pozicijos dėl istorijos ugdymo programų. Gal geriau nieko nedarykime, nes bus kaip su etatiniu. Jei pradėsim dar ir šitoje vietoje keisti (ugdymo programas. – ELTA), bus chaosas. Arba pasakykime, kad tai daroma tik dėl pinigų, naujų vadovėlių leidybos“, – sakė S. Jurkevičius.

Jam antrino ir mokytojai, R. Masiuliui primindami ŠMM planus nuo 2019 m. balandžio pradėtas kurti ugdymo programas pradėti įgyvendinti jau 2019 metų rugsėjį.

„Tai dar baisiau nei skubotas etatinio įvedimas, turint omenyje vasaros atostogas“, – teigė mokytojai.

Susitikime užsiminta ir apie planus dar kartą keisti mokymo struktūrą, prie pradinių klasių pridedant vienerius metus.

„Taip greitai viskas keičiama. Visi mokytojai būtų laimingi, jei per dvejus metus būtų įvestas ir įsivažiuotų etatinis mokytojų darbo apmokėjimo modelis, o tuo pačiu metu nevyktų jokia kita reforma. Ir mokiniai jaučia, kad situacija – nestabili. Jei šitame kontekste byrėdami pradėsime keisti dar ir ugdymo programas, visai bus blogai, nes absurdiški pokyčiai seka vienas kitą“, – konstatavo Vilniaus licėjaus mokytojai.

Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Problema, kurią susitikime su ministru akcentavo ne vienas licėjaus mokytojas – kad į mokyklą nebeateina asmenybių. 

„Reikia pripažinti, licėjaus mokinių lygis taip pat krenta. Mums taip pat nepakanka asmenybių mokytojų. Nėra švietimas prioritetinė sritis. Negerovės slepiamos, kad vaizdelis atrodytų gražus, ir plakatais čia nieko nepakeisi. Tik klausimas, kodėl taip iš lėto mes patys sau kasame duobę?“ – klausė mokytojai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.15; 10:06

Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Andrius Navickas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) pirmininkas Andrius Navickas po Vyriausybės pasitarimo pranešė, kad mokytojų streikas tęsiamas. Pasak jo, reikia reformuoti mokytojų etatinio užmokesčio sistemą, bet kol kas su Vyriausybe susitarimų nepasiekta.

„Pažadų mes esame daug girdėję, pažadukų Vyriausybių daug matę, tai iš esmės nieko nekeičia. Tenka tik apgailestauti, kad premjerui mokytojai ir vaikai nerūpi. Toliau demonstruojamas cinizmas ir nenoras sėstis prie derybų stalo. Mes linkę tartis, eiti į kompromisus. Kada bus derybos? Čia mūsų klausimas“, – sakė žurnalistams A. Navickas.

Pasak A. Navicko, pagrindinis streikuojančių mokytojų siekis susitarti dėl etatinio apmokėjimo reformos. Jis teigia, kad šiuo metu subyrėjus Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybei gal reikėtų jos iš visos atsisakyti.

„Reikia susėsti ir susitarti, ką mes darome su etatinio užmokesčio sistema. Ar atsiras ministerijoje komanda, kuri gebės parengti tokią sistemą ir ją sutvarkyti, arba ją reikia atšaukti, čia yra du keliai“, – kalbėjo A. Navickas.

Ketvirtą streiko savaitę pamokų neveda apie 1400 mokytojų. Preliminariais Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, pirmadienį streikas vyksta 60 (apie 3 proc.) švietimo įstaigų.

Iš jų streiką tęsia 53 ugdymo įstaigos, prie jų naujai prisijungė 7, streiką nutraukė – 17.

Iš viso Lietuvoje veikia 2000 švietimo įstaigų, jose dirba apie 45 tūkst. pedagogų.

LŠDPS siekia tobulinti etatinį modelį, kuriame vienam etatui sudaryti būtų ne daugiau kaip 18 kontaktinių valandų ir 18 valandų skirta kitiems darbams. Taip pat reikalauja mažinti mokinių skaičių klasėse. Taip pat turi būti parengta pedagoginių ir nepedagoginių darbuotojų darbo užmokesčio kėlimo programa, pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientus didinti 20 proc. LŠDPS pabrėžė, kad valandos etatui būtų skaičiuojamos ne metams, o savaitei.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.04; 08:51

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Dažnas, paklaustas, kas yra valstybė, atsakys: „Valstybė – tautos namai“. Ir taip pat dažnas susivoks, jog kalba metaforiškai.

Viena, namas –  tai apčiuopiamas, tūrį ir formą turintis pastatas, o valstybė – abstrakti struktūra.

Antra, abu, pastatas ir struktūra, renčiami iš skirtingų medžiagų. Pastatui reikalingi rąstai, plytos, cementas ir krūva visokių kitokių medžiaginių statybinių detalių. Valstybę gi struktūruojame iš gyvų žmonių.

Trečia, skiriasi įrankiai, instrumentai, kurių pagalba yra statomas namas ar valstybė. Iki šiol vargu ar kam būtų atėję į galvą „statyti“ valstybę  kirvių, kaltų, grąžtų ar ekskavatorių pagalba.

Taip buvo iki šiol. Bet dabartinė valstiečių, žaliųjų ir dar nebežinia kokių (nes keičiasi vos ne kas pusmetį…) prie jų prisišliejusių politinių grupuočių vyriausybė posakį „Valstybė – tautos namai“ supranta valstietiškai tiesmukai, be jokių ten abstrakčių poezijų. Tad ir poška kirviai, džerška pjūklai, pjaustantys gyvąją visuomenės struktūrą, vyriausybei ėmusis veiksmų, kuriuos ji vadina reforma, o nuo aukštosios politikos tolėliau esantys tikrieji statybininkai vadintų remontu, renovacija.

Bet dabartinė vyriausybė tuo ir skiriasi nuo visų buvusiųjų, kad neskiria sparnuotosios poezijos nuo sunkiasvorės realybės, valstybės nuo namo, žmogaus nuo rąsto/plytos. Todėl ją teisingiau būtų vadinti ne vyriausybe, o statybos trestu.

Kažkas, gal premjeras, gal kokio Seimo komiteto pirmininkas davė nurodymą reformuoti arba renovuoti visą tą namelį – ir dūzgia tresto statybininkai, burzgia statybinė technika, griaudama, rausdama ir  niokodama visa, kas painiojasi po kojų, kas trukdo kuo greičiau įvykdyti valstybinį užsakymą.

Sugalvojo vyriausias statybininkas reformuoti mokytojų darbo apmokėjimo sistemą – ir skuba buldozeriai, šluodami iš statybų aikštelės visa, kas ten stovėjo iki tol.

Kaip liudija mokytoja Rūta Andriuškevičienė, „Mokyklų naikinimas, gryninimas, o ir krepšelio politika sukūrė tokią atmosferą, kad pedagogai nebepajėgūs vieningai pasipriešinti absurdui /…./, nors ant jų galvų griūte griūva ŠMM ministrės Jurgitos Petrauskienės sprendimai. Paskutinis iš tų sprendimų paskelbtas vasarą: nuo rugsėjo pirmosios – etatinio apmokėjimo modelis. Negirdėta praktika: be pilotinio bandymo, be metodinių pasitarimų, be bendruomenės paruošimo. Sveikam, ne tik profesiniam, protui nesuvokiamas elgesys. Eksperimentas, nubraukiantis metų metus ruoštą ir jau veikusią kvalifikacinę apmokėjimo sistemą“. 

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Nubraukti nubraukė,  bet ar naujasis statinys pajėgs funkcionuoti?

Sugalvojo statybos tresto sveikatos poskyrio vyriausias statybininkas sveikai maitinti mūsų visų (o ne savo paties) vaikus – ir užvirė košę. Tik skirtingai nuo visokių avižinių, bulvių ar grikių košių, šitoji praktiškai nevalgoma.

Dabar kiekvieną darbo dieną tą valandą, kai mokyklose yra ilgosios pertraukos metas, miestų ir miestelių gatvėmis žygiuoja būriai didesnių ir mažesnių moksleivių, kažką įnirtingai kramsnojančių, o neretas dar ir glėbyje nešasi labai nesveikai atrodančių bandelių, dešrelių, kebabų šūsnį. Paklausti, iš kur ir kur žygiuoja, moksleiviai mielai paaiškina: „Pietaujame. Mokyklos valgykloje neskanu“. 

Niekas nesako, kad bloga yra rūpintis mūsų vaikų sveikata. Bloga – rūpintis blogai ar kvailai.

Niekas negiria mūsų tautinės virtuvės su cepelinais, spirgais (beje, labai skanu…), kad labai sveika, neteigia, kad tradiciniai, biurokratiniai džiūvėsėliuose pavolioti traškūs kepsniukai – būtent tas patiekalas, kuris padės mūsų vaikams augti sveikais, gražiais, protingais. Bet ar kas apgalvojo, paskaičiavo, kaip atsilieps sveikatai toks prievartinis visų vaikų su skirtingais skoniais, įpročiais bei poreikiais sodinimas ant visiems vienodos beskonės, bet – gal būt!? („gal būt“ todėl, kad po mėginimo vaikus nuo sviesto persodinti ant margarino dietos aš visai nebepasitikiu sveikatos ministro nusimanymu tame, kas yra sveikas maistas)  – sveikos dietos?

Jei kas pamėgino savo vienintelei atžalėlei staiga, per vieną dieną pakeisti įprastinį meniu, žino, kad tai beveik neįmanoma. Geriausiu atveju, ilgai ilgai įkalbinėjant, įtikinėjant, pažadant mainais už kiekvieną suvalgytą kąsnį nupirkti tą ir tą, nusivežti ten ir ten, gal ir užtektų kelių savaičių pastangų.

Bet kad taip staiga pavyktų „nusveikatinti“ visą nuolat kokiam nors maistui pasirengusį paauglių kolektyvą?

Gal mokyklą kažkas supainiojo su konclageriu, kur išbadėję žmonės kimšo viską, ką tik jiems davė?

Baigiasi rugsėjis. Jau beveik mėnesį tęsiasi moksleivių protesto žygiai į artimiausias kebabines ir kitus nesveiko maisto „taškus“, ir galo jiems nesimato… Kiek „nesveikų“ produktų nusėdo moksleivių skrandžiuose, kraujyje, galiausiai – smegenyse?

Čia net nebetinka pagarsėjusi buvusio Rusijos premjero Viktoro Černomyrdino frazė: „Norėjome kaip geriau, gavosi kaip visada“. Mūsuoju atveju „gavosi“ net blogiau, nes tai, ką dabar mokiniai suvalgo greito maisto  užeigose ir užbėgose, dar nesveikiau, nei ankstesnis maistas mokyklų valgyklose.

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Tenka konstatuoti, kad sveikatos ministras pasirodė ne tik menkai nusituokiantis sveikame maiste, bet dar menkiau nusituokiantis ir jo specialybei artimesnėje srityje, kaip psichologija. Jis užmiršo, o gal nė nežinojo, kad žmonės, skirtingai nuo rąstų ir plytų, yra apdovanoti sąmone, emocijomis ir net protu… Ignoravo tokį reiškinį, kaip masių ar visuomenės psichologija, ir tai, kad politikams su ja reikia skaitytis nė kiek ne mažiau, kaip valstiečiams su orais, su įvairiais klimato reiškiniais!

Ar kas paskaičiavo, kaip brukama naujovė atsilieps moksleivių psichinei savijautai, nuotaikai, o gal ir fizinei sveikatai, nes juk ne visi pagal vienodą modelį yra nulipdyti? Kaip ją vertins tėvai?

Ar apskritai bent viena šios vyriausybės institucija, imdamasi reformų, svarstė, skaičiavo ir apskaičiavo diegiamų pokyčių poveikį visuomenės savijautai, požiūriui į naujoves ir galų gale – reformų rezultatui?

Tokio pobūdžio tyrimus paprastai atlieka psichologai.

Prisimenu, jog pirmoji demokratinės Rusijos Federacijos reformatorių vyriausybė, vadovaujama Jegoro Gaidaro (tikiuosi, tą pavardę galiu minėti, nebijodama būti apšaukta įtakos agentu?) į savo sudėtį įtraukė vieną žinomiausių to meto psichologų Leonidą Gozmaną, ir jis dirbo joje visą laiką, kol gyvavo šis ministrų kabinetas.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kai Gaidaro vyriausybė buvo atstatydinta, L. Gozmaną pakvietė į JAV skaityti paskaitų apie emocionalių santykių psichologiją, politinę psichologiją (!!!) ir psichologinę Sovietų Sąjungos istoriją (įdomu, ar Lietuvoje turime bent  vieną psichologą, skaitantį paskaitas apie atkurtos Lietuvos Respublikos politinę psichologiją ir psichologinę valstybės istoriją? Būtinai atvykčiau pasiklausyti…)

Beje, ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, teikdama pasiūlymus dėl kainų reguliavimo, ragina atkreipti dėmesį į pasirenkamų priemonių įvertinimą bei pasekmių numatymą.

Ar išgirs jos raginimą miškus kertantys medkirčiai-valstiečiai? Ar pamatys jie galų gale, kad iš po jų reformų kirvių lekia ne skiedros, o gyvi žmonės?

Lekia į nežinią, į neviltį…

2018.09.25; 13:31

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Mokyklose jau įsibėgėjo pirmoji rugsėjo savaitė, bet aš tebegyvenu pasiruošimo mokslo metų pradžiai ir Rugsėjo 1-jai skirtų renginių įspūdžiais. Teko daug išgirsti, nemažai prišnekėjau ir pati. Naujovės, kuriomis mokyklas „apdovanojo“  Švietimo ministerijos triūsliai, prašyte prašosi komentarų.

Pirmąjį nusivylimą teko išgyventi Lietuvos mokytojų profesinių sąjungų atstovams, kurie rugpjūčio 30 d. susitiko su švietimo ir mokslo ministre Jurgita Petrauskiene. Tada ir paaiškėjo, jog, nepaisant  pastebimo šalies biudžeto pajamų didėjimo kitais metais, ministrė nė nemėgino įtikinti ministrų kabineto skirti daugiau lėšų švietimui. Pedagogų atstovams netgi susidarė įspūdis, jog ministrei švietimas nėra prioritetas.

Po praėjusių metų pedagogo streiko su buvusiu premjeru Algirdu Butkevičium buvo susitarta, jog Vyriausybė panaikins pedagogų atlyginimo “žirkles“. Jas panaikinti labai svarbu, nes iki šiol pedagogų darbo apmokėjimą reglamentuoja kitoks nei likusių biudžetininkų įstatymas, todėl pedagogų koeficientai yra mažiausi. Ir kol jie nebus pakeisti, padorių atlyginimų pedagogams nėra ko laukti. 

Bet iki šiol esminiai pokyčiai nevyksta. Užtat sugalvota daug naujovių, prikurta naujų programų, tokių kaip sveikatos ir lytiškumo ugdymo, finansinio raštingumo, krašto gynybos programos, kompiuterinio raštingumo ugdymas pradinėse klasėse ir t.t.

Dauguma pedagogų, su kuriais teko kalbėti, itin kritiškai nusiteikę ir dėl šiuometinių naujovių. Pavyzdžiui, ministrė  įtikinėja, jog pedagogai jau yra paruošti ugdyti moksleivių lytiškumą, tačiau arba ministrė nežino tikrosios padėties mokyklose, arba skleidžia neteisingą informaciją. Praktiškai, gal su nedidelėmis išimtimis, mokytojai nėra tam paruošti (nėra pasiruošę…), o patarimai daugelį naujovių integruoti į pagrindinius užsiėmimus jau kelia jiems alergiją.

Vilniaus Žirmūnų gimnazijos mokytojai. Slaptai.lt nuotr.

Pažįstamas istorikas-metodininkas, puikus savo dalyko specialistas, karčiai juokavo, jog laikas keisti mokyklų pavadinimą ir vadinti jas integravimo įstaigomis ar kombinatais. Pasak mokytojų, į istorijos pamokas jau dabar yra integruota apie devynis papildomus dalykai, todėl istorijos dėstymui nebeužtenka valandų.

O visuomenė piktinasi  prastais mokinių sugebėjimais ir menkėjančiomis žiniomis…

Pasitarime, skirtame pasiruošimui naujiems mokslo metams, klausiau švietimo ministerijos specialisčių, ar ministerija skaičiavo, kiek papildomų valandų dirbs mokytojai, įgyvendinantys naujas programas, kiek laiko užims direktoriams naujų ataskaitų pildymas ir kaip apskritai bus tarifikuojamas šis darbas.

Buvo paaiškinta, kad apmokėti bus galima iš 7 proc. Savivaldybės mokinio krepšelio rezervo lėšų, perrikiavus prioritetus.

Įdomu, kokius (ir kodėl?) ankstesnius prioritetus reikėtų nubraukti ar nustumti į šoną? Ar jie buvo blogi? Ir kur garantija, kad naujieji prioritetai bus geresni, nebus tik laiko ir lėšų švaistymas?

Ministerijos atstovės didžiausią dėmesį ir varginančiai daug laiko skyrė patyčių prevencijos programai pristatyti. Programa kaip programa, tačiau apstulbino preambulė: ministerijos specialistė pasidžiaugė (rimtai, be ironijos) , kad pagaliau (?! – J.L.) Lietuva užaugo iki valstybės, kuri esą nors vienu aspektu pasivijo Europą, žengia koja kojon, įgyvendindama prevencines programas, ir net yra pirmoji, mokyklose padariusi jas privalomas. Pasirodo, pagal patyčių dažnį Lietuva „jau“ yra 42-oje vietoje iš 44 šalių!… 

Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Ar tai reiškia, kad dar po kiek laiko imsime didžiuotis, jog narkomanija Lietuvos mokyklose pagaliau pasiekė tokį lygį, kad pasivijome ir pralenkėme JAV ar Olandiją, ir dabar privalomai į mokyklas  bruksime kovos su narkomanija programas? O juk buvo laikai, kai ne tik visuomenė, bet ir Švietimo ministerijos valdininkai didžiuodavosi ta mokykla, kurioje buvo mažiausiai patyčių, peštynių, vagysčių, kurioje buvo geriausi mokinių pasiekimai moksle, sporte, saviveikloje…

Toji ministerijos specialistė priminė bobutę iš seno anekdoto. Sausakimšame autobuse bobutė mėgina prasigrūsti prie išėjimo ir klausinėja priekyje stovinčių, ar jie ruošiasi išlipti. Paklausė ir ilgaplaukės džinsuotos būtybės: “Mergaite, ar  jūs išlipsite kitoje stotelėje?“ „Mergaitė“ tylėjo, o į jau piktokai pakartotą klausimą atšovė: „O aš visai ne mergaitė“. Pasirodo, tai buvęs ilgus plaukus užsiauginęs vaikinukas. Bet bobutė, ryžtingai brukdamasi prie durų, nebesižvalgė ir tik nusispjovė: „Tfu, begėdė, rado kuo girtis!”

Panašiai, regis, ir ministerijos klerkai, nebežinodami kuo girtis, giriasi, jog patyčių gausa pasivijome Europą…

Keistokai nuskambėjo ir nurodymas įpareigoti prevencijos programose dalyvauti mokinių tėvams/globėjams. O kaip dalyvaus anglijose, airijose esantis tėtis ar mama? Kaip atbėgs močiutė, kuriai sveikatos galbūt užtenka tik valgiui pagaminti ir pamaitinti Lietuvoje globoti paliktą anūką?

Neapleidžia įspūdis, jog kuo daugiau ministerijose departamentų ir specialistų, tuo daugiau mokykloms prikuriama keistų programų, beprasmiškų nurodymų. Apie realią padėtį mokyklose nebenutuokiantiems ministerijos specialistams juk reikia kuo nors pateisinti savo egzistavimą. Tad ir kuria perteklines programas, reikalauja už jas atsiskaityti, o po to tikrina ir vertina mokyklų vadovų ataskaitas… Švietimo, auklėjimo kokybė nuo to ne tik negerėja, bet dar ir toliau prastėja, užtat „įsisavinami“ milijonai, kurie laukia nesulaukia švietimo įstaigos ir pedagogai.

Ministerijos „specialistų“ problemų matymo ir siūlomų jų sprendimų lygį vaizdingai iliustruoja ir šiųmetinis sprendimas į vieną naujovių paketą sudėti sustiprintą kovos su patyčiomis programą bei vaikų lytiškumo ugdymo programą. Kaip pastaroji įtakos psichologinį klimatą mokyklose ir kaip tai atsilieps patyčių srautui? Sprendžiant iš emocingos (juokas salėje) auditorijos reakcijos į mano klausimą šia tema, pagerėjimo nesitikima. ..

Mano galva, kur kas svarbiau ir naudingiau būtų, jei ministerija atkreiptų dėmesį į vis labiau skurstantį visuomenės, ypač vaikų, emocinį pasaulį. Objektyvių priežasčių tam nestinga: Lietuvoje mažėja padorių šeimų, galinčių suteikti vaikams gerų emocijų impulsą. Be to, vaikai per mažai skaito knygų, kurios kartų kartoms ugdė intelektą, tame tarpe ir emocinį, buvo tikra tarpusavio santykių ugdymo mokykla. Jau aišku, jog jokios išmaniosios technologijos nepakeis gero žodžio, apkabinimo, šilto žvilgsnio. Tačiau dauguma mokyklų ne tik Lietuvoje, bet ir kitose išsivysčiusiose Vakarų šalyse skuba aprūpinti savo klases kompiuteriais.

Tiesa, esama išimčių. JAV, o neretai ir  pasaulio technologijų lopšiu vadinamame Silicio slėnyje plinta visai kitokios idėjos: pedagogai tvirtina, jog mokykla ir kompiuteriai – du skirtingi dalykai, kurių painioti negalima, o tėvai, kurių dauguma – aukščiausio lygio technologijų specialistai, jiems  pritaria ir leidžia savo vaikus į vadinamąsias Valdorfo mokyklas. Kai tradicinės mokyklos gynėjai sako, kad vaikams reikia daugiau kompiuterių, antraip jie nepritaps moderniame pasaulyje, Valdorfo mokyklos moksleivių tėvai tikina: „Kam skubėti, šių įgūdžių įgyti labai lengva.“

Tačiau mūsų ministerijos specialistai mano kitaip, „ontrep“, kaip sako žemaičiai, ir … nutarė penktų klasių mokinius apdalinti mažais programuojamais kompiuteriais „Micro:bit“, kas kainuos apie 3,9 mln. litų. Jiems (specialistams, ne kompiuteriams) nė motais, jog ne vienas Lietuvos švietimo ekspertas perspėja, kad kompiuteriais aprūpinta klasė nėra geriausia išeitis, nes nė vienas tyrimas nėra patvirtinęs, jog mokyklų kompiuterizacija prisideda prie geresnių rezultatų arba turi kitų aiškiai matomų privalumų. Greičiausiai tai tik eilinis pinigų švaistymas ar plovimas, kurį mandagesni komentatoriai vadina „perteklinių“ lėšų panaudojimu.

Vilniaus Žirmūnų gimnazijos moksleiviai. Slaptai.lt nuotr.

Mokyklų modernizavimu susirūpinę politikai, pradedant buvusiu švietimo ministru Gintaru Steponavičiumi, jau ne pirmus metus vieningai tvirtina, kad planšetiniai kompiuteriai padės sudominti mokinius. Bet nei politikai, nei juos aklai atkartojantys ministerijos specialistai nepastebi akis badančio paradokso: mokyklos sparčiai išmanėja, kompiuterių jose gausėja, o mokinių raštingumas, egzaminų rezultatai, priešingai, prastėja…                   

„Planšetės mokykloms – toli gražu ne pirmo būtinumo pirkinys. Tai vaikams duos daugiau žalos, nei naudos. Mokiniai ir taip nebemoka naudotis vadovėliais. Viskas atrodytų visai kitaip, jei patys politikai neverkšlentų, kad vaikai neskaito knygų. Tokie projektai – tiesus kelias nuo knygų“, – sako Vilniaus licėjaus direktorius, profsąjungos vadovas  Saulius Jurkevičius. 

Panašiai mano ir Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas istorijos mokytojas Audrius Jurgelevičius, kuris yra įsitikinęs, jog vaiką kompiuteriu galima sudominti nebent kaip žaislu, bet ne kaip priemone mokytis.Tikrai ne kompiuteris privers juos mokytis ar nesimokyti. Ne čia slypi sėkmingo mokymosi paslaptis“, – teigia A. Jurgelevičius.

„Vaikai [mokykloje] susidomi dėl žmogiškojo santykio, dėl kontakto su mokytoju, kontakto su bendraamžiais” – sako Pierre Laurent‘as, trijų vaikų tėvas, dirbantis Silicio slėnyje ir vaikus leidžiantis į Valdorfo mokyklą.

Bet ar kas Lietuvoje šiandien klauso specialistų ar moksleivių tėvų? Juos keičia išmanieji politikai, kurie eina tais pačiais keliais, kaip neišmanieji sovietų laikų instruktoriai. Anie geriau, nei valstiečiai, kolūkiečiai žinojo, kaip melžti karves, kada sėti, o kada pjauti… Ir kuo tai baigėsi?! Sąjungos žlugimu. Tačiau šiandien politikai vėl veržiasi nurodinėti pedagogams profesionalams, kas geriausia mūsų vaikams. O ministerijose gūžtas susisukę vadinamieji „specialistai“, politikų giminės ar bendrapartiečiai tik klusniai įgyvendina jų sapaliojimus ir net nesigėdija, matydami apverktinus tokios „pedagogikos“ rezultatus.

Tad gal moderniajai Lietuvai visai nebereikia pedagogų, kaip nebereikia valstybinės kalbos, Konstitucijos ir savarankiškumo?

2017.09.07; 05:34

Pasaulį išvydo Švietimo ir mokslo ministerijoje ilgai rengtos studijų sistemos reformos koncepcijos. Įvairiausios koncepcijos – nuo “nieko nedaryti” iki Konstitucijos keitimo – pateikiamos kaip vienodai vertingos ir vienodai priimtinos. Didžiulė koncepcijų įvairovė pateikiama kaip ministerijoje veikusios ekspertų grupės darbo rezultatas.

Sunerimo ir praėjusios Seimo kadencijos Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys: “valdančioji koalicija iki šiol neturi mokslo ir studijų sektoriaus reformos vizijos, ką ir kaip jie norėtų keisti“ (Bernardinai, Aukštojo mokslo reformos reforma skendi ūkuose).

Continue reading „Pertekliniai studentai, arba Gulago Archipelagas Lietuvos aukštosiose mokyklose“

lenku_rinkimu_akcija

Su dideliu dėmesiu perskaičiau naujieną, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcija dalyvautų koalicijoje valdant Lietuvą su viena iš sąlygų – Švietimo ir mokslo ministerijos vadovo postas atitenka šiai partijai.

Naujiena nėra jokia naujiena. Apie tai ne kartą dar iki rinkimų kalbėta. Tačiau šia proga norisi pačiam man dar kartą savęs ir kitų partijų, pretenduojančių valdyti Lietuvą Seime ir Vyriausybėje, paklausti, o ką jie galvoja apie minėtos partijos rinkimų programoje išdėtsytas mintis apie švietimo sistemą?

Continue reading „Lenkų rinkimų akcija – už švietimo sistemos stagnaciją? Panašu, kad taip“

zivile-makauskiene-ausra

Lenkija negaili komplimentų Rygai dėl ypatingos, kaip teigiama, Latvijoje gyvenančių lenkų globos. Pabrėžiama, kad Latvijoje gyvenantys tautiečiai yra lojalūs piliečiai, labai gerai integruoti į šalies gyvenimą.

Viešėdamas šiais metais Rygoje, Lenkijos prezidentas Bronislavas Komorovskis (Bronisław Komorowski) sakė, kad Latvijos lenkų reikalai šioje šalyje yra sprendžiami pavyzdingai, o taip yra ne visur ir ne visada. Kaip pabrėžė lenkų žiniasklaida, ši pastaba buvo skirta Lietuvai.

Taip pat š. m. gegužę Rygoje lankydamasi Lenkijos Seimo pirmininkė Eva Kopač(Ewa Kopacz) dėkojo už ypatingai gerus Latvijos valstybės ir ten gyvenančių lenkų santykius. Pasak jos, net ir ekonominės krizės laikais lenkų mokyklos Latvijoje laikosi gerai. Ir šįkart neapsieita be užuominos apie Lietuvą.

Continue reading „Latvijos pamokos Lietuvai“

zigmas_zinkevicius

Viena iš svarbiausių D.Kuolio bendrininkių (o gal įkvėpėja?) puolant mane buvo M.Lukšienė. Jos elgesys tiesiog stebino.

1996 12 20  mokytojų laikraštyje “Dialogas” pasirodė prieš mane nukreiptas Dariaus Kuolio straipsnis, kuriame buvau kaltinamas visomis galimomis “nuodėmėmis”: esą nutraukiau švietimo reformą, kuri iki tol vykdyta (kieno vykdyta? LDDP valdžios laikais vykdyta?), į mokyklas įvedu archajišką lietuvybę (ar lietuvybė gali būti archajiška?), nepaisau rinkiminės Krikščionių demokratų partijos programos (iš tikrųjų laikiausi Vyriausybės programos) ir t.t.

Continue reading „Prie Lituanistikos židinio ( 5 )“

zigmas_zinkevicius

Mūsų švietimo reformos strategai nuėjo kosmopolitizmo keliu. Pradžią padarė Darius Kuolys

Šioje ištraukoje buvęs švietimo ir mokslo ministras atskleidžia priežastis, lėmusias tautiškumo susilpnėjimą, o dalies jaunimo ir visišką praradimą. Įvardina kai kuriuos to meto politikus ir švietimo ideologus, tyčia ir netyčia labai pakenkusius lietuvių tautai. Tik kai kuriuos. Reikia tikėtis, kas nors kada nors parašys išsamią studiją su visų tautiškumo ir patriotiškumo niekintojų ir naikintojų pavardėmis, ypač tų, kurie dabar tarsi atsisuko patys prieš save ir bando paslėpti padarytas klaidas ir jų pasekmes.

Praradimai milžiniški ir vargu ar pataisomi. Tad juo didesnė kaltė tų, kurie visokiais būdais trukdė ugdyti “sąmoningus valstybės piliečius, gimtojo krašto patriotus”.

Continue reading „Prie Lituanistikos židinio (4)“

O. Saprun

Valdžios vyrai nekreipė į mitinguojančius studentus deramo dėmesio jau vien dėl to, kad protestuojančiųjų gretos buvo itin retos. Juk birželio 5-ąją prie Seimo susirinko tik apie šimtą universitetuose, aukštosiose mokyklose, kolegijose besimokančių ar ketinančių mokytis vaikinų bei merginų. O protesto akcija savo gausumu ir masiškumu nepasižymėjo dėl to, kad studentai … suskaldyti, supriešinti. Žodžiu, įvelti į sudėtingas suaugusiųjų intrigas. Jie priversti žaisti pagal šiandien galiojančias taisykles, kai visuomenė tik dedasi esanti demokratiška, tik apsimeta nebijanti visur ir visada sakyti tiesą. Apgailestaudamas, jog studentai šį sykį nesugebėjo apginti savos pozicijos, jokiu būdu nenoriu priekaištauti birželio 5-osios mitingo organizatoriams, sakykim, Vilniaus universitete filologiją paskutiniuosiuose kursuose studijuojančiai Olgai Suprun. Jie padarė viską, kas nuo jų priklausė, kad į mitingą susirinktų kuo daugiau jaunimo. Tačiau jiems visur buvo kaišiojami „pagaliai į ratus“.

  Continue reading „Kodėl studentai pralaimėjo savo bylą“

O. Saprun

Aukštojo mokslo reforma Lietuvoje vykdoma jau nuo nepriklausomybės atkūrimo, tačiau rezultatai rodo, kad buvo einama visuotinio aukštojo mokslo keliu, kuris, beje, kažkiek primena Lenino šūkį, esą valdyti valstybę privalo išmokti kiekviena virėja. Visuotinis aukštasis mokslas iš esmės reiškia, kad kiekvienas turi galimybę gauti aukštąjį išsilavinimą nepriklausomai nuo asmens gabumų, tuo tarpu, kai būtent gabumai turėtų lemti asmens studijas ir tolimesnį kelią gyvenime. Tokia neracionali sistema skatina abiturientus į aukštąsias mokyklas stoti tik dėl menamo prestižo, o ne siekti žinių. Čia galima pateikti tokį pavyzdį – kai pieną imi skiesti vandeniu, tai ilgainiui iš jo nieko nelieka. Tokia lemtis ištiko ir mūsų universitetus, kurių skaičius viršija šaliai reikalingų universitetų skaičių, ir kuriuose studijuojančiųjų studentų daugiau negu reikia šaliai.

  Continue reading „Kodėl parlamentaras Mantas Adomėnas vengia studentės Olgos Suprun?“